J. Stasinas
„Tėviškės gamtos“ atsisveikinimas
prie didžiųjų švenčių slenksčio
Jūsų rankose, gerbiamas skaitytojau, paskutinis - 12 (318)-asis laikraščio„Tėviškės gamta“ numeris. Mes, leidėjai, nežinome, kaip Jūs sutiksite šią žinią, nežinome ir kaip Jūs atsisveikinsite su šiuo leidiniu, kokį jausmą patirsite. Mums, šio mėnraščio leidėjams, ir ypač tiems, kurie daugelį metų, dar sovietmečiu, svajojo apie gamtosauginio laikraščio leidybą, tai skaudus netekties aktas.
Džiaugėmės Lietuvos nepriklausomybę pasitikdami su pirmuoju šalyje gamtai skirtu periodiniu laikraščiu, kurio tiražas keletą metų buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Vėliau atsirado kiti, valstybės lėšomis pagimdyti, taip vadinami, alternatyvūs leidiniai, todėl tiražas, kaip ir kitų laikraščių, „susitraukė“. Bet vis tik galėjome daugiau kaip 25-erius metus džiuginti skaitytoją, nešti Jums gerąją kultūros ir gamtosaugos mintį.
Paklausite, kodėl „Tėviškės gamta“, kalbėjusi apie meilę Tėvynei, gamtosaugą, skleidusi etnokultūros tradicijas, pasakojusi apie žmones, puoselėjančius Lietuvos gamtą, miškus, kelianti žuvininkystės, aplinkos želdinimo ir ekologinės kultūros sklaidos problemas, pasitraukė iš mūsų Tautos istorijos ir kultūros vieškelio, užleisdama kelią komerciniams, vartotojišką gyvenimo būdą propaguojantiems leidiniams. Šiandien, kai didžiųjų švenčių proga vieni kitus sveikiname linkėdami ne tik sakralinio stalo, bet ir nepamiršti savo kalbos, papročių, neprarasti tautinės savasties, ne tas metas atsakymams į visiems mums, (o gal ir ne visiems), rūpimus klausimus ir priežasčių ieškojimams. Priežasčių yra įvairių: objektyvių ir subjektyvių, bet tai jau nebeturi reikšmės.
Mes, gerbiami skaitytojai, gerai suvokiame, ką reiškia prarasti draugą, gamtos bičiulį, kuris nors kartą per mėnesį aplankydavo ir primindavo, kad be aštrių politinių batalijų, „pupyčių“, kitokių „žvaigždžių“, „juodojo pasaulio“ propagavimo dar gyvenime yra ir Gamta, kuriai reikia globos, meilės ir pasiaukojimo.
Atsiprašome visų tų, kurie daug metų prenumeravote „Tėviškės gamtą“, kurie laukėte šio leidinio apsilankymo, ir visiems Jums dėkojame. Ta proga norisi prisiminti ir nuoširdžiai padėkoti toms asmenybėms, kurios stovėjo prie „Tėviškės gamtos“ lopšio pirmaisiais jos leidimo metais ir tiems, kurie nuo 1989 iki 2016-ųjų savo humanistinėmis mintimis Tėvynės pažinimo ir meilės gimtajam kraštui jausmais, patarimais, pamąstymais dalinosi su Jumis. Kai kurių iš jų jau nebėra mūsų tarpe. Leidėjai džiaugiasi, kad autorių ir bendradarbių gretose buvo profesoriai Česlovas Kudaba, Karolis Jankevičius, Libertas Klimka, Algirdas Stanaitis, Angelė Vyšniauskaitė, Povilas Kavaliauskas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, docentai Laimutis Januškevičius ir Vaclovas Ščemeliovas, miškininkai Rimas Klimas ir Rimantas Grikevičius, rašytojai gamtininkai Selemonas Paltanavičius ir Gediminas Isokas, žurnalistai Aloyzas Urbonas, Vytautas Bagdonas, Tomas Labžentis, Henrikas Puskunigis, Vytautas Žeimantas, Raimonda Karnackaitė ir Diana Rakauskaitė, fotomenininkai Eduardas Vakrina ir Ona Drobelienė. Atleiskite, kad dėl vietos stokos kai kurių nepaminėjau. Mūsų planuose - išleisti „Tėviškės gamtos“ bibliografinę rodyklę. Nepamiršime joje įspausti visų autorių ir bendradarbių pavardes, plačiau nušviesti „Tėviškės gamtos“ kelią pas skaitytojus.
Atskirai norėčiau paminėti ir leidyklos ABO darbščiąsias „biteles“, - tai laikraščio atsakingąją sekretorę ir maketuotoją Gražiną Zutkytę-Stasinienę, direktorių ir redaktorių Julių Stasiną, buhalterinę apskaitą tvarkančią Dalią Reginą Dainelienę, tekstų surinkėją Reginą Skrickaitę, be kurių sunku būtų buvę leisti „Tėviškės gamtą“.
Pabaigai noriu pasakyti paprastą gyvenimo tiesą – viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Tad neliūdėkime, pakelkime šampano taurę ne tik už Naujuosius metus, bet ir už Tėvynės gamtą. Jus gerbiantis
Juozas Stasinas, „Tėviškės gamtos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius
prie didžiųjų švenčių slenksčio
Jūsų rankose, gerbiamas skaitytojau, paskutinis - 12 (318)-asis laikraščio„Tėviškės gamta“ numeris. Mes, leidėjai, nežinome, kaip Jūs sutiksite šią žinią, nežinome ir kaip Jūs atsisveikinsite su šiuo leidiniu, kokį jausmą patirsite. Mums, šio mėnraščio leidėjams, ir ypač tiems, kurie daugelį metų, dar sovietmečiu, svajojo apie gamtosauginio laikraščio leidybą, tai skaudus netekties aktas.
Džiaugėmės Lietuvos nepriklausomybę pasitikdami su pirmuoju šalyje gamtai skirtu periodiniu laikraščiu, kurio tiražas keletą metų buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Vėliau atsirado kiti, valstybės lėšomis pagimdyti, taip vadinami, alternatyvūs leidiniai, todėl tiražas, kaip ir kitų laikraščių, „susitraukė“. Bet vis tik galėjome daugiau kaip 25-erius metus džiuginti skaitytoją, nešti Jums gerąją kultūros ir gamtosaugos mintį.
Paklausite, kodėl „Tėviškės gamta“, kalbėjusi apie meilę Tėvynei, gamtosaugą, skleidusi etnokultūros tradicijas, pasakojusi apie žmones, puoselėjančius Lietuvos gamtą, miškus, kelianti žuvininkystės, aplinkos želdinimo ir ekologinės kultūros sklaidos problemas, pasitraukė iš mūsų Tautos istorijos ir kultūros vieškelio, užleisdama kelią komerciniams, vartotojišką gyvenimo būdą propaguojantiems leidiniams. Šiandien, kai didžiųjų švenčių proga vieni kitus sveikiname linkėdami ne tik sakralinio stalo, bet ir nepamiršti savo kalbos, papročių, neprarasti tautinės savasties, ne tas metas atsakymams į visiems mums, (o gal ir ne visiems), rūpimus klausimus ir priežasčių ieškojimams. Priežasčių yra įvairių: objektyvių ir subjektyvių, bet tai jau nebeturi reikšmės.
Mes, gerbiami skaitytojai, gerai suvokiame, ką reiškia prarasti draugą, gamtos bičiulį, kuris nors kartą per mėnesį aplankydavo ir primindavo, kad be aštrių politinių batalijų, „pupyčių“, kitokių „žvaigždžių“, „juodojo pasaulio“ propagavimo dar gyvenime yra ir Gamta, kuriai reikia globos, meilės ir pasiaukojimo.
Atsiprašome visų tų, kurie daug metų prenumeravote „Tėviškės gamtą“, kurie laukėte šio leidinio apsilankymo, ir visiems Jums dėkojame. Ta proga norisi prisiminti ir nuoširdžiai padėkoti toms asmenybėms, kurios stovėjo prie „Tėviškės gamtos“ lopšio pirmaisiais jos leidimo metais ir tiems, kurie nuo 1989 iki 2016-ųjų savo humanistinėmis mintimis Tėvynės pažinimo ir meilės gimtajam kraštui jausmais, patarimais, pamąstymais dalinosi su Jumis. Kai kurių iš jų jau nebėra mūsų tarpe. Leidėjai džiaugiasi, kad autorių ir bendradarbių gretose buvo profesoriai Česlovas Kudaba, Karolis Jankevičius, Libertas Klimka, Algirdas Stanaitis, Angelė Vyšniauskaitė, Povilas Kavaliauskas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, docentai Laimutis Januškevičius ir Vaclovas Ščemeliovas, miškininkai Rimas Klimas ir Rimantas Grikevičius, rašytojai gamtininkai Selemonas Paltanavičius ir Gediminas Isokas, žurnalistai Aloyzas Urbonas, Vytautas Bagdonas, Tomas Labžentis, Henrikas Puskunigis, Vytautas Žeimantas, Raimonda Karnackaitė ir Diana Rakauskaitė, fotomenininkai Eduardas Vakrina ir Ona Drobelienė. Atleiskite, kad dėl vietos stokos kai kurių nepaminėjau. Mūsų planuose - išleisti „Tėviškės gamtos“ bibliografinę rodyklę. Nepamiršime joje įspausti visų autorių ir bendradarbių pavardes, plačiau nušviesti „Tėviškės gamtos“ kelią pas skaitytojus.
Atskirai norėčiau paminėti ir leidyklos ABO darbščiąsias „biteles“, - tai laikraščio atsakingąją sekretorę ir maketuotoją Gražiną Zutkytę-Stasinienę, direktorių ir redaktorių Julių Stasiną, buhalterinę apskaitą tvarkančią Dalią Reginą Dainelienę, tekstų surinkėją Reginą Skrickaitę, be kurių sunku būtų buvę leisti „Tėviškės gamtą“.
Pabaigai noriu pasakyti paprastą gyvenimo tiesą – viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Tad neliūdėkime, pakelkime šampano taurę ne tik už Naujuosius metus, bet ir už Tėvynės gamtą. Jus gerbiantis
Juozas Stasinas, „Tėviškės gamtos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius
|
Žuvininkystė
|
Žuvininkystės tarnybos darbuotojų kolektyvas su gera nuotaika pasitinka šventes, centre - direktorė I. Šidlauskienė
Aštriašnipis eršketas - karališkoji žuvis
Žuvininkystės tarnybos veiklos rezultatai stiprina tikėjimą žuvivaisos darbais
Lietuva nedidelė šalis, kurioje gyvena tik trys milijonai gyventojų, tačiau kokia ji turtinga savo istorija, nuostabia gamta ir darbščiais žmonėmis. Ką kiekvienam mūsų šalies gyventojui reiškia ežeras, upė ar jūra – nereikia ir klausti.
Ta proga priminsiu, kad Lietuvoje yra apie 2 600 ežerų, kurių bendras plotas 950 km2. Per mūsų šalį teka 816 upių, daugiau kaip 800 upokšnių įteka į Kuršių bei Kauno marias ir Baltijos jūrą. Ne veltui dažnas gyventojas mėgsta laisvalaikį praleisti gamtoje su meškere - priskaičiuojama iki 200 tūkst. aktyvių žvejų mėgėjų ir dar daugiau tokių, kurie tik retsykiais paima meškerę.
Lietuva, įgyvendindama Laukinės gyvūnijos įstatymą, FAO Atsakingos žuvininkystės kodekso, Helsinkio (HELKOM) komisijos rekomendacijas bei daug kitų tarptautinių konvencijų nuostatas ir reikalavimus, rūpinasi, kad šalies vandenyse būtų gausu žuvies. Didžiausias dėmesys skiriamas retoms, saugomoms bei nykstančioms žuvų rūšims ir jų ištekliams atkurti.
Pagrindinė valstybės institucija, atsakinga už žuvų išteklių atkūrimą, yra Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės tarnyba). Vykdyti vertingų žuvų ir vėžių įveisimą į valstybinės reikšmės vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, Žuvininkystės tarnybą, pagal Žuvininkystės ir Mėgėjų žvejybos įstatymus, įpareigoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymai.
Kadangi Lietuvoje daug vandens telkinių, todėl ir darbų apimtys yra didelės. Apie tai kalba skaičiai - kasmet į šalies vandens telkinius išleidžiame 25-28 mln. vienetų skirtingų rūšių žuvų.
Žuvininkystės tarnybos Rusnės, Simno, Trakų Vokės, Laukystos, Žeimenos poskyriuose veisiama ir paauginama net 15 rūšių žuvų. Lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai, Platelių ir Vištyčio ežerų sykai, peledės, paprastieji karosai, seliavos, aštriašnipiai eršketai, sterkai yra retos, vertingos bei saugomos žuvų rūšys, įrašytos į globojamų žuvų ir vėžių sąrašus, ar saugomos pagal Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją. Daugelis jų išskirtinai veisiamos tik Žuvininkystės tarnybos poskyriuose, nes dėl didelių auginimo kaštų ir būtinų nuolatinių investicijų į naujas technologijas šių žuvų privačios akvakultūros įmonės neaugina, kadangi neturi tam gamybinių bazių, be to, jas auginti nėra pelninga.
Malonu priminti, kad 2015 m. įveisėme beveik 29 mln. paaugintų vertingų žuvų rūšių. Pažymėtina, kad paaugintų žuvų jauniklių kasmet įveisiame vis daugiau. Štai šiais metais jau 50 proc. viršytas planas nuo visų įveisiamų žuvų kiekio, nors prieš 6 metus įveisiamų paaugintų žuvų jauniklių kiekį sudarė tik 4 proc.
Kasmet į vidaus vandens telkinius išleidžiame po 3-4 mln. vienetų paaugintų lydekų, beveik 1,5 mln. vienetų starkių, beveik 100 tūkstančių vienetų europinių šamų.
Ypač svarbios yra retos, saugomos ir vertingos žuvų rūšys: šlakiai, margieji upėtakiai, lašišos. Šių rūšių atkūrimo darbai pradėti dar 1998 metais. Pradėjus žuvis auginti uždarosiose vandens apytakos sistemose, kuriose naudojamas subalansuotas pašaras, palaikomas optimalus temperatūros režimas, žuvų dirbtinio veisimo ir paauginimo darbai žymiai išaugo ir tapo neatsiejama lašišinių žuvų išteklių valdymo plano dalimi. Per pastaruosius penkerius metus vien tik Žuvininkystės tarnybos poskyrių darbuotojų pastangomis į upes išleista beveik 2 mln. vienetų įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Pastebėtina, kad ilgas, nuoseklus, nepertraukiamas darbas ir nuolatinis rūpinimasis žuvų ištekliais valstybiniu lygiu davė gerus rezultatus - šlakiai ir lašišos išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos.
Galime visi pasidžiaugti, kad šiandien lašišos jau aptinkamos 14-16 upių, o šlakiai – 76-iose didesnėse upėse bei jų intakuose. Šių vertingų lašišinių žuvų ištekliai ženkliai pagausėjo ypač per pastaruosius ketverius metus.
Be dirbtinio lašišų ir šlakių veisimo lygiagrečiai vykdoma nerštaviečių apsauga, žuvų migracijos sąlygų gerinimo darbai, statomi ir rekonstruojami žuvitakiai. Dėl ankščiau įrengtų užtvankų žuvys negalėjo patekti į nerštavietes ir išneršti. Todėl vienas svarbių Žuvininkystės tarnybos specialistų rūpesčių – įrengti migruojančioms žuvims pralaidas. Šių sudėtingų projektų įgyvendinimui skiriamos ES ir Lietuvos biudžeto lėšos Panaudojus šias lėšas mūsų šalyje jau įrengtos 24 žuvų pralaidos, dar tris planuojame įrengti per artimiausius trejus metus.
Žuvininkystės tarnybos iniciatyva, kuriai pritaria ir Žemės ūkio ministerija, sėkmingai įgyvendinamas projektas – atkurti aštriašnipių eršketų populiaciją. Ši žuvų rūšis įrašyta į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Žuvininkystės tarnybos specialistai Rusnės ir Simno poskyriuose rūpinasi aštriašnipių eršketų veisimu. Džiaugiamės, kad 2011-2015 metų laikotarpiu į Neries ir Šventosios upes jau išleidome daugiau kaip 67 tūkst. vnt. įvairaus amžiaus aštriašnipių eršketų. Be sudėtingų aštriašnipio eršketo reintrodukcijos darbų atliekame dar ir mokslinius tyrimus, kuriuos finansuoja Žemės ūkio ministerija. Vykdant tyrimus, kurie pradėti 2012 metais, taikomi pažangiausi stebėjimo metodai – į upes išleidžiami eršketai, paženklinti elektroniniais radijo sekimo žymekliais. Būtent šių tyrimų rezultatai padeda tobulinti eršketų reintrodukcijos metodiką ir parodo pagrindines grėsmes eršketų atkūrimui. Aukštas eršketų išgyvenamumas upėse po išleidimo, intensyvi pasrovinė migracija, paleistų eršketų paplitimas Baltijos jūroje suteikia žuvivaisos specialistams tvirtą tikėjimą eršketų atkūrimo programos sėkme. Verslinė žūklė Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje yra viena didžiausių grėsmių atkuriant eršketų išteklius.
Norisi pasidžiaugti ir dideliais Žuvininkystės tarnybos kolektyvo pasiekimais siekiant atkurti europinių ungurių išteklius. Vadovaujantis ES reglamentais, parengtas ir nuo 2011 m. įgyvendinamas europinių ungurių Anguilla anguilla L. išteklių valdymo Lietuvoje planas. 2011-2015 m. į valstybinius vandens telkinius išleista daugiau nei 2,6 mln. vnt. ungurių. Pagrindinis tikslas – atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje ir vykdyti jų mokslinę stebėseną bei tyrimus. Tiriama, kokį poveikį migruojantiems sidabrinės stadijos unguriams daro Lietuvoje esančios skirtingų tipų hidroelektrinių turbinos. Nustatyta, kad didžiausios Kauno hidroelektrinės turbinos daro minimalią žalą migruojantiems unguriams - turbinas sėkmingai įveikė 85 proc. akustiniais žymekliais ženklintų suaugusių ungurių. Dar daugiau optimizmo mums teikia surinkta informacija apie tai, kad unguriai, sėkmingai įveikę Kauno hidroelektrinės turbinas, migruoja į Kuršių marias ir sėkmingai pasiekia Baltijos jūrą.
