Aplinkosauga
Įsteigta mobilioji miško kontrolės grupė
Mobilioji miško kontrolės grupė įsteigta atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadą dėl Generalinės miškų urėdijos veiklos sričių korupcijos rizikos analizės. Generalinė miškų urėdija įpareigota vykdyti miškų urėdijose reguliarią neplaninę medienos apskaitos kontrolę, stebėti ir kontroliuoti medieną vežantį transportą. Naujai įkurtas struktūrinis padalinys Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijoje patikrino baigtą eksploatuoti plyno kirtimo biržę, tarpiniame sandėlyje – apvaliosios medienos likučius. Patikrinime dalyvavo Vilniaus miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Vilius Bereznauskas ir Sudervės girininkė Loreta Derkintienė. Reido išvakarėse struktūrinio padalinio specialistai konsultavosi su nepriklausomais medienos matuotojais. Planuojama, kad mobilioji miško kontrolės grupė reguliariai rengs reidus į miškų urėdijas, tikrins miško kirtavietes, sandėlius ir atliks kontrolinius medienos patikrinimus. Tikrinimų metu bus vertinama, kaip rūšiuojama mediena, matuojamas tūris, kaip mediena kraunama į miškovežius ir kaip išrašomi dokumentai. Nuo sausio 19 d. Generalinės miškų urėdija ir Valstybinė miškų tarnyba šalyje paskelbė akciją „Miškas 2015“. Akcijos metu bus tikrinami transporto priemonėmis gabenamos apvaliosios medienos dokumentai, medienos apskaita lentpjūvėse, miško kirtimai valstybiniuose ir privačiuose miškuose. Konkurso „Žmogus ir aplinka“ laureatai
„Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuojantis konkursas „Žmogus ir aplinka“ – tai būdas pagerbti ir įvertinti aplinkos temomis rašančių žurnalistų profesionalumą ir kūrybiškumą. Skatindami juos domėtis mums visiems aktualiomis temomis, kartu siekiame ir žadinti žmonių susidomėjimą juos supančia aplinka, ugdyti jų sąmoningumą. Ir toliau kviesime žiniasklaidos atstovus kuo aktyviau prisidėti prie darnios aplinkos kūrimo ir jos puoselėjimo“, – sveikindamas laureatus sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Konkurse dalyvavo 19 autorių. Jie pateikė 63 darbus – straipsnius ar jų ciklus. Vertinimo komisija pirmąją vietą skyrė Rūtai Levickaitei už „DELFI“ portale skelbtą aktualią brakonieriavimo problemą iškeliantį straipsnį „Lietuvos brakonierių žemėlapis: lietuvio „rekordas“ pribloškia“. Antroji vieta atiteko Vytautui Ruškiui už dienraštyje „Šiaulių kraštas“ skelbtus straipsnius, atskleidžiančius neteisėtų statybų šalies saugomose teritorijose problemas. Trečiąją vietą pasidalino du prizininkai – Jurgita Lapienytė ir Vytautas Žeimantas. J. Lapienytė interneto portale „15min.lt“ paskelbė straipsnių ciklą apie galimus pažeidimus prie Balžio ežero. Prizinę vietą V. Žeimantui atnešęs straipsnis apie balinius vėžlius publikuotas mėnraštyje „Tėviškės gamta“. |
Šlaitų nuošliaužos
jau prognozuojamos
Lietuvoje pradėta prognozuoti galimos šlaitų nuošliaužos ir tokiu būdu užkirsti kelią šiam vienam pavojingiausių geologinių reiškinių šalyje. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) įdiegta sudėtinga programinė įranga leidžia matematiškai įvertinti, kiek pastovūs geologiniu požiūriu itin problemiški šlaitai. Nuošliaužos būdingiausios statiems šlaitams ir ypač kelia grėsmę ten, kur jie yra urbanizuotose teritorijose. Antai Vilniuje 1982 m. Vilkpėdės gatvėje įvykusi nelaimė pareikalavo net žmonių gyvybių, o 2000-aisiais metais Dvarčionyse nušliaužęs šlaitas pridarė milijoninių nuostolių. LGT informacinės sistemos Geologinių reiškinių posistemyje įregistruotos 145 nuošliaužos. Įvertinti šlaitų pastovumą, pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, – vienas seniausių ir svarbiausių geotechnikos uždavinių. Pirmą kartą pamėginta tai padaryti dar 1916 m. Švedijoje. Šlaitų stabilumo analizės pagrįstos sudėtingais matematiniais skaičiavimais, kurie reikalauja daug laiko, brangių tyrimų ir tikslių duomenų. LGT įdiegta skaitmeninio šlaitų modeliavimo programinė įranga padės įvertinti šlaitų pastovumą, laiku priimti reikiamus sprendimus jiems stabilizuoti ir taip apsaugoti žmonių gyvybes bei turtą. Ar bus išgaunama nafta Kaltinėnų plote?
Ar prasidės naftos gavyba vadinamajame Kaltinėnų plote – Telšių, Šiaulių ir Tauragės apskrityse, priklausys nuo strateginio tokios gavybos galimų pasekmių aplinkai vertinimo. Jį jau pradėjo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT). Nuo gautų išvadų priklausys, ar bus organizuojamas konkursas angliavandenilių ištekliams Kaltinėnų plote naudoti. Pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, labai tikėtina, kad šiame plote bus rasta organogeninių kūnų – rifų, kuriuose gali būti naftos išteklių. Iki šiol šalyje rasti naftos telkiniai dažniausiai glūdi vidurinio kambro smiltainio sluoksniuose, tačiau keli aptikti ir rifuose. Pirmieji nedideli rifai buvo aptikti 1967 m. pietvakarių Lietuvoje – Kybartų plote, o 1969 m. gretimame Kudirkos Naumiesčio plote rastas didžiausias iš šiuo metu žinomų šalyje Kudirkos rifas. Siekiant išsiaiškinti rifų paplitimą ir įvertinti jų perspektyvumą naftos gavybos požiūriu, dar 1976 m. pradėti geofiziniai ir gręžimo darbai. Išgręžus gręžinius Kudirkos Naumiesčio ir šiauriniame Bliūdžių plotuose, rifuose buvo aptikti pirmieji naftos telkiniai. 1993-1994 metais analogiški gręžimo darbai atlikti šiaurinėje Lietuvos dalyje išilgai Kurtuvėnų regioninio profilio, kertančio Žemaitijos aukštumos rytinę dalį bei Mūšos–Nemunėlio žemumos vakarinę dalį. Vakarų Sutkų zonoje buvo išskirtos dvi atskiros pakopos: vakarinė ir rytinė. Geologų manymu, perspektyviausias plotas naftai kauptis yra šelfo srityje tarp šių abiejų pakopų. |
Šiaulių regiono aplinkosaugininkai
surengė reidą „Medžiok saugiai“
Didelio masto reidą, pavadintą „Medžiok saugiai“, surengė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuriam vadovauja Kornelijus Škiela. Dešimt aplinkosauginių ekipažų pagal numatytas užduotis tikrino penkių rajonų - Šiaulių, Joniškio, Pakruojo Radviliškio ir Kelmės - miškus, kuriuose vyko medžiokės. Plataus masto reido metu aplinkosaugininkai patikrino 12 medžiotojų būrelių ir beveik 180 medžiotojų.
„Reido metu tikrinome, ar medžioklės organizatoriai ir kiekvienas medžiotojas laikosi Medžioklės taisyklių, ar teisingai pildomi ir išduodami galiojantys medžioklės lapai, ar medžioklės vadovai rūpestingai atlieka savo pareigas“,- sako Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Kornelijus Škiela.
Reido dalyviai domėjosi, ar medžiotojų būreliai turi licencijas gyvūnams medžioti, ar tinkamai jos naudojamos. Taip pat tikrinti visų medžiotojų leidimai ginklams laikyti ir bilietai duomenims medžiotojų sąvadui pateikti. Ypač didelį dėmesį aplinkosaugininkai skyrė saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimui, atkreiptas dėmesys, kad visi medžiotojai ir varovai turėtų ryškius galvos apdangalus, vilkėtu ryškias liemenes.
„Nors atsakomybė už pažeidimus stipriai sugriežtėjo ir medžiotojai tampa vis atidesni, tačiau dar pasitaiko nelaimių medžioklėse. „Tokio masto reidą surengėme ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes Šiaulių regione nereti brakonieriavimo atvejai, o ir nevisi medžiotojai sugeba tinkamai laikyti ginklą. Vien tik per kelis pastaruosius mėnesius medžioklėse su varovais nukentėjo net trys medžiotojai,“- susirūpinęs kalbėjo regiono aplinkosaugos vadovas.
Pernai spalio pabaigoje Kelmės rajone, Beržėnų miške, medžioklės metu paleisti 5 šūviai. Sumedžiota lapė ir dvi stirnos, tačiau vyrų nuotaiką aptemdė vienas šūvis. Jo metu, rikošetu atšokusi 6 mm grankulkė pataikė medžiotojui į koją.
Kita nelaimė įvyko Pakruojo rajone, Preičiūnų medžioklės plotuose šernų medžioklės metu.Šratas kliudė medžiotoją. Vyras dėl sužalojimo kreipėsi į medikus ir buvo operuotas. Aplinkosaugininkai ir įvykį tiriantys policijos pareigūnai apklausė šalia nukentėjusio stovėjusį ir į šernus šovusį medžiotoją. Kol kas nenustatyta, ar nukentėjusį kliudė kolegos paleistas šūvis, ar šratas atšoko nuo paties nukentėjusiojo paleisto šūvio. Šiais metais, sausio 3 d., Šiaulių rajono Kleboniškės miške taip pat įvyko panaši nelaimė - vienas medžiotojas netyčia iššovė ir pataikė medžioklės draugui į koją.
„Malonu, kad šio reido metu aplinkosaugininkai Medžioklės taisyklių pažeidimų nenustatė,“- patenkintas reido rezultatais kalbėjo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Kornelijus Škiela.
surengė reidą „Medžiok saugiai“
Didelio masto reidą, pavadintą „Medžiok saugiai“, surengė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuriam vadovauja Kornelijus Škiela. Dešimt aplinkosauginių ekipažų pagal numatytas užduotis tikrino penkių rajonų - Šiaulių, Joniškio, Pakruojo Radviliškio ir Kelmės - miškus, kuriuose vyko medžiokės. Plataus masto reido metu aplinkosaugininkai patikrino 12 medžiotojų būrelių ir beveik 180 medžiotojų.
„Reido metu tikrinome, ar medžioklės organizatoriai ir kiekvienas medžiotojas laikosi Medžioklės taisyklių, ar teisingai pildomi ir išduodami galiojantys medžioklės lapai, ar medžioklės vadovai rūpestingai atlieka savo pareigas“,- sako Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Kornelijus Škiela.
Reido dalyviai domėjosi, ar medžiotojų būreliai turi licencijas gyvūnams medžioti, ar tinkamai jos naudojamos. Taip pat tikrinti visų medžiotojų leidimai ginklams laikyti ir bilietai duomenims medžiotojų sąvadui pateikti. Ypač didelį dėmesį aplinkosaugininkai skyrė saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimui, atkreiptas dėmesys, kad visi medžiotojai ir varovai turėtų ryškius galvos apdangalus, vilkėtu ryškias liemenes.
„Nors atsakomybė už pažeidimus stipriai sugriežtėjo ir medžiotojai tampa vis atidesni, tačiau dar pasitaiko nelaimių medžioklėse. „Tokio masto reidą surengėme ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes Šiaulių regione nereti brakonieriavimo atvejai, o ir nevisi medžiotojai sugeba tinkamai laikyti ginklą. Vien tik per kelis pastaruosius mėnesius medžioklėse su varovais nukentėjo net trys medžiotojai,“- susirūpinęs kalbėjo regiono aplinkosaugos vadovas.
Pernai spalio pabaigoje Kelmės rajone, Beržėnų miške, medžioklės metu paleisti 5 šūviai. Sumedžiota lapė ir dvi stirnos, tačiau vyrų nuotaiką aptemdė vienas šūvis. Jo metu, rikošetu atšokusi 6 mm grankulkė pataikė medžiotojui į koją.
Kita nelaimė įvyko Pakruojo rajone, Preičiūnų medžioklės plotuose šernų medžioklės metu.Šratas kliudė medžiotoją. Vyras dėl sužalojimo kreipėsi į medikus ir buvo operuotas. Aplinkosaugininkai ir įvykį tiriantys policijos pareigūnai apklausė šalia nukentėjusio stovėjusį ir į šernus šovusį medžiotoją. Kol kas nenustatyta, ar nukentėjusį kliudė kolegos paleistas šūvis, ar šratas atšoko nuo paties nukentėjusiojo paleisto šūvio. Šiais metais, sausio 3 d., Šiaulių rajono Kleboniškės miške taip pat įvyko panaši nelaimė - vienas medžiotojas netyčia iššovė ir pataikė medžioklės draugui į koją.
„Malonu, kad šio reido metu aplinkosaugininkai Medžioklės taisyklių pažeidimų nenustatė,“- patenkintas reido rezultatais kalbėjo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Kornelijus Škiela.
