Aplinkosaugos aktualijos
Apie roges galvok vasarą
„Žiemą lietuviai savo kelius barsto nuodais, - sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Medžiagų katedros mokslininkas Eugenijus Janavičius. Beveik penkis kartus greičiau dylanti kelio danga, tiltai, šaligatviai, aplinkinių namų pamatai, užterštas gruntinis vanduo ir neaiškus poveikis sveikatai. Tokią kainą moka lietuviai, savo gatves žiemą barstantys pigiu druskos mišiniu, teigia KTU mokslininkas. Alternatyvų, kuo barstyti kelius yra, tačiau jos – ženkliai brangesnės“. E. Janavičius tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu natrio chlorido (druskos) mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų. „Statybų inžinerijoje bene du labiausiai visoms betono konstrukcijoms kenkiantys junginiai - kalcio chloridas ir natrio chloridas. Pastarasis Lietuvoje žiemą barstomas gatvėse ir nuo jų patenka ne tik ant šaligatvių, bet skverbiasi ir į šalia stovinčius namus. Patekęs į dirvožemį šis junginys pasiekia gruntinius vandenis”, - apie pavojingą druskos judėjimą pasakojo E. Janavičius.
Nemažai su kelių priežiūros specialistais bendravęs mokslininkas užsiminė, kad būtų galima atlikti tyrimą ir parašyti atskiras rekomendacijas, koks mišinys barstymui geriausias ir mažiausiai kenkiantis aplinkai, tačiau iš to greičiausiai būtų mažai naudos. Kelininkai ne kartą KTU lektoriui yra sakę, kad šios rekomendacijos greičiausiai būtų padėtos į stalčių. Mat viešuosius miesto gatvių konkursus dažniausiai laimi pigiausias, tačiau ne pats geriausias, pasiūlymas.
Dėvisi penkis kartus greičiau
„Daug kur Vakarų Europoje gatvės barstomos sausais mišiniais, acetatais. Jie nuo druskos skiriasi tuo, kad acetatų druskos ledą ne tirpina, o ardo - ledas išskaidomas į atskirus grūdelius. Šie acetatai nėra tokie kenksmingi, tačiau atsiranda kita problema - pas mus klimatas yra gerokai atšiauresnis, didesni šalčiai, tad tam reikia ir stipresnių priemonių. Gal pietų Vokietijoje tokio sauso barstymo ir užtenka, tačiau kai pas mus temperatūra staiga nukrenta iki -20 laipsnių ir priverčiama daug sniego, acetatai nepadės“, - sako mokslininkas.
Betono dangas tyrinėjantis mokslininkas atskleidė, kad veikiant apledėjusį betoną tokiu mišiniu, visi destrukciniai procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau. „Lietuvoje gatvės barstomos ir magnio chloridu, tad, įsivaizduokite, kaip toks junginys, penkis kartus greičiau ėsdinantis ilgaamžį betoną, veikia ne tik asfaltą, bet ir šaligatvius, namų pamatus. Ilgai veikiant namo pagrindą tokiu mišiniu, tikrai galima laukti nelaimės, o kaltininkus nustatyti bus beveik neįmanoma“ - teigia E. Janavičius.
JAV tyrėjų nuomone, šis magnio chlorido mišinys savo savybėmis yra dar pavojingesnis nei įprastas natrio chloridas.
Nepalankus temperatūros svyravimas
KTU mokslininkas, domėjęsis ir meteorologų moksliniais darbais, akcentuoja, kad šiltos žiemos, kai
temperatūra laikosi apie 0 laipsnių ir svyruoja po kelis laipsnius į abi skalės puses, dar labiau skatina kelių dangų ir pastatų koroziją. „Parų, kai oro temperatūros svyruoja keliais laipsniai apie 0°C, mes galime turėti net apie 60. Būtent tokioje temperatūroje natrio chlorido dalelės tūris tampa didžiausias ir paviršius ardo dar sparčiau“, - aiškina mokslininkas.
Labiausiai kenčia tiltai
Druskos barstymas labai kenkia šaligatviams, namams, tačiau ypač sparčiai ardo tiltų betonines konstrukcijas. „Lenkijoje teko stebėti, kaip tiltų ir viadukų apatinės konstrukcijos, besiribojančios su važiuojamąja dalimi, dengiamos itin brangiomis, tačiau labai atspariomis medžiagomis - dvikomponenčiais epoksidais, apsaugančiais nuo tokio irimo. O mes druskos mišinio koncentraciją ir kiekį ant virš upių esančių tiltų dar padidiname, mat čia būna didžiausi apledėjimai. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsiliepia tilto konstrukcijoms ir kokie didžiuliai kiekiai druskos bei smėlio susikaupia tiltų šalikelėse žiemą. Vėliau šie junginiai patenka į upes“, – sako mokslininkas.
Vienas pirmųjų atvejų šalyje, kai tilto šalitilčiai buvo padengti apsaugančia epoksidine danga - Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio tiltas. Šio darbo eigoje kartu su tiltą stačiusia bendrove dalyvavo ir KTU mokslininkas su kolegomis. „Džiugu, kad dabar naujesnių tiltų autostradose ar naujai rekonstruotų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto elementai, besiribojantys su važiuojamąja dalimi, taip pat jau padengti tokia danga. Deja, nuo druskos poveikio neapsaugotų tiltų šalyje dar daugybė“, - sako E. Janavičius.
Siūlo nenurašyti smėlio
Vienas receptų, kaip apsaugoti miesto gatves, namus bei nuo druskos trupančius šaligatvius - ne tik naudoti geresnius ir brangesnius mišinius, bet modernizuoti ir barstytuvų parką. Jo teigimu, šiuolaikiškose barstymo mašinose galima naudoti ir kelių ne tokių aktyvių druskų mišinį. „Naujųjų barstytuvų talpų tūriai pakankamai tiksliai užtikrina barstymui naudojamų medžiagų santykį bei dozavimo tikslumą. Taip pat slidumui žiemos metu mažinti reikėtų stengtis barstyti bent smėlio ir druskos mišiniu, dažniau naudojant cheminį-frikcinį druskų paskleidimo būdą, kai druskos įmaišomos į birias medžiagas“ – pataria Eugenijus Janavičius.
Agnė GARKAUSKIENĖ
„Žiemą lietuviai savo kelius barsto nuodais, - sako Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Medžiagų katedros mokslininkas Eugenijus Janavičius. Beveik penkis kartus greičiau dylanti kelio danga, tiltai, šaligatviai, aplinkinių namų pamatai, užterštas gruntinis vanduo ir neaiškus poveikis sveikatai. Tokią kainą moka lietuviai, savo gatves žiemą barstantys pigiu druskos mišiniu, teigia KTU mokslininkas. Alternatyvų, kuo barstyti kelius yra, tačiau jos – ženkliai brangesnės“. E. Janavičius tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu natrio chlorido (druskos) mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų. „Statybų inžinerijoje bene du labiausiai visoms betono konstrukcijoms kenkiantys junginiai - kalcio chloridas ir natrio chloridas. Pastarasis Lietuvoje žiemą barstomas gatvėse ir nuo jų patenka ne tik ant šaligatvių, bet skverbiasi ir į šalia stovinčius namus. Patekęs į dirvožemį šis junginys pasiekia gruntinius vandenis”, - apie pavojingą druskos judėjimą pasakojo E. Janavičius.
Nemažai su kelių priežiūros specialistais bendravęs mokslininkas užsiminė, kad būtų galima atlikti tyrimą ir parašyti atskiras rekomendacijas, koks mišinys barstymui geriausias ir mažiausiai kenkiantis aplinkai, tačiau iš to greičiausiai būtų mažai naudos. Kelininkai ne kartą KTU lektoriui yra sakę, kad šios rekomendacijos greičiausiai būtų padėtos į stalčių. Mat viešuosius miesto gatvių konkursus dažniausiai laimi pigiausias, tačiau ne pats geriausias, pasiūlymas.
Dėvisi penkis kartus greičiau
„Daug kur Vakarų Europoje gatvės barstomos sausais mišiniais, acetatais. Jie nuo druskos skiriasi tuo, kad acetatų druskos ledą ne tirpina, o ardo - ledas išskaidomas į atskirus grūdelius. Šie acetatai nėra tokie kenksmingi, tačiau atsiranda kita problema - pas mus klimatas yra gerokai atšiauresnis, didesni šalčiai, tad tam reikia ir stipresnių priemonių. Gal pietų Vokietijoje tokio sauso barstymo ir užtenka, tačiau kai pas mus temperatūra staiga nukrenta iki -20 laipsnių ir priverčiama daug sniego, acetatai nepadės“, - sako mokslininkas.
Betono dangas tyrinėjantis mokslininkas atskleidė, kad veikiant apledėjusį betoną tokiu mišiniu, visi destrukciniai procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau. „Lietuvoje gatvės barstomos ir magnio chloridu, tad, įsivaizduokite, kaip toks junginys, penkis kartus greičiau ėsdinantis ilgaamžį betoną, veikia ne tik asfaltą, bet ir šaligatvius, namų pamatus. Ilgai veikiant namo pagrindą tokiu mišiniu, tikrai galima laukti nelaimės, o kaltininkus nustatyti bus beveik neįmanoma“ - teigia E. Janavičius.
JAV tyrėjų nuomone, šis magnio chlorido mišinys savo savybėmis yra dar pavojingesnis nei įprastas natrio chloridas.
Nepalankus temperatūros svyravimas
KTU mokslininkas, domėjęsis ir meteorologų moksliniais darbais, akcentuoja, kad šiltos žiemos, kai
temperatūra laikosi apie 0 laipsnių ir svyruoja po kelis laipsnius į abi skalės puses, dar labiau skatina kelių dangų ir pastatų koroziją. „Parų, kai oro temperatūros svyruoja keliais laipsniai apie 0°C, mes galime turėti net apie 60. Būtent tokioje temperatūroje natrio chlorido dalelės tūris tampa didžiausias ir paviršius ardo dar sparčiau“, - aiškina mokslininkas.
Labiausiai kenčia tiltai
Druskos barstymas labai kenkia šaligatviams, namams, tačiau ypač sparčiai ardo tiltų betonines konstrukcijas. „Lenkijoje teko stebėti, kaip tiltų ir viadukų apatinės konstrukcijos, besiribojančios su važiuojamąja dalimi, dengiamos itin brangiomis, tačiau labai atspariomis medžiagomis - dvikomponenčiais epoksidais, apsaugančiais nuo tokio irimo. O mes druskos mišinio koncentraciją ir kiekį ant virš upių esančių tiltų dar padidiname, mat čia būna didžiausi apledėjimai. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsiliepia tilto konstrukcijoms ir kokie didžiuliai kiekiai druskos bei smėlio susikaupia tiltų šalikelėse žiemą. Vėliau šie junginiai patenka į upes“, – sako mokslininkas.
Vienas pirmųjų atvejų šalyje, kai tilto šalitilčiai buvo padengti apsaugančia epoksidine danga - Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio tiltas. Šio darbo eigoje kartu su tiltą stačiusia bendrove dalyvavo ir KTU mokslininkas su kolegomis. „Džiugu, kad dabar naujesnių tiltų autostradose ar naujai rekonstruotų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto elementai, besiribojantys su važiuojamąja dalimi, taip pat jau padengti tokia danga. Deja, nuo druskos poveikio neapsaugotų tiltų šalyje dar daugybė“, - sako E. Janavičius.
Siūlo nenurašyti smėlio
Vienas receptų, kaip apsaugoti miesto gatves, namus bei nuo druskos trupančius šaligatvius - ne tik naudoti geresnius ir brangesnius mišinius, bet modernizuoti ir barstytuvų parką. Jo teigimu, šiuolaikiškose barstymo mašinose galima naudoti ir kelių ne tokių aktyvių druskų mišinį. „Naujųjų barstytuvų talpų tūriai pakankamai tiksliai užtikrina barstymui naudojamų medžiagų santykį bei dozavimo tikslumą. Taip pat slidumui žiemos metu mažinti reikėtų stengtis barstyti bent smėlio ir druskos mišiniu, dažniau naudojant cheminį-frikcinį druskų paskleidimo būdą, kai druskos įmaišomos į birias medžiagas“ – pataria Eugenijus Janavičius.
Agnė GARKAUSKIENĖ
Nustatytos naujos smegduobės
Per pastarąjį pusmetį Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) specialistai, stebintys Šiaurės Lietuvos karstinį rajoną, nustatė naujų smegduobių. Didžiausia iš jų – Drąseikiuose (Biržų r.) – atsirado 2014 m. gruodžio pabaigoje. Šiuo metu ji yra padidėjusi iki 7,4 m skersmens ir 3,8 m gylio, o plėsdamasi įgavo piltuvo formą.
Šio pavasario pradžioje nauja 5,2 m skersmens ir 3 m gylio piltuvo formos įgriuva atsirado Paįstryje (Panevėžio r.) prie Gegužinės girininkijai priklausančio apžvalgos bokšto.
Kitos geologų nustatytos naujos karstinės įgriuvos yra nedidelės. Jos aptiktos smegduobėmis „derlingose“ Biržų rajono vietovėse: Karajimiškyje – trys, Daumėnuose – dvi, Naciūnuose, Pabiržėje ir Kojeliškiuose – po vieną.
Karstinių reiškinių stebėseną apsunkina pavasariniai žemės ūkio darbai, kai laukuose tiesiog užariama dauguma nedidelių karstinių įgriuvų. LGT specialistai nustatė, kad Mantagailiškyje ariant pievą užartos ir šešios anksčiau užregistruotos karstinės įgriuvos. Labai tikėtina, pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, kad jos vėl „apsireikš“ žemės paviršiuje su didesniais netikėtumais.
Kaip rodo nauji geologų atliekamos karstinių įgriuvų inventorizacijos duomenys, teks praplėsti Šiaurės Lietuvos karstinio rajono, apimančio 104,6 ha teritoriją, ribas. Šias ribas 2008 m. patvirtino aplinkos ministras. Į šį karstinį rajoną įeina didelė Biržų bei Pasvalio rajonų dalis ir šiek tiek Panevėžio bei Radviliškio rajonų teritorijos.
Praėjusių metų pabaigoje rasta nauja 6 m skersmens ir 5,4 m gylio karstinė įgriuva Vilkų miške (Panevėžio r.) yra už nustatytų karstinio rajono ribų. Šiemet, apžiūrėję gretimas šios įgriuvos teritorijas, geologai nustatė, kad ir Noreikių kaimo laukuose yra senų smegduobių. Todėl bus tikslinamos Šiaurės Lietuvos karstinio rajono ribos. Šį darbą LGT pradės rudenį.
Per pastarąjį pusmetį Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) specialistai, stebintys Šiaurės Lietuvos karstinį rajoną, nustatė naujų smegduobių. Didžiausia iš jų – Drąseikiuose (Biržų r.) – atsirado 2014 m. gruodžio pabaigoje. Šiuo metu ji yra padidėjusi iki 7,4 m skersmens ir 3,8 m gylio, o plėsdamasi įgavo piltuvo formą.
Šio pavasario pradžioje nauja 5,2 m skersmens ir 3 m gylio piltuvo formos įgriuva atsirado Paįstryje (Panevėžio r.) prie Gegužinės girininkijai priklausančio apžvalgos bokšto.
