Aplinkosaugos aktualijos
Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistema – svarbi visuomenės ekologinio švietimo priemonė
Atsitiktinai į mano rankas pateko storokas, puikiai iliustruotas, verstinis į lietuvių kalbą leidinys „Ženklai ir simboliai”. Jo turinį sudaro ženklai ir simboliai apie kosmosą, gamtos pasaulį, žmogaus gyvenimą, mitus ir religijas, visuomenės kultūrą. Knyga supažindina ir su kai kurių simbolių sistema.
Vienu ypu perverčiau šios knygos puslapius ir, kaip ilgametis gamtosaugininkas, tikėjausi rasti kokią nors gamtosaugos ženklų sistemą, ar bent vieną kitą gamtosaugos ženklą bei simbolį. Tiesa, radau daug įdomios medžiagos apie viešosios informacijos aktualumą bei veiksmingumą. Tačiau joje neradau to, ko tikėjausi. Aš net neabejojau, kad pasaulyje kokia nors šalis tokią ar panašią gamtosaugos ženklų sistemą yra sukūrusi, ir gal net anksčiau, nei mes Lietuvoje. Norėjosi šį „produktą” palyginti su lietuviškųjų gamtosaugos ženklų sistema, kurios pilnai įgyvendinti negalėjome dėl ekonominės ir politinės pertvarkos praėjusio šimtmečio gale.
Mano galva, Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistema žmonėms, besilankantiems gamtoje, panašiai kaip automobilių vairuotojams keliuose, padėtų lengviau orientuotis gamtinėje aplinkoje, saugomose teritorijose, ar atpažinti jas. Neabejoju, kad daugelis žmonių, atsidūrusių gamtos prieglobstyje ir išvydusių estetiškai įrengtus ženklus, informuojančius apie tai, kur prasideda ir kur baigiasi saugomų teritorijų ribos, koks apsaugos režimas taikomas toje ar kitoje teritorijoje, prie gamtos paminklų ir t.t., taptų žymiai dėmesingesni gamtai, labiau kontroliuotų savo ar net greta iškylaujančiųjų elgesį.
Mintis sukurti Lietuvoje Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą gimė šių eilučių autoriui apie 80 -uosius praėjusio šimtmečio metus, kuomet dirbau Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Iškeltai idėjai pritarė ir po Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vėliava besiburiantys mokslininkai, gamtosaugininkai, saugomų gamtinių teritorijų darbuotojai, miškininkai. Pripažinę idėjos svarbą gamtosaugai, nedelsiant kibome į darbą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemai sukurti.
Pirmiausia reikėjo surasti gerą dizainerį, kuris sugebėtų į ženklus sudėti įtaigią, lakonišką ir žmonėms suprantamą informaciją. Tuometinio Lietuvos Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) doc. Antanas Tauras, ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos prezidiumo narys, vadovavęs Kraštovaizdžio architektūros mokslinei-metodinei komisijai, padėjo surasti kvalifikuotą dizainerį Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Išgirdusi apie mūsų sumanymą, Vilniaus inžinerijos ir statybos instituto doc. Regina Gaušienė nuoširdžiai sutiko imtis šio įdomaus ir gamtosaugai labai reikalingo darbo. Netrukus patyrusi dizainerė pagal jai pateiktą tuometinę gamtosaugos struktūrą, saugomų teritorijų nuostatus parengė 12-os ženklų sistemą. Suderinę su įvairiomis žinybomis, teisinėmis institucijomis, pradėjome gaminti ženklus ir juos renginėti gamtinėje aplinkoje: draustiniuose, rezervatuose prie gamtos paminklų, kelių. Bet visa tai buvo tik dalis sumanymo ir darbo. Kita šio sumanymo dalis buvo žymiai sunkesnė – žmones reikėjo supažindinti su šiais ženklais ir išmokyti elgtis pagal ženklų teikiamą informaciją.
Ėmėmės visuomenės informavimo ir švietimo darbo. Visuomenė buvo sistemingai supažindinama su gamtosaugos įstatymais, saugomais gamtos objektais. Gamtos apsaugos draugijos miestų, rajonų skyriai, būreliai įmonėse, kultūros-švietimo įstaigose pagal sudarytą programą rengdavo gamtosaugos mokyklas, lektoriumus, parodas, praktinius užsiėmimus. Šių renginių metu žmonės ne tik daug sužinodavo apie tą ar kitą saugomą gamtos objektą, bet ir talkindavo įrengiant Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklus poilsio vietose prie upių ar ežerų, miško aikštelėse, saugomose teritorijose, tvarkydavo aplinką.
Lygiagrečiai Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą propagavome žiniasklaidos priemonių pagalba. Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistai (S. Arnašius, A. Grigelis, A. Drungilas, V. Švanas ir kt.) sistemingai rengdavo teleforumus, radijo laidas „Gamta – visų namai“. Daug vietos ekoinformacijai skyrė specializuoti žurnalai „Mūsų gamta“ir „Mūsų girios“, kuriuos redagavo rašytojas R. Budrys, A. Gudelevičius, A. Berželionis. Gamtosaugos ženklų viešinimui panaudojome ir įvairias konferencijas, seminarus, mokyklas. Suaugusiems ir vaikams kalbėjome apie gamtosaugos aktualumą, aiškinome kiekvieno ženklo gamtosaugoje reikšmę, supažindinome su įvairių draustinių, rezervatų, gamtos paminklų, nacionalinių parkų statusu.
Atliekant gamtosaugos sisteminio švietimo darbą, pagrindinis krūvis teko tuometinei Lietuvos gamtos apsaugos draugijai ir jos struktūroje veikusiam Gamtos apsaugos liaudies universitetui bei šio universiteto miestų, rajonų fakultetams. Šiame visuomenės ekologinio švietimo universitete, kuriam vadovavo akademikas Leonardas Kairiūkštis, mokėsi tūkstančiai žemdirbių, tarnautojų, pramonės įmonių dirbančiųjų, studentų, mokytojų ir moksleivių. Asmenys, išklausę visą gamtosaugos kursą, gaudavo specialius pažymėjimus, kurie suteikdavo tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, būti visuomeniniu gamtosaugos inspektoriumi, ar jaunuoliui, stojamuosius egzaminus išlaikiusiam vienodais pažymiais su kitais, pirmumo teisę priimant į aukštąją mokyklą.
Tokiu būdu žmonės ne tik gaudavo būtiniausią gamtosaugos informaciją, bet ir sistemiškai įgydavo ekologines žinias, kurios praversdavo aplinkosaugoje.
Gamtosaugos liaudies universiteto lektoriai stengdavosi teorines žinias kaip galima daugiau susieti su praktika, klausytojai būdavo įtraukiami į praktinę veiklą: tvarkydavo dvarų parkus (tuomet juos, dėl suprantamų priežasčių, vadindavome „senais parkais“, rengdavo poilsiavietes prie upių, ežerų, miškuose, valydavo miškus saugomose teritorijose ir t.t.) Neretai jie tardavo ir lemiamą žodį priimant svarbius gamtosaugos sprendimus.
Mūsų iškeltą ir realizuojamą idėją - Lietuvos vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą - pristatėme ir tuometinėje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Maskvoje, kur ji buvo įvertinta aukso medaliu. Gamtosaugos ženklų sistema susidomėjo ir tuometinės Sovietų sąjungos gamtosaugos specialistai, kolegos iš kitų respublikų. Prie idėjos platesnės sklaidos prisidėjo ir šių eilučių autoriaus straipsnis, atspausdintas 1984 metais sąjunginiame žurnale „Priroda i čelovėk” (“Gamta ir žmogus”). Netrukus sulaukėme Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų tuometinių respublikų gamtosaugininkų apsilankymo. Nauja idėja susidomėjo ir jie.
Tačiau politiniame ir ekonominiame mūsų šalies gyvenime prasidėjęs pertvarkos metas palietė ir gamtosaugą, o tuo pačiu ir šių ženklų idėjos galutinį realizavimą. Suprantama, tuomet, siekiant šalies išsilaisvinimo, visiems mums ne tas rūpėjo, o vėliau, atgavus Nepriklausomybę, užmiršome, ir iš naujo pradėjome „išradinėti dviračius”.
Vis dėlto, prieš 30 metų sukurtą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą vertėtų atgaivinti ir, „įvilkus” į šių dienų „madingos” aplinkos rūbą, suteikti jai teisinį statusą bei sudaryti finansines-organizacines galimybes sisteminiam, o ne „akcijiniam” visuomenės švietimo darbui.
Juozas Stasinas
Atsitiktinai į mano rankas pateko storokas, puikiai iliustruotas, verstinis į lietuvių kalbą leidinys „Ženklai ir simboliai”. Jo turinį sudaro ženklai ir simboliai apie kosmosą, gamtos pasaulį, žmogaus gyvenimą, mitus ir religijas, visuomenės kultūrą. Knyga supažindina ir su kai kurių simbolių sistema.
Vienu ypu perverčiau šios knygos puslapius ir, kaip ilgametis gamtosaugininkas, tikėjausi rasti kokią nors gamtosaugos ženklų sistemą, ar bent vieną kitą gamtosaugos ženklą bei simbolį. Tiesa, radau daug įdomios medžiagos apie viešosios informacijos aktualumą bei veiksmingumą. Tačiau joje neradau to, ko tikėjausi. Aš net neabejojau, kad pasaulyje kokia nors šalis tokią ar panašią gamtosaugos ženklų sistemą yra sukūrusi, ir gal net anksčiau, nei mes Lietuvoje. Norėjosi šį „produktą” palyginti su lietuviškųjų gamtosaugos ženklų sistema, kurios pilnai įgyvendinti negalėjome dėl ekonominės ir politinės pertvarkos praėjusio šimtmečio gale.
Mano galva, Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistema žmonėms, besilankantiems gamtoje, panašiai kaip automobilių vairuotojams keliuose, padėtų lengviau orientuotis gamtinėje aplinkoje, saugomose teritorijose, ar atpažinti jas. Neabejoju, kad daugelis žmonių, atsidūrusių gamtos prieglobstyje ir išvydusių estetiškai įrengtus ženklus, informuojančius apie tai, kur prasideda ir kur baigiasi saugomų teritorijų ribos, koks apsaugos režimas taikomas toje ar kitoje teritorijoje, prie gamtos paminklų ir t.t., taptų žymiai dėmesingesni gamtai, labiau kontroliuotų savo ar net greta iškylaujančiųjų elgesį.
Mintis sukurti Lietuvoje Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą gimė šių eilučių autoriui apie 80 -uosius praėjusio šimtmečio metus, kuomet dirbau Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Iškeltai idėjai pritarė ir po Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vėliava besiburiantys mokslininkai, gamtosaugininkai, saugomų gamtinių teritorijų darbuotojai, miškininkai. Pripažinę idėjos svarbą gamtosaugai, nedelsiant kibome į darbą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemai sukurti.
Pirmiausia reikėjo surasti gerą dizainerį, kuris sugebėtų į ženklus sudėti įtaigią, lakonišką ir žmonėms suprantamą informaciją. Tuometinio Lietuvos Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) doc. Antanas Tauras, ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos prezidiumo narys, vadovavęs Kraštovaizdžio architektūros mokslinei-metodinei komisijai, padėjo surasti kvalifikuotą dizainerį Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Išgirdusi apie mūsų sumanymą, Vilniaus inžinerijos ir statybos instituto doc. Regina Gaušienė nuoširdžiai sutiko imtis šio įdomaus ir gamtosaugai labai reikalingo darbo. Netrukus patyrusi dizainerė pagal jai pateiktą tuometinę gamtosaugos struktūrą, saugomų teritorijų nuostatus parengė 12-os ženklų sistemą. Suderinę su įvairiomis žinybomis, teisinėmis institucijomis, pradėjome gaminti ženklus ir juos renginėti gamtinėje aplinkoje: draustiniuose, rezervatuose prie gamtos paminklų, kelių. Bet visa tai buvo tik dalis sumanymo ir darbo. Kita šio sumanymo dalis buvo žymiai sunkesnė – žmones reikėjo supažindinti su šiais ženklais ir išmokyti elgtis pagal ženklų teikiamą informaciją.
