Kad miškai kaip rūtos žaliuotų
B. Sakalauskas
Žurnalisto Juozo STASINO pokalbis su generaliniu miškų urėdu Benjaminu SAKALAUSKU Generalinės miškų urėdijos penkiolikmečio proga
Prieš penkiolika metų įkurta Generalinė miškų urėdija. Tiek pat metų šiai miškų institucijai vadovauja ir Benjaminas Sakalauskas, oficialiai vadinamas generaliniu miškų urėdu. Pasisekė Lietuvos valstybiniams miškams, ir ne tik jiems, kad į šias pareigybes atėjo žmogus, kaip sakoma, miškininkas iš prigimties. Tie, kurie pažįsta Benjaminą, pasakys – žmogus užgrūdintu charakteriu, ragavęs Sibiro tremtinio duonos, tėvų išauklėtas mylėti Tėvynę, jos gamtą ir miškus.
Penkiolika metų – sakytume, tai jaunuolio amžius, bet, kai pažįsti žmogų ir žinai, kokį miškų reformos laikmetį jam reikėjo ištverti, kokias politines ir kitokias audras atremti, siekiant apginti bei išsaugoti valstybinius miškus nuo išparceliavimo, tuomet pagalvoji, kad tik toks žmogus, tvirtas kaip ąžuolas, turintis gerą profesinį pasiruošimą bei gyvenimo užgrūdintą charakterį, galėjo atremti spaudimą suinteresuotų žinybų ir asmenų, siekiančių bet kokia kaina pasiglemžti šalies „žaliąjį auksą“ - miškus. Sunkiai pavyko Benjaminui ir jo kolegoms apginti šį brangų mums ir ateities kartoms turtą.
Kai paprašiau generalinio miškų urėdo papasakoti apie penkiolikmetį, jis padavė man neseniai išleistą knygelę apie šiandieninius miškus, miškininkų atliekamus darbus ir pasakė: „gal pravers rašant“. Ir iš tiesų, ja pasinaudojau. Knygutėje kaleidoskopiškai atspindėtas visas kelias, kurį miškininkų bendruomenė, suburta Generalinės miškų urėdijos, nuėjo per penkiolika metų. Verčiau puslapį po puslapio, juose – svarbios datos, įvykiai, faktai, pasiekimai bei perspektyvos. Daug ką gyvu žodžiu papasakojo ir pats generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas, ypač akcentuodamas „kovas“, būtent „kovas“ su tais, kurie nuolat siekė, o ir šiandien tebesvajoja privatizuoti valstybinį turtą – miškus ir vienadieniškai juose pašeimininkauti.
PIRMIEJI SPRENDIMAI, VEIKLOS PRADŽIA
Pokalbio metu B. Sakalauskas priminė įžvalgų Lietuvos Respublikos Vyriausybės žingsnį, žengtą dar 1996 metais įsteigiant Generalinę miškų urėdiją (GMU). Tuomet naujai įkurtai miškininkystės institucijai teko didžiulė atsakomybė už valstybinių miškų išsaugojimą, jų plėtrą, už kilnią misiją išpuoselėtus Lietuvos miškus perduoti ateinančioms kartoms.
Vyriausiasis miškų vadovas prisiminė ir pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio pastangas, pasinaudojus pažangia užsienio šalių patirtimi, priimti radikalų sprendimą ir nutraukti miškininkystės sektoriaus finansavimą iš biudžeto.
Vėlesniais metais atlikti reikšmingi darbai perduodant miškų urėdijoms kolūkių ir tarybinių ūkių miškus, pradėtas miškų grąžinimas teisėtiems šeimininkams - buvusiems savininkams.
1997 m. liepos 1 d. LR Seimas panaikino nuo 1993 metų galiojusią nuostatą, kad žmonėms už miestų teritorijoje turėtą žemę būtų kompensuojama valstybiniais miškais. Toks kompensacinis mechanizmas - kilnoti nekilnojamąjį turtą - miškus buvo ydingas 1997 metais miškų sektoriuje pradėtos radikalios pertvarkos, siekiant ekonominio efektyvumo ir veiklos skaidrumo. „Prisimenu tuo metu apvaliosios medienos buvo kertama apie 30 proc. daugiau negu dabar. Tačiau tada nesugebėta surinkti net 5 kartus mažesnį mokestį nei šiandien, nors lėšų papildomai buvo gaunama 120 mln. litų daugiau, - sako B. Sakalauskas. - Verta priminti, kad tuo metu valstybėje situacija buvo ne ką lengvesnė nei dabar, taip vadinamos krizės metais“.
