Aplinkosaugos aktualijos
Ventės ragas lankytojus traukia ir rudenį
Rekonstruotoje Ventės rago ornitologinėje stotyje per 2 mėnesius apsilankė daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų. Ir dabar, spaliui įpusėjus, žmonės iš Lietuvos ir užsienio traukia čia stebėti rudeninės paukščių migracijos.
Į Ventės rago ornitologinę stotį atvažiavę žmonės sužino, kaip žieduojami paukščiai, susipažįsta su paukščių migracijų tyrimų istorija. Iš čia galima sekti paukščių kelią į žiemavietes, stebėti juos prie tinklų.
Keliaudami patogiais takais lankytojai gali aplankyti paukščių gaudymo tinklus. Prie marių stovinti nauja didžioji gaudyklė – pati didžiausia Europoje. Per kelis mėnesius čia sugautos dešimtys tūkstančių paukščių. Šiemet Ventės rage jau sužieduoti beveik 78 tūkst. sparnuočių. Daugiausia tarp jų - varnėnų, jų sužieduota 26 tūkst. Sužieduota po 10 tūkst. juodųjų ir mėlynųjų zylių, apie 6 tūkst. didžiųjų zylių, daugiau kaip 700 migruojančių šikšnosparnių.
Be gausesnių rūšių, sugauta ir paženklinta pilkoji meleta, pelėda lututė, 2 vandeniniai strazdai, 5 volungės. Ventės rago ornitologai sužiedavo ir arti 90 ypač retų, į Lietuvos raudonąją knygą ir Griežtai saugomų rūšių sąrašą įrašytų meldinių nendrinukių.
Rekonstruotoje Ventės rago ornitologinėje stotyje per 2 mėnesius apsilankė daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų. Ir dabar, spaliui įpusėjus, žmonės iš Lietuvos ir užsienio traukia čia stebėti rudeninės paukščių migracijos.
Į Ventės rago ornitologinę stotį atvažiavę žmonės sužino, kaip žieduojami paukščiai, susipažįsta su paukščių migracijų tyrimų istorija. Iš čia galima sekti paukščių kelią į žiemavietes, stebėti juos prie tinklų.
Keliaudami patogiais takais lankytojai gali aplankyti paukščių gaudymo tinklus. Prie marių stovinti nauja didžioji gaudyklė – pati didžiausia Europoje. Per kelis mėnesius čia sugautos dešimtys tūkstančių paukščių. Šiemet Ventės rage jau sužieduoti beveik 78 tūkst. sparnuočių. Daugiausia tarp jų - varnėnų, jų sužieduota 26 tūkst. Sužieduota po 10 tūkst. juodųjų ir mėlynųjų zylių, apie 6 tūkst. didžiųjų zylių, daugiau kaip 700 migruojančių šikšnosparnių.
Be gausesnių rūšių, sugauta ir paženklinta pilkoji meleta, pelėda lututė, 2 vandeniniai strazdai, 5 volungės. Ventės rago ornitologai sužiedavo ir arti 90 ypač retų, į Lietuvos raudonąją knygą ir Griežtai saugomų rūšių sąrašą įrašytų meldinių nendrinukių.
Žuvų migracijos laikotarpiu – apribojimai žvejams
Prasidėjo lašišinių žuvų ir upėtakių nerštas. Marguosius upėtakius draudžiama žvejoti jau nuo spalio 1 d.,o lašišas ir šlakius – nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d.
Šiuo laikotarpiu neršiančioms lašišinėms žuvims apsaugoti bet kokia žvejyba uždrausta 161 upelyje ir 13 upių, kur neršia šios žuvys. Neryje neleidžiama žvejoti nuo Jonavos iki valstybinės sienos su Baltarusija, išskyrus atkarpą Vilniuje nuo Šilo tilto iki Valakupių tilto, kurioje galima žvejoti, bet tik tokiais įrankiais ir masalais, kurie nėra skirti plėšriosioms ir lašišinėms žuvims, ir atkarpą nuo geležinkelio tilto aukščiau Žeimenos žiočių iki Buivydžių pėsčiųjų tilto, kur leidžiama žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais. Šventojoje šiuo laikotarpiu galima žvejoti tik Kavarsko tvenkinyje ir atkarpoje aukščiau Anykščių užtvankos.
Rekonstravus Vilnios upės Rokantiškių užtvankos žuvų pralaidą, lašišinėms žuvims atsivėrė naujos nerštavietės. Dabar jos nesunkiai praplaukia anksčiau neįveikiamą kliūtį ir sėkmingai neršia Vilnios aukštupyje. Todėl nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. šioje upėje draudžiama žvejoti ne iki Rokantiškių užtvankos, kaip buvo ligi šiol, bet iki Kenos žiočių.
Iki lapkričio 1 d. dar draudžiama žvejoti Jūros, Dubysos, Nevėžio žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį Nemuno krantą, taip pat Nemuno atkarpoje nuo Kauno žiemos uosto iki Neries žiočių.
Baltijos jūroje lašišas ir šlakius žvejoti galima visus metus, išskyrus akvatorijas mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto šiaurinio ir pietinio molų galų, kur nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. šias žuvis žvejoti draudžiama.
Jau draudžiama žvejoti sykus (ir vidaus vandens telkiniuose, ir jūroje), o nuo spalio 15 d. – plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius.
Rudens žuvų migracijų laikotarpiu nustatyti apribojimai ir žvejams verslininkams. Nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 31 d. draudžiama žvejoti statomais tinklaičiais 2 km atstumu nuo rytinio Kuršių marių pakraščio, taip pat kitose Kuršių marių akvatorijose, kuriomis, mokslininkų duomenimis, daugiausia migruoja lašišų ir šlakių. Siekiant apsaugoti į Kuršių marias iš jūros migruojančius žiobrius, nuo spalio 10 d. iki spalio 30 d. draudžiama žvejoti 40-45 mm akytumo tinklaičiais.
Baltijos jūroje žvejams verslininkams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. mažesniu kaip 3 km spinduliu nuo valstybinio Klaipėdos jūrų uosto šiaurinio ir pietinio molų galų. Šiuo laikotarpiu minėtoje akvatorijoje draudžiama žvejoti bet kokio akių dydžio statomais paviršiniais tinklaičiais. Iki spalio 31 d. draudžiama žvejoti bet kokiais verslinės žvejybos įrankiais mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių.
Lašišinių žuvų nerštui apsaugoti skirta akcija „Lašiša“ vyks iki lapkričio 20 d.
Pastebėję brakonieriavimo atvejus, gyventojai ir žvejai kviečiami nedelsiant pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro tel. (8-5) 273 2995.
Prasidėjo lašišinių žuvų ir upėtakių nerštas. Marguosius upėtakius draudžiama žvejoti jau nuo spalio 1 d.,o lašišas ir šlakius – nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d.
Šiuo laikotarpiu neršiančioms lašišinėms žuvims apsaugoti bet kokia žvejyba uždrausta 161 upelyje ir 13 upių, kur neršia šios žuvys. Neryje neleidžiama žvejoti nuo Jonavos iki valstybinės sienos su Baltarusija, išskyrus atkarpą Vilniuje nuo Šilo tilto iki Valakupių tilto, kurioje galima žvejoti, bet tik tokiais įrankiais ir masalais, kurie nėra skirti plėšriosioms ir lašišinėms žuvims, ir atkarpą nuo geležinkelio tilto aukščiau Žeimenos žiočių iki Buivydžių pėsčiųjų tilto, kur leidžiama žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais. Šventojoje šiuo laikotarpiu galima žvejoti tik Kavarsko tvenkinyje ir atkarpoje aukščiau Anykščių užtvankos.
Rekonstravus Vilnios upės Rokantiškių užtvankos žuvų pralaidą, lašišinėms žuvims atsivėrė naujos nerštavietės. Dabar jos nesunkiai praplaukia anksčiau neįveikiamą kliūtį ir sėkmingai neršia Vilnios aukštupyje. Todėl nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. šioje upėje draudžiama žvejoti ne iki Rokantiškių užtvankos, kaip buvo ligi šiol, bet iki Kenos žiočių.
Iki lapkričio 1 d. dar draudžiama žvejoti Jūros, Dubysos, Nevėžio žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį Nemuno krantą, taip pat Nemuno atkarpoje nuo Kauno žiemos uosto iki Neries žiočių.
Baltijos jūroje lašišas ir šlakius žvejoti galima visus metus, išskyrus akvatorijas mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto šiaurinio ir pietinio molų galų, kur nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. šias žuvis žvejoti draudžiama.
Jau draudžiama žvejoti sykus (ir vidaus vandens telkiniuose, ir jūroje), o nuo spalio 15 d. – plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius.
Rudens žuvų migracijų laikotarpiu nustatyti apribojimai ir žvejams verslininkams. Nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 31 d. draudžiama žvejoti statomais tinklaičiais 2 km atstumu nuo rytinio Kuršių marių pakraščio, taip pat kitose Kuršių marių akvatorijose, kuriomis, mokslininkų duomenimis, daugiausia migruoja lašišų ir šlakių. Siekiant apsaugoti į Kuršių marias iš jūros migruojančius žiobrius, nuo spalio 10 d. iki spalio 30 d. draudžiama žvejoti 40-45 mm akytumo tinklaičiais.
Baltijos jūroje žvejams verslininkams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. mažesniu kaip 3 km spinduliu nuo valstybinio Klaipėdos jūrų uosto šiaurinio ir pietinio molų galų. Šiuo laikotarpiu minėtoje akvatorijoje draudžiama žvejoti bet kokio akių dydžio statomais paviršiniais tinklaičiais. Iki spalio 31 d. draudžiama žvejoti bet kokiais verslinės žvejybos įrankiais mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių.
Lašišinių žuvų nerštui apsaugoti skirta akcija „Lašiša“ vyks iki lapkričio 20 d.
Pastebėję brakonieriavimo atvejus, gyventojai ir žvejai kviečiami nedelsiant pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro tel. (8-5) 273 2995.
Senų padangų galima atsikratyti civilizuotai
Artėjant laikui keisti padangas aplinkosaugininkai primena, kaip paprastai, nemokamai ir neteršiant aplinkos jomis atsikratyti.
„Senomis padangomis užverstos pamiškės tikrai nėra mūsų krašto puošmena. Todėl norime priminti, kad yra keli patogūs ir nemokami būdai, kaip galima civilizuotai atsikratyti padangų“, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Nemokamai priimti senas padangas privalo visi padangų platintojai, tarp jų ir prekybos centrai. Šiuo atveju atiduodamos padangos turi būti skirtos tam pačiam transporto priemonės tipui, o atiduodamų padangų vienetų skaičius – atitikti perkamų padangų skaičių.
Be papildomo mokesčio senos padangos priimamos jas keičiant autoservisuose. Juose nemokamai priimamos visos transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariusios atliekos. Jei autoserviso, kuriame keičiamos padangos, ar prekyvietės, kur perkamos naujos padangos, atstovai atsisako priimti senas padangas, apie tai reikėtų pranešti regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės priežiūros skyriui
Alytaus RAAD tel. 8 315 56762;
Kauno RAAD tel. 8 37 320704;
Klaipėdos RAAD tel. 8 46 466455;
Panevėžio RAAD tel. 8 45 581481;
Šiaulių RAAD tel. 8 41 596 426;
Utenos RAAD tel. 8 389 68 781;
Vilniaus RAAD tel. 8 5 2102516);
Marijampolės RAAD tel. 8 343 97804.
Aplinkosaugininkai atliks patikrinimą, o piliečiams tokiu atveju siūloma padangas atvežti ir nemokamai palikti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Paprastai šios aikštelės nemokamai priima iki penkių padangų. Prieš veždami atliekas į artimiausią aikštelę, gyventojai turėtų pasitikrinti, kiek padangų atliekų priimama būtent toje aikštelėje.
Juridiniams asmenims rekomenduojama kreiptis į padangų atliekas tvarkančią įmonę ir jas atiduoti pagal padangų atliekų perdirbimo ir panaudojimo sutartį. Informaciją apie padangas tvarkančias įmones teikia regionų aplinkos apsaugos departamentai.
Aplinkos ministerija primena, kad pagal nustatytą minimalų žalos aplinkai atlyginimo dydį už ne vietoje išmestą padangą gali tekti atlyginti daugiau kaip 140 Eur aplinkai padarytą žalą.
Artėjant laikui keisti padangas aplinkosaugininkai primena, kaip paprastai, nemokamai ir neteršiant aplinkos jomis atsikratyti.
„Senomis padangomis užverstos pamiškės tikrai nėra mūsų krašto puošmena. Todėl norime priminti, kad yra keli patogūs ir nemokami būdai, kaip galima civilizuotai atsikratyti padangų“, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Nemokamai priimti senas padangas privalo visi padangų platintojai, tarp jų ir prekybos centrai. Šiuo atveju atiduodamos padangos turi būti skirtos tam pačiam transporto priemonės tipui, o atiduodamų padangų vienetų skaičius – atitikti perkamų padangų skaičių.
