Aplinkosaugos aktualijos
Kęstutis Trečiokas – naujasis aplinkos ministras
Liepos 17 d. aplinkos ministro pareigas pradėjo eiti Kęstutis Trečiokas, buvęs ankstesnės Vyriausybės ūkio viceministras.
57-rių metų naujasis Aplinkos ministerijos vadovas turi didelės administracinio ir politinio darbo patirties. Jos pirmiausia sukaupė savo gimtajame krašte – Žemaitijoje. Po studijų Kauno politechnikos institute, kur įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę, grįžo į gimtuosius Telšius ir daugiau kaip dešimtmetį dirbo „Masčio“ gamybiniame susivienijime – inžinieriumi, elektros cecho viršininku, ūkio ir socialinių reikalų direktoriumi, komercijos direktoriumi.\Antrąją specialybę – ekonomisto – Kęstutis Trečiokas įgijo studijuodamas Vilniaus universitete. Savo žinias jis gilino stažuodamasis Danijos ir JAV universitetuose. Dešimt metų dirbo dėstytoju Socialinių mokslų kolegijoje, Klaipėdoje.
Savo darbinę karjerą tęsė akcinėje bendrovėje „Telteksa“, kur dirbo generaliniu direktoriumi, patarėju ekonomikai. Po to iki 2011 m. – Telšių rajono savivaldybėje. Pradžioje buvo mero patarėju, po to vadovavo Strateginio planavimo ir investicijų skyriui, šešerius metus ėjo savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
Iki paskyrimo ūkio viceministru dirbo Telšių ligoninės direktoriaus pavaduotoju ekonomikai. Atėjęs į Ūkio ministeriją 2013 m., kuravo smulkiojo ir vidutinio verslo, eksporto, investicijų ir verslo priežiūros sritis.
Kęstutis Trečiokas daug metų aktyviai dalyvavo Telšių rajono politiniame gyvenime, buvo renkamas į rajono savivaldybės tarybą. Jis yra „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys. Su žmona Janina užaugino du sūnus.
BFL nuotr.
Liepos 17 d. aplinkos ministro pareigas pradėjo eiti Kęstutis Trečiokas, buvęs ankstesnės Vyriausybės ūkio viceministras.
57-rių metų naujasis Aplinkos ministerijos vadovas turi didelės administracinio ir politinio darbo patirties. Jos pirmiausia sukaupė savo gimtajame krašte – Žemaitijoje. Po studijų Kauno politechnikos institute, kur įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę, grįžo į gimtuosius Telšius ir daugiau kaip dešimtmetį dirbo „Masčio“ gamybiniame susivienijime – inžinieriumi, elektros cecho viršininku, ūkio ir socialinių reikalų direktoriumi, komercijos direktoriumi.\Antrąją specialybę – ekonomisto – Kęstutis Trečiokas įgijo studijuodamas Vilniaus universitete. Savo žinias jis gilino stažuodamasis Danijos ir JAV universitetuose. Dešimt metų dirbo dėstytoju Socialinių mokslų kolegijoje, Klaipėdoje.
Savo darbinę karjerą tęsė akcinėje bendrovėje „Telteksa“, kur dirbo generaliniu direktoriumi, patarėju ekonomikai. Po to iki 2011 m. – Telšių rajono savivaldybėje. Pradžioje buvo mero patarėju, po to vadovavo Strateginio planavimo ir investicijų skyriui, šešerius metus ėjo savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
Iki paskyrimo ūkio viceministru dirbo Telšių ligoninės direktoriaus pavaduotoju ekonomikai. Atėjęs į Ūkio ministeriją 2013 m., kuravo smulkiojo ir vidutinio verslo, eksporto, investicijų ir verslo priežiūros sritis.
Kęstutis Trečiokas daug metų aktyviai dalyvavo Telšių rajono politiniame gyvenime, buvo renkamas į rajono savivaldybės tarybą. Jis yra „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys. Su žmona Janina užaugino du sūnus.
BFL nuotr.
Nacionaliniuose parkuose –
tarptautinis auditas
Vertingiausiomis šalies teritorijomis – Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniais parkais ir Trakų istoriniu nacionaliniu parku – domėjosi tarptautinis auditas. Taip siekiama išsiaiškinti, ar Lietuvos nacionaliniuose parkuose užtikrinamas biologinės įvairovės išsaugojimas. Nacionalinių parkų direkcijų veiklos auditas – tarptautinio audito, kuriame dalyvauja Bulgarijos, Danijos, Kroatijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Švedijos ir Ukrainos aukščiausiosios audito institucijos, dalis. Valstybinis auditas, įvertinęs nacionalinių parkų direkcijų veiklos audito metu surinktus duomenis, pateikė išvadas ir rekomendacijas. Aplinkos ir Kultūros ministerijoms, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir nacionalinių parkų direkcijoms rekomenduojama atnaujinti biologinės įvairovės strategiją, užtikrinti visuomenės atstovų dalyvavimą nacionalinių parkų valdyme, skatinti nacionalinių parkų direkcijas teikti naujas paslaugas ir gauti papildomas pajamas parkų priežiūrai. Taip pat įvertinti gamtotvarkos planų poreikį, plėtoti visuomenės švietimą ir taikyti prevencines priemones. Lietuvoje yra penki nacionaliniai parkai. Jie apima 144,4 tūkst. ha (be 12,7 tūkst. ha Baltijos jūroje esančios Kuršių nerijos nacionalinio parko dalies) arba 2,2 proc. šalies teritorijos ir sudaro 12,6 proc. visų saugomų teritorijų Lietuvoje. Geologinis kartografavimas – ne tik informacija,
bet ir nauda Kvėdarnos ir Švenčionių rajonai – tai dar dvi šalies teritorijos, kurios bus kartografuotos. Jose šiuo metu Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) prie Aplinkos ministerijos atlieka erdvinio geologinio kartografavimo darbus. Tokie darbai šalyje vykdomi jau pusšimtį metų. Per tą laiką kartografuota apie 50 proc. Lietuvos teritorijos. Geologinio kartografavimo būdu 1:50000 masteliu sudaryti teminiai žemėlapiai – geologiniai (kvartero, prekvartero, inžinerinis), hidrogeologiniai (gruntinio vandens ir spūdinio požeminio vandens), geomorfologinis, naudingųjų iškasenų. Valstybinis erdvinis geologinis kartografavimas – tai tam tikros teritorijos sausumoje arba jūroje geologinis tyrimas ir gautos informacijos pateikimas žemėlapių, schemų, pjūvių, erdvinių vaizdų pavidalu. Jis padeda nustatyti žemės gelmių sandarą ir savybes, jų naudojimo sąlygas ir galimybes. Pradėjus rengti detaliuosius miestų, miestelių, saugomų teritorijų ir kitų vietų planus, specialios paskirties teritorijų planavimo dokumentus, labai išaugo poreikis turėti išsamią geologinę informaciją apie konkrečią vietovę. Tokios informacijos prireikia ir sprendžiant kitus su žemės paviršiumi ir jos gelmėmis susijusius klausimus. Svarbią informaciją apie aplinkos kokybę teikia dirvožemio geocheminis kartografavimas. Plėtojant miestų teritorijas, gyvenamuosius rajonus, industrines ar žaliąsias zonas būtina atsižvelgti į užterštumą sunkiaisiais metalais arba tam tikrų elementų trūkumą. LGT registruoja ir tiria šalies taršos židinius. Jos Geologinės aplinkos taršos židinių informacinėje sistemoje nuo 1985 m. sukaupta duomenų apie 11 tūkst. potencialių taršos židinių. Geologinis kartografavimas – tai ne tik informacija, bet ir nauda. Europos geologijos tarnybų asociacijos duomenimis, vienas euras, investuotas į tokį kartografavimą, suteikia nuo 19 iki 32 eurų naudos. Būkime atsargūs su ugnimi
Gaisringumo klasei sparčiai kylant, daugėja rūpesčių miškų urėdijoms, ant kurių pečių gula gaisrų sekimas ir gesinimas. Tenka priminti, kad pernai Aplinkos ministerijos pavedimu 24-iose valstybės įmonėse miškų urėdijose ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke buvo atliktas neplaninis antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos (Sistemos) patikrinimas. Minėto patikrinimo metu pernai ir ankstesniais metais jokie pažeidimai nustatyti nebuvo. Patikrinimą atlikusių kompetentingų, aukščiausio reitingo universitetams atstovaujančių nepriklausomų ekspertų išvados patvirtino, kad gaisrams stebėti įdiegta Sistema fiksuoja gaisrų židinius ankstyvojoje jų stadijoje tiek šviesiu, tiek tamsiu paros metu, funkcionuoja pagal specifikacijose numatytas technines sąlygas. Praėjusią savaitę staiga sušilus orams, sekmadienį gaisras kilo Švenčionėlių miškų urėdijos Žeimenos girininkijoje. Ugnis pasiglemžė 0,25 hektaro pribręstančio pušyno. Šiais metais iki liepos 6 d. užregistruoti 99 miško gaisrai, išdegė 152,85 ha miško. Tokį didelį gaisrų pažeistų miškų plotą nulėmė balandį kilęs gaisras Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kada ugnis nusiaubė 131,8 ha. |
Opoka – Lietuvoje glūdintis neišnaudotas turtas
Šilutės rajone yra vienintelis Lietuvoje vertingos uolienos – opokos – telkinys. Jis nenaudojamas jau 20 metų. Išžvalgyti ir prognoziniai šio telkinio ištekliai siekia keliadešimt mln. tonų. Šios uolienos gavyba galėtų atnešti Lietuvai ekonominės, ekologinės ir socialinės naudos. Opoka – uoliena, kurioje vyrauja amorfinis (opalinis) silicio dioksidas, pasižymintis aktyviomis hidraulinėmis savybėmis. Dėl šių savybių ji dažniausiai naudojama portlandcemenčio gamyboje – 10–15 proc. opokos priedo suriša cementui kietėjant išsiskiriantį kalcio hidrooksidą į netirpų kalcio hidrosilikatą. Vienintelis Lietuvoje opokos telkinys yra susijęs su viršutinės kreidos santonio aukšto nuogulomis. Daugiau kaip prieš 40 metų pietvakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, buvo išžvalgytas Stoniškių opokos telkinys, susidedantis iš dviejų gretimų (700 m atstumu) sklypų – Žemaitkiemio ir Stoniškių. Žemaitkiemio sklypas buvo pradėtas eksploatuoti, tačiau nuo 1994 metų apleistas dėl bendro statybinių medžiagų poreikio nuosmukio. Šiame sklype iškasta tik 0,7 mln. t opokos. Likę ištekliai sudaro 15,9 mln. tonų. Be to, gretimame Stoniškių sklype yra 17,8 mln. tonų opokos. Žemaitkiemio sklypo išteklius galima padidinti šalia jo plytinčių prognozinių išteklių (24 mln. t) sąskaita. Išteklių prieaugis į gylį irgi galimas, tačiau dėl sudėtingesnių kasybos (ypač hidrogeologinių) sąlygų neperspektyvus. Stoniškių telkinio opoka daugiausiai buvo naudojama portlandcemenčio gamyboje kaip aktyvus hidraulinis priedas. Ji pakeitė iki tol iš Briansko srities (Rusija) importuotą trepelą. Atlikti bandymai parodė, kad galimas daug platesnis opokos panaudojimas, gaminant pucolaninį portlandcementį, dekoratyvinį cementą, kalkių ir opokos rišamąją medžiagą, silikatines plytas, akytąjį betoną ir sintetinį volastonitą. Pastarojo paklausa pasaulyje sparčiai auga, tačiau opokos sintezavimo galimybes dar reikėtų tirti papildomai. „Kaip rodo tyrimai, prognoziniai opokos ištekliai Lietuvoje – keliasdešimt milijonų tonų. Tai didžiulis turtas, kuris bent kol kas nenaudojamas. Šios uolienos gavyba susidomėjus platesniam investuotojų ratui šalies ūkis gautų neabejotiną naudą“, – sakė aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Daugiau informacijos apie opoką suteiks Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Antanas Januška, tel. (8 5) 213 3436, el. p. vytautas.janus[email protected]
Požeminis vanduo ir vandenvietės Lietuvoje
Praėjusiais metais iš daugiau kaip 1 800 šalyje registruotų vandenviečių per parą buvo išgaunama per 350 tūkst. kub. m. požeminio vandens. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais jo gavyba mažėja. Lietuva – bene vienintelė iš visų Europos valstybių, geriamajam vandeniui tiekti naudojanti tik požeminį vandenį. Šis vanduo, priešingai nei paviršinis, geriau apsaugotas nuo bet kokios taršos, turi daugiau ištirpusių reikalingų mineralinių medžiagų, dažniausiai yra geresnės kokybės. Hidrogeologų ištirti ir nustatyti požeminio vandens ištekliai Lietuvoje siekia 3,75 mln. kub. m. per parą – tokį vandens kiekį galima siurbti iš požemio nepažeidžiant natūralaus balanso (toks vandens kiekis kasmet pasipildo). Lietuvos geologijos tarnyba aprobuoja požeminio vandens išteklius, išgaunamus vandenvietėse, jas registruoja Žemės gelmių registre, kaupia informaciją apie vandenvietėse išsiurbiamo vandens kiekius. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daugiausiai požeminio gėlo vandens išgauta 2008 metais (apie 410 tūkst. kub. m per parą). Nuo 2009 metų vandens išgavimo kiekiai pradėjo mažėti. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 2013 metais buvo išgauta 356 tūkst. kub. m per parą požeminio gėlo vandens, arba, lyginant su 2008 metų maksimumu, išgavimas sumažėjo apie 13 proc., lyginant su 2012 metais – 3 proc. Jo išgavimas priklauso daugiausia nuo ekonominių priežasčių. Vandenvietė – tai gręžinys ar keli gręžiniai, kur saugiai išgaunamas pastovus kiekis požeminio vandens. Dabar Lietuvoje registruotos 1 864 vandenvietės. Pagal galiojančius reikalavimus vandenvietėse, kurios suvartoja daugiau kaip 10 kub. m per parą gėlo vandens (arba naudoja daugiau nei 50 žmonių ne mažiau kaip 60 dienų per metus), vykdoma mėnesinė išsiurbiamo vandens kiekio apskaita, registruojamas bendras visos vandenvietės ir kiekvieno atskiro jos gręžinio debitas. Jis nurodomas Požeminio vandens gavybos metinėje ataskaitoje (forma 1–PV). Žemės gelmių įstatymas numato, kad žemės gelmių išteklių naudotojas privalo ne tik teikti vandens gavybos duomenis Žemės gelmių registrui, bet ir eksploatuoti juos tik nustatyta tvarka ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 40 proc. vandenviečių aprobuoti požeminio vandens ištekliai arba nustatytas leistinas išgauti vandens kiekis, 16 proc. visų vandenviečių įsteigtos sanitarinės apsaugos zonos. 2013 metais gėlo vandens gavyba sudarė 18 proc. aprobuotų vandens išteklių kiekio (1 967 tūkst. kub. m per parą). |
Gamtosauga
Baliniai vėžliai grįžta į gimtąsias vietas
Neslėpsiu, apsidžiaugiau, kai Dalia Bastytė, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė, pakvietė mane į ekspediciją , kuri turėjo vykti Veisėjų ir Metelių regioniniuose parkuose esančiose balinių vėžlių buveinėse. Ir ekspedicijos pavadinimas labai žadino žurnalistinį smalsumą - „Baliniai vėžliai grįžta į gimtąsias vietas”.
Lietuviškų balinių vėžlių gyvų iki tol nemačiau. Pirmą kartą apie juos išgirdau prieš daugelį metų, žurnalistiniais reikalais būdamas Druskininkuose. Ten sutiktas dzūkas tikino, kad sugavo geležinę varlę. Kai paklausiau, į ką ta varlė panaši, jis atsakė, kad tai ne varlė. Kai paklausiau, kodėl ji geležinė, šis atsakė, kad ji ne geležinė. Tai kas tai per gyvis, bandžiau išsiaiškinti. Tai geležinė varlė, atsakė kalbintas dzūkas. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo balinis vėžlys, vienintelė vėžlių rūšis iki šiol dar natūraliai gyvenanti Lietuvoje. Tik, beje, labai reta.
Prieš išsiruošiant į ekspediciją dirstelėjau į Lietuvos Raudonąją knygą. Taip, čia baliniai vėžliai yra įrašyti jau nuo 1976 metų. Įrašyti ir į Berno konvenciją bei ES Buveinių direktyvas. Europoje šiaurinė arealo riba eina per Latviją ir vidurine Baltarusijos dalimi. Lietuvoje rūšis paplitusi netolygiai, daugiausia pietinėje dalyje. Kitur labai reta arba visai neaptinkama.
Kelionė iki Veisiejų regioninio parko neartima, todėl naudojuosi proga daugiau sužinoti iš D. Bastytės apie balinius vėžlius, juolab ji yra „Bandomojo ekologinio tinklo sukūrimo pietų Lietuvoje“ projekto vadovė. Sužinau, kad lietuviški vėžliai gyvena nedideliuose, sekliuose, uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, pelkėse, senvagėse, durpynų duobėse. Minta tuo, ką gali pagauti ir apžioti. Vandenyje - vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, tritonais, mažomis varlėmis, žuvimis, kartais dumbliais ar kitais vandens augalais. Sausumoje gaudo įvairius bestuburius. Nuo spalio iki kovo žiemoja vandens telkinio dumble. Gegužyje smėlėtoje, sausoje, gerai saulės šildomoje dirvoje netoli vandens telkinio patelė užpakalinėmis kojomis išrausia iki 10 cm gylio duobutę, į kurią padeda iki 20 baltos spalvos pailgų kiaušinių. Padėjusi kiaušinius patelė kruopščiai užrausią ir užlygina kiaušinių dėjimo vietą. Kiaušiniai vystosi 2-3 mėnesius, tačiau išsiritę jaunikliai neskuba į laisvę, o lieka žiemoti žemėje ir į paviršių išlenda tik kitų metų pavasarį.
Lietuvoje didžiausios vėžlių populiacijos yra Lazdijų rajone: Kuculiškių ir Stračiūnų balinių vėžlių draustiniuose, Metelių ir Veisėjų regioniniuose parkuose. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose. Kitur gyvena tik pavieniai seni gyvūnai, išlikę dėl savo ilgaamžiškumo. Konkretesnių vietų D.Bastytė paprašė neskelbti, nes vėžlius trikdo per didelis žmonių smalsumas.
