Mielieji,
Valentinas Mazuronis
Gamta – visų mūsų namai. Kasdien turėtume jausti atsakomybę už jos išsaugojimą ir racionalų išteklių naudojimą, kad gamtos teikiamų turtų užtektų ne tik mums, bet ir ateities kartoms – mūsų vaikams, anūkams... Švarios aplinkos, gryno oro, tyro vandens, neužteršto dirvožemio nenusipirksi už jokius pinigus, neužtektų viso pasaulio aukso, todėl tausoti, saugoti ir mylėti mus supančią aplinką turėtų būti svarbiausia kiekvieno mūsų pareiga. Būdamas aplinkos ministru stengsiuosi puoselėti pagarba, meile ir atsakomybe paremtus žmogaus santykius su gamta, nuosekliai vykdyti programoje užsibrėžtus tikslus aplinkosaugos ir urbanistikos srityje.
Sulaukėme gražiausių metų švenčių. Į sparčiai bėgantį gyvenimą ir kasdienybę jos visada įneša ramybės, priverčia mus visus bent akimirkai sustoti, susimąstyti ir pasidžiaugti tuo, ką turim – artimaisiais, prasmingais darbais, reikšmingais pasiekimais.
Linkiu, kad Šv. Kalėdos būtų gražus ir viltingas atokvėpis po nelengvų darbų, gaivinantis stiprybės šaltinis, iš kurio visi pasisemtume jėgų naujiems metams, tegul jos būna kupinos džiugesio ir teatneša mums visiems kartais taip reikalingų stebuklų. Visus ateinančius Naujuosius metus linkiu neprarasti vilties ir optimizmo! Neužmirškime rūpintis ir oro, vandens bei žemės švara...
Su artėjančiomis šventėmis!
Su geriausiais linkėjimais
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis
Sulaukėme gražiausių metų švenčių. Į sparčiai bėgantį gyvenimą ir kasdienybę jos visada įneša ramybės, priverčia mus visus bent akimirkai sustoti, susimąstyti ir pasidžiaugti tuo, ką turim – artimaisiais, prasmingais darbais, reikšmingais pasiekimais.
Linkiu, kad Šv. Kalėdos būtų gražus ir viltingas atokvėpis po nelengvų darbų, gaivinantis stiprybės šaltinis, iš kurio visi pasisemtume jėgų naujiems metams, tegul jos būna kupinos džiugesio ir teatneša mums visiems kartais taip reikalingų stebuklų. Visus ateinančius Naujuosius metus linkiu neprarasti vilties ir optimizmo! Neužmirškime rūpintis ir oro, vandens bei žemės švara...
Su artėjančiomis šventėmis!
Su geriausiais linkėjimais
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis
Aplinkos ministerijoje
ES aplinkosaugos aktualijas Briuselyje aptarė aplinkos ministrai
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis gruodžio 17 d. dalyvavo Aplinkos tarybos posėdyje, Briuselyje, kur susirinkę ES šalių aplinkos ministrai aptarė Bendrijos vandens išteklių išsaugojimo klausimus, su ekonomikos augimu susijusias aplinkosaugos problemas ir priemones joms spręsti, diskutavo apie numatomą priimti ES aplinkosaugos veiksmų programą iki 2020 metų.
Vandens išteklių valdymo klausimai, pasak Valentino Mazuronio, yra aktualūs ir Lietuvai. Dėl šiltėjančio klimato vis ankstyvesni tampa pavasariniai potvyniai, daugėja ir liūčių sukeliamų potvynių. Vasaros metu pasitaiko sausringų laikotarpių, kai išdžiūsta mažesni upeliai, nusenka šuliniai, nukenčia žemės ūkio pasėliai. Todėl itin svarbu iš anksto prognozuoti ekstremalius hidrologinius reiškinius, sudaryti rizikos žemėlapius, rengti atitinkamus valdymo planus ir bendradarbiauti su ES ir kitomis šalimis. Kaip siekti, kad vandens išteklius ES valstybės kuo racionaliau valdytų, numato Europos Komisijos parengtas dokumentas – Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys. Apsvarstę šį dokumentą Aplinkos taryboje, ministrai priėmė išvadas.
Aplinkos tarybos posėdyje ministrai taip pat aptarė efektyvų išteklių naudojimą ir su klimato kaitos švelninimu susijusius tikslus, šių tikslų siekti trukdančias kliūtis, ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą skatinančias priemones, remiantis EK parengta 2013 m. ekonomikos augimo apžvalga. Lietuva pritaria nuomonei, kad ekonomikos atsigavimas, maksimalūs jos augimo tempai ir ilgalaikės gerovės kūrimas ypač priklauso nuo ES valstybių veiksmų kuriant žaliąją ekonomiką, keičiant vartojimo kultūrą, keliant visuomenės sąmoningumą.
Naujoji mūsų šalies Vyriausybė laikosi nuostatos, kad šalies žmonių ateitį lemia aplinką ir žmogų tausojanti ūkio plėtra, todėl sieks formuoti „žaliąją“ ateities ekonomiką ir energetiką. Skatinant ekonomikos augimą, bus įgyvendinamos priemonės, didinančios energinį pastatų naudingumą. Visuotinis daugiabučių namų renovavimas leistų ne tik daug racionaliau ir taupiau naudoti energiją būsto sektoriuje, bet ir sudarytų galimybes greičiau atsigauti šalies ekonomikai, sukurti naujas darbo vietas. Laikantis darnaus vystymosi principų, bus siekiama aplinkosaugos politikos tikslus veiksmingai integruoti į kitus sektorius, todėl bus skatinama darni energetika, žemės ir miškų ūkis, transportas ir ekonomika.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis dalyvvo ir Aplinkos tarybos politiniuose debatuose apie rengiamą septintąją ES aplinkosaugos veiksmų programą iki 2020 m., kuri nustatys aplinkosaugos politikos tikslus ir veiksmus. Turėtų būti įvertintos realios ES šalių galimybės pasiekti keliamus reikalavimus, užtikrintas reikiamas finansavimas, atsižvelgus į ES 2014-2020 m. finansinę programą. Ministras Valentinas Mazuronis teigia, kad neatidėliotini ir veiksmingi aplinkosaugos sprendimai yra būtini visose ES politikos srityse. Tikimasi, kad jie bus suderinti, realūs, o bendros ES valstybių pastangos leis pasiekti ES aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. tikslus. Ši programa Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, – labai svarbus dokumentas.
Nuotraukoje: Aplinkos ministras V. Mazuronis Aplinkos taryboje kalbasi su šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančio Kipro žemės ūkio, gamtinių išteklių ir aplinkos ministru Sofocliu Aletrariu (pirmas iš dešinės).
Vandens išteklių valdymo klausimai, pasak Valentino Mazuronio, yra aktualūs ir Lietuvai. Dėl šiltėjančio klimato vis ankstyvesni tampa pavasariniai potvyniai, daugėja ir liūčių sukeliamų potvynių. Vasaros metu pasitaiko sausringų laikotarpių, kai išdžiūsta mažesni upeliai, nusenka šuliniai, nukenčia žemės ūkio pasėliai. Todėl itin svarbu iš anksto prognozuoti ekstremalius hidrologinius reiškinius, sudaryti rizikos žemėlapius, rengti atitinkamus valdymo planus ir bendradarbiauti su ES ir kitomis šalimis. Kaip siekti, kad vandens išteklius ES valstybės kuo racionaliau valdytų, numato Europos Komisijos parengtas dokumentas – Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys. Apsvarstę šį dokumentą Aplinkos taryboje, ministrai priėmė išvadas.
Aplinkos tarybos posėdyje ministrai taip pat aptarė efektyvų išteklių naudojimą ir su klimato kaitos švelninimu susijusius tikslus, šių tikslų siekti trukdančias kliūtis, ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą skatinančias priemones, remiantis EK parengta 2013 m. ekonomikos augimo apžvalga. Lietuva pritaria nuomonei, kad ekonomikos atsigavimas, maksimalūs jos augimo tempai ir ilgalaikės gerovės kūrimas ypač priklauso nuo ES valstybių veiksmų kuriant žaliąją ekonomiką, keičiant vartojimo kultūrą, keliant visuomenės sąmoningumą.
Naujoji mūsų šalies Vyriausybė laikosi nuostatos, kad šalies žmonių ateitį lemia aplinką ir žmogų tausojanti ūkio plėtra, todėl sieks formuoti „žaliąją“ ateities ekonomiką ir energetiką. Skatinant ekonomikos augimą, bus įgyvendinamos priemonės, didinančios energinį pastatų naudingumą. Visuotinis daugiabučių namų renovavimas leistų ne tik daug racionaliau ir taupiau naudoti energiją būsto sektoriuje, bet ir sudarytų galimybes greičiau atsigauti šalies ekonomikai, sukurti naujas darbo vietas. Laikantis darnaus vystymosi principų, bus siekiama aplinkosaugos politikos tikslus veiksmingai integruoti į kitus sektorius, todėl bus skatinama darni energetika, žemės ir miškų ūkis, transportas ir ekonomika.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis dalyvvo ir Aplinkos tarybos politiniuose debatuose apie rengiamą septintąją ES aplinkosaugos veiksmų programą iki 2020 m., kuri nustatys aplinkosaugos politikos tikslus ir veiksmus. Turėtų būti įvertintos realios ES šalių galimybės pasiekti keliamus reikalavimus, užtikrintas reikiamas finansavimas, atsižvelgus į ES 2014-2020 m. finansinę programą. Ministras Valentinas Mazuronis teigia, kad neatidėliotini ir veiksmingi aplinkosaugos sprendimai yra būtini visose ES politikos srityse. Tikimasi, kad jie bus suderinti, realūs, o bendros ES valstybių pastangos leis pasiekti ES aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. tikslus. Ši programa Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, – labai svarbus dokumentas.
Nuotraukoje: Aplinkos ministras V. Mazuronis Aplinkos taryboje kalbasi su šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančio Kipro žemės ūkio, gamtinių išteklių ir aplinkos ministru Sofocliu Aletrariu (pirmas iš dešinės).
Pasirašyta biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo įrengimų statybos sutartis
Alytaus regione iki 2015 m. rudens numatyta pastatyti biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo įrenginius. Šie pirmieji mūsų šalyje tokio pobūdžio įreginiai bus statomi šalia Alytaus esančiame sąvartyne. Rangos sutartis pasirašyta su statybos bendrove „Dzūkijos statyba“, kuri sutartyje numatytus darbus vykdys kartu su UAB „Alkesta“ ir Olandijos įmone „Columbris Technologies B.V.“.
Pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros Atliekų projektų skyriaus vedėjo Vytauto Vrubliausko, šių įrenginių statyba – tai pirmasis Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtros projekto etapas. Bendra viso projekto vertė – daugiau kaip 36 milijonai litų. Didžiąją dalį sumos – 31 milijoną litų – sudaro ES parama, likusią – Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro lėšos.
Pirmuoju projekto įgyvendinimo etapu bus sudarytos sąlygos biologiškai skaidžioms atliekoms tinkamai sutvarkyti. Kitu šių atliekų tvarkymo etapu jas numatoma perdirbti sausuoju anaerobiniu fermentavimo būdu. Tai vienas pažangiausių ir efektyviausių atliekų perdirbimo būdų, kurį renkasi daugelis sėkmingai atliekų tvarkymo problemas sprendžiančių užsienio valstybių. Taip perdirbant atliekas papildomai išgaunama energija, kuri bus panaudojama technologinėms reikmėms, o perteklius - parduodamas.
Lietuvoje biologiškai skaidžios atliekos sudaro daugiau nei 40 proc. visų komunalinių atliekų, ir jų kiekiai vis didėja. Pagal ES reikalavimus, komunalinių atliekų į sąvartynus turi patekti kuo mažiau. Alytaus regione pastačius naujuosius įrenginius, tinkamos perdirbti atliekos bus mechaniškai atskiriamos, o biologiškai skaidžios atliekos apdorojamos. Tai leis sutvarkyti iki 75 proc. visų regione susidarančių komunalinių atliekų, taip pat sumažinti gruntinio vandens ir dirvožemio taršą.
Pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros Atliekų projektų skyriaus vedėjo Vytauto Vrubliausko, šių įrenginių statyba – tai pirmasis Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtros projekto etapas. Bendra viso projekto vertė – daugiau kaip 36 milijonai litų. Didžiąją dalį sumos – 31 milijoną litų – sudaro ES parama, likusią – Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro lėšos.
Pirmuoju projekto įgyvendinimo etapu bus sudarytos sąlygos biologiškai skaidžioms atliekoms tinkamai sutvarkyti. Kitu šių atliekų tvarkymo etapu jas numatoma perdirbti sausuoju anaerobiniu fermentavimo būdu. Tai vienas pažangiausių ir efektyviausių atliekų perdirbimo būdų, kurį renkasi daugelis sėkmingai atliekų tvarkymo problemas sprendžiančių užsienio valstybių. Taip perdirbant atliekas papildomai išgaunama energija, kuri bus panaudojama technologinėms reikmėms, o perteklius - parduodamas.
