Aplinkos ministerijoje
Miškininkų bendruomenei – skaudi netektis
R. Ozolinčius
Balandžio 10 d. staiga mirė Miškų instituto direktorius akademikas prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius. Tai skaudi netektis visai šalies miškininkų bendruomenei.
„Prof. Remigijus Ozolinčius spinduliavo energija, pasižymėjo puikiu gebėjimu žvelgti į miškininkystę pakankamai naujoviškai, todėl daug dėmesio skyrė ne vien tradicinių miškininkystės tiesų puoselėjimui, bet ir pamatuotų naujovių tyrimams ir jų diegimui“, – sako Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis. Tai atsispindėjo ir Miškų instituto vadovo santykiuose su Aplinkos ministerija, kur jis visuomet apsilankydavo su rimtomis idėjomis ir konkrečiais pasiūlymais, kaip plėtoti miškų ūkį kuo geriau panaudojant naujausius miškų mokslo laimėjimus.
Su miškais susijęs visas Remigijaus Ozolinčiaus gyvenimas. Iš karto po studijų tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, kurį baigė su pagyrimu 1980 m., jis pradėjo dirbti Miškų institute. Profesoriaus palikimą sudaro apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, 19 knygų – pradedant mokslinėmis monografijomis ir baigiant itin patraukliomis knygomis vaikams. Remigijus Ozolinčius siekė kuo suprantamiau visai visuomenei pristatyti miškininkystę ir formuoti jaunosios kartos poreikį saugoti didžiausią šalies turtą – Lietuvos miškus.
Jam lengvai paklusdavo plunksna, jo paskaitų noriai klausydavo įvairios auditorijos. Miškininkų atmintyje Remigijus Ozolinčius išliks pirmiausia kaip nuoširdus, paprastas, mėgstantis bendrauti žmogus, aplink kurį noriai telkdavosi bendraminčiai.
„Prof. Remigijus Ozolinčius spinduliavo energija, pasižymėjo puikiu gebėjimu žvelgti į miškininkystę pakankamai naujoviškai, todėl daug dėmesio skyrė ne vien tradicinių miškininkystės tiesų puoselėjimui, bet ir pamatuotų naujovių tyrimams ir jų diegimui“, – sako Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis. Tai atsispindėjo ir Miškų instituto vadovo santykiuose su Aplinkos ministerija, kur jis visuomet apsilankydavo su rimtomis idėjomis ir konkrečiais pasiūlymais, kaip plėtoti miškų ūkį kuo geriau panaudojant naujausius miškų mokslo laimėjimus.
Su miškais susijęs visas Remigijaus Ozolinčiaus gyvenimas. Iš karto po studijų tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, kurį baigė su pagyrimu 1980 m., jis pradėjo dirbti Miškų institute. Profesoriaus palikimą sudaro apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, 19 knygų – pradedant mokslinėmis monografijomis ir baigiant itin patraukliomis knygomis vaikams. Remigijus Ozolinčius siekė kuo suprantamiau visai visuomenei pristatyti miškininkystę ir formuoti jaunosios kartos poreikį saugoti didžiausią šalies turtą – Lietuvos miškus.
Jam lengvai paklusdavo plunksna, jo paskaitų noriai klausydavo įvairios auditorijos. Miškininkų atmintyje Remigijus Ozolinčius išliks pirmiausia kaip nuoširdus, paprastas, mėgstantis bendrauti žmogus, aplink kurį noriai telkdavosi bendraminčiai.
Gamtosauga
Brakonierių įžūlumui ribų nėra, -
R. Šiukšteris
sako Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Raimondas ŠIUKŠTERIS
Dieną ir naktį, lyjant ar sningant
R. ŠIUKŠTERIS. Daugeliui žmonių aplinkosaugininkų darbas mažai matomas. Ir tai suprantama, nes mūsų darbas ne šiltuose kabinetuose - sniegui krentant, ar lietui lyjant mes turime būti ten, kur pažeidžiami gyvūnijos apsaugos įstatymai. Gavę signalą, kad miške ar prie vandens siautėja brakonieriai, turime nedelsiant reaguoti. Neretas atvejis, kai net vidurnaktį mums paskambina į namus, ir turime tamsoje miško apsuptyje ar ant ežero akis į akį susitikti su moralę praradusiais, ginkluotais vyrais. Galiu pasakyti, kad toks darbas ne kiekvienam skirtas. Bet jis labai reikalingas. Žinoma, vieni mes, atsakingi už didelius plotus, išsidėsčiusius Šiaulių ir Telšių apskrityse, negalėtume tinkamai šio darbo atlikti, jei neturėtume gerų pagalbininkų – visuomeninių gamtos apsaugos inspektorių, jei į mūsų veiklą abejingai žiūrėtų policijos pareigūnai, ar šiaip gamtą mylintys žmonės.
- Jūsų kolektyvas nėra didelis – dirba vos penketas gyvūnijos apsaugos inspektorių. Todėl man suprantami jūsų vargai. Baigėsi didysis medžioklės sezonas, gal dabar, atėjus pavasariui, galėsite šiek tiek atsipūsti. Nors žinau, kad neretai paskui valtį velkama blizgė ištraukia ir brakonierių paliktus tinklus, o juk atšilus orams pradeda neršti žuvys, gimsta nauja gyvybė.
R. ŠIUKŠTERIS. Jūs teisingai pastebėjote. Dabar mūsų rūpestis – vandenų gyvūnijos apsauga. Žuvų, ypač lydekų, nerštas - šventas metas. Netrukus ištirps paskutinieji ledo lopinėliai ir lydekos, kitos žuvys pasės milijonus ikrų. Tai būsimasis visų mūsų turtas. Todėl atidžiai budėti prie vandenų privalome ir dieną, ir naktį. Be to, mus įpareigoja ir Aplinkos ministerijos visoje Lietuvoje paskelbta akcija „Lydeka – 2013“. Ji prasidėjo kovo 20 d. ir vyks iki balandžio 30 d. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, atsižvelgdamas į tai, kad pavasaris vėluoja, dešimčiai dienų pratęsė draudimą žvejoti lydekas. Šiaip, esant normaliam pavasariui, lydekas gaudyti draudžiama nuo vasario 1 iki balandžio 20 dienos.
Naujas galvos skausmas
- Pasibaigs žuvų nerštas, ir brakonieriai pradės upėse ir ežeruose merkti tinklus. Ir vėl - nuolatinis galvos skausmas.
R. ŠIUKŠTERIS. Apie pamerktus brakonierių tinklus sulaukiame nemažai skambučių. Štai praėjusią vasarą Talšos ežere vienas pilietis atvirai brakonieriavo: nuplaukia valtimi prie tinklų, išima žuvį, parplukdo laimikį į krantą, atiduoda čia budinčiam draugužiui, vėl plaukia prie tinklų paimti likusios žuvies ir vėl grįžta į krantą. Visą tą operaciją matė netoliese buvę žvejai. Jie turėjo inspekcijos telefono numerį, tačiau paskambinti mums ryžosi tik po to, kai brakonierius trečią kartą grįžo prie tinklų.
- Patarkite mūsų skaitytojams, kaip jie, neturėdami aplinkosaugininkų ar inspektorių telefono, turėtų pasielgti panašiu atveju.
R. ŠIUKŠTERIS. Daugelis pareigingų žvejų turi inspektorių telefonus. Tačiau, susidūrus su brakonieriais, galima skambinti ir bendruoju pagalbos telefonu 112. Tik patarčiau jokiu būdu neįsivelti į konfliktą su brakonieriais. Visokių gi jų esama, nemaža dalis praradę bet kokį padorumą. Jei tik yra galimybė, reikia skambinti mūsų pareigūnams. Vandens telkinių yra daug, o inspekcijoje, kaip minėta, dirbame penkiese, dar savo darbą dirba ir rajoninių agentūrų inspektoriai, vis dėlto, kaip besistengtume, be visuomenės pagalbos, vien tik valstybinių pareigūnų jėgomis, apsaugoti mūsų krašto gyvuosius gamtos turtus, beveik neįmanoma.
Brakonierių tinklai kilometrais matuojami
- Kokiais praėjusių metų „laimikiais“ gali pasigirti jūsų inspekcija?
R. ŠIUKŠTERIS. Dėl neteisėtos medžioklės pernai Šiaulių regione konfiskuota 15 medžioklinių šautuvų ir 118 statomų tinklų, taip pat ženklus kiekis ledo grąžtų, skritulių, venterių ir pan. Turint omeny, kad vieno tinklo vidutinis ilgis yra apie 50 metrų, galima teigti, kad brakonieriai neteko apie 6 kilometrus tinklų. Pagalvokime, kiek žuvų išgelbėta! Neseniai Kuršėnų karjeruose sulaikyti žvejai, masalui naudoję gyvas žuveles. Už šitokiu būdu pagautą lydeką, įvertinus gamtai padarytą žalą, teko sumokėti 543 litus. Džiugu, kad beveik nebepasitaiko brakonieriavimo atvejų panaudojant elektros srovę arba sprogstančias medžiagas. Tiesa, praėjusią vasarą šitoks pranešimas buvo gautas iš Tytuvėnų regioninio parko, tačiau nuvykę į vietą brakonierių neradome. Matyt, brakonieriai pasiuntė mums klaidinantį signalą. Būna ir taip.
Praradusieji sąžinę ir padorumą
„Brakonieriaujama ne tik vandens telkiniuose. Brakonieriaujama visur. Nemalonu prisiminti žiauraus atvejo, kai praėjusių metų šv. Kalėdų išvakarėse, Šiaulių rajone per vieną naktį buvo nušauta 13 žvėrių. Dėl šio įvykio vyksta ikiteisminis tyrimas.
Visai neseniai Radviliškio rajone buvo sulaikytas medžiotojas, kurio automobilyje rastas nelegaliai laikomas savadarbis ginklas. Brakonierius perduotas Radviliškio policijos komisariatui, iškelta baudžiamoji byla.
Sulaikyti ir spąstų žvėrims miške spendėjai. Skaudu, kad tokiu „darbu“užsiima jaunuoliai, kurie paaiškino, kad šio verslo ėmėsi išstudijavę interneto puslapius. Jaunuoliai nesusimąstė, kad į spąstus galėjo įkliūti ne tik gyvūnas, bet ir žmogus“.