Ėmėmės visuomenės informavimo ir švietimo darbo. Visuomenė buvo sistemingai supažindinama su gamtosaugos įstatymais, saugomais gamtos objektais. Gamtos apsaugos draugijos miestų, rajonų skyriai, būreliai įmonėse, kultūros-švietimo įstaigose pagal sudarytą programą rengdavo gamtosaugos mokyklas, lektoriumus, parodas, praktinius užsiėmimus. Šių renginių metu žmonės ne tik daug sužinodavo apie tą ar kitą saugomą gamtos objektą, bet ir talkindavo įrengiant Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklus poilsio vietose prie upių ar ežerų, miško aikštelėse, saugomose teritorijose, tvarkydavo aplinką.
Lygiagrečiai Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą propagavome žiniasklaidos priemonių pagalba. Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistai (S. Arnašius, A. Grigelis, A. Drungilas, V. Švanas ir kt.) sistemingai rengdavo teleforumus, radijo laidas „Gamta – visų namai“. Daug vietos ekoinformacijai skyrė specializuoti žurnalai „Mūsų gamta“ir „Mūsų girios“, kuriuos redagavo rašytojas R. Budrys, A. Gudelevičius, A. Berželionis. Gamtosaugos ženklų viešinimui panaudojome ir įvairias konferencijas, seminarus, mokyklas. Suaugusiems ir vaikams kalbėjome apie gamtosaugos aktualumą, aiškinome kiekvieno ženklo gamtosaugoje reikšmę, supažindinome su įvairių draustinių, rezervatų, gamtos paminklų, nacionalinių parkų statusu.
Atliekant gamtosaugos sisteminio švietimo darbą, pagrindinis krūvis teko tuometinei Lietuvos gamtos apsaugos draugijai ir jos struktūroje veikusiam Gamtos apsaugos liaudies universitetui bei šio universiteto miestų, rajonų fakultetams. Šiame visuomenės ekologinio švietimo universitete, kuriam vadovavo akademikas Leonardas Kairiūkštis, mokėsi tūkstančiai žemdirbių, tarnautojų, pramonės įmonių dirbančiųjų, studentų, mokytojų ir moksleivių. Asmenys, išklausę visą gamtosaugos kursą, gaudavo specialius pažymėjimus, kurie suteikdavo tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, būti visuomeniniu gamtosaugos inspektoriumi, ar jaunuoliui, stojamuosius egzaminus išlaikiusiam vienodais pažymiais su kitais, pirmumo teisę priimant į aukštąją mokyklą.
Tokiu būdu žmonės ne tik gaudavo būtiniausią gamtosaugos informaciją, bet ir sistemiškai įgydavo ekologines žinias, kurios praversdavo aplinkosaugoje.
Gamtosaugos liaudies universiteto lektoriai stengdavosi teorines žinias kaip galima daugiau susieti su praktika, klausytojai būdavo įtraukiami į praktinę veiklą: tvarkydavo dvarų parkus (tuomet juos, dėl suprantamų priežasčių, vadindavome „senais parkais“, rengdavo poilsiavietes prie upių, ežerų, miškuose, valydavo miškus saugomose teritorijose ir t.t.) Neretai jie tardavo ir lemiamą žodį priimant svarbius gamtosaugos sprendimus.
Mūsų iškeltą ir realizuojamą idėją - Lietuvos vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą - pristatėme ir tuometinėje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Maskvoje, kur ji buvo įvertinta aukso medaliu. Gamtosaugos ženklų sistema susidomėjo ir tuometinės Sovietų sąjungos gamtosaugos specialistai, kolegos iš kitų respublikų. Prie idėjos platesnės sklaidos prisidėjo ir šių eilučių autoriaus straipsnis, atspausdintas 1984 metais sąjunginiame žurnale „Priroda i čelovėk” (“Gamta ir žmogus”). Netrukus sulaukėme Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų tuometinių respublikų gamtosaugininkų apsilankymo. Nauja idėja susidomėjo ir jie.
Tačiau politiniame ir ekonominiame mūsų šalies gyvenime prasidėjęs pertvarkos metas palietė ir gamtosaugą, o tuo pačiu ir šių ženklų idėjos galutinį realizavimą. Suprantama, tuomet, siekiant šalies išsilaisvinimo, visiems mums ne tas rūpėjo, o vėliau, atgavus Nepriklausomybę, užmiršome, ir iš naujo pradėjome „išradinėti dviračius”.
Vis dėlto, prieš 30 metų sukurtą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą vertėtų atgaivinti ir, „įvilkus” į šių dienų „madingos” aplinkos rūbą, suteikti jai teisinį statusą bei sudaryti finansines-organizacines galimybes sisteminiam, o ne „akcijiniam” visuomenės švietimo darbui.
Juozas Stasinas
Ženklų vertimas iš rusų kalbos 1. Gamtos paminklas. Lankymas neribojamas. 2. Nacionalinis parkas. Lankymas ribojamas. 3. Įėjimas draudžiamas. 4. Istorinis-landšaftinis draustinis. Lankymas ribojamas. 5. Landšaftinis hidrogeologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 6. Zoologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 7. Ornitologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 8. Ichtiologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 9. Entomologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 10. Botaninis-zoologinis draustinis. Lankymas ribojamas. 11. Zoologinis (reptilijų) draustinis. Lankymas ribojamas. 12. Botaninis draustinis su nuoroda "Iki botaninio draustinio 400 m. |
Europinių ungurių išteklių atkūrimo darbai teigiamai nuteikia žuvivaisos specialistus
Baigėsi žuvivaisos specialistams įtampos kupinos darbo dienos. Ant dviejų mėnesių - gegužės ir birželio – susidūrimo slenksčio, saulutei kylant vis aukščiau, ir vis labiau įšylant vandens telkiniams, kasmet reikia skubėti paaugintas žuveles iš inkubatorių išleisti į laisvę, perkelti jas į natūralią gamtinę aplinką.
Pavasarinė žuvivaisa Žuvininkystės tarnybos žmonėms yra bene svarbiausia, sakyčiau, tai toks metas, kaip ir žemdirbiams sėja: paruoštą gerą sėklą laiku įterpti į žemę. Pražiopsosi gamtos nustatytą biologinį tarpsnį – lauk blogo derliaus. Išleisi žuvytes ne laiku ir netinkamoje aplinkoje – nelauk gerų rezultatų.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vienas pagrindinių uždavinių yra atkurti ir gausinti žuvų išteklius. Kasmet į valstybinės reikšmės vandens telkinius įveisiame 26-28 milijonus vienetų įvairių rūšių žuvų: lašišų, šlakių, margųjų upėtakių, šamų, sterkų, lydekų, lynų, vėgėlių, aštriašnipių eršketų, europinių ungurių ir kitų žuvyčių.
Pastaruosius ketverius metus ypač aktyviai siekiame atkurti europinių ungurių išteklius, nes Lietuvai, kaip ES valstybei narei, atsivėrė naujos finansinės galimybės. Europos Komisijos sprendimu 2009 m. gruodžio 24 d. patvirtintas projektas „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Projektas finansuojamas Europos žuvininkystės fondo ir mūsų valstybės biudžeto lėšomis. Šio projekto pagrindinis tikslas – atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje ir vykdyti jų mokslinę stebėseną bei tyrimus.
Stiklinės stadijos unguriams karantinuoti, perlaikyti ir paauginti iki išleidimo į vandens telkinius, kol gamtinės sąlygos bus palankios europinių ungurių jaunikliams įveisti, pritaikėme Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrio įrangą. Čia dirba patyrę žuvivaisos specialistai Petras Balbyšovas ir Antanas Lazaravičius. Jų pakviesti šių metų gegužės 29 d. į Neries upę ties Čiobiškiu išleidome 50 tūkst. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyryje paaugintų europinių unguriukų, sveriančių nuo 0,6 iki 1 gramo. Balandžio mėnesį nė 0,3 g nesveriantys unguriukai, atgabenti iš Prancūzijos, buvo„apgyvendinti“ Laukystos poskyryje. Čia jie, laikomi tinkamoje vandens temperatūroje apytakinėje sistemoje, intensyviai maitinosi menkių ikrais bei kitais dirbtiniais pašarais, sparčiai augo ir iki išleidimo į Nerį pasiekė jau minėtą svorį.
Žuvininkystės tarnyba šiais metais planavo į šalies upes ir ežerus išleisti ne mažiau kaip 400 tūkst. vienetų paaugintų europinių ungurių jauniklių, ir malonu pranešti, kad planas įvykdytas su kaupu.
Ta pačia proga noriu priminti, kad anksčiau, maždaug prieš 20 metų, Lietuvoje atlikti tokius darbus ir tokiu mastu nebuvo galimybių. Į vandens telkinius ungurių buvo įveisiama labai nedaug, nes trūko lėšų, o stiklinės stadijos europiniai unguriukai kainuoja labai brangiai.
Tik pastaraisiais metais, pradėjus įgyvendinti minėtą projektą, 2011–2014 metais Žuvininkystės tarnyba į Lietuvos valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, jau įveisė daugiau nei 2,3 milijonus vienetų paaugintų europinių ungurių. Daugiau kaip 110 šalies vandens telkinių jau apsigyveno ši vertinga žuvis.
Moksliniai tyrimai bei stebėjimai prie Kauno hidroelektrinės kelia mintį peržiūrėti europinių ungurių atkūrimo planą, praplėsti įžuvinimo vietoves Lietuvoje. Tyrimais nustatyta, kad šios hidroelektrinės turbinas „įveikia“ net 70 proc. ungurių. Todėl ir mums reikia planuoti, kokiose vietovėse ir kaip juos pasitikti.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdomi darbai, įveisiant europinius ungurius į Lietuvos upes ir ežerus, jau duoda gerų rezultatų. Vis dažniau žvejai džiaugiasi ungurio laimikiu. Tik norėčiau priminti žvejams, kad šis laimikis - tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Todėl privalu visų bendrą vandens turtą naudoti atsakingai ir taupiai.
Aidas Adomaitis, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas
Baigėsi žuvivaisos specialistams įtampos kupinos darbo dienos. Ant dviejų mėnesių - gegužės ir birželio – susidūrimo slenksčio, saulutei kylant vis aukščiau, ir vis labiau įšylant vandens telkiniams, kasmet reikia skubėti paaugintas žuveles iš inkubatorių išleisti į laisvę, perkelti jas į natūralią gamtinę aplinką.
Pavasarinė žuvivaisa Žuvininkystės tarnybos žmonėms yra bene svarbiausia, sakyčiau, tai toks metas, kaip ir žemdirbiams sėja: paruoštą gerą sėklą laiku įterpti į žemę. Pražiopsosi gamtos nustatytą biologinį tarpsnį – lauk blogo derliaus. Išleisi žuvytes ne laiku ir netinkamoje aplinkoje – nelauk gerų rezultatų.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vienas pagrindinių uždavinių yra atkurti ir gausinti žuvų išteklius. Kasmet į valstybinės reikšmės vandens telkinius įveisiame 26-28 milijonus vienetų įvairių rūšių žuvų: lašišų, šlakių, margųjų upėtakių, šamų, sterkų, lydekų, lynų, vėgėlių, aštriašnipių eršketų, europinių ungurių ir kitų žuvyčių.
Pastaruosius ketverius metus ypač aktyviai siekiame atkurti europinių ungurių išteklius, nes Lietuvai, kaip ES valstybei narei, atsivėrė naujos finansinės galimybės. Europos Komisijos sprendimu 2009 m. gruodžio 24 d. patvirtintas projektas „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Projektas finansuojamas Europos žuvininkystės fondo ir mūsų valstybės biudžeto lėšomis. Šio projekto pagrindinis tikslas – atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje ir vykdyti jų mokslinę stebėseną bei tyrimus.
Stiklinės stadijos unguriams karantinuoti, perlaikyti ir paauginti iki išleidimo į vandens telkinius, kol gamtinės sąlygos bus palankios europinių ungurių jaunikliams įveisti, pritaikėme Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrio įrangą. Čia dirba patyrę žuvivaisos specialistai Petras Balbyšovas ir Antanas Lazaravičius. Jų pakviesti šių metų gegužės 29 d. į Neries upę ties Čiobiškiu išleidome 50 tūkst. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyryje paaugintų europinių unguriukų, sveriančių nuo 0,6 iki 1 gramo. Balandžio mėnesį nė 0,3 g nesveriantys unguriukai, atgabenti iš Prancūzijos, buvo„apgyvendinti“ Laukystos poskyryje. Čia jie, laikomi tinkamoje vandens temperatūroje apytakinėje sistemoje, intensyviai maitinosi menkių ikrais bei kitais dirbtiniais pašarais, sparčiai augo ir iki išleidimo į Nerį pasiekė jau minėtą svorį.
