Aplinkosaugos aktualijos
Žmonijos įtaka klimato kaitai - neabejotina
Žmonijos įtaka klimato sistemai akivaizdi, taip teigiama Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (toliau - TKKK) 5-osios vertinimo ataskaitos pirmosios dalies išvadose. Jose apibendrinami naujausi moksliniai Žemės klimato sistemos ir jos pokyčių tyrimai ir patvirtinama, kad nuo XX a. vidurio žmonijos veikla daro dominuojantį (tai tvirtinama 95 procentų tikimybe) poveikį klimato šiltėjimui. Mokslininkai šį faktą tvirtina remdamiesi gausesniais ir patobulintais stebėjimais, naujausiais tyrimais.
Ataskaitoje, kuri buvo pristatyta rugsėjo 27 dieną Stokholme, tvirtinama, kad Žemės paviršius kiekvieną iš paskutiniųjų trijų dešimtmečių yra šiltesnis nei ankstesniais dešimtmečiais nuo 1850 metų.
Globali oro temperatūra 1880-2012 metais išaugo 0,85°C. Tikėtina, jog 1983-2012 m. laikotarpis Šiaurės pusrutulyje buvo šilčiausias per paskutinius 1400 metų. Nustatyta, kad kinta orų ekstremalumas. Labai tikėtina, jog sumažėjo šaltų dienų ir naktų skaičius, o šiltų dienų ir naktų skaičius išaugo. Tikėtina, jog karščio bangos padažnėjo Europoje, Azijoje bei Australijoje, o Europoje ir Šiaurės Amerikoje padidėjo gausių kritulių atvejų skaičius.
Ataskaitoje pateikti duomenys rodo, kad siekiant išlaikyti globalios temperatūros nepadidėjimą daugiau negu 2°C, būtini neatidėliotini visų pasaulio šalių išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo veiksmai. Nesiimant šių veiksmų ir toliau vyks pasaulinės temperatūros didėjimas, kurio pasekmes, pasireiškiančias jūros vandens lygio kilimu, uraganiniais vėjais ir nepataisoma stichinių reiškinių žala šalių ekonomikai, pajusime mes visi”, - sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Ataskaitą rengę mokslininkai nustatė, kad 1901-2010 m. jūros lygis pakilo 19 cm, o pokyčių greitis per pastaruosius du dešimtmečius itin padidėjo. 75 proc. šio augimo gali būti paaiškinta ledynų tirpimu (daugiausia kalnų ledynų) bei vandenyno terminiu plėtimusi dėl didėjančios vandens temperatūros. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad energijos kiekis klimato sistemoje išaugo dėl anglies dvideginio koncentracijos didėjimo atmosferoje. Su antropogeniniu poveikiu siejama daugiau nei pusė oro temperatūros prieaugio 1951-2010 m.
Mokslininkai prognozuoja, kad jei nebus itin galingų vulkanų išsiveržimų bei ilgalaikių saulės spinduliavimo intensyvumo pasikeitimų, per artimiausius 30 metų globali oro temperatūra padidės 0,3-0,7 °C. XXI a. pabaigoje oro temperatūra, lyginant su 1986-2005 m. vidurkiu, turėtų būti 0,3-4,8 °C aukštesnė. Arkties regionas šils greičiausiai, be to, sausuma sušils stipriau nei vandenynas.
Labai tikėtina, jog ledo dangos dengiami plotai Arkties vandenyne toliau mažės, o pats ledas
plonės. Taip pat pavasario mėnesiais mažės sniego dengiami plotai Šiaurės pusrutulyje. Labai tikėtina, jog jūros lygis kils sparčiau dėl kylančios vandenyno temperatūros bei ledynų tirpsmo ir amžiaus pabaigoje jis bus 26-82 cm didesnis.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos teigimu, Lietuvos teritorija yra neatskiriama pasaulinio klimato sistemos dalis, todėl pokyčiai, vykstantys planetos mastu, liečia ir mūsų šalį. Vidutinė metų oro temperatūra per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo apie 0,5 °C. Didžiausi pokyčiai stebimi žiemos mėnesiais. Lyginant vidutinę oro temperatūrą su standartine klimato norma (1961-1990 m.) pastebima, kad sausio mėnuo per pastarąjį 20 metų tapo beveik 2 °C šiltesnis.
Antrojoje 5-osios vertinimo ataskaitos dalyje, kuri bus pristatyta 2014 m. kovo mėnesį, TKKK pateiks naujausias išvadas apie klimato kaitos poveikį įvairioms sritims, prisitaikymą prie klimato kaitos ir skirtingų regionų pažeidžiamumą. Klimato kaitos švelninimas bus įvertintas trečiojoje dalyje, kuri bus pristatyta 2014 m. balandžio mėnesį. Visų dalių apibendrinimas bus patvirtintas 2014 m. rugsėjo mėn. Kopenhagoje.
Žmonijos įtaka klimato sistemai akivaizdi, taip teigiama Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (toliau - TKKK) 5-osios vertinimo ataskaitos pirmosios dalies išvadose. Jose apibendrinami naujausi moksliniai Žemės klimato sistemos ir jos pokyčių tyrimai ir patvirtinama, kad nuo XX a. vidurio žmonijos veikla daro dominuojantį (tai tvirtinama 95 procentų tikimybe) poveikį klimato šiltėjimui. Mokslininkai šį faktą tvirtina remdamiesi gausesniais ir patobulintais stebėjimais, naujausiais tyrimais.
Ataskaitoje, kuri buvo pristatyta rugsėjo 27 dieną Stokholme, tvirtinama, kad Žemės paviršius kiekvieną iš paskutiniųjų trijų dešimtmečių yra šiltesnis nei ankstesniais dešimtmečiais nuo 1850 metų.
Globali oro temperatūra 1880-2012 metais išaugo 0,85°C. Tikėtina, jog 1983-2012 m. laikotarpis Šiaurės pusrutulyje buvo šilčiausias per paskutinius 1400 metų. Nustatyta, kad kinta orų ekstremalumas. Labai tikėtina, jog sumažėjo šaltų dienų ir naktų skaičius, o šiltų dienų ir naktų skaičius išaugo. Tikėtina, jog karščio bangos padažnėjo Europoje, Azijoje bei Australijoje, o Europoje ir Šiaurės Amerikoje padidėjo gausių kritulių atvejų skaičius.
Ataskaitoje pateikti duomenys rodo, kad siekiant išlaikyti globalios temperatūros nepadidėjimą daugiau negu 2°C, būtini neatidėliotini visų pasaulio šalių išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo veiksmai. Nesiimant šių veiksmų ir toliau vyks pasaulinės temperatūros didėjimas, kurio pasekmes, pasireiškiančias jūros vandens lygio kilimu, uraganiniais vėjais ir nepataisoma stichinių reiškinių žala šalių ekonomikai, pajusime mes visi”, - sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Ataskaitą rengę mokslininkai nustatė, kad 1901-2010 m. jūros lygis pakilo 19 cm, o pokyčių greitis per pastaruosius du dešimtmečius itin padidėjo. 75 proc. šio augimo gali būti paaiškinta ledynų tirpimu (daugiausia kalnų ledynų) bei vandenyno terminiu plėtimusi dėl didėjančios vandens temperatūros. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad energijos kiekis klimato sistemoje išaugo dėl anglies dvideginio koncentracijos didėjimo atmosferoje. Su antropogeniniu poveikiu siejama daugiau nei pusė oro temperatūros prieaugio 1951-2010 m.
Mokslininkai prognozuoja, kad jei nebus itin galingų vulkanų išsiveržimų bei ilgalaikių saulės spinduliavimo intensyvumo pasikeitimų, per artimiausius 30 metų globali oro temperatūra padidės 0,3-0,7 °C. XXI a. pabaigoje oro temperatūra, lyginant su 1986-2005 m. vidurkiu, turėtų būti 0,3-4,8 °C aukštesnė. Arkties regionas šils greičiausiai, be to, sausuma sušils stipriau nei vandenynas.
Labai tikėtina, jog ledo dangos dengiami plotai Arkties vandenyne toliau mažės, o pats ledas
plonės. Taip pat pavasario mėnesiais mažės sniego dengiami plotai Šiaurės pusrutulyje. Labai tikėtina, jog jūros lygis kils sparčiau dėl kylančios vandenyno temperatūros bei ledynų tirpsmo ir amžiaus pabaigoje jis bus 26-82 cm didesnis.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos teigimu, Lietuvos teritorija yra neatskiriama pasaulinio klimato sistemos dalis, todėl pokyčiai, vykstantys planetos mastu, liečia ir mūsų šalį. Vidutinė metų oro temperatūra per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo apie 0,5 °C. Didžiausi pokyčiai stebimi žiemos mėnesiais. Lyginant vidutinę oro temperatūrą su standartine klimato norma (1961-1990 m.) pastebima, kad sausio mėnuo per pastarąjį 20 metų tapo beveik 2 °C šiltesnis.
Antrojoje 5-osios vertinimo ataskaitos dalyje, kuri bus pristatyta 2014 m. kovo mėnesį, TKKK pateiks naujausias išvadas apie klimato kaitos poveikį įvairioms sritims, prisitaikymą prie klimato kaitos ir skirtingų regionų pažeidžiamumą. Klimato kaitos švelninimas bus įvertintas trečiojoje dalyje, kuri bus pristatyta 2014 m. balandžio mėnesį. Visų dalių apibendrinimas bus patvirtintas 2014 m. rugsėjo mėn. Kopenhagoje.
Klausimai apie naująjį teritorijų planavimą
Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas. Kaip ir buvo galima tikėtis, naujasis įstatymas sukėlė didelį šurmulį, nes į šią sritį įnešė daug naujovių. Aplinkos ministerija iš anksto numatė, kad taip gali nutikti, todėl ir buvo sugalvota paskelbti teritorijų planavimo informacinį numerį.
Dažniausiai užduodami klausimai per teritorijų planavimo informacinį numerį:
1. Kaip pertvarkyti žemės sklypus, kur kreiptis dėl žemės sklypų pertvarkymo?
Kaimo gyvenamųjų vietovių (išskyrus miestelius) teritorijose formuojant ar pertvarkant sklypus reikia kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą ar jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą, o miestų ir miestelių teritorijose – į Savivaldybės administracijos direktorių.
2. Ar nereikia rengti detaliųjų planų norint statyti?
Norint vystyti statybas žemės sklype detaliojo plano gyventojams rengti nereikia, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. nuostatomis, kurios nustato, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis.
3. Kaip elgtis, kai pradėtos teritorijų planavimo procedūros pagal iki 2014-01-01 galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą?
Iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki š. m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, Tačiau priklausimai nuo to, kokioje stadijoje buvo jūsų pradėtos procedūros, galimas ir toks variantas, kad detaliojo plano jums rengti nebereiks. Kiekvienu konkrečiu atveju siūlome pasitarti su savivaldybės vyriausiuoju architektu.
4. Kur galima rasti informaciją apie pasikeitusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą?
Paprasčiausias būdas susipažinti su teisės aktais reglamentuojančiais pasikeitusią teritorijų planavimą sistemą yra apsilankyti Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje (www.am.lt), kurioje rasite ne tik nuorodą į teisės aktų sąrašą (tiksli nuoroda), bet ir informacinį telefono numerį (8-646-67920), kuriuo paskambinus galėsite pasikonsultuoti klausimais, susijusiais su naujuoju teritorijų planavimo reguliavimu. Taip pat visi teisės aktai oficialiai nuo sausio 1 d. registruojami ir viešai skelbiami Teisės aktų registre.
Informacinio telefono numeris: 8-646-67920. Darbo laikas: 9-18 val. Gyventojus konsultuoja Aplinkos ministerijos specialistai. Klausimus taip pat visuomet galima siųsti elektroniniu paštu in[email protected].
Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas. Kaip ir buvo galima tikėtis, naujasis įstatymas sukėlė didelį šurmulį, nes į šią sritį įnešė daug naujovių. Aplinkos ministerija iš anksto numatė, kad taip gali nutikti, todėl ir buvo sugalvota paskelbti teritorijų planavimo informacinį numerį.
Dažniausiai užduodami klausimai per teritorijų planavimo informacinį numerį:
1. Kaip pertvarkyti žemės sklypus, kur kreiptis dėl žemės sklypų pertvarkymo?
Kaimo gyvenamųjų vietovių (išskyrus miestelius) teritorijose formuojant ar pertvarkant sklypus reikia kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą ar jo įgaliotą teritorinio padalinio vadovą, o miestų ir miestelių teritorijose – į Savivaldybės administracijos direktorių.
2. Ar nereikia rengti detaliųjų planų norint statyti?
Norint vystyti statybas žemės sklype detaliojo plano gyventojams rengti nereikia, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. nuostatomis, kurios nustato, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis.
3. Kaip elgtis, kai pradėtos teritorijų planavimo procedūros pagal iki 2014-01-01 galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą?
Iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki š. m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, Tačiau priklausimai nuo to, kokioje stadijoje buvo jūsų pradėtos procedūros, galimas ir toks variantas, kad detaliojo plano jums rengti nebereiks. Kiekvienu konkrečiu atveju siūlome pasitarti su savivaldybės vyriausiuoju architektu.
4. Kur galima rasti informaciją apie pasikeitusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą?
Paprasčiausias būdas susipažinti su teisės aktais reglamentuojančiais pasikeitusią teritorijų planavimą sistemą yra apsilankyti Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje (www.am.lt), kurioje rasite ne tik nuorodą į teisės aktų sąrašą (tiksli nuoroda), bet ir informacinį telefono numerį (8-646-67920), kuriuo paskambinus galėsite pasikonsultuoti klausimais, susijusiais su naujuoju teritorijų planavimo reguliavimu. Taip pat visi teisės aktai oficialiai nuo sausio 1 d. registruojami ir viešai skelbiami Teisės aktų registre.
Informacinio telefono numeris: 8-646-67920. Darbo laikas: 9-18 val. Gyventojus konsultuoja Aplinkos ministerijos specialistai. Klausimus taip pat visuomet galima siųsti elektroniniu paštu in[email protected].
Akistata su gamta
Sausį žiemos beieškant
Ne kasmet taip nutinka, kad sausis nuo pat pradžios būtų toks rudeniškas. Šio sausio pirmosios dienos tokios ir buvo - be sniego ir be šalčio, taigi - lyg “nukritusios” iš rudens. Kalendorinių metų virsmas mus dar sykį paskatino ieškoti atsakymų apie sausio ir visos žiemos orus bei charakterius. Buvo išsakyta visokių nuomonių ir minčių, tačiau gamta leido sau pasirinkti tai, kas jai geriausia.
Taigi sausį nuo vidurio turime žiemišką, bet ne nuožmų. Koks bus jo palikimas, galėsime pasakyti tik pavasarį.
Sausį grįžta Saulė. Po Kalėdų, kai gamtos metų ratas pradėjo vėl suktis, kasdien iš tamsos išplėšiama keletas minučių šviesos. Kol kas šis ėjimas švieson atsargus, tačiau kai mes švenčiame Pusiaužiemį (sausio 25-ąją), būname sulaukę visa valanda ilgesnės dienos. Tai negali būti nepastebėta. Gamtoje toks laimėjimas taip pat labai svarbus, nes gyvūnai jautriai reaguoja į tekančią saulę ir jos laukia. Jie ne visada galėtų pasakyti (jei tik mokėtų kalbėti), kas jiems nutiko, kad vieni rytą anksčiau grįžta į guolius, kiti - išsiruošia maitintis. Net apniukusią dieną veikia šie pokyčiai, todėl nenustebkime, kad mūsų laikrodis rodys vis labiau nuo gyvūnų ritmo nutolstantį laiką.
Sausio pradžioje, jau išlydėję Tris karalius, taigi - pabaigę savo žmogiškąsias metų ribos šventes, mes ėmėme domėtis, ar gamta nepadarė klaidos, ar jos vaikai suspės reaguoti į staigiai užgriuvusią žiemą. Rūpestis lyg ir aiškus, nes augalai ir gyvūnai gyveno labai aktyvų gyvenimą. Iš visos Lietuvos plaukė pranešimai apie žydinčias žibuokles - kai kas, sako, jų prisirinkę net puokšteles. Žiemą, kai net našlaitės į girią žibučių rinkti niekas nesiųstų...
Tuo tarpu soduose, darželiuose ir daržuose sausio pirmoji dekada atrodė jau ne rudeniškai, o priminė ankstyvą pavasarį. Kai kur pakilo snieguolės - gal kas rado jas žydinčias? Tikrai žydėjo raktažolės, kai kur nuo rudens užsilikusios, o kitur - naujus žiedus atvėrusios našlaitės. Vejose baltavo saulutės. Plyšinėjo juodųjų serbentų pumpurai, išbrinko alyvos. Sodininkai susirūpinę apžiūrinėjo trešnių, ankstyvųjų kriaušų ir obelų pumpurus - ar medžiai neapsigavo, ar nepaskubėjo? Tiesa, niekas nesistebėjo pražydusiais valgomaisiais sausmedžiais - šie iš rytų kilę krūmai pavienius žiedelius išskleidžia per kiekvieną atlydį. Jeigu laukiniais augalais rūpintis mums nereikia (tą padaro pati gamta), tai kultūriniai, mūsų pačių išpuoselėti, dažnai - pakeisti taip, kad augtų aktyviai, yra mūsų rūpestis. Juos pridengti tada, kai reikia, bet - nepaskubėti ir taip jiems nepakenkti, yra didelis menas.
Tik pačiuose sekliausiuose vandenyse dar gruodį buvo užšalęs ledelis, kuris išginė čia buvusius paukščius. Vėliau ledas ištirpo ir beveik iki sausio vidurio visuose tvenkiniuose, ežeruose baltavo gulbės, didieji dančiasnapiai, plaukiojo antys, laukiai. Galima manyti, kad jei visa žiema būtų tokia, daugelis jų pasiliktų neišskridę. Žinoma, taip būtų išsaugota nemažai sparnuočių, nes keliai į žiemojimo vietas ne visada yra saugūs.
Pirmasis tikras ledas, nesvarbu, kada jis atsiranda, tampa savotišku egzaminu: tik dabar pamatome, ar visi paukščiai gali skristi, ar jiems nereikia gyvūnų globėjų pagalbos. Nusilpusių paukščių tokiu metu nebūna, nes maisto buvo pakankamai. Paprastai lieka neišskridę tik sužaloti, paliegę, neišsivysčiusiais sparnais. Jeigu šie paukščiai slepiasi nendrynuose ir žmonės negali jų rasti, juos lengvai aptinka lapės, mangutai, audinės, šeškai. Neturėtume tuo stebėtis, nes gamtoje taip buvo visada.