Saugomose teritorijose
Albertas Stanislovaitis - naujas
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Nuo sausio 12 d. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie AM pradėjo vadovauti Albertas Stanislovaitis. Tarnybos darbuotojams jį pristatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Pristatymas vyko naujosiose Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos patalpose Antakalnio g. 25, Vilniuje. Netrukus čia įsikurs ne tik tarnyba, bet ir Saugomų teritorijų nacionalinis lankytojų centras. Šiuo metu įrenginėjama ekspozicija apie Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus ir kt. Pristatydamas naują VSTT direktorių ministras pabrėžė, kad daug nuveikta saugomų teritorijų srityje, tačiau dar daug darbų laukia ateityje. Albertas Stanislovaitis kalbėjo, kad pirmomis darbo dienomis susipažins su Tarnybos veiklomis ir darbo pobūdžiu, vėliau žadėjo aplankyti nacionalinių ir regioninių parkų direkcijas. Albertas Stanislovaitis yra baigęs miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Pirmoji jo darbovietė buvo Kėdainių miškų urėdija. Po to dirbo skyriaus viršininku tuometėje Miškų ūkio ministerijoje, Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos. Nuo 1999 m. vadovavo kelioms bendrovėms. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktoriumi Albertas Stanislovaitis paskirtas, laimėjęs Aplinkos ministerijos skelbtą konkursą. VSTT archyvo nuotrauka |
Biržų regioniniame parke
pradėtas statyti apžvalgos bokštas Biržų regioniniame parke pradėti apžvalgos bokšto statybos darbai. Originalios formos apžvalgos bokštas iškils prie Kirkilų karstinių ežerėlių. Apžvalgos bokšto aukštis bus 30 metrų, kad būtų galima apžvelgti unikalų kraštovaizdį. Bokštas primena medinę valtį. Anot projektuotojų, bokšto forma gimė siekiant skulptūriškame tūryje įprasminti išskirtinį atradimo jausmą. Forma ne tik kuria pastato išvaizdą, tačiau ir įprasmina pagrindinę apžvalgos bokšto funkciją – apžvelgti ir pažinti Kirkilų karstinius ežerėlius. Skulptūriškas bokšto tūris iškils virš medžių viršūnių. Jis bus vietovės orientyras, nurodysiantis kaip patekti prie gamtos objekto - karstinių Kirkilų ežerėlių. Bus pastatytas ne tik apžvalgos bokštas, bet šalia jo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pėsčiųjų ir dviračių takeliai, vesiantys link apžvalgos bokšto. Šalia stovės informaciniai stendai, suoliukai, dviračių stovai, biotualetai, bus tvarkomi želdiniai. Žiemos sezono metu planuojama atlikti statinio konstrukcijos darbus. Apžvalgos bokštą planuojama pabaigti statyti 2015 m. birželio mėnesį. Darbai atliekami remiantis UAB „Projektų rengimo centras“ parengtu techniniu projektu. Darbus atlieka AB „Panevėžio statybos trestas“. Darbų užsakovas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Apžvalgos bokšto statyba finansuojama Europos Sąjungos fondų lėšomis. VSTT archyvo nuotrauka |
Gamtos pamokos Norvegijos saugomose teritorijose
Visuomet naudinga susipažinti su kitų šalių gerąją patirtimi. Ypač tose šalyse, kur gamtos mokyklos veikia jau senokai. Dešimt Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM specialistų išsiruošė į mokomąją kelionę į Norvegiją, įgyvendinant 2009–2014 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo LT03 programą „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos“. Mokomosios kelionės tema – „Ekologinio švietimo priemonės ir metodai/gamtos mokymas saugomose teritorijose“.
Išvykos metu Lietuvos saugomų teritorijų atstovai susitiko su Norvegijos Aplinkos agentūros ir Norvegijos Gamtos inspekcijos specialistais. Vyko pasisakymai ir diskusijos apie Norvegijos gamtos mokyklas ir mokymą, Norvegijos lankytojų centrus, jų valdymą ir aplinkosauginį švietimą. Norvegai pristatė mokymų apie saugomas teritorijas niuansus, iliustruodami konkrečių programų pavyzdžiais. Vėliau buvo išklausyti pranešimai apie Lietuvos saugomas teritorijas, veiklą jose bei esamas ir būsimas gamtos mokyklas. Susitikimo metu akcentuota, kad Norvegijai ir Lietuvai yra naudinga tarpusavyje bendradarbiauti gamtosaugos srityje: norvegai turi didesnę patirtį gamtos mokyklų veiklose, o lietuviai – kaip atkurti ir tvarkyti šlapžemes. Buvo aptartos tolimesnės Lietuvos ir Norvegijos saugomų teritorijų direkcijų ir kitų įstaigų bendradarbiavimo galimybes.
Mokomosios išvykos metu aplankytos dvi saugomos teritorijos. Ypač didelį įspūdį paliko Snøhetta regykla, nuo kurios atsiveria unikalus Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis su mažulyčiais beržais keružiais bei margaspalvių samanų ir kerpių mozaika. Modernios architektūros Snøhetta lankytojų paviljone gamtos gidė Heidi Ydse pravedė gamtos pamoką. Ji supažindino su šios vietovės biologine įvairove bei atskleidė ryšį tarp mažo ir didelio – tarp čia gyvenančio elnio ir šylančio klimato.
Kitą dieną Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai užsuko į Hedmark universiteto kolegiją, kur susipažino su specialistų, kurie dirbs gamtos mokymų srityje, rengimu. Vėliau lankėsi Norvegijos miškų muziejuje, apžiūrėjo įdomią vidaus ekspoziciją, išklausė paskaitą, kaip patraukliai galima gamtą pristatyti vaikams ir moksleiviams. Laukinių elnių lankytojų centre su kolegomis iš Norvegijos buvo aptarta gamtos edukacijos principai, problemos ir vizijos. Paskutinę mokomosios kelionės dieną su Norvegijos Gamtos inspekcijos specialiste buvo išbandyti gamtos mokymų praktiniai pavyzdžiai. Gamtos pamoka vyko saugomoje teritorijoje, miške. Nustebino, kad norvegai nevengia natūralizmo, gamtos pamokoms naudoja gyvūnų kaulus, kaukoles, kailius. Jų nuomone, taip lengviau „perprasti“ gyvūno sandarą ir psichologiją. O kai geriau pažįsti gyvūną, jo nebijai ir galvoji, kaip galima jį išsaugoti.
Mokomosios kelionės tikslas pasiektas, nes Lietuvos saugomų teritorijų specialistai turėjo galimybę susipažinti su ekologinio švietimo metodais ir priemonėmis, taikomomis Norvegijos saugomose teritorijose, taip pat perimti gerąją patirtį šioje srityje. Įgytos žinios sudarys sąlygas ne tik plačiau suvokti gamtos mokyklų veikimo ypatumus, bet ir racionaliau, novatoriškiau, kūrybiškiau įgyvendinti kitus su gamtos mokyklų plėtra susijusius projektus.
Norvegijoje lankėsi dar 30 specialistų iš Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų, kurie taip pat sėmėsi patirties, kaip vykdyti veiklą būsimose gamtos mokyklose Lietuvoje.
Visuomet naudinga susipažinti su kitų šalių gerąją patirtimi. Ypač tose šalyse, kur gamtos mokyklos veikia jau senokai. Dešimt Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM specialistų išsiruošė į mokomąją kelionę į Norvegiją, įgyvendinant 2009–2014 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo LT03 programą „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos“. Mokomosios kelionės tema – „Ekologinio švietimo priemonės ir metodai/gamtos mokymas saugomose teritorijose“.
Išvykos metu Lietuvos saugomų teritorijų atstovai susitiko su Norvegijos Aplinkos agentūros ir Norvegijos Gamtos inspekcijos specialistais. Vyko pasisakymai ir diskusijos apie Norvegijos gamtos mokyklas ir mokymą, Norvegijos lankytojų centrus, jų valdymą ir aplinkosauginį švietimą. Norvegai pristatė mokymų apie saugomas teritorijas niuansus, iliustruodami konkrečių programų pavyzdžiais. Vėliau buvo išklausyti pranešimai apie Lietuvos saugomas teritorijas, veiklą jose bei esamas ir būsimas gamtos mokyklas. Susitikimo metu akcentuota, kad Norvegijai ir Lietuvai yra naudinga tarpusavyje bendradarbiauti gamtosaugos srityje: norvegai turi didesnę patirtį gamtos mokyklų veiklose, o lietuviai – kaip atkurti ir tvarkyti šlapžemes. Buvo aptartos tolimesnės Lietuvos ir Norvegijos saugomų teritorijų direkcijų ir kitų įstaigų bendradarbiavimo galimybes.
Mokomosios išvykos metu aplankytos dvi saugomos teritorijos. Ypač didelį įspūdį paliko Snøhetta regykla, nuo kurios atsiveria unikalus Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis su mažulyčiais beržais keružiais bei margaspalvių samanų ir kerpių mozaika. Modernios architektūros Snøhetta lankytojų paviljone gamtos gidė Heidi Ydse pravedė gamtos pamoką. Ji supažindino su šios vietovės biologine įvairove bei atskleidė ryšį tarp mažo ir didelio – tarp čia gyvenančio elnio ir šylančio klimato.
Kitą dieną Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai užsuko į Hedmark universiteto kolegiją, kur susipažino su specialistų, kurie dirbs gamtos mokymų srityje, rengimu. Vėliau lankėsi Norvegijos miškų muziejuje, apžiūrėjo įdomią vidaus ekspoziciją, išklausė paskaitą, kaip patraukliai galima gamtą pristatyti vaikams ir moksleiviams. Laukinių elnių lankytojų centre su kolegomis iš Norvegijos buvo aptarta gamtos edukacijos principai, problemos ir vizijos. Paskutinę mokomosios kelionės dieną su Norvegijos Gamtos inspekcijos specialiste buvo išbandyti gamtos mokymų praktiniai pavyzdžiai. Gamtos pamoka vyko saugomoje teritorijoje, miške. Nustebino, kad norvegai nevengia natūralizmo, gamtos pamokoms naudoja gyvūnų kaulus, kaukoles, kailius. Jų nuomone, taip lengviau „perprasti“ gyvūno sandarą ir psichologiją. O kai geriau pažįsti gyvūną, jo nebijai ir galvoji, kaip galima jį išsaugoti.
Mokomosios kelionės tikslas pasiektas, nes Lietuvos saugomų teritorijų specialistai turėjo galimybę susipažinti su ekologinio švietimo metodais ir priemonėmis, taikomomis Norvegijos saugomose teritorijose, taip pat perimti gerąją patirtį šioje srityje. Įgytos žinios sudarys sąlygas ne tik plačiau suvokti gamtos mokyklų veikimo ypatumus, bet ir racionaliau, novatoriškiau, kūrybiškiau įgyvendinti kitus su gamtos mokyklų plėtra susijusius projektus.
Norvegijoje lankėsi dar 30 specialistų iš Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų, kurie taip pat sėmėsi patirties, kaip vykdyti veiklą būsimose gamtos mokyklose Lietuvoje.
Žuvininkystė – veiklos sritis, reikalaujanti meilės,
žinių ir pareigingumo
"Tėviškės gamta" kalbina Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėją Indrę ŠIDLAUSKIENĘ
Dažnai tenka lankytis Žuvininkystės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, susitikti bei pasikalbėti su čia dirbančiais ir žuvininkystės reikalus gerai išmanančiais specialistais. Vien tik pažvelgus į Žuvininkystės tarnybos struktūrą gali pasakyti, kokią didelę ir atsakingą naštą neša čia dirbantys žmonės.
Žuvininkystes tarnyba Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymų bei kitų teisės aktų formate vykdo žuvininkystės politiką, pagrįstą ES bendrosios žuvininkystės politikos principais, įgyvendina žuvų išteklių išsaugojimą ir atkūrimą, organizuoja žuvies naudojimo kontrolę jūrų vandenyse ir atlieka žuvininkystės srities taikomuosius tyrimus. Tai tik keli štrichai iš plačios Žuvininkystės tarnybos veiklos krypčių, kurios kasmet detaliau atsispindi daugelyje konkrečių darbų.
Redakcija pagal galimybes stengiasi nušviesti Žuvininkystės tarnybos veiklą, papasakoti skaitytojams apie atskirų projektų įgyvendinimą, apie žuvivaisos ypatumus, tarptautinį bendradarbiavimą, žuvies išteklių atkūrimą ir kitus darbus.
Šį kartą „Tėviškės gamta“ lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tarptautinių reikalų bei rinkos skyriuje ir kalbino šio skyriaus vedėją Indrę Šidlauskienę.
Indrės Šidlauskienės veikla žuvininkystės srityje jau perkopė dešimties metų ribą. Per šį laikotarpį Indrei teko garbė ir didelė atsakomybė kartu su kolegomis rengti Lietuvos žuvininkystės 2007-2013 metų veiksmų programą, kuri sėkmingai pristatyta Europos Komisijai. Kaip ji pati teigia, nebuvo lengva parengti šį programinį dokumentą. Reikėjo ne tik reikalą išmanyti, turėti patirties, šiuolaikinį strateginį mąstymą, bet ir gebėjimų derėtis dėl atskirų šio dokumento skyrių, dėl veiklų finansavimo pagrįstumo.
Kurį laiką Indrė Šidlauskienė buvo atsakinga už paramos žuvininkystei nacionaliniu lygmeniu administravimą, vėliau už tarptautinių reikalų koordinavimą. Be jos neapsieita suformuluojant šalies žuvininkystės plėtros poziciją ir ją įtvirtinant ES žuvininkystės teisės aktuose. Į žiniomis pagrįstus Indrės dalykinius siūlymus, pastebėjimus atsižvelgia ne tik šalies Žemės ūkio ministerijos, Žuvininkystės tarnybos, bet ir ES atitinkamų žuvininkystės institucijų vadovai.
- Kur tokio didelio pasitikėjimo paslaptis? - pradėjęs pokalbį, paklausiau Indrės Šidlauskienės.
