Aplinkos ministerijoje
Nauja Europos investicijų banko finansinė injekcija į būsto atnaujinimo programą
BFL/K. Vanago notraukoje: Sutarta
Europos investicijų bankui
(EIB), kontroliuojančiojo fondo JESSICA valdytojui Lietuvoje, pasirašius
40 mln. eurų paskolos sutartį su Šiaulių banku, Lietuvos miestuose
bus galima dar sparčiau įgyvendinti energijos taupymo programas.
Tai jau trečioji EIB sutartis su Šiaulių banku, kurios tikslas – didinti
energijos vartojimo efektyvumą daugiabučiuose pastatuose gerinant
finansavimo sąlygas. Daugiabučių pastatų valdytojai ir jų savininkai
gali teikti paraiškas 20-ies metų paskoloms su mažomis fiksuotomis
palūkanomis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėms
finansuoti. Energijos vartojimo efektyvumą didinančios priemonės
– tai šildymo, karšto ir šalto vandens tiekimo sistemų atnaujinimas,
langų ir pagrindinių durų keitimas, stogo, pastato išorės sienų ir
rūsio lubų šiltinimas ir alternatyvios energijos šaltinių (saulės,
vėjo ir kt.) sistemų įrengimas. Šios investicijos padės gerokai sumažinti
energijos suvartojimą, todėl mažės gyventojų sąskaitos už energiją.„EIB aktyviai remia miestų plėtros
ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektus. Todėl mes
ypač džiaugiamės šia sutartimi su Šiaulių banku, kuri ne tik padės
siekti Lietuvos anglies dioksido mažinimo tikslų, bet ir turės didelę
socialinę naudą, nes gerės gyvenimo kokybė ir bus sukurta daugiau
darbo vietų, ypač statybų sektoriuje“, – pasirašydamas sutartį
kalbėjo EIB pirmininkas Werner Hoyer.
„Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu su Europos investiciniu banku. Mane labiausiai džiugina praktiškai kiekvieną dieną pasirašomi daugiabučių gyventojų pritarimai modernizacijai. Tai rodo, kad jie pasitiki programa ir nori gyventi taupiau ir gražiau. Labai svarbu, kad jų norams įgyvendinti užtikrintume saugius renovacijos finansavimo šaltinius. Šis bendradarbiavimas su Europos investiciniu banku – žingsnis saugumo link“, – įsitikinęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
„Jaučiame aktyvų gyventojų susidomėjimą daugiabučių namų renovacija, žinome jų poreikius ir neabejojame, kad įgyvendinamos renovacijos ekonominė grąža ilgainiui bus milžiniška. Šiandien renovacijos programa Lietuvai svarbi tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek aplinkosauginiu aspektu, todėl glaudžiai bendradarbiaudami su EIB, Aplinkos ministerija, savivaldybėmis bei kitomis institucijomis, bendromis jėgomis aktyviai siekiame tvaraus šalies vystymosi. Mums rūpi Lietuvos ateitis, jaučiame didelę atsakomybę, tikime renovacijos programos nauda ir jos sėkme“, – sakė Šiaulių banko valdybos pirmininkas Algirdas Butkus.
„Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu su Europos investiciniu banku. Mane labiausiai džiugina praktiškai kiekvieną dieną pasirašomi daugiabučių gyventojų pritarimai modernizacijai. Tai rodo, kad jie pasitiki programa ir nori gyventi taupiau ir gražiau. Labai svarbu, kad jų norams įgyvendinti užtikrintume saugius renovacijos finansavimo šaltinius. Šis bendradarbiavimas su Europos investiciniu banku – žingsnis saugumo link“, – įsitikinęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
„Jaučiame aktyvų gyventojų susidomėjimą daugiabučių namų renovacija, žinome jų poreikius ir neabejojame, kad įgyvendinamos renovacijos ekonominė grąža ilgainiui bus milžiniška. Šiandien renovacijos programa Lietuvai svarbi tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek aplinkosauginiu aspektu, todėl glaudžiai bendradarbiaudami su EIB, Aplinkos ministerija, savivaldybėmis bei kitomis institucijomis, bendromis jėgomis aktyviai siekiame tvaraus šalies vystymosi. Mums rūpi Lietuvos ateitis, jaučiame didelę atsakomybę, tikime renovacijos programos nauda ir jos sėkme“, – sakė Šiaulių banko valdybos pirmininkas Algirdas Butkus.
Judrioji savaitė Lietuvoje ir pasaulyje
J. STASINO nuotraukoje: Vilniečiai vis labiau pamėgsta dviračius
Rugsėjo 16 d. prasidėjoJudrioji savaitė – tradicinė Europos miestų akcija, kasmet rengiama rugsėjo16-22 dienomis. Jos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, skatinti gyventojus, ypač miestiečius, išsaugoti švarią aplinką. Šiemetinės Europos judriosios savaitės šūkis „Švarus oras – tai tavo judėjimas“ pasirinktas siekiant skatinti miestų gyventojus kuo mažiau keliauti automobiliais, daugiau vaikščioti pėsčiomis, naudotis viešuoju transportu, važiuoti dviračiais ar kitomis aplinką tausojančiomis susisiekimo priemonėmis.
Akcijoje, kuriai prigijo Europos judriosios savaitės pavadinimas, dalyvauja daugelis Lietuvos ir pasaulio miestų. Kiekviena šioje Europos miestų akcijoje dalyvaujanti savivaldybė pati sprendžia, kokius renginius organizuoti savo bendruomenei. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, bus tikrinama, ar automobilių išmetami teršalai neviršija nustatytų normų, vyks žygiai dviračiais, įvairūs konkursai, koncertai ir kt.
Sumanymas kartą per metus skelbti akciją „Mieste – be savo automobilio“ kilo 1998 m. Prancūzijoje. Jį greitai perėmė ir kitos šalys. Šią miestų organizuojamą akciją 2000 m. parėmė Europos Komisija. 2001-aisiais 31 Europos valstybės ministrai ar įgaliotieji atstovai pasirašė deklaraciją, kuria pasižadėjo skatinti miestų savivaldos institucijas kasmet rugsėjo 22 d. skelbti „Dieną be savo automobilio“ bei talkinti organizuojant šią tarptautinę akciją, o jos metu ypač daug dėmesio skirti visuomenės aplinkosauginiam švietimui, populiarinti „žaliąjį“ transportą, raginti gyventojus vaikščioti pėsčiomis. Akcijos „Diena be savo automobilio“ sėkmė paskatino ją išplėtoti ir rengti visą savaitę.
Akcijoje, kuriai prigijo Europos judriosios savaitės pavadinimas, dalyvauja daugelis Lietuvos ir pasaulio miestų. Kiekviena šioje Europos miestų akcijoje dalyvaujanti savivaldybė pati sprendžia, kokius renginius organizuoti savo bendruomenei. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, bus tikrinama, ar automobilių išmetami teršalai neviršija nustatytų normų, vyks žygiai dviračiais, įvairūs konkursai, koncertai ir kt.
Sumanymas kartą per metus skelbti akciją „Mieste – be savo automobilio“ kilo 1998 m. Prancūzijoje. Jį greitai perėmė ir kitos šalys. Šią miestų organizuojamą akciją 2000 m. parėmė Europos Komisija. 2001-aisiais 31 Europos valstybės ministrai ar įgaliotieji atstovai pasirašė deklaraciją, kuria pasižadėjo skatinti miestų savivaldos institucijas kasmet rugsėjo 22 d. skelbti „Dieną be savo automobilio“ bei talkinti organizuojant šią tarptautinę akciją, o jos metu ypač daug dėmesio skirti visuomenės aplinkosauginiam švietimui, populiarinti „žaliąjį“ transportą, raginti gyventojus vaikščioti pėsčiomis. Akcijos „Diena be savo automobilio“ sėkmė paskatino ją išplėtoti ir rengti visą savaitę.
Ištiesk pagalbos ranką Lietuvos zoologijos sodo gyvūnams
Jie laukia paramos
TV3 savo žiūrovus kviečia padėti Lietuvos zoologijos sodo gyventojams paramos akcijoje „Pirk dramblį“.
Lietuvos zoologijos sodas, įsikūręs Kaune, šiemet švenčia garbingą 75-erių metų jubiliejų. Tiesa, jubiliejus neapsaugojo zoologijos sodo nuo blogų žinių – vos prieš kelis mėnesius dėl prastos Lietuvos zoologijos sodo būklės Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacija (EAZA) panaikino jo, kaip visateisio nario, statusą ir pakeitė jį į kandidato statusą.
Pasak specialistų, per keletą artimiausių metų atnaujinus ir rekonstravus zoologijos sodą pagal jau parengtą sodo teritorijos galimybių studiją ir detalųjį planą, jis galėtų tapti vienu moderniausių zoologijos sodų Baltijos regione, tačiau tam reikalingos milijoninės Europos Sąjungos lėšos.
„Kol šių lėšų neturime, negalime pradėti darbų, o gyvūnams pagalbos reikia jau šiandien. Gyvūnų poreikiai patys įvairiausi – nuo geresnių pašarų iki medicininės pagalbos zoologijos sodo senjorams, nuo būtinųjų buitinių sąlygų gerinimo iki specialiųjų pagalbos priemonių išsaugant nykstančias rūšis, – vardija naujasis Lietuvos zoologijos sodo direktorius Aurimas Didžiokas. – Nuoširdžiai kviečiame visus Lietuvos žmones prisijungti prie šios akcijos ir padėti mūsų visų zoologijos sodui, čia gyvenantiems gyvūnams.“
Paramos akcija„Pirk dramblį“ organizuojama bendradarbiaujant tokioms garsioms prodiuserių kompanijoms kaip „Videometra“ ir „TymDrym“, taip pat Lietuvoje ir užsienyje verslo socialinės atsakomybės projektus plėtojančiai VšĮ „Atsakingas verslas“.
„Šis paramos projektas yra tarsi „Išsipildymo akcija“, tik ne vaikams, o gyvūnams – tai tęstinis projektas, skirtas padėti tiems, kurie patys pagalbos paprašyti negali. Ir tikslai šių projektų panašūs – gerinti buitines sąlygas, sveikatinti gyvūnus, praturtinti jų aplinką būtinosiomis priemonėmis“, – sako paramos projekto „Pirk dramblį“ koordinatorė, VšĮ „Atsakingas verslas“ projektų vadovė Rima Olberkytė-Stankus. – Iš zoologijos sodo komandos sulaukėme būtiniausių poreikių sąrašo – tų būtiniausių net 22, preliminari reikalinga suma − 683 700 litų.“
Paramos projekto „Pirk dramblį“ aukojimo kampanija prasidėjo rugsėjo 11 dieną. Aukoti galima skambinant arba siunčiant trumpąsias žinutes specialiais akcijos numeriais, portale aukok.lt, taip pat įsigyjant bilietą į grandiozinį visų žvaigždžių paramos koncertą gyvūnams, kuris vyks spalio 4-ąją, Pasaulinę gyvūnų dieną, Kaune.
Norintys paaukoti gali pervesti pinigus į Lietuvos zoologijos sodo sąskaitą LT567300010002227817 (AB „Swedbank“, kodas 73000) mokėjimo paskirtyje nurodant „Pirk dramblį“.
Lietuvos zoologijos sodas, įsikūręs Kaune, šiemet švenčia garbingą 75-erių metų jubiliejų. Tiesa, jubiliejus neapsaugojo zoologijos sodo nuo blogų žinių – vos prieš kelis mėnesius dėl prastos Lietuvos zoologijos sodo būklės Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacija (EAZA) panaikino jo, kaip visateisio nario, statusą ir pakeitė jį į kandidato statusą.
Pasak specialistų, per keletą artimiausių metų atnaujinus ir rekonstravus zoologijos sodą pagal jau parengtą sodo teritorijos galimybių studiją ir detalųjį planą, jis galėtų tapti vienu moderniausių zoologijos sodų Baltijos regione, tačiau tam reikalingos milijoninės Europos Sąjungos lėšos.
„Kol šių lėšų neturime, negalime pradėti darbų, o gyvūnams pagalbos reikia jau šiandien. Gyvūnų poreikiai patys įvairiausi – nuo geresnių pašarų iki medicininės pagalbos zoologijos sodo senjorams, nuo būtinųjų buitinių sąlygų gerinimo iki specialiųjų pagalbos priemonių išsaugant nykstančias rūšis, – vardija naujasis Lietuvos zoologijos sodo direktorius Aurimas Didžiokas. – Nuoširdžiai kviečiame visus Lietuvos žmones prisijungti prie šios akcijos ir padėti mūsų visų zoologijos sodui, čia gyvenantiems gyvūnams.“
Paramos akcija„Pirk dramblį“ organizuojama bendradarbiaujant tokioms garsioms prodiuserių kompanijoms kaip „Videometra“ ir „TymDrym“, taip pat Lietuvoje ir užsienyje verslo socialinės atsakomybės projektus plėtojančiai VšĮ „Atsakingas verslas“.
„Šis paramos projektas yra tarsi „Išsipildymo akcija“, tik ne vaikams, o gyvūnams – tai tęstinis projektas, skirtas padėti tiems, kurie patys pagalbos paprašyti negali. Ir tikslai šių projektų panašūs – gerinti buitines sąlygas, sveikatinti gyvūnus, praturtinti jų aplinką būtinosiomis priemonėmis“, – sako paramos projekto „Pirk dramblį“ koordinatorė, VšĮ „Atsakingas verslas“ projektų vadovė Rima Olberkytė-Stankus. – Iš zoologijos sodo komandos sulaukėme būtiniausių poreikių sąrašo – tų būtiniausių net 22, preliminari reikalinga suma − 683 700 litų.“
Paramos projekto „Pirk dramblį“ aukojimo kampanija prasidėjo rugsėjo 11 dieną. Aukoti galima skambinant arba siunčiant trumpąsias žinutes specialiais akcijos numeriais, portale aukok.lt, taip pat įsigyjant bilietą į grandiozinį visų žvaigždžių paramos koncertą gyvūnams, kuris vyks spalio 4-ąją, Pasaulinę gyvūnų dieną, Kaune.
Norintys paaukoti gali pervesti pinigus į Lietuvos zoologijos sodo sąskaitą LT567300010002227817 (AB „Swedbank“, kodas 73000) mokėjimo paskirtyje nurodant „Pirk dramblį“.
Transportas ir aplinka
ES strategija: transportui ir aplinkai - draugišką energiją
Tomas LABŽENTIS
Kokius degalus artimiausioje
perspektyvoje naudos sunkvežimiai ir kitos transporto priemonės?
Atsakymus į šį klausimą pateikia ES ir Vokietijos federalinės vyriausybės
naujai parengta mobilumo ir degalų strategija. Labai svarbus vaidmuo
tenka gamtinių ir biodujų naudojimui, kadangi vis daugiau vežėjų
įsitikina, jog perėjimas prie ekologiškų degalų naudingas ir gamtosaugos,
ir ekonomine prasme.
2013 m. birželį Vokietijos vežėjai už 100 litrų dyzelino mokėjo po 110,88 euro. Per laikotarpį nuo 2005 m. šių degalų kaina šoktelėjo net 26 proc. Suskystintos dujos (LPG) per pastaruosius penkerius metus pabrango tik 5 proc., suslėgtos gamtinės dujos (CNG) – 12 proc. Jų kaina dabar atitinkamai – 0,75 euro už 1 litrą ir 1,06 euro už 1 kg. Be to, dujų energetinė vertė trečdaliu didesnė nei dyzelino.
Europos Komisija kovo mėnesį pateikė strategijos studiją „Aplinkai draugiška energija transportui“. Vokietijos federalinis transporto ministras dr. Peter’is Ramsauer’is, susipažinęs su mobilumo ir transporto degalų strategijos studija, akcentuoja, jog ji gali būti sėkmingai įgyvendinta tik bendromis politikų, ekspertų ir vežėjų asociacijų pastangomis. Ekologiškiems degalams būtina nustatyti vieningas kainas, sudaryti palankesnes sąlygas naudojantiems alternatyvius degalus, išplėsti naujų degalinių tinklą, patogų vežėjų transporto priemonėms.
Neseniai Bavarijoje (Vokietija) startavo sunkvežimių testas, kuriame bandomas naujas biodyzelino ir kitų rūšių degalų mišinys. Palyginus su tradiciniu dyzelinu, naujasis mišinys savo sudėtyje turi ženkliai didesnę dalį degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Naujasis mišinys pavadintas „Dyzelinas R33“ savo sudėtyje turi 26 proc. hidratuoto augalinio aliejaus, 7 proc. tradicinio biodyzelino ir 67 proc. dyzelino iš naftos. Kol kas joks kitas dyzelino mišinys, atitinkantis ES nustatytus reikalavimus degalams, neturi tiek daug biologinių priedų. Dyzelino naudojimas su didele biologinių priedų dalimi leis ženkliai sumažinti kenksmingų išmetamųjų dujų emisiją, sukeliančią šiltnamio efektą.