Remiantis šiuo metu galiojančiu ir Europos Komisijos pavirtintu Ungurių valdymo planu, nepritariama ungurių žuvinimui į vandens telkinius, iš kurių migruojantys sidabrinės stadijos unguriai patiria hidroelektrinių turbinų poveikį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nuostata atsirado todėl, jog rengiant ungurių išteklių Lietuvoje valdymo planą 2008 metais nebuvo duomenų, kokia žala patiriama dėl hidroelektrinių turbinų. 2013-2014 metais po atliktų išsamių mokslinių tyrimų nustatyta, kad Kauno hidroelektrinė daro patį minimaliausią poveikį migruojantiems unguriams. Tai lemia kiekvienos turbinos charakteristikos dydis, sukimosi greitis ir kiti parametrai. Aukščiau Kauno hidroelektrinės yra daug unguriams gyventi ir augti tinkamų ežerų, kurių bendras plotas 5 599,2 ha. Sovietiniu laikotarpiu unguriais daugiausia buvo įžuvinamos Kauno marios, kurių plotas siekia 4 597,4 ha, ir dideli Metelio, Obelijos, Ilgio bei Daugų ežerai. Šiuose ežeruose versliniais žvejybos įrankiais ir buvo sugaunama daugiausia ungurių. Įvertinus tai, kad šiuo metu Lietuvoje neįžuvinamą vandens plotą sudaro 10 556,3 ha, Žuvininkystės tarnyba pagal dabar galiojančias įveisimo normas (25 vnt./ha) galėtų įveisti daugiau nei 2,6 mln. vienetų paaugintų ungurių ir taip ženkliai prisidėti prie sėkmingo europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimo. Šiuo metu yra rengiamas naujas europinių ungurių (Anguilla anguilla L.) išteklių valdymo Lietuvoje plano projektas. Žuvininkystės tarnyba, gavusi finansavimą, tęs šiuos svarbius darbus.
Indrė Šidlauskienė,
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorė
ŽT nuotraukos
Lietuva nedidelė šalis, kurioje gyvena tik trys milijonai gyventojų, tačiau kokia ji turtinga savo istorija, nuostabia gamta ir darbščiais žmonėmis. Ką kiekvienam mūsų šalies gyventojui reiškia ežeras, upė ar jūra – nereikia ir klausti.
Ta proga priminsiu, kad Lietuvoje yra apie 2 600 ežerų, kurių bendras plotas 950 km2. Per mūsų šalį teka 816 upių, daugiau kaip 800 upokšnių įteka į Kuršių bei Kauno marias ir Baltijos jūrą. Ne veltui dažnas gyventojas mėgsta laisvalaikį praleisti gamtoje su meškere - priskaičiuojama iki 200 tūkst. aktyvių žvejų mėgėjų ir dar daugiau tokių, kurie tik retsykiais paima meškerę.
Lietuva, įgyvendindama Laukinės gyvūnijos įstatymą, FAO Atsakingos žuvininkystės kodekso, Helsinkio (HELKOM) komisijos rekomendacijas bei daug kitų tarptautinių konvencijų nuostatas ir reikalavimus, rūpinasi, kad šalies vandenyse būtų gausu žuvies. Didžiausias dėmesys skiriamas retoms, saugomoms bei nykstančioms žuvų rūšims ir jų ištekliams atkurti.
Pagrindinė valstybės institucija, atsakinga už žuvų išteklių atkūrimą, yra Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės tarnyba). Vykdyti vertingų žuvų ir vėžių įveisimą į valstybinės reikšmės vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, Žuvininkystės tarnybą, pagal Žuvininkystės ir Mėgėjų žvejybos įstatymus, įpareigoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymai.
Kadangi Lietuvoje daug vandens telkinių, todėl ir darbų apimtys yra didelės. Apie tai kalba skaičiai - kasmet į šalies vandens telkinius išleidžiame 25-28 mln. vienetų skirtingų rūšių žuvų.
Žuvininkystės tarnybos Rusnės, Simno, Trakų Vokės, Laukystos, Žeimenos poskyriuose veisiama ir paauginama net 15 rūšių žuvų. Lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai, Platelių ir Vištyčio ežerų sykai, peledės, paprastieji karosai, seliavos, aštriašnipiai eršketai, sterkai yra retos, vertingos bei saugomos žuvų rūšys, įrašytos į globojamų žuvų ir vėžių sąrašus, ar saugomos pagal Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvenciją. Daugelis jų išskirtinai veisiamos tik Žuvininkystės tarnybos poskyriuose, nes dėl didelių auginimo kaštų ir būtinų nuolatinių investicijų į naujas technologijas šių žuvų privačios akvakultūros įmonės neaugina, kadangi neturi tam gamybinių bazių, be to, jas auginti nėra pelninga.
Malonu priminti, kad 2015 m. įveisėme beveik 29 mln. paaugintų vertingų žuvų rūšių. Pažymėtina, kad paaugintų žuvų jauniklių kasmet įveisiame vis daugiau. Štai šiais metais jau 50 proc. viršytas planas nuo visų įveisiamų žuvų kiekio, nors prieš 6 metus įveisiamų paaugintų žuvų jauniklių kiekį sudarė tik 4 proc.
Kasmet į vidaus vandens telkinius išleidžiame po 3-4 mln. vienetų paaugintų lydekų, beveik 1,5 mln. vienetų starkių, beveik 100 tūkstančių vienetų europinių šamų.
Ypač svarbios yra retos, saugomos ir vertingos žuvų rūšys: šlakiai, margieji upėtakiai, lašišos. Šių rūšių atkūrimo darbai pradėti dar 1998 metais. Pradėjus žuvis auginti uždarosiose vandens apytakos sistemose, kuriose naudojamas subalansuotas pašaras, palaikomas optimalus temperatūros režimas, žuvų dirbtinio veisimo ir paauginimo darbai žymiai išaugo ir tapo neatsiejama lašišinių žuvų išteklių valdymo plano dalimi. Per pastaruosius penkerius metus vien tik Žuvininkystės tarnybos poskyrių darbuotojų pastangomis į upes išleista beveik 2 mln. vienetų įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Pastebėtina, kad ilgas, nuoseklus, nepertraukiamas darbas ir nuolatinis rūpinimasis žuvų ištekliais valstybiniu lygiu davė gerus rezultatus - šlakiai ir lašišos išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos.
Galime visi pasidžiaugti, kad šiandien lašišos jau aptinkamos 14-16 upių, o šlakiai – 76-iose didesnėse upėse bei jų intakuose. Šių vertingų lašišinių žuvų ištekliai ženkliai pagausėjo ypač per pastaruosius ketverius metus.
Be dirbtinio lašišų ir šlakių veisimo lygiagrečiai vykdoma nerštaviečių apsauga, žuvų migracijos sąlygų gerinimo darbai, statomi ir rekonstruojami žuvitakiai. Dėl ankščiau įrengtų užtvankų žuvys negalėjo patekti į nerštavietes ir išneršti. Todėl vienas svarbių Žuvininkystės tarnybos specialistų rūpesčių – įrengti migruojančioms žuvims pralaidas. Šių sudėtingų projektų įgyvendinimui skiriamos ES ir Lietuvos biudžeto lėšos Panaudojus šias lėšas mūsų šalyje jau įrengtos 24 žuvų pralaidos, dar tris planuojame įrengti per artimiausius trejus metus.
Žuvininkystės tarnybos iniciatyva, kuriai pritaria ir Žemės ūkio ministerija, sėkmingai įgyvendinamas projektas – atkurti aštriašnipių eršketų populiaciją. Ši žuvų rūšis įrašyta į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Žuvininkystės tarnybos specialistai Rusnės ir Simno poskyriuose rūpinasi aštriašnipių eršketų veisimu. Džiaugiamės, kad 2011-2015 metų laikotarpiu į Neries ir Šventosios upes jau išleidome daugiau kaip 67 tūkst. vnt. įvairaus amžiaus aštriašnipių eršketų. Be sudėtingų aštriašnipio eršketo reintrodukcijos darbų atliekame dar ir mokslinius tyrimus, kuriuos finansuoja Žemės ūkio ministerija. Vykdant tyrimus, kurie pradėti 2012 metais, taikomi pažangiausi stebėjimo metodai – į upes išleidžiami eršketai, paženklinti elektroniniais radijo sekimo žymekliais. Būtent šių tyrimų rezultatai padeda tobulinti eršketų reintrodukcijos metodiką ir parodo pagrindines grėsmes eršketų atkūrimui. Aukštas eršketų išgyvenamumas upėse po išleidimo, intensyvi pasrovinė migracija, paleistų eršketų paplitimas Baltijos jūroje suteikia žuvivaisos specialistams tvirtą tikėjimą eršketų atkūrimo programos sėkme. Verslinė žūklė Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje yra viena didžiausių grėsmių atkuriant eršketų išteklius.
Norisi pasidžiaugti ir dideliais Žuvininkystės tarnybos kolektyvo pasiekimais siekiant atkurti europinių ungurių išteklius. Vadovaujantis ES reglamentais, parengtas ir nuo 2011 m. įgyvendinamas europinių ungurių Anguilla anguilla L. išteklių valdymo Lietuvoje planas. 2011-2015 m. į valstybinius vandens telkinius išleista daugiau nei 2,6 mln. vnt. ungurių. Pagrindinis tikslas – atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje ir vykdyti jų mokslinę stebėseną bei tyrimus. Tiriama, kokį poveikį migruojantiems sidabrinės stadijos unguriams daro Lietuvoje esančios skirtingų tipų hidroelektrinių turbinos. Nustatyta, kad didžiausios Kauno hidroelektrinės turbinos daro minimalią žalą migruojantiems unguriams - turbinas sėkmingai įveikė 85 proc. akustiniais žymekliais ženklintų suaugusių ungurių. Dar daugiau optimizmo mums teikia surinkta informacija apie tai, kad unguriai, sėkmingai įveikę Kauno hidroelektrinės turbinas, migruoja į Kuršių marias ir sėkmingai pasiekia Baltijos jūrą.
Remiantis šiuo metu galiojančiu ir Europos Komisijos pavirtintu Ungurių valdymo planu, nepritariama ungurių žuvinimui į vandens telkinius, iš kurių migruojantys sidabrinės stadijos unguriai patiria hidroelektrinių turbinų poveikį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nuostata atsirado todėl, jog rengiant ungurių išteklių Lietuvoje valdymo planą 2008 metais nebuvo duomenų, kokia žala patiriama dėl hidroelektrinių turbinų. 2013-2014 metais po atliktų išsamių mokslinių tyrimų nustatyta, kad Kauno hidroelektrinė daro patį minimaliausią poveikį migruojantiems unguriams. Tai lemia kiekvienos turbinos charakteristikos dydis, sukimosi greitis ir kiti parametrai. Aukščiau Kauno hidroelektrinės yra daug unguriams gyventi ir augti tinkamų ežerų, kurių bendras plotas 5 599,2 ha. Sovietiniu laikotarpiu unguriais daugiausia buvo įžuvinamos Kauno marios, kurių plotas siekia 4 597,4 ha, ir dideli Metelio, Obelijos, Ilgio bei Daugų ežerai. Šiuose ežeruose versliniais žvejybos įrankiais ir buvo sugaunama daugiausia ungurių. Įvertinus tai, kad šiuo metu Lietuvoje neįžuvinamą vandens plotą sudaro 10 556,3 ha, Žuvininkystės tarnyba pagal dabar galiojančias įveisimo normas (25 vnt./ha) galėtų įveisti daugiau nei 2,6 mln. vienetų paaugintų ungurių ir taip ženkliai prisidėti prie sėkmingo europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimo. Šiuo metu yra rengiamas naujas europinių ungurių (Anguilla anguilla L.) išteklių valdymo Lietuvoje plano projektas. Žuvininkystės tarnyba, gavusi finansavimą, tęs šiuos svarbius darbus.
Indrė Šidlauskienė,
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorė
ŽT nuotraukos
Gamta ir žmogus
Selemonui Paltanavičiui -
ilgamečiui „Tėviškės gamtos“ bendradarbiui ir autoriui, rašytojui, gamtininkui, fotografui, aplinkosaugininkui, radijo laidų vedėjui ateinančių metų sausio mėnesio 14 dieną sukanka 60 metų. Iš anksto sveikiname gerb. Selemoną ne tik su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais, bet ir garbingo jubiliejaus proga. Mielas kolega, sėkmės įgyvendinant kūrybinius sumanymus, geros sveikatos toliau tęsiant gamtosaugininko Viktoro Bergo veiklos tradicijas Tau linki „Tėviškės gamtos“ redakcija Gamtos bičiulių asociacija |
|
S. Paltanavičius
Apie gamtą ir mus
Mūsų planeta yra labai sena, tačiau ji tokia neatrodo. Kartais galima pamanyti, kad ji pavargo ir jai reikėtų ko nors naujo, šiokio tokio atokvėpio. Deja, mes nelabai žinome, kas yra pačioje Žemės ir Gamtos širdyje, nes nemokame ar netrokštame to sužinoti ir tą suprasti. Mus domina tokie paprasti dalykai - ar jau žiema, o jeigu ji čia, tai kokia ji bus, nes mums svarbu, kaip rengtis, kaip važiuoti, kaip... Ar tik tiek mums turėtų rūpėti!?
Taigi, dar viena žiema gamtoje yra lyg pats įprasčiausias dalykas. Tiksliau sakant - toks jis yra pačiai gamtai, o mums kaip visada - nelauktas ir netikėtas įvykis. Tačiau ar mes tikrai žinome, ko laukiame ir tikimės iš žiemos? Ar mes kada nors pripažįstame, kad apie gamtą žinome per mažai, ir todėl privalėtume besąlygiškai sutikti su jos gyvenimu? Savo reikalų, norų, poreikių iškėlimas aukščiau gamtos realybės mus visada menkina ir didina atskirtį tarp mūsų bei gamtos.
Daugiau kaip prieš 70 metų prancūzų ekologas Ž. Dorstas parašė knygą „Kol dar nenumirė gamta“ - savotišką manifestą tiems, kas beatodairiškai kapoja pačios Gamtos šaknis. Nežinau, ar vertėjai teisingai išvertė šios knygos pavadinimą. Tačiau, jeigu to ir nebūtų, mes neprivalome jo traktuoti kaip būsimo nekrologo Gamtai. Kur ten! Gamta yra per stipri, kad būtų „nugalėta“, nors kai kas netgi skatino nelaukti iš jos malonių, o drąsiai pasiimti viską, ko tik reikia. Žiaurus paradoksas: sovietų sajungoje, kuri deklaravo tokį „nugalėjimą“ ir bandė jį realizuoti, Ž. Dorsto knyga buvo verčiama ir liaupsinama. Toks liūdnas dviveidystės pavyzdys mums nepasako nieko naujo, nes taip buvo gyventa. Tačiau net ir besipriešindamos primestam prievartos mechanizmui dvi-trys mūsų kartos nevalingai tapo tokio mąstymo sekėjomis ir, kas yra liūdniausia, - jo prapaguotojomis. Dar liūdniau, kad gyvendami pagal to laiko modelį, daug kas sugeba pateisinti savo veiksmus. Čia kalbame ne apie mums nežinomas tiesas ar filosofines spekuliacijas: visa tai akivaizdu, kasdieniška, todėl mūsų nestebina ar neverčia galvoti. Neabejojimas bet kokia išvada - ne visada geriausia savybė.
Taigi, gyvename greta nuostabios Lietuvos gamtos. Kad nesame organiška gamtos dalis, nereikia net įrodinėti: veikiau negalėtume rasti argumentų, galinčių patvirtinti mūsų bendrystės su gamta faktus. Gal tai skambės šiek tiek drastiškai, tačiau beveik visi mūsų santykiai grįsti (deja!) ne gamtos supratimo ir geros kaimynystės ženklais, bet naudojimu, vartojimu, grobimu ar plėšimu. Štai prieš 60 metų buvo sunaikinta tūkstančiai gražiausių Lietuvos upelių - sunkiai paaiškinamo kvailumo vedini žmonės juos pavertė grioviais, praradusiais hidrologinę savo prigimtį ir ankstesnį, ekologiškai suformuotą vaidmenį. Išliko tik jų senieji, patys archaiškiausi ir tikriausi vardai - hidronimai, kurių dėka apie krašto istoriją galime sužinoti labai svarbių, niekur neaprašytų, taigi - neįamžintų dalykų. Tačiau šiandien ankstesniųjų upelių naikintojų pasekėjai bando ginti jų „šventus“ darbus ir aiškina, kad šie sunaikinti upeliai jau nebėra upeliai, o tik paprasti grioviai! Gali būti, kad istorija dar kartą įrodys jų kėslus ir sprendimų mechanizmus varančias jėgas. Tačiau ar dar viena protu nesuvokiamo griovimo banga nepadarys kur kas didesnės žalos. Kam? Žinoma - gamtai!
Maždaug tuo pačiu metu (prieš 60-70 metų) Lietuvos tradicinis kraštovaizdis buvo iš esmės naikinamas. Visi mes pasigendame studijų apie šį procesą, ir kyla labai dvilypių minčių - arba kažkas tame neįžiūri nieko blogo (!), arba slapsto savo bendrus kraštovaizdžio griovimo projektus ir jų tęsimo darbus. Šiaip ar taip, daug metų siūlomos priemonės Lietuvos kraštovaizdžiui grąžinti tikrąjį veidą - „kazachstanais“ paverstų ištisų regionų apželdinimas, lauko apsauginių želdinių formavimas - yra neišgirstamos. Iki šiol daug kur ariant į griovius (ar sunaikintus upelius) verčiamos vagos, vėjas pusto paviršinį dirvos sluoksnį, o technika po keletą kartų pavasarį sutraiško laukuose perinčių pempių dėtis. Liūdniausia, kad tos žemės naudotojai (vadinti juos šeimininkais nėra jokio pagrindo, nes šeimininkas taip nesielgia) tokiam savo agresyviam veikime ir ekologiniam nihilizme nemato nieko blogo.