Be papildomo mokesčio senos padangos priimamos jas keičiant autoservisuose. Juose nemokamai priimamos visos transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariusios atliekos. Jei autoserviso, kuriame keičiamos padangos, ar prekyvietės, kur perkamos naujos padangos, atstovai atsisako priimti senas padangas, apie tai reikėtų pranešti regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės priežiūros skyriui
Alytaus RAAD tel. 8 315 56762;
Kauno RAAD tel. 8 37 320704;
Klaipėdos RAAD tel. 8 46 466455;
Panevėžio RAAD tel. 8 45 581481;
Šiaulių RAAD tel. 8 41 596 426;
Utenos RAAD tel. 8 389 68 781;
Vilniaus RAAD tel. 8 5 2102516);
Marijampolės RAAD tel. 8 343 97804.
Aplinkosaugininkai atliks patikrinimą, o piliečiams tokiu atveju siūloma padangas atvežti ir nemokamai palikti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Paprastai šios aikštelės nemokamai priima iki penkių padangų. Prieš veždami atliekas į artimiausią aikštelę, gyventojai turėtų pasitikrinti, kiek padangų atliekų priimama būtent toje aikštelėje.
Juridiniams asmenims rekomenduojama kreiptis į padangų atliekas tvarkančią įmonę ir jas atiduoti pagal padangų atliekų perdirbimo ir panaudojimo sutartį. Informaciją apie padangas tvarkančias įmones teikia regionų aplinkos apsaugos departamentai.
Aplinkos ministerija primena, kad pagal nustatytą minimalų žalos aplinkai atlyginimo dydį už ne vietoje išmestą padangą gali tekti atlyginti daugiau kaip 140 Eur aplinkai padarytą žalą.
Baliniams vėžliams gelbėti - bemiegės naktys
Lietuvos zoologijos sodo darbuotojai iš Metelių regioninio parko parsivežė daugiau kaip šimtą balinių vėžlių jauniklių. Tai jau ne pirmas kartas, kai artėjant žiemai jie vyksta į gamtos rezervatus gelbėti mūsų šalyje dar vis nykstančių šių vadinamųjų geležinių varlių.
Balinys vėžlys – Lietuvos gamtos vertybė, kurią reikia saugoti. Kaimyninės šalys Lenkija ir Baltarusija taip pat turi šių vėžlių, bet jų porūšiai skiriasi nuo lietuviško – jie geriau prisitaikę išgyventi atšiauriomis oro sąlygomis.
Mūsų šalyje balinių vėžlių jauniklius reikia gelbėti kasmet, nes patelės kiaušinius dažniausiai deda beveik tose pačiose dėtyse, kurios dažnai yra netoli kelių, arimų ar kitų žmogaus veiklos vietų. Kita grėsmė – lapės ir kiti plėšrūnai. Jiems lengvu grobiu tampa grunte nepakankamai giliai paliekami vėžlių kiaušiniai.
Kas rudenį balinius vėžlius gelbstintiems gamtos mylėtojams tenka praleisti ir bemiegių naktų, pradėjus stebėti vėžlių pateles ir jų kiaušinių dėtis. Jos kiaušinius deda vėlyvais vakarais, apie 21-24 val. Kartais vėžlius tenka stebėti visą naktį, pasislėpus krūmuose su žiūronais.
Lietuvoje nelaisvėje išauginama daug vėžlių, o gamtoje jų išgyvena vos 10 proc. Šiuo metu balinių vėžlių išsaugojimu rūpinasi Metelių regioninis parkas ir Lietuvos zoologijos sodas.
Lietuvos zoologijos sodo darbuotojai iš Metelių regioninio parko parsivežė daugiau kaip šimtą balinių vėžlių jauniklių. Tai jau ne pirmas kartas, kai artėjant žiemai jie vyksta į gamtos rezervatus gelbėti mūsų šalyje dar vis nykstančių šių vadinamųjų geležinių varlių.
Balinys vėžlys – Lietuvos gamtos vertybė, kurią reikia saugoti. Kaimyninės šalys Lenkija ir Baltarusija taip pat turi šių vėžlių, bet jų porūšiai skiriasi nuo lietuviško – jie geriau prisitaikę išgyventi atšiauriomis oro sąlygomis.
Mūsų šalyje balinių vėžlių jauniklius reikia gelbėti kasmet, nes patelės kiaušinius dažniausiai deda beveik tose pačiose dėtyse, kurios dažnai yra netoli kelių, arimų ar kitų žmogaus veiklos vietų. Kita grėsmė – lapės ir kiti plėšrūnai. Jiems lengvu grobiu tampa grunte nepakankamai giliai paliekami vėžlių kiaušiniai.
Kas rudenį balinius vėžlius gelbstintiems gamtos mylėtojams tenka praleisti ir bemiegių naktų, pradėjus stebėti vėžlių pateles ir jų kiaušinių dėtis. Jos kiaušinius deda vėlyvais vakarais, apie 21-24 val. Kartais vėžlius tenka stebėti visą naktį, pasislėpus krūmuose su žiūronais.
Lietuvoje nelaisvėje išauginama daug vėžlių, o gamtoje jų išgyvena vos 10 proc. Šiuo metu balinių vėžlių išsaugojimu rūpinasi Metelių regioninis parkas ir Lietuvos zoologijos sodas.
Akcija „Medžiok saugiai“
Spalio 15 d. prasidėjo medžioklės taisyklių pažeidimų prevencijai skirta akcija „Medžiok saugiai“. Ji tęsis iki gruodžio 15 d.
Akcijos metu aplinkosaugininkai kartu su miškų urėdijų, Valstybinės miškų tarnybos pareigūnais ir neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais tikrins, ar medžiotojai racionaliai naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius, medžioja saugiai ir ar atsakingai tvarko medžioklės dokumentus.
Tikrinimų metu didžiausią dėmesį aplinkosaugininkai skirs saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų laikymuisi. Bus tikrinama, ar laikantis reikalavimų transportuojami, nešiojami ir naudojami ginklai, ar medžiotojai ryši ryškios spalvos juostas ant kepurių arba dėvi ryškios spalvos kepures arba liemenes, ar tokias liemenes dėvi varovai, ar medžiotojai nemedžioja būdami neblaivūs.
Be saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų laikymosi dėmesys bus kreipiamas ir į tai, kaip medžiotojai vykdo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimais nustatytus reikalavimus dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių, susijusių su Afrikinio kiaulių maro plitimo prevencija.
Apie pastebėtus pažeidimus galima pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba tiesiogiai aplinkosaugininkams – Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro telefonu (8-5) 273 2995.
Patikslintos medžioklės taisyklės
Įsigaliojo aplinkos ministro Kęstučio Trečioko patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimai. Jie susiję su šernų medžioklės organizavimu ir skirti sudaryti sąlygas tinkamai sureguliuoti šių gyvūnų populiaciją šalyje ir taip užkirsti kelią plisti afrikiniam kiaulių marui.
Kita naujovė – nustatytas laikas, kada galima medžioti paprastuosius šakalus. Ligi šiol juos medžioti buvo leidžiama visus metus, o dabar – tik nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., t. y. tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir vilkus. Leistinas paprastųjų šakalų medžiojimo terminas nustatytas todėl, kad jie priskirti Europos Tarybos direktyvos dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nustatytoms Bendrijos svarbos rūšims, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės.
Spalio 15 d. prasidėjo medžioklės taisyklių pažeidimų prevencijai skirta akcija „Medžiok saugiai“. Ji tęsis iki gruodžio 15 d.
Akcijos metu aplinkosaugininkai kartu su miškų urėdijų, Valstybinės miškų tarnybos pareigūnais ir neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais tikrins, ar medžiotojai racionaliai naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius, medžioja saugiai ir ar atsakingai tvarko medžioklės dokumentus.
Tikrinimų metu didžiausią dėmesį aplinkosaugininkai skirs saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų laikymuisi. Bus tikrinama, ar laikantis reikalavimų transportuojami, nešiojami ir naudojami ginklai, ar medžiotojai ryši ryškios spalvos juostas ant kepurių arba dėvi ryškios spalvos kepures arba liemenes, ar tokias liemenes dėvi varovai, ar medžiotojai nemedžioja būdami neblaivūs.
Be saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų laikymosi dėmesys bus kreipiamas ir į tai, kaip medžiotojai vykdo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimais nustatytus reikalavimus dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių, susijusių su Afrikinio kiaulių maro plitimo prevencija.
Apie pastebėtus pažeidimus galima pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba tiesiogiai aplinkosaugininkams – Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro telefonu (8-5) 273 2995.
Patikslintos medžioklės taisyklės
Įsigaliojo aplinkos ministro Kęstučio Trečioko patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimai. Jie susiję su šernų medžioklės organizavimu ir skirti sudaryti sąlygas tinkamai sureguliuoti šių gyvūnų populiaciją šalyje ir taip užkirsti kelią plisti afrikiniam kiaulių marui.
Kita naujovė – nustatytas laikas, kada galima medžioti paprastuosius šakalus. Ligi šiol juos medžioti buvo leidžiama visus metus, o dabar – tik nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., t. y. tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir vilkus. Leistinas paprastųjų šakalų medžiojimo terminas nustatytas todėl, kad jie priskirti Europos Tarybos direktyvos dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nustatytoms Bendrijos svarbos rūšims, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės.
Tarptautinė konferencija
žuvininkystės problemoms aptarti
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos rugsėjo 17–18 dienomis surengė tarptautinę konferenciją „Žuvų išteklių atkūrimas ir jų naudojimo kontrolė“. Konferenciją įžanginiu žodžiu pradėjo LR žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė.
Ryšium su Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 5-mečio sukaktimi išsamų pranešimą „Žuvininkystės tarnybos 5-rių metų veiklos apžvalga ir pasiekimai“ padarė Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė.
Į konferenciją atvyko ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vengrijos, Ispanijos, Danijos, Baltarusijos, Latvijos žuvininkystės sektorių administruojančių įstaigų ir mokslo institucijų atstovai.
Konferencijoje taip pat dalyvavo LR Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai Eugenijus Gentvilas ir Kazys Grybauskas.
Konferencijoje perskaityta daug įdomių, šiuolaikinius žuvininkystės pasiekimus atspindinčių pranešimų, tarp kurių: Vandens išteklių valdymas Vengrijoje; Vandens apytakos sistemų panaudojimas atkuriant natūralias sykų populiacijas; Lašišinių žuvų populiacijų atkūrimas ir tyrimai Lietuvos vandenyse; Įžuvinimo į gruntinius tvenkinius ir ežerus lydekų ir sterkų jaunikliais, išaugintais uždarosiose vandens apytakos sistemose, efektyvumas; Sėkmingų Europos žuvininkystės valdymo atvejų apžvalga; Lašišinių žuvų auginimo metodai ir jauniklių kokybės kontrolė; Žuvų išteklių gausinimo metodų efektyvumo įvertinimas; Žvejybos kontrolė Baltijos jūroje; Žuvininkystės kontrolė Danijoje; Europos žuvininkystės kontrolės agentūros veikla ir vaidmuo ir kt. Žuvivaisos specialistai iš užsienio valstybių papasakojo apie jų organizacijose taikomus žuvų išteklių atkūrimo būdus ir jų ypatumus, o žuvininkystės kontrolės sritį kuruojantys pranešėjai supažindino su žuvininkystės kontrolės ir valdymo sistemomis. Konferencijoje buvo pateikti moksliniais tyrimais pagrįsti faktai, kurie byloja, kad jau dabar yra išnaudota 80 proc. pasaulio žuvų išteklių, o iki 2050 metų gali sužlugti žvejybos sektorius dėl visiško žuvų išteklių išsekimo. Daugelis pranešėjų buvo vieningos nuomonės, kad mūsų visų pareiga saugoti žuvų išteklius ir visą žvejybos sektorių nuo išnykimo. Po pranešimų vyko aktyvios diskusijos, buvo pasiūlyta idėjų dėl tarptautinio bendradarbiavimo žuvų išteklių atkūrimo, gausinimo, kontrolės ir apsaugos klausimais.
Antrąją konferencijos dieną dalyviai stebėjo, kaip į Neries upę buvo išleista 2 tūkst. vnt. vidutiniškai po 4g sveriančių aštriašnipių eršketų jauniklių, užaugintų Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyryje. Žuvys auginamos įgyvendinant Nacionalinę aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programą. Visi norintys galėjo patys išleisti eršketukus į Nerį.
žuvininkystės problemoms aptarti
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos rugsėjo 17–18 dienomis surengė tarptautinę konferenciją „Žuvų išteklių atkūrimas ir jų naudojimo kontrolė“. Konferenciją įžanginiu žodžiu pradėjo LR žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė.
Ryšium su Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 5-mečio sukaktimi išsamų pranešimą „Žuvininkystės tarnybos 5-rių metų veiklos apžvalga ir pasiekimai“ padarė Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė.