„Lydekų neršto metu pasirodys ir žeberklininkai, brakonieriavimo, matyt, neišvengsime ir šįmet, - sako R. Šiukšteris. - Naudodamasis proga noriu paprašyti gyventojų pranešti mums apie netinkamos medžioklės arba žvejybos faktus. Anonimiškumą garantuojame.“
Kalbino Romualdas BALIUTAVIČIUS
Dieną ir naktį, lyjant ar sningant
R. ŠIUKŠTERIS. Daugeliui žmonių aplinkosaugininkų darbas mažai matomas. Ir tai suprantama, nes mūsų darbas ne šiltuose kabinetuose - sniegui krentant, ar lietui lyjant mes turime būti ten, kur pažeidžiami gyvūnijos apsaugos įstatymai. Gavę signalą, kad miške ar prie vandens siautėja brakonieriai, turime nedelsiant reaguoti. Neretas atvejis, kai net vidurnaktį mums paskambina į namus, ir turime tamsoje miško apsuptyje ar ant ežero akis į akį susitikti su moralę praradusiais, ginkluotais vyrais. Galiu pasakyti, kad toks darbas ne kiekvienam skirtas. Bet jis labai reikalingas. Žinoma, vieni mes, atsakingi už didelius plotus, išsidėsčiusius Šiaulių ir Telšių apskrityse, negalėtume tinkamai šio darbo atlikti, jei neturėtume gerų pagalbininkų – visuomeninių gamtos apsaugos inspektorių, jei į mūsų veiklą abejingai žiūrėtų policijos pareigūnai, ar šiaip gamtą mylintys žmonės.
- Jūsų kolektyvas nėra didelis – dirba vos penketas gyvūnijos apsaugos inspektorių. Todėl man suprantami jūsų vargai. Baigėsi didysis medžioklės sezonas, gal dabar, atėjus pavasariui, galėsite šiek tiek atsipūsti. Nors žinau, kad neretai paskui valtį velkama blizgė ištraukia ir brakonierių paliktus tinklus, o juk atšilus orams pradeda neršti žuvys, gimsta nauja gyvybė.
R. ŠIUKŠTERIS. Jūs teisingai pastebėjote. Dabar mūsų rūpestis – vandenų gyvūnijos apsauga. Žuvų, ypač lydekų, nerštas - šventas metas. Netrukus ištirps paskutinieji ledo lopinėliai ir lydekos, kitos žuvys pasės milijonus ikrų. Tai būsimasis visų mūsų turtas. Todėl atidžiai budėti prie vandenų privalome ir dieną, ir naktį. Be to, mus įpareigoja ir Aplinkos ministerijos visoje Lietuvoje paskelbta akcija „Lydeka – 2013“. Ji prasidėjo kovo 20 d. ir vyks iki balandžio 30 d. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, atsižvelgdamas į tai, kad pavasaris vėluoja, dešimčiai dienų pratęsė draudimą žvejoti lydekas. Šiaip, esant normaliam pavasariui, lydekas gaudyti draudžiama nuo vasario 1 iki balandžio 20 dienos.
Naujas galvos skausmas
- Pasibaigs žuvų nerštas, ir brakonieriai pradės upėse ir ežeruose merkti tinklus. Ir vėl - nuolatinis galvos skausmas.
R. ŠIUKŠTERIS. Apie pamerktus brakonierių tinklus sulaukiame nemažai skambučių. Štai praėjusią vasarą Talšos ežere vienas pilietis atvirai brakonieriavo: nuplaukia valtimi prie tinklų, išima žuvį, parplukdo laimikį į krantą, atiduoda čia budinčiam draugužiui, vėl plaukia prie tinklų paimti likusios žuvies ir vėl grįžta į krantą. Visą tą operaciją matė netoliese buvę žvejai. Jie turėjo inspekcijos telefono numerį, tačiau paskambinti mums ryžosi tik po to, kai brakonierius trečią kartą grįžo prie tinklų.
- Patarkite mūsų skaitytojams, kaip jie, neturėdami aplinkosaugininkų ar inspektorių telefono, turėtų pasielgti panašiu atveju.
R. ŠIUKŠTERIS. Daugelis pareigingų žvejų turi inspektorių telefonus. Tačiau, susidūrus su brakonieriais, galima skambinti ir bendruoju pagalbos telefonu 112. Tik patarčiau jokiu būdu neįsivelti į konfliktą su brakonieriais. Visokių gi jų esama, nemaža dalis praradę bet kokį padorumą. Jei tik yra galimybė, reikia skambinti mūsų pareigūnams. Vandens telkinių yra daug, o inspekcijoje, kaip minėta, dirbame penkiese, dar savo darbą dirba ir rajoninių agentūrų inspektoriai, vis dėlto, kaip besistengtume, be visuomenės pagalbos, vien tik valstybinių pareigūnų jėgomis, apsaugoti mūsų krašto gyvuosius gamtos turtus, beveik neįmanoma.
Brakonierių tinklai kilometrais matuojami
- Kokiais praėjusių metų „laimikiais“ gali pasigirti jūsų inspekcija?
R. ŠIUKŠTERIS. Dėl neteisėtos medžioklės pernai Šiaulių regione konfiskuota 15 medžioklinių šautuvų ir 118 statomų tinklų, taip pat ženklus kiekis ledo grąžtų, skritulių, venterių ir pan. Turint omeny, kad vieno tinklo vidutinis ilgis yra apie 50 metrų, galima teigti, kad brakonieriai neteko apie 6 kilometrus tinklų. Pagalvokime, kiek žuvų išgelbėta! Neseniai Kuršėnų karjeruose sulaikyti žvejai, masalui naudoję gyvas žuveles. Už šitokiu būdu pagautą lydeką, įvertinus gamtai padarytą žalą, teko sumokėti 543 litus. Džiugu, kad beveik nebepasitaiko brakonieriavimo atvejų panaudojant elektros srovę arba sprogstančias medžiagas. Tiesa, praėjusią vasarą šitoks pranešimas buvo gautas iš Tytuvėnų regioninio parko, tačiau nuvykę į vietą brakonierių neradome. Matyt, brakonieriai pasiuntė mums klaidinantį signalą. Būna ir taip.
Praradusieji sąžinę ir padorumą
„Brakonieriaujama ne tik vandens telkiniuose. Brakonieriaujama visur. Nemalonu prisiminti žiauraus atvejo, kai praėjusių metų šv. Kalėdų išvakarėse, Šiaulių rajone per vieną naktį buvo nušauta 13 žvėrių. Dėl šio įvykio vyksta ikiteisminis tyrimas.
Visai neseniai Radviliškio rajone buvo sulaikytas medžiotojas, kurio automobilyje rastas nelegaliai laikomas savadarbis ginklas. Brakonierius perduotas Radviliškio policijos komisariatui, iškelta baudžiamoji byla.
Sulaikyti ir spąstų žvėrims miške spendėjai. Skaudu, kad tokiu „darbu“užsiima jaunuoliai, kurie paaiškino, kad šio verslo ėmėsi išstudijavę interneto puslapius. Jaunuoliai nesusimąstė, kad į spąstus galėjo įkliūti ne tik gyvūnas, bet ir žmogus“.
„Lydekų neršto metu pasirodys ir žeberklininkai, brakonieriavimo, matyt, neišvengsime ir šįmet, - sako R. Šiukšteris. - Naudodamasis proga noriu paprašyti gyventojų pranešti mums apie netinkamos medžioklės arba žvejybos faktus. Anonimiškumą garantuojame.“
Kalbino Romualdas BALIUTAVIČIUS
Brkonierių pašiūrė
Kilpininkui šernieną primins didelės baudos
Raseinių rajono aplinkosaugininkai Puišynės miške sulaikė neteisėtai šerną sumedžiojusį brakonierių. Tai Viduklės seniūnijos gyventojas, paspendęs kilpas laukiniams gyvūnams. Jį aptiko Raseinių urėdijos miškininkas, atsekęs pažeidėjo pėdomis iki tos vietos, kur jis jau dorojo kilpa sugautą šerną.
Kilpininkas turbūt dar labai ilgai nepamirš šio gyvūno. Ne tik todėl, kad nepavyko artėjančių švenčių stalo praturtinti geidžiama žvėriena. Kaip sakė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros vedėjas Gediminas Tamašauskis, pažeidėjui gresia administracinė bauda – nuo dviejų iki penkių tūkstančių litų, taip pat jis turės atlyginti daugiau kaip penkių tūkstančių litų gamtai padarytą žalą.
Policija nustatė įžūlius brakonierius
Policija jau nustatė keturis pažeidėjus, įtariamus kovo 6 d. panaudojus smurtą prieš Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros pareigūną Liną Truską, tikrinusį brakonieriavimo faktą Nemunykščio upėje ties Švendubrės kaimu (Viečiūnų sen., Druskininkų sav.). Neteisėtai tinklais žvejoję vyrai aplinkosaugininkui trenkė kumščiu į galvą, užlaužė ranką, atėmė telefoną ir tarnybinį dujinį pistoletą. Įrėmę jį pareigūnui į galvą, grasino nušauti.
Brakonierius kirviu puolė aplinkosaugos pareigūną
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros pareigūnas su neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi surengė reidą Žalgirių kaime (Deltuvos sen.), kad patikrintų, ar nėra brakonieriaujančių Žalgirių ežere. Aplinkosaugininkai aptiko po ledu pastatytus tinklus. Nuo tos vietos pėdsakai vedė netoliese esančios sodybos link.
Šioje sodyboje įsikūręs jau ne kartą už neteisėtą žvejybą baustas vietos gyventojas. Jis išėjo iš namo, pamatęs į kiemą įsukusį aplinkos apsaugos skiriamaisiais ženklais pažymėtą tarnybinį automobilį. Uniformą vilkintis aplinkos apsaugos inspektorius prisistatė ir paprašė kartu nusileisti prie ežero, kur pastatyti tinklai. Pačioje sodyboje, ant tvarto sienų, taip pat buvo matyti išdžiaustyti žvejybiniai tinklai.
Sodybos šeimininkas grįžo į namą ir netrukus iš jo išlėkė nešinas kirviu. Vyriškis buvo neblaivus. Laidydamas grasinimus jis pirmiausia puolė kapoti aplinkosaugininkų automobilio langą, o po to metėsi ir prie jų pačių. Pamatęs, kad inspektorius išsitraukė tarnybinį ginklą, – sustojo, bet nesiliovė grasinęs.