Tai kas gi gamtai esame mes? Atrodo, kad jos supratimo be galo trūksta, kad naudojimo alkis yra toks beribis, jog gamtos ir ypač jos gyvavimo principų supratimas yra svetimas. Tai ne šiaip sau konstatavimas. Tokio supratimo vedini, apsirūpinę ypač agresyvia technika, gamtą naikiname vis didesniais tempais. Kaip tai daroma, rodo kad ir paprastos pievos šienavimas. Sunku pasakyti, kiek metų dar prireiks, kad pievose greitaeigė šienavimo technika išnaikintų visus iki vieno žiogus, visas varles ir visą gyvąjį pievos kompleksą. Jau dabar galima matyti, kad naikintojams sekasi puikiai. Įdomu, kada bus pakirsta kamanių ir kitų laukinių bičių populiacija? Po sovietinės granozanų eros šie vabzdžiai buvo jau „atsitiesę“, tačiau nauja, rafinuota ir labai veikli ekologinės agresijos banga jau dabar skverbiasi ne tik į aplinką, bet ir į atskirų rūšių elgseną, genetiką, biologiją. Toks poveikis yra kur kas pavojingesnis už mechanines veikas.
Klimato šilimo skatinimas, tiesioginis ir netiesioginis gyvūnų naikinimas, didelė egzotinė rūšių invazija trukdo prognozuoti mūsų gamtos ateitį. Paprastas palyginimas. Lietuvoje kasmet peri apie pusė milijono strazdų giesmininkų porų. Kažkada jų buvo žymiai daugiau. Dar prieš 50 metų per dieną surasdavau 15-20 lizdų, aprašydavau, išmatuodavau kiaušinius, apžieduodavau jaunikliukus. Šiandien per dieną rasti 1-2 šio strazdo lizdus yra šventė. Išgirsti jį giedantį balandžio saulei leidžiantis - taip pat šventė. Tačiau ar gali būti kitaip, jeigu pagal oficialią statistiką Europoje kasmet sumedžiojama (Dieve mano, argi tai medžioklė?) 15 milijonų strazdų giesmininkų. Didelė dalis šio nusikaltimo padaroma, deja, šalyse, kuriose veikia Paukščių direktyva. Tokiais tempais galima išnaikinti bet kurią rūšį, net strazdą giesmininką. Ar to mes siekiame, ar tokį bendravimą su Gamta galime vadinti mūsų bendro gyvenimo principu?
Ar Ž. Dorstas šiandien rašytų kitokią knygą? Kaip norėtųsi sakyti - taip, žinoma. Tačiau dvejonės dėl mūsų pačių verčia būti budriais. Gal per mažai mus moko tėvai (jei tik jie žino, kaip tą daryti?), nespėja išauklėti mokykla ir visuomenė! Jeigu negalime susirinkti ir visiems iki vieno pasakyti, kad sunaikintas upelis privalo būti atkurtas, o jo aplinka jau dabar (dar iki to) turi būti saugoma kaip upės, o ne griovio, aplinka, jeigu negalime vieningai susitarti, kad besaikis gamtos turtų plėšimas mums visai nereikalingas, kaip mes galime planuoti ir įgyvendinti savo Gamtos priesaką: gyventi greta ir nedaryti nieko blogo!
Tėviškės gamta yra amžinybė, prie kurios mums leista prisiliesti, bet niekas nesuteikė teisės ją niokoti, plėšti ir savintis. Žemė, vandenys, oras, visa gyvoji gamta - ne mūsų. Jeigu kuo nors naudojamės, turėtume galvoti panašiai, kaip Suvalkijos žmonės elgiasi skolindamiesi duoną: jei pasiskolinai dvi riekes, grąžink tris! Nes taip - labai gražu, taip teisinga ir garbinga, taip tu pats suteiki džiaugsmo sau ir kitiems.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Mūsų planeta yra labai sena, tačiau ji tokia neatrodo. Kartais galima pamanyti, kad ji pavargo ir jai reikėtų ko nors naujo, šiokio tokio atokvėpio. Deja, mes nelabai žinome, kas yra pačioje Žemės ir Gamtos širdyje, nes nemokame ar netrokštame to sužinoti ir tą suprasti. Mus domina tokie paprasti dalykai - ar jau žiema, o jeigu ji čia, tai kokia ji bus, nes mums svarbu, kaip rengtis, kaip važiuoti, kaip... Ar tik tiek mums turėtų rūpėti!?
Taigi, dar viena žiema gamtoje yra lyg pats įprasčiausias dalykas. Tiksliau sakant - toks jis yra pačiai gamtai, o mums kaip visada - nelauktas ir netikėtas įvykis. Tačiau ar mes tikrai žinome, ko laukiame ir tikimės iš žiemos? Ar mes kada nors pripažįstame, kad apie gamtą žinome per mažai, ir todėl privalėtume besąlygiškai sutikti su jos gyvenimu? Savo reikalų, norų, poreikių iškėlimas aukščiau gamtos realybės mus visada menkina ir didina atskirtį tarp mūsų bei gamtos.
Daugiau kaip prieš 70 metų prancūzų ekologas Ž. Dorstas parašė knygą „Kol dar nenumirė gamta“ - savotišką manifestą tiems, kas beatodairiškai kapoja pačios Gamtos šaknis. Nežinau, ar vertėjai teisingai išvertė šios knygos pavadinimą. Tačiau, jeigu to ir nebūtų, mes neprivalome jo traktuoti kaip būsimo nekrologo Gamtai. Kur ten! Gamta yra per stipri, kad būtų „nugalėta“, nors kai kas netgi skatino nelaukti iš jos malonių, o drąsiai pasiimti viską, ko tik reikia. Žiaurus paradoksas: sovietų sajungoje, kuri deklaravo tokį „nugalėjimą“ ir bandė jį realizuoti, Ž. Dorsto knyga buvo verčiama ir liaupsinama. Toks liūdnas dviveidystės pavyzdys mums nepasako nieko naujo, nes taip buvo gyventa. Tačiau net ir besipriešindamos primestam prievartos mechanizmui dvi-trys mūsų kartos nevalingai tapo tokio mąstymo sekėjomis ir, kas yra liūdniausia, - jo prapaguotojomis. Dar liūdniau, kad gyvendami pagal to laiko modelį, daug kas sugeba pateisinti savo veiksmus. Čia kalbame ne apie mums nežinomas tiesas ar filosofines spekuliacijas: visa tai akivaizdu, kasdieniška, todėl mūsų nestebina ar neverčia galvoti. Neabejojimas bet kokia išvada - ne visada geriausia savybė.
Taigi, gyvename greta nuostabios Lietuvos gamtos. Kad nesame organiška gamtos dalis, nereikia net įrodinėti: veikiau negalėtume rasti argumentų, galinčių patvirtinti mūsų bendrystės su gamta faktus. Gal tai skambės šiek tiek drastiškai, tačiau beveik visi mūsų santykiai grįsti (deja!) ne gamtos supratimo ir geros kaimynystės ženklais, bet naudojimu, vartojimu, grobimu ar plėšimu. Štai prieš 60 metų buvo sunaikinta tūkstančiai gražiausių Lietuvos upelių - sunkiai paaiškinamo kvailumo vedini žmonės juos pavertė grioviais, praradusiais hidrologinę savo prigimtį ir ankstesnį, ekologiškai suformuotą vaidmenį. Išliko tik jų senieji, patys archaiškiausi ir tikriausi vardai - hidronimai, kurių dėka apie krašto istoriją galime sužinoti labai svarbių, niekur neaprašytų, taigi - neįamžintų dalykų. Tačiau šiandien ankstesniųjų upelių naikintojų pasekėjai bando ginti jų „šventus“ darbus ir aiškina, kad šie sunaikinti upeliai jau nebėra upeliai, o tik paprasti grioviai! Gali būti, kad istorija dar kartą įrodys jų kėslus ir sprendimų mechanizmus varančias jėgas. Tačiau ar dar viena protu nesuvokiamo griovimo banga nepadarys kur kas didesnės žalos. Kam? Žinoma - gamtai!
Maždaug tuo pačiu metu (prieš 60-70 metų) Lietuvos tradicinis kraštovaizdis buvo iš esmės naikinamas. Visi mes pasigendame studijų apie šį procesą, ir kyla labai dvilypių minčių - arba kažkas tame neįžiūri nieko blogo (!), arba slapsto savo bendrus kraštovaizdžio griovimo projektus ir jų tęsimo darbus. Šiaip ar taip, daug metų siūlomos priemonės Lietuvos kraštovaizdžiui grąžinti tikrąjį veidą - „kazachstanais“ paverstų ištisų regionų apželdinimas, lauko apsauginių želdinių formavimas - yra neišgirstamos. Iki šiol daug kur ariant į griovius (ar sunaikintus upelius) verčiamos vagos, vėjas pusto paviršinį dirvos sluoksnį, o technika po keletą kartų pavasarį sutraiško laukuose perinčių pempių dėtis. Liūdniausia, kad tos žemės naudotojai (vadinti juos šeimininkais nėra jokio pagrindo, nes šeimininkas taip nesielgia) tokiam savo agresyviam veikime ir ekologiniam nihilizme nemato nieko blogo.
Tai kas gi gamtai esame mes? Atrodo, kad jos supratimo be galo trūksta, kad naudojimo alkis yra toks beribis, jog gamtos ir ypač jos gyvavimo principų supratimas yra svetimas. Tai ne šiaip sau konstatavimas. Tokio supratimo vedini, apsirūpinę ypač agresyvia technika, gamtą naikiname vis didesniais tempais. Kaip tai daroma, rodo kad ir paprastos pievos šienavimas. Sunku pasakyti, kiek metų dar prireiks, kad pievose greitaeigė šienavimo technika išnaikintų visus iki vieno žiogus, visas varles ir visą gyvąjį pievos kompleksą. Jau dabar galima matyti, kad naikintojams sekasi puikiai. Įdomu, kada bus pakirsta kamanių ir kitų laukinių bičių populiacija? Po sovietinės granozanų eros šie vabzdžiai buvo jau „atsitiesę“, tačiau nauja, rafinuota ir labai veikli ekologinės agresijos banga jau dabar skverbiasi ne tik į aplinką, bet ir į atskirų rūšių elgseną, genetiką, biologiją. Toks poveikis yra kur kas pavojingesnis už mechanines veikas.
Klimato šilimo skatinimas, tiesioginis ir netiesioginis gyvūnų naikinimas, didelė egzotinė rūšių invazija trukdo prognozuoti mūsų gamtos ateitį. Paprastas palyginimas. Lietuvoje kasmet peri apie pusė milijono strazdų giesmininkų porų. Kažkada jų buvo žymiai daugiau. Dar prieš 50 metų per dieną surasdavau 15-20 lizdų, aprašydavau, išmatuodavau kiaušinius, apžieduodavau jaunikliukus. Šiandien per dieną rasti 1-2 šio strazdo lizdus yra šventė. Išgirsti jį giedantį balandžio saulei leidžiantis - taip pat šventė. Tačiau ar gali būti kitaip, jeigu pagal oficialią statistiką Europoje kasmet sumedžiojama (Dieve mano, argi tai medžioklė?) 15 milijonų strazdų giesmininkų. Didelė dalis šio nusikaltimo padaroma, deja, šalyse, kuriose veikia Paukščių direktyva. Tokiais tempais galima išnaikinti bet kurią rūšį, net strazdą giesmininką. Ar to mes siekiame, ar tokį bendravimą su Gamta galime vadinti mūsų bendro gyvenimo principu?
Ar Ž. Dorstas šiandien rašytų kitokią knygą? Kaip norėtųsi sakyti - taip, žinoma. Tačiau dvejonės dėl mūsų pačių verčia būti budriais. Gal per mažai mus moko tėvai (jei tik jie žino, kaip tą daryti?), nespėja išauklėti mokykla ir visuomenė! Jeigu negalime susirinkti ir visiems iki vieno pasakyti, kad sunaikintas upelis privalo būti atkurtas, o jo aplinka jau dabar (dar iki to) turi būti saugoma kaip upės, o ne griovio, aplinka, jeigu negalime vieningai susitarti, kad besaikis gamtos turtų plėšimas mums visai nereikalingas, kaip mes galime planuoti ir įgyvendinti savo Gamtos priesaką: gyventi greta ir nedaryti nieko blogo!