Į konferenciją atvyko ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vengrijos, Ispanijos, Danijos, Baltarusijos, Latvijos žuvininkystės sektorių administruojančių įstaigų ir mokslo institucijų atstovai.
Konferencijoje taip pat dalyvavo LR Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai Eugenijus Gentvilas ir Kazys Grybauskas.
Konferencijoje perskaityta daug įdomių, šiuolaikinius žuvininkystės pasiekimus atspindinčių pranešimų, tarp kurių: Vandens išteklių valdymas Vengrijoje; Vandens apytakos sistemų panaudojimas atkuriant natūralias sykų populiacijas; Lašišinių žuvų populiacijų atkūrimas ir tyrimai Lietuvos vandenyse; Įžuvinimo į gruntinius tvenkinius ir ežerus lydekų ir sterkų jaunikliais, išaugintais uždarosiose vandens apytakos sistemose, efektyvumas; Sėkmingų Europos žuvininkystės valdymo atvejų apžvalga; Lašišinių žuvų auginimo metodai ir jauniklių kokybės kontrolė; Žuvų išteklių gausinimo metodų efektyvumo įvertinimas; Žvejybos kontrolė Baltijos jūroje; Žuvininkystės kontrolė Danijoje; Europos žuvininkystės kontrolės agentūros veikla ir vaidmuo ir kt. Žuvivaisos specialistai iš užsienio valstybių papasakojo apie jų organizacijose taikomus žuvų išteklių atkūrimo būdus ir jų ypatumus, o žuvininkystės kontrolės sritį kuruojantys pranešėjai supažindino su žuvininkystės kontrolės ir valdymo sistemomis. Konferencijoje buvo pateikti moksliniais tyrimais pagrįsti faktai, kurie byloja, kad jau dabar yra išnaudota 80 proc. pasaulio žuvų išteklių, o iki 2050 metų gali sužlugti žvejybos sektorius dėl visiško žuvų išteklių išsekimo. Daugelis pranešėjų buvo vieningos nuomonės, kad mūsų visų pareiga saugoti žuvų išteklius ir visą žvejybos sektorių nuo išnykimo. Po pranešimų vyko aktyvios diskusijos, buvo pasiūlyta idėjų dėl tarptautinio bendradarbiavimo žuvų išteklių atkūrimo, gausinimo, kontrolės ir apsaugos klausimais.
Antrąją konferencijos dieną dalyviai stebėjo, kaip į Neries upę buvo išleista 2 tūkst. vnt. vidutiniškai po 4g sveriančių aštriašnipių eršketų jauniklių, užaugintų Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyryje. Žuvys auginamos įgyvendinant Nacionalinę aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programą. Visi norintys galėjo patys išleisti eršketukus į Nerį.
Izraelio ambasadorių domina
Lietuvos žuvininkų darbai
Izraelio ambasadorius Amir Maimon, lydimas Švenčionių rajono tarybos nario Dariaus Veličkos ir rajono žydų bendruomenės pirmininko Moisej Šapiro, spalio 1 d. lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyryje. Čia garbingą svečią ir lydimus asmenis priėmė Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė. Ji supažindino svečius su Lietuvoje vykdoma žuvininkystės politika, atliekamais žuvivaisos darbais, turinčiais didelę reikšmę atkuriant žuvų išteklius ne tik šalyje, bet ir Europos Sąjungoje. Tarp svarbių problemų, kurias sprendžia Tarnybos kolektyvas, žuvivaisos specialistai, Indrė Šidlauskienė pažymėjo tarptautinio bendradarbiavimo svarbą saugant ir atkuriant nykstančias žuvų rūšis, europinių ungurių išteklius bei vykdant žvejybos kontrolę.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon ir kiti svečiai apžiūrėjo žuvų veisimo ir žuvų paauginimo cechus, susipažino su žuvivaisos darbo Poskyryje metodika, technologijomis, čia dirbančiais specialistais. Informaciją apie žuvų veisimą ir paauginimą teikė vyr. specialistas dr. Egidijus Leliūna. Jis informavo svečius, kad Žeimenos poskyryje veisiamos ir auginamos lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai ir dar daug kitokių žuvų.
Poskyryje apsilankiusiems svečiams malonų įspūdį paliko aplinkos švara, tvarka, šiuolaikiniai įrenginiai žuvims veisti ir auginti, o taip pat čia dirbančių žuvivaisos specialistų žinios bei gilus darbo išmanymas.
Lietuvos žuvininkų darbai
Izraelio ambasadorius Amir Maimon, lydimas Švenčionių rajono tarybos nario Dariaus Veličkos ir rajono žydų bendruomenės pirmininko Moisej Šapiro, spalio 1 d. lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyryje. Čia garbingą svečią ir lydimus asmenis priėmė Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė. Ji supažindino svečius su Lietuvoje vykdoma žuvininkystės politika, atliekamais žuvivaisos darbais, turinčiais didelę reikšmę atkuriant žuvų išteklius ne tik šalyje, bet ir Europos Sąjungoje. Tarp svarbių problemų, kurias sprendžia Tarnybos kolektyvas, žuvivaisos specialistai, Indrė Šidlauskienė pažymėjo tarptautinio bendradarbiavimo svarbą saugant ir atkuriant nykstančias žuvų rūšis, europinių ungurių išteklius bei vykdant žvejybos kontrolę.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon ir kiti svečiai apžiūrėjo žuvų veisimo ir žuvų paauginimo cechus, susipažino su žuvivaisos darbo Poskyryje metodika, technologijomis, čia dirbančiais specialistais. Informaciją apie žuvų veisimą ir paauginimą teikė vyr. specialistas dr. Egidijus Leliūna. Jis informavo svečius, kad Žeimenos poskyryje veisiamos ir auginamos lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai ir dar daug kitokių žuvų.
Poskyryje apsilankiusiems svečiams malonų įspūdį paliko aplinkos švara, tvarka, šiuolaikiniai įrenginiai žuvims veisti ir auginti, o taip pat čia dirbančių žuvivaisos specialistų žinios bei gilus darbo išmanymas.
Lašišinių žuvų populiacijų atkūrimas ir tyrimai Lietuvos vandenyse
Lašišinės žuvys natūraliai paplitusios gana plačiai, daugiausiai šiaurės pusrutulyje, tačiau daug kur introdukuotos kaip sportinės žvejybos ir akvakultūros objektas. Kai kurios dalį gyvenimo praleidžia jūrose, tačiau beveik visų ankstyvosios vystymosi stadijos susijusios su gėlais vandenimis. Tiesiogiai lašišinių šeimai Lietuvos vandenyse priklauso tik 2 rūšys – Atlantinė lašiša ir margasis upėtakis. Pastarasis, kaip rūšis, sudaryta iš 2 formų – sėslaus gėlavandenio margojo upėtakio ir migruojančio šlakio. Abi rūšys veisiamos Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyryje. Nuo veiklos pradžios 1998 m. į šalies upes išleista per 2 mln. lašišų ir daugiau kaip 2,5 mln. šlakių jauniklių.
Lašišinės žuvys gerai žinomos dėl savo verslinės vertės, mėgstamos kaip žvejybos objektas. Viena iš įdomiausių jų savybių yra diadrominė migracija bei gebėjimas grįžti į gimtąsias upes, dar vadinamas houmingu (angl. homing - grįžimas namo; gebėjimas rasti kelią namo). Ši ypatybė ne tik leidžia žavėtis daugybę kliūčių įveikiančių gyvūnų ištverme ir siekiu įgyvendinti gamtos jiems suteiktą progą pratęsti egzistavimą. Mokslininkams šis reiškinys uždavė daugybę klausimų, tačiau ir suteikė galimybių dar plačiau pažvelgti į vieną iš gyvybės fenomenų - evoliuciją. Ir tai tik viena iš daugelio priežasčių, suteikiančių prasmę šių gyvūnų tyrinėjimams. Dėl šios ypatybės savo paplitimo arealuose susiformavo labai savitos vietinės šių lašišinių žuvų populiacijos. Per tūkstančius kartų veikiamos atrankos jos prisitaikė prie supančios aplinkos ir sukaupė daugybę adaptacijų, atsispindinčių jų fenotipuose bei genomuose. Todėl net ir mažiausios, aplinkos ir elgsenos sąveikoje susiformavusios, nedidelių upelių šlakių ar lašišų populiacijos yra unikalios, ir mokslui tampa įrankiais, leidžiančiais nustatyti ne tik vietinės faunos vystymosi savitumus, bet ir ištisų faunistinių kompleksų susidarymo sąsajas su regionų istoriniu-geologiniu formavimusi.
Pastaraisiais šimtmečiais ir ypač XX a. pabaigoje pagrindiniais veiksniais, įtakojančiais lašišinių žuvų paplitimą, išgyvenamumą, reprodukciją ir kitus ekologinius šių rūšių parametrus, tampa žmogaus veikla. Ir nors kartais jos poveikis atrodo lokalus ir trumpalaikis, bendra tendencija yra evoliucinių vektorių kreipimas nepageidautina linkme.
Didelę dalį laisvėje gyvenančių lašišinių žuvų populiacijų šiuo metu sudaro žuvivaisos įmonėse auginti ir išleisti individai. Ir jei reintrodukcijos ir natūralių išteklių atstatymo ar palaikymo programos vykdomos siekiant kuo mažiau įtakoti natūraliai vykstančius procesus, tai iš auginimo varžų ar kitų priemonių pabėgusios žuvys, paprastai eilės domestikuotų kartų palikuonys, gali labai neigiamai paveikti laukines populiacijas. Domestikuotų lašišų ar šlakių bandų genofonde dėl intensyvios dirbtinės atrankos eliminuojamos evoliucijos eigoje sukauptos vertingos adaptacijos, neturinčios naudos dirbtiniam veisimui, tuo pat metu skatinant ir įtvirtinant požymius bei juos lemiančius genus, kurie labiau naudingi rinkai. Laisvėje šios žuvys įsimaišo į laukines populiacijas ir perduoda joms savo genetinę medžiagą, taip pažeisdamos natūraliai susiklosčiusį adaptyvumą. Ši problema egzistuoja ir bandose, auginamose natūralių išteklių atstatymui, ypač tais atvejais, kai reprodukcijai naudojami nedideli kiekiai individų. Čia prarandama genetinė įvairovė, kuri šiuo metu tapatinama su biologine įvairove, o tuo pačiu ir su išgyvenamumu. Mažoms laukinėms populiacijoms potenciali žala gali būti kur kas didesnė. Tokio pobūdžio problemos skatina detaliai išsiaiškinti visus įmanomus laukinių populiacijų genetinės struktūros aspektus, idant būtų galima jas apsaugoti bei gausinti.
Pastaraisiais dešimtmečiais ypač išpopuliarėjo genetiniai tyrimų metodai, leidžiantys išspręsti aukščiau minėtus klausimus. Šių įrankių poreikis taip pat iškilo ir sprendžiant pavienių organizmų ir jų grupių – bandų ar populiacijų – identifikacijos klausimus. Skirtingai nuo daugelio naminių gyvulių, dėl mažo pradinio dydžio žuvų ir kitų vandens gyvūnų žymėjimas yra neįmanomas arba susijęs su didelėmis išlaidomis ir apsunkintu vėlesniu žymėtų individų atpažinimu. Pagrindas populiacijų genetinės struktūros tyrimuose yra vieno ar kito požymio, kurį lemia DNR seka, polimorfizmo nustatymas. Šio polimorfizmo kiekybinės ir kokybinės savybės (alternatyvių tiriamos sekos formų – alelių dažnis, skaičius ir kiti statistiniai parametrai) ir naudojamos apibūdinant genetinę struktūrą. Lyginant gautus DNR duomenis su rezultatais iš analogiškų tyrimų kituose Baltijos jūros baseino regionuose, Nemuno baseino lašišų populiacijos priklauso tai pačiai grupei kaip ir Dauguvos (Latvija), Pärnu, Vasalemma, Kunda (Estija), Shuja, Kumsa (Rusija) upių baseinų bei sėslių Vänern (pietų Švedija) ežero lašišų populiacijos. Nemunas – viena iš svarbiausių regiono upių, kuri formavosi jau ledynmečio laikotarpiu ir jo baseino lašišų populiacijos vertinamos kaip svarbus evoliucinis vienetas, kurio genetiniai tyrimai leistų dar labiau įtvirtinti hipotezę, kad lašišos Baltijos baseine paplito būtent iš jo baseino ir kitų kaimyninių upių.
Genetinių tyrimų poreikis lašišų populiacijose susijęs ir su kaimyninės Lenkijos siekiu atstatyti lašišų išteklius savo vandenyse. Ten šių žuvų populiacijos palyginti neseniai buvo visiškai išnykusios. Išteklius bandyta atkurti pasitelkiant medžiagą iš Rusijos ir Latvijos upių, tačiau kol kas rezultatai nedavė laukiamos naudos. Suformuotos lašišų reproduktorių bandos, veisiami, auginami ir išleidžiami jaunikliai, tačiau upėse lašišos vis dar neįsitvirtino. Manoma, kad viena iš priežasčių – įžuvinamos lašišaitės neturi vietinėms sąlygoms reikalingų adaptacijų, žemesni jų išgyvenamumo rodikliai, jos negrįžta į gimtąsias upes iš jūros. Kadangi stebimi rezultatai kol kas yra nevienareikšmiški, atlikti tyrimai leidžia teigti, kad atstatymui ir sustiprinimui gali būti tikslinga naudoti veisimo medžiagą iš Lietuvos, kadangi tai geografiškai artimesnė lašišų populiacija, kuri ir pagal genetinę įvairovę yra artimesnė išnykusioms Vyslos baseino lašišoms.