Kitos geologų nustatytos naujos karstinės įgriuvos yra nedidelės. Jos aptiktos smegduobėmis „derlingose“ Biržų rajono vietovėse: Karajimiškyje – trys, Daumėnuose – dvi, Naciūnuose, Pabiržėje ir Kojeliškiuose – po vieną.
Karstinių reiškinių stebėseną apsunkina pavasariniai žemės ūkio darbai, kai laukuose tiesiog užariama dauguma nedidelių karstinių įgriuvų. LGT specialistai nustatė, kad Mantagailiškyje ariant pievą užartos ir šešios anksčiau užregistruotos karstinės įgriuvos. Labai tikėtina, pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, kad jos vėl „apsireikš“ žemės paviršiuje su didesniais netikėtumais.
Kaip rodo nauji geologų atliekamos karstinių įgriuvų inventorizacijos duomenys, teks praplėsti Šiaurės Lietuvos karstinio rajono, apimančio 104,6 ha teritoriją, ribas. Šias ribas 2008 m. patvirtino aplinkos ministras. Į šį karstinį rajoną įeina didelė Biržų bei Pasvalio rajonų dalis ir šiek tiek Panevėžio bei Radviliškio rajonų teritorijos.
Praėjusių metų pabaigoje rasta nauja 6 m skersmens ir 5,4 m gylio karstinė įgriuva Vilkų miške (Panevėžio r.) yra už nustatytų karstinio rajono ribų. Šiemet, apžiūrėję gretimas šios įgriuvos teritorijas, geologai nustatė, kad ir Noreikių kaimo laukuose yra senų smegduobių. Todėl bus tikslinamos Šiaurės Lietuvos karstinio rajono ribos. Šį darbą LGT pradės rudenį.
Europinių ungurių įžuvinimas žvelgiant iš perspektyvos
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė Europos Komisijai 2012-2014 metų Europinių ungurių valdymo plano įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitą. Kokiomis mintimis, kokia nuotaika šį svarbų dokumentą į EK palydėjo Žuvininkystės tarnybos kolektyvas ir jo vadovai, domėjosi „Tėviškės gamta“. Tarnybos direktorės pavaduotojas Aidas Adomaitis mielai sutiko pakomentuoti ir ungurių populiacijos atkūrimo problemą, ir ataskaitą.
Aidas ADOMAITIS: „Europiniai upiniai unguriai (Anguilla anguilla) – užima svarbią vietą tarp verslinių žuvų. Europinių upinių ungurių žvejybos laimikis sudaro ženklią Europos vidaus vandenyse vykdomos komercinės žvejybos pajamų dalį. Ši žuvų rūšis svarbi ir rekreacinėje žvejyboje. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Baltijos jūros pakrančių gyventojai ungurių populiaciją eksploatavo dar 5 500 metų prieš mūsų erą. Nuo 1970–1980 metų laikotarpio pastebimas spartus šių vertingų žuvų populiacijos mažėjimas visame jos paplitimo areale – nuo 50 iki 99 proc. sumažėjo šių žuvų jauniklių. Dabartinė populiacijos būklė apibūdinama kaip pavojinga rūšiai išlikti ir labai nestabilia, o ungurių išteklių naudojimas yra netvarus. Šio ungurių populiacijos nykimo priežastimis dažniausiai įvardinami tokie veiksniai kaip klimato kaita, lemianti Golfo srovės pokyčius, buveinių praradimas, mirtingumas žuvų migracijos kelyje, tarša, invazinių parazitų poveikis bei ungurių pergaudymas. Labiausiai tikėtina, jog dauguma šių faktorių veikia kartu, vienas kitą papildydami, tačiau kol kas nėra žinoma, kokią konkrečiai įtaką daro kiekvienas veiksnys atskirai.
Siekiant apsaugoti šių žuvų išteklius 2008 m. europinis ungurys įtrauktas į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sparčiai nykstančių rūšių sąrašą, 2009 metais kovo 13 d. - į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos II priedą. Be to įsigaliojo ir Europos Tarybos reglamentas Nr. 338/97, pagal kurį įgyvendinamas CITES reglamentavimas Europos Sąjungoje. Taip pat ungurys yra įtrauktas į Helsinkio komisijos kritiškame pavojuje esančių rūšių sąrašą.
Visi šie mano suminėti dokumentai kalba apie tai, kokia svarbi yra ne tik europinio ungurio populiacijos išsaugojimo, bet ir jos resursų atkūrimo problema.
Dar daugiau. Siekiant apsaugoti europinių ungurių populiaciją nuo išnykimo, Europos Sąjunga ėmėsi veiksmų ir paskelbė Europos Sąjungos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1100/2007, kuris nustato priemones europinių ungurių ištekliams atkurti. Reglamentas įpareigoja visas šalis nares, patenkančias į europinio ungurio paplitimo arealą, parengti ungurių išteklių valdymo planus. Pagrindinis šių planų tikslas – pasiekti 40 proc. sidabrinių ungurių biomasės migravimą į nerštavietes. Užsibrėžtas 40 proc. tikslas skaičiuojamas nuo praeityje buvusios stabilios šių žuvų populiacijos, neveikiamos antropogeninio mirtingumo. Kad ES šalių narių veiksmai būtų efektyvūs, jos nacionaliniuose planuose turėjo nustatyti esamą ungurių išteklių būklę, o taip pat buvusią, kai populiacija buvo stabili. Taip įvertinus situaciją galima siekti ungurių populiaciją atkurti, jos gausumą didinti, be to pasirinkti tinkamas priemones ištekliams atstatyti, populiacijos būklės stebėsenai organizuoti bei išteklių atstatymo veiksmų efektyvumui vertinti.
Lietuvos nacionalinis europinių ungurių išteklių valdymo planas (UVP) parengtas 2008 m. pabaigoje. Europos Komisija šį planą patvirtino 2009 m. gruodžio 22 d. Planas pradėtas įgyvendinti 2011 m. pradžioje. Viena iš pagrindinių šio plano priemonių, siekiant atstatyti ungurių išteklius, yra ungurių įžuvinimas perkeliant jų jauniklius iš kitų rūšies paplitimo arealo dalių į Lietuvos vandens telkinius, iš kurių subrendę unguriai, neveikiami hidroelektrinių turbinų sąlygoto mirtingumo migracijos metu, galėtų pasiekti jūrą
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, įgyvendindama Nacionalinį europinių ungurių išteklių valdymo planą, iki 2015 metų į vandens telkinius įveisė beveik 2,255 mln. paaugintų ungurių jauniklių. Įgyvendinant Reglamento reikalavimus buvo apribotas ir per pusę sutrumpintas migruojančių ungurių žvejybos laikas upeliuose. Sumažėjus žvejybos įmonių Kuršių mariose, sumažėjo ir žvejų daroma įtaka migruojantiems unguriams.
Žuvininkystės tarnyba per ataskaitinį laikotarpį užsakė hidroelektrinių turbinų poveikio migruojantiems unguriams tyrimus. Šių tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidas, kad ateityje bus galima išplėsti ungurių įveisimo arealą ir ungurius įveisti vandens telkiniuose, esančiuose aukščiau hidroelektrinių turbinų. Be to atlikti vandens telkinių įžuvinimo veiksmų efektyvumo tyrimai, kurių tikslas įvertinti įžuvintų ungurių išgyvenamumą, lytinę struktūrą bei apsikrėtimą parazitais.
Pastaraisiais metais jau unguriais įžuvinta daugiau nei 110 vandens telkinių, įsigyta ungurių perlaikymo–karantinavimo įranga, gyvų žuvų pervežimui specializuota transporto priemonė. Žuvininkystės tarnybos kolektyvo įdirbis, įgyvendinant Nacionalinį europinių ungurių išteklių valdymo planą, tiek ES , tiek Šalyje vertinamas teigiamai. Todėl tikimasi gauti lėšų ateities darbams iš 2014–2020 metų laikotarpio finansinio fondo.
Pažymėtina, kad pagrindinis Nacionalinio europinių ungurių išteklių valdymo plano tikslas galės būti pasiektas tuomet, jei ir toliau bus skiriamas finansavimas ungurių įžuvinimo darbams bei laikomasi kitų plane numatytų priemonių“.
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė Europos Komisijai 2012-2014 metų Europinių ungurių valdymo plano įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitą. Kokiomis mintimis, kokia nuotaika šį svarbų dokumentą į EK palydėjo Žuvininkystės tarnybos kolektyvas ir jo vadovai, domėjosi „Tėviškės gamta“. Tarnybos direktorės pavaduotojas Aidas Adomaitis mielai sutiko pakomentuoti ir ungurių populiacijos atkūrimo problemą, ir ataskaitą.
Aidas ADOMAITIS: „Europiniai upiniai unguriai (Anguilla anguilla) – užima svarbią vietą tarp verslinių žuvų. Europinių upinių ungurių žvejybos laimikis sudaro ženklią Europos vidaus vandenyse vykdomos komercinės žvejybos pajamų dalį. Ši žuvų rūšis svarbi ir rekreacinėje žvejyboje. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Baltijos jūros pakrančių gyventojai ungurių populiaciją eksploatavo dar 5 500 metų prieš mūsų erą. Nuo 1970–1980 metų laikotarpio pastebimas spartus šių vertingų žuvų populiacijos mažėjimas visame jos paplitimo areale – nuo 50 iki 99 proc. sumažėjo šių žuvų jauniklių. Dabartinė populiacijos būklė apibūdinama kaip pavojinga rūšiai išlikti ir labai nestabilia, o ungurių išteklių naudojimas yra netvarus. Šio ungurių populiacijos nykimo priežastimis dažniausiai įvardinami tokie veiksniai kaip klimato kaita, lemianti Golfo srovės pokyčius, buveinių praradimas, mirtingumas žuvų migracijos kelyje, tarša, invazinių parazitų poveikis bei ungurių pergaudymas. Labiausiai tikėtina, jog dauguma šių faktorių veikia kartu, vienas kitą papildydami, tačiau kol kas nėra žinoma, kokią konkrečiai įtaką daro kiekvienas veiksnys atskirai.
Siekiant apsaugoti šių žuvų išteklius 2008 m. europinis ungurys įtrauktas į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sparčiai nykstančių rūšių sąrašą, 2009 metais kovo 13 d. - į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos II priedą. Be to įsigaliojo ir Europos Tarybos reglamentas Nr. 338/97, pagal kurį įgyvendinamas CITES reglamentavimas Europos Sąjungoje. Taip pat ungurys yra įtrauktas į Helsinkio komisijos kritiškame pavojuje esančių rūšių sąrašą.
Visi šie mano suminėti dokumentai kalba apie tai, kokia svarbi yra ne tik europinio ungurio populiacijos išsaugojimo, bet ir jos resursų atkūrimo problema.
Dar daugiau. Siekiant apsaugoti europinių ungurių populiaciją nuo išnykimo, Europos Sąjunga ėmėsi veiksmų ir paskelbė Europos Sąjungos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1100/2007, kuris nustato priemones europinių ungurių ištekliams atkurti. Reglamentas įpareigoja visas šalis nares, patenkančias į europinio ungurio paplitimo arealą, parengti ungurių išteklių valdymo planus. Pagrindinis šių planų tikslas – pasiekti 40 proc. sidabrinių ungurių biomasės migravimą į nerštavietes. Užsibrėžtas 40 proc. tikslas skaičiuojamas nuo praeityje buvusios stabilios šių žuvų populiacijos, neveikiamos antropogeninio mirtingumo. Kad ES šalių narių veiksmai būtų efektyvūs, jos nacionaliniuose planuose turėjo nustatyti esamą ungurių išteklių būklę, o taip pat buvusią, kai populiacija buvo stabili. Taip įvertinus situaciją galima siekti ungurių populiaciją atkurti, jos gausumą didinti, be to pasirinkti tinkamas priemones ištekliams atstatyti, populiacijos būklės stebėsenai organizuoti bei išteklių atstatymo veiksmų efektyvumui vertinti.
Lietuvos nacionalinis europinių ungurių išteklių valdymo planas (UVP) parengtas 2008 m. pabaigoje. Europos Komisija šį planą patvirtino 2009 m. gruodžio 22 d. Planas pradėtas įgyvendinti 2011 m. pradžioje. Viena iš pagrindinių šio plano priemonių, siekiant atstatyti ungurių išteklius, yra ungurių įžuvinimas perkeliant jų jauniklius iš kitų rūšies paplitimo arealo dalių į Lietuvos vandens telkinius, iš kurių subrendę unguriai, neveikiami hidroelektrinių turbinų sąlygoto mirtingumo migracijos metu, galėtų pasiekti jūrą
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, įgyvendindama Nacionalinį europinių ungurių išteklių valdymo planą, iki 2015 metų į vandens telkinius įveisė beveik 2,255 mln. paaugintų ungurių jauniklių. Įgyvendinant Reglamento reikalavimus buvo apribotas ir per pusę sutrumpintas migruojančių ungurių žvejybos laikas upeliuose. Sumažėjus žvejybos įmonių Kuršių mariose, sumažėjo ir žvejų daroma įtaka migruojantiems unguriams.
Žuvininkystės tarnyba per ataskaitinį laikotarpį užsakė hidroelektrinių turbinų poveikio migruojantiems unguriams tyrimus. Šių tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidas, kad ateityje bus galima išplėsti ungurių įveisimo arealą ir ungurius įveisti vandens telkiniuose, esančiuose aukščiau hidroelektrinių turbinų. Be to atlikti vandens telkinių įžuvinimo veiksmų efektyvumo tyrimai, kurių tikslas įvertinti įžuvintų ungurių išgyvenamumą, lytinę struktūrą bei apsikrėtimą parazitais.
Pastaraisiais metais jau unguriais įžuvinta daugiau nei 110 vandens telkinių, įsigyta ungurių perlaikymo–karantinavimo įranga, gyvų žuvų pervežimui specializuota transporto priemonė. Žuvininkystės tarnybos kolektyvo įdirbis, įgyvendinant Nacionalinį europinių ungurių išteklių valdymo planą, tiek ES , tiek Šalyje vertinamas teigiamai. Todėl tikimasi gauti lėšų ateities darbams iš 2014–2020 metų laikotarpio finansinio fondo.
Pažymėtina, kad pagrindinis Nacionalinio europinių ungurių išteklių valdymo plano tikslas galės būti pasiektas tuomet, jei ir toliau bus skiriamas finansavimas ungurių įžuvinimo darbams bei laikomasi kitų plane numatytų priemonių“.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė
žuvivaisininkų darbais liko patenkinta
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė rugpjūčio 14 dieną lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus Šilavoto bei Žuvivaisos skyriaus Simno poskyriuose. Kartu su ministre poskyriuose lankėsi ir su žuvivaisos veikla supažindino Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė, jos pavaduotojas Aidas Adomaitis, Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus vedėjas Antanas Gonta. Ministrę lydėjo patarėjas Saulius Jakimavičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorė Agnė Razmislavičiūtė-Palionienė.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir ją lydintys asmenys pirmiausia pabuvojo Šilavoto poskyryje. Poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova parodė gamybines patalpas, pirmos eilės auginimo tvenkiniuose augančius Bubių ir Šilavoto veislės karpių šiųmetukus, papasakojo apie šiuo metu poskyryje vykdomus darbus, kitas šiems metams numatytas veiklas.