Tėviškės gamta yra amžinybė, prie kurios mums leista prisiliesti, bet niekas nesuteikė teisės ją niokoti, plėšti ir savintis. Žemė, vandenys, oras, visa gyvoji gamta - ne mūsų. Jeigu kuo nors naudojamės, turėtume galvoti panašiai, kaip Suvalkijos žmonės elgiasi skolindamiesi duoną: jei pasiskolinai dvi riekes, grąžink tris! Nes taip - labai gražu, taip teisinga ir garbinga, taip tu pats suteiki džiaugsmo sau ir kitiems.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Augalijos pasaulyje
 L. Januškevičius
Vėlyvieji žiedai... (2)
Šluotelinė hortenzija - Hydrangea paniculata Sieb Savaiminė Rytų ir Pietų Kinijoje, Japonijoje, Sachaline. Želdynuose retoka, dažniau sutinkama stambiažiedė forma (‘Grandiflora‘). Krūmas 1,5-2 m aukščio arba neaukštas medelis. Ūgliai rausvai rudi, nežymiai plaukuoti. Lapai paprasti, ištisiniai, elipsiški ar kiaušiniški, 7-14 cm ilgio, smailiaviršūniai, pjūkliškai dantytais pakraščiais, pleištišku pamatu, tamsiai žali. Žiedai dvilyčiai ir sterilūs, pradžioje balti, vėliau parausvėja, sutelkti viršūninėse šluotelėse. Vaisiai – sausos gelsvai rudos dėžutės. Žydi liepos – rugsėjo mėnesį, dėžutės subręsta rugsėjo – spalio mėnesį. Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo ar kiek drėgnokoje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje, pH 6-7. Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau atrodo saulėtose vietose. Atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai vidutiniškai atspari, rekomenduojama auginti visoje šalyje, išskyrus Rytų Lietuvos regioną. Dekoratyvinės formos: ‘Grandiflora‘ (sterilioji stambiažiedė forma). Visi žiedai belyčiai (sterilūs), balti ar rausvi, sutelkti stambiuose, 15-25 cm ilgio, viršūniniuose šluoteliniuose žiedynuose. Žydi liepos – rugsėjo mėnesį. Gana dažna sodininkų mėgėjų sodybose. ‘Pink Diamond‘ (sterilioji rausvažiedė forma). Žiedai sterilūs, pradžioje kreminiai, o vėliau (antroje vasaros pusėje) gana ryškiai rausvi. Želdynuose reta. Dauginama sėklomis ir žaliais auginiais, o dekoratyvinės formos - žaliais auginiais. Želdynuose tiek rūšis, tiek dekoratyvinės formos sodintinos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose, saulėtose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose. Paprastasis sidabrakrūmis (krūminė sidabražolė) - Potentilla fruticosa L. Tai kosmopolitinė rūšis, savaime paplitusi beveik visame Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje...). Latvijoje ir Estijoje auga savaime, o Lietuvoje tik auginamas. Krūmas iki 1 m aukščio, pusrutuliškos ar suspaustai pusrutuliškos formos. Šakelių žievė rausvai ruda, supleišėjusi. Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, sudaryti iš 3-7 lapelių. Lapeliai be kotelių, smulkūs, lancetiški, 1-3 cm ilgio, lygiakraščiai, abipus plaukuoti, apatinė dalis šilkiškai. Žiedai geltoni ar šviesiai geltoni, 1,5-2,5 cm skersmens, išsidėstę pavieniui arba po kelis. Vaisiai plaukuoti. Pražįsta birželio mėnesio pradžioje ir daugiau ar mažiau žydi visą vasarą ir rudenį iki lapkričio mėnesio. Dirvai vidutiniškai reiklus, geriausiai tarpsta vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priesmėlio ir priemolio dirvoje, pH 5-7. pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet vešliau auga ir gausiau žydi saulėtose vietose. Vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai atsparus, augintinas visoje Lietuvoje. Turi daug dekoratyvinių veislių, kurios skiriasi žiedų spalva, jų dydžiu. Sodinis hamamelis - Hamamelis virginiana L Savaiminis Šiaurės Amerikoje, rytinėse JAV valstijose. Šalies želdynuose dažnesnis už kitas hamamelių rūšis, auginamas botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, sodininkų mėgėjų sodybose. Krūmas 3-6 m aukščio arba neaukštas medelis, dažniausiai netaisyklingos formos. Lapai atvirkščiai kiaušiniški, neretai asimetriški, karbuotai (bukai) dantytais pakraščiais, žali, nežymiai žvilgantys, 8-14 cm ilgio. Žiedai šviesiai geltoni, žydi vėlai rudenį, lapkričio mėnesį, neretai jau iškritus pirmajam sniegui. Vaisių dažniausiai nesubrandina. Dirvai vidutiniškai reiklus, geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje, pH 5-7, pakenčia dalinį užpavėsinimą. Žiemai atsparus, rekomenduojamas auginti plačiau visoje šalyje. Dauginamas sėklomis ir žaliais auginiais. Želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose, gerai matomose vietose. Vertingas ir pakankamai atsparus mūsų klimatinėms sąlygoms egzotinis augalas. Pastaba: Prie vėlai žydinčių augalų priskiriamos ir dauguma stambiažiedžių raganių veislių, kurios šiame straipsnelyje neaprašomos. Pakartotinai žydintys augalai Plaukuotoji robinija (plaukuotasis vikmedis) - Robinia hispida L. Savaiminė Šiaurės Amerikoje, JAV rytinėse, pietinėse ir centrinėse valstijose. Lietuvoje retoka, auginama botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, pavienėse sodininkų mėgėjų sodybose, apleistuose želdynuose gana greitai sulaukėja, gausiai plisdama šakninėmis atžalomis. Krūmas 2-3 m aukščio, kartais neaukštas medelis. Jauni ūgliai, lapkočiai, žiedkočiai ir ankštys apaugę tankiais, rausvais, liaukingais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, 15-20 cm ilgio, sudaryti iš 7-15 plačiai kiaušiniškų ar elipsiškų, žalių ar tamsiai žalių lapelių. Žiedai rausvi ar alyviškai rausvi ar purpuriniai, 2-3 cm ilgio, bekvapiai, sutelkti po 3-5 (7) puošniose svyrančiose kekėse. Ankštys plokščios, 4-8 cm ilgio, tamsiai rausvai rudos. Žydi birželio mėnesį, o negausiai pakartotinai iki rudens. Ankštys subręsta spalio mėnesį. Labai gausiai plinta šaknų atžalomis. Dirvai ir drėgmei nereikli, pH 7-9, šviesamėgė, vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Jautroka žiemai, rekomenduojama auginti Pajūrio žemumos ir Vidurio Lietuvos regionuose. Dauginama sėklomis ir šaknų atžalomis, kurias išaugina labai gausiai. Želdynuose sodintina pavieniui ir grupėmis parkuose, skveruose, miško parkuose, pakelėse, tinka parkų medžių peizažinių grupių ir masyvų pietinių pakraščių apsodinimui, eroduojamų šlaitų sutvirtinimui. Atžalomis labai greitai plinta savaime ir priskirtina prie adventyvinių rūšių. Ypač puošniai atrodo žydėjimo metu, vertinama dėl pakartotinio ilgo žydėjimo. Raukšlėtalapis erškėtis - Rosa rugosa Thunb. Savaime auga Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Japonijoje. Mūsų želdynuose labai dažnas, daug kur randamas sulaukėjęs ir priskiriamas adventyvinėms rūšims. Krūmas 1-2 m aukščio, pusrutuliškos ar netaisyklingos formos, dygliuotomis šakelėmis ir ūgliais. Ūgliai storoki, tankiai veltiniškai plaukuoti ir dygliuoti. Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, 8-15 cm ilgio, sudaryti iš 5-9 elipsiškų ar beveik apskritų, 2-4 cm ilgio, nusmailėjusiomis viršūnėmis, tamsiai žalių, nežymiai žvilgančių lapelių. Žiedai purpuriškai rožiniai, 4-8 cm skersmens, išsidėstę pavieniui arba po 2—3(5). Vaisiai suspaustai rutuliški, 2-3 cm skersmens, raudoni, valgomi, vitaminingi. Iš jų gali būti gaminamos uogienės, kompotai, įvairūs gydomieji, organizmą stiprinantys ir atstatantys preparatai, arbatos ir mikstūros. Žydi birželio mėnesį, o negausiai pakartotinai – iki rudens. Vaisiai sunoksta rugsėjo – spalio mėnesį. Plinta šakninėmis atžalomis. Dirvai ir drėgmei nereiklus, pH 5-8. Šviesamėgis, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, bet jautrokas ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, auginamas visoje šalyje. Turi gana daug dekoratyvinių formų, bet pakartotinas vėlyvesnis žydėjimas būdingas tik rūšiai. Dauginamas sėklomis, žaliais auginiais ir šakninėmis atžalomis. Želdynuose sodintinas pavieniui ir grupėmis parkuose, miško parkuose, kaimo sodybose, pakelėse, tinka eroduojamų šlaitų sutvirtinimui, neturtingų dykviečių apželdinimui, vertingas ornitochorinis ir vitamininis augalas, vertinamos dėl puošnaus ir ilgo žydėjimo. Vijoklinis sausmedis - Lonicera periclymenum L. Savaime auga Europoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje gana dažnas sodininkų mėgėjų sodybose. Vijoklis, ant atramų pakylantis iki 3-4 (7) m. Lapai vasaržaliai, elipsiški ar kiaušiniški, plačiai pleištiškais ar apskritais pagrindais, nežymiai nusmailėjusiomis ar apvaliomis viršūnėmis, lygiakraščiai, 4-6 cm ilgio, tamsiai žali, apatinė pusė melsvai žalia. Žiedai 4-5 cm ilgio, išorėje rausvi, o vidinėje pusėje gelsvai balti, išsidėstę puošniose viršūninėse kekėse, Uogos raudonos ar tamsiai raudonos. Žydi birželio mėnesį, o pakartotinai negausiai iki rudens. Dirvai palyginti nereiklus, geriausiai auga vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje, pH 7-9. Pakenčia dalinį užpavėsinimą, atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai pakankamai atsparus, auginamas visoje šalyje. Dekoratyvinės formos: ‘Belgica‘ (raudonžiedė forma). Žiedų vainikėlio išorinė pusė tamsiai purpurinė, o vidinė – gelsvai balta. Žydi birželio mėnesį, o vėliau negausiai per visą vasarą. ‘Serotina‘ (vėlyvoji raudonžiedė forma). Žiedų vainikėlio išorinė pusė tamsiai purpurinė, o vidinė – kremiškai balta. Žydi birželio mėnesį, o vėliau negausiai žydi iki vėlyvo rudens. Panašus į veislę ‘Belgica‘, bet žydėjimas ilgesnis. Rūšis dauginama sėklomis ir žaliais auginiais, o dekoratyvinės formos – žaliais auginais. Želdynuose naudojamos vertikaliam apželdinimui, vertinamos dėl ilgo žydėjimo. Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS |
Plaukuotoji robinija - Robinia hispida L.
Paprastasis sidabrakrūmis - Potentilla fruticosa L.
Vijoklinis sausmedis - Lonicera periclymenum L.
Šluotelinė hortenzija - Hydrangea paniculata Sieb. ‘Pink Diamond‘
Sodinis hamamelis - Hamamelis virginiana L
Raukšlėtalapis erškėtis - Rosa rugosa Thunb
|
Laiškai
V. Bagdonas
Kai bendri namai visų, tai ir... niekieno
Visai neseniai Romos Popiežius Pranciškus parengė antrąją savo encikliką „Laudato si“ („Būk pagarbintas“), kurioje aptariami ekologinio švietimo ir žmonių dvasingumo, ekologinės krizės, klimato kaitos, visuomenės gyvenimo vertybių nuosmukio, gamtos skurdinimo ir niokojimo bei eilė kitų problemų. „Kokį pasaulį norime palikti ateinantiems po mūsų, dabar augantiems vaikams“? – tai vienas iš klausimų, keliamų Šventojo Tėvo naujoje enciklikoje. Popiežius atkreipia dėmesį, kad Žemė - tai visų mūsų bendri namai, tačiau ši Žemė dabar suniokota, apiplėšta, dejuojanti, kadangi žmogaus veikla tarnauja tik pinigams ir vartotojiškumui. „Žemė, kurioje gyvename, tampa vis mažiau turtinga ir graži, vis labiau nuskurdinta ir pilka“, - pabrėžiama enciklikoje. Todėl Romos Popiežius kviečia visus tikinčiuosius rimtai apmąstyti ne tiktai savo santykį su Dievu, savo artimaisiais, su savimi, bet ir su visa kūrinija, pagalvoti apie bendrus visų mūsų namus, prisiminti atsakomybę ir pareigą gamtai, saugoti visą aplinką, nes niokoti aplinką tai reiškia naikinti pačiam save...
Kiekviena šio globalines pasaulio problemas iškeliančio dokumento eilutė persmelkta katalikų bažnyčios dvasinio lyderio rūpestingumu, pergyvenimu dėl gresiančios ekologinės katastrofos ir vis gilėjančio žmonių dvasinio nuosmukio, abejingumo mūsų bendrų namų likimui ir išlikimui...
Skaitydamas enciklikos teiginius, negalėjau atsistebėti Šventojo Tėvo nuovokumu, erudicija, supratingumu, įsijautimu į esančias problemas. Jis rašo taip taikliai, konkrečiai, aiškiai, suprantamai, kad, atrodo, tarsi būtų apsilankęs mūsų kaimuose, miesteliuose, rajonų centruose ir pats savo akimis išvydęs, kaip mes elgiamės gamtoje, kaip tvarkomės savo kiemuose, kokie mūsų santykiai su kaimynais, kokia yra aplinkos, buities kultūra, kokie yra tie bendri mūsų visų namai...
Reikia atvirai, pridėjus ranką prie širdies, prisipažinti, kad iki šiol labai mažai darėme (o ir šiuo metu darome) dėl visų mūsų bendrų namų puoselėjimo, išsaugojimo ateities kartoms. Netgi yra priešingai. Kai tie namai yra bendri, tai, vadinasi, ir niekieno. Todėl aplinką teršiame, gamtą niokojame, tarsi elgdamiesi pagal principą: „Po mūsų nors ir tvanas“...
Toli pavyzdžių nereikia ieškoti. Antai, dabar ir nedidelių miestelių, ir buvusių kolūkių gyvenviečių gatvės turi pavadinimus. Gražiai skamba tie gatvių pavadinimai: „Rožių“, „Rūtų“, „Liepų“, „Gėlių“, „Klevų“, „Beržų“, „Svajonių“, „ Gojaus“ , „ Laimės“, „Sodžiaus“ ir pan. Betgi toli gražu ne rožėmis, rūtomis ar liepžiedžiais dvelkia šitose gatvėse. Dažnai, labai dažnai aplink tvyro fekalijų kvapas. Juk labai retai kuriame miestelyje ar gyvenvietėje veikia nuotekų valymo įrenginiai. Jei sovietmečiu ir buvo kur nors sumontuota tokia įranga, tai ji seniai nebeveikia, mechanizmai išdraskyti, suniokoti, išvogti, parduoti metalo supirkėjams. Jau įprastas dalykas kaimo vietovėse - vietinė kanalizacija. Iš namuose esančių vonių, tualetų nuotekos išbėga į kiemuose įrengtus šulinėlius. O toliau sodybų šeimininkai tvarkosi kaip kam geriau išeina. Rūpestingesni šeimininkai turi įsirengę specialius siurblius, tad laikas nuo laiko jų pagalba šulinėlių turinį ištuština. Betgi namai „sukišti“ vieni prie kitų, ribojasi priesodybiniai sklypai, sodai, daržai. Taigi, nori nenori, bet nuotekos, siurbiamos iš vieno kiemo, patenka jau į kito kiemo valdas. Vietinę kanalizaciją dabar turi įsirengę dauguma gyventojų, tad kone kasdien tai vienas, tai kitas nuotekas ir leidžia, siurblius įjungia. Todėl aplinkui nuolat ir tvyro bjauri smarvė. Dar kai kas įsigudrina po žeme nutiesti vamzdynus ir kanalizacinius vandenis iš sodybų nukreipti į melioracijos griovius, netoliese tekančius upeliukus, tad fekalijos išplaukia toli toli į upes, ežerus. Kiti net galvos nesuka dėl tų visokių kanalizacijų. Šuliniai prisipildo, teka nešvarumai į kiemus, sodus, ant kelių, ir niekas dėl to nesijaudina. Ir dėl lauko tualetų kaimiečiai nejaučia didelių problemų. Kai prireikia ištuštinti jų turinį, visos „gėrybės“ išpilamos kur nors šalia kaimynų tvoros, geriausiu atveju panešama toliau link kokio miškelio ar netoliese esančios pievos... Prie visokiausių kvapų sodiečiai jau įpratę. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens taip ir tvyro degėsių kvapas, nes deginama pernykštė žolė, perpuvęs, netvarkingų ūkininkų nesutvarkytas šienas, niekam nereikalingi šiaudai, sugrėbti nukritę medžių lapai. Žinia, retkarčiais į kaimo vietoves užsuka ir aplinkosaugininkai, kurie „padegėjus“ griežtai baudžia. Todėl pastarieji įsigudrino ir laužus degina, šieno ar šiaudų atliekas pleškina nakčia, kuomet pareigūnai ilsisi ir po kaimus nevažinėja. Važiuojant vieno ar kito rajono keliais, lengvai gali atspėti, kur netoliese yra kiaulių fermos. Tai atskleidžia tvyranti smarvė. Ypač bjaurus kvapas dešimtis kilometrų lydi važiuojant pro tokias fermas nakties metu. Akivaizdu, kad tuomet į laukus išpilamos srutos. Šiaip yra griežti reikalavimai, kaip srutos turi būti kaupiamos, laikomos, kuomet jas galima išpilti į laukus, būtinai tuoj pat užariant. Kas patikrins, išsiaiškins, suras ir nubaus kaltininkus, jeigu srutos iš fermų į laukus išliejamos vidurnaktį? O kam rūpi, ką individualių namų savininkai tiek kaimo vietovėse, tiek ir miestuose degina krosnyse, kuo šildosi šaltuoju metų laiku? Šalia kai kurių namų galima pajusti baisią smarvę. Akivaizdu, kad ne malkomis, durpėmis ar akmens anglimi šildomasi. Toks kuras irgi turi specifinį kvapą, bet ne tokį bjaurų. Pasirodo, kai kas įsigudrino pleškinti krosnyse nereikalingus rūbus, kurių dažnas pigiai prisiperka turguose, nes iš užsienio to gero privežama labai daug. Panešioti drabužiai nebeskalbiami, o grūdami į krosnis. Yra ir tokių „gudručių“, kurie degina sukapotas į gabalus automobilių padangas, išmestų į sąvartynus baldų, televizorių lakuotas medines dalis ir pan. Deginami krosnyse ir šiaudai, šienas, visokios šiukšlės, o ūkininkai ugnimi (ir šiluma) paverčia netgi atliekamus grūdus.
Tad, ar dar reikia stebėtis, kai, išėjus į lauką pakvėpuoti grynu oru, pradeda to oro tiesiog trūkti, kad pradeda skaudėti galvą, perštėti akis ar nosį? Ar reikia stebėtis, kad po gausesnio lietaus ant augalų atsiranda visokios dėmės, o induose palieka storas nešvarumų sluoksnis? Sakoma, kad taip yra dėl to, kad krinta „rūgštus“ lietus. Savaime suprantama, jei mes į atmosferą išleidžiame visokiausius kvapus, nešvarumus, lakias medžiagas, degėsius, tai iš ten į žemę irgi sugrįžta ne patys geriausi, maloniausi ir sveikiausi dalykai. Kiek dabar sunaudojame įvairiausių dezodorantų, dažų, dažiklių, skiediklių, lakų, skalbimo priemonių. Kiek išberiame ant augalų trąšų, cheminių priemonių prieš ligas ir kenkėjus. Kas besuskaičiuos? Ar negalima būtų vartoti tos chemijos mažiau, o dažniau prisiminti liaudiškas valymo, skalbimo priemones, natūralias ir ekologiškas medžiagas, kokias buityje, kasdieniniame gyvenime naudojo mūsų senoliai? Žinoma, kad galima. Bet kas tuo užsiims, kas gaiš laiką, ieškos atitinkamos literatūros, ruoš kažkokias ekologiškas medžiagas? Nueinama lengviausiu keliu: juk prekybos centruose net lentynos lūžta nuo visokiausių prekių. Ko tiktai širdis geidžia čia surasi: ir paslaptingų „E“ su skaičiais prifarširuotų maisto produktų, ir spalvingomis etiketėmis paženklintų, gausiai išreklamuotų valiklių, skalbikių, oro gaiviklių ir kitokių „iklių“. Panaudotos šitos „gėrybės“ juk nedingsta be pėdsakų. Su nuotekomis, šiukšlėmis, pelenais jos patenka į bendrus mūsų namus - į aplinką.
O kiek visokiausių teršalų patenka į upelius, upes, ežerus! Ne visur net ir maudytis yra saugu, o žuvys ar kitokie gyviai tokiuose vandenyse veisiasi. Nuolat kartojama, kad nebelikus kolūkių, nebepilama į laukus tiek daug trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, tad nebeteršiami melioracijos grioviai, upeliai, paežerės. Kolūkių tikrai jau dvi dešimtys metų nebėra. Betgi ir ūkininkai nevengia į laukus gausiai išberti visokiausių chemikalų ar trąšų. Ir traktorių, žemės ūkio padargų, lengvųjų automobilių nevengiama išplauti prie vandens telkinių. Vis naiviai galvojama: „Kas čia tokio, kad kartą kitą mašinėlę ar traktorių prie griovio, upelio ar ežeriuko nuplausiu?“ Nuo vieno kito tokio atvejo, žinoma, niekas neatsitiks. Bet jei tokių plovėjų bus dešimtys, šimtai, upeliais ir grioviais tekės jau nebe vanduo, o mazuto, gazolio srovės...
Kai Anykščiuose, gavus europines lėšas, buvo tvarkomas kairysis Šventosios upės krantas, daugelis privačių namų, esančių netoli upės, gyventojų tam labai priešinosi. Greitai paaiškėjo ir dėl ko taip kai kurie anykštėnai piktinosi, nenorėjo gražiai sutvarkytos upės krantinės. Ogi technikai pradėjus kasti pakrantę, iš po žemių masiškai išlindo vamzdžiai, nutiesti nuo namų į upę. Tokiu būdu ne vieną dešimtmetį gyventojai „sprendė“ nuotekų šalinimo klausimus - paslapčia išvedei iš namo kanalizacijos vamzdį į upę, užpylei žemėmis ir tegu sau bėga visokie nešvarumai iš virtuvės ar tualeto į upę...
Tokia tad padėtis su bendrais visų namais, kurie yra visų, taigi, ir niekieno. Todėl čia kiekvienas ir elgiasi taip, kaip išmano, visai nesijaudindamas dėl gamtosauginių problemų. Ir tai, ką aprašiau šiuose pamąstymuose, yra tiktai dalelė pavyzdžių, bylojančių apie visuomenės abejingumą...