Pasak D.Bastytės, vėžliams pagrindinė grėsmė yra buveinių nykimas dėl nusausėjimo ir apaugimo sumedėjusia augalija. Nešienaujami ar neganomi pietinės ekspozicijos šlaitai apauga aukšta žole, krūmais ir medžiais. Taip vėžliai praranda tinkamas vietas dėti kiaušinius ir veistis. Tenka ieškoti patogių vietų toliau. O ilgas kelias nuo kiaušinių dėjimo vietų iki vandens telkinių gyvūnams, ypač jaunikliams, pavojingas dėl plėšrūnų.
Čia vėžliams į pagalbą ateina žmogus. Lietuvos gamtos fondas, vykdydamas LIFE+ „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“ projektą, dirba įvairiomis kryptimis. Valomos ir gilinamos jau užakusios, naujai iškasamos jau išdžiūvusios kūdros, kad būtų daugiau telkinių, kur vėžliai galėtų gyventi ir žiemoti. Valomi krantai ir vėžlių migracijų keliai iš žiemojimo į veisimosi ir gyvenamas vietas. Smėlyje sudėtais kiaušiniais noriai smaguriauja lapės, mangutai, varnos, kiti gyvūnai, todėl žemėje esančias dėtis pageidautina uždengti vielos tinklu. Vienas Lietuvos gamtos fondas visur neapsisuktų, todėl džiugu, kad čia noriai talkina Metelių ir Veisiejų regioninių parkų bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai.
Kiek pavažiavę už Veisėjų, mes sustojome pakelėje. Mums parodė griovyje buvusią vėžlės dėtį. Jei ja nepasirūpintų žmonės, jos likimas būtų liūdnas.
- Yra ir dar viena problema. Vėžlei, norinčiai sudėti kiaušinius, reikia šiltos, saulėtos, smėlingos vietos. Tokią radusi ji užkasa dėtį, turbūt manydama, kad jos kiaušiniai bus saugūs. Deja, ji negali įvertinti žmogaus veiklos. Todėl kartais jos sudeda kiaušinius visiškai netinkamose tam vietose, net išartoje žemėje arba, kaip štai čia – prie pat kelio, - aiškina Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė. – Mes žinome, kada vėžlės pradeda dėti kiaušinius. Žinome ir jų pamėgtas vietas. Jei ši vieta yra palanki dėčiai, tai apsiribojame uždėję ant jos metalinį tinklą, kad plėšrūnai neprieitų. Bet jei ji sudeda kiaušinius štai kaip čia, pakelėje, tada tenka juos greitai surinkti ir vežti į Kauno zoologijos sodą, kur yra geros sąlygos inkubuoti kiaušinius. O išsiritę vėžliukai būna pratinami prie natūralių gamtinių sąlygų: maitinami į natūralų, jiems įprastą racioną panašiu maistu, auginami aptvaruose su kūdromis, žiemą migdomi.
Prie naujai atgaivintos kūdros jau važiavau su Veisėjų regioninio parko direktorės Linos Žukauskienės vairuojamu visureigiu. Gerų kelių prie naujų vėžlių buveinių geriau netiesti.
- Dabar parkuose įvedama nauja pareigybė – reindžeris. Žodis ne lietuviškos kilmės, gal žurnalistai ar kalbininkai sugalvotų kokį nors gerą lietuvišką pakaitalą? – bevažiuojant teiravosi direktorė. Manau ji teisi, yra dėl ko pasukti galvas.
Iš Kauno zoologijos sodo atvežti vėžliukai buvo jau ūgtelėję, kai kurie net trijų metų amžiaus. Juos ten, saugioje vietoje paaugino sąmoningai, nes tik išsiritę vėžliukai, turintys tik minkštą kiautą, daug kam gali tapti lengvu grobiu.
Paleido juos ant kranto. Visi, tarsi vieno kompaso vedini iš karto nukrypavo vandens link. Ir nesvarstydami nėrė į kūdrą. O čia jau pasirodė jų skirtingi charakteriai. Vieni tuojau pat lindo į dumblą, slėpėsi nuo žmonių, kiti kelis kartus mostelėję tvirtomis letenėlėmis, nunėrė keletą metrų, tačiau smalsumo skatinami išniro ir, iškėlę galvutes virš vandens, dairėsi į mus. Gal taip jie atsisveikino su žmonėmis, išgelbėjusiais jų gyvybes?
Tąkart beveik 100 vėžliukų pradėjo naują gyvenimą. Tikėkimės, kad jie prisidės prie balinio vėžlio populiacijos išsaugojimo Lietuvoje. Juolab iki šiol Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 400 vėžlių.
Svarbu dar pabrėžti, kad Lietuvoje pirmą kartą į natūralią gamtą buvo paleisti dirbtinai išveisti vėžliukai. Tikėkimės, kad ne paskutinį.
Vytautas Žeimantas
Autoriaus nuotraukos
Neslėpsiu, apsidžiaugiau, kai Dalia Bastytė, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė, pakvietė mane į ekspediciją , kuri turėjo vykti Veisėjų ir Metelių regioniniuose parkuose esančiose balinių vėžlių buveinėse. Ir ekspedicijos pavadinimas labai žadino žurnalistinį smalsumą - „Baliniai vėžliai grįžta į gimtąsias vietas”.
Lietuviškų balinių vėžlių gyvų iki tol nemačiau. Pirmą kartą apie juos išgirdau prieš daugelį metų, žurnalistiniais reikalais būdamas Druskininkuose. Ten sutiktas dzūkas tikino, kad sugavo geležinę varlę. Kai paklausiau, į ką ta varlė panaši, jis atsakė, kad tai ne varlė. Kai paklausiau, kodėl ji geležinė, šis atsakė, kad ji ne geležinė. Tai kas tai per gyvis, bandžiau išsiaiškinti. Tai geležinė varlė, atsakė kalbintas dzūkas. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo balinis vėžlys, vienintelė vėžlių rūšis iki šiol dar natūraliai gyvenanti Lietuvoje. Tik, beje, labai reta.
Prieš išsiruošiant į ekspediciją dirstelėjau į Lietuvos Raudonąją knygą. Taip, čia baliniai vėžliai yra įrašyti jau nuo 1976 metų. Įrašyti ir į Berno konvenciją bei ES Buveinių direktyvas. Europoje šiaurinė arealo riba eina per Latviją ir vidurine Baltarusijos dalimi. Lietuvoje rūšis paplitusi netolygiai, daugiausia pietinėje dalyje. Kitur labai reta arba visai neaptinkama.
Kelionė iki Veisiejų regioninio parko neartima, todėl naudojuosi proga daugiau sužinoti iš D. Bastytės apie balinius vėžlius, juolab ji yra „Bandomojo ekologinio tinklo sukūrimo pietų Lietuvoje“ projekto vadovė. Sužinau, kad lietuviški vėžliai gyvena nedideliuose, sekliuose, uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, pelkėse, senvagėse, durpynų duobėse. Minta tuo, ką gali pagauti ir apžioti. Vandenyje - vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, tritonais, mažomis varlėmis, žuvimis, kartais dumbliais ar kitais vandens augalais. Sausumoje gaudo įvairius bestuburius. Nuo spalio iki kovo žiemoja vandens telkinio dumble. Gegužyje smėlėtoje, sausoje, gerai saulės šildomoje dirvoje netoli vandens telkinio patelė užpakalinėmis kojomis išrausia iki 10 cm gylio duobutę, į kurią padeda iki 20 baltos spalvos pailgų kiaušinių. Padėjusi kiaušinius patelė kruopščiai užrausią ir užlygina kiaušinių dėjimo vietą. Kiaušiniai vystosi 2-3 mėnesius, tačiau išsiritę jaunikliai neskuba į laisvę, o lieka žiemoti žemėje ir į paviršių išlenda tik kitų metų pavasarį.
Lietuvoje didžiausios vėžlių populiacijos yra Lazdijų rajone: Kuculiškių ir Stračiūnų balinių vėžlių draustiniuose, Metelių ir Veisėjų regioniniuose parkuose. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose. Kitur gyvena tik pavieniai seni gyvūnai, išlikę dėl savo ilgaamžiškumo. Konkretesnių vietų D.Bastytė paprašė neskelbti, nes vėžlius trikdo per didelis žmonių smalsumas.
Pasak D.Bastytės, vėžliams pagrindinė grėsmė yra buveinių nykimas dėl nusausėjimo ir apaugimo sumedėjusia augalija. Nešienaujami ar neganomi pietinės ekspozicijos šlaitai apauga aukšta žole, krūmais ir medžiais. Taip vėžliai praranda tinkamas vietas dėti kiaušinius ir veistis. Tenka ieškoti patogių vietų toliau. O ilgas kelias nuo kiaušinių dėjimo vietų iki vandens telkinių gyvūnams, ypač jaunikliams, pavojingas dėl plėšrūnų.
Čia vėžliams į pagalbą ateina žmogus. Lietuvos gamtos fondas, vykdydamas LIFE+ „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“ projektą, dirba įvairiomis kryptimis. Valomos ir gilinamos jau užakusios, naujai iškasamos jau išdžiūvusios kūdros, kad būtų daugiau telkinių, kur vėžliai galėtų gyventi ir žiemoti. Valomi krantai ir vėžlių migracijų keliai iš žiemojimo į veisimosi ir gyvenamas vietas. Smėlyje sudėtais kiaušiniais noriai smaguriauja lapės, mangutai, varnos, kiti gyvūnai, todėl žemėje esančias dėtis pageidautina uždengti vielos tinklu. Vienas Lietuvos gamtos fondas visur neapsisuktų, todėl džiugu, kad čia noriai talkina Metelių ir Veisiejų regioninių parkų bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai.
Kiek pavažiavę už Veisėjų, mes sustojome pakelėje. Mums parodė griovyje buvusią vėžlės dėtį. Jei ja nepasirūpintų žmonės, jos likimas būtų liūdnas.
- Yra ir dar viena problema. Vėžlei, norinčiai sudėti kiaušinius, reikia šiltos, saulėtos, smėlingos vietos. Tokią radusi ji užkasa dėtį, turbūt manydama, kad jos kiaušiniai bus saugūs. Deja, ji negali įvertinti žmogaus veiklos. Todėl kartais jos sudeda kiaušinius visiškai netinkamose tam vietose, net išartoje žemėje arba, kaip štai čia – prie pat kelio, - aiškina Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė. – Mes žinome, kada vėžlės pradeda dėti kiaušinius. Žinome ir jų pamėgtas vietas. Jei ši vieta yra palanki dėčiai, tai apsiribojame uždėję ant jos metalinį tinklą, kad plėšrūnai neprieitų. Bet jei ji sudeda kiaušinius štai kaip čia, pakelėje, tada tenka juos greitai surinkti ir vežti į Kauno zoologijos sodą, kur yra geros sąlygos inkubuoti kiaušinius. O išsiritę vėžliukai būna pratinami prie natūralių gamtinių sąlygų: maitinami į natūralų, jiems įprastą racioną panašiu maistu, auginami aptvaruose su kūdromis, žiemą migdomi.
Prie naujai atgaivintos kūdros jau važiavau su Veisėjų regioninio parko direktorės Linos Žukauskienės vairuojamu visureigiu. Gerų kelių prie naujų vėžlių buveinių geriau netiesti.
- Dabar parkuose įvedama nauja pareigybė – reindžeris. Žodis ne lietuviškos kilmės, gal žurnalistai ar kalbininkai sugalvotų kokį nors gerą lietuvišką pakaitalą? – bevažiuojant teiravosi direktorė. Manau ji teisi, yra dėl ko pasukti galvas.
Iš Kauno zoologijos sodo atvežti vėžliukai buvo jau ūgtelėję, kai kurie net trijų metų amžiaus. Juos ten, saugioje vietoje paaugino sąmoningai, nes tik išsiritę vėžliukai, turintys tik minkštą kiautą, daug kam gali tapti lengvu grobiu.
Paleido juos ant kranto. Visi, tarsi vieno kompaso vedini iš karto nukrypavo vandens link. Ir nesvarstydami nėrė į kūdrą. O čia jau pasirodė jų skirtingi charakteriai. Vieni tuojau pat lindo į dumblą, slėpėsi nuo žmonių, kiti kelis kartus mostelėję tvirtomis letenėlėmis, nunėrė keletą metrų, tačiau smalsumo skatinami išniro ir, iškėlę galvutes virš vandens, dairėsi į mus. Gal taip jie atsisveikino su žmonėmis, išgelbėjusiais jų gyvybes?
Tąkart beveik 100 vėžliukų pradėjo naują gyvenimą. Tikėkimės, kad jie prisidės prie balinio vėžlio populiacijos išsaugojimo Lietuvoje. Juolab iki šiol Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 400 vėžlių.
Svarbu dar pabrėžti, kad Lietuvoje pirmą kartą į natūralią gamtą buvo paleisti dirbtinai išveisti vėžliukai. Tikėkimės, kad ne paskutinį.
Vytautas Žeimantas
Autoriaus nuotraukos
Mėlynes rinkime rankomis, o ne šukomis
Įsibėgėja mėlynių uogų rinkimo sezonas. Nors Dzūkijos miškuose šiais metais mėlynojai nušalo dėl vėlyvų šalnų, tačiau Aukštaitijoje jau prasidėjo mėlynių rinkimo sezonas. Kaip informavo Sirvėtos regioninio parko direkcija, daugėja uogautojų, kurie tikėdamiesi greitesnio ir didesnio uždarbio, mėlynes renka draudžiamu įrankiu - „šukomis“.
Uogaudami tokiais įrankiais, nesąžiningi uogautojai ilgam laikui suniokoja mėlynių puskrūmius. „Šukomis“ nudraskomi lapai, ūgliai, nutraukiamos šaknys, dažnai išraunamas ir visas krūmelis. Dėl tokio barbariško elgesio kelis metus „nušukuotuose“ mėlynojuose uogos nebedera arba jų derlius būna labai menkas.
Mažėja laukinės gyvūnijos mitybiniai ištekliai. Uogienojai yra buveinė daugeliui rūšių, ypač vabzdžių.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM praneša, kad nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bus tikrinama, kaip uogaujama. Nesąžiningiems uogautojams bus surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai ir konfiskuoti įrankiai.
Už pažeidimus priklausomai nuo jų pobūdžio gali būti skiriama nuo 100 iki 1000 litų administracinė bauda. Lietuvos teisės aktai („Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka”) draudžia renkant uogas - rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones.
Raginame uogautojus tinkamai uogauti ne tik jautriose gamtos teritorijose – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, bet ir visuose miškuose.
Diana Rakauskaitė
Įsibėgėja mėlynių uogų rinkimo sezonas. Nors Dzūkijos miškuose šiais metais mėlynojai nušalo dėl vėlyvų šalnų, tačiau Aukštaitijoje jau prasidėjo mėlynių rinkimo sezonas. Kaip informavo Sirvėtos regioninio parko direkcija, daugėja uogautojų, kurie tikėdamiesi greitesnio ir didesnio uždarbio, mėlynes renka draudžiamu įrankiu - „šukomis“.
Uogaudami tokiais įrankiais, nesąžiningi uogautojai ilgam laikui suniokoja mėlynių puskrūmius. „Šukomis“ nudraskomi lapai, ūgliai, nutraukiamos šaknys, dažnai išraunamas ir visas krūmelis. Dėl tokio barbariško elgesio kelis metus „nušukuotuose“ mėlynojuose uogos nebedera arba jų derlius būna labai menkas.
Mažėja laukinės gyvūnijos mitybiniai ištekliai. Uogienojai yra buveinė daugeliui rūšių, ypač vabzdžių.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM praneša, kad nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bus tikrinama, kaip uogaujama. Nesąžiningiems uogautojams bus surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai ir konfiskuoti įrankiai.
Už pažeidimus priklausomai nuo jų pobūdžio gali būti skiriama nuo 100 iki 1000 litų administracinė bauda. Lietuvos teisės aktai („Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka”) draudžia renkant uogas - rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones.
Raginame uogautojus tinkamai uogauti ne tik jautriose gamtos teritorijose – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, bet ir visuose miškuose.
Diana Rakauskaitė
Laiškai
Mažojo erelio rėksnio populiacijai – tinkama apsauga
Kaišiadorių rajone liepos 15 d. lankėsi grupė žurnalistų, kuriems Viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ ir Aplinkos ministerija pristatė projekto „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ pirmojo etapo rezultatus. Projektu, prasidėjusiu 2010 metais, planuojama užtikrinti daugiau kaip 200 mažųjų erelių rėksnių porų lizdaviečių apsaugą nuo neigiamo ūkinės veiklos miškuose poveikio.
Mažasis erelis rėksnys saugoma plėšriųjų paukščių rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą ir Europos Sąjungos (ES) Paukščių direktyvos I Priedą. Europos žemyne gyvena 95 proc. visos pasaulinės populiacijos, apie 19 000 porų. Lietuvos miškuose peri daugiau nei 2 000 mažųjų erelių rėksnių porų, apie 14 proc. Europos žemyno, arba 20 proc. ES populiacijos. Lietuva, kartu su kaimynėmis Latvija (apie 3 500 porų), Baltarusija (apie 3 200–3 800 porų) ir Lenkija (apie 1 800–2 000 porų) yra šios rūšies gausumo epicentre, kur gyvena du trečdaliai žemyno populiacijos. Tad, siekiant užtikrinti rūšies gyvybingumą, svarbu išlaikyti stabilią populiaciją būtent šiose valstybėse. Deja, nustatyta, kad 1980–2006 metais mažųjų erelių rėksnių Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 20 proc. Svarbiausios žmogaus keliamos grėsmės rūšiai yra lizdaviečių sunaikinimas pagrindinių kirtimų metu, trikdymas ir lankymasis netoli lizdaviečių perėjimo ir jauniklių auginimo metu, mitybos buveinių plotų mažėjimas dėl intensyvėjančios žemdirbystės, ar priešingai – dėl savaiminio apauginimo mišku, nustojus ūkininkauti. Saugant šių paukščių lizdavietes Miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 m atstumu nuo mažųjų erelių rėksnių lizdų, kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas šioje zonoje draudžiami paukščių veisimosi metu – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra įsteigtos septynios Natura 2000 teritorijos – Biržų girios, Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Labūnavos miško, Lančiūnavos miško, Šimonių girios ir Taujėnų–Užulėnio miškų biosferos poligonai. Yra įsipareigota šiose teritorijose užtikrinti palankią mažųjų erelių rėksnių apsaugos būklę.
