Aplinkosaugos aktualijos
Aplinkos ministerija nekeičia
pozicijos dėl verslinės žvejybos
Seimo Aplinkos apsaugos komitete spalio 15 d. vyko posėdis dėl verslinės žūklės. Aplinkos ministerija toliau laikosi pozicijos, kad ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.
2015 m. sausio 1 d. įsigalios aplinkos ministro įsakymas dėl verslinės žvejybos uždraudimo vidaus vandens telkiniuose. Verslinė žvejyba bus leidžiama tik Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Bus leidžiama ir specializuotoji ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba.
Tebevykstant diskusijoms ir verslinės žūklės vidaus vandenyse atstovams nenorint sutikti su jau netrukus įsigaliosiančia tvarka, Aplinkos ministerija toliau laikosi pozicijos, kad ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.
„Visi suprantame, kad svarbiausias argumentas šiame priimtame sprendime yra mūsų šalies žuvų ištekliai, kurie, anot mokslininkų, nuolat mažėja ir jų gali beveik nelikti. Pastaraisiais metais buvo deklaruojama, kad sugaunamos žuvies kiekis yra labai mažas. Tai reiškia, kad baigėsi ištekliai arba yra viešinama informacija, kuri neatitinka tikrovės ir kai kurie verslininkai žvejybą vykdė šiek tiek gudraudami. Esant tokiems ištekliams ir tokioms tendencijoms, verslas ir be draudimų būtų ar jau yra nerentabilus. Reikia mokėti ne tik mėginti pakeisti aplinką, bet ir prisitaikyti prie jos“, – įsitikinęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Gamtinių tyrimų centro duomenimis, net 84 proc. Lietuvos ežerų patiria per didelį žvejybos poveikį. Dėl to nepaliaujamai mažėja vertingų žuvų ištekliai. Pavyzdžiui, verslinės žvejybos veikiami Kauno marių žuvų ištekliai nuo 1998 m. nuolat mažėjo (vien per 2008-2009 m. žuvų biomasė sumažėjo 149 t.), todėl šiame vandens telkinyje nuo 2013 m. verslinė žvejyba buvo uždrausta.
Verslinė žvejyba tampa vis mažiau reikšminga visoje Europos Sąjungoje. Iš 28 Europos Sąjungos valstybių ši žvejyba vidaus vandenyse vykdoma 21 šalyje. Kai kuriose iš jų tokia žvejyba yra tik simbolinė. Pavyzdžiui, Čekijoje versline žvejyba užsiima tik 4 žvejai, kurie sugauna 24 t žuvų per metus, Danijoje žvejoja 19 žvejų, kurie sugauna apie 30 t per metus.
Lietuva, net ir nuo 2015 m., kai ežeruose ir upėse bus leidžiama tik specializuota seliavų, stintų, ungurių, nėgių žvejyba ir uždrausta kitų žuvų verslinė žvejyba, tiek pagal žvejų verslininkų skaičių, tiek pagal verslinius sugavimus išliks tarp dešimties labiausiai verslinę žvejybą plėtojančių ES valstybių. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurios vidaus vandenų plotas nepalyginti didesnis nei Lietuvos, sugaunama tik apie 1,5 karto daugiau žuvų.
Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Žaliosios knygos apie Bendrosios žuvininkystės politikos reformos gaires pažymėta, kad žvejybos sektoriui skiriama finansinė parama dirbtinai palaiko perteklinius žvejybos pajėgumus. Daugelyje šalių subsidijos ir žuvininkystės sektoriaus valdymo išlaidos jau viršija sužvejotų žuvų vertę. Kitaip tariant, Europos piliečiai už žuvį moka du kartus: vieną kartą – parduotuvėje, o antrą – mokėdami mokesčius.
Žuvininkystės įstatyme numatyta, kad žvejai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą, jeigu galimybės žvejoti netenkama dėl ūkinės veiklos, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių.
Viena iš žvejybos reglamentavimo priemonių yra ir visiškas žvejybos uždraudimas, todėl teisinio pagrindo kompensuoti žvejams verslininkams dėl nustatomų verslinės žvejybos draudimų ar ribojimų nėra. Nė viena valstybė nemoka kompensacijų, jei žvejai netenka galimybių žvejoti nustačius žvejybos reglamentavimo priemones.
Seimo Aplinkos apsaugos komitete spalio 15 d. vyko posėdis dėl verslinės žūklės. Aplinkos ministerija toliau laikosi pozicijos, kad ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.
2015 m. sausio 1 d. įsigalios aplinkos ministro įsakymas dėl verslinės žvejybos uždraudimo vidaus vandens telkiniuose. Verslinė žvejyba bus leidžiama tik Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Bus leidžiama ir specializuotoji ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba.
Tebevykstant diskusijoms ir verslinės žūklės vidaus vandenyse atstovams nenorint sutikti su jau netrukus įsigaliosiančia tvarka, Aplinkos ministerija toliau laikosi pozicijos, kad ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.
„Visi suprantame, kad svarbiausias argumentas šiame priimtame sprendime yra mūsų šalies žuvų ištekliai, kurie, anot mokslininkų, nuolat mažėja ir jų gali beveik nelikti. Pastaraisiais metais buvo deklaruojama, kad sugaunamos žuvies kiekis yra labai mažas. Tai reiškia, kad baigėsi ištekliai arba yra viešinama informacija, kuri neatitinka tikrovės ir kai kurie verslininkai žvejybą vykdė šiek tiek gudraudami. Esant tokiems ištekliams ir tokioms tendencijoms, verslas ir be draudimų būtų ar jau yra nerentabilus. Reikia mokėti ne tik mėginti pakeisti aplinką, bet ir prisitaikyti prie jos“, – įsitikinęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Gamtinių tyrimų centro duomenimis, net 84 proc. Lietuvos ežerų patiria per didelį žvejybos poveikį. Dėl to nepaliaujamai mažėja vertingų žuvų ištekliai. Pavyzdžiui, verslinės žvejybos veikiami Kauno marių žuvų ištekliai nuo 1998 m. nuolat mažėjo (vien per 2008-2009 m. žuvų biomasė sumažėjo 149 t.), todėl šiame vandens telkinyje nuo 2013 m. verslinė žvejyba buvo uždrausta.
Verslinė žvejyba tampa vis mažiau reikšminga visoje Europos Sąjungoje. Iš 28 Europos Sąjungos valstybių ši žvejyba vidaus vandenyse vykdoma 21 šalyje. Kai kuriose iš jų tokia žvejyba yra tik simbolinė. Pavyzdžiui, Čekijoje versline žvejyba užsiima tik 4 žvejai, kurie sugauna 24 t žuvų per metus, Danijoje žvejoja 19 žvejų, kurie sugauna apie 30 t per metus.
Lietuva, net ir nuo 2015 m., kai ežeruose ir upėse bus leidžiama tik specializuota seliavų, stintų, ungurių, nėgių žvejyba ir uždrausta kitų žuvų verslinė žvejyba, tiek pagal žvejų verslininkų skaičių, tiek pagal verslinius sugavimus išliks tarp dešimties labiausiai verslinę žvejybą plėtojančių ES valstybių. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurios vidaus vandenų plotas nepalyginti didesnis nei Lietuvos, sugaunama tik apie 1,5 karto daugiau žuvų.
Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Žaliosios knygos apie Bendrosios žuvininkystės politikos reformos gaires pažymėta, kad žvejybos sektoriui skiriama finansinė parama dirbtinai palaiko perteklinius žvejybos pajėgumus. Daugelyje šalių subsidijos ir žuvininkystės sektoriaus valdymo išlaidos jau viršija sužvejotų žuvų vertę. Kitaip tariant, Europos piliečiai už žuvį moka du kartus: vieną kartą – parduotuvėje, o antrą – mokėdami mokesčius.
Žuvininkystės įstatyme numatyta, kad žvejai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą, jeigu galimybės žvejoti netenkama dėl ūkinės veiklos, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių.
Viena iš žvejybos reglamentavimo priemonių yra ir visiškas žvejybos uždraudimas, todėl teisinio pagrindo kompensuoti žvejams verslininkams dėl nustatomų verslinės žvejybos draudimų ar ribojimų nėra. Nė viena valstybė nemoka kompensacijų, jei žvejai netenka galimybių žvejoti nustačius žvejybos reglamentavimo priemones.
Pažeidėjai gali būti drausminami
viešaisiais darbais Aplinkos ministerija parengė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Jomis siūloma apriboti nemokių pažeidėjų galimybes išvengti paskirtos baudos atlyginimo ir numatyti galimybę tokiais atvejais pakeisti baudą nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo. Pastarųjų metų statistika rodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, kurie negali sumokėti baudos ir neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, ir kuriems nebuvo paskirti nemokami viešieji darbai dėl pažeidėjo nesutikimo, daugėja. Nuo 2012 m. iki šių metų pirmojo pusmečio skirtos baudos, kurioms negalimas išieškojimas, sudaro per 70 tūkst. litų. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektu siūloma pažeidėjui neturint turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo. Šiuo metu tokie pažeidėjai turi teisę šios baudos mokėjimo alternatyvos atsisakyti. Dažnai jie sąmoningai nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, žinodami, kad pareigūnai neturi kitų teisinių būdų ir priemonių nubausti už padarytus pažeidimus. Dabartinis Administracinių teisės pažeidimų kodekso reglamentavimas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų baudų išieškojimo yra ydingas, nes nemokus pažeidėjas ne tik nėra suinteresuotas sutikti dirbti nemokamus viešuosius darbus, bet ir akivaizdžiai gali tuo piktnaudžiauti. Įstatymo projektu siūloma nustatyti teisę ne tik teismo nutartimi, bet ir pareigūno sprendimu pažeidėjui, kuris neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be asmens sutikimo. Jei įstatymo projektui būtų pritarta, ateityje sprendimą pakeisti nemokaus pažeidėjo prievolę mokėti baudą į pareigą dirbti viešuosius darbus galėtų priimti aplinkos apsaugos inspektoriai. Artimiausiu metu projektas bus perduotas derinti suinteresuotoms institucijoms. Apie Lietuvos skalūnų dujas –
interaktyvus žiniatinklis Atsižvelgusi į visuomenės susidomėjimą ir norą išsamiau sužinoti apie išsklaidytųjų angliavandenilių (skalūnų dujų ir naftos) išteklius mūsų šalyje, jų naudojimo aplinkosauginius ir technologinius aspektus, Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) atnaujino pernai sukurtą interaktyvų žiniatinklį skalunudujos.lt. Jame galima pažiūrėti filmukus apie tai, kaip molio skalūnuose susidarė dujos, apie skalūnus Lietuvoje, pasižvalgyti po skalūnų dujų išteklių pasaulyje žemėlapį, susipažinti su naujausiomis tendencijomis žvalgant ir naudojant netradicinius angliavandenilius, perskaityti mokslininkų straipsnius ir studijas šia tema. Norėdami išsakyti savo nuomonę ar sužinoti kitokią, žiniatinklio lankytojai turi galimybę inicijuoti diskusijas ir jose dalyvauti. Nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas Aplinkos ministras patvirtino vilkų sumedžiojimo per 2014–2015 metų medžioklės sezoną limitą. Juo leidžiama sumedžioti 33 vilkus. Toks pat limitas buvo nustatytas ir pernai. Vilko sumedžiojimo limito paskirstymas pagal apskritis atliktas atsižvelgiant į 2013 m. vilkų apskaitos rezultatus ir savivaldybių administracijų pateiktus duomenis apie vilkų padarytą žalą ūkiniams gyvūnams šiais metais nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Daugiausiai vilkų, po 5, leidžiama sumedžioti Alytaus ir Utenos apskrityse, po 4 – Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus apskrityse, po 3 – Kauno ir Tauragės apskrityse, Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse leista sumedžioti po 2 vilkus, Telšių apskrityje – 1 vilką. Vadovaujantis medžioklės taisyklėmis, vilkų medžioklės sezonas prasidėjo spalio 15 dieną. |
Visuomenė turės stipresnį balsą
planuojant teritorijas Aplinkos ministerija kviečia gyventojus, nevyriausybines organizacijas ir suinteresuotas institucijas tarti savo žodį apie parengtus patikslintus Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatus. Šie nuostatai yra tobulinami siekiant visuomenei suteikti stipresnį balsą planuojant teritorijas. „Esame tik už tai, kad prieš suplanuojant kurios nors vietovės, kad ir mažiausios, ateitį, pirmiausia būtų įsiklausyta į gyventojų balsą, atsižvelgta į jų poreikius. Apie numatomus pokyčius žmonės turi žinoti iš anksto, kad laiku galėtų pareikšti savo nuomonę. Juk dabar nereti atvejai, kad bendruomenė sukrunta prieštarauti, kai teritorijų planavimo dokumentai jau būna patvirtinti ar įgyvendinami“, – sako aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Didžiajai gyventojų daugumai (91 proc.), bendrovės „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, yra svarbu, kokia jų gyvenamoji aplinka. Patikslintieji nuostatai įpareigos plačiajai visuomenei kuo labiau prieinamais būdais ją informuoti apie siūlomus ar rengiamus teritorijų planus. Plėtoti ir tobulinti visuomenės informavimą apie teritorijų planavimo procesus įpareigoja š. m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas. Viena svarbiausių naujovių – įteisintas būdas pasitelkiant informacines sistemas. Nuo metų pradžios visuomenė su rengiamais teritorijų planavimo dokumentais gali susipažinti tinklalapyje www.tpdris.lt. Ligi tol gyventojai apie juos sužinodavo iš spaudos, tačiau šių dokumentų organizatoriai dažnai piktnaudžiaudavo netinkamai atlikdami viešinimo procedūras, o informaciją paskelbdavo tik vietiniuose labai mažo tiražo laikraščiuose. Platesniu mastu informuoti žmones padės ir patikslintuose nuostatuose numatytas reikalavimas informaciją apie savivaldybės ir vietovės lygmens teritorijų planavimą skelbti seniūnijų skelbimo lentose. Aplinkos ministerijos parengtas Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų projektas paskelbtas Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje . Pastabų ir pasiūlymų laukiama iki lapkričio 3 d. elektroniniu paštu n.valevicie[email protected] Mažėja savavališkų statybų
Gyventojų, vykdančių statybas be dokumentų ar nesilaikant projekto, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (VTPSI) duomenimis, kasmet mažėja. Tai patvirtina vienam metų mėnesiui tenkančių savavališkų statybų skaičius: 2011 m. – 70, 2012 m. – 60, 2013 m. – 52, 2014 m. (9 mėn.) – 42. „Tai, kad mažėja savavališkų statybų, visų pirma rodo brandesnį mūsų visuomenės pilietiškumą. Tačiau nemažos įtakos turi ir sugriežtinta statybų priežiūra. Dėl nuolatinės kontrolės mažėja rizikuojančių savivaliauti. Mes siekiame, kad tokių apskritai neliktų. Ir tas laikas, tikiuosi, jau ne už kalnų“, – sako aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Šiemet iki spalio 1 d. VTPSI pareigūnai šalyje išaiškino 376 savavališkos statybos atvejus. Daugiau kaip pusė jų – nesudėtingų naujų statinių statyba ir rekonstravimas, nepasirūpinus privalomais statybą leidžiančiais dokumentais. Daugiausia savivaliautojų išaiškinta Vilniaus regione – per pusantro šimto statinių. Šiame regione beveik pusė savavališkai statomų ar rekonstruojamų statinių priskirtini nesudėtingų kategorijai. Tai pagalbinio ūkio pastatai, stoginės, tvoros, atraminės sienutės, lieptai ir kiti inžineriniai statiniai. Išaiškinti savavališkos statybos atvejus VTPSI pareigūnams padeda ne tik nuolatinė kontrolė, bet ir aktyvūs gyventojai, kurie apie tai praneša vadinamosios „karštosios linijos“ telefonu 5 2721072, faksu 5 2074753, elektroniniu ar kitais būdais. |
Žuvininkystė
Tarptautinė ichtiologų
mokslinė – praktinė konferencija
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos puoselėja prasmingas ir gražias tradicijas. Jos vadovai ir žuvivaisos specialistai kiekvieną rudenį – lašišinių žuvų migracijos ir neršto metą – pasitinka, kaip sakoma, netuščiomis rankomis. Jie ne tik turi išveisę ir paauginę tūkstančius vertingų žuvyčių vandenims įžuvinti, bet ta proga surengia mokslines – praktines konferencijas ar seminarus žuvivaisos klausimais.
Prisimenu pernai spalio 30 d. surengtą Vilniuje dviejų dalių seminarą: pirmą dienos pusę žuvininkystės ir žuvivaisos specialistai aptarė europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimą Lietuvoje, antrąją – paskyrė nemažiau aktualiai mokslinei temai - „Praeivės žuvys. Jų būklė ir išteklių atkūrimo darbai Lietuvoje.“
Šiais metais Trakuose net dvi dienas, spalio 15 ir16 d., įvyko Tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija, skirta erškėtinių žuvų būklei aptarti. Sulaukta daug dalyvių ir pranešėjų ne tik iš Lietuvos mokslo institucijų, žuvininkystės verslo, žuvivaisos organizacijų, bet ir iš kitų šalių: Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų valstybių. Pirmoji konferencijos diena buvo paskirta moksliniams teoriniams pranešimams. Konferencijoje perskaityta 12 vertingų pranešimų, išklausyta nemažiau įdomių pasisakymų.
Renginio dalyvius pasveikino Žemės ūkio viceministrė, kuruojanti žuvininkystės sektorių, Lina Kujalytė ir Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Aidas Adomaitis.
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos puoselėja prasmingas ir gražias tradicijas. Jos vadovai ir žuvivaisos specialistai kiekvieną rudenį – lašišinių žuvų migracijos ir neršto metą – pasitinka, kaip sakoma, netuščiomis rankomis. Jie ne tik turi išveisę ir paauginę tūkstančius vertingų žuvyčių vandenims įžuvinti, bet ta proga surengia mokslines – praktines konferencijas ar seminarus žuvivaisos klausimais.
Prisimenu pernai spalio 30 d. surengtą Vilniuje dviejų dalių seminarą: pirmą dienos pusę žuvininkystės ir žuvivaisos specialistai aptarė europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimą Lietuvoje, antrąją – paskyrė nemažiau aktualiai mokslinei temai - „Praeivės žuvys. Jų būklė ir išteklių atkūrimo darbai Lietuvoje.“
Šiais metais Trakuose net dvi dienas, spalio 15 ir16 d., įvyko Tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija, skirta erškėtinių žuvų būklei aptarti. Sulaukta daug dalyvių ir pranešėjų ne tik iš Lietuvos mokslo institucijų, žuvininkystės verslo, žuvivaisos organizacijų, bet ir iš kitų šalių: Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų valstybių. Pirmoji konferencijos diena buvo paskirta moksliniams teoriniams pranešimams. Konferencijoje perskaityta 12 vertingų pranešimų, išklausyta nemažiau įdomių pasisakymų.
Renginio dalyvius pasveikino Žemės ūkio viceministrė, kuruojanti žuvininkystės sektorių, Lina Kujalytė ir Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Aidas Adomaitis.
Išleisti eršketukai
Spalio 16 d. iš pat ryto Tarptautinės mokslinės – praktinės konferencijos dalyviai, atsisveikinę su Trakais, sugužėjo į poilsiavietę prie Neries upės, ties Vieviu. Čia jų laukė iš Laukystos žuvivaisos įmonės specialiuose polietileniniuose maišuose su vandeniu atvežti aštriašnipiai eršketukai, degantis laužas ir lietuviška žuvienė.
Žuvininkystės tarnybos vadovas Aidas Adomaitis, Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėja Indrė Šidlauskienė, Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys, kiti specialistai betarpiškai svečiams papasakojo apie įžuvinimo praktinius darbus, supažindino su nepakartojama Neries upe, jos apylinkių gamta. Konferencijos dalyviai susidomėję išklausė aštriašnipių eršketukų populiacijos atkūrimo entuziasto, pastaraisiais metais ėjusio Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pareigas, Vytauto Grušausko pasakojimą.
Vytautas susirinkusiems Neries pakrantėje priminė, kad eršketai Lietuvos upėse – Nemune, Neryje, Šventojoje klestėjo iki 19 – to amžiaus. Vėliau dėl nesaikingos žvejybos, užtvankų statybos, aplinkos taršos ši žuvis išnyko. Labai svarbu šią žuvį atkurti ir išsaugoti ateities kartoms.
Pradedant 2011 metais į Lietuvos upes jau išleista tūkstančiai šių žuvyčių. Šį rudenį per spalio mėnesį planuojama išleisti dar 22 tūkst. vnt. aštriašnipio eršketo šiųmetukų į Neries ir Šventosios upes.
Tą dieną kilmingąsias žuveles į Nerį buvo patikėta išleisti Žemės ūkio viceministrei Linai Kujalytei ir užsienio svečiams, konferencijos dalyviams. Pasistengė Žuvininkystės tarnybos kolektyvas, kad Tarptautinės konferencijos dalyviai paliktų Lietuvą ne tik įgiję daug vertingų žinių žuvivaisos, žuvų apsaugos klausimais, bet ir su gera nuotaika.
Juozas STASINAS
G. Golcevo nuotraukos
Spalio 16 d. iš pat ryto Tarptautinės mokslinės – praktinės konferencijos dalyviai, atsisveikinę su Trakais, sugužėjo į poilsiavietę prie Neries upės, ties Vieviu. Čia jų laukė iš Laukystos žuvivaisos įmonės specialiuose polietileniniuose maišuose su vandeniu atvežti aštriašnipiai eršketukai, degantis laužas ir lietuviška žuvienė.
Žuvininkystės tarnybos vadovas Aidas Adomaitis, Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėja Indrė Šidlauskienė, Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys, kiti specialistai betarpiškai svečiams papasakojo apie įžuvinimo praktinius darbus, supažindino su nepakartojama Neries upe, jos apylinkių gamta. Konferencijos dalyviai susidomėję išklausė aštriašnipių eršketukų populiacijos atkūrimo entuziasto, pastaraisiais metais ėjusio Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pareigas, Vytauto Grušausko pasakojimą.
Vytautas susirinkusiems Neries pakrantėje priminė, kad eršketai Lietuvos upėse – Nemune, Neryje, Šventojoje klestėjo iki 19 – to amžiaus. Vėliau dėl nesaikingos žvejybos, užtvankų statybos, aplinkos taršos ši žuvis išnyko. Labai svarbu šią žuvį atkurti ir išsaugoti ateities kartoms.
Pradedant 2011 metais į Lietuvos upes jau išleista tūkstančiai šių žuvyčių. Šį rudenį per spalio mėnesį planuojama išleisti dar 22 tūkst. vnt. aštriašnipio eršketo šiųmetukų į Neries ir Šventosios upes.