Vytautas BAGDONAS
Visai neseniai Romos Popiežius Pranciškus parengė antrąją savo encikliką „Laudato si“ („Būk pagarbintas“), kurioje aptariami ekologinio švietimo ir žmonių dvasingumo, ekologinės krizės, klimato kaitos, visuomenės gyvenimo vertybių nuosmukio, gamtos skurdinimo ir niokojimo bei eilė kitų problemų. „Kokį pasaulį norime palikti ateinantiems po mūsų, dabar augantiems vaikams“? – tai vienas iš klausimų, keliamų Šventojo Tėvo naujoje enciklikoje. Popiežius atkreipia dėmesį, kad Žemė - tai visų mūsų bendri namai, tačiau ši Žemė dabar suniokota, apiplėšta, dejuojanti, kadangi žmogaus veikla tarnauja tik pinigams ir vartotojiškumui. „Žemė, kurioje gyvename, tampa vis mažiau turtinga ir graži, vis labiau nuskurdinta ir pilka“, - pabrėžiama enciklikoje. Todėl Romos Popiežius kviečia visus tikinčiuosius rimtai apmąstyti ne tiktai savo santykį su Dievu, savo artimaisiais, su savimi, bet ir su visa kūrinija, pagalvoti apie bendrus visų mūsų namus, prisiminti atsakomybę ir pareigą gamtai, saugoti visą aplinką, nes niokoti aplinką tai reiškia naikinti pačiam save...
Kiekviena šio globalines pasaulio problemas iškeliančio dokumento eilutė persmelkta katalikų bažnyčios dvasinio lyderio rūpestingumu, pergyvenimu dėl gresiančios ekologinės katastrofos ir vis gilėjančio žmonių dvasinio nuosmukio, abejingumo mūsų bendrų namų likimui ir išlikimui...
Skaitydamas enciklikos teiginius, negalėjau atsistebėti Šventojo Tėvo nuovokumu, erudicija, supratingumu, įsijautimu į esančias problemas. Jis rašo taip taikliai, konkrečiai, aiškiai, suprantamai, kad, atrodo, tarsi būtų apsilankęs mūsų kaimuose, miesteliuose, rajonų centruose ir pats savo akimis išvydęs, kaip mes elgiamės gamtoje, kaip tvarkomės savo kiemuose, kokie mūsų santykiai su kaimynais, kokia yra aplinkos, buities kultūra, kokie yra tie bendri mūsų visų namai...
Reikia atvirai, pridėjus ranką prie širdies, prisipažinti, kad iki šiol labai mažai darėme (o ir šiuo metu darome) dėl visų mūsų bendrų namų puoselėjimo, išsaugojimo ateities kartoms. Netgi yra priešingai. Kai tie namai yra bendri, tai, vadinasi, ir niekieno. Todėl aplinką teršiame, gamtą niokojame, tarsi elgdamiesi pagal principą: „Po mūsų nors ir tvanas“...
Toli pavyzdžių nereikia ieškoti. Antai, dabar ir nedidelių miestelių, ir buvusių kolūkių gyvenviečių gatvės turi pavadinimus. Gražiai skamba tie gatvių pavadinimai: „Rožių“, „Rūtų“, „Liepų“, „Gėlių“, „Klevų“, „Beržų“, „Svajonių“, „ Gojaus“ , „ Laimės“, „Sodžiaus“ ir pan. Betgi toli gražu ne rožėmis, rūtomis ar liepžiedžiais dvelkia šitose gatvėse. Dažnai, labai dažnai aplink tvyro fekalijų kvapas. Juk labai retai kuriame miestelyje ar gyvenvietėje veikia nuotekų valymo įrenginiai. Jei sovietmečiu ir buvo kur nors sumontuota tokia įranga, tai ji seniai nebeveikia, mechanizmai išdraskyti, suniokoti, išvogti, parduoti metalo supirkėjams. Jau įprastas dalykas kaimo vietovėse - vietinė kanalizacija. Iš namuose esančių vonių, tualetų nuotekos išbėga į kiemuose įrengtus šulinėlius. O toliau sodybų šeimininkai tvarkosi kaip kam geriau išeina. Rūpestingesni šeimininkai turi įsirengę specialius siurblius, tad laikas nuo laiko jų pagalba šulinėlių turinį ištuština. Betgi namai „sukišti“ vieni prie kitų, ribojasi priesodybiniai sklypai, sodai, daržai. Taigi, nori nenori, bet nuotekos, siurbiamos iš vieno kiemo, patenka jau į kito kiemo valdas. Vietinę kanalizaciją dabar turi įsirengę dauguma gyventojų, tad kone kasdien tai vienas, tai kitas nuotekas ir leidžia, siurblius įjungia. Todėl aplinkui nuolat ir tvyro bjauri smarvė. Dar kai kas įsigudrina po žeme nutiesti vamzdynus ir kanalizacinius vandenis iš sodybų nukreipti į melioracijos griovius, netoliese tekančius upeliukus, tad fekalijos išplaukia toli toli į upes, ežerus. Kiti net galvos nesuka dėl tų visokių kanalizacijų. Šuliniai prisipildo, teka nešvarumai į kiemus, sodus, ant kelių, ir niekas dėl to nesijaudina. Ir dėl lauko tualetų kaimiečiai nejaučia didelių problemų. Kai prireikia ištuštinti jų turinį, visos „gėrybės“ išpilamos kur nors šalia kaimynų tvoros, geriausiu atveju panešama toliau link kokio miškelio ar netoliese esančios pievos... Prie visokiausių kvapų sodiečiai jau įpratę. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens taip ir tvyro degėsių kvapas, nes deginama pernykštė žolė, perpuvęs, netvarkingų ūkininkų nesutvarkytas šienas, niekam nereikalingi šiaudai, sugrėbti nukritę medžių lapai. Žinia, retkarčiais į kaimo vietoves užsuka ir aplinkosaugininkai, kurie „padegėjus“ griežtai baudžia. Todėl pastarieji įsigudrino ir laužus degina, šieno ar šiaudų atliekas pleškina nakčia, kuomet pareigūnai ilsisi ir po kaimus nevažinėja. Važiuojant vieno ar kito rajono keliais, lengvai gali atspėti, kur netoliese yra kiaulių fermos. Tai atskleidžia tvyranti smarvė. Ypač bjaurus kvapas dešimtis kilometrų lydi važiuojant pro tokias fermas nakties metu. Akivaizdu, kad tuomet į laukus išpilamos srutos. Šiaip yra griežti reikalavimai, kaip srutos turi būti kaupiamos, laikomos, kuomet jas galima išpilti į laukus, būtinai tuoj pat užariant. Kas patikrins, išsiaiškins, suras ir nubaus kaltininkus, jeigu srutos iš fermų į laukus išliejamos vidurnaktį? O kam rūpi, ką individualių namų savininkai tiek kaimo vietovėse, tiek ir miestuose degina krosnyse, kuo šildosi šaltuoju metų laiku? Šalia kai kurių namų galima pajusti baisią smarvę. Akivaizdu, kad ne malkomis, durpėmis ar akmens anglimi šildomasi. Toks kuras irgi turi specifinį kvapą, bet ne tokį bjaurų. Pasirodo, kai kas įsigudrino pleškinti krosnyse nereikalingus rūbus, kurių dažnas pigiai prisiperka turguose, nes iš užsienio to gero privežama labai daug. Panešioti drabužiai nebeskalbiami, o grūdami į krosnis. Yra ir tokių „gudručių“, kurie degina sukapotas į gabalus automobilių padangas, išmestų į sąvartynus baldų, televizorių lakuotas medines dalis ir pan. Deginami krosnyse ir šiaudai, šienas, visokios šiukšlės, o ūkininkai ugnimi (ir šiluma) paverčia netgi atliekamus grūdus.
Tad, ar dar reikia stebėtis, kai, išėjus į lauką pakvėpuoti grynu oru, pradeda to oro tiesiog trūkti, kad pradeda skaudėti galvą, perštėti akis ar nosį? Ar reikia stebėtis, kad po gausesnio lietaus ant augalų atsiranda visokios dėmės, o induose palieka storas nešvarumų sluoksnis? Sakoma, kad taip yra dėl to, kad krinta „rūgštus“ lietus. Savaime suprantama, jei mes į atmosferą išleidžiame visokiausius kvapus, nešvarumus, lakias medžiagas, degėsius, tai iš ten į žemę irgi sugrįžta ne patys geriausi, maloniausi ir sveikiausi dalykai. Kiek dabar sunaudojame įvairiausių dezodorantų, dažų, dažiklių, skiediklių, lakų, skalbimo priemonių. Kiek išberiame ant augalų trąšų, cheminių priemonių prieš ligas ir kenkėjus. Kas besuskaičiuos? Ar negalima būtų vartoti tos chemijos mažiau, o dažniau prisiminti liaudiškas valymo, skalbimo priemones, natūralias ir ekologiškas medžiagas, kokias buityje, kasdieniniame gyvenime naudojo mūsų senoliai? Žinoma, kad galima. Bet kas tuo užsiims, kas gaiš laiką, ieškos atitinkamos literatūros, ruoš kažkokias ekologiškas medžiagas? Nueinama lengviausiu keliu: juk prekybos centruose net lentynos lūžta nuo visokiausių prekių. Ko tiktai širdis geidžia čia surasi: ir paslaptingų „E“ su skaičiais prifarširuotų maisto produktų, ir spalvingomis etiketėmis paženklintų, gausiai išreklamuotų valiklių, skalbikių, oro gaiviklių ir kitokių „iklių“. Panaudotos šitos „gėrybės“ juk nedingsta be pėdsakų. Su nuotekomis, šiukšlėmis, pelenais jos patenka į bendrus mūsų namus - į aplinką.
O kiek visokiausių teršalų patenka į upelius, upes, ežerus! Ne visur net ir maudytis yra saugu, o žuvys ar kitokie gyviai tokiuose vandenyse veisiasi. Nuolat kartojama, kad nebelikus kolūkių, nebepilama į laukus tiek daug trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, tad nebeteršiami melioracijos grioviai, upeliai, paežerės. Kolūkių tikrai jau dvi dešimtys metų nebėra. Betgi ir ūkininkai nevengia į laukus gausiai išberti visokiausių chemikalų ar trąšų. Ir traktorių, žemės ūkio padargų, lengvųjų automobilių nevengiama išplauti prie vandens telkinių. Vis naiviai galvojama: „Kas čia tokio, kad kartą kitą mašinėlę ar traktorių prie griovio, upelio ar ežeriuko nuplausiu?“ Nuo vieno kito tokio atvejo, žinoma, niekas neatsitiks. Bet jei tokių plovėjų bus dešimtys, šimtai, upeliais ir grioviais tekės jau nebe vanduo, o mazuto, gazolio srovės...
Kai Anykščiuose, gavus europines lėšas, buvo tvarkomas kairysis Šventosios upės krantas, daugelis privačių namų, esančių netoli upės, gyventojų tam labai priešinosi. Greitai paaiškėjo ir dėl ko taip kai kurie anykštėnai piktinosi, nenorėjo gražiai sutvarkytos upės krantinės. Ogi technikai pradėjus kasti pakrantę, iš po žemių masiškai išlindo vamzdžiai, nutiesti nuo namų į upę. Tokiu būdu ne vieną dešimtmetį gyventojai „sprendė“ nuotekų šalinimo klausimus - paslapčia išvedei iš namo kanalizacijos vamzdį į upę, užpylei žemėmis ir tegu sau bėga visokie nešvarumai iš virtuvės ar tualeto į upę...
Tokia tad padėtis su bendrais visų namais, kurie yra visų, taigi, ir niekieno. Todėl čia kiekvienas ir elgiasi taip, kaip išmano, visai nesijaudindamas dėl gamtosauginių problemų. Ir tai, ką aprašiau šiuose pamąstymuose, yra tiktai dalelė pavyzdžių, bylojančių apie visuomenės abejingumą...
Vytautas BAGDONAS
Paryžiaus klimato susitarimas skelbia iškastinio kuro eros pabaigą
2015 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje 196 pasaulio šalys patvirtino susitarimą, kuris siunčia aiškų signalą investuotojams, pramonės ir energetikos sektoriams bei vyriausybėms apie iškastinio kuro eros pabaigą. Jame numatoma, kad iki šio amžiaus vidurio turi būti pasiekta, kad žmonija šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmestų ne daugiau, nei planeta gali jų sugerti, t.y. kad žmonijos poveikis klimato kaitai priartėtų prie nulinio. Šalys sutarė bendromis pastangomis užtikrinti, kad vidutinė pasaulio temperatūra kiltų gerokai mažiau nei 2°C nuo pramonės revoliucijos laikų ir siekti sustabdyti globalų atšilimą ties 1,5°C riba, pripažindamos, kad tai žymiai sumažintų klimato kaitos padarinių mąstą. Taip pat daug dėmesio skiriama prisitaikymo prie klimato kaitos pastangoms, bei neišvengiamų klimato pokyčių sukeltiems nuostoliams ir žalai bei finansavimo klausimams.
Paryžiaus susitarimas įpareigoja išsivysčiusias šalis imtis sparčių ir efektyvių priemonių pereinant prie mažo anglies dvideginio technologijų. Besivystančios šalys įsipareigoja aktyviai prisidėti prie atmosferos taršos mažinimo pagal savo galimybes ir išsivysčiusių šalių paramą. Kas penkis metus, pradedant 2018 m., šalys turės pateikti vis ambicingesnius planus, kurių bendras poveikis bus peržiūrimas atsižvelgiant į pasaulinę situaciją ir vertinamas remiantis naujausiomis mokslo žiniomis.
„Pakankamai aukšta Paryžiaus susitarimo ambicija atitinka ilgalaikius Lietuvos interesus. Tik pasaulyje, kuriame klimato kaita bus suvaldyta, galima užtikrinti ilgalaikę taiką ir politinį stabilumą, kurie yra būtini tokių šalių kaip Lietuva suverenumui ir klestėjimui. Todėl Lietuva turi palaikyti kuo didesnes ES ir kitų šalių pastangas kovoti su klimato kaita bei pati rodyti pavyzdį maksimaliai išnaudodama atsinaujinančių išteklių ir energijos naudojimo efektyvumo galimybes energetinei nepriklausomybei stiprinti.“ – teigia Gintarė Krušnienė, VšĮ „DVI Darnaus vystymo iniciatyvos“ delegatė Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje.
Susitarimas apima ir prisitaikymą ruošiantis numatomiems klimato kaitos poveikiams. Šalys susitarė reguliariai rengti prisitaikymo planus, jais remiantis besivystančioms šalims bus skiriama finansinė, technologinė, gebėjimų stiprinimo parama.
Labai svarbu, kad susitarime atsirado aiški takoskyra tarp prisitaikymo ir nebesulaikomų klimato kaitos padarinių valdymo. Pastariesiems klausimams spręsti atsiras tikslinė klimato kaitos nuostolių ir žalos atstatymo programa. Didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kad ši priemonė tarnautų labiausiai pažeidžiamiesiems.
Niekam ne paslaptis, kad finansų klausimai ir parama besivystančioms šalims tam, kad jos galėtų imtis klimato kaitos švelninimo priemonių ir prisitaikytų prie neišvengiamo poveikio, buvo lemtingi sąžiningam ir ambicingam Paryžiaus susitarimui. Išsivysčiusios šalys sutarė padidinti finansinę paramą tiek, jog besivystančios šalys galėtų sėsti prie derybų stalo Paryžiuje. Ypatingas dėmesys parodytas neturtingiausioms ir mažųjų salų šalims, kurios yra „klimato kaitos fronto linijoje“ ir pirmosios bei didžiausiu mastu patiria tokius klimato kaitos padarinius kaip ekstremalios audros ir sausros, jūros lygio kilimas ir kt. Visgi ilgalaikė finansinė parama besivystančioms šalims liko neapibrėžta, neįvardinta nei sumų, nei konkretesnių principų, kaip šalys ateityje spręs šį klausimą. Akivaizdu, kad stiprėjant klimato kaitos poveikiui ir aiškiau suvokiant istorinės šalių atsakomybės kainą, prie finansavimo klausimo bus nuolat grįžtama.
Dabar, kai valstybių vadovai po du dešimtmečius vykusio derybinio proceso, sureagavo į mokslininkų ir pilietinės visuomenės raginimus stabdyti įsibėgėjančią klimato kaitą, turi būti padaryta viskas, kad ambicingi Paryžiaus susitarimo tikslai ir žodžiai virstų konkrečiais ir lygiai tiek pat ambicingais veiksmais. Šiemet pateikti šalių įsipareigojimai mažinti atmosferos taršą yra nesuderinami su Paryžiaus susitarimo tikslais, nes veda link 3°C šiltesnio pasaulio. Paryžiaus susitikimo sprendimai tai pripažįsta ir numato nacionalinių tikslų peržiūrą 2018 metais. Tai vienintelė proga valstybėms parodyti, kad yra pasiruošę sustabdyti klimato kaitą ties 1,5°C riba realiais darbais.
Inga RINGAILAITĖ
2015 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje 196 pasaulio šalys patvirtino susitarimą, kuris siunčia aiškų signalą investuotojams, pramonės ir energetikos sektoriams bei vyriausybėms apie iškastinio kuro eros pabaigą. Jame numatoma, kad iki šio amžiaus vidurio turi būti pasiekta, kad žmonija šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmestų ne daugiau, nei planeta gali jų sugerti, t.y. kad žmonijos poveikis klimato kaitai priartėtų prie nulinio. Šalys sutarė bendromis pastangomis užtikrinti, kad vidutinė pasaulio temperatūra kiltų gerokai mažiau nei 2°C nuo pramonės revoliucijos laikų ir siekti sustabdyti globalų atšilimą ties 1,5°C riba, pripažindamos, kad tai žymiai sumažintų klimato kaitos padarinių mąstą. Taip pat daug dėmesio skiriama prisitaikymo prie klimato kaitos pastangoms, bei neišvengiamų klimato pokyčių sukeltiems nuostoliams ir žalai bei finansavimo klausimams.
