Birželio 5-oji - Pasaulinė aplinkos diena
Ką mums primena Pasaulinė aplinkos diena
Prof. Algirdas Stanaitis
Artėja birželio 5-oji - Pasaulinė aplinkos diena, kuri minima nuo 1972 metų. Jos tikslas priminti visuomenei esamą gamtinės aplinkos būklę, paskatinti daugiau pastangų skirti jos apsaugai ir priežiūrai. Šios dienos proga tenka prisiminti esamą aplinkos apsaugos padėtį kaip visame pasaulyje, taip ir mūsų nedideliame krašte. Didėjant gyventojų skaičiui ir intensyvėjant gamtos turtų gavybai, arealų su pažeista gamtine pusiausvyra daugėja, pažeisti žemės plotai negrįžtamai plečiasi. Žemė, jos gamtinė aplinka gyvena nelengvus laikus.
Gamtinė aplinka – tai santykinai pastovi, save reguliuojanti sistema. Tačiau ji tik iki tam tikros ribos gali neutralizuoti neigiamus žmogaus veiklos padarinius. Žmogus ilgą laiką negailestingai plėšė ir teršė žemę, negalvojo apie pasekmes. O žemė juk gyvas organizmas, ji šventa: maitina, rengia žmogų, sudaro palankias sąlygas joje gyventi. Tačiau neracionali ir savanaudiška žmonių veikla bei Galaktikos raidos pokyčiai netrukus davė neigiamus rezultatus. Gamtinės aplinkos apsauga, biologinės įvairovės globa tapo viena svarbiausių dabarties globalinių problemų.
Apibūdindami šiuolaikinę pasaulio gamtinės aplinkos būklę įvairių šalių mokslininkai vis dažniau naudoja sąvokas „Pasaulio ekologinės sistemos degradacija“, „Ekologinė destabilizacija“ ir kitas. JAV mokslininkų, stebinčių pasaulio gamtinės aplinkos pokyčius, pastarųjų metų ataskaitose kalbama apie „siaubingą ekologinę padėtį, susidariusią pasaulyje“. Panašios nuomonės yra ir kitų šalių ekologai, įvairių mokslo sričių specialistai.
Lietuvoje aplinkos apsaugai skiriamas didelis dėmesys ir lėšos, tačiau spręstinų problemų nemažėja. Vis dar dažnai teršiami didesnių miestų priemiestiniai miškai, pakelės, kitos žmonių gausiai lankomos vietos. Netgi nuo kelių nutolusiose miško erdvėse mėtosi plastikiniai buteliai, plėvelė, cigarečių pakuotės, kitos atliekos, alaus skardinės ir pan. Sunkiai sekasi spręsti buitinių atliekų surinkimą, rūšiavimą, prasmingą jų panaudojimą. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių šioms ir kitoms gamtinės aplinkos problemoms yra abejingi, mažai jomis domisi, nesuvokia mūsų krašto gamtinės aplinkos išskirtinės vertės.
Atvykę užsieniečiai dažnai žavisi gražia, natūralia mūsų šalies gamtine aplinką: tyru oru, švariais vandenimis, žaliais miškais, turtingais kraštovaizdžiais. Juk tai didelis ir neįkainojamas mūsų šalies turtas, kurio greitai mums pavydės daugelis Europos šalių. Neveltui miškingojo euroregiono „Nemunas“ erdvė su švariu oru, gausiais hidroobjektais laikoma „Europos plaučiais“. Jame oras dešimtis kartų švaresnis negu urbanizuotose Europos plotuose.
Pasaulinės aplinkos apsaugos dieną organizuojami Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų bei žinybų renginiai mums primena aplinkos apsaugos svarbą. Jie kviečia žmones tvarkyti gyvenamą aplinką, sodinti gėles, prižiūrėti medelius, lankytis gamtoje, pajusti gražiai tvarkomos aplinkos vertę. Tik būdamas gamtoje žmogus atsigauna, pailsi, atstato prarastas jėgas, pradeda suprasti joje vykstančius procesus.
Pasiekti, kad žmonės gamtinės aplinkos globa rūpintųsi ne tik tam skirtomis dienomis, bet ištisus metus, kad tai suprastų kaip vidinį poreikį, prigimtinę pareigą ir teisę, sielos pašaukimą, galima tik tobulinant ir plečiant ekologinį švietimą. Ir tai daryti reikia ne tik mokymo įstaigose. Šis svarbus darbas turi apimti visus visuomenės sluoksnius.
Lietuviai turi senas gimtinės ir jos aplinkos globos tradicijas. Jau 1774 metų LDK Edukacinės Komisijos nurodymuose rašoma: „Tegul vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo“. Tad tęskime šias tradicijas.
Artėjančios Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga labai nuoširdžiai sveikinu visus Lietuvos žmones, kurie myli gimtinę, negaili pastangų ir laiko globojant, saugant ir puošiant gyvenamąją aplinką. Tik bendromis pastangomis pasieksime teigiamų rezultatų ir mūsų gamtinėje aplinkoje bus jauku ir malonu gyventi.
Prof. Algirdas Stanaits,
Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos prezidentas
Gamtinė aplinka – tai santykinai pastovi, save reguliuojanti sistema. Tačiau ji tik iki tam tikros ribos gali neutralizuoti neigiamus žmogaus veiklos padarinius. Žmogus ilgą laiką negailestingai plėšė ir teršė žemę, negalvojo apie pasekmes. O žemė juk gyvas organizmas, ji šventa: maitina, rengia žmogų, sudaro palankias sąlygas joje gyventi. Tačiau neracionali ir savanaudiška žmonių veikla bei Galaktikos raidos pokyčiai netrukus davė neigiamus rezultatus. Gamtinės aplinkos apsauga, biologinės įvairovės globa tapo viena svarbiausių dabarties globalinių problemų.
Apibūdindami šiuolaikinę pasaulio gamtinės aplinkos būklę įvairių šalių mokslininkai vis dažniau naudoja sąvokas „Pasaulio ekologinės sistemos degradacija“, „Ekologinė destabilizacija“ ir kitas. JAV mokslininkų, stebinčių pasaulio gamtinės aplinkos pokyčius, pastarųjų metų ataskaitose kalbama apie „siaubingą ekologinę padėtį, susidariusią pasaulyje“. Panašios nuomonės yra ir kitų šalių ekologai, įvairių mokslo sričių specialistai.
Lietuvoje aplinkos apsaugai skiriamas didelis dėmesys ir lėšos, tačiau spręstinų problemų nemažėja. Vis dar dažnai teršiami didesnių miestų priemiestiniai miškai, pakelės, kitos žmonių gausiai lankomos vietos. Netgi nuo kelių nutolusiose miško erdvėse mėtosi plastikiniai buteliai, plėvelė, cigarečių pakuotės, kitos atliekos, alaus skardinės ir pan. Sunkiai sekasi spręsti buitinių atliekų surinkimą, rūšiavimą, prasmingą jų panaudojimą. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių šioms ir kitoms gamtinės aplinkos problemoms yra abejingi, mažai jomis domisi, nesuvokia mūsų krašto gamtinės aplinkos išskirtinės vertės.
Atvykę užsieniečiai dažnai žavisi gražia, natūralia mūsų šalies gamtine aplinką: tyru oru, švariais vandenimis, žaliais miškais, turtingais kraštovaizdžiais. Juk tai didelis ir neįkainojamas mūsų šalies turtas, kurio greitai mums pavydės daugelis Europos šalių. Neveltui miškingojo euroregiono „Nemunas“ erdvė su švariu oru, gausiais hidroobjektais laikoma „Europos plaučiais“. Jame oras dešimtis kartų švaresnis negu urbanizuotose Europos plotuose.
Pasaulinės aplinkos apsaugos dieną organizuojami Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų bei žinybų renginiai mums primena aplinkos apsaugos svarbą. Jie kviečia žmones tvarkyti gyvenamą aplinką, sodinti gėles, prižiūrėti medelius, lankytis gamtoje, pajusti gražiai tvarkomos aplinkos vertę. Tik būdamas gamtoje žmogus atsigauna, pailsi, atstato prarastas jėgas, pradeda suprasti joje vykstančius procesus.
Pasiekti, kad žmonės gamtinės aplinkos globa rūpintųsi ne tik tam skirtomis dienomis, bet ištisus metus, kad tai suprastų kaip vidinį poreikį, prigimtinę pareigą ir teisę, sielos pašaukimą, galima tik tobulinant ir plečiant ekologinį švietimą. Ir tai daryti reikia ne tik mokymo įstaigose. Šis svarbus darbas turi apimti visus visuomenės sluoksnius.
Lietuviai turi senas gimtinės ir jos aplinkos globos tradicijas. Jau 1774 metų LDK Edukacinės Komisijos nurodymuose rašoma: „Tegul vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo“. Tad tęskime šias tradicijas.
Artėjančios Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga labai nuoširdžiai sveikinu visus Lietuvos žmones, kurie myli gimtinę, negaili pastangų ir laiko globojant, saugant ir puošiant gyvenamąją aplinką. Tik bendromis pastangomis pasieksime teigiamų rezultatų ir mūsų gamtinėje aplinkoje bus jauku ir malonu gyventi.
Prof. Algirdas Stanaits,
Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos prezidentas
Miškasodžio talkos Lietuvoje tampa gražia tradicija
Gražieji pavasario mėnesiai - balandis, gegužė - atneša daug rūpesčių ir darbų ne tik miškininkams, bet ir visuomenei. Per visą Lietuvą nuvilnija tradicinė pavasarinė miškasodžio talkų banga. Smagu buvo ir šiemet paimti į rankas suktuką, įbesti jį į pavasario saulės sušildytą žemę, įdėti sodinuką ir jo šaknis su meile prispausti prie žemės maitintojos. Šį pavasarį mišką sodinome Trakų girininkijos valdose. Miškasodžio darbams Trakų miškų urėdijos darbuotojai pasitelkė ir Aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos kolektyvus. Prie jų prisijungėme ir mes - žurnalistai. Iš Vilniaus atvykusį didelį būrį talkininkų pasitiko ne tik skaisti saulė, pavasariui nebūdingas karštis, bet ir svetingi Trakų miškininkai. Miela buvo matyti Trakų urėdą Vygantą Mierkį, belaukiantį mūsų prie kirtavietės. Jis jau daug metų sėkmingai vadovauja vienai sudėtingiausių urėdijų. Sostinės pašonė, Trakų istorinio nacionalinio parko veikla, didžiuliai turistų ir poilsiautojų srautai Trakų miškininkams kelia daug papildomų rūpesčių, kitoms urėdijoms nebūdingų problemų. Sumanaus urėdo V.Mierkio vadovaujami trakiškiai sėkmingai tvarkosi, nežiūrint geroko urbanizacijos spaudimo, sugeba ne tik išsaugoti, bet ir gausinti miškus. Kaip ir dera, kiekviena talka prasideda nuo instruktažo. Išklausę Trakų girininko Jono Gecevičiaus, demonstruojančio kaip reikia teisingai sodinti mišką, patarimus, kibome į darbą. Sodinome pušis ir egles. „Džiugu, kad visi dirbo noriai, su ugnele. Per talką spygliuočiais buvo apsodintas hektaras miško žemės. Norisi tikėtis, kad prigis dauguma dabar pasodintų medelių. O pasodinta nemažai - keturi tūkstančiai pušaičių ir daugiau kaip septyni šimtai eglaičių”, - sakė Trakų urėdas V.Mierkis. Talkoje nuoširdžiai dirbo ir aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Ministro pavyzdžio paskatinti neatsiliko kiti talkininkai, dar vakar sėdėję prie rašomųjų stalų ir kompiuterių. „Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis labiau prigyja pavasarinio miškasodžio talkos. Mūsų šalyje dar nuo prieškario laikų puoselėjama graži miškininkų ir visuomenės bendradarbiavimo tradicija rūpinantis žaliuoju mūsų krašto apdaru, - po talkos sakė ministras G.Kazlauskas. - Prisiminkime žymaus gamtininko Tado Ivanausko, Tumo Vaižganto ir kitų šviesuolių organizuotas miško sodinimo šventes. Tuometinės jų pastangos įkvepia ir šių dienų visuomenę”, - pridūrė ministras. Beje, šiemet tai jau antroji Aplinkos ministerijos darbuotojų miškasodžio talka. Pirmoji, kuriai vadovavo girininkas Kęstutis Počiejus, vyko Nemenčinės urėdijos Arvydų girininkijoje. Tada ministerijos darbuotojai sodino medelius kartu su keliomis dešimtimis moksleivių iš Nemenčinėje įsikūrusio Vaikų ir paauglių socialinio centro. Ši bendra aplinkosaugininkų ir vaikų globos namų auklėtinių talka taip pat tampa tradicija. Teko tokioje talkoje dalyvauti. Ji vyko Meros girininkijos miškuose, kur talkininkus priėmė ir jais rūpinosi girininkas Valdas Ulevičius. Tada tiesiog stebėjausi vaikų noru kuo gražiau pasirodyti. Šios talkos - tai ne tik pagalba miškininkams, bet ir proga moksleiviams pabūti gamtoje, taip pat susipažinti su aplinkiniais miškais ir miškininko profesija. „Moksleiviai, kartu su mokytojomis Natalija Daudiene ir Ana Zenkevič dirbo nuoširdžiai. Tik vakarop, kuomet visas paruoštas plotas buvo užsodintas, talkininkai susėdo atsikvėpti. Čia jie turėjo progos pabendrauti su miškininkais ir su šiose tradicinėse talkose dalyvaujančiais Aplinkos ministerijos, Generalinės miškų urėdijos darbuotojais”, - džiaugėsi talkininkais Nemenčinės miškų urėdas Eligijus Ryškus. Jis kartu su talkoje dalyvavusiu Aplinkos ministerijos kancleriu Robertu Klovu moksleivius apdovanojo knygelėmis apie gamtą ir vaizdo juostomis, kuriose įamžinti juos supantys Nemenčinės urėdijos miškai. „Šiemet miškasodžio talkos buvo surengtos beveik visose šalies urėdijose. Urėdijos numatė atkurti 9340 ha valstybinių miškų, - sako Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. - Daugiau kaip 4,5 tūkst. ha kirtaviečių atkuriame želdiniais - sodinant medelynuose užaugintus miško sodmenis. Daugiau kaip 2,2 tūkst. ha kirtaviečių nuspręsta palikti, kad savaime želtų, o dar per 2,5 tūkst. ha plote buvo taikomas mišrus miško atkūrimo būdas - želdiniais ir žėliniais. Daugiausia miško numato atkurti Panevėžio (450 ha), Ukmergės (422 ha) ir Biržų (375 ha) urėdijos”. Beje, per miškasodį ne tik atkuriami iškirsti medynai, bet ir veisiami nauji miškai. Šiemet jų pasodinta 852 ha plote - daugiausia Tytuvėnų (100 ha), Telšių (90 ha), Marijampolės (64 ha) ir Šiaulių (58 ha) miškų urėdijose. Šiemet, balandžio 27 dieną Telšių miškų urėdija buvo surengusi naujai įveisiamų miškų tūkstantojo hektaro sodinimo talką. Ji vyko Ubiškės girininkijos Pavirvytės kaime. Praėjusiais metais urėdijos įveisė 786 ha naujų miškų. Šie skaičiai galėtų būti gerokai didesni, tačiau urėdijoms trūksta žemių naujiems miškams įveisti. Atkuriami ir itin dideli 2010 m. rugpjūtį praūžusio škvalo suniokotų miškų plotai - iš viso apie 1070 ha. Daugiausia jų atkurta Varėnos (266 ha), Valkininkų (247 ha), Dubravos (140 ha), Švenčionėlių (117 ha), Kaišiadorių (98 ha) ir Prienų (90 ha) miškų urėdijose. Nuo škvalo labiausiai nukentėjusios urėdijos pernai atkūrė 570 ha pažeistų medynų. Pastaraisiais metais valstybiniuose miškuose įgyvendinama ąžuolynų atkūrimo programa. Pernai miškų urėdijos atkūrė ir įveisė 358 ha ąžuolynų, kuriuose ąžuolas yra vyraujanti medžių rūšis, ir 628 ha ąžuolynų, kuriuose ąžuolas nėra vyraujanti medžių rūšis (medyną sudaro ne mažiau kaip 30 proc. ąžuolų), o jaunuolynų ugdymo kirtimais suformavo dar 100 ha ąžuolynų. Planuojama, kad nuo šių metų atkuriamų ir įveisiamų ąžuolynų, kuriuose ąžuolas yra vyraujanti medžių rūšis, plotas turėtų sudaryti ne mažiau kaip du trečdalius viso atkuriamų ir įveisiamų ąžuolynų ploto. Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 2170 tūkst. ha. Tai net 33,2 proc. šalies teritorijos. Nuo 2003 metų miškų plotas Lietuvoje padidėjo 125 tūkst. hektarų. Mišką puoselėti - sunkus ir ilgas darbas. Gerai, kad miškininkams į pagalbą ateina ir visuomenė, ypač, moksleivija. Neabejotina, kad miško sodinimas ne vien fizinis darbas, bet ir dvasinis poreikis išreikšti meilę savo Tėvynei, gimtajam kraštui. Todėl palinkėkime Lietuvos miškams ir jų sumaniems šeimininkams - miškininkams geros kloties.
Vytautas ŽEIMANTAS J. STASINO nuotr. |
|
Pasodinta ąžuolų ir liepų giraitė primins iškilų miškininką
Iškiliam miškininkui Zdislovui Truskauskui atminti Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijoje buvo pasodinta 0,7 ha ąžuolų ir liepų giraitė. Andrikavo miško pamiškėje ją sodino šeimos nariai, buvę kolegos – miškų urėdai, Aplinkos ministerijos Miškų departamento, Generalinės miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos ir kitų institucijų atstovai. Šiai giraitei pažymėti prie kelio atidengtas uteniškio tautodailininko Prano Kaziūno išskobtas stogastulpis, šalia jo pasodinta keletas augesnių ąžuoliukų ir iš Dubravos medelyno atvežta pušaitė, išauginta iš popiežiaus Benedikto XVI Varšuvoje 2006 m. pašventintų sėklų. Pasodinę giraitę, susirinkusieji pagerbė Z. Truskausko atminimą ir pasidalijo prisiminimais. Iškilųjį miškininką staigi mirtis netikėtai pasiglemžė praėjusį rugpjūtį. Kolegų atmintyje jis išliko kaip santūrus, atidus, besišypsantis ir nenuilstantis, visada pasirengęs suteikti pagalbą. Pasak jų, Z. Truskauskas buvo inteligencijos, santarvės skleidėjas tarp miškininkų, turėjęs absoliučią moralinę klausą – buvo itin sąžiningas, pareigingas, atsidavęs savo profesijai. Kad ir kokias pareigas eidavo – ar miškų ūkio ministro pavaduotojo, ar Miškų ūkio ministerijos sekretoriaus, ar aplinkos viceministro, ar generalinio miškų urėdo pavaduotojo, nuoširdžiai stengėsi stiprinti Lietuvos valstybingumą. Z. Truskauskas aktyviai prisidėjo rengiant pagrindinius teisės aktus, nusakančius Lietuvos miškų ūkio vystymo politiką ir strategiją. Jis koordinavo valstybės įmonių miškų urėdijų ekonominius ir finansinius klausimus ir įnešė didelį asmeninį indėlį, kad valstybinių miškų sektorius išliktų stabilus ir pasiektų gerų ekonominių rezultatų. Su Z. Truskausko netektimi ligi šiol sunku susitaikyti ne tik kolegoms, bet ir visuomeninėms organizacijoms. Ypač jo trūksta Jaunųjų miško bičiulių sambūriui. Z. Truskauskas vadovavo šio sambūrio rėmimo tarybai, rūpinosi, kad jaunoji karta širdimi pamiltų mišką taip, kaip ir jis pats.
AM inf.
J. STASINO nuotraukoje: Z. Truskauskas apžiūri ąžuoliukus, pasodintus Vilniuje jo iniciatyva.
Kurtuvėnų girininkijoje pasodinta
keturi tūkstančiai europinių maumedžių
J. Daunys
Kurtuvėnų girininkijoje netoli Šiaulių 2 ha miško plote pasodinta maždaug 4000 maumedžių sodinukų. Kuo šie medžiai patraukė mūsų miškininkų dėmesį? Kokia ateitis jų laukia? Pasakoja Juozas Daunys, VĮ „Šiaulių miškų urėdija” miško želdinimo ir apsaugos inžinierius.
