---

Aplinkos ministerijoje

---

Drau­di­mas žve­jo­ti
ant pa­vo­jų ke­lian­čio le­do
leis iš­gel­bė­ti ne vie­ną gy­vy­bę

V. Mazuronis

Ap­lin­kos mi­nist­ro Va­len­ti­no Ma­zu­ro­nio pa­tiks­lin­tos Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­lės drau­džia žve­jo­ti van­dens tel­ki­niuo­se ant pa­vo­jų ke­lian­čio le­do.
„Šis drau­di­mas leis iš­gel­bė­ti ne vie­ną gy­vy­bę, nes šiuo me­tu le­das itin pa­vo­jin­gas. Taip pat leis su­tau­py­ti daug mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų, ku­riuos ten­ka iš­leis­ti gelbs­tint įlū­žu­sius žve­jus, ku­rie ne­pai­so per­spė­ji­mų, ri­zi­kuo­ja ir už­trau­kia bė­dų ne tik sau, bet ir ar­ti­mie­siems, vi­suo­me­nei“, – sa­ko mi­nist­ras.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja dar pa­čio­je ko­vo pra­džio­je įspė­jo žve­jus apie ant le­do ty­kan­čius pa­vo­jus ir ra­gi­no bū­ti la­bai at­sar­gius. De­ja, ne vi­si pai­sė šio įspė­ji­mo. Ne­at­sa­kin­gas kai ku­rių žve­jų mė­gė­jų el­ge­sys bran­giai kai­na­vo mums vi­siems. Jau ne­kal­bant apie be­pras­miš­kai pra­ras­tas gy­vy­bes.
Kaip pa­ro­dė pa­tir­tis, pa­si­tei­si­no, ne­pai­sant skep­ti­kų, šie­met pir­mą kar­tą ap­lin­kos mi­nist­ro nu­sta­ty­ta prie­vo­lė, kad žve­jo­jan­tie­ji ant le­do tu­rė­tų smai­gus. Jie pa­dė­jo iš­si­gel­bė­ti ne vie­nam žve­jui.
Drau­di­mas žve­jo­ti van­dens tel­ki­niuo­se ant pa­vo­jų ke­lian­čio le­do įsi­ga­lios ar­ti­miau­siu me­tu, kai tik „Vals­ty­bės ži­nio­se“ bus pa­skelb­tos pa­tiks­lin­tos Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­lės. To­kio drau­di­mo ter­mi­nas bus nu­sta­to­mas kas­met, at­si­žvel­giant į me­te­o­ro­lo­gi­nes są­ly­gas. Ne­pai­san­tiems tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mų gre­sia ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė.

---

---

Ap­klaus­ti  pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kai

V. Vaičiūnas

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu UAB „Eu­rosp­ren­di­mai“ at­li­ko rep­re­zen­ta­ty­vią pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kų ap­klau­są, ku­rios tiks­las, pa­sak Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Miš­kų de­par­ta­men­to di­rek­to­riaus Val­do Vai­čiū­no, su­rink­ti in­for­ma­ci­ją apie pri­va­čiuo­se miš­kuo­se vyk­dy­tą ūki­nę veik­lą, ūki­nin­ka­vi­mo tiks­lus ir in­ten­sy­vu­mą, sa­vi­nin­kų miš­ki­nin­kys­tės ži­nių ly­gį, jų po­rei­kius kon­sul­ta­ci­joms, in­for­ma­ci­jai apie Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mą miš­kų ūkiui ir kt. Ap­klaus­ta 1040 miš­ko sa­vi­nin­kų iš vi­sų ša­lies sa­vi­val­dy­bių.
Ap­klau­sos duo­me­ni­mis, be­veik pu­sė miš­ko sa­vi­nin­kų (44 proc. res­pon­den­tų) ūki­nę veik­lą miš­kuo­se vyk­do no­rė­da­mi ap­si­rū­pin­ti me­die­na sa­vo reik­mėms. Jie tai pa­žy­mė­jo kaip la­bai svar­bų tiks­lą. 81 proc. ap­klaus­tų­jų ku­rui nau­do­ja mal­kas, o 74 proc. šią ku­ro rū­šį ruo­šia sa­vo miš­ko val­do­je. Be­veik treč­da­lis (29 proc.) res­pon­den­tų la­bai svar­biu sa­vo ūki­nės veik­los miš­kuo­se tiks­lu lai­ko me­die­nos par­da­vi­mą. Ver­ti­nant miš­kų funk­ci­nę pa­skir­tį ir miš­ki­nin­ka­vi­mo tiks­lus, es­te­ti­nę ir rek­re­a­ci­nę miš­kų reikš­mę iš­sky­rė 50 proc. res­pon­den­tų, o gam­to­sau­gi­nę sa­vo miš­kų svar­bą ir bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ap­sau­gą pa­mi­nė­jo 39 proc. ap­klaus­tų miš­ko sa­vi­nin­kų.
Nors dau­giau kaip pu­sė ap­klaus­tų­jų (54 proc.) yra bai­gę miš­ko sa­vi­nin­kų kur­sus, dau­gu­ma jų pla­nuo­ja to­kius kur­sus lan­ky­ti ir at­ei­ty­je. Be­veik vi­si (94,62 proc.) res­pon­den­tai nu­ro­dė, kad jiems trūks­ta vie­no­kių ar ki­to­kių ži­nių ūki­nin­kau­jant sa­vo miš­ko val­do­je. Per pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus miš­ki­nin­kys­tės klau­si­mais kon­sul­ta­vo­si net 94,42 proc. ap­klaus­tų­jų.
Ap­klau­sa pa­tvir­ti­no fak­tą, kad miš­kų sa­vi­nin­kai in­for­ma­ci­jos ir kon­sul­ta­ci­jos dau­giau­sia krei­pia­si į ar­ti­miau­sią miš­kų urė­di­ją (38 proc. res­pon­den­tų). Į vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas (Ap­lin­kos ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jas, Vals­ty­bi­nę miš­kų tar­ny­bą) – 29 proc., miš­ko sa­vi­nin­kų aso­cia­ci­jas – 19 proc., pri­va­čius as­me­nis – 19 proc. Pa­žy­mė­ti­na, kad po­pu­lia­riau­siu in­for­ma­ci­jos apie pri­va­čių miš­kų tvar­ky­mą pa­ieš­kos šal­ti­niu ta­po in­ter­ne­tas. Tai nu­ro­dė 63 proc. res­pon­den­tų.
Ne­ma­žai ap­klaus­tų­jų tei­gė esan­tys in­for­muo­ti apie ES pa­ra­mą, ta­čiau ži­nių apie pa­ra­mą ūki­nin­kau­jant sa­vo miš­ko val­do­se sto­ko­ja. ES pa­ra­ma miš­kų ūkiams dau­giau­sia pa­si­nau­do­jo di­des­nių miš­ko val­dų sa­vi­nin­kai – net 56 proc. res­pon­den­tų, tu­rin­čių dau­giau nei 20 ha, o 78,5 proc. pla­nuo­ja nau­do­tis at­ei­ty­je. Ta­čiau ja men­kai pa­si­nau­do­jo ma­žes­nių nei 5 ha val­dų sa­vi­nin­kai – tik apie 7 proc. Taip pat pa­aiš­kė­jo, kad ES pa­ra­ma ak­ty­viau nau­do­ja­si miš­ko sa­vi­nin­kų aso­cia­ci­jų na­riai. Jie su­da­ro 61 proc. pa­si­nau­do­ju­sių­jų ir 37,5 proc. pla­nuo­jan­čių­jų tai da­ry­ti.
At­lik­tos ap­klau­sos re­zul­ta­tų ana­li­zė pa­dės spręs­ti pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kams iš­ky­lan­čias pro­ble­mas, su­da­rys prie­lai­das efek­ty­viau ko­or­di­nuo­ti jų švie­ti­mo, mo­ky­mo bei kon­sul­ta­vi­mo pro­ce­są.

---

Lie­tu­va ruo­šia­si at­sto­vau­ti ES po­zi­ci­jai GMO klau­si­mais

O. Pivorienė

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos su­reng­ta­me se­mi­na­re, skir­ta­me ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų or­ga­niz­mų (GMO) nau­do­ji­mo klau­si­mams ap­tar­ti, su­si­rin­ko vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai, moks­li­nin­kai, GMO val­dy­mo prie­žiū­ros ko­mi­te­to na­riai, žy­mūs tarp­tau­ti­niai eks­per­tai.
Jie ap­ta­rė GMO nau­do­ji­mo pro­ble­mas, ku­rios tam­pa vis ak­tu­a­les­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos ben­druo­me­nei. Su GMO tei­kia­ma nau­da ar ga­li­ma ža­la su­si­ję klau­si­mai vis daž­niau tam­pa svars­ty­mų te­ma. Kaip sa­kė Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Gam­tos ap­sau­gos de­par­ta­men­to GMO sky­riaus ve­dė­ja Ode­ta Pi­vo­rie­nė, pas­ta­rai­siais me­tais jau­čia­mas stip­rė­jan­tis spau­di­mas Ben­dri­jai pla­čiau at­ver­ti var­tus GMO.
Ne­tru­kus, kai Lie­tu­va pir­mi­nin­kaus ES Ta­ry­bai, mū­sų ša­lis pa­sau­li­niu mas­tu tu­rės at­sto­vau­ti Ben­dri­jos po­zi­ci­jai ir GMO klau­si­mais. ES ša­lys yra ra­ti­fi­ka­vu­sios Jung­ti­nių Tau­tų Bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės kon­ven­ci­jos Kar­ta­che­nos bio­sau­gos pro­to­ko­lą – pa­grin­di­nį do­ku­men­tą, re­gu­liuo­jan­tį gy­vų ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų or­ga­niz­mų nau­do­ji­mą tarp­tau­ti­niu mas­tu. Jo tiks­las – už­tik­rin­ti rei­kia­mą gy­vų mo­di­fi­kuo­tų or­ga­niz­mų, ga­lin­čių su­kel­ti ne­igia­mą po­vei­kį bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mui ir to­ly­džiam jos nau­do­ji­mui, sau­gu­mą šių or­ga­niz­mų sau­gaus per­da­vi­mo, ap­dir­bi­mo ir nau­do­ji­mo sri­ty­se, at­si­žvel­giant ir į ri­zi­ką žmo­gaus svei­ka­tai ir ypač į jų tarp­vals­ty­bi­nį ju­dė­ji­mą. Šio tarp­tau­ti­nio su­si­ta­ri­mo prin­ci­pais ir grin­džia­ma ES po­li­ti­ka. Ta­čiau, pa­sak Ode­tos Pi­vo­rie­nės, pa­dė­tį ap­sun­ki­na tai, kad nė­ra vie­no­do ES ša­lių po­žiū­rio į GMO nau­do­ji­mą.
Lie­tu­va, kaip ir ki­tos ma­žos ES vals­ty­bės, lai­ko­si ypa­tin­go at­sar­gu­mo prin­ci­po nau­do­jant ir iš­lei­džiant GMO į ap­lin­ką. Mū­sų ša­lis yra ga­vu­si pra­šy­mų leis­ti au­gin­ti GMO ne­di­de­lia­me plo­te moks­lo ti­ria­mai­siais tiks­lais, bet nė­ra iš­da­vu­si nei vie­no lei­di­mo. Ir at­ei­ty­je nu­ma­to­ma lai­ky­tis at­sar­gu­mo prin­ci­po.

---

---

Pra­tęs­tas drau­di­mas žve­jo­ti lydekas

Ka­dan­gi pa­va­sa­ris šie­met ge­ro­kai vė­luo­ja, ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis dar de­šim­čia die­nų – iki ba­lan­džio 30 d. – pra­tę­sė drau­di­mą žve­jo­ti ly­de­kas. Jas gau­dy­ti Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­lės drau­džia nuo va­sa­rio 1 d. iki ba­lan­džio 20 d. Žve­jo­ti ly­de­kas iki ba­lan­džio 30 d. drau­džia­ma ir kai­my­ni­nė­se vals­ty­bė­se – Lat­vi­jo­je, Len­ki­jo­je.
Ly­de­kų iš­tek­liams ap­sau­go­ti ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai šiuo me­tu vi­so­je Lie­tu­vo­je vyk­do ak­ci­ją ,,Ly­de­ka – 2013“. Ji pra­si­dė­jo ko­vo 20 d. ir vyks iki ba­lan­džio 30 d. Ak­ci­jos me­tu ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai nuo­lat or­ga­ni­zuo­ja rei­dus prie van­dens tel­ki­nių. Jiems tal­ki­na ne­eta­ti­niai ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­to­riai, o esant rei­ka­lui, ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai.
„Kaip ro­do pa­tir­tis, pra­dė­jus nerš­ti ly­de­koms, bra­ko­nie­rius ap­ima karš­ti­nė, to­dėl mū­sų ins­pek­to­riai jau da­bar itin su­stip­ri­no van­dens tel­ki­nių kon­tro­lę. Jie į rei­dus va­žiuo­ja ir nak­ti­mis, ir sa­vait­ga­liais, ir per šven­tes. Pa­žei­dė­jams lie­ka vis ma­žiau vil­čių, kad pa­vyks nuo mū­sų pa­rei­gū­nų pa­si­slėp­ti ar iš­si­suk­ti nuo bau­dų ir tūks­tan­ti­nių ieš­ki­nių už žu­vų iš­tek­liams pa­da­ry­tą ža­lą“, – sa­ko ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis.
Už kiek­vie­ną drau­džia­mu lai­ku su­gau­tą ly­de­ką teks su­mo­kė­ti 543 li­tų. Jei­gu ji su­gau­ta draus­ti­ny­je ar re­zer­va­te – tri­skart dau­giau, t. y. 1629 li­tus. Jei­gu už­kim­ba žu­vis, ku­rią tuo me­tu drau­džia­ma gau­dy­ti, ją rei­kia iš kar­to pa­leis­ti at­gal į van­dens tel­ki­nį. Drau­džia­mos gau­dy­ti žu­vys, su­leis­tos į tin­kle­lį su­gau­tam lai­mi­kiui lai­ky­ti, ne­svar­bu, ar jos gy­vy­bin­gos, ar ne, lai­ko­mos lai­mi­kiu ir už jas teks at­ly­gin­ti ža­lą.
Jei­gu pa­si­bai­gus mi­nė­ta­jam drau­di­mo žve­jo­ti ly­de­kas ter­mi­nui žve­jui pa­si­tai­ky­tų su­gau­ti dar ne­iš­ner­šu­sią žu­vį, tik nuo jo są­ži­nės pri­klau­sys, ar jis pa­leis tą ly­de­ką. Mi­nist­ro ma­ny­mu, žve­jų kul­tū­ra ky­la. Pa­vyz­džiui, dau­gė­ja mė­gė­jų, ku­rie pa­lei­džia vi­sas su­gau­tas žu­vis. Taip pat kas­met ma­žė­ja žve­jo­jan­čių­jų be lei­di­mų, ma­žiau pa­lie­ka­ma šiukš­lių žve­jy­bos vie­to­se.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pri­me­na, kad iki ge­gu­žės 15 d. dar drau­džia­ma žve­jo­ti kir­šlius ir sa­la­čius, iki ge­gu­žės 20 d. – ster­kus, nuo ge­gu­žės 1 d. iki lie­pos 31 d. – otus Bal­ti­jos jū­ro­je, nuo ge­gu­žės 15 d. iki bir­že­lio 15 d. – žiob­rius.

Gy­ven­to­jai kvie­čia­mi ne­lik­ti abe­jin­gais pa­ste­bė­jus bra­ko­nie­rius ir apie juos ne­del­siant pra­neš­ti to re­gio­no, ku­ria­me pa­ma­tė pa­žei­dė­jus, ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to (RA­AD) pa­rei­gū­nams šiais te­le­fo­nais:
Aly­taus RA­AD  8686 59494, 8686 76010, 8686 76009, 8686 60931, 6865 9494.
Kau­no RA­AD 8686 03706, 8620 40249, 8621 10660, 8686 19662.
Klai­pė­dos RA­AD   8686 10155, 8686 12537, 8698 44527, 8612 23645, 8686 10157, 8618 38833.
Ma­ri­jam­po­lės RA­AD 8615 97870, 8610 17281, 8682 18571.
Pa­ne­vė­žio RA­AD 8686 92859, 8686 73817, 8614 66342, 8686 92839.
Šiau­lių RA­AD 8612 48266, 8682 51876, 8620 49596, 8620 91456.
Ute­nos RA­AD 8686 48 407, 8686 32920, 8698 06234, 8611 33690.
Vil­niaus RA­AD 8614 40072.

---

Miš­ki­nin­kų ben­druo­me­nei – skau­di ne­tek­tis

R. Ozolinčius

Balandžio 10 d. stai­ga mi­rė Miš­kų ins­ti­tu­to di­rek­to­rius aka­de­mi­kas prof. ha­bil. dr. Re­mi­gi­jus Ozo­lin­čius. Tai skau­di ne­tek­tis vi­sai ša­lies miš­ki­nin­kų ben­druo­me­nei.
„Prof. Re­mi­gi­jus Ozo­lin­čius spin­du­lia­vo ener­gi­ja, pa­si­žy­mė­jo pui­kiu ge­bė­ji­mu žvelg­ti į miš­ki­nin­kys­tę pa­kan­ka­mai nau­jo­viš­kai, to­dėl daug dė­me­sio sky­rė ne vien tra­di­ci­nių miš­ki­nin­kys­tės tie­sų puo­se­lė­ji­mui, bet ir pa­ma­tuo­tų nau­jo­vių ty­ri­mams ir jų die­gi­mui“, – sa­ko Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Miš­kų de­par­ta­men­to Miš­kų ūkio plėt­ros sky­riaus ve­dė­jas Ne­ri­jus Kups­tai­tis. Tai at­si­spin­dė­jo ir Miš­kų ins­ti­tu­to va­do­vo san­ty­kiuo­se su Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, kur jis vi­suo­met ap­si­lan­ky­da­vo su rim­to­mis idė­jo­mis ir kon­kre­čiais pa­siū­ly­mais, kaip plė­to­ti miš­kų ūkį kuo ge­riau pa­nau­do­jant nau­jau­sius miš­kų moks­lo lai­mė­ji­mus.
Su miškais su­si­jęs vi­sas Re­mi­gi­jaus Ozo­lin­čiaus gy­ve­ni­mas. Iš kar­to po stu­di­jų tuo­me­tės Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos Miš­kų ūkio fa­kul­te­te, ku­rį bai­gė su pa­gy­ri­mu 1980 m., jis pra­dė­jo dirb­ti Miš­kų ins­ti­tu­te. Pro­fe­so­riaus pa­li­ki­mą su­da­ro apie 200 moks­li­nių ir moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nių, 19 kny­gų – pra­de­dant moks­li­nė­mis mo­nog­ra­fi­jo­mis ir bai­giant itin pa­trauk­lio­mis kny­go­mis vai­kams. Re­mi­gi­jus Ozo­lin­čius sie­kė kuo su­pran­ta­miau vi­sai vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ti miš­ki­nin­kys­tę ir for­muo­ti jau­no­sios kar­tos po­rei­kį sau­go­ti didžiau­sią šalies turtą – Lie­tu­vos miškus.
Jam leng­vai pa­klus­da­vo plunks­na, jo pa­skai­tų no­riai klau­sy­da­vo įvai­rios au­di­to­ri­jos. Miš­ki­nin­kų at­min­ty­je Re­mi­gi­jus Ozo­lin­čius iš­liks pir­miau­sia kaip nuo­šir­dus, pa­pras­tas, mėgs­tan­tis ben­drau­ti žmo­gus, ap­link ku­rį no­riai telk­da­vo­si ben­dra­min­čiai.

