Aplinkosaugos aktualijos
Aplinkos ministerijos išleistam plakatui panaudoti penkiamečio Michailo Žilino iš Klaipėdos, dešimtmetės Agnės Laurinavičiūtės iš Šiaulių rajono ir dvylikametės Evelinos Dargužytės iš Kėdainių piešiniai .
Pernykštės žolės deginimas - nusikaltimas gamtai
Jaudinantys žiniasklaidos pranešimai
Pavasario saulė, žadinanti žemę, džiugina visus – ir žmones, ir gyvius bei augalus. Kartu su džiugia viltimi ji atneša ir problemą – pernykštės nenupjautos žolės deginimą. Apie tai kasmet byloja jaudinantys žiniasklaidos pranešimai.
"Trakų rajono Statkonių kaimo gyventojas, sulaukęs pavasario, nutarė susitvarkyti aplinką – padegė už keliasdešimt metrų nuo sodybos buvusią atliekų krūvą, nuo kurios užsidegė sausa žolė, - rašo laikraštis „Galvė“. - Ugnis plito greitai - nuo degančios žolės užsiliepsnojo ūkiniai sodybos pastatai. Laimei, ugniagesiams pavyko išgelbėti gyvenamąjį namą, bet du ūkiniai sodybos pastatai buvo visiškai suniokoti“.
„Vilniaus rajone, Murlinės kaime, prie savo namų išdegusioje pievoje, rastas apdegusio I. Z. (gimusio 1928 m.) kūnas. Gaisro priežastis – savavališkas žolės deginimas“, - rašo „Vilniaus diena“.
Šiaulių apskrities televizija praneša: „Ketvirtadienio popietę Šiauliuose Radviliškio gatvės gale degė pieva. Ją gesinti atskubėję ugniagesiai apdegusioje žolėje rado moterį. Ji buvo smarkiai apdegusi, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad nebegyva. Ugniagesiai moterį apliejo vandeniu, ši kiek atsitokėjo ir pradėjo dejuoti. Greitoji medicinos pagalba nelaimėlę išvežė į reanimaciją. Ligoninėje moteris neatgavo sąmonės, nes nudegimai buvo labai sunkūs.“
Daugumas vilniečių prisimena juodų dūmų maršką, pernai balandyje grėsmingai pakibusia virš Justiniškių mikrorajono. Justiniškės skendo juoduose dūmuose, kol degė šalia plytinčios pievos.
Kodėl žmonės iki šiol pavasariais degina žoles?
Ištakos - lydiminėje žemdirbystėje
Šio įpročio ištakų reikia ieškoti lydiminėje žemdirbystėje – viename iš primityviųjų žemdirbystės metodų, vykdomų miškingose vietovėse, kai miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Lydimui skirtame plote medžiai būdavo iškertami arba sudžiovinami pažeidus jų žievę. Po metų teritorija būdavo padegama, o nauji augalai sodinami tiesiai į pelenus. Lydiminė žemdirbystė Lietuvoje klestėjo nuo seniausių laikų. Tai buvo suprantama, nes visą Lietuvos teritoriją dengė miškai, čia įsikūrę žmonės, norėdami užsiimti žemdirbyste, turėjo naikinti miškus. O lengviausias būdas - ugnis. Be to, ugnis palikdavo ir gerą trąšą – pelenus, kurių užtekdavo 1-2 metams. Vėliau tekdavo padegti kitą miško plotą...
Atsiradus trilaukei žemdirbystei, Lietuvoje, kaip ir kituose civilizuotuose kraštuose, lydiminė žemdirbystė pradėjo nykti. Tačiau ne visur. Pavyzdžiui, Australijoje toks deginimas - tai tūkstantmetė aborigenų tradicija. Mums ugnis dažniausiai asocijuojasi kaip destruktyvi, blogį nešanti jėga, o Australijos aborigenai priešingai – ją laiko gėrio įsikūnijimu. Per tūkstantmečius ugnis jiems tapo ne tik maisto ir medžioklės pagalbininke, ji buvo siejama su religija, pasaulėjauta, šeimos gyvenimu. Todėl ir žolę aborigenai degina iki šiol. Juos galima suprasti. Čia veikia ne tik senosios tradicijos, bet ir kelios aplinkybės: aborigenų nėra daug, ir jie gyvena milžiniškose, menkai apgyvendintose teritorijose. Australijoje 1 kv.km. vidutiniškai gyvena 2,5 žmogaus, o ten, kur klajoja aborigenai, – jų dar rečiau.
Lietuvoje, gerokai urbanizuotame ir beveik tolygiai apgyvendintame (47 žmonės vidutiniškai 1 kv.km) krašte, jau vien dėl to su ugnimi nepasišvaistysi.
Pievose - milijonai gyvybių
Deja, mūsų krašte vis dar atsiranda pernykštės žolės degintojų. O kova prieš šį reiškinį visuomenėje ne visada sutinkama vienodai - supratimui dažnai pritrūksta žinių.
Paprastai išdeginti laukų plotai siejami su estetiniu kraštovaizdžio žalojimu. Taip pat žala vadinama augalų, ypač sumedėjusių miško sodinių, sunaikinimas. Tačiau didžiausia žala padaroma biologinei įvairovei, nes gaisrai ne tik sunaikina jų pavasarines buveines, sunaikinama ji pati. Sudėtinga įvertinti kiekvieno kvadratinio metro gyvūnus ar augalus. Tačiau būtina žinoti, kad daugelis pavasarinių augalų ir gyvūnų rūšių vegetuoja ar būna aktyvios labai trumpą periodą. Tokios rūšys per pirmus du pavasario mėnesius turi peržydėti ir subrandinti sėklas ar palikti palikuonis. Pavasarį aktyvūs vabzdžiai yra vieninteliai anksti žydinčių augalų apdulkintojai, be jų neužmezgamos sėklos. Ir atvirkščiai – be augalų vabzdžiai negali daugintis, sudėti kiaušinėlius ir maistu aprūpinti jauniklius. Nuo vasario pabaigos laukuose slapstosi pilkųjų kiškių jaunikliai, anksti dėti pradeda didžiosios antys, pilkosios žąsys. Per laukus neršti keliauja varlės. Žolės gaisrai visus šiuos gyvūnus ir augalus sunaikina. Kiekviename kvadratiniame metre sudega iki tūkstančio augalų sėklų, nudega augalų daigai, pražūsta keletas vorų, dešimtys vabzdžių. Kiekvienoje pievoje sudega bent keletas kiškių jauniklių, šimtai neršti keliaujančių varlių. Jei gaisrai teritorijoje kartojasi kasmet, ji praranda savo pirminę vertę, joje ilgainiui pradeda vyrauti užneštinės, vietovei nebūdingos rūšys. Kadangi nemažai žolės gaisruose žūstančių augalų ar gyvūnų yra reti, sutinkami lokaliai, jiems gaisrų daroma žala dar pavojingesnė.
Gaisrininkų statistika nedžiugina
Didžiulius nuostolius patiris ne tik laukinė gamta. Nuo liepsnojančios žolės ugnis neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Žolės gaisrams gesinti išleidžiama labaidaug lėšų. Deja, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, tokių gaisrų skaičius iki šiol didėja. 2013 m. ugniagesiai 2677 kartus vyko gesinti degančios žolės ir 147 kartus – ražienų. Pernai, palyginus su 2012 metais, gaisrų atvirose teritorijose skaičius išaugo 12,8 proc. Šiemet jau kilo 155 gaisrai. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, tokių gaisrų skaičius išaugo beveik 3 kartus. Vien per šešias kovo mėnesio dienas kilo 122 gaisrai, išdeginę 395 hektarus. Beje, kaip rodo statistika, daugiausia žolės deginimo atvejų bei tragiškų gaisrų kyla poilsio dienomis.
Degančiose pievose apdega ar net žūsta žmonės. Gaisrininkų duomenimis, per pastaruosius penkerius metus tokių gaisrų metu žuvo dešimt gyventojų.
Žolės gaisrus sukelia ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojai. Miestiečiams privalu žinoti, kad miesto teritorijoje atvira ugnimi negalima deginti nei sodo, nei kokių nors kitų atliekų.
Už žolės deginimą – padidinta administracinė atsakomybė
Iki šių metų kovo už žolės deginimą piliečiai galėjo būti nubausti nuo 200 iki 1000 litų bauda, pareigūnai – nuo 400 iki 1200 litų. Pažeidėjams tenka ne tik sumokėti baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri kartais siekia ne vieną tūkstantį litų. Jeigu žemės savininkai, jos naudotojai ir valdytojai savo žemėje pastebėję žolės gaisrą nesiėmė priemonių jam užgesinti, jiems gresia nuo 100 iki 600 litų bauda.
Baudžiama ir už nukritusių medžių, lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą, pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus. Už šiuos pažeidimus piliečiams gali būti skiriama nuo 100 iki 800 litų bauda, o pareigūnams – nuo 200 iki 1000 litų. Už ražienų, nenupjautų ir nesugrėbtų žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimą piliečiai gali būti baudžiami nuo 200 iki 1000, o pareigūnai – nuo 400 iki 1200 litų baudomis. Tačiau šios baudos nelabai gąsdino padegėjus. Su tokia padėtimi negalėjo taikstytis Aplinkos ministerija, gamtosaugininkai. Kovo 12 d. aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pasirašė įsakymą, kuriuo net tris kartus padidino administracinę atsakomybę už žolės deginimą.
„Prieš pirkdami degtukus žolei deginti, piktavaliai tegul paskaičiuoja, kiek jiems tai kainuos, – per Aplinkos ministerijoje sukviestą spaudos konferenciją sakė Valentinas Mazuronis. - Jeigu iki šiol už vieną sudegintos pievos hektarą reikėjo atlyginti 1000 litų žalą, tai dabar teks mokėti 3000 litų. Tais atvejais, kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, skaičiuojant žalą taikomi atitinkami koeficientai ir ji gali siekti dešimtis tūkstančių litų“.
Apie niokojamą gamtą – bendruoju pagalbos telefonu 112
Aplinkos ministerija kreipiasi į visus gyventojus ir prašo nepraeiti pro šalį pastebėjus degančią žolę, o pamėginti ją užgesinti, kad ugnis neišplistų. Nedideliame plote liepsnojančią žolę lengvai galima užgesinti, užplakant šakomis ir užtrypiant ją kojomis. Tokius gaisrus galima gesinti vandeniu arba smėliu. Pamačius, kad ugnies nepavyks nuslopinti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Ši paslauga įsigaliojo nuo kovo 13 d., sudarius Aplinkos ministerijos bendradarbiavimo su Bendruoju pagalbos centru sutartį. Telefonu 112 žmonės gali pranešti apie brakonieriavimą, neteisėtą miško ar kitų želdinių kirtimą, laužų deginimą draudžiamoje vietoje, taip pat padangų, atliekų deginimą, teršiančių medžiagų išpylimą, miško paklotės ardymą, pavojingų medžiagų išsiliejimą, cheminius, radiacinius incidentus, rastas galimai pavojingas medžiagas, eismo įvykius su gyvūnais, pavojų žmonėms, turtui, aplinkai keliančius sveikus ar sužeistus gyvūnus, galimai sergančius gyvūnus, žuvų dusimą, kritimą, rastus nugaišusius gyvūnus.
Tikėkimės, kad bendros aplinkosaugininkų, visų gamtą mylinčių ir serginčiu žmonių dėka situacija pasitaisys. Virš pievų pavasarį nematysime liepsnos liežuvių ir dūmų marškų, o gerėsimės vieversio čirenimu.
Vytautas Žeimantas
Jaudinantys žiniasklaidos pranešimai
Pavasario saulė, žadinanti žemę, džiugina visus – ir žmones, ir gyvius bei augalus. Kartu su džiugia viltimi ji atneša ir problemą – pernykštės nenupjautos žolės deginimą. Apie tai kasmet byloja jaudinantys žiniasklaidos pranešimai.
"Trakų rajono Statkonių kaimo gyventojas, sulaukęs pavasario, nutarė susitvarkyti aplinką – padegė už keliasdešimt metrų nuo sodybos buvusią atliekų krūvą, nuo kurios užsidegė sausa žolė, - rašo laikraštis „Galvė“. - Ugnis plito greitai - nuo degančios žolės užsiliepsnojo ūkiniai sodybos pastatai. Laimei, ugniagesiams pavyko išgelbėti gyvenamąjį namą, bet du ūkiniai sodybos pastatai buvo visiškai suniokoti“.
„Vilniaus rajone, Murlinės kaime, prie savo namų išdegusioje pievoje, rastas apdegusio I. Z. (gimusio 1928 m.) kūnas. Gaisro priežastis – savavališkas žolės deginimas“, - rašo „Vilniaus diena“.
Šiaulių apskrities televizija praneša: „Ketvirtadienio popietę Šiauliuose Radviliškio gatvės gale degė pieva. Ją gesinti atskubėję ugniagesiai apdegusioje žolėje rado moterį. Ji buvo smarkiai apdegusi, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad nebegyva. Ugniagesiai moterį apliejo vandeniu, ši kiek atsitokėjo ir pradėjo dejuoti. Greitoji medicinos pagalba nelaimėlę išvežė į reanimaciją. Ligoninėje moteris neatgavo sąmonės, nes nudegimai buvo labai sunkūs.“
Daugumas vilniečių prisimena juodų dūmų maršką, pernai balandyje grėsmingai pakibusia virš Justiniškių mikrorajono. Justiniškės skendo juoduose dūmuose, kol degė šalia plytinčios pievos.
Kodėl žmonės iki šiol pavasariais degina žoles?
Ištakos - lydiminėje žemdirbystėje
Šio įpročio ištakų reikia ieškoti lydiminėje žemdirbystėje – viename iš primityviųjų žemdirbystės metodų, vykdomų miškingose vietovėse, kai miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Lydimui skirtame plote medžiai būdavo iškertami arba sudžiovinami pažeidus jų žievę. Po metų teritorija būdavo padegama, o nauji augalai sodinami tiesiai į pelenus. Lydiminė žemdirbystė Lietuvoje klestėjo nuo seniausių laikų. Tai buvo suprantama, nes visą Lietuvos teritoriją dengė miškai, čia įsikūrę žmonės, norėdami užsiimti žemdirbyste, turėjo naikinti miškus. O lengviausias būdas - ugnis. Be to, ugnis palikdavo ir gerą trąšą – pelenus, kurių užtekdavo 1-2 metams. Vėliau tekdavo padegti kitą miško plotą...
Atsiradus trilaukei žemdirbystei, Lietuvoje, kaip ir kituose civilizuotuose kraštuose, lydiminė žemdirbystė pradėjo nykti. Tačiau ne visur. Pavyzdžiui, Australijoje toks deginimas - tai tūkstantmetė aborigenų tradicija. Mums ugnis dažniausiai asocijuojasi kaip destruktyvi, blogį nešanti jėga, o Australijos aborigenai priešingai – ją laiko gėrio įsikūnijimu. Per tūkstantmečius ugnis jiems tapo ne tik maisto ir medžioklės pagalbininke, ji buvo siejama su religija, pasaulėjauta, šeimos gyvenimu. Todėl ir žolę aborigenai degina iki šiol. Juos galima suprasti. Čia veikia ne tik senosios tradicijos, bet ir kelios aplinkybės: aborigenų nėra daug, ir jie gyvena milžiniškose, menkai apgyvendintose teritorijose. Australijoje 1 kv.km. vidutiniškai gyvena 2,5 žmogaus, o ten, kur klajoja aborigenai, – jų dar rečiau.
Lietuvoje, gerokai urbanizuotame ir beveik tolygiai apgyvendintame (47 žmonės vidutiniškai 1 kv.km) krašte, jau vien dėl to su ugnimi nepasišvaistysi.
Pievose - milijonai gyvybių
Deja, mūsų krašte vis dar atsiranda pernykštės žolės degintojų. O kova prieš šį reiškinį visuomenėje ne visada sutinkama vienodai - supratimui dažnai pritrūksta žinių.
Paprastai išdeginti laukų plotai siejami su estetiniu kraštovaizdžio žalojimu. Taip pat žala vadinama augalų, ypač sumedėjusių miško sodinių, sunaikinimas. Tačiau didžiausia žala padaroma biologinei įvairovei, nes gaisrai ne tik sunaikina jų pavasarines buveines, sunaikinama ji pati. Sudėtinga įvertinti kiekvieno kvadratinio metro gyvūnus ar augalus. Tačiau būtina žinoti, kad daugelis pavasarinių augalų ir gyvūnų rūšių vegetuoja ar būna aktyvios labai trumpą periodą. Tokios rūšys per pirmus du pavasario mėnesius turi peržydėti ir subrandinti sėklas ar palikti palikuonis. Pavasarį aktyvūs vabzdžiai yra vieninteliai anksti žydinčių augalų apdulkintojai, be jų neužmezgamos sėklos. Ir atvirkščiai – be augalų vabzdžiai negali daugintis, sudėti kiaušinėlius ir maistu aprūpinti jauniklius. Nuo vasario pabaigos laukuose slapstosi pilkųjų kiškių jaunikliai, anksti dėti pradeda didžiosios antys, pilkosios žąsys. Per laukus neršti keliauja varlės. Žolės gaisrai visus šiuos gyvūnus ir augalus sunaikina. Kiekviename kvadratiniame metre sudega iki tūkstančio augalų sėklų, nudega augalų daigai, pražūsta keletas vorų, dešimtys vabzdžių. Kiekvienoje pievoje sudega bent keletas kiškių jauniklių, šimtai neršti keliaujančių varlių. Jei gaisrai teritorijoje kartojasi kasmet, ji praranda savo pirminę vertę, joje ilgainiui pradeda vyrauti užneštinės, vietovei nebūdingos rūšys. Kadangi nemažai žolės gaisruose žūstančių augalų ar gyvūnų yra reti, sutinkami lokaliai, jiems gaisrų daroma žala dar pavojingesnė.
Gaisrininkų statistika nedžiugina
Didžiulius nuostolius patiris ne tik laukinė gamta. Nuo liepsnojančios žolės ugnis neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Žolės gaisrams gesinti išleidžiama labaidaug lėšų. Deja, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, tokių gaisrų skaičius iki šiol didėja. 2013 m. ugniagesiai 2677 kartus vyko gesinti degančios žolės ir 147 kartus – ražienų. Pernai, palyginus su 2012 metais, gaisrų atvirose teritorijose skaičius išaugo 12,8 proc. Šiemet jau kilo 155 gaisrai. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, tokių gaisrų skaičius išaugo beveik 3 kartus. Vien per šešias kovo mėnesio dienas kilo 122 gaisrai, išdeginę 395 hektarus. Beje, kaip rodo statistika, daugiausia žolės deginimo atvejų bei tragiškų gaisrų kyla poilsio dienomis.
Degančiose pievose apdega ar net žūsta žmonės. Gaisrininkų duomenimis, per pastaruosius penkerius metus tokių gaisrų metu žuvo dešimt gyventojų.
Žolės gaisrus sukelia ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojai. Miestiečiams privalu žinoti, kad miesto teritorijoje atvira ugnimi negalima deginti nei sodo, nei kokių nors kitų atliekų.
Už žolės deginimą – padidinta administracinė atsakomybė
Iki šių metų kovo už žolės deginimą piliečiai galėjo būti nubausti nuo 200 iki 1000 litų bauda, pareigūnai – nuo 400 iki 1200 litų. Pažeidėjams tenka ne tik sumokėti baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri kartais siekia ne vieną tūkstantį litų. Jeigu žemės savininkai, jos naudotojai ir valdytojai savo žemėje pastebėję žolės gaisrą nesiėmė priemonių jam užgesinti, jiems gresia nuo 100 iki 600 litų bauda.
Baudžiama ir už nukritusių medžių, lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą, pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus. Už šiuos pažeidimus piliečiams gali būti skiriama nuo 100 iki 800 litų bauda, o pareigūnams – nuo 200 iki 1000 litų. Už ražienų, nenupjautų ir nesugrėbtų žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimą piliečiai gali būti baudžiami nuo 200 iki 1000, o pareigūnai – nuo 400 iki 1200 litų baudomis. Tačiau šios baudos nelabai gąsdino padegėjus. Su tokia padėtimi negalėjo taikstytis Aplinkos ministerija, gamtosaugininkai. Kovo 12 d. aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pasirašė įsakymą, kuriuo net tris kartus padidino administracinę atsakomybę už žolės deginimą.
„Prieš pirkdami degtukus žolei deginti, piktavaliai tegul paskaičiuoja, kiek jiems tai kainuos, – per Aplinkos ministerijoje sukviestą spaudos konferenciją sakė Valentinas Mazuronis. - Jeigu iki šiol už vieną sudegintos pievos hektarą reikėjo atlyginti 1000 litų žalą, tai dabar teks mokėti 3000 litų. Tais atvejais, kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, skaičiuojant žalą taikomi atitinkami koeficientai ir ji gali siekti dešimtis tūkstančių litų“.
Apie niokojamą gamtą – bendruoju pagalbos telefonu 112
Aplinkos ministerija kreipiasi į visus gyventojus ir prašo nepraeiti pro šalį pastebėjus degančią žolę, o pamėginti ją užgesinti, kad ugnis neišplistų. Nedideliame plote liepsnojančią žolę lengvai galima užgesinti, užplakant šakomis ir užtrypiant ją kojomis. Tokius gaisrus galima gesinti vandeniu arba smėliu. Pamačius, kad ugnies nepavyks nuslopinti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Ši paslauga įsigaliojo nuo kovo 13 d., sudarius Aplinkos ministerijos bendradarbiavimo su Bendruoju pagalbos centru sutartį. Telefonu 112 žmonės gali pranešti apie brakonieriavimą, neteisėtą miško ar kitų želdinių kirtimą, laužų deginimą draudžiamoje vietoje, taip pat padangų, atliekų deginimą, teršiančių medžiagų išpylimą, miško paklotės ardymą, pavojingų medžiagų išsiliejimą, cheminius, radiacinius incidentus, rastas galimai pavojingas medžiagas, eismo įvykius su gyvūnais, pavojų žmonėms, turtui, aplinkai keliančius sveikus ar sužeistus gyvūnus, galimai sergančius gyvūnus, žuvų dusimą, kritimą, rastus nugaišusius gyvūnus.