Dr. Egidijus Leliūna, Žuvininkystės tarnybos prie LR ŽŪM Žeimenos poskyrio vyr. specialistas
Lašišinės žuvys natūraliai paplitusios gana plačiai, daugiausiai šiaurės pusrutulyje, tačiau daug kur introdukuotos kaip sportinės žvejybos ir akvakultūros objektas. Kai kurios dalį gyvenimo praleidžia jūrose, tačiau beveik visų ankstyvosios vystymosi stadijos susijusios su gėlais vandenimis. Tiesiogiai lašišinių šeimai Lietuvos vandenyse priklauso tik 2 rūšys – Atlantinė lašiša ir margasis upėtakis. Pastarasis, kaip rūšis, sudaryta iš 2 formų – sėslaus gėlavandenio margojo upėtakio ir migruojančio šlakio. Abi rūšys veisiamos Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyryje. Nuo veiklos pradžios 1998 m. į šalies upes išleista per 2 mln. lašišų ir daugiau kaip 2,5 mln. šlakių jauniklių.
Lašišinės žuvys gerai žinomos dėl savo verslinės vertės, mėgstamos kaip žvejybos objektas. Viena iš įdomiausių jų savybių yra diadrominė migracija bei gebėjimas grįžti į gimtąsias upes, dar vadinamas houmingu (angl. homing - grįžimas namo; gebėjimas rasti kelią namo). Ši ypatybė ne tik leidžia žavėtis daugybę kliūčių įveikiančių gyvūnų ištverme ir siekiu įgyvendinti gamtos jiems suteiktą progą pratęsti egzistavimą. Mokslininkams šis reiškinys uždavė daugybę klausimų, tačiau ir suteikė galimybių dar plačiau pažvelgti į vieną iš gyvybės fenomenų - evoliuciją. Ir tai tik viena iš daugelio priežasčių, suteikiančių prasmę šių gyvūnų tyrinėjimams. Dėl šios ypatybės savo paplitimo arealuose susiformavo labai savitos vietinės šių lašišinių žuvų populiacijos. Per tūkstančius kartų veikiamos atrankos jos prisitaikė prie supančios aplinkos ir sukaupė daugybę adaptacijų, atsispindinčių jų fenotipuose bei genomuose. Todėl net ir mažiausios, aplinkos ir elgsenos sąveikoje susiformavusios, nedidelių upelių šlakių ar lašišų populiacijos yra unikalios, ir mokslui tampa įrankiais, leidžiančiais nustatyti ne tik vietinės faunos vystymosi savitumus, bet ir ištisų faunistinių kompleksų susidarymo sąsajas su regionų istoriniu-geologiniu formavimusi.
Pastaraisiais šimtmečiais ir ypač XX a. pabaigoje pagrindiniais veiksniais, įtakojančiais lašišinių žuvų paplitimą, išgyvenamumą, reprodukciją ir kitus ekologinius šių rūšių parametrus, tampa žmogaus veikla. Ir nors kartais jos poveikis atrodo lokalus ir trumpalaikis, bendra tendencija yra evoliucinių vektorių kreipimas nepageidautina linkme.
Didelę dalį laisvėje gyvenančių lašišinių žuvų populiacijų šiuo metu sudaro žuvivaisos įmonėse auginti ir išleisti individai. Ir jei reintrodukcijos ir natūralių išteklių atstatymo ar palaikymo programos vykdomos siekiant kuo mažiau įtakoti natūraliai vykstančius procesus, tai iš auginimo varžų ar kitų priemonių pabėgusios žuvys, paprastai eilės domestikuotų kartų palikuonys, gali labai neigiamai paveikti laukines populiacijas. Domestikuotų lašišų ar šlakių bandų genofonde dėl intensyvios dirbtinės atrankos eliminuojamos evoliucijos eigoje sukauptos vertingos adaptacijos, neturinčios naudos dirbtiniam veisimui, tuo pat metu skatinant ir įtvirtinant požymius bei juos lemiančius genus, kurie labiau naudingi rinkai. Laisvėje šios žuvys įsimaišo į laukines populiacijas ir perduoda joms savo genetinę medžiagą, taip pažeisdamos natūraliai susiklosčiusį adaptyvumą. Ši problema egzistuoja ir bandose, auginamose natūralių išteklių atstatymui, ypač tais atvejais, kai reprodukcijai naudojami nedideli kiekiai individų. Čia prarandama genetinė įvairovė, kuri šiuo metu tapatinama su biologine įvairove, o tuo pačiu ir su išgyvenamumu. Mažoms laukinėms populiacijoms potenciali žala gali būti kur kas didesnė. Tokio pobūdžio problemos skatina detaliai išsiaiškinti visus įmanomus laukinių populiacijų genetinės struktūros aspektus, idant būtų galima jas apsaugoti bei gausinti.
Pastaraisiais dešimtmečiais ypač išpopuliarėjo genetiniai tyrimų metodai, leidžiantys išspręsti aukščiau minėtus klausimus. Šių įrankių poreikis taip pat iškilo ir sprendžiant pavienių organizmų ir jų grupių – bandų ar populiacijų – identifikacijos klausimus. Skirtingai nuo daugelio naminių gyvulių, dėl mažo pradinio dydžio žuvų ir kitų vandens gyvūnų žymėjimas yra neįmanomas arba susijęs su didelėmis išlaidomis ir apsunkintu vėlesniu žymėtų individų atpažinimu. Pagrindas populiacijų genetinės struktūros tyrimuose yra vieno ar kito požymio, kurį lemia DNR seka, polimorfizmo nustatymas. Šio polimorfizmo kiekybinės ir kokybinės savybės (alternatyvių tiriamos sekos formų – alelių dažnis, skaičius ir kiti statistiniai parametrai) ir naudojamos apibūdinant genetinę struktūrą. Lyginant gautus DNR duomenis su rezultatais iš analogiškų tyrimų kituose Baltijos jūros baseino regionuose, Nemuno baseino lašišų populiacijos priklauso tai pačiai grupei kaip ir Dauguvos (Latvija), Pärnu, Vasalemma, Kunda (Estija), Shuja, Kumsa (Rusija) upių baseinų bei sėslių Vänern (pietų Švedija) ežero lašišų populiacijos. Nemunas – viena iš svarbiausių regiono upių, kuri formavosi jau ledynmečio laikotarpiu ir jo baseino lašišų populiacijos vertinamos kaip svarbus evoliucinis vienetas, kurio genetiniai tyrimai leistų dar labiau įtvirtinti hipotezę, kad lašišos Baltijos baseine paplito būtent iš jo baseino ir kitų kaimyninių upių.
Genetinių tyrimų poreikis lašišų populiacijose susijęs ir su kaimyninės Lenkijos siekiu atstatyti lašišų išteklius savo vandenyse. Ten šių žuvų populiacijos palyginti neseniai buvo visiškai išnykusios. Išteklius bandyta atkurti pasitelkiant medžiagą iš Rusijos ir Latvijos upių, tačiau kol kas rezultatai nedavė laukiamos naudos. Suformuotos lašišų reproduktorių bandos, veisiami, auginami ir išleidžiami jaunikliai, tačiau upėse lašišos vis dar neįsitvirtino. Manoma, kad viena iš priežasčių – įžuvinamos lašišaitės neturi vietinėms sąlygoms reikalingų adaptacijų, žemesni jų išgyvenamumo rodikliai, jos negrįžta į gimtąsias upes iš jūros. Kadangi stebimi rezultatai kol kas yra nevienareikšmiški, atlikti tyrimai leidžia teigti, kad atstatymui ir sustiprinimui gali būti tikslinga naudoti veisimo medžiagą iš Lietuvos, kadangi tai geografiškai artimesnė lašišų populiacija, kuri ir pagal genetinę įvairovę yra artimesnė išnykusioms Vyslos baseino lašišoms.
Dr. Egidijus Leliūna, Žuvininkystės tarnybos prie LR ŽŪM Žeimenos poskyrio vyr. specialistas
Akistata su gamta
Laiškai
Kiek kainuoja buvimas gamtoje?
Pastaruoju metu daug kalbama apie saugomų teritorijų lankytojų bilietą, stovyklaviečių mokesčius, nuolat verda diskusijos dėl kainų už renginius bei kitus patyrimus gamtoje. Natūraliai kyla klausimas – ar buvimas gamtoje turi būti mokamas.
Mokama ne už gamtą
Baltijos aplinkos forumo specialistai, šiuo metu įgyvendinantys Šiaurės ministrų tarybos finansuojamą ekoturizmo plėtros projektą Lietuvoje, teigia, jog kainuoja ne pati gamta, bet paslauga, infrastruktūros palaikymas. Jie taip pat įsitikinę, jog nemokamos gamtos patyrimo paslaugos, tokios kaip ekskursijos, renginiai, iškreipia gamtinio turizmo (arba - ekoturizmo) rinką ir trukdo jai plėtotis. Dažnam lietuviui nekyla klausimų, kai jo paprašo susimokėti festivalyje, muziejuje ar atrakcionų parke, tačiau jį iki šiol stebina mokamos išvykos su patyrusiu gamtininku ar biologu.
Baltijos aplinkos forumas, drauge su Dzūkijos nacionaliniu parku šiemet antrą kartą organizavęs festivalį gamtoje „Vidur girių“, teigia, jog šiemet, nutarus festivalį apmokestinti, nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Festivalio koordinatorė Radvilė Jankevičienė prisimena: „Sulaukėme kandžių komentarų, jog siekiame pasipelnyti iš gamtos, o ji juk priklauso visiems. Išeiti į mišką ir apsikabinti medį, žinoma, nieko nekainuoja, tačiau mes organizuojame turiningą gamtos patyrimą, į savo renginius pasikviečiame patyrusius gamtininkus – botanikus, pėdsekius, sudarome sąlygas miesto žmonėms sužinoti, pamatyti, patirti daugiau. Šiemet festivalio metu surinktos lėšos, deja, nepadengė net organizacinių išlaidų.“ „Lietuvos gamta yra subtili. Kai kalbame apie jos interpretavimą, reikalingas ekspertas, puikiai išmanantis ne tik gamtos procesus, bet ir viso to perteikimo būdus ir formas. Dėl to kokybiška gamtos pažinimo paslauga negali būti nemokama, o jei ir gali – tai ne daugiau nei vieną kartą. Nes savanorystė ar entuziazmas brangiai kainuoja“, – kolegę papildo Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas. Organizacijos specialistai tikina, jog kai kurios paslaugos gamtoje gali būti nemokamos, tačiau turi būti sugalvotas mechanizmas, kaip jos prisidėtų prie vietos bendruomenės gerovės.
Užsienio ekspertai stebisi gamtinio turizmo situacija Lietuvoje
Pavasarį bei vasaros pradžioje Lietuvoje viešėję ekoturizmo plėtros ekspertai iš Švedijos ir Estijos stebėjosi, kad pas mus valstybinės institucijos nemokamai atlieka privataus verslo darbą ir taip užkerta kelią šio vystymuisi. „Nesuprantu, kokį viešąjį interesą tenkina praktiškai nemokamai teikiamos patyrusių gamtininkų ekskursijos. Tai yra visiškai privataus verslo reikalas – mokama paslauga, už kurią jie dar ir mokesčius valstybei mokėtų. Kaip privatus verslas gali konkuruoti su ekspertais, kurie savo žinias parduoda pusvelčiu? Žinoma, yra socialinės grupės – vaikai, pensininkai ir pan., kurioms valstybė galėtų kompensuoti edukacijas gamtoje, bet tikrai nereikia visiems paslaugų teikti nemokamai,“ - birželį lankydamasis Nemuno deltoje kalbėjo Staffan Widstrand, vienas žymiausių gamtos fotografų ir ekoturizmo ekspertų. Jį taip pat stebino itin dideli ribojimai stebėti griežtai saugomas rūšis. „Daugelyje versliai mąstančių pasaulio šalių paprastiems vietos gyventojams, pažįstantiems rūšis, žinantiems, kaip su jomis elgtis, suteikiama teisė reguliuoti turistų srautus. Jie praktiškai pažįsta kiekvieną gyvūną ir žino, kiek prie kurio galima artintis, kur ir kada geriausia juos stebėti. Tokios žinios – ekoturizmo pagrindas. Už tai mokami pinigai,“ – dėstė Staffan Widstrand. Visi ekspertai akcentavo, jog visi 3 ekoturizmo aspektai – draugiška gamtai veikla, išlaikoma socialinė ir kultūrinė atsakomybė bei ekonominė nauda – yra vienodai svarbūs. Jei norima, kad turizmas plėtotųsi gamtai palankiu būdu, negalima pamiršti ekonominio sverto. Bandydami devyniais užraktais apsaugoti gamtą, iššauksime priešingą efektą – masinio turizmo augimą, palankumo ir prieraišumo gamtai mažėjimą.
