Gamtosauga
Dirvožemio žemėlapis:
neigiama žmogaus veiklos įtaka gerokai pervertinama Bendradarbiaudamos tarpusavyje Europos šalių geologijos tarnybos užbaigė GEMAS projektą ir išleido Europos dirbamų žemių ir ganyklų dirvožemio geocheminį atlasą. Šis projektas buvo inicijuotas 2008 metais, siekiant gauti suderintus ir palyginamus žemės ūkiui naudojamų dirvožemių cheminės sudėties duomenis, atitinkančius ES dirvožemio teminės strategijos ir REACH reglamento poreikius. Lietuvos geologijos tarnyba atliko šio projekto lauko darbus 52 atraminiuose taškuose, koordinavo Baltijos šalių organizacinius darbus ir atliko duomenų analizę bei apibendrinimą. Visą informaciją, susijusią su GEMAS projektu, galite rasti Austrijos geologijos tarnybos interneto svetainėje. Ten taip pat pateiktos nuorodos į lauko darbų metodinius nurodymus ir laboratorinių darbų kokybės kontrolės ataskaitą ir projekto atraminių kasinių nuotraukų duomenų bazę, parengtą GoogleEarth pagrindu. Žemėlapyje pateikti 33 Europos šalių 2 108 arimų (0–20 cm gylio) ir 2 023 ganyklų (0–10 cm gylio) viršutinio dirvožemio sluoksnio cheminės sudėties duomenys. Lietuvos teritoriją apibūdina 26 arimų ir 26 ganyklų atraminiai dirvožemio kasiniai. Remiantis surinkta duomenų baze, buvo įvertinta tam tikrų Europos regionų žemės ūkiui naudojamų dirvožemių agrocheminė ir sanitarinė būklė. Nustatyta, kad arimų ir ganyklų viršutinio dirvožemio sluoksnio geocheminė sudėtis yra labai panaši ir palyginama, todėl geocheminio kartografavimo metu šie dirvožemiai patikimai reprezentuoja vieni kitus. Tam tikrų Europos šalių dirvožemiuose nustatytas itin didelės vidutinio elementų kiekio variacijos, pvz., nikelio medianinis kiekis Lenkijoje ir Juodkalnijoje skiriasi 22 kartus, o Slovėnijos dirvožemiuose gyvsidabrio foninis kiekis 7,2 karto didesnis nei Lietuvoje. Todėl beprasmiška skaičiuoti bendrą Europos dirvožemių geocheminį foną, leidžiantį nustatyti bendras ribines teršiančių elementų vertes dirvožemyje. Europos žemės ūkio dirvožemių kokybės kontroliuojantis faktorius yra jų gamtinė ir geologinė prigimtis, rodanti motininių šarminių ar rūgštinių uolienų bei mineralinių iškasenų telkinių paplitimą. Daugelio elementų (arseno, bismuto, kobalto, vario, ličio, mangano, švino) kiekis Šiaurės Rytų Europoje, t. y. teritorijoje, padengtoje glacigeninėmis nuogulomis, yra du tris kartus mažesnis nei Pietvakarių Europoje, kur dirvožemiai formavosi tiesiogiai uolienų dūlėjimo plutoje. Kai kurių elementų (gyvsidabrio, fosforo, sieros, seleno) pasiskirstymas akivaizdžiai priklauso nuo jūrinio-kontinentinio klimato faktoriaus ir atitinkamai dėl jo įtakos besiformuojančių organinių dirvožemių pasiskirstymo. Surinkti Europos šalių dirbamų žemių ir ganyklų dirvožemio duomenys rodo, kad žmogaus žemės ūkio veiklos požymiai dirvožemyje yra stebėtinai nedideli, be to, akivaizdžiai yra pervertinta tolimųjų oro pernašų ir teršalų įtaka dirvožemio kokybei. Įvertinus toksinių ir augalams būtinų elementų kiekį dirvožemyje išryškėjo, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti ne tik teršiančių elementų pertekliui, bet ir reguliuoti bei reglamentuoti augalams reikalingų elementų trūkumą dirvožemyje. |
Balinis vėžlys – griežtai saugoma rūšis
Informacijos priemonėse pasirodė privačių asmenų ir kaimo bendruomenių inicijuoti kreipimaisi į Lietuvos piliečius, skatinantys ne tik stebėti balinius vėžlius, bet ir gaudyti bei laikyti juos, kol atvažiuos skelbimų autoriai, siekiantys paimti ar nufotografuoti šiuos retus gyvūnus. Gamtosaugininkai ir mokslininkai pasipiktinę tokiais skelbimais ir primena, kad balinis vėžlys – viena rečiausių Lietuvos roplių faunos rūšių, kuri 1976 m. įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat yra Berno konvencijos (Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos išsaugojimo konvencija) ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV prieduose. Balinis vėžlys įtrauktas į griežtai saugomų rūšių sąrašą. Šiai gyvūnų rūšiai gali pakenkti buveinių praradimas, o labiausiai – trikdymas, gaudymas, laikymas namuose. Lietuvos gamtos fondas, mokslininkai ir gamtininkai savanoriai skiria daug dėmesio balinių vėžlių apsaugai. Šio Fondo ir Metelių bei Veisiejų regioninių parkų pastangomis sutvarkyta, atkurta nemažai balinio vėžlio buveinių. Jau keletą metų, vykdant ES finansuojamą projektą, Lietuvos zoologijos sode perinami ir auginami iš pavojingų vietų paimtų dėčių jaunikliai iki amžiaus, leidžiančio juos paleisti laisvėn. Balinius vėžlius imti iš gamtos, juos gaudyti, laikyti, net fotografuoti jų buveinėse ar kiaušinių dėjimo vietose griežtai draudžiama. Tai daryti gali tik Aplinkos apsaugos agentūros leidimus gavę asmenys. Už savavališkus veiksmus, galinčius pakenkti patiems rečiausiems, griežtai saugomiems gyvūnams, skiriamos baudos iki 1000 Lt. Aplinkos ministerija kreipiasi į visus Lietuvos piliečius ir prašo neatsiliepti į iniciatyvas, kurios gali kenkti gamtai ir ypač – saugomoms rūšims. Balinis vėžlys turi gyventi laisvėje. Duomenis apie šių roplių radavietes galima pateikti Saugomų rūšių informacinei sistemai. |
Aplinkosaugininkai akyliau stebės medžioklės plotus
Gegužės 15 d. prasidėjo stirnų patinų, licencijuojamų gyvūnų, medžioklės sezonas. Sulig jo pradžia stiprinama šios medžioklės kontrolė. Aplinkosaugos pareigūnai dažniau lankysis medžioklės plotuose. Jie tikrins, kaip laikomasi medžioklės taisyklių – ar tvarkingi medžioklės dokumentai, ar sumedžioti gyvūnai žymimi specialios paskirties plombomis, ar laikomasi saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų ir pan.
Už medžiojimą be licencijų ir už tai, kad jomis nepažymimi sumedžioti gyvūnai, ar kitus licencijuojamų gyvūnų neteisėto naudojimo atvejus numatyta administracinė atsakomybė – teisės medžioti atėmimas nuo 1 iki 3 metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu. Už neteisėtai sumedžiotą gyvūną teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą: už briedžio, tauriojo elnio, danieliaus patiną reikės sumokėti – daugiau kaip 19 tūkst. Lt, patelę arba jauniklį – 11,5 tūkst. Lt, suaugusį šerną ar stirną – 5,5 tūkst. Lt, o jauniklį – 3,3 tūkst. Lt. Aplinkosaugininkai kviečia visuomenę apie pastebėtus medžioklės taisyklių pažeidimus pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Medžiotojams šis sezonas prasidėjo gera naujiena – yra supaprastinta medžioklės dokumentų tvarkymo procedūra. Jiems nebereikės pildyti buvusios licencijos. Gyvūno sumedžiojimo vietoje reikės jį pažymėti specialia plomba su ant jos informacinės plokštelės užklijuota licencija ir perverti šios plombos dirželį per sumedžioto gyvūno ausį. Tai numato pakeistos medžioklės taisyklės.
Priimta ir daugiau šių taisyklių pakeitimų: prailginti kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, išsamiau apibrėžti šiurkštūs medžioklės taisyklių pažeidimai ir kt.
Gegužės 15 d. prasidėjo stirnų patinų, licencijuojamų gyvūnų, medžioklės sezonas. Sulig jo pradžia stiprinama šios medžioklės kontrolė. Aplinkosaugos pareigūnai dažniau lankysis medžioklės plotuose. Jie tikrins, kaip laikomasi medžioklės taisyklių – ar tvarkingi medžioklės dokumentai, ar sumedžioti gyvūnai žymimi specialios paskirties plombomis, ar laikomasi saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų ir pan.
Už medžiojimą be licencijų ir už tai, kad jomis nepažymimi sumedžioti gyvūnai, ar kitus licencijuojamų gyvūnų neteisėto naudojimo atvejus numatyta administracinė atsakomybė – teisės medžioti atėmimas nuo 1 iki 3 metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu. Už neteisėtai sumedžiotą gyvūną teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą: už briedžio, tauriojo elnio, danieliaus patiną reikės sumokėti – daugiau kaip 19 tūkst. Lt, patelę arba jauniklį – 11,5 tūkst. Lt, suaugusį šerną ar stirną – 5,5 tūkst. Lt, o jauniklį – 3,3 tūkst. Lt. Aplinkosaugininkai kviečia visuomenę apie pastebėtus medžioklės taisyklių pažeidimus pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Medžiotojams šis sezonas prasidėjo gera naujiena – yra supaprastinta medžioklės dokumentų tvarkymo procedūra. Jiems nebereikės pildyti buvusios licencijos. Gyvūno sumedžiojimo vietoje reikės jį pažymėti specialia plomba su ant jos informacinės plokštelės užklijuota licencija ir perverti šios plombos dirželį per sumedžioto gyvūno ausį. Tai numato pakeistos medžioklės taisyklės.
Priimta ir daugiau šių taisyklių pakeitimų: prailginti kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, išsamiau apibrėžti šiurkštūs medžioklės taisyklių pažeidimai ir kt.
Brakonieriams - griežtesnės sankcijos
„Gerokai sugriežtinta atsakomybė už medžioklės reikalavimų pažeidimus ir didesnės baudos padės retinti brakonierių gretas, geriau apsaugoti mūsų gyvūniją“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis apie Seimo priimtas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisas, kurias prieš pusantrų metų parengė Aplinkos ministerija. Kaip numato patikslintos ATPK nuostatos, brakonierių ginklai ir automobiliai bus konfiskuojami visais atvejais – net ir tada, jeigu jie nėra pažeidėjų nuosavybė. Automobilis bus konfiskuojamas ir tuomet, kai juo gabenamas neteisėtai sumedžiotas gyvūnas. Administracinės baudos už medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimus padidintos iki 6 tūkstančių litų (buvo iki 4 tūkst. litų). Griežtesnės sankcijos nustatytos ir už kliudymą vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę. Jeigu pareigūnams, vykdantiems šią kontrolę, tyčia kliudoma tikrinti įmones, įstaigas, organizacijas ir objektus, piliečiams numatoma skirti nuo 500 iki 1000 Lt baudą (buvo nuo 200 iki 400 Lt), o pareigūnams – nuo 1000 iki 2 000 Lt (buvo nuo 300 iki 600 Lt). Už pasipriešinimą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui ar neetatiniam aplinkos apsaugos inspektoriui bus skiriama nuo 500 iki 1 000 Lt bauda. Priimtos ATPK pataisos numato ir daugiau griežtesnių sankcijų už gyvūnų apsaugos reikalavimų pažeidimus. |
Nelegalios tvoros ir šiukšlių kalnai
Nors daug žemės sklypų savininkų grąžino pakrantes Lietuvos žmonėms, perspėjimą dėl prasidėsiančios kovos su neteisėtomis tvoromis prie vandens telkinių pakrančių išgirdo ne visi. Tai parodė gegužės 9 d. aplinkosaugininkų surengtas reidas Vilnelės upe. Jo rezultatas – užfiksuota daugiau kaip 10 galimai neleistinų tvėrimų ir aptikti šiukšlių kalnai. Reidas organizuotas fiksuojant galimus pažeidimus iš vandens – aplinkosaugininkai plaukė baidarėmis Vilnele nuo Taurijos iki Mickūnų. Per kelias valandas trukusį reidą aplinkos apsaugos inspektoriai nustatė daugiau kaip 10 neleistinų priėjimo prie vandens telkinių tvėrimų koordinates. Nustačius žemės sklypų savininkus, jie bus kviečiami atvykti ir pateikti pareigūnams reikalingus dokumentus, vėliau bus sprendžiama dėl tolesnių veiksmų. Nors buvo užfiksuota daugiau kaip 10 galimų pažeidimų, aplinkosaugininkai pažymėjo, kad daugelis žmonių, gyvenančių tikrintoje teritorijoje, upės pakrančių neokupuoja – jos prieinamos ir praeinamos visiems. Upės vandeniu vykęs reidas atskleidė kitą labai svarbią problemą – žmonių neatsakingumą ir aplinkos teršimą. Aptikti šiukšlėmis nusėti šlaitai prie pat gyvenamųjų namų ir šimtų plastikinių butelių sankaupos Vilnelėje nemaloniai nustebino aplinkosaugininkus ir dar kartą įrodė, kad šaliai būtina privalomo užstato už vienkartines pakuotes sistema. Ji Lietuvoje įsigalios 2016 m. vasarį. Iki tol privalomasis užstatas galėjo būti taikomas tik stiklinėms pakartotinio naudojimo pakuotėms. Aplinkos ministerijos duomenimis, veikiant užstato sistemai yra surenkama apie 90 proc. tokių pakuočių atliekų. Panašios sėkmės tikimasi plastikinei bei metalinei tarai. Aptiktas atliekų sankaupas aplinkosaugininkai užfiksavo ir informaciją perduos seniūnijoms. |
Aplinka ir energetika
Biokuras – nauda gamtai ir žmonėms
Lietuva turi gražią, žalią gamtą. Tai mūsų didelis turtas, kurį racionaliai naudojant galima turėti daug naudos, ypač plėtojant energetinį ūkį. Medienos gamyboje likusios medžių šakos, kelmai, po javų derliaus nuėmimo likę šiaudai, šalies pakelių, miestų žaliojo ūkio tvarkymo atliekos, komunaliniame ūkyje susikaupęs dumblas, pagaliau paprastos šiukšlės gali tapti biokuru, atsinaujinančios energijos šaltiniu. Gali, bet ar visada tampa?
Deja, kol kas didelė dalis to, kas neštų naudą, nesurenkama, pūva, kaupiasi sąvartynuose, teršia aplinką. O tai jau visiškai nešeimininkiškas požiūris, juolab žinant, kad Lietuva, deja, didelių iškastinių energetinių resursų neturi. Šilumai ir elektrai gaminti, kitoms reikmėms naudojamos dujos, nafta, akmens anglis, importuotos iš kitų šalių. Todėl mūsų ūkis, jo plėtra labai priklauso nuo dažnai šokinėjančių importuojamų žaliavų kainų. Dėl to kenčia Lietuvos ekonomika, šalies biudžetas, kenčia ir eiliniai gyventojai, vartojantys brangią energiją, gautą iš atvežtinio kuro. Kaip išvengti ar bent gerokai sumažinti priklausomybę nuo užsienio malonių? Kiek ir kokių kuro šaltinių mes turime? Kaip atpiginti kuro sąnaudas, palengvinti gyvenimą eiliniams vartotojams? Atsakymas į šiuos klausimus kol kas yra vienas – atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. O tokių šaltinių mes turime. Tai saulės, vėjo, tekančio vandens, bangų mūšos, geoterminė energija ir biokuras.
Pakalbėsime tik apie biokuro panaudojimą. Biokuras, ypač malkos, Lietuvoje naudojamas nuo seno. Privačiuose individualiuose namuose ir dabar daugelis jį vartoja. Augant miestams, plečiantis daugiabučių namų statybai prireikė centralizuoto šilumos tiekimo, kuris yra gyventojams labiausiai priimtinas. Nauda ir aplinkai, ypač oro, švarai – vietoje rūkstančių tūkstančių kaminų užtenka vieno. Dabar visi didesni Lietuvos miestai, miesteliai, nemažai nedidelių gyvenviečių turi centralizuotą šilumos tiekimą. Anksčiau tokiose katilinėse kūreno akmens anglį, kartais durpes, vėliau - gamtines dujas, nes jos buvo palyginus pigios.
Dujų kainoms keleriopai padidėjus, pradėjo augti ir biokuro reikšmė. Jei 1997 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame kuro balanse centralizuotos šilumos gamyboje sudarė tik 1,2 proc., tai 2013 metais – jau 32 procentus. Tačiau tai ne riba, nes neišnaudojamas turimas potencialas. Lietuvoje galima žymiai aktyviau plėtoti biomasės energetiką. Dabar mūsų šalies energetinis ūkis nepajėgia suvartoti viso pagaminamo biokuro. Dalį jo tenka eksportuoti į kitas Europos šalis. Užsieniečiai noriai perka šį kurą, nes jis yra kelis kartus pigesnis. O mes, neturėdami kur jį deginti, lėtai diegdami katilines, galinčias naudoti šį kurą, gerokai permokėdami, perkame iš užsienio gamtines dujas.
Dujų ir biokuro kainas galima palyginti atsižvelgus į jų energetinį potencialą, kuris Lietuvoje nuo 2002 metų vertinamas naftos ekvivalentu. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad tą patį energijos kiekį pagaminusios jėgainės, vartodamos gamtines dujas, sumoka už jas beveik 3 kartus brangiau, negu tos, kurios degina biokurą. Atitinkamai auga ir tokios energijos savikaina bei kaina, kurią, suprantama, turi mokėti jau vartotojas, tai yra mes. Tai akivaizdžiai rodo ir šilumos kainų skirtumai Lietuvos miestuose. Ten, kur katilinėse deginamos tik gamtinės dujos, arba jos sudaro didžiąją dalį suvartojamo kuro, šilumos kaina yra beveik dvigubai didesnė, negu tose, kur deginamas biokuras. 2014 metų vasaryje biokuro nevartojančiose uždarose akcinėse bendrovėse „Nemenčinės komunalininkas“ šilumos kaina buvo 33,68 ct/kWh, „Fortum Joniškio energija“ – 33,20 ct/kWh, „Prienų energija“ - 32, 39 ct/kWh, kai tuo tarpu biokurą naudojančiose bendrovėse „Utenos šilumos tinklai“ – tik 17,36 ct/kWh, „Širvintų šiluma“ – 19,42 ct/kWh.