Agresijos protrūkį sutramdė operatyviai atvykę iškviesti policijos pareigūnai. Pažeidėjas buvo sulaikytas, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio komentaras
Tokie brakonierių veiksmai – tai ne tik įžūlus pasipriešinimas aplinkosaugininkams, bet ir signalas visuomenei, kad saugant gamtą būtina sutelkti pastangas ir sudaryti visuotinę nepakantumo pažeidėjams atmosferą.
Raseinių rajono aplinkosaugininkai Puišynės miške sulaikė neteisėtai šerną sumedžiojusį brakonierių. Tai Viduklės seniūnijos gyventojas, paspendęs kilpas laukiniams gyvūnams. Jį aptiko Raseinių urėdijos miškininkas, atsekęs pažeidėjo pėdomis iki tos vietos, kur jis jau dorojo kilpa sugautą šerną.
Kilpininkas turbūt dar labai ilgai nepamirš šio gyvūno. Ne tik todėl, kad nepavyko artėjančių švenčių stalo praturtinti geidžiama žvėriena. Kaip sakė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros vedėjas Gediminas Tamašauskis, pažeidėjui gresia administracinė bauda – nuo dviejų iki penkių tūkstančių litų, taip pat jis turės atlyginti daugiau kaip penkių tūkstančių litų gamtai padarytą žalą.
Policija nustatė įžūlius brakonierius
Policija jau nustatė keturis pažeidėjus, įtariamus kovo 6 d. panaudojus smurtą prieš Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros pareigūną Liną Truską, tikrinusį brakonieriavimo faktą Nemunykščio upėje ties Švendubrės kaimu (Viečiūnų sen., Druskininkų sav.). Neteisėtai tinklais žvejoję vyrai aplinkosaugininkui trenkė kumščiu į galvą, užlaužė ranką, atėmė telefoną ir tarnybinį dujinį pistoletą. Įrėmę jį pareigūnui į galvą, grasino nušauti.
Brakonierius kirviu puolė aplinkosaugos pareigūną
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros pareigūnas su neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi surengė reidą Žalgirių kaime (Deltuvos sen.), kad patikrintų, ar nėra brakonieriaujančių Žalgirių ežere. Aplinkosaugininkai aptiko po ledu pastatytus tinklus. Nuo tos vietos pėdsakai vedė netoliese esančios sodybos link.
Šioje sodyboje įsikūręs jau ne kartą už neteisėtą žvejybą baustas vietos gyventojas. Jis išėjo iš namo, pamatęs į kiemą įsukusį aplinkos apsaugos skiriamaisiais ženklais pažymėtą tarnybinį automobilį. Uniformą vilkintis aplinkos apsaugos inspektorius prisistatė ir paprašė kartu nusileisti prie ežero, kur pastatyti tinklai. Pačioje sodyboje, ant tvarto sienų, taip pat buvo matyti išdžiaustyti žvejybiniai tinklai.
Sodybos šeimininkas grįžo į namą ir netrukus iš jo išlėkė nešinas kirviu. Vyriškis buvo neblaivus. Laidydamas grasinimus jis pirmiausia puolė kapoti aplinkosaugininkų automobilio langą, o po to metėsi ir prie jų pačių. Pamatęs, kad inspektorius išsitraukė tarnybinį ginklą, – sustojo, bet nesiliovė grasinęs.
Agresijos protrūkį sutramdė operatyviai atvykę iškviesti policijos pareigūnai. Pažeidėjas buvo sulaikytas, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio komentaras
Tokie brakonierių veiksmai – tai ne tik įžūlus pasipriešinimas aplinkosaugininkams, bet ir signalas visuomenei, kad saugant gamtą būtina sutelkti pastangas ir sudaryti visuotinę nepakantumo pažeidėjams atmosferą.
Adresas: Akmenės r., Naujoji
Akmenė, sodininkų bendrija „Puošmena“
Plotas 0,24 ha Vargu ar atsirastų Naujojoje Akmenėje žmogus, nieko negirdėjęs apie N. Akmenės botanikos sodelį ir nepažįstantis mielo ir svetingo jo šeimininko Antano Čiapo. Sodelis įsikūręs šalia miesto esančioje sodininkų bendrijoje „Puošmena“. Lankytojas čia patenka į tikrą dekoratyvinių medžių ir krūmų karaliją. Tai šen, tai ten akį patraukia išmoningos, paties kolekcijos šeimininko sukurtos ir išradingai į aplinką įpintos mažosios architektūros formos. Kaip pasakoja A. Čiapas, augalais jis pradėjęs domėtis apie 1960 metus, kai tuometiniame kolektyvinio sodo sklypelyje greta vyšnių, slyvų ir obelaičių atsirado vandens lelijomis pasipuošęs vandens baseinėlis, alpinariumas, daug dekoratyvinių medžių ir krūmų. Sodo šeimininkas domėjosi dendrologine ir dekoratyvinės sodininkystės klausimams skirta literatūra, daug keliavo, aplankydamas visus daugiau ar mažiau žinomus šalies sodininkus mėgėjus, senuosius dvarų parkus, Lietuvos ir kaimyninių šalių (Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kaliningrado srities) botanikos sodus ir arboretumus. Iš kiekvienos kelionės buvo parsivežama naujų augalų sodinukų, ūgliukų, sėklų... Daugelį egzotinių augalų A. Čiapas savo sklypelyje išaugino pats, pasėjęs iš kelionių parsivežtas sėklas, įskiepijęs retų rūšių ir formų ūgliukus. Gana greitai mažame sodo sklypelyje ir šeimininkui, ir augalams tapo ankšta. Padėjo tuometinė Naujosios Akmenės cemento gamyklos, kurioje kolekcijos įkūrėjas ilgus metus dirbo, administracija. Pastebėjusi neeilinę savo darbuotojo aistrą, gamyklos vadovybė šalimais išskyrė papildomą žemės sklypą, o paskui jį dar keletą kartų padidino. Taip pamažu gimė dabartinis apie 0,3 ha ploto botanikos sodelis su gražiais augalų deriniais, egzotiškomis mažosios architektūros formomis, paslaptingais vakarinio apšvietimo žibintais. Šalia augalų veikiai atsirado tvarkingos augalų lietuviškus ir lotynišus vardus bei kilmę nurodančios etiketės. Šiandien N. Akmenės botanikos sodelį lanko svečiai iš tolimiausių mūsų šalies kampelių ir užsienio. Ir visus juos sodybos šeimininkas pasitinka su jam būdinga geraširdiška šypsena, maloniai pavedžioja paslaptingais sodelio takeliais ir vis pasakoja, pasakoja... O pakalbėti tikrai yra apie ką. Didžiausias botanikos sodelio turtas ir didžiausia jo kūrėjo aistra – dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Jų čia auginama daugiau kaip pusketvirto šimto rūšių ir dekoratyvinių formų, priklausančių 46 šeimoms ir 82 gentims (spygliuočiai– 6 šeimos ir 12 genčių, lapuočiai – 40 ir 70). Augalai išdėstyti pagal dekoratyvinį principą, derinant įvairias rūšis ir formas, atsižvelgiant į spyglių ir lapų spalvą, lajos formą, žydėjimo laiką... Ypatingas sodelio šeimininko pomėgis – sumedėjusių augalų dekoratyvinės formos: žemaūgės, koloniškos, svyruoklinės, kiliminės, spalvingosios (margalapės, raudonlapės, geltonlapės, geltonspyglės, melsvaspyglės), pilnažiedės, stambiažiedės... Jų čia auginama net 228 (spygliuočiai – 79, lapuočiai – 149), t. y. 64 proc. nuo bendro augalų taksonų skaičiaus. Gausiausiai atstovaujamos šios šeimos: kiparisinių (Cupressaceae) – 5 rūšys ir 44 formos, pušinių (Pinaceae) – 13 ir 21, erškėtinių (Rosaceae ) – 22 ir 28, alyvmedinių (Oleaceae ) – 2 ir 17, bukinių (Fagaceae). – 1 ir 10. Iš ypač retų ir vertingų augalų paminėtinos kol kas mūsų dekoratyviniuose želdynuose retai sutinkamos Lausono puskiparisio (Chamecyparis lawsoniana), daūrinio (Juniperus davurica), uolinio (Juniperus scopulorum) ir virgininio (Juniperus virginiana) kadagių, vakarinės (Thuja occidentalis) ir rytinės (Thuja orientalis) tujų, paprastosios eglės (Picea abies), paprastosios pušies (Pinus sylvestris), plaukuotojo beržo (Betula pubescens) ir paprastojo buko (Fagus sylvatica) dekoratyvinės formos. Kita A. Čiapo aistra – dekoratyvinis augalų karpymas (topiarinis menas). Todėl sodelyje gausu išradingai, kartais netgi įmantriai suformuotų augalų. Pasivaikštai po A. Čiapo sodelį, peržvelgi ilgą augalų sąrašą ir nejučomis pagalvoji: „Iš kur žmogui tiek jėgų?..“ O juk galėtų tokios kolekcijos, tokie botanikos sodeliai papuošti bemaž kiekvieną šalies rajoną, didesnį ar mažesnį miestelį. Juk entuziastų, aistringų augalų mėgėjų ir kolekcionierių Lietuvoje netrūksta. Trūksta tik vieno – konstruktyvios respublikinės ir ypač vietinės valdžios pažiūros ir, svarbiausia, - geranoriškos pagalbos. Tegul ir ateityje ši pagalba neaplenkia geraširdžio N. Akmenės botanikos sodelio šeimininko. Dr. Laimutis Januškevičius, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas |
Akistata su gamta
Laiškai
Kviečiame pristatyti kandidatūras Viktoro Bergo premijai
V. Bergas
Iki gegužės 1 d. galima
siūlyti kandidatus tradicinei Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo
premijai. Ji skiriama kas dveji metai ministerijos sistemos darbuotojams
už nuopelnus ar ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos apsaugos
srityje. Kaip numato premijos nuostatai (http://www.am.lt/VI/index.php#a/80),
kandidatus gali siūlyti Aplinkos ministerijos vadovai, departamentų
ir savarankiškų skyrių, prie ministerijos įsteigtų institucijų,
valstybės įmonių vadovai.