Tą dieną kilmingąsias žuveles į Nerį buvo patikėta išleisti Žemės ūkio viceministrei Linai Kujalytei ir užsienio svečiams, konferencijos dalyviams. Pasistengė Žuvininkystės tarnybos kolektyvas, kad Tarptautinės konferencijos dalyviai paliktų Lietuvą ne tik įgiję daug vertingų žinių žuvivaisos, žuvų apsaugos klausimais, bet ir su gera nuotaika.
Juozas STASINAS
G. Golcevo nuotraukos
Dr. Vytautas Kesminas, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos Gėlųjų vandenų sektoriaus laboratorijos vadovas, vyresnysis mokslo darbuotojas spalio 15 d. atšventė gimimo 60-metį. Sveikiname jubiliatą ir spausdiname Jo straipsnį. Redakcija |
Mažos lašišinės upės ir bebravietės
Tyrinėjant lašišines upes dažnai tenka susidurti su bebrais ir jų veiklos rezultatais. Mokslininkai ir ekologai dažnai dėl to ginčijasi. Vieni teigia, kad bebrai praturtina faunos įvairovę, kiti teigia, kad jie sunaikina lašišinę upę ar jos dalį iš esmės. Tyrinėdami nedideles lašišines upeles - Dūkštą, Sarią, Derežną, Agluoną, Ežeruoną ir kitas - mes į šia problemą atkreipėme dėmesį. Bebrų veikla – medžių vertimas ir užtvankų statymas – yra labai svarbūs ekologiniai veiksniai miškuose tekantiems lašišinio tipo upeliams. Bebrai modifikuoja natūralią aplinką - upelio vagą pakeičia į lėtos tėkmės nedidelius tvenkinius, o kai kuriose vietose į pratakas-pelkes. Bebrų sukurtuose tvenkiniuose pakyla vandens lygis ir temperatūra, sulėtėja vandens srovė, kaupiasi nuosėdos, patvankose keičiasi grunto struktūra. Žvyro, smėlio gruntas bebrams kasant urvus susimaišo su žemėmis, todėl upelio vagoje dažniausiai kaupiasi nuosėdos - storas lakaus dumblo sluoksnis. Tokiose vietose vanduo yra neskaidrus, dažniausiai tamsus ar rudas - priklauso nuo grunto sudėties. Bebrų užtvankos keičia žuvų bendrijų struktūrą, blogina lašišinių žuvų migracijos sąlygas, mažina jų produktyvius plotus. Tokie pakitimai turi akivaizdžių pasekmių žuvų bendrijoms ir apskritai upelių ekologinei būklei. Bebravietės įtakoja upių vagos morfologiją, sedimentaciją, organinės medžiagos sulaikymą, medžiagų ciklą, vandens kokybę ir maistmedžiagių transportą, žuvų ir bestuburių bendrijas, o taip pat pakrantės buveines. Mažose Lietuvos lašišinėse upėse dažniausiai vyrauja reofilinės, o bebravietėse – reo-limnofilinio komplekso žuvys. Tyrinėtose upėse iš viso buvo sugautos 15 rūšių žuvys ir nėgės. Pagal žuvų įvairovę natūralios upelių vietos ir bebravietės skyrėsi ženkliai.
Bebrų užtvankos trukdo lašišinėms žuvims migruoti ir neleidžia joms pasiekti nerštaviečių. Lašišinių žuvų nerštaviečių tyrimai Sarios, Derežnos ir Ežeruotos upėse parodė, kad praeivių šlakių visos nerštavietės buvo tik žemiau bebrų užtvankų. Tai rodo, kad žuvys negali įveikti pakankamai aukštų viena po kitos išsidėsčiusių bebrų užtvankų. Aukščiau bebrų užtvankų nepaveiktoje upės dalyje dažniausiai neršia tik vietiniai upėtakiai. Galimybė žuvims migruoti atsiranda tik pilnai ar dalinai išardžius užtvankas. Dūkštos upėje lašišinių žuvų neršto metu visos bebrų užtvankos dalinai buvo praardytos, kad pro jas laisvai galėtų praplaukti šlakiai. Tai turėjo didelės įtakos jų migracijai ir nerštui, bemaž pusė nerštaviečių (48,5 proc.) buvo rasta upės dalyje aukščiau bebraviečių. Pastebėjome, kad mažose lašišinėse upėse bebravietės labai pablogina natūralias reofilinių ir pastoviai gyvenančių upeliuose žuvų rūšių (mažosios nėgės, šlakių ir upėtakių jauniklių ir paprastųjų kūjagalvių) buveines. Bebrų užtvankos, priklausomai nuo upės vagos nuolydžio, daugiau ar mažiau kaupia sąnašas (smėlį, dumblą, lapus) bei stabdo vandens srovę, dėl to yra užnešamos nerštavietės ir mažinamos jų aeracinės savybės.
Bebrų užtvanką yra pastoviai statoma ir didinama iš medžių, krūmų dalių, sutvirtinama augalų liekanomis moliu ir žemėmis. Tokie statiniai ypač rudens laikotarpiu, kai didesnės bebrų šeimos ruošiasi žiemai yra pastatomi labai greitai ir stipriai surezgami, kad rudeninis potvynio vanduo negalėtų išgriauti. Naujai pastatytos užtvankos dėl aukščio ir atsikišusių medžių mažose lašišinėse upėse migruojančioms žuvims yra neįveikiamos, o užlieti plotai sugadina natūralią upės vagą bei nerštavietes. Kadangi bebrai stato po kelias užtvankas (iki 4 vnt.) kas kelios dešimtys metrų ar didesniu atstumu viena nuo kitos, tai poveikis nedideliems upeliams yra akivaizdus.
Pažymėtina, kad Lietuvoje mažų lašišinio tipo upelių yra nedaug, o bebrų skaičius pastoviai didėja, todėl kyla pagrįstas susirūpinimas dėl šių upelių vientisumo išsaugojimo ir ekologinės būklės palaikymo. Tyrimo duomenys rodo, kad bebrų užtvankos praturtina žuvų įvairovę, tačiau pakeičia žuvų bendrijų struktūrą, pablogina lašišinių žuvų migracijos sąlygas, sumažina jų produktyvius plotus ir pablogina bendrą upelių ekologinę būklę. Didėjantis bebrų gausumas ir jų veiklos rezultatai Lietuvos lašišinėms upėms yra neigiamas reiškinys. Kad būtų palaikoma natūrali upelio infrastruktūra ir gera ekologinė būklė bei apsaugota nuo užtvindymo ir sunaikinimo šalia esanti žemė, miškas, upės pakrantės ir upelio natūrali vaga, bebrų užtvankos lašišinio tipo upeliuose kasmet turi būti šalinamos. Siekiant išlaikyti labai gerą ar gerą lašišinių upelių ekologinę būklę būtina kasmet šalinti visas bebrų užtvankas, pirmiausia esančias upelių žemupyje ir vidurupyje (apie 2/3 upelio ilgio atkarpoje nuo žemupio). Upelių aukštupyje (1/3 upelio ilgio dalyje) bebrų užtvankos lašišinių žuvų migracijos metu rugsėjo-spalio mėnesiais turi būti šalinamos periodiškai.
Dr. Vytautas Kesminas
Tyrinėjant lašišines upes dažnai tenka susidurti su bebrais ir jų veiklos rezultatais. Mokslininkai ir ekologai dažnai dėl to ginčijasi. Vieni teigia, kad bebrai praturtina faunos įvairovę, kiti teigia, kad jie sunaikina lašišinę upę ar jos dalį iš esmės. Tyrinėdami nedideles lašišines upeles - Dūkštą, Sarią, Derežną, Agluoną, Ežeruoną ir kitas - mes į šia problemą atkreipėme dėmesį. Bebrų veikla – medžių vertimas ir užtvankų statymas – yra labai svarbūs ekologiniai veiksniai miškuose tekantiems lašišinio tipo upeliams. Bebrai modifikuoja natūralią aplinką - upelio vagą pakeičia į lėtos tėkmės nedidelius tvenkinius, o kai kuriose vietose į pratakas-pelkes. Bebrų sukurtuose tvenkiniuose pakyla vandens lygis ir temperatūra, sulėtėja vandens srovė, kaupiasi nuosėdos, patvankose keičiasi grunto struktūra. Žvyro, smėlio gruntas bebrams kasant urvus susimaišo su žemėmis, todėl upelio vagoje dažniausiai kaupiasi nuosėdos - storas lakaus dumblo sluoksnis. Tokiose vietose vanduo yra neskaidrus, dažniausiai tamsus ar rudas - priklauso nuo grunto sudėties. Bebrų užtvankos keičia žuvų bendrijų struktūrą, blogina lašišinių žuvų migracijos sąlygas, mažina jų produktyvius plotus. Tokie pakitimai turi akivaizdžių pasekmių žuvų bendrijoms ir apskritai upelių ekologinei būklei. Bebravietės įtakoja upių vagos morfologiją, sedimentaciją, organinės medžiagos sulaikymą, medžiagų ciklą, vandens kokybę ir maistmedžiagių transportą, žuvų ir bestuburių bendrijas, o taip pat pakrantės buveines. Mažose Lietuvos lašišinėse upėse dažniausiai vyrauja reofilinės, o bebravietėse – reo-limnofilinio komplekso žuvys. Tyrinėtose upėse iš viso buvo sugautos 15 rūšių žuvys ir nėgės. Pagal žuvų įvairovę natūralios upelių vietos ir bebravietės skyrėsi ženkliai.
Bebrų užtvankos trukdo lašišinėms žuvims migruoti ir neleidžia joms pasiekti nerštaviečių. Lašišinių žuvų nerštaviečių tyrimai Sarios, Derežnos ir Ežeruotos upėse parodė, kad praeivių šlakių visos nerštavietės buvo tik žemiau bebrų užtvankų. Tai rodo, kad žuvys negali įveikti pakankamai aukštų viena po kitos išsidėsčiusių bebrų užtvankų. Aukščiau bebrų užtvankų nepaveiktoje upės dalyje dažniausiai neršia tik vietiniai upėtakiai. Galimybė žuvims migruoti atsiranda tik pilnai ar dalinai išardžius užtvankas. Dūkštos upėje lašišinių žuvų neršto metu visos bebrų užtvankos dalinai buvo praardytos, kad pro jas laisvai galėtų praplaukti šlakiai. Tai turėjo didelės įtakos jų migracijai ir nerštui, bemaž pusė nerštaviečių (48,5 proc.) buvo rasta upės dalyje aukščiau bebraviečių. Pastebėjome, kad mažose lašišinėse upėse bebravietės labai pablogina natūralias reofilinių ir pastoviai gyvenančių upeliuose žuvų rūšių (mažosios nėgės, šlakių ir upėtakių jauniklių ir paprastųjų kūjagalvių) buveines. Bebrų užtvankos, priklausomai nuo upės vagos nuolydžio, daugiau ar mažiau kaupia sąnašas (smėlį, dumblą, lapus) bei stabdo vandens srovę, dėl to yra užnešamos nerštavietės ir mažinamos jų aeracinės savybės.
Bebrų užtvanką yra pastoviai statoma ir didinama iš medžių, krūmų dalių, sutvirtinama augalų liekanomis moliu ir žemėmis. Tokie statiniai ypač rudens laikotarpiu, kai didesnės bebrų šeimos ruošiasi žiemai yra pastatomi labai greitai ir stipriai surezgami, kad rudeninis potvynio vanduo negalėtų išgriauti. Naujai pastatytos užtvankos dėl aukščio ir atsikišusių medžių mažose lašišinėse upėse migruojančioms žuvims yra neįveikiamos, o užlieti plotai sugadina natūralią upės vagą bei nerštavietes. Kadangi bebrai stato po kelias užtvankas (iki 4 vnt.) kas kelios dešimtys metrų ar didesniu atstumu viena nuo kitos, tai poveikis nedideliems upeliams yra akivaizdus.
Pažymėtina, kad Lietuvoje mažų lašišinio tipo upelių yra nedaug, o bebrų skaičius pastoviai didėja, todėl kyla pagrįstas susirūpinimas dėl šių upelių vientisumo išsaugojimo ir ekologinės būklės palaikymo. Tyrimo duomenys rodo, kad bebrų užtvankos praturtina žuvų įvairovę, tačiau pakeičia žuvų bendrijų struktūrą, pablogina lašišinių žuvų migracijos sąlygas, sumažina jų produktyvius plotus ir pablogina bendrą upelių ekologinę būklę. Didėjantis bebrų gausumas ir jų veiklos rezultatai Lietuvos lašišinėms upėms yra neigiamas reiškinys. Kad būtų palaikoma natūrali upelio infrastruktūra ir gera ekologinė būklė bei apsaugota nuo užtvindymo ir sunaikinimo šalia esanti žemė, miškas, upės pakrantės ir upelio natūrali vaga, bebrų užtvankos lašišinio tipo upeliuose kasmet turi būti šalinamos. Siekiant išlaikyti labai gerą ar gerą lašišinių upelių ekologinę būklę būtina kasmet šalinti visas bebrų užtvankas, pirmiausia esančias upelių žemupyje ir vidurupyje (apie 2/3 upelio ilgio atkarpoje nuo žemupio). Upelių aukštupyje (1/3 upelio ilgio dalyje) bebrų užtvankos lašišinių žuvų migracijos metu rugsėjo-spalio mėnesiais turi būti šalinamos periodiškai.
Dr. Vytautas Kesminas
Saugomose teritorijose
Tvarkomos etnografinės sodybos
Zervynose, Dzūkijos nacionaliniame parke Dzūkijos nacionaliniame parke įgyvendinamas projektas „Valstybės saugomo kultūros paveldo objekto etnografinės Zervynų kaimo gyvenvietės tradicinės medinės architektūros tvarkyba“. Projekto trukmė: nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. Projektas finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšomis pagal programą „EEE–LT06 Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Įgyvendinat projektą Zervynų kaimo gyvenamųjų namų stogai bus perdengti ilgaamžiais mediniais gontais, o ūkinių pastatų stogai pakeisti medinėmis skiedromis, tokiu būdu avarinės būklės kultūros paveldo objektai atgaus autentišką išvaizdą ir bus apsaugoti nuo sunykimo. Sutvarkius etnografines sodybas bus sudarytos sąlygos jas panaudoti turizmo reikmėms, įtraukti į turistinius maršrutus bei pritraukti vietinius ir užsienio turistus. Projekte dalyvauja 15 Zervynų kaimo sodybų savininkų, iš viso bus sutvarkyti 32 pastatai. Projekto metu bus suorganizuoti: tradicinės medinės architektūros tvarkybos praktiniai mokymai, mokymų tikslinė grupė – kaimo gyventojai, amatų meistrai iš skirtingų Lietuvos regionų, seminaras – „Sodybų rekonstrukcija bei pritaikymas įvairioms veikloms“, skirtas kultūros paveldo bei sodybų savininkams, bendruomenių nariams. Projektą įgyvendina Zervynų kaimo bendrija, partneris - Varėnos rajono Savivaldybės administracija, projektą administruojantis partneris - Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Kontaktinis asmuo: projekto administratorius Eimutis Gudelevičius. Tel. 8 310 44641, el. p. dzuki[email protected] |
Šeirės draustinyje – gamtotvarkos darbai
Šį rudenį Šeirės kraštovaizdžio draustinyje užbaigti gamtotvarkiniai darbai. Čia buvo įgyvendinamos ir priemonės, skirtos biologinės įvairovės apsaugai. Šeirių miške į medžius buvo įkelti dirbtiniai lizdai plėšriesiems paukščiams. Apsaugai nuo bebrų aprišti brandžių medžių kamienai. Platelių ežero pusiasalyje Kumelkaktėje įrengtos dirbtinės buveinės plėviasparniams. Visuomenės švietimo tikslais Šeirės pažintiniame take pastatyti informaciniai stendai.
Prieš porą metų Gaudupio pelkėje bei apypelkio pievose (iš viso – 22,2 ha plote) buvo išpjauta ir išnešta sumedėjusi augmenija. 2013 m. ir 2014 m. šios tvarkomos teritorijos buvo po du kartus nušienautos, išnešta susidariusi biomasė.
Labiausiai džiugina sutvarkyta Gaudupio pelkė, kurioje iki 2012 metų rudens vyravo beržai, baltalksniai, karklai. Pelkės virsmo mišku procesas jau buvo įsibėgėjęs ir kėlė sunykimo grėsmę tarpinių pelkių ir liūnų bei šarmingų žemapelkių buveinėms. Dabar pelkė atvira. Pašalinta sumedėjusi augmenija pagerino augimo sąlygas saugomoms augalų rūšims – dvilapiui purvuoliui, žvilgančiajai riestūnei, pelkinei laksvai, gegūnėms ir kitai, tik pelkėms būdingai, žolinei augmenijai. Toliau galės veistis, maitintis pelkinėms buveinėms prieraišios gyvūnų rūšys.
Nors gamtotvarkiniai darbai pabaigti, pelkė reikalaus nuolatinės priežiūros – šienavimo, nes medžiai, krūmai, kartą įsibrovę pelkėn, jos taip lengvai neapleidžia, nors ir nupjauti. Iš likusių kelmų strimgalviais leidžia naujas atžalas ir ne po vieną, o po kelias. Todėl, norint išsaugoti didele biologine įvairove pasižyminčią Gaudupio pelkę, teks vykdyti tęstinius priežiūros darbus.
Darbai vykdyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (III etapas)“. Projekto partneris – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Šį rudenį Šeirės kraštovaizdžio draustinyje užbaigti gamtotvarkiniai darbai. Čia buvo įgyvendinamos ir priemonės, skirtos biologinės įvairovės apsaugai. Šeirių miške į medžius buvo įkelti dirbtiniai lizdai plėšriesiems paukščiams. Apsaugai nuo bebrų aprišti brandžių medžių kamienai. Platelių ežero pusiasalyje Kumelkaktėje įrengtos dirbtinės buveinės plėviasparniams. Visuomenės švietimo tikslais Šeirės pažintiniame take pastatyti informaciniai stendai.
Prieš porą metų Gaudupio pelkėje bei apypelkio pievose (iš viso – 22,2 ha plote) buvo išpjauta ir išnešta sumedėjusi augmenija. 2013 m. ir 2014 m. šios tvarkomos teritorijos buvo po du kartus nušienautos, išnešta susidariusi biomasė.
Labiausiai džiugina sutvarkyta Gaudupio pelkė, kurioje iki 2012 metų rudens vyravo beržai, baltalksniai, karklai. Pelkės virsmo mišku procesas jau buvo įsibėgėjęs ir kėlė sunykimo grėsmę tarpinių pelkių ir liūnų bei šarmingų žemapelkių buveinėms. Dabar pelkė atvira. Pašalinta sumedėjusi augmenija pagerino augimo sąlygas saugomoms augalų rūšims – dvilapiui purvuoliui, žvilgančiajai riestūnei, pelkinei laksvai, gegūnėms ir kitai, tik pelkėms būdingai, žolinei augmenijai. Toliau galės veistis, maitintis pelkinėms buveinėms prieraišios gyvūnų rūšys.
Nors gamtotvarkiniai darbai pabaigti, pelkė reikalaus nuolatinės priežiūros – šienavimo, nes medžiai, krūmai, kartą įsibrovę pelkėn, jos taip lengvai neapleidžia, nors ir nupjauti. Iš likusių kelmų strimgalviais leidžia naujas atžalas ir ne po vieną, o po kelias. Todėl, norint išsaugoti didele biologine įvairove pasižyminčią Gaudupio pelkę, teks vykdyti tęstinius priežiūros darbus.
Darbai vykdyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (III etapas)“. Projekto partneris – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Keliautojai aplankė 10 vietų
saugomose teritorijose
Šiais metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos siūlė aplankyti 10 naujai sutvarkytų lankytinų vietų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos” buvo organizuotas konkursas, kurio metu keliautojai lankė minėtus objektus, fotografavo, piešė ir kitaip kūrybiškai interpretavo.
Konkurso organizatoriai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir žurnalas „Kelionės ir pramogos“ turėjo tikslą paskatinti pažinti savo kraštą aktyviai judant gamtoje, keliaujant dviračiu, pėsčiomis. Konkursas „10 vietų saugomose teritorijose, kurias turi pamatyti šiais metais” startavo dviračių žygiu nuo Pūčkorių atodangos iki Aukštojo kalvos Juozapinės draustinyje. Dviratininkai pirmyn ir atgal nuvažiavo daugiau kaip 100 kilometrų vaizdingais maršrutais ir aplankė du pasiūlytus objektus. Vėliau visą vasarą keliautojai lankė 10 pasiūlytų objektų:
1. Šatrijos kalnas. Varnių regioninis parkas.
2. Kalniškių konglomeratų ir Žiegždrių atodangų gamtos takas. Kauno marių regioninis parkas.
3. Kartenos piliakalnis. Salantų regioninis parkas.
4. Platelių ežeras ir Siberijos pelkė nuo naujo apžvalgos bokšto. Žemaitijos nacionalinis parkas.
5. Pūčkorių atodanga. Pavilnių regioninis parkas.
6. Aukščiausias Lietuvos taškas - Aukštojo kalva. Juozapinės draustinis.
7. Metelių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija prie Dusios ežero.
8. Kačėniškės piliakalnis. Sirvėtos regioninis parkas.
9. Liepa motinėlė – storiausia liepa Lietuvoje, valstybės saugomas gamtos paminklas.
10. Seredžiaus piliakalnis. Panemunių regioninis parkas.
Konkursas tęsėsi nuo vasaros pradžios iki rugsėjo mėnesio pabaigos. Džiugu, kad žmonės, norėdami keliauti į gamtą, naudojasi sukurta infrastruktūra. Galima pastebėti, kad daug daugiau keliauja jaunos šeimos su vaikais, net su kūdikiais.
Keliautojai atsiuntė daug gražių nuotraukų iš lankytinų vietų, aprašė savo įspūdžius. Konkursui pasibaigus, keliautojai buvo pakviesti į konkurso „10 vietų saugomose teritorijose, kurias turi pamatyti šiais metais” pabaigos renginį, kur aktyviausieji buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanėlėmis. Renginys vyko prie Pūčkorių atodangos Pavilnių regioniniame parke. Susirinkusieji žygiavo su šiaurietiškomis lazdomis, ragavo košę ir mėgavosi žolelių arbata.
Gamtinių kelionių mėgėjai ir tie, kurie pradėjo keliauti tik konkurso dėka, džiaugiasi per vasarą smagiai paplušėję ir tarsi iš naujo atradę Lietuvą.
Šiais metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos siūlė aplankyti 10 naujai sutvarkytų lankytinų vietų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos” buvo organizuotas konkursas, kurio metu keliautojai lankė minėtus objektus, fotografavo, piešė ir kitaip kūrybiškai interpretavo.