Gamtinio turizmo specifika
Baltijos aplinkos forumas, šiuo metu plėtojantis pėdsekystės paslaugą, teigia, jog didžiausias iššūkis skatinant gamtinį turimą yra dėl nedidelio dalyvių skaičiaus išauganti paslaugos savikaina. Ekoturizmo produktas – kokybiška patirtis, draugiška gamtai. Vienu metu paslauga gali mėgautis daugiausiai 20 žmonių (optimalus skaičius – iki 10). Jei grupė bus didesnė, dalyviai neįsibus gamtoje, nepajaus su ja ryšio, o tai yra – meilės gamtai pagrindas. Tokio turistinio produkto sukūrimas ir nuolatinis tobulinimas reikalauja nemažai investicijų, ypač – laiko. Reikia ne tik parinkti įdomų tinkamo ilgio maršrutą, bet ir sudėlioti patrauklias istorijas į bendrą pasakojimą, praturtinti patyrimą nuotykiais ir atrakcijomis. Būtent dėl pakankamai aukštos ekoturizmo paslaugų kainos, Estijoje verslininkai orientuojasi į užsienio turistus. „Vietinė rinka nėra pasirengusi mokėti tokios kainos. Tuo tarpu užsieniečiams tai – vieni niekai,“ – komentuoja ekoturizmo operatorius iš Soomma nacionalinio parko Aivar Ruukel. Baltijos aplinkos forumas teigia dar bandysiąs pėdsekystės paslaugą pasiūlyti lietuvių turistams, nors neatmeta galimybės, jog dėl nusistovėjusios nemokėjimo už gamtą tradicijos, teks dairytis į tarptautinę rinką. Apie visą ekoturizmo paslaugos plėtojimo procesą ir patirtį galima skaityti Baltijos aplinkos forumo parengtoje apžvalgoje (el. psl. www.bef.lt).
Rita NORVAIŠAITĖ
Pastaruoju metu daug kalbama apie saugomų teritorijų lankytojų bilietą, stovyklaviečių mokesčius, nuolat verda diskusijos dėl kainų už renginius bei kitus patyrimus gamtoje. Natūraliai kyla klausimas – ar buvimas gamtoje turi būti mokamas.
Mokama ne už gamtą
Baltijos aplinkos forumo specialistai, šiuo metu įgyvendinantys Šiaurės ministrų tarybos finansuojamą ekoturizmo plėtros projektą Lietuvoje, teigia, jog kainuoja ne pati gamta, bet paslauga, infrastruktūros palaikymas. Jie taip pat įsitikinę, jog nemokamos gamtos patyrimo paslaugos, tokios kaip ekskursijos, renginiai, iškreipia gamtinio turizmo (arba - ekoturizmo) rinką ir trukdo jai plėtotis. Dažnam lietuviui nekyla klausimų, kai jo paprašo susimokėti festivalyje, muziejuje ar atrakcionų parke, tačiau jį iki šiol stebina mokamos išvykos su patyrusiu gamtininku ar biologu.
Baltijos aplinkos forumas, drauge su Dzūkijos nacionaliniu parku šiemet antrą kartą organizavęs festivalį gamtoje „Vidur girių“, teigia, jog šiemet, nutarus festivalį apmokestinti, nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Festivalio koordinatorė Radvilė Jankevičienė prisimena: „Sulaukėme kandžių komentarų, jog siekiame pasipelnyti iš gamtos, o ji juk priklauso visiems. Išeiti į mišką ir apsikabinti medį, žinoma, nieko nekainuoja, tačiau mes organizuojame turiningą gamtos patyrimą, į savo renginius pasikviečiame patyrusius gamtininkus – botanikus, pėdsekius, sudarome sąlygas miesto žmonėms sužinoti, pamatyti, patirti daugiau. Šiemet festivalio metu surinktos lėšos, deja, nepadengė net organizacinių išlaidų.“ „Lietuvos gamta yra subtili. Kai kalbame apie jos interpretavimą, reikalingas ekspertas, puikiai išmanantis ne tik gamtos procesus, bet ir viso to perteikimo būdus ir formas. Dėl to kokybiška gamtos pažinimo paslauga negali būti nemokama, o jei ir gali – tai ne daugiau nei vieną kartą. Nes savanorystė ar entuziazmas brangiai kainuoja“, – kolegę papildo Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas. Organizacijos specialistai tikina, jog kai kurios paslaugos gamtoje gali būti nemokamos, tačiau turi būti sugalvotas mechanizmas, kaip jos prisidėtų prie vietos bendruomenės gerovės.
Užsienio ekspertai stebisi gamtinio turizmo situacija Lietuvoje
Pavasarį bei vasaros pradžioje Lietuvoje viešėję ekoturizmo plėtros ekspertai iš Švedijos ir Estijos stebėjosi, kad pas mus valstybinės institucijos nemokamai atlieka privataus verslo darbą ir taip užkerta kelią šio vystymuisi. „Nesuprantu, kokį viešąjį interesą tenkina praktiškai nemokamai teikiamos patyrusių gamtininkų ekskursijos. Tai yra visiškai privataus verslo reikalas – mokama paslauga, už kurią jie dar ir mokesčius valstybei mokėtų. Kaip privatus verslas gali konkuruoti su ekspertais, kurie savo žinias parduoda pusvelčiu? Žinoma, yra socialinės grupės – vaikai, pensininkai ir pan., kurioms valstybė galėtų kompensuoti edukacijas gamtoje, bet tikrai nereikia visiems paslaugų teikti nemokamai,“ - birželį lankydamasis Nemuno deltoje kalbėjo Staffan Widstrand, vienas žymiausių gamtos fotografų ir ekoturizmo ekspertų. Jį taip pat stebino itin dideli ribojimai stebėti griežtai saugomas rūšis. „Daugelyje versliai mąstančių pasaulio šalių paprastiems vietos gyventojams, pažįstantiems rūšis, žinantiems, kaip su jomis elgtis, suteikiama teisė reguliuoti turistų srautus. Jie praktiškai pažįsta kiekvieną gyvūną ir žino, kiek prie kurio galima artintis, kur ir kada geriausia juos stebėti. Tokios žinios – ekoturizmo pagrindas. Už tai mokami pinigai,“ – dėstė Staffan Widstrand. Visi ekspertai akcentavo, jog visi 3 ekoturizmo aspektai – draugiška gamtai veikla, išlaikoma socialinė ir kultūrinė atsakomybė bei ekonominė nauda – yra vienodai svarbūs. Jei norima, kad turizmas plėtotųsi gamtai palankiu būdu, negalima pamiršti ekonominio sverto. Bandydami devyniais užraktais apsaugoti gamtą, iššauksime priešingą efektą – masinio turizmo augimą, palankumo ir prieraišumo gamtai mažėjimą.
Gamtinio turizmo specifika
Baltijos aplinkos forumas, šiuo metu plėtojantis pėdsekystės paslaugą, teigia, jog didžiausias iššūkis skatinant gamtinį turimą yra dėl nedidelio dalyvių skaičiaus išauganti paslaugos savikaina. Ekoturizmo produktas – kokybiška patirtis, draugiška gamtai. Vienu metu paslauga gali mėgautis daugiausiai 20 žmonių (optimalus skaičius – iki 10). Jei grupė bus didesnė, dalyviai neįsibus gamtoje, nepajaus su ja ryšio, o tai yra – meilės gamtai pagrindas. Tokio turistinio produkto sukūrimas ir nuolatinis tobulinimas reikalauja nemažai investicijų, ypač – laiko. Reikia ne tik parinkti įdomų tinkamo ilgio maršrutą, bet ir sudėlioti patrauklias istorijas į bendrą pasakojimą, praturtinti patyrimą nuotykiais ir atrakcijomis. Būtent dėl pakankamai aukštos ekoturizmo paslaugų kainos, Estijoje verslininkai orientuojasi į užsienio turistus. „Vietinė rinka nėra pasirengusi mokėti tokios kainos. Tuo tarpu užsieniečiams tai – vieni niekai,“ – komentuoja ekoturizmo operatorius iš Soomma nacionalinio parko Aivar Ruukel. Baltijos aplinkos forumas teigia dar bandysiąs pėdsekystės paslaugą pasiūlyti lietuvių turistams, nors neatmeta galimybės, jog dėl nusistovėjusios nemokėjimo už gamtą tradicijos, teks dairytis į tarptautinę rinką. Apie visą ekoturizmo paslaugos plėtojimo procesą ir patirtį galima skaityti Baltijos aplinkos forumo parengtoje apžvalgoje (el. psl. www.bef.lt).
Rita NORVAIŠAITĖ
Gariūnų piliakalnis įrašytas į
Kultūros vertybių registrą
Kultūros vertybių registrą papildė naujas archeologinio paveldo objektas ─ Gariūnų piliakalnis Vilniaus mieste. Naujai atrasto piliakalnio koordinates Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pateikė archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.
„Archeologinis paveldas atskleidžia mūsų valstybingumo pradmenis, jo vystymosi istoriją. Nauji atradimai leidžia manyti, kad mums nėra viskas žinoma, ir tikėtis, kad tokių objektų ateityje bus atrasta daugiau. Lietuvoje yra šiek tiek daugiau nei 850 piliakalnių, beveik visi jie yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Piliakalnio atradėjas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas V.Vaitkevičius viliasi, kad įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą Gariūnų piliakalnis sulauks vilniečių dėmesio ir talkos, o po kurio laiko nuo jo galėsime grožėtis Neries vaizdais ir semtis stiprybės iš Lietuvos praeities.
„Gariūnų piliakalnio įtvirtinimai ir geografinė padėtis primena už 3,5 km nuo jo į šiaurės vakarus plytintį Neravų piliakalnį. Jis yra siejamas su Grigiškių pakraštyje esančiais senovės lietuvių pilkapiais, kuriuos tyrinėjant rasta V–VIII a. degintinių kapų su ginklais, darbo įrankiais ir papuošalais. Gariūnų piliakalnis gali būti panašaus laikotarpio. Neatmetu galimybės, kad šioje vietoje buvo stebima ir saugoma Neris, kuri žemiau Vilniaus vyskupų dvaro ir kaimo (kitados priklausiusio Didžiajam kunigaikščiui Algirdui, vėliau ─ jo sūnui Jogailai) buvo akmenuota ir srauni”, ─ sako V.Vaitkevičius.
Panerių kalvose buvusias senovinės lietuvių pilies liekanas, remdamasis padavimais, mini 1826 m. istorinio romano „Pajauta, Lizdeikos duktė“ autorius Feliksas Bernatovičius. Šią vietovę nepaprastai mėgo ir įžymusis Vilniaus fotografas Janas Bulhakas, skyręs jai gražiausius žodžius trečiajame „Fotografo iškylų“ sąsiuvinyje (1933 m.). „Niekada nepamiršiu pirmojo įspūdžio, patirto ant to žavingo kalno. Atrodė, kad kažkokia slėpininga jėga praskleidė nežinios uždangą ir parodė pilną didybės ir vilionių pažadėtąją žemę”, ─ rašė J.Bulhakas apie į šiaurę nuo Gariūnų piliakalnio esančią aukščiausią kalvą.
Gariūnų piliakalnis yra įrengtas 80 metrų virš Neries iškylančios stačiašlaitės aukštumos pakraštyje. Piliakalnio aikštelė ─ nelygi, netaisyklingos trapecijos formos. Nuo likusios aukštumos dalies ją saugo suplokštėjęs gynybinis pylimas ir griovys. Piliakalnio šlatai statūs, iki 70-75 m aukščio. Jis apaugęs spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu, paveiktas gamtinės erozijos.
Gariūnų piliakalnis buvo surastas praėjusių metų balandį, V.Vaitkevičiui pakvietus VU Istorijos fakulteto doktorantės Aistės Petrauskienės seminaro dalyvius – Kultūros istorijos ir antropologijos specialybės studentus – pasižvalgyti po Vilniaus apylinkes, pažinti Paneriuose esančio kultūros paveldo įvairovę ir lauko tyrimų metodus.
Į pietryčius nuo Gariūnų piliakalnio, Panerių aukštumose, yra dar du plačiau netyrinėti piliakalniai, kuriuos atrado Lietuvos archeologijos draugijos narys, biologas dr. Darius Stončius.
Rūta Evelina Šutinytė
Kultūros vertybių registrą
Kultūros vertybių registrą papildė naujas archeologinio paveldo objektas ─ Gariūnų piliakalnis Vilniaus mieste. Naujai atrasto piliakalnio koordinates Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pateikė archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.
