Aplinkosauga
Lietuvos geležinkeliečiai gyvena ir dirba
santarvėje su gamta, - sakė AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius dr. Stasys DAILYDKA spaudos konferencijoje, surengtoje vasario 17 dieną „Lietuvos geležinkeliečiai rūpinasi ne tik keleivių ir krovinių pervežimu, bet ir švarios aplinkos išsaugojimu. Mes ne tik savo valdose žiūrime, kad nebūtų teršiama aplinka, saugojama gamta, bet visuomet teikiame pagalbą aplinkosaugoje kitoms organizacijoms“, - sakė AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius dr. Stasys Dailydka. Spaudos konferencijoje paprašiau tarp praėjusių metų atliktų darbų bei ateities planų įvardyti ir aplinkosaugos būklę šiame sektoriuje. Pasak generalinio direktoriaus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ struktūroje dar 2011 metais įkurtas „Aplinkos apsaugos centras“, kuris atsakingas už ekologinę būklę geležinkelių teritorijose. Jis tiesiogiai rūpinasi pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymu, užterštų teritorijų išvalymu po įvykusios ekologinės avarijos, nuotekų valymo įrenginių priežiūra, teritorijų želdinimu, darbuotojų ekologinės kultūros ugdymu. Per vienerius metus surengiama šimtai apžiūrų, išleidžiama įvairios literatūros, surengiama nemažai susitikimų su mokslininkais, aplinkosaugos specialistais. Be to, efektyviai veikia Aplinkos tyrimų laboratorija, kurios darbuotojai nuolat stebi aplinkos kokybės parametrus. Jų dėmesio centre paviršinio ir požeminio vandens kokybė, nuotekų, grunto, dumblo, dirvožemio užterštumo laipsnis,alyvos, dyzelino ir aušinimo skysčio kokybės tyrimai. Pasak AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus dr. Stasio Dailydkos, reikėtų prisiminti, kokie geležinkeliai ir jų aplinka buvo anksčiau: pakakdavo pažvelgti vien tik į pabėgius, prigirdytus smalingų medžiagų, aplaistytus alyva ar dyzelinu, kad suprastum gamtos kančią. Jis pasiūlė žurnalistams šiandien paeiti šiais geležiniais keliais, pasidairyti jų aplinkoje, užsukti į traukinių remonto įmones, pabuvoti gamybinėse teritorijose, kad įsitikintų, jog geležinkeliečiai gyvena ir dirba santarvėje su gamtine ir gamybine aplinka. Atrodo, kad Šalies geležinkelių vadovas priėmė siūlymą surengti žiniasklaidos atstovams pažintinę kelionę traukiniu per Lietuvą. Į susitikimą su AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovais susirinko gausus žurnalistų būrys. Žiniasklaidos atstovai turėjo gerą progą pakalbinti ne tik generalinį direktorių dr. Stasį Dailydką, jo pavaduotoją Albertą Šimėną, Plėtros departamento direktorių Virgilijų Jestremską bei kitus atsakingus darbuotojus. T.G. inf. Suskaičiuoti Kauno ornitologiniame draustinyje žiemojantys paukščiai
Panemunės parko teritorijoje esančiame Kauno ornitologiniame draustinyje kasmet žiemoja maždaug 1500–5000 vandens paukščių. Neseniai atliktos apskaitos metu suskaičiuota apie 1700 paukščių. Tarp jų daugiausia klykuolių ir didžiųjų ančių. Šiemet čia taip pat žiemoja laukės, gulbės nebylės, kuoduotosios antys ir kiti, iš viso 13 rūšių, paukščiai. Tarp jų ir retų rūšių atstovai – gulbės giesmininkės, žilosios antys, didieji dančiasnapiai, jūriniai ereliai. Draustinis prie Kauno hidroelektrinės buvo įsteigtas siekiant apsaugoti žiemojančius vandens paukščius. Jau daugiau nei 20 metų juos kasmet suskaičiuoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Ornitologijos skyriaus darbuotojai. 2,5 ha ploto draustinyje žiemoja net 42 rūšių vandens paukščiai, iš kurių 13 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Daugiausia čia žiemoja didžiųjų ančių, klykuolių, laukių, didžiųjų dančiasnapių. Dėl šiltos žiemos ir aukšto vandens lygio Nemuno upėje šiemet žiemojančių paukščių mažiau. Praėjusiais metais tuo pat metu buvo suskaičiuota per 4500 šešiolikos rūšių paukščių. AM inf. |
„Baltfish“ regioninio forumo darbotvarkėje -
daugiametis žvejybos planas „Baltfish“ regioninis forumas vienija aštuonias ES valstybes nares, esančias aplink Baltijos jūrą. Šiam Forumui Europos Komisija teikia vis didesnę reikšmę sprendžiant Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos klausimus. Lietuva „Baltfish“ forumui pirmininkauti pradėjo 2014 m. liepos 1 d. ir baigs 2015 m. liepos 1 d. Žemės ūkio ministerijoje įvyko „Baltfish“ regioninio forumo susitikimai. Bene svarbiausia šių susitikimų užduotis – aptarti daugiametį žvejybos valdymo planą. Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Latvija išskiria šį planą kaip vieną iš savo programos prioritetų ir ketina siekti, kad šis pasiūlymas būtų priimtas sklandžiai. Po ilgų diskusijų suderinta bendra „Baltfish“ regioninio forumo pozicija dėl daugiamečio žvejybos plano. „Daugiametis žvejybos planas – tai aktualus klausimas visoms aštuonioms aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusioms valstybėms. Suderintą poziciją pateiksime Europos Sąjungos atsakingoms institucijoms“, – sakė žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė. Baltijos jūros menkių, silkių, šprotų išteklių ir jų žvejybos valdymo planas yra pirmas daugiametis planas, parengtas pagal 2014 m. įsigaliojusios reformuotos Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas, numatančias, kad daugiamečiuose planuose turėtų būti nustatytas didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslas ir jo pasiekimo terminas, numatytos reikalavimo iškrauti visą laimikį įgyvendinimo priemonės, techninės priemonės ir garantijos, kad atsižvelgiant į išteklių būklę būtų taikomos ištaisomosios priemonės. Naujuoju planu siekiama užtikrinti tausų minėtųjų Baltijos jūros išteklių naudojimą, kad žvejybos sektorius galėtų džiaugtis stabilia žvejyba ir didesniu laimikiu. Tai pirmas toks planas pagal naująją Bendrąją žuvininkystės politiką ir pirmasis, kuris iš tiesų apima skirtingus žuvų išteklius. Juo bus pakeistas ankstesnis dviejų Baltijos jūros menkių išteklių valdymo planas. ŽŪM inf. Individualiai nuotekas tvarkančių gyventojų
dėmesiui Aplinkos ministras patvirtino Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą. Nuo šiol galės būti įrengiami tik tokie septikai, kurių eksploatacinių savybių pastovumas patikrintas darniųjų standartų nustatyta tvarka. Jų gamintojas ar tiekėjas privalės turėti tai patvirtinančius dokumentus. Nuotekų kaupimo rezervuarai turi būti sandarūs ir tokio tūrio, kad nuotekų nereikėtų išvežti dažniau kaip kartą per 7 dienas. Vienas aktualiausių reikalavimų nuotekų kaupimo rezervuarų savininkams ir naudotojams – periodiškai tikrinti rezervuarų sandarumą, kad nuotekos, kuriose yra įvairių buitinės chemijos sudedamųjų dalių, nepatektų į aplinką, gruntinius ir paviršinius vandenis. Nors nuotekų tvarkymo centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis paslauga tampa prieinama vis didesniam gyventojų skaičiui, nemažai jų savo nuotekas tvarko individualiai. Toks nuotekų tvarkymo būdas kartais būna vienintelis įmanomas – pavyzdžiui, sezoniškai apgyvendintuose būstuose. Aplinkos ministerijos užsakymu UAB „RAIT“ 2014 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad centralizuotai nuotekas tvarko apie 82 proc. gyventojų. Prie nuotekų tinklų neprisijungę gyventojai įsirengia biologinio nuotekų valymo įrenginius, septikus arba nuotekas kaupia rezervuaruose. Aplinkosaugininkai primena, kad 2014 m. lapkritį įsigaliojo Seimo priimtas naujos redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Jis numato, kad individualiai nuotekas tvarkyti pasirinkę gyventojai turi sudaryti viešąsias sutartis su geriamąjį vandenį tiekiančiomis ir nuotekas tvarkančiomis įmonėmis. Svarbu ne tik užtikrinti, kad nuotekų įrenginiai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, bet ir kad nuotekų valymo metu susidarančios atliekos būtų išvežamos reguliariai. AM inf. |
Zoologijos muziejų praturtino dovanotos vertingos kolekcijos
Pastaruoju metu Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus praturtėjo dar dviem gausiomis drugių kolekcijomis. Jas dovanojo entomologai mėgėjai Vitalijus Bačianskas ir Vytautas Inokaitis. Abi kolekcijas sudaro daugiau kaip 15 tūkst. drugių.
Vitalijaus Bačiansko kolekcija rinkta 1995-2014 metais. Joje yra 750 rūšių daugiau kaip pusseptinto tūkstančio drugių. Daugiausia jų surinkta Pasvalio rajone, taip pat Kaišiadorių, Kauno, Varėnos rajonuose. Vienas vertingiausių šios kolekcijos eksponatų – drebulinė peteliškė.
Vytauto Inokaičio dovanotą kolekciją sudaro 663 rūšių daugiau kaip 8,5 tūkst. drugių. Ji surinkta 2002-2014 metais Vidurio Lietuvoje – Kauno, Kaišiadorių ir Jonavos rajonuose.
Visos Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijos – tai didžiausias Lietuvoje gyvūnijos eksponatų rinkinys. Jį daugiau kaip prieš 150 metų pradėjo rinkti Leonardas Ivanauskas, o tradiciją tęsė prof. Tadas Ivanauskas, jo mokiniai ir bendradarbiai.
AM inf.
Pastaruoju metu Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus praturtėjo dar dviem gausiomis drugių kolekcijomis. Jas dovanojo entomologai mėgėjai Vitalijus Bačianskas ir Vytautas Inokaitis. Abi kolekcijas sudaro daugiau kaip 15 tūkst. drugių.
Vitalijaus Bačiansko kolekcija rinkta 1995-2014 metais. Joje yra 750 rūšių daugiau kaip pusseptinto tūkstančio drugių. Daugiausia jų surinkta Pasvalio rajone, taip pat Kaišiadorių, Kauno, Varėnos rajonuose. Vienas vertingiausių šios kolekcijos eksponatų – drebulinė peteliškė.
Vytauto Inokaičio dovanotą kolekciją sudaro 663 rūšių daugiau kaip 8,5 tūkst. drugių. Ji surinkta 2002-2014 metais Vidurio Lietuvoje – Kauno, Kaišiadorių ir Jonavos rajonuose.
Visos Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijos – tai didžiausias Lietuvoje gyvūnijos eksponatų rinkinys. Jį daugiau kaip prieš 150 metų pradėjo rinkti Leonardas Ivanauskas, o tradiciją tęsė prof. Tadas Ivanauskas, jo mokiniai ir bendradarbiai.
AM inf.
Žaliasis pasaulis
Miškininkai garsina Troškūnėlius
Troškūnėlių viensėdis, esantis už vieno kilometro į pietus nuo Troškūnų, jau nemažai metų yra traukos centras tiems, kas domisi paslaptinguoju gamtos pasauliu, augmenija, kas nori atokvėpio valandėlę praleisti miško prieglobstyje.
Čia, Troškūnėliuose, pamiškėje netoli Juostos upės, įsikūrusi Troškūnų girininkija, čia veikia unikalus muziejus, įspūdingame parke įkurdintas arboretumas, netoliese įrengtas miško pažinimo takas.
Žvilgsnis praeitin
Troškūnų girininkija įsikūrusi istoriniuose pastatuose, menančiuose dar tuos laikus, kuomet čia buvo sukoncentruotas Aukštaitijos krašto miškų administravimo centras. 1926 –aisiais metais Troškūnėliuose buvo pastatyti du miško tvarkymo įstaigų administracinių pastatų kompleksai : Šimonių miškų urėdijos administracinis pastatas su butais miškų ūkio tarnautojams ir Troškūnų girininkijos kontora su ūkio pastatais. Nuo XX a. II pusės, iškėlus Šimonių urėdiją, tuose pastatuose veikė Troškūnų tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninė, vėliau ten įrengti butai.
Troškūnų girininkija tame pačiame pastatų komplekse veikia nuo 1926 metų. Iki 1945-ųjų ji priklausė Šimonių miškų urėdijai, 1945-1958 metais- Panevėžio miškų ūkiui, nuo 1959 iki 1990-ųjų- Anykščių miškų ūkiui, o nuo 1990-ųjų iki šiol priklauso Valstybinei įmonei Anykščių miškų urėdija.
Jau vien į pastatus verta pasižiūrėti. Nors suremontuoti, tvarkingi, rūpestingai prižiūrimi, tačiau išsaugotas ir jų autentiškumas, daug kas čia primena prieškario laikus...
Miško muziejui 15 metų
Anykščių miškų urėdijos Miško muziejus įkurtas 2000-aisiais metais Troškūnų girininkijos patalpose urėdo Sigito Kinderio ir ilgamečio tuometinio girininko Algimanto Meškausko, kuris čia darbavosi 1986-2008 metais, iniciatyva. Neliko muziejus be dėmesio bei priežiūros ir tuomet, kai Troškūnų girininkijos girininkas darbo veteranas A. Meškauskas išėjo į užtarnautą poilsį, o jo vietoje pradėjo dirbti naujas energingas girininkas Audrius Kusta.