,,Projektas vykdomas trylikoje Lietuvos teritorijų: visuose septyniuose mažųjų erelių rėksnių apsaugai įsteigtuose biosferos poligonuose ir šešiose kitose vietovėse. Šiose teritorijose jau surasta daugiau nei 200 šių erelių lizdaviečių. Lizdaviečių apsaugai užtikrinti jos yra užregistruotos AM Saugomų rūšių informacinėje sistemoje. Papildomai informacija apie lizdavietes pateikta institucijoms, atsakingoms už miškų naudojimą ir kontrolę. Prastos būklės lizdavietės yra tvarkomos: priklausomai nuo lizdo medžio ir aplinkinio medyno būklės prastos būklės erelių lizdai yra sutvirtinami, arba netoli iškeliami nauji dirbtiniai lizdai. Nuo 2011 m. žiemos buvo sutvarkyta 70 lizdaviečių, o iki projekto pabaigos planuojama sutvarkyti dar bent 10 lizdaviečių. Tam, kad būtų optimizuotas mažųjų erelių rėksnių apsaugos režimas Natura 2000 teritorijose, yra peržiūrimi šešių biosferos poligonų individualieji nuostatai,“ - paaiškino žurnalistams Aplinkos ministeriją atstovaujantis žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Su projekto dalyviais žurnalistai aplankė Kaišiadorių miškų urėdijos plotuose esančias mažojo erelio rėksnio lizdavietes, dalyvavo apžieduojant šio paukščio jauniklį. Įsitikinta, kad čia miškuose ūkininkaujama palankiai šiai rūšiai, o projekto priemonės yra labai naudingos ir patikimos.
Salys Paliūnas
Autoriaus nuotraukos
Kaišiadorių rajone liepos 15 d. lankėsi grupė žurnalistų, kuriems Viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ ir Aplinkos ministerija pristatė projekto „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ pirmojo etapo rezultatus. Projektu, prasidėjusiu 2010 metais, planuojama užtikrinti daugiau kaip 200 mažųjų erelių rėksnių porų lizdaviečių apsaugą nuo neigiamo ūkinės veiklos miškuose poveikio.
Mažasis erelis rėksnys saugoma plėšriųjų paukščių rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą ir Europos Sąjungos (ES) Paukščių direktyvos I Priedą. Europos žemyne gyvena 95 proc. visos pasaulinės populiacijos, apie 19 000 porų. Lietuvos miškuose peri daugiau nei 2 000 mažųjų erelių rėksnių porų, apie 14 proc. Europos žemyno, arba 20 proc. ES populiacijos. Lietuva, kartu su kaimynėmis Latvija (apie 3 500 porų), Baltarusija (apie 3 200–3 800 porų) ir Lenkija (apie 1 800–2 000 porų) yra šios rūšies gausumo epicentre, kur gyvena du trečdaliai žemyno populiacijos. Tad, siekiant užtikrinti rūšies gyvybingumą, svarbu išlaikyti stabilią populiaciją būtent šiose valstybėse. Deja, nustatyta, kad 1980–2006 metais mažųjų erelių rėksnių Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 20 proc. Svarbiausios žmogaus keliamos grėsmės rūšiai yra lizdaviečių sunaikinimas pagrindinių kirtimų metu, trikdymas ir lankymasis netoli lizdaviečių perėjimo ir jauniklių auginimo metu, mitybos buveinių plotų mažėjimas dėl intensyvėjančios žemdirbystės, ar priešingai – dėl savaiminio apauginimo mišku, nustojus ūkininkauti. Saugant šių paukščių lizdavietes Miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 m atstumu nuo mažųjų erelių rėksnių lizdų, kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas šioje zonoje draudžiami paukščių veisimosi metu – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra įsteigtos septynios Natura 2000 teritorijos – Biržų girios, Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Labūnavos miško, Lančiūnavos miško, Šimonių girios ir Taujėnų–Užulėnio miškų biosferos poligonai. Yra įsipareigota šiose teritorijose užtikrinti palankią mažųjų erelių rėksnių apsaugos būklę.
,,Projektas vykdomas trylikoje Lietuvos teritorijų: visuose septyniuose mažųjų erelių rėksnių apsaugai įsteigtuose biosferos poligonuose ir šešiose kitose vietovėse. Šiose teritorijose jau surasta daugiau nei 200 šių erelių lizdaviečių. Lizdaviečių apsaugai užtikrinti jos yra užregistruotos AM Saugomų rūšių informacinėje sistemoje. Papildomai informacija apie lizdavietes pateikta institucijoms, atsakingoms už miškų naudojimą ir kontrolę. Prastos būklės lizdavietės yra tvarkomos: priklausomai nuo lizdo medžio ir aplinkinio medyno būklės prastos būklės erelių lizdai yra sutvirtinami, arba netoli iškeliami nauji dirbtiniai lizdai. Nuo 2011 m. žiemos buvo sutvarkyta 70 lizdaviečių, o iki projekto pabaigos planuojama sutvarkyti dar bent 10 lizdaviečių. Tam, kad būtų optimizuotas mažųjų erelių rėksnių apsaugos režimas Natura 2000 teritorijose, yra peržiūrimi šešių biosferos poligonų individualieji nuostatai,“ - paaiškino žurnalistams Aplinkos ministeriją atstovaujantis žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Su projekto dalyviais žurnalistai aplankė Kaišiadorių miškų urėdijos plotuose esančias mažojo erelio rėksnio lizdavietes, dalyvavo apžieduojant šio paukščio jauniklį. Įsitikinta, kad čia miškuose ūkininkaujama palankiai šiai rūšiai, o projekto priemonės yra labai naudingos ir patikimos.
Salys Paliūnas
Autoriaus nuotraukos
Vasara pamiškės pievoje
Smagu ir keista į mokyklą rinktis atostogų metu. Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos Jaunuosius miško bičiulius ir mokytojus pažoliauti pakvietė Kūrybinių partnerysčių projekto, vykdomo mūsų mokykloje, gamtininkai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus. Rinkti vaistinguosius augalus nusprendėme Mikierių girininkijoje. Mūsų miškininkai Daina ir Laimis Trumpickai džiaugsmingai sutiko priimti būrį žoliautojų.
Smagiai nusiteikę Jaunųjų miško bičiulių būrelio ,,Atžalynas“ nariai, mokytojos ir gamtininkai geltonuoju autobusiuku lėkė link Mikierių girininkijos. Gamtininkas Andrejus papasakojo, kad beveik visi pievų žolynai žmogui tinka, o mišinius arbatai puikiai atrenka pati gamta. Iš šalia augančių augalų galima sukurti nuostabų mišinį arbatai. Mokytojos paaiškino, kaip tinkamai vaistažoles rinkti, džiovinti, kad arbatėlės būtų gardžios ir naudingos.Mikieriuose mus pasitiko girininkas Laimis ir miškininkė Daina.Tik trumpai šnektelėjome su aptvaro žvėrimis, skubėjome į pamiškės pievą, pasipuošusią įvairiausiais vasaros žiedais. Andrejus papasakojo, kad augalai sugeba perduoti informaciją greta augantiems savo rūšies kaimynams apie skynėjų antpuolį. Perspėtieji gudriai tampa ne tokie skanūs ir naudingi, todėl tos pačios rūšies augalus geriau rinkti skirtingose pievos vietose.
Kibome į darbą. Pamiškės pievoje gausybė žmogui naudingų augalėlių. Pažinome ir skynėme pelkines vingiorykštes, plaukuotuosius gysločius, raudonuosius dobilus, laukinius gvazdikus, žiognages (gegutės duoną), miškines sidabražoles, lipikus, veronikas, rasakilas, kraujažoles... Užtikome net laukinių braškių, spragių! Tik žavių, blizgių, geltonų vėdrynų žiedų gamtininkai į žolynų rinkinius liepė nepriimti – net gyvuliai pastaruosius aplenkia.
Negalėjome atsispirti pievos drugelių žavesiui. Puolėme juos gaudyti, nešti Andrejui, Vytautui, Dainai, kad šie padėtų atpažinti. Kažkuri mokytoja treptelėjusi koja liepė baigti vaikytis drugelius ir tęsti žoliavimą, tik mokytojos treptelėjimas gėlėtoje pievoje vasaros atostogų metu visiškai nepiktas ir nekelia baimės. Linksmai darbavomės pievoje kol pajutome vasaros lietaus lašus.
Pabėgome į girininkijos pavėsinę. Čia miškininkai pavaišino arbata. Į karštą arbatą kiekvienas įsimetėm puikiausią žiedą iš savo žolynų kolekcijos (gamtininkai leido taip pagardinti) ir arbata tapo dar labiau ypatinga.
Į lietaus nupraustą pievą nebegrįžome, atsisveikinome su savo miškininkais, su gamtininkais Andrejumi ir Vytautu. Vairuotojas Darius saugiai mus parvežė į Viešintas. Dabar, kai pažinome tiek daug vaistingųjų augalų, per atostogas būtinai rasime laiko vaistažolių rinkimui.
Virginija MACIJAUSKIENĖ
Viešintų pagrindinė mokykla- daugiafunkcinis centras
Smagu ir keista į mokyklą rinktis atostogų metu. Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos Jaunuosius miško bičiulius ir mokytojus pažoliauti pakvietė Kūrybinių partnerysčių projekto, vykdomo mūsų mokykloje, gamtininkai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus. Rinkti vaistinguosius augalus nusprendėme Mikierių girininkijoje. Mūsų miškininkai Daina ir Laimis Trumpickai džiaugsmingai sutiko priimti būrį žoliautojų.
Smagiai nusiteikę Jaunųjų miško bičiulių būrelio ,,Atžalynas“ nariai, mokytojos ir gamtininkai geltonuoju autobusiuku lėkė link Mikierių girininkijos. Gamtininkas Andrejus papasakojo, kad beveik visi pievų žolynai žmogui tinka, o mišinius arbatai puikiai atrenka pati gamta. Iš šalia augančių augalų galima sukurti nuostabų mišinį arbatai. Mokytojos paaiškino, kaip tinkamai vaistažoles rinkti, džiovinti, kad arbatėlės būtų gardžios ir naudingos.Mikieriuose mus pasitiko girininkas Laimis ir miškininkė Daina.Tik trumpai šnektelėjome su aptvaro žvėrimis, skubėjome į pamiškės pievą, pasipuošusią įvairiausiais vasaros žiedais. Andrejus papasakojo, kad augalai sugeba perduoti informaciją greta augantiems savo rūšies kaimynams apie skynėjų antpuolį. Perspėtieji gudriai tampa ne tokie skanūs ir naudingi, todėl tos pačios rūšies augalus geriau rinkti skirtingose pievos vietose.
Kibome į darbą. Pamiškės pievoje gausybė žmogui naudingų augalėlių. Pažinome ir skynėme pelkines vingiorykštes, plaukuotuosius gysločius, raudonuosius dobilus, laukinius gvazdikus, žiognages (gegutės duoną), miškines sidabražoles, lipikus, veronikas, rasakilas, kraujažoles... Užtikome net laukinių braškių, spragių! Tik žavių, blizgių, geltonų vėdrynų žiedų gamtininkai į žolynų rinkinius liepė nepriimti – net gyvuliai pastaruosius aplenkia.
Negalėjome atsispirti pievos drugelių žavesiui. Puolėme juos gaudyti, nešti Andrejui, Vytautui, Dainai, kad šie padėtų atpažinti. Kažkuri mokytoja treptelėjusi koja liepė baigti vaikytis drugelius ir tęsti žoliavimą, tik mokytojos treptelėjimas gėlėtoje pievoje vasaros atostogų metu visiškai nepiktas ir nekelia baimės. Linksmai darbavomės pievoje kol pajutome vasaros lietaus lašus.
Pabėgome į girininkijos pavėsinę. Čia miškininkai pavaišino arbata. Į karštą arbatą kiekvienas įsimetėm puikiausią žiedą iš savo žolynų kolekcijos (gamtininkai leido taip pagardinti) ir arbata tapo dar labiau ypatinga.
Į lietaus nupraustą pievą nebegrįžome, atsisveikinome su savo miškininkais, su gamtininkais Andrejumi ir Vytautu. Vairuotojas Darius saugiai mus parvežė į Viešintas. Dabar, kai pažinome tiek daug vaistingųjų augalų, per atostogas būtinai rasime laiko vaistažolių rinkimui.
Virginija MACIJAUSKIENĖ
Viešintų pagrindinė mokykla- daugiafunkcinis centras
Akistata su gamta
AUGALIJOS PASAULYJE
Botanikos sodai (2)
Botanikos sodų ,,dvivaldystę“ (gerąja prasme) suardė 1993 m. įsikūręs Klaipėdos universiteto botanikos sodas. Su jo įkūrimu dideles viltis puoselėjo daugelis šalies botanikų – introduktorių. O priežastis labai paprasta ir aiški – Klaipėdos botanikos sodas įsikūręs pačiose palankiausiose šalyje klimatinėse sąlygose. Švelnus jūrinis klimatas čia leidžia introdukuoti ir sėkmingai auginti tokias jautrias augalų rūšis ir formas, kurios kituose šalies regionuose neretai žūsta jau per pirmąją žiemą. Iš tokių augalų paminėtinos įvairios rododendrų rūšys, puskiparisiai, magnolijos ir daugelis kitų retų egzotinių medžių ir krūmų. Šiuo metu vien Klaipėdos botanikos sodo dendrologinėse kolekcijose jau auginama apie 1200 rūšių ir formų sumedėjusių augalų. Nepaisant įvairių sunkumų, norėtųsi tikėti, kad ateityje, bendrų visų šalies gamtininkų pastangų dėka, Klaipėdos universiteto botanikos sodas taps viena iš turtingiausių augalų introdukcijos požiūriu šalies gamtotyros mokslinių įstaigų.
Maloni staigmena visiems šalies gamtininkams – Šiaulių universiteto botanikos sodo įsikūrimas (1997 m.) specifinėmis klimatinėmis sąlygomis pasižyminčiame Žemaičių aukštumos regione. Šiuo metu vien šio sodo dendrologinėse kolekcijose jau auginama apie 500 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir veislių. Labai džiugina ir gražios šio sodo plėtros perspektyvos. Turint šalyje 4 universitetinius botanikos sodus, išsidėsčiusius skirtinguose klimatiniuose- geografiniuose regionuose, atsirado galimybė šalyje pereiti prie taip vadinamos laipsniškos ( pakopinės) aklimatizacijos, jautresnes mūsų klimatinėms sąlygoms rūšis ir formas pradedant auginti Pajūryje ir vėliau laipsniškai jas perkeliant į atšiauresniuose regionuose esančius Kauno, Šiaulių ir Vilniaus universitetų botanikos sodus, o vėliau ir į šių regionų dekoratyvinius želdynus..
Atrodytų šalies botanikams tokia įvykių eiga belieka tik džiaugtis. Deja, tikrovė yra šiek tiek liūdnesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, neramina labai jau skurdus šalies botanikos sodų finansavimas. Jo vos užtenka darbuotojų atlyginimams išmokėti, o ką daryti su augalų kolekcijomis ir ekspozicijomis, kurias neretai tenka ravėti ir prižiūrėti patiems moksliniams darbuotojams. O ką jau kalbėti apie kolekcijų plėtimą, be kurio sunku būtų ir įsivaizduoti bet kurio botanikos sodo egzistavimą. Malonią išimtį čia sudaro Vilniaus universiteto sodas, kuris net ir šiais gamtotyros mokslinėms įstaigoms nelengvais laikais sugeba gyventi pilnavertį, malonių botaninių rūpesčių kupiną gyvenimą. Už tai turime būti dėkingi Vilniaus universiteto vadovams, pasišventusiam gamtininkui doc. Evaldui Naviui bei šiandieniniam direktoriui dr. Audriui Skridailai. Jų ir darnaus kolektyvo dėka sodas šiandien gali pasigirti turtingiausiomis augalų kolekcijomis ir ekspozicijomis (sodo dendrologinėse kolekcijose šiuo metu auginama apie 2400 rūšių ir žemesnio rango taksonų) ir pelnytai laikomas vedančiuoju šalies botanikos sodu. Tai puikus pavyzdys, kaip turi būti organizuojama botanikos sodo veikla, kokia yra jo paskirtis ir uždaviniai šiandieninėje visuomenėje.
Greta universitetinių botanikos sodų sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos srityje daug nuveikė šalies individualių dendrologinių kolekcijų šeimininkai. Augalų gausa bei taksonomine įvairove šios kolekcijos prilygsta šalies botanikos sodams ir kitoms valstybinėms gamtotyros įstaigoms. Iš viso šalies individualiose dendrologinėse kolekcijose šiuo metu auginama apie 1750 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių, porūšių bei veislių (kultivarų), priklausančių 65 šeimoms ir 179 gentims. Tai sudaro daugiau kaip pusę šalies introdukuotos dendrofloros genofondo. Taksonominiu požiūriu ypač turtingos šios kolekcijos: doc. S. Juknevičiaus sukurtas Beržoto arboretumas (Panevėžio raj., Krekenavos sen.) – 1140 augalų taksonų, K. Kaltenio Skindėriškių arboretumas (Kėdainių raj.) – per 1000 rūšių ir formų, L. Januškevičiaus dendrologinė kolekcija (Alytaus raj.) – 700, A. Čiapo sukurtas ir išpuoselėtas Naujosios Akmenės botanikos sodelis – 358, D. ir J. Butų dendrologinė kolekcija (Mažeikiai) – 203, V. Monkausko (Plungės raj.) – 200, V. Intos (Skuodo raj., Mosėdis) – 199, J. Urbaičio (Kaunas) – 205 ir kitos... Daugumos individualių dendrologinių kolekcijų augalų asortimentas labai ženkliai pasipildė atgimimo metais, kai buvo pradėti laisvai importuoti augalai iš įvairių Vidurio ir Vakarų Europos šalių (Lenkijos, Čekijos, Olandijos, Vokietijos...) medelynų. Be to, šios kolekcijos vertingos ne tik dėl turtingo sumedėjusių dekoratyvinių augalų asortimento, bet ir estetiniu požiūriu. Neretai tai tikri meno kūriniai, per daugelį metų sukurti ir išpuoselėti darbščių šeimininkų rankų. Deja, ir čia susiduriama su skaudžiomis problemomis. Viena ir bene svarbiausia iš jų – tai jau sukurtų dendrologinių kolekcijų išsaugojimas. Dendrologai-entuziastai, sukūrę be galo turtingas, tiesiog unikalias augalų kolekcijas, dažniausiai paliekami vieni su savo problemomis (apie tai laikraščio puslapiuose jau buvo kalbėta). Mūsų įsitikinimu turtingiausias kolekcijas neabejotinai turėtų remti valstybė. Kai kurios iš jų, kaip antai S. Juknevičiaus Beržoto arboretumas bei K. Kaltenio Skindėriškių arboretumas netolimoje ateityje galėtų pradėti funkcionuoti kaip savarankiški augalų introdukcijos ir aklimatizacijos centrai ar netgi nedideli botanikos sodai, prieš tai suformavus tam reikalingas struktūras. Tokie regioniniai botanikos sodai be augalų introdukcijos ir aklimatizacijos galėtų spręsti ir kitus aktualius vienam ar kitam konkrečiam šalies regionui gamtosauginius klausimus bei vykdyti platų švietėjišką darbą. Jie kartu būtų puikia mokymo baze vidurinių mokyklų bei kitų vieno ar kito regiono mokymo įstaigų moksleiviams ir studentams.
