Aplinkos ministerijoje
Europos Sąjungos aplinkos ministrai
|
Vyriausybė patvirtino naują
|
Pasaulinės aplinkos dienos proga pagerbti aktyviausieji
Birželio 5-ąją tarptautinė bendruomenė pažymėjo Pasaulinę aplinkos dieną. Šiai dienai skirti renginiai vyko daugelyje pasaulio šalių, tame tarpe ir mūsų šalyje.
Lietuvoje pagal susiklosčiusią tradiciją Pasaulinės aplinkos dienos metu teikiama prestižinė Česlovo Kudabos premija. Ši Aplinkos ministerijos įsteigta premija skiriama kas dveji metai už nevyriausybinių organizacijų ar jų narių, taip pat kitų asmenų nuopelnus šalies aplinkosaugai. Šiemet aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas Česlovo Kudabos premiją įteikė Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedros profesoriui, Gamtos bičiulių asociacijos prezidentui, gamtininkui ir geografui Algirdui Stanaičiui.
Pasaulinės aplinkos dienos minėjimo metu pagerbta ir daug kitų pilietinių aplinkosauginių akcijų iniciatorių, aktyvių gamtosaugininkų, ekologiško gyvenimo būdo propaguotojų. Apdovanojimai buvo įteikti Platelių ekologijos klubui „Liepija“ – už Platelių ežero tvarkymą, Gyvūnų globos asociacijos vyriausiajai specialistei Lolitai Greblikienei – už išgelbėtus laukinius gyvūnus ir suteiktą galimybę jiems vėl grįžti į gamtą, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo klubui „Aukuras“ – už akmenyno „Velnio kelias“ sutvarkymą ir iniciatyvą paskelbti jį gamtos paminklu, Marijampolės pataisos namų administracijai – už nuteistųjų įtraukimą į aplinkosauginę veiklą, „Knygų turgaus“ organizatoriui Jonui Plentai – už iniciatyvą, pardavus perskaitytas knygas, atnaujinti Kauno žaliuosius plotus, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos gamtotyros klubui „Eureka“ – už aplinkosauginio švietimo projekto „Inkilų uoksiniams paukščiams gamyba ir jų iškėlimas“ įgyvendinimą, Jonui Pugevičiui – už rūpinimąsi sparnuočiais ir įvairių originalių inkilų retiems paukščiams gamybą, Zeferui Šeštokui – už žaliosios zonos Pašilaičiuose įkūrimą bei priežiūrą ir asociacijai „Mano miestas Klaipėda“ – už ekologinio edukacinio projekto „Švari Danė“ įgyvendinimą.
Už bendradarbiavimą ginant viešąjį interesą aplinkos srityje apdovanojimais pažymėti teisėsaugininkai: Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Haroldas Urbonavičius ir prokurorai Marijus Šalčius, Solveiga Gradzevičienė, Arūnė Alimaitė-Kakoškina ir Valentinas Alekna, taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Remigijus Senkus.
Minėjimo metu įteikti apdovanojimai ir tradicinio verslo įmonių konkurso „Pasiekimai aplinkosaugoje“ laimėtojams. Šį konkursą kasmet rengia Aplinkos ministerija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Aplinkos vadybos ir audito institutas bei Inžinerinės ekologijos asociacija. Konkurso tikslas – parodyti verslo bendruomenei ir plačiajai visuomenei pažangias, mažiausiai aplinką veikiančias įmones, skatinti šalies gamintojus ir paslaugų teikėjus diegti aplinkos apsaugos vadybos sistemas, kurti ir gaminti palankesnius aplinkai gaminius, taikyti naujausias technologijas. Šiemet nugalėtojų laurai atiteko dviem bendrovėms – UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „Enerstena“.