„Mokslininkai įvairių dirvožemių kloduose randa europinio maumedžio žiedadulkių. Kiek žinoma, europinis maumedis Lietuvoje pats savaime neauga, nors šių želdinių įveista daug kur, be to, įvairiais laikotarpiais, - pasakoja miškininkas. - Maumedžiai žymiai produktyvesni už paprastosios eglės arba paprastosios pušies medynus. Taip ir kilo mintis paįvairinti dendroflorą. O kadangi šio augalo sėklinių plantacijų respublikoje neturime, padedant Valstybinės miškų tarnybos miško sėklų ir sodinukų kokybės skyriaus vedėjui Kęstučiui Česnavičiui, susisiekėme su kolegomis iš Lenkijos, Bielsko miškų urėdijos, turinčių didelę europinio maumedžio sėklinę plantaciją. Iš jų prieš 2 metus ir nusipirkome sėklų bei išauginome sodmenis.”
Šį pavasarį, dalyvaujant Valstybinės miškų tarnybos atstovams, 60-ame Kurtuvėnų girininkijos kvartale bandomaisiais želdiniais buvo užsodinti 2 hektarai.
Pasak J. Daunio, želdiniai pareikalaus kruopščios priežiūros, nes juos mėgsta stirnos, o dėl specifinio maumedžių kvapo, prieš vestuves savo ragus į juos valosi stirnų patinai ir šitaip augalus sužaloja.
Trumpai pristatykite, kas per vienas tas europinis maumedis?
J. Daunys: „Mokslininkai nesutaria ir pasaulyje priskaičiuojama nuo 20 iki 40 maumedžio rūšių. Nedidelis Europinio maumedžio arealas išplitęs Sudetuose ir Karpatų kalnuose. Šie medžiai gerai jaučiasi ir Lietuvos klimatinėse sąlygose, gali užaugti iki 40 metrų aukščio. Iš 1 hektaro subrendusių maumedžių galima gauti apie 700-800 kub. m. vertingos medienos”.
Tanki maumedžių mediena yra paklausi nors ir sunkokai apdirbama. Jos lyginamasis svoris lygus vienetui ar net virš vieneto, t. y. skęsta vandenyje, tačiau labai atspari įvairiems puviniams. Štai Sibire, amžinojo įšalo žemėje, statant namus, pamatams buvo naudojami maumedžiai. Medieną galima naudoti įvairių hidrotechninių įrenginių statybai, lauko baldams, tvoroms ir t. t. Dr. Vidmantas Verbyla teigia, kad lauko sąlygomis maumedinė tvora arba kitas statinys gali tarnauti iki 50 metų!”
Tačiau be viso to, europiniai maumedžiai įdomūs dar ir moksliniu požiūriu. „Medžių rūšys nuolat migruoja, todėl arealų ribos kinta. Mūsų sąlygomis, prasikalęs šviesamėgis maumedžio daigelis turi įveikti stiprią žolinių augalų, aviečių, krūmų konkurenciją. Natūraliomis sąlygomis tai labai retai kada pavyksta. Todėl Kurtuvėnų girininkijoje pasodinti medeliai visų pirma pasitarnaus mokslo reikmėms. Nustatytu periodiškumu bus matuojamas medelių aukštis ir skersmuo, stiebų kreivumas, skaičiuojamos šakos, atliekami kiti tyrimai. Po to stebėjimų duomenys bus bendrinami bei daromos išvados – po kruopelę kaupiamos vertingos žinios. Ir kas žino, gal po daugelio metų vertingos europinių maumedžių giraitės Lietuvoje bus įprastas dalykas mūsų vaikaičių akims. Pirmas žingsnis ta linkme jau žengtas”, - įsitikinęs J. Daunys.
Pasak VĮ „Šiaulių miškų urėdija” miško želdinimo ir apsaugos inžinieriaus J. Daunio, Lietuvoje natūraliomis sąlygomis šviesamėgis europinis maumedis neatlaiko žolinių ir kitų augalų konkurencijos.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Mokslininkai įvairių dirvožemių kloduose randa europinio maumedžio žiedadulkių. Kiek žinoma, europinis maumedis Lietuvoje pats savaime neauga, nors šių želdinių įveista daug kur, be to, įvairiais laikotarpiais, - pasakoja miškininkas. - Maumedžiai žymiai produktyvesni už paprastosios eglės arba paprastosios pušies medynus. Taip ir kilo mintis paįvairinti dendroflorą. O kadangi šio augalo sėklinių plantacijų respublikoje neturime, padedant Valstybinės miškų tarnybos miško sėklų ir sodinukų kokybės skyriaus vedėjui Kęstučiui Česnavičiui, susisiekėme su kolegomis iš Lenkijos, Bielsko miškų urėdijos, turinčių didelę europinio maumedžio sėklinę plantaciją. Iš jų prieš 2 metus ir nusipirkome sėklų bei išauginome sodmenis.”
Šį pavasarį, dalyvaujant Valstybinės miškų tarnybos atstovams, 60-ame Kurtuvėnų girininkijos kvartale bandomaisiais želdiniais buvo užsodinti 2 hektarai.
Pasak J. Daunio, želdiniai pareikalaus kruopščios priežiūros, nes juos mėgsta stirnos, o dėl specifinio maumedžių kvapo, prieš vestuves savo ragus į juos valosi stirnų patinai ir šitaip augalus sužaloja.
Trumpai pristatykite, kas per vienas tas europinis maumedis?
J. Daunys: „Mokslininkai nesutaria ir pasaulyje priskaičiuojama nuo 20 iki 40 maumedžio rūšių. Nedidelis Europinio maumedžio arealas išplitęs Sudetuose ir Karpatų kalnuose. Šie medžiai gerai jaučiasi ir Lietuvos klimatinėse sąlygose, gali užaugti iki 40 metrų aukščio. Iš 1 hektaro subrendusių maumedžių galima gauti apie 700-800 kub. m. vertingos medienos”.
Tanki maumedžių mediena yra paklausi nors ir sunkokai apdirbama. Jos lyginamasis svoris lygus vienetui ar net virš vieneto, t. y. skęsta vandenyje, tačiau labai atspari įvairiems puviniams. Štai Sibire, amžinojo įšalo žemėje, statant namus, pamatams buvo naudojami maumedžiai. Medieną galima naudoti įvairių hidrotechninių įrenginių statybai, lauko baldams, tvoroms ir t. t. Dr. Vidmantas Verbyla teigia, kad lauko sąlygomis maumedinė tvora arba kitas statinys gali tarnauti iki 50 metų!”
Tačiau be viso to, europiniai maumedžiai įdomūs dar ir moksliniu požiūriu. „Medžių rūšys nuolat migruoja, todėl arealų ribos kinta. Mūsų sąlygomis, prasikalęs šviesamėgis maumedžio daigelis turi įveikti stiprią žolinių augalų, aviečių, krūmų konkurenciją. Natūraliomis sąlygomis tai labai retai kada pavyksta. Todėl Kurtuvėnų girininkijoje pasodinti medeliai visų pirma pasitarnaus mokslo reikmėms. Nustatytu periodiškumu bus matuojamas medelių aukštis ir skersmuo, stiebų kreivumas, skaičiuojamos šakos, atliekami kiti tyrimai. Po to stebėjimų duomenys bus bendrinami bei daromos išvados – po kruopelę kaupiamos vertingos žinios. Ir kas žino, gal po daugelio metų vertingos europinių maumedžių giraitės Lietuvoje bus įprastas dalykas mūsų vaikaičių akims. Pirmas žingsnis ta linkme jau žengtas”, - įsitikinęs J. Daunys.
Pasak VĮ „Šiaulių miškų urėdija” miško želdinimo ir apsaugos inžinieriaus J. Daunio, Lietuvoje natūraliomis sąlygomis šviesamėgis europinis maumedis neatlaiko žolinių ir kitų augalų konkurencijos.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Prasminga išvyka į mišką
Nors ir nuvargę, bet linksmi.
Daug rankų didelę naštą pakelia - drąsina lietuvių liaudies išmintis. Net šešiolika viešintiškių Jaunųjų miško bičiulių geltonuoju mokyklos autobusu ryžtingai pajudėjo link Mikierių girininkijos. Čia laukė rimtas darbas - gelbėti nuo šiukšlių mišką ir gražiąsias poilsiavietes, įrengtas Šventosios pakrantėse.
Mus pasitiko girininkas Laimis Trumpickas ir girininko pavaduotoja Daina Trumpickienė. Aplankę laukinių žvėrių aptvaro žvėris, susipažinę su dviem avinų muflonų naujagimiais, patraukėme mišku Šventosios pakrante link poilsiaviečių rinkti šiukšlių. Pasklidome po mišką ir tempėme šiukšles lyg miško skruzdės šapus. Ir ko tik neišmeta į žaliąsias miško samanas sukiaulėjęs žmogus! Dirbome nepakeldami akių, nepastebėjome virš galvų pakibusio juodo lietaus debesies, kuris nutarė prisidėti prie miško švarinimo akcijos šiltu pavasariniu lietumi. Nuoširdžiai visus išmaudė. Mums buvo linksma ir juokinga, nes miškininkė Daina ir mokytoja neleido į Šventosios upę net mažojo pirštelio įmerkti, o lietus murkdė visus lig valiai niekieno leidimo neprašydamas.
Pasiekėme poilsiavietes. Prisėdome prie didelio medinio stalo. Visus mus sušildė girininkijoje paruošta karšta arbata. Jėgas grąžino sumuštiniai ir saldumynai. Nors daug dirbome, buvome žvalūs. Juk negali jaustis pavargęs puikioje žaidimų aikštelėje. Supomės, čiuožėme, lipome... Kad ir kaip smagu nerūpestingai žaisti švariame, gražiame miške, turėjome grįžti į girininkiją. Mūsų laukė siurprizas - už gerą darbą miškui gavome Anykščių urėdijos dovanų, linksmų knygelių.
Išvykome pavargę, bet patenkinti, tvirtai žinodami, kad niekada nesukiaulėsime ir visos mūsų šiukšlės ras vietą šiukšliadėžėje.
Marius Macijauskas,
JMBB ,, Atžalynas”, Viešintų pagrindinė mokykla
Mus pasitiko girininkas Laimis Trumpickas ir girininko pavaduotoja Daina Trumpickienė. Aplankę laukinių žvėrių aptvaro žvėris, susipažinę su dviem avinų muflonų naujagimiais, patraukėme mišku Šventosios pakrante link poilsiaviečių rinkti šiukšlių. Pasklidome po mišką ir tempėme šiukšles lyg miško skruzdės šapus. Ir ko tik neišmeta į žaliąsias miško samanas sukiaulėjęs žmogus! Dirbome nepakeldami akių, nepastebėjome virš galvų pakibusio juodo lietaus debesies, kuris nutarė prisidėti prie miško švarinimo akcijos šiltu pavasariniu lietumi. Nuoširdžiai visus išmaudė. Mums buvo linksma ir juokinga, nes miškininkė Daina ir mokytoja neleido į Šventosios upę net mažojo pirštelio įmerkti, o lietus murkdė visus lig valiai niekieno leidimo neprašydamas.
Pasiekėme poilsiavietes. Prisėdome prie didelio medinio stalo. Visus mus sušildė girininkijoje paruošta karšta arbata. Jėgas grąžino sumuštiniai ir saldumynai. Nors daug dirbome, buvome žvalūs. Juk negali jaustis pavargęs puikioje žaidimų aikštelėje. Supomės, čiuožėme, lipome... Kad ir kaip smagu nerūpestingai žaisti švariame, gražiame miške, turėjome grįžti į girininkiją. Mūsų laukė siurprizas - už gerą darbą miškui gavome Anykščių urėdijos dovanų, linksmų knygelių.
Išvykome pavargę, bet patenkinti, tvirtai žinodami, kad niekada nesukiaulėsime ir visos mūsų šiukšlės ras vietą šiukšliadėžėje.
Marius Macijauskas,
JMBB ,, Atžalynas”, Viešintų pagrindinė mokykla
Gegužė skraidina vasaron
Selemonas Paltanavičius
Kiek kartų gyvenime atrandi tą pačią karčią tiesą: kaip besiruoštum pavasario sutiktuvėm, kaip beskubėtum pamatyti jį „visą“, tačiau vieną dieną išvysti, kad pavasaris lėkė nulėkė, o tu stovi žalioj pievoj po šlamančia ąžuolo šakų kupeta ir kraipai galvą – nedaug ką suspėjai nutverti iš pavasario, o gamtos metų ratas tave nuskraidino vasaron. Ko gero, tokia būsena padeda dar aiškiau suvokti, kad gamtos neįmanoma aprėpti, o jos jėgų – suprasti. Kur jau ten su jomis suspėti...
Gegužė – brandaus pavasario mėnuo, kuriam skirta viską, ką gamta sukūrė po žiemos, perduoti vasarai. Sakytum – kaip tai dėsninga ir paprasta. Tačiau jau kalbėta apie tai, kad gamtoje nieko paprasto nėra. Taigi – ir pati gegužė, ir jos tempai, darbai kasmet šiek tiek skiriasi, nors iš esmės jie skirti vienam dideliam tikslui – gyvybės metų ciklo pradžiai. Ji dažnai išaušta gegužei artėjant prie vidurio. Tačiau šiemet viskas įvyko savaip...
Pati gegužės pradžia padovanojo tokią šilumą, kad, ko gero, teks perrašyti klimatologijos žinynus. Žinoma, po šios šilumos (gal paprasčiau ją vadinti karščiais?) gyvybės virsmas buvo toks staigus, kad, ko gero, net ir patys gimstantieji, augantieji, atgyjantys apsvaigo nuo šitokio proveržio. Gegužės pradžioje Suvalkijoje žolė jau siekė kelius, joje pasislėpdavo kiškis ir kurapka, pempė. Tačiau ilgiau plieskiant saulei, žolės lapeliai nuleipdavo – augalai, paskatinti saulės, truputį paskubėjo.
Sunku prisiminti metus, kai pirmąją gegužės dekadą baigė žydėti ievos. Balti jų kupstai, aptūpę paežeres, paupius tvoskė aštriu aromatu, į savo tankmę viliojo giesmininkus. Gal tik Žemaitijoje, apie Telšius šįkart ievos ir kiti medžiai šiek tiek vėlavo – žemaičiai sako, kad to ir reikėjo laukti; mat atsiliepė šiame regione buvusi kitokia žiema. Kai daugelyje Lietuvos vietų praėjusi žiema prasidėjo sausio viduryje, čia jau gruodį sniego pusnys baltavo net tris svaites. Dabar niekas nepasakys – ar tai ir buvo svarbiausias akstinas žalumai užtrukti. Gal gamta saugojo savo kūrinius nuo šalnų, gal dar kas ją sulaikė nuo skubėjimo. O gamta tikrai suspės laiku, nes vasara ateina ne tada, kai jos kas nori – ji išaušta surinkusi visus pavasario turtus.
Gegužės pradžioje jau žydėjo sodai, mes žvalgėmės ir visai nelaukėme šalnų – juk baisu matyti, kaip jos niokoja baltus žiedus, gnaibo pumpurus ir jau užmegztus, grūdo dydžio būsimus vaisius. Vienur šalnos įsiskverbė į žiedus ir pumpurus, kitur – nuslydo žeme ir nieko nepadarė. Net jeigu joms pavyko paveikti dar gležnus lapelius, jie beregint sudžius, nubirs žemėn, o jų vietoje beregint skleisis, žaliuos nauji lapai. Gamtoje tuščios vietos nebūna...
Žiūrėdami į tokį greitą pavasario vyksmą, mes mielai sutiktume, kad jis būtų lėtesnis. Tačiau su geguže baigiasi pavasarinių augalų vešėjimas ir žydėjimas, ir iš karto prasideda augimas tų, kurie turės keliauti vasaron.
Pirmi tokie augalai vilioja naujos kartos vabzdžius. Vienas nuostabiausių pavasario drugių – machaonas, būriuotojų šeimos atstovas. Dažniausiai ši rūšis ima skraidyti gegužės vidiuryje, o šiemet jau gegužės pirmąją machaonai regėti visur. Ir ne pavieniui – o poromis, po keletą: plazdantys, besivaikantys. Čia pat mirgėjo baltukai (bent 4 jų rūšys), melsviai, spungės, mažieji dilgėlinukai. Tačiau šie drugiai – mūsų regimiausi, pastebimi. Tų šimtų rūšių, kurios skraido, gyvena čia pat, kuriuos gali rasti ant lapų, žieduose, ant žievės, mes paprastai nepastebime, o jei pamatome – vargu ar pažįstame. Ypač judru ore švelniomis, šiek tiek drėgme alsuojančiomis naktimis: tokiu metu prie ievų, prie bet kurio lapus išskleidusio ar žiedus atvėrusio medžio jų sukasi pulkai. Nemanykite, kad drugiai (pelėdgalviai, sprindžiai ir kiti) greitai sudės kiaušinėlius ir jų vikšreliai nugrauš visą žalumą, nualins augalus. Kur ten – vakare ore nardo, vartosi šikšnosparniai, pasisuka paukštis lėlys. Beje, nemažai kitų paukščių aktyvūs taip pat prieblandoje ir naktį. Nežinia, ar daugelis jų lesa naktinius vabzdžius, tačiau tą neabejotinai daro liepsnelė, strazdai. Jeigu turėsime kantrybės ir pabandysime atsibusti gerokai prieš aušrą, pamatysime, kad gegutė kukuoja apie ketvirtą rytą, gerokai anksčiau jau gieda miškiniai kalviukai, lyguoja lygutės.
Dieną šis aktyvumas tiesiog vedasi kartu, nepaleidžia. Kai kurie gyvūnai, ypač paukščiai, dabar aktyvūs 15 – 16 valandų. Tie, kam atėjo metas maitinti jauniklius, dar tamsoje skuba karstytis šakomis ir lapais, straksėti po šlapią nuo rasos žolę. Jie nežino nuovargio, net jeigu ir mokėtų kalbėti, niekada nepasakytų, kad vaikų auginimas jiems – ypatingai sunkus darbas. Gamtoje kartų kaita vyksta labai dėsningai, šio proceso reikalavimai vykdomi aklai. Matyt, tik tai ir padeda išgyventi, suspėti su pavasariu ir kitais metų laikais.
Balandyje lapė savo urve atvedė jauniklius. Nuo pat rudens visi žinojome, kad lapių skaičius labai sumažėjęs, o žiema tą dar kartą patvirtino. Pavasario pradžioje pradingo ir rujos metu matytos pavienės laputės. Ne, jos nežuvo – tiesiog, atėjo metas slapstytis, tvarkyti urvus. Jauniklių vedimas – slaptas reikalas. Tačiau prabėgo mėnuo, lapiukai sustiprėjo ir mielai išlenda pažaisti ant smėlio kauburio, lapės suversto prie urvo angos. Žaidimai gamtoje – ne tikslas. Jie – priemonė pasiruošti būsimam gyvenimui. Tai, ko išmoksi žaisdamas, pravers medžiojant, slapstantis. Šiemet gamtoje labai daug pelinių graužikų. Jų pakanka pelėdoms išmaitinti kaip reta gausias vadas, jų užteks lapėms ir mangutams, visiems, kam patinka toks grobis.
Gegužės gale pakvimpa šviežiai nupjauta žolė – tokio kvapo niekur kitur ir jokiu kitu laiku nebūna. Šviežiai nušienautos pievos traukia varnėnus, kitus paukščius – čia gausu maisto, tačiau čia jų tyko ir pavojai. Plačiabario agregato verpetuose žūsta kurapkos, kiti ant žemės perintys paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai. Pasižvalgykite tokioj nušienautoj pievoj po poros dienų – tuščia lyg dykumoje. Ar taip mes galime tvarkyti pievas ir dar gauti išmokas? Pernai Paluknio pievose, kurias dėl paukščių gausos žino daugelis ornitologų, perėjo kurapkų pora. Patelė, žinau, turėjo lizdą garšvose, o patinėlis visad buvo netoliese – rausėsi kelio dulkėse, laukė, kada pagaliau išsiris jaunikliai. Tačiau vieną dieną atvažiavo šienapjovė ir patelę sumalė su visom garšvom... patinėlį dar mačiau vienui vieną, po to ir jis pradingo. Šiemet visose plačiose pievose nemačiau nė vienos kurapkos...
