Aplinkos ministerijoje
Būsto renovacija
Ignalina tampa pirmąja nepriklausomos energijos sala
Lapkričio 11 dieną gausus būrys su statybomis susijusių specialistų ir smalsių žurnalistų pajudėjo iš sostinės į Lietuvos rytus. Jų kelionės tikslas – pamatyti ir išgirsti apie Ignalinoje pristatomą naujosios daugiabučių renovavimo programos „Ignalinos enervizija“ pasiektus pirmuosius rezultatus. Ignalinoje prie renovuojamų ir baigtų renovuoti namų išvydome jau atvykusius oficialius svečius: Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių, aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį, viceministrę Daivą Matonienę, Seimo narę Rimantę Šalaševičiūtę.
Kodėl Ignalina šiuo metu tapo savotiška renovacijos lydere Lietuvoje? Ieškodami atsakymo į šį klausimą galime nuklysti į ankstesnius metus, juk vienas kitas namas miestuose būdavo renovuojamas ir ankščiau. Būdavo, bet namų „apvilkimas kailiniais“ kėlė daug įvairių abejonių gyventojų tarpe, o besikeisdamos vyriausybės pamiršdavo rinkiminius pažadus paversti konkrečiais darbais. Tai dabar reikalai pajudėjo?
Prieš atsakydami į šį klausimą „taip“ arba „ne“, pradžioje susipažinkime su visai Lietuvai aplinkos ministerijos sukurta programa.
Programa Lietuvai
Pirmasis naujojoje Daugiabučių atnaujinimo programoje pradėtas organizacinis žingsnis – padaryti namų renovaciją ne tik gyventojų, bet dar daugiau – savivaldybės rūpesčiu. 2013m. vasario 19 d. buvo įsteigta VšĮ Būsto energijos taupymo agentūra (BETA). Jos darbuotojai ir pradėjo įgyvendinti naująjį daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos modelį. Pagrindinis naujojo modelio naujas principas yra daugiabučių namų atnaujinimo inicijavimas bei proceso valdymas. Pagal jį daugiabučių atnaujinimą inicijuoja savivaldybės, o paskolą, reikalingą daugiabučiui namui atnaujinti, ima ne patys gyventojai, bet savivaldybės paskirtas programos įgyvendinimo administratorius. Todėl daugiabučių namų atnaujinimo procesas tampa labiau centralizuotas, o gyventojams ir daugiabučių namų administratoriams mažėja įprastai atnaujinimo metu tenkanti atsakomybės našta, gyventojai tiesiogiai netampa paskolos gavėjais.
Taip Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo parengtas naujas daugiabučių namų atnaujinimo (kitaip dar įprastinėje kalboje – renovavimo, modernizavimo) programos įgyvendinimo modelis. Šis modelis yra skirtas energijos efektyvumui didinti tuose daugiabučiuose pastatuose, kurie yra „kiauriausi“ šilumos laidumo požiūriu. Tokie namai yra tapę sociališkai ir ekonomiškai brangiausi, nes energijos suvartojama daugiausiai, ir būsto savininkams tenka labai sunki, o kai kam ir visiškai nepakeliama finansinė našta.
Taigi naujuoju modeliu siekiama būsto savininkus išvaduoti nuo visokių organizacinių ir kreditinių įsipareigojimų bei projektų įgyvendinimo bėdų, kuriuos bankininkai vadina rizikomis. Savininkams tereikia tik pritarti energijos efektyvumą didinančių investicijų projektų įgyvendinimui. Jiems, kaip teigia šios tvarkos kūrėjai, nepatiriant jokių papildomų finansinių išlaidų, jų namui padarytas investicijas teks išmokėti bendra komunalinių mokesčių surinkimo tvarka. O kokiais pinigais? Į tai modelio kūrėjai atsako: sutaupytomis už šildymą lėšomis.
Taip reikalams klostantis, ryškiai didėja savivaldybių vaidmuo. Pačios savivaldybės, įvertinusios esamą būklę pradeda rengti energijos efektyvumo didinimo programas, kurios apimtų ne tik neefektyviai energiją vartojančius daugiabučius namus, bet ir kitos paskirties savivaldos teritorijoje esančius pastatus bei kitą inžinierinę infrastruktūrą.
Siekdama greičiau sukurti naujojo Programos modelio įgyvendinimo mechanizmus bei padėti savivaldybėms greičiau įsitraukti į energijos efektyvumo didinimo programų parengimo ir įgyvendinimo veiklą, Aplinkos ministerija pasiūlė pačioms savivaldybėms įvertinti ir atrinkti jų teritorijoje esančius neefektyviausiai energiją vartojančius daugiabučius gyvenamuosius namus ir surinktą informaciją pateikti ministerijai. Aplinkos ministerija, naudodama savo finansinius ir organizacinius resursus, padės savivaldybėms įvertinti daugiau kaip 500 neefektyviausiai energiją vartojančių pastatų, padės parengti jų energinio efektyvumo didinimo projektus bei padės savivaldybėms parengti ir įgyvendinti energinio efektyvumo didinimo programas šiuose pastatuose.
Tokiu būdu bendromis Aplinkos ministerijos ir savivaldybių pastangomis atsirado realios galimybės dar šiais metais pradėti įgyvendinti neefektyviausių daugiabučių pastatų energijos efektyvumo didinimo projektus. Tai šį kartą mes galėjome pamatyti Ignalinoje, kurioje kuriamas tinkamas techninis, organizacinis bei finansinis mechanizmas didesnės apimties daugiabučių pastatų energijos efektyvumui didinti.
Savivaldybių atrinktiems pastatams įvertinti konkurso tvarka bus atrinkti kvalifikuoti specialistai. Konkurso organizavimui reikalingą standartinę dokumentaciją parengs ir už atliktus darbus apmokės Aplinkos ministerija (jos įgaliota institucija). Konkursus, pasirašius partnerystės sutartis su Aplinkos ministerijos įgaliotomis institucijomis, vykdys pačios savivaldybės. Atrinkti specialistai atliks techninį ir energinį atrinktų pastatų įvertinimą, parengs investicijų planus ir parinks tokias energiją taupančias priemones, kad po jų įgyvendinimo būsto savininkų sutaupytų lėšų užtektų padengti investicijoms. Esant galimybei būsto savininkai iš karto po šių priemonių įgyvendinimo šildymui bei investicijų grąžai mokėtų apie 10 proc. mažiau nei vien tik už šildymą nieko nedarydami.
Taip pat gyventojams, kaip labai efektyvią energijos poreikio reguliavimo priemonę, siūloma įsirengti individualius termostatinius ventilius ir šilumos suvartojimo apskaitos prietaisus kiekvienam radiatoriui. Įgyvendinant parengtus projektus galimos ir kitos priemonės, tokios kaip šilumos siurblio ar saulės kolektoriaus įrengimas karštam vandeniui ruošti ir cirkuliacijai užtikrinti („gyvatukui“) bei kitos gyventojų papildomai pasirinktos energiją taupančios priemonės. Tačiau šių papildomų priemonių įgyvendinimui reikalingų investicijų išmokėjimui gali neužtekti sutaupytų už energiją lėšų ir gyventojams tektų mokėti papildomai.
Kiekvienam atrinktam namui turi būti atliktas auditas bei parengtas investicijų planas, dėl kurio įgyvendinimo iki savivaldybės nustatyto laiko sprendimą turi priimti konkretaus namo butų savininkai santykiu 50 proc. + 1.
Ignalinos patirtis
Susipažinę su visai Lietuvai skirta Programa, vėl grįžkime į Ignaliną. Savivaldybės meras Bronius Ropė miesto gyventojams ir svečiams priminė šilumos taupymo rezultatus: šiltinama daugiau nei 20 daugiabučių, 46 namams darbai jau nupirkti. Iš viso planuojama atnaujinti daugiau nei 70 namų. Be to, modernizuota biokuro katilinė, pakeisti šilumos tinklai. Ignalina yra pigiausia šiluminės energijos gyventojams tiekėja – 19 ct/kWh. Renovuotuose namuose sutaupoma net 45-55 proc. energijos, o gyventojai šiandien už šildymą moka 100‑200 Lt/mėn. (priklausomai nuo buto ploto). Šiemet Ignalina šildymo sezoną paskelbė spalio 3 d., tačiau renovuotų namų savininkai šildymo dar nenaudojo, nes butuose laikosi 20-21 laipsnio šiluma. Anksčiau gyventojus teko įkalbinėti, o pamatę renovacijos naudą, žmonės patys siūlo savo namus šiltinti.
Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius priminė, kaip šių metų birželio mėnesį prie pradedamo renovuoti namo pats pritvirtino pirmąją „šiltąją“ plokštę, o šiandien Ignalina – vietos lyderių iniciatyvumo, bendravimo su gyventojais ir sutelkto darbo pavyzdys, kuris stiprina gerąją savivaldybių konkurenciją.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis kalbėjo neabejodamas, kaip sakoma, iš peties kirsdamas: „Kas tikrai nori, tai ir gali... Kas dirba, tas ir turi.“ Jis merui Broniui Ropei įteikė padėką už pirmuosius daugiabučius namus, renovuotus įgyvendinant „Ignalinos enervizijos“ programą. Jis taip pat priminė šalies reikalus: šiuo metu statybos darbai pradėti 200 namų, dar 250-čiai vyksta darbų pirkimas. Iš viso parengta 839 investiciniai projektai, iš kurių 750-čiai pritarė gyventojai.
Man ypač patiko dar vienas momentas: meras paminėjo, jog Ignalina siekia pati apsirūpinti visa reikalinga energija – elektros ir šilumos. Taip šalyje gimsta pirmosios nepriklausomos energijos salos. O jeigu tai darytų ir kiti miestai?!
Dr. Jonas VĖLYVIS
Autoriaus nuotraukos
Lapkričio 11 dieną gausus būrys su statybomis susijusių specialistų ir smalsių žurnalistų pajudėjo iš sostinės į Lietuvos rytus. Jų kelionės tikslas – pamatyti ir išgirsti apie Ignalinoje pristatomą naujosios daugiabučių renovavimo programos „Ignalinos enervizija“ pasiektus pirmuosius rezultatus. Ignalinoje prie renovuojamų ir baigtų renovuoti namų išvydome jau atvykusius oficialius svečius: Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių, aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį, viceministrę Daivą Matonienę, Seimo narę Rimantę Šalaševičiūtę.
Kodėl Ignalina šiuo metu tapo savotiška renovacijos lydere Lietuvoje? Ieškodami atsakymo į šį klausimą galime nuklysti į ankstesnius metus, juk vienas kitas namas miestuose būdavo renovuojamas ir ankščiau. Būdavo, bet namų „apvilkimas kailiniais“ kėlė daug įvairių abejonių gyventojų tarpe, o besikeisdamos vyriausybės pamiršdavo rinkiminius pažadus paversti konkrečiais darbais. Tai dabar reikalai pajudėjo?
Prieš atsakydami į šį klausimą „taip“ arba „ne“, pradžioje susipažinkime su visai Lietuvai aplinkos ministerijos sukurta programa.
Programa Lietuvai
Pirmasis naujojoje Daugiabučių atnaujinimo programoje pradėtas organizacinis žingsnis – padaryti namų renovaciją ne tik gyventojų, bet dar daugiau – savivaldybės rūpesčiu. 2013m. vasario 19 d. buvo įsteigta VšĮ Būsto energijos taupymo agentūra (BETA). Jos darbuotojai ir pradėjo įgyvendinti naująjį daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos modelį. Pagrindinis naujojo modelio naujas principas yra daugiabučių namų atnaujinimo inicijavimas bei proceso valdymas. Pagal jį daugiabučių atnaujinimą inicijuoja savivaldybės, o paskolą, reikalingą daugiabučiui namui atnaujinti, ima ne patys gyventojai, bet savivaldybės paskirtas programos įgyvendinimo administratorius. Todėl daugiabučių namų atnaujinimo procesas tampa labiau centralizuotas, o gyventojams ir daugiabučių namų administratoriams mažėja įprastai atnaujinimo metu tenkanti atsakomybės našta, gyventojai tiesiogiai netampa paskolos gavėjais.
Taip Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo parengtas naujas daugiabučių namų atnaujinimo (kitaip dar įprastinėje kalboje – renovavimo, modernizavimo) programos įgyvendinimo modelis. Šis modelis yra skirtas energijos efektyvumui didinti tuose daugiabučiuose pastatuose, kurie yra „kiauriausi“ šilumos laidumo požiūriu. Tokie namai yra tapę sociališkai ir ekonomiškai brangiausi, nes energijos suvartojama daugiausiai, ir būsto savininkams tenka labai sunki, o kai kam ir visiškai nepakeliama finansinė našta.
Taigi naujuoju modeliu siekiama būsto savininkus išvaduoti nuo visokių organizacinių ir kreditinių įsipareigojimų bei projektų įgyvendinimo bėdų, kuriuos bankininkai vadina rizikomis. Savininkams tereikia tik pritarti energijos efektyvumą didinančių investicijų projektų įgyvendinimui. Jiems, kaip teigia šios tvarkos kūrėjai, nepatiriant jokių papildomų finansinių išlaidų, jų namui padarytas investicijas teks išmokėti bendra komunalinių mokesčių surinkimo tvarka. O kokiais pinigais? Į tai modelio kūrėjai atsako: sutaupytomis už šildymą lėšomis.
Taip reikalams klostantis, ryškiai didėja savivaldybių vaidmuo. Pačios savivaldybės, įvertinusios esamą būklę pradeda rengti energijos efektyvumo didinimo programas, kurios apimtų ne tik neefektyviai energiją vartojančius daugiabučius namus, bet ir kitos paskirties savivaldos teritorijoje esančius pastatus bei kitą inžinierinę infrastruktūrą.
Siekdama greičiau sukurti naujojo Programos modelio įgyvendinimo mechanizmus bei padėti savivaldybėms greičiau įsitraukti į energijos efektyvumo didinimo programų parengimo ir įgyvendinimo veiklą, Aplinkos ministerija pasiūlė pačioms savivaldybėms įvertinti ir atrinkti jų teritorijoje esančius neefektyviausiai energiją vartojančius daugiabučius gyvenamuosius namus ir surinktą informaciją pateikti ministerijai. Aplinkos ministerija, naudodama savo finansinius ir organizacinius resursus, padės savivaldybėms įvertinti daugiau kaip 500 neefektyviausiai energiją vartojančių pastatų, padės parengti jų energinio efektyvumo didinimo projektus bei padės savivaldybėms parengti ir įgyvendinti energinio efektyvumo didinimo programas šiuose pastatuose.
Tokiu būdu bendromis Aplinkos ministerijos ir savivaldybių pastangomis atsirado realios galimybės dar šiais metais pradėti įgyvendinti neefektyviausių daugiabučių pastatų energijos efektyvumo didinimo projektus. Tai šį kartą mes galėjome pamatyti Ignalinoje, kurioje kuriamas tinkamas techninis, organizacinis bei finansinis mechanizmas didesnės apimties daugiabučių pastatų energijos efektyvumui didinti.
Savivaldybių atrinktiems pastatams įvertinti konkurso tvarka bus atrinkti kvalifikuoti specialistai. Konkurso organizavimui reikalingą standartinę dokumentaciją parengs ir už atliktus darbus apmokės Aplinkos ministerija (jos įgaliota institucija). Konkursus, pasirašius partnerystės sutartis su Aplinkos ministerijos įgaliotomis institucijomis, vykdys pačios savivaldybės. Atrinkti specialistai atliks techninį ir energinį atrinktų pastatų įvertinimą, parengs investicijų planus ir parinks tokias energiją taupančias priemones, kad po jų įgyvendinimo būsto savininkų sutaupytų lėšų užtektų padengti investicijoms. Esant galimybei būsto savininkai iš karto po šių priemonių įgyvendinimo šildymui bei investicijų grąžai mokėtų apie 10 proc. mažiau nei vien tik už šildymą nieko nedarydami.
Taip pat gyventojams, kaip labai efektyvią energijos poreikio reguliavimo priemonę, siūloma įsirengti individualius termostatinius ventilius ir šilumos suvartojimo apskaitos prietaisus kiekvienam radiatoriui. Įgyvendinant parengtus projektus galimos ir kitos priemonės, tokios kaip šilumos siurblio ar saulės kolektoriaus įrengimas karštam vandeniui ruošti ir cirkuliacijai užtikrinti („gyvatukui“) bei kitos gyventojų papildomai pasirinktos energiją taupančios priemonės. Tačiau šių papildomų priemonių įgyvendinimui reikalingų investicijų išmokėjimui gali neužtekti sutaupytų už energiją lėšų ir gyventojams tektų mokėti papildomai.
Kiekvienam atrinktam namui turi būti atliktas auditas bei parengtas investicijų planas, dėl kurio įgyvendinimo iki savivaldybės nustatyto laiko sprendimą turi priimti konkretaus namo butų savininkai santykiu 50 proc. + 1.
Ignalinos patirtis
Susipažinę su visai Lietuvai skirta Programa, vėl grįžkime į Ignaliną. Savivaldybės meras Bronius Ropė miesto gyventojams ir svečiams priminė šilumos taupymo rezultatus: šiltinama daugiau nei 20 daugiabučių, 46 namams darbai jau nupirkti. Iš viso planuojama atnaujinti daugiau nei 70 namų. Be to, modernizuota biokuro katilinė, pakeisti šilumos tinklai. Ignalina yra pigiausia šiluminės energijos gyventojams tiekėja – 19 ct/kWh. Renovuotuose namuose sutaupoma net 45-55 proc. energijos, o gyventojai šiandien už šildymą moka 100‑200 Lt/mėn. (priklausomai nuo buto ploto). Šiemet Ignalina šildymo sezoną paskelbė spalio 3 d., tačiau renovuotų namų savininkai šildymo dar nenaudojo, nes butuose laikosi 20-21 laipsnio šiluma. Anksčiau gyventojus teko įkalbinėti, o pamatę renovacijos naudą, žmonės patys siūlo savo namus šiltinti.
Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius priminė, kaip šių metų birželio mėnesį prie pradedamo renovuoti namo pats pritvirtino pirmąją „šiltąją“ plokštę, o šiandien Ignalina – vietos lyderių iniciatyvumo, bendravimo su gyventojais ir sutelkto darbo pavyzdys, kuris stiprina gerąją savivaldybių konkurenciją.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis kalbėjo neabejodamas, kaip sakoma, iš peties kirsdamas: „Kas tikrai nori, tai ir gali... Kas dirba, tas ir turi.“ Jis merui Broniui Ropei įteikė padėką už pirmuosius daugiabučius namus, renovuotus įgyvendinant „Ignalinos enervizijos“ programą. Jis taip pat priminė šalies reikalus: šiuo metu statybos darbai pradėti 200 namų, dar 250-čiai vyksta darbų pirkimas. Iš viso parengta 839 investiciniai projektai, iš kurių 750-čiai pritarė gyventojai.
Man ypač patiko dar vienas momentas: meras paminėjo, jog Ignalina siekia pati apsirūpinti visa reikalinga energija – elektros ir šilumos. Taip šalyje gimsta pirmosios nepriklausomos energijos salos. O jeigu tai darytų ir kiti miestai?!