Jau vien iš pavadinimo darosi aišku, kas tai per muziejus.Jame lankytojus pasitinka tarsi gyvi miško gyventojai : gudruolė lapė, miško sanitaras vilkas, vikrusis zuikis ir daugybė smulkių žvėrelių. Ant medžių šakų – erelis rėksnys, pelėda ir kiti paukščiai. Tiesa, šie žvėrys žvėreliai ir paukščiai nūnai nebegyvi, muziejaus lankytojus pasitinka tik jų iškamšos. Bet iškamšos tokios kokybiškos, tikroviškos, taip sumaniai įkomponuotos į aplinką, jog nejučia pagalvoji, kad visa tai tikra, kad šie gyvūnai ir paukščiai tik akimirkai stabtelėjo. Ir greitai nuskuos, nulėks, nuskris...
Medžioti leidžiamus unikalaus muziejaus eksponatais virtusius žvėris ir paukščius sumedžiojo ir muziejui padovanojo prisiekę medžiotojai Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis bei medžioklės žinovas Vladas Maslinskas. Tie gyvūnai, kurių medžioklė yra uždrausta, į muziejų pateko įvairiais keliais: paukščiai žūva ir nuo elektros iškrovos, kai neatsargiai prisiliečia prie laidų, žvėrys numušami pravažiuojančių mašinų, patenka į brakonierių kilpas ir pan. Ekspoziciją savo originaliais drožiniais papuošė buvęs Juostininkų girininkas Alfonsas Deresevičius. Muziejuje galima susipažinti su senąja miškotvarka, miško augalų, medžių kempinių ir vabalų kolekcijomis, sužinoti apie įdomesnius Troškūnų krašto gamtos ir miško objektus. Gausybė foto nuotraukų, archyvinių dokumentų byloja apie girininkijos istoriją, šio krašto miškuose nuoširdžiai dirbusius žmones. Dėmesio verti įvairūs mechanizmai, darbo įrankiai, kadaise naudoti prie miško tvarkymo. Muziejus plečiamas, nuolat atnaujinamas, reguliariai papildomos jo ekspozicijos. O tai, kas netelpa muziejaus patalpose, puikiai įsikuria erdviame kieme. Čia jau stūkso istorinėmis relikvijomis tapę miškų darbuose naudoti galingi įrenginiai, mechanizmai, tarp jų ir specializuotas miško traktorius TDT-55.
Pabuvoti tokiame unikaliame muziejuje tikrai pravartu, nes čia galima sužinoti labai daug ir įdomių dalykų.
Na, o jeigu kas apie Troškūnų seniūnijos Troškūnėlių kaime veikiantį Miško muziejų dar nebuvo girdėję, tai galėjo išsamiau sužinoti ir net pamatyti gausybę eksponatų Anykščių miesto šventės metu. Antano Baranausko aikštėje vieną šventės dieną buvo pristatinėjami Anykščių rajone veikiantys muziejai. Troškūnų girininkijos girininkas Audrius Kusta pats asmeniškai pristatinėjo šį Miško muziejų, bendravo su visuomene, o kas norėjo, iki valiai galėjo nusifotografuoti prie vilko, lapės ir kitų gyvūnų iškamšų...
Arboretumas
Anykščių miškų urėdijos urėdui Sigitui Kinderiui ir jo bendraminčiams 2005 –aisiais kilo mintis Troškūnėliuose įkurti pažintinį augalų parką – arboretumą, arba, dar kitaip vadinamą, dendrariumą. (arboretumas kilęs nuo lotyniško žodžio „arber“ (medis) , dendrariumas- nuo graikiško žodžio „dendrom“ (medis). Šie įmantrūs pavadinimai reiškia labai paprastą dalyką: tam tikrame plote auginamų medžių ir augalų rūšių kolekciją. Tokį sumanymą ypač palaikė pirmuosius medelius būsimajame parke pasodinęs tuometinis Troškūnų girininkijos girininkas Algimantas Meškauskas. Būsimojo arboretumo projektą tuomet parengė Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Audrius Skridaila. Šiuo metu 2,5 ha parke auga daugiau kaip 150 rūšių ir formų augalų. Arčiau girininkijos pastato šliejasi kolekcinė augalų dalis, yra nemažai šviesą mėgstančių augalų, berželiais ir eglutėmis suformuotoje aplinkoje auga ūksmę mėgstanti augmenija. Nušienautame, rūpestingai prižiūrimame plote susodinta augmenija nepaliekama likimo valiai. Per vasaros karščius kai kuriuos augalus reikia palaistyti, kai ką tenka patręšti, aplink juos būtina išravėti žoles ir pan. Darbų čia netrūksta. Augalai apsaugoti tvorelėmis, kuoliukais, šalia jų galima perskaityti lietuviškus ir lotyniškus pavadinimus. Troškūniečių arboretume kaskart pasodinama vis daugiau ir vis įvairesnių, įdomesnių augalų. Per artimiausius du dešimtmečius tikimasi šį pažintinį augalų parką gerokai išplėsti. Čia turėtų atsirasti net arti 400 medžių rūšių ir formų. O jeigu ateityje dar pavyktų parko teritoriją išplėsti, tai, specialistų teigimu, galima būtų arboretume auginti net ir iki 1000 augalų rūšių ir formų...
Medžio skulptūros
2008-ųjų gegužę šalia Troškūnų girininkijos atsirado palapinių miestelis, o aplink su kaltais, paprastais ir motoriniais pjūklais „apsiginklavę“ darbavosi medžio drožėjai. Čia dešimtį dienų vyko tarptautinis tautodailininkų pleneras, kurio metu anykštėnai Jonas Tvardauskas, Valentinas Survila, Valdas Pelegrimas, Vladas Gaidys, Žilvinas Kriaučiūnas, elektrėniškė Vanda Umbrasienė, kretingiškis Raimundas Puškorius, prieniškis Algimantas Sakalauskas, Antanas Lastauskas iš Kalvarijos, iš Ukrainos atvykęs Petro Romaniuk iš ąžuolų išskobė įvairių įsimintinų skulptūrų bei mažosios architektūros akcentų gamtos, miškininkystės, ekologijos, gyvūnijos tematika. Visus medžio darbus, sukurtus plenero metu, tautodailininkai dovanojo girininkijai. Dailūs vartai, suolai, įvairios figūros, meninės rodyklės papuošė girininkijos, Miško muziejaus, arboretumo teritorijas, Miško pažinimo taką.
Plenero dalyvius vieną dieną aplankė Troškūnų seniūnijoje su visuomene susitikimus organizavę Anykščių rajono savivaldybės vadovai.
Miško pažinimo takas
Su miško medžiais ir medynais Miško muziejaus lankytojai ir šiaip mišku besidomintys gamtos bičiuliai turi progos susipažinti kilometrą pavaikštinėję Troškūnų miško pažintiniu taku, kuris įrengtas vėlgi Anykščių miškų urėdijos ir Troškūnų girininkijos pastangomis. Susiruošę į tokią pažintinę kelionę praeis natūraliai susiformavusiu miško taku, šlapesnes vietas ir griovius įveikdami lieptais. Informaciniuose stenduose išsamiai aprašyta tai, ką galima pastebėti, einant Miško pažinimo taku. Prie įspūdingo ąžuolo įrengta poilsio aikštelė su miško baldais, o tako gale visus pasitiks jauki pavėsinė su laužaviete ir miško tualetu. Į Miško pažinimo tako pradžią grįžtama jau žvyruotu, specialiai įrengtu miško keliu.
Einantys Miško pažinimo taku pamatys beveik 200 metų amžiaus ąžuolą „Galiūną“, panašaus amžiaus uosį „Senolį“, 120 metų amžiaus eglę, kuri pasiekė net iki 28 metrų aukštį. Šalia tako atsivers vaizdas, kaip atrodo žmonių pasodintas jaunas eglynas ir ąžuolynas bei kiti įvairių medynų vaizdai: pribręstantis beržynas ir juodalksnynas, brandus drebulynas, pusamžis pušynas, brandus eglynas su drebule, pusamžis ąžuolynas ir t.t.
Miškininkų pastangomis įrengtas Miško pažinimo tako stoteles, rodykles, lieptus paįvairino tautodailininkų plenero dalyvių sukurtos medžio skulptūros.
Visa tai apžvelgus, netenka stebėtis, kuo yra patrauklūs ir įdomūs Troškūnėliai, kodėl čia lankosi ekskursijos bei pavieniai turistai.
Vytautas BAGDONAS
Autoriaus nuotraukos
Troškūnėlių viensėdis, esantis už vieno kilometro į pietus nuo Troškūnų, jau nemažai metų yra traukos centras tiems, kas domisi paslaptinguoju gamtos pasauliu, augmenija, kas nori atokvėpio valandėlę praleisti miško prieglobstyje.
Čia, Troškūnėliuose, pamiškėje netoli Juostos upės, įsikūrusi Troškūnų girininkija, čia veikia unikalus muziejus, įspūdingame parke įkurdintas arboretumas, netoliese įrengtas miško pažinimo takas.
Žvilgsnis praeitin
Troškūnų girininkija įsikūrusi istoriniuose pastatuose, menančiuose dar tuos laikus, kuomet čia buvo sukoncentruotas Aukštaitijos krašto miškų administravimo centras. 1926 –aisiais metais Troškūnėliuose buvo pastatyti du miško tvarkymo įstaigų administracinių pastatų kompleksai : Šimonių miškų urėdijos administracinis pastatas su butais miškų ūkio tarnautojams ir Troškūnų girininkijos kontora su ūkio pastatais. Nuo XX a. II pusės, iškėlus Šimonių urėdiją, tuose pastatuose veikė Troškūnų tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninė, vėliau ten įrengti butai.
Troškūnų girininkija tame pačiame pastatų komplekse veikia nuo 1926 metų. Iki 1945-ųjų ji priklausė Šimonių miškų urėdijai, 1945-1958 metais- Panevėžio miškų ūkiui, nuo 1959 iki 1990-ųjų- Anykščių miškų ūkiui, o nuo 1990-ųjų iki šiol priklauso Valstybinei įmonei Anykščių miškų urėdija.
Jau vien į pastatus verta pasižiūrėti. Nors suremontuoti, tvarkingi, rūpestingai prižiūrimi, tačiau išsaugotas ir jų autentiškumas, daug kas čia primena prieškario laikus...
Miško muziejui 15 metų
Anykščių miškų urėdijos Miško muziejus įkurtas 2000-aisiais metais Troškūnų girininkijos patalpose urėdo Sigito Kinderio ir ilgamečio tuometinio girininko Algimanto Meškausko, kuris čia darbavosi 1986-2008 metais, iniciatyva. Neliko muziejus be dėmesio bei priežiūros ir tuomet, kai Troškūnų girininkijos girininkas darbo veteranas A. Meškauskas išėjo į užtarnautą poilsį, o jo vietoje pradėjo dirbti naujas energingas girininkas Audrius Kusta.
Jau vien iš pavadinimo darosi aišku, kas tai per muziejus.Jame lankytojus pasitinka tarsi gyvi miško gyventojai : gudruolė lapė, miško sanitaras vilkas, vikrusis zuikis ir daugybė smulkių žvėrelių. Ant medžių šakų – erelis rėksnys, pelėda ir kiti paukščiai. Tiesa, šie žvėrys žvėreliai ir paukščiai nūnai nebegyvi, muziejaus lankytojus pasitinka tik jų iškamšos. Bet iškamšos tokios kokybiškos, tikroviškos, taip sumaniai įkomponuotos į aplinką, jog nejučia pagalvoji, kad visa tai tikra, kad šie gyvūnai ir paukščiai tik akimirkai stabtelėjo. Ir greitai nuskuos, nulėks, nuskris...
Medžioti leidžiamus unikalaus muziejaus eksponatais virtusius žvėris ir paukščius sumedžiojo ir muziejui padovanojo prisiekę medžiotojai Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis bei medžioklės žinovas Vladas Maslinskas. Tie gyvūnai, kurių medžioklė yra uždrausta, į muziejų pateko įvairiais keliais: paukščiai žūva ir nuo elektros iškrovos, kai neatsargiai prisiliečia prie laidų, žvėrys numušami pravažiuojančių mašinų, patenka į brakonierių kilpas ir pan. Ekspoziciją savo originaliais drožiniais papuošė buvęs Juostininkų girininkas Alfonsas Deresevičius. Muziejuje galima susipažinti su senąja miškotvarka, miško augalų, medžių kempinių ir vabalų kolekcijomis, sužinoti apie įdomesnius Troškūnų krašto gamtos ir miško objektus. Gausybė foto nuotraukų, archyvinių dokumentų byloja apie girininkijos istoriją, šio krašto miškuose nuoširdžiai dirbusius žmones. Dėmesio verti įvairūs mechanizmai, darbo įrankiai, kadaise naudoti prie miško tvarkymo. Muziejus plečiamas, nuolat atnaujinamas, reguliariai papildomos jo ekspozicijos. O tai, kas netelpa muziejaus patalpose, puikiai įsikuria erdviame kieme. Čia jau stūkso istorinėmis relikvijomis tapę miškų darbuose naudoti galingi įrenginiai, mechanizmai, tarp jų ir specializuotas miško traktorius TDT-55.
Pabuvoti tokiame unikaliame muziejuje tikrai pravartu, nes čia galima sužinoti labai daug ir įdomių dalykų.