Konkurso organizatoriai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir žurnalas „Kelionės ir pramogos“ turėjo tikslą paskatinti pažinti savo kraštą aktyviai judant gamtoje, keliaujant dviračiu, pėsčiomis. Konkursas „10 vietų saugomose teritorijose, kurias turi pamatyti šiais metais” startavo dviračių žygiu nuo Pūčkorių atodangos iki Aukštojo kalvos Juozapinės draustinyje. Dviratininkai pirmyn ir atgal nuvažiavo daugiau kaip 100 kilometrų vaizdingais maršrutais ir aplankė du pasiūlytus objektus. Vėliau visą vasarą keliautojai lankė 10 pasiūlytų objektų:
1. Šatrijos kalnas. Varnių regioninis parkas.
2. Kalniškių konglomeratų ir Žiegždrių atodangų gamtos takas. Kauno marių regioninis parkas.
3. Kartenos piliakalnis. Salantų regioninis parkas.
4. Platelių ežeras ir Siberijos pelkė nuo naujo apžvalgos bokšto. Žemaitijos nacionalinis parkas.
5. Pūčkorių atodanga. Pavilnių regioninis parkas.
6. Aukščiausias Lietuvos taškas - Aukštojo kalva. Juozapinės draustinis.
7. Metelių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija prie Dusios ežero.
8. Kačėniškės piliakalnis. Sirvėtos regioninis parkas.
9. Liepa motinėlė – storiausia liepa Lietuvoje, valstybės saugomas gamtos paminklas.
10. Seredžiaus piliakalnis. Panemunių regioninis parkas.
Konkursas tęsėsi nuo vasaros pradžios iki rugsėjo mėnesio pabaigos. Džiugu, kad žmonės, norėdami keliauti į gamtą, naudojasi sukurta infrastruktūra. Galima pastebėti, kad daug daugiau keliauja jaunos šeimos su vaikais, net su kūdikiais.
Keliautojai atsiuntė daug gražių nuotraukų iš lankytinų vietų, aprašė savo įspūdžius. Konkursui pasibaigus, keliautojai buvo pakviesti į konkurso „10 vietų saugomose teritorijose, kurias turi pamatyti šiais metais” pabaigos renginį, kur aktyviausieji buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanėlėmis. Renginys vyko prie Pūčkorių atodangos Pavilnių regioniniame parke. Susirinkusieji žygiavo su šiaurietiškomis lazdomis, ragavo košę ir mėgavosi žolelių arbata.
Gamtinių kelionių mėgėjai ir tie, kurie pradėjo keliauti tik konkurso dėka, džiaugiasi per vasarą smagiai paplušėję ir tarsi iš naujo atradę Lietuvą.
Akistata su gamta
Spalis - lyg didelis nektaro
lašas
Iš visų metų laikų tik pavasaris ir ruduo savo jėgas išdėsto netolygiai, todėl jų pradžia ir paskutinės dienos visai nepanašios. Rudens pradžioje, rugsėjy, dar regėjome vasariškus gamtos vaizdus ir jautėme iš vasaros paveldėtas nuotaikas. Lapkrity, ypač antroje jo pusėje, dažnai sulaukiame sniego ir žiemos apraiškų. Spalis yra rudens viduryje, taigi jam tenka būti savotišku balansu tarp kraštutinių rudens reiškinių.
Nuostabiausias spalio reiškinys - jo spalvos. Kiekvienų metų spalis yra vis kitoks: jei orai būna sausi ir švelnūs, saulėti, jis pratrūksta visomis savo spalvomis, jei tvyro apniukęs, lietingas ir vėjuotas oras - lapai nepaskleidžia viso jo grožio. Šis spalis, atrodo, yra palankus spalvoms rastis, tad iki pat Visų Šventų galima tikėtis paties gražiausio gamtos paveikslo.
Apie lapų ryšio su medžiu praradimą visi žinome labai gerai. Kai medis ima ruoštis žiemos poilsiui ir sulėtina, o po to visai nutraukia aktyvius gyvybinius procesus, negyvų ląstelių tarpas tarp lapo kotelio ir medžio šakelės tampa nepralaidus - medis pro lapą nekvėpuoja, negarina drėgmės. Lapo jam nereikia, todėl jis bet kada ima ir nukrinta. Kada tai įvyksta? Labai įvairiai - kai kurių medžių lapija nubarstoma anksti ir spaly šakos jau būna plikos, kitų lapai dar tvirtai laikosi ir vėjų nenuplėšiami net lapkrity.
Kai baigsis rudens grožybių metas, dažnai net nesulaukę lapkričio ar pavasario mes skubėsime tvarkytis aplinką. Lapų grėbimas, surinkimas ir rūpestis, ką su jais daryti, mums tampa svarbūs kiekvieną rudenį. Iš tikro, tuo reikia rūpintis tik mūsų namų aplinkoje, nes gamtoje nukritę lapai - visai ne pašalinis daiktas. Mums šluojant kiemus, parkus, sodus kartais imame ir pamirštame, kad lapai net ir gulėdami ant žemės turi savo funkciją. Visų pirma, jų paskirtis - žiemą nuo šalčio saugoti medžio ar krūmo šaknis. Tai labai aktualu šaltą besniegę žiemą. Dar svarbesnis jų vaidmuo - trąša ir mineralinės medžiagos, taigi - maistas medžiams. Net ir lietų priplakti, ištižę lapai patys netampa tokiu „maisto produktu“ - tą padaro sliekai, lapus nusitempiantys į savo urvelius ir ten juos naudojantys maistui. Ko nereikia sliekui, perėjus per jo žarnyną grąžinama dirvožemiui. Sliekų „pagamintas“ mineralinis dirvožemio papildas labai jį praturtina ir skatina ne tik medžių, bet ir visų augalų augimą.
Lapai gali būti naudojami ir kitaip. Tiesa, sodininkai ir parkų, sumedėjusių augalų kolekcijų turėtojai labai atsargiai žiūri į lapų kaupimą, sandėliavimą, nes tame mato potencialų kenkėjų dauginimo būdą. Iš tikro pavojus yra kur kas mažesnis, nei manoma - jeigu ant lapų ar vaisių ir buvo kenkėjų palikuonys (dažniausiai žiemoti turintys vikšrai, lervutės, lėliukės), jie jau seniai įsirausė į dirvą ir ten žiemos. Todėl - grėbdami lapus turime žinoti, kad mes jau pavėlavome ir jų gausos nebekontroliuojame arba kontroliuojame neintensyviai.
Taigi sugrėbti lapai ir kitos žaliosios augalinės medžiagos gali būti kompostuojami, netgi suverčiami į duobes ir čia paliekami irti. Jie skaidosi aukštoje temperatūroje, tad vabzdžių palikuonių čia vargu ar gali išlikti. Drėgnose pamiškėse iš lapų ir rudenį nupjautos žolės galima įrengti buveines žalčiams - tam iš kartelių reikia sukalti kelių kvadratinių metrų „gardą“ ir jį užpildyti lapais, žole. Kad rastųsi ropliams tinkamų vietų slapstytis, tarpuose galima įdėti nestorų rąstigalių, tuščiavidurių medžio nuopjovų. Kiekvieną rudenį papildant šią krūvą, ji pastoviai smenga, apauga žole, tačiau viduje vykstantis „degimas“, sukeliamas puvimo, labai palankus žalčių kiaušinių perinimui. Tokiose vietose žalčiai gyvena ir vasaros pradžioje puvenose sudeda daug baltų, minkštu paviršiumi kiaušinių. Jie dažnai būna sulipę į „kekes“, nes viena žalčio patelė sudeda iki 30 kiaušinių. Po pusantro ar dviejų mėnesių išsiritę žalčių jaunikliai būna 10-12 centimetrų ilgio, tačiau jau visai savarankiški, patys gebantys rasti maisto.
Spalyje ne tik žalčiai, bet ir driežai, angys pradeda rinktis žiemojimo vietose. Dabar jų didžiausias rūpestis - kuo intensyviau maitintis, kaupti energiją žiemai. Rugsėjy tą daryti buvo paprasčiau, nes grobio buvo daugiau, be to, šiltame ore ropliams (šaltakraujams gyvūnams) buvo daug paprasčiau virškinti maistą. Dabar jiems kyla net tokių problemų. Tiesa, šios problemos galėtų būti aktualios žmonėms ar naminiams gyvūnams, o laukiniai gyvūnai visada pasiruošę jų išvengti ir vėsiu oru nesimaitina.
Spaly miegoti ruošiasi didžioji ir kitos miegapelės, sicistos, ežiai, pas mus pasiliekančios šikšnosparnių rūšys. Šie žvėreliai ypatingu miegu snaus 4-5, o kai kas net 6 mėnesius. Paklausite - kodėl jų miegas ypatingas? Kaip kitaip galima paaiškinti tai, jog gyvūnui ilgus mėnesius palaikyti gyvybę pakanka sukauptų riebalų. Žinia - jis nejuda, jo kūno temperatūra nukritusi, širdies ritmas ir kvėpavimas labai sulėtėję, taigi ir poreikiai yra mažesni. Tačiau net ir žinant tai, gyvūnų pasirengimas ir gebėjimas gali tik stebinti.
Spaly keliauja paukščiai. Jų migracija - ne mažiau mįslingas, dar iki galo neįmintas procesas. Pačiomis naujausiomis tyrimų priemonėmis pavyko nustatyti migracijų kelius, pasirinktos krypties įsiminimą, orientavimosi bet kokiu oru prigimtį. Tačiau, kaip atsirado kelionių pavasarį ir rudenį „tradicija“, kodėl pasirinktos vienos ar kitos žiemojimo ir perėjimo vietos, galima tik spėlioti. Tiesa, yra teorijos, gana įtikinamos, tačiau, kaip ir būna moksle, neturint „daiktinių įrodymų“ atsiranda nauja teorija ir paneigia visus senosios teorijos postulatus. Paukščiai apie tai, deja, nieko pasakyti negali.
Daugiau kaip 100 metų paukščiai žieduojami. Štai ir dabar Ventės rago tinkluose, Kuršių nerijoje netoli Garnių kalno esančiuose „voratinkliuose“ ir pajūryje stovinčiame didžiajame tinkle spurda migracijos kely sugauti paukščiai, kurie bus apibūdinti, ištirti, gaus po žiedelį ir galės keliauti toliau. Iš tūkstančio sužieduotų žvirblinių paukščių kada nors į rankas pakliūva, taigi ir informaciją apie save „perduoda“ tik vienas kitas. Gerai, kad kai kurių rūšių sužieduota jau tūkstančių tūkstančiai. Tačiau apie kitus, rečiau žieduojamus, taip surinkti informacijos yra sunku. Didiesiems sparnuočiams jau ne pirmą dešimtmetį pritvirtinami siųstuvėliai, galintys iš viso migracijos kelio teikti detalią informaciją. Vienas taip ženklintas paukštis paprastai suteikia daugiau mokslinių žinių, nei visi iki tol metaliniais žiedais žieduoti jo rūšies paukščiai. Tačiau ką daryti, jeigu sparnuotis sveria 10-12 gramų, taigi daugelį kartų lengvesnis už siųstuvėlį? Išeitis yra, nauji mokslinių tyrimų metodai gali būti taikomi visiems be išimties paukščiams. Tą leidžia prie žiedo, dedamo ant kojos, pritvirtintas mažas ir lengvas duomenų kaupiklis. Tiesa, jis yra per lengvas ir turi per mažai energijos, kad informaciją galėtų siųsti - ją „nuskaityti“ galima tik paukštį pakartotinai sugavus ir kompiuterinės programos pagalba įsirašius visus duomenis. Britai jau kuris laikas tokiais metodais tiria liepsneles, taip galėtų būti tiriamos į savo perėjimo vietas sugrįžtančios mūsų šelmeninės kregždės, čiurliai. Taip Lietuvoje jau pradėtos tirti mažosios žuvėdros - jų tyrimų programas įgyvendinti padeda japonų mokslininkai, mūsų ornitologams davę duomenų kaupiklius.
Rudens vidury dar skraido vabzdžiai, cirpia žiogai. Dar stebimos žieduose kopinėjančios bitės ir kamanės, gali būti, kad nektaro jos randa nedaug, tačiau saulėti palankūs orai ir joms daug geriau už nektaro lašą.
O mums spalis - lyg didelis nektaro lašas, geltonas, saldus, nes dar nėra šalta, dar taip gražu. Kai vieną dieną spalį išlydėsime, atsigręžę jį norėsime ir vėl matyti. Tačiau priekyje bus ne jis, o lapkritis.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Iš visų metų laikų tik pavasaris ir ruduo savo jėgas išdėsto netolygiai, todėl jų pradžia ir paskutinės dienos visai nepanašios. Rudens pradžioje, rugsėjy, dar regėjome vasariškus gamtos vaizdus ir jautėme iš vasaros paveldėtas nuotaikas. Lapkrity, ypač antroje jo pusėje, dažnai sulaukiame sniego ir žiemos apraiškų. Spalis yra rudens viduryje, taigi jam tenka būti savotišku balansu tarp kraštutinių rudens reiškinių.
Nuostabiausias spalio reiškinys - jo spalvos. Kiekvienų metų spalis yra vis kitoks: jei orai būna sausi ir švelnūs, saulėti, jis pratrūksta visomis savo spalvomis, jei tvyro apniukęs, lietingas ir vėjuotas oras - lapai nepaskleidžia viso jo grožio. Šis spalis, atrodo, yra palankus spalvoms rastis, tad iki pat Visų Šventų galima tikėtis paties gražiausio gamtos paveikslo.
Apie lapų ryšio su medžiu praradimą visi žinome labai gerai. Kai medis ima ruoštis žiemos poilsiui ir sulėtina, o po to visai nutraukia aktyvius gyvybinius procesus, negyvų ląstelių tarpas tarp lapo kotelio ir medžio šakelės tampa nepralaidus - medis pro lapą nekvėpuoja, negarina drėgmės. Lapo jam nereikia, todėl jis bet kada ima ir nukrinta. Kada tai įvyksta? Labai įvairiai - kai kurių medžių lapija nubarstoma anksti ir spaly šakos jau būna plikos, kitų lapai dar tvirtai laikosi ir vėjų nenuplėšiami net lapkrity.
Kai baigsis rudens grožybių metas, dažnai net nesulaukę lapkričio ar pavasario mes skubėsime tvarkytis aplinką. Lapų grėbimas, surinkimas ir rūpestis, ką su jais daryti, mums tampa svarbūs kiekvieną rudenį. Iš tikro, tuo reikia rūpintis tik mūsų namų aplinkoje, nes gamtoje nukritę lapai - visai ne pašalinis daiktas. Mums šluojant kiemus, parkus, sodus kartais imame ir pamirštame, kad lapai net ir gulėdami ant žemės turi savo funkciją. Visų pirma, jų paskirtis - žiemą nuo šalčio saugoti medžio ar krūmo šaknis. Tai labai aktualu šaltą besniegę žiemą. Dar svarbesnis jų vaidmuo - trąša ir mineralinės medžiagos, taigi - maistas medžiams. Net ir lietų priplakti, ištižę lapai patys netampa tokiu „maisto produktu“ - tą padaro sliekai, lapus nusitempiantys į savo urvelius ir ten juos naudojantys maistui. Ko nereikia sliekui, perėjus per jo žarnyną grąžinama dirvožemiui. Sliekų „pagamintas“ mineralinis dirvožemio papildas labai jį praturtina ir skatina ne tik medžių, bet ir visų augalų augimą.
Lapai gali būti naudojami ir kitaip. Tiesa, sodininkai ir parkų, sumedėjusių augalų kolekcijų turėtojai labai atsargiai žiūri į lapų kaupimą, sandėliavimą, nes tame mato potencialų kenkėjų dauginimo būdą. Iš tikro pavojus yra kur kas mažesnis, nei manoma - jeigu ant lapų ar vaisių ir buvo kenkėjų palikuonys (dažniausiai žiemoti turintys vikšrai, lervutės, lėliukės), jie jau seniai įsirausė į dirvą ir ten žiemos. Todėl - grėbdami lapus turime žinoti, kad mes jau pavėlavome ir jų gausos nebekontroliuojame arba kontroliuojame neintensyviai.
Taigi sugrėbti lapai ir kitos žaliosios augalinės medžiagos gali būti kompostuojami, netgi suverčiami į duobes ir čia paliekami irti. Jie skaidosi aukštoje temperatūroje, tad vabzdžių palikuonių čia vargu ar gali išlikti. Drėgnose pamiškėse iš lapų ir rudenį nupjautos žolės galima įrengti buveines žalčiams - tam iš kartelių reikia sukalti kelių kvadratinių metrų „gardą“ ir jį užpildyti lapais, žole. Kad rastųsi ropliams tinkamų vietų slapstytis, tarpuose galima įdėti nestorų rąstigalių, tuščiavidurių medžio nuopjovų. Kiekvieną rudenį papildant šią krūvą, ji pastoviai smenga, apauga žole, tačiau viduje vykstantis „degimas“, sukeliamas puvimo, labai palankus žalčių kiaušinių perinimui. Tokiose vietose žalčiai gyvena ir vasaros pradžioje puvenose sudeda daug baltų, minkštu paviršiumi kiaušinių. Jie dažnai būna sulipę į „kekes“, nes viena žalčio patelė sudeda iki 30 kiaušinių. Po pusantro ar dviejų mėnesių išsiritę žalčių jaunikliai būna 10-12 centimetrų ilgio, tačiau jau visai savarankiški, patys gebantys rasti maisto.
Spalyje ne tik žalčiai, bet ir driežai, angys pradeda rinktis žiemojimo vietose. Dabar jų didžiausias rūpestis - kuo intensyviau maitintis, kaupti energiją žiemai. Rugsėjy tą daryti buvo paprasčiau, nes grobio buvo daugiau, be to, šiltame ore ropliams (šaltakraujams gyvūnams) buvo daug paprasčiau virškinti maistą. Dabar jiems kyla net tokių problemų. Tiesa, šios problemos galėtų būti aktualios žmonėms ar naminiams gyvūnams, o laukiniai gyvūnai visada pasiruošę jų išvengti ir vėsiu oru nesimaitina.
Spaly miegoti ruošiasi didžioji ir kitos miegapelės, sicistos, ežiai, pas mus pasiliekančios šikšnosparnių rūšys. Šie žvėreliai ypatingu miegu snaus 4-5, o kai kas net 6 mėnesius. Paklausite - kodėl jų miegas ypatingas? Kaip kitaip galima paaiškinti tai, jog gyvūnui ilgus mėnesius palaikyti gyvybę pakanka sukauptų riebalų. Žinia - jis nejuda, jo kūno temperatūra nukritusi, širdies ritmas ir kvėpavimas labai sulėtėję, taigi ir poreikiai yra mažesni. Tačiau net ir žinant tai, gyvūnų pasirengimas ir gebėjimas gali tik stebinti.
Spaly keliauja paukščiai. Jų migracija - ne mažiau mįslingas, dar iki galo neįmintas procesas. Pačiomis naujausiomis tyrimų priemonėmis pavyko nustatyti migracijų kelius, pasirinktos krypties įsiminimą, orientavimosi bet kokiu oru prigimtį. Tačiau, kaip atsirado kelionių pavasarį ir rudenį „tradicija“, kodėl pasirinktos vienos ar kitos žiemojimo ir perėjimo vietos, galima tik spėlioti. Tiesa, yra teorijos, gana įtikinamos, tačiau, kaip ir būna moksle, neturint „daiktinių įrodymų“ atsiranda nauja teorija ir paneigia visus senosios teorijos postulatus. Paukščiai apie tai, deja, nieko pasakyti negali.
Daugiau kaip 100 metų paukščiai žieduojami. Štai ir dabar Ventės rago tinkluose, Kuršių nerijoje netoli Garnių kalno esančiuose „voratinkliuose“ ir pajūryje stovinčiame didžiajame tinkle spurda migracijos kely sugauti paukščiai, kurie bus apibūdinti, ištirti, gaus po žiedelį ir galės keliauti toliau. Iš tūkstančio sužieduotų žvirblinių paukščių kada nors į rankas pakliūva, taigi ir informaciją apie save „perduoda“ tik vienas kitas. Gerai, kad kai kurių rūšių sužieduota jau tūkstančių tūkstančiai. Tačiau apie kitus, rečiau žieduojamus, taip surinkti informacijos yra sunku. Didiesiems sparnuočiams jau ne pirmą dešimtmetį pritvirtinami siųstuvėliai, galintys iš viso migracijos kelio teikti detalią informaciją. Vienas taip ženklintas paukštis paprastai suteikia daugiau mokslinių žinių, nei visi iki tol metaliniais žiedais žieduoti jo rūšies paukščiai. Tačiau ką daryti, jeigu sparnuotis sveria 10-12 gramų, taigi daugelį kartų lengvesnis už siųstuvėlį? Išeitis yra, nauji mokslinių tyrimų metodai gali būti taikomi visiems be išimties paukščiams. Tą leidžia prie žiedo, dedamo ant kojos, pritvirtintas mažas ir lengvas duomenų kaupiklis. Tiesa, jis yra per lengvas ir turi per mažai energijos, kad informaciją galėtų siųsti - ją „nuskaityti“ galima tik paukštį pakartotinai sugavus ir kompiuterinės programos pagalba įsirašius visus duomenis. Britai jau kuris laikas tokiais metodais tiria liepsneles, taip galėtų būti tiriamos į savo perėjimo vietas sugrįžtančios mūsų šelmeninės kregždės, čiurliai. Taip Lietuvoje jau pradėtos tirti mažosios žuvėdros - jų tyrimų programas įgyvendinti padeda japonų mokslininkai, mūsų ornitologams davę duomenų kaupiklius.
Rudens vidury dar skraido vabzdžiai, cirpia žiogai. Dar stebimos žieduose kopinėjančios bitės ir kamanės, gali būti, kad nektaro jos randa nedaug, tačiau saulėti palankūs orai ir joms daug geriau už nektaro lašą.
O mums spalis - lyg didelis nektaro lašas, geltonas, saldus, nes dar nėra šalta, dar taip gražu. Kai vieną dieną spalį išlydėsime, atsigręžę jį norėsime ir vėl matyti. Tačiau priekyje bus ne jis, o lapkritis.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Žaliasis puslapis
Šeduvos miškai vakar ir šiandien
Miške gimęs Šeduvos vardas
Šeduvos miškai yra išsidėstę išskirtinėje vietoje – Aukštaitijos, Žemaitijos ir Žiemgalos sandūroje, Nemuno ir Lielupės upių baseinų takoskyroje. Šie miškai vakarinėje dalyje driekiasi Rytų Žemaičių plynaukštėje, rytinėje – Mūšos-Nemunėlio ir Nevėžio žemumose. Dabar Šeduvos girininkiją sudaro daug nedidelių miškų, tarp didesnių - Kurklių, Liaudiškių, Čelkių ir Kleboniškių miškai.