---

---

Gamtosauga

---

Bra­ko­nie­rių įžū­lu­mui ri­bų nė­ra, - 

R. Šiukšteris

sa­ko Šiau­lių re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Gy­vo­sios gam­tos ap­sau­gos ins­pek­ci­jos vir­ši­nin­kas Rai­mon­das ŠIUKŠ­TE­RIS
Die­ną ir nak­tį, ly­jant ar snin­gant
R. ŠIUKŠ­TE­RIS. Dau­ge­liui  žmonių ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų dar­bas  ma­žai ma­to­mas. Ir tai su­pran­ta­ma, nes mū­sų darbas ne šil­tuo­se ka­bi­ne­tuo­se - snie­gui kren­tant, ar lie­tui ly­jant mes tu­ri­me bū­ti ten, kur pa­žei­džia­mi gy­vū­ni­jos ap­sau­gos įsta­ty­mai. Ga­vę sig­na­lą, kad  miš­ke ar prie van­dens siau­tė­ja bra­ko­nie­riai, tu­ri­me ne­del­siant re­a­guo­ti. Ne­re­tas at­ve­jis, kai net vi­dur­nak­tį  mums pa­skam­bi­na į na­mus, ir tu­ri­me tam­so­je miš­ko apsuptyje ar ant eže­ro akis į akį su­si­tik­ti su mo­ra­lę pra­ra­du­siais, gin­kluo­tais vy­rais. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad toks dar­bas ne kiek­vie­nam skir­tas. Bet jis la­bai rei­ka­lin­gas. Ži­no­ma, vie­ni mes, at­sa­kin­gi už di­de­lius plo­tus, iš­si­dės­čiu­sius Šiau­lių ir Tel­šių ap­skri­ty­se, ne­ga­lė­tu­me tin­ka­mai šio dar­bo atlikti,  jei ne­tu­rė­tu­me ge­rų  pa­gal­bi­nin­kų – vi­suo­me­ni­nių gam­tos ap­sau­gos ins­pek­to­rių, jei į mū­sų veik­lą abe­jin­gai žiū­rė­tų po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ar šiaip gam­tą my­lin­tys žmo­nės.
- Jū­sų ko­lek­ty­vas nė­ra di­de­lis – dir­ba vos pen­ke­tas gy­vū­ni­jos ap­sau­gos ins­pek­to­rių. To­dėl man su­pran­ta­mi jū­sų var­gai. Bai­gė­si di­dy­sis me­džiok­lės se­zo­nas, gal da­bar, at­ėjus pa­va­sa­riui, ga­lė­si­te šiek tiek at­si­pūs­ti. Nors  ži­nau, kad ne­re­tai pas­kui val­tį vel­ka­ma bliz­gė iš­trau­kia ir bra­ko­nie­rių pa­lik­tus tin­klus, o juk at­ši­lus orams pra­de­da nerš­ti žu­vys, gims­ta nau­ja gy­vy­bė.
R. ŠIUKŠ­TE­RIS.  Jūs tei­sin­gai pa­ste­bė­jo­te.  Da­bar mū­sų rū­pes­tis – van­de­nų gy­vū­ni­jos ap­sau­ga. Žu­vų, ypač ly­de­kų, nerš­tas -  šven­tas me­tas. Ne­tru­kus  iš­tirps pas­ku­ti­nie­ji le­do lo­pi­nė­liai ir ly­de­kos, ki­tos  žu­vys pa­sės mi­li­jo­nus ik­rų. Tai bū­si­ma­sis vi­sų mū­sų tur­tas. To­dėl  ati­džiai bu­dė­ti prie van­de­nų pri­va­lo­me ir die­ną, ir nak­tį. Be to, mus  įpa­rei­go­ja ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vi­so­je Lie­tu­vo­je pa­skelb­ta ak­ci­ja „Ly­de­ka – 2013“. Ji pra­si­dė­jo ko­vo 20 d. ir vyks iki ba­lan­džio 30 d. Ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis, at­si­žvelg­da­mas į tai, kad pa­va­sa­ris vė­luo­ja, de­šim­čiai die­nų pra­tę­sė drau­di­mą žve­jo­ti ly­de­kas. Šiaip, esant nor­ma­liam pa­va­sa­riui, ly­de­kas gau­dy­ti drau­džia­ma nuo va­sa­rio 1 iki ba­lan­džio 20 die­nos.  
Nau­jas gal­vos skaus­mas                 
- Pa­si­baigs  žu­vų nerš­tas, ir bra­ko­nie­riai pra­dės upė­se ir eže­ruo­se merk­ti tin­klus. Ir vėl - nuo­la­ti­nis gal­vos skaus­mas.
R. ŠIUKŠ­TE­RIS. Apie pa­merk­tus bra­ko­nie­rių  tin­klus su­lau­kia­me ne­ma­žai skam­bu­čių. Štai pra­ėju­sią va­sa­rą Tal­šos eže­re vie­nas pi­lie­tis at­vi­rai bra­ko­nie­ria­vo: nu­plau­kia val­ti­mi prie tin­klų, iš­ima žu­vį, par­pluk­do lai­mi­kį į kran­tą, ati­duo­da čia bu­din­čiam drau­gu­žiui, vėl plau­kia prie tin­klų pa­im­ti li­ku­sios žu­vies ir vėl grįž­ta į kran­tą. Vi­są tą ope­ra­ci­ją ma­tė ne­to­lie­se bu­vę žve­jai. Jie tu­rė­jo ins­pek­ci­jos te­le­fo­no nu­me­rį, ta­čiau pa­skam­bin­ti mums ry­žo­si tik po to, kai bra­ko­nie­rius tre­čią kar­tą grį­žo prie tin­klų.
- Pa­tar­ki­te mū­sų skai­ty­to­jams, kaip jie, ne­tu­rė­da­mi ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų ar ins­pek­to­rių te­le­fo­no, tu­rė­tų pa­si­elg­ti pa­na­šiu at­ve­ju.
R. ŠIUKŠ­TE­RIS. Dau­ge­lis pa­rei­gin­gų žve­jų tu­ri ins­pek­to­rių te­le­fo­nus. Ta­čiau, su­si­dū­rus su bra­ko­nie­riais, ga­li­ma skam­bin­ti ir ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu 112. Tik pa­tar­čiau jo­kiu bū­du ne­įsi­vel­ti į kon­flik­tą su bra­ko­nie­riais. Vi­so­kių gi jų esa­ma, ne­ma­ža da­lis pra­ra­dę bet ko­kį pa­do­ru­mą. Jei tik yra ga­li­my­bė, rei­kia skam­bin­ti mū­sų pa­rei­gū­nams. Van­dens tel­ki­nių yra daug, o ins­pek­ci­jo­je, kaip mi­nė­ta, dir­ba­me  pen­kie­se, dar sa­vo dar­bą dir­ba ir ra­jo­ni­nių agen­tū­rų ins­pek­to­riai, vis dėl­to, kaip be­si­steng­tu­me, be vi­suo­me­nės pa­gal­bos, vien tik vals­ty­bi­nių pa­rei­gū­nų jė­go­mis, ap­sau­go­ti mū­sų kraš­to gy­vuo­sius gam­tos tur­tus, be­veik ne­įma­no­ma.
Bra­ko­nie­rių tin­klai ki­lo­met­rais ma­tuo­ja­mi
- Ko­kiais  pra­ėju­sių me­tų „lai­mi­kiais“ ga­li pa­si­gir­ti jū­sų ins­pek­ci­ja?
R. ŠIUKŠ­TE­RIS. Dėl ne­tei­sė­tos me­džiok­lės per­nai Šiau­lių re­gio­ne kon­fis­kuo­ta 15 me­džiok­li­nių šau­tu­vų ir 118 sta­to­mų tin­klų, taip pat žen­klus kie­kis le­do grąž­tų, skri­tu­lių, ven­te­rių ir pan. Tu­rint ome­ny, kad vie­no tin­klo vi­du­ti­nis il­gis yra apie 50 met­rų,  ga­li­ma teig­ti, kad bra­ko­nie­riai ne­te­ko apie 6 ki­lo­met­rus tin­klų.  Pa­gal­vo­ki­me,  kiek žu­vų iš­gel­bė­ta! Ne­se­niai Kur­šė­nų kar­je­ruo­se su­lai­ky­ti žve­jai, ma­sa­lui nau­do­ję gy­vas žu­ve­les. Už ši­to­kiu bū­du pa­gau­tą ly­de­ką, įver­ti­nus gamtai pa­da­ry­tą ža­lą, te­ko su­mo­kė­ti 543 li­tus. Džiu­gu, kad  be­veik ne­be­pa­si­tai­ko bra­ko­nie­ria­vi­mo at­ve­jų pa­nau­do­jant elek­tros sro­vę ar­ba sprogs­tan­čias me­džia­gas. Tie­sa, pra­ėju­sią va­sa­rą ši­toks pra­ne­ši­mas bu­vo gau­tas iš Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko, ta­čiau nu­vy­kę į vie­tą bra­ko­nie­rių ne­ra­do­me. Ma­tyt, bra­ko­nie­riai pa­siun­tė mums klai­di­nan­tį sig­na­lą. Bū­na ir taip.
Praradusieji sąžinę ir padorumą
„Bra­ko­nie­riau­ja­ma ne tik van­dens tel­ki­niuo­se. Bra­ko­nie­riau­ja­ma vi­sur. Ne­ma­lo­nu pri­si­min­ti žiau­raus at­ve­jo, kai pra­ėju­sių me­tų šv. Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se, Šiau­lių ra­jo­ne per vie­ną nak­tį bu­vo nu­šau­ta 13 žvė­rių. Dėl šio įvy­kio vyks­ta iki­teis­mi­nis ty­ri­mas.
Vi­sai ne­se­niai Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne bu­vo su­lai­ky­tas me­džio­to­jas, ku­rio au­to­mo­bi­ly­je ras­tas ne­le­ga­liai lai­ko­mas sa­va­dar­bis gin­klas. Bra­ko­nie­rius per­duo­tas Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui, iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la.
Su­lai­ky­ti ir spąs­tų žvė­rims miš­ke spen­dė­jai. Skau­du, kad to­kiu „dar­bu“už­si­i­ma  jau­nuo­liai, ku­rie pa­aiš­ki­no, kad šio ver­slo ėmė­si iš­stu­di­ja­vę in­ter­ne­to pus­la­pius. Jau­nuo­liai ne­su­si­mąs­tė, kad į spąs­tus ga­lė­jo įkliū­ti ne tik gy­vū­nas, bet ir žmo­gus“.
„Ly­de­kų nerš­to me­tu pa­si­ro­dys ir že­ber­kli­nin­kai, bra­ko­nie­ria­vi­mo, ma­tyt, ne­iš­veng­si­me ir šį­met, - sa­ko R. Šiukš­te­ris. - Nau­do­da­ma­sis pro­ga no­riu pa­pra­šy­ti gy­ven­to­jų pra­neš­ti mums apie ne­tin­ka­mos me­džiok­lės ar­ba žve­jy­bos fak­tus. Ano­ni­miš­ku­mą ga­ran­tuo­ja­me.“
Kal­bi­no Ro­mu­al­das BA­LIU­TA­VI­ČIUS

---

ŠRAAD nuotraukoje: Čia siautėjo brakonieriai.

---

Brkonierių pašiūrė

Kil­pi­nin­kui  šer­nie­ną pri­mins di­de­lės bau­dos
Ra­sei­nių ra­jo­no ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai Pui­šy­nės miš­ke su­lai­kė ne­tei­sė­tai šer­ną su­me­džio­ju­sį bra­ko­nie­rių. Tai Vi­duk­lės se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas, pa­spen­dęs kil­pas lau­ki­niams gy­vū­nams. Jį ap­ti­ko Ra­sei­nių urė­di­jos miš­ki­nin­kas, at­se­kęs pa­žei­dė­jo pė­do­mis iki tos vie­tos, kur jis jau do­ro­jo kil­pa su­gau­tą šer­ną.
Kil­pi­nin­kas tur­būt dar la­bai il­gai ne­pa­mirš šio gy­vū­no. Ne tik to­dėl, kad ne­pa­vy­ko ar­tė­jan­čių šven­čių sta­lo pra­tur­tin­ti gei­džia­ma žvė­rie­na. Kaip sa­kė Kau­no re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ra­sei­nių ra­jo­no agen­tū­ros ve­dė­jas Ge­di­mi­nas Ta­ma­šaus­kis, pa­žei­dė­jui gre­sia ad­mi­nist­ra­ci­nė bau­da – nuo dvie­jų iki pen­kių tūks­tan­čių li­tų, taip pat jis tu­rės at­ly­gin­ti dau­giau kaip pen­kių tūks­tan­čių li­tų gam­tai pa­da­ry­tą ža­lą.
Policija nustatė įžūlius brakonierius
Po­li­ci­ja jau nu­sta­tė ke­tu­ris pa­žei­dė­jus, įta­ria­mus ko­vo 6 d. pa­nau­do­jus smur­tą prieš Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Drus­ki­nin­kų agen­tū­ros pa­rei­gū­ną Li­ną Trus­ką, tik­ri­nu­sį bra­ko­nie­ria­vi­mo fak­tą Ne­mu­nykš­čio upė­je ties Šven­dub­rės kai­mu (Vie­čiū­nų sen., Drus­ki­nin­kų sav.). Ne­tei­sė­tai tin­klais žve­jo­ję vy­rai ap­lin­ko­sau­gi­nin­kui tren­kė kumš­čiu į gal­vą, už­lau­žė ran­ką, at­ėmė te­le­fo­ną ir tar­ny­bi­nį du­ji­nį pis­to­le­tą. Įrė­mę jį pa­rei­gū­nui į gal­vą, gra­si­no nu­šau­ti.
Brakonierius kirviu puolė aplinkosaugos pareigūną
Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Uk­mer­gės ra­jo­no agen­tū­ros pa­rei­gū­nas su ne­eta­ti­niu ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­to­riu­mi su­ren­gė rei­dą Žal­gi­rių kai­me (Del­tu­vos sen.), kad pa­tik­rin­tų, ar nė­ra bra­ko­nie­riau­jan­čių Žal­gi­rių eže­re. Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai ap­ti­ko po le­du pa­sta­ty­tus tin­klus. Nuo tos vie­tos pėd­sa­kai ve­dė ne­to­lie­se esan­čios so­dy­bos link.
Šio­je so­dy­bo­je įsi­kū­ręs jau ne kar­tą už ne­tei­sė­tą žve­jy­bą baus­tas vie­tos gy­ven­to­jas. Jis iš­ėjo iš na­mo, pa­ma­tęs į kie­mą įsu­ku­sį ap­lin­kos ap­sau­gos ski­ria­mai­siais žen­klais pa­žy­mė­tą tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį. Uni­for­mą vil­kin­tis ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­to­rius pri­sis­ta­tė ir pa­pra­šė kar­tu nu­si­leis­ti prie eže­ro, kur pa­sta­ty­ti tin­klai. Pa­čio­je so­dy­bo­je, ant tvar­to sie­nų, taip pat bu­vo ma­ty­ti iš­džiaus­ty­ti žve­jy­bi­niai tin­klai.
So­dy­bos šei­mi­nin­kas grį­žo į na­mą ir ne­tru­kus iš jo iš­lė­kė ne­ši­nas kir­viu. Vy­riš­kis bu­vo ne­blai­vus. Lai­dy­da­mas gra­si­ni­mus jis pir­miau­sia puo­lė ka­po­ti ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų au­to­mo­bi­lio lan­gą, o po to me­tė­si ir prie jų pa­čių. Pa­ma­tęs, kad ins­pek­to­rius iš­si­trau­kė tar­ny­bi­nį gin­klą, – su­sto­jo, bet ne­si­lio­vė gra­si­nęs.
Ag­re­si­jos pro­trū­kį sutramdė ope­ra­ty­viai at­vy­kę iš­kvies­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai. Pa­žei­dė­jas bu­vo su­lai­ky­tas, pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio komentaras
To­kie brakonierių veiksmai – tai ne tik įžū­lus pa­si­prie­ši­ni­mas ap­lin­ko­sau­gi­nin­kams, bet ir sig­na­las vi­suo­me­nei, kad sau­gant gam­tą bū­ti­na su­telk­ti pa­stan­gas ir su­da­ry­ti vi­suo­ti­nę ne­pa­kan­tu­mo pa­žei­dė­jams at­mo­sfe­rą.

