Aplinkos ministerijoje
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis svarsto galimybę
už brakonieriavimą įteisinti ir baudžiamąją atsakomybę
„Sugriežtinta aplinkosauginė kontrolė, aktyvesnis mūsų pareigūnų bendradarbiavimas su teisėtvarkos institucijomis, visuomene, padidintos baudos už pažeidimus ir iki dešimties kartų padidinti atlygio už gamtai padarytą žalą įkainiai jau pradėjo duoti gerų vaisių per palyginti labai trumpą laiką – vos per pusmetį“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Nors šiemet aplinkosaugininkai surengė pusšimčiu daugiau reidų nei per tą patį laiką praėjusiais metais, brakonierių sulaikyta keliomis dešimtimis mažiau. Jų tiesiog sumažėjo. Budri aplinkos apsaugos pareigūnų akis, stebinti ne tik darbo metu, bet ir naktį, poilsio ir švenčių dienomis, grėsmė už kelias neteisėtai sugautas žuvis sumokėti net kelis tūkstančius litų galintį siekti atlygį už gamtai padarytą žalą, taip pat netekti valties, medžioklės ginklų ir net automobilių, jeigu jais buvo pasinaudota brakonieriaujant, aktyvėjantys žvejų ir medžiotojų bendruomenių, gyventojų pranešimai apie pastebėtus ar galimus pažeidimus – visa tai padeda rauti brakonieriavimo šaknis, užkirsti jam kelią.
Per pirmąjį š. m. pusmetį gyvosios gamtos apsaugos reikalavimų pažeidėjams aplinkosaugininkai pateikė daugiau kaip 400 tūkst. litų ieškinių gamtai padarytai žalai atlyginti. Tai dvigubai didesnė suma, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.
„Pažeidėjai tegu nesitiki kokio nors atokvėpio. Priešingai. Kovą su jais dar labiau stiprinsime. Manau, kad už pasikartojančius brakonieriavimo atvejus, kilpų naudojimą, žvejybą tinkliniais įrankiais, žvejybą neršto metu ar žvejybą saugomose teritorijose nepakanka vien administracinės atsakomybės, svarstome galimybę įteisinti ir baudžiamąją atsakomybę. Turime eiti tokiu keliu, kuris padėtų visiškai pažaboti pažeidėjus. Esu tikras, kad būtent to iš mūsų tikisi visuomenė“, – pažymi ministras Valentinas Mazuronis.
Fotodienos nuotrauka.
Norinčių renovuoti namus -
|
Lietuvos zoologijos sodo pertvarkaAplinkos ministerija pradeda įgyvendinti siekį pertvarkyti Lietuvos zoologijos sodą ir padaryti jį vienu moderniausių Baltijos regione. Ministerijoje sukviestame pasitarime buvo aptarta šios pertvarkos galimybių studija. Ją pristatė rengėjai – Projektų rengimo centro specialistai Šarūnas Berkmanas, Dovilė Naudžiuvienė ir Egidijus Bitinas.
Pasitarimo dalyviai – ministerijos ir Lietuvos zoologijos sodo specialistai, jo detalųjį planą rengiančios Kauno miesto savivaldybės įmonės „Kauno planas“ ir UAB „Projektų rengimo centras“ atstovai – aptarė lėšų šiam sodui atnaujinti poreikį, svarbiausias jo pertvarkos problemas ir keliamus tikslus. Pasak aplinkos ministro Valentino Mazuronio, artėjant naujam 2014-2020 m. ES finansinės paramos laikotarpiui, pirmajam Lietuvos zoologijos sodo pertvarkos etapui iš šios paramos lėšų siekiama gauti apie 30 mln. litų. Jų reikia būtiniems remonto darbams atlikti, naujiems voljerams įrengti, normalioms gyvūnų gyvenimo sąlygoms užtikrinti ir kuo labiau jas priartinti prie natūralių. Tarp kitų galimų finansavimo šaltinių – privataus kapitalo, Kauno miesto savivaldybės lėšos, surinktos aukos koncertų metu ir kt. „Manau, jau atlikus pirminius darbus, pavyktų iš esmės pakeisti zoologijos sodo veidą“, – sakė ministras. Nutarta, kad galimybių studijos rengėjai kartu su zoologijos sodo specialistais sudarys išsamų darbų atlikimo grafiką, nurodys jų kainas, detaliojo plano derinimo terminus ir kt. Pasitarimo dalyviai diskutavo, kaip Lietuvos zoologijos sodą padaryti konkurencingą Baltijos regione. Pirmiausia reikia, kad lankytojų srautas plūstų visus metus. Bus siekiama, kad ir žiemą zoologijos sode jiems užtektų traukos objektų. „Jeigu norime, kad vienintelis valstybinis šalies zoologijos sodas būtų gražus ir patrauklus, turime veikti, nuo žodžių nedelsdami pereiti prie darbų. Užsibrėžtas tikslas – ne tik Aplinkos ministerijos, bet ir visos Lietuvos reikalas“, – pažymėjo Valentinas Mazuronis. Viešieji pirkimai žiniasklaidaiAplinkos ministerija primena apie organizuojamus viešuosius pirkimus užsakomosioms televizijos ir radijo laidoms, straipsniams ir kitoms informacijos apie aplinkos sektoriaus aktualijas sklaidos priemonėms.
„Siekiame, kad kūrybiškai, profesionaliai parengti straipsniai ir laidos pasiektų kuo daugiau gyventojų. Mūsų tikslas skatinti juos rūpintis aplinka bei rinktis aplinkai draugišką gyvenimo būdą,“ - teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Viešinti aplinkos sektoriaus aktualijas numatyta nacionaliniuose, regionų ir rajonų žiniasklaidos kanaluose. Išsamesnė informacija apie projektą „Visuomenės informavimas apie aplinką šviečiamosiose laidose, spaudoje, internete ir kitose informacinėse visuomenės informavimo priemonėse“ paskelbta Aplinkos ministerijos tinklalapyje http://www.am.lt (rubrika „Viešieji pirkimai“, porubrikė „Ministerijos vykdomi viešieji pirkimai“), kur galima susipažinti su viešųjų pirkimų konkurso sąlygomis ir teikti pasiūlymus šiems pirkimams. „Šiame konkurse nacionaliniai, regioniniai, rajoniniai laikraščiai, naujienų portalai, radijo stotys ir televizijos gali dalyvauti tiesiogiai. Kadangi suteiktos plačios galimybės jiems konkuruoti, tikimės, kad šis Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas padės ne tik išsamiai, bet ir populiariai informuoti Lietuvos žmones apie tai, kas žinotina kiekvienam apie mus supančią aplinką,“ - tvirtina aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. |
Pristatykime savo veiklą klimato kaitai skirtoje pasaulinėje konferencijoje
Aplinkos ministerija kviečia šalies pramonės įmones, mokslo institucijas, nevyriausybines organizacijas, kurių veikla yra susijusi su klimato kaitos mažinimu (naujos ekologiškos technologijos, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas, energinio efektyvumo didinimas ir pan.) pasinaudoti galimybe pristatyti savo veiklą pasaulinėje konferencijoje Varšuvoje. Ši Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencija vyks š. m. lapkričio 9-22 d. Joje dalyvaus 192 pasaulio valstybių valdžios institucijų, verslo, mokslo bendruomenių, įvairių nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos atstovai.
Konferencijos metu bus aptarti visoms valstybėms svarbūs klimato kaitos klausimai – jos padariniai gamtai ir žmogui, prisitaikymas prie šios kaitos ir jos švelninimui skirtos priemonės, jų finansavimas ir kt. Kadangi šis itin svarbus tarptautinis renginys vyks Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, vienas svarbiausių Aplinkos ministerijos uždavinių – užtikrinti, kad sklandžiai būtų suderintos ES valstybių pozicijos klimato kaitos klausimais ir pristatyta bendra ES pozicija.
Konferencijos metu taip pat bus organizuojami papildomi renginiai, kurių metu ES valstybių atstovai, pramonės, mokslo institucijos ir kitos organizacijos pristatys savo veiklą ir pasidalys patirtimi juos dominančiais klimato kaitos klausimais.
Norintys dalyvauti šiuose renginiuose savo paraiškas Aplinkos ministerijai turėtų pateikti iki š. m. rugsėjo 6 d.
Daugiau informacijos galima sužinoti tinklalapyje, tel. 8 706 63271 ar el. p. l.taparaviciu[email protected]
Konferencijos metu bus aptarti visoms valstybėms svarbūs klimato kaitos klausimai – jos padariniai gamtai ir žmogui, prisitaikymas prie šios kaitos ir jos švelninimui skirtos priemonės, jų finansavimas ir kt. Kadangi šis itin svarbus tarptautinis renginys vyks Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, vienas svarbiausių Aplinkos ministerijos uždavinių – užtikrinti, kad sklandžiai būtų suderintos ES valstybių pozicijos klimato kaitos klausimais ir pristatyta bendra ES pozicija.
Konferencijos metu taip pat bus organizuojami papildomi renginiai, kurių metu ES valstybių atstovai, pramonės, mokslo institucijos ir kitos organizacijos pristatys savo veiklą ir pasidalys patirtimi juos dominančiais klimato kaitos klausimais.
Norintys dalyvauti šiuose renginiuose savo paraiškas Aplinkos ministerijai turėtų pateikti iki š. m. rugsėjo 6 d.
Daugiau informacijos galima sužinoti tinklalapyje, tel. 8 706 63271 ar el. p. l.taparaviciu[email protected]
Tema
Kuo nusikalsta medžiai?
V. Bagdonas
Reikėtų kuo daugiau grožėtis įvairiausiomis spalvomis nudažytais lapais, su nostalgija prisiminti ką tik prabėgusios vasaros dienas, o ne pykti ant medžių, kad šie nukloja takus, kiemus, šaligatvius krintančiais lapais. Dargi galima būtų medžiams padėkoti už tuos lapus- juk jie, suversti į krūvas, po kurio laiko tampa puikiu kompostu arba paberti ant dirvos, daržų būna gera trąša.
Tačiau kiemsargiams, valytojams, komunalininkams tie lapai kiekvieną rudenį taip įkyri, taip įsipyksta, kad, atrodo, įduotum kirvį į rankas ir dauguma medžių būtų nukirsti. Bent jau taip atrodo, klausantis jų dejonių : „ach, ir vėl pilna lapų, nespėju grėbti...“, „ kaip atsibodo tie lapai...“, „ ir kur tuos lapus dėti, kur išvežti...“, „ir vėl pribirę daugybė spyglių...“
O kiek keiksmų medžių adresu pasigirsta kapinėse. Pyksta žmonės, kad byra eglių, pušų, kėnių spygliai, kad klevai, beržai ir kiti medžiai barsto ant kapų lapus. Tad, dažnai, Visų Šventiesiems , Vėlinėms artėjant, kuomet suintensyvėja amžinųjų vietų tvarkymas, vietoje maldų, vietoje ramybės kapinėse išgirsti piktus keiksmus dėl šalia augančių medžių.
Žinia, seni, išpuvusiais kamienais medžiai kapinėse yra labai pavojingi, nes, pūstelėjus smarkesniam vėjui, gali lūžti, prispausti žmones, sudaužyti paminklus. Tokie avariniai medžiai yra pjaunami, rajonų komunalininkai, patys neturėdami specialios technikos ir įrangos, samdo tuo užsiimančias firmas. Be abejo, kiekvienam medžiui nupjauti reikalingas leidimas, priešingu atveju bet kas užsinorėjęs –reikia ar nereikia- pradėtų mojuoti prieš augmeniją kirviu ar benzininiu pjūklu...
Deja, deja, atsiranda žmonių, kurie tiesiog piktybiškai nusistatę prieš medžius.
Grupė Kavarsko miestelio gyventojų įsigeidė nupjauti žaliausius, sveikiausius medžius, augančius kapinėse. Prašydami leidimo, kavarskiečiai motyvavo tuo, kad medžiai meta šešėlį ant kapų, todėl ten sunkiau auga gėlės, o rudenį reikia gerokai pasidarbuoti su šluota ir grėbliu, nes lapai tirštai nukloja jų artimųjų amžinojo poilsio vietas. Savaime suprantama, niekas iš pareigūnų skubotai tokio leidimo nedavė, o rūpestingai susipažino su situacija vietoje. Paaiškėjo, iš tikrųjų nebuvo jokios pateisinamos priežasties išpjauti vešliai bujojančius, žaliuojančius medžius. Taip suinteresuotiems asmenims ir buvo paaiškinta. Tuomet „išradingieji“ žmonės nusprendė savais metodais kovoti su medžiais kapinėse. Tiesiog piktybiškai medžių kamienai buvo sužaloti, juos įpjaunant, iškapojant, prigraižiojant skylių. Į tas ertmes piktavaliai pripylė visokių cheminių medžiagų, degių skysčių ir kitokios bjaurasties. Taip ketinta medžius sunaikinti, nes tikėtasi, kad taip jie pradės džiūti, pūti. O tuomet jau ir leidimus išpjauti atsakingi pareigūnai lengviau išduos. Tačiau atsitiko priešingai. Tyčinis medžių žalojimas buvo laiku pastebėtas, imtasi priemonių padarytas žaizdas gydyti. O kaltininkams teko už medžių žalojimą atsakyti pagal įstatymą...
Pasak Anykščių rajono savivaldybės vyriausiosios architektės Daivos Gasiūnienės, jeigu leidimai būtų išrašinėjami „lengva ranka“, kažin ar miestuose, miesteliuose, kaimų gyvenvietėse beliktų medžių. Priežastys, dėl kurių prašoma leidimų išpjauti medžius, dažnai būna gana keistos: rudenį medis priberia daug lapų, medžio šešėlis užstoja saulę gėlynui ar daržui, per arti namo auga, per didelis užaugo...
Ar matėte, kaip pjausto medžių, augančių šalia elektros linijų, šakas ar viršūnes, energetikai? Tai tiesiog medžių žalojimo pavyzdys. Elektrikai atvažiuoja su specialia automašina- bokšteliu, darbininkai pakeliami į reikiamą aukštį, netoli elektros linijų medžiai lengvai pasiekiami. Todėl yra visos galimybės medžius apgenėti taip, kad jie ir laidų nepasiektų, ir nebūtų sužaloti, estetiškai gražiai atrodytų. Bet kur tau, kas rūpinsis tais medžiais. Kaip pakliuvo, taip ir nurėžė - šleivai kreivai šakas, viršūnes. Kai kur po elektrikų „vizito“ lieka nebe medis, bet bešakis beviršūnis stuobrys. Dar gerai, jei tokia medžio parodija toliau bujoja, žaliuoja, tai po metų kitų atsigauna, sulapoja, pradeda atgauti medžio pavidalą. Bet kiek tokių medžių visai nudžiūsta arba styro it kokie vaiduokliai, nekeldami jokio estetinio pasigerėjimo? Ne atsakingiau elgiasi ir komunalininkai - miestų tvarkymo darbuotojai. Kai kur liepos, klevai, kaštonai taip apgenėjami, apipjaustomi, kad tiesiog palieka baisų vaizdą. Kaip po tokių, atsiprašant, apgenėjimų medžiai dar atsigauna, sulapoja, tenka tiktai stebėtis. Retai kada pamatysi, kad apipjovus stambias šakas, tas vietas kas nors užteptų dažais. Taip ir boluoja tos žaizdos tarsi koks priekaištas niekdariams medžių genėtojams. Daugelyje miestų ir miestelių tvarkomi šaligatviai, kasant tranšėjas vandentiekiui, kanalizacijai, šiluminėms trasoms irgi labai nukenčia jau seniau ten augę medžiai. Kartais jų šaknys atkasamos, sužalojamos. Tiesiant šaligatvius, klojant betono plyteles ar asfaltuojant medžių kamienai tiesiog suspaudžiami, suveržiami. Žinoma, medžiai dar yra, palyginti, gajūs, tad ir toliau gyvena, betgi skursta, vargsta, liūdna į tokią augmeniją tarp betono ir asfalto gniaužtų žiūrėti. Statant prekybos centrus, įrenginėjant šalia jų automobilių stovėjimo aikšteles, stengiamasi palikti ten augusius medžius. Ir koks ten jų augimas, kai aplinkui zuja ir zuja mašinos, kai sunku kvėpuoti nuo išmetamųjų dujų? Neretai tokie medžiai, ypač dar liauni, tiesiog apibraižomi ar išlaužomi mašinų.