Lietuvoje biologiškai skaidžios atliekos sudaro daugiau nei 40 proc. visų komunalinių atliekų, ir jų kiekiai vis didėja. Pagal ES reikalavimus, komunalinių atliekų į sąvartynus turi patekti kuo mažiau. Alytaus regione pastačius naujuosius įrenginius, tinkamos perdirbti atliekos bus mechaniškai atskiriamos, o biologiškai skaidžios atliekos apdorojamos. Tai leis sutvarkyti iki 75 proc. visų regione susidarančių komunalinių atliekų, taip pat sumažinti gruntinio vandens ir dirvožemio taršą.
Kormoranų populiacijos reguliavimo priemonės padeda mažinti jų gausą
Didžiųjų kormoranų populiacijos gausai šalyje reguliuoti yra skirta speciali Aplinkos ministerijos programa. Jos numatytas priemones šiemet įgyvendino biologinės įvairovės asociacija „Gamtos namai“, su kuria buvo sudaryta paslaugų atlikimo sutartis.
Šiais metais Lietuvoje perėjo, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiojo specialisto Selemono Paltanavičiaus, 5374 kormoranų poros septyniose kolonijose. Didžiausia kolonija – Juodkrantės. Čia perėjo 4100 porų. Tai 2,5 proc. mažiau nei praėjusiais metais. Pritaikius gausos reguliavimo priemones – vaizdinį ir garsinį poveikį sukeliančias petardas, Juodkrantės kolonijoje jaunikliai neišsirito 64 proc. užimtų lizdų, o kitose šešiose – 46 proc. visų užimtų lizdų.
Juodkrantės kolonijoje didieji kormoranai pradėjo perėti apie 1990 metus, ir jų nuolat čia gausėjo. Didėjanti kolonija sunaikino dalį sengirės, todėl 2007-aisiais buvo pradėta reguliuoti šių paukščių gausą. Tais metais sengirėje (šiaurinėje kolonijos dalyje) perėjo 607 kormoranų poros. Visos jų dėtys buvo atšaldytos, ir jaunikliai lizduose neišsirito. 2008-aisiais toje pačioje teritorijoje perėjo 406 poros, 2009 m. – nei viena, 2010 m. – 46 poros, o pernai jų vėl pagausėjo – buvo suskaičiuoti 425 lizdai. Manoma, kad šiam pagausėjimui įtakos turėjo tai, kad 2010 m. buvo imtasi intensyvių priemonių kormoranų gausai reguliuoti Rusnėje (Šilutės r.), Briedžių saloje. Šioje saloje 2011 m. perinčių porų sumažėjo daugiau kaip trečdaliu, o Juodkrantės kolonijoje, palyginti su ankstesniais metais, padaugėjo 17 proc.
Didžiųjų kormoranų populiacijos gausai reguliuoti skirtą programą numatoma tęsti ir kitais metais.
E. Vakrinos nuotraukoje: Kormoranai Juodkrantėje.
Šiais metais Lietuvoje perėjo, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiojo specialisto Selemono Paltanavičiaus, 5374 kormoranų poros septyniose kolonijose. Didžiausia kolonija – Juodkrantės. Čia perėjo 4100 porų. Tai 2,5 proc. mažiau nei praėjusiais metais. Pritaikius gausos reguliavimo priemones – vaizdinį ir garsinį poveikį sukeliančias petardas, Juodkrantės kolonijoje jaunikliai neišsirito 64 proc. užimtų lizdų, o kitose šešiose – 46 proc. visų užimtų lizdų.
Juodkrantės kolonijoje didieji kormoranai pradėjo perėti apie 1990 metus, ir jų nuolat čia gausėjo. Didėjanti kolonija sunaikino dalį sengirės, todėl 2007-aisiais buvo pradėta reguliuoti šių paukščių gausą. Tais metais sengirėje (šiaurinėje kolonijos dalyje) perėjo 607 kormoranų poros. Visos jų dėtys buvo atšaldytos, ir jaunikliai lizduose neišsirito. 2008-aisiais toje pačioje teritorijoje perėjo 406 poros, 2009 m. – nei viena, 2010 m. – 46 poros, o pernai jų vėl pagausėjo – buvo suskaičiuoti 425 lizdai. Manoma, kad šiam pagausėjimui įtakos turėjo tai, kad 2010 m. buvo imtasi intensyvių priemonių kormoranų gausai reguliuoti Rusnėje (Šilutės r.), Briedžių saloje. Šioje saloje 2011 m. perinčių porų sumažėjo daugiau kaip trečdaliu, o Juodkrantės kolonijoje, palyginti su ankstesniais metais, padaugėjo 17 proc.
Didžiųjų kormoranų populiacijos gausai reguliuoti skirtą programą numatoma tęsti ir kitais metais.
E. Vakrinos nuotraukoje: Kormoranai Juodkrantėje.
Paveldas
Senųjų dvarų parkų renovacija, tvarkymas ir priežiūra – patirtis bei klaidos
L. Januškevičius
Parkų privatizacija – gerai ir blogai
Šiandien labai neramina dvarų sodybų ir senųjų dvarų parkų privatizacijos eiga. Mūsų duomenimis, šiuo metu privačiose rankose atsidūrė apie 30 proc. šalies senųjų parkų. Nesiginčysime, dvarviečių ir jose esančių parkų privatizacija neretai yra vienintelė reali galimybė šių svarbių kultūros ir gamtos paveldo objektų išsaugojimui. Bet tai neturėtų būti daroma skubotai, o tik labai apgalvotai, realiai įvertinus būsimo dvarvietės ir parko šeimininko ketinimus bei finansines galimybes ir pateikiant jam specialios sutarties formoje tam tikras sąlygas, kurių jis turėtų laikytis tvarkydamas ir prižiūrėdamas privatizuotą kultūros paveldo objektą. Kalbant apie parkus, šios sąlygos, visų pirma, turėtų užtikrinti gerą parko tvarkymą ir priežiūrą ir, kas ne mažiau svarbu, atvirumą visuomenei. Parko lankymo laiką, be abejonės, turėtų nustatyti kultūros paveldo objekto šeimininkas, bet jis turėtų būti patogus ir priimtinas abiems pusėms - tiek objekto valdytojui, tiek ir potencialiems lankytojams. Labai nemalonu, kada su gera nuotaika ir dar geresniais ketinimais atvažiavus į vieną ar kitą parką, tave pasitinka užrakinti vartai ir... jokios informacijos... Taip atsitiko man pačiam, apsilankius daugelio žurnalistų, sakyčiau, labai nepelnytai išgirtame Vidiškių dvare (Ignalinos raj. ), kuriame, jei tikėti reklama, vyksta įvairūs dalykiniai renginiai, konferencijos, proginės šventės. Šioje atgimimo metais privatizuotoje dvarvietėje yra dar ir kitas „skaudulys“ – jos naujasis šeimininkas deramai ir tikrai gana neblogai sutvarkė tik rūmus ir parterinę parko dalį, o visas už rūmų esantis, gražiose terasose išsidėstęs peizažinis parkas ir puikios ežero pakrantės liko užmirštos ir netvarkomos...Taigi šio konkretaus objekto privatizavimo esmę galima apibūdinti vienu sakiniu – sutvarkyti ir panaudoti tik tai, kas naudinga naujajam šeimininkui, o visa kita – ne jo reikalas... Bet, gerbiamieji, mes turime reikalą su parku – kraštovaizdžio architektūros meno kūriniu, ir čia tokiai naudotojiškai pažiūrai ne vieta... Labai gaila, bet Vidiškių dvarvietė šiuo požiūriu dar ne pats blogiausias pavyzdys. Šalyje turime visą eilę privatizavimo atvejų, kada minėtas meno kūrinys, parkas, paprasčiausiai privatizuojamas dalimis, t. y. suplėšomas gabalais... Iškalbingi tokio privatizavimo pavyzdžiai – garsūs Lančiūnavos, Žagarės dvarų parkai ir netgi Eduardo Andre kūrybiniam paveldui priklausantis Lentvario dvaro parkas. Apie kokį meno kūrinį ir jo vientisumą tokiu atveju galime kalbėti?... Taigi iš čia išplaukia dar viena, bene svarbiausia, parkų privatizavimo sąlyga – parkas gali būti privatizuojamas tik kaip nedaloma kultūros vertybė. Ir, atrodytų, kad čia viskas aišku, tačiau atsakingos valstybinės institucijos kažkodėl tai užmiršta... Mūsų giliu įsitikinimu, kultūros paveldo objekto privatizavimo sutartyje turi būti taip pat aptarti ir objekto grąžinimo valstybės žinion klausimai, jei naujasis šeimininkas nevykdo arba nepajėgia vykdyti sutarties sąlygų, o taip pat - objektui padarytų nuostolių atlyginimo tvarka ir sąlygos. Juk nereti atvejai, kada privatizuotas kultūros paveldo objektas visiškai apleidžiamas, netgi nuniokojamas ir kaltų lyg ir nelieka... Konkretus pavyzdys – prieš keletą metų privatizuota Belvederio dvaro sodyba ir parkas, kurie šiandien atrodo tiesiog apgailėtinai. Žinoma, čia derėtų paminėti ir kai kuriuos sėkmingos parkų ir dvarų sodybų privatizacijos pavyzdžius... Jau kelinti metai malonu užsukti į Šešuolėlių dvaro parką (Širvintų raj.). Lankytoją jis stebina tvarkingai prižiūrimomis vejomis, išpuoselėta parterine dalimi, jaukiomis poilsio vietomis, pavyzdingai sutvarkytu tvenkiniu... Paskutiniaisiais metais, sakyčiau kiek netikėtai, atgimė Taujėnų dvaro parkas ir sodyba (Ukmergės raj.), gražiai tvarkomi ir prižiūrimi Aštriosios Kirsnos (Lazdijų raj.), Bačkonių (Kaišiadorių raj.) ir Siesikų pilies (Ukmergės raj.) parkai.
Kalbant apie senųjų parkų renovaciją, labai svarbus šių parkų priklausomybės klausimas. Mūsų tyrimų duomenimis, šiandien apie 70 proc. visų senųjų dvarų parkų dar valdo valstybė. Tiesioginiai jų valdytojai dažniausiai yra rajonų savivaldybės, apskričių ir regioninių parkų administracijos, seniūnijos, mokslo ir mokymo įstaigos. Nemalonu, bet tenka konstatuoti, kad dauguma šių parkų (apie 65 proc.) yra ganėtinai apleisti ir valstybės saugomi kol kas tik „popieriuje“. Juk parką, toli gražu, nepakanka įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.... Juo reikia rūpintis, tvarkyti ir puoselėti... Pagal būklę šiandieninius valstybei priklausančius dvarų parkus galima būtų suskirstyti į šias kategorijas: 1) jau senokai ir tradiciškai gerai tvarkomi ir prižiūrimi parkai - Palangos botanikos parkas, Biržų pilies, Raudonės ir Vytėnų pilių parkai, Kretingos, Renavo, Alantos, Baisogalos, Burbiškio (Radviliškio raj.), Raudondvario (Radviliškio raj.), Rietavo, Rokiškio, Verkių, Markučių (Vilnius), Paežerių (Vilkaviškio raj.) ir kiti...; 2) tautinio atgimimo metais renovuoti arba šiuo metu renovuojami parkai: Veisiejų, Bistrampolio, Zyplių, Šilutės, Užutrakio, Pakruojo, Plungės...; 3) sąlyginai apleisti parkai: Astravo, Apytalaukio, Kėdainių, Terespolio, Šaukėnų, Salantų, Vėžaičių, Noriūnų, Arnionių, Jiezno, Beinoravos, Jašiūnų, Paežerių (Šiaulių raj.), Biržuvėnų, Baltosios Vokės, Maišiagalos ir kiti... Ypatingai geru žodžiu tarp valstybinės priklausomybės parkų norėtųsi paminėti šiandieninį Veisiejų dvaro parką, kurio priežiūra ir tvarkymu rūpinasi Veisiejų seniūnija ir Veisiejų regioninio parko administracija. Panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas šis parkas tikra to žodžio prasme buvo prikeltas naujam gyvenimui. Panaudojant minėtų fondų lėšas buvo renovuoti arba šiuo metu renovuojami ir kai kurie kiti dvarų parkai - Pakruojo, Plungės, Zyplių...Paraiškas šioms lėšoms gauti šiuo metu yra pateikę ir dar visa eilė rajonų savivaldybių bei kitų parkais besirūpinančių valstybinių institucijų. Tai, be abejonės, nuteikia gana optimistiškai.
