Aplinkosaugos aktualijos
Lietuviai ištobulino efektyvią užteršto grunto valymo technologiją
AB „Biocentras“, kartu su partneriais vykdydami projektą „Sorbent“, sukūrė technologiją, kuri leis greičiau išvalyti nafta ir jos produktais užterštą gruntą, apsaugoti gruntinius vandenis ir sumažins valymo darbų kainą. Bendros 4,8 mln. litų vertės „Sorbent“ projektui buvo skirta daugiau kaip 3 mln. litų EK Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos investicijų.
Grunto užteršimas nafta ar jos produktais – didelė problema visame pasaulyje. Užteršta aplinka ilgus metus tampa kenksminga augalijai ir gyvūnijai, joje taip pat neįmanoma plėtoti pramoninės ar rekreacinės veiklos.
Vien tik Europoje yra 3,5 mln. užterštų vietų, pusė jų – naftos produktais. Tokio grunto valymui per metus išleidžiama apie 3,5 mlrd. litų. Valymo darbų kainai didžiausios įtakos turi užteršto grunto šalinimas ir pervežimas į valymo vietą. „Sorbent“ projekto metu sukurtos technologijos privalumas yra tai, kad užteršta dirva yra valoma vietoje – ji tinka įvairiems grunto tipams. Trijų etapų valymui naudojamos popieriaus atliekos, bakterijos ir augalai.
Skaičiuojama, kad, pritaikius šią technologiją praktikoje, per metus Europos šalyse būtų galima sutaupyti 28 mln. litų per metus. Šios lėšos ženkliai prisidėtų prie socialinių ir ekonominių problemų, susijusių su užterštomis vietomis, sprendimo.
„Europos Sąjungos investicijomis paremtas projektas atvėrė mums naujas rinkas ir leido surasti partnerių, su kuriais sėkmingai dalyvaujame kituose tyrimų projektuose. Įgytos žinios leidžia vystyti idėjas, išnaudoti technines „Biocentro“ galimybes, tobulinti techninę tyrimų bazę ir kurti naujus produktus. Be to, smarkiai išaugo bendrovės darbuotojų skaičius. Tokia tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo patirtis mums buvo išties neįkainojama – „Biocentras“ įtvirtino europinio aplinkosauginių biotechnologijų vystymo lyderio vardą“, – sakė prof. habil.. dr. Saulius Grigiškis.
Apie „Sorbent“ projektą
„Sorbent“ projektas suvienijo septynias mokslo ir verslo organizacijas iš penkių Europos Sąjungos šalių. Projektą koordinavo UAB „Grota“ (Vilnius), tyrimus vykdė UAB „Biocentras“ (Lietuva), technologijų centras „Lurederra“ ir „Clean Biotec“ (Ispanija), „Wild Berry Environmental Ltd.“ (JK), „Himal“ (Lenkija) ir Estijos inovacijų institutas.
AB „Biocentras“, kartu su partneriais vykdydami projektą „Sorbent“, sukūrė technologiją, kuri leis greičiau išvalyti nafta ir jos produktais užterštą gruntą, apsaugoti gruntinius vandenis ir sumažins valymo darbų kainą. Bendros 4,8 mln. litų vertės „Sorbent“ projektui buvo skirta daugiau kaip 3 mln. litų EK Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos investicijų.
Grunto užteršimas nafta ar jos produktais – didelė problema visame pasaulyje. Užteršta aplinka ilgus metus tampa kenksminga augalijai ir gyvūnijai, joje taip pat neįmanoma plėtoti pramoninės ar rekreacinės veiklos.
Vien tik Europoje yra 3,5 mln. užterštų vietų, pusė jų – naftos produktais. Tokio grunto valymui per metus išleidžiama apie 3,5 mlrd. litų. Valymo darbų kainai didžiausios įtakos turi užteršto grunto šalinimas ir pervežimas į valymo vietą. „Sorbent“ projekto metu sukurtos technologijos privalumas yra tai, kad užteršta dirva yra valoma vietoje – ji tinka įvairiems grunto tipams. Trijų etapų valymui naudojamos popieriaus atliekos, bakterijos ir augalai.
Skaičiuojama, kad, pritaikius šią technologiją praktikoje, per metus Europos šalyse būtų galima sutaupyti 28 mln. litų per metus. Šios lėšos ženkliai prisidėtų prie socialinių ir ekonominių problemų, susijusių su užterštomis vietomis, sprendimo.
„Europos Sąjungos investicijomis paremtas projektas atvėrė mums naujas rinkas ir leido surasti partnerių, su kuriais sėkmingai dalyvaujame kituose tyrimų projektuose. Įgytos žinios leidžia vystyti idėjas, išnaudoti technines „Biocentro“ galimybes, tobulinti techninę tyrimų bazę ir kurti naujus produktus. Be to, smarkiai išaugo bendrovės darbuotojų skaičius. Tokia tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo patirtis mums buvo išties neįkainojama – „Biocentras“ įtvirtino europinio aplinkosauginių biotechnologijų vystymo lyderio vardą“, – sakė prof. habil.. dr. Saulius Grigiškis.
Apie „Sorbent“ projektą
„Sorbent“ projektas suvienijo septynias mokslo ir verslo organizacijas iš penkių Europos Sąjungos šalių. Projektą koordinavo UAB „Grota“ (Vilnius), tyrimus vykdė UAB „Biocentras“ (Lietuva), technologijų centras „Lurederra“ ir „Clean Biotec“ (Ispanija), „Wild Berry Environmental Ltd.“ (JK), „Himal“ (Lenkija) ir Estijos inovacijų institutas.
Baltijos jūros žuvininkystės klausimams – ypatingas politinis dėmesys
Gruodžio 17 d. Lietuvos žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna kartu su kitų ES Baltijos jūros valstybių ministrais pasirašė memorandumą, kuriame apibrėžti Baltijos jūros žuvininkystės forumo Baltfish veiklos principai ir metodai.
„Norėčiau pažymėti šio projekto svarbą bei išreikšti viltį, kad BALTFISH toliau išliks lankstus, efektyvus ir konstruktyviai žuvininkystės klausimus nagrinėjantis Baltijos jūros regionui priklausančių ES valstybių atstovų forumas“, – Memorandumo pasirašymo proga tardamas sveikinimo žodį sakė ministras prof. V. Jukna.
Baltfish projekto istorija prasidėjo 2010 metų rugsėjo mėn., kai, Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos kontekste, Švedijos žemės ūkio ministerija sėkmingai iniciavo Baltfish projektą.
Projekto esmė – gerinti ir stiprinti Baltijos jūros regiono ES valstybių narių bendradarbiavimą aptariant ir sprendžiant žuvininkystės klausimus.
Nuo pirmųjų šio projekto žingsnių išryškėjo jo aktualumas ir efektyvumas visoms Baltijos jūros valstybėms. Šis projektas tapo racionalaus ir prasmingo regioninio bendradarbiavimo, kurio svarbą ypač pabrėžia Bendrosios žuvininkystės politika bei skatina Europos Komisija, pavyzdžiu visoms ES valstybėms narėms.
Didžiausia Baltfish projekto sėkmė yra ta, kad reguliarių žuvininkystės ekspertų ir administracijos vadovų susitikimų metu sudaroma puiki galimybė konstruktyviai aptarti ir įvertinti naujausią informaciją, susijusią su žuvų išteklių būkle Baltijos jūroje, bei spręsti kitus aktualius žuvininkystės klausimus. Baltfish forumo sėkmingo bendradarbiavimo dėka kiekvienais metais Baltijos jūros regiono ES valstybės narės pateikia bendrą poziciją dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje, taip palengvindamos derybas su Europos Komisija bei užtikrindamos optimalias sąlygas žvejybos verslui bei tvarią ir atsakingą žvejybą.
Projekto sėkmė ir aktualumas paskatino BALTIFIH forumą pakelti į aukštesnį lygmenį Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrams pasirašant Memorandumą.
Gruodžio 17 d. Lietuvos žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna kartu su kitų ES Baltijos jūros valstybių ministrais pasirašė memorandumą, kuriame apibrėžti Baltijos jūros žuvininkystės forumo Baltfish veiklos principai ir metodai.
„Norėčiau pažymėti šio projekto svarbą bei išreikšti viltį, kad BALTFISH toliau išliks lankstus, efektyvus ir konstruktyviai žuvininkystės klausimus nagrinėjantis Baltijos jūros regionui priklausančių ES valstybių atstovų forumas“, – Memorandumo pasirašymo proga tardamas sveikinimo žodį sakė ministras prof. V. Jukna.
Baltfish projekto istorija prasidėjo 2010 metų rugsėjo mėn., kai, Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos kontekste, Švedijos žemės ūkio ministerija sėkmingai iniciavo Baltfish projektą.
Projekto esmė – gerinti ir stiprinti Baltijos jūros regiono ES valstybių narių bendradarbiavimą aptariant ir sprendžiant žuvininkystės klausimus.
Nuo pirmųjų šio projekto žingsnių išryškėjo jo aktualumas ir efektyvumas visoms Baltijos jūros valstybėms. Šis projektas tapo racionalaus ir prasmingo regioninio bendradarbiavimo, kurio svarbą ypač pabrėžia Bendrosios žuvininkystės politika bei skatina Europos Komisija, pavyzdžiu visoms ES valstybėms narėms.
Didžiausia Baltfish projekto sėkmė yra ta, kad reguliarių žuvininkystės ekspertų ir administracijos vadovų susitikimų metu sudaroma puiki galimybė konstruktyviai aptarti ir įvertinti naujausią informaciją, susijusią su žuvų išteklių būkle Baltijos jūroje, bei spręsti kitus aktualius žuvininkystės klausimus. Baltfish forumo sėkmingo bendradarbiavimo dėka kiekvienais metais Baltijos jūros regiono ES valstybės narės pateikia bendrą poziciją dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje, taip palengvindamos derybas su Europos Komisija bei užtikrindamos optimalias sąlygas žvejybos verslui bei tvarią ir atsakingą žvejybą.
Projekto sėkmė ir aktualumas paskatino BALTIFIH forumą pakelti į aukštesnį lygmenį Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrams pasirašant Memorandumą.
Lūšys ir didieji apuokai šventes sutiks laisvėje - Žemaitijos miškuose
Žemaitijos miškuose išleistos dvi lūšys ir du didieji apuokai. Veisti retąsias rūšis nelaisvėje ir užaugintus gyvūnus išleisti į gamtą vietos populiacijoms gausinti arba atkurti Lietuvoje imta visai neseniai. 2010-aisiais buvo pradėta įgyvendinti ES remiama trijų metų programa lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje ir grąžinti į laisvę.
Į gamtą jau išleista 16 lūšių ir 29 didžiųjų apuokų.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus paukščius išaugino Gamtos paveldo fondo darbuotojai, įgyvendinantys Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje”. Fondas dirba kartu su 4 lūšių ir 5 didžiųjų apuokų veislynais.
Lūšys į gamtą yra išleidžiamos su siųstuvėliais, todėl visą laiką žinoma apie jų buvimo vietas, galima operatyviai nustatyti gyvūno aktyvumą, o žūties atveju - kūno temperatūros pokyčius.
Didysis apuokas - vienas rečiausias Lietuvos pelėdinių paukščių būrio atstovas. Lietuvos Respublikos teritorijoje populiacija vertinama 10-20 perinčių porų. Šių paukščių negausu dėl išskirtinės rūšies specifikos yra itin jautrūs trikdymui, todėl veisimosi metu pražūtingas miško kirtimas, kiti miškų darbai, pavasarinis grybavimas. Grėsmę kelia didelis plėšrūnų ir šernų skaičius. Dėl nedidelės gausos ir spartaus nykimo didysis apuokas nuo 1976 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, be to, įtrauktas į Berno konvencijos II priedą ir Paukščių direktyvos I priedą.
Lūšis - vienintelis katininių šeimos atstovas, gyvenantis Lietuvos miškuose. Dabartinę populiaciją sudaro apie 30-40 žvėrelių. Taip pat šis žvėrelis yra jautrus trikdymui, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamosiose vietose. Lūšims laisvėje kyla nemažai grėsmių. Kai kada gyvūnai žūsta, susidūrę su transporto priemonėmis, pakliuvę į brakonierių paspęstas kilpas. Už sunaikintą lūšį tektų atlyginti 16,3 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Prieš porą metų Anykščių rajone lūšį sunaikinusiems brakonieriams buvo skirta laisvės atėmimo bausmė.
Žemaitijos miškuose išleistos dvi lūšys ir du didieji apuokai. Veisti retąsias rūšis nelaisvėje ir užaugintus gyvūnus išleisti į gamtą vietos populiacijoms gausinti arba atkurti Lietuvoje imta visai neseniai. 2010-aisiais buvo pradėta įgyvendinti ES remiama trijų metų programa lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje ir grąžinti į laisvę.
Į gamtą jau išleista 16 lūšių ir 29 didžiųjų apuokų.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus paukščius išaugino Gamtos paveldo fondo darbuotojai, įgyvendinantys Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje”. Fondas dirba kartu su 4 lūšių ir 5 didžiųjų apuokų veislynais.
Lūšys į gamtą yra išleidžiamos su siųstuvėliais, todėl visą laiką žinoma apie jų buvimo vietas, galima operatyviai nustatyti gyvūno aktyvumą, o žūties atveju - kūno temperatūros pokyčius.
Didysis apuokas - vienas rečiausias Lietuvos pelėdinių paukščių būrio atstovas. Lietuvos Respublikos teritorijoje populiacija vertinama 10-20 perinčių porų. Šių paukščių negausu dėl išskirtinės rūšies specifikos yra itin jautrūs trikdymui, todėl veisimosi metu pražūtingas miško kirtimas, kiti miškų darbai, pavasarinis grybavimas. Grėsmę kelia didelis plėšrūnų ir šernų skaičius. Dėl nedidelės gausos ir spartaus nykimo didysis apuokas nuo 1976 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, be to, įtrauktas į Berno konvencijos II priedą ir Paukščių direktyvos I priedą.
Lūšis - vienintelis katininių šeimos atstovas, gyvenantis Lietuvos miškuose. Dabartinę populiaciją sudaro apie 30-40 žvėrelių. Taip pat šis žvėrelis yra jautrus trikdymui, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamosiose vietose. Lūšims laisvėje kyla nemažai grėsmių. Kai kada gyvūnai žūsta, susidūrę su transporto priemonėmis, pakliuvę į brakonierių paspęstas kilpas. Už sunaikintą lūšį tektų atlyginti 16,3 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Prieš porą metų Anykščių rajone lūšį sunaikinusiems brakonieriams buvo skirta laisvės atėmimo bausmė.