Ši premija buvo įsteigta 1995-aisiais. Po dvejų metų ji pavadinta Viktoro Bergo vardu. Šio žymaus gamtosaugininko dėka Lietuvoje buvo padėti teisiniai gamtos apsaugos pagrindai. Viktoro Bergo premija tradiciškai teikiama per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą birželio 5 dieną.
Viktoro Bergo premiją pirmasis pelnė tuometis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Petras Sakalauskas (1997 m.). 1999 m. ji paskirta Rapolui Liužinui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos viršininko pavaduotojui, 2001 m. – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių r. aplinkos apsaugos agentūros viršininkui Mykolui Armanavičiui, 2003 m. – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyriausiajam specialistui Rimantui Grikevičiui ir Šventosios girininkui Rimantui Antanui Kvikliui, 2005 m. – Vytautui Čirpui, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių r. agentūros vyresniajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui ir Petrui Korkučiui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie AM vyriausiajam specialistui, 2007 m. – dr. Evaldui Vėbrai, AM Aplinkos strategijos departamento Strateginio planavimo skyriaus vyriausiajam specialistui, 2009 m. – Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos eiguliui Petrui Dabrišiui ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ukmergės meteorologijos stoties vyresniajam stebėtojui Bronislovui Kaseliui, 2011 m. – Kėdainių miškų urėdijos Paliepių girininkijos Lapkalnio eiguliui, Skinderiškių dendrologinio parko įkūrėjui ir puoselėtojui Kęstučiui Kalteniui.
AM, TG inf.
Ši premija buvo įsteigta 1995-aisiais. Po dvejų metų ji pavadinta Viktoro Bergo vardu. Šio žymaus gamtosaugininko dėka Lietuvoje buvo padėti teisiniai gamtos apsaugos pagrindai. Viktoro Bergo premija tradiciškai teikiama per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą birželio 5 dieną.
Viktoro Bergo premiją pirmasis pelnė tuometis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Petras Sakalauskas (1997 m.). 1999 m. ji paskirta Rapolui Liužinui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos viršininko pavaduotojui, 2001 m. – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių r. aplinkos apsaugos agentūros viršininkui Mykolui Armanavičiui, 2003 m. – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyriausiajam specialistui Rimantui Grikevičiui ir Šventosios girininkui Rimantui Antanui Kvikliui, 2005 m. – Vytautui Čirpui, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių r. agentūros vyresniajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui ir Petrui Korkučiui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie AM vyriausiajam specialistui, 2007 m. – dr. Evaldui Vėbrai, AM Aplinkos strategijos departamento Strateginio planavimo skyriaus vyriausiajam specialistui, 2009 m. – Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos eiguliui Petrui Dabrišiui ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ukmergės meteorologijos stoties vyresniajam stebėtojui Bronislovui Kaseliui, 2011 m. – Kėdainių miškų urėdijos Paliepių girininkijos Lapkalnio eiguliui, Skinderiškių dendrologinio parko įkūrėjui ir puoselėtojui Kęstučiui Kalteniui.
AM, TG inf.
Saugomose teritorijose
Netektis
2013 m. balandžio 9 d. netikėtai netekome Juodkrantiškio ornitologo Vytauto Pareigio. Tai sukrėtė ir nepaliko abejingų nė vieno, kam teko susidurti su šiuo Žmogumi - energingu, geraširdžiu, mylinčiu Gamtą. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą, kolegas, ornitologų bendruomenę.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija |
Etnokultūra - istorija
Žirge, arkleli!
L. Klimka
Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino
dar akmens amžiuje, prieš kokius 5000 metų. Apie tai kalba petroglifai
– piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje.
Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti
į vežimą veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir
viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų
namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. Kovos vežimo išradimas sukūrė didžiąsias hetitų, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais viduramžiais, Europoje sėkmingai pritaikius Rytuose naudotą balnakilpę, atsirado riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos tapsmo įvykiuose. Ir net padėjo ispanų konkistadorams Amerikoje lengvai nukariauti galingąsias indėnų - majų, actekų - valstybes.
Ypatinga žirgo ar arklio reikšmė ir mūsų tautos istorijoje. Lietuvių tautos istoriniame kelyje tai ištikimiausi kario ir artojo pagalbininkai. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais kapinynų gausa. I tūkstantmečio po Kristaus metu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į žmogaus kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Į karčius įpintas gintariukas...
Lietuvių tauta yra išsaugojusi vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio - tarpano. Tai garsieji žemaitukai, lydėję lietuvius per visą sudėtingą tūkstantmetę tautos istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkliai laikytini gyvąja lietuvių etninio kultūros paveldo dalimi. Ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių jų išsaugojimo būtinybę. Mūsų laikais jų globos rūpestį prisiėmė Žemaitukų arklių augintojų asociacija.
Lietuvių tautai būdingas dėmesys žirgininkystei turi gražų istorinį paliudijimą – 1603 metais išleistą garsaus karvedžio Kristupo Manvydo veikalą „Hippika“. Tai viena geriausių to meto Europoje knygų apie žirgininkystę, papuošta puikiomis Radvilų dailininko Tomo Makausko graviūromis. Labai naudinga buvo knyga, tad net už nenaują suskaitytą egzempliorių prašyta žirgo ir dar trijų auksinų priedo. Yra išleistas ir šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą, nes tai mūsų kultūros paveldas, kuriuo galime didžiuotis.
Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, senovėje buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Simonas Daukantas, pirmasis lietuvių istorikas, pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S.Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa. Istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tik karo vadai ir žyniai galėdavę jais joti. Štai iš kur mūsų valstybės herbo spalvos!
Kronikas pavarčius, galima ir kitų įdomybių apie žirgo kultą, tuo pačiu ir žinių trupinėlių apie senąją baltų religiją surasti. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašė, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje daug žirgų kapų, kurių duobė įgilinta vakarų pusėn. Ir akivaizdu, kad jojamas žirgas jon būdavo įstumiamas dar gyvas… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui, nėra žinoma.
Lietuviškose pasakose ir sakmėse arklys dažnai žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju. Tuomet darosi suprantama ir A.Baranausko pastaba etnografiniuose užrašuose, kad „Anykščių parapijoje žmonės kuino galvą ant pečiaus laikydavo dėl apsigynimo nuo ligų“.
Taigi kas lietuviui yra arklys, žirgas? Tradicinėje gyvensenoje - ir duonelę kasdieninę auginant, ir visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse, ir tėvynę ginant – visur kartu. Artimas ir mielas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. O jau pamatyti lekiant, pralekiantį vėją! Kaip priežodis sako: „Arkliai bėgūs kaip žaibai”. To džiugaus skrydžio nuojautą galima įžvelgti lenktynių žiūrovų veiduose, ar tai būtų žiemą Dusetose ar vasarą Niūronyse, Arklio muziejuje. Tarsi dar tebebūtų gyva Vytauto raitelių dvasia… Tų, kurie su vėju lenktyniavo platybėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Bet ne mažesnio žiūrovų dėmesio nei lenktynės susilaukia ir kasmetinės artojų varžybos.
Iš sakmių, stebuklinių pasakų taip pat matome, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti tokia laime - bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės - veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Kaip pasakojama etiologinėje sakmėje: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys”.
Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi, neskolinti. Plauko arkliai įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Apie spalvas - kita sakmė. Taigi arklys - velnio gyvulys, kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgo pas Dievą. Dievas juos savaip paženklino, iš juodų pavertęs įvairiaplaukiais, kanopas perskėlęs. Tik arkliui nespėjo, ir paliko jam kilmės priminimas…
Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Sužlugus viltims, iširus piršlyboms, kartais atsirasdavo kerštaujančių. Nevykėlis jaunikis supykęs šoks balnan, tris kart prijos prie namo durų ir atbulą žirgą atitrauks, - toks veiksmas kitiems jaunikiams kelią į šiuos namus ir uždaro. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.
Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu: „Arklio nugara javai dera“; „Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti“; „Geram arkliui nereikia botago“; „Nešertą arklį tik vilkas jodo“; „Rambų arklį tik vilko dantys pataiso“; „Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys“; „Nusiminė kaip žirgą pardavęs“.
Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, - kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6-oji – šv.Mikalojaus vardadienis nuo seno mūsuose vadinta Arklių diena. Reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaitiškųjų Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tautos tradicija.
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, pažymi unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, Anykščių rajone. Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli“ čia rengiama turistinio sezono pradžioje. Labai gerai, kad Lietuva turi tokį muziejų. Tai žymaus agronomo profesoriaus Petro Vasinausko sėkmingai prigijusi ir gražiai plėtojama idėja. Per metus Arklio muziejuje apsilanko per keliasdešimt tūkstančių žmonių. Tai rodo, kad lietuvio ir žirgo draugystė išliks ir ateityje.
Prof. Libertas Klimka
Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. Kovos vežimo išradimas sukūrė didžiąsias hetitų, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais viduramžiais, Europoje sėkmingai pritaikius Rytuose naudotą balnakilpę, atsirado riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos tapsmo įvykiuose. Ir net padėjo ispanų konkistadorams Amerikoje lengvai nukariauti galingąsias indėnų - majų, actekų - valstybes.
Ypatinga žirgo ar arklio reikšmė ir mūsų tautos istorijoje. Lietuvių tautos istoriniame kelyje tai ištikimiausi kario ir artojo pagalbininkai. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais kapinynų gausa. I tūkstantmečio po Kristaus metu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į žmogaus kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Į karčius įpintas gintariukas...
Lietuvių tauta yra išsaugojusi vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio - tarpano. Tai garsieji žemaitukai, lydėję lietuvius per visą sudėtingą tūkstantmetę tautos istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkliai laikytini gyvąja lietuvių etninio kultūros paveldo dalimi. Ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių jų išsaugojimo būtinybę. Mūsų laikais jų globos rūpestį prisiėmė Žemaitukų arklių augintojų asociacija.
Lietuvių tautai būdingas dėmesys žirgininkystei turi gražų istorinį paliudijimą – 1603 metais išleistą garsaus karvedžio Kristupo Manvydo veikalą „Hippika“. Tai viena geriausių to meto Europoje knygų apie žirgininkystę, papuošta puikiomis Radvilų dailininko Tomo Makausko graviūromis. Labai naudinga buvo knyga, tad net už nenaują suskaitytą egzempliorių prašyta žirgo ir dar trijų auksinų priedo. Yra išleistas ir šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą, nes tai mūsų kultūros paveldas, kuriuo galime didžiuotis.
Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, senovėje buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Simonas Daukantas, pirmasis lietuvių istorikas, pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S.Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa. Istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tik karo vadai ir žyniai galėdavę jais joti. Štai iš kur mūsų valstybės herbo spalvos!
Kronikas pavarčius, galima ir kitų įdomybių apie žirgo kultą, tuo pačiu ir žinių trupinėlių apie senąją baltų religiją surasti. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašė, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje daug žirgų kapų, kurių duobė įgilinta vakarų pusėn. Ir akivaizdu, kad jojamas žirgas jon būdavo įstumiamas dar gyvas… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui, nėra žinoma.
Lietuviškose pasakose ir sakmėse arklys dažnai žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju. Tuomet darosi suprantama ir A.Baranausko pastaba etnografiniuose užrašuose, kad „Anykščių parapijoje žmonės kuino galvą ant pečiaus laikydavo dėl apsigynimo nuo ligų“.
Taigi kas lietuviui yra arklys, žirgas? Tradicinėje gyvensenoje - ir duonelę kasdieninę auginant, ir visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse, ir tėvynę ginant – visur kartu. Artimas ir mielas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. O jau pamatyti lekiant, pralekiantį vėją! Kaip priežodis sako: „Arkliai bėgūs kaip žaibai”. To džiugaus skrydžio nuojautą galima įžvelgti lenktynių žiūrovų veiduose, ar tai būtų žiemą Dusetose ar vasarą Niūronyse, Arklio muziejuje. Tarsi dar tebebūtų gyva Vytauto raitelių dvasia… Tų, kurie su vėju lenktyniavo platybėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Bet ne mažesnio žiūrovų dėmesio nei lenktynės susilaukia ir kasmetinės artojų varžybos.
Iš sakmių, stebuklinių pasakų taip pat matome, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti tokia laime - bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės - veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Kaip pasakojama etiologinėje sakmėje: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys”.
Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi, neskolinti. Plauko arkliai įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Apie spalvas - kita sakmė. Taigi arklys - velnio gyvulys, kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgo pas Dievą. Dievas juos savaip paženklino, iš juodų pavertęs įvairiaplaukiais, kanopas perskėlęs. Tik arkliui nespėjo, ir paliko jam kilmės priminimas…
Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Sužlugus viltims, iširus piršlyboms, kartais atsirasdavo kerštaujančių. Nevykėlis jaunikis supykęs šoks balnan, tris kart prijos prie namo durų ir atbulą žirgą atitrauks, - toks veiksmas kitiems jaunikiams kelią į šiuos namus ir uždaro. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.
Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu: „Arklio nugara javai dera“; „Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti“; „Geram arkliui nereikia botago“; „Nešertą arklį tik vilkas jodo“; „Rambų arklį tik vilko dantys pataiso“; „Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys“; „Nusiminė kaip žirgą pardavęs“.
Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, - kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6-oji – šv.Mikalojaus vardadienis nuo seno mūsuose vadinta Arklių diena. Reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaitiškųjų Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tautos tradicija.
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, pažymi unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, Anykščių rajone. Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli“ čia rengiama turistinio sezono pradžioje. Labai gerai, kad Lietuva turi tokį muziejų. Tai žymaus agronomo profesoriaus Petro Vasinausko sėkmingai prigijusi ir gražiai plėtojama idėja. Per metus Arklio muziejuje apsilanko per keliasdešimt tūkstančių žmonių. Tai rodo, kad lietuvio ir žirgo draugystė išliks ir ateityje.
Prof. Libertas Klimka
Žuvininkystė
Tūkstančiai žuvyčių laukia laisvės
Žurnalisto Juozo Stasino įspūdžiai iš „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyno
Autoriaus nuotrukoje: Iš dešinės: V. Grušauskas, E. Leliūnas, R. Šatkauskas, A. Adomaitis, V. Gečys
Pavasario belaukiant
Speiguota žiema ir užsitęsęs pavasaris nedavė ramybės ne tik gamtosaugininkams, miškininkams, žemdirbiams, bet ir žuvininkams. Lankydamasis Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijose, Žuvininkystės tarnyboje pastebėjau čia dirbančių žmonių susirūpinimą gyvūnijos likimu miškuose, laukuose ir vandenyse. Žemdirbiai pergyveno dėl žiemkenčių, gamtininkai dėl žvėrių, žuvininkai dėl žuvų likimo upėse, ežeruose, kuriuos dengė ir stora ledo pluta, ir neregėto storio sniego danga.
Parskridę gandrai, kiti paukščiai negalėjo patikėti tokiu šaltu jų sutikimu. Net aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį gamta privertė pratęsti lydekų neršto apsaugos laiką iki balandžio 30 dienos, o Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas nenustojo svarstęs su savo specialistais, kada sušils vanduo ir kada bus galima pradėti vandenų įžuvinimą. Juk artimiausiomis dienomis iš Anglijos lėktuvu turi atskraidinti stiklinius unguriukus, kuriuos kelių valandų bėgyje reikia išleisti į laisvę. Nedavė ramybės ir mintis dėl žuvyčių būklės veislynuose po tokios ilgos bei speiguotos žiemos.
Išvyka į „Žeimeną“
Balandžio l2 dieną Žuvininkystės tarnybos vadovas nutarė aplankyti vieną svarbiausių žuvininkystės įmonių - „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyną, juolab, kad tokį pageidavimą buvo išsakęs ir naujasis žuvininkystės sektoriaus šefas Žemės ūkio ministerijoje viceministras Rytis Šatkauskas. Tame pačiame automobilyje vietos atsirado ir Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojui Aidui Adomaičiui, ir Žuvivaisos skyriaus vedėjui Valdui Gečiui, kuris ėmėsi vairuotojo pareigų, ir šių eilučių autoriui.
Pakeliui į „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyną laiką leidome neveltui - kalbėta apie visiems rūpimas žuvininkystės problemas, perpinant jas asmeninio gyvenimo detalėmis. Viceministras Rytis Šatkauskas bendrakeleiviams prisipažino prieš keletą metų dirbęs Aplinkos ministerijoje, ir jam gerai žinoma gamtosaugininkų veikla. Pasak jo, ten įgyta patirtis pravers kuruojant ir žuvininkystės sektorių Žemės ūkio ministerijoje. „Dirbsime draugiškai, palaikysime glaudžius ryšius su aplinkosaugos vadovais, su gyvūnijos apsaugos inspekcijomis. Bendromis pastangomis turime siekti, kad Lietuvos ežeruose ir upėse būtų daug ir geros žuvies,“- sakė viceministras.
Jam antrino ir Vytautas Grušauskas. Jis papasakojo apie vykdomas ilgalaikes ir kasmetines žuvies išteklių atkūrimo programas, paminėjo net atskirų žuvų rūšių įveisimo darbus, primindamas jo iniciatyva surengtas aštriašnipių eršketų suleidimo į Nerį ir kitas upes akcijas. „Praėjo bemaž šimtmetis nuo eršketų laikų, išaugo kelios žmonių kartos, nemačiusios šios legenda tapusios Lietuvos upių žuvies milžinės, nutarėm sugrąžinti jos šlovę į mūsų šalies vandenis,“- su užsidegimu savo sumanymą dėstė Vytautas.
Jo pavaduotojas, netolimoje praeityje vadovavęs Žuvininkystės departamentui prie Žemės ūkio ministerijos, Aidas Adomaitis priminė „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyno, tiksliau cecho, įkūrimą. Pasak Aido, šis žuvivaisos objektas pradėtas statyti 1998 metais pagal bendrą projektą su danais. Įrengimai pradėti eksploatuoti 1999 metais, o jau nuo 2000 metų kasmet į mūsų šalies vandenis iš veislyno išleidžiama tūkstančiai įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Vien tik per pastaruosius penkerius metus lašišų išleista beveik 570 tūkst., o šlakių - 1400 tūkst. „Žeimena“ yra pirmoji recirkuliacinė lašišų ir šlakių veisimo sistema Lietuvoje“, - įsiterpė Vytautas Grušauskas. „Ši apytakinė sistema tinka ne tik žuvų veisimui, bet ir jų auginimui.“ Žuvininkystės tarnybos direktorius išvardino šios sistemos privalumus: ekonomiškumą, efektyvumą ir galimybę pilnai kontroliuoti žuvų veisimo bei auginimo sąlygas...
Taip bešnekučiuojant nepajutome, kaip automobilis įriedėjo į „Žeimenos“ kiemą.
Veislyne
„Žeimenos“ žuvų veislyne jau laukė „valdžios“ iš Vilniaus.Veislyno prieangyje svečius pasitiko žuvivaisos darbuotojai dr. Egidijus Leliūnas ir Linas Rakauskas. Nepaisant atvykusiųjų rango, jie reikliai pakvietė žiemišką apdarą palikti rūbinėje, o batus įmauti į melsvą celofaninį maišelį. „Atleiskite už tokią procedūrą, bet to reikalauja cecho „gyventojų“ sanitarinė sauga. Čia saugomas brangus turtas - tūkstančiai lašišų ir šlakių“, - paaiškino dr. Egidijus Leliūnas. Peržengę slenkstį, prie kurio patiestas dezinfekavimo kilimėlis, patekome į didžiulę patalpą, kurioje rikiavosi specialios gilios vonios, tarpusavy sujungtos įvairaus storio vamzdžiais ir vamzdeliais. Voniose plaukiojo tūkstančiai įvairaus dydžio žuvyčių, jos suko ratu tarytum tarpusavy lenktyniaudamos, o vamzdynu tekėjo vanduo, prisotintas būtinomis medžiagomis jų gyvybei palaikyti.
