Aplinkos ministerijoje
Panaikinti apribojimai Lietuvai dalyvauti prekyboje
šiltnamio dujų taršos leidimais
Jungtinių Tautų Kioto protokolo suderinamumo komitetas panaikino savo praėjusių metų gruodį priimtą sprendimą laikinai apriboti Lietuvai galimybę dalyvauti tarptautinėje prekyboje nustatytosios šiltnamio dujų normos vienetais. Apribojimai panaikinti remiantis teigiamomis išvadomis, kurias pateikė JT bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) sekretoriato ekspertai. Jie rugsėjo pabaigoje buvo atvykę į Lietuvą ir patikrino 2012 m. pateiktą Nacionalinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitą.
Ekspertų išvados patvirtino, kad pertvarkius ir sustiprinus mūsų šalies institucinę sistemą nacionalinėms šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitoms rengti ji atitinka visus nustatytus reikalavimus.
Kioto protokolo suderinamumo komitetas laikinus apribojimus Lietuvai buvo skyręs dėl 2010 m. Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos, kurioje buvo pateikti 2008 m. duomenys, rengimo trūkumų. Jiems pašalinti mūsų šalis privalėjo parengti priemonių planą Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos rengimui gerinti. Praėjusią vasarą Lietuva per Kioto protokolo suderinamumo komiteto posėdį pristatė ataskaitą apie šio plano įgyvendinimą. Tačiau buvo pareikalauta papildomų JTBKKK sekretoriato ekspertų išvadų, kaip įgyvendintų priemonių rezultatai atsispindi atskirų 2012 m. Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos sektorių (žemės naudojimo keitimas ir miškininkystė, energetika, pramonė, atliekos, žemės ūkis) absorbuojamų ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio paskaičiavimuose. Ekspertai konstatavo, kad visi trūkumai yra ištaisyti.
Ekspertų išvados patvirtino, kad pertvarkius ir sustiprinus mūsų šalies institucinę sistemą nacionalinėms šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitoms rengti ji atitinka visus nustatytus reikalavimus.
Kioto protokolo suderinamumo komitetas laikinus apribojimus Lietuvai buvo skyręs dėl 2010 m. Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos, kurioje buvo pateikti 2008 m. duomenys, rengimo trūkumų. Jiems pašalinti mūsų šalis privalėjo parengti priemonių planą Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos rengimui gerinti. Praėjusią vasarą Lietuva per Kioto protokolo suderinamumo komiteto posėdį pristatė ataskaitą apie šio plano įgyvendinimą. Tačiau buvo pareikalauta papildomų JTBKKK sekretoriato ekspertų išvadų, kaip įgyvendintų priemonių rezultatai atsispindi atskirų 2012 m. Nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitos sektorių (žemės naudojimo keitimas ir miškininkystė, energetika, pramonė, atliekos, žemės ūkis) absorbuojamų ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio paskaičiavimuose. Ekspertai konstatavo, kad visi trūkumai yra ištaisyti.
Laukiami pretendentai į
|
Darbai konkursui „Žmogus ir aplinka“– iki gruodžio 4 dienosAplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skelbia tradicinį kūrybinį konkursą žurnalistams „Žmogus ir aplinka“. Konkursinius darbus galima pateikti iki gruodžio 4 dienos. Šio jau dešimtus metus rengiamo konkurso tikslas – skatinti žurnalistų kūrybiškumą ir profesionalumą supažindinant visuomenę su aplinkos sektoriaus (aplinkos apsaugos, statybos ir būsto plėtros) aktualijomis, problemomis ir jų sprendimo būdais, ugdant sąmoningą šalies gyventojų požiūrį į aplinką. Prizinis fondas – penki tūkstančiai litų.
Konkurse gali dalyvauti žurnalistai, kurie per metus (nuo praėjusių metų gruodžio 4 d. iki šių metų gruodžio 4 d.) aplinkos apsaugos ar statybos ir būsto plėtros temomis paskelbė publikacijų Lietuvos spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje arba sukūrė laidų, transliuotų per radiją ar televiziją. Darbus, atitinkančius konkurso tematiką bei tikslą, gali teikti ne tik patys žurnalistai, bet ir redakcijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos skyriai. Kiekvienas autorius gali pasiūlyti ne daugiau kaip tris darbus (rašinių arba laidų ciklas traktuojamas kaip vienas darbas). Pateikiant spaudinius, reikia pristatyti iškarpų iš laikraščių ar žurnalų kopijas (po vieną), o teikiant garso ar vaizdo medžiagą – įrašą ir išsamų laidos aprašymą bei pažymą, kur ir kada laida buvo rodyta ar transliuota. Taip pat būtina pateikti darbo kopiją skaitmeniniu formatu. Pateikiant darbus, reikia nurodyti jų autoriaus adresą, telefoną, elektroninį paštą. Darbus reikia pristatyti Lietuvos žurnalistų sąjungai iki gruodžio 4 d. užklijuotame nepermatomame voke adresu: konkursui „Žmogus ir aplinka“, Lietuvos žurnalistų sąjunga, S. Konarskio g. 49, 03123 Vilnius. Išsamesnė informacija tel. (5) 212 2805, el. paštu in[email protected] arba tel. 8~70 663660, el. paštu r.karnackai[email protected] |
Kraštovaizdis ir urbanizacija
Kraštovaizdis – valstybės ir tautos veidrodis
V. Bezaras
Lietuvos ir kitų 17 šalių atstovai Florencijoje (Italija) 2000 m. spalio 20 d. pasirašė Europos kraštovaizdžio konvenciją. Ją Lietuva ratifikavo viena pirmųjų – 2002 m. spalio 3 d. Šiemet sukako jau 10 metų, kai Konvencija galioja Lietuvoje. Ta proga “Tėviškės gamta” kalbino Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorių Vidmantą Bezarą.
- Kuo reikšminga Europos kraštovaizdžio konvencija Europai ir Lietuvai?
- Europos kraštovaizdžio konvencija – tai pirmas tarptautinis dokumentas, kuriuo pabrėžiama kraštovaizdžio reikšmė ir būtinybė giliau, kompleksiškiau žvelgti į mus supančią aplinką. ES teisės bazėje nerasime nei direktyvų, nei kitų privalomai įgyvendintinų teisės aktų, skirtų konkrečiai kraštovaizdžiui. Konvencija sukurta ir pasirašyta atsižvelgiant į visuomenės poreikius matyti gerai sutvarkytus kraštovaizdžius bei aktyviai dalyvauti jo formavimo ir puoselėjimo veikloje.
Be to, Konvencija reikšminga kiekvienos šalies kraštovaizdžio specialistams, architektams, ekologams ir kitų specialybių žmonėms. Spalio 19 d. Vilniuje surengėme specialų seminarą, kuriame patirtimi ir savo žiniomis keitėsi žinomi šalies kraštovaizdžio specialistai geografai, architektai, savivaldybių darbuotojai, bendruomenių vadovai ir kiti kraštovaizdžio ateitimi suinteresuoti asmenys. Seminaro darbe dalyvavo daugiau nei 200 žmonių. Tai rodo, kad kraštovaizdžio gyvybingumas paliečia daugelį, ir tai jau yra Konvencijos nuopelnas, nekalbant apie šimtus kraštovaizdžio ir viešųjų erdvių projektus, kurie pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidą. Šiandien įgyvendinami tokie kraštovaizdžio projektai, apie kuriuos galėjome tik svajoti.
- Kokios nuostatos suformuluotos Kraštovaizdžio konvencijoje? Koks tikslas Europos visuomenei, valstybinėms institucijoms ir pačioms valstybėms patvirtinti šį dokumentą?
- Europos šalys pasirašė konvenciją pabrėždamos, kad kraštovaizdis vaidina svarbų vaidmenį visuomenės vystymesi, kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinio gyvenimo srityse. Kraštovaizdis yra viena pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių ir padeda formuoti vietos bendruomenių kultūrą bei kurti darbo vietas, prisideda prie žmonių gerovės, įtvirtina Europos savastį. Todėl jo apsauga, tvarkymas ir planavimas yra kiekvieno teisė ir pareiga.
Šiame dokumente akcentuojama, kad žemės ūkio, miškininkystės, pramonės, transporto, turizmo bei poilsio infrastruktūros plėtra, teritorijų, miestų planavimas ir naudingųjų iškasenų gavybos būdai daugeliu atveju spartina kraštovaizdžio pokyčius.
Todėl šis tarptautinis dokumentas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį. Ši Konvencija neprivaloma, bet skatina mus keistis. Konvencija - ne draudimų ar baudų įrankis, ji įpareigoja, rekomenduoja, nustato kryptis. Nereikia tikėtis, kad visų darbų sėkmė priklauso nuo valdžios institucijų, ne mažiau svarbios yra mokslo bei mokymo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos, kiekvieno žmogaus pilietiškumas ir asmeninė atsakomybė. Kiekviena šalis šią Konvenciją įgyvendina pagal savo valstybės valdžių padalijimo principus, laikydamasi savo konstitucijos ir administracinės tvarkos, atsižvelgdama į Europos vietos savivaldos chartiją. Beje, pažymėtina, kad kuo didesnis savivaldos laipsnis, tuo pareigingesni žmonės ir tuo aktyviau jie dalyvauja valdžios rinkimuose, nes jaučia atsakomybę už gyvenamosios aplinkos būklę.
- Ar mes, lietuviai, galime konstatuoti, kad turime vertingą kraštovaizdį? Ar formuodami kraštovaizdį galime lygiuotis į išsivysčiusias ES šalis?
- Europa yra ne kažkur toli, bet čia pat, vaizdžiai tariant, kiekvieno gyventojo kieme. Prisiminkime, kad gyvename Europos centre, tik ne visi tuo norime patikėti. Europa - tai viena penkioliktoji pasaulio sausumos, bet su savita istorija, kultūra, visomis gamtinėmis zonomis nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropikų Viduržemio jūros pakrantėje. Mokslininkai Europoje išskyrė net 350 skirtingų kraštovaizdžio tipų. Tai visų europiečių turtas. Mes jį galime dar padidinti, tinkamai išsaugodami ir tvarkydami. Trys ketvirtadaliai Europos gyventojų gyvena miestuose ir priemiesčiuose, kurie sudaro virš 10 proc. viso ES sausumos teritorijos ploto. Nustatyta, kad per 20 metų apie 10 proc. teritorijos virsta statybų aikštelėmis. Tad tai, kas dar išlikę Lietuvoje, nekalbant jau apie etalonines vietoves - Neringą, mūsų ežeringus regionus, upių slėnius, pusiau natūralius, neužstatytus kraštovaizdžius - taps vis didesne vertybe.
- Vis dėlto, kokie darbai, pristatyti kraštovaizdžio konkursui, pažymėtini?
- Daugelio dėmesį patraukė Deglėnų bendruomenės pastangos įrengti Išnykusių kaimų atminimo parką, Gargždų miesto bendruomenės viešas ir gyvas parkų planavimo ir projektavimo modelis, paremtas sėkmingais profesionalų ir visuomenės bendradarbiavimo metodais, menininko Gintaro Karoso ilgalaikė darnaus sambūvio tarp gamtos ir kultūros principais paremta kraštovaizdžio formavimo veikla, kuri sukūrė unikalų ir visame pasaulyje žinomą „Europos parką“.
Visi darbai gana skirtingi tiek savo plotu (nuo kelių dešimčių ha iki vieno ha), tiek teritorinėmis struktūromis (miestų centrai arba gamtinės teritorijos, pritaikytos apžvalgai ir lankymui), tiek įgyvendinimo laiku.
Sužavėjo Šilalės rajono Bijotų dvaro teritorijos sutvarkymas, kultūros vertybių eksponavimas (čia seniausias Lietuvos muziejus - garsieji D.Poškos Baubliai, senas malūnas, atkurti tvenkiniai), užburia ir vietos bendruomenių iniciatyvos. Zarasai per pastaruosius metus sugebėjo sukurti įspūdingą infrastruktūrą, pritraukiančią tūkstančius žmonių, bet, kaip ir Anykščių atveju, dar daugelyje vietų nespėjo nei žolė suželti, kai privalomas projektų atrankos reikalavimas - projektai turi būti pilnai įgyvendinti ir atlaikę naudojimo išbandymus.
- Kokios grėsmės kraštovaizdžiui kyla pastaruoju metu? Matyt, vien tik konvencijomis neišspręsime kraštovaizdžio formavimo problemų.
- Vien Konvencijos pasirašymo fakto nepakanka, kad pagerėtų kraštovaizdžio kokybė, gimtų naujos iniciatyvos ar projektai. Reikia, kad visa visuomenė, valstybinės institucijos suprastų ir palaikytų optimalaus kraštovaizdžio formavimo idėją, kad žmonės norėtų gyventi gražesnėje ir sveikesnėje aplinkoje.
Pastebėsiu, kad sparčiai nyksta senasis kaimiškasis kraštovaizdis, tas kraštovaizdis, kurį daugelį metų idealizavome. Daugelis mūsų matėme tarp upelių ir ežerų įsiterpusius laukuose išsibarsčiusius nedidelius kaimelius ar vienkiemius, pievose besiganančius arklius, tarpukalvėse išsivinguriavusius smėlėtus keliukus, pakelių kryžius. Šiandien vis mažiau belieka sodybų, griūna apleisti kolūkių statiniai, vis labiau želdiniais pasidengia laukai, ir daugelyje vietų nebesimato tos idiliškos miško, lauko, vandens telkinių mozaikos. Kartu nyksta per šimtmečius prisitaikę augalai, gyvūnai, ypač atvirus plotus pamėgę pievų paukščiai. Ir tai ne tik Lietuvos problema. Kraštovaizdis keičiasi ir kaimyninėse šalyse, tie patys procesai vyksta dar toliau pažvelgus - Anglijoje, Italijoje, Austrijoje ir kt. Mažėja gyventojų, kuriasi pusiau industrinės ūkininkų sodybos, tiesinami seni keliai, įrengiamos naujos magistralės
- Jūs palietėte bendras kraštovaizdžio formavimo tendencijas visoje Europoje, o kokios pastaruoju metu iškyla problemos pas mus, Lietuvoje?