Dujas naudojantys sunkvežimiai – ženkliai ekologiškesni
Kai kurie logistikos specialistai ir vežėjai, maždaug prieš metus pradėję naudoti ekologiškus “IVECO CNG” sunkvežimius, jau įsitikino dujomis varomų transporto priemonių privalumais, kurie pasireiškia ne tik draugiškumu aplinkai, bet ir mažesnėmis eksploatacijos sąnaudomis.
Dujomis varomų sunkvežimių anglies dvideginio emisija sumažėja apie 20 proc., biodujinių transporto priemonių – dar daugiau. Net 95 proc. sumažinama azoto oksidų emisija, kietųjų suodžių dalelių emisija beveik lygi nuliui.
Birželio mėnesį Švedijos automobilių gamintojas „Scania“ pateikė rinkai pirmąjį sunkvežimį, varomą dujomis ir atitinkantį aukščiausią ekologinį emisijos „Euro 6“ standartą. Ekologiškus sunkvežimius rinkai pradėjo tiekti ir kita Švedijos automobilių gamybos kompanija „Volvo“. Šio gamintojo „Volvo FE“ sunkvežimiai turi hibridinę transmisiją, kuri veikia derinant dyzelinį ir elektrinį variklius. Sunkvežimiui pajudant iš vietos ir važiuojant nedideliu greičiu, į aplinkos orą apskritai neišmetama jokių kenksmingų dujų, kadangi tuomet dirba tik vienas elektros variklis. Tai didelis šio transporto privalumas judriose miestų gatvėse. Pasiekus didesnį greitį, įsijungia ir dyzelinis variklis, tada dirba abi sunkvežimio jėgainės. Elektrą 1,2 kW jėgos agregatui tiekia 600 V ličio jonų akumuliatorius, kuris įkraunamas panaudojant stabdymo metu susidariusią energiją.
Šiukšliavežių ratus suka biodujos
Berlyne šiukšles išvežiojančios transporto priemonės su dujomis varomais varikliais jau sudaro 16 proc. Be to, surinktos biologinės atliekos fermentuojamos specialiuose įrenginiuose, po kurių apdorojimo gautas biodujas jau naudoja daugiau kaip 100 „Mercedes-Benz Econic NGT“ šiukšliavežių. Taip per metus sutaupoma apie 2,5 mln. litrų dyzelino. Tuo pačiu beveik ketvirtadaliu į miesto orą mažiau išmetama anglies dvideginio, sumažėja ir sunkvežimių triukšmingumas.
Ekologiškam transportui – tikslinis finansavimas
ES kelių transportas į aplinką išmeta apie penktadalį viso anglies dvideginio, nuo 1990 m. jo kiekis padidėjo beveik trečdaliu ir sparčiai augant transporto priemonių skaičiui nuolat didėja.
Europos Parlamento Aplinkos komitetas šių metų balandį pritarė teisės aktų projektui, kuris numato dar labiau sugriežtinti ES gaminamų naujų automobilių ekologiškumo reikalavimus.
Dabar nauji ES pagaminti automobiliai, nuvažiuodami vieną kilometrą, gali išmesti vidutiniškai 160 g anglies dvideginio. Iki 2015 m. turės būti pasiekta 130 g/km riba, o iki 2020 m. – net iki 95 g/km leidžiamas anglies dvideginio kiekis.
Tad neatsitiktinai ES pasirengusi skirti tikslinį finansavimą dujomis varomoms transporto priemonėms ir skatinti jų degalinių tinklo plėtrą. Jau nuo 2007 m. ES sunkvežimių inovacijos programoje numatyta, kad vežėjai, investuojantys į aplinkos taršos mažinimą, privalo būti skatinami. Kiekvienam ekologiškui sunkvežimiui maksimaliai gali būti skiriamas 4 250 eurų finansavimas.
Nuo 2014 m. sausio mėn. naujiems .Euro 6 arba EEV normas atitinkantiems ir didesnės nei 12 tonų bendrosios masės mažos išmetamųjų dujų emisijos sunkvežimiams numatoma skirti iki 10 mln. eurų iš ekologinio skatinimo fondo. Bendroje programoje iki 2016 m. alternatyvius degalus naudojančioms naujoms transporto priemonėms numatyta skirti 1,4 mlrd. eurų.
Vokietijos federalinė vyriausybė parengė degalų sąnaudų mažinimo strategiją. Joje iki 2050 m. numatyta 40 proc. sumažinti transporto priemonėms naudojamos energijos sąnaudas. Per numatomą laikotarpį turi būti įdiegtos naujos vandenilio ir degalų elementų panaudojimo technologijos, mažinant priklausomumą nuo naftos, ženkliai daugiau naudojama biologinės kilmės degalų, oro transportas turi sparčiai didinti biologinio žibalo naudojimą, o laivybai vietoj sunkios frakcijos naftos reikės naudoti daugiau dyzelino ir suskystintų dujų.
Ekologiškas transportas Lietuvoje
Pastaruoju metu vis daugiau ekologiškų transporto priemonių pasirodo ir Lietuvos miestų gatvėse. Klaipėdoje keleivius sėkmingai vežioja suslėgtomis gamtinėmis dujomis varomi autobusai „Irisbus Citelis CNG“, Panevėžio miesto gatvėmis rieda hibridiniai (elektra ir dyzelinu) bei suslėgtomis dujomis dirbantys ekologiški autobusai. Kauno miestas nuo praėjusių metų jau naudoja „Solaris Urbino CNG“ autobusus, kurių ratus suka suslėgtos gamtinės dujos. Šiuos ekologiškus degalus naudoja ir Šiauliuose keleivius vežiojantys „Irisbus Citelis CNG“ autobusai. Vilniaus viešasis transportas anksčiau keleivius gabeno naudotais dujiniais autobusais, o nuo šių metų pavasario sostinės gatvėse jau pasirodė ir pirmieji nauji autobusai „MAN Lion’s City CNG“, naudojantys gamtines suslėgtas dujas.
Pradėjus naudoti daugiau suslėgtomis dujomis varomų autobusų, automobilinių gamtinių dujų sunaudojimas praėjusių metų paskutinį ketvirtį išaugo net penkis kartus, vadinasi, ženkliai sumažėjo ir šių transporto priemonių tarša miestų gatvėse.
Atliekų tvarkymo bendrovė „Ekonovus“ savo automobilių parką taip pat papildo naujomis ekologiškomis transporto priemonėmis. Rugpjūčio mėnesį į šalies miestų gatves išriedėjo penkios naujos ekologiškos „Scania“ šiukšliavežės. Pasak „Ekonovus“ direktoriaus, naujos ekologiškos transporto priemonės sudarys galimybes dirbti ekonomiškai ir tausoti aplinką. „Scania“ šiukšliavežės su „Euro 5” ir dar aukštesnius ekologinius reikalavimus atitinkančiais EEV varikliais leis sutaupyti iki 20 proc. degalų. Be to, šie automobilių jėgos agregatai gali dirbti ir iš atsinaujinančių gamtos išteklių pagamintais degalais – biodyzelinu, etanoliu, suskystintomis LPG ir suslėgtomis CNG dujomis. „Ekonovus“ investicijos į ekologiško transporto parko kūrimą jau siekia 2,5 mln. litų.
Ateityje gyventojų patogumui planuojama įsigyti šiukliavežių su keletu kėbulo skyrių, kuriuose bus galima gabenti surūšiuotas atliekas – stiklą, popierių ir plastiką.
Tomas LABŽENTIS “CargoNews” ir “Komtrans” technikos naujienų redaktorius
2013 m. birželį Vokietijos vežėjai už 100 litrų dyzelino mokėjo po 110,88 euro. Per laikotarpį nuo 2005 m. šių degalų kaina šoktelėjo net 26 proc. Suskystintos dujos (LPG) per pastaruosius penkerius metus pabrango tik 5 proc., suslėgtos gamtinės dujos (CNG) – 12 proc. Jų kaina dabar atitinkamai – 0,75 euro už 1 litrą ir 1,06 euro už 1 kg. Be to, dujų energetinė vertė trečdaliu didesnė nei dyzelino.
Europos Komisija kovo mėnesį pateikė strategijos studiją „Aplinkai draugiška energija transportui“. Vokietijos federalinis transporto ministras dr. Peter’is Ramsauer’is, susipažinęs su mobilumo ir transporto degalų strategijos studija, akcentuoja, jog ji gali būti sėkmingai įgyvendinta tik bendromis politikų, ekspertų ir vežėjų asociacijų pastangomis. Ekologiškiems degalams būtina nustatyti vieningas kainas, sudaryti palankesnes sąlygas naudojantiems alternatyvius degalus, išplėsti naujų degalinių tinklą, patogų vežėjų transporto priemonėms.
Neseniai Bavarijoje (Vokietija) startavo sunkvežimių testas, kuriame bandomas naujas biodyzelino ir kitų rūšių degalų mišinys. Palyginus su tradiciniu dyzelinu, naujasis mišinys savo sudėtyje turi ženkliai didesnę dalį degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Naujasis mišinys pavadintas „Dyzelinas R33“ savo sudėtyje turi 26 proc. hidratuoto augalinio aliejaus, 7 proc. tradicinio biodyzelino ir 67 proc. dyzelino iš naftos. Kol kas joks kitas dyzelino mišinys, atitinkantis ES nustatytus reikalavimus degalams, neturi tiek daug biologinių priedų. Dyzelino naudojimas su didele biologinių priedų dalimi leis ženkliai sumažinti kenksmingų išmetamųjų dujų emisiją, sukeliančią šiltnamio efektą.
Dujas naudojantys sunkvežimiai – ženkliai ekologiškesni
Kai kurie logistikos specialistai ir vežėjai, maždaug prieš metus pradėję naudoti ekologiškus “IVECO CNG” sunkvežimius, jau įsitikino dujomis varomų transporto priemonių privalumais, kurie pasireiškia ne tik draugiškumu aplinkai, bet ir mažesnėmis eksploatacijos sąnaudomis.
Dujomis varomų sunkvežimių anglies dvideginio emisija sumažėja apie 20 proc., biodujinių transporto priemonių – dar daugiau. Net 95 proc. sumažinama azoto oksidų emisija, kietųjų suodžių dalelių emisija beveik lygi nuliui.
Birželio mėnesį Švedijos automobilių gamintojas „Scania“ pateikė rinkai pirmąjį sunkvežimį, varomą dujomis ir atitinkantį aukščiausią ekologinį emisijos „Euro 6“ standartą. Ekologiškus sunkvežimius rinkai pradėjo tiekti ir kita Švedijos automobilių gamybos kompanija „Volvo“. Šio gamintojo „Volvo FE“ sunkvežimiai turi hibridinę transmisiją, kuri veikia derinant dyzelinį ir elektrinį variklius. Sunkvežimiui pajudant iš vietos ir važiuojant nedideliu greičiu, į aplinkos orą apskritai neišmetama jokių kenksmingų dujų, kadangi tuomet dirba tik vienas elektros variklis. Tai didelis šio transporto privalumas judriose miestų gatvėse. Pasiekus didesnį greitį, įsijungia ir dyzelinis variklis, tada dirba abi sunkvežimio jėgainės. Elektrą 1,2 kW jėgos agregatui tiekia 600 V ličio jonų akumuliatorius, kuris įkraunamas panaudojant stabdymo metu susidariusią energiją.
Šiukšliavežių ratus suka biodujos
Berlyne šiukšles išvežiojančios transporto priemonės su dujomis varomais varikliais jau sudaro 16 proc. Be to, surinktos biologinės atliekos fermentuojamos specialiuose įrenginiuose, po kurių apdorojimo gautas biodujas jau naudoja daugiau kaip 100 „Mercedes-Benz Econic NGT“ šiukšliavežių. Taip per metus sutaupoma apie 2,5 mln. litrų dyzelino. Tuo pačiu beveik ketvirtadaliu į miesto orą mažiau išmetama anglies dvideginio, sumažėja ir sunkvežimių triukšmingumas.
Ekologiškam transportui – tikslinis finansavimas
ES kelių transportas į aplinką išmeta apie penktadalį viso anglies dvideginio, nuo 1990 m. jo kiekis padidėjo beveik trečdaliu ir sparčiai augant transporto priemonių skaičiui nuolat didėja.
Europos Parlamento Aplinkos komitetas šių metų balandį pritarė teisės aktų projektui, kuris numato dar labiau sugriežtinti ES gaminamų naujų automobilių ekologiškumo reikalavimus.
Dabar nauji ES pagaminti automobiliai, nuvažiuodami vieną kilometrą, gali išmesti vidutiniškai 160 g anglies dvideginio. Iki 2015 m. turės būti pasiekta 130 g/km riba, o iki 2020 m. – net iki 95 g/km leidžiamas anglies dvideginio kiekis.
Tad neatsitiktinai ES pasirengusi skirti tikslinį finansavimą dujomis varomoms transporto priemonėms ir skatinti jų degalinių tinklo plėtrą. Jau nuo 2007 m. ES sunkvežimių inovacijos programoje numatyta, kad vežėjai, investuojantys į aplinkos taršos mažinimą, privalo būti skatinami. Kiekvienam ekologiškui sunkvežimiui maksimaliai gali būti skiriamas 4 250 eurų finansavimas.
Nuo 2014 m. sausio mėn. naujiems .Euro 6 arba EEV normas atitinkantiems ir didesnės nei 12 tonų bendrosios masės mažos išmetamųjų dujų emisijos sunkvežimiams numatoma skirti iki 10 mln. eurų iš ekologinio skatinimo fondo. Bendroje programoje iki 2016 m. alternatyvius degalus naudojančioms naujoms transporto priemonėms numatyta skirti 1,4 mlrd. eurų.
Vokietijos federalinė vyriausybė parengė degalų sąnaudų mažinimo strategiją. Joje iki 2050 m. numatyta 40 proc. sumažinti transporto priemonėms naudojamos energijos sąnaudas. Per numatomą laikotarpį turi būti įdiegtos naujos vandenilio ir degalų elementų panaudojimo technologijos, mažinant priklausomumą nuo naftos, ženkliai daugiau naudojama biologinės kilmės degalų, oro transportas turi sparčiai didinti biologinio žibalo naudojimą, o laivybai vietoj sunkios frakcijos naftos reikės naudoti daugiau dyzelino ir suskystintų dujų.
Ekologiškas transportas Lietuvoje
Pastaruoju metu vis daugiau ekologiškų transporto priemonių pasirodo ir Lietuvos miestų gatvėse. Klaipėdoje keleivius sėkmingai vežioja suslėgtomis gamtinėmis dujomis varomi autobusai „Irisbus Citelis CNG“, Panevėžio miesto gatvėmis rieda hibridiniai (elektra ir dyzelinu) bei suslėgtomis dujomis dirbantys ekologiški autobusai. Kauno miestas nuo praėjusių metų jau naudoja „Solaris Urbino CNG“ autobusus, kurių ratus suka suslėgtos gamtinės dujos. Šiuos ekologiškus degalus naudoja ir Šiauliuose keleivius vežiojantys „Irisbus Citelis CNG“ autobusai. Vilniaus viešasis transportas anksčiau keleivius gabeno naudotais dujiniais autobusais, o nuo šių metų pavasario sostinės gatvėse jau pasirodė ir pirmieji nauji autobusai „MAN Lion’s City CNG“, naudojantys gamtines suslėgtas dujas.
Pradėjus naudoti daugiau suslėgtomis dujomis varomų autobusų, automobilinių gamtinių dujų sunaudojimas praėjusių metų paskutinį ketvirtį išaugo net penkis kartus, vadinasi, ženkliai sumažėjo ir šių transporto priemonių tarša miestų gatvėse.
Atliekų tvarkymo bendrovė „Ekonovus“ savo automobilių parką taip pat papildo naujomis ekologiškomis transporto priemonėmis. Rugpjūčio mėnesį į šalies miestų gatves išriedėjo penkios naujos ekologiškos „Scania“ šiukšliavežės. Pasak „Ekonovus“ direktoriaus, naujos ekologiškos transporto priemonės sudarys galimybes dirbti ekonomiškai ir tausoti aplinką. „Scania“ šiukšliavežės su „Euro 5” ir dar aukštesnius ekologinius reikalavimus atitinkančiais EEV varikliais leis sutaupyti iki 20 proc. degalų. Be to, šie automobilių jėgos agregatai gali dirbti ir iš atsinaujinančių gamtos išteklių pagamintais degalais – biodyzelinu, etanoliu, suskystintomis LPG ir suslėgtomis CNG dujomis. „Ekonovus“ investicijos į ekologiško transporto parko kūrimą jau siekia 2,5 mln. litų.
Ateityje gyventojų patogumui planuojama įsigyti šiukliavežių su keletu kėbulo skyrių, kuriuose bus galima gabenti surūšiuotas atliekas – stiklą, popierių ir plastiką.