Europos komisijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminama energija sudaro tik 15 proc. visos suvartojamos energijos. ES direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją įpareigoja Lietuvą šį rodiklį iki 2020 metų padidinti aštuoniais procentais, tai yra – iki 23 procentų. Ar tai įgyvendinamas rodiklis? Mūsų mokslininkai ramina - Lietuva turi milžiniškus atsinaujinančių energijos išteklių resursus, kurie, deja, dar be jokios naudos pūva miškuose, laukuose ar komunalinių atliekų sąvartynuose. Turimi resursai leidžia ne tik pasiekti naujoje ES direktyvoje numatytus reikalavimus, bet ir gerokai juos viršyti.
Kokiomis kryptimis reikėtų dirbti, kur ieškoti dar nepanaudotų resursų? Pradėsiu nuo miško. Valstybiniuose ir privačiuose miškuose vyksta reali apskaita ir biomasės resursai gana tiksliai apskaičiuojami. Medienos biokuras - tai Lietuvos miškuose susidarančios kirtimo ir miškų valymo atliekos. Tai yra viena iš perspektyviausių vietinio kuro rūšių. Mokslininkų duomenimis, miško kirtimo atliekų potencialas sudaro apie 1 mln. kub.m per metus. Iš šių resursų per metus galima pagaminti 2152 GWh energijos.
Tačiau miškų moksle yra ir sistemiškai nevertinamų medienos biomasės išteklių. Turiu omeny atsirandančius biomasės išteklius pakelėse, geležinkelių, elektros linijų, dujų perdavimo tinklų apsauginėse juostose. Šie galimi ištekliai kol kas dar nėra apskaičiuoti. Nemaži biomasės ištekliai atsiranda ir miestų tvarkymo procese. Jie taip pat dar neapskaičiuoti.
Lietuvoje pamažu populiarėja energetinės plantacijos, kuriose auga trumpos rotacijos energetiniai želdiniai. Dabar Lietuvoje yra apie 400 tūkst. ha nenaudojamų, nederlingų žemės plotų. Juose yra puikios galimybės plėtoti energetines plantacijas. Todėl reiktų siekti, kad kaimo plėtros priemonių (KPP) plane būtų nedviprasmiškai įtvirtinta galimybė pasinaudoti parama įveisiant įvairius energetinius augalus - karklus, hibridines drebules, tuopas, įvairias daugiametes žoles. Reikėtų remti ir su šiuo procesu susijusią mokslinę tiriamąją veiklą. Reiktų ieškoti tinkamų plotų trumpos rotacijos želdinių įveisimui, plėtoti naujų, efektyvesnių trumpos rotacijos želdinių rūšių paieškas. Reiktų atsakyti ir į klausimą, ar verta skatinti naudoti nuotekų dumblą miško želdinių ir trumpos rotacijos želdinių tręšimui.
Dideli biomasės ištekliai yra ir mūsų žemės ūkyje. Šiaudų, ilgamečių žolių Lietuvoje per metus susidaro apie 2,4 mln. tonų, tačiau tik nedidelė jų dalis naudojama energijos gamybai. Yra paskaičiuota, kad per metus iš šiaudų Lietuvoje galima gauti net 5117,2 GWh energijos.
Yra ir ateities biomasės ištekliai - dumbliai, žaliava antros ir trečios kartos biodegalams ir panašiai. Yra įvairios kitos žaliavos, tinkančios biokurui - nuotekų dumblas, žemės ūkio, komunalinės atliekos. Visa tai irgi reikia ištirti, ekonomiškai vertinti.
Lietuva yra tarp nedaugelio ES šalių naujokių, iki šiol komunalines atliekas ne naudojančių šilumos energijos gamybai, o teršiančių aplinką – pūdančių atliekas sąvartynuose. Suprantama, čia veikia ir gyventojų susirūpinimas, ar šiukšlių deginimas nekenks aplinkai, žmonėms? Europoje šiuo metu sėkmingai veikia per 420 modernių atliekų deginimo gamyklų, pritaikytų ekologiškai šilumos ir elektros gamybai. Daugumas jų veikia miestų ribose ir gyventojai to visiškai nejaučia, nes technologijos yra labai toli pažengusios, ir į aplinką teršalai nepatenka. Deginant komunalines atliekas, kurių Lietuvoje per metus susikaupia 1,3 mln. tonų, būtų galima pagaminti apie 30 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos.
Prognozuojama, kad 2020-2025 metais komunalinių atliekų kiekis gali būti apie 1,4 milijono tonų. Įvertinant situaciją, kad Lietuvoje po truputį vystysis tiek pirminis (vykdomas gyventojų), tiek antrinis (vykdomas centralizuotai tam skirtose įmonėse) komunalinių atliekų rūšiavimas – Lietuvoje turėtų likti apie 730 tūkstančių tonų išrūšiuotų atliekų. Tai irgi didelis būsimo biokuro potencialas.
Būtina nepamiršti, kad išimdami dalį biomasės iš gamtos apytakos, mes ją kažkiek pakeičiame. Biomasė, kurią paverčiame biokuru, gamtoje jau savaime nesuyra, nebetampa trąša, maistu įvairiems gyviams. Įtakojama ir gamtos įvairovė. Tačiau kiek ir kokiu laipsniu tai vyksta, dar nėra moksliškai pasverta. Viena iš būtinų veiklos krypčių turi būti ekologinis šeimininkavimas. Svarbu ne apskritai paimti iš gamtos biomasę, bet daryti tai su kuo mažesne skriauda gamtai. Todėl būtina tikslinti rekomendacijas, skatinti tolesnius tyrimus, koks bus išimamos biomasės poveikis dirvai.
Aktualu tirti ir kitus galimus neigiamus padarinius. Pavyzdžiui, kur dėti pelenus, kurių susidaro šimtai tonų? Kaip pagaminti iš jų lengvai transportuojamas ir išbarstomas trąšas? Kaip juos panaudoti žemės ūkio paskirties ir miško žemės praturtinimui, plėtojant kompensacinį tręšimą? Lieka problemų ir agrogranulių iš šiaudų gamybos procese. Čia reikalingi tolesnio panaudojimo tyrimai ir technologijų pasiūlymai.
Manau, reikėtų šeimyniškesnio požiūrio ir į durpes. Jos nelaikomos atsinaujinančiais energijos ištekliais ir biokuru, tačiau tai vietinis išteklius. Lietuvos durpynuose yra kasamos šviesiosios ir tamsiosios durpės. Šviesiosios durpės parduodamos kaip žaliava augalininkystei ar gėlininkystei. Tuo tarpu tamsiosios durpės, kurias galima būtų panaudoti kaip kurą, tiesiog paliekamos durpyne. Kauno technologijos universiteto mokslininkų vertinimu, vien šiuo metu eksploatuojamuose Lietuvos durpynuose yra susikaupę apie 16,7 milijonų tonų tamsiųjų durpių, kurias galima būtų panaudoti kurui.
Svarbu pakreipti mokslininkų pastangas mums reikiama linkme. Ypač svarbu užtikrinti technologinį vystymąsi biomasės energetikoje. Kaip mažiausiomis sąnaudomis surinkti ir perdirbti įvairias biomasės rūšis, paversti jas biokuru, turinčiu maksimalų kaloringumą? Kaip tobulinti biomasę vartojančius energetinius įrenginius, padaryti juos našesniais, mažiau teršiančiais aplinką? Kaip optimizuoti išmetamų dujų kiekius, kad jie atitiktų europiniams standartams? Kaip tobulinti biokuro, biodegalų ir biodujų deginimo technologijas? Tai aktualūs klausimai, į kuriuos reikia moksliškai atsakyti.
Kokias galima padaryti išvadas? Mes turime siekti, kad gyventume valstybėje, kurioje didžioji dalis suvartojamos energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. Reiktų įvairiais būdais, suprantama, laikantis ekologinių kriterijų, skatinti platesnį atsinaujinančių energijos išteklių, ypač biomasės panaudojimą energetikoje. Ir svarbiausia - mums turėtų būti aktuali ne atsinaujinanti energetika bet kokia kaina, bet ekonomiškai ir ekologiškai pagrįsti, mokslu paremti ir darnūs sprendimai.
Vytautas Žeimantas
Lietuva turi gražią, žalią gamtą. Tai mūsų didelis turtas, kurį racionaliai naudojant galima turėti daug naudos, ypač plėtojant energetinį ūkį. Medienos gamyboje likusios medžių šakos, kelmai, po javų derliaus nuėmimo likę šiaudai, šalies pakelių, miestų žaliojo ūkio tvarkymo atliekos, komunaliniame ūkyje susikaupęs dumblas, pagaliau paprastos šiukšlės gali tapti biokuru, atsinaujinančios energijos šaltiniu. Gali, bet ar visada tampa?
Deja, kol kas didelė dalis to, kas neštų naudą, nesurenkama, pūva, kaupiasi sąvartynuose, teršia aplinką. O tai jau visiškai nešeimininkiškas požiūris, juolab žinant, kad Lietuva, deja, didelių iškastinių energetinių resursų neturi. Šilumai ir elektrai gaminti, kitoms reikmėms naudojamos dujos, nafta, akmens anglis, importuotos iš kitų šalių. Todėl mūsų ūkis, jo plėtra labai priklauso nuo dažnai šokinėjančių importuojamų žaliavų kainų. Dėl to kenčia Lietuvos ekonomika, šalies biudžetas, kenčia ir eiliniai gyventojai, vartojantys brangią energiją, gautą iš atvežtinio kuro. Kaip išvengti ar bent gerokai sumažinti priklausomybę nuo užsienio malonių? Kiek ir kokių kuro šaltinių mes turime? Kaip atpiginti kuro sąnaudas, palengvinti gyvenimą eiliniams vartotojams? Atsakymas į šiuos klausimus kol kas yra vienas – atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. O tokių šaltinių mes turime. Tai saulės, vėjo, tekančio vandens, bangų mūšos, geoterminė energija ir biokuras.
Pakalbėsime tik apie biokuro panaudojimą. Biokuras, ypač malkos, Lietuvoje naudojamas nuo seno. Privačiuose individualiuose namuose ir dabar daugelis jį vartoja. Augant miestams, plečiantis daugiabučių namų statybai prireikė centralizuoto šilumos tiekimo, kuris yra gyventojams labiausiai priimtinas. Nauda ir aplinkai, ypač oro, švarai – vietoje rūkstančių tūkstančių kaminų užtenka vieno. Dabar visi didesni Lietuvos miestai, miesteliai, nemažai nedidelių gyvenviečių turi centralizuotą šilumos tiekimą. Anksčiau tokiose katilinėse kūreno akmens anglį, kartais durpes, vėliau - gamtines dujas, nes jos buvo palyginus pigios.
Dujų kainoms keleriopai padidėjus, pradėjo augti ir biokuro reikšmė. Jei 1997 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame kuro balanse centralizuotos šilumos gamyboje sudarė tik 1,2 proc., tai 2013 metais – jau 32 procentus. Tačiau tai ne riba, nes neišnaudojamas turimas potencialas. Lietuvoje galima žymiai aktyviau plėtoti biomasės energetiką. Dabar mūsų šalies energetinis ūkis nepajėgia suvartoti viso pagaminamo biokuro. Dalį jo tenka eksportuoti į kitas Europos šalis. Užsieniečiai noriai perka šį kurą, nes jis yra kelis kartus pigesnis. O mes, neturėdami kur jį deginti, lėtai diegdami katilines, galinčias naudoti šį kurą, gerokai permokėdami, perkame iš užsienio gamtines dujas.
Dujų ir biokuro kainas galima palyginti atsižvelgus į jų energetinį potencialą, kuris Lietuvoje nuo 2002 metų vertinamas naftos ekvivalentu. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad tą patį energijos kiekį pagaminusios jėgainės, vartodamos gamtines dujas, sumoka už jas beveik 3 kartus brangiau, negu tos, kurios degina biokurą. Atitinkamai auga ir tokios energijos savikaina bei kaina, kurią, suprantama, turi mokėti jau vartotojas, tai yra mes. Tai akivaizdžiai rodo ir šilumos kainų skirtumai Lietuvos miestuose. Ten, kur katilinėse deginamos tik gamtinės dujos, arba jos sudaro didžiąją dalį suvartojamo kuro, šilumos kaina yra beveik dvigubai didesnė, negu tose, kur deginamas biokuras. 2014 metų vasaryje biokuro nevartojančiose uždarose akcinėse bendrovėse „Nemenčinės komunalininkas“ šilumos kaina buvo 33,68 ct/kWh, „Fortum Joniškio energija“ – 33,20 ct/kWh, „Prienų energija“ - 32, 39 ct/kWh, kai tuo tarpu biokurą naudojančiose bendrovėse „Utenos šilumos tinklai“ – tik 17,36 ct/kWh, „Širvintų šiluma“ – 19,42 ct/kWh.
Europos komisijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminama energija sudaro tik 15 proc. visos suvartojamos energijos. ES direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją įpareigoja Lietuvą šį rodiklį iki 2020 metų padidinti aštuoniais procentais, tai yra – iki 23 procentų. Ar tai įgyvendinamas rodiklis? Mūsų mokslininkai ramina - Lietuva turi milžiniškus atsinaujinančių energijos išteklių resursus, kurie, deja, dar be jokios naudos pūva miškuose, laukuose ar komunalinių atliekų sąvartynuose. Turimi resursai leidžia ne tik pasiekti naujoje ES direktyvoje numatytus reikalavimus, bet ir gerokai juos viršyti.
Kokiomis kryptimis reikėtų dirbti, kur ieškoti dar nepanaudotų resursų? Pradėsiu nuo miško. Valstybiniuose ir privačiuose miškuose vyksta reali apskaita ir biomasės resursai gana tiksliai apskaičiuojami. Medienos biokuras - tai Lietuvos miškuose susidarančios kirtimo ir miškų valymo atliekos. Tai yra viena iš perspektyviausių vietinio kuro rūšių. Mokslininkų duomenimis, miško kirtimo atliekų potencialas sudaro apie 1 mln. kub.m per metus. Iš šių resursų per metus galima pagaminti 2152 GWh energijos.
Tačiau miškų moksle yra ir sistemiškai nevertinamų medienos biomasės išteklių. Turiu omeny atsirandančius biomasės išteklius pakelėse, geležinkelių, elektros linijų, dujų perdavimo tinklų apsauginėse juostose. Šie galimi ištekliai kol kas dar nėra apskaičiuoti. Nemaži biomasės ištekliai atsiranda ir miestų tvarkymo procese. Jie taip pat dar neapskaičiuoti.
Lietuvoje pamažu populiarėja energetinės plantacijos, kuriose auga trumpos rotacijos energetiniai želdiniai. Dabar Lietuvoje yra apie 400 tūkst. ha nenaudojamų, nederlingų žemės plotų. Juose yra puikios galimybės plėtoti energetines plantacijas. Todėl reiktų siekti, kad kaimo plėtros priemonių (KPP) plane būtų nedviprasmiškai įtvirtinta galimybė pasinaudoti parama įveisiant įvairius energetinius augalus - karklus, hibridines drebules, tuopas, įvairias daugiametes žoles. Reikėtų remti ir su šiuo procesu susijusią mokslinę tiriamąją veiklą. Reiktų ieškoti tinkamų plotų trumpos rotacijos želdinių įveisimui, plėtoti naujų, efektyvesnių trumpos rotacijos želdinių rūšių paieškas. Reiktų atsakyti ir į klausimą, ar verta skatinti naudoti nuotekų dumblą miško želdinių ir trumpos rotacijos želdinių tręšimui.
Dideli biomasės ištekliai yra ir mūsų žemės ūkyje. Šiaudų, ilgamečių žolių Lietuvoje per metus susidaro apie 2,4 mln. tonų, tačiau tik nedidelė jų dalis naudojama energijos gamybai. Yra paskaičiuota, kad per metus iš šiaudų Lietuvoje galima gauti net 5117,2 GWh energijos.
Yra ir ateities biomasės ištekliai - dumbliai, žaliava antros ir trečios kartos biodegalams ir panašiai. Yra įvairios kitos žaliavos, tinkančios biokurui - nuotekų dumblas, žemės ūkio, komunalinės atliekos. Visa tai irgi reikia ištirti, ekonomiškai vertinti.
Lietuva yra tarp nedaugelio ES šalių naujokių, iki šiol komunalines atliekas ne naudojančių šilumos energijos gamybai, o teršiančių aplinką – pūdančių atliekas sąvartynuose. Suprantama, čia veikia ir gyventojų susirūpinimas, ar šiukšlių deginimas nekenks aplinkai, žmonėms? Europoje šiuo metu sėkmingai veikia per 420 modernių atliekų deginimo gamyklų, pritaikytų ekologiškai šilumos ir elektros gamybai. Daugumas jų veikia miestų ribose ir gyventojai to visiškai nejaučia, nes technologijos yra labai toli pažengusios, ir į aplinką teršalai nepatenka. Deginant komunalines atliekas, kurių Lietuvoje per metus susikaupia 1,3 mln. tonų, būtų galima pagaminti apie 30 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos.
Prognozuojama, kad 2020-2025 metais komunalinių atliekų kiekis gali būti apie 1,4 milijono tonų. Įvertinant situaciją, kad Lietuvoje po truputį vystysis tiek pirminis (vykdomas gyventojų), tiek antrinis (vykdomas centralizuotai tam skirtose įmonėse) komunalinių atliekų rūšiavimas – Lietuvoje turėtų likti apie 730 tūkstančių tonų išrūšiuotų atliekų. Tai irgi didelis būsimo biokuro potencialas.
Būtina nepamiršti, kad išimdami dalį biomasės iš gamtos apytakos, mes ją kažkiek pakeičiame. Biomasė, kurią paverčiame biokuru, gamtoje jau savaime nesuyra, nebetampa trąša, maistu įvairiems gyviams. Įtakojama ir gamtos įvairovė. Tačiau kiek ir kokiu laipsniu tai vyksta, dar nėra moksliškai pasverta. Viena iš būtinų veiklos krypčių turi būti ekologinis šeimininkavimas. Svarbu ne apskritai paimti iš gamtos biomasę, bet daryti tai su kuo mažesne skriauda gamtai. Todėl būtina tikslinti rekomendacijas, skatinti tolesnius tyrimus, koks bus išimamos biomasės poveikis dirvai.
Aktualu tirti ir kitus galimus neigiamus padarinius. Pavyzdžiui, kur dėti pelenus, kurių susidaro šimtai tonų? Kaip pagaminti iš jų lengvai transportuojamas ir išbarstomas trąšas? Kaip juos panaudoti žemės ūkio paskirties ir miško žemės praturtinimui, plėtojant kompensacinį tręšimą? Lieka problemų ir agrogranulių iš šiaudų gamybos procese. Čia reikalingi tolesnio panaudojimo tyrimai ir technologijų pasiūlymai.