Paryžiaus susitarimas įpareigoja išsivysčiusias šalis imtis sparčių ir efektyvių priemonių pereinant prie mažo anglies dvideginio technologijų. Besivystančios šalys įsipareigoja aktyviai prisidėti prie atmosferos taršos mažinimo pagal savo galimybes ir išsivysčiusių šalių paramą. Kas penkis metus, pradedant 2018 m., šalys turės pateikti vis ambicingesnius planus, kurių bendras poveikis bus peržiūrimas atsižvelgiant į pasaulinę situaciją ir vertinamas remiantis naujausiomis mokslo žiniomis.
„Pakankamai aukšta Paryžiaus susitarimo ambicija atitinka ilgalaikius Lietuvos interesus. Tik pasaulyje, kuriame klimato kaita bus suvaldyta, galima užtikrinti ilgalaikę taiką ir politinį stabilumą, kurie yra būtini tokių šalių kaip Lietuva suverenumui ir klestėjimui. Todėl Lietuva turi palaikyti kuo didesnes ES ir kitų šalių pastangas kovoti su klimato kaita bei pati rodyti pavyzdį maksimaliai išnaudodama atsinaujinančių išteklių ir energijos naudojimo efektyvumo galimybes energetinei nepriklausomybei stiprinti.“ – teigia Gintarė Krušnienė, VšĮ „DVI Darnaus vystymo iniciatyvos“ delegatė Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje.
Susitarimas apima ir prisitaikymą ruošiantis numatomiems klimato kaitos poveikiams. Šalys susitarė reguliariai rengti prisitaikymo planus, jais remiantis besivystančioms šalims bus skiriama finansinė, technologinė, gebėjimų stiprinimo parama.
Labai svarbu, kad susitarime atsirado aiški takoskyra tarp prisitaikymo ir nebesulaikomų klimato kaitos padarinių valdymo. Pastariesiems klausimams spręsti atsiras tikslinė klimato kaitos nuostolių ir žalos atstatymo programa. Didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kad ši priemonė tarnautų labiausiai pažeidžiamiesiems.
Niekam ne paslaptis, kad finansų klausimai ir parama besivystančioms šalims tam, kad jos galėtų imtis klimato kaitos švelninimo priemonių ir prisitaikytų prie neišvengiamo poveikio, buvo lemtingi sąžiningam ir ambicingam Paryžiaus susitarimui. Išsivysčiusios šalys sutarė padidinti finansinę paramą tiek, jog besivystančios šalys galėtų sėsti prie derybų stalo Paryžiuje. Ypatingas dėmesys parodytas neturtingiausioms ir mažųjų salų šalims, kurios yra „klimato kaitos fronto linijoje“ ir pirmosios bei didžiausiu mastu patiria tokius klimato kaitos padarinius kaip ekstremalios audros ir sausros, jūros lygio kilimas ir kt. Visgi ilgalaikė finansinė parama besivystančioms šalims liko neapibrėžta, neįvardinta nei sumų, nei konkretesnių principų, kaip šalys ateityje spręs šį klausimą. Akivaizdu, kad stiprėjant klimato kaitos poveikiui ir aiškiau suvokiant istorinės šalių atsakomybės kainą, prie finansavimo klausimo bus nuolat grįžtama.
Dabar, kai valstybių vadovai po du dešimtmečius vykusio derybinio proceso, sureagavo į mokslininkų ir pilietinės visuomenės raginimus stabdyti įsibėgėjančią klimato kaitą, turi būti padaryta viskas, kad ambicingi Paryžiaus susitarimo tikslai ir žodžiai virstų konkrečiais ir lygiai tiek pat ambicingais veiksmais. Šiemet pateikti šalių įsipareigojimai mažinti atmosferos taršą yra nesuderinami su Paryžiaus susitarimo tikslais, nes veda link 3°C šiltesnio pasaulio. Paryžiaus susitikimo sprendimai tai pripažįsta ir numato nacionalinių tikslų peržiūrą 2018 metais. Tai vienintelė proga valstybėms parodyti, kad yra pasiruošę sustabdyti klimato kaitą ties 1,5°C riba realiais darbais.
Inga RINGAILAITĖ
Etnokultūra
Prof. Libertas Klimka
Apie liaudiškus matus ir saikus
Žinioms apie gamtą tikrumą suteikia matavimai. Jie kažkada prasidėjo nuo palyginimų; juk sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, linai septynių gniaužtų, lašiniai per plaštaką ir t.t.. Žodžio „matuoti” šaknis yra bendra įvairių indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Įvairiose kalbose tai reiškia „vynioti”, „sukti”, „supinti”. Galima spėti, kad kitados mato ir matavimo sąvokos buvo siejamos su siūlu, audiniu. Taip pat ir su metimo judesiu. Lietuvių žodis „mataras” reiškė ilgą siūlo galą, o „metimas” – mesto akmens arba ieties skriejimo tolį. Tuo pačiu vardu Lietuvoje vadintas ir audinio matas. Žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, siūlai, drobė ir, matyt, dažniausiai atliekami matavimai rėžiant kailį, o vėliau - verpiant, audžiant, siuvant, senovėje žmogui buvo gyvybiškai svarbūs. Todėl matavimas laikytas kone apeiginiu veiksmu; šio darbo sureikšminimas skamba ir anuomet užgimusiame žodyje.
Paprasčiausi ir vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis: plaštaka, pirštais, rankomis, pėda. Apibendrintai jie vadinami antropologiniais. Iš tokių Lietuvoje naudoti: sieksnis – atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių, uolektis – atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų, colis – nykščio plotis, verškas – dviejų piršto narelių ilgis. Patogūs, nors ir labai apytikriai matai yra sprindis bei pėda. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami. Ir pilis statydavo vieną nuo kitos per vienos dienos jojimo atstumą.
Pagrindinis Lietuvoje jau nuo XIV a. plačiai naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Jo didumas kito laikui bėgant 66-81 cm ribose. Uolektis dalinta į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus. Trys uolektys prilygo sieksniui (140-213 cm). Didesni ilgiai matuoti 75 uolekčių virve – vadinamuoju „šniūru“. Šis dalintas į 10 virpstų, o virpstas – į 10 virpstelių arba 16 pėdų. Virpstai dar vadinti rykštėmis arba skolintais iš vakarų šalių terminais - rūtomis, prutais ar prentais.
Lietuviai turėjo ir savus pločio matus. Tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas biržėmis. Tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu rankos mostu. Ji buvo biržijama – žymima šiaudų grįžtėmis ar šakelėmis. Audeklo plotis praeityje matuotas rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitikdavo audėjos trobos sienos aukštį, nes ant jos būdavo metami siūlai būsimam audiniui. Stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.
Ploto matai Lietuvoje susiję su ūkine žemdirbystės veikla: arimu, rugių sėjimu. Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę. Žemės plotas, suartas per vieną dieną, vadintas žagre arba jaučių jungu. Plotas, kuriam apsėti reikėjo pilnos statinės grūdų, taip ir vadintas - statine. Po 1557 m. Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais. Terminas „valakas“ primena, kad reforma buvo padaryta pagal Italijos (lenkų kalba Wlochy) pavyzdį, o „margas“ kilęs iš vokiško „morgen” (rytas); tai plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio. Vienas valakas turėjo 33 margus. Lietuviškas margas buvo didesnis už vokiškąjį ir prilygo maždaug 0,71 ha; jo dydis kiek priklausė ir nuo žemės gerumo. Apie ką tai byloja? Žinia, apie senovės lietuvių darbštumą. Pievų plotas būdavo nusakomas šieno vežimais, kupetomis, o javų laukų – stirtomis, gubomis.
Archeologų radiniai - svarstyklėlės ir svareliai - įgalina spręsti apie seniausius svorio (masės) matus. Daugiausia tokių radinių rasta Vakarų Lietuvos kapinynuose, prie pagrindinių prekybos kelių; jie siejami su brangiųjų metalų prekyba X - XIII amžiais. Svarstyklėlės dažniausiai yra su perpus lenkiamomis svirtelėmis, be stovelio, – taigi pritaikytos pirklio kelionėms. Iš pradžių Lietuvoje naudota skandinaviška sistema, kurios pagrindą sudarė marka (204 g). Pirmųjų lietuviškų pinigų – sidabrinių ilgųjų – masė taip pat buvo artima markai, - nuo 200 iki 208 g sidabro. Lietuviškas ilgasis, panašiai kaip ir Rusios grivna, tikriausiai buvo naudojamas ir kaip svarelis.
Kasdieniame gyvenime prireikdavo įvairių svorio matų; istoriografiniuose šaltiniuose minimi šaukštas, samtis, pundelis (linams sverti). XVI a. inventorių aprašuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. Didelis svorio matas, vartotas Lietuvoje ir Rusioje, buvo birkavas. Manoma, žodis bus „atkeliavęs“ iš normanų uosto Birkos. Šis miestas iki pat X amžiaus gyvai prekiavo su Rytų Baltijos šalimis. Lietuviškas birkavas buvo lygus 5 akmenims.
Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas. Žemaitijoje jis vadintas buože. Toks įnagis veikia kaip nelygiapetis svertas: viename gale kabinamas sveriamas daiktas, o kitame gale įtvertas sunkus ritinys. Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių. Sugraduodavo nuvažiavę į malūną. Bezmėnai paprastai būdavo sužymimi svarais (409 g); jais sveriama maždaug iki 10 kg masės.
Seniausi tūrio matai taip pat yra antropologiniai, susiję su žmogumi, jo kūno dalimis. Tai – žiupsnis, sauja, rieškučios, gurkšnis. Biralai ir skysčiai buvo seikėjami įvairiausiais daiktais: šaukštu, samčiu, kibiru, kaušu, moliniais puodais, pintinėmis, statinėmis, maišais iš avių, ožkų ir kitų gyvulių odos. Dalis šių matų, matyt, kilo iš to, kad vietiniai kunigaikščiai ėmė duoklę grūdais, medumi, šienu. Medus turėjo ir savo atskirą saiką – liepinę. Šieno kiekį matuodavo kupetomis, javų – stirtomis, kapomis, malkų – vežimais ir ašimis (viena ašis prilygo aštuoniems vežimams).
XVI a. inventoriuose dažnai minimas tūrio vienetas gorčius. Didelis 5,6 l talpos gorčius vadintas cechiniu, o 2,8 l talpos – šinkoriniu, mažuoju. Biralams seikėti gorčiai buvo skobiami iš medžio nuopjovos, daromi iš beržo tošies, šulelių, pinami iš karnų ir šiaudų. Jų tūris gerokai įvairavo, tačiau seikėjant javus sėjai ar skolinant juos kaimynams, tai nebuvo svarbu. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas XVI – XIX a. - pūras arba jo dalys. Tai dažniausiai keturkampė dėžė su rankenomis, iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti, jo tūris maždaug 120 l. Pagrindinis XVI – XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą - 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Pastarasis lygus 4,5 didžiojo gorčiaus. Šalyje buvo naudojamos ir vietinės statinės - Kauno, Trakų, Ukmergės ir kitos. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., - kvorta; tai ketvirtis didžiojo gorčiaus (1, 4 l).
Žemdirbių krašte neabejotinai svarbus yra laiko matavimas. Kaimo žmogus, artimas gamtai, skirdavo menkiausius paros meto pasikeitimus. Štai kokias paros dalis, pasak S.Daukanto, žinodavę žemaičiai: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmigis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Įdomu, kad iš viso čia išvardytos 24 dalys. Piemenėliai vasaros vidurdienį nustatydavo pėdomis išmatavę savo trumpiausią šešėlį. Galimas dalykas, kad vidurdienis būdavo nustatomas ir primityviu saulės laikrodžiu, kurį galėjo atstoti ir šalia sodybos stovintis stogastulpis.
Liaudies metrologija – etnologijos mokslo sritis, tyrinėjanti matus ir saikus, jų kilmę ir raidą, taip pat matavimo būdus, tradiciškai naudotus ūkio reikmėms Lietuvos kaime. Pradėjus matus ir saikus unifikuoti valstybės mastu, jie tapo istorinės metrologijos objektu. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išsamių metrologijos tyrimų, juolab atskiro muziejaus šiai svarbiai etnožinijos sričiai atspindėti. Tik Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra sukaupta nemaža liaudiškų matų bei saikų kolekcija.
Prof. Libertas Klimka
Žinioms apie gamtą tikrumą suteikia matavimai. Jie kažkada prasidėjo nuo palyginimų; juk sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, linai septynių gniaužtų, lašiniai per plaštaką ir t.t.. Žodžio „matuoti” šaknis yra bendra įvairių indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Įvairiose kalbose tai reiškia „vynioti”, „sukti”, „supinti”. Galima spėti, kad kitados mato ir matavimo sąvokos buvo siejamos su siūlu, audiniu. Taip pat ir su metimo judesiu. Lietuvių žodis „mataras” reiškė ilgą siūlo galą, o „metimas” – mesto akmens arba ieties skriejimo tolį. Tuo pačiu vardu Lietuvoje vadintas ir audinio matas. Žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, siūlai, drobė ir, matyt, dažniausiai atliekami matavimai rėžiant kailį, o vėliau - verpiant, audžiant, siuvant, senovėje žmogui buvo gyvybiškai svarbūs. Todėl matavimas laikytas kone apeiginiu veiksmu; šio darbo sureikšminimas skamba ir anuomet užgimusiame žodyje.
Paprasčiausi ir vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis: plaštaka, pirštais, rankomis, pėda. Apibendrintai jie vadinami antropologiniais. Iš tokių Lietuvoje naudoti: sieksnis – atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių, uolektis – atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų, colis – nykščio plotis, verškas – dviejų piršto narelių ilgis. Patogūs, nors ir labai apytikriai matai yra sprindis bei pėda. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami. Ir pilis statydavo vieną nuo kitos per vienos dienos jojimo atstumą.
Pagrindinis Lietuvoje jau nuo XIV a. plačiai naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Jo didumas kito laikui bėgant 66-81 cm ribose. Uolektis dalinta į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus. Trys uolektys prilygo sieksniui (140-213 cm). Didesni ilgiai matuoti 75 uolekčių virve – vadinamuoju „šniūru“. Šis dalintas į 10 virpstų, o virpstas – į 10 virpstelių arba 16 pėdų. Virpstai dar vadinti rykštėmis arba skolintais iš vakarų šalių terminais - rūtomis, prutais ar prentais.
Lietuviai turėjo ir savus pločio matus. Tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas biržėmis. Tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu rankos mostu. Ji buvo biržijama – žymima šiaudų grįžtėmis ar šakelėmis. Audeklo plotis praeityje matuotas rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitikdavo audėjos trobos sienos aukštį, nes ant jos būdavo metami siūlai būsimam audiniui. Stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.
Ploto matai Lietuvoje susiję su ūkine žemdirbystės veikla: arimu, rugių sėjimu. Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę. Žemės plotas, suartas per vieną dieną, vadintas žagre arba jaučių jungu. Plotas, kuriam apsėti reikėjo pilnos statinės grūdų, taip ir vadintas - statine. Po 1557 m. Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais. Terminas „valakas“ primena, kad reforma buvo padaryta pagal Italijos (lenkų kalba Wlochy) pavyzdį, o „margas“ kilęs iš vokiško „morgen” (rytas); tai plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio. Vienas valakas turėjo 33 margus. Lietuviškas margas buvo didesnis už vokiškąjį ir prilygo maždaug 0,71 ha; jo dydis kiek priklausė ir nuo žemės gerumo. Apie ką tai byloja? Žinia, apie senovės lietuvių darbštumą. Pievų plotas būdavo nusakomas šieno vežimais, kupetomis, o javų laukų – stirtomis, gubomis.
Archeologų radiniai - svarstyklėlės ir svareliai - įgalina spręsti apie seniausius svorio (masės) matus. Daugiausia tokių radinių rasta Vakarų Lietuvos kapinynuose, prie pagrindinių prekybos kelių; jie siejami su brangiųjų metalų prekyba X - XIII amžiais. Svarstyklėlės dažniausiai yra su perpus lenkiamomis svirtelėmis, be stovelio, – taigi pritaikytos pirklio kelionėms. Iš pradžių Lietuvoje naudota skandinaviška sistema, kurios pagrindą sudarė marka (204 g). Pirmųjų lietuviškų pinigų – sidabrinių ilgųjų – masė taip pat buvo artima markai, - nuo 200 iki 208 g sidabro. Lietuviškas ilgasis, panašiai kaip ir Rusios grivna, tikriausiai buvo naudojamas ir kaip svarelis.
Kasdieniame gyvenime prireikdavo įvairių svorio matų; istoriografiniuose šaltiniuose minimi šaukštas, samtis, pundelis (linams sverti). XVI a. inventorių aprašuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. Didelis svorio matas, vartotas Lietuvoje ir Rusioje, buvo birkavas. Manoma, žodis bus „atkeliavęs“ iš normanų uosto Birkos. Šis miestas iki pat X amžiaus gyvai prekiavo su Rytų Baltijos šalimis. Lietuviškas birkavas buvo lygus 5 akmenims.
Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas. Žemaitijoje jis vadintas buože. Toks įnagis veikia kaip nelygiapetis svertas: viename gale kabinamas sveriamas daiktas, o kitame gale įtvertas sunkus ritinys. Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių. Sugraduodavo nuvažiavę į malūną. Bezmėnai paprastai būdavo sužymimi svarais (409 g); jais sveriama maždaug iki 10 kg masės.
Seniausi tūrio matai taip pat yra antropologiniai, susiję su žmogumi, jo kūno dalimis. Tai – žiupsnis, sauja, rieškučios, gurkšnis. Biralai ir skysčiai buvo seikėjami įvairiausiais daiktais: šaukštu, samčiu, kibiru, kaušu, moliniais puodais, pintinėmis, statinėmis, maišais iš avių, ožkų ir kitų gyvulių odos. Dalis šių matų, matyt, kilo iš to, kad vietiniai kunigaikščiai ėmė duoklę grūdais, medumi, šienu. Medus turėjo ir savo atskirą saiką – liepinę. Šieno kiekį matuodavo kupetomis, javų – stirtomis, kapomis, malkų – vežimais ir ašimis (viena ašis prilygo aštuoniems vežimams).