Šilavoto poskyris yra vienintelis veislinis-selekcinis karpių ūkis Pabaltijyje. Per visą šio ūkio gyvavimo laikotarpį atliktas svarus ir reikšmingas karpių selekcijos darbas. Siekiant išsaugoti sukauptą genofondą ir Šilavoto karpio veislės savybes, Šilavoto poskyryje ir toliau tęsiamas selekcinis darbas. Šilavoto veislės karpių įsigijo ir sėkmingai augina 25 tvenkinių ūkiai bei bendrovės iš 14 Lietuvos rajonų, taip pat Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos karpių augintojai. Šilavoto karpiai sudaro penktadalį Lietuvoje parduodamų karpių reproduktorių.
Simno poskyris – pagrindinė Lietuvoje sykų, europinių šamų, plačiažnyplių vėžių veisimo bazė. Be šamų, sykų, peledžių, lynų, lydekų, vėgėlių, margųjų ir vaivorykštinių upėtakių, lašišų, sibirinių eršketų, vėžių veisimo ir paauginimo poskyris dalyvauja Baltijos eršketų išteklių atkūrimo programoje. Ilgametis poskyrio vedėjas Vydas Baravykas papasakojo apie 2006–2007 metais atliktus inkubacinio cecho rekonstrukcijos darbus: įrengtą apytakinę vandens sistemą su vandens pašildymu bei mechaniniu ir biologiniu valymu. Apytakinėje vandens sistemoje cirkuliuoja pašildytas iki reikiamos temperatūros ir sterilizuotas UV filtrais vanduo, jo kokybę ir visavertiškumą užtikrina automatiniu režimu dirbantys nugeležinimo filtrai. Apytakinė vandens sistema sudaro optimalias sąlygas įvairioms žuvims neršti ir paauginti. Šiuo metu poskyryje be kasdieninių darbų – žuvų šėrimo, vandens temperatūros bei deguonies jame stebėjimo ir reguliavimo - ruošiami tvenkiniai žuvų žiemojimui: šienaujama žolė, kalkinami, tvarkomi hidrotechniniai įrenginiai, inventorius rudeniniam žuvų gaudymui. Cechuose taip pat netrūksta darbo. Jie ruošiami sykų, upėtakių ir vėgėlių naršinimo sezonui. Šiuo metu cechuose auginami šamai, peledės, vaivorykštiniai upėtakiai ir sibiriniai eršketai reprodukcinei bandai atnaujinti.
Ministrė Virginija Baltraitienė, susipažinusi su Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Šilavoto bei Simno poskyriuose atliekamais darbais ir pasikalbėjusi su čia dirbančiais specialistais, vadovais, liko labai patenkinta.
Atsisveikindama garbinga viešnia iš Vilniaus palinkėjo Žuvininkystės tarnybai ir poskyrių kolektyvams visokeriopos sėkmės ateities darbuose bei nemažėjančio noro dirbti Lietuvos gerovei.
TG inf.
Žuvininkystės tarnybos nuotraukos
žuvivaisininkų darbais liko patenkinta
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė rugpjūčio 14 dieną lankėsi Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus Šilavoto bei Žuvivaisos skyriaus Simno poskyriuose. Kartu su ministre poskyriuose lankėsi ir su žuvivaisos veikla supažindino Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė, jos pavaduotojas Aidas Adomaitis, Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus vedėjas Antanas Gonta. Ministrę lydėjo patarėjas Saulius Jakimavičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorė Agnė Razmislavičiūtė-Palionienė.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir ją lydintys asmenys pirmiausia pabuvojo Šilavoto poskyryje. Poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova parodė gamybines patalpas, pirmos eilės auginimo tvenkiniuose augančius Bubių ir Šilavoto veislės karpių šiųmetukus, papasakojo apie šiuo metu poskyryje vykdomus darbus, kitas šiems metams numatytas veiklas.
Šilavoto poskyris yra vienintelis veislinis-selekcinis karpių ūkis Pabaltijyje. Per visą šio ūkio gyvavimo laikotarpį atliktas svarus ir reikšmingas karpių selekcijos darbas. Siekiant išsaugoti sukauptą genofondą ir Šilavoto karpio veislės savybes, Šilavoto poskyryje ir toliau tęsiamas selekcinis darbas. Šilavoto veislės karpių įsigijo ir sėkmingai augina 25 tvenkinių ūkiai bei bendrovės iš 14 Lietuvos rajonų, taip pat Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos karpių augintojai. Šilavoto karpiai sudaro penktadalį Lietuvoje parduodamų karpių reproduktorių.
Simno poskyris – pagrindinė Lietuvoje sykų, europinių šamų, plačiažnyplių vėžių veisimo bazė. Be šamų, sykų, peledžių, lynų, lydekų, vėgėlių, margųjų ir vaivorykštinių upėtakių, lašišų, sibirinių eršketų, vėžių veisimo ir paauginimo poskyris dalyvauja Baltijos eršketų išteklių atkūrimo programoje. Ilgametis poskyrio vedėjas Vydas Baravykas papasakojo apie 2006–2007 metais atliktus inkubacinio cecho rekonstrukcijos darbus: įrengtą apytakinę vandens sistemą su vandens pašildymu bei mechaniniu ir biologiniu valymu. Apytakinėje vandens sistemoje cirkuliuoja pašildytas iki reikiamos temperatūros ir sterilizuotas UV filtrais vanduo, jo kokybę ir visavertiškumą užtikrina automatiniu režimu dirbantys nugeležinimo filtrai. Apytakinė vandens sistema sudaro optimalias sąlygas įvairioms žuvims neršti ir paauginti. Šiuo metu poskyryje be kasdieninių darbų – žuvų šėrimo, vandens temperatūros bei deguonies jame stebėjimo ir reguliavimo - ruošiami tvenkiniai žuvų žiemojimui: šienaujama žolė, kalkinami, tvarkomi hidrotechniniai įrenginiai, inventorius rudeniniam žuvų gaudymui. Cechuose taip pat netrūksta darbo. Jie ruošiami sykų, upėtakių ir vėgėlių naršinimo sezonui. Šiuo metu cechuose auginami šamai, peledės, vaivorykštiniai upėtakiai ir sibiriniai eršketai reprodukcinei bandai atnaujinti.
Ministrė Virginija Baltraitienė, susipažinusi su Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Šilavoto bei Simno poskyriuose atliekamais darbais ir pasikalbėjusi su čia dirbančiais specialistais, vadovais, liko labai patenkinta.
Atsisveikindama garbinga viešnia iš Vilniaus palinkėjo Žuvininkystės tarnybai ir poskyrių kolektyvams visokeriopos sėkmės ateities darbuose bei nemažėjančio noro dirbti Lietuvos gerovei.
TG inf.
Žuvininkystės tarnybos nuotraukos
Laiškai
Duonos kelias
Tokiu pavadinimu edukacinį projektą įgyvendino Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos bendruomenė. Organizuota viktorina „Nuo grūdo iki stalo,“ surengta mokinių, gyvenančių bendrabutyje, piešinių paroda, išvyka į duonos kepyklą - UAB „Runika ir Ko,“ įvyko popietė, skirta projekto apibendrinimui.
Devintą dieną vyko mokinių, gyvenančių bendrabutyje, piešinių paroda. Šiame projekte dalyvavo ne tik bendrabučio, bet ir miesto mokiniai. Jie sukūrė meniškus piešinius, kuriuos vertino dailininkas, parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas.
Dvidešimt antrą dieną bendrabučio auklėtojai organizavo viktoriną „Nuo grūdo iki stalo...“. Scenarijų parengė ir fotografavo Lijana Čiplienė, renginį vedė Rūta Morozienė ir Artūras Juknevičius. Ramūnas Kabelis filmavo ir paruošė skaidres. Mokiniai aktyviai dalyvavo viktorinoje, sprendė kryžiažodžius, iš sukarpytų ir sumaišytų žodžių dėliojo sakinius, iš pateiktų įvairių rūšių grūdų pavyzdžių - spėjo javų pavadinimus, žaidė įvairius žaidimus. Mokiniams patiko užduotis „Pasakyti kuo daugiau mažybinių žodžių apie duoną“. Jie noriai atsakinėjo į klausimus ir prašė organizuoti renginio tęsinį.
Dvidešimt trečią dieną buvo organizuota išvyka į duonos kepyklą UAB „Runika ir Ko.“ Direktorė Zita Kielienė papasakojo kepyklos istoriją, parodė duonos ir pyrago gamybai skirtą įrangą. Mokiniai pamatė, kaip maišoma tešla, formuojami ir kepami įvairūs duonos bei pyrago gaminiai, kaip jie išimami iš krosnies ir dedami į lentynas. Žinoma, mokiniai labai džiaugėsi lauktuvėmis – saldėsiais, kuriais, grįžę į mokyklą, dalinosi vienas su kitu.
Trisdešimtą dieną vyko popietė, kurios metu projektas apibendrintas. Šventės metu devintos klasės jaunuoliai inscenizavo, kaip anksčiau žmonės augindavo duoną, o merginos, laikydamos rugių puokštes, lietuviškais gestais imitavo eilėraščius apie duoną. Renginio vedėjas Artūras Juknevičius į salę įnešė ant balto drobinio audinio ką tik iškeptą, skaniai kvepiantį naminės duonos kepalą. Po to mažieji bendrabučio aktoriai parodė mini spektakliuką „Maža raiba vištytė ir kviečiai.“ Žiūrovus sužavėjo mokinių vaidinimas apie tai, kaip vištytė ir maži viščiukai kepė duonos kepalą, net naminiams gyvūnams seilė varvėjo... Po spektakliuko argentinietis kunigas ir mokyklos tikybos mokytojas Avellaneda Domingo pašventino stalą, ant kurio buvo padėti duonos kepalai ir duonos gira.
Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, tokie renginiai suartina mokyklos bendruomenę, nes ilgalaikio projekto metu vieni kitus geriau pažįsta, kiekvienas turi galimybę savitai išreikšti save. „Tikiu, kad projekte dalyvavę mokiniai ne tik patys nedrįs numesti duonos riekelės, bet ir kitiems primins, koks sunkus ir ilgas duonos kelias iki mūsų stalo,“ - teigė direktorė. Ji dėkojo visiems: ir projekto organizatoriams, ir dalyviams už puikią viktoriną, nuostabius mokinių piešinius, už bendrą ir labai nuoširdų darbą. Džiaugėsi auklėtojų kūrybiškumu, mokėjimu palaikyti gerą nuotaiką, atsidavimu ir meile klausos negalią turintiems ugdytiniams.
Lijana Čiplienė, Rūta Morozienė, Artūras Juknevičius,
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos auklėtojai
Tokiu pavadinimu edukacinį projektą įgyvendino Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos bendruomenė. Organizuota viktorina „Nuo grūdo iki stalo,“ surengta mokinių, gyvenančių bendrabutyje, piešinių paroda, išvyka į duonos kepyklą - UAB „Runika ir Ko,“ įvyko popietė, skirta projekto apibendrinimui.
Devintą dieną vyko mokinių, gyvenančių bendrabutyje, piešinių paroda. Šiame projekte dalyvavo ne tik bendrabučio, bet ir miesto mokiniai. Jie sukūrė meniškus piešinius, kuriuos vertino dailininkas, parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas.
Dvidešimt antrą dieną bendrabučio auklėtojai organizavo viktoriną „Nuo grūdo iki stalo...“. Scenarijų parengė ir fotografavo Lijana Čiplienė, renginį vedė Rūta Morozienė ir Artūras Juknevičius. Ramūnas Kabelis filmavo ir paruošė skaidres. Mokiniai aktyviai dalyvavo viktorinoje, sprendė kryžiažodžius, iš sukarpytų ir sumaišytų žodžių dėliojo sakinius, iš pateiktų įvairių rūšių grūdų pavyzdžių - spėjo javų pavadinimus, žaidė įvairius žaidimus. Mokiniams patiko užduotis „Pasakyti kuo daugiau mažybinių žodžių apie duoną“. Jie noriai atsakinėjo į klausimus ir prašė organizuoti renginio tęsinį.
Dvidešimt trečią dieną buvo organizuota išvyka į duonos kepyklą UAB „Runika ir Ko.“ Direktorė Zita Kielienė papasakojo kepyklos istoriją, parodė duonos ir pyrago gamybai skirtą įrangą. Mokiniai pamatė, kaip maišoma tešla, formuojami ir kepami įvairūs duonos bei pyrago gaminiai, kaip jie išimami iš krosnies ir dedami į lentynas. Žinoma, mokiniai labai džiaugėsi lauktuvėmis – saldėsiais, kuriais, grįžę į mokyklą, dalinosi vienas su kitu.
Trisdešimtą dieną vyko popietė, kurios metu projektas apibendrintas. Šventės metu devintos klasės jaunuoliai inscenizavo, kaip anksčiau žmonės augindavo duoną, o merginos, laikydamos rugių puokštes, lietuviškais gestais imitavo eilėraščius apie duoną. Renginio vedėjas Artūras Juknevičius į salę įnešė ant balto drobinio audinio ką tik iškeptą, skaniai kvepiantį naminės duonos kepalą. Po to mažieji bendrabučio aktoriai parodė mini spektakliuką „Maža raiba vištytė ir kviečiai.“ Žiūrovus sužavėjo mokinių vaidinimas apie tai, kaip vištytė ir maži viščiukai kepė duonos kepalą, net naminiams gyvūnams seilė varvėjo... Po spektakliuko argentinietis kunigas ir mokyklos tikybos mokytojas Avellaneda Domingo pašventino stalą, ant kurio buvo padėti duonos kepalai ir duonos gira.
Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, tokie renginiai suartina mokyklos bendruomenę, nes ilgalaikio projekto metu vieni kitus geriau pažįsta, kiekvienas turi galimybę savitai išreikšti save. „Tikiu, kad projekte dalyvavę mokiniai ne tik patys nedrįs numesti duonos riekelės, bet ir kitiems primins, koks sunkus ir ilgas duonos kelias iki mūsų stalo,“ - teigė direktorė. Ji dėkojo visiems: ir projekto organizatoriams, ir dalyviams už puikią viktoriną, nuostabius mokinių piešinius, už bendrą ir labai nuoširdų darbą. Džiaugėsi auklėtojų kūrybiškumu, mokėjimu palaikyti gerą nuotaiką, atsidavimu ir meile klausos negalią turintiems ugdytiniams.
Lijana Čiplienė, Rūta Morozienė, Artūras Juknevičius,
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos auklėtojai
Pagramančio regioniniame parke
Pietų Žemaitijoje, šalia Akmenos ir Jūros upių santakos duris atvėrė naujas Pagramančio regioninio parko lankytojų centras (Malūno g. 2 Ringių k. Tauragės r.). Čia lankytojai galės gauti informaciją apie Pagramančio regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes, gamtos maršrutus, pažintinius takus ir ktas šios saugomos teritorijos lankomas vietas.
Pagramančio regioninio parko lankytojų centras įrengtas pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas”, kurį vykdė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su parko direkcija. Saugomose teritorijose jau daugelis nacionalinių ir regioninių parkų turi lankytojų centrus, kurie skirti parkų vertybėms pristatyti bei teikti informaciją lankytojams.