- Naujausia Lietuvos kraštovaizdžiui kylanti grėsmė – visiškai nereguliuojamas mažųjų saulės jėgainių statybos bumas. Atsinaujinančių išteklių įstatyme parašyta nuostata, kad iki 30 kW saulės energijos jėgainės gali būti statomos be leidimų statybai. Joms nereikia ir poveikio aplinkai vertinimo, pareiškėjas turi gauti tik vieną dokumentą – Energetikos ministerijos pritarimą. Detalūs planai rengiami tik didesnių nei 350 kW jėgainių statybai (nors Teritorijų planavimo įstatymas nurodo tik 100 kW). Dažnai planuojamos statyti galingesnės nei 30 kW ir užimančios nemažą žemės plotą saulės jėgainės. Statytojai eina trumpu ir užslėptu keliu - skaido sklypus ir ima sąlygas tik mažame plote statomai jėgainei. Pavyzdžiui, 5 ha plote dvidešimt piliečių išsinuomoja po 25 arus ir sustato tas mažas ir, atrodo, kraštovaizdžio neįtakosiančias 30 kW jėgaines. Kur, kas ir kaip stato, nežino nei rajono architektas, nei bendrojo plano rengėjai, nei aplinkos apsaugos specialistai. Norėdami prognozuoti galimas statybos tendencijas ir poveikį ateities kraštovaizdžiui, paprašėme Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų, kad bent žemėlapiuose užfiksuotų statybos vietas. Paaiškėjo, kad gal tik 10-15 proc. planuojamų statybos iniciatorių privalo derinti dokumentus su šiomis institucijomis. Bijau, kad prieš kokį nors istorinį piliakalnį iki horizonto nenusidriektų blizgančių plokščių „kelias“. Energetikos ministerijoje tokių leidimų iki metų pabaigos planuojama suderinti apie penkis tūkstančius. Po tokių mastų Lietuvos kraštovaizdžio nebepažinsime!
Norėčiau įvardinti dar vieną grėsmę Lietuvos kraštovaizdžiui. Stebina pastaruoju metu kilęs noras kirsti medžius: prie istorinių kelių, kapinėse, senuose miesteliuose ir sodybose. Nesibaigia kraštovaizdžio formavimo problemos ir pajūryje.
- Kokie ateities rūpesčiai slegia Jūsų, kaip Kraštovaizdžio departamento direktoriaus, pečius, ir kuo galite pasidžiaugti?
- Džiaugiamės, kad įgyvendindami Europos kraštovaizdžio politiką, galime naudoti ES paramos lėšas. Iki 2014 metų pabaigos numatome parengti nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, Želdynų projektavimo ir Želdinių priežiūros, Kraštovaizdžio formavimo metodikas, Kraštovaizdžio gaires keliams ir geležinkeliams, parengti mokslinę studiją ir įvairius planavimo dokumentus Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėms tvarkyti. Apskritai, manome, kad draudimų ir baudimų rimbą turėtų keisti švietimo programa, ir svarbiausia departamento misija - kurti palankią teisinę aplinką, kad žmogus norėtų tausoti krašto gamtą bei tradicinį Lietuvos kraštovaizdį ir galėtų mėgautis išsaugota aplinkos harmonija.
- Ačiū už atsakymus.
Kalbino Juozas STASINAS
- Kuo reikšminga Europos kraštovaizdžio konvencija Europai ir Lietuvai?
- Europos kraštovaizdžio konvencija – tai pirmas tarptautinis dokumentas, kuriuo pabrėžiama kraštovaizdžio reikšmė ir būtinybė giliau, kompleksiškiau žvelgti į mus supančią aplinką. ES teisės bazėje nerasime nei direktyvų, nei kitų privalomai įgyvendintinų teisės aktų, skirtų konkrečiai kraštovaizdžiui. Konvencija sukurta ir pasirašyta atsižvelgiant į visuomenės poreikius matyti gerai sutvarkytus kraštovaizdžius bei aktyviai dalyvauti jo formavimo ir puoselėjimo veikloje.
Be to, Konvencija reikšminga kiekvienos šalies kraštovaizdžio specialistams, architektams, ekologams ir kitų specialybių žmonėms. Spalio 19 d. Vilniuje surengėme specialų seminarą, kuriame patirtimi ir savo žiniomis keitėsi žinomi šalies kraštovaizdžio specialistai geografai, architektai, savivaldybių darbuotojai, bendruomenių vadovai ir kiti kraštovaizdžio ateitimi suinteresuoti asmenys. Seminaro darbe dalyvavo daugiau nei 200 žmonių. Tai rodo, kad kraštovaizdžio gyvybingumas paliečia daugelį, ir tai jau yra Konvencijos nuopelnas, nekalbant apie šimtus kraštovaizdžio ir viešųjų erdvių projektus, kurie pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidą. Šiandien įgyvendinami tokie kraštovaizdžio projektai, apie kuriuos galėjome tik svajoti.
- Kokios nuostatos suformuluotos Kraštovaizdžio konvencijoje? Koks tikslas Europos visuomenei, valstybinėms institucijoms ir pačioms valstybėms patvirtinti šį dokumentą?
- Europos šalys pasirašė konvenciją pabrėždamos, kad kraštovaizdis vaidina svarbų vaidmenį visuomenės vystymesi, kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinio gyvenimo srityse. Kraštovaizdis yra viena pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių ir padeda formuoti vietos bendruomenių kultūrą bei kurti darbo vietas, prisideda prie žmonių gerovės, įtvirtina Europos savastį. Todėl jo apsauga, tvarkymas ir planavimas yra kiekvieno teisė ir pareiga.
Šiame dokumente akcentuojama, kad žemės ūkio, miškininkystės, pramonės, transporto, turizmo bei poilsio infrastruktūros plėtra, teritorijų, miestų planavimas ir naudingųjų iškasenų gavybos būdai daugeliu atveju spartina kraštovaizdžio pokyčius.
Todėl šis tarptautinis dokumentas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį. Ši Konvencija neprivaloma, bet skatina mus keistis. Konvencija - ne draudimų ar baudų įrankis, ji įpareigoja, rekomenduoja, nustato kryptis. Nereikia tikėtis, kad visų darbų sėkmė priklauso nuo valdžios institucijų, ne mažiau svarbios yra mokslo bei mokymo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos, kiekvieno žmogaus pilietiškumas ir asmeninė atsakomybė. Kiekviena šalis šią Konvenciją įgyvendina pagal savo valstybės valdžių padalijimo principus, laikydamasi savo konstitucijos ir administracinės tvarkos, atsižvelgdama į Europos vietos savivaldos chartiją. Beje, pažymėtina, kad kuo didesnis savivaldos laipsnis, tuo pareigingesni žmonės ir tuo aktyviau jie dalyvauja valdžios rinkimuose, nes jaučia atsakomybę už gyvenamosios aplinkos būklę.
- Ar mes, lietuviai, galime konstatuoti, kad turime vertingą kraštovaizdį? Ar formuodami kraštovaizdį galime lygiuotis į išsivysčiusias ES šalis?
- Europa yra ne kažkur toli, bet čia pat, vaizdžiai tariant, kiekvieno gyventojo kieme. Prisiminkime, kad gyvename Europos centre, tik ne visi tuo norime patikėti. Europa - tai viena penkioliktoji pasaulio sausumos, bet su savita istorija, kultūra, visomis gamtinėmis zonomis nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropikų Viduržemio jūros pakrantėje. Mokslininkai Europoje išskyrė net 350 skirtingų kraštovaizdžio tipų. Tai visų europiečių turtas. Mes jį galime dar padidinti, tinkamai išsaugodami ir tvarkydami. Trys ketvirtadaliai Europos gyventojų gyvena miestuose ir priemiesčiuose, kurie sudaro virš 10 proc. viso ES sausumos teritorijos ploto. Nustatyta, kad per 20 metų apie 10 proc. teritorijos virsta statybų aikštelėmis. Tad tai, kas dar išlikę Lietuvoje, nekalbant jau apie etalonines vietoves - Neringą, mūsų ežeringus regionus, upių slėnius, pusiau natūralius, neužstatytus kraštovaizdžius - taps vis didesne vertybe.
- Vis dėlto, kokie darbai, pristatyti kraštovaizdžio konkursui, pažymėtini?
- Daugelio dėmesį patraukė Deglėnų bendruomenės pastangos įrengti Išnykusių kaimų atminimo parką, Gargždų miesto bendruomenės viešas ir gyvas parkų planavimo ir projektavimo modelis, paremtas sėkmingais profesionalų ir visuomenės bendradarbiavimo metodais, menininko Gintaro Karoso ilgalaikė darnaus sambūvio tarp gamtos ir kultūros principais paremta kraštovaizdžio formavimo veikla, kuri sukūrė unikalų ir visame pasaulyje žinomą „Europos parką“.
Visi darbai gana skirtingi tiek savo plotu (nuo kelių dešimčių ha iki vieno ha), tiek teritorinėmis struktūromis (miestų centrai arba gamtinės teritorijos, pritaikytos apžvalgai ir lankymui), tiek įgyvendinimo laiku.
Sužavėjo Šilalės rajono Bijotų dvaro teritorijos sutvarkymas, kultūros vertybių eksponavimas (čia seniausias Lietuvos muziejus - garsieji D.Poškos Baubliai, senas malūnas, atkurti tvenkiniai), užburia ir vietos bendruomenių iniciatyvos. Zarasai per pastaruosius metus sugebėjo sukurti įspūdingą infrastruktūrą, pritraukiančią tūkstančius žmonių, bet, kaip ir Anykščių atveju, dar daugelyje vietų nespėjo nei žolė suželti, kai privalomas projektų atrankos reikalavimas - projektai turi būti pilnai įgyvendinti ir atlaikę naudojimo išbandymus.
- Kokios grėsmės kraštovaizdžiui kyla pastaruoju metu? Matyt, vien tik konvencijomis neišspręsime kraštovaizdžio formavimo problemų.
- Vien Konvencijos pasirašymo fakto nepakanka, kad pagerėtų kraštovaizdžio kokybė, gimtų naujos iniciatyvos ar projektai. Reikia, kad visa visuomenė, valstybinės institucijos suprastų ir palaikytų optimalaus kraštovaizdžio formavimo idėją, kad žmonės norėtų gyventi gražesnėje ir sveikesnėje aplinkoje.
Pastebėsiu, kad sparčiai nyksta senasis kaimiškasis kraštovaizdis, tas kraštovaizdis, kurį daugelį metų idealizavome. Daugelis mūsų matėme tarp upelių ir ežerų įsiterpusius laukuose išsibarsčiusius nedidelius kaimelius ar vienkiemius, pievose besiganančius arklius, tarpukalvėse išsivinguriavusius smėlėtus keliukus, pakelių kryžius. Šiandien vis mažiau belieka sodybų, griūna apleisti kolūkių statiniai, vis labiau želdiniais pasidengia laukai, ir daugelyje vietų nebesimato tos idiliškos miško, lauko, vandens telkinių mozaikos. Kartu nyksta per šimtmečius prisitaikę augalai, gyvūnai, ypač atvirus plotus pamėgę pievų paukščiai. Ir tai ne tik Lietuvos problema. Kraštovaizdis keičiasi ir kaimyninėse šalyse, tie patys procesai vyksta dar toliau pažvelgus - Anglijoje, Italijoje, Austrijoje ir kt. Mažėja gyventojų, kuriasi pusiau industrinės ūkininkų sodybos, tiesinami seni keliai, įrengiamos naujos magistralės
- Jūs palietėte bendras kraštovaizdžio formavimo tendencijas visoje Europoje, o kokios pastaruoju metu iškyla problemos pas mus, Lietuvoje?
- Naujausia Lietuvos kraštovaizdžiui kylanti grėsmė – visiškai nereguliuojamas mažųjų saulės jėgainių statybos bumas. Atsinaujinančių išteklių įstatyme parašyta nuostata, kad iki 30 kW saulės energijos jėgainės gali būti statomos be leidimų statybai. Joms nereikia ir poveikio aplinkai vertinimo, pareiškėjas turi gauti tik vieną dokumentą – Energetikos ministerijos pritarimą. Detalūs planai rengiami tik didesnių nei 350 kW jėgainių statybai (nors Teritorijų planavimo įstatymas nurodo tik 100 kW). Dažnai planuojamos statyti galingesnės nei 30 kW ir užimančios nemažą žemės plotą saulės jėgainės. Statytojai eina trumpu ir užslėptu keliu - skaido sklypus ir ima sąlygas tik mažame plote statomai jėgainei. Pavyzdžiui, 5 ha plote dvidešimt piliečių išsinuomoja po 25 arus ir sustato tas mažas ir, atrodo, kraštovaizdžio neįtakosiančias 30 kW jėgaines. Kur, kas ir kaip stato, nežino nei rajono architektas, nei bendrojo plano rengėjai, nei aplinkos apsaugos specialistai. Norėdami prognozuoti galimas statybos tendencijas ir poveikį ateities kraštovaizdžiui, paprašėme Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų, kad bent žemėlapiuose užfiksuotų statybos vietas. Paaiškėjo, kad gal tik 10-15 proc. planuojamų statybos iniciatorių privalo derinti dokumentus su šiomis institucijomis. Bijau, kad prieš kokį nors istorinį piliakalnį iki horizonto nenusidriektų blizgančių plokščių „kelias“. Energetikos ministerijoje tokių leidimų iki metų pabaigos planuojama suderinti apie penkis tūkstančius. Po tokių mastų Lietuvos kraštovaizdžio nebepažinsime!
