Aplinkosaugoje mažų darbų nebūna
Artėja didžiosios šventės – šv. Kalėdos ir Naujieji – 2015- ieji metai. Nesuklysiu pasakęs, kad šių švenčių laukiame visi. Laukiame su atsakomybės jausmu dėl pragyvento laiko tarpsnio, kuris nebegrįš, laukiame apimti kilnių jausmų, pamąstymų apie savo elgesį, darbus, kurių iš kiekvieno taip laukė Šeima, Bendruomenė, Valstybė. Pagaliau šių gražių švenčių laukiame visi ir kiekvienas žvelgdami į rytojų, į ateitį.
Sakoma: Gamta – visų mūsų namai. Juos visais laikais nepaprastai saugojo, mylėjo mūsų tėvai ir protėviai. Ir mes, jų palikuonys, šiandien stengiamės kaip beišmanydami puoselėti šiuos namus.
Nors aplinkos ministro pareigose esu mažiau nei pusmetis, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad aplinkosaugininkai, miškininkų bendruomenė, Saugomų teritorijų tarnybos kolektyvas, talkinant mokslininkams, visuomenei atlieka labai svarbius Tėvynei darbus, daugelis dirba negailėdami nei savęs, nei savo laiko.
Šiame trumpame savo žodyje nesiekiu Jus varginti nuobodžiais skaičiais ar pateikti darbų ataskaitos. Norėčiau tik, kaip iliustraciją, parodyti kuklų mūsų žmonių veiklos paveikslą.
Visus praėjusius metus aplinkosaugos sektoriaus darbuotojai rūpinosi, kad žmonės gyventų ir dirbtų sveikoje aplinkoje. Džiaugiamės, kad iš „mirties taško“ pajudėjo ir sparčiai vyksta daugiabučių namų renovacijos darbai.
Greta daugybės sprendžiamų urbanistikos, teritorijų planavimo, miesto ir kaimo ekologijos problemų nepamirštame ir gyvosios gamtos. Brakonierių, kaip sakoma, netrūksta, todėl stipriname pažeidimų kontrolę, tenka taikyti griežtas baudas.
Džiaugiamės, kad 2014 metais galėjome skirti net 2,5 mln. litų Lietuvos valstybinių vandens telkinių įžuvinimui. Norime ir toliau plėsti bei tobulinti rekreacinę žvejybą. Tikimės, kad sukurtą „Žvejų rojų“ pamėgs meškerės broliai.
Nepamirštame ir vieno svarbiausių turtų – miškų, užimančių trečdalį visos šalies teritorijos. Mūsų miškininkais ir jų darbais Lietuva gali didžiuotis. Jie turi didžiulę ilgametę miškų ugdymo patirtį ir, svarbiausia, nesustoja ties pasiektu: panaudojamos pažangiausios miškų tvarkymo technologijos, miškų veisimo ir apsaugos metodika.
Puikios mūsų šalies saugomos teritorijos vilioja kitų šalių turistus, mokslininkus. Lietuvos gamta naujai atsiveria visu savo grožiu ir vietos gyventojams. Turime daug vertingų gamtos objektų, kuriuos siekiame išlaikyti ir pritaikyti poilsiui, gamtos pažinimui bei žmonių dvasiniam tobulėjimui.
Mieli Lietuvos žmonės, „Tėviškės gamtos“ skaitytojai, noriu Jums visiems ateinančiais metais palinkėti žemaitiško užsispyrimo, drąsių idėjų, gamtos pulso pajautimo ir noro ją saugoti. Kiekvieno žmogaus net mažiausi darbai ir pastangos yra labai reikšmingi gamtosaugai.
Linkiu būti arčiau gamtos, prisidėti prie jos puoselėjimo, sudrausminti jai žalą darantį ir paskatinti dėl jos išsaugojimo besistengiantį žmogų.
Linkiu visiems linksmų šv. Kalėdų ir prasmingų Naujųjų metų.
Kęstutis TREČIOKAS, aplinkos ministras
Artėja didžiosios šventės – šv. Kalėdos ir Naujieji – 2015- ieji metai. Nesuklysiu pasakęs, kad šių švenčių laukiame visi. Laukiame su atsakomybės jausmu dėl pragyvento laiko tarpsnio, kuris nebegrįš, laukiame apimti kilnių jausmų, pamąstymų apie savo elgesį, darbus, kurių iš kiekvieno taip laukė Šeima, Bendruomenė, Valstybė. Pagaliau šių gražių švenčių laukiame visi ir kiekvienas žvelgdami į rytojų, į ateitį.
Sakoma: Gamta – visų mūsų namai. Juos visais laikais nepaprastai saugojo, mylėjo mūsų tėvai ir protėviai. Ir mes, jų palikuonys, šiandien stengiamės kaip beišmanydami puoselėti šiuos namus.
Nors aplinkos ministro pareigose esu mažiau nei pusmetis, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad aplinkosaugininkai, miškininkų bendruomenė, Saugomų teritorijų tarnybos kolektyvas, talkinant mokslininkams, visuomenei atlieka labai svarbius Tėvynei darbus, daugelis dirba negailėdami nei savęs, nei savo laiko.
Šiame trumpame savo žodyje nesiekiu Jus varginti nuobodžiais skaičiais ar pateikti darbų ataskaitos. Norėčiau tik, kaip iliustraciją, parodyti kuklų mūsų žmonių veiklos paveikslą.
Visus praėjusius metus aplinkosaugos sektoriaus darbuotojai rūpinosi, kad žmonės gyventų ir dirbtų sveikoje aplinkoje. Džiaugiamės, kad iš „mirties taško“ pajudėjo ir sparčiai vyksta daugiabučių namų renovacijos darbai.
Greta daugybės sprendžiamų urbanistikos, teritorijų planavimo, miesto ir kaimo ekologijos problemų nepamirštame ir gyvosios gamtos. Brakonierių, kaip sakoma, netrūksta, todėl stipriname pažeidimų kontrolę, tenka taikyti griežtas baudas.
Džiaugiamės, kad 2014 metais galėjome skirti net 2,5 mln. litų Lietuvos valstybinių vandens telkinių įžuvinimui. Norime ir toliau plėsti bei tobulinti rekreacinę žvejybą. Tikimės, kad sukurtą „Žvejų rojų“ pamėgs meškerės broliai.
Nepamirštame ir vieno svarbiausių turtų – miškų, užimančių trečdalį visos šalies teritorijos. Mūsų miškininkais ir jų darbais Lietuva gali didžiuotis. Jie turi didžiulę ilgametę miškų ugdymo patirtį ir, svarbiausia, nesustoja ties pasiektu: panaudojamos pažangiausios miškų tvarkymo technologijos, miškų veisimo ir apsaugos metodika.
Puikios mūsų šalies saugomos teritorijos vilioja kitų šalių turistus, mokslininkus. Lietuvos gamta naujai atsiveria visu savo grožiu ir vietos gyventojams. Turime daug vertingų gamtos objektų, kuriuos siekiame išlaikyti ir pritaikyti poilsiui, gamtos pažinimui bei žmonių dvasiniam tobulėjimui.
Mieli Lietuvos žmonės, „Tėviškės gamtos“ skaitytojai, noriu Jums visiems ateinančiais metais palinkėti žemaitiško užsispyrimo, drąsių idėjų, gamtos pulso pajautimo ir noro ją saugoti. Kiekvieno žmogaus net mažiausi darbai ir pastangos yra labai reikšmingi gamtosaugai.
Linkiu būti arčiau gamtos, prisidėti prie jos puoselėjimo, sudrausminti jai žalą darantį ir paskatinti dėl jos išsaugojimo besistengiantį žmogų.
Linkiu visiems linksmų šv. Kalėdų ir prasmingų Naujųjų metų.
Kęstutis TREČIOKAS, aplinkos ministras
Aplinkosaugos aktualijos
Lietuva turi glaukonito telkinių
„Šis mineralas priklauso Lietuvoje dar neeksploatuojamiems žemės gelmių ištekliams. Glaukonitas pirmiausia gali būti naudojamas kaip ilgalaikio poveikio ekologiška trąša, nes jame esantis kalis, geležis, fosforas ir mikroelementai pereina į dirvožemį palaipsniui ir pagerina jo savybes. Jis taip pat gali būti taikomas aplinkosaugos technologijoms – atmosferos teršalams ir organiniams skysčiams nukenksminti“, - teigia LGT direktorius Jonas Satkūnas
Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) nustatė plotus glaukonito, vertingo mineralo, telkiniams surasti.
Geologai išskyrė du perspektyvius plotus glaukonito telkinių paieškoms. Vakarų Lietuvoje – Šilutės, Šilalės, Tauragės ir Klaipėdos rajonai, o pietvakarinėje dalyje – Kauno, Šakių ir Marijampolės rajonai. Prognozuojama, kad bendras glaukonito išteklių kiekis šalyje sudaro 1,8 tūkst. mln. tonų. Paviršiuje glaukonitinės uolienos aptinkamos luistų pavidalu Nemuno (Alytaus r.), Neries (Ukmergės r.), Šventosios (Jonavos r.), Merkio (Varėnos r.) ir Juodės (Vilniaus r.) upių slėniuose.
Šis mineralas susidaro normalaus druskingumo 20-300 m gylio jūrose. Tai įvairaus atspalvio žali smulkūs grūdeliai. Kadangi daugiau glaukonito turinčios uolienos slūgso labai giliai (giliau kaip 50 m), jį geriausia išgauti hidrologiniu būdu – išplauti naudingąsias iškasenas naudojant gręžinius. Kitų šalių patirtis rodo, kad tokia gavyba, palyginti su kasyba karjeruose, yra dukart pigesnė.
Pasak Jono Satkūno, Lietuvos geologijos tarnyba dar nėra išdavusi leidimų glaukonito gavybai.
„Šis mineralas priklauso Lietuvoje dar neeksploatuojamiems žemės gelmių ištekliams. Glaukonitas pirmiausia gali būti naudojamas kaip ilgalaikio poveikio ekologiška trąša, nes jame esantis kalis, geležis, fosforas ir mikroelementai pereina į dirvožemį palaipsniui ir pagerina jo savybes. Jis taip pat gali būti taikomas aplinkosaugos technologijoms – atmosferos teršalams ir organiniams skysčiams nukenksminti“, - teigia LGT direktorius Jonas Satkūnas
Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) nustatė plotus glaukonito, vertingo mineralo, telkiniams surasti.
Geologai išskyrė du perspektyvius plotus glaukonito telkinių paieškoms. Vakarų Lietuvoje – Šilutės, Šilalės, Tauragės ir Klaipėdos rajonai, o pietvakarinėje dalyje – Kauno, Šakių ir Marijampolės rajonai. Prognozuojama, kad bendras glaukonito išteklių kiekis šalyje sudaro 1,8 tūkst. mln. tonų. Paviršiuje glaukonitinės uolienos aptinkamos luistų pavidalu Nemuno (Alytaus r.), Neries (Ukmergės r.), Šventosios (Jonavos r.), Merkio (Varėnos r.) ir Juodės (Vilniaus r.) upių slėniuose.
Šis mineralas susidaro normalaus druskingumo 20-300 m gylio jūrose. Tai įvairaus atspalvio žali smulkūs grūdeliai. Kadangi daugiau glaukonito turinčios uolienos slūgso labai giliai (giliau kaip 50 m), jį geriausia išgauti hidrologiniu būdu – išplauti naudingąsias iškasenas naudojant gręžinius. Kitų šalių patirtis rodo, kad tokia gavyba, palyginti su kasyba karjeruose, yra dukart pigesnė.
Pasak Jono Satkūno, Lietuvos geologijos tarnyba dar nėra išdavusi leidimų glaukonito gavybai.
Akmenės geoparkas reikalingas visuomenei
Akmenės geoparkas, pasak vieno iš jo įkūrimo iniciatorių, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus Jono Satkūno, yra reikalingas visuomenei, nes sudarytų galimybes patraukliai ir išsamiai supažindinti su itin savita Akmenės krašto geologine sandara. Tik čia žemės paviršiuje galima pamatyti paslaptingosios juros sistemos uolienas, rankomis paliesti dinozaurų laikų gyvūnų liekanas – fosilijas. Papilės atodangos savo fosilijų radiniais yra unikalios Baltijos regione ir turi pasaulinę mokslinę reikšmę. Šaltiškiuose eksploatuojamas vienintelis Baltijos regione triaso sistemos margaspalvio molio karjeras. Ir jame, ir kituose karjeruose galima ieškoti įdomių uolienų arba fosilijų pavyzdžių, apžvelgti neįprastą kraštovaizdį.
Parkas apimtų saugomas teritorijas, kuriose yra geologinių vertybių, ir karjerų, kuriose kasamos naudingosios iškasenos, plotus, t. y. visą Akmenės rajoną ir tą Mažeikių rajono dalį, kurią užima Ventos regioninis parkas. Kasybos bendrovės būtų skatinamos rekultivuoti panaudotus karjerus ir tas teritorijas padaryti tinkamas rekreacijai.
Parko įkūrimo link jau žengtas pirmas žingsnis – Akmenės rajono savivaldybės užsakymu parengta galimybių studija.
Akmenės geoparkas, pasak vieno iš jo įkūrimo iniciatorių, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus Jono Satkūno, yra reikalingas visuomenei, nes sudarytų galimybes patraukliai ir išsamiai supažindinti su itin savita Akmenės krašto geologine sandara. Tik čia žemės paviršiuje galima pamatyti paslaptingosios juros sistemos uolienas, rankomis paliesti dinozaurų laikų gyvūnų liekanas – fosilijas. Papilės atodangos savo fosilijų radiniais yra unikalios Baltijos regione ir turi pasaulinę mokslinę reikšmę. Šaltiškiuose eksploatuojamas vienintelis Baltijos regione triaso sistemos margaspalvio molio karjeras. Ir jame, ir kituose karjeruose galima ieškoti įdomių uolienų arba fosilijų pavyzdžių, apžvelgti neįprastą kraštovaizdį.
Parkas apimtų saugomas teritorijas, kuriose yra geologinių vertybių, ir karjerų, kuriose kasamos naudingosios iškasenos, plotus, t. y. visą Akmenės rajoną ir tą Mažeikių rajono dalį, kurią užima Ventos regioninis parkas. Kasybos bendrovės būtų skatinamos rekultivuoti panaudotus karjerus ir tas teritorijas padaryti tinkamas rekreacijai.