Pagramančio regioninis parkas – Akmenos ir Jūros upių slėnių kraštovaizdžio parkas. Išskirtinis slėnių bruožas – kabantys tiltai, jungiantys upių krantus. Stačiuose šlaituose gausu atodangų, skardžių. Labai vertingi natūralūs miškais apaugusiomis pakrantėmis upeliai (Jūros ir Akmenos upių intakai): Lylava, Alanga, Vynija, Aušbruva, Šunija, Bremena, Sermas, Dabrupis. Itin įdomu plaukti baidarėmis srauniąja Akmenos upe, kurioje gausu slenksčių ir akmenų.
Unikalus darinys Pagramančio regioninio parko upėse – rėvų gausa. Kadaise ledynai atvilko ir paliko daugybę stambių akmenų. Vienas tokių - Tamošaičių akmuo, vadinamas Milžinu. Dažnai šiame krašte akmenys ir ąžuolai vadinami milžinais.
O ar teko matyti Akmenos „Didžiąją rėvą”? Kas nežino, tai rėva yra akmenuotas upės slenkstis. Ledynų tirpsmo metu šiose apylinkėse buvo suformuoti didžiuliai kloniai. Žemiausioje terasoje formavosi dabartinė upės vaga. Akmenos upės nuolydis yra 2-3m/km, todėl upė su galinga jėga plauna dugne esančias nuogulas ir smulkias smėlio bei molio daleles plukdydama žemyn. Prieš „Didžiąją rėvą“ ilgą laiką buvusi sąsmauka neleido toliau nuplukdyti išplaunamų riedulių. Taip Akmena šioje vietoje sukrovė akmeninį slenkstį, šiandien vadinamą „Didžiąja rėva“.
Šio krašto upių slėnių šlaitai pasidabinę piliakalniais, pilkapiais, senkapiais – praeities liudininkais. Slėnių kraštovaizdį paįvarina aukštapelkės. Daugybė retų rūšių augalų auga Plynosios aukštapelkėje, kurioje įrengtas pažintinis takas. Ši pelkė suteikia prieglobstį retiesiems augalams: kupstinei kūlingei, aukštajai gegūnei, paprastajam kardeliui, plunksninei pliusnei. Pelkės, apypelkio miškai, žolių turtingi eglynai sudaro galimybes įvairiausiems augalams ir gyvūnams. Augalų nevalia skinti, bet pasigėrėti jų žydėjimu, o dar geriau gamtos gidui pasakojant – išties įdomu.
Pagramančio regioniname parke nuo seno žmogaus gyvenimui svarbiausi buvo slėniai ir pačios upės. Paupių piliakalniai (Indija, Pagramantis, Matiškiai...), senkapiai, pilkapiai liudija, kad ši teritorija buvo nuo seno gyvenama.
Tad jeigu sudomino Pagramančio regioninio parko vertybės, būtinai užsukite į naują lankytojų centrą. Čia gausite informaciją, galėsite susitarti dėl ekskursijų po Pagramančio regioninį parką.
Diana RAKAUSKAITĖ
VSTT nuotraukos
Pietų Žemaitijoje, šalia Akmenos ir Jūros upių santakos duris atvėrė naujas Pagramančio regioninio parko lankytojų centras (Malūno g. 2 Ringių k. Tauragės r.). Čia lankytojai galės gauti informaciją apie Pagramančio regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes, gamtos maršrutus, pažintinius takus ir ktas šios saugomos teritorijos lankomas vietas.
Pagramančio regioninio parko lankytojų centras įrengtas pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas”, kurį vykdė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su parko direkcija. Saugomose teritorijose jau daugelis nacionalinių ir regioninių parkų turi lankytojų centrus, kurie skirti parkų vertybėms pristatyti bei teikti informaciją lankytojams.
Pagramančio regioninis parkas – Akmenos ir Jūros upių slėnių kraštovaizdžio parkas. Išskirtinis slėnių bruožas – kabantys tiltai, jungiantys upių krantus. Stačiuose šlaituose gausu atodangų, skardžių. Labai vertingi natūralūs miškais apaugusiomis pakrantėmis upeliai (Jūros ir Akmenos upių intakai): Lylava, Alanga, Vynija, Aušbruva, Šunija, Bremena, Sermas, Dabrupis. Itin įdomu plaukti baidarėmis srauniąja Akmenos upe, kurioje gausu slenksčių ir akmenų.
Unikalus darinys Pagramančio regioninio parko upėse – rėvų gausa. Kadaise ledynai atvilko ir paliko daugybę stambių akmenų. Vienas tokių - Tamošaičių akmuo, vadinamas Milžinu. Dažnai šiame krašte akmenys ir ąžuolai vadinami milžinais.
O ar teko matyti Akmenos „Didžiąją rėvą”? Kas nežino, tai rėva yra akmenuotas upės slenkstis. Ledynų tirpsmo metu šiose apylinkėse buvo suformuoti didžiuliai kloniai. Žemiausioje terasoje formavosi dabartinė upės vaga. Akmenos upės nuolydis yra 2-3m/km, todėl upė su galinga jėga plauna dugne esančias nuogulas ir smulkias smėlio bei molio daleles plukdydama žemyn. Prieš „Didžiąją rėvą“ ilgą laiką buvusi sąsmauka neleido toliau nuplukdyti išplaunamų riedulių. Taip Akmena šioje vietoje sukrovė akmeninį slenkstį, šiandien vadinamą „Didžiąja rėva“.
Šio krašto upių slėnių šlaitai pasidabinę piliakalniais, pilkapiais, senkapiais – praeities liudininkais. Slėnių kraštovaizdį paįvarina aukštapelkės. Daugybė retų rūšių augalų auga Plynosios aukštapelkėje, kurioje įrengtas pažintinis takas. Ši pelkė suteikia prieglobstį retiesiems augalams: kupstinei kūlingei, aukštajai gegūnei, paprastajam kardeliui, plunksninei pliusnei. Pelkės, apypelkio miškai, žolių turtingi eglynai sudaro galimybes įvairiausiems augalams ir gyvūnams. Augalų nevalia skinti, bet pasigėrėti jų žydėjimu, o dar geriau gamtos gidui pasakojant – išties įdomu.
Pagramančio regioniname parke nuo seno žmogaus gyvenimui svarbiausi buvo slėniai ir pačios upės. Paupių piliakalniai (Indija, Pagramantis, Matiškiai...), senkapiai, pilkapiai liudija, kad ši teritorija buvo nuo seno gyvenama.
Tad jeigu sudomino Pagramančio regioninio parko vertybės, būtinai užsukite į naują lankytojų centrą. Čia gausite informaciją, galėsite susitarti dėl ekskursijų po Pagramančio regioninį parką.
Diana RAKAUSKAITĖ
VSTT nuotraukos
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Apie laimės pasagėlę
Dažnai tenka pamatyti prie užmiesčio namo ar vasarnamio durų prikaltą pasagą. Netgi tapo madinga šitaip papuošti savo buveinę. Sakoma ją esant gerovės ir sėkmės simboliu, taip pat namų apsauga nuo blogio. Tinkantis lietuviams paprotys, nes mūsų valstybės herbe – Vytis, raitelis ant balto žirgo. Auksu žaboto, tymu balnoto, sidabru pasagoto...
Laimę nešanti yra ta pasaga, kuri rasta kelio dulkėse. Tačiau kaip ją prikalti prie durų: atvirą į viršų, ar į apačią? Lietuvos bajorų herbuose, o jų nemaža su pasaga, ji yra atvira į apačią, tarsi gaubianti ir sauganti tai, kas ten viduje. Tokia ji iškalta ir ant garsiojo Valiulio akmens Molėtų rajone, Alantos seniūnijoje, tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų. Tikriausiai žymėjo kokio nors didiko ar kunigaikščio žemės ribas. Šiais laikais atsirado ir kita nuomonė: atversta pasaga – tarsi taurė, kviečianti ją pripildyti gerais jausmais ir širdingais linkėjimais šeimininkui.
Pasagos formos segėmis rūbus pasipuošdavo baltų genčių žmonės ikikrikščioniškais laikais. Kas žino, ar nesuteikdami tam kokios simbolinės prasmės? Įdomu būtų sužinoti, iš kurgi radosi tikėjimas pasagos mitine galia. Štai kaimo žmogaus pasakojimas, tautosakininkų užrašytas Kupiškio krašte: „Pripyliau kartą avižų boselį ir pastačiau klėty. Šeimynai pasakiau, kad neimtų – bus pavasariui sėklai. Gal po dviejų mėnesių pasižiūriu – ogi pusė bėr. Ir tą klausiu, ir tą – niekas nežino, ir gana, o avižos vis mažyn. Na, manau sau, kas čia bus? Užžymėjau. Ant rytojaus nueinu – vėl imta. Nieko nepadės, pamaniau sau ir pradėjau saugot. Vieną naktį per miegą girdžiu – lyg kas lapsi, ėda. Atmerkiu akis – gi net nusigandau: pamaniau, klėtis dega – kad šviesu apie kubilą. Bet pamačiau: aitvaras atsistojęs kad sukas, kad sukas kaip girnapusė po kubilą. Jau buvau surinkąs, bet kaip ir kas burną užrišo: neišrėkiu, ir gana. Ir matau, ir girdžiu, o nei pasijudint, nei išrėkt. Žiūrėjau, žiūrėjau ir pamačiau: išlindo iš kubilo net mėlynas ir kaip pagaikštis pro skliautų langelį išdūmė. Kai tik aitvaras išlėkė, tai tuoj atsikėliau: jau galiu ir kalbėt ir vaikščiot. Užsidegiau žiburį, žiūriu – avižos imtos. Rytą buvo turgus, tai nuėjau ir bėdoju pas Leibką, kad aitvaras mano avižas neša. O jis man sako: „Tu kvailas, tu nežinai ką daryt: paimk seną arklio pasagą ir prikalk ant pirkios slenksčio kapliukais oran. Pamatysi, kad nebelies“. Aš taip ir padariau. Ir kad žinotum, nuo to karto niekas nieko – ir padėjo“.
Šiuolaikine mokslo kalba tariant, pasaga turėjo apsauginę funkciją. Saugo žmogaus užgyventą naudą. Nuo ko gi? Kas tas aitvaras? Tautosakos tyrinėtojas pasakytų , kad aitvaras – lietuvių mitinė būtybė, nešanti šeimininkui vogtus grūdus, varškę, net auksinius pinigus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmas jį paminėjo Martynas Mažvydas 1547-siais metais išleistame Katekizme. Apie aitvarą dažnai pasakoja mitologinės sakmės. Gyvenąs ant aukšto, esąs labai įnoringas - įžeistas ar kitaip įskaudintas, gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti su grauduline žvake ant aukšto arba nusipirkti Rygos turguje. Jo įvaizdis - skrendantis ugninis pagaikštis, pavirstąs namuose į juodą gaidį. Ši mitinė būtybė tarsi siūlo žmogui pasirinkimą: ar doru darbu įgyti turtus, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kaimynų gėrybes vagiančiu. Tai pasakojimas moralinių nuostatų pasitikrinimui...
Kitados tikėta, kad pasaga sauganti ne tik nuo aitvaro eibių, bet padedanti sugauti ir arkliavagį. Ogi reikia rastą ant vieškelio pasagą vienu uknoliu prikalti prie stalo kojos, tai sąžinė vagį visai užkamuos. O jeigu stalo kojas dar supančioti ant kelio rastu virvagaliu, tai vagis toli ir nenubėgs. Arkliavagystė kaime laikyta labai sunkiu nusikaltimu, vertu griežčiausios bausmės, nes netekusi darbų pagalbininko, valstiečio šeima sunkiai išsiversdavo, gyvendavo pusbadžiu.
Pasaga simboline prasme turi ir išminties pamokomąją funkciją. Apie tai – dar vienas pasakojimas, kurį užrašė jau prieš gerą šimtmetį šiaurinėje Lietuvos dalyje knygnešys ir siuvėjas Matas Slančiauskas. „Tėvs ir sūnus važiavo šiltame laike vasaros su sunkiu vežimu kelionę, todėl turėjo abuodu pėsti paskui vežimą eiti. Tėvs, pamatęs ant kelio patkavą (tarmiškai tai pasaga), liepęs sūnui pasiimti. Sūnus: „Man neverta nė lenktis dėl tų niekų. Tėvs pats pasiėmęs, nusinešęs ir reikalingam pardavęs už dešimt grašių – skatikų. Už tiek piningų nusipirkęs šimtą uogų vyšnių. Tas jo vaiks norėjęs gerti ir į tas uogas žiūr, net seila varv. Tėvs, numanydams jo norą, kaip nejuntant vieną numetęs – vaiks pakapt tą. Numetęs kitą – vaiks teip pat. Ir visas lig šimto po vieną išmėtęs – sūnus surinkęs. Ant galo tėvs pasakęs: „Mat, vaikel, nenorėjai vieną kartą pasilenkt prė patkavos – dabar lenkeis šimtą kartų“. Toks tas pamokymas...
Prikalta prie durų pasaga primena lietuvių tautos ir žirgo tūkstantmetinę bičiulystę, tokią pat gilią kalvystės tradiciją, nepaprastą gimtųjų namų jaukumą, lietuviškųjų papročių gyvybingumą.
Tikėjimai stebuklingomis pasagos galiomis siekia antikos laikus; jie žinomi daugelio tautų kultūrose. Todėl pasaga yra dažnas elementas viduramžių heraldikoje. Mitologijoje simbolis atstoja patį daiktą, tad manoma, kad pasagos populiarumas – iš žmogaus prieraišumo arkliui, žirgui. Anglų legenda taip aiškina paprotį ją kalti prie durų: Kartą pas kalvį Dansteną atėjo velnias užsisakyti pasagėlių savo skeltoms kanopoms. Kalvis įtikino velnią, kad norint prikalti pasagas, reikia pirma jį prirakinti prie sienos. Tada Danstenas jo nepagailėjo – kalė pačiais didžiausiais uknoliais. Ir paleido velnią, tik išgavęs jo pasižadėjimą niekados daugiau neužsukti į krikščionio namus. O kaip velniui žinoti, kurie namai krikščionio? Danstenas prisakė: „Neik ten, kur pamatysi pasagą virš lauko durų.“
Pasagos ženklas panašus į pusmėnulį, labai svarbų kalendorinį simbolį. Lietuvių mįslė klausia: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas: sidabro padkavėlės, aukso kamanėlės. Kas?“ Atsakymas – jaunas mėnulis vakaro žaroje, kas tris mėnesius pradedantis naują kalendorinę atkarpą. Mėnulinis kalendorius mūsų krašte vartotas iki Lietuvos krikšto; kaimo tradicijose jo reliktai gyvuoja iki šiol, - tai išskirtinis etnokultūros bruožas. Lietuvoje turime ir du šiuolaikinius pasagos formos paminklus: skulptoriaus Tado Gutausko „Svetingumo vartelius“ Druskininkuose ir Kęstučio Musteikio „Pasagą - žaltį“ Utenoje.
Savo poilsio namelio duris pasaga buvo papuošęs ir garsusis danų fizikas Nilsas Henrikas Boras (1885-1962), atomo teorijos kūrėjas. Aplankęs jį žurnalistas nustebęs paklausė, kaip toks įžymus mokslininkas gali tikėti prietarais? Nusišypsojęs fizikas tarė, kad netiki, bet yra girdėjęs, kad pasaga padedanti net ir ja netikintiems. Šiandien sakoma, kad pasaga laimę atnešanti tiems, kurie dirba kaip arkliai…
Prof. Libertas Klimka
Dažnai tenka pamatyti prie užmiesčio namo ar vasarnamio durų prikaltą pasagą. Netgi tapo madinga šitaip papuošti savo buveinę. Sakoma ją esant gerovės ir sėkmės simboliu, taip pat namų apsauga nuo blogio. Tinkantis lietuviams paprotys, nes mūsų valstybės herbe – Vytis, raitelis ant balto žirgo. Auksu žaboto, tymu balnoto, sidabru pasagoto...