Dr. Jonas VĖLYVIS
Autoriaus nuotraukos
Juozo Leleikos dendrologinė kolekcija
Adresas:Oginskio g. 14, Vilnius
Plotas 0,106 ha
Kolekcijos valdytojas J. Leleika
Juozo Leleikos sodyboje Vilniuje, Oginskio gatvėje sukaupta viena turtingiausių dendrologinių kolekcijų Rytų Lietuvoje, išsiskirianti itin gausiais spygliuočių kultivarais. Sodyba pradėta kurti apie 1965 m. Kolekcijos įkūrėjas Juozas Leleika meilę augalams paveldėjo iš tėvų, turėjusių Žemaitijoje, Kretingos apskrityje, Endriejavo valsčiuje turėjo 53 ha pavyzdinį ūkį, kuriame vešėjo ne tik žemės ūkio kultūros ir keleto hektarų dydžio vaismedžių sodas, bet augo ir nemažai dekoratyvinių medžių bei krūmų. Būtent čia Juozas Leleika įgavo pirmuosius vaismedžių ir dekoratyvinių medžių skiepijimo ir kitokio vegetatyvinio dauginimo įgūdžius, kurie vėliau labai pravertė kuriant ir puoselėjant savąją kolekciją. Ypatingą meilę kolekcijos šeimininkas jaučia spygliuočiams ir ypač – įvairioms žemaūgėms eglių, pušų, tujų, puskiparisių, kukmedžių dekoratyvinėms formoms. Šiandieninės kolekcijos plotas apie 10 arų. Joje sukaupta 135 rūšių ir formų sumedėję introdukuoti augalai (spygliuočių – 83, lapuočių – 52). Prie retesniųjų kolekcijos augalų priskirtini balzaminio kėnio žemaūgė forma (Abies balsamea ‘Nana‘), arizoninis kėnis (A. lasiocarpa (Hook.) Nutt. var. arizonica (Merr.) Lemm.), kininio kadagio margaspyglė forma (Juniperus chinensis ‘Variegata‘), tarpinio kadagio geltonšakė forma (J. x media ‘Old Gold‘) ir daugelis kitų spygliuočių ir lapuočių augalų, Daugumą kolekcijoje auginamų augalų šeimininkas pats išaugino iš sėklų ar ūgliukų. Juozas Leleika savo sodyboje atlieka sumedėjusių augalų dauginimo sėklomis ir vegetatyviniais būdais eksperimentus, užsiima šių augalų dekoratyvinių formų selekcija. Ši puošni, o kartu ir paslaptinga sodyba ramioje Oginskio gatvėje daug metų buvo pripažįstama gražiausia Vilniaus mieste, čia dažnai užsuka ekskursijos, Vilniaus ir kitų miestų mokyklų, kolegijų ir universitetų moksleiviai ir studentai. Visus juos svetingai pasitinka sodybos šeimininkas, noriai aprodo visus šios unikalios sodybos kampelius, papasakoja savo planus, darbus ir nuoskaudas, be kurių nebuvo apsieita, kuriant ir ilgus metus tvarkant bei puoselėjant šią gamtos grožio oazę.
Adresas:Oginskio g. 14, Vilnius
Plotas 0,106 ha
Kolekcijos valdytojas J. Leleika
Juozo Leleikos sodyboje Vilniuje, Oginskio gatvėje sukaupta viena turtingiausių dendrologinių kolekcijų Rytų Lietuvoje, išsiskirianti itin gausiais spygliuočių kultivarais. Sodyba pradėta kurti apie 1965 m. Kolekcijos įkūrėjas Juozas Leleika meilę augalams paveldėjo iš tėvų, turėjusių Žemaitijoje, Kretingos apskrityje, Endriejavo valsčiuje turėjo 53 ha pavyzdinį ūkį, kuriame vešėjo ne tik žemės ūkio kultūros ir keleto hektarų dydžio vaismedžių sodas, bet augo ir nemažai dekoratyvinių medžių bei krūmų. Būtent čia Juozas Leleika įgavo pirmuosius vaismedžių ir dekoratyvinių medžių skiepijimo ir kitokio vegetatyvinio dauginimo įgūdžius, kurie vėliau labai pravertė kuriant ir puoselėjant savąją kolekciją. Ypatingą meilę kolekcijos šeimininkas jaučia spygliuočiams ir ypač – įvairioms žemaūgėms eglių, pušų, tujų, puskiparisių, kukmedžių dekoratyvinėms formoms. Šiandieninės kolekcijos plotas apie 10 arų. Joje sukaupta 135 rūšių ir formų sumedėję introdukuoti augalai (spygliuočių – 83, lapuočių – 52). Prie retesniųjų kolekcijos augalų priskirtini balzaminio kėnio žemaūgė forma (Abies balsamea ‘Nana‘), arizoninis kėnis (A. lasiocarpa (Hook.) Nutt. var. arizonica (Merr.) Lemm.), kininio kadagio margaspyglė forma (Juniperus chinensis ‘Variegata‘), tarpinio kadagio geltonšakė forma (J. x media ‘Old Gold‘) ir daugelis kitų spygliuočių ir lapuočių augalų, Daugumą kolekcijoje auginamų augalų šeimininkas pats išaugino iš sėklų ar ūgliukų. Juozas Leleika savo sodyboje atlieka sumedėjusių augalų dauginimo sėklomis ir vegetatyviniais būdais eksperimentus, užsiima šių augalų dekoratyvinių formų selekcija. Ši puošni, o kartu ir paslaptinga sodyba ramioje Oginskio gatvėje daug metų buvo pripažįstama gražiausia Vilniaus mieste, čia dažnai užsuka ekskursijos, Vilniaus ir kitų miestų mokyklų, kolegijų ir universitetų moksleiviai ir studentai. Visus juos svetingai pasitinka sodybos šeimininkas, noriai aprodo visus šios unikalios sodybos kampelius, papasakoja savo planus, darbus ir nuoskaudas, be kurių nebuvo apsieita, kuriant ir ilgus metus tvarkant bei puoselėjant šią gamtos grožio oazę.
Teresės Šatienės ir
Aleksės Martinkienės dendrologinė kolekcija
Adresas: Žalumynų g. 68 - Žalumynų g. 70, Vilkaviškis
Plotas 0,12 ha
Kolekcijos valdytojos T. Šatienė ir A. Martinkienė
Kolekcija pradėta kurti 1980m. Jos įkūrėjai – dvi greta gyvenančios giminaičių Šatų ir Martinkų šeimos. Bendras tvarkomos teritorijos plotas – apie 12 arų. Kolekcija gana gražiai išplanuota, vadovaujantis dekoratyviniu-peizažiniu principu: egzotiniai medžiai ir krūmai pasodinti atsižvelgiant į jų dekoratyvines bei architektūrines savybes ir sudaro gražias tiek spalviniu, tiek ir formos požiūriu kompozicijas perimetrinėje sklypo dalyje ir šalia gyvenamo namo. Retų medžių ir krūmų sodmenys įsigyti šalies botanikos soduose ir arboretumuose, miškų urėdijų medelynuose, pas sodininkus mėgėjus. Nemažai sodinukų buvo išauginta iš parsivežtų sėklų ir pačioje sodyboje. Gražiai tvarkoma sodyba buvo gana greitai pastebėta: 1983 m. jos šeimininkams paskirtas Lietuvos sodininkystės draugijos diplomas, 1986 m. – 1-ojo laipsnio diplomas, 1989 m. – padėkos raštas. Sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma Vilkaviškio mieste. Pasipylė sodininkų mėgėjų ekskursijos bei pavieniai lankytojai, trokštantys arčiau susipažinti su retais čia auginamais augalais bei aplinkos tvarkymo patirtimi. Šiuo metu kolekcijoje auginama 137 rūšių ir dekoratyvinių formų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočių – 76, lapuočių – 61). Dominuoja įvairūs kultivarai (dekoratyvinės formos) – jie sudaro apie 70 proc. visų kolekcijoje auginamų augalų. Iš retesnių augalų paminėtini Lausono puskiparisio rutuliška melsvašakė forma (Chamaecyparis lawsoniana ‘Glauca Globus’), paprastojo kadagio besidriekianti forma (Juniperus communis ‘Prostrata’), paprastosios eglės geltonspyglė ir žemaūgė formos (Picea abies ‘Aurea Magnifica’, P. abies ‘Pumila’), Engelmano eglės melsvaspyglė forma (P. engelmannii ‘Glauca’), serbinės eglės žemaūgė forma (P. omorika ‘Nana’), didžiosios tujos besidriekianti forma (Thuja plicata ‘Repens)’, kelios sumedėjusio bijūno bei raukšlėtalapio ir kitų erškėčių veislės ir daugelis kitų... Dėl nedidelio ploto kolekciją plėsti nelengva, tenka kartas nuo karto ją pertvarkyti. Numatoma gausinti augalų asortimentą, didesnį dėmesį skiriant įvairiems žemaūgiams augalams.
Adresas: Žalumynų g. 68 - Žalumynų g. 70, Vilkaviškis
Plotas 0,12 ha
Kolekcijos valdytojos T. Šatienė ir A. Martinkienė
Kolekcija pradėta kurti 1980m. Jos įkūrėjai – dvi greta gyvenančios giminaičių Šatų ir Martinkų šeimos. Bendras tvarkomos teritorijos plotas – apie 12 arų. Kolekcija gana gražiai išplanuota, vadovaujantis dekoratyviniu-peizažiniu principu: egzotiniai medžiai ir krūmai pasodinti atsižvelgiant į jų dekoratyvines bei architektūrines savybes ir sudaro gražias tiek spalviniu, tiek ir formos požiūriu kompozicijas perimetrinėje sklypo dalyje ir šalia gyvenamo namo. Retų medžių ir krūmų sodmenys įsigyti šalies botanikos soduose ir arboretumuose, miškų urėdijų medelynuose, pas sodininkus mėgėjus. Nemažai sodinukų buvo išauginta iš parsivežtų sėklų ir pačioje sodyboje. Gražiai tvarkoma sodyba buvo gana greitai pastebėta: 1983 m. jos šeimininkams paskirtas Lietuvos sodininkystės draugijos diplomas, 1986 m. – 1-ojo laipsnio diplomas, 1989 m. – padėkos raštas. Sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma Vilkaviškio mieste. Pasipylė sodininkų mėgėjų ekskursijos bei pavieniai lankytojai, trokštantys arčiau susipažinti su retais čia auginamais augalais bei aplinkos tvarkymo patirtimi. Šiuo metu kolekcijoje auginama 137 rūšių ir dekoratyvinių formų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočių – 76, lapuočių – 61). Dominuoja įvairūs kultivarai (dekoratyvinės formos) – jie sudaro apie 70 proc. visų kolekcijoje auginamų augalų. Iš retesnių augalų paminėtini Lausono puskiparisio rutuliška melsvašakė forma (Chamaecyparis lawsoniana ‘Glauca Globus’), paprastojo kadagio besidriekianti forma (Juniperus communis ‘Prostrata’), paprastosios eglės geltonspyglė ir žemaūgė formos (Picea abies ‘Aurea Magnifica’, P. abies ‘Pumila’), Engelmano eglės melsvaspyglė forma (P. engelmannii ‘Glauca’), serbinės eglės žemaūgė forma (P. omorika ‘Nana’), didžiosios tujos besidriekianti forma (Thuja plicata ‘Repens)’, kelios sumedėjusio bijūno bei raukšlėtalapio ir kitų erškėčių veislės ir daugelis kitų... Dėl nedidelio ploto kolekciją plėsti nelengva, tenka kartas nuo karto ją pertvarkyti. Numatoma gausinti augalų asortimentą, didesnį dėmesį skiriant įvairiems žemaūgiams augalams.
Akistata su gamta
Saugomose teritorijose
Panemunių regioniniame parke atbunda senojo Nemuno
dvasia
Ar vaikščiojote kada sėliais? O ar teko žiūrėti filmus besisupančioje valtyje? Jau greitai galėsite visa tai padaryti atnaujintame Panemunių regioninio parko lankytojų centre, kuris žada pasikeisti neatpažįstamai.
Panemunių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija paskutinį kartą buvo atnaujinta 2000 m., o bėgant metams morališkai paseno ir lankytojų, ir parko darbuotojų akyse. Taigi jau kurį laiką norėta ją atnaujinti. Tačiau realias galimybes lankytojų centro atnaujinimui sudarė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos įgyvendinamas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas.“ Viso projekto metu atnaujinta ir sutvarkyta daugybė saugomų teritorijų visoje Lietuvoje, darbai taip pat vyksta būsimame Nacionaliniame Saugomų teritorijų lankytojų centre Vilniuje, dar keturiuose lankytojų centruose įrenginėjamos vidaus ekspozicijos – tarp jų ir Panemunių regioninio parko lankytojų centre.
„Esame įsikūrę buvusioje smuklėje, o Lankytojų centras – dalyje, kurioje kadaise laikyti vežimai, taigi patalpa buvo nešildoma. Tai gerokai apsunkino bet kokių modernių pertvarkų galimybes. Todėl projekto metu Lankytojų centras pirmiausia buvo išplėstas prijungiant dvi gretimas patalpas, tapo šiltesnis“, – pasakoja Panemunių regioninio parko vyr. specialistas rekreacijai Aidas Mozūraitis.
Bendra atnaujinto lankytojų centro tema – „Nemunas ir gyvenimas prie jo“, tačiau ekspozicija suskirstyta ir smulkesniais segmentais. Lankytojai supažindinami ne tik su parko vertybėmis, jame saugomomis rūšimis, esančiomis „Natura 2000“ teritorijomis, archeologijos ir istorijos eksponatais (beje, šiuo metu planuojama gausinti istorinių ir archeologinių eksponatų kolekciją), su Nemune plaukiojusių laivų ekspozicija, bet ir su interaktyviais žemėlapiais, kurie padės parką tirti savarankiškai.
„Labiausiai naujovės turėtų patikti mažiesiems parko lankytojams: ekspozicijoje atsiras speciali valtis, kurioje tilps iki 20 vaikų. Pati valtis galės siūbuoti į šonus, taip suteikdama realaus plaukimo upe pojūtį, o tuo metu jos keleiviai galės stebėti filmus apie gyvenimą prie Nemuno, parko gamtą, − pasakoja A.Mozūraitis. − Drąsiausieji galės išbandyti, kaip jautėsi kaimo gyventojai Nemunu gabendami sėlius. O judančiais rąstais pereiti ne taip lengva! Vyresnieji galės susipažinti su Nemuno reikšme senovėje. Lankytojų centre atsiras dalies kaimo maketas, vaizduojantis gyvenimą prieš 100 metų. Kadangi dominavo vandens transportas, čia bus matyti ir garlaivių prieplaukos, ir pašto stoties vieta. Tai padės suvokti, kaip dirbo, gyveno ir keliavo prie Nemuno gyvenę žmonės.“
Išmėginus visas lankytojų centro linksmybes, verta užkopti į Seredžiaus piliakalnį. Ant jo kadaise stovėjusi Prieštvės pilis atlaikė ne vieną Kryžiuočių antpuolį. Sakoma, kad būtent čia yra ir legendinio Palemono amžino poilsio vieta. Būtent todėl šis kalnas dažnai vadinamas Palemono kalnu. Projekto metu iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, įrengtas specialus apžvalgos takas, nuo kurio atsiveria vaizdai į Nemuno slėnį, Nemuno ir Dubysos santaką, o į patį Palemono kalną veda laiptai.
Projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ metu atlikti tvarkymo darbai ir Panemunių regioniniam parkui priskirtame Novaraisčio ornitologiniame draustinyje. Pasak A. Mozūraičio, ši gervių pamėgta vieta – dar sovietų metais eksploatuotas durpynas. „Tačiau ilgainiui jo neprižiūrint ir darbuojantis bebrams pradėjo kilti vandens lygis, augti nendrės. Pastebėjome, kad migruodamos gervės vis dar čia sustodavo, tačiau leisdavosi kiek atokiau – nepatogu nusileisti į nendryną. Taigi įgyvendinant projektą buvo išvalyta 7 km kanalų, išpjauta 60 ha nendrių ir 30 ha kitų menkaverčių želdinių. Šį rudenį sutvarkytoje teritorijoje jau suskaičiavome apie 3000 gervių, tad tvarkymas tikrai buvo naudingas“, – pasakoja A. Mozūraitis.
Tai toli gražu ne visos Panemunių regioninio parko vertybės: pilimis, piliakalniais ir gamtos vertybėmis nusėtas parkas pritraukia daugybę lankytojų visais metų laikais. Tikimasi, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM įgyvendinamas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ pavers parką dar patrauklesniu ir patogesniu lankytojams. Tačiau tuo įsitikinti galite tik jame apsilankę.
Ar vaikščiojote kada sėliais? O ar teko žiūrėti filmus besisupančioje valtyje? Jau greitai galėsite visa tai padaryti atnaujintame Panemunių regioninio parko lankytojų centre, kuris žada pasikeisti neatpažįstamai.
Panemunių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija paskutinį kartą buvo atnaujinta 2000 m., o bėgant metams morališkai paseno ir lankytojų, ir parko darbuotojų akyse. Taigi jau kurį laiką norėta ją atnaujinti. Tačiau realias galimybes lankytojų centro atnaujinimui sudarė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos įgyvendinamas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas.“ Viso projekto metu atnaujinta ir sutvarkyta daugybė saugomų teritorijų visoje Lietuvoje, darbai taip pat vyksta būsimame Nacionaliniame Saugomų teritorijų lankytojų centre Vilniuje, dar keturiuose lankytojų centruose įrenginėjamos vidaus ekspozicijos – tarp jų ir Panemunių regioninio parko lankytojų centre.
„Esame įsikūrę buvusioje smuklėje, o Lankytojų centras – dalyje, kurioje kadaise laikyti vežimai, taigi patalpa buvo nešildoma. Tai gerokai apsunkino bet kokių modernių pertvarkų galimybes. Todėl projekto metu Lankytojų centras pirmiausia buvo išplėstas prijungiant dvi gretimas patalpas, tapo šiltesnis“, – pasakoja Panemunių regioninio parko vyr. specialistas rekreacijai Aidas Mozūraitis.
Bendra atnaujinto lankytojų centro tema – „Nemunas ir gyvenimas prie jo“, tačiau ekspozicija suskirstyta ir smulkesniais segmentais. Lankytojai supažindinami ne tik su parko vertybėmis, jame saugomomis rūšimis, esančiomis „Natura 2000“ teritorijomis, archeologijos ir istorijos eksponatais (beje, šiuo metu planuojama gausinti istorinių ir archeologinių eksponatų kolekciją), su Nemune plaukiojusių laivų ekspozicija, bet ir su interaktyviais žemėlapiais, kurie padės parką tirti savarankiškai.
„Labiausiai naujovės turėtų patikti mažiesiems parko lankytojams: ekspozicijoje atsiras speciali valtis, kurioje tilps iki 20 vaikų. Pati valtis galės siūbuoti į šonus, taip suteikdama realaus plaukimo upe pojūtį, o tuo metu jos keleiviai galės stebėti filmus apie gyvenimą prie Nemuno, parko gamtą, − pasakoja A.Mozūraitis. − Drąsiausieji galės išbandyti, kaip jautėsi kaimo gyventojai Nemunu gabendami sėlius. O judančiais rąstais pereiti ne taip lengva! Vyresnieji galės susipažinti su Nemuno reikšme senovėje. Lankytojų centre atsiras dalies kaimo maketas, vaizduojantis gyvenimą prieš 100 metų. Kadangi dominavo vandens transportas, čia bus matyti ir garlaivių prieplaukos, ir pašto stoties vieta. Tai padės suvokti, kaip dirbo, gyveno ir keliavo prie Nemuno gyvenę žmonės.“
Išmėginus visas lankytojų centro linksmybes, verta užkopti į Seredžiaus piliakalnį. Ant jo kadaise stovėjusi Prieštvės pilis atlaikė ne vieną Kryžiuočių antpuolį. Sakoma, kad būtent čia yra ir legendinio Palemono amžino poilsio vieta. Būtent todėl šis kalnas dažnai vadinamas Palemono kalnu. Projekto metu iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, įrengtas specialus apžvalgos takas, nuo kurio atsiveria vaizdai į Nemuno slėnį, Nemuno ir Dubysos santaką, o į patį Palemono kalną veda laiptai.
Projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ metu atlikti tvarkymo darbai ir Panemunių regioniniam parkui priskirtame Novaraisčio ornitologiniame draustinyje. Pasak A. Mozūraičio, ši gervių pamėgta vieta – dar sovietų metais eksploatuotas durpynas. „Tačiau ilgainiui jo neprižiūrint ir darbuojantis bebrams pradėjo kilti vandens lygis, augti nendrės. Pastebėjome, kad migruodamos gervės vis dar čia sustodavo, tačiau leisdavosi kiek atokiau – nepatogu nusileisti į nendryną. Taigi įgyvendinant projektą buvo išvalyta 7 km kanalų, išpjauta 60 ha nendrių ir 30 ha kitų menkaverčių želdinių. Šį rudenį sutvarkytoje teritorijoje jau suskaičiavome apie 3000 gervių, tad tvarkymas tikrai buvo naudingas“, – pasakoja A. Mozūraitis.
Tai toli gražu ne visos Panemunių regioninio parko vertybės: pilimis, piliakalniais ir gamtos vertybėmis nusėtas parkas pritraukia daugybę lankytojų visais metų laikais. Tikimasi, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM įgyvendinamas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ pavers parką dar patrauklesniu ir patogesniu lankytojams. Tačiau tuo įsitikinti galite tik jame apsilankę.
Į atsinaujinusias saugomas teritorijas plūsta lankytojai
Ar kada matėte, kaip atrodo vilko pėdsakai sniege? O kokie beribiai peizažai atsiveria nuo piliakalnių, kai medžiai lieka be lapų? Apie tai, ką gamta ir saugomos teritorijos gali pasiūlyti lankytojams žiemą bei kaip saugomų teritorijų atsinaujinimas suburia vis daugiau lankytojų ir bendruomenių, kalbame su Valstybinės Saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta Baškyte.
- Dažniausiai iškylos saugomose teritorijose planuojamos pavasarį ar vasarą, kai džiugina saulė ir geras oras. O ką verta aplankyti žiemą?
Sezoniškumas dažnai akcentuojamas, tačiau gamta yra graži visais metų laikais. Pavyzdžiui, kiek žmonių yra matę jūrą žiemą? Kiek žmonių žiemą praėjo apsnigtu žvėrių pramintu miško takeliu?
Kai nukrenta medžių lapai, giedrą dieną verta aplankyti piliakalnius, atodangas, apžvalgos bokštus – būtent tuomet galima matyti toliausiai. Verta ir tiesiog pasivaikščioti po mišką – žiemą jis ramesnis, tačiau, vasarą miške beveik neįmanoma pastebėti žvėrių pėdsakų, o žiemos pusnyse kiekvieno pėdsakai – kaip ant delno.
Prisiminkime ir protėvių tradicijas: žiema buvo ramesnis periodas, žmonės burdavosi draugėn, dainuodavo, ausdavo. Jei pavasaris ar vasara buvo skirta darbams, tai šaltasis laikotarpis – dvasingumo, bendravimo metas. Todėl svarbu būti kartu – kad ir susėdus prie laužo išsivirti šiltos arbatos arba su mažiausiais šeimos nariais aplankyti Lankytojų centrus, kur jokie šalčiai nebaisūs.
- Penki nauji Lankytojų centrai sukurti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos įgyvendinamo projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ metu. Kaip kilo idėja kurti tokius centrus Lietuvoje ir kas juose vyksta?
Lankytojų centrai atlieka kelias svarbias funkcijas. Pirmiausia, tai – bendravimo, gyvo susitikimo erdvė. Antra – informacijos teikimo centras. Tai – modernios, interaktyvios, įdomios ekspozicijos, pristatančios konkretų parką ir jo vertybes. Trečia – šie lankytojų centrai telkia pačius konkrečios teritorijos gyventojus. Pavyzdžiui, Aukštadvario regioninio parko Lankytojų centras yra buvusioje mokykloje, taigi bendruomenė noriai jame susirenka, rengiami koncertai, parodos, senjorai savaitgaliais dirba Lankytojų centruose. Taip sukuriama simbiozė tarp saugomos teritorijos bei jos gyventojų.
Projekto metu taip pat planuojama įrengti Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą Vilniuje. Buvusiame Sapiegų komplekso pastate Antakalnyje turėtų atsirasti centras, apibendrinantis visą saugomų teritorijų informaciją. Čia planuojame dvi ekspozicijas: viena turėtų būti pramoginė, skirta lankytojams, kita – žmonėms, kurie detaliau domisi saugomomis teritorijomis. Statybos darbai turėtų būti baigti 2014 m. rudenį.
- Saugomos teritorijos lyg ir mėgina žengti arčiau žmogaus, o ar žmogus noriai žengia į gamtą?
Lietuviai apskritai linkę daug keliauti, taigi sakyčiau, kad taip. Kita vertus, džiugu, kad žmonės, norėdami keliauti į gamtą, naudojasi sukurta infrastruktūra – vis mažiau savarankiškai braidančių po pelkes ar ieškančių paukščių lizdų. Be to, galima pastebėti, kad daug daugiau keliauja jaunos šeimos. Saugomos teritorijos miestuose ypač patrauklios senjorams – atnaujinta infrastruktūra leidžia džiaugtis pasivaikščiojimu gamtoje prie pat namų. Atsiradus Lankytojų centrams, lankomumas kai kur padidėjo net dešimtimis kartų.
- Tačiau projekto metu buvo rūpinamasi ne tik lankytojų infrastruktūra. Daug dėmesio ir saugomoms „Natura 2000“ teritorijoms. Kas jose saugoma ir kodėl tai svarbu?
Kiekviena šalis saugo rūšis, kurioms iškilusi grėsmė. Tačiau bendroje Europos erdvėje saugomos visų valstybių nykstančios rūšys. Tam būtina imtis aktyvių veiksmų – turi būti sudarytos tinkamos sąlygos rūšiai gyvuoti.
Lietuvoje puikiai suprantama, kad svarbu saugoti gyvūnus, taip pat itin jautriai reaguojama į medžių kirtimą – ši glaudaus ryšio su gamta tradicija, matyt, atėjusi iš mūsų protėvių. Visai kitaip reaguojama į mažų retų augalų apsaugą. Bet visos ekosistemos, įvairovės išsaugojimas leidžia užtikrinti tinkamą buveinę ir gyvūnams.
- Pokalbio pradžioje minėjote, kad lankymasis gamtoje padeda žmogui pajusti ramybę. Tačiau projekto metu buvo tvarkomi ne tik gamtos, bet ir kultūros objektai – net 8 piliakalniai.
Žmonės labai mėgsta lankyti piliakalnius. Manau, todėl, kad įdomu viską pamatyti iš aukščiau, tai skatina suvokti gamtos didybę, mąstant apie protėvius, pačiam pasitempti. Kita vertus, būtent piliakalniuose labiausiai jaučiama žmogaus ir gamtos sąsaja: juk tai – gamtos kūnas, kurį žmogus pritaikė savo bendruomenės būviui užtikrinti. Juose viskas tarytum susijungia į vieną... Aplankykite sutvarkytus Pašatrijos piliakalnį Varnių regioniniame parke, Seredžiaus piliakalnį Panemunių regioniniame parke ar Kartenos piliakalnį Salantų regioniniame parke – nustebsite, kokie Lietuvos kraštovaizdžiai atsiveria...
- Dėkojame už pokalbį.
Ar kada matėte, kaip atrodo vilko pėdsakai sniege? O kokie beribiai peizažai atsiveria nuo piliakalnių, kai medžiai lieka be lapų? Apie tai, ką gamta ir saugomos teritorijos gali pasiūlyti lankytojams žiemą bei kaip saugomų teritorijų atsinaujinimas suburia vis daugiau lankytojų ir bendruomenių, kalbame su Valstybinės Saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta Baškyte.
- Dažniausiai iškylos saugomose teritorijose planuojamos pavasarį ar vasarą, kai džiugina saulė ir geras oras. O ką verta aplankyti žiemą?
Sezoniškumas dažnai akcentuojamas, tačiau gamta yra graži visais metų laikais. Pavyzdžiui, kiek žmonių yra matę jūrą žiemą? Kiek žmonių žiemą praėjo apsnigtu žvėrių pramintu miško takeliu?
Kai nukrenta medžių lapai, giedrą dieną verta aplankyti piliakalnius, atodangas, apžvalgos bokštus – būtent tuomet galima matyti toliausiai. Verta ir tiesiog pasivaikščioti po mišką – žiemą jis ramesnis, tačiau, vasarą miške beveik neįmanoma pastebėti žvėrių pėdsakų, o žiemos pusnyse kiekvieno pėdsakai – kaip ant delno.
Prisiminkime ir protėvių tradicijas: žiema buvo ramesnis periodas, žmonės burdavosi draugėn, dainuodavo, ausdavo. Jei pavasaris ar vasara buvo skirta darbams, tai šaltasis laikotarpis – dvasingumo, bendravimo metas. Todėl svarbu būti kartu – kad ir susėdus prie laužo išsivirti šiltos arbatos arba su mažiausiais šeimos nariais aplankyti Lankytojų centrus, kur jokie šalčiai nebaisūs.
- Penki nauji Lankytojų centrai sukurti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos įgyvendinamo projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“ metu. Kaip kilo idėja kurti tokius centrus Lietuvoje ir kas juose vyksta?
Lankytojų centrai atlieka kelias svarbias funkcijas. Pirmiausia, tai – bendravimo, gyvo susitikimo erdvė. Antra – informacijos teikimo centras. Tai – modernios, interaktyvios, įdomios ekspozicijos, pristatančios konkretų parką ir jo vertybes. Trečia – šie lankytojų centrai telkia pačius konkrečios teritorijos gyventojus. Pavyzdžiui, Aukštadvario regioninio parko Lankytojų centras yra buvusioje mokykloje, taigi bendruomenė noriai jame susirenka, rengiami koncertai, parodos, senjorai savaitgaliais dirba Lankytojų centruose. Taip sukuriama simbiozė tarp saugomos teritorijos bei jos gyventojų.
Projekto metu taip pat planuojama įrengti Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą Vilniuje. Buvusiame Sapiegų komplekso pastate Antakalnyje turėtų atsirasti centras, apibendrinantis visą saugomų teritorijų informaciją. Čia planuojame dvi ekspozicijas: viena turėtų būti pramoginė, skirta lankytojams, kita – žmonėms, kurie detaliau domisi saugomomis teritorijomis. Statybos darbai turėtų būti baigti 2014 m. rudenį.
- Saugomos teritorijos lyg ir mėgina žengti arčiau žmogaus, o ar žmogus noriai žengia į gamtą?
Lietuviai apskritai linkę daug keliauti, taigi sakyčiau, kad taip. Kita vertus, džiugu, kad žmonės, norėdami keliauti į gamtą, naudojasi sukurta infrastruktūra – vis mažiau savarankiškai braidančių po pelkes ar ieškančių paukščių lizdų. Be to, galima pastebėti, kad daug daugiau keliauja jaunos šeimos. Saugomos teritorijos miestuose ypač patrauklios senjorams – atnaujinta infrastruktūra leidžia džiaugtis pasivaikščiojimu gamtoje prie pat namų. Atsiradus Lankytojų centrams, lankomumas kai kur padidėjo net dešimtimis kartų.
- Tačiau projekto metu buvo rūpinamasi ne tik lankytojų infrastruktūra. Daug dėmesio ir saugomoms „Natura 2000“ teritorijoms. Kas jose saugoma ir kodėl tai svarbu?
Kiekviena šalis saugo rūšis, kurioms iškilusi grėsmė. Tačiau bendroje Europos erdvėje saugomos visų valstybių nykstančios rūšys. Tam būtina imtis aktyvių veiksmų – turi būti sudarytos tinkamos sąlygos rūšiai gyvuoti.
Lietuvoje puikiai suprantama, kad svarbu saugoti gyvūnus, taip pat itin jautriai reaguojama į medžių kirtimą – ši glaudaus ryšio su gamta tradicija, matyt, atėjusi iš mūsų protėvių. Visai kitaip reaguojama į mažų retų augalų apsaugą. Bet visos ekosistemos, įvairovės išsaugojimas leidžia užtikrinti tinkamą buveinę ir gyvūnams.
- Pokalbio pradžioje minėjote, kad lankymasis gamtoje padeda žmogui pajusti ramybę. Tačiau projekto metu buvo tvarkomi ne tik gamtos, bet ir kultūros objektai – net 8 piliakalniai.
Žmonės labai mėgsta lankyti piliakalnius. Manau, todėl, kad įdomu viską pamatyti iš aukščiau, tai skatina suvokti gamtos didybę, mąstant apie protėvius, pačiam pasitempti. Kita vertus, būtent piliakalniuose labiausiai jaučiama žmogaus ir gamtos sąsaja: juk tai – gamtos kūnas, kurį žmogus pritaikė savo bendruomenės būviui užtikrinti. Juose viskas tarytum susijungia į vieną... Aplankykite sutvarkytus Pašatrijos piliakalnį Varnių regioniniame parke, Seredžiaus piliakalnį Panemunių regioniniame parke ar Kartenos piliakalnį Salantų regioniniame parke – nustebsite, kokie Lietuvos kraštovaizdžiai atsiveria...
- Dėkojame už pokalbį.
Miško aidas
Kėdainiai – ąžuolų kraštas
Vytauto Žeimanto įspūdžiai Sostinės žurnalistams apsilankius Kėdainių miškų urėdijoje
Į Kėdainių miškų urėdiją vykau su Aplinkos ministerijos sukviesta žurnalistų grupe. Tikėjausi pamatyti ir sužinoti kažką naujo. Ir neapsirikau, nes patekau į didelio ąžuolų entuziasto Kėdainių miškų urėdo Juozo Girino globą.
„Kėdainių urėdija ypač garsėja savo ąžuolynais. Čia yra gausu ąžuolams tinkamų augaviečių - beveik 80 proc. visų tokių augaviečių Lietuvoje yra būtent mūsų urėdijoje“, - su pasididžiavimu sako J. Girinas. Jis patyręs miškininkas, nuo 1977 metų rūpinasi Kėdainių miškais, nuo 1999 metų - miškų urėdas. Todėl buvo labai įdomu su juo susitikti, juolab mūsų tikslas buvo kuo geriau pažinti Lietuvos nacionalinį medį - ąžuolą, jo augimo problemas, ąžuolynų plėtotės galimybes.
Nors paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur) pas mus didelėje pagarboje, Lietuvoje augimo sąlygos jam nėra optimalios. Ąžuolai auga visoje Europoje, o Lietuvoje yra šios rūšies šiaurinė arealo dalis, todėl ąžuolynai čia nėra tokie gražūs kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje.
Senovėje ąžuolas lietuviui buvo šventas medis, jo kirsti nevalia. Todėl ąžuolynų buvo daug. Vėliau, atėjus krikščionybei, į ąžuolus pradėta žiūrėti, kaip į labai gerą medieną. Ąžuolynus pradėjo labai kirsti. Dabar galima jau pasidžiaugti, kad ąžuolynų dalis visoje Lietuvoje stabiliai auga ir šiuo metu, lyginant su 1961 m., jų yra beveik pusantro karto daugiau.
Kėdainių urėdijoje, anot J. Girino, ąžuolynų atkūrimas prasidėjo 1995 metais. Per paskutinį dešimtmetį ąžuolų medynų plotas čia išaugo nuo 1622,4 ha iki 1838,3 ha. Praėjusių metų duomenimis, ąžuolynai Kėdainių urėdijoje sudarė 9,3 proc. visų medynų. Vykstant tokiems intensyviems atkūrimo darbams nenuostabu, jog šiuo metu didžioji dalis ąžuolynų yra jaunesni nei 10 metų amžiaus. Iš viso tokių ąžuolynų yra apie 650 ha.
Antra pagal gausumą grupė yra patys vyriausi, 140 ir daugiau metų sulaukę medžiai. Tokių ąžuolynų priskaičiuojama apie 500 ha. Pasak urėdo, šis faktas neturėtų stebinti. XIX a. krašte vykę dideli neramumai – 1830 m. ir 1863 m. sukilimai – lėmė, jog būtent tuo laikotarpiu Kėdainių urėdijos teritorijoje susiformavo patys geriausi ąžuolynai.
„Kada būna suirutės, kirtimai miškuose yra chaotiški, nereguliarūs. Taip pat išnaikinami žvėrys, kurie skabo ąžuolus ir stabdo jų savaiminį plitimą. Todėl iš to meto ir turime labai daug savaime atsikūrusio ąžuolo,“ – teigia J. Girinas.
Likusių amžiaus klasių plotai nėra labai dideli. Iš viso urėdijoje yra per 1000 ha medynų, kur ąžuolas, nors yra rūšinės sudėties, nėra vyraujantis medis. Miškininkai siekia šią situaciją pakeisti.
„Planuojame vykdyti taip vadinamus ugdomuosius kirtimus, kada kirsime lapuočius, ir taip leisime ąžuolams, dabar esantiems apačioje, išeiti į priekį. Jeigu neatsitiktų kokios didelės nelaimės, pavyzdžiui, masinių džiūvimų, Kėdainiuose realiai per porą dešimtmečių įmanoma pasiekti, kad ąžuolynai sudarytų apie 17 proc. visų medynų. Tai beveik dvigubai daugiau nei dabar,“ – sako J.Girinas ir atskleidžia potencialias galimybes: - Pas mus geros augavietės, daug ąžuolynų, todėl savaime suprantama, kad yra genetiniu požiūriu vertingų medynų. Urėdijoje yra didžiausias kiekis rinktinių ąžuolų. Šie medžiai yra patys geriausi miškininkystės požiūriu: aukštesni, geresnis šakotumas, turi daugiau padarinės medienos“.
Dabar urėdija gali pasigirti turinti apie 110 rinktinių medžių. Bet tuo kėdainiškiai nesitenkina. Jie domisi visais rinktiniais ąžuolais, augančiais Lietuvoje. Lančiūnavos girininkijoje esančioje sėklinėje plantacijoje, užimančioje net 21 ha plotą, auga ąžuolų palikuonys - skiepai. Čia auga ir 183 klonai iš 11 urėdijų.
J. Girinas vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo klonuoti senolius ąžuolus ir ne tik juos. Jo rūpestis – išsaugoti medžių genofondą ateities kartoms: ,,Jeigu ilgaamžių ir tvirtų medžių neskiepijame, neklonuojame, tie medžiai iškeliauja į nebūtį ir amžinybę, užuot mums palikę vertingų palikuonių su stipriais genais“. Dabar jo kuriama miško sėklinė bazė savo unikalumu tapo reikšminga ne vien Lietuvos mastu. Lančiūnavos plantacijoje sukauptas pačių geriausių ąžuolų Lietuvoje genofondas. Pomėgis skiepyti, kaip ir fotoaparatas gamtoje, miškų urėdą lydi visą gyvenimą. Pirmąjį skiepą J. Girinas paėmė 2005 m. iš Šaravų ąžuolo senolio Kėdainių rajone.
„Šiuo metu turime 64 ąžuolų klonus, pradedant garsiuoju Stelmužės ir baigiant mūsų pačių M. Daukšos ąžuolu. Lietuvoje tokių ąžuolų senolių priskaičiuojama per 100, bet daugelyje vietų jie jau yra išdžiūvę, o genotipo išsaugoti nespėta. Kur spėjau, tuos senolius surinkau. Yra toks Raseinių rajone Aleknos ąžuolas, jis jau buvo nudžiūvęs, bet aš genotipą išsaugojau. Buvo žiema, šakutes iš po sniego ėmiau, lengvai prigijo,“ – džiaugėsi urėdas.