Kas svarbiausia renovuojant parkus
Ruošiantis parko renovacijai ir ją pradėjus vykdyti labai svarbus ir darbų eiliškumas. Bet kurio, o tuo labiau apleisto, parko renovaciją reiktų pradėti nuo elementarių jo tvarkymo ir priežiūros darbų – menkaverčių, savaiminės kilmės atžalų, sausuolių bei ligotų medžių ir krūmų pašalinimo, tvenkinių pakrančių išvalymo ir sutvarkymo, taip vadinamo „rūdžių pašalinimo“ nuo seno meno kūrinio. Tai leidžia aiškiau pajausti šio kūrinio dvasią (buvusią parko erdvinę struktūrą, parko kūrėjo užmanymus) ir parinkti tinkamiausius renovacijos kelius ir metodus. Ir tik atlikus šiuos darbus, reiktų imtis renovacijos projekto ruošimo. Tiek ruošiant projektą, tiek jį įgyvendinant, pagrindinį dėmesį reikia skirti parko erdvinės struktūros (buvusių erdvių ir aikščių) bei tvenkinių ar jų sistemos atkūrimui. Tai ir sudaro parko, kaip kraštovaizdžio architektūros meno kūrinio, esmę. Lygiagrečiai pagal galimybes reiktų atkurti ir buvusią parko infrastruktūrą – takų tinklą, poilsio vietas, pavėsines, buvusius statinius ir t.t. Mūsų nuomone, renovuojant senuosius parkus nebūtina siekti, o iš esmės ir neįmanoma pasiekti, absoliutaus tapatumo su pirminiu parko modeliu. Be to, renovuotas parkas negali būti tik saugomas po kažkokiu „stiklo gaubtu“... Jis turi tarnauti visuomenės poreikiams ir maksimaliai juos tenkinti. Gerai prižiūrimi parkai, išsaugodami daugiau ar mažiau ryškius autentiškumo bruožus, išgyvena 200 -300 metų. Tačiau kiekviena karta į juos paprastai įneša kažką savo, pritaikydama savo poreikiams ir interesams ir, galų gale, savo laikmečio dvasiai.... Taigi laiko bėgyje, norime mes to ar nenorime, neišvengiamai keičiasi parkų infrastruktūros elementai, zonavimo ypatumai, augalų rūšinis asortimentas ir, kartais, netgi erdvinė struktūra. Kaip pavyzdį čia galima vėlgi paminėti Veisiejų dvaro parką, kuriame dar sovietmečiu buvo įrengta, o tautinio atgimimo metais renovuota vasaros estrada, nedidelis paplūdimys, grojantys fontanai. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, parkas gyvas, nuolat besivystantis ir kintantis kraštovaizdžio meno kūrinys ir, vien jau dėl šios priežasties, jo negalima įsprausti į kažkokius trafaretinius ir sustingusius saugojimo rėmus. Šiandieninėje Lietuvos ekonominėje situacijoje pagrindinis faktorius, limituojantis šalies senųjų parkų renovacijos procesą, yra ribotos finansavimo galimybės. Labai gaila, kad valstybės pagalba čia beveik nejuntama. Todėl belieka tikėtis tik privataus kapitalo iniciatyvos ir operatyviai bei tinkamai pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Kaip ten bebūtų, norėtųsi į ateitį žvelgti optimistiškai ir palinkėti šiandieniniams senųjų parkų valdytojams nenuleisti rankų, energingai ieškoti finansavimo šaltinių ir išnaudoti visas galimybes šių nuostabių gamtos ir kultūros paveldo objektų atgaivinimui. Juk gražių ir sektinų pavyzdžių jau turime...
Dr. Laimutis Januškevičius
Šiandien labai neramina dvarų sodybų ir senųjų dvarų parkų privatizacijos eiga. Mūsų duomenimis, šiuo metu privačiose rankose atsidūrė apie 30 proc. šalies senųjų parkų. Nesiginčysime, dvarviečių ir jose esančių parkų privatizacija neretai yra vienintelė reali galimybė šių svarbių kultūros ir gamtos paveldo objektų išsaugojimui. Bet tai neturėtų būti daroma skubotai, o tik labai apgalvotai, realiai įvertinus būsimo dvarvietės ir parko šeimininko ketinimus bei finansines galimybes ir pateikiant jam specialios sutarties formoje tam tikras sąlygas, kurių jis turėtų laikytis tvarkydamas ir prižiūrėdamas privatizuotą kultūros paveldo objektą. Kalbant apie parkus, šios sąlygos, visų pirma, turėtų užtikrinti gerą parko tvarkymą ir priežiūrą ir, kas ne mažiau svarbu, atvirumą visuomenei. Parko lankymo laiką, be abejonės, turėtų nustatyti kultūros paveldo objekto šeimininkas, bet jis turėtų būti patogus ir priimtinas abiems pusėms - tiek objekto valdytojui, tiek ir potencialiems lankytojams. Labai nemalonu, kada su gera nuotaika ir dar geresniais ketinimais atvažiavus į vieną ar kitą parką, tave pasitinka užrakinti vartai ir... jokios informacijos... Taip atsitiko man pačiam, apsilankius daugelio žurnalistų, sakyčiau, labai nepelnytai išgirtame Vidiškių dvare (Ignalinos raj. ), kuriame, jei tikėti reklama, vyksta įvairūs dalykiniai renginiai, konferencijos, proginės šventės. Šioje atgimimo metais privatizuotoje dvarvietėje yra dar ir kitas „skaudulys“ – jos naujasis šeimininkas deramai ir tikrai gana neblogai sutvarkė tik rūmus ir parterinę parko dalį, o visas už rūmų esantis, gražiose terasose išsidėstęs peizažinis parkas ir puikios ežero pakrantės liko užmirštos ir netvarkomos...Taigi šio konkretaus objekto privatizavimo esmę galima apibūdinti vienu sakiniu – sutvarkyti ir panaudoti tik tai, kas naudinga naujajam šeimininkui, o visa kita – ne jo reikalas... Bet, gerbiamieji, mes turime reikalą su parku – kraštovaizdžio architektūros meno kūriniu, ir čia tokiai naudotojiškai pažiūrai ne vieta... Labai gaila, bet Vidiškių dvarvietė šiuo požiūriu dar ne pats blogiausias pavyzdys. Šalyje turime visą eilę privatizavimo atvejų, kada minėtas meno kūrinys, parkas, paprasčiausiai privatizuojamas dalimis, t. y. suplėšomas gabalais... Iškalbingi tokio privatizavimo pavyzdžiai – garsūs Lančiūnavos, Žagarės dvarų parkai ir netgi Eduardo Andre kūrybiniam paveldui priklausantis Lentvario dvaro parkas. Apie kokį meno kūrinį ir jo vientisumą tokiu atveju galime kalbėti?... Taigi iš čia išplaukia dar viena, bene svarbiausia, parkų privatizavimo sąlyga – parkas gali būti privatizuojamas tik kaip nedaloma kultūros vertybė. Ir, atrodytų, kad čia viskas aišku, tačiau atsakingos valstybinės institucijos kažkodėl tai užmiršta... Mūsų giliu įsitikinimu, kultūros paveldo objekto privatizavimo sutartyje turi būti taip pat aptarti ir objekto grąžinimo valstybės žinion klausimai, jei naujasis šeimininkas nevykdo arba nepajėgia vykdyti sutarties sąlygų, o taip pat - objektui padarytų nuostolių atlyginimo tvarka ir sąlygos. Juk nereti atvejai, kada privatizuotas kultūros paveldo objektas visiškai apleidžiamas, netgi nuniokojamas ir kaltų lyg ir nelieka... Konkretus pavyzdys – prieš keletą metų privatizuota Belvederio dvaro sodyba ir parkas, kurie šiandien atrodo tiesiog apgailėtinai. Žinoma, čia derėtų paminėti ir kai kuriuos sėkmingos parkų ir dvarų sodybų privatizacijos pavyzdžius... Jau kelinti metai malonu užsukti į Šešuolėlių dvaro parką (Širvintų raj.). Lankytoją jis stebina tvarkingai prižiūrimomis vejomis, išpuoselėta parterine dalimi, jaukiomis poilsio vietomis, pavyzdingai sutvarkytu tvenkiniu... Paskutiniaisiais metais, sakyčiau kiek netikėtai, atgimė Taujėnų dvaro parkas ir sodyba (Ukmergės raj.), gražiai tvarkomi ir prižiūrimi Aštriosios Kirsnos (Lazdijų raj.), Bačkonių (Kaišiadorių raj.) ir Siesikų pilies (Ukmergės raj.) parkai.
Kalbant apie senųjų parkų renovaciją, labai svarbus šių parkų priklausomybės klausimas. Mūsų tyrimų duomenimis, šiandien apie 70 proc. visų senųjų dvarų parkų dar valdo valstybė. Tiesioginiai jų valdytojai dažniausiai yra rajonų savivaldybės, apskričių ir regioninių parkų administracijos, seniūnijos, mokslo ir mokymo įstaigos. Nemalonu, bet tenka konstatuoti, kad dauguma šių parkų (apie 65 proc.) yra ganėtinai apleisti ir valstybės saugomi kol kas tik „popieriuje“. Juk parką, toli gražu, nepakanka įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.... Juo reikia rūpintis, tvarkyti ir puoselėti... Pagal būklę šiandieninius valstybei priklausančius dvarų parkus galima būtų suskirstyti į šias kategorijas: 1) jau senokai ir tradiciškai gerai tvarkomi ir prižiūrimi parkai - Palangos botanikos parkas, Biržų pilies, Raudonės ir Vytėnų pilių parkai, Kretingos, Renavo, Alantos, Baisogalos, Burbiškio (Radviliškio raj.), Raudondvario (Radviliškio raj.), Rietavo, Rokiškio, Verkių, Markučių (Vilnius), Paežerių (Vilkaviškio raj.) ir kiti...; 2) tautinio atgimimo metais renovuoti arba šiuo metu renovuojami parkai: Veisiejų, Bistrampolio, Zyplių, Šilutės, Užutrakio, Pakruojo, Plungės...; 3) sąlyginai apleisti parkai: Astravo, Apytalaukio, Kėdainių, Terespolio, Šaukėnų, Salantų, Vėžaičių, Noriūnų, Arnionių, Jiezno, Beinoravos, Jašiūnų, Paežerių (Šiaulių raj.), Biržuvėnų, Baltosios Vokės, Maišiagalos ir kiti... Ypatingai geru žodžiu tarp valstybinės priklausomybės parkų norėtųsi paminėti šiandieninį Veisiejų dvaro parką, kurio priežiūra ir tvarkymu rūpinasi Veisiejų seniūnija ir Veisiejų regioninio parko administracija. Panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas šis parkas tikra to žodžio prasme buvo prikeltas naujam gyvenimui. Panaudojant minėtų fondų lėšas buvo renovuoti arba šiuo metu renovuojami ir kai kurie kiti dvarų parkai - Pakruojo, Plungės, Zyplių...Paraiškas šioms lėšoms gauti šiuo metu yra pateikę ir dar visa eilė rajonų savivaldybių bei kitų parkais besirūpinančių valstybinių institucijų. Tai, be abejonės, nuteikia gana optimistiškai.
Kas svarbiausia renovuojant parkus
Ruošiantis parko renovacijai ir ją pradėjus vykdyti labai svarbus ir darbų eiliškumas. Bet kurio, o tuo labiau apleisto, parko renovaciją reiktų pradėti nuo elementarių jo tvarkymo ir priežiūros darbų – menkaverčių, savaiminės kilmės atžalų, sausuolių bei ligotų medžių ir krūmų pašalinimo, tvenkinių pakrančių išvalymo ir sutvarkymo, taip vadinamo „rūdžių pašalinimo“ nuo seno meno kūrinio. Tai leidžia aiškiau pajausti šio kūrinio dvasią (buvusią parko erdvinę struktūrą, parko kūrėjo užmanymus) ir parinkti tinkamiausius renovacijos kelius ir metodus. Ir tik atlikus šiuos darbus, reiktų imtis renovacijos projekto ruošimo. Tiek ruošiant projektą, tiek jį įgyvendinant, pagrindinį dėmesį reikia skirti parko erdvinės struktūros (buvusių erdvių ir aikščių) bei tvenkinių ar jų sistemos atkūrimui. Tai ir sudaro parko, kaip kraštovaizdžio architektūros meno kūrinio, esmę. Lygiagrečiai pagal galimybes reiktų atkurti ir buvusią parko infrastruktūrą – takų tinklą, poilsio vietas, pavėsines, buvusius statinius ir t.t. Mūsų nuomone, renovuojant senuosius parkus nebūtina siekti, o iš esmės ir neįmanoma pasiekti, absoliutaus tapatumo su pirminiu parko modeliu. Be to, renovuotas parkas negali būti tik saugomas po kažkokiu „stiklo gaubtu“... Jis turi tarnauti visuomenės poreikiams ir maksimaliai juos tenkinti. Gerai prižiūrimi parkai, išsaugodami daugiau ar mažiau ryškius autentiškumo bruožus, išgyvena 200 -300 metų. Tačiau kiekviena karta į juos paprastai įneša kažką savo, pritaikydama savo poreikiams ir interesams ir, galų gale, savo laikmečio dvasiai.... Taigi laiko bėgyje, norime mes to ar nenorime, neišvengiamai keičiasi parkų infrastruktūros elementai, zonavimo ypatumai, augalų rūšinis asortimentas ir, kartais, netgi erdvinė struktūra. Kaip pavyzdį čia galima vėlgi paminėti Veisiejų dvaro parką, kuriame dar sovietmečiu buvo įrengta, o tautinio atgimimo metais renovuota vasaros estrada, nedidelis paplūdimys, grojantys fontanai. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, parkas gyvas, nuolat besivystantis ir kintantis kraštovaizdžio meno kūrinys ir, vien jau dėl šios priežasties, jo negalima įsprausti į kažkokius trafaretinius ir sustingusius saugojimo rėmus. Šiandieninėje Lietuvos ekonominėje situacijoje pagrindinis faktorius, limituojantis šalies senųjų parkų renovacijos procesą, yra ribotos finansavimo galimybės. Labai gaila, kad valstybės pagalba čia beveik nejuntama. Todėl belieka tikėtis tik privataus kapitalo iniciatyvos ir operatyviai bei tinkamai pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Kaip ten bebūtų, norėtųsi į ateitį žvelgti optimistiškai ir palinkėti šiandieniniams senųjų parkų valdytojams nenuleisti rankų, energingai ieškoti finansavimo šaltinių ir išnaudoti visas galimybes šių nuostabių gamtos ir kultūros paveldo objektų atgaivinimui. Juk gražių ir sektinų pavyzdžių jau turime...