Parko įkūrimo link jau žengtas pirmas žingsnis – Akmenės rajono savivaldybės užsakymu parengta galimybių studija.
Gamtosauga
Saugomose teritorijose
Gražutės regioniniame parke pabuvojus
Seniai norėjau apsilankyti Gražutės regioniniame parke. Jau vien pavadiniams "Gražutė“ viliojo savo gražumu. Be to parkas garsėja gamtos vertybių turtingu kraštovaizdžiu.
Bet nuo Vilniaus parkas tolokai, beveik visas įsikūręs Zarasų rajone. Todėl ir mano žurnalistiniai maršrutai vis aplenkdavo šį kraštą.
Salake - Jūrų muziejus
Parko direkcijoje, kuri įsikūrusi Salake, pasitiko parko direktorius Gedas Kukanauskas, kiti parko darbuotojai.
,,Gražutės regioninis parkas įkurtas 1992 metais siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti“, - pažintį su parku pradėjo Gedas Kukanauskas.
Direkcijos pastate įsikūręs ir Lankytojų centras. Šiaip pats šis faktas jau nestebina. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pradėjus vadovauti Rūtai Baškytei, tokie modernūs Lankytojų centrai pradėjo dygti kaip grybai po šilto lietaus. Ne išimtis ir Salakas. Tačiau čia yra ir viena įdomi išimtis – parko darbuotojai laiku pastebėjo vietinės mokytojos Vidos Jadvygos Žilinskienės aistrą rinkti įvairias jūros dovanas – moliuskų kriaukles, vėžlių šarvus, preparuotas žuvis, koralus, kitką. Jos kolekcijai buvo išskirta keletas kambarių.
,,Toli nuo jūros, ežerų krašte įkūrėme Jūrų muziejų“, - su miela šypsena pasitiko mus Vida Žilinskienė. Dabar šis muziejus tapo nemažu lankytojų traukos centru, o moksleiviams dar ir puikia gamtos pažinimo pamoka.
Antalieptės marios – gamtos ir žmogaus rankų kūrinys
Gražutės regioninis parkas užima 31 933 ha plotą. Jis apima dalį Zarasų ir Ignalinos rajonų. Priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Čia suskaičiuojama per 70 vandens telkinių, užimančių 5700 ha. Parko puošmena - net 16 km besitęsiantis, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios. Jos atsirado užtvindžius 26 ežerus, kurie susiliejo Šventosios vandeniu užpildytame duburyje. Mariose atsirado daugybė salų, pusiasalių ir įlankų. Parke daug vaizdingų ežerų – Luodžio, Samavo, Asavo, Šiurpio, Veprio, Ligajos, Ažukalnio, Zalvo ir kiti. Jie, įsisupę į miško skraistes, pasidabinę kalvomis, tarsi lenktyniauja savo grožiu, viliodami vėl ir vėl sugrįžti į šį žaliomis garbanomis pasidabinusį žydraakį kraštą.
Be to, Švento ežeras yra ir savotiškas hidroklimatinis barometras, nes jame pastebimi didžiausi vandens horizonto svyravimai. Kitus ežerus dažniausiai jungia Šventosios upė. Be Šventosios ištakų, galima pasigrožėti ir ypatingu nuolydžiu pasižyminčiu Šavašos upeliu. Įspūdingas Tumiškių moreninis kalvynas, kuriame gausu stambių lėkštų 20-40 m aukščio kalvų. Tarp miškų plotu didžiausia Gražutės giria. Senovėje tai buvo didelis miško masyvas. Ši giria kartu su kitais miškais užima daugiau kaip pusę parko teritorijos.
Nuo mažosios negės iki didžiojo baublio
Dėl didelės buveinių įvairovės čia gausu saugomų rūšių. Ežeringas kraštas sudaro geras sąlygas įvairioms retoms laumžirgių rūšims. Todėl neatsitiktinai parke rastos tokios retos rūšys kaip mažasis karališkasis laumžirgis, geltonžiedis kordulegastras ir baltakaktė skėtė.
Vandenyje ir prie vandens saugomi mažoji negė, vijūnas, skiauterėtas tritonas, nendrinė rupūžė, balinis vėžlys, juodakaklis naras, didysis baublys, ūdra.
Parko miškai ir pomiškiai suteikia prieglobstį retoms vabalų rūšims: didžiajam skydvabaliui ir Šneiderio kirmvabaliui. Neretas machaonas ir didysis auksinukas, daug rečiau sutinkami auksuotoji ir tamsioji šaškytės, bei rudakis satyriukas, kiti drugiai. Veisiasi kitur retos žvirblinės pelėdos, juodasis peslys, jūrinis erelis, erelis rėksnys, tripirštis genys, baltasis kiškis.
Luodis – žvejų pamėgtas ežeras
Luodžio ežeras nuo parko direkcijos beveik ranka pasiekiamas. Netrukus ir mes atvykome į pakrantėje įsikūrusią turistų bei žvejų poreikiams skirtą sodybą “Paukščių sala”. Šalia jos - valčių prieplauka, patogus maudymuisi krantas.
Luodis - vienas didžiausių Lietuvos ežerų, jis šeštas pagal dydį. Ežero gylis siekia 18,4 m. Yra dvi didelės salos – Alaunė ir Sadausko ir dvi mažesnės - Pilelė ir Kanapinė. Bendras salų plotas – 17,8 ha. Kranto linija siekia 28,2 km, ji vingiuota, gausu didelių įlankų, pietryčiuose yra siaura ir ilga įlanka. Ežeras turi dvi nerijas-ragus. Beveik iš visų pusių ežerą supa Giteniškės ir Tumiškės miškai. Pro ežerą prateka Šventosios upė.
Prie Luodžio mus pasitiko UAB ,,Vasaknos“ žuvininkas Artūras Ivanauskas, kuris čia su savo pagalbininkais atvažiavo specialiu automobiliu. Pasak žuvininko, šiuo moderniu transportu galima nuvežti gyvą žuvį į bet kurią vietovę Lietuvoje ir visoje Europoje. Šį kartą jame net 25 tūkstančiai ,,Vasaknos“tvenkiniuose išaugintų metinukių lydekaičių, skirtų Luodžio ežerui. Maniau, kad jos bus nedidelės, bet apsirikau. Pasirodo, tvenkiniuose per metus tinkamai šeriant lydekaitės gali užsiauginti iki 300 gramų svorio.
Tokio didelio kiekio žuvų iš karto nepaleisi. Į įžuvinimo talką su savo valtimis atvažiavo žvejai mėgėjai. Prie jų prisijungė ir žurnalistai. Netrukus ežeras pasipildė 25 tūkstančiais lydekaičių.
Šiais metais tai jau antras Luodžio įžuvinimas. Anksčiau į šį ežerą buvo paleista 25 tūkstančiai šamukų. Šventosios aukštupio vandens telkiniuose istoriškai šamai gyveno, tačiau per paskutinius 50 metų jie išnyko, o pasak ichtiologų, išnykimo priežastys nėra visiškai aiškios. Šamukai buvo leidžiami atsižvelgiant į vandens telkinių dydį. Be Luodžio, į Asavo ežerą paleista 5 tūkstančiai, Antalieptės marias - 30 tūkstančių šamukų, kurių dydis buvo iki 15 cm. Kitą vasarą jie turėtų užaugti iki 600-800 gramų.
Gražutės regioninio parko darbuotojai su viltimi žvelgia į ateitį.
Vytautas Žeimantas
S. Paltanavičiaus nuotraukos
Seniai norėjau apsilankyti Gražutės regioniniame parke. Jau vien pavadiniams "Gražutė“ viliojo savo gražumu. Be to parkas garsėja gamtos vertybių turtingu kraštovaizdžiu.
Bet nuo Vilniaus parkas tolokai, beveik visas įsikūręs Zarasų rajone. Todėl ir mano žurnalistiniai maršrutai vis aplenkdavo šį kraštą.
Salake - Jūrų muziejus
Parko direkcijoje, kuri įsikūrusi Salake, pasitiko parko direktorius Gedas Kukanauskas, kiti parko darbuotojai.
,,Gražutės regioninis parkas įkurtas 1992 metais siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti“, - pažintį su parku pradėjo Gedas Kukanauskas.
Direkcijos pastate įsikūręs ir Lankytojų centras. Šiaip pats šis faktas jau nestebina. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pradėjus vadovauti Rūtai Baškytei, tokie modernūs Lankytojų centrai pradėjo dygti kaip grybai po šilto lietaus. Ne išimtis ir Salakas. Tačiau čia yra ir viena įdomi išimtis – parko darbuotojai laiku pastebėjo vietinės mokytojos Vidos Jadvygos Žilinskienės aistrą rinkti įvairias jūros dovanas – moliuskų kriaukles, vėžlių šarvus, preparuotas žuvis, koralus, kitką. Jos kolekcijai buvo išskirta keletas kambarių.
,,Toli nuo jūros, ežerų krašte įkūrėme Jūrų muziejų“, - su miela šypsena pasitiko mus Vida Žilinskienė. Dabar šis muziejus tapo nemažu lankytojų traukos centru, o moksleiviams dar ir puikia gamtos pažinimo pamoka.
Antalieptės marios – gamtos ir žmogaus rankų kūrinys
Gražutės regioninis parkas užima 31 933 ha plotą. Jis apima dalį Zarasų ir Ignalinos rajonų. Priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Čia suskaičiuojama per 70 vandens telkinių, užimančių 5700 ha. Parko puošmena - net 16 km besitęsiantis, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios. Jos atsirado užtvindžius 26 ežerus, kurie susiliejo Šventosios vandeniu užpildytame duburyje. Mariose atsirado daugybė salų, pusiasalių ir įlankų. Parke daug vaizdingų ežerų – Luodžio, Samavo, Asavo, Šiurpio, Veprio, Ligajos, Ažukalnio, Zalvo ir kiti. Jie, įsisupę į miško skraistes, pasidabinę kalvomis, tarsi lenktyniauja savo grožiu, viliodami vėl ir vėl sugrįžti į šį žaliomis garbanomis pasidabinusį žydraakį kraštą.
Be to, Švento ežeras yra ir savotiškas hidroklimatinis barometras, nes jame pastebimi didžiausi vandens horizonto svyravimai. Kitus ežerus dažniausiai jungia Šventosios upė. Be Šventosios ištakų, galima pasigrožėti ir ypatingu nuolydžiu pasižyminčiu Šavašos upeliu. Įspūdingas Tumiškių moreninis kalvynas, kuriame gausu stambių lėkštų 20-40 m aukščio kalvų. Tarp miškų plotu didžiausia Gražutės giria. Senovėje tai buvo didelis miško masyvas. Ši giria kartu su kitais miškais užima daugiau kaip pusę parko teritorijos.
Nuo mažosios negės iki didžiojo baublio
Dėl didelės buveinių įvairovės čia gausu saugomų rūšių. Ežeringas kraštas sudaro geras sąlygas įvairioms retoms laumžirgių rūšims. Todėl neatsitiktinai parke rastos tokios retos rūšys kaip mažasis karališkasis laumžirgis, geltonžiedis kordulegastras ir baltakaktė skėtė.
Vandenyje ir prie vandens saugomi mažoji negė, vijūnas, skiauterėtas tritonas, nendrinė rupūžė, balinis vėžlys, juodakaklis naras, didysis baublys, ūdra.
Parko miškai ir pomiškiai suteikia prieglobstį retoms vabalų rūšims: didžiajam skydvabaliui ir Šneiderio kirmvabaliui. Neretas machaonas ir didysis auksinukas, daug rečiau sutinkami auksuotoji ir tamsioji šaškytės, bei rudakis satyriukas, kiti drugiai. Veisiasi kitur retos žvirblinės pelėdos, juodasis peslys, jūrinis erelis, erelis rėksnys, tripirštis genys, baltasis kiškis.
Luodis – žvejų pamėgtas ežeras
Luodžio ežeras nuo parko direkcijos beveik ranka pasiekiamas. Netrukus ir mes atvykome į pakrantėje įsikūrusią turistų bei žvejų poreikiams skirtą sodybą “Paukščių sala”. Šalia jos - valčių prieplauka, patogus maudymuisi krantas.
Luodis - vienas didžiausių Lietuvos ežerų, jis šeštas pagal dydį. Ežero gylis siekia 18,4 m. Yra dvi didelės salos – Alaunė ir Sadausko ir dvi mažesnės - Pilelė ir Kanapinė. Bendras salų plotas – 17,8 ha. Kranto linija siekia 28,2 km, ji vingiuota, gausu didelių įlankų, pietryčiuose yra siaura ir ilga įlanka. Ežeras turi dvi nerijas-ragus. Beveik iš visų pusių ežerą supa Giteniškės ir Tumiškės miškai. Pro ežerą prateka Šventosios upė.
Prie Luodžio mus pasitiko UAB ,,Vasaknos“ žuvininkas Artūras Ivanauskas, kuris čia su savo pagalbininkais atvažiavo specialiu automobiliu. Pasak žuvininko, šiuo moderniu transportu galima nuvežti gyvą žuvį į bet kurią vietovę Lietuvoje ir visoje Europoje. Šį kartą jame net 25 tūkstančiai ,,Vasaknos“tvenkiniuose išaugintų metinukių lydekaičių, skirtų Luodžio ežerui. Maniau, kad jos bus nedidelės, bet apsirikau. Pasirodo, tvenkiniuose per metus tinkamai šeriant lydekaitės gali užsiauginti iki 300 gramų svorio.
Tokio didelio kiekio žuvų iš karto nepaleisi. Į įžuvinimo talką su savo valtimis atvažiavo žvejai mėgėjai. Prie jų prisijungė ir žurnalistai. Netrukus ežeras pasipildė 25 tūkstančiais lydekaičių.
Šiais metais tai jau antras Luodžio įžuvinimas. Anksčiau į šį ežerą buvo paleista 25 tūkstančiai šamukų. Šventosios aukštupio vandens telkiniuose istoriškai šamai gyveno, tačiau per paskutinius 50 metų jie išnyko, o pasak ichtiologų, išnykimo priežastys nėra visiškai aiškios. Šamukai buvo leidžiami atsižvelgiant į vandens telkinių dydį. Be Luodžio, į Asavo ežerą paleista 5 tūkstančiai, Antalieptės marias - 30 tūkstančių šamukų, kurių dydis buvo iki 15 cm. Kitą vasarą jie turėtų užaugti iki 600-800 gramų.