Pasiteiravau, kodėl jis taip domisi senolių ąžuolų klonavimu. Anot urėdo, tai yra geras draudimas nelaimių atveju. „Kartas nuo karto vyksta masinis ąžuolų džiūvimas, o šitie ąžuolai senoliai išlieka gyvi. Vadinasi, jie savyje turi kažką daugiau, jie yra atsparesni toms visoms negandoms, kurios puola ąžuolą, – aiškina J. Girinas. – Gaila, kad tik trečdalis skiepų prigyja be problemų. Tačiau tuo būtina užsiimti. Skiepijant „dukrai“ persiduoda žinomos „mamos“ medžio savybės. Tuo tarpu daugindami tik gilėmis, esame tikri tik dėl pusės genetinės medžiagos, tos, kuri atėjo iš „mamos“. Kita pusė yra atėjusi neaišku iš kur, todėl negalime žinoti, koks bus rezultatas ir ar bus vertingas iš tos gilės išaugęs medis“.
Ąžuolynų atkūrimas dabar - tai darbai, apimantys sėklininkystę, sodmenų išauginimą, iškirsto miško atkūrimą, želdinių ir žėlinių priežiūrą ir jų apsaugą. Kasmet miškų urėdija atkuria ir įveisia apie 300 ha miškų. Sodinimu atkuriama apie 50 procentų plynai iškirstų biržių. Pirmenybė čia teikiama ąžuolo želdiniams. Tinkamose augavietėse sodinama nuo 600 iki 2000 vnt/ha selekciškai vertingų ąžuoliukų, juos mišrinant su kitomis medžių rūšimis. Ąžuolo sodinukams išauginti gilės renkamos genetiniuose draustiniuose ir sėkliniame medyne. Tam yra išskirti keturi 72,8 ha ploto paprastojo ąžuolo genetiniai draustiniai Lančiūnavos ir Kėdainių girininkijose, trys - 27 ha ploto - Ąžuoloto, Dotnuvos ir Lančiūnavos, du - 36,9 ha ploto - Josvainių ir vienas - 8,8 ha ploto - Labūnavos girininkijoje.
Mes aplankėme visas su ąžuolų auginimu susijusias vietas, pamatėme nelengvo ir kruopštaus miškininkų darbo rezultatus. Jie džiugina. Iš čia dabar jauni ąžuoliukai keliauja po visą Lietuvą, pasiekė net Japoniją. Kol mūsų šalyje bus tokie miškininkai ir tokie urėdai, kaip Kėdainių urėdijoje, ąžuolai Lietuvoje žaliuos.
O kad tai nebūtų vien tik žodžiai, kelionę mes baigėme ąžuoliukų sodinimu Pašilių miške, kur kuriamas „Neregėtos Lietuvos“ Tūkstantmečio ąžuolynas.
„Šitą pavadinsime Žurnalistų ąžuolu,“ – tarė urėdas J.Girinas, sustojęs prie paties aukščiausio ką tik mūsų pasodinto ąžuolo. O man per širdį nuvilnijo šiltas jausmas...
Vytauto Žeimanto įspūdžiai Sostinės žurnalistams apsilankius Kėdainių miškų urėdijoje
Į Kėdainių miškų urėdiją vykau su Aplinkos ministerijos sukviesta žurnalistų grupe. Tikėjausi pamatyti ir sužinoti kažką naujo. Ir neapsirikau, nes patekau į didelio ąžuolų entuziasto Kėdainių miškų urėdo Juozo Girino globą.
„Kėdainių urėdija ypač garsėja savo ąžuolynais. Čia yra gausu ąžuolams tinkamų augaviečių - beveik 80 proc. visų tokių augaviečių Lietuvoje yra būtent mūsų urėdijoje“, - su pasididžiavimu sako J. Girinas. Jis patyręs miškininkas, nuo 1977 metų rūpinasi Kėdainių miškais, nuo 1999 metų - miškų urėdas. Todėl buvo labai įdomu su juo susitikti, juolab mūsų tikslas buvo kuo geriau pažinti Lietuvos nacionalinį medį - ąžuolą, jo augimo problemas, ąžuolynų plėtotės galimybes.
Nors paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur) pas mus didelėje pagarboje, Lietuvoje augimo sąlygos jam nėra optimalios. Ąžuolai auga visoje Europoje, o Lietuvoje yra šios rūšies šiaurinė arealo dalis, todėl ąžuolynai čia nėra tokie gražūs kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje.
Senovėje ąžuolas lietuviui buvo šventas medis, jo kirsti nevalia. Todėl ąžuolynų buvo daug. Vėliau, atėjus krikščionybei, į ąžuolus pradėta žiūrėti, kaip į labai gerą medieną. Ąžuolynus pradėjo labai kirsti. Dabar galima jau pasidžiaugti, kad ąžuolynų dalis visoje Lietuvoje stabiliai auga ir šiuo metu, lyginant su 1961 m., jų yra beveik pusantro karto daugiau.
Kėdainių urėdijoje, anot J. Girino, ąžuolynų atkūrimas prasidėjo 1995 metais. Per paskutinį dešimtmetį ąžuolų medynų plotas čia išaugo nuo 1622,4 ha iki 1838,3 ha. Praėjusių metų duomenimis, ąžuolynai Kėdainių urėdijoje sudarė 9,3 proc. visų medynų. Vykstant tokiems intensyviems atkūrimo darbams nenuostabu, jog šiuo metu didžioji dalis ąžuolynų yra jaunesni nei 10 metų amžiaus. Iš viso tokių ąžuolynų yra apie 650 ha.
Antra pagal gausumą grupė yra patys vyriausi, 140 ir daugiau metų sulaukę medžiai. Tokių ąžuolynų priskaičiuojama apie 500 ha. Pasak urėdo, šis faktas neturėtų stebinti. XIX a. krašte vykę dideli neramumai – 1830 m. ir 1863 m. sukilimai – lėmė, jog būtent tuo laikotarpiu Kėdainių urėdijos teritorijoje susiformavo patys geriausi ąžuolynai.
„Kada būna suirutės, kirtimai miškuose yra chaotiški, nereguliarūs. Taip pat išnaikinami žvėrys, kurie skabo ąžuolus ir stabdo jų savaiminį plitimą. Todėl iš to meto ir turime labai daug savaime atsikūrusio ąžuolo,“ – teigia J. Girinas.
Likusių amžiaus klasių plotai nėra labai dideli. Iš viso urėdijoje yra per 1000 ha medynų, kur ąžuolas, nors yra rūšinės sudėties, nėra vyraujantis medis. Miškininkai siekia šią situaciją pakeisti.
„Planuojame vykdyti taip vadinamus ugdomuosius kirtimus, kada kirsime lapuočius, ir taip leisime ąžuolams, dabar esantiems apačioje, išeiti į priekį. Jeigu neatsitiktų kokios didelės nelaimės, pavyzdžiui, masinių džiūvimų, Kėdainiuose realiai per porą dešimtmečių įmanoma pasiekti, kad ąžuolynai sudarytų apie 17 proc. visų medynų. Tai beveik dvigubai daugiau nei dabar,“ – sako J.Girinas ir atskleidžia potencialias galimybes: - Pas mus geros augavietės, daug ąžuolynų, todėl savaime suprantama, kad yra genetiniu požiūriu vertingų medynų. Urėdijoje yra didžiausias kiekis rinktinių ąžuolų. Šie medžiai yra patys geriausi miškininkystės požiūriu: aukštesni, geresnis šakotumas, turi daugiau padarinės medienos“.
Dabar urėdija gali pasigirti turinti apie 110 rinktinių medžių. Bet tuo kėdainiškiai nesitenkina. Jie domisi visais rinktiniais ąžuolais, augančiais Lietuvoje. Lančiūnavos girininkijoje esančioje sėklinėje plantacijoje, užimančioje net 21 ha plotą, auga ąžuolų palikuonys - skiepai. Čia auga ir 183 klonai iš 11 urėdijų.
J. Girinas vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo klonuoti senolius ąžuolus ir ne tik juos. Jo rūpestis – išsaugoti medžių genofondą ateities kartoms: ,,Jeigu ilgaamžių ir tvirtų medžių neskiepijame, neklonuojame, tie medžiai iškeliauja į nebūtį ir amžinybę, užuot mums palikę vertingų palikuonių su stipriais genais“. Dabar jo kuriama miško sėklinė bazė savo unikalumu tapo reikšminga ne vien Lietuvos mastu. Lančiūnavos plantacijoje sukauptas pačių geriausių ąžuolų Lietuvoje genofondas. Pomėgis skiepyti, kaip ir fotoaparatas gamtoje, miškų urėdą lydi visą gyvenimą. Pirmąjį skiepą J. Girinas paėmė 2005 m. iš Šaravų ąžuolo senolio Kėdainių rajone.
„Šiuo metu turime 64 ąžuolų klonus, pradedant garsiuoju Stelmužės ir baigiant mūsų pačių M. Daukšos ąžuolu. Lietuvoje tokių ąžuolų senolių priskaičiuojama per 100, bet daugelyje vietų jie jau yra išdžiūvę, o genotipo išsaugoti nespėta. Kur spėjau, tuos senolius surinkau. Yra toks Raseinių rajone Aleknos ąžuolas, jis jau buvo nudžiūvęs, bet aš genotipą išsaugojau. Buvo žiema, šakutes iš po sniego ėmiau, lengvai prigijo,“ – džiaugėsi urėdas.
Pasiteiravau, kodėl jis taip domisi senolių ąžuolų klonavimu. Anot urėdo, tai yra geras draudimas nelaimių atveju. „Kartas nuo karto vyksta masinis ąžuolų džiūvimas, o šitie ąžuolai senoliai išlieka gyvi. Vadinasi, jie savyje turi kažką daugiau, jie yra atsparesni toms visoms negandoms, kurios puola ąžuolą, – aiškina J. Girinas. – Gaila, kad tik trečdalis skiepų prigyja be problemų. Tačiau tuo būtina užsiimti. Skiepijant „dukrai“ persiduoda žinomos „mamos“ medžio savybės. Tuo tarpu daugindami tik gilėmis, esame tikri tik dėl pusės genetinės medžiagos, tos, kuri atėjo iš „mamos“. Kita pusė yra atėjusi neaišku iš kur, todėl negalime žinoti, koks bus rezultatas ir ar bus vertingas iš tos gilės išaugęs medis“.
Ąžuolynų atkūrimas dabar - tai darbai, apimantys sėklininkystę, sodmenų išauginimą, iškirsto miško atkūrimą, želdinių ir žėlinių priežiūrą ir jų apsaugą. Kasmet miškų urėdija atkuria ir įveisia apie 300 ha miškų. Sodinimu atkuriama apie 50 procentų plynai iškirstų biržių. Pirmenybė čia teikiama ąžuolo želdiniams. Tinkamose augavietėse sodinama nuo 600 iki 2000 vnt/ha selekciškai vertingų ąžuoliukų, juos mišrinant su kitomis medžių rūšimis. Ąžuolo sodinukams išauginti gilės renkamos genetiniuose draustiniuose ir sėkliniame medyne. Tam yra išskirti keturi 72,8 ha ploto paprastojo ąžuolo genetiniai draustiniai Lančiūnavos ir Kėdainių girininkijose, trys - 27 ha ploto - Ąžuoloto, Dotnuvos ir Lančiūnavos, du - 36,9 ha ploto - Josvainių ir vienas - 8,8 ha ploto - Labūnavos girininkijoje.
Mes aplankėme visas su ąžuolų auginimu susijusias vietas, pamatėme nelengvo ir kruopštaus miškininkų darbo rezultatus. Jie džiugina. Iš čia dabar jauni ąžuoliukai keliauja po visą Lietuvą, pasiekė net Japoniją. Kol mūsų šalyje bus tokie miškininkai ir tokie urėdai, kaip Kėdainių urėdijoje, ąžuolai Lietuvoje žaliuos.
O kad tai nebūtų vien tik žodžiai, kelionę mes baigėme ąžuoliukų sodinimu Pašilių miške, kur kuriamas „Neregėtos Lietuvos“ Tūkstantmečio ąžuolynas.
„Šitą pavadinsime Žurnalistų ąžuolu,“ – tarė urėdas J.Girinas, sustojęs prie paties aukščiausio ką tik mūsų pasodinto ąžuolo. O man per širdį nuvilnijo šiltas jausmas...
Etnokultūra - istorija
Apie žalčius ir gyvates mitologijoje
Senovės lietuviai nesukūrė savo rašto, todėl nepaliko nei savųjų šventųjų tekstų, nei žinių apie religinius ritualus. Apie baltų mitologiją ir kultus galima spręsti tik iš trumpų intarpų kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Kiek daugiau žinių yra XVI a. istoriografiniuose šaltiniuose, kai Renesanso idėjos pažadino domėjimąsi prigimtinėmis kultūromis. Tačiau ir palankiai mūsų kraštui nusiteikę autoriai savo raštuose ar dėl kalbos nemokėjimo, ar dėl neįsigilinimo į esmę priveldavo keistenybių. Štai Pilypas Kalimachas, valdovo sekretorius ir karalaičių auklėtojas, rašydamas 1479-1480 m. kardinolo Zbignevo Olesnickio biografiją, pažymėjo: „...lietuviai garbina šliužus, jų kalba vadinamus Gyuotem, kurių garbinimas užvaldė jų širdis ne be pagrindo.“ Toliau autorius aprašo žalčio kultą, praktikuotą kitose tautose. 1517 ir 1526 m. per Lietuvą į Maskvą keliavusį imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinį austrų riterį Sigismundą Herberšteiną labiausiai stebino lietuvių dvasinio gyvenimo savitumai. Pasak jo: „...dar ir dabar čia daug stabmeldžių, kurie kaip savo namų penatus maitina tokius šliužus keturiomis trumpomis kaip driežų kojomis, juodus ir riebius, neviršijančius trijų sprindžių ilgio, vadinamus Givuoites. Kai tam tikromis dienomis apvalius namą, jos atšliaužia prie padėto maisto, kol prisisotinusios į savo vietą grįžta, jas baimingai garbina visa šeimyna.“ Tas keistokas žinias 1578 m. pakartojo pirmosios Lietuvos istorijos autorius Aleksandras Gvaninis, taip pat ir Jonas Lasickis, maždaug 1580 m. parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“. Žinoma, šie autoriai gerokai pripainiojo: žalčius ir žebenkštis, tuos gyvūnus, kurie išties būdavo laikomi namuose, kad gintų maisto atsargas nuo graužikų, išvadino gyvatėmis. O tikriausiai tai ir ne jų kaltė, - gyvių pavadinimai galėjo susikeisti dėl istorinių aplinkybių. Evangelizuojant kraštą kartu buvo neigiama visa, kas susiję su senąja baltų religija. Gyvatės vardas semantiškai sietinas su gyvybės sąvoka, o žalčio vardu dažnai ir prakeikiama. Gyvybės prado matymą gražiai nusako tokia sakmė: „Ėjo moteris ir pamatė gyvatę, vedančią vaikus. Tai numetė jai duonos trupinėlį. Kai pati pagimdė vaiką, rado prie jo gyvatės karūną. Tas vaikas buvo galvočius!“. Vardų transformacijų mitologijoje nereta, ypač kai vyksta ideologinės sistemos kaita.
Žinia, naminiais gyvūnais žalčiai buvo, kol katės nepaplito lietuviškuose kaimuose. Tačiau tai įvyko gal tik apie XVII a., iki to laiko tik dvaruose šiuos meilius padarus galima buvo pamatyti. Dar iki XX a. pradžios tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti netgi raganiai. O pasakojant apie senovės kaimo buitį, teigiama, kad žalčiai net valgydavę su vaikais iš vieno indo pieną ar rūgpienį. Vaikai esą kartais šaukštu kaukštelėdavę įkyriam žalčiui per galvą. Etnografai yra užrašę pasakojimų ir apie tai, kad žalčiai prižiūrėdavę tėvų paliktus vaikus, o laukuose užmigusį žmogų atgindavę nuo gyvatės. Jei žaltys išsikrausto iš namų, juose kas nors iš šeimynykščių mirs. O jei žalčiai įsikuria tvarte, tai būna geri gyvuliai, jie „eina rankon“. Tiesa, buvo tikima, kad karves jie žįsdavę; tačiau labiausiai žalčiai mėgdavę žirnius. Žalčių stengtasi neužpykdyti, nes jie gali kerštauti. Kartą žmonės radę žalčio gūžtą ir trumpam perkėlę ją į kitą vietą. Neradęs savo kiaušinių, žaltys išsimaudęs netoliese ant lentynos stovėjusiame piene ir taip jį užnuodijęs. Paskui, radęs atgal padėtą gūžtą, apvertęs ąsotį ir išliejęs visą pieną, kad žmonės jo neišgertų. Nors žaltys yra nenuodingas, bet žmonės tikėjo, kad jam įkandus ar liežuvėliu palietus žaizdą, atsirandanti sunkiai gyjanti juoda pūslė. Tokią bėdą išgydyti galima tik rūgpieniu.
Kartą šienpjovys, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam baltu epušės dalgiakočiu, tai žalčio įkąstas medis kaipmat ėmęs mėlynuoti.
Apie žalčių laikymą namuose byloja ne tik senolių pasakojimai, bet ir mitologiniai kūriniai. Sakmėse žaltys siejamas su saule: turi geltoną karūną, mėgsta šildytis saulės spinduliuose, įsliuogęs į eglutę. Pasakoje „Eglė – žalčių karalienė“ Žilvinas įkalino žvejo dukrą Eglę savo karalystėje marių dugne; ar tai ne mitas apie saulės užtemimą? Draudimai žalčius mušti yra palydimi pagraudenimais: užmušus žaltį, saulė nustoja šviesti ir net trisdešimt dienų „nežiūri“ į žmogų. Todėl užmušus net ir gyvatę, jos negalima palikti saulėkaitoje...
Tradicinių trobesių puošnūs antlangiai dažnai būdavo ornamentuoti „žalčiais“ – namų apsaugai nuo visokio blogio. Žalčio motyvai dažni VIII – IX a. archeologiniuose papuošaluose, randamuose kuršių ir skalvių kapuose. Plokštinės žalvarinės segės ten supintas iš dviejų ar keturių žalčiukų; jų galvutėmis užsibaigia įvijinės apyrankės. Vėliau roplių vaizdavimas persikelia į juostines apyrankes bei geriamųjų ragų apkalus. Šiuose tai išryškėja XI – XII a., o apyrankėse sutinkamas nuo X iki XIII a. Pasaginėse XI a. segėse žalčių galvutės jau pavirtusios slibinų nasrais. Visa tai byloja apie žalčių mitologizavimą kaip tarpininkų tarp žmonių pasaulio ir dievų.
Žalčio kultą senajame baltų tikėjime paliudija ir legendos. Žalčio Vyžo akmeninė galva įmūryta į Vyžuonų bažnyčios absidos sieną, - pasakojama toje vietoje buvus senosios religijos šventvietę. Akmens bažnytkaimis (Varėnos raj.) savo pavadinimą gavęs nuo gausiai žmonių lankomo mitologinio akmens. Tai esąs suakmenėjęs milžiniškas žaltys, kitados pastojęs kelią vienuoliams, ėjusiems krikštyti lietuvių. Peržegnotas, jis sulindęs į žemę, tik uodegos galas palikęs kyšoti. Akmenyje yra iškalta duobutė rasos vandeniui ir įtvirtintas kryželis.
Istorikas Motiejus Stryjkovskis, 1582 m. rašydamas apie Vilniaus įkūrimą ir jo šventvietę, sako, kad ten pagonys šliužus, vadinamus Gywojtos ir Ziemiennikos, laikydavę bei maitindavę kaip namų dievybes. Jeigu pirmasis vardas taikytinas žalčiams, ką reiškia antrasis? Žemininkas arba Žemėpatis – dievybė, poroje su Žemyna atgaivinanti žemės derlumą. Įdomu, kad užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo ji pavadinama „žemyna“, „žemine“. Tad aiškėja visiškai skirtingos šių mitologizuotų gyvūnų veiklos sferos: žaltys – saulės gyvis, gyvatė – žemės. Patarimas „Nemušk gyvatės akmeniu: akmuo – gyvatės brolis, neužmuši“ taip pat aiškiai rodo chtonišką jos prigimtį.