Šikšnosparniai gamtininkų globoje
Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos specialistai kasmet vykdo žiemojančių šikšnosparnių apskaitą, tikrina jų buveines, fiksuoja žiemojimo sąlygų kokybę. Stebėsena vykdoma labai atsargiai, kad nepažadintų šių retų gyvūnėlių. Europiniai plačiaausiai minta vabzdžiais, kuriuos medžioja saulei nusileidus ir paryčiui. Žiemavietėse šikšnosparniai aptinkami nuo spalio pradžios iki kovo-balandžio mėnesio. Šie gyvūnėliai atsparūs šalčiams, todėl juos galima aptikti požemiuose, rūsiuose, kur temperatūra svyruoja nuo -4 iki +9o C. Europiniai plačiaausiai - itin reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, ji taip pat saugoma ir europiniu mastu. Europinis plačiaausis - apie 10 g masės ir apie 5 cm ilgio gyvūnas, gyvena iki 22 metų. Šių šikšnosparnių ausų kaušelius viršutinėje dalyje jungia kaktinė raukšlė, todėl ausys atrodo plačios. Sparnų plėvių viršutinė pusė tamsi, beveik juoda, apatinė – šviesesnė. Šikšnosparniai žiemavietėse pasiskirstę labai netolygiai. Apie 20 europinių plačiaausių (lot. Barbastella barbastellus) šikšnosparnių aptikta Pavilnių regioniniame parke esančio bunkerio ventiliacinėje angoje. Giliuose sienų plyšiuose aptiktos 5-7 šikšnosparnių grupelės, bet jų rūšies nustatyti nepavyko. Kituose aplankytuose bunkeriuose aptikti pavieniui žiemojantys šikšnosparniai. Mokslininkų duomenimis, šioje Pavilnių regioninio parko saugomoje teritorijoje randamos septynios šikšnosparnių rūšys. Visos šios buveinės priklauso Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“, kuris jungia vertingiausias natūralias ES buveines bei rūšis, svarbias Europos biologinei įvairovei. Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja Jolanta Radžiūnienė sako, kad labai svarbu netrikdyti žiemavietėse šikšnosparnių miego. Ji labai prašo jaunųjų gamtos mylėtojų ir visų smalsių gamtos tyrinėtojų savarankiškai į bunkerius nelandžioti, neieškoti šikšnosparnių kolonijų, nes šie gyvūnėliai labai jautriai reaguoja į dirbtinius temperatūros, garso ir apšvietimo pokyčius, o pažadinti iš žiemos miego – žūsta. |
Nelegalius meškėnus
priglaudė Lietuvos zoologijos sodas Klaipėdos aplinkosaugininkai kartu su Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojais surengė reidą į šalia Klaipėdos esantį „Mini Zoo“. Reido metu buvo konfiskuoti nelegaliai laikomi 4 Šiaurės Amerikos meškėnai. Aplinkosaugininkai nusprendė paimti gyvūnus po to, kai „Mini Zoo“ savininkas nesugebėjo pateikti reikalingų dokumentų, pagrindžiančių teisėtą gyvūnų įsigijimą. Šiaurės Amerikos meškėnai Lietuvoje yra laikomi invazine, didelę grėsmę vietinei gamtai keliančia rūšimi. „Neturėjome tikslo atimti gyvūnus. Savininkui kelis kartus buvo pratęsti terminai dokumentams susitvarkyti, bet jis to nepadarė. Tokiu atveju privalome pasielgti principingai“, – sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Konfiskuotus meškėnus priglaudė Lietuvos zoologijos sodas. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, iš „Mini Zoo“ gali būti konfiskuota ir daugiau gyvūnų. |
A. ir J. Perminų dendrologinė kolekcija
Adresas: Kepyklos g. 19, Telšiai
Plotas: 0,12 ha
Kolekcijos valdytojai: B. ir V. Perminai
Perminų šeimos dendrologinė kolekcija buvo įkurta 1961 m. Tai buvo viena iš pirmųjų pokario metų šalies pavyzdinių sodybų, kurioje buvo puoselėjamas ne tik grožis, bet ir kaupiama retų sumedėjusių dekoratyvinių augalų kolekcija. Kaip pasakoja šiandieninis sodybos šeimininkas Vytautas Perminas, jo tėvų sodininkystės pomėgiai gerokai skyrėsi. Tėvelis domėjosi vynuogėmis, slyvomis, persikais, abrikosais, o mama – dekoratyviniais medžiais, krūmais ir gėlėmis. Taigi ir pasodybinis sklypas, nori nenori, buvo padalintas į dvi dalis: tėvelis savo dalyje buvo sukaupęs net 22 veisles vynuogių, augino retas ir Lietuvoje pakankamai atsparias abrikosų ir persikų veisles, bendravo ir susirašinėjo su žymiais šios srities Latvijos, Ukrainos (Krymo) ir net Uzbekijos selekcininkais, o mama savo plotelyje įkūrė grožio karaliją – čia viešpatavo gėlės ir dekoratyviniai sumedėję augalai. Jau 1965 m. sodyba buvo pripažinta viena iš geriausiai tvarkomų Telšių mieste, o 1966 m. tapo gražiausia. 1968 m., mirus J. Perminui, dekoratyviniai augalai pamažu užkariavo beveik visą sodybą. Sodybos šeimininkė su dideliu rūpesčiu ir meile rinko ir sodino naujus augalus, kūrė puošnius jų derinius, sodino gėlynus. Ieškant naujų retų augalų buvo ne kartą aplankyti Vilniaus ir Kauno botanikos sodai, daugelis šalies žymiausių tais laikais sodininkų mėgėjų, gėlininkų: V. Inta (Mosėdis), Bubliauskienė (Seda), Jokšienė (Mažeikiai), A. Kišonas (Telšių raj.), S. ir G. Ulrichai (Kaunas), visi bent kiek turtingesni augalais tuometinių miškų ūkių medelynai, kaimyninės Latvija ir Estija, o vėliau ir Lenkija bei Vokietija. Ir iš visur A. Perminienė grįždavo su augalais, jų ūgliukais, sėklomis ir, žinoma, su naujomis mintimis ir idėjomis. 1973 ir 1975 m. Perminų sodyba buvo pripažinta geriausiai tvarkoma visoje respublikoje (miestų sodybų kategorijoje). 1987 m. už aktyvų ir ilgametį dalyvavimą visuomeninėje veikloje, propaguojant gėlininkystę ir aplinkos grožį, A. Perminienei buvo suteiktas Lietuvos sodininkų – gėlininkų pirmūno vardas, o 1992 m. pareikšta padėka už gražiausiai sutvarkytą sodybą Lietuvoje. 2000 m. mirus sodybos šeimininkei, sodyba neliko be priežiūros – estafetę perėmė ir anksčiau noriai visuose darbuose talkininkavę sūnus Vytautas su žmona Birute ir anūkais – Rugile ir Dominyku. Malonu, kad viena iš pirmųjų šalies pavyzdinių sodybų ir toliau mus džiugina gražiomis augalų kompozicijomis, puošniais gėlynais ir, žinoma, turtinga dendrologine kolekcija. Joje šiandien auga 132 rūšių ir žemesnio rango taksonų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai - 72, lapuočiai - 60). Iš rečiau mūsų dekoratyviniuose želdynuose sutinkamų augalų paminėtini ispaninis kėnis (Abies pinsapo Boiss.), retos paprastojo ir virgininio kadagių (Juniperus communis ‘Schneverdingen Goldmachangel’, J. virginiana ‘Fastigiata’), paprastosios ir baltosios eglių (Picea abies ‘Luua’, P. glauca ‘Alberta Globe’), krūminės pušies ir europinio kukmedžio (Pinus pumila ‘Glauca’, Taxus baccata ‘Washingtonii’) dekoratyvinės formos ir daugelis kitų svetimžemių sumedėjusių augalų… Be abejonės, džiugina šiandieninių sodybos šeimininkų tvirtas nusiteikimas ne tik išlaikyti esamą dendrologinę kolekciją, bet ir toliau ją kaupti ir, jų žodžiais tariant, „puoselėti ir propaguoti meilę gamtai ir jos grožiui“.
Adresas: Kepyklos g. 19, Telšiai
Plotas: 0,12 ha
Kolekcijos valdytojai: B. ir V. Perminai
Perminų šeimos dendrologinė kolekcija buvo įkurta 1961 m. Tai buvo viena iš pirmųjų pokario metų šalies pavyzdinių sodybų, kurioje buvo puoselėjamas ne tik grožis, bet ir kaupiama retų sumedėjusių dekoratyvinių augalų kolekcija. Kaip pasakoja šiandieninis sodybos šeimininkas Vytautas Perminas, jo tėvų sodininkystės pomėgiai gerokai skyrėsi. Tėvelis domėjosi vynuogėmis, slyvomis, persikais, abrikosais, o mama – dekoratyviniais medžiais, krūmais ir gėlėmis. Taigi ir pasodybinis sklypas, nori nenori, buvo padalintas į dvi dalis: tėvelis savo dalyje buvo sukaupęs net 22 veisles vynuogių, augino retas ir Lietuvoje pakankamai atsparias abrikosų ir persikų veisles, bendravo ir susirašinėjo su žymiais šios srities Latvijos, Ukrainos (Krymo) ir net Uzbekijos selekcininkais, o mama savo plotelyje įkūrė grožio karaliją – čia viešpatavo gėlės ir dekoratyviniai sumedėję augalai. Jau 1965 m. sodyba buvo pripažinta viena iš geriausiai tvarkomų Telšių mieste, o 1966 m. tapo gražiausia. 1968 m., mirus J. Perminui, dekoratyviniai augalai pamažu užkariavo beveik visą sodybą. Sodybos šeimininkė su dideliu rūpesčiu ir meile rinko ir sodino naujus augalus, kūrė puošnius jų derinius, sodino gėlynus. Ieškant naujų retų augalų buvo ne kartą aplankyti Vilniaus ir Kauno botanikos sodai, daugelis šalies žymiausių tais laikais sodininkų mėgėjų, gėlininkų: V. Inta (Mosėdis), Bubliauskienė (Seda), Jokšienė (Mažeikiai), A. Kišonas (Telšių raj.), S. ir G. Ulrichai (Kaunas), visi bent kiek turtingesni augalais tuometinių miškų ūkių medelynai, kaimyninės Latvija ir Estija, o vėliau ir Lenkija bei Vokietija. Ir iš visur A. Perminienė grįždavo su augalais, jų ūgliukais, sėklomis ir, žinoma, su naujomis mintimis ir idėjomis. 1973 ir 1975 m. Perminų sodyba buvo pripažinta geriausiai tvarkoma visoje respublikoje (miestų sodybų kategorijoje). 1987 m. už aktyvų ir ilgametį dalyvavimą visuomeninėje veikloje, propaguojant gėlininkystę ir aplinkos grožį, A. Perminienei buvo suteiktas Lietuvos sodininkų – gėlininkų pirmūno vardas, o 1992 m. pareikšta padėka už gražiausiai sutvarkytą sodybą Lietuvoje. 2000 m. mirus sodybos šeimininkei, sodyba neliko be priežiūros – estafetę perėmė ir anksčiau noriai visuose darbuose talkininkavę sūnus Vytautas su žmona Birute ir anūkais – Rugile ir Dominyku. Malonu, kad viena iš pirmųjų šalies pavyzdinių sodybų ir toliau mus džiugina gražiomis augalų kompozicijomis, puošniais gėlynais ir, žinoma, turtinga dendrologine kolekcija. Joje šiandien auga 132 rūšių ir žemesnio rango taksonų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai - 72, lapuočiai - 60). Iš rečiau mūsų dekoratyviniuose želdynuose sutinkamų augalų paminėtini ispaninis kėnis (Abies pinsapo Boiss.), retos paprastojo ir virgininio kadagių (Juniperus communis ‘Schneverdingen Goldmachangel’, J. virginiana ‘Fastigiata’), paprastosios ir baltosios eglių (Picea abies ‘Luua’, P. glauca ‘Alberta Globe’), krūminės pušies ir europinio kukmedžio (Pinus pumila ‘Glauca’, Taxus baccata ‘Washingtonii’) dekoratyvinės formos ir daugelis kitų svetimžemių sumedėjusių augalų… Be abejonės, džiugina šiandieninių sodybos šeimininkų tvirtas nusiteikimas ne tik išlaikyti esamą dendrologinę kolekciją, bet ir toliau ją kaupti ir, jų žodžiais tariant, „puoselėti ir propaguoti meilę gamtai ir jos grožiui“.
S. ir G. Ulrichų dendrologinė kolekcija
Adresas: Ūmėdžių g. 12, Kaunas
Plotas: 0,10 ha
Kolekcijos valdytojas: Ulrichų šeima
Tai viena iš pirmųjų pokario metų Lietuvos dendrologinių kolekcijų. Iš daugelio kitų ji išsiskiria didele introdukuotų sumedėjusių augalų įvairove, sukaupta palyginti nedideliame kuklios miesto sodybos plote. S. ir G. Ulrichai dekoratyviniais sumedėjusiais augalais pradėjo domėtis apie 1960 metus. Pradžioje jų aistra buvo rožės. Šios puikios ir kilnios gėlės puošė visus šios nedidelės Žaliakalnio sodybos kampelius. Tačiau apie 1963 m. Ulrichai susižavėjo spygliuočiais. Juos traukė be galo didelė šių augalų dekoratyvinių formų įvairovė, plačios pritaikymo želdynuose galimybės. Įvairūs kadagiai, puskiparisiai, tujos, kukmedžiai bei žemaūgės eglių ir pušų dekoratyvinės formos Ulrichų sodyboje pamažu išstūmė rožes, o sodybos šeimininkai nejučiomis visam likusiam gyvenimui susirgo šių puikių augalų kolekcionavimo liga. Per palyginti trumpą laiką čia buvo sukaupta 130 rūšių ir dekoratyvinių formų introdukuoti sumedėję augalai ( spygliuočiai – 17 rūšių ir 87 dekoratyvinės formos, lapuočiai – 12 ir 14). Iš vertingiausių kolekcijos augalų paminėtini Frazerio kėnis (Abies fraseri (Pursh) Poir.), retos Lausono puskiparisio dekoratyvinės formos (Chamaecyparis lawsoniana ‘Ellwoodii’, Ch. lawsoniana ‘Ellwoodii Glauca’, Ch. lawsoniana ‘Lombartsii’, Ch. lawsoniana ‘Tharandtensis Caesia’), žirniavaisio puskiparisio kultivarai (Ch. pisifera ‘Compacta’, Ch. pisifera ‘Filifera Argenteovariegata’, Ch. pisifera ‘Filifera Nana’, Ch. pisifera ‘Plumosa Aurea Compacta’), paprastojo kadagio dekoratyvinės formos (Juniperus communis ‘Gold Cone’, J. communis ‘Sentinel’) ir daugelis kitų retų ir puošnių augalų. Daugumą šių augalų sodybos šeimininkai išaugino patys iš ūgliukų ir sėklų mažyčiame medelynėlyje šalia sodybos. Retuosius sumedėjusius augalus bei jų dauginimui reikalingą sodinamąją medžiagą S. ir G. Ulrichai įsigydavo Vilniaus ir Kauno botanikos soduose bei sodininkų mėgėjų sodybose. Apsilankius sodyboje, visada žavėdavo ne tik begalinė šeimininkų meilė dekoratyviniams medžiams ir krūmams, bet ir jų subtilus architektūrinis pajautimas, leidžiantis sukurti puikias tiek spalviniu, tiek formos požiūriu augalų kompozicijas, pokario metais garsėjusias visoje šalyje. Sodyba ne kartą buvo pripažinta pavyzdingai tvarkoma. Čia ilgus metus lankydavosi gausios sodininkų mėgėjų, mokytojų, moksleivių bei studentų ekskursijos, kurias visada pasitikdavo malonūs sodybos šeimininkai, pasiruošę pasidalinti tiek savo džiaugsmais, tiek ir rūpesčiais. Tokius juos ilgai prisimins šalies sodininkai mėgėjai ir daugelis Lietuvos dendrologų draugijos narių, kurie šioje sodyboje buvo dažni svečiai. Deja, šių puikių žmonių jau nėra mūsų tarpe. Belieka tikėtis, kad sodybos paveldėtojai tinkamai ir su derama pagarba perims buvusių šeimininkų palikimą, saugos jį ir puoselės.
Adresas: Ūmėdžių g. 12, Kaunas
Plotas: 0,10 ha
Kolekcijos valdytojas: Ulrichų šeima
Tai viena iš pirmųjų pokario metų Lietuvos dendrologinių kolekcijų. Iš daugelio kitų ji išsiskiria didele introdukuotų sumedėjusių augalų įvairove, sukaupta palyginti nedideliame kuklios miesto sodybos plote. S. ir G. Ulrichai dekoratyviniais sumedėjusiais augalais pradėjo domėtis apie 1960 metus. Pradžioje jų aistra buvo rožės. Šios puikios ir kilnios gėlės puošė visus šios nedidelės Žaliakalnio sodybos kampelius. Tačiau apie 1963 m. Ulrichai susižavėjo spygliuočiais. Juos traukė be galo didelė šių augalų dekoratyvinių formų įvairovė, plačios pritaikymo želdynuose galimybės. Įvairūs kadagiai, puskiparisiai, tujos, kukmedžiai bei žemaūgės eglių ir pušų dekoratyvinės formos Ulrichų sodyboje pamažu išstūmė rožes, o sodybos šeimininkai nejučiomis visam likusiam gyvenimui susirgo šių puikių augalų kolekcionavimo liga. Per palyginti trumpą laiką čia buvo sukaupta 130 rūšių ir dekoratyvinių formų introdukuoti sumedėję augalai ( spygliuočiai – 17 rūšių ir 87 dekoratyvinės formos, lapuočiai – 12 ir 14). Iš vertingiausių kolekcijos augalų paminėtini Frazerio kėnis (Abies fraseri (Pursh) Poir.), retos Lausono puskiparisio dekoratyvinės formos (Chamaecyparis lawsoniana ‘Ellwoodii’, Ch. lawsoniana ‘Ellwoodii Glauca’, Ch. lawsoniana ‘Lombartsii’, Ch. lawsoniana ‘Tharandtensis Caesia’), žirniavaisio puskiparisio kultivarai (Ch. pisifera ‘Compacta’, Ch. pisifera ‘Filifera Argenteovariegata’, Ch. pisifera ‘Filifera Nana’, Ch. pisifera ‘Plumosa Aurea Compacta’), paprastojo kadagio dekoratyvinės formos (Juniperus communis ‘Gold Cone’, J. communis ‘Sentinel’) ir daugelis kitų retų ir puošnių augalų. Daugumą šių augalų sodybos šeimininkai išaugino patys iš ūgliukų ir sėklų mažyčiame medelynėlyje šalia sodybos. Retuosius sumedėjusius augalus bei jų dauginimui reikalingą sodinamąją medžiagą S. ir G. Ulrichai įsigydavo Vilniaus ir Kauno botanikos soduose bei sodininkų mėgėjų sodybose. Apsilankius sodyboje, visada žavėdavo ne tik begalinė šeimininkų meilė dekoratyviniams medžiams ir krūmams, bet ir jų subtilus architektūrinis pajautimas, leidžiantis sukurti puikias tiek spalviniu, tiek formos požiūriu augalų kompozicijas, pokario metais garsėjusias visoje šalyje. Sodyba ne kartą buvo pripažinta pavyzdingai tvarkoma. Čia ilgus metus lankydavosi gausios sodininkų mėgėjų, mokytojų, moksleivių bei studentų ekskursijos, kurias visada pasitikdavo malonūs sodybos šeimininkai, pasiruošę pasidalinti tiek savo džiaugsmais, tiek ir rūpesčiais. Tokius juos ilgai prisimins šalies sodininkai mėgėjai ir daugelis Lietuvos dendrologų draugijos narių, kurie šioje sodyboje buvo dažni svečiai. Deja, šių puikių žmonių jau nėra mūsų tarpe. Belieka tikėtis, kad sodybos paveldėtojai tinkamai ir su derama pagarba perims buvusių šeimininkų palikimą, saugos jį ir puoselės.
Akistata su gamta
Didžioji Gamtos metų rato kelionė
Ne viską žemėje gali pamatyti ir paliesti ranka. Štai gamtos metų ratas sukasi nepaliaujamai, nešdamas šilumą ar šaltį, lydėdamas mus tamson ir vesdamas iš jos, tačiau mes galime tai tik regėti, jausti, bet - nepaliesime, neapčiuopsime. Toks nesibaigiantis gamtos metų rato keliavimas yra tiksliai veikiančio jos mechanizmo rūpestis. Ką jaučiame mes - yra mūsų jautrumo, pasiruošimo tai suprasti reikalas. Be to, gamtos reiškinių stebėjimas ir supratimas keičiasi su žmogaus sąmonės vystymusi; mūsų protėviai daug lanksčiau sutikdavo metų tamsą ir su didesniu džiaugsmu laukdavo šviesos. Šiandien mums visa tai beveik nesvarbu; daliai visuomenės - net neįdomu...
Gruodis pabaigia dar vieną gamtos metų ratą. Jis baigiasi po mėnesio vidurio, kai diena ir naktis kuriam laikui sustoja vienoje vietoje, lyg svyruodamos prie svarbios ribos. Iš karto po Kalėdų visa tai baigiasi ir naujas metų ratas vėl pradeda suktis. Pradžioje jo judėjimo nei pamatysi, nei pajausi. Kelios naujai gimusios šviesos minutės, kurias pavyks užgyventi šį gruodį, dar niekuo neišsiskirs...