Manau, reikėtų šeimyniškesnio požiūrio ir į durpes. Jos nelaikomos atsinaujinančiais energijos ištekliais ir biokuru, tačiau tai vietinis išteklius. Lietuvos durpynuose yra kasamos šviesiosios ir tamsiosios durpės. Šviesiosios durpės parduodamos kaip žaliava augalininkystei ar gėlininkystei. Tuo tarpu tamsiosios durpės, kurias galima būtų panaudoti kaip kurą, tiesiog paliekamos durpyne. Kauno technologijos universiteto mokslininkų vertinimu, vien šiuo metu eksploatuojamuose Lietuvos durpynuose yra susikaupę apie 16,7 milijonų tonų tamsiųjų durpių, kurias galima būtų panaudoti kurui.
Svarbu pakreipti mokslininkų pastangas mums reikiama linkme. Ypač svarbu užtikrinti technologinį vystymąsi biomasės energetikoje. Kaip mažiausiomis sąnaudomis surinkti ir perdirbti įvairias biomasės rūšis, paversti jas biokuru, turinčiu maksimalų kaloringumą? Kaip tobulinti biomasę vartojančius energetinius įrenginius, padaryti juos našesniais, mažiau teršiančiais aplinką? Kaip optimizuoti išmetamų dujų kiekius, kad jie atitiktų europiniams standartams? Kaip tobulinti biokuro, biodegalų ir biodujų deginimo technologijas? Tai aktualūs klausimai, į kuriuos reikia moksliškai atsakyti.
Kokias galima padaryti išvadas? Mes turime siekti, kad gyventume valstybėje, kurioje didžioji dalis suvartojamos energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. Reiktų įvairiais būdais, suprantama, laikantis ekologinių kriterijų, skatinti platesnį atsinaujinančių energijos išteklių, ypač biomasės panaudojimą energetikoje. Ir svarbiausia - mums turėtų būti aktuali ne atsinaujinanti energetika bet kokia kaina, bet ekonomiškai ir ekologiškai pagrįsti, mokslu paremti ir darnūs sprendimai.
Vytautas Žeimantas
Žaliasis puslapis
Girininkas – nuolatinėje šalies miškų sargyboje
Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO gegužės 2 d. įvyko ketvirtasis visuotinis Lietuvos girininkų suvažiavimas.
Truputis statistikos
Šiemet sukanka 375 metai, kai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje įkurtos pirmosios girininkijos. Jų svarba nesumažėjo ir XXIa., nors skaičius kinta. 1996 m. miškų urėdijose buvo apie 500 girininkijų, dar keletas jų prižiūrėjo Vilniaus miestui priskirtus miškus, želdynus. Šiuo metu Lietuvos valstybinius miškus tvarko, saugo 351 girininkija: 348-ios miškų urėdijose ir trys Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
Dauguma girininkijų yra priskirtini 36-62 metų amžiaus grupei, turi įvairios trukmės girininkavimo stažą. Nors girininkavimas laikomas vyriška profesija, 12 moterų dirba girininkėmis ir ne prasčiau už vyrus. 281 girininkas (88,6 proc.) teigia gyvenantis santuokoje. Laisvalaikiu girininkai mėgsta medžioti, žvejoti, sportuoti, dalyvauja miestelių ar kaimų bendruomenės veikloje, kuruoja jaunųjų miško bičiulių būrelius, 37 girininkai imasi politinės veiklos, mėgsta sodininkauti, bitininkauti, užsiima turizmu, kūrybine veikla.
Girininkija šiandien
Prieš ketvirtąjį visuotinį girininkų suvažiavimą Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) Girininkų bendrijos surengtos apklausos duomenimis (atsakė 320 girininkų), daugumai girininkų tenka prižiūrėti, kasdien rūpintis nemažu šalies miškų plotu. Girininkijų dydis svyruoja nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. hektarų. Statistinėje girininkijoje dažniausiai dirba trys darbuotojai: girininkas, girininko pavaduotojas ir eigulys. 36 girininkijos jau neturi eigulių, o 127-iose dar yra po du, 21-oje – ir po tris eigulius. 143 girininkijos neturi etatinių darbininkų, beveik visur miško darbus atlieka samdomos rangos įmonės. Daugumoje girininkijų visose pareigybėse dirba miškininkystės specialistai. Suvažiavimo dalyviai pritarė teiginiui, kad girininkavimas – ne tik profesija, o ir gyvenimo būdas, pomėgis nuolat būti gamtoje. Todėl girininku gali būti ne bet kas, o tik mylintis gamtą, turintis kilnų tikslą - pasišventusiai dirbti jos ir žmonių labui.
Dėmesys ir pagarba girininkams
Pasveikinti girininkus į suvažiavimą atvyko Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas ir šio komiteto narys Raimundas Paliukas, LR Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, miškininkas Kazys Grybauskas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, viceministras Linas Jonauskas, Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas bei generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius, kiti svečiai. Padėką šalies girininkams atsiuntė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ministras Pirmininkas A. Butkevičius sveikinimo kalboje pažymėjo, kad jam nuo mažens yra pažįstamas miško gyvenimas, nes gimtajame Radviliškio krašte jo senelis dirbo eiguliu. Premjeras pasidžiaugė, kad valstybinis miškų sektorius dirba stabiliai, miškininkai savo darbus atlieka profesionalai ir pasitikima jų kompetencija, vyksta dalykiškas dialogas tarp miškų urėdijų, Aplinkos ministerijos, Vyriausybės ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto įvairiais miškų ūkio klausimais.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sveikinimo kalboje išreiškė viltį, kad ateityje girininkų darbas taptų lengvesnis ir efektyvesnis, o peržiūrėjus mokesčių sistemą miškų urėdijose liktų daugiau lėšų miškininkystės plėtrai, miškininkų socialinėms reikmėms.
Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pasidžiaugė, jog girininkai kantriai išgyveno visiems sunkų ekonominės krizės laikotarpį, o nurimus oponentų inicijuotoms valstybinių miškų reformų grėsmėms gali ramiai dirbti tiesioginį darbą, vykdyti užsibrėžtus prioritetinius uždavinius, veisiant ąžuolynus, gaminant energetikai biokurą, imtis aplinkosauginių darbų, kovoti su gamtos ir gyvūnijos niokotojais.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius linkėjo girininkams ištvermės miškų sargyboje, kad daugiau nekiltų tokių miško gaisrų, kaip balandžio 25 d. atsitiko Kuršių nerijoje.
Už nepriekaištingai ir profesionaliai atliekamą darbą bei nuoširdų rūpestį valstybiniais miškais, grupei girininkų pareikštos LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Salamakino, aplinkos ministro V. Mazuronio, generalinio miškų urėdo B. Sakalausko padėkos. O už ilgametį rūpestį Vilniaus miestą supančiais miškais buvęs pirmasis Girininkų bendrijos pirmininkas, savo 70-metį gegužę pažymėjęs Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos girininkas Valdas Liegus apdovanotas Generalinės miškų urėdijos medaliu „Auksinis ąžuolo lapas“. Generalinės miškų urėdijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ paskatinti – ilgametis Trakų miškų urėdijos Paluknio girininkijos girininkas Algimantas Jonas Paliutis ir Telšių miškų urėdijos Plungės girininkijos girininkas Algimantas Krajinas.
Miškininkavimo problemos ir Jų sprendimo būdai
Miškininkavimo problemas ir jų sprendimo būdus suvažiavime apžvelgė LMS Girininkų bendrijos pirmininkas, Raseinių miškų urėdijos Viduklės girininkijos girininkas Raimondas Juzikis, kiti kalbėję girininkai. Daug metų girininkams kelia rūpestį žvėrių daroma žala miško želdiniams ir vyresniems medynams, šios žalos nustatymo metodikos netobulumas, priimami teisės aktai, neparemti ilgamete miškininkystės praktika, miškuose iškertamos medienos tūrio apskaitos paklaidos ir kitos aktualijos. Atkreiptas dėmesys į jaunųjų miško bičiulių veiklos suaktyvinimą girininkijose, šio sambūrio finansinį parėmimą. Spręstinos problemos įvardintos priimtose keturiose rezoliucijose.
Muzikiniais intarpais suvažiavimo dalyvius sveikino ir gerą ūpą kėlė miškininkų ansambliai ,,Atgaiva”, ,,Nalšia” bei dainoriai, muzikantai iš Raseinių miškų urėdijos – girininkų pavaduotojai Darius Levickis ir Henrikas Lukošius su šeima.
Suvažiavimo delegatams teigiamai įvertinus LMS Girininkų bendrijos veiklą, balsų dauguma naujai kadencijai bendrijos pirmininku vėl išrinktas girininkas Raimondas Juzikis. Palinkėkime jam ir visai girininkų bendruomenei sėkmės žaliojoje veikloje.
Martynas Beržinskas
Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO gegužės 2 d. įvyko ketvirtasis visuotinis Lietuvos girininkų suvažiavimas.
Truputis statistikos
Šiemet sukanka 375 metai, kai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje įkurtos pirmosios girininkijos. Jų svarba nesumažėjo ir XXIa., nors skaičius kinta. 1996 m. miškų urėdijose buvo apie 500 girininkijų, dar keletas jų prižiūrėjo Vilniaus miestui priskirtus miškus, želdynus. Šiuo metu Lietuvos valstybinius miškus tvarko, saugo 351 girininkija: 348-ios miškų urėdijose ir trys Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
Dauguma girininkijų yra priskirtini 36-62 metų amžiaus grupei, turi įvairios trukmės girininkavimo stažą. Nors girininkavimas laikomas vyriška profesija, 12 moterų dirba girininkėmis ir ne prasčiau už vyrus. 281 girininkas (88,6 proc.) teigia gyvenantis santuokoje. Laisvalaikiu girininkai mėgsta medžioti, žvejoti, sportuoti, dalyvauja miestelių ar kaimų bendruomenės veikloje, kuruoja jaunųjų miško bičiulių būrelius, 37 girininkai imasi politinės veiklos, mėgsta sodininkauti, bitininkauti, užsiima turizmu, kūrybine veikla.
Girininkija šiandien
Prieš ketvirtąjį visuotinį girininkų suvažiavimą Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) Girininkų bendrijos surengtos apklausos duomenimis (atsakė 320 girininkų), daugumai girininkų tenka prižiūrėti, kasdien rūpintis nemažu šalies miškų plotu. Girininkijų dydis svyruoja nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. hektarų. Statistinėje girininkijoje dažniausiai dirba trys darbuotojai: girininkas, girininko pavaduotojas ir eigulys. 36 girininkijos jau neturi eigulių, o 127-iose dar yra po du, 21-oje – ir po tris eigulius. 143 girininkijos neturi etatinių darbininkų, beveik visur miško darbus atlieka samdomos rangos įmonės. Daugumoje girininkijų visose pareigybėse dirba miškininkystės specialistai. Suvažiavimo dalyviai pritarė teiginiui, kad girininkavimas – ne tik profesija, o ir gyvenimo būdas, pomėgis nuolat būti gamtoje. Todėl girininku gali būti ne bet kas, o tik mylintis gamtą, turintis kilnų tikslą - pasišventusiai dirbti jos ir žmonių labui.
Dėmesys ir pagarba girininkams
Pasveikinti girininkus į suvažiavimą atvyko Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas ir šio komiteto narys Raimundas Paliukas, LR Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, miškininkas Kazys Grybauskas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, viceministras Linas Jonauskas, Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas bei generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. Edmundas Bartkevičius, kiti svečiai. Padėką šalies girininkams atsiuntė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ministras Pirmininkas A. Butkevičius sveikinimo kalboje pažymėjo, kad jam nuo mažens yra pažįstamas miško gyvenimas, nes gimtajame Radviliškio krašte jo senelis dirbo eiguliu. Premjeras pasidžiaugė, kad valstybinis miškų sektorius dirba stabiliai, miškininkai savo darbus atlieka profesionalai ir pasitikima jų kompetencija, vyksta dalykiškas dialogas tarp miškų urėdijų, Aplinkos ministerijos, Vyriausybės ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto įvairiais miškų ūkio klausimais.
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sveikinimo kalboje išreiškė viltį, kad ateityje girininkų darbas taptų lengvesnis ir efektyvesnis, o peržiūrėjus mokesčių sistemą miškų urėdijose liktų daugiau lėšų miškininkystės plėtrai, miškininkų socialinėms reikmėms.
Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pasidžiaugė, jog girininkai kantriai išgyveno visiems sunkų ekonominės krizės laikotarpį, o nurimus oponentų inicijuotoms valstybinių miškų reformų grėsmėms gali ramiai dirbti tiesioginį darbą, vykdyti užsibrėžtus prioritetinius uždavinius, veisiant ąžuolynus, gaminant energetikai biokurą, imtis aplinkosauginių darbų, kovoti su gamtos ir gyvūnijos niokotojais.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius linkėjo girininkams ištvermės miškų sargyboje, kad daugiau nekiltų tokių miško gaisrų, kaip balandžio 25 d. atsitiko Kuršių nerijoje.
Už nepriekaištingai ir profesionaliai atliekamą darbą bei nuoširdų rūpestį valstybiniais miškais, grupei girininkų pareikštos LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Salamakino, aplinkos ministro V. Mazuronio, generalinio miškų urėdo B. Sakalausko padėkos. O už ilgametį rūpestį Vilniaus miestą supančiais miškais buvęs pirmasis Girininkų bendrijos pirmininkas, savo 70-metį gegužę pažymėjęs Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos girininkas Valdas Liegus apdovanotas Generalinės miškų urėdijos medaliu „Auksinis ąžuolo lapas“. Generalinės miškų urėdijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ paskatinti – ilgametis Trakų miškų urėdijos Paluknio girininkijos girininkas Algimantas Jonas Paliutis ir Telšių miškų urėdijos Plungės girininkijos girininkas Algimantas Krajinas.
Miškininkavimo problemos ir Jų sprendimo būdai
Miškininkavimo problemas ir jų sprendimo būdus suvažiavime apžvelgė LMS Girininkų bendrijos pirmininkas, Raseinių miškų urėdijos Viduklės girininkijos girininkas Raimondas Juzikis, kiti kalbėję girininkai. Daug metų girininkams kelia rūpestį žvėrių daroma žala miško želdiniams ir vyresniems medynams, šios žalos nustatymo metodikos netobulumas, priimami teisės aktai, neparemti ilgamete miškininkystės praktika, miškuose iškertamos medienos tūrio apskaitos paklaidos ir kitos aktualijos. Atkreiptas dėmesys į jaunųjų miško bičiulių veiklos suaktyvinimą girininkijose, šio sambūrio finansinį parėmimą. Spręstinos problemos įvardintos priimtose keturiose rezoliucijose.
Muzikiniais intarpais suvažiavimo dalyvius sveikino ir gerą ūpą kėlė miškininkų ansambliai ,,Atgaiva”, ,,Nalšia” bei dainoriai, muzikantai iš Raseinių miškų urėdijos – girininkų pavaduotojai Darius Levickis ir Henrikas Lukošius su šeima.
Suvažiavimo delegatams teigiamai įvertinus LMS Girininkų bendrijos veiklą, balsų dauguma naujai kadencijai bendrijos pirmininku vėl išrinktas girininkas Raimondas Juzikis. Palinkėkime jam ir visai girininkų bendruomenei sėkmės žaliojoje veikloje.
Martynas Beržinskas
Perintiems paukščiams būtina ramybė
Pavasarį ir vasaros pradžioje svarbiausia miškuose užtikrinti perinčių paukščių ramybę. Miško kirtimų taisyklės nustato, kad nuo kovo 1 iki rugpjūčio 1 dienos draudžiami pagrindiniai kirtimai II grupės miškuose, saugomų teritorijų III grupės miškuose ir nacionalinių parkų IV grupės miškuose.
Ištisus metus pagrindiniai miško kirtimai draudžiami zonoje aplink retųjų paukščių lizdavietes Miško kirtimų taisyklėse nurodytu spinduliu. Nustatytoje zonoje visi kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami nuo balandžio 1 d. (aplink jūrinių erelių lizdavietes – nuo vasario 1 d.) iki rugsėjo 1 d., išskyrus sanitarinius miško kirtimus, kai kertamos žalios eglių vėjavartos, vėjalaužos ir labai pažeisti medžiai, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, taip pat visų rūšių medžiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai.
Pagrindiniai kirtimai ištisus metus draudžiami ir kurtinių tuokvietėse. Šių tuokviečių apsaugos zonose plynųjų pagrindinių kirtimų biržių plotas negali būti didesnis kaip 2 ha. Jose būtina palikti pavienius stambius, šakotus medžius (ne mažiau kaip 10 medžių 1 ha). Kurtinių tuokvietėse ir jų apsaugos zonose nuo sausio 1 iki rugsėjo 1 d. draudžiami visi miško kirtimai ir medienos ištraukimas, išskyrus žalių eglių vėjavartų, vėjalaužų, sniegalaužų ir labai pažeistų medžių, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, ir visų rūšių medžių, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, kirtimus.
Ugdomuosius kirtimus Miško kirtimų taisyklės draudžia saugomų teritorijų II ir III grupės miškuose, nacionalinių parkų IV grupės miškuose nuo kovo 1 iki liepos 1 dienos. IV grupės miškuose jaunuolynų ugdymo kirtimai draudžiami nuo balandžio 1 iki birželio 1 dienos, retinimai ir einamieji kirtimai – nuo gegužės 1 iki liepos 1 dienos.
Specialieji kirtimai II grupės miškuose, saugomų teritorijų III grupės miškuose ir nacionalinių parkų IV grupės miškuose draudžiami nuo kovo 1 iki rugsėjo 1 dienos.
AM inf.
Pavasarį ir vasaros pradžioje svarbiausia miškuose užtikrinti perinčių paukščių ramybę. Miško kirtimų taisyklės nustato, kad nuo kovo 1 iki rugpjūčio 1 dienos draudžiami pagrindiniai kirtimai II grupės miškuose, saugomų teritorijų III grupės miškuose ir nacionalinių parkų IV grupės miškuose.
Ištisus metus pagrindiniai miško kirtimai draudžiami zonoje aplink retųjų paukščių lizdavietes Miško kirtimų taisyklėse nurodytu spinduliu. Nustatytoje zonoje visi kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami nuo balandžio 1 d. (aplink jūrinių erelių lizdavietes – nuo vasario 1 d.) iki rugsėjo 1 d., išskyrus sanitarinius miško kirtimus, kai kertamos žalios eglių vėjavartos, vėjalaužos ir labai pažeisti medžiai, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, taip pat visų rūšių medžiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai.