Tomas LABŽENTIS “CargoNews” ir “Komtrans” technikos naujienų redaktorius
18 tūkst. tonų automobilių atliekų kasmet užteršia Lietuvos gamtą
Kasmet Lietuvoje išardoma apie 50-60 tūkst. tonų automobilių, iš kurių lieka maždaug 18 tūkst. tonų nevertingų atliekų, kurios dažnai atsiduria pakelėse, pamiškėse arba nukeliauja į buitinių atliekų sąvartynus.
Išardžius seną automobilį, maždaug trečdalį jo svorio sudaro rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai ir kitokios automobilių dalys, kurios patenka į sąvartynus, pamiškes ir nesuyra net per keletą šimtų metų. Buitinių atliekų sąvartynuose, o dažnai tiesiog pamiškėse ar kitose nuošalesnėse vietose išmetami senuose automobiliuose esantys rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai, kurie patekę į aplinką nesuyra net per keletą šimtų metų. Kai kurie nelegalūs automobilių ardytojai likusį plastiką įsigudrina deginti, taip pavojingais degimo produktais užteršdami atmosferą.
Specialistai įspėja, kad artimiausiu metu nepakeitus situacijos, Lietuva gali tapti senų automobilių dalių sąvartynu. Aplinkosaugininkams kelia nerimą tai, kad Lietuvoje nelegaliai ardomų automobilių kiekiai mažėja labai lėtai.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Alfredas Skinulis sako, jog tokia situacija susiklostė dėl to, kad Lietuvoje iki šiol tinkamai neveikia automobilių atliekų tvarkymo sistema, nes ne visi importuotojai finansuoja tą sistemą.
„Visi seni automobiliai turi būti tinkamai surenkami ir išardomi, dalys naudojamos pakartotinai arba perdirbamos, bet tvarkymo sistemai įgyvendinti labai trukdo neatsakingi transporto priemonių importuotojai, kurie neprisideda ir nefinansuoja transporto priemonių tvarkymo sistemos“ – sako Alfredas Skinulis.
Tam, kad kuo mažiau atliekų patektų į mūsų aplinką, o kiemuose seni, nevažiuojantys automobiliai nebeužimtų reikalingų stovėjimo vietų, šiemet, kaip ir kiekvieną rudenį, organizuojama akcija „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“. Ji šiemet vyks nuo rugsėjo 4 iki lapkričio 29 dienos, jos metu ne tik galima atsikratyti seno automobilio, bet ir laimėti prizų – „Lietuvos draudimo“ vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą metams, apsilankymą pramogų parke, kino bilietų, elektrinių virdulių, kelionės krepšį, ir pan.
Asmenys, norintys priduoti savo seną automobilį arba pateikti informaciją apie viešose vietose paliktą nebenaudojamą transporto priemonę ar nelegalia veikla užsiimančius asmenis, gali kreiptis mob. tel. 8 600 90030 arba elektroniniu paštu atlie[email protected]. Daugiau informacijos apie projektą „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“ galima rasti internete http://mesrusiuojam.lt/nuostatai/daugiau-erdves-kiemuose/.
Kaip žinoma, naudojimui netinkamas, nevažiuojantis automobilis yra laikomas atliekomis. Iš jo į dirvožemį gali ištekėti kuro, alyvos likučiai, įvairios rūgštys. Išdaužyti automobilio stiklai ne tik teršia aplinką, bet ir gali sužeisti greta žaidžiančius vaikus. Plastikas, guma ar kitos automobilyje esančios medžiagos, pakliuvę į aplinką, ilgai nesuyra, o netinkamai deginamos dar ir užteršia orą. Gyventojai ir įmonės, kiemuose laikantys nebenaudojamus automobilius, nusižengia teisės aktų reikalavimams ir gali būti baudžiami už aplinkos taršą, todėl rekomenduojame visiems pasinaudoti galimybe ir akcijos metu atsikratyti nebevažiuojančio automobilio.
Ineta Stravinskaitė-Janavičienė
Išardžius seną automobilį, maždaug trečdalį jo svorio sudaro rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai ir kitokios automobilių dalys, kurios patenka į sąvartynus, pamiškes ir nesuyra net per keletą šimtų metų. Buitinių atliekų sąvartynuose, o dažnai tiesiog pamiškėse ar kitose nuošalesnėse vietose išmetami senuose automobiliuose esantys rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai, kurie patekę į aplinką nesuyra net per keletą šimtų metų. Kai kurie nelegalūs automobilių ardytojai likusį plastiką įsigudrina deginti, taip pavojingais degimo produktais užteršdami atmosferą.
Specialistai įspėja, kad artimiausiu metu nepakeitus situacijos, Lietuva gali tapti senų automobilių dalių sąvartynu. Aplinkosaugininkams kelia nerimą tai, kad Lietuvoje nelegaliai ardomų automobilių kiekiai mažėja labai lėtai.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Alfredas Skinulis sako, jog tokia situacija susiklostė dėl to, kad Lietuvoje iki šiol tinkamai neveikia automobilių atliekų tvarkymo sistema, nes ne visi importuotojai finansuoja tą sistemą.
„Visi seni automobiliai turi būti tinkamai surenkami ir išardomi, dalys naudojamos pakartotinai arba perdirbamos, bet tvarkymo sistemai įgyvendinti labai trukdo neatsakingi transporto priemonių importuotojai, kurie neprisideda ir nefinansuoja transporto priemonių tvarkymo sistemos“ – sako Alfredas Skinulis.
Tam, kad kuo mažiau atliekų patektų į mūsų aplinką, o kiemuose seni, nevažiuojantys automobiliai nebeužimtų reikalingų stovėjimo vietų, šiemet, kaip ir kiekvieną rudenį, organizuojama akcija „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“. Ji šiemet vyks nuo rugsėjo 4 iki lapkričio 29 dienos, jos metu ne tik galima atsikratyti seno automobilio, bet ir laimėti prizų – „Lietuvos draudimo“ vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą metams, apsilankymą pramogų parke, kino bilietų, elektrinių virdulių, kelionės krepšį, ir pan.
Asmenys, norintys priduoti savo seną automobilį arba pateikti informaciją apie viešose vietose paliktą nebenaudojamą transporto priemonę ar nelegalia veikla užsiimančius asmenis, gali kreiptis mob. tel. 8 600 90030 arba elektroniniu paštu atlie[email protected]. Daugiau informacijos apie projektą „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“ galima rasti internete http://mesrusiuojam.lt/nuostatai/daugiau-erdves-kiemuose/.
Kaip žinoma, naudojimui netinkamas, nevažiuojantis automobilis yra laikomas atliekomis. Iš jo į dirvožemį gali ištekėti kuro, alyvos likučiai, įvairios rūgštys. Išdaužyti automobilio stiklai ne tik teršia aplinką, bet ir gali sužeisti greta žaidžiančius vaikus. Plastikas, guma ar kitos automobilyje esančios medžiagos, pakliuvę į aplinką, ilgai nesuyra, o netinkamai deginamos dar ir užteršia orą. Gyventojai ir įmonės, kiemuose laikantys nebenaudojamus automobilius, nusižengia teisės aktų reikalavimams ir gali būti baudžiami už aplinkos taršą, todėl rekomenduojame visiems pasinaudoti galimybe ir akcijos metu atsikratyti nebevažiuojančio automobilio.
Ineta Stravinskaitė-Janavičienė
Akistata su gamta
Rugsėjo 21 d. sveikinam Lietuvos žaliojo ploto artojus,
su gražia Miškininko diena
Švenčionėlių miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdijos kolektyvas. Priekyje - urėdas Nauris Jotautas
Saulė pirmiausia pažadina rytinį Lietuvos pakraštį, kuriame dunkso beveik 70 tūkstančių hektarų Švenčionėlių miškų urėdijos miškų. Miškai - pagrindinis atsikuriantis išteklius gamtoje. Tai vienas didžiausių Lietuvos gamtos turtų. Jis užtikrina vietos gyventojų gerovę, saugo kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Urėdijos veiklos teritorijoje gyvena apie 22,6 tūkst. gyventojų. Vienam gyventojui tenka net po 3,02 ha miško ir po 693 m3 medienos.
Urėdija skaičiuoja 74-ius veiklos metus. Bėgo metai, atėjo ir praėjo okupacijos, keitėsi ir urėdijos statusas, pavadinimas bei teritorija. Palyginti su tarybiniais metais, kirtimų apimtys padvigubėjo, nes pokariu buvo intensyviai želdomi miškai, kurie per dešimtmečius užaugo ir subrendo. Taip buvo sukauptas miško fondas, kurį dabar galime protingai naudoti. Bet ir dabar urėdijoje medienos iškertama beveik dvigubai mažiau, negu jos priauga.
Urėdijos miškuose vyrauja pušynai. Išlakios pušys - tai Labanoro girios ir Švenčionėlių miškų urėdijos vizitinė kortelė. Rytinis urėdijos pakraštys - Adutiškio miškai - pasižymi didesne medžių įvairove, gyvūnijos gausa ir našiais medynais.
1999-2009 metais urėdijos teritorijos miškingumas padidėjo 3,7 proc. ir šiuo metu sudaro 57,9 proc. Lietuvos miškingumo didinimas yra vienas iš pagrindinių valstybinių miškų žinybos veiklos prioritetų. Vykdant Ąžuolynų atkūrimo programą, urėdijoje pasodinta 57,4 ha ąžuolynų.
Saugomos teritorijos ir miškai, kuriuose apribota ūkinė veikla, sudaro apie 70 proc. urėdijos valstybinės reikšmės miškų. Rezervatai ir kertinės miško buveinės apima per 5 proc. urėdijos miškų. Čia nevykdoma jokia ūkinė veikla ir ištisus metus netrikdoma miško gyventojų ramybė.
Tad ūkininkaujame itin atsakingai, laikomės įstatymų ir taisyklių reikalavimų bei apribojimų. Kirtimai yra vykdomi nedidelėje miškų dalyje ir nesudaro prielaidų retųjų gyvūnų ir augalų populiacijos mažėjimui. Naujos technologijos draugiškesnės miškui. Moderni technika leidžia darbuotis miške nepažeidžiant miško paklotės, saugo ir tausoja aplinką.
Tai ne tik miškingas, bet ir vandeningas kraštas, todėl kasmet rekreacinėse teritorijose sulaukiame daug lankytojų. Ypač patrauklūs objektai - Žeimenos ir Lakajos upės. Daug lankytojų ir prie ežerų įrengtose stovyklavietėse bei poilsiavietėse. Malonu, kad mūsų miškai taip patinka ne tik rajono gyventojams, bet ir poilsiautojams iš visos Lietuvos bei užsienio.
Urėdijos darbuotojai daug dėmesio skiria bendradarbiavimui su mokyklomis, seniūnijomis, kultūros centrais. Kartu su jaunaisiais miško bičiuliais organizuojami kasmet vis populiarėjantys renginiai: Pelkių diena, Grybų šventė, Žiemos šventė, Žemės diena ir kt.
Urėdijoje dirba šaunus ir darnus kolektyvas. Kiekviena girininkija - lyg mažas traukos centras miškuose. Į girininkijas, ištikus bėdai, kreipiasi vietos gyventojai ir miškų lankytojai, užsuka ir privačių miškų savininkai.
Urėdija skaičiuoja 74-ius veiklos metus. Bėgo metai, atėjo ir praėjo okupacijos, keitėsi ir urėdijos statusas, pavadinimas bei teritorija. Palyginti su tarybiniais metais, kirtimų apimtys padvigubėjo, nes pokariu buvo intensyviai želdomi miškai, kurie per dešimtmečius užaugo ir subrendo. Taip buvo sukauptas miško fondas, kurį dabar galime protingai naudoti. Bet ir dabar urėdijoje medienos iškertama beveik dvigubai mažiau, negu jos priauga.
Urėdijos miškuose vyrauja pušynai. Išlakios pušys - tai Labanoro girios ir Švenčionėlių miškų urėdijos vizitinė kortelė. Rytinis urėdijos pakraštys - Adutiškio miškai - pasižymi didesne medžių įvairove, gyvūnijos gausa ir našiais medynais.
1999-2009 metais urėdijos teritorijos miškingumas padidėjo 3,7 proc. ir šiuo metu sudaro 57,9 proc. Lietuvos miškingumo didinimas yra vienas iš pagrindinių valstybinių miškų žinybos veiklos prioritetų. Vykdant Ąžuolynų atkūrimo programą, urėdijoje pasodinta 57,4 ha ąžuolynų.
Saugomos teritorijos ir miškai, kuriuose apribota ūkinė veikla, sudaro apie 70 proc. urėdijos valstybinės reikšmės miškų. Rezervatai ir kertinės miško buveinės apima per 5 proc. urėdijos miškų. Čia nevykdoma jokia ūkinė veikla ir ištisus metus netrikdoma miško gyventojų ramybė.
Tad ūkininkaujame itin atsakingai, laikomės įstatymų ir taisyklių reikalavimų bei apribojimų. Kirtimai yra vykdomi nedidelėje miškų dalyje ir nesudaro prielaidų retųjų gyvūnų ir augalų populiacijos mažėjimui. Naujos technologijos draugiškesnės miškui. Moderni technika leidžia darbuotis miške nepažeidžiant miško paklotės, saugo ir tausoja aplinką.
Tai ne tik miškingas, bet ir vandeningas kraštas, todėl kasmet rekreacinėse teritorijose sulaukiame daug lankytojų. Ypač patrauklūs objektai - Žeimenos ir Lakajos upės. Daug lankytojų ir prie ežerų įrengtose stovyklavietėse bei poilsiavietėse. Malonu, kad mūsų miškai taip patinka ne tik rajono gyventojams, bet ir poilsiautojams iš visos Lietuvos bei užsienio.
Urėdijos darbuotojai daug dėmesio skiria bendradarbiavimui su mokyklomis, seniūnijomis, kultūros centrais. Kartu su jaunaisiais miško bičiuliais organizuojami kasmet vis populiarėjantys renginiai: Pelkių diena, Grybų šventė, Žiemos šventė, Žemės diena ir kt.
Urėdijoje dirba šaunus ir darnus kolektyvas. Kiekviena girininkija - lyg mažas traukos centras miškuose. Į girininkijas, ištikus bėdai, kreipiasi vietos gyventojai ir miškų lankytojai, užsuka ir privačių miškų savininkai.
Lietuvos miškai: skaičiai ir faktai
Miško įveisimas
Žemės ūkiui netinkamos ir nenaudojamos žemės apželdinimas mišku Lietuvoje pradėtas XVI a. Manoma, kad Lietuvos miškingumas XVI a. siekė apie 60 proc. Iki 1945 m. šis rodiklis mažėjo dėl įvairių, dažniausiai ekonominių, priežasčių ir tais metais nesiekė 17 proc.
Daugiausia žemės ūkio paskirties žemės apželdinta mišku po Antrojo pasaulinio karo. Per 1946-1950 m. buvo apželdinta apie 15 tūkst. ha, 1951-1970 m. kasmet buvo želdinama net po 11-12 tūkst. ha. Miško želdinimo apimtys ūkio paskirties žemėje nuo 1971 m. sumažėjo iki 3 tūkst. ha kasmet, o 1999-2002 m. kasmet buvo želdoma tik po 0,8-1,0 tūkst. ha.
Lietuvos miškingumas XX a. antroje pusėje padidėjo 10 proc. Tai lėmė ne tik dirbtiniu būdu įveisti, bet ir savaime sužėlę miškai. Šis procesas ypač paspartėjo pastaraisiais metais, kai kasmet savaime mišku apauga po 4-5 tūkst. ha nenaudojamos žemės. Daugiausia savaime mišku apaugo nenaudojami dirvonai, ganyklos bei pelkėtos vietovės, durpynai.
Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 2 170 tūkst. ha, arba 33,2 proc, šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miškų plotas padidėjo 125 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 1,9 proc.
Per dešimt metų (2002-2011) miškų urėdijos įveisė 11,7 tūkst. ha naujų miškų. 2011 m. miškų urėdijos įveisė 786 ha naujų miškų. Daugiausiai naujų miškų įveisė šios valstybės įmonės miškų urėdijos: Tytuvėnų - 83,5 ha, Telšių - 77,8 ha, Marijampolės - 71,5 ha, Radviliškio - 65,3 ha. Siekdamos kompensuoti didžiąją dalį patirtų išlaidų, miškų urėdijos yra pateikusios paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl Europos Sąjungos finansinės paramos gavimo.
Miško atkūrimas
Pastaraisiais metais vykdant miško atkūrimo darbus, mažiau sodinama spygliuočių, dažniau taikomas mišrus miško atkūrimo būdas - dirbtinį miško želdinimą derinant su savaiminiu žėlimu.