Gruodis paprastai dar nespėja paslėpti, sniegu uždengti žemės ir žaliuojančių augalų. Kai kurie jų visada lieka žali, kiti paprasčiausiai nebuvo bandomi šalčiu. Todėl net pirmomis gruodžio dienomis gražiai žaliavo pievos, o miško paklotėje buvo nemažai žalių žolinių augalų. Kad ruduo buvo jiems neįprastai palankus, rodo labai ilgai išlikę daugelio vėlyvųjų augalų žiedai. Beje - ne tik išlikę, o ir išsiskleidę nauji. Nustebino pačioje lapkričio pabaigoje pražydę žalčialunkiai. O kultūrinių augalų pumpurai atrodė ypač aktyvūs. Žvelgiant paviršutiniškai, galima būtų manyti, kad taip augalai pranašauja “nerimtą” žiemą. Tačiau iš tikro, svetimų mums kraštų augalai negali tinkamai reaguoti į gamtos ciklus, o ne laiku prabudusi jų energija nieko nereiškia.
Žiemos pradžioje mes, žinoma, žvalgomės eglučių. Į namus parsinešti eglutę - nuostabus jausmas, kurį mes nešiojamės visą gyvenimą. Labiausiai prisimena stebuklui prilygstantis vaiko dienų vaizdas - štai prasidaro namų durys, ir su šalto garo kamuoliu vidun įkeliauja ji, eglutė, o iš paskos - kas nors iš namiškių. Eglutės šakos snieguotos, apšalusios ledokšniais, kambaryje nuo jų greitai pradeda kapsėti lašai, pakvimpa mišku ir dar kažkuo labai maloniu ir mielu. Ko gero - vieno to įspūdžio pakanka visam gyvenimui, kad kasmet lauktume į namus atkeliaujančios eglutės.
Šiandien savo Kalėdų neįsivaizduojame be eglutės ar bent jos šakos. Tačiau šiam reiškiniui - visai nedaug metų: eglutės puošimas kiekvienuose namuoe pradėtas mažiau kaip prieš šimtą metų. Sunku pasakyti, kas skatino šį procesą - noras švęsti ir savo šventes turėti gražesnes ar siekis į namus parsinešti nors mažą dalelę gamtos. Žiemą, kai šalta ir balta, žalias ir mišku kvepiantis medelis neabejotinai buvo lyg mielas prisiminimas iš vasaros.
Prieš Kalėdas dažnai klausiama: ar eglutės, nukirstos girioje, neišretins mūsų miškų? Ar jų vietoje neliks tuštuma?
Gerai, kad mums rūpi giria ir mažos eglutės. Jeigu jos būtų kertamos bet kieno ir bet kur, giriai neabejotinai būtų daroma žala. Tačiau to nebūna - miškininkai žino, kurie medeliai neaugs, kuriuos galima išretinti ir taip atverti erdvę perspektyviems medžiams. Tokios “išrinktos” eglutės gauna lyg antrąjį gyvenimą - jos suteikia džiaugsmo mums. Svarbu, kad po didžiųjų švenčių jų neišmestume bet kaip. Maža to to - didžiosios miestelių ir miestų eglės vis dažniau ne kertamos, o “surenkamos” iš nukirstų, medienai panaudotų medžių nugenėtų šakų.
Girios eglutės visą žiemą stovi po sniego skraiste - kartais visos paskendusios pusnyse. Tačiau po jomis verda gyvenimas, nes ten - tiek nišų, tiek erdvės. Tokiose vietose saugūs šmirinėja kirstukai, bėginėja ir sėklų ieško pelėnai. Net jerubės tokiose vietose nakvoja, o kai kada nusileidžia nuo šakų ir susiglaudusios į kamuoliuką nurimsta ilgauodegės zylės.
Gruodis - dar tik žiemos pradžia, gyvūnai nejaučia jokio vargo. Jų plunksnos ir kailiai šilti, nuo rudens ir gruodžio pradžios dar išsaugota labai daug riebalų. Energija žiemą taupoma ir stengiamasi surasti pakankamai maisto, medžiagų ją papildyti. Jeigu nespaudžia šaltukas, prie upelio snieguotu taku vaikštinėja bebrai. Jie prisiruošė maisto atsargų, tačiau neskuba jų naudoti. Mes sakytume - taupo, tačiau ar žvėreliai taip galvoja, nežinia. Matyt, jų instinktai sako, kad reikia naudoti šviežią, prieinamą maistą.
Šernai rausia dar neįšalusią drėgnų pievų, paraisčių žemę, kurioje tiek maisto. Stirnos, elniai ir briedžiai laupo žievę, kramto šakų galiukus. Juose esantys pumpurai - lyg energijos “piliulės”, kurios suteikia daug jėgų. Jau dabar žvėrys juda kuo mažiau, jų dienos kelias nuo guolių iki maitinimois vietų ir atgal sutrumpėja. Beje, kol vieni galvoja apie maistą ir saugius guolius, kiti rūpinasi būsimu pavasariu ir savo giminės pratęsimu: šernų pasaulin ateina rujos metas. Dabar didieji kuiliai, gyvenę patys sau, prisijungia prie bandų, jeigu prieiktų ginti savo giminės ateitį, jie pasiruošę susiremti su bet kokiu priešininku. Kuilio iltys - lyg žirklės, storas sprandas ir mentės apsaugotos sustorėjusios, sakais apteptos odos - “šarvo”. Tiesa, tik mums, žmonėms, atrodo, kad gamtoje žvėrys tarpu savęs kovoja labai nuožmiai, pasiruošę mirtinoms dvikovoms. Ne, čia niekas nesiruošia savo gentainių žudymui - paprastai stengiamasi viską išspręsti taikiai, naudojant kūnų judesių kalbą, kvapus, garsus.
Paukščiai taip pat surado savo žiemojimo vietas. Vieni atpurpsėjo prie lesyklų - tokių yra mažoji dalis. Kiti liko savo miškuose, keliaus po juos - skrebens žievę, lukštens pumpurus. Tetervinai susirinko pelkėse, kur nuo beržų šakelių trauko pumpurus, o nusileidę ant kupstų lesa standžius spanguolių lapelius, švylių žolę. Jeigu jie randa raudoną, sulčių pritvinkusią spanguolės uogą, nepalieka ir jos. Čia pat pelkės beržo viršūnėje ilgą uodegą linguoja plėšrioji medšarkė - ji stebi, gal kur sukrus peliukas, kirstukas, gal per arti atpurpsės nykštukas ar kitas mažas paukščiukas. Medšarkė puiki medžotojai, mūsų krašte ji gyvena nuo poledynmečio, tad jai žiema yra nors ir nelengvas, bet - visai nepavojingas metas.
Ledas kloja tvenkinius ir ežerus: palengva, pradėdamas nuo mažiausių, sekliausių, rečiau banguojančių. Iš tokių antys, laukiai, gulbės skrenda į didesnius, užšalus šiems - traukiasi į pačius didžiausius ir giliuosius. Ilgiausiai “gyvi” išsilaiko didieji ežerai - Tauragnas, Dusia. Juose paukščiai gyvena iki paskutinės properšos. Po to turi išlėkti - vieni į Nemuną prie Kauno elektrinės užtvankos, kiti - labiau į vakarus ar prie jūros.
Ne taip paprasta atsisveikinti su savo namais. Matyt, toks jausmas vandens paukščius išlaiko savo namuose net visai užšalus ledui. Sunku suprasti, ką galvoja paukščiai, tačiau jie, matyt, laukia: o gal po dienos vėl viskas pasikeis, o gal ateis žmoės ir atneš lesalo? Tačiau ant ledo likti nesaugu ir nepatogu, po keleto dienų paskutinieji jų pakyla ir išlekia. Todėl, matydami ant ledo ramiai snūduriuojančias gulbes ar antis, neskubėkime skelbti pavojaus: paukščiai tikriausiai nelaukia mūsų pagalbos. Tiesa, tarp jų gali būti tokių, kurie skristi negali. Jiems reikės suteikti pagalbą, paimti globoti ir gydyti. Tačiau tuo visų pirma reikia įsitikinti ir tik tada kviesti gelbėtojus.
Gruodžio pabaigoje, skambant švenčių garsams, mes net nepastebime didžiųjų pokyčių: gamtos metų ratas staiga sukrunta judėti šviesos link. To dar nepamatysime, tačiau apie tai pakanka žinoti. Ko gero, tai yra viena didžiausių kalėdinių ir naujametinių dovanų.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
Ne viską žemėje gali pamatyti ir paliesti ranka. Štai gamtos metų ratas sukasi nepaliaujamai, nešdamas šilumą ar šaltį, lydėdamas mus tamson ir vesdamas iš jos, tačiau mes galime tai tik regėti, jausti, bet - nepaliesime, neapčiuopsime. Toks nesibaigiantis gamtos metų rato keliavimas yra tiksliai veikiančio jos mechanizmo rūpestis. Ką jaučiame mes - yra mūsų jautrumo, pasiruošimo tai suprasti reikalas. Be to, gamtos reiškinių stebėjimas ir supratimas keičiasi su žmogaus sąmonės vystymusi; mūsų protėviai daug lanksčiau sutikdavo metų tamsą ir su didesniu džiaugsmu laukdavo šviesos. Šiandien mums visa tai beveik nesvarbu; daliai visuomenės - net neįdomu...
Gruodis pabaigia dar vieną gamtos metų ratą. Jis baigiasi po mėnesio vidurio, kai diena ir naktis kuriam laikui sustoja vienoje vietoje, lyg svyruodamos prie svarbios ribos. Iš karto po Kalėdų visa tai baigiasi ir naujas metų ratas vėl pradeda suktis. Pradžioje jo judėjimo nei pamatysi, nei pajausi. Kelios naujai gimusios šviesos minutės, kurias pavyks užgyventi šį gruodį, dar niekuo neišsiskirs...
Gruodis paprastai dar nespėja paslėpti, sniegu uždengti žemės ir žaliuojančių augalų. Kai kurie jų visada lieka žali, kiti paprasčiausiai nebuvo bandomi šalčiu. Todėl net pirmomis gruodžio dienomis gražiai žaliavo pievos, o miško paklotėje buvo nemažai žalių žolinių augalų. Kad ruduo buvo jiems neįprastai palankus, rodo labai ilgai išlikę daugelio vėlyvųjų augalų žiedai. Beje - ne tik išlikę, o ir išsiskleidę nauji. Nustebino pačioje lapkričio pabaigoje pražydę žalčialunkiai. O kultūrinių augalų pumpurai atrodė ypač aktyvūs. Žvelgiant paviršutiniškai, galima būtų manyti, kad taip augalai pranašauja “nerimtą” žiemą. Tačiau iš tikro, svetimų mums kraštų augalai negali tinkamai reaguoti į gamtos ciklus, o ne laiku prabudusi jų energija nieko nereiškia.
Žiemos pradžioje mes, žinoma, žvalgomės eglučių. Į namus parsinešti eglutę - nuostabus jausmas, kurį mes nešiojamės visą gyvenimą. Labiausiai prisimena stebuklui prilygstantis vaiko dienų vaizdas - štai prasidaro namų durys, ir su šalto garo kamuoliu vidun įkeliauja ji, eglutė, o iš paskos - kas nors iš namiškių. Eglutės šakos snieguotos, apšalusios ledokšniais, kambaryje nuo jų greitai pradeda kapsėti lašai, pakvimpa mišku ir dar kažkuo labai maloniu ir mielu. Ko gero - vieno to įspūdžio pakanka visam gyvenimui, kad kasmet lauktume į namus atkeliaujančios eglutės.
Šiandien savo Kalėdų neįsivaizduojame be eglutės ar bent jos šakos. Tačiau šiam reiškiniui - visai nedaug metų: eglutės puošimas kiekvienuose namuoe pradėtas mažiau kaip prieš šimtą metų. Sunku pasakyti, kas skatino šį procesą - noras švęsti ir savo šventes turėti gražesnes ar siekis į namus parsinešti nors mažą dalelę gamtos. Žiemą, kai šalta ir balta, žalias ir mišku kvepiantis medelis neabejotinai buvo lyg mielas prisiminimas iš vasaros.
Prieš Kalėdas dažnai klausiama: ar eglutės, nukirstos girioje, neišretins mūsų miškų? Ar jų vietoje neliks tuštuma?
Gerai, kad mums rūpi giria ir mažos eglutės. Jeigu jos būtų kertamos bet kieno ir bet kur, giriai neabejotinai būtų daroma žala. Tačiau to nebūna - miškininkai žino, kurie medeliai neaugs, kuriuos galima išretinti ir taip atverti erdvę perspektyviems medžiams. Tokios “išrinktos” eglutės gauna lyg antrąjį gyvenimą - jos suteikia džiaugsmo mums. Svarbu, kad po didžiųjų švenčių jų neišmestume bet kaip. Maža to to - didžiosios miestelių ir miestų eglės vis dažniau ne kertamos, o “surenkamos” iš nukirstų, medienai panaudotų medžių nugenėtų šakų.
Girios eglutės visą žiemą stovi po sniego skraiste - kartais visos paskendusios pusnyse. Tačiau po jomis verda gyvenimas, nes ten - tiek nišų, tiek erdvės. Tokiose vietose saugūs šmirinėja kirstukai, bėginėja ir sėklų ieško pelėnai. Net jerubės tokiose vietose nakvoja, o kai kada nusileidžia nuo šakų ir susiglaudusios į kamuoliuką nurimsta ilgauodegės zylės.
Gruodis - dar tik žiemos pradžia, gyvūnai nejaučia jokio vargo. Jų plunksnos ir kailiai šilti, nuo rudens ir gruodžio pradžios dar išsaugota labai daug riebalų. Energija žiemą taupoma ir stengiamasi surasti pakankamai maisto, medžiagų ją papildyti. Jeigu nespaudžia šaltukas, prie upelio snieguotu taku vaikštinėja bebrai. Jie prisiruošė maisto atsargų, tačiau neskuba jų naudoti. Mes sakytume - taupo, tačiau ar žvėreliai taip galvoja, nežinia. Matyt, jų instinktai sako, kad reikia naudoti šviežią, prieinamą maistą.
Šernai rausia dar neįšalusią drėgnų pievų, paraisčių žemę, kurioje tiek maisto. Stirnos, elniai ir briedžiai laupo žievę, kramto šakų galiukus. Juose esantys pumpurai - lyg energijos “piliulės”, kurios suteikia daug jėgų. Jau dabar žvėrys juda kuo mažiau, jų dienos kelias nuo guolių iki maitinimois vietų ir atgal sutrumpėja. Beje, kol vieni galvoja apie maistą ir saugius guolius, kiti rūpinasi būsimu pavasariu ir savo giminės pratęsimu: šernų pasaulin ateina rujos metas. Dabar didieji kuiliai, gyvenę patys sau, prisijungia prie bandų, jeigu prieiktų ginti savo giminės ateitį, jie pasiruošę susiremti su bet kokiu priešininku. Kuilio iltys - lyg žirklės, storas sprandas ir mentės apsaugotos sustorėjusios, sakais apteptos odos - “šarvo”. Tiesa, tik mums, žmonėms, atrodo, kad gamtoje žvėrys tarpu savęs kovoja labai nuožmiai, pasiruošę mirtinoms dvikovoms. Ne, čia niekas nesiruošia savo gentainių žudymui - paprastai stengiamasi viską išspręsti taikiai, naudojant kūnų judesių kalbą, kvapus, garsus.
Paukščiai taip pat surado savo žiemojimo vietas. Vieni atpurpsėjo prie lesyklų - tokių yra mažoji dalis. Kiti liko savo miškuose, keliaus po juos - skrebens žievę, lukštens pumpurus. Tetervinai susirinko pelkėse, kur nuo beržų šakelių trauko pumpurus, o nusileidę ant kupstų lesa standžius spanguolių lapelius, švylių žolę. Jeigu jie randa raudoną, sulčių pritvinkusią spanguolės uogą, nepalieka ir jos. Čia pat pelkės beržo viršūnėje ilgą uodegą linguoja plėšrioji medšarkė - ji stebi, gal kur sukrus peliukas, kirstukas, gal per arti atpurpsės nykštukas ar kitas mažas paukščiukas. Medšarkė puiki medžotojai, mūsų krašte ji gyvena nuo poledynmečio, tad jai žiema yra nors ir nelengvas, bet - visai nepavojingas metas.
Ledas kloja tvenkinius ir ežerus: palengva, pradėdamas nuo mažiausių, sekliausių, rečiau banguojančių. Iš tokių antys, laukiai, gulbės skrenda į didesnius, užšalus šiems - traukiasi į pačius didžiausius ir giliuosius. Ilgiausiai “gyvi” išsilaiko didieji ežerai - Tauragnas, Dusia. Juose paukščiai gyvena iki paskutinės properšos. Po to turi išlėkti - vieni į Nemuną prie Kauno elektrinės užtvankos, kiti - labiau į vakarus ar prie jūros.
Ne taip paprasta atsisveikinti su savo namais. Matyt, toks jausmas vandens paukščius išlaiko savo namuose net visai užšalus ledui. Sunku suprasti, ką galvoja paukščiai, tačiau jie, matyt, laukia: o gal po dienos vėl viskas pasikeis, o gal ateis žmoės ir atneš lesalo? Tačiau ant ledo likti nesaugu ir nepatogu, po keleto dienų paskutinieji jų pakyla ir išlekia. Todėl, matydami ant ledo ramiai snūduriuojančias gulbes ar antis, neskubėkime skelbti pavojaus: paukščiai tikriausiai nelaukia mūsų pagalbos. Tiesa, tarp jų gali būti tokių, kurie skristi negali. Jiems reikės suteikti pagalbą, paimti globoti ir gydyti. Tačiau tuo visų pirma reikia įsitikinti ir tik tada kviesti gelbėtojus.
Gruodžio pabaigoje, skambant švenčių garsams, mes net nepastebime didžiųjų pokyčių: gamtos metų ratas staiga sukrunta judėti šviesos link. To dar nepamatysime, tačiau apie tai pakanka žinoti. Ko gero, tai yra viena didžiausių kalėdinių ir naujametinių dovanų.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
Saugomose teritorijose
Iškylautojų laukia sutvarkytos saugomos teritorijos
Nors už lango vis labiau spaudžia šaltukas, neskubėkite burtis prie televizoriaus. Žiemos paženklinta gamta taip pat gali suteikti nepamirštamų akimirkų tiek vienišiams, ištroškusiems atgaivos tyloje, tiek didelei šeimai. Lankytojų laukia sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai saugomose teritorijose, taigi tinkamą maršrutą netradicinei iškylai gali išsirinkti tiek mėgstantys keliauti po Lietuvą, tiek norintys pailsėti gamtoje netoli nuo savo namų.
