Aplinkosaugos aktualijos
Žolės degintojai nepaiso nei gaisrų, nei baudų
Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje kilo 4190 gaisrų. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų padaugėjo 63 proc. Iki kovo mėnesio šalyje buvo kilę 1479 gaisrai. Praėjusį mėnesį užgesinta 2711 gaisrų ir jų skaičius, palyginti su dviem pirmaisiais mėnesiais, išaugo 1,8 karto. Tokią gaisrų gausą lėmė ankstyvas pavasaris. Atvirose teritorijose jų skaičius išaugo net 240 proc., t. y. kilo 2183 gaisrai, arba 52,1 proc. visų gaisrų, išdeginusių daugiau kaip 6 tūkst. hektarų.
Liūdniausia yra tai, kad nuo deginamos žolės ugnis persimeta į miškus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, apdega ir net žūsta žmonės.
Kovo 10 d. Alytaus rajone, Doškonių kaime, bandydama gesinti degančią žolę, nukentėjo moteris, ji apdegė veidą ir rankas. Kovo 30 d. Joniškio rajone, Vekonių kaime, gesindamas žolę kojas apdegė vyras.
Per 3 šių metų mėnesius gaisruose žuvo 45 žmonės (2013 m. – 55), o 69 gyventojai (74) patyrė traumas. Tai pats mažiausias pirmąjį ketvirtį žuvusiųjų ugnyje skaičius per vienuolika metų. Šiemet kilo 5 gaisrai, kuriuose žuvo po 2 šalies gyventojus, ir 2 gaisrai, pasiglemžę po 3 gyvybes.
Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje kilo 4190 gaisrų. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų padaugėjo 63 proc. Iki kovo mėnesio šalyje buvo kilę 1479 gaisrai. Praėjusį mėnesį užgesinta 2711 gaisrų ir jų skaičius, palyginti su dviem pirmaisiais mėnesiais, išaugo 1,8 karto. Tokią gaisrų gausą lėmė ankstyvas pavasaris. Atvirose teritorijose jų skaičius išaugo net 240 proc., t. y. kilo 2183 gaisrai, arba 52,1 proc. visų gaisrų, išdeginusių daugiau kaip 6 tūkst. hektarų.
Liūdniausia yra tai, kad nuo deginamos žolės ugnis persimeta į miškus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, apdega ir net žūsta žmonės.
Kovo 10 d. Alytaus rajone, Doškonių kaime, bandydama gesinti degančią žolę, nukentėjo moteris, ji apdegė veidą ir rankas. Kovo 30 d. Joniškio rajone, Vekonių kaime, gesindamas žolę kojas apdegė vyras.
Per 3 šių metų mėnesius gaisruose žuvo 45 žmonės (2013 m. – 55), o 69 gyventojai (74) patyrė traumas. Tai pats mažiausias pirmąjį ketvirtį žuvusiųjų ugnyje skaičius per vienuolika metų. Šiemet kilo 5 gaisrai, kuriuose žuvo po 2 šalies gyventojus, ir 2 gaisrai, pasiglemžę po 3 gyvybes.
Smegduobės
Pavasarį gali atsirasti daugiau smegduobių
Karstiniai reiškiniai – smegduobių, įslūgų radimasis – nuo seno žinomi Pasvalio ir Biržų rajonuose. Smeguobės gadina kelius ir pastatus, kelia daug rūpesčių žemdirbiams.
Lietuvos geologijos tarnyba dalyvauja įgyvendinant Aplinkos monitoringo programą ir kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais bei Biržų regioninio parko darbuotojais stebi karstinį procesą, matuoja jo intensyvumą (gipso tirpinimo mastą arba denudaciją), apskaito ir matuoja smegduobes.
Tyrimais nustatyta, kad 2013 metais karstiniame rajone gipso ištirpo daugiau už daugiametį vidurkį. Intensyvesnis gipso tirpinimas siejamas su klimato pokyčiais.
2013 m. metai buvo beveik 1 laipsniu šiltesni
2013 metai pasižymėjo santykinai aukšta vidutine metine oro temperatūra: sausio-lapkričio mėnesių temperatūra buvo 0,9 laipsnio aukštesnė už ilgametę vidutinę. Ypač aukšta buvo šiltojo laikotarpio temperatūra. Birželio temperatūra buvo net 3,9 laipsnio aukštesnė už šio mėnesio ilgametę vidutinę.
Tokia aukšta šiltojo laikotarpio temperatūra ir santykinai mažas liepos (29 proc. mažesnis už mėnesio vidutinę) bei rugpjūčio (59 proc. mažesnis už mėnesio vidutinę) mėnesių kritulių kiekis lėmė požeminio vandens lygio slūgimą karstėjančių uolienų sistemoje. Tai parodė ir ypač žemas karstinių ežerų lygis rudens pabaigoje.
Susidarė palankios sąlygos smegduobėms atsirasti
Pagal karstinių ežerų vandens lygio svyravimus (Pelanio ežeras Kirkilų kaime), 2013 metais vandens lygio kaitos metinė amplitudė buvo 1,93 m. Maksimalus vandens lygis buvo balandžio 19 d., minimalus – lapkričio 22 d.
Praėjusiais metais užfiksuotas aukščiausias ir žemiausias vandens lygis per 2010–2013 metus. Didelė metinė vandens lygio svyravimų amplitudė ir santykinai žemas minimalus lygis gali sudaryti palankesnes sąlygas karstinės denudacijos intensyvėjimui. Tai reiškia, kad dėl daugiau ištirpinto gipso pavasarį gali atsirasti daugiau karstinių įgriuvų.
Didžiausia smegduobių tikimybė – pavasarį ir rudenį
Jau antrą dešimtmetį sistemingai registruojant naujus karstinius reiškinius, pastebėtas dėsningumas. Dauguma jų atsiranda pavasario ir rudens mėnesiais.
2013 m. gegužės ir lapkričio mėnesiais buvo surengtos dvi tiriamosios išvykos į Šiaurės Lietuvos karstinį rajoną. Pernai įspūdingiausia 8 m pločio ir 9,5 m gylio karstinė įgriuva atsivėrė Trečionyse, Naradavos soduose, apie 40 m nuo kelio Pasvalys-Biržai.
Anksčiau pavasarį čia buvo pastebėtas nežymus įslūgimas žemės paviršiuje, kuris balandžio pabaigoje realizavosi į gilią šulinio formos įgriuvą. Maždaug po dviejų savaičių nuo jos atsiradimo Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojai išmatavo šią karstinių procesų apraišką (dugne plūduriavo prasmegusios obelys, nuo žemės paviršiaus iki vandens buvo 7,2 m). Tokio dydžio karstinė įgriuva atsiranda kas 3–5 metai.
Naujos vidutinio dydžio smegduobės užregistruotos Biržų rajone (Padaičių kaime – 3,3 m pločio ir apie 1 m gylio; Kirkiluose – atitinkamai 5,5 ir 4,0 m). Kitos nedidelės įgriuvos atsirado Karajimiškio, Daumėnų, Latveliškio, Kirkilų, Biržų kaimų laukuose.
Karajimiškio kaimo žemės dar įdomios urvų ir plyšių gausa. Horizontalus urvas buvo surastas negilios įgriuvos sienelėje, o buvusios Šventosios olos teritorijoje surasti 7 plyšiai ir dar kelios karstinės angos ir urvai nusekusio Požemio upelio dugne.
Duomenys apie naujus karstinius reiškinius surenkami tiek suplanuotų išvykų į karstinį rajoną metu, tiek ir glaudžiai bendradarbiaujant su Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojais bei savivaldybių administracijų specialistais. Ši informacija kaupiama Valstybinės geologinės informacinės sistemos GEOLIS Geologinių procesų ir reiškinių posistemyje. 2013 metais buvo surinkti ir susisteminti duomenys apie 48 karstinius reiškinius, itin sukarstėjusios teritorijos smegduobių užimamas plotas padidėjo nežymiai.
Pavasarį gali atsirasti daugiau smegduobių
Karstiniai reiškiniai – smegduobių, įslūgų radimasis – nuo seno žinomi Pasvalio ir Biržų rajonuose. Smeguobės gadina kelius ir pastatus, kelia daug rūpesčių žemdirbiams.
Lietuvos geologijos tarnyba dalyvauja įgyvendinant Aplinkos monitoringo programą ir kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais bei Biržų regioninio parko darbuotojais stebi karstinį procesą, matuoja jo intensyvumą (gipso tirpinimo mastą arba denudaciją), apskaito ir matuoja smegduobes.
Tyrimais nustatyta, kad 2013 metais karstiniame rajone gipso ištirpo daugiau už daugiametį vidurkį. Intensyvesnis gipso tirpinimas siejamas su klimato pokyčiais.
2013 m. metai buvo beveik 1 laipsniu šiltesni
2013 metai pasižymėjo santykinai aukšta vidutine metine oro temperatūra: sausio-lapkričio mėnesių temperatūra buvo 0,9 laipsnio aukštesnė už ilgametę vidutinę. Ypač aukšta buvo šiltojo laikotarpio temperatūra. Birželio temperatūra buvo net 3,9 laipsnio aukštesnė už šio mėnesio ilgametę vidutinę.
Tokia aukšta šiltojo laikotarpio temperatūra ir santykinai mažas liepos (29 proc. mažesnis už mėnesio vidutinę) bei rugpjūčio (59 proc. mažesnis už mėnesio vidutinę) mėnesių kritulių kiekis lėmė požeminio vandens lygio slūgimą karstėjančių uolienų sistemoje. Tai parodė ir ypač žemas karstinių ežerų lygis rudens pabaigoje.
Susidarė palankios sąlygos smegduobėms atsirasti
Pagal karstinių ežerų vandens lygio svyravimus (Pelanio ežeras Kirkilų kaime), 2013 metais vandens lygio kaitos metinė amplitudė buvo 1,93 m. Maksimalus vandens lygis buvo balandžio 19 d., minimalus – lapkričio 22 d.
Praėjusiais metais užfiksuotas aukščiausias ir žemiausias vandens lygis per 2010–2013 metus. Didelė metinė vandens lygio svyravimų amplitudė ir santykinai žemas minimalus lygis gali sudaryti palankesnes sąlygas karstinės denudacijos intensyvėjimui. Tai reiškia, kad dėl daugiau ištirpinto gipso pavasarį gali atsirasti daugiau karstinių įgriuvų.
Didžiausia smegduobių tikimybė – pavasarį ir rudenį
Jau antrą dešimtmetį sistemingai registruojant naujus karstinius reiškinius, pastebėtas dėsningumas. Dauguma jų atsiranda pavasario ir rudens mėnesiais.
2013 m. gegužės ir lapkričio mėnesiais buvo surengtos dvi tiriamosios išvykos į Šiaurės Lietuvos karstinį rajoną. Pernai įspūdingiausia 8 m pločio ir 9,5 m gylio karstinė įgriuva atsivėrė Trečionyse, Naradavos soduose, apie 40 m nuo kelio Pasvalys-Biržai.
Anksčiau pavasarį čia buvo pastebėtas nežymus įslūgimas žemės paviršiuje, kuris balandžio pabaigoje realizavosi į gilią šulinio formos įgriuvą. Maždaug po dviejų savaičių nuo jos atsiradimo Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojai išmatavo šią karstinių procesų apraišką (dugne plūduriavo prasmegusios obelys, nuo žemės paviršiaus iki vandens buvo 7,2 m). Tokio dydžio karstinė įgriuva atsiranda kas 3–5 metai.
Naujos vidutinio dydžio smegduobės užregistruotos Biržų rajone (Padaičių kaime – 3,3 m pločio ir apie 1 m gylio; Kirkiluose – atitinkamai 5,5 ir 4,0 m). Kitos nedidelės įgriuvos atsirado Karajimiškio, Daumėnų, Latveliškio, Kirkilų, Biržų kaimų laukuose.
Karajimiškio kaimo žemės dar įdomios urvų ir plyšių gausa. Horizontalus urvas buvo surastas negilios įgriuvos sienelėje, o buvusios Šventosios olos teritorijoje surasti 7 plyšiai ir dar kelios karstinės angos ir urvai nusekusio Požemio upelio dugne.
Duomenys apie naujus karstinius reiškinius surenkami tiek suplanuotų išvykų į karstinį rajoną metu, tiek ir glaudžiai bendradarbiaujant su Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojais bei savivaldybių administracijų specialistais. Ši informacija kaupiama Valstybinės geologinės informacinės sistemos GEOLIS Geologinių procesų ir reiškinių posistemyje. 2013 metais buvo surinkti ir susisteminti duomenys apie 48 karstinius reiškinius, itin sukarstėjusios teritorijos smegduobių užimamas plotas padidėjo nežymiai.
Gamtosauga
Harmonijoje su gamta
Per šalį nuvilnijo žinia: Lietuvoje veiklą pradėjo pirmasis biodinaminis ūkis – Ilzenbergo dvaras. Prisipažinkime, jog beveik visi suvokia dvaro žodžio reikšmę, tačiau vos vienas kitas žino ir supranta biodinaminio žodžio reikšmę. Žodynai aiškina, jog biodinamika – (gr. bios – gyvybė + dynamikos – stiprus) – biofizikos (biomechanikos) mokslo šaka, tirianti gyvųjų organizmų jėgas ir jų veikimą. Taigi paprasčiau tarus – biodinamika siejama su gyvųjų organizmų stipria gyvybe. O gyvas organizmas tai ne tik žmogus, bet ir viskas, kas tik auga ant žemės ar gyvena po dirvonais. Tad, sakytume, žmogus, užlipęs maisto grandinėje ant aukščiausios pakopos, turi ne valdyti aplinką ją skurdindamas ar niekindamas, bet harmonijoje su ja, nes jis pats yra iš jos, ir aplinkos daugiau veikiamas, negu kad tai suvokia.
Lankantis jau 500 metų turinčiame Ilzenbergo dvare jo pirmojo biodinaminio ūkio sezono atidarymo proga, daugelis atvykusių svečių ieškojo gamtos bei žmogaus harmonijos pėdsakų. Pirmiausia mūsų dėmesį patraukė didelis, dar belapis medis, kurio šakos dengė įėjimą į dvarą. Mus lydėjęs dvaro aiškintojas patikino, jog tai valstybės saugomas gamtos paminklas – Ilzenbergo dvaro ąžuolas. O kodėl jį net valstybė saugo, o ne dvarininkas? Aiškumas glūdi jo praeityje, nes, pirma, tai pats didžiausias medis iš visų augančių Baltijos regiono dvaruose, antra – jo amžius siekia apie 300 metų. Kai kurie lankytojai drįso jį dar labiau sendinti mąstydami, jog tai ko gero penkių šimtų metų, kaip ir pats dvaras, nes, atseit, ir dabar yra paprotys sodinti ąžuolus prie sodybų, o prie dvarų anksčiau tai būtinai buvo daroma.
Bet tai ne vienintelis dvaro medis. Dvaro parke auga net 23 rūšių medžiai, iš jų išsiskiria trys galingi ąžuolai. Šios trijulės vyriausiasis ir yra aukščiau minėtasis ąžuolas. Kaip sako dvariškiai, tai pats didžiausias ir garbingiausias Ilzenbergo dvaro parko medis. Jo kiti liemens duomenys yra tokie: didžiausia apimtis – 6,3 metrai, skersmuo – 2,0 metrai, aukštis – 30,5 metrų. Būklė – vegetacinė. Jis yra akivaizdus biodinamikos – gyvybės stiprumo – įrodymas. Girdėdamas tai, aš mintyse šį ąžuolą lyginau su vadinamuoju Bergo ąžuolu, kuris šio žmogaus dėka buvo išsaugotas greitkelyje Vilnius–Kaunas. Svečiai mielai fotografavosi po ąžuolu ir intuityviai siejo savo buvimą šalia jo su savo ilgaamžiškumu...
Bet grįžkime prie dvaro reikalų. „Pasienyje su Latvija esantis Ilzenbergo dvaras yra puiki vieta biodinaminiam ūkiui, nes čia anksčiau buvo ribojama žemdirbystė, todėl žemė yra švari ir pailsėjusi nuo bet kokių priedų ar chemijos“, – apie vieną pagrindinių motyvų čia įkurti biodinaminį ūkį kalbėjo svečiams Ilzenbergo dvarvietės savininkas Vaidas Barakauskas. Jis pabrėžė, jog rinkoje labai trūksta šviežių biodinaminių produktų, teisingiau pasakius, tokių produktų paprasčiausiai nėra. „Taip pamažu ir gimė idėja eiti visiškai nauju keliu – atstatytą dvarvietę skirti ne poilsiui ar pramogoms, o naujam atsakingam požiūriui į mūsų maistą, žemdirbystę ir pačią žemę“, – kalbėjo šeimininkas, iškilmingai paskelbęs pirmąjį savo veiklos sezoną.
Pastebėsime, jog 2003 m. sunykusią ir apleistą dvarvietę įsigijo Vaidas Barakauskas. 2012 m. gruodžio 20 d. paskelbta apie dvarvietės atstatymą. Per pusantrų metų iš griuvėsių prikeltos dvaro arklidės, amatų namas, rekonstruotas gyvenamasis namas, svirnas, iš naujo atstatytos vištidės, žąsidės, ledainė, malkinė, įrengtos visos komunikacijos ir atsodintas sodas.