2011 m. patvirtintas privalomąsias miško atkūrimo užduotis valstybės įmonės miškų urėdijos sėkmingai įvykdė ir atkūrė 9 538 ha miško, iš jų: 4 122 ha, arba 43 proc, želdiniais (sodinant medelynuose užaugintus miško sodmenis), 2 974 ha, arba 31 proc, kirtaviečių palikta savaiminiam žėlimui, 2 427 ha, arba 25 proc., plote taikytas mišrus miško atkūrimo būdas (atkūrimas želdiniais ir žėliniais). 2011 m. daugiausiai miškų atkūrė šios valstybės įmonės miškų urėdijos: Panevėžio - 454 ha, Šiaulių - 391 ha, Ukmergės - 378 ha, Biržų - 376 ha, Švenčionėlių - 320 ha.
Nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesį praūžusio škvalo labiausiai nukentėjusios miškų urėdijos (Dubravos, Kaišiadorių, Prienų, Švenčionėlių, Varėnos, Valkininkų) 2011 m. atkūrė 570 ha vėjo pažeistų medynų.
Ateityje miško atkūrimo apimtys turėtų padidėti, kadangi valstybės įmonėms miškų urėdijoms 2012-2013 m. patvirtintos papildomos pagrindinių kirtimų apimtys perbrendusiuose minkštųjų lapuočių (beržo, juodalksnio, drebulės ir baltalksnio) medynuose.
Miško sodmenų auginimas
Per 15 metų valstybės įmonės miškų urėdijos valstybiniams miško medelynams modernizuoti iš viso skyrė apie 60 mln. litų nuosavų lėšų, panaudojant jas plotų optimizavimui, aptvėrimui, laistymo sistemų ir sodmenų laikymo patalpų įrengimui, dirvos ruošimo ir sodmenų priežiūros mechanizmų įsigijimui. Įrengti modernūs sodmenų laikymo šaldytuvai VĮ Panevėžio, Kretingos ir Raseinių miškų urėdijose.
Parengta pagal leidinius „Lietuvos valstybiniai miškai“ ir „Švenčionėlių miškų urėdija“
Žemės ūkiui netinkamos ir nenaudojamos žemės apželdinimas mišku Lietuvoje pradėtas XVI a. Manoma, kad Lietuvos miškingumas XVI a. siekė apie 60 proc. Iki 1945 m. šis rodiklis mažėjo dėl įvairių, dažniausiai ekonominių, priežasčių ir tais metais nesiekė 17 proc.
Daugiausia žemės ūkio paskirties žemės apželdinta mišku po Antrojo pasaulinio karo. Per 1946-1950 m. buvo apželdinta apie 15 tūkst. ha, 1951-1970 m. kasmet buvo želdinama net po 11-12 tūkst. ha. Miško želdinimo apimtys ūkio paskirties žemėje nuo 1971 m. sumažėjo iki 3 tūkst. ha kasmet, o 1999-2002 m. kasmet buvo želdoma tik po 0,8-1,0 tūkst. ha.
Lietuvos miškingumas XX a. antroje pusėje padidėjo 10 proc. Tai lėmė ne tik dirbtiniu būdu įveisti, bet ir savaime sužėlę miškai. Šis procesas ypač paspartėjo pastaraisiais metais, kai kasmet savaime mišku apauga po 4-5 tūkst. ha nenaudojamos žemės. Daugiausia savaime mišku apaugo nenaudojami dirvonai, ganyklos bei pelkėtos vietovės, durpynai.
Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 2 170 tūkst. ha, arba 33,2 proc, šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miškų plotas padidėjo 125 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 1,9 proc.
Per dešimt metų (2002-2011) miškų urėdijos įveisė 11,7 tūkst. ha naujų miškų. 2011 m. miškų urėdijos įveisė 786 ha naujų miškų. Daugiausiai naujų miškų įveisė šios valstybės įmonės miškų urėdijos: Tytuvėnų - 83,5 ha, Telšių - 77,8 ha, Marijampolės - 71,5 ha, Radviliškio - 65,3 ha. Siekdamos kompensuoti didžiąją dalį patirtų išlaidų, miškų urėdijos yra pateikusios paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl Europos Sąjungos finansinės paramos gavimo.
Miško atkūrimas
Pastaraisiais metais vykdant miško atkūrimo darbus, mažiau sodinama spygliuočių, dažniau taikomas mišrus miško atkūrimo būdas - dirbtinį miško želdinimą derinant su savaiminiu žėlimu.
2011 m. patvirtintas privalomąsias miško atkūrimo užduotis valstybės įmonės miškų urėdijos sėkmingai įvykdė ir atkūrė 9 538 ha miško, iš jų: 4 122 ha, arba 43 proc, želdiniais (sodinant medelynuose užaugintus miško sodmenis), 2 974 ha, arba 31 proc, kirtaviečių palikta savaiminiam žėlimui, 2 427 ha, arba 25 proc., plote taikytas mišrus miško atkūrimo būdas (atkūrimas želdiniais ir žėliniais). 2011 m. daugiausiai miškų atkūrė šios valstybės įmonės miškų urėdijos: Panevėžio - 454 ha, Šiaulių - 391 ha, Ukmergės - 378 ha, Biržų - 376 ha, Švenčionėlių - 320 ha.
Nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesį praūžusio škvalo labiausiai nukentėjusios miškų urėdijos (Dubravos, Kaišiadorių, Prienų, Švenčionėlių, Varėnos, Valkininkų) 2011 m. atkūrė 570 ha vėjo pažeistų medynų.
Ateityje miško atkūrimo apimtys turėtų padidėti, kadangi valstybės įmonėms miškų urėdijoms 2012-2013 m. patvirtintos papildomos pagrindinių kirtimų apimtys perbrendusiuose minkštųjų lapuočių (beržo, juodalksnio, drebulės ir baltalksnio) medynuose.
Miško sodmenų auginimas
Per 15 metų valstybės įmonės miškų urėdijos valstybiniams miško medelynams modernizuoti iš viso skyrė apie 60 mln. litų nuosavų lėšų, panaudojant jas plotų optimizavimui, aptvėrimui, laistymo sistemų ir sodmenų laikymo patalpų įrengimui, dirvos ruošimo ir sodmenų priežiūros mechanizmų įsigijimui. Įrengti modernūs sodmenų laikymo šaldytuvai VĮ Panevėžio, Kretingos ir Raseinių miškų urėdijose.
Parengta pagal leidinius „Lietuvos valstybiniai miškai“ ir „Švenčionėlių miškų urėdija“
Saugomose teritorijose
Asvejos regioniniame parke nauja ekspozicija ir tarptautinė konferencija
Asvejos regioninio parko lankytojų centre birželio pradžioje atidaryta nauja ekspozicija, supažindinanti su šios saugomos teritorijos išskirtinėmis vertybėmis. Pagrindinė ekspozicijos tema - „Ilgiausio Lietuvos ežero slėpiniai, archeologinis paveldas“ – atspindi krašto unikalumą, o liepos 18-19 d. vyko tarptautinė konferencija „Lietuvos saugomų teritorijų plėtra ir tarptautinis bendradarbiavimas: pasiekimai ir iššūkiai“. Konferencijos dalyviai iš Austrijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Lenkijos, Kroatijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dalinosi patirtimi, pasakojo apie tų šalių saugomų teritorijų sistemos raidą ir plėtrą.
Siekiant perteikti Asvejos regioninio parko gamtines, kultūrines bei archeologines vertybes, pasirinkta, kaip įkvėpimo ir gyvybės šaltinio idėja. Lankytojų centro ekspozicijos centre – turtingasis Asvejos ežeras, palei kurį kūrėsi žmogus, palikdamas neįkainuojamą kultūrinį paveldą. Ekspozicijoje lankytojas su saugoma teritorija susipažįsta informaciniu ir emociniu keliu. Tai skatina domėtis istorija, tyrinėti Asvejos regioninio parko teritorijas ir už lankytojų centro ribų.
Paskutinio ledynmečio tirpsmo vandenys suformavo vingiuotą dubaklonį Aukštaičių aukštumos viduryje, kuris tęsiasi apie 60 kilometrų. Šiame dubaklonyje rangosi siauras, gilus ir ilgas Asvejos ežeras. Jis – ilgiausias Lietuvos ežeras (22 km), o su Žalktynės (5 km) ir Vyriogalos (3 km) įlankomis – apie 30 kilometrų. Parke ežerai, pelkės ir pelkutės užima apie ketvirtadalį jo teritorijos.
Iėjęs į lankytojų centro ekspoziciją, lankytojas jaučiasi tarsi „įplaukęs“ Asvejos ežeru, kurio pakrantėse liūliuoja meldai, o už jų atsiveria gamtiniai ir kultūriniai lobynai. Pratęsiant žaidimo idėją, žiūrovas gali praskleisti „meldus“, kad pamatytų, kas slepiasi už jų.
Ekspozicijoje naudojama naujoviška, nors pasaulyje jau žinoma informacijos gavimo sistema - QR kodai bei jų skanavimas. Beje, stilizuoti QR kodai primena lietuvių etnografinius raštus, kurie puikiai dera prie lankytojų centro eksterjero – buvusios Dubingių karčemos, kur dabar ir įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras.
Asvejos regioninis parkas garsėja ne tik ilgiausiu Lietuvoje Asvejos ežeru ir nuostabia gamta aplink jį, bet ir kultūros paveldu. Čia, Dubingių piliavietėje, statė pilis kunigaikštis Vytautas ir garsioji Radvilų giminė. Piliavietė ant kalno senovėje buvo saloje, tik vėliau sampilas sujungė salą su krantu, per jį nutiestas kelias. XVI a. Dubingiai – Radvilų galios centras, čia buvo to meto politikos formavimo vieta, taip pat tikras menų ir kultūros židinys. Be prabangaus gyvenimo, medžioklių ir pokylių, kurių šurmulyje dalyvavo daug tų laikų elito, čia buvo rengiami svarbūs pasitarimai politikos klausimais. Šiandien atvykę į Asvejos regioninį parką, turite galimybę pamatyti buvusių Radvilų rūmų fragmentus.
Apie saugomas teritorijas tarptautinėje konferencijoje
Tarptautinėje konferencijoje dalyvavo 15 pranešėjų, iš jų – net 12 iš užsienio šalių. Konferencijos pranešimų tematika – labai įvairi: Lietuvos ir kitų Europos šalių saugomų teritorijų sistemos plėtra per pastaruosius 20 metų, saugomų teritorijų planavimas ir tvarkymas, bendradarbiavimas su vietos partneriais, lankytojų centrai, gamtos mokyklos, tarptautinė saugomų teritorijų svarba ir t. t.
Konferenciją organizavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su VšĮ „Kultūros idėjų centras“.
Lietuva, kaip Europos Sąjungos šeimos narė, prisiėmė įsipareigojimus prisidėti prie ES keliamų tikslų, išsaugojant svarbiausias gamtos vertybes. Lietuvoje yra kuriamas Natura 2000 teritorijų tinklas (Europos svarbos teritorijos, skirtos išsaugoti rūšims, jų buveinėms), kuris integruojamas į mūsų krašto saugomų teritorijų sistemą.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, ši tarptautinė konferencija ir diskusijos mums dar labiau padės dirbti išvien. Svarbu žinoti, kaip dirbama kitose Europos šalyse, kaip jie sprendžia problemas, ką siūlo lankytojams. Pasidairius po Vakarų pasaulį, galima paminėti, kad atskirais atvejais ten reglamentavimas yra griežtesnis, negu pas mus. Galbūt todėl, kad praradus, pakeitus gamtą, buvo suprasta, kas yra vertingiausia, kad lengviau išsaugoti, nei atkurti.
Konferencijos dalyviai aplankė Neries regioninį parką, užsuko į lankytojų centrą, dalyvavo gamtos žygyje Dūkštos pažintiniu taku.
Saugomos teritorijos – sausumos ir vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę. Lietuvos saugomų teritorijų sistemos steigimo tikslai – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, genetinį fondą, atkurti gamtos išteklius, sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams. Lietuvoje saugomos teritorijos užima 15,7 procentų šalies teritorijos. Lietuvoje yra 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų.
Diana Rakauskaitė
Siekiant perteikti Asvejos regioninio parko gamtines, kultūrines bei archeologines vertybes, pasirinkta, kaip įkvėpimo ir gyvybės šaltinio idėja. Lankytojų centro ekspozicijos centre – turtingasis Asvejos ežeras, palei kurį kūrėsi žmogus, palikdamas neįkainuojamą kultūrinį paveldą. Ekspozicijoje lankytojas su saugoma teritorija susipažįsta informaciniu ir emociniu keliu. Tai skatina domėtis istorija, tyrinėti Asvejos regioninio parko teritorijas ir už lankytojų centro ribų.
Paskutinio ledynmečio tirpsmo vandenys suformavo vingiuotą dubaklonį Aukštaičių aukštumos viduryje, kuris tęsiasi apie 60 kilometrų. Šiame dubaklonyje rangosi siauras, gilus ir ilgas Asvejos ežeras. Jis – ilgiausias Lietuvos ežeras (22 km), o su Žalktynės (5 km) ir Vyriogalos (3 km) įlankomis – apie 30 kilometrų. Parke ežerai, pelkės ir pelkutės užima apie ketvirtadalį jo teritorijos.
Iėjęs į lankytojų centro ekspoziciją, lankytojas jaučiasi tarsi „įplaukęs“ Asvejos ežeru, kurio pakrantėse liūliuoja meldai, o už jų atsiveria gamtiniai ir kultūriniai lobynai. Pratęsiant žaidimo idėją, žiūrovas gali praskleisti „meldus“, kad pamatytų, kas slepiasi už jų.
Ekspozicijoje naudojama naujoviška, nors pasaulyje jau žinoma informacijos gavimo sistema - QR kodai bei jų skanavimas. Beje, stilizuoti QR kodai primena lietuvių etnografinius raštus, kurie puikiai dera prie lankytojų centro eksterjero – buvusios Dubingių karčemos, kur dabar ir įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras.
Asvejos regioninis parkas garsėja ne tik ilgiausiu Lietuvoje Asvejos ežeru ir nuostabia gamta aplink jį, bet ir kultūros paveldu. Čia, Dubingių piliavietėje, statė pilis kunigaikštis Vytautas ir garsioji Radvilų giminė. Piliavietė ant kalno senovėje buvo saloje, tik vėliau sampilas sujungė salą su krantu, per jį nutiestas kelias. XVI a. Dubingiai – Radvilų galios centras, čia buvo to meto politikos formavimo vieta, taip pat tikras menų ir kultūros židinys. Be prabangaus gyvenimo, medžioklių ir pokylių, kurių šurmulyje dalyvavo daug tų laikų elito, čia buvo rengiami svarbūs pasitarimai politikos klausimais. Šiandien atvykę į Asvejos regioninį parką, turite galimybę pamatyti buvusių Radvilų rūmų fragmentus.
Apie saugomas teritorijas tarptautinėje konferencijoje
Tarptautinėje konferencijoje dalyvavo 15 pranešėjų, iš jų – net 12 iš užsienio šalių. Konferencijos pranešimų tematika – labai įvairi: Lietuvos ir kitų Europos šalių saugomų teritorijų sistemos plėtra per pastaruosius 20 metų, saugomų teritorijų planavimas ir tvarkymas, bendradarbiavimas su vietos partneriais, lankytojų centrai, gamtos mokyklos, tarptautinė saugomų teritorijų svarba ir t. t.
Konferenciją organizavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su VšĮ „Kultūros idėjų centras“.
Lietuva, kaip Europos Sąjungos šeimos narė, prisiėmė įsipareigojimus prisidėti prie ES keliamų tikslų, išsaugojant svarbiausias gamtos vertybes. Lietuvoje yra kuriamas Natura 2000 teritorijų tinklas (Europos svarbos teritorijos, skirtos išsaugoti rūšims, jų buveinėms), kuris integruojamas į mūsų krašto saugomų teritorijų sistemą.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, ši tarptautinė konferencija ir diskusijos mums dar labiau padės dirbti išvien. Svarbu žinoti, kaip dirbama kitose Europos šalyse, kaip jie sprendžia problemas, ką siūlo lankytojams. Pasidairius po Vakarų pasaulį, galima paminėti, kad atskirais atvejais ten reglamentavimas yra griežtesnis, negu pas mus. Galbūt todėl, kad praradus, pakeitus gamtą, buvo suprasta, kas yra vertingiausia, kad lengviau išsaugoti, nei atkurti.
Konferencijos dalyviai aplankė Neries regioninį parką, užsuko į lankytojų centrą, dalyvavo gamtos žygyje Dūkštos pažintiniu taku.
Saugomos teritorijos – sausumos ir vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę. Lietuvos saugomų teritorijų sistemos steigimo tikslai – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, genetinį fondą, atkurti gamtos išteklius, sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams. Lietuvoje saugomos teritorijos užima 15,7 procentų šalies teritorijos. Lietuvoje yra 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų.