Pavasaris gražus ne tik gamtos sukurtom spalvom ir formom. Jis gražus tada, kai mes elgiamės taip, kad gamtai nereikėtų slėptis nuo mūsų, prarasti tai, ką ji kūrė sau ir mums.Jaukus lizdas drevėje
Autoriaus nuotraukos
Gegužė – brandaus pavasario mėnuo, kuriam skirta viską, ką gamta sukūrė po žiemos, perduoti vasarai. Sakytum – kaip tai dėsninga ir paprasta. Tačiau jau kalbėta apie tai, kad gamtoje nieko paprasto nėra. Taigi – ir pati gegužė, ir jos tempai, darbai kasmet šiek tiek skiriasi, nors iš esmės jie skirti vienam dideliam tikslui – gyvybės metų ciklo pradžiai. Ji dažnai išaušta gegužei artėjant prie vidurio. Tačiau šiemet viskas įvyko savaip...
Pati gegužės pradžia padovanojo tokią šilumą, kad, ko gero, teks perrašyti klimatologijos žinynus. Žinoma, po šios šilumos (gal paprasčiau ją vadinti karščiais?) gyvybės virsmas buvo toks staigus, kad, ko gero, net ir patys gimstantieji, augantieji, atgyjantys apsvaigo nuo šitokio proveržio. Gegužės pradžioje Suvalkijoje žolė jau siekė kelius, joje pasislėpdavo kiškis ir kurapka, pempė. Tačiau ilgiau plieskiant saulei, žolės lapeliai nuleipdavo – augalai, paskatinti saulės, truputį paskubėjo.
Sunku prisiminti metus, kai pirmąją gegužės dekadą baigė žydėti ievos. Balti jų kupstai, aptūpę paežeres, paupius tvoskė aštriu aromatu, į savo tankmę viliojo giesmininkus. Gal tik Žemaitijoje, apie Telšius šįkart ievos ir kiti medžiai šiek tiek vėlavo – žemaičiai sako, kad to ir reikėjo laukti; mat atsiliepė šiame regione buvusi kitokia žiema. Kai daugelyje Lietuvos vietų praėjusi žiema prasidėjo sausio viduryje, čia jau gruodį sniego pusnys baltavo net tris svaites. Dabar niekas nepasakys – ar tai ir buvo svarbiausias akstinas žalumai užtrukti. Gal gamta saugojo savo kūrinius nuo šalnų, gal dar kas ją sulaikė nuo skubėjimo. O gamta tikrai suspės laiku, nes vasara ateina ne tada, kai jos kas nori – ji išaušta surinkusi visus pavasario turtus.
Gegužės pradžioje jau žydėjo sodai, mes žvalgėmės ir visai nelaukėme šalnų – juk baisu matyti, kaip jos niokoja baltus žiedus, gnaibo pumpurus ir jau užmegztus, grūdo dydžio būsimus vaisius. Vienur šalnos įsiskverbė į žiedus ir pumpurus, kitur – nuslydo žeme ir nieko nepadarė. Net jeigu joms pavyko paveikti dar gležnus lapelius, jie beregint sudžius, nubirs žemėn, o jų vietoje beregint skleisis, žaliuos nauji lapai. Gamtoje tuščios vietos nebūna...
Žiūrėdami į tokį greitą pavasario vyksmą, mes mielai sutiktume, kad jis būtų lėtesnis. Tačiau su geguže baigiasi pavasarinių augalų vešėjimas ir žydėjimas, ir iš karto prasideda augimas tų, kurie turės keliauti vasaron.
Pirmi tokie augalai vilioja naujos kartos vabzdžius. Vienas nuostabiausių pavasario drugių – machaonas, būriuotojų šeimos atstovas. Dažniausiai ši rūšis ima skraidyti gegužės vidiuryje, o šiemet jau gegužės pirmąją machaonai regėti visur. Ir ne pavieniui – o poromis, po keletą: plazdantys, besivaikantys. Čia pat mirgėjo baltukai (bent 4 jų rūšys), melsviai, spungės, mažieji dilgėlinukai. Tačiau šie drugiai – mūsų regimiausi, pastebimi. Tų šimtų rūšių, kurios skraido, gyvena čia pat, kuriuos gali rasti ant lapų, žieduose, ant žievės, mes paprastai nepastebime, o jei pamatome – vargu ar pažįstame. Ypač judru ore švelniomis, šiek tiek drėgme alsuojančiomis naktimis: tokiu metu prie ievų, prie bet kurio lapus išskleidusio ar žiedus atvėrusio medžio jų sukasi pulkai. Nemanykite, kad drugiai (pelėdgalviai, sprindžiai ir kiti) greitai sudės kiaušinėlius ir jų vikšreliai nugrauš visą žalumą, nualins augalus. Kur ten – vakare ore nardo, vartosi šikšnosparniai, pasisuka paukštis lėlys. Beje, nemažai kitų paukščių aktyvūs taip pat prieblandoje ir naktį. Nežinia, ar daugelis jų lesa naktinius vabzdžius, tačiau tą neabejotinai daro liepsnelė, strazdai. Jeigu turėsime kantrybės ir pabandysime atsibusti gerokai prieš aušrą, pamatysime, kad gegutė kukuoja apie ketvirtą rytą, gerokai anksčiau jau gieda miškiniai kalviukai, lyguoja lygutės.
Dieną šis aktyvumas tiesiog vedasi kartu, nepaleidžia. Kai kurie gyvūnai, ypač paukščiai, dabar aktyvūs 15 – 16 valandų. Tie, kam atėjo metas maitinti jauniklius, dar tamsoje skuba karstytis šakomis ir lapais, straksėti po šlapią nuo rasos žolę. Jie nežino nuovargio, net jeigu ir mokėtų kalbėti, niekada nepasakytų, kad vaikų auginimas jiems – ypatingai sunkus darbas. Gamtoje kartų kaita vyksta labai dėsningai, šio proceso reikalavimai vykdomi aklai. Matyt, tik tai ir padeda išgyventi, suspėti su pavasariu ir kitais metų laikais.
Balandyje lapė savo urve atvedė jauniklius. Nuo pat rudens visi žinojome, kad lapių skaičius labai sumažėjęs, o žiema tą dar kartą patvirtino. Pavasario pradžioje pradingo ir rujos metu matytos pavienės laputės. Ne, jos nežuvo – tiesiog, atėjo metas slapstytis, tvarkyti urvus. Jauniklių vedimas – slaptas reikalas. Tačiau prabėgo mėnuo, lapiukai sustiprėjo ir mielai išlenda pažaisti ant smėlio kauburio, lapės suversto prie urvo angos. Žaidimai gamtoje – ne tikslas. Jie – priemonė pasiruošti būsimam gyvenimui. Tai, ko išmoksi žaisdamas, pravers medžiojant, slapstantis. Šiemet gamtoje labai daug pelinių graužikų. Jų pakanka pelėdoms išmaitinti kaip reta gausias vadas, jų užteks lapėms ir mangutams, visiems, kam patinka toks grobis.
Gegužės gale pakvimpa šviežiai nupjauta žolė – tokio kvapo niekur kitur ir jokiu kitu laiku nebūna. Šviežiai nušienautos pievos traukia varnėnus, kitus paukščius – čia gausu maisto, tačiau čia jų tyko ir pavojai. Plačiabario agregato verpetuose žūsta kurapkos, kiti ant žemės perintys paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai. Pasižvalgykite tokioj nušienautoj pievoj po poros dienų – tuščia lyg dykumoje. Ar taip mes galime tvarkyti pievas ir dar gauti išmokas? Pernai Paluknio pievose, kurias dėl paukščių gausos žino daugelis ornitologų, perėjo kurapkų pora. Patelė, žinau, turėjo lizdą garšvose, o patinėlis visad buvo netoliese – rausėsi kelio dulkėse, laukė, kada pagaliau išsiris jaunikliai. Tačiau vieną dieną atvažiavo šienapjovė ir patelę sumalė su visom garšvom... patinėlį dar mačiau vienui vieną, po to ir jis pradingo. Šiemet visose plačiose pievose nemačiau nė vienos kurapkos...
Pavasaris gražus ne tik gamtos sukurtom spalvom ir formom. Jis gražus tada, kai mes elgiamės taip, kad gamtai nereikėtų slėptis nuo mūsų, prarasti tai, ką ji kūrė sau ir mums.Jaukus lizdas drevėje
Autoriaus nuotraukos
Aplinkos ministerijoje
Lietuvos paviljonas atvėrė duris pasaulinėje parodoje ir pasitinka lankytojus
EXPO 2012 emblema
Milijonas žmonių – maždaug tiek lankytojų, kaip prognozuojama, turėtų pabuvoti Lietuvos paviljone per pasaulinę parodą „Expo 2012“, kuri atidaryta gegužės 12 d., Pietų Korėjos Yeosu mieste. Paviljono komanda, kaip sakė Lietuvos ekspozicijos generalinis komisaras, Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir švietimo skyriaus vedėjas Romas Jankauskas, jau pasitinka lankytojų antplūdį. Paroda vyks tris mėnesius – iki rugpjūčio 12-osios, Olimpinių žaidynių atidarymo dienos. Parodoje dalyvauja 106 valstybės ir 10 tarptautinių organizacijų.
Pagrindinė parodos tema – gyvieji vandenynai ir pakrantės. „Vandenynų būklė, kad ir kokie jie dideli, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Būdami atsakingi už mažytę Baltijos pakrantės dalį, mažindami taršą, tvirtindami krantus, saugodami unikalią gyvūniją ir augmeniją mes prisidedame prie vandenynų išsaugojimo“, – sako aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Ir dėl aplinkosauginės temos, ir dėl sėkmingos patirties rengiant Lietuvos pristatymą pasaulinėse parodose Vyriausybė ir šį kartą organizuoti mūsų šalies ekspoziciją pavedė Aplinkos ministerijai, kuriai ši „Expo“ yra jau penktoji.
Lietuvos ekspozicija „Expo 2012“ parodai buvo kuriama siekiant parodyti mūsų šalį kaip gintaro kraštą. Gintaras vadinamas Baltijos auksu ir yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Vienintelis Baltijos gintaras yra išmetamas jūros ir saugo savyje praeitį – inkliuzais tapusius augalus, vabzdžius ir gyvūnus. Lietuvos paviljonas pagal architektų Mečislovo ir Martyno Valevičių sumanymą įrengtas taip, kad lankytojai pasijustų didelio gintaro viduje– tarsi inkliuzai. Ekspozicijos erdvė padengta gintaro tekstūrą primenančia puošyba, o šviečiančios plokštumos skleidžia monochrominę geltoną šviesą, suteikiančią išskirtinį šios erdvės pojūtį.
Paviljone lankytojai galės susipažinti su Baltijos gintaro atsiradimo istorija, pamatyti keliasdešimt Palangos gintaro muziejaus ir privačių kolekcininkų saugomų unikalių inkliuzų ir kitų įvairiausių gintaro eksponatų, meno dirbinių. Pro iš viršaus į lankytojus žvelgiančias angas jie išvys Kuršių nerijos, Trakų, Kryžių kalno ir kitų išskirtinių mūsų gamtos ir kultūros paveldo objektų vaizdus. Antrajame paviljono aukšte eksponuojamos aštuonios Lietuvos fotografų darbų parodos, susijusios su parodos tematika. Be pagrindinės ekspozicijos, lankytojai galės susipažinti su svarbiausiais Lietuvos verslo, aplinkosaugos, žemės ūkio, turizmo, jūrų transporto, literatūros ir kt. sričių laimėjimais.
Lankytojus pasitinka gidai. Jų paviljone dirba dvylika. Gidai vilkis originalia dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės sukurta apranga. Jų juodo lino drabužiai, papuošti Lietuvos paviljono logotipu, – ryškus akcentas geltonoje paviljono erdvėje.
Logotipu pasirinktas dizainerės Kotrynos Zilinskienės sukurtas gintarinio amuleto iš vadinamojo Juodkrantės lobio ir archajiško bangelių rašto piešinys. Pasak autorės, jis užkoduoja lobio iškėlimą iš Kuršių marių gelmės, lietuvišką gintarą, išmetamą jūros bangų, ir „baltišką“ saulę, tekančią virš Baltijos jūros. Gintarinio dirbinio vaizdas atspindi Lietuvos paviljono temą „Gintaras”, o vandens simbolis siejasi su visos „Expo 2012“ parodos tema „Gyvieji vandenynai ir pakrantės”.
Gintaras su inkliuzu pavaizduotas ir ant paviljono fasado, o įėjimas apipavidalintas sendinto medžio stilizuotomis, Juodkrantės lobį primenančiomis figūrėlėmis. „Atgaivintas“ neolito laikų amuletas iš Juodkrantės lobio pasirinktas paviljono talismanu. Juodkrantės lobis buvo surinktas 1860-1881 m. Kuršių mariose 0,65 km į šiaurę nuo Juodkrantės. Manoma, kad jo dirbiniai galėjo būti atplauti per prataką, buvusį to meto Kuršių nerijoje, iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių.
Lietuvos paviljonas yra Tarptautiniame paviljone, Atlanto vandenyno grupėje. Kaimynai – Kazachstano ir Argentinos iš vienos pusės, Prancūzija ir Italijos iš kitos.
Norintiems apsilankyti šioje parodoje pravartu žinoti, kad Lietuvos piliečiams, vykstantiems į Pietų Korėją trumpesniam nei 90 dienų laikotarpiui, vizų nereikia. Iš Seulo į Yeosu galima nuskristi lėktuvu per valandą, o greituoju traukiniu tektų važiuoti apie 3 val. Išsamesnės informacijos turistai gali rasti Lietuvos dalyvavimui šioje pasaulinėje parodoje skirtame tinklalapyje www.2012expo.lt.
Pagrindinė parodos tema – gyvieji vandenynai ir pakrantės. „Vandenynų būklė, kad ir kokie jie dideli, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Būdami atsakingi už mažytę Baltijos pakrantės dalį, mažindami taršą, tvirtindami krantus, saugodami unikalią gyvūniją ir augmeniją mes prisidedame prie vandenynų išsaugojimo“, – sako aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Ir dėl aplinkosauginės temos, ir dėl sėkmingos patirties rengiant Lietuvos pristatymą pasaulinėse parodose Vyriausybė ir šį kartą organizuoti mūsų šalies ekspoziciją pavedė Aplinkos ministerijai, kuriai ši „Expo“ yra jau penktoji.
Lietuvos ekspozicija „Expo 2012“ parodai buvo kuriama siekiant parodyti mūsų šalį kaip gintaro kraštą. Gintaras vadinamas Baltijos auksu ir yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Vienintelis Baltijos gintaras yra išmetamas jūros ir saugo savyje praeitį – inkliuzais tapusius augalus, vabzdžius ir gyvūnus. Lietuvos paviljonas pagal architektų Mečislovo ir Martyno Valevičių sumanymą įrengtas taip, kad lankytojai pasijustų didelio gintaro viduje– tarsi inkliuzai. Ekspozicijos erdvė padengta gintaro tekstūrą primenančia puošyba, o šviečiančios plokštumos skleidžia monochrominę geltoną šviesą, suteikiančią išskirtinį šios erdvės pojūtį.
Paviljone lankytojai galės susipažinti su Baltijos gintaro atsiradimo istorija, pamatyti keliasdešimt Palangos gintaro muziejaus ir privačių kolekcininkų saugomų unikalių inkliuzų ir kitų įvairiausių gintaro eksponatų, meno dirbinių. Pro iš viršaus į lankytojus žvelgiančias angas jie išvys Kuršių nerijos, Trakų, Kryžių kalno ir kitų išskirtinių mūsų gamtos ir kultūros paveldo objektų vaizdus. Antrajame paviljono aukšte eksponuojamos aštuonios Lietuvos fotografų darbų parodos, susijusios su parodos tematika. Be pagrindinės ekspozicijos, lankytojai galės susipažinti su svarbiausiais Lietuvos verslo, aplinkosaugos, žemės ūkio, turizmo, jūrų transporto, literatūros ir kt. sričių laimėjimais.
Lankytojus pasitinka gidai. Jų paviljone dirba dvylika. Gidai vilkis originalia dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės sukurta apranga. Jų juodo lino drabužiai, papuošti Lietuvos paviljono logotipu, – ryškus akcentas geltonoje paviljono erdvėje.
Logotipu pasirinktas dizainerės Kotrynos Zilinskienės sukurtas gintarinio amuleto iš vadinamojo Juodkrantės lobio ir archajiško bangelių rašto piešinys. Pasak autorės, jis užkoduoja lobio iškėlimą iš Kuršių marių gelmės, lietuvišką gintarą, išmetamą jūros bangų, ir „baltišką“ saulę, tekančią virš Baltijos jūros. Gintarinio dirbinio vaizdas atspindi Lietuvos paviljono temą „Gintaras”, o vandens simbolis siejasi su visos „Expo 2012“ parodos tema „Gyvieji vandenynai ir pakrantės”.
Gintaras su inkliuzu pavaizduotas ir ant paviljono fasado, o įėjimas apipavidalintas sendinto medžio stilizuotomis, Juodkrantės lobį primenančiomis figūrėlėmis. „Atgaivintas“ neolito laikų amuletas iš Juodkrantės lobio pasirinktas paviljono talismanu. Juodkrantės lobis buvo surinktas 1860-1881 m. Kuršių mariose 0,65 km į šiaurę nuo Juodkrantės. Manoma, kad jo dirbiniai galėjo būti atplauti per prataką, buvusį to meto Kuršių nerijoje, iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių.
Lietuvos paviljonas yra Tarptautiniame paviljone, Atlanto vandenyno grupėje. Kaimynai – Kazachstano ir Argentinos iš vienos pusės, Prancūzija ir Italijos iš kitos.
Norintiems apsilankyti šioje parodoje pravartu žinoti, kad Lietuvos piliečiams, vykstantiems į Pietų Korėją trumpesniam nei 90 dienų laikotarpiui, vizų nereikia. Iš Seulo į Yeosu galima nuskristi lėktuvu per valandą, o greituoju traukiniu tektų važiuoti apie 3 val. Išsamesnės informacijos turistai gali rasti Lietuvos dalyvavimui šioje pasaulinėje parodoje skirtame tinklalapyje www.2012expo.lt.
Europos Komisija patenkino Lietuvos prašymą
suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų
Europos Komisija išplatino pranešimą, kad iš esmės patenkino trijų valstybių – Lietuvos, Estijos ir Kipro – prašymus suteikti tam tikrą kiekį nemokamų apyvartinių taršos leidimų (ATL) elektros energijos gamybos sektoriui pereinamuoju 2013-2020 m. laikotarpiu. Likusios šalys (Lenkija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija ir Slovakija) dar kol kas laukia EK vertinimo ir išvadų.
Dėl to, kad kol kas EK priėmė tik Lietuvai, Estijai ir Kiprui teigiamą sprendimą, galima daryti išvadą, kad šios šalys pateikė nepriekaištingus duomenis ir argumentuotus paaiškinimus. Tačiau EK minėtajame pranešime pabrėžė, kad šis sprendimas nėra galutinis, nes dar turi būti derinami tam tikri klausimai, susiję su valstybės pagalbos aspektais.
Išimtis Lietuvai, Estijai ir Kiprui padaryta remiantis ATL prekybos sistemą nustatančios Direktyvos nuostata, kad kai kurios ES šalys, nesujungtos su energetiniais ES tinklais, iki 2020 m. gali išduoti pereinamojo laikotarpio nemokamus ATL elektros energiją gaminantiems įrenginiams. Šios Direktyvos bendras reikalavimas visoms ES valstybėms – nuo 2013 m. nebeskirti nemokamų ATL elektros energijos gamybos sektoriaus įrenginiams, o pagrindinis būdas šiems leidimams įsigyti turi būti aukcionas.
Aplinkos ir Energetikos ministerijų parengtos Lietuvos paraiškos suteikti nemokamų ATL tikslas buvo gauti dalį nemokamų ATL elektros energijos gamybai modernizuoti 2013-2020 m. laikotarpiu. Kaip nurodyta EK pranešime, nemokami ATL bus suteikti laikantis tam tikrų sąlygų.
Visų pirma šią išimtį galima taikyti ne ilgiau kaip iki 2020-ųjų, o skiriamų nemokamų ATL skaičių reikia kasmet mažinti, kad 2020 m. jis pasiektų nulį. Kita sąlyga – nemokamų ATL vertę atitinkanti suma turi būti investuojama šalies energetikos infrastruktūrai modifikuoti ir modernizuoti, energijos rūšių ir išteklių įvairovei didinti ir švarioms technologijoms diegti.