Svečių grupelės lanko dvaro statinius ir klausosi aiškinimų apie naujovišką ūkininkavimą. Pasak dvariškių, biodinaminis ūkininkavimas yra aukščiausia ekologinio ūkio pakopa, biodinaminiams produktams keliami ypač griežti reikalavimai. Pats ūkis veikia kaip uždara natūrali ekosistema, netoleruojanti jokios išorinės intervencijos ar priedų – augalai tręšiami tik mėšlu, mulčiu, ūkyje pagamintais natūraliais puviniais ir silosais.
Tad kokios produkcijos iš dvaro reikia laukti? Nuo pat pirmojo veiklos sezono, t.y. jau šiemet Ilzenbergo dvaro biodinaminis ūkis norintiems sveikai maitintis vartotojams pateiks absoliučią rinkos naujieną – biodinaminių produktų krepšelius, kurie bus atvežami tiesiai į namus pagal užsakymus. Ir ką rasime siuntinyje? Krepšelių sudėtyje – visi sveiko maisto stalui reikalingi produktai: duona, pienas, sviestas, mėsa, paukštiena, kiaušiniai, žuvis, daržovės. Vasaros sezono metu krepšelį papildys vaisiai, uogos, žiemą – džiovinti, rauginti produktai, medus.
Vieni maistą supranta kaip būtinybę gyventi, ir tai teisinga, o kiti, gerai užkandę, apie maistą pafilosofuoja plačiau ir giliau, net iki kosmoso gelmių.
Tad taip, filosofiniu požiūriu, vertindami maistą ne kaip būtinąją priemonę gyventi suprasime, kad jis mus sieja su kur kas platesnėmis reikšmėmis, negu kad stalas. Sakysime, agurke, kurį iš daržo nuskynėme, yra ne tik kvapas, skonis bei masė, bet jame tūno paslėpta informacija apie visą aplinką – žemę, kurioje agurkas augo ir šios žemės šeimininko suvokimą apie žemdirbystę, laiką, kai vaisius užsimezgė ir brendo, kaip jis atrodė nuo užsimezgimo iki nuskynimo, kaip jį veikė dienos ir nakties ritmai ir net planetų kosmose brėžiamos elipsės. Tai informacija, kurią mokslas bando iššifruoti, o praktikai žemdirbiai savo ūkiuose realizuoti. Taigi su maistu į save perkeliame dalelę visatos ir paverčiame jį savo mikrokosmosu. Šitaip žvelgdami mokslo akimis suprantame sveikos maisto gimdyvės – dirvos, nekenksmingų augalų ir gyvūnų, ūkininkaujančio žmogaus agronomijos žinių, meilės savo darbui ir gamtai svarbą, biodinaminio ūkininkavimo būtinybę. Toks ūkininkavimas jau žinomas kitose šalyse. Literatūroje radau žinią, kad biodinaminiai ūkininkai Vokietijoje susibūrė į 1997 m. įkurtą „Demeter“ (graikų derlingumo ir žemdirbystės deivės Demetros vardas) organizaciją.
Tai kokiomis priemonėmis bus kuriami produktai? Jau šįmet Ilzenbergo dvaro biodinaminis ūkis ketina įsigyti 50 mėsinių galvijų, 5 melžiamas karves, 15 ėriavedžių avių, 2 alpakas, 50 žasų, 150 vištų dedeklių ir 1000 mėsinių vištų.
Daržams numatyta iki 5 hektarų plotas, o 1,5 ha dydžio sode jau auga per 500 obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių ir abrikosų, serbentų, agrastų, šilauogių, aviečių, gervuogių. Apskritai Ilzenbergo dvaro biodinaminiam ūkiui priklauso 463 hektarai žemės.
Pradžia padaryta, tikslai apibrėžti. Sėkmę parodys neklystantis teisėjas laikas...
Dr. Jonas VĖLYVIS
V. VAITKAUS nuotraukos
Per šalį nuvilnijo žinia: Lietuvoje veiklą pradėjo pirmasis biodinaminis ūkis – Ilzenbergo dvaras. Prisipažinkime, jog beveik visi suvokia dvaro žodžio reikšmę, tačiau vos vienas kitas žino ir supranta biodinaminio žodžio reikšmę. Žodynai aiškina, jog biodinamika – (gr. bios – gyvybė + dynamikos – stiprus) – biofizikos (biomechanikos) mokslo šaka, tirianti gyvųjų organizmų jėgas ir jų veikimą. Taigi paprasčiau tarus – biodinamika siejama su gyvųjų organizmų stipria gyvybe. O gyvas organizmas tai ne tik žmogus, bet ir viskas, kas tik auga ant žemės ar gyvena po dirvonais. Tad, sakytume, žmogus, užlipęs maisto grandinėje ant aukščiausios pakopos, turi ne valdyti aplinką ją skurdindamas ar niekindamas, bet harmonijoje su ja, nes jis pats yra iš jos, ir aplinkos daugiau veikiamas, negu kad tai suvokia.
Lankantis jau 500 metų turinčiame Ilzenbergo dvare jo pirmojo biodinaminio ūkio sezono atidarymo proga, daugelis atvykusių svečių ieškojo gamtos bei žmogaus harmonijos pėdsakų. Pirmiausia mūsų dėmesį patraukė didelis, dar belapis medis, kurio šakos dengė įėjimą į dvarą. Mus lydėjęs dvaro aiškintojas patikino, jog tai valstybės saugomas gamtos paminklas – Ilzenbergo dvaro ąžuolas. O kodėl jį net valstybė saugo, o ne dvarininkas? Aiškumas glūdi jo praeityje, nes, pirma, tai pats didžiausias medis iš visų augančių Baltijos regiono dvaruose, antra – jo amžius siekia apie 300 metų. Kai kurie lankytojai drįso jį dar labiau sendinti mąstydami, jog tai ko gero penkių šimtų metų, kaip ir pats dvaras, nes, atseit, ir dabar yra paprotys sodinti ąžuolus prie sodybų, o prie dvarų anksčiau tai būtinai buvo daroma.
Bet tai ne vienintelis dvaro medis. Dvaro parke auga net 23 rūšių medžiai, iš jų išsiskiria trys galingi ąžuolai. Šios trijulės vyriausiasis ir yra aukščiau minėtasis ąžuolas. Kaip sako dvariškiai, tai pats didžiausias ir garbingiausias Ilzenbergo dvaro parko medis. Jo kiti liemens duomenys yra tokie: didžiausia apimtis – 6,3 metrai, skersmuo – 2,0 metrai, aukštis – 30,5 metrų. Būklė – vegetacinė. Jis yra akivaizdus biodinamikos – gyvybės stiprumo – įrodymas. Girdėdamas tai, aš mintyse šį ąžuolą lyginau su vadinamuoju Bergo ąžuolu, kuris šio žmogaus dėka buvo išsaugotas greitkelyje Vilnius–Kaunas. Svečiai mielai fotografavosi po ąžuolu ir intuityviai siejo savo buvimą šalia jo su savo ilgaamžiškumu...
Bet grįžkime prie dvaro reikalų. „Pasienyje su Latvija esantis Ilzenbergo dvaras yra puiki vieta biodinaminiam ūkiui, nes čia anksčiau buvo ribojama žemdirbystė, todėl žemė yra švari ir pailsėjusi nuo bet kokių priedų ar chemijos“, – apie vieną pagrindinių motyvų čia įkurti biodinaminį ūkį kalbėjo svečiams Ilzenbergo dvarvietės savininkas Vaidas Barakauskas. Jis pabrėžė, jog rinkoje labai trūksta šviežių biodinaminių produktų, teisingiau pasakius, tokių produktų paprasčiausiai nėra. „Taip pamažu ir gimė idėja eiti visiškai nauju keliu – atstatytą dvarvietę skirti ne poilsiui ar pramogoms, o naujam atsakingam požiūriui į mūsų maistą, žemdirbystę ir pačią žemę“, – kalbėjo šeimininkas, iškilmingai paskelbęs pirmąjį savo veiklos sezoną.
Pastebėsime, jog 2003 m. sunykusią ir apleistą dvarvietę įsigijo Vaidas Barakauskas. 2012 m. gruodžio 20 d. paskelbta apie dvarvietės atstatymą. Per pusantrų metų iš griuvėsių prikeltos dvaro arklidės, amatų namas, rekonstruotas gyvenamasis namas, svirnas, iš naujo atstatytos vištidės, žąsidės, ledainė, malkinė, įrengtos visos komunikacijos ir atsodintas sodas.
Svečių grupelės lanko dvaro statinius ir klausosi aiškinimų apie naujovišką ūkininkavimą. Pasak dvariškių, biodinaminis ūkininkavimas yra aukščiausia ekologinio ūkio pakopa, biodinaminiams produktams keliami ypač griežti reikalavimai. Pats ūkis veikia kaip uždara natūrali ekosistema, netoleruojanti jokios išorinės intervencijos ar priedų – augalai tręšiami tik mėšlu, mulčiu, ūkyje pagamintais natūraliais puviniais ir silosais.
Tad kokios produkcijos iš dvaro reikia laukti? Nuo pat pirmojo veiklos sezono, t.y. jau šiemet Ilzenbergo dvaro biodinaminis ūkis norintiems sveikai maitintis vartotojams pateiks absoliučią rinkos naujieną – biodinaminių produktų krepšelius, kurie bus atvežami tiesiai į namus pagal užsakymus. Ir ką rasime siuntinyje? Krepšelių sudėtyje – visi sveiko maisto stalui reikalingi produktai: duona, pienas, sviestas, mėsa, paukštiena, kiaušiniai, žuvis, daržovės. Vasaros sezono metu krepšelį papildys vaisiai, uogos, žiemą – džiovinti, rauginti produktai, medus.
Vieni maistą supranta kaip būtinybę gyventi, ir tai teisinga, o kiti, gerai užkandę, apie maistą pafilosofuoja plačiau ir giliau, net iki kosmoso gelmių.
Tad taip, filosofiniu požiūriu, vertindami maistą ne kaip būtinąją priemonę gyventi suprasime, kad jis mus sieja su kur kas platesnėmis reikšmėmis, negu kad stalas. Sakysime, agurke, kurį iš daržo nuskynėme, yra ne tik kvapas, skonis bei masė, bet jame tūno paslėpta informacija apie visą aplinką – žemę, kurioje agurkas augo ir šios žemės šeimininko suvokimą apie žemdirbystę, laiką, kai vaisius užsimezgė ir brendo, kaip jis atrodė nuo užsimezgimo iki nuskynimo, kaip jį veikė dienos ir nakties ritmai ir net planetų kosmose brėžiamos elipsės. Tai informacija, kurią mokslas bando iššifruoti, o praktikai žemdirbiai savo ūkiuose realizuoti. Taigi su maistu į save perkeliame dalelę visatos ir paverčiame jį savo mikrokosmosu. Šitaip žvelgdami mokslo akimis suprantame sveikos maisto gimdyvės – dirvos, nekenksmingų augalų ir gyvūnų, ūkininkaujančio žmogaus agronomijos žinių, meilės savo darbui ir gamtai svarbą, biodinaminio ūkininkavimo būtinybę. Toks ūkininkavimas jau žinomas kitose šalyse. Literatūroje radau žinią, kad biodinaminiai ūkininkai Vokietijoje susibūrė į 1997 m. įkurtą „Demeter“ (graikų derlingumo ir žemdirbystės deivės Demetros vardas) organizaciją.
Tai kokiomis priemonėmis bus kuriami produktai? Jau šįmet Ilzenbergo dvaro biodinaminis ūkis ketina įsigyti 50 mėsinių galvijų, 5 melžiamas karves, 15 ėriavedžių avių, 2 alpakas, 50 žasų, 150 vištų dedeklių ir 1000 mėsinių vištų.
Daržams numatyta iki 5 hektarų plotas, o 1,5 ha dydžio sode jau auga per 500 obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių ir abrikosų, serbentų, agrastų, šilauogių, aviečių, gervuogių. Apskritai Ilzenbergo dvaro biodinaminiam ūkiui priklauso 463 hektarai žemės.
Pradžia padaryta, tikslai apibrėžti. Sėkmę parodys neklystantis teisėjas laikas...
Dr. Jonas VĖLYVIS
V. VAITKAUS nuotraukos
Akistata su gamta
Balandis neša atgimimą
Kaip skuba pavasaris! Vidurinis pavasario mėnuo balandis yra ne tik žadintojas, bet ir prasmingų darbų tvarkytojas. Šį mėnesį gamtoje pradedami darbai, kurie bus labai svarbūs šiuos metus ir net kitąmet .
Kaskart gamtoje mes ieškome ko nors nepaprasto. Tačiau žinokime, kad gamta viską daro tvarkingai, o tie “nepaprastumai” yra nukrypimai. Pasižvalgykime po šį balandį ir pabandykime jį suprasti.
Šiemet daugelis varliagyvių ir roplių po žiemos miego pabudo daug anksčiau, nei įprasta - kove. Tačiau balandis - jų aktyvumo metas. Tiesa, dar neretai ištinkančios šalnos ir nakties vėsa keičia jų paros režimą, nes judėti ir maitintis šie gyviai gali tik nuo pietų, gerokai atšilus.
Iki balandžio išneršė pievinės varlės, paskui jas tą daryti skubėjo smailiasnukės varlės, paprastosios rupūžės. Šiemet jų keliavimas į neršto vietas buvo labai sutelktas, tad atrodė, kad keliuose žuvo ypač daug šių gyvių. Po neršto varliagyviai pasklido po aplinkinius laukus ir miškus, tačiau tuo metu šis keliavimas yra padrikas, neprimenantis ankstyvosios migracijos.
Labai anksti, kove prabudo angys ir driežai, kovo paskutinę dekadą stebėti aktyvūs žalčiai. Paprastai jie pasirodo ne anksčiau kaip balandžio viduryje, šiemet atbudimą lėmė šiltas pavasaris. Žalčiai, kaip ir visi šaltakraujai gyvūnai, labiausiai priklauso nuo oro temperatūros ir saulės. Tik sušilę jie tampa judrūs, pradeda šliaužioti ir maitintis. Dabar juos galime pamatyti besišildančius po keletą, tai yra preliudija jų vestuvėms.
Balandžio šiluma ir pirmoji žaluma pašaukia vabzdžius. Prie visų, kurie peržiemojo suaugę ir buvo aktyvūs kove, dabar prisideda šio pavasario vaikai - vikšrai, lervutės, išsivystę iš peržiemojusių ar jau šiemet padėtų kiaušinėlių. Jų labai daug, pradžioje jie labai smulkūs, sunkiai pastebimi. Tačiau aktyviai maitindamiesi jie auga, didėja. Rajumas - vabzdžių jauniklių savybė. Gal todėl augalų lapai vos išsiskleidę būna apninkami mažų lervučių ir drugių vikšrelių, kurie labai sparčiai auga ir didėja. Tiesa, jų veiklos pėdsakų netenka laukti ilgai - jau pirmieji lapai beregint apgraužiami, išvarpomi: atidžiai žiūrint, labai sunku rasti sveiką, nepažeistą net visai šviežią medžio ar krūmo lapą. Tai augalams nekenkia, jų lapai didėja, standėja ir ilgainiui vabzdžiams tampa vis mažiau patrauklūs.
Šis balandis labai anksti pažadino ir pasaulin paleido kai kuriuos drugius, įprastus tik gegužės pradžioje. Gali būti, kad entomologai ir gamtininkai mėgėjai šiemet atras paskubėjusius keliauti į šiaurę usninukus (atskridusius nuo Viduržemio jūros), kopūstinius baltukus. Jie paprastai regimi ne anksčiau kaip gegužę. Drugiai, kiti vabzdžiai ir nemažai bestuburių aktyviai reaguoja į orus, į šilumą, todėl jų ciklai gali kisti. Tiesa, nėra jokio pagrindo manyti, kad šie vienkartiniai pasikeitimai kaip nors įtakos visos rūšies ar vietinės populiacijos biologiją ir ekologiją.
Balandžio antroji pusė tampa vis labiau žalia, sulapoja medžiai, o tai tampa ženklu sugrįžti paukščiams, kuriuos vadiname vasaros gyventojais. Ką bendro turi lapija ir jų grįžimas? Nemažai šių sparnuočių turi ryškiaplunksnius apdarus, su kokiais galima slapstytis tik jau sulapojusiuose medžiuose. Tokios signalo laukia (mįslė - kaip apie jį sužino...) gegutės, lakštingalos, volungės. Tiesa, peršasi mintis, kad kai kurioms rūšims ši sąlyga svarbi dėl kito, daug paprastesnio dalyko - maisto, ypač ant lapų randamų vabzdžių vikšrų gausos. Paukščiai tokių svarstymų ir dvejonių neturi, tiesiog - jie žino, kada reikia sugrįžti. Nors...
Pernai besibaigiant balandžio pirmajai dekadai dar visur tvyrojo sniegas, o į Lietuvą sugrįžo šelmeninės kregždės. Net patyrę gamtininkai nežinojo, kaip vertinti tokį reiškinį. Šiemet sąlygos kregždėms skubėti būtų geresnės, tačiau jos gal nesusivilios tuo ir paklus prigimčiai, neskubės. Taip būtų geriau joms pačioms, nes balandį šiltus orus dažnai keičia šaltukas ar vėsa, kaskart dieną-kitą neskraido jokie vabzdžiai. O jie - vienintelis vabzdžių maistas.
Kol vieni paukščiai skuba namo į Lietuvą, kiti pro mūsų kraštą keliauja. Tokių daug, tik vieni jų keliauja ir nukeliauja, trumpam nusileisdami palesinėti, kiti apsistoja ilgesniam laikui. Balandžio pradžioje ypač įdomiai atrodo praskrendantys kikiliai - mišrūs jų ir šiaurinių kikilių pulkai pabyra pamiškėse, leidžiasi į dirvas lesinėti, paukščiai nutūpę ant šakų užgieda, pinksi, čirška. Dabar niekas nepasakys, kiek paukščių yra tokiam pulke, nes jie maišosi, skraidinėja, bėginėja. Tik pakilę skristi jie tampa labiau vieningi, nors keliauja taip pat padriku, “pabirusiu” pulku.