Laimę nešanti yra ta pasaga, kuri rasta kelio dulkėse. Tačiau kaip ją prikalti prie durų: atvirą į viršų, ar į apačią? Lietuvos bajorų herbuose, o jų nemaža su pasaga, ji yra atvira į apačią, tarsi gaubianti ir sauganti tai, kas ten viduje. Tokia ji iškalta ir ant garsiojo Valiulio akmens Molėtų rajone, Alantos seniūnijoje, tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų. Tikriausiai žymėjo kokio nors didiko ar kunigaikščio žemės ribas. Šiais laikais atsirado ir kita nuomonė: atversta pasaga – tarsi taurė, kviečianti ją pripildyti gerais jausmais ir širdingais linkėjimais šeimininkui.
Pasagos formos segėmis rūbus pasipuošdavo baltų genčių žmonės ikikrikščioniškais laikais. Kas žino, ar nesuteikdami tam kokios simbolinės prasmės? Įdomu būtų sužinoti, iš kurgi radosi tikėjimas pasagos mitine galia. Štai kaimo žmogaus pasakojimas, tautosakininkų užrašytas Kupiškio krašte: „Pripyliau kartą avižų boselį ir pastačiau klėty. Šeimynai pasakiau, kad neimtų – bus pavasariui sėklai. Gal po dviejų mėnesių pasižiūriu – ogi pusė bėr. Ir tą klausiu, ir tą – niekas nežino, ir gana, o avižos vis mažyn. Na, manau sau, kas čia bus? Užžymėjau. Ant rytojaus nueinu – vėl imta. Nieko nepadės, pamaniau sau ir pradėjau saugot. Vieną naktį per miegą girdžiu – lyg kas lapsi, ėda. Atmerkiu akis – gi net nusigandau: pamaniau, klėtis dega – kad šviesu apie kubilą. Bet pamačiau: aitvaras atsistojęs kad sukas, kad sukas kaip girnapusė po kubilą. Jau buvau surinkąs, bet kaip ir kas burną užrišo: neišrėkiu, ir gana. Ir matau, ir girdžiu, o nei pasijudint, nei išrėkt. Žiūrėjau, žiūrėjau ir pamačiau: išlindo iš kubilo net mėlynas ir kaip pagaikštis pro skliautų langelį išdūmė. Kai tik aitvaras išlėkė, tai tuoj atsikėliau: jau galiu ir kalbėt ir vaikščiot. Užsidegiau žiburį, žiūriu – avižos imtos. Rytą buvo turgus, tai nuėjau ir bėdoju pas Leibką, kad aitvaras mano avižas neša. O jis man sako: „Tu kvailas, tu nežinai ką daryt: paimk seną arklio pasagą ir prikalk ant pirkios slenksčio kapliukais oran. Pamatysi, kad nebelies“. Aš taip ir padariau. Ir kad žinotum, nuo to karto niekas nieko – ir padėjo“.
Šiuolaikine mokslo kalba tariant, pasaga turėjo apsauginę funkciją. Saugo žmogaus užgyventą naudą. Nuo ko gi? Kas tas aitvaras? Tautosakos tyrinėtojas pasakytų , kad aitvaras – lietuvių mitinė būtybė, nešanti šeimininkui vogtus grūdus, varškę, net auksinius pinigus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmas jį paminėjo Martynas Mažvydas 1547-siais metais išleistame Katekizme. Apie aitvarą dažnai pasakoja mitologinės sakmės. Gyvenąs ant aukšto, esąs labai įnoringas - įžeistas ar kitaip įskaudintas, gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti su grauduline žvake ant aukšto arba nusipirkti Rygos turguje. Jo įvaizdis - skrendantis ugninis pagaikštis, pavirstąs namuose į juodą gaidį. Ši mitinė būtybė tarsi siūlo žmogui pasirinkimą: ar doru darbu įgyti turtus, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kaimynų gėrybes vagiančiu. Tai pasakojimas moralinių nuostatų pasitikrinimui...
Kitados tikėta, kad pasaga sauganti ne tik nuo aitvaro eibių, bet padedanti sugauti ir arkliavagį. Ogi reikia rastą ant vieškelio pasagą vienu uknoliu prikalti prie stalo kojos, tai sąžinė vagį visai užkamuos. O jeigu stalo kojas dar supančioti ant kelio rastu virvagaliu, tai vagis toli ir nenubėgs. Arkliavagystė kaime laikyta labai sunkiu nusikaltimu, vertu griežčiausios bausmės, nes netekusi darbų pagalbininko, valstiečio šeima sunkiai išsiversdavo, gyvendavo pusbadžiu.
Pasaga simboline prasme turi ir išminties pamokomąją funkciją. Apie tai – dar vienas pasakojimas, kurį užrašė jau prieš gerą šimtmetį šiaurinėje Lietuvos dalyje knygnešys ir siuvėjas Matas Slančiauskas. „Tėvs ir sūnus važiavo šiltame laike vasaros su sunkiu vežimu kelionę, todėl turėjo abuodu pėsti paskui vežimą eiti. Tėvs, pamatęs ant kelio patkavą (tarmiškai tai pasaga), liepęs sūnui pasiimti. Sūnus: „Man neverta nė lenktis dėl tų niekų. Tėvs pats pasiėmęs, nusinešęs ir reikalingam pardavęs už dešimt grašių – skatikų. Už tiek piningų nusipirkęs šimtą uogų vyšnių. Tas jo vaiks norėjęs gerti ir į tas uogas žiūr, net seila varv. Tėvs, numanydams jo norą, kaip nejuntant vieną numetęs – vaiks pakapt tą. Numetęs kitą – vaiks teip pat. Ir visas lig šimto po vieną išmėtęs – sūnus surinkęs. Ant galo tėvs pasakęs: „Mat, vaikel, nenorėjai vieną kartą pasilenkt prė patkavos – dabar lenkeis šimtą kartų“. Toks tas pamokymas...
Prikalta prie durų pasaga primena lietuvių tautos ir žirgo tūkstantmetinę bičiulystę, tokią pat gilią kalvystės tradiciją, nepaprastą gimtųjų namų jaukumą, lietuviškųjų papročių gyvybingumą.
Tikėjimai stebuklingomis pasagos galiomis siekia antikos laikus; jie žinomi daugelio tautų kultūrose. Todėl pasaga yra dažnas elementas viduramžių heraldikoje. Mitologijoje simbolis atstoja patį daiktą, tad manoma, kad pasagos populiarumas – iš žmogaus prieraišumo arkliui, žirgui. Anglų legenda taip aiškina paprotį ją kalti prie durų: Kartą pas kalvį Dansteną atėjo velnias užsisakyti pasagėlių savo skeltoms kanopoms. Kalvis įtikino velnią, kad norint prikalti pasagas, reikia pirma jį prirakinti prie sienos. Tada Danstenas jo nepagailėjo – kalė pačiais didžiausiais uknoliais. Ir paleido velnią, tik išgavęs jo pasižadėjimą niekados daugiau neužsukti į krikščionio namus. O kaip velniui žinoti, kurie namai krikščionio? Danstenas prisakė: „Neik ten, kur pamatysi pasagą virš lauko durų.“
Pasagos ženklas panašus į pusmėnulį, labai svarbų kalendorinį simbolį. Lietuvių mįslė klausia: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas: sidabro padkavėlės, aukso kamanėlės. Kas?“ Atsakymas – jaunas mėnulis vakaro žaroje, kas tris mėnesius pradedantis naują kalendorinę atkarpą. Mėnulinis kalendorius mūsų krašte vartotas iki Lietuvos krikšto; kaimo tradicijose jo reliktai gyvuoja iki šiol, - tai išskirtinis etnokultūros bruožas. Lietuvoje turime ir du šiuolaikinius pasagos formos paminklus: skulptoriaus Tado Gutausko „Svetingumo vartelius“ Druskininkuose ir Kęstučio Musteikio „Pasagą - žaltį“ Utenoje.
Savo poilsio namelio duris pasaga buvo papuošęs ir garsusis danų fizikas Nilsas Henrikas Boras (1885-1962), atomo teorijos kūrėjas. Aplankęs jį žurnalistas nustebęs paklausė, kaip toks įžymus mokslininkas gali tikėti prietarais? Nusišypsojęs fizikas tarė, kad netiki, bet yra girdėjęs, kad pasaga padedanti net ir ja netikintiems. Šiandien sakoma, kad pasaga laimę atnešanti tiems, kurie dirba kaip arkliai…
Prof. Libertas Klimka
Skelbiamas
Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursas
Aplinkos ministerija skelbia Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio atranką. Paraiškas dalyvauti konkurse galima teikti iki spalio 1 d. 2015 metai paskelbti Etnografinių regionų metais. Organizuojant Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursą siekiama išaiškinti, kurios vietovės geriausiai atspindi regionų savastį. „Labai norėtųsi, kad ne tik tarmės, rūbai, papročiai, bet ir regionų kraštovaizdis su savita gamta, kaimų formavimo tradicijomis ir architektūra padėtų atpažinti, kur - Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ar Mažojoje Lietuvoje - esame. Norime sužinoti, kurie regionai geriausiai išsaugojo savitumą, ir paskatinti bendruomenes juos puoselėti", - sakė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Aplinkos ministerijos skelbiamame Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkurse gali dalyvauti visi norintieji - savivaldybių administracijos, seniūnijos, valstybinių parkų direkcijos, kitos valstybės institucijos ir įstaigos, vietos bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, mokyklos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Norintieji dalyvauti turėtų iki spalio 1 d. pateikti užpildytą paraišką, trumpą regiono ir jo savitumo pristatymą, trumpą aprašymą, kaip prie savitumo išsaugojimo prisideda bendruomenė, vaizdinę medžiagą ir kitą, pareiškėjo nuomone, svarbią informaciją. Konkursui negali būti teikiamos pavienės sodybos ir pavieniai objektai. Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursas vyks dviem etapais - gautos paraiškos pirmiausia bus vertinamos regioninės vertinimo komisijos, o jos atrinktos dalyvaus antrajame etape ir bus vertinamos nacionalinės vertinimo komisijos. Konkurso laimėtojais bus paskelbti geriausiai tvarkomi regionai - po tris iš kiekvieno Lietuvos etnokultūrinio regiono. Nugalėtojams ir laureatams atiteks specialiai pagamintos vietovę įamžinančios plokštės, specialūs prizai.
Daugiau informacijos apie konkursą suteiks AM Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyr. specialistė Kristina Ulkienė tel. 8~706 63558, el.p. [email protected].
AM inf.
VSTT nuotrauka
Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursas
Aplinkos ministerija skelbia Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio atranką. Paraiškas dalyvauti konkurse galima teikti iki spalio 1 d. 2015 metai paskelbti Etnografinių regionų metais. Organizuojant Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursą siekiama išaiškinti, kurios vietovės geriausiai atspindi regionų savastį. „Labai norėtųsi, kad ne tik tarmės, rūbai, papročiai, bet ir regionų kraštovaizdis su savita gamta, kaimų formavimo tradicijomis ir architektūra padėtų atpažinti, kur - Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ar Mažojoje Lietuvoje - esame. Norime sužinoti, kurie regionai geriausiai išsaugojo savitumą, ir paskatinti bendruomenes juos puoselėti", - sakė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Aplinkos ministerijos skelbiamame Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkurse gali dalyvauti visi norintieji - savivaldybių administracijos, seniūnijos, valstybinių parkų direkcijos, kitos valstybės institucijos ir įstaigos, vietos bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, mokyklos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Norintieji dalyvauti turėtų iki spalio 1 d. pateikti užpildytą paraišką, trumpą regiono ir jo savitumo pristatymą, trumpą aprašymą, kaip prie savitumo išsaugojimo prisideda bendruomenė, vaizdinę medžiagą ir kitą, pareiškėjo nuomone, svarbią informaciją. Konkursui negali būti teikiamos pavienės sodybos ir pavieniai objektai. Etnokultūrinius regionus atspindinčio kraštovaizdžio konkursas vyks dviem etapais - gautos paraiškos pirmiausia bus vertinamos regioninės vertinimo komisijos, o jos atrinktos dalyvaus antrajame etape ir bus vertinamos nacionalinės vertinimo komisijos. Konkurso laimėtojais bus paskelbti geriausiai tvarkomi regionai - po tris iš kiekvieno Lietuvos etnokultūrinio regiono. Nugalėtojams ir laureatams atiteks specialiai pagamintos vietovę įamžinančios plokštės, specialūs prizai.
Daugiau informacijos apie konkursą suteiks AM Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyr. specialistė Kristina Ulkienė tel. 8~706 63558, el.p. [email protected].
AM inf.
VSTT nuotrauka
Ekologiniai skaitymai
Pasakojimas apie Ūlą
Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Buvo rugsėjo mėnesio pats vidurys. Basčiausi miškuose netoli Zervynų ir rankiojau grybus. Deja, negausus derlius ar grybingų vietų nežinojimas vijo ir vijo tolyn, kol pagaliau iššokau prie upės. Tai buvo Ūla.
Retokai apaugusi alksniais salpinė terasa nedideliu vingiu išrietė upę ir baigėsi neaukštu skardžiu. Čia ir nutariau perkąsti, juolab, kad pastebėjau dar vieną grybautoją, kurstantį varganą lauželį. Pasilabinau. Lauželio šeimininkas maloniai atsakė ir pakvietė patogiai įsikurti. Mūsų bendrą stalą paįvairino tik mano paguldyta gertuvė su naminiu obuolių vynu. Saulė glamonėjo spinduliais, svaigino čiobreliai ir laužo dūmai. Įsikalbėjome. Apie grybus, apie Lietuvoje kvepiančias permainas, vėl apie grybus. Ir aš, žvelgdamas į jauno pašnekovo žilus plaukus, nelabai gudriai pabandžiau atspėti jo amžių. Vyras surimtėjo ir giliai atsidusęs papasakojo nutikimą, kurio dalyvis buvo jis pats. Tada, per naktį, jis ir pražilo...