- Taip jau susiklostė mano veiklos formatas žuvininkystės sektoriuje, kad nuo pat pirmų darbo metų Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės sektoriaus vadovai patiki man kuruoti svarbius žuvininkystės veiklos barus. Jokių paslapčių aš čia neįžvelgčiau. Greičiausiai todėl, kad nuo mažens turiu tėvų išugdytą atsakomybės jausmą, pareigingumą, sąžiningumą, žodžiu, išmokė kruopščiai atlikti kiekvieną darbą. Niekuomet „nebijau“ darbo, bet, žinoma, labiausiai mane traukia ta veikla, kurioje galiu pilnai „atsiskleisti“, maksimaliai panaudoti savo gebėjimus ir žinias. Jų, man regis, turiu pakankamai. Kartu su skyriaus žmonėmis, kurių pastangas labai vertinu, kitų Žuvininkystės tarnybos padalinių specialistais, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų ES valstybių, įgyvendiname tai, kas aktualu ir mūsų šalies, ir visos ES žuvininkystės politikai. Visa tai įdomu ir prasminga“,- sako Indrė Šidlauskienė.
- Pastaraisiais metais Žuvininkystės tarnybos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyrius iš esmės atsakingas už projektų valdymą, todėl paprašiau Indrės Šidlauskienės trumpai apie vieną kitą projektą papasakoti ir mūsų skaitytojams. Kokius projektus pasisekė įgyvendinti?
- Jau ketveri metai, kai Žuvininkystės tarnyba sėkmingai įgyvendina projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Šio projekto pagrindinis tikslas – atkurti ungurių išteklius Lietuvoje ir Europinių ungurių areale. Galima pasidžiaugti, kad 2011-2014 metų laikotarpiu į 110 unguriams gyventi tinkamų Lietuvos ežerų vandenis išleista 2,15 mln. vnt. europinių ungurių jauniklių, kurių 10 proc. paženklinti mokslinio tyrimo tikslais.
Šio projekto įgyvendinimo paskutinieji metai – 2015-ieji. Baigiantis šiems metams planuojama dar įsigyti 380 tūkst. vnt. europinių ungurių jauniklių ir išleisti į Lietuvos vandens telkinius. Nežiūrint projekto baigties, Žuvininkystės tarnyba ir toliau vykdys Europinių ungurių populiacijos išteklių atstatymo ir būklės monitoringą.
Kitas projektas, kurį norėčiau paminėti, - „Žuvų pralaidų įrengimas prie Kražantės upės (Kelmės mieste) ir Sausdravo upės (Plungės r.) esamų užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“. 2013–2014 metais šis projektas sėkmingai įgyvendintas ir migruojančioms žuvims atvertas kelias į tinkamiausias vietas neršti bei maitintis.
Žuvininkystės tarnyba sėkmingai įgyvendina dar vieną Europos žuvininkystės fondo finansuojamą projektą - „Investicijos į Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus bei Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus poskyrius, skatinant geresnį žuvininkystės išteklių išsaugojimą“. Per kelis projekto įgyvendinimo metus atnaujinti Žuvivaisos skyriaus Rusnės, Žeimenos, Šilavoto poskyriai, įsigyta laboratorinė įranga. Iki 2015 metų gegužės mėnesio planuojama užbaigti Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyrio žuvų inkubatoriaus rekonstrukcijos darbus, įsigyti trūkstamą įrangą margųjų upėtakių bei kiršlių inkubacijos cechams. Šis inkubatorius, turintis šalto vandens tvenkinius, puikiai tinkančius vertingų saugomų lašišinių žuvų ir kiršlių auginimui, pradės veikti pilnu pajėgumu.
Žuvininkystės tarnyba kartu su Klaipėdos universitetu dalyvavo LIFE+ projekte „Jūrinių buveinių ir rūšių inventorizacija NATŪRA 2000 tinklo plėtrai Baltijos jūros Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje.“ Šio projekto pagrindinis tikslas – įvertinti dugno buveinių, žuvų ir jūrinių paukščių įvairovę bei pasiskirstymą Baltijos jūros Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos rajonuose, o atlikus teritorijų atranką, kriterijus atitinkančiose vietose, įsteigti NATŪRA 2000 ekologinio tinklo teritorijas.
Įdomus ir labai reikšmingas žuvininkystės projektas, kurį vykdome bendradarbiaudami su partneriais iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos,Estijos ir Danijos. Projekto tema – „Ilgalaikės Baltijos jūros Aštriašnipių eršketų (Acipenser oxyrinchus) išteklių atkūrimo programos įgyvendinimas.“ Lietuva ir dar kelios ES valstybės narės 2013 metais ėmėsi iniciatyvos bendromis pastangomis atkurti Baltijos jūros aštriašnipius eršketus, kurie, kaip bebūtų gaila, yra išnykę.
Planuojama prisidėti ir prie sterlės išteklių atkūrimo. Pradėtas rengti projektas „Sterlės išteklių genetinis vertinimas bei jų atkūrimas ir introdukcija vidurinėje ir rytinėje Europoje“. Šiam projektui finansavimą tikimės gauti pagal Horizon 2020 programą. Sterlė priklauso eršketinių žuvų šeimai. Tai reta, vertinga, be galo skani ir maistinga žuvis. Projektą planuojama rengti ir įgyvendinti su kompetentingais partneriais iš Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Ukrainos ir Baltarusijos.
Šiuo metu Žuvininkystės tarnyba įgyvendina 6 projektus, finansuojamus Europos Sąjungos ir mūsų valstybės biudžeto lėšomis. Neseniai vieną projektą parengėme kartu su partneriais ir pateikėme Europos Komisijai įvertinti, kitas – rengiamas. Neabejojame, kad abu projektai sulauks teigiamo įvertinimo. Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai parengus Lietuvos žuvininkystės 2014-2020 metų veiksmų programos priemonių įgyvendinimo taisykles, žadama rengti ir teikti dvi naujas paramos paraiškas Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimui Lietuvoje pratęsti bei žuvų migracijos sąlygų gerinimui. Numatoma rekonstruoti vieną žuvų pralaidą ir įrengti du naujus žuvitakius Tauragės rajone.
- Kokius darbus dar, be minėtų ir čia neįvardintų projektų rengimo, jų įgyvendinimo koordinavimo, Jūsų vadovaujamas skyrius atlieka?
- Visus sunku ir suminėti, bet dar vieną kitą veiklą galiu paminėti. Mūsų skyrius koordinuoja Žemės ūkio ministerijos Strateginio veiklos plano Žuvininkystės plėtros ir konkurencingumo programos dalies rengimą, ataskaitų teikimą, Žuvininkystės tarnybos metinio veiklos plano bei jo įgyvendinimo ataskaitos Žemės ūkio ministerijai rengimą. Taip pat yra atsakingas už trijų Lietuvoje veikiančių žuvininkystės produktų gamintojų organizacijų veiklos priežiūrą. Įgyvendinant neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos (NNN) žvejybos reglamentus, atlieka ryšių tarnybos funkciją, užtikrina savalaikį ir tinkamą apsikeitimą svarbia informacija, siekiant užkirsti kelią NNN žvejybai. Skyriaus žmonės rūpinasi Žuvininkystės tarnybos veiklos, pažangių žuvininkystės plėtros technologijų viešinimu. Kasmet sudarome viešinimo planą, koordinuojame informacijos rengimą žiniasklaidos priemonėse ir rūpinamės visuomenės informavimu interneto pagalba, leidžiame įvairią literatūrą. Kartu su kitais rengiame parodas, organizuojame susitikimus su visuomene. Pavyzdžiui, praeitais metais gegužės mėnesį Bernardinų sode prie Vilnelės surengėme vilniečiams gražią šventę - lašišų ir šlakių jauniklių palydėtuves į plačiuosius vandenis. Miesto vaikai ypač susidomėjo šiuo renginiu.
Derėtų paminėti ir jau tradicines teises įgijusias kasmetines respublikines ar tarptautines teorines-praktines konferencijas. Jose Žuvininkystės tarnybos specialistai, mokslininkai, žuvivaisos praktikai, kolegos iš kitų šalių keičiasi mokslinėmis bei praktinėmis žiniomis Šiais metais planuojame surengti konferenciją žuvivaisos tema, nes, būtent šiemet, Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kolektyvas baigia įgyvendinti daugelį projektų.
- Pabaigai prašyčiau atsakyti į paprastą mano klausimą: kas Jums žuvininkystė?
- Žuvininkystė – veiklos sritis, reikalaujanti meilės, žinių ir pareigingumo.
- Ačiū už visą informaciją, bet ypač už paskutinius žodžius, skirtus žuvininkystei.
Kalbino Juozas Stasinas
"Tėviškės gamta" kalbina Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėją Indrę ŠIDLAUSKIENĘ
Dažnai tenka lankytis Žuvininkystės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, susitikti bei pasikalbėti su čia dirbančiais ir žuvininkystės reikalus gerai išmanančiais specialistais. Vien tik pažvelgus į Žuvininkystės tarnybos struktūrą gali pasakyti, kokią didelę ir atsakingą naštą neša čia dirbantys žmonės.
Žuvininkystes tarnyba Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymų bei kitų teisės aktų formate vykdo žuvininkystės politiką, pagrįstą ES bendrosios žuvininkystės politikos principais, įgyvendina žuvų išteklių išsaugojimą ir atkūrimą, organizuoja žuvies naudojimo kontrolę jūrų vandenyse ir atlieka žuvininkystės srities taikomuosius tyrimus. Tai tik keli štrichai iš plačios Žuvininkystės tarnybos veiklos krypčių, kurios kasmet detaliau atsispindi daugelyje konkrečių darbų.
Redakcija pagal galimybes stengiasi nušviesti Žuvininkystės tarnybos veiklą, papasakoti skaitytojams apie atskirų projektų įgyvendinimą, apie žuvivaisos ypatumus, tarptautinį bendradarbiavimą, žuvies išteklių atkūrimą ir kitus darbus.
Šį kartą „Tėviškės gamta“ lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tarptautinių reikalų bei rinkos skyriuje ir kalbino šio skyriaus vedėją Indrę Šidlauskienę.
Indrės Šidlauskienės veikla žuvininkystės srityje jau perkopė dešimties metų ribą. Per šį laikotarpį Indrei teko garbė ir didelė atsakomybė kartu su kolegomis rengti Lietuvos žuvininkystės 2007-2013 metų veiksmų programą, kuri sėkmingai pristatyta Europos Komisijai. Kaip ji pati teigia, nebuvo lengva parengti šį programinį dokumentą. Reikėjo ne tik reikalą išmanyti, turėti patirties, šiuolaikinį strateginį mąstymą, bet ir gebėjimų derėtis dėl atskirų šio dokumento skyrių, dėl veiklų finansavimo pagrįstumo.
Kurį laiką Indrė Šidlauskienė buvo atsakinga už paramos žuvininkystei nacionaliniu lygmeniu administravimą, vėliau už tarptautinių reikalų koordinavimą. Be jos neapsieita suformuluojant šalies žuvininkystės plėtros poziciją ir ją įtvirtinant ES žuvininkystės teisės aktuose. Į žiniomis pagrįstus Indrės dalykinius siūlymus, pastebėjimus atsižvelgia ne tik šalies Žemės ūkio ministerijos, Žuvininkystės tarnybos, bet ir ES atitinkamų žuvininkystės institucijų vadovai.
- Kur tokio didelio pasitikėjimo paslaptis? - pradėjęs pokalbį, paklausiau Indrės Šidlauskienės.
- Taip jau susiklostė mano veiklos formatas žuvininkystės sektoriuje, kad nuo pat pirmų darbo metų Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės sektoriaus vadovai patiki man kuruoti svarbius žuvininkystės veiklos barus. Jokių paslapčių aš čia neįžvelgčiau. Greičiausiai todėl, kad nuo mažens turiu tėvų išugdytą atsakomybės jausmą, pareigingumą, sąžiningumą, žodžiu, išmokė kruopščiai atlikti kiekvieną darbą. Niekuomet „nebijau“ darbo, bet, žinoma, labiausiai mane traukia ta veikla, kurioje galiu pilnai „atsiskleisti“, maksimaliai panaudoti savo gebėjimus ir žinias. Jų, man regis, turiu pakankamai. Kartu su skyriaus žmonėmis, kurių pastangas labai vertinu, kitų Žuvininkystės tarnybos padalinių specialistais, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų ES valstybių, įgyvendiname tai, kas aktualu ir mūsų šalies, ir visos ES žuvininkystės politikai. Visa tai įdomu ir prasminga“,- sako Indrė Šidlauskienė.
- Pastaraisiais metais Žuvininkystės tarnybos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyrius iš esmės atsakingas už projektų valdymą, todėl paprašiau Indrės Šidlauskienės trumpai apie vieną kitą projektą papasakoti ir mūsų skaitytojams. Kokius projektus pasisekė įgyvendinti?
- Jau ketveri metai, kai Žuvininkystės tarnyba sėkmingai įgyvendina projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Šio projekto pagrindinis tikslas – atkurti ungurių išteklius Lietuvoje ir Europinių ungurių areale. Galima pasidžiaugti, kad 2011-2014 metų laikotarpiu į 110 unguriams gyventi tinkamų Lietuvos ežerų vandenis išleista 2,15 mln. vnt. europinių ungurių jauniklių, kurių 10 proc. paženklinti mokslinio tyrimo tikslais.
Šio projekto įgyvendinimo paskutinieji metai – 2015-ieji. Baigiantis šiems metams planuojama dar įsigyti 380 tūkst. vnt. europinių ungurių jauniklių ir išleisti į Lietuvos vandens telkinius. Nežiūrint projekto baigties, Žuvininkystės tarnyba ir toliau vykdys Europinių ungurių populiacijos išteklių atstatymo ir būklės monitoringą.