Žuvininkystės tarnyba šiais metais planavo į šalies upes ir ežerus išleisti ne mažiau kaip 400 tūkst. vienetų paaugintų europinių ungurių jauniklių, ir malonu pranešti, kad planas įvykdytas su kaupu.
Ta pačia proga noriu priminti, kad anksčiau, maždaug prieš 20 metų, Lietuvoje atlikti tokius darbus ir tokiu mastu nebuvo galimybių. Į vandens telkinius ungurių buvo įveisiama labai nedaug, nes trūko lėšų, o stiklinės stadijos europiniai unguriukai kainuoja labai brangiai.
Tik pastaraisiais metais, pradėjus įgyvendinti minėtą projektą, 2011–2014 metais Žuvininkystės tarnyba į Lietuvos valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, jau įveisė daugiau nei 2,3 milijonus vienetų paaugintų europinių ungurių. Daugiau kaip 110 šalies vandens telkinių jau apsigyveno ši vertinga žuvis.
Moksliniai tyrimai bei stebėjimai prie Kauno hidroelektrinės kelia mintį peržiūrėti europinių ungurių atkūrimo planą, praplėsti įžuvinimo vietoves Lietuvoje. Tyrimais nustatyta, kad šios hidroelektrinės turbinas „įveikia“ net 70 proc. ungurių. Todėl ir mums reikia planuoti, kokiose vietovėse ir kaip juos pasitikti.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdomi darbai, įveisiant europinius ungurius į Lietuvos upes ir ežerus, jau duoda gerų rezultatų. Vis dažniau žvejai džiaugiasi ungurio laimikiu. Tik norėčiau priminti žvejams, kad šis laimikis - tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Todėl privalu visų bendrą vandens turtą naudoti atsakingai ir taupiai.
Aidas Adomaitis, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas
Žuvivaisos pamokos prie Vilnelės
Bernardinų sodas Vilniuje kasmet tampa sostinės gyventojų poilsio ir kultūrinių renginių vieta. Srauniosios Vilnelės apkabinta istorinė vietovė, prisotinta žalumos, architektų ir dendrologų išmaniaisiais sprendimais traukia pailsėti ne tik jaunimą, bet ir senjorus. Čia visuomet gausu ir vaikų darželių auklėtinių.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojai neapsiriko pasirinkę šią vietovę susitikimui su Sostinės gyventojais. Jie nutarė parodyti miestiečiams, ypač mažiesiems gamtos bičiuliams, būsimiems žvejams ar žuvivaisos specialistams, kaip vykdomi vandens telkinių įžuvinimo darbai, supažindinti su žuvimis, vandens gyvūnijos pasauliu.
Pernai surengtas pirmas toks Žuvininkystės tarnybos vadovų ir žuvivaisos specialistų susitikimas prie Vilnelės Bernardinų sodo pašonėje parodė, kad žuvivaisa žmones labai domina ir kad tokios pamokos, ypač vaikams, yra labai reikalingos. Jos visuomenei ne tik teikia informaciją apie vykdomus žuvivaisos darbus, bet ir ugdo meilę vandens gyvūnijai, gamtai.
Šiemet, birželio 9 d., kaip ir pernai, prie Vilnelės įvyko, galima sakyti jau tradicinė, žuvivaisos pamoka. Gausus suaugusių ir vaikų būrys susirinko čia norėdami dalyvauti išleidžiant į Vilnelę paaugintas lašišas, daugiau sužinoti apie šias žuvis. Žuvininkystės tarnybos specialistai atvežė 5 tūkst. vienetų lašišų jauniklių,sveriančių 1,2-1,5 gramo.
Kaip ir dera tokios iškilmingos pamokos metu susirinkusius pasveikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė, atvykusi su savo sūneliu, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorė Indrė Šidlauskienė.
Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio specialistas dr. Egidijus Leliūna vaikams papasakojo apie žuvų veisimo, auginimo, išleidimo ir gaudymo ypatumus. Po to prasidėjo įdomiausioji pamokos dalis – žuvyčių išleidimas į Vilnelės vandenis. Šį darbą padėjo atlikti ŽT vyr. specialistas Justas Poviliūnas. Reikėjo stebėtis, koks tai buvo džiaugsmas mažiesiems renginio dalyviams.
Susirinkusieji į žuvivaisos pamoką sužinojo, kad Žuvininkystės tarnybos specialistai veisia ir augina įvairių rūšių žuvis šešiuose savo padaliniuose. Kasmet 26–28 milijonai paaugintų žuvų: starkių, šlakių, lašišų, europinių ungurių, sykų ir kitų vertingų bei nykstančių rūšių žuvų išleidžiama į Šalies vandens telkinius.
Žuvivaisos pamokos dalyviai, ypač atėję su savo atžalomis, dėkojo už įdomų renginį ir pageidavo, kad jis taptų tradiciniu. „Vaikas, savo rankutėmis palietęs spurdančią žuvelę ir dar gyvą paleidęs į vandenį, gauna teigiamą emocinį užtaisą visam vėlesniam gyvenimui, jis užaugęs nežudys, taps gamtos draugu,“- sakė ne vienas, palikdamas Bernardinų sodą.
Gražina Zutkytė
Autorės nuotraukos
Bernardinų sodas Vilniuje kasmet tampa sostinės gyventojų poilsio ir kultūrinių renginių vieta. Srauniosios Vilnelės apkabinta istorinė vietovė, prisotinta žalumos, architektų ir dendrologų išmaniaisiais sprendimais traukia pailsėti ne tik jaunimą, bet ir senjorus. Čia visuomet gausu ir vaikų darželių auklėtinių.
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojai neapsiriko pasirinkę šią vietovę susitikimui su Sostinės gyventojais. Jie nutarė parodyti miestiečiams, ypač mažiesiems gamtos bičiuliams, būsimiems žvejams ar žuvivaisos specialistams, kaip vykdomi vandens telkinių įžuvinimo darbai, supažindinti su žuvimis, vandens gyvūnijos pasauliu.
Pernai surengtas pirmas toks Žuvininkystės tarnybos vadovų ir žuvivaisos specialistų susitikimas prie Vilnelės Bernardinų sodo pašonėje parodė, kad žuvivaisa žmones labai domina ir kad tokios pamokos, ypač vaikams, yra labai reikalingos. Jos visuomenei ne tik teikia informaciją apie vykdomus žuvivaisos darbus, bet ir ugdo meilę vandens gyvūnijai, gamtai.
Šiemet, birželio 9 d., kaip ir pernai, prie Vilnelės įvyko, galima sakyti jau tradicinė, žuvivaisos pamoka. Gausus suaugusių ir vaikų būrys susirinko čia norėdami dalyvauti išleidžiant į Vilnelę paaugintas lašišas, daugiau sužinoti apie šias žuvis. Žuvininkystės tarnybos specialistai atvežė 5 tūkst. vienetų lašišų jauniklių,sveriančių 1,2-1,5 gramo.
Kaip ir dera tokios iškilmingos pamokos metu susirinkusius pasveikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė, atvykusi su savo sūneliu, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorė Indrė Šidlauskienė.
Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio specialistas dr. Egidijus Leliūna vaikams papasakojo apie žuvų veisimo, auginimo, išleidimo ir gaudymo ypatumus. Po to prasidėjo įdomiausioji pamokos dalis – žuvyčių išleidimas į Vilnelės vandenis. Šį darbą padėjo atlikti ŽT vyr. specialistas Justas Poviliūnas. Reikėjo stebėtis, koks tai buvo džiaugsmas mažiesiems renginio dalyviams.
Susirinkusieji į žuvivaisos pamoką sužinojo, kad Žuvininkystės tarnybos specialistai veisia ir augina įvairių rūšių žuvis šešiuose savo padaliniuose. Kasmet 26–28 milijonai paaugintų žuvų: starkių, šlakių, lašišų, europinių ungurių, sykų ir kitų vertingų bei nykstančių rūšių žuvų išleidžiama į Šalies vandens telkinius.
Žuvivaisos pamokos dalyviai, ypač atėję su savo atžalomis, dėkojo už įdomų renginį ir pageidavo, kad jis taptų tradiciniu. „Vaikas, savo rankutėmis palietęs spurdančią žuvelę ir dar gyvą paleidęs į vandenį, gauna teigiamą emocinį užtaisą visam vėlesniam gyvenimui, jis užaugęs nežudys, taps gamtos draugu,“- sakė ne vienas, palikdamas Bernardinų sodą.
Gražina Zutkytė
Autorės nuotraukos
Gamtosauga
Viktoro Bergo premija – Nijolei Gulbinienei
Šiemet prestižinę Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premiją pelnė ilgametė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorė Nijolė Gulbinienė. Laureatė išrinkta iš penkių premijai pristatytų pretendentų ir apdovanota per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimo iškilmes, birželio 5-ąją.
Šiuo apdovanojimu įvertintas laureatės atsidavimas savo profesijai. Vilniaus universitete įgyta biologo-zoologo specialybė tapo jos gyvenimo būdu. Nijolės Gulbinienės pavardė – tarsi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus sinonimas. Muziejuje ji dirba beveik keturis dešimtmečius – nuo1977 metų, o nuo 1981-ųjų iki šiol yra jo direktorė. 1983 metais apgynė daktaro disertaciją.
Muziejaus pastatas, Nijolei Gulbinienei vadovaujant, rekonstruotas iš pagrindų. Ekspozicijų plotas padidėjo penkiskart, jau nekalbant apie nuolat gausėjantį eksponatų skaičių. Muziejus tapo dideliu traukos centru ne tik dėl vertingų ir originalių ekspozicijų, bet ir dėl įvairių renginių, edukacinės veiklos.
Nijolė Gulbinienė – tryliktoji Viktoro Bergo premijos laureatė. Šią kas dveji metai skiriamą premiją Aplinkos ministerija savo sistemos darbuotojams yra įsteigusi 1995 metais. Viktoro Bergo, vieno žymiausių aplinkos apsaugos sistemos Lietuvoje kūrėjų, vardu ji pavadinta 1997-aisiais.
Šią premiją pirmasis pelnė tuometis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Petras Sakalauskas. 1999 m. ji paskirta Rapolui Liužinui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos viršininko pavaduotojui, 2001 m. – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių r. aplinkos apsaugos agentūros viršininkui Mykolui Armanavičiui, 2003 m. – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyriausiajam specialistui Rimantui Grikevičiui ir Šventosios girininkui Rimantui Antanui Kvikliui, 2005 m. – Vytautui Čirpui, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių r. agentūros vyresniajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui, ir Petrui Korkučiui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyriausiajam specialistui, 2007 m. – Evaldui Vėbrai, Aplinkos ministerijos Aplinkos strategijos departamento Strateginio planavimo skyriaus vyriausiajam specialistui, 2009 m. – Petrui Dabrišiui, Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos eiguliui, ir Bronislovui Kaseliui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Ukmergės meteorologijos stoties vyresniajam stebėtojui, 2011 m. – Kęstučiui Kalteniui, Kėdainių miškų urėdijos Paliepių girininkijos Lapkalnio eiguliui, Skinderiškių dendrologinio parko įkūrėjui ir puoselėtojui, 2013 m. – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Gamtos skyriaus vyriausiajam specialistui dr. Broniui Šablevičiui.
AM inf.
Šiemet prestižinę Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premiją pelnė ilgametė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorė Nijolė Gulbinienė. Laureatė išrinkta iš penkių premijai pristatytų pretendentų ir apdovanota per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimo iškilmes, birželio 5-ąją.
Šiuo apdovanojimu įvertintas laureatės atsidavimas savo profesijai. Vilniaus universitete įgyta biologo-zoologo specialybė tapo jos gyvenimo būdu. Nijolės Gulbinienės pavardė – tarsi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus sinonimas. Muziejuje ji dirba beveik keturis dešimtmečius – nuo1977 metų, o nuo 1981-ųjų iki šiol yra jo direktorė. 1983 metais apgynė daktaro disertaciją.