Tikėkimės, kad bendros aplinkosaugininkų, visų gamtą mylinčių ir serginčiu žmonių dėka situacija pasitaisys. Virš pievų pavasarį nematysime liepsnos liežuvių ir dūmų marškų, o gerėsimės vieversio čirenimu.
Vytautas Žeimantas
Gamtosauga
Kuršių nerijoje kertamos kalnapušės
Daugelis atvažiavę į Kuršių nerijos nacionalinį parką stebisi, kodėl kertami miškai, ar nebus padaryta žala unikaliai saugomai teritorijai? Žiemą iš tikrųjų buvo pradėti retinti miškai, vadovaujantis nauju Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projektu, kuris patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu. Šiame projekte didelis dėmesys skirtas istoriniams bei gamtiniams tyrimams ir nuspręsta mažinti perbrendusių kalnapušių plotus, kurie kelia ir gaisro pavojų. XIX amžiaus pradžioje Kuršių nerijos kraštovaizdyje dominavo kopos, vėliau buvo užsodinta kalnapušėmis. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje miškai jau užėmė apie 60 procentų visos Kuršių nerijos teritorijos, o 2012 m. jų buvo beveik 73 procentai. Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Freser, nereiktų baimintis, kad kertami senų kalnapušių didesni plotai. Per ateinantį dešimtmetį planuojama atkurti 300 ha kalnapušių paprastąja pušimi. 173 ha iškirstų plotų vėl bus atsodinama kalnapuše. Tačiau, tai daroma ne anksčiau, kaip po metų laiko tarpo, kuomet pailsi dirva. Specialistai jau turi paruošę tūkstančius kalnapušių sodinukų daigų. Miškas atkuriamas nebus tik pamario ir kopų palvėse, siekiant palaikyti atvirų erdvių kraštovaizdį. Čia Kuršių nerijai bus sugrąžintas pirmykštis kraštovaizdis, kuris taip žavėjo rašytoją Tomą Maną. Miškas bus retinamas ir Bulvikio, Pervalkos, Preilos raguose. Tai daroma norint išryškinti šių teritorijų unikalų reljefą. Šiuo metu rekreacinėse vietose šalia gyvenviečių yra vykdomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai, kurių rezultatas - šviesūs, parkus primenantys miškai. Naujajame Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projekte į miškininkystės klausimus buvo žiūrėta kiek plačiau, juos siejant su visa gamtine aplinka, biologine įvairove bei kultūros paveldu. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija užtikrino, kad miško kirtimo darbai bus vykdomi lėtai, atsakingai, fiksuojant pasikeitimus, stebint ir po penkerių metų tikslinant numatytus darbus. Pagrįstai keliamas uždavinys, kad Pasaulio paveldo vertybių sąraše įrašyta Kuršių nerija, kaip kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdys, išliktų ir ateityje. Diana RAKAUSKAITĖ |
Pasirūpinkime varliagyviais neršto metu
Pirmoji pavasario šiluma tampa stimulu varliagyvių migracijoms. Jų kelionė iš žiemojimo vietų į nerštavietes gali būti labai pavojinga, ypač tada, kai gyvūnams reikia kirsti kelius. Varlės keliauja tradiciniais keliais, tad kasmet tam tikrose vietose jų būna daugiausia. Tokiose vietose ant kelių žūsta didžiausias skaičius varliagyvių.
Pirmieji bandymai įrengti varliagyvių apsaugines tvoreles buvo vykdyti prieš ketvirtį amžiaus Kaišiadorių rajone. Vėliau tokias apsaugos priemones ėmė diegti saugomų teritorijų direkcijos.
Kaip pasakojo Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė, pirmoji užtvara varlėms kelyje 160 (Telšiai - Laukuva) ties Stervo gamtiniu rezervatu įrengta iš pynučių 2000 metais. Po poros metų pynučių užtvara peraugo žolėm, sutrešo, tad tvoreles pradėta rengti iš presuoto popieriaus. 2008 m. Automobilių kelių direkcija atsiliepė į Varnių regioninio parko direkcijos prašymą ir įrengė tinklo tvorą gyvūnams apsaugoti, o žemesnę – migruojančių varliagyvių apsaugai. Jos gana efektyvios, tačiau daugiau problemų keliančiose vietose parko direkcija laikinai pastato ir savo užtvaras.
Šiemet planuojamas naujas gelžbetoninis įrenginys (gulsčias lovys), kuris įmontuojamas į kelio pakraštį ir pralaidas po asfalto danga. Šie darbai vykdomi kartu su Automobilių kelių direkcija.
Be žmogaus pagalbos nė viena užtvara neveikia. Visas varles, įkritusias į gaudymo duobutes, reikia surinkti ir nunešti į vandens telkinius. Varliagyvių migracija trunka pirmuosius du pavasario mėnesius, tad šiuo metu vykdomos aktyvios apsaugos priemonės gali išsaugoti labai daug vertingų gyvūnų.
Varnių regioninio parko direkcija visiems turėtų tapti pavyzdžiu saugant varliagyvius jų neršto metu.
Pirmoji pavasario šiluma tampa stimulu varliagyvių migracijoms. Jų kelionė iš žiemojimo vietų į nerštavietes gali būti labai pavojinga, ypač tada, kai gyvūnams reikia kirsti kelius. Varlės keliauja tradiciniais keliais, tad kasmet tam tikrose vietose jų būna daugiausia. Tokiose vietose ant kelių žūsta didžiausias skaičius varliagyvių.
Pirmieji bandymai įrengti varliagyvių apsaugines tvoreles buvo vykdyti prieš ketvirtį amžiaus Kaišiadorių rajone. Vėliau tokias apsaugos priemones ėmė diegti saugomų teritorijų direkcijos.
Kaip pasakojo Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė, pirmoji užtvara varlėms kelyje 160 (Telšiai - Laukuva) ties Stervo gamtiniu rezervatu įrengta iš pynučių 2000 metais. Po poros metų pynučių užtvara peraugo žolėm, sutrešo, tad tvoreles pradėta rengti iš presuoto popieriaus. 2008 m. Automobilių kelių direkcija atsiliepė į Varnių regioninio parko direkcijos prašymą ir įrengė tinklo tvorą gyvūnams apsaugoti, o žemesnę – migruojančių varliagyvių apsaugai. Jos gana efektyvios, tačiau daugiau problemų keliančiose vietose parko direkcija laikinai pastato ir savo užtvaras.
Šiemet planuojamas naujas gelžbetoninis įrenginys (gulsčias lovys), kuris įmontuojamas į kelio pakraštį ir pralaidas po asfalto danga. Šie darbai vykdomi kartu su Automobilių kelių direkcija.
Be žmogaus pagalbos nė viena užtvara neveikia. Visas varles, įkritusias į gaudymo duobutes, reikia surinkti ir nunešti į vandens telkinius. Varliagyvių migracija trunka pirmuosius du pavasario mėnesius, tad šiuo metu vykdomos aktyvios apsaugos priemonės gali išsaugoti labai daug vertingų gyvūnų.
Varnių regioninio parko direkcija visiems turėtų tapti pavyzdžiu saugant varliagyvius jų neršto metu.
Akistata su gamta
AUGALIJOS PASAULYJE
Egzotiniai medžiai ir krūmai (1)
Egzotinių medžių ir krūmų samprata gali būti dvejopa. Dažniausiai egzotiniais sumedėjusiais augalais vadinami rečiau mūsų dekoratyviniuose želdynuose sutinkami svetimžemiai medžiai ir krūmai. Bet kartais šiai kategorijai priskiriami visi mūsų šalyje auginami svetimžemiai (introdukuoti) sumedėję augalai. Mes gi prisilaikysime pirmosios sampratos ir šiais metais leidinio puslapiuose pakalbėsime apie retuosius mūsų dekoratyvinių želdynų sumedėjusius augalus, pateiksime įdomių faktų apie jų introdukciją Europoje ir Lietuvoje, aptarsime jų architektūrines bei dekoratyvines savybes, dauginimo ir auginimo želdynuose ypatumus. Egzotinių sumedėjusių augalų kategorijai visų pirma reiktų priskirti visas reliktines sumedėjusių augalų rūšis, kurios Žemėje klestėjo prieš dešimtis, šimtus milijonų metų ir, nepaisant savo primityvios sandaros, sėkmingai sulaukė šių laikų. Taigi, kas visgi yra tie reliktiniai augalai. |
Reliktiniai sumedėję augalai
Kininė (tikroji) metasekvoja
(Metasequoia glyptostroboides Hu et W. C. Cheng Metasekvojos – vienanamiai, iki 35 (50) m aukščio ir iki 2 m skersmens kamienu taksodinių (Taxodiaceae Warm.) šeimos medžiai. Jaunų šakelių žievė šviesiai ruda, o senesnių – tamsiai ruda, atsisluoksniuojanti. Trumpieji ūgliai išsidėstę poromis ant ilgųjų ir suteikia augalams puošnią, ažūrinę lają. Spygliai minkšti, švelnūs, šviesiai žali, rudenį (spalio mėnesį) efektingai pagelsta arba parausta ir išlaiko šią spalvą iki nukritimo (lapkričio mėn.). Būdingas metasekvojų požymis – kartu su spygliais nukrentantys ir trumpieji ūgliai. Generatyviniai organai susiformuoja penktaisiais – septintaisiais gyvenimo metais. Labai įdomi metasekvojų suradimo istorija. Ilgą laiką jas mokslininkai laikė išnykusia rūšimi. Apie jų egzistavimą praeityje bylojo tik šių augalų fosilinės liekanos (sporos, žiedadulkės, atskiros augalų dalys), rastos mezozoinės eros geologinėse nuogulose Japonijos, Mandžiurijos, Šiaurės Amerikos, Europos, Špicbergeno ir Grenlandijos salų teritorijoje. 1945 m. Kinijoje, Sičuano provincijoje eigulys Van Čenas aptiko tris nežinomos spygliuočių rūšies medžius. Nankino universiteto botaninė ekspedicija surado dar 25 šios rūšies egzempliorius. Nauja specialiai tam organizuota ekspedicija 1947 m. aprašė apie 100 medžių ir surinko jų sėklas. Truputį vėliau JAV botanikų ekspedicija jau užregistravo 1219 medžių. Buvo nustatyta, kad metasekvoja (rūšies pavadinimas dar nebuvo identifikuotas) auga 800 kv. kilometrų plote Sičuano ir Chubėjaus rajonuose, gerai drenuotuose kalnų šlaitų ir slėnių dirvožemiuose, 700-1350 m aukštyje virš jūros lygio. 1947 m. Kinijos botanikai Hu ir Čženas (Hu, Cheng) nustatė, kad surastieji augalai – metasekvojos. Pasaulio botanikams ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Kad surasta nauja, dar lig šiol nežinoma spygliuočių augalų rūšis – nieks neabejojo, bet buvo spėjama, jog tai sekvojos. Panašios nuomonės laikėsi ir japonų paleontologas S. Miki. Daugelis botanikų nepatikėjo kiniečių botanikų išvada, ir todėl daugelyje 1949-1950 m. išleistų botaninių-dendrologinių leidinių metasekvoja dar neminima. Abejonės buvo išsklaidytoas, kada kiniečiai pateikė specialiai ekspertizei surinktą herbarinę medžiagą. Oficialiai patvirtinus šiuos sensacingus faktus, kininės metasekvojos greitai išplito po visą pasaulį. Jos dabar sėkmingai auginamos daugelyje Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos šalių botanikos sodų. Europoje šiaurinė metasekvojų kultūrinio arealo riba siekia Suomiją ir Norvegiją. Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje ir kai kuriose kitose Vakarų ir Vidurio Europos šalyse jos bandomos auginti netgi miškuose. Dėl greito augimo, palyginti nedidelio reiklumo dirvai, atsparumo šalčiams ir sniegolaužai metasekvoja – perspektyvi miškų ūkio kultūra, rekomenduojama auginti Juodosios jūros pakrantėse, Kaukazo kalnų regione, Užkarpatėje. A. J. Kolesnikovo nuomone, reikėtų ją išbandyti ir Baltarusijoje bei Rusijos Tolimuose Rytuose. Lietuvoje tai kol kas labai retas augalas. Trys gražūs ir atsparūs šalčiams apie 3-4 m aukščio medeliai auga Kauno botanikos sode. Vieną kitą metasekvoją galima pamatyti pas sodininkus mėgėjus. Remiantis daugiamečiais šių augalų stebėjimais ir tyrimais Kauno botanikos sode, galima daryti išvadą, kad metasekvojos yra pakankamai atsparios šalčiui ir kitoms nepalankioms žiemojimo sąlygoms. Tačiau daryti išvadas apie jų platesnio auginimo dekoratyviniuose želdynuose ir, tuo labiau, miškuose kol kas dar ankstoka. Metasekvojos dauginamos sėklomis ir žaliais auginiais. Pasėjus sėklas, pirmieji daigai pasirodo po 25-30 dienų. Kinietiškos kilmės sėklų daigumas 22-26 proc., sėjimo gylis – 1-2 cm. Jaunus augalus reikia užpavėsinti, o žiemai - pridengti. Mūsų klimatinėse sąlygose sėklas geriau sėti šiltnamyje į vazonėlius ar dėžutes. Vegetatyviniam dauginimui naudojami auginiai ruošiami iš vienmečių ir dvimečių ūglių. Dauginama inspekte arba šiltnamyje, įsišaknijimas 40-80 proc. Geriausias dauginimo laikas – liepos mėnuo. Pastebėta, kad metasekvojos sėjinukai ir augalai, padauginti vegetatyviniu būdu, vystosi labai netolygiai.Tolimesniam auginimui reiktų atrinkti geriausiai išsivysčiusius ir sveikiausius augalus. |
|
LAIŠKAI
Apie meilę dviračiui ir mandagumą
Atšilus orams į miestų ir miestelių gatves grįžta dviratininkai. Dviračių entuziastai, neatsisakantys šios transporto priemonės ištisus metus, drąsina tuos, kurie dar nepasiryžo į darbą, universitetą ar susitikimą vykti dviračiu ir teigia – dviratininku negimstama, juo tampama. Veronika Kulikauskiene dalinasi asmeninėmis istorijomis apie tai, kaip pamilo dviratę transporto priemonę, tapusią neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
Veronika Kulikauskienė drauge su vyru turinti dviračių nuomos verslą, šia transporto priemone susidomėjo jau vaikystėje. „Gerai atsimenu, kai vaikystėje su mama, broliais ir seserimi važiuodavom į bažnyčią. Tėvai labai palaikė ekologines idėjas. Su jomis užaugau ir aš,“ – sako Veronika. Vėliau meilė dviračiams niekur nedingo. Moteris prisimena, kad dar studijų metais žmonės ją asocijuodavo su dviračiu. „Universiteto kiemsargis kartą pasigyrė specialiai dėl manęs nuvalęs sniegą nuo dviračių stovo, mat buvau vienintelė studentė, važinėjanti dviračiu žiemą. Taip pat buvo nutikimas, kai vienas pažįstamas prasilenkdamas mieste manęs nepažino – mat tądien vaikštinėjau pėsčiomis ir dviračio neturėjau,“ – juokiasi dviračių entuziastė.
Veronika skaičiuoja jau penktus intensyvaus važinėjimo dviračiu metus ir save priskiria dviratininkams transportininkams – tiems, kuriems dviratis yra pagrindinė transporto priemonė. Pasak moters, egzistuoja ir kita dviratininkų grupė – dviratininkai sportininkai. Jiems dviratis – sporto įranga, įnagis, jie tobulina vieną iš važinėjimo dviračiu stilių (pvz. plento, kalnų ar kt.) ir dažniausiai eisme net nedalyvauja. „Žmonės dažnai visus dviratininkus priskiria vienai kategorijai, nors jos labai skiriasi, gali viena apie kitą mažai ką žinoti. Šios grupės dviračiu važinėja skirtingai ir dėl visai kitų priežasčių“ – teigia pašnekovė ir prideda: „Anksčiau dviratis man buvo tik transporto priemonė, dabar – gyvenimo būdas. Važiuoti dviračiu yra tiesiog gera“.
Veroniką labiausiai džiugina galimybė padėti kitiems žmonėms atrasti meilę dviračiui. Praėjusią vasarą ji inicijavo mokymus suaugusiems „Dar ne per vėlu pradėti minti“, o šiais metais įkūrė klubą „Lediniai ratai“. „Pirmiausiai galvojau suburti šaltuoju metų laiku važinėjančias moteris, tačiau draugai pastebėjo, kad tokio klubo trūksta ir vyrams. Taip gimė bendras klubas, kurio veiklose dalyvauja ir labai patyrę, ir ką tik važinėjimo žiemą paragavę dviratininkai,“ – teigia iniciatorė. Klubo nariai dalinasi patirtimi, rekomendacijomis, rengia žygius, diskutuoja.
Nors Veronika yra aktyvi dviračio entuziastė, automobilio ar kitų transporto priemonių visiškai neatsisako: „Kartais mėgstu pasivaikščioti, kartais – naudojuosi viešuoju transportu, kai turime daugiau daiktų ar atstumas yra tolimesnis – važiuojame automobiliu. Vis tik, pagrindine transporto priemone mūsų šeimoje išlieka dviratis.“ Veronika labiausiai vertina dviračio ekologinę reikšmę ir patogumą: „Niekada nekyla problemų dėl automobilio pastatymo, dviračiu greičiau įveikiu netolimus atstumus, galiu judėti sau patogiu tempu, naudotis didesnio mobilumo patogumais“. Veronika taip pat pastebi, jog važinėjimas dviračiu besąlygiškai prisideda prie sveikatos stiprinimo – judant deginamos kalorijos, mynimo veiksmas mažiau apkrauna sąnarius. „Kai kam taip pat svarbus ir emocinis veiksnys – važiuodamas dviračiu jautiesi tarsi skristum,“ – sako dviratininkė.
Kalbėdama apie važinėjimo dviračiu sąlygas Lietuvoje, Veronika teigia, kad infrastruktūros trūkumus kompensuoja dviratininkų laisvė. „Mano ir užsienio turistų patirtis rodo, kad Lietuvos vairuotojai yra labai pakantūs ir mandagūs dviratininkams. Jie lengvai praleidžia, nėra tokie griežti, kaip, tarkim, olandai. Svarbu užmegzti akių kontaktą ir pačiam būti mandagesniam,“ – dėsto dviratininkė. Pasak pašnekovės, Olandijoje, kur dviračių infrastruktūra yra labai išplėtota, vairuotojai ir policija labai griežtai vertina bet kokius dviratininkų mėginimus važiuoti ne jiems skirtais takais.
Rita Norvaišaitė
Atšilus orams į miestų ir miestelių gatves grįžta dviratininkai. Dviračių entuziastai, neatsisakantys šios transporto priemonės ištisus metus, drąsina tuos, kurie dar nepasiryžo į darbą, universitetą ar susitikimą vykti dviračiu ir teigia – dviratininku negimstama, juo tampama. Veronika Kulikauskiene dalinasi asmeninėmis istorijomis apie tai, kaip pamilo dviratę transporto priemonę, tapusią neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
Veronika Kulikauskienė drauge su vyru turinti dviračių nuomos verslą, šia transporto priemone susidomėjo jau vaikystėje. „Gerai atsimenu, kai vaikystėje su mama, broliais ir seserimi važiuodavom į bažnyčią. Tėvai labai palaikė ekologines idėjas. Su jomis užaugau ir aš,“ – sako Veronika. Vėliau meilė dviračiams niekur nedingo. Moteris prisimena, kad dar studijų metais žmonės ją asocijuodavo su dviračiu. „Universiteto kiemsargis kartą pasigyrė specialiai dėl manęs nuvalęs sniegą nuo dviračių stovo, mat buvau vienintelė studentė, važinėjanti dviračiu žiemą. Taip pat buvo nutikimas, kai vienas pažįstamas prasilenkdamas mieste manęs nepažino – mat tądien vaikštinėjau pėsčiomis ir dviračio neturėjau,“ – juokiasi dviračių entuziastė.
Veronika skaičiuoja jau penktus intensyvaus važinėjimo dviračiu metus ir save priskiria dviratininkams transportininkams – tiems, kuriems dviratis yra pagrindinė transporto priemonė. Pasak moters, egzistuoja ir kita dviratininkų grupė – dviratininkai sportininkai. Jiems dviratis – sporto įranga, įnagis, jie tobulina vieną iš važinėjimo dviračiu stilių (pvz. plento, kalnų ar kt.) ir dažniausiai eisme net nedalyvauja. „Žmonės dažnai visus dviratininkus priskiria vienai kategorijai, nors jos labai skiriasi, gali viena apie kitą mažai ką žinoti. Šios grupės dviračiu važinėja skirtingai ir dėl visai kitų priežasčių“ – teigia pašnekovė ir prideda: „Anksčiau dviratis man buvo tik transporto priemonė, dabar – gyvenimo būdas. Važiuoti dviračiu yra tiesiog gera“.
Veroniką labiausiai džiugina galimybė padėti kitiems žmonėms atrasti meilę dviračiui. Praėjusią vasarą ji inicijavo mokymus suaugusiems „Dar ne per vėlu pradėti minti“, o šiais metais įkūrė klubą „Lediniai ratai“. „Pirmiausiai galvojau suburti šaltuoju metų laiku važinėjančias moteris, tačiau draugai pastebėjo, kad tokio klubo trūksta ir vyrams. Taip gimė bendras klubas, kurio veiklose dalyvauja ir labai patyrę, ir ką tik važinėjimo žiemą paragavę dviratininkai,“ – teigia iniciatorė. Klubo nariai dalinasi patirtimi, rekomendacijomis, rengia žygius, diskutuoja.