Kol šeimininkai aiškino svečiams apie cecho įrengimus, nuošalesnėje vietoje užkalbinau Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėją Valdą Gečį. Man kirbėjo klausimas, kurio kelionės metu nespėjau užduoti Vytautui Grušauskui: „Kuo skiriasi žuvys, užaugintos uždarose sąlygose, nuo žuvų, užaugusių natūralioje aplinkoje?“ Žinojau, kad Valdas Gečys rūpinasi ne tik žuvivaisos reikalais, gerai supranta žuvų veisimo paslaptis, bet neblogai išmano ir vandens gyvūnų psichologiją. „Dirbtinai augintos lašišos, šlakiai ar net kitos žuvys pasižymi didesniu agresyvumu nei augusios natūraliose gamtinėse sąlygose. Manoma. kad tokie charakterio bruožai išsivysto dėl jauniklių patirties stokos natūralioje aplinkoje,“- aiškino Valdas. Pasak jo, uždarosios žuvų veisimo ir auginimo sistemos turi ir kai kurių trūkumų: čia nėra natūralaus upės vandens su jam būdingomis cheminėmis ir fizinėmis savybėmis, natūralių temperatūros svyravimų, be to, žuvys nemėgsta dirbtinos šviesos, jos maitinamos dirbtiniu pašaru, pagaliau ir žmogaus artumas turi neigiamos reikšmės. „Vis dėlto „Žeimenos“ veislyne yra visos galimybės reguliuoti minėtus faktorius, ir dėka šio veislyno lašišinių žuvų populiaciją gamtoje galime turėti žymiai gausesnę,“ - teigė pašnekovas...
Pamąstymai prie kavos puodelio
Susipažinus su darbu lašišų ir šlakių veisimo cechuose, šeimininkai pakvietė užsukti ir į administracines patalpas, kuriose už apvalaus stalo prie kavos puodelio ir mineralinio vandens stiklinės tęsėsi pokalbis apie vėluojantį pavasarį, žuvivaisos darbus, žuvininkystės plėtros perspektyvas Lietuvoje. Viceministras Rytis Šatkauskas, išsakęs teigiamą nuomonę apie Žuvininkystės tarnybos veiklą, akcentavo būtinybę užsiauginti pakankamai vertingos žuvies šalies viduje. Jis pabrėžė, kad: „Žuvies vartojimas didėja visame pasaulyje, o jos ištekliai nėra begaliniai, ir todėl norime ar nenorime savo visas mokslines, organizacines bei politines pastangas turime kreipti ta linkme, kad ne tik apsirūpintume žuvies produktais, bet nemažą dalį galėtume eksportuoti ir į kitas šalis. Manyčiau, kad žymiai daugiau galėtume užsiauginti žuvies uždarosiose sistemose, kurių technologines galimybes, patirtį reikėtų plačiau paskleisti ūkininkų, kitų verslininkų, mylinčių žuvį, tarpe“, - pabrėžė viseministras.
Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas pasidžiaugė kolektyvo darbštumu, pareigingumu ir iniciatyvumu. „ Atėjęs į šias pareigas, radau kolektyvą suskaldytą, nemažai kvalifikuotų žuvininkystės specialistų buvo išvaryti iš darbo.Vieni pasirinko gamybą, kiti teismo keliu grįžo atgal. Reikėjo padėti daug pastangų, kad dirbtume vieningai ir siektume užsibrėžtų uždavinių,“- sakė Vytautas Grušauskas.
Speiguota žiema ir užsitęsęs pavasaris nedavė ramybės ne tik gamtosaugininkams, miškininkams, žemdirbiams, bet ir žuvininkams. Lankydamasis Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijose, Žuvininkystės tarnyboje pastebėjau čia dirbančių žmonių susirūpinimą gyvūnijos likimu miškuose, laukuose ir vandenyse. Žemdirbiai pergyveno dėl žiemkenčių, gamtininkai dėl žvėrių, žuvininkai dėl žuvų likimo upėse, ežeruose, kuriuos dengė ir stora ledo pluta, ir neregėto storio sniego danga.
Parskridę gandrai, kiti paukščiai negalėjo patikėti tokiu šaltu jų sutikimu. Net aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį gamta privertė pratęsti lydekų neršto apsaugos laiką iki balandžio 30 dienos, o Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas nenustojo svarstęs su savo specialistais, kada sušils vanduo ir kada bus galima pradėti vandenų įžuvinimą. Juk artimiausiomis dienomis iš Anglijos lėktuvu turi atskraidinti stiklinius unguriukus, kuriuos kelių valandų bėgyje reikia išleisti į laisvę. Nedavė ramybės ir mintis dėl žuvyčių būklės veislynuose po tokios ilgos bei speiguotos žiemos.
Išvyka į „Žeimeną“
Balandžio l2 dieną Žuvininkystės tarnybos vadovas nutarė aplankyti vieną svarbiausių žuvininkystės įmonių - „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyną, juolab, kad tokį pageidavimą buvo išsakęs ir naujasis žuvininkystės sektoriaus šefas Žemės ūkio ministerijoje viceministras Rytis Šatkauskas. Tame pačiame automobilyje vietos atsirado ir Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojui Aidui Adomaičiui, ir Žuvivaisos skyriaus vedėjui Valdui Gečiui, kuris ėmėsi vairuotojo pareigų, ir šių eilučių autoriui.
Pakeliui į „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyną laiką leidome neveltui - kalbėta apie visiems rūpimas žuvininkystės problemas, perpinant jas asmeninio gyvenimo detalėmis. Viceministras Rytis Šatkauskas bendrakeleiviams prisipažino prieš keletą metų dirbęs Aplinkos ministerijoje, ir jam gerai žinoma gamtosaugininkų veikla. Pasak jo, ten įgyta patirtis pravers kuruojant ir žuvininkystės sektorių Žemės ūkio ministerijoje. „Dirbsime draugiškai, palaikysime glaudžius ryšius su aplinkosaugos vadovais, su gyvūnijos apsaugos inspekcijomis. Bendromis pastangomis turime siekti, kad Lietuvos ežeruose ir upėse būtų daug ir geros žuvies,“- sakė viceministras.
Jam antrino ir Vytautas Grušauskas. Jis papasakojo apie vykdomas ilgalaikes ir kasmetines žuvies išteklių atkūrimo programas, paminėjo net atskirų žuvų rūšių įveisimo darbus, primindamas jo iniciatyva surengtas aštriašnipių eršketų suleidimo į Nerį ir kitas upes akcijas. „Praėjo bemaž šimtmetis nuo eršketų laikų, išaugo kelios žmonių kartos, nemačiusios šios legenda tapusios Lietuvos upių žuvies milžinės, nutarėm sugrąžinti jos šlovę į mūsų šalies vandenis,“- su užsidegimu savo sumanymą dėstė Vytautas.
Jo pavaduotojas, netolimoje praeityje vadovavęs Žuvininkystės departamentui prie Žemės ūkio ministerijos, Aidas Adomaitis priminė „Žeimenos“ lašišinių žuvų veislyno, tiksliau cecho, įkūrimą. Pasak Aido, šis žuvivaisos objektas pradėtas statyti 1998 metais pagal bendrą projektą su danais. Įrengimai pradėti eksploatuoti 1999 metais, o jau nuo 2000 metų kasmet į mūsų šalies vandenis iš veislyno išleidžiama tūkstančiai įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Vien tik per pastaruosius penkerius metus lašišų išleista beveik 570 tūkst., o šlakių - 1400 tūkst. „Žeimena“ yra pirmoji recirkuliacinė lašišų ir šlakių veisimo sistema Lietuvoje“, - įsiterpė Vytautas Grušauskas. „Ši apytakinė sistema tinka ne tik žuvų veisimui, bet ir jų auginimui.“ Žuvininkystės tarnybos direktorius išvardino šios sistemos privalumus: ekonomiškumą, efektyvumą ir galimybę pilnai kontroliuoti žuvų veisimo bei auginimo sąlygas...
Taip bešnekučiuojant nepajutome, kaip automobilis įriedėjo į „Žeimenos“ kiemą.
Veislyne
„Žeimenos“ žuvų veislyne jau laukė „valdžios“ iš Vilniaus.Veislyno prieangyje svečius pasitiko žuvivaisos darbuotojai dr. Egidijus Leliūnas ir Linas Rakauskas. Nepaisant atvykusiųjų rango, jie reikliai pakvietė žiemišką apdarą palikti rūbinėje, o batus įmauti į melsvą celofaninį maišelį. „Atleiskite už tokią procedūrą, bet to reikalauja cecho „gyventojų“ sanitarinė sauga. Čia saugomas brangus turtas - tūkstančiai lašišų ir šlakių“, - paaiškino dr. Egidijus Leliūnas. Peržengę slenkstį, prie kurio patiestas dezinfekavimo kilimėlis, patekome į didžiulę patalpą, kurioje rikiavosi specialios gilios vonios, tarpusavy sujungtos įvairaus storio vamzdžiais ir vamzdeliais. Voniose plaukiojo tūkstančiai įvairaus dydžio žuvyčių, jos suko ratu tarytum tarpusavy lenktyniaudamos, o vamzdynu tekėjo vanduo, prisotintas būtinomis medžiagomis jų gyvybei palaikyti.
Kol šeimininkai aiškino svečiams apie cecho įrengimus, nuošalesnėje vietoje užkalbinau Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėją Valdą Gečį. Man kirbėjo klausimas, kurio kelionės metu nespėjau užduoti Vytautui Grušauskui: „Kuo skiriasi žuvys, užaugintos uždarose sąlygose, nuo žuvų, užaugusių natūralioje aplinkoje?“ Žinojau, kad Valdas Gečys rūpinasi ne tik žuvivaisos reikalais, gerai supranta žuvų veisimo paslaptis, bet neblogai išmano ir vandens gyvūnų psichologiją. „Dirbtinai augintos lašišos, šlakiai ar net kitos žuvys pasižymi didesniu agresyvumu nei augusios natūraliose gamtinėse sąlygose. Manoma. kad tokie charakterio bruožai išsivysto dėl jauniklių patirties stokos natūralioje aplinkoje,“- aiškino Valdas. Pasak jo, uždarosios žuvų veisimo ir auginimo sistemos turi ir kai kurių trūkumų: čia nėra natūralaus upės vandens su jam būdingomis cheminėmis ir fizinėmis savybėmis, natūralių temperatūros svyravimų, be to, žuvys nemėgsta dirbtinos šviesos, jos maitinamos dirbtiniu pašaru, pagaliau ir žmogaus artumas turi neigiamos reikšmės. „Vis dėlto „Žeimenos“ veislyne yra visos galimybės reguliuoti minėtus faktorius, ir dėka šio veislyno lašišinių žuvų populiaciją gamtoje galime turėti žymiai gausesnę,“ - teigė pašnekovas...