Ropliai vaizduojami jau ant kai kurių akmens amžiaus stovyklaviečių radinių, priklausančių vadinamajai Narvos kultūrai. Štai kaulinės strėlės antgalyje įraižomis ir įgraižomis išvingiuotos gyvatės. Įdomu, kad įtveriant antgalį, puošmenos būtų nematomos, paslėptos kote. Tad jų paskirtis maginė, tariamai sustiprinanti strėlės jėgą, - kad jos smūgis aukai taptų mirtinas, tarsi gyvatės kirtis.
Lietuvių tautosakoje yra daug tikėjimų, maldelių ir užkalbėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkirtimo. Eini į raistą uogauti – pasiimk duonos riekutę, kojas apsivyniok lininiu audiniu, sukalbėk tris kartus „Sveika, Marija“. Gyvatės nepamatysi, jeigu žinosi, kurią dieną buvo praeitos Kūčios ar bent savoji gimimo diena. Per Pusiaužiemio šventę (sausio 25-ąją) iš miško šiukštu vežti žabus, - vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis. Per Gandrinę (Blovieščius, kovo 25-ąją) marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo. Pačiame viduryje – gyvačių karalienė; ji labai pavojinga – kirtis mirtinas. Atpažinti ją esą galima iš raudonos spalvos ir auksu žibančios karūnėlės. Jei kam pavyktų tą jos puošmeną nugvelbti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Viską žinotų, matytų, kur pinigai paslėpti, ar koks lobis užkastas, o svarbiausia – kitų mintis galėtų skaityti. Blovieščių dieną gyvačių karalienė duoda savo karūną pavaldinėms pažaisti, paritinėti. Vienam žmogui raiste pamačius gyvates taip bežaidžiant, šovė į galvą smagi mintis. Nupynė iš sausų nendrių vainikėlį, uždegė jį ir paritino. Visos gyvatės ir nuvinguriavo paskui tą ugnį, tikrąją savo karalienės karūną palikusios gudruoliui. Tas gi kuo skubiausiai namo, nes gyvačių karalienė, pastebėjusi netektį, gali vytis, pasivertusi nirtulingu eržilu. Gyvačių karaliūno virtimas žirgu - įprastinė jo mitologinė metamorfozė.
Iki XVI–XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių taukai. O kaimuose iki pat mūsų laikų degtine užpiltos, džiovintos gyvatės vartojamos kaip vaistas nuo įvairių žmogaus ir gyvulių ligų. Tik pagautos vaistams jos turi būti pavasarį iki pirmojo griaustinio...
Prof. Libertas Klimka
Senovės lietuviai nesukūrė savo rašto, todėl nepaliko nei savųjų šventųjų tekstų, nei žinių apie religinius ritualus. Apie baltų mitologiją ir kultus galima spręsti tik iš trumpų intarpų kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Kiek daugiau žinių yra XVI a. istoriografiniuose šaltiniuose, kai Renesanso idėjos pažadino domėjimąsi prigimtinėmis kultūromis. Tačiau ir palankiai mūsų kraštui nusiteikę autoriai savo raštuose ar dėl kalbos nemokėjimo, ar dėl neįsigilinimo į esmę priveldavo keistenybių. Štai Pilypas Kalimachas, valdovo sekretorius ir karalaičių auklėtojas, rašydamas 1479-1480 m. kardinolo Zbignevo Olesnickio biografiją, pažymėjo: „...lietuviai garbina šliužus, jų kalba vadinamus Gyuotem, kurių garbinimas užvaldė jų širdis ne be pagrindo.“ Toliau autorius aprašo žalčio kultą, praktikuotą kitose tautose. 1517 ir 1526 m. per Lietuvą į Maskvą keliavusį imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinį austrų riterį Sigismundą Herberšteiną labiausiai stebino lietuvių dvasinio gyvenimo savitumai. Pasak jo: „...dar ir dabar čia daug stabmeldžių, kurie kaip savo namų penatus maitina tokius šliužus keturiomis trumpomis kaip driežų kojomis, juodus ir riebius, neviršijančius trijų sprindžių ilgio, vadinamus Givuoites. Kai tam tikromis dienomis apvalius namą, jos atšliaužia prie padėto maisto, kol prisisotinusios į savo vietą grįžta, jas baimingai garbina visa šeimyna.“ Tas keistokas žinias 1578 m. pakartojo pirmosios Lietuvos istorijos autorius Aleksandras Gvaninis, taip pat ir Jonas Lasickis, maždaug 1580 m. parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“. Žinoma, šie autoriai gerokai pripainiojo: žalčius ir žebenkštis, tuos gyvūnus, kurie išties būdavo laikomi namuose, kad gintų maisto atsargas nuo graužikų, išvadino gyvatėmis. O tikriausiai tai ir ne jų kaltė, - gyvių pavadinimai galėjo susikeisti dėl istorinių aplinkybių. Evangelizuojant kraštą kartu buvo neigiama visa, kas susiję su senąja baltų religija. Gyvatės vardas semantiškai sietinas su gyvybės sąvoka, o žalčio vardu dažnai ir prakeikiama. Gyvybės prado matymą gražiai nusako tokia sakmė: „Ėjo moteris ir pamatė gyvatę, vedančią vaikus. Tai numetė jai duonos trupinėlį. Kai pati pagimdė vaiką, rado prie jo gyvatės karūną. Tas vaikas buvo galvočius!“. Vardų transformacijų mitologijoje nereta, ypač kai vyksta ideologinės sistemos kaita.
Žinia, naminiais gyvūnais žalčiai buvo, kol katės nepaplito lietuviškuose kaimuose. Tačiau tai įvyko gal tik apie XVII a., iki to laiko tik dvaruose šiuos meilius padarus galima buvo pamatyti. Dar iki XX a. pradžios tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti netgi raganiai. O pasakojant apie senovės kaimo buitį, teigiama, kad žalčiai net valgydavę su vaikais iš vieno indo pieną ar rūgpienį. Vaikai esą kartais šaukštu kaukštelėdavę įkyriam žalčiui per galvą. Etnografai yra užrašę pasakojimų ir apie tai, kad žalčiai prižiūrėdavę tėvų paliktus vaikus, o laukuose užmigusį žmogų atgindavę nuo gyvatės. Jei žaltys išsikrausto iš namų, juose kas nors iš šeimynykščių mirs. O jei žalčiai įsikuria tvarte, tai būna geri gyvuliai, jie „eina rankon“. Tiesa, buvo tikima, kad karves jie žįsdavę; tačiau labiausiai žalčiai mėgdavę žirnius. Žalčių stengtasi neužpykdyti, nes jie gali kerštauti. Kartą žmonės radę žalčio gūžtą ir trumpam perkėlę ją į kitą vietą. Neradęs savo kiaušinių, žaltys išsimaudęs netoliese ant lentynos stovėjusiame piene ir taip jį užnuodijęs. Paskui, radęs atgal padėtą gūžtą, apvertęs ąsotį ir išliejęs visą pieną, kad žmonės jo neišgertų. Nors žaltys yra nenuodingas, bet žmonės tikėjo, kad jam įkandus ar liežuvėliu palietus žaizdą, atsirandanti sunkiai gyjanti juoda pūslė. Tokią bėdą išgydyti galima tik rūgpieniu.
Kartą šienpjovys, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam baltu epušės dalgiakočiu, tai žalčio įkąstas medis kaipmat ėmęs mėlynuoti.
Apie žalčių laikymą namuose byloja ne tik senolių pasakojimai, bet ir mitologiniai kūriniai. Sakmėse žaltys siejamas su saule: turi geltoną karūną, mėgsta šildytis saulės spinduliuose, įsliuogęs į eglutę. Pasakoje „Eglė – žalčių karalienė“ Žilvinas įkalino žvejo dukrą Eglę savo karalystėje marių dugne; ar tai ne mitas apie saulės užtemimą? Draudimai žalčius mušti yra palydimi pagraudenimais: užmušus žaltį, saulė nustoja šviesti ir net trisdešimt dienų „nežiūri“ į žmogų. Todėl užmušus net ir gyvatę, jos negalima palikti saulėkaitoje...
Tradicinių trobesių puošnūs antlangiai dažnai būdavo ornamentuoti „žalčiais“ – namų apsaugai nuo visokio blogio. Žalčio motyvai dažni VIII – IX a. archeologiniuose papuošaluose, randamuose kuršių ir skalvių kapuose. Plokštinės žalvarinės segės ten supintas iš dviejų ar keturių žalčiukų; jų galvutėmis užsibaigia įvijinės apyrankės. Vėliau roplių vaizdavimas persikelia į juostines apyrankes bei geriamųjų ragų apkalus. Šiuose tai išryškėja XI – XII a., o apyrankėse sutinkamas nuo X iki XIII a. Pasaginėse XI a. segėse žalčių galvutės jau pavirtusios slibinų nasrais. Visa tai byloja apie žalčių mitologizavimą kaip tarpininkų tarp žmonių pasaulio ir dievų.
Žalčio kultą senajame baltų tikėjime paliudija ir legendos. Žalčio Vyžo akmeninė galva įmūryta į Vyžuonų bažnyčios absidos sieną, - pasakojama toje vietoje buvus senosios religijos šventvietę. Akmens bažnytkaimis (Varėnos raj.) savo pavadinimą gavęs nuo gausiai žmonių lankomo mitologinio akmens. Tai esąs suakmenėjęs milžiniškas žaltys, kitados pastojęs kelią vienuoliams, ėjusiems krikštyti lietuvių. Peržegnotas, jis sulindęs į žemę, tik uodegos galas palikęs kyšoti. Akmenyje yra iškalta duobutė rasos vandeniui ir įtvirtintas kryželis.
Istorikas Motiejus Stryjkovskis, 1582 m. rašydamas apie Vilniaus įkūrimą ir jo šventvietę, sako, kad ten pagonys šliužus, vadinamus Gywojtos ir Ziemiennikos, laikydavę bei maitindavę kaip namų dievybes. Jeigu pirmasis vardas taikytinas žalčiams, ką reiškia antrasis? Žemininkas arba Žemėpatis – dievybė, poroje su Žemyna atgaivinanti žemės derlumą. Įdomu, kad užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo ji pavadinama „žemyna“, „žemine“. Tad aiškėja visiškai skirtingos šių mitologizuotų gyvūnų veiklos sferos: žaltys – saulės gyvis, gyvatė – žemės. Patarimas „Nemušk gyvatės akmeniu: akmuo – gyvatės brolis, neužmuši“ taip pat aiškiai rodo chtonišką jos prigimtį.
Ropliai vaizduojami jau ant kai kurių akmens amžiaus stovyklaviečių radinių, priklausančių vadinamajai Narvos kultūrai. Štai kaulinės strėlės antgalyje įraižomis ir įgraižomis išvingiuotos gyvatės. Įdomu, kad įtveriant antgalį, puošmenos būtų nematomos, paslėptos kote. Tad jų paskirtis maginė, tariamai sustiprinanti strėlės jėgą, - kad jos smūgis aukai taptų mirtinas, tarsi gyvatės kirtis.
Lietuvių tautosakoje yra daug tikėjimų, maldelių ir užkalbėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkirtimo. Eini į raistą uogauti – pasiimk duonos riekutę, kojas apsivyniok lininiu audiniu, sukalbėk tris kartus „Sveika, Marija“. Gyvatės nepamatysi, jeigu žinosi, kurią dieną buvo praeitos Kūčios ar bent savoji gimimo diena. Per Pusiaužiemio šventę (sausio 25-ąją) iš miško šiukštu vežti žabus, - vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis. Per Gandrinę (Blovieščius, kovo 25-ąją) marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo. Pačiame viduryje – gyvačių karalienė; ji labai pavojinga – kirtis mirtinas. Atpažinti ją esą galima iš raudonos spalvos ir auksu žibančios karūnėlės. Jei kam pavyktų tą jos puošmeną nugvelbti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Viską žinotų, matytų, kur pinigai paslėpti, ar koks lobis užkastas, o svarbiausia – kitų mintis galėtų skaityti. Blovieščių dieną gyvačių karalienė duoda savo karūną pavaldinėms pažaisti, paritinėti. Vienam žmogui raiste pamačius gyvates taip bežaidžiant, šovė į galvą smagi mintis. Nupynė iš sausų nendrių vainikėlį, uždegė jį ir paritino. Visos gyvatės ir nuvinguriavo paskui tą ugnį, tikrąją savo karalienės karūną palikusios gudruoliui. Tas gi kuo skubiausiai namo, nes gyvačių karalienė, pastebėjusi netektį, gali vytis, pasivertusi nirtulingu eržilu. Gyvačių karaliūno virtimas žirgu - įprastinė jo mitologinė metamorfozė.
Iki XVI–XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių taukai. O kaimuose iki pat mūsų laikų degtine užpiltos, džiovintos gyvatės vartojamos kaip vaistas nuo įvairių žmogaus ir gyvulių ligų. Tik pagautos vaistams jos turi būti pavasarį iki pirmojo griaustinio...
Prof. Libertas Klimka
Dr. Egidijus LELIŪNA
2008 m. Vilniaus Universiteto Ekologijos institute jam suteiktas Biomedicinos mokslų Ekologijos ir aplinkotyros krypties daktaro laipsnis.
Nuo 2008 m. jis - Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos (Gamtos Tyrimų Centras) mokslo darbuotojas.
Dalyvavo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Lietuvos mosklo tarybos ir kitų organizacijų remiamuose mokslinių tyrimų projektuose. Tyrė lašišinių žuvų populiacijų Lietuvos upėse paplitimą ir ekologiją.
2000 – 2001 m. stažavosi Tokijo Žuvininkystės universitete, Japonijoje. Stažuotės tema: „Uždarų vandens sistemų panaudojimas akvakultūroje“.
Lietuvos hidrobiologų draugijos narys.
2008 m. Vilniaus Universiteto Ekologijos institute jam suteiktas Biomedicinos mokslų Ekologijos ir aplinkotyros krypties daktaro laipsnis.
Nuo 2008 m. jis - Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos (Gamtos Tyrimų Centras) mokslo darbuotojas.
Dalyvavo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Lietuvos mosklo tarybos ir kitų organizacijų remiamuose mokslinių tyrimų projektuose. Tyrė lašišinių žuvų populiacijų Lietuvos upėse paplitimą ir ekologiją.
2000 – 2001 m. stažavosi Tokijo Žuvininkystės universitete, Japonijoje. Stažuotės tema: „Uždarų vandens sistemų panaudojimas akvakultūroje“.
Lietuvos hidrobiologų draugijos narys.
Lašišų ir šlakių dirbtinis veisimas Lietuvoje
Iš Lietuvos ir pasaulio ichtiologų patirties Atvėsus orams, į sraunias Lietuvos upes iš Baltijos jūros atkeliauja lašišos ir šlakiai. Atlanto ir Ramiojo vandenyno lašišų migracija bei šių žuvų rudeninis nerštas paliko gilų pėdsaką upių pakrantėse gyvenusių žmonių kultūroje. Nepaprastai svarbų vaidmenį lašiša vaidino ir Lietuvos žvejų gyvenime. Išlikusiuose istoriniuose dokumentuose minima, kad Nemuno deltos atšakose lašišų žvejyba vyko jau XV a. Mažesnėse upėse žvejai įsirengdavo net specialias užtvankas lašišinių žuvų žvejybai. Nors žvejyba buvo intensyvi, tačiau lašišų gausa buvo pakankamai didelė iki pat XIX a. pabaigos. Vėliau lašišų ištekliai pradėjo mažėti dėl labai suaktyvėjusios žmogaus veiklos. Ant upių krantų imta statyti popieriaus gamybos fabrikus, upės pradėtos tvenkti elektrinių statybai. Sunkiausias laikotarpis lašišų populiacijai prasidėjo šeštajame–septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose: laukai buvo intensyviai tręšiami, melioruojami, upių vagos tiesinamos, statomos užtvankos. Pastačius Lietuvoje Kauno hidroelektrinę, Nemuno aukštupio upių nerštavietės buvo atkirstos nuo migruojančių lašišinių žuvų ir jos nebegalėjo ten išneršti. Tuo metu, įrengiant užtvankas, nebuvo pasirūpinta žuvų praėjimo takais, kurie dabar tampa jau įprasta užtvankų statybos dalimi. Panaši padėtis su lašišų populiacijomis susiklostė ne tik Lietuvos vandenyse, bet ir visame rūšies paplitimo areale – nuo Baltijos jūros iki rytinių JAV ir Kanados pakrančių. Lašišos praktiškai išnyko Vokietijos ir Lenkijos upėse, kitose šalyse laukinių lašišų populiacija pasiekė kritinę išnykimo ribą. Lašišinių žuvų gausos mažėjimui didelės reikšmės turėjo intensyvi žvejyba, ir ypač jūrinė.
Susirūpinta lašišinių žuvų išteklių atkūrimu
Šias vertingas žuvis imta veisti dirbtiniu būdu. Dirbtinai veistų lašišų rituolių (taip vadinami 1-2 metų amžiaus lašišų jaunikliai, kurie iš upių pavasarį migruoja į jūrą) dalis Baltijos jūros baseine tam tikrais laikotarpiais siekė net 90 proc.nuo bendro jų kiekio, patenkančio į jūrą iš visų regiono upių ir veislynų. Tai, ką būtų galima laikyti dirbtinio veisimo sėkme, priešingai, laukinėms lašišoms atnešė nemažų nuostolių. Tą žalą patyrė mažos nedidelių upių lašišų populiacijos. Viso to priežastis - unikalus šių žuvų bruožas- gebėjimas grįžti į tas pačias upes, kuriose jos praleido pirmuosius savo gyvenimo metus, ir čia išneršti.Be to, vykdant žvejybą jūroje, kartu su dirbtinai veistomis lašišomis, sužvejojama nemaža dalis ir laukinės kilmės lašišų. Taip per vieną žvejybą padaromi dideli nuostoliai laukinių lašišų populiacijoms. Plečiantis dirbtiniam lašišinių žuvų veisimui, mokslininkai atkreipė dėmesį į išveistų lašišaičių mirtingumą tiek veislynuose, tiek ir natūraliuose vandenyse. Jie susidomėjo tokia lašišų būkle ir pradėjo tyrimus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai ichtiologai pradėjo žuvų genetinius tyrimus, nustatė lašišų populiacijų skirtumus. 1983 metais švedų mokslininkai paskelbė duomenis, rodančius, kad tokie skirtumai egzistuoja ir gali būti lemiantys. Paaiškėjo, kad atlantinė lašiša, kaip rūšis, pagal genetinę įvairovę gali būti suskirstyta į tris pagrindines grupes – Vakarų bei Rytų Atlanto ir Baltijos. Vėliau, tobulėjant genetinių tyrimų metodams, skirtumai buvo nustatyti ir tarp mažų upelių lašišų. Išsiaiškinta, kad mažuosiuose upeliuose istoriškai susiformavo labai savitos populiacijos, glaudžiai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Galima daryti išvadą, kad, veisiant lašišas, genetinė įvairovė yra svarbus veiksnys rūšiai išsaugoti.
Verslinė žvejyba, gyvenamosios aplinkos sąlygų pablogėjimas, brakonieriavimas, netinkamas išteklių valdymas ir kiti, ypač su žmogaus veikla susiję veiksniai, paskutiniaisiais dešimtmečiais privertė įvairaus lygio vyriausybines organizacijas, mokslo institucijas ir aplinkosauginius judėjimus susirūpinti lašišų išteklių būkle. Jau 1997 m. tuometinės Tarptautinės Baltijos Jūros Žvejybos Komisijos (IBSFC) posėdyje priimtas Lašišų veiksmų planas 1997 – 2010 metams, kurio pagrindinis tikslą - apsaugoti natūralų lašišų nerštą kaip priemonę, užtikrinančią populiacijų genetinę įvairovę. Tam pasiekti numatytos šios priemonės: verslinės žvejybos reguliavimo pakeitimai, nerštaviečių atstatymas ir apsauga, moksliniai tyrimai, susijusių institucijų darbo koordinavimas ir kitos. Be to, pateikti siūlymai žuvų veislynų darbo optimizavimui. Tuomet ypatingai suintensyvėjo dirbtinis lašišinių žuvų veisimas. Rekomenduota laikytis labai svarbaus principo – veisti ir stiprinti vietines populiacijas panaudojant tik iš jų pačių paimtą medžiagą. Sukurtos ir atitinkamos Tarptautinės Jūrų Tyrimų Tarybos (ICES), darbo grupės lašišų ir šlakių ištekliais rūpintis.Šių institucijų rekomendacijos ir šiuo metu yra svarbiausios Europos Komisijai priimant lašišinių žuvų populiacijų išsaugojimo sprendimus.