T. LUKŠIO nuotraukoje: prof. A. Stanaitis
Lietuvoje pagal susiklosčiusią tradiciją Pasaulinės aplinkos dienos metu teikiama prestižinė Česlovo Kudabos premija. Ši Aplinkos ministerijos įsteigta premija skiriama kas dveji metai už nevyriausybinių organizacijų ar jų narių, taip pat kitų asmenų nuopelnus šalies aplinkosaugai. Šiemet aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas Česlovo Kudabos premiją įteikė Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedros profesoriui, Gamtos bičiulių asociacijos prezidentui, gamtininkui ir geografui Algirdui Stanaičiui.
Pasaulinės aplinkos dienos minėjimo metu pagerbta ir daug kitų pilietinių aplinkosauginių akcijų iniciatorių, aktyvių gamtosaugininkų, ekologiško gyvenimo būdo propaguotojų. Apdovanojimai buvo įteikti Platelių ekologijos klubui „Liepija“ – už Platelių ežero tvarkymą, Gyvūnų globos asociacijos vyriausiajai specialistei Lolitai Greblikienei – už išgelbėtus laukinius gyvūnus ir suteiktą galimybę jiems vėl grįžti į gamtą, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo klubui „Aukuras“ – už akmenyno „Velnio kelias“ sutvarkymą ir iniciatyvą paskelbti jį gamtos paminklu, Marijampolės pataisos namų administracijai – už nuteistųjų įtraukimą į aplinkosauginę veiklą, „Knygų turgaus“ organizatoriui Jonui Plentai – už iniciatyvą, pardavus perskaitytas knygas, atnaujinti Kauno žaliuosius plotus, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos gamtotyros klubui „Eureka“ – už aplinkosauginio švietimo projekto „Inkilų uoksiniams paukščiams gamyba ir jų iškėlimas“ įgyvendinimą, Jonui Pugevičiui – už rūpinimąsi sparnuočiais ir įvairių originalių inkilų retiems paukščiams gamybą, Zeferui Šeštokui – už žaliosios zonos Pašilaičiuose įkūrimą bei priežiūrą ir asociacijai „Mano miestas Klaipėda“ – už ekologinio edukacinio projekto „Švari Danė“ įgyvendinimą.
Už bendradarbiavimą ginant viešąjį interesą aplinkos srityje apdovanojimais pažymėti teisėsaugininkai: Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Haroldas Urbonavičius ir prokurorai Marijus Šalčius, Solveiga Gradzevičienė, Arūnė Alimaitė-Kakoškina ir Valentinas Alekna, taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Remigijus Senkus.
Minėjimo metu įteikti apdovanojimai ir tradicinio verslo įmonių konkurso „Pasiekimai aplinkosaugoje“ laimėtojams. Šį konkursą kasmet rengia Aplinkos ministerija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Aplinkos vadybos ir audito institutas bei Inžinerinės ekologijos asociacija. Konkurso tikslas – parodyti verslo bendruomenei ir plačiajai visuomenei pažangias, mažiausiai aplinką veikiančias įmones, skatinti šalies gamintojus ir paslaugų teikėjus diegti aplinkos apsaugos vadybos sistemas, kurti ir gaminti palankesnius aplinkai gaminius, taikyti naujausias technologijas. Šiemet nugalėtojų laurai atiteko dviem bendrovėms – UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „Enerstena“.
T. LUKŠIO nuotraukoje: prof. A. Stanaitis
Laiškai
Miško aidas
Naujoji miškų plėtros programa atverčia naują puslapį
šalies miškininkystės istorijoje
N. Kupstaitis
Vyriausybė patvirtino Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programą – labai svarbų šalies miškų ateičiai dokumentą, numatantį miškų ūkio plėtros tikslus, uždavinius ir konkrečius vertinimo kriterijus.
Poreikis keisti miškų ūkio plėtros strateginį dokumentą brendo jau nuo 2004 metų, kai Lietuva tapo ES nare ir atsirado galimybė gauti nemažą ES finansinę paramą miškų ūkiui.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis sakė, kad naujoji miškų plėtros programa buvo pradėta rengti dar 2010 metais ir ilgokai derinta su suinteresuotomis institucijomis, daug kartų svarstyta bei tikslinta.