Paskutiniu metu spaudoje ir viešuose pasisakymuose neretai nuskamba idėja taip vadinamų municipalinių (miestų) botanikos sodų, kurie iš esmės spręstų panašius uždavinius, kaip jau minėti regioniniai introdukcijos ir aklimatizacijos centrai (botanikos sodai), daugiau sukoncentruodami dėmesį atskirų miestų gamtosauginių problemų bei dekoratyvinių želdynų projektavimo ir kūrimo klausimų sprendimui bei švietėjiškai veiklai. Tokio sodo funkcijas šiuo metu gana sėkmingai atlieka Palangos botanikos parkas (Palangos Birutės parkas). Džiugu, kad municipalinio botanikos sodo kūrimo idėjai šiandien pritaria ir Druskininkų savivaldybė. Ideali tam vieta – sovietmečiu buvęs labai populiarus K. Dineikos fizkultūros ir sveikatingumo parkas. Tuo pačiu būtų išspręsti ir ganėtinai įsisenėję šio parko renovacijos klausimai. Be abejonės, Druskininkų botanikos sodas galėtų įgauti ir sanatoriniam miestui būdingą atspalvį, įkuriant čia aromatinių bei vaistinių augalų ekspozicijas ir kolekcijas, sveikatingumo takus ir netgi fitoterapijos skyrius. Belieka tikėti ir laukti, kada bus pradėti konkretūs šio sodo kūrimo ir formavimo darbai. Municipaliniai botanikos sodai galėtų būti įkurti ir visuose didesniuose šalies miestuose, neturinčiuose universitetinių botanikos sodų – Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje... Jų atsiradimas ne tik ženkliai prisidėtų prie šių miestų gamtosauginių problemų sprendimo, bet gerokai padidintų jų patrauklumą turizmo ir užsienio investicijų požiūriu. Norėtųsi tikėti, kad šios gražios idėjos neliks be atgarsio.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Botanikos sodų ,,dvivaldystę“ (gerąja prasme) suardė 1993 m. įsikūręs Klaipėdos universiteto botanikos sodas. Su jo įkūrimu dideles viltis puoselėjo daugelis šalies botanikų – introduktorių. O priežastis labai paprasta ir aiški – Klaipėdos botanikos sodas įsikūręs pačiose palankiausiose šalyje klimatinėse sąlygose. Švelnus jūrinis klimatas čia leidžia introdukuoti ir sėkmingai auginti tokias jautrias augalų rūšis ir formas, kurios kituose šalies regionuose neretai žūsta jau per pirmąją žiemą. Iš tokių augalų paminėtinos įvairios rododendrų rūšys, puskiparisiai, magnolijos ir daugelis kitų retų egzotinių medžių ir krūmų. Šiuo metu vien Klaipėdos botanikos sodo dendrologinėse kolekcijose jau auginama apie 1200 rūšių ir formų sumedėjusių augalų. Nepaisant įvairių sunkumų, norėtųsi tikėti, kad ateityje, bendrų visų šalies gamtininkų pastangų dėka, Klaipėdos universiteto botanikos sodas taps viena iš turtingiausių augalų introdukcijos požiūriu šalies gamtotyros mokslinių įstaigų.
Maloni staigmena visiems šalies gamtininkams – Šiaulių universiteto botanikos sodo įsikūrimas (1997 m.) specifinėmis klimatinėmis sąlygomis pasižyminčiame Žemaičių aukštumos regione. Šiuo metu vien šio sodo dendrologinėse kolekcijose jau auginama apie 500 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir veislių. Labai džiugina ir gražios šio sodo plėtros perspektyvos. Turint šalyje 4 universitetinius botanikos sodus, išsidėsčiusius skirtinguose klimatiniuose- geografiniuose regionuose, atsirado galimybė šalyje pereiti prie taip vadinamos laipsniškos ( pakopinės) aklimatizacijos, jautresnes mūsų klimatinėms sąlygoms rūšis ir formas pradedant auginti Pajūryje ir vėliau laipsniškai jas perkeliant į atšiauresniuose regionuose esančius Kauno, Šiaulių ir Vilniaus universitetų botanikos sodus, o vėliau ir į šių regionų dekoratyvinius želdynus..
Atrodytų šalies botanikams tokia įvykių eiga belieka tik džiaugtis. Deja, tikrovė yra šiek tiek liūdnesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, neramina labai jau skurdus šalies botanikos sodų finansavimas. Jo vos užtenka darbuotojų atlyginimams išmokėti, o ką daryti su augalų kolekcijomis ir ekspozicijomis, kurias neretai tenka ravėti ir prižiūrėti patiems moksliniams darbuotojams. O ką jau kalbėti apie kolekcijų plėtimą, be kurio sunku būtų ir įsivaizduoti bet kurio botanikos sodo egzistavimą. Malonią išimtį čia sudaro Vilniaus universiteto sodas, kuris net ir šiais gamtotyros mokslinėms įstaigoms nelengvais laikais sugeba gyventi pilnavertį, malonių botaninių rūpesčių kupiną gyvenimą. Už tai turime būti dėkingi Vilniaus universiteto vadovams, pasišventusiam gamtininkui doc. Evaldui Naviui bei šiandieniniam direktoriui dr. Audriui Skridailai. Jų ir darnaus kolektyvo dėka sodas šiandien gali pasigirti turtingiausiomis augalų kolekcijomis ir ekspozicijomis (sodo dendrologinėse kolekcijose šiuo metu auginama apie 2400 rūšių ir žemesnio rango taksonų) ir pelnytai laikomas vedančiuoju šalies botanikos sodu. Tai puikus pavyzdys, kaip turi būti organizuojama botanikos sodo veikla, kokia yra jo paskirtis ir uždaviniai šiandieninėje visuomenėje.
Greta universitetinių botanikos sodų sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos srityje daug nuveikė šalies individualių dendrologinių kolekcijų šeimininkai. Augalų gausa bei taksonomine įvairove šios kolekcijos prilygsta šalies botanikos sodams ir kitoms valstybinėms gamtotyros įstaigoms. Iš viso šalies individualiose dendrologinėse kolekcijose šiuo metu auginama apie 1750 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių, porūšių bei veislių (kultivarų), priklausančių 65 šeimoms ir 179 gentims. Tai sudaro daugiau kaip pusę šalies introdukuotos dendrofloros genofondo. Taksonominiu požiūriu ypač turtingos šios kolekcijos: doc. S. Juknevičiaus sukurtas Beržoto arboretumas (Panevėžio raj., Krekenavos sen.) – 1140 augalų taksonų, K. Kaltenio Skindėriškių arboretumas (Kėdainių raj.) – per 1000 rūšių ir formų, L. Januškevičiaus dendrologinė kolekcija (Alytaus raj.) – 700, A. Čiapo sukurtas ir išpuoselėtas Naujosios Akmenės botanikos sodelis – 358, D. ir J. Butų dendrologinė kolekcija (Mažeikiai) – 203, V. Monkausko (Plungės raj.) – 200, V. Intos (Skuodo raj., Mosėdis) – 199, J. Urbaičio (Kaunas) – 205 ir kitos... Daugumos individualių dendrologinių kolekcijų augalų asortimentas labai ženkliai pasipildė atgimimo metais, kai buvo pradėti laisvai importuoti augalai iš įvairių Vidurio ir Vakarų Europos šalių (Lenkijos, Čekijos, Olandijos, Vokietijos...) medelynų. Be to, šios kolekcijos vertingos ne tik dėl turtingo sumedėjusių dekoratyvinių augalų asortimento, bet ir estetiniu požiūriu. Neretai tai tikri meno kūriniai, per daugelį metų sukurti ir išpuoselėti darbščių šeimininkų rankų. Deja, ir čia susiduriama su skaudžiomis problemomis. Viena ir bene svarbiausia iš jų – tai jau sukurtų dendrologinių kolekcijų išsaugojimas. Dendrologai-entuziastai, sukūrę be galo turtingas, tiesiog unikalias augalų kolekcijas, dažniausiai paliekami vieni su savo problemomis (apie tai laikraščio puslapiuose jau buvo kalbėta). Mūsų įsitikinimu turtingiausias kolekcijas neabejotinai turėtų remti valstybė. Kai kurios iš jų, kaip antai S. Juknevičiaus Beržoto arboretumas bei K. Kaltenio Skindėriškių arboretumas netolimoje ateityje galėtų pradėti funkcionuoti kaip savarankiški augalų introdukcijos ir aklimatizacijos centrai ar netgi nedideli botanikos sodai, prieš tai suformavus tam reikalingas struktūras. Tokie regioniniai botanikos sodai be augalų introdukcijos ir aklimatizacijos galėtų spręsti ir kitus aktualius vienam ar kitam konkrečiam šalies regionui gamtosauginius klausimus bei vykdyti platų švietėjišką darbą. Jie kartu būtų puikia mokymo baze vidurinių mokyklų bei kitų vieno ar kito regiono mokymo įstaigų moksleiviams ir studentams.
Paskutiniu metu spaudoje ir viešuose pasisakymuose neretai nuskamba idėja taip vadinamų municipalinių (miestų) botanikos sodų, kurie iš esmės spręstų panašius uždavinius, kaip jau minėti regioniniai introdukcijos ir aklimatizacijos centrai (botanikos sodai), daugiau sukoncentruodami dėmesį atskirų miestų gamtosauginių problemų bei dekoratyvinių želdynų projektavimo ir kūrimo klausimų sprendimui bei švietėjiškai veiklai. Tokio sodo funkcijas šiuo metu gana sėkmingai atlieka Palangos botanikos parkas (Palangos Birutės parkas). Džiugu, kad municipalinio botanikos sodo kūrimo idėjai šiandien pritaria ir Druskininkų savivaldybė. Ideali tam vieta – sovietmečiu buvęs labai populiarus K. Dineikos fizkultūros ir sveikatingumo parkas. Tuo pačiu būtų išspręsti ir ganėtinai įsisenėję šio parko renovacijos klausimai. Be abejonės, Druskininkų botanikos sodas galėtų įgauti ir sanatoriniam miestui būdingą atspalvį, įkuriant čia aromatinių bei vaistinių augalų ekspozicijas ir kolekcijas, sveikatingumo takus ir netgi fitoterapijos skyrius. Belieka tikėti ir laukti, kada bus pradėti konkretūs šio sodo kūrimo ir formavimo darbai. Municipaliniai botanikos sodai galėtų būti įkurti ir visuose didesniuose šalies miestuose, neturinčiuose universitetinių botanikos sodų – Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje... Jų atsiradimas ne tik ženkliai prisidėtų prie šių miestų gamtosauginių problemų sprendimo, bet gerokai padidintų jų patrauklumą turizmo ir užsienio investicijų požiūriu. Norėtųsi tikėti, kad šios gražios idėjos neliks be atgarsio.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Ekologiniai skaitymai
Paskutinė medžioklė
Apie dvidešimt metų tampau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). Giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė... kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvigtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
- Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve, ką reiks daryti, kai vešime į kapines? Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją...
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra - mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais...
Teko ,,prisipažinti“ draugams, kad jie teisūs - šiluma ir kvapai įveikė mane... Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu... nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę...
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas, pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama...
Alfredas PALIESIUS
Apie dvidešimt metų tampau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti, kad nušoviau stambų žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau, jog tai buvo kaip tik laimė. Teko vienu laiku gaudyti gyvus žvėris. Naudojome specialias kulkutes su paralyžiuojančiais preparatais.
Tris žiemas teko dirbti šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinti su tenykščiais medžiotojais. Medžiojo retsykiais su mumis ir vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų veislės kalę, dalydavosi su ja maistu, nešdavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama visada būdavo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukdavo kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo ir prasidėjo elnių gaudymas. Prieš pat Naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu nuvykome pas senuką medžiotoją. Norėjome pakviesti jį mangutų pamedžioti, nes, besivaikydami žvėris miške, iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą. Nuvažiavome gana vėlai ir iš toli pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka tos šviesos, pagalvojau. Tik prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir šalia kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusįjį, o drauge sužinoti, kas mirė. Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių. Priėjo senutė prie mūsų ir, sunkiai atsidususi, paklausė, gal norėtume išgerti karštos arbatos. Mes padėkojome ir pasakėme, kad greitai važiuosime. Senutė apsidžiaugė mūsų apsilankymu ir, atsisėdusi šalia vyriausiojo iš mūsų, pradėjo godoti savus vargus. Aš stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius, prisiminiau paskutinius susitikimus su šiuo medžiotoju. Šiluma ir eglių šakelių vainiko kvapas svaigino ir kartu migdė, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą atėjo kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti į šią neįprastą lovą. Žibalinė lempa degė prie pat lango šalia giesmininkų ir tik dvi žvakės galvūgalyje. Aš stebėjau išplėtęs akis neapšviestas velionio kojas. Taip ir yra. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trūkti oro. Jaučiau, kaip lašai ritasi nugara žemyn. Prisiminiau visokias pasakas, legendas ir pasakojimus apie palaidotus gyvuosius. Žvilgtelėjau į senutę. Ji ramiai sau porino, kiti buvo palinkę prie jos ir visai nekreipė dėmesio į mirusįjį (?). Giesmininkai traukė savo giesmę. Norėjau atsistoti, bet bijojau ir neturėjau jėgų. Mano žvilgsnis buvo prikaustytas prie medžiotojo kojų. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia. Nedaug, per pirštą, bet prisiekiau visais šventaisiais, kad jos kilojosi, judėjo. Senis buvo gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pagalvojau, kad kraustausi iš proto, bet susivaldžiau ir ėmiau analizuoti, kas čia darosi. Užkampis, šalia miškas, pusnys, senutėlis namas, senutis, senutė... kažkokia mistika! Raganavimas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje! O kojos vis kilojosi. Vienu metu pastebėjau, kad jos virpa. Nutilo giesmininkai ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip gulintysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą iš karsto. Įsikibau į kėdutę. Pažliugę delnai slydo. Įsignybau į šlaunį. Per storą vatinį kombinezoną nepajutau nieko. Nebuvau iš bailiųjų, bet, matydamas, kad karste guli gyvas žmogus, o niekas iš aplinkinių nė nemėgina to pastebėti, ėmiau panikuoti. Žvigtelėjau į laikrodį. Buvo lygiai vidurnaktis. Nejaugi mes čia sėdime jau dvi valandas! Lyg per miegą pagaliau užgirdau senutės balsą:
- Ir nieko negalim padaryti! Dieve, Dieve, ką reiks daryti, kai vešime į kapines? Man ėmė šiurpti oda. Dabar žvelgiau į malonų senutės veidą ir įsivaizdavau, kaip bus kišamas į duobę gyvas žmogus, o ši apsimetėlė verkšlens. Norėjau šokti ir pasakyti savo draugams, kad mūsų gerasis medžiotojas dar gyvas, o čia vaidinamas kažkoks klaikus spektaklis. Įtraukiau oro ir, kildamas, kad galėčiau perspėti saviškius, netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip gulintysis sulenkė per kelį koją...
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį. Prie manęs buvo pasilenkusi eigulio žmona ir keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvanku buvo, o čia dar kvapai. Ir neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Mano galvoje siautėjo audra - mintis vijo mintį. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo besilenkianti numirėlio koja. Ne nuo kvapų ir šilumos netekau sąmonės. Nors ir tamsoka buvo, nors trukdė vainikas, bet aiškiai mačiau kaip kilo koja! Netikėjau vaiduokliais ir visokiais prietarais...
Teko ,,prisipažinti“ draugams, kad jie teisūs - šiluma ir kvapai įveikė mane... Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėjome, kad parduotų ar atiduotų kalę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama papasakojo liūdną ir tragišką šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę tada nukėlėme ją nuo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau ją pašerti vakare, o ryte jau neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį radau ją. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje aš pati atsigulsiu... nepyks gal Dievulis už šią nuodėmę...
Išvykome. Iki pat Vilniaus visi tylėjome. Tik dabar aš supratau, kad tada ant savo šeimininko kojų be garso verkė ir krūpčiojo ištikimiausias medžiotojo draugas, pasiryžęs keliauti į paskutinę medžioklę, iš kurios nebegrįžtama...
Alfredas PALIESIUS
Etnokultūra - istorija
Septyni broliai miegantys
Tradiciniame vasaros kalendoriuje yra sureikšminta liepos 10-oji, Septynių brolių miegančiųjų diena. Kaimo senolių išmintis sako, kad ji esanti itin svarbi antrosios vasaros pusės orams, derliaus nokimui ir jo valymo darbams. Jei tądien lyja, manyta, kad nesiliaus pliaupti septynias dienas, o gal lietingos bus ir visos septynios savaitės ar 40 dienų. Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna perdaug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“ arba dar tiesmukiškiau... Jeigu visai tądien nelyja, irgi blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas.
Užsitęsus sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Įdomu, kad nuošalesnėse vietovėse, geriau išlaikiusiose senuosius papročius, tai praktikuojama net ir šiandien. Vienas toks „tikras” būdas – aguonų saujelę įpilti šulinin. O dzūkų kaimuose lietus taip šaukiamas: trys kaimo našlės turi traukti plūgą išilgai upelio, „ardamos“ vandenį. Rytų kaimynuose, Baltarusijoje išliko dar įdomesnis prosenoviškas paprotys. Devynios kaimo našlės gali prisišaukti lietų, kuolais sutartinai pajudindamos iš vietos didoką akmenį, vadinamą Lietaus dievu. Sakoma, kad paprastai palyja po trijų dienų; tada už malonę akmeniui atsidėkojama, - padedama ant jo riestainių, saldumynų. Taip pat tikima, kad jo įduboje susirinkęs vanduo yra gydantis akių ir odos ligas. O išsigandus artėjančio grėsmingo audros debesio, manoma, galima jį perskirti, perplėšus debesylo lapą ir jo dalis numetus į skirtingas puses – debesys aplenksiąs sodybą...
Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“, vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtam metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Arba pasakys, kad arčiau – Liškiavoje tebemiega.
Pasak kitos bažnytinės legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti kiekvieno iš sūnų egzekuciją; taigi ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos skulptūrinis atvaizdas, - tik suakmenėjusi širdis galėjo atlaikyti tokią kančią...
Meteorologai aiškina, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers lietaus pritvinkusiems Atlanto ciklonams kelią, – bus tokia sausra, kad grūdas varpose sudžius pilnai nesunokęs, ir bulvelės neužaugs. Antruoju atveju suformuos ciklonams „koridorių“, - tada tai jau lis kaip per Dainų šventę... Tas reiškinys vadinamas europiniu musonu, iš analogijos su tropikų juostos atmosferos dėsningumais.
Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai - vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol. Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose; vadinamas netgi „broleliu“. Dzūkiškoje kareiviavimo dainoje tokie žodžiai:
„Žalnierėliai vargdienėliai,
Kur jūsų brolelis?
Aukštai danguj padangėlėj,
Šviesusis Sietynas,
Tai mūsų brolelis“.
Arba aukštaičių vestuvinėje dainoje:
Žvaigždės sesutės vainikui pinti,
Sietis broliukas šaly sėdėti...“
Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai. Tik nelygu ūkininkavimo pobūdis, žemdirbiškojo sezono trukmė. VIII a. prieš Kristų gyvenęs graikų poetas Hesiodas rašė, kad derlius subręsta, kai Plejadės pateka ankstų rytą saulės spinduliuose. O kai jos nuskęsta jūroje vakare, prasideda rudeniniai štormai, ir laivyba baigiasi. Graikams Plejadės – tai balandėmis paverstos milžino Atlanto, laikančio žemės rutulį, dukros. Į dangų jos pakilo kartu su motina Plejone, gelbėdamosi nuo medžiotojo Oriono persekiojimo. Balandės danguje vyriausiam dievui Dzeusui nešioja ambroziją – nemirtingumo gėrimą. O kiek yra paukščių tame būryje, kiek seserų, kiek žvaigždžių? Žinoma, kad septynios! Šis skaičius apskritai dangaus sferoje dažnas: septynios Grįžulo Ratų žvaigždės, septynios akimi matomos planetos, septynios paros savaitėje pagal tarpą tarp mėnulio fazių. Japonai šias žvaigždes sudėjo į automobilio „Subaru“ logotipą ...
Tačiau skaičiuojant Plejadžių žvaigždes, vis vienos pritrūksta. Šešios ryškios, o kurgi septintoji? Graikai taip aiškina jos paslaptingą pradingimą: viena iš seserų – Meropė – ištekėjo už Sizifo, mirtingo žmogaus. Gėdydamasi nelygių vedybų, ji slepia savo veidą po vualiu. Romėnai dar pridūrė, kad pasmerkta seserų, Meropė iškeliavo į žemę, išsipynusi plaukus ir todėl pavirtusi kometa. Indų arijų epinėje poemoje „Mahabharatoje”, sukurtoje V amžiuje prieš Kristų, spiečiaus kosminė legenda tokia. Grįžulo Ratų septynios žvaigždės – tai septyni išminčiai. Plejadės – jų žmonos (žvaigždyno ir spiečiaus konfigūracijos išties yra panašios). Viena jų buvo taip ištikimai atsidavusi savo vyrui, kad jis žmoną pasiėmė kartu į tolimą piligriminę kelionę. Ir dabar tą porą galima įžiūrėti Grįžulo Ratuose – tarmiškai vadinamo „dišliaus” antroji žvaigždė yra dviguba. Arabai šią neišskiriamą porą pavadino Micaru ir Alkoru, Žirgu ir Raiteliu. Kai sultonas rinkdavosi karius savo gvardijai, šaulių regą tikrindavo pagal šias žvaigždes: mato dvi ar vieną?
Teleskopu pažvelgę į dangaus gelmę, pamatytume, kad Sietyne - Plejadėse yra šimtai žvaigždžių. Šviesa iš ten keliauja 370 metų... Astronomai neatsisako tų senoviškų žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimų – juose glūdi gili kultūrinė įvairių tautų atmintis. Ir astronomijos romantika!
Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Dažniausiai tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus. Tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Tai pirmiausia dangaus kūnų ir debesų spalvos stebėjimai. Jei saulė teka ar leidžiasi į debesį – prieš lietų. Jei apie mėnulį didelis ratas, tikimasi oro pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Lauryno Ivinskio kalendoriuose – „metskaitliuose“ rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias dienas antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga. Endzio Jagomasto kalendoriuje - „Prūsiškose kalendrose“ įrašytas toks lietuvininkų orų spėjimas: „Jei mėnuliui didėjant viršutinis smailiagalys pasirodo tamsesnis negi apatinysis, arba jei mėnulio viduryje matyti šešėliai, tai reiškia, kad prieš pirmąjį bertainį (t.y. ketvirtį) arba prieš pilnąjį mėnulį bus lietaus“. Dzūkai tvirtina, kad jo fazei keičiantis, lietingi orai išsilaiko - „senas jaunam perduoda palietę“.
Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose susiję su slėgio kritimu. Štai kas rodo netrukus beateinantį lietų: drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje „verkia“ - rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla. Žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, bitės darosi piktos, vištos ilgai neina tūpti, vis kudakuoja, o gaidys gieda „ne į porą“ kartų – bus lietaus. O ir paukščiai prieš darganą: kregždės nardo pažeme, ežero paviršių sparnais braižo; vanagas šaukia „pyc, pyc“; juodvarnis skrisdamas sukrankia po tris kartus; gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai; gandrai vaikšto po pievas murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau, kad ir ant šieno kupetų; žvirbliai turškiasi skiedryne... Bus lietaus, jei sode akmuo sudrėksta, garsas oru sklinda duslėdamas, - kaime žmonės klausydavosi kaip skamba savosios bažnytėlės varpai. Mokėta kaime pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės ar kadugio šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn.
Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių; jie tokie aikštingi, nenuspėjami. Nepamirškime, dabar dar vis tebėra padidėjęs saulės aktyvumas. Jos paviršiuje vis atsiranda juodų dėmelių – fotosferos sūkurių, kurių suformuoti elementariųjų dalelių srautai trikdo geoklimatinius procesus Žemėje. Todėl sinoptikai, netgi turėdami galimybes žvilgtelti iš kosmoso į debesų skraistę, apsupusią Žemę, kartais apsirinka, numatydami orų kaitą. Gal todėl nepaseno ir liaudiškieji orų spėjimai, ypač tie apie netrukus ateisiantį lietų. Jie paremti gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų pastebėjimais, kurie yra sukaupti tautos žinijoje per ne vieno šimtmečio patirtį.
Prof. Libertas Klimka
Tradiciniame vasaros kalendoriuje yra sureikšminta liepos 10-oji, Septynių brolių miegančiųjų diena. Kaimo senolių išmintis sako, kad ji esanti itin svarbi antrosios vasaros pusės orams, derliaus nokimui ir jo valymo darbams. Jei tądien lyja, manyta, kad nesiliaus pliaupti septynias dienas, o gal lietingos bus ir visos septynios savaitės ar 40 dienų. Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna perdaug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“ arba dar tiesmukiškiau... Jeigu visai tądien nelyja, irgi blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas.
Užsitęsus sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Įdomu, kad nuošalesnėse vietovėse, geriau išlaikiusiose senuosius papročius, tai praktikuojama net ir šiandien. Vienas toks „tikras” būdas – aguonų saujelę įpilti šulinin. O dzūkų kaimuose lietus taip šaukiamas: trys kaimo našlės turi traukti plūgą išilgai upelio, „ardamos“ vandenį. Rytų kaimynuose, Baltarusijoje išliko dar įdomesnis prosenoviškas paprotys. Devynios kaimo našlės gali prisišaukti lietų, kuolais sutartinai pajudindamos iš vietos didoką akmenį, vadinamą Lietaus dievu. Sakoma, kad paprastai palyja po trijų dienų; tada už malonę akmeniui atsidėkojama, - padedama ant jo riestainių, saldumynų. Taip pat tikima, kad jo įduboje susirinkęs vanduo yra gydantis akių ir odos ligas. O išsigandus artėjančio grėsmingo audros debesio, manoma, galima jį perskirti, perplėšus debesylo lapą ir jo dalis numetus į skirtingas puses – debesys aplenksiąs sodybą...
Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“, vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtam metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Arba pasakys, kad arčiau – Liškiavoje tebemiega.
Pasak kitos bažnytinės legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti kiekvieno iš sūnų egzekuciją; taigi ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos skulptūrinis atvaizdas, - tik suakmenėjusi širdis galėjo atlaikyti tokią kančią...
Meteorologai aiškina, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers lietaus pritvinkusiems Atlanto ciklonams kelią, – bus tokia sausra, kad grūdas varpose sudžius pilnai nesunokęs, ir bulvelės neužaugs. Antruoju atveju suformuos ciklonams „koridorių“, - tada tai jau lis kaip per Dainų šventę... Tas reiškinys vadinamas europiniu musonu, iš analogijos su tropikų juostos atmosferos dėsningumais.
Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai - vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol. Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose; vadinamas netgi „broleliu“. Dzūkiškoje kareiviavimo dainoje tokie žodžiai:
„Žalnierėliai vargdienėliai,
Kur jūsų brolelis?
Aukštai danguj padangėlėj,
Šviesusis Sietynas,
Tai mūsų brolelis“.
Arba aukštaičių vestuvinėje dainoje:
Žvaigždės sesutės vainikui pinti,
Sietis broliukas šaly sėdėti...“
Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai. Tik nelygu ūkininkavimo pobūdis, žemdirbiškojo sezono trukmė. VIII a. prieš Kristų gyvenęs graikų poetas Hesiodas rašė, kad derlius subręsta, kai Plejadės pateka ankstų rytą saulės spinduliuose. O kai jos nuskęsta jūroje vakare, prasideda rudeniniai štormai, ir laivyba baigiasi. Graikams Plejadės – tai balandėmis paverstos milžino Atlanto, laikančio žemės rutulį, dukros. Į dangų jos pakilo kartu su motina Plejone, gelbėdamosi nuo medžiotojo Oriono persekiojimo. Balandės danguje vyriausiam dievui Dzeusui nešioja ambroziją – nemirtingumo gėrimą. O kiek yra paukščių tame būryje, kiek seserų, kiek žvaigždžių? Žinoma, kad septynios! Šis skaičius apskritai dangaus sferoje dažnas: septynios Grįžulo Ratų žvaigždės, septynios akimi matomos planetos, septynios paros savaitėje pagal tarpą tarp mėnulio fazių. Japonai šias žvaigždes sudėjo į automobilio „Subaru“ logotipą ...
Tačiau skaičiuojant Plejadžių žvaigždes, vis vienos pritrūksta. Šešios ryškios, o kurgi septintoji? Graikai taip aiškina jos paslaptingą pradingimą: viena iš seserų – Meropė – ištekėjo už Sizifo, mirtingo žmogaus. Gėdydamasi nelygių vedybų, ji slepia savo veidą po vualiu. Romėnai dar pridūrė, kad pasmerkta seserų, Meropė iškeliavo į žemę, išsipynusi plaukus ir todėl pavirtusi kometa. Indų arijų epinėje poemoje „Mahabharatoje”, sukurtoje V amžiuje prieš Kristų, spiečiaus kosminė legenda tokia. Grįžulo Ratų septynios žvaigždės – tai septyni išminčiai. Plejadės – jų žmonos (žvaigždyno ir spiečiaus konfigūracijos išties yra panašios). Viena jų buvo taip ištikimai atsidavusi savo vyrui, kad jis žmoną pasiėmė kartu į tolimą piligriminę kelionę. Ir dabar tą porą galima įžiūrėti Grįžulo Ratuose – tarmiškai vadinamo „dišliaus” antroji žvaigždė yra dviguba. Arabai šią neišskiriamą porą pavadino Micaru ir Alkoru, Žirgu ir Raiteliu. Kai sultonas rinkdavosi karius savo gvardijai, šaulių regą tikrindavo pagal šias žvaigždes: mato dvi ar vieną?
Teleskopu pažvelgę į dangaus gelmę, pamatytume, kad Sietyne - Plejadėse yra šimtai žvaigždžių. Šviesa iš ten keliauja 370 metų... Astronomai neatsisako tų senoviškų žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimų – juose glūdi gili kultūrinė įvairių tautų atmintis. Ir astronomijos romantika!
Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Dažniausiai tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus. Tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Tai pirmiausia dangaus kūnų ir debesų spalvos stebėjimai. Jei saulė teka ar leidžiasi į debesį – prieš lietų. Jei apie mėnulį didelis ratas, tikimasi oro pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Lauryno Ivinskio kalendoriuose – „metskaitliuose“ rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias dienas antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga. Endzio Jagomasto kalendoriuje - „Prūsiškose kalendrose“ įrašytas toks lietuvininkų orų spėjimas: „Jei mėnuliui didėjant viršutinis smailiagalys pasirodo tamsesnis negi apatinysis, arba jei mėnulio viduryje matyti šešėliai, tai reiškia, kad prieš pirmąjį bertainį (t.y. ketvirtį) arba prieš pilnąjį mėnulį bus lietaus“. Dzūkai tvirtina, kad jo fazei keičiantis, lietingi orai išsilaiko - „senas jaunam perduoda palietę“.
Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose susiję su slėgio kritimu. Štai kas rodo netrukus beateinantį lietų: drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje „verkia“ - rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla. Žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, bitės darosi piktos, vištos ilgai neina tūpti, vis kudakuoja, o gaidys gieda „ne į porą“ kartų – bus lietaus. O ir paukščiai prieš darganą: kregždės nardo pažeme, ežero paviršių sparnais braižo; vanagas šaukia „pyc, pyc“; juodvarnis skrisdamas sukrankia po tris kartus; gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai; gandrai vaikšto po pievas murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau, kad ir ant šieno kupetų; žvirbliai turškiasi skiedryne... Bus lietaus, jei sode akmuo sudrėksta, garsas oru sklinda duslėdamas, - kaime žmonės klausydavosi kaip skamba savosios bažnytėlės varpai. Mokėta kaime pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės ar kadugio šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn.
Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių; jie tokie aikštingi, nenuspėjami. Nepamirškime, dabar dar vis tebėra padidėjęs saulės aktyvumas. Jos paviršiuje vis atsiranda juodų dėmelių – fotosferos sūkurių, kurių suformuoti elementariųjų dalelių srautai trikdo geoklimatinius procesus Žemėje. Todėl sinoptikai, netgi turėdami galimybes žvilgtelti iš kosmoso į debesų skraistę, apsupusią Žemę, kartais apsirinka, numatydami orų kaitą. Gal todėl nepaseno ir liaudiškieji orų spėjimai, ypač tie apie netrukus ateisiantį lietų. Jie paremti gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų pastebėjimais, kurie yra sukaupti tautos žinijoje per ne vieno šimtmečio patirtį.
Prof. Libertas Klimka
Lietuvos žvejybos kontrolė Bendrosios ES žuvininkystės
politikos lauke
Europos Sąjunga žvejybos kontrolei ir žuvų išteklių apsaugai Baltijos jūroje, tame tarpe ir Lietuvos priekrantės zonoje, skiria ypatingą dėmesį. Žvejyba kontroliuojama ir žuvų ištekliai saugomi vadovaujantis Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatomis. Malonu pažymėti, kad kvalifikuotas Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos darbuotojų ir šios Tarnybos padalinio Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus pareigūnų darbas Europos Komisijoje nuolat vertinamas teigiamai. Akcentuotina ir tai, kad Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos nepažeidė ES Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatų ir nei karto neviršijo mūsų šaliai skiriamų Baltijos jūros žvejybos kvotų.
Baltijos jūros Lietuvos priekrantės zona, kaip jautrus gamtinis kompleksas, yra labai svarbi žuvininkystei, todėl čia nustatytos žymiai griežtesnės, nei reikalauja Europos Sąjungos teisės aktai, žvejybos taisyklės. Kodėl šis žvejybos regionas yra toks išskirtinis, ir kodėl jam taikomos tokios griežtos žvejybos sąlygos ? Vienas iš faktorių, apibūdinančių šio regiono svarbą žuvininkystės plėtrai yra tai, kad žuvys migruoja iš Kuršių marių į jūrą ir atgal, o tokios svarbios jūrinių žuvų rūšys, kaip strimelės ir otai, čia neršia. Be to, Baltijos jūros Lietuvos priekrantė yra daugelio (tiek Kuršių marių, tiek Baltijos jūros) žuvų rūšių jauniklių atsiganymo vieta. Pažymėtina, kad Baltijos jūros Lietuvos priekrantės zonai taikomos moksliniais tyrimais ir specialistų stebėjimais pagrįstos žvejybos reguliavimo priemonės, kurios galėtų būti pavyzdžiu ne vienai Baltijos jūros valstybei.
Žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo priemonės
Pagrindiniams verslinės žvejybos žuvų - menkių, šprotų, strimelių ir lašišų - ištekliams Baltijos jūroje apsaugoti ir žvejybai reguliuoti, atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, nustatomi žuvų sugavimo limitai, numatomos žuvų apsaugos priemonės: žvejybos įrankių tipai, konstrukcijos bei parametrai (ilgis, akies dydis, ženklinimas ir t.t.). Be to, nustatomi žvejybos laikotarpiai bei rajonai, kai tam tikrų rūšių žuvis žvejoti draudžiama, leidžiamų pagauti žuvų mažiausi dydžiai, laivų variklių galios limitai, laivų buvimo jūroje dienų skaičius, taip pat numatomos leistinos žuvies iškrovimo vietos ir kitos priemonės. Nelimituojamų žuvų, tokių, kaip upinių plekšnių ir otų, žvejyba irgi ribojama - nustatomas laikotarpis, kai šias žuvis žvejoti draudžiama.
Visoms minėtoms žuvų išteklių apsaugos priemonėms įgyvendinti reikalingi atitinkami kontrolės veiksmai. Remiantis Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatomis kontroliuojama visa verslinės žvejybos grandinė – nuo žvejybos tinklo iki žuvies produktų vartotojo. Verslinės žvejybos laivų savininkams taikomi griežti sugavimų ir iškrovimų apskaitos reikalavimai. Jie privalo žuvies sugavimo ir kitus reikalingus duomenis perduoti tiesiog iš jūros žvejybą kontroliuojančioms institucijoms krante. Šiandien tai lengvai galima padaryti šiuolaikinėmis elektroninėmis priemonėmis. Žvejybą kontroliuojantys pareigūnai laivus stebi ir atviroje jūroje, - jie nuotoliniu būdu nustato jų buvimo vietą, judėjimo greitį ir kursą. Dar prieš laivui atvykstant į krantą, žvejybos kontrolės pareigūnai informuojami apie laivo atvykimo laiką ir kokį laimikį atgabena. Kadangi žvejybos laivai iš jūros gali grįžti bet kuriuo paros metu, Žuvininkystės tarnyboje pareigūnai budi ištisą parą, net švenčių dienomis, nes žuvų iškrovimai Klaipėdos uoste turi būti kruopščiai tikrinami.