Anot legendų miške atsirado ir dabartinis Šeduvos vardas. „Seniau toj vietoj, kur dabar yra Šeduva, buvo apžėlęs miškų kraštas“, - teigia žinomas lietuvių etnografas Norbertas Vėlius. Tuo mišku ėjo elgeta ir sutiko grybautoją. Paprašė jo išmaldos, šis neturėjo pinigų, todėl padavė elgetai du gražius baravykus ir tarė: „Še du, va“. Yra užrašyta ir kita šio padavimo versija. Joje irgi sakoma „Še du, va“. Tik joje išalkusiam medžiokliui duodami du kepaliukai duonos. Iš čia ir kilo Šeduvos vardas.
Žiupsnelis istorijos
Miškų turtais Šeduvos krašte naudojamasi nuo seno. 1512 m. Šeduvoje iš vietinių miškų medienos buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Ypač suaktyvėjo medienos eksportas, kai pro šiuos kraštus buvo nutiestas Liepojos-Romno geležinkelis, su atšaka į Daugpilį, o 1915 m. ir į Lauksargius, Tilžės link. Tada Šeduva tapo viena pagrindinių medienos išvežimo punktų.
1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvusios Šeduvos apskrities miškus iš vokiečių perėmė Lietuvos miškininkas Antanas Rukuiža ir agronomas Stasys Ranigeris. Valstybė iš karto perėmė visus majoratinius, iš Lietuvos pabėgusių dvarininkų, carizmo laikais lengvatinėmis sąlygomis įgytus, miškus, o nuo 1922 m. pradėjo nacionalizuoti ir tuos privačius miškus, kurių savininkai valdė daugiau negu 25 dešimtines (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha).
Tuometinė Lietuvos valdžia gerai suprato valstybinę miškų vertę ir naudą. 1918-1919 m. steigiamos miškų urėdijos, kurios rūpinosi ne tik kirtimais, bet ir miškų apsauga, jų atkūrimu. Šeduvos miškai pateko į Panevėžio miškų urėdijos globą, kurios administracija įsikūrė Smiltynės kaime, prie Berčiūnų. Panevėžio miškų urėdija turėjo 13 girininkijų, tarp jų ir Šeduvos girininkiją.
1931 m. Šeduvos girininkijos administracinis pastatas buvo Šeduvoje, Kurklių sodyboje. 1932 m. parengiamas miškotvarkos projektas, Šeduvos miškai inventorizuojami. Tai didelis žingsnis pažangos link. Per antrąją vokiečių okupaciją Šeduvos miškai stipriai nukentėjo.
Sovietmečiu būta daug reorganizacijų, dažnai keitėsi įstaigų pavadinimai, jų pavaldumas, miškų plotai. Buvo laikas, kai Šeduvos girininkijoje dirbo kelios dešimtys žmonių. 1943 metais net buvo įkurta atskira Šeduvos miškų urėdija, turėjusi 5 girininkijas, tačiau ji veikė trumpai. Jos miškų valdos tuomet siekė 7760 hektarų. Urėdu dirbo Vladas Štuikys. Po kurio laiko Šeduvos miškų urėdija panaikinama, tačiau miškininkai dirbo ir šiandien dirba kantriai bei profesionaliai.
Žmonės, pamilę mišką
Iškiliausius Šeduvos girininkijos vadovus - Joną Šapoką, ilgiausiai prieškario Lietuvoje ėjusį girininko pareigas, Bronių Rimšą, pirmąjį šios girininkijos girininką bei daugelį kitų miškininkų žmonės ir šiandien prisimena.
Žinomo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos vyresnysis brolis Jonas Šapoka Šeduvos girininku dirbo nuo 1920 iki 1941 metų. Jis buvo labai aktyvus, rūpinosi mišku, rengė miškasodžio talkas. Jono veiklą nutraukė 1941 m. sovietinės represijos. Kartu su šeima birželio 14 d. jis buvo išvežtas į Altajaus kraštą, vėliau įkalintas Rešiotų lageryje. Tų pat metų pabaigoje mirė ar buvo sušaudytas. Tarpukario Lietuvoje žinomas vienintelis atvejis, kai toje pačioje vietovėje, tose pačiose pareigybėse specialistas būtų išdirbęs daugiau kaip 20 metų. Jonas Šapoka sudėtingomis sąlygomis sugebėjo išspręsti miškų apsaugos klausimus, aktyviai domėjosi miškų atkūrimu, ugdymu bei sanitarine priežiūra. Pagal galimybes jis plėtė šiuos darbus girininkijoje ir mokė tą daryti kitus. Šeduvoje ir jos apylinkėse Jonas buvo gerbiamas, turėjo didelį autoritetą. Girininko Jono Šapokos darbas girininkijoje ir veikla Lietuvos miškininkų sąjungoje, publikavimas straipsnių specialiame žurnale „Mūsų girios” neliko nepastebėti tuometinės visuomenės ir valdžios. Už darbus Lietuvos labui jis 1931 m. apdovanojamas Gedimino V laipsnio ordinu.
Norisi paminėti ir šiandieninį ilgametį Šeduvos girininką Albertą Minkų, kuris 1983 m. perėmė Šeduvos girininkiją ir iki šiol sėkmingai jai vadovauja. Albertas stengiasi visus darbus atlikti gerai ir pirmas: pirmas atlieka miško ugdomuosius kirtimus, pirmas atrėžia biržes ir pristato dokumentaciją. Kai girininkija vykdė medienos ruošos darbus, pirmas atlikdavo metines užduotis. Gal dėl to Šeduvos girininkija buvo pirmojo ugdomųjų kirtimų konkurso nugalėtoja urėdijoje. Šiandieninis girininkas mėgsta eksperimentuoti, pavyzdžiui, jis vienas pirmųjų 1995 m. pradėjo medienos ruošos darbus vykdyti rangos būdu. Albertas negaili laiko pamokyti jaunesniuosius kolegas, patarti jiems. Už tai geru žodžiu jį mini buvę eiguliai: Dainius Dapkus, Darius Janušauskas, Evaldas Kuodis. Girininko nuopelnus pastebėjo Generalinė miškų urėdija ir apdovanojo jį Padėkos raštu, o 2006 m. generalinio miškų urėdo įsakymu jam suteikiama antroji kvalifikacinė girininko klasė.
Kartu su laiku ir reformomis
Bėgant laikui, keitėsi miškininkų pareigos ir prievolės, darbų pobūdis ir apimtys. Vykdant reformas, mažinant darbuotojų skaičių, buvo paliekami aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, kompiuterizuojami visi darbo barai. 2006 metais Šeduvos girininkijoje dirbo trys miškininkai: girininkas, girininko pavaduotojas ir eigulė. Dabar girininkijoje dirba tik du miškininkai – girininkas Albertas Minkus ir jo pavaduotojas Darius Urbaitis.
Šeduvos girininkijos darbuotojai kompiuteriais ne tik tvarko realizacijos dokumentus, vykdo buhalterinę apskaitą, bet dirba ir su biržių atrėžimo, kitomis miškų ūkio, miškotvarkos darbų programomis. Žmonėms taip dirbti tapo žymiai lengviau, ir darbo rankų tiek nebereikia.
Šeduvos miškininkai vykdo patvirtintą Lietuvos miškų ūkio politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, kuri numato miškų ūkio plėtros tikslus ir priemones jiems įgyvendinti. Tarp svarbių tikslų yra miško išteklių išsaugojimas ir gausinimas, miško produktyvumo didinimas, miško nuosavybės formų įvairovės ir miško ekosistemų stabilumo užtikrinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, miškų sveikatingumo gerinimas, visuomenės informavimas apie miškus, jų būklę ir tvarkymą.
Šeduvos girininkijos valdose yra 2712,83 ha valstybinių ir 482 ha privatizavimui rezervuotų miškų. Per paskutinius penkerius metus šioje girininkijoje atkuriama vidutiniškai po 16 ha miškų kasmet.
Šeduvos miškininkai užsiima ir anksčiau nekultivuota veikla – Kalėdinių eglaičių auginimu. 2013 metais 5 hektarų plantacijoje išauginta 15 tūkst. Kalėdinių eglaičių. Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus žaliaskares noriai pirko ne tik Radviliškio, bet ir kitų aplinkinių rajonų gyventojai.
Šeduvos, kaip ir visos Lietuvos, miškininkų pagrindinis uždavinys - palikti po savęs ateinančioms kartoms gražesnius, kokybiškesnius, geresnės rūšinės sudėties miškus, su jų prieglobstyje klestinčia biologine įvairove ir gamtinėmis vertybėmis.
Iš kartos į kartą
Tarpukaryje Šeduvos miškininkai, kaip negausios kaimo inteligentijos atstovai, vaidino nemažą vaidmenį visuomeniniame valsčiaus gyvenime. Tai teigiamai atsiliepė kultūrinei aplinkai. Šeduviškiai aktyviai dalyvavo Lietuvos miškininkų sąjungos, Šiaulių sąjungos veikloje, Ypač rėmė žurnalą „Mūsų girios“, kurį užsiprenumeruodavo praktiškai visi: girininkai, žvalgai, eiguliai ir net miestelio gyventojai.
1923 metais buvo nutarta statyti Šeduvos progimnazijos pastatą. Mūriniui pastatui trūko pinigų, o medienos buvo pakankamai, todėl nuspręsta statyti medinę mokyklą. Jos statybai talkino mokinių tėvai, o medieną ruošė Liūdiškių miške. 1924 m. Šeduva pasipuošė dviaukšte mokykla. Koks tai buvo džiaugsmas.
Reikšmingos miškininkų pastangos – apylinkės visuomenės agitavimas apželdinti savąsias sodybas, kelius, kapines, miestelio aikštę dekoratyviniais medžiais. 1934 m. pavasarį Šeduvos girininkija Kurklių miške surengė medelių sodinimo šventę, kurioje dalyvavo 296 Šeduvos mokiniai ir visi mokytojai. 1934 m. miškininkų iniciatyva buvo surengta talka, kurios metu liepaitėmis apsodino kelią Šeduva – Baisogala nuo miestelio iki geležinkelio stoties.
Miškininkai aktyviai bendrauja su visuomene ir mūsų dienomis. 2009 m. Šeduvos girininkijoje sumanyta pasodinti „Tūkstantmečio ąžuolyną“, kurio tikslas – įprasminti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Miškininkų iniciatyvą palaikė Šeduvos ir aplinkinių vietovių gyventojai. Talkos metu 5,1 ha plote buvo pasodinta 18 tūkst. ąžuoliukų. Ąžuolynas sodintas aptvertoje teritorijoje, kad sodinukų nepažeistų žvėrys. Šio projekto sąmatinė vertė – apie 35 tūkst. Lt.
Malonu pastebėti, kad miškininkus ir moksleivius sieja ypač glaudūs ryšiai: moksleiviai aktyviai talkina miško sodinimo darbuose, dalyvauja įvairiose akcijose, gamtos pažinimo pamokose. Miškininkai talkina mokyklai, pavyzdžiui, - sukuriant ekspoziciją „Miško mokykla“.
Vytautas Žeimantas
Miške gimęs Šeduvos vardas
Šeduvos miškai yra išsidėstę išskirtinėje vietoje – Aukštaitijos, Žemaitijos ir Žiemgalos sandūroje, Nemuno ir Lielupės upių baseinų takoskyroje. Šie miškai vakarinėje dalyje driekiasi Rytų Žemaičių plynaukštėje, rytinėje – Mūšos-Nemunėlio ir Nevėžio žemumose. Dabar Šeduvos girininkiją sudaro daug nedidelių miškų, tarp didesnių - Kurklių, Liaudiškių, Čelkių ir Kleboniškių miškai.
Anot legendų miške atsirado ir dabartinis Šeduvos vardas. „Seniau toj vietoj, kur dabar yra Šeduva, buvo apžėlęs miškų kraštas“, - teigia žinomas lietuvių etnografas Norbertas Vėlius. Tuo mišku ėjo elgeta ir sutiko grybautoją. Paprašė jo išmaldos, šis neturėjo pinigų, todėl padavė elgetai du gražius baravykus ir tarė: „Še du, va“. Yra užrašyta ir kita šio padavimo versija. Joje irgi sakoma „Še du, va“. Tik joje išalkusiam medžiokliui duodami du kepaliukai duonos. Iš čia ir kilo Šeduvos vardas.
Žiupsnelis istorijos
Miškų turtais Šeduvos krašte naudojamasi nuo seno. 1512 m. Šeduvoje iš vietinių miškų medienos buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Ypač suaktyvėjo medienos eksportas, kai pro šiuos kraštus buvo nutiestas Liepojos-Romno geležinkelis, su atšaka į Daugpilį, o 1915 m. ir į Lauksargius, Tilžės link. Tada Šeduva tapo viena pagrindinių medienos išvežimo punktų.
1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvusios Šeduvos apskrities miškus iš vokiečių perėmė Lietuvos miškininkas Antanas Rukuiža ir agronomas Stasys Ranigeris. Valstybė iš karto perėmė visus majoratinius, iš Lietuvos pabėgusių dvarininkų, carizmo laikais lengvatinėmis sąlygomis įgytus, miškus, o nuo 1922 m. pradėjo nacionalizuoti ir tuos privačius miškus, kurių savininkai valdė daugiau negu 25 dešimtines (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha).
Tuometinė Lietuvos valdžia gerai suprato valstybinę miškų vertę ir naudą. 1918-1919 m. steigiamos miškų urėdijos, kurios rūpinosi ne tik kirtimais, bet ir miškų apsauga, jų atkūrimu. Šeduvos miškai pateko į Panevėžio miškų urėdijos globą, kurios administracija įsikūrė Smiltynės kaime, prie Berčiūnų. Panevėžio miškų urėdija turėjo 13 girininkijų, tarp jų ir Šeduvos girininkiją.
1931 m. Šeduvos girininkijos administracinis pastatas buvo Šeduvoje, Kurklių sodyboje. 1932 m. parengiamas miškotvarkos projektas, Šeduvos miškai inventorizuojami. Tai didelis žingsnis pažangos link. Per antrąją vokiečių okupaciją Šeduvos miškai stipriai nukentėjo.
Sovietmečiu būta daug reorganizacijų, dažnai keitėsi įstaigų pavadinimai, jų pavaldumas, miškų plotai. Buvo laikas, kai Šeduvos girininkijoje dirbo kelios dešimtys žmonių. 1943 metais net buvo įkurta atskira Šeduvos miškų urėdija, turėjusi 5 girininkijas, tačiau ji veikė trumpai. Jos miškų valdos tuomet siekė 7760 hektarų. Urėdu dirbo Vladas Štuikys. Po kurio laiko Šeduvos miškų urėdija panaikinama, tačiau miškininkai dirbo ir šiandien dirba kantriai bei profesionaliai.
Žmonės, pamilę mišką
Iškiliausius Šeduvos girininkijos vadovus - Joną Šapoką, ilgiausiai prieškario Lietuvoje ėjusį girininko pareigas, Bronių Rimšą, pirmąjį šios girininkijos girininką bei daugelį kitų miškininkų žmonės ir šiandien prisimena.
Žinomo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos vyresnysis brolis Jonas Šapoka Šeduvos girininku dirbo nuo 1920 iki 1941 metų. Jis buvo labai aktyvus, rūpinosi mišku, rengė miškasodžio talkas. Jono veiklą nutraukė 1941 m. sovietinės represijos. Kartu su šeima birželio 14 d. jis buvo išvežtas į Altajaus kraštą, vėliau įkalintas Rešiotų lageryje. Tų pat metų pabaigoje mirė ar buvo sušaudytas. Tarpukario Lietuvoje žinomas vienintelis atvejis, kai toje pačioje vietovėje, tose pačiose pareigybėse specialistas būtų išdirbęs daugiau kaip 20 metų. Jonas Šapoka sudėtingomis sąlygomis sugebėjo išspręsti miškų apsaugos klausimus, aktyviai domėjosi miškų atkūrimu, ugdymu bei sanitarine priežiūra. Pagal galimybes jis plėtė šiuos darbus girininkijoje ir mokė tą daryti kitus. Šeduvoje ir jos apylinkėse Jonas buvo gerbiamas, turėjo didelį autoritetą. Girininko Jono Šapokos darbas girininkijoje ir veikla Lietuvos miškininkų sąjungoje, publikavimas straipsnių specialiame žurnale „Mūsų girios” neliko nepastebėti tuometinės visuomenės ir valdžios. Už darbus Lietuvos labui jis 1931 m. apdovanojamas Gedimino V laipsnio ordinu.
Norisi paminėti ir šiandieninį ilgametį Šeduvos girininką Albertą Minkų, kuris 1983 m. perėmė Šeduvos girininkiją ir iki šiol sėkmingai jai vadovauja. Albertas stengiasi visus darbus atlikti gerai ir pirmas: pirmas atlieka miško ugdomuosius kirtimus, pirmas atrėžia biržes ir pristato dokumentaciją. Kai girininkija vykdė medienos ruošos darbus, pirmas atlikdavo metines užduotis. Gal dėl to Šeduvos girininkija buvo pirmojo ugdomųjų kirtimų konkurso nugalėtoja urėdijoje. Šiandieninis girininkas mėgsta eksperimentuoti, pavyzdžiui, jis vienas pirmųjų 1995 m. pradėjo medienos ruošos darbus vykdyti rangos būdu. Albertas negaili laiko pamokyti jaunesniuosius kolegas, patarti jiems. Už tai geru žodžiu jį mini buvę eiguliai: Dainius Dapkus, Darius Janušauskas, Evaldas Kuodis. Girininko nuopelnus pastebėjo Generalinė miškų urėdija ir apdovanojo jį Padėkos raštu, o 2006 m. generalinio miškų urėdo įsakymu jam suteikiama antroji kvalifikacinė girininko klasė.
Kartu su laiku ir reformomis
Bėgant laikui, keitėsi miškininkų pareigos ir prievolės, darbų pobūdis ir apimtys. Vykdant reformas, mažinant darbuotojų skaičių, buvo paliekami aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, kompiuterizuojami visi darbo barai. 2006 metais Šeduvos girininkijoje dirbo trys miškininkai: girininkas, girininko pavaduotojas ir eigulė. Dabar girininkijoje dirba tik du miškininkai – girininkas Albertas Minkus ir jo pavaduotojas Darius Urbaitis.
Šeduvos girininkijos darbuotojai kompiuteriais ne tik tvarko realizacijos dokumentus, vykdo buhalterinę apskaitą, bet dirba ir su biržių atrėžimo, kitomis miškų ūkio, miškotvarkos darbų programomis. Žmonėms taip dirbti tapo žymiai lengviau, ir darbo rankų tiek nebereikia.
Šeduvos miškininkai vykdo patvirtintą Lietuvos miškų ūkio politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, kuri numato miškų ūkio plėtros tikslus ir priemones jiems įgyvendinti. Tarp svarbių tikslų yra miško išteklių išsaugojimas ir gausinimas, miško produktyvumo didinimas, miško nuosavybės formų įvairovės ir miško ekosistemų stabilumo užtikrinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, miškų sveikatingumo gerinimas, visuomenės informavimas apie miškus, jų būklę ir tvarkymą.
Šeduvos girininkijos valdose yra 2712,83 ha valstybinių ir 482 ha privatizavimui rezervuotų miškų. Per paskutinius penkerius metus šioje girininkijoje atkuriama vidutiniškai po 16 ha miškų kasmet.
Šeduvos miškininkai užsiima ir anksčiau nekultivuota veikla – Kalėdinių eglaičių auginimu. 2013 metais 5 hektarų plantacijoje išauginta 15 tūkst. Kalėdinių eglaičių. Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus žaliaskares noriai pirko ne tik Radviliškio, bet ir kitų aplinkinių rajonų gyventojai.
Šeduvos, kaip ir visos Lietuvos, miškininkų pagrindinis uždavinys - palikti po savęs ateinančioms kartoms gražesnius, kokybiškesnius, geresnės rūšinės sudėties miškus, su jų prieglobstyje klestinčia biologine įvairove ir gamtinėmis vertybėmis.
Iš kartos į kartą
Tarpukaryje Šeduvos miškininkai, kaip negausios kaimo inteligentijos atstovai, vaidino nemažą vaidmenį visuomeniniame valsčiaus gyvenime. Tai teigiamai atsiliepė kultūrinei aplinkai. Šeduviškiai aktyviai dalyvavo Lietuvos miškininkų sąjungos, Šiaulių sąjungos veikloje, Ypač rėmė žurnalą „Mūsų girios“, kurį užsiprenumeruodavo praktiškai visi: girininkai, žvalgai, eiguliai ir net miestelio gyventojai.
1923 metais buvo nutarta statyti Šeduvos progimnazijos pastatą. Mūriniui pastatui trūko pinigų, o medienos buvo pakankamai, todėl nuspręsta statyti medinę mokyklą. Jos statybai talkino mokinių tėvai, o medieną ruošė Liūdiškių miške. 1924 m. Šeduva pasipuošė dviaukšte mokykla. Koks tai buvo džiaugsmas.
Reikšmingos miškininkų pastangos – apylinkės visuomenės agitavimas apželdinti savąsias sodybas, kelius, kapines, miestelio aikštę dekoratyviniais medžiais. 1934 m. pavasarį Šeduvos girininkija Kurklių miške surengė medelių sodinimo šventę, kurioje dalyvavo 296 Šeduvos mokiniai ir visi mokytojai. 1934 m. miškininkų iniciatyva buvo surengta talka, kurios metu liepaitėmis apsodino kelią Šeduva – Baisogala nuo miestelio iki geležinkelio stoties.
Miškininkai aktyviai bendrauja su visuomene ir mūsų dienomis. 2009 m. Šeduvos girininkijoje sumanyta pasodinti „Tūkstantmečio ąžuolyną“, kurio tikslas – įprasminti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Miškininkų iniciatyvą palaikė Šeduvos ir aplinkinių vietovių gyventojai. Talkos metu 5,1 ha plote buvo pasodinta 18 tūkst. ąžuoliukų. Ąžuolynas sodintas aptvertoje teritorijoje, kad sodinukų nepažeistų žvėrys. Šio projekto sąmatinė vertė – apie 35 tūkst. Lt.
Malonu pastebėti, kad miškininkus ir moksleivius sieja ypač glaudūs ryšiai: moksleiviai aktyviai talkina miško sodinimo darbuose, dalyvauja įvairiose akcijose, gamtos pažinimo pamokose. Miškininkai talkina mokyklai, pavyzdžiui, - sukuriant ekspoziciją „Miško mokykla“.
Vytautas Žeimantas
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra - istorija
Kaip skaičiuojamas laikas?