Naujoji miškų plėtros programa numato didinti šalies miškingumą, gausinti ąžuolynus, plėsti ugdomųjų kirtimų apimtis, daugiau miško kirtimo atliekų panaudoti biokurui, plėtoti neplynus miško kirtimus, siekti didesnio miškų ūkio ekonominio efektyvumo, skatinti inovacijas, savanorišką miškų aplinkosaugą, tobulinti miškotvarką, gerinti sanitarinės ir priešgaisrinės apsaugos priemones, rekreacinę miško infrastruktūrą.
Palyginti su 2002 m. patvirtinta Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategija, naujoji programa numato labai aiškius ir konkrečiais rodikliais įvertinamus siekius. Pavyzdžiui, 2012-2020 m. numatoma įveisti 25,7 tūkst. ha naujų miškų, ąžuolynų užimamą dalį padidinti nuo 2 iki 2,4 proc., miško kirtimo atliekų biokurui gaminti apimtis padidinti nuo 155 iki 500 tūkst. kub. metrų. Taip pat planuojama nuo 22 proc. iki 15 proc. sumažinti perbrendusius eksploatacinius medynus bendrame valstybinių miškų brandžių medynų plote, o visų pagrindinių kirtimų neplynųjų kirtimų ploto dalį padidinti nuo 26,2 proc. iki 35 proc. ir t. t.
Nacionalinei miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programai realiai įgyvendinti ypač svarbus konkrečių veiksmų ir priemonių planas su konkrečiais jų finansavimo šaltiniais. Bus parengti trys tokie aplinkos ministro tvirtinami planai: 2012-2014 m., 2015-2017 m. ir 2018-2020 m. Juose numatytos priemonės bus finansuojamos valstybės biudžeto Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos, miškų urėdijų ir kitų valstybinių miškų valdytojų, ES paramos fondų ir kitomis lėšomis.
Vyriausybė gegužės pabaigoje protokoliniu sprendimu atsižvelgė į aplinkos ministro Gedimino Kazlausko siūlymą, kad rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą ES paramos miškų ūkiui dalis sudarytų apie 10 proc. visos kaimo plėtrai skiriamos paramos.
Ši žinia ypač svarbi privačių miškų savininkams, kurie ir dabartiniu, 2007-2013 m., finansavimo laikotarpiu gali pasinaudoti ir naudojasi ES parama savo miškams gerinti ir miškų ūkiui plėtoti, taip pat žemės savininkams, kurie ketina įveisti naujus miškus po 2013 metų. Nors didesnė paramos pagal Kaimo plėtros programą dalis tenka minėtiesiems savininkams, toks sprendimas svarbus ir valstybinių miškų valdytojams, ypač kalbant apie miškams išsaugoti ir pažeistiems miškams atkurti skirtas priemones.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas N. Kupstaitis pabrėžė, kad rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą sprendimas numatyti, jog ES paramos miškų ūkiui dalis sudarytų apie 10 proc. visos kaimo plėtrai skiriamos paramos, leidžia iš anksto žinoti finansines galimybes ir tinkamai planuoti.
Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos, kurios, rengiant ir įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros programą, skiriamos ir miškų ūkiui, yra vienas iš Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programos finansavimo šaltinių.
Programos įgyvendinimo metu, pasak N. Kupstaičio, bus rengiamos ataskaitos apie tai, kas nuveikta, ir jos skelbiamos viešai. Tai leis peržiūrėti likusius neįgyvendintus tikslus ir uždavinius, taip pat jų vertinimo kriterijus, pagal poreikį koreguoti Programą, o korekcijas viešai svarstyti ir derinti.