Po pirmųjų šalčių, kai vandens paukščiai iš savo buveinių privalo išskristi, jų pagausėja Nemune prie Kauno elektrinės užtvankos, Dusioje, kituose giliuose ežeruose. Dar nežinome, kokia toliau bus žiema; to nežino ir paukščiai, todėl palaipsniui keliauja į tas vietas, kur galima ramiai sulaukti pavasario.
Kol galvojome tik apie žiemą ir savo rūpesčius, pamiršome, kad gamtoje jau ruošiamasi pavasariui ir būsimai vasarai. Sausį baigiasi prieš Kalėdas prasidėjusi šernų ruja. Kol kas sunku pasakyti, ar deglieji nesuklydo, nesusigundė rudeniškais gruodžio orais ir rujos nepradėjo anksčiau. Jei taip įvyktų, per anksti, giliam sniege ir šaltyje gimę šerniukai vargu ar išgyventų. Dažną pavasarį šaltis gerokai praretina jų skaičių. Vesdamos jauniklius, šernės pakloja, įruošia saugų ir gana šiltą guolį. Tačiau to pakanka ne visada.
Ne mažiau svarbu ir pavasariškos pilkųjų kiškių nuotaikos. Šiaip jau pirmoji kiškių ruja būna žiemai persiritus antron pusėn, o kiškiukai gimsta kove. Net ir tada neišgyvena ženkli jų dalis. Tačiau dabar tikėtina, kad nemažai jų gims vasarį - taip būna šiltomis žiemomis ar po užtrukusių atlydžių. Pilkasis kiškis mūsų gamtoje nėra senbuvis, iš pietinių stepinių regionų ši rūšis paplito maždaug prieš tūkstantį metų. Todėl jos reakcijos į trumpalaikius svyravimus, kurios ne visada naudingos rūšiai, visai suprantamos. Senbuvė rūšis baltasis kiškis taip nesielgia, jų jaunikliai gimsta vėliau, jau pavasarį.
Beje, baltieji kiškiai, šermuonėliai ir žebenkštys dar žiemos gale ėmė keisti kailiukų spalvą, tapo balti. Toks seniausių vietinių rūšių prisitaikymas prie žiemos įvyksta kasmet, šio proceso negali paveikti ir sustabdyti šilti orai ar sniego nebuvimas. Nors besniegėje aplinkoje tokie gyvūnai turėtų jaustis prastai, iš tikro jokių nepatogumų jiems tai nesukelia. Visų pirma, jie dažniau aktyvūs naktį, todėl kailio spalva didelės reikšmės neturi. Be to, gamtoje jie senbuviai, didelių grėsmių dėl savo baltumo nepatiriantys. Panašiai savo plunksnų spalvą keisdavo žvyrės (baltieji tetervinai), kurios dar prieš šimtą metų gyveno kai kuriose šiaurės ir rytų Lietuvos aukštapelkėse. Dabar Lietuvoje jas laikome išnykusia rūšimi, žvyrės paplitimo pietinė riba ženkliai pasislinko į šiaurę.
Mūsų gamtoje sausis, ypač jo antroji pusė ir pabaiga - nuožmių orų, šalčių metas. Tokių išbandymų kas keletą dešimtmečių neatlaiko obelys, kriaušės. Sako, kad paskutinė tokiais naikinančiais šalčiais žymi buvusi 1956-jų metų žiema. Tačiau jos scenarijus iki sausio vidurio buvęs beveik panašus į šiemetį, o sausio gale staiga stoję šalčiai buvo nuožmūs, pridarę labai daug žalos. Slapta viliamės, kad šis sausis ir po jo ateisiantis vasaris tokie nebus.
Sausy pamatome, kiek turime pas mus likusių žiemoti paukščių. Paskutinį dešimtmetį labiausiai neramina kurapkų būklė. Visoje Europoje šių paukščių sumažėjo, o Lietuvoje dar neseniai buvusi įprasta kurapka tapo didele retenybe. Žiema - kurapkoms sunkiausias metas, joms išgyventi galime padėti tik mes. Kaip ir kitiems paukščiams, kurie skrenda pas mus.
Sausis atsisveikina praturtinęs dieną dideliu šviesos pliūpsniu. Vasaris - dar žiemos mėnuo, bet jis mus veda pavasario link.
Selemonas Paltanavičius
Nuotraukose gamta 2014-ųjų sausį.
Ne kasmet taip nutinka, kad sausis nuo pat pradžios būtų toks rudeniškas. Šio sausio pirmosios dienos tokios ir buvo - be sniego ir be šalčio, taigi - lyg “nukritusios” iš rudens. Kalendorinių metų virsmas mus dar sykį paskatino ieškoti atsakymų apie sausio ir visos žiemos orus bei charakterius. Buvo išsakyta visokių nuomonių ir minčių, tačiau gamta leido sau pasirinkti tai, kas jai geriausia.
Taigi sausį nuo vidurio turime žiemišką, bet ne nuožmų. Koks bus jo palikimas, galėsime pasakyti tik pavasarį.
Sausį grįžta Saulė. Po Kalėdų, kai gamtos metų ratas pradėjo vėl suktis, kasdien iš tamsos išplėšiama keletas minučių šviesos. Kol kas šis ėjimas švieson atsargus, tačiau kai mes švenčiame Pusiaužiemį (sausio 25-ąją), būname sulaukę visa valanda ilgesnės dienos. Tai negali būti nepastebėta. Gamtoje toks laimėjimas taip pat labai svarbus, nes gyvūnai jautriai reaguoja į tekančią saulę ir jos laukia. Jie ne visada galėtų pasakyti (jei tik mokėtų kalbėti), kas jiems nutiko, kad vieni rytą anksčiau grįžta į guolius, kiti - išsiruošia maitintis. Net apniukusią dieną veikia šie pokyčiai, todėl nenustebkime, kad mūsų laikrodis rodys vis labiau nuo gyvūnų ritmo nutolstantį laiką.
Sausio pradžioje, jau išlydėję Tris karalius, taigi - pabaigę savo žmogiškąsias metų ribos šventes, mes ėmėme domėtis, ar gamta nepadarė klaidos, ar jos vaikai suspės reaguoti į staigiai užgriuvusią žiemą. Rūpestis lyg ir aiškus, nes augalai ir gyvūnai gyveno labai aktyvų gyvenimą. Iš visos Lietuvos plaukė pranešimai apie žydinčias žibuokles - kai kas, sako, jų prisirinkę net puokšteles. Žiemą, kai net našlaitės į girią žibučių rinkti niekas nesiųstų...
Tuo tarpu soduose, darželiuose ir daržuose sausio pirmoji dekada atrodė jau ne rudeniškai, o priminė ankstyvą pavasarį. Kai kur pakilo snieguolės - gal kas rado jas žydinčias? Tikrai žydėjo raktažolės, kai kur nuo rudens užsilikusios, o kitur - naujus žiedus atvėrusios našlaitės. Vejose baltavo saulutės. Plyšinėjo juodųjų serbentų pumpurai, išbrinko alyvos. Sodininkai susirūpinę apžiūrinėjo trešnių, ankstyvųjų kriaušų ir obelų pumpurus - ar medžiai neapsigavo, ar nepaskubėjo? Tiesa, niekas nesistebėjo pražydusiais valgomaisiais sausmedžiais - šie iš rytų kilę krūmai pavienius žiedelius išskleidžia per kiekvieną atlydį. Jeigu laukiniais augalais rūpintis mums nereikia (tą padaro pati gamta), tai kultūriniai, mūsų pačių išpuoselėti, dažnai - pakeisti taip, kad augtų aktyviai, yra mūsų rūpestis. Juos pridengti tada, kai reikia, bet - nepaskubėti ir taip jiems nepakenkti, yra didelis menas.
Tik pačiuose sekliausiuose vandenyse dar gruodį buvo užšalęs ledelis, kuris išginė čia buvusius paukščius. Vėliau ledas ištirpo ir beveik iki sausio vidurio visuose tvenkiniuose, ežeruose baltavo gulbės, didieji dančiasnapiai, plaukiojo antys, laukiai. Galima manyti, kad jei visa žiema būtų tokia, daugelis jų pasiliktų neišskridę. Žinoma, taip būtų išsaugota nemažai sparnuočių, nes keliai į žiemojimo vietas ne visada yra saugūs.
Pirmasis tikras ledas, nesvarbu, kada jis atsiranda, tampa savotišku egzaminu: tik dabar pamatome, ar visi paukščiai gali skristi, ar jiems nereikia gyvūnų globėjų pagalbos. Nusilpusių paukščių tokiu metu nebūna, nes maisto buvo pakankamai. Paprastai lieka neišskridę tik sužaloti, paliegę, neišsivysčiusiais sparnais. Jeigu šie paukščiai slepiasi nendrynuose ir žmonės negali jų rasti, juos lengvai aptinka lapės, mangutai, audinės, šeškai. Neturėtume tuo stebėtis, nes gamtoje taip buvo visada.
Po pirmųjų šalčių, kai vandens paukščiai iš savo buveinių privalo išskristi, jų pagausėja Nemune prie Kauno elektrinės užtvankos, Dusioje, kituose giliuose ežeruose. Dar nežinome, kokia toliau bus žiema; to nežino ir paukščiai, todėl palaipsniui keliauja į tas vietas, kur galima ramiai sulaukti pavasario.
Kol galvojome tik apie žiemą ir savo rūpesčius, pamiršome, kad gamtoje jau ruošiamasi pavasariui ir būsimai vasarai. Sausį baigiasi prieš Kalėdas prasidėjusi šernų ruja. Kol kas sunku pasakyti, ar deglieji nesuklydo, nesusigundė rudeniškais gruodžio orais ir rujos nepradėjo anksčiau. Jei taip įvyktų, per anksti, giliam sniege ir šaltyje gimę šerniukai vargu ar išgyventų. Dažną pavasarį šaltis gerokai praretina jų skaičių. Vesdamos jauniklius, šernės pakloja, įruošia saugų ir gana šiltą guolį. Tačiau to pakanka ne visada.
Ne mažiau svarbu ir pavasariškos pilkųjų kiškių nuotaikos. Šiaip jau pirmoji kiškių ruja būna žiemai persiritus antron pusėn, o kiškiukai gimsta kove. Net ir tada neišgyvena ženkli jų dalis. Tačiau dabar tikėtina, kad nemažai jų gims vasarį - taip būna šiltomis žiemomis ar po užtrukusių atlydžių. Pilkasis kiškis mūsų gamtoje nėra senbuvis, iš pietinių stepinių regionų ši rūšis paplito maždaug prieš tūkstantį metų. Todėl jos reakcijos į trumpalaikius svyravimus, kurios ne visada naudingos rūšiai, visai suprantamos. Senbuvė rūšis baltasis kiškis taip nesielgia, jų jaunikliai gimsta vėliau, jau pavasarį.
Beje, baltieji kiškiai, šermuonėliai ir žebenkštys dar žiemos gale ėmė keisti kailiukų spalvą, tapo balti. Toks seniausių vietinių rūšių prisitaikymas prie žiemos įvyksta kasmet, šio proceso negali paveikti ir sustabdyti šilti orai ar sniego nebuvimas. Nors besniegėje aplinkoje tokie gyvūnai turėtų jaustis prastai, iš tikro jokių nepatogumų jiems tai nesukelia. Visų pirma, jie dažniau aktyvūs naktį, todėl kailio spalva didelės reikšmės neturi. Be to, gamtoje jie senbuviai, didelių grėsmių dėl savo baltumo nepatiriantys. Panašiai savo plunksnų spalvą keisdavo žvyrės (baltieji tetervinai), kurios dar prieš šimtą metų gyveno kai kuriose šiaurės ir rytų Lietuvos aukštapelkėse. Dabar Lietuvoje jas laikome išnykusia rūšimi, žvyrės paplitimo pietinė riba ženkliai pasislinko į šiaurę.
Mūsų gamtoje sausis, ypač jo antroji pusė ir pabaiga - nuožmių orų, šalčių metas. Tokių išbandymų kas keletą dešimtmečių neatlaiko obelys, kriaušės. Sako, kad paskutinė tokiais naikinančiais šalčiais žymi buvusi 1956-jų metų žiema. Tačiau jos scenarijus iki sausio vidurio buvęs beveik panašus į šiemetį, o sausio gale staiga stoję šalčiai buvo nuožmūs, pridarę labai daug žalos. Slapta viliamės, kad šis sausis ir po jo ateisiantis vasaris tokie nebus.
Sausy pamatome, kiek turime pas mus likusių žiemoti paukščių. Paskutinį dešimtmetį labiausiai neramina kurapkų būklė. Visoje Europoje šių paukščių sumažėjo, o Lietuvoje dar neseniai buvusi įprasta kurapka tapo didele retenybe. Žiema - kurapkoms sunkiausias metas, joms išgyventi galime padėti tik mes. Kaip ir kitiems paukščiams, kurie skrenda pas mus.
Sausis atsisveikina praturtinęs dieną dideliu šviesos pliūpsniu. Vasaris - dar žiemos mėnuo, bet jis mus veda pavasario link.
Selemonas Paltanavičius
Nuotraukose gamta 2014-ųjų sausį.
Saugomose teritorijose
Etnografiškiausi namai saugomose teritorijose
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM organizavo konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose buvo renkami etnografiškiausi namai, išlaikę mūsų krašto regionų - Aukštaitijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos, Žemaitijos - tradicinės architektūros bruožus.
Konkurso tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujai rekonstruotas (laikantis tradicijų) etnografines sodybas bei namus. Pasak konkurso organizatorių, siekiama žmones skatinti saugoti etninės architektūros paveldą, pateikti visuomenei gražiausius etnografinės architektūros pavyzdžius.
Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinės gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas rūpi daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Jis rūpi ir tiems, kas supranta tradicinės architektūros vertę, kas jaučia ryšį su gimtąja žeme.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės nuomone - per amžius ištobulinta lietuviškų sodybų struktūra, jų statiniai įkūnija žmogaus ir gamtos dermę. Jos yra tinkamiausios žmogui gyventi mūsų gamtinėmis sąlygomis. Labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų autentiškų sodybų, kad nauji pastatai būtų statomi, tęsiant etnokultūrines tradicijas. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinio namo privalumus.
Nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos inicijuotam konkursui buvo siūlomi etnografiniai namai (trobos, gryčios, pirkios, stubos). Vieną pavyzdį - geriausiai išlaikyto autentiško namo, kitą - rekonstruoto, trečią - naujai pastatyto, laikantis tam kraštui būdingos architektūros kanonų.
Komisija, sudaryta iš architektų ir etnokultūrologų, saugomų teritorijų specialistų, vertino namo fasado atitikimą to krašto tradicijai, pastato architektūrines detales ir puošybą, namo įsikomponavimą kraštovaizdyje ir kita. Iš visų konkursui pateiktų etnografinių namų buvo išrinkti trys gražiausiai tvarkomi.
Gražiausias autentiškas gyvenamas namas yra Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, Šiaurimų kaime (namo savininkas - Zenonas Vasiliauskas). Gražiausias rekonstruotas etnografinis namas - Salantų regioniniame parke, Erlėnų kaime (savininkai Danguolė ir Rimantas Letukai). Naujos statybos gražiausias etnografinis namas - Nemuno deltos regioniniame parke, Rusnėje (savininkas Kęstutis Demereckas). Visų šių sodybų puoselėtojams įteikti diplomai ir atminimo lentos.
Vienos iš konkurso komisijos narių, etninės architektūros ekspertės Rasos Bertašiūtės nuomone, saugoti tradicinę architektūrą, ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu šiais metais buvo išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai „Kaimo statyba“ - visiems Lietuvos etnografiniams regionams. Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Elektroninę katalogų versiją galima rasti www.vstt.lt
Diana Rakauskaitė
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM organizavo konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose buvo renkami etnografiškiausi namai, išlaikę mūsų krašto regionų - Aukštaitijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos, Žemaitijos - tradicinės architektūros bruožus.
Konkurso tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujai rekonstruotas (laikantis tradicijų) etnografines sodybas bei namus. Pasak konkurso organizatorių, siekiama žmones skatinti saugoti etninės architektūros paveldą, pateikti visuomenei gražiausius etnografinės architektūros pavyzdžius.
Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinės gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas rūpi daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Jis rūpi ir tiems, kas supranta tradicinės architektūros vertę, kas jaučia ryšį su gimtąja žeme.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės nuomone - per amžius ištobulinta lietuviškų sodybų struktūra, jų statiniai įkūnija žmogaus ir gamtos dermę. Jos yra tinkamiausios žmogui gyventi mūsų gamtinėmis sąlygomis. Labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų autentiškų sodybų, kad nauji pastatai būtų statomi, tęsiant etnokultūrines tradicijas. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinio namo privalumus.
Nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos inicijuotam konkursui buvo siūlomi etnografiniai namai (trobos, gryčios, pirkios, stubos). Vieną pavyzdį - geriausiai išlaikyto autentiško namo, kitą - rekonstruoto, trečią - naujai pastatyto, laikantis tam kraštui būdingos architektūros kanonų.
Komisija, sudaryta iš architektų ir etnokultūrologų, saugomų teritorijų specialistų, vertino namo fasado atitikimą to krašto tradicijai, pastato architektūrines detales ir puošybą, namo įsikomponavimą kraštovaizdyje ir kita. Iš visų konkursui pateiktų etnografinių namų buvo išrinkti trys gražiausiai tvarkomi.
Gražiausias autentiškas gyvenamas namas yra Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, Šiaurimų kaime (namo savininkas - Zenonas Vasiliauskas). Gražiausias rekonstruotas etnografinis namas - Salantų regioniniame parke, Erlėnų kaime (savininkai Danguolė ir Rimantas Letukai). Naujos statybos gražiausias etnografinis namas - Nemuno deltos regioniniame parke, Rusnėje (savininkas Kęstutis Demereckas). Visų šių sodybų puoselėtojams įteikti diplomai ir atminimo lentos.