Išsamesnės informacijos apie nemokamų ATL suteikimo elektros energijos gamybos įrenginiams pereinamuoju 2013-2020 m. laikotarpiu sąlygas ir nuostatas galima rasti tinklalapyje http://ec.europa.eu/clima/policies/ets/auctioning/derogation/index_en.htm
Dėl to, kad kol kas EK priėmė tik Lietuvai, Estijai ir Kiprui teigiamą sprendimą, galima daryti išvadą, kad šios šalys pateikė nepriekaištingus duomenis ir argumentuotus paaiškinimus. Tačiau EK minėtajame pranešime pabrėžė, kad šis sprendimas nėra galutinis, nes dar turi būti derinami tam tikri klausimai, susiję su valstybės pagalbos aspektais.
Išimtis Lietuvai, Estijai ir Kiprui padaryta remiantis ATL prekybos sistemą nustatančios Direktyvos nuostata, kad kai kurios ES šalys, nesujungtos su energetiniais ES tinklais, iki 2020 m. gali išduoti pereinamojo laikotarpio nemokamus ATL elektros energiją gaminantiems įrenginiams. Šios Direktyvos bendras reikalavimas visoms ES valstybėms – nuo 2013 m. nebeskirti nemokamų ATL elektros energijos gamybos sektoriaus įrenginiams, o pagrindinis būdas šiems leidimams įsigyti turi būti aukcionas.
Aplinkos ir Energetikos ministerijų parengtos Lietuvos paraiškos suteikti nemokamų ATL tikslas buvo gauti dalį nemokamų ATL elektros energijos gamybai modernizuoti 2013-2020 m. laikotarpiu. Kaip nurodyta EK pranešime, nemokami ATL bus suteikti laikantis tam tikrų sąlygų.
Visų pirma šią išimtį galima taikyti ne ilgiau kaip iki 2020-ųjų, o skiriamų nemokamų ATL skaičių reikia kasmet mažinti, kad 2020 m. jis pasiektų nulį. Kita sąlyga – nemokamų ATL vertę atitinkanti suma turi būti investuojama šalies energetikos infrastruktūrai modifikuoti ir modernizuoti, energijos rūšių ir išteklių įvairovei didinti ir švarioms technologijoms diegti.
Išsamesnės informacijos apie nemokamų ATL suteikimo elektros energijos gamybos įrenginiams pereinamuoju 2013-2020 m. laikotarpiu sąlygas ir nuostatas galima rasti tinklalapyje http://ec.europa.eu/clima/policies/ets/auctioning/derogation/index_en.htm
Už neteisėtą atliekų gabenimą gali būti skirta ir įkalinimo bausmė
Už neteisėtą pavojingų atliekų – išeikvotų švino akumuliatorių – vežimą per Švediją dviem Lietuvos piliečiams skirta 30 dienų įkalinimo bausmė. Apie tai Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūrą informavo Švedijos aplinkos apsaugos agentūra. Šios pavojingos atliekos buvo surinktos Norvegijoje ir vežtos per Švediją į Lietuvą neturint reikiamų leidimų.
Ir mūsiškės Aplinkos apsaugos agentūros, koordinuojančios tarpvalstybinių atliekų pervežimų kontrolę, ir kitų šalių kompetentingų institucijų duomenimis, neteisėti atliekų pervežimai pasitaiko gana dažnai. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys tokiu būdu bando pasipelnyti iš rinkos vertę turinčių atliekų pirkimo ir pardavimo be kompetentingų institucijų leidimų. Dažniausi atvejai – tai išeikvotų akumuliatorių gabenimas iš Skandinavijos šalių į Lietuvą, taip pat eksploatuoti netinkamų transporto priemonių iš Vakarų Europos šalių vežimas į Lietuvą arba eksportas iš Lietuvos į mažiau išsivysčiusias šalis. Už tokius pažeidimus sulaikyti asmenys paprastai tvirtina nežinoję apie atliekų vežimą reguliuojančius teisės aktus, nustatytus procedūrinius reikalavimus ir taikomas sankcijas. Suprantama, tokie pasiteisinimai neatleidžia nuo atsakomybės.
Aplinkos ministerija primena, kad atliekų išvežimui iš Lietuvos ir įvežimui į ją, taip pat gabenimui tranzitu per mūsų šalies teritoriją yra tiesiogiai taikomas 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl atliekų vežimo. Jame numatytos kompetentingų institucijų leidimų gavimo procedūros, reikalavimai atliekų vežimą organizuojantiems asmenims bei atliekų gavėjams ir kt. Išsamesnės informacijos galima rasti Aplinkos ministerijos tinklapyje ir Aplinkos apsaugos agentūros tinklapyje.
Ir mūsiškės Aplinkos apsaugos agentūros, koordinuojančios tarpvalstybinių atliekų pervežimų kontrolę, ir kitų šalių kompetentingų institucijų duomenimis, neteisėti atliekų pervežimai pasitaiko gana dažnai. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys tokiu būdu bando pasipelnyti iš rinkos vertę turinčių atliekų pirkimo ir pardavimo be kompetentingų institucijų leidimų. Dažniausi atvejai – tai išeikvotų akumuliatorių gabenimas iš Skandinavijos šalių į Lietuvą, taip pat eksploatuoti netinkamų transporto priemonių iš Vakarų Europos šalių vežimas į Lietuvą arba eksportas iš Lietuvos į mažiau išsivysčiusias šalis. Už tokius pažeidimus sulaikyti asmenys paprastai tvirtina nežinoję apie atliekų vežimą reguliuojančius teisės aktus, nustatytus procedūrinius reikalavimus ir taikomas sankcijas. Suprantama, tokie pasiteisinimai neatleidžia nuo atsakomybės.
Aplinkos ministerija primena, kad atliekų išvežimui iš Lietuvos ir įvežimui į ją, taip pat gabenimui tranzitu per mūsų šalies teritoriją yra tiesiogiai taikomas 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl atliekų vežimo. Jame numatytos kompetentingų institucijų leidimų gavimo procedūros, reikalavimai atliekų vežimą organizuojantiems asmenims bei atliekų gavėjams ir kt. Išsamesnės informacijos galima rasti Aplinkos ministerijos tinklapyje ir Aplinkos apsaugos agentūros tinklapyje.
Pušų spygliai ruduoja dėl ligos
Pastaruoju metu Aplinkos ministerijos specialistai sulaukė sunerimusių gyventojų skambučių, kad ruduoja pušys. Kaip informavo Valstybinė miškų tarnyba, iš tiesų Lietuvoje daug kur intensyviai ruduoja kalninių, juodųjų ir paprastųjų pušų ankstesnių metų spygliai, medelių apačios, o žalių spyglių kuokšteliai lieka tik ūglių viršūnėse. Šios tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyrius nustatė, remdamasis pavyzdžiais iš Kauno, Prienų ir Varėnos rajonų, kad spyglių pažeidimus sukėlė pušinis rutulgrybis – patogeninis grybas. Ši pušų spyglių liga vadinama raudonžiede deglige.
Pažeidimo pradžioje ant spyglių atsiranda geltonos dėmelės, vėliau jos parausta. Ligotų spyglių galai tampa negyvybingi, centrinėje spyglio dalyje gali būti nekrozinių dėmių, tik spyglio pamatas išlieka žalias ilgesnį laiką. Pradėjus formuotis grybo vaisiakūniams, prie jų koncentruojasi raudonas pigmentas, ant spyglių susidaro skersinės raudonos juostelės.
Lietuvoje raudonžiedė degligė pirmą kartą identifikuota 2002 metais netoli Vilniaus ant kalninių pušų spyglių. 2008 metais nustatyta, kad grybas yra plačiai paplitęs Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuvoje. Esant gausiai drėgmei ir palankiai temperatūrai (nuo +8 iki +25° C) liga progresuoja, persimeta ant jaunų šakelių ir spyglių. Grybo plitimui ir infekcijoms palankios drėgnos vasaros. Lyjant sporos nukrenta ant greta augančių medžių, gali būti perneštos gyvūnų, plisti per genėjimo ir priežiūros įrankius. Norint, kad liga kuo mažiau įsibėgėtų, jos pakenktas spygliuočių šakas patariama genėti, karpyti ir sunaikinti. Prieš šį grybą veiksmingi vario turintys fungicidai.
Pažeidimo pradžioje ant spyglių atsiranda geltonos dėmelės, vėliau jos parausta. Ligotų spyglių galai tampa negyvybingi, centrinėje spyglio dalyje gali būti nekrozinių dėmių, tik spyglio pamatas išlieka žalias ilgesnį laiką. Pradėjus formuotis grybo vaisiakūniams, prie jų koncentruojasi raudonas pigmentas, ant spyglių susidaro skersinės raudonos juostelės.
Lietuvoje raudonžiedė degligė pirmą kartą identifikuota 2002 metais netoli Vilniaus ant kalninių pušų spyglių. 2008 metais nustatyta, kad grybas yra plačiai paplitęs Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuvoje. Esant gausiai drėgmei ir palankiai temperatūrai (nuo +8 iki +25° C) liga progresuoja, persimeta ant jaunų šakelių ir spyglių. Grybo plitimui ir infekcijoms palankios drėgnos vasaros. Lyjant sporos nukrenta ant greta augančių medžių, gali būti perneštos gyvūnų, plisti per genėjimo ir priežiūros įrankius. Norint, kad liga kuo mažiau įsibėgėtų, jos pakenktas spygliuočių šakas patariama genėti, karpyti ir sunaikinti. Prieš šį grybą veiksmingi vario turintys fungicidai.
Gamtamokslinė konferencija Bazilionų vidurinėje mokykloje
Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filiale įvyko konferencija „Gamta, sveikata, ekologija ir aš“, kurią rengė Bazilionų vidurinė mokykla. Renginio organizatoriai, mokyklos direktorius Rimantas Gorys, fizikos mokytoja metodininkė Jolanta Aksenavičienė ir chemijos mokytoja metodininkė Daina Augaitienė. Tai jau 9-oji konferencija, kurioje šiais metais dalyvavoi ne tik mokyklos, bet ir Bazilionų miestelio bendruomenės nariai. Kultūros centro durys buvo atviros visiems norintiems dalyvauti renginyje.
Konferencijoje dalyvavo ir svečiai: Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Paulauskienė, Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimantas Tamulaitis, kraštotvarkininkas Darius Ramančionis, Bazilionų žemės ūkio bendruomenės pirmininkas Antanas Galinis, Bubių seniūnijos seniūnas Vytautas Slabys, Bazilionų miestelio bendruomenės pirmininkas Vytautas Julius Radžvilas. Pavasarinė konferencija tapo tradiciniu Bazilionų vidurinės mokyklos renginiu. Konferencijos dalyvius džiugino ne tik įdomūs pranešimai, bet ir Bazilionų vidurinės mokyklos vyresniosios dailės mokytojos Laimos Perminienės vadovaujamų mokinių dailės darbų paroda, pianinu grojo Bazilionų vidurinės mokyklos mokinė Austėja Marcinkevičiūtė, gitaromis – Domantas Gorys ir Jonas Valančius. Po renginio visi dalyviai buvo apdovanoti „Gamta, sveikata, ekologija ir aš“ simbolika papuoštais ananasais, o renginį vainikavo išvyka į Šiaulių miškų urėdijos Vainagių medelyną. Išvykai vadovavo vyresnioji biologijos mokytoja Edita Lopetienė. Šiais metais net aštuoniolika tyrėjų (7–12 klasių mokinių) panoro pasidalinti mokslo žiniomis iš fizikos, chemijos, biomedicinos, ekologijos sričių – tai Klaipėdos rajono Veiviržėnų gimnazijos, Kuršėnų Pavenčių vidurinės, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos, Gruzdžių pagrindinės mokyklos, Mažeikių Kalnėnų pagrindinės mokyklos mokiniai ir juos konsultavę mokytojai. Daugiausiai dėmesio konferencijoje sulaukė fizikos ir chemijos procesų tyrėjai. Mokiniai tyrinėjo metalų korozijos rūšis ir ieškojo priemonių, kaip jos išvengti, apžvelgė laikrodžių atsiradimo istoriją ir laiko teorijos pagrindus, pristatė fizikinių dydžių interpretaciją trimatėje erdvėje, demonstravo, kaip netradiciškai galima rasti masę, parodė fotoelemento veikimo principus, chromatografijos metodu tyrinėjo flomasterių spalvas ir netgi bandė ištirti spalvotų saldainių cheminę sudėtį. Konferencijos dalyvius maloniai stebino visai ne vaikiškos mokinių įžvalgos, analitinis mąstymas, gebėjimas teorines žinias taikyti atliekant įvairiausius praktinius darbus. Kaip ir kasmet šioje gamtamokslinėje konferencijoje atkreiptas dėmesys į ekologijos ir sveikos mitybos problemas. Mokiniai priminė, kad rūpintis ekologija pirmiausia turime pradėti nuo savęs. Buvo pasiūlyti keli efektyvūs būdai, kaip kiekvienas vartotojas gali taupyti gėlą vandenį. Patvirtinti specialistų teiginiai, kad nemaža dalis plaukų priežiūros priemonių veikia priešingai, nei skelbiama šių priemonių reklamoje. Atlikusi eksperimentą moksleivė įrodė, jog ilgalaikis cheminių priemonių naudojimas ardo plaukų struktūrą. Mokinių atlikti tyrimai patvirtino, kad besaikis vartotojiškas šiuolaikinio gyvenimo būdas skatina ir toliau giliau gilintis į ekologijos, sveikos mitybos problemas. Pranešimus skaitė ne vien moksleiviai. Buvęs Bazilionų vidurinės mokyklos mokinys Mantvydas Lopeta, šiuo metu studijuojantis Vilniaus universitete molekulinę biologiją, klausytojus sudomino aiškiu, vaizdingu ir optimistišku pranešimu apie vėžio diagnostiką. Šiuo metu M. Lopeta kartu su Vilniaus universiteto kolegomis kuria molekulinę nanotechnologijų metodiką, kuri padės efektyviau kovoti su vėžiu. Mažeikių miškų urėdijos urėdo pavaduotoja Eligija Panovienė Bazilionų miestelio gyventojus supažindino su Europos sąjungos remiamais projektais, ragino žmones pasinaudoti galimybe žemdirbystei netinkamus plotus apželdinti mišku, Bazilionų vidurinės mokyklos organizuojama konferencija „Gamta, sveikata, ekologija ir aš“ – puiki proga mokiniams įsitikinti, kad tikslieji mokslai – ne tik „sausa“ teorinė ieškojimų sritis, bet ir atradimų džiaugsmas, kurio siekti būtina jau mokyklos suole. Rima BABELYTĖ |
Gamtos tematika Vaižganto muziejuje
Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte (Anykščių r.) jau 24 metus veikia muziejus. Jis įkurdintas dar caro laikais statytos buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą lankė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, garsi išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė) ir daugelis kitų.
Pirmuosius gamtosaugos eksponatus muziejui padovanojo Vilniuje gyvenę broliai Eduardas, Petras ir Robertas Matulioniai, kurių gimtinė - Kunigiškių kaimas. Jie 1986 metais atvežė, o vėliau ir atsiuntė daug įvairių relikvijų, susijusių su brolio, ilgamečio Lietuvos Respublikos Miškų ūkio ir miško pramonės ministro Algirdo Matulionio (1911-1980) gyvenimu. Tarp dovanotų eksponatų yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1974 metų gruodžio 13 dieną išduotas pažymėjimas Nr.2, bylojantis apie garbės medžiotojo vardo suteikimą A. Matulioniui, Mokslo-techninės draugijos nario pažymėjimas, „Vagos“ leidyklos 1978 metais išleista A. Matulionio publicistikos knyga „Girių prieglobstyje“, kurioje jis aprašo gimtojo krašto gamtos grožį. Kai muziejuje rengėme parodą, skirtą A. Matulionio 100-osioms gimimo metinėms, nebuvo sunkumų ją paruošti, nes įvairių ekponatų, skirtų žymiajam kraštiečiui, tikrai netrūko. Parodą papildė ir 2011 metais Aplinkos ministerijos išleista prisiminimų knyga „Miškininkas Algirdas Matulionis“.
Deramą vietą Vaižganto muziejuje užima ir gipsinis bareljefas su Juozo Tumo-Vaižganto atvaizdu, kurį tuometinės Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovų užsakymu sukūrė skulptorius prof. Leonas Žuklys. Prisimenu, kad 1989 metų rugsėjo 19 dieną, minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, šis bareljefas buvo atidengtas Vilniuje, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos būstinėje. Vėliau draugijos vadovai bareljefą padovanojo Svėdasų Šv.Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčiai, gipsinė bareljefo kopija atiteko Vaižganto muziejui. Šias anykštėnams brangias relikvijas perdavė pirmųjų „Vaižganto skaitymų“ organizatoriai akademikas Alfonsas Merkys, laikraščio „Tėviškės gamta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas ir žurnalo „Mūsų gamta“ vyriausiasis redaktorius Rimantas Budrys.
Tarp eksponatų muziejuje gausu ir įvairių dokumentų, fotografijų kopijų, bylojančių apie Vaižganto ir kitų visuomenės veikėjų pastangomis 1921 metais įkurtą Lietuvai pagražinti draugiją bei šios organizacijos darbus iki 1940 metų, kai ją kaip ir eilę kitų Lietuvos patriotinių organizacijų okupantai uždraudė. Ši medžiaga archyvuose buvo surasta Lietuvos gamtos apsaugos draugijos bei „Tėviškės gamtos“ redakcijos pastangomis ir paskelbta laikraštyje „Tėviškės gamta“. Gražiai įrištą 1989-1995 metų laikraščių komplektą muziejui padovanojo šio leidinio steigėjas ir ilgametis redaktorius Juozas Stasinas. Dabar lankytojai turi puikią progą pavartę šio laikraščio puslapius sužinoti, kaip „Tėviškės gamtos“ redakcijos pastangomis Nepriklausomybės metais buvo atkurta sovietmečiu uždraustoji Lietuvai pagražinti draugija.
Muziejuje galima pamatyti ir įvairios literatūros gamtosaugine tematika. Lietuvos Raudonąsias knygas padovanojo tuometinis Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius Evaldas Vėbra ir šių dienų Seimo narė Aurelija Stancikienė. Įdomu pažymėti, kad 1992- aisiais metais išleista Lietuvos Raudonoji knyga turi 365 puslapius, o parlamentarės A. Stancikienės dovanota Raudonoji knyga, išleista 2007 metais, gerokai storesnė - net 800 puslapių!
Tarp muziejaus eksponatų ir labai vertinga, gausiai iliustruota Rimanto Grikevičiaus knyga „Nuostabusis miškas“, kurią padovanojo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas.
Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes panašių dovanų, eksponatų, skirtų gamtai, jos apsaugai, yra nemažai. Vaižganto muziejus kasmet pasipildo vertingais eksponatais, kuriuos mes, anykštėnai, branginame ir saugome.
Vytautas BAGDONAS
Pirmuosius gamtosaugos eksponatus muziejui padovanojo Vilniuje gyvenę broliai Eduardas, Petras ir Robertas Matulioniai, kurių gimtinė - Kunigiškių kaimas. Jie 1986 metais atvežė, o vėliau ir atsiuntė daug įvairių relikvijų, susijusių su brolio, ilgamečio Lietuvos Respublikos Miškų ūkio ir miško pramonės ministro Algirdo Matulionio (1911-1980) gyvenimu. Tarp dovanotų eksponatų yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1974 metų gruodžio 13 dieną išduotas pažymėjimas Nr.2, bylojantis apie garbės medžiotojo vardo suteikimą A. Matulioniui, Mokslo-techninės draugijos nario pažymėjimas, „Vagos“ leidyklos 1978 metais išleista A. Matulionio publicistikos knyga „Girių prieglobstyje“, kurioje jis aprašo gimtojo krašto gamtos grožį. Kai muziejuje rengėme parodą, skirtą A. Matulionio 100-osioms gimimo metinėms, nebuvo sunkumų ją paruošti, nes įvairių ekponatų, skirtų žymiajam kraštiečiui, tikrai netrūko. Parodą papildė ir 2011 metais Aplinkos ministerijos išleista prisiminimų knyga „Miškininkas Algirdas Matulionis“.
Deramą vietą Vaižganto muziejuje užima ir gipsinis bareljefas su Juozo Tumo-Vaižganto atvaizdu, kurį tuometinės Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovų užsakymu sukūrė skulptorius prof. Leonas Žuklys. Prisimenu, kad 1989 metų rugsėjo 19 dieną, minint Vaižganto 120-ąsias gimimo metines, šis bareljefas buvo atidengtas Vilniuje, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos būstinėje. Vėliau draugijos vadovai bareljefą padovanojo Svėdasų Šv.Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčiai, gipsinė bareljefo kopija atiteko Vaižganto muziejui. Šias anykštėnams brangias relikvijas perdavė pirmųjų „Vaižganto skaitymų“ organizatoriai akademikas Alfonsas Merkys, laikraščio „Tėviškės gamta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas ir žurnalo „Mūsų gamta“ vyriausiasis redaktorius Rimantas Budrys.