Labai gera tradicija kiekvieną rudenį ir pavasarį sodinti medelius. Pasodinami jie ir vietoje nupjautų senų, jau atgyvenusių medžių, ir plečiant parkus, įrengiant naujas alėjas. Medeliai tinka visur, kai jie sodinami, suderinus su savivaldybių architektais, ekologais, prisilaikant miestų ir miestelių tvarkymo planų. Savaime suprantama, savavališkas medelių sodinimas, kaip ir savavališki medžių kirtimai yra negeras dalykas. Niekuomet nereikėtų pamiršti, kad jaunas medelis augs ir užaugs dideliu, išlakiu medžiu ir kad ateityje gali trukdyti saugiam eismui, pėstiesiems, sukelti problemų prie gyvenamųjų namų, įstaigų, organizacijų, po žeme nutiestoms komunikacijoms. Ta pati problema turi jaudinti ir kaimo vietovių gyventojus, kurie mėgsta sodinti medelius kur pakliūva ir kaip pakliūva. O paskui, kai medžiai užauga, pasirodo, kad per tankiai jie susodinti, kad arti prie pastatų, kad kelia grėsmę namų stogams, pamatams ir pan.
Jeigu medelių sodinimas būna ne vienadienė akcija, ne rėksminga reklaminė kampanija, tai ir vėliau pasirūpinama tų sodinukų priežiūra. Juk nepakanka medelį vien tik pasodinti, bet reikia jį ir laistyti, pritvirtinti prie kuoliuko, kad neišlaužytų vėjai. Tai vienur, tai kitur vis tenka pastebėti tyčia išlaužytus medelius. Savaime suprantama, kad tai chuliganiškai nusiteikusių paauglių darbas. Iš neturėjimo ką veikti dažnai vaikėzai (o ir mergaičiukės), kartais net visokių sidrų ar alkoholinių kokteilių „prisisiurbę“, nori pademonstruoti savo jėgą, pamiklinti jokio rimto fizinio darbo nedirbusias rankeles. Štai, ir užkliūva tuomet tokiems nepraustaburniams niekuo dėti medeliai....
Daugelyje šalies vietovių mėgstamos medelių sodinimo akcijos, dalyvaujant įvairiausio rango svečiams, šalies vadovams. Tos pompastikos kupinos akcijos paprastai būna skiriamos kokiems nors jubiliejams, žymioms datoms paminėti, prisikviečiant žiniasklaidos atstovų, fotografų. O praėjus visam šurmuliui, po kokio pusmečio ar metų į tuos pompastiškai pasodintus parkus, ąžuolynus, beržynus būna net baisu pažiūrėti : medeliai skendi piktžolynuose, nuskurdę, apdžiūvę ar visai nudžiūvę, piktavalių žmonių išlaužyti, laukinių žvėrių apgraužti.Žinoma, taip yra ne visur, o tik ten, kur panašios medelių sodinimo akcijos organizuojamos kaip vienadienės, reklaminės, norint prieš kitus pasipuikuoti, taip neva pagerbti kokį nors aukštą svečią, garbų kraštietį, ypač , jei tas atvyko gimtinėn iš užsienio kraštų...
Rašant šiuos apmąstymus, vis prisimena sovietinis laikmetis, kuomet per kiekvieną „lenininę talką“ balandžio mėnesį kiekviename kolūkyje, kiekviename tarybiniame ūkyje, kiekviename miestelyje buvo pasodinama šimtai medelių. Tiesiog buvo madinga kurti parkus, sodinti medžių alėjas, želdinti pakeles, mokyklų stadionus. Be medelių sodinimo nepraeidavo bet koks renginys: abiturientų išleistuvės mokyklose, vaikinų palydos į armiją, derliaus pabaigtuvės kolūkiuose, jaunuolių vestuvės, kūdikių vardynos (buvo ir tokios šventės) ir t.t. Dabar stebiuosi neatsistebiu. Tokios medelių sodinimo progos buvo puoselėjamos visoje Lietuvoje ne vieną dešimtmetį. Todėl mūsų šalelė turėjo skendėti žalumoje, jau seniai turėjo virsti ištisu parku. Gal taip ir būtų buvę, jeigu visi sodinti medžiai būtų išlikę iki šių dienų. Betgi dažniausiai tai būdavo tik vienadienės akcijos, po kurių kai kas ataskaitose pažymėdavo eilinį pliusiuką. Tuo viskas ir pasibaigdavo. Pasodinti, bet neprižiūrėti medeliai nykdavo ir nunykdavo. Kitais metais vėl pasikartodavo ta pati akcija, kuriai pasibaigus pasodinti medeliai būdavo paliekami likimo valiai. O kiek gražių, išlakių medžių būdavo be jokio gailesčio, be jokių leidimų ir rimtų priežasčių išpjaunama, iškertama! Juk ir anksčiau medžiai būdavo kaltinami dėl to, kad jie yra... medžiai.
Tiktai visa laimė dabar, kad griežčiau žiūrima į leidimų sunaikinti medį išdavimą, reikliau kontroliuojama, ar tikrai būtina pakelti ranką prieš medį. Yra dėmesio verta ir iniciatyva ( o gal tiesiog reikalavimas), kad vietoje kiekvieno nupjauto medžio būtų pasodinama po kelis jaunus medelius. Tokia nuostata būna įrašoma į leidimus, išduodamus pareiškėjams, prašantiems nupjauti medį dėl tikrai rimtų priežasčių
Vytautas BAGDONAS
Tačiau kiemsargiams, valytojams, komunalininkams tie lapai kiekvieną rudenį taip įkyri, taip įsipyksta, kad, atrodo, įduotum kirvį į rankas ir dauguma medžių būtų nukirsti. Bent jau taip atrodo, klausantis jų dejonių : „ach, ir vėl pilna lapų, nespėju grėbti...“, „ kaip atsibodo tie lapai...“, „ ir kur tuos lapus dėti, kur išvežti...“, „ir vėl pribirę daugybė spyglių...“
O kiek keiksmų medžių adresu pasigirsta kapinėse. Pyksta žmonės, kad byra eglių, pušų, kėnių spygliai, kad klevai, beržai ir kiti medžiai barsto ant kapų lapus. Tad, dažnai, Visų Šventiesiems , Vėlinėms artėjant, kuomet suintensyvėja amžinųjų vietų tvarkymas, vietoje maldų, vietoje ramybės kapinėse išgirsti piktus keiksmus dėl šalia augančių medžių.
Žinia, seni, išpuvusiais kamienais medžiai kapinėse yra labai pavojingi, nes, pūstelėjus smarkesniam vėjui, gali lūžti, prispausti žmones, sudaužyti paminklus. Tokie avariniai medžiai yra pjaunami, rajonų komunalininkai, patys neturėdami specialios technikos ir įrangos, samdo tuo užsiimančias firmas. Be abejo, kiekvienam medžiui nupjauti reikalingas leidimas, priešingu atveju bet kas užsinorėjęs –reikia ar nereikia- pradėtų mojuoti prieš augmeniją kirviu ar benzininiu pjūklu...
Deja, deja, atsiranda žmonių, kurie tiesiog piktybiškai nusistatę prieš medžius.
Grupė Kavarsko miestelio gyventojų įsigeidė nupjauti žaliausius, sveikiausius medžius, augančius kapinėse. Prašydami leidimo, kavarskiečiai motyvavo tuo, kad medžiai meta šešėlį ant kapų, todėl ten sunkiau auga gėlės, o rudenį reikia gerokai pasidarbuoti su šluota ir grėbliu, nes lapai tirštai nukloja jų artimųjų amžinojo poilsio vietas. Savaime suprantama, niekas iš pareigūnų skubotai tokio leidimo nedavė, o rūpestingai susipažino su situacija vietoje. Paaiškėjo, iš tikrųjų nebuvo jokios pateisinamos priežasties išpjauti vešliai bujojančius, žaliuojančius medžius. Taip suinteresuotiems asmenims ir buvo paaiškinta. Tuomet „išradingieji“ žmonės nusprendė savais metodais kovoti su medžiais kapinėse. Tiesiog piktybiškai medžių kamienai buvo sužaloti, juos įpjaunant, iškapojant, prigraižiojant skylių. Į tas ertmes piktavaliai pripylė visokių cheminių medžiagų, degių skysčių ir kitokios bjaurasties. Taip ketinta medžius sunaikinti, nes tikėtasi, kad taip jie pradės džiūti, pūti. O tuomet jau ir leidimus išpjauti atsakingi pareigūnai lengviau išduos. Tačiau atsitiko priešingai. Tyčinis medžių žalojimas buvo laiku pastebėtas, imtasi priemonių padarytas žaizdas gydyti. O kaltininkams teko už medžių žalojimą atsakyti pagal įstatymą...
Pasak Anykščių rajono savivaldybės vyriausiosios architektės Daivos Gasiūnienės, jeigu leidimai būtų išrašinėjami „lengva ranka“, kažin ar miestuose, miesteliuose, kaimų gyvenvietėse beliktų medžių. Priežastys, dėl kurių prašoma leidimų išpjauti medžius, dažnai būna gana keistos: rudenį medis priberia daug lapų, medžio šešėlis užstoja saulę gėlynui ar daržui, per arti namo auga, per didelis užaugo...
Ar matėte, kaip pjausto medžių, augančių šalia elektros linijų, šakas ar viršūnes, energetikai? Tai tiesiog medžių žalojimo pavyzdys. Elektrikai atvažiuoja su specialia automašina- bokšteliu, darbininkai pakeliami į reikiamą aukštį, netoli elektros linijų medžiai lengvai pasiekiami. Todėl yra visos galimybės medžius apgenėti taip, kad jie ir laidų nepasiektų, ir nebūtų sužaloti, estetiškai gražiai atrodytų. Bet kur tau, kas rūpinsis tais medžiais. Kaip pakliuvo, taip ir nurėžė - šleivai kreivai šakas, viršūnes. Kai kur po elektrikų „vizito“ lieka nebe medis, bet bešakis beviršūnis stuobrys. Dar gerai, jei tokia medžio parodija toliau bujoja, žaliuoja, tai po metų kitų atsigauna, sulapoja, pradeda atgauti medžio pavidalą. Bet kiek tokių medžių visai nudžiūsta arba styro it kokie vaiduokliai, nekeldami jokio estetinio pasigerėjimo? Ne atsakingiau elgiasi ir komunalininkai - miestų tvarkymo darbuotojai. Kai kur liepos, klevai, kaštonai taip apgenėjami, apipjaustomi, kad tiesiog palieka baisų vaizdą. Kaip po tokių, atsiprašant, apgenėjimų medžiai dar atsigauna, sulapoja, tenka tiktai stebėtis. Retai kada pamatysi, kad apipjovus stambias šakas, tas vietas kas nors užteptų dažais. Taip ir boluoja tos žaizdos tarsi koks priekaištas niekdariams medžių genėtojams. Daugelyje miestų ir miestelių tvarkomi šaligatviai, kasant tranšėjas vandentiekiui, kanalizacijai, šiluminėms trasoms irgi labai nukenčia jau seniau ten augę medžiai. Kartais jų šaknys atkasamos, sužalojamos. Tiesiant šaligatvius, klojant betono plyteles ar asfaltuojant medžių kamienai tiesiog suspaudžiami, suveržiami. Žinoma, medžiai dar yra, palyginti, gajūs, tad ir toliau gyvena, betgi skursta, vargsta, liūdna į tokią augmeniją tarp betono ir asfalto gniaužtų žiūrėti. Statant prekybos centrus, įrenginėjant šalia jų automobilių stovėjimo aikšteles, stengiamasi palikti ten augusius medžius. Ir koks ten jų augimas, kai aplinkui zuja ir zuja mašinos, kai sunku kvėpuoti nuo išmetamųjų dujų? Neretai tokie medžiai, ypač dar liauni, tiesiog apibraižomi ar išlaužomi mašinų.
Labai gera tradicija kiekvieną rudenį ir pavasarį sodinti medelius. Pasodinami jie ir vietoje nupjautų senų, jau atgyvenusių medžių, ir plečiant parkus, įrengiant naujas alėjas. Medeliai tinka visur, kai jie sodinami, suderinus su savivaldybių architektais, ekologais, prisilaikant miestų ir miestelių tvarkymo planų. Savaime suprantama, savavališkas medelių sodinimas, kaip ir savavališki medžių kirtimai yra negeras dalykas. Niekuomet nereikėtų pamiršti, kad jaunas medelis augs ir užaugs dideliu, išlakiu medžiu ir kad ateityje gali trukdyti saugiam eismui, pėstiesiems, sukelti problemų prie gyvenamųjų namų, įstaigų, organizacijų, po žeme nutiestoms komunikacijoms. Ta pati problema turi jaudinti ir kaimo vietovių gyventojus, kurie mėgsta sodinti medelius kur pakliūva ir kaip pakliūva. O paskui, kai medžiai užauga, pasirodo, kad per tankiai jie susodinti, kad arti prie pastatų, kad kelia grėsmę namų stogams, pamatams ir pan.
Jeigu medelių sodinimas būna ne vienadienė akcija, ne rėksminga reklaminė kampanija, tai ir vėliau pasirūpinama tų sodinukų priežiūra. Juk nepakanka medelį vien tik pasodinti, bet reikia jį ir laistyti, pritvirtinti prie kuoliuko, kad neišlaužytų vėjai. Tai vienur, tai kitur vis tenka pastebėti tyčia išlaužytus medelius. Savaime suprantama, kad tai chuliganiškai nusiteikusių paauglių darbas. Iš neturėjimo ką veikti dažnai vaikėzai (o ir mergaičiukės), kartais net visokių sidrų ar alkoholinių kokteilių „prisisiurbę“, nori pademonstruoti savo jėgą, pamiklinti jokio rimto fizinio darbo nedirbusias rankeles. Štai, ir užkliūva tuomet tokiems nepraustaburniams niekuo dėti medeliai....