Kitas projektas, kurį norėčiau paminėti, - „Žuvų pralaidų įrengimas prie Kražantės upės (Kelmės mieste) ir Sausdravo upės (Plungės r.) esamų užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“. 2013–2014 metais šis projektas sėkmingai įgyvendintas ir migruojančioms žuvims atvertas kelias į tinkamiausias vietas neršti bei maitintis.
Žuvininkystės tarnyba sėkmingai įgyvendina dar vieną Europos žuvininkystės fondo finansuojamą projektą - „Investicijos į Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus bei Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus poskyrius, skatinant geresnį žuvininkystės išteklių išsaugojimą“. Per kelis projekto įgyvendinimo metus atnaujinti Žuvivaisos skyriaus Rusnės, Žeimenos, Šilavoto poskyriai, įsigyta laboratorinė įranga. Iki 2015 metų gegužės mėnesio planuojama užbaigti Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyrio žuvų inkubatoriaus rekonstrukcijos darbus, įsigyti trūkstamą įrangą margųjų upėtakių bei kiršlių inkubacijos cechams. Šis inkubatorius, turintis šalto vandens tvenkinius, puikiai tinkančius vertingų saugomų lašišinių žuvų ir kiršlių auginimui, pradės veikti pilnu pajėgumu.
Žuvininkystės tarnyba kartu su Klaipėdos universitetu dalyvavo LIFE+ projekte „Jūrinių buveinių ir rūšių inventorizacija NATŪRA 2000 tinklo plėtrai Baltijos jūros Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje.“ Šio projekto pagrindinis tikslas – įvertinti dugno buveinių, žuvų ir jūrinių paukščių įvairovę bei pasiskirstymą Baltijos jūros Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos rajonuose, o atlikus teritorijų atranką, kriterijus atitinkančiose vietose, įsteigti NATŪRA 2000 ekologinio tinklo teritorijas.
Įdomus ir labai reikšmingas žuvininkystės projektas, kurį vykdome bendradarbiaudami su partneriais iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos,Estijos ir Danijos. Projekto tema – „Ilgalaikės Baltijos jūros Aštriašnipių eršketų (Acipenser oxyrinchus) išteklių atkūrimo programos įgyvendinimas.“ Lietuva ir dar kelios ES valstybės narės 2013 metais ėmėsi iniciatyvos bendromis pastangomis atkurti Baltijos jūros aštriašnipius eršketus, kurie, kaip bebūtų gaila, yra išnykę.
Planuojama prisidėti ir prie sterlės išteklių atkūrimo. Pradėtas rengti projektas „Sterlės išteklių genetinis vertinimas bei jų atkūrimas ir introdukcija vidurinėje ir rytinėje Europoje“. Šiam projektui finansavimą tikimės gauti pagal Horizon 2020 programą. Sterlė priklauso eršketinių žuvų šeimai. Tai reta, vertinga, be galo skani ir maistinga žuvis. Projektą planuojama rengti ir įgyvendinti su kompetentingais partneriais iš Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Ukrainos ir Baltarusijos.
Šiuo metu Žuvininkystės tarnyba įgyvendina 6 projektus, finansuojamus Europos Sąjungos ir mūsų valstybės biudžeto lėšomis. Neseniai vieną projektą parengėme kartu su partneriais ir pateikėme Europos Komisijai įvertinti, kitas – rengiamas. Neabejojame, kad abu projektai sulauks teigiamo įvertinimo. Taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai parengus Lietuvos žuvininkystės 2014-2020 metų veiksmų programos priemonių įgyvendinimo taisykles, žadama rengti ir teikti dvi naujas paramos paraiškas Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimui Lietuvoje pratęsti bei žuvų migracijos sąlygų gerinimui. Numatoma rekonstruoti vieną žuvų pralaidą ir įrengti du naujus žuvitakius Tauragės rajone.
- Kokius darbus dar, be minėtų ir čia neįvardintų projektų rengimo, jų įgyvendinimo koordinavimo, Jūsų vadovaujamas skyrius atlieka?
- Visus sunku ir suminėti, bet dar vieną kitą veiklą galiu paminėti. Mūsų skyrius koordinuoja Žemės ūkio ministerijos Strateginio veiklos plano Žuvininkystės plėtros ir konkurencingumo programos dalies rengimą, ataskaitų teikimą, Žuvininkystės tarnybos metinio veiklos plano bei jo įgyvendinimo ataskaitos Žemės ūkio ministerijai rengimą. Taip pat yra atsakingas už trijų Lietuvoje veikiančių žuvininkystės produktų gamintojų organizacijų veiklos priežiūrą. Įgyvendinant neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos (NNN) žvejybos reglamentus, atlieka ryšių tarnybos funkciją, užtikrina savalaikį ir tinkamą apsikeitimą svarbia informacija, siekiant užkirsti kelią NNN žvejybai. Skyriaus žmonės rūpinasi Žuvininkystės tarnybos veiklos, pažangių žuvininkystės plėtros technologijų viešinimu. Kasmet sudarome viešinimo planą, koordinuojame informacijos rengimą žiniasklaidos priemonėse ir rūpinamės visuomenės informavimu interneto pagalba, leidžiame įvairią literatūrą. Kartu su kitais rengiame parodas, organizuojame susitikimus su visuomene. Pavyzdžiui, praeitais metais gegužės mėnesį Bernardinų sode prie Vilnelės surengėme vilniečiams gražią šventę - lašišų ir šlakių jauniklių palydėtuves į plačiuosius vandenis. Miesto vaikai ypač susidomėjo šiuo renginiu.
Derėtų paminėti ir jau tradicines teises įgijusias kasmetines respublikines ar tarptautines teorines-praktines konferencijas. Jose Žuvininkystės tarnybos specialistai, mokslininkai, žuvivaisos praktikai, kolegos iš kitų šalių keičiasi mokslinėmis bei praktinėmis žiniomis Šiais metais planuojame surengti konferenciją žuvivaisos tema, nes, būtent šiemet, Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kolektyvas baigia įgyvendinti daugelį projektų.
- Pabaigai prašyčiau atsakyti į paprastą mano klausimą: kas Jums žuvininkystė?
- Žuvininkystė – veiklos sritis, reikalaujanti meilės, žinių ir pareigingumo.
- Ačiū už visą informaciją, bet ypač už paskutinius žodžius, skirtus žuvininkystei.
Kalbino Juozas Stasinas
Jau galima žvejoti vėgėles
Žiemą daugiausiai vėgėlių žvejai mėgėjai sugauna Kuršių mariose žvejodami stintas ar specialiai vėgėlėms statydami šakotines ar skritulius. Kuršių mariose galima žvejoti masalui naudojant gyvą žuvelę ištisus metus (draudimas nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. žvejoti masalui naudojant žuvelę Kuršių mariose netaikomas), tačiau žuvis, kurias tuo metu žvejoti draudžiama, būtina nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama gaudyti lydekas, nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d. – sterkus. Draudžiama gaudyti mažesnes nei 45 cm vėgėles, lydekas, sterkus.
Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles vienam žvejui leidžiama naudoti ne daugiau kaip 4 žvejybos įrankius, įskaitant šakotines, skritulius. Bendras kabliukų skaičius negali viršyti 6 vnt., o žvejojant stintas – 12 vnt.
Vėgėlių galima sugauti 5 vnt., lydekų – 3 vnt. Šių ir kitų žuvų, kurių sugavimo kiekis Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse ribojamas vienetais, sugavimo svoris neribojamas, išskyrus Nemuno deltos regioninio parko vandens telkinius, kur bendras sugautų žuvų svoris neturi viršyti 7 kg. Žuvų, kurių sugavimo kiekis neribojamas vienetais ežeruose, tvenkiniuose ir upėse galima sugauti 5 kg., Kuršių mariose – 7 kg.
Nors nuo šių metų stintų žvejyba neberibojama, šių žuvų leidžiama sugauti tiek, kiek žvejas sugeba ar nori, mėgėjų žvejybos metu sugautas žuvis parduoti draudžiama.
Mėgėjams, nusprendusiems parduoti savo sugautas žuvis, gresia 57 Eur siekianti bauda. Už žuvis, sugautas vandens telkinyje, kuriame organizuota limituota žvejyba, pvz., Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose, gali tekti sumokėti iki 173 Eur, o už lašišų ar šlakių pardavimą – 579 Eur siekiančią baudą.
AM inf.
Žiemą daugiausiai vėgėlių žvejai mėgėjai sugauna Kuršių mariose žvejodami stintas ar specialiai vėgėlėms statydami šakotines ar skritulius. Kuršių mariose galima žvejoti masalui naudojant gyvą žuvelę ištisus metus (draudimas nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. žvejoti masalui naudojant žuvelę Kuršių mariose netaikomas), tačiau žuvis, kurias tuo metu žvejoti draudžiama, būtina nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama gaudyti lydekas, nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d. – sterkus. Draudžiama gaudyti mažesnes nei 45 cm vėgėles, lydekas, sterkus.
Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles vienam žvejui leidžiama naudoti ne daugiau kaip 4 žvejybos įrankius, įskaitant šakotines, skritulius. Bendras kabliukų skaičius negali viršyti 6 vnt., o žvejojant stintas – 12 vnt.
Vėgėlių galima sugauti 5 vnt., lydekų – 3 vnt. Šių ir kitų žuvų, kurių sugavimo kiekis Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse ribojamas vienetais, sugavimo svoris neribojamas, išskyrus Nemuno deltos regioninio parko vandens telkinius, kur bendras sugautų žuvų svoris neturi viršyti 7 kg. Žuvų, kurių sugavimo kiekis neribojamas vienetais ežeruose, tvenkiniuose ir upėse galima sugauti 5 kg., Kuršių mariose – 7 kg.
Nors nuo šių metų stintų žvejyba neberibojama, šių žuvų leidžiama sugauti tiek, kiek žvejas sugeba ar nori, mėgėjų žvejybos metu sugautas žuvis parduoti draudžiama.
Mėgėjams, nusprendusiems parduoti savo sugautas žuvis, gresia 57 Eur siekianti bauda. Už žuvis, sugautas vandens telkinyje, kuriame organizuota limituota žvejyba, pvz., Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose, gali tekti sumokėti iki 173 Eur, o už lašišų ar šlakių pardavimą – 579 Eur siekiančią baudą.
AM inf.
Pažinkime gamtą
ŽIEMOS PAUKŠČIAI
Didysis dančiasnapis
Lietuvos upėse, neužšąlančiuose vandenyse žiemą galima stebėti didžiuosius dančiasnapius. Tai už didžiąją antį stambesni paukščiai (patinėlis sveria iki 2 kg), rečiau nei kiti išlipantys ant kranto ar ledo krašto. Puikiai plaukioja ir nardo. Skrendant jų sparnai švilpia ore. Didžiojo dančiasnapio patino kūno apačia balta (su gelsvu ar rožiniu atspalviu), nugara ir uodegos viršus pilki, galva ir viršutinė kaklo dalis juoda, su ryškiu žalsvu žvilgesiu. Patelės nugara pilka, galva ir kaklas rudi. Patelė turi smailą kuoduką.
Dančiasnapiai maitinasi nardydami, jų maisto objektai - žuvelės, kai kada - ir vandens bestuburiai. Juos paukščiai nutveria siauru ir ilgu, su „kabliuku“ priekyje ir dantytais šonais snapu. Tokia snapo forma paukščiui davė vardą, tačiau tie „dantukai“ nieko bendro su tikraisiais dantimis neturi.
Pas mus žiemoja tik dalis dančiasnapių. Tuo metu juos galima matyti miestuose, neužšąlančiose upių atkarpose, Nemune prie Kauno elektrinės. Upėms laužiant ledus jie sugrįžta, tada prasideda jų tuoktuvės, žaismingi skraidymai. Pačiame žiemos gale kai kur (Kuršių mariose atsivėrusiose properšose) galima matyti šimtus didžiųjų dančiasnapių, lydinčių migruojančias stintas.
Dančiasnapiai peri drevėse ir inkiluose, kurių landos skersmuo ne mažesnis kaip 16 centimetrų. Didysis dančiasnapis - viena iš sėkmingai žmonių inkilais pasinaudojančių rūšių. Ypač gražių pasiekimų keliant inkilus ir gausinant dančiasnapių populiaciją pasiekta Kaune, Vilniuje. Kai kada didieji dančiasnapiai peri miestuose (Kauno senamiestyje ar Vilniuje, Prezidentūros kieme) ar paupiuose, prie ežerų esančiuose senuose pastatuose, po pirtimis.
Tik retai kur žiemą dančiasnapiai priima žmonių siūlomą globą, nes nei grūdai, nei batonas neprimena įprasto jų lesalo. Tačiau inkilų kėlimas šiuo metu paukščių bus „priimtas“ pavasarį, jiems dalinantis perimvietes.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Lietuvos upėse, neužšąlančiuose vandenyse žiemą galima stebėti didžiuosius dančiasnapius. Tai už didžiąją antį stambesni paukščiai (patinėlis sveria iki 2 kg), rečiau nei kiti išlipantys ant kranto ar ledo krašto. Puikiai plaukioja ir nardo. Skrendant jų sparnai švilpia ore. Didžiojo dančiasnapio patino kūno apačia balta (su gelsvu ar rožiniu atspalviu), nugara ir uodegos viršus pilki, galva ir viršutinė kaklo dalis juoda, su ryškiu žalsvu žvilgesiu. Patelės nugara pilka, galva ir kaklas rudi. Patelė turi smailą kuoduką.