XVI a. inventoriuose dažnai minimas tūrio vienetas gorčius. Didelis 5,6 l talpos gorčius vadintas cechiniu, o 2,8 l talpos – šinkoriniu, mažuoju. Biralams seikėti gorčiai buvo skobiami iš medžio nuopjovos, daromi iš beržo tošies, šulelių, pinami iš karnų ir šiaudų. Jų tūris gerokai įvairavo, tačiau seikėjant javus sėjai ar skolinant juos kaimynams, tai nebuvo svarbu. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas XVI – XIX a. - pūras arba jo dalys. Tai dažniausiai keturkampė dėžė su rankenomis, iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti, jo tūris maždaug 120 l. Pagrindinis XVI – XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą - 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Pastarasis lygus 4,5 didžiojo gorčiaus. Šalyje buvo naudojamos ir vietinės statinės - Kauno, Trakų, Ukmergės ir kitos. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., - kvorta; tai ketvirtis didžiojo gorčiaus (1, 4 l).
Žemdirbių krašte neabejotinai svarbus yra laiko matavimas. Kaimo žmogus, artimas gamtai, skirdavo menkiausius paros meto pasikeitimus. Štai kokias paros dalis, pasak S.Daukanto, žinodavę žemaičiai: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmigis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Įdomu, kad iš viso čia išvardytos 24 dalys. Piemenėliai vasaros vidurdienį nustatydavo pėdomis išmatavę savo trumpiausią šešėlį. Galimas dalykas, kad vidurdienis būdavo nustatomas ir primityviu saulės laikrodžiu, kurį galėjo atstoti ir šalia sodybos stovintis stogastulpis.
Liaudies metrologija – etnologijos mokslo sritis, tyrinėjanti matus ir saikus, jų kilmę ir raidą, taip pat matavimo būdus, tradiciškai naudotus ūkio reikmėms Lietuvos kaime. Pradėjus matus ir saikus unifikuoti valstybės mastu, jie tapo istorinės metrologijos objektu. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išsamių metrologijos tyrimų, juolab atskiro muziejaus šiai svarbiai etnožinijos sričiai atspindėti. Tik Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra sukaupta nemaža liaudiškų matų bei saikų kolekcija.
Prof. Libertas Klimka
Papročiai ir apeigos kartu su mokiniais
Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?“
(Maironis „Praeitis“)
Mes norime sužinoti praeitį, istoriją: kaip gyveno mūsų protėviai tamsiuose miškuose, tarp gyvūnų ir žvėrių, prie vandens ar upių, prie šaltinių ir akmenų. Apie tai byloja senieji metraštininkai, gausus mūsų folkloras, liaudies kūryba.
Didieji mūsų žodžio meistrai S.Geda, Just.Marcinkevičius, G.Bleizgys kalba apie tai, kad poetais, rašytojais jie tapo nuo tada, kai pradėjo domėtis archaika ir senąja indoeuropietiška sąmone. „Mano pradžia,- sako S.Geda,- buvo grįžimas prie mitologijos ir folkloro.“
Visa gera mūsų poezija yra sakralinė, parašyta švaria širdimi. Mums tokia poezija atrodo religinė, kaip ir mūsų Dekalogas, giliai krikščioniškas.
„Bočių kraitės“ etnoklubo žmonės įsisąmoninę, kad šiandien dar galime perduoti vaikams savo protėvių ir savo tėvų patirtį, jų gyvenimo būdą, etiką, gamtos pajautimą.
Su Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos V-VI klasių mokiniais mus vienija lietuvių tradicinės kultūros ir papročių vertybės. Daugelis moksleivių šią praeitį supranta ir ja žavisi. Patys siūlo vaidinimų temas ar ką nors paskaityti, papasakoti iš pasirinktų šaltinių, „užsidegę“ žaidžia senuosius žaidimus, dainuoja.
Pavyzdžiui, 5a klasė pasirinko paukščių temą (kokia paukščių etimologija, kuo jie sakralūs ir vertingi). Mokiniai patys padarė išvadą, kad paukščiai turi būti globojami, kad jie svarbūs visais požiūriais. 5c klasė domėjosi medžiais, jų kilme, vertingumu, sakralumu. Mokiniai pasekė pasaką apie uosį ir akcentavo, kad medžiai gera apsauga nuo taršos ir kad tai svarbu šiandien. Šv.Jurgis pradeda pavasarį – tokią temą pasiūlė 5b klasė. Arnas Cimakauskas ir Deimantė Konstantinavičiūtė pasisiūlė suvaidinti šeimininkus: jie pavasarį išgena gyvulius į laukus, juos pašventina ir palieka šv.Jurgio globai. Mokiniai vaidina oriai, kaip tikri šeimininkai, parodė, kaip smilkomos pašventintos žolelės. Stepas Jazerskas ir Domantas Kaunas suvaidino šv. Jurgio kovą su drakonu.
Daug gilesnio požiūrio į mūsų protėvių patirtį ir papročius tikimės iš septintokų, kurie, vadovaujami mokytojų Rimos Pakalienės, Vitalijos Rekašienės ir Jūratės Šalengienės, rengiasi parodyti rudens, pereinančio į žiemą, konotacijas. Profesorius Libertas Klimka šiuo laikotarpiu siūlo mokiniams pagerbti baltą oželį pasaka, daina ar vaidinimu. Baltas ožys – tai perėjimo iš lietaus į sniegą simbolis.
Praėjo šv.Martynas (lapkričio 11 d.). Tai Italijos karališkasis riteris, kuris perėjo į krikščionybę ir net tapo vyskupu. Po šv.Martyno piemenys būdavo laisvi nuo ganymo. Septintokas Arnas Norvydas ruošiasi deklamuoti vilko žodžius piemens ir vilko dialoge. Vilkas lyg koks karaliaus dvaro atstovas, todėl jo akys plačios, ausys stačios, o kojos turi būti greitos, nes reikia laiškelius išnešioti… Jis net karūnėlę užsidėjęs. O jau septintokai tai moka su karaliumi bendrauti. Septintokė Reda Damzenaitė paseks stebuklinę pasaką.
Popietėje pasirodė Laumė, jos nuotykiai labai spalvingi, todėl apie juos ji pasakoja būdama įvairiose vietose. Tamsiuoju laiku įvyksta porų pažintuvės. Vakaronėse susirinkdavo žmonės iš kelių kaimų ir daugiausia – jaunimas. Tie žaidimai yra labai smagūs, juose pasirodo ir Ragana su laumėmis, ir Žiniuonė. Spėjami metų įvykiai, asmeninio gyvenimo naujovės, įdomybės. Mums tai - įdomi žosmė.
Ir mes, „Bočių kraitės” moterys - Ona Daugelienė, Romana Jonušienė, Danutė Petrauskienė, Monika Sakalienė, Valerija Žebrauskienė - įsijaučiame į protėvių gyvenimą, pačios daug ką prisimename, atsiduriame tam tikroje stichijoje. Iš ilgesio ir mes sprendžiame vaikystės paslaptį.
Šiandien „kitokie vaikai” - giliau mąstantys - šiuo laikotarpiu pasijunta labiau imlūs senajai kultūrai ir net meno kūrybai. Vaikystėje ypač svarbu pažinti save. Vaikai labai panašūs į augalus, jie turi savybių atsitiesti. Padėkime jiems. Dalelyte prie to turėtų prisidėti ir senosios kultūros, savo dvasinio brendimo istorijos suvokimas. Tuo rūpinasi mūsų mokytojai, mūsų krikščionybės tiesų sklaida. „Kad vaikas neužmirštų mūsų gražios kalbos, reikia paskaitinėti žodyną, o kad neužmirštų kitokių gyvybės formų, kitų būsenų – reikia kokio nors naminio gyvūnėlio ir pupų lysvelės,- augalų, poetui svarbus šventraštis… Ir net būsimiems poetams to reikia.” (S.Geda)
Tokias mintis sukėlė Maironio poetinis troškimas „praskleisti bent uždangos kraštą”…
Visi daugiau domėkimės savo protėvių senąja kultūra. Tada nesikeiksime, nesipyksime, neužgauliosime draugų ir jų neskriausime. Gyvensime pilną sumanymų ir gilių susimąstymų bei asociacijų gyvenimą.
Romana Jonušienė,
„Bočių kraitės” etnoklubo vadovė
Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?“
(Maironis „Praeitis“)
Mes norime sužinoti praeitį, istoriją: kaip gyveno mūsų protėviai tamsiuose miškuose, tarp gyvūnų ir žvėrių, prie vandens ar upių, prie šaltinių ir akmenų. Apie tai byloja senieji metraštininkai, gausus mūsų folkloras, liaudies kūryba.
Didieji mūsų žodžio meistrai S.Geda, Just.Marcinkevičius, G.Bleizgys kalba apie tai, kad poetais, rašytojais jie tapo nuo tada, kai pradėjo domėtis archaika ir senąja indoeuropietiška sąmone. „Mano pradžia,- sako S.Geda,- buvo grįžimas prie mitologijos ir folkloro.“
Visa gera mūsų poezija yra sakralinė, parašyta švaria širdimi. Mums tokia poezija atrodo religinė, kaip ir mūsų Dekalogas, giliai krikščioniškas.
„Bočių kraitės“ etnoklubo žmonės įsisąmoninę, kad šiandien dar galime perduoti vaikams savo protėvių ir savo tėvų patirtį, jų gyvenimo būdą, etiką, gamtos pajautimą.
Su Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos V-VI klasių mokiniais mus vienija lietuvių tradicinės kultūros ir papročių vertybės. Daugelis moksleivių šią praeitį supranta ir ja žavisi. Patys siūlo vaidinimų temas ar ką nors paskaityti, papasakoti iš pasirinktų šaltinių, „užsidegę“ žaidžia senuosius žaidimus, dainuoja.
Pavyzdžiui, 5a klasė pasirinko paukščių temą (kokia paukščių etimologija, kuo jie sakralūs ir vertingi). Mokiniai patys padarė išvadą, kad paukščiai turi būti globojami, kad jie svarbūs visais požiūriais. 5c klasė domėjosi medžiais, jų kilme, vertingumu, sakralumu. Mokiniai pasekė pasaką apie uosį ir akcentavo, kad medžiai gera apsauga nuo taršos ir kad tai svarbu šiandien. Šv.Jurgis pradeda pavasarį – tokią temą pasiūlė 5b klasė. Arnas Cimakauskas ir Deimantė Konstantinavičiūtė pasisiūlė suvaidinti šeimininkus: jie pavasarį išgena gyvulius į laukus, juos pašventina ir palieka šv.Jurgio globai. Mokiniai vaidina oriai, kaip tikri šeimininkai, parodė, kaip smilkomos pašventintos žolelės. Stepas Jazerskas ir Domantas Kaunas suvaidino šv. Jurgio kovą su drakonu.
Daug gilesnio požiūrio į mūsų protėvių patirtį ir papročius tikimės iš septintokų, kurie, vadovaujami mokytojų Rimos Pakalienės, Vitalijos Rekašienės ir Jūratės Šalengienės, rengiasi parodyti rudens, pereinančio į žiemą, konotacijas. Profesorius Libertas Klimka šiuo laikotarpiu siūlo mokiniams pagerbti baltą oželį pasaka, daina ar vaidinimu. Baltas ožys – tai perėjimo iš lietaus į sniegą simbolis.
Praėjo šv.Martynas (lapkričio 11 d.). Tai Italijos karališkasis riteris, kuris perėjo į krikščionybę ir net tapo vyskupu. Po šv.Martyno piemenys būdavo laisvi nuo ganymo. Septintokas Arnas Norvydas ruošiasi deklamuoti vilko žodžius piemens ir vilko dialoge. Vilkas lyg koks karaliaus dvaro atstovas, todėl jo akys plačios, ausys stačios, o kojos turi būti greitos, nes reikia laiškelius išnešioti… Jis net karūnėlę užsidėjęs. O jau septintokai tai moka su karaliumi bendrauti. Septintokė Reda Damzenaitė paseks stebuklinę pasaką.
Popietėje pasirodė Laumė, jos nuotykiai labai spalvingi, todėl apie juos ji pasakoja būdama įvairiose vietose. Tamsiuoju laiku įvyksta porų pažintuvės. Vakaronėse susirinkdavo žmonės iš kelių kaimų ir daugiausia – jaunimas. Tie žaidimai yra labai smagūs, juose pasirodo ir Ragana su laumėmis, ir Žiniuonė. Spėjami metų įvykiai, asmeninio gyvenimo naujovės, įdomybės. Mums tai - įdomi žosmė.
Ir mes, „Bočių kraitės” moterys - Ona Daugelienė, Romana Jonušienė, Danutė Petrauskienė, Monika Sakalienė, Valerija Žebrauskienė - įsijaučiame į protėvių gyvenimą, pačios daug ką prisimename, atsiduriame tam tikroje stichijoje. Iš ilgesio ir mes sprendžiame vaikystės paslaptį.
Šiandien „kitokie vaikai” - giliau mąstantys - šiuo laikotarpiu pasijunta labiau imlūs senajai kultūrai ir net meno kūrybai. Vaikystėje ypač svarbu pažinti save. Vaikai labai panašūs į augalus, jie turi savybių atsitiesti. Padėkime jiems. Dalelyte prie to turėtų prisidėti ir senosios kultūros, savo dvasinio brendimo istorijos suvokimas. Tuo rūpinasi mūsų mokytojai, mūsų krikščionybės tiesų sklaida. „Kad vaikas neužmirštų mūsų gražios kalbos, reikia paskaitinėti žodyną, o kad neužmirštų kitokių gyvybės formų, kitų būsenų – reikia kokio nors naminio gyvūnėlio ir pupų lysvelės,- augalų, poetui svarbus šventraštis… Ir net būsimiems poetams to reikia.” (S.Geda)
Tokias mintis sukėlė Maironio poetinis troškimas „praskleisti bent uždangos kraštą”…
Visi daugiau domėkimės savo protėvių senąja kultūra. Tada nesikeiksime, nesipyksime, neužgauliosime draugų ir jų neskriausime. Gyvensime pilną sumanymų ir gilių susimąstymų bei asociacijų gyvenimą.
Romana Jonušienė,
„Bočių kraitės” etnoklubo vadovė
Žvilgsnis
S. L. Makaraitis
Mylėjęs gamtą ir žmones
Ką tik paminėjome dailininko ir dizainerio Stasio Leono Makaraičio netekties metines. Suprantama, ne prabėgę metai svarbu, o mus palikęs žmogus: metinių minėjimas - tai pagarbos atidavimas išėjusiam, o taip pat liudijimas, kad jis neišbrauktas iš mūsų atminties, gyvas darbuose ir mūsų prisiminimuose.
Kuo S. L. Makaraitis įdomus „Tėviškės gamtos“ skaitytojams? Pats sau iškėliau tokį klausimą ir… suglumau. Atrodo, gana nemažai esu apie šio menininko kūrybą rašęs, tačiau jo akvarelės, tapybos beveik neliesdavau arba tik užsimindavau dėl pilnesnės kūrybinės panoramos. O šie darbai verti atidesnio vertinimo. S. L. Makaraičio mirties metinių proga surengtoje darbų parodoje, o ir apskritai jo dailėje, gamta, tėviškės vaizdai, sodybos, fermos, ūkiniai pastatai, gamtos ypatumai įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu tiek akvarelėse, tiek aliejinėje tapyboje, tiek ir piešiniuose sangina, pieštuku ar tušu – tokie saviti, o kartu tokie realistiški, išraiškingi, pasižymintys meistriškai perteikta nuotaikų kaita, kaip atviras, jautrus įvairioms patirtims ir nuotaikoms žmogaus veidas (beje, yra nemažai sukūręs ir išraiškingų tapybinių portretų). Tokias asociacijas sukelia paveikslai „Tėviškė“, „Mėnesiena“, „Sodyba prie ežero“, „Klevai“, „Tėvų sodyba“, „Senoji daržinė“, „Daržinė žiemą“, „Sena ferma“, „Tėvai“ ir daugelis kitų.
Gamtosaugininko Viktoro Bergo portretas bronzoje
S. L. Makaraičio dukters Indrės pastebėjimu, išsiskiria S. L. Makaraičio aistra medaliams, kurių sukūrė apie 200. Jis vienas ryškiausių šio žanro meistrų mūsų šalyje. Smulkiojoje plastikoje, medaliuose neliko pamiršti ir gamtosaugininkai. Pamenu, 2013 metų liepą Vilniaus žurnalistų namuose iškilmingoje aplinkoje S. L. Makaraičio sukurtą vario medalį Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius įteikė žinomam gamtosaugininkui, „Tėviškės gamtos” laikraščio redaktoriui Juozui Stasinui jo 75 metų jubiliejaus proga. Dailininką S. L. Makaraitį ir žurnalistą J. Stasiną suvedė ne tik jubiliejinis renginys. Kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo kur kas anksčiau, kai J. Stasinas ėmėsi organizacinio darbo, kad būtų paminkline lenta įamžintas žymaus Lietuvos gamtosaugininko Viktoro Bergo atminimas ant namo, kuriame jis gyveno. Sukurti V. Bergo skulptūrinį vario bareljefą buvo paprašytas S. L. Makaraitis. Tai buvo J. Stasino idėja. Tačiau ją įgyvendinti nebuvo paprasta. Tik skatinamas sveiko patriotizmo ir didelio ryžto J. Stasinas šią idėją pavertė realybe. Paminklinės lentos atidarymo proga kalbėjo buvę artimi V. Bergo bendražygiai. Jie prisiminė didį gamtosaugininką ir patvirtino įspūdingą Viktoro Bergo panašumą, kurį sugebėjo bronzoje įkūnyti dailininkas S. L. Makaraitis.