Norėčiau įvardinti dar vieną grėsmę Lietuvos kraštovaizdžiui. Stebina pastaruoju metu kilęs noras kirsti medžius: prie istorinių kelių, kapinėse, senuose miesteliuose ir sodybose. Nesibaigia kraštovaizdžio formavimo problemos ir pajūryje.
- Kokie ateities rūpesčiai slegia Jūsų, kaip Kraštovaizdžio departamento direktoriaus, pečius, ir kuo galite pasidžiaugti?
- Džiaugiamės, kad įgyvendindami Europos kraštovaizdžio politiką, galime naudoti ES paramos lėšas. Iki 2014 metų pabaigos numatome parengti nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, Želdynų projektavimo ir Želdinių priežiūros, Kraštovaizdžio formavimo metodikas, Kraštovaizdžio gaires keliams ir geležinkeliams, parengti mokslinę studiją ir įvairius planavimo dokumentus Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėms tvarkyti. Apskritai, manome, kad draudimų ir baudimų rimbą turėtų keisti švietimo programa, ir svarbiausia departamento misija - kurti palankią teisinę aplinką, kad žmogus norėtų tausoti krašto gamtą bei tradicinį Lietuvos kraštovaizdį ir galėtų mėgautis išsaugota aplinkos harmonija.
- Ačiū už atsakymus.
Kalbino Juozas STASINAS
Miško aidas
Generalinio miškų urėdo padėka žiniasklaidai
B. Sakalauskas
Lietuva pripažinta geriausiai pasaulyje miškus saugančia valstybe.
Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai paskelbė savo kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą. Pagal miškų išsaugojimo vertinimą, iš 132 pasaulio valstybių Lietuva pripažinta pirma pasaulyje. Atliekant šį vertinimą, vadovautasi trimis kriterijais: medynų turto (1995-2010 m.), miško kirtimų (2000-2010 m.) ir miškingumo (2000-2010 m.) pokyčiais.
Džiaugiuosi šiuo svariu pripažinimu ir nuoširdžiai dėkoju Jums už Lietuvos žmones pasiekiančią objektyvią informaciją apie tvarų ir subalansuotą valstybinių miškų valdymą, už miškosauginių idėjų garsinimą, už aktyvų bendradarbiavimą ir pagalbą, sprendžiant svarbias Lietuvos miškininkams problemas, už svarų indėlį valstybinius miškus išsaugant ateities kartoms. Lai šis įvertinimas bus puikus paskatinimas tęstiniems ir naujiems darbams, puoselėjant žaliąjį šalies turtą, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje!
Pagarbiai
Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas
Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai paskelbė savo kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą. Pagal miškų išsaugojimo vertinimą, iš 132 pasaulio valstybių Lietuva pripažinta pirma pasaulyje. Atliekant šį vertinimą, vadovautasi trimis kriterijais: medynų turto (1995-2010 m.), miško kirtimų (2000-2010 m.) ir miškingumo (2000-2010 m.) pokyčiais.
Džiaugiuosi šiuo svariu pripažinimu ir nuoširdžiai dėkoju Jums už Lietuvos žmones pasiekiančią objektyvią informaciją apie tvarų ir subalansuotą valstybinių miškų valdymą, už miškosauginių idėjų garsinimą, už aktyvų bendradarbiavimą ir pagalbą, sprendžiant svarbias Lietuvos miškininkams problemas, už svarų indėlį valstybinius miškus išsaugant ateities kartoms. Lai šis įvertinimas bus puikus paskatinimas tęstiniems ir naujiems darbams, puoselėjant žaliąjį šalies turtą, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje!
Pagarbiai
Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas
Akistata su gamta
Toli -Arti
Lietuva pasaulinėse parodose sulaukia vis didesnio pripažinimo, -
teigia Pasaulinės parodos „EXPO 2012“, vykusios tolimoje Pietų Korėjoje, Yesou mieste, Lietuvos paviljono generalinis komisaras, Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir viešųjų ryšių departamento direktorius Romas JANKAUSKAS
Lietuvai - sidabras
Lietuvos taikomosios dailės muziejuje įvyko renginys, skirtas parodos rezultatams aptarti ir mūsų šalies ekspozicijos rengėjams pagerbti.
Iš pasaulinės parodos šį kartą lietuviai grįžo su gražiu apdovanojimu. Lietuvos paviljonas buvo įvertintas sidabro medaliu už kūrybišką parodos temos „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“ įgyvendinimą. Apdovanojimą skyrė Tarptautinio parodų biuro sudaryta nepriklausomų ekspertų komisija. Aukso medaliu šioje kategorijoje įvertintas Filipinų paviljonas, bronzos – Meksikos paviljonas.
„Tai pirmasis oficialus Lietuvos paviljono įvertinimas „Expo“ parodose po nepriklausomybės atgavimo. Pagrindinė Lietuvos paviljono mintis pasaulinėje parodoje „Expo 2012” buvo sukurti įspūdį, kad į mūsų paviljoną atėję žmonės pasijustų tarsi patekę į didelį gintaro inkliuzą. Manau, kad mums pavyko įgyvendinti šią idėją,“ – sakė R. Jankauskas
Žvilgsnis atgal
Paroda Pietų Korėjoje Romui Jankauskui ne pirmoji. Į pasaulinių parodų organizavimą jis aktyviai ir kūrybiškai įsijungė, kai Lietuvos paviljonų rengimas parodoms buvo patikėtas Aplinkos ministerijai. Jis sėkmingai rengė Lietuvos pristatymus pasaulinėse parodose, vykusiose Aichi (Japonija), Saragosoje (Ispanija), Šanchajuje (Kinija).Ir kiekvieną kartą, atsižvelgiant į parodų devizus, tekdavo mūsų kraštą pristatyti vis kitaip, kiekvieną kartą sugalvoti naują pristatymo modelį, parinkti intriguojančius leitmotyvus. Džiugu, kad pavykdavo sumanyti originalias paviljono pristatymo, apipavidalinimo ir vidinės tvarkos koncepcijas, kurios pritraukdavo lankytojus, darė ekspozicijas įdomiomis ir įsimintinomis. Prisimenu ilgas eiles prie Lietuvos paviljono Saragosoje, kai tuo tarpu į šalia esančių valstybių paviljonus galėdavai įeiti iš karto be jokių eilių. Tokia kryptinga veikla leido R. Jankauskui tapti patyrusiu ir pripažintu pasaulinių parodų rengėju.
Šiemet, dar besiruošiant pasaulinei parodai „EXPO 2012“, jos dalyvių susitikime šios parodos Komisarų kolegijos nariu buvo išrinktas ir Lietuvos ekspozicijos generalinis komisaras R. Jankauskas. Mūsų šalies atstovas į tokią kolegiją buvo išrinktas pirmą kartą.
„Komisarų kolegija – tai Tarptautiniam parodų biurui priklausančių valstybių ar organizacijų komisarų organas, - sako R. Jankauskas. - Ji atstovauja visoms parodoje dalyvaujančioms šalims, tvirtina dalyvavimo parodoje taisyklėse numatytus sprendimus, pavyzdžiui, pratęsia parodos trukmę ir pan. Komisarų kolegija sudaroma prieš kiekvieną pasaulinę parodą. Į „EXPO 2012“ komisarų kolegiją iš 106 kandidatų buvo išrinkta dvidešimt komisarų“.
Pasaulinės parodos jau turi gana ilgą istoriją. Pirmosios iš jų vyko 1851 m. Londone, 1855 m. Paryžiuje. Lietuva prieš karą spėjo sudalyvauti 1937 m. Paryžiaus ir 1939 m. Niujorko pasaulinėse parodose. Iš paskutiniosios savo eksponatų jau nesugebėjo atvežti į Lietuvą, nes buvo okupuota. Vėliau Lietuva į šį tarptautinį vyksmą įsijungė tik atgavusi Nepriklausomybę,1992 metais Sevilijos (Ispanija) pasaulinėje parodoje. Penkis kartus Lietuvos paviljoną buvo patikėta rengti Aplinkos ministerijai.
Aukštas įvertinimas įpareigoja
Lietuvos paviljoną Yeosu mieste per tris mėnesius aplankė per 600 tūkstančių lankytojų. Būdavo dienų, kai paviljonas patirdavo tikrą lankytojų šturmą – jų ateidavo iki 20 tūkst. per dieną. Lietuvos paviljonas traukė lankytojus parodos temai neįprasta gintarine šviesa, originaliais eksponatais – Lietuvos dailės muziejaus gintaro inkliuzais ir dirbiniais. Lankytojus traukė ir nuolat čia vykę įdomūs mūsų menininkų pasirodymai, mokslininkų pasisakymai, diskusijos. Lankytojams buvo pateikta daug originalios filmuotos medžiagos, aštuonios fotografijų parodos, specialiai parodai išleistų bukletų, skrajučių. Paviljone dirbę lietuviai mokėjo korėjiečių kalbą.
Paviljono svečiai ir lankytojai stebėjo daugybę lietuvių atlikėjų pasirodymų – jiems koncertavo „Kalnapušė“, „Dainava“, Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, Regimantas Šilinskas ir Klaipėdos universiteto trio, „El Fuego“, Tomas Dobrovolskis, Petras Vyšniauskas. Lietuvos nacionalinės dienos metu kelis pasirodymus surengęs sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ buvo įvertintas kaip vienas iš geriausių pasirodymų Expo.
Apie Lietuvos paviljono sėkmę nemažai rašė korėjiečių spauda Jį iš kitų išskyrė ir vienas prestižiškiausių parodų žurnalų JAV - „EXHIBITOR Magazine“, pabrėžęs, kad mūsų paviljone yra geriausia ekspozicija mažų paviljonų kategorijoje.
Parodos veikloje dalyvavo ir mūsų politikai Keturis renginius atidarė aplinkos, susisiekimo, energetikos ir žemės ūkio ministrai. Lietuvos paviljono svečiai dalyvavo Turizmo departamento, Klaipėdos universiteto, Lietuvos dailės muziejaus, pasirengimo pirmininkauti Europos Sąjungai konferencijose, dizaino ir literatūros dienose, gintarinės suknelės ir papuošalų iš gintaro bei paviljone eksponuojamų skulptūrų pristatymuose.
Daug kam įsiminė ir žemės ūkio dienos, vykusios Lietuvos paviljone. Įvyko konferencija, skirta Lietuvos žemės ūkiui. Joje Žemės ūkio ministerijos darbuotojai pristatė bendrąją informaciją apie žemės ūkio sektorių, produkciją, importą ir eksportą, kaimo turizmą ir investicijas. Konferencijos dalyviai turėjo gerą progą ne tik susipažinti su žemės ūkio sektoriumi, bet ir gauti informacijos apie galimus bendradarbiavimo būdus bei paragauti lietuviško maisto. Mūsų žemės ūkio specialistai dalyvavo ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos tarptautiniame simpoziume „Bado ir skurdo mažinimas pasitelkiant žuvininkystę“.
EXPO 2015 - Italijoje
„Bendradarbiavimo su mūsų žemdirbiais patirtis padės ir ateityje. Juk jau reika pradėti ruoštis naujai pasaulinei parodai, kuri įvyks 2015 m. Italijoje, Milano mieste. Pagrindinė jos tema – planetos mityba, gyvenimo energija – yra aktuali ir mūsų žemdirbiams Todėl šį kartą Lietuvos paviljono rengimas šiai parodai yra patikėtas Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms,“ – sako R. Jankauskas. – Mūsų šalis turi senas ir savitas kulinarines tradicijas, mes puoselėjame tautinį paveldą, gaminame ir eksportuojame natūralius ir aukštos kokybės maisto produktus, mes ieškome jiems naujų rinkų. Be to, tokio masto paroda leis pristatyti ir Lietuvos turizmo, investicijų, eksporto galimybes, ekonomikos ir mokslo laimėjimus, kultūrą. Teisę parodą surengti iškovojusi Italija tikisi, kad joje dalyvaus apie 130 pasaulio valstybių ir kad per šešis mėnesius joje pabuvos daugiau kaip 20 milijonų lankytojų. Mūsų šalies paviljoną, kaip tikimasi, aplankys apie du-tris milijonus žmonių“.
Iš visų pasaulio kampelių suvažiavę žmonės turėjo ir ateityje turės galimybę geriau susipažinti su Lietuvą. Čia ypač talkina reguliariai rengiamos pasaulinės EXPO parodos. Jose reikia dalyvauti ir gerai pasiruošti.
Vytautas Žeimantas
Nuotraukoje (viršuje): Paviljono direktorė Indrė Kumpikevičiūtė ir generalinis komisaras Romas Jankauskas
Lietuvai - sidabras
Lietuvos taikomosios dailės muziejuje įvyko renginys, skirtas parodos rezultatams aptarti ir mūsų šalies ekspozicijos rengėjams pagerbti.
Iš pasaulinės parodos šį kartą lietuviai grįžo su gražiu apdovanojimu. Lietuvos paviljonas buvo įvertintas sidabro medaliu už kūrybišką parodos temos „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“ įgyvendinimą. Apdovanojimą skyrė Tarptautinio parodų biuro sudaryta nepriklausomų ekspertų komisija. Aukso medaliu šioje kategorijoje įvertintas Filipinų paviljonas, bronzos – Meksikos paviljonas.