---

L. Januškevičius

Grožio salos

---

Antano Čia­po Nau­jo­sios Ak­me­nės bo­ta­ni­kos so­de­lis

Adresas: Akmenės r., Naujoji Akmenė, sodininkų bendrija  „Puoš­me­na“
Plotas 0,24 ha
Var­gu ar at­si­ras­tų Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je žmo­gus, nie­ko ne­gir­dė­jęs apie N. Ak­me­nės bo­ta­ni­kos so­de­lį ir ne­pa­žįs­tan­tis mie­lo ir sve­tin­go jo šei­mi­nin­ko An­ta­no Čia­po. So­de­lis įsi­kū­ręs ša­lia mies­to esan­čio­je sodininkų bendrijoje „Puoš­me­na“. Lan­ky­to­jas čia pa­ten­ka į tik­rą de­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ir krū­mų ka­ra­li­ją. Tai šen, tai ten akį pa­trau­kia iš­mo­nin­gos, pa­ties ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­ko su­kur­tos ir iš­ra­din­gai į ap­lin­ką įpin­tos ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros for­mos. Kaip pa­sa­ko­ja A. Čia­pas, au­ga­lais jis pra­dė­jęs do­mė­tis apie 1960 me­tus, kai tuometiniame ko­lek­ty­vi­nio so­do skly­pe­ly­je gre­ta vyš­nių, sly­vų ir obe­lai­čių at­si­ra­do van­dens le­li­jo­mis pa­si­puo­šęs van­dens ba­sei­nė­lis, al­pi­na­riu­mas, daug de­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ir krū­mų. So­do šei­mi­nin­kas do­mė­jo­si den­dro­lo­gi­ne ir de­ko­ra­ty­vi­nės so­di­nin­kys­tės klau­si­mams skir­ta li­te­ra­tū­ra, daug ke­lia­vo, ap­lan­ky­da­mas vi­sus dau­giau ar ma­žiau ži­no­mus ša­lies so­di­nin­kus mė­gė­jus, se­nuo­sius dva­rų par­kus, Lie­tu­vos ir kai­my­ni­nių ša­lių (Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Uk­rai­nos, Ka­li­ning­ra­do sri­ties) bo­ta­ni­kos so­dus ir ar­bo­re­tu­mus. Iš kiek­vie­nos ke­lio­nės bu­vo par­si­ve­ža­ma nau­jų au­ga­lų so­di­nu­kų, ūg­liu­kų, sėk­lų... Dau­ge­lį eg­zo­ti­nių au­ga­lų A. Čia­pas sa­vo skly­pe­ly­je iš­au­gi­no pats, pa­sė­jęs iš ke­lio­nių par­si­vež­tas sėk­las, įskie­pi­jęs re­tų rū­šių ir for­mų ūg­liu­kus. Ga­na grei­tai ma­ža­me so­do skly­pe­ly­je ir šei­mi­nin­kui, ir au­ga­lams ta­po ankš­ta. Pa­dė­jo tuo­me­ti­nė Nau­jo­sios Ak­me­nės ce­men­to ga­myk­los, ku­rio­je ko­lek­ci­jos įkū­rė­jas il­gus me­tus dir­bo, ad­mi­nist­ra­ci­ja. Pa­ste­bė­ju­si ne­ei­li­nę sa­vo dar­buo­to­jo aist­rą, ga­myk­los va­do­vy­bė ša­li­mais iš­sky­rė pa­pil­do­mą že­mės skly­pą,  o pas­kui jį dar ke­le­tą kar­tų pa­di­di­no. Taip pa­ma­žu gi­mė da­bar­ti­nis apie 0,3 ha plo­to bo­ta­ni­kos so­de­lis su gra­žiais au­ga­lų de­ri­niais, eg­zo­tiš­ko­mis ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros for­mo­mis, pa­slap­tin­gais va­ka­ri­nio ap­švie­ti­mo ži­bin­tais. Ša­lia au­ga­lų vei­kiai at­si­ra­do tvar­kin­gos au­ga­lų lie­tu­viš­kus ir lo­ty­ni­šus var­dus bei kil­mę nu­ro­dan­čios eti­ke­tės. Šian­dien N. Ak­me­nės bo­ta­ni­kos so­de­lį lan­ko sve­čiai iš to­li­miau­sių mū­sų ša­lies kam­pe­lių ir už­sie­nio. Ir vi­sus juos so­dy­bos šei­mi­nin­kas pa­si­tin­ka su jam bū­din­ga ge­ra­šir­diš­ka šyp­se­na, ma­lo­niai pa­ve­džio­ja pa­slap­tin­gais so­de­lio ta­ke­liais ir vis pa­sa­ko­ja, pa­sa­ko­ja... O pa­kal­bė­ti tik­rai yra apie ką.  Di­džiau­sias bo­ta­ni­kos so­de­lio tur­tas ir di­džiau­sia jo kū­rė­jo aist­ra – de­ko­ra­ty­vi­niai me­džiai ir krū­mai. Jų čia au­gi­na­ma dau­giau kaip pus­ket­vir­to šim­to rū­šių ir de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų, pri­klau­san­čių 46 šei­moms ir 82 gen­tims (spyg­liuo­čiai– 6 šei­mos ir 12 gen­čių, la­puo­čiai – 40 ir 70). Au­ga­lai iš­dės­ty­ti pa­gal de­ko­ra­ty­vi­nį prin­ci­pą, de­ri­nant įvai­rias rū­šis ir for­mas, at­si­žvel­giant į spyg­lių  ir la­pų spal­vą, la­jos for­mą, žy­dė­ji­mo lai­ką... Ypa­tin­gas so­de­lio šei­mi­nin­ko po­mė­gis – su­me­dė­ju­sių au­ga­lų de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos: že­ma­ū­gės, ko­lo­niš­kos, svy­ruok­li­nės, ki­li­mi­nės, spal­vin­go­sios (mar­ga­la­pės, rau­don­la­pės, gel­ton­la­pės, gel­tons­pyg­lės, mels­vas­pyg­lės), pil­na­žie­dės, stam­bia­žie­dės... Jų čia au­gi­na­ma net 228 (spyg­liuo­čiai – 79, la­puo­čiai – 149), t. y. 64 proc. nuo ben­dro au­ga­lų tak­so­nų skai­čiaus. Gau­siau­siai at­sto­vau­ja­mos šios šei­mos: ki­pa­ri­si­nių (Cup­res­sa­ce­ae) – 5 rū­šys ir 44 for­mos, pu­ši­nių (Pi­na­ce­ae)  – 13 ir 21, erš­kė­ti­nių (Ro­sa­ce­ae ) – 22 ir 28, alyv­me­di­nių (Ole­a­ce­ae ) – 2 ir 17, bu­ki­nių (Fa­ga­ce­ae). – 1 ir 10. Iš ypač re­tų ir ver­tin­gų au­ga­lų pa­mi­nė­ti­nos  kol kas mū­sų de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se re­tai su­tin­ka­mos Lau­so­no pus­ki­pa­ri­sio (Cha­me­cy­pa­ris law­so­nia­na), da­ū­ri­nio (Ju­ni­pe­rus da­vu­ri­ca), uo­li­nio (Ju­ni­pe­rus sco­pu­lo­rum) ir vir­gi­ni­nio (Ju­ni­pe­rus vir­gi­nia­na) ka­da­gių, va­ka­ri­nės (Thu­ja oc­ci­den­ta­lis) ir ry­ti­nės (Thu­ja orien­ta­lis) tu­jų, pa­pras­to­sios eg­lės (Pi­cea abies), pa­pras­to­sios pu­šies (Pi­nus syl­vest­ris), plau­kuo­to­jo ber­žo (Be­tu­la pu­bes­cens) ir pa­pras­to­jo bu­ko (Fa­gus syl­va­ti­ca) de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos.  Ki­ta A. Čia­po aist­ra – de­ko­ra­ty­vi­nis au­ga­lų kar­py­mas (to­pia­ri­nis me­nas). To­dėl so­de­ly­je gau­su iš­ra­din­gai, kar­tais net­gi įman­triai su­for­muo­tų au­ga­lų.
Pa­si­vaikš­tai po A. Čia­po so­de­lį, per­žvel­gi il­gą au­ga­lų są­ra­šą ir ne­ju­čo­mis pa­gal­vo­ji: „Iš kur žmo­gui tiek jė­gų?..“ O juk ga­lė­tų to­kios ko­lek­ci­jos, to­kie bo­ta­ni­kos so­de­liai pa­puoš­ti be­maž kiek­vie­ną ša­lies ra­jo­ną, di­des­nį ar ma­žes­nį mies­te­lį. Juk en­tu­zias­tų, aist­rin­gų au­ga­lų mė­gė­jų ir ko­lek­cio­nie­rių Lie­tu­vo­je ne­trūks­ta. Trūks­ta tik vie­no – kon­struk­ty­vios res­pub­li­ki­nės ir ypač vie­ti­nės val­džios pa­žiū­ros ir, svar­biau­sia, - ge­ra­no­riš­kos pa­gal­bos. Te­gul ir at­ei­ty­je ši pa­gal­ba ne­ap­len­kia ge­ra­šir­džio N. Ak­me­nės bo­ta­ni­kos so­de­lio šei­mi­nin­ko.
Dr. Laimutis  Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas

A. Čia­pas

---

Akistata su gamta

---

Žalių lapų vardynos 

S. Paltanavičius

Ba­lan­dis pa­va­sa­rį per­sve­ria ant­ron pu­sėn - bent jau ka­len­do­riu­je. Ta­čiau daž­nai ba­lan­džiui ten­ka pra­dė­ti vi­sus di­džiuo­sius pa­va­sa­rio dar­bus: ža­din­ti, kel­ti ir leis­ti pa­sau­lin. Šie me­tai ne iš­im­tis: pa­va­sa­ris taip il­gai ne­gi­mė, kad tik po Ve­ly­kų juo pa­ti­kė­jo­me. Už­tru­kęs, il­gai ne­iš­drį­sęs prieš­ta­rau­ti žie­mai, vi­są ko­vą jis pa­au­ko­jo snie­gui ir šal­čiui. Net sau­lė ne­įsten­gė pa­ža­din­ti že­mės, su­skal­dy­ti le­do.
Vė­luo­jant pa­va­sa­rio pra­džiai te­ko pri­si­min­ti du svar­bius da­ly­kus. Vi­sų pir­ma, šie­met kaip nie­ka­da iš­ryš­kė­jo skir­tu­mai tarp va­di­na­mų tik­rų­jų me­tų lai­kų (žie­mos ir va­sa­ros) ir per­ei­na­mų­jų (pa­va­sa­rio ir ru­dens) cha­rak­te­rių. Tai­gi, žie­ma už­tru­ko, o pa­va­sa­ris tu­rė­jo lauk­ti, sau iš­sau­go­da­mas tik du mė­ne­sius.Ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me dar vie­no da­ly­ko - Pu­siau­žie­mio die­nos bar­su­ko pra­na­šys­tės. Šie­met jis per­spė­jo: žie­mos ant­ro­ji pu­sė bus il­ga! Bar­su­kas šį­kart ne­su­kly­do. Ta­čiau ar vi­sa­da jam taip ge­rai gau­sis?
Kad pa­va­sa­rio pra­džia vė­luo­ja be­veik mė­ne­siu, liu­di­ja dau­ge­lis reiš­ki­nių. Iki ba­lan­džio vi­du­rio Ry­tų Lie­tu­vos miš­kuo­se iš­li­ko snie­gas. Ki­tur jis iš­tir­po anks­čiau, bet - taip pat tik ba­lan­dį. Pa­na­šiai tir­po, ai­žė­jo le­das: Kur­šių ma­rio­se pro­per­šos ban­ga­vo ko­vo ga­le, nuo le­dų iš­si­va­lė Ne­mu­no del­tos upės At­ma­ta ir Skir­vy­tė, ta­čiau eže­rai il­gai iš­sau­go­jo sa­vo le­di­nius šar­vus. Ga­li bū­ti, kad Ry­tų Lie­tu­vos eže­ruos pas­ku­ti­nis le­das iš­tirps tik ba­lan­džio ga­le. Kai kam - kad ir po­le­di­nės žūk­lės mė­gė­jams, toks žie­mos pa­li­kimas at­ro­dė pa­trauk­liai. Ta­čiau po le­du sek­liuo­se, pel­kė­tuo­se eže­ruo­se žu­vo, du­so žu­vys, van­dens be­stu­bu­riai. Ka­dan­gi snie­gą pa­leng­va tirp­dė, ga­ri­no sau­lė ir vė­jas, ne­bu­vo de­guo­nį ne­šan­čių sro­vių ar upokš­nių. Ten, kur žu­vims lai­ku su­skub­ta į pa­gal­bą, du­si­mo pa­da­ri­niai bus ne­žy­mūs. Ki­tur jie ga­li bū­ti la­bai pa­ste­bi­mi.
Už­tru­kęs le­das pa­kei­tė van­dens paukš­čių gy­ve­ni­mo rit­mus, pa­vė­li­no ly­de­kų nerš­tą. Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų įpras­tą pa­va­sa­rį ly­de­kos ner­šia pir­mą ba­lan­džio de­ka­dą, eže­ruos dar esant le­dui, bet pa­tvi­nus, iš­si­lie­jus pa­e­že­rių pie­voms. Tie­sa, ma­žai van­de­nin­gą pa­va­sa­rį jų ik­rams ky­la grės­mė, nes per trum­pą lai­ką ne­spė­ję virs­ti ler­vu­tė­mis, jie iš­džiūs­ta ir žū­va. Jei­gu ly­de­kos iš­ner­šė pa­čiam eže­re, jų ik­re­lių vys­ty­ma­sis (dėl vė­saus van­dens) už­trun­ka, dau­ge­lį jų su­nai­ki­na ki­tos žu­vys, ypač pūgž­liai, eše­riai. Paukš­čiai, su­grį­žę į sa­vo eže­rus, taip pat lau­kia -ka­da at­si­vers pla­tu­mos, iš­si­va­duos šven­dry­nai, viks­vy­nai ir ra­sis vie­tų suk­ti liz­dus.
Ryš­kiau­sias ba­lan­džio mė­ne­sio žen­klas - pir­mie­ji žie­dai ir vis drą­siau ky­lan­ti, tirš­tė­jan­ti ža­lu­ma. Ie­vos, juo­dau­o­giai šei­va­me­džiai, lau­ki­niai ser­ben­tai sprogs­ta anks­ti: pa­pras­tai dar iki ber­žo pum­pu­rų sklei­di­mo­si jie „už­da­ro” gi­rios tan­kmes, kas­dien tirš­tė­jan­čia ža­lu­ma pri­sod­ri­na pil­kus me­dy­nus. Ky­lan­čios rais­tų viks­vos, vilk­dal­gių la­pai, am­ži­nai ža­liuo­jan­čios pi­pir­la­pės ir ži­buok­lės, rū­te­niai, iš­spu­rę plu­kių la­pe­liai ir sod­riai ža­lios pa­ba­lio pu­rie­nos grei­tai už­bai­gia va­di­na­mą ,,pil­ką­jį” pa­va­sa­rį.
Ta­čiau la­biau­siai akį trau­kia pa­va­sa­rio žie­dai. Ne­pa­ste­bi­mai nu­bi­rus, per­žy­dė­jus laz­dy­nams ir alks­niams, pas­kui juos iš­spu­ro „rie­būs” dre­bu­lių žie­dy­nai. Pa­čiam įkarš­ty­je žal­čia­lun­kio žy­dė­ji­mas. Pa­va­sa­rį žy­din­tys au­ga­lai ga­li bū­ti trum­pa­am­žiai - kai ku­rie jų žy­di ir ža­liuo­ja tik po­rą mė­ne­sių. Ryš­kiau­siu pa­vyz­džiu va­din­ti­na pa­va­sa­ri­nė anks­ty­vė - smul­ku­tis kryž­ma­žie­džių šei­mos au­ga­liu­kas, la­bai anks­ti pra­žys­tan­tis smė­ly­nuo­se, šlai­tuo­se, kar­tais - pa­čio­je jud­riau­sio­je pa­ke­lė­je. Ne­reik­li, vos ke­le­to cen­ti­met­rų aukš­čio anks­ty­vė grei­tai nu­žy­di, jos smul­ku­tė­se ankš­ta­rė­lė­se per po­rą sa­vai­čių su­bręs­ta sėk­le­lės. Vis­kas, šių me­tų dar­bus anks­ty­vė bai­gė. Ji pa­bers sėk­le­les ir nu­džius. Šios rū­šies ne­ra­si­me iki ki­to pa­va­sa­rio...
Ba­lan­dį kaip nie­ka­da rei­ka­lin­ga ra­my­bė, nes gam­to­je šį vė­luo­jan­tį pa­va­sa­rį su­si­kau­pė la­bai daug dar­bų: paukš­čiai tu­ri sku­bė­ti suk­ti liz­dus ir pe­rė­ti, au­ga­lai - stieb­tis, žy­dė­ti, vabz­džiai -plu­šė­ti, pa­sau­lin leis­ti sa­vo pa­li­kuo­nis, var­lės - ke­liau­ti ir nerš­ti... Dau­ge­lio jų ke­liai ir ta­kai, erd­vė ir vie­ta po sau­le kry­žiuo­ja­si, ker­ta­si, už­sto­ja vie­na ki­tą. Gam­tos vai­kai tarp sa­vęs vis­ką su­si­de­ri­na. Ta­čiau jei­gu į šio gy­ve­ni­mo dar­ną įsi­pi­na žmo­gaus veik­la, ky­la pa­čių di­džiau­sių bė­dų. Ar to ga­li­ma iš­veng­ti? Pa­ga­liau - ar ga­li­ma su­ma­žin­ti šį po­vei­kį? Taip, ga­li­ma, ir tam ne­rei­kia jo­kių pa­pil­do­mų veik­lų ir įdė­ji­mų. Tie­siog - kiek­vie­na­me dar­be, kiek­vie­no­je veik­lo­je tu­ri bū­ti ati­du­mas ir kai­my­no po­jū­tis. Jei bū­si­me ati­dūs ir da­ry­si­me taip, kad kai­my­nas jaus­tų­si ge­rai, ne­bus nu­skriaus­tų ir ne­lai­min­gų.
Pa­čios di­džiau­sios vil­tys ten­ka miš­kų sa­vi­nin­kams ir ūki­nin­kams. Jei­gu dėl jų veik­los žus liz­dai, paukš­čiai ir žvė­rys bus iš­gin­ti iš sa­vo na­mų - kam rei­ka­lin­ga to­kia veik­la? Jei­gu už ją ­kas nors dar ti­kė­tų­si vie­no­kių ar ki­to­kių iš­mo­kų, bū­tų ne­tei­sus. Dar­bui miš­kuo­se tu­rė­ta la­bai il­ga ir vi­sai ne­sun­ki žie­ma, tad kir­ti­mams ir triukš­mui miš­ke lai­ko pa­ka­ko. Ba­lan­dį ga­li­ma miš­ką so­din­ti, o kir­ti­mai pa­lauks iki lap­kri­čio. Gi­ria nie­kur ne­iš­skris. Be to, jau „gy­vo” me­džio, ku­rio in­dais te­ka mai­ti­ni­mo sy­vai, kir­ti­mas yra ne­lo­giš­kas: jam lai­kas sprog­ti, aug­ti, to­kiu me­tu nu­kirs­ta me­die­na nė­ra geriau­sia sta­ty­boms, dir­bi­niams. Da­bar rei­kia sku­bė­ti te­kin­ti su­lą, o ši­luo­se - ieš­ko­ti pir­mų­jų bob­au­sių.
Bob­au­siai - pa­va­sa­rio gry­bai, au­gan­tys pu­šy­nuo­se, ypač se­nes­nė­se kir­ta­vie­tė­se, iš­da­go­se. Ne kas­met jų bū­na gau­su, ta­čiau ir tą, der­lin­gą­jį pa­va­sa­rį jų rei­kia val­gy­ti vos 1-2 kar­tus. Net po­rą kar­tų ap­vir­ti ir pa­ruoš­ti bob­au­siai iš­sau­go­ja įvai­rių me­džia­gų, ku­rios ga­li bū­ti nuo­din­gos, su­kel­ti aler­gi­jas. Ko ge­ro - daž­niau bob­au­siai į ši­lus iš­vi­lio­ja tuos, kas no­ri už­si­dirb­ti. Gam­tos tur­tų rin­ki­mas Lie­tu­vo­je dar ga­jus, mes mo­ka­me tai da­ry­ti, pa­žįs­ta­me gry­bus ir uo­gas. Ar pa­va­sa­ri­nis gry­ba­vi­mas yra ne­pa­vo­jin­gas gam­tai?
Pa­tiems gry­bams, jų gry­bie­nai rin­ki­mas ne­ken­kia. Ta­čiau ši­luo­se nuo liz­dų nu­bai­do­mi di­die­ji apuo­kai, kur­ti­nės, te­ter­vos - pa­tys re­čiau­si ir at­sar­giau­si, jaut­riau­si paukš­čiai. Yra dar vie­nas pa­vo­jus pa­tiems gry­bau­to­jams - er­kės ir jų per­ne­ša­mi li­gų su­kė­lė­jai. Pa­va­sa­rį er­kės iš­al­ku­sios. Už­ko­pu­sios ant žo­lių, krū­me­lių jos lau­kia - gal pro ša­lį pra­eis žvė­ris, paukš­tis. Žmo­gus er­kei - toks pat kaip ki­ti šil­tak­rau­jis gy­vū­nas, ku­ris ga­li tap­ti po­ten­cia­liu mais­to šal­ti­niu. Ži­no­ki­me tai ir at­min­ki­me: jei ruo­šia­mės daž­niau lan­ky­tis miš­kuo­se, bū­ti­nai skie­py­ki­mės nuo en­ce­fa­li­to. Šis su­sir­gi­mas yra la­bai pa­vo­jin­gas, to­dėl ri­zi­kuo­ti ne­ver­ta.
Ba­lan­džio ga­le su­grįž­ta šil­to­jo pa­va­sa­rio paukš­čiai. Dar šiam mė­ne­siui įpu­sė­jus stai­ga pa­si­girs­ta pil­kų­jų ir anks­ty­vų­jų pe­čia­lin­dų, tai­gi - tik­rų vabz­džia­le­sių paukš­čiu­kų, bal­sai. Po jų su­grįž­ta mar­gas­par­nės mu­si­nu­kės ir ore su­šmė­žuo­ja pir­mo­sios šel­me­ni­nės kregž­dės. Jų su­grį­ži­mas - la­bai at­sar­gus, jei­gu orai at­vės­ta, kregž­du­tės ku­riam lai­kui pa­si­trau­kia. Po  kregž­džių lau­kia­me ge­gu­tės - miš­kai jau ren­gia­si ža­liu ap­da­ru, yra kur pa­si­slėp­ti ir, kas svar­bu ge­gu­tei, yra ro­po­jan­čių, la­pus grau­žian­čių vikš­rų, pa­grin­di­nio jos mais­to. Kai ka­da ge­gu­tes pa­ste­bi­me anks­čiau, nei iš­girs­ta­me - juk ge­gu­tė gie­da taip pat, kaip ir ki­ti paukš­čiai - ta­da, kai ran­da gy­ve­ni­mui tin­ka­mą vie­tą.
Ba­lan­dis, net ir vė­luo­jant pa­va­sa­riui, pa­sau­liui pa­do­va­nos vis­ką: ža­lius, vis tirš­čiau ap­si­ren­gian­čius, miš­kus, paukš­čius, žie­dus. Švie­sos aukš­tin dar sku­ba die­na, ky­la žo­lė, gau­džia dir­ban­čios bi­tės. Ge­ra taip gy­ven­ti ma­tant, kad esi ne vie­nas, kad vi­sas pa­sau­lis su­ka­si kar­tu su ta­vi­mi...
Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius

---

Pats kamanių darbymetis

Balandžio pradžioje dar neištirpo ledai

Jei užklumpa sniegas

Pirmas pavasario bobausis

Šalpusniai

Autoriaus nuotraukos

---

Laiškai

---

Ap­lin­kos mi­nist­ras
dėl beb­rų me­džiok­lės pri­ėmė
tei­sin­gą spren­di­mą

Ma­lo­nu, kad nau­ja­sis ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis taip ak­ty­viai ėmė­si tvar­ky­ti me­džiok­lės ir lau­ki­nių gy­vū­nų ap­sau­gos rei­ka­lus. Dar ma­lo­niau, kad tai ban­do da­ry­ti de­mo­kra­tiškai. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, ar tiks­lin­ga vie­nu ar ki­tu klau­si­mu nuo­mo­nės klaus­ti vi­sos vi­suo­me­nės, o tuo la­biau, re­mian­tis ta nuo­mo­ne, pri­im­ti ko­kius tai spren­di­mus. Ta­da tiks­lin­giau­sia bū­tų pa­klaus­ti vi­suo­me­nės, ar iš vi­so rei­ka­lin­ga me­džiok­lė.  Ži­nant, kas dau­giau­siai da­ly­vau­ja in­ter­ne­ti­nė­se ap­klau­so­se, ra­šo ko­men­ta­rus ir įvai­ria­s pe­ti­ci­jas, be jo­kios abe­jo­nės dau­giau bū­tų ne­igia­mų at­sa­ky­mų,  o ta­da at­pul­tų vi­si ki­ti su me­džiok­le su­sie­ti klau­si­mai.
Me­džiok­lės sri­ty­je, ypač dėl me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų me­džiok­lės ter­mi­nų ir jų su­me­džio­ji­mo li­mi­tų nu­sta­ty­mo iš­ki­lu­sių klau­si­mų at­sa­ky­mus tu­rė­tų duo­ti moks­li­nin­kai – te­re­o­lo­gai ir or­ni­to­lo­gai, me­džiok­lėt­var­kos ir miš­kų ūkio, ap­lin­ko­sau­gos spe­cia­lis­tai, kon­sul­tuo­jan­tis su vie­no­je ar ki­to­je me­džiok­lės sri­ty­je di­des­nę pa­tir­tį įgi­ju­siais me­džio­to­jais. Kad ir šį pa­va­sa­rį, kai ku­riems me­džio­to­jų va­dams Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją pa­pra­šius pra­tęs­ti beb­rų me­džiok­lės ter­mi­nus, bu­vo pa­skelb­ta pi­lie­čių ap­klau­sa šiuo klau­si­mu. Kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je veik­li vi­suo­me­nės da­lis pa­si­sa­kė prieš beb­rų me­džiok­lę jau­nik­lių ve­di­mo lai­ko­tar­piu ir Ap­lin­kos mi­nist­ro spren­di­mu darbš­tie­ji grau­ži­kai ga­lės ra­miai au­gin­ti sa­vo pa­li­kuo­nis. Ta­čiau ne­gi re­fe­ren­du­mu nu­sta­ti­nė­si­me kiek­vie­no žvė­ries me­džiok­lės ter­mi­nus?           
Gai­la, kad dėl kaž­ku­rių pa­rei­gū­nų ne­kom­pe­ten­ci­jos Lie­tu­vos me­džio­to­jai pra­ra­do pa­va­sa­ri­nes slan­kų ir di­džių­jų an­čių gai­ga­lų me­džiok­les, ku­rios šių paukš­čių po­pu­lia­ci­jų gau­sos ma­žė­ji­mui jo­kios įta­kos ne­tu­ri. Ta­čiau di­džiau­sias ab­sur­das pa­va­sa­ri­nes paukš­čių me­džiok­les pa­keis­ti pa­va­sa­ri­nė­mis beb­rų me­džiok­lė­mis. Pro­fe­sio­na­liai ga­na di­de­lė­se Lie­tu­vos me­džiok­lės plo­tų te­ri­to­ri­jo­se beb­rus me­džio­jau apie 25 me­tus, tad ga­na ar­ti­mai te­ko su­si­pa­žin­ti su šių žvė­re­lių gy­ve­ni­mu. Beb­rų ru­ja, o tuo pa­čiu ir jau­nik­lių ve­di­mas yra la­bai iš­tęs­tas. Beb­riu­kai pra­de­da at­si­ras­ti jau ba­lan­džio pra­džio­je, ta­čiau ge­ro­kai ma­žes­nių už on­dat­ras beb­rų jau­nik­lių tek­da­vo ap­tik­ti net lap­kri­čio mėn. Bet, jei­gu vė­ly­vos beb­rų jau­nik­lių va­dos yra re­tai pa­si­tai­kan­čios ir šį reiš­ki­nį ga­li­ma trak­tuo­ti kaip nu­kry­pi­mą nuo nor­mos, tai ba­lan­džio pir­mo­je pu­sė­je gims­ta jau ga­na daug beb­riu­kų. Tad koks me­džio­to­jas ga­li nu­kreip­ti šau­tu­vą į beb­ro pa­te­lę, ku­ri po die­nos ki­tos tu­ri su­si­lauk­ti jau­nik­lių ar­ba ku­ri iš­plau­kė pa­si­mai­tin­ti tro­be­lė­je ar ur­ve pa­li­ku­si jau gi­mu­sius beb­riu­kus. Kad žie­ma už­si­tę­sė, tai ne­reiš­kia, jog ati­tin­ka­mai vė­liau vy­ko ir žvė­rių ru­ja. Beb­rų ru­ja daž­niau­siai vyks­ta dar ta­da, kai van­dens tel­ki­nius kaus­to le­das. Toks il­ges­nis žie­mos už­si­bu­vi­mas jiems nė mo­tais, nes tu­ri įsi­ruo­šę šil­tus guo­lius tro­be­lė­se ir ur­vuo­se, o mais­to at­sar­gų darbš­tūs žvė­re­liai pri­si­kau­pia tiek, kad pa­kak­tų ir dviem žie­moms.
Ne­rei­kė­tų beb­rų me­džiok­lės se­zo­no pra­tę­si­mą dangs­ty­ti tuo, kad šių žvė­re­lių  pri­vi­sę per daug ir jie da­ro žen­klią ža­lą miš­ko ir že­mės ūkiams. Beb­rų me­džiok­lės se­zo­nas la­bai il­gas – tę­sia­si nuo rug­pjū­čio pir­mos iki ba­lan­džio 15 d., to­dėl per to­kį il­gą lai­ko­tar­pį no­rint ga­li­ma ne­sun­kiai su­ma­žin­ti šių grau­ži­kų gau­są po­pu­lia­ci­jo­se. Tik­tai me­džio­to­jai ne­tu­rė­tų iš­ti­sus me­tus lai­ky­tis įsi­tvė­rus į ries­tas šer­niu­kų uo­de­gas, o me­džio­ti to­ly­giai vi­sus žvė­ris. Tuo­se me­džio­to­jų klu­buo­se ar bū­re­liuo­se, kur taip ir el­gia­ma­si, beb­rų gau­sa su­re­gu­liuo­ta ir jie jo­kios ža­los ne­da­ro. Šer­nų me­džiok­lės se­zo­ne yra tik dvie­jų mė­ne­sių (ko­vas ir ba­lan­dis) per­trau­ka, to­dėl tik šį lai­ko­tar­pį pa­sky­rus beb­rų me­džiok­lėms, jų gau­sos ne­su­re­gu­liuo­si. O beb­rų me­džiok­lės se­zo­ną rei­kia ne pra­tę­si­nė­ti, o su­trum­pin­ti, pa­lie­kant ter­mi­ną nuo rug­sė­jo (ge­riau bū­tų net­gi spa­lio) pir­mos die­nos iki ba­lan­džio pir­mo­sios (ge­riau bū­tų iki ko­vo 15 d.). Pra­dė­jus beb­rus me­džio­ti rug­pjū­tį, taip pat žū­čiai pa­smer­kia­ma ga­na daug dar sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti ne­iš­mo­ku­sių jau­nik­lių, kai nu­šau­na­mos jų mo­ti­nos.
Ži­no­ma, me­džio­to­jai tei­si­na­si, kad ir šer­nų gau­są bū­ti­na ma­žin­ti, to­dėl jie ne­ga­li at­si­trauk­ti iš jau­ki­ni­mo vie­tų ir pri­va­lo šer­nų ty­ko­ti vos ne kas­dien iš­ti­sus 10 mė­ne­sių. Į tai ga­li­ma at­sa­ky­ti, kad šer­nų po­pu­lia­ci­jų gau­są ne­sun­ku su­ma­žin­ti, pra­dė­jus leis­ti­nu me­tu me­džio­ti su­au­gu­sias šių žvė­rių pa­te­les, ką da­ry­ti be­veik vi­si Lie­tu­vos me­džio­to­jų  ko­lek­ty­vai yra už­si­drau­dę ir net­gi už su­au­gu­sios šer­nės nu­šo­vi­mą di­de­lė­mis bau­do­mis bau­džia sa­vo klu­bų ar bū­re­lių na­rius.
Ar ne keis­tai at­ro­do, kai šer­nų pa­te­les ne­me­džio­ja­ma net ta­da, kai tai da­ry­ti ga­li­ma, o beb­rų pa­te­les no­ri­me me­džio­ti, kai šios ve­da ir žin­do sa­vo vai­kus, nors ir vie­nų, ir ki­tų žvė­rių gau­są rei­kia ma­žin­ti. Ko­dėl to­kia ne­ly­gy­bė?
At­ski­ra kal­ba dar rei­ka­lin­ga ir dėl la­pių, man­gu­tų, ka­na­di­nių au­di­nių me­džiok­lių vyk­dy­mo iš­ti­sus me­tus. Per me­tus gau­sus me­džio­to­jų bū­rys tu­ri gra­žaus lai­ko, kad, ne­ma­ri­nant žiau­ria ba­do mir­ti­mi sim­pa­tiš­kų žvė­re­lių jau­nik­lių, kai su­me­džio­ja­mos jų mo­ti­nos, su­re­gu­liuo­ti ir la­pių, ir man­gu­tų, ir ki­tų iš­ti­sus me­tus lei­džia­mų me­džio­ti žvė­re­lių skai­čių.
Vy­tau­tas Ri­bi­kaus­kas

Ko­dėl be en­tu­ziaz­mo
su­ti­kau idė­ją at­kur­ti drau­gi­ją

Su sa­vo­tiš­ku kar­tė­liu pri­si­me­nu tą mo­men­tą, kai ei­da­mas miš­kų ūkio mi­nist­ro pa­rei­gas (1994-1996 m.) be di­de­lio en­tu­ziaz­mo su­ti­kau idė­ją at­kur­ti ka­nau­nin­ko J. Tu­mo-Vaiž­gan­to įkur­tą ir 1921-1940 me­tais pra­smin­gai vei­ku­sią Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­ją. Tie­są sa­kant, man ne­pa­ti­ko ne pa­ti idė­ja ir ne kvie­ti­mas reng­ti ju­dė­ji­mą už vaiž­gan­tiš­ką po­žiū­rį į gam­tą ir žmo­gų, bet kai ku­rių at­kū­ri­mo ini­cia­to­rių, kon­kre­čiai tuo­me­ti­nio Vil­niaus miš­kų urė­do Juo­zo Din­ge­lio įky­riai skelb­tas agi­ta­ci­nis šū­kis - kad „ak­tu­a­liau­sias ku­ria­mos drau­gi­jos tiks­las yra gai­vin­ti nu­siaub­tą ir nu­a­lin­tą kraš­to gam­tą, at­kur­ti ap­leis­tus miš­kus ir net pa­dė­ti pa­kil­ti į ne­vil­tį puo­lu­siam žmo­gui”.
Bu­vo ne­ma­lo­nu gir­dė­ti, kad to­kiais žo­džiais jung­tis į bū­si­mą drau­gi­ją kvie­tė vie­nas iš ak­ty­viau­sių pre­ten­den­tų į drau­gi­jos va­do­vus - Vil­niaus miš­kų urė­das Juo­zas Din­ge­lis, ku­ris su jam pa­val­džiais ben­dra­dar­biais il­gus me­tus pa­vyz­din­gai tvar­kė jam pa­ti­kė­tus Vil­ni­jos kraš­to miš­kus ir pui­kiai ži­no­jo, kad ir ki­ti Lie­tu­vos miš­kai, kaip ir gam­ta ap­skri­tai ir ne­nu­siaub­ti ir ne­nu­a­lin­ti. Jis taip pat ge­rai ži­no­jo, kad ta­ry­bi­nės san­tvar­kos me­tais Lie­tu­vo­je funk­cio­na­vo vals­ty­bi­nės ir įvai­rios vi­suo­me­ni­nės ins­ti­tu­ci­jos (Vals­ty­bi­nis gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tas, Gam­tos ap­sau­gos drau­gi­ja, mo­kyk­li­nės gi­ri­nin­ki­jos ir kt. vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos), ku­rias kryp­tin­gai vai­ra­vo Res­pub­li­ki­nio lyg­mens va­do­vai: Al­gir­das Ma­tu­lio­nis, Vik­to­ras Ber­gas, Ka­zi­mie­ras Gi­niū­nas, Vy­tau­tas Lu­ka­še­vi­čius, Juo­zas Sta­si­nas, Ka­ro­lis Jan­ke­vi­čius ir ki­ti. Jų ve­da­mi tūks­tan­čiai Lie­tu­vos žmo­nių su di­džiau­siu en­tu­ziaz­mu puo­se­lė­jo sa­vo kraš­to gam­tą vi­sur: miš­kuo­se, di­džiau­siuo­se mies­tuo­se ir ato­kiau­siuo­se kai­muo­se. Sun­ku su­pras­ti, kam rei­kė­jo drau­gi­jos at­kū­ri­mo ini­cia­to­riams ne­pa­grįs­tai juo­din­ti Lie­tu­vos gam­tos būk­lę ir jos pi­lie­čius. Įta­riu, kad jie ša­lia kil­nių gam­to­sau­gi­nių tiks­lų są­mo­nin­gai sie­kė su­men­kin­ti bu­vu­sių gam­to­sau­gi­nių ins­ti­tu­ci­jų bei jų va­do­vų nu­veik­tus dar­bus tar­ny­bi­nės san­tvar­kos me­tu.
An­tra ver­tus įžvel­giau pa­vo­jų, kad ak­ty­viau­sias pre­ten­den­tas į at­kur­tos drau­gi­jos va­do­vo pos­tą -Vil­niaus miš­kų urė­das Juo­zas Din­ge­lis, įsi­jau­tęs į gam­to­sau­gi­nę pro­pa­gan­dą, ne­be­ras lai­ko at­lik­ti tie­sio­gi­nes tar­ny­bi­nes-Vil­niaus miš­kų urė­do pa­rei­gas miš­ke. Be to at­ro­dė, kad už­im­ti at­ku­ria­mos, la­bai gar­bin­gos - „Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos” va­do­vo pa­rei­gas Juo­zo Din­ge­lio kan­di­da­tū­ra ne­pa­kan­ka­mai so­li­di.
Prof. Al­ber­tas Va­si­liaus­kas