Juozas KETURAKIS
Poreikis keisti miškų ūkio plėtros strateginį dokumentą brendo jau nuo 2004 metų, kai Lietuva tapo ES nare ir atsirado galimybė gauti nemažą ES finansinę paramą miškų ūkiui.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis sakė, kad naujoji miškų plėtros programa buvo pradėta rengti dar 2010 metais ir ilgokai derinta su suinteresuotomis institucijomis, daug kartų svarstyta bei tikslinta.
Naujoji miškų plėtros programa numato didinti šalies miškingumą, gausinti ąžuolynus, plėsti ugdomųjų kirtimų apimtis, daugiau miško kirtimo atliekų panaudoti biokurui, plėtoti neplynus miško kirtimus, siekti didesnio miškų ūkio ekonominio efektyvumo, skatinti inovacijas, savanorišką miškų aplinkosaugą, tobulinti miškotvarką, gerinti sanitarinės ir priešgaisrinės apsaugos priemones, rekreacinę miško infrastruktūrą.
Palyginti su 2002 m. patvirtinta Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategija, naujoji programa numato labai aiškius ir konkrečiais rodikliais įvertinamus siekius. Pavyzdžiui, 2012-2020 m. numatoma įveisti 25,7 tūkst. ha naujų miškų, ąžuolynų užimamą dalį padidinti nuo 2 iki 2,4 proc., miško kirtimo atliekų biokurui gaminti apimtis padidinti nuo 155 iki 500 tūkst. kub. metrų. Taip pat planuojama nuo 22 proc. iki 15 proc. sumažinti perbrendusius eksploatacinius medynus bendrame valstybinių miškų brandžių medynų plote, o visų pagrindinių kirtimų neplynųjų kirtimų ploto dalį padidinti nuo 26,2 proc. iki 35 proc. ir t. t.
Nacionalinei miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programai realiai įgyvendinti ypač svarbus konkrečių veiksmų ir priemonių planas su konkrečiais jų finansavimo šaltiniais. Bus parengti trys tokie aplinkos ministro tvirtinami planai: 2012-2014 m., 2015-2017 m. ir 2018-2020 m. Juose numatytos priemonės bus finansuojamos valstybės biudžeto Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos, miškų urėdijų ir kitų valstybinių miškų valdytojų, ES paramos fondų ir kitomis lėšomis.
Vyriausybė gegužės pabaigoje protokoliniu sprendimu atsižvelgė į aplinkos ministro Gedimino Kazlausko siūlymą, kad rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą ES paramos miškų ūkiui dalis sudarytų apie 10 proc. visos kaimo plėtrai skiriamos paramos.
Ši žinia ypač svarbi privačių miškų savininkams, kurie ir dabartiniu, 2007-2013 m., finansavimo laikotarpiu gali pasinaudoti ir naudojasi ES parama savo miškams gerinti ir miškų ūkiui plėtoti, taip pat žemės savininkams, kurie ketina įveisti naujus miškus po 2013 metų. Nors didesnė paramos pagal Kaimo plėtros programą dalis tenka minėtiesiems savininkams, toks sprendimas svarbus ir valstybinių miškų valdytojams, ypač kalbant apie miškams išsaugoti ir pažeistiems miškams atkurti skirtas priemones.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas N. Kupstaitis pabrėžė, kad rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą sprendimas numatyti, jog ES paramos miškų ūkiui dalis sudarytų apie 10 proc. visos kaimo plėtrai skiriamos paramos, leidžia iš anksto žinoti finansines galimybes ir tinkamai planuoti.
Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos, kurios, rengiant ir įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros programą, skiriamos ir miškų ūkiui, yra vienas iš Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programos finansavimo šaltinių.
Programos įgyvendinimo metu, pasak N. Kupstaičio, bus rengiamos ataskaitos apie tai, kas nuveikta, ir jos skelbiamos viešai. Tai leis peržiūrėti likusius neįgyvendintus tikslus ir uždavinius, taip pat jų vertinimo kriterijus, pagal poreikį koreguoti Programą, o korekcijas viešai svarstyti ir derinti.