Diana Rakauskaitė
Krekenavos regioniniame parke rasta itin reta iečialapė kalpokė
Notrelinių šeimos augalas - iečialapė kalpokė (Scutellaria hastifolia) - mūsų šalyje yra tikra retenybė. Pasak literatūros šaltinių, Lietuvoje yra žinomos vos 2 gausesnės jos augimo vietos, esančios Šilutės r. ir Druskininkų apylinkėse. Tai daugiametis 10 - 40 cm aukščio augalas, įsikuriantis užliejamose pievose, upių krantuose, pakrančių krūmynuose. Žydi birželio- rugpjūčio mėn. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Krekenavos regioniniame parke iečialapės kalpokės augavietę 2013 m. aptiko regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Julius Auglys. Gana gausi žydinčių augalų populiacija išplitusi daugiau kaip 3 ha plote Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje. Čia esanti augalų bendrija formuojasi aukštesniojo lygmens aliuvinėje salpoje ir sudaro ištisą buveinių mozaiką: vyrauja aliuvinų bei šienaujamų mezofitų pievų kompleksas, paįvairintas stepinių pievų fragmentais. Iečialapės kalpokės sudaro keletą atskirų įvairaus dydžio (iki 0,1 ha) sąžalynų. Dažniausiai jie telkiasi tarp senvagių bei protakų pakilumose vešinčiose stepinėse pievose. Visa teritorija užliejama tik epizodiškai, esant didesniam Nevėžio upės potvyniui. Vidurio Lietuvoje tai - pirmoji gana gausi ir gyvybinga šio augalo populiacija.
Krekenavos regioniniame parke iečialapės kalpokės augavietė saugoma, ji yra kraštovaizdžio draustinyje ir patenka į Natura 2000 buveinių apsaugai svarbią teritoriją. Šiose pievose, kaip ir daugelyje kitų Nevėžio senslėnio vietų, ūkinė veikla (ekstensyvus gyvulių ganymas, šienavimas) buvo nutrūkusi prieš 15-20 metų. Per tą laiką nenaudojamos pievos gerokai pakito, jose suvešėjo ir išplito nepageidaujami žolynai, krūmai. Nepaisant to, iečialapės kalpokės čia ne tik sėkmingai išsilaikė, bet ir sugebėjo išlikti nepastebėtos net patyrusių botanikų, ne kartą žvalgiusių šias vietoves.
2010-2011 metais, įgyvendinant gamtotvarkos planą, šioje teritorijoje buvo vykdomi darbai, skirti pievų būklės pagerinimui: iškirsti aplinkoje plintantys menkaverčiai krūmynai, du kartus nušienauti žolynai. Pakartotinai žolė nušienauta bei pašalintos krūmų atžalos ir 2013 metais. Tai sudaro palankesnes sąlygas saugomoms pievų bendrijoms ir retiesiems augalams Nevėžio upės senslėnyje.
Julius AUGLYS, vyr. ekologas
Krekenavos regioniniame parke iečialapės kalpokės augavietę 2013 m. aptiko regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Julius Auglys. Gana gausi žydinčių augalų populiacija išplitusi daugiau kaip 3 ha plote Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje. Čia esanti augalų bendrija formuojasi aukštesniojo lygmens aliuvinėje salpoje ir sudaro ištisą buveinių mozaiką: vyrauja aliuvinų bei šienaujamų mezofitų pievų kompleksas, paįvairintas stepinių pievų fragmentais. Iečialapės kalpokės sudaro keletą atskirų įvairaus dydžio (iki 0,1 ha) sąžalynų. Dažniausiai jie telkiasi tarp senvagių bei protakų pakilumose vešinčiose stepinėse pievose. Visa teritorija užliejama tik epizodiškai, esant didesniam Nevėžio upės potvyniui. Vidurio Lietuvoje tai - pirmoji gana gausi ir gyvybinga šio augalo populiacija.
Krekenavos regioniniame parke iečialapės kalpokės augavietė saugoma, ji yra kraštovaizdžio draustinyje ir patenka į Natura 2000 buveinių apsaugai svarbią teritoriją. Šiose pievose, kaip ir daugelyje kitų Nevėžio senslėnio vietų, ūkinė veikla (ekstensyvus gyvulių ganymas, šienavimas) buvo nutrūkusi prieš 15-20 metų. Per tą laiką nenaudojamos pievos gerokai pakito, jose suvešėjo ir išplito nepageidaujami žolynai, krūmai. Nepaisant to, iečialapės kalpokės čia ne tik sėkmingai išsilaikė, bet ir sugebėjo išlikti nepastebėtos net patyrusių botanikų, ne kartą žvalgiusių šias vietoves.
2010-2011 metais, įgyvendinant gamtotvarkos planą, šioje teritorijoje buvo vykdomi darbai, skirti pievų būklės pagerinimui: iškirsti aplinkoje plintantys menkaverčiai krūmynai, du kartus nušienauti žolynai. Pakartotinai žolė nušienauta bei pašalintos krūmų atžalos ir 2013 metais. Tai sudaro palankesnes sąlygas saugomoms pievų bendrijoms ir retiesiems augalams Nevėžio upės senslėnyje.
Julius AUGLYS, vyr. ekologas
Etnokultūra - istorija
Lek gervė, lek gervelė...
L. Klimka
Kaip būna ilgu, išgirdus rudenį
sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus... Spalį gerves jau nereta
pamatyti pamiškėse ar palaukėse pulkuojantis. Pilkoji gervė
(lot. Grus grus) - reta paukščių rūšis
mūsų krašte, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gausiausios gervių
perimvietės yra didelėse pelkėse – Čepkelių raiste, Žuvinte,
Tyrelyje, Artosios pelkėje. Šiuo metu Lietuvoje perinčių porų -
jau per tūkstantį. Beatodairiška melioracija sovietmečiu buvo beveik
išnaikinusi gervių populiaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais šių
didelių ir grakščių paukščių mūsų gamtoje sparčiai gausėja. Pilkosios
gervės žiemoja Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijos
pietryčiuose. Spalio mėnesio pabaigoje jos paprastai palieka gimtinę;
sakoma, „nurudėm lekia gervės“.
Žmogui šis paukštis įdomus savo nuošalumu ir baikštumu, paslaptingu gyvenimu pelkynuose. O jos balsas girdėti labai toli... Gervės „turliuoja”, tik prieš lietų jos „kliurksi“. Kristijono Donelaičio taip išsakyta: „Gervins, ik debesų juodų dyvinai kopinėdams ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų”. Vaikams - greitakalbė: „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi!“. Patarlės bei priežodžiai apie gervę irgi įdomūs: „ Visko yra, tik gervės pieno trūksta“, „Kaip gervė kuprą išrietusi“, „Giminiuojasi kaip gervė su lape“, „Ilgai mislija kaip gervė už marių skristi“, „Laukia kaip gervė giedros“, „Kai bus gervės veselė, tai ir atsigersi...“. Beje, apie gervių tuoktuves. Sakoma, „nuo švento Juozapo lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Tikrai stebina jų vestuviniai šokiai – jokie kiti paukščiai taip gracingai nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą... Tokio reginio stebėti, fotografuoti ir filmuoti į Novaraistį (valstybinis ornitologinis draustinis į pietvakarius nuo Lekėčių, Kauno ir Šakių rajonų bei Kazlų Rūdos savivaldybės sandūroje) kiekvieną pavasarį suvažiuoja pulkai ornitologų mėgėjų. O štai rudens rūpesčiai irgi siejami su gervėmis. Toks pamokymas: „Pilk rugius gervių gerklėn, ne uodegon“ (žiemkenčius sėti reikia nevėluojant, iki gervėms išskrendant). Ir diena tuokart jau taip sutrumpėja, kad „gervės pietus nuneša ant uodegos“.
Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Žinant mūsų liaudies dainoms būdingą paralelizmą tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo, nesunku suvokti simbolinę šio paukščio prasmę tautosakoje. Aiškėja, kad po pilkomis gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervelė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Meilės dievaitės ženklų reikėtų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokę, prisidūkę imdavo žaisti netikras vestuves. Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“ Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“ Tas klausia: „Katras katro?“ Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji“, jeigu išlaikytų bandymą, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas ir visas vestuvinis pulkas. O kas liktų vienas, pabus „kunigu“.
Kodėl žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymas slypi Užgavėnių tradicijoje: gervė – būtinas persirengėlių vaikštynių personažas. Vienas dalyvių apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, į kurią rankovę įsikišdavo lenktą lazdą. Prie lazdos galo pritaisydavo iš dviejų balanų burokų rasalu nudažytą snapą. Tas snapas tampant virvelę galėdavo ir pliauškėti – „gervė“ kalendavo. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms jau labai laikas tekėti. Kad jos neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų“ – nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje visas gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų! Etnografų yra užrašyta, kad senovinėse vestuvių apeigose taip pat būdavusi tokia „gervė“.
Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė. Ne veltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant sociumo papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes.
O mūsų laikais geriausi Lietuvos kino ir televizijos kūriniai apdovanojami Sidabrinės gervės skulptūrėlėmis. Už didelę meilę ir atsidavimą kūrybai...
Prof. Libertas Klimka
Žmogui šis paukštis įdomus savo nuošalumu ir baikštumu, paslaptingu gyvenimu pelkynuose. O jos balsas girdėti labai toli... Gervės „turliuoja”, tik prieš lietų jos „kliurksi“. Kristijono Donelaičio taip išsakyta: „Gervins, ik debesų juodų dyvinai kopinėdams ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų”. Vaikams - greitakalbė: „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi!“. Patarlės bei priežodžiai apie gervę irgi įdomūs: „ Visko yra, tik gervės pieno trūksta“, „Kaip gervė kuprą išrietusi“, „Giminiuojasi kaip gervė su lape“, „Ilgai mislija kaip gervė už marių skristi“, „Laukia kaip gervė giedros“, „Kai bus gervės veselė, tai ir atsigersi...“. Beje, apie gervių tuoktuves. Sakoma, „nuo švento Juozapo lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Tikrai stebina jų vestuviniai šokiai – jokie kiti paukščiai taip gracingai nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą... Tokio reginio stebėti, fotografuoti ir filmuoti į Novaraistį (valstybinis ornitologinis draustinis į pietvakarius nuo Lekėčių, Kauno ir Šakių rajonų bei Kazlų Rūdos savivaldybės sandūroje) kiekvieną pavasarį suvažiuoja pulkai ornitologų mėgėjų. O štai rudens rūpesčiai irgi siejami su gervėmis. Toks pamokymas: „Pilk rugius gervių gerklėn, ne uodegon“ (žiemkenčius sėti reikia nevėluojant, iki gervėms išskrendant). Ir diena tuokart jau taip sutrumpėja, kad „gervės pietus nuneša ant uodegos“.
Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Žinant mūsų liaudies dainoms būdingą paralelizmą tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo, nesunku suvokti simbolinę šio paukščio prasmę tautosakoje. Aiškėja, kad po pilkomis gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervelė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Meilės dievaitės ženklų reikėtų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokę, prisidūkę imdavo žaisti netikras vestuves. Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“ Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“ Tas klausia: „Katras katro?“ Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji“, jeigu išlaikytų bandymą, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas ir visas vestuvinis pulkas. O kas liktų vienas, pabus „kunigu“.
Kodėl žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymas slypi Užgavėnių tradicijoje: gervė – būtinas persirengėlių vaikštynių personažas. Vienas dalyvių apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, į kurią rankovę įsikišdavo lenktą lazdą. Prie lazdos galo pritaisydavo iš dviejų balanų burokų rasalu nudažytą snapą. Tas snapas tampant virvelę galėdavo ir pliauškėti – „gervė“ kalendavo. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms jau labai laikas tekėti. Kad jos neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų“ – nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje visas gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų! Etnografų yra užrašyta, kad senovinėse vestuvių apeigose taip pat būdavusi tokia „gervė“.
Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė. Ne veltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant sociumo papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes.
O mūsų laikais geriausi Lietuvos kino ir televizijos kūriniai apdovanojami Sidabrinės gervės skulptūrėlėmis. Už didelę meilę ir atsidavimą kūrybai...
Prof. Libertas Klimka
Sereikiškių parkas arba Bernardinų sodas Vilniuje prisikėlė naujam gyvenimui
Iš kairės V. Jocys ir K. Labanauskas
Nemažas miestelėnų būrys rugsėjo
8 d. susirinko į rekonstruoto Sereikiškių parko arba Bernardinų
sodo atidarymą.
Čia atėjo menininkai, kultūrininkai, parko rekonstrukcijos autoriai ir jo vykdytojai, kraštovaizdžio specialistai, botanikai ir kiti. Šia proga vilniečius ir šventės dalyvius pasveikino parko kaimynystėje esančios Bernardinų parapijos ir vienuolyno broliai pranciškonai Algirdas Malakauskis OFM ir Arūnas Peškaitis OFM, Vilniaus meras Artūras Zuokas ir kiti. Meras, pasveikinęs ir padėkojęs žmonėms, atkūrusiems šį parką, kvietė prisidėti puošiant parką ir Vilnių. Baigdamas meras nepamiršo priminti, kad jis jau prisidėjo atgaivinant parką - savo šeimos lėšomis įrengė suoliuką ir jį dovanoja lankytojams.
Aidint muzikai buvo paleistas centrinis fontanas, kurio srovė ir trykštančių purslų ratilai keitė savo formą pagal muzikos ritmus, o pritemus dar ritmiškai žaidė ir šviesa.
Po iškilmingos dalies žmonės „išsibarstė“ po parką: vieni bandė akimis aprėpti parko visumą ir atskirus medžių, krūmų bei gėlynų plotelius ar jų kompozicijas, kiti žvelgė į alpinariumą, fontanus, ažūrines gėlynų tvoreles, jaunesnieji skubėjo išbandyti - sūpuokles, karusėles, lipynes. Vaikams parke įrengtos net trys vaikų žaidimo aikštelės.
Vyresniosios kartos lankytojams Sereikiškių parkas priminė kadaise čia stovėjusį vasaros kino teatrą, buvusią jaunimo šokių aikštelę, rožyną ir išbujojusius rododendrų krūmus, prisimintas ir centrinėje parko dalyje stovėjęs paminklas diktatoriui Stalinui. Žmonės garsiai diskutavo, kas vienoje ar kitoje vietoje augo, kas pakeista, ir džiaugėsi, kad parkas vėl atgimė.
Rekonstruoto parko šiaurinėje dalyje, Botanikos sode, prie Liaudies kultūros centro, įrengti įvairių rūšių gėlynai ir žolynai, baseinėlyje - įdomi vandens augalų kolekcija: nendrė, švendrai, puplaiškiai ir kt. Prie augalų – lietuviški ir lotyniški pavadinimai. Tai puiki galimybė besidomintiems botanika pasitikrinti savo žinias. O paėjus skalda barstytais takeliais palei ažūrinę metalinę tvorą link Vilnelės, išvydome informacinį stendą, kuris supažindina lankytojus su parko schema, pateikia kitą informaciją. Sužinome, kad plotas - 9 ha, jis lankomas nuo 7 iki 22 valandos, kad parko teritoriją stebi vaizdo kameros, kad rekonstrukcijos darbai kainavo apie 18 mln. litų, iš kurių 14 mln. skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai, 2 mln. - Vilniaus savivaldybė, kitus 2 mln. – rėmėjai. Darbus vykdė akcinė bendrovė ,,LitCon’’.
Rekonstruotame parke atsirado daugiau saulėtų erdvių, nes dalis medžių ir menkaverčių krūmų buvo išpjauta. Ši žinia ne vienareikšmiškai buvo sutikta kai kurių parko lankytojų. Suprantamas tokių žmonių jausmas - mes emociškai ir vizualiai prisirišame prie aplinkos ir joje patirtų įspūdžių. Aš maloniai prisimenu čia rengtus ,,Skamba skamba kankliai’’ folkloro festivalių koncertus, o kitas – gal pirmą pasimatymą ar vakarinį pasivaikščiojimą. Nieko nuostabaus, staigūs pokyčiai visuomet iššaukia norą lyginti, vertinti. Taip mastydami spirale suktu takeliu pakilom į Belvederio kalvelę, ant kurios įrengta apžvalgos aikštelė ir keletas lauko krėslų. Čia sutikau parkotyrininką Kęstutį Labanauską, savo seną pažįstama, su kuriuo dirbome Paminklų restauravimo institute. Tai vienas ryškiausių Lietuvos istorinių parkų žinovų ir principingų specialistų. Besikalbant pastebėjau, kad ir šventinę dieną Kęstučio žodžiai krypsta prie seniausių parko medžių būklės, jų likimo.
Tą dieną sutikau ir parko rekonstrukcijos projekto vadovę, architektę Jurga Silviją Večerskytę-Šimeliūnę, nešiną glebiu gėlių, architektes Vilnę Kneižienę, Rasą Trapikienę. Malonu buvo sužinoti, kad parko atkūrimo projekto autoriai rėmėsi XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios parko ikonografija bei koncepcija, atsižvelgdami tiek į senesnį periodą, tiek ir šių dienų poreikius.