Nors Veronika yra aktyvi dviračio entuziastė, automobilio ar kitų transporto priemonių visiškai neatsisako: „Kartais mėgstu pasivaikščioti, kartais – naudojuosi viešuoju transportu, kai turime daugiau daiktų ar atstumas yra tolimesnis – važiuojame automobiliu. Vis tik, pagrindine transporto priemone mūsų šeimoje išlieka dviratis.“ Veronika labiausiai vertina dviračio ekologinę reikšmę ir patogumą: „Niekada nekyla problemų dėl automobilio pastatymo, dviračiu greičiau įveikiu netolimus atstumus, galiu judėti sau patogiu tempu, naudotis didesnio mobilumo patogumais“. Veronika taip pat pastebi, jog važinėjimas dviračiu besąlygiškai prisideda prie sveikatos stiprinimo – judant deginamos kalorijos, mynimo veiksmas mažiau apkrauna sąnarius. „Kai kam taip pat svarbus ir emocinis veiksnys – važiuodamas dviračiu jautiesi tarsi skristum,“ – sako dviratininkė.
Kalbėdama apie važinėjimo dviračiu sąlygas Lietuvoje, Veronika teigia, kad infrastruktūros trūkumus kompensuoja dviratininkų laisvė. „Mano ir užsienio turistų patirtis rodo, kad Lietuvos vairuotojai yra labai pakantūs ir mandagūs dviratininkams. Jie lengvai praleidžia, nėra tokie griežti, kaip, tarkim, olandai. Svarbu užmegzti akių kontaktą ir pačiam būti mandagesniam,“ – dėsto dviratininkė. Pasak pašnekovės, Olandijoje, kur dviračių infrastruktūra yra labai išplėtota, vairuotojai ir policija labai griežtai vertina bet kokius dviratininkų mėginimus važiuoti ne jiems skirtais takais.
Rita Norvaišaitė
Žaizdos žemės mūsų...
Kasame tvenkinius, žvyrą, smėlį...
Skelbimų lentos, laikraščiai mirgėte mirga skelbimais su pasiūlymais išsinuomoti ekskavatorius tvenkinių, žvyro, smėlio kasimui. Ir tais pasiūlymais mielai pasinaudojama, technika nuomojama, tvenkiniai kasami.
Važinėjant po Aukštaitiją ir kitus regionus tenka matyti be galo daug iškastų, dirbtinai įrengtų tvenkinių. Prie dažnos sodybos vienkiemyje- tvenkinys. Iškastas prieš metus kitus ar visai dar neseniai. Kai kur toks tvenkinys dar tik kasamas, taip ir matyti, kaip kilnojasi ekskavatoriaus strėlė, kaip iš kaušo į krūvą byra žemės. Pastaruoju metu tiesiog atsirado tvenkinių kasimo mada. Vargu, ar aplinkosaugininkai, ekologai, landšafto architektai taip masiškai išdavinėtų leidimus tvenkinių kasimui. Tikriausiai, niekas tų leidimų net ir neprašo. Gal jie net visai nereikalingi, gal savo valdose gali elgtis kaip tinkamas? Juk, pavyzdžiui, namų valdoje be jokio leidimo galima ir medį nupjauti. (Kai kas tuo tik ir naudojasi, medžius pjauna be jokio reikalo ir be jokio gailesčio). Žinoma, gal būtų galima net pasidžiaugti, kad tvenkiniai kaimuose yra kasami. Juk beveik niekur nebeliko priešgaisrinių tvenkinių, tad, kilus gaisrui, tokie tvenkiniai tvenkinukai gaisro metu labai praverstų. Bet... neretai tuos tvenkinius jų šeimininkai tuoj pat užtveria, užrakina, užkabina užrašus „Privati valda”, net užaria privažiavimus. Prireikus, gal leis toks privatininkas ugniagesiams privažiuoti, o gal ir ne...
Tai šen, tai ten laukuose, pamiškėse, prie kalnelių galima pamatyti it kokias „žaizdas” iškasinėtas duobes, iš kurių imamas smėlis, žvyras, juodžemis. Jeigu tas žemės gėrybes kas nors pasikastų sau su kastuvu ir išsineštų kibirą-kitą, neverta būtų net dėl to pergyventi. Betgi iškasami didžiausi žemės plotai ekskavatoriais, smėlis, žvyras, juodžemis vežami traktoriais, sunkvežimiais ištisomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Dar gerai, jei po to tokie nelegalūs karjerai užlyginami, sutvarkomi. Bet dažniausiai giliausios duobės, didžiausi grioviai taip ir paliekami. O tuomet čia jau atsiranda ir nelegalūs sąvartynai.
Negana to, kartais taip iškasinėjami, sudarkomi net nebeveikiančių kaimo kapinaičių šlaitai, pilkapiai, piliakalniai, gražūs kalneliai, miškų gojeliai...
Apie tinginių Žemdirbystę
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens mūsų Lietuvėlėje laukai pradeda skęsti troškiuose dūmuose. Vos tiktai ištirpsta sniegas ir žemę pradeda šildyti saulutės spinduliai, tuoj prasideda senos žolės deginimas. Nors už tai ir gamtosaugininkai, ir ugniagesiai baudžia žolės degintojus, nors plakatuose, televizijos, radijo laidose, spaudos puslapiuose šimtus kartus aiškinama, įtikinėjama, kad jokios apčiuopiamos naudos tie senos žolės deginimai neduoda, o gamtai pridaro daug žalos, nelabai kas į tai kreipia dėmesį. Aptingę sodiečiai rudenį nenupjauna žolės, nepasirūpina laukų priežiūra, tad nueina lengviausiu keliu- seną žolę padega. Jau ne kartą tai vienoje, tai kitoje šalies vietoje nuo padegtos žolės užsiliepsnojo pastatai, miškai, net laukuose tarp ugnies liežuvių žuvo žmonės. Bet ta istorija vis kartojasi. O kai pradeda želti nauja žolė, tie padeginėjimai kuriam laikui liaujasi. Bet neilgam. Vasaros metą laukuose liepsnoja nušienauti laukai, nes kai kas patingėjo šieną sugrėbti, išsivežti. Dega net į rulonus suvyniota sausa žolė, nes kai kas pamiršo tuos rulonus ar neprisiruošė jų išvežti į daržines, o kai lietus užlijo, beliko tiktai „ūkininkauti” su degtukais. Rudeniop masiškai deginami laukuose šiaudai. Taip ir kūrenama „amžinoji ugnis”, tiktai tą ugnį kūrena jau ne kokios vaidilutės, ne žyniai kaip pagonybės laikais, bet tinginiai žemdirbiai...
Neuždengti šulinėliai
Pastaruoju metu plačiai šalyje nuskambėjo du įvykiai, susiję su neuždengtais šulinėliais, į kuriuos buvo įkritę vaikai. Laimė, viskas baigėsi laimingai, vaikai liko gyvi, tiktai teko gerokai išsigąsti. Tačiau kartais tokie kritimai į vandens ar kanalizacijos šulinėlius gali baigtis didžiule nelaime. O tokių šulinėlių visur yra labai daug, tiktai apie jų grėsmę ar iš abejingumo, ar iš nežinojimo nutylima. Antai, kolūkmečiu daugelyje ūkių buvo įrengtos lietinamos ganyklos - su vandentiekio vamzdynais, šulinėliais. Kolūkių neliko, vamzdynai buvo išdraskyti, šulinėlius dengę metalo ar ketaus dangčiai išvogti, išvežti į metalo supirktuves. Taigi, buvusiose ganyklose tokių neuždengtų, atvirų, žolėse skendinčių šulinėlių pilna. Gerai, jei kokie nors pareigingi ūkininkai ar kiti dabartinės žemės savininkai nepatingėjo ir tuos šulinėlius užvertė žemėmis. O kiti net nesivargino tai padaryti. Gal kokį lentgalį ar supuvusią medžio šaką ant šulinėlio angos užmetė ir pamiršo. Taip ir tyko tokie klastingi spąstai žmogaus, naminio gyvulio ar miško žvėries. Kanalizacijos šulinėliais buvo nusėti laukai, per kuriuos vamzdynais nuotekos patekdavo į siurblines, valymo įrenginius. Kolūkius likvidavus, tie valymo įrenginiai liko ne šeimininkų, atsivėrė puiki „veiklos zona” metalo vagystėms. Kaip taisyklė, buvo išvogti ir šulinėlių dangčiai. Retai kur prie buvusių valymo įrenginių žemė dirbama, dažniausiai ten veši piktžolynai. O tarp jų - neuždengti, pavojų keliantys šulinėliai.
Visur dabar pilna apleistų, niekam nereikalingų, neprižiūrimų, be savininkų likusių, griuvėsiais virstančių gyvulininkystės fermų pastatų, katilinių, mechaninių dirbtuvių, garažų ir kitų statinių, šalia kurių būta įvairių gilių duobių, šulinių, atvirų rezervuarų, kur kažkada sutekėdavo srutos, lietaus kanalizacija, vanduo iš automašinų plovyklų ir t.t. Jau seniausiai bet kokie metaliniai dangčiai išvogti, mediniai - supuvę. Kas gali būti tikras, kad kas nors kada nors atsitiktinai neis pro šalį ir ten neįkris?
Tad nedelsiant reikia tuo susirūpinti pirmiausia visiems seniūnams, seniūnaičiams, bendruomenių vadovams ir pasidomėti, ar nėra jų teritorijoje, jų kaimynystėje panašių pavojų keliančių atvirų šulinėlių bei kitų panašių dalykų...
Vytautas BAGDONAS
Pradžia Nr. (295). Bus daugiau
Kasame tvenkinius, žvyrą, smėlį...
Skelbimų lentos, laikraščiai mirgėte mirga skelbimais su pasiūlymais išsinuomoti ekskavatorius tvenkinių, žvyro, smėlio kasimui. Ir tais pasiūlymais mielai pasinaudojama, technika nuomojama, tvenkiniai kasami.
Važinėjant po Aukštaitiją ir kitus regionus tenka matyti be galo daug iškastų, dirbtinai įrengtų tvenkinių. Prie dažnos sodybos vienkiemyje- tvenkinys. Iškastas prieš metus kitus ar visai dar neseniai. Kai kur toks tvenkinys dar tik kasamas, taip ir matyti, kaip kilnojasi ekskavatoriaus strėlė, kaip iš kaušo į krūvą byra žemės. Pastaruoju metu tiesiog atsirado tvenkinių kasimo mada. Vargu, ar aplinkosaugininkai, ekologai, landšafto architektai taip masiškai išdavinėtų leidimus tvenkinių kasimui. Tikriausiai, niekas tų leidimų net ir neprašo. Gal jie net visai nereikalingi, gal savo valdose gali elgtis kaip tinkamas? Juk, pavyzdžiui, namų valdoje be jokio leidimo galima ir medį nupjauti. (Kai kas tuo tik ir naudojasi, medžius pjauna be jokio reikalo ir be jokio gailesčio). Žinoma, gal būtų galima net pasidžiaugti, kad tvenkiniai kaimuose yra kasami. Juk beveik niekur nebeliko priešgaisrinių tvenkinių, tad, kilus gaisrui, tokie tvenkiniai tvenkinukai gaisro metu labai praverstų. Bet... neretai tuos tvenkinius jų šeimininkai tuoj pat užtveria, užrakina, užkabina užrašus „Privati valda”, net užaria privažiavimus. Prireikus, gal leis toks privatininkas ugniagesiams privažiuoti, o gal ir ne...
Tai šen, tai ten laukuose, pamiškėse, prie kalnelių galima pamatyti it kokias „žaizdas” iškasinėtas duobes, iš kurių imamas smėlis, žvyras, juodžemis. Jeigu tas žemės gėrybes kas nors pasikastų sau su kastuvu ir išsineštų kibirą-kitą, neverta būtų net dėl to pergyventi. Betgi iškasami didžiausi žemės plotai ekskavatoriais, smėlis, žvyras, juodžemis vežami traktoriais, sunkvežimiais ištisomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Dar gerai, jei po to tokie nelegalūs karjerai užlyginami, sutvarkomi. Bet dažniausiai giliausios duobės, didžiausi grioviai taip ir paliekami. O tuomet čia jau atsiranda ir nelegalūs sąvartynai.
Negana to, kartais taip iškasinėjami, sudarkomi net nebeveikiančių kaimo kapinaičių šlaitai, pilkapiai, piliakalniai, gražūs kalneliai, miškų gojeliai...
Apie tinginių Žemdirbystę
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens mūsų Lietuvėlėje laukai pradeda skęsti troškiuose dūmuose. Vos tiktai ištirpsta sniegas ir žemę pradeda šildyti saulutės spinduliai, tuoj prasideda senos žolės deginimas. Nors už tai ir gamtosaugininkai, ir ugniagesiai baudžia žolės degintojus, nors plakatuose, televizijos, radijo laidose, spaudos puslapiuose šimtus kartus aiškinama, įtikinėjama, kad jokios apčiuopiamos naudos tie senos žolės deginimai neduoda, o gamtai pridaro daug žalos, nelabai kas į tai kreipia dėmesį. Aptingę sodiečiai rudenį nenupjauna žolės, nepasirūpina laukų priežiūra, tad nueina lengviausiu keliu- seną žolę padega. Jau ne kartą tai vienoje, tai kitoje šalies vietoje nuo padegtos žolės užsiliepsnojo pastatai, miškai, net laukuose tarp ugnies liežuvių žuvo žmonės. Bet ta istorija vis kartojasi. O kai pradeda želti nauja žolė, tie padeginėjimai kuriam laikui liaujasi. Bet neilgam. Vasaros metą laukuose liepsnoja nušienauti laukai, nes kai kas patingėjo šieną sugrėbti, išsivežti. Dega net į rulonus suvyniota sausa žolė, nes kai kas pamiršo tuos rulonus ar neprisiruošė jų išvežti į daržines, o kai lietus užlijo, beliko tiktai „ūkininkauti” su degtukais. Rudeniop masiškai deginami laukuose šiaudai. Taip ir kūrenama „amžinoji ugnis”, tiktai tą ugnį kūrena jau ne kokios vaidilutės, ne žyniai kaip pagonybės laikais, bet tinginiai žemdirbiai...
Neuždengti šulinėliai
Pastaruoju metu plačiai šalyje nuskambėjo du įvykiai, susiję su neuždengtais šulinėliais, į kuriuos buvo įkritę vaikai. Laimė, viskas baigėsi laimingai, vaikai liko gyvi, tiktai teko gerokai išsigąsti. Tačiau kartais tokie kritimai į vandens ar kanalizacijos šulinėlius gali baigtis didžiule nelaime. O tokių šulinėlių visur yra labai daug, tiktai apie jų grėsmę ar iš abejingumo, ar iš nežinojimo nutylima. Antai, kolūkmečiu daugelyje ūkių buvo įrengtos lietinamos ganyklos - su vandentiekio vamzdynais, šulinėliais. Kolūkių neliko, vamzdynai buvo išdraskyti, šulinėlius dengę metalo ar ketaus dangčiai išvogti, išvežti į metalo supirktuves. Taigi, buvusiose ganyklose tokių neuždengtų, atvirų, žolėse skendinčių šulinėlių pilna. Gerai, jei kokie nors pareigingi ūkininkai ar kiti dabartinės žemės savininkai nepatingėjo ir tuos šulinėlius užvertė žemėmis. O kiti net nesivargino tai padaryti. Gal kokį lentgalį ar supuvusią medžio šaką ant šulinėlio angos užmetė ir pamiršo. Taip ir tyko tokie klastingi spąstai žmogaus, naminio gyvulio ar miško žvėries. Kanalizacijos šulinėliais buvo nusėti laukai, per kuriuos vamzdynais nuotekos patekdavo į siurblines, valymo įrenginius. Kolūkius likvidavus, tie valymo įrenginiai liko ne šeimininkų, atsivėrė puiki „veiklos zona” metalo vagystėms. Kaip taisyklė, buvo išvogti ir šulinėlių dangčiai. Retai kur prie buvusių valymo įrenginių žemė dirbama, dažniausiai ten veši piktžolynai. O tarp jų - neuždengti, pavojų keliantys šulinėliai.
Visur dabar pilna apleistų, niekam nereikalingų, neprižiūrimų, be savininkų likusių, griuvėsiais virstančių gyvulininkystės fermų pastatų, katilinių, mechaninių dirbtuvių, garažų ir kitų statinių, šalia kurių būta įvairių gilių duobių, šulinių, atvirų rezervuarų, kur kažkada sutekėdavo srutos, lietaus kanalizacija, vanduo iš automašinų plovyklų ir t.t. Jau seniausiai bet kokie metaliniai dangčiai išvogti, mediniai - supuvę. Kas gali būti tikras, kad kas nors kada nors atsitiktinai neis pro šalį ir ten neįkris?
Tad nedelsiant reikia tuo susirūpinti pirmiausia visiems seniūnams, seniūnaičiams, bendruomenių vadovams ir pasidomėti, ar nėra jų teritorijoje, jų kaimynystėje panašių pavojų keliančių atvirų šulinėlių bei kitų panašių dalykų...
Vytautas BAGDONAS
Pradžia Nr. (295). Bus daugiau
Etnokultūra - istorija
Gamtos atbudimo metas
Šį mėnesį lauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Lygiadienio orbitos tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks kovo 20 dienos pavakare, 18 valandą ir 57 minutės. Tai astronominė pavasario pradžia, pažymima kaip tarptautinė Žemės diena. Tada pats laikas pakelti Žemės vėliavą; vienu metu tai daroma daugelyje šalių prie jų parlamentų UNESCO raginimu. Tuo primenama, kad gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, nuo beatodairiško naudojimo. Pavasarį gamtai padarytos žaizdos ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Pasirūpinkime savąją gamtine aplinka, ir mūsų kraštas bus dar mielesnis. Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Pavasario pragiedruliai greit sugriauna žiemos viltis. Nebepavyksta jai įsismarkauti, kai dienos ilgumas prilygsta nakčiai. Tada nuo pajūrio maždaug 15-20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: sujuda sula medžių skaidulomis, brinksta pumpurai, paryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės, sugrįžta paukščiai. Džiugus tas gamtos atbudimo metas...
Iš kur būtų kilęs lietuviškas kovo mėnesio vardas? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje parskrenda kovai. Jie nuo gimtinės netoli buvo pasitraukę - kokį tūkstantį, kitą kilometrų į pietvakarines Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrantes. Daug kovų dabar žiemoja miestuose; šis gudrus paukštis išmoko pasinaudoti civilizacijos privalumais. Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versija - istorinė. Juk šį mėnesį pasitaiso, pradžiūsta keliai. Tada senovės lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies.
Gyvojoje kalboje girdimas taip pat šaipokiškas „morčiaus“ pavadinimas. O juk tai romėnų karo dievo Marso vardas; dabar šį žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis. Senuose kalendoriuose sutinkami dar ir kiti šio mėnesio įvardai - balandis arba karvelinis, balandų mėnuo. Pirmieji du vardai iš to, kad laukinis karvelis uldukis parskrenda ir pradeda savo meilingus burkavimus. Vitaminingas žalumynas, tinkantis į lapienę sriubą – patvoryje saulės atokaitoje išdygusi balanda. Ja ir gelbėdavosi nuo bado baudžiavinio kaimo žmonės.
Senovėje nuo kovo mėnesio žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti metus, o ir šiandien kovą vadiname pirmuoju kalendoriniu pavasario mėnesiu. Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriografiniuose šaltiniuose. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus šarmotą žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. Motiejus Valančius rašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Pasak vyskupo, „tuokart stipresnysis būrys, kaipo pergalėtojas, linksmas, nešdamas du abrozdus, jojo namon, giedodamas ar dainuodamas, o pamuštojo būrio vaikeliai žioglino į sodą nosis nukabinę, išmetinėdami viens kitam, kad neguviai tesigrūmė”. Šios raitelių grumtynės primena karingųjų indoeuropiečių proistorinius žaidimus, apie kuriuos žinome iš Homero eilių.
Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemiančios visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinkanti vasaros orus, trečioji – rudens. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje; tik senesnieji žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikėtų senuoju kalendoriniu stiliumi. Gamtos žingsneliai pavasario link senajame kaime būdavo atidžiai stebimi ir pažymimi šventėmis. Įdomu, kad beveik visos tradicinės kovo šventės „pragysta“ paukščių balsais, turi ir jų tradicinius vardus. Mat kitados tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų jie ir atnešą.
Šiemet kovas – bemaž ištisai gavėnios metas; jo ketvirtojoje savaitėje pagal senovinius mūsų tautos papročius galima kiek pailsėti nuo ilgo pasninko, pasitaisyti skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant artėjančiu pavasariu, būdavo leidžiama ir pajuokauti, ir pažaisti. Tai Pusiaugavėnis! Dabar jis švenčiamas ketvirtąjį gavėnios sekmadienį, seniau – trečiadienį. Dzūkijoje šią šventę vadindavo Krykštais, turbūt todėl, kad tądien ypač vaikams būdavo daug pramogų, džiaugsmo ir krykštavimo. Kiekvienoje kaimo gryčioje jiems rengiamos skanumynų vaišės. Svarbiausias čia patiekalas – šaltanosiai; tai iš bulvių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje pakeptos bandelės. Jas dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis su svogūnais. O ypatingai skanūs šaltanosiai iš grikinių miltų. Dieveniškių apylinkių dzūkai kepdavo nedidučius paplotėlius, vadinamus „pliazais”. Kiekvienas būdavęs vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos – primenantis artėjančius pavasario darbus. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas, - tepasimeldžia už ūkio sėkmę. Paminėtieji reti valgiai neabejotinai yra kitados praktikuotų pavasario sutikimo apeigų sudėtinė dalis.
Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai „šokti lenton”. Sakydavo, kad linai nuo to aukštesni augsią. Jaunimas dar tikėdavo, kad tądien miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedeliais apsipila vienas lazdyno krūmas. Vienas vienutėlis visame miške! Ir lygiai dvyliktą valandą dienos, be to, labai trumpam. Greitai tie žiedeliai pajuoduoja ir nubyra. Kas šią grožybę atranda laiku ir suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Net patinkančią mergaitę lengvai galima prisivilioti, jei pavyktų lazdyno žiedelį nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas…
Per šią šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi metų orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris bus nelengvas, šaltas ir žvarbus. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia tikėtis malonaus pavasario, tačiau ruduo bus lietingas. Žemaitijoje sakydavo, kad per Pusiaugavėnį Silkius verčiasi per galvą, todėl trečiadienį „pas varpinyčią silkėmis sninga“. Ir kitur Lietuvoje Pusiaugavėnis būdavo linksmai sutinkamas. Dažniau sakydavo taip: „Gavėnas per žardą pervirto”. Mitologijos tyrinėtojai mano, kad ir senojoje baltų religijoje būta dievybės, panašios į Egipto Ozyrį, kasmet mirštančios ir vėl atgyjančios. Taip būdavo suprantama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs pluoštinių augalų - linų ir kanapių – darbus. Atėjo pavasaris, baigiasi tų darbų ciklas, tenka Gavėnui verstis per žardą. Žodis reiškia iš karčių suremtą statinį linams, kanapėms džiovinti. Per Pusiaugavėnį mergaitės ant jo rasdavo padėtų kaspinėlių, o berniūkščiai – saldainių. Suaugę sakydavo: „Gavėnas pribarstė!“ Nori būti sveikas ir stiprus per darbymetį, sekmadienį anksti atsikėlęs ir pats persiversk kūlvirsčia – „šakardu“.
Išvardytieji papročiai kai kuriose Lietuvos regionuose skiriami ne sekmadieniui, o kovo 19-ąjai. Tai Juozapinės, dar senoviškai pavadinamos ir Pempės diena. Mat iš laukų, pabalių ataidi mielas pempės ar knyvės balselis, po žiemos sveikinantis - „gyvi, gyvi!“. Sakoma, nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Merginos tądien tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę. Iki Pempinių joms privalu nemažai prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynią. Nors dar gavėnia, bet tądien bažnyčia leisdavo kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Sakydavo, vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas gavėnios draudimams. Visuma šių papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir aišku, kad šventės mitinė globėja – linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, jis pridengtas Gavėno pamėkle. Dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Tačiau pasikeitė laikai, pasisuko istorijos ratas, ir kitados sakraliniai dalykai liko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.
Prof. Libertas Klimka
Šį mėnesį lauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Lygiadienio orbitos tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks kovo 20 dienos pavakare, 18 valandą ir 57 minutės. Tai astronominė pavasario pradžia, pažymima kaip tarptautinė Žemės diena. Tada pats laikas pakelti Žemės vėliavą; vienu metu tai daroma daugelyje šalių prie jų parlamentų UNESCO raginimu. Tuo primenama, kad gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, nuo beatodairiško naudojimo. Pavasarį gamtai padarytos žaizdos ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Pasirūpinkime savąją gamtine aplinka, ir mūsų kraštas bus dar mielesnis. Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Pavasario pragiedruliai greit sugriauna žiemos viltis. Nebepavyksta jai įsismarkauti, kai dienos ilgumas prilygsta nakčiai. Tada nuo pajūrio maždaug 15-20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: sujuda sula medžių skaidulomis, brinksta pumpurai, paryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės, sugrįžta paukščiai. Džiugus tas gamtos atbudimo metas...
Iš kur būtų kilęs lietuviškas kovo mėnesio vardas? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje parskrenda kovai. Jie nuo gimtinės netoli buvo pasitraukę - kokį tūkstantį, kitą kilometrų į pietvakarines Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrantes. Daug kovų dabar žiemoja miestuose; šis gudrus paukštis išmoko pasinaudoti civilizacijos privalumais. Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versija - istorinė. Juk šį mėnesį pasitaiso, pradžiūsta keliai. Tada senovės lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies.
Gyvojoje kalboje girdimas taip pat šaipokiškas „morčiaus“ pavadinimas. O juk tai romėnų karo dievo Marso vardas; dabar šį žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis. Senuose kalendoriuose sutinkami dar ir kiti šio mėnesio įvardai - balandis arba karvelinis, balandų mėnuo. Pirmieji du vardai iš to, kad laukinis karvelis uldukis parskrenda ir pradeda savo meilingus burkavimus. Vitaminingas žalumynas, tinkantis į lapienę sriubą – patvoryje saulės atokaitoje išdygusi balanda. Ja ir gelbėdavosi nuo bado baudžiavinio kaimo žmonės.
Senovėje nuo kovo mėnesio žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti metus, o ir šiandien kovą vadiname pirmuoju kalendoriniu pavasario mėnesiu. Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriografiniuose šaltiniuose. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus šarmotą žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. Motiejus Valančius rašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Pasak vyskupo, „tuokart stipresnysis būrys, kaipo pergalėtojas, linksmas, nešdamas du abrozdus, jojo namon, giedodamas ar dainuodamas, o pamuštojo būrio vaikeliai žioglino į sodą nosis nukabinę, išmetinėdami viens kitam, kad neguviai tesigrūmė”. Šios raitelių grumtynės primena karingųjų indoeuropiečių proistorinius žaidimus, apie kuriuos žinome iš Homero eilių.
Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemiančios visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinkanti vasaros orus, trečioji – rudens. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje; tik senesnieji žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikėtų senuoju kalendoriniu stiliumi. Gamtos žingsneliai pavasario link senajame kaime būdavo atidžiai stebimi ir pažymimi šventėmis. Įdomu, kad beveik visos tradicinės kovo šventės „pragysta“ paukščių balsais, turi ir jų tradicinius vardus. Mat kitados tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų jie ir atnešą.
Šiemet kovas – bemaž ištisai gavėnios metas; jo ketvirtojoje savaitėje pagal senovinius mūsų tautos papročius galima kiek pailsėti nuo ilgo pasninko, pasitaisyti skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant artėjančiu pavasariu, būdavo leidžiama ir pajuokauti, ir pažaisti. Tai Pusiaugavėnis! Dabar jis švenčiamas ketvirtąjį gavėnios sekmadienį, seniau – trečiadienį. Dzūkijoje šią šventę vadindavo Krykštais, turbūt todėl, kad tądien ypač vaikams būdavo daug pramogų, džiaugsmo ir krykštavimo. Kiekvienoje kaimo gryčioje jiems rengiamos skanumynų vaišės. Svarbiausias čia patiekalas – šaltanosiai; tai iš bulvių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje pakeptos bandelės. Jas dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis su svogūnais. O ypatingai skanūs šaltanosiai iš grikinių miltų. Dieveniškių apylinkių dzūkai kepdavo nedidučius paplotėlius, vadinamus „pliazais”. Kiekvienas būdavęs vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos – primenantis artėjančius pavasario darbus. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas, - tepasimeldžia už ūkio sėkmę. Paminėtieji reti valgiai neabejotinai yra kitados praktikuotų pavasario sutikimo apeigų sudėtinė dalis.
Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai „šokti lenton”. Sakydavo, kad linai nuo to aukštesni augsią. Jaunimas dar tikėdavo, kad tądien miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedeliais apsipila vienas lazdyno krūmas. Vienas vienutėlis visame miške! Ir lygiai dvyliktą valandą dienos, be to, labai trumpam. Greitai tie žiedeliai pajuoduoja ir nubyra. Kas šią grožybę atranda laiku ir suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Net patinkančią mergaitę lengvai galima prisivilioti, jei pavyktų lazdyno žiedelį nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas…
Per šią šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi metų orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris bus nelengvas, šaltas ir žvarbus. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia tikėtis malonaus pavasario, tačiau ruduo bus lietingas. Žemaitijoje sakydavo, kad per Pusiaugavėnį Silkius verčiasi per galvą, todėl trečiadienį „pas varpinyčią silkėmis sninga“. Ir kitur Lietuvoje Pusiaugavėnis būdavo linksmai sutinkamas. Dažniau sakydavo taip: „Gavėnas per žardą pervirto”. Mitologijos tyrinėtojai mano, kad ir senojoje baltų religijoje būta dievybės, panašios į Egipto Ozyrį, kasmet mirštančios ir vėl atgyjančios. Taip būdavo suprantama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs pluoštinių augalų - linų ir kanapių – darbus. Atėjo pavasaris, baigiasi tų darbų ciklas, tenka Gavėnui verstis per žardą. Žodis reiškia iš karčių suremtą statinį linams, kanapėms džiovinti. Per Pusiaugavėnį mergaitės ant jo rasdavo padėtų kaspinėlių, o berniūkščiai – saldainių. Suaugę sakydavo: „Gavėnas pribarstė!“ Nori būti sveikas ir stiprus per darbymetį, sekmadienį anksti atsikėlęs ir pats persiversk kūlvirsčia – „šakardu“.
Išvardytieji papročiai kai kuriose Lietuvos regionuose skiriami ne sekmadieniui, o kovo 19-ąjai. Tai Juozapinės, dar senoviškai pavadinamos ir Pempės diena. Mat iš laukų, pabalių ataidi mielas pempės ar knyvės balselis, po žiemos sveikinantis - „gyvi, gyvi!“. Sakoma, nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Merginos tądien tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę. Iki Pempinių joms privalu nemažai prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynią. Nors dar gavėnia, bet tądien bažnyčia leisdavo kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Sakydavo, vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas gavėnios draudimams. Visuma šių papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir aišku, kad šventės mitinė globėja – linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, jis pridengtas Gavėno pamėkle. Dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Tačiau pasikeitė laikai, pasisuko istorijos ratas, ir kitados sakraliniai dalykai liko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.
Prof. Libertas Klimka
Lietuviška duona – kodas mūsų kultūrai suprasti
Druskininkuose įvyko „Bočių Kraitės“ surengta po pietė, skirta lietuviškai duonai.
Vertybių tradicijose pati autentiškiausia ir moraliniu, ir materialiniu požiūriu yra duona. Lietuviška duona yra įgijusi ir tarptautinę reikšmę. Apie tai kalbėjo svečiai, buvę emigrantai.
Renginį pradėdama prisiminiau poeto J.Marcinkevičiaus metaforą: „Vakarais iš debesų išnyrantis mėnulis – tarsi duonos kepalas. Pagalvokim, tarsi simbolis“. Duonos matymas danguje – tai jau dieviško grožio reginys. Jis antgamtinis – metafizinis, tai Dievo duona. Pilnesnė gyvenimo – gyvybės tiesa išryškėjo vakaronės metu. Lyg archetipinė motina maitintoja vakaronės pradžioje duoną ant lino rankšluosčio atnešė ponia Ona Daugėlienė. Tai jos pačios iškeptas kepalas su mažais „vaikučiais“. Ją lydėjo su duonos gaminiais Zita Jančiauskienė (mūsų „Bočių“ bendrijos pirmininkė) ir Monika Sakalienė. Šis kepalas užėmė didžiojo šeimynos stalo centrą. Po to visi parodė savo išmonę – dėjo duonos riekeles su obuoliais, keptas riekeles su česnakais, grikinės duonos bandeles, duonos giros ąsočius, paskrudintą duoną su sūriu, džiovintos duonos girą ir kt. Alfreda Pigagienė baltoje skarelėje padėjo bažnyčioje pašventintą duonelę. Etnoklubo narys Žalviris Bubnelis įdomiai prisiminė rugiapjūtę. Pasiruošimas pradėti šį darbą ir pats rugių kirtimas buvo labai svarbi apeiga, sudvasinta pakylėta kasdienybė. Apsivelki baltus marškinius, pasiimi gerai ištintą dalgį, palauki motinos palaiminimo. Tada su tėvu ir rugių rišėjomis išeini. Poilsio valandėlę užvedė dainą Žalviris. Jis jau daug metų dainuoja ir chore, ir oktete, ir bažnyčioje.
Ricielių kaimo ūkininkė Marija Navickienė, parašiusi daug knygų apie dzūkų kaimus, papasakojo apie duonos kepimą – duonkubilio raugą (jis yra naudojamas ne tik duonai kepti, bet ir sriuboms), apie moterų kaimynių pasibuvimą duonos iškepimo dieną, gražų bendravimą. Duonos kvapai primena tėviškę, vaikystę, nenusakomą gimtosios vietos ilgesį. Motina dalį iškepimo palikdavo pavargėliams, alkaniems benamiams. Ji parodė puikiai iliustruotą P.Dundulienės knygą.
Sudegusį savo miestą ir savo namą prisiminiau ir aš. Mano gimtinė Tauragė iš nuostabaus labai švaraus miestelio buvo tapusi griuvėsių kalneliais. O duona mums, vaikams, buvo dalijama mokykloje – po ketvirtį bakanėlio kartą per savaitę.
Zita Jančiauskienė deklamavo K.Donelaitį, o Alfreda Pigagienė – J.Marcinkevičių. Šventėje dalyvavo įdomūs svečiai, kilnūs patriotai. Aleksas Butkus, grįžęs iš emigracijos Švedijoje, papasakojo apie savo gimtinę – mažą trobelikę Žemaitijoje, be galo gražią šienapjūtę, apie šieno, rugių kvapus ir spalvas, dalgius prie svirno, lietuvišką duoną. Tie prisiminimai, ta gimtinės dvasia patraukė namolio, sugrįžti į Lietuvą. Apie tai kalbėjo ir kitas svečias, gyvenęs Amerikoje. Lietuva kūju daužėsi smilkiniuose, gimtieji miškai, upės ir ežerėliai traukte traukė grįžti. Dabar jie su žmona gyvena netoli miesto centro - Vieciūnuose.
Salėje spingtelėjo žiburys: su ugnele rankose pasirodė Ugnies deivė Gabija (Zina Serapinienė). Prisistačiusi ji paprašė ją daugiau gerbti – „visada apgaubti, gražiai ugniakurą apgobstyti, mokėsit ugnį gerbti – tada nebus tokių gaisrų, kaip dabar. Jų per daug“.
„Kraitės“ šmaikštuolė Valerija Žebrauskienė pradėjo kamantinėti žmones: kas moka sakyti ir įminti mįsles. Įminti skubėjo visi. Valerija pažėrė skambių liaudies perliukų – priežodžių apie duoną, javus ir žemę. Kiti liaudiškai paaiškino, „kur dangus, kur žemė, kur pekla, kur rojus“.
Visus pradžiugino suvenyrai. „Kraitės“ vadovė jų turėjo tiek, kad visiems dalyvavusiems užtektų. Tai iš baltos druskos padaryti rankų darbai: pasagėlės, širdelės, o taip pat ir simbolinės didžiosios pelėdos.
Sėkmės linkėjimais ir dainomis baigėme šį gražų sambūrį Druskininkuose.
Romana Jonušienė
Bočių Kraitės“ vadovė
Druskininkuose įvyko „Bočių Kraitės“ surengta po pietė, skirta lietuviškai duonai.
Vertybių tradicijose pati autentiškiausia ir moraliniu, ir materialiniu požiūriu yra duona. Lietuviška duona yra įgijusi ir tarptautinę reikšmę. Apie tai kalbėjo svečiai, buvę emigrantai.
Renginį pradėdama prisiminiau poeto J.Marcinkevičiaus metaforą: „Vakarais iš debesų išnyrantis mėnulis – tarsi duonos kepalas. Pagalvokim, tarsi simbolis“. Duonos matymas danguje – tai jau dieviško grožio reginys. Jis antgamtinis – metafizinis, tai Dievo duona. Pilnesnė gyvenimo – gyvybės tiesa išryškėjo vakaronės metu. Lyg archetipinė motina maitintoja vakaronės pradžioje duoną ant lino rankšluosčio atnešė ponia Ona Daugėlienė. Tai jos pačios iškeptas kepalas su mažais „vaikučiais“. Ją lydėjo su duonos gaminiais Zita Jančiauskienė (mūsų „Bočių“ bendrijos pirmininkė) ir Monika Sakalienė. Šis kepalas užėmė didžiojo šeimynos stalo centrą. Po to visi parodė savo išmonę – dėjo duonos riekeles su obuoliais, keptas riekeles su česnakais, grikinės duonos bandeles, duonos giros ąsočius, paskrudintą duoną su sūriu, džiovintos duonos girą ir kt. Alfreda Pigagienė baltoje skarelėje padėjo bažnyčioje pašventintą duonelę. Etnoklubo narys Žalviris Bubnelis įdomiai prisiminė rugiapjūtę. Pasiruošimas pradėti šį darbą ir pats rugių kirtimas buvo labai svarbi apeiga, sudvasinta pakylėta kasdienybė. Apsivelki baltus marškinius, pasiimi gerai ištintą dalgį, palauki motinos palaiminimo. Tada su tėvu ir rugių rišėjomis išeini. Poilsio valandėlę užvedė dainą Žalviris. Jis jau daug metų dainuoja ir chore, ir oktete, ir bažnyčioje.
Ricielių kaimo ūkininkė Marija Navickienė, parašiusi daug knygų apie dzūkų kaimus, papasakojo apie duonos kepimą – duonkubilio raugą (jis yra naudojamas ne tik duonai kepti, bet ir sriuboms), apie moterų kaimynių pasibuvimą duonos iškepimo dieną, gražų bendravimą. Duonos kvapai primena tėviškę, vaikystę, nenusakomą gimtosios vietos ilgesį. Motina dalį iškepimo palikdavo pavargėliams, alkaniems benamiams. Ji parodė puikiai iliustruotą P.Dundulienės knygą.
Sudegusį savo miestą ir savo namą prisiminiau ir aš. Mano gimtinė Tauragė iš nuostabaus labai švaraus miestelio buvo tapusi griuvėsių kalneliais. O duona mums, vaikams, buvo dalijama mokykloje – po ketvirtį bakanėlio kartą per savaitę.
Zita Jančiauskienė deklamavo K.Donelaitį, o Alfreda Pigagienė – J.Marcinkevičių. Šventėje dalyvavo įdomūs svečiai, kilnūs patriotai. Aleksas Butkus, grįžęs iš emigracijos Švedijoje, papasakojo apie savo gimtinę – mažą trobelikę Žemaitijoje, be galo gražią šienapjūtę, apie šieno, rugių kvapus ir spalvas, dalgius prie svirno, lietuvišką duoną. Tie prisiminimai, ta gimtinės dvasia patraukė namolio, sugrįžti į Lietuvą. Apie tai kalbėjo ir kitas svečias, gyvenęs Amerikoje. Lietuva kūju daužėsi smilkiniuose, gimtieji miškai, upės ir ežerėliai traukte traukė grįžti. Dabar jie su žmona gyvena netoli miesto centro - Vieciūnuose.
Salėje spingtelėjo žiburys: su ugnele rankose pasirodė Ugnies deivė Gabija (Zina Serapinienė). Prisistačiusi ji paprašė ją daugiau gerbti – „visada apgaubti, gražiai ugniakurą apgobstyti, mokėsit ugnį gerbti – tada nebus tokių gaisrų, kaip dabar. Jų per daug“.
„Kraitės“ šmaikštuolė Valerija Žebrauskienė pradėjo kamantinėti žmones: kas moka sakyti ir įminti mįsles. Įminti skubėjo visi. Valerija pažėrė skambių liaudies perliukų – priežodžių apie duoną, javus ir žemę. Kiti liaudiškai paaiškino, „kur dangus, kur žemė, kur pekla, kur rojus“.
Visus pradžiugino suvenyrai. „Kraitės“ vadovė jų turėjo tiek, kad visiems dalyvavusiems užtektų. Tai iš baltos druskos padaryti rankų darbai: pasagėlės, širdelės, o taip pat ir simbolinės didžiosios pelėdos.
Sėkmės linkėjimais ir dainomis baigėme šį gražų sambūrį Druskininkuose.
Romana Jonušienė
Bočių Kraitės“ vadovė
Žuvininkystė
Žuvų nerštas - šventas metas ir ramybė prie vandens telkinių, ežerų, upių ir upelių, -
sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas GRAIČIŪNAS
Akcija „Lydeka - 2014“
Kaip informavo redakciją Vilmantas Graičiūnas, visoje šalyje prasidėjo lydekų neršto apsaugos akcija „Lydeka-2014“. Sustiprinti neršiančių žuvų apsaugą labai reikšmingu vandens gyvūnijai metu gyvosios gamtos saugotojai imasi jau daugelį metų: rudenį saugomos neršiančios lašišos, atėjus pavasariui ir orams atšilus saugomos neršiančios lydekos ir kitos žuvys. Šios akcijos tikslas - užtikrinti besirengiančių neršti ir neršiančių lydekų apsaugą, pagausinti šių žuvų išteklius.
Akcijos metu aplinkosaugininkai organizuos reidus, nuolat stebės svarbiausias lydekų nerštavietes, o kai kuriose vietose budės ištisą parą. Pareigūnams talkins neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, policijos pareigūnai, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai. Prie akcijos aktyviai prisidės Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, neseniai susikūrusi Lietuvos meškeriotojų sąjunga, kitos žvejų mėgėjų asociacijos, žvejybos plotų naudotojai, nuošaly neliks ir Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kolektyvas, visi gamtos bičiuliai, kuriems rūpi, kad mūsų šalies vandenyse būtų gausu žuvies.
„Apie pastebėtus brakonieriavimo atvejus reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatoriai šią informaciją nedelsdami perduos atitinkamo regiono budinčiam mobiliam aplinkosaugininkų ekipažui,” - primena laikraščio skaitytojams Vilmantas Graičiūnas.
Lydekų nerštas - milijonai ikrelių
Lydekos neršti pradeda kai vandens temperatūra pasiekia vos 3-6 laipsnius šilumos. Neršia pavasario potvynių užlietose pievose, traukia į upelius, melioracijos griovius, įšilusius upių ir ežerų pakrančių vandenis. Neršianti lydeka nerštavietėje „pasėja“ šimtus tūkstančių, o kai kurios - net milijoną ikrelių. Pradžioje ikreliai prilimpa prie žolių, bet netrukus savo lipnumą praranda ir nusileidžia ant vandens telkinio dugno tarp žolių Jie vystosi maždaug dvi savaites, esant temperatūrai +8-120 C. Ką tik išsiritusios lervutės būna 6-7 mm ilgio. Pradžioje maitinasi zooplanktonu, o paaugusios iki 2 cm ilgio - kitų žuvų mailiumi. Jaunikliai auga labai sparčiai ir rudenį jau sveria 25-35 gramus. Antraisiais gyvenimo metais lydekaitės užauga iki 300, trečiaisiais – iki 700 gramų, o ketvirtaisiais jau sveria kilogramą ir daugiau. Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir sverti net 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Europoje žvejų mėgėjų didžiausia lydeka buvo sugauta Vokietijoje ir svėrė 30,5 kg. Lietuvoje 1986 m. sugauta 19,1 kg lydeka.