Spalio mėnesio 5-15 dienų tarpsnis reikšmingas kalendoriaus istorijos atmintimi. 1582 m. katalikiškoje Europoje buvo įvykdyta kalendorinė reforma. Jos iniciatorius – popiežius Grigalius XIII-asis, nes buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė labai jau neatitikti joms priklausančių metų sezonų, pavyzdžiui, nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo kūdikėlio Kristaus gimtadienis, o šv.Velykos „pabėgo” į vasarą.
Apskritai saulinio kalendoriaus tobulumas priklauso nuo to, kaip sugebama atogrąžinius metus, matuojamus laiko tarpu, per kurį Žemė vėl sugrįžta į pavasario lygiadienio tašką – o jis išreiškiamas trupmeniniu skaičiumi – 365,2422 vidutinės saulinės paros – išdėstyti į sveiką skaičių kalendorinių metų dienų – 365 ar 366. Žmonijos istorijoje tai būdavo daroma labai įvairiai, kiekvienos kultūros vis skirtingai. O astronominės žinios pirmiausia panaudotos kalendoriaus konstruktui.
Iki 1582-ųjų metų krikščioniškasis pasaulis naudojo iš romėnų paveldėtą saulinį Julijaus kalendorių. Jame per 400 metų susikaupdavo 3-jų dienų paklaida, vis tolinanti svarbiausias datas nuo gamtos reiškinių. Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijo pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: per 400 metų jų turi būti tik 97. Todėl, jeigu šimtieji, t.y. besibaigiantys dviem nuliais, metai yra nedalūs iš 4, jų nereikia laikyti keliamaisiais. Idėją išplėtojo ir ėmė plačiai propaguoti jėzuitų mokslininkas Kasparas Klavijus. Keliamųjų metų naujoji taisyklė buvo įteisinta popiežiaus Grigaliaus XII bule, paskelbiant, kad po spalio 4-sios, kuri tada buvo ketvirtadienis, seks penktadienis, bet jau spalio 15-oji. Naujojo stiliaus kalendoriuje vienos paros paklaida susidaro tik per 3300 metų.
Pasaulis sutiko reformą labai skirtingai. Lietuva kartu su Lenkija, Ispanija, Portugalija ją priėmė iškart. Tačiau protestantiškoje Livonijoje, kuri tuomet buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalė, kilo net ginkluotas pasipriešinimas. Popiežius buvo kaltinamas „pavogęs” iš žmonių dešimt jų gyvenimo dienų. Tie įvykiai istorijoje vadinami kalendorinėmis Rygos riaušėmis. Kitos protestantiškos šalys taip pat ilgokai nenorėjo pripažinti naujojo stiliaus pranašumų; nors reformą teigiamai vertino ir astronomai, ir pats Martynas Liuteris. Danija ir Norvegija prisijungė prie grigališkojo kalendoriaus 1700 metais, Anglija 1752-siais, Švedija ir Suomija – 1753-siais. Stačiatikių bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, griežtai atmetusi reformą tuo pretekstu, kad naujojo stiliaus skaičiavimu Velykų šventė kartais būna vėliau už žydų Paschą, ogi Kristus buvo nukryžiuotas prieš šią šventę. Rusijoje pilietinis kalendorius tapo grigališkuoju nuo 1918 m. Šiandien tarptautiniuose ryšiuose naudojamos tik naujojo stiliaus datos, nepaisant to, kokiu kalendoriumi gyvena, kokią religiją išpažįsta šalis.
Nors Lietuva buvo tarp pirmųjų šalių, įvertinusių ir priėmusių grigališkąjį kalendorių, pakliuvus į Rusijos imperiją, teko vėl grįžti prie juliškojo. Išimtis – Užnemunė, kur galiojo dar Napoleono įvesta tvarka. Kaune buvo juokaujama, kad Aleksoto tiltas – ilgiausias pasaulyje, nes kelionė juo trunkanti bemaž porą savaičių. O spausdintiniuose kalendoriuose, kuriuos lietuviams nuo 1846 m. pradėjo leisti Laurynas Ivinskis, datos būdavo pateikiamos dviem stulpeliais, nes oficialusis gyvenimas vyko laiką skaičiuojant senuoju stiliumi, o katalikiškos šventės pažymimos naujuoju stiliumi. Tokia istorijos lemtis labai supainiojo kaimo tradicinius kalendorinius papročius.Kalendoriaus reikšmę civilizacijos istorijoje sunku pervertinti: jis išreiškia žmonių bendruomenės santykį su krašto gamta. Susidėstę kalendorių, žmonės galėjo nors šiek tiek numatyti ateitį, būti tikri dėl savo ūkinės veiklos rezultatų. Kalendoriuje, jo švenčių papročiuose atsispindi ne tik klimato sąlygos, ūkinės veiklos pobūdis, bet ir socialiniai žmonių santykiai bei dvasinės kultūros dalykai. Tad trumpai apie kalendoriaus ir laiko sąvokos raidą.
Laiko pojūtis buvo vienas pirmųjų mąstančiojo žmogaus požymių. Kokie gamtos reiškiniai pirmiausia pastebimi, lengviausiai suvokiami, kas nuolat kartojasi be jokių išimčių? Žinoma, tai dienos ir nakties kaita, mėnulio fazių seka, ryškiausių žvaigždžių teka ir laida, metinis saulės kelias ir jį lydintys fenologinių reiškinių ciklai. Sekti gamtos ritmus – tai matuoti laiką. Primityvioje gyvensenoje, medžiotojų ir gamtos gėrybių rankiotojų bendruomenėje pakako laiką skirstyti gana trumpomis atkarpomis – paromis, savaitėmis, mėnesiais. Geriausiai tam tiko mėnulio fazės. Jų kaitos užrašymai – ankstyviausi žmonijos istorijoje kalendoriai – buvo padaryti senajame akmens amžiuje – paleolite – prieš 20-25 tūkstančius metų. Tai įraižos aštria titnago skelte ant kaulo plokštelės.
Naujajame akmens amžiuje, kai ėmė rastis žemdirbystė, prireikė žinoti ilgesnius laiko tarpsnius, suderinti juos su konkrečių ūkio darbų ir gamtos reiškinių trukme. Pavyzdžiui, kada sėti, kad šalnos daigų nenukąstų... Taip pat gyvybiškai svarbu žinoti, kiek laiko dar taupyti maisto atsargas, kad pavasarį netektų badauti. Tikriausiai ir žodis „laikas” išverstas iš veiksmažodžio „laikyti”. Daugelio tautų kultūrose jau pradinėse jų stadijose susiformavo vadinamieji paleoastronominiai kalendorinių stebėjimų metodai. Pavyzdžiui, Atlanto pakrantėje stūkso milžiniškų akmenų - megalitų – statiniai. Žinomiausias iš jų yra anglų Stounhendžas. Tokiose stebyklose buvo atidžiai fiksuojamos patekančių ir besileidžiančių saulės, mėnulio, šviesiausių žvaigždžių padėtys horizonte įvairiais metų laikais. Kartu ten vykdavo ir Saulės bei Mėnulio dievybių pagarbinimo šventės. Megalitinės kultūros pėdsakai žymūs ir mūsų krašte: vienur kitur esama didelių akmenų, sudėliotų astronomiškai reikšmingomis kryptimis.
Antikinėje visuomenėje vyravo ciklinė laiko samprata. Patirtos laiko savybės paliko gilų įspūdį to tolimo meto žmogui. Gal todėl senovės graikų laiko ir žemdirbystės dievas Kronas vaizduojamas tokiu siaubūnu: beviltiškai stengdamasis išvengti lemties, jis ryja savo vaikus. Krikščionybė ciklinį laiką pakeitė jo strėle, - žmonijos laikas prasidėjęs Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, o baigsis apokalipse. Viduramžių genijus Izaokas Niutonas., kuris buvo ne tik fizikas, bet ir teologas, suabsoliutino laiką. Pasak jo, Visata esanti idealus laikrodis, kurį užvedė Dievo ranka. Lietuvių patarlė sako, kad „laikas ir po puodu pavožtas bėga”. XX a. astrofizikai tą užvedimą pavadino Didžiuoju sprogimu ir nustatė Visatos kūrimosi pradžią – tai įvyko prieš 13 milijardų metų. O Visatos istorija vykstanti erdvėlaikyje; laiko tėkmė priklausanti nuo sistemos judėjimo greičio. Naujausias žodis žmogaus ir gamtos dialoge apie laiką - tai Belgijos fiziko I.Prigožino darbai, kuris sugebėjo paaiškinti, kad gyvosios gamtos evoliucija - jos raida į vis sudėtingesnes formas - neprieštarauja entropijos principui, pasak kurio, natūraliuose procesuose materijos chaotiškumas didėja. Lietuvių patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugriaužia”. Tačiau pasirodo, kad laikas yra ir kūrėjas! Išaiškėjus, kad Visatos plėtimasis vyksta spartėdamas, kosmologinėse teorijose bus atskleidžiamos naujos dar nepažintos laiko savybės.
Pagrindinis dabar naudojamų laiko skaičiavimo ir kalendoriaus algoritmų trūkumas – jų neatitikimas dešimtainei sistemai. Tačiau įvairūs siūlymai iš esmės reformuoti tuos svarbių svarbiausius dalykus, nors moksliškai ir yra labai pagrįsti bei teikiantys didžiulę ekonominę naudą, tikrai nebus priimti – žmonija negali atsisakyti istorinio laiko pojūčio, ištrinti kultūrinę atmintį ir sugriauti religinių švenčių seką.
Šiemet spalio mėnuo svarbus dar viena laiko istorijos sukaktimi. Prieš 130 metų tarptautinėje Vašingtono konferencijoje buvo sutarta Žemės rutulį sudalyti į laiko juostas. To prireikė plėtojant ekonominius ir socialinius ryšius tarp šalių, sudarinėjant susisiekimo priemonių tvarkaraščius. Žmonių mobilumas – vienas iš pagrindinių šiuolaikinio pasaulio požymių. Ir dar: spalio pabaigoje bus sugrįžtama į žiemos laiką, artimesnį gamtos reiškiniams.
Prof. Libertas Klimka
Spalio mėnesio 5-15 dienų tarpsnis reikšmingas kalendoriaus istorijos atmintimi. 1582 m. katalikiškoje Europoje buvo įvykdyta kalendorinė reforma. Jos iniciatorius – popiežius Grigalius XIII-asis, nes buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė labai jau neatitikti joms priklausančių metų sezonų, pavyzdžiui, nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo kūdikėlio Kristaus gimtadienis, o šv.Velykos „pabėgo” į vasarą.
Apskritai saulinio kalendoriaus tobulumas priklauso nuo to, kaip sugebama atogrąžinius metus, matuojamus laiko tarpu, per kurį Žemė vėl sugrįžta į pavasario lygiadienio tašką – o jis išreiškiamas trupmeniniu skaičiumi – 365,2422 vidutinės saulinės paros – išdėstyti į sveiką skaičių kalendorinių metų dienų – 365 ar 366. Žmonijos istorijoje tai būdavo daroma labai įvairiai, kiekvienos kultūros vis skirtingai. O astronominės žinios pirmiausia panaudotos kalendoriaus konstruktui.
Iki 1582-ųjų metų krikščioniškasis pasaulis naudojo iš romėnų paveldėtą saulinį Julijaus kalendorių. Jame per 400 metų susikaupdavo 3-jų dienų paklaida, vis tolinanti svarbiausias datas nuo gamtos reiškinių. Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijo pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: per 400 metų jų turi būti tik 97. Todėl, jeigu šimtieji, t.y. besibaigiantys dviem nuliais, metai yra nedalūs iš 4, jų nereikia laikyti keliamaisiais. Idėją išplėtojo ir ėmė plačiai propaguoti jėzuitų mokslininkas Kasparas Klavijus. Keliamųjų metų naujoji taisyklė buvo įteisinta popiežiaus Grigaliaus XII bule, paskelbiant, kad po spalio 4-sios, kuri tada buvo ketvirtadienis, seks penktadienis, bet jau spalio 15-oji. Naujojo stiliaus kalendoriuje vienos paros paklaida susidaro tik per 3300 metų.
Pasaulis sutiko reformą labai skirtingai. Lietuva kartu su Lenkija, Ispanija, Portugalija ją priėmė iškart. Tačiau protestantiškoje Livonijoje, kuri tuomet buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalė, kilo net ginkluotas pasipriešinimas. Popiežius buvo kaltinamas „pavogęs” iš žmonių dešimt jų gyvenimo dienų. Tie įvykiai istorijoje vadinami kalendorinėmis Rygos riaušėmis. Kitos protestantiškos šalys taip pat ilgokai nenorėjo pripažinti naujojo stiliaus pranašumų; nors reformą teigiamai vertino ir astronomai, ir pats Martynas Liuteris. Danija ir Norvegija prisijungė prie grigališkojo kalendoriaus 1700 metais, Anglija 1752-siais, Švedija ir Suomija – 1753-siais. Stačiatikių bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, griežtai atmetusi reformą tuo pretekstu, kad naujojo stiliaus skaičiavimu Velykų šventė kartais būna vėliau už žydų Paschą, ogi Kristus buvo nukryžiuotas prieš šią šventę. Rusijoje pilietinis kalendorius tapo grigališkuoju nuo 1918 m. Šiandien tarptautiniuose ryšiuose naudojamos tik naujojo stiliaus datos, nepaisant to, kokiu kalendoriumi gyvena, kokią religiją išpažįsta šalis.
Nors Lietuva buvo tarp pirmųjų šalių, įvertinusių ir priėmusių grigališkąjį kalendorių, pakliuvus į Rusijos imperiją, teko vėl grįžti prie juliškojo. Išimtis – Užnemunė, kur galiojo dar Napoleono įvesta tvarka. Kaune buvo juokaujama, kad Aleksoto tiltas – ilgiausias pasaulyje, nes kelionė juo trunkanti bemaž porą savaičių. O spausdintiniuose kalendoriuose, kuriuos lietuviams nuo 1846 m. pradėjo leisti Laurynas Ivinskis, datos būdavo pateikiamos dviem stulpeliais, nes oficialusis gyvenimas vyko laiką skaičiuojant senuoju stiliumi, o katalikiškos šventės pažymimos naujuoju stiliumi. Tokia istorijos lemtis labai supainiojo kaimo tradicinius kalendorinius papročius.Kalendoriaus reikšmę civilizacijos istorijoje sunku pervertinti: jis išreiškia žmonių bendruomenės santykį su krašto gamta. Susidėstę kalendorių, žmonės galėjo nors šiek tiek numatyti ateitį, būti tikri dėl savo ūkinės veiklos rezultatų. Kalendoriuje, jo švenčių papročiuose atsispindi ne tik klimato sąlygos, ūkinės veiklos pobūdis, bet ir socialiniai žmonių santykiai bei dvasinės kultūros dalykai. Tad trumpai apie kalendoriaus ir laiko sąvokos raidą.
Laiko pojūtis buvo vienas pirmųjų mąstančiojo žmogaus požymių. Kokie gamtos reiškiniai pirmiausia pastebimi, lengviausiai suvokiami, kas nuolat kartojasi be jokių išimčių? Žinoma, tai dienos ir nakties kaita, mėnulio fazių seka, ryškiausių žvaigždžių teka ir laida, metinis saulės kelias ir jį lydintys fenologinių reiškinių ciklai. Sekti gamtos ritmus – tai matuoti laiką. Primityvioje gyvensenoje, medžiotojų ir gamtos gėrybių rankiotojų bendruomenėje pakako laiką skirstyti gana trumpomis atkarpomis – paromis, savaitėmis, mėnesiais. Geriausiai tam tiko mėnulio fazės. Jų kaitos užrašymai – ankstyviausi žmonijos istorijoje kalendoriai – buvo padaryti senajame akmens amžiuje – paleolite – prieš 20-25 tūkstančius metų. Tai įraižos aštria titnago skelte ant kaulo plokštelės.
Naujajame akmens amžiuje, kai ėmė rastis žemdirbystė, prireikė žinoti ilgesnius laiko tarpsnius, suderinti juos su konkrečių ūkio darbų ir gamtos reiškinių trukme. Pavyzdžiui, kada sėti, kad šalnos daigų nenukąstų... Taip pat gyvybiškai svarbu žinoti, kiek laiko dar taupyti maisto atsargas, kad pavasarį netektų badauti. Tikriausiai ir žodis „laikas” išverstas iš veiksmažodžio „laikyti”. Daugelio tautų kultūrose jau pradinėse jų stadijose susiformavo vadinamieji paleoastronominiai kalendorinių stebėjimų metodai. Pavyzdžiui, Atlanto pakrantėje stūkso milžiniškų akmenų - megalitų – statiniai. Žinomiausias iš jų yra anglų Stounhendžas. Tokiose stebyklose buvo atidžiai fiksuojamos patekančių ir besileidžiančių saulės, mėnulio, šviesiausių žvaigždžių padėtys horizonte įvairiais metų laikais. Kartu ten vykdavo ir Saulės bei Mėnulio dievybių pagarbinimo šventės. Megalitinės kultūros pėdsakai žymūs ir mūsų krašte: vienur kitur esama didelių akmenų, sudėliotų astronomiškai reikšmingomis kryptimis.
Antikinėje visuomenėje vyravo ciklinė laiko samprata. Patirtos laiko savybės paliko gilų įspūdį to tolimo meto žmogui. Gal todėl senovės graikų laiko ir žemdirbystės dievas Kronas vaizduojamas tokiu siaubūnu: beviltiškai stengdamasis išvengti lemties, jis ryja savo vaikus. Krikščionybė ciklinį laiką pakeitė jo strėle, - žmonijos laikas prasidėjęs Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, o baigsis apokalipse. Viduramžių genijus Izaokas Niutonas., kuris buvo ne tik fizikas, bet ir teologas, suabsoliutino laiką. Pasak jo, Visata esanti idealus laikrodis, kurį užvedė Dievo ranka. Lietuvių patarlė sako, kad „laikas ir po puodu pavožtas bėga”. XX a. astrofizikai tą užvedimą pavadino Didžiuoju sprogimu ir nustatė Visatos kūrimosi pradžią – tai įvyko prieš 13 milijardų metų. O Visatos istorija vykstanti erdvėlaikyje; laiko tėkmė priklausanti nuo sistemos judėjimo greičio. Naujausias žodis žmogaus ir gamtos dialoge apie laiką - tai Belgijos fiziko I.Prigožino darbai, kuris sugebėjo paaiškinti, kad gyvosios gamtos evoliucija - jos raida į vis sudėtingesnes formas - neprieštarauja entropijos principui, pasak kurio, natūraliuose procesuose materijos chaotiškumas didėja. Lietuvių patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugriaužia”. Tačiau pasirodo, kad laikas yra ir kūrėjas! Išaiškėjus, kad Visatos plėtimasis vyksta spartėdamas, kosmologinėse teorijose bus atskleidžiamos naujos dar nepažintos laiko savybės.
Pagrindinis dabar naudojamų laiko skaičiavimo ir kalendoriaus algoritmų trūkumas – jų neatitikimas dešimtainei sistemai. Tačiau įvairūs siūlymai iš esmės reformuoti tuos svarbių svarbiausius dalykus, nors moksliškai ir yra labai pagrįsti bei teikiantys didžiulę ekonominę naudą, tikrai nebus priimti – žmonija negali atsisakyti istorinio laiko pojūčio, ištrinti kultūrinę atmintį ir sugriauti religinių švenčių seką.
Šiemet spalio mėnuo svarbus dar viena laiko istorijos sukaktimi. Prieš 130 metų tarptautinėje Vašingtono konferencijoje buvo sutarta Žemės rutulį sudalyti į laiko juostas. To prireikė plėtojant ekonominius ir socialinius ryšius tarp šalių, sudarinėjant susisiekimo priemonių tvarkaraščius. Žmonių mobilumas – vienas iš pagrindinių šiuolaikinio pasaulio požymių. Ir dar: spalio pabaigoje bus sugrįžtama į žiemos laiką, artimesnį gamtos reiškiniams.
Prof. Libertas Klimka
Gyvoji istorija
Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, priimdamas mane į darbą, nieko neklausinėjo. Spėju, kad iš Jono Bulotos (Vilniaus universiteto dėstytojas, žurnalistas. Red.) viską apie mane žinojo. Jis tik parodė kambarį, kur turėjau įsirengti fotolaboratoriją ir nieko nelaukęs pasiuntė komandiruotėn į Gudų girią Varėnos rajone. Prisakė nusigauti į Musteikos kaimą, lapelyje užrašė pas ką ten galėsiu apsistoti, kas galės padėti girioje susigaudyti. Į mano klausimą o ką aš ten turėsiu fotografuoti, nustebęs atsakė - ogi girią, ir pažvelgęs į popierius linksmai pridėjo - Virgilijušai. Nuo tada jis manęs nė karto nėra kitaip vadinęs. O apie užduotį paaiškino: „Tai graži ir romantiška giria, ten kurtiniai ir tetervinai tuokavietėse dūksta, ten garsusis Čepkelių raistas. Taigi pasižvalgyk ir parvežk nuotraukų, kaip tu tą girią pamatysi. Savaitės pakaks? “
Ką aš galėjau atsakyti? Susikroviau į kuprinę kokius tada turėjau pasiskolintus fotoaparatus ir iškeliavau pėstute nuo Varėnos smėlingais keliukais per senovinius Dzūkijos kaimus iki Musteikos.
Vėliau sužinojau, kad Gudų giria buvo ta vieta, kurion lyg egzamino laikyti jis mėgo siųsti ko ne visus Komiteto naujokus, kiekvienam parinkdamas vis kitokią tos žvalgybos užduotį.
Ką parvežiau, Viktorui Bergui patiko. Ypač viena nuotrauka, kurioje buvo kontražūru užfiksuotas brandaus miško vaizdas su vešliu pomiškiu ir samanų paklotu. Ir senovinės bitininkystės reliktus gyrė - dreves, genį, kamieninius avilius.
„Gerai, - tarė, - matai koks grožis ir turtas, dar turime ką saugoti. “
Kodėl reikia saugoti, kai niekas tos girios grožiui negrasina, man buvo neaišku. Ir vėliau daug ko nesupratau, nes visur matydavau žalius gojus, vešliai apžėlusius upių ir upelių slėnius, švarius ežerus, geologinių atodangų skardžius, pilnus gyvybės pėdsakų ir paslapčių. Taigi nuo ko ir kodėl visa tai reikėtų saugoti?
Nuo tada man buvo pasakyta - mieste tau nėra kas veikti. Ir prasidėjo. Mažiausiai pusę dienų per mėnesį būdavau komandiruotėse. Punios šilas ir Anykščių šilelis, Vidzgiris ir Užvenčių giria, Palangos parkas ir Nerijos kopos, piliakalniai, aukščiausia eglė, seniausia Lietuvoje obelis, Žuvinto rezervatas ir Nemuno žemupys, kai pavasaris ledus neša ir gulbės bei žąsys parskrenda, seni parkai, dideli akmenys ir mažytės žolelės, paukščiai ir žvėreliai, kiek jų pasisekdavo pagauti į objektyvą.