---

Ne­įga­lie­ji su­ti­ko spar­nuo­čius

Neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ nuotraukoje: Prie iškelto inkilėlio

Pa­va­sa­rį ant spar­nų at­ne­ša su­grįž­tan­tys paukš­čiai, ku­riuos sten­gia­mės su­tik­ti pa­gar­biai. Kas­met, Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos gi­ri­nin­ki­jo­se, su­tvar­ko­mi se­ni ir iš­ke­lia­mi nau­ji in­ki­lai į gim­tuo­sius miš­kus su­grįž­tan­tiems gies­mi­nin­kams. Na­cio­na­li­nio par­ko dar­buo­to­jai į in­ki­lų iš­kė­li­mo ak­ci­jas daž­nai įtrau­kia Kur­šių ne­ri­jos lop­še­lių - dar­že­lių ir mo­kyk­lų auk­lė­ti­nius.
Šį pa­va­sa­rį Smil­ty­nės gi­ri­nin­ki­jos dar­buo­to­jai R. An­dru­se­vi­čius ir A. Lau­ri­nai­tis, drau­ge su Klai­pė­dos mies­to ne­įga­lių­jų cen­tro „Klai­pė­dos lakš­tu­tė“ ben­druo­me­ne, iš­ka­bi­no virš de­šim­ties in­ki­lų me­džiuo­se, esan­čiuo­se ša­lia šio cen­tro. Da­lis in­ki­lų bu­vo pa­ga­min­ti pa­čių ne­įga­lių­jų ran­ko­mis. Šiuo­se in­ki­luo­se ap­si­gy­ve­nę paukš­čiai vėl suks liz­dus bei pe­rės jau­nik­lius.
Po šv. Ve­ly­kų Smil­ty­nės gi­ri­nin­ki­jos dar­buo­to­jai ir gam­tai ne­abe­jin­ga „Klai­pė­dos lakš­tu­tės“ ben­druo­me­nė dar kar­tą kels in­ki­lus Smil­ty­nės miš­kuo­se. Gra­žios ini­cia­ty­vos da­ly­viai lan­ky­sis ne­tru­kus at­kū­ri­mo dar­bų su­lauk­sian­čia­me Smil­ty­nės svei­ka­tin­gu­mo ta­ke. Darbš­tūs ir na­gin­gi ne­įga­lie­ji yra pri­si­dė­ję prie šio ta­ko in­fra­struk­tū­ros at­nau­ji­ni­mo, prieš ke­le­tą me­tų ja­me įren­gę nau­jų suo­le­lių.
Ti­ki­mės, kad ben­dra­dar­biau­jant ir to­liau, bus įgy­ven­di­na­mos gam­tai drau­giš­kos ini­cia­ty­vos.
Jo­li­ta GE­DŽIU­VIE­NĖ

---

---

Kviečiame pristatyti kandidatūras Viktoro Ber­go pre­mi­jai

V. Bergas

Iki ge­gu­žės 1 d. ga­li­ma siū­ly­ti kan­di­da­tus tra­di­ci­nei Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Vik­to­ro Ber­go pre­mi­jai. Ji ski­ria­ma kas dve­ji me­tai mi­nis­te­ri­jos sis­te­mos dar­buo­to­jams už nuo­pel­nus ar il­ga­me­tę re­zul­ta­ty­vią veik­lą ap­lin­kos ap­sau­gos sri­ty­je. Kaip nu­ma­to pre­mi­jos nuo­sta­tai (http://www.am.lt/VI/in­dex.php#a/80), kan­di­da­tus ga­li siū­ly­ti Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­do­vai, de­par­ta­men­tų ir sa­va­ran­kiš­kų sky­rių, prie mi­nis­te­ri­jos įsteig­tų ins­ti­tu­ci­jų, vals­ty­bės įmo­nių va­do­vai.
Ši pre­mi­ja bu­vo įsteig­ta 1995-ai­siais. Po dve­jų me­tų ji pa­va­din­ta Vik­to­ro Ber­go var­du. Šio žy­maus gam­to­sau­gi­nin­ko dė­ka Lie­tu­vo­je bu­vo pa­dė­ti tei­si­niai gam­tos ap­sau­gos pa­grin­dai. Vik­to­ro Ber­go pre­mi­ja tra­di­ciš­kai tei­kia­ma per Pa­sau­li­nės ap­lin­kos die­nos mi­nė­ji­mą bir­že­lio 5 die­ną.
Vik­to­ro Ber­go pre­mi­ją pir­ma­sis pel­nė tuo­me­tis Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Pet­ras Sa­ka­laus­kas (1997 m.). 1999 m. ji pa­skir­ta Ra­po­lui Liu­ži­nui, Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jui, 2001 m. – Kau­no re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Kė­dai­nių r. ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros vir­ši­nin­kui My­ko­lui Ar­ma­na­vi­čiui, 2003 m. – Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Gam­tos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Gam­tos iš­tek­lių sky­riaus vy­riau­sia­jam spe­cia­lis­tui Ri­man­tui Gri­ke­vi­čiui ir Šven­to­sios gi­ri­nin­kui Ri­man­tui An­ta­nui Kvik­liui, 2005 m. – Vy­tau­tui Čir­pui, Šiau­lių re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Šiau­lių r. agen­tū­ros vy­res­nia­jam vals­ty­bi­niam ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­to­riui ir Pet­rui Kor­ku­čiui, Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos prie AM vy­riau­sia­jam spe­cia­lis­tui, 2007 m. – dr. Eval­dui Vėb­rai, AM Ap­lin­kos stra­te­gi­jos de­par­ta­men­to Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo sky­riaus vy­riau­sia­jam spe­cia­lis­tui, 2009 m. – Tel­šių miš­kų urė­di­jos Ubiš­kės gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­liui Pet­rui Dab­ri­šiui ir Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Uk­mer­gės me­te­o­ro­lo­gi­jos sto­ties vy­res­nia­jam ste­bė­to­jui Bro­nis­lo­vui Ka­se­liui, 2011 m. – Kė­dai­nių miš­kų urė­di­jos Pa­lie­pių gi­ri­nin­ki­jos Lap­kal­nio ei­gu­liui, Skin­de­riš­kių den­dro­lo­gi­nio par­ko įkū­rė­jui ir puo­se­lė­to­jui Kęs­tu­čiui Kal­te­niui.
AM, TG inf.

---

---

Saugomose teritorijose

---

Ru­da­gal­vio ki­ro ke­lio­nės

Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke daž­no­kai lan­ko­si or­ni­to­lo­gų žie­du pa­puoš­tas vie­nas paukš­tis. Jo ke­lio­nių is­to­ri­ja iš­ties įdo­mi. Ru­da­gal­vio ki­ro (lot. La­rus ri­di­bun­dus) kla­jo­nes pra­dė­ta sek­ti nuo 2008 m., kuo­met Juod­kran­tė­je or­ni­to­lo­gas Vy­tau­tas Pa­rei­gis ap­žie­davo paukš­tį ne tik tra­di­ci­niu me­ta­li­niu žie­du, bet ir spal­vi­niu plas­ti­ki­niu žie­du P000.
Šis ru­da­gal­vis ki­ras per ke­tu­ris su pu­se gy­ve­ni­mo su žie­du me­tų be­veik 70 kar­tų  bu­vo už­fik­suo­tas bent dvi­de­šim­ties paukš­čių ste­bė­to­jų. Taip daž­nai į jų aki­ra­tį pa­ten­kan­tis žie­duo­tas paukš­tis - re­tas at­ve­jis. Juo­lab, tai pir­ma­sis šios rū­šies spar­nuo­tis Lie­tu­vo­je, pa­žy­mė­tas spal­vi­niu  - plas­ti­ki­niu  juo­du žie­du. Žie­da­vi­mas pa­pil­do­mais spal­vi­niais žie­dais pa­žan­ges­nis tuo, kad lei­džia leng­viau iš to­li­mes­nio at­stu­mo per mo­nok­lį ar net per žiū­ro­nus per­skai­ty­ti paukš­čio žie­do įra­šą. Ta­čiau šis žen­kli­ni­mo bū­das ne­pa­kei­čia bū­ti­nai de­da­mo il­ga­am­žio me­ta­li­nio žie­do, tu­rin­čio uni­ka­lų nu­me­rį ir nuo­ro­dą į kon­kre­čios vals­ty­bės žie­da­vi­mo cen­trą. Spal­vi­nis žie­das tie­siog su­tei­kia ga­li­my­bę pla­tes­niam paukš­čių ste­bė­to­jų (daž­niau­siai  mė­gė­jų) ra­tui grei­čiau iden­ti­fi­kuo­ti paukš­tį.
Šio plunks­nuo­čio pa­ga­vi­mo bū­das, tuo pa­čiu ir prie­žas­tis, ko­dėl šis ki­ras bu­vo ap­žie­duo­tas - taip pat ne­įpras­ti. Jau įžy­my­be ta­pęs paukš­tis, į or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Pa­rei­gio ran­kas pa­te­ko vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai: 2008 m. spa­lio 25 d. Juod­kran­tė­je ant mo­lo žve­jo­jan­tiems žve­jams te­ko gar­bė paukš­tį „su­meš­ke­rio­ti“, kai me­tant spi­nin­gą, pra­skren­dan­čio ki­ro spar­nai įsi­py­nė į skrie­jan­tį va­lą. „Žve­jo­jom ant Juod­kran­tės mo­lo eše­rius, mė­čiau spi­nin­gė­lį, o tas ne­lai­mė­lis man be­me­tant, tik šast po va­lu ir pa­lin­do. Va­las įsi­py­nė per spar­nus, tai aš jį ir par­si­trau­kiau prie mo­lo, ta­da Ri­mą pa­lai­kėm už ko­jų ir jis iš­kė­lė iš van­dens plunks­nuo­tį. Lai­kėm ran­ko­se, kol at­va­žia­vo su­žie­duot....“, – pa­sa­ko­jo žve­jys Li­nas.
Pa­gal or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Pa­rei­gio gau­tus duo­me­nis, ypa­tin­gai smal­su ste­bė­ti ru­da­gal­vio ki­ro P000 ke­lio­nių is­to­ri­ją. Po ap­žie­da­vi­mo ru­de­nį Juod­kran­tė­je pir­mą­kart šis spar­nuo­tis pa­ste­bė­tas Aust­ri­jos sos­ti­nė­je Vie­no­je prie Du­no­jaus maž­daug po pus­an­tro mė­ne­sio. Tą žie­mą Aust­ri­jo­je ki­rą paukš­čių ste­bė­to­jai už­fik­savo vienuolika kar­tų.
2009 m. spa­lio mė­ne­sį skra­jū­nas vėl „il­sė­jo­si“ Juod­kran­tė­je, o žie­mai mig­ra­ci­jos ke­lias jį vėl nu­ve­dė į Aust­ri­ją. Ru­da­gal­vio ki­ro marš­ru­tas kar­to­josi - 2010 m. ru­de­nį jis vėl at­si­dū­rė Juod­kran­tė­je, kur or­ni­to­lo­gų bu­vo ste­bė­tas dešimt kar­tų.
Tra­di­ciš­kai 2011 me­tų sau­sį- va­sa­rį spar­nuo­tis pra­lei­do Aust­ri­jo­je, o vi­są ru­de­nį – Juod­kran­tė­je, kol 2012 me­tų pra­džio­je ki­ras žie­mo­ji­mo vie­tą pa­si­rin­ko šiek tiek ar­čiau – Len­ki­jo­je, Vroc­la­ve. Čia ke­liau­nin­ko vieš­na­gės me­tu jis už­fik­suo­tas du­kart.
Pra­ėju­sių me­tų pa­va­sa­rį, ba­lan­džio pra­džio­je, paukš­tis už­fik­suo­tas Ute­no­je. Šis fak­tas ro­do, kad ki­ras yra ne pa­jū­rio kraš­to gy­ven­to­jas. Jis ga­li pe­rė­ti Ry­tų Lie­tu­vo­je ar Lat­vi­jo­je, bet ga­li bū­ti ir šiau­rie­tis – Suo­mi­jos ar Ru­si­jos „pi­lie­tis“. Pra­ėju­sį ru­de­nį jis vėl ste­bė­tas Juod­kran­tė­je, o šio vė­luo­jan­čio pa­va­sa­rio die­nas ki­ras ke­liau­nin­kas, pa­si­puo­šęs ves­tu­vi­niu ap­da­ru, jau lei­do ant tven­ki­nio le­do Klai­pė­do­je, dau­gia­aukš­čių gy­ve­na­mų­jų ra­jo­nų kai­my­nys­tė­je. Kol kas tai pas­ku­ti­niai gau­ti paukš­čio bu­vi­mo vie­tos duo­me­nys.
Pa­sak or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Pa­rei­gio, tai ti­pi­nis paukš­tis mig­ran­tas. Su­rink­ti duo­me­nys apie ru­da­gal­vį ki­rą P000 ro­do, kad jis žie­mos se­zo­no me­tu at­ra­do ge­ras mi­ty­bos są­ly­gas Aust­ri­jo­je, Len­ki­jos piet­va­ka­riuo­se (kar­tu su ki­tais mies­tuo­se le­si­na­mais van­dens paukš­čiais) ir dau­gy­bę me­tų lie­ka iš­ti­ki­mas šios kryp­ties marš­ru­tui. Šiaip jau ru­da­gal­viai ki­rai žie­mo­ja la­bai pla­čia­me are­a­le – vi­so­je Eu­ro­po­je. Ta­čiau tu­ri­mi P000 ste­bė­ji­mo duo­me­nys ne­iš­duo­da jo per­ėji­mo vie­tos. Kur šis paukš­tis pra­lei­džia lai­ko tar­pą nuo ba­lan­džio vi­du­rio iki lie­pos vi­du­rio, kol kas nežino­ma.
Tam, kad šio ki­ro ke­lio­nių die­no­raš­tis ne­nu­trūk­tų, ga­li­te pri­si­dė­ti ir jūs – pa­ste­bė­ję šį ru­da­gal­vį ki­rą ar bet ku­rį ki­tą žie­duo­tą paukš­tį, už­fik­suo­ki­te tiks­lią da­tą, vie­tą, jei ga­li­te nu­fo­tog­ra­fuo­ki­te, kad bū­tų ma­to­mas žie­das su nu­me­riu, nu­ro­dy­ki­te sa­vo var­dą, pa­var­dę, kon­tak­tus ir per­duo­ki­te Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jai el. p.: in­fo@ne­ri­ja.lt .
Sis­te­min­gas paukš­čių žie­da­vi­mas pa­sau­ly­je vyks­ta jau dau­giau kaip 110, o Lie­tu­vo­je – dau­giau kaip 80 me­tų. Paukš­čiai žie­duo­ja­mi sie­kiant nu­sta­ty­ti jų mig­ra­ci­jos ke­lius, taip pat kai ku­rių jų bio­lo­gi­jos fak­tų ty­ri­mui. Vi­sa­me pa­sau­ly­je nau­do­ja­mas žie­da­vi­mo me­to­das yra pa­pras­tas ir pa­ti­ki­mas – daž­niau­siai paukš­čiui ant ko­jos de­da­mas leng­vas žie­de­lis. Tai tar­si jo ta­pa­ty­bės kor­te­lė, lei­džian­ti nu­sta­ty­ti kur, ko­kio am­žiaus ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis jis bu­vo žie­duo­tas, ko­kiu grei­čiu ir ko­kį at­stu­mą nu­ke­lia­vo, koks li­ki­mas jį iš­ti­ko... Ru­da­gal­vio ki­ro P000 ke­lio­nių is­to­ri­ja pui­kiai lei­džia su­pras­ti paukš­čių žie­da­vi­mo tiks­lus ir moks­li­nę nau­dą.  
Pa­gal or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Pa­rei­gio
pa­teik­tus duo­me­nis straips­nį pa­ren­gė
Jo­li­ta Gedžiu­vienė 
V. Pareigio   nuotraukoje: Juodagalvis kiras Klaipėdoje 2013-03-07

---

Interjeras primena raibuliuojantį ežerą

Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko
lan­ky­to­jų cen­tro eks­po­zi­ci­ja
tarp ge­riau­sių in­ter­je­ro dar­bų

Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tro eks­po­zi­ci­ja, ku­rios au­to­rė – in­ter­je­ro dai­li­nin­kė Skir­man­tė Vait­ke­vi­čiū­tė,  „Me­tų in­ter­je­ro/Auk­si­nės pa­le­tės“ kon­kur­se pa­te­ko tarp ge­riau­sių vi­suo­me­ni­nio in­ter­je­ro ka­te­go­ri­jo­je.
Jau 8-us me­tus or­ga­ni­zuo­ja­mam kon­kur­sui „Me­tų pa­le­tė“ iš vi­so bu­vo pa­teik­ti 124 in­ter­je­ro dar­bai. Pri­va­taus gy­ve­na­mo­jo, vi­suo­me­ni­nio ir biu­ro in­ter­je­ro ka­te­go­ri­jo­se dar­bus ver­ti­no tarp­tau­ti­nė in­ter­je­ro di­zai­no ir ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tų ko­mi­si­ja. Tre­či­ą­ją vie­tą vi­suo­me­ni­nio in­ter­je­ro ka­te­go­ri­jo­je ko­mi­si­ja sky­rė Skir­man­tės Vait­ke­vi­čiū­tės Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko eks­po­zi­ci­jos in­ter­je­ro pro­jek­tui.
Šiais me­tais in­ter­je­ro kon­kur­sui pa­teik­tos trys - Anykš­čių, Sar­tų re­gio­ni­nių par­kų lan­ky­to­jų cen­tro bei Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko et­no­gra­fi­nė ir gam­tos - eks­po­zi­ci­jos. Dai­li­nin­kė Skir­man­tė Vait­ke­vi­čiū­tė yra api­pa­vi­da­li­nu­si ne vie­ną sau­go­mų te­ri­to­ri­jų lan­ky­to­jų cen­trą. Ji yra anks­čiau pel­niu­si „Auk­si­nę pa­le­tę“ už Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tro eks­po­zi­ci­ją.
Dai­li­nin­kė Skir­man­tė Vait­ke­vi­čiū­tė dir­ba ben­dro­vė­je „Eks­po­zi­ci­jų sis­te­mos“ , ku­ri spe­cia­li­zuo­ja­si šiuo­lai­kiš­kų mu­zie­jų, gam­tos par­kų lan­ky­to­jų cen­tro eks­po­zi­ci­jų pro­jek­ta­vi­me ir įren­gi­me.
In­ter­je­ro di­zai­ne­rė Skir­man­tė Vai­ke­vi­čiū­tė  Sar­tų eže­ro idė­ją eks­po­zi­ci­jo­je per­tei­kė ypa­tin­ga 3 D kla­sės me­džia­ga ir sub­ti­liu ap­švie­ti­mu, pri­me­nan­čiu eže­ro rai­bu­lia­vi­mą. Šio­je van­de­nį pri­me­nan­čio­je ap­lin­ko­je kom­po­nuo­ja­mi ap­ta­kių for­mų eks­po­zi­ci­niai sta­lai-la­bo­ra­to­ri­jos, ku­rio­se su­si­pa­žįs­ta­ma su eže­ro uni­ka­lu­mu. In­ter­je­re do­mi­nuo­ja eže­ro mo­ty­vai, nau­do­ja­mos se­nos val­tys, ir­klai, žu­vys.
Eks­po­zi­ci­nė­je sie­ne­lė­je esan­čiuo­se mo­ni­to­riuo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti  fil­mu­ką apie Sar­tų eže­ro at­si­ra­di­mą, par­ko sim­bo­lį - au­sy­tą­jį kra­gą. At­ski­ras sten­das su fil­muo­ta me­džia­ga skir­tas žir­gų lenk­ty­nėms, ku­rių tra­di­ci­ja Du­se­to­se sie­kia dau­giau kaip 100 me­tų. Daug dė­me­sio skir­ta ma­žų­jų lan­ky­to­jų „at­ra­di­mams” ir edu­ka­ci­nei veik­lai. Prie sta­lo pri­tvir­tin­ti dvi­ra­čio pe­da­lai, ku­riuos mi­nant ge­ne­ruo­ja­ma elek­tros ener­gi­ja ir ap­švie­čia­ma sta­le įkom­po­nuo­ta Sar­tų eže­ro for­ma. Ki­tas in­te­rak­ty­vus sta­las – ak­ty­viam ke­liau­to­jui. Ant par­ko že­mė­la­pio pa­spau­dus ak­ty­vias zo­nas, ek­ra­ne at­si­ran­da in­for­ma­ci­ja apie pa­si­rink­tą lan­ko­mą ob­jek­tą.
At­ski­ra eks­po­zi­ci­jos pa­tal­pa skir­ta te­mai apie sė­lių gen­tis ir jų gy­ve­ni­mą. Čia - se­na me­di­nė val­tis su įmon­tuo­ta gar­so ta­ke­lių įran­ga. Lan­ky­to­jas ga­li at­si­sės­ti ir klau­sy­tis sė­lių su­tar­ti­nių, le­gen­dų.
Ke­liau­jan­tys po Aukš­tai­ti­ją, nuo šiol ga­lės už­suk­ti į nau­jai ati­da­ry­tą Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tro eks­po­zi­ci­ją, ku­rios pa­grin­di­nė te­ma - Sar­tų eže­ras ir ap­link su­si­for­ma­vęs gam­ti­nis ir kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis. Čia ga­lė­si­te gau­ti vi­sa­pu­siš­ką in­for­ma­ci­ją apie Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko ver­ty­bes. Sar­tų re­gio­ni­nio par­ko Lan­ky­to­jų cen­trą ra­si­te Vy­tau­to g. 5, Du­se­to­se, Za­ra­sų ra­jo­ne.
Diana RAKAUSKAITĖ

---

Vandenį primenančioje aplinkoje dominuoja aptakios formos

---

Netektis

2013 m. ba­landžio 9 d. netikėtai ne­te­ko­me Juod­kran­tiš­kio or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Pa­rei­gio. Tai su­krė­tė ir ne­pa­li­ko abe­jin­gų nė vie­no, kam te­ko su­si­dur­ti su šiuo Žmo­gumi - ener­gin­gu, ge­ra­šir­džiu, my­lin­čiu Gam­tą. Nuo­šir­džiai už­jau­čia­me šei­mą, ko­le­gas, or­ni­to­lo­gų ben­druo­me­nę.
Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja        

V. Pareigis

---

Etnokultūra - istorija

---

Žir­ge, ar­kle­li!

L. Klimka

Moks­las sa­ko, kad žmo­gus žir­gą pri­si­jau­ki­no dar ak­mens am­žiu­je, prieš ko­kius 5000 me­tų. Apie tai kal­ba pet­rog­li­fai – pie­ši­niai, iš­kal­ti ant uo­lų. Jų yra ir Nor­ve­gi­jo­je, ir Al­ta­ju­je. Tuo­se vaiz­da­vi­muo­se ar­kliai ne tik trau­kia žag­rę, bet po­ro­mis įkin­ky­ti į ve­ži­mą ve­ža sau­lę dan­gaus skliau­tu. Šį įvaiz­dį ga­li­ma ras­ti dar ir vi­du­ram­žių Eu­ro­pos me­ne. Be­je, ly­giai taip aiš­ki­na­mi ir lie­tu­viš­kų na­mų krai­go puoš­me­nys – žir­ge­liai.
Pri­si­jau­ki­nu­sios žir­gą in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kil­ties tau­tos leng­vai pa­skli­do po Eu­ro­a­zi­jos pla­ty­bes. Ko­vos ve­ži­mo iš­ra­di­mas su­kū­rė di­dži­ą­sias he­ti­tų, Egip­to, Tarp­upio im­pe­ri­jas. Anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais, Eu­ro­po­je sėk­min­gai pri­tai­kius Ry­tuo­se nau­do­tą bal­na­kil­pę, at­si­ra­do ri­te­rių luo­mas – fe­o­da­li­nės san­klo­dos pa­grin­das. Tai­gi aiš­kė­ja, kad žir­gas da­ly­va­vo svar­biau­siuo­se žmo­ni­jos ci­vi­li­za­ci­jos taps­mo įvy­kiuo­se. Ir net pa­dė­jo is­pa­nų kon­kis­ta­do­rams Ame­ri­ko­je leng­vai nu­ka­riau­ti ga­lin­gą­sias in­dė­nų - ma­jų, ac­te­kų - vals­ty­bes.
Ypa­tin­ga žir­go ar ar­klio reikš­mė ir mū­sų tau­tos is­to­ri­jo­je. Lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­nia­me ke­ly­je tai iš­ti­ki­miau­si ka­rio ir ar­to­jo pa­gal­bi­nin­kai. Ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų duo­me­nys liu­di­ja, kad bal­tai in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kil­ties tau­tų tar­pe iš­si­ski­ria pa­lai­do­ji­mų su žir­gais ka­pi­ny­nų gau­sa. I tūks­tant­me­čio po Kris­taus me­tu kar­žy­giai lai­do­ti kar­tu su žir­gu, ar­ba į žmo­gaus ka­pą dė­ta žir­go gal­va ir ka­no­pos. Žir­gai kaip ir žmo­nės – su įka­pė­mis. Prie apy­nas­rio – žal­va­rio pa­ka­bu­čiai su mi­to­lo­gi­nių gy­vū­nų at­vaiz­dais. Į kar­čius įpin­tas gin­ta­riu­kas...
Lie­tu­vių tau­ta yra iš­sau­go­ju­si vie­nin­te­lę ar­klių veis­lę, ge­ne­tiš­kai tie­sio­giai ki­lu­sią iš lau­ki­nio Eu­ro­pos ar­klio - tarp­ano. Tai gar­sie­ji že­mai­tu­kai, ly­dė­ję lie­tu­vius per vi­są su­dė­tin­gą tūks­tant­me­tę tau­tos is­to­ri­ją kaip žy­gių ir dar­bų ben­drai. To­dėl šie ar­kliai lai­ky­ti­ni gy­vą­ja lie­tu­vių et­ni­nio kul­tū­ros pa­vel­do da­li­mi. Ne kar­tą že­mai­tu­kų veis­lei bu­vo iš­ki­lęs iš­ny­ki­mo pa­vo­jus, ta­čiau vi­sa­dos at­si­ras­da­vo žmo­nių, su­pra­tu­sių jų iš­sau­go­ji­mo bū­ti­ny­bę. Mū­sų lai­kais jų glo­bos rū­pes­tį pri­si­ė­mė Že­mai­tu­kų ar­klių au­gin­to­jų aso­cia­ci­ja.
Lie­tu­vių tau­tai bū­din­gas dė­me­sys žir­gi­nin­kys­tei tu­ri gra­žų is­to­ri­nį pa­liu­di­ji­mą – 1603 me­tais iš­leis­tą gar­saus kar­ve­džio Kris­tu­po Man­vy­do  vei­ka­lą „Hip­pi­ka“. Tai vie­na ge­riau­sių to me­to Eu­ro­po­je kny­gų apie žir­gi­nin­kys­tę, pa­puoš­ta pui­kio­mis Rad­vi­lų dai­li­nin­ko To­mo Ma­kaus­ko gra­viū­ro­mis. La­bai nau­din­ga bu­vo kny­ga, tad net už ne­nau­ją su­skai­ty­tą eg­zem­plio­rių pra­šy­ta žir­go ir dar tri­jų auk­si­nų prie­do. Yra iš­leis­tas ir šio vei­ka­lo ver­ti­mas į lie­tu­vių kal­bą, nes tai mū­sų kul­tū­ros pa­vel­das, ku­riuo ga­li­me di­džiuo­tis.
Žir­gas, to­li­mų ka­ri­nių iš­vy­kų ben­dra­žy­gis, se­no­vė­je bu­vo su­dva­sin­tas, pri­ar­tin­tas prie žmo­gaus. Si­mo­nas Dau­kan­tas, pir­ma­sis lie­tu­vių is­to­ri­kas, pa­žy­mi sa­vo raš­tuo­se: „Tarp gy­vu­lių bal­tas žir­gas bu­vo Die­vo gy­vu­liu va­di­na­mas ir jam vie­nam te­pri­va­lus, ant ku­rio vi­sų vy­riau­sias ku­ni­gas te­ga­lė­jo jo­ti; jei kas ki­tas būt drį­sęs tą da­ry­ti, tam tuo­jau būt ne­lai­mė nu­ti­ku­si”. Šią ži­nią S.Dau­kan­tas bus pa­ė­męs iš vo­kie­čių or­di­no kro­ni­kų. Ga­li­ma ja ti­kė­ti, nes eti­mo­lo­giš­kai, sa­vo kil­me žo­dis „Die­vas” yra sie­ja­mas su die­na, tai­gi švie­sa. Is­to­riog­ra­fi­niai šal­ti­niai pa­brė­žia bal­to žir­go iš­skir­ti­nu­mą. Tik ka­ro va­dai ir žy­niai ga­lė­da­vę jais jo­ti. Štai iš kur mū­sų vals­ty­bės her­bo spal­vos! 
Kro­ni­kas pa­var­čius, ga­li­ma ir ki­tų įdo­my­bių apie žir­go kul­tą, tuo pa­čiu ir ži­nių tru­pi­nė­lių apie se­ną­ją bal­tų re­li­gi­ją su­ras­ti. Hen­ri­chas Lat­vis, pir­mo­sios iš­li­ku­sios ka­la­vi­juo­čių kro­ni­kos au­to­rius ap­ra­šė, kaip žir­gas pra­ne­šė Die­vo va­lią, li­ki­mo iš­tar­mę žmo­gui. Bu­vo taip: 1184 me­tais ly­vių gen­ties ben­druo­me­nė, gy­ve­nu­si prie Dau­gu­vos, ne­sve­tin­gai su­ti­ko cis­ter­sų vie­nuo­lį Te­odo­ri­ką, at­vy­ku­sį skelb­ti evan­ge­li­jos. Nu­ta­rė jį sa­vo die­vams pa­au­ko­ti, kad lau­kai bū­tų der­lin­gi ir ne­ken­tė­tų nuo liū­čių. Ta­čiau vis tik rei­kia su­ži­no­ti, ar pri­ims die­vai au­ką. Su­si­rin­kę ly­vių gen­ties žmo­nės, va­do­vau­ja­mi žy­nio, da­rė to­kį bur­tą. Pa­gul­dė ie­tį ant že­mės ir ve­dė per ją žir­gą. Die­vo va­lia žir­gas žen­gė per ie­tį de­ši­ne ko­ja, ku­ri reiš­kė gy­vy­bę. Ta­da žy­nys pa­reiš­kė, kad krikš­čio­nių Die­vas sė­dįs ant žir­go ir val­dąs jo ko­jas. Rei­kia žir­gui nu­ga­rą nu­šluos­ty­ti. Kai taip bu­vo pa­da­ry­ta, žir­gas per ie­tį vėl žen­gė gy­vy­bę reiš­kian­čia ko­ja. Bro­lis Te­odo­ri­kas iš­li­ko gy­vas, 1211 m. jis ta­po vys­ku­pu es­tų že­mė­se. Ly­vių gen­tis nė­ra bal­tai, ta­čiau gy­ven­da­mi jų ap­sup­ty­je, daug kul­tū­ros reiš­ki­nių bu­vo pe­rė­mę. Žmo­nių au­ko­ji­mas tik­rai ne­bu­vo bū­din­gas mū­sų pro­tė­vių kul­tams. Is­to­ri­nės kro­ni­kos mi­ni vos po­rą at­ve­jų, kai po sun­kių ko­vų su kry­žiuo­čiais mū­šio lau­ke ka­ro die­vo gar­bei bu­vo su­de­gin­tas be­lais­vis ri­te­ris su žir­gu. Kas ki­ta žir­go au­ko­ji­mas: ar­che­o­lo­gai yra nu­sta­tę, kad tai bū­ta daž­no ri­tu­a­lo. Ypač vi­du­rio Lie­tu­vo­je daug žir­gų ka­pų, ku­rių duo­bė įgi­lin­ta va­ka­rų pu­sėn. Ir aki­vaiz­du, kad jo­ja­mas žir­gas jon bū­da­vo įstu­mia­mas dar gy­vas… Ar tai ko­kių ka­len­do­ri­nių šven­čių ri­tu­a­las, ar au­ka ka­ro die­vui, nė­ra ži­no­ma.
Lie­tu­viš­ko­se pa­sa­ko­se ir sak­mė­se ar­klys daž­nai žmo­gaus pa­dė­jė­jas ar­ba jo iš­ban­dy­to­jo vaid­me­ny­je. Tai lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, kad lie­tu­viai ar­klį lai­kė to­te­mi­niu gy­vū­nu – gen­ties pra­no­kė­ju. Tuo­met da­ro­si su­pran­ta­ma ir A.Ba­ra­naus­ko pa­sta­ba et­no­gra­fi­niuo­se už­ra­šuo­se, kad „Anykš­čių pa­ra­pi­jo­je žmo­nės kui­no gal­vą ant pe­čiaus lai­ky­da­vo dėl ap­si­gy­ni­mo nuo li­gų“.
Tai­gi kas lie­tu­viui yra ar­klys, žir­gas? Tra­di­ci­nė­je gy­ven­se­no­je - ir duo­ne­lę kas­die­ni­nę au­gi­nant, ir vi­sus ki­tus ūkio dar­bus nu­vei­kiant, pra­mo­gau­jant šven­tė­se, ir tė­vy­nę gi­nant – vi­sur kar­tu. Ar­ti­mas ir mie­las lie­tu­vio šir­džiai; ge­ra jį pa­glos­ty­ti, pa­tapš­no­ti per spran­dą, pa­žvelg­ti į pro­tin­gas akis. O jau pa­ma­ty­ti le­kiant, pra­le­kian­tį vė­ją! Kaip prie­žo­dis sa­ko: „Ar­kliai bė­gūs kaip žai­bai”. To džiu­gaus skry­džio nuo­jau­tą ga­li­ma įžvelg­ti lenk­ty­nių žiū­ro­vų vei­duo­se, ar tai bū­tų žie­mą Du­se­to­se ar va­sa­rą Niū­ro­ny­se, Ar­klio mu­zie­ju­je. Tar­si dar te­be­bū­tų gy­va Vy­tau­to rai­te­lių dva­sia… Tų, ku­rie su vė­ju lenk­ty­nia­vo pla­ty­bė­se tarp Bal­ti­jos ir Juo­do­sios jū­ros. Bet ne ma­žes­nio žiū­ro­vų dė­me­sio nei lenk­ty­nės su­si­lau­kia ir kas­me­ti­nės ar­to­jų var­žy­bos.        
Iš sak­mių, ste­buk­li­nių pa­sa­kų taip pat ma­to­me, kad žmo­gus ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti to­kia lai­me - bi­čiu­lys­te su žir­gu. Ten mi­to­lo­giš­kai aiš­ki­na­mos ne­pa­pras­tos jo sa­vy­bės - ver­žlu­mas, grei­tis, iš­tver­mė,  žmo­gaus su­pra­ti­mas ir iš­ti­ki­ma tar­nys­tė jam. Ar­klys – tie­siog dan­gaus do­va­na žmo­gui. Kaip pa­sa­ko­ja­ma etio­lo­gi­nė­je sak­mė­je: Die­vo iš­va­ry­ti iš ro­jaus Ado­mas ir Ie­va tu­rė­jo už­si­dirb­ti sau duo­ną. Lau­ką akė­jo su eg­lės vir­šū­ne, abu įsi­kin­kę; sun­ku – vos pa­tem­pia. O čia dar di­de­liau­sias žal­tys tarp ša­kų su­si­ran­gęs spau­džia akė­čias prie že­mės. Pa­ma­tė tą var­gą Die­vas, pa­gai­lo jam žmo­nių. Kir­to rykš­te per  žal­tį, ir iš vie­nos jo pu­sės pa­si­da­rė ar­klys, iš ki­tos – ku­me­lė. Ta­da Die­vas ir pa­sa­kė Ado­mui: „Imk, kin­ky­kis, mušk kaip žal­čius, tik duok ge­rai ės­ti; jie tau vis­ką ir pa­da­rys”.
Lie­tu­vių kal­ba iš­lai­kė se­niau­sią in­do­eu­ro­pie­tiš­ką, tik­riau­siai dar iš pro­kal­bės pa­im­tą ar­klio pa­va­di­ni­mą „aš­va“ ir jo ve­di­nį „aš­vie­nis“. Ir ki­ti ar­klio, žir­go pa­va­di­ni­mai, jo spal­vos nu­sa­ky­mai yra sa­vi, ne­sko­lin­ti. Plau­ko ar­kliai įvai­raus: bė­ras, sar­tas, bu­la­nas, pe­lė­kas, šir­mas, de­re­šas, obuol­mu­šas, šy­vas, ker­šas, juo­dis… Apie spal­vas - ki­ta sak­mė. Tai­gi ar­klys - vel­nio gy­vu­lys, ka­no­pos ne­skel­tos. Ki­ta­dos vi­sus gy­vu­lius su­tvė­ręs vel­nias, bet jie pa­bė­go pas Die­vą. Die­vas juos sa­vaip pa­žen­kli­no, iš juo­dų pa­ver­tęs įvai­riap­lau­kiais, ka­no­pas per­skė­lęs. Tik ar­kliui ne­spė­jo, ir pa­li­ko jam kil­mės pri­mi­ni­mas…
Įdo­mu, kad ti­kė­ji­mai bal­to ar šir­mo ar­klio iš­skir­ti­nu­mu iš­li­ko iki mū­sų lai­kų, jų aps­tu liau­diš­kuo­se pa­pro­čiuo­se. Ir net links­mai nu­tei­kian­čiuo­se, bet vis tik su­si­ju­siuo­se su žmo­gaus li­ki­mu. Štai, ti­kė­ta, kad jei Ka­lė­dų die­ną per kai­mą kas pir­mas per­va­žiuo­tų pa­si­kin­kęs bal­tą ar net šir­mą ar­klį, tai tais me­tais kai­me jo­kių pir­šlių ne­bus. Ap­skri­tai ma­ny­ta, kad jo­jant su­tik­ti va­žiuo­jan­tį bal­ta ku­me­le yra blo­gas žen­klas, - vis kas nors ne­pa­si­seks. Pir­šliuos­na va­žiuo­ti pa­si­kin­kius bal­tą ku­me­lę ga­lė­jo tik koks ne­vėkš­la, ne­ži­nan­tis pa­pro­čių. Ves­tu­vių iš to­kių pir­šly­bų tik­rai ne­bū­sią. Suž­lu­gus vil­tims, iš­irus pir­šly­boms, kar­tais at­si­ras­da­vo kerš­tau­jan­čių. Ne­vy­kė­lis jau­ni­kis su­py­kęs šoks bal­nan, tris kart pri­jos prie na­mo du­rų ir at­bu­lą žir­gą ati­trauks, - toks veiks­mas ki­tiems jau­ni­kiams ke­lią į šiuos na­mus ir už­da­ro. O jei­gu koks ple­vė­sa per­jo­tų vi­są kai­mą at­ža­ga­riai bal­tą ku­me­lę ap­si­žer­gęs, tai ta­me kai­me per ap­skri­tus me­tus ves­tu­vių ne­bus. Bet ko­kios ki­tos spal­vos ar­klio suž­ven­gi­mas pa­lan­gė­je pra­na­šau­ja sėk­mę. Ir dar vie­nas pro­se­no­viš­kas pa­pro­tys: kai kū­di­kį vež­da­vo krikš­ty­ti, pir­miau­sia pri­neš­da­vo prie ar­klio šner­vių – te­gu at­pa­žįs­ta nau­ją­jį šei­mos na­rį.
Ge­riau­siai tau­tos pa­žiū­rų į ką nors es­mę nu­sa­ko pa­tar­lės; o apie ar­klį ir žir­gą jų tik­rai gau­su:  „Ar­klio nu­ga­ra ja­vai de­ra“; „Vog­tu ar­kliu tik ka­lė­ji­man va­žiuo­ti“; „Ge­ram ar­kliui ne­rei­kia bo­ta­go“; „Ne­šer­tą ar­klį tik vil­kas jo­do“; „Ram­bų ar­klį tik vil­ko dan­tys pa­tai­so“; „Val­gau kaip trys, dir­bu kaip ar­klys“; „Nu­si­mi­nė kaip žir­gą par­da­vęs“.
Tra­di­ci­nia­me ka­len­do­riu­je yra ke­le­tas die­nų, skir­tų apei­goms su ar­kliais. Pir­mo­ji pa­va­sa­rį – tai Jur­gi­nės, ba­lan­džio 23-oji, ga­nia­vos pra­džia. Tą­dien ar­kliai mau­do­mi, šu­kuo­ja­mi, jais ne­dir­ba­ma. Pir­mą­ją va­gą pra­ariant, ar­to­jas ar­klių ne­niū­ki­na, bo­ta­gu ne­si­švais­to, kad pa­klus­nūs bū­tų per vi­są dar­bų me­tą. Grįž­tan­tį tą­dien po dar­bo na­mo ar­to­ją mo­te­rys per­lie­ja van­de­niu, - kad ar­kliai per dar­by­me­tį svei­ki iš­bū­tų. Gruo­džio 6-oji – šv.Mi­ka­lo­jaus var­da­die­nis nuo se­no mū­suo­se va­din­ta Ar­klių die­na. Rei­kia pa­ma­lo­nin­ti ar­kle­lius už sun­kų vi­sų me­tų triū­są. Į ėdžias šei­mi­nin­kas pri­pil­da­vo so­čiai avi­žų, kad pa­va­sa­rio su­lauk­tų stip­rūs. Kū­čių nak­tį be­si­kal­ban­tys ar­kliai pa­sa­ko li­ki­mo iš­tar­mę. Šy­vas žir­gas ar vaš­ko ku­me­lai­tė at­ve­ža vai­kams Ka­lė­das. Su­val­kie­čiai tu­ri iš­sau­go­ję įdo­mų Šy­vio šok­di­ni­mo pa­pro­tį tar­pu­ka­lė­džiu. Že­mai­tiš­kų­jų Už­ga­vė­nių bū­ti­nas per­so­na­žas – rai­te­lis su žir­gu. Ir vi­sur Lie­tu­vo­je tą­dien sma­giai va­ži­nė­ja­ma­si. Žir­gų lenk­ty­nės ant le­do Du­se­to­se – šim­ta­me­tė tau­tos tra­di­ci­ja. 
Ka­len­do­ri­nes šven­tes, su­si­ju­sias su ar­klių glo­bos pa­pro­čiais ir žir­gi­nin­kys­te, pa­žy­mi uni­ka­lu­sis Ar­klio mu­zie­jus Niū­ro­ny­se, Anykš­čių ra­jo­ne. Vi­sų lau­kia­ma žir­gi­nio spor­to bei fol­klo­ro šven­tė „Bėk, bėk, žir­ge­li“ čia ren­gia­ma tu­ris­ti­nio se­zo­no pra­džio­je. La­bai ge­rai, kad Lie­tu­va tu­ri to­kį mu­zie­jų. Tai žy­maus ag­ro­no­mo pro­fe­so­riaus Pet­ro Va­si­naus­ko sėk­min­gai pri­gi­ju­si ir gra­žiai plė­to­ja­ma idė­ja. Per me­tus Ar­klio mu­zie­ju­je ap­si­lan­ko per ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių žmo­nių. Tai ro­do, kad  lie­tu­vio ir žir­go drau­gys­tė iš­liks ir at­ei­ty­je.
Prof. Li­ber­tas Klim­ka