Pasak B. Sakalausko, 1999 metais vienas buvusių Miškų ministerijos vadovų parengė tiriamąjį darbą, kurį finansavo švedai. Jame buvo konstatuota, kad Lietuvos miškų pardavimas kol kas yra konstitucinė problema ir siūlė miškų urėdijas reorganizuoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves. Bet niekas tokio siūlymo ir girdėti nenorėjo.
LŪŽIO METAI
2001 m. liepos 16 d. buvo priimtas Miškų įstatymo pakeitimas, pagal kurį įsteigtos valstybės įmonės – miškų urėdijos. Ši data į miškininkystės istoriją įėjo kaip
„lūžio“ metai. Buvo aiškiai atskirtos miškų politikos formavimo, ūkinio reguliavimo ir kontrolės funkcijos. Prasidėjo pažangus laikotarpis tiek investicijų, tiek pertvarkos prasme, nes iki tol visa miškininkystės sistema skendėjo milijoninėse skolose. Kai kurių medienos perdirbėjų, siekusių išskirtinių medienos įsigijimo sąlygų, skolos siekė apie 46 mln. litų. Pertvarka miškų sektoriuje davė gerų rezultatų – skolos per trejus metus sumažėjo iki 5 milijonų litų.
Nuo 2004 m. balandžio 1 d. miškų urėdijoms priskiriama nacionalinių parkų miškų priežiūra. Tais pačiais metais grupelė kitaminčių vėl parengė LR Seimui siūlymą panaikinti Miškų įstatymo 4 str. nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje pagal plotą vyrautų valstybinė miškų nuosavybė. Kitaminčiai kėlė klausimą ir dėl teisinių prielaidų sudarymo ūkinių miškų (IV grupė) privatizavimui. Su tokiais siūlymais B. Sakalausko šalininkai nesutiko, nepritarė jiems ir Seimas. Didesnė dalis miškų liko valstybės žinioje. Šiandien valstybinės reikšmės miškų plotai sudaro 1059 tūkst., privatūs – 745 tūkst. hektarų.
„Mažinant gamybos sąnaudas, atsisakėme medienos perdirbimo veiklos. Iki 2004 m. miškų urėdijose buvę 36 medienos perdirbimo cechai perduoti Valstybės turto fondui, arba likviduoti. Medienos perdirbi-mo cechai miškų urėdijoms kasmet atnešdavo apie 3-4 mln. litų nuostolių,“ – sakė B. Sakalauskas.
TARPTAUTINIS PRIPAŽINIMAS
Miškų urėdijos pradėjo siekti tarptautinio pripažinimo ir 2006-aisiais metais pagal griežčiausią tarptautinį FSC sertifikavimo standartą sertifikuoti visi miškų urėdijų valdomi valstybiniai miškai. Tarptautinis miškų tvarkymo sertifikatas – dokumentas, įrodantis, jog miškų valdytojas miškuose ūkininkauja atsakingai pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, derindamas socialines, aplinkosaugines ir ekonomines miškų funkcijas. Pirmieji sertifikatai 2001 metais buvo išduoti Biržų ir Panevėžio miškų urėdijoms.
TEISINĖ REGISTRACIJA
Valstybinių miškų teisinė registracija pradėta 2006 metais, kai Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo kiekvienai miškų urėdijai priskyrė miškus saugoti, prižiūrėti ir naudoti, o kartu miškininkus bei apskričių viršininkų administracijas įpareigojo atlikti valstybinės reikšmės miškų geodezinius matavimus, pažymėti juos natūroje ir valstybės vardu įregistruoti nekilnojamo turto registre. „Tai – atsakingas darbas ir didelės papildomos išlaidos. 1994 metais ankstesnė miškų žinybos vadovybė šių darbų nedrįso imtis. Čia, manau, būta ir motyvuoto delsimo. Įregistruojant miškus aptikome nemažai „dingusių“. Vien tik Vilniaus miškų urėdijoje valstybinių miškų „dingo“ apie 200 hektarų. Iš viso šalyje užfiksuota beveik 400 ,,dingimo“ atvejų. Žinant vieno miško žemės aro kainą Vilniaus priemiesčiuose, nesunku įsivaizduoti miškų „dingimo“ scenarijus bei veikimo technologijas. Tokių miškų “dingimą“ suinteresuoti asmenys aiškino, kad esą nebaigta žemės reforma. Nors ji nebaigta iki šiol, tačiau miškų „dingimui“ užkirtome kelią,“ – dėstė generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas.
Pasak pašnekovo, 2009m. spalio 5 d. vienas buvusių Miškų ministerijos vadovų viešoje erdvėje „pametė“ mintį, pagal kurią reikėtų įteisinti prekybą ne nukirsta mediena, o parduoti statų mišką. Jo nuomone, valstybės biudžetą būtų galima papildyti pažabojus valstybinių miškininkų išlaidavimą.