Kontrolė nuo tinklo iki keptuvės
Kita svarbi kontrolės grandis - patikrinimai jūroje ir iš oro. Žuvininkystės tarnyba turi žvejybos kontrolės laivą, greitaeigį katerį, valtis su pakabinamais varikliais, todėl Baltijos jūroje žvejojantys verslinės žvejybos laivai ir žvejai mėgėjai tiek atviroje jūroje, tiek priekrantės vandenyse nuolat yra žvejybos kontrolės pareigūnų akiratyje. Su Lietuvos Kariuomenės karinių oro pajėgų orlaivių pagalba periodiškai atliekami Lietuvos Baltijos jūros Išskirtinės ekonominės zonos stebėjimo skrydžiai. Šių skrydžių pagalba nustatoma, ar Lietuvos bei kitų Europos Sąjungos valstybių žvejybos laivai nežvejoja draudžiamuose žvejybos rajonuose, ar užtikrina nuotolinio stebėjimo įrangos darbą. Priekrantės vandenyse žvejojančių laivų žuvų laimikių iškrovimai tikrinami periodiškai rengiant reidus į nustatytas iškrovimo vietas.
Iškrautą sužvejotą laimikį stebime, kaip ir kam jis realizuojamas. Pirminį pardavimą ir pirkimą gali vykdyti tik Žuvininkystės tarnyboje užsiregistravę pirminiai supirkėjai. Šie pardavimai dokumentuojami ir jų duomenys sutikrinami su iškrovimo deklaracijų duomenimis. Vėliau žvejybos kontrolės pareigūnai, atliekant žuvimis prekiaujančių įmonių bei prekyviečių patikrinimus, nustato, ar pardavinėtos žuvys buvo sužvejotos legaliai, laikantis žvejybos ir pardavimo reikalavimų. Žodžiu, mūsų pareigūnai privalo stebėti sąžiningą žuvies kelią - nuo sugavimo jūroje iki keptuvės.
Koordinuota veikla kontrolę efektyvina
Kadangi Europos Sąjungos Baltijos regiono šalių, tame tarpe ir Lietuvos, žvejybos laivai laisvai žvejoja vieni kitų vandenyse, labai aktualu žvejybą kontroliuoti koordinuotai. Toks darbo organizavimas yra visapusiškai naudingas ir efektingas. Pavyzdžiui, Lietuvos žvejybos laivai, žvejojantys Lenkijos ar Danijos vandenyse, stebimi šių šalių kolegų ir, atvirkščiai, lenkų bei danų žvejai, žūklaujantys mūsų šalies vandenyse, prižiūrimi Lietuvos žvejybos kontrolės pareigūnų. Tam tikslui minėtos šalys vykdo tarpusavio pagalbą pagal Bendrą veiklos planą. Šis Planas nustato, kada ir kur bus sutelkiamos bendros šalių žvejybos kontrolės pajėgos: kontrolės laivai, orlaiviai ir bendros žvejybos kontrolės pareigūnų komandos. Šalys pasikeisdamos vadovauja šioms operacijoms. Žuvininkystės tarnybos pareigūnai tai daro tradiciškai du kartus per metus, o į užsienio žvejybos kontrolės laivus ir uostus vyksta 2-4 kartus per metus. Visai šiai veiklai planuoti ir koordinuoti įsteigta techninė darbo grupė, kuri nustato bendros veiklos planą, tvirtinamą Europos Sąjungos žvejybos kontrolės agentūros direktoriaus.
Dabartinė žvejybos kontrolė neįsivaizduojama be šiuolaikinių elektroninių ir kompiuterinių priemonių, pradedant skaitmeninių tinklų akies dydžio matuokliais, elektroninėmis svarstyklėmis, nešiojamais kompiuteriais su mobiliuoju ryšiu ir baigiant sudėtingomis palydovinio ryšio stebėjimo ir integruotų duomenų sistemomis. Galima pasidžiaugti, kad Žuvininkystės tarnyboje jau veikia visos reikiamos stebėjimo ir duomenų sistemos, taip pat diegiama atsekamumo sistema, kuri leis vieno mygtuko paspaudimu bet kurioje žuvų tiekimo grandies vietoje nustatyti, ar žuvys buvo pagautos legaliai, tai yra, kur, kada ir kokiu laivu.
Įpareigojimas visiems ir kiekvienam
Vienas iš reformuojamos Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos tikslų – mažinti sužvejojamų nepageidaujamų žuvų kiekį, uždrausti žuvis išmesti į jūrą, mažinti neigiamą poveikį jūrų ekosistemoms, gerinti jūrų aplinkos būklę. Siekiant šių tikslų, įgyvendinamas įpareigojimas užtikrinti, kad visos sužvejotos žuvys būtų iškraunamos. Jau įsigaliojo toks įpareigojimas kai kurioms vandenynuose žvejojamoms rūšims, pavyzdžiui, skumbrėms, silkėms, stauridėms ir kitoms. Nuo 2015 m. toks įpareigojimas bus taikomas menkėms, jūrinėms lydekoms ir jūrų liežuviams.
Žuvininkystės tarnybos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vedėjas Erlandas Lendzbergas ir Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjas Tomas Kazlauskas birželio 25–26 dienomis dalyvavo Švedijos mieste Geteborge vykusiame Europos Sąjungos žuvininkystės kontrolės agentūros organizuotame seminare, skirtame įvertinti, kaip vykdomas reikalavimas registruoti ir iškrauti visas žuvis.
Įvertinti pirmus šio įpareigojimo vykdymo rezultatus ir numatyti tolimesnius veiksmus į seminarą susirinko Europos Sąjungos valstybių institucijų, atsakingų už žuvininkystės kontrolę, Agentūros, Europos Komisijos, mokslo įstaigų atstovai. Seminaro metu buvo pristatyti įvairių regioninių darbo grupių (BALTFISH, Viduržemio jūros šalių, Vakarinio Atlanto žvejybos ir kitų) pirmieji darbai – regioniniu pagrindu atliktos rizikos veiksnių analizės, konsultavimosi su suinteresuotomis regioninėmis patariamosiomis tarybomis ir žvejybos pramonės atstovais rezultatai, pasiūlymai keisti kai kuriuos teisės aktus ir kitą. Taip pat įvairių šalių atstovai pasidalino savo patirtimi kontroliuojant naujų taisyklių įgyvendinimą – pasitelkiamos naujausios elektronikos technologijos – nuo elektroninių žvejybos žurnalų ir vaizdo kamerų iki nuotoliniu būdu valdomų skraidomų aparatų.
ES žvejybos kontrolės agentūra pristatė projektą, kurio tikslas sukurti naujų reikalavimų vykdymo vertinimo metodiką, apimančią platų metodų spektrą – nuo pokalbių su ekspertais ir žvejybos inspektoriais iki regioninių žvejybos valdymo organizacijų, Eurostato, šalių eksporto bei importo duomenų analizės. Europos Komisija informavo, kad tokiems projektams įgyvendinti bus skirta daug dėmesio – bus įsteigta darbo grupė, skirtos lėšos iš Europos žuvininkystės valdymo fondo.
Seminaro metu buvo diskutuojama, kaip tinkamai informuoti žvejų bendruomenes, kaip pasiekti, kad žvejybos pramonė laikytųsi naujų reikalavimų, kaip efektyviau organizuoti naujojo reikalavimo laikymosi kontrolę.
Susipažinus su užsienio valstybių kolegų pasiekimais, jų darbo metodais bei priemonėmis, organizuojant žvejybos kontrolę, galima drąsiai teigti, kad Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir jos padalinio - Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus - pareigūnai yra šiuolaikiniame lygyje tarp Europos Sąjungos valstybių, siekiančių atkurti, apsaugoti ir racionaliai naudoti vieną svarbiausių Baltijos jūros turtų – žuvų išteklius.
Erlandas Lendzbergas,
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vedėjas
Autoriaus nuotraukos
Europos Sąjunga žvejybos kontrolei ir žuvų išteklių apsaugai Baltijos jūroje, tame tarpe ir Lietuvos priekrantės zonoje, skiria ypatingą dėmesį. Žvejyba kontroliuojama ir žuvų ištekliai saugomi vadovaujantis Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatomis. Malonu pažymėti, kad kvalifikuotas Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos darbuotojų ir šios Tarnybos padalinio Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus pareigūnų darbas Europos Komisijoje nuolat vertinamas teigiamai. Akcentuotina ir tai, kad Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos nepažeidė ES Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatų ir nei karto neviršijo mūsų šaliai skiriamų Baltijos jūros žvejybos kvotų.
Baltijos jūros Lietuvos priekrantės zona, kaip jautrus gamtinis kompleksas, yra labai svarbi žuvininkystei, todėl čia nustatytos žymiai griežtesnės, nei reikalauja Europos Sąjungos teisės aktai, žvejybos taisyklės. Kodėl šis žvejybos regionas yra toks išskirtinis, ir kodėl jam taikomos tokios griežtos žvejybos sąlygos ? Vienas iš faktorių, apibūdinančių šio regiono svarbą žuvininkystės plėtrai yra tai, kad žuvys migruoja iš Kuršių marių į jūrą ir atgal, o tokios svarbios jūrinių žuvų rūšys, kaip strimelės ir otai, čia neršia. Be to, Baltijos jūros Lietuvos priekrantė yra daugelio (tiek Kuršių marių, tiek Baltijos jūros) žuvų rūšių jauniklių atsiganymo vieta. Pažymėtina, kad Baltijos jūros Lietuvos priekrantės zonai taikomos moksliniais tyrimais ir specialistų stebėjimais pagrįstos žvejybos reguliavimo priemonės, kurios galėtų būti pavyzdžiu ne vienai Baltijos jūros valstybei.
Žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo priemonės
Pagrindiniams verslinės žvejybos žuvų - menkių, šprotų, strimelių ir lašišų - ištekliams Baltijos jūroje apsaugoti ir žvejybai reguliuoti, atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, nustatomi žuvų sugavimo limitai, numatomos žuvų apsaugos priemonės: žvejybos įrankių tipai, konstrukcijos bei parametrai (ilgis, akies dydis, ženklinimas ir t.t.). Be to, nustatomi žvejybos laikotarpiai bei rajonai, kai tam tikrų rūšių žuvis žvejoti draudžiama, leidžiamų pagauti žuvų mažiausi dydžiai, laivų variklių galios limitai, laivų buvimo jūroje dienų skaičius, taip pat numatomos leistinos žuvies iškrovimo vietos ir kitos priemonės. Nelimituojamų žuvų, tokių, kaip upinių plekšnių ir otų, žvejyba irgi ribojama - nustatomas laikotarpis, kai šias žuvis žvejoti draudžiama.
Visoms minėtoms žuvų išteklių apsaugos priemonėms įgyvendinti reikalingi atitinkami kontrolės veiksmai. Remiantis Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatomis kontroliuojama visa verslinės žvejybos grandinė – nuo žvejybos tinklo iki žuvies produktų vartotojo. Verslinės žvejybos laivų savininkams taikomi griežti sugavimų ir iškrovimų apskaitos reikalavimai. Jie privalo žuvies sugavimo ir kitus reikalingus duomenis perduoti tiesiog iš jūros žvejybą kontroliuojančioms institucijoms krante. Šiandien tai lengvai galima padaryti šiuolaikinėmis elektroninėmis priemonėmis. Žvejybą kontroliuojantys pareigūnai laivus stebi ir atviroje jūroje, - jie nuotoliniu būdu nustato jų buvimo vietą, judėjimo greitį ir kursą. Dar prieš laivui atvykstant į krantą, žvejybos kontrolės pareigūnai informuojami apie laivo atvykimo laiką ir kokį laimikį atgabena. Kadangi žvejybos laivai iš jūros gali grįžti bet kuriuo paros metu, Žuvininkystės tarnyboje pareigūnai budi ištisą parą, net švenčių dienomis, nes žuvų iškrovimai Klaipėdos uoste turi būti kruopščiai tikrinami.
Kontrolė nuo tinklo iki keptuvės
Kita svarbi kontrolės grandis - patikrinimai jūroje ir iš oro. Žuvininkystės tarnyba turi žvejybos kontrolės laivą, greitaeigį katerį, valtis su pakabinamais varikliais, todėl Baltijos jūroje žvejojantys verslinės žvejybos laivai ir žvejai mėgėjai tiek atviroje jūroje, tiek priekrantės vandenyse nuolat yra žvejybos kontrolės pareigūnų akiratyje. Su Lietuvos Kariuomenės karinių oro pajėgų orlaivių pagalba periodiškai atliekami Lietuvos Baltijos jūros Išskirtinės ekonominės zonos stebėjimo skrydžiai. Šių skrydžių pagalba nustatoma, ar Lietuvos bei kitų Europos Sąjungos valstybių žvejybos laivai nežvejoja draudžiamuose žvejybos rajonuose, ar užtikrina nuotolinio stebėjimo įrangos darbą. Priekrantės vandenyse žvejojančių laivų žuvų laimikių iškrovimai tikrinami periodiškai rengiant reidus į nustatytas iškrovimo vietas.
Iškrautą sužvejotą laimikį stebime, kaip ir kam jis realizuojamas. Pirminį pardavimą ir pirkimą gali vykdyti tik Žuvininkystės tarnyboje užsiregistravę pirminiai supirkėjai. Šie pardavimai dokumentuojami ir jų duomenys sutikrinami su iškrovimo deklaracijų duomenimis. Vėliau žvejybos kontrolės pareigūnai, atliekant žuvimis prekiaujančių įmonių bei prekyviečių patikrinimus, nustato, ar pardavinėtos žuvys buvo sužvejotos legaliai, laikantis žvejybos ir pardavimo reikalavimų. Žodžiu, mūsų pareigūnai privalo stebėti sąžiningą žuvies kelią - nuo sugavimo jūroje iki keptuvės.
Koordinuota veikla kontrolę efektyvina
Kadangi Europos Sąjungos Baltijos regiono šalių, tame tarpe ir Lietuvos, žvejybos laivai laisvai žvejoja vieni kitų vandenyse, labai aktualu žvejybą kontroliuoti koordinuotai. Toks darbo organizavimas yra visapusiškai naudingas ir efektingas. Pavyzdžiui, Lietuvos žvejybos laivai, žvejojantys Lenkijos ar Danijos vandenyse, stebimi šių šalių kolegų ir, atvirkščiai, lenkų bei danų žvejai, žūklaujantys mūsų šalies vandenyse, prižiūrimi Lietuvos žvejybos kontrolės pareigūnų. Tam tikslui minėtos šalys vykdo tarpusavio pagalbą pagal Bendrą veiklos planą. Šis Planas nustato, kada ir kur bus sutelkiamos bendros šalių žvejybos kontrolės pajėgos: kontrolės laivai, orlaiviai ir bendros žvejybos kontrolės pareigūnų komandos. Šalys pasikeisdamos vadovauja šioms operacijoms. Žuvininkystės tarnybos pareigūnai tai daro tradiciškai du kartus per metus, o į užsienio žvejybos kontrolės laivus ir uostus vyksta 2-4 kartus per metus. Visai šiai veiklai planuoti ir koordinuoti įsteigta techninė darbo grupė, kuri nustato bendros veiklos planą, tvirtinamą Europos Sąjungos žvejybos kontrolės agentūros direktoriaus.
Dabartinė žvejybos kontrolė neįsivaizduojama be šiuolaikinių elektroninių ir kompiuterinių priemonių, pradedant skaitmeninių tinklų akies dydžio matuokliais, elektroninėmis svarstyklėmis, nešiojamais kompiuteriais su mobiliuoju ryšiu ir baigiant sudėtingomis palydovinio ryšio stebėjimo ir integruotų duomenų sistemomis. Galima pasidžiaugti, kad Žuvininkystės tarnyboje jau veikia visos reikiamos stebėjimo ir duomenų sistemos, taip pat diegiama atsekamumo sistema, kuri leis vieno mygtuko paspaudimu bet kurioje žuvų tiekimo grandies vietoje nustatyti, ar žuvys buvo pagautos legaliai, tai yra, kur, kada ir kokiu laivu.
Įpareigojimas visiems ir kiekvienam
Vienas iš reformuojamos Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos tikslų – mažinti sužvejojamų nepageidaujamų žuvų kiekį, uždrausti žuvis išmesti į jūrą, mažinti neigiamą poveikį jūrų ekosistemoms, gerinti jūrų aplinkos būklę. Siekiant šių tikslų, įgyvendinamas įpareigojimas užtikrinti, kad visos sužvejotos žuvys būtų iškraunamos. Jau įsigaliojo toks įpareigojimas kai kurioms vandenynuose žvejojamoms rūšims, pavyzdžiui, skumbrėms, silkėms, stauridėms ir kitoms. Nuo 2015 m. toks įpareigojimas bus taikomas menkėms, jūrinėms lydekoms ir jūrų liežuviams.
Žuvininkystės tarnybos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vedėjas Erlandas Lendzbergas ir Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjas Tomas Kazlauskas birželio 25–26 dienomis dalyvavo Švedijos mieste Geteborge vykusiame Europos Sąjungos žuvininkystės kontrolės agentūros organizuotame seminare, skirtame įvertinti, kaip vykdomas reikalavimas registruoti ir iškrauti visas žuvis.
Įvertinti pirmus šio įpareigojimo vykdymo rezultatus ir numatyti tolimesnius veiksmus į seminarą susirinko Europos Sąjungos valstybių institucijų, atsakingų už žuvininkystės kontrolę, Agentūros, Europos Komisijos, mokslo įstaigų atstovai. Seminaro metu buvo pristatyti įvairių regioninių darbo grupių (BALTFISH, Viduržemio jūros šalių, Vakarinio Atlanto žvejybos ir kitų) pirmieji darbai – regioniniu pagrindu atliktos rizikos veiksnių analizės, konsultavimosi su suinteresuotomis regioninėmis patariamosiomis tarybomis ir žvejybos pramonės atstovais rezultatai, pasiūlymai keisti kai kuriuos teisės aktus ir kitą. Taip pat įvairių šalių atstovai pasidalino savo patirtimi kontroliuojant naujų taisyklių įgyvendinimą – pasitelkiamos naujausios elektronikos technologijos – nuo elektroninių žvejybos žurnalų ir vaizdo kamerų iki nuotoliniu būdu valdomų skraidomų aparatų.
ES žvejybos kontrolės agentūra pristatė projektą, kurio tikslas sukurti naujų reikalavimų vykdymo vertinimo metodiką, apimančią platų metodų spektrą – nuo pokalbių su ekspertais ir žvejybos inspektoriais iki regioninių žvejybos valdymo organizacijų, Eurostato, šalių eksporto bei importo duomenų analizės. Europos Komisija informavo, kad tokiems projektams įgyvendinti bus skirta daug dėmesio – bus įsteigta darbo grupė, skirtos lėšos iš Europos žuvininkystės valdymo fondo.
Seminaro metu buvo diskutuojama, kaip tinkamai informuoti žvejų bendruomenes, kaip pasiekti, kad žvejybos pramonė laikytųsi naujų reikalavimų, kaip efektyviau organizuoti naujojo reikalavimo laikymosi kontrolę.