Na, o jeigu kas apie Troškūnų seniūnijos Troškūnėlių kaime veikiantį Miško muziejų dar nebuvo girdėję, tai galėjo išsamiau sužinoti ir net pamatyti gausybę eksponatų Anykščių miesto šventės metu. Antano Baranausko aikštėje vieną šventės dieną buvo pristatinėjami Anykščių rajone veikiantys muziejai. Troškūnų girininkijos girininkas Audrius Kusta pats asmeniškai pristatinėjo šį Miško muziejų, bendravo su visuomene, o kas norėjo, iki valiai galėjo nusifotografuoti prie vilko, lapės ir kitų gyvūnų iškamšų...
Arboretumas
Anykščių miškų urėdijos urėdui Sigitui Kinderiui ir jo bendraminčiams 2005 –aisiais kilo mintis Troškūnėliuose įkurti pažintinį augalų parką – arboretumą, arba, dar kitaip vadinamą, dendrariumą. (arboretumas kilęs nuo lotyniško žodžio „arber“ (medis) , dendrariumas- nuo graikiško žodžio „dendrom“ (medis). Šie įmantrūs pavadinimai reiškia labai paprastą dalyką: tam tikrame plote auginamų medžių ir augalų rūšių kolekciją. Tokį sumanymą ypač palaikė pirmuosius medelius būsimajame parke pasodinęs tuometinis Troškūnų girininkijos girininkas Algimantas Meškauskas. Būsimojo arboretumo projektą tuomet parengė Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Audrius Skridaila. Šiuo metu 2,5 ha parke auga daugiau kaip 150 rūšių ir formų augalų. Arčiau girininkijos pastato šliejasi kolekcinė augalų dalis, yra nemažai šviesą mėgstančių augalų, berželiais ir eglutėmis suformuotoje aplinkoje auga ūksmę mėgstanti augmenija. Nušienautame, rūpestingai prižiūrimame plote susodinta augmenija nepaliekama likimo valiai. Per vasaros karščius kai kuriuos augalus reikia palaistyti, kai ką tenka patręšti, aplink juos būtina išravėti žoles ir pan. Darbų čia netrūksta. Augalai apsaugoti tvorelėmis, kuoliukais, šalia jų galima perskaityti lietuviškus ir lotyniškus pavadinimus. Troškūniečių arboretume kaskart pasodinama vis daugiau ir vis įvairesnių, įdomesnių augalų. Per artimiausius du dešimtmečius tikimasi šį pažintinį augalų parką gerokai išplėsti. Čia turėtų atsirasti net arti 400 medžių rūšių ir formų. O jeigu ateityje dar pavyktų parko teritoriją išplėsti, tai, specialistų teigimu, galima būtų arboretume auginti net ir iki 1000 augalų rūšių ir formų...
Medžio skulptūros
2008-ųjų gegužę šalia Troškūnų girininkijos atsirado palapinių miestelis, o aplink su kaltais, paprastais ir motoriniais pjūklais „apsiginklavę“ darbavosi medžio drožėjai. Čia dešimtį dienų vyko tarptautinis tautodailininkų pleneras, kurio metu anykštėnai Jonas Tvardauskas, Valentinas Survila, Valdas Pelegrimas, Vladas Gaidys, Žilvinas Kriaučiūnas, elektrėniškė Vanda Umbrasienė, kretingiškis Raimundas Puškorius, prieniškis Algimantas Sakalauskas, Antanas Lastauskas iš Kalvarijos, iš Ukrainos atvykęs Petro Romaniuk iš ąžuolų išskobė įvairių įsimintinų skulptūrų bei mažosios architektūros akcentų gamtos, miškininkystės, ekologijos, gyvūnijos tematika. Visus medžio darbus, sukurtus plenero metu, tautodailininkai dovanojo girininkijai. Dailūs vartai, suolai, įvairios figūros, meninės rodyklės papuošė girininkijos, Miško muziejaus, arboretumo teritorijas, Miško pažinimo taką.
Plenero dalyvius vieną dieną aplankė Troškūnų seniūnijoje su visuomene susitikimus organizavę Anykščių rajono savivaldybės vadovai.
Miško pažinimo takas
Su miško medžiais ir medynais Miško muziejaus lankytojai ir šiaip mišku besidomintys gamtos bičiuliai turi progos susipažinti kilometrą pavaikštinėję Troškūnų miško pažintiniu taku, kuris įrengtas vėlgi Anykščių miškų urėdijos ir Troškūnų girininkijos pastangomis. Susiruošę į tokią pažintinę kelionę praeis natūraliai susiformavusiu miško taku, šlapesnes vietas ir griovius įveikdami lieptais. Informaciniuose stenduose išsamiai aprašyta tai, ką galima pastebėti, einant Miško pažinimo taku. Prie įspūdingo ąžuolo įrengta poilsio aikštelė su miško baldais, o tako gale visus pasitiks jauki pavėsinė su laužaviete ir miško tualetu. Į Miško pažinimo tako pradžią grįžtama jau žvyruotu, specialiai įrengtu miško keliu.
Einantys Miško pažinimo taku pamatys beveik 200 metų amžiaus ąžuolą „Galiūną“, panašaus amžiaus uosį „Senolį“, 120 metų amžiaus eglę, kuri pasiekė net iki 28 metrų aukštį. Šalia tako atsivers vaizdas, kaip atrodo žmonių pasodintas jaunas eglynas ir ąžuolynas bei kiti įvairių medynų vaizdai: pribręstantis beržynas ir juodalksnynas, brandus drebulynas, pusamžis pušynas, brandus eglynas su drebule, pusamžis ąžuolynas ir t.t.
Miškininkų pastangomis įrengtas Miško pažinimo tako stoteles, rodykles, lieptus paįvairino tautodailininkų plenero dalyvių sukurtos medžio skulptūros.
Visa tai apžvelgus, netenka stebėtis, kuo yra patrauklūs ir įdomūs Troškūnėliai, kodėl čia lankosi ekskursijos bei pavieniai turistai.
Vytautas BAGDONAS
Autoriaus nuotraukos
Simno žuvivaisos įmonė augins ir sterles, - sako ilgametis įmonės vadovas Vydas Baravykas
Tvenkiniuose po ledu žuvys laukia pavasario
Dzūkijoje įpusėjęs vasaris šneka pavasariu. Kitaip čiulba paukščiai, žiba Nemuno tėkmė, gurgžda šaltiniuoti upeliukai. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Simno poskyrio tvenkiniuose Kalesninkų kaime priešinga giesmė: šonas šyla, šonas šąla. Valstybinės įmonės vadovas Vydas Baravykas patarė pirmiausia apsidairyti tvenkinių zonoje, o paskui užsukti į administracinį pastatą ir žuvų veislyno cechus.
– Storokas ledas, polaidžių ir pašalimų suplūkta sniego pluta dengia tvenkinius, todėl nelaukiame, kol žuvys pradės žiopčioti, matuojame vandens temperatūrą ir deguonies kiekį. Kur reikia, iškertame eketes, – pasakoja Simno poskyrio vyriausioji specialistė Vilma Jasevičienė.
Privažiuojame prie vieno tvenkinio, kur nuo kranto įkišęs liežuvį lieptelis su turėklais ir apačioje juoduoja eketės skylė. Vilma nuleidžia į vandenį deguonies matuoklį.
– Čia normalu, vandens temperatūra 0,60 C, viename litre vandens 11 mg deguonies, – sako specialistė. – Žiemą ir pakaušyje reikia turėti akis, šįmet, nors žiema apgaulinga, žuvys tvenkiniuose žiemoja gerai.
Pastebiu prie vieno tvenkinio šuns būdą, sargis į vidų įlindęs, o aplink dvi varnos vaikštinėja, tyko mėsgalio.
– Didelis turtas augančios žuvys, jas saugo ir šunys, ir sargai, šįmet dar ir vaizdo kameras sumontuosime. Ne tik dvikojų „svečių“ baidomės. Žuvį mėgsta kanadinės audinės, ūdros. Pirmąsias galima šaudyti visus metus, o ūdra yra tikra ponia, ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Jei pastebime pasirodžius šią brangiakailę, apžiūrime apsauginius tvoros tinklus, kad nebūtų skylių, landų, kad žuvyčių neišgaudytų.
V. Jasevičienės ne tik prie tvenkinių, jos visur pilna, tai sumani žuvininkė, kuri pati sau rikiuoja darbus, o kai reikia, padeda bendradarbiams. Net keista, kai pamatai, kaip Vilma elgiasi su žuvimi: pamaitina, paglosto. Blogai, kad žuvys mažakalbės, daug ką jos papasakotų. Jų kalba, kaip auga, kaip jaučiasi, ar neserga – ir tai kasdieninis specialistės rūpestis.
Žuvivaisos cechuose - pilna gyvybės
Lietuvos vandenys užima apie 4 proc. šalies ploto. Reikšmingiausi žuvininkystei 387 ežerai, 80 vandens talpyklų ir patvankų, kurių bendras plotas virš 91 tūkst. ha. Natūraliu būdu žuvių ištekliai sunkiai atsikuria, todėl jas būtina veisti dirbtinai. Simno žuvininkystės įmonės pagrindinis tikslas - rengti ir įgyvendinti vertingų žuvų išteklių atkūrimą bei gausinimą. Atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, turimos gamybinės bazės pajėgumus vykdoma žuvų įveisimo programa. Pernai Simno žuvivaisos įmonė šventė veiklos 50 metų jubiliejų. 2007 metais, rekonstravus inkubacinį cechą ir įrengus uždarąsias recirkuliacines sistemas su vandens pašildymu bei biologiniu ir mechaniniu valymais, įmonė visiškai pasikeitė. Rekonstrukcijai buvo panaudotos Europos Sąjungos ir valstybės lėšos. Darbus atliko „Dzūkijos statyba“. Pertvarkymai žuvivaisos įmonėje sudarė optimalias žuvų naršinimo ir paauginimo sąlygas. Recirkuliacinė sistema leidžia racionaliai panaudoti vandens išteklius. Vydas Baravykas vardija žuvis, kurias veisia ir augina įmonė. Tai lašišos, vėgėlės, margieji bei vaivorykštiniai upėtakiai, Sibiro eršketai, Baltijos porūšio aštriašnipiai eršketai, šamai, lydekos, lynai, starkiai, karpiai. Beje, Platelių ir Vištyčio ežerų sykus, peledes Lietuvoje veisia vieninteliai simniškiai.Nemažas įdirbis padarytas veisiant plačiažnyplius vėžius.
- Užauginti cechuose bei tvenkiniuose vėžių šiumetukai bei judrūs ir gyvybingi kiti mūsų augintiniai kasmet papildo šalies vidaus vandens telkinius, - pasakoja Vydas Baravykas.
– Mes turim keturis cechus, o planuose dar vieno cecho statyba. Pagal tarptautinę programą ruošiame galimybių studiją atkurti sterlių išteklius. Idėja labai patraukli, – aiškina Vydas Baravykas. Sterlė - viena vertingiausių žuvų rūšių, ji auga ne tik upėse, bet ir tvenkiniuose. Subręsta per ketverius–penkerius metus. Jau turime šių žuvų ir galime jas apžiūrėti.
- Palyginti su atlantiniu eršketu, sterlė kur kas mažesnė. Vidutinė sterlė – 6 kilogramai. Jas gaudyti – didžiulė pramoga, ypač naktį, nes šios žuvys aršiai priešinasi. Jas bandyta įveisti Lietuvoje 1885 metais, o 1953-iaisiais jų buvo įveista Nemuno žemupyje ties Rusne. Sterlės tėvynė – Rusijos didžiosios upės, - baigia pasakojimą vaovas.
Planai planais, dėl jų vadovas labiausiai suka galvą, o kas dabar vyksta žuvivaisos cechuose?
Pagausins vandens telkinių gyvūniją
Svarbiausi darbai – inkubaciniame ceche, kuriame darbuojasi žuvininkas vyriausiasis specialistas Algis Urbanavičius ir daug patirties įgijęs Darius Šmitas. Tai tarsi didžiulė laboratorija, kur inkubuojami retų rūšių žuvų ikrai. Specialistai stebi, kad ikriukams netrūktų deguonies, būtų palaikoma reikiama temperatūra. Talpyklos, filtrai, vandens cirkuliavimas – viskas svarbu.
Daugelis ikriukų jau išsiritimo stadijos, gegužę prasidės Lietuvos upių ir ežerų įžuvinimas.
Vydas Baravykas sako, kad vienos žuvytės bus skirtos reprodukcinei bandai, kitos – įžuvinimui, pardavimui. Atėjus pavasariui darbų dar prisidės. Pasak Vydo Baravyko, įmonė turi 14 milijonų vėgėlių ikrų, dalis žuvyčių liks įmonėje, o 7 milijonai jau paaugintų žuvų bus skirta įžuvinimui. Jos bus paleistos Nemuno žemupyje. 500 tūkstančių paaugintų Vištyčio ežero sykų atsidurs Dusios, Giluičio, Daugų, Aukštaitijos ežeruose. Platelių ežero sykai keliaus į Antalieptę, margieji upėtakiai – Nemuno, Merkio baseiną, Žemaitijos upes.
Įmonės vadovas džiaugiasi, kad ir šįmet Simno žuvivaisos įmonėje išaugintos žuvelės, kaip ir kiekvienais metais, pagausins šalies vandens telkinių gyvūniją.