Besišildančios pavasario saulėje ar neršiančios lydekos praranda budrumą ir yra lengvas brakonierių grobis. Žvejų mėgėjų rečiau lankomuose telkiniuose vis dar pasitaiko grubių brakonieriavimo atvejų, kai šios žuvys badomos žeberklais, gaudomos bučiais ar kitais draudžiamais įrankiais, todėl akcijos metu ypač daug dėmesio bus skiriama atokiau esančių vandens telkinių apsaugai.
Žvejybą draudžiantys terminai pas mus ir pas kaimynus
Mokslinių tyrimų duomenimis, daugumoje Lietuvos vandens telkinių plėšriųjų žuvų yra per mažai. Pagal žvejybos taisykles tiek žvejams verslininkams, tiek mėgėjams lydekas draudžiama gaudyti nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. Praėjusiais metais, kadangi pavasaris vėlavo, draudimas žvejoti lydekas buvo pratęstas iki balandžio 30 dienos. Kaimyninėje Latvijoje, net jei ir nevėluoja pavasaris, lydekas draudžiama gaudyti iki balandžio 30 d. Tiesa, čia lydekų žvejybos draudimas prasideda pusantro mėnesio vėliau, nei Lietuvoje - nuo kovo 16 d. Lenkijoje lydekas draudžiama žvejoti iki balandžio 30 dienos, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje - nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d. Pažymėtina, kad čia mėgėjų žvejyba neršto metu apskritai draudžiama daugelyje ežerų ir upių, taip pat arčiau, kaip 0,5 km nuo Kuršių marių kranto. Baltarusijoje lydekas draudžiama gaudyti nuo kovo 1 iki kovo 31 d.
Pasak Vilmanto Graičiūno, iki gegužės 15 d. draudžiama žvejoti kiršlius ir salačius, iki gegužės 20 d. - sterkus.
Jeigu užkibo žuvis...
Jeigu užkibo žuvis, kurią tuo metu draudžiama gaudyti, ją reikia nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Draudžiamos gaudyti žuvys, suleistos į tinklelį sugautam laimikiui laikyti, nesvarbu, ar jos gyvybingos, ar ne, laikomos žvejo laimikiu ir privalu atlyginti už gamtos ištekliams padarytą žalą.
„Už kiekvieną draudžiamu laiku sugautą lydeką teks sumokėti po 545,5 Lt. Jeigu ji bus sugauta draustinyje ar rezervate, suma padidės trigubai - reikės mokėti 1636,5 Lt,“ - pabrėžė Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.
Jeigu lydeka bus sugauta tada, kai draudžiama žvejyba, nepriklausomai nuo to ar lydeka sugauta mėgėjų žvejybos įrankiu (spiningu), ar draudžiamais žvejybos įrankiais (tinklais, venteriais ir kt.) teks susimokėti nuo 400 iki 1000 Lt siekiančią baudą. Taip pat bus konfiskuoti žvejybos įrankiai ir priemonės (valtys ir kt.).
Juozas KETURAKIS
sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas GRAIČIŪNAS
Akcija „Lydeka - 2014“
Kaip informavo redakciją Vilmantas Graičiūnas, visoje šalyje prasidėjo lydekų neršto apsaugos akcija „Lydeka-2014“. Sustiprinti neršiančių žuvų apsaugą labai reikšmingu vandens gyvūnijai metu gyvosios gamtos saugotojai imasi jau daugelį metų: rudenį saugomos neršiančios lašišos, atėjus pavasariui ir orams atšilus saugomos neršiančios lydekos ir kitos žuvys. Šios akcijos tikslas - užtikrinti besirengiančių neršti ir neršiančių lydekų apsaugą, pagausinti šių žuvų išteklius.
Akcijos metu aplinkosaugininkai organizuos reidus, nuolat stebės svarbiausias lydekų nerštavietes, o kai kuriose vietose budės ištisą parą. Pareigūnams talkins neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, policijos pareigūnai, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai. Prie akcijos aktyviai prisidės Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, neseniai susikūrusi Lietuvos meškeriotojų sąjunga, kitos žvejų mėgėjų asociacijos, žvejybos plotų naudotojai, nuošaly neliks ir Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kolektyvas, visi gamtos bičiuliai, kuriems rūpi, kad mūsų šalies vandenyse būtų gausu žuvies.
„Apie pastebėtus brakonieriavimo atvejus reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatoriai šią informaciją nedelsdami perduos atitinkamo regiono budinčiam mobiliam aplinkosaugininkų ekipažui,” - primena laikraščio skaitytojams Vilmantas Graičiūnas.
Lydekų nerštas - milijonai ikrelių
Lydekos neršti pradeda kai vandens temperatūra pasiekia vos 3-6 laipsnius šilumos. Neršia pavasario potvynių užlietose pievose, traukia į upelius, melioracijos griovius, įšilusius upių ir ežerų pakrančių vandenis. Neršianti lydeka nerštavietėje „pasėja“ šimtus tūkstančių, o kai kurios - net milijoną ikrelių. Pradžioje ikreliai prilimpa prie žolių, bet netrukus savo lipnumą praranda ir nusileidžia ant vandens telkinio dugno tarp žolių Jie vystosi maždaug dvi savaites, esant temperatūrai +8-120 C. Ką tik išsiritusios lervutės būna 6-7 mm ilgio. Pradžioje maitinasi zooplanktonu, o paaugusios iki 2 cm ilgio - kitų žuvų mailiumi. Jaunikliai auga labai sparčiai ir rudenį jau sveria 25-35 gramus. Antraisiais gyvenimo metais lydekaitės užauga iki 300, trečiaisiais – iki 700 gramų, o ketvirtaisiais jau sveria kilogramą ir daugiau. Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir sverti net 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Europoje žvejų mėgėjų didžiausia lydeka buvo sugauta Vokietijoje ir svėrė 30,5 kg. Lietuvoje 1986 m. sugauta 19,1 kg lydeka.
Besišildančios pavasario saulėje ar neršiančios lydekos praranda budrumą ir yra lengvas brakonierių grobis. Žvejų mėgėjų rečiau lankomuose telkiniuose vis dar pasitaiko grubių brakonieriavimo atvejų, kai šios žuvys badomos žeberklais, gaudomos bučiais ar kitais draudžiamais įrankiais, todėl akcijos metu ypač daug dėmesio bus skiriama atokiau esančių vandens telkinių apsaugai.
Žvejybą draudžiantys terminai pas mus ir pas kaimynus
Mokslinių tyrimų duomenimis, daugumoje Lietuvos vandens telkinių plėšriųjų žuvų yra per mažai. Pagal žvejybos taisykles tiek žvejams verslininkams, tiek mėgėjams lydekas draudžiama gaudyti nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. Praėjusiais metais, kadangi pavasaris vėlavo, draudimas žvejoti lydekas buvo pratęstas iki balandžio 30 dienos. Kaimyninėje Latvijoje, net jei ir nevėluoja pavasaris, lydekas draudžiama gaudyti iki balandžio 30 d. Tiesa, čia lydekų žvejybos draudimas prasideda pusantro mėnesio vėliau, nei Lietuvoje - nuo kovo 16 d. Lenkijoje lydekas draudžiama žvejoti iki balandžio 30 dienos, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje - nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d. Pažymėtina, kad čia mėgėjų žvejyba neršto metu apskritai draudžiama daugelyje ežerų ir upių, taip pat arčiau, kaip 0,5 km nuo Kuršių marių kranto. Baltarusijoje lydekas draudžiama gaudyti nuo kovo 1 iki kovo 31 d.
Pasak Vilmanto Graičiūno, iki gegužės 15 d. draudžiama žvejoti kiršlius ir salačius, iki gegužės 20 d. - sterkus.
Jeigu užkibo žuvis...
Jeigu užkibo žuvis, kurią tuo metu draudžiama gaudyti, ją reikia nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Draudžiamos gaudyti žuvys, suleistos į tinklelį sugautam laimikiui laikyti, nesvarbu, ar jos gyvybingos, ar ne, laikomos žvejo laimikiu ir privalu atlyginti už gamtos ištekliams padarytą žalą.
„Už kiekvieną draudžiamu laiku sugautą lydeką teks sumokėti po 545,5 Lt. Jeigu ji bus sugauta draustinyje ar rezervate, suma padidės trigubai - reikės mokėti 1636,5 Lt,“ - pabrėžė Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.
Jeigu lydeka bus sugauta tada, kai draudžiama žvejyba, nepriklausomai nuo to ar lydeka sugauta mėgėjų žvejybos įrankiu (spiningu), ar draudžiamais žvejybos įrankiais (tinklais, venteriais ir kt.) teks susimokėti nuo 400 iki 1000 Lt siekiančią baudą. Taip pat bus konfiskuoti žvejybos įrankiai ir priemonės (valtys ir kt.).
Juozas KETURAKIS
Mėgėjų žvejybos taisyklės
galioja ir užsieniečiams Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Visagino savivaldybės agentūros darbuotojai gavo pranešimą apie neteisėtai sužvejotas lydekas. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Puškų užkardos pareigūnai sustabdė įtartiną automobilį ir jo bagažinėje aptiko penkias lydekas, kartu buvo ir žvejybos įrankiai. Šią informaciją jie perdavė Visagino aplinkosaugininkams. Nuvykę į sulaikymo vietą, aplinkosaugininkai nustatė, kad du Latvijos piliečiai žvejodami Zarasų rajone esančiame Čeimuškos ežere sugavo 5 lydekas. Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles, lydekas draudžiama gaudyti nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. Už šių taisyklių nepaisymą pažeidėjams bus skirtos nuo 400 iki 1000 Lt administracinės baudos, iš jų taip pat bus konfiskuoti brakonieriavimo įrankiai. Pažeidėjai turės atlyginti ir gamtai padarytą žalą, kuri siekia beveik 3 tūkst. litų. |
Lietuvos ežerai
Lietuvoje yra apie 6000 gamtinės kilmės ežerų. Apie 3000 ežerų - didesni nei 0,5 ha, maždaug tiek pat mažesnių nei 0,5 ha. Bendras ežerų užimamas plotas 914 km2. Šalies vidutinis ežeringumas - 1,4 proc. Ežeringiausios yra Baltijos aukštumos, kurios tęsiasi nuo Vištyčio iki Drūkšių ežero. Daugiausia ežerų telkšo Aukštaičių aukštumoje. Ten išsiskiria Zarasų, Dubingių, Molėtų, Ignalinos-Kaltanėnų - ežerynai. Dzūkų ir Sūduvos aukštumose susidarę palyginti nedideli Trakų, Daugų, Veisiejų ežerynai. Antra pagal ežeringumą yra Žemaičių aukštuma, trečia - Pietryčių lyguma. Daug mažiau ežerų yra Vidurio ir Pajūrio žemumose. Lietuvoje yra 13 ežerų, kurių kiekvieno plotas didesnis kaip 10 km2. Pietvakarinėje šalies dalyje telkšantis Vištyčio ežeras yra 18 km2 ploto, tačiau Lietuvai priklauso tik maža jo dalis. Didžiausias šalyje yra Drūkšių ežeras. Jis telkšo ežeringiausioje šiaurės rytų Lietuvos dalyje, prie sienos su Latvija ir Baltarusija. 1973m. atliktų matavimų duomenimis, jis užima 44,8 km2. Iki I953 m. Drūkšių ežero vandens lygis buvo natūralus, bet pastačius ant Prorvos upės (Baltarusijoje) hidroelektrinę, o vėliau 1983 m. ir Ignalinos atominę elektrinę, šio ežero vandens lygis pakilo apie metrą. Ilgiausias Lietuvoje yra Asvejos (dar vadinamas Dubingių) ežeras, ištįsęs 21,9 km, o su atšakomis - 29,7 km. Jis gana siauras - didžiausias plotis 0,9 km. Asvejos ežerą sudaro trys šakos: Žalktynės, Vyriogalos ir Dubingių, kurios neretai vadinamos įlankomis. Giliausias Lietuvos ežeras - Tauragnas. Jo gylis 60,5 m, plotas 5,1 km2, ilgis 9,5 km, didžiausias plotis 1,1 km. Gilesni kaip 40 m yra Vištyčio, Platelių, Alaušo ežerai, taip pat mažytis (20 ha) Malkėstaičio ežeras (Molėtų r.), kurio gylis 57 metrai. Parengė Gražina ZUTKYTĖ |
Žuvys brakonieriams brangiai kainuos
Ankstų rytą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos ir Jūros aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai, talkinant neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, surengė reidą Minijos upėje ties Rubuilių kaimu. Jie sulaikė du gyvosios gamtos įstatymo pažeidėjus, kurie žvejojo statomaisiais tinklais. Paaiškėjo, kad tai Kretingos gyventojai, atvykę brakonieriauti į Minijos ichtiologinį draustinį. Brakonierių tinkluose aplinkosaugininkai aptiko 23 kilogramus kuojų ir ešerių, 15 lydekų, 4 šapalus, 3 karšius ir 44 žiobrius. Kadangi šios žuvys neteisėtai buvo sugautos saugomoje teritorijoje - ichtiologiniame draustinyje, taikomi tris kartus didesni žalos, padarytos žuvų ištekliams, atlyginimo įkainiai. Taigi šie brakonieriai turės atlyginti net 58 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Aplinkosaugininkai konfiskavo septynis statomieji tinklus ir guminę valtį.
Už neteisėtą žvejybą Minijos ichtiologiniame draustinyje brakonieriams gresia ir administracinė atsakomybė. Jiems skirta bauda nuo 400 Lt iki 1000 litų.
Ankstų rytą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos ir Jūros aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai, talkinant neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, surengė reidą Minijos upėje ties Rubuilių kaimu. Jie sulaikė du gyvosios gamtos įstatymo pažeidėjus, kurie žvejojo statomaisiais tinklais. Paaiškėjo, kad tai Kretingos gyventojai, atvykę brakonieriauti į Minijos ichtiologinį draustinį. Brakonierių tinkluose aplinkosaugininkai aptiko 23 kilogramus kuojų ir ešerių, 15 lydekų, 4 šapalus, 3 karšius ir 44 žiobrius. Kadangi šios žuvys neteisėtai buvo sugautos saugomoje teritorijoje - ichtiologiniame draustinyje, taikomi tris kartus didesni žalos, padarytos žuvų ištekliams, atlyginimo įkainiai. Taigi šie brakonieriai turės atlyginti net 58 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Aplinkosaugininkai konfiskavo septynis statomieji tinklus ir guminę valtį.
Už neteisėtą žvejybą Minijos ichtiologiniame draustinyje brakonieriams gresia ir administracinė atsakomybė. Jiems skirta bauda nuo 400 Lt iki 1000 litų.
Netektis
Pamarys atsisveikino su Kaziu Gaigalu
Vasario 27 d. Pamario krašto bendruomenę ir Šalies žvejus pasiekė liūdna žinia – po sunkios ir ilgos ligos nustojo plakusi žinomo ichtiologo, gamtosaugininko ir kraštotyrininko, gamtos mokslų daktaro Kazio Gaigalo širdis.
Kazys Gaigalas, 1957 m. grįžęs iš tremties, pradėjo dirbti Rusnės tarprajoninės žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspekcijoje inspektoriumi, vėliau viršininku. Velionis visą savo gyvenimą paskyrė Kuršių marių ir Nemuno žemupio žuvų tyrimui ir racionalios verslinės žvejybos organizavimui. Jis.aktyviai įsijungė į efektyvesnių Kuršių marių baseino žuvų apsaugos priemonių ir racionalesnių verslinės žvejybos būdų paiešką. Netruko subręsti ir pirmieji šio darbo vaisiai. Remiantis jo ir kitų žuvininkystės specialistų bei biologų rekomendacijomis 1960 metais išleidžiamos naujos Baltijos baseino žvejybos reguliavimo taisyklės, kuriomis Kuršių mariose ir į jas įtekančiose upėse buvo uždrausti žuvų ištekliams žalą darantys žvejybos būdai, nustatyti biologiškai pagrįsti versliniai žuvų dydžiai, leidžiamų naudoti tinklų akių dydžiai, uždrausta žvejyba žuvų nerštavietėse ir jauniklių susikaupimo vietose bei nustatytos kitos žvejybos reguliavimo, žuvų apsaugos priemonės. Šios taisyklės ir inspekcijos, kuriai vadovavo dr. Kazys Gaigalas iki 1965 metų, principingai vykdoma žvejybos kontrolė leido Kuršių marių baseino žuvų ištekliams atsikurti iki optimalaus lygio ir ilgą laiką užtikrinti gausius ir stabilius žuvų laimikius bei rentabilią Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje žvejojusių žuvininkystės įmonių veiklą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Respublikos Aplinkos apsaugos departamento 1992 metais išleistos verslinės žvejybos Kuršių mariose taisyklės perėmė pagrindines 1960 metų taisyklių žuvų apsaugos nuostatas ir žvejybos reguliavimo priemones. Dr. Kazys Gaigalas savo praktiniais patarimais daug padėjo naujajai Lietuvos žuvų apsaugos specialistų kartai, perėmusiai žvejybos Kuršių mariose reguliavimo ir kontrolės funkcijas iš sovietinių institucijų, rengiant šias taisykles.
1965 - 1991 metais dr. Kazys Gaigalas. dirba Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute (vėliau – Ekologijos institutas) vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir vadovauja Rusnės ichtiologijos laboratorijai, 1991 metais Kazys išeina į pensiją. Tačiau jis ir toliau aktyviai bendradarbiauja tiriant Kuršių marių baseino žuvų išteklius ir teikia rekomendacijas atitinkamoms institucijoms žuvininkystės plėtros klausimais. Jo žinios ir mokslininko autoritetas ne kartą padėjo Lietuvos delegacijai derantis su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žuvininkystės specialistais dėl žuvų sugavimo kvotų ir bendrų žvejybos reguliavimo priemonių Kuršių mariose bei Nemuno žemupyje. Jis iki mirties tyrinėjo Pamario ekologinę situaciją ir žuvų išteklių būklę Nemuno bei Minijos deltose įrengtuose polderiuose. Jo rekomendacijų pagrindu buvo nustatomos žuvų apsaugos priemonės ir žvejybos režimas polderiuose.
Aktyvią dr. Kazio Gaigalo veiklą pastaraisiais metais nepajėgė nutraukti net smarkiai pašlijusi sveikata. Jis gerai suprato, kaip svarbu tiriant bei saugant žuvų išteklius sukauptą ilgametę patirtį ir subrandintas gamtos apsaugos idėjas perteikti jaunajai kartai, skleisti plačiosios visuomenės tarpe. Dr. Kazys Gaigalas paliko dvi monografijas „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“bei „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“, periodinėje spaudoje išspausdino per 80 mokslinių ir 300 mokslo populiarinimo straipsnių.
Dr. Kazys Gaigalas už mokslinę ir visuomeninę veiklą pelnė Šilutės savivaldybės „Sidabrinės nendrės“, Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos „Žmogus ir aplinka“ premijas, apdovanotas įvairių ministerijų ir žinybų padėkos raštais ir atminimo dovanomis.
Jonas Pašukonis
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos
Trakų Vokės žuvų veislyno vedėjas
Vasario 27 d. Pamario krašto bendruomenę ir Šalies žvejus pasiekė liūdna žinia – po sunkios ir ilgos ligos nustojo plakusi žinomo ichtiologo, gamtosaugininko ir kraštotyrininko, gamtos mokslų daktaro Kazio Gaigalo širdis.
Kazys Gaigalas, 1957 m. grįžęs iš tremties, pradėjo dirbti Rusnės tarprajoninės žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspekcijoje inspektoriumi, vėliau viršininku. Velionis visą savo gyvenimą paskyrė Kuršių marių ir Nemuno žemupio žuvų tyrimui ir racionalios verslinės žvejybos organizavimui. Jis.aktyviai įsijungė į efektyvesnių Kuršių marių baseino žuvų apsaugos priemonių ir racionalesnių verslinės žvejybos būdų paiešką. Netruko subręsti ir pirmieji šio darbo vaisiai. Remiantis jo ir kitų žuvininkystės specialistų bei biologų rekomendacijomis 1960 metais išleidžiamos naujos Baltijos baseino žvejybos reguliavimo taisyklės, kuriomis Kuršių mariose ir į jas įtekančiose upėse buvo uždrausti žuvų ištekliams žalą darantys žvejybos būdai, nustatyti biologiškai pagrįsti versliniai žuvų dydžiai, leidžiamų naudoti tinklų akių dydžiai, uždrausta žvejyba žuvų nerštavietėse ir jauniklių susikaupimo vietose bei nustatytos kitos žvejybos reguliavimo, žuvų apsaugos priemonės. Šios taisyklės ir inspekcijos, kuriai vadovavo dr. Kazys Gaigalas iki 1965 metų, principingai vykdoma žvejybos kontrolė leido Kuršių marių baseino žuvų ištekliams atsikurti iki optimalaus lygio ir ilgą laiką užtikrinti gausius ir stabilius žuvų laimikius bei rentabilią Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje žvejojusių žuvininkystės įmonių veiklą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Respublikos Aplinkos apsaugos departamento 1992 metais išleistos verslinės žvejybos Kuršių mariose taisyklės perėmė pagrindines 1960 metų taisyklių žuvų apsaugos nuostatas ir žvejybos reguliavimo priemones. Dr. Kazys Gaigalas savo praktiniais patarimais daug padėjo naujajai Lietuvos žuvų apsaugos specialistų kartai, perėmusiai žvejybos Kuršių mariose reguliavimo ir kontrolės funkcijas iš sovietinių institucijų, rengiant šias taisykles.