Tarp eksponatų muziejuje gausu ir įvairių dokumentų, fotografijų kopijų, bylojančių apie Vaižganto ir kitų visuomenės veikėjų pastangomis 1921 metais įkurtą Lietuvai pagražinti draugiją bei šios organizacijos darbus iki 1940 metų, kai ją kaip ir eilę kitų Lietuvos patriotinių organizacijų okupantai uždraudė. Ši medžiaga archyvuose buvo surasta Lietuvos gamtos apsaugos draugijos bei „Tėviškės gamtos“ redakcijos pastangomis ir paskelbta laikraštyje „Tėviškės gamta“. Gražiai įrištą 1989-1995 metų laikraščių komplektą muziejui padovanojo šio leidinio steigėjas ir ilgametis redaktorius Juozas Stasinas. Dabar lankytojai turi puikią progą pavartę šio laikraščio puslapius sužinoti, kaip „Tėviškės gamtos“ redakcijos pastangomis Nepriklausomybės metais buvo atkurta sovietmečiu uždraustoji Lietuvai pagražinti draugija.
Muziejuje galima pamatyti ir įvairios literatūros gamtosaugine tematika. Lietuvos Raudonąsias knygas padovanojo tuometinis Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius Evaldas Vėbra ir šių dienų Seimo narė Aurelija Stancikienė. Įdomu pažymėti, kad 1992- aisiais metais išleista Lietuvos Raudonoji knyga turi 365 puslapius, o parlamentarės A. Stancikienės dovanota Raudonoji knyga, išleista 2007 metais, gerokai storesnė - net 800 puslapių!
Tarp muziejaus eksponatų ir labai vertinga, gausiai iliustruota Rimanto Grikevičiaus knyga „Nuostabusis miškas“, kurią padovanojo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas.
Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes panašių dovanų, eksponatų, skirtų gamtai, jos apsaugai, yra nemažai. Vaižganto muziejus kasmet pasipildo vertingais eksponatais, kuriuos mes, anykštėnai, branginame ir saugome.
Vytautas BAGDONAS
Karpių ir augalėdžių žuvų šiųmetukų
auginimo polikultūroje ypatumai
(ichtiologas pataria)
Žuvininkystės tvenkiniai
Pasibaigė didysis pavasarinis tvenkinių įžuvinimo laikotarpis, prieš akis- mažasis. Ruošiamasi karpių natūraliam ir dirbtiniam nerštui, lervučių išgaudymui, paauginimui ir įžuvinimui į auginimo tvenkinius. Tai yra nemažiau atsakingas ir kruopštus darbų etapas. Vienos bendrovės karpius naršins natūraliai, kitos - dirbtiniu būdu hormoninių preparatų pagalba. Pastarasis būdas geresnis tuo, kad yra galimybė planuoti lervutes gauti palankesniu auginimui laiku, išvengiama ligų. Atsiradus anksčiau žuvytėms, prailginamas vegetacijos periodas. Šiųmetukai išauga stambesni, geriau žiemoja.
Auginant karpį monokultūroje, lieka daug neišnaudotų įvairios kilmės pašarų: fitoplanktono, aukštesniųjų vandens augalų, smulkiųjų kombinuotų pašarų frakcijos dalelių. Todėl kai kurios bendrovės karpius augina polikultūroje su tolimųjų rytų komplekso augalėdėmis žuvimis: baltuoju amūru, baltuoju ir marguoju plačiakakčiais bei jų hibridais.
Augalėdžių žuvų lervutės įvežamos iš kitų, piečiau esančių, šalių: Lenkijos, Baltarusijos ir kt. Šiluminių elektrinių pašiltintas vanduo leidžia anksčiau subrandinti žuvų lytinius produktus ir dirbtiniu būdu gauti kokybiškus ikrus. 1980m. Elektrėnų šiluminės elektrinės vandenų bazėje (buvusiame Kietaviškių žuvininkystės ūkio žuvų inkubavimo ceche) pirmą kartą Lietuvoje buvo gauti kokybiški baltųjų amūrų ikrai ir palikuonys. Natūraliai jie neršia tik 0,6-1,0 m/sek greičiu tekančiame vandenyje. Besivystantys pelaginiai ikreliai nuplaukia apie 120 km atkarpą kol išsirita lervutės.
Perkant lervutes labai svarbu žinoti, kada jos įtraukia orą į oro pūslę. Tuo metu žuvytės pereina į egzogeninę (išorinę) mitybą. Perlaikytos ir nešeriamos baseinuose arba neturtinguose pašariniais objektais auginamuose tvenkinukuose daugiau kaip 2-4 paras, jos jau nebetinkamos įžuvinimui. Virškinimo sistema atrofuojasi, lervutės gyvybiniai procesai išsibalansuoja, nors vizualiai atrodo normalios. Įžuvinus tokiais individais, rudeniniai rezultatai būna labai prasti. Ypač jautrios būna lydekaitės. Jas reikėtų suleisti į tvenkinius jau sekančią dieną, įtraukus oro į pūslę.
Lervučių paauginimas apsimoka
Numatant lervutes paauginti uždarose patalpose ar tvenkinyje, įžuvinimui jos tinka pusiau embriogeninėje stadijoje. Jos stabiliai transportuojamos polietileniniuose maišuose. Tiesa, žuvinti reikia į gerai paruoštą tvenkinį, mažai turintį dumblo, suleidžiant jas iš valties ties tvenkinio pakraščiu. Brendant sudrumsčiamas vanduo ir nusėdę į dugną embrionai apnešami dumblu. Dėl deguonies stygiaus bei plėšrūnų bestuburių gausos žuvytės žūva. Viena pagrindinių žuvimo priežasčių - natūralios pašarinės bazės neatitikimas lervučių poreikiams (kiekis ir kokybė įsisavinant zooplankterius). Dar viena priežastis, neigiamai veikianti lervučių gyvybingumą, - vandens temperatūros kritimas nuo 10 iki 16 laipsnių. Lervučių paauginimas uždarose patalpose ekonomiškai yra ypač naudingas, nes sumažina jų mirtingumą, leidžia tiksliau prognozuoti šiųmetukų išeigą, įžuvinti tinkamu laiku, jos gyvybingesnės, lengviau susiranda maistą ir išvengia plėšrūnų.
Paauginimą galima atlikti nedideliuose - iki 1 ha - žiemojimo tvenkinukuose, žuvų paauginimo cechuose, varžose panaudojant fototaksį, tvenkinukuose, apdengtuose polietileno plėvele ir kt.
Temperatūros reikšmė lervučių vystymuisi
Esant nepalankioms oro sąlygoms, kokios dažnai būna mūsų krašte, lervučių vystymasis gali 5-12 parų atsilikti nuo lervučių, augančių pietiniuose rajonuose. Lietuva yra ribinis augalėdžių žuvų auginimo kraštas. Nei latvių, nei, tuo labiau, estų specialistai pramoniniu būdu šių žuvų neaugina, nors bandymų būta.
Įdomu tai, kad augalėdžių žuvų lervučių, pirmus mėnesius augusių vidutiniškai 17º C vandens temperatūroje, perėjimas prie įprastinio maisto užtrunka atatinkamai: baltojo amūro - 48, baltojo plačiakakčio - 60 parų. Margasis plačiakaktis pastoviai maitinasi zooplanktonu, o jo trūkstant, - fitoplanktonu ir detritu. Kitais metais, kai augimo sąlygos temperatūros atžvilgiu buvo palankesnės ir siekė daugiau kaip 200 C, baltasis amūras maitintis vandens augalais pradėjo po 31, o baltasis plačiakaktis - po 21 paros. Karpis pastoviai maitinosi gyvulinės kilmės planktonu tol, kol buvo pradėtas maitinti kombinuotais pašarais.
Žemos vandens temperatūros neigiamai veikia lervučių mitybinį aktyvumą. Tik temperatūrai pakilus virš 20ºC, mitybos spektras tampa žymiai platesnis - baltojo amūro žarnyne gausiau aptinkama zooplanktono, fitofilinio bentoso; plačiakakčiai noriau maitinasi zooplankteriais. Tuo tarpu prie žemesnių temperatūrų pastarųjų žarnynuose aptinkama tik fitoplanktono ląstelės.
Mitybinės konkurencijos ypatumai
Auginant kartu karpių šiųmetukus su augalėdžių tos pačios amžinės grupės žuvimis, labai svarbu žinoti mitybinę konkurenciją tarp individų. Bandymais nustatyta, kad pirmą mėnesį gyvenančios žuvytės konkuruoja dėl zooplanktono ir zoobentoso. Baltasis amūras ir margasis plačiakaktis smaguriauja zooplankteriais 56,2 proc., baltasis amūras ir karpis - 44,3 proc., karpis ir margasis plačiakaktis - 42,8 proc. Konkurencija mityboje dėl fitofilinio bentoso vyksta tik tarp karpio ir baltojo amūro ir siekia daugiau kaip 29 proc.
Dalinai žuvims perėjus prie įprastinio jų mitybinio raciono, konkurencija dėl zooplanktono sumažėja, ypač kai vandens temperatūra viršija 200 C. Nestipriai - nuo 11,8 iki 28,4 proc. - dėl kombinuotų pašarų konkuruoja karpis su baltuoju amūru Atrodytų, kad plačiakakčiai lieka didžiausiais konkurentais dėl fitoplaktono, tačiau taip nėra, nes dėl skirtingai sutvarkyto filtruojamojo žiauninio mechanizmo baltasis plačiakaktis filtruoja apvalios formos, mažesnio diametro ląsteles, nei margasis. Šių dumblių baltojo plačiakakčio žarnyne aptinkama nuo 14,3 iki 86,5 proc. bendros turinio masės. Margojo plačiakakčio šiųmetukai filtruoja pailgos formos, stambesnius objektus, kurių šių žuvų žarnyne aptinkama nuo 15,7 iki 73,5 proc.
Tokiu būdu aiškėja, kad mitybinė konkurencijos įtampa tarp šių keturių rūšių šiųmetukų ne tokia jau didelė. Ir tikriausiai todėl, kad vandens temperatūros būna žemokos, o svarbiausia - žuvų suleidimo tankiai buvo panaudoti perpus mažesni už dabar galiojančius žuvų suleidimo normatyvus. Atliekant bandymus, karpio lervučių buvo suleidžiama po 35 tūks. vnt/ha į visus bandyminius tvenkinius, baltojo amūro įvairiai - po 8, 10, 15, 20, baltojo plačiakakčio – po 8, 10, 20, margojo – po 10, 15, 20 tūkst. vienetų į hektarą. Priminsiu, kad dabar karpio lervučių į vieno hektaro vandens telkinį suleidžiama 100-110 tūkst. vienetų.
Šiųmetukų auginimo ypatumai
Žuvų augimas priklauso nuo daugelio abiotinių ir biotinių faktorių, iš kurių svarbiausi: vandens temperatūra, dujinis rėžimas, pašarinė bazė, jos kiekis bei kokybė. Augalėdės žuvys teigiamai įtakoja karpio augimą. Respublikos sąlygomis iš augalėdžių žuvų geriausiai auga baltasis amūras, kurio biomasė palankiais augimo metais per tris vasaros mėnesius vidutiniškai priauga 20-30 g ir daugiau. Blogiausiai auga baltasis plačiakaktis, kuris yra labiau reiklus pašarinei bazei bei temperatūriniam rėžimui lervučių stadijoje. Visų minėtų šiųmetukų intensyviausias augimas pastebėtas liepos antroje pusėje ir rugpjūčio mėnesį.
Žuvininkystės praktika parodė, kad šiųmetukų augimas ir jų išgyvenimas priklauso nuo kokybiškos įžuvinimo medžiagos (paaugintų lervučių), tvenkinių užpildymo ir lervučių išleidimo į vandens telkinį laiko.
Anksčiau pastebėtėjome, kad karpio šiųmetukai geriau auga polikultūroje su augalėdėmis žuvimis. Pastarųjų ekskrementai papildo vandenį biogeninėmis medžiagomis, kurios dar labiau praturtina natūralią pašarinę bazę. Tenka pastebėti, kad karpis pasiekia didesnę kūno masę tais atvejais, kada jis auginamas su paaugintomis augalėdžių žuvų lervutėmis. Mat karpio lervutės tuo metu (15-20 parų) auga monokultūroje ir joms pilnai pakanka natūralaus maisto. Be to, iš paaugintų lervučių, nors esant ir labai nepalankioms augimo sąlygoms, baltojo amūro ir baltojo plačiakakčio rudeninė išeiga buvo didesnė atitinkamai 3,7 ir 3,3 proc., lyginant su nepaaugintomis.
Išvados
Augalėdžių žuvų auginimo bandyminiuose bei pramoniniuose tvenkiniuose rezultatai parodė, kad ankstyvas lervučių suleidimas į tvenkinius yra labai svarbus šiųmetukų masės prieaugiui ir jų išgyvenimui. Įžuvinant tvenkinius 15-17 dienų anksčiau, žuvų masė vidutiniškai padidėja 4, o išeiga - 3 kartus.
Mūsų sąlygomis augalėdžių lervučių negalima įžuvinti paskutinėje birželio dekadoje ir vėliau, nes anksčiau įžuvintos karpio lervutės jau būna gerokai ūgtelėjusios, utilizavusios natūraliąją pašarinę bazę, be to, tvenkinyje prisidaugina plėšriųjų vandens bestuburių, varlių ir t. t. Visa tai augalėdžių žuvų lervutes tiesiog sunaikina. Paūgėjęs karpis padaro tą patį. Tuo metu karpis labai intensyviai maitinasi, greitai auga, tampa plėšrus ir įžuvintas nepaaugintas augalėdžių žuvų lervutes sugaudo kaip bentosą.
Pateiksiu pavyzdį. Į vieną Trakų Vokės kaskadinį tvenkinuką auginimui buvo suleistos paaugintos lašišaičių lervutės. Jų mitybos asortimentui praturtinti iš Laukystos žuvų veislyno atgabentos karosų lervutės. Žemiau esantis tvenkinys įžuvintas iš Šalčininkų žuvininkystės ūkio atgabentomis karpių lervutėmis tolimesniam auginimui. Rudenį, išgaudant lašišinį tvenkinį, rasti tik keli karosiukai, lašišaičių – “nei kvapo”. Žemiau esančiame tvenkinyje su pavasarį įžuvintomis karpių lervutėmis buvo gaudomi tik karosai.
Dr. Jurgis Zableckis
Auginant karpį monokultūroje, lieka daug neišnaudotų įvairios kilmės pašarų: fitoplanktono, aukštesniųjų vandens augalų, smulkiųjų kombinuotų pašarų frakcijos dalelių. Todėl kai kurios bendrovės karpius augina polikultūroje su tolimųjų rytų komplekso augalėdėmis žuvimis: baltuoju amūru, baltuoju ir marguoju plačiakakčiais bei jų hibridais.
Augalėdžių žuvų lervutės įvežamos iš kitų, piečiau esančių, šalių: Lenkijos, Baltarusijos ir kt. Šiluminių elektrinių pašiltintas vanduo leidžia anksčiau subrandinti žuvų lytinius produktus ir dirbtiniu būdu gauti kokybiškus ikrus. 1980m. Elektrėnų šiluminės elektrinės vandenų bazėje (buvusiame Kietaviškių žuvininkystės ūkio žuvų inkubavimo ceche) pirmą kartą Lietuvoje buvo gauti kokybiški baltųjų amūrų ikrai ir palikuonys. Natūraliai jie neršia tik 0,6-1,0 m/sek greičiu tekančiame vandenyje. Besivystantys pelaginiai ikreliai nuplaukia apie 120 km atkarpą kol išsirita lervutės.
Perkant lervutes labai svarbu žinoti, kada jos įtraukia orą į oro pūslę. Tuo metu žuvytės pereina į egzogeninę (išorinę) mitybą. Perlaikytos ir nešeriamos baseinuose arba neturtinguose pašariniais objektais auginamuose tvenkinukuose daugiau kaip 2-4 paras, jos jau nebetinkamos įžuvinimui. Virškinimo sistema atrofuojasi, lervutės gyvybiniai procesai išsibalansuoja, nors vizualiai atrodo normalios. Įžuvinus tokiais individais, rudeniniai rezultatai būna labai prasti. Ypač jautrios būna lydekaitės. Jas reikėtų suleisti į tvenkinius jau sekančią dieną, įtraukus oro į pūslę.
Lervučių paauginimas apsimoka
Numatant lervutes paauginti uždarose patalpose ar tvenkinyje, įžuvinimui jos tinka pusiau embriogeninėje stadijoje. Jos stabiliai transportuojamos polietileniniuose maišuose. Tiesa, žuvinti reikia į gerai paruoštą tvenkinį, mažai turintį dumblo, suleidžiant jas iš valties ties tvenkinio pakraščiu. Brendant sudrumsčiamas vanduo ir nusėdę į dugną embrionai apnešami dumblu. Dėl deguonies stygiaus bei plėšrūnų bestuburių gausos žuvytės žūva. Viena pagrindinių žuvimo priežasčių - natūralios pašarinės bazės neatitikimas lervučių poreikiams (kiekis ir kokybė įsisavinant zooplankterius). Dar viena priežastis, neigiamai veikianti lervučių gyvybingumą, - vandens temperatūros kritimas nuo 10 iki 16 laipsnių. Lervučių paauginimas uždarose patalpose ekonomiškai yra ypač naudingas, nes sumažina jų mirtingumą, leidžia tiksliau prognozuoti šiųmetukų išeigą, įžuvinti tinkamu laiku, jos gyvybingesnės, lengviau susiranda maistą ir išvengia plėšrūnų.
Paauginimą galima atlikti nedideliuose - iki 1 ha - žiemojimo tvenkinukuose, žuvų paauginimo cechuose, varžose panaudojant fototaksį, tvenkinukuose, apdengtuose polietileno plėvele ir kt.
Temperatūros reikšmė lervučių vystymuisi
Esant nepalankioms oro sąlygoms, kokios dažnai būna mūsų krašte, lervučių vystymasis gali 5-12 parų atsilikti nuo lervučių, augančių pietiniuose rajonuose. Lietuva yra ribinis augalėdžių žuvų auginimo kraštas. Nei latvių, nei, tuo labiau, estų specialistai pramoniniu būdu šių žuvų neaugina, nors bandymų būta.
Įdomu tai, kad augalėdžių žuvų lervučių, pirmus mėnesius augusių vidutiniškai 17º C vandens temperatūroje, perėjimas prie įprastinio maisto užtrunka atatinkamai: baltojo amūro - 48, baltojo plačiakakčio - 60 parų. Margasis plačiakaktis pastoviai maitinasi zooplanktonu, o jo trūkstant, - fitoplanktonu ir detritu. Kitais metais, kai augimo sąlygos temperatūros atžvilgiu buvo palankesnės ir siekė daugiau kaip 200 C, baltasis amūras maitintis vandens augalais pradėjo po 31, o baltasis plačiakaktis - po 21 paros. Karpis pastoviai maitinosi gyvulinės kilmės planktonu tol, kol buvo pradėtas maitinti kombinuotais pašarais.
Žemos vandens temperatūros neigiamai veikia lervučių mitybinį aktyvumą. Tik temperatūrai pakilus virš 20ºC, mitybos spektras tampa žymiai platesnis - baltojo amūro žarnyne gausiau aptinkama zooplanktono, fitofilinio bentoso; plačiakakčiai noriau maitinasi zooplankteriais. Tuo tarpu prie žemesnių temperatūrų pastarųjų žarnynuose aptinkama tik fitoplanktono ląstelės.
Mitybinės konkurencijos ypatumai
Auginant kartu karpių šiųmetukus su augalėdžių tos pačios amžinės grupės žuvimis, labai svarbu žinoti mitybinę konkurenciją tarp individų. Bandymais nustatyta, kad pirmą mėnesį gyvenančios žuvytės konkuruoja dėl zooplanktono ir zoobentoso. Baltasis amūras ir margasis plačiakaktis smaguriauja zooplankteriais 56,2 proc., baltasis amūras ir karpis - 44,3 proc., karpis ir margasis plačiakaktis - 42,8 proc. Konkurencija mityboje dėl fitofilinio bentoso vyksta tik tarp karpio ir baltojo amūro ir siekia daugiau kaip 29 proc.