Muziejaus pastatas, Nijolei Gulbinienei vadovaujant, rekonstruotas iš pagrindų. Ekspozicijų plotas padidėjo penkiskart, jau nekalbant apie nuolat gausėjantį eksponatų skaičių. Muziejus tapo dideliu traukos centru ne tik dėl vertingų ir originalių ekspozicijų, bet ir dėl įvairių renginių, edukacinės veiklos.
Nijolė Gulbinienė – tryliktoji Viktoro Bergo premijos laureatė. Šią kas dveji metai skiriamą premiją Aplinkos ministerija savo sistemos darbuotojams yra įsteigusi 1995 metais. Viktoro Bergo, vieno žymiausių aplinkos apsaugos sistemos Lietuvoje kūrėjų, vardu ji pavadinta 1997-aisiais.
Šią premiją pirmasis pelnė tuometis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Petras Sakalauskas. 1999 m. ji paskirta Rapolui Liužinui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos viršininko pavaduotojui, 2001 m. – Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių r. aplinkos apsaugos agentūros viršininkui Mykolui Armanavičiui, 2003 m. – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyriausiajam specialistui Rimantui Grikevičiui ir Šventosios girininkui Rimantui Antanui Kvikliui, 2005 m. – Vytautui Čirpui, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių r. agentūros vyresniajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui, ir Petrui Korkučiui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyriausiajam specialistui, 2007 m. – Evaldui Vėbrai, Aplinkos ministerijos Aplinkos strategijos departamento Strateginio planavimo skyriaus vyriausiajam specialistui, 2009 m. – Petrui Dabrišiui, Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos eiguliui, ir Bronislovui Kaseliui, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Ukmergės meteorologijos stoties vyresniajam stebėtojui, 2011 m. – Kęstučiui Kalteniui, Kėdainių miškų urėdijos Paliepių girininkijos Lapkalnio eiguliui, Skinderiškių dendrologinio parko įkūrėjui ir puoselėtojui, 2013 m. – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Gamtos skyriaus vyriausiajam specialistui dr. Broniui Šablevičiui.
AM inf.
Su Viktoru Bergu mane supažindino medžiai
Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus, kaip ir aš kadaise baigęs mokslus, patiria sunkią pareigos ir atsakomybės naštą: gyvenimo patirties nesi sukaupęs, trūksta žinių, o kasdieninėje veikloje dar reikia ir kitiems patarti. Tokiu metu jaunam vadovui labai praverčia didelę gyvenimo patirtį turinčio, geranoriško žmogaus žodis bei patarimas.
Praeitin nuslinkus ne vienam dešimtmečiui galvoju, kad man jaunystėje pasisekė tokį žmogų sutikti: tai buvo gamtosaugininkų vadovas Viktoras Bergas.
Pažintis su Viktoru Bergu užsimezgė dar tuomet, kai aš pradėjau 1959 metais dirbti Lietuvos valstybinėje automobilių inspekcijoje, o jis vadovavo Gamtos apsaugos komitetui prie Lietuvos SSR vyriausybės. Kartą darbo reikalais užsukau į šią įstaigą ir pirmą kartą pamačiau Viktorą Bergą. Susitikau su žmogumi, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Viktoras Bergas iš pirmo rankos paspaudimo mane patraukė išmintingumu, geranoriškumu ir tėviška šiluma, kuri sklido viso pokalbio metu. Vėliau, kai šį žmogų pažinau dar labiau, visuomet pavydėdavau gamtosaugininkams, turintiems tokį vadovą. Tuomet mudviejų pokalbis prasidėjo nuo kelkraščiuose augančių medžių.
Suprantama, malonu važiuoti saulėtą dieną medžiais apaugusia alėja, bet kai kelią siaurina storakamieniai medžiai, prasilenkiant neretai susidaro avarinė situacija, o vairuotojams padidėja nervinė įtampa. Jeigu kelias šlapias ar slidus, pavojus ypač padidėja. Tokiuose keliuose dažnos avarijos, kurios pražudo daug žmonių.
Tokia situacija buvo būdinga Klaipėdos, Šilutės, Jurbarko rajonuose, Kauno- Marijampolės ir kitų kelių ruožuose. Retas kelkraštyje augęs medis nebuvo nukentėjęs dėl autoavarijos. Reikėjo kažką daryti. Pašalinti medžius iš kelkraščių kelininkai be gamtos apsaugos inspektorių sutikimo negalėjo, o pastarieji tam priešinosi. Liko tik viena išeitis - kreiptis į Viktorą Bergą. Nuo medžių ir prasidėjo mūsų ne tik bendradarbiavimas, bet ir ilgai trukusi bičiulystė.
Kartu vykdavome į vietą apžiūrėti medžių, tarėmės dėl kiekvieno kelio ruožo, apaugusio beržais, ąžuolais ar liepomis, ir visuomet rasdavome visiems priimtiną sprendimą. Padiskutavę nutarėme pirmiausia iš kelkraščių pašalinti senus, atgyvenusius, išlaužytus medžius, ypač kelio posūkiuose ir kryžkelėse. Vėliau pašalinome ir likusius medžius, vietoj jų už kelio ribos pasodinant jaunus medelius. Prisimenu, apžiūrint Jurbarko – Šilutės plentą ties Smalininkais, Viktoras Bergas išsitarė : „Nelieskime vyrai ąžuolų alėjos. Ji turi būti palikta kaip gamtos ir istorijos paminklas. Juk čia buvo pasirašyta sutartis su kryžiuočiais.” Negalėjome nepritarti nuoširdžiam Viktoro Bergo prašymui.
Viktoras Bergas visuomet siekė, kad tiesiamas kelias nedarkytų gamtos, kad jis gražiai „įsirašytų“ į kraštovaizdį. Jo iniciatyva buvo pakoreguotas ir greitkelio Vilnius-Kaunas projektas. Išsaugotas ąžuolas ties Rykantais ir mūsų dienomis žaliuoja skiriamojoje greitkelio juostoje, ir šiandien žmonės jį vadina Viktoro Bergo ąžuolu.
Tarp Gamtos apsaugos komiteto ir Valstybinės autoinspekcijos darbuotojų susiklostė draugiškas bendradarbiavimas. Gamtosaugininkams buvo lengviau bendrauti su pažeidėjais, kai greta stovėjo ir uniformuotas darbuotojas. Ypač daug darbo būdavo lašišų neršto ir medžioklės sezono metu. Reiduose dalyvaudavo ir pats Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas. Kartą, kai Pabradės poligone sulaikėme brakonieriaujančius sovietinės armijos kariškius su nušautais kiškiais, jis ne tik buvo mums dėkingas, bet ir labai patenkintas „prigriebęs“ tokio „plauko“ brakonierius.
Ne vieną ir ne dvi turiningas bei įsimintinas bendravimo valandas su Viktoru Bergu teko praleisti medžioklėse. Man jos tapo pavyzdingo medžiotojo pamokomis. Jautėsi, kad visur, kur tik jis nuvyksta, yra nuoširdžiai laukiamas žmonių. Medžioklėse, kur Viktoras dalyvaudavo, tvarka ir drausmė buvo pastebima nuo pirmų iki paskutinių minučių, bet tas medžioklių „nesukaustydavo“, atvirkščiai, vyravo nuoširdus bendravimas, įdomūs pasakojimai su mažiau ar daugiau pariebintu anekdotu, netrūko švelnių pokštų ar patarimų jauniems medžiotojams.
Šiandien šio žmogaus vardas visiems gerai žinomas kaip žymaus gamtosaugininko, daug nuveikusio Lietuvos labui. Malonu, kad Viktoro Bergo veikla gamtosaugoje, šalies kultūroje tęsiama, o jo vardas neužmirštas. Šios iškilios asmenybės įamžinimu pasirūpino jo bendražygiai ir mokiniai: įsteigta respublikinė Viktoro Bergo premija, ant namo Kristijono Donelaičio gatvėje, Vilniuje, įrengta atminimo lenta, gimtajame Ukmergės rajone pasodinta Viktoro Bergo ąžuolų giraitė, pastatytas stogastulpis, išleista knyga.
Jis buvo tikras gamtos ir žmonių draugas.
Jonas GRINEVIČIUS
Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus, kaip ir aš kadaise baigęs mokslus, patiria sunkią pareigos ir atsakomybės naštą: gyvenimo patirties nesi sukaupęs, trūksta žinių, o kasdieninėje veikloje dar reikia ir kitiems patarti. Tokiu metu jaunam vadovui labai praverčia didelę gyvenimo patirtį turinčio, geranoriško žmogaus žodis bei patarimas.
Praeitin nuslinkus ne vienam dešimtmečiui galvoju, kad man jaunystėje pasisekė tokį žmogų sutikti: tai buvo gamtosaugininkų vadovas Viktoras Bergas.
Pažintis su Viktoru Bergu užsimezgė dar tuomet, kai aš pradėjau 1959 metais dirbti Lietuvos valstybinėje automobilių inspekcijoje, o jis vadovavo Gamtos apsaugos komitetui prie Lietuvos SSR vyriausybės. Kartą darbo reikalais užsukau į šią įstaigą ir pirmą kartą pamačiau Viktorą Bergą. Susitikau su žmogumi, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Viktoras Bergas iš pirmo rankos paspaudimo mane patraukė išmintingumu, geranoriškumu ir tėviška šiluma, kuri sklido viso pokalbio metu. Vėliau, kai šį žmogų pažinau dar labiau, visuomet pavydėdavau gamtosaugininkams, turintiems tokį vadovą. Tuomet mudviejų pokalbis prasidėjo nuo kelkraščiuose augančių medžių.
Suprantama, malonu važiuoti saulėtą dieną medžiais apaugusia alėja, bet kai kelią siaurina storakamieniai medžiai, prasilenkiant neretai susidaro avarinė situacija, o vairuotojams padidėja nervinė įtampa. Jeigu kelias šlapias ar slidus, pavojus ypač padidėja. Tokiuose keliuose dažnos avarijos, kurios pražudo daug žmonių.
Tokia situacija buvo būdinga Klaipėdos, Šilutės, Jurbarko rajonuose, Kauno- Marijampolės ir kitų kelių ruožuose. Retas kelkraštyje augęs medis nebuvo nukentėjęs dėl autoavarijos. Reikėjo kažką daryti. Pašalinti medžius iš kelkraščių kelininkai be gamtos apsaugos inspektorių sutikimo negalėjo, o pastarieji tam priešinosi. Liko tik viena išeitis - kreiptis į Viktorą Bergą. Nuo medžių ir prasidėjo mūsų ne tik bendradarbiavimas, bet ir ilgai trukusi bičiulystė.
Kartu vykdavome į vietą apžiūrėti medžių, tarėmės dėl kiekvieno kelio ruožo, apaugusio beržais, ąžuolais ar liepomis, ir visuomet rasdavome visiems priimtiną sprendimą. Padiskutavę nutarėme pirmiausia iš kelkraščių pašalinti senus, atgyvenusius, išlaužytus medžius, ypač kelio posūkiuose ir kryžkelėse. Vėliau pašalinome ir likusius medžius, vietoj jų už kelio ribos pasodinant jaunus medelius. Prisimenu, apžiūrint Jurbarko – Šilutės plentą ties Smalininkais, Viktoras Bergas išsitarė : „Nelieskime vyrai ąžuolų alėjos. Ji turi būti palikta kaip gamtos ir istorijos paminklas. Juk čia buvo pasirašyta sutartis su kryžiuočiais.” Negalėjome nepritarti nuoširdžiam Viktoro Bergo prašymui.
Viktoras Bergas visuomet siekė, kad tiesiamas kelias nedarkytų gamtos, kad jis gražiai „įsirašytų“ į kraštovaizdį. Jo iniciatyva buvo pakoreguotas ir greitkelio Vilnius-Kaunas projektas. Išsaugotas ąžuolas ties Rykantais ir mūsų dienomis žaliuoja skiriamojoje greitkelio juostoje, ir šiandien žmonės jį vadina Viktoro Bergo ąžuolu.