Dr. Laimutis Januškevičius
Miško aidas
Lietuvos miško savininkų asociacijoje
LMSA valdybos pirmininkas A. Gaižutis apdovanoja Z. Naujokaitį
Išaiškintos geriausiai tvarkomos miško valdos
Trakuose gruodžio 7 d. surengtoje konferencijoje “Miškas – žmogui, žmogus – miškui” paskelbti tradicinio konkurso “Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos” rezultatai ir pagerbti jo nugalėtojai.
Pristatydamas konkurso rezultatus Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys, miškininkas Romualdas Cicėnas, pastebėjo kai kurias bendras privataus miškininkavimo tendencijas regionuose ir kai kuriuos ypatumus. Pasak R. Cicėno, konkurse dalyvaujantys miško savininkai yra labiau prisirišę prie savo krašto žemės, turimo miško, jaučia didesnę atsakomybę Tėvynei.
Pirmoji vieta šiemet skirta Jonui BECONIUI iš Pakruojo rajono Šarkiškės kaimo. Jonas valdo 20,5 ha miško, kerta mažai, veisia miško želdinius apleistoje žemėje, remontuoja ir tiesia kelius.
Antrosios vietos laimėtoju pripažintas Romas BALČAITIS iš Raseinių. Romas yra 10 ha miško šeimininkas. Komisija gerai įvertino miško plyną kirtimą: išvalyta biržė, išsaugotas pomiškis, kurui sunaudotos visos šakos.
Trečioji vieta atiteko miško savininkui Albinui KASPUČIUI iš Telšių. Albino prižiūrimame 24,6 ha miške svarbiausias dėmesys skiriamas miško apsaugai ir taupiam jo naudojimui.
Konkurso nugalėtojai ir didelis būrys miško savininkų apdovanoti Lietuvos miško savininkų asociacijos, Aplinkos ministerijos ir itų konkurso rėmėjų prizais, padėkos raštais ir vertingomis dovanomis.
TG inf.
Trakuose gruodžio 7 d. surengtoje konferencijoje “Miškas – žmogui, žmogus – miškui” paskelbti tradicinio konkurso “Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos” rezultatai ir pagerbti jo nugalėtojai.
Pristatydamas konkurso rezultatus Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys, miškininkas Romualdas Cicėnas, pastebėjo kai kurias bendras privataus miškininkavimo tendencijas regionuose ir kai kuriuos ypatumus. Pasak R. Cicėno, konkurse dalyvaujantys miško savininkai yra labiau prisirišę prie savo krašto žemės, turimo miško, jaučia didesnę atsakomybę Tėvynei.
Pirmoji vieta šiemet skirta Jonui BECONIUI iš Pakruojo rajono Šarkiškės kaimo. Jonas valdo 20,5 ha miško, kerta mažai, veisia miško želdinius apleistoje žemėje, remontuoja ir tiesia kelius.
Antrosios vietos laimėtoju pripažintas Romas BALČAITIS iš Raseinių. Romas yra 10 ha miško šeimininkas. Komisija gerai įvertino miško plyną kirtimą: išvalyta biržė, išsaugotas pomiškis, kurui sunaudotos visos šakos.
Trečioji vieta atiteko miško savininkui Albinui KASPUČIUI iš Telšių. Albino prižiūrimame 24,6 ha miške svarbiausias dėmesys skiriamas miško apsaugai ir taupiam jo naudojimui.
Konkurso nugalėtojai ir didelis būrys miško savininkų apdovanoti Lietuvos miško savininkų asociacijos, Aplinkos ministerijos ir itų konkurso rėmėjų prizais, padėkos raštais ir vertingomis dovanomis.
TG inf.
Mus primins žaliuojantys ąžuolaiPanevėžio pagrindinės mokyklos “Ąžuolas” mokytojo Romo Kupčinsko
foto pasakojimas Panevėžio pagrindinė mokykla „Ąžuolas” šiemet šventė 25- erių metų jubiliejų. Ta proga jaunieji miško bičiuliai penevėžiečiams dovanojo pačių išaugintus ąžuolo sodinukus. Sumanymas gimė 2009 metais, kai Lietuva šventė 1000-mečio vardo minėjimą. Tuomet gamtos mylėtojai Panevėžio miškų urėdijos medelyne-daigyne pasodino 1000 raudonojo bei paprastojo ąžuolo giliukų. Medelyno-daigyno direktorius Egidijus Kaluina ne tik skyrė žemės plotą, bet ir pamokino kaip reikia sodinti bei prižiūrėti augančius sodinukus. Užaugo nuostabūs ąžuolo sodinukai. Pavasarį jau padovanojome 600 sodinukų, o šį rudenį į Laisvės aikštę nuvežėme 200 raudonojo ir 100 paprastojo ąžuolo sodinukų. Abejojome ar žmonės rudenį norės sodinti ąžuolo sodinukus. Bet mūsų abejonės išsisklaidė, kai pamatėme ir jaunus, ir pagyvenusius gamtos mylėtojus belaukiančius mūsų ir ąžuoliukų. Susirinkusieji noriai ėmė ąžuolo sodinukus, domėjosi, kaip juos sodinti, prižiūrėti. Jaunieji miško bičiuliai maloniai, išsamiai atsakinėjo į klausimus, patarė, kaip geriau sodinti ir prižiūrėti medelius. Apgailestavome, kad norinčių pasisodinti tūkstantmečio ąžuoliukų buvo daugiau negu sodinukų. Tad pamoka truko tik 10 minučių, bet ją įsimins visam gyvenimui ne tik tie, kurie Laisvės aikštėje dovanojo sodinukus, bet ir tie, kurie rinko giliukus, juos sodino bei prižiūrėjo. Ilgam ši pamoka liks atmintyje ir jauniesiems gamtos mylėtojams, kurie ąžuolo sodinukus sodins tėvų ar senelių sodybose. Ąžuolai žaliuoja šimtus metų, todėl gamtos mylėtojų pasodintais 100-mečio ąžuolais galės gėrėtis ateinančios kartos, ąžuolai primins jiems apie tėvų ir protėvių meilę savo kraštui bei jo gamtai. Kadangi ši mūsų akcija patiko panevėžiečiams, nutarėme vėl rinkti giliukus ir juos sodinti - gal Panevėžys bus pavadintas žaliuoju ąžuolų miestu, kuriame oš ir mūsų sodinti ąžuoliukai. Rudenį, kai ąžuolai pradėjo mesti giliukus, susiruošėm į Girionis rinkti raudonojo ąžuolo giliukų. Jaunieji miško bičiuliai į kelionę pasikvietė ir jaunesniuosius gamtos mylėtojus - trečios klasės mokinius bei jų auklėtoją Aušrą Linkevičiūtę. Prisirinkome 3000 giliukų ir juos pasodinome Panevėžio miškų urėdijos medelyne-daigyne. Medelyno direktorius Egidijus Kaluina mus vėl maloniai priėmė, pamokė, kaip sodinti bei prižiūrėti augančius ąžuoliukus. Netruks prabėgti keleri metai, ir mes vėl džiuginsime panevėžiečius, dovanodami jiems ąžuolo sodinukus, kurie primins mūsų gerus darbus. |
|
Akistata su gamta
Būk sveika, nauja gamtos metų šviesa Mes taip ilgai keliavome tamson – per ypatingai drėgną, bet švelnų, visai šiltą ir draugišką rudenį. Gruodžio pradžia tamsą bandė išbalinti pirmuoju sniegeliu, tačiau nukritęs ant neįšalusios žemės, jis slūgo, tirpo, dirvožemin nutekindamas dar daugiau vandens. Atrodo, kad šių metų ruduo buvo drėgnas kaip niekada – kai gamtoje saulė jau negarino vandens, jis telkšojo visose dirvose, o miškai daug kur buvo maloniai nepraeinami ir nepravažiuojami.
Tačiau žiema yra žiema. Sniegelis, koks jis bebūtų, yra pats svarbiausias žiemos ženklas. Kartais mes pervertiname jo reikšmę gyvajai gamtai, nes pirmosios snieguotos dienos iš tikro nieko nereiškia. Tiesa, yra nuo seno (net nežinia, kas ir kada pradėjo formuoti tokią nuomonę) kartojamas teiginys, jog žvėrys bijo palikti savo pėdsakus, kurie sniege yra tikri išdavikai, galintys parodyti gyvūnų kelius, išduoti guolių vietas. Sunku tuo patikėti, nes po keleto snieguotų dienų žvėrys lyg niekur nieko keliauja savo reikalais kur nori, paukščiai nuo šakų krečia sniegą, o augalai kažkaip nusipurto snaiges ir vėl stovi kaip stovėję, tik – vieni nudžiūvę jau rudens gale, kiti – dar gražiai žali. Gruodžiui gamtoje skirtas ypatingas vaidmuo – išlydėti šviesą ir... ją vėl sutikti. Tuoj po Joninių prasidėjęs dienos trumpėjimas lėmė ypatingus pokyčius: per penkis su puse mėnesio prarasta 10 valandų šviesos! Persiritus antron mėnesio pusėn, dienos ir nakties santykis keletą dienų nekinta; žinia, mes to negalime pajausti, tačiau žinojimas apie šį įvykį labai iškalbingas. Mes suprantame, kad tai truks savaitę, o po to, per Kalėdas, diena pradės ilgėti. Šiandien taip paprasta kalbėti apie Kalėdas, apie mūsų šventes, tačiau vyresnieji prisimena ir kitokias patirtis, kai tekdavo švęsti tylomis, slapta. Man labiausiai įsiminė profesoriaus Tado Ivanausko pozicija. Jis, taip nemėgtas to meto valdžios, savo studentus ir kolegas visada pasveikindavo su Kalėdomis, tačiau abejojantiems ar įtariems paaiškindavo jų esmę. Štai kaip profesorius Kalėdas ir šį gamtos metą aprašo 1958 metais išleistoje knygoje „Pasakojimai apie gamtą“... „Lapkričio – gruodžio mėnesiais naktis vis eina ilgyn, diena – trumpyn. Pagaliau ir 22-ji gruodžio, pati trumpiausioji diena, kaip ir 22-sios birželio naktis. Dabar ima ilgėti dienos, o naktys – trumpėti. Šis reiškinys moksliškai vadinamas solsticija, o populiariai – kalėdomis, bet krikščionybės laikais kalėdų diena buvo perkelta į gruodžio 25-ją. Kalėdas žmonija švenčia nuo seniausiųjų laikų, seniau negu atsirado krikščionybė. Saulė buvo laikoma dievybe, vardu Mitra. Tai buvo tiek fizinės, tiek dvasinės šviesos dievas, tamsybių priešas. Kasmet ji apmiršta ir atgimsta. Kalėdos – tai jos atgimimo diena. Nuo jų seniau prasidėdavo Nauji metai, o nuo paties žodžio kilęs kalendoriaus vardas. Senų kalėdinių tradicijų atgarsiai paliko iki mūsų dienų. Katalikų praktikuojamas kalėdojimas yra ne kas kita, kaip dovanų rinkimas Saulės dievo aukai. Tos pačios kilmės yra bendras stalas – kūčios (malonus keleivių priėmimas), visokios dainos, kuriose raizgosi senovės stabmeldystės elementai su krikščioniškomis tradicijomis, ir praktikuojamas Lietuvoje taisymasis visokiais gyvuliais: taurais, stumbrais, meškomis, gervėmis. Tai vis senovės atgarsiai...