---

„Ar­kliai bė­gūs kaip žai­bai”

---

Žuvininkystė

---

Tūkstančiai žuvyčių laukia laisvės
Žur­na­lis­to Juo­zo Sta­si­no įspū­džiai iš „Žei­me­nos“ la­ši­ši­nių žu­vų veis­ly­no   

Autoriaus nuotrukoje: Iš dešinės: V. Grušauskas, E. Leliūnas, R. Šatkauskas, A. Adomaitis, V. Gečys

Pa­va­sa­rio  be­lau­kiant
Spei­guo­ta žie­ma ir už­si­tę­sęs pa­va­sa­ris ne­da­vė ra­my­bės ne tik gam­to­sau­gi­nin­kams, miš­ki­nin­kams, žem­dir­biams, bet ir žu­vi­nin­kams. Lan­ky­da­ma­sis Ap­lin­kos ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­se, Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bo­je pa­ste­bė­jau čia dir­ban­čių žmo­nių  su­si­rū­pi­ni­mą gy­vū­ni­jos li­ki­mu miš­kuo­se, lau­kuo­se ir van­de­ny­se. Žem­dir­biai per­gy­ve­no dėl žiem­ken­čių, gam­ti­nin­kai dėl žvė­rių, žu­vi­nin­kai dėl žu­vų li­ki­mo upė­se, eže­ruo­se, ku­riuos den­gė ir sto­ra le­do plu­ta, ir ne­re­gė­to sto­rio snie­go dan­ga.
Parsk­ri­dę gan­drai, ki­ti paukš­čiai ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti to­kiu šal­tu jų su­ti­ki­mu. Net ap­lin­kos mi­nist­rą Va­len­ti­ną Ma­zu­ro­nį gam­ta pri­ver­tė pra­tęs­ti  ly­de­kų nerš­to  ap­sau­gos lai­ką iki ba­lan­džio 30 die­nos, o Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­rius Vy­tau­tas Gru­šaus­kas ne­nu­sto­jo svars­tęs su sa­vo spe­cia­lis­tais, ka­da su­šils van­duo ir ka­da bus ga­li­ma pra­dė­ti van­de­nų įžu­vi­ni­mą. Juk ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis iš An­gli­jos lėk­tu­vu tu­ri at­skrai­din­ti stik­li­nius un­gu­riu­kus, ku­riuos ke­lių va­lan­dų bė­gy­je rei­kia iš­leis­ti į lais­vę. Ne­da­vė ra­my­bės ir min­tis dėl žu­vy­čių būk­lės veis­ly­nuo­se po to­kios il­gos bei spei­guo­tos žie­mos.
Iš­vy­ka į „Žei­me­ną“
Ba­lan­džio l2 die­ną Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos va­do­vas nu­ta­rė ap­lan­ky­ti vie­ną svar­biau­sių žu­vi­nin­kys­tės įmo­nių - „Žei­me­nos“ la­ši­ši­nių žu­vų veis­ly­ną, juo­lab, kad to­kį pa­gei­da­vi­mą bu­vo išsakęs ir nau­ja­sis žu­vi­nin­kys­tės sek­to­riaus še­fas Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je vi­ce­mi­nist­ras Ry­tis Šat­kaus­kas. Ta­me pa­čia­me au­to­mo­bi­ly­je vie­tos at­si­ra­do ir Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jui Ai­dui Ado­mai­čiui, ir Žu­vi­vai­sos sky­riaus ve­dė­jui Val­dui Ge­čiui, ku­ris ėmė­si vai­ruo­to­jo pa­rei­gų, ir šių ei­lu­čių au­to­riui.
Pa­ke­liui į „Žei­me­nos“ la­ši­ši­nių žu­vų veis­ly­ną lai­ką lei­do­me ne­vel­tui - kal­bė­ta apie vi­siems rū­pi­mas žu­vi­nin­kys­tės pro­ble­mas, per­pi­nant jas as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis. Vi­ce­mi­nist­ras Ry­tis Šat­kaus­kas ben­dra­ke­lei­viams pri­si­pa­ži­no prieš ke­le­tą me­tų dir­bęs Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je, ir jam ge­rai ži­no­ma gam­to­sau­gi­nin­kų veik­la. Pa­sak jo, ten įgy­ta pa­tir­tis pra­vers ku­ruo­jant ir žu­vi­nin­kys­tės sek­to­rių Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je. „Dirb­si­me drau­giš­kai, pa­lai­ky­si­me glau­džius ry­šius su ap­lin­ko­sau­gos va­do­vais, su gy­vū­ni­jos ap­sau­gos ins­pek­ci­jo­mis. Ben­dro­mis pa­stan­go­mis tu­ri­me siek­ti, kad Lie­tu­vos eže­ruo­se ir upė­se bū­tų daug ir ge­ros žu­vies,“- sa­kė vi­ce­mi­nist­ras.
Jam ant­ri­no  ir Vy­tau­tas Gru­šaus­kas. Jis pa­pa­sa­ko­jo apie vyk­do­mas il­ga­lai­kes ir kas­me­ti­nes žu­vies iš­tek­lių at­kū­ri­mo pro­gra­mas, pa­mi­nė­jo net at­ski­rų žu­vų rū­šių įvei­si­mo dar­bus, pri­min­da­mas jo ini­cia­ty­va su­reng­tas  ašt­riaš­ni­pių erš­ke­tų  su­lei­di­mo į Ne­rį ir ki­tas upes ak­ci­jas. „Pra­ėjo be­maž šimt­me­tis nuo erš­ke­tų lai­kų, iš­au­go ke­lios žmo­nių kar­tos, ne­ma­čiu­sios šios le­gen­da ta­pu­sios Lie­tu­vos  upių žu­vies mil­ži­nės, nu­ta­rėm su­grą­žin­ti jos šlo­vę į mū­sų ša­lies van­de­nis,“- su už­si­de­gi­mu sa­vo su­ma­ny­mą dės­tė Vy­tau­tas.
Jo pa­va­duo­to­jas, ne­to­li­mo­je pra­ei­ty­je  va­do­va­vęs Žu­vi­nin­kys­tės de­par­ta­men­tui prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, Ai­das Ado­mai­tis pri­mi­nė „Žei­me­nos“ la­ši­ši­nių žu­vų veis­ly­no, tiks­liau ce­cho, įkū­ri­mą. Pa­sak Ai­do, šis žu­vi­vai­sos ob­jek­tas pra­dė­tas sta­ty­ti 1998 me­tais pa­gal ben­drą pro­jek­tą su da­nais. Įren­gi­mai pra­dė­ti eks­plo­a­tuo­ti 1999 me­tais, o jau nuo 2000 me­tų kas­met į mū­sų ša­lies van­de­nis iš veis­ly­no iš­lei­džia­ma tūks­tan­čiai įvai­raus am­žiaus la­ši­šų ir šla­kių. Vien tik per pastaruosius penkerius metus lašišų išleista beveik 570 tūkst., o šlakių - 1400 tūkst. „Žei­me­na“ yra pir­mo­ji re­cir­ku­lia­ci­nė la­ši­šų ir šla­kių vei­si­mo sis­te­ma Lie­tu­vo­je“, -  įsi­ter­pė Vy­tau­tas Gru­šaus­kas. „Ši apy­ta­ki­nė sis­te­ma tin­ka  ne tik žu­vų vei­si­mui, bet ir jų au­gi­ni­mui.“ Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­rius iš­var­di­no šios  sis­te­mos pri­va­lu­mus: eko­no­miš­ku­mą, efek­ty­vu­mą ir ga­li­my­bę pil­nai kon­tro­liuo­ti žu­vų vei­si­mo bei au­gi­ni­mo są­ly­gas...
Taip be­šne­ku­čiuo­jant  ne­pa­ju­to­me, kaip au­to­mo­bi­lis įrie­dė­jo į „Žei­me­nos“ kie­mą.
Veis­ly­ne
„Žei­me­nos“ žu­vų veis­ly­ne jau lau­kė „val­džios“ iš Vil­niaus.Veis­ly­no  prie­an­gy­je sve­čius pa­si­ti­ko žu­vi­vai­sos dar­buo­to­jai  dr. Egi­di­jus Le­liū­nas ir Li­nas Ra­kaus­kas. Ne­pai­sant at­vy­ku­sių­jų ran­go, jie reik­liai pa­kvie­tė žie­miš­ką ap­da­rą pa­lik­ti rū­bi­nė­je, o ba­tus įmau­ti į mels­vą ce­lo­fa­ni­nį mai­še­lį. „At­leis­ki­te už to­kią pro­ce­dū­rą, bet to rei­ka­lau­ja ce­cho „gy­ven­to­jų“ sa­ni­ta­ri­nė sau­ga. Čia sau­go­mas bran­gus tur­tas - tūks­tan­čiai la­ši­šų ir šla­kių“, - pa­aiš­ki­no dr. Egi­di­jus Le­liū­nas. Per­žen­gę slenks­tį, prie ku­rio pa­ties­tas dez­in­fe­ka­vi­mo ki­li­mė­lis, pa­te­ko­me į di­džiu­lę pa­tal­pą, ku­rio­je ri­kia­vo­si spe­cia­lios gi­lios vo­nios, tar­pu­sa­vy su­jung­tos įvai­raus sto­rio vamz­džiais ir vamz­de­liais. Vo­nio­se plau­kio­jo tūks­tan­čiai įvai­raus dy­džio žu­vy­čių, jos suko ra­tu ta­ry­tum tar­pu­sa­vy lenk­ty­niau­da­mos, o vamz­dy­nu te­kė­jo van­duo, pri­so­tin­tas bū­ti­no­mis me­džia­go­mis jų gy­vy­bei pa­lai­ky­ti.
Kol šei­mi­nin­kai aiš­ki­no sve­čiams apie ce­cho įren­gi­mus,  nuo­ša­les­nė­je vie­to­je už­kal­bi­nau Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos Žu­vi­vai­sos sky­riaus ve­dė­ją Val­dą Ge­čį. Ma­n kir­bė­jo klau­si­mas, ku­rio ke­lio­nės me­tu ne­spė­jau  užduoti Vy­tau­tui Gru­šaus­kui: „Kuo ski­ria­si žu­vys, už­au­gin­tos už­da­ro­se są­ly­go­se, nuo žu­vų, už­au­gu­sių na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je?“ Ži­no­jau, kad  Val­das Ge­čys rū­pi­na­si ne tik žu­vi­vai­sos rei­ka­lais,  ge­rai su­pran­ta žu­vų vei­si­mo pa­slap­tis, bet ne­blo­gai išmano ir van­dens gy­vū­nų psi­cho­lo­gi­ją. „Dirb­ti­nai au­gin­tos la­ši­šos, šla­kiai ar net ki­tos žu­vys pa­si­žy­mi di­des­niu ag­re­sy­vu­mu nei au­gu­sios na­tū­ra­lio­se gam­ti­nė­se są­ly­go­se. Manoma. kad to­kie cha­rak­te­rio bruo­žai iš­si­vys­to dėl jau­nik­lių pa­tir­ties sto­kos na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je,“- ­aiš­ki­no Val­das. Pa­sak jo, už­da­ro­sios žu­vų vei­si­mo ir au­gi­ni­mo sis­te­mos tu­ri ir kai ku­rių trū­ku­mų: čia nė­ra na­tū­ra­laus upės van­dens su jam bū­din­go­mis che­mi­nė­mis ir fi­zi­nė­mis sa­vy­bė­mis, na­tū­ra­lių tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mų, be to, žu­vys ne­mėgs­ta dirb­ti­nos švie­sos, jos mai­ti­na­mos dirb­ti­niu pa­ša­ru, pa­ga­liau ir žmo­gaus ar­tu­mas tu­ri ne­igia­mos reikš­mės. „Vis dėl­to „Žei­me­nos“ veis­ly­ne yra vi­sos ga­li­my­bės re­gu­liuo­ti mi­nė­tus fak­to­rius, ir dė­ka šio veis­ly­no la­ši­ši­nių žu­vų po­pu­lia­ci­ją gam­to­je ga­li­me tu­rė­ti žy­miai gau­ses­nę,“ - tei­gė pa­šne­ko­vas...
Pa­mąs­ty­mai prie ka­vos puo­de­lio
Su­si­pa­ži­nus su dar­bu la­ši­šų ir šla­kių vei­si­mo ce­chuo­se, šei­mi­nin­kai pa­kvie­tė už­suk­ti ir į ad­mi­nist­ra­ci­nes pa­tal­pas, ku­rio­se už ap­va­laus sta­lo prie ka­vos puo­de­lio ir mi­ne­ra­li­nio van­dens stik­li­nės tę­sė­si po­kal­bis apie vė­luo­jan­tį pa­va­sa­rį, žu­vi­vai­sos dar­bus, žu­vi­nin­kys­tės plėt­ros per­spek­ty­vas Lie­tu­vo­je. Vi­ce­mi­nist­ras Ry­tis Šat­kaus­kas, išsakęs tei­gia­mą nuo­mo­nę apie Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos veik­lą, ak­cen­ta­vo bū­ti­ny­bę už­si­au­gin­ti pa­kan­ka­mai ver­tin­gos žu­vies ša­lies vi­du­je. Jis pa­brė­žė, kad: „Žu­vies var­to­ji­mas di­dė­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jos iš­tek­liai nė­ra be­ga­li­niai, ir to­dėl no­ri­me ar ne­no­ri­me sa­vo vi­sas moks­li­nes, or­ga­ni­za­ci­nes bei po­li­ti­nes pa­stan­gas tu­ri­me kreip­ti ta lin­kme, kad ne tik ap­si­rū­pin­tu­me žu­vies pro­duk­tais, bet ne­ma­žą da­lį ga­lė­tu­me eks­por­tuo­ti ir į ki­tas ša­lis. Ma­ny­čiau, kad žy­miai dau­giau ga­lė­tu­me už­si­au­gin­ti žu­vies už­da­ro­sio­se sis­te­mo­se, ku­rių tech­no­lo­gi­nes ga­li­my­bes, pa­tir­tį rei­kė­tų pla­čiau pa­skleis­ti ūki­nin­kų, ki­tų ver­sli­nin­kų, my­lin­čių žu­vį, tar­pe“, - pabrėžė viseministras.
Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­rius Vy­tau­tas Gru­šaus­kas pa­si­džiau­gė ko­lek­ty­vo darbš­tu­mu, pa­rei­gin­gu­mu ir ini­cia­ty­vu­mu. „ At­ėjęs į šias pa­rei­gas, ra­dau ko­lek­ty­vą su­skal­dy­tą, ne­ma­žai kva­li­fi­kuo­tų žu­vi­nin­kys­tės spe­cia­lis­tų  bu­vo iš­va­ry­ti iš dar­bo.Vie­ni pa­si­rin­ko ga­my­bą, ki­ti teis­mo ke­liu grį­žo at­gal. Rei­kė­jo pa­dė­ti daug pa­stan­gų, kad dirb­tu­me vie­nin­gai ir siek­tu­me už­si­brėž­tų už­da­vi­nių,“- sa­kė Vy­tau­tas Gru­šaus­kas.