Pagrindiniai kirtimai ištisus metus draudžiami ir kurtinių tuokvietėse. Šių tuokviečių apsaugos zonose plynųjų pagrindinių kirtimų biržių plotas negali būti didesnis kaip 2 ha. Jose būtina palikti pavienius stambius, šakotus medžius (ne mažiau kaip 10 medžių 1 ha). Kurtinių tuokvietėse ir jų apsaugos zonose nuo sausio 1 iki rugsėjo 1 d. draudžiami visi miško kirtimai ir medienos ištraukimas, išskyrus žalių eglių vėjavartų, vėjalaužų, sniegalaužų ir labai pažeistų medžių, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, ir visų rūšių medžių, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, kirtimus.
Ugdomuosius kirtimus Miško kirtimų taisyklės draudžia saugomų teritorijų II ir III grupės miškuose, nacionalinių parkų IV grupės miškuose nuo kovo 1 iki liepos 1 dienos. IV grupės miškuose jaunuolynų ugdymo kirtimai draudžiami nuo balandžio 1 iki birželio 1 dienos, retinimai ir einamieji kirtimai – nuo gegužės 1 iki liepos 1 dienos.
Specialieji kirtimai II grupės miškuose, saugomų teritorijų III grupės miškuose ir nacionalinių parkų IV grupės miškuose draudžiami nuo kovo 1 iki rugsėjo 1 dienos.
AM inf.
Akistata su gamta
AUGALIJOS PASAULYJE
Kartenos ir Imbarės piliakalniai įvertinti didžiuoju prizu
Minint Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną buvo apdovanoti geriausių 2013 m. archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso laureatai. Apdovanojimą gavo ir Salantų regioninio parko direkcija, laureatu tapusi archeologinių vertybių tvarkymo kategorijoje ir Didžiuoju prizu apdovanota už Kartenos ir Imbarės piliakalnių tvarkymo darbų organizavimą.
Kartenos piliakalnis su gyvenviete, esantis Kartenos miestelyje, Kretingos rajone, kartu su Kartenos akmeniu, vadinamu Laumės kūliu su Karvės (kitaip – Velnio) pėda ir Kartenos Lurdu sudaro archeologinį-istorinį kompleksą.
Apie 8,5 ha šio komplekso buvo tvarkoma įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“. To paties projekto metu buvo tvarkomas ir Imbarės piliakalnio kompleksas. Darbai buvo finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis. Kartenos piliakalnio tvarkymo darbus atliko UAB „Rekreacinė statyba“, o Imbarės – 2012-2013 m. UAB „Kvėdarsta“.
Kartenos piliakalnio kraštovaizdžio formavimo kirtimų 4,17 ha dėka, atsidengė piliakalnio siluetas, išryškėjo jį saugoję gynybiniai įtvirtinimai. Tvarkomoje teritorijoje įrengta 12 apžvalgos ir poilsio aikštelių, pastatytos rodyklės, informaciniai stendai, laiptai, tiltai. Minijos slėnyje įruošta poilsiavietė su lauko tualetu, pavėsinėmis, suolais, laužaviete, persirengimo kabina. Be to, įrengta pėsčiųjų ir apžvalgos takų sistema, jungianti pagrindinio privažiavimo sustojimo vietą su papėdės gyvenviete, piliakalniu, mitologiniu akmeniu, Kartenos Lurdu ir Minijos slėniu. Bendras takų ilgis siekia 2 800 m. Ruošiantis tvarkymo darbams, 6742 m2 dydžio plote vykdyti archeologiniai žvalgymai, o detalių tyrimų metu buvo ištirtas 149,36 m2 dydžio plotas. Be to, 2012-2013 m. Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis įrengtas 411 m ilgio privažiavimo kelias prie Kartenos piliakalnio.
Imbarės piliakalnio komplekso tvarkymo darbai apėmė 4,5 ha dydžio plotą. Atlikus plynus želdinių kirtimus, išryškėjo piliakalnio su priešpiliu siluetas, pilį saugoję gynybiniai įtvirtinimai – pylimai ir grioviai, atsivėrė Salanto slėnio panorama. Čia įrengtos 3 apžvalgos vietos, pastatyti mediniai suolai, laiptai, informaciniai stendai, tiltas, nukreipiančios rodyklės. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės su lauko tualetu link piliakalnio išgrįstas akmeninis takas. Iš viso įrengta virš 1000 m pėsčiųjų takų. Prieš tvarkymo darbus, 2012 m. rudenį buvo atlikti žvalgomieji ir detalūs archeologiniai tyrimai. Iš viso archeologiniai žvalgymai vyko 2238 m2, stacionarūs archeologiniai tyrimai – 222 m2 dydžio plote.
Geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkursą Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kartu su Lietuvos archeologijos draugija organizuoja jau dešimtmetį.
Salantų RP archyvo nuotraukos.
Minint Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną buvo apdovanoti geriausių 2013 m. archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso laureatai. Apdovanojimą gavo ir Salantų regioninio parko direkcija, laureatu tapusi archeologinių vertybių tvarkymo kategorijoje ir Didžiuoju prizu apdovanota už Kartenos ir Imbarės piliakalnių tvarkymo darbų organizavimą.
Kartenos piliakalnis su gyvenviete, esantis Kartenos miestelyje, Kretingos rajone, kartu su Kartenos akmeniu, vadinamu Laumės kūliu su Karvės (kitaip – Velnio) pėda ir Kartenos Lurdu sudaro archeologinį-istorinį kompleksą.
Apie 8,5 ha šio komplekso buvo tvarkoma įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“. To paties projekto metu buvo tvarkomas ir Imbarės piliakalnio kompleksas. Darbai buvo finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis. Kartenos piliakalnio tvarkymo darbus atliko UAB „Rekreacinė statyba“, o Imbarės – 2012-2013 m. UAB „Kvėdarsta“.
Kartenos piliakalnio kraštovaizdžio formavimo kirtimų 4,17 ha dėka, atsidengė piliakalnio siluetas, išryškėjo jį saugoję gynybiniai įtvirtinimai. Tvarkomoje teritorijoje įrengta 12 apžvalgos ir poilsio aikštelių, pastatytos rodyklės, informaciniai stendai, laiptai, tiltai. Minijos slėnyje įruošta poilsiavietė su lauko tualetu, pavėsinėmis, suolais, laužaviete, persirengimo kabina. Be to, įrengta pėsčiųjų ir apžvalgos takų sistema, jungianti pagrindinio privažiavimo sustojimo vietą su papėdės gyvenviete, piliakalniu, mitologiniu akmeniu, Kartenos Lurdu ir Minijos slėniu. Bendras takų ilgis siekia 2 800 m. Ruošiantis tvarkymo darbams, 6742 m2 dydžio plote vykdyti archeologiniai žvalgymai, o detalių tyrimų metu buvo ištirtas 149,36 m2 dydžio plotas. Be to, 2012-2013 m. Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis įrengtas 411 m ilgio privažiavimo kelias prie Kartenos piliakalnio.
Imbarės piliakalnio komplekso tvarkymo darbai apėmė 4,5 ha dydžio plotą. Atlikus plynus želdinių kirtimus, išryškėjo piliakalnio su priešpiliu siluetas, pilį saugoję gynybiniai įtvirtinimai – pylimai ir grioviai, atsivėrė Salanto slėnio panorama. Čia įrengtos 3 apžvalgos vietos, pastatyti mediniai suolai, laiptai, informaciniai stendai, tiltas, nukreipiančios rodyklės. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės su lauko tualetu link piliakalnio išgrįstas akmeninis takas. Iš viso įrengta virš 1000 m pėsčiųjų takų. Prieš tvarkymo darbus, 2012 m. rudenį buvo atlikti žvalgomieji ir detalūs archeologiniai tyrimai. Iš viso archeologiniai žvalgymai vyko 2238 m2, stacionarūs archeologiniai tyrimai – 222 m2 dydžio plote.
Geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkursą Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kartu su Lietuvos archeologijos draugija organizuoja jau dešimtmetį.
Salantų RP archyvo nuotraukos.
Skulptūros iš šiukšlių šalia Balbieriškio atodangos
Nemuno kilpų regioniniame parke, važiuojant nuo Alytaus link Prienų, būtinai stabtelėsi prie Balbieriškio atodangos. Nemunas, darydamas staigų vingį, atveria įspūdingą stačiašlaitę atodangą. „Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą”- yra sakęs žymus gamtininkas Česlovas Kudaba. Tačiau skaudu, kad prie naujai sutvarkytos atodangos mėtosi kalnai šiukšlių. Gamtosaugininkai inicijavo idėją – surinkti šiukšles ir padaryti iš jų skulptūrą.
Projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“ įgyvendinimo metu Balbieriškio atodangoje buvo pastatyta nauja apžvalgos aikštelė ir apžvalgos pakyla, skirta norintiems daugiau sužinoti apie Didžiųjų Nemuno kilpų suformuotą kraštovaizdį, įrengti informaciniai stendai, skirti pristatyti gamtos paminklą Balbieriškio atodangą bei Nemuno kilpų regioninio parko lankytinas vietas. Įrengtos informacinės nuorodos bei ženklai, informuojantys lankytojus apie šios teritorijos lankymo ypatumus, įrengti dviračių stovai, suoliukai, pandusai žmonėms su negalia. Visa infrastruktūra yra skirta lankytojams, norintiems susipažinti su Nemuno kilpų regioninio parko vertybėmis, keliaujant automobiliais, dviračiais ar pėsčiomis.
Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelė ir prie jos esantys informaciniai stendai dar nesuniokoti, dar kol kas atvykstančių patogumui stovi visi suoliukai, nenupjauti draudžiantys šiukšlinti ženklai, tačiau į juos ne visi atkreipia dėmesį.
Pasak Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Ramutės Milušauskienės, Balbieriškio atodanga kaip magentas traukia šiukšlintojus. Iškylautojai ir vestuvininkai, atvažiavę čia pasigrožėti gamtos panorama, nesibodi palikti šiukšlių, jau nekalbant apie pravažiuojančius ir stabtelėjusius vairuotojus.
Tad šiais metais Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai kartu su Nemuno kilpų regioninio parko direkcija kilo idėja – surinkti šiukšles nuo Balbieriškio atodangos ir pastatyti iš jų skulptūrą. Pravažiuojantys tegu mato, kokius kalnus butelių, vienkartinių indų, maišelių, buitinių atliekų palieka gamtoje.
Balandžio 24 d. (ketvirtadienį) gamtosaugininkai kartu su Balbieriškio, Prienų ir Birštono moksleiviais rinko šiukšles prie Balbieriškio atodangos ir iš šiukšlių sukūrė skulptūrą. Gal ši skulptūra privers susimąstyti ir nešiukšlinti aplinkos.
Nemuno kilpų regioniniame parke, važiuojant nuo Alytaus link Prienų, būtinai stabtelėsi prie Balbieriškio atodangos. Nemunas, darydamas staigų vingį, atveria įspūdingą stačiašlaitę atodangą. „Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą”- yra sakęs žymus gamtininkas Česlovas Kudaba. Tačiau skaudu, kad prie naujai sutvarkytos atodangos mėtosi kalnai šiukšlių. Gamtosaugininkai inicijavo idėją – surinkti šiukšles ir padaryti iš jų skulptūrą.
Projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“ įgyvendinimo metu Balbieriškio atodangoje buvo pastatyta nauja apžvalgos aikštelė ir apžvalgos pakyla, skirta norintiems daugiau sužinoti apie Didžiųjų Nemuno kilpų suformuotą kraštovaizdį, įrengti informaciniai stendai, skirti pristatyti gamtos paminklą Balbieriškio atodangą bei Nemuno kilpų regioninio parko lankytinas vietas. Įrengtos informacinės nuorodos bei ženklai, informuojantys lankytojus apie šios teritorijos lankymo ypatumus, įrengti dviračių stovai, suoliukai, pandusai žmonėms su negalia. Visa infrastruktūra yra skirta lankytojams, norintiems susipažinti su Nemuno kilpų regioninio parko vertybėmis, keliaujant automobiliais, dviračiais ar pėsčiomis.
Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelė ir prie jos esantys informaciniai stendai dar nesuniokoti, dar kol kas atvykstančių patogumui stovi visi suoliukai, nenupjauti draudžiantys šiukšlinti ženklai, tačiau į juos ne visi atkreipia dėmesį.
Pasak Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Ramutės Milušauskienės, Balbieriškio atodanga kaip magentas traukia šiukšlintojus. Iškylautojai ir vestuvininkai, atvažiavę čia pasigrožėti gamtos panorama, nesibodi palikti šiukšlių, jau nekalbant apie pravažiuojančius ir stabtelėjusius vairuotojus.
Tad šiais metais Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai kartu su Nemuno kilpų regioninio parko direkcija kilo idėja – surinkti šiukšles nuo Balbieriškio atodangos ir pastatyti iš jų skulptūrą. Pravažiuojantys tegu mato, kokius kalnus butelių, vienkartinių indų, maišelių, buitinių atliekų palieka gamtoje.
Balandžio 24 d. (ketvirtadienį) gamtosaugininkai kartu su Balbieriškio, Prienų ir Birštono moksleiviais rinko šiukšles prie Balbieriškio atodangos ir iš šiukšlių sukūrė skulptūrą. Gal ši skulptūra privers susimąstyti ir nešiukšlinti aplinkos.
Etnokultūra - istorija
Smagūs žirnių sėjos papročiai
Gegužės mėnuo prasidėjo mėnulio jaunatimi; vakaro žaroje švystelėjo plonas sidabro pjautuviukas. O priežodis sako: „Mėnuliui augant, žirnis taip nori dygti, kad ant būgno padėtas, šokteli aukštyn“. Pasak kaimo senolių, mėnuliui betampant priešpilniu, tai visai tinkamas laikas žirnių sėjai. Žirnienę mėgdavęs ir šv. Stanislovas, XI a. Krokuvoje gyvenęs vyskupas. Šventojo dieną, gegužės 8-ąją kaimo žmonės vadina „cibuline“. Taigi gegužė - darbymetis ir darže, ir laukuose. Neveltui šis laikas kaime dažniau būdavo įvardijamas sėjos mėnesiu.
Žirniai senovėje – vienas svarbiausių lietuviškų valgių komponentų. Aukštaitijoje mėgiami žirniniai blynai - tiesiai nuo keptuvės su kopūstieniu dažiniu. Ir žirnienė „zacirka“ labai skani. Dzūkai pasikepdavo žirninių bandų, jas valgydavo užpylę spirgučiais. O žemaičiai žirninius kleckus valgo su rūgščiu pienu. Žirniai, sugrūsti su bulvėmis, – žemaitiškoji kiunkė. Tik per gavėnią žirninis maistas pabosdavo, tada sakoma: „Nusigriso kaip žirniniai blynai”. Taigi reikia žirnių atsargų podėliuose turėti!
Štai todėl žirnių sėja būdavo apgaubta didele atida; čia gausu visokių tikėjimų bei maginių atodairų. Tiesa, kiek skirtingų įvairiose vietovėse: nelygu dirva ar pasėlių rūšys. Darbą pradėdavo, žinia, ne sekmadienį ar atlaidų dieną. O štai penktadienis – tinkama diena, nes pasninkaujančios ir kirmėlės. Apskritai reikia vengti sėjai tos dienos, kurios pavadinimo viduryje būtų raidė „r”, kaip žodyje „kirmėlė”. Dar manoma, kad žirnius gerai sėti tą savaitės dieną, kurią rudenį pirmą kartą pasnigo, arba kurią dieną nuaidėjo pirmasis griaustinis. Tada pasėliai neabejotinai bus „laimūs” – gausiai užderės, o žirniai prinoks gerai suverdantys. Aukštaitijoje manoma, kad turgaus dieną pasėti žirniai uždera taip, kad jų derliaus pilnai užtenka šeimynai ir dar lieka pardavimui. Savaitės pradžioje pasėjus, virkščios būna ankštingos. Kiekvienais metais laikantis tos pačios savaitės dienos, rūšis neišsigimstanti, baltieji žirniai neišvirsta rudaisiais. O yra jų visokių: be paminėtųjų, dar ir rainieji, pilkieji, valakiški, cukravotieji, greičiukai, skubučiai ir dar kitokie...
Teisingai parinkti savaitės dieną sėjai – toli gražu dar ne viskas. Jau buvo paminėta tinkama mėnulio fazė, bet būtina ir į debesis pasižvalgyti, ir iš kur pučia vėjas. Kartų patirtis sako, kad pietų vėjas esąs derlingesnis, o šiaurės vėjui pučiant pasėti žirniai nekirmija, tačiau ir ilgai nesuverda. Geras patarimas toks: pradėjus sėją, berti tris saujas žirnių į pietų pusę. Dangus sėjos metu turėtų būti „garbiniuotas“ - nuvilnijęs debesų bangelėmis, panašiomis į virkščias.
Dar daug esama senoviškų patarimų, ko reikėtų papildomai laikytis, kad žirniai būtų apsaugoti nuo kirmijimo. Tai štai: darbą pradėti ankstų rytą, saulei netekėjus. Pusryčiams suvalgyti kiaulės koją – joje daug kauliukų, tiek bus ir žirniukų ankštyse. Bet jei einant į lauką, po kojomis pasipainiotų kiaulė, teks grįžti namo. Antraip visas darbas prapuls – atiteks kirmėlėms. Nebent sėjėjas tuoj pat apsivilktų išvirkščiais kailiniais. Arba nubiržytų lauką su šiaudais, likusiais nuo kiaulės svilinimo. Nuo kirminų gali gelbėti ir sėklos apibarstymas pelenais, bet tai reikia padaryti būtinai penktadienį. Sėjant nei sėjėjui, nei biržytojui negalima kramtyti žirnių, nes tada juos griauš ir kirmėlės. Taip pat tarpusavyje nesikalbėti. Į sėtuvę pravartu įsidėti kiaušinį, tai ir žirniai užaugs stambesni.
Jauno mėnulio fazėje pasėti žirniai gerai dygsta, tačiau labai žydi ir nemezga ankščių iki rudens. Geriau lukterti priešpilnio – ir ankščių daug, ir pilnutėlės. Jeigu pasitaikytų kurioje rasti devynis žirnius, galima smagių pokštų prikrėsti. Įmesi tokią kaimynui į vežimą - tas važiuodamas apvirs; įmesi kam nors į lovą – miegantis iškris. Čia jau dvelkteli tikėjimu stebuklinga žirnių galia. Skaičius devyni ją ypatingai sustiprinąs. Sakmės pasakoja, kad žirniauti labai mėgsta raganos, mat žirnių žiedai suteikia joms aiškiaregystės gebėjimą. Į lauką jos skrendančios apsižergusios ne šluotą, bet avilį. Žirniauti ateinanti ir gyvačių karalienė, pasivertusi nirtulingu eržilu. Visą lauką nuniokojanti! Turbūt iš čia ir tikėjimas, kad į žirnieną iš ežero per ryto rasą iššliaužia pasimaitinti unguriai. Sakoma, tada bereikia tas šliužes pabarstyti smėliu, ir pasisotinę unguriai nebegalės sugrįžti ežeran.