“ Kažin, ar galima buvo pasakyti geriau? Tačiau šį Profesoriaus Kalėdų aiškinimą pateikiame todėl, kad yra ypatinga proga: gruodžio 16 diena yra Tado Ivanausko gimtadienis, šiemet minime 130-ąsias jo gimimo metines. Vis mažiau lieka tų, kam teko bendrauti su Profesoriumi, bet įdomios, išmintingos jo knygos mus moko ir šiandien. Mūsų visų turtu tapo ir jo sukurti gamtos apsaugos ir pažinimo objektai: Žuvinto rezervatas, Kauno zoologijos muziejus ir Lietuvos zoologijos sodas, Ventės rago ornitologinė stotis. Gruodyje prieš Kalėdas, sako, pats laikas suskaičiuoti metų derlių. Gamtoje statistikos nėra, tačiau ji vis tiek gyvena labiau nei mūsų subalansuotą gyvenimą. Taigi – kokie gamtai buvo šie metai? Ko gero, turėtume pripažinti, kad jie labai sėkmingi, nes visų gyvūnų vados buvo gausios, jaunikliai užaugo, augalai vešėjo, dygo grybai. Atsigavo daugelio paukščių populiacijos, vėl tapo gausios lapės, pabirusios augalų sėklos drėgnoje dirvoje dygo labai sėkmingai. Dabar jau tenka laukti kitų metų ir juos lyginti su nueinančias. Tiesa, dar labai svarbi ši žiema, nes ji atrinks, išbandys čia likusius žiemoti. Gruody mūsų gyvūnai paprastai dar nebūna pavargę – net ir gilesnis sniegas bei nuožmesnis šaltis jiems nėra pavojingi: per rudenį sukaupta pakankamai riebalų, užauginti šilti kailiai ir pūkiniai paukščių apdarai. Stojus žiemiškiems orams, pasikeičia gyvūnų veiklos pobūdis – judama tiek, kiek to reikia maistui susirasti. Dažnai per dieną arba per naktį žvėrys įveikia visai neilgą kelią – nuo savo guolių iki šėryklų, medelių jaunuolynų, želmenų lauko ir – atgal į guolius. Kol sniegas birus, pro jį lengva pasiekti augalus ir žemę. Sniegas neleido dirvožemiui įšalti, todėl šernai natūralų maistą randa visur – tereikia išversti velėną ir pasipila šaknelės, sliekai, sraigės. Ledu besidengiantys ežerai ėmė skubinti vandens paukščius – gulbės, antys, laukiai pasitraukė į didžiuosius, dar nesuvaržytus ežerus, o kai ledas sukaustys juos, ilgai lūkuriuos, tikėdamiesi, kad visa tai – neilgam. Nenustebkite tokiu jų prieraišumu – čia yra paukščių namai, jų palikti nesinori. Žiemą jie toli nekeliaus – vieni patrauks į Nemuną, kur prie Kauno elektrinės garma laisvi vandenys, kiti – į jūrą. Tik dalis nuskubės į vakarus, ieškodami ne tokios nuožmios žiemos. Daugelis mūsų žuvų jau įpusėjus rudeniui nurimsta, nustoja maitintis ar daro tai labai pasyviai. Tokios yra augalėdės, dumble esančiais gyvūnais mintančios žuvys. Tačiau plėšriosios žuvys – lydekos, ešeriai, lašišos, upėtakiai žiemą maitinasi, nes jų medžiagų apytaka aktyvesnė, jiems maisto reikia pastoviai. Tą žino žvejai, ir vos pirmajam ledeliui uždengus ežerų pakraščius, jame gręžia eketėles, bando savo kantrybę. Žuvys, žinoma, susigundo netikros žuvelės ar kitokio masalo vilionėms. Tačiau kiekviena žiemos pradžia būna paženklinta šiurpiomis netektimis – kasmet ant pirmojo ledo nuskęsta dešimtys žvejų. Sunki ta po ledu esančių auksinių žuvų trauka... Kol vienos žuvys ilsisi, kitos medžioja, o žvejai bando jas gaudyti, dar kitos žuvys pradeda neršti. Nuo gruodžio vidurio ežerų seklumose, ant smėlėto dugno neršia vėgėlės – didžiagalvės ūsuotos žuvys, kurios paprastai gyvena slapiai, po kerplėšom, krantuose esančiose ertmėse. Jos – plėšrios, medžiojančios kitas žuveles, vėžius. Tačiau dabar jos tampa lengvai pažeidžiamos, nes neršto metu daugelis instinktų nusilpsta. Vyresni paežerių gyventojai prisimena laikus, kai pirmuoju ledu vaikščiojantys žmonės mediniais kūjais daužydavo ledą – „patrankaudavo“ ir taip apsvaigindavo neršti išlaukusias vėgėles. Tokia žūklė nukeliavo užmarštin. O vėgėlės kas žiemą išneršia milijonus ikrelių, iš kurių kada nors užaugs tik keletas didelių vėgėlių. Pagaliau – Kalėdos, po jų pradeda ilgėti diena. Pradeda suktis naujas gamtos metų ratas. Tikėkime, kad ateinantys gamtos metai bus patys geriausi! Selemonas Paltanavičius |
Autoriaus nuotraukos
|
Žuvininkystė
Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas -
naujos galimybės žuvininkystės plėtrai
Gruodžio 10 dieną Briuselyje lankėsi mūsų šalies Žuvies perdirbėjų ir augintojų asociacijos, Žuvininkų rūmų, Žuvininkų sąjungos, Alternatyviosios akvakultūros asociacijos ir kitų giminingų organizacijų atstovų delegacija, vadovaujama Žuvivaisos mokslinių tyrimų centro vadovo Vytauto Galvono. Tarpininkaujant europarlamentarams Rolandui Paksui ir Juozui Imbrasui, delegacija susitiko su Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisare Marija Damanaki. Spausdiname susitikime dalyvavusio Žuvininkų sąjungos prezidento Algirdo Domarko straipsnį.
Iki šiol parama žuvininkystei daugiausia buvo teikiama iš Europos žuvininkystės fondo. Europos Komisija numato 2014–2020 m. laikotarpiui įsteigti naują Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą (EJRŽF).
Dabartiniu metu svarstomas Fondo reglamentas. Projekte numatoma daug naujovių. Pinigų dideliems laivams statyti skiriama nebebus. Pirmiausia siekiama tausoti aplinką ir duoti naudos smulkiosios žuvininkystės ir akvakultūros sektoriams. Pirmą kartą pripažįstamas šeimos narių (pirmiausia moterų) vaidmuo žuvininkystės versle. Šeimos nariai galės gauti EJRŽF paramą mokymams, ypač ugdant įgūdžius, susijusius su verslo vadyba.
Numatoma didesnę paramą teikti pradedantiems verslą, kuris neapsiriboja vien tik žvejyba, bei inovacijoms. Pastaroji priemonė ypač aktuali atsižvelgiant į tai, jog dauguma žuvininkystės įmonių yra mikroįmonės su ribotomis finansinėmis galimybėmis.
Didesnio dėmesio susilauks ir akvakultūros sektorius. Akvakultūra – tai žuvų auginimas gėlame arba jūros vandenyje, sudarant joms dirbtines mitybos ir gyvenimo sąlygas. Akvakultūra ir žuvivaisa – puiki galimybė sumažinti priklausomumą nuo importo (ES yra didžiausia pasaulyje žuvies importuotoja). Fondo lėšomis bus siekiama tvariai plėtoti akvakultūrą bei žuvivaisą ir šiuo tikslu skatinti naujoves. Paramos sulauks ir naujos akvakultūros kryptys, pavyzdžiui, ne maistui skirtų akvakultūros produktų gamyba, jos plėtra. Pirmą kartą paskatinimo sulauks daugiafunkcinė akvakultūra (meškeriojimo, ekologinio turizmo organizavimas, taip pat mokymo veikla, susijusi su žuvininkyste).
Bus skatinami naujai besikuriantys akvakultūros ūkininkai. Numatoma daugiau investuoti į žmogiškuosius resursus: valdymą, konsultavimą ir pakaitos paslaugas bei mokymąsi visą gyvenimą. Tradiciškai bus remiamos ir kitos veiklos, susijusios su žuvininkyste, ypač per žuvininkystės regionų vietos veiklos grupes.
Reikia pastebėti, kad EJRŽF reglamento projektas iš principo neblogas, tačiau norėtųsi kai kurių patikslinimų. Pavyzdžiui, projekte nekonkretizuoti ateinančio laikotarpio paramos skirstymo tarp šalių principai, siekiant kuo objektyvesnių kriterijų ir paramos teikimo skaidrumo.
Be to, naujo EJRŽF reglamento projekte numatoma visoms šalims taikyti bendras visiems ES regionams veiklos programas (t.y. neatskirti konvergencijos ir ne konvergencijos regionų ir tuo pagrindu suvienodinti visiems paramą). Manytume, kad tai nelabai teisinga, nes tokie regionai, kaip Lietuva, dar labai atsilieka nuo senųjų ES šalių ir jiems reikalinga didesnė parama.
Dar daugiau, reiktų suteikti tam tikrų lengvatų neįgaliesiems, nes retas kuris neįgalusis yra pasiturintis. Atsižvelgiant į tai, reikėtų užtikrinti veiksmingą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą ir sudaryti galimybes padidinti paramą akvakultūrai, jeigu šia veikla užsiima neįgalūs ūkininkai arba neįgaliųjų akvakultūros įmonės, turinčios Mažųjų ir vidutinių įmonių statusą, ir kuriose dirba bent 50 proc. neįgaliųjų.
Šie mūsų pasiūlymai pateikti Europarlamentui ir Eurokomisijai. Pokalbis su ES jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisare Marija Damanaki užtruko žymiai ilgiau negu buvo planuota. Iš esmės į visus mūsų šalies atstovų pasiūlymus eurokomisarė linkusi atsižvelgti. „Jūs ruoškite tinkamus, šiuolaikiškus akvakultūros projektus, o ES ras jiems finansavimo galimybes, – atsisveikindama pasakė komisarė.– Juk priklausomybės nuo žuvies produktų importo mažinimas – esminė Europos Sąjungos problema. Su pastabomis kreiptasi pačiu laiku, nes Reglamento projektas kaip tik svarstomas Europarlamento komitetuose,“ – pabrėžė Marija Damanaki. Europarlamentaras Rolandas Paksas jau pateikė savo oficialius pasiūlymus tam dokumentui tobulinti. Eurokomisarė pavedė vienam savo kabineto narių palaikyti ryšius su mūsų krašto akvakultūrininkais. Lietuvos žuvininkų delegacijos susitikimas su Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisare Marija Damanaki teikia vilties, kad su ES pagalba mūsų šalies žuvininkų veiklai ateityje bus sudarytos palankesnės sąlygos.
Algirdas Domarkas
Lietuvos žuvininkų sąjungos prezidentas
Iki šiol parama žuvininkystei daugiausia buvo teikiama iš Europos žuvininkystės fondo. Europos Komisija numato 2014–2020 m. laikotarpiui įsteigti naują Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą (EJRŽF).
Dabartiniu metu svarstomas Fondo reglamentas. Projekte numatoma daug naujovių. Pinigų dideliems laivams statyti skiriama nebebus. Pirmiausia siekiama tausoti aplinką ir duoti naudos smulkiosios žuvininkystės ir akvakultūros sektoriams. Pirmą kartą pripažįstamas šeimos narių (pirmiausia moterų) vaidmuo žuvininkystės versle. Šeimos nariai galės gauti EJRŽF paramą mokymams, ypač ugdant įgūdžius, susijusius su verslo vadyba.
Numatoma didesnę paramą teikti pradedantiems verslą, kuris neapsiriboja vien tik žvejyba, bei inovacijoms. Pastaroji priemonė ypač aktuali atsižvelgiant į tai, jog dauguma žuvininkystės įmonių yra mikroįmonės su ribotomis finansinėmis galimybėmis.
Didesnio dėmesio susilauks ir akvakultūros sektorius. Akvakultūra – tai žuvų auginimas gėlame arba jūros vandenyje, sudarant joms dirbtines mitybos ir gyvenimo sąlygas. Akvakultūra ir žuvivaisa – puiki galimybė sumažinti priklausomumą nuo importo (ES yra didžiausia pasaulyje žuvies importuotoja). Fondo lėšomis bus siekiama tvariai plėtoti akvakultūrą bei žuvivaisą ir šiuo tikslu skatinti naujoves. Paramos sulauks ir naujos akvakultūros kryptys, pavyzdžiui, ne maistui skirtų akvakultūros produktų gamyba, jos plėtra. Pirmą kartą paskatinimo sulauks daugiafunkcinė akvakultūra (meškeriojimo, ekologinio turizmo organizavimas, taip pat mokymo veikla, susijusi su žuvininkyste).
Bus skatinami naujai besikuriantys akvakultūros ūkininkai. Numatoma daugiau investuoti į žmogiškuosius resursus: valdymą, konsultavimą ir pakaitos paslaugas bei mokymąsi visą gyvenimą. Tradiciškai bus remiamos ir kitos veiklos, susijusios su žuvininkyste, ypač per žuvininkystės regionų vietos veiklos grupes.
Reikia pastebėti, kad EJRŽF reglamento projektas iš principo neblogas, tačiau norėtųsi kai kurių patikslinimų. Pavyzdžiui, projekte nekonkretizuoti ateinančio laikotarpio paramos skirstymo tarp šalių principai, siekiant kuo objektyvesnių kriterijų ir paramos teikimo skaidrumo.
Be to, naujo EJRŽF reglamento projekte numatoma visoms šalims taikyti bendras visiems ES regionams veiklos programas (t.y. neatskirti konvergencijos ir ne konvergencijos regionų ir tuo pagrindu suvienodinti visiems paramą). Manytume, kad tai nelabai teisinga, nes tokie regionai, kaip Lietuva, dar labai atsilieka nuo senųjų ES šalių ir jiems reikalinga didesnė parama.
Dar daugiau, reiktų suteikti tam tikrų lengvatų neįgaliesiems, nes retas kuris neįgalusis yra pasiturintis. Atsižvelgiant į tai, reikėtų užtikrinti veiksmingą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą ir sudaryti galimybes padidinti paramą akvakultūrai, jeigu šia veikla užsiima neįgalūs ūkininkai arba neįgaliųjų akvakultūros įmonės, turinčios Mažųjų ir vidutinių įmonių statusą, ir kuriose dirba bent 50 proc. neįgaliųjų.