1965 - 1991 metais dr. Kazys Gaigalas. dirba Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute (vėliau – Ekologijos institutas) vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir vadovauja Rusnės ichtiologijos laboratorijai, 1991 metais Kazys išeina į pensiją. Tačiau jis ir toliau aktyviai bendradarbiauja tiriant Kuršių marių baseino žuvų išteklius ir teikia rekomendacijas atitinkamoms institucijoms žuvininkystės plėtros klausimais. Jo žinios ir mokslininko autoritetas ne kartą padėjo Lietuvos delegacijai derantis su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žuvininkystės specialistais dėl žuvų sugavimo kvotų ir bendrų žvejybos reguliavimo priemonių Kuršių mariose bei Nemuno žemupyje. Jis iki mirties tyrinėjo Pamario ekologinę situaciją ir žuvų išteklių būklę Nemuno bei Minijos deltose įrengtuose polderiuose. Jo rekomendacijų pagrindu buvo nustatomos žuvų apsaugos priemonės ir žvejybos režimas polderiuose.
Aktyvią dr. Kazio Gaigalo veiklą pastaraisiais metais nepajėgė nutraukti net smarkiai pašlijusi sveikata. Jis gerai suprato, kaip svarbu tiriant bei saugant žuvų išteklius sukauptą ilgametę patirtį ir subrandintas gamtos apsaugos idėjas perteikti jaunajai kartai, skleisti plačiosios visuomenės tarpe. Dr. Kazys Gaigalas paliko dvi monografijas „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“bei „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“, periodinėje spaudoje išspausdino per 80 mokslinių ir 300 mokslo populiarinimo straipsnių.
Dr. Kazys Gaigalas už mokslinę ir visuomeninę veiklą pelnė Šilutės savivaldybės „Sidabrinės nendrės“, Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos „Žmogus ir aplinka“ premijas, apdovanotas įvairių ministerijų ir žinybų padėkos raštais ir atminimo dovanomis.
Jonas Pašukonis
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos
Trakų Vokės žuvų veislyno vedėjas
Kuršių marios: praeitis ir dabartis
Baigiantis holoceno epochai, dabartiniuose Nemuno, Rusnės, Atmatos, Skirvytės, Minijos, Gilijos žemaslėniuose susikaupė kontinentinės mineralinės ir organinės nuogulos - smėlis, molis, dumblas, durpės, saprofelis, klintinis tufas ir kitokie ežerinės bei jūrinės kilmės nešmenys. Specialistams tiriant nuogulų išsidėstymą ir sudėtį, aiškėja, kaip kaitaliojasi klimatas, krašto ekologija ir kokiu greičiu visa Nemuno delta plito į vakarus marių akvatorijos sąskaita. Apytikrį vaizdą, kaip atrodė Nemuno deltos regionas, kokias marias rado aisčių gentys, galima susidaryti iš reliktinių ežerų, upių senvagių, žiogių išsidėstymo, rodomo kartografiniuose žemėlapiuose. Marių nykimas rytiniame pakraštyje vyksta gana intensyviai. Pavyzdžiui, 1957 m. pavasarį atvykęs dirbti į Rusnę, marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar aptikau nemažai gilokų įlankėlių su vešlia žoline augalija ir erdvias žūklavietes. Iš tų vietų be didelių pastangų buvo galima motorine valtimi įplaukti į daugelį intakėlių - Vilkinę, Statžiogį, Ulmą, Bundulinę, Dumblę, Pasagėlę, pelkėjantį Dumblės ežerą. Keletą reliktinių senvagių ir nemažų žuvingų žiogių aptikau Briedžių saloje, Vytinio, Šakutės, Skatulės, Vorusnės, Naikupio, Rusnės ir Pakalnės natūraliose pievose. Pavasarį ir vasaros pradžioje išvardytuose vandenyse neršdavo lydekos, karšiai, lynai, raudės, plakiai, kuojos. Rusnės žvejai ir brakonieriai atskiruose vandenyse gana sėkmingai venteriais gaudydavo ungurius. Dabar ekologinė situacija visoje marių priekrantėje yra neigiamai pakitusi: dėl upių nešmenų kaupimosi suseklėjo ir reikšmingai išplatėjo visa priekrantė, vasarą, pažemėjus vandens lygiui, į paviršių išlindo smėlio gurgždų viršūnės, įplaukimas valtimis į „mažuosius vandenis” tapo vargingas ar net visiškai neįmanomas. Kasmet vis daugiau baseino plotų, naudingų žuvininkystei, dėl upinių nešmenų prarandama Kniaupo įlankoje ir pačiose upėse. Jeigu prieš keletą dešimtmečių Kniaupo akvatorijoje tuo pačiu metu išsitekdavo 3-4 traukiamieji 800 m ilgio tinklai, tai dabar nebeišsitenka ir du tinklai. Reliktinis Krokų Lankos ežeras Atmatos, Aukštumalos ir Minijos tarpupyje, palyginus su Kniaupo įlanka, mažėja ir pelkėja mažiau. Apie to ežero buvusį didelį plotą priešistoriniais laikais liudija Aukštumalos, Rugalių, Rupkalvių, Žalgirių polderinėmis sistemomis nusausinti įvairiastoriai durpynai. Šie ir kiti Šilutės rajono panemunės, Leitės durpynai, su juose augančiais krūmais, paskelbti telmologiniais draustiniais.
Labai panašūs limnologiniai pokyčiai įvyko ir pietinėje marių dalyje tarp Deimenos žiočių ir Lieko Rago iškyšulio. Čia paskutiniojo tūkstantmečio bėgyje susikūrė prūsiškojo tipo kaimai, venecijos, kurių gyventojai pragyveno iš žvejybos verslo, pievininkystės ir iš priesodybinių daržų. Pokario dešimtmetyje tuose kaimuose „aborigenų” neliko, jų vietoje įsikūrė atvykėliai iš Rusijos ir Lietuvos tremtiniai, neturėję teisės sugrįžti į savo sodybas. Pagausėjus gyventojų, sovietinė valdžia prie visų didesnių intakų - Nemunyno, Gilijos, Tovės, Inzės, Lūjos ir Karklės įsteigė kolūkius gausiems marių žuvų ištekliams eksploatuoti. Būdamas vyresniuoju žuvų apsaugos inspektoriumi, atlikdamas privalomą žvejybos verslo kontrolę ir rinkdamas duomenis disertacijai apie žvejybos įrankius ir jų panaudojimo metodus bei kraštotyrinę medžiagą, į tuos žvejų kolūkius - krašto naujadarus apsilankydavau kateriu su 1 m grimzle. To laikmečio žvejai plaukiojo į marias kur kas didesniais laivais, paliktais po karo ir atgabentais iš kitur. Visiškai kitokią situaciją tame pamario regione teko konstatuoti po 25 metų. Būtent, dėl intakų žiočių užakimo, naujų seklumų ir gurgždų atsiradimo prieš rytinį marių krantą, Tovės ir Lūjos „vokiškųjų” kaimų neberadau, o man gerai pažįstamo Inzės kaimo žvejai ardė patogias etnografines sodybas ir kėlėsi gyventi į Karklėje įsikūrusį didelį kolūkį „Baltijos žvejys”. Panašiai kaip ir Lietuvoje, per praėjusio amžiaus antrąją pusę teko stebėti didoko reliktinio Tovės ežero sunykimą, labai žuvingos Gaurinės buchtos eutrofikaciją ir kitų mažesnių vandens telkinių, reikšmingų žuvų nerštaviečių užpelkėjimą.
Žinios, kokiais tempais priešistoriniais ir istoriniais laikais mažėjo Kuršių marių akvatorijos plotas, skurdžios ir mažai publikuotos. Vilniaus universiteto geografas ir kartografas E. Červinskas mokslinėje publikacijoje nurodo, kad 1955 m. marių vandens akvatorija buvo 161020 ha, o patikslinta 1970 m. matavimų ji siekė 158400 ha, t. y. sumažėjo apie 1,62 proc. Per paskutinius dešimtmečius dėl aktyvios ūkinės veiklos, Nemuno nuotėkio patvenkimo polderinių sistemų pylimais, padidėjusios deltos atšakų krantų erozijos ir kitokių faktorių smėlingi pliažai ir povandeniniai seklumų liežuviai su naujai besiformuojančiais gurgždais iš marių „atėmė” didžiausius plotus ties Atmatos, Minijos, Vytinio ir Skirvytės žiotimis. Drįstu prognozuoti, kad per gerą šimtą metų marių rytinis krantas pasieks Lieko ragą, Ežios seklumą, o jo riba už Ventės rago bus nutolusi į vakarus.
Ekologinė situacija ir aplinkos renovacija
Žvelgiant per istorinio laikmečio prizmę, Kuršių marių baseinas buvo svarbiu krašto gamtiniu ir ūkiniu regionu ir jo apsaugai nuo pragaištingų reiškinių poveikio stengėsi skirti nuolatinį dėmesį. Kaip „išmintingojo” žmogaus ūkinė veikla buvo reglamentuojama anksčiau, be abejo, galima sužinoti mokslo knygose, enciklopedijose ir tūkstančiuose žurnalistinių publikacijų. Prūsijos valdžia, atsižvelgdama į unikalią marių geografinę padėtį verslo ir prekybos vystymui, visada dosniai rėmė laivininkystę, upių žemupiuose valė ir gilino farvaterius, didesnių intakų (Nemunyno, Gilijos, Inzės, Karklės, Skirvytės, Atmatos) žiotyse XIX-XX a. įrengė kapitalinius švyturius, laivų įplaukas tvirtino akmenimis grįstais ir rastų molais, įvairiomis priemonėmis stabdė krantų eroziją.
Sovietmečio valdžios institucijos daugiausiai rūpinosi Kuršių marių baseino žuvų išteklių eksploatavimo galimybėmis, normalių hidrotechninių sąlygų sudarymu žvejybiniams, transporto ir keleiviniams laivams kursuoti. Tuo tikslu didžiausių intakų farvateriai, įplaukų ruožai būdavo sistemingai gilinami žemsiurbėmis, išpilant gruntą mariose arba ant upių žiočių pakrantėse. Kontinentinėje Nemuno ir Minijos teritorijoje pagrindinės pastangos buvo sukoncentruotos į žemės ūkio šakų vystymą, žolės miltų gamybą, neskiriant pakankamai dėmesio natūralios ekologinės aplinkos išsaugojimui ir žuvininkystės vystymo interesams. Tokios veiklos pasėkoje mariose nukentėdavo nemaži plotai gerų karšių ir sterkų nerštaviečių. Įrengus polderines sistemas be efektyvių užtūrų prieš vandens pumpavimo stotis, labai sumenkėjo lydekų ir kitų vertingų žuvų išteklių reprodukcija. Prie nemalonių faktų priskirčiau dviejų švyturių Skirvytės žiotyse suniokojimą po neįprastai aukšto potvynio 1958 metais. Šie unikalūs aukščiausi marių inžineriniai statiniai ant keturkampių gelžbetonio pamatų daugelį dešimtmečių bet kuriuo paros metu rodė jūreiviams kelią.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpyje, siekiant išsaugoti „originalų” veikliojo homo sapiens performuotą karštovaizdį, jo gamtinę sistemą ir kultūros paveldo vertybes, 1992 m. buvo įsteigtas 29 tūkst. ha ploto Nemuno deltos regioninis parkas. Neužilgo dviejų kilometrų pločio marių literalinėje zonoje tarp Skirvytės ir Atmatos atsirado rezervatas su bet kokios ūkinės veiklos draudimu per ištisus metus. Ką realiai gero davė rezervato, botaninių-zoologinių ir kitokių draustinių teritorijų išplėtimas retųjų rūšių augalų, paukščių, žinduolių bendrijų ir paskirų populiacijų apsaugai, manau, sužinosime iš kitų parko koncepcijos ruošėjų. Mano, kaip žuvininkystės ūkio specialisto ir gamtosaugininko svarbiausias tikslas - pažvelgti į tai, kas gero ar peiktino įvyko ekologinėje situacijoje ir ką nedelsiant reikėtų taisyti.
Dėl nutrūkusio sistemingo upių farvaterių ir žiočių valymo, ūkinės veiklos pokyčių pastaruoju metu Nemuno deltos ir avandeltos vandenys, ekologiniu atžvilgiu sunkiai „alsuoja” ir jų spartėjanti eutrofikacija nieko doro žuvininkystei nežada. Esant totaliam žvejybos verslo ir mėgėjiškos-pramoginės žūklės draudimui, rezervate bei kitur, prisiveisė pūgžlių, trispyglių dyglių ir kitokių menkaverčių žuvų populiacijos, vertingųjų rūšių mitybos konkurentų. Be to, negailestingai išvijus „tikrus“ bendrovių žvejus ir šiaip paprastus mirtinguosius iš „elitinių” žuvingų vietų, marių priekrantės, Kniaupo įlankos, Krokų Lankos nendrynai ir upių žemupių krantai tapo bjauriais šiukšlynais, kiek reikšmingiau apsivalančiais nuo teršalų tik per aukštus pavasario potvynius. Ilgainiui nesurinktos šiukšlės patenka į pamario vietas ir Baltiją. O šito neturėtų būti.
Apsiriboti draustinių naudingumo deklaravimu Pamario krašto gyvajai gamtai ir žmonėms nebeužtenka, atėjo laikas pradėti dorai ir kvalifikuotai darbuotis. Visų pirma, laivybos ir ekologinės aplinkos pagerinimui reikėtų renovuoti dar XIX a. įrengtas akmenines bunas - špygdambius, savo laiku gana efektyviai sulaikiusias upių krantų erozinį išplovimą ir didžiųjų atšakų - Atmatos, Skirvytės žiočių užnešimą. Tarpbuniuose gausiai neršdavo gerosios žuvų rūšys, maitindavosi ir augdavo jaunikliai. Aktualu būtų naujai įvertinti atskirų polderių egzistavimo reikalingumą, draudimų, taikomų visoje Nemuno deltoje ir Kuršių marių priekrantėje, biologinį-ekonominį bei gamtosauginį pagrįstumą. Siekiant realiai įgyvendinti regioninio parko, be abejo, kilnią paskirtį, būtina paruošti naują koncepciją, išmintingą projektą-programą, finansuojamą Europos Sąjungos ar kitokių fondų. Tame dokumente galėtų atsirasti vietos ir nurodymui apie galimą iškasto sąlyginai švaraus grunto tikslingą panaudojimą vėjų ir jūros nusiaubtoms Nerijos kopoms bei pliažams renovuoti.
Dr. Kazys Gaigalas
Baigiantis holoceno epochai, dabartiniuose Nemuno, Rusnės, Atmatos, Skirvytės, Minijos, Gilijos žemaslėniuose susikaupė kontinentinės mineralinės ir organinės nuogulos - smėlis, molis, dumblas, durpės, saprofelis, klintinis tufas ir kitokie ežerinės bei jūrinės kilmės nešmenys. Specialistams tiriant nuogulų išsidėstymą ir sudėtį, aiškėja, kaip kaitaliojasi klimatas, krašto ekologija ir kokiu greičiu visa Nemuno delta plito į vakarus marių akvatorijos sąskaita. Apytikrį vaizdą, kaip atrodė Nemuno deltos regionas, kokias marias rado aisčių gentys, galima susidaryti iš reliktinių ežerų, upių senvagių, žiogių išsidėstymo, rodomo kartografiniuose žemėlapiuose. Marių nykimas rytiniame pakraštyje vyksta gana intensyviai. Pavyzdžiui, 1957 m. pavasarį atvykęs dirbti į Rusnę, marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar aptikau nemažai gilokų įlankėlių su vešlia žoline augalija ir erdvias žūklavietes. Iš tų vietų be didelių pastangų buvo galima motorine valtimi įplaukti į daugelį intakėlių - Vilkinę, Statžiogį, Ulmą, Bundulinę, Dumblę, Pasagėlę, pelkėjantį Dumblės ežerą. Keletą reliktinių senvagių ir nemažų žuvingų žiogių aptikau Briedžių saloje, Vytinio, Šakutės, Skatulės, Vorusnės, Naikupio, Rusnės ir Pakalnės natūraliose pievose. Pavasarį ir vasaros pradžioje išvardytuose vandenyse neršdavo lydekos, karšiai, lynai, raudės, plakiai, kuojos. Rusnės žvejai ir brakonieriai atskiruose vandenyse gana sėkmingai venteriais gaudydavo ungurius. Dabar ekologinė situacija visoje marių priekrantėje yra neigiamai pakitusi: dėl upių nešmenų kaupimosi suseklėjo ir reikšmingai išplatėjo visa priekrantė, vasarą, pažemėjus vandens lygiui, į paviršių išlindo smėlio gurgždų viršūnės, įplaukimas valtimis į „mažuosius vandenis” tapo vargingas ar net visiškai neįmanomas. Kasmet vis daugiau baseino plotų, naudingų žuvininkystei, dėl upinių nešmenų prarandama Kniaupo įlankoje ir pačiose upėse. Jeigu prieš keletą dešimtmečių Kniaupo akvatorijoje tuo pačiu metu išsitekdavo 3-4 traukiamieji 800 m ilgio tinklai, tai dabar nebeišsitenka ir du tinklai. Reliktinis Krokų Lankos ežeras Atmatos, Aukštumalos ir Minijos tarpupyje, palyginus su Kniaupo įlanka, mažėja ir pelkėja mažiau. Apie to ežero buvusį didelį plotą priešistoriniais laikais liudija Aukštumalos, Rugalių, Rupkalvių, Žalgirių polderinėmis sistemomis nusausinti įvairiastoriai durpynai. Šie ir kiti Šilutės rajono panemunės, Leitės durpynai, su juose augančiais krūmais, paskelbti telmologiniais draustiniais.
Labai panašūs limnologiniai pokyčiai įvyko ir pietinėje marių dalyje tarp Deimenos žiočių ir Lieko Rago iškyšulio. Čia paskutiniojo tūkstantmečio bėgyje susikūrė prūsiškojo tipo kaimai, venecijos, kurių gyventojai pragyveno iš žvejybos verslo, pievininkystės ir iš priesodybinių daržų. Pokario dešimtmetyje tuose kaimuose „aborigenų” neliko, jų vietoje įsikūrė atvykėliai iš Rusijos ir Lietuvos tremtiniai, neturėję teisės sugrįžti į savo sodybas. Pagausėjus gyventojų, sovietinė valdžia prie visų didesnių intakų - Nemunyno, Gilijos, Tovės, Inzės, Lūjos ir Karklės įsteigė kolūkius gausiems marių žuvų ištekliams eksploatuoti. Būdamas vyresniuoju žuvų apsaugos inspektoriumi, atlikdamas privalomą žvejybos verslo kontrolę ir rinkdamas duomenis disertacijai apie žvejybos įrankius ir jų panaudojimo metodus bei kraštotyrinę medžiagą, į tuos žvejų kolūkius - krašto naujadarus apsilankydavau kateriu su 1 m grimzle. To laikmečio žvejai plaukiojo į marias kur kas didesniais laivais, paliktais po karo ir atgabentais iš kitur. Visiškai kitokią situaciją tame pamario regione teko konstatuoti po 25 metų. Būtent, dėl intakų žiočių užakimo, naujų seklumų ir gurgždų atsiradimo prieš rytinį marių krantą, Tovės ir Lūjos „vokiškųjų” kaimų neberadau, o man gerai pažįstamo Inzės kaimo žvejai ardė patogias etnografines sodybas ir kėlėsi gyventi į Karklėje įsikūrusį didelį kolūkį „Baltijos žvejys”. Panašiai kaip ir Lietuvoje, per praėjusio amžiaus antrąją pusę teko stebėti didoko reliktinio Tovės ežero sunykimą, labai žuvingos Gaurinės buchtos eutrofikaciją ir kitų mažesnių vandens telkinių, reikšmingų žuvų nerštaviečių užpelkėjimą.
Žinios, kokiais tempais priešistoriniais ir istoriniais laikais mažėjo Kuršių marių akvatorijos plotas, skurdžios ir mažai publikuotos. Vilniaus universiteto geografas ir kartografas E. Červinskas mokslinėje publikacijoje nurodo, kad 1955 m. marių vandens akvatorija buvo 161020 ha, o patikslinta 1970 m. matavimų ji siekė 158400 ha, t. y. sumažėjo apie 1,62 proc. Per paskutinius dešimtmečius dėl aktyvios ūkinės veiklos, Nemuno nuotėkio patvenkimo polderinių sistemų pylimais, padidėjusios deltos atšakų krantų erozijos ir kitokių faktorių smėlingi pliažai ir povandeniniai seklumų liežuviai su naujai besiformuojančiais gurgždais iš marių „atėmė” didžiausius plotus ties Atmatos, Minijos, Vytinio ir Skirvytės žiotimis. Drįstu prognozuoti, kad per gerą šimtą metų marių rytinis krantas pasieks Lieko ragą, Ežios seklumą, o jo riba už Ventės rago bus nutolusi į vakarus.
Ekologinė situacija ir aplinkos renovacija
Žvelgiant per istorinio laikmečio prizmę, Kuršių marių baseinas buvo svarbiu krašto gamtiniu ir ūkiniu regionu ir jo apsaugai nuo pragaištingų reiškinių poveikio stengėsi skirti nuolatinį dėmesį. Kaip „išmintingojo” žmogaus ūkinė veikla buvo reglamentuojama anksčiau, be abejo, galima sužinoti mokslo knygose, enciklopedijose ir tūkstančiuose žurnalistinių publikacijų. Prūsijos valdžia, atsižvelgdama į unikalią marių geografinę padėtį verslo ir prekybos vystymui, visada dosniai rėmė laivininkystę, upių žemupiuose valė ir gilino farvaterius, didesnių intakų (Nemunyno, Gilijos, Inzės, Karklės, Skirvytės, Atmatos) žiotyse XIX-XX a. įrengė kapitalinius švyturius, laivų įplaukas tvirtino akmenimis grįstais ir rastų molais, įvairiomis priemonėmis stabdė krantų eroziją.