---

H. SAKALAUSKO  nuotraukose: Veislyno pastatas                                                                                                         Lašišos laukia laisvės

---

Gamta svetur

---

Sevano ežeras

A. Stanaitis

 Se­va­nas - di­džiau­sias eže­ras ne tik Ar­mė­ni­jo­je, bet ir vi­sa­me Kau­ka­zo re­gio­ne. Jis bu­vo va­di­na­mas Ge­ha­mo jū­ra, Ge­hor­ku­ni­ku, Gok­čia ir ki­tais var­dais. Nuo ži­los se­no­vės iki šių die­nų eže­ras tu­rė­jo ir te­be­tu­ri di­de­lę reikš­mę gam­ti­nei ap­lin­kai ir pa­kran­čių gy­ven­to­jams. Dėl van­dens ly­gio svy­ra­vi­mų eže­ro mor­fo­met­ri­niai duo­me­nys kei­tė­si, daž­niau­siai ma­žė­jo. Iki van­dens ly­gio pa­že­mė­ji­mo jo plo­tas sie­kė 1360 km2, šian­dien eže­ras yra 1900 met­rų aukš­ty­je, jo plo­tas 1240 km2.
Kil­mė ir rai­da
Se­va­no eže­ras at­si­ra­do pa­ly­gin­ti ne­se­niai, maž­daug prieš mi­li­jo­ną me­tų. Jis telk­šo tek­to­ni­nė­je dau­bo­je, už­tvenk­to­je iš­si­ver­žu­sios la­vos. Se­va­no tek­to­ni­nę dau­bą su­pa aukš­ti kal­va­gūb­riai, pa­laips­niui ky­lan­tys nuo eže­ro į vi­sas pu­ses. Šor­žins­ko po­van­de­ni­nis vo­las, Ar­ta­ni­šo bei Na­ra­tu­so iš­ky­šu­liai eže­rą da­li­ja į dvi da­lis: Ma­žą­jį ir Di­dį­jį Se­va­ną.
Dau­bos šiau­rės–­va­ka­ri­nę da­lį už­ima Ma­ža­sis Se­va­nas. Jo kran­tai rai­žy­ti, jis žy­miai gi­les­nis - mak­si­ma­lus gy­lis sie­kia 83 met­rus. Čia telk­šo di­džiau­si gė­lo van­dens iš­tek­liai. Skai­to­ma, kad pa­gal gė­lo van­dens iš­tek­lius Se­va­nui ten­ka an­tra vie­ta pa­sau­ly­je. Jį len­kia tik Ti­ti­ka­ka eže­ras, esan­tis Pie­tų Ame­ri­ko­je. Di­dy­sis Se­va­nas už­ima piet­ry­ti­nę dau­bos da­lį. Jo dug­nas ly­gus, di­džiau­sias gy­lis ne­vir­ši­ja 30 met­rų, kran­tai ma­žai vin­giuo­ti. Abi Se­va­no eže­ro da­lis jun­gia pla­tus są­siau­ris. Pra­ei­ty­je Di­dy­sis ir Ma­ža­sis bu­vo at­ski­ri eže­rai ir, tik la­vai už­tven­kus iš­ta­ką iš Ma­žo­jo Se­va­no, jie su­si­jun­gė į vie­ną – Se­va­no – eže­rą.
Eže­ran įte­ka 28 ne­di­de­lės upės, iš­te­ka vie­nin­te­lė upė -  Raz­da­nas. Van­dens pa­vir­šiaus tem­pe­ra­tū­ra lie­pą–­rug­pjū­tį sie­kia 17–19 C. Už­šą­la eže­ras tik šal­čiau­sio­mis žie­mo­mis lap­kri­čio-g­ruo­džio mė­ne­siais. Van­duo - žyd­ros spal­vos, drus­kin­gu­mas sie­kia iki 700 mg/l, skaid­ru­mas – 4,5 m.
Dėl in­ten­sy­vaus van­dens nau­do­ji­mo Se­va­no eže­ro van­dens ly­gis že­mė­ja, kei­čia­si eže­ro kran­tų kon­tū­rai. Pra­ei­ty­je šiau­rės-­va­ka­ri­nė­je eže­ro da­ly­je bu­vu­si Se­va­no sa­la vir­to pu­sia­sa­liu. Bu­vu­sio­se ap­sem­to­se eže­ro pa­kran­tė­se su­ran­da­mi čia gy­ve­nu­sių žmo­nių pėd­sa­kai.
Eže­ro gy­vū­ni­ja
Tur­tin­ga ir įdo­mi Se­va­no eže­ro gy­vū­ni­ja. Ja­me gy­ve­na ne­ma­žai en­de­mi­nių rū­šių. Eže­re vei­sia­si gar­sios en­de­mi­nės se­va­ni­nės la­ši­šos – iš­cha­nai, en­de­mi­niai se­va­ni­niai upė­ta­kiai, yra se­va­ni­nių ir įstri­žas­nu­kių ūso­rių, vė­žių. Pra­ei­ty­je se­va­ni­nių upė­ta­kių bu­vo 4 po­rū­šės, ta­čiau da­bar iš­li­ko tik dvi, ku­rioms taip pat gre­sia iš­ny­ki­mas. Pa­vo­jų ke­lia ki­tų žu­vų, ypač at­vež­tų iš ki­tų vie­tų, kon­ku­ren­ci­ja. Pa­mi­nė­ti­ni iš La­do­gos ir Ča­do at­vež­ti eže­rų sy­kai, si­dab­ri­niai ka­ro­sai ar siau­ra­žnypliai upi­niai vė­žiai, eže­re su­ra­dę ge­ras gy­ve­ni­mo są­ly­gas.
Eže­ro pa­kran­tė­se gy­ve­na gau­sūs paukš­čių bū­riai. Tai ar­mė­ni­nės žuv­ė­dros, ki­rai, ma­žo­sios gul­bės, ma­žo­sios žą­sys, šal­mi­nės an­tys, ki­rai kva­tok­liai ir ki­ti. Se­va­no eže­ras - svar­bi paukš­čių mig­ra­ci­jos, po­il­sio ir žie­mo­ji­mo vie­ta.
Prie eže­ro įkur­tas žu­vi­nin­kys­tės ūkis. Jo svar­biau­sias tiks­las – se­va­ni­nių la­ši­šų – iš­cha­nų po­pu­lia­ci­jos iš­sau­go­ji­mas ir gau­si­ni­mas. Se­va­no eže­re iš­cha­nams gre­sia iš­ny­ki­mas, o štai Is­syk Ku­lio eže­re (Vi­du­ri­nė Azi­ja), kur jie at­ga­ben­ti iš Se­va­no, šios žu­vys pui­kiai pri­si­tai­kė.
Van­dens pa­nau­do­ji­mas
Se­va­no eže­ras – vie­nin­te­lis di­de­lis gė­lo van­dens šal­ti­nis vi­sa­me Kau­ka­zo re­gio­ne. Dėl to nuo se­no spren­džia­ma, kaip ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti jo van­dens iš­tek­lius. Jau 1848 me­tais bu­vo svars­to­ma, kaip eže­ro van­de­nį pa­nau­do­ti lau­kų drė­ki­ni­mui.
XX a. pra­džio­je pa­si­ro­dė ke­le­tas pro­jek­tų, kaip eže­ro van­de­nį pa­nau­do­ti prak­ti­niams rei­ka­lams. Vie­na­me jų bu­vo siū­lo­ma žy­miai pa­že­min­ti eže­ro van­dens ly­gį. Ty­ri­mais buvo nu­sta­ty­ta, kad be­veik 95 proc. van­dens, pa­ten­kan­čio į eže­rą, dėl di­de­lio eže­ro van­dens plo­to iš­ga­ruo­ja. Tai­gi pra­ran­da­ma daug van­dens. Buvo pasiūlyta eže­ro van­dens ly­gį pa­že­min­ti 45 met­rais, o van­de­nį pa­nau­do­ti lau­kų lais­ty­mui, elek­tros ener­gi­jos ga­vy­bai bei ūki­nėms reik­mėms.
1931 me­tais pa­si­ro­dė pir­mo­ji eže­ro van­dens ly­gio že­mi­ni­mo sche­ma. Pa­gal ją per 50 me­tų eže­ro van­dens ly­gis tu­rė­jo pa­že­mė­ti 55 met­rais, jo plo­tas lik­ti ne­di­de­lis - tik 299 km2. Iš­lais­vin­ti nuo van­dens že­mės plo­tai buvo nu­ma­ty­ta ap­žel­din­ti ąžuo­lais, laz­dy­nais ir ki­tais me­džiais. 1933 me­tais pra­si­dė­jo dar­bai: bu­vo gi­li­na­ma Raz­da­no upės va­ga, ren­gia­mi dirb­ti­niai van­dens nu­te­kė­ji­mo ka­na­lai, 40 met­rų gy­ly­je ka­sa­mas tu­ne­lis. Jau nuo 1937 me­tų pra­dė­ta in­ten­sy­viai nau­do­ti Se­va­no–­Raz­da­no iri­ga­ci­nė–­e­ner­ge­ti­nė sis­te­ma,  tu­rė­ju­si svar­bią reikš­mę vys­tant Ar­mė­ni­jos ūkį.
Po­ka­rio me­tais, šeš­ta­me XX a. de­šimt­me­ty­je, van­dens ly­gio že­mė­ji­mo pro­jek­tas bu­vo per­žiū­rė­tas. Tai rei­kė­jo da­ry­ti dėl daug prie­žas­čių: iš­ki­lo iš van­dens iš­lais­vin­tų plo­tų pa­nau­do­ji­mo pro­ble­ma - jie pa­si­ro­dė vi­siš­kai ne­nau­din­gi; Se­va­no-­Raz­da­no ener­ge­ti­nė sis­te­ma ne­ten­ki­no po­rei­kių, ją ga­lė­jo pa­keis­ti ši­lu­mi­nės elek­tri­nės; pa­že­mė­jus van­dens ly­giui 19 met­rų, su­ma­žė­jo gė­lo van­dens kie­kis vie­nin­te­lia­me re­gio­no eže­re; pa­di­dė­jęs eže­ro nuo­tė­kis ne tik pa­že­mi­no van­dens ly­gį, bet ir pa­kei­tė eže­ro eko­sis­te­mą; pa­spar­tė­jo eže­ro eut­ro­fi­ka­ci­ja, di­dė­jo or­ga­ni­nių me­džia­gų kie­kis, pra­si­dė­jo „van­dens žy­dė­ji­mas“, o  šie pro­ce­sai grė­sė ne tik van­dens ko­ky­bei, bet ir žu­vų iš­tek­liams, jų rū­ši­nei su­dė­čiai; su nuo­tė­kio van­de­ni­mis eže­re pa­dau­gė­jo sun­kių­jų me­ta­lų.
Pa­si­kei­tė eže­ro mor­fo­met­ri­niai ro­dik­liai. Per 64 (1936-2000) me­tus mak­si­ma­lus gy­lis su­ma­žė­jo 19 met­rų, vi­du­ti­nis gy­lis – 14,5 m, plo­tas  - 177,4 ha. Kei­tė­si ir i­ti ro­dik­liai.
Bu­vo nu­ma­ty­ta eže­rą pa­pil­dy­ti Va­ra­ta­nos ir Ar­pos upių van­de­ni­mis. Eže­ro van­dens ly­gis pra­dė­jo kil­ti. 2006-2010 me­tais van­dens ly­gis kas­met pa­kil­da­vo 25-35 cen­ti­met­rais.
Eže­ro ap­lin­ka
Se­va­no eže­ro ap­lin­ka gar­si ne tik rek­re­a­ci­niais iš­tek­liais - mi­ne­ra­li­niais šal­ti­niais, gra­žia gam­ta, šva­riu oru, bet ir is­to­ri­jos bei kul­tū­ros pa­min­klais. Ar­che­o­lo­gi­niais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad prieš 350 me­tų di­des­nė­je da­bar­ti­nio Se­va­no da­ly­je bu­vo sau­su­ma. Jo­je bu­vo ne­ma­žai gy­ven­vie­čių, ku­rių gy­ven­to­jai ver­tė­si žem­dir­bys­te ir gy­vu­li­nin­kys­te. Da­bar ne­ma­žus pa­kran­čių plo­tus už­ima įveis­ti pla­čia­la­pių me­džių ir pu­šų miš­kai.
Pla­čiai ži­no­mi ir gau­siai lan­ko­mi prie eže­ro esan­tys is­to­ri­niai pa­min­klai – vie­nuo­ly­nai. Žy­miau­sias - Se­va­na­van­ko vie­nuo­ly­nas, esan­tis pu­sia­sa­ly­je šiau­rės-­va­ka­ri­nė­je eže­ro da­ly­je. Se­niau jis bu­vo sa­lo­je, bet, pa­že­mė­jus eže­ro van­dens ly­giui, at­si­ra­do pu­sia­sa­ly­je. Iš ki­tų is­to­ri­nių pa­min­klų pa­mi­nė­ti­ni Ai­ri­van­ko vie­nuo­ly­nas, vie­nas se­niau­sių X a. Va­ne­va­no vie­nuo­ly­nas ir ki­ti. Prie Na­ra­dū­zo kai­mo yra gar­sio­sios čhač­ka­rų ka­pi­nės, ku­rio­se per 900 įvai­raus am­žiaus bei įvai­rių sti­lių pa­min­klų. Čhač­ka­rai – tai uni­ka­lūs ar­mė­nų ak­mens me­no re­li­gi­niai pa­min­klai. To­kius pa­min­klus sta­ty­da­vo mi­nint svar­bius is­to­ri­nius įvy­kius. Pats se­niau­sias čhač­ka­ras da­tuo­tas 876 me­tais.
Pa­že­mė­jus eže­ro van­dens ly­giui bu­vo su­ras­ta ir dau­giau ar­che­o­lo­gi­nių pa­min­klų. Ypač daug ar­te­fak­tų – prie­šis­to­ri­nių lai­kų na­tū­ra­lių gam­ti­nių ra­di­nių, ku­riuo­se ga­li­ma įžvelg­ti žmo­gaus po­vei­kį. Jų am­žius sie­kia 2000 ir dau­giau me­tų. Ne­ma­ža ar­te­fak­tų su­kaup­ta Je­re­va­no mu­zie­juo­se. 2012 me­tų lie­pos mė­ne­sį Se­va­no eže­ro dug­ne, šešiolikos met­rų gy­ly­je, ras­tas pa­sken­dęs 18 met­rų il­gio me­di­nis lai­vas. Ne­ma­ža jo da­lis iš­li­ku­si svei­ka, at­lie­ka­mi ty­ri­mai.
Ban­dy­mas Se­va­no eže­rą pa­nau­do­ti prak­ti­niams po­rei­kiams dar kar­tą pa­ro­dė, kaip ri­zi­kin­ga pa­žeis­ti su­si­for­ma­vu­sią eko­lo­gi­nę sis­te­mą. Ją keis­ti ga­li­ma tik atlikus įvai­ria­pu­sius de­ta­lius ty­ri­mus. Pa­že­mė­jus eže­ro van­dens ly­giui jo plo­tas su­ma­žė­jo 12 proc. Nu­sau­sė­ju­siuo­se plo­tuo­se su­kur­ta in­fra­struk­tū­ra, nu­ties­ti ke­liai, kū­rė­si ūkiai. Pas­ta­ruo­ju me­tu ky­lan­tis eže­ro van­dens ly­gis vėl ­ke­lia nau­jas pro­ble­mas. Tai sie­ja­si ne tik su ma­te­ria­li­niais nuos­to­liais, bet ir su vi­sos eko­sis­te­mos kai­ta.
Prof. Al­gir­das Sta­nai­tis

---

Sevanavako vienuolynas

Sevano ežeras

Čhačkarai Sevano ežero pakrantėje