Gražutės regioninio parko darbuotojai su viltimi žvelgia į ateitį.
Vytautas Žeimantas
S. Paltanavičiaus nuotraukos
Įkurtuvių šventė
Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM persikėlė į naujas patalpas adresu Antakalnio g. 25, Vilniuje. Čia įsikūrė ne tik administracija, bet ir Saugomų teritorijų nacionalinis lankytojų centras. Šiuo metu įrenginėjama ekspozicija apie Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus.
Ekspozicijos tema — „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“, atspindinti gamtos ritmą ir cikliškumą. Ekspozicijoje bus sudarytos galimybės lankytojams pažinti Lietuvos gamtos vertybes, kultūros paveldą, tradicinį gyvenimo būdą... Mūsų krašto gyventojai dažnai nežino, ką galima rasti Lietuvoje. Keliauja tolimiausiais maršrutais, o nepažįsta gimtojo krašto. Nacionaliniame lankytojų centre bus galima susipažinti su ypatingiausiomis mūsų šalies vietomis — saugomomis teritorijomis.
Saugomų teritorijų nacionalinio lankytojų centro tikslas – suteikti daugiau žinių apie saugomas teritorijas, kad lankytojai vėliau galėtų savarankiškai keliauti po nacionalinius ir regioninius parkus bei „atrasti“ mūsų krašto gamtos lobius.
Lietuvoje yra 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 3 valstybiniai gamtiniai ir 2 valstybiniai kultūriniai rezervatai, 1 biosferos rezervatas, apie 300 draustinių. Saugomos teritorijos užima 17,5 procentų šalies ploto.
Nacionalinis lankytojų centras ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM įsikurs viename iš Antakalnyje esančio Sapiegų rūmų komplekso pastatų, kuris įrašytas į kultūros vertybių registrą. Pastatas statytas XIX a. ir XX a. sandūroje. 2014 m. šis pastatas kruopščiai rekonstruotas, vykdant projektą „Saugojamų teritorijų tvarkymas“ , finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.
Diana RAKAUSKAITĖ
Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM persikėlė į naujas patalpas adresu Antakalnio g. 25, Vilniuje. Čia įsikūrė ne tik administracija, bet ir Saugomų teritorijų nacionalinis lankytojų centras. Šiuo metu įrenginėjama ekspozicija apie Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus.
Ekspozicijos tema — „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“, atspindinti gamtos ritmą ir cikliškumą. Ekspozicijoje bus sudarytos galimybės lankytojams pažinti Lietuvos gamtos vertybes, kultūros paveldą, tradicinį gyvenimo būdą... Mūsų krašto gyventojai dažnai nežino, ką galima rasti Lietuvoje. Keliauja tolimiausiais maršrutais, o nepažįsta gimtojo krašto. Nacionaliniame lankytojų centre bus galima susipažinti su ypatingiausiomis mūsų šalies vietomis — saugomomis teritorijomis.
Saugomų teritorijų nacionalinio lankytojų centro tikslas – suteikti daugiau žinių apie saugomas teritorijas, kad lankytojai vėliau galėtų savarankiškai keliauti po nacionalinius ir regioninius parkus bei „atrasti“ mūsų krašto gamtos lobius.
Lietuvoje yra 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 3 valstybiniai gamtiniai ir 2 valstybiniai kultūriniai rezervatai, 1 biosferos rezervatas, apie 300 draustinių. Saugomos teritorijos užima 17,5 procentų šalies ploto.
Nacionalinis lankytojų centras ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM įsikurs viename iš Antakalnyje esančio Sapiegų rūmų komplekso pastatų, kuris įrašytas į kultūros vertybių registrą. Pastatas statytas XIX a. ir XX a. sandūroje. 2014 m. šis pastatas kruopščiai rekonstruotas, vykdant projektą „Saugojamų teritorijų tvarkymas“ , finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.
Diana RAKAUSKAITĖ
Akistata su gamta
Žuvininkystė
Kokią žuvį valgo europiečiai, tarp jų ir lietuviai
Žuvis - viena iš gamtos gėrybių. Apklausos rodo, jog žuvies ir jūrų gėrybių įvaizdis tarp gyventojų yra geras: žuvis ir jūros gėrybės suvokiama kaip sveikas, neužterštas, be parazitų maistas, kurį didesnė dalis gyventojų gali sau leisti ne tik per šventes, bet ir kasdienio vartojimo metu. Tai patvirtina ir kontroliuojančių institucijų duomenys. Europos komisija registruoja atvejus apie maisto produktų saugos reikalavimų neatitikimo atvejus per RASFF (Skubiųjų pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema) sistemą. 2011 m. registruota 3 397 tokie atvejai, iš jų 324 buvo apie žuvininkystės produktus. 2012m. - 3165 atvejai (294 - apie žuvininkystės produktus), 2013 m. - 2940 atvejų (324 - apie žuvininkystės produktus). Per pirmus tris 2014m. ketvirčius Europos Komisija informavo apie 639 saugos reikalavimų neatitikimo atvejus, 65 iš jų - dėl žuvininkystės produktų. Taigi pagal tuos duomenis šiais metais maistas (tame tarpe ir žuvis) tapo žymiai saugesnis. Visgi pagal RASFF sistemos duomenis žuvis ir jos produktai 3 metus iš eilės buvo antroje ar trečioje vietoje pagal neatitikimą maisto saugos reikalavimams.
Europoje pagal maisto produktų kilmės šalį kasmet daugiausia pranešimų gaunama dėl kiniškos, turkiškos, indiškos, ispaniškos, lenkiškos produkcijos. Pastarasis faktas mus turėtų suneraminti, nes lenkiškų žuvies produktų į Lietuvą įvežama nemažai. Deja, buvo atvejų, kai tarp nekokybiškos produkcijos pasitaikydavo ir lietuviškos. Štai „Lietuvos žiniose” 2012 12 10 Kazio Kazakevičiaus straipsnyje ,,Žuvys ant stalo - nežinia iš kur” nurodoma, kad Vokietijoje buvo uždrausta realizuoti šprotus aliejuje „Dėdukas”, pagamintus Palangoje įsikūrusios bendrovės. Juose buvo aptiktas didesnis negu leidžiamas benzpireno kiekis. Visgi galima pasidžiaugti, jog per 2012 ir 2013 metus iš Lietuvos Europos Komisijai neperduotas nei vienas pranešimas dėl Lietuvos rinkoje nustatytų nesaugių žuvininkystės produktų. Taigi eksportuojamą iš Lietuvos žuvį ir jos produktus pagal RASFF sistemos duomenis galima įvertinti kaip saugią.
Kaip gi vertina Lietuvos gyventojai žuvies produktų saugumą? Šiuo klausimu 2012 m. Lietuvoje gauti 204 skundai, iš jų - 56 pagrįsti. 2013 m. dėl žuvininkystės produktų sulaukta 186 skundų, iš jų - 65 pagrįsti (tai sudaro 7proc. visų pagrįstų skundų dėl maisto kokybės). Daugiausia vartotojai pagrįstai skundėsi dėl nusipirktų nekokybiškų, pakitusio kvapo, skonio, išvaizdos žuvų bei jų produktų, dėl žuvyse rastų parazitų, dėl pasibaigusių vartojimo terminų, netinkamo ženklinimo, laikymo sąlygų (informacijos šaltinis - Valstybinė maito ir veterinarijos tarnyba).
Per 2013 metus minėta tarnyba atliko 139 žuvininkystės ir žuvų perdirbimo įmonių patikrinimus. Viena įmonė per metus vidutiniškai tikrinta 2 kartus. Nustatyta 20 pažeidimų, už visus juos taikytos sankcijos. Daugiausiai pažeidimų nustatyta dėl bendrosios higienos (sanitarijos), ženklinimo, atsekamumo, savikontrolės reikalavimų nesilaikymo. Atlikus žuvininkystės produktų laboratorinius tyrimus (radiologinius, juslinius, cheminius, mikrobiologinius) nustatyta, kad 2013 m. iš 928 ištirtų mėginių 3 proc. buvo neigiami (žuvis ar žuvies produktas neatitiko nustatytų reikalavimų). Mikrobiologiniai tyrimai parodė, jog iš 351 tirto žuvininkystės produkto 25 (tai sudaro 7 proc.) neatitiko reikalavimų ( buvo rasta parazitų ir L. Monocytogenes bakterijų). Cheminiu atžvilgiu tais metais ištirta 560 mėginių, neigiamų rezultatų nenustatyta. Atliekant radiologinius ir juslinius žuvininkystės produktų tyrimus neigiamų rezultatų taip pat negauta.
2013 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tikslinį patikrinimą dėl žuvininkystės ūkių tiekiamų gyvų žuvų: ar prekybos įmonėms tiekiamos gyvos žuvys yra saugios, ar jų nekamuoja ligos ir parazitai, ar naudojami tinkami pašarai ir veterinariniai preparatai. Šiuo tikslu atlikti patikrinimai ir atsitiktine tvarka prekybos centruose atrinkti parduodamų gyvų žuvų mėginiai tyrimams. Atlikta 190 tikslinių patikrinimų įvairiose žuvininkystės produktus tvarkančiose įmonėse. Apsilankius 99 didžiuosiuose šalies prekybos centruose, 39 parduotuvėse, 44 turgavietėse, 3 didmeninės prekybos sandėliuose, buvo patikrinta daugiau nei 117 tonų įvairių pavadinimų žuvininkystės produktų. Patikrinimų metu nustatyta keletas atvejų, kai parduodamos žuvys buvo sužalotos, tačiau ligotų ar parazitais užsikrėtusių gyvų žuvų patikrinimų metu nebuvo nustatyta. Daugiausiai pažeidimų rasta dėl neteisingai nurodytų ar visai nenurodytų žuvų rūšių pavadinimų, etiketėse nenurodytos žuvų sugavimo ar kilmės vietos, nepateikta kita reikiama informacija. Suprantama, tokie faktai nėra esminiai sprendžiant apie maisto saugą.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos monitoringas rodo, jog iš esmės žuvininkystės produktai Lietuvoje yra saugi prekė.
2014 m. lapkričio 7 d. Vilniuje vyko seminaras, kuriame patys žuvininkai pasidalijo informacija apie žuvies kokybę. Jų nuomone, situacija nėra tokia gera. Daug nerimo kelia gandai apie augimo hormonų ir antibiotikų naudojimą auginant žuvis. Neteko girdėti, jog mūsų šalies žuvininkystės tvenkiniuose ar uždarosiose apytakinėse sistemose būtų naudojami tokie priedai. Tačiau nemažai žuvies į mūsų šalį įvežama. Jau minėta, jog kai kurios kaimyninės šalys yra labiausiai užterštų žuvų produktų tiekėjų ES gretose. Nenuostabu, jog kolegos iš užsienio mūsų žuvininkams šiemet gyrėsi, jog, pavartojus turkiškus augimo hormonus, per tris mėnesius afrikinius šamus uždarojoje sistemoje pavyksta užauginti iki 3 kg svorio ir žymiai sumažinti jų savikainą. Pigias žuvis noriai perka, tame tarpe ir mūsų šalies pirkėjai. Kokių pasekmių vartojant tokią žuvį galima sulaukti ne tik savo, bet ir palikuonių sveikatai?
Kanados mokslininkai tyrė išvalytą nuotekų vandenį ir jame rado estrono ir sintetinio hormono etinylestradiolio pėdsakus. Tame vandenyje jie 100 dienų laikė žuvis. Žuvys, esant 0,1 trilijoninei dalelei minėtų medicininių teršalų, pradėjo keisti lytį, tiek vyrišką, tiek moterišką (www.mokslai.lt). Tarptautinis mokslininkų forumas dar 1996 metais padarė išvadą, kad „priešingai, nei natūralūs hormonai, kurie randami gyvūnuose ir augaluose, sintetiniai organiniai junginiai įsiterpia į gyvo organizmo endokrininę sistemą, organizme nesuyra ir patenka į maisto grandinę”. Pasekmės gali būti nenuspėjamos.
Nereikėtų labai žavėtis ir jūrinėmis žuvimis, kuriose taip gausu Omega 3 grupės junginių, teigiamai veikiančių sveikatą. Pvz., Farnet žurnalo duomenimis, Stokholme, kuris yra prie pat jūros ir gyvena apie 100 aktyvių žvejų, sugaunančių 800 t/m žuvies. Jų sugautas laimikis keliauja 900 km į Geteborgo pagrindinį žuvų aukcioną, kur parduodamas. Tada, praėjus savaitei, dažnai šaldyta žuvis grįžta į Stokholmą, kur parduodama kaip „šviežia”. Reikia įsivaizduoti, kaip pablogėja jos kokybė ir ko pridedama, kad ji atrodytų kaip šviežia. Ir taip vyksta šalyje, kur gyventojai nepaprastai rūpinasi dėl gamtos ir maisto švarumo. Ne kitaip yra ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, į kuriuos jūrinė žuvis atkeliauja per kelis tarpininkus. Kol pasiekia prekybos centrų prekystalius žuvies kokybė labai sumenksta.
Nenuostabu, jog užsienyje savo ir palikuonių sveikata besirūpinantys žmonės vis labiau naudojasi tiesioginės prekybos sistema, kai augintojai parduoda savo produkciją tiesiai vartotojams (tiesioginė prekyba - produktų įsigijimas iš įmonės, šviežios žuvies turguje, ūkininko turguje ar nuosavoje mobilioje ar stacionarioje firminėje parduotuvėje). Tai leidžia patenkinti didėjantį vartotojų garantuoto atsekamumo poreikį (pagal principą „pažįsti savo augintoją, pažįsti ir savo maistą”) ir padidinti kokybiškos produkcijos įsigijimo galimybes. Šią tendenciją pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje sustiprino baimės dėl maisto produktų saugumo (karvių pasiutligė, snukio ir nagų liga, paukščių gripas, skandalas dėl arklių mėsos, afrikinis kiaulių maras).