Tos mano nuotraukos papildydavo mokslininkų raštus, juos iliustruodavo ir visa tai gulė ant valdžios vyrų stalo. Kiek žinau, dažnai tiesiai ant Antano Sniečkaus stalo. Pagal visa tai buvo sprendžiama, kur rezervatą, kur draustinį kurti, kur kitaip saugomą teritoriją skelbti, ką būtų verta gamtos paminklu skelbti, kur ir kokią ūkinę veiklą riboti.
Per tą begalinį Viktoro Bergo entuziazmą retsykiais ir linksmų dalykų nutikdavo. Pavyzdžiui, ten, kur dabar Gariūnų turgus, buvo didžiulis smėlio ir žvyro karjeras. Kartą iš ten atėjo sensacinga žinia - ekskavatoriai atkasė labai labai seną kažkokio medžio kelmą, gal iš ledynmedžio, gal iš dar senesnių laikų. Darbai buvo sustabdyti, daug kartų ten skubėjo geologai ir botanikai, daug kartų ir aš tą „dyvą“ fotografavau, kol galų gale paaiškėjo, kad medienos ten nė krislelio nebeliko, o kas matosi, tai tik į buvusių šaknų padarytus urvus kažkokių druskų privarvėję. Sensacijos neliko.
Užtat be jokio triukšmo daug kas buvo iki mūsų dienų išsaugota. Pavyzdžiui, kad ir Bačkonių parkas, kuriame dabar visiems pakeleiviams gerai žinoma poilsio vieta.
Arba Izidoriaus Navidansko parkas, gal ir Vaclovo Intos akmenų muziejaus neturėtume...
Be jokio vargo ar limitų mano fotolaboratorija buvo aprūpinta reikiama, tada sunkiai gaunama, technika ir foto medžiagomis. Bene pirmasis Vilniuje apturėjau naujausius tada teleobjektyvus Tair-3, MTO-500 ir net TO-1000.
Netrukus Viktoras Bergas sugalvojo, jog iš labiausiai nusisekusių nuotraukų reikia sukomplektuoti foto parodą ir vežioti ją per įvairius miestus ir miestelius. Tegul žmonės mato, ką gražaus ir vertingo, reto turime. Taip ir buvo padaryta. Ji keliavo per kultūros namus, per kino teatrų vestibiulius. Žmonėms patiko. Ypač, kai pamatydavo ką iš savo rajono. Patiko vėliau gamtos paminklais paskelbti medžiai, gulbės, apuokas, lapės ir miškinė lelija, laukinis česnakas, šilagėlė ir t.t. Man gi labiausiai liko įstrigęs tas faktas, kad važiuodamas perkelti parodos iš vienos vietos į kitą, būtinai turėjau vežtis iš naujo atspausdintą išsižiojusios ir įgelti pasiruošusios gyvatės nuotrauką. Amžinai ją pavogdavo. Žmonės juokavo - tikriausiai uošvienei portretą parnešė.
Per visą tarnystės pas Viktorą Bergą laiką tik vieną kartą pasišoviau pakovoti su brakonieriais. Bet ir tuokart gavosi konfūzas... O nutiko tai Žuvinto rezervate, kai čia atsargiai plaukiojau valtele tankiai apsikaišęs lapuotomis krūmynų šakomis ir apsiginklavęs teleobjektyvais. Taikiausi į vandens paukščius. Vanduo čia negilus. Beveik visur matosi maurais apžėlęs dugnas. Todėl akys lengvai užkliuvo už vos ne ežero paviršiuje pakabinto tinklo. Niekada nebuvau gaudęs brakonierių, o štai čia, ne bet kur, o Žuvinto rezervate aptikau, jie man patys tiesiog į nagus prašosi. Žinoma, pasišoviau pasitarnauti mielos tėvynės gamtos labui ir su didžiausiu malonumu įsiverčiau į valtį gal 10, gal 20 metrų ilgio tinklą su visokiomis jame įstrigusiomis žuvimis ir kitokiais vandens gyviais. Paukščių foto medžioklė neberūpėjo. Skubėdamas irklavau link rezervato administracijos pastato, ten inspektoriai, ten priduosiu tinklą, gal pasiseks suorganizuoti pasalą ir pagauti tuos niekadėjus, kai jie atsliūkins savo brakonieriško tinklo traukti. Jaučiausi kaip ant sparnų. Bet pasirodė, kad tas tinklas buvo rezervato mokslo darbuotojų pastatytas ichtiofaunos tyrimo tikslais. Ne brakonierius sugavau, o mokslinių tyrimų darnią eigą sugadinau. Buvo didžiai sarmata. Nežinojau kur akis dėti. Daugiau nė karto, niekur ir niekada nebandžiau „medžioti” brakonierių, nenorėjau įsijausti į gamtos apsaugos inspektoriaus vaidmenį. Man pakako foto medžioklės. Tiesą sakant, tą kartą šiek tiek suabejojau, ar moksliniams tyrimams reikalingas toks ilgas tinklas...
Jono Bulotos raginamas ir su puikiausia Viktoro Bergo parašyta charakteristika įstojau į Vilniaus universitetą ir po dviejų su puse metų apsigyniau žurnalisto diplomą. Be kita ko, toje charakteristikoje buvo akcentuota, kad aš „... plačiai dalyvauju spaudoje propaguodamas gamtos apsaugos idėjas”.
Viktoro Bergo iniciatyva Gamtos apsaugos komitete buvo sulipdyta lyg ir propagandinė brigada. Mokslines mintis kuravo botanikas Kęstutis Balevičius, tekstus rašė filologas Zenonas Butkevičius, o man priklausė visus jų rašinius iliustruoti tinkamomis nuotraukomis. Visur kaišiojome didesnes ir mažesnes žinutes apie gamtą, gamtosaugą, komiteto veiklą, mėgėjiškos ir pramoninės žvejybos dalykus, medžioklę, įdomius medžius ar akmenis, retus augalus. Dažnas laikraštis Vilniuje ir rajonuose įsivedė reguliarius skyrelius apie gamtą. Kad būtų solidžiau, neretai mūsų triumviratas pasirašydavo Viktoro Bergo pavarde ir titulu. Jis neprieštaravo, dalyką suprato. Laikas nuo laiko pasikviesdavo mus ir paduodavo didesnę ar mažesnę saują smulkių perlaidėlių, sakydamas: „Jūs patys geriau žinote, kiek kuriam čia priklauso, pasidalinkite.“ Bet mes nesidalindavome - nė nesitarę vikriai drauge likviduodavome.
Ne tik savo Komiteto darbuotojus Viktoras Bergas po visą Lietuvą varinėjo. Ir pats labai mėgo sėsti už vairo, kad po tėviškę pasižvalgius. Būdavo, ateini ryte į darbą, o jis staiga klausia; „Fotoaparatai tvarkoje, fotojuostų turi? Tai braukiam, Virgilijušai. “ Kartais jau iš miesto išvažiavęs imdavo tartis „Tai kurlink šiandien suksime? “. Nežinodavai žmogus, ar šiandien nakvoti namo sugrįši. Užtat jis puikiausiai žinojo, kur pakeliui - Ariogaloje ar Tauragėje skanūs koldūnai, kad Ukmergės miškininkai ne agurkais, o šviežiais pomidorais su medumi mielai pavaišina, kuriame kaime Ignalinos paviete žmonės mėgsta lašinius medumi apsitepę skanauti. Va, čia Anūpras, ana va ten Gervazas gamtosauga rūpinasi. Be jokios algos, jų širdis taip gyventi liepia... O Mingės kaime, Nemuno žemupyje, Velykoms žvejai būtinai didelį šamą karštai išsirūko... Visur jis turėjo pažįstamų, visur viskuo ką aplink matė žavėjosi, įdomiai pasakojo apie upelių slėnius, ežerus, nuotykius medžioklėse. Apie jas kalbai užėjus, būtinai nepamiršdavo po tam tikro nuotykio per dantį patraukti: „Tai kaip ten buvo, Virgilijušai, su tais šernais, kada nuotraukas ar filmą pamatysime? “.
O dalykas buvo toks. Buvau įsigudrinęs su Komiteto medžiotojais į medžiokles važinėti. Jie su šautuvais, o aš su teleobjektyvais foto medžioklėn. Bet, kai nutikdavo blogas oras, mano geriausi norai nueidavo šuniui ant uodegos, diena veltui. Tai Viktoras Bergas ir pamokė: „Stok, - sako, - į medžiotojus ir kartu imkis miškan šautuvą. Saulė - fotografuoji, lietus - medžioji”. Taip ir padariau, strielbą nusipirkau. Gerai supratau, kad ankstyvą rytą pamiškėje iš mašinos išlipus neįmanoma nuspėti, koks bus oras popiet ar vakarop. Todėl pradėjau ant peties kabintis ir šautuvą, ir teleobjektyvą, ir dar mėgėjišką kino kamerą. Taigi kartą stoviu linijoje ir girdžiu varovus šaukiant : „Šernai, šernai, šernai”. O mano vamzdyje šratai tik kiškiams tinkami. Bet prisiminiau, kad ant peties kabo fotoaparatas su teleobjektyvu. Nespėjau prie akies prisidėti, prisiminiau, kad turiu ir kino kamerą. Čiupau ją, bet susipainiojo persipynę dirželiai. O šernai, visa govėda, stambi patelė bene su dešimčia paršiukų iš krūmų tiesiai ties manimi, nors koja spirk, iškriuksėjo ir jau per liniją skuodžia. Vėl bandau fotoaparatą pasičiupti, betgi teleobjektyvas čia netinka. Paskutinis šerniukas man jau uodegą kitapus linijos rodė, kai sugriebęs šautuvą įsigudrinau jam nors uodegą kiškiniais šratais pakasyti... Po varymo, žinoma, aiškinausi, kad man rūpėjo fotografuoti ir nufilmuoti tokią gražią šeimyną, o ne kepsnelio vaikytis. Nuo tada ilgus mėnesius vis filmus „ryškinau”, vis dar nesuskubau...
Kai buvo pradėta dalinti pirmuosius kolektyvinius sodus, Viktoras Bergas stačiai užpyko ant tų darbuotojų, kurie nenorėjo užsiimti mėgėjiška sodininkyste. Komitetui sodas buvo paskirtas netoli Žaliųjų ežerų, po kelis arus kiekvienam sodininkui. Kolektyviniai sodai tada buvo visiškai naujas dalykas, mūsiškis buvo vienas pirmųjų. Viktoras Bergas prisiminė kadaise žemės matininku dirbęs ir puolė bendrą sodą matuoti, projektuoti, braižyti, numatyti, kur ir kokie medžiai bus pasodinti, krūmai, kur aviliai stovės, gėlynai žydės. Norėjo, kad vaismedžių eilės gražiai lygiuotųsi - ir išilgai sklypo, ir įstrižai. Kai pradėjome kuoliukais žymėti būsimo Rojaus sodo žaliąją architektūrą, visos įstrižainės susikraipė, mat architektas buvo pamiršęs, kad per sodo vidurį turi būti paliktas platus kelias per visą ilgį. Numojo jis ranka ir sutiko, kad kiekvienas pats tesižino, ką kur ir kiek sodinti.
Tuo metu susilaukiau pirmagimio sūnelio ir šitą sodą nutariau parduoti, mat uošvijoje apturėjau dar trisdešimt arų. Ir pardaviau bendradarbiui vairuotojui Juozui už keturių durų spintą (planavau, kad šeimoje turėsime keturis vaikus, taigi simboliškai kiekvienam po duris) ir dvi mašinas mėšlo uošvienės daržui. Tokios tada buvo sodų kainos...
1964 metais universiteto Žurnalistikos katedroje apsigyniau diplominį darbą „Fotomedžioklė”. Tai buvo darbo pas Viktorą Bergą suvestinė. Kartu su diplomu mane paviliojo televizija. Nepatiko, todėl netrukus perėjau dirbti į žurnalą „Moksleivis”, o jau iš ten buvau pakviestas į Žurnalistikos katedrą dėstyti būsimiems žurnalistams fotožurnalistikos dalykus. Netrukus čia apsigyniau disertaciją, kurios pagrindu vėliau gavosi monografija „Lietuvos fotografijos istorija. 1954 - 1940”.
Viso to mano gyvenime nebūtų buvę, jeigu ne Jono Bulotos paraginimas eiti dirbti pas žymųjį gamtosaugininką Viktorą Bergą. Ačiū jiems abiems, didžiai ačiū. Nei vieno laidotuvėse nebuvau, todėl ir šiandien man atrodo, kad kiekvienu momentu gatvėje galiu išvysti apvalų besišypsantį Viktoro veidą ar plačią Jono šypseną. O aš tada jiems prisipažinsiu, jog dabar suprantu, kodėl tada reikėjo ir dabar tuo labiau reikia saugoti Lietuvos gamtą.
Doc. dr. Virgilijus Juodakis
Ką aš galėjau atsakyti? Susikroviau į kuprinę kokius tada turėjau pasiskolintus fotoaparatus ir iškeliavau pėstute nuo Varėnos smėlingais keliukais per senovinius Dzūkijos kaimus iki Musteikos.
Vėliau sužinojau, kad Gudų giria buvo ta vieta, kurion lyg egzamino laikyti jis mėgo siųsti ko ne visus Komiteto naujokus, kiekvienam parinkdamas vis kitokią tos žvalgybos užduotį.
Ką parvežiau, Viktorui Bergui patiko. Ypač viena nuotrauka, kurioje buvo kontražūru užfiksuotas brandaus miško vaizdas su vešliu pomiškiu ir samanų paklotu. Ir senovinės bitininkystės reliktus gyrė - dreves, genį, kamieninius avilius.
„Gerai, - tarė, - matai koks grožis ir turtas, dar turime ką saugoti. “
Kodėl reikia saugoti, kai niekas tos girios grožiui negrasina, man buvo neaišku. Ir vėliau daug ko nesupratau, nes visur matydavau žalius gojus, vešliai apžėlusius upių ir upelių slėnius, švarius ežerus, geologinių atodangų skardžius, pilnus gyvybės pėdsakų ir paslapčių. Taigi nuo ko ir kodėl visa tai reikėtų saugoti?
Nuo tada man buvo pasakyta - mieste tau nėra kas veikti. Ir prasidėjo. Mažiausiai pusę dienų per mėnesį būdavau komandiruotėse. Punios šilas ir Anykščių šilelis, Vidzgiris ir Užvenčių giria, Palangos parkas ir Nerijos kopos, piliakalniai, aukščiausia eglė, seniausia Lietuvoje obelis, Žuvinto rezervatas ir Nemuno žemupys, kai pavasaris ledus neša ir gulbės bei žąsys parskrenda, seni parkai, dideli akmenys ir mažytės žolelės, paukščiai ir žvėreliai, kiek jų pasisekdavo pagauti į objektyvą.
Tos mano nuotraukos papildydavo mokslininkų raštus, juos iliustruodavo ir visa tai gulė ant valdžios vyrų stalo. Kiek žinau, dažnai tiesiai ant Antano Sniečkaus stalo. Pagal visa tai buvo sprendžiama, kur rezervatą, kur draustinį kurti, kur kitaip saugomą teritoriją skelbti, ką būtų verta gamtos paminklu skelbti, kur ir kokią ūkinę veiklą riboti.
Per tą begalinį Viktoro Bergo entuziazmą retsykiais ir linksmų dalykų nutikdavo. Pavyzdžiui, ten, kur dabar Gariūnų turgus, buvo didžiulis smėlio ir žvyro karjeras. Kartą iš ten atėjo sensacinga žinia - ekskavatoriai atkasė labai labai seną kažkokio medžio kelmą, gal iš ledynmedžio, gal iš dar senesnių laikų. Darbai buvo sustabdyti, daug kartų ten skubėjo geologai ir botanikai, daug kartų ir aš tą „dyvą“ fotografavau, kol galų gale paaiškėjo, kad medienos ten nė krislelio nebeliko, o kas matosi, tai tik į buvusių šaknų padarytus urvus kažkokių druskų privarvėję. Sensacijos neliko.
Užtat be jokio triukšmo daug kas buvo iki mūsų dienų išsaugota. Pavyzdžiui, kad ir Bačkonių parkas, kuriame dabar visiems pakeleiviams gerai žinoma poilsio vieta.
Arba Izidoriaus Navidansko parkas, gal ir Vaclovo Intos akmenų muziejaus neturėtume...
Be jokio vargo ar limitų mano fotolaboratorija buvo aprūpinta reikiama, tada sunkiai gaunama, technika ir foto medžiagomis. Bene pirmasis Vilniuje apturėjau naujausius tada teleobjektyvus Tair-3, MTO-500 ir net TO-1000.
Netrukus Viktoras Bergas sugalvojo, jog iš labiausiai nusisekusių nuotraukų reikia sukomplektuoti foto parodą ir vežioti ją per įvairius miestus ir miestelius. Tegul žmonės mato, ką gražaus ir vertingo, reto turime. Taip ir buvo padaryta. Ji keliavo per kultūros namus, per kino teatrų vestibiulius. Žmonėms patiko. Ypač, kai pamatydavo ką iš savo rajono. Patiko vėliau gamtos paminklais paskelbti medžiai, gulbės, apuokas, lapės ir miškinė lelija, laukinis česnakas, šilagėlė ir t.t. Man gi labiausiai liko įstrigęs tas faktas, kad važiuodamas perkelti parodos iš vienos vietos į kitą, būtinai turėjau vežtis iš naujo atspausdintą išsižiojusios ir įgelti pasiruošusios gyvatės nuotrauką. Amžinai ją pavogdavo. Žmonės juokavo - tikriausiai uošvienei portretą parnešė.
Per visą tarnystės pas Viktorą Bergą laiką tik vieną kartą pasišoviau pakovoti su brakonieriais. Bet ir tuokart gavosi konfūzas... O nutiko tai Žuvinto rezervate, kai čia atsargiai plaukiojau valtele tankiai apsikaišęs lapuotomis krūmynų šakomis ir apsiginklavęs teleobjektyvais. Taikiausi į vandens paukščius. Vanduo čia negilus. Beveik visur matosi maurais apžėlęs dugnas. Todėl akys lengvai užkliuvo už vos ne ežero paviršiuje pakabinto tinklo. Niekada nebuvau gaudęs brakonierių, o štai čia, ne bet kur, o Žuvinto rezervate aptikau, jie man patys tiesiog į nagus prašosi. Žinoma, pasišoviau pasitarnauti mielos tėvynės gamtos labui ir su didžiausiu malonumu įsiverčiau į valtį gal 10, gal 20 metrų ilgio tinklą su visokiomis jame įstrigusiomis žuvimis ir kitokiais vandens gyviais. Paukščių foto medžioklė neberūpėjo. Skubėdamas irklavau link rezervato administracijos pastato, ten inspektoriai, ten priduosiu tinklą, gal pasiseks suorganizuoti pasalą ir pagauti tuos niekadėjus, kai jie atsliūkins savo brakonieriško tinklo traukti. Jaučiausi kaip ant sparnų. Bet pasirodė, kad tas tinklas buvo rezervato mokslo darbuotojų pastatytas ichtiofaunos tyrimo tikslais. Ne brakonierius sugavau, o mokslinių tyrimų darnią eigą sugadinau. Buvo didžiai sarmata. Nežinojau kur akis dėti. Daugiau nė karto, niekur ir niekada nebandžiau „medžioti” brakonierių, nenorėjau įsijausti į gamtos apsaugos inspektoriaus vaidmenį. Man pakako foto medžioklės. Tiesą sakant, tą kartą šiek tiek suabejojau, ar moksliniams tyrimams reikalingas toks ilgas tinklas...
Jono Bulotos raginamas ir su puikiausia Viktoro Bergo parašyta charakteristika įstojau į Vilniaus universitetą ir po dviejų su puse metų apsigyniau žurnalisto diplomą. Be kita ko, toje charakteristikoje buvo akcentuota, kad aš „... plačiai dalyvauju spaudoje propaguodamas gamtos apsaugos idėjas”.
Viktoro Bergo iniciatyva Gamtos apsaugos komitete buvo sulipdyta lyg ir propagandinė brigada. Mokslines mintis kuravo botanikas Kęstutis Balevičius, tekstus rašė filologas Zenonas Butkevičius, o man priklausė visus jų rašinius iliustruoti tinkamomis nuotraukomis. Visur kaišiojome didesnes ir mažesnes žinutes apie gamtą, gamtosaugą, komiteto veiklą, mėgėjiškos ir pramoninės žvejybos dalykus, medžioklę, įdomius medžius ar akmenis, retus augalus. Dažnas laikraštis Vilniuje ir rajonuose įsivedė reguliarius skyrelius apie gamtą. Kad būtų solidžiau, neretai mūsų triumviratas pasirašydavo Viktoro Bergo pavarde ir titulu. Jis neprieštaravo, dalyką suprato. Laikas nuo laiko pasikviesdavo mus ir paduodavo didesnę ar mažesnę saują smulkių perlaidėlių, sakydamas: „Jūs patys geriau žinote, kiek kuriam čia priklauso, pasidalinkite.“ Bet mes nesidalindavome - nė nesitarę vikriai drauge likviduodavome.
Ne tik savo Komiteto darbuotojus Viktoras Bergas po visą Lietuvą varinėjo. Ir pats labai mėgo sėsti už vairo, kad po tėviškę pasižvalgius. Būdavo, ateini ryte į darbą, o jis staiga klausia; „Fotoaparatai tvarkoje, fotojuostų turi? Tai braukiam, Virgilijušai. “ Kartais jau iš miesto išvažiavęs imdavo tartis „Tai kurlink šiandien suksime? “. Nežinodavai žmogus, ar šiandien nakvoti namo sugrįši. Užtat jis puikiausiai žinojo, kur pakeliui - Ariogaloje ar Tauragėje skanūs koldūnai, kad Ukmergės miškininkai ne agurkais, o šviežiais pomidorais su medumi mielai pavaišina, kuriame kaime Ignalinos paviete žmonės mėgsta lašinius medumi apsitepę skanauti. Va, čia Anūpras, ana va ten Gervazas gamtosauga rūpinasi. Be jokios algos, jų širdis taip gyventi liepia... O Mingės kaime, Nemuno žemupyje, Velykoms žvejai būtinai didelį šamą karštai išsirūko... Visur jis turėjo pažįstamų, visur viskuo ką aplink matė žavėjosi, įdomiai pasakojo apie upelių slėnius, ežerus, nuotykius medžioklėse. Apie jas kalbai užėjus, būtinai nepamiršdavo po tam tikro nuotykio per dantį patraukti: „Tai kaip ten buvo, Virgilijušai, su tais šernais, kada nuotraukas ar filmą pamatysime? “.