Susipažinus su užsienio valstybių kolegų pasiekimais, jų darbo metodais bei priemonėmis, organizuojant žvejybos kontrolę, galima drąsiai teigti, kad Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir jos padalinio - Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus - pareigūnai yra šiuolaikiniame lygyje tarp Europos Sąjungos valstybių, siekiančių atkurti, apsaugoti ir racionaliai naudoti vieną svarbiausių Baltijos jūros turtų – žuvų išteklius.
Erlandas Lendzbergas,
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vedėjas
Autoriaus nuotraukos
Knygų lentynoje
Lietuvos miškų administracija Nepriklausomybės metu (1990-2011)
Tokiu pavadinimu spaustuvė „Morkūnas ir Ko” atspausdino buvusio miškų ūkio ministro (1994-1996) bei aplinkos viceministro (2004-2006) Alberto Vasiliausko parengtą monografiją „Lietuvos miškų administracija atkurtos Nepriklausomybės metu (1990-2011)”.
Knygos autorius įvairiais miško fitopatologijos bei miškų atkūrimo klausimais paskelbė daugiau negu 100 mokslinių straipsnių bei populiarių publikacijų ir parengė apie 10 praktinių rekomendacijų.
Knygoje „Lietuvos miškų administracija atkurtos Nepriklausomybės metu (1990-2011)” apžvelgta aukščiausia Lietuvos miškų buvusi ir dabartinė administracija. Chronologine tvarka bendriausiais bruožais aprašyti miškų žinybos struktūriniai bei pavaldumo pokyčiai ir aukščiausių pareigūnų (ministrų, viceministrų ir kitų pareigūnų) principinės nuostatos (autoriaus nuomone) sprendžiant miškų ūkio valdymo klausimus. Knyga parengta pagal įvairių autorių, įvairiuose literatūros šaltiniuose, daugiausia periodinės spaudos leidiniuose, paskelbtas nuostatas ir autoriaus asmeninį požiūrį į nagrinėjamas problemas.
Knygoje kritiškai vertinamas miškų valdymo laikotarpis, kuomet miškų žinybai vadovavo ministrai - ne miškų ūkio specialistai, išskyrus aplinkos ministro Arūno Kundroto darbo metus (2001-2008 m.). Beje, kritiškai vertinama ne personalinė vieno ar kito ministro veikla, bet ta, prieštaringa situacija, kuri jų vadovavimo laikotarpiu tvyrojo tarp miškų sektoriaus padalinių vadovų bei atskirų asmenų.
Didelę knygos dalį sudaro autoriaus paskelbti straipsniai bei pranešimai, susiję su jo darbu aplinkos viceministro pareigose (2001-2004 m.) Būtent juose ir interviu žurnalistams išsamiai atsispindi to laikotarpio miškų žinybos sektoriaus spręstos problemos bei uždaviniai.
Paskelbtuose publikacijose ir interviu žurnalistams yra daug kategoriškų teiginių, rodančių knygos autoriaus asmeninį požiūrį į svarbiausias tuometines miškų valdymo problemas. Teigiama privaloma pareiga vienodai rūpintis valstybiniais ir privačiais miškais, neskirstant juos į neva konkuruojančius sektorius gerinti valstybinių ir privačių miškų vientisą ir kompleksinę apsaugą, miškotvarkos projektų kontrolę ir tvaraus ūkininkavimo principų įgyvendinimą, kategoriškai pasisakoma prieš miškų urėdijų stambinimą, jų jungimą į vieną įmonę ar kelių miškų urėdijų neaiškaus statuso jungtuves.
Leidinys (270 p.) iliustruotas.
Knygą verta paskaityti visiems, kurie domisi Lietuvos miškų valdymo problemomis atkurtos Nepriklausomybės metu.
Aurelija Tamulienė
Tokiu pavadinimu spaustuvė „Morkūnas ir Ko” atspausdino buvusio miškų ūkio ministro (1994-1996) bei aplinkos viceministro (2004-2006) Alberto Vasiliausko parengtą monografiją „Lietuvos miškų administracija atkurtos Nepriklausomybės metu (1990-2011)”.
Knygos autorius įvairiais miško fitopatologijos bei miškų atkūrimo klausimais paskelbė daugiau negu 100 mokslinių straipsnių bei populiarių publikacijų ir parengė apie 10 praktinių rekomendacijų.
Knygoje „Lietuvos miškų administracija atkurtos Nepriklausomybės metu (1990-2011)” apžvelgta aukščiausia Lietuvos miškų buvusi ir dabartinė administracija. Chronologine tvarka bendriausiais bruožais aprašyti miškų žinybos struktūriniai bei pavaldumo pokyčiai ir aukščiausių pareigūnų (ministrų, viceministrų ir kitų pareigūnų) principinės nuostatos (autoriaus nuomone) sprendžiant miškų ūkio valdymo klausimus. Knyga parengta pagal įvairių autorių, įvairiuose literatūros šaltiniuose, daugiausia periodinės spaudos leidiniuose, paskelbtas nuostatas ir autoriaus asmeninį požiūrį į nagrinėjamas problemas.
Knygoje kritiškai vertinamas miškų valdymo laikotarpis, kuomet miškų žinybai vadovavo ministrai - ne miškų ūkio specialistai, išskyrus aplinkos ministro Arūno Kundroto darbo metus (2001-2008 m.). Beje, kritiškai vertinama ne personalinė vieno ar kito ministro veikla, bet ta, prieštaringa situacija, kuri jų vadovavimo laikotarpiu tvyrojo tarp miškų sektoriaus padalinių vadovų bei atskirų asmenų.
Didelę knygos dalį sudaro autoriaus paskelbti straipsniai bei pranešimai, susiję su jo darbu aplinkos viceministro pareigose (2001-2004 m.) Būtent juose ir interviu žurnalistams išsamiai atsispindi to laikotarpio miškų žinybos sektoriaus spręstos problemos bei uždaviniai.
Paskelbtuose publikacijose ir interviu žurnalistams yra daug kategoriškų teiginių, rodančių knygos autoriaus asmeninį požiūrį į svarbiausias tuometines miškų valdymo problemas. Teigiama privaloma pareiga vienodai rūpintis valstybiniais ir privačiais miškais, neskirstant juos į neva konkuruojančius sektorius gerinti valstybinių ir privačių miškų vientisą ir kompleksinę apsaugą, miškotvarkos projektų kontrolę ir tvaraus ūkininkavimo principų įgyvendinimą, kategoriškai pasisakoma prieš miškų urėdijų stambinimą, jų jungimą į vieną įmonę ar kelių miškų urėdijų neaiškaus statuso jungtuves.
Leidinys (270 p.) iliustruotas.
Knygą verta paskaityti visiems, kurie domisi Lietuvos miškų valdymo problemomis atkurtos Nepriklausomybės metu.
Aurelija Tamulienė
Gamta svetur
Galapagai – milžiniškų vėžlių gyvenvietė
Ekvadoro valstybei priklausantis Galapagų salynas yra Ramiajame vandenyne apie 1000 kilometrų nutolęs nuo žemyno. Salyną sudaro 13 pagrindinių ir 6 nedidelės salos. Be to, čia yra virš 100 uolų ir suplautų nedidelių teritorijų. Visos jos vulkaninės kilmės. Manoma, kad pirmoji sala dėl tektoninės veiklos atsirado prieš 5-10 milijonų metų. Jauniausios salos – Izabela ir Ferdinando formuojasi iki šiol, nes paskutinis vulkaninis išsiveržimas buvo 2005 metais. Bendras Galapagų archipelago plotas 60 tūkst. km2, tačiau sausumai tenka tik 8 010 km2. Didžiausios salos: Santa Kruso, Izabelos, San Kristobalio. Salyne gyvena per 25 tūkst. žmonių. Tačiau gyvenama tik keturiose salose. Antroje pagal dydį Santa Kruso saloje 1964 metais įkurta Čarlzo Darvino mokslinių tyrimų stotis.
Salos garsėja vietine gyvūnija ir 1836 metais čia atliktais Č. Darvino tyrimais, davusiais pradžią jo sukurtai evoliucijos teorijai. Nacionaliniu parku salos paskelbtos 1936 metais. Iki to laiko jos buvo nusikaltėlių trėmimo vieta. 1978 metais salos įrašytos į UNESCO globojamų vietų sąrašą, o 1985 metais tapo biosferos rezervatu.
Galapagų salos surastos 1535 metais ir taip pavadintos dėl čia gyvenusių milžiniškų vėžlių. Ispaniškai galapagos – tai vėžlių salos. Manoma, kad tai seniausios vulkaninės kilmės salos, kuriose yra veikiančių ugnikalnių. Aukščiausias Vulfo vulkanas iškyla į 1707 metrų aukštį.
Galapagų salynas yra prie pusiaujo. Mažų pietinių salelių dirva sausa, jose auga tik kaktusai. Šiaurinių salų dirvožemiai labai derlingi, ištisus metus jose vyrauja švelnus, drėgnas klimatas. Salyno orus lemia trys vandenynų srovės. Didžiausią įtaką orams turi prie Antarktidos krantų prasidedanti šaltoji Humbolto srovė. Dėl jos klimatas Galapaguose žymiai vėsesnis negu kitose vietose prie ekvatoriaus.
Galapagų salynas garsėja savo flora ir fauna. Daugumas gyvūnų - endeminiai, o tai vilioja gausius turistus. Tarp augalų net 40 proc. rūšių yra endeminės. Čia auga garsieji, niekur kitur nesutinkami mikronijos krūmai. Pietinėse salose gausu kaktusų. Salose esantys kalnai daugelyje vietų skendi rūke. Kopiant į kalnus palaipsniui keičiasi augalija. Pradžioje – vešlūs žali augalai, aukščiau – amžinai žaliuojantys miškai, aukštikalnėse – alpinės pievos, paparčiai.
Gausi ir unikali salų gyvūnija. Ją sudaro net 400 žuvų rūšių (tarp jų penktadalis endeminių), 22 – roplių, 6 – žinduolių, 58 – paukščių (tarp jų 28 endeminės) rūšys. Nors salos yra prie pusiaujo, tačiau jose gyvena ruoniai ir pingvinai, labai retos vėžlių rūšys. Sausringesnėse vietose vėžlių šarvai išgaubti, drėgnesnėse – plokšti.
Pirmieji į salas pateko audrų nublokšti paukščiai: fregatos, flamingai. Čia jie ir pasiliko nes rado pakankamai maisto, saugių prieglobsčių, nebuvo jiems jokių priešų ar konkurentų. Salose gyvena net 13 kikilių rūšių. Jie dar vadinami „Darvino kikiliais“, nes, tyrinėdamas šių salų paukščius, Č. Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją. Visos šios kikilių rūšys skiriasi tik snapo forma. Salose gyvena Galapagų kormoranas – vienintelė neskraidanti kormoranų rūšis.
Daug gyvūnų į salas praeityje atvežė jūrų piratai. Dėl to iki šių dienų salose daug atvežtinių gyvūnų: ožkų, kiaulių, šunų, pelių, žiurkių, kačių, avių, karvių, naminių paukščių, tarakonų, skruzdėlių, kai kurių parazitų. Čia šunys ir katės puola nesaugomus vietinius, laukinius paukščius, išardo jų lizdus, gaudo iguanas, vėžlius. Kiaulės pridaro dar daugiau bėdos: ardo iguanų ir vėžlių lizdus, ieškodamos vabzdžių ir šaknų, naikina vietinę augaliją. Manoma, kad dėl kiaulių išnyko iguanos Santjago saloje, nors Č. Darvino laikais jos ten dar gyveno.
Atsiradus juodosioms žiurkėms išnyko vietinė-endeminė žiurkių rūšis. Juodosios žiurkės puola mažus Galapagų vėžlius, palikusius savo lizdus. Karvės ir ožkos nuėda visą galimą augaliją.
Į Pinta salą 1959 metais žvejai atvežė ožį ir dvi ožkas, o jau 1973 metais buvo priskaičiuota daugiau 30 tūkst. ožkų. Vėliau ožkos buvo atgabentos ir į kitas salas. Greitai plintančios atvežtų gyvūnų rūšys nusiaubia aplinką. Dėl nepakankamo ploto vietiniai gyvūnai neapsaugoti nuo įvežtinių ir dažnai tampa pastarųjų aukomis.
1923 metais salose rasta neliesta dykvietė, kurioje gyveno kitur jau išnykusios sausumos iguanos – konolofai. Tačiau jau 1954 metais visose salose rasta tik vieno konolofo išdžiuvę griaučiai su peršauta kaukole. Ten rasti ir jūrų liūtų lavonai su peršautomis kaukolėmis ir nenudirtais kailiais. Tai beprasmio naikinimo iš malonumo ir nuobodulio pavyzdys. Antrojo pasaulinio karo metais taip darbavosi amerikiečių kariškiai.
Galapagų salų ekvatorijai pavojų kelia ir žuvininkų brakonieriavimas. Ypač daug rūpesčių sudaro vietinių ryklių medžioklė ir jūrinių agurkų derliaus beįstatyminis nuėmimas. Rūpestį kelia sparti pramonės ir turizmo plėtra, gyventojų gausėjimas, naftos avarijos jūrose netoli Galapagų salyno.
Nors pirmas gamtinės aplinkos apsaugos įstatymas Galapagams buvo priimtas 1934 metais, tačiau iki 1954 metų nebuvo vykdyta jokių faunos ir floros apsaugos priemonių. Tik 1955 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga organizavo pažintinę išvyką ištirti archipelagą.
1959 metais čia buvo įkurtas nacionalinis parkas, apėmęs 97,5 proc. archipelago ploto. Tais pat metais įkurtas tarptautinis Č. Darvino fondas. Jų tikslas garantuoti unikalios ekosistemos apsaugą ir pravesti būtinus tyrimus, reikalingus gamtinės aplinkos apsaugai. Vienas pirmųjų tyrimo darbų buvo nevietinių gyvūnų ir augalų rūšių išvežimas iš archipelago bei vietinių rūšių apsauga.
1986 metais aplinkinė akvatorija – 70 tūkst. km2 – paskelbta „jūrine gamtosaugine zona“. Joje saugomi Galapagų konolofai, jūrinė iguana, galapgų vėžliai, žalieji vėžliai, jūrų liūtai ir kiti gyvūnai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Ekvadoro valstybei priklausantis Galapagų salynas yra Ramiajame vandenyne apie 1000 kilometrų nutolęs nuo žemyno. Salyną sudaro 13 pagrindinių ir 6 nedidelės salos. Be to, čia yra virš 100 uolų ir suplautų nedidelių teritorijų. Visos jos vulkaninės kilmės. Manoma, kad pirmoji sala dėl tektoninės veiklos atsirado prieš 5-10 milijonų metų. Jauniausios salos – Izabela ir Ferdinando formuojasi iki šiol, nes paskutinis vulkaninis išsiveržimas buvo 2005 metais. Bendras Galapagų archipelago plotas 60 tūkst. km2, tačiau sausumai tenka tik 8 010 km2. Didžiausios salos: Santa Kruso, Izabelos, San Kristobalio. Salyne gyvena per 25 tūkst. žmonių. Tačiau gyvenama tik keturiose salose. Antroje pagal dydį Santa Kruso saloje 1964 metais įkurta Čarlzo Darvino mokslinių tyrimų stotis.
Salos garsėja vietine gyvūnija ir 1836 metais čia atliktais Č. Darvino tyrimais, davusiais pradžią jo sukurtai evoliucijos teorijai. Nacionaliniu parku salos paskelbtos 1936 metais. Iki to laiko jos buvo nusikaltėlių trėmimo vieta. 1978 metais salos įrašytos į UNESCO globojamų vietų sąrašą, o 1985 metais tapo biosferos rezervatu.
Galapagų salos surastos 1535 metais ir taip pavadintos dėl čia gyvenusių milžiniškų vėžlių. Ispaniškai galapagos – tai vėžlių salos. Manoma, kad tai seniausios vulkaninės kilmės salos, kuriose yra veikiančių ugnikalnių. Aukščiausias Vulfo vulkanas iškyla į 1707 metrų aukštį.
Galapagų salynas yra prie pusiaujo. Mažų pietinių salelių dirva sausa, jose auga tik kaktusai. Šiaurinių salų dirvožemiai labai derlingi, ištisus metus jose vyrauja švelnus, drėgnas klimatas. Salyno orus lemia trys vandenynų srovės. Didžiausią įtaką orams turi prie Antarktidos krantų prasidedanti šaltoji Humbolto srovė. Dėl jos klimatas Galapaguose žymiai vėsesnis negu kitose vietose prie ekvatoriaus.
Galapagų salynas garsėja savo flora ir fauna. Daugumas gyvūnų - endeminiai, o tai vilioja gausius turistus. Tarp augalų net 40 proc. rūšių yra endeminės. Čia auga garsieji, niekur kitur nesutinkami mikronijos krūmai. Pietinėse salose gausu kaktusų. Salose esantys kalnai daugelyje vietų skendi rūke. Kopiant į kalnus palaipsniui keičiasi augalija. Pradžioje – vešlūs žali augalai, aukščiau – amžinai žaliuojantys miškai, aukštikalnėse – alpinės pievos, paparčiai.
Gausi ir unikali salų gyvūnija. Ją sudaro net 400 žuvų rūšių (tarp jų penktadalis endeminių), 22 – roplių, 6 – žinduolių, 58 – paukščių (tarp jų 28 endeminės) rūšys. Nors salos yra prie pusiaujo, tačiau jose gyvena ruoniai ir pingvinai, labai retos vėžlių rūšys. Sausringesnėse vietose vėžlių šarvai išgaubti, drėgnesnėse – plokšti.
Pirmieji į salas pateko audrų nublokšti paukščiai: fregatos, flamingai. Čia jie ir pasiliko nes rado pakankamai maisto, saugių prieglobsčių, nebuvo jiems jokių priešų ar konkurentų. Salose gyvena net 13 kikilių rūšių. Jie dar vadinami „Darvino kikiliais“, nes, tyrinėdamas šių salų paukščius, Č. Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją. Visos šios kikilių rūšys skiriasi tik snapo forma. Salose gyvena Galapagų kormoranas – vienintelė neskraidanti kormoranų rūšis.
Daug gyvūnų į salas praeityje atvežė jūrų piratai. Dėl to iki šių dienų salose daug atvežtinių gyvūnų: ožkų, kiaulių, šunų, pelių, žiurkių, kačių, avių, karvių, naminių paukščių, tarakonų, skruzdėlių, kai kurių parazitų. Čia šunys ir katės puola nesaugomus vietinius, laukinius paukščius, išardo jų lizdus, gaudo iguanas, vėžlius. Kiaulės pridaro dar daugiau bėdos: ardo iguanų ir vėžlių lizdus, ieškodamos vabzdžių ir šaknų, naikina vietinę augaliją. Manoma, kad dėl kiaulių išnyko iguanos Santjago saloje, nors Č. Darvino laikais jos ten dar gyveno.