Algirdas Domarkas
Žuvis - viena iš gamtos gėrybių. Apklausos rodo, jog žuvies ir jūrų gėrybių įvaizdis tarp gyventojų yra geras: žuvis ir jūros gėrybės suvokiama kaip sveikas, neužterštas, be parazitų maistas, kurį didesnė dalis gyventojų gali sau leisti ne tik per šventes, bet ir kasdienio vartojimo metu. Tai patvirtina ir kontroliuojančių institucijų duomenys. Europos komisija registruoja atvejus apie maisto produktų saugos reikalavimų neatitikimo atvejus per RASFF (Skubiųjų pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema) sistemą. 2011 m. registruota 3 397 tokie atvejai, iš jų 324 buvo apie žuvininkystės produktus. 2012m. - 3165 atvejai (294 - apie žuvininkystės produktus), 2013 m. - 2940 atvejų (324 - apie žuvininkystės produktus). Per pirmus tris 2014m. ketvirčius Europos Komisija informavo apie 639 saugos reikalavimų neatitikimo atvejus, 65 iš jų - dėl žuvininkystės produktų. Taigi pagal tuos duomenis šiais metais maistas (tame tarpe ir žuvis) tapo žymiai saugesnis. Visgi pagal RASFF sistemos duomenis žuvis ir jos produktai 3 metus iš eilės buvo antroje ar trečioje vietoje pagal neatitikimą maisto saugos reikalavimams.
Europoje pagal maisto produktų kilmės šalį kasmet daugiausia pranešimų gaunama dėl kiniškos, turkiškos, indiškos, ispaniškos, lenkiškos produkcijos. Pastarasis faktas mus turėtų suneraminti, nes lenkiškų žuvies produktų į Lietuvą įvežama nemažai. Deja, buvo atvejų, kai tarp nekokybiškos produkcijos pasitaikydavo ir lietuviškos. Štai „Lietuvos žiniose” 2012 12 10 Kazio Kazakevičiaus straipsnyje ,,Žuvys ant stalo - nežinia iš kur” nurodoma, kad Vokietijoje buvo uždrausta realizuoti šprotus aliejuje „Dėdukas”, pagamintus Palangoje įsikūrusios bendrovės. Juose buvo aptiktas didesnis negu leidžiamas benzpireno kiekis. Visgi galima pasidžiaugti, jog per 2012 ir 2013 metus iš Lietuvos Europos Komisijai neperduotas nei vienas pranešimas dėl Lietuvos rinkoje nustatytų nesaugių žuvininkystės produktų. Taigi eksportuojamą iš Lietuvos žuvį ir jos produktus pagal RASFF sistemos duomenis galima įvertinti kaip saugią.
Kaip gi vertina Lietuvos gyventojai žuvies produktų saugumą? Šiuo klausimu 2012 m. Lietuvoje gauti 204 skundai, iš jų - 56 pagrįsti. 2013 m. dėl žuvininkystės produktų sulaukta 186 skundų, iš jų - 65 pagrįsti (tai sudaro 7proc. visų pagrįstų skundų dėl maisto kokybės). Daugiausia vartotojai pagrįstai skundėsi dėl nusipirktų nekokybiškų, pakitusio kvapo, skonio, išvaizdos žuvų bei jų produktų, dėl žuvyse rastų parazitų, dėl pasibaigusių vartojimo terminų, netinkamo ženklinimo, laikymo sąlygų (informacijos šaltinis - Valstybinė maito ir veterinarijos tarnyba).
Per 2013 metus minėta tarnyba atliko 139 žuvininkystės ir žuvų perdirbimo įmonių patikrinimus. Viena įmonė per metus vidutiniškai tikrinta 2 kartus. Nustatyta 20 pažeidimų, už visus juos taikytos sankcijos. Daugiausiai pažeidimų nustatyta dėl bendrosios higienos (sanitarijos), ženklinimo, atsekamumo, savikontrolės reikalavimų nesilaikymo. Atlikus žuvininkystės produktų laboratorinius tyrimus (radiologinius, juslinius, cheminius, mikrobiologinius) nustatyta, kad 2013 m. iš 928 ištirtų mėginių 3 proc. buvo neigiami (žuvis ar žuvies produktas neatitiko nustatytų reikalavimų). Mikrobiologiniai tyrimai parodė, jog iš 351 tirto žuvininkystės produkto 25 (tai sudaro 7 proc.) neatitiko reikalavimų ( buvo rasta parazitų ir L. Monocytogenes bakterijų). Cheminiu atžvilgiu tais metais ištirta 560 mėginių, neigiamų rezultatų nenustatyta. Atliekant radiologinius ir juslinius žuvininkystės produktų tyrimus neigiamų rezultatų taip pat negauta.
2013 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tikslinį patikrinimą dėl žuvininkystės ūkių tiekiamų gyvų žuvų: ar prekybos įmonėms tiekiamos gyvos žuvys yra saugios, ar jų nekamuoja ligos ir parazitai, ar naudojami tinkami pašarai ir veterinariniai preparatai. Šiuo tikslu atlikti patikrinimai ir atsitiktine tvarka prekybos centruose atrinkti parduodamų gyvų žuvų mėginiai tyrimams. Atlikta 190 tikslinių patikrinimų įvairiose žuvininkystės produktus tvarkančiose įmonėse. Apsilankius 99 didžiuosiuose šalies prekybos centruose, 39 parduotuvėse, 44 turgavietėse, 3 didmeninės prekybos sandėliuose, buvo patikrinta daugiau nei 117 tonų įvairių pavadinimų žuvininkystės produktų. Patikrinimų metu nustatyta keletas atvejų, kai parduodamos žuvys buvo sužalotos, tačiau ligotų ar parazitais užsikrėtusių gyvų žuvų patikrinimų metu nebuvo nustatyta. Daugiausiai pažeidimų rasta dėl neteisingai nurodytų ar visai nenurodytų žuvų rūšių pavadinimų, etiketėse nenurodytos žuvų sugavimo ar kilmės vietos, nepateikta kita reikiama informacija. Suprantama, tokie faktai nėra esminiai sprendžiant apie maisto saugą.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos monitoringas rodo, jog iš esmės žuvininkystės produktai Lietuvoje yra saugi prekė.
2014 m. lapkričio 7 d. Vilniuje vyko seminaras, kuriame patys žuvininkai pasidalijo informacija apie žuvies kokybę. Jų nuomone, situacija nėra tokia gera. Daug nerimo kelia gandai apie augimo hormonų ir antibiotikų naudojimą auginant žuvis. Neteko girdėti, jog mūsų šalies žuvininkystės tvenkiniuose ar uždarosiose apytakinėse sistemose būtų naudojami tokie priedai. Tačiau nemažai žuvies į mūsų šalį įvežama. Jau minėta, jog kai kurios kaimyninės šalys yra labiausiai užterštų žuvų produktų tiekėjų ES gretose. Nenuostabu, jog kolegos iš užsienio mūsų žuvininkams šiemet gyrėsi, jog, pavartojus turkiškus augimo hormonus, per tris mėnesius afrikinius šamus uždarojoje sistemoje pavyksta užauginti iki 3 kg svorio ir žymiai sumažinti jų savikainą. Pigias žuvis noriai perka, tame tarpe ir mūsų šalies pirkėjai. Kokių pasekmių vartojant tokią žuvį galima sulaukti ne tik savo, bet ir palikuonių sveikatai?
Kanados mokslininkai tyrė išvalytą nuotekų vandenį ir jame rado estrono ir sintetinio hormono etinylestradiolio pėdsakus. Tame vandenyje jie 100 dienų laikė žuvis. Žuvys, esant 0,1 trilijoninei dalelei minėtų medicininių teršalų, pradėjo keisti lytį, tiek vyrišką, tiek moterišką (www.mokslai.lt). Tarptautinis mokslininkų forumas dar 1996 metais padarė išvadą, kad „priešingai, nei natūralūs hormonai, kurie randami gyvūnuose ir augaluose, sintetiniai organiniai junginiai įsiterpia į gyvo organizmo endokrininę sistemą, organizme nesuyra ir patenka į maisto grandinę”. Pasekmės gali būti nenuspėjamos.
Nereikėtų labai žavėtis ir jūrinėmis žuvimis, kuriose taip gausu Omega 3 grupės junginių, teigiamai veikiančių sveikatą. Pvz., Farnet žurnalo duomenimis, Stokholme, kuris yra prie pat jūros ir gyvena apie 100 aktyvių žvejų, sugaunančių 800 t/m žuvies. Jų sugautas laimikis keliauja 900 km į Geteborgo pagrindinį žuvų aukcioną, kur parduodamas. Tada, praėjus savaitei, dažnai šaldyta žuvis grįžta į Stokholmą, kur parduodama kaip „šviežia”. Reikia įsivaizduoti, kaip pablogėja jos kokybė ir ko pridedama, kad ji atrodytų kaip šviežia. Ir taip vyksta šalyje, kur gyventojai nepaprastai rūpinasi dėl gamtos ir maisto švarumo. Ne kitaip yra ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, į kuriuos jūrinė žuvis atkeliauja per kelis tarpininkus. Kol pasiekia prekybos centrų prekystalius žuvies kokybė labai sumenksta.
Nenuostabu, jog užsienyje savo ir palikuonių sveikata besirūpinantys žmonės vis labiau naudojasi tiesioginės prekybos sistema, kai augintojai parduoda savo produkciją tiesiai vartotojams (tiesioginė prekyba - produktų įsigijimas iš įmonės, šviežios žuvies turguje, ūkininko turguje ar nuosavoje mobilioje ar stacionarioje firminėje parduotuvėje). Tai leidžia patenkinti didėjantį vartotojų garantuoto atsekamumo poreikį (pagal principą „pažįsti savo augintoją, pažįsti ir savo maistą”) ir padidinti kokybiškos produkcijos įsigijimo galimybes. Šią tendenciją pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje sustiprino baimės dėl maisto produktų saugumo (karvių pasiutligė, snukio ir nagų liga, paukščių gripas, skandalas dėl arklių mėsos, afrikinis kiaulių maras).
Algirdas Domarkas
Augalijos pasaulyje
Beržai Lietuvoje
Pakelėse, pamiškėse, ežerų ir upių pakrantėse tiek vasarą, tiek žiemą mūsų žvilgsnį dažnai patraukia baltaliemeniai beržai. Galingumu ir medienos kietumu šie medžiai neprilygsta nei mūsų girių karaliui ąžuolui, nei uosiui ar klevui, bet štai grožiu ir grakštumu juos mažai kas pralenkia. Matomai, ne veltui daugelis tautų beržą laiko savo nacionaliniu medžiu: rusai kalba apie rusišką beržą, baltarusiai – apie baltarusišką, nabejingi šiam puošniam medžiui ir mūsų kaimynai latviai, lenkai, estai bei suomiai. Lietuviai irgi neretai suabejoja prie ko glaustis?.. – galingo ąžuolo ar palyginti gležno, bet be galo mielo beržo kamieno ir jo dailiai svyrančių, ne vienoje dainoje apdainuotų šakelių. Turbūt nedaugelis žino, kad Lietuvoje savaime auga ne viena, o keturios beržų rūšys. O iš viso beržinių (Betulaceae Gray) šeimai priklausančiai beržo (Betula L.) genčiai botanikai priskiria apie 120 rūšių, savaime paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinio ir šalto klimato juostose.Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, parkuose, sodininkų mėgėjų sodybose...) šiuo metu auginama apie 20 svetimžemių (introdukuotų) beržų rūšių ir 10-13 dekoratyvinių formų. Deja, dauguma jų sutinkamos tik botanikos soduose ir arboretumuose, o plačiau želdynuose auginama tik keletas svetimžemių rūšių ir apie 6 dekoratyvinės formos.
Iš vietinių (autochtoninių) rūšių bene puošniausias ir dažniausiai sutinkamas karpotasis beržas (Betula pendula Roth), kurį iš tolo galima pažinti iš dailiai žemyn svyrančių šakelių bei daugiau ar mažiau apatinėje dalyje sueižėjusių kamienų. Priėjus arčiau, šį beržą nesunku atpažinti iš gana gausiai karpuotų (nuo to kilęs ir rūšies lietuviškas pavadinimas) šakelių ir ūglių bei gana taisyklingos rombiškos formos lapelių. Mūsų miškuose kartais sutinkamas taip vadinamas rėtos beržas – neaukštas (3-5 m aukščio), kartais keliais liemenimis, gumbuotu kamienu ir pagrindinėmis šakomis medelis. Tai ne kas kita, kaip karpotojo beržo karelinis varietetas (Betula pendula var. carelica (Marklin) Hämet-Ahti arba Betula pendula‘Carelica‘), savaime paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje, Skandinavijos šalyse ir ypač Karelijoje.
Ne ką mūsų natūraliuose želdiniuose už karpotąjį beržą retesnis plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.). Nuo karpotojo jis lengvai atskiriamas pagal lygius, net ir senų medžių nesueižejusius kamienus, daugiau į viršų kylančias šakas ir šakeles, plaukuotus ūglius ir šiek tiek didesnius, taisyklingos kiaušiniškos formos lapus. Tarpinio tipo pelkėse greta įvairių rūšių karklų, karpotųjų berželių bei skurdžių pušelių neretai galima pamatyti 1-2,5 m aukščio rudomis ar rausvai rudomis šakelėmis, palyginti smulkiais, kiaušiniškais, 1,5-3 cm ilgio lapeliais berželius, augančius krūmais ar žemais medeliais. Tai liekniniai beržai (Betula humilis Schrank), savaime paplitę beveik visos Europos ir Sibiro pelkėse. Didesnės ūkinės ar dekoratyvinės reikšmės mūsų šalyje ši rūšis neturi ir svarbi daugiau botaniniu požiūriu. Šia prasme labai vertinga mūsų šalies aukštapelkėse aptinkama žemaūgė beržų rūšis – beržas keružis (Betula nana L.). Tai nedidelis 0,5-1 m aukščio krūmas, plonomis, rudomis , pažeme besidriekiančiomis ar nežymiai kylančiomis šakelėmis ir ūgliais, smulkiais, apskritais ar plačiai elipsiškais, 1-1,5 cm ilgio tamsiai žaliais lapeliais. Tai reliktinis augalas, gausiai paplitęs Rytų ir Vidurio Europoje (Lietuvoje) po paskutinio apledėjimo (prieš 12-16 tūkst. metų).Dabar gi Lietuvoje šis beržas yra išlikęs tik kai kuriose Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Panevėžio, Švenčionių, Zarasų ir kai kurių kitų rajonų aukštapelkėse. Kiek dažnesnis keružinis beržas kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje. Jo savaiminio paplitimo arealas apima Rytų Europą, Vakarų Sibirą, kur nusitęsia toli už poliarinio rato ir siekia Špicbergeno salą bei Švento Juozapo žemę.
Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, individualiose dendrologinėse kolekcijose, sodybų želdynuose) mėgstamos ir dažnai auginamos karpotojo ir plaukuotojo beržų dekoratyvinės formos. Ypač daug jų turi karpotasis beržas. Apie šiuos puošnius ir plačias pritaikymo želdynuose galimybes turinčius augalus papasakosime truputį plačiau.
Dr. Laimutis Januškevičius
Pakelėse, pamiškėse, ežerų ir upių pakrantėse tiek vasarą, tiek žiemą mūsų žvilgsnį dažnai patraukia baltaliemeniai beržai. Galingumu ir medienos kietumu šie medžiai neprilygsta nei mūsų girių karaliui ąžuolui, nei uosiui ar klevui, bet štai grožiu ir grakštumu juos mažai kas pralenkia. Matomai, ne veltui daugelis tautų beržą laiko savo nacionaliniu medžiu: rusai kalba apie rusišką beržą, baltarusiai – apie baltarusišką, nabejingi šiam puošniam medžiui ir mūsų kaimynai latviai, lenkai, estai bei suomiai. Lietuviai irgi neretai suabejoja prie ko glaustis?.. – galingo ąžuolo ar palyginti gležno, bet be galo mielo beržo kamieno ir jo dailiai svyrančių, ne vienoje dainoje apdainuotų šakelių. Turbūt nedaugelis žino, kad Lietuvoje savaime auga ne viena, o keturios beržų rūšys. O iš viso beržinių (Betulaceae Gray) šeimai priklausančiai beržo (Betula L.) genčiai botanikai priskiria apie 120 rūšių, savaime paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinio ir šalto klimato juostose.Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, parkuose, sodininkų mėgėjų sodybose...) šiuo metu auginama apie 20 svetimžemių (introdukuotų) beržų rūšių ir 10-13 dekoratyvinių formų. Deja, dauguma jų sutinkamos tik botanikos soduose ir arboretumuose, o plačiau želdynuose auginama tik keletas svetimžemių rūšių ir apie 6 dekoratyvinės formos.
Iš vietinių (autochtoninių) rūšių bene puošniausias ir dažniausiai sutinkamas karpotasis beržas (Betula pendula Roth), kurį iš tolo galima pažinti iš dailiai žemyn svyrančių šakelių bei daugiau ar mažiau apatinėje dalyje sueižėjusių kamienų. Priėjus arčiau, šį beržą nesunku atpažinti iš gana gausiai karpuotų (nuo to kilęs ir rūšies lietuviškas pavadinimas) šakelių ir ūglių bei gana taisyklingos rombiškos formos lapelių. Mūsų miškuose kartais sutinkamas taip vadinamas rėtos beržas – neaukštas (3-5 m aukščio), kartais keliais liemenimis, gumbuotu kamienu ir pagrindinėmis šakomis medelis. Tai ne kas kita, kaip karpotojo beržo karelinis varietetas (Betula pendula var. carelica (Marklin) Hämet-Ahti arba Betula pendula‘Carelica‘), savaime paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje, Skandinavijos šalyse ir ypač Karelijoje.
Ne ką mūsų natūraliuose želdiniuose už karpotąjį beržą retesnis plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.). Nuo karpotojo jis lengvai atskiriamas pagal lygius, net ir senų medžių nesueižejusius kamienus, daugiau į viršų kylančias šakas ir šakeles, plaukuotus ūglius ir šiek tiek didesnius, taisyklingos kiaušiniškos formos lapus. Tarpinio tipo pelkėse greta įvairių rūšių karklų, karpotųjų berželių bei skurdžių pušelių neretai galima pamatyti 1-2,5 m aukščio rudomis ar rausvai rudomis šakelėmis, palyginti smulkiais, kiaušiniškais, 1,5-3 cm ilgio lapeliais berželius, augančius krūmais ar žemais medeliais. Tai liekniniai beržai (Betula humilis Schrank), savaime paplitę beveik visos Europos ir Sibiro pelkėse. Didesnės ūkinės ar dekoratyvinės reikšmės mūsų šalyje ši rūšis neturi ir svarbi daugiau botaniniu požiūriu. Šia prasme labai vertinga mūsų šalies aukštapelkėse aptinkama žemaūgė beržų rūšis – beržas keružis (Betula nana L.). Tai nedidelis 0,5-1 m aukščio krūmas, plonomis, rudomis , pažeme besidriekiančiomis ar nežymiai kylančiomis šakelėmis ir ūgliais, smulkiais, apskritais ar plačiai elipsiškais, 1-1,5 cm ilgio tamsiai žaliais lapeliais. Tai reliktinis augalas, gausiai paplitęs Rytų ir Vidurio Europoje (Lietuvoje) po paskutinio apledėjimo (prieš 12-16 tūkst. metų).Dabar gi Lietuvoje šis beržas yra išlikęs tik kai kuriose Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Panevėžio, Švenčionių, Zarasų ir kai kurių kitų rajonų aukštapelkėse. Kiek dažnesnis keružinis beržas kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje. Jo savaiminio paplitimo arealas apima Rytų Europą, Vakarų Sibirą, kur nusitęsia toli už poliarinio rato ir siekia Špicbergeno salą bei Švento Juozapo žemę.
Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, individualiose dendrologinėse kolekcijose, sodybų želdynuose) mėgstamos ir dažnai auginamos karpotojo ir plaukuotojo beržų dekoratyvinės formos. Ypač daug jų turi karpotasis beržas. Apie šiuos puošnius ir plačias pritaikymo želdynuose galimybes turinčius augalus papasakosime truputį plačiau.
Dr. Laimutis Januškevičius
Etnokultūra - istorija
Lietuvos miškininkų sąjunga pažymėjo 85-metį
Šiemet sukako 85-eri metai, kai 1929 m. birželio pabaigoje Kaune buvo įkurta Lietuvos miškininkų sąjunga, kurios veikla priverstinai nutraukta 1940 m. vasarą. Tarpukario metais buvo organizuota 10 suvažiavimų, leistas profesinis žurnalas ,,Mūsų girios“. Pasitraukę 1944 m. iš Lietuvos aktyviausi sąjungos nariai 1949 m. spalį JAV, Čikagoje, įkūrė Lietuvos miškininkų sąjungą išeivijoje. Ji tęsė veiklą, rūpinosi miškininkais tremtiniais, leido žurnalą „Girios aidas“.
Atkūrus šalies nepriklausomybę ir 1990 m. balandį Lietuvos miškininkų sąjungą, Miškininkų sąjunga išeivijoje 1994 m. įsiliejo į Lietuvoje atkurtos LMS gretas. Miškininkai tęsia tarpukario tradiciją – kas keli metai rengia Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavimus, aptaria to laikotarpio aktualius šalies miškų valdymo, miškininkystės klausimus, išsako problemas, renka sąjungos vadovybę, Garbės teismą, nusipelniusiems nariams suteikia Garbės nario vardus, tvirtina veiklos Įstatus, kitus dokumentus. Dabartinė Sąjunga vienija per 1000 narių, turi skyrius visose miškų urėdijose, kitose su miškininkyste susijusiose įstaigose.
Šiemet gruodžio 5 d. organizuotas atkurtos Lietuvos miškininkų sąjungos 12-asis suvažiavimas, kuris vyko Kauno rajone, Raudondvario dvare, neseniai įsikūrusio menų inkubatoriaus patalpose. Į suvažiavimą atvyko per 300 miškininkų, išrinktų delegatais, ir nemažai svečių. Pasveikinti miškininkų į suvažiavimą atvyko LR Seimo nariai – miškininkas Kazys Grybauskas ir Paulius Saudargas, generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis, Valstybinės miškų tarnybos direktorius dr. Paulius Zolubas, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis, visuomeninių organizacijų atstovai.
Sąjungos veiklą per ataskaitinį laikotarpį pristatė jos prezidentas Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius. Už svarų indėlį miškų moksle, švietime, praktinėje miškininkystėje suvažiavimas suteikė LMS garbės nario vardą buvusiam LŽŪU rektoriui, miškininkui prof. Romualdui Deltuvai ir buvusiam Kuršių nerijos nacionalinio parko Nidos girininkijos girininkui Gediminui Virgilijui Dikšui. Už ilgametį, prasmingą darbą miškininkystėje, miškotvarkos pažangos propagavimą LMS prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius pareiškė padėkas 13-kai aktyvių sąjungos narių, o Seimo narys Kazys Grybauskas įteikė LR Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės padėkas – LMS prezidentui Edmundui Bartkevičiui, ilgamečiam Sąjungos prezidiumo nariui, buvusiam Šakių miškų urėdijos vyriausiajam miškininkui Romui Kupstaičiui ir Ukmergės miškų urėdijos Pašilės girininkijos girininkui, aktyviam Girininkų bendrijos nariui Marijonui Vilkeliui. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas pareiškė miškininkams padėką, kurią perdavė Seimo narys Paulius Saudargas.
Suvažiavimo dalyvius medžiotojų vardu šmaikščiai pasveikino Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas, pažymėdamas, kad jų draugija yra 10 metų vyresnė – jau pažymėjo 95-ąsias įkūrimo metines. Už medžioklės tradicijų puoselėjimą LMS prezidentui jis įteikė medžiotojų pagarbos ženklą – ,,Medeinės“ medalį. Kolegoms tolimesnės sėkmės kasdieniuose darbuose ir kūrybinio bendradarbiavimo linkėjo Miškų instituto direktorius dr. Marius Aleinikovas, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys miškininkas Vidmantas Čaikauskas.
Buvęs LMS prezidentas prof. Edvardas Riepšas paskelbė konkurso „Geriausiai ąžuolynus atkurianti girininkija“ rezultatus ir nugalėtojus. Pirma vieta įvertinta Šakių miškų urėdijos Kidulių girininkija (girininkas Virginijus Martinkevičius), antra – Kėdainių miškų urėdijos Ąžuoloto girininkija (girininkas Romualdas Bukauskas), trečia – Tauragės miškų urėdijos Batakių girininkija (girininkas Gintaras Stankevičius). Skirtos dvi paskatinamosios vietos – Pakruojo miškų urėdijos Pakruojo girininkijai (girininkas Juozas Kanišauskas) ir Trakų miškų urėdijos Jagelonių girininkijai (girininkas Vytautas Dirsė). Geriausiai ąžuolynus atkuriančioms girininkijoms skirti konkurso diplomai, paskatinamosios piniginės premijos bei trims geriausių girininkijų girininkams suteikta garbė prieš atidarant suvažiavimą įnešti ir po suvažiavimo baigties išnešti LMS vėliavą.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu perrinktas prof. Edmundas Bartkevičius. Patvirtintas sąjungos prezidiumas, valdyba, Garbės teismas, Įstatai. Suvažiavimas priėmė 4 rezoliucijas, kuriose numatyta vystyti tvarų miškų naudojimą, plėsti bendradarbiavimą su privačiame miškų sektoriuje dirbančiais miškininkais ir miško savininkais, efektyvinti jaunųjų miško bičiulių veiklą bei deramai įamžinti lietuviškos miškininkystės patriarcho, lietuvybės Vilniaus krašte puoselėtojo prof. Povilo Matulionio atminimą (šiemet išleista prof. Romualdo Deltuvo parengta išsami knyga ,,Povilas Matulionis: Ateities pradžia – tai mes“).
Mindaugas BERŽINSKAS
R. VASILIAUSKO nuotraukos
Šiemet sukako 85-eri metai, kai 1929 m. birželio pabaigoje Kaune buvo įkurta Lietuvos miškininkų sąjunga, kurios veikla priverstinai nutraukta 1940 m. vasarą. Tarpukario metais buvo organizuota 10 suvažiavimų, leistas profesinis žurnalas ,,Mūsų girios“. Pasitraukę 1944 m. iš Lietuvos aktyviausi sąjungos nariai 1949 m. spalį JAV, Čikagoje, įkūrė Lietuvos miškininkų sąjungą išeivijoje. Ji tęsė veiklą, rūpinosi miškininkais tremtiniais, leido žurnalą „Girios aidas“.
Atkūrus šalies nepriklausomybę ir 1990 m. balandį Lietuvos miškininkų sąjungą, Miškininkų sąjunga išeivijoje 1994 m. įsiliejo į Lietuvoje atkurtos LMS gretas. Miškininkai tęsia tarpukario tradiciją – kas keli metai rengia Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavimus, aptaria to laikotarpio aktualius šalies miškų valdymo, miškininkystės klausimus, išsako problemas, renka sąjungos vadovybę, Garbės teismą, nusipelniusiems nariams suteikia Garbės nario vardus, tvirtina veiklos Įstatus, kitus dokumentus. Dabartinė Sąjunga vienija per 1000 narių, turi skyrius visose miškų urėdijose, kitose su miškininkyste susijusiose įstaigose.
Šiemet gruodžio 5 d. organizuotas atkurtos Lietuvos miškininkų sąjungos 12-asis suvažiavimas, kuris vyko Kauno rajone, Raudondvario dvare, neseniai įsikūrusio menų inkubatoriaus patalpose. Į suvažiavimą atvyko per 300 miškininkų, išrinktų delegatais, ir nemažai svečių. Pasveikinti miškininkų į suvažiavimą atvyko LR Seimo nariai – miškininkas Kazys Grybauskas ir Paulius Saudargas, generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis, Valstybinės miškų tarnybos direktorius dr. Paulius Zolubas, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis, visuomeninių organizacijų atstovai.
Sąjungos veiklą per ataskaitinį laikotarpį pristatė jos prezidentas Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius. Už svarų indėlį miškų moksle, švietime, praktinėje miškininkystėje suvažiavimas suteikė LMS garbės nario vardą buvusiam LŽŪU rektoriui, miškininkui prof. Romualdui Deltuvai ir buvusiam Kuršių nerijos nacionalinio parko Nidos girininkijos girininkui Gediminui Virgilijui Dikšui. Už ilgametį, prasmingą darbą miškininkystėje, miškotvarkos pažangos propagavimą LMS prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius pareiškė padėkas 13-kai aktyvių sąjungos narių, o Seimo narys Kazys Grybauskas įteikė LR Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės padėkas – LMS prezidentui Edmundui Bartkevičiui, ilgamečiam Sąjungos prezidiumo nariui, buvusiam Šakių miškų urėdijos vyriausiajam miškininkui Romui Kupstaičiui ir Ukmergės miškų urėdijos Pašilės girininkijos girininkui, aktyviam Girininkų bendrijos nariui Marijonui Vilkeliui. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas pareiškė miškininkams padėką, kurią perdavė Seimo narys Paulius Saudargas.