Kitaip elgiasi pakeliui į tolimas perimvietes skrendantys vandens paukščiai ir tilvikai. Eurazijos šiaurėn skuba labai daug sparnuočių, pas mus Nemuno deltoje ir prie Kuršių marių apsistojantys jų pulkai yra tik maža to srauto dalis. Lietuvoje šie vandens paukščiai jaučiasi saugūs, čia jų niekas netrikdo. Jei pavasaris yra ankstyvas, o potvyniai apsėmę didelius žemumų plotus, gulbės, antys ir žąsys gali laikytis bent porą mėnesių. Kadangi dabar nemažai šių aukščių žiemavietėse (ypač Olandijoje) ženklinami ant kaklo dedamais ir iš tolo “perskaitomais” plastikiniais žiedais, galima sekti šių paukščių keliones ir žinoti, kaip ilgai jie vieši pas mus. Šiek tiek šių paukščių paženklinta siųstuvėliais, kurie leidžia sekti juos visą kelią. Paprastai tik pievų vandeniui nusekus gulbės ir žąsys pakyla skristi. Jei vanduo telkšo ilgai, jos gali laikytis iki gegužės vidurio. Tokiu metu miškatundrėse ir tundrose dar tik prasideda pavasaris, pradeda tirpti sniegas, todėl keliauti yra ne vėlu. Atrodytų, išlydint šiuos paukščius galima linkėti jiems gero kelio. Nors... iki šiol Rusijoje vandens paukščiai medžiojami ir pavasarį! Niekas nežino, kiek jų taip sunaikinama, tačiau šios netektys yra ypač skaudžios, nes paukščiai nušaunami tada, kai būna pasiruošę dėti kiaušinius ir perėti. Rusijos medžiotojų žurnale teko matyti nuotraukų, kuriose greta dešimčių sumedžiotų žąsų buvo ir pažymėtosios kakliniais žiedais. Vadinasi, ilgą laiką stebėto paukščio gyvenimas buvo nutrauktas prie pat lizdo!
Balandžio žaluma tampa nauju ir labai laukiamu maistu daugeliui žvėrių. Jau senokai stirnos ganosi pašlaitėse, pamiškėse, kur žali augalų daigai prasikalė anksčiausiai. Dabar ir briedžiai vis dažniau brenda į vandenį ar klampoja raiste ir peša viksvas, vingiorykštes. Labai noriai jie maitinasi želmenimis; tiesa, juos pešti žvėrims sunku, nes jų kojos ilgos, o kaklai palyginti trumpi. Todėl briedžiui tenka klauptis priekinėmis kojomis ir taip žoliauti.
Nuo rudens vidurio maitinęsi žieve, savo racioną keisti pradeda bebrai. Jie neišrankūs, jiems tinka viksvos, nendrių ūgliai, vingiorykštės.
Balandį žvėrys pradeda keisti kailius, todėl iki birželio jie bus “pusiau skusti, pusiau lupti...” Žieminis kailis krinta dideliais kuokštais, dažnai žvėrys jį nusibraukia į medžių kamienus, krūmus. Tokio išsivadavimo kai kas laukia - nemažai paukščių šiuo jau nereikalingu kailiu kloja savo lizdus.
Balandį gimsta jaunikliai - voveriukai, vilkiukai, lapiukai. Nors briedžiukai paprastai gimsta gegužės pradžioje, tačiau nenustebkite juos pamatę ir dabar, balandžio gale.
Balandis - ramybės ir tūkstančių rūpesčių mėnuo. Gamta suspėja su visais savo darbais. Gal mes galime mokytis iš jos?
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Kaip skuba pavasaris! Vidurinis pavasario mėnuo balandis yra ne tik žadintojas, bet ir prasmingų darbų tvarkytojas. Šį mėnesį gamtoje pradedami darbai, kurie bus labai svarbūs šiuos metus ir net kitąmet .
Kaskart gamtoje mes ieškome ko nors nepaprasto. Tačiau žinokime, kad gamta viską daro tvarkingai, o tie “nepaprastumai” yra nukrypimai. Pasižvalgykime po šį balandį ir pabandykime jį suprasti.
Šiemet daugelis varliagyvių ir roplių po žiemos miego pabudo daug anksčiau, nei įprasta - kove. Tačiau balandis - jų aktyvumo metas. Tiesa, dar neretai ištinkančios šalnos ir nakties vėsa keičia jų paros režimą, nes judėti ir maitintis šie gyviai gali tik nuo pietų, gerokai atšilus.
Iki balandžio išneršė pievinės varlės, paskui jas tą daryti skubėjo smailiasnukės varlės, paprastosios rupūžės. Šiemet jų keliavimas į neršto vietas buvo labai sutelktas, tad atrodė, kad keliuose žuvo ypač daug šių gyvių. Po neršto varliagyviai pasklido po aplinkinius laukus ir miškus, tačiau tuo metu šis keliavimas yra padrikas, neprimenantis ankstyvosios migracijos.
Labai anksti, kove prabudo angys ir driežai, kovo paskutinę dekadą stebėti aktyvūs žalčiai. Paprastai jie pasirodo ne anksčiau kaip balandžio viduryje, šiemet atbudimą lėmė šiltas pavasaris. Žalčiai, kaip ir visi šaltakraujai gyvūnai, labiausiai priklauso nuo oro temperatūros ir saulės. Tik sušilę jie tampa judrūs, pradeda šliaužioti ir maitintis. Dabar juos galime pamatyti besišildančius po keletą, tai yra preliudija jų vestuvėms.
Balandžio šiluma ir pirmoji žaluma pašaukia vabzdžius. Prie visų, kurie peržiemojo suaugę ir buvo aktyvūs kove, dabar prisideda šio pavasario vaikai - vikšrai, lervutės, išsivystę iš peržiemojusių ar jau šiemet padėtų kiaušinėlių. Jų labai daug, pradžioje jie labai smulkūs, sunkiai pastebimi. Tačiau aktyviai maitindamiesi jie auga, didėja. Rajumas - vabzdžių jauniklių savybė. Gal todėl augalų lapai vos išsiskleidę būna apninkami mažų lervučių ir drugių vikšrelių, kurie labai sparčiai auga ir didėja. Tiesa, jų veiklos pėdsakų netenka laukti ilgai - jau pirmieji lapai beregint apgraužiami, išvarpomi: atidžiai žiūrint, labai sunku rasti sveiką, nepažeistą net visai šviežią medžio ar krūmo lapą. Tai augalams nekenkia, jų lapai didėja, standėja ir ilgainiui vabzdžiams tampa vis mažiau patrauklūs.
Šis balandis labai anksti pažadino ir pasaulin paleido kai kuriuos drugius, įprastus tik gegužės pradžioje. Gali būti, kad entomologai ir gamtininkai mėgėjai šiemet atras paskubėjusius keliauti į šiaurę usninukus (atskridusius nuo Viduržemio jūros), kopūstinius baltukus. Jie paprastai regimi ne anksčiau kaip gegužę. Drugiai, kiti vabzdžiai ir nemažai bestuburių aktyviai reaguoja į orus, į šilumą, todėl jų ciklai gali kisti. Tiesa, nėra jokio pagrindo manyti, kad šie vienkartiniai pasikeitimai kaip nors įtakos visos rūšies ar vietinės populiacijos biologiją ir ekologiją.
Balandžio antroji pusė tampa vis labiau žalia, sulapoja medžiai, o tai tampa ženklu sugrįžti paukščiams, kuriuos vadiname vasaros gyventojais. Ką bendro turi lapija ir jų grįžimas? Nemažai šių sparnuočių turi ryškiaplunksnius apdarus, su kokiais galima slapstytis tik jau sulapojusiuose medžiuose. Tokios signalo laukia (mįslė - kaip apie jį sužino...) gegutės, lakštingalos, volungės. Tiesa, peršasi mintis, kad kai kurioms rūšims ši sąlyga svarbi dėl kito, daug paprastesnio dalyko - maisto, ypač ant lapų randamų vabzdžių vikšrų gausos. Paukščiai tokių svarstymų ir dvejonių neturi, tiesiog - jie žino, kada reikia sugrįžti. Nors...
Pernai besibaigiant balandžio pirmajai dekadai dar visur tvyrojo sniegas, o į Lietuvą sugrįžo šelmeninės kregždės. Net patyrę gamtininkai nežinojo, kaip vertinti tokį reiškinį. Šiemet sąlygos kregždėms skubėti būtų geresnės, tačiau jos gal nesusivilios tuo ir paklus prigimčiai, neskubės. Taip būtų geriau joms pačioms, nes balandį šiltus orus dažnai keičia šaltukas ar vėsa, kaskart dieną-kitą neskraido jokie vabzdžiai. O jie - vienintelis vabzdžių maistas.
Kol vieni paukščiai skuba namo į Lietuvą, kiti pro mūsų kraštą keliauja. Tokių daug, tik vieni jų keliauja ir nukeliauja, trumpam nusileisdami palesinėti, kiti apsistoja ilgesniam laikui. Balandžio pradžioje ypač įdomiai atrodo praskrendantys kikiliai - mišrūs jų ir šiaurinių kikilių pulkai pabyra pamiškėse, leidžiasi į dirvas lesinėti, paukščiai nutūpę ant šakų užgieda, pinksi, čirška. Dabar niekas nepasakys, kiek paukščių yra tokiam pulke, nes jie maišosi, skraidinėja, bėginėja. Tik pakilę skristi jie tampa labiau vieningi, nors keliauja taip pat padriku, “pabirusiu” pulku.
Kitaip elgiasi pakeliui į tolimas perimvietes skrendantys vandens paukščiai ir tilvikai. Eurazijos šiaurėn skuba labai daug sparnuočių, pas mus Nemuno deltoje ir prie Kuršių marių apsistojantys jų pulkai yra tik maža to srauto dalis. Lietuvoje šie vandens paukščiai jaučiasi saugūs, čia jų niekas netrikdo. Jei pavasaris yra ankstyvas, o potvyniai apsėmę didelius žemumų plotus, gulbės, antys ir žąsys gali laikytis bent porą mėnesių. Kadangi dabar nemažai šių aukščių žiemavietėse (ypač Olandijoje) ženklinami ant kaklo dedamais ir iš tolo “perskaitomais” plastikiniais žiedais, galima sekti šių paukščių keliones ir žinoti, kaip ilgai jie vieši pas mus. Šiek tiek šių paukščių paženklinta siųstuvėliais, kurie leidžia sekti juos visą kelią. Paprastai tik pievų vandeniui nusekus gulbės ir žąsys pakyla skristi. Jei vanduo telkšo ilgai, jos gali laikytis iki gegužės vidurio. Tokiu metu miškatundrėse ir tundrose dar tik prasideda pavasaris, pradeda tirpti sniegas, todėl keliauti yra ne vėlu. Atrodytų, išlydint šiuos paukščius galima linkėti jiems gero kelio. Nors... iki šiol Rusijoje vandens paukščiai medžiojami ir pavasarį! Niekas nežino, kiek jų taip sunaikinama, tačiau šios netektys yra ypač skaudžios, nes paukščiai nušaunami tada, kai būna pasiruošę dėti kiaušinius ir perėti. Rusijos medžiotojų žurnale teko matyti nuotraukų, kuriose greta dešimčių sumedžiotų žąsų buvo ir pažymėtosios kakliniais žiedais. Vadinasi, ilgą laiką stebėto paukščio gyvenimas buvo nutrauktas prie pat lizdo!
Balandžio žaluma tampa nauju ir labai laukiamu maistu daugeliui žvėrių. Jau senokai stirnos ganosi pašlaitėse, pamiškėse, kur žali augalų daigai prasikalė anksčiausiai. Dabar ir briedžiai vis dažniau brenda į vandenį ar klampoja raiste ir peša viksvas, vingiorykštes. Labai noriai jie maitinasi želmenimis; tiesa, juos pešti žvėrims sunku, nes jų kojos ilgos, o kaklai palyginti trumpi. Todėl briedžiui tenka klauptis priekinėmis kojomis ir taip žoliauti.
Nuo rudens vidurio maitinęsi žieve, savo racioną keisti pradeda bebrai. Jie neišrankūs, jiems tinka viksvos, nendrių ūgliai, vingiorykštės.
Balandį žvėrys pradeda keisti kailius, todėl iki birželio jie bus “pusiau skusti, pusiau lupti...” Žieminis kailis krinta dideliais kuokštais, dažnai žvėrys jį nusibraukia į medžių kamienus, krūmus. Tokio išsivadavimo kai kas laukia - nemažai paukščių šiuo jau nereikalingu kailiu kloja savo lizdus.
Balandį gimsta jaunikliai - voveriukai, vilkiukai, lapiukai. Nors briedžiukai paprastai gimsta gegužės pradžioje, tačiau nenustebkite juos pamatę ir dabar, balandžio gale.
Balandis - ramybės ir tūkstančių rūpesčių mėnuo. Gamta suspėja su visais savo darbais. Gal mes galime mokytis iš jos?
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
AUGALIJOS PASAULYJE
Egzotiniai medžiai ir krūmai (2)
Egzotinių medžių ir krūmų samprata gali būti dvejopa. Dažniausiai egzotiniais sumedėjusiais augalais vadinami rečiau mūsų dekoratyviniuose želdynuose sutinkami svetimžemiai medžiai ir krūmai. Bet kartais šiai kategorijai priskiriami visi mūsų šalyje auginami svetimžemiai (introdukuoti) sumedėję augalai. Mes gi prisilaikysime pirmosios sampratos ir šiais metais leidinio puslapiuose pakalbėsime apie retuosius mūsų dekoratyvinių želdynų sumedėjusius augalus, pateiksime įdomių faktų apie jų introdukciją Europoje ir Lietuvoje, aptarsime jų architektūrines bei dekoratyvines savybes, dauginimo ir auginimo želdynuose ypatumus. Egzotinių sumedėjusių augalų kategorijai visų pirma reiktų priskirti visas reliktines sumedėjusių augalų rūšis, kurios Žemėje klestėjo prieš dešimtis, šimtus milijonų metų ir, nepaisant savo primityvios sandaros, sėkmingai sulaukė šių laikų. Taigi, kas visgi yra tie reliktiniai augalai. |
Reliktiniai sumedėję augalai
Magnolijinių šeima (Magnoliaceae Juss.) Seniausi iki mūsų dienų išlikę žiediniai augalai priklauso magnolijinių (Magnoliaceae Juss.) šeimai. Apie šių augalų garbingą evoliucinį amžių byloja primityvi žiedo, medienos ir vaisių sandara. Šeimai šiuo metu priskiriama 12 genčių ir apie 210 rūšių augalai. Lietuvoje auginami dviejų šios šeimos genčių augalai – keletas magnolijų rūšių ir veislių ir gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.). Magnolijos (Magnolia L.) genčiai priklauso apie 70 rūšių, savaime paplitusių Pietryčių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai vidutinio aukščio visžaliai ar lapus numetantys medžiai ir krūmai. Puošniausios magnolijos žydėjimo metu, kada pasipuošia dideliais 8-10 cm skersmens baltais, rožiniais ar purpriniais aromatingais žiedais. Jų dekoratyvinę vertę padidina dar ir tai, kad nemažai rūšių ir veislių žydi anksti pavasarį, prieš skleidžiantis lapams. Lietuvos želdynuose (botanikos soduose, arboretumuose, individualiose dendrologinėse kolekcijose bei sodybose) šiuo metu auginama apie 10 magnolijų rūšių ir 12 kultivarų (veislių). Iš plačiau auginamų ir labiau paplitusių rūšių paminėtina japoninė (Magnolia japonica DC.), Sulanžo (Magnolia x soulangeana Soul.- Bod.) ir žvaigždinė (Magnolia stellata (Siebold et Zucc. Maxim.) magnolijos bei jų veislės. Apie šiuos puikius puošniai žydinčius augalus žurnalo puslapiuose jau buvo kalbėta, todėl plačiau apie juos nerašysime. Originalia išvaizda ir dekoratyvumu iš kitų mūsų šalyje auginamų egzotinių medžių ryškiai išsiskiria gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.). Tai taip pat magnolijinių šeimai priklausantis 50-60 m aukščio galingas medis, savaime augantis Šiaurės Amerikoje. Genties vardas (Liriodendron – Tulpmedis) siejamas su lyros formos lapais, o lotyniškas rūšies vardas (...tulipifera) – su tulpės formos gelsvais žiedais. Mūsų šalies želdynuose gelsvažiedis tulpmedis retokas. Du 18 ir 22 m aukščio derantys medžiai auga Veliuonos dvaro parke. Čia surinktų sėklų daigumas 1-2 proc. Jaunesni 20 -50 metų amžiaus augalai auga Kauno botanikos sode, Prof. Tado Ivanausko memorialinėje sodyboje „Obelynė“, Degaičių senajame parke (Telšių raj.), Raudondvario medelyne bei pavienėse dendrologinėse kolekcijose bei sodybose. Tulpmedis visiškai atsparus mūsų klimatinėms sąlygoms, žiemą neapšąla ir galėtų būti žymiai plačiau auginamas dekoratyviniuose želdynuose. Citrinvytis (Schisandra chinensis (Turcz.) Baill.) Pastaraisiais metais sodininkų mėgėjų simpatijas vis labiau užkariauja kininis citrinvytis (Schisandra chinensis (Turcz.) Baill.) – vijoklinis Rusijos Tolimuose Rytuose savaime paplitęs reliktinis augalas, priklausantis citrinvytinių (Schisandraceae Blume) šeimai (dar visiškai neseniai citrinvyčiai buvo priskiriami magnolijinių šeimai). Citrinvyčio vaisiai, šaknys ir lapai turi medžiagų, pasižyminčių tonizuojančiu veikimu, ir plačiai naudojami farmacijos pramonėje. Šio augalo vaisius mėgsta ir šiandien valgyti Tolimųjų Rytų ir Sibiro medžiotojai, norėdami atgauti žvalumą ir jėgas, prarastas besivaikant stambesnį žvėrį. Stebuklingu šio augalo vaisių veikimu savo laiku įsitikino ir šių eilučių autorius, klaidžiodamas po Rusijos Primorsko krašto miškus. Beržas keružis (Betula nana L.) Laplandinis karklas (Salix lapponum L.) Reliktiniais laikomi ir kai kurie mūsų vietinės dendrofloros atstovai. Arktinės tundros augalijos reliktas – beržas keružis (Betula nana L.), gausiai augęs Rytų ir Vidurio Europoje (Lietuvoje) po paskutinio apledėjimo (prieš 12-16 tūkstančių metų).Dabar Lietuvoje ši rūšis yra išlikusi tik kai kuriose pelkėse. Kiek dažnesnis keružinis beržas kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Tundros dendroflorą pas mus atstovauja ir laplandinis karklas (Salix lapponum L.), Lietuvoje aptinkamas tarpinio tipo pelkėse. Prieš 12-16 tūkstančių metų abi minėtos rūšys augo visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje. Klimatui švelnėjant, vyravusią tundros augaliją palaipsniui išstūmė spygliuočiai, o vėliau ir lapuočiai medžiai bei krūmai. Atskiros rūšys, kaip beržas keružis ir laplandinis karklas, sugebėjo išlikti tik pelkėse, kur ne tokie ryškūs dirvos temperatūriniai svyravimai. *** Augalijos pasaulio reliktų išsaugojimas ateities kartoms – svarbus mokslininkų ir visų gamtos mylėtojų uždavinys. Juk net storiausi knygų tomai negali atstoti to, ką žmogus pamato savo akimis. Reliktiniai augalai mums akivaizdžiai byloja apie Žemės augalijos praeitį, kurios nežinant arba ją ignoruojant sunku spręsti ir daugelį šiuolaikinių gamtos problemų. Platesnis šių augalų auginimas, geras jų apsaugos organizavimas – vienintelis kelias juos išsaugoti. Dr. Laimutis Januškevičius, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas |
Jubiliejiniais metais Aukštaitijos nacionalinio parko kolektyvas kviečia pakeliauti po jau pažįstamas ir slapčiausias parko vietas. Parengtas žygių, teminių ekskursijų, edukacinių programų ir renginių ciklas „Aukštaitijos nacionalinio parko paslaptys“, truksiantis nuo pavasario iki rudens.