Iš šventės visi skirstėmės su gera nuotaika džiaugėmės, kad greta jau sutvarkytų Vingio, Tuskulėnų, Belmonto parkų vartus atvėrė ir senasis Bernardinų sodas. Kaip jam seksis žaliuoti ir džiuginti vilniečius, didžia dalimi priklausys nuo mūsų visų.
Virginijus JOCYS
Autoriaus nuotraukos
Čia atėjo menininkai, kultūrininkai, parko rekonstrukcijos autoriai ir jo vykdytojai, kraštovaizdžio specialistai, botanikai ir kiti. Šia proga vilniečius ir šventės dalyvius pasveikino parko kaimynystėje esančios Bernardinų parapijos ir vienuolyno broliai pranciškonai Algirdas Malakauskis OFM ir Arūnas Peškaitis OFM, Vilniaus meras Artūras Zuokas ir kiti. Meras, pasveikinęs ir padėkojęs žmonėms, atkūrusiems šį parką, kvietė prisidėti puošiant parką ir Vilnių. Baigdamas meras nepamiršo priminti, kad jis jau prisidėjo atgaivinant parką - savo šeimos lėšomis įrengė suoliuką ir jį dovanoja lankytojams.
Aidint muzikai buvo paleistas centrinis fontanas, kurio srovė ir trykštančių purslų ratilai keitė savo formą pagal muzikos ritmus, o pritemus dar ritmiškai žaidė ir šviesa.
Po iškilmingos dalies žmonės „išsibarstė“ po parką: vieni bandė akimis aprėpti parko visumą ir atskirus medžių, krūmų bei gėlynų plotelius ar jų kompozicijas, kiti žvelgė į alpinariumą, fontanus, ažūrines gėlynų tvoreles, jaunesnieji skubėjo išbandyti - sūpuokles, karusėles, lipynes. Vaikams parke įrengtos net trys vaikų žaidimo aikštelės.
Vyresniosios kartos lankytojams Sereikiškių parkas priminė kadaise čia stovėjusį vasaros kino teatrą, buvusią jaunimo šokių aikštelę, rožyną ir išbujojusius rododendrų krūmus, prisimintas ir centrinėje parko dalyje stovėjęs paminklas diktatoriui Stalinui. Žmonės garsiai diskutavo, kas vienoje ar kitoje vietoje augo, kas pakeista, ir džiaugėsi, kad parkas vėl atgimė.
Rekonstruoto parko šiaurinėje dalyje, Botanikos sode, prie Liaudies kultūros centro, įrengti įvairių rūšių gėlynai ir žolynai, baseinėlyje - įdomi vandens augalų kolekcija: nendrė, švendrai, puplaiškiai ir kt. Prie augalų – lietuviški ir lotyniški pavadinimai. Tai puiki galimybė besidomintiems botanika pasitikrinti savo žinias. O paėjus skalda barstytais takeliais palei ažūrinę metalinę tvorą link Vilnelės, išvydome informacinį stendą, kuris supažindina lankytojus su parko schema, pateikia kitą informaciją. Sužinome, kad plotas - 9 ha, jis lankomas nuo 7 iki 22 valandos, kad parko teritoriją stebi vaizdo kameros, kad rekonstrukcijos darbai kainavo apie 18 mln. litų, iš kurių 14 mln. skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai, 2 mln. - Vilniaus savivaldybė, kitus 2 mln. – rėmėjai. Darbus vykdė akcinė bendrovė ,,LitCon’’.
Rekonstruotame parke atsirado daugiau saulėtų erdvių, nes dalis medžių ir menkaverčių krūmų buvo išpjauta. Ši žinia ne vienareikšmiškai buvo sutikta kai kurių parko lankytojų. Suprantamas tokių žmonių jausmas - mes emociškai ir vizualiai prisirišame prie aplinkos ir joje patirtų įspūdžių. Aš maloniai prisimenu čia rengtus ,,Skamba skamba kankliai’’ folkloro festivalių koncertus, o kitas – gal pirmą pasimatymą ar vakarinį pasivaikščiojimą. Nieko nuostabaus, staigūs pokyčiai visuomet iššaukia norą lyginti, vertinti. Taip mastydami spirale suktu takeliu pakilom į Belvederio kalvelę, ant kurios įrengta apžvalgos aikštelė ir keletas lauko krėslų. Čia sutikau parkotyrininką Kęstutį Labanauską, savo seną pažįstama, su kuriuo dirbome Paminklų restauravimo institute. Tai vienas ryškiausių Lietuvos istorinių parkų žinovų ir principingų specialistų. Besikalbant pastebėjau, kad ir šventinę dieną Kęstučio žodžiai krypsta prie seniausių parko medžių būklės, jų likimo.
Tą dieną sutikau ir parko rekonstrukcijos projekto vadovę, architektę Jurga Silviją Večerskytę-Šimeliūnę, nešiną glebiu gėlių, architektes Vilnę Kneižienę, Rasą Trapikienę. Malonu buvo sužinoti, kad parko atkūrimo projekto autoriai rėmėsi XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios parko ikonografija bei koncepcija, atsižvelgdami tiek į senesnį periodą, tiek ir šių dienų poreikius.
Iš šventės visi skirstėmės su gera nuotaika džiaugėmės, kad greta jau sutvarkytų Vingio, Tuskulėnų, Belmonto parkų vartus atvėrė ir senasis Bernardinų sodas. Kaip jam seksis žaliuoti ir džiuginti vilniečius, didžia dalimi priklausys nuo mūsų visų.
Virginijus JOCYS
Autoriaus nuotraukos
Žuvininkystė
Prie Maltupio upelio
Lietuvos žuvininkų sąjungos penkiolikmečiui
A. Domarkas
Mažiems upeliam gražinti gyvybę - tokį vieną pirmųjų tikslų prieš penkiolika metų užsibrėžė Lietuvos Žuvininkų sąjunga, kuriai nuo pirmų dienų vadovauja šios organizacijos steigėjas Algirdas Domarkas. Steigiamojo susirinkimo dalyviai Algirdui patikėjo naujai įkurtos Sąjungos prezidento pareigas. Ir neapsiriko. Jis ir jo bendražygiai - žuvininkystės specialistai, nemažas žvejų mėgėjų būrelis, Gamtos bičiulių asociacijos, įvairių žuvininkystės verslo organizacijų atstovai - gerai išmanantys žuvivaisos ir žuvų auginimo meną, gamtosaugos reikalavimus, ėmėsi konkrečios veiklos. Jau tuomet jie suprato ir numatė, kad mažų upelių ir ežerų krašte, kokia yra Lietuva, ateitis priklauso mėgėjiškai arba rekreacinei žūklei.Tuometines jų keliamas mintis ir siekius šiandien patvirtina ir Aplinkos ministro Valentino Mazuronio bei jo kolegų sumanymas kurti Lietuvoje „Žvejybos rojų“. Pasak Ministro „...ne už kalnų laikas, kai mūsų žvejai nebesiverš žvejoti į svečias šalis. Manau, kad ir Europos žvejai pradės plūsti nebe į Norvegiją, o pas mus“...
O tuomet, prieš 15 metų, tik ką įkurtosios Sąjungos nariai ėmėsi ne tik šviečiamosios žuvininkystės veiklos, bet parengė ir mėgėjiškos žvejybos bei žuvivaisos strategiją, kurioje atsispindėjo konkretūs mažų upelių įžuvinimo darbai, kaimo bendruomenės dalyvavimas juose, projektų rengimas. Vieną pirmųjų projektų - „Nykstančios ichtiofaunos atkūrimas nedidelėse upėse naudojant mažąsias žuvivaisos priemones“ prisiminė Algirdas Domarkas ir šventiniame susirinkime, skirtame Lietuvos Žuvininkų sąjungos 15-mečiui, kuris įvyko Nevainionių kaime prie Maltupio upelio žvejų ir šio kaimo bendruomenės jėgomis įrengtoje poilsiavietėje.
„Įkūrę Lietuvos Žuvininkų sąjungą, ėmėmės konkrečios veiklos. Supratome, kad be kokio nors projekto neišsiversime, todėl nutarėme imtis mažųjų upelių apsaugos ir retųjų žuvų atkūrimo juose darbo. Pirmiausia reikėjo surasti tinkamą vietovę projektui realizuoti,- prisimena Algirdas.- Ilgai ieškoję, pasirinkome Šalčininkų rajone esantį Nevainionių kaimą, per kurį vinguriuoja Maltupio upelis. Juolab, kad šiame regione teka ir kitos mūsų projektui tinkančios upės – Šalčia ir Visinčia, kurios Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų įsakymais paskelbtos saugomų ir globojamų žuvų rūšių migracijos keliais, skirtais saugoti marguosius upėtakius ir kai kurias kitas žuvis. Šiam kilniam darbui pasitelkėme ir Nevainionių kaimo bendruomenę, palaikymo sulaukėme ir iš tuometinio Valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro bei kitų organizacijų.“
Pasak Algirdo Domarko, įgyvendinant šį projektą buvo paruošta 40 kasetinių inkubatorių, kuriuose inkubuota 14 tūkst. margųjų upėtakių ikrų. Įrengiant inkubatorius Maltupio upelyje margųjų upėtakių migracijos metu Sąjungos nariai, pasitelkę vietos gyventojus, išardė apie 30 bebrų užtvankų, trukdžiusių praėjimą neršiančioms žuvims.
Kaimo teritorijoje yra Šalčios hidrografinis draustinis, kurį prižiūri Sąjungos nariai kartu su Nevainionių kaimo bendruomene. Šios bendruomenės ilgametis vadovas ir moralinis pavyzdys, žinomas bitininkas Jonas Abloževičius.
Pirmąjį projektą Algirdas prisiminė išsamiau. Jį bei visus jo bendražygius galima suprasti - pirmas kūdikis visuomet mielesnis, brangesnis ir labiau atmintinas. Vėliau sekė kiti projektai, gimė naujos idėjos, didesni užmojai. Susidomėta ir imtasi propaguoti uždarąsias recirkuliacines žuvų auginimo sistemas. Šiandien tarp žuvininkyste besidominčių verslininkų ir žvejų mėgėjų šis žuvų auginimo būdas jau tampa įprastu dalyku.
Be Lietuvos Žuvininkų sąjungos nuomonės šiandien neapsieinama įvairiose valstybinėse institucijose svarstant ir priimant nutarimus žuvininkystės plėtros klausimais. Tai tik patvirtina per palyginti trumpą laiką išaugusį šios neformalios organizacijos autoritetą...
Jubiliejiniame susirinkime prie Maltupio upelio Sąjungos nariai ir svečiai ne tik valgė žuvį ir ragavo pipirais bei dar kai kuo pagardintą žuvienę. Jie išklausė Lietuvos žuvininkų sąjungos valdybos ir Revizijos komisijos ataskaitas, išrinko valdybą, patvirtino 2013-2015 metų veiklos strategiją, pagerbė labiausiai nusipelniusius narius.
„Naujas ir labai reikšmingas veiklos etapas laukia mūsų sąjungos. Atsiveria didelės galimybės realizuoti mėgėjiškos žvejybos nuostatas, kurias mes nuolat aktyviai kėlėme“, - sakė Lietuvos Žuvininkų sąjungos prezidentas Algirdas Domarkas.
Sėkmės jums naujuose darbuose ir sumanymuose.
Juozas STASINAS
Neršiančių lašišų apsauga – visų rūpestis
Lašiša – nuo seniausių laikų bene labiausiai vertinama žuvis mūsų upėse ir Baltijos jūroje. Jos ištekliai Lietuvoje itin pradėjo mažėti XX a. 6-ajame dešimtmetyje. 8-ajame dešimtmetyje lašiša jau buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl susirūpinta šių vadinamųjų karališkų žuvų išteklių atkūrimu.
Šiemetinė akcija „Lašiša-2013“ – jau dešimtoji
Akcijos tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. „Noriu pasidžiaugti, kad ši akcija – jau dešimtoji, bet tokio plataus masto kaip šiemetinė dar nebuvo. Aplinkosaugininkams talkins ir policija, ir krašto apsaugos savanoriai, ir žvejai mėgėjai. Tik bendromis pastangomis galime išsaugoti ir gausinti lašišų išteklius. Tačiau svarbiausias tikslas – ne pagauti, nubausti brakonierius, o keisti mūsų visų mąstymą. Žmonės turi suprasti, kad saugodami lašišas jie saugo bendrą, t. y. ir savo, turtą“, – sakė ministras Valentinas Mazuronis.
Akcija vyks iki lapkričio 20 dienos.
Pagrindinės akcijos vietos – Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, Nemuno deltos regionas, Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upės bei jų intakai ir šalia šių vandens telkinių esantys privažiavimai ir keliai. Akcija rengiama dviem etapais – Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upėje ji vyks nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 20 d., o Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upėse ir jų intakuose – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 20 d.
Akcijų „Lašiša“ organizavimas jau duoda gerus rezultatus. Mokslininkai patvirtino – lašišinių žuvų ištekliai gausėja. Todėl 2011 m. lašiša jau buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos. Tačiau ir toliau būtina skirti ypatingą dėmesį lašišų bei šlakių apsaugai ir taupiam jų išteklių naudojimui, nes šias žuvis vis labai pamėgo žvejoti žvejai mėgėjai. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo įsigytos 2474, o 2012 m. – jau 7612 žvejo mėgėjo kortelės lašišų ir šlakių žvejybai.
Kad būtų kuo geresnės sąlygos šioms žuvims migruoti ir neršti, šiemet Aplinkos apsaugos agentūra nustatė ilgesnį neršto ir migracijos laikotarpį. Hidroelektrinių eksploatuotojai anksčiau atidarė hidroelektrinėse įrengtas žuvų pralaidas. Pagal tvenkinių naudojimo taisykles šias pralaidas reikėdavo atverti nuo spalio 1 dienos. Iki to laiko neršti plaukiančios lašišos ir šlakiai telkdavosi prie užtvankų, kur nemažai jų sugaudavo brakonieriai, be to, siekdamos įveikti užtvanką, žuvys traumuodavosi. Šiemet nustatyta, kad neršto ir migracijos laikotarpis Neries upės baseine yra nuo rugsėjo 4 d. iki gruodžio 31 d., kituose upių baseinuose – nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 31 d., todėl ir pralaidos atidarytos nuo rugsėjo 4 ar 15 dienos.
Akcijos metu nuolat budės aplinkosaugininkai, kontroliuos verslinę, mėgėjišką ir specialiąją žvejybą, stabdys ir tikrins transporto priemones. Jie naudosis šiuolaikinėmis stebėjimo, vaizdo įrašymo ir kitomis techninėmis priemonėmis.
Kas gali gaudyti lašišines žuvis
Norintieji gaudyti lašišines žuvis tam skirtose vietose privalo įsigyti žvejo mėgėjo kortelę, kuri 1 dienai kainuoja 10 Lt. Ją galima nusipirkti naudojantis elektronine aplinkosaugos leidimų informacine sistema ALIS http://alis.am.lt. Nuo rugsėjo 5 d. tokią kortelę galima įsigyti ir „Perlo“ terminaluose. Šiuose terminaluose ją galės įsigyti ir užsieniečiai, kurie negali naudotis ALIS sistema.
Būtina žinoti
♦ Leidžiama žvejoti tik didesnes kaip 65 cm ilgio lašišas ar šlakius.
♦ Per vieną žvejybą galima sugauti tik vieną lašišą ar šlakį.
♦ Sugavus lašišą ar šlakį, per 5 min. turi būti nuplėšiama pažymėta žvejo mėgėjo kortelės dalis, ir tokia kortelė jau nebegalioja. Jeigu žvejas buvo įsigijęs tik šią kortelę ir neturi žvejo mėgėjo bilieto, jis nebeturi teisės toliau žvejoti ne tik lašišas, bet ir kitas žuvis.
♦ Žvejoti lašišas ar šlakius galima tik tam tikru laiku ir tam tikruose upių ruožuose.
♦ Gabenant sugautą lašišą ar šlakį privaloma turėti jų teisėtą įsigijimą patvirtinantį dokumentą – žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai.
♦ Draudžiama prekiauti sužvejotomis lašišomis ar šlakiais.
Atsakomybė
Už lašišos ar šlakio sugavimą be žvejo mėgėjo kortelės gresia administracinė atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 25 Lt iki 200 Lt su pažeidimo padarymo įrankių (pvz., spiningo) ir priemonių (pvz., valties) konfiskavimu ar be jo. Už lašišos ar šlakio sugavimą draudžiamais žvejybos įrankiais (pvz., tinklu, žeberklu ar pan.) numatyta bauda nuo 400 iki 1000 litų.
Taip pat pažeidėjas turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. Pvz., už vieną neteisėtai sugautą lašišą ar šlakį teks sumokėti daugiau kaip du tūkstančius litų. Jeigu ši žuvis neteisėtai sugaunama ichtiologiniame draustinyje ar rezervate, taikomas trigubas padarytos žalos žuvims apskaičiavimo bazinis įkainis – už lašišą tektų sumokėti daugiau kaip 6 tūkst. litų.