Raganų kalvos bei pagonių pilių ieškantiems
Legenda byloja, kad ant Šatrijos kalvos vykdavo Žemaitijos raganų suvažiavimai, o pati kalva – aukščiausia Žemaitijoje – raganų žemėmis užpilta bažnyčia. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonių čia gyventa dar nuo II a. pr. Kr., o XIV a. ant greta esančio Pašatrijos piliakalnio stovėjusi medinė pilis. Spėjama, kad čia būta vieno pagrindinių pagonių tikėjimo centrų.
Nuo Pašatrijos piliakalnio apžvalgos aikštelės matyti Girgždūtės, Sprūdės, Medvėgalio piliakalniai, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio kalnai, Užventis, Upyna, Luokė ir Telšių katedros bokštai. Ši įspūdinga vieta visais laikais sutraukia minias lankytojų. Šį rudenį baigti komplekso tvarkymo darbai ir viena gražiausių Lietuvos vietų lankytojų laukia kaip niekada atsinaujinusi: naujai įrengti laiptai, informacinės aikštelės, sutvirtinti erozijos pažeisti šlaitai, įrengti pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai, rodyklės. Siekiant atverti piliakalnį, iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Artimiausiu metu turėtų būti sudarytas ir specialus komplekso lankymo maršrutas.
Gamta miesto vidury
Vilniečių ir sostinės svečių, kurie nenori klaidžioti toli, laukia sutvarkytas Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, čia įrengta rekreacinė infrastruktūra, atsirado turistinių pėsčiųjų maršrutų sistema. Draustinyje taip pat atnaujinti bei į miesto sistemą integruoti dviračių takai, o žiemą po draustinį galima pasidairyti ir keliaujant slidėmis.
Vilniečiai turės progą geriau pažinti gražiausias miesto gamtines vietas − Plikakalnio atodangą, kalvas ir Neries salas ties Žvėrynu. Čia tvarkymo metu įvykdyti sanitariniai, ugdomieji ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengtos atokvėpio vietos, regyklos, renginių vieta su laužaviete, suolai lankytojams, poilsio vieta prie Neries upės.
Atsinaujino ir Šeškinės ozas – didžiulių prekybos centrų apsuptyje stūksantis gamtos paminklas daugeliui vilniečių ir miesto svečių net nežinomas. Jame atlikti tvarkymo darbai, įrengti informaciniai stendai pasakojantys apie ozo kilmę. Galbūt kitą kartą svečiams vertėtų parodyti ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir gamtos paminklus.
Aukščiausios Lietuvos vietos ir laumių pėdsakai
Iškylautojų laukia ir sutvarkytas Juozapinės valstybinis geomorfologinis draustinis. Nors Juozapinė ilgai laikyta aukščiausia vieta Lietuvoje, naujausiais duomenimis, ją „pralenkė“ Aukštojo kalnas, taip pat esantis šiame draustinyje.
Juozapinėje dar pernai rudenį įrengtas apžvalgos bokštas, sutvarkyta aplinka, pastatytas skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas ant aukščiausios Lietuvos vietos.
Keliaujantiems Lietuvos istorijos pėdsakais, negalima aplenkti Kartenos. Manoma, kad IX - XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių gynybinis ir administracinis centras. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, kol 1263 m. ji buvo sudeginta kryžiuočių.
Šiuo metu Kartenos piliakalnio archeologiniame komplekse įrengtas svarbiausius komplekso objektus jungiantis pėsčiųjų takas su informaciniais stendais, ženklais bei nuorodomis. Taip pat atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengta kita rekreacinė infrastruktūra.
Kartenos piliakalnio komplekse stovi ir mitologinis Laumės kūlio akmuo bei Kartenos Lurdas, kaip spėjama, įrengtas buvusio pagonių alko vietoje. Dabar čia įrengta akmenų mūro Lurdo grota su švč. Lurdo Marijos skulptūra. Sakoma, kad prieš ją esančio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių...
Kur ieškoti legendinio Palemono poilsio vietos
Pamenate legendą apie Romos didiką Palemoną, esą įkūrusį Lietuvą? Sakoma, kad Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu, yra šio legendinio didiko amžinojo poilsio vieta.
Nors bėgantis laikas gerokai pakeitė piliakalnio veidą, vietovė iki šiol gausiai lankoma, o piliakalnio viršūnė − puiki apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno slėnį, Nemuno ir Dubysos santaką. Tvarkant piliakalnį užpiltos gynybiniame pylime ir piliakalnio šlaituose iškastos duobės, įrengti takai piliakalnio viršutinės aikštelės pakraščiais, laiptai į gynybinį griovį bei pylimą, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, nuo piliakalnio pašalinti visi krūmai ir medžiai, kurie trukdė mėgautis įspūdingu vaizdu. Aplankiusieji Palemono kalną sako, kad sutvarkytas piliakalnis žavi ne tik vietos gyventojus ar čia atvykusius, bet ir keliaujančius pro šalį.
Darbai atlikti įgyvendinant projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)”. Pagal šį projektą planuojama sutvarkyti daugiau nei 70 saugomų teritorijų. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis. Jį įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Autoriaus nuotraukos
Nors už lango vis labiau spaudžia šaltukas, neskubėkite burtis prie televizoriaus. Žiemos paženklinta gamta taip pat gali suteikti nepamirštamų akimirkų tiek vienišiams, ištroškusiems atgaivos tyloje, tiek didelei šeimai. Lankytojų laukia sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai saugomose teritorijose, taigi tinkamą maršrutą netradicinei iškylai gali išsirinkti tiek mėgstantys keliauti po Lietuvą, tiek norintys pailsėti gamtoje netoli nuo savo namų.
Raganų kalvos bei pagonių pilių ieškantiems
Legenda byloja, kad ant Šatrijos kalvos vykdavo Žemaitijos raganų suvažiavimai, o pati kalva – aukščiausia Žemaitijoje – raganų žemėmis užpilta bažnyčia. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonių čia gyventa dar nuo II a. pr. Kr., o XIV a. ant greta esančio Pašatrijos piliakalnio stovėjusi medinė pilis. Spėjama, kad čia būta vieno pagrindinių pagonių tikėjimo centrų.
Nuo Pašatrijos piliakalnio apžvalgos aikštelės matyti Girgždūtės, Sprūdės, Medvėgalio piliakalniai, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio kalnai, Užventis, Upyna, Luokė ir Telšių katedros bokštai. Ši įspūdinga vieta visais laikais sutraukia minias lankytojų. Šį rudenį baigti komplekso tvarkymo darbai ir viena gražiausių Lietuvos vietų lankytojų laukia kaip niekada atsinaujinusi: naujai įrengti laiptai, informacinės aikštelės, sutvirtinti erozijos pažeisti šlaitai, įrengti pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai, rodyklės. Siekiant atverti piliakalnį, iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Artimiausiu metu turėtų būti sudarytas ir specialus komplekso lankymo maršrutas.
Gamta miesto vidury
Vilniečių ir sostinės svečių, kurie nenori klaidžioti toli, laukia sutvarkytas Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, čia įrengta rekreacinė infrastruktūra, atsirado turistinių pėsčiųjų maršrutų sistema. Draustinyje taip pat atnaujinti bei į miesto sistemą integruoti dviračių takai, o žiemą po draustinį galima pasidairyti ir keliaujant slidėmis.
Vilniečiai turės progą geriau pažinti gražiausias miesto gamtines vietas − Plikakalnio atodangą, kalvas ir Neries salas ties Žvėrynu. Čia tvarkymo metu įvykdyti sanitariniai, ugdomieji ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengtos atokvėpio vietos, regyklos, renginių vieta su laužaviete, suolai lankytojams, poilsio vieta prie Neries upės.
Atsinaujino ir Šeškinės ozas – didžiulių prekybos centrų apsuptyje stūksantis gamtos paminklas daugeliui vilniečių ir miesto svečių net nežinomas. Jame atlikti tvarkymo darbai, įrengti informaciniai stendai pasakojantys apie ozo kilmę. Galbūt kitą kartą svečiams vertėtų parodyti ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir gamtos paminklus.
Aukščiausios Lietuvos vietos ir laumių pėdsakai
Iškylautojų laukia ir sutvarkytas Juozapinės valstybinis geomorfologinis draustinis. Nors Juozapinė ilgai laikyta aukščiausia vieta Lietuvoje, naujausiais duomenimis, ją „pralenkė“ Aukštojo kalnas, taip pat esantis šiame draustinyje.
Juozapinėje dar pernai rudenį įrengtas apžvalgos bokštas, sutvarkyta aplinka, pastatytas skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas ant aukščiausios Lietuvos vietos.
Keliaujantiems Lietuvos istorijos pėdsakais, negalima aplenkti Kartenos. Manoma, kad IX - XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių gynybinis ir administracinis centras. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, kol 1263 m. ji buvo sudeginta kryžiuočių.
Šiuo metu Kartenos piliakalnio archeologiniame komplekse įrengtas svarbiausius komplekso objektus jungiantis pėsčiųjų takas su informaciniais stendais, ženklais bei nuorodomis. Taip pat atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengta kita rekreacinė infrastruktūra.
Kartenos piliakalnio komplekse stovi ir mitologinis Laumės kūlio akmuo bei Kartenos Lurdas, kaip spėjama, įrengtas buvusio pagonių alko vietoje. Dabar čia įrengta akmenų mūro Lurdo grota su švč. Lurdo Marijos skulptūra. Sakoma, kad prieš ją esančio šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių...
Kur ieškoti legendinio Palemono poilsio vietos
Pamenate legendą apie Romos didiką Palemoną, esą įkūrusį Lietuvą? Sakoma, kad Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu, yra šio legendinio didiko amžinojo poilsio vieta.
Nors bėgantis laikas gerokai pakeitė piliakalnio veidą, vietovė iki šiol gausiai lankoma, o piliakalnio viršūnė − puiki apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno slėnį, Nemuno ir Dubysos santaką. Tvarkant piliakalnį užpiltos gynybiniame pylime ir piliakalnio šlaituose iškastos duobės, įrengti takai piliakalnio viršutinės aikštelės pakraščiais, laiptai į gynybinį griovį bei pylimą, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, nuo piliakalnio pašalinti visi krūmai ir medžiai, kurie trukdė mėgautis įspūdingu vaizdu. Aplankiusieji Palemono kalną sako, kad sutvarkytas piliakalnis žavi ne tik vietos gyventojus ar čia atvykusius, bet ir keliaujančius pro šalį.
Darbai atlikti įgyvendinant projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)”. Pagal šį projektą planuojama sutvarkyti daugiau nei 70 saugomų teritorijų. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis. Jį įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Autoriaus nuotraukos
Saugomos teritorijos buria vietos bendruomenes ir traukia lankytojus
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (AM) dar 2010 m. pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos fondų bei Lietuvos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“. Projektui įpusėjus saugomos teritorijos pasikeitė neatpažįstamai – lankytojus pasitinka ne tik sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai, bet ir atnaujinta infrastruktūra, apžvalgos bokštai bei visiškai naujos koncepcijos lankytojų centrai.
Pradedant įgyvendinti projektą jam kelti du tikslai: sudaryti sąlygas visuomenei lankytis saugomose teritorijose nedarant žalos aplinkai bei gerinti „Natura 2000“ tinklo teritorijų būklę. Tačiau projekto rezultatai gerokai pranoko lūkesčius. Viso projekto metu sutvarkyta daugiau nei 80 objektų šalies nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose: sutvarkyti 8 piliakalniai, nemažai atodangų, įrenginėjami 4 nauji lankytojų centrai regioniniuose parkuose, jau įpusėjo ir Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro statybos Vilniuje, dar 4 lankytojų centruose atnaujintos vidaus ekspozicijos, sutvarkyta net 20 „Natura 2000“ tinklo objektų, įrengti 7 apžvalgos bokštai, daugelyje regioninių parkų atnaujinta lankytojų infrastruktūra – takai, pavėsinės, suoliukai, informaciniai stendai, įvykdyti hidrologinio režimo atstatymo darbai ir kt.
Siekiant įgyvendinti projekto tikslus buvo ne tik tvarkoma aplinka, bet ir kuriami Lankytojų centrai, kuriuose lankytojai interaktyviai supažindinami su saugomos teritorijos vertybėmis. Kiekvienas lankytojų centras pasižymi išskirtine ekspozicija, atspindinčia būtent tos teritorijos specifiką, pavyzdžiui, Panemunių regioninio parko lankytojai gali pamatyti, kaip Nemuno upe plukdyti rąstai ir net patys pamėginti jais pasivaikščioti, Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centre kviečiama pasimokyti žemaitiškai, o Metelių regioniniame parke svečius pasitinka balinis vėžlys. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM duomenimis, vien atsiradus lankytojų centrams, kai kurių saugomų teritorijų lankomumas išaugo nuo kelių iki dešimt kartų!
Lankytojų centro erdvės sukūrimas pasitarnavo ir vietos bendruomenėms – kai kurie iš jų tapo kultūros centrais ir aktyvios bendruomenės veiklos objektais, kuriose vyksta parodos, koncertai, susitikimai. Aukštadvario regioniniame parke gyvenantys senjorai net savanoriškai padeda darbuotojams tvarkytis parke savaitgaliais.
Projekto metu taip pat daug dėmesio skirta lankytojų infrastruktūros kūrimui – gamtos takams, informaciniams stendams. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, takų sistema pasitarnauja ne tik lankytojų patogumui, bet ir saugomoms rūšims. „Takas leidžia nukreipti žmonių srautus atokiau nuo jautrių gyvūnų ir augalų rūšių ir taip juos apsaugoti“, – sako R. Baškytė.
Saugomų teritorijų patrauklumą didina ir projekto metu įrengti apžvalgos bokštai, leidžiantys įvertinti teritorijos reljefą ar pasimėgauti išskirtiniais peizažais Dzūkijos, Ventos, Metelių, Veisiejų ir Krekenavos regioniniuose parkuose bei Žemaitijos nacionaliniame parke ir Kamanų gamtiniame rezervate. Visos šios permainos lemia ne tik išaugusį saugomų teritorijų lankomumą, pagerėjusią saugomų rūšių padėtį, bet ir naudą vietos gyventojams – atsiradus patraukliai infrastruktūrai vis daugiau lankytojų sulaukia saugomose teritorijose įsikūrusios kaimo turizmo sodybos, kyla nekilnojamo turto vertė.
Projekto metu siekiama saugomas teritorijas vis aktyviau pristatyti ir užsienio turistams: šiuo metu vyksta Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro statybos Vilniuje, Antakalnyje esančio Sapiegų komplekso pastate. Beveik 700 kv. m dydžio centre ketinama įrengti visas šalies saugomas teritorijas pristatančią ekspoziciją, kuri pasitarnautų ne tik į gamtą išsiruošusiems lietuviams, bet ir apie Lietuvos gamtą girdėjusiems, bet jos dar nemačiusiems užsienio svečiams.
„Jei norime išsaugoti gamtos vertybes, turime imtis tam tikrų veiksmų. Svarbu ne tik tvarkyti ir prižiūrėti pačias saugomas teritorijas, užtikrinti rūšių įvairovę, bet ir padėti žmonėms suvokti, kad saugomos teritorijos nėra kažkoks neliečiamas baubas. Kartais susiduriame su priešiška nuomone, tačiau ji pasikeičia, kai žmonės pamato, kaip keičiasi teritorija“, – teigia R. Baškytė. Matydama teigiamus projekto rezultatus Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM sustoti nežada – jau startavo projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas“. Šio projekto metu ketinama sutvarkyti dar 27 „Natura 2000“ tinklo teritorijas, įrengti 3 naujus lankytojų centrus, atnaujinti 9 lankytojų centrų vidaus ekspozicijas, įkurti 5 gamtos mokyklas ir pastatyti dar vieną apžvalgos bokštą.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (AM) dar 2010 m. pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos fondų bei Lietuvos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“. Projektui įpusėjus saugomos teritorijos pasikeitė neatpažįstamai – lankytojus pasitinka ne tik sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai, bet ir atnaujinta infrastruktūra, apžvalgos bokštai bei visiškai naujos koncepcijos lankytojų centrai.
Pradedant įgyvendinti projektą jam kelti du tikslai: sudaryti sąlygas visuomenei lankytis saugomose teritorijose nedarant žalos aplinkai bei gerinti „Natura 2000“ tinklo teritorijų būklę. Tačiau projekto rezultatai gerokai pranoko lūkesčius. Viso projekto metu sutvarkyta daugiau nei 80 objektų šalies nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose: sutvarkyti 8 piliakalniai, nemažai atodangų, įrenginėjami 4 nauji lankytojų centrai regioniniuose parkuose, jau įpusėjo ir Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro statybos Vilniuje, dar 4 lankytojų centruose atnaujintos vidaus ekspozicijos, sutvarkyta net 20 „Natura 2000“ tinklo objektų, įrengti 7 apžvalgos bokštai, daugelyje regioninių parkų atnaujinta lankytojų infrastruktūra – takai, pavėsinės, suoliukai, informaciniai stendai, įvykdyti hidrologinio režimo atstatymo darbai ir kt.
Siekiant įgyvendinti projekto tikslus buvo ne tik tvarkoma aplinka, bet ir kuriami Lankytojų centrai, kuriuose lankytojai interaktyviai supažindinami su saugomos teritorijos vertybėmis. Kiekvienas lankytojų centras pasižymi išskirtine ekspozicija, atspindinčia būtent tos teritorijos specifiką, pavyzdžiui, Panemunių regioninio parko lankytojai gali pamatyti, kaip Nemuno upe plukdyti rąstai ir net patys pamėginti jais pasivaikščioti, Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centre kviečiama pasimokyti žemaitiškai, o Metelių regioniniame parke svečius pasitinka balinis vėžlys. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM duomenimis, vien atsiradus lankytojų centrams, kai kurių saugomų teritorijų lankomumas išaugo nuo kelių iki dešimt kartų!
Lankytojų centro erdvės sukūrimas pasitarnavo ir vietos bendruomenėms – kai kurie iš jų tapo kultūros centrais ir aktyvios bendruomenės veiklos objektais, kuriose vyksta parodos, koncertai, susitikimai. Aukštadvario regioniniame parke gyvenantys senjorai net savanoriškai padeda darbuotojams tvarkytis parke savaitgaliais.