Vienos iš konkurso komisijos narių, etninės architektūros ekspertės Rasos Bertašiūtės nuomone, saugoti tradicinę architektūrą, ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu šiais metais buvo išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai „Kaimo statyba“ - visiems Lietuvos etnografiniams regionams. Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Elektroninę katalogų versiją galima rasti www.vstt.lt
Diana Rakauskaitė
Jubiliejus
Profesoriaus Algirdo Stanaičio jubiliejinis kraitis
Vilniaus Edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto Regioninės geografijos katedros profesoriui, Gamtos bičiulių asociacijos prezidentui, Česlovo Kudabos premijos laureatui, „Tėviškės gamtos“ redakcinės tarybos nariui ir šio leidinio bendraautoriui Algirdui Stanaičiui vasario 2 d. sukanka 80 metų
Po savaitės kitos savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų švęsiantis profesorius Algirdas Stanaitis į gyvenimą žvelgia optimistiškai: sovietmečiu, rengiant šalies pedagogus, dirbta su „ugnele,“ o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jo pedagoginė veikla tapo pavyzdžiu būsimiesiems pedagogams. Jubiliatas ir šiandien kupinas energijos bei gerų sumanymų. Jis džiaugiasi išugdyta gausia mokytojų bendruomene, stengiasi įsigilinti ir suprasti šiandieninės Tautinės mokyklos problemas. Šimtai jo auklėtinių - geografų, biologų, chemikų, kitų specialybių mokytojų, net sportininkų, dirba šalies mokyklose, aplinkosaugoje, Saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, ne vienas dirba ir mokslinį darbą. Žinau, kad Profesorius pritars mano šiame rašinyje paminėtai mažai dalelei jo mokinių, kurie, kaip ir jų Mokytojas, nuoširdžiai triūsia įvairiose Lietuvos kampeliuose, ir kuriuos dažnai mena pats Jubiliatas, tarp tokių auklėtinių mokytojai: Stasė Alenskienė iš Klaipėdos, Stanislovas Tutlys iš Plungės, Virginija Maminskienė iš Adutiškio, Vilma Kaliukevičienė iš Šilutės, Algirdas Vaicekauskas iš Seinų, gamtosaugininkai: Eminuelis Leškevičius iš Aukštaitijos nacionalinio parko, Gintautas Kibirkštis iš Čepkelių rezervato, Irena Zimblienė, Kazys Praeras iš Varnių regioninio parko ir daug kitų, pedagoginį gamtamokslinį išsilavinimą įgijusių auklėtinių.
Profesorius Algirdas Stanaitis šalies visuomenei plačiai žinomas ne tik kaip iškili asmenybė švietimo ir mokymo sistemoje, bet ir kaip geografas, gamtininkas, žymių gamtininkų profesorių: Tado Ivanausko, Alfonso Basalyko, Česlovo Kudabos, Karolio Jankevičiaus, valstybinės gamtosaugos pradininko ir organizatoriaus Viktoro Bergo bendražygis ir jų idėjų puoselėtojas.
Profesorius savo pedagoginę, gamtamokslinę ir visuomenės ekologinio švietimo darbą pradėjo 1962 metais tuometiniame Vilniaus Pedagoginiame universitete. Čia jis praėjo ilgą pedagogo kelią nuo vyresniojo dėstytojo iki profesoriaus, kurio gamtamokslinės veiklos tematika plati ir įvairi - Lietuvos gamta, atskiri jos gamtiniai komponentai, gyventojų ir gyvenviečių tyrimai, kraštotyrinė veikla, edukacinė geografija, gamtosauga, Lietuvos ekologinės ir globalinės problemos. Minėtomis temomis jis su bendradarbiais publikavo per 350 darbų. Tarp jų - 20 atskirų leidinių, per 100 mokslinių, apie 200 mokslinių-populiarių straipsnių.
Greta mokslinės veiklos Jubiliatas ilgą laiką dirbo administracinį darbą: 1965-1987 metais buvo Gamtos-geografijos fakulteto dekanas, 1972-1982 ir 1987-1992 metais vadovavo Geografijos katedrai. Profesoriaus Algirdo Stanaičio iniciatyva ir didelių pastangų dėka mokymo programose atsirado ekologiniam švietimui ir aplinkosaugai skirti kursai: ekologija, aplinkosauga, gamtos ištekliai ir jų apsauga, ekologinės pasaulio ir Lietuvos problemos, gamta ir civilizacija, aplinkotyros tyrimų metodologija.
Rengiant būsimuosius pedagogus prof. Algirdas Stanaitis savo mokymo metodikoje ypač didelį dėmesį skiria išsamesniam Lietuvos valstybės pažinimui, ir, svarbiausia, ne tik teoriniams pamąstymams ar knyginei pažinčiai su Lietuvos gamta, kultūra, papročiais, bet betarpiškiems prisilietimams prie tų vertybių. Todėl jis jau daugelį metų organizuoja integruoto pobūdžio išvykas tiek po įvairias Lietuvos vietas, tiek ir po etnines baltų žemes: Suvalkų kraštą, Karaliaučiaus sritį, šiaurės-vakarų Baltarusiją, Latviją. Pažintinėse išvykose noriai dalyvauja studentai, įvairių specialybių mokytojai, kiti besidomintys gamtosauga bei krašto pažinimu žmonės. Tie, kurie pažįsta Profesorių, stebisi jo neišsenkama energija, entuziazmu ir talentinga organizacija. Po tokių išvykų Profesorius visuomet aplanko redakciją su „žiupsneliu“ įspūdžių laikraščio skaitytojams. Profesorius įsitikinęs, kad geriausiai gamtą pažinti ir išsaugoti galima ne auditorijoje ar biurokratiniame kabinete, bet betarpiškoje gamtinėje aplinkoje.
Profesorius Algirdas Stanaitis per savo gyvenimą pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą ar Valstybės vadovo padėką, bet labiausiai jis vertina savo kolegos, taip pat geografo, Nepriklausomybės akto signataro, šviesios atminties profesoriaus Česlovo Kudabos apdovanojimą, kurį įsteigė Aplinkos ministerija.
Trumpame pasakojime neturiu galimybės plačiau apibūdinti visą prof. Algirdo Stanaičio veiklą, tačiau, esu įsitikinęs, kad Profesoriaus gyvenimą ir kilnų tarnavimą Lietuvai aprašys jo mokiniai storoje knygoje, kurią pavadinčiau „Profesorius, širdį atidavęs Lietuvai“.
Juozas STASINAS
Nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,
Česlovo Kudabos premijos laureatas
Vilniaus Edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto Regioninės geografijos katedros profesoriui, Gamtos bičiulių asociacijos prezidentui, Česlovo Kudabos premijos laureatui, „Tėviškės gamtos“ redakcinės tarybos nariui ir šio leidinio bendraautoriui Algirdui Stanaičiui vasario 2 d. sukanka 80 metų
Po savaitės kitos savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų švęsiantis profesorius Algirdas Stanaitis į gyvenimą žvelgia optimistiškai: sovietmečiu, rengiant šalies pedagogus, dirbta su „ugnele,“ o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jo pedagoginė veikla tapo pavyzdžiu būsimiesiems pedagogams. Jubiliatas ir šiandien kupinas energijos bei gerų sumanymų. Jis džiaugiasi išugdyta gausia mokytojų bendruomene, stengiasi įsigilinti ir suprasti šiandieninės Tautinės mokyklos problemas. Šimtai jo auklėtinių - geografų, biologų, chemikų, kitų specialybių mokytojų, net sportininkų, dirba šalies mokyklose, aplinkosaugoje, Saugomų teritorijų tarnybos sistemoje, ne vienas dirba ir mokslinį darbą. Žinau, kad Profesorius pritars mano šiame rašinyje paminėtai mažai dalelei jo mokinių, kurie, kaip ir jų Mokytojas, nuoširdžiai triūsia įvairiose Lietuvos kampeliuose, ir kuriuos dažnai mena pats Jubiliatas, tarp tokių auklėtinių mokytojai: Stasė Alenskienė iš Klaipėdos, Stanislovas Tutlys iš Plungės, Virginija Maminskienė iš Adutiškio, Vilma Kaliukevičienė iš Šilutės, Algirdas Vaicekauskas iš Seinų, gamtosaugininkai: Eminuelis Leškevičius iš Aukštaitijos nacionalinio parko, Gintautas Kibirkštis iš Čepkelių rezervato, Irena Zimblienė, Kazys Praeras iš Varnių regioninio parko ir daug kitų, pedagoginį gamtamokslinį išsilavinimą įgijusių auklėtinių.
Profesorius Algirdas Stanaitis šalies visuomenei plačiai žinomas ne tik kaip iškili asmenybė švietimo ir mokymo sistemoje, bet ir kaip geografas, gamtininkas, žymių gamtininkų profesorių: Tado Ivanausko, Alfonso Basalyko, Česlovo Kudabos, Karolio Jankevičiaus, valstybinės gamtosaugos pradininko ir organizatoriaus Viktoro Bergo bendražygis ir jų idėjų puoselėtojas.
Profesorius savo pedagoginę, gamtamokslinę ir visuomenės ekologinio švietimo darbą pradėjo 1962 metais tuometiniame Vilniaus Pedagoginiame universitete. Čia jis praėjo ilgą pedagogo kelią nuo vyresniojo dėstytojo iki profesoriaus, kurio gamtamokslinės veiklos tematika plati ir įvairi - Lietuvos gamta, atskiri jos gamtiniai komponentai, gyventojų ir gyvenviečių tyrimai, kraštotyrinė veikla, edukacinė geografija, gamtosauga, Lietuvos ekologinės ir globalinės problemos. Minėtomis temomis jis su bendradarbiais publikavo per 350 darbų. Tarp jų - 20 atskirų leidinių, per 100 mokslinių, apie 200 mokslinių-populiarių straipsnių.
Greta mokslinės veiklos Jubiliatas ilgą laiką dirbo administracinį darbą: 1965-1987 metais buvo Gamtos-geografijos fakulteto dekanas, 1972-1982 ir 1987-1992 metais vadovavo Geografijos katedrai. Profesoriaus Algirdo Stanaičio iniciatyva ir didelių pastangų dėka mokymo programose atsirado ekologiniam švietimui ir aplinkosaugai skirti kursai: ekologija, aplinkosauga, gamtos ištekliai ir jų apsauga, ekologinės pasaulio ir Lietuvos problemos, gamta ir civilizacija, aplinkotyros tyrimų metodologija.
Rengiant būsimuosius pedagogus prof. Algirdas Stanaitis savo mokymo metodikoje ypač didelį dėmesį skiria išsamesniam Lietuvos valstybės pažinimui, ir, svarbiausia, ne tik teoriniams pamąstymams ar knyginei pažinčiai su Lietuvos gamta, kultūra, papročiais, bet betarpiškiems prisilietimams prie tų vertybių. Todėl jis jau daugelį metų organizuoja integruoto pobūdžio išvykas tiek po įvairias Lietuvos vietas, tiek ir po etnines baltų žemes: Suvalkų kraštą, Karaliaučiaus sritį, šiaurės-vakarų Baltarusiją, Latviją. Pažintinėse išvykose noriai dalyvauja studentai, įvairių specialybių mokytojai, kiti besidomintys gamtosauga bei krašto pažinimu žmonės. Tie, kurie pažįsta Profesorių, stebisi jo neišsenkama energija, entuziazmu ir talentinga organizacija. Po tokių išvykų Profesorius visuomet aplanko redakciją su „žiupsneliu“ įspūdžių laikraščio skaitytojams. Profesorius įsitikinęs, kad geriausiai gamtą pažinti ir išsaugoti galima ne auditorijoje ar biurokratiniame kabinete, bet betarpiškoje gamtinėje aplinkoje.
Profesorius Algirdas Stanaitis per savo gyvenimą pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą ar Valstybės vadovo padėką, bet labiausiai jis vertina savo kolegos, taip pat geografo, Nepriklausomybės akto signataro, šviesios atminties profesoriaus Česlovo Kudabos apdovanojimą, kurį įsteigė Aplinkos ministerija.
Trumpame pasakojime neturiu galimybės plačiau apibūdinti visą prof. Algirdo Stanaičio veiklą, tačiau, esu įsitikinęs, kad Profesoriaus gyvenimą ir kilnų tarnavimą Lietuvai aprašys jo mokiniai storoje knygoje, kurią pavadinčiau „Profesorius, širdį atidavęs Lietuvai“.
Juozas STASINAS
Nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,
Česlovo Kudabos premijos laureatas
Laiškai
Vilniaus visureigių klubas žygyje prieš gamtą
Nebepravažiuojami miško keliukai, išdraskyta augalų paklotė, purvo klampynėmis paverstos paupių pievos, sudarkytos ledynmečio prieš tūkstantmečius sustumtos kalvų kalvelių keteros. Sąmoningumo stoka galvose tų, kurie mėgsta važinėti bekele. Vienas iš naujausių pavyzdžių - Vilniaus visureigių klubo organizuotas sezono atidarymas.
Gruodžio 8 d., sekmadienį, viename skaitomiausių internetinių naujienlaikraščių pasirodė gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo „išvyką“ bekele tarp Vilniaus Pilaitės mikrorajono ir Grigiškių (jį galite perskaityti www.lrytas.lt/verslas/auto).
Išsamiu fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties „bekelės monstrų“ galią ką tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį.. Tačiau straipsnis susilaukė kiek kitokio atsako.
Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją - Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus. Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas, žinoma, nei su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie šeštadienio „išbandymus“, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį.
Nustačius gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė atsakomybė.
Kasmet toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atsatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus.
Užsukus į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios „išvykos“ – reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat – vaikai. Koks pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems?
Tokie pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai veda ne tik į šalia Sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas Lietuvos saugomas teritorijas - Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais: „Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo prigimtinį grožį“.
Būtent šioje vietoje norėtųsi stabtelėti – tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus visureigiu, keturračiu ar kitu „bekelės monstru“, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri nei pats, nei bepalieki jo kitiems.
Labai dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos – pelkės, draustiniai, neretai – net rezervatai. Juk čia – didesnis azartas, gilesnės klampynės bei mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos „trikdžiais“. Neretai taip pat suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų džipų ar keturračių išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau – pilkapių. O juk tai – senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant „ekstremalius pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis” yra suvokiama, kad džipo ratai ardys žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai – nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems. O tai jau savaime reikalauja šios problemos permąstymo visai kitokioje plotmėje.
„Neries pakrančių nugalėtojai“ – tokiu epitetu apibūdinami visureigių vairuotojai minėtame straipsnyje. Taip norėtųsi pasakyti, jog šioje situacijoje nugalėtojų nėra ir niekada nebus, o toks apibūdinimas – tik dar vienos iliuzijos kūrimas. Egocentriškas gyvenimo būdas, noras parodyti savo pranašumą prieš gamtą, jos kliūtis ir stichijas veda tik prie katastrofų. Didesnių ir mažesnių: sudarkyto gamtos veido, vietiniams gyventojams nebepravažiuojamų kelių, nuliūdusių gražiausių Lietuvos vietų lankytojų, beprasmiais tampančių gamtosaugininkų darbų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, bei svarbiausio – nuskurdusios žmogaus dvasios.
XXI a. pasaulyje, kuriame formuojama masinė, lengvai manipuliuojama ir „paviršinėmis“ pramogomis penima žmogaus sąmonė, „bekelių vagotojų“ vertybių sistema yra aiški, mums suvokiama, bet dėl to ne mažiau iškreipta. Gamtos žalojimas galingomis technikos priemonėmis toli gražu nėra „tikrojo, visuomenės užslopinto vyriškumo įrodymas“, kaip deklaruojama Vilniaus visureigių klubo internetinėje svetainėje. O stebint savo tėvus, vairuotojų atžaloms taip pat neteisingai skiepijamas suvokimas, jog gamta turi būti nugalėta ir įveikta.
Galvojant apie ateitį, tampa sunku naiviai tikėtis, jog užaugę tokie vaikai suvoks gamtos trapumą ir pažeidžiamumą bei, svarbiausia, būtinybę ją išsaugoti. Tad kreipiuosi į visus – auginkime savo sąmoningumą, ir aukime drauge su mus supančia gamta.
Karolina Tamašauskaitė
Neries regioninio parko vyr. specialistė
Nebepravažiuojami miško keliukai, išdraskyta augalų paklotė, purvo klampynėmis paverstos paupių pievos, sudarkytos ledynmečio prieš tūkstantmečius sustumtos kalvų kalvelių keteros. Sąmoningumo stoka galvose tų, kurie mėgsta važinėti bekele. Vienas iš naujausių pavyzdžių - Vilniaus visureigių klubo organizuotas sezono atidarymas.
Gruodžio 8 d., sekmadienį, viename skaitomiausių internetinių naujienlaikraščių pasirodė gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo „išvyką“ bekele tarp Vilniaus Pilaitės mikrorajono ir Grigiškių (jį galite perskaityti www.lrytas.lt/verslas/auto).
Išsamiu fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties „bekelės monstrų“ galią ką tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį.. Tačiau straipsnis susilaukė kiek kitokio atsako.
Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją - Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus. Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas, žinoma, nei su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie šeštadienio „išbandymus“, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį.
Nustačius gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė atsakomybė.
Kasmet toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atsatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus.
Užsukus į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios „išvykos“ – reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat – vaikai. Koks pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems?
Tokie pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai veda ne tik į šalia Sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas Lietuvos saugomas teritorijas - Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais: „Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo prigimtinį grožį“.
Būtent šioje vietoje norėtųsi stabtelėti – tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus visureigiu, keturračiu ar kitu „bekelės monstru“, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri nei pats, nei bepalieki jo kitiems.
Labai dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos – pelkės, draustiniai, neretai – net rezervatai. Juk čia – didesnis azartas, gilesnės klampynės bei mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos „trikdžiais“. Neretai taip pat suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų džipų ar keturračių išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau – pilkapių. O juk tai – senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant „ekstremalius pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis” yra suvokiama, kad džipo ratai ardys žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai – nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems. O tai jau savaime reikalauja šios problemos permąstymo visai kitokioje plotmėje.
„Neries pakrančių nugalėtojai“ – tokiu epitetu apibūdinami visureigių vairuotojai minėtame straipsnyje. Taip norėtųsi pasakyti, jog šioje situacijoje nugalėtojų nėra ir niekada nebus, o toks apibūdinimas – tik dar vienos iliuzijos kūrimas. Egocentriškas gyvenimo būdas, noras parodyti savo pranašumą prieš gamtą, jos kliūtis ir stichijas veda tik prie katastrofų. Didesnių ir mažesnių: sudarkyto gamtos veido, vietiniams gyventojams nebepravažiuojamų kelių, nuliūdusių gražiausių Lietuvos vietų lankytojų, beprasmiais tampančių gamtosaugininkų darbų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, bei svarbiausio – nuskurdusios žmogaus dvasios.