Dalinai žuvims perėjus prie įprastinio jų mitybinio raciono, konkurencija dėl zooplanktono sumažėja, ypač kai vandens temperatūra viršija 200 C. Nestipriai - nuo 11,8 iki 28,4 proc. - dėl kombinuotų pašarų konkuruoja karpis su baltuoju amūru Atrodytų, kad plačiakakčiai lieka didžiausiais konkurentais dėl fitoplaktono, tačiau taip nėra, nes dėl skirtingai sutvarkyto filtruojamojo žiauninio mechanizmo baltasis plačiakaktis filtruoja apvalios formos, mažesnio diametro ląsteles, nei margasis. Šių dumblių baltojo plačiakakčio žarnyne aptinkama nuo 14,3 iki 86,5 proc. bendros turinio masės. Margojo plačiakakčio šiųmetukai filtruoja pailgos formos, stambesnius objektus, kurių šių žuvų žarnyne aptinkama nuo 15,7 iki 73,5 proc.
Tokiu būdu aiškėja, kad mitybinė konkurencijos įtampa tarp šių keturių rūšių šiųmetukų ne tokia jau didelė. Ir tikriausiai todėl, kad vandens temperatūros būna žemokos, o svarbiausia - žuvų suleidimo tankiai buvo panaudoti perpus mažesni už dabar galiojančius žuvų suleidimo normatyvus. Atliekant bandymus, karpio lervučių buvo suleidžiama po 35 tūks. vnt/ha į visus bandyminius tvenkinius, baltojo amūro įvairiai - po 8, 10, 15, 20, baltojo plačiakakčio – po 8, 10, 20, margojo – po 10, 15, 20 tūkst. vienetų į hektarą. Priminsiu, kad dabar karpio lervučių į vieno hektaro vandens telkinį suleidžiama 100-110 tūkst. vienetų.
Šiųmetukų auginimo ypatumai
Žuvų augimas priklauso nuo daugelio abiotinių ir biotinių faktorių, iš kurių svarbiausi: vandens temperatūra, dujinis rėžimas, pašarinė bazė, jos kiekis bei kokybė. Augalėdės žuvys teigiamai įtakoja karpio augimą. Respublikos sąlygomis iš augalėdžių žuvų geriausiai auga baltasis amūras, kurio biomasė palankiais augimo metais per tris vasaros mėnesius vidutiniškai priauga 20-30 g ir daugiau. Blogiausiai auga baltasis plačiakaktis, kuris yra labiau reiklus pašarinei bazei bei temperatūriniam rėžimui lervučių stadijoje. Visų minėtų šiųmetukų intensyviausias augimas pastebėtas liepos antroje pusėje ir rugpjūčio mėnesį.
Žuvininkystės praktika parodė, kad šiųmetukų augimas ir jų išgyvenimas priklauso nuo kokybiškos įžuvinimo medžiagos (paaugintų lervučių), tvenkinių užpildymo ir lervučių išleidimo į vandens telkinį laiko.
Anksčiau pastebėtėjome, kad karpio šiųmetukai geriau auga polikultūroje su augalėdėmis žuvimis. Pastarųjų ekskrementai papildo vandenį biogeninėmis medžiagomis, kurios dar labiau praturtina natūralią pašarinę bazę. Tenka pastebėti, kad karpis pasiekia didesnę kūno masę tais atvejais, kada jis auginamas su paaugintomis augalėdžių žuvų lervutėmis. Mat karpio lervutės tuo metu (15-20 parų) auga monokultūroje ir joms pilnai pakanka natūralaus maisto. Be to, iš paaugintų lervučių, nors esant ir labai nepalankioms augimo sąlygoms, baltojo amūro ir baltojo plačiakakčio rudeninė išeiga buvo didesnė atitinkamai 3,7 ir 3,3 proc., lyginant su nepaaugintomis.
Išvados
Augalėdžių žuvų auginimo bandyminiuose bei pramoniniuose tvenkiniuose rezultatai parodė, kad ankstyvas lervučių suleidimas į tvenkinius yra labai svarbus šiųmetukų masės prieaugiui ir jų išgyvenimui. Įžuvinant tvenkinius 15-17 dienų anksčiau, žuvų masė vidutiniškai padidėja 4, o išeiga - 3 kartus.
Mūsų sąlygomis augalėdžių lervučių negalima įžuvinti paskutinėje birželio dekadoje ir vėliau, nes anksčiau įžuvintos karpio lervutės jau būna gerokai ūgtelėjusios, utilizavusios natūraliąją pašarinę bazę, be to, tvenkinyje prisidaugina plėšriųjų vandens bestuburių, varlių ir t. t. Visa tai augalėdžių žuvų lervutes tiesiog sunaikina. Paūgėjęs karpis padaro tą patį. Tuo metu karpis labai intensyviai maitinasi, greitai auga, tampa plėšrus ir įžuvintas nepaaugintas augalėdžių žuvų lervutes sugaudo kaip bentosą.
Pateiksiu pavyzdį. Į vieną Trakų Vokės kaskadinį tvenkinuką auginimui buvo suleistos paaugintos lašišaičių lervutės. Jų mitybos asortimentui praturtinti iš Laukystos žuvų veislyno atgabentos karosų lervutės. Žemiau esantis tvenkinys įžuvintas iš Šalčininkų žuvininkystės ūkio atgabentomis karpių lervutėmis tolimesniam auginimui. Rudenį, išgaudant lašišinį tvenkinį, rasti tik keli karosiukai, lašišaičių – “nei kvapo”. Žemiau esančiame tvenkinyje su pavasarį įžuvintomis karpių lervutėmis buvo gaudomi tik karosai.
Dr. Jurgis Zableckis
Naktigonėn joti
Prof. Libertas KLIMKA
Kas lietuviui yra arklys, žirgas? Tradicinėje gyvensenoje - ir duonelę kasdieninę auginant, ir visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse, ir tėvynę ginant – visur kartu. Artimas ir mielas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. O jau pamatyti lekiant, pralekiantį vėją! Kaip priežodis sako: „Arkliai bėgūs kaip žaibai”. To džiugaus skrydžio nuojautą galima įžvelgti lenktynių žiūrovų veiduose, ar tai būtų žiemą Dusetose ar vasarą Niūronyse, Arklio muziejuje. Tarsi dar tebebūtų gyva Vytauto raitelių dvasia… Tų, kurie su vėju lenktyniavo platybėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Bet ne mažesnio žiūrovų dėmesio nei lenktynės susilaukia ir kasmetinės artojų varžybos.
Išsaugoti dainų „bernelio ir jo žirgelio“ įvaizdį tikriausiai padėjo naktigonės, - tai ir išdaigų, ir pasakojimų vieta bei metas. Senieji kaimo žmonės naktigonę atmena kaip vieną maloniausių jauniems vyrams pareigų. Priimdavo ten ir pusbernius, kad suvyriškėtų. Kaime sakydavo -„joja nakties”. Svarbu, kad draugėje, būriu. Išjodami surengdavo tikras lenktynes: ritasi dulkių debesys per visą kaimą. Iš jo šūksniai, klegesys, raginimai – lyg koks totorių antpuolis…
Nuolatinėje ganyklų vietoje būdavo statoma iš rąstų daržinėlė, dengta šiaudais ar lentomis. Laikinose ganyklose, kur pamiškėje įsirengdavo „būdas” – sukaldavo kuolus, iš šakų išpindavo sienas. Ant žemės viduje priklodavo šiaudų kūlių. Pasimes kailinukus po šonu – ir minkšta, ir jauku. Naktigonei reikėdavo tinkamai apsivilkti: virš kasdienių rūbų – ką nors šiltesnio, o kojas apsiaudavo vilnonėmis kojinėmis ir medpadžiais, - tada gali kiek tinkamas po rasas braidyti. Atjoję į ganyklą, naktigoniai arklius supančiodavo ir paleisdavo ganytis, o patys galėdavo numigti. Tik kartas nuo karto kuris iš eilės pasižiūrėdavo, ar arkliai ramūs, ar neprunkščia, pajutę netoliese vilką. Kai paplito arklių vogimas, arklius surakindavo kalvio nukaltais geležiniais pančiais. Ir vis tik pasitaikydavo, kad kitas arklys kur ir į ūkininko pasėlius nuklysdavo. Tada naktigoniui bėda, - turės arklį išpirkti, nuostolius „už iškadą” atlygindamas.
Naktigoniai būdavę savi ir samdyti. Šie nuvargę po dienos darbų, atjoję – tuoj miegoti. Saviškiai gaudavę dieną atsimiegoti, tad dabar ganyklose vakarodavo, laužą susikūrę. Pelenuose pasikepdavo bulvių, tačiau užvis skaniausias nakties valgis – lauže kepti lašinukai. Įvynioja supjaustytus į drėgną skepetaitę ir užberia žarijomis. Nuo karščio lašinukai tampa permatomais. Pavalgę, imdavosi visokių žaidimų ir pramanų: šokinėdavo per laužą, eidavo ristynių. „Kerepėką mušti” – tai pagaliu iš tolo reikia pataikyti į skersinuką; „kiaulę į dvarą varyti” – lazda apginti savo duobutę, kad jon neįritintų velėnos gabalą. O naktį iškrėsdavo ir smarkesnių išdaigų: parjos tyliai į kaimą, sodus ir daržus nusiaubs, džiūstantį sūrį nukabins. Duris kokiam piktesniam kaimynui iš lauko užrems ar kaminą stiklo gabalu uždengs, kieme viską aukštyn kojomis apvers. O kokiai išdidžiai merginai prie klėties lopšį pakabins... Ir savo bendrams, ypač tiems kietai įmigusiems, ištaisydavo pokštų. Kojas vadelėmis suriš ir prie balkio pritvirtins, tada šūktels: „Vilkas puola!” Nabagas kad šoks iš miego, bet negali atsistoti; o juoko išdaigininkams!
Prisidūkę iki valiai, susėda prie laužo ir prasideda sakmių bei pasakų sekimas. Ir ne vien apie arklį. Kaip jis atsirado pasaulyje? O buvo taip: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, - ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys”. O kodėl arklio mėsa nevalgoma? Taigi jis velnio gyvulys, kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgo pas Dievą. Dievas juos savaip paženklino, iš juodų pavertęs įvairiaplaukiais, kanopas perskėlęs. Tik arkliui nespėjo, ir paliko jam kilmės priminimas… Mitologams tokios sakmės, vadinamos etiologinėmis, tikras lobis; jos byloja apie labai senus laikus, mūsų tautos proistorę, joje gyvenusių žmonių pasaulėjautą.
Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5000 metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. Kovos vežimo išradimas sukūrė didžiąsias hetitų, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje sėkmingai pritaikius Rytuose naudotą balnakilpę, atsirado riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos tapsmo įvykiuose. Ir net padėjo ispanų konkistadorams Amerikoje lengvai nukariauti galingąsias indėnų - majų, actekų - valstybes.
Ypatinga žirgo ar arklio reikšmė ir mūsų tautos istorijoje. Lietuvių tautos istoriniame kelyje tai ištikimiausi artojo ir kario pagalbininkai. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais kapinynų gausa. I tūkstantmečio po Kristaus metu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į žmogaus kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Į karčius įpintas gintariukas... Neabejotinas ir ritualinis dalies tų palaidojimų pobūdis.
Lietuviai per tūkstantmečius išsaugojo vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai garsieji žemaitukai, pasižymintys ištverme, nereiklumu, paklusnumu žmogui.
Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, senovėje buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Simonas Daukantas, pirmasis lietuvių istorikas, pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S.Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa.
Kronikas pavarčius, galima ir kitų žinių trupinėlių apie baltų religiją surasti. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašė, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje daug žirgų kapų, kurių duobė įgilinta vakarų pusėn. Ir akivaizdu, kad jojamas žirgas jon būdavo įstumiamas dar gyvas… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui, nėra žinoma.
Pasakose ir sakmėse arklys dažnai žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju. Tuomet darosi suprantama ir A.Baranausko pastaba etnografiniuose užrašuose, kad „Anykščių parapijoje žmonės kuino galvą ant pečiaus laikydavo dėl apsigynimo nuo ligų“. Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką arklio pavadinimą – nepakeistą „ašva“, jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi, neskolinti. Plauko arkliai - įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Kalbos duomenys patvirtina žirgo kulto senumą. Religinio kulto apeigos ilgainiui neteko sakralumo ir virto liaudiškais papročiais, praktikuojamais iš pagarbos tradicijai.
Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Sužlugus viltims, iširus piršlyboms, kartais atsirasdavo kerštaujančių. Nevykėlis jaunikis supykęs šoks balnan, tris kart prijos prie namo durų ir atbulą žirgą atitrauks, - toks veiksmas kitiems jaunikiams kelią į šiuos namus ir uždaro. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.
Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, - kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6-oji – šv.Mikalojaus vardadienis, nuo seno mūsuose vadintas Arklių diena. Reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaitiškųjų Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi.
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, pažymi unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, Anykščių rajone. Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli“, rengiama čia turistinio sezono pradžioje. Labai gerai, kad Lietuva turi tokį muziejų. Tai žymaus agronomo, profesoriaus Petro Vasinausko gražiai išplėtota idėja.
Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu: Arklio nugara javai dera; Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti; Geram arkliui nereikia botago; Nešertą arklį tik vilkas jodo; Rambų arklį tik vilko dantys pataiso; Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; Nusiminė kaip žirgą pardavęs...
Išsaugoti dainų „bernelio ir jo žirgelio“ įvaizdį tikriausiai padėjo naktigonės, - tai ir išdaigų, ir pasakojimų vieta bei metas. Senieji kaimo žmonės naktigonę atmena kaip vieną maloniausių jauniems vyrams pareigų. Priimdavo ten ir pusbernius, kad suvyriškėtų. Kaime sakydavo -„joja nakties”. Svarbu, kad draugėje, būriu. Išjodami surengdavo tikras lenktynes: ritasi dulkių debesys per visą kaimą. Iš jo šūksniai, klegesys, raginimai – lyg koks totorių antpuolis…
Nuolatinėje ganyklų vietoje būdavo statoma iš rąstų daržinėlė, dengta šiaudais ar lentomis. Laikinose ganyklose, kur pamiškėje įsirengdavo „būdas” – sukaldavo kuolus, iš šakų išpindavo sienas. Ant žemės viduje priklodavo šiaudų kūlių. Pasimes kailinukus po šonu – ir minkšta, ir jauku. Naktigonei reikėdavo tinkamai apsivilkti: virš kasdienių rūbų – ką nors šiltesnio, o kojas apsiaudavo vilnonėmis kojinėmis ir medpadžiais, - tada gali kiek tinkamas po rasas braidyti. Atjoję į ganyklą, naktigoniai arklius supančiodavo ir paleisdavo ganytis, o patys galėdavo numigti. Tik kartas nuo karto kuris iš eilės pasižiūrėdavo, ar arkliai ramūs, ar neprunkščia, pajutę netoliese vilką. Kai paplito arklių vogimas, arklius surakindavo kalvio nukaltais geležiniais pančiais. Ir vis tik pasitaikydavo, kad kitas arklys kur ir į ūkininko pasėlius nuklysdavo. Tada naktigoniui bėda, - turės arklį išpirkti, nuostolius „už iškadą” atlygindamas.
Naktigoniai būdavę savi ir samdyti. Šie nuvargę po dienos darbų, atjoję – tuoj miegoti. Saviškiai gaudavę dieną atsimiegoti, tad dabar ganyklose vakarodavo, laužą susikūrę. Pelenuose pasikepdavo bulvių, tačiau užvis skaniausias nakties valgis – lauže kepti lašinukai. Įvynioja supjaustytus į drėgną skepetaitę ir užberia žarijomis. Nuo karščio lašinukai tampa permatomais. Pavalgę, imdavosi visokių žaidimų ir pramanų: šokinėdavo per laužą, eidavo ristynių. „Kerepėką mušti” – tai pagaliu iš tolo reikia pataikyti į skersinuką; „kiaulę į dvarą varyti” – lazda apginti savo duobutę, kad jon neįritintų velėnos gabalą. O naktį iškrėsdavo ir smarkesnių išdaigų: parjos tyliai į kaimą, sodus ir daržus nusiaubs, džiūstantį sūrį nukabins. Duris kokiam piktesniam kaimynui iš lauko užrems ar kaminą stiklo gabalu uždengs, kieme viską aukštyn kojomis apvers. O kokiai išdidžiai merginai prie klėties lopšį pakabins... Ir savo bendrams, ypač tiems kietai įmigusiems, ištaisydavo pokštų. Kojas vadelėmis suriš ir prie balkio pritvirtins, tada šūktels: „Vilkas puola!” Nabagas kad šoks iš miego, bet negali atsistoti; o juoko išdaigininkams!
Prisidūkę iki valiai, susėda prie laužo ir prasideda sakmių bei pasakų sekimas. Ir ne vien apie arklį. Kaip jis atsirado pasaulyje? O buvo taip: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, - ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys”. O kodėl arklio mėsa nevalgoma? Taigi jis velnio gyvulys, kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgo pas Dievą. Dievas juos savaip paženklino, iš juodų pavertęs įvairiaplaukiais, kanopas perskėlęs. Tik arkliui nespėjo, ir paliko jam kilmės priminimas… Mitologams tokios sakmės, vadinamos etiologinėmis, tikras lobis; jos byloja apie labai senus laikus, mūsų tautos proistorę, joje gyvenusių žmonių pasaulėjautą.
Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5000 metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. Kovos vežimo išradimas sukūrė didžiąsias hetitų, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje sėkmingai pritaikius Rytuose naudotą balnakilpę, atsirado riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos tapsmo įvykiuose. Ir net padėjo ispanų konkistadorams Amerikoje lengvai nukariauti galingąsias indėnų - majų, actekų - valstybes.
Ypatinga žirgo ar arklio reikšmė ir mūsų tautos istorijoje. Lietuvių tautos istoriniame kelyje tai ištikimiausi artojo ir kario pagalbininkai. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais kapinynų gausa. I tūkstantmečio po Kristaus metu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į žmogaus kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Į karčius įpintas gintariukas... Neabejotinas ir ritualinis dalies tų palaidojimų pobūdis.
Lietuviai per tūkstantmečius išsaugojo vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai garsieji žemaitukai, pasižymintys ištverme, nereiklumu, paklusnumu žmogui.
Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, senovėje buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Simonas Daukantas, pirmasis lietuvių istorikas, pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S.Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa.
Kronikas pavarčius, galima ir kitų žinių trupinėlių apie baltų religiją surasti. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašė, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje daug žirgų kapų, kurių duobė įgilinta vakarų pusėn. Ir akivaizdu, kad jojamas žirgas jon būdavo įstumiamas dar gyvas… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui, nėra žinoma.
Pasakose ir sakmėse arklys dažnai žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju. Tuomet darosi suprantama ir A.Baranausko pastaba etnografiniuose užrašuose, kad „Anykščių parapijoje žmonės kuino galvą ant pečiaus laikydavo dėl apsigynimo nuo ligų“. Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką arklio pavadinimą – nepakeistą „ašva“, jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra savi, neskolinti. Plauko arkliai - įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Kalbos duomenys patvirtina žirgo kulto senumą. Religinio kulto apeigos ilgainiui neteko sakralumo ir virto liaudiškais papročiais, praktikuojamais iš pagarbos tradicijai.
Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Sužlugus viltims, iširus piršlyboms, kartais atsirasdavo kerštaujančių. Nevykėlis jaunikis supykęs šoks balnan, tris kart prijos prie namo durų ir atbulą žirgą atitrauks, - toks veiksmas kitiems jaunikiams kelią į šiuos namus ir uždaro. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį.
Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, - kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6-oji – šv.Mikalojaus vardadienis, nuo seno mūsuose vadintas Arklių diena. Reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaitiškųjų Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi.
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, pažymi unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, Anykščių rajone. Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli“, rengiama čia turistinio sezono pradžioje. Labai gerai, kad Lietuva turi tokį muziejų. Tai žymaus agronomo, profesoriaus Petro Vasinausko gražiai išplėtota idėja.
Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu: Arklio nugara javai dera; Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti; Geram arkliui nereikia botago; Nešertą arklį tik vilkas jodo; Rambų arklį tik vilko dantys pataiso; Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; Nusiminė kaip žirgą pardavęs...
Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgius
Dr. Laimutis Januškevičius
Burbiškio dvaro parkas
Burbiškio dvaro ansamblis gausiai lankomas turistų
Adresas: Radviliškio r., Pakalniškių sen., Burbiškio k., plotas 28 ha.
Parko valdytojai: Radviliškio r. sav., Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus direkcija.
Burbiškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1686 m. Jis priklausė dvarininkams Burboms (iš čia ir kilo dvaro bei kaimo pavadinimas). Vėliau Burbiškio dvarą valdė dvarininkai Drobišos, Antanas Tovianskis, Motiejus Staševičius ir Dominykas Tiškus. Dvaras garsėjo savo puošniais ir gausiais tvenkiniais. Didysis tvenkinys buvo iškastas XVIII a. antroje pusėje, o kiti - XIX-XX a. Tvenkiniuose gausu salų. Juos maitina per parką tekantis Liulo upelis. XIX a. dvarą valdė dvarininkai Bažanskiai. Jie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Centre stovėjo akmeniniai dvaro rūmai su 2 aukštų bokštu, šalia glaudėsi akmeninis flygelis svečiams ir balandinė. Greta rūmų dar buvo virtuvė, o šiaurinėje pusėje – labai įdomi, į koplyčią panaši ledainė. Dvaro kiemą juosė akmeninė tvora (šios tvoros likučiai išliko iki šių laikų). Čia puikavosi ir labai graži, keturskliautė medinė pavėsinė. XX a. pradžioje Burbiškis buvo mėgiama kultūrinių sambūrių vieta. Čia gana dažnai lankydavosi žinomas visuomenės veikėjas Petras Vileišis (1851–1926), Jonas Basanavičius ir kiti žinomi to meto kultūros veikėjai.
Šių dienų sulaukęs dvaro parkas buvo įveistas XIX a. dvarininko M. Bažanskio iniciatyva. Jis mišraus plano su dominuojančia peizažine dalimi, puikiais, vaizdingais, nedidelėmis salelėmis pasipuošusiais tvenkiniais. Salelėse buvo įrengtos malonios poilsio aikštelės, į kurias vedė grakštūs mediniai ir mūriniai tilteliai bei lieptai. Tiek rūmų, tiek parko teritorijoje buvo gausu skulptūrų ir paminklų: poetui Adomui Mickevičiui (1911 m.), Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui (1912 m.), liūtų skulptūros šalia liūtų tiltelio, Dievo Motinos skulptūra „Nekalto prasidėjimo Marija“ ir kitos. Daugumos jų autorius – Kazimieras Ulianskis (g. 1878 m.), kurį M. Bažanskis labai gerbė ir vertino. Parke buvo įrengtas puikus gruntinių takų tinklas, atveriantis dvaro lankytojams ir svečiams gražiausius parko kampelius, jaukias ir ramias poilsio vietas. Panašus parko vaizdas išliko ir iki šių laikų. Nuo rytinėje parko dalyje esančio kelio link rūmų veda beržais apsodinta pagrindinė parko alėja su mūriniu tilteliu per šiaurinę didžiojo tvenkinio atšaką. Tiltelis papuoštas liūtų skulptūromis, o šalia sodybos pasitinka Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Adomo Mickevičiaus skulptūros. Didžiojoje tvenkinio saloje ir ant tvenkinio kranto yra įrengtos apžvalgos kalvelės. Greta vietinių medžių ir krūmų (mažalapės liepos, paprastojo klevo, uosio, ąžuolo, karpotojo ir plaukuotojo beržų, paprastojo šermukšnio, paprastosios eglės, juodalksnio, baltojo ir trapiojo gluosnių, paprastosios ievos) jame auga ir 23 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšys ir formos – kazokinio kadagio jaunatviška forma (Juniprus sabina ‘Tamariscifolia’), europinis maumedis, didžioji pocūgė, paprastasis kaštanas, baltažiedis vikmedis, ailantalapis riešutmedis, rūgštusis žagrenis, dyglialapė mahonija, kininė ir berlyninė tuopos ir kt. Dvaro sodyboje sukauptos turtingos tulpių bei kitų gėlių ir dekoratyvinių augalų kolekcijos. 1958 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Burbiškio dvaro pastatai ir parkas šiuo metu priklauso Radviliškio rajono savivaldybei. Dvaro rūmuose įsikūręs Daugyvenės kultūros istorijos muziejus. Iš buvusių dvaro pastatų, be rūmų, dar yra išlikusi ledainė, ūkiniai pastatai ir buvusios sienos likučiai. Rūmuose šalia muziejaus įrengti svečių kambariai atvykstantiems lankytojams. Buvusioje dvaro ledainėje įrengta seminarų ir pobūvių salė. Visi dvaro pastatai yra labai įdomios architektūros. Džiugina tai, kad ir taip tradiciškai gerai prižiūrimas Burbiškio dvaro ansamblis šiandien dar labiau išgražėjo, įgyvendinus Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamą projektą „Burbiškio dvaro sodybos infrastruktūros plėtra ir pritaikymas viešiems turizmo poreikiams“. Pagal paramos teikimo sutartį projektui įgyvendinti skirta daugiau kaip 8 mln. litų parama. Projektas buvo įgyvendinamas 2007-2008 m. Dabartinė Burbiškio dvaro sodyba – akivaizdus įrodymas, kokius įspūdingus darbus galima nuveikti net ir šiais ekonominiu požiūriu sunkiais laikais, jeigu ieškoma kelių ir galimybių ir nestokojama ryžto ir entuziazmo. Atjaunėjusiame Burbiškio dvare vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, konferencijos, seminarai ir įspūdingos pavasarinės tulpių žydėjimo šventės.
Parko valdytojai: Radviliškio r. sav., Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus direkcija.
Burbiškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1686 m. Jis priklausė dvarininkams Burboms (iš čia ir kilo dvaro bei kaimo pavadinimas). Vėliau Burbiškio dvarą valdė dvarininkai Drobišos, Antanas Tovianskis, Motiejus Staševičius ir Dominykas Tiškus. Dvaras garsėjo savo puošniais ir gausiais tvenkiniais. Didysis tvenkinys buvo iškastas XVIII a. antroje pusėje, o kiti - XIX-XX a. Tvenkiniuose gausu salų. Juos maitina per parką tekantis Liulo upelis. XIX a. dvarą valdė dvarininkai Bažanskiai. Jie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Centre stovėjo akmeniniai dvaro rūmai su 2 aukštų bokštu, šalia glaudėsi akmeninis flygelis svečiams ir balandinė. Greta rūmų dar buvo virtuvė, o šiaurinėje pusėje – labai įdomi, į koplyčią panaši ledainė. Dvaro kiemą juosė akmeninė tvora (šios tvoros likučiai išliko iki šių laikų). Čia puikavosi ir labai graži, keturskliautė medinė pavėsinė. XX a. pradžioje Burbiškis buvo mėgiama kultūrinių sambūrių vieta. Čia gana dažnai lankydavosi žinomas visuomenės veikėjas Petras Vileišis (1851–1926), Jonas Basanavičius ir kiti žinomi to meto kultūros veikėjai.
Šių dienų sulaukęs dvaro parkas buvo įveistas XIX a. dvarininko M. Bažanskio iniciatyva. Jis mišraus plano su dominuojančia peizažine dalimi, puikiais, vaizdingais, nedidelėmis salelėmis pasipuošusiais tvenkiniais. Salelėse buvo įrengtos malonios poilsio aikštelės, į kurias vedė grakštūs mediniai ir mūriniai tilteliai bei lieptai. Tiek rūmų, tiek parko teritorijoje buvo gausu skulptūrų ir paminklų: poetui Adomui Mickevičiui (1911 m.), Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui (1912 m.), liūtų skulptūros šalia liūtų tiltelio, Dievo Motinos skulptūra „Nekalto prasidėjimo Marija“ ir kitos. Daugumos jų autorius – Kazimieras Ulianskis (g. 1878 m.), kurį M. Bažanskis labai gerbė ir vertino. Parke buvo įrengtas puikus gruntinių takų tinklas, atveriantis dvaro lankytojams ir svečiams gražiausius parko kampelius, jaukias ir ramias poilsio vietas. Panašus parko vaizdas išliko ir iki šių laikų. Nuo rytinėje parko dalyje esančio kelio link rūmų veda beržais apsodinta pagrindinė parko alėja su mūriniu tilteliu per šiaurinę didžiojo tvenkinio atšaką. Tiltelis papuoštas liūtų skulptūromis, o šalia sodybos pasitinka Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Adomo Mickevičiaus skulptūros. Didžiojoje tvenkinio saloje ir ant tvenkinio kranto yra įrengtos apžvalgos kalvelės. Greta vietinių medžių ir krūmų (mažalapės liepos, paprastojo klevo, uosio, ąžuolo, karpotojo ir plaukuotojo beržų, paprastojo šermukšnio, paprastosios eglės, juodalksnio, baltojo ir trapiojo gluosnių, paprastosios ievos) jame auga ir 23 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšys ir formos – kazokinio kadagio jaunatviška forma (Juniprus sabina ‘Tamariscifolia’), europinis maumedis, didžioji pocūgė, paprastasis kaštanas, baltažiedis vikmedis, ailantalapis riešutmedis, rūgštusis žagrenis, dyglialapė mahonija, kininė ir berlyninė tuopos ir kt. Dvaro sodyboje sukauptos turtingos tulpių bei kitų gėlių ir dekoratyvinių augalų kolekcijos. 1958 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Burbiškio dvaro pastatai ir parkas šiuo metu priklauso Radviliškio rajono savivaldybei. Dvaro rūmuose įsikūręs Daugyvenės kultūros istorijos muziejus. Iš buvusių dvaro pastatų, be rūmų, dar yra išlikusi ledainė, ūkiniai pastatai ir buvusios sienos likučiai. Rūmuose šalia muziejaus įrengti svečių kambariai atvykstantiems lankytojams. Buvusioje dvaro ledainėje įrengta seminarų ir pobūvių salė. Visi dvaro pastatai yra labai įdomios architektūros. Džiugina tai, kad ir taip tradiciškai gerai prižiūrimas Burbiškio dvaro ansamblis šiandien dar labiau išgražėjo, įgyvendinus Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamą projektą „Burbiškio dvaro sodybos infrastruktūros plėtra ir pritaikymas viešiems turizmo poreikiams“. Pagal paramos teikimo sutartį projektui įgyvendinti skirta daugiau kaip 8 mln. litų parama. Projektas buvo įgyvendinamas 2007-2008 m. Dabartinė Burbiškio dvaro sodyba – akivaizdus įrodymas, kokius įspūdingus darbus galima nuveikti net ir šiais ekonominiu požiūriu sunkiais laikais, jeigu ieškoma kelių ir galimybių ir nestokojama ryžto ir entuziazmo. Atjaunėjusiame Burbiškio dvare vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, konferencijos, seminarai ir įspūdingos pavasarinės tulpių žydėjimo šventės.
Saugomose teritorijose
Lietuvos regioniniai parkai visuomenei Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos šiais metais pažymi Lietuvos regioninių parkų 20-metį. Gegužės 4 d. Seimo rūmuose vyko konferencija „Lietuvos regioniniai parkai visuomenei“, regioninių parkų nuotraukų paroda eksponuojama įvairiose didžiųjų miestų erdvėse, kelionių po saugomas teritorijas konkursas „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“ taip pat skiriamas šiai datai.
Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje buvo apžvelgtas regioninių parkų kelias – nuo idėjos iki šių dienų, pokalbiuose dalyvavo mokslininkai, planuotojai, valstybės ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Padėkomis ir „Saugomų teritorijų paukštėmis“apdovanoti labiausiai prie regioninių parkų kūrimo ir veiklos prisidėję asmenys. Seimo I rūmų galerijoje eksponuotos gamtos ir kultūros paveldo nuotraukos, vyko regioninių parkų kulinarinio paveldo degustacija ir etnografinių ansamblių koncertas bei amatų mugė. 30 regioninių parkų – Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dubysos, Dieveniškių istorinis, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos, Neries, Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių, Vištyčio, Žagarės – išsidėstę visame mūsų krašte. Juose saugomos vertingiausios, vaizdingiausios Lietuvos teritorijos. Regioniniai parkai buvo įsteigti tuo metu, kai buvo kuriama atkurtos nepriklausomos valstybės aplinkosaugos sistema. Prieš 20 metų pasiūlyta įsteigti kompleksines saugomas teritorijas – regioninius parkus. 30 regioninių parkų buvo įsteigta vienu metu – Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1992 metais. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios nacionalinių ir regioninių parkų direkcijų veiklą, direktorės Rūtos Baškytės, nors visų regioninių parkų tikslai yra vienodi, bet teritorijos, nuveikti darbai ir planai skiriasi. Svarbiausi tikslai – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, pritaikyti lankymui. Kaip tai pasiekti, kiekviena direkcija sprendžia individualiai, priklausomai nuo saugomų vertybių, nuo lankytojų poreikių ir pritaikymo lankymui galimybių. Kiekvienas regioninis parkas turi savo „perliukus“, savo išskirtinę vertę. Tarkim, kaip Medvėgalis, Šatrija Varnių regioniniame parke, unikalios Nemuno kilpos, Punios šilas Nemuno kilpų regioniniame parke, Dubingių piliavietė Asvejos regioniniame parke arba Pūčkorių atodanga Pavilnių regioniniame parke... Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Regioniniai parkai užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto, jie turi direkcijas, lankytojų centrus, gamtos mokyklas. Šiandien visi regioniniai parkai yra pritaikyti lankymui: didžioji jų dalis turi modernias vidaus ekspozicijas lankytojų centruose, lauko informacines sistemas. Regioniniuose parkuose tvarkomi, prižiūrimi paveldo objektai, atkuriamos, prižiūrimos buveinės, fiksuojami kraštovaizdžio, biologinės įvairovės pokyčiai, vyksta gamtosauginiai renginiai, propaguojamos tradicijos. Šiais metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizuoja kelionių po saugomas teritorijas konkursą „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“, kur kviečiama keliauti po įdomias gimtojo krašto vietas, aplankyti sutvarkytus piliakalnius, pažintinius takus, naujus lankytojų centrus, apžvalgos bokštus. |
|
Keliaukime po Lietuvos regioninius parkus
Dviračiais gamtos takais
Kviečiame keliauti po Lietuvos regioninius parkus bei dalyvauti pažintinių kelionių po gamtą konkurse. Saugomose teritorijose lankytojai gali mėgautis ramybe, pamatyti gamtos ir kultūros vertybes. Lankomų vietų sąraše - pažintiniam turizmui pritaikytos vietos, nauji lankytojų centrai su moderniomis ekspozicijomis, populiarūs gamtiniai maršrutai.
Pažintinių kelionių konkursą organizuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos“. Projektas skiriamas Lietuvos regioninių parkų 20-mečiui.
Siūloma aplankyti saugomas teritorijas, kuriose keliautojams reikės fotoaparatu užfiksuoti net 50 įdomių objektų, unikalių vietovių, dalyvauti žygiuose pėsčiomis, dviračiais ir baidarėmis. Keliautojų laukia nuo apžvalgos bokštų atsiveriančios nuostabios kraštovaizdžio panoramos, moderniai įrengti lankytojų centrai, kiti unikalūs atradimai gamtoje.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, jau ne vienerius metus Lietuvos saugomose teritorijose yra kuriama infrastruktūra, sudaranti galimybes keliautojams susipažinti su mūsų krašto įdomiais gamtos paveldo objektais, unikaliu kraštovaizdžiu, gausia biologine įvairove. Žmogui svarbu žinoti, kokią vertybę jis mato, kodėl ji yra saugoma, kuo ji išskirtinė. Saugomos teritorijos mūsų šalyje užima apie 15 proc. visos krašto teritorijos. Svarbu, ne tik išsaugoti unikalią šalies gamtą, kultūros vertybes, bet ir jas tinkamai pristatyti visuomenei.
Saugomų teritorijų sistema - labai įvairialypė. Nacionaliniai, regioniniai parkai, biosferos poligonai, draustiniai yra ir turi būti lankomi. Bet tas lankymas turi būti civilizuotas, ne chaotiškas. Visuomenės poreikiams patenkinti yra sukurta aiški sistema, kaip lankytojai turi gauti informaciją, kaip turi elgtis gamtoje. Yra įkurta daugiau kaip 20 saugomų teritorijų lankytojų centrų, kuriuose teikiama informacija apie toje teritorijoje esančias vertybes: kas yra saugoma, dėl ko, ką galima daryti, ko ne.
Keliautojams norima pristatyti naujai įrengtas ar sutvarkytas vietas saugomose teritorijose. Todėl raginama užlipti ant Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių Neries regioniniame parke, aplankyti daugiau kaip dešimt naujų ekspozicijų regioninių ir nacionalinių parkų lankytojų centruose, plaukti Šventosios upe Anykščių regioniniame parke, kur pakrantėse naujai įrengtos poilsiavietės, pasigrožėti atsiveriančiu kraštovaizdžiu nuo Rambyno kalno Rambyno regioniniame parke…
Dar viena šių metų ekologinių kelionių konkurso naujiena – keliautojus kviečiame dalyvauti dviračių žygyje „Dviem ratais - gamtos takais“ ir geriau pažinti savo krašto gamtą, keliaujant kartu su gamtos gidais.
Informacija, norintiems dalyvauti konkurse: reikia tiesiog nusifotografuoti prie aplankyto objekto. Kiekvienas dalyvis ar grupė registruojasi portale kelionesirpramogos.lt ir talpina nuotrauką, kuri byloja apie aplankytą objektą ar įveiktą maršrutą. Kuo daugiau lankytinų objektų, kuriuos siūlo konkurso organizatoriai, keliautojai aplankys - tuo daugiau taškų gaus.
Konkursas iki rugsėjo mėnesio. Konkursui pasibaigus, laimėtojai bus pakviesti į šventę ir apdovanoti diplomais. Surinkę daugiausiai taškų bus apdovanoti išskirtiniais prizais.
Lietuvos saugomose teritorijose dabar jau yra įrengta apie 100 pažintinių takų, apie 60 įvairių turizmo trasų - automobilių, dviračių, vandens ir pėsčiųjų, apie 80 apžvalgos aikštelių, regyklų, kurios skirtos pamatyti įspūdingas panoramas. Yra pastatyta apžvalgos bokštų, nuo kurių kraštovaizdis atsiveria visu grožiu. Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose yra nemažai rekreacijos vietų, kur žmonės gali sustoti pailsėti - įrengta apie 500 poilsiaviečių ir kitų atokvėpio vietų.
Pažintinių kelionių konkursą organizuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos“. Projektas skiriamas Lietuvos regioninių parkų 20-mečiui.
Siūloma aplankyti saugomas teritorijas, kuriose keliautojams reikės fotoaparatu užfiksuoti net 50 įdomių objektų, unikalių vietovių, dalyvauti žygiuose pėsčiomis, dviračiais ir baidarėmis. Keliautojų laukia nuo apžvalgos bokštų atsiveriančios nuostabios kraštovaizdžio panoramos, moderniai įrengti lankytojų centrai, kiti unikalūs atradimai gamtoje.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, jau ne vienerius metus Lietuvos saugomose teritorijose yra kuriama infrastruktūra, sudaranti galimybes keliautojams susipažinti su mūsų krašto įdomiais gamtos paveldo objektais, unikaliu kraštovaizdžiu, gausia biologine įvairove. Žmogui svarbu žinoti, kokią vertybę jis mato, kodėl ji yra saugoma, kuo ji išskirtinė. Saugomos teritorijos mūsų šalyje užima apie 15 proc. visos krašto teritorijos. Svarbu, ne tik išsaugoti unikalią šalies gamtą, kultūros vertybes, bet ir jas tinkamai pristatyti visuomenei.
Saugomų teritorijų sistema - labai įvairialypė. Nacionaliniai, regioniniai parkai, biosferos poligonai, draustiniai yra ir turi būti lankomi. Bet tas lankymas turi būti civilizuotas, ne chaotiškas. Visuomenės poreikiams patenkinti yra sukurta aiški sistema, kaip lankytojai turi gauti informaciją, kaip turi elgtis gamtoje. Yra įkurta daugiau kaip 20 saugomų teritorijų lankytojų centrų, kuriuose teikiama informacija apie toje teritorijoje esančias vertybes: kas yra saugoma, dėl ko, ką galima daryti, ko ne.
Keliautojams norima pristatyti naujai įrengtas ar sutvarkytas vietas saugomose teritorijose. Todėl raginama užlipti ant Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių Neries regioniniame parke, aplankyti daugiau kaip dešimt naujų ekspozicijų regioninių ir nacionalinių parkų lankytojų centruose, plaukti Šventosios upe Anykščių regioniniame parke, kur pakrantėse naujai įrengtos poilsiavietės, pasigrožėti atsiveriančiu kraštovaizdžiu nuo Rambyno kalno Rambyno regioniniame parke…
Dar viena šių metų ekologinių kelionių konkurso naujiena – keliautojus kviečiame dalyvauti dviračių žygyje „Dviem ratais - gamtos takais“ ir geriau pažinti savo krašto gamtą, keliaujant kartu su gamtos gidais.