Juozas KETURAKIS
Akistata su gamta
Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ
Nauja orientavimosi trasaRodyklėmis ir informaciniais stendais nubarstyti turistiniai maršrutai Lietuvoje – jau seniai ne naujiena. Tačiau kartais taip norisi peržengti ištrypto takelio ribą ir nuklysti į miško tankmę. Neries regioninis parkas kviečia išbandyti naują keliavimo būdą – Velniakampio ežero apylinkių orientavimosi trasą.
Čia keliautojų lauks mažai žinomos ir miško tankmės uoliai slepiamos kultūros ir gamtos vertybės. Norint surasti šiuos objektus, teks orientuojantis tik pagal pateiktas jų koordinates. Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė džiaugiasi lankytojams suteikta galimybe patirti visiškai kitokį keliavimo būdą ir ragina nebijoti iššūkių. „Jei kitus pažintinius takus mūsų parko lankytojai galėjo pereiti užrištomis akimis, tai norint įveikti šią trasą, reikės pasitelkti orientacinius gebėjimus ir intuiciją“ – intriguoja parko direktorė . Keliautojai raginami neišsigąsti, kai teks nuklysti į miško gilumą ar po kojomis vinguriavęs takelis staiga pasibaigs. Tai tik padės pamatyti netikėčiausias regioninio parko vietas ir pajusti tikrąją jų dvasią. Norintieji keliauti kitaip kviečiami nepamiršti žemėlapio, kompaso ir GPS imtuvo, kurie padės surasti taškus Velniakampio ežero apylinkėse. Trasoje keliautojų laukia 7 mažai žinomi ir retai lankomi objektai, stovyklavietė prie skaidrių Velniakampio ežero vandenų, neišmindyti miško takeliai ir mažai žmogaus rankos liesta gamta. Norint pasiruošti šiam žygiui, visiškai nebūtina atvykti į Neries regioninio parko Lankytojų centrą (Vilniaus g. 3, Dūkštos). Parko internetinėje svetainėje keliautojai ras trasos žemėlapį, objektų lapą su trumpais jų aprašymais ir koordinatėmis bei interaktyvų žemėlapį su objektų nuotraukomis. Trasos ilgį, jo pradžią ir pabaigą bei aplankomų objektų skaičių ir eiliškumą Neries regioninio parko direkcija siūlo pasirinkti patiems keliautojams. Atvykstantiems automobiliu, jį rekomenduojama palikti Velniakampio ežero poilsiavietėje – ten įrengta erdvi mašinų stovėjimo aikštelė. Daugiau informacijos: Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Saulius Pupininkas saulius@neriesparkas.lt; (8 5) 2599242, 861538708. www.neriesparkas.lt Piliakalnių tvarkymas
|
Nauja ekspozicijaŠią vasarą aktyvaus poilsio ir gamtos pažinimo sintezę atraskite Kauno marių regioniniame parke, kurio Lankytojų centre duris atveria nauja ekspozicija. Čia pristatomos unikalios parko vertybės ir lankymo galimybės. Nemuno virsmas mariomis – pagrindinė ekspozicijos tema, apjungianti dramatišką iškeltų kaimų istoriją ir XX a. Lietuvos kraštovaizdžio pokyčius.