Dančiasnapiai maitinasi nardydami, jų maisto objektai - žuvelės, kai kada - ir vandens bestuburiai. Juos paukščiai nutveria siauru ir ilgu, su „kabliuku“ priekyje ir dantytais šonais snapu. Tokia snapo forma paukščiui davė vardą, tačiau tie „dantukai“ nieko bendro su tikraisiais dantimis neturi.
Pas mus žiemoja tik dalis dančiasnapių. Tuo metu juos galima matyti miestuose, neužšąlančiose upių atkarpose, Nemune prie Kauno elektrinės. Upėms laužiant ledus jie sugrįžta, tada prasideda jų tuoktuvės, žaismingi skraidymai. Pačiame žiemos gale kai kur (Kuršių mariose atsivėrusiose properšose) galima matyti šimtus didžiųjų dančiasnapių, lydinčių migruojančias stintas.
Dančiasnapiai peri drevėse ir inkiluose, kurių landos skersmuo ne mažesnis kaip 16 centimetrų. Didysis dančiasnapis - viena iš sėkmingai žmonių inkilais pasinaudojančių rūšių. Ypač gražių pasiekimų keliant inkilus ir gausinant dančiasnapių populiaciją pasiekta Kaune, Vilniuje. Kai kada didieji dančiasnapiai peri miestuose (Kauno senamiestyje ar Vilniuje, Prezidentūros kieme) ar paupiuose, prie ežerų esančiuose senuose pastatuose, po pirtimis.
Tik retai kur žiemą dančiasnapiai priima žmonių siūlomą globą, nes nei grūdai, nei batonas neprimena įprasto jų lesalo. Tačiau inkilų kėlimas šiuo metu paukščių bus „priimtas“ pavasarį, jiems dalinantis perimvietes.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Etnokultūra - istorija
Jaunam mėnuliui sužibus
Šių metų pradžios naktys buvo šviesios; iki Trijų Karalių mėnulis vis pilnėjo. Pirmąją neomeniją - plono mėnulio pjautuviuko pasirodymą vakaro žarose pamatysime sausio 22 d. Kad tik saulėlydžio pusėje nebūtų debesų... Kitados tai būdavo labai svarbus laiko atskaitos taškas - mėnulinio kalendoriaus Naujieji metai! Apie tai etnologai žino iš tradicinėje kultūroje užsilikusių, jau beveik visai beišdylančių iš tautos atminties Krikštų šventės nuotrupų. Iš kur toks keistas pavadinimas? Mat senaisiais laikais tuomet būdavo žadinami troboje laikomi žalčiai, kviečiami paragauti (,,pakrikštyti“) apeiginių valgių. Tuos prosenoviškus ritualus užfiksavo Jonas Lasickis knygelėje ,,Apie žemaičių dievus“, parašytoje lotynų kalba apie 1580 m. Pasak autoriaus, jei lininiu rankšluosčiu užsliuogę ant stalo žalčiai dvišakiu liežuvėliu ,,pakrikštydavo“ visus patiekalus, žmonės tikėdavosi gerų metų. Todėl pagoniškasis Krikštų šventės pavadinimas esąs Kirmių arba kirmėlių diena. Na o žalčius trobose laikydavo tam, kad gintų grūdų atsargas nuo pelių. Naudingas padaras, todėl ir mitologizuotas, saulės gyvūnu vadintas. Meilūs ,,katinėliai“ lietuvio namuose buvo apgyvendinti jau XIV a. pabaigoje, tačiau pirmiausia miestuose ir dvaruose.
Aukštaitijos jaunimas dar XIX-XX a. sandūroje pirmąkart tais metais pasirodžiusį ploną mėnulio pjautuviuką sutikdavo Kumeliuko krikštynomis. Apie tą paprotį žinių yra palikęs vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas savo jaunystės užrašuose. Vaišėms būdavo ruošiami savotiški pyragiukai - ,,kamukai“ iš šutintų žirnių, sutrintų aguonų ir kanapių bei medaus. Šventės pavadinimas - senojo kalendoriaus pradžios metafora. Jo algoritmas užkoduotas mįslėje: ,,Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas: ,,Jaunas mėnulis“. Sidabro pasaga - neomenija, aukso kamanos - vakaro žara. Savaitės dienų paminėjimas čia reiškia skaičius 3 ir 6, sudarančius archajiško kalendoriaus mėnesių seką: po saulėgrįžos praėjus trims - pavasario šauktuvės, po šešių - pats vasarvidis, po devynių - rudens pradžia.
Kodėl Krikštai arba Kirmių diena tapatinama su Kumeliuko krikštynomis? J.Lasickis, rašydamas apie žalčių vaišes, lotyniškame tekste vadina juos ,,giuoito“. Roplių vardai akivaizdžiai sukeisti: gyvatės vardas semantiškai yra sietinas su gyvybės sąvoka, o žalčio vardu juk keikiamasi. Tokių virsmų baltų mitologijos vaizdiniuose nereta, ypač kai vyksta ideologinės sistemos kaita. Iš etiologinių sakmių žinoma, kad gyvačių karaliūnas panorėjęs virsta nirtulingu žirgu. Tad Kumeliuko krikštynos, Krikštai ir Kirmių diena yra vienos ir tos pačios šventės paminėjimai - tai mėnulinio kalendoriaus Naujieji Metai, pirmoji metų neomenija po saulėgrįžos. Šios archajiškos šventės papročiai iš dalies bus vėliau perėję Pusiaužiemiui, sausio 25 dienai. Mediniuose runų kalendoriuose ta data pažymėta ypatingu ženklu - tai žmogus, nešantis krivulę. O mėnulinio kalendoriaus atmintis išliko paprotyje maldele pasveikinti kiekvieno mėnesio neomeniją.
Mėnulio fazė esanti reikšminga ir žiemos darbams. Moterys, sėsdamos prie ratelio ar staklėsna, būtinai atsižvelgdavo, kokia jinai. Sakydavo, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį - tada darbas spėriai einasi; audeklą apmesti - kai senagalys, tada išaustas bus tvirtesnis, nes gijos netrūkinėja, siūlai nesimazgo. Tinklus megzdavo prieš pilnatį - tada galima tikėtis, kad žuvų bus pilnas bradinys. Vyrai į mišką medienos sienojams važiuodavo tik delčioje, kai medžiai ,,miega“. Iš tokių rąstų statytos trobos langai ,,neverkia“, sausa ir šilta gyventi.
Prailgdavo žmonėms šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Diena būna gerokai pailgėjusi, nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisideda visa valanda ir dar septynios minutės. O po saulės laidos Oriono žvaigždės rytuose matyti pakilusios vis aukščiau. Jeigu per Tris Karalius jos buvo ,,per gaidžio žingsnį“, tai dabar jau ,,per aviniuko šuolį“, - taip pasakytų išmintingieji kaimo senoliai. Tas lūžio momentas gamtoje pamažu tapo švente, pažymima sausio 25 dieną. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingu būdu tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pasak legendos, buvę taip: Sauliui jojant į Damaską, staiga danguje tarp debesų pasirodęs Kristus; apakintas jo šviesos, Saulius nupuolė nuo žirgo ir įtikėjo. Vilniuje, įžymiojoje šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje tai pavaizduota įspūdingu horeljefu virš pagrindinio altoriaus.
Liaudiškieji papročiai pataria per Pusiaužiemį žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis ir kriaušes, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius - bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ūkininkas tądien turi pasižiūrėti, ar dar likę pusė pašaro atsargų gyvuliams. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Na, žinia, jeigu naminuką kaukutį rudenį ji pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks... Priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus - žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpatauja meška, snieguotąjį - briedis. Įdomu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar žymūs šių žvėrių kulto pėdsakai. Sakoma, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Miške savo oloje nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką - visur lieka jo pripėduota. Tada grįžęs į olą, kietai įminga - pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.
Labai svarbūs esą ir Pusiaužiemio dienos orai. Liaudiški spėjimai sako, kad krituliai tą dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kokius nors sąmyšius tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė.
Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, Pusiaužiemy būdavę įvairių draudimų. Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie nors kirminai galėtų pakenkti. Antai žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo - dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per Pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos augtų nekirmydamos. Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti - vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Štai šie paprotiniai draudimai tikriausiai bus atėję iš Kirmių šventės. O dar manyta, kad naudinga prisiminti, kurią savaitės dieną buvo Kalėdos, tada gyvatė tikrai po kojomis nepasipainios.
Kumeliuko krikštynos - tik viena iš tradicinio kalendoriaus metų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties ir mitologinių vaizdinių gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius!
Prof. Libertas Klimka
Šių metų pradžios naktys buvo šviesios; iki Trijų Karalių mėnulis vis pilnėjo. Pirmąją neomeniją - plono mėnulio pjautuviuko pasirodymą vakaro žarose pamatysime sausio 22 d. Kad tik saulėlydžio pusėje nebūtų debesų... Kitados tai būdavo labai svarbus laiko atskaitos taškas - mėnulinio kalendoriaus Naujieji metai! Apie tai etnologai žino iš tradicinėje kultūroje užsilikusių, jau beveik visai beišdylančių iš tautos atminties Krikštų šventės nuotrupų. Iš kur toks keistas pavadinimas? Mat senaisiais laikais tuomet būdavo žadinami troboje laikomi žalčiai, kviečiami paragauti (,,pakrikštyti“) apeiginių valgių. Tuos prosenoviškus ritualus užfiksavo Jonas Lasickis knygelėje ,,Apie žemaičių dievus“, parašytoje lotynų kalba apie 1580 m. Pasak autoriaus, jei lininiu rankšluosčiu užsliuogę ant stalo žalčiai dvišakiu liežuvėliu ,,pakrikštydavo“ visus patiekalus, žmonės tikėdavosi gerų metų. Todėl pagoniškasis Krikštų šventės pavadinimas esąs Kirmių arba kirmėlių diena. Na o žalčius trobose laikydavo tam, kad gintų grūdų atsargas nuo pelių. Naudingas padaras, todėl ir mitologizuotas, saulės gyvūnu vadintas. Meilūs ,,katinėliai“ lietuvio namuose buvo apgyvendinti jau XIV a. pabaigoje, tačiau pirmiausia miestuose ir dvaruose.
Aukštaitijos jaunimas dar XIX-XX a. sandūroje pirmąkart tais metais pasirodžiusį ploną mėnulio pjautuviuką sutikdavo Kumeliuko krikštynomis. Apie tą paprotį žinių yra palikęs vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas savo jaunystės užrašuose. Vaišėms būdavo ruošiami savotiški pyragiukai - ,,kamukai“ iš šutintų žirnių, sutrintų aguonų ir kanapių bei medaus. Šventės pavadinimas - senojo kalendoriaus pradžios metafora. Jo algoritmas užkoduotas mįslėje: ,,Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas: ,,Jaunas mėnulis“. Sidabro pasaga - neomenija, aukso kamanos - vakaro žara. Savaitės dienų paminėjimas čia reiškia skaičius 3 ir 6, sudarančius archajiško kalendoriaus mėnesių seką: po saulėgrįžos praėjus trims - pavasario šauktuvės, po šešių - pats vasarvidis, po devynių - rudens pradžia.
Kodėl Krikštai arba Kirmių diena tapatinama su Kumeliuko krikštynomis? J.Lasickis, rašydamas apie žalčių vaišes, lotyniškame tekste vadina juos ,,giuoito“. Roplių vardai akivaizdžiai sukeisti: gyvatės vardas semantiškai yra sietinas su gyvybės sąvoka, o žalčio vardu juk keikiamasi. Tokių virsmų baltų mitologijos vaizdiniuose nereta, ypač kai vyksta ideologinės sistemos kaita. Iš etiologinių sakmių žinoma, kad gyvačių karaliūnas panorėjęs virsta nirtulingu žirgu. Tad Kumeliuko krikštynos, Krikštai ir Kirmių diena yra vienos ir tos pačios šventės paminėjimai - tai mėnulinio kalendoriaus Naujieji Metai, pirmoji metų neomenija po saulėgrįžos. Šios archajiškos šventės papročiai iš dalies bus vėliau perėję Pusiaužiemiui, sausio 25 dienai. Mediniuose runų kalendoriuose ta data pažymėta ypatingu ženklu - tai žmogus, nešantis krivulę. O mėnulinio kalendoriaus atmintis išliko paprotyje maldele pasveikinti kiekvieno mėnesio neomeniją.
Mėnulio fazė esanti reikšminga ir žiemos darbams. Moterys, sėsdamos prie ratelio ar staklėsna, būtinai atsižvelgdavo, kokia jinai. Sakydavo, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį - tada darbas spėriai einasi; audeklą apmesti - kai senagalys, tada išaustas bus tvirtesnis, nes gijos netrūkinėja, siūlai nesimazgo. Tinklus megzdavo prieš pilnatį - tada galima tikėtis, kad žuvų bus pilnas bradinys. Vyrai į mišką medienos sienojams važiuodavo tik delčioje, kai medžiai ,,miega“. Iš tokių rąstų statytos trobos langai ,,neverkia“, sausa ir šilta gyventi.
Prailgdavo žmonėms šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Diena būna gerokai pailgėjusi, nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisideda visa valanda ir dar septynios minutės. O po saulės laidos Oriono žvaigždės rytuose matyti pakilusios vis aukščiau. Jeigu per Tris Karalius jos buvo ,,per gaidžio žingsnį“, tai dabar jau ,,per aviniuko šuolį“, - taip pasakytų išmintingieji kaimo senoliai. Tas lūžio momentas gamtoje pamažu tapo švente, pažymima sausio 25 dieną. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingu būdu tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pasak legendos, buvę taip: Sauliui jojant į Damaską, staiga danguje tarp debesų pasirodęs Kristus; apakintas jo šviesos, Saulius nupuolė nuo žirgo ir įtikėjo. Vilniuje, įžymiojoje šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje tai pavaizduota įspūdingu horeljefu virš pagrindinio altoriaus.