Jurgis KOCHANSKAS
Autoriaus nuotraukos
Tvenkiniuose po ledu žuvys laukia pavasario
Dzūkijoje įpusėjęs vasaris šneka pavasariu. Kitaip čiulba paukščiai, žiba Nemuno tėkmė, gurgžda šaltiniuoti upeliukai. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Simno poskyrio tvenkiniuose Kalesninkų kaime priešinga giesmė: šonas šyla, šonas šąla. Valstybinės įmonės vadovas Vydas Baravykas patarė pirmiausia apsidairyti tvenkinių zonoje, o paskui užsukti į administracinį pastatą ir žuvų veislyno cechus.
– Storokas ledas, polaidžių ir pašalimų suplūkta sniego pluta dengia tvenkinius, todėl nelaukiame, kol žuvys pradės žiopčioti, matuojame vandens temperatūrą ir deguonies kiekį. Kur reikia, iškertame eketes, – pasakoja Simno poskyrio vyriausioji specialistė Vilma Jasevičienė.
Privažiuojame prie vieno tvenkinio, kur nuo kranto įkišęs liežuvį lieptelis su turėklais ir apačioje juoduoja eketės skylė. Vilma nuleidžia į vandenį deguonies matuoklį.
– Čia normalu, vandens temperatūra 0,60 C, viename litre vandens 11 mg deguonies, – sako specialistė. – Žiemą ir pakaušyje reikia turėti akis, šįmet, nors žiema apgaulinga, žuvys tvenkiniuose žiemoja gerai.
Pastebiu prie vieno tvenkinio šuns būdą, sargis į vidų įlindęs, o aplink dvi varnos vaikštinėja, tyko mėsgalio.
– Didelis turtas augančios žuvys, jas saugo ir šunys, ir sargai, šįmet dar ir vaizdo kameras sumontuosime. Ne tik dvikojų „svečių“ baidomės. Žuvį mėgsta kanadinės audinės, ūdros. Pirmąsias galima šaudyti visus metus, o ūdra yra tikra ponia, ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Jei pastebime pasirodžius šią brangiakailę, apžiūrime apsauginius tvoros tinklus, kad nebūtų skylių, landų, kad žuvyčių neišgaudytų.
V. Jasevičienės ne tik prie tvenkinių, jos visur pilna, tai sumani žuvininkė, kuri pati sau rikiuoja darbus, o kai reikia, padeda bendradarbiams. Net keista, kai pamatai, kaip Vilma elgiasi su žuvimi: pamaitina, paglosto. Blogai, kad žuvys mažakalbės, daug ką jos papasakotų. Jų kalba, kaip auga, kaip jaučiasi, ar neserga – ir tai kasdieninis specialistės rūpestis.
Žuvivaisos cechuose - pilna gyvybės
Lietuvos vandenys užima apie 4 proc. šalies ploto. Reikšmingiausi žuvininkystei 387 ežerai, 80 vandens talpyklų ir patvankų, kurių bendras plotas virš 91 tūkst. ha. Natūraliu būdu žuvių ištekliai sunkiai atsikuria, todėl jas būtina veisti dirbtinai. Simno žuvininkystės įmonės pagrindinis tikslas - rengti ir įgyvendinti vertingų žuvų išteklių atkūrimą bei gausinimą. Atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, turimos gamybinės bazės pajėgumus vykdoma žuvų įveisimo programa. Pernai Simno žuvivaisos įmonė šventė veiklos 50 metų jubiliejų. 2007 metais, rekonstravus inkubacinį cechą ir įrengus uždarąsias recirkuliacines sistemas su vandens pašildymu bei biologiniu ir mechaniniu valymais, įmonė visiškai pasikeitė. Rekonstrukcijai buvo panaudotos Europos Sąjungos ir valstybės lėšos. Darbus atliko „Dzūkijos statyba“. Pertvarkymai žuvivaisos įmonėje sudarė optimalias žuvų naršinimo ir paauginimo sąlygas. Recirkuliacinė sistema leidžia racionaliai panaudoti vandens išteklius. Vydas Baravykas vardija žuvis, kurias veisia ir augina įmonė. Tai lašišos, vėgėlės, margieji bei vaivorykštiniai upėtakiai, Sibiro eršketai, Baltijos porūšio aštriašnipiai eršketai, šamai, lydekos, lynai, starkiai, karpiai. Beje, Platelių ir Vištyčio ežerų sykus, peledes Lietuvoje veisia vieninteliai simniškiai.Nemažas įdirbis padarytas veisiant plačiažnyplius vėžius.
- Užauginti cechuose bei tvenkiniuose vėžių šiumetukai bei judrūs ir gyvybingi kiti mūsų augintiniai kasmet papildo šalies vidaus vandens telkinius, - pasakoja Vydas Baravykas.
– Mes turim keturis cechus, o planuose dar vieno cecho statyba. Pagal tarptautinę programą ruošiame galimybių studiją atkurti sterlių išteklius. Idėja labai patraukli, – aiškina Vydas Baravykas. Sterlė - viena vertingiausių žuvų rūšių, ji auga ne tik upėse, bet ir tvenkiniuose. Subręsta per ketverius–penkerius metus. Jau turime šių žuvų ir galime jas apžiūrėti.
- Palyginti su atlantiniu eršketu, sterlė kur kas mažesnė. Vidutinė sterlė – 6 kilogramai. Jas gaudyti – didžiulė pramoga, ypač naktį, nes šios žuvys aršiai priešinasi. Jas bandyta įveisti Lietuvoje 1885 metais, o 1953-iaisiais jų buvo įveista Nemuno žemupyje ties Rusne. Sterlės tėvynė – Rusijos didžiosios upės, - baigia pasakojimą vaovas.
Planai planais, dėl jų vadovas labiausiai suka galvą, o kas dabar vyksta žuvivaisos cechuose?
Pagausins vandens telkinių gyvūniją
Svarbiausi darbai – inkubaciniame ceche, kuriame darbuojasi žuvininkas vyriausiasis specialistas Algis Urbanavičius ir daug patirties įgijęs Darius Šmitas. Tai tarsi didžiulė laboratorija, kur inkubuojami retų rūšių žuvų ikrai. Specialistai stebi, kad ikriukams netrūktų deguonies, būtų palaikoma reikiama temperatūra. Talpyklos, filtrai, vandens cirkuliavimas – viskas svarbu.
Daugelis ikriukų jau išsiritimo stadijos, gegužę prasidės Lietuvos upių ir ežerų įžuvinimas.
Vydas Baravykas sako, kad vienos žuvytės bus skirtos reprodukcinei bandai, kitos – įžuvinimui, pardavimui. Atėjus pavasariui darbų dar prisidės. Pasak Vydo Baravyko, įmonė turi 14 milijonų vėgėlių ikrų, dalis žuvyčių liks įmonėje, o 7 milijonai jau paaugintų žuvų bus skirta įžuvinimui. Jos bus paleistos Nemuno žemupyje. 500 tūkstančių paaugintų Vištyčio ežero sykų atsidurs Dusios, Giluičio, Daugų, Aukštaitijos ežeruose. Platelių ežero sykai keliaus į Antalieptę, margieji upėtakiai – Nemuno, Merkio baseiną, Žemaitijos upes.
Įmonės vadovas džiaugiasi, kad ir šįmet Simno žuvivaisos įmonėje išaugintos žuvelės, kaip ir kiekvienais metais, pagausins šalies vandens telkinių gyvūniją.
Jurgis KOCHANSKAS
Autoriaus nuotraukos
Augalijos pasaulyje
Gražūs ir be lapų (1)
Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tradiciškai labiausiai vertinami dėl jų puošnių žiedų ir lapų. Sodininkai mėgėjai labai vertina ir plačiai augina rododendrus, hortenzijas, jazminus, parko rožes, dekoratyvines obelų bei gudobelių formas. Dėl puošnių lapų dekoratyviniuose želdynuose labai mėgstamos įvairios spalvingosios lapuočių medžių ir krūmų dekoratyvinės formos – raudonlapės, geltonlapės, margalapės… Ir tik nedaugelis pastebi, kad kai kurie lapuočiai puošniai atrodo ir vėlyvą rudenį bei žiemą, kada, atrodytų, lyg ir praradę savo dekoratyvųjį rūbą. Kas gi puošia dekoratyvinius lapuočius žiemą? Jeigu kalbėti apie medžius, tai visų pirma – kamienai. Ir nepralenkiami čia beržai. Kas iš mūsų vėlyvą rudenį arba žiemą nesigrožėjome pakelėse ir pamiškėse augančiomis beržų giraitėmis. Balti, liekni jų liemenys ypač gražiai išryškėja tamsiame eglynų ar pušynų fone. Parkams ir skverams šie augalai žiemą suteikia savotiško, sunkiai žodžiais nusakomo žaismingumo ir gyvybės. Puošnumu mūsiškius karpotąjį (Betula pendula Roth.) ir plaukuotąjį (Betula pubescens Ehrk.) beržus gerokai pralenkia iš Šiaurės Amerikos pas mus atkeliavęs popieržievis beržas (Betula papyrifera Marsh.). Jo kamienas išlieka baltas ir lygus iki gilios senatvės, kai, tuo tarpu, senesnių mūsiškių beržų liemenys suskeldėja ir sueižėja.
Botanikos soduose bei kai kuriose pavyzdingai tvarkomose sodybose neretai dėmesį patraukia klevai, kurių žalia, baltais ruoželiais išmarginta žievė primena gyvatės odą. Iš čia, matomai, ir kilo liaudiškas šių augalų pavadinimas – gyvatžieviai klevai. Iš jų paminėtini iš Šiaurės Amerikos Lietuvoje introdukuotas pensylvaninis klevas (Acer pensylvanicum L.) ir svečias iš Tolimųjų Rytų – žaliažievis klevas
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS
Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tradiciškai labiausiai vertinami dėl jų puošnių žiedų ir lapų. Sodininkai mėgėjai labai vertina ir plačiai augina rododendrus, hortenzijas, jazminus, parko rožes, dekoratyvines obelų bei gudobelių formas. Dėl puošnių lapų dekoratyviniuose želdynuose labai mėgstamos įvairios spalvingosios lapuočių medžių ir krūmų dekoratyvinės formos – raudonlapės, geltonlapės, margalapės… Ir tik nedaugelis pastebi, kad kai kurie lapuočiai puošniai atrodo ir vėlyvą rudenį bei žiemą, kada, atrodytų, lyg ir praradę savo dekoratyvųjį rūbą. Kas gi puošia dekoratyvinius lapuočius žiemą? Jeigu kalbėti apie medžius, tai visų pirma – kamienai. Ir nepralenkiami čia beržai. Kas iš mūsų vėlyvą rudenį arba žiemą nesigrožėjome pakelėse ir pamiškėse augančiomis beržų giraitėmis. Balti, liekni jų liemenys ypač gražiai išryškėja tamsiame eglynų ar pušynų fone. Parkams ir skverams šie augalai žiemą suteikia savotiško, sunkiai žodžiais nusakomo žaismingumo ir gyvybės. Puošnumu mūsiškius karpotąjį (Betula pendula Roth.) ir plaukuotąjį (Betula pubescens Ehrk.) beržus gerokai pralenkia iš Šiaurės Amerikos pas mus atkeliavęs popieržievis beržas (Betula papyrifera Marsh.). Jo kamienas išlieka baltas ir lygus iki gilios senatvės, kai, tuo tarpu, senesnių mūsiškių beržų liemenys suskeldėja ir sueižėja.
Botanikos soduose bei kai kuriose pavyzdingai tvarkomose sodybose neretai dėmesį patraukia klevai, kurių žalia, baltais ruoželiais išmarginta žievė primena gyvatės odą. Iš čia, matomai, ir kilo liaudiškas šių augalų pavadinimas – gyvatžieviai klevai. Iš jų paminėtini iš Šiaurės Amerikos Lietuvoje introdukuotas pensylvaninis klevas (Acer pensylvanicum L.) ir svečias iš Tolimųjų Rytų – žaliažievis klevas
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS
Etnokultūra
Klimato anomalijos istoriniu požiūriu
Klimato kaita - visos žmonijos rūpestis. Aukščiausio lygio tarptautiniuose forumuose, pasaulio šalių vadovų susitikimuose būtinai kalbama apie žmogaus poveikį gamtai, iš to kylantį šiltnamio efektą, dirvos eroziją ir kitus neigiamus padarinius. Antropogenetinis kaitos faktorius turi būti suvaldytas bendromis pastangomis. Tačiau Žemės klimato pokyčių priežastys yra ne vien su žmogaus ūkine veikla susijusios; jos įvairios ir sudėtingos. Klimato kaitą sukelia tiek Žemės gelmėse vykstantys procesai, tiek mūsų planetos priklausomybė nuo Saulės. Esama ilgaperiodžių reiškinių, sukaustančių Žemę ledynų šarvais tūkstantmečiams arba sukeliančių šilumos bangas, užliejančias žemynus pasauliniais tvanais.
Štai Lietuvos teritorijoje labai permainingų orų būta XIV ir XV šimtmečiais. Kryžiuočių kronikoje rašoma: 1323 metų žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių”. 1328 metais Kristmėmelio pilies apylinkėse (t. y. Klaipėdoje) net žemė drebėjusi, ir „taip siaubingai, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai”. 1440 metais Lenkijos kronikoje buvo rašoma: „šiais metais Lenkijoje, Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga”. 1460 metais net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493 metų sausio ir vasario mėnesiais buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko. Tačiau kovo šalčiai viską pražudę. Lietuvos bajoras Teodoras Javlašauskis savo atsiminimuose rašo, kad „1594 metų gegužės 20 dieną, penktadienį, užėjo šalčiai ir debesys atnešę baisų sniegą, kuris laikėsi tris dienas. Nuo tų debesų, šalčio ir stipraus vėjo sušalo daugybė žmonių, kai kur net trise susiglaudę, nes negalėjo vienas kitam padėti. Paukščių lizduose pats mačiau daugybę išgaišusių. Baisu buvo ir po stogu sėdintiems”.