Daugelyje šalies vietovių mėgstamos medelių sodinimo akcijos, dalyvaujant įvairiausio rango svečiams, šalies vadovams. Tos pompastikos kupinos akcijos paprastai būna skiriamos kokiems nors jubiliejams, žymioms datoms paminėti, prisikviečiant žiniasklaidos atstovų, fotografų. O praėjus visam šurmuliui, po kokio pusmečio ar metų į tuos pompastiškai pasodintus parkus, ąžuolynus, beržynus būna net baisu pažiūrėti : medeliai skendi piktžolynuose, nuskurdę, apdžiūvę ar visai nudžiūvę, piktavalių žmonių išlaužyti, laukinių žvėrių apgraužti.Žinoma, taip yra ne visur, o tik ten, kur panašios medelių sodinimo akcijos organizuojamos kaip vienadienės, reklaminės, norint prieš kitus pasipuikuoti, taip neva pagerbti kokį nors aukštą svečią, garbų kraštietį, ypač , jei tas atvyko gimtinėn iš užsienio kraštų...
Rašant šiuos apmąstymus, vis prisimena sovietinis laikmetis, kuomet per kiekvieną „lenininę talką“ balandžio mėnesį kiekviename kolūkyje, kiekviename tarybiniame ūkyje, kiekviename miestelyje buvo pasodinama šimtai medelių. Tiesiog buvo madinga kurti parkus, sodinti medžių alėjas, želdinti pakeles, mokyklų stadionus. Be medelių sodinimo nepraeidavo bet koks renginys: abiturientų išleistuvės mokyklose, vaikinų palydos į armiją, derliaus pabaigtuvės kolūkiuose, jaunuolių vestuvės, kūdikių vardynos (buvo ir tokios šventės) ir t.t. Dabar stebiuosi neatsistebiu. Tokios medelių sodinimo progos buvo puoselėjamos visoje Lietuvoje ne vieną dešimtmetį. Todėl mūsų šalelė turėjo skendėti žalumoje, jau seniai turėjo virsti ištisu parku. Gal taip ir būtų buvę, jeigu visi sodinti medžiai būtų išlikę iki šių dienų. Betgi dažniausiai tai būdavo tik vienadienės akcijos, po kurių kai kas ataskaitose pažymėdavo eilinį pliusiuką. Tuo viskas ir pasibaigdavo. Pasodinti, bet neprižiūrėti medeliai nykdavo ir nunykdavo. Kitais metais vėl pasikartodavo ta pati akcija, kuriai pasibaigus pasodinti medeliai būdavo paliekami likimo valiai. O kiek gražių, išlakių medžių būdavo be jokio gailesčio, be jokių leidimų ir rimtų priežasčių išpjaunama, iškertama! Juk ir anksčiau medžiai būdavo kaltinami dėl to, kad jie yra... medžiai.
Tiktai visa laimė dabar, kad griežčiau žiūrima į leidimų sunaikinti medį išdavimą, reikliau kontroliuojama, ar tikrai būtina pakelti ranką prieš medį. Yra dėmesio verta ir iniciatyva ( o gal tiesiog reikalavimas), kad vietoje kiekvieno nupjauto medžio būtų pasodinama po kelis jaunus medelius. Tokia nuostata būna įrašoma į leidimus, išduodamus pareiškėjams, prašantiems nupjauti medį dėl tikrai rimtų priežasčių
Vytautas BAGDONAS
Vaclovo Intos dendrologinė kolekcija ir
Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus dendroparkas
Mosėdžio miestelio želdiniai (1995 m.)
Adresas: Skuodo r., Mosėdis
Plotas 1,8 ha, 10 ha.
Kolekcijos valdytojai: Mosėdžio unikalių akmenų muziejus, Intų šeima
Nedidelis Žemaitijos Mosėdžio miestelis ir gydytojas Vaclovas Inta tiek glaudžiai susiję, kad kalbėti apie vieną, neprisimenant kito – tiesiog neįmanoma. Galima pasakyti ir dar daugiau – gydytojas Vaclovas Inta visą savo gyvenimą kūrė ir formavo šiandieninį Mosėdžio miestelio vaizdą, o miestelio reikmės ir jo gyventojų lūkesčiai betarpiškai koregavo V. Intos gyvenimą ir ypač jo darbinę veiklą. Gydytojas atidavė Mosėdžiui visą savo gyvenimą. Jo interesų ratas buvo toks platus, kad šiandien sunku būtų išskirti, ką gydytojas mėgo labiau – mediko profesiją (beje, jis tuometinį Kauno medicinos institutą 1955 m. baigė su pagyrimu), geologijos ir akmenų pasaulį ar augalus. Visose šiose srityse Mosėdžio miestelyje jis paliko ryškų pėdsaką, ir tik pats V. Inta galėjo pasakyti, kas jį traukė labiausiai... Nors vargu, nes, sprendžiant iš asmeninių pokalbių, visi minėti darbai jam buvo artimi ir mieli. Deja, ne visus savo planus šis unikalus Žemaitijos žemės sūnus suspėjo įgyvendinti - 2007 m. lapkričio mėn. mosėdiškiai ir visa Lietuva jį palydėjo į paskutinę kelionę. Bet liko šio žmogaus darbai. Bene ryškiausi iš jų – Mosėdžio unikalių akmenų muziejus ir jį supantis turtingas dendrologinis parkas bei ne mažiau unikali sodyba su turtinga egzotinių medžių ir krūmų kolekcija. V. Intos, kaip dendrologo, veiklos pėdsakai pastebimi ir visame miestelyje – centrinėje miestelio aikštėje, šalia visuomeninių pastatų ir daugelyje sodybų auga įvairūs reti svetimžemiai medžiai bei krūmai, daugumą kurių gydytojas išaugino savo sodyboje ir padovanojo miestelio reikmėms. Todėl jau senokai apie Mosėdį kalbama, kaip apie miestelį–parką. Visgi dendrologiniu požiūriu vertingiausi du objektai – Unikalių akmenų muziejaus augalų kolekcija ir V. Intos sodyba, kurioje gydytojas praleido ir paskutinįjį savo gyvenimo tarpsnį.
V. Intos sodybos dendrologinė kolekcija. Šiandieninė gydytojo V. Intos sodyba yra buvusios Mosėdžio miestelio ligoninės teritorijoje. 1957 m. naujai paskirtas besikuriančios Mosėdžio miestelio ligoninės vedėjas, neseniai studijas Kauno medicinos institute baigęs jaunas gydytojas Vaclovas Inta savo darbinę veiklą pradėjo nuo teritorijos tvarkymo. Šalia būsimos ligoninės vešėjęs apie 1,5 ha ploto senas sodas kardinaliai pasikeitė – dalis senų medžių buvo pašalinta, jų vietoje buvo įrengti alpinariumai, gėlynai, iškasti tvenkiniai, pasodinta daug dekoratyvinių medžių ir krūmų. Sutvarkytas senasis vaismedžių sodas tapo malonia čia besigydančių ligonių poilsio ir susitikimų su lankytojais vieta. Tvarkant ir puoselėjant ligoninės aplinką ir užgimė V. Intos aistra akmenims bei augalams. Ieškodamas įvairių egzotinių augalų, gydytojas apkeliavo beveik visą tuometinę Sovietų Sąjungą – Vidurinę Aziją, Sibirą, Tolimuosius Rytus, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos botanikos sodus, senuosius Lietuvos dvarų parkus. Parsivežtas iš kelionių sėklas, augalus V. Inta sėdavo ir sodindavo ligoninės teritorijoje, šalia būsimos savo sodybos. Čia buvo kaupiami ir įvairūs įdomūs akmenys, kuriuos gydytojas parsigabendavo ne tik iš Mosėdžio bei Skuodo rajono apylinkių, bet ir iš tolimiausių šalies kampelių, netgi iš kitų respublikų. Taip palaipsniui buvo formuojama ir sodybos dendrologinė kolekcija. Nemažai čia išaugintų retų dekoratyvinių medžių ir krūmų papuošė Mosėdžio miestelio centrinį skverą, visuomeninės paskirties pastatų ir miestelio sodybų aplinką. Visus šiuos augalus geraširdis miestelio gydytojas paprasčiausiai padovanodavo, giliai širdyje puoselėdamas naująją Mosėdžio miestelio viziją... Jo sodyboje gražiame lauko riedulių ir kitokios kilmės akmenų fone buvo sukurtas tikras botanikos sodas, kuriame visgi dominavo įvairūs egzotiniai medžiai ir krūmai, nes pastariesiems gydytojas jautė ypatingą prielankumą bei aistrą. 1998 m. atliktų dendrologinių tyrimų duomenimis V. Intos sodyboje augo apie 200 įvairių rūšių ir formų svetimžemių sumedėjusių augalų (spygliuočiai – 79, lapuočiai – 121). Kaip pasakojo pats šeimininkas, čia jų buvo sukaupta žymiai daugiau (apie 500 augalų taksonų), bet per šaltąsias žiemas dalis augalų iššalo, o kiti buvo pasodinti naujai kuriamo Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus teritorijoje arba paprasčiausiai išdalinti dažnai apsilankantiems svečiams ir Mosėdžio miestelio gyventojams. Iš rečiau sutinkamų sumedėjusių augalų rūšių kolekcijoje augo graikinis ir sachalininis kėniai (Abies cephalonica, A. sachalinensis), keletas žirniavaisio puskiparisio veislių (Chamaecyparis pisifera ‘Filifera Gracilis‘, Ch. pisifera ‘Plumosa Flavescens‘, Ch. pisifera ‘Squarrosa Sulphurea‘), dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), žvynuotasis kadagys (Juniperus squamata), daugelis paprastosios, Engelmano, baltosios ir juodosios eglių dekoratyvinių formų, retos pušų rūšys ir formos, daugybė vakarinės ir didžiosios tujų veislių, karelinis beržas (Betula pendula ‘Carelica’), raudonžiedis kaštonas (Aesculus pavia), septyniaskiautis kalopanaksas (Kalopanax septemlobus), puošnioji kolkvicija (Kolkwitzia amabilis) ir daugelis kitų retų augalų. Įdomu ir tai, kad daugelis šių augalų V. Intos dėka pirmą kartą atkeliavo į Lietuvą ir tik iš čia kiek vėliau pateko į Vilniaus, Kauno botanikos sodus bei privačias dendrologines kolekcijas. Tuo būdu V. Inta, pats to nenujausdamas, ženkliai prisidėjo prie svetimžemių sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos proceso plėtojimo Lietuvoje. Šiandien šios dendrologinės kolekcijos likimas kelia nerimą – po gydytojo mirties sodyboje įsikūrusi gydytojo dukra nepajėgia deramai prižiūrėti čia esančių unikalių akmenų ir turtingos dendrologinės kolekcijos… Tikėsimės, kad į pagalbą ateis valstybinės ir vietinės savivaldos institucijos.
Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus dendroparkas. Ši dendrologinė kolekcija Mosėdžio miestelyje buvo pradėta kurti gerokai vėliau, apie 1973 m., kada V. Inta, nesutilpdamas su savo surinktais akmenimis ligoninės ir namų teritorijoje, nutarė kurti unikalių akmenų ekspoziciją (akmenų parką) apie 10 ha teritorijoje už senojo Mosėdžio malūno, dešiniajame Bartuvos upės krante. Šią mintį palaikė ir tuometinė Skuodo rajono valdžia bei Mosėdžio miestelio gyventojai, kurie jau buvo pripratę prie „savojo daktaro“, kaip jį meiliai vadindavo, keistenybių. Būsimo muziejaus-parko projektą ruošė žymūs šalies kraštovaizdžio architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, o dendrologinę dalį – kraštovaizdžio architektė Genovaitė Prakapaitė. Darbai prasidėjo 1972 m. Buvo planiruojama būsimos ekspozicijos teritorija, dėliojami akmenys, rengiami takai, tvarkomos Bartuvos upės pakrantės, rekonstruojama užtvanka ir senasis malūnas, statomi lieptai ir tilteliai. Kartu buvo sodinami ir pavieniai augalai. Tačiau pagrindiniai parko kūrimo ir augalų sodinimo darbai buvo vykdomi 1984 m. Daug augalų buvo perkelta iš gydytojo V. Intos sodybos, ligoninės teritorijos, o kiti įsigyti tuometiniuose šalies miškų ūkių medelynuose. Muziejaus kūrimo darbus rėmė ir palaikė tuometinė Skuodo rajono administracija, aktyviai dalyvavo Skuodo ir Šilutės Melioracijos statybos valdybos bei daugelis kitų Žemaitijos regiono įmonių ir organizacijų. Dendroparkas gana greitai suvešėjo. Nesavanaudiškiems V. Intos darbams neliko abejinga ir šalies valdžia – po ilgų derinimų ir pasitarimų 1979 m. vasario 29 d. nuspręsta Mosėdyje įsteigti Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Turtinga muziejaus egzotinių medžių ir krūmų kolekcija 2000 m. paskelbta valstybės saugomu gamtos objektu. Mūsų atliktų tyrimų duomenimis joje auga 131 rūšies ir formos introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai – 49, lapuočiai – 82). Rečiau šalies dekoratyviniuose želdynuose sutinkamoms rūšims reiktų priskirti kaukazinį kėnį (Abies nordmanniana), paprastojo ir platanalapio klevų dekoratyvines formas (Acer platanoides ‘Reitenbachii‘, A. pseudoplatanus ‘Leopoldii‘), karelinį beržą (Betula pendula ‘Carelica‘), kai kurias kitas karpotojo beržo, paprastojo skroblo bei paprastojo buko dekoratyvines formas (Betula pendula ‘Fastigiata‘, B. pendula ‘Youngii‘, Carpinus betulus ‘Fastigiata‘, Fagus sylvatica ‘Fastigiata‘), tridyglę gledičiją (Gleditsia triacanthos) ir kt. Įkūrus Mosėdžio unikalių akmenų muziejų, svetimžemių medžių ir krūmų asortimentas čia buvo žymiai turtingesnis ir siekė per 300 rūšių ir formų. Gaila, bet tenka konstatuoti, kad negailestingas pataisas padarė šaltosios žiemos, nemažai augalų nuniokojo ir nedrausmingi lankytojai. Tačiau ir anksčiau, ir dabar malonų įspūdį palieka tai, kad geologiniai eksponatai ir augalai čia sudaro vientisą, harmoningą ansamblį, kuris dar ilgai visiems apsilankiusiems primins gydytoją Vaclovą Intą, daugelį metų kūrusį ir puoselėjusį šias neįkainojamas vertybes.
Plotas 1,8 ha, 10 ha.