Išsami informacija, konkrečios datos, maršrutai bei dalyvavimo sąlygos bus skelbiami kiekvienai veiklai atskirai
Aukštaitijos nacionalinio parko svetainėje
Išsami informacija, konkrečios datos, maršrutai bei dalyvavimo sąlygos bus skelbiami kiekvienai veiklai atskirai
Aukštaitijos nacionalinio parko svetainėje
Balandžio mėn.
26 d. - Teminė ekskursija „Žemaitiškės pievose“ Gegužės mėn. 10 d. - Teminė ekskursija „Pilkapių keliais“ 17 d. - Baidarių žygis 24 d. - Teminė ekskursija „Kryždirbystė laikmečio verpetuos“ 31 d. - Teminė ekskursija „Žmogaus veiklos įtaka miškui“ Birželio mėn. 25-27 d. - Etno – žygis „Legendų keliais“ 21 d. - Teminė ekskursija „Bundantis miškas“ 28 d. - Edukacinė veikla „Žolelių galia“ Liepos mėn. 6 d. - Edukacinė veikla apie vantų rišimą „Šluotelas rišiau“ 12 d. Teminė ekskursija Botanikos take. 19 d. - Ekskursija į Ekologinio monitoringo stotį Rūgšteliškėje 26 d. - Dviračių žygis „Nuo Dringio lig Kretuono“ |
Rugpjūčio mėn.
4 – 30 d. - Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojų Broniaus Šablevičiaus ir Algirdo Panavo fotodarbų paroda „40 žingsnių“ 9 d. - Teminė ekskursija „Istorijos ir nutikimai Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkėse“ 23 d. - Istorinis valčių žygis „Aukštaitijos ežerų žiedas“ Rugsėjo mėn. 12 d. - Aukštaitijos nacionalinio parko leidinio „Ladakalnis“ jubiliejaus minėjimas 13 d. - Pėsčiųjų žygis 21 d. - Baltų vienybės ugnis ant Ladakalnio 27 d. - Teminė ekskursija „Kormoranų įtaka Aukštaitijos nacionalinio parko gamtai“ Spalio mėn. 2 d. - Edukacinė programa „Statom paukščiui namą rudenį?“ 10 d. - Mokslinė konferencija ir iškilmingas šventinis renginys „Keturiasdešimt metų Aukštaitijos nacionaliniame parke“ |
KELIAUTOJŲ ŽINIAI
„Ypatinga Lietuva“ – knyga apie saugomas teritorijas
„Ypatinga Lietuva “ - tai naujas, informatyvus, puikiai apipavidalintas leidinys, kuriame skaitytojui ir keliautojui pristatomos gražiausios Lietuvos vietovės, turinčios saugomų teritorijų statusą: nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai ir rezervatai.
Knygą išleido Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM ir leidykla „Terra publica“.„Ypatinga Lietuva “ pristatymas įvyko kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Knygoje pateikiamas 41 nuotaikingas maršrutas po saugomas teritorijas. Lietuvos žmonės kviečiami keliauti gamtos maršrutais: pėsčiųjų ir dviračių takais, upėmis ir ežerais, pasidairyti nuo kalvų ir apžvalgos bokštų, susipažinti su gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.
Leidinyje pristatomi 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, rezervatai ir draustiniai. Keliaujant gamtoje, daugiau dėmesio rekomenduojama sutelkti į aplinką. Unikali gamta, kraštovaizdžio įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, kultūros paveldas – mūsų krašto turtai, kuriuos galima išvysti Lietuvos saugomose teritorijose.
Lankytojui siūlomi maršrutai po saugomas teritorijas, pažintinių takų schemos ir žemėlapiai, lankomų objektų aprašymai, išryškinami kiekvienos saugomos teritorijos ypatumai.
Leidinį papuošė apie 500 aukštos kokybės spalvotų nuotraukų, kuriose - ypatingas Lietuvos kraštovaizdis, gamtos paminklai, retos gyvūnų ir augalų rūšys.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, rezervatuose saugomos ir puoselėjamos vertingiausios šalies teritorijos, gamtos ir kultūros vertybės. Ir kiekviena jų - vis kitokia, išskirtinė. Gamta standartų nepripažįsta, vis kitaip išraito upės vingius, salas užaugina, vis kitokiais miškais kalvas, gūbrius ar lygumas aprėdo.
Per pastaruosius penketą metų Lietuvos nacionaliniai ir regioniniai parkai, kitos saugomos teritorijos neatpažįstamai pasikeitė, pagražėjo. Keliautojų laukia saugomų teritorijų lankytojų centrai su savo darbą mylinčiais darbuotojais, pasiruošusiais atverti gamtos ir kultūros paveldo pažinimo vartus.
Knygos „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas teritorijas“ pratarmėje keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas rašo: „Daug yra ypatingų vietų mūsų Lietuvoje! Galėtum kojos iš savo krašto neiškelti, ir vis būtų ką naujo, įdomaus, prasmingo pažinti. Džiugu, kad tos nekasdieniškos vietos vis plačiau žinomos, jomis rūpinamasi. Ši knyga bus nuostabi dovana ir kompasas kiekvienam, ieškančiam atgaivos gimtojoje žemėje, jos gyvosiose gamtos ir būties versmėse“.
Leidinys bus platinamas ne tik knygynuose, bet ir miestų renginiuose, internetinėje prekyboje, taip pat saugomų teritorijų lankytojų centruose.
Diana Rakauskaitė
„Ypatinga Lietuva “ - tai naujas, informatyvus, puikiai apipavidalintas leidinys, kuriame skaitytojui ir keliautojui pristatomos gražiausios Lietuvos vietovės, turinčios saugomų teritorijų statusą: nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai ir rezervatai.
Knygą išleido Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM ir leidykla „Terra publica“.„Ypatinga Lietuva “ pristatymas įvyko kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Knygoje pateikiamas 41 nuotaikingas maršrutas po saugomas teritorijas. Lietuvos žmonės kviečiami keliauti gamtos maršrutais: pėsčiųjų ir dviračių takais, upėmis ir ežerais, pasidairyti nuo kalvų ir apžvalgos bokštų, susipažinti su gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.
Leidinyje pristatomi 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, rezervatai ir draustiniai. Keliaujant gamtoje, daugiau dėmesio rekomenduojama sutelkti į aplinką. Unikali gamta, kraštovaizdžio įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, kultūros paveldas – mūsų krašto turtai, kuriuos galima išvysti Lietuvos saugomose teritorijose.
Lankytojui siūlomi maršrutai po saugomas teritorijas, pažintinių takų schemos ir žemėlapiai, lankomų objektų aprašymai, išryškinami kiekvienos saugomos teritorijos ypatumai.
Leidinį papuošė apie 500 aukštos kokybės spalvotų nuotraukų, kuriose - ypatingas Lietuvos kraštovaizdis, gamtos paminklai, retos gyvūnų ir augalų rūšys.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, rezervatuose saugomos ir puoselėjamos vertingiausios šalies teritorijos, gamtos ir kultūros vertybės. Ir kiekviena jų - vis kitokia, išskirtinė. Gamta standartų nepripažįsta, vis kitaip išraito upės vingius, salas užaugina, vis kitokiais miškais kalvas, gūbrius ar lygumas aprėdo.
Per pastaruosius penketą metų Lietuvos nacionaliniai ir regioniniai parkai, kitos saugomos teritorijos neatpažįstamai pasikeitė, pagražėjo. Keliautojų laukia saugomų teritorijų lankytojų centrai su savo darbą mylinčiais darbuotojais, pasiruošusiais atverti gamtos ir kultūros paveldo pažinimo vartus.
Knygos „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas teritorijas“ pratarmėje keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas rašo: „Daug yra ypatingų vietų mūsų Lietuvoje! Galėtum kojos iš savo krašto neiškelti, ir vis būtų ką naujo, įdomaus, prasmingo pažinti. Džiugu, kad tos nekasdieniškos vietos vis plačiau žinomos, jomis rūpinamasi. Ši knyga bus nuostabi dovana ir kompasas kiekvienam, ieškančiam atgaivos gimtojoje žemėje, jos gyvosiose gamtos ir būties versmėse“.
Leidinys bus platinamas ne tik knygynuose, bet ir miestų renginiuose, internetinėje prekyboje, taip pat saugomų teritorijų lankytojų centruose.
Diana Rakauskaitė
LAIŠKAI
Lietuvos miškų šviesuoliai
Jungtiniame akcijos “Paukščiai grįžta namo” baigties ir Pasaulinės miško dienos minėjimo renginyje, kuris vyko Vilniuje kovo 21d., buvo pagerbti Lietuvos miškininkystės šviesuoliai.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo „Rex“ taurės įteiktos Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto prof. habil. dr. Edvardui Riepšui ir Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos buvusiam Kačerginės girininkijos girininkui Kazimierui Balčiūnui. Už tautų bendrystės ryšių puoselėjimą taurė skirta ir Čekijos valstybinės miškų direkcijos atstovui doc. Vladislovui Slonekui, kurio iniciatyva į čekų kalbą buvo išversta garsioji Antano Baranausko poema “Anykščių šilelis”. Taurę V. Slonekui į Čekiją nuveš ASU atstovai.
Kazimieras Balčiūnas gimė 1948 m. Kauno rajono Viršužiglio kaime. 1963 m. baigęs Viršužiglio aštuonmetę mokyklą, įstojo mokytis į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, kurį baigė 1967 m. ir buvo paskirtas dirbti į Lietuvos Miškoprojektą techniku. Tų pačių metų rudenį Kazimieras išvyko tarnauti į sovietinę armiją. 1969 m. grįžęs į gimtinę, K. Balčiūnas pradėjo dirbti Kauno kelių valdyboje meistru, o nuo 1970 m. birželio mėnesio perėjo į Kauno miško pramonės ūkį, kur dirbo Padauguvos girininkijos girininko pavaduotoju. Nuo 1971 m. rugpjūčio 22 d. dirba Dubravos miškų tyrimo stotyje Šilėnų girininkijos girininko padėjėju. Dirbdamas mokėsi LŽŪA Miškų ūkio fakultete, kurį baigė 1977 m. Tų pačių metų rugsėjo 10 d. K. Balčiūnas pakeičia pensijon išėjusį garbų girininką Henriką Petrauską. Veliau, Kačerginės girininkiją prijungus prie Ežerėlio girininkijos, Kazimieras dirba Ežerėlio girininkijos girininku, o 2010 m. gruodžio 31 d. išleistas į senatvės pensiją.
Dirbdamas Dubravos eksperimentinėje-mokomojoje miškų urėdijoje Kazimieras Balčiūnas pasižymėjo kaip pareigingas, sumanus specialistas, operatyviai sprendžiantis iškilusius gamybinius klausimus. Domėjosi mokslo naujovėmis ir pažangiais darbo būdais. Dirbdamas girininkijoje K. Balčiūnas daug dėmesio skyrė miškų atkūrimui ir įveisimui. Nors girininkijoje miško želdinimo apimtys buvo nedidelės, beveik visi želdiniai turėjo bandomąjį pobūdį. K. Balčiūnas taip pat labai didelį dėmesį skyrė miško rekreacinių objektų įkūrimui ir priežiūrai, miško apsaugai. Jis kūrybiškai ir išradingai tvarkė poilsiavietes. 1988 m. buvusių Barsukynės ir Apuokynės poilsiaviečių pagrindu sukūrė plačią Kačerginės miško poilsio zoną, įkūrė Šaltinių taką.
Įvairiapusiška ir plati K. Balčiūno visuomeninė veikla. Dar 1967 metais K. Balčiūnas bendradarbiavo platinant pogrindinėje spaustuvėje, įrengtoje Viršužiglio gyvenvietėje, vėliau perkeltoje į Dubravos girios glūdumoje esančią Elnių eiguvos pasodą, leidžiamą draudžiamą religinę spaudą. Jis pats primityvia įranga surinkinėjo tekstus. Prasidėjus atgimimui, K. Balčiūnas tampa aktyviu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Kačerginės skyriaus iniciatyvinės grupės nariu, vėliau šios grupės pirmininku, organizuoja ir dalyvauja įvairiose LPS akcijose, drąsiai išsakydamas ir gindamas savo nuomonę.
Nuo 1990 m. K. Balčiūnas yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, kurį laiką vadovavo Kauno šaulių rinktinės Zapyškio šaulių būriui.
K. Balčiūnas yra ilgametis Kačerginės miestelio tarybos narys. Kurį laiką buvo šios tarybos pirmininku. Tęsdamas buvusio girininko H. Petrausko tradicijas K. Balčiūnas aktyviai reiškiasi Kačerginės bendruomenės veikloje. Jis yra Prano Mašioto draugijos tarybos narys, trečiojo amžiaus universiteto Kačerginės grupės seniūnas, Kačerginės bažnyčios bendruomenės narys. K. Balčiūnas visada pirmas, renkant aukas ir teikiant įvairiapusę pagalbą nukentėjusiems nuo gaisrų, kitų nelaimių ištiktiems žmonėms ar vargingai gyvenantiems piliečiams.
Eilę metų K. Balčiūnas buvo renkamas apylinkės deputatu, buvo jaunųjų miško bičiulių būrelio globėju, ilgamečiu Miškininkų sąjungos prezidiumo nariu, Kauno zonos girininkų bendrijos koordinatorium, Respublikinės girininkų tarybos bei VĮ Dubravos EMMU tarybos nariu, yra Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys.
Už visuomeninę veiklą K. Balčiūnas apdovanotas Generalinės miškų urėdijos, Dubravos EMMU, Kauno rajono mero, Kačerginės kultūros centro, Kauno Arkivyskupijos arkivyskupo, Kačerginės bažnyčios klebono, SOS vaikai organizacijos padėkos raštais. O dabar už aktyvią darbinę ir visuomeninę veiklą K. Balčiūnui suteiktas Lietuvos šviesuolio vardas, su kuo jį nuoširdžiai sveikina buvę bendradarbiai Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos darbuotojai.
Vytautas Ribikauskas
Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos
ryšių su visuomene specialistas
Autoriaus nuotraukoje: Aplinkos ministras V. Mazuronis M. K. Čiurlionio fondo Lietuvos miškų šviesuolio taurę įteikia buvusiam Kačerginės girininkui
K. Balčiūnui.
Jungtiniame akcijos “Paukščiai grįžta namo” baigties ir Pasaulinės miško dienos minėjimo renginyje, kuris vyko Vilniuje kovo 21d., buvo pagerbti Lietuvos miškininkystės šviesuoliai.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo „Rex“ taurės įteiktos Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto prof. habil. dr. Edvardui Riepšui ir Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos buvusiam Kačerginės girininkijos girininkui Kazimierui Balčiūnui. Už tautų bendrystės ryšių puoselėjimą taurė skirta ir Čekijos valstybinės miškų direkcijos atstovui doc. Vladislovui Slonekui, kurio iniciatyva į čekų kalbą buvo išversta garsioji Antano Baranausko poema “Anykščių šilelis”. Taurę V. Slonekui į Čekiją nuveš ASU atstovai.