Suvažiavimo dalyvius medžiotojų vardu šmaikščiai pasveikino Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas, pažymėdamas, kad jų draugija yra 10 metų vyresnė – jau pažymėjo 95-ąsias įkūrimo metines. Už medžioklės tradicijų puoselėjimą LMS prezidentui jis įteikė medžiotojų pagarbos ženklą – ,,Medeinės“ medalį. Kolegoms tolimesnės sėkmės kasdieniuose darbuose ir kūrybinio bendradarbiavimo linkėjo Miškų instituto direktorius dr. Marius Aleinikovas, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys miškininkas Vidmantas Čaikauskas.
Buvęs LMS prezidentas prof. Edvardas Riepšas paskelbė konkurso „Geriausiai ąžuolynus atkurianti girininkija“ rezultatus ir nugalėtojus. Pirma vieta įvertinta Šakių miškų urėdijos Kidulių girininkija (girininkas Virginijus Martinkevičius), antra – Kėdainių miškų urėdijos Ąžuoloto girininkija (girininkas Romualdas Bukauskas), trečia – Tauragės miškų urėdijos Batakių girininkija (girininkas Gintaras Stankevičius). Skirtos dvi paskatinamosios vietos – Pakruojo miškų urėdijos Pakruojo girininkijai (girininkas Juozas Kanišauskas) ir Trakų miškų urėdijos Jagelonių girininkijai (girininkas Vytautas Dirsė). Geriausiai ąžuolynus atkuriančioms girininkijoms skirti konkurso diplomai, paskatinamosios piniginės premijos bei trims geriausių girininkijų girininkams suteikta garbė prieš atidarant suvažiavimą įnešti ir po suvažiavimo baigties išnešti LMS vėliavą.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu perrinktas prof. Edmundas Bartkevičius. Patvirtintas sąjungos prezidiumas, valdyba, Garbės teismas, Įstatai. Suvažiavimas priėmė 4 rezoliucijas, kuriose numatyta vystyti tvarų miškų naudojimą, plėsti bendradarbiavimą su privačiame miškų sektoriuje dirbančiais miškininkais ir miško savininkais, efektyvinti jaunųjų miško bičiulių veiklą bei deramai įamžinti lietuviškos miškininkystės patriarcho, lietuvybės Vilniaus krašte puoselėtojo prof. Povilo Matulionio atminimą (šiemet išleista prof. Romualdo Deltuvo parengta išsami knyga ,,Povilas Matulionis: Ateities pradžia – tai mes“).
Mindaugas BERŽINSKAS
R. VASILIAUSKO nuotraukos
Gamta svetur
Kemerų nacionalinis parkas ir kurortas
Kiekviename Latvijos kampelyje galima surasti ir aplankyti ką nors įdomaus ir vertingo. Tačiau daugiausia lankytinų vietų, kaip ir Lietuvoje, yra nacionaliniuose parkuose. Jie įkurti teritorijose, kur mažiausiai pakeista natūrali aplinka, kur įdomiausi kraštovaizdžiai, kur daugiausia gamtos, kultūros, istorijos paminklų. Dėl to nacionaliniai parkai dažnai lankomi, jie išraižyti turistiniais maršrutais ir pažintiniais takais. Susipažinkime plačiau su vienu Latvijos Kemerų nacionaliniu parku, jo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.
Kemerų nacionalinis parkas įkurtas 1997 metais siekiant išsaugoti Latvijos Pajūrio žemumos ekosistemą, joje esančius gamtinius ir istorinius-kultūrinius objektus, mineralinio bei gydomojo purvo šaltinius.
Geologiniu požiūriu Kemerų apylinkės - didelių geologinių struktūrų jungiamasis taškas. Pakrantės žemuma ribojasi su keletu kopų eilių - Kracu kalva, Zala ir kitomis kopomis, kurios žymi senovinę Baltijos jūros Litorinos stadijos pakrantę. Dėl praeityje įvykusio žemės plutos pakilimo ir jūros atsitraukimo pakrantėje atsirado lagūniniai ežerai – Kamieris, Dūnienis ir Sloka.
Šiaurės vakarinėje nacionalinio parko dalyje, Milekalnės teritorijoje, iškyla Ziemelkurzeme kalvos. Jos susiformavo poledynmetyje kartu su 30 metrų gylio ežeru. Unikalusis Kemerų Tirelis turtingas antrinės kilmės ežerais. Dėl dolomito pirminės uolienos sąveikos su dideliais purvo klodais susidarė sieros šaltiniai, tapę Kemerų kurorto vystymosi pagrindu.
Parke įrengti keli pažintiniai takai. Vaikščiodami jais aplankysite Šaltekšnių pelkės miško pėsčiųjų tiltą, Sluokos ežero apžvalgos bokštą, praeisite Sluokos ežero pakrančių pažintiniu taku, prie kurio įrengti įvairūs sporto įrengimai ir informaciniai stendai, kuriuose pasakojama apie Sluokos ežero apylinkių gamtą ir istorines vertybes. Lankytojams siūloma išbandyti vandenilio sulfidų prisotintų šaltinių vandenį. Tako ilgis siekia 3,1 km, tačiau galutinis pasivaikščiojimo ilgis priklauso tik nuo pačių iškylautojų. Takas prasideda ir baigiasi Sluokos ežero pakrantėje, kur galite pastatyti savo automobilį ir surengti pikniką. Šalia įrengtas ir 7 m. aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio kaip ant delno atsiveria ežero ir jo aplinkos panorama. Be to, čia puiki vieta stebėti paukščius.
Vaikus ir paauglius, apsilankiusius Kemerų nacionaliniame parke, kviečia gamtos pažinimo mokykla „Dabas skola“.Mokykloje rengiami pažintiniai užsiėmimai miške, pelkėje ar prie vandens. Programos pritaikytos pagal lankytojų amžiaus grupes. Jų metu aptariamos skirtingos temos. Tris dienas pelkėje vyksta pamokos, kurių metu vaikai atlieka biologijos, geografijos, fizikos, dailės, literatūros ir kitų dalykų užduotis, o mokytojų „kabinetai“ įkurti prie neskęstančių kemsynų ar žemaūgių medelių.
Kemerų nacionalinis parkas garsėja didele biologine įvairove, unikaliomis pelkėmis: Didžiuoju Kemerų raistu, Raganų, Žaliąja ir daugeliu kitų.
Nacionalinį Kemerų parką puikiai apibūdina turtinga jo flora ir fauna. Čia rasti 897 paparčiai ir sėkliniai augalai, 202 samanų rūšys, 139 kerpių, 521 grybų rūšys. 25 proc. parko augalų įtraukti į Latvijos Raudonąją knygą. Drėgnuose miškuose užtinkama pelkinė karpažolė, Palaso sausmedis, tikroji kurpelė. Tarp pelkinių augalų ryškiais žiedais išsiskiria įvairios orchidėjų rūšys.
Gyvūnų karalystę atstovauja įvairių rūšių paukščiai. Čia galima pamatyti daugybę retų Europos paukščių pvz. baltauodegių erelių, didžiųjų apuokų. Nuolatinį prieglobstį parke rado kuolingos, čia ypač palankios maitinimosi ir perėjimo sąlygos juodiesiems gandrams, gervėms, bei mažiesiems ereliams rėksniams. Vietomis gausiai peri Vakarų Europoje nykstanti griežlių rūšis. Dunduru pievose galima stebėti laukinius arklius ir karves.
Kemerų parke yra dvi paukščių gyvenamosios vietos, turinčios tarptautinę reikšmė. Viena jų - Kaniero ežeras, kita - Didžioji Kemeri Pievų pelkė. Beveik nepaliesti parko miškai – puiki vieta retų rūšių geniams: tripirščiui, vidutiniam ir baltnugariui. Daugelyje parko vietų įsikūrę berai. Jų intensyvi veikla stabilizuoja vandens režimą ko pasėkoje gausėja veislių ir biotopų įvairovė. Didžiosios parko pelkės tai patikimas briedžių prieglobstis, o dideliame miške dažnai sutinkami elniai, šernai, stirnos ir vilkai.
Dėl parko teritorijoje esančių dolomito telkinių, sulfidų klodų ir didelių pelkių sąveikos susidarė sieringi vandenys ir gydomasis purvas. Todėl jau XVIII amžiuje čia buvo įkurtas Kemeri kurortas, į kurį išbandyti sieros vandenilio šaltinių bei purvo vonių suvažiuodavo ligoniai iš įvairių Europos šalių. Kurortas greitai tapo žinomu ir populiariu. Jau XVIII amžiaus pabaigoje miestelyje buvo pastatyti 106 pastatai, o 1911 metais atsirado tiesioginis traukinys Kemeri – Maskva. Vėlesniais metais Kemeri kurorto reikšmė sumažėjo, tačiau dabar vėl grįžta buvusi šlovė ir, reikia tikėtis, kad Kemeri sanatorija greitai bus atstatyta.
Prof. Algirdas STANAITIS
Kiekviename Latvijos kampelyje galima surasti ir aplankyti ką nors įdomaus ir vertingo. Tačiau daugiausia lankytinų vietų, kaip ir Lietuvoje, yra nacionaliniuose parkuose. Jie įkurti teritorijose, kur mažiausiai pakeista natūrali aplinka, kur įdomiausi kraštovaizdžiai, kur daugiausia gamtos, kultūros, istorijos paminklų. Dėl to nacionaliniai parkai dažnai lankomi, jie išraižyti turistiniais maršrutais ir pažintiniais takais. Susipažinkime plačiau su vienu Latvijos Kemerų nacionaliniu parku, jo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.
Kemerų nacionalinis parkas įkurtas 1997 metais siekiant išsaugoti Latvijos Pajūrio žemumos ekosistemą, joje esančius gamtinius ir istorinius-kultūrinius objektus, mineralinio bei gydomojo purvo šaltinius.
Geologiniu požiūriu Kemerų apylinkės - didelių geologinių struktūrų jungiamasis taškas. Pakrantės žemuma ribojasi su keletu kopų eilių - Kracu kalva, Zala ir kitomis kopomis, kurios žymi senovinę Baltijos jūros Litorinos stadijos pakrantę. Dėl praeityje įvykusio žemės plutos pakilimo ir jūros atsitraukimo pakrantėje atsirado lagūniniai ežerai – Kamieris, Dūnienis ir Sloka.
Šiaurės vakarinėje nacionalinio parko dalyje, Milekalnės teritorijoje, iškyla Ziemelkurzeme kalvos. Jos susiformavo poledynmetyje kartu su 30 metrų gylio ežeru. Unikalusis Kemerų Tirelis turtingas antrinės kilmės ežerais. Dėl dolomito pirminės uolienos sąveikos su dideliais purvo klodais susidarė sieros šaltiniai, tapę Kemerų kurorto vystymosi pagrindu.
Parke įrengti keli pažintiniai takai. Vaikščiodami jais aplankysite Šaltekšnių pelkės miško pėsčiųjų tiltą, Sluokos ežero apžvalgos bokštą, praeisite Sluokos ežero pakrančių pažintiniu taku, prie kurio įrengti įvairūs sporto įrengimai ir informaciniai stendai, kuriuose pasakojama apie Sluokos ežero apylinkių gamtą ir istorines vertybes. Lankytojams siūloma išbandyti vandenilio sulfidų prisotintų šaltinių vandenį. Tako ilgis siekia 3,1 km, tačiau galutinis pasivaikščiojimo ilgis priklauso tik nuo pačių iškylautojų. Takas prasideda ir baigiasi Sluokos ežero pakrantėje, kur galite pastatyti savo automobilį ir surengti pikniką. Šalia įrengtas ir 7 m. aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio kaip ant delno atsiveria ežero ir jo aplinkos panorama. Be to, čia puiki vieta stebėti paukščius.
Vaikus ir paauglius, apsilankiusius Kemerų nacionaliniame parke, kviečia gamtos pažinimo mokykla „Dabas skola“.Mokykloje rengiami pažintiniai užsiėmimai miške, pelkėje ar prie vandens. Programos pritaikytos pagal lankytojų amžiaus grupes. Jų metu aptariamos skirtingos temos. Tris dienas pelkėje vyksta pamokos, kurių metu vaikai atlieka biologijos, geografijos, fizikos, dailės, literatūros ir kitų dalykų užduotis, o mokytojų „kabinetai“ įkurti prie neskęstančių kemsynų ar žemaūgių medelių.
Kemerų nacionalinis parkas garsėja didele biologine įvairove, unikaliomis pelkėmis: Didžiuoju Kemerų raistu, Raganų, Žaliąja ir daugeliu kitų.
Nacionalinį Kemerų parką puikiai apibūdina turtinga jo flora ir fauna. Čia rasti 897 paparčiai ir sėkliniai augalai, 202 samanų rūšys, 139 kerpių, 521 grybų rūšys. 25 proc. parko augalų įtraukti į Latvijos Raudonąją knygą. Drėgnuose miškuose užtinkama pelkinė karpažolė, Palaso sausmedis, tikroji kurpelė. Tarp pelkinių augalų ryškiais žiedais išsiskiria įvairios orchidėjų rūšys.
Gyvūnų karalystę atstovauja įvairių rūšių paukščiai. Čia galima pamatyti daugybę retų Europos paukščių pvz. baltauodegių erelių, didžiųjų apuokų. Nuolatinį prieglobstį parke rado kuolingos, čia ypač palankios maitinimosi ir perėjimo sąlygos juodiesiems gandrams, gervėms, bei mažiesiems ereliams rėksniams. Vietomis gausiai peri Vakarų Europoje nykstanti griežlių rūšis. Dunduru pievose galima stebėti laukinius arklius ir karves.
Kemerų parke yra dvi paukščių gyvenamosios vietos, turinčios tarptautinę reikšmė. Viena jų - Kaniero ežeras, kita - Didžioji Kemeri Pievų pelkė. Beveik nepaliesti parko miškai – puiki vieta retų rūšių geniams: tripirščiui, vidutiniam ir baltnugariui. Daugelyje parko vietų įsikūrę berai. Jų intensyvi veikla stabilizuoja vandens režimą ko pasėkoje gausėja veislių ir biotopų įvairovė. Didžiosios parko pelkės tai patikimas briedžių prieglobstis, o dideliame miške dažnai sutinkami elniai, šernai, stirnos ir vilkai.