Kolekcijos valdytojai: Mosėdžio unikalių akmenų muziejus, Intų šeima
Nedidelis Žemaitijos Mosėdžio miestelis ir gydytojas Vaclovas Inta tiek glaudžiai susiję, kad kalbėti apie vieną, neprisimenant kito – tiesiog neįmanoma. Galima pasakyti ir dar daugiau – gydytojas Vaclovas Inta visą savo gyvenimą kūrė ir formavo šiandieninį Mosėdžio miestelio vaizdą, o miestelio reikmės ir jo gyventojų lūkesčiai betarpiškai koregavo V. Intos gyvenimą ir ypač jo darbinę veiklą. Gydytojas atidavė Mosėdžiui visą savo gyvenimą. Jo interesų ratas buvo toks platus, kad šiandien sunku būtų išskirti, ką gydytojas mėgo labiau – mediko profesiją (beje, jis tuometinį Kauno medicinos institutą 1955 m. baigė su pagyrimu), geologijos ir akmenų pasaulį ar augalus. Visose šiose srityse Mosėdžio miestelyje jis paliko ryškų pėdsaką, ir tik pats V. Inta galėjo pasakyti, kas jį traukė labiausiai... Nors vargu, nes, sprendžiant iš asmeninių pokalbių, visi minėti darbai jam buvo artimi ir mieli. Deja, ne visus savo planus šis unikalus Žemaitijos žemės sūnus suspėjo įgyvendinti - 2007 m. lapkričio mėn. mosėdiškiai ir visa Lietuva jį palydėjo į paskutinę kelionę. Bet liko šio žmogaus darbai. Bene ryškiausi iš jų – Mosėdžio unikalių akmenų muziejus ir jį supantis turtingas dendrologinis parkas bei ne mažiau unikali sodyba su turtinga egzotinių medžių ir krūmų kolekcija. V. Intos, kaip dendrologo, veiklos pėdsakai pastebimi ir visame miestelyje – centrinėje miestelio aikštėje, šalia visuomeninių pastatų ir daugelyje sodybų auga įvairūs reti svetimžemiai medžiai bei krūmai, daugumą kurių gydytojas išaugino savo sodyboje ir padovanojo miestelio reikmėms. Todėl jau senokai apie Mosėdį kalbama, kaip apie miestelį–parką. Visgi dendrologiniu požiūriu vertingiausi du objektai – Unikalių akmenų muziejaus augalų kolekcija ir V. Intos sodyba, kurioje gydytojas praleido ir paskutinįjį savo gyvenimo tarpsnį.
V. Intos sodybos dendrologinė kolekcija. Šiandieninė gydytojo V. Intos sodyba yra buvusios Mosėdžio miestelio ligoninės teritorijoje. 1957 m. naujai paskirtas besikuriančios Mosėdžio miestelio ligoninės vedėjas, neseniai studijas Kauno medicinos institute baigęs jaunas gydytojas Vaclovas Inta savo darbinę veiklą pradėjo nuo teritorijos tvarkymo. Šalia būsimos ligoninės vešėjęs apie 1,5 ha ploto senas sodas kardinaliai pasikeitė – dalis senų medžių buvo pašalinta, jų vietoje buvo įrengti alpinariumai, gėlynai, iškasti tvenkiniai, pasodinta daug dekoratyvinių medžių ir krūmų. Sutvarkytas senasis vaismedžių sodas tapo malonia čia besigydančių ligonių poilsio ir susitikimų su lankytojais vieta. Tvarkant ir puoselėjant ligoninės aplinką ir užgimė V. Intos aistra akmenims bei augalams. Ieškodamas įvairių egzotinių augalų, gydytojas apkeliavo beveik visą tuometinę Sovietų Sąjungą – Vidurinę Aziją, Sibirą, Tolimuosius Rytus, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos botanikos sodus, senuosius Lietuvos dvarų parkus. Parsivežtas iš kelionių sėklas, augalus V. Inta sėdavo ir sodindavo ligoninės teritorijoje, šalia būsimos savo sodybos. Čia buvo kaupiami ir įvairūs įdomūs akmenys, kuriuos gydytojas parsigabendavo ne tik iš Mosėdžio bei Skuodo rajono apylinkių, bet ir iš tolimiausių šalies kampelių, netgi iš kitų respublikų. Taip palaipsniui buvo formuojama ir sodybos dendrologinė kolekcija. Nemažai čia išaugintų retų dekoratyvinių medžių ir krūmų papuošė Mosėdžio miestelio centrinį skverą, visuomeninės paskirties pastatų ir miestelio sodybų aplinką. Visus šiuos augalus geraširdis miestelio gydytojas paprasčiausiai padovanodavo, giliai širdyje puoselėdamas naująją Mosėdžio miestelio viziją... Jo sodyboje gražiame lauko riedulių ir kitokios kilmės akmenų fone buvo sukurtas tikras botanikos sodas, kuriame visgi dominavo įvairūs egzotiniai medžiai ir krūmai, nes pastariesiems gydytojas jautė ypatingą prielankumą bei aistrą. 1998 m. atliktų dendrologinių tyrimų duomenimis V. Intos sodyboje augo apie 200 įvairių rūšių ir formų svetimžemių sumedėjusių augalų (spygliuočiai – 79, lapuočiai – 121). Kaip pasakojo pats šeimininkas, čia jų buvo sukaupta žymiai daugiau (apie 500 augalų taksonų), bet per šaltąsias žiemas dalis augalų iššalo, o kiti buvo pasodinti naujai kuriamo Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus teritorijoje arba paprasčiausiai išdalinti dažnai apsilankantiems svečiams ir Mosėdžio miestelio gyventojams. Iš rečiau sutinkamų sumedėjusių augalų rūšių kolekcijoje augo graikinis ir sachalininis kėniai (Abies cephalonica, A. sachalinensis), keletas žirniavaisio puskiparisio veislių (Chamaecyparis pisifera ‘Filifera Gracilis‘, Ch. pisifera ‘Plumosa Flavescens‘, Ch. pisifera ‘Squarrosa Sulphurea‘), dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), žvynuotasis kadagys (Juniperus squamata), daugelis paprastosios, Engelmano, baltosios ir juodosios eglių dekoratyvinių formų, retos pušų rūšys ir formos, daugybė vakarinės ir didžiosios tujų veislių, karelinis beržas (Betula pendula ‘Carelica’), raudonžiedis kaštonas (Aesculus pavia), septyniaskiautis kalopanaksas (Kalopanax septemlobus), puošnioji kolkvicija (Kolkwitzia amabilis) ir daugelis kitų retų augalų. Įdomu ir tai, kad daugelis šių augalų V. Intos dėka pirmą kartą atkeliavo į Lietuvą ir tik iš čia kiek vėliau pateko į Vilniaus, Kauno botanikos sodus bei privačias dendrologines kolekcijas. Tuo būdu V. Inta, pats to nenujausdamas, ženkliai prisidėjo prie svetimžemių sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos proceso plėtojimo Lietuvoje. Šiandien šios dendrologinės kolekcijos likimas kelia nerimą – po gydytojo mirties sodyboje įsikūrusi gydytojo dukra nepajėgia deramai prižiūrėti čia esančių unikalių akmenų ir turtingos dendrologinės kolekcijos… Tikėsimės, kad į pagalbą ateis valstybinės ir vietinės savivaldos institucijos.
Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus dendroparkas. Ši dendrologinė kolekcija Mosėdžio miestelyje buvo pradėta kurti gerokai vėliau, apie 1973 m., kada V. Inta, nesutilpdamas su savo surinktais akmenimis ligoninės ir namų teritorijoje, nutarė kurti unikalių akmenų ekspoziciją (akmenų parką) apie 10 ha teritorijoje už senojo Mosėdžio malūno, dešiniajame Bartuvos upės krante. Šią mintį palaikė ir tuometinė Skuodo rajono valdžia bei Mosėdžio miestelio gyventojai, kurie jau buvo pripratę prie „savojo daktaro“, kaip jį meiliai vadindavo, keistenybių. Būsimo muziejaus-parko projektą ruošė žymūs šalies kraštovaizdžio architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai, o dendrologinę dalį – kraštovaizdžio architektė Genovaitė Prakapaitė. Darbai prasidėjo 1972 m. Buvo planiruojama būsimos ekspozicijos teritorija, dėliojami akmenys, rengiami takai, tvarkomos Bartuvos upės pakrantės, rekonstruojama užtvanka ir senasis malūnas, statomi lieptai ir tilteliai. Kartu buvo sodinami ir pavieniai augalai. Tačiau pagrindiniai parko kūrimo ir augalų sodinimo darbai buvo vykdomi 1984 m. Daug augalų buvo perkelta iš gydytojo V. Intos sodybos, ligoninės teritorijos, o kiti įsigyti tuometiniuose šalies miškų ūkių medelynuose. Muziejaus kūrimo darbus rėmė ir palaikė tuometinė Skuodo rajono administracija, aktyviai dalyvavo Skuodo ir Šilutės Melioracijos statybos valdybos bei daugelis kitų Žemaitijos regiono įmonių ir organizacijų. Dendroparkas gana greitai suvešėjo. Nesavanaudiškiems V. Intos darbams neliko abejinga ir šalies valdžia – po ilgų derinimų ir pasitarimų 1979 m. vasario 29 d. nuspręsta Mosėdyje įsteigti Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Turtinga muziejaus egzotinių medžių ir krūmų kolekcija 2000 m. paskelbta valstybės saugomu gamtos objektu. Mūsų atliktų tyrimų duomenimis joje auga 131 rūšies ir formos introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai – 49, lapuočiai – 82). Rečiau šalies dekoratyviniuose želdynuose sutinkamoms rūšims reiktų priskirti kaukazinį kėnį (Abies nordmanniana), paprastojo ir platanalapio klevų dekoratyvines formas (Acer platanoides ‘Reitenbachii‘, A. pseudoplatanus ‘Leopoldii‘), karelinį beržą (Betula pendula ‘Carelica‘), kai kurias kitas karpotojo beržo, paprastojo skroblo bei paprastojo buko dekoratyvines formas (Betula pendula ‘Fastigiata‘, B. pendula ‘Youngii‘, Carpinus betulus ‘Fastigiata‘, Fagus sylvatica ‘Fastigiata‘), tridyglę gledičiją (Gleditsia triacanthos) ir kt. Įkūrus Mosėdžio unikalių akmenų muziejų, svetimžemių medžių ir krūmų asortimentas čia buvo žymiai turtingesnis ir siekė per 300 rūšių ir formų. Gaila, bet tenka konstatuoti, kad negailestingas pataisas padarė šaltosios žiemos, nemažai augalų nuniokojo ir nedrausmingi lankytojai. Tačiau ir anksčiau, ir dabar malonų įspūdį palieka tai, kad geologiniai eksponatai ir augalai čia sudaro vientisą, harmoningą ansamblį, kuris dar ilgai visiems apsilankiusiems primins gydytoją Vaclovą Intą, daugelį metų kūrusį ir puoselėjusį šias neįkainojamas vertybes.
Akistata su gamta
Saugomose teritorijose
Etnokultūra - istorija
Kodėl gandras - nacionalinis paukštis
L. Klimka
Pirmoji rudens nuojauta nuspalvinta tradicinio kalendoriaus šventė – rugpjūčio 24-oji, apaštalo Baltramiejaus, Baltraus diena. Lietuvos kaime ši diena nuo seno žinoma kaip atsisveikinimo su gandrais diena. Tiesa, šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras - tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. O šie metai gandrams buvo neblogi, - ne viename lizde galima buvo matyti po tris gandriukus. Susipulkavę rugienose į gandrynus, pamokę jauniklius skrendant išnaudoti kylančias šiltas oro sroves – termikus, gandrai patrauks į pajūrį. Sakoma, ten jie „seimus neša”. Išties yra apie ką pasitarti, juk nuskristi turės neįtikėtinai toli, pasiekti net Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį. Todėl taip anksti ir susiruošia į kelionę, - „gandrai žino savo čėsą” . Apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį kaime taip pasakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus”. Juk po šios dienos neišskridę pasilieka tik sužaloti ar ligoti paukščiai. Ir žmonių malonė, ar sulauks jie pavasario. Gal kas priglaus vargšą gandrelį kartu su gyvuliukais tvarte peržiemoti… O Dzūkijoje merginos paburdavo, ar gandras iškeliaudamas neišneš ir jų dalios. Savo ateitį spėdavo taip: kur nors rugių ražienose iškasdavo duobutę ir stebėdavo, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis ten tinklą nuaus – puiku, ištekės už turčiaus, o jei tik skruzdėlytė ropinės – už kokio varguolio…
Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša” pavakarius, kurių šeimininkė nuo šv. Baltramiejaus namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o sunkių darbų - kaip ir nebeliko. Tik linarūtė ir bulviakasis, bet jie atliekami su talkomis, todėl labai neprailgsta. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Juk sakoma: „Lig Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta”. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio, Lietuvoje išaukštinimas, netgi mitologizavimas. Žmonės sako, kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Kitados gandrą Dievas pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas...
Išskrenda gandrai ankstyvą rudenį, o atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira”. Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, - tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo iš karto porą gandrų pamačiusios - šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį... Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė”. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.
Gandrinė, kovo 25-oji, kaime laikyta labai svarbia švente; sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka”. Labai tikėtina, kad ši data proistorėje laikyta netgi visų metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai keliauninkai parskrido, bet ir meška atbudo, - iš savo irštvos išsiritusi ima karaliauti miške. Bažnytiniame kalendoriuje šventė vadinama Blovieščiais, oficialiai - Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Pirmasis pavadinimas iš slaviškų žodžių: „blagaja vest” – geroji žinia.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos per Gandrinę daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių” bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai - kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Dar ir kaukarais, - pavadinimu, primenančiu mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais; tai ir pasėti javai bus daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras - lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, baltumu šviečia - prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ir šapus – tikrai bus lietaus, o jei žabus - bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti gandras vis dar murzinas - lis ilgai. Tada, kaip toje vaikiškoje dainelėje: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę”.
Prof. Libertas Klimka
Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša” pavakarius, kurių šeimininkė nuo šv. Baltramiejaus namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o sunkių darbų - kaip ir nebeliko. Tik linarūtė ir bulviakasis, bet jie atliekami su talkomis, todėl labai neprailgsta. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Juk sakoma: „Lig Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta”. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio, Lietuvoje išaukštinimas, netgi mitologizavimas. Žmonės sako, kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Kitados gandrą Dievas pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas...
Išskrenda gandrai ankstyvą rudenį, o atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira”. Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, - tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo iš karto porą gandrų pamačiusios - šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį... Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė”. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.
Gandrinė, kovo 25-oji, kaime laikyta labai svarbia švente; sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka”. Labai tikėtina, kad ši data proistorėje laikyta netgi visų metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai keliauninkai parskrido, bet ir meška atbudo, - iš savo irštvos išsiritusi ima karaliauti miške. Bažnytiniame kalendoriuje šventė vadinama Blovieščiais, oficialiai - Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Pirmasis pavadinimas iš slaviškų žodžių: „blagaja vest” – geroji žinia.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos per Gandrinę daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių” bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai - kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Dar ir kaukarais, - pavadinimu, primenančiu mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais; tai ir pasėti javai bus daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras - lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, baltumu šviečia - prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ir šapus – tikrai bus lietaus, o jei žabus - bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti gandras vis dar murzinas - lis ilgai. Tada, kaip toje vaikiškoje dainelėje: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę”.
Prof. Libertas Klimka
Kviečia Vaižganto tėviškė
Vaižgantinės Malaišiuose
Nuoširdžiai visus kviečiame rugsėjo 14 dieną į tradicinį respublikinį renginį - „Vaižgantines“, kurios vyks Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime - lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo - Vaižganto gimtinėje. Pradžia 13 val.
„Vaižgantinių“- programa
► Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos dvyliktosios respublikinės Vaižganto premijos įteikimas.
► Svėdasų seniūnijos Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ įteikimas.
► „Vaižganto skaitymai“, kurių metu pasidalinsime prisiminimais, apmąstymais apie Vaižgantą, jo kūrybą, visuomeninę veiklą, pasiklausysime rašytojo kūrinių ištraukų.
► Žurnalisto Vytauto Bagdono knygos- fotografijų albumo „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“ sutiktuvės.
► Ant Malaišių senųjų pastatų sienų veiks fotografijų ir piešinių paroda. Galėsite įsigyti laikraščius „Pragiedrulių žemė“, „Tėviškės gamta“, „Utenis“, „Anykšta“, „Gimtasis Rokiškis“ ir kitus leidinius bei knygas.