Kazimieras Balčiūnas gimė 1948 m. Kauno rajono Viršužiglio kaime. 1963 m. baigęs Viršužiglio aštuonmetę mokyklą, įstojo mokytis į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, kurį baigė 1967 m. ir buvo paskirtas dirbti į Lietuvos Miškoprojektą techniku. Tų pačių metų rudenį Kazimieras išvyko tarnauti į sovietinę armiją. 1969 m. grįžęs į gimtinę, K. Balčiūnas pradėjo dirbti Kauno kelių valdyboje meistru, o nuo 1970 m. birželio mėnesio perėjo į Kauno miško pramonės ūkį, kur dirbo Padauguvos girininkijos girininko pavaduotoju. Nuo 1971 m. rugpjūčio 22 d. dirba Dubravos miškų tyrimo stotyje Šilėnų girininkijos girininko padėjėju. Dirbdamas mokėsi LŽŪA Miškų ūkio fakultete, kurį baigė 1977 m. Tų pačių metų rugsėjo 10 d. K. Balčiūnas pakeičia pensijon išėjusį garbų girininką Henriką Petrauską. Veliau, Kačerginės girininkiją prijungus prie Ežerėlio girininkijos, Kazimieras dirba Ežerėlio girininkijos girininku, o 2010 m. gruodžio 31 d. išleistas į senatvės pensiją.
Dirbdamas Dubravos eksperimentinėje-mokomojoje miškų urėdijoje Kazimieras Balčiūnas pasižymėjo kaip pareigingas, sumanus specialistas, operatyviai sprendžiantis iškilusius gamybinius klausimus. Domėjosi mokslo naujovėmis ir pažangiais darbo būdais. Dirbdamas girininkijoje K. Balčiūnas daug dėmesio skyrė miškų atkūrimui ir įveisimui. Nors girininkijoje miško želdinimo apimtys buvo nedidelės, beveik visi želdiniai turėjo bandomąjį pobūdį. K. Balčiūnas taip pat labai didelį dėmesį skyrė miško rekreacinių objektų įkūrimui ir priežiūrai, miško apsaugai. Jis kūrybiškai ir išradingai tvarkė poilsiavietes. 1988 m. buvusių Barsukynės ir Apuokynės poilsiaviečių pagrindu sukūrė plačią Kačerginės miško poilsio zoną, įkūrė Šaltinių taką.
Įvairiapusiška ir plati K. Balčiūno visuomeninė veikla. Dar 1967 metais K. Balčiūnas bendradarbiavo platinant pogrindinėje spaustuvėje, įrengtoje Viršužiglio gyvenvietėje, vėliau perkeltoje į Dubravos girios glūdumoje esančią Elnių eiguvos pasodą, leidžiamą draudžiamą religinę spaudą. Jis pats primityvia įranga surinkinėjo tekstus. Prasidėjus atgimimui, K. Balčiūnas tampa aktyviu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Kačerginės skyriaus iniciatyvinės grupės nariu, vėliau šios grupės pirmininku, organizuoja ir dalyvauja įvairiose LPS akcijose, drąsiai išsakydamas ir gindamas savo nuomonę.
Nuo 1990 m. K. Balčiūnas yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, kurį laiką vadovavo Kauno šaulių rinktinės Zapyškio šaulių būriui.
K. Balčiūnas yra ilgametis Kačerginės miestelio tarybos narys. Kurį laiką buvo šios tarybos pirmininku. Tęsdamas buvusio girininko H. Petrausko tradicijas K. Balčiūnas aktyviai reiškiasi Kačerginės bendruomenės veikloje. Jis yra Prano Mašioto draugijos tarybos narys, trečiojo amžiaus universiteto Kačerginės grupės seniūnas, Kačerginės bažnyčios bendruomenės narys. K. Balčiūnas visada pirmas, renkant aukas ir teikiant įvairiapusę pagalbą nukentėjusiems nuo gaisrų, kitų nelaimių ištiktiems žmonėms ar vargingai gyvenantiems piliečiams.
Eilę metų K. Balčiūnas buvo renkamas apylinkės deputatu, buvo jaunųjų miško bičiulių būrelio globėju, ilgamečiu Miškininkų sąjungos prezidiumo nariu, Kauno zonos girininkų bendrijos koordinatorium, Respublikinės girininkų tarybos bei VĮ Dubravos EMMU tarybos nariu, yra Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys.
Už visuomeninę veiklą K. Balčiūnas apdovanotas Generalinės miškų urėdijos, Dubravos EMMU, Kauno rajono mero, Kačerginės kultūros centro, Kauno Arkivyskupijos arkivyskupo, Kačerginės bažnyčios klebono, SOS vaikai organizacijos padėkos raštais. O dabar už aktyvią darbinę ir visuomeninę veiklą K. Balčiūnui suteiktas Lietuvos šviesuolio vardas, su kuo jį nuoširdžiai sveikina buvę bendradarbiai Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos darbuotojai.
Vytautas Ribikauskas
Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos
ryšių su visuomene specialistas
Autoriaus nuotraukoje: Aplinkos ministras V. Mazuronis M. K. Čiurlionio fondo Lietuvos miškų šviesuolio taurę įteikia buvusiam Kačerginės girininkui
K. Balčiūnui.
Žaizdos žemės mūsų...[4]
Ar norite gyventi fekalijų gatvėje, smarvės aikštėje?
Miestelių gatvės jau seniai įvardintos, dabar aktyviai „krikštijamos” didesnių ir mažesnių gyvenviečių gatvės. Ir kokių tiktai pavadinimų žmonės savosioms gatvėms nepasirenka? Surasi Alyvų, Pušų, Beržų, Lakštingalų, Rožių, Lelijų, Džiaugsmo ir kitokių gatvių. Pavadinimai gražūs, skambūs. Tiktai gaila, kad kokioje nors Alyvų ar Rožių gatvėje pasitinka toli gražu ne alyvų, rožių kvapai. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad geriau būtų kai kurias miestelių ar kaimų gyvenviečių gatves pavadinti visai kitokiais vardais. Pavyzdžiui, kai kur labiau tiktų pavadinimai, susiję su fekalijomis, kanalizacija, smarve ir t.t. Žinia, ne visuose miesteliuose veikia nuotekų valymo įrenginiai, o tualetus, vonias, dušus įsirengti savo namuose daugelis nori. Jei valymo įrenginiai sovietmečiu ir buvo įrengti, tai iki šių dienų vargu ar išsilaikė. Kur kas sudėtingesnė padėtis su kanalizacija buvusių kolchozų gyvenvietėse. Jei kur nors daugiabučių ir individualių namų kanalizacija vamzdynais keliaudavo į valymo įrenginius, tai toji nuotekų „kelionė” seniai pasibaigė. Valymo įrenginiai, siurbliai visokių pertvarkų metais buvo išmontuoti, išardyti, išvogti. Bet visur daugiausia būdavo įrengta vietinė kanalizacija su šulinėliais, metalinėmis cisternomis, kuri veikia iki šiolei. Kaip kas išmano, taip su ta savo namų kanalizaciją ir elgiasi, Persipildžius talpoms, kai kas visą smarvę pumpuoja siurbliais į laukus, ganyklas, savo ar kaimynų daržus. Kai kas samdo ūkininkus, turinčius specialias prie traktorių kabinamas cisternas, kurie kanalizaciją išpumpuoja ir išpila į laukus. Dar kiti įsigudrina nieko nedaryti, tad iš persipildžiusių šulinėlių ar statinių kanalizacijų turinys pilasi tiesiog į kiemus, gatves. Yra gudročių, kurie išveda vamzdynus iš savo tualetų ir vonių tiesiog į drenažo sistemą ar melioracijos griovius. Ir niekas nesuka sau galvos, kad fekalijos melioracijos grioviais patenka į Nerį, Šventąją, Šešupę, Mūšą ar Nemuną, o upėmis visos tos „gėrybės” atplaukia į Baltijos jūrą.
Niekam neskauda galvos, kad miesteliuose ir kaimuose nuolat tvyro bjaurus fekalijų kvapas, kad gyventojai tiesiog nebeturi išeities kaip reikiamai tvarkytis su kanalizacija. Gal ir lėšų trūksta, ir supratimo, ir noro.
O jei dar kur nors netoliese veikia kiaulių ar galvijų fermos, jei nevalyvi tų fermų šeimininkai bet kur ir bet kada išlieja srutas, tai toks nosį riečiantis kvapelis tvyro dešimtimis kilometrų.
Kaimo vietovėse dar labai dažnai tvyro ir bjaurus degėsių kvapas. Mat, daugelis tiesiog savo kiemuose, daržuose rudenį įsigudrino deginti sugrėbtus medžių lapus, nugenėtas medžių šakas, sugrėbtus bulvienojus, pavasarį-po žiemos surinktas visokias šiukšles, seną žolę. O jei jau laužas dega, tai kaip neįmesi ten ir polietileno, kokių nors „bambalių”, senų drabužių ar kitokių dalykų?
Kaimuose dažnai apsilanko dėvėtų drabužių prekeiviai, neretai ir patys sodiečiai apsiprekina tokiais rūbais turguose. Ne vienoje troboje tokių iš užsienio privežtų drabužių susikaupia didžiausios krūvos. Tad, kai kas įsigudrina nereikalingus rūbus tiesiog...sudeginti. Jei ne kieme sukurtame lauže, tai bent jau krosnyje. Dėl tos iš dūmtraukių sklindančios smarvės niekas nesuka sau galvos. O kartais net nesuprasi- ar taip bjauriai dvokia deginami visokie „ryzai”, ar neaiškios kilmės kuras. Pilni laikraščiai skelbimų apie parduodamus visokius degius mišinius, granules, kažkokius„čipsus”, briketus. Akivaizdu, kad žmonės perka patį pigiausią kurą, nors visai neaišku, iš ko jis pagamintas, kokios medžiagos yra tokio kuro sudėtyje. Iš to, koks bjaurus kvapas tvyro kai kuriose vietovėse, koks smogas laikosi aplinkui, kaip sunku kvėpuoti, galima daryti išvadas apie didelį atmosferos teršimą, gyvosios gamtos nuodijimą neaiškiomis degiomis medžiagomis...
Pabaigai
Šiame tęstiniame rašinyje aprašiau tiktai keletą mūsų žemės „žaizdų”. O jų yra žymiai daugiau ir visos gerai matomos, žinomos. Tiktai dar dažnai bandoma jų nepastebėti, apie jas nutylėti. Juk geriausia - abejingai praeiti pro šalį, nusisukti, užsimerkti, patylėti.
O gal vis tik apie tai geriau atvirai prabilti, paieškoti tų „žaizdų” kaltininkų? Ir, žinoma, kaip ir visas kitas žaizdas, taip ir žemės, būtina gydyti. Nors tas gydymas pareikalaus iš mūsų visų kantrybės, ištvermės, ilgo ir kruopštaus darbo...
Vytautas BAGDONAS
Ar norite gyventi fekalijų gatvėje, smarvės aikštėje?
Miestelių gatvės jau seniai įvardintos, dabar aktyviai „krikštijamos” didesnių ir mažesnių gyvenviečių gatvės. Ir kokių tiktai pavadinimų žmonės savosioms gatvėms nepasirenka? Surasi Alyvų, Pušų, Beržų, Lakštingalų, Rožių, Lelijų, Džiaugsmo ir kitokių gatvių. Pavadinimai gražūs, skambūs. Tiktai gaila, kad kokioje nors Alyvų ar Rožių gatvėje pasitinka toli gražu ne alyvų, rožių kvapai. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad geriau būtų kai kurias miestelių ar kaimų gyvenviečių gatves pavadinti visai kitokiais vardais. Pavyzdžiui, kai kur labiau tiktų pavadinimai, susiję su fekalijomis, kanalizacija, smarve ir t.t. Žinia, ne visuose miesteliuose veikia nuotekų valymo įrenginiai, o tualetus, vonias, dušus įsirengti savo namuose daugelis nori. Jei valymo įrenginiai sovietmečiu ir buvo įrengti, tai iki šių dienų vargu ar išsilaikė. Kur kas sudėtingesnė padėtis su kanalizacija buvusių kolchozų gyvenvietėse. Jei kur nors daugiabučių ir individualių namų kanalizacija vamzdynais keliaudavo į valymo įrenginius, tai toji nuotekų „kelionė” seniai pasibaigė. Valymo įrenginiai, siurbliai visokių pertvarkų metais buvo išmontuoti, išardyti, išvogti. Bet visur daugiausia būdavo įrengta vietinė kanalizacija su šulinėliais, metalinėmis cisternomis, kuri veikia iki šiolei. Kaip kas išmano, taip su ta savo namų kanalizaciją ir elgiasi, Persipildžius talpoms, kai kas visą smarvę pumpuoja siurbliais į laukus, ganyklas, savo ar kaimynų daržus. Kai kas samdo ūkininkus, turinčius specialias prie traktorių kabinamas cisternas, kurie kanalizaciją išpumpuoja ir išpila į laukus. Dar kiti įsigudrina nieko nedaryti, tad iš persipildžiusių šulinėlių ar statinių kanalizacijų turinys pilasi tiesiog į kiemus, gatves. Yra gudročių, kurie išveda vamzdynus iš savo tualetų ir vonių tiesiog į drenažo sistemą ar melioracijos griovius. Ir niekas nesuka sau galvos, kad fekalijos melioracijos grioviais patenka į Nerį, Šventąją, Šešupę, Mūšą ar Nemuną, o upėmis visos tos „gėrybės” atplaukia į Baltijos jūrą.
Niekam neskauda galvos, kad miesteliuose ir kaimuose nuolat tvyro bjaurus fekalijų kvapas, kad gyventojai tiesiog nebeturi išeities kaip reikiamai tvarkytis su kanalizacija. Gal ir lėšų trūksta, ir supratimo, ir noro.
O jei dar kur nors netoliese veikia kiaulių ar galvijų fermos, jei nevalyvi tų fermų šeimininkai bet kur ir bet kada išlieja srutas, tai toks nosį riečiantis kvapelis tvyro dešimtimis kilometrų.
Kaimo vietovėse dar labai dažnai tvyro ir bjaurus degėsių kvapas. Mat, daugelis tiesiog savo kiemuose, daržuose rudenį įsigudrino deginti sugrėbtus medžių lapus, nugenėtas medžių šakas, sugrėbtus bulvienojus, pavasarį-po žiemos surinktas visokias šiukšles, seną žolę. O jei jau laužas dega, tai kaip neįmesi ten ir polietileno, kokių nors „bambalių”, senų drabužių ar kitokių dalykų?
Kaimuose dažnai apsilanko dėvėtų drabužių prekeiviai, neretai ir patys sodiečiai apsiprekina tokiais rūbais turguose. Ne vienoje troboje tokių iš užsienio privežtų drabužių susikaupia didžiausios krūvos. Tad, kai kas įsigudrina nereikalingus rūbus tiesiog...sudeginti. Jei ne kieme sukurtame lauže, tai bent jau krosnyje. Dėl tos iš dūmtraukių sklindančios smarvės niekas nesuka sau galvos. O kartais net nesuprasi- ar taip bjauriai dvokia deginami visokie „ryzai”, ar neaiškios kilmės kuras. Pilni laikraščiai skelbimų apie parduodamus visokius degius mišinius, granules, kažkokius„čipsus”, briketus. Akivaizdu, kad žmonės perka patį pigiausią kurą, nors visai neaišku, iš ko jis pagamintas, kokios medžiagos yra tokio kuro sudėtyje. Iš to, koks bjaurus kvapas tvyro kai kuriose vietovėse, koks smogas laikosi aplinkui, kaip sunku kvėpuoti, galima daryti išvadas apie didelį atmosferos teršimą, gyvosios gamtos nuodijimą neaiškiomis degiomis medžiagomis...
Pabaigai
Šiame tęstiniame rašinyje aprašiau tiktai keletą mūsų žemės „žaizdų”. O jų yra žymiai daugiau ir visos gerai matomos, žinomos. Tiktai dar dažnai bandoma jų nepastebėti, apie jas nutylėti. Juk geriausia - abejingai praeiti pro šalį, nusisukti, užsimerkti, patylėti.
O gal vis tik apie tai geriau atvirai prabilti, paieškoti tų „žaizdų” kaltininkų? Ir, žinoma, kaip ir visas kitas žaizdas, taip ir žemės, būtina gydyti. Nors tas gydymas pareikalaus iš mūsų visų kantrybės, ištvermės, ilgo ir kruopštaus darbo...
Vytautas BAGDONAS
Etnokultūra - istorija
Apie lietuvio žemę
Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis tik pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiuvo dirvos, kas pirmas sprogsta - beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos. Taigi žemdirbiškoji progimtis neduoda ramybės...
Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr. g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam apie 3500 metų, - ar ne trečiasis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo 98 m.po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.
Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, o rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Glaudžiasi jos ten, kur derlius – aruoduose, podėliuose. Žiemai baigiantis, su jomis atsisveikinama per Užgavėnes. Teglobos pasėtą grūdą dirvoje, saugos nuo stichijų šėlsmo ir kenkėjų.
Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, - indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: vadai ir žyniai, kariai, žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į moteriškąją dievybę, suteikiančią žemei derlumą. Istoriografijos šaltiniuose minima Žemyna, kurios būdavo prašoma žemės darbų sėkmės: „Žemynėle žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus!” Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir L.Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Dievo Motinai. Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų poros - Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei šeimos šventes.
Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Kartu vykdavo ir pavasarinių sambarių vaišės. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Per rudens sambarius būdavo aukojama žemės dievams, dėkojant už išaugintą derlių. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros papročiais bei tikėjimais.
Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai - žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai plotą juodos žemelės, - čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų... Tai ta vieta ir vadinta apydėme. Taigi Lietuva nuo seno yra agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis jos turtas. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia... Patarlės, priežodžiai sako: „Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“... Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ skirti net dvidešimt devyni puslapiai. Rašytojas Dionizas Poška taip apibendrino liaudiškąją išmintį: „Žemė, dėl prigimimo motina tikroji, ji gimdo, tauso, pena ir vis palaidoja.“ Mūsų žemėje – ir protėvių pelenai bei kauleliai...
O kaipgi senovėje būdavo matuojama dirbamoji žemė? Žinoti tikslų plotą vertė feodaliniai santykiai: nuo to priklausė imamos duoklės valdžios reikmėms dydis. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Net kvadratūros sąvokos senovėje nebūta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar toje sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Beje, duba – tai labai įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Juo įvardijamas paukščio uoksas, drevė, taip pat slėnys, užuovėja, galiausiai ir žmogaus namai, sodyba. Žodžiu, vieta, kur saugu ir jauku.
Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus. O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu; vienetu tapo vienu jaučių jungu įdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu būdavo apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Mat mediniu arklu dirvoną lengvai plėšti tik pora jaučių pajėgdavo. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai. Istorikų vertinimu, didysis arklas prilygo 17 ha.
Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą; jo pavadinimas iš vokiško žodžio „morgen“ (rytas). Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų. XVI a. viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20-21 ha). 10 margų būdavo užsėjama žiemkenčiais, 10 - vasarojumi, 10 – paliekama pūdymui. Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke; tai - lažas. Šios reformos iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“. Tokia ryžtinga žemės ūkio pertvarka labai padidino jo produktyvumą, kartu ir valstybės iždo pajamas.
Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka - ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“; tai daugiau ilgio matas; jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. O šiedu matai kilme susiję su žmogaus kūnu, yra antropologiniai: sieksnis – atstumas tarp pirštų galų į šonus ištiesus rankas; uolektis – nuo alkūnės iki pirštų galų. Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis bei rykštelėmis. Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais; taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm; todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 m. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiška dešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai.
Kaipgi naudotas šis brangiausias Lietuvos turtas? Valdovai už ištikimą tarnybą atsidėkodavo bajorams, paskirdami lėną – karališkųjų dvarų žemę. Gynusiems jaunos Lietuvos nepriklausomybę savanoriams valstybė atsilygino 10-20 ha žemės sklypais. Per kolchozmetį kaimo žmonės neužmiršo savo buvusių žemės ribų, kapčių ir ežių vietų, kaip relikviją saugojo sodybos planus. Tai paaiškėjo ne taip ir seniai, ėmus grąžinti žemę savininkams. Tačiau savo vaikus žmonės iš kolūkinės baudžiavos kaip įmanydami gynė į miestą. Buvo sakoma: „Tėvai gyveno iš žemės, vaikai tegyvena iš mokslo“. Tačiau trauka žemei išliko ir visiškai pakeitus gyvenseną. Tai pirmiausia pasireiškė vadinamąja kolektyvine sodininkyste. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas aptekęs sodų plotais, - dabar dalis jų tapo nei šiokiomis, nei tokiomis - nei miesto, nei kaimo - gyvenvietėmis. Savaitgaliais į senų tėvų ūkelius bulvių sodinti, apvagoti, nukasti iš miestų driekdavosi ilgos mašinų kolonos. Žinia, ir patys tėvai, kol nepasiligodavo, jokiu būdu nesikeldavo „nuo žemės“ į miestą.
Kartais toji žemės trauka pasireiškia ir perversinėmis formomis. Kalba eitų ne apie valdininkus žemgrobius, bet apie gėlių darželius daugiabučio namo papėdėje vietoj visų puoselėjamo skvero ar parkelio. Taip pat ir apie miestelėnų maniją pirkti kaimo sodybas; įsirengus ten miesto patogumus, vasarojama „rančoje“. Taigi šiuolaikinis lietuvio santykis su žeme yra keistokas, nes įgimta trauka jai tenkinama nedirbant žemės, nelaistant jos prakaitu. Beje, ir praradus kultūrinę atmintį – visą tautos papročių bei tradicijų lobyną, įprasminantį artojo darbą.
Europos sąjungos politika esmingai keičia Lietuvos kaimą. Pirmiausia ji atveria naujus kelius toms žemės ūkio sritims, kurios sunkiai vaduojasi iš sovietmečio palikimo. Deja, pasinaudoti šiomis galimybėmis senoji karta jau nebeturi jėgų, o jaunoji – darbštumo ir entuziazmo. Kultūros puoselėtojų rūpestis – kad visai neišnyktų tradicinis Lietuvos kraštovaizdis ir kaimo etnografiškumas.
Prof. Libertas Klimka
Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis tik pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiuvo dirvos, kas pirmas sprogsta - beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos. Taigi žemdirbiškoji progimtis neduoda ramybės...
Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr. g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam apie 3500 metų, - ar ne trečiasis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo 98 m.po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.
Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, o rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Glaudžiasi jos ten, kur derlius – aruoduose, podėliuose. Žiemai baigiantis, su jomis atsisveikinama per Užgavėnes. Teglobos pasėtą grūdą dirvoje, saugos nuo stichijų šėlsmo ir kenkėjų.
Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, - indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: vadai ir žyniai, kariai, žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į moteriškąją dievybę, suteikiančią žemei derlumą. Istoriografijos šaltiniuose minima Žemyna, kurios būdavo prašoma žemės darbų sėkmės: „Žemynėle žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus!” Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir L.Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Dievo Motinai. Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų poros - Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei šeimos šventes.
Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Kartu vykdavo ir pavasarinių sambarių vaišės. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Per rudens sambarius būdavo aukojama žemės dievams, dėkojant už išaugintą derlių. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros papročiais bei tikėjimais.
Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai - žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai plotą juodos žemelės, - čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų... Tai ta vieta ir vadinta apydėme. Taigi Lietuva nuo seno yra agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis jos turtas. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia... Patarlės, priežodžiai sako: „Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“... Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ skirti net dvidešimt devyni puslapiai. Rašytojas Dionizas Poška taip apibendrino liaudiškąją išmintį: „Žemė, dėl prigimimo motina tikroji, ji gimdo, tauso, pena ir vis palaidoja.“ Mūsų žemėje – ir protėvių pelenai bei kauleliai...
O kaipgi senovėje būdavo matuojama dirbamoji žemė? Žinoti tikslų plotą vertė feodaliniai santykiai: nuo to priklausė imamos duoklės valdžios reikmėms dydis. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Net kvadratūros sąvokos senovėje nebūta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar toje sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Beje, duba – tai labai įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Juo įvardijamas paukščio uoksas, drevė, taip pat slėnys, užuovėja, galiausiai ir žmogaus namai, sodyba. Žodžiu, vieta, kur saugu ir jauku.
Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus. O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu; vienetu tapo vienu jaučių jungu įdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu būdavo apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Mat mediniu arklu dirvoną lengvai plėšti tik pora jaučių pajėgdavo. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai. Istorikų vertinimu, didysis arklas prilygo 17 ha.
Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą; jo pavadinimas iš vokiško žodžio „morgen“ (rytas). Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų. XVI a. viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20-21 ha). 10 margų būdavo užsėjama žiemkenčiais, 10 - vasarojumi, 10 – paliekama pūdymui. Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke; tai - lažas. Šios reformos iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“. Tokia ryžtinga žemės ūkio pertvarka labai padidino jo produktyvumą, kartu ir valstybės iždo pajamas.
Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka - ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“; tai daugiau ilgio matas; jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. O šiedu matai kilme susiję su žmogaus kūnu, yra antropologiniai: sieksnis – atstumas tarp pirštų galų į šonus ištiesus rankas; uolektis – nuo alkūnės iki pirštų galų. Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis bei rykštelėmis. Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais; taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm; todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 m. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiška dešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai.
Kaipgi naudotas šis brangiausias Lietuvos turtas? Valdovai už ištikimą tarnybą atsidėkodavo bajorams, paskirdami lėną – karališkųjų dvarų žemę. Gynusiems jaunos Lietuvos nepriklausomybę savanoriams valstybė atsilygino 10-20 ha žemės sklypais. Per kolchozmetį kaimo žmonės neužmiršo savo buvusių žemės ribų, kapčių ir ežių vietų, kaip relikviją saugojo sodybos planus. Tai paaiškėjo ne taip ir seniai, ėmus grąžinti žemę savininkams. Tačiau savo vaikus žmonės iš kolūkinės baudžiavos kaip įmanydami gynė į miestą. Buvo sakoma: „Tėvai gyveno iš žemės, vaikai tegyvena iš mokslo“. Tačiau trauka žemei išliko ir visiškai pakeitus gyvenseną. Tai pirmiausia pasireiškė vadinamąja kolektyvine sodininkyste. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas aptekęs sodų plotais, - dabar dalis jų tapo nei šiokiomis, nei tokiomis - nei miesto, nei kaimo - gyvenvietėmis. Savaitgaliais į senų tėvų ūkelius bulvių sodinti, apvagoti, nukasti iš miestų driekdavosi ilgos mašinų kolonos. Žinia, ir patys tėvai, kol nepasiligodavo, jokiu būdu nesikeldavo „nuo žemės“ į miestą.
Kartais toji žemės trauka pasireiškia ir perversinėmis formomis. Kalba eitų ne apie valdininkus žemgrobius, bet apie gėlių darželius daugiabučio namo papėdėje vietoj visų puoselėjamo skvero ar parkelio. Taip pat ir apie miestelėnų maniją pirkti kaimo sodybas; įsirengus ten miesto patogumus, vasarojama „rančoje“. Taigi šiuolaikinis lietuvio santykis su žeme yra keistokas, nes įgimta trauka jai tenkinama nedirbant žemės, nelaistant jos prakaitu. Beje, ir praradus kultūrinę atmintį – visą tautos papročių bei tradicijų lobyną, įprasminantį artojo darbą.
Europos sąjungos politika esmingai keičia Lietuvos kaimą. Pirmiausia ji atveria naujus kelius toms žemės ūkio sritims, kurios sunkiai vaduojasi iš sovietmečio palikimo. Deja, pasinaudoti šiomis galimybėmis senoji karta jau nebeturi jėgų, o jaunoji – darbštumo ir entuziazmo. Kultūros puoselėtojų rūpestis – kad visai neišnyktų tradicinis Lietuvos kraštovaizdis ir kaimo etnografiškumas.
Prof. Libertas Klimka
Žuvininkystė
Žuvys užklydėlės įvairina jūros žvejų laimikius
Patikslinta rūšių įvairovė
Tęstiniai pietryčių Baltijos nėgių-kaulinių žuvų įvairovės tyrimai vykdomi daugiau kaip dvidešimt metų. Apibendrinti XX a. šešto-septinto dešimtmečio aplinkinių šalių ir Lietuvos tyrėjų-mūsų pirmtakų atlikti darbai. Naujomis žiniomis atnaujintas Baltijos jūroje ir Kuršių marių sugautų ir galimų sugauti rūšių sąvadas, atskleisti metų ir ilgesnio laikotarpio rūšių įvairovės ir gausumo pokyčiai. Šiandien tikslus gėlavandenių ir jūrinių rūšių skaičius priekrantėje yra 25:29.
Pažinti retas ir negausiai užklystančias žuvis padėjo žvejai. Versline žvejyba ir žuvies ruoša užsiimantys amato žinovai dosniai dalijosi savo žiniomis. Tai Vladas ir Petras Tamašauskai, Algis Ginaitis, Algis Bučys, Arūnas Želvys, Antanas Valiukas ir Ričardas Zolanas. Tai jų dėka į tinklaičius įkliuvusios jūrų retenybės buvo atpažintos ir perduotos tyrėjams. Žuvys neretai dar gyvos pristatytos į Lietuvos jūrų muziejaus akvariumą, ir kurį laiką džiugino lankytojus, padėjo pažinti dalelę Baltijos žuvų šeimą. Nustatyta, kad priekrantėje ir atviroje jūroje nėgių-žuvų santalkos įgauna atskiriems metų laikams būdingus vyraujančių rūšių derinius. Prityręs žvejas iš laimikio įvairovės ir žuvų įmitimo būklės be vargo nustato žūklės vietą ir metų laiką, kuriam ji būdinga.
Pelekuotosios užklydėlės
Paminėsime keletą išskirtinių atvejų. Praėjusiais metais Lietuvos priekrantėje pakartotinai sugautas taukžuvės jauniklis ir jūrų laputė, atsitiktinai aptikta jūrų ylų mailiaus. Tikru atradimu tyrėjams tapo aštriašnipio eršketo (Acipenser ruthenus) jauniklis ir suaugėlis Kuršių mariose ir priekrantėje. Prieš pusę amžiaus Baltijoje beveik išnykusi savitos išvaizdos žuvis, žuvininkų pastangų dėka vėl sugrįžta į kadaise gyvendintas Nemuno vietas. Beveik suaugusios Atlanto menkės skrandyje aptiktas pusiau apvirškintas europinis gleivys. Iš buožgalvį primenančios dalinai apvirškintų žuvies liekanų ir parazitų įvairovės nustatyta, kad mažai paslanki dugno retenybė buvo atklydusi iš svetur.
Staigmenų ir atradimų jūra mokslininkams nestokoja. Į mažaakius (stintinius) tinklaičius įkliuvo liauna sprindžio ilgio jūrų dyglė. Žuvytę tyrėjams perdavė Šventosios žvejas Antanas Valiukas. Jau dešimt metų, kaip į žvejybinius tinklus, verslinius ir žuvų tyrimų velkatinklius bei ant meškerių užkimba jaunos ir pusiau suaugusios (2-3 metų amžiaus) jūrinės plekšnės. Praėjusių metų liepos mėnesį Kopgalio žuvų stebėsenos stotyje į tinklaičius įkliuvo dvi 65 cm ilgio vėjažuvės. Smiltynėje tinklais sugautas 31 cm ilgio 319 g raudonasis jūrų gaidelis. Prieš penketą metų Smiltynėje Algio Ginaičio sugauta žuvis susilaukė išskirtinio dėmesio. Visapusiškai tirta Klaipėdos universiteto ir Vilniaus Gamtos tyrimų centro mokslininkų, vėliau žuvies ausikauliai iškeliavo į Taivanio technologijų institutą cheminei analizei.
Ruoniai smaguriavo durklažuve
Pietryčių Baltija (ir Lietuvos pajūris) tarptautinėje mokslinėje spaudoje išgarsinta kaip vieta, iš kur santykinai gausu moksliškai patvirtintų pranešimų apie aptiktas liekanas ar sužvejotas durklažuves (kardžuves) (Xiphias gladius L.). Bendras per dešimtmetį šiltuoju metų laiku (vidurvasarį, ar rugpjūčio-rugsėjo mėn.) aptiktų šių žuvų kiekis 10 vnt., vidutiniškai kas du–tris metus, po vieną, rečiau dvi žuvis. Daugiausia jų aptiko žingeidūs pajūrio lankytojai. Pavyzdžiui, praeitų metų rugsėjo 1 d. apirusios dviejų metrų ilgio (penkių-septynių metų amžiaus) žuvies kūnas išplautas ties Juodkrantės mažąja gelbėjimo stotimi. Antra panašaus ilgio žuvis rasta tų pačių metų rugsėjo 30 d. ties Pervalka. Žuvis buvusi be uodegos, vien galva su „durklu“ kadarojo ant pliko stuburo. Liekanos buvo stropiai apgraužtos ruonio ar kelių jo bendrų. Iš sodriai rausvų žiaunų, nepažeistų inkstų galima buvo daryti išvada, kad žuvis į mūsų vandenis pakliuvo dar gyva, t.y. atplaukusi pati. Kaip būdinga ruoniams, žuvies skrandį paliko nepažeistą– mat jie tenkinasi vien šviežia žuviena. Pasinaudoję reta galimybe, skrandį ištyrėme: išskyrus skystį, bemaž nieko nerasta. Vienok, įgudusi mokslininko akis netruko pastebėti besirangančias apvaliąsias parazitines kirmėlaites. Vadinamomis menkių ir strimėlių kirmėlaitėmis apsikrečiama maitinantis šiomis žuvimis, ir vertinamos kaip paliudijimas apie ankstesnę durklažuvės mitybą. Už šiuos ir radinį paliudijančias žuvų liekanų nuotraukas dėkingi Lietuvos pajūrio paukščių stebėtojai Jūratei Zarankaitei.