„Tai pirmasis oficialus Lietuvos paviljono įvertinimas „Expo“ parodose po nepriklausomybės atgavimo. Pagrindinė Lietuvos paviljono mintis pasaulinėje parodoje „Expo 2012” buvo sukurti įspūdį, kad į mūsų paviljoną atėję žmonės pasijustų tarsi patekę į didelį gintaro inkliuzą. Manau, kad mums pavyko įgyvendinti šią idėją,“ – sakė R. Jankauskas
Žvilgsnis atgal
Paroda Pietų Korėjoje Romui Jankauskui ne pirmoji. Į pasaulinių parodų organizavimą jis aktyviai ir kūrybiškai įsijungė, kai Lietuvos paviljonų rengimas parodoms buvo patikėtas Aplinkos ministerijai. Jis sėkmingai rengė Lietuvos pristatymus pasaulinėse parodose, vykusiose Aichi (Japonija), Saragosoje (Ispanija), Šanchajuje (Kinija).Ir kiekvieną kartą, atsižvelgiant į parodų devizus, tekdavo mūsų kraštą pristatyti vis kitaip, kiekvieną kartą sugalvoti naują pristatymo modelį, parinkti intriguojančius leitmotyvus. Džiugu, kad pavykdavo sumanyti originalias paviljono pristatymo, apipavidalinimo ir vidinės tvarkos koncepcijas, kurios pritraukdavo lankytojus, darė ekspozicijas įdomiomis ir įsimintinomis. Prisimenu ilgas eiles prie Lietuvos paviljono Saragosoje, kai tuo tarpu į šalia esančių valstybių paviljonus galėdavai įeiti iš karto be jokių eilių. Tokia kryptinga veikla leido R. Jankauskui tapti patyrusiu ir pripažintu pasaulinių parodų rengėju.
Šiemet, dar besiruošiant pasaulinei parodai „EXPO 2012“, jos dalyvių susitikime šios parodos Komisarų kolegijos nariu buvo išrinktas ir Lietuvos ekspozicijos generalinis komisaras R. Jankauskas. Mūsų šalies atstovas į tokią kolegiją buvo išrinktas pirmą kartą.
„Komisarų kolegija – tai Tarptautiniam parodų biurui priklausančių valstybių ar organizacijų komisarų organas, - sako R. Jankauskas. - Ji atstovauja visoms parodoje dalyvaujančioms šalims, tvirtina dalyvavimo parodoje taisyklėse numatytus sprendimus, pavyzdžiui, pratęsia parodos trukmę ir pan. Komisarų kolegija sudaroma prieš kiekvieną pasaulinę parodą. Į „EXPO 2012“ komisarų kolegiją iš 106 kandidatų buvo išrinkta dvidešimt komisarų“.
Pasaulinės parodos jau turi gana ilgą istoriją. Pirmosios iš jų vyko 1851 m. Londone, 1855 m. Paryžiuje. Lietuva prieš karą spėjo sudalyvauti 1937 m. Paryžiaus ir 1939 m. Niujorko pasaulinėse parodose. Iš paskutiniosios savo eksponatų jau nesugebėjo atvežti į Lietuvą, nes buvo okupuota. Vėliau Lietuva į šį tarptautinį vyksmą įsijungė tik atgavusi Nepriklausomybę,1992 metais Sevilijos (Ispanija) pasaulinėje parodoje. Penkis kartus Lietuvos paviljoną buvo patikėta rengti Aplinkos ministerijai.
Aukštas įvertinimas įpareigoja
Lietuvos paviljoną Yeosu mieste per tris mėnesius aplankė per 600 tūkstančių lankytojų. Būdavo dienų, kai paviljonas patirdavo tikrą lankytojų šturmą – jų ateidavo iki 20 tūkst. per dieną. Lietuvos paviljonas traukė lankytojus parodos temai neįprasta gintarine šviesa, originaliais eksponatais – Lietuvos dailės muziejaus gintaro inkliuzais ir dirbiniais. Lankytojus traukė ir nuolat čia vykę įdomūs mūsų menininkų pasirodymai, mokslininkų pasisakymai, diskusijos. Lankytojams buvo pateikta daug originalios filmuotos medžiagos, aštuonios fotografijų parodos, specialiai parodai išleistų bukletų, skrajučių. Paviljone dirbę lietuviai mokėjo korėjiečių kalbą.
Paviljono svečiai ir lankytojai stebėjo daugybę lietuvių atlikėjų pasirodymų – jiems koncertavo „Kalnapušė“, „Dainava“, Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, Regimantas Šilinskas ir Klaipėdos universiteto trio, „El Fuego“, Tomas Dobrovolskis, Petras Vyšniauskas. Lietuvos nacionalinės dienos metu kelis pasirodymus surengęs sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ buvo įvertintas kaip vienas iš geriausių pasirodymų Expo.
Apie Lietuvos paviljono sėkmę nemažai rašė korėjiečių spauda Jį iš kitų išskyrė ir vienas prestižiškiausių parodų žurnalų JAV - „EXHIBITOR Magazine“, pabrėžęs, kad mūsų paviljone yra geriausia ekspozicija mažų paviljonų kategorijoje.
Parodos veikloje dalyvavo ir mūsų politikai Keturis renginius atidarė aplinkos, susisiekimo, energetikos ir žemės ūkio ministrai. Lietuvos paviljono svečiai dalyvavo Turizmo departamento, Klaipėdos universiteto, Lietuvos dailės muziejaus, pasirengimo pirmininkauti Europos Sąjungai konferencijose, dizaino ir literatūros dienose, gintarinės suknelės ir papuošalų iš gintaro bei paviljone eksponuojamų skulptūrų pristatymuose.
Daug kam įsiminė ir žemės ūkio dienos, vykusios Lietuvos paviljone. Įvyko konferencija, skirta Lietuvos žemės ūkiui. Joje Žemės ūkio ministerijos darbuotojai pristatė bendrąją informaciją apie žemės ūkio sektorių, produkciją, importą ir eksportą, kaimo turizmą ir investicijas. Konferencijos dalyviai turėjo gerą progą ne tik susipažinti su žemės ūkio sektoriumi, bet ir gauti informacijos apie galimus bendradarbiavimo būdus bei paragauti lietuviško maisto. Mūsų žemės ūkio specialistai dalyvavo ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos tarptautiniame simpoziume „Bado ir skurdo mažinimas pasitelkiant žuvininkystę“.
EXPO 2015 - Italijoje
„Bendradarbiavimo su mūsų žemdirbiais patirtis padės ir ateityje. Juk jau reika pradėti ruoštis naujai pasaulinei parodai, kuri įvyks 2015 m. Italijoje, Milano mieste. Pagrindinė jos tema – planetos mityba, gyvenimo energija – yra aktuali ir mūsų žemdirbiams Todėl šį kartą Lietuvos paviljono rengimas šiai parodai yra patikėtas Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms,“ – sako R. Jankauskas. – Mūsų šalis turi senas ir savitas kulinarines tradicijas, mes puoselėjame tautinį paveldą, gaminame ir eksportuojame natūralius ir aukštos kokybės maisto produktus, mes ieškome jiems naujų rinkų. Be to, tokio masto paroda leis pristatyti ir Lietuvos turizmo, investicijų, eksporto galimybes, ekonomikos ir mokslo laimėjimus, kultūrą. Teisę parodą surengti iškovojusi Italija tikisi, kad joje dalyvaus apie 130 pasaulio valstybių ir kad per šešis mėnesius joje pabuvos daugiau kaip 20 milijonų lankytojų. Mūsų šalies paviljoną, kaip tikimasi, aplankys apie du-tris milijonus žmonių“.
Iš visų pasaulio kampelių suvažiavę žmonės turėjo ir ateityje turės galimybę geriau susipažinti su Lietuvą. Čia ypač talkina reguliariai rengiamos pasaulinės EXPO parodos. Jose reikia dalyvauti ir gerai pasiruošti.
Vytautas Žeimantas
Nuotraukoje (viršuje): Paviljono direktorė Indrė Kumpikevičiūtė ir generalinis komisaras Romas Jankauskas
Etnokultūra - istorija
Kūlimo ir linamynio talkos
L. Klimka
Senoviniame Lietuvos kaime lapkričio ir gruodžio mėnesių pagrindiniai darbai - kūlimas ir linų mynimas. Jie būdavo atliekami jaujoje, pasitelkiant pagalbininkų. Jauja yra vidinė kluono dalis – patalpa su didžiule iš molio plūkta krosnimi. Kluoną dar vadindavo klojimu, o Žemaitijoje – reja; jaują - pirtimi arba duoba. Šis ūkinis pastatas yra iš apvalių rąstų, tokių ilgų, kad tekdavo juos tvirtinti statramsčiais. Stogas aukštas, keturšlaitis, nusileidžiąs beveik iki žemės. Apskritai kluonas su jauja – vienas seniausių pastatų mūsų protėvių sodybose: baudžiaviniais laikais per dvaro darbus valstiečiai nespėdavo išdžiovinti javų laukuose, todėl dažnai suveždavo drėgnokus. Tad prieš kūlimą jaujoje iš vakaro kurdavo krosnį, ant tam įrengtų karčių sumetę pėdus. O keldavosi šiam darbui labai anksti, dar toli iki aušros. Pagal žvaigždžių spiečiaus Sietyno padėtį tam tikroje dangaus skliauto pusėje arba Oriono žvaigždynui patekėjus, kurį dar vadindavo ir Kūlėjais.
Išdžiūvusius pėdus paskleisdavo ant grendimo, tada apstodavo iš visų pusių ir daužydavo spragilais. Tai ant koto virvele ar šikšna pririštas nemažas pagalys. Kadangi kūlimas ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi tarpusavyje taip šnekėtis – „Cupu – lulu, cupu – lupu!“ Arba - „Pats su pačia, pats su pačia!“ Kuliant trise jau kitaip: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“ O visai linksmai, jeigu šešiese: „ Lenta nutašyta, priemenėje pastatyta!” Manyta, kad kuliant per mėnulio pilnatį, bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Žemaitijoje gyvavo priežodis, kad kulti reikia turgaus dieną, tada daugiau byra. Į svirnus geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo švenčiamos pabaigtuvės arba patalkiai.
Iki lapkričio pradžios į jaujas jau būdavo suvežti darginti rudenio lietuose, vėjų perkošti linų pėdeliai. Darbams su linais reikia didesnės talkos. Jie vykdavo tikroje „balanos gadynėje”: jau visai vėlyvą rudenį. Linus prieš minant reikia ypač gerai išdžiovinti. Darbui dažniausiai sukviesdavo tokias talkas: kokie penki vyrai laužydavo linų stiebelius, o moterys braukdavo spalius, šukuodavo sruogas. Pradėdavo minti tuoj po vakarienės, o baigdavo priešaušriu. Šeimininkė vidurnaktį vaišindavo talkininkus pusiauryčiais.
Darbo įrankius talkininkai atsinešdavo savo; tai mintuvai, brauktuvės, šepečiai. Kad nesusimaišytų, savuosius paženklindavo ar kokiu išpjaustytu ornamentu, inicialais, pagaminimo metais. Datą įrašyti buvo labai mėgiama šiaurės vakarų Lietuvoje; dabar tai džiugina etnografus – nereikia spėlioti, kada įnagis pagamintas.
Iš linamynio talkų mums liko daug pasakojimų, darbo dainų, įdomių ir net žaismingų papročių. Jauja – tarsi kokia paslapčių skrynia. „Prisiglaudė“ ten ir keletas mitinių būtybių iš senovinės baltų pasaulėžiūros. Štai ta šeimyna, kuri pirmoji kaime užbaigdavo darbą, galėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, paraginti juos pasitempti. Ir darydavo tai labai smagiai. Iš šiaudų kūlio ar keleto linų pėdelių supindavo didelę lėlę. Su vešliais pakuliniais ūsais ir barzda. Aprengdavo ją kokiomis draiskanomis, sujuosdavo pančiu. Vadindavo „kuršiu”. Kartais po „kuršio“ kaklu pakabindavo surašytą testamentą: „Aš, kuršius, atvykau pranešti, kad šių namų šeimininkas tikras nevykėlis. Namų stogai skylėti, javai nedera, arkliai susnos, karvės bepienės. O jo paties nosis kaip burokas”... Ir dar visaip išpeikta, išsityčiota. Paryčiais nuneša „kuršį“ prie kaimynų jaujos, staiga atidaro duris ir sušunka „Atimkitės kuršį!” Nelaukiamas ir nemylimas tai svečias, todėl jo palydovai prisibijodavo kad ir juokais būti apkumščiuoti. Kiek įkabindami leisdavosi į kojas, o kitą kartą – ir raitomis. Jei pagaus – išteplios veidus suodžiais, supančios ir pristatys prie mintuvų arba girnų – malti miltų pabaigtuvių blynams. Gavus šią pamėklę, ką darysi? Lieka tik kuo spėriau užbaigti savo darbą, tada bus galima toliau, pas kitus kaimynus tą svetį „palydėti”.
Etnologai spėja, kad „kuršio” nešimo paprotyje išlikęs prisiminimas apie kitados garbintą Gabjaujį - pagonybės laikų dievybę, darbų su linais globėją. Gal kluone būdavo laikomas jo stabas, panašus į tą „kuršį“? Bet pasikeitė laikai bei tikėjimai, niekam nebereikia senųjų stabų; štai jie ir metami lauk, krečiant išdaigas.
Tradicinėse pavasario šventėse vėl pasirodys panaši pamėklė, irgi siejama su linų darbais, tai Gavėnas. Tas, kuris pusiaugavėnyje virsta per žardą ir vaikams paberia saldainių. Įdomu, kad Aukštaitijoje po Užgavėnių jis išvaromas iš kaimo. Kur? – Ogi „į Kuršą”. Gal manyta, kad vakarų krašte dar tebegyvuoja senieji pagoniški papročiai? Labai gali būti, kad Gavėnas, - tai to paties Gabjaujo kitas vardas, vartotas kitoje gentyje, kitame krašte.