Projekto metu taip pat daug dėmesio skirta lankytojų infrastruktūros kūrimui – gamtos takams, informaciniams stendams. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, takų sistema pasitarnauja ne tik lankytojų patogumui, bet ir saugomoms rūšims. „Takas leidžia nukreipti žmonių srautus atokiau nuo jautrių gyvūnų ir augalų rūšių ir taip juos apsaugoti“, – sako R. Baškytė.
Saugomų teritorijų patrauklumą didina ir projekto metu įrengti apžvalgos bokštai, leidžiantys įvertinti teritorijos reljefą ar pasimėgauti išskirtiniais peizažais Dzūkijos, Ventos, Metelių, Veisiejų ir Krekenavos regioniniuose parkuose bei Žemaitijos nacionaliniame parke ir Kamanų gamtiniame rezervate. Visos šios permainos lemia ne tik išaugusį saugomų teritorijų lankomumą, pagerėjusią saugomų rūšių padėtį, bet ir naudą vietos gyventojams – atsiradus patraukliai infrastruktūrai vis daugiau lankytojų sulaukia saugomose teritorijose įsikūrusios kaimo turizmo sodybos, kyla nekilnojamo turto vertė.
Projekto metu siekiama saugomas teritorijas vis aktyviau pristatyti ir užsienio turistams: šiuo metu vyksta Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro statybos Vilniuje, Antakalnyje esančio Sapiegų komplekso pastate. Beveik 700 kv. m dydžio centre ketinama įrengti visas šalies saugomas teritorijas pristatančią ekspoziciją, kuri pasitarnautų ne tik į gamtą išsiruošusiems lietuviams, bet ir apie Lietuvos gamtą girdėjusiems, bet jos dar nemačiusiems užsienio svečiams.
„Jei norime išsaugoti gamtos vertybes, turime imtis tam tikrų veiksmų. Svarbu ne tik tvarkyti ir prižiūrėti pačias saugomas teritorijas, užtikrinti rūšių įvairovę, bet ir padėti žmonėms suvokti, kad saugomos teritorijos nėra kažkoks neliečiamas baubas. Kartais susiduriame su priešiška nuomone, tačiau ji pasikeičia, kai žmonės pamato, kaip keičiasi teritorija“, – teigia R. Baškytė. Matydama teigiamus projekto rezultatus Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM sustoti nežada – jau startavo projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas“. Šio projekto metu ketinama sutvarkyti dar 27 „Natura 2000“ tinklo teritorijas, įrengti 3 naujus lankytojų centrus, atnaujinti 9 lankytojų centrų vidaus ekspozicijas, įkurti 5 gamtos mokyklas ir pastatyti dar vieną apžvalgos bokštą.
Miško aidas
Tikrą eigulį prisimenant...
Vytautas Stacevičius - miškininkas nuo 1956 metų.
Dirbo Rūdnios girininkijos žvalgu, girininko pavaduotoju.
Nuo 1958 m. – Veisiejų miškų urėdijos Stalų girininkijos girininkas.
Nuo 1959 m. – Kapčiamiesčio girininkas.
Dabartiniu metu yra Veisiejų miškų urėdijos specialistas ryšiams su visuomene.
Kaip teigia rašytiniai šaltiniai, miškų žinybai priklausiusių valdiškų miškų apsauga Rusijos imperijoje pradėta 1798 m. Pirmą kartą paminėta 1798 m. kovo 12 d. Admiraliteto kolegijos miškų departamento steigimo dokumente. Iki tada valdiškiems miškams saugoti kasmet skirdavo „gerus žmones“ iš vietinių gyventojų. Vietinių valstiečių skyrimas miškams saugoti buvo naudojamas bent jau nuo XVIII a. pradžios. 1846 m. vasario 13 d. buvo įvesta karinė miškų sargyba iš savanorių, atitarnavusių kariuomenėje ne mažiau 20 metų. Ši tvarka truko iki 1869 m. birželio 3 d., kai „Nuostatas apie valdišką miškų sargybą“ nurodė, kad miškų sargyba vėl turi būti sudaryta iš apjodinėtojų (žvalgų), o šiems turėjo būti pavaldūs eiguliai. Juos skirdavo gubernijos girininkas iš bet kurio luomo asmenų, ne jaunesnių kaip 21 metų, raštingų. Sargybos pareigūnai iš pareigų būdavo atleidžiami tik perdavę jiems patikėtus miško plotus. Eigulys saugojo patikėtą apeigą. Tam jis turėjo žinoti jos ribas, saugoti ją nuo užgrobimo, ribų žymių perkėlimo, nuo gaisrų, leisti kirsti tik su girininko bilietu (leidimu), prižiūrėti kitą miško naudojimo tvarką – neleisti neteisėtos ganiavos, medžioklės ir pan., prižiūrėti, kaip laikomasi medžioklės taisyklių, apie pažeidimus pranešti žvalgui arba girininkui.
Maždaug iki 1957 m. reformų taip ir buvo. Pradėjus girininkijoms miško pramonės darbus, eigulys buvo vienas iš organizatorių ir šių darbų prižiūrėtojų bei vykdytojų. Po paskutiniųjų dešimtmečių reformų praktiškai eigulių nebeliko. Likusius geriau tiktų vadinti žvalgais arba, jei šiuolaikiškai, - vadybininkais, nes tokį darbą jie dirba.
Šių eilučių autoriui dar teko dirbti žvalgu, kada dirbo tikri eiguliai. Išeidamas į mišką eigulys darbo dienyne užrašydavo į kokį miško kvartalą eina, o grįžęs parašydavo ką matęs.
Šviesios atminties ilgametis eigulys Petras Žagunis (1959 m.) rašė: „Šiandien mačiau tokį paukštį, kokio nebuvau matęs“. Smalsu pasidarė ir man. Ir taip mudu Neviedžio miške radome juodąjį gandrą. Gyveno jis ten apie 5 metus.
Velionis Petras Valašinas gyveno sodyboje vidury miško. Pasakojo, kad būdavo naktų, kai vilkas ateidavo prie lango, pažiūrėdavo ir nueidavo į mišką. Kitaip buvo su lape, kurios ola buvo netoli sodybos. Laputę paviliojo eigulio kieme gražuolis gaidys. Vidury dienos atbėgo, pagriebė gražuolį ir nusinešė. Petras greitai dviračiu privažiavo prie olos ir pradėjo kasti. Parbėgusi lapė pamatė, kad norima paimti jos vaikus ir metė gaidį. Eiguliui to tik ir reikėjo - parnešė gaidį namo. Daugiau lapė nedrįso vagiliauti eigulio sodyboje.
Eidamas Ringeliškės mišku, eigulys Antanas Vengrauskas po egle pamatė vilką, kuris, išsigandęs eigulio ir rankoje laikomo mieto, pradėjo bėgti. Antanas, pastebėjęs, kad vilkas šlubčioja, ėmė vytis. Vilkas įlėkė į pelkę ir įklimpo, atsigręžęs išsišiepė ir bandė pulti. Antanas jį aplenkė. Mieto smūgis buvo lemiamas. Tai įvyko 1956 m. Eiguliui gamtosaugininkai išmokėjo 500 rublių premiją. Tai liudija premijos skyrimo dokumentai.
Eigulys, aistringas medžiotojas, velionis Damas Margelis pamatė kiaunę, kuri įlipo į medį. Eigulys ant žemės padėjo portsigarą. Pamatęs, kad žvėrelis susidomėjo, nuėjo į namus už 3 km ir atsinešė šautuvą... Graži kailinė apykaklė papuošė eigulienės paltą.
Ilgametis eigulys, dailidė Zigmas Dumbliauskas patarė kai kuriems asmenims neparduoti vėjovartų nenukirstu mišku. Atkreipė dėmesį, kad „vėjas išverčia“ medžius tik tinkamus statyti pastatams iš apvalios medienos. Tai lengvai padaroma atkasus ir pakirtus šaknis. Po to uždedi lyną ir su arkliu patrauki. Virsdamas medis panaikina visas kasimo žymes. Kiek jaučiu, dabar šį metodą naudoja miško savininkai. Juk vėjavartoms nereikia jokio leidimo. Pirčių ir vasarnamių iš apvalios medienos pilnos paežerės. Kažin kaip būtų, jei velionis Zigmas peržiūrėtų jų miškus, kažin ar vėjas pasirenka vien 20-24 cm. diametro medžius?
Menu, kaip susijaudinęs kreipėsi šviesios atminties eigulys Antanas Žagunis. Gerai žinomas miškavagis nukirto dvi pušis ir rąstus aparė savo sklype. Kolei su arkliuku nuvažiavome, radome sukastą arimą ir žievių, o mediena dingusi. Likome it musę kandę. Vėliau sužinojome, kad rąstai plaukiojo ežere. Gudrus, sumanus ir greitas buvo miškavagis.
Kiekvieną pavasarį vykdavo planinės eiguvų revizijos. Nuvykęs revizuoti eigulio Alvydo saugomos eiguvos, paprašiau parodyti ką nors įdomesnio jo saugomuose miškuose.
- Važiuojam, - sako jis, - parodysiu „meškutę“.
Privažiavom... beržas, ir į jį kopia „meškutė“. Taip gražiai buvo užaugęs gumbas ir„letenėlėmis“ apkabinęs beržą.
Neseniai paklausiau Alvydo, kaip dabar atrodo jo „meškutė“.
- Nebėra, po reformų miškas atiteko kitiems , o „meškutė“ pabėgo su visu beržu. Gaila, - atsiduso.
Buvęs eigulys, dabar jau senjoras, Juozas Bikas ir dabar džiaugiasi briedžio dovana. O buvo taip. Medžioklės metu reikėjo nušauti briedį. Varovams pavarius žvėris, tiesiai į jį išėjo briedis su labai gražiais ragais ir per šūvio atstumą sustojo. Pagailėjo eigulys tokio gražuolio ir iššovė į viršų. Briedis, išgirdęs šūvį, pakratė galvą, ir ragai nukrito. Taigi atsidėkojo... Neįtikėtina, bet faktas.
Pirmasis mano gyvenime sutiktas eigulys buvo mano tėtis, eiguliavęs Aukštadvario ir Žilinų apylinkių miškuose. Grįžęs iš kariuomenės pradėjo eiguliauti Aukštadvario apylinkėje. Skirdamas eiguliu urėdas M. Lukinas pasakė:
- Ponas viršila (toks buvo tėtės karinis laipsnis), eini į patį didžiausią piktų miškavagių lizdą, jų bijodami net ir liudininkai pakeičia parodymus teisme.
- Reikėjo gyventi ir sutikau dirbti, - sakė tėtis.
Pasak jo, jau pirmomis darbo dienomis rado nukirstus ir išvežtus penkis medžius. Pėdsakai nuvedė pas tuos, apie kuriuos kalbėjo urėdas. Kieme gulėjo mediena . Užėjus į kiemą, iš ūkinių pastatų pasirodė miškavagiai, du jų - su šakėmis, o vienas - su kirviu. Šiuos „ginklus“ jie numetė tik iššovus įspėjamąjį šūvį į viršų. Po tokio „pasisveikinimo“ eigulys pakvietė liudininkus, įtaksavo medieną, atpjovė „ripkas“, palygino su kelmais, ir visi ant „ripkų“ pasirašė.
Liudininkai teisme negalėjo pasakyti, kad nežino iš kur atvežta mediena. Jie patvirtino faktą, kad „ripkos“ atitiko kelmus. Gavę atpildą šie drąsuoliai aprimo.
Papasakojau tik keletą epizodų iš eigulių darbo, jų gyvenimo. Tai buvo kaimo berniokai, gyvenę miško gyvenimą, kalbėję su medžiais. Jie niekada nesėdėjo po medžiu, jie sėdėjo su medžiu, kalbėjo su juo...
Dabartinis eigulys negali apeiti didelio miško ploto, jis apvažiuoja, saugoti mišką jam padeda technika, todėl ir siūliau juos vadinti žvalgais.
Vytautas Stacevičius
Miškų pažeidėjams – neramios dienos
Savaitgaliai bus itin neramūs miškų pažeidėjams. Pasak Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Rimanto Prūsaičio, pažeidimams išaiškinti šios tarnybos Miškų kontrolės skyrius pradėjo rengti reidus ir poilsio dienomis.
Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos ir Vilniaus teritorinių poskyrių pareigūnai tikrino Klaipėdos, Kretingos, Švenčionių ir Trakų rajonus. Jie aiškinosi, kaip laikomasi medienos gabenimo tvarkos, medžioklės taisyklių, kontroliavo, ar teisėtai ir pagal reikalavimus kertamas miškas, stebėjo, ar miško savininkai vykdomų kirtimų metu negadina miško kelių, ar nėra prišiukšlintų teritorijų. Patikrintos 37 medieną gabenančios transporto priemonės, 52 privačios miško valdos, 4 medienos ruošos įmonės, 7 lentpjūvės ir 3 medžiotojų klubai.
Pareigūnai nustatė 14 miško ruošos, medienos gabenimo, sanitarinės apsaugos ir miško naudojimo tvarkos pažeidimų. Dėl jų pradėtos administracinės teisės pažeidimų tyrimo procedūros. Daugiausia pažeidimų išaiškinta Trakų rajone.
Reidų metu pareigūnai ne tik tikrins, bet ir konsultuos miško savininkus ir medienos ruošos įmones, atkreips jų dėmesį į pasikeitusią privačiuose miškuose pagamintos apvalios medienos gabenimo tvarką.
Tokie reidai organizuojami visose Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus teritorinių poskyrių kontroliuojamose teritorijose.
AM, TG inf.
Savaitgaliai bus itin neramūs miškų pažeidėjams. Pasak Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Rimanto Prūsaičio, pažeidimams išaiškinti šios tarnybos Miškų kontrolės skyrius pradėjo rengti reidus ir poilsio dienomis.
Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos ir Vilniaus teritorinių poskyrių pareigūnai tikrino Klaipėdos, Kretingos, Švenčionių ir Trakų rajonus. Jie aiškinosi, kaip laikomasi medienos gabenimo tvarkos, medžioklės taisyklių, kontroliavo, ar teisėtai ir pagal reikalavimus kertamas miškas, stebėjo, ar miško savininkai vykdomų kirtimų metu negadina miško kelių, ar nėra prišiukšlintų teritorijų. Patikrintos 37 medieną gabenančios transporto priemonės, 52 privačios miško valdos, 4 medienos ruošos įmonės, 7 lentpjūvės ir 3 medžiotojų klubai.
Pareigūnai nustatė 14 miško ruošos, medienos gabenimo, sanitarinės apsaugos ir miško naudojimo tvarkos pažeidimų. Dėl jų pradėtos administracinės teisės pažeidimų tyrimo procedūros. Daugiausia pažeidimų išaiškinta Trakų rajone.
Reidų metu pareigūnai ne tik tikrins, bet ir konsultuos miško savininkus ir medienos ruošos įmones, atkreips jų dėmesį į pasikeitusią privačiuose miškuose pagamintos apvalios medienos gabenimo tvarką.
Tokie reidai organizuojami visose Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus teritorinių poskyrių kontroliuojamose teritorijose.
AM, TG inf.
Jubiliejus
Žymiam klimatologui
dr. Vaclovui Ščemeliovui - 90 metų
Šviesios atminties prof. Česlovas Kudaba 1987 metais viename iš šalies leidinių meteorologinės stoties Vilniaus universiteto Botanikos sodo (Kairėnuose) teritorijoje įrengimo proga rašė: „Būtina pasakyti, jog be doc. Vaclovo Ščemeliovo konkrečių žygių bei darbo stoties neturėtume. nėra abejonės, kad jis kaip specialistas ir kuratorius iki galo išvystys šio mokslinio posto programą ir turinį, numatys mokslinių darbų kryptį, sudomins jaunąją pamainą.“
Nemažai žmonių, nusipelniusių šalies mokslui, kultūrai ar sportui, sulaukę garbingo amžiaus, ir toliau ramiai, pasišventusiai dirba pamėgtą darbą. Apie vieną tokį neeilinį ilgaamžį darbštuolį docentą, klimatologą Vaclovą Ščemeliovą ir noriu papasakoti.
V. Ščemeliovas studijas baigė 1951 metais įgydamas geografo – meteorologo specialybę, o dirbti pradėjo dar studijuodamas. Dirbdamas universitete jis ne tik mokė studentus, bet ir rengė mokymo priemones, rašė monografijas, aktyviai dalyvavo mokslo populiarinimo darbe. Šimtai jo publikuotų straipsnių supažindindavo visuomenę su sudėtingais klimato reiškiniais, ugdė praktinius klimato kaitos pažinimo įgūdžius.
Jau ištisi dešimtmečiai, kaip Vaclovas Ščemeliovas užtarnautame poilsyje, tačiau tai tik beprasmiai žodžiai. Jis iki šiol kaip į darbą kasdien vaikšto į sodelį, esantį prie nuosavo namo. Jame stovi docento įrengta meteorologijos stotelė, kurioje stebima oro temperatūra, drėgmė, vėjo greitis, kiti klimatą apibūdinantys rodikliai. Šie duomenys atspindi ne tik šios vietovės (Antakalnio) mikroklimatą, bet naudojami plačiau. Ir taip tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį.
Iki šių dienų gerbiamas Jubiliatas ne tik vykdo klimatinius stebėjimus. Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: rašo straipsnius, šviečia visuomenę, konsultuoja jaunuosius specialistus. Jis dažnai matomas įvairiuose gamtosauginio pobūdžio renginiuose. Noriu pastebėti, kad jau daugiau nei 60 metų sėkmingai, nepatyręs nė vienos avarijos, vairuoja automobilį ir dažnai su žmona keliauja po gimtąsias Telšių rajono vietas, aplanko gimines ir pažįstamus. Tiesa, pastaraisiais metais prie vairo sėda tik vasaros metu.
Išlikti visą gyvenimą darbščiu ir kūrybingu gali tik sveikatą išsaugojęs žmogus, o sveikatos būklė dažniausiai didele dalimi priklauso nuo pasirinkto gyvenimo būdo, nuo asmeninių pastangų. Tik sveikas gyvenimo būdas, darbštumas garantuoja neblėstančią, kūrybingą veiklą ir ilgą pensininko kelią.