Visuomenė kviečiama talkinti
Gyventojai kviečiami nelikti abejingais pastebėjus brakonierius ir apie juos nedelsiant pranešti to regiono, kuriame pamatė pažeidėjus, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) pareigūnams šiais telefonais:
Alytaus RAAD 8 68676010; 8 68676009; 8 68660931; 8 68659494
Kauno RAAD 8 68603706; 8 62040249; 8 62110660; 8 68619662
Klaipėdos RAAD 8 68610155; 8 68612537; 8 69844527; 8 61223645; 868610157; 861838833
Marijampolės RAAD 8 615 97870; 8 610 17281; 8 682 18571
Panevėžio RAAD 8 686 92859; 8 686 73817; 8 614 66342; 8 6869 2839
Šiaulių RAAD 8 612 48266; 8 682 51876; 8 620 49596; 8 620 91456
Utenos RAAD 8 686 48 407; 8 686 32 920; 8 698 06 234; 8 611 33 690
Vilniaus RAAD 8 614 40072
Apie pastebėtus neteisėtus veiksmus galima pranešti ir bendruoju pagalbos telefonu 112.
Šiemetinė akcija „Lašiša-2013“ – jau dešimtoji
Akcijos tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. „Noriu pasidžiaugti, kad ši akcija – jau dešimtoji, bet tokio plataus masto kaip šiemetinė dar nebuvo. Aplinkosaugininkams talkins ir policija, ir krašto apsaugos savanoriai, ir žvejai mėgėjai. Tik bendromis pastangomis galime išsaugoti ir gausinti lašišų išteklius. Tačiau svarbiausias tikslas – ne pagauti, nubausti brakonierius, o keisti mūsų visų mąstymą. Žmonės turi suprasti, kad saugodami lašišas jie saugo bendrą, t. y. ir savo, turtą“, – sakė ministras Valentinas Mazuronis.
Akcija vyks iki lapkričio 20 dienos.
Pagrindinės akcijos vietos – Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, Nemuno deltos regionas, Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upės bei jų intakai ir šalia šių vandens telkinių esantys privažiavimai ir keliai. Akcija rengiama dviem etapais – Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upėje ji vyks nuo rugsėjo 2 d. iki spalio 20 d., o Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upėse ir jų intakuose – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 20 d.
Akcijų „Lašiša“ organizavimas jau duoda gerus rezultatus. Mokslininkai patvirtino – lašišinių žuvų ištekliai gausėja. Todėl 2011 m. lašiša jau buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos. Tačiau ir toliau būtina skirti ypatingą dėmesį lašišų bei šlakių apsaugai ir taupiam jų išteklių naudojimui, nes šias žuvis vis labai pamėgo žvejoti žvejai mėgėjai. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo įsigytos 2474, o 2012 m. – jau 7612 žvejo mėgėjo kortelės lašišų ir šlakių žvejybai.
Kad būtų kuo geresnės sąlygos šioms žuvims migruoti ir neršti, šiemet Aplinkos apsaugos agentūra nustatė ilgesnį neršto ir migracijos laikotarpį. Hidroelektrinių eksploatuotojai anksčiau atidarė hidroelektrinėse įrengtas žuvų pralaidas. Pagal tvenkinių naudojimo taisykles šias pralaidas reikėdavo atverti nuo spalio 1 dienos. Iki to laiko neršti plaukiančios lašišos ir šlakiai telkdavosi prie užtvankų, kur nemažai jų sugaudavo brakonieriai, be to, siekdamos įveikti užtvanką, žuvys traumuodavosi. Šiemet nustatyta, kad neršto ir migracijos laikotarpis Neries upės baseine yra nuo rugsėjo 4 d. iki gruodžio 31 d., kituose upių baseinuose – nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 31 d., todėl ir pralaidos atidarytos nuo rugsėjo 4 ar 15 dienos.
Akcijos metu nuolat budės aplinkosaugininkai, kontroliuos verslinę, mėgėjišką ir specialiąją žvejybą, stabdys ir tikrins transporto priemones. Jie naudosis šiuolaikinėmis stebėjimo, vaizdo įrašymo ir kitomis techninėmis priemonėmis.
Kas gali gaudyti lašišines žuvis
Norintieji gaudyti lašišines žuvis tam skirtose vietose privalo įsigyti žvejo mėgėjo kortelę, kuri 1 dienai kainuoja 10 Lt. Ją galima nusipirkti naudojantis elektronine aplinkosaugos leidimų informacine sistema ALIS http://alis.am.lt. Nuo rugsėjo 5 d. tokią kortelę galima įsigyti ir „Perlo“ terminaluose. Šiuose terminaluose ją galės įsigyti ir užsieniečiai, kurie negali naudotis ALIS sistema.
Būtina žinoti
♦ Leidžiama žvejoti tik didesnes kaip 65 cm ilgio lašišas ar šlakius.
♦ Per vieną žvejybą galima sugauti tik vieną lašišą ar šlakį.
♦ Sugavus lašišą ar šlakį, per 5 min. turi būti nuplėšiama pažymėta žvejo mėgėjo kortelės dalis, ir tokia kortelė jau nebegalioja. Jeigu žvejas buvo įsigijęs tik šią kortelę ir neturi žvejo mėgėjo bilieto, jis nebeturi teisės toliau žvejoti ne tik lašišas, bet ir kitas žuvis.
♦ Žvejoti lašišas ar šlakius galima tik tam tikru laiku ir tam tikruose upių ruožuose.
♦ Gabenant sugautą lašišą ar šlakį privaloma turėti jų teisėtą įsigijimą patvirtinantį dokumentą – žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai.
♦ Draudžiama prekiauti sužvejotomis lašišomis ar šlakiais.
Atsakomybė
Už lašišos ar šlakio sugavimą be žvejo mėgėjo kortelės gresia administracinė atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 25 Lt iki 200 Lt su pažeidimo padarymo įrankių (pvz., spiningo) ir priemonių (pvz., valties) konfiskavimu ar be jo. Už lašišos ar šlakio sugavimą draudžiamais žvejybos įrankiais (pvz., tinklu, žeberklu ar pan.) numatyta bauda nuo 400 iki 1000 litų.
Taip pat pažeidėjas turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. Pvz., už vieną neteisėtai sugautą lašišą ar šlakį teks sumokėti daugiau kaip du tūkstančius litų. Jeigu ši žuvis neteisėtai sugaunama ichtiologiniame draustinyje ar rezervate, taikomas trigubas padarytos žalos žuvims apskaičiavimo bazinis įkainis – už lašišą tektų sumokėti daugiau kaip 6 tūkst. litų.
Visuomenė kviečiama talkinti
Gyventojai kviečiami nelikti abejingais pastebėjus brakonierius ir apie juos nedelsiant pranešti to regiono, kuriame pamatė pažeidėjus, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) pareigūnams šiais telefonais:
Alytaus RAAD 8 68676010; 8 68676009; 8 68660931; 8 68659494
Kauno RAAD 8 68603706; 8 62040249; 8 62110660; 8 68619662
Klaipėdos RAAD 8 68610155; 8 68612537; 8 69844527; 8 61223645; 868610157; 861838833
Marijampolės RAAD 8 615 97870; 8 610 17281; 8 682 18571
Panevėžio RAAD 8 686 92859; 8 686 73817; 8 614 66342; 8 6869 2839
Šiaulių RAAD 8 612 48266; 8 682 51876; 8 620 49596; 8 620 91456
Utenos RAAD 8 686 48 407; 8 686 32 920; 8 698 06 234; 8 611 33 690
Vilniaus RAAD 8 614 40072
Apie pastebėtus neteisėtus veiksmus galima pranešti ir bendruoju pagalbos telefonu 112.
Žvilgsnis
Valdo Mikolaičio filmas apie gamtą - geriausias
AM nuotraukoje: Premiją laureatui įteikė aplinkos viceministras L. Jonauskas
Įteikta Petro Abukevičiaus premija
už geriausią metų filmą apie Lietuvos gamtą. Ji šiemet skirta žemaičiui
Valdui Mikolaičiui už filmą „Pavienės bitės“. „Pavienės bitės“ – tai
intriguojantis trijų dalių pasakojimas apie šių bičių biologiją,
namų kūrimą ir rūpinimąsi savo palikuonimis.
Kasmetinę Petro Abukevičiaus premiją 1998-aisiais įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos ir Lietuvos televizija garsiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti tęsti jo misiją – kurti filmus apie gamtą. Šiandien pagal susiklosčiusią tradiciją ji įteikta Lietuvos radijo ir televizijos klube pažymint Petro Abukevičiaus gimtadienį (rugsėjo 8 d.). Premiją laureatui įteikė steigėjų atstovas – aplinkos viceministras Linas Jonauskas.
Vertinimo komisija, kuriai vadovavo televizijos žurnalistė Dalia Kutraitė, laurus vieningai skyrė Valdo Mikolaičio filmui. Komisiją sudarė 5 nariai: Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius ir Visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Raimonda Karnackaitė, Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Andriukaitytė, LRT TV filmų studijos prodiuserė Renata Petrauskaitė ir Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Liana Ruokytė-Jonsson. „Visus komisijos narius, net žinomą gamtininką Selemoną Paltanavičių, laureato filmas apstulbino. Žiūrėjome jį išpūtę akis. Jis nurungė kitus penkis pateiktus filmus, kurie, beje, irgi verti susidomėjimo“, – sakė Dalia Kutraitė.
Šiemet į Petro Abukevičiaus premiją taip pat pretendavo Vyto Plytniko ir Arvydo Urbos „Dubysos spindesiai“, Inesos Kurklietytės „Didysis pabėgimas“, Justino Lingio ir Vyto Jankevičiaus „Ekosistemų architektai“, Eugenijaus Ostašenkovo „Kazimieras Skuja“ ir Eugenijaus Drobelio „Atgimstančios palios“.
Valdas Mikolaitis – keturioliktasis Petro Abukevičiaus premijos laureatas. Pirmasis Petro Abukevičiaus premija buvo apdovanotas ir dukart pamečiui ją pelnė žinomas dokumentinių filmų apie gamtą autorius Vytautas Jankevičius ir jo kūrybinės grupės nariai Romantė Vyšniauskienė bei Vidmantas Blažys (1999 ir 2000 m.). 2001 m. laureatais tapo Vytautas Vitkauskas ir Kęstutis Verbickas, 2002 m. – Gintautas Alekna, 2003 m. – Birutė Bražinskaitė, Selemonas Paltanavičius ir Kastytis Mačiūnas, 2004 m. – Eugenijus Drobelis ir Jonas Bilinskas, 2005 m. – Kęstutis Verbickas. 2006 m. laurai vėl atiteko Vytautui Jankevičiui, 2007 m. – Mindaugui Survilai, 2008 m. – Eugenijui Drobeliui, 2009 m. – Eugenijui Drobeliui ir Vytautui Vitkauskui, 2010 m. – Vytautui Jankevičiui, 2011 m. – Mantui Jancevičiui. Pernai Petro Abukevičiaus premija penktą kartą buvo skirta Vytui Jankevičiui.
Po apdovanojimo iškilmių jų dalyviai išvyko į Utenos r. Indubakių kaime esančią Petro Abukevičiaus memorialinę sodybą, kuriai prigijęs Vilko muziejaus pavadinimas. Šioje sodyboje Petras Abukevičius dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kūrė savo paskutinį filmą apie vilkus. Muziejumi rūpinasi jo sūnus, tęsiantis tėvo misiją – skatinti žmones mylėti gamtą, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius.
Raimonda KARNACKAITĖ
Kasmetinę Petro Abukevičiaus premiją 1998-aisiais įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos ir Lietuvos televizija garsiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti tęsti jo misiją – kurti filmus apie gamtą. Šiandien pagal susiklosčiusią tradiciją ji įteikta Lietuvos radijo ir televizijos klube pažymint Petro Abukevičiaus gimtadienį (rugsėjo 8 d.). Premiją laureatui įteikė steigėjų atstovas – aplinkos viceministras Linas Jonauskas.
Vertinimo komisija, kuriai vadovavo televizijos žurnalistė Dalia Kutraitė, laurus vieningai skyrė Valdo Mikolaičio filmui. Komisiją sudarė 5 nariai: Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius ir Visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Raimonda Karnackaitė, Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Andriukaitytė, LRT TV filmų studijos prodiuserė Renata Petrauskaitė ir Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Liana Ruokytė-Jonsson. „Visus komisijos narius, net žinomą gamtininką Selemoną Paltanavičių, laureato filmas apstulbino. Žiūrėjome jį išpūtę akis. Jis nurungė kitus penkis pateiktus filmus, kurie, beje, irgi verti susidomėjimo“, – sakė Dalia Kutraitė.
Šiemet į Petro Abukevičiaus premiją taip pat pretendavo Vyto Plytniko ir Arvydo Urbos „Dubysos spindesiai“, Inesos Kurklietytės „Didysis pabėgimas“, Justino Lingio ir Vyto Jankevičiaus „Ekosistemų architektai“, Eugenijaus Ostašenkovo „Kazimieras Skuja“ ir Eugenijaus Drobelio „Atgimstančios palios“.
Valdas Mikolaitis – keturioliktasis Petro Abukevičiaus premijos laureatas. Pirmasis Petro Abukevičiaus premija buvo apdovanotas ir dukart pamečiui ją pelnė žinomas dokumentinių filmų apie gamtą autorius Vytautas Jankevičius ir jo kūrybinės grupės nariai Romantė Vyšniauskienė bei Vidmantas Blažys (1999 ir 2000 m.). 2001 m. laureatais tapo Vytautas Vitkauskas ir Kęstutis Verbickas, 2002 m. – Gintautas Alekna, 2003 m. – Birutė Bražinskaitė, Selemonas Paltanavičius ir Kastytis Mačiūnas, 2004 m. – Eugenijus Drobelis ir Jonas Bilinskas, 2005 m. – Kęstutis Verbickas. 2006 m. laurai vėl atiteko Vytautui Jankevičiui, 2007 m. – Mindaugui Survilai, 2008 m. – Eugenijui Drobeliui, 2009 m. – Eugenijui Drobeliui ir Vytautui Vitkauskui, 2010 m. – Vytautui Jankevičiui, 2011 m. – Mantui Jancevičiui. Pernai Petro Abukevičiaus premija penktą kartą buvo skirta Vytui Jankevičiui.
Po apdovanojimo iškilmių jų dalyviai išvyko į Utenos r. Indubakių kaime esančią Petro Abukevičiaus memorialinę sodybą, kuriai prigijęs Vilko muziejaus pavadinimas. Šioje sodyboje Petras Abukevičius dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kūrė savo paskutinį filmą apie vilkus. Muziejumi rūpinasi jo sūnus, tęsiantis tėvo misiją – skatinti žmones mylėti gamtą, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius.
Raimonda KARNACKAITĖ
Gamta svetur
Fudzijamos vulkanas – Japonijos simbolis
Algirdas Stanaitis
Šis plačiai žinomas kalnas – tai
ne tik paprastas ugnikalnis, bet ir nuo žilos senovės japonų garbinama
vieta. Nedidelėje Japonijoje yra apie 150 vulkanų, tačiau tik Fudzijama,
garbinama visų gyventojų, tapo šalies nacionaliniu simboliu. Neveltui
japonai dažnai kreipiasi į kalną labai pagarbiai, lyg į kokį asmenį,
vadindami jį Fudzi–san tarsi. Manoma, kad kalno pavadinimas kilęs
iš ainių (senųjų gyventojų) kalbos.
Giedrą vasaros dieną Fudzijama stebina savo formų taisyklingumu ir harmonija. Jų taisyklingumas žavi atvykusius turistus, iš viso pasaulio vilioja meno žmones. Juos stebina ne tik formų taisyklingumas, bet nuolat besikeičiančios šviesos ir nuotaikos variacijos, nelygi nuolat kintanti sniego danga, pakylantys ir nusileidžiantys debesys. Pamatyti visą kalno grožybę ir harmoniją trumpam atvykstantiems dažnai nepavyksta.
Kalno gimimas
Fudzijamos kalnas yra senojo vulkaninio aktyvumo zonoje. Jo raidoje išskiriami keturi vulkaninės kilmės etapai, kurių veiklos pasekoje atsirado dabartinis kalnas. Pirmiausiai čia liejosi andezitinė lava, iš kurios susidarė Sen Komitake vulkanas. Vėliau ją pakeitė bazaltinės sudėties lava, suformavusi Komitake vulkaną.
Maždaug prieš 80 tūkst. metų susidarė taip vadinamas „Senasis Fudzi“. Dabartinis kalnas vadinamas „Jaunuoju Fudzi“, kurio pradžia - prieš 11–8 tūkst. metų. Nuo 8 iki 4,5 tūkst. metų čia vyko aktyvi vulkaninė veikla, dažni sprogimai. Vėliau - per tūkstantmetį – dažni ir gausūs lavos išsiliejimai.