Kas žirniais maitinasi, išauga į tikrus galiūnus. Pasakoje šaunuolis Jonas Žirninis, pasiėmęs tik žirnių maišelį ir geležinę lazdą, iškeliavo į kitą pasaulį karaliaus dukterų vaduoti. Sulaužęs dvarų užraktus, ten nugalėjo ir jų šeimininkus - tris slibinus. O vienas jų buvo trejų galvų, kitas – šešerių, dar kitas – net devynerių! Pasaką tautosakininkams paporino garsus Sasnavos piršlys Jonas Papirtis. O slibininių galvų skaičiaus seka – mėnulinio kalendoriaus taisyklė. To kalendoriaus, kuris mūsų krašte buvo naudojamas ikikrikščioniškais laikais.
Kur dar praverčia žirniai? Ogi už didelius prasižengimus vaikus senojoje mokyklėlėje klupdydavo kampe ant kietų žirnių. Tada ir ašaros byra „kaip žirniai“... Dar esama tokio įdomaus papročio: kai lekia bičių spiečius, tariamai jį galima sustabdyti beriant žirninius miltus. Geras šeimininkas žirnių pasėdavo ir prie kelio, - tegu pasiraško pakeleiviai. Nors patarlė apie varguolį sako: „Gyvena kaip žirnis prie kelio – kas eina, tas ir raško”. O ką reiškia pasakymas: „Visą naktį žirnius srėbė”? - Nagi miegodamas knarkė. „Pasėti paslėpus žirnius“ - reiškia, paslaptį visiems išplepėti… Dar toks smagus gausios šeimos apibūdinimas, - moteriškė sako: „Ašiai pati kaip guba, mano vyras kaip pupa, man vaikelių kaip žirnelių po kiemelį rieda“.
Apskritai žirnio pilna visose kalbų temose: „Sutaria kaip žirniai ankštyje”, „Limpa kaip žirniai prie sienos”; „Kalba kaip žirnius beria”; „Lenda kaip kiaulė į žirnius”; „Nori žirnių – lipk ant girnų”; „Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, - kalbėk su juo“; „Durną mokyti - žalius žirnius į sieną barstyti“. Ir mįslėse žirnį rasime: „Dviem žirniais visą lauką apsėja. Kas? – Akys”; „Ažu žirnį mažesnis, ažu šunį piktesnis. Kas? – Pipiras“; „Pilnas rėtis baltų žirnių, vidury – kepalas. Kas? – Žvaigždės ir mėnulis danguje”. Mėnuliu kalbą apie žirnių sėją pradėjus, juo dera ir užbaigti. Juolab, kad gegužė baigiasi jo sudilimu...
Prof. Libertas Klimka
Gegužės mėnuo prasidėjo mėnulio jaunatimi; vakaro žaroje švystelėjo plonas sidabro pjautuviukas. O priežodis sako: „Mėnuliui augant, žirnis taip nori dygti, kad ant būgno padėtas, šokteli aukštyn“. Pasak kaimo senolių, mėnuliui betampant priešpilniu, tai visai tinkamas laikas žirnių sėjai. Žirnienę mėgdavęs ir šv. Stanislovas, XI a. Krokuvoje gyvenęs vyskupas. Šventojo dieną, gegužės 8-ąją kaimo žmonės vadina „cibuline“. Taigi gegužė - darbymetis ir darže, ir laukuose. Neveltui šis laikas kaime dažniau būdavo įvardijamas sėjos mėnesiu.
Žirniai senovėje – vienas svarbiausių lietuviškų valgių komponentų. Aukštaitijoje mėgiami žirniniai blynai - tiesiai nuo keptuvės su kopūstieniu dažiniu. Ir žirnienė „zacirka“ labai skani. Dzūkai pasikepdavo žirninių bandų, jas valgydavo užpylę spirgučiais. O žemaičiai žirninius kleckus valgo su rūgščiu pienu. Žirniai, sugrūsti su bulvėmis, – žemaitiškoji kiunkė. Tik per gavėnią žirninis maistas pabosdavo, tada sakoma: „Nusigriso kaip žirniniai blynai”. Taigi reikia žirnių atsargų podėliuose turėti!
Štai todėl žirnių sėja būdavo apgaubta didele atida; čia gausu visokių tikėjimų bei maginių atodairų. Tiesa, kiek skirtingų įvairiose vietovėse: nelygu dirva ar pasėlių rūšys. Darbą pradėdavo, žinia, ne sekmadienį ar atlaidų dieną. O štai penktadienis – tinkama diena, nes pasninkaujančios ir kirmėlės. Apskritai reikia vengti sėjai tos dienos, kurios pavadinimo viduryje būtų raidė „r”, kaip žodyje „kirmėlė”. Dar manoma, kad žirnius gerai sėti tą savaitės dieną, kurią rudenį pirmą kartą pasnigo, arba kurią dieną nuaidėjo pirmasis griaustinis. Tada pasėliai neabejotinai bus „laimūs” – gausiai užderės, o žirniai prinoks gerai suverdantys. Aukštaitijoje manoma, kad turgaus dieną pasėti žirniai uždera taip, kad jų derliaus pilnai užtenka šeimynai ir dar lieka pardavimui. Savaitės pradžioje pasėjus, virkščios būna ankštingos. Kiekvienais metais laikantis tos pačios savaitės dienos, rūšis neišsigimstanti, baltieji žirniai neišvirsta rudaisiais. O yra jų visokių: be paminėtųjų, dar ir rainieji, pilkieji, valakiški, cukravotieji, greičiukai, skubučiai ir dar kitokie...
Teisingai parinkti savaitės dieną sėjai – toli gražu dar ne viskas. Jau buvo paminėta tinkama mėnulio fazė, bet būtina ir į debesis pasižvalgyti, ir iš kur pučia vėjas. Kartų patirtis sako, kad pietų vėjas esąs derlingesnis, o šiaurės vėjui pučiant pasėti žirniai nekirmija, tačiau ir ilgai nesuverda. Geras patarimas toks: pradėjus sėją, berti tris saujas žirnių į pietų pusę. Dangus sėjos metu turėtų būti „garbiniuotas“ - nuvilnijęs debesų bangelėmis, panašiomis į virkščias.
Dar daug esama senoviškų patarimų, ko reikėtų papildomai laikytis, kad žirniai būtų apsaugoti nuo kirmijimo. Tai štai: darbą pradėti ankstų rytą, saulei netekėjus. Pusryčiams suvalgyti kiaulės koją – joje daug kauliukų, tiek bus ir žirniukų ankštyse. Bet jei einant į lauką, po kojomis pasipainiotų kiaulė, teks grįžti namo. Antraip visas darbas prapuls – atiteks kirmėlėms. Nebent sėjėjas tuoj pat apsivilktų išvirkščiais kailiniais. Arba nubiržytų lauką su šiaudais, likusiais nuo kiaulės svilinimo. Nuo kirminų gali gelbėti ir sėklos apibarstymas pelenais, bet tai reikia padaryti būtinai penktadienį. Sėjant nei sėjėjui, nei biržytojui negalima kramtyti žirnių, nes tada juos griauš ir kirmėlės. Taip pat tarpusavyje nesikalbėti. Į sėtuvę pravartu įsidėti kiaušinį, tai ir žirniai užaugs stambesni.
Jauno mėnulio fazėje pasėti žirniai gerai dygsta, tačiau labai žydi ir nemezga ankščių iki rudens. Geriau lukterti priešpilnio – ir ankščių daug, ir pilnutėlės. Jeigu pasitaikytų kurioje rasti devynis žirnius, galima smagių pokštų prikrėsti. Įmesi tokią kaimynui į vežimą - tas važiuodamas apvirs; įmesi kam nors į lovą – miegantis iškris. Čia jau dvelkteli tikėjimu stebuklinga žirnių galia. Skaičius devyni ją ypatingai sustiprinąs. Sakmės pasakoja, kad žirniauti labai mėgsta raganos, mat žirnių žiedai suteikia joms aiškiaregystės gebėjimą. Į lauką jos skrendančios apsižergusios ne šluotą, bet avilį. Žirniauti ateinanti ir gyvačių karalienė, pasivertusi nirtulingu eržilu. Visą lauką nuniokojanti! Turbūt iš čia ir tikėjimas, kad į žirnieną iš ežero per ryto rasą iššliaužia pasimaitinti unguriai. Sakoma, tada bereikia tas šliužes pabarstyti smėliu, ir pasisotinę unguriai nebegalės sugrįžti ežeran.
Kas žirniais maitinasi, išauga į tikrus galiūnus. Pasakoje šaunuolis Jonas Žirninis, pasiėmęs tik žirnių maišelį ir geležinę lazdą, iškeliavo į kitą pasaulį karaliaus dukterų vaduoti. Sulaužęs dvarų užraktus, ten nugalėjo ir jų šeimininkus - tris slibinus. O vienas jų buvo trejų galvų, kitas – šešerių, dar kitas – net devynerių! Pasaką tautosakininkams paporino garsus Sasnavos piršlys Jonas Papirtis. O slibininių galvų skaičiaus seka – mėnulinio kalendoriaus taisyklė. To kalendoriaus, kuris mūsų krašte buvo naudojamas ikikrikščioniškais laikais.
Kur dar praverčia žirniai? Ogi už didelius prasižengimus vaikus senojoje mokyklėlėje klupdydavo kampe ant kietų žirnių. Tada ir ašaros byra „kaip žirniai“... Dar esama tokio įdomaus papročio: kai lekia bičių spiečius, tariamai jį galima sustabdyti beriant žirninius miltus. Geras šeimininkas žirnių pasėdavo ir prie kelio, - tegu pasiraško pakeleiviai. Nors patarlė apie varguolį sako: „Gyvena kaip žirnis prie kelio – kas eina, tas ir raško”. O ką reiškia pasakymas: „Visą naktį žirnius srėbė”? - Nagi miegodamas knarkė. „Pasėti paslėpus žirnius“ - reiškia, paslaptį visiems išplepėti… Dar toks smagus gausios šeimos apibūdinimas, - moteriškė sako: „Ašiai pati kaip guba, mano vyras kaip pupa, man vaikelių kaip žirnelių po kiemelį rieda“.
Apskritai žirnio pilna visose kalbų temose: „Sutaria kaip žirniai ankštyje”, „Limpa kaip žirniai prie sienos”; „Kalba kaip žirnius beria”; „Lenda kaip kiaulė į žirnius”; „Nori žirnių – lipk ant girnų”; „Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, - kalbėk su juo“; „Durną mokyti - žalius žirnius į sieną barstyti“. Ir mįslėse žirnį rasime: „Dviem žirniais visą lauką apsėja. Kas? – Akys”; „Ažu žirnį mažesnis, ažu šunį piktesnis. Kas? – Pipiras“; „Pilnas rėtis baltų žirnių, vidury – kepalas. Kas? – Žvaigždės ir mėnulis danguje”. Mėnuliu kalbą apie žirnių sėją pradėjus, juo dera ir užbaigti. Juolab, kad gegužė baigiasi jo sudilimu...
Prof. Libertas Klimka
Stasys Leonas Makaraitis – dailininkas, pamilęs gamtą
Gamtosaugai galima įvairiai tarnauti: švarinti aplinką, atsodinti miškus, gaudyti brakonierius, įkelti inkilą... Tai realūs darbai, jie matomi, apčiuopiami ir labai reikalingi. Bet yra ir kita, mano nuomone, nemažiau svarbi gamtosauginės veiklos sfera – gamtos pažinimo plėtojimas, meilės gamtai ugdymas, apskritai gamtosaugos propagavimas. Čia dažniausiai aktyviai reiškiasi aplinkosaugininkai, gamtą pamilę žurnalistai, na, ir kai kurie rašytojai. Todėl džiugu, kad tarp aktyvių gamtos mylėtojų yra ir dailininkas. Turiu omeny Stasį Leoną Makaraitį, gabų, talentingą ir įvairiaplanį menininką, daug jėgų skiriantį gamtos populiarizacijai, aplinkosaugininkų įamžinimui.
Man visada miela žiūrėti į jo sukurtus peizažus. Akivaizdu, kad dailininkui patinka kaimas, jis žvelgia į jį tarsi įsimylėjusio akimis. Tai nestebina, nes gimė jis jaukiame Gogiškių kaime, mokyklos slenkstį peržengė senoviškuose Smilgiuose. Čia nuo mažens formavosi jo požiūris į gamtą, žmogaus ir aplinkos harmoniją. Jo paveikslą „Tėviškė“ mačiau gal prieš kelis metus, tačiau ir dabar jis man prieš akis. Javų gubos, medinė tvorelė, aukštai pakilusi svirtis virš šulinio, troba, skendinti senų medžių žalumoje... Viskas be griežtų linijų, tik potepiais, bet kaip jausminga ir tikroviška. Tikro meno galia yra didelė. Nemanau, kad žmogus, pamatęs šį paveikslą, pakeltų kirvį prieš tuos medžius.
Stasys Makaraitis mokėsi Telšių taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, baigė Valstybinį dailės institutą. Dabar kuria įvairia technika. Jam paklūsta ne tik tapyba, bet ir akvarelė, sukūrė nemažai skluptūros figurinių kompozicijų, nukaltų iš granito, nulietų iš bronzos ar vario. Vienas iš paskutiniųjų Stasio Makaraičio darbų - memorialinė lenta gamtos riteriu tituluotam Viktorui Bergui, pritvirtinta Vilniuje, Donelaičio g. 16, kur ilgai gyveno šis garsus žmogus.
Nesvetimas dailininkui ir kalvio plaktukas. Jis išleido į pasaulį daug kalto metalo ir liejimo būdu sukurtų kūrinių. Nors jie dažniausiai atlikti moderno stiliumi, su jam būdinga elegancija, tačiau ir čia dailininkas nebėga nuo gamtos. Juose gausu grakščių, iš gamtos paimtų linijų, stilizuotos augmenijos, jie gražiai dera prie aplinkos. Tarp pastarųjų išsiskiria jo kaltos saulutės ir saulutės-kryžiai. Stasys Makaraitis, tęsdamas liaudies kalvystės tradicijas, jas gerokai papildo profesionalaus dailininko patirtimi. Nors jo saulutės iš sunkaus metalo, plieninės, tačiau atrodo lengvutės tarsi ažūrinės.
Ypač daug Stasys Makaraitis nuveikė kurdamas medalius. Mano nuomone, jis yra vienas talentingiausių ir produktyviausių medalininkų Lietuvoje. Džiugina ir tai, kad jo kūrybiniuose planuose dažnai atsiranda žmonės, daug nuveikę gamtos labui, aktyvūs aplinkosaugininkai.
Jis sukūrė medalį Juozui Tumui Vaižgantui, kuris 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją, buvo pirmasis jos pirmininkas. Dabar kasmet Lietuvos rašytojų ir Lietuvos žurnalistų sąjungos už brandžius kūrinius skiria Juozo Tumo Vaižganto premiją. Naujiems laureatams Vaižganto gimtinėje Malaišiuose įteikiamas Stasio Makaraičio sukurtas Juozo Tumo Vaižganto medalis.
Jis sukūrė medalį, skirtą pirmajam Lietuvos lietuviško žemėlapio sudarytojui Antanui Macijauskui, kuris dar carizmo laikais, galiojant lietuviškos spaudos draudimui, išdrįso išleisti žemėlapį lietuvių kalba. Kasmet A. Macijausko vardo premijos laureatai yra apdovanojami Stasio Makaraičio sukurtu A. Macijausko medaliu.
Stasys Makaraitis sukūrė ir garsaus gamtininko Česlovo Kudabos premijos laureato Juozo Stasino, „Tėviškės gamtos“ autorių Jono Vėlyvio, Arnoldo Čaikovskio, šių eilučių autoriaus bei kitų aplinkosaugininkų medalius. Dabar jo kūrybiniuose planuose – buvusio ilgamečio Gamtos apsaugos komiteto pirmininko Viktoro Bergo medalis. Palinkėkime jam sėkmės, garsinant Lietuvos gamtą ir gamtosaugininkus.
Vytautas Žeimantas
Gamtosaugai galima įvairiai tarnauti: švarinti aplinką, atsodinti miškus, gaudyti brakonierius, įkelti inkilą... Tai realūs darbai, jie matomi, apčiuopiami ir labai reikalingi. Bet yra ir kita, mano nuomone, nemažiau svarbi gamtosauginės veiklos sfera – gamtos pažinimo plėtojimas, meilės gamtai ugdymas, apskritai gamtosaugos propagavimas. Čia dažniausiai aktyviai reiškiasi aplinkosaugininkai, gamtą pamilę žurnalistai, na, ir kai kurie rašytojai. Todėl džiugu, kad tarp aktyvių gamtos mylėtojų yra ir dailininkas. Turiu omeny Stasį Leoną Makaraitį, gabų, talentingą ir įvairiaplanį menininką, daug jėgų skiriantį gamtos populiarizacijai, aplinkosaugininkų įamžinimui.
Man visada miela žiūrėti į jo sukurtus peizažus. Akivaizdu, kad dailininkui patinka kaimas, jis žvelgia į jį tarsi įsimylėjusio akimis. Tai nestebina, nes gimė jis jaukiame Gogiškių kaime, mokyklos slenkstį peržengė senoviškuose Smilgiuose. Čia nuo mažens formavosi jo požiūris į gamtą, žmogaus ir aplinkos harmoniją. Jo paveikslą „Tėviškė“ mačiau gal prieš kelis metus, tačiau ir dabar jis man prieš akis. Javų gubos, medinė tvorelė, aukštai pakilusi svirtis virš šulinio, troba, skendinti senų medžių žalumoje... Viskas be griežtų linijų, tik potepiais, bet kaip jausminga ir tikroviška. Tikro meno galia yra didelė. Nemanau, kad žmogus, pamatęs šį paveikslą, pakeltų kirvį prieš tuos medžius.
Stasys Makaraitis mokėsi Telšių taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, baigė Valstybinį dailės institutą. Dabar kuria įvairia technika. Jam paklūsta ne tik tapyba, bet ir akvarelė, sukūrė nemažai skluptūros figurinių kompozicijų, nukaltų iš granito, nulietų iš bronzos ar vario. Vienas iš paskutiniųjų Stasio Makaraičio darbų - memorialinė lenta gamtos riteriu tituluotam Viktorui Bergui, pritvirtinta Vilniuje, Donelaičio g. 16, kur ilgai gyveno šis garsus žmogus.