Man pasisekė, nes su gerbiamu Jubiliatu, kaip dėstytoju, teko bendrauti nuo studijų laikų. Iki šiol dažnai prisimenu pirmąją išvyką už Lietuvos ribų. 1956 metais buvo suorganizuota pažintinė kelionė po Rusijos Europinės dalies pietus ir Užkaukazę. Tai studentų išvykai vadovavo tuometinis Vilniaus universiteto dėstytojas Vaclovas Ščemeliovas. Esu dėkingas likimui, kad nuo tų dienų galėjau betarpiškai bendrauti su Jubiliatu, mokytis iš jo gyvenimo patirties, tolerancijos, darbštumo, sveiko gyvenimo būdo.
Garbingo jubiliejaus proga savo ir šalies gamtos bičiulių vardu nuoširdžiausiai sveikinu gerbiamą docentą Vaclovą Ščemeliovą. Linkiu geros sveikatos, daug prasmingų ir kūrybingų dienų, asmeninės laimės Jam ir Jo šeimai.
Gamtos bičiulių asociacijos prezidentas
prof. Algirdas Stanaitis
Nuo redakcijos
„Tėviškės gamtos“ redakcinė taryba, redakcijos kolektyvas prisideda prie prof. A. Stanaičio sveikinimų ir linki laikraščio bendraautoriui, žymiam šalies klimatologui Vaclovui Ščemeliovui dar ilgai stebėti orų pokyčius bei klimato kaitos procesus, kartu nepamirštant savo sveikatos, kurios didėjant metų naštai vis labiau trūksta.
dr. Vaclovui Ščemeliovui - 90 metų
Šviesios atminties prof. Česlovas Kudaba 1987 metais viename iš šalies leidinių meteorologinės stoties Vilniaus universiteto Botanikos sodo (Kairėnuose) teritorijoje įrengimo proga rašė: „Būtina pasakyti, jog be doc. Vaclovo Ščemeliovo konkrečių žygių bei darbo stoties neturėtume. nėra abejonės, kad jis kaip specialistas ir kuratorius iki galo išvystys šio mokslinio posto programą ir turinį, numatys mokslinių darbų kryptį, sudomins jaunąją pamainą.“
Nemažai žmonių, nusipelniusių šalies mokslui, kultūrai ar sportui, sulaukę garbingo amžiaus, ir toliau ramiai, pasišventusiai dirba pamėgtą darbą. Apie vieną tokį neeilinį ilgaamžį darbštuolį docentą, klimatologą Vaclovą Ščemeliovą ir noriu papasakoti.
V. Ščemeliovas studijas baigė 1951 metais įgydamas geografo – meteorologo specialybę, o dirbti pradėjo dar studijuodamas. Dirbdamas universitete jis ne tik mokė studentus, bet ir rengė mokymo priemones, rašė monografijas, aktyviai dalyvavo mokslo populiarinimo darbe. Šimtai jo publikuotų straipsnių supažindindavo visuomenę su sudėtingais klimato reiškiniais, ugdė praktinius klimato kaitos pažinimo įgūdžius.
Jau ištisi dešimtmečiai, kaip Vaclovas Ščemeliovas užtarnautame poilsyje, tačiau tai tik beprasmiai žodžiai. Jis iki šiol kaip į darbą kasdien vaikšto į sodelį, esantį prie nuosavo namo. Jame stovi docento įrengta meteorologijos stotelė, kurioje stebima oro temperatūra, drėgmė, vėjo greitis, kiti klimatą apibūdinantys rodikliai. Šie duomenys atspindi ne tik šios vietovės (Antakalnio) mikroklimatą, bet naudojami plačiau. Ir taip tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį.
Iki šių dienų gerbiamas Jubiliatas ne tik vykdo klimatinius stebėjimus. Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: rašo straipsnius, šviečia visuomenę, konsultuoja jaunuosius specialistus. Jis dažnai matomas įvairiuose gamtosauginio pobūdžio renginiuose. Noriu pastebėti, kad jau daugiau nei 60 metų sėkmingai, nepatyręs nė vienos avarijos, vairuoja automobilį ir dažnai su žmona keliauja po gimtąsias Telšių rajono vietas, aplanko gimines ir pažįstamus. Tiesa, pastaraisiais metais prie vairo sėda tik vasaros metu.
Išlikti visą gyvenimą darbščiu ir kūrybingu gali tik sveikatą išsaugojęs žmogus, o sveikatos būklė dažniausiai didele dalimi priklauso nuo pasirinkto gyvenimo būdo, nuo asmeninių pastangų. Tik sveikas gyvenimo būdas, darbštumas garantuoja neblėstančią, kūrybingą veiklą ir ilgą pensininko kelią.
Man pasisekė, nes su gerbiamu Jubiliatu, kaip dėstytoju, teko bendrauti nuo studijų laikų. Iki šiol dažnai prisimenu pirmąją išvyką už Lietuvos ribų. 1956 metais buvo suorganizuota pažintinė kelionė po Rusijos Europinės dalies pietus ir Užkaukazę. Tai studentų išvykai vadovavo tuometinis Vilniaus universiteto dėstytojas Vaclovas Ščemeliovas. Esu dėkingas likimui, kad nuo tų dienų galėjau betarpiškai bendrauti su Jubiliatu, mokytis iš jo gyvenimo patirties, tolerancijos, darbštumo, sveiko gyvenimo būdo.
Garbingo jubiliejaus proga savo ir šalies gamtos bičiulių vardu nuoširdžiausiai sveikinu gerbiamą docentą Vaclovą Ščemeliovą. Linkiu geros sveikatos, daug prasmingų ir kūrybingų dienų, asmeninės laimės Jam ir Jo šeimai.
Gamtos bičiulių asociacijos prezidentas
prof. Algirdas Stanaitis
Nuo redakcijos
„Tėviškės gamtos“ redakcinė taryba, redakcijos kolektyvas prisideda prie prof. A. Stanaičio sveikinimų ir linki laikraščio bendraautoriui, žymiam šalies klimatologui Vaclovui Ščemeliovui dar ilgai stebėti orų pokyčius bei klimato kaitos procesus, kartu nepamirštant savo sveikatos, kurios didėjant metų naštai vis labiau trūksta.
Etnokultūra - istorija
Kas ant ragų atneša saulę
Pietryčių Lietuvos kaimuose dar neseniai buvo išlikusi įdomi kalėdotojų tradicija. Nuo šv. Kalėdų iki Trijų Karalių, vadinamuoju Tarpušvenčiu, jauni vyrai lankydavo kaimynus, sveikindami su Kūdikėlio Jėzaus gimimu ir saulutės sugrįžimu, pagiedodavo tam metui skirtų giesmių. Tarp jų ir ši gražiai minorinė:
Oi ir atlakia du juodu elniu, kalėda.
Oi ir atveja du mudru strielčiu, kalėda.
Bėgat, nebėgat, bet nedabėgsit, kalėda.
Vejat, nevejat, bet nedavysit, kalėda.
Oi ir dabėgo straunių upelį, kalėda.
Vandenį geria, vandenin žiūri, kalėda.
Oi, aš pažiūrau, kalėda.
Ant mano galvos dzideli dzyvai, kalėda.
Dzideli dzyvai - devynios šakos, kalėda.
Strėlė tarp ragų sako, kad vieno iš devyniaragių elnių lemtis jau aiški – būti paaukotam. Lietuviai, kaip ir kitos tautos, turėjo kitados savo religinėse praktikose aukojimo ritualus. Aukodavo gimus kūdikėliui, mirus žmogui, žuvus karžygiui, taip pat ir norėdami palenkti dievų valią. Mūsų liaudies dainose apie elnią slepiasi labai sudėtingi siužeto prasmės bei įvaizdžio kilmės klausimai. Į juos rasti atsakymus gali padėti tik lyginamųjų nagrinėjimų metodas. Ypač įdomu pasidairyti papročiuosna tų tautų, kurios dar neseniai gyveno pirmykštės medžiotojų bendruomenės sąlygomis, panašiomis į akmens amžiaus kultūrą. Tarkime, Taimyro tautelių nganasanų ir nencų, Obės baseino - chantų ir mansių. Etnografas B. Dolgich XX a. viduryje tose retai žmonių gyvenamose Sibiro platybėse surinko medžiagą apie šiaurinio domestikuoto elnio aukojimą užtikrinant sėkmingą medžioklę. Tai buvo daroma Elnių Motinos, visokios gyvybės pradininkės garbei. Jeigu chantams prireikia medienos, tai atėję į mišką nuduria elniuką, jo krauju pašlaksto medžius, kuriuos būtų numatę kirsti. Elnią galima paaukoti ir jo neužmušant, tiesiog paskiriant dievybei. Štai kaip chantai aukodavo Saulei. Jų šamanas prieš saulėtekį nusiveda elnią ant uolos skardžio. Pasirodžius saulei, ranka moja ratu, tada apveda aplink save elnią saulės judėjimo dangaus skliautu kryptimi ir šaukia: „Motina Saule, tavo dalis!“ Tą saulei paskirtą elnią pažymi ant kairiosios mentės iškirpdamas jos ženklą. Žinia, tokiu aukojimu prasminga pasitiki žiemos saulėgrįžą. O Motinai Mėnulei aukodavo prieš gimstant šeimoje kūdikiui. Dievybėms paskirtais elniais nartomis nebevažinėjama, jie neliečiami, šventi.
Kitoje dzūkų advento dainoje apie devyniaragį elnią tokie žodžiai:
Vai ir atbėga baikštus elnelis leliu kalėda, kalėda.
Baikštus elnelis devyniaragis leliu kalėda, kalėda.
An devinto rago kavoliai kalėleliu kalėda, kalėda.
Jūs kavolėliai, mani broleliai leliu kalėda, kalėda.
Vai, jūs nukalkit aukso žiedelį leliu kalėda, kalėda.
Aukso žiedelį, sidabro žirkles leliu kalėda, kalėda.
Aš nukarpysiu pušų viršūnes leliu kalėda, kalėda.
Pušų viršūnes, eglelių šakas leliu kalėda, kalėda.
Aš pamatysiu tėvelio dvarų leliu kalėda, kalėda.
An tėvelio dvaro povas povinėjo leliu kalėda, kalėda.
Povas povinėjo, plunksneles barstė leliu kalėda, kalėda.
Mergelės rinko, kvartūkan dėjo leliu kalėda, kalėda.
Folkloro tyrinėtojai mano, kad kalvių kalamas aukso žiedas – tai merginos likimo simbolis, tėvelio dvaras – gimtieji namai, sidabro žirklės – jų ilgesys. Išties labai daug šia daina pasakyta… Kalviai čia yra mitinės būtybės; pasak metraščiuose užrašytų žinių, senovės baltai tikėję, kad jie nukalę ir saulę.
Ateities spėjimai būdingi laiko slenksčiams – pradedant naujų metų ar jų dalių atskaitą. Tad visiškai aišku, kad ir lietuvių senoviniuose mitiniuose vaizdiniuose elnias buvo pirmapradis gyvybės pranokėjas, sugrąžinantis saulę žmonėms. Tai patvirtina ir kiti mūsų tautos kalendoriniai papročiai. Jų visuma brėžia archajiškojo kalendoriaus, paremto mėnulio fazių stebėjimu, schemą, kuri galėjo būti tokia: metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių ruja, po kurios jie meta ragus. Tai įvyksta mėnuliui dylant, slūgstant jo sukeltoms potvynio bangoms. Elnių „vestuvės“ vyksta rugsėjo pabaigoje, iš čia vienas mėnesio vardų – rujos. Nuo tada galima skaičiuoti mėnesiais: po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – lygiadienis ir pirmieji ryškūs pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidžio šėlsmas. O dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia prieauglio.
Įdomu tai, kad mįslėse mėnulis dažnai pavadinamas elniu. „Šile čirplas, vandeny – tarškutis, danguj – elnias. Kas?“ Nelengva atspėti, kad tai gyvatė, žuvis ir mėnulis. Keičiantis klimatui, plečiantis miškams, elnių arealą Lietuvos teritorijoje užvaldė briedžiai, kurie ragus meta gruodžio mėnesio pabaigoje. Mažojoje Lietuvoje spausdintuose pirmuosiuose lietuviškose kalendoriuose sausis ir vasaris vadinti didžiojo rago ir ragučio mėnesiais. Taigi Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Trejeto sureikšminimas kyla iš mėnulio stebėjimų: tris naktis, kaip matyti, beveik nesikeičia jo fazė; be to, trys naktys būna „tuščios“, be mėnulio dangaus skliaute; jos astronomų vadinamos jaunatimi. Devynių dalių ciklas, matyt, išliko ir vėliau, pradėjus laiką seikėti Saulės metais ir žemės ūkio darbų sezonais. Apie tai byloja dienų skaičiaus keturiasdešimt sureikšminimas papročiuose. Raginių kulto lazdelių su briedžio galvute, priskiriamų 3000 metų pr. Kr., archeologų rasta neolito gyvenvietėse. Viena jų – iš Šventosios prie Baltijos jūros, yra tiesiog akmens amžiaus šedevras, Lietuvos nacionalinio muziejaus pasididžiavimas.
Labai įdomias žinias apie elnio mitologizavimą yra palikęs pirmasis Lietuvos etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846), kurio 200 metų gimimo sukaktis – šių metų gruodžio 15 dieną. Pasak jo raštų, „Elnio nagos seniau būdavo vartojamos (taip liaudis pasakoja) gaminti buriamosioms priemonėms, priešui kare užburti. Jos, sukapotos į smulkius gabaliukus, sumaišytos su blezdingos žole ir išbarstytos priešų stovykloje, priversdavusios priešus bėgti“. Tad savo devyniašakiais ragais elnias folklore iškelia skirtingų epochų ir besikeičiančios pasaulėžiūros, religijų kaitos atspindžius.
Prof. Libertas Klimka
Pietryčių Lietuvos kaimuose dar neseniai buvo išlikusi įdomi kalėdotojų tradicija. Nuo šv. Kalėdų iki Trijų Karalių, vadinamuoju Tarpušvenčiu, jauni vyrai lankydavo kaimynus, sveikindami su Kūdikėlio Jėzaus gimimu ir saulutės sugrįžimu, pagiedodavo tam metui skirtų giesmių. Tarp jų ir ši gražiai minorinė:
Oi ir atlakia du juodu elniu, kalėda.
Oi ir atveja du mudru strielčiu, kalėda.
Bėgat, nebėgat, bet nedabėgsit, kalėda.
Vejat, nevejat, bet nedavysit, kalėda.
Oi ir dabėgo straunių upelį, kalėda.
Vandenį geria, vandenin žiūri, kalėda.
Oi, aš pažiūrau, kalėda.
Ant mano galvos dzideli dzyvai, kalėda.
Dzideli dzyvai - devynios šakos, kalėda.
Strėlė tarp ragų sako, kad vieno iš devyniaragių elnių lemtis jau aiški – būti paaukotam. Lietuviai, kaip ir kitos tautos, turėjo kitados savo religinėse praktikose aukojimo ritualus. Aukodavo gimus kūdikėliui, mirus žmogui, žuvus karžygiui, taip pat ir norėdami palenkti dievų valią. Mūsų liaudies dainose apie elnią slepiasi labai sudėtingi siužeto prasmės bei įvaizdžio kilmės klausimai. Į juos rasti atsakymus gali padėti tik lyginamųjų nagrinėjimų metodas. Ypač įdomu pasidairyti papročiuosna tų tautų, kurios dar neseniai gyveno pirmykštės medžiotojų bendruomenės sąlygomis, panašiomis į akmens amžiaus kultūrą. Tarkime, Taimyro tautelių nganasanų ir nencų, Obės baseino - chantų ir mansių. Etnografas B. Dolgich XX a. viduryje tose retai žmonių gyvenamose Sibiro platybėse surinko medžiagą apie šiaurinio domestikuoto elnio aukojimą užtikrinant sėkmingą medžioklę. Tai buvo daroma Elnių Motinos, visokios gyvybės pradininkės garbei. Jeigu chantams prireikia medienos, tai atėję į mišką nuduria elniuką, jo krauju pašlaksto medžius, kuriuos būtų numatę kirsti. Elnią galima paaukoti ir jo neužmušant, tiesiog paskiriant dievybei. Štai kaip chantai aukodavo Saulei. Jų šamanas prieš saulėtekį nusiveda elnią ant uolos skardžio. Pasirodžius saulei, ranka moja ratu, tada apveda aplink save elnią saulės judėjimo dangaus skliautu kryptimi ir šaukia: „Motina Saule, tavo dalis!“ Tą saulei paskirtą elnią pažymi ant kairiosios mentės iškirpdamas jos ženklą. Žinia, tokiu aukojimu prasminga pasitiki žiemos saulėgrįžą. O Motinai Mėnulei aukodavo prieš gimstant šeimoje kūdikiui. Dievybėms paskirtais elniais nartomis nebevažinėjama, jie neliečiami, šventi.
Kitoje dzūkų advento dainoje apie devyniaragį elnią tokie žodžiai:
Vai ir atbėga baikštus elnelis leliu kalėda, kalėda.
Baikštus elnelis devyniaragis leliu kalėda, kalėda.
An devinto rago kavoliai kalėleliu kalėda, kalėda.
Jūs kavolėliai, mani broleliai leliu kalėda, kalėda.
Vai, jūs nukalkit aukso žiedelį leliu kalėda, kalėda.
Aukso žiedelį, sidabro žirkles leliu kalėda, kalėda.
Aš nukarpysiu pušų viršūnes leliu kalėda, kalėda.
Pušų viršūnes, eglelių šakas leliu kalėda, kalėda.
Aš pamatysiu tėvelio dvarų leliu kalėda, kalėda.
An tėvelio dvaro povas povinėjo leliu kalėda, kalėda.
Povas povinėjo, plunksneles barstė leliu kalėda, kalėda.
Mergelės rinko, kvartūkan dėjo leliu kalėda, kalėda.
Folkloro tyrinėtojai mano, kad kalvių kalamas aukso žiedas – tai merginos likimo simbolis, tėvelio dvaras – gimtieji namai, sidabro žirklės – jų ilgesys. Išties labai daug šia daina pasakyta… Kalviai čia yra mitinės būtybės; pasak metraščiuose užrašytų žinių, senovės baltai tikėję, kad jie nukalę ir saulę.