Liaudiškieji papročiai pataria per Pusiaužiemį žadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis ir kriaušes, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius - bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ūkininkas tądien turi pasižiūrėti, ar dar likę pusė pašaro atsargų gyvuliams. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Na, žinia, jeigu naminuką kaukutį rudenį ji pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks... Priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus - žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpatauja meška, snieguotąjį - briedis. Įdomu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar žymūs šių žvėrių kulto pėdsakai. Sakoma, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Miške savo oloje nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką - visur lieka jo pripėduota. Tada grįžęs į olą, kietai įminga - pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.
Labai svarbūs esą ir Pusiaužiemio dienos orai. Liaudiški spėjimai sako, kad krituliai tą dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kokius nors sąmyšius tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė.
Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, Pusiaužiemy būdavę įvairių draudimų. Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie nors kirminai galėtų pakenkti. Antai žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo - dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per Pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos augtų nekirmydamos. Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti - vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Štai šie paprotiniai draudimai tikriausiai bus atėję iš Kirmių šventės. O dar manyta, kad naudinga prisiminti, kurią savaitės dieną buvo Kalėdos, tada gyvatė tikrai po kojomis nepasipainios.
Kumeliuko krikštynos - tik viena iš tradicinio kalendoriaus metų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties ir mitologinių vaizdinių gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius!
Prof. Libertas Klimka
Mėnulio poveikis
Apie tai, kad mėnulis daro poveikį žmogui, ir, apskritai, visiems žemės gyvūnams, pradėta kalbėti jau seniai. Aristotelis, Ciceronas, Plinijus Vyresnysis, kiti senovės graikų ir romėnų šviesuoliai tyrinėjo ir aprašė jūros gyvūnų elgesį priklausomai nuo mėnulio fazių. O didysis antikinės medicinos reformatorius Hipokratas ne kartą rašė apie lunatikus ir lunatizmą - keistą kai kurių žmonių elgesį veikiant mėnuliui.
Filadelfijoje buvo parengtas ir oficialiai pristatytas mokslininkų pranešimas ,,Mėnulio pilnaties poveikis žmonių elgsenai“. Jame surinkta ir komentuojama daugybė faktų, liudijančių apie mėnulio fazių įtaką žmogaus fizinei ir dvasinei būsenai.
Antai amerikiečių chirurgas B.Endrius, stebėjęs virš tūkstančio savo pacientų, priėjo išvadą, kad esant mėnulio pilnačiai padidėja operuojamų ligonių kraujavimas. O štai pavyzdys iš kitos srities. Amerikietis knygų pardavėjas O. Koljeras pastebėjo, kad pirkėjų aktyvumas žymiai padidėja esant mėnulio pilnačiai. Dėl to Koljeras aukcionus rengia tik tuo laikotarpiu.
Gaisrininkai ir greitosios pagalbos gydytojai įsitikinę, kad nelaimingi atsitikimai dažniau įvyksta mėnulio fazių kaitos dienomis. Tais periodais ypač padaugėja gaisrų, tyčinių padegimų, auga savižudybių, nužudymų ir kitų nusikaltimų skaičius. Tą pripažįsta ir patys nusikaltėliai. Praeito šimtmečio garsusis žudikas Čarlzas Haidas, teisindamasis teisme, įtikinėjo teisėjus, jog jis dėl įvykdytų žmogžudysčių nekaltas, nes, esant mėnulio pilnačiai, jis prarandąs bet kokią savitvardą ir kontrolę. Tiesa, šis prisipažinimas neišgelbėjo jo nuo kartuvių.
Įdomu priminti garsaus amerikiečių boksininko profesionalo, keliskart pasaulio čempiono Mochamedo Ali prisipažinimą. Jis pareiškė, jog visada stengiasi į ringą išeiti mėnulio pilnaties dienomis. ,,Tokiomis dienomis aš tiesiog ,,sužvėrėju“, - sakė Ali, - mano jėgos, reakcija padidėja daugelį kartų. Man atrodo, kad tais momentais galėčiau tiesiog į miltus sutrinti savo priešininką“.
Neseniai buvo pastebėta, kad priklausomai nuo mėnulio fazių kinta atmosferos jonizacija ir žemės magnetizmas. Ar tai gali turėti įtakos žmogui? Tokį klausimą užsibrėžė išsiaiškinti amerikiečių psichiatras L. Ravicas. Jis matavo elektros potencialų skirtumą psichiškai sergančių žmonių galvoje ir krūtinėje. Tas skirtumas diena iš dienos kito ir, pasak mokslininko, priklausė nuo Mėnulio fazių bei pacientų susijaudinimo laipsnio. ,,Mėnulis tiesiogiai nelemia žmogaus elgesio, tačiau, keisdamas visatos elektromagnetinių jėgų santykį, jis gali kai kuriems, psichiškai nestabiliems žmonėms sukelti katastrofiškų padarinių“ - taip mano daktaras L. Ravicas.
Šiek tiek kitokią teoriją neseniai pasiūlė amerikiečių mokslininkai A. Liberis ir K. Šerinas. ,,Dabar jau niekam nekelia abejonių, - rašo autoriai, - kad mėnulis dėl savo gravitacinio poveikio Žemei yra pagrindinis vandenynų potvynių ir atoslūgių variklis. Įsivaizduokime minutei žmogaus organizmą kaip nedidelę visatą. Juk jis išties susideda beveik iš tų pačių elementų, kaip ir žemės paviršius (apie 80 proc. vandens ir 20 proc. organinių bei neorganinių medžiagų). Galima iškelti hipotezę, kad mėnulio gravitacinės jėgos gali daryti poveikį vandeniui, esančiam žmoguje, tokį pat, kokį jos daro žemei. Galima kalbėti apie tikrus ,,biologinius potvynius ir atoslūgius“. Tie pasikeitimai sukelia normalios nuotaikos svyravimus, o nestabilios psichikos žmonėms - ryškius elgesio pasikeitimus.“,
Liberis ir Šerinas atliko ir praktinį savo teorijos patvirtinimą. Objektyviu dvasinės būsenos pažeidimo kriterijumi jie pasirinko nužudymą. ,,Jeigu mėnulis įtakoja žmogžudysčių skaičių, - samprotavo tyrinėtojai, - tai šie veiksmai turi reikštis periodiškai, panašiai, kaip potvyniai ir atoslūgiai“. Jie sudarė metinį JAV žmogžudysčių kalendorių ir palygino tas datas su mėnulio fazėmis. Pasirodė, kad didžiausias nužudymų skaičius buvo padarytas esant mėnulio pilnačiai...
Parengė Gražina ZUTKYTĖ
Apie tai, kad mėnulis daro poveikį žmogui, ir, apskritai, visiems žemės gyvūnams, pradėta kalbėti jau seniai. Aristotelis, Ciceronas, Plinijus Vyresnysis, kiti senovės graikų ir romėnų šviesuoliai tyrinėjo ir aprašė jūros gyvūnų elgesį priklausomai nuo mėnulio fazių. O didysis antikinės medicinos reformatorius Hipokratas ne kartą rašė apie lunatikus ir lunatizmą - keistą kai kurių žmonių elgesį veikiant mėnuliui.
Filadelfijoje buvo parengtas ir oficialiai pristatytas mokslininkų pranešimas ,,Mėnulio pilnaties poveikis žmonių elgsenai“. Jame surinkta ir komentuojama daugybė faktų, liudijančių apie mėnulio fazių įtaką žmogaus fizinei ir dvasinei būsenai.
Antai amerikiečių chirurgas B.Endrius, stebėjęs virš tūkstančio savo pacientų, priėjo išvadą, kad esant mėnulio pilnačiai padidėja operuojamų ligonių kraujavimas. O štai pavyzdys iš kitos srities. Amerikietis knygų pardavėjas O. Koljeras pastebėjo, kad pirkėjų aktyvumas žymiai padidėja esant mėnulio pilnačiai. Dėl to Koljeras aukcionus rengia tik tuo laikotarpiu.
Gaisrininkai ir greitosios pagalbos gydytojai įsitikinę, kad nelaimingi atsitikimai dažniau įvyksta mėnulio fazių kaitos dienomis. Tais periodais ypač padaugėja gaisrų, tyčinių padegimų, auga savižudybių, nužudymų ir kitų nusikaltimų skaičius. Tą pripažįsta ir patys nusikaltėliai. Praeito šimtmečio garsusis žudikas Čarlzas Haidas, teisindamasis teisme, įtikinėjo teisėjus, jog jis dėl įvykdytų žmogžudysčių nekaltas, nes, esant mėnulio pilnačiai, jis prarandąs bet kokią savitvardą ir kontrolę. Tiesa, šis prisipažinimas neišgelbėjo jo nuo kartuvių.
Įdomu priminti garsaus amerikiečių boksininko profesionalo, keliskart pasaulio čempiono Mochamedo Ali prisipažinimą. Jis pareiškė, jog visada stengiasi į ringą išeiti mėnulio pilnaties dienomis. ,,Tokiomis dienomis aš tiesiog ,,sužvėrėju“, - sakė Ali, - mano jėgos, reakcija padidėja daugelį kartų. Man atrodo, kad tais momentais galėčiau tiesiog į miltus sutrinti savo priešininką“.
Neseniai buvo pastebėta, kad priklausomai nuo mėnulio fazių kinta atmosferos jonizacija ir žemės magnetizmas. Ar tai gali turėti įtakos žmogui? Tokį klausimą užsibrėžė išsiaiškinti amerikiečių psichiatras L. Ravicas. Jis matavo elektros potencialų skirtumą psichiškai sergančių žmonių galvoje ir krūtinėje. Tas skirtumas diena iš dienos kito ir, pasak mokslininko, priklausė nuo Mėnulio fazių bei pacientų susijaudinimo laipsnio. ,,Mėnulis tiesiogiai nelemia žmogaus elgesio, tačiau, keisdamas visatos elektromagnetinių jėgų santykį, jis gali kai kuriems, psichiškai nestabiliems žmonėms sukelti katastrofiškų padarinių“ - taip mano daktaras L. Ravicas.
Šiek tiek kitokią teoriją neseniai pasiūlė amerikiečių mokslininkai A. Liberis ir K. Šerinas. ,,Dabar jau niekam nekelia abejonių, - rašo autoriai, - kad mėnulis dėl savo gravitacinio poveikio Žemei yra pagrindinis vandenynų potvynių ir atoslūgių variklis. Įsivaizduokime minutei žmogaus organizmą kaip nedidelę visatą. Juk jis išties susideda beveik iš tų pačių elementų, kaip ir žemės paviršius (apie 80 proc. vandens ir 20 proc. organinių bei neorganinių medžiagų). Galima iškelti hipotezę, kad mėnulio gravitacinės jėgos gali daryti poveikį vandeniui, esančiam žmoguje, tokį pat, kokį jos daro žemei. Galima kalbėti apie tikrus ,,biologinius potvynius ir atoslūgius“. Tie pasikeitimai sukelia normalios nuotaikos svyravimus, o nestabilios psichikos žmonėms - ryškius elgesio pasikeitimus.“,
Liberis ir Šerinas atliko ir praktinį savo teorijos patvirtinimą. Objektyviu dvasinės būsenos pažeidimo kriterijumi jie pasirinko nužudymą. ,,Jeigu mėnulis įtakoja žmogžudysčių skaičių, - samprotavo tyrinėtojai, - tai šie veiksmai turi reikštis periodiškai, panašiai, kaip potvyniai ir atoslūgiai“. Jie sudarė metinį JAV žmogžudysčių kalendorių ir palygino tas datas su mėnulio fazėmis. Pasirodė, kad didžiausias nužudymų skaičius buvo padarytas esant mėnulio pilnačiai...
Parengė Gražina ZUTKYTĖ
Gamta svetur
Mažiausia, bet ne prasčiausia
Europos Sąjungą sudaro 28 skirtingos plotu ir gyventojų skaičiumi valstybės. Jai priklauso ir didelės plotu bei gyventojų skaičiumi šalys - Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir valstybės su didele teritorija, bet negausiais gyventojais - Suomija ar Švedija. Netrūksta Sąjungoje ir mažų valstybių tiek plotu, tiek ir gyventojų skaičiumi. Kipro plotas 9,3 tūkst. km2, o gyventojų - 785 tūkst., Liuksemburgo plotas vos 2,6 tūkst. km2 ir 475 tūkst. gyventojų. Tačiau tai ne pačios mažiausios Sąjungos šalys. Už jas mažesnė plotu ir gyventojų skaičiumi yra Malta – 316 km2 ir 450 tūkst. gyventojų. Ji mažesnė net už Vilniaus miestą, kurio plotas 402 km2, o gyventojų - 540 tūkstančių.
Ši nedidelė valstybė įsikūrusi Viduržemio jūroje esančių salų grupėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės. Malta yra Viduržemio jūros centre – 80 km piečiau Italijos ir 290 km šiauriau Libijos.
Maltos Respublikai priklauso 7 salos bei keletas negyvenamų uolų. Iš jų tik trys - Malta, Gozo ir Komino yra gyvenamos. Didžiausia – Maltos sala – 246 km2. Kitos žymiai mažesnės: Gozo sala – 67, o Komino – vos 2 km2. Visų salų kranto linijos ilgis – 260 km. Iš jų Maltos salai tenka 197, Gozo salai – 56 kilometrai.