Žuvų veislynas Meškerinės kaime
Lietuva labai aktyviai prisidėjo prie iniciatyvos atstatyti lašišinių žuvų populiacijas – sudarė atitinkamą veiksmų planą ir tais pačiais, 1997 metais, bendradarbiaudama su Danijos vyriausybe, pradėjo statyti veislyną Švenčionių rajone, Meškerinės kaime, Žeimenos žuvininkystės ūkio, tuo metu priklausiusio Lietuvos valstybiniam žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrui (LVŽŽTC), teritorijoje. Prieš tai lašišas mūsų šalyje bandyta veisti Trakų Vokės, Laukystos ir Žeimenos žuvivaisos įmonėse, tačiau užauginti kiekiai buvo nedideli, o darbai vyko labai permainingai. Naujasis lašišinių žuvų veislynas pradėjo veikti 1998 m. Praėjus vieneriems metams į pajūrio Šventosios upę jau buvo išleisti pirmieji lašišų jaunikliai.
Bėgo metai, veislynas plėtėsi, 2003 metais pastatytas papildomas lašišų paauginimo, o 2005 m. – šlakių veisimo cechai. Nuo 2010 m. veislynas tapo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos padaliniu ir šiuo metu išskirtinai užsiima lašišinių žuvų veisimu.
Išskirtinė Žeimenos lašišinių žuvų veislyno paskirtis – žuvų auginimas uždaroje recirkuliacinėje sistemoje. Nors tokio tipo žuvų auginimo sistemos nebuvo naujiena, tačiau lašišų auginimui Lietuvoje jos buvo pritaikytos pirmą kartą. Žeimenos lašišinių žuvų veislynas ilgą laiką buvo viena moderniausių žuvivaisos įmonių šalyje. Vandens panaudojimas žuvų auginimui uždarosiose sistemose sudarė sąlygas pilnai kontroliuoti visus žuvų veisimo ir auginimo procesus, atribojo žuvis nuo nepalankaus aplinkos poveikio, ypač ligų sukėlėjų, kurių sunkiai išvengiama auginant žuvis didesniais tankiais.
Veisti žuvis reikia ir žinių, ir patirties
Kaip vyksta dirbtinis lašišų ir šlakių veisimas Žeimenos veislyne? Žuvininkystės tarnybos specialistai rudenį upėse, į kurias atplaukia neršti lašišinės žuvys, vykdo specializuotą reproduktorių žvejybą. Sugautas žuvis jie specialiu transportu perveža į Žeimenos veislyną. Čia jos laikomos lauko baseinuose, per kuriuos prateka Žeimenos upės vanduo. Ichtiologai iki visiškos žuvų brandos reguliariai tikrina jų būklę, vėliau, pasiekus brandos stadiją, iš patelių paimami ikrai, o iš patinų- pieniai. Išnaršintos žuvys paleidžiamos atgal į upes. Dirbtinai apvaisinti ikrai perkeliami į inkubatorių. Inkubaciniuose loveliuose, priklausomai nuo vandens temperatūros, ikreliai praleidžia apie tris mėnesius. Išsiritusios lašišaitės dar mėnesį praleidžia inkubatoriuje kol jos „išmoksta“ maitintis dirbtiniais pašarais. Po šių „pamokų“ žuvelės perkeliamos į didesnius baseinus. Čia jos intensyviai maitinasi ir auga. Per visą šį laikotarpį specialistai nuolat stebi žuvų būklę, kontroliuoja vandens temperatūrą ir kitus aplinkos kokybės parametrus, kurie keičiasi atsižvelgiant į žuvų amžių, sezoną, automatinės šėryklos neleidžia žuvų jaunikliams priprasti prie žmogaus. Tokiu būdu siekiama, kad žuvys, auginamos uždarose patalpose, patirtų kuo natūralesnes gamtines sąlygas. Didesnė dalis žuvelių, pasiekusių vieno-dviejų gramų svorį, gegužę išleidžiamos į upes. Tokio amžiaus lašišaitės ir šlakiukai turi priprasti prie gamtinių sąlygų, adaptuotis gimtosios upės vandenyse tam, kad susiformuotų instinktai, leidžiantys jau suaugusioms žuvims grįžti atgal į tas pačias upes. Kuo daugiau laiko žuvys turi „susipažinti“ su vietine aplinka, tuo mažesnė tikimybė, kad jos, grįždamos neršti į gimtąsias vietas, nuklys į kaimyninius intakus, ar net visai kitas baseino upes. Tai ypač būdinga žuvims, išleidžiamoms vyresnio amžiaus stadijoje. Mažesnė dalis žuvelių lieka ūkyje ir jos auginamos iki kitų metų pavasario. Tuomet jos jau rituolių stadijos ir sveriančios 50-80 gramų išleidžiamos į upes.
Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus ir mokslininkų rekomendacijas, kasmet veislynas į Lietuvos upes išleidžia vidutiniškai apie 100 tūkst. lašišų jauniklių, 20 tūkst. rituolių, 150 tūkst. šlakių jauniklių ir 30 tūkst. rituolių.
Labai sėkmingas buvo 2012 m. neršto sezonas. Tuomet viso Baltijos jūros baseino upėse ypatingai gausiai neršė lašišos ir šlakiai. Toks derlingas žuvininkystės ruduo buvo palankus žuvivaisininkams - šių metų pavasarį į upes išleistas rekordinis kiekis lašišaičių ir šlakių jauniklių: lašišaičių išleista daugiau nei 200 tūkstančių ir tiek pat šlakių jauniklių. Malonu pažymėti, kad dirbtinis lašišinių žuvų veisimas Lietuvoje tapo neatsiejama žuvų išteklių valdymo plano dalimi.
Paženklintos lašišos teikia svarbią informaciją
Intensyviai veisiant lašišas ir šlakius, vykdant kitas kompleksines priemones populiacijų stiprinimui ir gausinimui, reguliariai atliekamas ir lašišinių žuvų monitoringas Lietuvos vandenyse. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto ir Klaipėdos universiteto mokslininkai kasmet tiria upes, kuriose gyvena, ir į kurias išleidžiamos veislyno lašišinės žuvys. Pagal tyrimų duomenis nustatomas žuvų gausumas, o taip pat ir įveisimo efektyvumas.
Pastarieji duomenys rodo, kad vienoje iš upių – Siesartyje, lašišų rituolių produkcija, kuria ir yra matuojamas upių produktyvumas, pasiekė daugiau nei 50 proc. potencialaus lygio. Malonu pažymėti, kad per pastarąjį dešimtmetį stebimas laipsniškas išteklių gausumo didėjimas ir kitose upėse. Tarptautinės Jūrų Tyrimų Tarybos (ICES), kurios darbo grupėse dalyvauja ir Lietuvos mokslininkai, duomenimis, bendrai Baltijos jūros baseino upėse 2012 metais laukinių lašišų rituolių produkcija siekė apie 2,9 mln. vienetų, arba apie 65 proc. nuo potencialaus upių pajėgumo. Taip pat pastebėtas laukinių ir dirbtinio veisimo lašišų rituolių išgyvenamumo padidėjimas, kuris nuosekliai mažėjo nuo 1980-tųjų iki beveik 2000 metų Jau paskaičiuota, kad laukinės produkcijos rituolių išgyvenamumas iki reprodukcinio amžiaus siekia apie 15 proc., o dirbtinai veistų – 5 proc.. Bendras iš veislynų išleistų į Baltijos baseino upes lašišų rituolių kiekis 2012 m. siekė 4,5 mln. vienetų.
Vienas svarbių veiksnių veislynų darbo efektyvumui nustatyti yra veistų lašišų ir šlakių žymėjimas, leidžiantis atskirti šias žuvis nuo laukinių. Taip galima tiksliai įvertinti, kiek dirbtinai išveistų žuvų sugebėjo įsitvirtinti natūralioje aplinkoje, ar jos pajėgios lygiavertiškai kovoti dėl būvio, kokie jų santykiai su laukinėmis žuvimis, ir kaip vyksta jų migracija. Žuvininkystės tarnybos žuvivaisos specialistai kasmet žymi dalį išleidžiamų lašišų ir šlakių, kurie yra naudojami žuvų praėjimo takų veiklos efektyvumui stebėti. Įdomu tai, kad kelias išoriniais žymekliais žymėtas lašišas Baltijos jūroje jau sugavo kitų šalių žvejai.
Ekologijos instituto mokslininkai taip pat naudoja telemetrinius vidinius žymeklius, kuriais galima stebėti jauniklių ir suaugusių žuvų judėjimą per atstumą. Ateities planuose numatoma didinti žymimų žuvų kiekį, nes šis darbas yra labai svarbus ir žuvivaisininkams, ir ichtiologijos mokslui.
Lašišos grįžta į Lietuvos upes
Palaipsniui įgyvendinama realybė ir užsibrėžtas tikslas, kad mūsų šalies upėse natūrali lašišų jauniklių produkcija pasiektų bent pusę to, ką galėtų produkuoti atkurtos sveikos populiacijos. Lašišų ir šlakių kiekiai Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių pastaraisiais metais po truputį atsigauna. Tai džiugina. Atsižvelgiant į tokias tendencijas, dar 2011 m. lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos ir net pradėta licencinė žvejyba tam tikruose upių ruožuose. Šių taurių žuvų žvejai mėgėjai kasmet sugauna vis daugiau.
Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ir kitoms lašišinėms žuvims. Prieš porą metų Žeimenos veislyne pradėti veisti kiršliai. Kol kas tai gana nauja, tačiau perspektyvi rūšis mūsų upėms. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos poskyriai taip pat rūpinasi ir margųjų upėtakių išteklių gausinimu šalies upėse, į kurias kasmet išleidžiama 150-190 tūkst. vnt. paaugintų jauniklių. Lašišų išteklių atkūrimo programa baigėsi 2010 metais, tačiau ir toliau planuojama tęsti šių vertingų žuvų populiacijų atstatymo darbus Baltijos baseino šalių upėse. ICES lašišų ir šlakių darbo grupė teikia naujus siūlymus būsimam veiksmų planui, kurio pagrindinė užduotis - dar labiau padidinti laukinių lašišų rituolių produkciją. Teikiami siūlymai apriboti kompensacinį lašišų veisimą, kuris praktikuojamas hidroelektrinių užtvenktose Skandinavijos upėse. Daug dėmesio skiriama dirbtiniam veisimui, orientuotam į mažų populiacijų atstatymą. Ruošiami reikalavimai veisiamų lašišų ir šlakių rituolių kokybei gerinti. Lietuvoje kol kas dirbtinis veisimas vykdomas atsižvelgiant į senosios programos numatytus tikslus, o taip pat planuojama nauja nacionalinė programa, kuria bus siekiama dar labiau padidinti laukinių lašišų rituolių produkciją.
Žuvininkystės tarnybos specialistų vykdomi žuvivaisos darbai leidžia teigti, kad netoli tas metas, kai net per miestus tekančiose upėse plaukiojančios lašišos nebestebins praeivių, kaip tai įprasta Skandinavijos šalyse.
Dr. Egidijus Leliūna
Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyrio vyriausiasis specialistas
Iš Lietuvos ir pasaulio ichtiologų patirties Atvėsus orams, į sraunias Lietuvos upes iš Baltijos jūros atkeliauja lašišos ir šlakiai. Atlanto ir Ramiojo vandenyno lašišų migracija bei šių žuvų rudeninis nerštas paliko gilų pėdsaką upių pakrantėse gyvenusių žmonių kultūroje. Nepaprastai svarbų vaidmenį lašiša vaidino ir Lietuvos žvejų gyvenime. Išlikusiuose istoriniuose dokumentuose minima, kad Nemuno deltos atšakose lašišų žvejyba vyko jau XV a. Mažesnėse upėse žvejai įsirengdavo net specialias užtvankas lašišinių žuvų žvejybai. Nors žvejyba buvo intensyvi, tačiau lašišų gausa buvo pakankamai didelė iki pat XIX a. pabaigos. Vėliau lašišų ištekliai pradėjo mažėti dėl labai suaktyvėjusios žmogaus veiklos. Ant upių krantų imta statyti popieriaus gamybos fabrikus, upės pradėtos tvenkti elektrinių statybai. Sunkiausias laikotarpis lašišų populiacijai prasidėjo šeštajame–septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose: laukai buvo intensyviai tręšiami, melioruojami, upių vagos tiesinamos, statomos užtvankos. Pastačius Lietuvoje Kauno hidroelektrinę, Nemuno aukštupio upių nerštavietės buvo atkirstos nuo migruojančių lašišinių žuvų ir jos nebegalėjo ten išneršti. Tuo metu, įrengiant užtvankas, nebuvo pasirūpinta žuvų praėjimo takais, kurie dabar tampa jau įprasta užtvankų statybos dalimi. Panaši padėtis su lašišų populiacijomis susiklostė ne tik Lietuvos vandenyse, bet ir visame rūšies paplitimo areale – nuo Baltijos jūros iki rytinių JAV ir Kanados pakrančių. Lašišos praktiškai išnyko Vokietijos ir Lenkijos upėse, kitose šalyse laukinių lašišų populiacija pasiekė kritinę išnykimo ribą. Lašišinių žuvų gausos mažėjimui didelės reikšmės turėjo intensyvi žvejyba, ir ypač jūrinė.
Susirūpinta lašišinių žuvų išteklių atkūrimu
Šias vertingas žuvis imta veisti dirbtiniu būdu. Dirbtinai veistų lašišų rituolių (taip vadinami 1-2 metų amžiaus lašišų jaunikliai, kurie iš upių pavasarį migruoja į jūrą) dalis Baltijos jūros baseine tam tikrais laikotarpiais siekė net 90 proc.nuo bendro jų kiekio, patenkančio į jūrą iš visų regiono upių ir veislynų. Tai, ką būtų galima laikyti dirbtinio veisimo sėkme, priešingai, laukinėms lašišoms atnešė nemažų nuostolių. Tą žalą patyrė mažos nedidelių upių lašišų populiacijos. Viso to priežastis - unikalus šių žuvų bruožas- gebėjimas grįžti į tas pačias upes, kuriose jos praleido pirmuosius savo gyvenimo metus, ir čia išneršti.Be to, vykdant žvejybą jūroje, kartu su dirbtinai veistomis lašišomis, sužvejojama nemaža dalis ir laukinės kilmės lašišų. Taip per vieną žvejybą padaromi dideli nuostoliai laukinių lašišų populiacijoms. Plečiantis dirbtiniam lašišinių žuvų veisimui, mokslininkai atkreipė dėmesį į išveistų lašišaičių mirtingumą tiek veislynuose, tiek ir natūraliuose vandenyse. Jie susidomėjo tokia lašišų būkle ir pradėjo tyrimus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai ichtiologai pradėjo žuvų genetinius tyrimus, nustatė lašišų populiacijų skirtumus. 1983 metais švedų mokslininkai paskelbė duomenis, rodančius, kad tokie skirtumai egzistuoja ir gali būti lemiantys. Paaiškėjo, kad atlantinė lašiša, kaip rūšis, pagal genetinę įvairovę gali būti suskirstyta į tris pagrindines grupes – Vakarų bei Rytų Atlanto ir Baltijos. Vėliau, tobulėjant genetinių tyrimų metodams, skirtumai buvo nustatyti ir tarp mažų upelių lašišų. Išsiaiškinta, kad mažuosiuose upeliuose istoriškai susiformavo labai savitos populiacijos, glaudžiai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Galima daryti išvadą, kad, veisiant lašišas, genetinė įvairovė yra svarbus veiksnys rūšiai išsaugoti.
Verslinė žvejyba, gyvenamosios aplinkos sąlygų pablogėjimas, brakonieriavimas, netinkamas išteklių valdymas ir kiti, ypač su žmogaus veikla susiję veiksniai, paskutiniaisiais dešimtmečiais privertė įvairaus lygio vyriausybines organizacijas, mokslo institucijas ir aplinkosauginius judėjimus susirūpinti lašišų išteklių būkle. Jau 1997 m. tuometinės Tarptautinės Baltijos Jūros Žvejybos Komisijos (IBSFC) posėdyje priimtas Lašišų veiksmų planas 1997 – 2010 metams, kurio pagrindinis tikslą - apsaugoti natūralų lašišų nerštą kaip priemonę, užtikrinančią populiacijų genetinę įvairovę. Tam pasiekti numatytos šios priemonės: verslinės žvejybos reguliavimo pakeitimai, nerštaviečių atstatymas ir apsauga, moksliniai tyrimai, susijusių institucijų darbo koordinavimas ir kitos. Be to, pateikti siūlymai žuvų veislynų darbo optimizavimui. Tuomet ypatingai suintensyvėjo dirbtinis lašišinių žuvų veisimas. Rekomenduota laikytis labai svarbaus principo – veisti ir stiprinti vietines populiacijas panaudojant tik iš jų pačių paimtą medžiagą. Sukurtos ir atitinkamos Tarptautinės Jūrų Tyrimų Tarybos (ICES), darbo grupės lašišų ir šlakių ištekliais rūpintis.Šių institucijų rekomendacijos ir šiuo metu yra svarbiausios Europos Komisijai priimant lašišinių žuvų populiacijų išsaugojimo sprendimus.
Žuvų veislynas Meškerinės kaime
Lietuva labai aktyviai prisidėjo prie iniciatyvos atstatyti lašišinių žuvų populiacijas – sudarė atitinkamą veiksmų planą ir tais pačiais, 1997 metais, bendradarbiaudama su Danijos vyriausybe, pradėjo statyti veislyną Švenčionių rajone, Meškerinės kaime, Žeimenos žuvininkystės ūkio, tuo metu priklausiusio Lietuvos valstybiniam žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrui (LVŽŽTC), teritorijoje. Prieš tai lašišas mūsų šalyje bandyta veisti Trakų Vokės, Laukystos ir Žeimenos žuvivaisos įmonėse, tačiau užauginti kiekiai buvo nedideli, o darbai vyko labai permainingai. Naujasis lašišinių žuvų veislynas pradėjo veikti 1998 m. Praėjus vieneriems metams į pajūrio Šventosios upę jau buvo išleisti pirmieji lašišų jaunikliai.
Bėgo metai, veislynas plėtėsi, 2003 metais pastatytas papildomas lašišų paauginimo, o 2005 m. – šlakių veisimo cechai. Nuo 2010 m. veislynas tapo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos padaliniu ir šiuo metu išskirtinai užsiima lašišinių žuvų veisimu.
Išskirtinė Žeimenos lašišinių žuvų veislyno paskirtis – žuvų auginimas uždaroje recirkuliacinėje sistemoje. Nors tokio tipo žuvų auginimo sistemos nebuvo naujiena, tačiau lašišų auginimui Lietuvoje jos buvo pritaikytos pirmą kartą. Žeimenos lašišinių žuvų veislynas ilgą laiką buvo viena moderniausių žuvivaisos įmonių šalyje. Vandens panaudojimas žuvų auginimui uždarosiose sistemose sudarė sąlygas pilnai kontroliuoti visus žuvų veisimo ir auginimo procesus, atribojo žuvis nuo nepalankaus aplinkos poveikio, ypač ligų sukėlėjų, kurių sunkiai išvengiama auginant žuvis didesniais tankiais.