„Archeologinis paveldas atskleidžia mūsų valstybingumo pradmenis, jo vystymosi istoriją. Nauji atradimai leidžia manyti, kad mums nėra viskas žinoma, ir tikėtis, kad tokių objektų ateityje bus atrasta daugiau. Lietuvoje yra šiek tiek daugiau nei 850 piliakalnių, beveik visi jie yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Piliakalnio atradėjas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas V.Vaitkevičius viliasi, kad įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą Gariūnų piliakalnis sulauks vilniečių dėmesio ir talkos, o po kurio laiko nuo jo galėsime grožėtis Neries vaizdais ir semtis stiprybės iš Lietuvos praeities.
„Gariūnų piliakalnio įtvirtinimai ir geografinė padėtis primena už 3,5 km nuo jo į šiaurės vakarus plytintį Neravų piliakalnį. Jis yra siejamas su Grigiškių pakraštyje esančiais senovės lietuvių pilkapiais, kuriuos tyrinėjant rasta V–VIII a. degintinių kapų su ginklais, darbo įrankiais ir papuošalais. Gariūnų piliakalnis gali būti panašaus laikotarpio. Neatmetu galimybės, kad šioje vietoje buvo stebima ir saugoma Neris, kuri žemiau Vilniaus vyskupų dvaro ir kaimo (kitados priklausiusio Didžiajam kunigaikščiui Algirdui, vėliau ─ jo sūnui Jogailai) buvo akmenuota ir srauni”, ─ sako V.Vaitkevičius.
Panerių kalvose buvusias senovinės lietuvių pilies liekanas, remdamasis padavimais, mini 1826 m. istorinio romano „Pajauta, Lizdeikos duktė“ autorius Feliksas Bernatovičius. Šią vietovę nepaprastai mėgo ir įžymusis Vilniaus fotografas Janas Bulhakas, skyręs jai gražiausius žodžius trečiajame „Fotografo iškylų“ sąsiuvinyje (1933 m.). „Niekada nepamiršiu pirmojo įspūdžio, patirto ant to žavingo kalno. Atrodė, kad kažkokia slėpininga jėga praskleidė nežinios uždangą ir parodė pilną didybės ir vilionių pažadėtąją žemę”, ─ rašė J.Bulhakas apie į šiaurę nuo Gariūnų piliakalnio esančią aukščiausią kalvą.
Gariūnų piliakalnis yra įrengtas 80 metrų virš Neries iškylančios stačiašlaitės aukštumos pakraštyje. Piliakalnio aikštelė ─ nelygi, netaisyklingos trapecijos formos. Nuo likusios aukštumos dalies ją saugo suplokštėjęs gynybinis pylimas ir griovys. Piliakalnio šlatai statūs, iki 70-75 m aukščio. Jis apaugęs spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu, paveiktas gamtinės erozijos.
Gariūnų piliakalnis buvo surastas praėjusių metų balandį, V.Vaitkevičiui pakvietus VU Istorijos fakulteto doktorantės Aistės Petrauskienės seminaro dalyvius – Kultūros istorijos ir antropologijos specialybės studentus – pasižvalgyti po Vilniaus apylinkes, pažinti Paneriuose esančio kultūros paveldo įvairovę ir lauko tyrimų metodus.
Į pietryčius nuo Gariūnų piliakalnio, Panerių aukštumose, yra dar du plačiau netyrinėti piliakalniai, kuriuos atrado Lietuvos archeologijos draugijos narys, biologas dr. Darius Stončius.
Rūta Evelina Šutinytė
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Didieji rudens turgūs
Spalis tradiciniame kalendoriuje – didžiųjų rudens prekymečių laikas. Juk jau viskas nuo laukų suvalyta, sukaupta aruoduose ir podėliuose. Ko labai gausiai užderėjo – turgun; ko trūksta namų ūkyje, ko pristigs žiemą – iš ten. Nuo senų senovės šitaip... Turgus kaimo žmogui būdavo ne tik ūkinė reikmė, bet ir pramoga, galimybė pabūti tarp kitų žmonių, pasimatyti su giminėmis ir pažįstamais, pasidalyti naujienomis. O kur jaunimas susipažins, pabendraus? Pagal senovinius papročius vyriausios dukros teisė su tėveliais turgun važiuoti, – ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti.
Lietuvoje būta skirtingų prekymečių: turgai, kermošiai, jomarkai, mugės. Štai kuo jie skiriasi: kermošius – prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus. Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe” (bažnytinė prekyba). Jomarkas – vienas svarbiausių metų turgų; žodis vėlgi iš vokiško - „Jahr markt” (metų mugė). Jomarkai trukdavo ne vieną dieną, kitaip nei paprasti turgūs. Kodėl šie – kermošius ir jomarkas - žodžiai atėjo iš vokiečių kalbos? Būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicijos bei teisynas – visa vadinamoji magdeburgija, pagal Magdeburgo miesto teisių pavyzdį. Prekymečių skaičių bei vietą nustatydavo valdovų suteikiamos privilegijos. Gavęs teisę rengti jomarką, miestelis galėjo būti tikras dėl savo ateities, - ir prekeiviams, ir amatininkams darbo bei uždarbio nepritrūks. Mugė – savas žodis, reiškiantis didelį turgų. Kai kuriuose Žemaitijos vietovėse taip vadindavo paskutinį turgų prieš Užgavėnes.
Spalio 28-oji yra bažnytinė apaštalų Simono ir Judo šventė, tad rudens turgus daugelyje vietų vadintas tiesiog Simajudu. Kaip jis vykdavo Merkinėje, vaizdingai aprašė Vincas Krėvė – Mickevičius apysakoje „Raganius“: „Kito tokio nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję. Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko... Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visoki balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...“
Tenka tik apgailestauti, kad ši Merkinės tradicija - jau tolima praeitis; seniai nebeliko tokios etnokultūros įdomybės, savito žmonių bendravimo būdo. Beje, aprašymo autorius gimęs irgi spalio mėnesį, 19-ąją dieną, 1882 m. Ir spalio mėnesį prieš 23 metus jo pelenėliai buvo parvežti iš užatlantės į gimtųjų Subartonių kaimo kapinaites. Kurio dar mūsų rašytojo kūryboje būtų taip daug ir tokių ryškių tautosakos motyvų... V.Krėvė – Mickevičius yra ir Lietuvos Mokslų akademijos įkūrėjas, pirmasis jos prezidentas. Literatūrinė kūryba, veikla Kauno ir Vilniaus universitetuose, mokslo organizavimas – gražūs pėdsakai, kuriuos lietuvių kultūros istorijoje paliko „mažasis“ profesorius. Tik to dzūkiško charakterio aštrumas visai be reikalo įpainiojo rašytoją į politiką. Apgailėtina, kai politinės pažiūros tampa turgaus preke...
Senuose kalendoriuose, pradedant nuo L.Ivinskio, galima rasti surašytus didžiuosius prekymečius įvairiose Lietuvos vietovėse. Visokių jų būta: ir ypatingų - arklių, kumeliukų, jaučių, karvių, ir bendrų, vadinamojo „kromo“ prekių. Senovėje garsėjo Plungės, Luokės, Kelmės, Skaudvilės, Žemaičių Kalvarijos, Žagarės, Kamajų, Eišiškių mugės. Šiaurės Lietuvos ūkininkai važiuodavo į kaimyninės Latvijos Skaistkalnės mugę. Visa tai lėmė prekybinių kelių sankirtos. Todėl joms būdinga ir didmeninė prekyba. Dabar tas muges galėtume juokais palyginti su naudotų automobilių turgais Marijampolėje, Utenoje ar Rietave.
Svarbiausias kaimui – didysis rudens turgus, kai viskas išauginta, viskas nurinkta iš laukų, sudėta kluonuosna, aruoduosna. Etnografiniuose regionuose susiklostė ir labai specifinių, tik tam kraštui būdingų mugių. Pavyzdžiui, rudenį Žemaitijoje garsėdavo Notėnų mugė, vadinta obuoline, o štai Ragelių kermošius aukštaičių buvo vadinamas grušniniu.
Seniau joks turgus nebūdavo be pramogų: žaidimų, loterijų, muzikavimo, karuselių, vaidinimų, meškų šokdinimo. Kad turgus, kermošius, jomarkas būdavo svarbus ir laukiamas įvykis kaimo žmogui, kalba patarlės ir priežodžiai. Štai keletas jų: „Kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo“; „Su durnu – du turgu, su plikakakčiu nėr ko pešties“; „Rėkia it ožys į turgų vežamas“; „Džiaukis, iš pikto turgaus su nosia išbėgęs“; „Kur boba, ten jau turgus, kur dvi – ten jomarkas“; „Dievo turguj nesurasi, karčiamoj nesimelsi“. Apie barniais ir priekaištais įkyrėjusią žmoną taip pasakydavo: „Po turgų vadžiojau, prieg ratų raišiojau, kad žydas papirktų, čigons išmainytų“. Viena moteriškė prisipažino: „Plepi esu, nes gimusi jomarko dieną”. Ir su humoru pasakoma: „Sušilau, kaip vagis ant kermošiaus“; „Ir nenorinčią ožką veda į mugę“; „Utiti šalta, pyragams nemalta, turgun nevažiuota, merga nebučiuota“. „Išvažiavo turgun arklio nepakinkęs“, - reiškia, kažką užmiršęs. „ Laikrodis turgus rodo“, - matyt, labai jau netiksliai eina. „Miesčionkos panelės – tikros tinginėlės: jos rugių nepjauna, tankiai kermošauna“...
Paprotys reikalavo didesnį prekybinį sandėrį užtvirtinti rankų sukirtimu ir magaryčiomis - „užgėrimu“ karčiamoje. Pakakdavo alaus bokalo ar „stuopkelės“ degtinės. Toji būdavo karčiamininko atseikėjama sidabriniu indeliu, pažymėtu valstybiniu tūrio atitikimo 50 gramų ženklu. O apie pernelyg daug alaus turguje prisiragavusį kaimo aštrialiežuviai pasakys taip: „Prisikermošavo, kad net ant kojų nepastovi!“ Suvalkijoje sugrįžimas iš turgaus linksmybių nusakomas eiliuotai:
Iš Vištyčio parstypčio,
Iš Kybartų – iki vartų,
Iš Virbalio paršlubavo,
Iš Alvito parsirito,
Iš Gražiškių - pirko kiškių...
Turgus maitindavo miesto žmones, o valstiečiams – tai būdavo vienintelis būdas užsidirbti pinigų pramonės gaminiams. Turgus - žmonių betarpiško bendravimo vieta, todėl prekyba jame apipinta papročiais bei tradicijomis. Kita vertus, per turgus ir etninė kultūra, išaugusi kaimo terpėje, pasiekdavo miestą; ne tik gaminiais, bet ir dvasiniais reiškiniais – folkloru, kalbos puošmenomis, dainomis ir etnomuzika. Turgus juk taip pat vaidinimų, cirko pasirodymų, muzikavimo, išdaigų vieta. Toji tradicinė kultūrinė turgaus infrastruktūra turi puikias perspektyvas ateičiai. Tokios mugės, kaip Vilniaus šimtamečių tradicijų Kaziukas, garsėjantis tautodailės dirbiniais, puikiausiai gali tapti tarptautinio turizmo objektu, europinio lygio atrakcija. Lygiai ir Baltramiejaus mugė prie Vilniaus rotušės, atskleidžianti istorinių amatų įdomybes.
Šio rudens sostinės mugėse galima buvo pasidžiaugti tuo, kad nemažai prekybinių palapinių buvo pasipuošusios tautinio paveldo ženklu; o sertifikuoti gaminiai jau turėjo nemažą paklausą. Visuomenėje išties plinta suvokimas, jog lietuviški tradiciniai gaminiai yra didelė vertybė. Ar reikia geresnio pavyzdžio kaip juoda ruginė duona, ąžuoliniame duonkubilyje užraugta ir molinės duonkepės karštyje subrandinta? Jaunimo tarpe plinta gera mada pasipuošti baltiškais papuošalais; tai archeologinių radinių kopijos, primenančios mūsų tautos savitą istorinį kelią. Įdomu, kad tie bronzos ar sidabro liejinukai – segės, smeigtukai, kabučiai - kuo puikiausiai dera prie šiuolaikinių rūbų. O štai iš šiurkščių vilnų tų avelių, kurios nuo seno auginamos Lietuvoje, numegztos kojinės, pirštinės ir riešinės saugo mūsų sąnarių sveikatą nuo orų išdaigų vėlyvą rudenį ir žiemą. Vasarą ogi labai pravartūs lininiai rūbeliai. Gali linas papuošti ir būstą; štai jau ne vienoje mugėje akį džiugina subtilių spalvų ir raštų deriniai staltiesėlėse. Tautos tradicijos susiklosto šimtmečiais ir atrenka tai, kas reikalingiausia ir naudingiausia žmogui. Šiandieniniuose turguose visko pilna, tačiau magėtų, kad prekybininkai ateityje kuo plačiau panaudotų senuosius papročius bei istorinę atmintį, siejant su istoriniais krašto įvykiais, - turėtume šiuos renginius vis patrauklesnius.