XXI a. pasaulyje, kuriame formuojama masinė, lengvai manipuliuojama ir „paviršinėmis“ pramogomis penima žmogaus sąmonė, „bekelių vagotojų“ vertybių sistema yra aiški, mums suvokiama, bet dėl to ne mažiau iškreipta. Gamtos žalojimas galingomis technikos priemonėmis toli gražu nėra „tikrojo, visuomenės užslopinto vyriškumo įrodymas“, kaip deklaruojama Vilniaus visureigių klubo internetinėje svetainėje. O stebint savo tėvus, vairuotojų atžaloms taip pat neteisingai skiepijamas suvokimas, jog gamta turi būti nugalėta ir įveikta.
Galvojant apie ateitį, tampa sunku naiviai tikėtis, jog užaugę tokie vaikai suvoks gamtos trapumą ir pažeidžiamumą bei, svarbiausia, būtinybę ją išsaugoti. Tad kreipiuosi į visus – auginkime savo sąmoningumą, ir aukime drauge su mus supančia gamta.
Karolina Tamašauskaitė
Neries regioninio parko vyr. specialistė
Žaizdos žemės mūsų...
Ankstyvoje jaunystėje, pamenu, teko žiūrėti lietuvišką meninį kino filmą „Žaizdos žemės mūsų”. Dabar, praėjus kelioms dešimtims metų, jau net nebeprisimenu to filmo siužeto, nepamenu ir kokie aktoriai vaidino. Tačiau pavadinimas įstrigo į atmintį. Žodžiai „Žaizdos žemės mūsų” taip ir liko galvoje, tiesiog šmėkščioja prieš akis ir dabar, kai aplinkui tenka matyti tas „Žemės žaizdas’’, apie kurias negaliu nepapasakoti ir skaitytojui.
Piktžolynai tarsi kokios piktžaizdės (1)
Daug gražių, prasmingų, net pompastiškų eilėraščių posmų, dainų tekstų, prozos kurinių, meninių apybraižų paskirta darbštiesiems žemdirbiams, duonos augintojams, pilkų laukų artojams. Žmonėms,.kurie rūpinasi žeme, kuriems žemė tapo „motina-maitintoja". Mielai prisidėčiau prie tų pagyrimų, deja, negaliu. Nes tą daryti neleidžia sąžinė. Nes, važinėjant po įvairias šalies vietoves, tenka matyti ne vien tiktai rūpestingai įdirbtus, apsėtus, išpuoselėtus, prižiūrėtus laukus. Ypač akys užkliūva už apleistų, neprižiūrimų, piktžolynais užleistų laukų, kurie nematė artojo ar šienpjovio jau daug metų. Gerai dar, jei tie apleisti laukų plotai pradeda užželti medeliais. Jei nesirūpina savo žemės sklypais žmonės, tuo bent jau pasirūpina paukščiai, vėjai, kurie atneša į apleistus laukus medžių sėklikes. Po kelerių metų toje vietoje apleistų piktžolynais laukų nebesimatys, nes toje vietoje oš miškelis. Betgi daug kur ištisi žemės masyvai apžėlę usnimis, dagiliais, svėrėmis ir kitokiomis „grožybėmis”, kurių sėklos plinta laukais vis tolyn ir tolyn. Kartais dar tie apleisti žemės plotai bent vieną kartą per metus nušienaujami. Tokiu būdu „ūkininkauja” taip vadinami „sofos ūkininkai”, kurie deklaruoja turimos žemės plotus ir gauna išmokas iš valstybės ir net Europos Sąjungos. Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistai, nors ir kruopščiai tikrina, kaip išmokų gavėjai prižiūri žemės sklypus, visų sutikrinti nespėja. Jei nevalyvi žemės šeimininkai užtinkami, išmokos sumažinamos ar net visai anuliuojamos. Bet dar daugelis išmokas gauna, nors kasmet augina... piktžolynus. Dar sąžinės nepraradę sodiečiai, o ir miestiečiai, paveldėję žemės sklypus, dažniausiai samdo ūkininkus, kurie su technika visus piktžolynus vieną kartą per metus nupjauna, susmulkina ir nors tokiu būdu pagerina bendrą laukų vaizdą. Pavartykime vietinę spaudą - vasaros metą visur mirgėte mirga skelbimai apie teikiamas paslaugas: žolės smulkinimą, piktžolynų šienavimą...
Dabar, jau atrodo, tokiai netvarkai laukuose ateina galas. Mat, už apleistus, neprižiūrėtus laukus jų savininkai privalės mokėti didesnius mokesčius. Gal tokios sankcijos paskatins labiau pasirūpinti turima žeme?
O ar „nebado”akių didžiuliai piktžolynai pakelėse, pagrioviuose, šalia elektros perdavimo linijų? Rūpestingi šeimininkai, tikri ūkininkai, prižiūrėdami savo laukus, nušienauja žoles ir šalia kelių, prie melioracijos griovių, elektros stulpų. Žodžiu, nepalieka likimo valiai tų plotelių, kurie ribojasi su keliais, pagrioviais, pamiškėmis. Jei neįstengia privažiuoti ten su technika, tai į rankas paima dalgį ar trimerį ir pasidarbuoja patys arba savo samdinius pasiunčia. Bet daug kur žolės išaugę jau kone žmogaus ūgio, šalia piktžolynų sėkmingai želia karklų krūmai. Kai kur dėl tokio „sėkmingo” ūkininkavimo jau net neįmanoma kai kuriais kaimų keliais net pravažiuoti lengvuoju automobiliu...
Važiuojant Vilniaus-Utenos betonkeliu, Vilniaus rajono teritorijoje galima pastebėti didžiulius plotus, kuriuose veši Sibirinis barštis. Kasmet tie plotai vis didėja, nes šis bjaurus, pavojingas žmonių sveikatai, sunkiai išnaikinamas augalas labai sparčiai plinta. Kaip bebūtų keista, barščiai želia net visai šalia sodybų, pro juos vos besimato gyvenamieji namai, tvartai. Ir niekas tų bjaurių augalų nepjauna, nenaikina. Nejaugi tų besiplečiančių Sibirinio barščio plotų nemato Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai, seniūnijos (nežinia kokios) darbuotojai, kodėl niekas nesiima skubių priemonių tokių nepageidaujamų augalų naikinimui? Juk šie „barštynai” puikiausiai matomi net nuo plento, nereikia jų kažkur ieškoti. Sunku, labai sunku juos išnaikinti, bet sutelkus pastangas tai padaryti tikrai įmanoma.
Vytautas BAGDONAS
Bus daugiau
Ankstyvoje jaunystėje, pamenu, teko žiūrėti lietuvišką meninį kino filmą „Žaizdos žemės mūsų”. Dabar, praėjus kelioms dešimtims metų, jau net nebeprisimenu to filmo siužeto, nepamenu ir kokie aktoriai vaidino. Tačiau pavadinimas įstrigo į atmintį. Žodžiai „Žaizdos žemės mūsų” taip ir liko galvoje, tiesiog šmėkščioja prieš akis ir dabar, kai aplinkui tenka matyti tas „Žemės žaizdas’’, apie kurias negaliu nepapasakoti ir skaitytojui.
Piktžolynai tarsi kokios piktžaizdės (1)
Daug gražių, prasmingų, net pompastiškų eilėraščių posmų, dainų tekstų, prozos kurinių, meninių apybraižų paskirta darbštiesiems žemdirbiams, duonos augintojams, pilkų laukų artojams. Žmonėms,.kurie rūpinasi žeme, kuriems žemė tapo „motina-maitintoja". Mielai prisidėčiau prie tų pagyrimų, deja, negaliu. Nes tą daryti neleidžia sąžinė. Nes, važinėjant po įvairias šalies vietoves, tenka matyti ne vien tiktai rūpestingai įdirbtus, apsėtus, išpuoselėtus, prižiūrėtus laukus. Ypač akys užkliūva už apleistų, neprižiūrimų, piktžolynais užleistų laukų, kurie nematė artojo ar šienpjovio jau daug metų. Gerai dar, jei tie apleisti laukų plotai pradeda užželti medeliais. Jei nesirūpina savo žemės sklypais žmonės, tuo bent jau pasirūpina paukščiai, vėjai, kurie atneša į apleistus laukus medžių sėklikes. Po kelerių metų toje vietoje apleistų piktžolynais laukų nebesimatys, nes toje vietoje oš miškelis. Betgi daug kur ištisi žemės masyvai apžėlę usnimis, dagiliais, svėrėmis ir kitokiomis „grožybėmis”, kurių sėklos plinta laukais vis tolyn ir tolyn. Kartais dar tie apleisti žemės plotai bent vieną kartą per metus nušienaujami. Tokiu būdu „ūkininkauja” taip vadinami „sofos ūkininkai”, kurie deklaruoja turimos žemės plotus ir gauna išmokas iš valstybės ir net Europos Sąjungos. Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistai, nors ir kruopščiai tikrina, kaip išmokų gavėjai prižiūri žemės sklypus, visų sutikrinti nespėja. Jei nevalyvi žemės šeimininkai užtinkami, išmokos sumažinamos ar net visai anuliuojamos. Bet dar daugelis išmokas gauna, nors kasmet augina... piktžolynus. Dar sąžinės nepraradę sodiečiai, o ir miestiečiai, paveldėję žemės sklypus, dažniausiai samdo ūkininkus, kurie su technika visus piktžolynus vieną kartą per metus nupjauna, susmulkina ir nors tokiu būdu pagerina bendrą laukų vaizdą. Pavartykime vietinę spaudą - vasaros metą visur mirgėte mirga skelbimai apie teikiamas paslaugas: žolės smulkinimą, piktžolynų šienavimą...
Dabar, jau atrodo, tokiai netvarkai laukuose ateina galas. Mat, už apleistus, neprižiūrėtus laukus jų savininkai privalės mokėti didesnius mokesčius. Gal tokios sankcijos paskatins labiau pasirūpinti turima žeme?
O ar „nebado”akių didžiuliai piktžolynai pakelėse, pagrioviuose, šalia elektros perdavimo linijų? Rūpestingi šeimininkai, tikri ūkininkai, prižiūrėdami savo laukus, nušienauja žoles ir šalia kelių, prie melioracijos griovių, elektros stulpų. Žodžiu, nepalieka likimo valiai tų plotelių, kurie ribojasi su keliais, pagrioviais, pamiškėmis. Jei neįstengia privažiuoti ten su technika, tai į rankas paima dalgį ar trimerį ir pasidarbuoja patys arba savo samdinius pasiunčia. Bet daug kur žolės išaugę jau kone žmogaus ūgio, šalia piktžolynų sėkmingai želia karklų krūmai. Kai kur dėl tokio „sėkmingo” ūkininkavimo jau net neįmanoma kai kuriais kaimų keliais net pravažiuoti lengvuoju automobiliu...
Važiuojant Vilniaus-Utenos betonkeliu, Vilniaus rajono teritorijoje galima pastebėti didžiulius plotus, kuriuose veši Sibirinis barštis. Kasmet tie plotai vis didėja, nes šis bjaurus, pavojingas žmonių sveikatai, sunkiai išnaikinamas augalas labai sparčiai plinta. Kaip bebūtų keista, barščiai želia net visai šalia sodybų, pro juos vos besimato gyvenamieji namai, tvartai. Ir niekas tų bjaurių augalų nepjauna, nenaikina. Nejaugi tų besiplečiančių Sibirinio barščio plotų nemato Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai, seniūnijos (nežinia kokios) darbuotojai, kodėl niekas nesiima skubių priemonių tokių nepageidaujamų augalų naikinimui? Juk šie „barštynai” puikiausiai matomi net nuo plento, nereikia jų kažkur ieškoti. Sunku, labai sunku juos išnaikinti, bet sutelkus pastangas tai padaryti tikrai įmanoma.
Vytautas BAGDONAS
Bus daugiau
Etnokultūra - istorija
Žiema senajame Lietuvos kaime
Sausis - atšiauriausias metų mėnuo, vidutinė jo temperatūra yra 4-6 laipsniai šalčio, nelygu kuriame Lietuvos pakraštyje. Pasitaiko retsykiais ir tokių speigų, kad tvoros pokši. Pavyzdžiui, 1956 m. naktį iš sausio 31-sios į vasario 1-ąją Utenos apylinkėse termometras parodė minus 42,9 laipsnius. Orų sausį būna visokių: ir atodrėkių, rūkų, ir lijundrų, plikledžių. Ogi istorinės kronikos rašo, kad 1460 m. Baltijos jūros sąsiauriai buvo užšalę; žmonės iš Danijos į Švediją pėsčiomis nukeliaudavę. Tačiau 1493 m. sausio mėnesį buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti; net paukščiai apsigavo, - parskridę ėmė lizdus sukti. Tad orų kontrastai nėra būdingas tik mūsų laikų reiškinys, žmogaus ūkinės veiklos padarinys.
Saulė sausyje dangaus skliaute švyti jau 11 valandų ilgiau nei gruodyje, - viso apie 41 valandą. Sninga dažniausiai smulkiomis kruopelėmis, „sausu“ sniegu, gal iš to ir mėnesio vardas.
Tradiciniame mūsų krašto kalendoriuje sausis dar būdavo vadinamas pusčiumi, didžiojo rago ar vilkų mėnesiu. Sausyje paprastai vyrauja šiaurės ir šiaurės rytų vėjai – tikri pusčiai, susukantys didžiausius vėpūtinius. Pavadinimas didysis ragas, tikėtina, atėjęs iš prosenoviško praktinio kalendoriaus, - kitados medžiotojų bendruomenė laiką skaičiuodavo mėnulio ciklais, pradedant tuo laiku, kai briedžiai po rujos delčioje numeta savo karūnas.
Laikas nuo Trijų Karalių iki pat Užgavėnių senovėje buvo vadinamas Mėsiedu. Šis nelabai poetiškas pavadinimas kaimo žmogui iš tikrųjų reiškė poilsį. Pasninko nereikia laikytis, darbų mažai. Smagus metas – pramogos, linksmybės. Gražiai jo nuotaikas aprašė baudžiavos laikų metraštininkas Mikalojus Katkus (1852–1944), paprastas Ažytėnų kaimo Krakių apylinkėse ūkininkas. Beje, turėjęs Maskvos Žemdirbystės akademijos išsilavinimą ir 1925 m. parašęs etnografinę apybraižą „Balanos gadynė“. Štai pastraipėlė iš šios etnologus labai džiuginančios knygos. M.Katkus rašo: „Tai įžymus ir įdomus žiemos laikas. Ne be reikalo teiraujamasi ir žiūrima į kalendorius, ar ilgas šiemet mėsiedis, kelintoj gavėsime. Norima ko ilgiausiai mėsiedžiauti, ir ne be reikalo: darbai pernykščiai pabaigti, šiųmetiniai nepradedami, duonos yra, pasitiekti medžių malkoms ne kokia sunkenybė, nes miškai buvo netoli ir taip kaip atviri. Net ir keliai anais laikais buvo pastovūs, žiemos tvirtos. Ūkininkams, iš dalies ir samdininkams atėjo poilsio ir pramogos laikas: lankomos giminės, rengiamos vestuvės ir ruošiami šiaip jau pokyliai. Ypač jaunuomenė važinėja kitų pamatyti, savęs parodyti. „Tu, šarkele, uodegėlę pakraipyk, visą tiesą pasakyk, kuriuo vėju bus piršliai, „skamba skambutis žalioj girelėj“, „maliavots važelis, pasagots žirgelis“ – štai poetiški mėsiedžio vaizdiniai. Ir tikrenybėje jie pildosi; važinėjama ir laukiama atvažiuojančių“.
Įdomiai M.Katkus rašo ir apie tų senųjų laikų jaunimo pasilinksminimus, jo apylinkėse vadinamus tiesiog „jaunimu“. Pasak rašytojo, „Mėsiedyje jaunimai keliami ne vien šventadieniais, bet ir šiokiadieniais. Vaikinai, kur susiėję, sumano pašokti; tuoj vieni apsiima parūpinti griežiką, kiti eina „mergicų atvesti“. Nueina dvieju į gryčią, kur yra mergaitė, nusilenkia tėvams, kad leistų dukterį ar dukteris į jaunimą. Tie leidžia, nors kitą sykį esti vėlybas laikas... Šokėjų daug. Jie užvytų smuikorių, jeigu šis griežtų tiek, kiek šokėjai nori šokti... Vaikinai šoka batuoti, mergaitės basos: jos eidamos šokti, paspiria savo klumbiukus po suolu, išeidamos namo, vėl suranda. Kitos pakantriosios, nepaisydamos sniego ir šalčio, atbėga basos. Toms jaunime nerūpi nei nusiauti, nei apsiauti. Čeverykuotoms šokti nepatogu, nes ne vieną nustebintų ir tėvai bartųsi už plėšymą perkamos avalynės“.
Mikalojaus Katkaus baudžiavinio kaimo pasilinksminimų aprašymą papildo Balio Buračo (1897-1972) straipsniai. Kupiškėnų vakaronės, pasak šio etnografo, būdavusios tokios: „Pavakaroti susirenka paprastai pas ūkininką, kuris turi daug jaunų mergelių ar sūnų muzikantą, ar pas kurį yra didelė patalpa pašokti. Į vakarones eidavo tiek vyrai, tiek mergelės visados geriau pasidabinę, ne kasdienio darbo rūbais.... Marškinius susijuosdavo marga, kryžiniai pinta juosta... Avėjo vyžomis, pintomis iš karklo ar liepos žievės. Vakaronei, būdavo, daromos tam tikros vyžos - kietų dervuotų virvelių padais, kad šokant labiau taukšėtų... Šokiai seniau buvę labai paprasti. Dabar tokių jau ne tik niekas nešoka, bet ir parodyti, kaip buvo šokama, nemoka, gal tik šimtmečiai seneliai. Daugiausia šokdavo padūkėlį, vyžų šokį, porlalį, čiutytą, kracatą, suktinį ir snaudalę. Visi šokėjai kiekvienam šokiui dainuodavo tam tikrą dainą, o muzikantai pritardavo vamzdeliu, skudučiais, švilpalom, kunklaliais, ožragiais, boseliu ar būgneliu“.