Dėl parko teritorijoje esančių dolomito telkinių, sulfidų klodų ir didelių pelkių sąveikos susidarė sieringi vandenys ir gydomasis purvas. Todėl jau XVIII amžiuje čia buvo įkurtas Kemeri kurortas, į kurį išbandyti sieros vandenilio šaltinių bei purvo vonių suvažiuodavo ligoniai iš įvairių Europos šalių. Kurortas greitai tapo žinomu ir populiariu. Jau XVIII amžiaus pabaigoje miestelyje buvo pastatyti 106 pastatai, o 1911 metais atsirado tiesioginis traukinys Kemeri – Maskva. Vėlesniais metais Kemeri kurorto reikšmė sumažėjo, tačiau dabar vėl grįžta buvusi šlovė ir, reikia tikėtis, kad Kemeri sanatorija greitai bus atstatyta.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Miestai vandenyne
Gal tai kada nors ir taps mūsų ateitimi: žaluma padengta, dreifuojanti jūroje sala, kurioje kiekvienas ras sau ir darbą, ir pramogas.
Gyventojų pertekliaus, taip pat globalinio atšilimo, kurio metu dalis sausumos gali būti paskandinta, grėsmė verčia žmoniją pamąstyti apie alternatyvias erdves gyvenimui. Iki įsikūrimo už Žemės ribų kol kas toli. O kaip dėl jūrų ir vandenynų? Neseniai Kinijoje buvo sukurtas pirmasis plaukiojančio namo projektas. Ateityje galės atsirasti ištisi megapoliai, plaukiojantys vandens paviršiumi...
Grėsmė verčia pasitelkti protą
Tradicija statyti namus ant vandens Kinijoje egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Štai vandeninis Sanduao miestas kažkada atsirado iš skurdo. Mažai apsirūpinusios šeimos, neturėdamos galimybės mokėti už žemę, ėmė kurti savo buveines ant polių upių ir įlankų viduryje. Taip atsirado ištisa ant vandens dreifuojanti gyvenvietė, kuri egzistuoja iki šių dienų. Visi namai joje pastatyti iš medžio ar bambuko ir įkurdinti ant tos pačios medžiagos pontonų. Ant vandens juos palaiko sujungti plastikiniai ir metaliniai kanistrai. Sanduao įsikūręs tykiame užutekyje, todėl namams nereikalinga apsauga nuo didelių bangų.
Net seniausi gyventojai neprisimena, kam pirmajam kilo mintis sukurti miestą-atolą, bet kalbama, kad jis egzistuoja jau apie tūkstantmetį. Palaipsniui kaimas išsiplėtė ir pavirto tikru dideliu miestu. Šiandien jame yra sava policija, pašto skyrius, daugybė restoranėlių ir kavinukių, parduotuvių ir kioskų. Miestas netgi turi savo telefoninį kodą. Jo gyventojai sausumoje būna retai, taigi visa, kas būtina gyvenimui, jie gauna iš jūros. Daugelis jų yra žvejai ir augina jūros produktus. Antrojo pasaulinio karo metais plaukiojantysis miestas buvo sugriautas, bet po karo vėl buvo atstatytas ir tapo vienu stambiausių žvejybos centrų Kinijoje. Sanduao yra ne tik jūrinių delikatesų šaltiniu, bet ir populiariu turizmo centru, traukiančiu daugybę atvykėlių...
Pagal paskutinį technikos žodį
O jeigu paverstume namus ant vandens labiau komfortiškais, aprūpintume juos išvystyta infrastruktūra? Tokį uždavinį Kinijos valdžia iškėlė architektūros kompanijai AT Design Office. Šiandien projektas „popieriuje“ jau gatavas.
Statant plaukiojančią salą, kurios plotas siekia apie keturis kvadratinius kilometrus, planuojama naudoti tas pačias technologijas, kaip ir kuriant penkiasdešimties kilometrų ilgio tiltą Makao-Čžuchai-Honkongas.
- Dalis šio tilto - tai povandeninis tunelis, kuris jungiasi su antžemynine dalimi 150 metrų ilgio gelžbetonine dėže, - aiškina architektas Slavomiras Siska.
Kinų plaukiojantysis miestas bus surinktas iš heksagonalinių (šešiakampių) modulių, kurie bus gaminami gamyklose, o po to gabenami į paskirties vietą jūroje. Žiūrint iš paukščio skrydžio tokios salos primins mozaikiškai išsidėsčiusius korius. Miesto-salos moduliai bus sujungti tarp savęs povandeniniais tuneliais arba virš vandens esančiais keliukais. Tolimus modulius bus galima pasiekti valtimis.
Kiekvienas miestas-sala (o jų planuojama pastatyti daug) bus sujungtas su savo kaimynais ir žemynu povandeninių tunelių tinklu. Transporto mazguose bus įrengtos stovėjimo vietos kruiziniams submarinams ir jachtoms, o vietos gyventojų patogumui kursuos keltai. Salos centrinėje dalyje, viršutiniame lygmenyje, įsikurs parkai. Žemutiniame povandeniniame lygmenyje bus pastatyti viešbučiai ir pramogų zonos. Iš esmės kiekviename mieste bus dvi žaliosios zonos. Viena - virš vandens, kita - po vandeniu. Antžeminė žalioji erdvė bus naudojama sporto užsiėmimams ir poilsiui gryname ore. Povandeniniai parkai bus skirti ekologinio mikroklimato palaikymui uždarose patalpose.
Ypatingo dėmesio nusipelno ventiliacija. Ji bus centralizuota. Oras į povandeninius aukštus planuojamas pumpuoti per gigantišką vamzdį, įtaisytą komplekso viduryje.
Plaukiojantysis kompleksas viskuo apsirūpins pats. Vertikaliai įkurdinti sodai ir gyvulininkystės fermos aprūpins gyventojus maistu. Dalį energijos numatoma gauti ekologiškai perdirbant atliekas. Greičiausiai bus naudojami biodujiniai reaktoriai, puikiai užsirekomendavę sausumoje. Gyvulininkystės atliekų pavertimas dujomis, elektra ir šiluma plačiai naudojamas Europos šalyse ir pačioje Kinijoje. Ši technologija puikiai pasiteisino fermose. Beje, į energiją transformuojasi ir atliekos, kurių pilnas vandenynas...
Tiktai turtingiesiems!
Perspektyva prarasti pakrantės teritorijas pagimdė analogiškus projektus Prancūzijoje, Britanijoje, Japonijoje, Malaizijoje ir Maldyvuose. Japonijos inžinierių nuomone, ateityje žmonės gyvens nedideliuose plaukiojančiuose miestuose, dreifuojančiuose po Ramųjį vandenyną ir panašiuose į milžiniškas vandens lelijas. Būtent Lelija japonai ir pavadino būsimą vandens gyvenvietę.
Kadangi Maldyvams rimtai gresia pavojus būti užtvindytiems, vietos specialistai į projektą pažvelgė labai rimtai. Dirbtinės salos bus įrengtos penkiakampių žvaigždžių pavidalu. Gyvenamosios patalpos bus jų viduje, po vejomis su žaliaisiais augalais. Tuo tarpu salų paviršiuje drieksis pliažai, džiugins baseinai. Bet jeigu, neduok Dieve, įvyktų kokia nelaimė ir dirbtinėms saloms iškiltų grėsmė būti užtvindytoms, Maldyvų vyriausybė supirkinėja žemės sklypus, kad galėtų kataklizmų atveju perkelti saliečius ten.
Malaizijos architektai sugalvojo projektą, pavadintą рO2+scraper, kuris yra ne kas kita, kaip dangoraižis, tiktai ne iškilęs aukštyn, o nusileidžiantis po vandeniu, beje, visiškai saugus ekologiniu požiūriu. Autoriai jį vadina vandenraižiu.
Britai, kaip visuomet, ėmėsi savarankiško projekto. Jie suplanavo pastatyti ištisą plaukiojančią sodybą, arba mini miestą, pavadintą „Utopijos“ vardu. Jis turės vienuolika denių, keturias sraigtasparnio aikšteles, savą doką, keletą baseinų, o taip pat panoraminius vaizdus, kuriais gėrėsis būsimi gyventojai. Suprantama, jame apsigyventi galės tiktai labai turtingi žmonės. Kol kas „Utopiją“ planuojama nuomoti pasakiškomis kainomis...
Ateities Atlantida
Didžiulis pliusas yra tas, kad tokie miestai neskleis šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sunaudos nedaug energijos. Ekologiškai švarus plaukiojantis namas galės tapti ir daugiafunkcine transporto priemone. Jo savininkai galės keliauti, nejausdami žygio nepatogumų.
Bet jeigu kitų šalių projektai taip ir lieka planuose, tai kinai ketina jau kitąmet pradėti įgyvendinti plaukiojančiojo miesto koncepciją. Kol kas bus pastatytas pirmasis šiuolaikinis plaukiojantis namas...
Kas žino, o gal tai ir yra mūsų ateitis: žaluma pasidengusi, dreifuojanti po jūrą sala, kurioje kiekvienas ras sau ir darbą, ir pramogas? Argi ne taip atrodė legendinė senovės Atlantida, kurią daugelis tyrinėtojų laiko rojaus analogu Žemėje? O kas, jeigu ir ji buvo „projektu“, realizuotu pagal seniai išėjusios civilizacijos „naujausias technologijas“?
Parengė Linas Vaitkus
Gal tai kada nors ir taps mūsų ateitimi: žaluma padengta, dreifuojanti jūroje sala, kurioje kiekvienas ras sau ir darbą, ir pramogas.
Gyventojų pertekliaus, taip pat globalinio atšilimo, kurio metu dalis sausumos gali būti paskandinta, grėsmė verčia žmoniją pamąstyti apie alternatyvias erdves gyvenimui. Iki įsikūrimo už Žemės ribų kol kas toli. O kaip dėl jūrų ir vandenynų? Neseniai Kinijoje buvo sukurtas pirmasis plaukiojančio namo projektas. Ateityje galės atsirasti ištisi megapoliai, plaukiojantys vandens paviršiumi...
Grėsmė verčia pasitelkti protą
Tradicija statyti namus ant vandens Kinijoje egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Štai vandeninis Sanduao miestas kažkada atsirado iš skurdo. Mažai apsirūpinusios šeimos, neturėdamos galimybės mokėti už žemę, ėmė kurti savo buveines ant polių upių ir įlankų viduryje. Taip atsirado ištisa ant vandens dreifuojanti gyvenvietė, kuri egzistuoja iki šių dienų. Visi namai joje pastatyti iš medžio ar bambuko ir įkurdinti ant tos pačios medžiagos pontonų. Ant vandens juos palaiko sujungti plastikiniai ir metaliniai kanistrai. Sanduao įsikūręs tykiame užutekyje, todėl namams nereikalinga apsauga nuo didelių bangų.
Net seniausi gyventojai neprisimena, kam pirmajam kilo mintis sukurti miestą-atolą, bet kalbama, kad jis egzistuoja jau apie tūkstantmetį. Palaipsniui kaimas išsiplėtė ir pavirto tikru dideliu miestu. Šiandien jame yra sava policija, pašto skyrius, daugybė restoranėlių ir kavinukių, parduotuvių ir kioskų. Miestas netgi turi savo telefoninį kodą. Jo gyventojai sausumoje būna retai, taigi visa, kas būtina gyvenimui, jie gauna iš jūros. Daugelis jų yra žvejai ir augina jūros produktus. Antrojo pasaulinio karo metais plaukiojantysis miestas buvo sugriautas, bet po karo vėl buvo atstatytas ir tapo vienu stambiausių žvejybos centrų Kinijoje. Sanduao yra ne tik jūrinių delikatesų šaltiniu, bet ir populiariu turizmo centru, traukiančiu daugybę atvykėlių...
Pagal paskutinį technikos žodį
O jeigu paverstume namus ant vandens labiau komfortiškais, aprūpintume juos išvystyta infrastruktūra? Tokį uždavinį Kinijos valdžia iškėlė architektūros kompanijai AT Design Office. Šiandien projektas „popieriuje“ jau gatavas.
Statant plaukiojančią salą, kurios plotas siekia apie keturis kvadratinius kilometrus, planuojama naudoti tas pačias technologijas, kaip ir kuriant penkiasdešimties kilometrų ilgio tiltą Makao-Čžuchai-Honkongas.
- Dalis šio tilto - tai povandeninis tunelis, kuris jungiasi su antžemynine dalimi 150 metrų ilgio gelžbetonine dėže, - aiškina architektas Slavomiras Siska.
Kinų plaukiojantysis miestas bus surinktas iš heksagonalinių (šešiakampių) modulių, kurie bus gaminami gamyklose, o po to gabenami į paskirties vietą jūroje. Žiūrint iš paukščio skrydžio tokios salos primins mozaikiškai išsidėsčiusius korius. Miesto-salos moduliai bus sujungti tarp savęs povandeniniais tuneliais arba virš vandens esančiais keliukais. Tolimus modulius bus galima pasiekti valtimis.
Kiekvienas miestas-sala (o jų planuojama pastatyti daug) bus sujungtas su savo kaimynais ir žemynu povandeninių tunelių tinklu. Transporto mazguose bus įrengtos stovėjimo vietos kruiziniams submarinams ir jachtoms, o vietos gyventojų patogumui kursuos keltai. Salos centrinėje dalyje, viršutiniame lygmenyje, įsikurs parkai. Žemutiniame povandeniniame lygmenyje bus pastatyti viešbučiai ir pramogų zonos. Iš esmės kiekviename mieste bus dvi žaliosios zonos. Viena - virš vandens, kita - po vandeniu. Antžeminė žalioji erdvė bus naudojama sporto užsiėmimams ir poilsiui gryname ore. Povandeniniai parkai bus skirti ekologinio mikroklimato palaikymui uždarose patalpose.
Ypatingo dėmesio nusipelno ventiliacija. Ji bus centralizuota. Oras į povandeninius aukštus planuojamas pumpuoti per gigantišką vamzdį, įtaisytą komplekso viduryje.
Plaukiojantysis kompleksas viskuo apsirūpins pats. Vertikaliai įkurdinti sodai ir gyvulininkystės fermos aprūpins gyventojus maistu. Dalį energijos numatoma gauti ekologiškai perdirbant atliekas. Greičiausiai bus naudojami biodujiniai reaktoriai, puikiai užsirekomendavę sausumoje. Gyvulininkystės atliekų pavertimas dujomis, elektra ir šiluma plačiai naudojamas Europos šalyse ir pačioje Kinijoje. Ši technologija puikiai pasiteisino fermose. Beje, į energiją transformuojasi ir atliekos, kurių pilnas vandenynas...