Ateities spėjimai būdingi laiko slenksčiams – pradedant naujų metų ar jų dalių atskaitą. Tad visiškai aišku, kad ir lietuvių senoviniuose mitiniuose vaizdiniuose elnias buvo pirmapradis gyvybės pranokėjas, sugrąžinantis saulę žmonėms. Tai patvirtina ir kiti mūsų tautos kalendoriniai papročiai. Jų visuma brėžia archajiškojo kalendoriaus, paremto mėnulio fazių stebėjimu, schemą, kuri galėjo būti tokia: metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių ruja, po kurios jie meta ragus. Tai įvyksta mėnuliui dylant, slūgstant jo sukeltoms potvynio bangoms. Elnių „vestuvės“ vyksta rugsėjo pabaigoje, iš čia vienas mėnesio vardų – rujos. Nuo tada galima skaičiuoti mėnesiais: po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – lygiadienis ir pirmieji ryškūs pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidžio šėlsmas. O dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia prieauglio.
Įdomu tai, kad mįslėse mėnulis dažnai pavadinamas elniu. „Šile čirplas, vandeny – tarškutis, danguj – elnias. Kas?“ Nelengva atspėti, kad tai gyvatė, žuvis ir mėnulis. Keičiantis klimatui, plečiantis miškams, elnių arealą Lietuvos teritorijoje užvaldė briedžiai, kurie ragus meta gruodžio mėnesio pabaigoje. Mažojoje Lietuvoje spausdintuose pirmuosiuose lietuviškose kalendoriuose sausis ir vasaris vadinti didžiojo rago ir ragučio mėnesiais. Taigi Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Trejeto sureikšminimas kyla iš mėnulio stebėjimų: tris naktis, kaip matyti, beveik nesikeičia jo fazė; be to, trys naktys būna „tuščios“, be mėnulio dangaus skliaute; jos astronomų vadinamos jaunatimi. Devynių dalių ciklas, matyt, išliko ir vėliau, pradėjus laiką seikėti Saulės metais ir žemės ūkio darbų sezonais. Apie tai byloja dienų skaičiaus keturiasdešimt sureikšminimas papročiuose. Raginių kulto lazdelių su briedžio galvute, priskiriamų 3000 metų pr. Kr., archeologų rasta neolito gyvenvietėse. Viena jų – iš Šventosios prie Baltijos jūros, yra tiesiog akmens amžiaus šedevras, Lietuvos nacionalinio muziejaus pasididžiavimas.
Labai įdomias žinias apie elnio mitologizavimą yra palikęs pirmasis Lietuvos etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846), kurio 200 metų gimimo sukaktis – šių metų gruodžio 15 dieną. Pasak jo raštų, „Elnio nagos seniau būdavo vartojamos (taip liaudis pasakoja) gaminti buriamosioms priemonėms, priešui kare užburti. Jos, sukapotos į smulkius gabaliukus, sumaišytos su blezdingos žole ir išbarstytos priešų stovykloje, priversdavusios priešus bėgti“. Tad savo devyniašakiais ragais elnias folklore iškelia skirtingų epochų ir besikeičiančios pasaulėžiūros, religijų kaitos atspindžius.
Prof. Libertas Klimka
Žuvininkystė
Dėl strimelių ir brėtlingių žvejybos kvotų
Po Antrojo pasaulinio karo 1957 m. lapkričio 16-17 d. pirmą kartą Kaliningrado Žuvininkystės ūkio ir technikos institute įvyko organizuotas tarpžinybinis kompetentingų mokslo įstaigų, žuvisaugos darbuotojų, žvejų kolūkių vadovų, partijos ir valdžios atstovų išplėstinis pasitarimas. Jame Lietuvos respublikos delegacijai vadovavo jau žinomas ichtiologas doc. J. Maniukas, o Kaliningrado sričiai atstovavo prof. A. Probatovas ir E.Noskova.
Po mokslininkų ir gamybininkų pranešimų, vykusių dalykiškų ir karštų diskusijų dėl depresinės padėties atsiradimo Kuršių marių baseine bei stebimo chaoso reiškinių Baltijos jūroje aptarimo, vieningai buvo konstatuota, kad esamą žvejybos režimą visur būtina radikaliai keisti iš pagrindų.
Iš pasitarimo priimtos rezoliucijos svarbiausių punktų galima pažymėti keletą tokių naujovių: karšių, starkių, žiobrių ir sykų išgaudymo limitavimas; žvejybos draudimo trukmės įvedimą nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. (vietoj 1955 m. buvusio nuo gegužės 5 d. iki gegužės 31 d.); kategorišką tralinės žvejybos draudimą visose Kuršių mariose; vertingųjų saugomų žuvų rūšių pramoninių dydžių ir, atitinkamai jiems, akučių dydžių padidinimą beveik visų kategorijų tinkluose.
Kaip reikšmingai pasitarimo rezoliucija pakoregavo verslą ir jo inspekcinę kontrolę, galima patirti pastudijavus „Baltijos baseino žvejybos taisykles”, patvirtintas 1960 m. birželio 21d. TSRS ministro A. Iškovo įsakymu. Šios taisyklės galiojo Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritoriniuose Baltijos jūros vandenyse, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje iki Smalininkų. Praktiškai taikant naujas taisykles, per keletą metų atsikūrė karšių ištekliai, jo limitas 1970-1980 m., lyginant su 300 t nustatytu 1958 m., padidėjo 3-4 kartus ir stabilizavosi iki 20 a. paskutiniojo dešimtmečio. Plėšriųjų žuvų - starkių, lydekų, vėgėlių, ungurių ir kitų gauti laimikiai, taip pat pasiekė optimalų ir verslo istorijoj nebūtą lygį.
Verslinė žvejyba Baltijoje, koreguojama Latvijos mokslininkų ir Latrybvodo Rygoje, per keletą metų susinormino, sukultūrėjo ir gerai patenkino žvejų šeimų socialinius poreikius be ženklių dotacijų iš valdžios aruodų.
Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, 1995m. Aplinkos ministerija išleido visiškai naujos redakcijos žvejybos nuostatus, kuriuos patvirtino ministras Br. Bradauskas birželio 21 d. paskelbtu įsakymu Nr.105. Naujosios taisyklės galiojo tiktai Lietuvos žvejams, žuvų apsaugos tarnyboms ir piliečiams. Pagal jas žvejybos verslas jūroje ir vidaus gėluose vandenyse persitvarkė privačios laisvos rinkos pagrindais. Klaipėdoje vietoj buvusios Gamybinės žuvų pramonės valdybos ir jos žemesnio rango padalinių, susikūrė bendrovės, mažos individualios įmonės, žvejų asociacijos. Sovietmečio žvejybos laivyno dalybos praėjo su nemažu triukšmu ir korupciniu kvapeliu.
Nenuklystant nuo straipsnio temos, norisi pabrėžti štai tokį faktą - Baltijos baseino 1960 m. žvejybos taisyklės, kaip ir lietuviškieji žvejybos reguliavimo 1995 m. nuostatai, svarbiausią dėmesį skyrė vertingųjų žuvų rūšių: lašišų, šlakių, menkių, sykų, žiobrių, starkių, ungurių ir uotų populiacijų mokslo pagrįstai apsaugai ir verslinei eksploatacijai norminti. Tuo tarpu neilgo gyvenimo ciklo žuvų - brėtlingių, strimelių, stintų, pūgžlių, dyglių išgaudymo kvotavimo, kaip sumanyta ES Tarptautinės Baltijos jūros komisijos pastaruoju laikmečiu, nebuvo vykdoma. Priešingai - žvejams, sėkmingai įvykdžiusiems nesaugomų žuvų planines užduotis, valdžia išmokėdavo paskatinamąsias premijas, ar kitaip pagirdavo. Tačiau efektyviai žvejojant tralais griežtai būdavo reikalaujama, kad brėtlingiai, strimelės ir kitos masinės nesaugomos žuvys sudarytų ne mažiau 85 proc. bendro visų žuvų laimikio, skaičiuojant pagal svorį. Tokiu tralinės žūklės norminimu buvo siekiama apsaugot vertingųjų žuvų jauniklius, pasitaikančius tralų valkšnose
Šprotinių žuvų gaudymo kvotavimą laikau aiškiu nesusipratimu. Nuo seno, siekiant išmintingai organizuoti stabilų verslą ir gerą žuvų apsaugą, mokslas ichtiofauną skirsto į tris grupes: trumpaamžes, vidutinio gyvenimo trukmės ir ilgaamžio gyvenimo ciklo žuvis. Leningradietis prof. P. Tiurinas dar 1962-1963 m. kiekvienai minėtai žuvų grupei pagal savo unikalią tyrimų metodiką nustatė natūralaus mirtingumo koeficientus ir parodė, kaip reikia žvejoti, norint gauti didžiausią, maistiniu požiūriu kokybišką žuvų biomasę, nepažeidžiant išteklių reprodukcijos. Pavyzdžiui, 1965 m. mano buvo nustatyta, kad didžiausią karšių kiekį Kuršių marių baseino vandenyse galima sužvejoti tuomet, kai laimikių pagrindą sudaro 9-12, starkių - 5-7, lydekų - 7-9, žiobrių - 6-9, kuojų - 4-9 ir ešerių - 4-8 metų amžiaus pakartotinai neršę individai. Tuo tarpu didžiausius trumpaamžių žuvų – stintelių, pūgžlių, trispyglių dyglių, kaip ir Baltijos jūroje - brėtlingių, strimelių ir kitų nesaugomų žuvų, galima sužvejoti tiktai per pirmąjį ir pakartotiną nerštą. Vėluojant didelio skaitlingumo populiacijų apžvejojimą, esant jose natūralaus mirtingumo koeficientams apie 80 proc, pačios žuvys „išsiretina” dideliuose tuntuose pagal savireguliacijos reiškinį. Intensyviai žvejojant 1927-1938 m. stintinių žuvų laimikio vidurkis mariose siekė 3830 t, vėliau silpnai žvejojant sumenko apie 10 kartų , 21-jame a. nutraukus žvejybą, stintelių ištekliai išseko iki nebūto lygio. Kaip brėtlingių populiacija „gelbėjosi nuo bado” po neršto 2011 m. gegužės mėnesį Baltijoj netoli Lietuvos krantų skelbta, diskutuota ir kitaip žmonėms paviešinta.
Baigiant pokalbį apie žuveles, norisi paklausti, kuo remiantis diktuojamos taip vadinamos kvotos suverenių valstybių žvejams. Pavyzdžiui, 2013 m. Pabaltijo valstybėms iš Briuselio nuleistos sužvejojimo kvotos (brėtlingių - 12530 ir strimelių - 2633 tonų) labiausiai materialiai ir moraliai skriaudžia Lietuvos žvejus, jų šeimas, skatina bedarbystę ir jaunimo migraciją į svetimus kraštus.
Dr. Kazys GAIGALAS
Po Antrojo pasaulinio karo 1957 m. lapkričio 16-17 d. pirmą kartą Kaliningrado Žuvininkystės ūkio ir technikos institute įvyko organizuotas tarpžinybinis kompetentingų mokslo įstaigų, žuvisaugos darbuotojų, žvejų kolūkių vadovų, partijos ir valdžios atstovų išplėstinis pasitarimas. Jame Lietuvos respublikos delegacijai vadovavo jau žinomas ichtiologas doc. J. Maniukas, o Kaliningrado sričiai atstovavo prof. A. Probatovas ir E.Noskova.
Po mokslininkų ir gamybininkų pranešimų, vykusių dalykiškų ir karštų diskusijų dėl depresinės padėties atsiradimo Kuršių marių baseine bei stebimo chaoso reiškinių Baltijos jūroje aptarimo, vieningai buvo konstatuota, kad esamą žvejybos režimą visur būtina radikaliai keisti iš pagrindų.
Iš pasitarimo priimtos rezoliucijos svarbiausių punktų galima pažymėti keletą tokių naujovių: karšių, starkių, žiobrių ir sykų išgaudymo limitavimas; žvejybos draudimo trukmės įvedimą nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. (vietoj 1955 m. buvusio nuo gegužės 5 d. iki gegužės 31 d.); kategorišką tralinės žvejybos draudimą visose Kuršių mariose; vertingųjų saugomų žuvų rūšių pramoninių dydžių ir, atitinkamai jiems, akučių dydžių padidinimą beveik visų kategorijų tinkluose.
Kaip reikšmingai pasitarimo rezoliucija pakoregavo verslą ir jo inspekcinę kontrolę, galima patirti pastudijavus „Baltijos baseino žvejybos taisykles”, patvirtintas 1960 m. birželio 21d. TSRS ministro A. Iškovo įsakymu. Šios taisyklės galiojo Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritoriniuose Baltijos jūros vandenyse, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje iki Smalininkų. Praktiškai taikant naujas taisykles, per keletą metų atsikūrė karšių ištekliai, jo limitas 1970-1980 m., lyginant su 300 t nustatytu 1958 m., padidėjo 3-4 kartus ir stabilizavosi iki 20 a. paskutiniojo dešimtmečio. Plėšriųjų žuvų - starkių, lydekų, vėgėlių, ungurių ir kitų gauti laimikiai, taip pat pasiekė optimalų ir verslo istorijoj nebūtą lygį.
Verslinė žvejyba Baltijoje, koreguojama Latvijos mokslininkų ir Latrybvodo Rygoje, per keletą metų susinormino, sukultūrėjo ir gerai patenkino žvejų šeimų socialinius poreikius be ženklių dotacijų iš valdžios aruodų.
Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, 1995m. Aplinkos ministerija išleido visiškai naujos redakcijos žvejybos nuostatus, kuriuos patvirtino ministras Br. Bradauskas birželio 21 d. paskelbtu įsakymu Nr.105. Naujosios taisyklės galiojo tiktai Lietuvos žvejams, žuvų apsaugos tarnyboms ir piliečiams. Pagal jas žvejybos verslas jūroje ir vidaus gėluose vandenyse persitvarkė privačios laisvos rinkos pagrindais. Klaipėdoje vietoj buvusios Gamybinės žuvų pramonės valdybos ir jos žemesnio rango padalinių, susikūrė bendrovės, mažos individualios įmonės, žvejų asociacijos. Sovietmečio žvejybos laivyno dalybos praėjo su nemažu triukšmu ir korupciniu kvapeliu.
Nenuklystant nuo straipsnio temos, norisi pabrėžti štai tokį faktą - Baltijos baseino 1960 m. žvejybos taisyklės, kaip ir lietuviškieji žvejybos reguliavimo 1995 m. nuostatai, svarbiausią dėmesį skyrė vertingųjų žuvų rūšių: lašišų, šlakių, menkių, sykų, žiobrių, starkių, ungurių ir uotų populiacijų mokslo pagrįstai apsaugai ir verslinei eksploatacijai norminti. Tuo tarpu neilgo gyvenimo ciklo žuvų - brėtlingių, strimelių, stintų, pūgžlių, dyglių išgaudymo kvotavimo, kaip sumanyta ES Tarptautinės Baltijos jūros komisijos pastaruoju laikmečiu, nebuvo vykdoma. Priešingai - žvejams, sėkmingai įvykdžiusiems nesaugomų žuvų planines užduotis, valdžia išmokėdavo paskatinamąsias premijas, ar kitaip pagirdavo. Tačiau efektyviai žvejojant tralais griežtai būdavo reikalaujama, kad brėtlingiai, strimelės ir kitos masinės nesaugomos žuvys sudarytų ne mažiau 85 proc. bendro visų žuvų laimikio, skaičiuojant pagal svorį. Tokiu tralinės žūklės norminimu buvo siekiama apsaugot vertingųjų žuvų jauniklius, pasitaikančius tralų valkšnose
Šprotinių žuvų gaudymo kvotavimą laikau aiškiu nesusipratimu. Nuo seno, siekiant išmintingai organizuoti stabilų verslą ir gerą žuvų apsaugą, mokslas ichtiofauną skirsto į tris grupes: trumpaamžes, vidutinio gyvenimo trukmės ir ilgaamžio gyvenimo ciklo žuvis. Leningradietis prof. P. Tiurinas dar 1962-1963 m. kiekvienai minėtai žuvų grupei pagal savo unikalią tyrimų metodiką nustatė natūralaus mirtingumo koeficientus ir parodė, kaip reikia žvejoti, norint gauti didžiausią, maistiniu požiūriu kokybišką žuvų biomasę, nepažeidžiant išteklių reprodukcijos. Pavyzdžiui, 1965 m. mano buvo nustatyta, kad didžiausią karšių kiekį Kuršių marių baseino vandenyse galima sužvejoti tuomet, kai laimikių pagrindą sudaro 9-12, starkių - 5-7, lydekų - 7-9, žiobrių - 6-9, kuojų - 4-9 ir ešerių - 4-8 metų amžiaus pakartotinai neršę individai. Tuo tarpu didžiausius trumpaamžių žuvų – stintelių, pūgžlių, trispyglių dyglių, kaip ir Baltijos jūroje - brėtlingių, strimelių ir kitų nesaugomų žuvų, galima sužvejoti tiktai per pirmąjį ir pakartotiną nerštą. Vėluojant didelio skaitlingumo populiacijų apžvejojimą, esant jose natūralaus mirtingumo koeficientams apie 80 proc, pačios žuvys „išsiretina” dideliuose tuntuose pagal savireguliacijos reiškinį. Intensyviai žvejojant 1927-1938 m. stintinių žuvų laimikio vidurkis mariose siekė 3830 t, vėliau silpnai žvejojant sumenko apie 10 kartų , 21-jame a. nutraukus žvejybą, stintelių ištekliai išseko iki nebūto lygio. Kaip brėtlingių populiacija „gelbėjosi nuo bado” po neršto 2011 m. gegužės mėnesį Baltijoj netoli Lietuvos krantų skelbta, diskutuota ir kitaip žmonėms paviešinta.
Baigiant pokalbį apie žuveles, norisi paklausti, kuo remiantis diktuojamos taip vadinamos kvotos suverenių valstybių žvejams. Pavyzdžiui, 2013 m. Pabaltijo valstybėms iš Briuselio nuleistos sužvejojimo kvotos (brėtlingių - 12530 ir strimelių - 2633 tonų) labiausiai materialiai ir moraliai skriaudžia Lietuvos žvejus, jų šeimas, skatina bedarbystę ir jaunimo migraciją į svetimus kraštus.