S. L. Makaraičio kūrybos katalogo visas puslapis yra skirtas V. Bergo atminimo lentai ir atskirai pateiktam esminiam šio kūrinio fragmentui – Viktoro Bergo portretui. Portreto bareljefas atliktas vario galvanoplastikos technika ir pritvirtintas ant šlifuotos juodo granito lentos, kuriame giliu šriftu iškalta: „Šiame name 1965-1983 metais gyveno žymus Lietuvos gamtosaugininkas Viktoras Bergas“.
Suartino bendras tikslas
Laikas nepaliaujamai skuba amžinybės keliais nusinešdamas kartu ir mums artimus žmones, bendražygius, bičiulius. Žmogui negrįžtamai išėjus, apie jį bene daugiausiai gali pasakyti nuveikti darbai ir jį pažinoję žmonės. Charakteringi šia prasme gamtosaugininko ir žurnalisto Juozo Stasino žodžiai, parašyti į žurnalistų svetainę apie dailininko S. L. Makaraičio sukurtą darbą: „Atrodo tik vakar palydėjome į amžiną kelionę talentingą žmogų, ne tik gerą menininkų, bet ir žurnalistų bičiulį Stasį Leoną Makaraitį, o, žiūrėk, laikas negailestingai jau skaičiuoja antruosius šio garbingo žmogaus netekties metus. Man Makaraitį primena ne tik malonūs pasilabinimai, žmogiškai šiltos bendravimo minutės bičiulių būryje, bet ir bendradarbiavimas įamžinant žymaus Lietuvos gamtosaugininko Viktoro Bergo atminimą bronziniame bareljefe, jau ne vienerius metus kabančiame ant namo K. Donelaičio g.16, Vilniuje, kur gyveno šis garbingas žmogus. Kai einu pro šį namą, visuomet pažvelgiu ir į S. L. Makaraičio sukurtą bareljefą. Viktoro Bergo veidas bareljefe be galo realistinis, bronzoje atsispindi šio žmogaus tikrumas, žmogiška šiluma, žodžiu, jis pavaizduotas toks, kokį mes, gamtosaugos pirmapraeiviai, jį pažinojome. Galvoju, kad šiuos Bergo bruožus metale galėjo įkūnyti tik talentingas menininkas. Ačiū Tau, Stasy, kad buvai ir kūrei gerus darbus, mylėjai gamtą ir žmones“.
Gamtosaugininkai medaliuose
Katalogo skyriuje „Medaliai“ matome gamtosaugininkų Viktoro Bergo ir Juozo Stasino atminimo medalius (2013). Įdomu pažymėti pastarojo medalio porą ypatumų. Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad medalyje tarp visos plejados žurnalistų Juozas Stasinas įvardintas gamtosaugininku. Pažįstantiems portretuojamąjį čia nieko nuostabaus, nes J. Stasinas linkęs pabrėžti, kad pirmiausia jis gamtosaugininkas, tik paskum žurnalistas. Kitas jam skirto medalio ypatumas kur kas įdomesnis - šalia J. Stasino portreto patalpintas herbas su plėšraus paukščio grifo atvaizdu ir smulkiu šriftu išraižytas užrašas, kuris paaiškina neįprastą vaizdo kompoziciją: „Bajoriška kilmė iš Bytautų giminės, turinčios herbą Grifą“. Besidomėdamas savo giminės genealogijos medžiu, J. Stasinas priartėjo prie įstabaus fakto, kad giminystės saitai sieja ne tik su bajorais, kurių Lietuvoje buvo ne taip jau mažai, bet ir grafais tituluojamais giminaičiais, kurių šalyje buvo ne tiek daug. Prisiminkime, praeitų šimtmečių hierarchijoje kunigaikščio titulas buvo aukščiausias po karaliaus, jis buvo suteikiamas itin retai. Kiti kai kurie Lietuvos didikai gaudavo hierarchiškai žemesnius grafo titulus. Šiaip jau teisiniu požiūriu grafai priklausė bajorų luomui ir turėjo su jais vienodą juridinę galią, tad medalis tinkamai atspindi luominę heraldiką.
Medaliai, skirti istoriniams įvykiams, mokslo ir meno veikėjams
Kiti S. L. Makaraičio medaliai skirti pažymėti reikšmingiems Lietuvos istorijos įvykiams, miestų, organizacijų jubiliejams, iškilioms praeitų šimtmečių ir dabarties asmenybėms – žymių Lietuvos ir išeivijos kultūros, mokslo ir meno veikėjų atminimui, jų jubiliejams (M. K. Čiurlioniui, Kristijonui Donelaičiui, Maironiui, režisieriams J. Miltiniui, E. Nekrošiui, aktoriui D. Banioniui, ekonomistui Nobelio premijos laureatui R. Šileriui ir kt.). Kai kurie medaliai yra daugiafigūriniai („Žalgiris“) arba vaizduoja dideles grupes portretuojamųjų veidų ir pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, („Dizaino keturiasdešimtmetis“, „Medalių kūrybos stovykla Telšiuose“), tačiau S. L. Makaraitis sėkmingai susidorojo su nelengvomis užduotimis darant tokio pobūdžio darbus ir praturtino medalių kolekciją virtuoziškais darbais.
Dizaino darbuose – kalvystės tradicijos
S. L. Makaraičio dizaino darbuose didžiąją dalį užima kalto metalo ar liejimo būdu sukurti gaminiai, kurie tarsi atėję iš gamtos, augmenijos, kaimo sodybų, ūkininkų valdų, dvarų, rūmų: vartai, tvoros, balkonų tvorelės, įvijų laiptų dekoratyviniai turėklai. Sukurta ir mažesnės apimties darbų: saulutės, saulutės – kryžiai, baliustrados, žibintai, žvakidės, durų spynų bei vyrių apkaustai, modernūs prizai ir daugelis kitų, kurių stilistikai turėjo įtakos liaudies kosmologijos, kalvystės tradicijos, siekimas tinkamai panaudoti kiekvienos medžiagos plastines savybes, priderinti kūrinius prie pastato stiliaus, aplinkos. Apie pasiekimus dizaino srityje byloja toks iškalbingas faktas - jam įteikta daugiau negu 50 dizaino autorinių liudijimų...
Nemaža dalis dizaino ir dailės darbų nuotraukų sudėta į S. L. Makaraičio sudarytą ir netekties metinių išvakarėse atspausdintą katalogą (maketas Gedimino Lašo, įvadinio žodžio autorė S. L. Makaraičio duktė, žinoma žurnalistė Indrė Makaraitytė). Tai ne šiaip autorinės parodos165 puslapių katalogas, o knyga, kurioje sutalpinta 500 menininko darbų, atspindinčių visą menininko kūrybinį kelią.
Apie S. L. Makaraičio įvairiapusišką talentingą kūrybą dailininko netekties metinių minėjime kalbėjo ir aukštai vertino jo darbus žinomi Lietuvos menininkai, kitų sričių atstovai. Visi pripažino, kad talentingo menininko kūryboje dominuoja didžiausios mūsų gyvenimo realybės ir meno vertybės – meilė tėviškei, gamtai, žmogui. Menininkas Stasys Leonas Makaraitis apie tai garsiai nekalbėjo, bet jo darbai sako, kad jis tuo gyveno.
Albertas VAIDILA, menotyrininkas
Ką tik paminėjome dailininko ir dizainerio Stasio Leono Makaraičio netekties metines. Suprantama, ne prabėgę metai svarbu, o mus palikęs žmogus: metinių minėjimas - tai pagarbos atidavimas išėjusiam, o taip pat liudijimas, kad jis neišbrauktas iš mūsų atminties, gyvas darbuose ir mūsų prisiminimuose.
Kuo S. L. Makaraitis įdomus „Tėviškės gamtos“ skaitytojams? Pats sau iškėliau tokį klausimą ir… suglumau. Atrodo, gana nemažai esu apie šio menininko kūrybą rašęs, tačiau jo akvarelės, tapybos beveik neliesdavau arba tik užsimindavau dėl pilnesnės kūrybinės panoramos. O šie darbai verti atidesnio vertinimo. S. L. Makaraičio mirties metinių proga surengtoje darbų parodoje, o ir apskritai jo dailėje, gamta, tėviškės vaizdai, sodybos, fermos, ūkiniai pastatai, gamtos ypatumai įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu tiek akvarelėse, tiek aliejinėje tapyboje, tiek ir piešiniuose sangina, pieštuku ar tušu – tokie saviti, o kartu tokie realistiški, išraiškingi, pasižymintys meistriškai perteikta nuotaikų kaita, kaip atviras, jautrus įvairioms patirtims ir nuotaikoms žmogaus veidas (beje, yra nemažai sukūręs ir išraiškingų tapybinių portretų). Tokias asociacijas sukelia paveikslai „Tėviškė“, „Mėnesiena“, „Sodyba prie ežero“, „Klevai“, „Tėvų sodyba“, „Senoji daržinė“, „Daržinė žiemą“, „Sena ferma“, „Tėvai“ ir daugelis kitų.
Gamtosaugininko Viktoro Bergo portretas bronzoje
S. L. Makaraičio dukters Indrės pastebėjimu, išsiskiria S. L. Makaraičio aistra medaliams, kurių sukūrė apie 200. Jis vienas ryškiausių šio žanro meistrų mūsų šalyje. Smulkiojoje plastikoje, medaliuose neliko pamiršti ir gamtosaugininkai. Pamenu, 2013 metų liepą Vilniaus žurnalistų namuose iškilmingoje aplinkoje S. L. Makaraičio sukurtą vario medalį Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius įteikė žinomam gamtosaugininkui, „Tėviškės gamtos” laikraščio redaktoriui Juozui Stasinui jo 75 metų jubiliejaus proga. Dailininką S. L. Makaraitį ir žurnalistą J. Stasiną suvedė ne tik jubiliejinis renginys. Kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo kur kas anksčiau, kai J. Stasinas ėmėsi organizacinio darbo, kad būtų paminkline lenta įamžintas žymaus Lietuvos gamtosaugininko Viktoro Bergo atminimas ant namo, kuriame jis gyveno. Sukurti V. Bergo skulptūrinį vario bareljefą buvo paprašytas S. L. Makaraitis. Tai buvo J. Stasino idėja. Tačiau ją įgyvendinti nebuvo paprasta. Tik skatinamas sveiko patriotizmo ir didelio ryžto J. Stasinas šią idėją pavertė realybe. Paminklinės lentos atidarymo proga kalbėjo buvę artimi V. Bergo bendražygiai. Jie prisiminė didį gamtosaugininką ir patvirtino įspūdingą Viktoro Bergo panašumą, kurį sugebėjo bronzoje įkūnyti dailininkas S. L. Makaraitis.
S. L. Makaraičio kūrybos katalogo visas puslapis yra skirtas V. Bergo atminimo lentai ir atskirai pateiktam esminiam šio kūrinio fragmentui – Viktoro Bergo portretui. Portreto bareljefas atliktas vario galvanoplastikos technika ir pritvirtintas ant šlifuotos juodo granito lentos, kuriame giliu šriftu iškalta: „Šiame name 1965-1983 metais gyveno žymus Lietuvos gamtosaugininkas Viktoras Bergas“.
Suartino bendras tikslas
Laikas nepaliaujamai skuba amžinybės keliais nusinešdamas kartu ir mums artimus žmones, bendražygius, bičiulius. Žmogui negrįžtamai išėjus, apie jį bene daugiausiai gali pasakyti nuveikti darbai ir jį pažinoję žmonės. Charakteringi šia prasme gamtosaugininko ir žurnalisto Juozo Stasino žodžiai, parašyti į žurnalistų svetainę apie dailininko S. L. Makaraičio sukurtą darbą: „Atrodo tik vakar palydėjome į amžiną kelionę talentingą žmogų, ne tik gerą menininkų, bet ir žurnalistų bičiulį Stasį Leoną Makaraitį, o, žiūrėk, laikas negailestingai jau skaičiuoja antruosius šio garbingo žmogaus netekties metus. Man Makaraitį primena ne tik malonūs pasilabinimai, žmogiškai šiltos bendravimo minutės bičiulių būryje, bet ir bendradarbiavimas įamžinant žymaus Lietuvos gamtosaugininko Viktoro Bergo atminimą bronziniame bareljefe, jau ne vienerius metus kabančiame ant namo K. Donelaičio g.16, Vilniuje, kur gyveno šis garbingas žmogus. Kai einu pro šį namą, visuomet pažvelgiu ir į S. L. Makaraičio sukurtą bareljefą. Viktoro Bergo veidas bareljefe be galo realistinis, bronzoje atsispindi šio žmogaus tikrumas, žmogiška šiluma, žodžiu, jis pavaizduotas toks, kokį mes, gamtosaugos pirmapraeiviai, jį pažinojome. Galvoju, kad šiuos Bergo bruožus metale galėjo įkūnyti tik talentingas menininkas. Ačiū Tau, Stasy, kad buvai ir kūrei gerus darbus, mylėjai gamtą ir žmones“.
Gamtosaugininkai medaliuose
Katalogo skyriuje „Medaliai“ matome gamtosaugininkų Viktoro Bergo ir Juozo Stasino atminimo medalius (2013). Įdomu pažymėti pastarojo medalio porą ypatumų. Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad medalyje tarp visos plejados žurnalistų Juozas Stasinas įvardintas gamtosaugininku. Pažįstantiems portretuojamąjį čia nieko nuostabaus, nes J. Stasinas linkęs pabrėžti, kad pirmiausia jis gamtosaugininkas, tik paskum žurnalistas. Kitas jam skirto medalio ypatumas kur kas įdomesnis - šalia J. Stasino portreto patalpintas herbas su plėšraus paukščio grifo atvaizdu ir smulkiu šriftu išraižytas užrašas, kuris paaiškina neįprastą vaizdo kompoziciją: „Bajoriška kilmė iš Bytautų giminės, turinčios herbą Grifą“. Besidomėdamas savo giminės genealogijos medžiu, J. Stasinas priartėjo prie įstabaus fakto, kad giminystės saitai sieja ne tik su bajorais, kurių Lietuvoje buvo ne taip jau mažai, bet ir grafais tituluojamais giminaičiais, kurių šalyje buvo ne tiek daug. Prisiminkime, praeitų šimtmečių hierarchijoje kunigaikščio titulas buvo aukščiausias po karaliaus, jis buvo suteikiamas itin retai. Kiti kai kurie Lietuvos didikai gaudavo hierarchiškai žemesnius grafo titulus. Šiaip jau teisiniu požiūriu grafai priklausė bajorų luomui ir turėjo su jais vienodą juridinę galią, tad medalis tinkamai atspindi luominę heraldiką.
Medaliai, skirti istoriniams įvykiams, mokslo ir meno veikėjams
Kiti S. L. Makaraičio medaliai skirti pažymėti reikšmingiems Lietuvos istorijos įvykiams, miestų, organizacijų jubiliejams, iškilioms praeitų šimtmečių ir dabarties asmenybėms – žymių Lietuvos ir išeivijos kultūros, mokslo ir meno veikėjų atminimui, jų jubiliejams (M. K. Čiurlioniui, Kristijonui Donelaičiui, Maironiui, režisieriams J. Miltiniui, E. Nekrošiui, aktoriui D. Banioniui, ekonomistui Nobelio premijos laureatui R. Šileriui ir kt.). Kai kurie medaliai yra daugiafigūriniai („Žalgiris“) arba vaizduoja dideles grupes portretuojamųjų veidų ir pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, („Dizaino keturiasdešimtmetis“, „Medalių kūrybos stovykla Telšiuose“), tačiau S. L. Makaraitis sėkmingai susidorojo su nelengvomis užduotimis darant tokio pobūdžio darbus ir praturtino medalių kolekciją virtuoziškais darbais.
Dizaino darbuose – kalvystės tradicijos
S. L. Makaraičio dizaino darbuose didžiąją dalį užima kalto metalo ar liejimo būdu sukurti gaminiai, kurie tarsi atėję iš gamtos, augmenijos, kaimo sodybų, ūkininkų valdų, dvarų, rūmų: vartai, tvoros, balkonų tvorelės, įvijų laiptų dekoratyviniai turėklai. Sukurta ir mažesnės apimties darbų: saulutės, saulutės – kryžiai, baliustrados, žibintai, žvakidės, durų spynų bei vyrių apkaustai, modernūs prizai ir daugelis kitų, kurių stilistikai turėjo įtakos liaudies kosmologijos, kalvystės tradicijos, siekimas tinkamai panaudoti kiekvienos medžiagos plastines savybes, priderinti kūrinius prie pastato stiliaus, aplinkos. Apie pasiekimus dizaino srityje byloja toks iškalbingas faktas - jam įteikta daugiau negu 50 dizaino autorinių liudijimų...
Nemaža dalis dizaino ir dailės darbų nuotraukų sudėta į S. L. Makaraičio sudarytą ir netekties metinių išvakarėse atspausdintą katalogą (maketas Gedimino Lašo, įvadinio žodžio autorė S. L. Makaraičio duktė, žinoma žurnalistė Indrė Makaraitytė). Tai ne šiaip autorinės parodos165 puslapių katalogas, o knyga, kurioje sutalpinta 500 menininko darbų, atspindinčių visą menininko kūrybinį kelią.
Apie S. L. Makaraičio įvairiapusišką talentingą kūrybą dailininko netekties metinių minėjime kalbėjo ir aukštai vertino jo darbus žinomi Lietuvos menininkai, kitų sričių atstovai. Visi pripažino, kad talentingo menininko kūryboje dominuoja didžiausios mūsų gyvenimo realybės ir meno vertybės – meilė tėviškei, gamtai, žmogui. Menininkas Stasys Leonas Makaraitis apie tai garsiai nekalbėjo, bet jo darbai sako, kad jis tuo gyveno.
Albertas VAIDILA, menotyrininkas
V. Bergas. (2013 m. Varis, galvanoplastika)
|
J. Stasinas. (2013 m. Varis, galvanoplastika)
|