Tiktai turtingiesiems!
Perspektyva prarasti pakrantės teritorijas pagimdė analogiškus projektus Prancūzijoje, Britanijoje, Japonijoje, Malaizijoje ir Maldyvuose. Japonijos inžinierių nuomone, ateityje žmonės gyvens nedideliuose plaukiojančiuose miestuose, dreifuojančiuose po Ramųjį vandenyną ir panašiuose į milžiniškas vandens lelijas. Būtent Lelija japonai ir pavadino būsimą vandens gyvenvietę.
Kadangi Maldyvams rimtai gresia pavojus būti užtvindytiems, vietos specialistai į projektą pažvelgė labai rimtai. Dirbtinės salos bus įrengtos penkiakampių žvaigždžių pavidalu. Gyvenamosios patalpos bus jų viduje, po vejomis su žaliaisiais augalais. Tuo tarpu salų paviršiuje drieksis pliažai, džiugins baseinai. Bet jeigu, neduok Dieve, įvyktų kokia nelaimė ir dirbtinėms saloms iškiltų grėsmė būti užtvindytoms, Maldyvų vyriausybė supirkinėja žemės sklypus, kad galėtų kataklizmų atveju perkelti saliečius ten.
Malaizijos architektai sugalvojo projektą, pavadintą рO2+scraper, kuris yra ne kas kita, kaip dangoraižis, tiktai ne iškilęs aukštyn, o nusileidžiantis po vandeniu, beje, visiškai saugus ekologiniu požiūriu. Autoriai jį vadina vandenraižiu.
Britai, kaip visuomet, ėmėsi savarankiško projekto. Jie suplanavo pastatyti ištisą plaukiojančią sodybą, arba mini miestą, pavadintą „Utopijos“ vardu. Jis turės vienuolika denių, keturias sraigtasparnio aikšteles, savą doką, keletą baseinų, o taip pat panoraminius vaizdus, kuriais gėrėsis būsimi gyventojai. Suprantama, jame apsigyventi galės tiktai labai turtingi žmonės. Kol kas „Utopiją“ planuojama nuomoti pasakiškomis kainomis...
Ateities Atlantida
Didžiulis pliusas yra tas, kad tokie miestai neskleis šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sunaudos nedaug energijos. Ekologiškai švarus plaukiojantis namas galės tapti ir daugiafunkcine transporto priemone. Jo savininkai galės keliauti, nejausdami žygio nepatogumų.
Bet jeigu kitų šalių projektai taip ir lieka planuose, tai kinai ketina jau kitąmet pradėti įgyvendinti plaukiojančiojo miesto koncepciją. Kol kas bus pastatytas pirmasis šiuolaikinis plaukiojantis namas...
Kas žino, o gal tai ir yra mūsų ateitis: žaluma pasidengusi, dreifuojanti po jūrą sala, kurioje kiekvienas ras sau ir darbą, ir pramogas? Argi ne taip atrodė legendinė senovės Atlantida, kurią daugelis tyrinėtojų laiko rojaus analogu Žemėje? O kas, jeigu ir ji buvo „projektu“, realizuotu pagal seniai išėjusios civilizacijos „naujausias technologijas“?
Parengė Linas Vaitkus
Nepiktybiški žudikai
Pakalbėkime apie labai mažas būtybėles, kurios nekelia jokios grėsmės žmogui ir gyvūnams, jeigu jų neliesime rankomis, nebandysime paglostyti arba praryti...
Kalbama apie varles, mėgstančias laipioti medžiais. Tiesa, vienos jų keliauja tik lapais, nes yra labai mažytės– vos dviejų-trijų centimetrų ilgio, ir aptikti jas galima ant kokio nors Kolumbijos medžio lapų. Antrosios – stambesnės, iki penkių centimetrų ilgio, ir paprastai randamos ant tų pačių kolumbietiškų medžių šaknų (kartais piečiau, tarkim, kur nors Brazilijoje).
Abi šias varlyčių rūšis vienija tai, kad jos yra nepaprastai nuodingos! Beje, mažesnioji savo nuodų stiprumu netgi gerokai lenkia savo stambesnę gentainę. Jos odoje esama vieno stipriausių nuodų pasaulyje – batrachotoksino. Vienos tokios varlės pakaktų į aną pasaulį nusiųsti dešimt sveikų, stiprių vyrų. Senieji Kolumbijos genčių - emberų - gyventojai puikiai žinojo šias jų savybes. Jie gaudydavo „lapines“ ryškiai oranžines varlytes ir jų oda įtrindavo savo strėlių antgalius (vienos kvaksiukės užtekdavo dešimčiai strėlių). Na, o vėliau šių strėlių pagalba emberai į aną pasaulį išsiųsdavo savo nedraugus. Dešimt lavonų tokiam pat strėlių kiekiui – bet kurios genties kario svajonių riba.
Varlių priešai
Be kraujo troškusių aborigenų, vargšės mažytės varlytės turi patį tikriausią priešą – kostarikietišką leimadofisą. Suprantama, kad be papildomų paaiškinimų sunku įsivaizduoti, apie ką apskritai kalbama. Todėl patiksliname: leimadofisas – vietinė gyvatė, kurios vienintelės baisūs varlyčių nuodai neveikia. Gyvatė tuo naudojasi ir ryja jas dešimtimis.
Aborigenai su varlytėmis elgdavosi labai atsargiai, ir ne vien iš baimės apsinuodyti. Dalykas tas, kad medžių lapuose gyvenančiomis varlytėmis negalima buvo naudotis neribotai – odoje esantys nuodai baigdavosi, kvakses tekdavo paleisti ir gaudyti naujas. Bet aborigenų entuziazmas, lydintis nedraugų medžioklę, nemažėdavo.
Stambesnės, tarp medžio šaknų gyvenančios varlytės pakankamai ryškios išvaizdos: oranžinės juostos ant jų kūno kaitaliojasi su juodomis. Jų nuodai silpnesni, tačiau vienos varlės odos išskyrų irgi drąsiai pakanka išsiųsti į aną pasaulį aštuoniems vyrams. Plikomis rankomis geriau jos neliesti.
Nuodų papildymas
Jau minėjome, kad nuodai baigiasi, ir varlėms tenka papildyti jų atsargas odoje. Kaip tai vyksta? Mokslininkai dar tiksliai nežino nuodų atsikūrimo proceso, bet mano, jog nuodai kaupiasi varlių organizme dėl to, kad jos maitinasi nuodingais vabzdžiais – nuodingomis skruzdėlėmis, termitais, erkėmis. Tiesa, tai viso labo tik prielaida, paremta tuo, kad varlytės, laikomos terariumuose, nemaitinamos tais pačiais vabzdžiais, kuriuos jos gaudo natūralioje aplinkoje, kur jos bebūtų sugautos anksčiau – tarp lapų ar tarp šaknų – praktiškai saugios. Tačiau dėl visa ko rekomenduojama laikyti šias namines varles toliau nuo savęs, ypač susižeidus. Jeigu jos bent kiek pavojingos, nuodai, patekę į žaizdelę, atliks savo baisųjį darbą.
Panamos simbolis
O dabar persikelkime kiek šiauriau – į Panamą – ir susipažinkime su vienu iš šios šalies simbolių – auksine varlyte.
Panamos varlytė taip pat mažytė ir labai graži – jos oda ryškiai geltonos spalvos. Egzistuoja prietaras, kad šis gyvūnėlis po savo mirties (tik būtinai natūralios) pavirsta auksu. Būtent dėl to Centrinėje Amerikoje iki konkistadorų atėjimo būta tiek daug aukso gaminių. Kalbama, kad pirmieji kolonistai, prisiklausę pasakojimų apie varlytes, suvarydavo vargšes į specialius aptvarus ir palikdavo ten numirti, laukdami, kada šios pavirs brangiais luiteliais.
Jeigu pamatysite auksinę varlytę, galėsite stebėti jos gyvenimą (gana nuobodų ir vienodą). Įdomu pasiklausyti auksinių varlyčių patinėlių giesmių – jie sugeba skleisti garsus, sklindačius kelių kilometrų atstumu. Tikriausiai jus sudomins šių roplių „gestų kalba“. Dalykas tas, kad auksinės varlytės gyvena netoli triukšmingų vandens krioklių, todėl tarp savęs bendrauja ne balsais, o gestais – pakelia kairę arba dešinę letenėlę ir gana žaismingai jomis mojuoja, sukinėja galvutę ir pan.
Tik nesugalvokite paimti šios varlytės į rankas. Kaip ir ankstesnės mūsų herojės, jos – vienos iš pačių nuodingiausių gamtos sukurtų būtybių. Beje, kuo ji jaunesnė, tuo nuodai stipresni, ir tai padeda paaugliams varliukams išgyventi šiame pasaulyje.
Parengė Žygintas Petrulis
Pakalbėkime apie labai mažas būtybėles, kurios nekelia jokios grėsmės žmogui ir gyvūnams, jeigu jų neliesime rankomis, nebandysime paglostyti arba praryti...
Kalbama apie varles, mėgstančias laipioti medžiais. Tiesa, vienos jų keliauja tik lapais, nes yra labai mažytės– vos dviejų-trijų centimetrų ilgio, ir aptikti jas galima ant kokio nors Kolumbijos medžio lapų. Antrosios – stambesnės, iki penkių centimetrų ilgio, ir paprastai randamos ant tų pačių kolumbietiškų medžių šaknų (kartais piečiau, tarkim, kur nors Brazilijoje).
Abi šias varlyčių rūšis vienija tai, kad jos yra nepaprastai nuodingos! Beje, mažesnioji savo nuodų stiprumu netgi gerokai lenkia savo stambesnę gentainę. Jos odoje esama vieno stipriausių nuodų pasaulyje – batrachotoksino. Vienos tokios varlės pakaktų į aną pasaulį nusiųsti dešimt sveikų, stiprių vyrų. Senieji Kolumbijos genčių - emberų - gyventojai puikiai žinojo šias jų savybes. Jie gaudydavo „lapines“ ryškiai oranžines varlytes ir jų oda įtrindavo savo strėlių antgalius (vienos kvaksiukės užtekdavo dešimčiai strėlių). Na, o vėliau šių strėlių pagalba emberai į aną pasaulį išsiųsdavo savo nedraugus. Dešimt lavonų tokiam pat strėlių kiekiui – bet kurios genties kario svajonių riba.
Varlių priešai
Be kraujo troškusių aborigenų, vargšės mažytės varlytės turi patį tikriausią priešą – kostarikietišką leimadofisą. Suprantama, kad be papildomų paaiškinimų sunku įsivaizduoti, apie ką apskritai kalbama. Todėl patiksliname: leimadofisas – vietinė gyvatė, kurios vienintelės baisūs varlyčių nuodai neveikia. Gyvatė tuo naudojasi ir ryja jas dešimtimis.
Aborigenai su varlytėmis elgdavosi labai atsargiai, ir ne vien iš baimės apsinuodyti. Dalykas tas, kad medžių lapuose gyvenančiomis varlytėmis negalima buvo naudotis neribotai – odoje esantys nuodai baigdavosi, kvakses tekdavo paleisti ir gaudyti naujas. Bet aborigenų entuziazmas, lydintis nedraugų medžioklę, nemažėdavo.
Stambesnės, tarp medžio šaknų gyvenančios varlytės pakankamai ryškios išvaizdos: oranžinės juostos ant jų kūno kaitaliojasi su juodomis. Jų nuodai silpnesni, tačiau vienos varlės odos išskyrų irgi drąsiai pakanka išsiųsti į aną pasaulį aštuoniems vyrams. Plikomis rankomis geriau jos neliesti.
Nuodų papildymas
Jau minėjome, kad nuodai baigiasi, ir varlėms tenka papildyti jų atsargas odoje. Kaip tai vyksta? Mokslininkai dar tiksliai nežino nuodų atsikūrimo proceso, bet mano, jog nuodai kaupiasi varlių organizme dėl to, kad jos maitinasi nuodingais vabzdžiais – nuodingomis skruzdėlėmis, termitais, erkėmis. Tiesa, tai viso labo tik prielaida, paremta tuo, kad varlytės, laikomos terariumuose, nemaitinamos tais pačiais vabzdžiais, kuriuos jos gaudo natūralioje aplinkoje, kur jos bebūtų sugautos anksčiau – tarp lapų ar tarp šaknų – praktiškai saugios. Tačiau dėl visa ko rekomenduojama laikyti šias namines varles toliau nuo savęs, ypač susižeidus. Jeigu jos bent kiek pavojingos, nuodai, patekę į žaizdelę, atliks savo baisųjį darbą.
Panamos simbolis
O dabar persikelkime kiek šiauriau – į Panamą – ir susipažinkime su vienu iš šios šalies simbolių – auksine varlyte.
Panamos varlytė taip pat mažytė ir labai graži – jos oda ryškiai geltonos spalvos. Egzistuoja prietaras, kad šis gyvūnėlis po savo mirties (tik būtinai natūralios) pavirsta auksu. Būtent dėl to Centrinėje Amerikoje iki konkistadorų atėjimo būta tiek daug aukso gaminių. Kalbama, kad pirmieji kolonistai, prisiklausę pasakojimų apie varlytes, suvarydavo vargšes į specialius aptvarus ir palikdavo ten numirti, laukdami, kada šios pavirs brangiais luiteliais.
Jeigu pamatysite auksinę varlytę, galėsite stebėti jos gyvenimą (gana nuobodų ir vienodą). Įdomu pasiklausyti auksinių varlyčių patinėlių giesmių – jie sugeba skleisti garsus, sklindačius kelių kilometrų atstumu. Tikriausiai jus sudomins šių roplių „gestų kalba“. Dalykas tas, kad auksinės varlytės gyvena netoli triukšmingų vandens krioklių, todėl tarp savęs bendrauja ne balsais, o gestais – pakelia kairę arba dešinę letenėlę ir gana žaismingai jomis mojuoja, sukinėja galvutę ir pan.
Tik nesugalvokite paimti šios varlytės į rankas. Kaip ir ankstesnės mūsų herojės, jos – vienos iš pačių nuodingiausių gamtos sukurtų būtybių. Beje, kuo ji jaunesnė, tuo nuodai stipresni, ir tai padeda paaugliams varliukams išgyventi šiame pasaulyje.
Parengė Žygintas Petrulis