Glotniašonis otas
Tikra dienos naujiena buvo daug mačiusiam Šventosios žvejui, kai praėjusių metų gegužės mėn. iš priekrantės tinklų ištraukė postambį otą. Kūno pavidalas, galva ir žiotys buvo neabejotinai oto, tačiau paviršius lygus, kaip jūrinės plekšnės. Žuvis siekė 38 cm ilgį ir svėrė 879,3 gramus. Glotnusis otas (Scophthalmus rhombus L.) yra penkta Lietuvos ir aplinkiniuose vandenyse aptikta plekšninių žuvų rūšis. Įprasta, kad paprastojo oto mažai lankstus kūnas nusėtas kauliniais smailiaviršiais gūburėliais, tad šiurkštus palietus. Tuo tarpu glotniojo oto rūšies savybę tiksliai nusako pavadinimas lietuvių kalba: beveik lygus, kone aptakus paviršius, nuklotas pusapvaliais žvynais. Sugautos patelės lytinių darinių būklės įvertis - IV-V. Paspaudus papilvę, pro angą maža srovele veržėsi gelsvi milimetro skersmens ikreliai.
Iš turimos informacijos žinome, kad apie 1968 m. šios rūšies žuvis įkliuvo į dugninį velkatinklį atviroje jūroje ties Ventspiliu. 2008 m. Suomijos pakrantėje sužvejotas 30 cm ilgio glotnusis otas. Tai tolimiausia Baltijos šiaurėje vieta, iš kur gautas pranešimas apie šią rūšį. Lietuvos pajūryje glotniojo oto ieškojo mokslininkai. Pranešimai iš Suomijos ir kaimyninės Latvijos teikė vilčių. Pagrįstai galima teigti, kad glotniųjų otų į priekrantės žvejų įrankius įkliūdavo ir anksčiau, tačiau jie nebuvo tinkamai apibudinti. Gegužės mėnesį sugautą glotnųjį otą žuvų turgelyje nusipirko Klaipėdos miesto istorikas Dainius Elertas. Miesto praeities žinovas ir uolus kovotojas už miesto senojo paveldo išsaugojimą prisiminė, kad „pirktojo oto paviršius buvęs neįprastai potamsis ir glotnus, ir tai esą šiai žuviai nebūdinga. Tačiau skonis, kaip ir tikėtasi – puikus, – įspūdžiais apie keistą pirkinį atviravo mokslininkas. Tokiu būdu išaiškėjo, kad į Klaipėdą buvo atvežta ir daugiau glotniųjų, Lietuvos priekrantėje sugautų, otų. Jais gardžiavosi miesto gyventojai.
Žvitriosios ledjūrio menkės
Praėjusių metų kovo mėnesį Lietuvos priekrantėje sugautos dvi rudosios ledjūrio menkės (Pollachius virens L.). Žuvų ilgis buvo 27 cm, svoris 118 gramų. Vienerių metų patelė ir patinas buvusios lytiškai nesubrendę. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. atviros jūros žuvų stebėsenos metu velkatinkliu iš 473 žvejybos kvadrato (38 m gylis) sugauta 35 cm ir 350 gramų žuvis. Trijų su puse metų patelė dar nei karto neneršusi. Prieš pusę amžiaus jaunos melsvosios (rudosios) ledjūrio menkės žvejų neskirtos nuo to paties ilgio didžiosios (blyškiosios) ledjūrio menkes ir vadintos sąlyginiu pavadinimu. Šiaurės jūroje bendrinis verslinis pavadinimas vokiečiu kalba „Islandijos lašiša“. Ankstesni patikimi pranešimai iš Lietuvos priekrantės apie šias menkes yra 1960 metų. 1997 m. lapkričio mėn. sugautos ledjūrio menkės liudininku teko būti Egidijui Bacevičiui. Pusmetrio žuvį meškere sužvejojo Petras Tamašauskas.
Liekamieji jūros permainų padariniai
Mūsų tyrime apibendrinti daugiau nei 200 istorinių (1871-1935, 1948-1988) ir pastarųjų dviejų dešimtmečių (1993-2002, 2003-2008 ir 2009-2013 m.) duomenys. Gretinant padrikus duomenis su ilgalaikiais jūros aplinkos pokyčiais, atskleistas reiškinio pobūdis ir galimos priežastys. Retų rūšių patekimas į gilesnius Baltijos vandenis siejamas su didesnio druskingumo Šiaurės jūros vandenų prietaka. Pietvakarių Baltijos dalyje šio vyksmo liekamieji padariniai stebimi praėjus keliems metamas po įvykio. Nerštinio traukimo ir maisto paieškų laiku, šiltamėgės ir šaltamėgės žuvys klajoja. Per trumpą laiką dideliais nuotoliais nuklysta šiltamėgės durklažuvės, skumbrių, ančiuvių bei blyškiųjų menkių būriai. Dugninės žuvys sėslesnės, laikosi seklių ar nedidelių priekrantės gylių. Žinių apie žuvų klajones gauta ištyrus 2008 m. pavasarį Smiltynėje sugauto raudonojo jūrų gaidelio (Chelidonichthys lucerna, Linnaeus, 1758) ausikaulius. Buvo tiriamas Sr ir Ca santykis metinio priaugimo rievėse. Žuvims augant šis santykis, išplaukiant iš didesnio druskingumo vandenų aplinkos, mažėja. Nustatyta, kad žuvis per tris su puse metų atklydo iš pietvakarinės Baltijos. Panašius nuotolius įveikia į mūsų vandenis atklystantys gauruotažnypliai krabai, ausytosios medūzos ir kt.
Nedidelė dalis retų jūros užklydėlių pakliūva į žvejų tinklus. Dar mažiau perduodama ištirti. Tačiau per dvidešimt tęstinių stebėjimų ir laimikių tyrimų metų retų jūros žuvų reiškinys geriau pažintas ir tampa mokslinių žinių dalimi.
Egidijus Bacevičius, Žilvinas Kregždys
Klaipėda
Patikslinta rūšių įvairovė
Tęstiniai pietryčių Baltijos nėgių-kaulinių žuvų įvairovės tyrimai vykdomi daugiau kaip dvidešimt metų. Apibendrinti XX a. šešto-septinto dešimtmečio aplinkinių šalių ir Lietuvos tyrėjų-mūsų pirmtakų atlikti darbai. Naujomis žiniomis atnaujintas Baltijos jūroje ir Kuršių marių sugautų ir galimų sugauti rūšių sąvadas, atskleisti metų ir ilgesnio laikotarpio rūšių įvairovės ir gausumo pokyčiai. Šiandien tikslus gėlavandenių ir jūrinių rūšių skaičius priekrantėje yra 25:29.
Pažinti retas ir negausiai užklystančias žuvis padėjo žvejai. Versline žvejyba ir žuvies ruoša užsiimantys amato žinovai dosniai dalijosi savo žiniomis. Tai Vladas ir Petras Tamašauskai, Algis Ginaitis, Algis Bučys, Arūnas Želvys, Antanas Valiukas ir Ričardas Zolanas. Tai jų dėka į tinklaičius įkliuvusios jūrų retenybės buvo atpažintos ir perduotos tyrėjams. Žuvys neretai dar gyvos pristatytos į Lietuvos jūrų muziejaus akvariumą, ir kurį laiką džiugino lankytojus, padėjo pažinti dalelę Baltijos žuvų šeimą. Nustatyta, kad priekrantėje ir atviroje jūroje nėgių-žuvų santalkos įgauna atskiriems metų laikams būdingus vyraujančių rūšių derinius. Prityręs žvejas iš laimikio įvairovės ir žuvų įmitimo būklės be vargo nustato žūklės vietą ir metų laiką, kuriam ji būdinga.
Pelekuotosios užklydėlės
Paminėsime keletą išskirtinių atvejų. Praėjusiais metais Lietuvos priekrantėje pakartotinai sugautas taukžuvės jauniklis ir jūrų laputė, atsitiktinai aptikta jūrų ylų mailiaus. Tikru atradimu tyrėjams tapo aštriašnipio eršketo (Acipenser ruthenus) jauniklis ir suaugėlis Kuršių mariose ir priekrantėje. Prieš pusę amžiaus Baltijoje beveik išnykusi savitos išvaizdos žuvis, žuvininkų pastangų dėka vėl sugrįžta į kadaise gyvendintas Nemuno vietas. Beveik suaugusios Atlanto menkės skrandyje aptiktas pusiau apvirškintas europinis gleivys. Iš buožgalvį primenančios dalinai apvirškintų žuvies liekanų ir parazitų įvairovės nustatyta, kad mažai paslanki dugno retenybė buvo atklydusi iš svetur.
Staigmenų ir atradimų jūra mokslininkams nestokoja. Į mažaakius (stintinius) tinklaičius įkliuvo liauna sprindžio ilgio jūrų dyglė. Žuvytę tyrėjams perdavė Šventosios žvejas Antanas Valiukas. Jau dešimt metų, kaip į žvejybinius tinklus, verslinius ir žuvų tyrimų velkatinklius bei ant meškerių užkimba jaunos ir pusiau suaugusios (2-3 metų amžiaus) jūrinės plekšnės. Praėjusių metų liepos mėnesį Kopgalio žuvų stebėsenos stotyje į tinklaičius įkliuvo dvi 65 cm ilgio vėjažuvės. Smiltynėje tinklais sugautas 31 cm ilgio 319 g raudonasis jūrų gaidelis. Prieš penketą metų Smiltynėje Algio Ginaičio sugauta žuvis susilaukė išskirtinio dėmesio. Visapusiškai tirta Klaipėdos universiteto ir Vilniaus Gamtos tyrimų centro mokslininkų, vėliau žuvies ausikauliai iškeliavo į Taivanio technologijų institutą cheminei analizei.
Ruoniai smaguriavo durklažuve
Pietryčių Baltija (ir Lietuvos pajūris) tarptautinėje mokslinėje spaudoje išgarsinta kaip vieta, iš kur santykinai gausu moksliškai patvirtintų pranešimų apie aptiktas liekanas ar sužvejotas durklažuves (kardžuves) (Xiphias gladius L.). Bendras per dešimtmetį šiltuoju metų laiku (vidurvasarį, ar rugpjūčio-rugsėjo mėn.) aptiktų šių žuvų kiekis 10 vnt., vidutiniškai kas du–tris metus, po vieną, rečiau dvi žuvis. Daugiausia jų aptiko žingeidūs pajūrio lankytojai. Pavyzdžiui, praeitų metų rugsėjo 1 d. apirusios dviejų metrų ilgio (penkių-septynių metų amžiaus) žuvies kūnas išplautas ties Juodkrantės mažąja gelbėjimo stotimi. Antra panašaus ilgio žuvis rasta tų pačių metų rugsėjo 30 d. ties Pervalka. Žuvis buvusi be uodegos, vien galva su „durklu“ kadarojo ant pliko stuburo. Liekanos buvo stropiai apgraužtos ruonio ar kelių jo bendrų. Iš sodriai rausvų žiaunų, nepažeistų inkstų galima buvo daryti išvada, kad žuvis į mūsų vandenis pakliuvo dar gyva, t.y. atplaukusi pati. Kaip būdinga ruoniams, žuvies skrandį paliko nepažeistą– mat jie tenkinasi vien šviežia žuviena. Pasinaudoję reta galimybe, skrandį ištyrėme: išskyrus skystį, bemaž nieko nerasta. Vienok, įgudusi mokslininko akis netruko pastebėti besirangančias apvaliąsias parazitines kirmėlaites. Vadinamomis menkių ir strimėlių kirmėlaitėmis apsikrečiama maitinantis šiomis žuvimis, ir vertinamos kaip paliudijimas apie ankstesnę durklažuvės mitybą. Už šiuos ir radinį paliudijančias žuvų liekanų nuotraukas dėkingi Lietuvos pajūrio paukščių stebėtojai Jūratei Zarankaitei.
Glotniašonis otas
Tikra dienos naujiena buvo daug mačiusiam Šventosios žvejui, kai praėjusių metų gegužės mėn. iš priekrantės tinklų ištraukė postambį otą. Kūno pavidalas, galva ir žiotys buvo neabejotinai oto, tačiau paviršius lygus, kaip jūrinės plekšnės. Žuvis siekė 38 cm ilgį ir svėrė 879,3 gramus. Glotnusis otas (Scophthalmus rhombus L.) yra penkta Lietuvos ir aplinkiniuose vandenyse aptikta plekšninių žuvų rūšis. Įprasta, kad paprastojo oto mažai lankstus kūnas nusėtas kauliniais smailiaviršiais gūburėliais, tad šiurkštus palietus. Tuo tarpu glotniojo oto rūšies savybę tiksliai nusako pavadinimas lietuvių kalba: beveik lygus, kone aptakus paviršius, nuklotas pusapvaliais žvynais. Sugautos patelės lytinių darinių būklės įvertis - IV-V. Paspaudus papilvę, pro angą maža srovele veržėsi gelsvi milimetro skersmens ikreliai.
Iš turimos informacijos žinome, kad apie 1968 m. šios rūšies žuvis įkliuvo į dugninį velkatinklį atviroje jūroje ties Ventspiliu. 2008 m. Suomijos pakrantėje sužvejotas 30 cm ilgio glotnusis otas. Tai tolimiausia Baltijos šiaurėje vieta, iš kur gautas pranešimas apie šią rūšį. Lietuvos pajūryje glotniojo oto ieškojo mokslininkai. Pranešimai iš Suomijos ir kaimyninės Latvijos teikė vilčių. Pagrįstai galima teigti, kad glotniųjų otų į priekrantės žvejų įrankius įkliūdavo ir anksčiau, tačiau jie nebuvo tinkamai apibudinti. Gegužės mėnesį sugautą glotnųjį otą žuvų turgelyje nusipirko Klaipėdos miesto istorikas Dainius Elertas. Miesto praeities žinovas ir uolus kovotojas už miesto senojo paveldo išsaugojimą prisiminė, kad „pirktojo oto paviršius buvęs neįprastai potamsis ir glotnus, ir tai esą šiai žuviai nebūdinga. Tačiau skonis, kaip ir tikėtasi – puikus, – įspūdžiais apie keistą pirkinį atviravo mokslininkas. Tokiu būdu išaiškėjo, kad į Klaipėdą buvo atvežta ir daugiau glotniųjų, Lietuvos priekrantėje sugautų, otų. Jais gardžiavosi miesto gyventojai.
Žvitriosios ledjūrio menkės
Praėjusių metų kovo mėnesį Lietuvos priekrantėje sugautos dvi rudosios ledjūrio menkės (Pollachius virens L.). Žuvų ilgis buvo 27 cm, svoris 118 gramų. Vienerių metų patelė ir patinas buvusios lytiškai nesubrendę. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. atviros jūros žuvų stebėsenos metu velkatinkliu iš 473 žvejybos kvadrato (38 m gylis) sugauta 35 cm ir 350 gramų žuvis. Trijų su puse metų patelė dar nei karto neneršusi. Prieš pusę amžiaus jaunos melsvosios (rudosios) ledjūrio menkės žvejų neskirtos nuo to paties ilgio didžiosios (blyškiosios) ledjūrio menkes ir vadintos sąlyginiu pavadinimu. Šiaurės jūroje bendrinis verslinis pavadinimas vokiečiu kalba „Islandijos lašiša“. Ankstesni patikimi pranešimai iš Lietuvos priekrantės apie šias menkes yra 1960 metų. 1997 m. lapkričio mėn. sugautos ledjūrio menkės liudininku teko būti Egidijui Bacevičiui. Pusmetrio žuvį meškere sužvejojo Petras Tamašauskas.
Liekamieji jūros permainų padariniai
Mūsų tyrime apibendrinti daugiau nei 200 istorinių (1871-1935, 1948-1988) ir pastarųjų dviejų dešimtmečių (1993-2002, 2003-2008 ir 2009-2013 m.) duomenys. Gretinant padrikus duomenis su ilgalaikiais jūros aplinkos pokyčiais, atskleistas reiškinio pobūdis ir galimos priežastys. Retų rūšių patekimas į gilesnius Baltijos vandenis siejamas su didesnio druskingumo Šiaurės jūros vandenų prietaka. Pietvakarių Baltijos dalyje šio vyksmo liekamieji padariniai stebimi praėjus keliems metamas po įvykio. Nerštinio traukimo ir maisto paieškų laiku, šiltamėgės ir šaltamėgės žuvys klajoja. Per trumpą laiką dideliais nuotoliais nuklysta šiltamėgės durklažuvės, skumbrių, ančiuvių bei blyškiųjų menkių būriai. Dugninės žuvys sėslesnės, laikosi seklių ar nedidelių priekrantės gylių. Žinių apie žuvų klajones gauta ištyrus 2008 m. pavasarį Smiltynėje sugauto raudonojo jūrų gaidelio (Chelidonichthys lucerna, Linnaeus, 1758) ausikaulius. Buvo tiriamas Sr ir Ca santykis metinio priaugimo rievėse. Žuvims augant šis santykis, išplaukiant iš didesnio druskingumo vandenų aplinkos, mažėja. Nustatyta, kad žuvis per tris su puse metų atklydo iš pietvakarinės Baltijos. Panašius nuotolius įveikia į mūsų vandenis atklystantys gauruotažnypliai krabai, ausytosios medūzos ir kt.
Nedidelė dalis retų jūros užklydėlių pakliūva į žvejų tinklus. Dar mažiau perduodama ištirti. Tačiau per dvidešimt tęstinių stebėjimų ir laimikių tyrimų metų retų jūros žuvų reiškinys geriau pažintas ir tampa mokslinių žinių dalimi.
Egidijus Bacevičius, Žilvinas Kregždys
Klaipėda
Gamta svetur
Kur gamta dar nepaliesta žmogaus
Šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, tarp Norvegijos, Islandijos ir Škotijos telkšo nedidelis Farerų salynas, kurį surasti gana sudėtinga. Jį sudaro 18 įvairaus dydžio salų. Jų akvatorija iš šiaurės į pietus siekia 113 km, o iš rytų į vakarus – 75 km. Bendras visų salų plotas tesiekia 1396 km2 (tai mūsų vidutinio dydžio rajono plotas), o gyventojų priskaičiuojama apie 50 tūkstančių.