Ciklonų ir anticiklonų kaitą gali paskatinti Saulėje vykstančių branduolinių reakcijų procesai. Saulės aktyvumas kinta periodiškai, sustiprėdamas kas vienuolika metų ir pasireikšdamas tamsių dėmių bei baltų žybsnių gausa Saulės paviršiuje – fotosferoje. Neramios Saulės metais Žemėje siaučia magnetinės audros, trikdančios radijo ryšį ir „šokdinančios” kompasų rodykles, įspūdingai sušvinta šiaurės pašvaistės. Organinės būtybės taip pat jaučia kosminių spindulių pliūpsnius. Net pastebėta, kad kai kurių ligų paūmėjimai kartojasi kas vienuolika metų. Ypač žymiai Saulė „reguliuojanti” kraujagyslių ir širdies ligas, nervinius susirgimus. Apskritai, žmogaus sveikatai Saulės aktyvumo didėjimas atsiliepia nepalankiai. Tačiau įdomu, kad tokie metai dosnesni meno, literatūros kūriniais, mokslo pasiekimais ir išradimais. Taigi išeitų, kad procesai Saulėje skatina žmogaus kūrybingumą, o pasaulyje įvyksta daugiau permainų. Be vienuolikos metų ciklo yra ir ilgesnių. Ko reikėtų tikėtis keliems maksimumams sutapus? Įdomus mokslo istorijos faktas: pirmieji pasaulyje Saulės dėmes reguliariai fotografuoti ėmėsi XIX a. viduryje Vilniaus astronomai – Matvejus Gusevas ir Piotras Smyslovas.
Žemė yra vandens planeta – 97 proc. jos rutulio išteklių yra vandenynuose. Labai įdomios yra fizinės vandens savybės. Ką ten įdomios, jos gyvybiškai svarbios mūsų platumų gamtai! Vanduo labai skiriasi nuo kitų skysčių, jam nebūdingi daugelis bendrųjų fizinių dėsningumų, nusakančių savybes. Pavyzdžiui, lydomos medžiagos paprastai plečiasi, jų tūris didėja 5–15 proc., o tirpstantis ledas beveik 10-čia procentų susitraukia. Ir vandens tankis didžiausias, kai jo temperatūra yra + 4oC. Ledas plūduriuoja vandens paviršiuje. Tokias išskirtines vandens savybes lemia vandens molekulės H2O sąveikos jėgų simetrija; ji atsirandanti dėl vandenilinių jungčių. Štai kodėl vandens telkiniai neužšąla iki dugno, ežeruose išlieka gyva augalija, žuvys ir varliagyviai. Vanduo – gyvybės lopšys, todėl jo augalija ir gyvūnija labai įvairi.
Žemynų vandens trys ketvirčiai yra sušalę į ledą – tai milžiniški ašigalių skydai ir ledynai kalnuose. Jeigu ledo storis didelis, dėl slėgio jėgos apačia pratirpsta, ten susidaro vandens sluoksnelis; tada ledo masė pajuda net esant labai mažam nuolydžiui. Žemė ne kartą yra patyrusi katastrofiškus apledėjimus, labai pakeitusius jos „veidą”. Net per pastaruosius 2 milijonus metų ledynai nuo ašigalių slinko ir traukėsi 5 kartus, paskutinį kartą - prieš maždaug 12 tūkst. metų. Pirmieji žmonės, apsigyvenę Lietuvos teritorijoje, galėjo matyti tirpstančio ledo kalnus. Kas žino, gal pasakos apie stiklo kalną, į kurį taip sunku įkopti, ir yra atgarsis to ledynų įspūdžio.
Kodėl Žemėje kartas nuo karto kildavo ledynmečiai? Labai įdomus klausimas. Mokslininkai yra sukūrę bene 70 aiškinančių hipotezių. Būtina paminėti vieną iš naujausiųjų, nes ją kiek liečia ir mūsų mokslininkų atliekami darbai. Tai kosminė priežastis: Saulė su savo planetų sistema skrieja apie mūsų galaktikos - Paukščių Tako - centrą. Galaktikos struktūra yra spiralinė, vijomis išsibarsčiusios ir kosminės dulkės. Pakliuvus į jų sritį, mažėja atmosferos skaidrumas, mažiau Saulės spindulių pasiekia Žemės paviršių. Ši teorija teigia, kad didieji ledynmečiai turėtų kartotis kas 250 milijonų metų. Tad malkomis apsirūpinti turime ganėtinai laiko... Viena iš Lietuvos astronomų darbo sričių – galaktikos struktūros tyrimai, jos sudėtingos sandaros tikslinimas.
Lietuvos teritorijos reljefas suformuotas ledynų veiklos: joje žymūs pastarųjų dviejų slinkčių pėdsakai: moreninės - sustumto žvyro ir nuosėdų kalvos, prieledyninių kopų gūbriai, ryniniai ir patvenktiniai ežerai, ledynų tirpsmo krioklių ir upių išvagotos raguvos ir suformuotos terasos. Žymiausias šių sudėtingų reljefo darinių tyrinėtojas mūsų krašte buvo šviesios atminties geografijos profesorius Česlovas Kudaba (1934-1993), taip pat labai daug nuveikęs palaikant mūsų tautinę dvasią, istorinę atmintį. Jis savo mokslo darbais mus išmokė skaityti Lietuvos praeities geologinę knygą.
Štai Vilniaus apylinkės: jose sustojo paskutiniojo ledynmečio liežuviai, atstūmę riedulių net iš Skandinavijos ar Baltijos jūros dugno. Vilnius – tikras vandenų dvaras. Ledynmečio kalnų šlaitus išgraužė Vilnia ir kiti upeliai, iš po kalvų sruveno daugybė šaltinėlių. Iki šiol Vilnius – vienintelė sostinė Europoje, naudojanti tik požeminių vandenų išteklius. Gali būti, kad toji gamtinė įvairovė ir pagrindžia Vilniaus miesto žavesio fenomeną... Miestas ėmė augti dabartinio senamiesčio terene nuo XIV a. pabaigos, prisitaikydamas prie gamtos suformuoto reljefo. Upelių pakrantėmis praminti takai takeliai palaipsniui tapo gatvėmis, sausos kalvos tiko namams statyti, vėliau tapo iškilių bažnyčių pagrindu. Gatvelių susiformavimas pagal upelius galėjo turėti įtakos ir pastatų aukštingumui. Tam, kuris išreiškiamas labai „žmogišku” masteliu – dviejų, na trijų aukštų. Didesnio pastato sąnašinis gruntas tiesiog neišlaikytų. Matome, kaip skeldėja sienos pastatų, išaugusių palei buvusių upelių, pavyzdžiui, Kačergos vagą Liejyklos ir L.Gucevičiaus gatvėse. Tipiški Vilniaus senamiesčio pastatai neuždaro erdvės, neslegia žmogaus savo mase ir aukščiu. Gaila, kad šios dienos urbanistika mažai tepaiso senojo Vilniaus tradicijų. Reikėtų jautriau planuoti miesto plėtrą, neužgožiant ir nedarkant jį supančio gamtos grožio, pasidžiaugiant Vilnios ir Neries vandenų atspindžiais.
Permainingo klimato juostoje verčiantis žemdirbyste, labai aktualu numatyti orų permainas. Tradiciniai liaudiški orų spėjimai pagrįsti subtiliu gamtos visuminių sąryšių pažinimu, jie sudaro labai įdomią lietuvių etnožinijos sritį. Ilgalaikiai spėjimai remiasi orų stebėjimu per tradicines kalendorines šventes, atitinkančias iš esmės svarbius lūžio momentus gamtoje. Prognozuojama pagal tų dienų saulėtumą, lietingumą, vėjo kryptį, fenologinius reiškinius. Šie spėjimai paremti puikiu gamtos pažinimu, daugiamečiais stebėjimais, patirties perdavimu iš kartos į kartą, juose ieškota atmosferinių reiškinių ir javų bei daržovių augimo priežastinio ryšio. Dauguma spėjimų čia pagrįsti objektyviai egzistuojančiais geoklimatiniais ypatumais ar gyvosios gamtos ryšiais. Tačiau vienas kitas jų – ir iš formalaus panašumo; dėl svarbos darbų ciklui netgi mitologizuoti. Trumpalaikiai spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties - pasekmės ryšius, todėl jie visai patikimi.
Gamtoje viskas susiję, o žmogus – tik jos dalis. Tame, beje, slypi viena iš etninės kultūros verčių, kylanti iš žmogaus ir tėviškės gamtos ryšio. Etninė kultūra, išreikšta papročiais ir tradicijomis, moko žmogų gyventi santarvėje su gamtine aplinka, semtis iš jos fizinės bei dvasinės sveikatos.
Prof. Libertas Klimka
Klimato kaita - visos žmonijos rūpestis. Aukščiausio lygio tarptautiniuose forumuose, pasaulio šalių vadovų susitikimuose būtinai kalbama apie žmogaus poveikį gamtai, iš to kylantį šiltnamio efektą, dirvos eroziją ir kitus neigiamus padarinius. Antropogenetinis kaitos faktorius turi būti suvaldytas bendromis pastangomis. Tačiau Žemės klimato pokyčių priežastys yra ne vien su žmogaus ūkine veikla susijusios; jos įvairios ir sudėtingos. Klimato kaitą sukelia tiek Žemės gelmėse vykstantys procesai, tiek mūsų planetos priklausomybė nuo Saulės. Esama ilgaperiodžių reiškinių, sukaustančių Žemę ledynų šarvais tūkstantmečiams arba sukeliančių šilumos bangas, užliejančias žemynus pasauliniais tvanais.
Štai Lietuvos teritorijoje labai permainingų orų būta XIV ir XV šimtmečiais. Kryžiuočių kronikoje rašoma: 1323 metų žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių”. 1328 metais Kristmėmelio pilies apylinkėse (t. y. Klaipėdoje) net žemė drebėjusi, ir „taip siaubingai, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai”. 1440 metais Lenkijos kronikoje buvo rašoma: „šiais metais Lenkijoje, Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga”. 1460 metais net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493 metų sausio ir vasario mėnesiais buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko. Tačiau kovo šalčiai viską pražudę. Lietuvos bajoras Teodoras Javlašauskis savo atsiminimuose rašo, kad „1594 metų gegužės 20 dieną, penktadienį, užėjo šalčiai ir debesys atnešę baisų sniegą, kuris laikėsi tris dienas. Nuo tų debesų, šalčio ir stipraus vėjo sušalo daugybė žmonių, kai kur net trise susiglaudę, nes negalėjo vienas kitam padėti. Paukščių lizduose pats mačiau daugybę išgaišusių. Baisu buvo ir po stogu sėdintiems”.
Ciklonų ir anticiklonų kaitą gali paskatinti Saulėje vykstančių branduolinių reakcijų procesai. Saulės aktyvumas kinta periodiškai, sustiprėdamas kas vienuolika metų ir pasireikšdamas tamsių dėmių bei baltų žybsnių gausa Saulės paviršiuje – fotosferoje. Neramios Saulės metais Žemėje siaučia magnetinės audros, trikdančios radijo ryšį ir „šokdinančios” kompasų rodykles, įspūdingai sušvinta šiaurės pašvaistės. Organinės būtybės taip pat jaučia kosminių spindulių pliūpsnius. Net pastebėta, kad kai kurių ligų paūmėjimai kartojasi kas vienuolika metų. Ypač žymiai Saulė „reguliuojanti” kraujagyslių ir širdies ligas, nervinius susirgimus. Apskritai, žmogaus sveikatai Saulės aktyvumo didėjimas atsiliepia nepalankiai. Tačiau įdomu, kad tokie metai dosnesni meno, literatūros kūriniais, mokslo pasiekimais ir išradimais. Taigi išeitų, kad procesai Saulėje skatina žmogaus kūrybingumą, o pasaulyje įvyksta daugiau permainų. Be vienuolikos metų ciklo yra ir ilgesnių. Ko reikėtų tikėtis keliems maksimumams sutapus? Įdomus mokslo istorijos faktas: pirmieji pasaulyje Saulės dėmes reguliariai fotografuoti ėmėsi XIX a. viduryje Vilniaus astronomai – Matvejus Gusevas ir Piotras Smyslovas.
Žemė yra vandens planeta – 97 proc. jos rutulio išteklių yra vandenynuose. Labai įdomios yra fizinės vandens savybės. Ką ten įdomios, jos gyvybiškai svarbios mūsų platumų gamtai! Vanduo labai skiriasi nuo kitų skysčių, jam nebūdingi daugelis bendrųjų fizinių dėsningumų, nusakančių savybes. Pavyzdžiui, lydomos medžiagos paprastai plečiasi, jų tūris didėja 5–15 proc., o tirpstantis ledas beveik 10-čia procentų susitraukia. Ir vandens tankis didžiausias, kai jo temperatūra yra + 4oC. Ledas plūduriuoja vandens paviršiuje. Tokias išskirtines vandens savybes lemia vandens molekulės H2O sąveikos jėgų simetrija; ji atsirandanti dėl vandenilinių jungčių. Štai kodėl vandens telkiniai neužšąla iki dugno, ežeruose išlieka gyva augalija, žuvys ir varliagyviai. Vanduo – gyvybės lopšys, todėl jo augalija ir gyvūnija labai įvairi.