Dabartiniam vulkano raidos etapui būdinga bazaltinė lava. Jai besiveržiant vulkano šlaituose atsirado šimtai nedidelių kraterių ir plyšių, iš kurių besiliejanti lava užtvenkė upes ir upelius, kurių aukštupiai buvo šiauriau nuo vulkano esančiuose kalnuose. To pasėkoje atsirado penki Fudzi ežerai, prie kurių dabar mėgstama poilsiauti.
Nuo 781 metų įvyko 12 vulkano sprogimų ir bazaltinės lavos išsiliejimų. Galingiausi jų buvo 800, 864 ir 1707–1708 metais. Paskutinis išsiveržimas buvo itin galingas. Jo metu rytiniame šlaite atsirado naujas krateris, o išmesti pelenai padengė Tokijo miesto gatves. Nepaisant sudėtingos vulkano praeities, jo pradinė konuso forma išliko ideali.
Aukštis ir aplinka
Šis milžiniškas kūgis iškyla virš žemų lygumų Ramiojo vandenyno pakrantėje Honsiu saloje, beveik 100 km atstumu nuo Tokijo. Tai aukščiausias kalnas Japonijoje, siekiantis 3 776 metrų. Jo kraterio skersmuo – 600 metrų, gylis – 200 metrų. Apačioje vulkano skersmuo – 125 km.
Vulkano krateris primena lotoso žiedą, kurį supa 8 vainiklapiai – viršūnės, iškylančios iš kraterio. Dėl to vulkano krateris atrodo nelygus, dantytas. Jis taip pat žinomas kaip šventovė ir yra garbinamas.
Fudzijama – tai galingas veikiantis vulkanas, kuris mūsų laikais laikomas snaudžiančiu. Jo viršūnę didesnę metų dalį dengia sniegas. Šlaituose auga reti krūmynai, kalno papėdėje – bukų miškai. Kalno viršūnėje, prie kraterio stovi maldos namai. Juose sintoistai – vienuoliai bendrauja su dievais ir turistams pardavinėja suvenyrus.
Šiaurinėje papėdėje, kur yra patvenkti 5 ežerai, 1936 metais įkurtas Fudzi–Hakonės–Izdu 1230 km2 ploto nacionalinis parkas. Parke yra didžiuliai sodai, kuriuose žydėjimo metu lankosi daug japonų. Jie soduose mėgsta atžymėti nacionalinę Chanami – gėrėjimosi žiedais, šventę.
Plačiai žinomas ir kalno papėdėje esantis Aokiharos miškas. Jis apipintas legendomis apie čia gyvenusius demonus. Miške gausu uolėtų ledu padengtų urvų, kuruos noriai lanko turistai. Tačiau šis miškas – garsiausia Japonijoje savižudybių vieta. Pasaulyje jį lenkia tik San Francisko Auksinių vartų tiltas. Vien 2002 metais miške nusižudė 78 žmonės. Šiuo metu miške stovi ženklai, raginantys apsigalvoti ir nesižudyti.
Kalnas – kultūros paveldo paminklas
Gamtos jėgų pagimdytas Fudzijamos vulkanas laikomas gražiausiu kalnu pasaulyje. Jo elegancija ir ideali forma žavi ne tik japonus. Daugybė dailininkų ir fotografų išgarsino jo vardą visame pasaulyje. Plačiu spalvų koloritu įvairiais metų laikais pasižymintis Fudzijamos kalnas tapo tokia vieta pasaulyje, kurią verta aplankyti kiekvienam.
Budistai dailininkai Fudzijamos kalną dažniausiai piešia spindinčio Kavagučio ežero paviršiaus fone. Šis ežeras – vienas iš penkių nacionalinio parko ežerų. Fudzijamos vaizdai nuo ežero atsiveria itin įspūdingai. Milžiniško dydžio ir nuostabios formos kalnas įkvėpė XIX a. menininkus sukurti kalno atvaizdus, kurie peržengė kultūrų ribas. O tai leido Fudzijamai tapti garsiu pasaulyje, padarė didelę įtaką Vakarų meno raidai.
Dėl to Jungtinių tautų UNESCO organizacija unikaliai tobulos kūgio formos Fudzijamos kalną 2013 metų birželio mėnesį paskelbė pasaulio kultūros paveldo, o ne gamtos globojamu paminklu. Juk Fudzijama - viena iš labiausia Japonijoje lankomų vietų. Kalną ir jo aplinką kasmet aplanko 80 milijonų žmonių, t.y. du trečdaliai šalies gyventojų. Dėl to sakoma, kad, aplankius šalyje daugelį įdomių vietų, bet nemačius Fudzijamos - nesusidarysi pilno Japonijos vaizdo. Tame vaizde būtinai turi būti Fudzijamos kalnas su snieguota viršūne.
Kalno lankymas
Iš gausybės turistų, atvykusių prie Fudzijamos, kasmet apie 250 tūkst. kopia į kalną. Jis nuo seno buvo keliautojų, pradžioje vyrų, o vėliau ir moterų kelionės tikslas. Moterims į kalną buvo leista kopti tik nuo 1868 metų. Kiekvienas japonas laiko būtinu nors kartą gyvenime užkopti į Fudzijamos kalną. Daugiausia kopiama liepos–rugpjūčio mėnesiais, kuomet kalno viršūnė beveik nepadengta sniegu. Kopimas sudėtingas, atima daug laiko ir jėgų. Kopiant oro sąlygos gali pasikeisti. Net ir rugpjūčio mėnesį kalno viršūnėje esti vos keli laipsniai šilumos, siaučia galingo vėjo gūsiai.
Lipimui į kalną palengvinti įrengtas vingiuotas takas su 10 poilsio aikštelių. Turistai, kuriems Fudzijama tik viso kaip eilinė įžymybė, dažnai trumpina kopimo kelią. Jie pradeda kilti nuo penktos aikštelės, o iki jos atvažiuoja autobusu. Aukščiau kalno šlaitai vis statesni, kopti sunkiau. Tačiau atsiveriantys vaizdai to verti. Ypač žavi kalno papėdėje esantys ežerai. Takas, vedantis į kalno viršūnę, budistų įsitikinimu, parodo kelią į kitą pasaulį.
Nenuostabu, kad Fudzijama dėl savo unikalumo yra pasaulio turistų Meka. Čia atvyksta žmonės iš įvairiausių pasaulio vietų. Pirmas europietis, užkopęs į Fudzijamos kalną, buvo britas R. Alcockas. Tai įvyko 1860 metais. Piligrimai, kurie į kalną kopti nepasiruošę, vyksta į šiaurinę jo papėdę. Ten yra penki ežerai su kristališkai švariu vandeniu. Čia apart žvejybos, plaukiojimo valtimis, apsilankymo akvaparke turistams siūloma pabuvoti unikaliuose lediniuose urvuose.
Ar pabus Fudzijama?
Pastaraisiais metais, didėjant seisminiam aktyvumui, pradėta kalbėti apie galimą Fudzijamos vulkano pabudimą. Po 2011 metų pavasarį įvykusio galingo žemės drebėjimo japonų specialistai pradėjo akylai stebėti Fudzijamos vulkaną. Jie nustatė, kad Fudzijama pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Tačiau, nors specialistai ir perspėja vietos gyventojus bei svečius dėl galimo išsiveržimo 2015 metais, piligrimų ne mažėja, bet priešingai - daugėja.
Specialistai, remdamiesi sukauptais duomenimis bei turima informacija apie buvusius išsiveržimus, spėja, kad greičiausiai naujas vulkano išsiveržimas įvyks 2015 metais. Anksčiau buvo manoma, kad vulkanas pabus 2011 metais. Tačiau prognozėse nurodoma ir galima paklaida, siekianti iki 5 metų. Būtent 2015 metais ir sukaks 5 metai nuo anksčiau skelbtų išsiveržimo prognozių.
Prof. Algirdas Stanaitis
Giedrą vasaros dieną Fudzijama stebina savo formų taisyklingumu ir harmonija. Jų taisyklingumas žavi atvykusius turistus, iš viso pasaulio vilioja meno žmones. Juos stebina ne tik formų taisyklingumas, bet nuolat besikeičiančios šviesos ir nuotaikos variacijos, nelygi nuolat kintanti sniego danga, pakylantys ir nusileidžiantys debesys. Pamatyti visą kalno grožybę ir harmoniją trumpam atvykstantiems dažnai nepavyksta.
Kalno gimimas
Fudzijamos kalnas yra senojo vulkaninio aktyvumo zonoje. Jo raidoje išskiriami keturi vulkaninės kilmės etapai, kurių veiklos pasekoje atsirado dabartinis kalnas. Pirmiausiai čia liejosi andezitinė lava, iš kurios susidarė Sen Komitake vulkanas. Vėliau ją pakeitė bazaltinės sudėties lava, suformavusi Komitake vulkaną.
Maždaug prieš 80 tūkst. metų susidarė taip vadinamas „Senasis Fudzi“. Dabartinis kalnas vadinamas „Jaunuoju Fudzi“, kurio pradžia - prieš 11–8 tūkst. metų. Nuo 8 iki 4,5 tūkst. metų čia vyko aktyvi vulkaninė veikla, dažni sprogimai. Vėliau - per tūkstantmetį – dažni ir gausūs lavos išsiliejimai.
Dabartiniam vulkano raidos etapui būdinga bazaltinė lava. Jai besiveržiant vulkano šlaituose atsirado šimtai nedidelių kraterių ir plyšių, iš kurių besiliejanti lava užtvenkė upes ir upelius, kurių aukštupiai buvo šiauriau nuo vulkano esančiuose kalnuose. To pasėkoje atsirado penki Fudzi ežerai, prie kurių dabar mėgstama poilsiauti.
Nuo 781 metų įvyko 12 vulkano sprogimų ir bazaltinės lavos išsiliejimų. Galingiausi jų buvo 800, 864 ir 1707–1708 metais. Paskutinis išsiveržimas buvo itin galingas. Jo metu rytiniame šlaite atsirado naujas krateris, o išmesti pelenai padengė Tokijo miesto gatves. Nepaisant sudėtingos vulkano praeities, jo pradinė konuso forma išliko ideali.
Aukštis ir aplinka
Šis milžiniškas kūgis iškyla virš žemų lygumų Ramiojo vandenyno pakrantėje Honsiu saloje, beveik 100 km atstumu nuo Tokijo. Tai aukščiausias kalnas Japonijoje, siekiantis 3 776 metrų. Jo kraterio skersmuo – 600 metrų, gylis – 200 metrų. Apačioje vulkano skersmuo – 125 km.
Vulkano krateris primena lotoso žiedą, kurį supa 8 vainiklapiai – viršūnės, iškylančios iš kraterio. Dėl to vulkano krateris atrodo nelygus, dantytas. Jis taip pat žinomas kaip šventovė ir yra garbinamas.
Fudzijama – tai galingas veikiantis vulkanas, kuris mūsų laikais laikomas snaudžiančiu. Jo viršūnę didesnę metų dalį dengia sniegas. Šlaituose auga reti krūmynai, kalno papėdėje – bukų miškai. Kalno viršūnėje, prie kraterio stovi maldos namai. Juose sintoistai – vienuoliai bendrauja su dievais ir turistams pardavinėja suvenyrus.
Šiaurinėje papėdėje, kur yra patvenkti 5 ežerai, 1936 metais įkurtas Fudzi–Hakonės–Izdu 1230 km2 ploto nacionalinis parkas. Parke yra didžiuliai sodai, kuriuose žydėjimo metu lankosi daug japonų. Jie soduose mėgsta atžymėti nacionalinę Chanami – gėrėjimosi žiedais, šventę.
Plačiai žinomas ir kalno papėdėje esantis Aokiharos miškas. Jis apipintas legendomis apie čia gyvenusius demonus. Miške gausu uolėtų ledu padengtų urvų, kuruos noriai lanko turistai. Tačiau šis miškas – garsiausia Japonijoje savižudybių vieta. Pasaulyje jį lenkia tik San Francisko Auksinių vartų tiltas. Vien 2002 metais miške nusižudė 78 žmonės. Šiuo metu miške stovi ženklai, raginantys apsigalvoti ir nesižudyti.
Kalnas – kultūros paveldo paminklas
Gamtos jėgų pagimdytas Fudzijamos vulkanas laikomas gražiausiu kalnu pasaulyje. Jo elegancija ir ideali forma žavi ne tik japonus. Daugybė dailininkų ir fotografų išgarsino jo vardą visame pasaulyje. Plačiu spalvų koloritu įvairiais metų laikais pasižymintis Fudzijamos kalnas tapo tokia vieta pasaulyje, kurią verta aplankyti kiekvienam.
Budistai dailininkai Fudzijamos kalną dažniausiai piešia spindinčio Kavagučio ežero paviršiaus fone. Šis ežeras – vienas iš penkių nacionalinio parko ežerų. Fudzijamos vaizdai nuo ežero atsiveria itin įspūdingai. Milžiniško dydžio ir nuostabios formos kalnas įkvėpė XIX a. menininkus sukurti kalno atvaizdus, kurie peržengė kultūrų ribas. O tai leido Fudzijamai tapti garsiu pasaulyje, padarė didelę įtaką Vakarų meno raidai.
Dėl to Jungtinių tautų UNESCO organizacija unikaliai tobulos kūgio formos Fudzijamos kalną 2013 metų birželio mėnesį paskelbė pasaulio kultūros paveldo, o ne gamtos globojamu paminklu. Juk Fudzijama - viena iš labiausia Japonijoje lankomų vietų. Kalną ir jo aplinką kasmet aplanko 80 milijonų žmonių, t.y. du trečdaliai šalies gyventojų. Dėl to sakoma, kad, aplankius šalyje daugelį įdomių vietų, bet nemačius Fudzijamos - nesusidarysi pilno Japonijos vaizdo. Tame vaizde būtinai turi būti Fudzijamos kalnas su snieguota viršūne.
Kalno lankymas
Iš gausybės turistų, atvykusių prie Fudzijamos, kasmet apie 250 tūkst. kopia į kalną. Jis nuo seno buvo keliautojų, pradžioje vyrų, o vėliau ir moterų kelionės tikslas. Moterims į kalną buvo leista kopti tik nuo 1868 metų. Kiekvienas japonas laiko būtinu nors kartą gyvenime užkopti į Fudzijamos kalną. Daugiausia kopiama liepos–rugpjūčio mėnesiais, kuomet kalno viršūnė beveik nepadengta sniegu. Kopimas sudėtingas, atima daug laiko ir jėgų. Kopiant oro sąlygos gali pasikeisti. Net ir rugpjūčio mėnesį kalno viršūnėje esti vos keli laipsniai šilumos, siaučia galingo vėjo gūsiai.
Lipimui į kalną palengvinti įrengtas vingiuotas takas su 10 poilsio aikštelių. Turistai, kuriems Fudzijama tik viso kaip eilinė įžymybė, dažnai trumpina kopimo kelią. Jie pradeda kilti nuo penktos aikštelės, o iki jos atvažiuoja autobusu. Aukščiau kalno šlaitai vis statesni, kopti sunkiau. Tačiau atsiveriantys vaizdai to verti. Ypač žavi kalno papėdėje esantys ežerai. Takas, vedantis į kalno viršūnę, budistų įsitikinimu, parodo kelią į kitą pasaulį.
Nenuostabu, kad Fudzijama dėl savo unikalumo yra pasaulio turistų Meka. Čia atvyksta žmonės iš įvairiausių pasaulio vietų. Pirmas europietis, užkopęs į Fudzijamos kalną, buvo britas R. Alcockas. Tai įvyko 1860 metais. Piligrimai, kurie į kalną kopti nepasiruošę, vyksta į šiaurinę jo papėdę. Ten yra penki ežerai su kristališkai švariu vandeniu. Čia apart žvejybos, plaukiojimo valtimis, apsilankymo akvaparke turistams siūloma pabuvoti unikaliuose lediniuose urvuose.
Ar pabus Fudzijama?
Pastaraisiais metais, didėjant seisminiam aktyvumui, pradėta kalbėti apie galimą Fudzijamos vulkano pabudimą. Po 2011 metų pavasarį įvykusio galingo žemės drebėjimo japonų specialistai pradėjo akylai stebėti Fudzijamos vulkaną. Jie nustatė, kad Fudzijama pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Tačiau, nors specialistai ir perspėja vietos gyventojus bei svečius dėl galimo išsiveržimo 2015 metais, piligrimų ne mažėja, bet priešingai - daugėja.
Specialistai, remdamiesi sukauptais duomenimis bei turima informacija apie buvusius išsiveržimus, spėja, kad greičiausiai naujas vulkano išsiveržimas įvyks 2015 metais. Anksčiau buvo manoma, kad vulkanas pabus 2011 metais. Tačiau prognozėse nurodoma ir galima paklaida, siekianti iki 5 metų. Būtent 2015 metais ir sukaks 5 metai nuo anksčiau skelbtų išsiveržimo prognozių.
Prof. Algirdas Stanaitis