Veisti žuvis reikia ir žinių, ir patirties
Kaip vyksta dirbtinis lašišų ir šlakių veisimas Žeimenos veislyne? Žuvininkystės tarnybos specialistai rudenį upėse, į kurias atplaukia neršti lašišinės žuvys, vykdo specializuotą reproduktorių žvejybą. Sugautas žuvis jie specialiu transportu perveža į Žeimenos veislyną. Čia jos laikomos lauko baseinuose, per kuriuos prateka Žeimenos upės vanduo. Ichtiologai iki visiškos žuvų brandos reguliariai tikrina jų būklę, vėliau, pasiekus brandos stadiją, iš patelių paimami ikrai, o iš patinų- pieniai. Išnaršintos žuvys paleidžiamos atgal į upes. Dirbtinai apvaisinti ikrai perkeliami į inkubatorių. Inkubaciniuose loveliuose, priklausomai nuo vandens temperatūros, ikreliai praleidžia apie tris mėnesius. Išsiritusios lašišaitės dar mėnesį praleidžia inkubatoriuje kol jos „išmoksta“ maitintis dirbtiniais pašarais. Po šių „pamokų“ žuvelės perkeliamos į didesnius baseinus. Čia jos intensyviai maitinasi ir auga. Per visą šį laikotarpį specialistai nuolat stebi žuvų būklę, kontroliuoja vandens temperatūrą ir kitus aplinkos kokybės parametrus, kurie keičiasi atsižvelgiant į žuvų amžių, sezoną, automatinės šėryklos neleidžia žuvų jaunikliams priprasti prie žmogaus. Tokiu būdu siekiama, kad žuvys, auginamos uždarose patalpose, patirtų kuo natūralesnes gamtines sąlygas. Didesnė dalis žuvelių, pasiekusių vieno-dviejų gramų svorį, gegužę išleidžiamos į upes. Tokio amžiaus lašišaitės ir šlakiukai turi priprasti prie gamtinių sąlygų, adaptuotis gimtosios upės vandenyse tam, kad susiformuotų instinktai, leidžiantys jau suaugusioms žuvims grįžti atgal į tas pačias upes. Kuo daugiau laiko žuvys turi „susipažinti“ su vietine aplinka, tuo mažesnė tikimybė, kad jos, grįždamos neršti į gimtąsias vietas, nuklys į kaimyninius intakus, ar net visai kitas baseino upes. Tai ypač būdinga žuvims, išleidžiamoms vyresnio amžiaus stadijoje. Mažesnė dalis žuvelių lieka ūkyje ir jos auginamos iki kitų metų pavasario. Tuomet jos jau rituolių stadijos ir sveriančios 50-80 gramų išleidžiamos į upes.
Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus ir mokslininkų rekomendacijas, kasmet veislynas į Lietuvos upes išleidžia vidutiniškai apie 100 tūkst. lašišų jauniklių, 20 tūkst. rituolių, 150 tūkst. šlakių jauniklių ir 30 tūkst. rituolių.
Labai sėkmingas buvo 2012 m. neršto sezonas. Tuomet viso Baltijos jūros baseino upėse ypatingai gausiai neršė lašišos ir šlakiai. Toks derlingas žuvininkystės ruduo buvo palankus žuvivaisininkams - šių metų pavasarį į upes išleistas rekordinis kiekis lašišaičių ir šlakių jauniklių: lašišaičių išleista daugiau nei 200 tūkstančių ir tiek pat šlakių jauniklių. Malonu pažymėti, kad dirbtinis lašišinių žuvų veisimas Lietuvoje tapo neatsiejama žuvų išteklių valdymo plano dalimi.
Paženklintos lašišos teikia svarbią informaciją
Intensyviai veisiant lašišas ir šlakius, vykdant kitas kompleksines priemones populiacijų stiprinimui ir gausinimui, reguliariai atliekamas ir lašišinių žuvų monitoringas Lietuvos vandenyse. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto ir Klaipėdos universiteto mokslininkai kasmet tiria upes, kuriose gyvena, ir į kurias išleidžiamos veislyno lašišinės žuvys. Pagal tyrimų duomenis nustatomas žuvų gausumas, o taip pat ir įveisimo efektyvumas.
Pastarieji duomenys rodo, kad vienoje iš upių – Siesartyje, lašišų rituolių produkcija, kuria ir yra matuojamas upių produktyvumas, pasiekė daugiau nei 50 proc. potencialaus lygio. Malonu pažymėti, kad per pastarąjį dešimtmetį stebimas laipsniškas išteklių gausumo didėjimas ir kitose upėse. Tarptautinės Jūrų Tyrimų Tarybos (ICES), kurios darbo grupėse dalyvauja ir Lietuvos mokslininkai, duomenimis, bendrai Baltijos jūros baseino upėse 2012 metais laukinių lašišų rituolių produkcija siekė apie 2,9 mln. vienetų, arba apie 65 proc. nuo potencialaus upių pajėgumo. Taip pat pastebėtas laukinių ir dirbtinio veisimo lašišų rituolių išgyvenamumo padidėjimas, kuris nuosekliai mažėjo nuo 1980-tųjų iki beveik 2000 metų Jau paskaičiuota, kad laukinės produkcijos rituolių išgyvenamumas iki reprodukcinio amžiaus siekia apie 15 proc., o dirbtinai veistų – 5 proc.. Bendras iš veislynų išleistų į Baltijos baseino upes lašišų rituolių kiekis 2012 m. siekė 4,5 mln. vienetų.
Vienas svarbių veiksnių veislynų darbo efektyvumui nustatyti yra veistų lašišų ir šlakių žymėjimas, leidžiantis atskirti šias žuvis nuo laukinių. Taip galima tiksliai įvertinti, kiek dirbtinai išveistų žuvų sugebėjo įsitvirtinti natūralioje aplinkoje, ar jos pajėgios lygiavertiškai kovoti dėl būvio, kokie jų santykiai su laukinėmis žuvimis, ir kaip vyksta jų migracija. Žuvininkystės tarnybos žuvivaisos specialistai kasmet žymi dalį išleidžiamų lašišų ir šlakių, kurie yra naudojami žuvų praėjimo takų veiklos efektyvumui stebėti. Įdomu tai, kad kelias išoriniais žymekliais žymėtas lašišas Baltijos jūroje jau sugavo kitų šalių žvejai.
Ekologijos instituto mokslininkai taip pat naudoja telemetrinius vidinius žymeklius, kuriais galima stebėti jauniklių ir suaugusių žuvų judėjimą per atstumą. Ateities planuose numatoma didinti žymimų žuvų kiekį, nes šis darbas yra labai svarbus ir žuvivaisininkams, ir ichtiologijos mokslui.
Lašišos grįžta į Lietuvos upes
Palaipsniui įgyvendinama realybė ir užsibrėžtas tikslas, kad mūsų šalies upėse natūrali lašišų jauniklių produkcija pasiektų bent pusę to, ką galėtų produkuoti atkurtos sveikos populiacijos. Lašišų ir šlakių kiekiai Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių pastaraisiais metais po truputį atsigauna. Tai džiugina. Atsižvelgiant į tokias tendencijas, dar 2011 m. lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos ir net pradėta licencinė žvejyba tam tikruose upių ruožuose. Šių taurių žuvų žvejai mėgėjai kasmet sugauna vis daugiau.
Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ir kitoms lašišinėms žuvims. Prieš porą metų Žeimenos veislyne pradėti veisti kiršliai. Kol kas tai gana nauja, tačiau perspektyvi rūšis mūsų upėms. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos poskyriai taip pat rūpinasi ir margųjų upėtakių išteklių gausinimu šalies upėse, į kurias kasmet išleidžiama 150-190 tūkst. vnt. paaugintų jauniklių. Lašišų išteklių atkūrimo programa baigėsi 2010 metais, tačiau ir toliau planuojama tęsti šių vertingų žuvų populiacijų atstatymo darbus Baltijos baseino šalių upėse. ICES lašišų ir šlakių darbo grupė teikia naujus siūlymus būsimam veiksmų planui, kurio pagrindinė užduotis - dar labiau padidinti laukinių lašišų rituolių produkciją. Teikiami siūlymai apriboti kompensacinį lašišų veisimą, kuris praktikuojamas hidroelektrinių užtvenktose Skandinavijos upėse. Daug dėmesio skiriama dirbtiniam veisimui, orientuotam į mažų populiacijų atstatymą. Ruošiami reikalavimai veisiamų lašišų ir šlakių rituolių kokybei gerinti. Lietuvoje kol kas dirbtinis veisimas vykdomas atsižvelgiant į senosios programos numatytus tikslus, o taip pat planuojama nauja nacionalinė programa, kuria bus siekiama dar labiau padidinti laukinių lašišų rituolių produkciją.
Žuvininkystės tarnybos specialistų vykdomi žuvivaisos darbai leidžia teigti, kad netoli tas metas, kai net per miestus tekančiose upėse plaukiojančios lašišos nebestebins praeivių, kaip tai įprasta Skandinavijos šalyse.
Dr. Egidijus Leliūna
Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyrio vyriausiasis specialistas
Žuvininkystė – plati veiklos sritis
ir joje vietos veikti pakaks visiems, -
sakė „Tėviškės gamtai“ Vytautas Grušauskas, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktorius.
- Gerb. Vytautai, pastaraisiais metais vis labiau pastebima Jūsų vadovaujamos Žuvininkystės tarnybos veikla įgyvendinant įvairias žuvivaisos bei valstybinių vandens telkinių įžuvinimo programas, projektus, įrengiant žuvų pralaidas prie užtvankų, vykdant kitus žuvininkystės plėtros darbus. Apie tai išsamiai buvo kalbėta ir spalio 30 dieną respublikiniame seminare, skirtame europinių ungurių išteklių atkūrimui ir praeivių žuvų būklei mūsų vandens telkiniuose aptarti. Pranešimus skaitė žinomi ichtiologai, mokslininkai, Žuvininkystės tarnybos specialistai. Prašytume Jūsų išskirti kelis svarbiausius darbus.
- Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad didžioji dalis Lietuvos vandens telkinių yra valstybiniai, todėl vidaus vandenų žuvų ištekliais Lietuvoje rūpinamės mes - Žuvininkystės tarnyba, kuriai ši funkcija yra deleguota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Nuo 2011 m. gruodžio 21 d. Žuvininkystės tarnyba vykdo labai svarbų projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”, kurio tikslas realizuoti Europos Sąjungos Tarybos reglamentą, nustatantį priemones europinių ungurių ištekliams atkurti Europos Sąjungoje. Jau 1980 metais ichtiologai ir žvejai pastebėjo, kad šios žuvies sugavimai Lietuvoje sparčiai mažėja. XX a. šeštajame ir aštuntajame dešimtmetyje kasmet buvo sugaunama beveik 150 tonų, o jau XXI a. pradžioje - tik apie 15 tonų. Ką praradome, reikia atkurti. Todėl ir įsijungėme į europinių ungurių atkūrimo programą Europoje.
Norėčiau pasidžiaugti, kad projektas vykdomas sklandžiai, didžioji dalis projekto veiklų jau eina į pabaigą. Per 2011-2013 metus Žuvininkystės tarnyba įveisė daugiau nei 1,7 mln. vnt. europinių ungurių jauniklių į daugiau nei 110 Lietuvos vandens telkinių. Planuojame iš projekte sutaupytų lėšų 2014 metais Lietuvos vandenis dar papildyti apie 300 tūkst. vnt. stiklinės stadijos europinių ungurių jauniklių. Vėluojant šių metų pavasariui, pirmą kartą Žuvininkystės tarnybos istorijoje stiklinės stadijos europinius ungurius teko paauginti Laukystos poskyrio uždarojoje recirkuliacinėje sistemoje, pritaikytoje šiems darbams. Vykdomi darbai buvo sėkmingi, ir sustiprėjusius jauniklius išleidome į atitirpusius vandens telkinius. Pradėti ir sėkmingai vykdomi europinių ungurių moksliniai tyrimai.
Šių darbų rezultatai yra labai svarūs, kadangi ši brangi žuvis yra labai vertinama tiek žvejų verslininkų, tiek mėgėjų.
- Turbūt, visais laikais, o ypač dabar, žvejų yra daugiau nei žuvų vandens telkiniuose. Jūs veisiate, auginate, o pastarieji gaudo. Tiesa, ministrui Vytautui Mazuroniui pradėjus vadovauti, aplinkosaugininkai taip pat padarė keletą įžuvinimo injekcijų. Ar neatsitiks taip, kad bus „dvi auklės, o vaikas - be galvos?“
- Manyčiau, kad taip neatsitiks. Žuvininkystė – plati veiklos sritis, kuri traukia daugybės įvairių specialybių žmonių dėmesį. Apklausų duomenimis, Lietuvoje laisvalaikiu žvejoja daugiau kaip pusė milijono aistruolių. Esant tokiam susidomėjimui, natūralu, kad privalome rūpintis žuvies išteklių apsauga, palaikymu bei gausinimu natūraliuose valstybinės reikšmės vandenyse - dirbtinai veisiant, paauginant ir įžuvinant. Žuvininkystės įstatymas numato, kad Lietuvoje žuvininkystės sektorių kuruoja dvi ministerijos: Žemės ūkio ir Aplinkos, atitinkamai atsakingos už žuvininkystės politiką bei žuvų išteklių gausinimą ir jų išteklių apsaugą. Žuvų išteklių atkūrimo funkcija pavesta Žuvininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Aplinkosaugininkai savo dėmesį labiau koncentruoja į žuvų apsaugą, tai atsispindi ir gyvosios gamtos inspekcijų kovose su brakonieriais. Naujasis ministras ypač sugriežtino įstatymus, ženkliai padidino baudas.
Žuvininkystės tarnybos, kaip jau minėjau, pagrindinė funkcija – žuvivaisa. Šioje veiklos srityje sunku su mumis konkuruoti, o, be to, ir prasmės nėra. Pakanka pasakyti, kasmet į Lietuvos valstybinius vandens telkinius Žuvininkystės tarnyba išleidžia 90 proc. Lietuvoje dirbtinai įveisiamų žuvų kiekio, o tai sudaro daugiau nei 26 milijonus vienetų paaugintų žuvų kasmet. Žuvininkystės tarnyba veisia net 16-os rūšių žuvis, kurios gausina šalies ežerus, upes ir vandens saugyklas. Šis darbas labai svarbus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, nes nemažai žuvų rūšių yra migruojančios, ir iškeliauja į kitus Europinius vandenis.
Lietuva aktyviai prisideda įgyvendinant tarptautines programas, kurių tikslas yra atkurti ir gausinti vertingų migruojančių lašišų, šlakių, Atlantinių eršketų, Europinių ungurių išteklius. Šiuo metu bandoma spręsti visos Europos mastu svarbią problemą- atkurti europinio ungurio išteklius.
Dar 2007 metais Europos Taryba patvirtino reglamentą, kuriuo įpareigojo kiekvieną ES šalį narę nustatyti priemones Europinių ungurių ištekliams atkurti ir jas įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai buvo parengtas ir patvirtintas „Europinių ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planas”, kurį šiuo metu sėkmingai įgyvendina Žuvininkystės tarnyba, pasinaudodama Europos žuvininkystės fondo parama. Šį projektą, jo įgyvendinimo eigą, pasiektus rezultatus bei kitą žuvininkystės ir žuvivaisos plėtros veiklą, kuria siekiama prisidėti prie migruojančių žuvų rūšių atkūrimo bei gausinimo, aptarėme respublikiniame seminare, numatėme naujus darbus.
- Ačiū
Kalbino Juozas Stasinas
ir joje vietos veikti pakaks visiems, -
sakė „Tėviškės gamtai“ Vytautas Grušauskas, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktorius.
- Gerb. Vytautai, pastaraisiais metais vis labiau pastebima Jūsų vadovaujamos Žuvininkystės tarnybos veikla įgyvendinant įvairias žuvivaisos bei valstybinių vandens telkinių įžuvinimo programas, projektus, įrengiant žuvų pralaidas prie užtvankų, vykdant kitus žuvininkystės plėtros darbus. Apie tai išsamiai buvo kalbėta ir spalio 30 dieną respublikiniame seminare, skirtame europinių ungurių išteklių atkūrimui ir praeivių žuvų būklei mūsų vandens telkiniuose aptarti. Pranešimus skaitė žinomi ichtiologai, mokslininkai, Žuvininkystės tarnybos specialistai. Prašytume Jūsų išskirti kelis svarbiausius darbus.
- Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad didžioji dalis Lietuvos vandens telkinių yra valstybiniai, todėl vidaus vandenų žuvų ištekliais Lietuvoje rūpinamės mes - Žuvininkystės tarnyba, kuriai ši funkcija yra deleguota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Nuo 2011 m. gruodžio 21 d. Žuvininkystės tarnyba vykdo labai svarbų projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”, kurio tikslas realizuoti Europos Sąjungos Tarybos reglamentą, nustatantį priemones europinių ungurių ištekliams atkurti Europos Sąjungoje. Jau 1980 metais ichtiologai ir žvejai pastebėjo, kad šios žuvies sugavimai Lietuvoje sparčiai mažėja. XX a. šeštajame ir aštuntajame dešimtmetyje kasmet buvo sugaunama beveik 150 tonų, o jau XXI a. pradžioje - tik apie 15 tonų. Ką praradome, reikia atkurti. Todėl ir įsijungėme į europinių ungurių atkūrimo programą Europoje.
Norėčiau pasidžiaugti, kad projektas vykdomas sklandžiai, didžioji dalis projekto veiklų jau eina į pabaigą. Per 2011-2013 metus Žuvininkystės tarnyba įveisė daugiau nei 1,7 mln. vnt. europinių ungurių jauniklių į daugiau nei 110 Lietuvos vandens telkinių. Planuojame iš projekte sutaupytų lėšų 2014 metais Lietuvos vandenis dar papildyti apie 300 tūkst. vnt. stiklinės stadijos europinių ungurių jauniklių. Vėluojant šių metų pavasariui, pirmą kartą Žuvininkystės tarnybos istorijoje stiklinės stadijos europinius ungurius teko paauginti Laukystos poskyrio uždarojoje recirkuliacinėje sistemoje, pritaikytoje šiems darbams. Vykdomi darbai buvo sėkmingi, ir sustiprėjusius jauniklius išleidome į atitirpusius vandens telkinius. Pradėti ir sėkmingai vykdomi europinių ungurių moksliniai tyrimai.
Šių darbų rezultatai yra labai svarūs, kadangi ši brangi žuvis yra labai vertinama tiek žvejų verslininkų, tiek mėgėjų.
- Turbūt, visais laikais, o ypač dabar, žvejų yra daugiau nei žuvų vandens telkiniuose. Jūs veisiate, auginate, o pastarieji gaudo. Tiesa, ministrui Vytautui Mazuroniui pradėjus vadovauti, aplinkosaugininkai taip pat padarė keletą įžuvinimo injekcijų. Ar neatsitiks taip, kad bus „dvi auklės, o vaikas - be galvos?“
- Manyčiau, kad taip neatsitiks. Žuvininkystė – plati veiklos sritis, kuri traukia daugybės įvairių specialybių žmonių dėmesį. Apklausų duomenimis, Lietuvoje laisvalaikiu žvejoja daugiau kaip pusė milijono aistruolių. Esant tokiam susidomėjimui, natūralu, kad privalome rūpintis žuvies išteklių apsauga, palaikymu bei gausinimu natūraliuose valstybinės reikšmės vandenyse - dirbtinai veisiant, paauginant ir įžuvinant. Žuvininkystės įstatymas numato, kad Lietuvoje žuvininkystės sektorių kuruoja dvi ministerijos: Žemės ūkio ir Aplinkos, atitinkamai atsakingos už žuvininkystės politiką bei žuvų išteklių gausinimą ir jų išteklių apsaugą. Žuvų išteklių atkūrimo funkcija pavesta Žuvininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Aplinkosaugininkai savo dėmesį labiau koncentruoja į žuvų apsaugą, tai atsispindi ir gyvosios gamtos inspekcijų kovose su brakonieriais. Naujasis ministras ypač sugriežtino įstatymus, ženkliai padidino baudas.