► Pasiklausysime koncerto, pasišildysime prie „Vaižgantinių“ laužo. Turėsime progos maloniai pabendrauti, pasišnekučiuoti po rudenio spalvomis nuauksintais klevais prie bendrų suneštinių vaišių stalo.
Nuo 11 val. iki renginio pradžios bus galimybė aplankyti Kunigiškių kaime veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, apžiūrėti naujas parodas ir ekspozicijas.
Smulkesnė informacija teikiama tel. 8 682 33024, 8 620 45339
Pagrindinis renginio rėmėjas - Anykščių rajono savivaldybė
Informaciniai rėmėjai: laikraščiai „Tėviškės gamta“, „Anykšta“, „Utenis“, „Utenos apskrities žinios“, „Gimtasis Rokiškis“, žurnalai „Pasaulio anykštėnas“, „Aukštaitiškas formatas“
„Vaižgantinių“organizatoriai: Svėdasų seniūnija, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius.
„Vaižgantinių“- programa
► Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos dvyliktosios respublikinės Vaižganto premijos įteikimas.
► Svėdasų seniūnijos Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ įteikimas.
► „Vaižganto skaitymai“, kurių metu pasidalinsime prisiminimais, apmąstymais apie Vaižgantą, jo kūrybą, visuomeninę veiklą, pasiklausysime rašytojo kūrinių ištraukų.
► Žurnalisto Vytauto Bagdono knygos- fotografijų albumo „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“ sutiktuvės.
► Ant Malaišių senųjų pastatų sienų veiks fotografijų ir piešinių paroda. Galėsite įsigyti laikraščius „Pragiedrulių žemė“, „Tėviškės gamta“, „Utenis“, „Anykšta“, „Gimtasis Rokiškis“ ir kitus leidinius bei knygas.
► Pasiklausysime koncerto, pasišildysime prie „Vaižgantinių“ laužo. Turėsime progos maloniai pabendrauti, pasišnekučiuoti po rudenio spalvomis nuauksintais klevais prie bendrų suneštinių vaišių stalo.
Nuo 11 val. iki renginio pradžios bus galimybė aplankyti Kunigiškių kaime veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, apžiūrėti naujas parodas ir ekspozicijas.
Smulkesnė informacija teikiama tel. 8 682 33024, 8 620 45339
Pagrindinis renginio rėmėjas - Anykščių rajono savivaldybė
Informaciniai rėmėjai: laikraščiai „Tėviškės gamta“, „Anykšta“, „Utenis“, „Utenos apskrities žinios“, „Gimtasis Rokiškis“, žurnalai „Pasaulio anykštėnas“, „Aukštaitiškas formatas“
„Vaižgantinių“organizatoriai: Svėdasų seniūnija, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius.
Žuvininkystė
Lietuvoje kuriamas „Žvejybos rojus“
L. Jonauskas
“Žvejybos rojaus” darbų atidėlioti negalima,” – teigia aplinkos viceministras Linas Jonauskas
Aplinkos ministerija inicijuoja projektą „Žvejybos rojus“ , kurio tikslas – sukurti mėgėjų žvejybai patrauklią vietą, skirtą koncentruotai gausinti šalies žuvų išteklius, ugdyti ir formuoti visuomenės požiūrį į aplinkos, jos išteklių subalansuotą ir tvarų naudojimą, skatinti atvykstamąjį ir vietos žvejybos turizmą, prisidėti prie tradicinių žvejybos ir kitų verslų atkūrimo, plėtojimo, vietos gyventojų užimtumo didinimo, sutelkti ir geriau koordinuoti valstybinių ir savivaldos institucijų veiksmus, žmogiškuosius ir finansinius išteklius aplinkos apsaugos, socialinės plėtros ir kitose srityse.
Regione, kuris bus pasirinktas projektui įgyvendinti, numatoma gausiai įveisti žuvis, sukurti su žvejyba susijusių paslaugų infrastruktūrą, inicijuoti viešosios (kelių, privažiavimų, stovyklaviečių, prieplaukų, kt.) infrastruktūros plėtrą, gerinti turizmo rinkodarą, visuomenės aplinkosauginį švietimą ir viešinimą, kt.
Aplinkos ministerijoje posėdžiavusi viceministro Lino Jonausko vadovaujama darbo grupė suformulavo klausimyną ir kreipėsi į visas savivaldybes su kvietimu prisijungti prie „Žvejybos rojaus“ projekto.
"Aplinkos ministerijos inicijuojamas „Žvejybos rojaus“ projektas susilaukė didžiulio susidomėjimo tiek iš visuomenės, tiek iš galimų projekto partnerių. Po projekto pristatymo sulaukėme teigiamų ekspertų ir žvejų įvertinimų, todėl, manome, jog šio projekto realizacijos atidėlioti negalima. Juolab, savivaldybės pasirinkimas – tik pati darbų pradžia, o kur dar vandens telkinių įžuvinimas, infrastruktūros plėtra, teisinis projekto reguliavimas ir kiti darbai, kurie neįvykdomi per dieną. Todėl pradėti darbus reikia jau dabar “, – sakė viceministras L. Jonauskas.
Tikimasi, jog pasirinkti partneriai prie šio projekto prisidės žvejybos, poilsio, turizmo, apgyvendinimo, vandens telkinių, žuvų išteklių apsaugos, visuomenei teikiamų paslaugų viešinimu ir kitų paslaugų infrastruktūra.
Savivaldybių, kurios suinteresuotos bendradarbiauti įgyvendinant projektą, pasiūlymai Aplinkos ministerijoje laukiami iki šių metų rugsėjo 9 dienos.
Aplinkos ministerija inicijuoja projektą „Žvejybos rojus“ , kurio tikslas – sukurti mėgėjų žvejybai patrauklią vietą, skirtą koncentruotai gausinti šalies žuvų išteklius, ugdyti ir formuoti visuomenės požiūrį į aplinkos, jos išteklių subalansuotą ir tvarų naudojimą, skatinti atvykstamąjį ir vietos žvejybos turizmą, prisidėti prie tradicinių žvejybos ir kitų verslų atkūrimo, plėtojimo, vietos gyventojų užimtumo didinimo, sutelkti ir geriau koordinuoti valstybinių ir savivaldos institucijų veiksmus, žmogiškuosius ir finansinius išteklius aplinkos apsaugos, socialinės plėtros ir kitose srityse.
Regione, kuris bus pasirinktas projektui įgyvendinti, numatoma gausiai įveisti žuvis, sukurti su žvejyba susijusių paslaugų infrastruktūrą, inicijuoti viešosios (kelių, privažiavimų, stovyklaviečių, prieplaukų, kt.) infrastruktūros plėtrą, gerinti turizmo rinkodarą, visuomenės aplinkosauginį švietimą ir viešinimą, kt.
Aplinkos ministerijoje posėdžiavusi viceministro Lino Jonausko vadovaujama darbo grupė suformulavo klausimyną ir kreipėsi į visas savivaldybes su kvietimu prisijungti prie „Žvejybos rojaus“ projekto.
"Aplinkos ministerijos inicijuojamas „Žvejybos rojaus“ projektas susilaukė didžiulio susidomėjimo tiek iš visuomenės, tiek iš galimų projekto partnerių. Po projekto pristatymo sulaukėme teigiamų ekspertų ir žvejų įvertinimų, todėl, manome, jog šio projekto realizacijos atidėlioti negalima. Juolab, savivaldybės pasirinkimas – tik pati darbų pradžia, o kur dar vandens telkinių įžuvinimas, infrastruktūros plėtra, teisinis projekto reguliavimas ir kiti darbai, kurie neįvykdomi per dieną. Todėl pradėti darbus reikia jau dabar “, – sakė viceministras L. Jonauskas.
Tikimasi, jog pasirinkti partneriai prie šio projekto prisidės žvejybos, poilsio, turizmo, apgyvendinimo, vandens telkinių, žuvų išteklių apsaugos, visuomenei teikiamų paslaugų viešinimu ir kitų paslaugų infrastruktūra.
Savivaldybių, kurios suinteresuotos bendradarbiauti įgyvendinant projektą, pasiūlymai Aplinkos ministerijoje laukiami iki šių metų rugsėjo 9 dienos.
Iš brakonierių pašiūrėsBrangi žvejybos pamoka
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai, gavę informaciją apie pastatytus tinklus Laukžemių tvenkinyje, liepos 11-osios naktį praleido pasaloje, pramintame „ekete“. Laukti pastatytų tinklų šeimininkų teko iki pat ryto. Pusę devintos ryto pasirodė dviejų vyriškių irkluojama guminė valtelė. Brakonieriai labai mikliai pradėjo į ją surinkinėti tinklus, bet aplinkosaugininkai buvo dar greitesni ir juos sulaikė. Paaiškėjo, kad pažeidėjai – du Šilutės gyventojai, kurie, viešėdami pas bičiulį, nutarė jį pamokyti žvejybos „ypatumų“. Tokie „mokymai“ jiems kainuos daugiau kaip 5 tūkst. litų. Teks sumokėti nuo 400 iki 1000 Lt administracinę baudą ir atlyginti 4474 Lt žuvų ištekliams padarytą žalą – už sugautus 9 karšius, 11 lynų ir po kilogramą karosų, kuojų, raudžių ir ešerių. „Mokytojai“ taip pat neteks tinklų ir skolintos guminės irklinės pripučiamos valties. Neteisėta žvejyba kainavo daugiau kaip 3 tūkst. litų Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai kartu su neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais prie Šaukoto tvenkinio (Radviliškio r.) sulaikė tris brakonierius, kurie, naudodamiesi gumine valtimi, traukė tinklus ir tvarkė sugautą laimikį. Apie šiuos pažeidėjus aplinkosaugininkams pranešė žmonės. Nuvykę į vietą pareigūnai rado penkis statomuosius tinklus, kurių plūdės matėsi vandens paviršiuje. Surengus pasalą, brakonieriai buvo sulaikyti ankstų rytą. Paaiškėjo, kad jie buvo sugavę penkiolika lynų ir vieną karosą. Visiems trims pažeidėjams skirtos nuo 400 iki 1000 litų administracinės baudos, konfiskuota valtis ir tinklai, o už žuvų ištekliams padarytą žalą teks atlyginti 3290 litų. |
Žinotina žvejams mėgėjams Žvejyba tik su leidimais
Norintiesiems žvejoti jūroje, privačiuose ir tuose telkiniuose, kuriuose organizuota limituota (licencinė) žvejyba, būtina įsigyti mėgėjų žvejybos leidimus. Šiuo metu limituota žvejyba organizuota 7 vandens telkiniuose, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą (išnuomotuose telkiniuose): Šiaulių r. Gudelių ež., Vilniaus r. Varniškių ež., Druskininkų sav. Ilgio ež. ir Vijūnėlės tvenkinyje, Alytaus r. Vabalių ež., Skuodo r. Barstyčių tvenkinyje, Anykščių r. Pagojės tvenkinyje. Vandens telkiniai, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotą (neišnuomoti telkiniai) ir kuriuose organizuota limituota žvejyba, yra: Merkio upė nuo Ožkelaičių tilto iki Baltarusijos sienos (Ožkelaičių tiltas yra tarp Jašiūnų ir Rūdninkų), Alytaus r. Talokių ež., Varėnos r. Krūminių tvenkinys, Anykščių r. Smulkio ež., Ignalinos r. Joskučio ež., Vilniaus r. Musios ež. Patikslintos žvejybos taisyklės Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės nuo 2013 m. liepos mėn. yra patikslintos: apribotas kai kurių leidžiamų naudoti žvejybos įrankių ir kabliukų kiekis; velkiaudamas vienas žvejys gali naudoti ne daugiau kaip du spiningus. Šis apribojimas nustatytas siekiant pagausinti plėšriųjų žuvų, kurių daugumoje mūsų vandenų yra labai sumažėję, išteklius. Upėse pastebimai sumažėjus salačių ir ūsorių, leidžiama sugauti nebe tris, kaip ligi šiol, o dvi šias žuvis. Žvejojant salačius, kurie yra Europos bendrijos svarbos rūšis, nebegalima naudoti daugiau kaip du masalus. Taip yra uždrausta žvejyba vadinamaisiais „laiveliais“ arba „rogėmis“. Neberibojamas leidžiamas gaudyti žiobrių dydis. Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl intensyvios žvejybos Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose apie 80 proc. į upes atplaukusių žiobrių sudaro patinai, kurie yra smulkesni ir nepakliūna į žvejų tinklus (pralenda pro tinklo akį). Kadangi iki šiol žvejams mėgėjams buvo draudžiama imti mažesnius nei 28 cm žiobrius, jie pasiimdavo tik pateles, kurios yra stambesnės, o patinus paleisdavo ir todėl blogėjo populiacijos struktūra. Atsižvelgus į tai, minėtąjį apribojimą nutarta panaikinti. Aplinkos ministerija primena, kad visus metus draudžiama žvejoti valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, Kniaupo įlankoje, Nemune 500 m žemiau Kauno HE užtvankos ir kituose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nustatytuose vandens telkiniuose. Žvejojant reikia laikytis ir kitų taisyklėse nustatytų reikalavimų – draudžiama gaudyti lašišas, šlakius, sykus, neįsigijus žvejo mėgėjo kortelės šių žuvų žvejybai. Kitas žuvis galima gaudyti, laikantis leidžiamo sugauti žuvų kiekio ir jų dydžio, naudojant žvejybai ne daugiau, nei leidžia taisyklės, žvejybos įrankių ir kabliukų. AM, TG inf. |
Žvilgsnis
Orbitinis šiukšlynas
Kosminė erdvė užteršta į kosmosą paleistų aparatų nuolaužomis
Garsiajame multiplikaciniame filme „WALL-E“, kurį sukūrė „Piksaro“ kino studija, esama tokios scenos: kosminis Žemės gyventojų, paliekančių užterštą planetą, laivas praskrenda pro storą orbitoje susikaupusių šiukšlių sluoksnį. Suprantama, tai viso labo fantastika. Ir vis dėlto mūsų civilizacija septynmyliais žingsniais žengia link to, kad ji taptų realybe. Juk per pastaruosius 50 metų erdvė aplink Žemę pavirto pačiu tikriausiu sąvartynu.
Pagalbininkai ir kenkėjai
1957 metais pirmąsyk į orbitą pakilo dirbtinis Žemės palydovas. Nuo to laiko kosminiai skrydžiai mums tapo kone įprastiniu reikalu, o palydovai, orbitinės stotys ir kosminiai laivai – nepakeičiamais žmogaus pagalbininkais. Vien SSRS, o vėliau ir Rusijos Federacija per tuos metus išsiuntė į orbitą apie 1,5 tūkst. dirbtinių žemės palydovų, daugiau kaip 1000 –JAV, po 100 – Japonija ir Kinija. Dešimtys palydovų tenka Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, Indijai...Praktiškai kiekviena civilizuota šalis mūsų dienomis stengiasi įsitaisyti kosminių pagalbininkų.