Senovėje tikėta, kad jaujos dievas Gabjaujis rūpestį linais perimąs iš jų augimą laukuose globojusio dievo Vaižganto. O šis vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus”, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių) būdavo padėkojama Vaižgantui. Apeigą atlikdavusios vien tik merginos, - linų darbai joms pavesti. Labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Matyt, ir po Lietuvos krikšto ilgai nuošalesniuose kaimuose jis būdavo praktikuojamas. Taigi J. Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į priejuostę paplotėlių, vadinamų sikiais, stovėdama viena koja ant suolo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos arba guobos plačią žievę, o dešinėje turi alaus ąsotį ir šitaip kalba: „Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti”… Paskui išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išbarsto iš priejuostės… Ir jeigu apeigos metu ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, kad kitais metais bus puikus linų derlius”. Įdomu, kad po šio teksto J.Lasickis netikėtai priduria: „Kaip jie tiki, taip ir būna”. Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip sudėtinį: „vaisius” ir „gamta”. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius M.Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį”, teigdamas, kad tai vaisingumo – gausą teikiantis dievas. Skirtumas nėra didelis. Ir reikėtų sutikti su labai autoritetingo tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią” – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą”. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas; bet nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų.
Taigi, liaudiški tikėjimai, papročiai ir apeigos, visa, kas dvasinėje kultūroje susiję su linų pluošto apdorojimo darbų ciklu - akivaizdūs senosios baltų pasaulėžiūros atspindžiai. Talkų išmonės, išdykavimai išblaškydavo darbo nuobodulį ir monotoniją, o nuovargis - užsimiršdavo... Šiuolaikiniam žmogui visa tai gali būti įdomu tik kaip tautiškumo spalva ar kultūros žaismė.
Prof. Libertas KLIMKA
Išdžiūvusius pėdus paskleisdavo ant grendimo, tada apstodavo iš visų pusių ir daužydavo spragilais. Tai ant koto virvele ar šikšna pririštas nemažas pagalys. Kadangi kūlimas ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi tarpusavyje taip šnekėtis – „Cupu – lulu, cupu – lupu!“ Arba - „Pats su pačia, pats su pačia!“ Kuliant trise jau kitaip: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“ O visai linksmai, jeigu šešiese: „ Lenta nutašyta, priemenėje pastatyta!” Manyta, kad kuliant per mėnulio pilnatį, bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Žemaitijoje gyvavo priežodis, kad kulti reikia turgaus dieną, tada daugiau byra. Į svirnus geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo švenčiamos pabaigtuvės arba patalkiai.
Iki lapkričio pradžios į jaujas jau būdavo suvežti darginti rudenio lietuose, vėjų perkošti linų pėdeliai. Darbams su linais reikia didesnės talkos. Jie vykdavo tikroje „balanos gadynėje”: jau visai vėlyvą rudenį. Linus prieš minant reikia ypač gerai išdžiovinti. Darbui dažniausiai sukviesdavo tokias talkas: kokie penki vyrai laužydavo linų stiebelius, o moterys braukdavo spalius, šukuodavo sruogas. Pradėdavo minti tuoj po vakarienės, o baigdavo priešaušriu. Šeimininkė vidurnaktį vaišindavo talkininkus pusiauryčiais.
Darbo įrankius talkininkai atsinešdavo savo; tai mintuvai, brauktuvės, šepečiai. Kad nesusimaišytų, savuosius paženklindavo ar kokiu išpjaustytu ornamentu, inicialais, pagaminimo metais. Datą įrašyti buvo labai mėgiama šiaurės vakarų Lietuvoje; dabar tai džiugina etnografus – nereikia spėlioti, kada įnagis pagamintas.
Iš linamynio talkų mums liko daug pasakojimų, darbo dainų, įdomių ir net žaismingų papročių. Jauja – tarsi kokia paslapčių skrynia. „Prisiglaudė“ ten ir keletas mitinių būtybių iš senovinės baltų pasaulėžiūros. Štai ta šeimyna, kuri pirmoji kaime užbaigdavo darbą, galėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, paraginti juos pasitempti. Ir darydavo tai labai smagiai. Iš šiaudų kūlio ar keleto linų pėdelių supindavo didelę lėlę. Su vešliais pakuliniais ūsais ir barzda. Aprengdavo ją kokiomis draiskanomis, sujuosdavo pančiu. Vadindavo „kuršiu”. Kartais po „kuršio“ kaklu pakabindavo surašytą testamentą: „Aš, kuršius, atvykau pranešti, kad šių namų šeimininkas tikras nevykėlis. Namų stogai skylėti, javai nedera, arkliai susnos, karvės bepienės. O jo paties nosis kaip burokas”... Ir dar visaip išpeikta, išsityčiota. Paryčiais nuneša „kuršį“ prie kaimynų jaujos, staiga atidaro duris ir sušunka „Atimkitės kuršį!” Nelaukiamas ir nemylimas tai svečias, todėl jo palydovai prisibijodavo kad ir juokais būti apkumščiuoti. Kiek įkabindami leisdavosi į kojas, o kitą kartą – ir raitomis. Jei pagaus – išteplios veidus suodžiais, supančios ir pristatys prie mintuvų arba girnų – malti miltų pabaigtuvių blynams. Gavus šią pamėklę, ką darysi? Lieka tik kuo spėriau užbaigti savo darbą, tada bus galima toliau, pas kitus kaimynus tą svetį „palydėti”.
Etnologai spėja, kad „kuršio” nešimo paprotyje išlikęs prisiminimas apie kitados garbintą Gabjaujį - pagonybės laikų dievybę, darbų su linais globėją. Gal kluone būdavo laikomas jo stabas, panašus į tą „kuršį“? Bet pasikeitė laikai bei tikėjimai, niekam nebereikia senųjų stabų; štai jie ir metami lauk, krečiant išdaigas.
Tradicinėse pavasario šventėse vėl pasirodys panaši pamėklė, irgi siejama su linų darbais, tai Gavėnas. Tas, kuris pusiaugavėnyje virsta per žardą ir vaikams paberia saldainių. Įdomu, kad Aukštaitijoje po Užgavėnių jis išvaromas iš kaimo. Kur? – Ogi „į Kuršą”. Gal manyta, kad vakarų krašte dar tebegyvuoja senieji pagoniški papročiai? Labai gali būti, kad Gavėnas, - tai to paties Gabjaujo kitas vardas, vartotas kitoje gentyje, kitame krašte.
Senovėje tikėta, kad jaujos dievas Gabjaujis rūpestį linais perimąs iš jų augimą laukuose globojusio dievo Vaižganto. O šis vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus”, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių) būdavo padėkojama Vaižgantui. Apeigą atlikdavusios vien tik merginos, - linų darbai joms pavesti. Labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Matyt, ir po Lietuvos krikšto ilgai nuošalesniuose kaimuose jis būdavo praktikuojamas. Taigi J. Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į priejuostę paplotėlių, vadinamų sikiais, stovėdama viena koja ant suolo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos arba guobos plačią žievę, o dešinėje turi alaus ąsotį ir šitaip kalba: „Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti”… Paskui išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išbarsto iš priejuostės… Ir jeigu apeigos metu ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, kad kitais metais bus puikus linų derlius”. Įdomu, kad po šio teksto J.Lasickis netikėtai priduria: „Kaip jie tiki, taip ir būna”. Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip sudėtinį: „vaisius” ir „gamta”. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius M.Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį”, teigdamas, kad tai vaisingumo – gausą teikiantis dievas. Skirtumas nėra didelis. Ir reikėtų sutikti su labai autoritetingo tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią” – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą”. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas; bet nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų.
Taigi, liaudiški tikėjimai, papročiai ir apeigos, visa, kas dvasinėje kultūroje susiję su linų pluošto apdorojimo darbų ciklu - akivaizdūs senosios baltų pasaulėžiūros atspindžiai. Talkų išmonės, išdykavimai išblaškydavo darbo nuobodulį ir monotoniją, o nuovargis - užsimiršdavo... Šiuolaikiniam žmogui visa tai gali būti įdomu tik kaip tautiškumo spalva ar kultūros žaismė.
Prof. Libertas KLIMKA
Lietuvos klimatologijos pradininkas
S. Olšauskas
Stepono Raimondo Olšausko 120-ojo gimtadienio proga
Steponas Raimondas Olšauskas (1892-1959) buvo vienas pirmųjų Lietuvos meteorologijos veteranų, stebėjimų tinklo atgaivintojas bei daugelio meteorologinių įstaigų organizatorius, vienas seniausių ir aktyviausių mokslinės klimatologijos pradininkų Lietuvoje, visą savo gyvenimą atidavęs meteorologinių reiškinių tyrimui, mūsų krašto klimatologijai.
S. Olšauskas gimė 1892 m. rugpjūčio 31 d. Prienuose liaudies mokytojo šeimoje. 1912 m., baigęs Kauno gimnaziją, mokytis išvyko į Maskvą, kur 1817 metais baigė Maskvos universiteto Matematikos skyrių.
Po universiteto baigimo jis dirbo Maskvoje statistikos valdyboje ir toliau mokėsi Kelių susisiekimo institute. 1921 m. buvo pakviestas dirbti į Petrogradą Lietuvos konsulato sekretoriumi. 1923 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno meteorologijos stoties direktoriumi. Nuo 1926 m. jis - Meteorologijos biuro vedėjas, o nuo 1938 m. - naujo Klimatologijos instituto vyr. asistentas ir direktorius. 1924-1936 m. S. Olšauskas lygia greta dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-Matematikos fakulteto Geofizikos bei meteorologijos katedroje jaunesniuoju, o vėliau vyr. asistentu.
Pirmaisiais savo veiklos metais S. Olšauskas visą savo širdį ir energiją atidavė senų, Pirmojo pasaulinio karo nuniokotų meteorologinių stočių reorganizavimui, naujų stočių kūrimui, jų techniniam aprūpinimui, kadrų ruošimui, stebėjimų medžiagos tvarkymui. Jis užmezgė ryšius su užsienio meteorologijos tarnybomis, organizavo keitimąsi su jomis stebėjimų duomenimis. Jo pastangomis 1926 m. Lietuvoje jau produktyviai veikė 23 įvairių kategorijų meteorologijos stotys. Prie Meteorologijos biuro jo įkurtame Sinoptikos skyriuje dienos šviesą išvysta „Lietuvos meteorologinis biuletenis” Nr. 1 su pirmuoju sinoptiniu žemėlapiu ir orų prognoze. Pirmoji trumpa Lietuvos sinoptikų prognozė: „1926 m. sausio 3 d. numatomas oras Lietuvoje: „oro temperatūra apie 0°, debesuota” pasitvirtino...
S. Olšauskui pasiūlius, Lietuvos kariuomenėje buvo įsteigta Karo meteorologijos tarnyba.
Šalia didelio ir nenuilstamo organizacinio darbo S. Olšauskas nemaža padarė ir moksliškai apibendrindamas bei populiarindamas meteorologijos žinias. Jam vadovaujant, nuo 1926 m. kasmet leidžiami „Meteorologinių observacijų daviniai Lietuvoje”, kas mėnesį pateikiama orų apžvalga, kritulių bei oro temperatūros pasiskirstymo žemėlapiai. „Statistikos biuletenyje” ir „Statistikos metraštyje” skelbiami apibendrinti 1926-1936 m. meteorologiniai duomenys iš penkiolikos stočių. S. Olšauskas daug rašė tuometinėje spaudoje, o ypač „Kosmose”, „Gamtoje”, „Žemės ūkyje”, „Lietuvoje”.
Meteorologines idėjas populiarino S. Olšauskas per radiją, spaudą, organizuojamas ekskursijas. Meteorologijos stoties (vėliau biuro) svečių knygoje išliko daugybės įvairių mokyklų, organizacijų grupių užregistruotos ekskursijos bei pavienių asmenų apsilankymai. Tarp jų - prof. Petras Juodakis (Švietimo ministras, 1922 m.), K. Sleževičius, J. Dagys (1926), V. Chomskis (1939), P. Matulionis, K. Pakštas, S. Kolupaila (1940) ir kt. Už svarius darbo nuopelnus Lietuvai Respublikos prezidentas S. Olšauską 1934 m. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino palydo Garbės ženklu.
Karo metu S. Olšauskas, dirbdamas Klimatologijos instituto direktoriumi, tvarkė ir tyrė Lietuvos klimatologijos medžiagą, išsaugojo vertingą meteorologijos archyvą, kurio dėka mes turime ilgas ir nenutrūkstamas stebėjimų eiles, svarbias klimato svyravimui tirti bei jam prognozuoti.
Pokario laikotarpiu jis dirbo Kauno geofizikos observatorijoje, Meteorologijos ir klimato skyriaus viršininku, vėliau - observatorijos direktoriumi. Observatorijai 1956 m. keliantis į Vilnių, S. Olšauskas pasiliko Kaune, kur gyveno jo šeima. Ten toliau dirbo Kauno agrometeorologijos stotyje inžinieriumi. 1957 m. dėl pablogėjusios sveikatas išėjo į pensiją.
S. Olšausko duktė Alina prisimena, kad mokslui jos tėvelis skyrė visas savo jėgas ir laiką, taip pat laisvalaikį. Meteorologija jam buvo ir darbas, ir hobi. Tik pabudęs iš miego, jis praverdavo langines ir stebėdavo dangų, debesis - gal tikrindavo oro prognozę, vakare, nutilus namų šurmuliui, vėl sėsdavo prie darbo stalo savo kabinete. Viskas pasikeitė 1940-aisiais, kada iš Maskvos pradėjo važiuoti ir į darbą kištis sovietiniai emisarai (Chrustaliovas, Gogašvilis ir kt.). Darbo spartinimo dingstimi prasidėjo psichologinis teroras. Turbūt pagrindinė to priežastis buvo tėvelio priklausymas prieš okupaciją nusistačiusiai Tautininkų partijai. O didžiausią nemalonę tėvelis užsitraukė tada, kai vienas emisarų aptiko įstaigoje už spintos saugomą trispalvę, kurią tarnautojų akivaizdoje suplėšė... Karo metu šeima kentė materialinius sunkumus, ypač trūko maisto, ir tai tęsėsi net pokario sovietmečiu... Tėvelis ne kartą buvo kviečiamas į saugumą, buvo stengiamasi jį užverbuoti. Jis kategoriškai atsisakė, tačiau nuolatinė nervinė įtampa žalojo jo sveikatą. Be abejo, visa tai sutrumpino tėvelio gyvenimą - mena duktė Alina.