Apsilankę Kauno marių regioninio parko Lankytojų centre, sužinosite - ką slepia marių dugnas, kodėl fortai alsuoja gyvybe, ką kepurėmis supylė milžinai, kokios yra marių spalvos ir balsai. Pagrindinis ekspozicijos akcentas – maketas, kuris tarsi laiko mašina nukelia į tolimą praeitį: išvysite, kaip traukėsi paskutinis ledynas, kaip formavosi Nemunas ir jo slėnis, kaip galiausiai virto Kauno mariomis. Besidomintys geologija turės puikią galimybę susipažinti su Kauno marių atodangų įvairove, mistikos mėgėjai - su legendomis, gamtos bičiuliai - su išskirtiniais parko paukščiais, augalais ir gyvūnais, o patys smalsiausi galės naršyti po informacinius terminalus. Norite pamatyti, kaip atrodo miegapelės pėdsakas? Norite sužinoti, kiek kaimų paskandinta Kauno marių dugne ? Kviečiame aplankyti Kauno marių regioninio parko gamtos ir kultūros vertybių ekspoziciją. Daugiau informacijos - www.kaunomarios.lt. Ekspozicija įrengta įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vykdomą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (I etapas)“. Lietuvos saugomose teritorijose šiais metais lankytojai turės galimybę aplankyti 12 naujų vidaus ekspozicijų: Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Anykščių, Aukštadvario, Biržų, Kauno marių, Krekenavos, Pajūrio, Rambyno, Sartų, Tytuvėnų ir Varnių regioniniuose parkuose. Pūčkorių atodangaPavilnių regioniniame parke pradėtas tvarkyti valstybės saugomas gamtos paminklas - Pūčkorių atodanga. Tai bene įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, suformuota Vilnios upės sraunių vandenų. Tvarkymo projektą vykdo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Kai vykdomi tvarkymo darbai, Pūčkorių atodangą lankyti draudžiama.
Pūčkorių kraštovaizdžio draustinyje saugoma tiek atodanga, tiek ir jos aplinka. Nuo šios atodangos viršaus atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Ši vieta ypač mėgstama ir lankoma vilniečių bei miesto svečių. Lietus ir vėjas ardo Pūčkorių atodangos viršutinę dalį, kuri yra labai stati ir po medžių šaknimis turi naujų griovų užuomazgų. Vidurinėje šlaito dalyje matomus griovelius nuolat platina bei gilina sniego tirpsmo ir lietaus vandenų srovelės. Apatinė dalis baigia užaugti medžiais ir krūmais, nes Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti vis didėjančios nuobirų sankaupos. Natūralių ir antropogeninių veiksnių įtakoje vyksta nepageidaujamos, geomorfologinę struktūrą niokojančios kaitos. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis įgyvendina projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. I etapas“, kurio metu bus sutvarkyta ir pritaikyta lankymui Pūčkorių atodanga. Išlaikant natūralius kraštovaizdžio elementus, nekeičiant natūralios aukščių ir grunto sudėties struktūros bei augalijos įvairovės, numatoma atlikti atodangos sutvirtinimo darbus. Kitas svarbus aspektas – teritorijos pritaikymas dideliam lankytojų srautui. Suprojektuota ir bus pastatyta lankytojų srautus reguliuojančios terasos, laiptai, aikštelės su pavėsinėmis. Šiame pažintiniame objekte bus sukurtos sąlygos lankytis neįgaliesiems. Parkavimo aikštelėje suprojektuotos vietos, įrengiamas pandusas žmonėms su negalia, suplanuota neįgaliųjų trasa per mišką. Vilniečiai jau šių metų rudenį galės džiaugtis atnaujinta bei sutvarkyta Pūčkorių atodangos aplinka. |
Etnokultūra - istorija
Senoji vasarvidžio šventė kaime ir mieste
Prof. Libertas Klimka
Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą – tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, vadintos Kupolėmis arba Rasos švente. Vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas. Senovėje per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusios, apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per jas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Joninių laužo pelenais būdavo barstomi laukai, kad derlius geresnis būtų. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadintas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje būdavo vadinama gėlių puokštė, iškeliama ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Merginos ją saugodavo, eidamos ratelius, o vaikinai stengdavosi pagrobti. Jaunimas išdykaudavo ir taip: lauže įdegę alyvoje įmirkytus linų kuodelius, lanksčiomis lazdomis svaidydavo aukštai į viršų. Ir dar labai mėgiama vasarvidžio nakties jaunimo pramoga – sūpuoklės.