...Esu iš Vilniaus ir į šias vietas pirmą kartą pakliuvau, kai turėjau dvidešimt metų. Mėgstu gamtą ir dažnai mano grybavimai pasibaigia nakvyne miške ar prie vandens. Įmantraus nieko nesitampau - įsikuriu ten, kur užklumpa vakaras. Ir tada, kai aš dar nepažinojau šių vietų ir nežinojau prie kokios upės pavakary atlapnojau, nieko neturėjau: įkūriau laužą, pasitiesiau neperšlampamą kilimėlį ir savo nuolatinį palydovą - kareivišką katiliuką. Jį ir užkaičiau su vandeniu. Pradėjo kilti rūkas. Išbariau save, kad pasirinkau labai jau atvirą vietą nakvynei. Bet po sočios vakarienės greit užmigau. Pabudino ne drėgmė ar šaltis, o keistas jausmas, kad kažkas mane stebi. Laužas degė skaisčiai, lyg ką tik užkurtas. Aplinkui buvo šviesu nuo pilnaties, bet už keliolikos žingsnių rūkas jau tirpdė medžių siluetus. Tuo metu visai netoli pasigirdo gūdus vilko staugimas. Nesu bailys, bet kailis pašiurpo, tad peilį prisitraukiau arčiau. Pašokau, atsigręžiau, kad žvigtelėčiau į mėnulį ir... vos į laužą neįvirtau - priešais mane stovėjo basa ilgais plaukais mergina. Na, galvoju, arba vietinė viliokė, arba iš tų poilsiautojų, atsibasčiusių savaitgaliui prie upės. Ir tikrai, tolėliau pamačiau jų visą ratelį. Visos basos ir, keisčiausia, visos panašios lyg būtų seserys. Nei palapinių, nei mantos nesimatė. Sumanė mat, galvoju, šmaikštuolės iš manęs pasišaipyti! - pakvietė į ratelį, kad vienas nešalčiau. Šokėjas aš menkas, bet tą naktį siautėjau - na ir šokom! Nežinau, dabar tikrai negaliu pasakyti, bet, atrodo, muzika skambėjo. Tai buvo kažkoks siautulys, kokio gyvenime daugiau nepatyriau - lėkėm ratu, sukomės, nardėm toms kvatoklėms krykštaujant į upės duburį, į pačius verpetus, vėl lėkėm ratu, kol pagaliau, prarasdamas nuovoką, sudribau prie savojo laužo. Akis užmerkiu ir aš vėl lekiu ratu - lyg pirmą kartą būčiau prisisiurbęs degtinės. Atsimerkiu - žvaigždės ratu skrieja, mėnulio pilnatis taip arti, kad net pro užmerktus vokus spigina akis. Laiko tėkmės nesuvokiau...
...Pramerkiu akis, o priešais mane vėl stovi toji mergina. Pati jauniausia iš tų basakojų. Ir čia vėl lyg vilkas užstaugia - Ū-Ū-Ū! Ir keistas aidas, lyg lojantis, lyg aikčiojantis - A-A-A... Dabar žinau šios upės vardą - Ūla. Gal ir tada tą merginą kažkas šaukė šiuo vardu - Ūla. Tik iškart aš to nesuvokiau. Gal tai tik sutapimas, bet prisiekiu, aš girdėjau aiškiai tokį vardą ir tikiu, tai buvo jos vardas, vardas tos merginos. Ir dar kas keisčiausia - aš stebėjau ją iš taip arti, kaip dabar patį matau. Įsiminiau visam gyvenimui jos veidą. Tada tik spoksojau išsprogdinęs veizolus, nes sąnariai nebeklausė, buvau lyg sustingęs. Gulėjau kaip sukaustytas. Mačiau, kaip Ūla nuėjo prie upės ir lyg ištirpo rūke. Laukiau sulaikęs kvapą ir skaičiavau savos širdies dūžius. Ar aš pabudau? Nežinau pirmiausia ar aš miegojau! Kai atsipeikėjau, laužas smagiai liepsnojo, o rūkas taip ir neišsisklaidė iki aušros. Prašvitus nusliūkinau besišaipydamas iš savo sapno ten, kur šėlau. Ir prisiekiu visais šventaisiais, kiek tik jų yra pasaulyje - pievelėje pamačiau ratą be rasos. Sausutėlį pievos plotelį! Pamaniau, jog kuoktelėjau. Nubridau upės link, kad apsišlakstyčiau įkaitusią galvą ir, kai pasilenkiau, vandenyje pamačiau save tokį, kokį matote dabar - visai žilą. Truktelėjau kuokštą ir iš tarpupirščių į vandenį barsčiau žilus plaukus...
Daugelį metų lankausi čia, pramyniau, galima sakyti, taką. Sėdžiu kartais nuo vakaro žaros iki ryto aušros, kuriu didžiausius laužus, bet dvasios tyli. Geriu šios upės vandenį, neriu į šaltą kaip ledas duburį, klausiu vos ne kiekvienos pušies, alksnio, kur Ūla, bet visi tyli. Tyli ir upė. Tos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją šaukiu...
...Žilagalvis vyras nutilo ir, panarinęs galvą, su vytele pradėjo laužo pelenuose braižyti mįslingus hieroglifus. Nubraižo, išlygina ir vėl kuria naujus. Tik daug vėliau, kai į rankas pakliuvo japonų- lietuvių kalbų mokomasis žodynas, suradau vieną labiausiai įstrigusį, labai panašų į vieną ženklą - tai buvo žodis ,,moteris“. Nežinau, ar tik atsitiktinai sutapo tie rašmenys, ar prie Ūlos tądien žilvičio vytis anos Ūlos mintis ar prašymą, o gal kvietimą ar šauksmą, norėjo išsakyti, priminti anam vyrui - aš tau rašau tavo ranka iš praeities, tik skaityk, suprask. Gal toji patrakėlė mergina vytį vedžiojo? Sunku paaiškinti, dar sunkiau suvokti tuos atsitiktinumo dėsnius, kurie, anaiptol, ne atsitiktinai, o pasirinktinai valdo mus...
Alfredas Girdziušas Paliesius
Tai įvyko prieš trylika metų Dzūkijoje. Buvo rugsėjo mėnesio pats vidurys. Basčiausi miškuose netoli Zervynų ir rankiojau grybus. Deja, negausus derlius ar grybingų vietų nežinojimas vijo ir vijo tolyn, kol pagaliau iššokau prie upės. Tai buvo Ūla.
Retokai apaugusi alksniais salpinė terasa nedideliu vingiu išrietė upę ir baigėsi neaukštu skardžiu. Čia ir nutariau perkąsti, juolab, kad pastebėjau dar vieną grybautoją, kurstantį varganą lauželį. Pasilabinau. Lauželio šeimininkas maloniai atsakė ir pakvietė patogiai įsikurti. Mūsų bendrą stalą paįvairino tik mano paguldyta gertuvė su naminiu obuolių vynu. Saulė glamonėjo spinduliais, svaigino čiobreliai ir laužo dūmai. Įsikalbėjome. Apie grybus, apie Lietuvoje kvepiančias permainas, vėl apie grybus. Ir aš, žvelgdamas į jauno pašnekovo žilus plaukus, nelabai gudriai pabandžiau atspėti jo amžių. Vyras surimtėjo ir giliai atsidusęs papasakojo nutikimą, kurio dalyvis buvo jis pats. Tada, per naktį, jis ir pražilo...
...Esu iš Vilniaus ir į šias vietas pirmą kartą pakliuvau, kai turėjau dvidešimt metų. Mėgstu gamtą ir dažnai mano grybavimai pasibaigia nakvyne miške ar prie vandens. Įmantraus nieko nesitampau - įsikuriu ten, kur užklumpa vakaras. Ir tada, kai aš dar nepažinojau šių vietų ir nežinojau prie kokios upės pavakary atlapnojau, nieko neturėjau: įkūriau laužą, pasitiesiau neperšlampamą kilimėlį ir savo nuolatinį palydovą - kareivišką katiliuką. Jį ir užkaičiau su vandeniu. Pradėjo kilti rūkas. Išbariau save, kad pasirinkau labai jau atvirą vietą nakvynei. Bet po sočios vakarienės greit užmigau. Pabudino ne drėgmė ar šaltis, o keistas jausmas, kad kažkas mane stebi. Laužas degė skaisčiai, lyg ką tik užkurtas. Aplinkui buvo šviesu nuo pilnaties, bet už keliolikos žingsnių rūkas jau tirpdė medžių siluetus. Tuo metu visai netoli pasigirdo gūdus vilko staugimas. Nesu bailys, bet kailis pašiurpo, tad peilį prisitraukiau arčiau. Pašokau, atsigręžiau, kad žvigtelėčiau į mėnulį ir... vos į laužą neįvirtau - priešais mane stovėjo basa ilgais plaukais mergina. Na, galvoju, arba vietinė viliokė, arba iš tų poilsiautojų, atsibasčiusių savaitgaliui prie upės. Ir tikrai, tolėliau pamačiau jų visą ratelį. Visos basos ir, keisčiausia, visos panašios lyg būtų seserys. Nei palapinių, nei mantos nesimatė. Sumanė mat, galvoju, šmaikštuolės iš manęs pasišaipyti! - pakvietė į ratelį, kad vienas nešalčiau. Šokėjas aš menkas, bet tą naktį siautėjau - na ir šokom! Nežinau, dabar tikrai negaliu pasakyti, bet, atrodo, muzika skambėjo. Tai buvo kažkoks siautulys, kokio gyvenime daugiau nepatyriau - lėkėm ratu, sukomės, nardėm toms kvatoklėms krykštaujant į upės duburį, į pačius verpetus, vėl lėkėm ratu, kol pagaliau, prarasdamas nuovoką, sudribau prie savojo laužo. Akis užmerkiu ir aš vėl lekiu ratu - lyg pirmą kartą būčiau prisisiurbęs degtinės. Atsimerkiu - žvaigždės ratu skrieja, mėnulio pilnatis taip arti, kad net pro užmerktus vokus spigina akis. Laiko tėkmės nesuvokiau...
...Pramerkiu akis, o priešais mane vėl stovi toji mergina. Pati jauniausia iš tų basakojų. Ir čia vėl lyg vilkas užstaugia - Ū-Ū-Ū! Ir keistas aidas, lyg lojantis, lyg aikčiojantis - A-A-A... Dabar žinau šios upės vardą - Ūla. Gal ir tada tą merginą kažkas šaukė šiuo vardu - Ūla. Tik iškart aš to nesuvokiau. Gal tai tik sutapimas, bet prisiekiu, aš girdėjau aiškiai tokį vardą ir tikiu, tai buvo jos vardas, vardas tos merginos. Ir dar kas keisčiausia - aš stebėjau ją iš taip arti, kaip dabar patį matau. Įsiminiau visam gyvenimui jos veidą. Tada tik spoksojau išsprogdinęs veizolus, nes sąnariai nebeklausė, buvau lyg sustingęs. Gulėjau kaip sukaustytas. Mačiau, kaip Ūla nuėjo prie upės ir lyg ištirpo rūke. Laukiau sulaikęs kvapą ir skaičiavau savos širdies dūžius. Ar aš pabudau? Nežinau pirmiausia ar aš miegojau! Kai atsipeikėjau, laužas smagiai liepsnojo, o rūkas taip ir neišsisklaidė iki aušros. Prašvitus nusliūkinau besišaipydamas iš savo sapno ten, kur šėlau. Ir prisiekiu visais šventaisiais, kiek tik jų yra pasaulyje - pievelėje pamačiau ratą be rasos. Sausutėlį pievos plotelį! Pamaniau, jog kuoktelėjau. Nubridau upės link, kad apsišlakstyčiau įkaitusią galvą ir, kai pasilenkiau, vandenyje pamačiau save tokį, kokį matote dabar - visai žilą. Truktelėjau kuokštą ir iš tarpupirščių į vandenį barsčiau žilus plaukus...
Daugelį metų lankausi čia, pramyniau, galima sakyti, taką. Sėdžiu kartais nuo vakaro žaros iki ryto aušros, kuriu didžiausius laužus, bet dvasios tyli. Geriu šios upės vandenį, neriu į šaltą kaip ledas duburį, klausiu vos ne kiekvienos pušies, alksnio, kur Ūla, bet visi tyli. Tyli ir upė. Tos merginos ar dvasios vardą savo dukrai daviau. Ūla ją šaukiu...
...Žilagalvis vyras nutilo ir, panarinęs galvą, su vytele pradėjo laužo pelenuose braižyti mįslingus hieroglifus. Nubraižo, išlygina ir vėl kuria naujus. Tik daug vėliau, kai į rankas pakliuvo japonų- lietuvių kalbų mokomasis žodynas, suradau vieną labiausiai įstrigusį, labai panašų į vieną ženklą - tai buvo žodis ,,moteris“. Nežinau, ar tik atsitiktinai sutapo tie rašmenys, ar prie Ūlos tądien žilvičio vytis anos Ūlos mintis ar prašymą, o gal kvietimą ar šauksmą, norėjo išsakyti, priminti anam vyrui - aš tau rašau tavo ranka iš praeities, tik skaityk, suprask. Gal toji patrakėlė mergina vytį vedžiojo? Sunku paaiškinti, dar sunkiau suvokti tuos atsitiktinumo dėsnius, kurie, anaiptol, ne atsitiktinai, o pasirinktinai valdo mus...
Alfredas Girdziušas Paliesius
Vaižganto nekrologas šuneliui Kaukui
Literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo labai įvairialypė asmenybė. Jis rašė kūrinius, kurie iki šiol yra populiarūs ir gerai visiems žinomi, įėjo į Lietuvos literatūros klasikos „aukso fondą”. Redagavo spaudos leidinius, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, dėstė Vytauto Didžioje universitete Kaune, rasdavo laiko dalyvauti įvairių organizacijų veikloje, daugybėje renginių. Nepamiršdavo ir savo gimtojo Svėdasų krašto, jo žmonių. Nebūdamas abejingu savo laikmečio įvykiams, visur įsijungdamas į gyvenimo verpetą, Vaižgantas nepamiršdavo ir gamtosauginių problemų. Neatsitiktinai jam patikėta vadovauti Lietuvai pagražinti draugijos centro valdybai. Iki šiol yra išlikę šios draugijos dokumentų, kur galima rasti Vaižganto pasirašytų pareiškimų.
Vaižganto bute Kaune buvo daug įvairių gėlių, jis be galo mylėjo dvi savo kanarėles. O šuo Kaukas jam buvo itin brangus, su juo nuolat vaikštinėdavo Kauno gatvėmis, leisdavo savo laisvalaikį.
1926 metais rašytojas su Kauku nusifotografavo šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur Vaižgantas kunigavo. Ta nuotrauka Vaižgantui patiko, jis daug kam ją yra dovanojęs. 1929 metų rugsėjo 15-ąją žurnalas „Naujasis žodis“ (Nr. 16/104/) šią nuotrauką įdėjo į viršelį. Nuotrauką dovanojo pats Vaižgantas su užrašu redakcijai: „Ieškojau laimės kitiems, o tapau laimingas pats. Vaižgantas.” Ši fotografija tuomet puošė žurnalą, kuriame nemažai rašinių buvo skirta šio žmogaus 60-mečiui. O 1933 m. gegužės 7 d. 13-ojo „Naujojo žodžio“ numerio viršelyje vėl buvo išspausdinta tokia pat nuotrauka su Vaižganto autografu - tiktai šį kartą fotografija buvo juoduose gedulo rėmuose: visas žurnalo numeris buvo paskirtas šio labai nusipelniusio Lietuvos tautai žmogaus atminimui, mat balandžio 29-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas mirė.
Kokį tiktai tuometinį leidinį bepavartysi - visur labai daug rašoma apie Vaižganto gyvenimą, kūrybą, jo asmenybę, nuopelnus gimtajam kraštui. Daug kur tekstus iliustravo būtent toji fotografija, kur jisai įsiamžinęs su šuneliu Kauku. O juk Vaižganto nuotraukų buvo labai daug. Jo atvaizdai mirgėte mirgėjo prieškario Lietuvos spaudoje, nes tai buvo neeilinių gabumų žmogus, be galo energingas, kupinas įvairių sumanymų, dalyvaujantis visuose renginiuose, todėl fotografai ir fiksuodavo jo įvairius gyvenimo žingsnius. Tačiau ne paslaptis visiems to meto žurnalistams buvo tas faktas, kad Vaižgantui patiko būtent ta jo fotografija su mielu šuneliu...