Bet esama, kaip sakoma, ir kitos medalio pusės. Kiekvienas toks aparatas išveda į orbitą raketas – nešėjas, ir neretai jų dalys – blokai, atidirbusios viršutinės pakopos, atskilę apdailos elementai ir kitos medžiagos – taip pat lieka kosmose. O ir pats atskirų palydovų tarnybos laikas ribotas – 10 – 15 metų. O kas toliau? Geriausiu atveju juos pavyksta nustumti nuo orbitos ir paskandinti vandenyne. Blogiausiu – jie patys ar jų nuolaužos prisijungia prie šimtų tūkstančių kitų teršiančių antžemyninę erdvę daiktų. Kiek ten susikaupė visokiausių šiukšlių, netgi NASA pasakyti negali. Šiai kosminei agentūrai pasiseka susekti daugiau kaip 20 000 stambių ir ne itin stambių objektų. Tuo tarpu smulkiųjų kiekis viršija šimtus tūkstančių. Specialistų apskaičiavimu, dabar planetos orbitoje esama apie 5000 tonų technogeninių atliekų.
Geležinis srautas
Kuo labiau žmonija įsisavina kosmosą, tuo dažniau susiduria su savo užterštumo vaisiais. Beje, susiduria tiesiogine prasme. Štai keli patys žinomiausi atvejai. 1991 metais į sovietinį žemės palydovą „Kosmos-1934” įsirėžė palydovo “Kosmos-296” nuolauža. 1996 metais prancūzų palydovas „Cerise“ buvo pažeistas pačių prancūzų paleistos raketos pakopos fragmento. 2006 metais dėl šiukšlių įvyko Rusijos palydovo „Express-AM11” avarija. 2007 metais nukentėjo europietiškas meteorologinis palydovas “Meteosat-8“. Ypač stambus kosminis įvykis atsitiko 2009-aisiais: amerikiečių kosminis palydovas „Iridium“ susidūrė su neveikiančiu rusišku kariniu ryšio palydovu „Kosmos-2251“. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Dar daugiau – netgi patys smulkiausi objektai kosmose kelia didelę grėsmę, juk jie juda dešimties tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Pavyzdžiui, 1983 metais vieno iš amerikiečių „šatlų“ iliuminatorius įskilo dėl milimetro dydžio smiltelės. O jau dėl kokio nors didesnio kaip vieno centimetro varžto įsirėžimo neapsaugos net pačios šiuolaikiškiausios kosmonautikos technologijos. Tų pačių „šatlų“ paviršiuje keletą kartų buvo pastebėti aiškiai technogeninės kilmės įbrėžimai. Žinoma atvejų, kai smulkiausi objektai išvesdavo iš rikiuotės ne tiktai palydovų įrangą, bet ir pačius aparatus.
Didžiausia grėsmė, aišku, kyla žmonėms, pastoviai esantiems orbitoje. Pavyzdžiui, per tarptautinių kosminių stočių egzistavimo laiką ne kartą būta atvejų, kai stotį tekdavo patraukti iš kelio, kuriuo skriedavo mirtį nešantis kosminių šiukšlių srautas. 2011 metais stočiai teko imtis sudėtingų manevrų, kad išsisuktų nuo senos rusiškos raketos fragmento. Jau tais pačiais metais pavojingu atstumu nuo Tarptautinės kosminės stoties praskriejo amerikiečių raketos-nešėjos „Pegasas“ pakopa.
Keslerio efektas
Pirmąsyk į erdvės užterštumo problemą dėmesį dar 1978 metais atkreipė NASA darbuotojas Donaldas Kesleris. Jis perspėjo, kad erdvės aplink Žemę užteršimas gali paversti ją visiškai netinkamą kosminiams skrydžiams. Bet į mokslininko žodžius tąsyk niekas nekreipė dėmesio. Dar daugiau – kosminės valstybės ėmė elgtis tiesiog priešingai. 1980 metais, kosminio lenktyniavimo rėmuose, JAV ir SSRS aktyviai kūrė ginklą, galintį pažeisti priešo palydovus. Jiems pasisekė, tą jie įrodė sėkmingais šio ginklo išbandymais: raketos numušė orbitoje esančius palydovus – taikinius. 2007-aisiais kosminius taikinius išmoko numušti Kinija – ji sunaikino savo meteorologinį palydovą „Fenjun-1C“. 2008 metų vasarį JAV likvidavo savo iš rikiuotės išėjusį palydovą-šnipą USA-193. Suprantama, visų šitų aparatų nuolaužos daugybę kartų padidino orbitos užterštumą.
Bet net jei žmonija apsigalvos ir nustos šiukšlinti erdvę aplink mūsų planetą, situacija kasmet vis vien prastės. Kaip perspėjo kažkada Donaldas Kesleris, čia jau turės suveikti vadinamasis „domino efektas“: šiukšlės susiduria su kitais objektais, taip pat ir tarp savęs, ir pagimdo dar didesnį nuolaužų kiekį. Tai jau ne sykį pasitvirtino praktikoje. Pavyzdžiui, po minėtojo palydovų „Iridium“ ir „Kosmos-2251” susidūrimo susiformavo per 600 įvairaus dydžio nuolaužų, tai yra – šeši šimtai potencialios grėsmės atvejų!
Taigi niūrios Donaldo Keslerio prognozės pildosi. Jei taip klostysis ir toliau, greit nei vienas kosminis laivas negalės palikti planetos be rizikos susidurti su savo pirmtakų paliktomis nuolaužomis. Tai yra žmonija pasistatydins aplink save sieną, kurios anksčiau ar vėliau paprasčiausiai neįstengs įveikti.
Pagalbininkai ir kenkėjai
1957 metais pirmąsyk į orbitą pakilo dirbtinis Žemės palydovas. Nuo to laiko kosminiai skrydžiai mums tapo kone įprastiniu reikalu, o palydovai, orbitinės stotys ir kosminiai laivai – nepakeičiamais žmogaus pagalbininkais. Vien SSRS, o vėliau ir Rusijos Federacija per tuos metus išsiuntė į orbitą apie 1,5 tūkst. dirbtinių žemės palydovų, daugiau kaip 1000 –JAV, po 100 – Japonija ir Kinija. Dešimtys palydovų tenka Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, Indijai...Praktiškai kiekviena civilizuota šalis mūsų dienomis stengiasi įsitaisyti kosminių pagalbininkų.
Bet esama, kaip sakoma, ir kitos medalio pusės. Kiekvienas toks aparatas išveda į orbitą raketas – nešėjas, ir neretai jų dalys – blokai, atidirbusios viršutinės pakopos, atskilę apdailos elementai ir kitos medžiagos – taip pat lieka kosmose. O ir pats atskirų palydovų tarnybos laikas ribotas – 10 – 15 metų. O kas toliau? Geriausiu atveju juos pavyksta nustumti nuo orbitos ir paskandinti vandenyne. Blogiausiu – jie patys ar jų nuolaužos prisijungia prie šimtų tūkstančių kitų teršiančių antžemyninę erdvę daiktų. Kiek ten susikaupė visokiausių šiukšlių, netgi NASA pasakyti negali. Šiai kosminei agentūrai pasiseka susekti daugiau kaip 20 000 stambių ir ne itin stambių objektų. Tuo tarpu smulkiųjų kiekis viršija šimtus tūkstančių. Specialistų apskaičiavimu, dabar planetos orbitoje esama apie 5000 tonų technogeninių atliekų.
Geležinis srautas
Kuo labiau žmonija įsisavina kosmosą, tuo dažniau susiduria su savo užterštumo vaisiais. Beje, susiduria tiesiogine prasme. Štai keli patys žinomiausi atvejai. 1991 metais į sovietinį žemės palydovą „Kosmos-1934” įsirėžė palydovo “Kosmos-296” nuolauža. 1996 metais prancūzų palydovas „Cerise“ buvo pažeistas pačių prancūzų paleistos raketos pakopos fragmento. 2006 metais dėl šiukšlių įvyko Rusijos palydovo „Express-AM11” avarija. 2007 metais nukentėjo europietiškas meteorologinis palydovas “Meteosat-8“. Ypač stambus kosminis įvykis atsitiko 2009-aisiais: amerikiečių kosminis palydovas „Iridium“ susidūrė su neveikiančiu rusišku kariniu ryšio palydovu „Kosmos-2251“. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Dar daugiau – netgi patys smulkiausi objektai kosmose kelia didelę grėsmę, juk jie juda dešimties tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Pavyzdžiui, 1983 metais vieno iš amerikiečių „šatlų“ iliuminatorius įskilo dėl milimetro dydžio smiltelės. O jau dėl kokio nors didesnio kaip vieno centimetro varžto įsirėžimo neapsaugos net pačios šiuolaikiškiausios kosmonautikos technologijos. Tų pačių „šatlų“ paviršiuje keletą kartų buvo pastebėti aiškiai technogeninės kilmės įbrėžimai. Žinoma atvejų, kai smulkiausi objektai išvesdavo iš rikiuotės ne tiktai palydovų įrangą, bet ir pačius aparatus.
Didžiausia grėsmė, aišku, kyla žmonėms, pastoviai esantiems orbitoje. Pavyzdžiui, per tarptautinių kosminių stočių egzistavimo laiką ne kartą būta atvejų, kai stotį tekdavo patraukti iš kelio, kuriuo skriedavo mirtį nešantis kosminių šiukšlių srautas. 2011 metais stočiai teko imtis sudėtingų manevrų, kad išsisuktų nuo senos rusiškos raketos fragmento. Jau tais pačiais metais pavojingu atstumu nuo Tarptautinės kosminės stoties praskriejo amerikiečių raketos-nešėjos „Pegasas“ pakopa.
Keslerio efektas
Pirmąsyk į erdvės užterštumo problemą dėmesį dar 1978 metais atkreipė NASA darbuotojas Donaldas Kesleris. Jis perspėjo, kad erdvės aplink Žemę užteršimas gali paversti ją visiškai netinkamą kosminiams skrydžiams. Bet į mokslininko žodžius tąsyk niekas nekreipė dėmesio. Dar daugiau – kosminės valstybės ėmė elgtis tiesiog priešingai. 1980 metais, kosminio lenktyniavimo rėmuose, JAV ir SSRS aktyviai kūrė ginklą, galintį pažeisti priešo palydovus. Jiems pasisekė, tą jie įrodė sėkmingais šio ginklo išbandymais: raketos numušė orbitoje esančius palydovus – taikinius. 2007-aisiais kosminius taikinius išmoko numušti Kinija – ji sunaikino savo meteorologinį palydovą „Fenjun-1C“. 2008 metų vasarį JAV likvidavo savo iš rikiuotės išėjusį palydovą-šnipą USA-193. Suprantama, visų šitų aparatų nuolaužos daugybę kartų padidino orbitos užterštumą.
Bet net jei žmonija apsigalvos ir nustos šiukšlinti erdvę aplink mūsų planetą, situacija kasmet vis vien prastės. Kaip perspėjo kažkada Donaldas Kesleris, čia jau turės suveikti vadinamasis „domino efektas“: šiukšlės susiduria su kitais objektais, taip pat ir tarp savęs, ir pagimdo dar didesnį nuolaužų kiekį. Tai jau ne sykį pasitvirtino praktikoje. Pavyzdžiui, po minėtojo palydovų „Iridium“ ir „Kosmos-2251” susidūrimo susiformavo per 600 įvairaus dydžio nuolaužų, tai yra – šeši šimtai potencialios grėsmės atvejų!
Taigi niūrios Donaldo Keslerio prognozės pildosi. Jei taip klostysis ir toliau, greit nei vienas kosminis laivas negalės palikti planetos be rizikos susidurti su savo pirmtakų paliktomis nuolaužomis. Tai yra žmonija pasistatydins aplink save sieną, kurios anksčiau ar vėliau paprasčiausiai neįstengs įveikti.
Milijardieriai ieškos turtų asteroiduose
Pasirodo, niekam nepriklausantys dangaus kūnai tiesiog kimšte prikimšti brangiųjų metalų ir naudingųjų iškasenų
Kova dėl Pandoros mineralų
Nafta ir kitos naudingosios iškasenos Žemėje, pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis remiantis, pranyks po šimto metų. Ir tada jų teks ieškoti asteroiduose. Pirmąsyk kosmonautikos istorijoje apie šiuos neįprastus planus pareiškė amerikiečių kompanija „Planetary Resources“ Sietle vykusioje spaudos konferencijoje. Šios kompanijos investoriais tapo milijardieriai: garsiojo paieškų tinklo „Google“ įkūrėjai ir kompiuterinės firmos „Microsoft“ topmenedžeriai. O konsultantu buvo pakviestas legendinis režisierius Džeimsas Kameronas. Ir ne veltui. Tie, kurie matė jo garsųjį filmą „Avataras“, prisimena, kad jo siužetas buvo paremtas žmonių kova su Pandoros – mistinės Polifemo planetos palydovo – gyventojais. Žmonėms verkiant reikėjo vertingo mineralo, pavadinto anobtaniumu. Bet mes į asteroidus keliausime ieškoti kitų žaliavų.
- Erdvėje aplink Žemę esama apie 9 tūkst. asteroidų, kurių skersmuo didesnis kaip 45 metrai. Tai – tikras lobynas, - sako „Google“ įkūrėjas Laris Peidžas. – Juk didžioji dalis jų kimšte prikimšta brangiųjų metalų.
Remiantis tyrimais, šiuose dangaus kūnuose gali slypėti platininės grupės metalų ištekliai: pati platina, taip pat iridis, renis, osmis, rodis ir paladis. Ir jų čia dvidešimt kartų daugiau negu Žemės plutoje. O šių elementų labai reikia mikroelektronikai ir medicinos pramonei.
- Platininės grupės metalų kur kas lengviau gauti iš platininių asteroidų, negu iš Žemės plutos, - aiškina buvęs NASA darbuotojas Erikas Andersonas. – Remiantis išankstiniais vertinimais, pasiekiamumo ribose skrieja keletas šių retųjų metalų turinčių asteroidų, kurių skersmuo – apie trisdešimt metrų.
Kiti asteroidai turtingi geležies, nikelio, kobalto – jais paremta visa mūsų sunkioji pramonė. Tas, kuris užvaldys šiuos turtus, jau tiksliai nepraloš. Dar 1994 metais mokslininkai pirmąsyk apskaičiavo, kiek vertas dviejų kilometrų skersmens metalų turtingas asteroidas. Išėjo beveik 30 trilijonų dolerių. O juk dabar kainos pašokusios beveik tris kartus.
- Platina dabar kainuoja apie 50 tūkst. dolerių už kilogramą, - skaičiuoja vienas iš „Google“ vadovų Erikas Šmitas. – Žemėje jos išgaunama maždaug 200 tonų per metus – tai 10 milijardų dolerių. O viso labo vidutinio vieno kilometro skersmens asteroido vienas metras gali duoti 130 tonų platinos, tai yra daugiau šešių milijardų dolerių. Todėl visos išlaidos šiai platinai pasiekti atsipirks su kaupu.
Dar asteroiduose esama gėlo vandens. Ir jo mums labai greitai prireiks, todėl, kad, ekologų paskaičiavimu, Žemėje jo gali pradėti stigti žymiai anksčiau, negu „juodojo aukso“. Be gaivinančios drėgmės neišsivers ir būsimi kosmoso užkariautojai. Jiems vandens prireiks ne tiktai tam, kad būtų numalšintas troškulys, bet ir vandeniliniam – deguoniniam raketų kurui gauti. Korporacijos ekspertai įsitikinę, kad netolimu atstumu nuo Žemės esama 1500 asteroidų, kuriuose esama šių neįkainojamų resursų.