Nesvetimas dailininkui ir kalvio plaktukas. Jis išleido į pasaulį daug kalto metalo ir liejimo būdu sukurtų kūrinių. Nors jie dažniausiai atlikti moderno stiliumi, su jam būdinga elegancija, tačiau ir čia dailininkas nebėga nuo gamtos. Juose gausu grakščių, iš gamtos paimtų linijų, stilizuotos augmenijos, jie gražiai dera prie aplinkos. Tarp pastarųjų išsiskiria jo kaltos saulutės ir saulutės-kryžiai. Stasys Makaraitis, tęsdamas liaudies kalvystės tradicijas, jas gerokai papildo profesionalaus dailininko patirtimi. Nors jo saulutės iš sunkaus metalo, plieninės, tačiau atrodo lengvutės tarsi ažūrinės.
Ypač daug Stasys Makaraitis nuveikė kurdamas medalius. Mano nuomone, jis yra vienas talentingiausių ir produktyviausių medalininkų Lietuvoje. Džiugina ir tai, kad jo kūrybiniuose planuose dažnai atsiranda žmonės, daug nuveikę gamtos labui, aktyvūs aplinkosaugininkai.
Jis sukūrė medalį Juozui Tumui Vaižgantui, kuris 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją, buvo pirmasis jos pirmininkas. Dabar kasmet Lietuvos rašytojų ir Lietuvos žurnalistų sąjungos už brandžius kūrinius skiria Juozo Tumo Vaižganto premiją. Naujiems laureatams Vaižganto gimtinėje Malaišiuose įteikiamas Stasio Makaraičio sukurtas Juozo Tumo Vaižganto medalis.
Jis sukūrė medalį, skirtą pirmajam Lietuvos lietuviško žemėlapio sudarytojui Antanui Macijauskui, kuris dar carizmo laikais, galiojant lietuviškos spaudos draudimui, išdrįso išleisti žemėlapį lietuvių kalba. Kasmet A. Macijausko vardo premijos laureatai yra apdovanojami Stasio Makaraičio sukurtu A. Macijausko medaliu.
Stasys Makaraitis sukūrė ir garsaus gamtininko Česlovo Kudabos premijos laureato Juozo Stasino, „Tėviškės gamtos“ autorių Jono Vėlyvio, Arnoldo Čaikovskio, šių eilučių autoriaus bei kitų aplinkosaugininkų medalius. Dabar jo kūrybiniuose planuose – buvusio ilgamečio Gamtos apsaugos komiteto pirmininko Viktoro Bergo medalis. Palinkėkime jam sėkmės, garsinant Lietuvos gamtą ir gamtosaugininkus.
Vytautas Žeimantas
Aštriašnipiai eršketai vėl sugrįš į gimtuosius vandenis
Aštriašnipis eršketas (Acipenser oxyrinchus Mitchill L.) šiuo metu yra viena labiausiai nykstančių eršketinių žuvų rūšių. Iki XIX a. pabaigos ši reta žuvų rūšis sudarė svarbią žuvų bendrijos dalį visose Baltijos jūrą supančiose šalyse. Lietuvoje eršketai buvo aptinkami Nemune ir jo didžiuosiuose intakuose: Neryje, Merkyje, Šventojoje bei Baltijos jūros priekrantės vandenyse. Didėjantis užterštumas, upių tvenkimas ir melioravimas skurdino šių žuvų buveines, o drastiška jų žvejyba XX a. viduryje sąlygojo išnykimą. Paskutinis eršketas Baltijos jūroje pagautas 1996 m. prie Saremo salų, o Lietuvos vandenyse - 1975 m., ties Palanga.
Garsus Lietuvos mokslininkas, profesorius Tadas Ivanauskas 1956 m. nurodo, kad tarpukario Lietuvos vandenyse eršketų pasitaikydavo sugauti, tačiau ne kasmet: 1927-1932 metų duomenimis per metus šios vertingos žuvies laimikis buvo nuo 50 iki 300 kg, duomenų apie 1933-1935 metų sugavimus nėra, o 1936-aisiais pagauta 120 kg. Po Antrojo pasaulinio karo pagal statistikos duomenis Lietuvos vandenyse eršketai sužvejoti keturis kartus: 1955 m.(254cm, 122 kg), 1960 m. (210cm, 82 kg), 1962 m. (ilgis nežinomas, 18 kg) ir 1975 m. (100 cm, svoris nežinomas).
Pastarojo dešimtmečio moksliniais tyrimais nustatyta, kad prieš 800-1200 metų aštriašnipis eršketas išstūmė Baltijos jūroje gyvenusį eršketą sturį (Acipenser sturio 1.) Kadangi aštriašnipis eršketas iki šiol yra gana plačiai paplitęs Šiaurės Amerikos pakrantėse, būtų galima gauti medžiagos reintrodukcijos darbams Baltijos jūroje. Aštriašnipio eršketo populiacijos atkūrimas ne tik padėtų išlaikyti biologinę įvairovę, bet ir sudarytų sąlygas atstatyti ir pagausinti kitų migruojančių žuvų išteklius.
Atsižvelgiant į 2007 m. Helsinkio komisijos (HELKOM) rekomendacijas, Lenkijos ir Vokietijos mokslininkų patirtį ir genetinių tyrimų duomenis, Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kartu su Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centru inicijavo aštriašnipio eršketo reintrodukcijos galimybę istoriniuose Lietuvos vandens telkiniuose - Neries ir Šventosios upėse, ten, kur kadaise šios žuvys natūraliai neršė. Aplinkos ministerijos Raudonosios knygos komisija, apsvarsčiusi klausimą dėl aštriašnipio eršketo statuso, pasiūlė Aplinkos ministerijai įtraukti aštriašnipį eršketą į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo „0” kategoriją bei pritarė šios žuvų rūšies reintrodukcijos darbams konkrečiuose Lietuvos vandenyse, kuriuose buvo atlikti moksliniai tyrimai, - Neries ir Šventosios upėse, t.y. žuvies rūšį, kuri Lietuvoje jau buvo išnykusi, pakartotinai įvežti ir išplatinti turint tikslą ją vėl įkurdinti gamtoje.
Pagal Žuvininkystės tarnybos užsakymą 2010 metais Ekologjos instituto Gamtos tyrimų centras parengė pirminę aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programą ir veiksmų planą, kuriam pritarė Aplinkos ministerija. Remdamasi šia programa, Žuvininkystės tarnyba parengė aštriašnipio eršketo išteklių atkūrimo programos ir veiksmų plano iki 2020 metų projektą, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministerijų ministrų bendru 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 3D-330/D1-401.
Remiantis Lenkijos Stanislavo Sakovičiaus vardo vidaus vandenų žuvininkystės instituto patirtimi ir pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi, pradėti aštriašnipių eršketų reintrodukcijos darbai Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose padaliniuose. Bendradarbiavimo pagrindu 2011 m. liepos 7 d. migracijos tyrimų vykdymo tikslu į Neries ir Šventosios upes išleisti pirmieji Lietuvos istorijoje 30 vnt. žymėtų išoriniais žymekliais aštriašnipių eršketų jaunikliai, kuriuos dovanojo Lenkijos vidaus vandenų žuvininkystės instituto mokslininkai. Tais pačiais metais pradėti ir eršketų paauginimo ir įveisimo darbai. Per 2011-2013 metus Žuvininkystės tarnyba į Neries ir Šventosios upes jau išleido 12400 vnt. paaugintų aštriašnipių eršketų jauniklių, išveistų iš ikrų ir paaugintų Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose poskyriuose. Dalis šių žuvų jauniklių yra pažymėti specialiais vidiniais ir išoriniais žymekliais, dėl kurių buvimo yra galimi eršketų migracijos tyrimai. Paskutiniai migracijos duomenys rodo, kad paleisti į upes eršketukai jau yra pasiekę Baltijos jūrą.
Pastaruoju metu Žuvininkystės tarnyba kartu su Vokietijos, Lenkijos, Danijos, Estijos, Latvijos mokslininkais dalyvauja Helsinkio komisijos (HELKOM) koordinaciniuose susitikimuose, kurių tikslas - surinkti išlikusius istorinius ir dabar esamus duomenis apie Baltijos juroje gyvenusius eršketus ir koreguoti aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo darbus. Šių darbų pagrindu HELKOM planuoja parengti bendrą eršketų valdymo planą Baltijos jūros regionui. Dėl tokio bendradarbiavimo planuojama pritraukti Europos Sąjungos lėšas ir įgyvendinti daugiašalį projektą šių žuvų ištekliams atkurti.
Tęsiant aštriašnipių eršketų populiacijos atkūrimo Lietuvoje programos darbus, kasmet spalio mėnesį į Neries ir Šventosios upes išleidžiama Rusnės ir Laukystos poskyriuose paauginti 5-8 g svorio aštriašnipių eršketų jaunikliai, kurie per mėnesį pasiekia Kuršių marias. Vien tik praeitų metų rudenį į plačiuosius vandenis išleista apie 8 tūkst. vnt. šių retų žuvų jauniklių. Paleisti eršketukai subręs ir grįš neršti į mūsų upes tik po 15-20 metų.
Aštriašnipių eršketų reintrodukcijos darbai yra ilgalaikiai, reikalaujantys kruopštumo, kantrybės ir nemažų darbo sąnaudų. Todėl šiems darbams būtina valstybės ir tarptautinė parama.
Valdas Gečys
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus vedėjas
H. SAKALAUSKO nuotraukos
Aštriašnipis eršketas (Acipenser oxyrinchus Mitchill L.) šiuo metu yra viena labiausiai nykstančių eršketinių žuvų rūšių. Iki XIX a. pabaigos ši reta žuvų rūšis sudarė svarbią žuvų bendrijos dalį visose Baltijos jūrą supančiose šalyse. Lietuvoje eršketai buvo aptinkami Nemune ir jo didžiuosiuose intakuose: Neryje, Merkyje, Šventojoje bei Baltijos jūros priekrantės vandenyse. Didėjantis užterštumas, upių tvenkimas ir melioravimas skurdino šių žuvų buveines, o drastiška jų žvejyba XX a. viduryje sąlygojo išnykimą. Paskutinis eršketas Baltijos jūroje pagautas 1996 m. prie Saremo salų, o Lietuvos vandenyse - 1975 m., ties Palanga.
Garsus Lietuvos mokslininkas, profesorius Tadas Ivanauskas 1956 m. nurodo, kad tarpukario Lietuvos vandenyse eršketų pasitaikydavo sugauti, tačiau ne kasmet: 1927-1932 metų duomenimis per metus šios vertingos žuvies laimikis buvo nuo 50 iki 300 kg, duomenų apie 1933-1935 metų sugavimus nėra, o 1936-aisiais pagauta 120 kg. Po Antrojo pasaulinio karo pagal statistikos duomenis Lietuvos vandenyse eršketai sužvejoti keturis kartus: 1955 m.(254cm, 122 kg), 1960 m. (210cm, 82 kg), 1962 m. (ilgis nežinomas, 18 kg) ir 1975 m. (100 cm, svoris nežinomas).
Pastarojo dešimtmečio moksliniais tyrimais nustatyta, kad prieš 800-1200 metų aštriašnipis eršketas išstūmė Baltijos jūroje gyvenusį eršketą sturį (Acipenser sturio 1.) Kadangi aštriašnipis eršketas iki šiol yra gana plačiai paplitęs Šiaurės Amerikos pakrantėse, būtų galima gauti medžiagos reintrodukcijos darbams Baltijos jūroje. Aštriašnipio eršketo populiacijos atkūrimas ne tik padėtų išlaikyti biologinę įvairovę, bet ir sudarytų sąlygas atstatyti ir pagausinti kitų migruojančių žuvų išteklius.
Atsižvelgiant į 2007 m. Helsinkio komisijos (HELKOM) rekomendacijas, Lenkijos ir Vokietijos mokslininkų patirtį ir genetinių tyrimų duomenis, Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kartu su Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centru inicijavo aštriašnipio eršketo reintrodukcijos galimybę istoriniuose Lietuvos vandens telkiniuose - Neries ir Šventosios upėse, ten, kur kadaise šios žuvys natūraliai neršė. Aplinkos ministerijos Raudonosios knygos komisija, apsvarsčiusi klausimą dėl aštriašnipio eršketo statuso, pasiūlė Aplinkos ministerijai įtraukti aštriašnipį eršketą į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo „0” kategoriją bei pritarė šios žuvų rūšies reintrodukcijos darbams konkrečiuose Lietuvos vandenyse, kuriuose buvo atlikti moksliniai tyrimai, - Neries ir Šventosios upėse, t.y. žuvies rūšį, kuri Lietuvoje jau buvo išnykusi, pakartotinai įvežti ir išplatinti turint tikslą ją vėl įkurdinti gamtoje.
Pagal Žuvininkystės tarnybos užsakymą 2010 metais Ekologjos instituto Gamtos tyrimų centras parengė pirminę aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programą ir veiksmų planą, kuriam pritarė Aplinkos ministerija. Remdamasi šia programa, Žuvininkystės tarnyba parengė aštriašnipio eršketo išteklių atkūrimo programos ir veiksmų plano iki 2020 metų projektą, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministerijų ministrų bendru 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 3D-330/D1-401.
Remiantis Lenkijos Stanislavo Sakovičiaus vardo vidaus vandenų žuvininkystės instituto patirtimi ir pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi, pradėti aštriašnipių eršketų reintrodukcijos darbai Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose padaliniuose. Bendradarbiavimo pagrindu 2011 m. liepos 7 d. migracijos tyrimų vykdymo tikslu į Neries ir Šventosios upes išleisti pirmieji Lietuvos istorijoje 30 vnt. žymėtų išoriniais žymekliais aštriašnipių eršketų jaunikliai, kuriuos dovanojo Lenkijos vidaus vandenų žuvininkystės instituto mokslininkai. Tais pačiais metais pradėti ir eršketų paauginimo ir įveisimo darbai. Per 2011-2013 metus Žuvininkystės tarnyba į Neries ir Šventosios upes jau išleido 12400 vnt. paaugintų aštriašnipių eršketų jauniklių, išveistų iš ikrų ir paaugintų Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose poskyriuose. Dalis šių žuvų jauniklių yra pažymėti specialiais vidiniais ir išoriniais žymekliais, dėl kurių buvimo yra galimi eršketų migracijos tyrimai. Paskutiniai migracijos duomenys rodo, kad paleisti į upes eršketukai jau yra pasiekę Baltijos jūrą.
Pastaruoju metu Žuvininkystės tarnyba kartu su Vokietijos, Lenkijos, Danijos, Estijos, Latvijos mokslininkais dalyvauja Helsinkio komisijos (HELKOM) koordinaciniuose susitikimuose, kurių tikslas - surinkti išlikusius istorinius ir dabar esamus duomenis apie Baltijos juroje gyvenusius eršketus ir koreguoti aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo darbus. Šių darbų pagrindu HELKOM planuoja parengti bendrą eršketų valdymo planą Baltijos jūros regionui. Dėl tokio bendradarbiavimo planuojama pritraukti Europos Sąjungos lėšas ir įgyvendinti daugiašalį projektą šių žuvų ištekliams atkurti.
Tęsiant aštriašnipių eršketų populiacijos atkūrimo Lietuvoje programos darbus, kasmet spalio mėnesį į Neries ir Šventosios upes išleidžiama Rusnės ir Laukystos poskyriuose paauginti 5-8 g svorio aštriašnipių eršketų jaunikliai, kurie per mėnesį pasiekia Kuršių marias. Vien tik praeitų metų rudenį į plačiuosius vandenis išleista apie 8 tūkst. vnt. šių retų žuvų jauniklių. Paleisti eršketukai subręs ir grįš neršti į mūsų upes tik po 15-20 metų.
Aštriašnipių eršketų reintrodukcijos darbai yra ilgalaikiai, reikalaujantys kruopštumo, kantrybės ir nemažų darbo sąnaudų. Todėl šiems darbams būtina valstybės ir tarptautinė parama.
Valdas Gečys
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus vedėjas
H. SAKALAUSKO nuotraukos
Gamta svetur
Ilgiausia Europos upė ir jos baseinas
Ilgiausia Europos upė - Volga teka per Rusijos Federacijos Europinę dalį. Tik nedidelė jos deltos dalis jau Kazachstano teritorijoje. Prieš pastatant užtvanką upės ilgis buvo 3690, dabar jis - 3530 kilometrų. Plotas, iš kurio surenkamas vanduo, siekia 1361tūkst. kv. km. Pagal šiuos parametrus Volga patenka į didžiausių pasaulio upių sąrašą.
Pirmosios žinios apie Volgą siekia Antikos laikus. Senovės graikų istorikas Herodotas V a. prieš mūsų erą mini upę pasakojime, kaip persų caras Darijus žygiavo prieš skitus. Antikos autoriai, Klaudijus Ptolemėjas ir kiti, Volgą vadino Ra vardu. Viduramžiais ji buvo vadinama Itil. Patys seniausi rusų metraščiai mini, kad Volga teka iš Valdajaus aukštumų į rytus ir įteka į Chalisko (dabar Kaspijos) jūrą.
Patogi Volgos ir jos didesniųjų intakų geografinė padėtis jau VIII a. turėjo svarbią reikšmę prekybai tarp Rytų ir Vakarų. Volgos vandens keliu į Skandinavijos šalis plaukė arabų sidabras. Iš Arabų chalifato buvo gabenami audiniai, metalas, o iš slavų žemių – vergai, medus, kailiai, vaškas.
Volgos ištakos – Valdajaus aukštumose į šiaurę nuo Maskvos, 228 metrų aukštyje. Jos žiotys yra Kaspijos jūroje, 28 metrai žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Bendrame ilgyje Volga pažemėja 256 metrus. Ji - didžiausia pasaulio upė, kuri yra vidinio nuotėkio, t.y. įteka ne į Pasaulinį vandenyną.
Aukštupyje, Valdajaus aukštumose, Volga prateka pro kelis nedidelius ežerėlius. Čia upė daug kur patvenkta, veikia hidroelektrinės, sukurtos vandens saugyklos – marios. Aukštupyje į Volgą įteka daug vandeningų intakų - Seležarovska, Tverė, Mopoga, Seksna ir kt.
Vidurupyje, žemiau Okos žiočių, Volga tampa dar vandeningesnė. Jos vandenis papildo Okos, Suros, Vetlugos, Svijagos ir kitų intakų vandenys. Šioje atkarpoje upės dešinysis krantas aukštas, o kairysis – žemas.