Šie mūsų pasiūlymai pateikti Europarlamentui ir Eurokomisijai. Pokalbis su ES jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisare Marija Damanaki užtruko žymiai ilgiau negu buvo planuota. Iš esmės į visus mūsų šalies atstovų pasiūlymus eurokomisarė linkusi atsižvelgti. „Jūs ruoškite tinkamus, šiuolaikiškus akvakultūros projektus, o ES ras jiems finansavimo galimybes, – atsisveikindama pasakė komisarė.– Juk priklausomybės nuo žuvies produktų importo mažinimas – esminė Europos Sąjungos problema. Su pastabomis kreiptasi pačiu laiku, nes Reglamento projektas kaip tik svarstomas Europarlamento komitetuose,“ – pabrėžė Marija Damanaki. Europarlamentaras Rolandas Paksas jau pateikė savo oficialius pasiūlymus tam dokumentui tobulinti. Eurokomisarė pavedė vienam savo kabineto narių palaikyti ryšius su mūsų krašto akvakultūrininkais. Lietuvos žuvininkų delegacijos susitikimas su Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisare Marija Damanaki teikia vilties, kad su ES pagalba mūsų šalies žuvininkų veiklai ateityje bus sudarytos palankesnės sąlygos.
Algirdas Domarkas
Lietuvos žuvininkų sąjungos prezidentas
2012 m. gruodžio 5 d. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos surengtame seminare aptartas projektas „Europinių ungurių (Anguilla anguilla L.) išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“ ir kitos žuvų įveisimo bei stebėjimo aktualijos. Projektas remiamas Europos žuvininkystės fondo ir bendrojo finansavimo lėšomis, numatytomis Lietuvos Respublikos valstybės biudžete. Juo įgyvendinamas 2007 m. rugsėjo 18 d. Tarybos reglamentas 1100/2007, nustatantis priemones europinių ungurių ištekliams atkurti.
Žuvininkystės tarnybos direktorius V. Grušauskas
„Ungurių įveisimo darbus pradėjome prieš porą metų ir kol kas sėkmingai įgyvendiname numatytą planą. Šis projektas yra svarbus ne tik žvejams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams. Atkūrus sparčiai mažėjančius europinių ungurių išteklius Lietuvoje, šią vertingą žuvį bus galima dar sėkmingiau gaudyti bei patiekti ant mūsų stalo“, – sakė Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Žuvininkystės tarnybos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Brigita Kukonenko seminaro dalyviams pristatė projekto tikslus, įgyvendintas veiklas ir projekto sklaidos priemones. Tarp įgyvendintų veiklų yra ne tik ungurių įveisimo darbai – šių metų pradžioje buvo įsigyta ir specializuota transporto priemonė, skirta europiniams unguriams pervežti iki paleidimo vietų.
Kitas svarbus darbas – tai Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrio patalpų pritaikymas karantinuoti ir perlaikyti įveisimui skirtas žuvis. Planuojama, kad 2013 m. pradžioje čia bus galima laikyti europinius ungurius iki jų paleidimo į vandens telkinius dienos. Be šių veiklų bus įgyvendinami ir kiti svarbūs darbai: ženklinami įveisiami europiniai unguriai, atliekami moksliniai stebėjimai ir tyrimai, kurie padės nustatyti, ar įžuvinimo darbai yra sėkmingi.
Seminare pranešimus taip pat skaitė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vyriausieji specialistai Justas Poviliūnas ir Andrej Pilinkovskij, biomedicinos mokslų daktaras Saulius Stakėnas ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijos vadovas Dr. Linas Ložys. J. Poviliūnas pasakojo apie europinio ungurio biologiją ir auginimo ypatumus kontroliuojamomis sąlygomis. Pasak specialisto, kol kas europinių ungurių veisimas uždarose sistemose yra nesėkmingas.
Biomedicinos mokslų dr. S. Stakėnas pristatė naujausius telemetrinius metodus, naudojamus praeivių žuvų tyrimuose. Naujausi žymekliai suteikia didelį kiekį naudingos informacijos: fiksuoja vandens temperatūrą, gylį, druskingumą, GPS koordinates, judėjimo kryptį ir t.t., o žuvis galima sekti naudojant ne tik radijo, bet ir GPS ryšį. A. Pilinkovskij aptarė Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, planą. Pagal šį planą per dvejus metus į 110 Lietuvos vandens telkinių jau įžuvinta daugiau nei pusė mln. paaugintų europinių ungurių.
Pasak dr. L. Ložio, europinių ungurių sumažėjo dėl hidroelektrinių daromo poveikio šių žuvų migracijai, verslinės ir mėgėjiškos žūklės, plėšrių gyvūnų bei parazitų. Norint, kad šis procesas būtų sėkmingas, svarbiausia ungurius įleisti į tokius telkinius, kurių baseinuose nėra hidroelektrinių vandens turbinų. Taip pat reikia vengti tokių telkinių, kuriuose gyvena vertingi plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai, nes unguriai gali neigiamai paveikti šių vertingų rūšių populiacijas.
Projektą numatoma baigti 2014 m. gruodžio 31 d.
Aurimas Morkūnas
Žuvininkystės tarnybos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Brigita Kukonenko seminaro dalyviams pristatė projekto tikslus, įgyvendintas veiklas ir projekto sklaidos priemones. Tarp įgyvendintų veiklų yra ne tik ungurių įveisimo darbai – šių metų pradžioje buvo įsigyta ir specializuota transporto priemonė, skirta europiniams unguriams pervežti iki paleidimo vietų.
Kitas svarbus darbas – tai Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrio patalpų pritaikymas karantinuoti ir perlaikyti įveisimui skirtas žuvis. Planuojama, kad 2013 m. pradžioje čia bus galima laikyti europinius ungurius iki jų paleidimo į vandens telkinius dienos. Be šių veiklų bus įgyvendinami ir kiti svarbūs darbai: ženklinami įveisiami europiniai unguriai, atliekami moksliniai stebėjimai ir tyrimai, kurie padės nustatyti, ar įžuvinimo darbai yra sėkmingi.
Seminare pranešimus taip pat skaitė Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vyriausieji specialistai Justas Poviliūnas ir Andrej Pilinkovskij, biomedicinos mokslų daktaras Saulius Stakėnas ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijos vadovas Dr. Linas Ložys. J. Poviliūnas pasakojo apie europinio ungurio biologiją ir auginimo ypatumus kontroliuojamomis sąlygomis. Pasak specialisto, kol kas europinių ungurių veisimas uždarose sistemose yra nesėkmingas.
Biomedicinos mokslų dr. S. Stakėnas pristatė naujausius telemetrinius metodus, naudojamus praeivių žuvų tyrimuose. Naujausi žymekliai suteikia didelį kiekį naudingos informacijos: fiksuoja vandens temperatūrą, gylį, druskingumą, GPS koordinates, judėjimo kryptį ir t.t., o žuvis galima sekti naudojant ne tik radijo, bet ir GPS ryšį. A. Pilinkovskij aptarė Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, planą. Pagal šį planą per dvejus metus į 110 Lietuvos vandens telkinių jau įžuvinta daugiau nei pusė mln. paaugintų europinių ungurių.
Pasak dr. L. Ložio, europinių ungurių sumažėjo dėl hidroelektrinių daromo poveikio šių žuvų migracijai, verslinės ir mėgėjiškos žūklės, plėšrių gyvūnų bei parazitų. Norint, kad šis procesas būtų sėkmingas, svarbiausia ungurius įleisti į tokius telkinius, kurių baseinuose nėra hidroelektrinių vandens turbinų. Taip pat reikia vengti tokių telkinių, kuriuose gyvena vertingi plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai, nes unguriai gali neigiamai paveikti šių vertingų rūšių populiacijas.
Projektą numatoma baigti 2014 m. gruodžio 31 d.
Aurimas Morkūnas
Etnokultūra - istorija
Tradiciniai šv. Kalėdų papročiai
L. Klimka
Įpusėjus gruodžiui galima pastebėti, kad tekėdama saulė jau beveik nustojo slinktis į pietryčius. Tada porai savaičių ji tarsi stabteli horizonte, po to prasideda jos kelionė atgalios, į ilgesnįjį šviesų paros metą. Štai kodėl gruodis senovėje vadintas siekiu, - jau metų galas, saulė pasiekė savo tekos kraštinį azimutą. Taip sulauksime žiemos saulėgrįžos; pagal astronominį kalendorių skirtingais metais tai gruodžio 21-oji arba 22-oji. Tačiau kaip šventė daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža švenčiama, kaip žinia, vėliau – gruodžio 25 dieną; tarsi įsitikinus, kad diena tikrai jau nebetrumpės. Krikščionių kraštuose - tai šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė... Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data. Adventas – dvasinio pasirengimo sutikti šventąsias Kalėdas metas. Brandinant viltį, kad pasaulis taps geresnis ir teisingesnis…
Šiemet Žemė savo metų kelionėje aplink Saulę pasieks tą orbitos tašką, kuris įvardijamas žiemos saulėgrįža, gruodžio 21-ąją dieną 13 val. ir 12 min.. Astronomų traktatuose jis pažymėtas Ožiaragio žvaigždyno ženklu. Tai ir astronominė žiemos pradžia. Praeis trys dienos po saulėgrįžos – ir iškiliausioji tamsiojo bei šaltojo pusmečio šventė – šv. Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ir Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį. Todėl ir abiejų švenčių papročiai yra kiek panašūs. Žinia tiek, kiek leidžia gamta: juk viena yra žiemos šventė, kita – pačio vasarvidžio.
Pirmąją šv. Kalėdų dieną bažnyčiose laikomos trejos Mišios. Einantieji ar besiruošiantys važiuoti arkliais į ankstyvąsias rytines mišias stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Kituose kaimuose žmones išbudindavo sudundėjęs būgnas. Kinkydavo geriausius arklius, po lanku kabindavo varpelį ar ant kaklo maudavo žvangulius, žaržolus. Reikės gi strimgalviais namo lėkti, kad visus kaimynus ir vasaros darbuose aplenktum. Rengdavosi naujais drabužiais; juokais sakydavo, kad tokiais pasipuošęs pamatysi raganas. Važiuoti ar eiti iš kiemo stengdavosi poromis, tai avys atves ėriukų ne po vieną, o vis po porą.
Dar XIX šimtmečio gale Aukštaitijoje jaunimas į bažnyčią nešdavosi savo muzikos instrumentus. Apie tai vaizdingai yra parašęs mūsų garsusis etnografas Balys Buračas, pagal vieno aukštaičio pasakojimą: „Kalėdų rytą, būdavo, atsikeliame kuo anksčiausiai ir rengiamės Dusetų bažnyčion į Piemenėlių mišias. Rėdydavomės švariais išeiginiais namų darbo drabužėliais. Kojas audavome naujomis karklo luobo vyželėmis ir baltutėliais naminės drobės auteliais. Virš kitų drabužėlių apsivilkdavom ilgais žieminiais kailiniais, o susijuosdavom marga juosta. Ant galvos užsidėdavom šiltas kiškio kailio triauses kepures. Užantin susidedam piemenėlių dūdeles, birbynes ir švilpynes. Rankom nusitvėrę drūtus alksnio kuokus – piemeniškas lazdas, kurios mums reikalingos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsiginti nuo šunų ir vilkų... Piemenėlių Mišios tai anuomet būdavo neapsakomo vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje. Piemenėliai šitų mišių metu grodavo, dūduodavo ir švilpiniuodavo savo paprastomis piemenų dūdelėmis – liūliuodavo gimusį Kristų. Visa bažnyčia skambėdavo, klegėdavo dūdelių balsais, kaip giria pavasarį“.
Kitas etnografas Antanas Mažiulis taip apibendrina gražųjį paprotį: „Seniau vaikučiai ypač skubėdavo Piemenėlių mišiosna, mat jie linksmindavo Kūdikį Jėzų su savo birbynėmis, vamzdeliais ir kitais muzikos instrumentais, kaip kiekvienas sugebėdavo. Piemenėlių mišios būdavo – vaikų džiaugsmo Mišios, ir vaikiškas džiaugsmas, klegesys, juokas semte apsemdavo bažnytėles, ko šiandien jau nebėra“. Ir kunigui Tumui Vaižgantui tas muzikavimas labai patikdavo. 1907 m. jis rašė, kad į Piemenėlių mišias jaunuomenė važiuodavo su „trimitomis ir vamzdžiais ir kaip mokėdami gimusiam Berneliui dūduodavo“. Atsidūsta garbusis rašytojas: „Dabar retai kur tokį chorą bepriima bažnyčion“. Tikrai gaila užmiršto smagaus papročio. Ir Piemenėlių mišios, tapusios Berneliais, dabar dažniausiai atnašaujamos ne ankstų rytą, o Kalėdų vigilijoje.
Kaimo žmonės pirmąją šv .Kalėdų dieną paprastai praleisdavo šeimos būry. Grįžę iš bažnyčios, vaišindavosi šventiniais valgiais, pagiedodavo kalėdines giesmes ir dainas, ilsėdavosi. Ant stalo – šaltiena, kumpis, šiupinys su kiaulės šnipu ir ausimis, vėdarai, kepta žąsis su kopūstais. Viskas suruošta iš vakaro, šiandien darbas tik toks: pagirdyti ir pašerti gyvulius. Seniau griežtai drausta imtis kokio kito darbo, net aslos nešluodavo, o merginos kasų nepindavo. Apie senoviškuosius papročius sakydavo: „Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebūdavo galima atsiskelti“. Sudrausdavo liaudiški tikėjimai: „Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, paukščiai - užsėtas dirvas; šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos; skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės“.