Bet kaipgi pasiekti šiuos skrajojančius lobynus?
Kosminiai pionieriai
- Dar būdamas paaugliu, svajojau tapti kalnakasiu ir dirbti asteroide, - per spaudos konferenciją išsyk pasisiūlė pirmuoju tapti Piteris Diamandis, fondo „X Prize“ įsteigėjas, bandantis įdiegti į gyvenimą kosminio turizmo idėjas.
Bet vieno entuziazmo tokiam grandioziniam projektui, žinoma, maža.
Ekspertai sudarė planą. Po 18 – 24 mėnesių – pirmojo pasaulyje privataus kosminio teleskopo paleidimas, o laikui bėgant – ir ištisos armados dangų tyrinėjančios technikos siuntimas. Iš tūkstančių akmenėlių akyli instrumentų akis įžvelgs pačius vertingiausius – ir jų link išsiruoš nepilotiniai prietaisai. Jie prisiartins prie asteroidų, kad detaliai juos nufotografuotų ir išmatuotų. Ir tiktai po to į asteroidų paviršių įsigrauš zondai.
- Pasiektas naudingąsias iškasenas geriau ne gabenti į Žemę, o nukreipti jas į Mėnulio orbitą, - siūlo Diamandis. – Perdirbti jas padės kosminiai aparatai – robotai. Ir tiktai po to partijomis medžiagą galima bus vežti į Žemės aruodus. O saulės baterijų ir elektros energijos pagalba vandenį galima bus suskaidyti į deguonį ir vandenilį – kurą raketoms. Ateityje gali atsirasti netgi skraidančiosios degalinės kosminiams laivams.
- Tačiau asteroidų gaudymas tolimame kosmose ir jų medžiagų transportavimas į Mėnulio orbitą kosminiais laivais, veikiančiais saulės baterijų pagrindu, gali trukti nuo šešerių iki dešimties metų, - apskaičiavimais dalijasi kosminis turistas, matematikas ir buvęs „Microsofto“ vyr. programuotojas Čarlzas Simonis. – Tokios misijos kaina sieks apie tris – keturis milijardus dolerių.
Bet svarbiausia, teigia projekto dalyviai, yra tai, jog neįveikiamų techninių kliūčių, kad išmoktume pasiekti naudingąsias iškasenas kosmose, nesama.
- Dauguma asteroidų yra ne kas kita, kaip porėtos „pusnys“, be metalų, pilnos vandeninio ledo ir užšaldytų dujų, - aiškina amerikiečių astronautas Tomas Džonsas. – O mūsų aparatai, skirti žaliavai išgauti ir perdirbti, kažkuo primins sniego valymo kombainus, dirbančius nesvarumo sąlygomis.
Kalifornijoje esantis Keko institutas jau pateikė rezultatus tyrimo, atlikto, NASA ekspertams padedant. Remiantis jais, kosminės žaliavos išgavimas laikomas techniškai įgyvendinama užduotimi iki 2025 metų. O naujųjų technologijų atsiradimo finansinę naudą pasaulio ekonomikai mokslininkai vertina trilijonais dolerių.
Artimiausiuose planuose – netoli Žemės skriejančių asteroidų išaiškinimas, jų įvertinimas ir ištyrimas. Tai, kad tokie dalykai įmanomi, kompanijos rengiasi įrodyti jau po dvejų metų, paleisdami demonstracinį automatinį aparatą artimiausio dangaus kūno link.
- Jei atsigręžtume atgal ir pažvelgtume į istoriją, domėdamiesi, kas gi atvedė žmoniją link stambiausių investicijų į žvalgybą ir į transportą, išvysim: tai resursai, - primena kosmoso vadybininkas Piteris Diamandis. – Europiečiai įsisavino naujus maršrutus vardan prieskonių. Pirmieji amerikiečių persikėlėliai brovėsi į Vakarus, ieškodami aukso, naftos, medienos ir žemių.
O šiandien žmogui pagal jėgas nuskristi net į fantastinę Pandorą ieškoti anobtaniumo.
Parengė Žygintas Petrulis
Kova dėl Pandoros mineralų
Nafta ir kitos naudingosios iškasenos Žemėje, pačiomis optimistiškiausiomis prognozėmis remiantis, pranyks po šimto metų. Ir tada jų teks ieškoti asteroiduose. Pirmąsyk kosmonautikos istorijoje apie šiuos neįprastus planus pareiškė amerikiečių kompanija „Planetary Resources“ Sietle vykusioje spaudos konferencijoje. Šios kompanijos investoriais tapo milijardieriai: garsiojo paieškų tinklo „Google“ įkūrėjai ir kompiuterinės firmos „Microsoft“ topmenedžeriai. O konsultantu buvo pakviestas legendinis režisierius Džeimsas Kameronas. Ir ne veltui. Tie, kurie matė jo garsųjį filmą „Avataras“, prisimena, kad jo siužetas buvo paremtas žmonių kova su Pandoros – mistinės Polifemo planetos palydovo – gyventojais. Žmonėms verkiant reikėjo vertingo mineralo, pavadinto anobtaniumu. Bet mes į asteroidus keliausime ieškoti kitų žaliavų.
- Erdvėje aplink Žemę esama apie 9 tūkst. asteroidų, kurių skersmuo didesnis kaip 45 metrai. Tai – tikras lobynas, - sako „Google“ įkūrėjas Laris Peidžas. – Juk didžioji dalis jų kimšte prikimšta brangiųjų metalų.
Remiantis tyrimais, šiuose dangaus kūnuose gali slypėti platininės grupės metalų ištekliai: pati platina, taip pat iridis, renis, osmis, rodis ir paladis. Ir jų čia dvidešimt kartų daugiau negu Žemės plutoje. O šių elementų labai reikia mikroelektronikai ir medicinos pramonei.
- Platininės grupės metalų kur kas lengviau gauti iš platininių asteroidų, negu iš Žemės plutos, - aiškina buvęs NASA darbuotojas Erikas Andersonas. – Remiantis išankstiniais vertinimais, pasiekiamumo ribose skrieja keletas šių retųjų metalų turinčių asteroidų, kurių skersmuo – apie trisdešimt metrų.
Kiti asteroidai turtingi geležies, nikelio, kobalto – jais paremta visa mūsų sunkioji pramonė. Tas, kuris užvaldys šiuos turtus, jau tiksliai nepraloš. Dar 1994 metais mokslininkai pirmąsyk apskaičiavo, kiek vertas dviejų kilometrų skersmens metalų turtingas asteroidas. Išėjo beveik 30 trilijonų dolerių. O juk dabar kainos pašokusios beveik tris kartus.
- Platina dabar kainuoja apie 50 tūkst. dolerių už kilogramą, - skaičiuoja vienas iš „Google“ vadovų Erikas Šmitas. – Žemėje jos išgaunama maždaug 200 tonų per metus – tai 10 milijardų dolerių. O viso labo vidutinio vieno kilometro skersmens asteroido vienas metras gali duoti 130 tonų platinos, tai yra daugiau šešių milijardų dolerių. Todėl visos išlaidos šiai platinai pasiekti atsipirks su kaupu.
Dar asteroiduose esama gėlo vandens. Ir jo mums labai greitai prireiks, todėl, kad, ekologų paskaičiavimu, Žemėje jo gali pradėti stigti žymiai anksčiau, negu „juodojo aukso“. Be gaivinančios drėgmės neišsivers ir būsimi kosmoso užkariautojai. Jiems vandens prireiks ne tiktai tam, kad būtų numalšintas troškulys, bet ir vandeniliniam – deguoniniam raketų kurui gauti. Korporacijos ekspertai įsitikinę, kad netolimu atstumu nuo Žemės esama 1500 asteroidų, kuriuose esama šių neįkainojamų resursų.
Bet kaipgi pasiekti šiuos skrajojančius lobynus?
Kosminiai pionieriai
- Dar būdamas paaugliu, svajojau tapti kalnakasiu ir dirbti asteroide, - per spaudos konferenciją išsyk pasisiūlė pirmuoju tapti Piteris Diamandis, fondo „X Prize“ įsteigėjas, bandantis įdiegti į gyvenimą kosminio turizmo idėjas.
Bet vieno entuziazmo tokiam grandioziniam projektui, žinoma, maža.
Ekspertai sudarė planą. Po 18 – 24 mėnesių – pirmojo pasaulyje privataus kosminio teleskopo paleidimas, o laikui bėgant – ir ištisos armados dangų tyrinėjančios technikos siuntimas. Iš tūkstančių akmenėlių akyli instrumentų akis įžvelgs pačius vertingiausius – ir jų link išsiruoš nepilotiniai prietaisai. Jie prisiartins prie asteroidų, kad detaliai juos nufotografuotų ir išmatuotų. Ir tiktai po to į asteroidų paviršių įsigrauš zondai.
- Pasiektas naudingąsias iškasenas geriau ne gabenti į Žemę, o nukreipti jas į Mėnulio orbitą, - siūlo Diamandis. – Perdirbti jas padės kosminiai aparatai – robotai. Ir tiktai po to partijomis medžiagą galima bus vežti į Žemės aruodus. O saulės baterijų ir elektros energijos pagalba vandenį galima bus suskaidyti į deguonį ir vandenilį – kurą raketoms. Ateityje gali atsirasti netgi skraidančiosios degalinės kosminiams laivams.
- Tačiau asteroidų gaudymas tolimame kosmose ir jų medžiagų transportavimas į Mėnulio orbitą kosminiais laivais, veikiančiais saulės baterijų pagrindu, gali trukti nuo šešerių iki dešimties metų, - apskaičiavimais dalijasi kosminis turistas, matematikas ir buvęs „Microsofto“ vyr. programuotojas Čarlzas Simonis. – Tokios misijos kaina sieks apie tris – keturis milijardus dolerių.
Bet svarbiausia, teigia projekto dalyviai, yra tai, jog neįveikiamų techninių kliūčių, kad išmoktume pasiekti naudingąsias iškasenas kosmose, nesama.
- Dauguma asteroidų yra ne kas kita, kaip porėtos „pusnys“, be metalų, pilnos vandeninio ledo ir užšaldytų dujų, - aiškina amerikiečių astronautas Tomas Džonsas. – O mūsų aparatai, skirti žaliavai išgauti ir perdirbti, kažkuo primins sniego valymo kombainus, dirbančius nesvarumo sąlygomis.
Kalifornijoje esantis Keko institutas jau pateikė rezultatus tyrimo, atlikto, NASA ekspertams padedant. Remiantis jais, kosminės žaliavos išgavimas laikomas techniškai įgyvendinama užduotimi iki 2025 metų. O naujųjų technologijų atsiradimo finansinę naudą pasaulio ekonomikai mokslininkai vertina trilijonais dolerių.
Artimiausiuose planuose – netoli Žemės skriejančių asteroidų išaiškinimas, jų įvertinimas ir ištyrimas. Tai, kad tokie dalykai įmanomi, kompanijos rengiasi įrodyti jau po dvejų metų, paleisdami demonstracinį automatinį aparatą artimiausio dangaus kūno link.
- Jei atsigręžtume atgal ir pažvelgtume į istoriją, domėdamiesi, kas gi atvedė žmoniją link stambiausių investicijų į žvalgybą ir į transportą, išvysim: tai resursai, - primena kosmoso vadybininkas Piteris Diamandis. – Europiečiai įsisavino naujus maršrutus vardan prieskonių. Pirmieji amerikiečių persikėlėliai brovėsi į Vakarus, ieškodami aukso, naftos, medienos ir žemių.
O šiandien žmogui pagal jėgas nuskristi net į fantastinę Pandorą ieškoti anobtaniumo.
Parengė Žygintas Petrulis
Gamta svetur
Prie "didžiausios Centrinės Europos balos"
Algirdas Stanaitis
Europoje, Dunojaus Vidurio lygumoje,
telkšo didžiausias Centrinėje Europoje Balatono ežeras. Jo pakrantėse
išsidėstęs svarbiausias Vengrijos kurortas su gausiais mineraliniais
ir terminiais šaltiniais, gerai išvystyta infrastruktūra ir žvejyba.
Ežero pakrantėse gyvenama nuo žilos senovės. Prie ežero gyveno keltai, frankai, slavai, germanai. Pirmame mūsų eros amžiuje čia įsigalėjo romėnai, o nuo X a. pradžios įsikūrė vengrai. Dėl to ir ežeras atskirų tautų vadinamas skirtingai. Romėnai jį vadino Pelso, kas reiškia „seklus ežeras“. Slavų gentys - Blotenske arba Blatno – nuo žodžio blato – bala. Germanų gentys - Plattensee. Vengriškas jo pavadinimas „Balaton“ nėra vengriškos kilmės. Manoma, kad jis kilęs nuo slaviško žodžio „blato“.
Vengrija neturi priėjimo prie jūros. Dėl to didžiausias jos vandens telkinys dažnai vadinas „Vengrijos jūra“. Kartais dėl nedidelio gylio Balatono ežeras ironiškai vadinamas „pačia didžiausia Centrinės Europos bala“.
Padėtis ir dydis
Ežeras telkšo vakarinėje Vengrijos dalyje, Vidurio Dunojaus žemumos tektoniniame pažemėjime. Jis ištįsęs šiaurės–rytų–pietvakarių kryptimi pagal Bakono kalnų pietrytinę papėdę. Atstumas nuo šiaurės–rytinio ežero galo iki Vengrijos sostinės Budapešto apie 100 km.
Balatono ežero plotas 594 km2. Tai tik nedidelė dalis prieš milijonus metų šioje vietoje bangavusios didžiulės jūros. Ilgis – 80 km, o plotis svyruoja nuo 1,2 iki 12,4 km. Vandens lygis telkšo 104 metrų absoliutiniame aukštyje. Ežero unikalumas – nedidelis gylis. Vidutinis gylis tesiekia 3,6 metrus, o didžiausias – vos 12,5 m. Ežeras talpina tik 1,9 km3 vandens. Dėl nedidelio gylio ežero vanduo labai greitai įšyla ir tampa tikru rojumi maudymosi mėgėjams.
Pakrantės ilgis – 236 km. Krantai daugiausia žemi, mažai vingiuoti, vietomis pelkėti. Pietinis krantas daugiausia lygus, šiauriniame yra keletas nedidelių įlankų ir vienas žymus Tihano pusiasalis. Jo smaigalys nuo priešingo ežero kranto nutolęs tik 1,2 km. Tai pati siauriausia Balatono ežero vieta.
Ežeran įteka daug nedidelių upelių. Didžiausias intakas Zala. Išteka Šijo upė, kuri kanalu sujungta su Dunojumi.
Su Balatono ežeru siejasi daug senų legendų ir padavimų. Vienoje jų, bene labiausiai paplitusioje, kalbama, kad ežero dugne stovinti bažnyčia ir joje gyvena pastoviai verkianti mergina. Legenda byloja, kad, kol mergina verks, tol Balatono ežere bus vandens, ežeras gyvens. Kita legenda primena, kad ežerą atrado piemuo, ganantis avis. Pievoje jis pastebėjo keistos formos akmenį. Jį pakėlus iš žemės išsiveržė šaltinis, ir atsirado didelis ežeras.