Atsiradus juodosioms žiurkėms išnyko vietinė-endeminė žiurkių rūšis. Juodosios žiurkės puola mažus Galapagų vėžlius, palikusius savo lizdus. Karvės ir ožkos nuėda visą galimą augaliją.
Į Pinta salą 1959 metais žvejai atvežė ožį ir dvi ožkas, o jau 1973 metais buvo priskaičiuota daugiau 30 tūkst. ožkų. Vėliau ožkos buvo atgabentos ir į kitas salas. Greitai plintančios atvežtų gyvūnų rūšys nusiaubia aplinką. Dėl nepakankamo ploto vietiniai gyvūnai neapsaugoti nuo įvežtinių ir dažnai tampa pastarųjų aukomis.
1923 metais salose rasta neliesta dykvietė, kurioje gyveno kitur jau išnykusios sausumos iguanos – konolofai. Tačiau jau 1954 metais visose salose rasta tik vieno konolofo išdžiuvę griaučiai su peršauta kaukole. Ten rasti ir jūrų liūtų lavonai su peršautomis kaukolėmis ir nenudirtais kailiais. Tai beprasmio naikinimo iš malonumo ir nuobodulio pavyzdys. Antrojo pasaulinio karo metais taip darbavosi amerikiečių kariškiai.
Galapagų salų ekvatorijai pavojų kelia ir žuvininkų brakonieriavimas. Ypač daug rūpesčių sudaro vietinių ryklių medžioklė ir jūrinių agurkų derliaus beįstatyminis nuėmimas. Rūpestį kelia sparti pramonės ir turizmo plėtra, gyventojų gausėjimas, naftos avarijos jūrose netoli Galapagų salyno.
Nors pirmas gamtinės aplinkos apsaugos įstatymas Galapagams buvo priimtas 1934 metais, tačiau iki 1954 metų nebuvo vykdyta jokių faunos ir floros apsaugos priemonių. Tik 1955 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga organizavo pažintinę išvyką ištirti archipelagą.
1959 metais čia buvo įkurtas nacionalinis parkas, apėmęs 97,5 proc. archipelago ploto. Tais pat metais įkurtas tarptautinis Č. Darvino fondas. Jų tikslas garantuoti unikalios ekosistemos apsaugą ir pravesti būtinus tyrimus, reikalingus gamtinės aplinkos apsaugai. Vienas pirmųjų tyrimo darbų buvo nevietinių gyvūnų ir augalų rūšių išvežimas iš archipelago bei vietinių rūšių apsauga.
1986 metais aplinkinė akvatorija – 70 tūkst. km2 – paskelbta „jūrine gamtosaugine zona“. Joje saugomi Galapagų konolofai, jūrinė iguana, galapgų vėžliai, žalieji vėžliai, jūrų liūtai ir kiti gyvūnai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Baltijos šalys – mamutų tėvynė
Povandeninės medžioklės mėgėjo Igorio Jefimovo gyvenimas dabar pasikeitė beveik kardinaliai – po to, kai jis neseniai pakėlė nuo jūros dugno...mamuto dantį. Šią naujieną galima drąsiai vadinti sensacinga, juk per visą Latvijos istoriją joje buvo rasti tiktai septyni šio senovinio milžino dantys. Dabar Igoris rimtai užsiėmė tyrinėjimu visko, kas susiję su mamutais ir netgi planuoja aptikti jų griaučius – ten pat, kur surado ir dantį.
Visai neseniai Kuržemėje garsi tarptautinė organizacija „Batiskafas“, kuri kartu su žinomu Rusijos muzikantu Andrejumi Makarevičiumi palaiko daiverių judėjimą visoje postsovietinėje erdvėje, kartu su Latvijos povandeninio sporto federacija buvo surengusi kasmetinį tradicinį čempionatą. Jame dalyvavo beveik visi, kurie Latvijoje domisi povandenine medžiokle, tačiau tikroji sėkmė nusišypsojo tiktai Igoriui Jefimovui, kuris ir žuvies prisišaudė gausiai, ir mamuto dantį išžvejojo!
Apnašomis apaugęs dantis
- Nusileidau į penkių metrų gylį ir staiga matau, kad smėlyje guli kažkoks labai keistas akmuo – gražus, „banguotas“, apaugęs jūrinėmis apnašomis, - pasakoja Jurijus Jefimovas. – Nusprendžiau pasiimti jį su savimi ir padovanoti bičiuliui – jo akvariumui. Atkasiau, ištraukiau, pasigrožėjau ir įmečiau į specialų maišelį, kurį tempiasi su savimi povandeniniai medžiotojai, čempionato metu jame pervežantys su savimi laimikį – žuvį, kad ši netrukdytų. Šis radinys taip su manimi visą dieną jūroje ir išbuvo. O vėliau, kai čempionatas pasibaigė, jį parodžiau kitiems dalyviams. Ir vienas iš jų išsyk nustatė: taigi čia mamuto dantis! Negali būti! Pasirodo, šis žmogus tokius pačius dantis buvo matęs Jakutijoje, laikęs juos rankose ir netgi buvo atgabenęs į Latviją! O Jakutijoje, kaip žinoma, ir mamuto dantų, ir kitų jų skeleto dalių pilna tiesiog po kojomis – amžinajame įšale.
Visi su „mano“ dantimi nusifotografavo, o po dienos aš išsirengiau į Latvijos gamtos muziejų, kur dirba paleontologų šeima – Ervinas ir Ligita Lukševičiai. Ir šie žmonės padarė tokią pačią išvadą: „Jūsų rankose mamuto dantis – apatinis, kairysis. Norite – atiduokite į muziejų, ir mes atliksime būtinus tyrimus, prieš jį iškilmingai įkurdindami ekspozicijoje.“ Ką gi, idėja nebloga, tačiau aš kol kas dantį pasilaikysiu – dar ne visiems pažįstamiems jį parodžiau.
Bet jau dabar, netgi be kruopščios ekspertizės, žinoma, jog šiam dančiui nuo dešimties iki trisdešimties tūkstančių metų. Mamutai turėdavo keturis dantis – du viršutinius ir du apatinius. Pasiteiravau paleontologų: gal tai pieninis dantis, pats iškritęs? Pasirodo, ne. Vadinasi, yra tikimybės, kad maždaug toje vietoje, kur radau dantį, esama mamuto palaikų – dugne, smėlyje. Labai gali būti, kad išsiruošiu į paieškas, bet... Ieškoti nebus visai paprasta, kadangi dar reikia prisiminti, kur tiksliai tą dantį aptikau.
Visos paslaptys – kauluose
Minėtas garsus paleontologas Ervinas Lukševičius patvirtino Igorio žodžius: radinys išties unikalus.
- Dantis rastas jūroje, - pasakė Ervinas. – O pas mus Latvijoje povandenine paleontologija niekas neužsiiminėja! Anksčiau mūsų šalyje būta septynių mamuto dantų, paskutinysis iš jų rastas 1930 metais Juglos rajone. Tačiau nei vieno danties nebuvo rasta jūroje! Dabar Latvijos gamtos muziejuje ir Latvijos universiteto Geologijos muziejuje esama mamutų dantų ir kaulų, tačiau visi jie sovietiniais laikais atvežti iš Sibiro, o savų – maža...
Nors, pasak specialistų, teritorijoje, kuri dabar vadinasi Latvija, mamutai tolimoje praeityje tabūnais lakstė, bet dar didesnės milžinų populiacijos gyveno dabartinės Lietuvos, Estijos ir Suomijos teritorijose.
- Mes būtume laimingi, jei šis dantis patektų į mūsų muziejų, - pažymėjo Ervinas Lukševičius. – Taip pat norėtųsi atlikti tikslią analizę, pagal kurią būtų galima nustatyti, kada konkrečiai mamutas, šio danties šeimininkas, gyveno. Gal net prieš kokius 40 tūkstančių metų! Vis dėlto drįstu manyti, kad tai buvo jauno mamuto dantis. Tą galima konstatuoti iš pačio danties. Mat mamutų dantys iškrisdavo tada, kai nudildavo. Per mamuto gyvenimą, o jis tęsdavosi apie 130 metų, dantys pasikeisdavo šešis kartus. Sprendžiant iš to, kad Igorio rastas dantis nenudilęs, mamutas mirė pakankamai jaunas.
Skeletai po kojomis
Neseniai viena Lietuvos gyventoja, vaikštinėdama Baltijos jūros pakrante Klaipėdoje, prie Olando Kepurės skardžio šalia baltos kopos pastebėjo didžiulius kaulus. Dama nepatingėjo atnešti juos į vietinį Kultūros paveldo centrą, kur buvo nustatyta, kad tai – mamuto kaulai. Prie jūros buvo rastos ikiistorinio milžino kaklo slankstelio dalys ir dubens kaulo fragmentas.
Dabar Lietuvos muziejuose saugoma per 40 įvairiose vietose rastų mamutų kaulų fragmentų, daugiausia – dantų, bet nei vieno – rasto jūroje. Taigi Igorio Jefimovo radinys – sensacija visam Pabaltijui. Gal dantį, rastą povandeninės medžioklės mėgėjo, atnešė ledynas – ar iš rytinės pusės (grubiai kalbant, iš Baltarusijos), ar iš šiaurės, nuo priešingo Baltijos jūros kranto. Tiksliau, toje epochoje dar ir Baltijos jūros nebūta, tyvuliavo tiktai gigantiško dydžio Ledinis ežeras.
Paskutiniaisiais ledynmečio periodais teritorija, kuri dabar vadinama Baltarusija, jau atsivėrė, susiformavo miškatundrės klimatas, ir mamutų ten veisėsi didelė gausybė. Bet vėliau, kai ledynas ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos pasitraukė, šie milžiniški žinduoliai ėmė apsigyventi ir čia. Jie migravo netgi dar toliau, įveikdami didelius atstumus, ir tą įrodo kaulai, rasti Suomijoje. Pleistoceno epochoje, kuri prasidėjo prieš 2,588 milijonus metų ir baigėsi prieš 11, 7 tūkstančius metų, būta didelės gyvūnijos pasaulio įvairovės: čia veisėsi ne tik mamutai, bet ir urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiški elniai...
Ir beveik visi kaulai, kurie pas mus randami, priklauso pleistoceno epochai. Pavyzdžiui, Lietuvoje neseniai buvo atkasti šeriuotojo raganosio galvos fragmentai (jiems per 40 tūkst. metų), kuris užklydo į mūsų kraštą iš Vakarų – galbūt iš tos teritorijos, kur dabar esama Vokietijos. Taigi „istorija su dantimi“ gali turėti tęsinį! Juk kas žino, kur gyveno mamutas, netekęs gyvybės Latvijoje?
Parengė Žygintas Petrulis
Povandeninės medžioklės mėgėjo Igorio Jefimovo gyvenimas dabar pasikeitė beveik kardinaliai – po to, kai jis neseniai pakėlė nuo jūros dugno...mamuto dantį. Šią naujieną galima drąsiai vadinti sensacinga, juk per visą Latvijos istoriją joje buvo rasti tiktai septyni šio senovinio milžino dantys. Dabar Igoris rimtai užsiėmė tyrinėjimu visko, kas susiję su mamutais ir netgi planuoja aptikti jų griaučius – ten pat, kur surado ir dantį.
Visai neseniai Kuržemėje garsi tarptautinė organizacija „Batiskafas“, kuri kartu su žinomu Rusijos muzikantu Andrejumi Makarevičiumi palaiko daiverių judėjimą visoje postsovietinėje erdvėje, kartu su Latvijos povandeninio sporto federacija buvo surengusi kasmetinį tradicinį čempionatą. Jame dalyvavo beveik visi, kurie Latvijoje domisi povandenine medžiokle, tačiau tikroji sėkmė nusišypsojo tiktai Igoriui Jefimovui, kuris ir žuvies prisišaudė gausiai, ir mamuto dantį išžvejojo!
Apnašomis apaugęs dantis
- Nusileidau į penkių metrų gylį ir staiga matau, kad smėlyje guli kažkoks labai keistas akmuo – gražus, „banguotas“, apaugęs jūrinėmis apnašomis, - pasakoja Jurijus Jefimovas. – Nusprendžiau pasiimti jį su savimi ir padovanoti bičiuliui – jo akvariumui. Atkasiau, ištraukiau, pasigrožėjau ir įmečiau į specialų maišelį, kurį tempiasi su savimi povandeniniai medžiotojai, čempionato metu jame pervežantys su savimi laimikį – žuvį, kad ši netrukdytų. Šis radinys taip su manimi visą dieną jūroje ir išbuvo. O vėliau, kai čempionatas pasibaigė, jį parodžiau kitiems dalyviams. Ir vienas iš jų išsyk nustatė: taigi čia mamuto dantis! Negali būti! Pasirodo, šis žmogus tokius pačius dantis buvo matęs Jakutijoje, laikęs juos rankose ir netgi buvo atgabenęs į Latviją! O Jakutijoje, kaip žinoma, ir mamuto dantų, ir kitų jų skeleto dalių pilna tiesiog po kojomis – amžinajame įšale.
Visi su „mano“ dantimi nusifotografavo, o po dienos aš išsirengiau į Latvijos gamtos muziejų, kur dirba paleontologų šeima – Ervinas ir Ligita Lukševičiai. Ir šie žmonės padarė tokią pačią išvadą: „Jūsų rankose mamuto dantis – apatinis, kairysis. Norite – atiduokite į muziejų, ir mes atliksime būtinus tyrimus, prieš jį iškilmingai įkurdindami ekspozicijoje.“ Ką gi, idėja nebloga, tačiau aš kol kas dantį pasilaikysiu – dar ne visiems pažįstamiems jį parodžiau.
Bet jau dabar, netgi be kruopščios ekspertizės, žinoma, jog šiam dančiui nuo dešimties iki trisdešimties tūkstančių metų. Mamutai turėdavo keturis dantis – du viršutinius ir du apatinius. Pasiteiravau paleontologų: gal tai pieninis dantis, pats iškritęs? Pasirodo, ne. Vadinasi, yra tikimybės, kad maždaug toje vietoje, kur radau dantį, esama mamuto palaikų – dugne, smėlyje. Labai gali būti, kad išsiruošiu į paieškas, bet... Ieškoti nebus visai paprasta, kadangi dar reikia prisiminti, kur tiksliai tą dantį aptikau.
Visos paslaptys – kauluose
Minėtas garsus paleontologas Ervinas Lukševičius patvirtino Igorio žodžius: radinys išties unikalus.
- Dantis rastas jūroje, - pasakė Ervinas. – O pas mus Latvijoje povandenine paleontologija niekas neužsiiminėja! Anksčiau mūsų šalyje būta septynių mamuto dantų, paskutinysis iš jų rastas 1930 metais Juglos rajone. Tačiau nei vieno danties nebuvo rasta jūroje! Dabar Latvijos gamtos muziejuje ir Latvijos universiteto Geologijos muziejuje esama mamutų dantų ir kaulų, tačiau visi jie sovietiniais laikais atvežti iš Sibiro, o savų – maža...
Nors, pasak specialistų, teritorijoje, kuri dabar vadinasi Latvija, mamutai tolimoje praeityje tabūnais lakstė, bet dar didesnės milžinų populiacijos gyveno dabartinės Lietuvos, Estijos ir Suomijos teritorijose.
- Mes būtume laimingi, jei šis dantis patektų į mūsų muziejų, - pažymėjo Ervinas Lukševičius. – Taip pat norėtųsi atlikti tikslią analizę, pagal kurią būtų galima nustatyti, kada konkrečiai mamutas, šio danties šeimininkas, gyveno. Gal net prieš kokius 40 tūkstančių metų! Vis dėlto drįstu manyti, kad tai buvo jauno mamuto dantis. Tą galima konstatuoti iš pačio danties. Mat mamutų dantys iškrisdavo tada, kai nudildavo. Per mamuto gyvenimą, o jis tęsdavosi apie 130 metų, dantys pasikeisdavo šešis kartus. Sprendžiant iš to, kad Igorio rastas dantis nenudilęs, mamutas mirė pakankamai jaunas.
Skeletai po kojomis
Neseniai viena Lietuvos gyventoja, vaikštinėdama Baltijos jūros pakrante Klaipėdoje, prie Olando Kepurės skardžio šalia baltos kopos pastebėjo didžiulius kaulus. Dama nepatingėjo atnešti juos į vietinį Kultūros paveldo centrą, kur buvo nustatyta, kad tai – mamuto kaulai. Prie jūros buvo rastos ikiistorinio milžino kaklo slankstelio dalys ir dubens kaulo fragmentas.
Dabar Lietuvos muziejuose saugoma per 40 įvairiose vietose rastų mamutų kaulų fragmentų, daugiausia – dantų, bet nei vieno – rasto jūroje. Taigi Igorio Jefimovo radinys – sensacija visam Pabaltijui. Gal dantį, rastą povandeninės medžioklės mėgėjo, atnešė ledynas – ar iš rytinės pusės (grubiai kalbant, iš Baltarusijos), ar iš šiaurės, nuo priešingo Baltijos jūros kranto. Tiksliau, toje epochoje dar ir Baltijos jūros nebūta, tyvuliavo tiktai gigantiško dydžio Ledinis ežeras.
Paskutiniaisiais ledynmečio periodais teritorija, kuri dabar vadinama Baltarusija, jau atsivėrė, susiformavo miškatundrės klimatas, ir mamutų ten veisėsi didelė gausybė. Bet vėliau, kai ledynas ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos pasitraukė, šie milžiniški žinduoliai ėmė apsigyventi ir čia. Jie migravo netgi dar toliau, įveikdami didelius atstumus, ir tą įrodo kaulai, rasti Suomijoje. Pleistoceno epochoje, kuri prasidėjo prieš 2,588 milijonus metų ir baigėsi prieš 11, 7 tūkstančius metų, būta didelės gyvūnijos pasaulio įvairovės: čia veisėsi ne tik mamutai, bet ir urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiški elniai...
Ir beveik visi kaulai, kurie pas mus randami, priklauso pleistoceno epochai. Pavyzdžiui, Lietuvoje neseniai buvo atkasti šeriuotojo raganosio galvos fragmentai (jiems per 40 tūkst. metų), kuris užklydo į mūsų kraštą iš Vakarų – galbūt iš tos teritorijos, kur dabar esama Vokietijos. Taigi „istorija su dantimi“ gali turėti tęsinį! Juk kas žino, kur gyveno mamutas, netekęs gyvybės Latvijoje?
Parengė Žygintas Petrulis