Pažinojusių ir bendravusių su S. Olšausku širdyse jis liko nepaprasto pareigingumo bei stropumo, nuoširdumo ir plačios erudicijos žmogus, įnešęs į Lietuvos mokslą ir kultūrą neįkainojamą indėlį.
Doc. Vaclovas ŠČEMELIOVAS
Steponas Raimondas Olšauskas (1892-1959) buvo vienas pirmųjų Lietuvos meteorologijos veteranų, stebėjimų tinklo atgaivintojas bei daugelio meteorologinių įstaigų organizatorius, vienas seniausių ir aktyviausių mokslinės klimatologijos pradininkų Lietuvoje, visą savo gyvenimą atidavęs meteorologinių reiškinių tyrimui, mūsų krašto klimatologijai.
S. Olšauskas gimė 1892 m. rugpjūčio 31 d. Prienuose liaudies mokytojo šeimoje. 1912 m., baigęs Kauno gimnaziją, mokytis išvyko į Maskvą, kur 1817 metais baigė Maskvos universiteto Matematikos skyrių.
Po universiteto baigimo jis dirbo Maskvoje statistikos valdyboje ir toliau mokėsi Kelių susisiekimo institute. 1921 m. buvo pakviestas dirbti į Petrogradą Lietuvos konsulato sekretoriumi. 1923 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno meteorologijos stoties direktoriumi. Nuo 1926 m. jis - Meteorologijos biuro vedėjas, o nuo 1938 m. - naujo Klimatologijos instituto vyr. asistentas ir direktorius. 1924-1936 m. S. Olšauskas lygia greta dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-Matematikos fakulteto Geofizikos bei meteorologijos katedroje jaunesniuoju, o vėliau vyr. asistentu.
Pirmaisiais savo veiklos metais S. Olšauskas visą savo širdį ir energiją atidavė senų, Pirmojo pasaulinio karo nuniokotų meteorologinių stočių reorganizavimui, naujų stočių kūrimui, jų techniniam aprūpinimui, kadrų ruošimui, stebėjimų medžiagos tvarkymui. Jis užmezgė ryšius su užsienio meteorologijos tarnybomis, organizavo keitimąsi su jomis stebėjimų duomenimis. Jo pastangomis 1926 m. Lietuvoje jau produktyviai veikė 23 įvairių kategorijų meteorologijos stotys. Prie Meteorologijos biuro jo įkurtame Sinoptikos skyriuje dienos šviesą išvysta „Lietuvos meteorologinis biuletenis” Nr. 1 su pirmuoju sinoptiniu žemėlapiu ir orų prognoze. Pirmoji trumpa Lietuvos sinoptikų prognozė: „1926 m. sausio 3 d. numatomas oras Lietuvoje: „oro temperatūra apie 0°, debesuota” pasitvirtino...
S. Olšauskui pasiūlius, Lietuvos kariuomenėje buvo įsteigta Karo meteorologijos tarnyba.
Šalia didelio ir nenuilstamo organizacinio darbo S. Olšauskas nemaža padarė ir moksliškai apibendrindamas bei populiarindamas meteorologijos žinias. Jam vadovaujant, nuo 1926 m. kasmet leidžiami „Meteorologinių observacijų daviniai Lietuvoje”, kas mėnesį pateikiama orų apžvalga, kritulių bei oro temperatūros pasiskirstymo žemėlapiai. „Statistikos biuletenyje” ir „Statistikos metraštyje” skelbiami apibendrinti 1926-1936 m. meteorologiniai duomenys iš penkiolikos stočių. S. Olšauskas daug rašė tuometinėje spaudoje, o ypač „Kosmose”, „Gamtoje”, „Žemės ūkyje”, „Lietuvoje”.
Meteorologines idėjas populiarino S. Olšauskas per radiją, spaudą, organizuojamas ekskursijas. Meteorologijos stoties (vėliau biuro) svečių knygoje išliko daugybės įvairių mokyklų, organizacijų grupių užregistruotos ekskursijos bei pavienių asmenų apsilankymai. Tarp jų - prof. Petras Juodakis (Švietimo ministras, 1922 m.), K. Sleževičius, J. Dagys (1926), V. Chomskis (1939), P. Matulionis, K. Pakštas, S. Kolupaila (1940) ir kt. Už svarius darbo nuopelnus Lietuvai Respublikos prezidentas S. Olšauską 1934 m. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino palydo Garbės ženklu.
Karo metu S. Olšauskas, dirbdamas Klimatologijos instituto direktoriumi, tvarkė ir tyrė Lietuvos klimatologijos medžiagą, išsaugojo vertingą meteorologijos archyvą, kurio dėka mes turime ilgas ir nenutrūkstamas stebėjimų eiles, svarbias klimato svyravimui tirti bei jam prognozuoti.
Pokario laikotarpiu jis dirbo Kauno geofizikos observatorijoje, Meteorologijos ir klimato skyriaus viršininku, vėliau - observatorijos direktoriumi. Observatorijai 1956 m. keliantis į Vilnių, S. Olšauskas pasiliko Kaune, kur gyveno jo šeima. Ten toliau dirbo Kauno agrometeorologijos stotyje inžinieriumi. 1957 m. dėl pablogėjusios sveikatas išėjo į pensiją.
S. Olšausko duktė Alina prisimena, kad mokslui jos tėvelis skyrė visas savo jėgas ir laiką, taip pat laisvalaikį. Meteorologija jam buvo ir darbas, ir hobi. Tik pabudęs iš miego, jis praverdavo langines ir stebėdavo dangų, debesis - gal tikrindavo oro prognozę, vakare, nutilus namų šurmuliui, vėl sėsdavo prie darbo stalo savo kabinete. Viskas pasikeitė 1940-aisiais, kada iš Maskvos pradėjo važiuoti ir į darbą kištis sovietiniai emisarai (Chrustaliovas, Gogašvilis ir kt.). Darbo spartinimo dingstimi prasidėjo psichologinis teroras. Turbūt pagrindinė to priežastis buvo tėvelio priklausymas prieš okupaciją nusistačiusiai Tautininkų partijai. O didžiausią nemalonę tėvelis užsitraukė tada, kai vienas emisarų aptiko įstaigoje už spintos saugomą trispalvę, kurią tarnautojų akivaizdoje suplėšė... Karo metu šeima kentė materialinius sunkumus, ypač trūko maisto, ir tai tęsėsi net pokario sovietmečiu... Tėvelis ne kartą buvo kviečiamas į saugumą, buvo stengiamasi jį užverbuoti. Jis kategoriškai atsisakė, tačiau nuolatinė nervinė įtampa žalojo jo sveikatą. Be abejo, visa tai sutrumpino tėvelio gyvenimą - mena duktė Alina.
Pažinojusių ir bendravusių su S. Olšausku širdyse jis liko nepaprasto pareigingumo bei stropumo, nuoširdumo ir plačios erudicijos žmogus, įnešęs į Lietuvos mokslą ir kultūrą neįkainojamą indėlį.
Doc. Vaclovas ŠČEMELIOVAS
Saugomose teritorijose
Puslapį parengė Diana Rakauskaitė
Kraštovaizdžio draustiniai
|
Nauja Dzūkijos nacionalinio parko interneto svetainė - www.cepkeliai-dzukija.lt
Dzūkijos nacionalinis parkas, kartu su Čepkelių valstybiniu gamtiniu rezervatu pernai priimtas į elitinių PAN Parkų draugiją, kurios tikslas - išsaugoti vertingiausias Europos laukinės gamtos teritorijas, lankytojams atvėrė naują interneto svetainę www.cepkeliai-dzukija.lt .
Tinklapyje tiek lietuviai, tiek užsieniečiai keturiomis kalbomis galės rasti daug išsamios informacijos apie gamtos vertybes, biologinę įvairovę, saugomas rūšis. Čepkelių-Dzūkijos NP PAN parkas, kurį sudaro Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas ir Dzūkijos nacionalinis parkas ir kuriame saugomos natūralios Dainavos girios ekosistemos – vienas iš dvylikos Europos PAN parkų ir vienintelis Lietuvoje. Šioje saugomoje teritorijoje natūralios gamtos išsaugojimas derinamas su gamtiniu turizmu.
Naujoje interneto svetainėje pateikta informacija tarsi dalinama į dvi dalis – apie Čepkelių rezervatą, kur vyrauja laukinė gamta, ir apie Dzūkijos nacionalinį parką, kur unikalios gamtos vertybės pristatomos lankytojui. Abiejose dalyse gausu informacijos apie gamtą ir įdomiosios statistikos.
Sužinosite, kad Dzūkijos nacionaliniame parke yra net 250 Lietuvos raudonosios knygos rūšių, šniokščia 30 upių ir upelių – nuo mažiausių vandens gyslų iki Nemuno, galima rasti 18 gamtos paminklų ir 27 gamtos paveldo objektus. Tai drevėtos pušys, senosios bitininkystės reliktai, Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, unikalios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai... Ar žinojote, kad Čepkelių rezervate vidutinis durpių klodo storis siekia 2,3 m, o didžiausias durpių klodo storis – net 6,5 m.
Lankytojams patrauklia forma pateikta turistinė informacija, kur ir ką galima veikti Dzūkijos nacionaliniame parke įvairiais metų laikais, įdomiai aprašyti pažintiniai pėsčiųjų, dviračių takai ir vandens trasos. Daugiau sužinosite apie Dzūkijos nacionalinio parko etnografinę sodybą, Drevinės bitininkystės ekspoziciją Musteikos kaime, apie Čepkelių rezervato gamtos muziejų.
Naujoje interneto svetainėje sužinosite, kada Čepkelių - Dzūkijos NP PAN parke organizuojamos netradicinės pamokos gamtoje, įvairių senųjų amatų mokymai, gamtos stovyklos ir kiti renginiai. Išsamiai pateikta informacija žvejams, grybautojams ir uogautojams.
Interneto svetainės fotogalerijoje lankytojai galės pasigrožėti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato kraštovaizdžiu, augalija, gyvūnija. Pateikti ir videofilmai, kuriuose užfiksuoti čia gyvenantys žmonės, jų gyvenimo būdas ir papročiai.
Tinklapyje tiek lietuviai, tiek užsieniečiai keturiomis kalbomis galės rasti daug išsamios informacijos apie gamtos vertybes, biologinę įvairovę, saugomas rūšis. Čepkelių-Dzūkijos NP PAN parkas, kurį sudaro Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas ir Dzūkijos nacionalinis parkas ir kuriame saugomos natūralios Dainavos girios ekosistemos – vienas iš dvylikos Europos PAN parkų ir vienintelis Lietuvoje. Šioje saugomoje teritorijoje natūralios gamtos išsaugojimas derinamas su gamtiniu turizmu.
Naujoje interneto svetainėje pateikta informacija tarsi dalinama į dvi dalis – apie Čepkelių rezervatą, kur vyrauja laukinė gamta, ir apie Dzūkijos nacionalinį parką, kur unikalios gamtos vertybės pristatomos lankytojui. Abiejose dalyse gausu informacijos apie gamtą ir įdomiosios statistikos.
Sužinosite, kad Dzūkijos nacionaliniame parke yra net 250 Lietuvos raudonosios knygos rūšių, šniokščia 30 upių ir upelių – nuo mažiausių vandens gyslų iki Nemuno, galima rasti 18 gamtos paminklų ir 27 gamtos paveldo objektus. Tai drevėtos pušys, senosios bitininkystės reliktai, Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, unikalios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai... Ar žinojote, kad Čepkelių rezervate vidutinis durpių klodo storis siekia 2,3 m, o didžiausias durpių klodo storis – net 6,5 m.
Lankytojams patrauklia forma pateikta turistinė informacija, kur ir ką galima veikti Dzūkijos nacionaliniame parke įvairiais metų laikais, įdomiai aprašyti pažintiniai pėsčiųjų, dviračių takai ir vandens trasos. Daugiau sužinosite apie Dzūkijos nacionalinio parko etnografinę sodybą, Drevinės bitininkystės ekspoziciją Musteikos kaime, apie Čepkelių rezervato gamtos muziejų.
Naujoje interneto svetainėje sužinosite, kada Čepkelių - Dzūkijos NP PAN parke organizuojamos netradicinės pamokos gamtoje, įvairių senųjų amatų mokymai, gamtos stovyklos ir kiti renginiai. Išsamiai pateikta informacija žvejams, grybautojams ir uogautojams.
Interneto svetainės fotogalerijoje lankytojai galės pasigrožėti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato kraštovaizdžiu, augalija, gyvūnija. Pateikti ir videofilmai, kuriuose užfiksuoti čia gyvenantys žmonės, jų gyvenimo būdas ir papročiai.