MOKESČIAI DIDŽIAUSI EUROPOJE
Tokio siūlymo autoriams tenka priminti, kad valstybinių miškų sektoriaus sumokami valstybės biudžetui mokesčiai per 15 metų padidėjo 11 kartų - nuo 1,3 iki 14,2 litų už kietmetrį medienos, t. y. dividendai valstybei išaugo nuo 7 mln. (1995m.) iki 51 mln. (2010 m.) litų. Per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus mokamų į valstybės biudžetą veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc., kai kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūs mokesčiai nekito. Nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto arba 30 proc. šių išteklių (atnaujinamų) vertės ir yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą. Šie mokesčiai yra didžiausi tarp visų miškų sektorių Europoje. Be to, miško išteklių atnaujinimui kasmet panaudojama 90-95 mln. litų, t.y. 55 proc. šių išteklių vertės.
ŪKIO MODERNIZAVIMAS
Daug lėšų skiriama miškų sektoriui modernizuoti. Pavyzdžiui, modernizuoti visi medelynai (laistymo sistemos, sodinimo ir priežiūros technika, rūšiavimo bei sandėliavimo patalpos ir kt.). Medelynuose įrengta daugiau nei 60 laistymo įrenginių, iš pagrindų atnaujinta visa medelynuose naudojama technika. „Prisimenu laikus, kai miškininkai miško sodmenis buvo priversti importuoti iš Baltarusijos. Dabar atvirkščiai – mes sodmenis eksportuojame į Švediją, Latviją ir kitur. Į medelynų modernizavimą papildomai investavome per 60 mln. litų, tiek pat - į apleistų miško kelių tvarkymą. Dideles investicijas skiriame miško darbų modernizavimui. Sukurta medienos kirtimo ir traukimo mašinų bazė. Šiandien galime su bet kuria rangovine organizacija varžytis kaip rimti konkurentai, pagaliau niekas miškų urėdijoms nebegali diktuoti medienos ruošos kainų. Dabar miškų urėdijų mechanizmais atliekamų darbų kainos yra ženkliai mažesnės. Turėdami šiuolaikinius mechanizmus, galime operatyviau tvarkyti vėjavartas. Tai patvirtino ir greitas užgydymas gilių, skaudžių žaizdų, kurias miškams padarė galingas 2010 metų škvalas,“ – aiškino B. Sakalauskas.
Rengiama integruota miškų ūkio veiklos informacinė sistema. Savaime aišku, kad tam būtinos nemažos lėšos, kurias numatoma sukaupti konsolidavimo būdu. Integruota miškų ūkio veiklos informacinė sistema skirta užtikrinti miškų urėdijų valdymo procesų optimizavimą, reikiamų duomenų kaupimą ir saugojimą vieningoje duomenų bazėje, duomenų analizę, duomenų mainus bei perdavimą Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos statistikos departamentui ir t. t. Per 15 metų modernizuota priešgaisrinė sistema. Europos Sąjungos lėšomis pradėta diegti moderni automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema. Pašnekovas su pasitenkinimu pažymėjo, kad 2010 m. kovo 18 d. LR Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“. Pasak B. Sakalausko, norisi tikėti, kad lobistai ir kiti asmenys pagaliau nustos kėsintis į valstybinius miškus, nors tiek viešai, tiek paslapčia vis dar svarstomi įvairūs valstybinių miškų išdraskymo projektai.
GYVENIMO PATIKRINTU KELIU
„Miškas yra ypatingas Lietuvos turtas, turintis didžiulę ekonominę, ekologinę bei socialinę vertę. Tik pasireiškus pirmiesiems ekonominės krizės požymiams,
Generalinė miškų urėdija viena pirmųjų pasitvirtino krizių valdymo planą, kuris padėjo išvengti miškų sektoriaus ekonomikos nuosmukio. Šiandien šalies visuomenei galime drąsiai pasakyti, kad miškininkystės plėtra vykdoma laiko ir gyvenimo patikrinta kryptimi, dirbama efektyviai, su nauda valstybei ir jos žmonėms“, - sakė generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas...
Užvertęs dovanotą knygelę ir išklausęs generalinio miškų urėdo nuoširdų pasakojimą apie miškus, pagalvojau, kad šiame trumpame rašinyje lieka dar daug neišsakytų minčių, neišvardytų skaičių bei veiklos faktų apie sunkų bet garbingą miškininkų darbą, apie žmones, mylinčius žaliąjį Tėvynės rūbą. Tik viltis, kad dar ne kartą grįšiu prie miškininkystės temos, guodė mane. Šį kartą belieka palinkėti generaliniam miškų urėdui bei visai miškininkų bendruomenei ir toliau nenuleisti rankų, žengti pasirinktu keliu, siekiant, kad šalies miškai kaip rūtos žaliuotų.