Sovietmečio valdžios institucijos daugiausiai rūpinosi Kuršių marių baseino žuvų išteklių eksploatavimo galimybėmis, normalių hidrotechninių sąlygų sudarymu žvejybiniams, transporto ir keleiviniams laivams kursuoti. Tuo tikslu didžiausių intakų farvateriai, įplaukų ruožai būdavo sistemingai gilinami žemsiurbėmis, išpilant gruntą mariose arba ant upių žiočių pakrantėse. Kontinentinėje Nemuno ir Minijos teritorijoje pagrindinės pastangos buvo sukoncentruotos į žemės ūkio šakų vystymą, žolės miltų gamybą, neskiriant pakankamai dėmesio natūralios ekologinės aplinkos išsaugojimui ir žuvininkystės vystymo interesams. Tokios veiklos pasėkoje mariose nukentėdavo nemaži plotai gerų karšių ir sterkų nerštaviečių. Įrengus polderines sistemas be efektyvių užtūrų prieš vandens pumpavimo stotis, labai sumenkėjo lydekų ir kitų vertingų žuvų išteklių reprodukcija. Prie nemalonių faktų priskirčiau dviejų švyturių Skirvytės žiotyse suniokojimą po neįprastai aukšto potvynio 1958 metais. Šie unikalūs aukščiausi marių inžineriniai statiniai ant keturkampių gelžbetonio pamatų daugelį dešimtmečių bet kuriuo paros metu rodė jūreiviams kelią.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpyje, siekiant išsaugoti „originalų” veikliojo homo sapiens performuotą karštovaizdį, jo gamtinę sistemą ir kultūros paveldo vertybes, 1992 m. buvo įsteigtas 29 tūkst. ha ploto Nemuno deltos regioninis parkas. Neužilgo dviejų kilometrų pločio marių literalinėje zonoje tarp Skirvytės ir Atmatos atsirado rezervatas su bet kokios ūkinės veiklos draudimu per ištisus metus. Ką realiai gero davė rezervato, botaninių-zoologinių ir kitokių draustinių teritorijų išplėtimas retųjų rūšių augalų, paukščių, žinduolių bendrijų ir paskirų populiacijų apsaugai, manau, sužinosime iš kitų parko koncepcijos ruošėjų. Mano, kaip žuvininkystės ūkio specialisto ir gamtosaugininko svarbiausias tikslas - pažvelgti į tai, kas gero ar peiktino įvyko ekologinėje situacijoje ir ką nedelsiant reikėtų taisyti.
Dėl nutrūkusio sistemingo upių farvaterių ir žiočių valymo, ūkinės veiklos pokyčių pastaruoju metu Nemuno deltos ir avandeltos vandenys, ekologiniu atžvilgiu sunkiai „alsuoja” ir jų spartėjanti eutrofikacija nieko doro žuvininkystei nežada. Esant totaliam žvejybos verslo ir mėgėjiškos-pramoginės žūklės draudimui, rezervate bei kitur, prisiveisė pūgžlių, trispyglių dyglių ir kitokių menkaverčių žuvų populiacijos, vertingųjų rūšių mitybos konkurentų. Be to, negailestingai išvijus „tikrus“ bendrovių žvejus ir šiaip paprastus mirtinguosius iš „elitinių” žuvingų vietų, marių priekrantės, Kniaupo įlankos, Krokų Lankos nendrynai ir upių žemupių krantai tapo bjauriais šiukšlynais, kiek reikšmingiau apsivalančiais nuo teršalų tik per aukštus pavasario potvynius. Ilgainiui nesurinktos šiukšlės patenka į pamario vietas ir Baltiją. O šito neturėtų būti.
Apsiriboti draustinių naudingumo deklaravimu Pamario krašto gyvajai gamtai ir žmonėms nebeužtenka, atėjo laikas pradėti dorai ir kvalifikuotai darbuotis. Visų pirma, laivybos ir ekologinės aplinkos pagerinimui reikėtų renovuoti dar XIX a. įrengtas akmenines bunas - špygdambius, savo laiku gana efektyviai sulaikiusias upių krantų erozinį išplovimą ir didžiųjų atšakų - Atmatos, Skirvytės žiočių užnešimą. Tarpbuniuose gausiai neršdavo gerosios žuvų rūšys, maitindavosi ir augdavo jaunikliai. Aktualu būtų naujai įvertinti atskirų polderių egzistavimo reikalingumą, draudimų, taikomų visoje Nemuno deltoje ir Kuršių marių priekrantėje, biologinį-ekonominį bei gamtosauginį pagrįstumą. Siekiant realiai įgyvendinti regioninio parko, be abejo, kilnią paskirtį, būtina paruošti naują koncepciją, išmintingą projektą-programą, finansuojamą Europos Sąjungos ar kitokių fondų. Tame dokumente galėtų atsirasti vietos ir nurodymui apie galimą iškasto sąlyginai švaraus grunto tikslingą panaudojimą vėjų ir jūros nusiaubtoms Nerijos kopoms bei pliažams renovuoti.
Dr. Kazys Gaigalas
Gamta svetur
Islandija – viena patogiausių gyventi vietų pasaulyje
Islandija – valstybė to paties pavadinimo saloje, esanti Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Nuo jos iki didžiausios pasaulio salos Grenlandijos – 300, o iki Norvegijos krantų – 1000 kilometrų. Islandijoje gyvena per 322 tūkstančius žmonių. Jos plotas – 103 tūkst. km2. Tai rečiausiai gyvenama Europos valstybė. Šalies sostinė - Reikjavikas, jame ir artimiausioje aplinkoje telkiasi bemaž du trečdaliai šalies gyventojų. Reikjavikas tai šiauriausiai esanti sostinė pasaulyje.
Geologiniu požiūriu Islandija – didžiausia vulkaninės kilmės sala Žemėje, esanti ant Vidurio Atlanto kalvagūbrio. Ji išsidėsčiusi virš tektoninių plokščių sandūros ir karštosios vietos. Dėl to Islandijoje nemaža aktyvių ugnikalnių: Hekla, Katla, Askja ir kt. Prieš keletą metų suaktyvėjusi vulkaninė veikla kelioms dienoms sutrikdė įprastus lėktuvų skrydžius didelėje Europos dalyje. Pagal dydį tai 18-toji sala pasaulyje ir antra Europoje po Didžiosios Britanijos. Nors Islandija nutolusi nuo Europos, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma šio žemyno dalimi.
Islandijos pavadinimas primena, kad tai ledo kraštas. Tačiau priešingai pavadinimui – ji nėra arktinė šalis. Salos klimatas jūrinis, vidutiniškai vėsus su stipriais vėjais, drėgnas, nuolat besikeičiantis. Didelės įtakos klimato pobūdžiui turi dvi jūrų srovės: šiltosios Golfo srovės tęsinys ir šaltoji Rytų Grenlandijos srovė bei dreifuojantys arktiniai ledai. Pastarieji dažniausiai susikaupia šiaurinėje ir rytinėje pakrantėje.
Nors Islandija yra netoli šiaurinio poliaračio, tačiau klimatas dėl šiltosios Golfo srovės yra pakankamai švelnus. Čia nedideli temperatūros svyravimai ir klimatas daug šiltesnis palyginus su kitomis panašiose platumose esančiomis vietomis. Dėl to nors Islandija randasi netoli Arkties, tačiau turi neužšąlantį uostą.
Šilčiausi šalyje liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Vidutinė rugpjūčio mėnesio temperatūra +100 C, o atskiromis dienomis sostinėje Reikjavike pakyla iki +200 C. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – minus 10 C. Dėl to salos pakrančių vanduo ištisus metus laisvas nuo ledų.
Nors klimatas saloje palyginti pakankamai švelnus, bet gana dinamiškas ir vėjuotas. Orų pobūdis keičiasi labai dažnai ir smarkiai. Paros bėgyje jis gali pasikeisti kelis kartus. Tai priklauso nuo žemo slėgio sūkurių – ciklonų, intensyviai judančių per Atlanto vandenyną rytų kryptimi. Neveltui islandų patarlė byloja „jeigu jums nepatinka orų būklė, palaukite 5 minutes ji bus dar blogesnė“.
Per visą vasarą Islandijoje stebimos „baltosios naktys“. Pats tamsiausias mėnuo - gruodis. Tuomet dienos šviesa trunka ne ilgiau kaip penkias valandas. Kritulių metuose iškrinta 1300-2000 mm. Lankyti Islandiją geriausia vasarą iki rugsėjo mėnesio pradžios.
Biologinė salos įvairovė nėra gausi. Pavyzdžiui, čia gyvena 1300 vabzdžių, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet jų priskaičiuojama 17 000, o pasaulyje - 1,2 milijono. Prieš atvykstant į salą žmonėms vienintelis čia gyvenęs žinduolis buvo arktinė lapė. Kartais į salą užklysta šikšnosparniai, bet jie čia nesiveisia. Iš Grenlandijos į salą atkeliauja ir poliarinės meškos, tačiau pastoviai joje negyvena. Nėra ir laisvėje gyvenančių roplių bei varliagyvių.
Augalija taip pat skurdi. Miškai užima tik 1 proc. teritorijos. Auga maži nykštukiniai gluosniai, išplitusi tundrinė augalija su kadagiais. Tundra saloje užima 67 proc. ploto. Gausu pelkių, šlapžemių, viksvų. Dėl skurdžios augalijos nepakanka maisto gyvūnams. Dėl to gyvūnija nėra gausi, kiek daugiau gyvena paukščių.
Nežiūrint ne itin gausios ir įvairios augalijos bei gyvūnijos Islandija įdomi, graži ir gausiai lankoma šalis. Tipiškas šalies kraštovaizdžio bruožas – ežerų gausa, kurie yra ledyninės arba vulkaninės kilmės. Vulkaninė veikla siejasi su purvo versmėmis.
Svarbiausios Islandijos įdomybės – tai geizeriai, vulkanai, ledynai, slėniai, fiordų suskaidytos pakrantės, gretimos salos. Gausiai lankomas Landmannalaugaros kalnų rajonas, esantis pietrytinėje salos dalyje. Jame verda karšti šaltiniai, plyti sustingusios lavos laukai, gilūs kanjonai, neįprastai mėlyni ežerai, snieguoti kalnų šlaitai, rūkstančios versmės su sieros vandenilio kvapu.
Gausiai lankomas Tingveliro nacionalinis parkas ir Geizerių slėnis. Parką raižo gausus tinklas takų, kuriais vaikštant galima grožėtis parko įžymybėmis visą dieną. Per parką praeina Europos ir Amerikos kontinentinių plytų lūžis, čia telkšo didžiausias Islandijoje Tingvalavateno ežeras, tęsiasi Tingos laukai, kur posėdžiavo Altingas – pirmasis vikingų parlamentas.
Gretimame Geizerių slėnyje - ypatingas Geizeris. Tai tas pats Geizeris, kuris davė pavadinimą visoms karštojo vandens versmėms. Jo vardu vadinamos visos karštosios versmės pasaulyje. Netoli veikia kita įžymybė – Strokūro fontanas, kuris dirba lyg pagal iš anksto paskelbtą tvarkaraštį. Jo fontanas iškyla į viršų kas 5-10 minučių. O super įžymybė – Gulfoco 30 metrų aukščio krioklys – visuomet apsuptas gausių turistų.
Islandijoje daug įvairių gausiai lankomų įdomių objektų. Tai Vatnacekulio ledynas, užimantis 8100 km2. Jis gražiausias ir didžiausias ne tik Islandijoje, bet ir visoje Europoje. Ledynai Islandijoje užima daugiau 10 proc. šalies teritorijos. Garsėja šalis ir krintančio vandens energija, įvairiais kriokliais. Paminėtinas gausiai lankomas Detifoso krioklys, kuris galingiausias Europoje. Jo aukštis siekia 40, o plotis – 100 metrų. Pats aukščiausias krioklys – Glimuras, siekiantis 196 metrų aukštį. Aukščiausiai iškilęs šalies taškas – Gvanadalshukuras - siekia 2109 metrų aukštį.
Vienas įdomiausių objektų šalyje – Banginių centras Husaviko mieste. Jis įkurtas tikslu supažindinti žmones su banginiais ir jų gyvenimo ypatybėmis. Norima, kad žmonės geriau pažintų banginių gyvenimą, gautų apie juos kuo daugiau informacijos. Juk banginiai – šalies kaimynai, jie gyvena greta, Islandijai priklausančiuose vandenyse.
Turtinga Islandija ir gėlo vandens ištekliais. Pagal vandens kiekį, tenkantį vienam gyventojui, Islandija pirmauja pasaulyje. Tenka paminėti ir kitą šalies įžymybę – parlamentą Altingą, kuris yra seniausias iš visų veikiančių parlamentų pasaulyje.
Ilgą laiką Islandija, apsupta vandenyno, vertėsi monokultūriniu ūkiu – žvejyba ir žuvies perdirbimu. Dabar šalyje intensyviai vystoma pramonė, paremta atsinaujinančiais energijos šaltiniais – hidroenergetika ir geoterminiais ištekliais.
Nors Islandija netoli poliarinio rato ir yra intensyviai veikiama labai sparčiai besikeičiančių klimatinių sąlygų, žmonėms gyventi sąlygos joje palankios. Tą patvirtina ir Jungtinių Tautų Sąjungos sprendimas, 2007 metais pripažinęs Islandiją kaip geriausią žmonėms gyvenamą vietą pasaulyje.
10.1_2 nuotr. Gyvenamieji namai 10.1_3 nuotr. Krateriai Islandijos pakrantėje
Prof. Algirdas Stanaitis
Islandija – valstybė to paties pavadinimo saloje, esanti Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Nuo jos iki didžiausios pasaulio salos Grenlandijos – 300, o iki Norvegijos krantų – 1000 kilometrų. Islandijoje gyvena per 322 tūkstančius žmonių. Jos plotas – 103 tūkst. km2. Tai rečiausiai gyvenama Europos valstybė. Šalies sostinė - Reikjavikas, jame ir artimiausioje aplinkoje telkiasi bemaž du trečdaliai šalies gyventojų. Reikjavikas tai šiauriausiai esanti sostinė pasaulyje.
Geologiniu požiūriu Islandija – didžiausia vulkaninės kilmės sala Žemėje, esanti ant Vidurio Atlanto kalvagūbrio. Ji išsidėsčiusi virš tektoninių plokščių sandūros ir karštosios vietos. Dėl to Islandijoje nemaža aktyvių ugnikalnių: Hekla, Katla, Askja ir kt. Prieš keletą metų suaktyvėjusi vulkaninė veikla kelioms dienoms sutrikdė įprastus lėktuvų skrydžius didelėje Europos dalyje. Pagal dydį tai 18-toji sala pasaulyje ir antra Europoje po Didžiosios Britanijos. Nors Islandija nutolusi nuo Europos, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma šio žemyno dalimi.
Islandijos pavadinimas primena, kad tai ledo kraštas. Tačiau priešingai pavadinimui – ji nėra arktinė šalis. Salos klimatas jūrinis, vidutiniškai vėsus su stipriais vėjais, drėgnas, nuolat besikeičiantis. Didelės įtakos klimato pobūdžiui turi dvi jūrų srovės: šiltosios Golfo srovės tęsinys ir šaltoji Rytų Grenlandijos srovė bei dreifuojantys arktiniai ledai. Pastarieji dažniausiai susikaupia šiaurinėje ir rytinėje pakrantėje.
Nors Islandija yra netoli šiaurinio poliaračio, tačiau klimatas dėl šiltosios Golfo srovės yra pakankamai švelnus. Čia nedideli temperatūros svyravimai ir klimatas daug šiltesnis palyginus su kitomis panašiose platumose esančiomis vietomis. Dėl to nors Islandija randasi netoli Arkties, tačiau turi neužšąlantį uostą.
Šilčiausi šalyje liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Vidutinė rugpjūčio mėnesio temperatūra +100 C, o atskiromis dienomis sostinėje Reikjavike pakyla iki +200 C. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – minus 10 C. Dėl to salos pakrančių vanduo ištisus metus laisvas nuo ledų.
Nors klimatas saloje palyginti pakankamai švelnus, bet gana dinamiškas ir vėjuotas. Orų pobūdis keičiasi labai dažnai ir smarkiai. Paros bėgyje jis gali pasikeisti kelis kartus. Tai priklauso nuo žemo slėgio sūkurių – ciklonų, intensyviai judančių per Atlanto vandenyną rytų kryptimi. Neveltui islandų patarlė byloja „jeigu jums nepatinka orų būklė, palaukite 5 minutes ji bus dar blogesnė“.
Per visą vasarą Islandijoje stebimos „baltosios naktys“. Pats tamsiausias mėnuo - gruodis. Tuomet dienos šviesa trunka ne ilgiau kaip penkias valandas. Kritulių metuose iškrinta 1300-2000 mm. Lankyti Islandiją geriausia vasarą iki rugsėjo mėnesio pradžios.
Biologinė salos įvairovė nėra gausi. Pavyzdžiui, čia gyvena 1300 vabzdžių, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet jų priskaičiuojama 17 000, o pasaulyje - 1,2 milijono. Prieš atvykstant į salą žmonėms vienintelis čia gyvenęs žinduolis buvo arktinė lapė. Kartais į salą užklysta šikšnosparniai, bet jie čia nesiveisia. Iš Grenlandijos į salą atkeliauja ir poliarinės meškos, tačiau pastoviai joje negyvena. Nėra ir laisvėje gyvenančių roplių bei varliagyvių.
Augalija taip pat skurdi. Miškai užima tik 1 proc. teritorijos. Auga maži nykštukiniai gluosniai, išplitusi tundrinė augalija su kadagiais. Tundra saloje užima 67 proc. ploto. Gausu pelkių, šlapžemių, viksvų. Dėl skurdžios augalijos nepakanka maisto gyvūnams. Dėl to gyvūnija nėra gausi, kiek daugiau gyvena paukščių.
Nežiūrint ne itin gausios ir įvairios augalijos bei gyvūnijos Islandija įdomi, graži ir gausiai lankoma šalis. Tipiškas šalies kraštovaizdžio bruožas – ežerų gausa, kurie yra ledyninės arba vulkaninės kilmės. Vulkaninė veikla siejasi su purvo versmėmis.
Svarbiausios Islandijos įdomybės – tai geizeriai, vulkanai, ledynai, slėniai, fiordų suskaidytos pakrantės, gretimos salos. Gausiai lankomas Landmannalaugaros kalnų rajonas, esantis pietrytinėje salos dalyje. Jame verda karšti šaltiniai, plyti sustingusios lavos laukai, gilūs kanjonai, neįprastai mėlyni ežerai, snieguoti kalnų šlaitai, rūkstančios versmės su sieros vandenilio kvapu.
Gausiai lankomas Tingveliro nacionalinis parkas ir Geizerių slėnis. Parką raižo gausus tinklas takų, kuriais vaikštant galima grožėtis parko įžymybėmis visą dieną. Per parką praeina Europos ir Amerikos kontinentinių plytų lūžis, čia telkšo didžiausias Islandijoje Tingvalavateno ežeras, tęsiasi Tingos laukai, kur posėdžiavo Altingas – pirmasis vikingų parlamentas.
Gretimame Geizerių slėnyje - ypatingas Geizeris. Tai tas pats Geizeris, kuris davė pavadinimą visoms karštojo vandens versmėms. Jo vardu vadinamos visos karštosios versmės pasaulyje. Netoli veikia kita įžymybė – Strokūro fontanas, kuris dirba lyg pagal iš anksto paskelbtą tvarkaraštį. Jo fontanas iškyla į viršų kas 5-10 minučių. O super įžymybė – Gulfoco 30 metrų aukščio krioklys – visuomet apsuptas gausių turistų.
Islandijoje daug įvairių gausiai lankomų įdomių objektų. Tai Vatnacekulio ledynas, užimantis 8100 km2. Jis gražiausias ir didžiausias ne tik Islandijoje, bet ir visoje Europoje. Ledynai Islandijoje užima daugiau 10 proc. šalies teritorijos. Garsėja šalis ir krintančio vandens energija, įvairiais kriokliais. Paminėtinas gausiai lankomas Detifoso krioklys, kuris galingiausias Europoje. Jo aukštis siekia 40, o plotis – 100 metrų. Pats aukščiausias krioklys – Glimuras, siekiantis 196 metrų aukštį. Aukščiausiai iškilęs šalies taškas – Gvanadalshukuras - siekia 2109 metrų aukštį.
Vienas įdomiausių objektų šalyje – Banginių centras Husaviko mieste. Jis įkurtas tikslu supažindinti žmones su banginiais ir jų gyvenimo ypatybėmis. Norima, kad žmonės geriau pažintų banginių gyvenimą, gautų apie juos kuo daugiau informacijos. Juk banginiai – šalies kaimynai, jie gyvena greta, Islandijai priklausančiuose vandenyse.
Turtinga Islandija ir gėlo vandens ištekliais. Pagal vandens kiekį, tenkantį vienam gyventojui, Islandija pirmauja pasaulyje. Tenka paminėti ir kitą šalies įžymybę – parlamentą Altingą, kuris yra seniausias iš visų veikiančių parlamentų pasaulyje.
Ilgą laiką Islandija, apsupta vandenyno, vertėsi monokultūriniu ūkiu – žvejyba ir žuvies perdirbimu. Dabar šalyje intensyviai vystoma pramonė, paremta atsinaujinančiais energijos šaltiniais – hidroenergetika ir geoterminiais ištekliais.
Nors Islandija netoli poliarinio rato ir yra intensyviai veikiama labai sparčiai besikeičiančių klimatinių sąlygų, žmonėms gyventi sąlygos joje palankios. Tą patvirtina ir Jungtinių Tautų Sąjungos sprendimas, 2007 metais pripažinęs Islandiją kaip geriausią žmonėms gyvenamą vietą pasaulyje.
10.1_2 nuotr. Gyvenamieji namai 10.1_3 nuotr. Krateriai Islandijos pakrantėje
Prof. Algirdas Stanaitis
ŽVILGSNIS
Liūtų tramdytoja
Viename iš Nairobio nacionalinio muziejaus salių saugoma fotografija, apskriejusi visą pasaulį. Joje įamžinta moteris, apkabinusi liūtę. Tai – garsi rašytoja gamtininkė Džoja Adamson. Liūtė taip pat garsi. Ją vadina Elsa, ji – knygos „Gimusi laisva“, parašytos prieš 50 metų, herojė.