Klimatinės sąlygos
Nedidelis gylis turi ypatingą reikšmę ežero gyvenime. Vasarą vidutinė vandens temperatūra 21–220 C, o kartais pasiekia ir 260C. Vanduo švarus, bet ne skaidrus. Dėl to pirmas įspūdis nėra patrauklus. Taip yra dėl gausaus planktono. Vyraujanti spalva – šviesiai žalsva, bet ji keičiasi priklausomai nuo oro sąlygų ir metų laiko.
Ežero dugnas padengtas smulkiu smėliu, daugelyje vietų platus atabradas. Pietinėje pakrantėje jo plotis siekia 200–300 metrų, o gylis vos 1 metrą. Giliausia vieta– Tihano dauba – yra prie to paties pavadinimo pusiasalio ir siekia 12,5 metro.
Viršvandeniniai ežero šlaitai skirtingi. Daugelyje vietų jie žemi, vietomis net užpelkėję. Tik ežero šiaurėje prie Bakono kalnų jie statūs, aukšti. Kai kurios krantų dalys ir kalvų viršūnės vulkaninės kilmės. Vietomis sustingusi lava suformavo „bazaltinius vargonus“ – akmeninius stulpus pagal formą primenančius vargonų vamzdžius.
Balatono ežero ir aplinkos klimatas švelniai kontinentinis. Pakrantėms būdinga ilga, saulėta vasara, trunkanti nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos. Žiema švelni, tačiau ežeras beveik kiekvienais metais užšąla. Vidutinis ledo storis 10–20 cm. Ežere pasitaiko ir stiprių vėjų, kurie pavojingi buriuotojams ir mažiems laivams.
Fauna ir flora
Palankios klimato sąlygos, negilus ežero dubuo sukūrė palankias sąlygas turtingai faunai ir florai. Ežere gyvena 25 žuvų rūšys. Žvejyba leidžiama pagal licenzijas. Gaudomi karšiai, sterkai, lydekos, šamai. Ypač populiarus karpių gaudymas.
Balatono ežere gyvena daug gulbių. Jų populiaciją stebi speciali taryba. Ežere ir kituose vidiniuose (Tihano pusiasalio) nenuotakiuose ežerėliuose peri daug paukščių: gandrų, gervių, laukinių žąsų, ančių ir kitų. Mažojo Balatono draustinyje auginami buivolai. Tai viena iš negausių vietų Europoje, kur galima pamatyti šiuos gyvūnus.
Nemaža ežero pakrančių dalis priaugusi nendrių. Nendrynams tenka svarbus vaidmuo ekologiniame balanse. Jų sąžalynuose peri paukščiai, neršia žuvys. Be to, joms tenka svarbus vaidmuo valant vandenį. Žiemą ežere vykdomi atrankiniai nendrių kirtimai. Dabar jos dengia 2 proc. ežero ploto, o XX a. viduryje apėmė 3 proc. Dėl nendrių kirtimo ir jų plotų vyksta nesutarimai tarp jachtininkų, rengiančių iškirstose vietose uostus, ir ekologinių žinybų.
Ežero ir pakrančių įžymybės
Balatono ežero pakrantėse ir netolimoje aplinkoje nemažai įdomių lankytinų gamtinių ir istorinių vietų. Viena mėgiamiausių tokių vietų Tihano pusiasalis, užimantis 12 km2 plotą. Jame yra benuotakiniai ežerėliai, apsupti užgesusių geizerių konusų. Jų gylis – 2–3 metrai. Juose daug nendrių, veisiasi vandens apukščiai.
Kiš Balaton – mažasis Balatonas – užpelkėję plotai intako Zala žiotyse. Tai saugomi plotai – gandrų, gervių, laukinių žąsų ir ančių buveinė. Pelkėti plotai lyg filtras patenkančiam į ežerą upių vandeniui.
Balatono aukštumų nacionalinis parkas, įkurtas 1977 metais. Jis tęsiasi šiaurine ežero pakrante. Paviršius kalvotas, daug užgesusių vulkanų, geizerių kraterių, išsiliejusios lavos. Parke yra urvų su požeminiais ežerais.
Chevizo ežeras prie Chevizo miesto. Tai didžiausias Europoje terminis ežeras, atsiradęs užgesusio vulkano krateryje. Plotas - 4,7 ha, gylis - virš 40 m. Vandens temperatūra vasarą 34, žiemą – 260 C. Vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, silpnai radioaktyvus, dugnas padengtas gydomuoju purvu. Ežero gydomosios savybės buvo žinomas romėnams.
Loci urvas Tamoša kalno šlaite. Jis atsirado terminiams vandenims ištirpdžius klinčių kalnus. Ilgis - virš 100 m, lankomas nuo 1934 metų.
Ežero pakrantėse kelios dešimtys gyvenviečių, gerai įrengtų kurortinių miestelių. Kiekvienas jų pasižymi savo specifika. Tihano gyvenvietė pusiasalyje garsi seniausiu Vengrijos vienuolynu, Kestchėjus – seniausias miestas prie Balatono, jame daug architektūros paminklų. Šiofokas – didžiausias pietinio kranto miestas, prie jo populiariausi ežero pliažai, garsūs folkloro festivaliai, daug įdomių pastatų. Balatonfiuredas – šiaurinės pakrantės sostinė, kurortas nuo XVIII a., garsėjantis terminiais vandenimis.
Gydymosi ir poilsio vieta
Balatono ežeras ir jo pakrantės puiki poilsio bei gydymosi vieta. Švarus, šiltas vanduo, gražios pakrantės, gydomieji šaltiniai, gera infrastruktūra daro šią vietovę žinoma ne tik Vengrijoje, bet ir visoje Europoje. Vietovę nesunku pasiekti iš įvairių Europos vietų skirtingomis transporto priemonėmis.
Tenka priminti, kad poilsiavimas prie ežero prasidėjo XVIII a. Nedideli kaimeliai greitai tapo kurortinėmis vietovėmis, kuriose ilsėjosi vengrų ir austrų aristokratija. Iš pradžių poilsiautojus viliojo gydomieji mineraliniai vandenys, vėliau mada tapo maudymasis ežere. 1945 metų kovo mėnesį vykusių kovų metu daug statinių buvo sugriauta, tačiau pokaryje turizmo industrija buvo atkurta ir išplėtota.
Prof. Algirdas Stanaitis
Ežero pakrantėse gyvenama nuo žilos senovės. Prie ežero gyveno keltai, frankai, slavai, germanai. Pirmame mūsų eros amžiuje čia įsigalėjo romėnai, o nuo X a. pradžios įsikūrė vengrai. Dėl to ir ežeras atskirų tautų vadinamas skirtingai. Romėnai jį vadino Pelso, kas reiškia „seklus ežeras“. Slavų gentys - Blotenske arba Blatno – nuo žodžio blato – bala. Germanų gentys - Plattensee. Vengriškas jo pavadinimas „Balaton“ nėra vengriškos kilmės. Manoma, kad jis kilęs nuo slaviško žodžio „blato“.
Vengrija neturi priėjimo prie jūros. Dėl to didžiausias jos vandens telkinys dažnai vadinas „Vengrijos jūra“. Kartais dėl nedidelio gylio Balatono ežeras ironiškai vadinamas „pačia didžiausia Centrinės Europos bala“.
Padėtis ir dydis
Ežeras telkšo vakarinėje Vengrijos dalyje, Vidurio Dunojaus žemumos tektoniniame pažemėjime. Jis ištįsęs šiaurės–rytų–pietvakarių kryptimi pagal Bakono kalnų pietrytinę papėdę. Atstumas nuo šiaurės–rytinio ežero galo iki Vengrijos sostinės Budapešto apie 100 km.
Balatono ežero plotas 594 km2. Tai tik nedidelė dalis prieš milijonus metų šioje vietoje bangavusios didžiulės jūros. Ilgis – 80 km, o plotis svyruoja nuo 1,2 iki 12,4 km. Vandens lygis telkšo 104 metrų absoliutiniame aukštyje. Ežero unikalumas – nedidelis gylis. Vidutinis gylis tesiekia 3,6 metrus, o didžiausias – vos 12,5 m. Ežeras talpina tik 1,9 km3 vandens. Dėl nedidelio gylio ežero vanduo labai greitai įšyla ir tampa tikru rojumi maudymosi mėgėjams.
Pakrantės ilgis – 236 km. Krantai daugiausia žemi, mažai vingiuoti, vietomis pelkėti. Pietinis krantas daugiausia lygus, šiauriniame yra keletas nedidelių įlankų ir vienas žymus Tihano pusiasalis. Jo smaigalys nuo priešingo ežero kranto nutolęs tik 1,2 km. Tai pati siauriausia Balatono ežero vieta.
Ežeran įteka daug nedidelių upelių. Didžiausias intakas Zala. Išteka Šijo upė, kuri kanalu sujungta su Dunojumi.
Su Balatono ežeru siejasi daug senų legendų ir padavimų. Vienoje jų, bene labiausiai paplitusioje, kalbama, kad ežero dugne stovinti bažnyčia ir joje gyvena pastoviai verkianti mergina. Legenda byloja, kad, kol mergina verks, tol Balatono ežere bus vandens, ežeras gyvens. Kita legenda primena, kad ežerą atrado piemuo, ganantis avis. Pievoje jis pastebėjo keistos formos akmenį. Jį pakėlus iš žemės išsiveržė šaltinis, ir atsirado didelis ežeras.
Klimatinės sąlygos
Nedidelis gylis turi ypatingą reikšmę ežero gyvenime. Vasarą vidutinė vandens temperatūra 21–220 C, o kartais pasiekia ir 260C. Vanduo švarus, bet ne skaidrus. Dėl to pirmas įspūdis nėra patrauklus. Taip yra dėl gausaus planktono. Vyraujanti spalva – šviesiai žalsva, bet ji keičiasi priklausomai nuo oro sąlygų ir metų laiko.
Ežero dugnas padengtas smulkiu smėliu, daugelyje vietų platus atabradas. Pietinėje pakrantėje jo plotis siekia 200–300 metrų, o gylis vos 1 metrą. Giliausia vieta– Tihano dauba – yra prie to paties pavadinimo pusiasalio ir siekia 12,5 metro.
Viršvandeniniai ežero šlaitai skirtingi. Daugelyje vietų jie žemi, vietomis net užpelkėję. Tik ežero šiaurėje prie Bakono kalnų jie statūs, aukšti. Kai kurios krantų dalys ir kalvų viršūnės vulkaninės kilmės. Vietomis sustingusi lava suformavo „bazaltinius vargonus“ – akmeninius stulpus pagal formą primenančius vargonų vamzdžius.
Balatono ežero ir aplinkos klimatas švelniai kontinentinis. Pakrantėms būdinga ilga, saulėta vasara, trunkanti nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos. Žiema švelni, tačiau ežeras beveik kiekvienais metais užšąla. Vidutinis ledo storis 10–20 cm. Ežere pasitaiko ir stiprių vėjų, kurie pavojingi buriuotojams ir mažiems laivams.
Fauna ir flora
Palankios klimato sąlygos, negilus ežero dubuo sukūrė palankias sąlygas turtingai faunai ir florai. Ežere gyvena 25 žuvų rūšys. Žvejyba leidžiama pagal licenzijas. Gaudomi karšiai, sterkai, lydekos, šamai. Ypač populiarus karpių gaudymas.
Balatono ežere gyvena daug gulbių. Jų populiaciją stebi speciali taryba. Ežere ir kituose vidiniuose (Tihano pusiasalio) nenuotakiuose ežerėliuose peri daug paukščių: gandrų, gervių, laukinių žąsų, ančių ir kitų. Mažojo Balatono draustinyje auginami buivolai. Tai viena iš negausių vietų Europoje, kur galima pamatyti šiuos gyvūnus.
Nemaža ežero pakrančių dalis priaugusi nendrių. Nendrynams tenka svarbus vaidmuo ekologiniame balanse. Jų sąžalynuose peri paukščiai, neršia žuvys. Be to, joms tenka svarbus vaidmuo valant vandenį. Žiemą ežere vykdomi atrankiniai nendrių kirtimai. Dabar jos dengia 2 proc. ežero ploto, o XX a. viduryje apėmė 3 proc. Dėl nendrių kirtimo ir jų plotų vyksta nesutarimai tarp jachtininkų, rengiančių iškirstose vietose uostus, ir ekologinių žinybų.
Ežero ir pakrančių įžymybės
Balatono ežero pakrantėse ir netolimoje aplinkoje nemažai įdomių lankytinų gamtinių ir istorinių vietų. Viena mėgiamiausių tokių vietų Tihano pusiasalis, užimantis 12 km2 plotą. Jame yra benuotakiniai ežerėliai, apsupti užgesusių geizerių konusų. Jų gylis – 2–3 metrai. Juose daug nendrių, veisiasi vandens apukščiai.
Kiš Balaton – mažasis Balatonas – užpelkėję plotai intako Zala žiotyse. Tai saugomi plotai – gandrų, gervių, laukinių žąsų ir ančių buveinė. Pelkėti plotai lyg filtras patenkančiam į ežerą upių vandeniui.
Balatono aukštumų nacionalinis parkas, įkurtas 1977 metais. Jis tęsiasi šiaurine ežero pakrante. Paviršius kalvotas, daug užgesusių vulkanų, geizerių kraterių, išsiliejusios lavos. Parke yra urvų su požeminiais ežerais.
Chevizo ežeras prie Chevizo miesto. Tai didžiausias Europoje terminis ežeras, atsiradęs užgesusio vulkano krateryje. Plotas - 4,7 ha, gylis - virš 40 m. Vandens temperatūra vasarą 34, žiemą – 260 C. Vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, silpnai radioaktyvus, dugnas padengtas gydomuoju purvu. Ežero gydomosios savybės buvo žinomas romėnams.
Loci urvas Tamoša kalno šlaite. Jis atsirado terminiams vandenims ištirpdžius klinčių kalnus. Ilgis - virš 100 m, lankomas nuo 1934 metų.
Ežero pakrantėse kelios dešimtys gyvenviečių, gerai įrengtų kurortinių miestelių. Kiekvienas jų pasižymi savo specifika. Tihano gyvenvietė pusiasalyje garsi seniausiu Vengrijos vienuolynu, Kestchėjus – seniausias miestas prie Balatono, jame daug architektūros paminklų. Šiofokas – didžiausias pietinio kranto miestas, prie jo populiariausi ežero pliažai, garsūs folkloro festivaliai, daug įdomių pastatų. Balatonfiuredas – šiaurinės pakrantės sostinė, kurortas nuo XVIII a., garsėjantis terminiais vandenimis.
Gydymosi ir poilsio vieta
Balatono ežeras ir jo pakrantės puiki poilsio bei gydymosi vieta. Švarus, šiltas vanduo, gražios pakrantės, gydomieji šaltiniai, gera infrastruktūra daro šią vietovę žinoma ne tik Vengrijoje, bet ir visoje Europoje. Vietovę nesunku pasiekti iš įvairių Europos vietų skirtingomis transporto priemonėmis.
Tenka priminti, kad poilsiavimas prie ežero prasidėjo XVIII a. Nedideli kaimeliai greitai tapo kurortinėmis vietovėmis, kuriose ilsėjosi vengrų ir austrų aristokratija. Iš pradžių poilsiautojus viliojo gydomieji mineraliniai vandenys, vėliau mada tapo maudymasis ežere. 1945 metų kovo mėnesį vykusių kovų metu daug statinių buvo sugriauta, tačiau pokaryje turizmo industrija buvo atkurta ir išplėtota.
Prof. Algirdas Stanaitis