Dr. Kazys GAIGALAS
Gamta svetur
Moravijos karsto įdomybės
Moravija (čekiškai Morava) - istorinė Čekijos sritis, esanti šalies rytuose. Pavadinimas kilęs nuo Moravos upės, tekančios per šiaurės vakarinę regiono dalį. Garsiausiai ir plačiausiai žinoma šio regiono dalis –Moravijos karstas, esantis Čekijos-Moravijos aukštumos rytinėje dalyje. Moravijos karstas – tai karstinė plynaukštė, sudaryta iš klinties, pakylanti į 734 metrų absoliutinį aukštį.
Moravijos karstas – po žeme pasislėpęs nuostabus gamtos kūrinių pasaulis, esantis netoli Blansko gyvenvietės, 30 kilometrų į šiaurę nuo Brno miesto. Karstas susidarė devono darinių klintyse, kurios suraižytos įvairaus gylio ir pločio kanjonais.
Karsto plotis ir formos
Moravijos karstas – viena svarbiausių karsto zonų Centrinėje Europoje, pasižymintis karstinių formų įvairove ir dėl to gausiai lankomas. Karsto procesų paveikta teritorija nėra didelė – užima apie 120 km2. Tačiau joje susidarę visos karstinių reiškinių formos: kanjonai, olos, urvai, požeminės upės ir ežerai, karstiniai šaltiniai. Moravijos karstą sudaro apie 1100 įvairaus dydžio, formos, gylio urvų, tarpeklių ir landynių. Tokių urvų tankmės Centrinėje Europoje daugiau nėra. Tačiau iš urvų gausybės turistams lankyti ir apžiūrinėti galima tik 5.
Moravijos karsto urvuose gausu ne tik gamtos sukurtų įvairių formų, stalaktitų ir stalagmitų, čia yra ir kitokių įžymybių. Urvuose rasta paleolito radinių, neandertaliečių griaučių liekanų, gausu antrinių karstinių darinių. Moravijos urvai – puiki šikšnosparnių žiemojimo vieta – jie tipiški šios vietovės atstovai. Siekiant geriau apsaugoti unikalius karsto gyvosios ir negyvosios gamtos objektus, išskirta 14 draustinių.
Visi Moravijos karsto objektai – tekančio vandens veiklos rezultatas. Juos tekantis vanduo per milijonus metų sukūrė tirpiuose klintiniuose permo laikotarpio dariniuose.
Žymiausi karsto objektai
Moravijos karsto teritorijoje, unikalių požeminių urvų ir karstinių įdubų karalijoje keletas objektų ypač garsūs ir dažnai lankomi. Bene pats įdomiausias, gražiausias ir labiausiai lankomas Čekijoje – tai Macochos urvas. Jo grožis ir patirtas įspūdis pakerės kiekvieno atvykusio jį aplankyti širdį.
Gausiai lankomas Punkevnės urvas, dažnai plaukiama požemine Punkvos upe. Punkvos gamtos draustinis su Punkevnės urvu garsėja nuostabaus grožio stalaktitais ir stalagmitais. Plaukdami požemine Punkvos upe, skrosdami jos žalsvos spalvos vandenis, turistai aplanko Mocochos urvą, mato netoli esančią Katerinos olą, gali sustoti prie Masavyko olos.
Dažnai lankomi urvai garsėja gamtos ar istorijos įžymybėmis: Punkevni urvas – požemine upe, Katerinos urvas – unikaliais kalkakmenių stulpeliais, Bokarka urvas – gausybe stalaktitų. Vipusteko urvas – 1989 metų revoliucijos metu buvo naudojamas kaip atominė slėptuvė Varšuvos sutarties kariuomenės vadams.
Labiausiai įdomūs ir gausiai lankomi požeminiai Moravijos karsto objektai: Punkevni urvas su Macocho bedugne, Katerinos ola ir kitos, gal ir dėl to, kad su jomis susijusios labai gražios ir įdomios legendos. Su viena jų apie Macochos olos (bedugnės) kilmę ir su pavadinimu susijusia legenda susipažinkime.
Punkevni urvai ir Macochos bedugnė
Didžiausia karstinė regiono įžymybė – tai Punkevni urvai, požeminė Punkvos upė ir Macochos bedugnė-tarpeklis. Čekiškai – tai „Propost Macovka“ pažodžiui verčiama „Pamotės tarpeklis“ arba „Macovkos bedugnė“. Tarpeklio žavesį lemia tai, kad jis atsirado įgriuvus požeminės olos skliautui. Taip susidarė „šviesus holas“, pro kurį šviesa patenka į apačioje plytinčią prarają.
Pirmas šią vietą tyrinėti bandė vienuolis iš gretimo vienuolyno. Tačiau jam nepavyko pasiekti Macochos dugno. Tačiau tai paskatino jo pasekėjus toliau vykdyti tyrimus. Ir tik po 150 metų pagaliau pavyko pasiekti Macochos dugną. Jos gylis 138 m, ilgis 174 m, plotis – 76 m. Dugne telkšo du 13 ir 30 metrų gylio ežerėliai.
Praėjusio amžiaus pradžioje tyrinėtojams atsivėrė svarbiausia Macochos paslaptis – didžiulis urvų, uolų, požeminių upių ir ežerų masyvas, užimantis daugiau kaip 100 km2 plotą.
Pasaulinę šlovę turinti Macochos bedugnė didžiausia ne tik visoje Čekijoje, bet ir Centrinėje Europoje. Ji susidarė XVII a. prasmegus didžiuliam urvui. Ją supančio kalkakmenio amžius 350-380 milijonų metų. 1882 ir 1899 metais bedugnės šlaituose 138 ir 92 metrų aukštyje buvo įrengti apžvalgos tilteliai. Macochos dugne teka Punkvos upė, maitinanti ten esančius ežerėlius.
Pavadinimo „Pamotė“ atsiradimo istorija siekia XVIII a. Legenda įdomi, bet gana liūdna. Ji byloja, kad gretimame kaime laimingai gyveno jaunas valstietis. Tačiau, kartą jį ištiko skaudi nelaimė - staiga mirė jo jauna ir graži žmona, ir jis liko našliu su mažu sūneliu Martynu. Po kurio laiko valstietis vėl vedė. Netrukus žmona, jo dideliam džiaugsmui, pagimdė sūnų. Tačiau pirmajam sūnui Martynui prasidėjo liūdnos dienos. Jis niekaip negalėjo įtikti pamotei. Ką bedarė, kaip besistengė, vis negerai, ji vis nepatenkinta.
Kartą gražią vasaros dieną vyras su jaunesniu sūnumi išvyko į turgų. Pamotė su Martynu išėjo į mišką uogauti. Greitai jie priėjo tokią vietą, kurioje žmonės nesilankydavo. Pagaliau pasiekė bedugnę - tamsią ir šaltą, kurios dugne žaliavo ežerėlis. Martynas apimtas siaubo norėjo bėgti, bet pamotė privertė jį rinkti uogas prie pat bedugnės krašto. Nuo jo ji ir nustūmė Martyną. Ilgai pamotė girdėjo Martyno riksmą.
Tačiau berniukas išliko gyvas. Krisdamas jis užsikabino už apačioje augančių medžių šakų. Ten jį surado ir priglaudė medkirčiai. Artimo kaimo žmonės, sužinoję Martyno istoriją, sugavo pamotę ir įmetė į prarają. Nuo to laiko praraja vadinama jos vardu. Neramiomis, vėjuotomis dienomis iš prarajos girdėti širdį veriantis pamotės verksmas.
Karsto objektų lankymas
Gausiems Moravijos karsto objektų lankytojams tenka naudotis įvairiais keliavimo būdais: keltuvais, eiti pėsčiomis – urvų labirintais, plaukti įspūdinga požemine upe.
Patekus į prarają pro Punkevni urvus, požeminė kelionė dalijama į dvi dalis: sausuminę ir vandens. Bendras maršruto ilgis apie 1 km. Einant pirmąją maršruto dalimi gėrimasi nuostabiais stalaktitais ir stalagmitais, įvairaus dydžio urvais ir salėmis.
Antroji maršruto dalis - plaukimas Punkvos upe. Tai pati romantiškiausia ir įdomiausia kelionės dalis. Ji suteikia didžiausią įspūdį, išliekantį daugelį metų. Plaukiant valtimis negalima fotografuoti, kad neapakinti vairininko, ir jis netikėtai neatsitrenktų į sieną. Išjungus šviesą pasidaro labai nejauku, turistai pradeda nerimastingai šūkauti.
Per visą kelionę požemine karalyste stebimi nuostabūs gamtos jėgų sukurti objektai: gyvius ir žmones primenantys jų siluetai, stovintys čia jau šimtus milijonų metų. Sužavėti įspūdžių turistai pamiršta, kad virš jų galvų 120 metrų storio uolienų sluoksnis.
Aplankius šią unikalią požeminę karalystę tenka pripažinti, kad geriausias dailininkas ir architektas yra gamta, jos formuojančios jėgos. O po požeminės kelionės būtina funikulieriumi pakilti į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į Macochos (Pamotės) prarają, ir prisiminti šios prarajos pavadinimo kilmės legendą.
Prof. Algirdas Stanaitis
Moravija (čekiškai Morava) - istorinė Čekijos sritis, esanti šalies rytuose. Pavadinimas kilęs nuo Moravos upės, tekančios per šiaurės vakarinę regiono dalį. Garsiausiai ir plačiausiai žinoma šio regiono dalis –Moravijos karstas, esantis Čekijos-Moravijos aukštumos rytinėje dalyje. Moravijos karstas – tai karstinė plynaukštė, sudaryta iš klinties, pakylanti į 734 metrų absoliutinį aukštį.
Moravijos karstas – po žeme pasislėpęs nuostabus gamtos kūrinių pasaulis, esantis netoli Blansko gyvenvietės, 30 kilometrų į šiaurę nuo Brno miesto. Karstas susidarė devono darinių klintyse, kurios suraižytos įvairaus gylio ir pločio kanjonais.
Karsto plotis ir formos
Moravijos karstas – viena svarbiausių karsto zonų Centrinėje Europoje, pasižymintis karstinių formų įvairove ir dėl to gausiai lankomas. Karsto procesų paveikta teritorija nėra didelė – užima apie 120 km2. Tačiau joje susidarę visos karstinių reiškinių formos: kanjonai, olos, urvai, požeminės upės ir ežerai, karstiniai šaltiniai. Moravijos karstą sudaro apie 1100 įvairaus dydžio, formos, gylio urvų, tarpeklių ir landynių. Tokių urvų tankmės Centrinėje Europoje daugiau nėra. Tačiau iš urvų gausybės turistams lankyti ir apžiūrinėti galima tik 5.
Moravijos karsto urvuose gausu ne tik gamtos sukurtų įvairių formų, stalaktitų ir stalagmitų, čia yra ir kitokių įžymybių. Urvuose rasta paleolito radinių, neandertaliečių griaučių liekanų, gausu antrinių karstinių darinių. Moravijos urvai – puiki šikšnosparnių žiemojimo vieta – jie tipiški šios vietovės atstovai. Siekiant geriau apsaugoti unikalius karsto gyvosios ir negyvosios gamtos objektus, išskirta 14 draustinių.
Visi Moravijos karsto objektai – tekančio vandens veiklos rezultatas. Juos tekantis vanduo per milijonus metų sukūrė tirpiuose klintiniuose permo laikotarpio dariniuose.
Žymiausi karsto objektai
Moravijos karsto teritorijoje, unikalių požeminių urvų ir karstinių įdubų karalijoje keletas objektų ypač garsūs ir dažnai lankomi. Bene pats įdomiausias, gražiausias ir labiausiai lankomas Čekijoje – tai Macochos urvas. Jo grožis ir patirtas įspūdis pakerės kiekvieno atvykusio jį aplankyti širdį.
Gausiai lankomas Punkevnės urvas, dažnai plaukiama požemine Punkvos upe. Punkvos gamtos draustinis su Punkevnės urvu garsėja nuostabaus grožio stalaktitais ir stalagmitais. Plaukdami požemine Punkvos upe, skrosdami jos žalsvos spalvos vandenis, turistai aplanko Mocochos urvą, mato netoli esančią Katerinos olą, gali sustoti prie Masavyko olos.
Dažnai lankomi urvai garsėja gamtos ar istorijos įžymybėmis: Punkevni urvas – požemine upe, Katerinos urvas – unikaliais kalkakmenių stulpeliais, Bokarka urvas – gausybe stalaktitų. Vipusteko urvas – 1989 metų revoliucijos metu buvo naudojamas kaip atominė slėptuvė Varšuvos sutarties kariuomenės vadams.
Labiausiai įdomūs ir gausiai lankomi požeminiai Moravijos karsto objektai: Punkevni urvas su Macocho bedugne, Katerinos ola ir kitos, gal ir dėl to, kad su jomis susijusios labai gražios ir įdomios legendos. Su viena jų apie Macochos olos (bedugnės) kilmę ir su pavadinimu susijusia legenda susipažinkime.
Punkevni urvai ir Macochos bedugnė
Didžiausia karstinė regiono įžymybė – tai Punkevni urvai, požeminė Punkvos upė ir Macochos bedugnė-tarpeklis. Čekiškai – tai „Propost Macovka“ pažodžiui verčiama „Pamotės tarpeklis“ arba „Macovkos bedugnė“. Tarpeklio žavesį lemia tai, kad jis atsirado įgriuvus požeminės olos skliautui. Taip susidarė „šviesus holas“, pro kurį šviesa patenka į apačioje plytinčią prarają.
Pirmas šią vietą tyrinėti bandė vienuolis iš gretimo vienuolyno. Tačiau jam nepavyko pasiekti Macochos dugno. Tačiau tai paskatino jo pasekėjus toliau vykdyti tyrimus. Ir tik po 150 metų pagaliau pavyko pasiekti Macochos dugną. Jos gylis 138 m, ilgis 174 m, plotis – 76 m. Dugne telkšo du 13 ir 30 metrų gylio ežerėliai.
Praėjusio amžiaus pradžioje tyrinėtojams atsivėrė svarbiausia Macochos paslaptis – didžiulis urvų, uolų, požeminių upių ir ežerų masyvas, užimantis daugiau kaip 100 km2 plotą.
Pasaulinę šlovę turinti Macochos bedugnė didžiausia ne tik visoje Čekijoje, bet ir Centrinėje Europoje. Ji susidarė XVII a. prasmegus didžiuliam urvui. Ją supančio kalkakmenio amžius 350-380 milijonų metų. 1882 ir 1899 metais bedugnės šlaituose 138 ir 92 metrų aukštyje buvo įrengti apžvalgos tilteliai. Macochos dugne teka Punkvos upė, maitinanti ten esančius ežerėlius.
Pavadinimo „Pamotė“ atsiradimo istorija siekia XVIII a. Legenda įdomi, bet gana liūdna. Ji byloja, kad gretimame kaime laimingai gyveno jaunas valstietis. Tačiau, kartą jį ištiko skaudi nelaimė - staiga mirė jo jauna ir graži žmona, ir jis liko našliu su mažu sūneliu Martynu. Po kurio laiko valstietis vėl vedė. Netrukus žmona, jo dideliam džiaugsmui, pagimdė sūnų. Tačiau pirmajam sūnui Martynui prasidėjo liūdnos dienos. Jis niekaip negalėjo įtikti pamotei. Ką bedarė, kaip besistengė, vis negerai, ji vis nepatenkinta.
Kartą gražią vasaros dieną vyras su jaunesniu sūnumi išvyko į turgų. Pamotė su Martynu išėjo į mišką uogauti. Greitai jie priėjo tokią vietą, kurioje žmonės nesilankydavo. Pagaliau pasiekė bedugnę - tamsią ir šaltą, kurios dugne žaliavo ežerėlis. Martynas apimtas siaubo norėjo bėgti, bet pamotė privertė jį rinkti uogas prie pat bedugnės krašto. Nuo jo ji ir nustūmė Martyną. Ilgai pamotė girdėjo Martyno riksmą.
Tačiau berniukas išliko gyvas. Krisdamas jis užsikabino už apačioje augančių medžių šakų. Ten jį surado ir priglaudė medkirčiai. Artimo kaimo žmonės, sužinoję Martyno istoriją, sugavo pamotę ir įmetė į prarają. Nuo to laiko praraja vadinama jos vardu. Neramiomis, vėjuotomis dienomis iš prarajos girdėti širdį veriantis pamotės verksmas.
Karsto objektų lankymas
Gausiems Moravijos karsto objektų lankytojams tenka naudotis įvairiais keliavimo būdais: keltuvais, eiti pėsčiomis – urvų labirintais, plaukti įspūdinga požemine upe.
Patekus į prarają pro Punkevni urvus, požeminė kelionė dalijama į dvi dalis: sausuminę ir vandens. Bendras maršruto ilgis apie 1 km. Einant pirmąją maršruto dalimi gėrimasi nuostabiais stalaktitais ir stalagmitais, įvairaus dydžio urvais ir salėmis.
Antroji maršruto dalis - plaukimas Punkvos upe. Tai pati romantiškiausia ir įdomiausia kelionės dalis. Ji suteikia didžiausią įspūdį, išliekantį daugelį metų. Plaukiant valtimis negalima fotografuoti, kad neapakinti vairininko, ir jis netikėtai neatsitrenktų į sieną. Išjungus šviesą pasidaro labai nejauku, turistai pradeda nerimastingai šūkauti.
Per visą kelionę požemine karalyste stebimi nuostabūs gamtos jėgų sukurti objektai: gyvius ir žmones primenantys jų siluetai, stovintys čia jau šimtus milijonų metų. Sužavėti įspūdžių turistai pamiršta, kad virš jų galvų 120 metrų storio uolienų sluoksnis.
Aplankius šią unikalią požeminę karalystę tenka pripažinti, kad geriausias dailininkas ir architektas yra gamta, jos formuojančios jėgos. O po požeminės kelionės būtina funikulieriumi pakilti į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į Macochos (Pamotės) prarają, ir prisiminti šios prarajos pavadinimo kilmės legendą.
Prof. Algirdas Stanaitis