Žemupyje, po Kamos žiočių, Volga tampa galinga upe. Čia pastatytos kelios hidroelektrinės, susidarė vandens saugyklos. Dvidešimt pirmame kilometre prieš Volgogradą nuo Volgos atsiskiria atšaka Achtuba, kuri teka lygiagrečiai pagrindinei upei. Prieš atsišakojimą pastačius hidroelektrinę, susidarė Volgogrado vandens saugykla.
Nuo Achtubos atsiskyrimo prasideda Volgos delta. Čia upė smarkiai išsišakoja, priskaičiuojama iki 500 įvairaus dydžio ir gylio atšakų, pratakų, mažų upelių. Svarbiausias pratakas - Bachteminas, juo vyksta laivyba - tai Volgos-Kaspijos kanalas.
Volgos delta plačiai garsėja unikaliu grožiu ir žuviningumu. Tai tikra žuvų Meka, kurią žino ir mėgsta viso pasaulio žvejai. Nepakartojama deltos gamta žavi kiekvieną. Tai ne tik ežerų bei senvagių, bet ir nendrynų, užutekių, salų-salelių labirintas. Deltoje veisiasi daugiau kaip 100 žuvų rūšių. Paminėtini gigantiški eršketai, šamai, lydekos. Be jų gausu karšių, starkių, žiobrių, kuojų, raudžių ir kitų žuvų. O užutekiuose augantys lotosai vilioja ir žavi kiekvieną. Volgos delta grožėtis galima ilgai, nes jos plotas prilygsta pusei Lietuvos. Deltoje įkurtas paukščių rezervatas.
Hidrologinį upės rėžimą lemia vandens kiekis. Didžiausią dalį metinio nuotėkio - 60 proc. duoda sniegas, 30 proc. - gruntiniai vandenys ir tik 10 proc. - lietus. Pagrindinė, gaunanti vandenį Volgos baseino dalis, - aukštupys iki Kazanės yra miškų zonoje. Vidurinė dalis - iki Saratovo - miškastepių, o pietinė dalis - pusdykumių zonoje. Paprastai Volga skirstoma į 3 dalis. Aukštutinė Volga - nuo ištakų iki Okos žiočių, vidutinė - nuo Okos iki Kamos žiočių ir žemutinė - nuo Kamos iki Kaspijos jūros.
Metinis vandens lygio svyravimas, kai dar nebuvo hidroelektrinių ir marių, siekė iki 15-17 metrų. Vėliau jis ženkliai sumažėjo, tačiau sukurtose mariose padidėjo bangavimas. Bangų aukštis siekia iki 1,5 metro, dėl to eilėje uostų teko įrengti bangolaužius. Vandens temperatūra liepos mėnesį pakyla iki 20–250C.
Volga - pagrindinė vandens transporto arterija Rusijoje. Ji prateka per penkiolika administracinių teritorijų, į jos baseiną patenka didelė Europinės Rusijos dalis. Upė kanalais sujungta ne tik su Baltijos ir Baltąją, bet ir su Azovo bei Juodąja jūromis. Į Volgą įteka apie 200 intakų - daugiau iš kairės pusės ir jie vandeningesni. Upės režimą reguliuoja 8 užtvankos.
Prie Volgos gyvena ne tik rusai, bet ir kitų tautybių žmonės: totoriai, mariai, udmurtai, baškirai. Jie apie Volgos upę dainuoja dainas, seka pasakas, legendas. Pavolgis tankiai gyvenamas. Vien milijoninių miestų - keturi: Nižnij Novgorodas, Kazanė, Samara, Volgogradas.
Ne mažiau svarbus Rusijai ir visas Volgos baseinas, kurio plotas 360 tūkst. kv. kilometrų. Jis užima apie vieną trečdalį Europinės Rusijos teritorijos. Baseinas tęsiasi nuo Valdajaus ir Vidurio Rusijos aukštumos vakaruose iki Uralo rytuose. Per jį teka apie 151 tūkst. įvairių vandens tėkmių: upių, upelių, srautų, laikinų tėkmių, kurių bendras ilgis 570 tūkst. kilometrų.
Volgos baseinas smarkiai industrializuotas. Jame sutelkta apie 45 proc. pramoninio ir 50 proc. žemės ūkio gamybos Rusijos potencialo. Volgoje ir jos deltoje sugaunama daugiau 20 proc. bendro žuvų kiekio, sužvejojamo šalies upėse. Volgos upe pervežama daugiau 70 proc. krovinių, pervežamų šalies upėmis. Jos baseine yra 9 vandens saugyklos ir hidroelektrinės.
Nors Volgos baseiną užima tik 8 proc. Rusijos federacijos ploto, tačiau jame sutelkta net 90 proc. automobilių pramonės, 75 proc. plieninių vamzdžių, 70 proc. naftos chemijos ir kitos produkcijos gamybos. Volgos baseine gyvena 57 milijonai žmonių. Čia esantis galingas pramoninis ir žemės ūkio potencialas žymiai įtakoja ne tik ekonominį-socialinį, bet ir ekologinį Rusijos Federacijos stovį.
Visos stambios įmonės įkurtos prie Volgos ir jos intakų. Tai neigiamai veikia ne tik ekologinę sistemą, bet ir ekonomines-socialines gyvenimo sąlygas. Dėl daugiaveiksmio antropologinio poveikio daugelyje Volgos baseino upių transformuota ekosistema. Vandenų saugyklų aplinkoje vyksta užpelkėjimas, kaupiasi sunkieji metalai, naftos produktai, pesticidai. Šių procesų pasekoje Volgos baseine ekologiškai švarus vanduo sudaro ne daugiau 3 proc. viso paviršinio vandens kiekio.
Dėl Černobylio nelaimės Volgos baseine radiacinis užterštumas užima apie 3 mln. hektarų. Dirvos baseine nualintos, humuso kiekis sunykęs ir neatkuriamas. Baseino aukštupyje 50 proc. žemių yra per drėgnos arba užpelkėjusios, daug rūgščių dirvų. Nuo vandens ir vėjo erozijos kenčia apie 60 proc. ariamų plotų, o 7,3 proc. jų - uždumblėję.
Dėl vandens užterštumo Volgos baseino upėse sumažėjo žuvų. Upės baseine saugomų teritorijų plotai nedideli. Rezervatai, draustiniai, nacionaliniai parkai užima tik 0,9 proc. bendro ploto. O tai tris kartus mažiau negu numato ekologinės normos. Dėl vykstančios ekologinės krizės blogėja žmonių gyvenimo sąlygos, didėja sergamumas ir mirtingumas.
Išeiti iš susidariusios sunkios ekologinės krizės galima tik nuosekliai įgyvendinant moksliškai pagrįstas gamtinės aplinkos apsaugos priemones. Tam prireiks ne tik noro ir pastangų, bet ir nemažų finansinių resursų.
Siekiant apsaugoti Volgos baseino ekologines sąlygas 2013 metais buvo priimta „Deklaracija“ dėl Volgos upės ir jos baseino. Svarbiausias jos tikslas - Volgos, jos baseino išsaugojimas dabarties ir būsimoms kartoms. Įgyvendinant numatytas priemones būtini bendri ir nuoseklūs veiksmai kovojant prieš pragaištingą industrinį ir techninį upių naudojimą, kuris veda į degradaciją ir resursų naikinimą. Svarbu garantuoti tokį vandens naudojimą, kuris išsaugotų Volgos baseino ekosistemą.
Prof. Algirdas STANAITIS
Ilgiausia Europos upė - Volga teka per Rusijos Federacijos Europinę dalį. Tik nedidelė jos deltos dalis jau Kazachstano teritorijoje. Prieš pastatant užtvanką upės ilgis buvo 3690, dabar jis - 3530 kilometrų. Plotas, iš kurio surenkamas vanduo, siekia 1361tūkst. kv. km. Pagal šiuos parametrus Volga patenka į didžiausių pasaulio upių sąrašą.
Pirmosios žinios apie Volgą siekia Antikos laikus. Senovės graikų istorikas Herodotas V a. prieš mūsų erą mini upę pasakojime, kaip persų caras Darijus žygiavo prieš skitus. Antikos autoriai, Klaudijus Ptolemėjas ir kiti, Volgą vadino Ra vardu. Viduramžiais ji buvo vadinama Itil. Patys seniausi rusų metraščiai mini, kad Volga teka iš Valdajaus aukštumų į rytus ir įteka į Chalisko (dabar Kaspijos) jūrą.
Patogi Volgos ir jos didesniųjų intakų geografinė padėtis jau VIII a. turėjo svarbią reikšmę prekybai tarp Rytų ir Vakarų. Volgos vandens keliu į Skandinavijos šalis plaukė arabų sidabras. Iš Arabų chalifato buvo gabenami audiniai, metalas, o iš slavų žemių – vergai, medus, kailiai, vaškas.
Volgos ištakos – Valdajaus aukštumose į šiaurę nuo Maskvos, 228 metrų aukštyje. Jos žiotys yra Kaspijos jūroje, 28 metrai žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Bendrame ilgyje Volga pažemėja 256 metrus. Ji - didžiausia pasaulio upė, kuri yra vidinio nuotėkio, t.y. įteka ne į Pasaulinį vandenyną.
Aukštupyje, Valdajaus aukštumose, Volga prateka pro kelis nedidelius ežerėlius. Čia upė daug kur patvenkta, veikia hidroelektrinės, sukurtos vandens saugyklos – marios. Aukštupyje į Volgą įteka daug vandeningų intakų - Seležarovska, Tverė, Mopoga, Seksna ir kt.
Vidurupyje, žemiau Okos žiočių, Volga tampa dar vandeningesnė. Jos vandenis papildo Okos, Suros, Vetlugos, Svijagos ir kitų intakų vandenys. Šioje atkarpoje upės dešinysis krantas aukštas, o kairysis – žemas.
Žemupyje, po Kamos žiočių, Volga tampa galinga upe. Čia pastatytos kelios hidroelektrinės, susidarė vandens saugyklos. Dvidešimt pirmame kilometre prieš Volgogradą nuo Volgos atsiskiria atšaka Achtuba, kuri teka lygiagrečiai pagrindinei upei. Prieš atsišakojimą pastačius hidroelektrinę, susidarė Volgogrado vandens saugykla.
Nuo Achtubos atsiskyrimo prasideda Volgos delta. Čia upė smarkiai išsišakoja, priskaičiuojama iki 500 įvairaus dydžio ir gylio atšakų, pratakų, mažų upelių. Svarbiausias pratakas - Bachteminas, juo vyksta laivyba - tai Volgos-Kaspijos kanalas.
Volgos delta plačiai garsėja unikaliu grožiu ir žuviningumu. Tai tikra žuvų Meka, kurią žino ir mėgsta viso pasaulio žvejai. Nepakartojama deltos gamta žavi kiekvieną. Tai ne tik ežerų bei senvagių, bet ir nendrynų, užutekių, salų-salelių labirintas. Deltoje veisiasi daugiau kaip 100 žuvų rūšių. Paminėtini gigantiški eršketai, šamai, lydekos. Be jų gausu karšių, starkių, žiobrių, kuojų, raudžių ir kitų žuvų. O užutekiuose augantys lotosai vilioja ir žavi kiekvieną. Volgos delta grožėtis galima ilgai, nes jos plotas prilygsta pusei Lietuvos. Deltoje įkurtas paukščių rezervatas.
Hidrologinį upės rėžimą lemia vandens kiekis. Didžiausią dalį metinio nuotėkio - 60 proc. duoda sniegas, 30 proc. - gruntiniai vandenys ir tik 10 proc. - lietus. Pagrindinė, gaunanti vandenį Volgos baseino dalis, - aukštupys iki Kazanės yra miškų zonoje. Vidurinė dalis - iki Saratovo - miškastepių, o pietinė dalis - pusdykumių zonoje. Paprastai Volga skirstoma į 3 dalis. Aukštutinė Volga - nuo ištakų iki Okos žiočių, vidutinė - nuo Okos iki Kamos žiočių ir žemutinė - nuo Kamos iki Kaspijos jūros.
Metinis vandens lygio svyravimas, kai dar nebuvo hidroelektrinių ir marių, siekė iki 15-17 metrų. Vėliau jis ženkliai sumažėjo, tačiau sukurtose mariose padidėjo bangavimas. Bangų aukštis siekia iki 1,5 metro, dėl to eilėje uostų teko įrengti bangolaužius. Vandens temperatūra liepos mėnesį pakyla iki 20–250C.
Volga - pagrindinė vandens transporto arterija Rusijoje. Ji prateka per penkiolika administracinių teritorijų, į jos baseiną patenka didelė Europinės Rusijos dalis. Upė kanalais sujungta ne tik su Baltijos ir Baltąją, bet ir su Azovo bei Juodąja jūromis. Į Volgą įteka apie 200 intakų - daugiau iš kairės pusės ir jie vandeningesni. Upės režimą reguliuoja 8 užtvankos.
Prie Volgos gyvena ne tik rusai, bet ir kitų tautybių žmonės: totoriai, mariai, udmurtai, baškirai. Jie apie Volgos upę dainuoja dainas, seka pasakas, legendas. Pavolgis tankiai gyvenamas. Vien milijoninių miestų - keturi: Nižnij Novgorodas, Kazanė, Samara, Volgogradas.
Ne mažiau svarbus Rusijai ir visas Volgos baseinas, kurio plotas 360 tūkst. kv. kilometrų. Jis užima apie vieną trečdalį Europinės Rusijos teritorijos. Baseinas tęsiasi nuo Valdajaus ir Vidurio Rusijos aukštumos vakaruose iki Uralo rytuose. Per jį teka apie 151 tūkst. įvairių vandens tėkmių: upių, upelių, srautų, laikinų tėkmių, kurių bendras ilgis 570 tūkst. kilometrų.
Volgos baseinas smarkiai industrializuotas. Jame sutelkta apie 45 proc. pramoninio ir 50 proc. žemės ūkio gamybos Rusijos potencialo. Volgoje ir jos deltoje sugaunama daugiau 20 proc. bendro žuvų kiekio, sužvejojamo šalies upėse. Volgos upe pervežama daugiau 70 proc. krovinių, pervežamų šalies upėmis. Jos baseine yra 9 vandens saugyklos ir hidroelektrinės.
Nors Volgos baseiną užima tik 8 proc. Rusijos federacijos ploto, tačiau jame sutelkta net 90 proc. automobilių pramonės, 75 proc. plieninių vamzdžių, 70 proc. naftos chemijos ir kitos produkcijos gamybos. Volgos baseine gyvena 57 milijonai žmonių. Čia esantis galingas pramoninis ir žemės ūkio potencialas žymiai įtakoja ne tik ekonominį-socialinį, bet ir ekologinį Rusijos Federacijos stovį.
Visos stambios įmonės įkurtos prie Volgos ir jos intakų. Tai neigiamai veikia ne tik ekologinę sistemą, bet ir ekonomines-socialines gyvenimo sąlygas. Dėl daugiaveiksmio antropologinio poveikio daugelyje Volgos baseino upių transformuota ekosistema. Vandenų saugyklų aplinkoje vyksta užpelkėjimas, kaupiasi sunkieji metalai, naftos produktai, pesticidai. Šių procesų pasekoje Volgos baseine ekologiškai švarus vanduo sudaro ne daugiau 3 proc. viso paviršinio vandens kiekio.
Dėl Černobylio nelaimės Volgos baseine radiacinis užterštumas užima apie 3 mln. hektarų. Dirvos baseine nualintos, humuso kiekis sunykęs ir neatkuriamas. Baseino aukštupyje 50 proc. žemių yra per drėgnos arba užpelkėjusios, daug rūgščių dirvų. Nuo vandens ir vėjo erozijos kenčia apie 60 proc. ariamų plotų, o 7,3 proc. jų - uždumblėję.
Dėl vandens užterštumo Volgos baseino upėse sumažėjo žuvų. Upės baseine saugomų teritorijų plotai nedideli. Rezervatai, draustiniai, nacionaliniai parkai užima tik 0,9 proc. bendro ploto. O tai tris kartus mažiau negu numato ekologinės normos. Dėl vykstančios ekologinės krizės blogėja žmonių gyvenimo sąlygos, didėja sergamumas ir mirtingumas.
Išeiti iš susidariusios sunkios ekologinės krizės galima tik nuosekliai įgyvendinant moksliškai pagrįstas gamtinės aplinkos apsaugos priemones. Tam prireiks ne tik noro ir pastangų, bet ir nemažų finansinių resursų.
Siekiant apsaugoti Volgos baseino ekologines sąlygas 2013 metais buvo priimta „Deklaracija“ dėl Volgos upės ir jos baseino. Svarbiausias jos tikslas - Volgos, jos baseino išsaugojimas dabarties ir būsimoms kartoms. Įgyvendinant numatytas priemones būtini bendri ir nuoseklūs veiksmai kovojant prieš pragaištingą industrinį ir techninį upių naudojimą, kuris veda į degradaciją ir resursų naikinimą. Svarbu garantuoti tokį vandens naudojimą, kuris išsaugotų Volgos baseino ekosistemą.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Pasitelkime smegenis!
Europiečiai mokslininkai vis dažniau prabyla apie šiuolaikinės civilizacijos regresą: tyrimais nustatyta, jog per pastarąjį šimtmetį žmonijos intelektas pastebimai smuko: IQ sumažėjo net 14,1 punkto. Jeigu taip bus ir toliau, netolimoje ateityje, palyginus su Viktorijos epochos atstovais, mes atrodysime kaip didžiausi atsilikėliai: nei tau mokslinių atradimų, nei daugiau ar mažiau padorių išradimų...
Kažkas ne taip
Istorikai Viktorijos epochą laiko viena pažangiausių. Tuo laiku Didžioji Britanija intensyviai vystėsi: plėtėsi infrastruktūra, sparčiu tempu vystėsi pramonė. O ir visos Europos gyventojai buvo užimti aktyvia veikla – kūrė, piešė, skaičiavo, išradinėjo ir atradinėjo.
XX amžiuje buvo užregistruotas vadinamasis Flino efektas: kas dešimtmetį žmonių intelektualinis lygis (IQ) padidėdavo trimis punktais: štai nuo 1934 metų iki 1978 vidutinis JAV gyventojų IQ padidėjo 15 punktų. Analogiški rezultatai buvo išaiškinti ir Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose valstybėse. Žmonės progresavo iki XXI amžiaus, o vėliau jų intelektas ėmė menkėti...
Tyrimai, atlikti 2005 ir 2008 metais, parodė, jog IQ augimas lėtėja ir netgi smunka. Štai Danijos kariuomenės šauktiniai, džiuginę intelekto rodiklių augimu trimis punktais kas kiekvieną dešimtmetį 1959 – 1979 metų laikotarpiu, neįstengė „duoti“ daugiau kaip dviejų punktų 1979 – 1989 metų laikotarpiu, o nuo to laiko – viso labo tik 1,5 punkto.