Farerų salynas – autonominis Danijos regionas, turintis plačią savivaldą. Administracinis centras – Torshaunas. Realiai - tai maža savarankiška valstybė. Nors biologine įvairove ir palankiomis klimatinėmis sąlygomis salynas nepasižymi, tačiau neretai laikoma, kad tai idealiausia vieta siekiantiems ilgai ir sveikai gyventi. Gyventojai stebina nuoširdumu, draugiškumu ir laisvu bendravimu. Jie noriai kalbasi su atvykusiais svečiais, mielai dalijasi dienos naujovėmis. Kalnų papėdėse pastatyti maži nameliai, kuriuose rusena namų židinys. Šių nedidelių namelių žole apaugę stogai susilieja su aplinka į bendrą gamtos visumą. Čia gamta dar nepaliesta žmogaus rankų, o nusikalstamumas toks mažas, kad sunku tuo patikėti.
Farerų salos atsirado įvykus bazaltinės lavos ir tufų išsiveržimui virš Centrinio Atlanto kalnagūbrio kainozojinės eros metu. Bazaltinę lavą ir tufus dengia vėlesnės kvarterinio laikotarpio nuogulos. Salų paviršius nelygus, kalnuotas. Aukščiausias taškas Estrojaus saloje iškyla į 882 m aukštį. Paviršius suskaidytas gilių tarpeklių, nemažai ledynų suformuotų reljefo formų: morenų, trogų, karstinių ežerų. Salų krantai statūs, skardingi, suskaldyti gilių fiordų, aukšti ir labai raižyti.
Salose vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas. Didelę įtaką klimato pobūdžiui turi šiltoji Atlanto jūrinė srovė. Jos įtakoje vanduo aplink salyną ištisus metus siekia + 100 C. Tai švelnina viso salyno klimatines sąlygas ir sudaro palankias sąlygas gyventi žuvims, veistis planktonui.
Salyne žiema šilta. Vidutinė žiemos temperatūra + 20 C. Vasara vėsi. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra – apie 90 C. Kritulių per metus iškrinta 1400 mm. Dangus čia nuolat apsiniaukęs, dažni rūkai. Metuose apie 280 lietingų dienų, dažniausiai rugsėjo-sausio mėnesiais. Farerai - labiausiai rūkų dengiama Europos dalis. Čia pučia stiprūs vėjai, dažnos audros.
Natūralioji augalija salose nėra gausi - apie 400 rūšių. Lyguminiuose plotuose didžiausią dalį užima pievos. Salose maža medžių, nėra miško masyvų. Auga kelios medžių rūšys: karklai, gluosniai, rasta žiedadulkių ir kamienų liekanų beržų, augusių čia 2300 metų p. m. erą.
Vienintelis neintrodukuotas, amžinai žaliuojantis augalas salose yra kadagys. Jis nedideliais gojeliais sutinkamas visose salose. Auga ir keletas introdukuotų augalų – klevų, uosių. Labiausiai salose išplitusios samanos ir kerpės. Gyvūnija palyginti gausi ir įvairi. Ypač gausios arktinių paukščių kolonijos, vandenyse gausu žuvų ir kitokių jūros gyvūnų. Fuglojaus sala garsėja daugiamilijoninėmis paukščių kolonijomis. Ypač jų gausu ant gražių 450 ir 620 metrų aukščio uolų. Salose prieglobstį randa ir Grenlandijos ruoniai. Salos garsėja plačiai žinoma Farerų avių veisle, kurių salose dešimtys tūkstančių. Pavadinimas Farerai verčiant iš vietinės kalbos reiškia „avių salos“.
Manoma, kad jau septintame ar aštuntame amžiuje salose įsikūrė išeiviai iš Škotijos, bet vėliau jie salas apleido. Devintame amžiuje į salas atvyko skandinavų vikingai. Farerų salos vikingams tapo tiltu tarp Skandinavijos ir jų kolonijų Islandijoje, Grenlandijoje ir Šiaurės Amerikoje. XI a. salose išplito krikščionybė.
Svarbiausia Farerų ūkio šaka – žvejyba, sukurianti 25 proc. BVP. Gaudomos žuvys, vėžiagyviai, moliuskai, medžiojami jūros žinduoliai. Dirbamos žemės plotai teužima tik 6 proc. salų ploto. Auginamos bulvės, daržovės, veisiami galvijai.
Farerų salos - vienos įspūdingiausių Šiauriniame Atlante. Statūs ir aukšti krantai, gausios kalvos suteikia kraštovaizdžiui ilgam prisimenamą unikalumą. Dėl neįprastų vaizdų salos vilioja ekskursantus ir neįprastų kraštovaizdžių foto kolekcionierius. Pramonės nepaliesta gamta stebina švariais ežerais, kriokliais, įvairiais augalais, kalnų viršūnėmis. Čia galima grožėtis gausiais paukščiais, ypač ežerų žuvėdromis.
Siorvagsvatno ežeras Vagar saloje didžiausias salyne. Jo plotas 3,4 km2, ilgis – daugiau kaip 6 kilometrai, jo iškyšuliai pakilę į 252 ir 376 metrų aukštį. Žiūrint iš viršaus atrodo, kad ežeras yra žymiai aukščiau nei vandenynas. Iš tikrųjų jis yra vos 30 m virš jūros lygio. Šalia stūksanti uola yra 100 m. aukščiau. Tai ir nulemia optinę apgaulę - atrodo, kad ežeras yra tame pat lygyje kaip ir uola.
Tačiau ne tik gražūs kraštovaizdžiai ir gyvūnai Farerų salyne atkreipia kontinentinių europiečių dėmesį. Vis daugiau dėmesio susilaukia sena salyno gyventojų tradicija – banginių medžioklė. Ši sena tradicija, paveldėjusi ir žiaurius protėvių įpročius, meta nerimo šešėlį dabarties medžiotojams.
Nesenai ši banginių medžiojimo tradicija tapo žinoma plačiai visuomenei. Kasmet vykdomas juodųjų banginių žudymas sukėlė nerimą ir pasibaisėjimą tarp kontinentinių europiečių. Tai atkreipė platų žiniasklaidos dėmesį, pasirodė tam skirtos televizijos programos. Siekiama atkreipti plačios visuomenės dėmesį šiai problemai.
Banginių medžioklė Fareruose vykdoma nuo X amžiaus. Įdomu, kad banginių medžioklė pagal šią seną tradiciją reguliuoja ne tarptautinė komisija, o vietinė valdžia. Pastaraisiais metais kasmet vidutiniškai sumedžiojama po 950 grindų – juodųjų banginių. Daugiausia jų sumedžiojama vasarą. Įdomu, kad jų medžioklę organizuoja ne komercinės bendrovės. Ją vykdyti gali kiekvienas norintis.
Daugumas salyno gyventojų banginių medžioklę pripažįsta svarbia istorijos ir kultūros dalimi ir dėl to ją laiko tradicine ir būtina. Tokios medžioklės plačiai atsispindi Farerų literatūroje ir dailėje. Banginių apsauga besirūpinantys kritikuoja tokią medžioklę kaip žiaurią ir nebūtiną. Tačiau banginių medžiotojai tvirtina, kad dauguma žurnalistų ir banginių globėjų neturi pakankamai žinių apie žvejybos metodus ir ekonominę žvejybos naudą.
Banginių medžioklė Šiaurės Atlante nuo seno buvo įprastas reiškinys. Tačiau jau nuo viduramžių banginių medžioklė buvo reguliuojama įstatymais. Ištisus šimtmečius banginiai sudarė svarbų maisto ir vitaminų šaltinį izoliuotiems Farerų salyno gyventojams. Kasmet sumedžiojama vidutiniškai po 950 banginių. Jų mėsa sudaro apie 30 proc. mėsos, pagaminamos Farerų salyne.
Apie sumedžiojamų banginių skaičių žinoma jau nuo 1584 metų, o pastovi statistika vedama nuo XVIII a. pradžios. Praeityje banginių buvo sumedžiojama žymiai daugiau negu dabar. Dar XX a. kasmet jų buvo medžiojama dešimtys tūkstančių. Pastaraisiais metais kasmet vidutiniškai jų sumedžiojama po tūkstantį, ir manoma, kad toks sumedžiojamas kiekis neturi neigiamos įtakos globalinei banginių populiacijai.
Prof. Algirdas STANAITIS
10.1_2 nuotr. Salos vaizdas
10.1_3 nuotr Vakarinis Farerų salos šlaitas
10.1_4 nuotr Farerų salų paukščiai - pufinai
10.1_4 nuotr Farerų salos
Šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, tarp Norvegijos, Islandijos ir Škotijos telkšo nedidelis Farerų salynas, kurį surasti gana sudėtinga. Jį sudaro 18 įvairaus dydžio salų. Jų akvatorija iš šiaurės į pietus siekia 113 km, o iš rytų į vakarus – 75 km. Bendras visų salų plotas tesiekia 1396 km2 (tai mūsų vidutinio dydžio rajono plotas), o gyventojų priskaičiuojama apie 50 tūkstančių.
Farerų salynas – autonominis Danijos regionas, turintis plačią savivaldą. Administracinis centras – Torshaunas. Realiai - tai maža savarankiška valstybė. Nors biologine įvairove ir palankiomis klimatinėmis sąlygomis salynas nepasižymi, tačiau neretai laikoma, kad tai idealiausia vieta siekiantiems ilgai ir sveikai gyventi. Gyventojai stebina nuoširdumu, draugiškumu ir laisvu bendravimu. Jie noriai kalbasi su atvykusiais svečiais, mielai dalijasi dienos naujovėmis. Kalnų papėdėse pastatyti maži nameliai, kuriuose rusena namų židinys. Šių nedidelių namelių žole apaugę stogai susilieja su aplinka į bendrą gamtos visumą. Čia gamta dar nepaliesta žmogaus rankų, o nusikalstamumas toks mažas, kad sunku tuo patikėti.
Farerų salos atsirado įvykus bazaltinės lavos ir tufų išsiveržimui virš Centrinio Atlanto kalnagūbrio kainozojinės eros metu. Bazaltinę lavą ir tufus dengia vėlesnės kvarterinio laikotarpio nuogulos. Salų paviršius nelygus, kalnuotas. Aukščiausias taškas Estrojaus saloje iškyla į 882 m aukštį. Paviršius suskaidytas gilių tarpeklių, nemažai ledynų suformuotų reljefo formų: morenų, trogų, karstinių ežerų. Salų krantai statūs, skardingi, suskaldyti gilių fiordų, aukšti ir labai raižyti.
Salose vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas. Didelę įtaką klimato pobūdžiui turi šiltoji Atlanto jūrinė srovė. Jos įtakoje vanduo aplink salyną ištisus metus siekia + 100 C. Tai švelnina viso salyno klimatines sąlygas ir sudaro palankias sąlygas gyventi žuvims, veistis planktonui.
Salyne žiema šilta. Vidutinė žiemos temperatūra + 20 C. Vasara vėsi. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra – apie 90 C. Kritulių per metus iškrinta 1400 mm. Dangus čia nuolat apsiniaukęs, dažni rūkai. Metuose apie 280 lietingų dienų, dažniausiai rugsėjo-sausio mėnesiais. Farerai - labiausiai rūkų dengiama Europos dalis. Čia pučia stiprūs vėjai, dažnos audros.
Natūralioji augalija salose nėra gausi - apie 400 rūšių. Lyguminiuose plotuose didžiausią dalį užima pievos. Salose maža medžių, nėra miško masyvų. Auga kelios medžių rūšys: karklai, gluosniai, rasta žiedadulkių ir kamienų liekanų beržų, augusių čia 2300 metų p. m. erą.
Vienintelis neintrodukuotas, amžinai žaliuojantis augalas salose yra kadagys. Jis nedideliais gojeliais sutinkamas visose salose. Auga ir keletas introdukuotų augalų – klevų, uosių. Labiausiai salose išplitusios samanos ir kerpės. Gyvūnija palyginti gausi ir įvairi. Ypač gausios arktinių paukščių kolonijos, vandenyse gausu žuvų ir kitokių jūros gyvūnų. Fuglojaus sala garsėja daugiamilijoninėmis paukščių kolonijomis. Ypač jų gausu ant gražių 450 ir 620 metrų aukščio uolų. Salose prieglobstį randa ir Grenlandijos ruoniai. Salos garsėja plačiai žinoma Farerų avių veisle, kurių salose dešimtys tūkstančių. Pavadinimas Farerai verčiant iš vietinės kalbos reiškia „avių salos“.
Manoma, kad jau septintame ar aštuntame amžiuje salose įsikūrė išeiviai iš Škotijos, bet vėliau jie salas apleido. Devintame amžiuje į salas atvyko skandinavų vikingai. Farerų salos vikingams tapo tiltu tarp Skandinavijos ir jų kolonijų Islandijoje, Grenlandijoje ir Šiaurės Amerikoje. XI a. salose išplito krikščionybė.
Svarbiausia Farerų ūkio šaka – žvejyba, sukurianti 25 proc. BVP. Gaudomos žuvys, vėžiagyviai, moliuskai, medžiojami jūros žinduoliai. Dirbamos žemės plotai teužima tik 6 proc. salų ploto. Auginamos bulvės, daržovės, veisiami galvijai.
Farerų salos - vienos įspūdingiausių Šiauriniame Atlante. Statūs ir aukšti krantai, gausios kalvos suteikia kraštovaizdžiui ilgam prisimenamą unikalumą. Dėl neįprastų vaizdų salos vilioja ekskursantus ir neįprastų kraštovaizdžių foto kolekcionierius. Pramonės nepaliesta gamta stebina švariais ežerais, kriokliais, įvairiais augalais, kalnų viršūnėmis. Čia galima grožėtis gausiais paukščiais, ypač ežerų žuvėdromis.
Siorvagsvatno ežeras Vagar saloje didžiausias salyne. Jo plotas 3,4 km2, ilgis – daugiau kaip 6 kilometrai, jo iškyšuliai pakilę į 252 ir 376 metrų aukštį. Žiūrint iš viršaus atrodo, kad ežeras yra žymiai aukščiau nei vandenynas. Iš tikrųjų jis yra vos 30 m virš jūros lygio. Šalia stūksanti uola yra 100 m. aukščiau. Tai ir nulemia optinę apgaulę - atrodo, kad ežeras yra tame pat lygyje kaip ir uola.
Tačiau ne tik gražūs kraštovaizdžiai ir gyvūnai Farerų salyne atkreipia kontinentinių europiečių dėmesį. Vis daugiau dėmesio susilaukia sena salyno gyventojų tradicija – banginių medžioklė. Ši sena tradicija, paveldėjusi ir žiaurius protėvių įpročius, meta nerimo šešėlį dabarties medžiotojams.
Nesenai ši banginių medžiojimo tradicija tapo žinoma plačiai visuomenei. Kasmet vykdomas juodųjų banginių žudymas sukėlė nerimą ir pasibaisėjimą tarp kontinentinių europiečių. Tai atkreipė platų žiniasklaidos dėmesį, pasirodė tam skirtos televizijos programos. Siekiama atkreipti plačios visuomenės dėmesį šiai problemai.
Banginių medžioklė Fareruose vykdoma nuo X amžiaus. Įdomu, kad banginių medžioklė pagal šią seną tradiciją reguliuoja ne tarptautinė komisija, o vietinė valdžia. Pastaraisiais metais kasmet vidutiniškai sumedžiojama po 950 grindų – juodųjų banginių. Daugiausia jų sumedžiojama vasarą. Įdomu, kad jų medžioklę organizuoja ne komercinės bendrovės. Ją vykdyti gali kiekvienas norintis.
Daugumas salyno gyventojų banginių medžioklę pripažįsta svarbia istorijos ir kultūros dalimi ir dėl to ją laiko tradicine ir būtina. Tokios medžioklės plačiai atsispindi Farerų literatūroje ir dailėje. Banginių apsauga besirūpinantys kritikuoja tokią medžioklę kaip žiaurią ir nebūtiną. Tačiau banginių medžiotojai tvirtina, kad dauguma žurnalistų ir banginių globėjų neturi pakankamai žinių apie žvejybos metodus ir ekonominę žvejybos naudą.
Banginių medžioklė Šiaurės Atlante nuo seno buvo įprastas reiškinys. Tačiau jau nuo viduramžių banginių medžioklė buvo reguliuojama įstatymais. Ištisus šimtmečius banginiai sudarė svarbų maisto ir vitaminų šaltinį izoliuotiems Farerų salyno gyventojams. Kasmet sumedžiojama vidutiniškai po 950 banginių. Jų mėsa sudaro apie 30 proc. mėsos, pagaminamos Farerų salyne.
Apie sumedžiojamų banginių skaičių žinoma jau nuo 1584 metų, o pastovi statistika vedama nuo XVIII a. pradžios. Praeityje banginių buvo sumedžiojama žymiai daugiau negu dabar. Dar XX a. kasmet jų buvo medžiojama dešimtys tūkstančių. Pastaraisiais metais kasmet vidutiniškai jų sumedžiojama po tūkstantį, ir manoma, kad toks sumedžiojamas kiekis neturi neigiamos įtakos globalinei banginių populiacijai.
Prof. Algirdas STANAITIS
10.1_2 nuotr. Salos vaizdas
10.1_3 nuotr Vakarinis Farerų salos šlaitas
10.1_4 nuotr Farerų salų paukščiai - pufinai
10.1_4 nuotr Farerų salos