Žemynų vandens trys ketvirčiai yra sušalę į ledą – tai milžiniški ašigalių skydai ir ledynai kalnuose. Jeigu ledo storis didelis, dėl slėgio jėgos apačia pratirpsta, ten susidaro vandens sluoksnelis; tada ledo masė pajuda net esant labai mažam nuolydžiui. Žemė ne kartą yra patyrusi katastrofiškus apledėjimus, labai pakeitusius jos „veidą”. Net per pastaruosius 2 milijonus metų ledynai nuo ašigalių slinko ir traukėsi 5 kartus, paskutinį kartą - prieš maždaug 12 tūkst. metų. Pirmieji žmonės, apsigyvenę Lietuvos teritorijoje, galėjo matyti tirpstančio ledo kalnus. Kas žino, gal pasakos apie stiklo kalną, į kurį taip sunku įkopti, ir yra atgarsis to ledynų įspūdžio.
Kodėl Žemėje kartas nuo karto kildavo ledynmečiai? Labai įdomus klausimas. Mokslininkai yra sukūrę bene 70 aiškinančių hipotezių. Būtina paminėti vieną iš naujausiųjų, nes ją kiek liečia ir mūsų mokslininkų atliekami darbai. Tai kosminė priežastis: Saulė su savo planetų sistema skrieja apie mūsų galaktikos - Paukščių Tako - centrą. Galaktikos struktūra yra spiralinė, vijomis išsibarsčiusios ir kosminės dulkės. Pakliuvus į jų sritį, mažėja atmosferos skaidrumas, mažiau Saulės spindulių pasiekia Žemės paviršių. Ši teorija teigia, kad didieji ledynmečiai turėtų kartotis kas 250 milijonų metų. Tad malkomis apsirūpinti turime ganėtinai laiko... Viena iš Lietuvos astronomų darbo sričių – galaktikos struktūros tyrimai, jos sudėtingos sandaros tikslinimas.
Lietuvos teritorijos reljefas suformuotas ledynų veiklos: joje žymūs pastarųjų dviejų slinkčių pėdsakai: moreninės - sustumto žvyro ir nuosėdų kalvos, prieledyninių kopų gūbriai, ryniniai ir patvenktiniai ežerai, ledynų tirpsmo krioklių ir upių išvagotos raguvos ir suformuotos terasos. Žymiausias šių sudėtingų reljefo darinių tyrinėtojas mūsų krašte buvo šviesios atminties geografijos profesorius Česlovas Kudaba (1934-1993), taip pat labai daug nuveikęs palaikant mūsų tautinę dvasią, istorinę atmintį. Jis savo mokslo darbais mus išmokė skaityti Lietuvos praeities geologinę knygą.
Štai Vilniaus apylinkės: jose sustojo paskutiniojo ledynmečio liežuviai, atstūmę riedulių net iš Skandinavijos ar Baltijos jūros dugno. Vilnius – tikras vandenų dvaras. Ledynmečio kalnų šlaitus išgraužė Vilnia ir kiti upeliai, iš po kalvų sruveno daugybė šaltinėlių. Iki šiol Vilnius – vienintelė sostinė Europoje, naudojanti tik požeminių vandenų išteklius. Gali būti, kad toji gamtinė įvairovė ir pagrindžia Vilniaus miesto žavesio fenomeną... Miestas ėmė augti dabartinio senamiesčio terene nuo XIV a. pabaigos, prisitaikydamas prie gamtos suformuoto reljefo. Upelių pakrantėmis praminti takai takeliai palaipsniui tapo gatvėmis, sausos kalvos tiko namams statyti, vėliau tapo iškilių bažnyčių pagrindu. Gatvelių susiformavimas pagal upelius galėjo turėti įtakos ir pastatų aukštingumui. Tam, kuris išreiškiamas labai „žmogišku” masteliu – dviejų, na trijų aukštų. Didesnio pastato sąnašinis gruntas tiesiog neišlaikytų. Matome, kaip skeldėja sienos pastatų, išaugusių palei buvusių upelių, pavyzdžiui, Kačergos vagą Liejyklos ir L.Gucevičiaus gatvėse. Tipiški Vilniaus senamiesčio pastatai neuždaro erdvės, neslegia žmogaus savo mase ir aukščiu. Gaila, kad šios dienos urbanistika mažai tepaiso senojo Vilniaus tradicijų. Reikėtų jautriau planuoti miesto plėtrą, neužgožiant ir nedarkant jį supančio gamtos grožio, pasidžiaugiant Vilnios ir Neries vandenų atspindžiais.
Permainingo klimato juostoje verčiantis žemdirbyste, labai aktualu numatyti orų permainas. Tradiciniai liaudiški orų spėjimai pagrįsti subtiliu gamtos visuminių sąryšių pažinimu, jie sudaro labai įdomią lietuvių etnožinijos sritį. Ilgalaikiai spėjimai remiasi orų stebėjimu per tradicines kalendorines šventes, atitinkančias iš esmės svarbius lūžio momentus gamtoje. Prognozuojama pagal tų dienų saulėtumą, lietingumą, vėjo kryptį, fenologinius reiškinius. Šie spėjimai paremti puikiu gamtos pažinimu, daugiamečiais stebėjimais, patirties perdavimu iš kartos į kartą, juose ieškota atmosferinių reiškinių ir javų bei daržovių augimo priežastinio ryšio. Dauguma spėjimų čia pagrįsti objektyviai egzistuojančiais geoklimatiniais ypatumais ar gyvosios gamtos ryšiais. Tačiau vienas kitas jų – ir iš formalaus panašumo; dėl svarbos darbų ciklui netgi mitologizuoti. Trumpalaikiai spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties - pasekmės ryšius, todėl jie visai patikimi.
Gamtoje viskas susiję, o žmogus – tik jos dalis. Tame, beje, slypi viena iš etninės kultūros verčių, kylanti iš žmogaus ir tėviškės gamtos ryšio. Etninė kultūra, išreikšta papročiais ir tradicijomis, moko žmogų gyventi santarvėje su gamtine aplinka, semtis iš jos fizinės bei dvasinės sveikatos.
Prof. Libertas Klimka
Gamta svetur
Amazonija
Amazonija - tai Pietų Amerikos regionas, esantis Amazonės upės baseine. Didžiausia jos dalis priklauso Brazilijai. Regionas pasižymi gausia biologine įvairove ir savotiškomis klimato sąlygomis. Amazonijos plotas 7 mln. km2. Du trečdalius teritorijos užima ekvatoriniai miškai. Amazonija – tai vienas didžiausių pasaulyje mažiausiai ištirtų ir įsisavintų gamtinių regionų.
Pagrindinę regiono dalį užima Amazonės žemuma. Šios didžiulės lygumos plotus raižo daugybė upių, įvairių pratakų ir pelkių. Upės vingiuotos, išsišakojusios, jose daug upinių salų. Lygumos paviršius žemas, neviršija 100 metrų absoliutinio aukščio. Tik pakraščiuose, prieškalnėse aukštis didesnis.
Visam regionui būdinga aukšta temperatūra. Metų bėgyje ji keičiasi labai nežymiai. Čia dienos temperatūrų svyravimas nežymiai viršija metinės temperatūros svyravimą. Amazonėje nebūna nei didelių karščių, nei šalčių. Tačiau labai aukštas oro drėgnumas padidina temperatūros efektą: dienos atrodo karštos, o naktys – šaltos. Vyraujanti metinė temperatūra - 24-270 C. Krituliai paprastai iškrenta antroje dienos pusėje liūčių pavidalu. Jas dažniausiai lydi audros ir perkūnijos. Vakare ir naktį būna giedra. Labai didelis oro drėgnumas – 75-95 proc. -. išlieka visus metus.
Gausūs krituliai ir aukšta temperatūra sudaro palankias sąlygas tarpti gausiai bei įvairiai augalijai. Vešli ir gausi Amazonijos augalija išskiria gausų deguonies kiekį. Dėl to ji dar vadinama „Žemės plaučiais“. Amazonija – tai didžiulis visžalių, labai vešlių ir tankiai suaugusių augalų sąžalynas. Viename kvadratiniame kilometre čia yra daugiau nei 90 tūkst. tonų augalų biomasės.
Vešli augalija užtikrina gausią ir turtingą gyvūniją, kuri čia nesunkiai randa būstą bei maistą. Tankiuose ekvatoriniuose miškuose nedaug stambių gyvūnų, tačiau žymiai daugiau paukščių, roplių, varliagyvių. Ypač didelė vabzdžių įvairovė. Jų priskaičiuojama net 2,5 mln. rūšių. Paukščių čia gyvena apie 2000, žuvų – 3000, žinduolių – virš 400 rūšių. Iš viso Amazonijoje priskaičiuojama daugiau nei trečdalis pasaulio gyvūnų rūšių.
Amazonės upės baseinas apgyvendintas maždaug prieš 12 tūkst. metų, kuomet į jį atsikėlė indėnų gentys. XVI a. čia pasirodė europiečiai. 1541-1542 metais Amazonės upe vyko ispanų ekspedicija. Kelionės metu jie stebėjo indėnų tapujų genties moteris, kurios kovėsi kaip vyrai. Jie jas prilygino mitinėms amazonėms. Nuo to ir kilo upės, o vėliau ir regiono pavadinimas. Nuo XVI a. pabaigos prasidėjo regiono kolonizavimas. Upių pakrantėse kūrėsi gyvenvietės ir miestai, įsisavinami vis nauji plotai. Ypač plėtra suaktyvėjo XX amžiuje. 1972 metais per Amazoniją nutiestas Transamazonijos plentas, pradėta naudingųjų iškasenų paieška ir gavyba. Nepaisant vis spartesnio žmonių skverbimosi į džiungles, Amazonijoje vis dar liko daug mažai ištyrinėtų vietų.
Prie pusiaujo esančioje Amazonijos dalyje gyvenama labai retai. Daug kur vienintelis susisiekimo kelias yra upė. Dėl to beveik visos Amazonijos gyvenvietės yra prie upių. Jos įkurtos ir prie Transamazonijos plento. Dauguma gyventojų indėnai, europiečiai daugiausiai gyvena prie didžiųjų upių. Tarp indėnų yra labai daug genčių, kurios sudaro tik po kelis šimtus narių. Tačiau net ir dabar Amazonijos užkampiuose vis dar užtinkama naujų genčių, o Amazonijos gilumoje yra tautelių, tebegyvenančių pirmykštėje santvarkoje. Iš viso Amazonijoje gyvena apie 26 mln. gyventojų. Pagrindinės kalbos - portugalų ir ispanų. Vis dar yra gyventojų, kalbančių tik indėnų kalbomis.
Dėl sudėtingų sąlygų ekonomika silpna. Svarbiausia ūkio šaka - miškininkystė. Kertami vertingą medieną turintys medžiai, renkami vaisiai, riešutai, vaistiniai augalai, vyksta naudingų iškasenų, ypač naftos gavyba, medžiojami kailiniai žvėreliai, žvejojama.
Amazonijos aplinka žmonėms gyventi nepalanki. Geriausiai prisitaikiusios čia gyventi indėnų gentys. Atvykusiems sunku prisitaikyti prie tvankaus ir didelio drėgnumo oro. Pavojų kelia pavojingi gyvūnai: gyvatės, smaugliai, nuodingos varlės, vapsvos, skruzdėlės, blakės ir kt. Išplitę užkrečiamos ligos, nuodingi augalai, sudėtingas susisiekimas. Žmogui Amazonijoje sunku laiku suteikti medicininę pagalbą.
Viena didžiausių Amazonijos problemų – miškų kirtimas. Apie penktadalis miškų jau iškirsta. Pagrindinė kirtimo priežastis – žemės ūkiui tinkamų plotų plėtimas. Jie kertami dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtros, kelių tiesimo, medienos pramonės, užtvankų statymo.
Miškų kirtimas sukelia daug problemų. Amazonijos miškai - svarbus deguonies tiekėjas (10 proc.) ir anglies dioksido vartotojas. Jų kirtimas sparčiai didina visuotiną klimato atšilimą, nyksta retos augalų ir gyvūnų rūšys, kinta indėnams įprasta gyvenamoji aplinka, tradicinis jų gyvenimo būdas. Iškirstuose miško plotuose pradėjus plėsti gyvulininkystę, skurdūs laterininiai dirvožemiai greitai sunyksta ir pavirsta dykyne.
Prof. Algirdas Stanaitis
Amazonija - tai Pietų Amerikos regionas, esantis Amazonės upės baseine. Didžiausia jos dalis priklauso Brazilijai. Regionas pasižymi gausia biologine įvairove ir savotiškomis klimato sąlygomis. Amazonijos plotas 7 mln. km2. Du trečdalius teritorijos užima ekvatoriniai miškai. Amazonija – tai vienas didžiausių pasaulyje mažiausiai ištirtų ir įsisavintų gamtinių regionų.
Pagrindinę regiono dalį užima Amazonės žemuma. Šios didžiulės lygumos plotus raižo daugybė upių, įvairių pratakų ir pelkių. Upės vingiuotos, išsišakojusios, jose daug upinių salų. Lygumos paviršius žemas, neviršija 100 metrų absoliutinio aukščio. Tik pakraščiuose, prieškalnėse aukštis didesnis.
Visam regionui būdinga aukšta temperatūra. Metų bėgyje ji keičiasi labai nežymiai. Čia dienos temperatūrų svyravimas nežymiai viršija metinės temperatūros svyravimą. Amazonėje nebūna nei didelių karščių, nei šalčių. Tačiau labai aukštas oro drėgnumas padidina temperatūros efektą: dienos atrodo karštos, o naktys – šaltos. Vyraujanti metinė temperatūra - 24-270 C. Krituliai paprastai iškrenta antroje dienos pusėje liūčių pavidalu. Jas dažniausiai lydi audros ir perkūnijos. Vakare ir naktį būna giedra. Labai didelis oro drėgnumas – 75-95 proc. -. išlieka visus metus.