Tarp Gamtos apsaugos komiteto ir Valstybinės autoinspekcijos darbuotojų susiklostė draugiškas bendradarbiavimas. Gamtosaugininkams buvo lengviau bendrauti su pažeidėjais, kai greta stovėjo ir uniformuotas darbuotojas. Ypač daug darbo būdavo lašišų neršto ir medžioklės sezono metu. Reiduose dalyvaudavo ir pats Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas. Kartą, kai Pabradės poligone sulaikėme brakonieriaujančius sovietinės armijos kariškius su nušautais kiškiais, jis ne tik buvo mums dėkingas, bet ir labai patenkintas „prigriebęs“ tokio „plauko“ brakonierius.
Ne vieną ir ne dvi turiningas bei įsimintinas bendravimo valandas su Viktoru Bergu teko praleisti medžioklėse. Man jos tapo pavyzdingo medžiotojo pamokomis. Jautėsi, kad visur, kur tik jis nuvyksta, yra nuoširdžiai laukiamas žmonių. Medžioklėse, kur Viktoras dalyvaudavo, tvarka ir drausmė buvo pastebima nuo pirmų iki paskutinių minučių, bet tas medžioklių „nesukaustydavo“, atvirkščiai, vyravo nuoširdus bendravimas, įdomūs pasakojimai su mažiau ar daugiau pariebintu anekdotu, netrūko švelnių pokštų ar patarimų jauniems medžiotojams.
Šiandien šio žmogaus vardas visiems gerai žinomas kaip žymaus gamtosaugininko, daug nuveikusio Lietuvos labui. Malonu, kad Viktoro Bergo veikla gamtosaugoje, šalies kultūroje tęsiama, o jo vardas neužmirštas. Šios iškilios asmenybės įamžinimu pasirūpino jo bendražygiai ir mokiniai: įsteigta respublikinė Viktoro Bergo premija, ant namo Kristijono Donelaičio gatvėje, Vilniuje, įrengta atminimo lenta, gimtajame Ukmergės rajone pasodinta Viktoro Bergo ąžuolų giraitė, pastatytas stogastulpis, išleista knyga.
Jis buvo tikras gamtos ir žmonių draugas.
Jonas GRINEVIČIUS
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Apie burtavimą senojoje baltų religijoje
Burtavimas – vienas iš religinių praktikų elementų, ypač būdingas prigimtinėms religijoms. Burtai kitados galėjo turėti svarbią ar net radikalią religinę ir egzistencinę reikšmę. Juk burtais sužinoma dievų valia, kad būtų galima elgtis pagal ją; tik toks elgesys pripažįstamas teisingu ir garantuojančiu sėkmę. Antikos laikais veikė orakulų sistema, dariusi didžiulę įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui.
XI-XIV a. baltų istorijos šaltiniai liudija apie labai reikšmingą burtavimo vietą senojoje religijoje. Štai Adomas Brėmenietis „Hamburgo bažnyčios istorijoje“, parašytoje apie 1075 m., teigia, kad kuršių krašte gausu augūrų ir nekromantų. Jo žiniomis, ištarmių sužinoti pas juos plaukia žmonės „iš viso pasaulio“, netgi Graikijos ir Ispanijos. Augūrai burdavę iš paukščių; būdas, kaip ir pats žynio įvardijimas, žinomi iš Romos laikų. Mažojoje Lietuvoje spėjimai apie ateitį ar toli vykstančius dalykus iš paukščių skrydžio buvo praktikuojami dar ir XVII a. antroje pusėje. Apie tai rašo Motiejus Pretorijus savo veikale „Prūsijos įdomybės“, įvardydamas žynius lekutonimis. Įdomios tokio burtavimo detalės. Vienas žemaitis bajoras klausė žynio, kaip seksis jo sūnui, ištraukusiam į karą su maskvėnais. Žynys, rytą baltai apsitaisęs, pasiėmė pašventintą krivūlę, užkopė ant piliakalnio, veidu atsigręžė į rytus, dešiniąja puse – į pietus, kairiąją į šiaurę, nugara –į vakarus ir kurį laiką meldėsi. Tebesimelsdamas jis dangaus horizonte, maždaug toje pusėje, kur vyko karas, nubrėžė ratą. Tada ėmė laukti paukščio pasirodymo ir to, koks bus jo balsas ir skrydis. Paukštis atskrido – ir tai buvo gervė, - skleisdamas liūdnus garsus. Paskui pasirodė kitas didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir ūmai abu dingo iš akiračio. Tačiau gervė netrukus vėl sugrįžo. Iš to žynys išpranašavo, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Išties, kaip paaiškėjo vėliau, jis pateko priešų nelaisvėn, tačiau po kiek laiko, keičiantis belaisviais, buvo išlaisvintas.
Baltramiejus Anglas, apie 1240 metus aprašydamas Livonijos gyventojus, teigia: „Kol germanai dar nebuvo jų išvadavę nuo demonų garbinimo ir nebuvo išmokę jų tikėti ir garbinti vieno Dievo, jų tikybinės apeigos buvo burtai; jie garbino daug dievų, nepašvęstomis ir šventvagiškomis aukomis kreipdamiesi į demonus ieškojo atsakymų, burtavo ir pranašavo“. Ir kitos šio krašto kronikos dažnai aprašydavo burtavimo atvejus. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius papasakojo, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net margą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Tarpukalėdžiu tas pats taikyta svetimam žmogui. O ypač žydui, važnyčiojančiam margą kumelę, - nei viena mergina iš to kaimo neištekės. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus.
Senosios Livonijos kronikos autorius Henrikas Latvis liudija, kaip žiemgalių vadas Viestartas, rengdamasis 1208 m. žygiui prieš lietuvius, įkalbinėjo rygiečius suteikti jam paramą, esą ir dievai žygiui palankūs – taip rodo mesti burtai. Karo žygyje žemgaliai meta burtus, norėdami sužinoti, ar lietuvius pasiekė gandas apie jų rengiamą antpuolį. 1210 m. žemgaliai, apgulę Rygą, metė burtus dėl palankaus laiko pulti miestą. Labai keistas atvejis užfiksuotas toje pačioje Livonijos kronikoje ties 1207 m. data: latgaliai pasitelkė burtus, norėdami sužinoti iš savo dievų, kokį krikštą jiems geriau priimti – iš katalikų ar stačiatikių. Taigi dievų buvo klausiama, kaip geriau jų išsižadėti!
Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad ordino broliams rengiantis 1264 m. į žygį prieš sukilusių kuršių Griežės pilį, kartu turėjo vykti ir dalis atsimetėlių kuršių. Šie prieš žygį iš paukščio giesmės išbūrė, kad žygis pasiseks. Tuo labai apsidžiaugė ir ordino riteriai bei jų tarnai.
Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma: „Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs“. Lygiai ir lietuviai. Štai 1290 m. aprašytas toks įvykis: „Lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo patraukti švento Jono Krikštytojo dieną iš netoliese esančios Aukaimio pilies apylinkių su trisdešimt šešiais vyrais patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal.“. Tų pačių metų vasarą lietuvių kariuomenė, grįždama iš pergalingo žygio į Lenkiją, priartėjo prie kryžiuočių pasalos. Ir tada „voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė“. Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių“. Panašiai buvę ir 1323 m. vasarą: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos“. Taigi burtų veiksmingumu nė kiek neabejojo ir krikščionybės platintojai.
Rašydamas apie lietuvių būdą, lenkų kronikininkas Janas Dlugošas kaip vieną svarbiausių jo bruožų pažymi tikėjimą burtais. O kunigaikštis Žygimantas, pasak kronikininko, „atsidėjęs klausydavosi žynių ir raganų ir, vadovaudamasis jų pranašystėmis, išžudė daug nekaltų žmonių“.
„Burtas“ lietuviškai reiškia keturkampį medžio gabalėlį; tikėtina, kad toks ir būdavo naudojamas ateities spėjimams. Detaliai tai aprašo Motiejus Pretorijus sakydamas, kad žyniai, vadinami burtininkais, turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis. Jie metami žemėn ranka, o spėjama iš to, kokia puse – blogąja ar gerąja – nukrinta. Jo aprašymą rašinyje „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ (XVII a. antra pusė) papildė anoniminis autorius, pridūręs, kad burtų kaladėlės turi būti iš diemedžio. Esminė pastaba, paaiškinanti augalo pavadinimą bei jo mitologizavimą.
Po Lietuvos krikšto prasidėjo senosios baltų religijos nykimas ir degradacija. Apeigos ir ritualai, kuriems taip pat priskirtini burtavimai, pamažu išvirto liaudiškais tikėjimais ar net žaidimais. Burtų metimo papročio nebeliko; spėjama iš sapnų, gamtos požymių, veiksmo eigos. Iš likimą lemiančių burtų geriausiai etninė kultūra išsaugojo merginų spėjimus apie savo artimiausią ateitį: kada ištekės, kokį vyrą gaus. Tai daroma svarbių kalendorinių švenčių metu, kaip taisyklė, žiemą. Puikiai žinomi Kūčių nakties būrimai, šv.Andriejaus išvakarių burtai prie šulinio (Aukštaitijoje) ir kt. Ūkininkų spėjimus apie žemės darbų sėkmę sunku atskirti nuo gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų žinojimo. Tai būtų jau etnožinijos dalykai.
Prof. Libertas KLIMKA
Burtavimas – vienas iš religinių praktikų elementų, ypač būdingas prigimtinėms religijoms. Burtai kitados galėjo turėti svarbią ar net radikalią religinę ir egzistencinę reikšmę. Juk burtais sužinoma dievų valia, kad būtų galima elgtis pagal ją; tik toks elgesys pripažįstamas teisingu ir garantuojančiu sėkmę. Antikos laikais veikė orakulų sistema, dariusi didžiulę įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui.
XI-XIV a. baltų istorijos šaltiniai liudija apie labai reikšmingą burtavimo vietą senojoje religijoje. Štai Adomas Brėmenietis „Hamburgo bažnyčios istorijoje“, parašytoje apie 1075 m., teigia, kad kuršių krašte gausu augūrų ir nekromantų. Jo žiniomis, ištarmių sužinoti pas juos plaukia žmonės „iš viso pasaulio“, netgi Graikijos ir Ispanijos. Augūrai burdavę iš paukščių; būdas, kaip ir pats žynio įvardijimas, žinomi iš Romos laikų. Mažojoje Lietuvoje spėjimai apie ateitį ar toli vykstančius dalykus iš paukščių skrydžio buvo praktikuojami dar ir XVII a. antroje pusėje. Apie tai rašo Motiejus Pretorijus savo veikale „Prūsijos įdomybės“, įvardydamas žynius lekutonimis. Įdomios tokio burtavimo detalės. Vienas žemaitis bajoras klausė žynio, kaip seksis jo sūnui, ištraukusiam į karą su maskvėnais. Žynys, rytą baltai apsitaisęs, pasiėmė pašventintą krivūlę, užkopė ant piliakalnio, veidu atsigręžė į rytus, dešiniąja puse – į pietus, kairiąją į šiaurę, nugara –į vakarus ir kurį laiką meldėsi. Tebesimelsdamas jis dangaus horizonte, maždaug toje pusėje, kur vyko karas, nubrėžė ratą. Tada ėmė laukti paukščio pasirodymo ir to, koks bus jo balsas ir skrydis. Paukštis atskrido – ir tai buvo gervė, - skleisdamas liūdnus garsus. Paskui pasirodė kitas didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir ūmai abu dingo iš akiračio. Tačiau gervė netrukus vėl sugrįžo. Iš to žynys išpranašavo, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Išties, kaip paaiškėjo vėliau, jis pateko priešų nelaisvėn, tačiau po kiek laiko, keičiantis belaisviais, buvo išlaisvintas.
Baltramiejus Anglas, apie 1240 metus aprašydamas Livonijos gyventojus, teigia: „Kol germanai dar nebuvo jų išvadavę nuo demonų garbinimo ir nebuvo išmokę jų tikėti ir garbinti vieno Dievo, jų tikybinės apeigos buvo burtai; jie garbino daug dievų, nepašvęstomis ir šventvagiškomis aukomis kreipdamiesi į demonus ieškojo atsakymų, burtavo ir pranašavo“. Ir kitos šio krašto kronikos dažnai aprašydavo burtavimo atvejus. Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius papasakojo, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net margą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Tarpukalėdžiu tas pats taikyta svetimam žmogui. O ypač žydui, važnyčiojančiam margą kumelę, - nei viena mergina iš to kaimo neištekės. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas, - vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus vestuvių nebus.