Maltos salą sudaro neaukšta klintinė plynaukštė su uolėtais pakraščiais. Salos pakrantėse nemaža klifų. Aukščiausias salos taškas 253 m aukščio yra Dmeireko kalnas pietinėje dalyje. Šiaurinė ir rytinė salos pakrantės raižytos, čia daug patogių užutėkių ir įlankų. Iš jų didžiausias Marsamkseto užutekis. Gozo sala sudaryta iš klinčių, pakrantės uolėtos, saloje daugiau žalumos.
Maltos saloje vyrauja skurdūs dirvožemiai, stipri vėjo erozija, vyksta dirvožemių druskėjimas. Paviršių dengia stepės, miškų nėra. Dirbami plotai užima apie 30 proc. teritorijos, pievoms ir ganykloms tenka 20, sodams – 3 procentai.
Malta garsėja puikiomis klimatinėmis sąlygomis ir rekreacinėmis galimybėmis, turtinga praeitimi, gausiais gamtos bei kultūros paminklais. Saloje vyrauja tipiškas, Viduržemio jūrai būdingas klimatas. Svarbiausi bruožai – karštos, sausos, saulėtos vasaros ir švelnios lietingos žiemos. Vidutinė metinė oro temperatūra +180C (sausį vidutinė temperatūra +120C, liepą siekia +260C). Vidutinis metinis kritulių kiekis – 580 mm. Sausas laikotarpis trunka 4 mėnesius (gegužės – rugpjūčio mėnesiais). Birželio – liepos mėnesiais praktiškai nelyja, o daugiausia kritulių būna sausį. Saloje dažni vėjai. Ypač būdingas karštas ir sausas siroko vėjas, kuris pučia nuo Sacharos ir iš ten neša smėlį bei dulkes.
Malta garsėja puikiais, smėlėtais paplūdimiais, vaizdingomis uolėtomis pakrantėmis, puikiais kraštovaizdžiais, skaidria jūra. Neveltui Maltos pakrantes ypač pamėgę povandeninio nardymo mėgėjai.
Įdomi ir sudėtinga Maltos salos praeitis. Manoma, kad į salą žmonės atsikėlė jau 5200 metų prieš mūsų erą. Spėjama, kad tai buvo atvykėliai iš Sicilijos salos, kuri yra apie 100 km šiauriau nuo Maltos. Tai buvo žvejai ir žemdirbiai, kurie gyveno urvuose ir atviruose būstuose. Per kelis šimtmečius atvykėliai užmezgė ryšius su kitomis kaimyninėmis kultūromis. Maltai pavadinimą davė finikiečiai. Ją vadino Malat arba „saugiu uostu“.
Vienas įdomiausių Maltos praeities laikotarpių yra taip vadinamas Šventyklų periodas, kuris truko nuo 3600 iki 2500 metų prieš mūsų erą. Iš šio laikotarpio ir vėlesnio bronzos amžiaus išliko daug gyvenviečių bei į altorius panašių akmeninių skulptūrų. Vienas mįslingiausių to meto objektų yra vadinamosios „Vežimo vėžės“. Tai du greta esantys grioveliai iškalti uoloje, kurie tęsiasi pakankamai toli. Jų paskirtis nėra tiksliai žinoma. Spėjama, kad kažkokie galvijai jais tempdavo vežimą, o vėžės saugodavo, kad jis nenuklystų.
Finikiečiai salą kolonizavo apie 1000 metų prieš mūsų erą. Vėliau salos gyventojai keitėsi dažnai. Aštunto amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje čia įsikūrė graikai. Vėliau saloje buvo įsikūrę kartaginiečiai, romėnai, arabai. Kurį laiką sala priklausė Sicilijos karalystei. Maltoje buvo įsikūrę ir prancūzai, o 1800 metais ji atiteko anglams. Nepriklausoma šalimi Malta tapo 1964 metais.
Maltos saloje gyvena 90 proc. Maltos Respublikos gyventojų. Šalies sostinė ir uostamiestis – Valeta, turintis apie 7 tūkst. gyventojų. Didžiausias šalies miestas – Birkirkara, kuriame gyvena apie 22 tūkst. žmonių.
Maltos salą gausiai lanko turistai ir poilsiautojai. Jie mėgaujasi puikiomis klimatinėmis bei rekreacinėmis sąlygomis, lanko garsius gamtos ir istorijos paminklus. Ypač gausiai lankomas unikalios neolito amžiaus šventyklos. Viena jų - Hal Saflynio požemis - yra vienintelė pasaulyje išlikusi priešistorinė požeminė šventykla. Salos vardą garsina ir viena seniausių labdaros organizacijų - Maltos ordinas, kurio istorija siekia beveik tūkstantį metų.
Prof. Algirdas Stanaitis
Europos Sąjungą sudaro 28 skirtingos plotu ir gyventojų skaičiumi valstybės. Jai priklauso ir didelės plotu bei gyventojų skaičiumi šalys - Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir valstybės su didele teritorija, bet negausiais gyventojais - Suomija ar Švedija. Netrūksta Sąjungoje ir mažų valstybių tiek plotu, tiek ir gyventojų skaičiumi. Kipro plotas 9,3 tūkst. km2, o gyventojų - 785 tūkst., Liuksemburgo plotas vos 2,6 tūkst. km2 ir 475 tūkst. gyventojų. Tačiau tai ne pačios mažiausios Sąjungos šalys. Už jas mažesnė plotu ir gyventojų skaičiumi yra Malta – 316 km2 ir 450 tūkst. gyventojų. Ji mažesnė net už Vilniaus miestą, kurio plotas 402 km2, o gyventojų - 540 tūkstančių.
Ši nedidelė valstybė įsikūrusi Viduržemio jūroje esančių salų grupėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės. Malta yra Viduržemio jūros centre – 80 km piečiau Italijos ir 290 km šiauriau Libijos.
Maltos Respublikai priklauso 7 salos bei keletas negyvenamų uolų. Iš jų tik trys - Malta, Gozo ir Komino yra gyvenamos. Didžiausia – Maltos sala – 246 km2. Kitos žymiai mažesnės: Gozo sala – 67, o Komino – vos 2 km2. Visų salų kranto linijos ilgis – 260 km. Iš jų Maltos salai tenka 197, Gozo salai – 56 kilometrai.
Maltos salą sudaro neaukšta klintinė plynaukštė su uolėtais pakraščiais. Salos pakrantėse nemaža klifų. Aukščiausias salos taškas 253 m aukščio yra Dmeireko kalnas pietinėje dalyje. Šiaurinė ir rytinė salos pakrantės raižytos, čia daug patogių užutėkių ir įlankų. Iš jų didžiausias Marsamkseto užutekis. Gozo sala sudaryta iš klinčių, pakrantės uolėtos, saloje daugiau žalumos.
Maltos saloje vyrauja skurdūs dirvožemiai, stipri vėjo erozija, vyksta dirvožemių druskėjimas. Paviršių dengia stepės, miškų nėra. Dirbami plotai užima apie 30 proc. teritorijos, pievoms ir ganykloms tenka 20, sodams – 3 procentai.
Malta garsėja puikiomis klimatinėmis sąlygomis ir rekreacinėmis galimybėmis, turtinga praeitimi, gausiais gamtos bei kultūros paminklais. Saloje vyrauja tipiškas, Viduržemio jūrai būdingas klimatas. Svarbiausi bruožai – karštos, sausos, saulėtos vasaros ir švelnios lietingos žiemos. Vidutinė metinė oro temperatūra +180C (sausį vidutinė temperatūra +120C, liepą siekia +260C). Vidutinis metinis kritulių kiekis – 580 mm. Sausas laikotarpis trunka 4 mėnesius (gegužės – rugpjūčio mėnesiais). Birželio – liepos mėnesiais praktiškai nelyja, o daugiausia kritulių būna sausį. Saloje dažni vėjai. Ypač būdingas karštas ir sausas siroko vėjas, kuris pučia nuo Sacharos ir iš ten neša smėlį bei dulkes.
Malta garsėja puikiais, smėlėtais paplūdimiais, vaizdingomis uolėtomis pakrantėmis, puikiais kraštovaizdžiais, skaidria jūra. Neveltui Maltos pakrantes ypač pamėgę povandeninio nardymo mėgėjai.
Įdomi ir sudėtinga Maltos salos praeitis. Manoma, kad į salą žmonės atsikėlė jau 5200 metų prieš mūsų erą. Spėjama, kad tai buvo atvykėliai iš Sicilijos salos, kuri yra apie 100 km šiauriau nuo Maltos. Tai buvo žvejai ir žemdirbiai, kurie gyveno urvuose ir atviruose būstuose. Per kelis šimtmečius atvykėliai užmezgė ryšius su kitomis kaimyninėmis kultūromis. Maltai pavadinimą davė finikiečiai. Ją vadino Malat arba „saugiu uostu“.
Vienas įdomiausių Maltos praeities laikotarpių yra taip vadinamas Šventyklų periodas, kuris truko nuo 3600 iki 2500 metų prieš mūsų erą. Iš šio laikotarpio ir vėlesnio bronzos amžiaus išliko daug gyvenviečių bei į altorius panašių akmeninių skulptūrų. Vienas mįslingiausių to meto objektų yra vadinamosios „Vežimo vėžės“. Tai du greta esantys grioveliai iškalti uoloje, kurie tęsiasi pakankamai toli. Jų paskirtis nėra tiksliai žinoma. Spėjama, kad kažkokie galvijai jais tempdavo vežimą, o vėžės saugodavo, kad jis nenuklystų.
Finikiečiai salą kolonizavo apie 1000 metų prieš mūsų erą. Vėliau salos gyventojai keitėsi dažnai. Aštunto amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje čia įsikūrė graikai. Vėliau saloje buvo įsikūrę kartaginiečiai, romėnai, arabai. Kurį laiką sala priklausė Sicilijos karalystei. Maltoje buvo įsikūrę ir prancūzai, o 1800 metais ji atiteko anglams. Nepriklausoma šalimi Malta tapo 1964 metais.
Maltos saloje gyvena 90 proc. Maltos Respublikos gyventojų. Šalies sostinė ir uostamiestis – Valeta, turintis apie 7 tūkst. gyventojų. Didžiausias šalies miestas – Birkirkara, kuriame gyvena apie 22 tūkst. žmonių.
Maltos salą gausiai lanko turistai ir poilsiautojai. Jie mėgaujasi puikiomis klimatinėmis bei rekreacinėmis sąlygomis, lanko garsius gamtos ir istorijos paminklus. Ypač gausiai lankomas unikalios neolito amžiaus šventyklos. Viena jų - Hal Saflynio požemis - yra vienintelė pasaulyje išlikusi priešistorinė požeminė šventykla. Salos vardą garsina ir viena seniausių labdaros organizacijų - Maltos ordinas, kurio istorija siekia beveik tūkstantį metų.
Prof. Algirdas Stanaitis
Prie židinio
Ir draugystė, ir tarnyba
Gyvūnų gyvenime – Beveik viskas, kaip žmonių
Visi žinome, jog šuniui ir katei atsidūrus po vienu stogu, jie norom nenorom būna priversti palaikyti bent jau išoriškai draugiškus santykius. Bet šiame straipsnyje kalba eis ne apie draugystę (nors jo pabaigoje bus paminėti tokie santykiai, kuriuos netgi meile galima būtų pavadinti), o greičiau apie gyvūnų, gyvenančių laukinėje gamtoje, tarpusavio bendradarbiavimą, kuris toks naudingas abiem pusėm...
Locmanas ir prielipas
Visiems gerai žinomi ryklių palydovai: žuvis-locmanas ir žuvis-prielipas – nepakeičiami šių vandenynų grobuonių palydovai. Įdomu, jog šie abu vandenų pasaulio atstovai išnaudoja savo galingąją globėją ne apsaugos tikslais, o pirmiausia kaip... transporto priemonę.
Su žuvimi-prielipu viskas aišku: jinai, kaip rodo pavadinimas, savo ant nugaros esančio siurbtuko pagalba prilimpa prie ryklio ir ramiai keliauja drauge su juo.
Žuvis-locmanas veikia ne taip tiesmukiškai. Tam, kad neatsiliktų nuo savojo patrono, mažasis gudruolis pasinaudoja fizikos dėsniais. Dalykas tas, kad aplink plaukiojančio ryklio kūną susidaro trinties sluoksnis, kuriame vanduo juda maždaug tokiu pat greičiu, kaip ir ryklys. Būdamas šiame sluoksnyje (jo storis – dvidešimt centimetrų), locmanas gali plaukti tokiu pat greičiu, kaip ir jo globėjas, sunaudodamas tam kur kas mažiau energijos, negu pats ryklys.
Įdomiausia, jog locmanui atsitiktinai išėjus už trinties sluoksnio ribų, jį nedelsiant atgal įtraukia hidrodinaminė jėga, atsirandanti abiem žuvims plaukiant paraleliniais kursais...
Be nemokamos transporto priemonės, locmanas ir prielipas išnaudoja savo dantingąjį globėją kaip maisto produktų tiekėją. Kitais žodžiais kalbant, abiem žuvims su kaupu užtenka likučių nuo pono stalo. Tiesa, teisingumo dėlei reikia pastebėti, jog, patekę į didžiulį medžioklės objektų būrį, abu ryklio palydovai atsiskiria nuo „patrono“ ir pradeda savarankišką medžioklę. Bet, prisisotinę, būtinai sugrįžta atgal, į patikimą ryklio apsaugos zoną.