Prof. Libertas Klimka
Spalis tradiciniame kalendoriuje – didžiųjų rudens prekymečių laikas. Juk jau viskas nuo laukų suvalyta, sukaupta aruoduose ir podėliuose. Ko labai gausiai užderėjo – turgun; ko trūksta namų ūkyje, ko pristigs žiemą – iš ten. Nuo senų senovės šitaip... Turgus kaimo žmogui būdavo ne tik ūkinė reikmė, bet ir pramoga, galimybė pabūti tarp kitų žmonių, pasimatyti su giminėmis ir pažįstamais, pasidalyti naujienomis. O kur jaunimas susipažins, pabendraus? Pagal senovinius papročius vyriausios dukros teisė su tėveliais turgun važiuoti, – ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti.
Lietuvoje būta skirtingų prekymečių: turgai, kermošiai, jomarkai, mugės. Štai kuo jie skiriasi: kermošius – prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus. Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe” (bažnytinė prekyba). Jomarkas – vienas svarbiausių metų turgų; žodis vėlgi iš vokiško - „Jahr markt” (metų mugė). Jomarkai trukdavo ne vieną dieną, kitaip nei paprasti turgūs. Kodėl šie – kermošius ir jomarkas - žodžiai atėjo iš vokiečių kalbos? Būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicijos bei teisynas – visa vadinamoji magdeburgija, pagal Magdeburgo miesto teisių pavyzdį. Prekymečių skaičių bei vietą nustatydavo valdovų suteikiamos privilegijos. Gavęs teisę rengti jomarką, miestelis galėjo būti tikras dėl savo ateities, - ir prekeiviams, ir amatininkams darbo bei uždarbio nepritrūks. Mugė – savas žodis, reiškiantis didelį turgų. Kai kuriuose Žemaitijos vietovėse taip vadindavo paskutinį turgų prieš Užgavėnes.
Spalio 28-oji yra bažnytinė apaštalų Simono ir Judo šventė, tad rudens turgus daugelyje vietų vadintas tiesiog Simajudu. Kaip jis vykdavo Merkinėje, vaizdingai aprašė Vincas Krėvė – Mickevičius apysakoje „Raganius“: „Kito tokio nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję. Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko... Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visoki balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...“
Tenka tik apgailestauti, kad ši Merkinės tradicija - jau tolima praeitis; seniai nebeliko tokios etnokultūros įdomybės, savito žmonių bendravimo būdo. Beje, aprašymo autorius gimęs irgi spalio mėnesį, 19-ąją dieną, 1882 m. Ir spalio mėnesį prieš 23 metus jo pelenėliai buvo parvežti iš užatlantės į gimtųjų Subartonių kaimo kapinaites. Kurio dar mūsų rašytojo kūryboje būtų taip daug ir tokių ryškių tautosakos motyvų... V.Krėvė – Mickevičius yra ir Lietuvos Mokslų akademijos įkūrėjas, pirmasis jos prezidentas. Literatūrinė kūryba, veikla Kauno ir Vilniaus universitetuose, mokslo organizavimas – gražūs pėdsakai, kuriuos lietuvių kultūros istorijoje paliko „mažasis“ profesorius. Tik to dzūkiško charakterio aštrumas visai be reikalo įpainiojo rašytoją į politiką. Apgailėtina, kai politinės pažiūros tampa turgaus preke...
Senuose kalendoriuose, pradedant nuo L.Ivinskio, galima rasti surašytus didžiuosius prekymečius įvairiose Lietuvos vietovėse. Visokių jų būta: ir ypatingų - arklių, kumeliukų, jaučių, karvių, ir bendrų, vadinamojo „kromo“ prekių. Senovėje garsėjo Plungės, Luokės, Kelmės, Skaudvilės, Žemaičių Kalvarijos, Žagarės, Kamajų, Eišiškių mugės. Šiaurės Lietuvos ūkininkai važiuodavo į kaimyninės Latvijos Skaistkalnės mugę. Visa tai lėmė prekybinių kelių sankirtos. Todėl joms būdinga ir didmeninė prekyba. Dabar tas muges galėtume juokais palyginti su naudotų automobilių turgais Marijampolėje, Utenoje ar Rietave.
Svarbiausias kaimui – didysis rudens turgus, kai viskas išauginta, viskas nurinkta iš laukų, sudėta kluonuosna, aruoduosna. Etnografiniuose regionuose susiklostė ir labai specifinių, tik tam kraštui būdingų mugių. Pavyzdžiui, rudenį Žemaitijoje garsėdavo Notėnų mugė, vadinta obuoline, o štai Ragelių kermošius aukštaičių buvo vadinamas grušniniu.
Seniau joks turgus nebūdavo be pramogų: žaidimų, loterijų, muzikavimo, karuselių, vaidinimų, meškų šokdinimo. Kad turgus, kermošius, jomarkas būdavo svarbus ir laukiamas įvykis kaimo žmogui, kalba patarlės ir priežodžiai. Štai keletas jų: „Kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo“; „Su durnu – du turgu, su plikakakčiu nėr ko pešties“; „Rėkia it ožys į turgų vežamas“; „Džiaukis, iš pikto turgaus su nosia išbėgęs“; „Kur boba, ten jau turgus, kur dvi – ten jomarkas“; „Dievo turguj nesurasi, karčiamoj nesimelsi“. Apie barniais ir priekaištais įkyrėjusią žmoną taip pasakydavo: „Po turgų vadžiojau, prieg ratų raišiojau, kad žydas papirktų, čigons išmainytų“. Viena moteriškė prisipažino: „Plepi esu, nes gimusi jomarko dieną”. Ir su humoru pasakoma: „Sušilau, kaip vagis ant kermošiaus“; „Ir nenorinčią ožką veda į mugę“; „Utiti šalta, pyragams nemalta, turgun nevažiuota, merga nebučiuota“. „Išvažiavo turgun arklio nepakinkęs“, - reiškia, kažką užmiršęs. „ Laikrodis turgus rodo“, - matyt, labai jau netiksliai eina. „Miesčionkos panelės – tikros tinginėlės: jos rugių nepjauna, tankiai kermošauna“...
Paprotys reikalavo didesnį prekybinį sandėrį užtvirtinti rankų sukirtimu ir magaryčiomis - „užgėrimu“ karčiamoje. Pakakdavo alaus bokalo ar „stuopkelės“ degtinės. Toji būdavo karčiamininko atseikėjama sidabriniu indeliu, pažymėtu valstybiniu tūrio atitikimo 50 gramų ženklu. O apie pernelyg daug alaus turguje prisiragavusį kaimo aštrialiežuviai pasakys taip: „Prisikermošavo, kad net ant kojų nepastovi!“ Suvalkijoje sugrįžimas iš turgaus linksmybių nusakomas eiliuotai:
Iš Vištyčio parstypčio,
Iš Kybartų – iki vartų,
Iš Virbalio paršlubavo,
Iš Alvito parsirito,
Iš Gražiškių - pirko kiškių...
Turgus maitindavo miesto žmones, o valstiečiams – tai būdavo vienintelis būdas užsidirbti pinigų pramonės gaminiams. Turgus - žmonių betarpiško bendravimo vieta, todėl prekyba jame apipinta papročiais bei tradicijomis. Kita vertus, per turgus ir etninė kultūra, išaugusi kaimo terpėje, pasiekdavo miestą; ne tik gaminiais, bet ir dvasiniais reiškiniais – folkloru, kalbos puošmenomis, dainomis ir etnomuzika. Turgus juk taip pat vaidinimų, cirko pasirodymų, muzikavimo, išdaigų vieta. Toji tradicinė kultūrinė turgaus infrastruktūra turi puikias perspektyvas ateičiai. Tokios mugės, kaip Vilniaus šimtamečių tradicijų Kaziukas, garsėjantis tautodailės dirbiniais, puikiausiai gali tapti tarptautinio turizmo objektu, europinio lygio atrakcija. Lygiai ir Baltramiejaus mugė prie Vilniaus rotušės, atskleidžianti istorinių amatų įdomybes.
Šio rudens sostinės mugėse galima buvo pasidžiaugti tuo, kad nemažai prekybinių palapinių buvo pasipuošusios tautinio paveldo ženklu; o sertifikuoti gaminiai jau turėjo nemažą paklausą. Visuomenėje išties plinta suvokimas, jog lietuviški tradiciniai gaminiai yra didelė vertybė. Ar reikia geresnio pavyzdžio kaip juoda ruginė duona, ąžuoliniame duonkubilyje užraugta ir molinės duonkepės karštyje subrandinta? Jaunimo tarpe plinta gera mada pasipuošti baltiškais papuošalais; tai archeologinių radinių kopijos, primenančios mūsų tautos savitą istorinį kelią. Įdomu, kad tie bronzos ar sidabro liejinukai – segės, smeigtukai, kabučiai - kuo puikiausiai dera prie šiuolaikinių rūbų. O štai iš šiurkščių vilnų tų avelių, kurios nuo seno auginamos Lietuvoje, numegztos kojinės, pirštinės ir riešinės saugo mūsų sąnarių sveikatą nuo orų išdaigų vėlyvą rudenį ir žiemą. Vasarą ogi labai pravartūs lininiai rūbeliai. Gali linas papuošti ir būstą; štai jau ne vienoje mugėje akį džiugina subtilių spalvų ir raštų deriniai staltiesėlėse. Tautos tradicijos susiklosto šimtmečiais ir atrenka tai, kas reikalingiausia ir naudingiausia žmogui. Šiandieniniuose turguose visko pilna, tačiau magėtų, kad prekybininkai ateityje kuo plačiau panaudotų senuosius papročius bei istorinę atmintį, siejant su istoriniais krašto įvykiais, - turėtume šiuos renginius vis patrauklesnius.
Prof. Libertas Klimka
Prof. Ričardo Kazlausko atminimui -
koplytstulpis prie Saidės
Prieš metus netekome mūsų mylimo ir visuomenei puikiai žinomo gamtininko Ričardo Kazlausko (1927 09 14 - 2014 09 06). Niekas kitas nemokėjo taip jautriai ir šiltai kalbėti apie gyvąjį pasaulį. Daugybės jo buvusių studentų, radijo ir televizijos laidų žiūrovų atmintyje profesorius išliko kaip unikali asmenybė, savyje talpinusi mokslininką, publicistą, rašytoją ir dar daug daug ką.
Profesoriaus Ričardo Kazlausko atminimui pagerbti rugsėjo 18 d. prie Saidės upelio, Saidės pažintiniame take (Stirnių km., Trakų raj.) atidengtas koplytstulpis. Jį sukūrė skulptorius, tautodailininkas Saulius Lampickas. Neries regioninio parko direkcijos idėją - pastatyti šioje vietoje koplytstulpį - visokeriopai parėmė ir finansavo Trakų miškų urėdija.
Ši vieta koplytstulpiui pasirinkta neatsitiktinai. Neries regioniniame parke tekantis Saidės upelis - vietovė, kurią labai mėgo ir jos apylinkes tyrinėjo prof. R. Kazlauskas. Pavėsingas Saidės upelio slėnis dar 1995 m. patraukė profesoriaus dėmesį ypač didele retos augalijos įvairove ir išraiškingu kalvotu kraštovaizdžiu.
Profesorius Saidės slėnyje tyrinėjo ne tik ypatingą gyvosios gamtos pasaulį, bet ir įdomius kalvos papėdėje gulinčius akmenis ir ratu augančius ąžuolus, ieškodamas senųjų baltų tikėjimo likučių. Jam turime būti dėkingi ir už tai, kad turime Stirnių piliakalnį. Tai jis 1995 m. įžvelgė vienoje iš kalvų iki to laiko nežinomo piliakalnio formas. „Kiek atsigavęs, vaikščiojau po artimas apylinkes ir Saidės pakrantėje aptikau apie 1 m3 didelį akmenį viena lygia lyg aptašyta sienele. Akmens viršuje buvo įdubimas, kuriame augo apie 1 m aukščio eglutė. Šis akmuo iš esmės skyrėsi nuo upelio vagoje ar slėnyje esančių ledyno nugludintų akmenų. Išrovęs eglutę pamačiau, kad ji augo gilokame įdubime. Man tai priminė senovinį pagoniškų laikų aukurą. Jis visas buvo apaugęs samanom ir paparčiais – šertvėm. Pagalvojau, jeigu tai aukuras, tai greičiausiai jis buvo nuritintas nuo šalimais esančio kalno. Užlipęs ant kalno, radau piliakalniams būdingus pylimus ir griovas“, – 2011 m. rašytame laiške pasakojo profesorius. Kaip testamentas liko mums šis laiškas, prašantis labai saugoti ir branginti trapią Saidės slėnio gyvybę.
Neries RP inf.
koplytstulpis prie Saidės
Prieš metus netekome mūsų mylimo ir visuomenei puikiai žinomo gamtininko Ričardo Kazlausko (1927 09 14 - 2014 09 06). Niekas kitas nemokėjo taip jautriai ir šiltai kalbėti apie gyvąjį pasaulį. Daugybės jo buvusių studentų, radijo ir televizijos laidų žiūrovų atmintyje profesorius išliko kaip unikali asmenybė, savyje talpinusi mokslininką, publicistą, rašytoją ir dar daug daug ką.