Etnologai mano, kad B.Buračo suminėti šokiai nėra jau tokie paprasti dalykai. Mokslui - tai tikras galvosūkis, - kokia buvo jų pirmapradė prasmė? Ar tai tik jaunimo pasilinksminimo būdas, o senovėje? Ar nebus tai kitados praktikuotų religinių apeigų reliktai? Kultūros istorijoje įrodyta, kad būtent tokia yra žmonijos šokių kilmė. Šį teiginį galima iliustruoti ir mūsų etninės kultūros reiškiniais. Pavyzdžiui, prisiminkime Dzūkijoje ir Baltarusijos lietuviškose salose žinomą žiemos švenčių žaidimą, ten vadinamą „jaščeru“ (iš slaviško žodžio „driežas“). Veiksmas toks: ant kėdės ar suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis – „jaščeras“. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas žalčiu, - taip tvirtino garsus Marcinkonių pasakorius ir dainininkas Juozas Averka (1911-1998). Ratuotojos eidamos užveda dainą:
Sėdzi, sėdzi jaščeras
Ant auksinio krėslo.
Rinkis sau mergelį
Kurių sau nori...
O priedainis – Ainam, ainam... Sudainavus antrą posmą, „ješčeras“ atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos žaidėjų skarelės būna to žalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti. Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi verkaudama:
Jaščerėli, ponaitėli,
Prašom aduoc ma vainikų
Ma vainikas labai brungus
Ma vainikas Vilniuj pirktas.
Vilniuj pirktas, kromi rinktas
Ir parduotas, šimtas duotas.
Marių putoj pavilgytas
Šilko kuskoj invyniotas
Margon skrynion inguldytas,
Aukso raktu užrakytas
Ir ciej raktai mariosna sumerkci.
O ješčeras, nenaudėlis, stengiasi dainuojančiąją prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinėdamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.
Panašių į Ješčero žaidimą būta ir žemaičiuose bei vidurio Lietuvoje. Štai, vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimo žaidimą, vadinamą „Karalių garbinti“. Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus; etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie ritualinį žmogaus aukojimą vandenų dievybei – slibinui, drakonui. Taigi šis etnokultūros reiškinys mūsų dienas pasiekė iš gentinių bendruomenių – baisių laiko tolybių. Žaidimo vyksmas nuostabiai primena lietuviškos pasakos „Eglė, žalčių karalienė“ epizodą. Tą, kai žvejo dukra Eglė davė žodį tekėti už žalčio Žilvino, marių karaliaus. Kadangi tai tipingas žiemos švenčių žaidimas, galima daryti prielaidą, kad kitados taip buvo vaizduojamas įkalintos marių gelmėse saulės išpirkimas, gal net paaukojant merginą.
Jeigu tik kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais ganė vasarą. Kerdžius kiekvienam prisako šilčiau apsirengti - darys lauke labai smagią išmonę. Vaikai susikabins į virtinę, Aukštaitijoje vadinamą „švykštu“ ar „varmasu”. Priekyje kerdžius; į jo skvernus kits už kito – visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus ulyčia nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių, o klegesio! Etnologams, papročių tyrinėtojams mįslė: gal šitaip irgi būdavo vaizduojamas tas mitinis požemio žaltys, jūrių marių valdovas, iš kurio nelaisvės jau išsprūdo saulutė… Prisimintina, kad kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Persakydavo jiems įvairiausių žinių apie gamtą, gyvūnus, pamokydavo darbelių, dainų bei muzikavimo. Štai kodėl manoma, kad kerdžius kaimo bendruomenėje užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą, išlaikydamas daugelį jo funkcijų. Todėl ir vaikų folklore yra labai archajiškų dalykų, senoviškų apeigų nuotrupų, per ilgą laiką virtusių žaidimais. Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje...
Dar labai vaikų mėgstama pramoga – ant tvenkinio ar ežero ledo įrengtos sukynės. Į eketę įšaldomas drūtas baslys su įkalta geležine ašimi. Ant jos užneriamas vežimo ratas, prie kurio pritvirtinama ilgiausia eglinė kartis rogutėms pririšti. Pašėlusiai jos skrieja ratu, sunku išsilaikyti nenuslydus į pusnį.
Kai ledas jau storokas, o sniego dar nepridrėbta, galima imtis žūklavimo. Šiaurės rytų Lietuvoje, ežerų krašte būta tokio savotiško, labai sportiško būdo. Žvejys pasiimdavo peikeną ir sunkią kuoką; vieną ant vieno peties, kitą – ant kito. Prie kojų pasiriš pačiūžas, ir lekia ledu, žiūrėdamas bene pamatys gelmėje juoduojant lydekos nugarą. Tada trinkteli toje vietoje per ledą kuoka, apsvaigusi žuvis ir iškyla pilvu į viršų. Peikena prakerti ledą ir pasiimi lydį. Būdavę tokių didelių, kad uodega ledu vilkdavosi į krantą gabenant. Vadintas toks senoviškas žūklavimas paladžiavimu.
Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje reikšminga data – Pusiaužiemio šventė. Senoliai kaime pasakytų, diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir septynios minutės. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingai tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pusiaužiemyje ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir malkų atsargos namų šilumai. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros.
Liaudiški papročiai pataria per Pusiaužiemį pasidairyti gamtoje pirmųjų nedrąsių pavasario ženklų. Sakoma, tądien meška savo miško guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Savo oloje nubunda barsukas; iškiša miegalis galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Tada smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą, kietai įminga, - pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.
Žmogus per Pusiaužiemį savo aplinkoj turi pažadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius. Bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ir neliesti nieko, kam gali kirmėlės ar vikšrai pakenkti. Pavyzdžiui, dzūkai tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Žemaičių moterys vilnų neverpė, jų nekaršdavo, – antraip kandys išaustus drabužius išvarpys. Vyrai su kirviu nieko nedirbdavo, - dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Negalima iš miško malkų parsivežti, nes vasarą į kiemą gyvatės atšliauš. Šie draudimai bus atėję iš mėnulio kalendoriaus, vadinamos Kirmių dienos, nustatomos kadaise pagal pirmą jauno mėnulio pasirodymą. Orų spėjimai per Pusiaužiemį tokie. Krituliai šią dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kažkokius sąmyšius ar neramumus tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Nors dar gali pasitaikyti pūgų, kai dangus su žeme maišosi, arba speigų, kai tvoros pokši, vis tik saulutė kasdien aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi.
Prof. Libertas Klimka
Sausis - atšiauriausias metų mėnuo, vidutinė jo temperatūra yra 4-6 laipsniai šalčio, nelygu kuriame Lietuvos pakraštyje. Pasitaiko retsykiais ir tokių speigų, kad tvoros pokši. Pavyzdžiui, 1956 m. naktį iš sausio 31-sios į vasario 1-ąją Utenos apylinkėse termometras parodė minus 42,9 laipsnius. Orų sausį būna visokių: ir atodrėkių, rūkų, ir lijundrų, plikledžių. Ogi istorinės kronikos rašo, kad 1460 m. Baltijos jūros sąsiauriai buvo užšalę; žmonės iš Danijos į Švediją pėsčiomis nukeliaudavę. Tačiau 1493 m. sausio mėnesį buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti; net paukščiai apsigavo, - parskridę ėmė lizdus sukti. Tad orų kontrastai nėra būdingas tik mūsų laikų reiškinys, žmogaus ūkinės veiklos padarinys.
Saulė sausyje dangaus skliaute švyti jau 11 valandų ilgiau nei gruodyje, - viso apie 41 valandą. Sninga dažniausiai smulkiomis kruopelėmis, „sausu“ sniegu, gal iš to ir mėnesio vardas.
Tradiciniame mūsų krašto kalendoriuje sausis dar būdavo vadinamas pusčiumi, didžiojo rago ar vilkų mėnesiu. Sausyje paprastai vyrauja šiaurės ir šiaurės rytų vėjai – tikri pusčiai, susukantys didžiausius vėpūtinius. Pavadinimas didysis ragas, tikėtina, atėjęs iš prosenoviško praktinio kalendoriaus, - kitados medžiotojų bendruomenė laiką skaičiuodavo mėnulio ciklais, pradedant tuo laiku, kai briedžiai po rujos delčioje numeta savo karūnas.
Laikas nuo Trijų Karalių iki pat Užgavėnių senovėje buvo vadinamas Mėsiedu. Šis nelabai poetiškas pavadinimas kaimo žmogui iš tikrųjų reiškė poilsį. Pasninko nereikia laikytis, darbų mažai. Smagus metas – pramogos, linksmybės. Gražiai jo nuotaikas aprašė baudžiavos laikų metraštininkas Mikalojus Katkus (1852–1944), paprastas Ažytėnų kaimo Krakių apylinkėse ūkininkas. Beje, turėjęs Maskvos Žemdirbystės akademijos išsilavinimą ir 1925 m. parašęs etnografinę apybraižą „Balanos gadynė“. Štai pastraipėlė iš šios etnologus labai džiuginančios knygos. M.Katkus rašo: „Tai įžymus ir įdomus žiemos laikas. Ne be reikalo teiraujamasi ir žiūrima į kalendorius, ar ilgas šiemet mėsiedis, kelintoj gavėsime. Norima ko ilgiausiai mėsiedžiauti, ir ne be reikalo: darbai pernykščiai pabaigti, šiųmetiniai nepradedami, duonos yra, pasitiekti medžių malkoms ne kokia sunkenybė, nes miškai buvo netoli ir taip kaip atviri. Net ir keliai anais laikais buvo pastovūs, žiemos tvirtos. Ūkininkams, iš dalies ir samdininkams atėjo poilsio ir pramogos laikas: lankomos giminės, rengiamos vestuvės ir ruošiami šiaip jau pokyliai. Ypač jaunuomenė važinėja kitų pamatyti, savęs parodyti. „Tu, šarkele, uodegėlę pakraipyk, visą tiesą pasakyk, kuriuo vėju bus piršliai, „skamba skambutis žalioj girelėj“, „maliavots važelis, pasagots žirgelis“ – štai poetiški mėsiedžio vaizdiniai. Ir tikrenybėje jie pildosi; važinėjama ir laukiama atvažiuojančių“.
Įdomiai M.Katkus rašo ir apie tų senųjų laikų jaunimo pasilinksminimus, jo apylinkėse vadinamus tiesiog „jaunimu“. Pasak rašytojo, „Mėsiedyje jaunimai keliami ne vien šventadieniais, bet ir šiokiadieniais. Vaikinai, kur susiėję, sumano pašokti; tuoj vieni apsiima parūpinti griežiką, kiti eina „mergicų atvesti“. Nueina dvieju į gryčią, kur yra mergaitė, nusilenkia tėvams, kad leistų dukterį ar dukteris į jaunimą. Tie leidžia, nors kitą sykį esti vėlybas laikas... Šokėjų daug. Jie užvytų smuikorių, jeigu šis griežtų tiek, kiek šokėjai nori šokti... Vaikinai šoka batuoti, mergaitės basos: jos eidamos šokti, paspiria savo klumbiukus po suolu, išeidamos namo, vėl suranda. Kitos pakantriosios, nepaisydamos sniego ir šalčio, atbėga basos. Toms jaunime nerūpi nei nusiauti, nei apsiauti. Čeverykuotoms šokti nepatogu, nes ne vieną nustebintų ir tėvai bartųsi už plėšymą perkamos avalynės“.
Mikalojaus Katkaus baudžiavinio kaimo pasilinksminimų aprašymą papildo Balio Buračo (1897-1972) straipsniai. Kupiškėnų vakaronės, pasak šio etnografo, būdavusios tokios: „Pavakaroti susirenka paprastai pas ūkininką, kuris turi daug jaunų mergelių ar sūnų muzikantą, ar pas kurį yra didelė patalpa pašokti. Į vakarones eidavo tiek vyrai, tiek mergelės visados geriau pasidabinę, ne kasdienio darbo rūbais.... Marškinius susijuosdavo marga, kryžiniai pinta juosta... Avėjo vyžomis, pintomis iš karklo ar liepos žievės. Vakaronei, būdavo, daromos tam tikros vyžos - kietų dervuotų virvelių padais, kad šokant labiau taukšėtų... Šokiai seniau buvę labai paprasti. Dabar tokių jau ne tik niekas nešoka, bet ir parodyti, kaip buvo šokama, nemoka, gal tik šimtmečiai seneliai. Daugiausia šokdavo padūkėlį, vyžų šokį, porlalį, čiutytą, kracatą, suktinį ir snaudalę. Visi šokėjai kiekvienam šokiui dainuodavo tam tikrą dainą, o muzikantai pritardavo vamzdeliu, skudučiais, švilpalom, kunklaliais, ožragiais, boseliu ar būgneliu“.
Etnologai mano, kad B.Buračo suminėti šokiai nėra jau tokie paprasti dalykai. Mokslui - tai tikras galvosūkis, - kokia buvo jų pirmapradė prasmė? Ar tai tik jaunimo pasilinksminimo būdas, o senovėje? Ar nebus tai kitados praktikuotų religinių apeigų reliktai? Kultūros istorijoje įrodyta, kad būtent tokia yra žmonijos šokių kilmė. Šį teiginį galima iliustruoti ir mūsų etninės kultūros reiškiniais. Pavyzdžiui, prisiminkime Dzūkijoje ir Baltarusijos lietuviškose salose žinomą žiemos švenčių žaidimą, ten vadinamą „jaščeru“ (iš slaviško žodžio „driežas“). Veiksmas toks: ant kėdės ar suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis – „jaščeras“. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas žalčiu, - taip tvirtino garsus Marcinkonių pasakorius ir dainininkas Juozas Averka (1911-1998). Ratuotojos eidamos užveda dainą:
Sėdzi, sėdzi jaščeras
Ant auksinio krėslo.
Rinkis sau mergelį
Kurių sau nori...
O priedainis – Ainam, ainam... Sudainavus antrą posmą, „ješčeras“ atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos žaidėjų skarelės būna to žalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti. Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi verkaudama:
Jaščerėli, ponaitėli,
Prašom aduoc ma vainikų
Ma vainikas labai brungus
Ma vainikas Vilniuj pirktas.
Vilniuj pirktas, kromi rinktas
Ir parduotas, šimtas duotas.
Marių putoj pavilgytas
Šilko kuskoj invyniotas
Margon skrynion inguldytas,
Aukso raktu užrakytas
Ir ciej raktai mariosna sumerkci.
O ješčeras, nenaudėlis, stengiasi dainuojančiąją prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinėdamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.
Panašių į Ješčero žaidimą būta ir žemaičiuose bei vidurio Lietuvoje. Štai, vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimo žaidimą, vadinamą „Karalių garbinti“. Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus; etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie ritualinį žmogaus aukojimą vandenų dievybei – slibinui, drakonui. Taigi šis etnokultūros reiškinys mūsų dienas pasiekė iš gentinių bendruomenių – baisių laiko tolybių. Žaidimo vyksmas nuostabiai primena lietuviškos pasakos „Eglė, žalčių karalienė“ epizodą. Tą, kai žvejo dukra Eglė davė žodį tekėti už žalčio Žilvino, marių karaliaus. Kadangi tai tipingas žiemos švenčių žaidimas, galima daryti prielaidą, kad kitados taip buvo vaizduojamas įkalintos marių gelmėse saulės išpirkimas, gal net paaukojant merginą.
Jeigu tik kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais ganė vasarą. Kerdžius kiekvienam prisako šilčiau apsirengti - darys lauke labai smagią išmonę. Vaikai susikabins į virtinę, Aukštaitijoje vadinamą „švykštu“ ar „varmasu”. Priekyje kerdžius; į jo skvernus kits už kito – visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus ulyčia nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių, o klegesio! Etnologams, papročių tyrinėtojams mįslė: gal šitaip irgi būdavo vaizduojamas tas mitinis požemio žaltys, jūrių marių valdovas, iš kurio nelaisvės jau išsprūdo saulutė… Prisimintina, kad kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Persakydavo jiems įvairiausių žinių apie gamtą, gyvūnus, pamokydavo darbelių, dainų bei muzikavimo. Štai kodėl manoma, kad kerdžius kaimo bendruomenėje užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą, išlaikydamas daugelį jo funkcijų. Todėl ir vaikų folklore yra labai archajiškų dalykų, senoviškų apeigų nuotrupų, per ilgą laiką virtusių žaidimais. Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje...
Dar labai vaikų mėgstama pramoga – ant tvenkinio ar ežero ledo įrengtos sukynės. Į eketę įšaldomas drūtas baslys su įkalta geležine ašimi. Ant jos užneriamas vežimo ratas, prie kurio pritvirtinama ilgiausia eglinė kartis rogutėms pririšti. Pašėlusiai jos skrieja ratu, sunku išsilaikyti nenuslydus į pusnį.
Kai ledas jau storokas, o sniego dar nepridrėbta, galima imtis žūklavimo. Šiaurės rytų Lietuvoje, ežerų krašte būta tokio savotiško, labai sportiško būdo. Žvejys pasiimdavo peikeną ir sunkią kuoką; vieną ant vieno peties, kitą – ant kito. Prie kojų pasiriš pačiūžas, ir lekia ledu, žiūrėdamas bene pamatys gelmėje juoduojant lydekos nugarą. Tada trinkteli toje vietoje per ledą kuoka, apsvaigusi žuvis ir iškyla pilvu į viršų. Peikena prakerti ledą ir pasiimi lydį. Būdavę tokių didelių, kad uodega ledu vilkdavosi į krantą gabenant. Vadintas toks senoviškas žūklavimas paladžiavimu.
Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje reikšminga data – Pusiaužiemio šventė. Senoliai kaime pasakytų, diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir septynios minutės. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingai tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pusiaužiemyje ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir malkų atsargos namų šilumai. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros.
Liaudiški papročiai pataria per Pusiaužiemį pasidairyti gamtoje pirmųjų nedrąsių pavasario ženklų. Sakoma, tądien meška savo miško guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Savo oloje nubunda barsukas; iškiša miegalis galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Tada smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą, kietai įminga, - pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.
Žmogus per Pusiaužiemį savo aplinkoj turi pažadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius. Bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ir neliesti nieko, kam gali kirmėlės ar vikšrai pakenkti. Pavyzdžiui, dzūkai tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Žemaičių moterys vilnų neverpė, jų nekaršdavo, – antraip kandys išaustus drabužius išvarpys. Vyrai su kirviu nieko nedirbdavo, - dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Negalima iš miško malkų parsivežti, nes vasarą į kiemą gyvatės atšliauš. Šie draudimai bus atėję iš mėnulio kalendoriaus, vadinamos Kirmių dienos, nustatomos kadaise pagal pirmą jauno mėnulio pasirodymą. Orų spėjimai per Pusiaužiemį tokie. Krituliai šią dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kažkokius sąmyšius ar neramumus tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Nors dar gali pasitaikyti pūgų, kai dangus su žeme maišosi, arba speigų, kai tvoros pokši, vis tik saulutė kasdien aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi.