Joninių išvakarėse iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos mesdavo ant medžio, plukdydavo vandeniu, pasidėdavo po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis, tikėta, praskleidžiąs visas gyvenimo paslaptis…
Iš kur vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, tada teks dar palaukti iki rugpjūčio.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti kaimynų karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms žmonės duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Gyvulius apsaugant, dar galima takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska. Taip pat ir žodžiu palinkint: „Druska tau į akis, nuodėgulis – į dantis!“ Arba reiktų imtis burtų: apie dvyliktą valandą nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir, supylus į nuovirą tuos pieno lašus, sugirdyti karvėms. Žinomas ir toks paprotys, kad pusę surinktų devyneriopų žolynų sudžiovindavo ir sušerdavo gyvuliams Kūčių naktį. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Per Jonines ir taip pat keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti, sakydami, kad jūra šiuo vasarvidžio metu tykanti aukų.
Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Mitiniais vaizdiniais mąstant, manyta, kad šventinės apeigos būtinos – jos padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Taip palaikoma tvarka dievų sukurtame kosmose.
Įdomu, kad iškilioji gamtos suvešėjimo šventė būdavo pažymima ir mieste. Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji „raganų“ turgeliai. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv. Jonų varpinės ir šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje V.Kudirkos aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pundeliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį – nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti; jo turėtojui galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lankančios. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių - liaudies medicinos - išminties. O merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį savo pusėn palenkti.
Žolininkių turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J. Čechavičius, J. Bulhakas. O pavadinimas „raganų“ turėtų priminti šio žodžio kilmę iš „regėti, reginti“, taigi jų būta aiškiaregių, žolininkių, gal net vaidilučių. Raganos pikčiurnomis tapo tik po viduramžiais vykusių teismų ir persekiojimų. Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar ne taip seniai skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.
Senąjį šventės pavadinimą „Rasa“ mini rašytojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas Adomas Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Savaip tai patvirtina Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas. Kai 1801 m. buvo skiriamas sklypas miesto kapinėms, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv. Jono akmens. Ir dar XIX a. vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapinių, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi visiškai neatsitiktinai šiems kalneliams pritapo Rasų vardas, o saulėgrįžos šventė bus buvusi sena Vilniaus tradicija. Daugiau kaip prieš šimtą metų Vilniuje ji buvo atgaivinta. XIX a. pabaigoje to ėmėsi kultūros veikėjai, dailininkai, literatai, artistai. Tarp jų aktyviausi – gudų literatūros pradininkas Františekas Bahuševičius, kultūrologas Lucjanas Uziembla, žurnalistas Napoleonas Rauba. Per Jonines būdavo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę irgi praminė „Vainikais“. Apie jos tradiciją N. Rauba net knygelę 1927 m. yra išleidęs.
Vasarvidį kitados švęsdavo visos vidutinės geografinės platumos juostoje gyvenančios žemdirbių tautos. Kaipgi nepasidžiaugti ilgosiomis dienomis ir gamtos suvešėjimu! Lietuvoje šventės tradicija iki mūsų laikų nevienodai buvo išlikusi, smagiau, su daugiau apeigų vykdavo prie Latvijos, kur Liguo vardu ji labai populiari. 1881 m. lietuviškų chorų šventę ant Rambyno kalno surengė Vydūnas. Prieškariu senąją šventę daugelyje vietų ėmėsi gaivinti šauliai, saviveiklininkų chorai, jaunųjų ūkininkų rateliai. Sovietmečiu Rasa tapo atgimstančios tautinės dvasios simboliu. Ją atgaivino žygeiviai, romuviečiai ir kraštotyrininkai 1967 m. Kernavėje. Taigi senosios šventės, kilusios iš prigimtinės baltų religijos, atmintis tarsi laužo liepsna, tai prigesdavo, pasimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo.