Gausūs krituliai ir aukšta temperatūra sudaro palankias sąlygas tarpti gausiai bei įvairiai augalijai. Vešli ir gausi Amazonijos augalija išskiria gausų deguonies kiekį. Dėl to ji dar vadinama „Žemės plaučiais“. Amazonija – tai didžiulis visžalių, labai vešlių ir tankiai suaugusių augalų sąžalynas. Viename kvadratiniame kilometre čia yra daugiau nei 90 tūkst. tonų augalų biomasės.
Vešli augalija užtikrina gausią ir turtingą gyvūniją, kuri čia nesunkiai randa būstą bei maistą. Tankiuose ekvatoriniuose miškuose nedaug stambių gyvūnų, tačiau žymiai daugiau paukščių, roplių, varliagyvių. Ypač didelė vabzdžių įvairovė. Jų priskaičiuojama net 2,5 mln. rūšių. Paukščių čia gyvena apie 2000, žuvų – 3000, žinduolių – virš 400 rūšių. Iš viso Amazonijoje priskaičiuojama daugiau nei trečdalis pasaulio gyvūnų rūšių.
Amazonės upės baseinas apgyvendintas maždaug prieš 12 tūkst. metų, kuomet į jį atsikėlė indėnų gentys. XVI a. čia pasirodė europiečiai. 1541-1542 metais Amazonės upe vyko ispanų ekspedicija. Kelionės metu jie stebėjo indėnų tapujų genties moteris, kurios kovėsi kaip vyrai. Jie jas prilygino mitinėms amazonėms. Nuo to ir kilo upės, o vėliau ir regiono pavadinimas. Nuo XVI a. pabaigos prasidėjo regiono kolonizavimas. Upių pakrantėse kūrėsi gyvenvietės ir miestai, įsisavinami vis nauji plotai. Ypač plėtra suaktyvėjo XX amžiuje. 1972 metais per Amazoniją nutiestas Transamazonijos plentas, pradėta naudingųjų iškasenų paieška ir gavyba. Nepaisant vis spartesnio žmonių skverbimosi į džiungles, Amazonijoje vis dar liko daug mažai ištyrinėtų vietų.
Prie pusiaujo esančioje Amazonijos dalyje gyvenama labai retai. Daug kur vienintelis susisiekimo kelias yra upė. Dėl to beveik visos Amazonijos gyvenvietės yra prie upių. Jos įkurtos ir prie Transamazonijos plento. Dauguma gyventojų indėnai, europiečiai daugiausiai gyvena prie didžiųjų upių. Tarp indėnų yra labai daug genčių, kurios sudaro tik po kelis šimtus narių. Tačiau net ir dabar Amazonijos užkampiuose vis dar užtinkama naujų genčių, o Amazonijos gilumoje yra tautelių, tebegyvenančių pirmykštėje santvarkoje. Iš viso Amazonijoje gyvena apie 26 mln. gyventojų. Pagrindinės kalbos - portugalų ir ispanų. Vis dar yra gyventojų, kalbančių tik indėnų kalbomis.
Dėl sudėtingų sąlygų ekonomika silpna. Svarbiausia ūkio šaka - miškininkystė. Kertami vertingą medieną turintys medžiai, renkami vaisiai, riešutai, vaistiniai augalai, vyksta naudingų iškasenų, ypač naftos gavyba, medžiojami kailiniai žvėreliai, žvejojama.
Amazonijos aplinka žmonėms gyventi nepalanki. Geriausiai prisitaikiusios čia gyventi indėnų gentys. Atvykusiems sunku prisitaikyti prie tvankaus ir didelio drėgnumo oro. Pavojų kelia pavojingi gyvūnai: gyvatės, smaugliai, nuodingos varlės, vapsvos, skruzdėlės, blakės ir kt. Išplitę užkrečiamos ligos, nuodingi augalai, sudėtingas susisiekimas. Žmogui Amazonijoje sunku laiku suteikti medicininę pagalbą.
Viena didžiausių Amazonijos problemų – miškų kirtimas. Apie penktadalis miškų jau iškirsta. Pagrindinė kirtimo priežastis – žemės ūkiui tinkamų plotų plėtimas. Jie kertami dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtros, kelių tiesimo, medienos pramonės, užtvankų statymo.
Miškų kirtimas sukelia daug problemų. Amazonijos miškai - svarbus deguonies tiekėjas (10 proc.) ir anglies dioksido vartotojas. Jų kirtimas sparčiai didina visuotiną klimato atšilimą, nyksta retos augalų ir gyvūnų rūšys, kinta indėnams įprasta gyvenamoji aplinka, tradicinis jų gyvenimo būdas. Iškirstuose miško plotuose pradėjus plėsti gyvulininkystę, skurdūs laterininiai dirvožemiai greitai sunyksta ir pavirsta dykyne.
Prof. Algirdas Stanaitis
Specialiai ,,Tėviškės gamtai“ iš Norvegijos
Norvegija - baltųjų naktų žemė
Pirmą kartą išvykdamas iš Vilniaus į Norvegiją, nieko nebuvau girdėjęs apie šios šalies regioną prie poliarinio rato. Helgelandas – pietinė šiaurės Norvegijos dalis, garsėjanti savo baltosiomis naktimis. Apskritai Norvegija nepaprasto grožio šalis, išvagota fjordų ir kalnų. Baltųjų naktų žemėje daug šviesių ilgų vasaros dienų, istorijos paminklų, vikingų laivų nuolaužų ir viduramžių bažnytėlių, mielų nedidelių miestelių ir šiuolaikinės civilizacijos nepaliestų žvejų kaimų.
Šiauriniame arktiniame žiede saulė nenusileidžia nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos, nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos saulė nepateka. Apskritai Norvegija visais metų laikais žavi savo gamta ir kontrastingu kraštovaizdžiu. Vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje įsikūrusios valstybės teritorija primena iš pietų į šiaurę ištįsusį ilgą liežuvį su daugybe atplaišas primenančių iškyšulių į gilius fjordus tarp Skandinavijos kalnų.
Norvegija turi sausumos sieną su trimis valstybėmis: 1619 km šią valstybę nuo Švedijos skiria Skandinavijos kalnai, 727 km siena per Finmarko plynaukštę Norvegiją skiria su Suomijos Laplandija ir 196 km - su Rusija. Iš vakarų vikingų ainių valstybės krantus su daugybe iškyšulių į fjordus ir įspūdingo grožio gyvenamomis ir negyvenamomis salomis bei salelėmis skalauja Norvegijos jūra, tiesiogiai susisiekianti su Atlanto vandenynu. Jūrine siena Norvegija ribojasi ir su Danija bei Jungtine Karalyste. Nuo sostinės Oslo iki šiaurės poliarinio rato, kuris kerta Norvegiją per Helgelando regioną, 1037 km, iki šiauriausio taško – Nordkappo – 2147 km, iki Kirkeneso – artimiausio miesto prie sienos su Rusija – 2480 km.
Bendra Norvegijos Karalystės teritorija – 385 364 kv. km, t.y. 5,9 karto didesnė už Lietuvą, gyventojų – apie 5 mln., t.y. 1,7 karto daugiau nei mūsų šalyje. Oficialus valstybės pavadinimas – Norvegijos Karalystė – kilęs iš šiaurės germanų kalbos – nord veg, t.y. Šiaurės kelias. Savaime suprantama, kad daugiau nei per du tūkstančius km į šiaurę nusitęsusios valstybės teritorijos klimatas labai kontrastingas: pereinamasis nuo subarktinio į vidutinių platumų jūrinį ir žemyninį. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra siekia 2-4 laipsnius šalčio šiaurėje ir 2 laipsnius šilumos pietuose, tačiau kalnuose temperatūra ženkliai žemesnė – vieno kilometro aukštyje temperatūra apie 10 laipsnių mažesnė nei kalnų papėdėje. Gana švelnų šalies klimatą žiemą lemia nuo šiaurės Atlanto pučiantys vakarų ir pietvakarių vėjai.
„Šiaurės keliu“ – pas vikingų ainius
„Šiaurės kelias“ vykstant automobiliu į Norvegiją, tikrai prasideda ne nuo šios valstybės sienos, o žymiai anksčiau, persikėlus keltu iš Talino į Helsinkį arba iš Rygos į Stokholmą. Pirmuoju atveju vairuotojams tenka įveikti netrumpą kelią palei visą Botnijos įlanką iki Haparandos, po to žemyninėje Suomijos dalyje gana greitai galima pajausti pirmuosius „Šiaurės kelio“ ypatumus –snieguotus kelius su užpustytais kelio ženklais ir iki 30 laipsnių spiginančius Laplandijos šalčius. „Šiaurės kelias“ šiek tiek sutrumpėja važiuojant per Stokholmą, tačiau įveikti tundrą per Švediją, taip pat nelengvas išbandymas vairuotojams ir dėl didelių šalčių, ir dėl gausaus sniego. Be to, mums neįprasta, kad gausiu sniegu padengti keliai Skandinavijos šalyse nebarstomi, tik įkalnėse nurimus pūgoms šiek tiek pabarstoma smulkintos skaldos. Be to, dar viena aktuali vairuotojams problema, kad per valstybines šventes Švedijoje nedirba ne tik parduotuvės, bet ir dauguma degalinių, tad būtina iš anksto pasiruošti pilnus bakus degalų arba su savimi vežtis jų atsargų. Kelionę per Norvegiją apsunkina ir dėl kalnuoto reljefo blogesnės būklės keliai su serpantinais, daugybe staigių posūkių ir tunelių.
Tomas LABŽENTIS
Norvegija - baltųjų naktų žemė
Pirmą kartą išvykdamas iš Vilniaus į Norvegiją, nieko nebuvau girdėjęs apie šios šalies regioną prie poliarinio rato. Helgelandas – pietinė šiaurės Norvegijos dalis, garsėjanti savo baltosiomis naktimis. Apskritai Norvegija nepaprasto grožio šalis, išvagota fjordų ir kalnų. Baltųjų naktų žemėje daug šviesių ilgų vasaros dienų, istorijos paminklų, vikingų laivų nuolaužų ir viduramžių bažnytėlių, mielų nedidelių miestelių ir šiuolaikinės civilizacijos nepaliestų žvejų kaimų.
Šiauriniame arktiniame žiede saulė nenusileidžia nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos, nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos saulė nepateka. Apskritai Norvegija visais metų laikais žavi savo gamta ir kontrastingu kraštovaizdžiu. Vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje įsikūrusios valstybės teritorija primena iš pietų į šiaurę ištįsusį ilgą liežuvį su daugybe atplaišas primenančių iškyšulių į gilius fjordus tarp Skandinavijos kalnų.
Norvegija turi sausumos sieną su trimis valstybėmis: 1619 km šią valstybę nuo Švedijos skiria Skandinavijos kalnai, 727 km siena per Finmarko plynaukštę Norvegiją skiria su Suomijos Laplandija ir 196 km - su Rusija. Iš vakarų vikingų ainių valstybės krantus su daugybe iškyšulių į fjordus ir įspūdingo grožio gyvenamomis ir negyvenamomis salomis bei salelėmis skalauja Norvegijos jūra, tiesiogiai susisiekianti su Atlanto vandenynu. Jūrine siena Norvegija ribojasi ir su Danija bei Jungtine Karalyste. Nuo sostinės Oslo iki šiaurės poliarinio rato, kuris kerta Norvegiją per Helgelando regioną, 1037 km, iki šiauriausio taško – Nordkappo – 2147 km, iki Kirkeneso – artimiausio miesto prie sienos su Rusija – 2480 km.
Bendra Norvegijos Karalystės teritorija – 385 364 kv. km, t.y. 5,9 karto didesnė už Lietuvą, gyventojų – apie 5 mln., t.y. 1,7 karto daugiau nei mūsų šalyje. Oficialus valstybės pavadinimas – Norvegijos Karalystė – kilęs iš šiaurės germanų kalbos – nord veg, t.y. Šiaurės kelias. Savaime suprantama, kad daugiau nei per du tūkstančius km į šiaurę nusitęsusios valstybės teritorijos klimatas labai kontrastingas: pereinamasis nuo subarktinio į vidutinių platumų jūrinį ir žemyninį. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra siekia 2-4 laipsnius šalčio šiaurėje ir 2 laipsnius šilumos pietuose, tačiau kalnuose temperatūra ženkliai žemesnė – vieno kilometro aukštyje temperatūra apie 10 laipsnių mažesnė nei kalnų papėdėje. Gana švelnų šalies klimatą žiemą lemia nuo šiaurės Atlanto pučiantys vakarų ir pietvakarių vėjai.