Prof. Libertas Klimka
Žuvininkystė
Baltijos vandenys išsivaduoja nuo
tinklų - „šmėklų“
Pastarieji keturi dešimtmečiai yra esminio virsmo Baltijos jūros aplinkosaugai metai. Parengti teisiniai pagrindai jau artimiausiais metais padės plėtoti darnią žuvininkystę Europos Sąjungos šalyse. Bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams surinkta naujų žinių apie žuvų bandų mažėjimą sąlygojančias priežastis, sukurtos ir sėkmingai pritaikytos priemonės jų gausumui atsikurti. Pavyzdžiui, suvaržius nesaikingą žūklę, atsigauna Baltijos menkių banda, į gimtuosius vandenis sugrįžta lašišos ir aštriašnipiai eršketai, gausėja Baltijos sykų. Naujausia į gamtosaugininkų akiratį pakliuvusi blogybė yra jūroje pamesti ir ilgalaikėmis šiukšlėmis tapę žvejybiniai įrenginiai. Yra žinoma, kad be priežiūros palikti tinklai ir velkatinkliai (tralai) dar ilgai niokoja jūros gyvastį. Imtasi veiksmų Baltiją išvalyti nuo tinklų-„šmėklų“.
Pražūtį sėjančios žabangos
Žvejybiniai įrenginiai jūroje paliekami dėl įvairių priežasčių. Nutinka, kad audrų sukeltos bangos priekrantės žvejų tinklus nuneša gilyn, juos išsklaido jūros srovės, jie supainiojami ir paskandinami sukeltų ir plūduriuojančių gamtinių šiukšlių. Paprastai tai būna išbrinkusios medžių šakos, iš upių išnešami stuobriai, samanų kilimai, nendrės ir kt. Tinklai prarandami laivui užplaukus ant statomųjų tinklaičių ir juos susukus sraigtui. Dalis dugninių velkatinklių užkliūva ant moreninių gūbrių, taip tapdami klastingomis žabangomis. Povandenininkai juos pavadino gelmių „šmėklomis“ (užsienio literatūroje vadinami Ghost nets) arba tinklais-vaiduokliais. Gelmių prieblandoje į tinklus įkliūva vandens storymės ir priedugnio žuvys, aptinkama paukščių, jūrų kiaulių ir ruonių liekanų. Blogiausia yra tai, kad joms suirus, į jų vietą pakliūva nauji gyvūnai, ir taip kartojasi ne vieną ir ne kelis kartus iki tinklas galutinai susipainioja ar yra užnešamas nuosėdų. Tik visiškai nuo aplinkos atskirtas tinklas baigia pragaištingą veiklą. Grubiu gamtosaugininkų vertinimu atskirose Baltijos jūros dalyse kvadratiniame kilometre priskaičiuota nuo 0,11 iki 1,46 kilometrų įvairių tinklų draiskanų. Daug jų likę pagrindinėse menkių žvejybos vietose ties duburių šlaitais pietvakarių ir pietryčių Baltijoje. Bendro pamestų tinklų ilgio šiandieną kol kas tiksliai negalima nustatyti, nei kiek jų buvo, nei kiek yra likę. Juolab jų kiekis nuolat kintantis, kasmet pasipildantis naujais kliuviniais. Audringais dešimtmečiais per metus Švedijos žvejai prarasdavo apie 0,1 nuošimčio bendro tinklų kiekio (tai yra apie 165 kilometrus). Kiti autoriai pateikia kitus skaičius, tiesa, galutinai jų nepagrįsdami ir nenurodydami pirminio šaltinio. Teigiama, kad jūroje kasmet prarandama apie 5,5 tūkst. (500-10 tūkst.) tinklų (Liandzbergytė, 2012). Dalį tinklų liekanų surado ir išsitraukė patys žvejai, kitus kartu su aplinkosaugininkais pašalino kariškiai. Tačiau nemažai tinklų dar ne vieniems metams yra tapę jūros skauduliu– „šmėklatinkliais“.
Sunaikinami dideli kiekiai žuvų
Pamestų tinklų galimi pražudyti žuvų kiekiai apskaičiuoti drastišku du su puse metų trukusiu bandymu. 1999 m. gegužę Hanö įlankoje (25-ame Baltijos jūros žvejybos kvadratas) Švedijos jūrų žuvininkystės instituto mokslininkai P.O. Larsonas (Peter-O. Larsson) ir V. Černij‘us (Vesa Tschernij) dirbtinai paskandino dvidešimt keturių pinto valo (55 mm akies skersmens) tinklaičių rinkinį. Laimikis tirtas kas mėnesį. Daugiausia, kaip ir tikėtasi, sugauta atlantinių menkių (Gadus morhua), upinių plekšnių (Platichthys flesus), mažiau - gyvavedžių vėgelių (Zoarces viviparus) ir pavienių lašišų (Salmo salar), builių (Myoxocephalus scorpius). Nustatyta, kad per pirmus tris mėnesius tinklų gaudomumas sparčiai mažėjo nuo 80 proc. iki 5-6 (kitais vertinimais 15) proc. pradinio lygio. Palikti tinklai ir toliau būtų niokoję žuvis, tad pasibaigus bandomajam laikui, buvo ištraukti. Pastebėta, kad vėlesniais mėnesiais įkliūdavo mažesnių menkių, jų kiekiai tolydžio mažėjo, nuolat svyruodami, ir atskirais metų laikais atitikdami besibūriuojančių žuvų sudėtį. Vasarą po dviejų mėnesių tinklo valą padengdavo rudos spalvos bakterijų gleivės. Ši danga apaugo mikroskopiniais ir gniužuliniais raudondumbliais, dėl to smarkiai pakito spalva ir valo tamprumas. Prie gleivių prilipus smulkioms plūduriuojančioms dalelėms, seklesnėse vietose tinklas žuvims pasidarydavo „matomas“ ir nustodavo savo niokojančios veiklos. Atskirais atvejais ant jų neršdavo strimelės. Per kelis viduvasario mėnesius tinklų liekanos apaugdavo jūros duobagyviais, ūsiakojų vėžiagyvių geldutėmis (Balanus spp.) ir valgomosiomis midijomis, kol galutinai apsunkęs nuo jų naštos, grimsdavo į dugną ar po stipresnių audrų būdavo užnešamas nuosėdų. Bandymo autoriai moksliniame straipsnyje bandė pagrįsti duomenis, kad pietvakarių Baltijoje per pirmuosius du nuo tinklo pametimo mėnesius menkių priešnerštinių santalkų metu tinklai-„šmėklos“ galėjo sugauti iki 200-300 tonų žuvies. Bendras laimikių dydis priklausė nuo vietos, gylio, metų laiko ir žuvų pasiskirstymo. Tinklai-„šmėklos“ sugauna iki 2,3 proc. bendro Švedijai leistų sugauti menkių kiekio. Gaudomumas ženkliai priklauso nuo gylio. Pvz., Lenkijos vandenyse 50-75 m gylyje ant nuskendusių laivų nuolaužų pakibę 75 mm akies dydžio, 30 m ilgio tinklaičiai per mėnesį sugauna vidutiniškai iki 9,8 kg žuvies, tuo tarpu atviroje vietoje 100 metrų gylyje - apie 6,4 kilogramų. Viso pietryčių Baltijoje sunaikinama arba galėjo būti sunaikinta apie 162 t menkių per metus, tai yra maždaug 1,3 karto daugiau, nei sužvejoja Lietuvos priekrantės žvejai verslininkai ir mėgėjai kartu.
Tinklai šalinami iš Baltijos gelmių
Siekiant užtikrinti ilgalaikį Europos jūrų aplinkos gerbūvį ir darnų vystymą, 2008 m. Europos Sąjungos Parlamentas ir Taryba patvirtino Jūrų strategijos pagrindų direktyvą (JSPD). Nustatytos svarbiausios jūrinės aplinkos apsaugos veiksmų gairės. Lygiagrečiai Baltijos jūros aplinkos apsaugos taryba (HELCOM) patvirtino „Baltijos jūros aplinkos apsaugos valdymo strategijos iki 2020 metų“ įgyvendinimo planą. Vienas iš spręstinų tausojančios žvejybos klausimų yra pašalinti jūroje pamestus tinklus. Aplinkosaugininkai visuomenininkai Joakim Odelberg, Emma Watson ir Peter Isaksson (Švedija) įsteigė gamtosaugos fondą „Baltic Sea-2020“. Savo sukurtu tinklų ir velkatinklių ištraukimo įrenginiu jie per valandą ištraukia iki 265 metrų tinklų liekanų. Švedų aplinkosaugininkai ir mokslininkai jūros išvalymui nuo tinklų pasitelkė Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos žvejus. Baltijos žvejams menkių žūklės draudimo laikotarpiu (nuo birželio 1 iki rugpjūčio 30 d.) siūlyta verstis aplinkos švarinimu: už tam tikrą mokestį iš jūros dugno traukti šiukšles ir kitus negamtinės kilmės kliuvinius.
Mokslininkų pastangos
Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimų institute (BPATPI) rengiamas mokslinis darbas apie šiukšles ir jų poveikį jūros aplinkai. Per metus surinkta žinių apie mūsų šalies vandenyse nuskendusius tinklus, sukurta duomenų suvestinė apie jų kiekius ir pasiskirstymo vietas. Žvejybos įrenginių kliuviniai ir svetimkūniai žymimi Baltijos dugno nuosėdų ir žvejybiniuose žemėlapiuose (S. Gulbinskas, R. Žeromskis, 2005). Suskaitmeninto žemėlapio nuorodomis jau dabar nemokamai naudojasi žvejai ir gamtosaugininkai. Apibendrinus surinktus duomenis nustatyta, kad daugiausia tinklų prarasta audringais 1993-2004 metais Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos (LIEZ) lašišų ir menkių žūklavietėse. Anksčiau žvejai lanku išsilenkdavo LIEZ 506 žvejybos kvadrato, plytinčio ties klastingais moreniniais gūbriais. Tačiau būtent čia laikosi menkės. Įvairiais metais čia užkliuvo ir pasiliko didelis tinklų kiekis. Dalį jų jau spėjo užnešti nuosėdos.
Švaresnė nei buvo manoma
2012 metai aplinkosaugininkams išliks kaip Lietuvos vandenų nuo tinklų-„vaiduoklių“ arba „šmėklų“ valymo metai. Liepos mėnesio 12 d. tinklų traukimą esant ramiam orui išsinuomotu mažu žvejybiniu laivu Romastė vykdė Lietuvos žvejai. Išraukiamų tinklų apskaitoje ir sugautų žuvų tyrimuose dalyvavo Klaipėdos universiteto ir Žuvininkystės tarnybos darbuotojai. Projektą lėšomis rėmė Švedijoje įsteigtas fondas „Baltic Sea 2020“. Bendra projekto Lenkijoje ir Lietuvoje vertė – 1287 tūkst. litų. Baltijos jūros valymo darbai Lietuvai priklausančiuose teritoriniuose vandenyse kainavo 517 tūkst. litų. Per 22 liepos mėnesio dienas iš 25-35 m gylio ties Juodkrante iškelta 1,1 t, visoje priekrantėje - 260 kg valinių tinklaičių ir jų liekanų. Ištraukta tinklaičių ženkliai mažiau, nei buvo tikėtasi. Šiuo požiūriu mūsų šalies Baltijos teritoriniai vandenys vertintini kaip santykinai švarūs. Pagrindinis paaiškinimas yra tai, kad Lietuvai priklausančiose priekrantėse daugiausia žūklaujama tinklaičiais, gilesniuose vandenyse - traukiamaisiais velkatinkliais. Šimtus kilometrų nusidriekusioje Lenkijos priekrantėje pagrindinė žvejyba vykdoma tinklais, todėl 2011 m. čia ištraukta net 60 t tinklų.
Pastaraisiais metais prarandamų tinklų kiekis ženkliai sumažėjo. Žvejybos įrenginiai yra brangūs, todėl stengiamasi žvejoti kuomet santykinai ramūs orai ir tinklų „nepražudo“ audros. Saugumą užtikrina kas valandą skelbiamos orų prognozės.
Reikėtų pagalvoti ir apie marių bei vidaus vandenų valymą nuo tinklų ir šiukšlių. Šios gamtosauginės veiklos galėtų imtis vandenų savininkai ir nuomotojai.
Egidijus Bacevičius
Pastarieji keturi dešimtmečiai yra esminio virsmo Baltijos jūros aplinkosaugai metai. Parengti teisiniai pagrindai jau artimiausiais metais padės plėtoti darnią žuvininkystę Europos Sąjungos šalyse. Bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams surinkta naujų žinių apie žuvų bandų mažėjimą sąlygojančias priežastis, sukurtos ir sėkmingai pritaikytos priemonės jų gausumui atsikurti. Pavyzdžiui, suvaržius nesaikingą žūklę, atsigauna Baltijos menkių banda, į gimtuosius vandenis sugrįžta lašišos ir aštriašnipiai eršketai, gausėja Baltijos sykų. Naujausia į gamtosaugininkų akiratį pakliuvusi blogybė yra jūroje pamesti ir ilgalaikėmis šiukšlėmis tapę žvejybiniai įrenginiai. Yra žinoma, kad be priežiūros palikti tinklai ir velkatinkliai (tralai) dar ilgai niokoja jūros gyvastį. Imtasi veiksmų Baltiją išvalyti nuo tinklų-„šmėklų“.
Pražūtį sėjančios žabangos
Žvejybiniai įrenginiai jūroje paliekami dėl įvairių priežasčių. Nutinka, kad audrų sukeltos bangos priekrantės žvejų tinklus nuneša gilyn, juos išsklaido jūros srovės, jie supainiojami ir paskandinami sukeltų ir plūduriuojančių gamtinių šiukšlių. Paprastai tai būna išbrinkusios medžių šakos, iš upių išnešami stuobriai, samanų kilimai, nendrės ir kt. Tinklai prarandami laivui užplaukus ant statomųjų tinklaičių ir juos susukus sraigtui. Dalis dugninių velkatinklių užkliūva ant moreninių gūbrių, taip tapdami klastingomis žabangomis. Povandenininkai juos pavadino gelmių „šmėklomis“ (užsienio literatūroje vadinami Ghost nets) arba tinklais-vaiduokliais. Gelmių prieblandoje į tinklus įkliūva vandens storymės ir priedugnio žuvys, aptinkama paukščių, jūrų kiaulių ir ruonių liekanų. Blogiausia yra tai, kad joms suirus, į jų vietą pakliūva nauji gyvūnai, ir taip kartojasi ne vieną ir ne kelis kartus iki tinklas galutinai susipainioja ar yra užnešamas nuosėdų. Tik visiškai nuo aplinkos atskirtas tinklas baigia pragaištingą veiklą. Grubiu gamtosaugininkų vertinimu atskirose Baltijos jūros dalyse kvadratiniame kilometre priskaičiuota nuo 0,11 iki 1,46 kilometrų įvairių tinklų draiskanų. Daug jų likę pagrindinėse menkių žvejybos vietose ties duburių šlaitais pietvakarių ir pietryčių Baltijoje. Bendro pamestų tinklų ilgio šiandieną kol kas tiksliai negalima nustatyti, nei kiek jų buvo, nei kiek yra likę. Juolab jų kiekis nuolat kintantis, kasmet pasipildantis naujais kliuviniais. Audringais dešimtmečiais per metus Švedijos žvejai prarasdavo apie 0,1 nuošimčio bendro tinklų kiekio (tai yra apie 165 kilometrus). Kiti autoriai pateikia kitus skaičius, tiesa, galutinai jų nepagrįsdami ir nenurodydami pirminio šaltinio. Teigiama, kad jūroje kasmet prarandama apie 5,5 tūkst. (500-10 tūkst.) tinklų (Liandzbergytė, 2012). Dalį tinklų liekanų surado ir išsitraukė patys žvejai, kitus kartu su aplinkosaugininkais pašalino kariškiai. Tačiau nemažai tinklų dar ne vieniems metams yra tapę jūros skauduliu– „šmėklatinkliais“.
Sunaikinami dideli kiekiai žuvų
Pamestų tinklų galimi pražudyti žuvų kiekiai apskaičiuoti drastišku du su puse metų trukusiu bandymu. 1999 m. gegužę Hanö įlankoje (25-ame Baltijos jūros žvejybos kvadratas) Švedijos jūrų žuvininkystės instituto mokslininkai P.O. Larsonas (Peter-O. Larsson) ir V. Černij‘us (Vesa Tschernij) dirbtinai paskandino dvidešimt keturių pinto valo (55 mm akies skersmens) tinklaičių rinkinį. Laimikis tirtas kas mėnesį. Daugiausia, kaip ir tikėtasi, sugauta atlantinių menkių (Gadus morhua), upinių plekšnių (Platichthys flesus), mažiau - gyvavedžių vėgelių (Zoarces viviparus) ir pavienių lašišų (Salmo salar), builių (Myoxocephalus scorpius). Nustatyta, kad per pirmus tris mėnesius tinklų gaudomumas sparčiai mažėjo nuo 80 proc. iki 5-6 (kitais vertinimais 15) proc. pradinio lygio. Palikti tinklai ir toliau būtų niokoję žuvis, tad pasibaigus bandomajam laikui, buvo ištraukti. Pastebėta, kad vėlesniais mėnesiais įkliūdavo mažesnių menkių, jų kiekiai tolydžio mažėjo, nuolat svyruodami, ir atskirais metų laikais atitikdami besibūriuojančių žuvų sudėtį. Vasarą po dviejų mėnesių tinklo valą padengdavo rudos spalvos bakterijų gleivės. Ši danga apaugo mikroskopiniais ir gniužuliniais raudondumbliais, dėl to smarkiai pakito spalva ir valo tamprumas. Prie gleivių prilipus smulkioms plūduriuojančioms dalelėms, seklesnėse vietose tinklas žuvims pasidarydavo „matomas“ ir nustodavo savo niokojančios veiklos. Atskirais atvejais ant jų neršdavo strimelės. Per kelis viduvasario mėnesius tinklų liekanos apaugdavo jūros duobagyviais, ūsiakojų vėžiagyvių geldutėmis (Balanus spp.) ir valgomosiomis midijomis, kol galutinai apsunkęs nuo jų naštos, grimsdavo į dugną ar po stipresnių audrų būdavo užnešamas nuosėdų. Bandymo autoriai moksliniame straipsnyje bandė pagrįsti duomenis, kad pietvakarių Baltijoje per pirmuosius du nuo tinklo pametimo mėnesius menkių priešnerštinių santalkų metu tinklai-„šmėklos“ galėjo sugauti iki 200-300 tonų žuvies. Bendras laimikių dydis priklausė nuo vietos, gylio, metų laiko ir žuvų pasiskirstymo. Tinklai-„šmėklos“ sugauna iki 2,3 proc. bendro Švedijai leistų sugauti menkių kiekio. Gaudomumas ženkliai priklauso nuo gylio. Pvz., Lenkijos vandenyse 50-75 m gylyje ant nuskendusių laivų nuolaužų pakibę 75 mm akies dydžio, 30 m ilgio tinklaičiai per mėnesį sugauna vidutiniškai iki 9,8 kg žuvies, tuo tarpu atviroje vietoje 100 metrų gylyje - apie 6,4 kilogramų. Viso pietryčių Baltijoje sunaikinama arba galėjo būti sunaikinta apie 162 t menkių per metus, tai yra maždaug 1,3 karto daugiau, nei sužvejoja Lietuvos priekrantės žvejai verslininkai ir mėgėjai kartu.