O dalykas buvo toks. Buvau įsigudrinęs su Komiteto medžiotojais į medžiokles važinėti. Jie su šautuvais, o aš su teleobjektyvais foto medžioklėn. Bet, kai nutikdavo blogas oras, mano geriausi norai nueidavo šuniui ant uodegos, diena veltui. Tai Viktoras Bergas ir pamokė: „Stok, - sako, - į medžiotojus ir kartu imkis miškan šautuvą. Saulė - fotografuoji, lietus - medžioji”. Taip ir padariau, strielbą nusipirkau. Gerai supratau, kad ankstyvą rytą pamiškėje iš mašinos išlipus neįmanoma nuspėti, koks bus oras popiet ar vakarop. Todėl pradėjau ant peties kabintis ir šautuvą, ir teleobjektyvą, ir dar mėgėjišką kino kamerą. Taigi kartą stoviu linijoje ir girdžiu varovus šaukiant : „Šernai, šernai, šernai”. O mano vamzdyje šratai tik kiškiams tinkami. Bet prisiminiau, kad ant peties kabo fotoaparatas su teleobjektyvu. Nespėjau prie akies prisidėti, prisiminiau, kad turiu ir kino kamerą. Čiupau ją, bet susipainiojo persipynę dirželiai. O šernai, visa govėda, stambi patelė bene su dešimčia paršiukų iš krūmų tiesiai ties manimi, nors koja spirk, iškriuksėjo ir jau per liniją skuodžia. Vėl bandau fotoaparatą pasičiupti, betgi teleobjektyvas čia netinka. Paskutinis šerniukas man jau uodegą kitapus linijos rodė, kai sugriebęs šautuvą įsigudrinau jam nors uodegą kiškiniais šratais pakasyti... Po varymo, žinoma, aiškinausi, kad man rūpėjo fotografuoti ir nufilmuoti tokią gražią šeimyną, o ne kepsnelio vaikytis. Nuo tada ilgus mėnesius vis filmus „ryškinau”, vis dar nesuskubau...
Kai buvo pradėta dalinti pirmuosius kolektyvinius sodus, Viktoras Bergas stačiai užpyko ant tų darbuotojų, kurie nenorėjo užsiimti mėgėjiška sodininkyste. Komitetui sodas buvo paskirtas netoli Žaliųjų ežerų, po kelis arus kiekvienam sodininkui. Kolektyviniai sodai tada buvo visiškai naujas dalykas, mūsiškis buvo vienas pirmųjų. Viktoras Bergas prisiminė kadaise žemės matininku dirbęs ir puolė bendrą sodą matuoti, projektuoti, braižyti, numatyti, kur ir kokie medžiai bus pasodinti, krūmai, kur aviliai stovės, gėlynai žydės. Norėjo, kad vaismedžių eilės gražiai lygiuotųsi - ir išilgai sklypo, ir įstrižai. Kai pradėjome kuoliukais žymėti būsimo Rojaus sodo žaliąją architektūrą, visos įstrižainės susikraipė, mat architektas buvo pamiršęs, kad per sodo vidurį turi būti paliktas platus kelias per visą ilgį. Numojo jis ranka ir sutiko, kad kiekvienas pats tesižino, ką kur ir kiek sodinti.
Tuo metu susilaukiau pirmagimio sūnelio ir šitą sodą nutariau parduoti, mat uošvijoje apturėjau dar trisdešimt arų. Ir pardaviau bendradarbiui vairuotojui Juozui už keturių durų spintą (planavau, kad šeimoje turėsime keturis vaikus, taigi simboliškai kiekvienam po duris) ir dvi mašinas mėšlo uošvienės daržui. Tokios tada buvo sodų kainos...
1964 metais universiteto Žurnalistikos katedroje apsigyniau diplominį darbą „Fotomedžioklė”. Tai buvo darbo pas Viktorą Bergą suvestinė. Kartu su diplomu mane paviliojo televizija. Nepatiko, todėl netrukus perėjau dirbti į žurnalą „Moksleivis”, o jau iš ten buvau pakviestas į Žurnalistikos katedrą dėstyti būsimiems žurnalistams fotožurnalistikos dalykus. Netrukus čia apsigyniau disertaciją, kurios pagrindu vėliau gavosi monografija „Lietuvos fotografijos istorija. 1954 - 1940”.
Viso to mano gyvenime nebūtų buvę, jeigu ne Jono Bulotos paraginimas eiti dirbti pas žymųjį gamtosaugininką Viktorą Bergą. Ačiū jiems abiems, didžiai ačiū. Nei vieno laidotuvėse nebuvau, todėl ir šiandien man atrodo, kad kiekvienu momentu gatvėje galiu išvysti apvalų besišypsantį Viktoro veidą ar plačią Jono šypseną. O aš tada jiems prisipažinsiu, jog dabar suprantu, kodėl tada reikėjo ir dabar tuo labiau reikia saugoti Lietuvos gamtą.
Doc. dr. Virgilijus Juodakis
Gamta svetur
Rojaus kampelis – Sicilijos
sala
Sicilija – didžiausia sala Viduržemio jūroje, autonominis Italijos regionas. Salos plotas - 25400 km2. Joje gyvena apie 5 mln. žmonių, sostinė - Palermo miestas. Nuo Apeninų pusiasalio pietinio galo salą skiria 3,5 km pločio Mesinos sąsiauris. Salos rytuose yra 3320 metrų aukščio Etnos ugnikalnis. Jis yra ne tik aukščiausias veikiantis ugnikalnis Europoje, bet ir vienas aktyviausių pasaulyje.
Autonominiam Sicilijos regionui be Sicilijos salos priklauso dar kelios gretimos nedidelės salelės, kurių bendras plotas apie 300 km2. Sicilijos krantai dažniausia statūs, mažai vingiuoti. Paviršius kalvotas ir kalnuotas. Tik rytinėje ir vakarinėje pakrantėse tęsiasi akumuliacinės lygumos. Šiaurinė salos dalis sudaryta iš gneisų, kristalinių skalūnų, dolomitų, klinčių, vidurinė dalis – iš molio, mergelio, skalūnų, pietrytinė – iš klinčių. Sicilijos saloje nereti žemės drebėjimai.
Svarbiausia Sicilijos ūkio šaka – sodininkystė. Ji sudaro apie pusę prekinės produkcijos. Čia išauginama 90 proc. Italijos medvilnės, 88 proc. citrinų, 64 proc. mandarinų, 54 proc. migdolų, 16 proc. pomidorų, 12 proc. kviečių derliaus. Saloje plačiai auginamos ankstyvosios bulvės.
Patogi salos geografinė padėtis lėmė ilgą ir sudėtingą istoriją. Ankstyvieji salos gyventojai buvo sikanai ir sikulai. Dar prieš mūsų erą saloje įsikūrė finikiečiai, graikai, romėnai. Penktame amžiuje salą užėmė vandalai – ostgotai. Vėliau sala priklausė Bizantijos imperijai, kol ją užėmė arabai. Vienuoliktame amžiuje Sicilijoje įsikūrė normanai. Vėlesniais amžiais sala priklausė ispanams, prancūzams, o XIX a. viduryje ji buvo prijungta prie Italijos karalystės. Antroje XIX a. pusėje saloje išaugo organizuotas nusikalstamumas – atsirado Sicilijos mafija. Nuo 1946 metų Sicilija tapo autonominiu Italijos regionu.
Patogi salos padėtis lėmė tai, kad joje pabuvojo įvairių tautų atstovai. Genetiniai tyrimai parodė, kad didžiausią įtaką turėjo graikų kolonistai, bei kontinentinės Italijos žmonės. Ženklią įtaką turėjo ir afrikiečiai bei Vidurio rytų gyventojai. Tačiau nėra duomenų apie normanų genetinį palikimą.
Palanki salos gamtinė aplinka neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų visiems gyventojams. Apie 10 mln. salos gyventojų emigravę, gyvena užsienyje. Daugiausia jų yra JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Australijoje, gretimose Europos Sąjungos šalyse.
Sicilijos salą su žemynine dalimi ir kitomis šalimis jungia jūrų ir oro transporto maršrutai. Reguliariai iš salos išplaukia kruiziniai bei keleiviniai laivai, baržos, kitas jūrų transportas. Saloje yra 6 pagrindiniai ir keli mažesni oro uostai. Jie per metus aptarnauja daugiau kaip 12 mln. keleivių. Pirmasis oro uostas buvo įkurtas 1924 metais.
Įspūdingomis gamtos sąlygomis garsėja visa Italija, tačiau Sicilijos sala yra tarsi rojaus kampelis. Poilsio sąlygos šioje Viduržemio jūros vandenų skalaujamoje saloje nustebins ir patenkins pačius išrankiausius turistus. Smėlio paplūdimiai, švarūs kaip krištolas ežerai, kalnuotos vietovės bei įspūdingi urvai traukte traukia juos aplankyti. Dėl to čia kasmet atvyksta milijonai turistų ir poilsiautojų, kurie į šį nuostabų kraštą vėliau nori sugrįžti dar ne vieną kartą.
Trumpai susipažinkime su keletu gražiausių Sicilijos gamtos kampelių. Vienas iš jų - Etnos ugnikalnis, jau tūkstančius metų viliojantis savo paslaptingumu. Legendomis ir mitais apie Olimpo dievus apipintas ugnikalnis traukia ir gamtos mylėtojus. Tenka priminti, kad tai didžiausias Europoje veikiantis ugnikalnis. Jo šlaitai ypač tankiai gyvenami, nes čia žemės ugnikalnio pelenų sluoksnio dėka yra vienos derlingiausių. Kasdien gausūs turistų būriai kyla į ugnikalnį.
Kitas gausiai lankomas objektas – Nebrodi parkas, esantis Sicilijos kalnuose. Parkas - naujausias gamtos rezervatas - nuostabios gamtos kampelis. Per jį eina įdomūs turistiniai maršrutai pėsčiomis. Aukščiausias parko taškas Monte Soro kalnas siekia 1847 metrų aukštį. Nuo kalno galima žvalgytis ne tik po Nebrodi parką, bet ir po platesnes salos apylinkes, kurias puošia uolos, skardžiai, ežerai, jose gausu įvairių gyvūnų.
Daugeliui turistų tikras rojus yra Taorminos miesto parkas. Jame galima pailsėti nuo miesto šurmulio, grožėtis puikia gamtine aplinka bei architektūra. Dar 1923 metais įkurtas parkas iki šiol nestokoja lankytojų. Parke gausu egzotinių gėlių ir medžių. Vaikščiojant akmeningais parko takeliais galima grožėtis puikia aplinka, pavargus prisėsti pailsėti terasose, atgauti fizines jėgas ir dvasinę ramybę. Gamtinius objektus paįvairina įdomios mozaikos, skulptūros, rytietiško stiliaus paviljonai, suteikiantys šiam senam ir įdomiam parkui paslaptingumo.
Daug poilsiautojų sulaukia Cefalu miestas, įtrauktas į gražiausių mažųjų Italijos miestų sąrašą. Jis garsėja puikiais paplūdimiais, kurių dauguma yra visiškai greta miesto. Vienas jų ypač garsus ir žinomas visoje apylinkėje. Paplūdimys tęsiasi apie 1,5 km, jo puikus krantas, negilu, todėl labai tinka poilsiauti šeimoms su mažais vaikais.
La rocca uola. Ji yra Cefalu mieste. Nuo uolos viršūnės atsiveria kerintys vaizdai po plačias apylinkes. Esant geram orui čia susirenka daug lankytojų, norinčių pamatyti įspūdingą saulėlydį. Senaisiais laikais ant uolos stovėjo Dianos šventykla. Dar ir dabar ant jos galima išvysti trečiame amžiuje prieš mūsų erą rašytas runas. Visa tai kartu su supančia nuostabia gamta vilioja gausius turistus.
Prof. Algirdas STANAITIS
Sicilija – didžiausia sala Viduržemio jūroje, autonominis Italijos regionas. Salos plotas - 25400 km2. Joje gyvena apie 5 mln. žmonių, sostinė - Palermo miestas. Nuo Apeninų pusiasalio pietinio galo salą skiria 3,5 km pločio Mesinos sąsiauris. Salos rytuose yra 3320 metrų aukščio Etnos ugnikalnis. Jis yra ne tik aukščiausias veikiantis ugnikalnis Europoje, bet ir vienas aktyviausių pasaulyje.
Autonominiam Sicilijos regionui be Sicilijos salos priklauso dar kelios gretimos nedidelės salelės, kurių bendras plotas apie 300 km2. Sicilijos krantai dažniausia statūs, mažai vingiuoti. Paviršius kalvotas ir kalnuotas. Tik rytinėje ir vakarinėje pakrantėse tęsiasi akumuliacinės lygumos. Šiaurinė salos dalis sudaryta iš gneisų, kristalinių skalūnų, dolomitų, klinčių, vidurinė dalis – iš molio, mergelio, skalūnų, pietrytinė – iš klinčių. Sicilijos saloje nereti žemės drebėjimai.
Svarbiausia Sicilijos ūkio šaka – sodininkystė. Ji sudaro apie pusę prekinės produkcijos. Čia išauginama 90 proc. Italijos medvilnės, 88 proc. citrinų, 64 proc. mandarinų, 54 proc. migdolų, 16 proc. pomidorų, 12 proc. kviečių derliaus. Saloje plačiai auginamos ankstyvosios bulvės.
Patogi salos geografinė padėtis lėmė ilgą ir sudėtingą istoriją. Ankstyvieji salos gyventojai buvo sikanai ir sikulai. Dar prieš mūsų erą saloje įsikūrė finikiečiai, graikai, romėnai. Penktame amžiuje salą užėmė vandalai – ostgotai. Vėliau sala priklausė Bizantijos imperijai, kol ją užėmė arabai. Vienuoliktame amžiuje Sicilijoje įsikūrė normanai. Vėlesniais amžiais sala priklausė ispanams, prancūzams, o XIX a. viduryje ji buvo prijungta prie Italijos karalystės. Antroje XIX a. pusėje saloje išaugo organizuotas nusikalstamumas – atsirado Sicilijos mafija. Nuo 1946 metų Sicilija tapo autonominiu Italijos regionu.
Patogi salos padėtis lėmė tai, kad joje pabuvojo įvairių tautų atstovai. Genetiniai tyrimai parodė, kad didžiausią įtaką turėjo graikų kolonistai, bei kontinentinės Italijos žmonės. Ženklią įtaką turėjo ir afrikiečiai bei Vidurio rytų gyventojai. Tačiau nėra duomenų apie normanų genetinį palikimą.
Palanki salos gamtinė aplinka neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų visiems gyventojams. Apie 10 mln. salos gyventojų emigravę, gyvena užsienyje. Daugiausia jų yra JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Australijoje, gretimose Europos Sąjungos šalyse.
Sicilijos salą su žemynine dalimi ir kitomis šalimis jungia jūrų ir oro transporto maršrutai. Reguliariai iš salos išplaukia kruiziniai bei keleiviniai laivai, baržos, kitas jūrų transportas. Saloje yra 6 pagrindiniai ir keli mažesni oro uostai. Jie per metus aptarnauja daugiau kaip 12 mln. keleivių. Pirmasis oro uostas buvo įkurtas 1924 metais.
Įspūdingomis gamtos sąlygomis garsėja visa Italija, tačiau Sicilijos sala yra tarsi rojaus kampelis. Poilsio sąlygos šioje Viduržemio jūros vandenų skalaujamoje saloje nustebins ir patenkins pačius išrankiausius turistus. Smėlio paplūdimiai, švarūs kaip krištolas ežerai, kalnuotos vietovės bei įspūdingi urvai traukte traukia juos aplankyti. Dėl to čia kasmet atvyksta milijonai turistų ir poilsiautojų, kurie į šį nuostabų kraštą vėliau nori sugrįžti dar ne vieną kartą.
Trumpai susipažinkime su keletu gražiausių Sicilijos gamtos kampelių. Vienas iš jų - Etnos ugnikalnis, jau tūkstančius metų viliojantis savo paslaptingumu. Legendomis ir mitais apie Olimpo dievus apipintas ugnikalnis traukia ir gamtos mylėtojus. Tenka priminti, kad tai didžiausias Europoje veikiantis ugnikalnis. Jo šlaitai ypač tankiai gyvenami, nes čia žemės ugnikalnio pelenų sluoksnio dėka yra vienos derlingiausių. Kasdien gausūs turistų būriai kyla į ugnikalnį.
Kitas gausiai lankomas objektas – Nebrodi parkas, esantis Sicilijos kalnuose. Parkas - naujausias gamtos rezervatas - nuostabios gamtos kampelis. Per jį eina įdomūs turistiniai maršrutai pėsčiomis. Aukščiausias parko taškas Monte Soro kalnas siekia 1847 metrų aukštį. Nuo kalno galima žvalgytis ne tik po Nebrodi parką, bet ir po platesnes salos apylinkes, kurias puošia uolos, skardžiai, ežerai, jose gausu įvairių gyvūnų.
Daugeliui turistų tikras rojus yra Taorminos miesto parkas. Jame galima pailsėti nuo miesto šurmulio, grožėtis puikia gamtine aplinka bei architektūra. Dar 1923 metais įkurtas parkas iki šiol nestokoja lankytojų. Parke gausu egzotinių gėlių ir medžių. Vaikščiojant akmeningais parko takeliais galima grožėtis puikia aplinka, pavargus prisėsti pailsėti terasose, atgauti fizines jėgas ir dvasinę ramybę. Gamtinius objektus paįvairina įdomios mozaikos, skulptūros, rytietiško stiliaus paviljonai, suteikiantys šiam senam ir įdomiam parkui paslaptingumo.
Daug poilsiautojų sulaukia Cefalu miestas, įtrauktas į gražiausių mažųjų Italijos miestų sąrašą. Jis garsėja puikiais paplūdimiais, kurių dauguma yra visiškai greta miesto. Vienas jų ypač garsus ir žinomas visoje apylinkėje. Paplūdimys tęsiasi apie 1,5 km, jo puikus krantas, negilu, todėl labai tinka poilsiauti šeimoms su mažais vaikais.
La rocca uola. Ji yra Cefalu mieste. Nuo uolos viršūnės atsiveria kerintys vaizdai po plačias apylinkes. Esant geram orui čia susirenka daug lankytojų, norinčių pamatyti įspūdingą saulėlydį. Senaisiais laikais ant uolos stovėjo Dianos šventykla. Dar ir dabar ant jos galima išvysti trečiame amžiuje prieš mūsų erą rašytas runas. Visa tai kartu su supančia nuostabia gamta vilioja gausius turistus.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Gyvūnai taip pat mėgsta juokauti
Kuomet kalbama apie tai, kas skiria žmogų nuo kitų gyvūnų, dažniausiai minimas jo protas.Tačiau,tyrinėdami gyvūnų pasaulį, mokslininkai randa vis daugiau įrodymų, jog gyvūnai taip pat sugeba mąstyti. Kai kas teigia,kad skiriamasis žmogaus bruožas yra sugebėjimas juokauti ir suprasti jumorą. Tačiau pasirodo, jog ir čia su išvadomis paskubėta: gyvūnai taip pat turi jumoro jausmą, mėgsta juokauti, apsimetinėti, išdykauti.
Sugeba kurti juokingas situacijas
Žmogaus jumoro pagrindas yra jo emocijos. Ar jų neturi kiti gyvūnai? Taip teigti galėtų tik nesidomintis pastarųjų gyvenimu, elgsena. Tik įsižiūrėkime kaip mūsų mažieji broliai išradingai kuria juokingas situacijos, kad patys galėtų pasilinksminti!
Štai jūsų auginamas šunelis! Atrodo, jis supranta jūsų paliepimus, žino, kaip kuriuo atveju elgtis. Tačiau nesunku pastebėti, jog kartais jis tyčia tų paliepimų apsimeta nesuprantąs Pavyzdžiui, jūs liepiate savo augintiniui atnešti šlepetes. Tą užduotį jis atlikinėja kasdien, puikiai supranta, ko iš jo reikalaujama. Bet štai kartais jis, paėmęs jūsų šlepetę, užuot nešęs jums, nutempia ją po lova, sofa ir, prigulęs prie grindų, iškišęs iš ten galvą, gudriai žiūri jums į akis, tarytum kviesdamas: „Pajuokaukim, paišdykaukim!“. Tokiais momentais pasikeičia net jo snukučio išraiška, jis kraipo galvą, šokinėja staigiais judesiais, slepiasi, vėl išlenda. Žinoma, jo emocijos blėsta, jei jo nesuprantate, net baudžiate. Kas žino, gal tada mėginęs pajuokauti gyvūnas galvoja: „Tas padaras visai neturi jumoro jausmo!“.
Nesunku pastebėti, kaip dažnai dėl juoko iš žiūrovų „pasityčioja“ delfinai okeanariumuose. Jų mėgstama išdaiga - aptėkšti vandeniu, nes jie jau pastebėjo, kokį sąmyšį, subruzdimą ir žmonių juoką šitai sukelia. Dresiruotojai žino ir kitą jų išdaigą: kai jie maitindami atkiša delfinams žuvį, šie tyčia pradeda trauktis atgal, kol jų maitintojas įkrenta į vandenį. Tyrinėtojai yra pastebėję, kaip delfinai tokiu atveju reaguoja: jie net „raitosi iš juoko“. Nors jie neturi tokių veido raumenų, kurie parodytų juoko išraišką kaip žmogus, tačiau kažkokia vidine jėga vis tiek tą išraišką parodo, ypač jų emocijas išduoda blizgančios akys.
Vienas žymus dramaturgas yra pasakęs: „Juoktis iš to, kas juokinga, išties ne nuodėmė“. Tačiau aiškėja, jog apie juokingumą žmogaus ir gyvūnų supratimas kartais nesutampa. Todėl mes dažnai nenutuokiame, iš ko jie „kvatojosi“, kada juokiasi iš mūsų, juokauja tarpusavyje.Susiorientuojame tik tada, kai suvokiame, kad gyvūnas tyčia pastatė mus į juokingą padėtį. Pavyzdžiui, Ceilone drambliai mėgsta tokį jumorą: gerdami jie pritraukia į straublius vandens, o paskui jį staiga švirkšteli ant praeivių: suprask- kviečia „pajuokauti!“.
O begemotų pajuokavimai būna dar grubesni, nors jie irgi yra šio gyvūno emocijų išraiška.Tarpusavyje besigalynėdami jie sugeba meistriškai apdrėbti priešininką išmatomis, sukdami kaip propelerį dideliu greičiu uodegą. Maskvos zoologijos sodo begemotas vardu Pietia šį jumorą išmėgino ant žiūrovų, o, pamatęs šių reakciją, taip buvo patenkintas, kad šį „numerį“ nusprendė laikyti pačiu efektyviausiu. „Straublio dušą“ čia žiūrovams demonstruoja ir dramblys Šango, mėgaudamasis šių panika.