„Šiaurės keliu“ – pas vikingų ainius
„Šiaurės kelias“ vykstant automobiliu į Norvegiją, tikrai prasideda ne nuo šios valstybės sienos, o žymiai anksčiau, persikėlus keltu iš Talino į Helsinkį arba iš Rygos į Stokholmą. Pirmuoju atveju vairuotojams tenka įveikti netrumpą kelią palei visą Botnijos įlanką iki Haparandos, po to žemyninėje Suomijos dalyje gana greitai galima pajausti pirmuosius „Šiaurės kelio“ ypatumus –snieguotus kelius su užpustytais kelio ženklais ir iki 30 laipsnių spiginančius Laplandijos šalčius. „Šiaurės kelias“ šiek tiek sutrumpėja važiuojant per Stokholmą, tačiau įveikti tundrą per Švediją, taip pat nelengvas išbandymas vairuotojams ir dėl didelių šalčių, ir dėl gausaus sniego. Be to, mums neįprasta, kad gausiu sniegu padengti keliai Skandinavijos šalyse nebarstomi, tik įkalnėse nurimus pūgoms šiek tiek pabarstoma smulkintos skaldos. Be to, dar viena aktuali vairuotojams problema, kad per valstybines šventes Švedijoje nedirba ne tik parduotuvės, bet ir dauguma degalinių, tad būtina iš anksto pasiruošti pilnus bakus degalų arba su savimi vežtis jų atsargų. Kelionę per Norvegiją apsunkina ir dėl kalnuoto reljefo blogesnės būklės keliai su serpantinais, daugybe staigių posūkių ir tunelių.
Tomas LABŽENTIS
Prie židinio
Kam ožiui kalnų viršūnės?
Kokiu būdu kalnų ožiai įsigudrina laipioti vertikaliomis sienomis – nežino niekas. Yra tiktai nustatyta, kad jokių lipnių elementų ant jų kojų nesama, dar daugiau – jų kanopos iš pirmo žvilgsnio pakankamai slidžios. Tačiau faktas lieka faktu: kalnų ožys, šturmuojantis stačias uolas, pralenkia bet kurį profesionalų alpinistą.
Kam gi ožiams laipioti uolomis? Iš smalsumo? „Profesinio“ išdidumo? Troškimo pasijusti vikresniais už kitus? Suprantama, ne. Šie gyvūnai nugali neprieinamas kalnų viršūnes dėl banalios būtinybės – mat ten jų nepasieks joks grobuonis.
Iš viso pasaulyje gyvena aštuonios kalnų ožių rūšys. Nors ožiai įsikūrę skirtingose mūsų planetos vietose, juos vienija bendri bruožai: stiprus kūnas, neskuba (suprantama, jeigu jų niekas nesiveja), ramumas, nepaprastas vikrumas ir šoklumas bei unikali kanopų sandara, kuri iš esmės ir leidžia šiems gyvūnams užsiropšti ten, kur kitiems kelias neprieinamas.
Nepaprastos kanopos
Kalnų ožių kojos tiktai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios į kitų kanopinių žvėrių kojas. Iš tiesų jos gana stipriai skiriasi. Pirma, kaip mes jau kalbėjome, stebėtiną šoklumą ožiams suteikia būtent unikali kojų sandara. Antra, sudvejintos šių gyvūnų kanopos minkštos, visai neslysta, taigi jie gali jomis, tarsi pirštais, apimti mažiausius išsikišimus uolose.
Nepaprastai aštri rega leidžia šiems gyvūnams rasti ir pasirinkti savo keliui praktiškai nepastebimus išsikišimus, esančius ant iš pirmo žvilgsnio absoliučiai lygios uolos. Vėliau seka vikrus šuolis, - ir štai kalnų ožys jau tvirtai stovi, įsirėmęs visomis keturiomis kojomis... neaišku į ką, bet nukristi aiškiai nesirengia. Bet kuriuo atveju, dar niekas nėra matęs, kad kalnų ožys būtų nudribęs sava valia nuo gimtosios uolos.
Jeigu atramos taškas staiga pasirodo esąs netvirtas, akmenys rieda žemyn ir netgi prasideda jų griūtis, ožiai momentaliai sureaguoja ir, nesustodami, šokinėja toliau, tarsi iš anksto būtų apskaičiavę visą savo kelią ir mintyse paženklinę „laiptelius“, kuriuos jiems būtina nugalėti, kad išvengtų pavojaus.
Ožys ant medžio
Trumpiau kalbant, niekas nesusilygins su kalnų ožiais nugalint stačiausias uolas. Kitas dalykas, kad tarp jų pačių sutinkama individų, galinčiu laipioti ne tiktai uolomis, bet ir ... po medžius. Ar galite įsivaizduoti ožką, užsiropščiusią į medį? Na, nebent jau labai stipriai išsigandusią. Štai kaip! Bet Maroko ožkos paprasčiausiai užsiropščia į pačią vietinio arganijos medžio viršūnę, kad galėtų pasmaguriauti čia augančiais vaisiais.
Arganijos vaisiai ne tiktai skanūs, bet ir yra praktiškai vienintelis marokietiškų ožkų maistas. Ką gi daryti? Nori gyventi – užsikabarosi ir ant medžio.
Vietos gyventojai, beje, išnaudoja ožkų meilę arganijos vaisiams savanaudiškiems tikslams. Jie surenka ožkų mėšlą, išrenka iš jo šių vaisių kauliukus, kurių gyvūno skrandis nesuvirškina, ir po to spaudžia iš jų argano aliejų, naudojamą kosmetikoje. Aliejaus pirkėjams pardavėjai tvirtina, jog šis produktas atjaunina organizmą, sustiprina imunitetą, stimuliuoja kraujotaką, mažina cholesterino kiekį kraujyje ir dar daugybę stebuklų daro. Ar taip yra iš tikrųjų – mes nežinome, bet tai, kad argano aliejaus gamintojai stengiasi nekalbėti apie ožkų dalyvavimą vienoje iš šio produkto gamybos stadijų, - tai faktas.
Nebaisus nei vėjas, nei šaltis
Dar vienas stebinantis gyvūnas – snieginė ožka. Ji gyvena Šiaurės Amerikos kalnuose ir absoliučiai nieko nebijo dėl tos pačios paprastos priežasties: ten, kur ji gyvena, daugiau niekas negali išgyventi. Ir nekeista: šio gyvuliuko kailis toks tankus, kad gali atlaikyti penkiasdešimties laipsnių šaltį. O tiksliausia judesių koordinacija leidžia keliauti stačiomis kalnų uolomis netgi pučiant vėjui, kurio greitis – 150 km per valandą! Toks vėjas bet ką nupūs nuo kalnų viršūnės, tiktai ne snieginę ožką.
Nepaprastasis ibeksas
Nepaprastai įdomi dar viena kalnų ožkų rūšis, vadinama ibeksu. Ibeksai gyvena Alpėse, galima sakyti, praktiškai Europos centre, todėl viduramžiais vos neliko išnaikinti. Dalykas tas, kad žmonės, stebėję stulbinantį šių gyvūnų judėjimą neprieinamais kalnais, priskyrė jiems tiesiog stebuklines savybes. Todėl šių ožkų fekalijos, kailis, kaulai, vidaus organai, kanopos, apskritai, viskas, kas teisėtai priklauso ibeksams, buvo naudojama vaistams ir burtininkiškiems ritualams. Na, Dievai nematė tų fekalijų, jas galima buvo naudoti visiškai neskausmingai, bet kuriuo atveju, jei ne pacientams, tai patiems ožiams. Bet dėl visų kitų „gėrybių“ šie gyvūnai buvo negailestingai naikinami, todėl XX amžiaus pradžioje jų praktiškai beveik nebuvo likę.
Laimei, tiek farmacijos pramonė, tiek burtininkai ir raganos pakilo į naują lygį, ir daugiau jiems nebeprireikia ožkinių ingredientų. Taigi ibeksai išgyveno ir dabar noriai pozuoja turistams, lankantiems Alpes.
Parengė Žilvinas Žičkus
Kokiu būdu kalnų ožiai įsigudrina laipioti vertikaliomis sienomis – nežino niekas. Yra tiktai nustatyta, kad jokių lipnių elementų ant jų kojų nesama, dar daugiau – jų kanopos iš pirmo žvilgsnio pakankamai slidžios. Tačiau faktas lieka faktu: kalnų ožys, šturmuojantis stačias uolas, pralenkia bet kurį profesionalų alpinistą.
Kam gi ožiams laipioti uolomis? Iš smalsumo? „Profesinio“ išdidumo? Troškimo pasijusti vikresniais už kitus? Suprantama, ne. Šie gyvūnai nugali neprieinamas kalnų viršūnes dėl banalios būtinybės – mat ten jų nepasieks joks grobuonis.
Iš viso pasaulyje gyvena aštuonios kalnų ožių rūšys. Nors ožiai įsikūrę skirtingose mūsų planetos vietose, juos vienija bendri bruožai: stiprus kūnas, neskuba (suprantama, jeigu jų niekas nesiveja), ramumas, nepaprastas vikrumas ir šoklumas bei unikali kanopų sandara, kuri iš esmės ir leidžia šiems gyvūnams užsiropšti ten, kur kitiems kelias neprieinamas.
Nepaprastos kanopos
Kalnų ožių kojos tiktai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios į kitų kanopinių žvėrių kojas. Iš tiesų jos gana stipriai skiriasi. Pirma, kaip mes jau kalbėjome, stebėtiną šoklumą ožiams suteikia būtent unikali kojų sandara. Antra, sudvejintos šių gyvūnų kanopos minkštos, visai neslysta, taigi jie gali jomis, tarsi pirštais, apimti mažiausius išsikišimus uolose.
Nepaprastai aštri rega leidžia šiems gyvūnams rasti ir pasirinkti savo keliui praktiškai nepastebimus išsikišimus, esančius ant iš pirmo žvilgsnio absoliučiai lygios uolos. Vėliau seka vikrus šuolis, - ir štai kalnų ožys jau tvirtai stovi, įsirėmęs visomis keturiomis kojomis... neaišku į ką, bet nukristi aiškiai nesirengia. Bet kuriuo atveju, dar niekas nėra matęs, kad kalnų ožys būtų nudribęs sava valia nuo gimtosios uolos.
Jeigu atramos taškas staiga pasirodo esąs netvirtas, akmenys rieda žemyn ir netgi prasideda jų griūtis, ožiai momentaliai sureaguoja ir, nesustodami, šokinėja toliau, tarsi iš anksto būtų apskaičiavę visą savo kelią ir mintyse paženklinę „laiptelius“, kuriuos jiems būtina nugalėti, kad išvengtų pavojaus.
Ožys ant medžio
Trumpiau kalbant, niekas nesusilygins su kalnų ožiais nugalint stačiausias uolas. Kitas dalykas, kad tarp jų pačių sutinkama individų, galinčiu laipioti ne tiktai uolomis, bet ir ... po medžius. Ar galite įsivaizduoti ožką, užsiropščiusią į medį? Na, nebent jau labai stipriai išsigandusią. Štai kaip! Bet Maroko ožkos paprasčiausiai užsiropščia į pačią vietinio arganijos medžio viršūnę, kad galėtų pasmaguriauti čia augančiais vaisiais.
Arganijos vaisiai ne tiktai skanūs, bet ir yra praktiškai vienintelis marokietiškų ožkų maistas. Ką gi daryti? Nori gyventi – užsikabarosi ir ant medžio.
Vietos gyventojai, beje, išnaudoja ožkų meilę arganijos vaisiams savanaudiškiems tikslams. Jie surenka ožkų mėšlą, išrenka iš jo šių vaisių kauliukus, kurių gyvūno skrandis nesuvirškina, ir po to spaudžia iš jų argano aliejų, naudojamą kosmetikoje. Aliejaus pirkėjams pardavėjai tvirtina, jog šis produktas atjaunina organizmą, sustiprina imunitetą, stimuliuoja kraujotaką, mažina cholesterino kiekį kraujyje ir dar daugybę stebuklų daro. Ar taip yra iš tikrųjų – mes nežinome, bet tai, kad argano aliejaus gamintojai stengiasi nekalbėti apie ožkų dalyvavimą vienoje iš šio produkto gamybos stadijų, - tai faktas.
Nebaisus nei vėjas, nei šaltis
Dar vienas stebinantis gyvūnas – snieginė ožka. Ji gyvena Šiaurės Amerikos kalnuose ir absoliučiai nieko nebijo dėl tos pačios paprastos priežasties: ten, kur ji gyvena, daugiau niekas negali išgyventi. Ir nekeista: šio gyvuliuko kailis toks tankus, kad gali atlaikyti penkiasdešimties laipsnių šaltį. O tiksliausia judesių koordinacija leidžia keliauti stačiomis kalnų uolomis netgi pučiant vėjui, kurio greitis – 150 km per valandą! Toks vėjas bet ką nupūs nuo kalnų viršūnės, tiktai ne snieginę ožką.
Nepaprastasis ibeksas
Nepaprastai įdomi dar viena kalnų ožkų rūšis, vadinama ibeksu. Ibeksai gyvena Alpėse, galima sakyti, praktiškai Europos centre, todėl viduramžiais vos neliko išnaikinti. Dalykas tas, kad žmonės, stebėję stulbinantį šių gyvūnų judėjimą neprieinamais kalnais, priskyrė jiems tiesiog stebuklines savybes. Todėl šių ožkų fekalijos, kailis, kaulai, vidaus organai, kanopos, apskritai, viskas, kas teisėtai priklauso ibeksams, buvo naudojama vaistams ir burtininkiškiems ritualams. Na, Dievai nematė tų fekalijų, jas galima buvo naudoti visiškai neskausmingai, bet kuriuo atveju, jei ne pacientams, tai patiems ožiams. Bet dėl visų kitų „gėrybių“ šie gyvūnai buvo negailestingai naikinami, todėl XX amžiaus pradžioje jų praktiškai beveik nebuvo likę.
Laimei, tiek farmacijos pramonė, tiek burtininkai ir raganos pakilo į naują lygį, ir daugiau jiems nebeprireikia ožkinių ingredientų. Taigi ibeksai išgyveno ir dabar noriai pozuoja turistams, lankantiems Alpes.
Parengė Žilvinas Žičkus