Tinklai šalinami iš Baltijos gelmių
Siekiant užtikrinti ilgalaikį Europos jūrų aplinkos gerbūvį ir darnų vystymą, 2008 m. Europos Sąjungos Parlamentas ir Taryba patvirtino Jūrų strategijos pagrindų direktyvą (JSPD). Nustatytos svarbiausios jūrinės aplinkos apsaugos veiksmų gairės. Lygiagrečiai Baltijos jūros aplinkos apsaugos taryba (HELCOM) patvirtino „Baltijos jūros aplinkos apsaugos valdymo strategijos iki 2020 metų“ įgyvendinimo planą. Vienas iš spręstinų tausojančios žvejybos klausimų yra pašalinti jūroje pamestus tinklus. Aplinkosaugininkai visuomenininkai Joakim Odelberg, Emma Watson ir Peter Isaksson (Švedija) įsteigė gamtosaugos fondą „Baltic Sea-2020“. Savo sukurtu tinklų ir velkatinklių ištraukimo įrenginiu jie per valandą ištraukia iki 265 metrų tinklų liekanų. Švedų aplinkosaugininkai ir mokslininkai jūros išvalymui nuo tinklų pasitelkė Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos žvejus. Baltijos žvejams menkių žūklės draudimo laikotarpiu (nuo birželio 1 iki rugpjūčio 30 d.) siūlyta verstis aplinkos švarinimu: už tam tikrą mokestį iš jūros dugno traukti šiukšles ir kitus negamtinės kilmės kliuvinius.
Mokslininkų pastangos
Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimų institute (BPATPI) rengiamas mokslinis darbas apie šiukšles ir jų poveikį jūros aplinkai. Per metus surinkta žinių apie mūsų šalies vandenyse nuskendusius tinklus, sukurta duomenų suvestinė apie jų kiekius ir pasiskirstymo vietas. Žvejybos įrenginių kliuviniai ir svetimkūniai žymimi Baltijos dugno nuosėdų ir žvejybiniuose žemėlapiuose (S. Gulbinskas, R. Žeromskis, 2005). Suskaitmeninto žemėlapio nuorodomis jau dabar nemokamai naudojasi žvejai ir gamtosaugininkai. Apibendrinus surinktus duomenis nustatyta, kad daugiausia tinklų prarasta audringais 1993-2004 metais Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos (LIEZ) lašišų ir menkių žūklavietėse. Anksčiau žvejai lanku išsilenkdavo LIEZ 506 žvejybos kvadrato, plytinčio ties klastingais moreniniais gūbriais. Tačiau būtent čia laikosi menkės. Įvairiais metais čia užkliuvo ir pasiliko didelis tinklų kiekis. Dalį jų jau spėjo užnešti nuosėdos.
Švaresnė nei buvo manoma
2012 metai aplinkosaugininkams išliks kaip Lietuvos vandenų nuo tinklų-„vaiduoklių“ arba „šmėklų“ valymo metai. Liepos mėnesio 12 d. tinklų traukimą esant ramiam orui išsinuomotu mažu žvejybiniu laivu Romastė vykdė Lietuvos žvejai. Išraukiamų tinklų apskaitoje ir sugautų žuvų tyrimuose dalyvavo Klaipėdos universiteto ir Žuvininkystės tarnybos darbuotojai. Projektą lėšomis rėmė Švedijoje įsteigtas fondas „Baltic Sea 2020“. Bendra projekto Lenkijoje ir Lietuvoje vertė – 1287 tūkst. litų. Baltijos jūros valymo darbai Lietuvai priklausančiuose teritoriniuose vandenyse kainavo 517 tūkst. litų. Per 22 liepos mėnesio dienas iš 25-35 m gylio ties Juodkrante iškelta 1,1 t, visoje priekrantėje - 260 kg valinių tinklaičių ir jų liekanų. Ištraukta tinklaičių ženkliai mažiau, nei buvo tikėtasi. Šiuo požiūriu mūsų šalies Baltijos teritoriniai vandenys vertintini kaip santykinai švarūs. Pagrindinis paaiškinimas yra tai, kad Lietuvai priklausančiose priekrantėse daugiausia žūklaujama tinklaičiais, gilesniuose vandenyse - traukiamaisiais velkatinkliais. Šimtus kilometrų nusidriekusioje Lenkijos priekrantėje pagrindinė žvejyba vykdoma tinklais, todėl 2011 m. čia ištraukta net 60 t tinklų.
Pastaraisiais metais prarandamų tinklų kiekis ženkliai sumažėjo. Žvejybos įrenginiai yra brangūs, todėl stengiamasi žvejoti kuomet santykinai ramūs orai ir tinklų „nepražudo“ audros. Saugumą užtikrina kas valandą skelbiamos orų prognozės.
Reikėtų pagalvoti ir apie marių bei vidaus vandenų valymą nuo tinklų ir šiukšlių. Šios gamtosauginės veiklos galėtų imtis vandenų savininkai ir nuomotojai.
Egidijus Bacevičius
Gamta svetur
Norfolko sala –
zona be ryšio
Tarp daugelio įvairaus dydžio ir formos salų bei salelių, išsibarsčiusių po skirtingas planetos vietas, yra ir nedidelė Norfolko salelė. Apart gamtinių ypatybių ji įdomi ir tuo, kad joje uždrausta naudotis mobiliaisiais telefonais. 2002 metų rugpjūčio 22 d. sala paskelbta zona be ryšio.
Padėtis ir dydis
Norfolko sala yra Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje tarp Australijos - vakaruose, Naujosios Zelandijos - pietuose ir Naujosios Kaledonijos - šiaurėje. Atstumas iki Oklendo (Naujoji Zelandija) - 1000 km, iki Brisbeno (Australija) - 1500 km. Norfolkas kartu su kitomis, netoli esančiomis salelėmis, sudaro vieną iš Australijos „išorinių teritorijų“. Administracinis salos centras - Kingstono gyvenvietė. Dvi nedidelės negyvenamosios salelės (Fillip ir Nepin) yra pietinėje pakrantėje.
Norfolkas - nedidelė 8 km ilgio ir apie 5 km pločio gyvenama sala. Jos plotas tesiekia 35 km2, o kranto linijos ilgis - vos 32 km. Saloje nėra didesnių įlankų, kurios saugotų sausumą nuo štormų ir uraganų. Vienintelė daugiau ar mažiau saugesnė vieta - Emmili įlankėlė, kurią nuo vandenyno bangų dalinai dengia koralinis rifas.
Norfolko salą 1774 metais atrado garsus anglų keliautojas Džeimsas Kukas. Jau nuo 1778 metų į ją būdavo tremiami kaliniai iš Anglijos. 1814 metais, paskaičiavus, kad tokia tremtis brangiai atsieina, trėmimai buvo nutraukti, bet 1825 metais kalėjimas vėl atkurtas. Į salą buvo tremiami žmogžudžiai, politiniai nusikaltėliai, daug įvairių kitų, nors ir nežymių nusikaltimų asmenys. Sala, kuri galėjo būti Ramiojo vandenyno rojumi, tapo viena pačių žiauriausių pataisos kolonijų Anglijos istorijoje. Kalėjimas galutinai buvo uždarytas tik 1854 metais.
1856 metais į Norfolko salą buvo atkelta dalis gyventojų iš kitų salų ir sukurta savivalda, priklausanti britų Naujojo Pietų Velso gubernatoriui. 1901 metais sala tapo Australijos Sąjungos dalimi, o 1913 metais gavo Australijos „išorės teritorijos“ statusą. Salą valdyti pradėjo administratorius, skiriamas Australijos vyriausybės.
Gamtinės sąlygos
Norfolko sala vulkaninės kilmės. Jos krantai lėkšti tik prie Sidnėjaus ir Emmili įlankų, visur kitur - aukšti ir skardingi. Aukščiausias taškas - Bates kalnas, siekiantis 319 metrų absoliutinį aukštį, yra šiaurės-vakarinėje salos dalyje. Salos paviršiaus pobūdis daugiausia lygus, palankus žemės ūkiui.
Klimatas saloje jūrinis, pereinantis į subtropinį. Metų laikai skiriasi nežymiai. Aukščiausia temperatūra (+22-24 0C) būna sausio-vasario, žemiausia (+16 0C) - liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vandens temperatūra nuo +26 0C vasarą žiemos metu nukrinta iki +18 0C.
Vidutinis metinis kritulių kiekis - 1300 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu gegužės-liepos mėnesiais, mažiausia - vasarą - gruodžio-sausio mėnesiais. Norfolko salos aplinkoje dažnos audros - taifūnai. Tačiau čia jie dar neturi griaunamos galios ir žinomi kaip smarkios liūtys ar štormai. Pirmykštė salos augalija smarkiai nukentėjo nuo įvairių gyvūnų, daugiausia žalos pridarė kiaulės ir triušiai. Pastarųjų skaičių stengiamasi reguliuoti.
Ūkinė veikla
Norfolko saloje nėra geležinkelių, autostradų, uostų ar prieplaukų. Svarbiausias transporto mazgas - vienintelis oro uostas. Kelių, dengtų tvirta danga, ilgis - 80 km. Saloje auginami citrusai, bananai, daržovės. Sala - garsiosios Norfolko pušies gimtinė. Šios pušies sėklos yra svarbus eksporto produktas, o ji pati yra salos simbolis - puikuojasi herbe ir vėliavoje.
Saloje nėra miestų ar didesnių gyvenviečių. Žmonės gyvena laisvai išsibarsčiusiose fermose ar mažose, jaukiose gyvenvietėse, kurios paplitusios po visą teritoriją. Gyventojų skaičius siekia 2300 žmonių. Beveik pusė jų atvykę iš kitų salų. Vieni jų - metisai - anglų ir polineziečių palikuonys. Kiti - baltieji - australiečiai, anglai, naujazelandiečiai. Salos gyventojai sensta. Jaunimas, baigęs vienintelę vidurinę mokyklą, išvyksta studijuoti ir dažniausiai nebegrįžta.
Sostinė ir administracinis centras Kingstonas yra pietinėje pakrantėje. Čia senuose istoriniuose pastatuose - kareivinėse ir kituose britų kolonizacijos laikų statiniuose - įsikūrusios beveik visos administracinės įstaigos: gubernatoriaus rezidencija, vyriausybės posėdžių salė, teismo rūmai ir kt. Yra muziejus. Kingstonas garsėja golfo laukais, kurie traukia mėgėjus iš viso pasaulio.
Nors administracinis centras yra Kingstonas, tačiau didžiausia ir svarbiausia gyvenvietė – Bernet Painas, esanti salos centre.
Svarbiausia ekonomikos šaka - turistų aptarnavimas. Be to, pajamas duoda pašto ženklų spausdinimas ir Norfolko pušies sėklų pardavimas. Išvystyta žemės ūkio gamyba: gyvulių, žemės ūkio kultūrų, daržovių ir vaisių auginimas, žvejyba, ir tai beveik patenkina salos gyventojų poreikius.
Spėjama, kad salai priklausančioje jūros ekonominėje zonoje gali būti naftos ir gamtinių dujų.
Salos įžymybės
Neįmanoma išvardinti salos įžymybių ar lankytinų vietų, nes visa sala yra įžymybė ir lankytina vieta. Tačiau kai kurios salos vietos ypač įdomios. Daugelį pačių įdomiausių vietų apjungia nacionalinis parkas, užimantis 10 proc. salos teritorijos. Jam priklauso ir dvi gretimos mažos salelės.
Nacionaliniame parke išplitę unikalūs subtropiniai „lietaus miškai“, kuriuose auga ir įžymioji Norfolko pušis. Pušis Araucaria heterophylla – endeminis augalas, augantis tik čia.
1986 metais saloje įkurtas botanikos sodas, kuriame saugoma unikali salos flora. Juk iki atvykstant europiečiams saloje augo tik 178 augalų rūšys, o Australijoje - 400. Botanikos sode išlikusi salelė tropinio miško. Jame gyvena daug paukščių, ypač papūgų.
Norfolko sala turistams mažai žinoma dėl didelio nuotolio. Kasmet saloje pabuvoja 30-40 tūkst. turistų, daugiausia iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Juos vilioja unikalios gamtos sąlygos, nacionalinis parkas su retais augalais, švelnus klimatas, turtingas salos pakrančių povandeninis pasaulis, o taip pat palyginti nedidelės aptarnavimo ir pramoninių prekių bei gaminių kainos.
Salos įžymybė - nuostabi gamta, puiki rami poilsiui vieta, atitrūkus nuo triukšmingo pasaulio. Salos ekosistema lyg „sustojusi“ XVIII-XIX šimtmetyje, tačiau aptarnavimo lygis - šiuolaikiškas.
Prof. Algirdas Stanaitis
Tarp daugelio įvairaus dydžio ir formos salų bei salelių, išsibarsčiusių po skirtingas planetos vietas, yra ir nedidelė Norfolko salelė. Apart gamtinių ypatybių ji įdomi ir tuo, kad joje uždrausta naudotis mobiliaisiais telefonais. 2002 metų rugpjūčio 22 d. sala paskelbta zona be ryšio.
Padėtis ir dydis
Norfolko sala yra Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje tarp Australijos - vakaruose, Naujosios Zelandijos - pietuose ir Naujosios Kaledonijos - šiaurėje. Atstumas iki Oklendo (Naujoji Zelandija) - 1000 km, iki Brisbeno (Australija) - 1500 km. Norfolkas kartu su kitomis, netoli esančiomis salelėmis, sudaro vieną iš Australijos „išorinių teritorijų“. Administracinis salos centras - Kingstono gyvenvietė. Dvi nedidelės negyvenamosios salelės (Fillip ir Nepin) yra pietinėje pakrantėje.
Norfolkas - nedidelė 8 km ilgio ir apie 5 km pločio gyvenama sala. Jos plotas tesiekia 35 km2, o kranto linijos ilgis - vos 32 km. Saloje nėra didesnių įlankų, kurios saugotų sausumą nuo štormų ir uraganų. Vienintelė daugiau ar mažiau saugesnė vieta - Emmili įlankėlė, kurią nuo vandenyno bangų dalinai dengia koralinis rifas.
Norfolko salą 1774 metais atrado garsus anglų keliautojas Džeimsas Kukas. Jau nuo 1778 metų į ją būdavo tremiami kaliniai iš Anglijos. 1814 metais, paskaičiavus, kad tokia tremtis brangiai atsieina, trėmimai buvo nutraukti, bet 1825 metais kalėjimas vėl atkurtas. Į salą buvo tremiami žmogžudžiai, politiniai nusikaltėliai, daug įvairių kitų, nors ir nežymių nusikaltimų asmenys. Sala, kuri galėjo būti Ramiojo vandenyno rojumi, tapo viena pačių žiauriausių pataisos kolonijų Anglijos istorijoje. Kalėjimas galutinai buvo uždarytas tik 1854 metais.
1856 metais į Norfolko salą buvo atkelta dalis gyventojų iš kitų salų ir sukurta savivalda, priklausanti britų Naujojo Pietų Velso gubernatoriui. 1901 metais sala tapo Australijos Sąjungos dalimi, o 1913 metais gavo Australijos „išorės teritorijos“ statusą. Salą valdyti pradėjo administratorius, skiriamas Australijos vyriausybės.
Gamtinės sąlygos
Norfolko sala vulkaninės kilmės. Jos krantai lėkšti tik prie Sidnėjaus ir Emmili įlankų, visur kitur - aukšti ir skardingi. Aukščiausias taškas - Bates kalnas, siekiantis 319 metrų absoliutinį aukštį, yra šiaurės-vakarinėje salos dalyje. Salos paviršiaus pobūdis daugiausia lygus, palankus žemės ūkiui.
Klimatas saloje jūrinis, pereinantis į subtropinį. Metų laikai skiriasi nežymiai. Aukščiausia temperatūra (+22-24 0C) būna sausio-vasario, žemiausia (+16 0C) - liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vandens temperatūra nuo +26 0C vasarą žiemos metu nukrinta iki +18 0C.
Vidutinis metinis kritulių kiekis - 1300 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu gegužės-liepos mėnesiais, mažiausia - vasarą - gruodžio-sausio mėnesiais. Norfolko salos aplinkoje dažnos audros - taifūnai. Tačiau čia jie dar neturi griaunamos galios ir žinomi kaip smarkios liūtys ar štormai. Pirmykštė salos augalija smarkiai nukentėjo nuo įvairių gyvūnų, daugiausia žalos pridarė kiaulės ir triušiai. Pastarųjų skaičių stengiamasi reguliuoti.
Ūkinė veikla
Norfolko saloje nėra geležinkelių, autostradų, uostų ar prieplaukų. Svarbiausias transporto mazgas - vienintelis oro uostas. Kelių, dengtų tvirta danga, ilgis - 80 km. Saloje auginami citrusai, bananai, daržovės. Sala - garsiosios Norfolko pušies gimtinė. Šios pušies sėklos yra svarbus eksporto produktas, o ji pati yra salos simbolis - puikuojasi herbe ir vėliavoje.
Saloje nėra miestų ar didesnių gyvenviečių. Žmonės gyvena laisvai išsibarsčiusiose fermose ar mažose, jaukiose gyvenvietėse, kurios paplitusios po visą teritoriją. Gyventojų skaičius siekia 2300 žmonių. Beveik pusė jų atvykę iš kitų salų. Vieni jų - metisai - anglų ir polineziečių palikuonys. Kiti - baltieji - australiečiai, anglai, naujazelandiečiai. Salos gyventojai sensta. Jaunimas, baigęs vienintelę vidurinę mokyklą, išvyksta studijuoti ir dažniausiai nebegrįžta.