Pamąstymai prie kavos puodelio
Susipažinus su darbu lašišų ir šlakių veisimo cechuose, šeimininkai pakvietė užsukti ir į administracines patalpas, kuriose už apvalaus stalo prie kavos puodelio ir mineralinio vandens stiklinės tęsėsi pokalbis apie vėluojantį pavasarį, žuvivaisos darbus, žuvininkystės plėtros perspektyvas Lietuvoje. Viceministras Rytis Šatkauskas, išsakęs teigiamą nuomonę apie Žuvininkystės tarnybos veiklą, akcentavo būtinybę užsiauginti pakankamai vertingos žuvies šalies viduje. Jis pabrėžė, kad: „Žuvies vartojimas didėja visame pasaulyje, o jos ištekliai nėra begaliniai, ir todėl norime ar nenorime savo visas mokslines, organizacines bei politines pastangas turime kreipti ta linkme, kad ne tik apsirūpintume žuvies produktais, bet nemažą dalį galėtume eksportuoti ir į kitas šalis. Manyčiau, kad žymiai daugiau galėtume užsiauginti žuvies uždarosiose sistemose, kurių technologines galimybes, patirtį reikėtų plačiau paskleisti ūkininkų, kitų verslininkų, mylinčių žuvį, tarpe“, - pabrėžė viseministras.
Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas pasidžiaugė kolektyvo darbštumu, pareigingumu ir iniciatyvumu. „ Atėjęs į šias pareigas, radau kolektyvą suskaldytą, nemažai kvalifikuotų žuvininkystės specialistų buvo išvaryti iš darbo.Vieni pasirinko gamybą, kiti teismo keliu grįžo atgal. Reikėjo padėti daug pastangų, kad dirbtume vieningai ir siektume užsibrėžtų uždavinių,“- sakė Vytautas Grušauskas.
H. SAKALAUSKO nuotraukose: Veislyno pastatas Lašišos laukia laisvės
Gamta svetur
Sevano ežeras
A. Stanaitis
Sevanas - didžiausias ežeras ne tik Armėnijoje, bet ir visame Kaukazo regione. Jis buvo vadinamas Gehamo jūra, Gehorkuniku, Gokčia ir kitais vardais. Nuo žilos senovės iki šių dienų ežeras turėjo ir tebeturi didelę reikšmę gamtinei aplinkai ir pakrančių gyventojams. Dėl vandens lygio svyravimų ežero morfometriniai duomenys keitėsi, dažniausiai mažėjo. Iki vandens lygio pažemėjimo jo plotas siekė 1360 km2, šiandien ežeras yra 1900 metrų aukštyje, jo plotas 1240 km2.
Kilmė ir raida
Sevano ežeras atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš milijoną metų. Jis telkšo tektoninėje dauboje, užtvenktoje išsiveržusios lavos. Sevano tektoninę daubą supa aukšti kalvagūbriai, palaipsniui kylantys nuo ežero į visas puses. Šoržinsko povandeninis volas, Artanišo bei Naratuso iškyšuliai ežerą dalija į dvi dalis: Mažąjį ir Didįjį Sevaną.
Daubos šiaurės–vakarinę dalį užima Mažasis Sevanas. Jo krantai raižyti, jis žymiai gilesnis - maksimalus gylis siekia 83 metrus. Čia telkšo didžiausi gėlo vandens ištekliai. Skaitoma, kad pagal gėlo vandens išteklius Sevanui tenka antra vieta pasaulyje. Jį lenkia tik Titikaka ežeras, esantis Pietų Amerikoje. Didysis Sevanas užima pietrytinę daubos dalį. Jo dugnas lygus, didžiausias gylis neviršija 30 metrų, krantai mažai vingiuoti. Abi Sevano ežero dalis jungia platus sąsiauris. Praeityje Didysis ir Mažasis buvo atskiri ežerai ir, tik lavai užtvenkus ištaką iš Mažojo Sevano, jie susijungė į vieną – Sevano – ežerą.
Ežeran įteka 28 nedidelės upės, išteka vienintelė upė - Razdanas. Vandens paviršiaus temperatūra liepą–rugpjūtį siekia 17–19 C. Užšąla ežeras tik šalčiausiomis žiemomis lapkričio-gruodžio mėnesiais. Vanduo - žydros spalvos, druskingumas siekia iki 700 mg/l, skaidrumas – 4,5 m.
Dėl intensyvaus vandens naudojimo Sevano ežero vandens lygis žemėja, keičiasi ežero krantų kontūrai. Praeityje šiaurės-vakarinėje ežero dalyje buvusi Sevano sala virto pusiasaliu. Buvusiose apsemtose ežero pakrantėse surandami čia gyvenusių žmonių pėdsakai.
Ežero gyvūnija
Turtinga ir įdomi Sevano ežero gyvūnija. Jame gyvena nemažai endeminių rūšių. Ežere veisiasi garsios endeminės sevaninės lašišos – išchanai, endeminiai sevaniniai upėtakiai, yra sevaninių ir įstrižasnukių ūsorių, vėžių. Praeityje sevaninių upėtakių buvo 4 porūšės, tačiau dabar išliko tik dvi, kurioms taip pat gresia išnykimas. Pavojų kelia kitų žuvų, ypač atvežtų iš kitų vietų, konkurencija. Paminėtini iš Ladogos ir Čado atvežti ežerų sykai, sidabriniai karosai ar siauražnypliai upiniai vėžiai, ežere suradę geras gyvenimo sąlygas.
Ežero pakrantėse gyvena gausūs paukščių būriai. Tai armėninės žuvėdros, kirai, mažosios gulbės, mažosios žąsys, šalminės antys, kirai kvatokliai ir kiti. Sevano ežeras - svarbi paukščių migracijos, poilsio ir žiemojimo vieta.
Prie ežero įkurtas žuvininkystės ūkis. Jo svarbiausias tikslas – sevaninių lašišų – išchanų populiacijos išsaugojimas ir gausinimas. Sevano ežere išchanams gresia išnykimas, o štai Issyk Kulio ežere (Vidurinė Azija), kur jie atgabenti iš Sevano, šios žuvys puikiai prisitaikė.
Vandens panaudojimas
Sevano ežeras – vienintelis didelis gėlo vandens šaltinis visame Kaukazo regione. Dėl to nuo seno sprendžiama, kaip racionaliau panaudoti jo vandens išteklius. Jau 1848 metais buvo svarstoma, kaip ežero vandenį panaudoti laukų drėkinimui.
XX a. pradžioje pasirodė keletas projektų, kaip ežero vandenį panaudoti praktiniams reikalams. Viename jų buvo siūloma žymiai pažeminti ežero vandens lygį. Tyrimais buvo nustatyta, kad beveik 95 proc. vandens, patenkančio į ežerą, dėl didelio ežero vandens ploto išgaruoja. Taigi prarandama daug vandens. Buvo pasiūlyta ežero vandens lygį pažeminti 45 metrais, o vandenį panaudoti laukų laistymui, elektros energijos gavybai bei ūkinėms reikmėms.
1931 metais pasirodė pirmoji ežero vandens lygio žeminimo schema. Pagal ją per 50 metų ežero vandens lygis turėjo pažemėti 55 metrais, jo plotas likti nedidelis - tik 299 km2. Išlaisvinti nuo vandens žemės plotai buvo numatyta apželdinti ąžuolais, lazdynais ir kitais medžiais. 1933 metais prasidėjo darbai: buvo gilinama Razdano upės vaga, rengiami dirbtiniai vandens nutekėjimo kanalai, 40 metrų gylyje kasamas tunelis. Jau nuo 1937 metų pradėta intensyviai naudoti Sevano–Razdano irigacinė–energetinė sistema, turėjusi svarbią reikšmę vystant Armėnijos ūkį.
Pokario metais, šeštame XX a. dešimtmetyje, vandens lygio žemėjimo projektas buvo peržiūrėtas. Tai reikėjo daryti dėl daug priežasčių: iškilo iš vandens išlaisvintų plotų panaudojimo problema - jie pasirodė visiškai nenaudingi; Sevano-Razdano energetinė sistema netenkino poreikių, ją galėjo pakeisti šiluminės elektrinės; pažemėjus vandens lygiui 19 metrų, sumažėjo gėlo vandens kiekis vieninteliame regiono ežere; padidėjęs ežero nuotėkis ne tik pažemino vandens lygį, bet ir pakeitė ežero ekosistemą; paspartėjo ežero eutrofikacija, didėjo organinių medžiagų kiekis, prasidėjo „vandens žydėjimas“, o šie procesai grėsė ne tik vandens kokybei, bet ir žuvų ištekliams, jų rūšinei sudėčiai; su nuotėkio vandenimis ežere padaugėjo sunkiųjų metalų.
Pasikeitė ežero morfometriniai rodikliai. Per 64 (1936-2000) metus maksimalus gylis sumažėjo 19 metrų, vidutinis gylis – 14,5 m, plotas - 177,4 ha. Keitėsi ir iti rodikliai.
Buvo numatyta ežerą papildyti Varatanos ir Arpos upių vandenimis. Ežero vandens lygis pradėjo kilti. 2006-2010 metais vandens lygis kasmet pakildavo 25-35 centimetrais.
Ežero aplinka
Sevano ežero aplinka garsi ne tik rekreaciniais ištekliais - mineraliniais šaltiniais, gražia gamta, švariu oru, bet ir istorijos bei kultūros paminklais. Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad prieš 350 metų didesnėje dabartinio Sevano dalyje buvo sausuma. Joje buvo nemažai gyvenviečių, kurių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Dabar nemažus pakrančių plotus užima įveisti plačialapių medžių ir pušų miškai.
Plačiai žinomi ir gausiai lankomi prie ežero esantys istoriniai paminklai – vienuolynai. Žymiausias - Sevanavanko vienuolynas, esantis pusiasalyje šiaurės-vakarinėje ežero dalyje. Seniau jis buvo saloje, bet, pažemėjus ežero vandens lygiui, atsirado pusiasalyje. Iš kitų istorinių paminklų paminėtini Airivanko vienuolynas, vienas seniausių X a. Vanevano vienuolynas ir kiti. Prie Naradūzo kaimo yra garsiosios čhačkarų kapinės, kuriose per 900 įvairaus amžiaus bei įvairių stilių paminklų. Čhačkarai – tai unikalūs armėnų akmens meno religiniai paminklai. Tokius paminklus statydavo minint svarbius istorinius įvykius. Pats seniausias čhačkaras datuotas 876 metais.