Kad Kaukas Vaižgantui buvo ne šiaip sau paprastas šuo, o kažkas daugiau, rodo ir kanauninko sukurtas nekrologas Kaukui, išlikęs iki šių dienų kartu su kitais Vaižganto dokumentais, laiškais, įvairiais užrašais istoriko, diplomato Petro Klimo (1891 - 1969) archyve. Kadangi tiek apie Vaižgantą, tiek ir apie jo šunį nemažai rašydavo spauda, tikriausiai jis tą nekrologą ir skyrė spaudai. Tačiau pervertęs daugybę laikraščių ir žurnalų „Nekrologo Kaukui“ neužtikau. Jis taip ir liko rankraštyje, o gal kuriame nors leidinyje ir pasirodė.
Kaip ir visi Vaižganto rašiniai, pastarasis kūrinėlis parašytas vaizdingai, paprastai, aiškiai, suprantamai, šiek tiek su humoro gaidele, bet taip pat išreiškiantis ir šunelio šeimininko liūdesį, jo gražius prisiminimus apie keturkojį draugą.
„1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtos dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė - Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs.
Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę - per dešimtį dienų su kalėmis veselioti. Sulysdavo sukūsdavo nabagas, bet apetitą gerą turėdamas vėl lengvai atsigaudavo. Juo senyn, juo aiškiau nabašninkas jautė savo pašaukimą tarnauti gražiajai lyčiai, nepraleisti nei vienų veselijų visame priemiestyje. Pirmasis Lietuvos poetas Maironis apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumo žodžiais: „Kaukas, girdi, Kaukas ... buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento.”
Nebent tuo skirtumu, kad aš jokiose veselijose nedalyvauju. Išimtį sudarė prof. Skardžius, kurio vestuves atšokome Kybartiškiuose.
Kaukas negalavo. Net manęs sugrįžusio nepasveikino. Vis neturėjo laiko. Bet nebeturėjo ir apetito. Matyt, dvėstinoji artinos, ir, kaip kultūringas šuva, dvasią išpūtė ne namie.
O buvo man geras. Visur sekė. Namie žinojo, kada su manim žaisti, - kai man nusibosdavo prie staliuko sėdėti. Prisivalgė jis už tai geros duonos. Naudojosi viso miesto pagarba. Pavydelninkai, sako, net policistai, kanauninko taksą sutikdami, „kozyriali” (atidavinėjo pagarbą - V. B.). O garsus buvo visoje Lietuvoje. Ypač įgarsėjo po vienų muštynių, kada nuo kartuvių paleistas, jis tučtuojau sugrįžo atgal į šunų veseliją. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų - jo ainių liko daugybė - buvo palaidotas istoriškame Kauno „gojuje”. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zakristininkas.
Rimtai sakant, Kauko labai gaila...
Jūsų nuliūdęs Vaižgantas.“
Yra pasaulyje tautų, kurios didžiuojasi paminklais šunims, gelbėjusiems žmones karų metais, stichinių nelaimių atvejais, kitaip savo poelgiais pelniusiais didžiulę žmonių padėką ir pagarbą. Yra pasaulyje kraštų, kur veikia atskiros kapinės keturkojams ir kitokie mums gana keisti dalykai. Tačiau ir mes, lietuviai, galime pasididžiuoti tuo, kad žinomas literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas parašė nekrologą ... šuniui Kaukui.
Ir kas žino, galbūt tai vienintelis atvejis Lietuvoje, Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Šiaip ar taip, šis rankraštis tikrai vertas dėmesio, kaip ir visas Vaižganto gyvenimas, jo kūriniai, kaip ir šio Aukštaitijos krašto ąžuolo meilė gimtinei, gamtai, gyvūnijai.
Vytautas BAGDONAS
Nuotrauka iš "Naujosios sodybos"
Literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo labai įvairialypė asmenybė. Jis rašė kūrinius, kurie iki šiol yra populiarūs ir gerai visiems žinomi, įėjo į Lietuvos literatūros klasikos „aukso fondą”. Redagavo spaudos leidinius, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, dėstė Vytauto Didžioje universitete Kaune, rasdavo laiko dalyvauti įvairių organizacijų veikloje, daugybėje renginių. Nepamiršdavo ir savo gimtojo Svėdasų krašto, jo žmonių. Nebūdamas abejingu savo laikmečio įvykiams, visur įsijungdamas į gyvenimo verpetą, Vaižgantas nepamiršdavo ir gamtosauginių problemų. Neatsitiktinai jam patikėta vadovauti Lietuvai pagražinti draugijos centro valdybai. Iki šiol yra išlikę šios draugijos dokumentų, kur galima rasti Vaižganto pasirašytų pareiškimų.
Vaižganto bute Kaune buvo daug įvairių gėlių, jis be galo mylėjo dvi savo kanarėles. O šuo Kaukas jam buvo itin brangus, su juo nuolat vaikštinėdavo Kauno gatvėmis, leisdavo savo laisvalaikį.
1926 metais rašytojas su Kauku nusifotografavo šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur Vaižgantas kunigavo. Ta nuotrauka Vaižgantui patiko, jis daug kam ją yra dovanojęs. 1929 metų rugsėjo 15-ąją žurnalas „Naujasis žodis“ (Nr. 16/104/) šią nuotrauką įdėjo į viršelį. Nuotrauką dovanojo pats Vaižgantas su užrašu redakcijai: „Ieškojau laimės kitiems, o tapau laimingas pats. Vaižgantas.” Ši fotografija tuomet puošė žurnalą, kuriame nemažai rašinių buvo skirta šio žmogaus 60-mečiui. O 1933 m. gegužės 7 d. 13-ojo „Naujojo žodžio“ numerio viršelyje vėl buvo išspausdinta tokia pat nuotrauka su Vaižganto autografu - tiktai šį kartą fotografija buvo juoduose gedulo rėmuose: visas žurnalo numeris buvo paskirtas šio labai nusipelniusio Lietuvos tautai žmogaus atminimui, mat balandžio 29-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas mirė.
Kokį tiktai tuometinį leidinį bepavartysi - visur labai daug rašoma apie Vaižganto gyvenimą, kūrybą, jo asmenybę, nuopelnus gimtajam kraštui. Daug kur tekstus iliustravo būtent toji fotografija, kur jisai įsiamžinęs su šuneliu Kauku. O juk Vaižganto nuotraukų buvo labai daug. Jo atvaizdai mirgėte mirgėjo prieškario Lietuvos spaudoje, nes tai buvo neeilinių gabumų žmogus, be galo energingas, kupinas įvairių sumanymų, dalyvaujantis visuose renginiuose, todėl fotografai ir fiksuodavo jo įvairius gyvenimo žingsnius. Tačiau ne paslaptis visiems to meto žurnalistams buvo tas faktas, kad Vaižgantui patiko būtent ta jo fotografija su mielu šuneliu...
Kad Kaukas Vaižgantui buvo ne šiaip sau paprastas šuo, o kažkas daugiau, rodo ir kanauninko sukurtas nekrologas Kaukui, išlikęs iki šių dienų kartu su kitais Vaižganto dokumentais, laiškais, įvairiais užrašais istoriko, diplomato Petro Klimo (1891 - 1969) archyve. Kadangi tiek apie Vaižgantą, tiek ir apie jo šunį nemažai rašydavo spauda, tikriausiai jis tą nekrologą ir skyrė spaudai. Tačiau pervertęs daugybę laikraščių ir žurnalų „Nekrologo Kaukui“ neužtikau. Jis taip ir liko rankraštyje, o gal kuriame nors leidinyje ir pasirodė.
Kaip ir visi Vaižganto rašiniai, pastarasis kūrinėlis parašytas vaizdingai, paprastai, aiškiai, suprantamai, šiek tiek su humoro gaidele, bet taip pat išreiškiantis ir šunelio šeimininko liūdesį, jo gražius prisiminimus apie keturkojį draugą.
„1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtos dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė - Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs.
Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę - per dešimtį dienų su kalėmis veselioti. Sulysdavo sukūsdavo nabagas, bet apetitą gerą turėdamas vėl lengvai atsigaudavo. Juo senyn, juo aiškiau nabašninkas jautė savo pašaukimą tarnauti gražiajai lyčiai, nepraleisti nei vienų veselijų visame priemiestyje. Pirmasis Lietuvos poetas Maironis apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumo žodžiais: „Kaukas, girdi, Kaukas ... buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento.”
Nebent tuo skirtumu, kad aš jokiose veselijose nedalyvauju. Išimtį sudarė prof. Skardžius, kurio vestuves atšokome Kybartiškiuose.
Kaukas negalavo. Net manęs sugrįžusio nepasveikino. Vis neturėjo laiko. Bet nebeturėjo ir apetito. Matyt, dvėstinoji artinos, ir, kaip kultūringas šuva, dvasią išpūtė ne namie.
O buvo man geras. Visur sekė. Namie žinojo, kada su manim žaisti, - kai man nusibosdavo prie staliuko sėdėti. Prisivalgė jis už tai geros duonos. Naudojosi viso miesto pagarba. Pavydelninkai, sako, net policistai, kanauninko taksą sutikdami, „kozyriali” (atidavinėjo pagarbą - V. B.). O garsus buvo visoje Lietuvoje. Ypač įgarsėjo po vienų muštynių, kada nuo kartuvių paleistas, jis tučtuojau sugrįžo atgal į šunų veseliją. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų - jo ainių liko daugybė - buvo palaidotas istoriškame Kauno „gojuje”. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zakristininkas.
Rimtai sakant, Kauko labai gaila...
Jūsų nuliūdęs Vaižgantas.“
Yra pasaulyje tautų, kurios didžiuojasi paminklais šunims, gelbėjusiems žmones karų metais, stichinių nelaimių atvejais, kitaip savo poelgiais pelniusiais didžiulę žmonių padėką ir pagarbą. Yra pasaulyje kraštų, kur veikia atskiros kapinės keturkojams ir kitokie mums gana keisti dalykai. Tačiau ir mes, lietuviai, galime pasididžiuoti tuo, kad žinomas literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas parašė nekrologą ... šuniui Kaukui.
Ir kas žino, galbūt tai vienintelis atvejis Lietuvoje, Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Šiaip ar taip, šis rankraštis tikrai vertas dėmesio, kaip ir visas Vaižganto gyvenimas, jo kūriniai, kaip ir šio Aukštaitijos krašto ąžuolo meilė gimtinei, gamtai, gyvūnijai.
Vytautas BAGDONAS
Nuotrauka iš "Naujosios sodybos"
Žvilgsnis
Sfinksas atskleidžia ir gamtos paslaptis
Sfinksas – didžiausia senovės paslaptis. Iki šiol tiksliai nežinoma, kas, kam ir kada sukūrė šią gigantišką skulptūrą. Didžiojo Gizos sfinkso dydis pritrenkia: jo aukštis – per 20 metrų, plotis – 11,5 metro, o ilgis – 72 metrai. Šis didingas monumentas slepia savyje daugybę mįslių. Tūkstantmečiais jį gaubė mitai ir legendos, jam būdavo lenkiamasi, jo bijomasi. Jis, regėjęs epochų ir civilizacijų kaitą, iki šiol nebyliai saugo tolimos praeities paslaptis. Pagal jį sprendžiama ir apie praeityje buvusius gamtinius kataklizmus.
Apie piramides – viskas, apie sfinksą – nieko
Nuo senų laikų mokslininkai laikė sfinksą didžiųjų piramidžių bendraamžiu, tačiau čia esama vieno keistumo. Dalykas tas, kad senoviniuose papirusuose, pasiekusiuose mūsų dienas ir priklausančiuose piramidžių statybos epochai, neaptikta nei mažiausios užuominos apie sfinksą. Jei hieroglifai pranešė mums piramidžių statytojų vardus, kas sukūrė sfinksą, tebelieka paslaptimi.
Kodėl gi senoviniuose rankraščiuose nesama net užuominos apie šią keistą statulą? Pavyzdžiui, Herodotas savo „Istorijoje“ (445 m.p.m.e.) pasakoja apie viską, ką regėjo Egipte. Jis nuodugniai aprašo didžiąsias piramides, jų statybą, nurodo skaičių vergų, jas stačiusių – apskritai mini viską, kas traukė jo dėmesį. Tačiau apie sfinksą šis autorius neužsimena nei žodžiu... Be to, šiandien žinoma, jog Senovės Egipto gyventojai kruopščiai registravo pinigines išlaidas ir kitas smulkmenas, susijusias su visomis to meto statybomis, tačiau archeologai nerado nei vieno dokumento, liečiančio sfinkso kūrimą. Kaip toks didingas, monumentalus statinys galėjo būti nepastebėtas senovės istorikų?
Vertinga informacija apie smėlio audras
Atsakymą į šį klausimą randame Senovės romėnų mokslininko ir rašytojo Plinijaus Vyresniojo veikaluose. Savo „Gamtos istorijoje“ jis pasakoja, kad jo gyvenamuoju metu sfinksas eilinį kartą buvo apvalytas nuo Vakarų dykumos smėlynų, kurie tiesiog jį buvo prariję. Tiksliai nežinoma, kaip dažnai sfinksą užberdavo smėlis, tačiau tampa aišku, kad būta periodų, kai apie šią statulą nebūdavo net užsimenama. Taigi tas pats Herodotas, aprašinėdamas Senovės Egipto didybę, negalėjo nieko papasakoti apie šį milžiną, nes jo paprasčiausiai nematė – jis buvo palaidotas po storu smėlio sluoksniu. Tyrinėdami skulptūrą, mokslininkai padarė išvadą, kad sfinksas periodiškai dingdavo po smėlio klodais ir periodiškai jį tekdavo atkasti. Praėjusiame amžiuje Egipte buvo atrasta stela, kurioje iškaltas tekstas, užrašytas XV amžiuje prieš mūsų erą, valdant faraonui Tutmosui IV. Tekste pasakyta, kad faraonas regėjęs sapną: jei sugebėsiąs apvalyti sfinksą nuo smėlio, tada valdymas būsiąs sėkmingas ir ilgas. Taigi skulptūra ir buvusi atkasta, sugaišus tam beveik metus.
Mūsų laikais archeologai gavo žinių, kad sfinksas buvo išvaduotas iš smėlio Egiptą valdant Ptolemėjaus dinastijai, vėliau – sostą užėmus arabų valdovams ir romėnų imperatoriams. Netgi šiandien po stiprių smėlio audrų statulą tenka apvalyti, tiesa, smėlio dabar esama žymiai mažiau negu anksčiau. Šių faktų pagrindu mokslininkai padarė išvadą, kad sfinksas buvo pastatytas žymiai anksčiau, negu manyta. Dėl skulptūros statybos laiko esama daug hipotezių. Egiptologai iki šių dienų taip ir nepriėjo vieningos nuomonės. Užtat gauta daug vertingų žinių apie tuo laiku siautusias smėlio audras.