Senosios Livonijos kronikos autorius Henrikas Latvis liudija, kaip žiemgalių vadas Viestartas, rengdamasis 1208 m. žygiui prieš lietuvius, įkalbinėjo rygiečius suteikti jam paramą, esą ir dievai žygiui palankūs – taip rodo mesti burtai. Karo žygyje žemgaliai meta burtus, norėdami sužinoti, ar lietuvius pasiekė gandas apie jų rengiamą antpuolį. 1210 m. žemgaliai, apgulę Rygą, metė burtus dėl palankaus laiko pulti miestą. Labai keistas atvejis užfiksuotas toje pačioje Livonijos kronikoje ties 1207 m. data: latgaliai pasitelkė burtus, norėdami sužinoti iš savo dievų, kokį krikštą jiems geriau priimti – iš katalikų ar stačiatikių. Taigi dievų buvo klausiama, kaip geriau jų išsižadėti!
Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad ordino broliams rengiantis 1264 m. į žygį prieš sukilusių kuršių Griežės pilį, kartu turėjo vykti ir dalis atsimetėlių kuršių. Šie prieš žygį iš paukščio giesmės išbūrė, kad žygis pasiseks. Tuo labai apsidžiaugė ir ordino riteriai bei jų tarnai.
Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma: „Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs“. Lygiai ir lietuviai. Štai 1290 m. aprašytas toks įvykis: „Lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo patraukti švento Jono Krikštytojo dieną iš netoliese esančios Aukaimio pilies apylinkių su trisdešimt šešiais vyrais patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal.“. Tų pačių metų vasarą lietuvių kariuomenė, grįždama iš pergalingo žygio į Lenkiją, priartėjo prie kryžiuočių pasalos. Ir tada „voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė“. Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių“. Panašiai buvę ir 1323 m. vasarą: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos“. Taigi burtų veiksmingumu nė kiek neabejojo ir krikščionybės platintojai.
Rašydamas apie lietuvių būdą, lenkų kronikininkas Janas Dlugošas kaip vieną svarbiausių jo bruožų pažymi tikėjimą burtais. O kunigaikštis Žygimantas, pasak kronikininko, „atsidėjęs klausydavosi žynių ir raganų ir, vadovaudamasis jų pranašystėmis, išžudė daug nekaltų žmonių“.
„Burtas“ lietuviškai reiškia keturkampį medžio gabalėlį; tikėtina, kad toks ir būdavo naudojamas ateities spėjimams. Detaliai tai aprašo Motiejus Pretorijus sakydamas, kad žyniai, vadinami burtininkais, turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis. Jie metami žemėn ranka, o spėjama iš to, kokia puse – blogąja ar gerąja – nukrinta. Jo aprašymą rašinyje „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ (XVII a. antra pusė) papildė anoniminis autorius, pridūręs, kad burtų kaladėlės turi būti iš diemedžio. Esminė pastaba, paaiškinanti augalo pavadinimą bei jo mitologizavimą.
Po Lietuvos krikšto prasidėjo senosios baltų religijos nykimas ir degradacija. Apeigos ir ritualai, kuriems taip pat priskirtini burtavimai, pamažu išvirto liaudiškais tikėjimais ar net žaidimais. Burtų metimo papročio nebeliko; spėjama iš sapnų, gamtos požymių, veiksmo eigos. Iš likimą lemiančių burtų geriausiai etninė kultūra išsaugojo merginų spėjimus apie savo artimiausią ateitį: kada ištekės, kokį vyrą gaus. Tai daroma svarbių kalendorinių švenčių metu, kaip taisyklė, žiemą. Puikiai žinomi Kūčių nakties būrimai, šv.Andriejaus išvakarių burtai prie šulinio (Aukštaitijoje) ir kt. Ūkininkų spėjimus apie žemės darbų sėkmę sunku atskirti nuo gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų žinojimo. Tai būtų jau etnožinijos dalykai.
Prof. Libertas KLIMKA
Etnografinė popietė Druskininkuose
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, kalbėdamas apie etnografinių regionų metus, akcentavo amžinąsias vertybes. Pasak jo, etninė kultūra mums reikalinga kaip oras.
Popietę, skirtą regionų etnografijai, vykusią Druskininkų socialinių paslaugų centro salėje pradėjo ir vedė Druskininkų „Bočių“ etnografinio klubo „Kraitė“ pirmininkė Romana Jonušienė. Renginio vedėja aiškino, kuo svarbi etnografija, kokios jos vertybės, kad etniniai papročiai – tautiniai papročiai. Į popietę susirinko ir gausus būrys „Atgimimo“ mokyklos penktokų, lydimų lietuvių kalbos mokytojos Jūratės Šalengienės.
Susirinkusieji apžiūrinėjo medelį, papuoštą darbščiųjų „Kraitės“ moterų. Akį džiugino iš druskos padaryti suvenyrai: pasagėlės, varpeliai, pelėdos, širdelės, kiškeliai ir megzti darbeliai. Kai salėje pasirodė dailiai apsirengęs oželis, susirinkusieji pasitiko jį daina: „Įšoko oželis į rūtų darželį“. Dainininkai gyrė dailius ožio ragelius, o šis vikriai rinkosi mergelę. Oželis buvo išvytas, kai pasirinkęs vieną, nubėgo prie kitos. Įdomus buvo ir pasirėdęs vilkas. Jis atsakinėjo į šmaikščius klausimus apie malkeles, apie ugnelę. Turėjo jis vandens uzbonėlį, iš kurio visus apšlakstė vandeniu, kad piktąsias dvasias išnaikintų. Vilkas suvaidino ir kitą sakmę ‑ apie pirtelę. Vaidmenis atliko Stepas ir Arnas. Apie Gailiūnų šaltinėlį sakmę papasakojo Neda Straigytė. Penktokėliai ne tik vaidino, deklamavo, dainavo, bet ir žaidė įvairius žaidimus. Renginiui mokinukai ruošėsi iš anksto, konsultavosi su „Kraitės“ vadove Romana. Juos domino viskas, kas siejosi su prosenelių kultūra. Salėje sukiojosi lininiais rūbais pasipuošusi bočiukė Zina, kuri pati ir mezga. Jai paskirtas pagyrimas ir lino burtažodis „Čindžir, vindžir, šoksto, brokšto.“ Sužinojome, kad linų auginimą globoja Dievas Vaižgantas. Žemės ūkio darbai rėmėsi rugio ir lino auginimu. Skanduojant: „Ak, dundavatur vas padratum, tatum, tatum...“ buvo linkima ir tikimasi darbo sėkmės. Ir dar sužinojome, kad Tytuvėnuose kasmet vyksta Lino šventė, kuri nuo šių metų perkelta į Kelmę. Čia suvažiuoja daug autorių su savo darbais.
Valandėlė buvo skirta ir liaudies pasakai. Romanos pasekta pasaka „Kareivis ir tabokinė“, kaip daugelis kitų pasakų, mokė gerumo – jei gali, visaip sušelpk skurstantį žmogų, tada ir tau pačiam viskas seksis. Dainą „Gražūs broleliai“ „Bočių“ moterys skyrė visiems susirinkusiems. Knygų apie Druskininkų krašto kaimus autorė Alfreda Pigagienė paskaitė įdomią ištrauką apie Kermušijos vestuvių nuotaką – jos darbštumą, linų drobeles ir veidelio skaistumą. Po vaidinimų, pasakų ir dainų prasidėjo išdaigų ir pokštų linksmybės. „Bočių“ pirmininkė Zita prajuokino piršlybų užduotimis – kas per namas, jei be langų ir kodėl tėvas su šatra išėjo vėjo vaikyt. Vėliau Zitai pokštauti padėjo ir Monika. Gražiai skambėjo visų atliekama daina „Čiulba, ulba paukšteliai“. Rateliuose sukosi ne tik bočeliai, bet ir vaikai. Nuo šokių leido atsipūsti „Kraitės“ narės Valerijos parengtos mįslės mokinukams.
Bendra daina apie liną baigėme šią gražią, daug džiaugsmo ir emocijų turėjusią popietę.
Alfreda PIGAGIENĖ
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, kalbėdamas apie etnografinių regionų metus, akcentavo amžinąsias vertybes. Pasak jo, etninė kultūra mums reikalinga kaip oras.
Popietę, skirtą regionų etnografijai, vykusią Druskininkų socialinių paslaugų centro salėje pradėjo ir vedė Druskininkų „Bočių“ etnografinio klubo „Kraitė“ pirmininkė Romana Jonušienė. Renginio vedėja aiškino, kuo svarbi etnografija, kokios jos vertybės, kad etniniai papročiai – tautiniai papročiai. Į popietę susirinko ir gausus būrys „Atgimimo“ mokyklos penktokų, lydimų lietuvių kalbos mokytojos Jūratės Šalengienės.
Susirinkusieji apžiūrinėjo medelį, papuoštą darbščiųjų „Kraitės“ moterų. Akį džiugino iš druskos padaryti suvenyrai: pasagėlės, varpeliai, pelėdos, širdelės, kiškeliai ir megzti darbeliai. Kai salėje pasirodė dailiai apsirengęs oželis, susirinkusieji pasitiko jį daina: „Įšoko oželis į rūtų darželį“. Dainininkai gyrė dailius ožio ragelius, o šis vikriai rinkosi mergelę. Oželis buvo išvytas, kai pasirinkęs vieną, nubėgo prie kitos. Įdomus buvo ir pasirėdęs vilkas. Jis atsakinėjo į šmaikščius klausimus apie malkeles, apie ugnelę. Turėjo jis vandens uzbonėlį, iš kurio visus apšlakstė vandeniu, kad piktąsias dvasias išnaikintų. Vilkas suvaidino ir kitą sakmę ‑ apie pirtelę. Vaidmenis atliko Stepas ir Arnas. Apie Gailiūnų šaltinėlį sakmę papasakojo Neda Straigytė. Penktokėliai ne tik vaidino, deklamavo, dainavo, bet ir žaidė įvairius žaidimus. Renginiui mokinukai ruošėsi iš anksto, konsultavosi su „Kraitės“ vadove Romana. Juos domino viskas, kas siejosi su prosenelių kultūra. Salėje sukiojosi lininiais rūbais pasipuošusi bočiukė Zina, kuri pati ir mezga. Jai paskirtas pagyrimas ir lino burtažodis „Čindžir, vindžir, šoksto, brokšto.“ Sužinojome, kad linų auginimą globoja Dievas Vaižgantas. Žemės ūkio darbai rėmėsi rugio ir lino auginimu. Skanduojant: „Ak, dundavatur vas padratum, tatum, tatum...“ buvo linkima ir tikimasi darbo sėkmės. Ir dar sužinojome, kad Tytuvėnuose kasmet vyksta Lino šventė, kuri nuo šių metų perkelta į Kelmę. Čia suvažiuoja daug autorių su savo darbais.
Valandėlė buvo skirta ir liaudies pasakai. Romanos pasekta pasaka „Kareivis ir tabokinė“, kaip daugelis kitų pasakų, mokė gerumo – jei gali, visaip sušelpk skurstantį žmogų, tada ir tau pačiam viskas seksis. Dainą „Gražūs broleliai“ „Bočių“ moterys skyrė visiems susirinkusiems. Knygų apie Druskininkų krašto kaimus autorė Alfreda Pigagienė paskaitė įdomią ištrauką apie Kermušijos vestuvių nuotaką – jos darbštumą, linų drobeles ir veidelio skaistumą. Po vaidinimų, pasakų ir dainų prasidėjo išdaigų ir pokštų linksmybės. „Bočių“ pirmininkė Zita prajuokino piršlybų užduotimis – kas per namas, jei be langų ir kodėl tėvas su šatra išėjo vėjo vaikyt. Vėliau Zitai pokštauti padėjo ir Monika. Gražiai skambėjo visų atliekama daina „Čiulba, ulba paukšteliai“. Rateliuose sukosi ne tik bočeliai, bet ir vaikai. Nuo šokių leido atsipūsti „Kraitės“ narės Valerijos parengtos mįslės mokinukams.
Bendra daina apie liną baigėme šią gražią, daug džiaugsmo ir emocijų turėjusią popietę.