Moters vardas reiškia džiaugsmą
Mergaitės, gimusios 1910 metais turtingoje austrų Hessnerių šeimoje, likimas buvo vienas iš pačių neįtikinamiausių. Laimingi vaikystės metai, prabėgę tapybiškose apylinkėse netoli nuo Tropau miesto, buvo kupini įprastų jos rato vaikams užsiėmimų. Frederika Viktorija demonstravo neeilinius gabumus muzikai, piešimui, raižybai iš medžio, bet labiausiai mėgdavo ateiti į Vienos zoologijos sodą, kur ilgai stoviniuodavo prie narvų, dėmesingai apžiūrinėdama gyvūnus. Ji tada dar nenujautė, kad paliks tėvynę ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleis Kenijoje, o liūtai jai taps artimesni už žmones...
Jaunystėje Frederika rimtai domėjosi psichoanalize ir net susirašinėjo su Froidu, taip pat gilinosi į archeologiją. Tačiau studijuoti pasirinko mediciną Anatomijos institute, deja, mokslų nebaigė, nes 1935 metais ištekėjo. Jos vyru tapo Viktoras fon Klarvilis, austrų žydas, verslininkas ir ornitologas mėgėjas. Po poros metų sutuoktiniai nusprendė nuvykti į Keniją. Ši šalis, tuo metu buvusi britų kolonija, traukė Frederiką savo egzotika, o jos vyras tikėjosi tenai rasti laikiną prieglobstį nuo keliančio galvą nacizmo. Žmona išvyko pirmoji, o vyras turėjo pasekti paskui ją po dvejų-trejų mėnesių. Kai Viktoras atvažiavo, Frederika paprašė jo skyrybų, pasakiusi, jog sutiko žmogų, kurį pamilo. Juo pasirodė esąs anglų botanikas Piteris Beilis, ir 1938 metais jiedu susituokė. Piteris meiliai vadino žmoną Džoja (išvertus iš anglų kalbos, šis vardas reiškia džiaugsmą), ir netrukus ją visi ėmė taip vadinti.
Gimusi laisva
1942 metais, švenčiant Kalėdas pas draugus, Džoja susipažino su jėgeriu Džordžu Adamsonu, Kenijos medžioklės departamento darbuotoju. Jie prakalbo apie liūtus, ir Džoja pasiteiravo, ar jis medžiojąs šiuos gyvūnus. „Aš šaudau tiktai žmogėdras, o su visais kitais palaikau taikius ryšius“, - atsakė jai Džordžas, įdegęs stiprus vyriškis. Netrukus Džoja tapo misis Adamson...
1956 metų žiemą Adamsonui buvo patikėta susekti liūtą, sudraskiusį vieną iš kaimelio gyventojų. Jis ilgai ieškojo jo buveinės, bet susidūrė su įširdusia liūte ir trimis jos mažyliais. Patelė puolė Adamsoną, ir jėgeriui teko ją nušauti. Jis sugrįžo į namus su trim mažais liūtukais. Džoja susižavėjo mažyliais ir keletą savaičių pasiaukojamai jais rūpinosi. Ji sugalvojo eksperimentą, vėliau tapusį viso jos gyvenimo prasme: išauginti žvėrį nelaisvėje, o vėliau pripratinti prie gyvenimo laisvėje. Liūtukus praminė Liustiku, Didžiuoju ir Elsa.
Netrukus jų namuose liko tiktai Elsa, du kiti liūtukai buvo atiduoti į Roterdamo zoologijos sodą. Džoja nusprendė paversti savo keturkoję draugę šeimos nare: ji miegodavo ir valgydavo jų namuose, eidavo „“ pasivaikščioti su Džordžu, o dažniausiai – su Džoja.
Elsa praleido su sutuoktiniais Adamsonais trejus metus, o vėliau išėjo... Bet po metų sugrįžo su trimis liūtukais. Sulaukusi penkerių, Elsa susirgo ir numirė, o liūtukus Adamsonai atidavė į Nacionalinį Serengečio parką, nusileidusi reikalavimui valdžios, neskatinančios jos eksperimentų.
Džoja su skausmu stebėjo, kaip jos mylima Kenijos gamta niokojama brakonierių. Ji vis dažniau galvojo apie tai, kad zoologijos sodai neišgelbsti gyvūnų nuo sunaikinimo, padarydami juos visiškai priklausomais nuo žmonių. Ji užsimanė papasakoti apie savo unikalų bendravimo su Elsa patirtį. Taip atsirado knyga „Gimusi laisva“, pirmąsyk išleista Anglijoje 1960 metais ir tapusi Džojos Adamson rašytojiškos ir visuomeninės veiklos pradžia. Skirtingai nuo Džordžo, linkusio į uždarą gyvenimo būdą, ji regėjo paskirtį, propaguodama savo idėjas ir ieškodama lėšų asmeninio draustinio finansavimui. Beje, ji tapo viena iš aktyvisčių judėjimo, raginusio atsisakyti nuo drabužių iš žvėrių kailių.
1960 metų pradžioje Džoja Adamson išsiruošė į Europą, kur susitikinėdavo su darbininkais, verslininkais, mokiniais ir netgi kaliniais, pasakodavo apie save, savo gyvenimą Afrikoje, laukinius žvėris, nuostabią gamtą, liūtę Elsą. Džojos visi klausėsi su susidomėjimu, ir du jos įsteigti Laukinių gyvūnų apsaugos fondai pasipildė daugybe lėšų.
1966 metais į ekranus išėjo filmas „Gimusi laisva“, kur Džojos vaidmenį atliko Virdžinija Makena. Džordžas Adamsonas buvo grupės liūtų dresiruotojas, dalyvavęs filmavimuose, vykusiuose afrikietiškoje savanoje ir pasirodžiusiuose ypatingai sudėtingais. Nors šis kino filmas, gavęs „Oskarą“, pateikė žiūrovams gana padailintą vaizdą apie realų, pilną grėsmių sutuoktinių Adamsonų gyvenimą, Džoja regėjo jame dar vieną stiprią poveikio priemonę visuomenei.
Skubrioji ledi
Kai Džoja sugrįžo į Keniją, jos laukė britų karininko, išvykusio į Tėvynę, dovana, - šešių mėnesių gepardas. Džoja terliojosi su Pipa, kaip anksčiau su Elsa. Vėliau gamtininkė sekė šio gepardo įpėdinius, įtraukiant vaikus ir vaikaičius. Pipa tapo knygos „Dėmėtasis sfinksas“ heroje. Tais metais menininkė, stebėdama afrikietiškų genčių gyvenimą, sukūrė seriją piešinių-portretų – juose įamžinti šokėjai, aiškiaregiai, medžiotojai, lietaus iššaukėjai, jaunamartės ir našlės, visi su nacionaliniais apdarais; kiekvienas iš jų buvo atitinkamos kultūros simbolis. Džoja sielojosi, kad šie žmonės gana abejingi savo tradicijoms ir kaltino dėl to misionierius. Tačiau septyni šimtai jos sukurtų portretų saugomi Nairobio nacionaliniame muziejuje ir oficialioje Kenijos prezidento rezidencijoje.
Parvykusi iš eilinės kelionės, Džoja tuoj pat susidėdavo į spintą miestietiškus drabužius ir persirengdavo sau įprasta uniforma: žaliais aptrintais šortais, linine palaidine, guminiais batais. Prie jos namo, panašaus į lūšną, durų, visada stovėdavo senutėlis „Lendroveris“. Ji suspėdavo per dieną sukarti šimtus kilometrų per savaną, jai pakeitusią tėvynę. Už energingumą ir dinamiškumą Kenijos gyventojai ją praminė „Skubriosios ledi“ vardu.
Gaila, jos santykiai su vyru, laikui bėgant, pašlijo. Džojos charakteryje būta tam tikro kietumo, ji pati prisipažino, kad jai lengviau bendrauti su gyvūnais negu su žmonėmis. Sutuoktiniai išsiskyrė, kiekvienas turėjo savo veikimo teritoriją, susietą su gyvūnų stebėjimu. Iš šalies Džoja atrodė romantike, bet jai neretai teko kovoti su gaisrais, potvyniais, ligomis. „Kai žmogus pastoviai gyvena tarp žvėrių, - sakydavo jinai, - jį kartais apima abejonės, nusivylimai, nuovargio ir vienatvės priepuoliai“.
Adamson apvažiavo visą pasaulį: pabuvojo Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, SSRS. Džoja skaitydavo paskaitas, susitikdavo su skaitytojais. Ji parašė dar keletą knygų. Liūtė Elsa liko jos pagrindine meile, bet tarp Džojos augintinių būta taip pat beždžionių, raganosių, buivolų, apuokų. Neužilgo iki mirties ji pradėjo rašyti knygą apie leopardo patelę – „Peni – Šabos karalienė“.
1980 metų sausio trečiąją pasaulis buvo sukrėstas žinia apie tragišką Džojos Adamson mirtį. Tai atsitiko Šabos nacionaliniame draustinyje Kenijos šiaurėje, kur ji stebėjo leopardų elgesį. Ją rado negyvą, su giliomis žaizdomis kūne, padarytomis mačete. Įtarus nužudymu, policija areštavo jauną kenijos gyventoją Polą Ekajį, kurį Adamson atleido iš darbo, jo žodžiais tariant, jam neužmokėjusi.
Netoli nuo Nairobio įvyko kukli atsisveikinimo su Džoja ceremonija. Ją vedė Džordžas, dalyvaujant Piteriui Beiliui ir dar keletui žmonių – kolegų ir darbininkų. Džojos valia, jos kūnas buvo kremuotas, dalis pelenų išbarstyta virš Nacionalinio Meru parko, o likučiai palaidoti Elsos ir Pipos kapuose.
1989 metų rugpjūčio 20-ąją nuo brakonierių rankų žuvo Džordžas Adamsonas.
Adamson metodas
Džojos Adamson knygos išverstos į 35 pasaulio kalbas ir išleistos daugiau kaip 5 milijonų egzempliorių tiražu. Daugelyje valstybių gyvena jos pasekėjai. Honorarai už pakartotinius leidimus, vertimus ir knygų ekranizacijas atkeliauja į Džojos Adamson fondą, į Tarptautinį laukinių gyvūnų apsaugos fondą ir į Elsos fondą. Pastarasis fondas pagal testamentą gavo rašytojos namą prie Naivašo ežero ir 300 tūkst. svarų sterlingų. Fondo tikslas – perkėlimas į nacionalinius parkus ir rezervacijas gyvūnų, kuriems gimtosiose vietose gresia išnykimas.
Džojos metodas leidžia ir šiandien išgelbėti nuo žūties nykstančias retas gyvūnų rūšis. Adamson pavyko iššifruoti nemaža stambiųjų grobuonių elgesio mįslių. Ji gavo daugybę prestižinių apdovanojimų. Tarp jų – Austrijos garbės kryžių mokslo ir meno srityje, taip pat JAV humanitarinės visuomenės aukščiausiąjį apdovanojimą. Ją neretai kaltindavo antropomorfizmu, bet ji sakydavo, kad geriau aukštinti gyvūnus, negu juos žeminti, ir, suprantama, buvo teisi.
Parengė
Žygintas Petrulis
Viename iš Nairobio nacionalinio muziejaus salių saugoma fotografija, apskriejusi visą pasaulį. Joje įamžinta moteris, apkabinusi liūtę. Tai – garsi rašytoja gamtininkė Džoja Adamson. Liūtė taip pat garsi. Ją vadina Elsa, ji – knygos „Gimusi laisva“, parašytos prieš 50 metų, herojė.
Moters vardas reiškia džiaugsmą
Mergaitės, gimusios 1910 metais turtingoje austrų Hessnerių šeimoje, likimas buvo vienas iš pačių neįtikinamiausių. Laimingi vaikystės metai, prabėgę tapybiškose apylinkėse netoli nuo Tropau miesto, buvo kupini įprastų jos rato vaikams užsiėmimų. Frederika Viktorija demonstravo neeilinius gabumus muzikai, piešimui, raižybai iš medžio, bet labiausiai mėgdavo ateiti į Vienos zoologijos sodą, kur ilgai stoviniuodavo prie narvų, dėmesingai apžiūrinėdama gyvūnus. Ji tada dar nenujautė, kad paliks tėvynę ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleis Kenijoje, o liūtai jai taps artimesni už žmones...
Jaunystėje Frederika rimtai domėjosi psichoanalize ir net susirašinėjo su Froidu, taip pat gilinosi į archeologiją. Tačiau studijuoti pasirinko mediciną Anatomijos institute, deja, mokslų nebaigė, nes 1935 metais ištekėjo. Jos vyru tapo Viktoras fon Klarvilis, austrų žydas, verslininkas ir ornitologas mėgėjas. Po poros metų sutuoktiniai nusprendė nuvykti į Keniją. Ši šalis, tuo metu buvusi britų kolonija, traukė Frederiką savo egzotika, o jos vyras tikėjosi tenai rasti laikiną prieglobstį nuo keliančio galvą nacizmo. Žmona išvyko pirmoji, o vyras turėjo pasekti paskui ją po dvejų-trejų mėnesių. Kai Viktoras atvažiavo, Frederika paprašė jo skyrybų, pasakiusi, jog sutiko žmogų, kurį pamilo. Juo pasirodė esąs anglų botanikas Piteris Beilis, ir 1938 metais jiedu susituokė. Piteris meiliai vadino žmoną Džoja (išvertus iš anglų kalbos, šis vardas reiškia džiaugsmą), ir netrukus ją visi ėmė taip vadinti.
Gimusi laisva
1942 metais, švenčiant Kalėdas pas draugus, Džoja susipažino su jėgeriu Džordžu Adamsonu, Kenijos medžioklės departamento darbuotoju. Jie prakalbo apie liūtus, ir Džoja pasiteiravo, ar jis medžiojąs šiuos gyvūnus. „Aš šaudau tiktai žmogėdras, o su visais kitais palaikau taikius ryšius“, - atsakė jai Džordžas, įdegęs stiprus vyriškis. Netrukus Džoja tapo misis Adamson...
1956 metų žiemą Adamsonui buvo patikėta susekti liūtą, sudraskiusį vieną iš kaimelio gyventojų. Jis ilgai ieškojo jo buveinės, bet susidūrė su įširdusia liūte ir trimis jos mažyliais. Patelė puolė Adamsoną, ir jėgeriui teko ją nušauti. Jis sugrįžo į namus su trim mažais liūtukais. Džoja susižavėjo mažyliais ir keletą savaičių pasiaukojamai jais rūpinosi. Ji sugalvojo eksperimentą, vėliau tapusį viso jos gyvenimo prasme: išauginti žvėrį nelaisvėje, o vėliau pripratinti prie gyvenimo laisvėje. Liūtukus praminė Liustiku, Didžiuoju ir Elsa.
Netrukus jų namuose liko tiktai Elsa, du kiti liūtukai buvo atiduoti į Roterdamo zoologijos sodą. Džoja nusprendė paversti savo keturkoję draugę šeimos nare: ji miegodavo ir valgydavo jų namuose, eidavo „“ pasivaikščioti su Džordžu, o dažniausiai – su Džoja.
Elsa praleido su sutuoktiniais Adamsonais trejus metus, o vėliau išėjo... Bet po metų sugrįžo su trimis liūtukais. Sulaukusi penkerių, Elsa susirgo ir numirė, o liūtukus Adamsonai atidavė į Nacionalinį Serengečio parką, nusileidusi reikalavimui valdžios, neskatinančios jos eksperimentų.
Džoja su skausmu stebėjo, kaip jos mylima Kenijos gamta niokojama brakonierių. Ji vis dažniau galvojo apie tai, kad zoologijos sodai neišgelbsti gyvūnų nuo sunaikinimo, padarydami juos visiškai priklausomais nuo žmonių. Ji užsimanė papasakoti apie savo unikalų bendravimo su Elsa patirtį. Taip atsirado knyga „Gimusi laisva“, pirmąsyk išleista Anglijoje 1960 metais ir tapusi Džojos Adamson rašytojiškos ir visuomeninės veiklos pradžia. Skirtingai nuo Džordžo, linkusio į uždarą gyvenimo būdą, ji regėjo paskirtį, propaguodama savo idėjas ir ieškodama lėšų asmeninio draustinio finansavimui. Beje, ji tapo viena iš aktyvisčių judėjimo, raginusio atsisakyti nuo drabužių iš žvėrių kailių.
1960 metų pradžioje Džoja Adamson išsiruošė į Europą, kur susitikinėdavo su darbininkais, verslininkais, mokiniais ir netgi kaliniais, pasakodavo apie save, savo gyvenimą Afrikoje, laukinius žvėris, nuostabią gamtą, liūtę Elsą. Džojos visi klausėsi su susidomėjimu, ir du jos įsteigti Laukinių gyvūnų apsaugos fondai pasipildė daugybe lėšų.
1966 metais į ekranus išėjo filmas „Gimusi laisva“, kur Džojos vaidmenį atliko Virdžinija Makena. Džordžas Adamsonas buvo grupės liūtų dresiruotojas, dalyvavęs filmavimuose, vykusiuose afrikietiškoje savanoje ir pasirodžiusiuose ypatingai sudėtingais. Nors šis kino filmas, gavęs „Oskarą“, pateikė žiūrovams gana padailintą vaizdą apie realų, pilną grėsmių sutuoktinių Adamsonų gyvenimą, Džoja regėjo jame dar vieną stiprią poveikio priemonę visuomenei.
Skubrioji ledi
Kai Džoja sugrįžo į Keniją, jos laukė britų karininko, išvykusio į Tėvynę, dovana, - šešių mėnesių gepardas. Džoja terliojosi su Pipa, kaip anksčiau su Elsa. Vėliau gamtininkė sekė šio gepardo įpėdinius, įtraukiant vaikus ir vaikaičius. Pipa tapo knygos „Dėmėtasis sfinksas“ heroje. Tais metais menininkė, stebėdama afrikietiškų genčių gyvenimą, sukūrė seriją piešinių-portretų – juose įamžinti šokėjai, aiškiaregiai, medžiotojai, lietaus iššaukėjai, jaunamartės ir našlės, visi su nacionaliniais apdarais; kiekvienas iš jų buvo atitinkamos kultūros simbolis. Džoja sielojosi, kad šie žmonės gana abejingi savo tradicijoms ir kaltino dėl to misionierius. Tačiau septyni šimtai jos sukurtų portretų saugomi Nairobio nacionaliniame muziejuje ir oficialioje Kenijos prezidento rezidencijoje.
Parvykusi iš eilinės kelionės, Džoja tuoj pat susidėdavo į spintą miestietiškus drabužius ir persirengdavo sau įprasta uniforma: žaliais aptrintais šortais, linine palaidine, guminiais batais. Prie jos namo, panašaus į lūšną, durų, visada stovėdavo senutėlis „Lendroveris“. Ji suspėdavo per dieną sukarti šimtus kilometrų per savaną, jai pakeitusią tėvynę. Už energingumą ir dinamiškumą Kenijos gyventojai ją praminė „Skubriosios ledi“ vardu.
Gaila, jos santykiai su vyru, laikui bėgant, pašlijo. Džojos charakteryje būta tam tikro kietumo, ji pati prisipažino, kad jai lengviau bendrauti su gyvūnais negu su žmonėmis. Sutuoktiniai išsiskyrė, kiekvienas turėjo savo veikimo teritoriją, susietą su gyvūnų stebėjimu. Iš šalies Džoja atrodė romantike, bet jai neretai teko kovoti su gaisrais, potvyniais, ligomis. „Kai žmogus pastoviai gyvena tarp žvėrių, - sakydavo jinai, - jį kartais apima abejonės, nusivylimai, nuovargio ir vienatvės priepuoliai“.
Adamson apvažiavo visą pasaulį: pabuvojo Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, SSRS. Džoja skaitydavo paskaitas, susitikdavo su skaitytojais. Ji parašė dar keletą knygų. Liūtė Elsa liko jos pagrindine meile, bet tarp Džojos augintinių būta taip pat beždžionių, raganosių, buivolų, apuokų. Neužilgo iki mirties ji pradėjo rašyti knygą apie leopardo patelę – „Peni – Šabos karalienė“.
1980 metų sausio trečiąją pasaulis buvo sukrėstas žinia apie tragišką Džojos Adamson mirtį. Tai atsitiko Šabos nacionaliniame draustinyje Kenijos šiaurėje, kur ji stebėjo leopardų elgesį. Ją rado negyvą, su giliomis žaizdomis kūne, padarytomis mačete. Įtarus nužudymu, policija areštavo jauną kenijos gyventoją Polą Ekajį, kurį Adamson atleido iš darbo, jo žodžiais tariant, jam neužmokėjusi.
Netoli nuo Nairobio įvyko kukli atsisveikinimo su Džoja ceremonija. Ją vedė Džordžas, dalyvaujant Piteriui Beiliui ir dar keletui žmonių – kolegų ir darbininkų. Džojos valia, jos kūnas buvo kremuotas, dalis pelenų išbarstyta virš Nacionalinio Meru parko, o likučiai palaidoti Elsos ir Pipos kapuose.
1989 metų rugpjūčio 20-ąją nuo brakonierių rankų žuvo Džordžas Adamsonas.
Adamson metodas
Džojos Adamson knygos išverstos į 35 pasaulio kalbas ir išleistos daugiau kaip 5 milijonų egzempliorių tiražu. Daugelyje valstybių gyvena jos pasekėjai. Honorarai už pakartotinius leidimus, vertimus ir knygų ekranizacijas atkeliauja į Džojos Adamson fondą, į Tarptautinį laukinių gyvūnų apsaugos fondą ir į Elsos fondą. Pastarasis fondas pagal testamentą gavo rašytojos namą prie Naivašo ežero ir 300 tūkst. svarų sterlingų. Fondo tikslas – perkėlimas į nacionalinius parkus ir rezervacijas gyvūnų, kuriems gimtosiose vietose gresia išnykimas.
Džojos metodas leidžia ir šiandien išgelbėti nuo žūties nykstančias retas gyvūnų rūšis. Adamson pavyko iššifruoti nemaža stambiųjų grobuonių elgesio mįslių. Ji gavo daugybę prestižinių apdovanojimų. Tarp jų – Austrijos garbės kryžių mokslo ir meno srityje, taip pat JAV humanitarinės visuomenės aukščiausiąjį apdovanojimą. Ją neretai kaltindavo antropomorfizmu, bet ji sakydavo, kad geriau aukštinti gyvūnus, negu juos žeminti, ir, suprantama, buvo teisi.
Parengė
Žygintas Petrulis