Pažemėjus ežero vandens lygiui buvo surasta ir daugiau archeologinių paminklų. Ypač daug artefaktų – priešistorinių laikų natūralių gamtinių radinių, kuriuose galima įžvelgti žmogaus poveikį. Jų amžius siekia 2000 ir daugiau metų. Nemaža artefaktų sukaupta Jerevano muziejuose. 2012 metų liepos mėnesį Sevano ežero dugne, šešiolikos metrų gylyje, rastas paskendęs 18 metrų ilgio medinis laivas. Nemaža jo dalis išlikusi sveika, atliekami tyrimai.
Bandymas Sevano ežerą panaudoti praktiniams poreikiams dar kartą parodė, kaip rizikinga pažeisti susiformavusią ekologinę sistemą. Ją keisti galima tik atlikus įvairiapusius detalius tyrimus. Pažemėjus ežero vandens lygiui jo plotas sumažėjo 12 proc. Nusausėjusiuose plotuose sukurta infrastruktūra, nutiesti keliai, kūrėsi ūkiai. Pastaruoju metu kylantis ežero vandens lygis vėl kelia naujas problemas. Tai siejasi ne tik su materialiniais nuostoliais, bet ir su visos ekosistemos kaita.
Prof. Algirdas Stanaitis
Kilmė ir raida
Sevano ežeras atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš milijoną metų. Jis telkšo tektoninėje dauboje, užtvenktoje išsiveržusios lavos. Sevano tektoninę daubą supa aukšti kalvagūbriai, palaipsniui kylantys nuo ežero į visas puses. Šoržinsko povandeninis volas, Artanišo bei Naratuso iškyšuliai ežerą dalija į dvi dalis: Mažąjį ir Didįjį Sevaną.
Daubos šiaurės–vakarinę dalį užima Mažasis Sevanas. Jo krantai raižyti, jis žymiai gilesnis - maksimalus gylis siekia 83 metrus. Čia telkšo didžiausi gėlo vandens ištekliai. Skaitoma, kad pagal gėlo vandens išteklius Sevanui tenka antra vieta pasaulyje. Jį lenkia tik Titikaka ežeras, esantis Pietų Amerikoje. Didysis Sevanas užima pietrytinę daubos dalį. Jo dugnas lygus, didžiausias gylis neviršija 30 metrų, krantai mažai vingiuoti. Abi Sevano ežero dalis jungia platus sąsiauris. Praeityje Didysis ir Mažasis buvo atskiri ežerai ir, tik lavai užtvenkus ištaką iš Mažojo Sevano, jie susijungė į vieną – Sevano – ežerą.
Ežeran įteka 28 nedidelės upės, išteka vienintelė upė - Razdanas. Vandens paviršiaus temperatūra liepą–rugpjūtį siekia 17–19 C. Užšąla ežeras tik šalčiausiomis žiemomis lapkričio-gruodžio mėnesiais. Vanduo - žydros spalvos, druskingumas siekia iki 700 mg/l, skaidrumas – 4,5 m.
Dėl intensyvaus vandens naudojimo Sevano ežero vandens lygis žemėja, keičiasi ežero krantų kontūrai. Praeityje šiaurės-vakarinėje ežero dalyje buvusi Sevano sala virto pusiasaliu. Buvusiose apsemtose ežero pakrantėse surandami čia gyvenusių žmonių pėdsakai.
Ežero gyvūnija
Turtinga ir įdomi Sevano ežero gyvūnija. Jame gyvena nemažai endeminių rūšių. Ežere veisiasi garsios endeminės sevaninės lašišos – išchanai, endeminiai sevaniniai upėtakiai, yra sevaninių ir įstrižasnukių ūsorių, vėžių. Praeityje sevaninių upėtakių buvo 4 porūšės, tačiau dabar išliko tik dvi, kurioms taip pat gresia išnykimas. Pavojų kelia kitų žuvų, ypač atvežtų iš kitų vietų, konkurencija. Paminėtini iš Ladogos ir Čado atvežti ežerų sykai, sidabriniai karosai ar siauražnypliai upiniai vėžiai, ežere suradę geras gyvenimo sąlygas.
Ežero pakrantėse gyvena gausūs paukščių būriai. Tai armėninės žuvėdros, kirai, mažosios gulbės, mažosios žąsys, šalminės antys, kirai kvatokliai ir kiti. Sevano ežeras - svarbi paukščių migracijos, poilsio ir žiemojimo vieta.
Prie ežero įkurtas žuvininkystės ūkis. Jo svarbiausias tikslas – sevaninių lašišų – išchanų populiacijos išsaugojimas ir gausinimas. Sevano ežere išchanams gresia išnykimas, o štai Issyk Kulio ežere (Vidurinė Azija), kur jie atgabenti iš Sevano, šios žuvys puikiai prisitaikė.
Vandens panaudojimas
Sevano ežeras – vienintelis didelis gėlo vandens šaltinis visame Kaukazo regione. Dėl to nuo seno sprendžiama, kaip racionaliau panaudoti jo vandens išteklius. Jau 1848 metais buvo svarstoma, kaip ežero vandenį panaudoti laukų drėkinimui.
XX a. pradžioje pasirodė keletas projektų, kaip ežero vandenį panaudoti praktiniams reikalams. Viename jų buvo siūloma žymiai pažeminti ežero vandens lygį. Tyrimais buvo nustatyta, kad beveik 95 proc. vandens, patenkančio į ežerą, dėl didelio ežero vandens ploto išgaruoja. Taigi prarandama daug vandens. Buvo pasiūlyta ežero vandens lygį pažeminti 45 metrais, o vandenį panaudoti laukų laistymui, elektros energijos gavybai bei ūkinėms reikmėms.
1931 metais pasirodė pirmoji ežero vandens lygio žeminimo schema. Pagal ją per 50 metų ežero vandens lygis turėjo pažemėti 55 metrais, jo plotas likti nedidelis - tik 299 km2. Išlaisvinti nuo vandens žemės plotai buvo numatyta apželdinti ąžuolais, lazdynais ir kitais medžiais. 1933 metais prasidėjo darbai: buvo gilinama Razdano upės vaga, rengiami dirbtiniai vandens nutekėjimo kanalai, 40 metrų gylyje kasamas tunelis. Jau nuo 1937 metų pradėta intensyviai naudoti Sevano–Razdano irigacinė–energetinė sistema, turėjusi svarbią reikšmę vystant Armėnijos ūkį.
Pokario metais, šeštame XX a. dešimtmetyje, vandens lygio žemėjimo projektas buvo peržiūrėtas. Tai reikėjo daryti dėl daug priežasčių: iškilo iš vandens išlaisvintų plotų panaudojimo problema - jie pasirodė visiškai nenaudingi; Sevano-Razdano energetinė sistema netenkino poreikių, ją galėjo pakeisti šiluminės elektrinės; pažemėjus vandens lygiui 19 metrų, sumažėjo gėlo vandens kiekis vieninteliame regiono ežere; padidėjęs ežero nuotėkis ne tik pažemino vandens lygį, bet ir pakeitė ežero ekosistemą; paspartėjo ežero eutrofikacija, didėjo organinių medžiagų kiekis, prasidėjo „vandens žydėjimas“, o šie procesai grėsė ne tik vandens kokybei, bet ir žuvų ištekliams, jų rūšinei sudėčiai; su nuotėkio vandenimis ežere padaugėjo sunkiųjų metalų.
Pasikeitė ežero morfometriniai rodikliai. Per 64 (1936-2000) metus maksimalus gylis sumažėjo 19 metrų, vidutinis gylis – 14,5 m, plotas - 177,4 ha. Keitėsi ir iti rodikliai.
Buvo numatyta ežerą papildyti Varatanos ir Arpos upių vandenimis. Ežero vandens lygis pradėjo kilti. 2006-2010 metais vandens lygis kasmet pakildavo 25-35 centimetrais.
Ežero aplinka
Sevano ežero aplinka garsi ne tik rekreaciniais ištekliais - mineraliniais šaltiniais, gražia gamta, švariu oru, bet ir istorijos bei kultūros paminklais. Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad prieš 350 metų didesnėje dabartinio Sevano dalyje buvo sausuma. Joje buvo nemažai gyvenviečių, kurių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Dabar nemažus pakrančių plotus užima įveisti plačialapių medžių ir pušų miškai.
Plačiai žinomi ir gausiai lankomi prie ežero esantys istoriniai paminklai – vienuolynai. Žymiausias - Sevanavanko vienuolynas, esantis pusiasalyje šiaurės-vakarinėje ežero dalyje. Seniau jis buvo saloje, bet, pažemėjus ežero vandens lygiui, atsirado pusiasalyje. Iš kitų istorinių paminklų paminėtini Airivanko vienuolynas, vienas seniausių X a. Vanevano vienuolynas ir kiti. Prie Naradūzo kaimo yra garsiosios čhačkarų kapinės, kuriose per 900 įvairaus amžiaus bei įvairių stilių paminklų. Čhačkarai – tai unikalūs armėnų akmens meno religiniai paminklai. Tokius paminklus statydavo minint svarbius istorinius įvykius. Pats seniausias čhačkaras datuotas 876 metais.
Pažemėjus ežero vandens lygiui buvo surasta ir daugiau archeologinių paminklų. Ypač daug artefaktų – priešistorinių laikų natūralių gamtinių radinių, kuriuose galima įžvelgti žmogaus poveikį. Jų amžius siekia 2000 ir daugiau metų. Nemaža artefaktų sukaupta Jerevano muziejuose. 2012 metų liepos mėnesį Sevano ežero dugne, šešiolikos metrų gylyje, rastas paskendęs 18 metrų ilgio medinis laivas. Nemaža jo dalis išlikusi sveika, atliekami tyrimai.
Bandymas Sevano ežerą panaudoti praktiniams poreikiams dar kartą parodė, kaip rizikinga pažeisti susiformavusią ekologinę sistemą. Ją keisti galima tik atlikus įvairiapusius detalius tyrimus. Pažemėjus ežero vandens lygiui jo plotas sumažėjo 12 proc. Nusausėjusiuose plotuose sukurta infrastruktūra, nutiesti keliai, kūrėsi ūkiai. Pastaruoju metu kylantis ežero vandens lygis vėl kelia naujas problemas. Tai siejasi ne tik su materialiniais nuostoliais, bet ir su visos ekosistemos kaita.
Prof. Algirdas Stanaitis