Alfreda PIGAGIENĖ
Gamta svetur
Nesvyžiaus pilies ir rūmų parko ansamblis
Nesvyžius - vienas gražiausių ir įdomiausių Baltarusijos miestų, svarbus istorinės Lietuvos administracinis centras. Miestą garsina jame esantis didžiulis pilies rūmų kompleksas, kurį sudaro ne tik pilies rūmai, bet ir įdomus parkas bei tvenkiniai. Pilies rūmai yra miesto šiaurės-rytinėje dalyje. Čia be pačių rūmų yra ir Kristaus Kūno bažnyčia, kurioje 72 didikų Radvilų sarkofagai.
Pirmą kartą Nesvyžius paminėtas 1223 metais. Tryliktame-penkioliktame amžiuje tai buvo administracinis kunigaikštystės centras. Nuo XIV-to amžiaus iki 1793 metų priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir buvo vienas žymesnių šalies miestų. 1513 metais Nesvyžius atiteko Radviloms ir priklausė jiems iki 1939 metų. 1584-1593 metais M. K. Radvila Našlaitėlis pastatė pilį, mieste veikė Jėzuitų kolegija, spaustuvė, kurioje buvo spausdinama evangelikų reformatų religinė literatūra. Mieste buvo teatras, karininkų mokykla LDK bajorų vaikams. 1793-1917 metais Nesvyžius priklausė Rusijai, o 1920-1939 metais – Lenkijai.
Nesvyžių ir aplinkines žemes kaip kraitį Jonui Radvilai atnešė jo trečioji žmona Ona Kiškaitė. Vėliau valdos atiteko jų vyriausiam sūnui Mikalojui Radvilai, pramintam Juoduoju. Jis buvo vienas garsiausių Radvilų giminėje faktinis Lietuvos valdovas. M. Radvila Juodasis turėjo labai didelę įtaką karaliui Žygimantui Augustui. Karaliaus valia 1551 metais į Nesvyžių buvo perkeltas ir atiduotas saugoti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės archyvas.
1582 metais Radvilo Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Lietuvos Didysis maršalka Trakų ir Vilniaus vaivada, vietoje buvusios viduramžių gynybinės pilies baroko renesanso stiliumi pradėjo statyti kvadratinę pilį. Statyba buvo baigta 1604 metais. Pilies kampuose pastatyti aštuonkampiai bokštai.
Šiaurės karo metu, 1706 metais, Švedijos karalius Karolis XII Gustavas užėmė pilį, sugriovė jos įtvirtinimus. Po kelių dešimtmečių Radvilos pasikvietė keletą Vokietijos ir Italijos architektų, kurie iš esmės perstatė ir išplėtė pilį. XIX-tame amžiuje pilis buvo negyvenama ir perėjo į Antonijaus Radvilos ir jo žmonos rankas. Jie 1881-1886 metais atnaujino pilies interjerą, aplink pilį pasodino 1 km2 ploto angliško tipo parką.
1939 metais Nesvyžių užėmė Raudoniji armija. Radvila buvo išvarytas. Vėliau sovietmečiu pilyje veikė sanatorija, neprižiūrimas parkas buvo apleistas ir sunyko. Tačiau 1994 metais unikalus pilies kompleksas buvo paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, o 2005 metais jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vienas svarbiausių pastatų Nesvyžiaus pilies komplekse yra Kristaus Kūno jėzuitų bažnyčia. Ji pastatyta 1587-1603 metais ir tarnauja kaip kripta, kurioje palaidoti Radvilų šeimos nariai. Visi ten esantys sarkofagai yra panašūs. Jie pagaminti iš beržo ir pažymėti Radvilų šeimos herbu.
Bažnyčios autorius - italų architektas Gian Maria Bermandoni. Jo projektas panašus į pirmosios pasaulyje barokinės bažnyčios, esančios Romoje, projektą. Ji buvo pirmoji tokio stiliaus bažnyčia Rytų Europoje. Be sarkofagų bažnyčioje yra vertingos vėlyvojo baroko freskos, atliktos apie 1760 metus, ir Venecijos meistrų 1578 metais sukurtas Nukryžiuotojo Jėzaus altorius.
Dabar Nesvyžiuje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Mieste yra maisto pramonės įmonių, durpių fabrikas, veikia balneologinė sanatorija. Sanatorijoje gydomos širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos, judamojo aparato ligos. Svarbiausi architektūros paminklai: M. K. Radvilos pilis (dabar sanatorija) su taisyklingo plano parku, barokinė rotušė (dabar kultūros namai), buvę benediktinų ir bernardinų vienuolynai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Nesvyžius - vienas gražiausių ir įdomiausių Baltarusijos miestų, svarbus istorinės Lietuvos administracinis centras. Miestą garsina jame esantis didžiulis pilies rūmų kompleksas, kurį sudaro ne tik pilies rūmai, bet ir įdomus parkas bei tvenkiniai. Pilies rūmai yra miesto šiaurės-rytinėje dalyje. Čia be pačių rūmų yra ir Kristaus Kūno bažnyčia, kurioje 72 didikų Radvilų sarkofagai.
Pirmą kartą Nesvyžius paminėtas 1223 metais. Tryliktame-penkioliktame amžiuje tai buvo administracinis kunigaikštystės centras. Nuo XIV-to amžiaus iki 1793 metų priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir buvo vienas žymesnių šalies miestų. 1513 metais Nesvyžius atiteko Radviloms ir priklausė jiems iki 1939 metų. 1584-1593 metais M. K. Radvila Našlaitėlis pastatė pilį, mieste veikė Jėzuitų kolegija, spaustuvė, kurioje buvo spausdinama evangelikų reformatų religinė literatūra. Mieste buvo teatras, karininkų mokykla LDK bajorų vaikams. 1793-1917 metais Nesvyžius priklausė Rusijai, o 1920-1939 metais – Lenkijai.
Nesvyžių ir aplinkines žemes kaip kraitį Jonui Radvilai atnešė jo trečioji žmona Ona Kiškaitė. Vėliau valdos atiteko jų vyriausiam sūnui Mikalojui Radvilai, pramintam Juoduoju. Jis buvo vienas garsiausių Radvilų giminėje faktinis Lietuvos valdovas. M. Radvila Juodasis turėjo labai didelę įtaką karaliui Žygimantui Augustui. Karaliaus valia 1551 metais į Nesvyžių buvo perkeltas ir atiduotas saugoti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės archyvas.
1582 metais Radvilo Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Lietuvos Didysis maršalka Trakų ir Vilniaus vaivada, vietoje buvusios viduramžių gynybinės pilies baroko renesanso stiliumi pradėjo statyti kvadratinę pilį. Statyba buvo baigta 1604 metais. Pilies kampuose pastatyti aštuonkampiai bokštai.
Šiaurės karo metu, 1706 metais, Švedijos karalius Karolis XII Gustavas užėmė pilį, sugriovė jos įtvirtinimus. Po kelių dešimtmečių Radvilos pasikvietė keletą Vokietijos ir Italijos architektų, kurie iš esmės perstatė ir išplėtė pilį. XIX-tame amžiuje pilis buvo negyvenama ir perėjo į Antonijaus Radvilos ir jo žmonos rankas. Jie 1881-1886 metais atnaujino pilies interjerą, aplink pilį pasodino 1 km2 ploto angliško tipo parką.
1939 metais Nesvyžių užėmė Raudoniji armija. Radvila buvo išvarytas. Vėliau sovietmečiu pilyje veikė sanatorija, neprižiūrimas parkas buvo apleistas ir sunyko. Tačiau 1994 metais unikalus pilies kompleksas buvo paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, o 2005 metais jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vienas svarbiausių pastatų Nesvyžiaus pilies komplekse yra Kristaus Kūno jėzuitų bažnyčia. Ji pastatyta 1587-1603 metais ir tarnauja kaip kripta, kurioje palaidoti Radvilų šeimos nariai. Visi ten esantys sarkofagai yra panašūs. Jie pagaminti iš beržo ir pažymėti Radvilų šeimos herbu.
Bažnyčios autorius - italų architektas Gian Maria Bermandoni. Jo projektas panašus į pirmosios pasaulyje barokinės bažnyčios, esančios Romoje, projektą. Ji buvo pirmoji tokio stiliaus bažnyčia Rytų Europoje. Be sarkofagų bažnyčioje yra vertingos vėlyvojo baroko freskos, atliktos apie 1760 metus, ir Venecijos meistrų 1578 metais sukurtas Nukryžiuotojo Jėzaus altorius.
Dabar Nesvyžiuje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Mieste yra maisto pramonės įmonių, durpių fabrikas, veikia balneologinė sanatorija. Sanatorijoje gydomos širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos, judamojo aparato ligos. Svarbiausi architektūros paminklai: M. K. Radvilos pilis (dabar sanatorija) su taisyklingo plano parku, barokinė rotušė (dabar kultūros namai), buvę benediktinų ir bernardinų vienuolynai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Vasaros belaukianti Norvegija
Net įpusėjęs gegužis į kalnų, fiordų ir tarp jų susidarančių stiprių vėjų šalį dar neatnešė tikrojo pavasario. Medžių pumpurai dar tik skleidžia gležnus lapelius, o apie žiedus laukuose, pievose, soduose ar gėlynuose per anksti ir svajoti. Ir vis dėlto pavasaris eina... vartus po niūrios žiemos pirmiausia jam atvėrė šviesos ir šilumos ištroškusios norvegų širdys.
Tikrojo pavasario pranašai – tautinės vėliavėlės
Gegužės 17-oji – visuotinė nacionalinė ir pagrindinė šalies šventė – Konstitucijos diena, kai žmonės į gatves išeina pasidžiaugti ateinančiu pavasariu, šventinį džiugesį skatina šalyje labai populiarūs įstaigų, įmonių ir mokyklų dūdų orkestrai, šurmulingus vaizdus pagyvina įvairių Norvegijos tautų nacionalinai rūbai, jaunų merginų šokiai žygeivių kolonose ir jūra plazdančių tautinių vėliavėlių, kurių margumyną šį kartą paįvairino ir šių eilučių autoriaus rankose nešama Lietuvos trispalvė. Miesto centre gyvai šurmuliuoja šventinė mugė, joje savo nacionaliniais suvenyrais praeivius vilioja ne tik vietiniai vikingų palikuonys, bet ir šventėn iš netolimų apylinkių atvykę švedai, suomiai bei Norvegijos etninės mažumos atstovai iš šiaurės samiai, savo veido bruožais šiek tiek primenantys kinus ar mongolus. Ne kiekvienas mūsų tautietis, tuo labiau esantis užsienyje, prisimena, kada pas mus minima Konstitucijos diena, tačiau norvegams – tai šventas reikalas. Ją švęsti – maloni visuotinė pareiga, tuo džiaugiasi visi – nuo mažylių iki senjorų.
Norvegijoje gerbiama valstybė, jos valdžia ir tradicijos. 1814 m. gegužės 17 d. sušauktas Steigiamasis susirinkimas priėmė Konstituciją, kuria buvo paskelbta Norvegijos nepriklausomybė. Tačiau realiai unija su Švedija nutraukta tik 1905 m. Nuo tada Norvegija tapo savarankiška valstybe, jos karaliumi buvo išrinktas Danijos princas Karolis (Hokonas VII), valdęs šalį iki 1957 m. Dabartinis Norvegijos karalius Haroldas V (gimęs 1937 m. ), Karolio vaikaitis į sostą įžengė 1991 m.
Dienos be saulėtekių ir saulėlydžių
Sudėtinga įsivaizduoti pasaulį be saulėtekių ir saulėlydžių. Tačiau ties Pietų ir Šiaurės ašigaliais – tai kasdienybė, kur poliarinė diena ir naktis praktiškai trunka po pusmetį. Vadinasi, geografiniuose Žemės poliuose Saulė pakyla ir nusileidžia tik vieną kartą per metus. Už ribos, žyminčios Pietų pusrutulio poliarinio rato pradžią, gyventojų vos vienas kitas, tuo tarpu už Šiaurės poliarinio rato nuolatinių gyventojų ženkliai daugiau. Šiaurės poliaračio riba eina Kanados, JAV (Aliaskos), Danijos (Grenlandijos), Švedijos, Suomijos, Rusijos, Norvegijos teritorijomis bei šiauriausiomis Islandijos salos sritimis.