O mūsų juoką jie supranta
Įdomu tai, kad gyvūnams kažkokiu mums nesuvokiamu būdu tampa aišku, kas yra juokinga ar nepadoru žmonėms, ir jie pradeda tai kartoti. Štai Kalifornijos zoologijos parko meška žino, kokį juoką sukels žmonėms jos parodytas ilgas liežuvis. Ir ji tai daro. O jos draugas „specializavosi“ rodydamas įvairias, žmonėms juokingas, pozas. Pastebėta, jog gyvūnai įsidėmi, iš ko žmonės juokiasi, ir tai ima kartoti. Pavyzdžiui, beždžionės mėgsta išdarinėti juokingas mimikas, rodyti užpakalį. Šimpanzės puikiai pakartoja dramblių mėgstamą „straublio dušą“, nors ir neturi straublio: prisisiurbia į snukutį vandens, o paskui purškia į žiopsančius prie jos narvo.
Labai įdomių pavyzdžių, įrodančių gyvūnų jumoristinius sugebėjimus, yra pateikęs vokiečių natūralistas Volfgangas Keleris (Volfgang Keller). Jis pasakoja: „Šimpanzės atlikinėja keistą ritualą, panašų į kolektyvinį šokį. Jos mėgsta išsirikiavusios pirštų galais eiti apie kokį nors daiktą, stipriau trinktelėdamos viena koja ir ritmiškai linguodamos galva (kaip dabartinis mūsų jaunimas!).Tai štai, kai šimpanzės pakilia nuotaika išsirikiuodavo ir pradėdavo šokį apie dėžę, iš rato išeidavo mažiausias šimpanziokas Konsulas ir vaidindavo klouną. Jis išsitempdavo visu ūgiu, ritmiškai plasnodavo rankomis ir kiekvieną kartą, kai tik storiausia beždžionė Tšego eidavo pro jį, jis pliaukštelėdavo jai per užpakalį“.
Sugeba paerzinti, savo jumoru pastatyti kitus, net žmogų, į nepatogią padėtį ir paukščiai.Štai ką pasakoja Maskvos klounados teatro meninė vadovė, nusipelniusi Rusijos aktorė Tereza Durova. Ji namuose laikė papūgą Koką, kuri suprato daugelio žodžių reikšmę, nutuokė, kas po jų seka, daugelį mokėjo pati ištarti. Kartą, kai mama, palikus atvirą vonią, nuoga plovėsi galvą (namuose nieko nebuvo), į buto duris kažkas pasibeldė. „Taip taip! Įeikite!“ - iš visos gerklės suriko papūga ir čia pat, kvatodama žmogaus balsu, spruko palovin. Ir kuo griežčiau ją barė, tuo smagiau ji kvatojo, bet iš slėptuvės nelindo.O tai, kad ji spruko slėptis, vos tuos žodžius ištarus, įrodo, jog papūga gerai suvokė savo pokšto rezultatą - moteris atsidurs nepatogioje padėtyje, iš ko bus galima pasijuokti.
Mėgstami jumoristiniai žaidimai
Vienas labiausiai žvėrių ir paukščių mėgstamų jumoristinių žaidimų - čiuožti kokiu nors nuožulniu, slidžiu paviršiumi. Upių ūdros tam panaudoja molėtą, šlapią krantą. Pradžioje kruopščiai jį nuvalo - surenka akmenis bei šakas, po to lenda į vandenį, kopia į viršų ir ritasi žemyn. Kartoja visa tai kol savo šlapiais kailiais nusileidimo trasą nublizgina kaip ledą. Tada ir prasideda tikrasis atrakcionas. Ūdros lipa nenuvalytu krantu į viršų, palenkia po pilvu priekines kojas ir strimagalviais lekia žemyn. Jei žvėrelių yra daugiau, jie leidžiasi paeiliui, kaip vaikai.
Jūrų liūtai ir baltosios meškos tokiam sportui panaudoja šlapias uolas, nuo kurių su malonumu pūkšteli į jūrą. Rudosios meškos tokiems jumoristiniams žaidimams panaudoja nuslidintus sniego kalnelius irgi gražiai sustodamos į eilutę viena už kitos. Šiaurės lapės, panteros nuo uolų leidžiasi apsivertusios ant nugaros, o prieš „finišą“ žaibiškai apsiverčia ir atsistoja ant letenų.
Tokį slidinėjimo būdą linksmybių metu naudoja ir paukščiai Galima matyti, kaip miesto varnos nugaromis čiuožia nuo apledijusių sniego krūvų. O štai islandiškos gagos (poliarinės antys) mėgsta leistis vandens kriokliais. Strimagalviais nulėkusios putojančiu vandeniu žemyn, jos krantu vėl lipa į viršų ir startuoja iš naujo.
Maskviškiai dažnai stebi linksmą miesto varnų atrakcioną, kai šios, triukšmingai karkdamos, leidžiasi ant uodegų apledijusiais cerkvių kupolais, paskui plasnoja į viršų ir vėl kartoja joms patinkančią išdaigą.O kai šitai atsibosta, būryje atsiranda dar drąsesnių išdaigininkių - jos rungtyniauja, kuri ilgiau išsilaikys įsikibusi į ant aukšto stiebo smarkiai vėjyje plazdančią valstybės vėliavą virš prezidento rezidencijos. Vienai pavargus, tą kartoja kita, lyg tikrose varžybose.
Toks didelis slidinėjimo populiarumas tarp žvėrių ir paukščių aiškinamas tuo, kad ir jiems, kaip žmonėms, patinka greiti skrydžiai. Tai jiems suteikia džiaugsmo, linksmumo.
Žvėrys išradingi
O kaip linksminasi žvėrys tose šalyse, kur nėra sniego, slidžių krantų, šlapių uolų? Pavyzdžiui, Afrikoje?
Amerikietis natūralistas Karlas Etlis pasakoja, jog Afrikos drambliukai, pasidarę iš molio kamuolį, mėgsta žaisti „futbolą“. Gainioja jį su didele aistra. Kiaulės ir ūdros tokius žaidimus prasimano, aptikusios bet kokį riedantį daiktą, vandens paukščiai krykštauja, gainiodami paviršiumi apvalias augmenijos žiedų burbuoles, ruoniai linksminasi, gainiodami akmenėlius,delfinai laisvėje žaidimams kaip riedulius panaudoja vėžlius, o katėms tokių žaidimų priemone gali būti bet kas: kamuolys siūlų, lapas, popieriaus gniūžtė, net plunksnelė.
Senas rusų medžiotojas Aleksandras Višerskis sako niekada iš niūraus barsuko nelaukęs tokio žaismingumo, kokį jis matė Altajuje. Gyvulėlis rinko šlaite atitirpusius eglių kankorėžius ir staigiai tvodamas letena skraidino juos slidžiu šlaitu žemyn, po to atidžiai klausėsi, kaip apačioje atsiliepia garsas.
Aišku, žaidimų metu įgyti vikrumo, ištvermės ir kiti įgūdžiai gyvūnams praverčia gyvenime, kai reikia sprukti nuo pavojų, tačiau mokslininkai mano, jog kuomet jie linksminasi ne toks tikslas jiems rūpi. Jiems, kaip ir mums, norisi atsipalaiduoti, užmiršti rūpesčius dėl tykančių pavojų, pajusti laisvę. Tą patvirtina faktai, kad gyvūnai mėgsta linksmintis grupėmis, net bandomis. Vienas prancūzų ekologas, tyrinėjęs laukinių karvių gyvenimo būdą šalies pietuose, jas visur sekiodamas balne praleido 2000 valandų. Jis surinko daug įdomios medžiagos. Paaiškėjo, kad karvės netgi turi savo žaidimų aikštes, kuriose ištrypta visa žolė. Vos peržengusios tokios aikštelės ribą, karvės lyg pagal komandą pradeda draugiškas rungtynes: badosi, voliojasi, gainioja viena kitą. Įdomu, kad tuo metu galvijai stengiasi „organizuoti“ tokius draugiškus ir savo prieauglio pasigalynėjimus. Tos rungtynės vyksta draugiškai, be jokio agresyvumo. Tai lyg treniruotės, lyg jumoristiniai pakvailiojimai.
O įdomiausia, kad gyvūnai tokius žaidimus mėgsta ne tik tarp saviškių. Pavyzdžiui, strausai mėgsta prie vandens telkinių žaisti su antilopėmis, elniai su lapėmis, voverės su laukiniais triušiais, kiškiai su juodaisiais strazdais ir t. t.
Turbūt nėra gyvūno, kuris nemėgtų jumoristinių žaidimų. Ir jų išradingumui nėra ribų: varnėnai, žvirbliai, balandžiai ar ereliai - visi kartas nuo karto pajunta poreikį pasilinksminti, užmiršti rūpesčius, atsipalaiduoti.Ir nors savo linksmumo jie negali išreikšti šypsenomis, tai nereiškia, jog jie nesišypso savo viduje. Ir jiems visai nereikia, kad jų žaidimus stebėtų žmogus. Jie žaidžia ne parodai, o natūraliai jausdami tam poreikį, labiau atsipalaiduoja, kai yra vieni.
Gyvūnai daug natūralesni ir geresni už žmogų. O mes net tinkamai pajuokauti ne visada sugebame.
Parengė Vetusta PRIŠMANTIENĖ
Kuomet kalbama apie tai, kas skiria žmogų nuo kitų gyvūnų, dažniausiai minimas jo protas.Tačiau,tyrinėdami gyvūnų pasaulį, mokslininkai randa vis daugiau įrodymų, jog gyvūnai taip pat sugeba mąstyti. Kai kas teigia,kad skiriamasis žmogaus bruožas yra sugebėjimas juokauti ir suprasti jumorą. Tačiau pasirodo, jog ir čia su išvadomis paskubėta: gyvūnai taip pat turi jumoro jausmą, mėgsta juokauti, apsimetinėti, išdykauti.
Sugeba kurti juokingas situacijas
Žmogaus jumoro pagrindas yra jo emocijos. Ar jų neturi kiti gyvūnai? Taip teigti galėtų tik nesidomintis pastarųjų gyvenimu, elgsena. Tik įsižiūrėkime kaip mūsų mažieji broliai išradingai kuria juokingas situacijos, kad patys galėtų pasilinksminti!
Štai jūsų auginamas šunelis! Atrodo, jis supranta jūsų paliepimus, žino, kaip kuriuo atveju elgtis. Tačiau nesunku pastebėti, jog kartais jis tyčia tų paliepimų apsimeta nesuprantąs Pavyzdžiui, jūs liepiate savo augintiniui atnešti šlepetes. Tą užduotį jis atlikinėja kasdien, puikiai supranta, ko iš jo reikalaujama. Bet štai kartais jis, paėmęs jūsų šlepetę, užuot nešęs jums, nutempia ją po lova, sofa ir, prigulęs prie grindų, iškišęs iš ten galvą, gudriai žiūri jums į akis, tarytum kviesdamas: „Pajuokaukim, paišdykaukim!“. Tokiais momentais pasikeičia net jo snukučio išraiška, jis kraipo galvą, šokinėja staigiais judesiais, slepiasi, vėl išlenda. Žinoma, jo emocijos blėsta, jei jo nesuprantate, net baudžiate. Kas žino, gal tada mėginęs pajuokauti gyvūnas galvoja: „Tas padaras visai neturi jumoro jausmo!“.
Nesunku pastebėti, kaip dažnai dėl juoko iš žiūrovų „pasityčioja“ delfinai okeanariumuose. Jų mėgstama išdaiga - aptėkšti vandeniu, nes jie jau pastebėjo, kokį sąmyšį, subruzdimą ir žmonių juoką šitai sukelia. Dresiruotojai žino ir kitą jų išdaigą: kai jie maitindami atkiša delfinams žuvį, šie tyčia pradeda trauktis atgal, kol jų maitintojas įkrenta į vandenį. Tyrinėtojai yra pastebėję, kaip delfinai tokiu atveju reaguoja: jie net „raitosi iš juoko“. Nors jie neturi tokių veido raumenų, kurie parodytų juoko išraišką kaip žmogus, tačiau kažkokia vidine jėga vis tiek tą išraišką parodo, ypač jų emocijas išduoda blizgančios akys.
Vienas žymus dramaturgas yra pasakęs: „Juoktis iš to, kas juokinga, išties ne nuodėmė“. Tačiau aiškėja, jog apie juokingumą žmogaus ir gyvūnų supratimas kartais nesutampa. Todėl mes dažnai nenutuokiame, iš ko jie „kvatojosi“, kada juokiasi iš mūsų, juokauja tarpusavyje.Susiorientuojame tik tada, kai suvokiame, kad gyvūnas tyčia pastatė mus į juokingą padėtį. Pavyzdžiui, Ceilone drambliai mėgsta tokį jumorą: gerdami jie pritraukia į straublius vandens, o paskui jį staiga švirkšteli ant praeivių: suprask- kviečia „pajuokauti!“.
O begemotų pajuokavimai būna dar grubesni, nors jie irgi yra šio gyvūno emocijų išraiška.Tarpusavyje besigalynėdami jie sugeba meistriškai apdrėbti priešininką išmatomis, sukdami kaip propelerį dideliu greičiu uodegą. Maskvos zoologijos sodo begemotas vardu Pietia šį jumorą išmėgino ant žiūrovų, o, pamatęs šių reakciją, taip buvo patenkintas, kad šį „numerį“ nusprendė laikyti pačiu efektyviausiu. „Straublio dušą“ čia žiūrovams demonstruoja ir dramblys Šango, mėgaudamasis šių panika.
O mūsų juoką jie supranta
Įdomu tai, kad gyvūnams kažkokiu mums nesuvokiamu būdu tampa aišku, kas yra juokinga ar nepadoru žmonėms, ir jie pradeda tai kartoti. Štai Kalifornijos zoologijos parko meška žino, kokį juoką sukels žmonėms jos parodytas ilgas liežuvis. Ir ji tai daro. O jos draugas „specializavosi“ rodydamas įvairias, žmonėms juokingas, pozas. Pastebėta, jog gyvūnai įsidėmi, iš ko žmonės juokiasi, ir tai ima kartoti. Pavyzdžiui, beždžionės mėgsta išdarinėti juokingas mimikas, rodyti užpakalį. Šimpanzės puikiai pakartoja dramblių mėgstamą „straublio dušą“, nors ir neturi straublio: prisisiurbia į snukutį vandens, o paskui purškia į žiopsančius prie jos narvo.
Labai įdomių pavyzdžių, įrodančių gyvūnų jumoristinius sugebėjimus, yra pateikęs vokiečių natūralistas Volfgangas Keleris (Volfgang Keller). Jis pasakoja: „Šimpanzės atlikinėja keistą ritualą, panašų į kolektyvinį šokį. Jos mėgsta išsirikiavusios pirštų galais eiti apie kokį nors daiktą, stipriau trinktelėdamos viena koja ir ritmiškai linguodamos galva (kaip dabartinis mūsų jaunimas!).Tai štai, kai šimpanzės pakilia nuotaika išsirikiuodavo ir pradėdavo šokį apie dėžę, iš rato išeidavo mažiausias šimpanziokas Konsulas ir vaidindavo klouną. Jis išsitempdavo visu ūgiu, ritmiškai plasnodavo rankomis ir kiekvieną kartą, kai tik storiausia beždžionė Tšego eidavo pro jį, jis pliaukštelėdavo jai per užpakalį“.
Sugeba paerzinti, savo jumoru pastatyti kitus, net žmogų, į nepatogią padėtį ir paukščiai.Štai ką pasakoja Maskvos klounados teatro meninė vadovė, nusipelniusi Rusijos aktorė Tereza Durova. Ji namuose laikė papūgą Koką, kuri suprato daugelio žodžių reikšmę, nutuokė, kas po jų seka, daugelį mokėjo pati ištarti. Kartą, kai mama, palikus atvirą vonią, nuoga plovėsi galvą (namuose nieko nebuvo), į buto duris kažkas pasibeldė. „Taip taip! Įeikite!“ - iš visos gerklės suriko papūga ir čia pat, kvatodama žmogaus balsu, spruko palovin. Ir kuo griežčiau ją barė, tuo smagiau ji kvatojo, bet iš slėptuvės nelindo.O tai, kad ji spruko slėptis, vos tuos žodžius ištarus, įrodo, jog papūga gerai suvokė savo pokšto rezultatą - moteris atsidurs nepatogioje padėtyje, iš ko bus galima pasijuokti.
Mėgstami jumoristiniai žaidimai
Vienas labiausiai žvėrių ir paukščių mėgstamų jumoristinių žaidimų - čiuožti kokiu nors nuožulniu, slidžiu paviršiumi. Upių ūdros tam panaudoja molėtą, šlapią krantą. Pradžioje kruopščiai jį nuvalo - surenka akmenis bei šakas, po to lenda į vandenį, kopia į viršų ir ritasi žemyn. Kartoja visa tai kol savo šlapiais kailiais nusileidimo trasą nublizgina kaip ledą. Tada ir prasideda tikrasis atrakcionas. Ūdros lipa nenuvalytu krantu į viršų, palenkia po pilvu priekines kojas ir strimagalviais lekia žemyn. Jei žvėrelių yra daugiau, jie leidžiasi paeiliui, kaip vaikai.
Jūrų liūtai ir baltosios meškos tokiam sportui panaudoja šlapias uolas, nuo kurių su malonumu pūkšteli į jūrą. Rudosios meškos tokiems jumoristiniams žaidimams panaudoja nuslidintus sniego kalnelius irgi gražiai sustodamos į eilutę viena už kitos. Šiaurės lapės, panteros nuo uolų leidžiasi apsivertusios ant nugaros, o prieš „finišą“ žaibiškai apsiverčia ir atsistoja ant letenų.
Tokį slidinėjimo būdą linksmybių metu naudoja ir paukščiai Galima matyti, kaip miesto varnos nugaromis čiuožia nuo apledijusių sniego krūvų. O štai islandiškos gagos (poliarinės antys) mėgsta leistis vandens kriokliais. Strimagalviais nulėkusios putojančiu vandeniu žemyn, jos krantu vėl lipa į viršų ir startuoja iš naujo.
Maskviškiai dažnai stebi linksmą miesto varnų atrakcioną, kai šios, triukšmingai karkdamos, leidžiasi ant uodegų apledijusiais cerkvių kupolais, paskui plasnoja į viršų ir vėl kartoja joms patinkančią išdaigą.O kai šitai atsibosta, būryje atsiranda dar drąsesnių išdaigininkių - jos rungtyniauja, kuri ilgiau išsilaikys įsikibusi į ant aukšto stiebo smarkiai vėjyje plazdančią valstybės vėliavą virš prezidento rezidencijos. Vienai pavargus, tą kartoja kita, lyg tikrose varžybose.
Toks didelis slidinėjimo populiarumas tarp žvėrių ir paukščių aiškinamas tuo, kad ir jiems, kaip žmonėms, patinka greiti skrydžiai. Tai jiems suteikia džiaugsmo, linksmumo.
Žvėrys išradingi
O kaip linksminasi žvėrys tose šalyse, kur nėra sniego, slidžių krantų, šlapių uolų? Pavyzdžiui, Afrikoje?
Amerikietis natūralistas Karlas Etlis pasakoja, jog Afrikos drambliukai, pasidarę iš molio kamuolį, mėgsta žaisti „futbolą“. Gainioja jį su didele aistra. Kiaulės ir ūdros tokius žaidimus prasimano, aptikusios bet kokį riedantį daiktą, vandens paukščiai krykštauja, gainiodami paviršiumi apvalias augmenijos žiedų burbuoles, ruoniai linksminasi, gainiodami akmenėlius,delfinai laisvėje žaidimams kaip riedulius panaudoja vėžlius, o katėms tokių žaidimų priemone gali būti bet kas: kamuolys siūlų, lapas, popieriaus gniūžtė, net plunksnelė.
Senas rusų medžiotojas Aleksandras Višerskis sako niekada iš niūraus barsuko nelaukęs tokio žaismingumo, kokį jis matė Altajuje. Gyvulėlis rinko šlaite atitirpusius eglių kankorėžius ir staigiai tvodamas letena skraidino juos slidžiu šlaitu žemyn, po to atidžiai klausėsi, kaip apačioje atsiliepia garsas.
Aišku, žaidimų metu įgyti vikrumo, ištvermės ir kiti įgūdžiai gyvūnams praverčia gyvenime, kai reikia sprukti nuo pavojų, tačiau mokslininkai mano, jog kuomet jie linksminasi ne toks tikslas jiems rūpi. Jiems, kaip ir mums, norisi atsipalaiduoti, užmiršti rūpesčius dėl tykančių pavojų, pajusti laisvę. Tą patvirtina faktai, kad gyvūnai mėgsta linksmintis grupėmis, net bandomis. Vienas prancūzų ekologas, tyrinėjęs laukinių karvių gyvenimo būdą šalies pietuose, jas visur sekiodamas balne praleido 2000 valandų. Jis surinko daug įdomios medžiagos. Paaiškėjo, kad karvės netgi turi savo žaidimų aikštes, kuriose ištrypta visa žolė. Vos peržengusios tokios aikštelės ribą, karvės lyg pagal komandą pradeda draugiškas rungtynes: badosi, voliojasi, gainioja viena kitą. Įdomu, kad tuo metu galvijai stengiasi „organizuoti“ tokius draugiškus ir savo prieauglio pasigalynėjimus. Tos rungtynės vyksta draugiškai, be jokio agresyvumo. Tai lyg treniruotės, lyg jumoristiniai pakvailiojimai.
O įdomiausia, kad gyvūnai tokius žaidimus mėgsta ne tik tarp saviškių. Pavyzdžiui, strausai mėgsta prie vandens telkinių žaisti su antilopėmis, elniai su lapėmis, voverės su laukiniais triušiais, kiškiai su juodaisiais strazdais ir t. t.
Turbūt nėra gyvūno, kuris nemėgtų jumoristinių žaidimų. Ir jų išradingumui nėra ribų: varnėnai, žvirbliai, balandžiai ar ereliai - visi kartas nuo karto pajunta poreikį pasilinksminti, užmiršti rūpesčius, atsipalaiduoti.Ir nors savo linksmumo jie negali išreikšti šypsenomis, tai nereiškia, jog jie nesišypso savo viduje. Ir jiems visai nereikia, kad jų žaidimus stebėtų žmogus. Jie žaidžia ne parodai, o natūraliai jausdami tam poreikį, labiau atsipalaiduoja, kai yra vieni.
Gyvūnai daug natūralesni ir geresni už žmogų. O mes net tinkamai pajuokauti ne visada sugebame.
Parengė Vetusta PRIŠMANTIENĖ