Informacija, norintiems dalyvauti konkurse: reikia tiesiog nusifotografuoti prie aplankyto objekto. Kiekvienas dalyvis ar grupė registruojasi portale kelionesirpramogos.lt ir talpina nuotrauką, kuri byloja apie aplankytą objektą ar įveiktą maršrutą. Kuo daugiau lankytinų objektų, kuriuos siūlo konkurso organizatoriai, keliautojai aplankys - tuo daugiau taškų gaus.
Konkursas iki rugsėjo mėnesio. Konkursui pasibaigus, laimėtojai bus pakviesti į šventę ir apdovanoti diplomais. Surinkę daugiausiai taškų bus apdovanoti išskirtiniais prizais.
Lietuvos saugomose teritorijose dabar jau yra įrengta apie 100 pažintinių takų, apie 60 įvairių turizmo trasų - automobilių, dviračių, vandens ir pėsčiųjų, apie 80 apžvalgos aikštelių, regyklų, kurios skirtos pamatyti įspūdingas panoramas. Yra pastatyta apžvalgos bokštų, nuo kurių kraštovaizdis atsiveria visu grožiu. Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose yra nemažai rekreacijos vietų, kur žmonės gali sustoti pailsėti - įrengta apie 500 poilsiaviečių ir kitų atokvėpio vietų.
Gamta svetur
Gausiausias pasaulyje salynas – Baltijos jūroje
Mums, pietrytinės Baltijos jūros pakrantės gyventojams, sunku suvokti galimą salų gausybę šioje jūroje. Lietuvos, Latvijos ar Karaliaučiaus pajūris smėlėtas, lygus, daugiausia sąnašaujamas. Centrinėje ir Pietvakarinėje jūros dalyje salų, išskyrus kelias didesnes salas (Gotlando, Bornholmo, Elando), nėra. Jų daugėja nuo Estijos pakrantės, o didžiausias telkinys - tarp Suomijos ir Švedijos, kur pabiręs Alandų salynas. Čia Baltijos jūros vaizdas pasikeičia neatpažįstamai, ji visiškai kitokia negu mes įpratę matyti.
Didžiausios Baltijos jūros Botnijos įlankos pietinėje dalyje išsidėsčiusios Alandų salos, tarp kurių telkšo gausybė mažų salų-salelių ar net nedidelių uolų, išnirusių virš vandens. Tarp Suomijos miesto Turku ir Švedijos sostinės Stokholmo pabiręs gausiausias pasaulyje salų archipelagas. Oficialiai skaitoma, kad jų čia daugiau kaip 6500, tačiau priskaičiuojant gausius rifus (mažas virš vandens iškylančias uolas) salų skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių. Alando salynas vadinamas įvairias vardais: „Skandinavijos perlu“, „Milijonierių salomis“, „Taikos salynu“ ir kt.
Alandų salos – salyno centras
Alandų salos – tai įvairaus dydžio salų ir salelių archipelagas. Suomijoje jis sudaro administracinį teritorinį vienetą – regioną. Gyventojų salose nedaug – 28,4 tūkstančiai, bendras salų plotas 1,5 tūkst. km2 (vidutinis mūsų rajonas). Iš daugiau kaip 6000 salų gyvenama tik 60-tyje. Didžiausia sala Alandas – 685 km2. Kitos didesnės salos – Lemlandas, Ekerė, Fėglė. Administracinis salyno centras – sostinė ir vienintelis miestas Marienhamas, įkurtas 1861 metais. Jame gyvena daugiau trečdalio salyno gyventojų – 11 tūkstančių.
Alandų salos - nedidelė Suomijos teritorijos dalis, tačiau išlaikė stebėtiną savivaldą su eile tik jai būdingų bruožų. Nuo 1921 metų salos turi ypatingą statusą. Oficiali Alandų salyno kalba - švedų, suomių kalba nėra privaloma. Virš 90 proc. gyventojų savo gimtąja kalba laiko švedų kalbą, 8 proc. - suomių, 4 proc. - kitas kalbas. Vietinis parlamentas priima sprendimus nepriklausomai nuo Suomijos parlamento. Alandai turi savo vėliavą, nuo 1984 metų leidžia savus pašto ženklus, turi savus transporto priemonių registracijos ženklus. Netgi atsiskaitymas labiau paplitęs švedų kronomis, o ne Suomijoje priimtais eurais. Administraciniu požiūriu Alandų salas sudaro 16 komunų.
Alandų salų ekonomiką lemia strateginė padėtis jūrinių trasų požiūriu bei pagrindiniai verslai: žvejyba, pieninė gyvulininkystė, turizmas (jūros kurortai). Dėl to Alandai – vienas labiausiai išsivysčiusių Suomijos rajonų.
Salyno kilmė ir ypatybės
Alandų salyną sudaro tūkstančiai nedidelių įvairios formos dažniausiai iš kristalinių uolienų sudarytų salų ir salelių. Jų paviršius nugludintas slinkusių ledynų. Atstumai tarp salų skirtingi, bet dažniausiai nedideli. Vieną nuo kitos jas skiria siauri, vingiuoti sąsiauriai, labai apsunkinantys laivybą. Mažos, uolėtos salos, kurios dažnai per mažos, kad būtų gyvenamos, vadinamos šcherais (nuo švedų žodžio skär – nedidelė uolėta jūros ar ežero sala). Gausesni jų telkiniai vadinami šcherynais, koks ir yra Alandų salų aplinkoje.
Šcherai susidarė iš ledyno eroduotos sausumos dalies, vėliau apsemtos jūros. Iš vandens išnyra tik pačios aukščiausios sausumos vietos skirtingo dydžio salų arba tik atskirų uolų pavidalu. Šcherai gali atsirasti ir kylant jūros dugnui, kuomet aukščiausios vietos išnyra virš vandens.
Šcherai atskirti vienas nuo kito skirtingo pločio sąsiauriais ir užutėkiais jūrų pakrančių ir ežerų ruožuose buvusio kontinentinio apledėjimo arealuose. Jie yra žinomi ne tik Baltijos jūros Suomijos ir Švedijos pakrantėse, bet ir prie Norvegijos, Islandijos krantų, Ladogos ežere.
Dėl ypač sudėtingos struktūros tokios vietos mėgstamos lankytojų, tačiau jose vykstanti laivyba gana sudėtinga. Nors siauri sąsiauriai tarp šcherų gilūs ir tinka įvairiems laivams, tačiau bet koks nedidelis nukrypimas nuo trasos kelia pavojų susidurti su daugeliu salų ar povandeninių uolų. Farvateriai tarp salų siauri, sudėtingi, vingiuoti. Alandų salų šcherynas laivybos požiūriu laikomas sudėtingiausiu pasaulyje.
Karo metais Alandų šcheruose slėpėsi suomių laivynas. Tokia jo padėtis leido žymiai sumažinti nuostolius nuo puolančių rusų laivų.
Salyno gamtinės sąlygos
Alandų salynas susidarė kvartero metu (ledynmetyje) ant prieškambrio granitinio skydo dalies. Salos ir salelės - granitinės, uolėtos. Jų paviršius nelygus, kalvotas, tačiau aukščių skirtumas nėra labai didelis. Aukščiausios vietos virš jūros lygio tepakyla į 132 metrų aukštį.
Klimato pobūdis skiriasi nuo aplinkinių teritorijų. Jis vidutiniškai vėsus, pasižymi kai kuriomis savybėmis. Tai viena iš labiausiai saulėtų vietovių tarp Šiaurės šalių. Nuo gegužės iki rugpjūčio salyne būna daugiau saulėtų dienų negu kaimyninėse šalyse. Salynas gali didžiuotis ilgu ir švelniu rudeniu, kuomet vasaros metu prišilusi Baltijos jūra pamažu vėsta. O pavasarį orui įšilti reikia daugiau laiko negu kontinente. Jūra tarp salų užšąla dažniausiai sausio viduryje, o ledai ištirpsta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Sausio vidutinė temperatūra – 40C, o liepos - + 150C. Kritulių metuose vidutiniškai iškrenta 550 mm.
Uolėtos salos nėra palankios augalijai tarpti, tačiau augalų jose netrūksta. Didesnėse salose išplitę pušynai ir plačialapiai miškai, auga krūmai, nemažai pievų. Salų labirinte palyginti turtinga fauna. Žinduolių priskaičiuojama iki 25 rūšių. Daugiausia tai nedideli graužikai, nors į salas atplaukia ir briedžių. Paukščių pasaulis dar gausesnis. Salose gyvena 132 paukščių rūšys. Augalams ir gyvūnams saugoti įsteigti keli rezervatai.
Salų gyventojai daugiausiai vertėsi žvejyba, gyveno skurdžiai. Seniau salos buvo tankiau apgyvendintos, tačiau dėl nelengvų gyvenimo sąlygų gyventojų sumažėjo, o pastaraisiais metais jų, ypač nedidelėse salose, visiškai nebeliko.
Salynas – ramaus poilsio oazė
Natūrali, žmogaus nepakeista gamta – didžiausia Alandų archipelago salų vertybė. Nuostabi ramybė ir gamtos harmonija apima patekusį į nuostabių Alandų salyno šcherų globą. Tai puiki poilsio vieta nuo triukšmingo miesto gyvenimo. Laikas čia matuojamas potvynių-atoslūgių kaita bei besikeičiančiais metų laikais. Gėrėtis nepakartojamą įspūdį teikiančiais saulėlydžiais galima ištisus metus. Vien tik dėl jų salose gausu lankytojų ne tik iš Skandinavijos šalių, bet ir iš viso pasaulio.
Nors Alandų salos negali didžiuotis aukštais kalnais ar įspūdingais kriokliais, žmonės čia plūsta pasigrožėti ir pasidžiaugti žavinga gamta, pajusti nenusakomą ramybę. Pastangos raudono granito uolų įtrūkimuose bandančias įsitvirtinti mažaūges pušeles sujaudina kiekvieno atvykusio širdį. Vietomis salos sujungtos tiltais, kuriais einant pasijunti lyg žengiantis per vandenį. Pasigėrėti saulėlydžiu patogu nuo granitinių, dienos metu saulės spindulių įšildytų uolų arba iš valties, išplaukus į žvejybą. Tačiau gražiausi salų peizažai, kuomet pajunti tikrą idiliją, atsiveria iš stebėjimo bokštų. Neužmirštamą įspūdį palieka saulėlydžio vaizdai, matomi iš plaukiojančių laivų-keltų.
Salyne galima ne tik poilsiauti ar žvejoti, čia organizuojamos konferencijos, rengiami seminarai. Vasarą salyne gausu įvairių renginių: muzikos festivalių, teatrų spektaklių atvirame ore, tarptautinių būriavimo, teniso ir žvejybos varžybų, liaudies švenčių, prekymečių. Norintiems plačiau susipažinti su salomis organizuojamos ekskursijos į istorines vietas, viduramžių cerkves, dabartines žemės ūkio fermas, jojimo klubus ar golfo laukus. Tarp didesnių salų patogus susisiekimas laivais.
Patekti į Alandų salyną nesudėtinga. Į pagrindines salas reguliariai plaukia keltai iš Suomijos. Jas aplanko tarptautinių maršrutų keltai iš Turku, Sankt Peterburgo, Talino, Helsinkio, plaukiantys į Stokholmą.
Prof. Algirdas STANAITIS
Didžiausios Baltijos jūros Botnijos įlankos pietinėje dalyje išsidėsčiusios Alandų salos, tarp kurių telkšo gausybė mažų salų-salelių ar net nedidelių uolų, išnirusių virš vandens. Tarp Suomijos miesto Turku ir Švedijos sostinės Stokholmo pabiręs gausiausias pasaulyje salų archipelagas. Oficialiai skaitoma, kad jų čia daugiau kaip 6500, tačiau priskaičiuojant gausius rifus (mažas virš vandens iškylančias uolas) salų skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių. Alando salynas vadinamas įvairias vardais: „Skandinavijos perlu“, „Milijonierių salomis“, „Taikos salynu“ ir kt.
Alandų salos – salyno centras
Alandų salos – tai įvairaus dydžio salų ir salelių archipelagas. Suomijoje jis sudaro administracinį teritorinį vienetą – regioną. Gyventojų salose nedaug – 28,4 tūkstančiai, bendras salų plotas 1,5 tūkst. km2 (vidutinis mūsų rajonas). Iš daugiau kaip 6000 salų gyvenama tik 60-tyje. Didžiausia sala Alandas – 685 km2. Kitos didesnės salos – Lemlandas, Ekerė, Fėglė. Administracinis salyno centras – sostinė ir vienintelis miestas Marienhamas, įkurtas 1861 metais. Jame gyvena daugiau trečdalio salyno gyventojų – 11 tūkstančių.
Alandų salos - nedidelė Suomijos teritorijos dalis, tačiau išlaikė stebėtiną savivaldą su eile tik jai būdingų bruožų. Nuo 1921 metų salos turi ypatingą statusą. Oficiali Alandų salyno kalba - švedų, suomių kalba nėra privaloma. Virš 90 proc. gyventojų savo gimtąja kalba laiko švedų kalbą, 8 proc. - suomių, 4 proc. - kitas kalbas. Vietinis parlamentas priima sprendimus nepriklausomai nuo Suomijos parlamento. Alandai turi savo vėliavą, nuo 1984 metų leidžia savus pašto ženklus, turi savus transporto priemonių registracijos ženklus. Netgi atsiskaitymas labiau paplitęs švedų kronomis, o ne Suomijoje priimtais eurais. Administraciniu požiūriu Alandų salas sudaro 16 komunų.
Alandų salų ekonomiką lemia strateginė padėtis jūrinių trasų požiūriu bei pagrindiniai verslai: žvejyba, pieninė gyvulininkystė, turizmas (jūros kurortai). Dėl to Alandai – vienas labiausiai išsivysčiusių Suomijos rajonų.
Salyno kilmė ir ypatybės
Alandų salyną sudaro tūkstančiai nedidelių įvairios formos dažniausiai iš kristalinių uolienų sudarytų salų ir salelių. Jų paviršius nugludintas slinkusių ledynų. Atstumai tarp salų skirtingi, bet dažniausiai nedideli. Vieną nuo kitos jas skiria siauri, vingiuoti sąsiauriai, labai apsunkinantys laivybą. Mažos, uolėtos salos, kurios dažnai per mažos, kad būtų gyvenamos, vadinamos šcherais (nuo švedų žodžio skär – nedidelė uolėta jūros ar ežero sala). Gausesni jų telkiniai vadinami šcherynais, koks ir yra Alandų salų aplinkoje.
Šcherai susidarė iš ledyno eroduotos sausumos dalies, vėliau apsemtos jūros. Iš vandens išnyra tik pačios aukščiausios sausumos vietos skirtingo dydžio salų arba tik atskirų uolų pavidalu. Šcherai gali atsirasti ir kylant jūros dugnui, kuomet aukščiausios vietos išnyra virš vandens.
Šcherai atskirti vienas nuo kito skirtingo pločio sąsiauriais ir užutėkiais jūrų pakrančių ir ežerų ruožuose buvusio kontinentinio apledėjimo arealuose. Jie yra žinomi ne tik Baltijos jūros Suomijos ir Švedijos pakrantėse, bet ir prie Norvegijos, Islandijos krantų, Ladogos ežere.
Dėl ypač sudėtingos struktūros tokios vietos mėgstamos lankytojų, tačiau jose vykstanti laivyba gana sudėtinga. Nors siauri sąsiauriai tarp šcherų gilūs ir tinka įvairiems laivams, tačiau bet koks nedidelis nukrypimas nuo trasos kelia pavojų susidurti su daugeliu salų ar povandeninių uolų. Farvateriai tarp salų siauri, sudėtingi, vingiuoti. Alandų salų šcherynas laivybos požiūriu laikomas sudėtingiausiu pasaulyje.
Karo metais Alandų šcheruose slėpėsi suomių laivynas. Tokia jo padėtis leido žymiai sumažinti nuostolius nuo puolančių rusų laivų.
Salyno gamtinės sąlygos
Alandų salynas susidarė kvartero metu (ledynmetyje) ant prieškambrio granitinio skydo dalies. Salos ir salelės - granitinės, uolėtos. Jų paviršius nelygus, kalvotas, tačiau aukščių skirtumas nėra labai didelis. Aukščiausios vietos virš jūros lygio tepakyla į 132 metrų aukštį.
Klimato pobūdis skiriasi nuo aplinkinių teritorijų. Jis vidutiniškai vėsus, pasižymi kai kuriomis savybėmis. Tai viena iš labiausiai saulėtų vietovių tarp Šiaurės šalių. Nuo gegužės iki rugpjūčio salyne būna daugiau saulėtų dienų negu kaimyninėse šalyse. Salynas gali didžiuotis ilgu ir švelniu rudeniu, kuomet vasaros metu prišilusi Baltijos jūra pamažu vėsta. O pavasarį orui įšilti reikia daugiau laiko negu kontinente. Jūra tarp salų užšąla dažniausiai sausio viduryje, o ledai ištirpsta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Sausio vidutinė temperatūra – 40C, o liepos - + 150C. Kritulių metuose vidutiniškai iškrenta 550 mm.
Uolėtos salos nėra palankios augalijai tarpti, tačiau augalų jose netrūksta. Didesnėse salose išplitę pušynai ir plačialapiai miškai, auga krūmai, nemažai pievų. Salų labirinte palyginti turtinga fauna. Žinduolių priskaičiuojama iki 25 rūšių. Daugiausia tai nedideli graužikai, nors į salas atplaukia ir briedžių. Paukščių pasaulis dar gausesnis. Salose gyvena 132 paukščių rūšys. Augalams ir gyvūnams saugoti įsteigti keli rezervatai.
Salų gyventojai daugiausiai vertėsi žvejyba, gyveno skurdžiai. Seniau salos buvo tankiau apgyvendintos, tačiau dėl nelengvų gyvenimo sąlygų gyventojų sumažėjo, o pastaraisiais metais jų, ypač nedidelėse salose, visiškai nebeliko.
Salynas – ramaus poilsio oazė
Natūrali, žmogaus nepakeista gamta – didžiausia Alandų archipelago salų vertybė. Nuostabi ramybė ir gamtos harmonija apima patekusį į nuostabių Alandų salyno šcherų globą. Tai puiki poilsio vieta nuo triukšmingo miesto gyvenimo. Laikas čia matuojamas potvynių-atoslūgių kaita bei besikeičiančiais metų laikais. Gėrėtis nepakartojamą įspūdį teikiančiais saulėlydžiais galima ištisus metus. Vien tik dėl jų salose gausu lankytojų ne tik iš Skandinavijos šalių, bet ir iš viso pasaulio.
Nors Alandų salos negali didžiuotis aukštais kalnais ar įspūdingais kriokliais, žmonės čia plūsta pasigrožėti ir pasidžiaugti žavinga gamta, pajusti nenusakomą ramybę. Pastangos raudono granito uolų įtrūkimuose bandančias įsitvirtinti mažaūges pušeles sujaudina kiekvieno atvykusio širdį. Vietomis salos sujungtos tiltais, kuriais einant pasijunti lyg žengiantis per vandenį. Pasigėrėti saulėlydžiu patogu nuo granitinių, dienos metu saulės spindulių įšildytų uolų arba iš valties, išplaukus į žvejybą. Tačiau gražiausi salų peizažai, kuomet pajunti tikrą idiliją, atsiveria iš stebėjimo bokštų. Neužmirštamą įspūdį palieka saulėlydžio vaizdai, matomi iš plaukiojančių laivų-keltų.
Salyne galima ne tik poilsiauti ar žvejoti, čia organizuojamos konferencijos, rengiami seminarai. Vasarą salyne gausu įvairių renginių: muzikos festivalių, teatrų spektaklių atvirame ore, tarptautinių būriavimo, teniso ir žvejybos varžybų, liaudies švenčių, prekymečių. Norintiems plačiau susipažinti su salomis organizuojamos ekskursijos į istorines vietas, viduramžių cerkves, dabartines žemės ūkio fermas, jojimo klubus ar golfo laukus. Tarp didesnių salų patogus susisiekimas laivais.
Patekti į Alandų salyną nesudėtinga. Į pagrindines salas reguliariai plaukia keltai iš Suomijos. Jas aplanko tarptautinių maršrutų keltai iš Turku, Sankt Peterburgo, Talino, Helsinkio, plaukiantys į Stokholmą.
Prof. Algirdas STANAITIS