Žemaičiai Kalėdų pirmą dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, kokių drabužių. Vietomis būta ir tokio papročio: kuris guvesnis vaikinas užsivilkdavo išvirkščius kailinius, pasiimdavo būrį piemenėlių ir lankydavo kaimynus, vaidindami avinėlius – subliaudavo visi kartu „mėėė“ po langais. Tai prisirinkdavo kūčiukų! Ir blukvilkiai į namų duris pavakare pasibelsdavo: dideliausią kelmą prisirišę net įsiręžę tempia nuo sodybos prie sodybos. Tam, atrodo, kad visą praeinančių metų bjaurastį surinktų, ir, tą kelmą padegę, sunaikintų negrįžtamai. Kaimynai latviai iki šiol nepamiršo šio žaismingo papročio; o būta jo ir žemaičiuose.
Šiemet šv. Kalėdų naktį papuoš įspūdingas dangaus šviesulių reginys: visai šalia šviesiojo Jupiterio, tviskančio Jaučio žvaigždyne, vos pusės laipsnio atstumu praslinks beveik pilnas Mėnulis.
Prof. Libertas Klimka
Šiemet Žemė savo metų kelionėje aplink Saulę pasieks tą orbitos tašką, kuris įvardijamas žiemos saulėgrįža, gruodžio 21-ąją dieną 13 val. ir 12 min.. Astronomų traktatuose jis pažymėtas Ožiaragio žvaigždyno ženklu. Tai ir astronominė žiemos pradžia. Praeis trys dienos po saulėgrįžos – ir iškiliausioji tamsiojo bei šaltojo pusmečio šventė – šv. Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ir Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį. Todėl ir abiejų švenčių papročiai yra kiek panašūs. Žinia tiek, kiek leidžia gamta: juk viena yra žiemos šventė, kita – pačio vasarvidžio.
Pirmąją šv. Kalėdų dieną bažnyčiose laikomos trejos Mišios. Einantieji ar besiruošiantys važiuoti arkliais į ankstyvąsias rytines mišias stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Kituose kaimuose žmones išbudindavo sudundėjęs būgnas. Kinkydavo geriausius arklius, po lanku kabindavo varpelį ar ant kaklo maudavo žvangulius, žaržolus. Reikės gi strimgalviais namo lėkti, kad visus kaimynus ir vasaros darbuose aplenktum. Rengdavosi naujais drabužiais; juokais sakydavo, kad tokiais pasipuošęs pamatysi raganas. Važiuoti ar eiti iš kiemo stengdavosi poromis, tai avys atves ėriukų ne po vieną, o vis po porą.
Dar XIX šimtmečio gale Aukštaitijoje jaunimas į bažnyčią nešdavosi savo muzikos instrumentus. Apie tai vaizdingai yra parašęs mūsų garsusis etnografas Balys Buračas, pagal vieno aukštaičio pasakojimą: „Kalėdų rytą, būdavo, atsikeliame kuo anksčiausiai ir rengiamės Dusetų bažnyčion į Piemenėlių mišias. Rėdydavomės švariais išeiginiais namų darbo drabužėliais. Kojas audavome naujomis karklo luobo vyželėmis ir baltutėliais naminės drobės auteliais. Virš kitų drabužėlių apsivilkdavom ilgais žieminiais kailiniais, o susijuosdavom marga juosta. Ant galvos užsidėdavom šiltas kiškio kailio triauses kepures. Užantin susidedam piemenėlių dūdeles, birbynes ir švilpynes. Rankom nusitvėrę drūtus alksnio kuokus – piemeniškas lazdas, kurios mums reikalingos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsiginti nuo šunų ir vilkų... Piemenėlių Mišios tai anuomet būdavo neapsakomo vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje. Piemenėliai šitų mišių metu grodavo, dūduodavo ir švilpiniuodavo savo paprastomis piemenų dūdelėmis – liūliuodavo gimusį Kristų. Visa bažnyčia skambėdavo, klegėdavo dūdelių balsais, kaip giria pavasarį“.
Kitas etnografas Antanas Mažiulis taip apibendrina gražųjį paprotį: „Seniau vaikučiai ypač skubėdavo Piemenėlių mišiosna, mat jie linksmindavo Kūdikį Jėzų su savo birbynėmis, vamzdeliais ir kitais muzikos instrumentais, kaip kiekvienas sugebėdavo. Piemenėlių mišios būdavo – vaikų džiaugsmo Mišios, ir vaikiškas džiaugsmas, klegesys, juokas semte apsemdavo bažnytėles, ko šiandien jau nebėra“. Ir kunigui Tumui Vaižgantui tas muzikavimas labai patikdavo. 1907 m. jis rašė, kad į Piemenėlių mišias jaunuomenė važiuodavo su „trimitomis ir vamzdžiais ir kaip mokėdami gimusiam Berneliui dūduodavo“. Atsidūsta garbusis rašytojas: „Dabar retai kur tokį chorą bepriima bažnyčion“. Tikrai gaila užmiršto smagaus papročio. Ir Piemenėlių mišios, tapusios Berneliais, dabar dažniausiai atnašaujamos ne ankstų rytą, o Kalėdų vigilijoje.
Kaimo žmonės pirmąją šv .Kalėdų dieną paprastai praleisdavo šeimos būry. Grįžę iš bažnyčios, vaišindavosi šventiniais valgiais, pagiedodavo kalėdines giesmes ir dainas, ilsėdavosi. Ant stalo – šaltiena, kumpis, šiupinys su kiaulės šnipu ir ausimis, vėdarai, kepta žąsis su kopūstais. Viskas suruošta iš vakaro, šiandien darbas tik toks: pagirdyti ir pašerti gyvulius. Seniau griežtai drausta imtis kokio kito darbo, net aslos nešluodavo, o merginos kasų nepindavo. Apie senoviškuosius papročius sakydavo: „Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebūdavo galima atsiskelti“. Sudrausdavo liaudiški tikėjimai: „Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, paukščiai - užsėtas dirvas; šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos; skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės“.
Žemaičiai Kalėdų pirmą dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, kokių drabužių. Vietomis būta ir tokio papročio: kuris guvesnis vaikinas užsivilkdavo išvirkščius kailinius, pasiimdavo būrį piemenėlių ir lankydavo kaimynus, vaidindami avinėlius – subliaudavo visi kartu „mėėė“ po langais. Tai prisirinkdavo kūčiukų! Ir blukvilkiai į namų duris pavakare pasibelsdavo: dideliausią kelmą prisirišę net įsiręžę tempia nuo sodybos prie sodybos. Tam, atrodo, kad visą praeinančių metų bjaurastį surinktų, ir, tą kelmą padegę, sunaikintų negrįžtamai. Kaimynai latviai iki šiol nepamiršo šio žaismingo papročio; o būta jo ir žemaičiuose.
Šiemet šv. Kalėdų naktį papuoš įspūdingas dangaus šviesulių reginys: visai šalia šviesiojo Jupiterio, tviskančio Jaučio žvaigždyne, vos pusės laipsnio atstumu praslinks beveik pilnas Mėnulis.
Prof. Libertas Klimka
Pagerbtas kultūros istorijos tyrinėtojas Kazys MISIUS
Praėjo daugiau nei ketveri metai nuo tos dienos, kai Vilniaus Šilalės kraštiečių draugijos tarybos nariui, žinomam kraštotyrininkui, dideliam Šilalės krašto patriotui istorikui Kazimierui Misiui Lietuvos respublikos Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą įteikė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordiną. Mums, šilališkiams, toks aukštas Kazimiero įvertinimas nebuvo staigmena. Puikiai žinome šito žmogaus darbštumą ir pasišventimą kilniems tikslams, tikrą, partinių srovių nesužalotą žemaitišką charakterį turintį žmogų... Gruodžio 6 d. ne tik Misių šeima šventė Kazimiero 70-metį, bet ir gausus šilališkių būrys. Nemanau, kad mūsų kraštietis šios šventės labai laukė... Kodėl? Ogi todėl, kad Kazimierui šalia garbingo ordino drąsiai galima kabinti kuklaus žmogaus aukso medalį. Gaila, kad niekas dar nesugalvojo tokios nominacijos. Asmeninės šventės jam niekada nerūpėjo - tik darbai, kuriems nematyti galo. Dar prieš metus Kazimieras skundėsi, kad beveik paruošta spausdinti knyga „Šilalės rajono dvarų apžvalga“ dėl pinigų stygiaus guli Lietuvos Dailės akademijos leidykloje. Šių metų rudenį šį solidžiai atrodantį leidinį, prie kurio ilgą laiką triūsė K. Misius ir jo kolegė Dalė Puodžiukienė, jau vartome savo rankomis. Su Lietuvos dailės akademijos leidykla K. Misius pradėjo bendradarbiauti dar 1990 m., kai buvo išleista nedidelė knygelė „Žemaičių praeitis“, dabar tapusi tęstiniu didelio formato iliustruotu leidiniu. Būdamas aktyvus Šilalės kraštiečių draugijos Vilniaus tarybos narys, jis daug laiko skiria istorinės ir kultūrinės medžiagos paieškoms Lietuvos archyvuose, kantriai renka istorinę medžiagą ir dirba leidžiant knygas apie Šilalės kraštą. Šiandien Jubiliatas džiaugiasi, kad, įsitraukęs į draugijos kuruojamo tęstinio projekto „Šilalės krašto knygos“ darbą, nemažai nuveikė. Per trumpą laiką jam kartu su savo leidybos kolegomis pavyko išleisti ir pristatyti visuomenei tokius vertingus leidinius kaip „Šilalės kraštas“ (3 tomai), „Vytogala“, „Laukuva“, „Kvėdarna“ ir daugelį kitų. Ypač didelį dėmesį Jubiliatas skyrė renkant medžiagą ir rengiant leidybai stambios apimties monografiją „Kvėdarna“, kurios vyriausiuoju redaktoriumi, sudarytoju ir vienu iš autorių buvo Kazys Misius. Šiuo metu Kazimieras renka medžiagą knygai „Šilalės rajono kaimų istorijos“...
Jubiliato pagerbimo vakaras vyko jaukioje menininkų Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Sveikintojų buvo gana daug, dar daugiau gėlių ir smagių bei dalykinių palinkėjimų. „Kazimieras nusipelnė poilsio“, - sveikindami Jubiliatą sakė Šilalės kraštiečių draugijos vadovai Virginijus Jocys, dr. Albina Auksoriūtė ir įteikė jam kelialapį į sveikatos reabilitacijos centrą. Pasveikinti Kazimierą gausi delegacija atvyko iš Šilalės - rajono savivaldybės mero pavaduotoja Vera Macienė, bibliotekos vedėja Stefa Minutaitė, savivaldybės tarybos narė Loreta Kalnikaitė, kultūros centro folklorinis ansamblis „Veringa“, vadovaujamas Jolantos Kasputytės. Jubiliatą sveikino „Versmės“ leidyklos atstovas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas Venantas Mačiekus, Istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Kultūros paveldo centro leidyklos atstovas Juozas Bardauskas, Dailės akademijos prorektorius prof. Adomas Butrimas, Gamtos bičiulių asociacijos valdybos pirmininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas Juozas Stasinas ir daugelis kitų .
Vakaro dalyvius linksmino Šilalės rajono „Veringos“ ansamblis, buvo eksponuojamos K. Misiaus ir kitų autorių išleistos knygos apie Šilalės kraštą
Visi vakaro dalyviai jubiliatui Kazimierui Misiui linkėjo ilgiausių metų, geros sveikatos ir daug kūrybinės sėkmės tyrinėjant Lietuvos kultūros istorijos paveldą.
Aloyzas Stasytis
Jubiliato pagerbimo vakaras vyko jaukioje menininkų Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Sveikintojų buvo gana daug, dar daugiau gėlių ir smagių bei dalykinių palinkėjimų. „Kazimieras nusipelnė poilsio“, - sveikindami Jubiliatą sakė Šilalės kraštiečių draugijos vadovai Virginijus Jocys, dr. Albina Auksoriūtė ir įteikė jam kelialapį į sveikatos reabilitacijos centrą. Pasveikinti Kazimierą gausi delegacija atvyko iš Šilalės - rajono savivaldybės mero pavaduotoja Vera Macienė, bibliotekos vedėja Stefa Minutaitė, savivaldybės tarybos narė Loreta Kalnikaitė, kultūros centro folklorinis ansamblis „Veringa“, vadovaujamas Jolantos Kasputytės. Jubiliatą sveikino „Versmės“ leidyklos atstovas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas Venantas Mačiekus, Istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Kultūros paveldo centro leidyklos atstovas Juozas Bardauskas, Dailės akademijos prorektorius prof. Adomas Butrimas, Gamtos bičiulių asociacijos valdybos pirmininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas Juozas Stasinas ir daugelis kitų .
Vakaro dalyvius linksmino Šilalės rajono „Veringos“ ansamblis, buvo eksponuojamos K. Misiaus ir kitų autorių išleistos knygos apie Šilalės kraštą
Visi vakaro dalyviai jubiliatui Kazimierui Misiui linkėjo ilgiausių metų, geros sveikatos ir daug kūrybinės sėkmės tyrinėjant Lietuvos kultūros istorijos paveldą.