Žuvininkystės tarnybos, kaip jau minėjau, pagrindinė funkcija – žuvivaisa. Šioje veiklos srityje sunku su mumis konkuruoti, o, be to, ir prasmės nėra. Pakanka pasakyti, kasmet į Lietuvos valstybinius vandens telkinius Žuvininkystės tarnyba išleidžia 90 proc. Lietuvoje dirbtinai įveisiamų žuvų kiekio, o tai sudaro daugiau nei 26 milijonus vienetų paaugintų žuvų kasmet. Žuvininkystės tarnyba veisia net 16-os rūšių žuvis, kurios gausina šalies ežerus, upes ir vandens saugyklas. Šis darbas labai svarbus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, nes nemažai žuvų rūšių yra migruojančios, ir iškeliauja į kitus Europinius vandenis.
Lietuva aktyviai prisideda įgyvendinant tarptautines programas, kurių tikslas yra atkurti ir gausinti vertingų migruojančių lašišų, šlakių, Atlantinių eršketų, Europinių ungurių išteklius. Šiuo metu bandoma spręsti visos Europos mastu svarbią problemą- atkurti europinio ungurio išteklius.
Dar 2007 metais Europos Taryba patvirtino reglamentą, kuriuo įpareigojo kiekvieną ES šalį narę nustatyti priemones Europinių ungurių ištekliams atkurti ir jas įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai buvo parengtas ir patvirtintas „Europinių ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planas”, kurį šiuo metu sėkmingai įgyvendina Žuvininkystės tarnyba, pasinaudodama Europos žuvininkystės fondo parama. Šį projektą, jo įgyvendinimo eigą, pasiektus rezultatus bei kitą žuvininkystės ir žuvivaisos plėtros veiklą, kuria siekiama prisidėti prie migruojančių žuvų rūšių atkūrimo bei gausinimo, aptarėme respublikiniame seminare, numatėme naujus darbus.
- Ačiū
Kalbino Juozas Stasinas
Gamta svetur
Krakatau – galingiausias pasaulio vulkanas
Indonezijoje tarp Sumatros ir Javos salų esančiame Sundos sąsiauryje vulkanų išsiveržimai dažnas reiškinys. Sąsiauryje esančios salos nuo seno garsėja seismingumu. Iš čia esančių vulkanų galingu sprogimu labiausiai pagarsėjo Krakatau vulkanas. Šis nepaprastai galingas sprogimas įvyko netikėtai 1883 metų rugpjūčio mėnesį. Iki to laiko Krakatau vulkanas niekuo nepasižymėjo, buvo manoma, kad jis užgesęs, nes išsiveržimų nebuvo jau daugiau 200 metų. Iki galingojo sprogimo Krakatau vulkano aukštis siekė 800 metrų, ilgis buvo 9, o plotis - 5 kilometrai.
1883 metų katastrofa
Apie tai, kad bunda Krakatau vulkanas, buvo paskelbta jau 1883 metų gegužės mėnesį. Gegužės 20-tą dieną iš vulkano kraterio iškilo grybo formos debesis, vulkano aplinkoje buvo juntami požeminiai smūgiai, girdimi sprogimai, ore sklaidėsi pelenai. Birželio viduryje šis procesas kartojosi su dar didesne jėga. Rugpjūtį vietoje vieno kraterio atsirado trys ir visi jie svaidė pelenus bei vulkanines dujas. Virš vulkano tamsiame debesyje blykčiojo žaibai. Storas pelenų sluoksnis padengė laivų, plaukiančių pro Sundos sąsiaurį, denius. Rugpjūčio 26-tos dienos vidurdienį pasigirdo vis stiprėjantis triukšmas. Naktį net Indonezijos sostinėje, esančioje už 150 km, žmonės dėl jo negalėjo užmigti. O rugpjūčio 27-tą įvyko didžiulė katastrofa.
Apie antrą valandą dienos pasigirdo kurtinantis sprogimas, kurio metu vulkanas ir sala išlėkė į orą. Milžiniškas pelenų stulpas pakilo į 30 km aukštį. Jūra smarkiai bangavo. Sprogimas sukėlė milžiniškas 40 metrų aukščio bangas, kurios užliejo Javos ir Sumatros salų pakrantes. Bangos užpylė mažesnius laivus ar juos išmetė į sausumą. Sprogimo sukelta oro banga, sklisdama garso greičiu, kelis kartus apskriejo Žemės rutulį. Buvo sugriauta daug pastatų, padaryti didžiuliai materialiniai nuostoliai. Uolų gabalai, dydžio sulig žmogaus galva, buvo nusviesti 20 km atstumu, o kumščio dydžio uolienos lėkė iki 40 km. Vulkaninės veiklos produktai pasklido 800 tūkst. km2 plote. Sprogimo garsas buvo girdimas už 5 tūkst. kilometrų. Jis girdėjos Šri Lankoje, Filipinuose, Australijoje. Sulavesio salose, kurios yra į rytus nuo Krakatau už 1600 kilometrų, gyventojai pamanė, kad paleistos nelaimės raketos ir nuleido į vandenį gelbėjimo tarnybas. Rodrigeso salų žmonėms, esantiems Indijos vandenyne už 4800 kilometrų, pasirodė jog už horizonto vyksta jūrų mūšis.
Katastrofos padariniai
Galingo Krakatau vulkano sprogimo pasekmės buvo juntamos visame pasaulyje. Materialiniai nuostoliai buvo padaryti ne tik vulkanui artimoje aplinkoje. Sprogimo metu iš vulkano į 30 km aukštį pakilę dulkių ir pelenų debesys porai dienų uždengė Saulę, jūroje prasidėjo audra, bangų aukštis siekė kelias dešimtis metrų. Javos salos pakrantėje buvę miestai ir kaimai, miškai, geležinkelio pylimai buvo nušluoti nuo Žemės paviršiaus. Daug miestų ir kaimų buvo užpilta storu pelenų sluoksniu.
Dviejų didžiausių Javos ir Sumatros salų pakrantės pasikeitė neatpažįstamai. Pilkas purvas ir kiti išsiveržimo produktai, su šaknimis išrauti medžiai, pastatų liekanos, žmonių ir gyvūnų lavonai dengė žemę. Manoma, kad išsiveržimo metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių. Sprogimo metu milžiniškos bangos užliejo žemesnes salų pakrantes. Vietomis bangos nusigavo net 16 km į salų gilumą.
Sprogimo metu kilusios oro bangos sugriovė daug pastatų ne tik artimoje aplinkoje. Net Indonezijos sostinėje Džakartoje, esančioje 150 km nuo vulkano Javos saloje, dužo langai, virto medžiai, nuo sienų krito tinkas, žemę dengė pelenai.
Įvairiausiose pasaulio vietose pastebėtas ne vienas keistas reiškinys, susijęs su Krakatau vulkano išsiveržimu. Tuoj po išsiveržimo aplink Saulę atsirado lankas – halas, o saulė įgavo neįprastai žalią spalvą, kartais su žydriu atspalviu. Pradžioje šie procesai buvo stebimi tik netoli Krakatau vulkano, bet vėliau pasklido daug plačiau. Savotiškas Saulės atspalvis aiškinamas smulkiausių vulkaninių pelenų dalelių patekimu į viršutinius atmosferos sluoksnius.
Tų pačių metų lapkričio mėnesio pabaigoje Europoje buvo pastebėtas keistas dangaus švytėjimas, kuris truko trejus metus. Saulėlydžio metu dangus įgaudavo purpurinį-briliantinį atspalvį.
Krakatau vulkano išsiveržimo produktai - daugiausia pemza (poringa vulkaninė uoliena) ir smulkūs pelenai. Manoma, kad jų kiekis sudarė apie 18 km3. Į šiaurę nuo vulkano, prie Selebesi salos, jūros gylis iki išsiveržimo buvo 36 metrai. Po išsiveržimo dėl vulkaninių produktų iškritimo jūra suseklėjo ir nebetiko laivybai.
Krakatau vulkano likimas
Iki 1883 metų išsiveržimo Krakatau buvo paprastas vulkanas-sala, kurioje gyveno žmonės. Gyventojai vulkano nebijojo, nes jis nuo 1681 metų išsiveržimo nerodė jokių aktyvumo ženklų. 1883 metų gegužės 20-tą vulkanas atgijo išmesdamas garų ir pelenų stulpą, bet netrukus nurimo, nusiramino ir salos gyventojai. Tačiau atokvėpis buvo trumpas.
1883 metų Krakatau vulkano sprogimas buvo pats stipriausias iš visų kada nors žinomų sprogimų. Jo energija prilygo 400 vandenilinių bombų jėgai. Sprogimo metu vulkanas-sala subyrėjo į mažytes saleles, nuklotas vulkaninėmis nuosėdomis. Tačiau ir suiręs vulkanas nenutraukė pavojingos veiklos. 1952 metais iš jūros išniro naujas jaunas vulkanas, kuris pamažu kilo į viršų. Nors ir nedidelių, bet dažnų išsiveržimų metu vulkanas vis auga, palaipsniui didėja jo aukštis ir salos plotas. Dabar sala-vulkanas jau siekia 250 metrų aukštį, o salos plotas – 10,5 km2.
Šis naujas, dažnų išsiveržimų, įvykusių 1927-1929, 1950-1952 ir 1972-1973 metais, auginamas vulkanas pavadintas Anak Krakatau (Krakatau sūnus) vardu. Plaukiant laivais Sundos sąsiauriu gerai matomas pastoviai iš vulkano kylantis dūmų stulpas.
Vulkano aplinka po 130 metų
Per 130 metų po katastrofiško vulkano sprogimo Sundo salos palaipsniui užgydė patirtas žaizdas. Vėl sužaliavo džiunglės, mangroviniai miškai, pamažu sugrįžo žvėrys ir paukščiai. Į buvusias gyvenamas vietas grįžta ir žmonės.
Faunos ir floros gausumu stebina nacionalinis parkas, įsteigtas Javos salos Udžungkulono pusiasalyje, kuris yra už 83 mylių nuo Krakatau griuvėsių. Pusiasalyje neliko gyvenviečių, ryžių laukų, kavos ir bananų plantacijų, bet ten gyvena ir veisiasi dūminis leopardas, miškinė kiaunė, raudonasis vilkas, Javos šernas, laukinis miško jautis. Tik šiame parke gyvena 40 ar 50 paskutinių Žemėje vienragių raganosių. Tik dėl to, kad Krakatau vulkano išsiveržimo metu šis pusiasalis liko be žmonių, šiems gyvūnams susidarė sąlygos išlikti. Kitose Javos salos vietose šie reti gyvūnai jau seniai išnaikinti.
Atgimusi Krakatau vulkano ekosistema, pasižyminti savo unikalumu, vilioja gausius lankytojus iš įvairių pasaulio vietų.
Prof. Algirdas Stanaitis
Indonezijoje tarp Sumatros ir Javos salų esančiame Sundos sąsiauryje vulkanų išsiveržimai dažnas reiškinys. Sąsiauryje esančios salos nuo seno garsėja seismingumu. Iš čia esančių vulkanų galingu sprogimu labiausiai pagarsėjo Krakatau vulkanas. Šis nepaprastai galingas sprogimas įvyko netikėtai 1883 metų rugpjūčio mėnesį. Iki to laiko Krakatau vulkanas niekuo nepasižymėjo, buvo manoma, kad jis užgesęs, nes išsiveržimų nebuvo jau daugiau 200 metų. Iki galingojo sprogimo Krakatau vulkano aukštis siekė 800 metrų, ilgis buvo 9, o plotis - 5 kilometrai.
1883 metų katastrofa
Apie tai, kad bunda Krakatau vulkanas, buvo paskelbta jau 1883 metų gegužės mėnesį. Gegužės 20-tą dieną iš vulkano kraterio iškilo grybo formos debesis, vulkano aplinkoje buvo juntami požeminiai smūgiai, girdimi sprogimai, ore sklaidėsi pelenai. Birželio viduryje šis procesas kartojosi su dar didesne jėga. Rugpjūtį vietoje vieno kraterio atsirado trys ir visi jie svaidė pelenus bei vulkanines dujas. Virš vulkano tamsiame debesyje blykčiojo žaibai. Storas pelenų sluoksnis padengė laivų, plaukiančių pro Sundos sąsiaurį, denius. Rugpjūčio 26-tos dienos vidurdienį pasigirdo vis stiprėjantis triukšmas. Naktį net Indonezijos sostinėje, esančioje už 150 km, žmonės dėl jo negalėjo užmigti. O rugpjūčio 27-tą įvyko didžiulė katastrofa.
Apie antrą valandą dienos pasigirdo kurtinantis sprogimas, kurio metu vulkanas ir sala išlėkė į orą. Milžiniškas pelenų stulpas pakilo į 30 km aukštį. Jūra smarkiai bangavo. Sprogimas sukėlė milžiniškas 40 metrų aukščio bangas, kurios užliejo Javos ir Sumatros salų pakrantes. Bangos užpylė mažesnius laivus ar juos išmetė į sausumą. Sprogimo sukelta oro banga, sklisdama garso greičiu, kelis kartus apskriejo Žemės rutulį. Buvo sugriauta daug pastatų, padaryti didžiuliai materialiniai nuostoliai. Uolų gabalai, dydžio sulig žmogaus galva, buvo nusviesti 20 km atstumu, o kumščio dydžio uolienos lėkė iki 40 km. Vulkaninės veiklos produktai pasklido 800 tūkst. km2 plote. Sprogimo garsas buvo girdimas už 5 tūkst. kilometrų. Jis girdėjos Šri Lankoje, Filipinuose, Australijoje. Sulavesio salose, kurios yra į rytus nuo Krakatau už 1600 kilometrų, gyventojai pamanė, kad paleistos nelaimės raketos ir nuleido į vandenį gelbėjimo tarnybas. Rodrigeso salų žmonėms, esantiems Indijos vandenyne už 4800 kilometrų, pasirodė jog už horizonto vyksta jūrų mūšis.
Katastrofos padariniai
Galingo Krakatau vulkano sprogimo pasekmės buvo juntamos visame pasaulyje. Materialiniai nuostoliai buvo padaryti ne tik vulkanui artimoje aplinkoje. Sprogimo metu iš vulkano į 30 km aukštį pakilę dulkių ir pelenų debesys porai dienų uždengė Saulę, jūroje prasidėjo audra, bangų aukštis siekė kelias dešimtis metrų. Javos salos pakrantėje buvę miestai ir kaimai, miškai, geležinkelio pylimai buvo nušluoti nuo Žemės paviršiaus. Daug miestų ir kaimų buvo užpilta storu pelenų sluoksniu.
Dviejų didžiausių Javos ir Sumatros salų pakrantės pasikeitė neatpažįstamai. Pilkas purvas ir kiti išsiveržimo produktai, su šaknimis išrauti medžiai, pastatų liekanos, žmonių ir gyvūnų lavonai dengė žemę. Manoma, kad išsiveržimo metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių. Sprogimo metu milžiniškos bangos užliejo žemesnes salų pakrantes. Vietomis bangos nusigavo net 16 km į salų gilumą.
Sprogimo metu kilusios oro bangos sugriovė daug pastatų ne tik artimoje aplinkoje. Net Indonezijos sostinėje Džakartoje, esančioje 150 km nuo vulkano Javos saloje, dužo langai, virto medžiai, nuo sienų krito tinkas, žemę dengė pelenai.
Įvairiausiose pasaulio vietose pastebėtas ne vienas keistas reiškinys, susijęs su Krakatau vulkano išsiveržimu. Tuoj po išsiveržimo aplink Saulę atsirado lankas – halas, o saulė įgavo neįprastai žalią spalvą, kartais su žydriu atspalviu. Pradžioje šie procesai buvo stebimi tik netoli Krakatau vulkano, bet vėliau pasklido daug plačiau. Savotiškas Saulės atspalvis aiškinamas smulkiausių vulkaninių pelenų dalelių patekimu į viršutinius atmosferos sluoksnius.
Tų pačių metų lapkričio mėnesio pabaigoje Europoje buvo pastebėtas keistas dangaus švytėjimas, kuris truko trejus metus. Saulėlydžio metu dangus įgaudavo purpurinį-briliantinį atspalvį.
Krakatau vulkano išsiveržimo produktai - daugiausia pemza (poringa vulkaninė uoliena) ir smulkūs pelenai. Manoma, kad jų kiekis sudarė apie 18 km3. Į šiaurę nuo vulkano, prie Selebesi salos, jūros gylis iki išsiveržimo buvo 36 metrai. Po išsiveržimo dėl vulkaninių produktų iškritimo jūra suseklėjo ir nebetiko laivybai.
Krakatau vulkano likimas
Iki 1883 metų išsiveržimo Krakatau buvo paprastas vulkanas-sala, kurioje gyveno žmonės. Gyventojai vulkano nebijojo, nes jis nuo 1681 metų išsiveržimo nerodė jokių aktyvumo ženklų. 1883 metų gegužės 20-tą vulkanas atgijo išmesdamas garų ir pelenų stulpą, bet netrukus nurimo, nusiramino ir salos gyventojai. Tačiau atokvėpis buvo trumpas.
1883 metų Krakatau vulkano sprogimas buvo pats stipriausias iš visų kada nors žinomų sprogimų. Jo energija prilygo 400 vandenilinių bombų jėgai. Sprogimo metu vulkanas-sala subyrėjo į mažytes saleles, nuklotas vulkaninėmis nuosėdomis. Tačiau ir suiręs vulkanas nenutraukė pavojingos veiklos. 1952 metais iš jūros išniro naujas jaunas vulkanas, kuris pamažu kilo į viršų. Nors ir nedidelių, bet dažnų išsiveržimų metu vulkanas vis auga, palaipsniui didėja jo aukštis ir salos plotas. Dabar sala-vulkanas jau siekia 250 metrų aukštį, o salos plotas – 10,5 km2.
Šis naujas, dažnų išsiveržimų, įvykusių 1927-1929, 1950-1952 ir 1972-1973 metais, auginamas vulkanas pavadintas Anak Krakatau (Krakatau sūnus) vardu. Plaukiant laivais Sundos sąsiauriu gerai matomas pastoviai iš vulkano kylantis dūmų stulpas.
Vulkano aplinka po 130 metų
Per 130 metų po katastrofiško vulkano sprogimo Sundo salos palaipsniui užgydė patirtas žaizdas. Vėl sužaliavo džiunglės, mangroviniai miškai, pamažu sugrįžo žvėrys ir paukščiai. Į buvusias gyvenamas vietas grįžta ir žmonės.
Faunos ir floros gausumu stebina nacionalinis parkas, įsteigtas Javos salos Udžungkulono pusiasalyje, kuris yra už 83 mylių nuo Krakatau griuvėsių. Pusiasalyje neliko gyvenviečių, ryžių laukų, kavos ir bananų plantacijų, bet ten gyvena ir veisiasi dūminis leopardas, miškinė kiaunė, raudonasis vilkas, Javos šernas, laukinis miško jautis. Tik šiame parke gyvena 40 ar 50 paskutinių Žemėje vienragių raganosių. Tik dėl to, kad Krakatau vulkano išsiveržimo metu šis pusiasalis liko be žmonių, šiems gyvūnams susidarė sąlygos išlikti. Kitose Javos salos vietose šie reti gyvūnai jau seniai išnaikinti.
Atgimusi Krakatau vulkano ekosistema, pasižyminti savo unikalumu, vilioja gausius lankytojus iš įvairių pasaulio vietų.
Prof. Algirdas Stanaitis