Markučių dvaro parkasAdresas: Vilnius, Subačiaus g. 124
Plotas: 8 ha Parko valdytojas: Vilniaus m. sav. Markučių dvarvietės istorija ilga ir turtinga įdomiais faktais, siekiančiais Didžiojo kunigaikščio Jogailos laikus. Visą ją papasakoti būtų sunkoka. Tad pradėsime nuo 1867 m., kada dvarą nusipirko Rusijos susisiekimo ministro brolis Aleksiejus Melnikovas (1865-1875m.). 1884 m., jo dukrai Varvarai ištekėjus už garsaus rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus, Markučiai tapo jo nuosavybe. 1903 m. čia buvo pastatyta Melnikovų – Puškinų giminės koplytėlė, o vėliau – nedidelė, iki šių dienų išlikusi cerkvė. Grigorijus Puškinas Markučiuose buvusį medinį vasarnamį pertvarkė į vilą, kurioje po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas A. Puškino muziejus. Muziejaus aplinką puošia kuklus poeto skulptūrinis biustas. Beje, įkuriant muziejų, buvo išpildyta ir buvusių dvaro seimininkų valia: Grigorijus Puškinas mirė 1905 m., o Varvara Puškina - 1935 m. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame nurodė, jog dvaro negalima parduoti ar išnuomoti. Taip pat nurodė, kad sodyba turi tarnauti švietimo ir kultūros reikmėms. Muziejaus ekspozicija supažindina lankytojus su poeto gyvenimu ir kūryba, A.Puškino biografiniais ir literatūriniais ryšiais su Lietuva. Viename iš kambarių saugomi asmeniniai poeto daiktai: du krėslai ir kortų stalelis. Muziejuje rengiami koncertai, literatūriniai, muzikiniai vakarai, susitikimai. Tradiciškai minimos poeto gimimo (birželio 6 d.) ir mirties (vasario 10 d.) metinės. Markučių parkas jau minimas XVI a. Anuomet čia augo vietiniai medžiai bei krūmai. XVII a. čia buvo įkurtas barokinio stiliaus parkas. XIX a., dvarvietę įsigijus A.Melnikovui, įkurtas mišraus plano parkas, kuriame sodininku dirbo E. Sadovskis. Grigorijus Puškinas, perėmęs į savo rankas Markučių dvarą, parką pertvarkė pagal to meto Rusijoje vyravusias parkų kūrimo tradicijas, papildydamas jį ūksmingomis alėjomis. Šiuo laikotarpiu sodininku čia dirbo iš Rusijos atvykęs Hanas. Tuometinis parkas užėmė apie 15 hektarų plotą, buvo gražiai prižiūrimas - turėjo 4 tvenkinius, oranžerijoje augo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Sodybos ūkiniai pastatai buvo pakalnėje: arklidės, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo Tokio išplanavimo parkas dalinai išliko ir iki šių laikų. Jam būdingas ryškiai išreikštas reljefas. Parko puošmena – apatinėje terasoje esantis vaizdingas tvenkinys su apėjimo takais ir apžvalgos aikštelėmis. Nuo gatvių sankryžos link muziejaus veda platus betoninėmis plytelėmis grįstas takas su šlaitelyje esančiomis pakopų grupėmis. Vyrauja vietinės medžių rūšys - mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, ąžuolai, kalninės guobos, karpotieji beržai, paprastosios ievos, pušys, drebulės, vienapiestės ir grauželinės gudobelės... Šalia jų auga ir 13 rūšių introducentai: uosialapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, didžialapės liepos, Ziboldo obelys ir kt. Parke yra Melnikovų šeimos kapinaitės, greta stovi šv. Varvaros koplyčia, išlikusios alaus daryklos liekanos. 1986 m. Markučių parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. |
|
|
Verkių dvaro parkasAdresas: Vilnius, Žaliųjų ežerų g. 47
Plotas: 6 (32) ha Parko valdytojas: Verkių regioninis parkas Verkiai yra Vilniaus miesto dalis, dešiniajame Neries krante, į šiaurę nuo miesto centro. Verkių dvaras kartu su vaizdingu, šalia Neries besidriekiančiu parku, yra pagrindinis Verkių regioninio parko akcentas. XIV a. pabaigoje Verkių apylinkes Vladislavas Jogaila buvo paskyręs Vilniaus vyskupams. Pasak istorinių šaltinių , čia iki XVII a. stovėjo gana erdvūs mediniai rūmai. Kiek vėliau Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis čia pastatė naujus mūrinius rūmus. 1780 m. Verkių dvarvietę nupirko vyskupas Ignotas Masalskis. Naujųjų Verkių rūmų projektą I. Masalskio užsakymu paruošė žymus to meto architektas Martynas Knakfusas. Spėjama, kad jam talkininkavo Laurynas Stuoka - Gucevičius. Dvaro pastatų ansamblio statyba truko iki 1792 m., bet dar nebuvo galutinai užbaigta. 1794 m. mirus vyskupui I. Masalskiui, Verkių dvarą paveldėjo vyskupo brolio dukra Helena Apolonija ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Iš Potockių taip ir neužbaigtą dvaro ansamblį perėmė Vilniaus apskrities maršalka Maltos kryžiaus komandoras Stanislovas Jasenskis, o vėliau ( 1830 m. ) jį nupirko kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas. Iš buvusiojo geometrinio išplanavimo apatiniojo ir žymiai mažesnio viršutiniojo Verkių parkų šių laikų sulaukė tik viršutinysis peizažinis parkas. Apatinis parkas sunyko dar XIX a. Spėjama, kad aukštutinį Verkių parką projektavo Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas, projektavęs parkus Radviloms, Krasinskiams bei Sapiegoms. Tolesniam parko tvarkymui ir vėlesnei rekonstrukcijai vadovavo senojo Knakfuso sūnus Martynas ir L. Stuoka – Gucevičius. Pastarajam vadovaujant buvo užbaigti statyti Aukštųjų Verkių dvaro centriniai rūmai ir rekonstruotas visas dvaro ansamblis. 1786 m. viršutiniame parke pastatytos puikios oranžerijos, kuriose buvo auginami iš Italijos atvežti tropiniai ir subtropiniai augalai. Spėjama, kad oranžerijų projekto autoriai buvo M. Knakfusas arba L. Stuoka – Gucevičius. 1840-1864 m., valdant dvarą kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui, Aukštutinių Verkių rūmai vėl buvo rekonstruoti. Šalia jų buvo įrengtas dviejų aukštų žiemos sodas (senosios oranžerijos jau buvo sunykę). Šiuo laikotarpiu parkas kiek sumažėjo, bet buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Viršutinių Verkių parkas ypač nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo iškirsta apie 14 riešutmedžių, daug vietinių medžių. 1923 m. Verkių rūmuose įsikūrė Kozlovskio mergaičių gimnazijos ir pensiono auklėtinės, o 1939 m. centriniuose rūmuose buvo įkurta gyvulininkystės mokykla. 1960 m. buvusioje oficinoje įsikūrė Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas, o centriniuose rūmuose – Zoologijos ir parazitologijos institutas. 1978 m. šie rūmai buvo perduoti Mokslų Akademijai ir pavadinti Mokslininkų rūmais. Visas buvusio Verkių dvaro pastatų ansamblis paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Įvažiavimas į parką yra šiaurinėje pusėje nuo kelio į Naujuosius Verkius. Nuo čia veda lenkta alėja, įsiterpusi tarp gana puošnaus buvusių arklidžių pastato ir teniso kortų vakarinėje pusėje ir ne mažiau puošnaus Verkių regioninio parko administrcinio pastato rytinėje pusėje. Už parko vartų lankytoją pasitinka Aukštųjų Verkių dvaro klasicizmo stiliaus pastatų ansamblis, kuriam beje priklauso ir jau minėtos arklidės bei regioninio parko vila. Ypatingai įdomūs reginiai į apačioje tekančią Neries upę ir plačios Vilniaus miesto reginių panoramos atsiskleidžia iš apžvalgos aikštelės pietinėje parko terasoje. Verkių parkas iki šių laikų neišsaugojo buvusio savo grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių medžių ir krūmų žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti karų metu, ir parkas jau dalinai prarado buvusią erdvinę struktūrą. Iš egzotinių augalų čia dar išliko kuriliniai ir plačiažvyniai maumedžiai, didelė vakarinė tuja, didžialapės liepos, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji ir graikiniai riešutmedžiai, karolininė liepa ir kt... Iš viso parke rasta apie 40 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių ir formų. Iš vietinių medžių rūšių paminėtinos: mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, ąžuolai, paprastosios pušys, eglės, kalninės guobos, paprastosios vinkšnos, karpotieji ir plaukuotieji beržai, paprastosios ievos, miškinės obelys ir kriaušės. Šiuo metu parko priežiūra ir tvarkymu rūpinasi Verkių regioninio parko administracija, kuriai visada labai noriai talkininkauja Lietuvos MA Botanikos instituto kolektyvas. 1986 m. Verkių parkas buvo priskirtas respublikinės reikšmės gamtos paminklų kategorijai. Parkas gana gerai tvarkomas ir prižiūrimas. Ateityje tvarkant parką, daugiau dėmesio reikėtų skirti parko erdvinės struktūros atkūrimui ir suformavimui, papildant parką naujais egzotiniais medžiais ir krūmais, sukuriant atskirose jo vietose spalvinius akcentus ir derinius. |
Gamta svetur
Nalibokų giria
A. Stanaitis
Netoli pietrytinių Lietuvos sienų telkšo mažai žinomas, didžiausias etninėse žemėse miškų masyvas. Tai Nalibokų giria, išplitusi Nemuno aukštupio dešiniųjų intakų baseinuose. Per girią vingiuoja Beržūna, Islašė, Volka, Ūsa ir kitos mažesnės upės bei upeliai. Dabartinis Nalibokų girios plotas – apie 140 tūkst. ha. Tai didžiausias miško masyvas ne tik Baltarusijoje, bet ir Rytų Europoje.
Praeityje Nalibokų girios masyvas buvo dar didesnis. Rytuose jis siekė Zaslavlį ir dabartinio Minsko pakraščius, pietryčiuose – Nemuno aukštupio kairiojo intako – Lošos žemupį. Pietvakariuose miškas rėmėsi į Nemuno slėnį, vakaruose siekė Ivje ir Jūratiškių gyvenvietes, o šiaurės vakaruose priartėjo prie Alšėnų. Ilgą laiką šis didžiulis miško masyvas buvo nepraeinama kliūtis užkariautojams, besiveržiantiems į lietuvių genčių gyvenamą erdvę.
Paviršius
Didžiausius girios plotus užima pažemėjimas, esantis tarp Minsko ir Ašmenos aukštumų. Tai Nemuno aukštupio žemumos šiaurės-rytinė dalis. Lygumos paviršius nežymiai banguotas su smėlio kopų ir moreninių gūbrių iškilimais bei plačiais užpelkėjusių upių slėnių pažemėjimais.
Nuosėdos - ledyninės kilmės, atneštos ledyno arba suplautos čia telkšojusių poledyninių marių. Praeityje šioje vietovėje būta didžiulio prieledyninio ežero, kurį vėliau prasiveržęs Nemunas nudrenavo. Atskirose lygumos vietose ryškūs plokščios formos iškilimai, sudaryti iš moreninio priemolio ar smėlio, supustyto į kontinentinių kopų fragmentus. Vidutinis Nalibokų girios absoliutinis aukštis nežymiai viršija 100 metrų. Beržūnos upės žiotys, esančios vakarinėje aukštesnėje girios dalyje, yra 128 metrų absoliutiniame aukštyje.
Vyraujančios nuosėdos – ežerinės bei aliuvinės kilmės priesmėliai su gausiais durpingais dariniais. Vidutinis jų storis – 3-10 metrų, nors vietomis jis padidėja iki 30-40 metrų.
Girioje išplitę velėniniai jauriniai smėlingi ir priesmėlingi dirvožemiai. Jie dažnai užpelkėję, ypač šiaurinėje girios dalyje. Upių slėniuose - aliuviniai dirvožemiai, kurie palankūs pievų susidarymui. Dėl mažo natūralaus dirvožemių derlingumo dirbami plotai užima nedaug vietos. Didžiausius arealus užima įvairios sudėties miškai ir drėgnos pievos.
Augalija ir gyvūnija
Nalibokų giria - stebuklu išlikęs mažai pakeistas natūralios gamtos kampelis - garsėja savita augalijos ir gyvūnijos gausa. Augalijos rūšinė sudėtis priklauso nuo paviršiaus pobūdžio ir hidrologinių vietovės sąlygų. Centrinėje ir rytinėje girios dalyje, kuri mažiau užpelkėjusi, daugiausia išplitę pušynai ir mėlyniniai eglynai. Nedidelius plotus užima kilnieji lapuočiai. Ąžuolynams tenka 1,2 proc. miško ploto.
Pažemėjimuose, pelkėtuose upių slėniuose ir įdubimuose nemaži alksnynų, beržynų plotai. Jie tarpsta ant užpelkėjusių, durpingų dirvožemių. Pietvakarinių girios pakraščiu praeina šiaurinė skroblo ištisinio paplitimo riba.
Girios flora ypač turtinga. Čia rasta 820 augalų, 200 samanų rūšių. Tarp jų - 30 augalų rūšių, kurios labai retos, saugomos, įtrauktos į Baltarusijos ir Tarptautinę raudonąsias knygas.
Gausi ir įvairi girios gyvūnija. Būdingiausi gyvūnai: elniai, briedžiai, lokiai, stumbrai, šernai, usūriniai šunys. Gausu tetervinų, kurtinių, slankų ir kitų paukščių. Neveltui giria laikoma paukščių karalija. Net 29 girioje gyvenančios jų rūšys įtrauktos į Baltarusijos raudonąją knygą. Apart paukščių, saugomos 4 žinduolių, 3 žuvų, 3 amfibijų, 12 bestuburių gyvūnų rūšys.
Augalų ir gyvūnų apsaugai girioje skiriamas didelis dėmesys. 2005 metais net 55,4 proc. bendro girios ploto paskelbta Respublikiniu landšaftiniu draustiniu.