Vidurvasarį poliarinė diena apima net ketvirtadalį Suomijos teritorijos, o labiausiai į šiaurę nutolusiame taške Saulė nenusileidžia net 73 paras. Dar ilgiau šviesusis paros metas tęsiasi šiauriausiame Norvegijos miestelyje Svalbarde, kuris yra šiauriausia gyvenama teritorija ne tik Norvegijoje, bet ir visame Europos žemyne. Poliarinė diena čia tęsiasi maždaug nuo balandžio 19 iki rugpjūčio 23 d. – t.y. ilgiau nei keturis mėnesius. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad gamta Saulės iliuminacijos perteklių atsiima žiemą, kai panašiai tiek pat tęsiasi poliarinė naktis. Dėl Saulės spindulių refrakcijos poliarinės dienos būdingos ir gerokai arčiau nuo poliaračių. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo vietovės reljefo, netoliese esančių kalnų aukščio. Mūsų gyvenamame Helgelando regione, tiksliau – Sandnesjoeno apylinkėse poliarinė diena prasidėjo maždaug nuo gegužės 24 d. ir vietinių gyventojų teigimu tęsis apie du mėnesius. Lietuvius stebinantis poliarinės dienos fenomenas yra tai, kad Saulė tik trumpam panyra už kalnų keteros ir vėl išnyra vis kildama aukščiau, taip ir nesuspėjus sutemti. Dėl šios priežasties kai kurie mūsų tautiečiai pirmosiomis poliarinės dienos sąlygomis negali miegoti, tenka slėptis po storomis užuolaidomis, o poilsio dienomis kartais ir pasiginčyti su kolegomis, kuris dabar paros metas – rytas ar vakaras, kadangi joks laikrodis to nefiksuoja.
Beje, poliarinės dienos dar nereiškia, kad visą laiką bet kuriuo paros metu būna labai šviesu. Vėjams nuo Atlanto atnešus tamsius debesis su įkyriu lietumi, net vidurdienį kai kuriuose fabrikų cechuose, sandėliuose ar dirbtuvėse, kur mažiau langų, tenka įsijungti ir elektros šviesą.
Poilsis pasakiškos gamtos prieglobstyje
Norvegija – nedidelė savo gyventojų skaičiumi, tačiau labai didelė pagal plotą šalis. Nuo sostinės Oslo, kur Saulė vidurvasarį nusileidžia tik 3-4 val., iki šiaurėje prie Suomijos ir Rusijos sienos esančio Kirkenes, atstumas beveik toks pat kaip nuo Oslo iki Italijos sostinės – Romos. Todėl šis į šiaurę per visą Skandinavijos pusiasalį nusitęsusį liežuvį primenantis vikingų protėvių kraštas – pasakiškos gamtos įvairovės šalis. Šiltuoju ir šviesiuoju metų laiku norvegai daug laiko mėgsta praleisti gamtoje. Čia populiaru turėti kuklų vasarnamį prie upės, ežero, kalnų papėdėje prie krioklio ar miške, kartais net už šimto ir daugiau km nuo gyvenamosios vietos. Tokiose poilsio zonose dažniausiai nebūna nei elektros, nei geriamo vandens – tik tyras apylinkių oras su nepakartojamais apylinkių vaizdais. Kai kur galima surasti nuomojamų namelių kalnuose ar jų slėniuose, tačiau jaunimas dažniausiai keliauja nakvynei pasirinkdami palapines. Pagal Norvegijos įstatymus nedirbamose žemėse – miškuose, kalnuose, paplūdimiuose, prie ežerų ar upių gali lankytis bet kas, net jei tai ir privati nuosavybė. Stovyklavietę galima įsirengti dviem paroms, norint poilsiauti ilgiau – būtina gauti žemės savininko leidimą. Vienintelis reikalavimas – stovyklavietę galima įsirengti ne arčiau kaip 150 m nuo artimiausio namo ar kalnų namelio – vasarnamio. Kalnuose ir atokesnėse vietovėse dviejų parų apribojimas netaikomas. Taip pat neribotai leidžiama rinkti uogas ar grybus, prie vandens telkinių – maudytis. Beje, vanduo birželio pradžioje dar labai šaltas – apie 6-8 laipsnius, tačiau atšiaurios gamtos užgrūdintiems norvegams pasipliuškenti tokiame vandenyje gana normalu, na o vasaros pabaigoje vikingų ainių teigimu vanduo sušils iki 10-12 laipsnių, taigi vandens procedūros taps labai malonios.
Tomas LABŽENTIS
Autoriaus nuotraukos
Net įpusėjęs gegužis į kalnų, fiordų ir tarp jų susidarančių stiprių vėjų šalį dar neatnešė tikrojo pavasario. Medžių pumpurai dar tik skleidžia gležnus lapelius, o apie žiedus laukuose, pievose, soduose ar gėlynuose per anksti ir svajoti. Ir vis dėlto pavasaris eina... vartus po niūrios žiemos pirmiausia jam atvėrė šviesos ir šilumos ištroškusios norvegų širdys.
Tikrojo pavasario pranašai – tautinės vėliavėlės
Gegužės 17-oji – visuotinė nacionalinė ir pagrindinė šalies šventė – Konstitucijos diena, kai žmonės į gatves išeina pasidžiaugti ateinančiu pavasariu, šventinį džiugesį skatina šalyje labai populiarūs įstaigų, įmonių ir mokyklų dūdų orkestrai, šurmulingus vaizdus pagyvina įvairių Norvegijos tautų nacionalinai rūbai, jaunų merginų šokiai žygeivių kolonose ir jūra plazdančių tautinių vėliavėlių, kurių margumyną šį kartą paįvairino ir šių eilučių autoriaus rankose nešama Lietuvos trispalvė. Miesto centre gyvai šurmuliuoja šventinė mugė, joje savo nacionaliniais suvenyrais praeivius vilioja ne tik vietiniai vikingų palikuonys, bet ir šventėn iš netolimų apylinkių atvykę švedai, suomiai bei Norvegijos etninės mažumos atstovai iš šiaurės samiai, savo veido bruožais šiek tiek primenantys kinus ar mongolus. Ne kiekvienas mūsų tautietis, tuo labiau esantis užsienyje, prisimena, kada pas mus minima Konstitucijos diena, tačiau norvegams – tai šventas reikalas. Ją švęsti – maloni visuotinė pareiga, tuo džiaugiasi visi – nuo mažylių iki senjorų.
Norvegijoje gerbiama valstybė, jos valdžia ir tradicijos. 1814 m. gegužės 17 d. sušauktas Steigiamasis susirinkimas priėmė Konstituciją, kuria buvo paskelbta Norvegijos nepriklausomybė. Tačiau realiai unija su Švedija nutraukta tik 1905 m. Nuo tada Norvegija tapo savarankiška valstybe, jos karaliumi buvo išrinktas Danijos princas Karolis (Hokonas VII), valdęs šalį iki 1957 m. Dabartinis Norvegijos karalius Haroldas V (gimęs 1937 m. ), Karolio vaikaitis į sostą įžengė 1991 m.
Dienos be saulėtekių ir saulėlydžių
Sudėtinga įsivaizduoti pasaulį be saulėtekių ir saulėlydžių. Tačiau ties Pietų ir Šiaurės ašigaliais – tai kasdienybė, kur poliarinė diena ir naktis praktiškai trunka po pusmetį. Vadinasi, geografiniuose Žemės poliuose Saulė pakyla ir nusileidžia tik vieną kartą per metus. Už ribos, žyminčios Pietų pusrutulio poliarinio rato pradžią, gyventojų vos vienas kitas, tuo tarpu už Šiaurės poliarinio rato nuolatinių gyventojų ženkliai daugiau. Šiaurės poliaračio riba eina Kanados, JAV (Aliaskos), Danijos (Grenlandijos), Švedijos, Suomijos, Rusijos, Norvegijos teritorijomis bei šiauriausiomis Islandijos salos sritimis.
Vidurvasarį poliarinė diena apima net ketvirtadalį Suomijos teritorijos, o labiausiai į šiaurę nutolusiame taške Saulė nenusileidžia net 73 paras. Dar ilgiau šviesusis paros metas tęsiasi šiauriausiame Norvegijos miestelyje Svalbarde, kuris yra šiauriausia gyvenama teritorija ne tik Norvegijoje, bet ir visame Europos žemyne. Poliarinė diena čia tęsiasi maždaug nuo balandžio 19 iki rugpjūčio 23 d. – t.y. ilgiau nei keturis mėnesius. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad gamta Saulės iliuminacijos perteklių atsiima žiemą, kai panašiai tiek pat tęsiasi poliarinė naktis. Dėl Saulės spindulių refrakcijos poliarinės dienos būdingos ir gerokai arčiau nuo poliaračių. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo vietovės reljefo, netoliese esančių kalnų aukščio. Mūsų gyvenamame Helgelando regione, tiksliau – Sandnesjoeno apylinkėse poliarinė diena prasidėjo maždaug nuo gegužės 24 d. ir vietinių gyventojų teigimu tęsis apie du mėnesius. Lietuvius stebinantis poliarinės dienos fenomenas yra tai, kad Saulė tik trumpam panyra už kalnų keteros ir vėl išnyra vis kildama aukščiau, taip ir nesuspėjus sutemti. Dėl šios priežasties kai kurie mūsų tautiečiai pirmosiomis poliarinės dienos sąlygomis negali miegoti, tenka slėptis po storomis užuolaidomis, o poilsio dienomis kartais ir pasiginčyti su kolegomis, kuris dabar paros metas – rytas ar vakaras, kadangi joks laikrodis to nefiksuoja.
Beje, poliarinės dienos dar nereiškia, kad visą laiką bet kuriuo paros metu būna labai šviesu. Vėjams nuo Atlanto atnešus tamsius debesis su įkyriu lietumi, net vidurdienį kai kuriuose fabrikų cechuose, sandėliuose ar dirbtuvėse, kur mažiau langų, tenka įsijungti ir elektros šviesą.
Poilsis pasakiškos gamtos prieglobstyje
Norvegija – nedidelė savo gyventojų skaičiumi, tačiau labai didelė pagal plotą šalis. Nuo sostinės Oslo, kur Saulė vidurvasarį nusileidžia tik 3-4 val., iki šiaurėje prie Suomijos ir Rusijos sienos esančio Kirkenes, atstumas beveik toks pat kaip nuo Oslo iki Italijos sostinės – Romos. Todėl šis į šiaurę per visą Skandinavijos pusiasalį nusitęsusį liežuvį primenantis vikingų protėvių kraštas – pasakiškos gamtos įvairovės šalis. Šiltuoju ir šviesiuoju metų laiku norvegai daug laiko mėgsta praleisti gamtoje. Čia populiaru turėti kuklų vasarnamį prie upės, ežero, kalnų papėdėje prie krioklio ar miške, kartais net už šimto ir daugiau km nuo gyvenamosios vietos. Tokiose poilsio zonose dažniausiai nebūna nei elektros, nei geriamo vandens – tik tyras apylinkių oras su nepakartojamais apylinkių vaizdais. Kai kur galima surasti nuomojamų namelių kalnuose ar jų slėniuose, tačiau jaunimas dažniausiai keliauja nakvynei pasirinkdami palapines. Pagal Norvegijos įstatymus nedirbamose žemėse – miškuose, kalnuose, paplūdimiuose, prie ežerų ar upių gali lankytis bet kas, net jei tai ir privati nuosavybė. Stovyklavietę galima įsirengti dviem paroms, norint poilsiauti ilgiau – būtina gauti žemės savininko leidimą. Vienintelis reikalavimas – stovyklavietę galima įsirengti ne arčiau kaip 150 m nuo artimiausio namo ar kalnų namelio – vasarnamio. Kalnuose ir atokesnėse vietovėse dviejų parų apribojimas netaikomas. Taip pat neribotai leidžiama rinkti uogas ar grybus, prie vandens telkinių – maudytis. Beje, vanduo birželio pradžioje dar labai šaltas – apie 6-8 laipsnius, tačiau atšiaurios gamtos užgrūdintiems norvegams pasipliuškenti tokiame vandenyje gana normalu, na o vasaros pabaigoje vikingų ainių teigimu vanduo sušils iki 10-12 laipsnių, taigi vandens procedūros taps labai malonios.
Tomas LABŽENTIS
Autoriaus nuotraukos