Aloyzas Stasytis
Saugomose teritorijose
Puslapį parengė Arūnas Pranaitis, Žuvinto rezervato direktorius
Žuvinto rezervatas atsirado be iškilmingų kalbų...
E. Drobelio nuotraukoje: Žuvintas
Žuvinto biosferos rezervato 75-mečiui
"Nepaprastai turtinga Žuvinto ežero ir jo apylinkių augalija ir gyvūnija, neturinti kito pavyzdžio Lietuvoje, verta to, kad būtų išsaugota".
Tadas IVANAUSKAS
Ne tik gamtininkams, bet ir nemažai daliai mūsų krašto žmonių šie besibaigiantys metai ypatingi. Prieš septyniasdešimt penkerius metus pačiame paribyje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos, įkurta pirmoji šalyje saugoma teritorija - Žuvinto rezervatas.
Rezervato atsiradimas prasidėjo ne nuo iškilmingų kalbų ar teisės aktų, o nuo tuometės šviesuomenės veiklos. Teisėtai laikomas rezervato kūrėju profesorius Tadas Ivanauskas (jo gimimo 130 metų jubiliejus šįmet gruodžio 16 d.). Dar 1937 m. sausio 8 d. Profesorius rašė savo bendražygiui Teofiliui Zubavičiui: ,,Rašau į Jus štai kokiu reikalu: neseniai ž.ū. ministerija nusavino iš privatinių rankų Žuvinto ežerą, esantį perpus Marijampolės, perpus Alytaus apskr. Šis ežeras turi nepaprastai turtingą paukščių gyvūniją ir dėl to numatyta iš jo padaryti gamtos apsaugos plotą, tikslu išsaugoti nykstančius vandeninius paukščius. Tam ežerui reikalingas būtų sargas. Jis gautų valstybinę etatinę tarnybą vyr. eigulio kategorijos. Atlyginimas būtų apie 100 litų mėnesiui, be to - keli ha pievos ir malkų... “ (A. Zubavičius ,,Seni laiškai iš Žuvinto,“, 1996). Jau po trijų mėnesių tada dar visai jaunas rezervato sargas ėmėsi prižiūrėti paukščių ežerą.
Trys ketvirčiai amžiaus skiria mus nuo tų dienų. Tačiau visuomenės ir gamtininkų dėmesio ši saugoma teritorija nenustoja ir šiandien. Dabartinis Žuvinto biosferos rezervatas jau visai kitoks.
Per 75-erius metus Žuvinto rezervatas ir jį globoję žmonės nuėjo nelengvą organizacinio darbo bei mokslinių tyrimų kelią kol rezervatui buvo suteiktas Biosferos rezervato statusas, o kiek vėliau -
ir garbinga vieta Tarptautinės UNESCO organizacijos globojamoje Pasaulio biosferos rezervatų šeimoje. Rezervato istorija trumpai nušviesta šio puslapio skyrelyje ,,Rezervato istorijos datos“.
Gulbė nebylė – rezervato simbolis
Gulbės nebylės ežere peri nuo 1938 metų. Iki šiol jos - ir biosferos rezervato emblemoje simbolizuoja turtingą Žuvinto vandens paukščių pasaulį. Biosferos rezervate yra stebėta net 243 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate paukščių migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, ančių, žąsų bei gervių pulkai. Čia peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, meldinė nendrinukė, juodasis gandras, jūrinis erelis ir kt.
Rezervate aptikta apie 2200 bestuburių, 5 roplių, 10 varliagyvių ir 45 žinduolių rūšys. Miškuose ir pelkėse gausu žvėrių: briedžių, stirnų, šernų, nuolat gyvena vilkai. Ežerų ir upelių pakrantėse stebimos ūdros, šermuonėliai. Žuvinto apylinkių kūdrose kūmuoja saugomos raudonpilvės kūmutės. Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys.
Žuvinto ežeras
Iki šiol jis yra viena vertingiausių gamtinių teritorijų šalyje, išsiskirianti savo bioįvairove, ypač paukščių gausa. Ežere aptikta 171 paukščių rūšis, 40 iš jų peri. Turtingesnio sparnuočiais ežero šalyje nėra, nors tokios paukščių gausybės, kaip pirmais įkūrimo metais jis nebeturi. Kai kurių, net įprastų ežero paukščių skaičius per paskutinius penkiasdešimt metų sumažėjo dešimtimis kartų, vis ilgėja visai išnykusių rūšių sąrašas. Ne dėl to, kad ežeras būtų netinkamai saugomas - keičiasi mus supanti aplinka, gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygos.
Rezervato istorijos datos
1937 m., siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žuvinto ežere įvestas rezervato režimas. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų, jį perdavė Kauno universiteto Matematikos - gamtos mokslų fakultetui, ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždraudė medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.
1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir pereina Lietuvos SSR Maisto pramonės Liaudies komisariato žinion.
1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Taryba paveda Mokslų akademijai „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Įkurta pirmoji rezervato kontora Daukšių k. Žuvinto rezervato plotas – 3167,2 ha.
1947 - 1963 m. Žuvinto rezervatas priklausė Lietuvos SSR MA Botanikos, Zoologijos ir parazitologijos institutams.
1960 - 1962 m. Žuvinto rezervate vyko kompleksinė mokslinių tyrimų ekspedicija, kuriai vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas. Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.
1963 m. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha, valdymas perduotas Gamtos apsaugos komitetui prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos.
1969 m. Žuvinto ež. vandens lygį pradėjus dirbtinai reguliuoti Dovinės upės šliuzu reguliatoriumi, labai paspartėjo ežero pelkėjimo ir paukščių nykimo procesas.
1965-1975 m. numelioruota ir sunaikinta šiaurinė Žuvinto pelkės dalis, pabloginusi pelkės hidrologinį režimą. Taip pat nusausinta daugiau nei pusė greta esančios Amalvos pelkės.
Palaipsniui nustota naudoti ežero augmeniją ir šienauti daugumą pakrančių pievų.
1979-1985 m. vykdyta antroji Žuvinto rezervato kompleksinė mokslinių tyrimų ekspedicija, tyrimai paskelbti specialioje monografijoje.
1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramssaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą.
2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto valstybinio gamtinio rezervato, Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio–zoologinio draustinių pagrindu įkūrė Žuvinto biosferos rezervatą, kurio plotas - 18490 ha.
2004 m. Žuvinto biosferos rezervato teritorijai suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas bei priskirtas vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.
2006 m. patvirtintas Žuvinto biosferos rezervato Tvarkymo planas, numatantis gamtinių buveinių atkūrimo darbus.
2010 m Žuvinto ežere atsisakyta dirbtinio vandens lygio reguliavimo.
2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į UNESCO programos ,,Žmogus ir biosfera,“ pasaulinį biosferos rezervatų sąrašą.
"Nepaprastai turtinga Žuvinto ežero ir jo apylinkių augalija ir gyvūnija, neturinti kito pavyzdžio Lietuvoje, verta to, kad būtų išsaugota".
Tadas IVANAUSKAS
Ne tik gamtininkams, bet ir nemažai daliai mūsų krašto žmonių šie besibaigiantys metai ypatingi. Prieš septyniasdešimt penkerius metus pačiame paribyje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos, įkurta pirmoji šalyje saugoma teritorija - Žuvinto rezervatas.
Rezervato atsiradimas prasidėjo ne nuo iškilmingų kalbų ar teisės aktų, o nuo tuometės šviesuomenės veiklos. Teisėtai laikomas rezervato kūrėju profesorius Tadas Ivanauskas (jo gimimo 130 metų jubiliejus šįmet gruodžio 16 d.). Dar 1937 m. sausio 8 d. Profesorius rašė savo bendražygiui Teofiliui Zubavičiui: ,,Rašau į Jus štai kokiu reikalu: neseniai ž.ū. ministerija nusavino iš privatinių rankų Žuvinto ežerą, esantį perpus Marijampolės, perpus Alytaus apskr. Šis ežeras turi nepaprastai turtingą paukščių gyvūniją ir dėl to numatyta iš jo padaryti gamtos apsaugos plotą, tikslu išsaugoti nykstančius vandeninius paukščius. Tam ežerui reikalingas būtų sargas. Jis gautų valstybinę etatinę tarnybą vyr. eigulio kategorijos. Atlyginimas būtų apie 100 litų mėnesiui, be to - keli ha pievos ir malkų... “ (A. Zubavičius ,,Seni laiškai iš Žuvinto,“, 1996). Jau po trijų mėnesių tada dar visai jaunas rezervato sargas ėmėsi prižiūrėti paukščių ežerą.
Trys ketvirčiai amžiaus skiria mus nuo tų dienų. Tačiau visuomenės ir gamtininkų dėmesio ši saugoma teritorija nenustoja ir šiandien. Dabartinis Žuvinto biosferos rezervatas jau visai kitoks.
Per 75-erius metus Žuvinto rezervatas ir jį globoję žmonės nuėjo nelengvą organizacinio darbo bei mokslinių tyrimų kelią kol rezervatui buvo suteiktas Biosferos rezervato statusas, o kiek vėliau -
ir garbinga vieta Tarptautinės UNESCO organizacijos globojamoje Pasaulio biosferos rezervatų šeimoje. Rezervato istorija trumpai nušviesta šio puslapio skyrelyje ,,Rezervato istorijos datos“.
Gulbė nebylė – rezervato simbolis
Gulbės nebylės ežere peri nuo 1938 metų. Iki šiol jos - ir biosferos rezervato emblemoje simbolizuoja turtingą Žuvinto vandens paukščių pasaulį. Biosferos rezervate yra stebėta net 243 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate paukščių migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, ančių, žąsų bei gervių pulkai. Čia peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, meldinė nendrinukė, juodasis gandras, jūrinis erelis ir kt.
Rezervate aptikta apie 2200 bestuburių, 5 roplių, 10 varliagyvių ir 45 žinduolių rūšys. Miškuose ir pelkėse gausu žvėrių: briedžių, stirnų, šernų, nuolat gyvena vilkai. Ežerų ir upelių pakrantėse stebimos ūdros, šermuonėliai. Žuvinto apylinkių kūdrose kūmuoja saugomos raudonpilvės kūmutės. Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys.
Žuvinto ežeras
Iki šiol jis yra viena vertingiausių gamtinių teritorijų šalyje, išsiskirianti savo bioįvairove, ypač paukščių gausa. Ežere aptikta 171 paukščių rūšis, 40 iš jų peri. Turtingesnio sparnuočiais ežero šalyje nėra, nors tokios paukščių gausybės, kaip pirmais įkūrimo metais jis nebeturi. Kai kurių, net įprastų ežero paukščių skaičius per paskutinius penkiasdešimt metų sumažėjo dešimtimis kartų, vis ilgėja visai išnykusių rūšių sąrašas. Ne dėl to, kad ežeras būtų netinkamai saugomas - keičiasi mus supanti aplinka, gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygos.
Rezervato istorijos datos
1937 m., siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žuvinto ežere įvestas rezervato režimas. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų, jį perdavė Kauno universiteto Matematikos - gamtos mokslų fakultetui, ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždraudė medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.
1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir pereina Lietuvos SSR Maisto pramonės Liaudies komisariato žinion.
1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Taryba paveda Mokslų akademijai „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Įkurta pirmoji rezervato kontora Daukšių k. Žuvinto rezervato plotas – 3167,2 ha.
1947 - 1963 m. Žuvinto rezervatas priklausė Lietuvos SSR MA Botanikos, Zoologijos ir parazitologijos institutams.
1960 - 1962 m. Žuvinto rezervate vyko kompleksinė mokslinių tyrimų ekspedicija, kuriai vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas. Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.
1963 m. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha, valdymas perduotas Gamtos apsaugos komitetui prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos.
1969 m. Žuvinto ež. vandens lygį pradėjus dirbtinai reguliuoti Dovinės upės šliuzu reguliatoriumi, labai paspartėjo ežero pelkėjimo ir paukščių nykimo procesas.
1965-1975 m. numelioruota ir sunaikinta šiaurinė Žuvinto pelkės dalis, pabloginusi pelkės hidrologinį režimą. Taip pat nusausinta daugiau nei pusė greta esančios Amalvos pelkės.
Palaipsniui nustota naudoti ežero augmeniją ir šienauti daugumą pakrančių pievų.
1979-1985 m. vykdyta antroji Žuvinto rezervato kompleksinė mokslinių tyrimų ekspedicija, tyrimai paskelbti specialioje monografijoje.
1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramssaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą.
2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto valstybinio gamtinio rezervato, Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio–zoologinio draustinių pagrindu įkūrė Žuvinto biosferos rezervatą, kurio plotas - 18490 ha.
2004 m. Žuvinto biosferos rezervato teritorijai suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas bei priskirtas vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.
2006 m. patvirtintas Žuvinto biosferos rezervato Tvarkymo planas, numatantis gamtinių buveinių atkūrimo darbus.
2010 m Žuvinto ežere atsisakyta dirbtinio vandens lygio reguliavimo.
2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į UNESCO programos ,,Žmogus ir biosfera,“ pasaulinį biosferos rezervatų sąrašą.
Gamta svetur
Vezuvijus – labiausiai lankomas
|
|