Specifiniai gyventojų verslai
Tai, kad greta tankiai gyvenamų plotų išliko didžiulis miško masyvas, galima paaiškinti tik labai nederlingomis žemėmis. Praeityje bandymai miško plotus paversti dirbamais laukais nepasiteisino. Dėl to šioje vietovėje ūkis plėtojosi kita linkme. Jau nuo XV a. čia buvo vykdoma medžioklė, miško ruoša, naudingų iškasenų (balų rūdos, molio, kvarcinio smėlio) gavyba ir perdirbimas, mažųjų miškų išteklių (uogų, grybų, žuvų, vaistažolių) rinkimas. Pramoninė gamyba Nalibokų girioje labiausiai suklestėjo XVIII a. antrojoje ir XIX a. pirmojoje pusėje.
1778 metais to meto Lietuvoje Višniave buvo įsteigtas pirmasis geležies fabrikas, kuriame buvo naudojama Nalibokų girios balų rūda, turėjusi 22-35 proc. geležies. Vėliau geležies gavybos įmonės buvo įsteigtos ir kitose vietose. Jose per metus buvo pagaminama apie 700 tonų geležies rūdos. Vien Nalibokų miestelio metalo gamykloje 1850 metais dirbo 200 žmonių.
Nalibokuose, kurie net 300 metų buvo didikų Radvilų nuosavybe, veikė stiklo gamybos ir grūdinimo fabrikai, kuriuose buvo gaminami kristalai, gražūs šlifuoti stiklo indai, taurės su didikų Radvilų herbu. 1729 metais fabriko sandeliuose buvo arti tūkstančio įvairaus stiklo gaminių. Čia pagaminti gražūs stiklo servizai buvo dovanojami net valstybių vadovams.
XIX a. pabaigoje specifinė Naibokų krašto pramoninė gamyba sumenko. Ją nukonkuravo gaminiai iš kitų pramoninių rajonų. Tačiau vietiniai amatai ir verslai - uogų, grybų rinkimas ir perdirbimas, žvejyba - išliko iki šių dienų.
Praeities pėdsakais
Praeityje Nalibokų miško masyvas atliko svarbų vaidmenį saugodamas baltų gentis, o vėliau ir Lietuvą, nuo slavų bei Aukso Ordos antpuolių. Šio, praeityje dar didesnio, miško masyvo pietiniu ir rytiniu pakraščiu ėjo siena tarp Rusios ir Lietuvos, tarp slavų ir baltų gyvenamų plotų. Miško pakraštyje, kur gyveno lietuvių pagonys, atsirado tokios pasienio tvirtovės kaip Minskas ir Zaslavlis, saugojančios gyventojus nuo realių ir įsivaizduojamų pavojų.
XIII a. viduryje nesėkmingai baigės keletas Aukso Ordos ir Haličo-Volynės kunigaikščių žygių siekiant įveikti girią ir pajungti jauną Lietuvos valstybę. Didžiuliai miško plotai, suskaidyti upių ir balų, agresoriams buvo neįveikiama kliūtis. Nedrįso stepių gyventojai įžengti į didingą, nuostabų mišką, slepiantį daugybę pavojų - nuo balų su uodais, kankinančiais arklius ir karius, iki mirties strėlių, paleistų iš žalios miško tankmės.
Tragiški Nalibokų giriai buvo ir Antrojo pasaulinio karo metai. Girioje veikė daugiau 20 tūkst. partizanų, priklausančių skirtingoms politinėms grupuotėms. Čia buvo ir stiprūs sovietinių partizanų būriai, ir Armijos Krajovos daliniai, ir žydų grupuotės. Girioje slėpėsi žydai, pabėgę iš netoli esančių getų.
Iš Nalibokų girios ir aplinkinių gyvenviečių kilę daug žymių žydų veikėjų. Paminėtinas Izraelio prezidentas Šimonas Peresas, JAV prezidento Džimi Karterio patarėjo saugumo klausimais Zbignevo Bžezinskio tėvai ir kiti. Iš šio krašto kilęs ir KGB įkūrėjas Feliksas Dzeržinskis.
Nalibokų girios vietovių pavadinimai ir gyventojų pavardės daugumoje išlaikę baltišką pobūdį. Lietuviški kaimai girioje išsilaikė iki XIX a. vidurio. XX a. pradžioje Nalibokuose ir Bagdanove klebonavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis.
* * *
Nalibokų giria – mažai pakitęs natūralios gamtos arealas – traukia vis gausesnius aktyvaus poilsio gamtoje mėgėjus. Juos vilioja nesunkiai pasiekiami gamtos ir kultūros objektai, gerai tvarkoma jų aplinkos infrastruktūra. Nalibokų girios lankymas įtrauktas į daugelį turistinių maršrutų.
Šiuo išlikusios natūralios gamtos arealu galėtų daugiau domėtis ir gamtos mėgėjai iš Lietuvos. Pabuvoję Nalibokų girioje, jie patirtų ne tik natūralios gamtos žavesį, bet prisimintų ir šių plotų svarbą Lietuvos praeičiai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Praeityje Nalibokų girios masyvas buvo dar didesnis. Rytuose jis siekė Zaslavlį ir dabartinio Minsko pakraščius, pietryčiuose – Nemuno aukštupio kairiojo intako – Lošos žemupį. Pietvakariuose miškas rėmėsi į Nemuno slėnį, vakaruose siekė Ivje ir Jūratiškių gyvenvietes, o šiaurės vakaruose priartėjo prie Alšėnų. Ilgą laiką šis didžiulis miško masyvas buvo nepraeinama kliūtis užkariautojams, besiveržiantiems į lietuvių genčių gyvenamą erdvę.
Paviršius
Didžiausius girios plotus užima pažemėjimas, esantis tarp Minsko ir Ašmenos aukštumų. Tai Nemuno aukštupio žemumos šiaurės-rytinė dalis. Lygumos paviršius nežymiai banguotas su smėlio kopų ir moreninių gūbrių iškilimais bei plačiais užpelkėjusių upių slėnių pažemėjimais.
Nuosėdos - ledyninės kilmės, atneštos ledyno arba suplautos čia telkšojusių poledyninių marių. Praeityje šioje vietovėje būta didžiulio prieledyninio ežero, kurį vėliau prasiveržęs Nemunas nudrenavo. Atskirose lygumos vietose ryškūs plokščios formos iškilimai, sudaryti iš moreninio priemolio ar smėlio, supustyto į kontinentinių kopų fragmentus. Vidutinis Nalibokų girios absoliutinis aukštis nežymiai viršija 100 metrų. Beržūnos upės žiotys, esančios vakarinėje aukštesnėje girios dalyje, yra 128 metrų absoliutiniame aukštyje.
Vyraujančios nuosėdos – ežerinės bei aliuvinės kilmės priesmėliai su gausiais durpingais dariniais. Vidutinis jų storis – 3-10 metrų, nors vietomis jis padidėja iki 30-40 metrų.
Girioje išplitę velėniniai jauriniai smėlingi ir priesmėlingi dirvožemiai. Jie dažnai užpelkėję, ypač šiaurinėje girios dalyje. Upių slėniuose - aliuviniai dirvožemiai, kurie palankūs pievų susidarymui. Dėl mažo natūralaus dirvožemių derlingumo dirbami plotai užima nedaug vietos. Didžiausius arealus užima įvairios sudėties miškai ir drėgnos pievos.
Augalija ir gyvūnija
Nalibokų giria - stebuklu išlikęs mažai pakeistas natūralios gamtos kampelis - garsėja savita augalijos ir gyvūnijos gausa. Augalijos rūšinė sudėtis priklauso nuo paviršiaus pobūdžio ir hidrologinių vietovės sąlygų. Centrinėje ir rytinėje girios dalyje, kuri mažiau užpelkėjusi, daugiausia išplitę pušynai ir mėlyniniai eglynai. Nedidelius plotus užima kilnieji lapuočiai. Ąžuolynams tenka 1,2 proc. miško ploto.
Pažemėjimuose, pelkėtuose upių slėniuose ir įdubimuose nemaži alksnynų, beržynų plotai. Jie tarpsta ant užpelkėjusių, durpingų dirvožemių. Pietvakarinių girios pakraščiu praeina šiaurinė skroblo ištisinio paplitimo riba.
Girios flora ypač turtinga. Čia rasta 820 augalų, 200 samanų rūšių. Tarp jų - 30 augalų rūšių, kurios labai retos, saugomos, įtrauktos į Baltarusijos ir Tarptautinę raudonąsias knygas.
Gausi ir įvairi girios gyvūnija. Būdingiausi gyvūnai: elniai, briedžiai, lokiai, stumbrai, šernai, usūriniai šunys. Gausu tetervinų, kurtinių, slankų ir kitų paukščių. Neveltui giria laikoma paukščių karalija. Net 29 girioje gyvenančios jų rūšys įtrauktos į Baltarusijos raudonąją knygą. Apart paukščių, saugomos 4 žinduolių, 3 žuvų, 3 amfibijų, 12 bestuburių gyvūnų rūšys.
Augalų ir gyvūnų apsaugai girioje skiriamas didelis dėmesys. 2005 metais net 55,4 proc. bendro girios ploto paskelbta Respublikiniu landšaftiniu draustiniu.
Specifiniai gyventojų verslai
Tai, kad greta tankiai gyvenamų plotų išliko didžiulis miško masyvas, galima paaiškinti tik labai nederlingomis žemėmis. Praeityje bandymai miško plotus paversti dirbamais laukais nepasiteisino. Dėl to šioje vietovėje ūkis plėtojosi kita linkme. Jau nuo XV a. čia buvo vykdoma medžioklė, miško ruoša, naudingų iškasenų (balų rūdos, molio, kvarcinio smėlio) gavyba ir perdirbimas, mažųjų miškų išteklių (uogų, grybų, žuvų, vaistažolių) rinkimas. Pramoninė gamyba Nalibokų girioje labiausiai suklestėjo XVIII a. antrojoje ir XIX a. pirmojoje pusėje.
1778 metais to meto Lietuvoje Višniave buvo įsteigtas pirmasis geležies fabrikas, kuriame buvo naudojama Nalibokų girios balų rūda, turėjusi 22-35 proc. geležies. Vėliau geležies gavybos įmonės buvo įsteigtos ir kitose vietose. Jose per metus buvo pagaminama apie 700 tonų geležies rūdos. Vien Nalibokų miestelio metalo gamykloje 1850 metais dirbo 200 žmonių.
Nalibokuose, kurie net 300 metų buvo didikų Radvilų nuosavybe, veikė stiklo gamybos ir grūdinimo fabrikai, kuriuose buvo gaminami kristalai, gražūs šlifuoti stiklo indai, taurės su didikų Radvilų herbu. 1729 metais fabriko sandeliuose buvo arti tūkstančio įvairaus stiklo gaminių. Čia pagaminti gražūs stiklo servizai buvo dovanojami net valstybių vadovams.
XIX a. pabaigoje specifinė Naibokų krašto pramoninė gamyba sumenko. Ją nukonkuravo gaminiai iš kitų pramoninių rajonų. Tačiau vietiniai amatai ir verslai - uogų, grybų rinkimas ir perdirbimas, žvejyba - išliko iki šių dienų.
Praeities pėdsakais
Praeityje Nalibokų miško masyvas atliko svarbų vaidmenį saugodamas baltų gentis, o vėliau ir Lietuvą, nuo slavų bei Aukso Ordos antpuolių. Šio, praeityje dar didesnio, miško masyvo pietiniu ir rytiniu pakraščiu ėjo siena tarp Rusios ir Lietuvos, tarp slavų ir baltų gyvenamų plotų. Miško pakraštyje, kur gyveno lietuvių pagonys, atsirado tokios pasienio tvirtovės kaip Minskas ir Zaslavlis, saugojančios gyventojus nuo realių ir įsivaizduojamų pavojų.
XIII a. viduryje nesėkmingai baigės keletas Aukso Ordos ir Haličo-Volynės kunigaikščių žygių siekiant įveikti girią ir pajungti jauną Lietuvos valstybę. Didžiuliai miško plotai, suskaidyti upių ir balų, agresoriams buvo neįveikiama kliūtis. Nedrįso stepių gyventojai įžengti į didingą, nuostabų mišką, slepiantį daugybę pavojų - nuo balų su uodais, kankinančiais arklius ir karius, iki mirties strėlių, paleistų iš žalios miško tankmės.
Tragiški Nalibokų giriai buvo ir Antrojo pasaulinio karo metai. Girioje veikė daugiau 20 tūkst. partizanų, priklausančių skirtingoms politinėms grupuotėms. Čia buvo ir stiprūs sovietinių partizanų būriai, ir Armijos Krajovos daliniai, ir žydų grupuotės. Girioje slėpėsi žydai, pabėgę iš netoli esančių getų.
Iš Nalibokų girios ir aplinkinių gyvenviečių kilę daug žymių žydų veikėjų. Paminėtinas Izraelio prezidentas Šimonas Peresas, JAV prezidento Džimi Karterio patarėjo saugumo klausimais Zbignevo Bžezinskio tėvai ir kiti. Iš šio krašto kilęs ir KGB įkūrėjas Feliksas Dzeržinskis.
Nalibokų girios vietovių pavadinimai ir gyventojų pavardės daugumoje išlaikę baltišką pobūdį. Lietuviški kaimai girioje išsilaikė iki XIX a. vidurio. XX a. pradžioje Nalibokuose ir Bagdanove klebonavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis.
* * *
Nalibokų giria – mažai pakitęs natūralios gamtos arealas – traukia vis gausesnius aktyvaus poilsio gamtoje mėgėjus. Juos vilioja nesunkiai pasiekiami gamtos ir kultūros objektai, gerai tvarkoma jų aplinkos infrastruktūra. Nalibokų girios lankymas įtrauktas į daugelį turistinių maršrutų.
Šiuo išlikusios natūralios gamtos arealu galėtų daugiau domėtis ir gamtos mėgėjai iš Lietuvos. Pabuvoję Nalibokų girioje, jie patirtų ne tik natūralios gamtos žavesį, bet prisimintų ir šių plotų svarbą Lietuvos praeičiai.
Prof. Algirdas STANAITIS