Sostinė ir administracinis centras Kingstonas yra pietinėje pakrantėje. Čia senuose istoriniuose pastatuose - kareivinėse ir kituose britų kolonizacijos laikų statiniuose - įsikūrusios beveik visos administracinės įstaigos: gubernatoriaus rezidencija, vyriausybės posėdžių salė, teismo rūmai ir kt. Yra muziejus. Kingstonas garsėja golfo laukais, kurie traukia mėgėjus iš viso pasaulio.
Nors administracinis centras yra Kingstonas, tačiau didžiausia ir svarbiausia gyvenvietė – Bernet Painas, esanti salos centre.
Svarbiausia ekonomikos šaka - turistų aptarnavimas. Be to, pajamas duoda pašto ženklų spausdinimas ir Norfolko pušies sėklų pardavimas. Išvystyta žemės ūkio gamyba: gyvulių, žemės ūkio kultūrų, daržovių ir vaisių auginimas, žvejyba, ir tai beveik patenkina salos gyventojų poreikius.
Spėjama, kad salai priklausančioje jūros ekonominėje zonoje gali būti naftos ir gamtinių dujų.
Salos įžymybės
Neįmanoma išvardinti salos įžymybių ar lankytinų vietų, nes visa sala yra įžymybė ir lankytina vieta. Tačiau kai kurios salos vietos ypač įdomios. Daugelį pačių įdomiausių vietų apjungia nacionalinis parkas, užimantis 10 proc. salos teritorijos. Jam priklauso ir dvi gretimos mažos salelės.
Nacionaliniame parke išplitę unikalūs subtropiniai „lietaus miškai“, kuriuose auga ir įžymioji Norfolko pušis. Pušis Araucaria heterophylla – endeminis augalas, augantis tik čia.
1986 metais saloje įkurtas botanikos sodas, kuriame saugoma unikali salos flora. Juk iki atvykstant europiečiams saloje augo tik 178 augalų rūšys, o Australijoje - 400. Botanikos sode išlikusi salelė tropinio miško. Jame gyvena daug paukščių, ypač papūgų.
Norfolko sala turistams mažai žinoma dėl didelio nuotolio. Kasmet saloje pabuvoja 30-40 tūkst. turistų, daugiausia iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Juos vilioja unikalios gamtos sąlygos, nacionalinis parkas su retais augalais, švelnus klimatas, turtingas salos pakrančių povandeninis pasaulis, o taip pat palyginti nedidelės aptarnavimo ir pramoninių prekių bei gaminių kainos.
Salos įžymybė - nuostabi gamta, puiki rami poilsiui vieta, atitrūkus nuo triukšmingo pasaulio. Salos ekosistema lyg „sustojusi“ XVIII-XIX šimtmetyje, tačiau aptarnavimo lygis - šiuolaikiškas.
Prof. Algirdas Stanaitis
Kaip išpranašauti žemės drebėjimą?
Žemės drebėjimai ir juos lydintys cunamiai – pakrantes užgriūnančios keleto dešimčių metrų aukščio jūros bangos – labiausiai griaunančios gamtinės katastrofos mūsų planetoje.
Šiemet Kinijos Sičuanio provincijos Lušanio gyvenvietėje įvyko penkių balų žemės drebėjimas. Žuvo ir be žinios dingo 208 žmonės, nukentėjo per 12 000.
Pražūtingas šių katastrofų poveikis slypi jų netikėtume: kol kas mes tiksliai nesugebame nei jų prognozuoti, nei kontroliuoti, nei užkirsti joms kelio.
Jie jaučia grėsmę
Tyrinėdami stipraus žemės drebėjimo, prieš kelerius metus nusiaubusio Pietryčių Azijos teritoriją, padarinius, tyrinėtojai aptiko keistų faktų ir reiškinių. Kaip žinoma, nuo šio žemės drebėjimo ir su juo susijusio cunamio nukentėjo Šri Lanka bei Andamanų ir Nikobarų salos. Be žmonių, šiose salose dar gyvena drambliai, leopardai ir daugybė kitų gyvūnų. Per katastrofą žuvo daugybė žmonių, bet štai negyvų gyvūnų kūnų aptikti nepasisekė.
Tas pats buvo pastebima Indijoje ir Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje, kur naminiai gyvūnai dažnai gyvena laisvėje. Katastrofos aukomis tapo šimtai žmonių, tačiau naminių gyvulių ar šunų lavonų gelbėtojai nerado. Gyvūnai suspėjo laiku pabėgti į džiungles. Ir tai ne atsitiktinumas, įsitikinęs Džimas Berklandas, pasaulyje plačiai žinomas mokslininkas iš JAV geologijos mokslinio tyrimo centro, jau dvidešimt metų tyrinėjantis gyvūnų elgesį prieš žemės drebėjimus.
O viskas prasidėjo nuo to, kad mokslininkas pastebėjo tokį dėsningumą: likus keletui dienų iki stiprių žemės drebėjimų, laikraščiuose pastebimai pagausėja skelbimų apie dingusius šunis ir kates.
O štai ką papasakojo Sampratas Kumaras, Indijos šventosios šeimynos bažnyčios, esančios Kizputupato žvejų kaimelio, dvasininkas:
„Gruodžio 26-osios rytą, apie septintą valandą, mano šunys be jokios priežasties pradėjo kaukti ir loti. Pamėginau juos nuraminti, bet nesėkmingai. O maždaug pusę devintos pakrantę užgriuvo pirmoji banga, po pusvalandžio – antroji. Jos daug ką sugriovė. Esu tikras, kad mano šunys jautė cunamio artėjimą“.
Šiame kaime ir jo apylinkėse buvo rasta apie 600 žuvusių žmonių. Bažnyčia nenugriuvo, tačiau liko be stogo. Nėra abejonės, jog šventiko šunys nerimavo prieš kylančią grėsmę.
Ketvirtą dieną po katastrofos valdžia perspėjo apie naujo cunamio galimybę. Bet šis nerimas pasirodė esąs be pagrindo. Ir tai, matyt, iš anksto žinojo tėvo Kumaro šunys: šį kartą jie buvo visiškai ramūs.
Kaip jiems tai pavyksta
Mokslininkai mano, jog šunys turi kur kas didesnę nuojautą už žmones, ir šito dėka sugeba pajusti garsus, susijusius su besiartinančiu žemės drebėjimu, ar sukeltus oro bangos judesių. Gal tokioje situacijoje jiems nubunda įgimtas siekis bėgti nuo pavojaus. O kryptis, kuria sklinda šie specifiniai garsai, jiems nurodo, į kokią pusę dera sprukti ieškant išsigelbėjimo. Gali būti, kad gyvūnai jaučia atmosferos slėgio svyravimus, atsirandančius prieš žemės drebėjimą. O kai kurios jų rūšys, panašu, turi savotiškus „seismografus“. Pavyzdžiui, seniai žinoma, kad ropliai, ypač gyvatės, turi ypatingus jausmų organus, leidžiančius pajusti pačius nežymiausius dirvos svyravimus.
Išeina, kad daugelis gyvūnų kur kas geriau sugeba pajusti besiartinančius gamtinius kataklizmus, negu mes, civilizuoti žmonės.
Gyvūnai išgelbėjo žmones
Minėtosios Andamanų ir Nikobarų salos priklauso mažiausiai ištyrinėtiems mūsų planetos rajonams. Kai kurios iš aborigenų genčių, gyvenančių šiose salose, iki mūsų dienų vengia bet kokių kontaktų su civilizacija, neretai imdamiesi agresyvių veiksmų.
Šie žmonės niekada nepalieka savo salų ir yra visiškai atsiriboję nuo išorinio pasaulio, gyvena klajoklinį gyvenimo būdą, prasimaitina medžiodami ir rinkdami uogas bei valgomąsias šaknis. Pagrindiniu medžioklės įrankiu iki šiol lieka lankas ir strėlės.
Jie šaudo į kiekvieną svetimą žmogų, įsidrąsinusį prisiartinti prie jų gyvenviečių, netgi praskrendančius virš jų galvų sraigtasparnius apipila strėlių kruša. Šių tautelių, turinčių maždaug 270 tūkst. gyventojų, kultūra ir gyvenimo būdas praktiškai lieka nepakitę nuo seniausių laikų. Šių aborigenų kalbos neįeina į jokią kalbų šeimą, yra izoliuotos, taigi kai kurios iš jų nepasiduoda vertimams.
Kadangi šios salos sunkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo ir cunamio, kilo baimė, kad visi jų gyventojai ar bent didžioji jų dalis žuvo. Bangos, užklupusios salas, smarkiai pakeitė jų krantų reljefą, o kai kurios salos išvis buvo paskandintos. Bet kai praėjus keletui dienų po tragedijos antropologai ir salų administracijos atstovai ištyrinėjo šias vietas iš sraigtasparnių, įsitikino, kad visi šių salų gyventojai išliko gyvi, kiekviena gentis išsaugojo savo bendruomenes ir įprastą gyvenimo būdą.
Tai atrodė neįtikėtina, jeigu prisiminsime, jog šių žemių administraciniame centre – Port Blere – žuvo tūkstančiai žmonių.
Kokiu gi būdu šiems, iš esmės pirmykščiams žmonėms, pavyko išsigelbėti nuo įsisiautėjusios stichijos? Kai kurie jų atstovai, sutikę pabendrauti su mokslininkais, papasakojo štai ką.
Tą lemtingą dieną neužilgo iki žemės drebėjimo drambliai pradėjo trimituoti, labai keistai ėmė elgtis driežai ir paukščiai, o delfinai, plaukioję prie kranto, savo neįprastais judesiais aiškiai perspėjo apie besiartinančią grėsmę. Tokioje situacijoje žmonės suprato, ką reikia daryti: rasti saloje aukštumą ir ten pasislėpti.
Šiam žingsniui juos paskatino ir žinomos senųjų laikų legendos ir mitai, apie kuriuos sakoma, kad vienąsyk gyvūnai taip pat buvo pradėję elgtis labai keistai. Netrukus įvykęs didelis potvynis, po kurio sala pradėjusi atrodyti visai kitaip.
Akivaizdu, kad senovinėse sakmėse bylojama apie gana panašią katastrofą, sukeltą žemės drebėjimo ir cunamio, įvykusią prieš daugybę šimtmečių. Šios legendos, perduodamos iš kartos į kartą, išgyveno iki mūsų dienų. Taigi žinios iš amžių glūdumos išgelbėjo gyvybę aborigenams, gyvenantiems šiose salose. O Indijos valdžia, iki šiol laikiusi juos primityviais, nusprendė kruopščiai studijuoti ir ateityje jomis pasinaudoti, organizuojant ankstyvojo perspėjimo veiklą.
Žygintas Petrulis
Žemės drebėjimai ir juos lydintys cunamiai – pakrantes užgriūnančios keleto dešimčių metrų aukščio jūros bangos – labiausiai griaunančios gamtinės katastrofos mūsų planetoje.
Šiemet Kinijos Sičuanio provincijos Lušanio gyvenvietėje įvyko penkių balų žemės drebėjimas. Žuvo ir be žinios dingo 208 žmonės, nukentėjo per 12 000.
Pražūtingas šių katastrofų poveikis slypi jų netikėtume: kol kas mes tiksliai nesugebame nei jų prognozuoti, nei kontroliuoti, nei užkirsti joms kelio.
Jie jaučia grėsmę
Tyrinėdami stipraus žemės drebėjimo, prieš kelerius metus nusiaubusio Pietryčių Azijos teritoriją, padarinius, tyrinėtojai aptiko keistų faktų ir reiškinių. Kaip žinoma, nuo šio žemės drebėjimo ir su juo susijusio cunamio nukentėjo Šri Lanka bei Andamanų ir Nikobarų salos. Be žmonių, šiose salose dar gyvena drambliai, leopardai ir daugybė kitų gyvūnų. Per katastrofą žuvo daugybė žmonių, bet štai negyvų gyvūnų kūnų aptikti nepasisekė.
Tas pats buvo pastebima Indijoje ir Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje, kur naminiai gyvūnai dažnai gyvena laisvėje. Katastrofos aukomis tapo šimtai žmonių, tačiau naminių gyvulių ar šunų lavonų gelbėtojai nerado. Gyvūnai suspėjo laiku pabėgti į džiungles. Ir tai ne atsitiktinumas, įsitikinęs Džimas Berklandas, pasaulyje plačiai žinomas mokslininkas iš JAV geologijos mokslinio tyrimo centro, jau dvidešimt metų tyrinėjantis gyvūnų elgesį prieš žemės drebėjimus.
O viskas prasidėjo nuo to, kad mokslininkas pastebėjo tokį dėsningumą: likus keletui dienų iki stiprių žemės drebėjimų, laikraščiuose pastebimai pagausėja skelbimų apie dingusius šunis ir kates.
O štai ką papasakojo Sampratas Kumaras, Indijos šventosios šeimynos bažnyčios, esančios Kizputupato žvejų kaimelio, dvasininkas:
„Gruodžio 26-osios rytą, apie septintą valandą, mano šunys be jokios priežasties pradėjo kaukti ir loti. Pamėginau juos nuraminti, bet nesėkmingai. O maždaug pusę devintos pakrantę užgriuvo pirmoji banga, po pusvalandžio – antroji. Jos daug ką sugriovė. Esu tikras, kad mano šunys jautė cunamio artėjimą“.
Šiame kaime ir jo apylinkėse buvo rasta apie 600 žuvusių žmonių. Bažnyčia nenugriuvo, tačiau liko be stogo. Nėra abejonės, jog šventiko šunys nerimavo prieš kylančią grėsmę.
Ketvirtą dieną po katastrofos valdžia perspėjo apie naujo cunamio galimybę. Bet šis nerimas pasirodė esąs be pagrindo. Ir tai, matyt, iš anksto žinojo tėvo Kumaro šunys: šį kartą jie buvo visiškai ramūs.
Kaip jiems tai pavyksta
Mokslininkai mano, jog šunys turi kur kas didesnę nuojautą už žmones, ir šito dėka sugeba pajusti garsus, susijusius su besiartinančiu žemės drebėjimu, ar sukeltus oro bangos judesių. Gal tokioje situacijoje jiems nubunda įgimtas siekis bėgti nuo pavojaus. O kryptis, kuria sklinda šie specifiniai garsai, jiems nurodo, į kokią pusę dera sprukti ieškant išsigelbėjimo. Gali būti, kad gyvūnai jaučia atmosferos slėgio svyravimus, atsirandančius prieš žemės drebėjimą. O kai kurios jų rūšys, panašu, turi savotiškus „seismografus“. Pavyzdžiui, seniai žinoma, kad ropliai, ypač gyvatės, turi ypatingus jausmų organus, leidžiančius pajusti pačius nežymiausius dirvos svyravimus.
Išeina, kad daugelis gyvūnų kur kas geriau sugeba pajusti besiartinančius gamtinius kataklizmus, negu mes, civilizuoti žmonės.
Gyvūnai išgelbėjo žmones
Minėtosios Andamanų ir Nikobarų salos priklauso mažiausiai ištyrinėtiems mūsų planetos rajonams. Kai kurios iš aborigenų genčių, gyvenančių šiose salose, iki mūsų dienų vengia bet kokių kontaktų su civilizacija, neretai imdamiesi agresyvių veiksmų.
Šie žmonės niekada nepalieka savo salų ir yra visiškai atsiriboję nuo išorinio pasaulio, gyvena klajoklinį gyvenimo būdą, prasimaitina medžiodami ir rinkdami uogas bei valgomąsias šaknis. Pagrindiniu medžioklės įrankiu iki šiol lieka lankas ir strėlės.
Jie šaudo į kiekvieną svetimą žmogų, įsidrąsinusį prisiartinti prie jų gyvenviečių, netgi praskrendančius virš jų galvų sraigtasparnius apipila strėlių kruša. Šių tautelių, turinčių maždaug 270 tūkst. gyventojų, kultūra ir gyvenimo būdas praktiškai lieka nepakitę nuo seniausių laikų. Šių aborigenų kalbos neįeina į jokią kalbų šeimą, yra izoliuotos, taigi kai kurios iš jų nepasiduoda vertimams.
Kadangi šios salos sunkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo ir cunamio, kilo baimė, kad visi jų gyventojai ar bent didžioji jų dalis žuvo. Bangos, užklupusios salas, smarkiai pakeitė jų krantų reljefą, o kai kurios salos išvis buvo paskandintos. Bet kai praėjus keletui dienų po tragedijos antropologai ir salų administracijos atstovai ištyrinėjo šias vietas iš sraigtasparnių, įsitikino, kad visi šių salų gyventojai išliko gyvi, kiekviena gentis išsaugojo savo bendruomenes ir įprastą gyvenimo būdą.
Tai atrodė neįtikėtina, jeigu prisiminsime, jog šių žemių administraciniame centre – Port Blere – žuvo tūkstančiai žmonių.
Kokiu gi būdu šiems, iš esmės pirmykščiams žmonėms, pavyko išsigelbėti nuo įsisiautėjusios stichijos? Kai kurie jų atstovai, sutikę pabendrauti su mokslininkais, papasakojo štai ką.
Tą lemtingą dieną neužilgo iki žemės drebėjimo drambliai pradėjo trimituoti, labai keistai ėmė elgtis driežai ir paukščiai, o delfinai, plaukioję prie kranto, savo neįprastais judesiais aiškiai perspėjo apie besiartinančią grėsmę. Tokioje situacijoje žmonės suprato, ką reikia daryti: rasti saloje aukštumą ir ten pasislėpti.
Šiam žingsniui juos paskatino ir žinomos senųjų laikų legendos ir mitai, apie kuriuos sakoma, kad vienąsyk gyvūnai taip pat buvo pradėję elgtis labai keistai. Netrukus įvykęs didelis potvynis, po kurio sala pradėjusi atrodyti visai kitaip.
Akivaizdu, kad senovinėse sakmėse bylojama apie gana panašią katastrofą, sukeltą žemės drebėjimo ir cunamio, įvykusią prieš daugybę šimtmečių. Šios legendos, perduodamos iš kartos į kartą, išgyveno iki mūsų dienų. Taigi žinios iš amžių glūdumos išgelbėjo gyvybę aborigenams, gyvenantiems šiose salose. O Indijos valdžia, iki šiol laikiusi juos primityviais, nusprendė kruopščiai studijuoti ir ateityje jomis pasinaudoti, organizuojant ankstyvojo perspėjimo veiklą.
Žygintas Petrulis