Vidutiniškai, kaip išsiaiškino Briuselio laisvojo universiteto mokslininkai kartu su kolegomis iš Amsterdamo ir Airijos Korko nacionalinio universiteto, kas dešimt metų Europos gyventojų IQ sumažėja 1,23 punkto. Viso labo per praėjusį šimtmetį mes praradome net 14,1 punkto savojo intelekto.
Nejaugi tai grįžimas atgal – prie beždžionių?
Kai kuria prasme – taip, įsitikinę dalis ekspertų. Viktorijos epochoje žmonės pasižymėjo greita reakcija (mokslininkai mano, jog šis rodiklis priklauso intelekto lygiui). Atrodytų, mūsų laikmečiu, kai žmogų užplūsta šitoks didelis informacijos srautas, jis turėtų greitai jį įsisavinti. Deja, vyksta atvirkštinis dalykas: mes apskritai nustojame reaguoti į naujoves.
- Internetas, lengvindamas mūsų gyvenimą, daro ir neigiamą įtaką: prigesina žmogaus smalsumą, jo pažinimo troškulį, - sako mokslininkai. - Jeigu anksčiau žmogus, norėdamas sužinoti ką nors nauja, privalėjo nuvykti į ekspediciją arba pasėdėti laboratorijoje, tai yra jo pažintinis aktyvumas buvo susijęs su rizika, fiziniu aktyvumu, tai dabar, norėdamas rasti reikiamą informaciją, jis viso labo pasėdi prie interneto. Tereikia viso labo paspausti kelis mygtukus. Tai labai atpalaiduoja žmogiškąjį protą. Mūsų intelektas dabar tarnauja tinginystei - išrandami „protingi“ šaldytuvai, siunčiantys signalus per internetą, kad baigėsi vieni ar kiti produktai. Mes deleguojame savo intelektinę veiklą technikai, ir visiškai nesivarginame įtempti savo smegenis. Suprantama, tai degradacija...
Rezultatas: jeigu staiga visame pasaulyje išsijungtų elektra, nežinia, kaip mes išgyventume, juk daug ko nemokame. Dabar žmonija sparčiai žengia Žemės resursų parazitinio naudojimo keliu. Taip, mes išmokome paversti šiuos resursus elektra, bet pavadinti šį kelią pažangos keliu neapsisuka liežuvis.
Dar vienas svarbus momentas. Mes mažai judame, vis daugiau priklausome nuo kompiuterių, daug valgome ir nepaliaujamai storėjame. Įvairių šalių tyrinėtojai atliko tyrimus, kurie davė vieną ir tą patį rezultatą: viršsvoris sumažina intelektą. Štai prancūzų mokslininkai pasiūlė grupei žmonių nuo 32 iki 62 metų atlikti keturis testus. Rezultatas toks: žmonės, kurių kūno masės indeksas 20 ir mažiau, sugebėjo prisiminti 56 procentus specialaus testo, o tie, kurių kūno masės indeksas siekia 30 ir daugiau, viso labo 44 procentus.
Analogiškus tyrimus atliko ir Korėjos mokslininkai. Tyrimo autorius Di Chun Kchjen pažymėjo:
- Mūsų organizme viskas tarpusavyje susiję. Pagrindinių kontrolinės grupės atstovų, turinčių viršsvorį, intelekto, atminties ir pagrindinių pažinimo funkcijų rodikliai vidutiniškai buvo 25 procentais žemesni, negu kitų...
Taigi, vidutinis Žemės gyventojas tapo storesnis ir pastebimai žemesnio intelekto.
Pirmūno sindromas
Ir pagaliau, pagrindinė priežastis, kuria mokslininkai grindžia visuotinį žmonijos intelekto smukimą, - demografinė. Dalykas tas, kad „stipriai protingos“ moterys gimdo mažiau, negu „žavios kvailutės“.
- Intelektualios moterys dažniau išnaudoja savo kairiojo pusrutulio galimybes, atsakingas už logiką, sprendimų priėmimą, sugebėjimą planuoti, analizuoti informaciją. Tai grynai vyriškos savybės, tad moterims, kurios jomis pasižymi, dažnai būna padidėjęs testosterono lygis. Tiesioginio ryšio neaptikta, bet psichologiniai stebėjimai patvirtina: moteris tampa kur kas raumeningesnė. Užtenka pažvelgti tiktai į rengimosi manierą, kalbėti – na, tai tikras „pilietis Džeimsas“, - sako psichologai. – Paradoksas, tačiau galima teigti, kad aktyvi smegenų veikla atbaido kiaušialąstes. Moteris, kuri siuvinėja kryželiu ir augina sode gėles, turi daugiau šansų tapti motina.
Grynai moteriški užsiėmimai – tai smulkioji motorika, ji suaktyvina moteriškų hormonų gamybą. Neveltui vienas iš moteriško nevaisingumo gydymo būdų – adatų terapija, ir ne bet kokia, o atliekama pirštų galiukų srityje.
Kaip pažymi demografijos tyrinėtojai, ankstesnė hierarchija veikdavo nepriekaištingai: moteris būdavo sveika (todėl, kad turėjo vieną partnerį), nenutraukdavo nėštumo, gimdydavo ne vieną vaiką. Tai buvo visiškai subalansuota, gyvybiška sistema, o dabar ji tapo nereikalinga.
Beje, specialistai įsitikinę, jog ne tik moterų intelektualumas kaltas dėl žemo gimstamumo. Labiau išsilavinusiems sutuoktiniams iš principo vaikai gimsta rečiau. Ir ne todėl, kad jie nenorėtų vaikų. Dalykas tas, kad jie labiau linkę užsiimti savimi, protine veikla, o ji pareikalauja žymiai daugiau laiko už fizinę. O kadangi įdomių užsiėmimų esama daug, pagalvoti apie šeimos gausinimą tiesiog nebelieka laiko...
Be to, išsilavinę žmonės pasižymi didesniu atsakomybės jausmu, jiems iškyla natūralus klausimas: o ar sugebėsiu aš tinkamai užauginti savo vaiką, duoti jam reikiamą išsilavinimą ir t.t. Suprantama, kad, esant tokiam požiūriui, futbolo komandos neprigimdysi...
Psichologai dalijasi dar vienu profesiniu pastebėjimu:
- Jau seniai pastebima ir tokia tendencija: vaikų daugiau gimsta tiems žmonėms, kurių giminėje daugiau ydų, neigiamų programų. Juk giminės dėsniai persiduoda paveldėjimo keliu, kiekviena nauja karta sprendžia uždavinius, kurių neišsprendė ankstesnės kartos. Jeigu tokių uždavinių daug, tai ir vaikų gimsta keletas – juk negalima visų uždavinių užkrauti ant vieno žmogaus pečių. Iš savo profesinės praktikos mes matome: jeigu šeimoje daug vaikų, kiekvienas iš jų vykdo savą programą – giminės gelbėjimo nuo tolesnių ydų programą...
Esama dar vieno aspekto, dėl kurio intelektualai nenori gimdyti. Kyla klausimas: o ar paveldimas aukštas IQ ? Pasirodo, ne. Aišku, kai kurias ypatybes galima paveldėti genetiškai, tačiau smegenų kokybei tai neturi reikšmės. Tad natūraliai kyla klausimas, kodėl išsilavinusių sutuoktinių vaikai kur kas protingesni?
Ogi todėl, kad jais daugiau užsiimama. Intelektualai gali daugiau duoti savo vaikams. Kaip sako kai kurie intelektualai, „mane auklėjo šviesos spindulėlis, sklidęs pro tėvo kabineto durų apačią“. Tai yra – aukštas intelektas – greičiau socialinis faktorius: jis įgyjamas skaitymu, mokymusi aukštojoje mokykloje, pomėgiais...
Kas gali išgelbėti žmoniją nuo intelekto smukimo? Ekspertai baugina, kad su tuo nesusidoros jokia švietimo sistema. Nebent dingtų elektra ir žmonės nesugebėtų lankytis virtualiose muziejuose ar ieškoti „gatavos“ informacijos. Tada tektų pakilti nuo sofos ir imtis veiksmų, pasitelkiant savo smegenis.
Pagal idėją, žmonija, suprantama, privalo tobulėti. Bet tam trukdo visuotinė standartizacija, ji slegia intelektą... Socialiniai tinklai veikia pagal vieną šabloną, visų šalių vyriausybės stengiasi panašiai paveikti savo šalių gyventojus, vienodai juos valdyti... Ir visi šie veiksniai, deja, bukina liaudį.
Parengė Žygintas Petrulis
Europiečiai mokslininkai vis dažniau prabyla apie šiuolaikinės civilizacijos regresą: tyrimais nustatyta, jog per pastarąjį šimtmetį žmonijos intelektas pastebimai smuko: IQ sumažėjo net 14,1 punkto. Jeigu taip bus ir toliau, netolimoje ateityje, palyginus su Viktorijos epochos atstovais, mes atrodysime kaip didžiausi atsilikėliai: nei tau mokslinių atradimų, nei daugiau ar mažiau padorių išradimų...
Kažkas ne taip
Istorikai Viktorijos epochą laiko viena pažangiausių. Tuo laiku Didžioji Britanija intensyviai vystėsi: plėtėsi infrastruktūra, sparčiu tempu vystėsi pramonė. O ir visos Europos gyventojai buvo užimti aktyvia veikla – kūrė, piešė, skaičiavo, išradinėjo ir atradinėjo.
XX amžiuje buvo užregistruotas vadinamasis Flino efektas: kas dešimtmetį žmonių intelektualinis lygis (IQ) padidėdavo trimis punktais: štai nuo 1934 metų iki 1978 vidutinis JAV gyventojų IQ padidėjo 15 punktų. Analogiški rezultatai buvo išaiškinti ir Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose valstybėse. Žmonės progresavo iki XXI amžiaus, o vėliau jų intelektas ėmė menkėti...
Tyrimai, atlikti 2005 ir 2008 metais, parodė, jog IQ augimas lėtėja ir netgi smunka. Štai Danijos kariuomenės šauktiniai, džiuginę intelekto rodiklių augimu trimis punktais kas kiekvieną dešimtmetį 1959 – 1979 metų laikotarpiu, neįstengė „duoti“ daugiau kaip dviejų punktų 1979 – 1989 metų laikotarpiu, o nuo to laiko – viso labo tik 1,5 punkto.
Vidutiniškai, kaip išsiaiškino Briuselio laisvojo universiteto mokslininkai kartu su kolegomis iš Amsterdamo ir Airijos Korko nacionalinio universiteto, kas dešimt metų Europos gyventojų IQ sumažėja 1,23 punkto. Viso labo per praėjusį šimtmetį mes praradome net 14,1 punkto savojo intelekto.
Nejaugi tai grįžimas atgal – prie beždžionių?
Kai kuria prasme – taip, įsitikinę dalis ekspertų. Viktorijos epochoje žmonės pasižymėjo greita reakcija (mokslininkai mano, jog šis rodiklis priklauso intelekto lygiui). Atrodytų, mūsų laikmečiu, kai žmogų užplūsta šitoks didelis informacijos srautas, jis turėtų greitai jį įsisavinti. Deja, vyksta atvirkštinis dalykas: mes apskritai nustojame reaguoti į naujoves.
- Internetas, lengvindamas mūsų gyvenimą, daro ir neigiamą įtaką: prigesina žmogaus smalsumą, jo pažinimo troškulį, - sako mokslininkai. - Jeigu anksčiau žmogus, norėdamas sužinoti ką nors nauja, privalėjo nuvykti į ekspediciją arba pasėdėti laboratorijoje, tai yra jo pažintinis aktyvumas buvo susijęs su rizika, fiziniu aktyvumu, tai dabar, norėdamas rasti reikiamą informaciją, jis viso labo pasėdi prie interneto. Tereikia viso labo paspausti kelis mygtukus. Tai labai atpalaiduoja žmogiškąjį protą. Mūsų intelektas dabar tarnauja tinginystei - išrandami „protingi“ šaldytuvai, siunčiantys signalus per internetą, kad baigėsi vieni ar kiti produktai. Mes deleguojame savo intelektinę veiklą technikai, ir visiškai nesivarginame įtempti savo smegenis. Suprantama, tai degradacija...
Rezultatas: jeigu staiga visame pasaulyje išsijungtų elektra, nežinia, kaip mes išgyventume, juk daug ko nemokame. Dabar žmonija sparčiai žengia Žemės resursų parazitinio naudojimo keliu. Taip, mes išmokome paversti šiuos resursus elektra, bet pavadinti šį kelią pažangos keliu neapsisuka liežuvis.
Dar vienas svarbus momentas. Mes mažai judame, vis daugiau priklausome nuo kompiuterių, daug valgome ir nepaliaujamai storėjame. Įvairių šalių tyrinėtojai atliko tyrimus, kurie davė vieną ir tą patį rezultatą: viršsvoris sumažina intelektą. Štai prancūzų mokslininkai pasiūlė grupei žmonių nuo 32 iki 62 metų atlikti keturis testus. Rezultatas toks: žmonės, kurių kūno masės indeksas 20 ir mažiau, sugebėjo prisiminti 56 procentus specialaus testo, o tie, kurių kūno masės indeksas siekia 30 ir daugiau, viso labo 44 procentus.
Analogiškus tyrimus atliko ir Korėjos mokslininkai. Tyrimo autorius Di Chun Kchjen pažymėjo:
- Mūsų organizme viskas tarpusavyje susiję. Pagrindinių kontrolinės grupės atstovų, turinčių viršsvorį, intelekto, atminties ir pagrindinių pažinimo funkcijų rodikliai vidutiniškai buvo 25 procentais žemesni, negu kitų...
Taigi, vidutinis Žemės gyventojas tapo storesnis ir pastebimai žemesnio intelekto.
Pirmūno sindromas
Ir pagaliau, pagrindinė priežastis, kuria mokslininkai grindžia visuotinį žmonijos intelekto smukimą, - demografinė. Dalykas tas, kad „stipriai protingos“ moterys gimdo mažiau, negu „žavios kvailutės“.
- Intelektualios moterys dažniau išnaudoja savo kairiojo pusrutulio galimybes, atsakingas už logiką, sprendimų priėmimą, sugebėjimą planuoti, analizuoti informaciją. Tai grynai vyriškos savybės, tad moterims, kurios jomis pasižymi, dažnai būna padidėjęs testosterono lygis. Tiesioginio ryšio neaptikta, bet psichologiniai stebėjimai patvirtina: moteris tampa kur kas raumeningesnė. Užtenka pažvelgti tiktai į rengimosi manierą, kalbėti – na, tai tikras „pilietis Džeimsas“, - sako psichologai. – Paradoksas, tačiau galima teigti, kad aktyvi smegenų veikla atbaido kiaušialąstes. Moteris, kuri siuvinėja kryželiu ir augina sode gėles, turi daugiau šansų tapti motina.
Grynai moteriški užsiėmimai – tai smulkioji motorika, ji suaktyvina moteriškų hormonų gamybą. Neveltui vienas iš moteriško nevaisingumo gydymo būdų – adatų terapija, ir ne bet kokia, o atliekama pirštų galiukų srityje.
Kaip pažymi demografijos tyrinėtojai, ankstesnė hierarchija veikdavo nepriekaištingai: moteris būdavo sveika (todėl, kad turėjo vieną partnerį), nenutraukdavo nėštumo, gimdydavo ne vieną vaiką. Tai buvo visiškai subalansuota, gyvybiška sistema, o dabar ji tapo nereikalinga.
Beje, specialistai įsitikinę, jog ne tik moterų intelektualumas kaltas dėl žemo gimstamumo. Labiau išsilavinusiems sutuoktiniams iš principo vaikai gimsta rečiau. Ir ne todėl, kad jie nenorėtų vaikų. Dalykas tas, kad jie labiau linkę užsiimti savimi, protine veikla, o ji pareikalauja žymiai daugiau laiko už fizinę. O kadangi įdomių užsiėmimų esama daug, pagalvoti apie šeimos gausinimą tiesiog nebelieka laiko...
Be to, išsilavinę žmonės pasižymi didesniu atsakomybės jausmu, jiems iškyla natūralus klausimas: o ar sugebėsiu aš tinkamai užauginti savo vaiką, duoti jam reikiamą išsilavinimą ir t.t. Suprantama, kad, esant tokiam požiūriui, futbolo komandos neprigimdysi...
Psichologai dalijasi dar vienu profesiniu pastebėjimu:
- Jau seniai pastebima ir tokia tendencija: vaikų daugiau gimsta tiems žmonėms, kurių giminėje daugiau ydų, neigiamų programų. Juk giminės dėsniai persiduoda paveldėjimo keliu, kiekviena nauja karta sprendžia uždavinius, kurių neišsprendė ankstesnės kartos. Jeigu tokių uždavinių daug, tai ir vaikų gimsta keletas – juk negalima visų uždavinių užkrauti ant vieno žmogaus pečių. Iš savo profesinės praktikos mes matome: jeigu šeimoje daug vaikų, kiekvienas iš jų vykdo savą programą – giminės gelbėjimo nuo tolesnių ydų programą...
Esama dar vieno aspekto, dėl kurio intelektualai nenori gimdyti. Kyla klausimas: o ar paveldimas aukštas IQ ? Pasirodo, ne. Aišku, kai kurias ypatybes galima paveldėti genetiškai, tačiau smegenų kokybei tai neturi reikšmės. Tad natūraliai kyla klausimas, kodėl išsilavinusių sutuoktinių vaikai kur kas protingesni?
Ogi todėl, kad jais daugiau užsiimama. Intelektualai gali daugiau duoti savo vaikams. Kaip sako kai kurie intelektualai, „mane auklėjo šviesos spindulėlis, sklidęs pro tėvo kabineto durų apačią“. Tai yra – aukštas intelektas – greičiau socialinis faktorius: jis įgyjamas skaitymu, mokymusi aukštojoje mokykloje, pomėgiais...
Kas gali išgelbėti žmoniją nuo intelekto smukimo? Ekspertai baugina, kad su tuo nesusidoros jokia švietimo sistema. Nebent dingtų elektra ir žmonės nesugebėtų lankytis virtualiose muziejuose ar ieškoti „gatavos“ informacijos. Tada tektų pakilti nuo sofos ir imtis veiksmų, pasitelkiant savo smegenis.
Pagal idėją, žmonija, suprantama, privalo tobulėti. Bet tam trukdo visuotinė standartizacija, ji slegia intelektą... Socialiniai tinklai veikia pagal vieną šabloną, visų šalių vyriausybės stengiasi panašiai paveikti savo šalių gyventojus, vienodai juos valdyti... Ir visi šie veiksniai, deja, bukina liaudį.
Parengė Žygintas Petrulis