Galima spręsti ir apie galingus potvynius
Hidrologų komanda padarė įdomų atradimą, kuris leido iškelti naują hipotezę. Mat jie ant statulos pagrindo rado erozijos žymių, kurie įrodo šiose vietose čia buvus potvynį. Atlikus daugybę analizių ir pasikonsultavus su geofizikais, buvo nustatyta apytikslė šio įvykio data – 8000 metų iki mūsų eros, o pakartotiniai tyrimai, kurių ėmėsi anglai, nukėlė šią datą iki 12 000 metų. Be to, paaiškėjo, kad erozijos pėdsakų esama apdirbtoje uolos pusėje, ant kurios užkeltas sfinksas, vadinasi, jis ten buvo dar iki potvynio. Prancūzų archeologai tikina, kad data potvynio, įvykusio Egipte, sutampa su Platono aprašytos Atlantidos žūties data... Kiti mokslininkai bando nustatyti sfinkso sukūrimo laiką pagal Bibliją, laikydami, kad eroziją galėjo sukelti Pasaulinis tvanas. Remiantis aprašymu oro, kuris tuo metu buvo Egipte ( faraono sapnas, kurį išaiškino Juozapas ), galima padaryti prielaidą, kad sfinksas buvo pastatytas 2820 – 2620 metais iki mūsų eros. Šią hipotezę neakivaizdžiai patvirtina arabų legenda, kurioje pasakojama, kad piramidės buvo pastatytos norint išgelbėti egiptiečius nuo Pasaulinio tvano. O sfinksas buvo sukurtas tam, kad žmonės būtų perspėti dėl artėjančios katastrofos. Todėl sfinkso žvilgsnis įtemptas, o jo trečioji akis nukreipta į Kosmosą.
Ką slepia sfinkso įsčios
Taigi, sfinkso kilmės paslaptis liečia neatmenamus laikus. Kas mums žinoma apie juos? Praktiškai nieko, na, o legendos ir mitai, pasiekę mus, kelia daugybę klausimų ir praktiškai nepateikia jokių atsakymų į juos. Tačiau galima numanyti, kad senų senovėje Žemėje egzistavo aukštai išsivysčiusi civilizacija, o jos atstovai, turėję gilių žinių, galėjo numanyti gresiančią katastrofą ir pasistengti išsaugoti šias žinias būsimoms kartoms. Šiuo požiūriu įdomios yra legendos apie „kosminę“ senovės Egipto valstybės kilmę: esą ši valstybė tarsi savaime atsiradusi ir pagal civilizacijos laipsnį buvusi daug aukštesnė už visas ją supusias tautas.
Remiantis šiomis legendomis, į Nilo slėnį ant ugninio baliono atskridę dievai. Šių dievų valdovą vadinę Totu, ir jis buvęs „Saulės laivo valdovu“. Taip pasakyta akmenyse iškaltuose hieroglifuose, kurie yra išlikę iki mūsų dienų. Dievybės, kurių būta devynių, pradėjo mokyti aborigenus matematikos, medicinos, astronomijos, žemdirbystės pagrindų. Sakmės byloja apie tai, kad dievai pastatė didelį miestą, kurio centre įkurdino švyturį ir specialų įrenginį, skirtą Nilo potvyniams ir atoslūgiams apskaičiuoti.
Ant vienos šventyklos sienos ateiviai nubraižė naują kalendorių. Tikriausiai toks elgesys daugeliui pasirodys keistas: juk taip elgiasi misionieriai, likimo valia atsidūrę laukinėje vietovėje, o ne galingi dievai. Šios rūšies prieštaravimai ir pagimdė daugybę versijų apie tai, kad pagrindiniais Egipto dievais tapo arba ateiviai iš Kosmoso, galbūt patyrę Žemėje katastrofą, arba Atlantidos atstovai, išgyvenę po potvynio. Jie perdavė savo patirtį Egipto žyniams, kurie sugebėjo greitai ją įsisavinti. Pavyzdžiui, puikiai įvaldyti astronomiją ( Senovės egiptiečiai tiksliai apskaičiuodavo, kada vyks Saulės užtemimai), medicinos žinias (jos buvo tiesiog stulbinančios), technikos mokslus (kasinėjimų metu archeologai rado šiuolaikinių galvaninių baterijų analogų).
Prabėgus laikui žinios, atneštos ateivių, ėmė užsimiršti. Pavyzdžiui, Senovės Egipto žmonės žinojo, kad Žemės forma yra apskrita ir kad mūsų planeta sukasi aplink Saulę. Bet jų palikuonys jau tvirtino, kad Žemė plokščia, o Saulė ir kitos planetos sukasi aplink ją. Buvo prarastos unikalių nikelių ir bronzos lydinių gamybos technologijos, užmirštas stebuklingasis „nemirtingumo eleksyras“, žinomas dievui Totui ir jo sūnui Hermiui Trismegistui.
Tikriausiai dievai-misionieriai numatė, jog žmonės nesugebės išsaugoti jiems padovanotų įgūdžių ir žinių. O jeigu taip, jiems derėjo pasirūpinti, kad bent dalis šių žinių išliktų. Gali būti, kad slaptaviete žinioms ir tapo sfinksas.
Senovinė legenda byloja: „Kai sfinksas prabils, gyvenimas Žemėje pasuks kita vaga“. Gal tai užšifruota užuomina į žinių slaptavietę, kurios turinys iš esmės pakeistų ją aptikusios tautos gyvenimą (o gal ir visos žmonijos būtį )? Esama, tiesa, ir dar vienos hipotezės, kuri byloja, jog sfinkso įsčiose nesama nieko, išskyrus faraonų palaikus ir šaltą akmenį. Taigi kur rasti tiesą? Sfinksas iki šiol tebelieka bežadis.
Parengė Žilvinas Žičkus
Sfinksas – didžiausia senovės paslaptis. Iki šiol tiksliai nežinoma, kas, kam ir kada sukūrė šią gigantišką skulptūrą. Didžiojo Gizos sfinkso dydis pritrenkia: jo aukštis – per 20 metrų, plotis – 11,5 metro, o ilgis – 72 metrai. Šis didingas monumentas slepia savyje daugybę mįslių. Tūkstantmečiais jį gaubė mitai ir legendos, jam būdavo lenkiamasi, jo bijomasi. Jis, regėjęs epochų ir civilizacijų kaitą, iki šiol nebyliai saugo tolimos praeities paslaptis. Pagal jį sprendžiama ir apie praeityje buvusius gamtinius kataklizmus.
Apie piramides – viskas, apie sfinksą – nieko
Nuo senų laikų mokslininkai laikė sfinksą didžiųjų piramidžių bendraamžiu, tačiau čia esama vieno keistumo. Dalykas tas, kad senoviniuose papirusuose, pasiekusiuose mūsų dienas ir priklausančiuose piramidžių statybos epochai, neaptikta nei mažiausios užuominos apie sfinksą. Jei hieroglifai pranešė mums piramidžių statytojų vardus, kas sukūrė sfinksą, tebelieka paslaptimi.
Kodėl gi senoviniuose rankraščiuose nesama net užuominos apie šią keistą statulą? Pavyzdžiui, Herodotas savo „Istorijoje“ (445 m.p.m.e.) pasakoja apie viską, ką regėjo Egipte. Jis nuodugniai aprašo didžiąsias piramides, jų statybą, nurodo skaičių vergų, jas stačiusių – apskritai mini viską, kas traukė jo dėmesį. Tačiau apie sfinksą šis autorius neužsimena nei žodžiu... Be to, šiandien žinoma, jog Senovės Egipto gyventojai kruopščiai registravo pinigines išlaidas ir kitas smulkmenas, susijusias su visomis to meto statybomis, tačiau archeologai nerado nei vieno dokumento, liečiančio sfinkso kūrimą. Kaip toks didingas, monumentalus statinys galėjo būti nepastebėtas senovės istorikų?
Vertinga informacija apie smėlio audras
Atsakymą į šį klausimą randame Senovės romėnų mokslininko ir rašytojo Plinijaus Vyresniojo veikaluose. Savo „Gamtos istorijoje“ jis pasakoja, kad jo gyvenamuoju metu sfinksas eilinį kartą buvo apvalytas nuo Vakarų dykumos smėlynų, kurie tiesiog jį buvo prariję. Tiksliai nežinoma, kaip dažnai sfinksą užberdavo smėlis, tačiau tampa aišku, kad būta periodų, kai apie šią statulą nebūdavo net užsimenama. Taigi tas pats Herodotas, aprašinėdamas Senovės Egipto didybę, negalėjo nieko papasakoti apie šį milžiną, nes jo paprasčiausiai nematė – jis buvo palaidotas po storu smėlio sluoksniu. Tyrinėdami skulptūrą, mokslininkai padarė išvadą, kad sfinksas periodiškai dingdavo po smėlio klodais ir periodiškai jį tekdavo atkasti. Praėjusiame amžiuje Egipte buvo atrasta stela, kurioje iškaltas tekstas, užrašytas XV amžiuje prieš mūsų erą, valdant faraonui Tutmosui IV. Tekste pasakyta, kad faraonas regėjęs sapną: jei sugebėsiąs apvalyti sfinksą nuo smėlio, tada valdymas būsiąs sėkmingas ir ilgas. Taigi skulptūra ir buvusi atkasta, sugaišus tam beveik metus.
Mūsų laikais archeologai gavo žinių, kad sfinksas buvo išvaduotas iš smėlio Egiptą valdant Ptolemėjaus dinastijai, vėliau – sostą užėmus arabų valdovams ir romėnų imperatoriams. Netgi šiandien po stiprių smėlio audrų statulą tenka apvalyti, tiesa, smėlio dabar esama žymiai mažiau negu anksčiau. Šių faktų pagrindu mokslininkai padarė išvadą, kad sfinksas buvo pastatytas žymiai anksčiau, negu manyta. Dėl skulptūros statybos laiko esama daug hipotezių. Egiptologai iki šių dienų taip ir nepriėjo vieningos nuomonės. Užtat gauta daug vertingų žinių apie tuo laiku siautusias smėlio audras.
Galima spręsti ir apie galingus potvynius
Hidrologų komanda padarė įdomų atradimą, kuris leido iškelti naują hipotezę. Mat jie ant statulos pagrindo rado erozijos žymių, kurie įrodo šiose vietose čia buvus potvynį. Atlikus daugybę analizių ir pasikonsultavus su geofizikais, buvo nustatyta apytikslė šio įvykio data – 8000 metų iki mūsų eros, o pakartotiniai tyrimai, kurių ėmėsi anglai, nukėlė šią datą iki 12 000 metų. Be to, paaiškėjo, kad erozijos pėdsakų esama apdirbtoje uolos pusėje, ant kurios užkeltas sfinksas, vadinasi, jis ten buvo dar iki potvynio. Prancūzų archeologai tikina, kad data potvynio, įvykusio Egipte, sutampa su Platono aprašytos Atlantidos žūties data... Kiti mokslininkai bando nustatyti sfinkso sukūrimo laiką pagal Bibliją, laikydami, kad eroziją galėjo sukelti Pasaulinis tvanas. Remiantis aprašymu oro, kuris tuo metu buvo Egipte ( faraono sapnas, kurį išaiškino Juozapas ), galima padaryti prielaidą, kad sfinksas buvo pastatytas 2820 – 2620 metais iki mūsų eros. Šią hipotezę neakivaizdžiai patvirtina arabų legenda, kurioje pasakojama, kad piramidės buvo pastatytos norint išgelbėti egiptiečius nuo Pasaulinio tvano. O sfinksas buvo sukurtas tam, kad žmonės būtų perspėti dėl artėjančios katastrofos. Todėl sfinkso žvilgsnis įtemptas, o jo trečioji akis nukreipta į Kosmosą.
Ką slepia sfinkso įsčios
Taigi, sfinkso kilmės paslaptis liečia neatmenamus laikus. Kas mums žinoma apie juos? Praktiškai nieko, na, o legendos ir mitai, pasiekę mus, kelia daugybę klausimų ir praktiškai nepateikia jokių atsakymų į juos. Tačiau galima numanyti, kad senų senovėje Žemėje egzistavo aukštai išsivysčiusi civilizacija, o jos atstovai, turėję gilių žinių, galėjo numanyti gresiančią katastrofą ir pasistengti išsaugoti šias žinias būsimoms kartoms. Šiuo požiūriu įdomios yra legendos apie „kosminę“ senovės Egipto valstybės kilmę: esą ši valstybė tarsi savaime atsiradusi ir pagal civilizacijos laipsnį buvusi daug aukštesnė už visas ją supusias tautas.
Remiantis šiomis legendomis, į Nilo slėnį ant ugninio baliono atskridę dievai. Šių dievų valdovą vadinę Totu, ir jis buvęs „Saulės laivo valdovu“. Taip pasakyta akmenyse iškaltuose hieroglifuose, kurie yra išlikę iki mūsų dienų. Dievybės, kurių būta devynių, pradėjo mokyti aborigenus matematikos, medicinos, astronomijos, žemdirbystės pagrindų. Sakmės byloja apie tai, kad dievai pastatė didelį miestą, kurio centre įkurdino švyturį ir specialų įrenginį, skirtą Nilo potvyniams ir atoslūgiams apskaičiuoti.
Ant vienos šventyklos sienos ateiviai nubraižė naują kalendorių. Tikriausiai toks elgesys daugeliui pasirodys keistas: juk taip elgiasi misionieriai, likimo valia atsidūrę laukinėje vietovėje, o ne galingi dievai. Šios rūšies prieštaravimai ir pagimdė daugybę versijų apie tai, kad pagrindiniais Egipto dievais tapo arba ateiviai iš Kosmoso, galbūt patyrę Žemėje katastrofą, arba Atlantidos atstovai, išgyvenę po potvynio. Jie perdavė savo patirtį Egipto žyniams, kurie sugebėjo greitai ją įsisavinti. Pavyzdžiui, puikiai įvaldyti astronomiją ( Senovės egiptiečiai tiksliai apskaičiuodavo, kada vyks Saulės užtemimai), medicinos žinias (jos buvo tiesiog stulbinančios), technikos mokslus (kasinėjimų metu archeologai rado šiuolaikinių galvaninių baterijų analogų).
Prabėgus laikui žinios, atneštos ateivių, ėmė užsimiršti. Pavyzdžiui, Senovės Egipto žmonės žinojo, kad Žemės forma yra apskrita ir kad mūsų planeta sukasi aplink Saulę. Bet jų palikuonys jau tvirtino, kad Žemė plokščia, o Saulė ir kitos planetos sukasi aplink ją. Buvo prarastos unikalių nikelių ir bronzos lydinių gamybos technologijos, užmirštas stebuklingasis „nemirtingumo eleksyras“, žinomas dievui Totui ir jo sūnui Hermiui Trismegistui.
Tikriausiai dievai-misionieriai numatė, jog žmonės nesugebės išsaugoti jiems padovanotų įgūdžių ir žinių. O jeigu taip, jiems derėjo pasirūpinti, kad bent dalis šių žinių išliktų. Gali būti, kad slaptaviete žinioms ir tapo sfinksas.
Senovinė legenda byloja: „Kai sfinksas prabils, gyvenimas Žemėje pasuks kita vaga“. Gal tai užšifruota užuomina į žinių slaptavietę, kurios turinys iš esmės pakeistų ją aptikusios tautos gyvenimą (o gal ir visos žmonijos būtį )? Esama, tiesa, ir dar vienos hipotezės, kuri byloja, jog sfinkso įsčiose nesama nieko, išskyrus faraonų palaikus ir šaltą akmenį. Taigi kur rasti tiesą? Sfinksas iki šiol tebelieka bežadis.
Parengė Žilvinas Žičkus