Prof. Libertas Klimka
Joninių išvakarėse iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos mesdavo ant medžio, plukdydavo vandeniu, pasidėdavo po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis, tikėta, praskleidžiąs visas gyvenimo paslaptis…
Iš kur vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, tada teks dar palaukti iki rugpjūčio.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti kaimynų karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms žmonės duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Gyvulius apsaugant, dar galima takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska. Taip pat ir žodžiu palinkint: „Druska tau į akis, nuodėgulis – į dantis!“ Arba reiktų imtis burtų: apie dvyliktą valandą nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir, supylus į nuovirą tuos pieno lašus, sugirdyti karvėms. Žinomas ir toks paprotys, kad pusę surinktų devyneriopų žolynų sudžiovindavo ir sušerdavo gyvuliams Kūčių naktį. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Per Jonines ir taip pat keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti, sakydami, kad jūra šiuo vasarvidžio metu tykanti aukų.
Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Mitiniais vaizdiniais mąstant, manyta, kad šventinės apeigos būtinos – jos padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Taip palaikoma tvarka dievų sukurtame kosmose.
Įdomu, kad iškilioji gamtos suvešėjimo šventė būdavo pažymima ir mieste. Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji „raganų“ turgeliai. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv. Jonų varpinės ir šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje V.Kudirkos aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pundeliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį – nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti; jo turėtojui galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lankančios. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių - liaudies medicinos - išminties. O merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį savo pusėn palenkti.
Žolininkių turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J. Čechavičius, J. Bulhakas. O pavadinimas „raganų“ turėtų priminti šio žodžio kilmę iš „regėti, reginti“, taigi jų būta aiškiaregių, žolininkių, gal net vaidilučių. Raganos pikčiurnomis tapo tik po viduramžiais vykusių teismų ir persekiojimų. Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar ne taip seniai skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.
Senąjį šventės pavadinimą „Rasa“ mini rašytojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas Adomas Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Savaip tai patvirtina Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas. Kai 1801 m. buvo skiriamas sklypas miesto kapinėms, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv. Jono akmens. Ir dar XIX a. vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapinių, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi visiškai neatsitiktinai šiems kalneliams pritapo Rasų vardas, o saulėgrįžos šventė bus buvusi sena Vilniaus tradicija. Daugiau kaip prieš šimtą metų Vilniuje ji buvo atgaivinta. XIX a. pabaigoje to ėmėsi kultūros veikėjai, dailininkai, literatai, artistai. Tarp jų aktyviausi – gudų literatūros pradininkas Františekas Bahuševičius, kultūrologas Lucjanas Uziembla, žurnalistas Napoleonas Rauba. Per Jonines būdavo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę irgi praminė „Vainikais“. Apie jos tradiciją N. Rauba net knygelę 1927 m. yra išleidęs.
Vasarvidį kitados švęsdavo visos vidutinės geografinės platumos juostoje gyvenančios žemdirbių tautos. Kaipgi nepasidžiaugti ilgosiomis dienomis ir gamtos suvešėjimu! Lietuvoje šventės tradicija iki mūsų laikų nevienodai buvo išlikusi, smagiau, su daugiau apeigų vykdavo prie Latvijos, kur Liguo vardu ji labai populiari. 1881 m. lietuviškų chorų šventę ant Rambyno kalno surengė Vydūnas. Prieškariu senąją šventę daugelyje vietų ėmėsi gaivinti šauliai, saviveiklininkų chorai, jaunųjų ūkininkų rateliai. Sovietmečiu Rasa tapo atgimstančios tautinės dvasios simboliu. Ją atgaivino žygeiviai, romuviečiai ir kraštotyrininkai 1967 m. Kernavėje. Taigi senosios šventės, kilusios iš prigimtinės baltų religijos, atmintis tarsi laužo liepsna, tai prigesdavo, pasimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo.
Prof. Libertas Klimka