O kaipgi pats ryklys? Jam tai kokia nauda nuo pastoviai aplinkui besisukinėjančių prielipų ir locmanų? Pastebėta, jog jis nesikėsina suėsti savo palydovų net alkio spiriamas, vadinasi, negalima sakyti, jog juos plėšrūnas laiko maisto atsargai.
Atvirai kalbant, mokslininkai dar iki galo šios mįslės neįminė. Egzistuoja versija, kad žuvis-prielipas padeda rykliui atsikratyti nuo paties įvairiausio dydžio parazitų. Jų gausu ryklio gerklėje, žiaunų ertmėse ir ant odos. Manoma, jog prielipas be baimės prasiskverbia į pačias slapčiausias ryklio kūno vieteles ir sąžiningai atidirba už suteiktas paslaugas, naikindamas parazitus.
Su locmanu viskas sudėtingiau. Nuo senų laikų buvo manoma, jog ši žuvelė yra savotiškas užvedikas – parodo rykliui, kur yra grobis. Iš pirmo žvilgsnio taip ir yra – locmanas visada laikosi šiek tiek ryklio priekyje ir pirmas puola link potencialios aukos. Neveltui todėl ryklio palydovas ir yra pramintas locmanu. Tačiau mokslininkai jau seniai įrodė, kad ryklys pats puikiai orientuojasi pasirenkant laimikį ir jokie užvedikai jam nereikalingi. Taigi kokios naudos žuvis-locmanas teikia rykliui – neaišku iki galo...
Raitomis ant graužiko
Bekraštėse Mongolijos stepėse plačiai paplitęs nedidelis graužikas. Vietiniai gyventojai vadina jį imuranu. Stepėje jį labai sunku pastebėti – žvėrelio kailiuko spalva tokia, kad imuranas praktiškai susilieja su žemės paviršiumi. Juda šitas graužikas labai greitai – šliaužia, kaip mažas gauruotas gyvačiukas, ieškodamas savo maisto – augalų sėklų.
Šis kuklus stepių gyventojas turi dar vieną vardą, kuris sąlygiškai verčiamas iš mongolų kalbos, kaip „linksmuolio vieversio žirgas“. O gimė šis vardas dėl tos paprastos priežasties, kad graužikas turi vieną labai ištikimą draugą – geltoną vieversėlį. Iš savo skrydžio aukščio pastebėjęs žeme šliaužiantį imuraną, vieversėlis vikriai nusileidžia jam ant nugaros ir, išskėtęs sparnus, linksmai šuoliuoja ant graužiko, kaip džigitas ant eiklaus žirgo.
Imurano toks raitelis nei kiek nejaudina, atvirkščiai – nuramina. Pirma, vieversys visai ne pramogos dėlei jodinėja ant graužiko, o šiam šuoliuojant, stropiai rankioja nuo imurano kailio visokiausius parazitus ir juos lesa. O antra, danguje pasirodžius plėšriesiems paukščiams – ereliui ar vanagui – geltonasis draugas švilpimu perspėja savo „žirgą“ apie besiartinančią grėsmę, o jau paskui slepiasi pats...
Vestuvinė dovana
Be dalykinių santykių, laukinėje gamtoje gali sutikti ir grynai asmeninių, netgi, sakytume, intymių santykių. Pavyzdžiui, tarp upinių žuvėdrų plačiai paplitęs paprotys dovanoti vestuvines dovanas. Jaunikis – paukščio patinukas – šviežiai pagautos žuvies pagalba bando pelnyti patelės palankumą.
Piršlybų procesas atrodo taip: kai žuvėdros patinėlis pasiekia brandos amžių, jis sugauna žuvelę ir atneša ją patikusiai patelei. Mokslininkai mano, jog šiuo neįmantriu būdu būsimi sutuoktiniai susipažįsta vienas su kitu artimiau – atnešęs dovanėlę „vyrukas“ gauna galimybę žvilgtelėti patelei „į veidą“.
Sekantis žingsnis – patelės. Ji gali arba priimti žuvelę, tokiu būdu pademonstruodama savo neabejingumą patinėliui, arba jos atsisakyti. Atsisakymo atveju žuvėdriukas nenusimena, o skuba su savo dovanėle pas kitą moteriškos lyties atstovę...
Įdomu, kad, pareiškusi savo palankumą dovanojusiajam, „mergina“ gautos žuvies nesulesa, o išsaugo kaip santuokos simbolį. Tiktai daug vėliau, kai lizde jau atsiranda kiaušinių, vestuvinė dovana praranda savo simbolinį charakterį ir žuvį iškilmingai sulesa abu sutuoktiniai...
Savo begalinę meilę ir šeimyninį prieraišumą nuolat demonstruoja mažytis ir visiems žinomas paukštelis – tilvikas. Kai tilviko patelė kviečia savo sutuoktinį, kad jis pakeistų ją lizde, jis pasirodo greitai, tačiau neskuba užimti perekšlės vietos. Pirmiausia jis čiumpa kokį nors ryškų akmenėlį ir, žemai nusilenkęs, įteikia savo draugei. Ši turi priimti dovaną snapeliu, ir, kol nepaims dovanėlės, patinėlis nesiliaus lankstęsis.
Panašus yra ir amerikietiško svirbelio elgesys. Patinėlis, sėdėdamas ant šakos, paduoda patelei blizgančią uogytę, kurią jinai jam daugybę kartų sugrąžina.
Galima sakyti, kad gyvūnų gyvenime viskas kaip žmonių gyvenime: esama draugystės, meilės, bet labiausiai paplitę santykiai – tarpusaviu pagrįstas bendradarbiavimas...
Parengė Žygintas Petrulis
Gyvūnų gyvenime – Beveik viskas, kaip žmonių
Visi žinome, jog šuniui ir katei atsidūrus po vienu stogu, jie norom nenorom būna priversti palaikyti bent jau išoriškai draugiškus santykius. Bet šiame straipsnyje kalba eis ne apie draugystę (nors jo pabaigoje bus paminėti tokie santykiai, kuriuos netgi meile galima būtų pavadinti), o greičiau apie gyvūnų, gyvenančių laukinėje gamtoje, tarpusavio bendradarbiavimą, kuris toks naudingas abiem pusėm...
Locmanas ir prielipas
Visiems gerai žinomi ryklių palydovai: žuvis-locmanas ir žuvis-prielipas – nepakeičiami šių vandenynų grobuonių palydovai. Įdomu, jog šie abu vandenų pasaulio atstovai išnaudoja savo galingąją globėją ne apsaugos tikslais, o pirmiausia kaip... transporto priemonę.
Su žuvimi-prielipu viskas aišku: jinai, kaip rodo pavadinimas, savo ant nugaros esančio siurbtuko pagalba prilimpa prie ryklio ir ramiai keliauja drauge su juo.
Žuvis-locmanas veikia ne taip tiesmukiškai. Tam, kad neatsiliktų nuo savojo patrono, mažasis gudruolis pasinaudoja fizikos dėsniais. Dalykas tas, kad aplink plaukiojančio ryklio kūną susidaro trinties sluoksnis, kuriame vanduo juda maždaug tokiu pat greičiu, kaip ir ryklys. Būdamas šiame sluoksnyje (jo storis – dvidešimt centimetrų), locmanas gali plaukti tokiu pat greičiu, kaip ir jo globėjas, sunaudodamas tam kur kas mažiau energijos, negu pats ryklys.
Įdomiausia, jog locmanui atsitiktinai išėjus už trinties sluoksnio ribų, jį nedelsiant atgal įtraukia hidrodinaminė jėga, atsirandanti abiem žuvims plaukiant paraleliniais kursais...
Be nemokamos transporto priemonės, locmanas ir prielipas išnaudoja savo dantingąjį globėją kaip maisto produktų tiekėją. Kitais žodžiais kalbant, abiem žuvims su kaupu užtenka likučių nuo pono stalo. Tiesa, teisingumo dėlei reikia pastebėti, jog, patekę į didžiulį medžioklės objektų būrį, abu ryklio palydovai atsiskiria nuo „patrono“ ir pradeda savarankišką medžioklę. Bet, prisisotinę, būtinai sugrįžta atgal, į patikimą ryklio apsaugos zoną.
O kaipgi pats ryklys? Jam tai kokia nauda nuo pastoviai aplinkui besisukinėjančių prielipų ir locmanų? Pastebėta, jog jis nesikėsina suėsti savo palydovų net alkio spiriamas, vadinasi, negalima sakyti, jog juos plėšrūnas laiko maisto atsargai.
Atvirai kalbant, mokslininkai dar iki galo šios mįslės neįminė. Egzistuoja versija, kad žuvis-prielipas padeda rykliui atsikratyti nuo paties įvairiausio dydžio parazitų. Jų gausu ryklio gerklėje, žiaunų ertmėse ir ant odos. Manoma, jog prielipas be baimės prasiskverbia į pačias slapčiausias ryklio kūno vieteles ir sąžiningai atidirba už suteiktas paslaugas, naikindamas parazitus.
Su locmanu viskas sudėtingiau. Nuo senų laikų buvo manoma, jog ši žuvelė yra savotiškas užvedikas – parodo rykliui, kur yra grobis. Iš pirmo žvilgsnio taip ir yra – locmanas visada laikosi šiek tiek ryklio priekyje ir pirmas puola link potencialios aukos. Neveltui todėl ryklio palydovas ir yra pramintas locmanu. Tačiau mokslininkai jau seniai įrodė, kad ryklys pats puikiai orientuojasi pasirenkant laimikį ir jokie užvedikai jam nereikalingi. Taigi kokios naudos žuvis-locmanas teikia rykliui – neaišku iki galo...
Raitomis ant graužiko
Bekraštėse Mongolijos stepėse plačiai paplitęs nedidelis graužikas. Vietiniai gyventojai vadina jį imuranu. Stepėje jį labai sunku pastebėti – žvėrelio kailiuko spalva tokia, kad imuranas praktiškai susilieja su žemės paviršiumi. Juda šitas graužikas labai greitai – šliaužia, kaip mažas gauruotas gyvačiukas, ieškodamas savo maisto – augalų sėklų.
Šis kuklus stepių gyventojas turi dar vieną vardą, kuris sąlygiškai verčiamas iš mongolų kalbos, kaip „linksmuolio vieversio žirgas“. O gimė šis vardas dėl tos paprastos priežasties, kad graužikas turi vieną labai ištikimą draugą – geltoną vieversėlį. Iš savo skrydžio aukščio pastebėjęs žeme šliaužiantį imuraną, vieversėlis vikriai nusileidžia jam ant nugaros ir, išskėtęs sparnus, linksmai šuoliuoja ant graužiko, kaip džigitas ant eiklaus žirgo.
Imurano toks raitelis nei kiek nejaudina, atvirkščiai – nuramina. Pirma, vieversys visai ne pramogos dėlei jodinėja ant graužiko, o šiam šuoliuojant, stropiai rankioja nuo imurano kailio visokiausius parazitus ir juos lesa. O antra, danguje pasirodžius plėšriesiems paukščiams – ereliui ar vanagui – geltonasis draugas švilpimu perspėja savo „žirgą“ apie besiartinančią grėsmę, o jau paskui slepiasi pats...
Vestuvinė dovana
Be dalykinių santykių, laukinėje gamtoje gali sutikti ir grynai asmeninių, netgi, sakytume, intymių santykių. Pavyzdžiui, tarp upinių žuvėdrų plačiai paplitęs paprotys dovanoti vestuvines dovanas. Jaunikis – paukščio patinukas – šviežiai pagautos žuvies pagalba bando pelnyti patelės palankumą.
Piršlybų procesas atrodo taip: kai žuvėdros patinėlis pasiekia brandos amžių, jis sugauna žuvelę ir atneša ją patikusiai patelei. Mokslininkai mano, jog šiuo neįmantriu būdu būsimi sutuoktiniai susipažįsta vienas su kitu artimiau – atnešęs dovanėlę „vyrukas“ gauna galimybę žvilgtelėti patelei „į veidą“.
Sekantis žingsnis – patelės. Ji gali arba priimti žuvelę, tokiu būdu pademonstruodama savo neabejingumą patinėliui, arba jos atsisakyti. Atsisakymo atveju žuvėdriukas nenusimena, o skuba su savo dovanėle pas kitą moteriškos lyties atstovę...
Įdomu, kad, pareiškusi savo palankumą dovanojusiajam, „mergina“ gautos žuvies nesulesa, o išsaugo kaip santuokos simbolį. Tiktai daug vėliau, kai lizde jau atsiranda kiaušinių, vestuvinė dovana praranda savo simbolinį charakterį ir žuvį iškilmingai sulesa abu sutuoktiniai...
Savo begalinę meilę ir šeimyninį prieraišumą nuolat demonstruoja mažytis ir visiems žinomas paukštelis – tilvikas. Kai tilviko patelė kviečia savo sutuoktinį, kad jis pakeistų ją lizde, jis pasirodo greitai, tačiau neskuba užimti perekšlės vietos. Pirmiausia jis čiumpa kokį nors ryškų akmenėlį ir, žemai nusilenkęs, įteikia savo draugei. Ši turi priimti dovaną snapeliu, ir, kol nepaims dovanėlės, patinėlis nesiliaus lankstęsis.
Panašus yra ir amerikietiško svirbelio elgesys. Patinėlis, sėdėdamas ant šakos, paduoda patelei blizgančią uogytę, kurią jinai jam daugybę kartų sugrąžina.
Galima sakyti, kad gyvūnų gyvenime viskas kaip žmonių gyvenime: esama draugystės, meilės, bet labiausiai paplitę santykiai – tarpusaviu pagrįstas bendradarbiavimas...
Parengė Žygintas Petrulis