Profesoriaus Ričardo Kazlausko atminimui pagerbti rugsėjo 18 d. prie Saidės upelio, Saidės pažintiniame take (Stirnių km., Trakų raj.) atidengtas koplytstulpis. Jį sukūrė skulptorius, tautodailininkas Saulius Lampickas. Neries regioninio parko direkcijos idėją - pastatyti šioje vietoje koplytstulpį - visokeriopai parėmė ir finansavo Trakų miškų urėdija.
Ši vieta koplytstulpiui pasirinkta neatsitiktinai. Neries regioniniame parke tekantis Saidės upelis - vietovė, kurią labai mėgo ir jos apylinkes tyrinėjo prof. R. Kazlauskas. Pavėsingas Saidės upelio slėnis dar 1995 m. patraukė profesoriaus dėmesį ypač didele retos augalijos įvairove ir išraiškingu kalvotu kraštovaizdžiu.
Profesorius Saidės slėnyje tyrinėjo ne tik ypatingą gyvosios gamtos pasaulį, bet ir įdomius kalvos papėdėje gulinčius akmenis ir ratu augančius ąžuolus, ieškodamas senųjų baltų tikėjimo likučių. Jam turime būti dėkingi ir už tai, kad turime Stirnių piliakalnį. Tai jis 1995 m. įžvelgė vienoje iš kalvų iki to laiko nežinomo piliakalnio formas. „Kiek atsigavęs, vaikščiojau po artimas apylinkes ir Saidės pakrantėje aptikau apie 1 m3 didelį akmenį viena lygia lyg aptašyta sienele. Akmens viršuje buvo įdubimas, kuriame augo apie 1 m aukščio eglutė. Šis akmuo iš esmės skyrėsi nuo upelio vagoje ar slėnyje esančių ledyno nugludintų akmenų. Išrovęs eglutę pamačiau, kad ji augo gilokame įdubime. Man tai priminė senovinį pagoniškų laikų aukurą. Jis visas buvo apaugęs samanom ir paparčiais – šertvėm. Pagalvojau, jeigu tai aukuras, tai greičiausiai jis buvo nuritintas nuo šalimais esančio kalno. Užlipęs ant kalno, radau piliakalniams būdingus pylimus ir griovas“, – 2011 m. rašytame laiške pasakojo profesorius. Kaip testamentas liko mums šis laiškas, prašantis labai saugoti ir branginti trapią Saidės slėnio gyvybę.
Neries RP inf.
Žvilgsnis
Mėnulio poveikis
Apie tai, kad Mėnulis daro poveikį žmogui, ir, apskritai, visiems Žemės gyvūnams, pradėta kalbėti jau seniai. Aristotelis, Ciceronas, Plinijus Vyresnysis, kiti senovės graikų ir romėnų šviesuoliai tyrinėjo ir aprašė jūros gyvūnų elgesį, priklausomai nuo Mėnulio fazių. O didysis antikinės medicinos reformatorius Hipokratas ne kartą rašė apie lunatikus ir lunatizmą - keistą kai kurių žmonių elgesį veikiant Mėnuliui.
Filadelfijoje buvo parengtas ir oficialiai pristatytas mokslininkų pranešimas ,,Mėnulio pilnaties poveikis žmonių elgsenai“. Jame surinkta ir komentuojama daugybė faktų, liudijančių apie Mėnulio fazių įtaką žmogaus fizinei ir dvasinei būsenai. Antai amerikiečių chirurgas E. Endrius, stebėjęs virš tūkstančio savo pacientų, priėjo išvadą, kad esant Mėnulio pilnačiai padidėja operuojamų ligonių kraujavimas. O štai pavyzdys iš kitos srities. Amerikietis knygų pardavėjas O. Koljeras pastebėjęs, kad pirkėjų aktyvumas žymiai padidėja esant Mėnulio pilnačiai, aukcionus pradėjo rengti tik tais periodais.
Gaisrininkai ir Greitosios pagalbos gydytojai įsitikinę, kad nelaimingi atsitikimai dažniau įvyksta mėnulio fazių kaitos dienomis. Tais periodais ypač padaugėja gaisrų, sukeltų tyčinių padegimų. Auga savižudybių, nužudymų ir kitų nusikaltimų skaičius.
Tą pripažįsta ir patys nusikaltėliai. ,,Didysis“ pereito šimtmečio žudikas Čarlzas Haidas, teisindamasis teisme įtikinėjo teisėjus, jog jis nekaltas dėl įvykdytų žmogžudysčių, nes esant Mėnulio pilnatims jis prarandąs bet kokią savitvardą ir kontrolę. Tiesa, šis prisipažinimas neišgelbėjo jo nuo kartuvių.
Įdomu prisiminti garsaus amerikiečių boksininko profesionalo, keliskart pasaulio čempiono Mochamedo Ali prisipažinimą. Jis pareiškė, jog visada stengiasi į ringą išeiti Mėnulio pilnaties dienomis. ,,Tokiomis dienomis aš tiesiog ,,sužvėrėju“, - sakė Ali. - Mano jėgos, reakcija padidėja daug kartų. Man atrodo, kad tais momentais galėčiau tiesiog į miltus sutrinti savo priešininką“.
Neseniai buvo atrasta, jog atmosferos jonizacija ir Žemės magnetizmas kinta priklausomai nuo Mėnulio fanzių. ,,Ar tai gali turėti įtakos žmogui?“ - Tokį klausimą užsibrėžė išsiaiškinti amerikiečių psichiatras L. Ravicas. Jis matavo elektros potencialų skirtumą psichiškai sergančių žmonių galvose ir krūtinėje. Tas skirtumas diena iš dienos kito ir, pasak mokslininko, priklausė nuo Mėnulio fazių bei pacientų susijaudinimo laipsnio. ,,Mėnulis tiesiogiai nelemia žmogaus elgesio, tačiau, keisdamas Visatos elektromagnetinių jėgų santykį, jis gali kai kuriems psichiškai nestabiliems žmonėms sukelti katastrofiškų padarinių“ - taip mano daktaras L. Ravicas.
Šiek tiek kitokią teoriją neseniai pasiūlė amerikiečių mokslininkai A. Liberis ir K. Šerinas ,,Dabar jau niekam nekelia abejonių, - rašo autoriai, - kad Mėnulis dėl savo gravitacinio poveikio Žemei yra pagrindinis vandenynų potvynių ir atoslūgių variklis. Įsivaizduokime minutei žmogaus organizmą kaip nedidelę visatą. Juk jis išties susideda beveik iš tų pačių elementų kaip ir Žemės paviršius (apie 80 procentų vandens ir 20 procentų organinių bei neorganinių medžiagų). Galima iškelti hipotezę, kad Mėnulio gravitacinės jėgos gali daryti tokį pat poveikį vandeniui, esančiam žmogaus organizme, kokį daro Žemei. Galima kalbėti apie tikrus ,,biologinius potvynius ir atoslūgius“. Tie pasikeitimai sukelia normalios nuotaikos svyravimus, o nestabilios psichikos žmonėms - ryškius elgesio pasikeitimus“.
Liberis ir Šerinas atliko ir praktinį savo teorijos patvirtinimą. Objektyviu dvasinės būsenos pažeidimo kriterijumi jie pasirinko nužudymą. ,,Jeigu Mėnulis įtakoja žmogžudysčių skaičiui, - samprotavo tyrinėtojai, - tai šie veiksmai turi reikštis periodiškai, panašiai, kaip potvyniai ir atoslūgiai“. Jie sudarė metinį JAV žmogžudysčių kalendorių ir palygino tas datas su Mėnulio fazėmis. Pasirodė, kad didžiausias nužudymų skaičius buvo padarytas esant Mėnulio pilnačiai...
Z. G
Apie tai, kad Mėnulis daro poveikį žmogui, ir, apskritai, visiems Žemės gyvūnams, pradėta kalbėti jau seniai. Aristotelis, Ciceronas, Plinijus Vyresnysis, kiti senovės graikų ir romėnų šviesuoliai tyrinėjo ir aprašė jūros gyvūnų elgesį, priklausomai nuo Mėnulio fazių. O didysis antikinės medicinos reformatorius Hipokratas ne kartą rašė apie lunatikus ir lunatizmą - keistą kai kurių žmonių elgesį veikiant Mėnuliui.
Filadelfijoje buvo parengtas ir oficialiai pristatytas mokslininkų pranešimas ,,Mėnulio pilnaties poveikis žmonių elgsenai“. Jame surinkta ir komentuojama daugybė faktų, liudijančių apie Mėnulio fazių įtaką žmogaus fizinei ir dvasinei būsenai. Antai amerikiečių chirurgas E. Endrius, stebėjęs virš tūkstančio savo pacientų, priėjo išvadą, kad esant Mėnulio pilnačiai padidėja operuojamų ligonių kraujavimas. O štai pavyzdys iš kitos srities. Amerikietis knygų pardavėjas O. Koljeras pastebėjęs, kad pirkėjų aktyvumas žymiai padidėja esant Mėnulio pilnačiai, aukcionus pradėjo rengti tik tais periodais.
Gaisrininkai ir Greitosios pagalbos gydytojai įsitikinę, kad nelaimingi atsitikimai dažniau įvyksta mėnulio fazių kaitos dienomis. Tais periodais ypač padaugėja gaisrų, sukeltų tyčinių padegimų. Auga savižudybių, nužudymų ir kitų nusikaltimų skaičius.
Tą pripažįsta ir patys nusikaltėliai. ,,Didysis“ pereito šimtmečio žudikas Čarlzas Haidas, teisindamasis teisme įtikinėjo teisėjus, jog jis nekaltas dėl įvykdytų žmogžudysčių, nes esant Mėnulio pilnatims jis prarandąs bet kokią savitvardą ir kontrolę. Tiesa, šis prisipažinimas neišgelbėjo jo nuo kartuvių.
Įdomu prisiminti garsaus amerikiečių boksininko profesionalo, keliskart pasaulio čempiono Mochamedo Ali prisipažinimą. Jis pareiškė, jog visada stengiasi į ringą išeiti Mėnulio pilnaties dienomis. ,,Tokiomis dienomis aš tiesiog ,,sužvėrėju“, - sakė Ali. - Mano jėgos, reakcija padidėja daug kartų. Man atrodo, kad tais momentais galėčiau tiesiog į miltus sutrinti savo priešininką“.
Neseniai buvo atrasta, jog atmosferos jonizacija ir Žemės magnetizmas kinta priklausomai nuo Mėnulio fanzių. ,,Ar tai gali turėti įtakos žmogui?“ - Tokį klausimą užsibrėžė išsiaiškinti amerikiečių psichiatras L. Ravicas. Jis matavo elektros potencialų skirtumą psichiškai sergančių žmonių galvose ir krūtinėje. Tas skirtumas diena iš dienos kito ir, pasak mokslininko, priklausė nuo Mėnulio fazių bei pacientų susijaudinimo laipsnio. ,,Mėnulis tiesiogiai nelemia žmogaus elgesio, tačiau, keisdamas Visatos elektromagnetinių jėgų santykį, jis gali kai kuriems psichiškai nestabiliems žmonėms sukelti katastrofiškų padarinių“ - taip mano daktaras L. Ravicas.
Šiek tiek kitokią teoriją neseniai pasiūlė amerikiečių mokslininkai A. Liberis ir K. Šerinas ,,Dabar jau niekam nekelia abejonių, - rašo autoriai, - kad Mėnulis dėl savo gravitacinio poveikio Žemei yra pagrindinis vandenynų potvynių ir atoslūgių variklis. Įsivaizduokime minutei žmogaus organizmą kaip nedidelę visatą. Juk jis išties susideda beveik iš tų pačių elementų kaip ir Žemės paviršius (apie 80 procentų vandens ir 20 procentų organinių bei neorganinių medžiagų). Galima iškelti hipotezę, kad Mėnulio gravitacinės jėgos gali daryti tokį pat poveikį vandeniui, esančiam žmogaus organizme, kokį daro Žemei. Galima kalbėti apie tikrus ,,biologinius potvynius ir atoslūgius“. Tie pasikeitimai sukelia normalios nuotaikos svyravimus, o nestabilios psichikos žmonėms - ryškius elgesio pasikeitimus“.
Liberis ir Šerinas atliko ir praktinį savo teorijos patvirtinimą. Objektyviu dvasinės būsenos pažeidimo kriterijumi jie pasirinko nužudymą. ,,Jeigu Mėnulis įtakoja žmogžudysčių skaičiui, - samprotavo tyrinėtojai, - tai šie veiksmai turi reikštis periodiškai, panašiai, kaip potvyniai ir atoslūgiai“. Jie sudarė metinį JAV žmogžudysčių kalendorių ir palygino tas datas su Mėnulio fazėmis. Pasirodė, kad didžiausias nužudymų skaičius buvo padarytas esant Mėnulio pilnačiai...
Z. G