Prieš penkiolika metų įkurta Generalinė miškų urėdija. Tiek pat metų šiai miškų institucijai vadovauja ir Benjaminas Sakalauskas, oficialiai vadinamas generaliniu miškų urėdu. Pasisekė Lietuvos valstybiniams miškams, ir ne tik jiems, kad į šias pareigybes atėjo žmogus, kaip sakoma, miškininkas iš prigimties. Tie, kurie pažįsta Benjaminą, pasakys – žmogus užgrūdintu charakteriu, ragavęs Sibiro tremtinio duonos, tėvų išauklėtas mylėti Tėvynę, jos gamtą ir miškus.
Penkiolika metų – sakytume, tai jaunuolio amžius, bet, kai pažįsti žmogų ir žinai, kokį miškų reformos laikmetį jam reikėjo ištverti, kokias politines ir kitokias audras atremti, siekiant apginti bei išsaugoti valstybinius miškus nuo išparceliavimo, tuomet pagalvoji, kad tik toks žmogus, tvirtas kaip ąžuolas, turintis gerą profesinį pasiruošimą bei gyvenimo užgrūdintą charakterį, galėjo atremti spaudimą suinteresuotų žinybų ir asmenų, siekiančių bet kokia kaina pasiglemžti šalies „žaliąjį auksą“ - miškus. Sunkiai pavyko Benjaminui ir jo kolegoms apginti šį brangų mums ir ateities kartoms turtą.
Kai paprašiau generalinio miškų urėdo papasakoti apie penkiolikmetį, jis padavė man neseniai išleistą knygelę apie šiandieninius miškus, miškininkų atliekamus darbus ir pasakė: „gal pravers rašant“. Ir iš tiesų, ja pasinaudojau. Knygutėje kaleidoskopiškai atspindėtas visas kelias, kurį miškininkų bendruomenė, suburta Generalinės miškų urėdijos, nuėjo per penkiolika metų. Verčiau puslapį po puslapio, juose – svarbios datos, įvykiai, faktai, pasiekimai bei perspektyvos. Daug ką gyvu žodžiu papasakojo ir pats generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas, ypač akcentuodamas „kovas“, būtent „kovas“ su tais, kurie nuolat siekė, o ir šiandien tebesvajoja privatizuoti valstybinį turtą – miškus ir vienadieniškai juose pašeimininkauti.
PIRMIEJI SPRENDIMAI, VEIKLOS PRADŽIA
Pokalbio metu B. Sakalauskas priminė įžvalgų Lietuvos Respublikos Vyriausybės žingsnį, žengtą dar 1996 metais įsteigiant Generalinę miškų urėdiją (GMU). Tuomet naujai įkurtai miškininkystės institucijai teko didžiulė atsakomybė už valstybinių miškų išsaugojimą, jų plėtrą, už kilnią misiją išpuoselėtus Lietuvos miškus perduoti ateinančioms kartoms.
Vyriausiasis miškų vadovas prisiminė ir pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio pastangas, pasinaudojus pažangia užsienio šalių patirtimi, priimti radikalų sprendimą ir nutraukti miškininkystės sektoriaus finansavimą iš biudžeto.
Vėlesniais metais atlikti reikšmingi darbai perduodant miškų urėdijoms kolūkių ir tarybinių ūkių miškus, pradėtas miškų grąžinimas teisėtiems šeimininkams - buvusiems savininkams.
1997 m. liepos 1 d. LR Seimas panaikino nuo 1993 metų galiojusią nuostatą, kad žmonėms už miestų teritorijoje turėtą žemę būtų kompensuojama valstybiniais miškais. Toks kompensacinis mechanizmas - kilnoti nekilnojamąjį turtą - miškus buvo ydingas 1997 metais miškų sektoriuje pradėtos radikalios pertvarkos, siekiant ekonominio efektyvumo ir veiklos skaidrumo. „Prisimenu tuo metu apvaliosios medienos buvo kertama apie 30 proc. daugiau negu dabar. Tačiau tada nesugebėta surinkti net 5 kartus mažesnį mokestį nei šiandien, nors lėšų papildomai buvo gaunama 120 mln. litų daugiau, - sako B. Sakalauskas. - Verta priminti, kad tuo metu valstybėje situacija buvo ne ką lengvesnė nei dabar, taip vadinamos krizės metais“.
Pasak B. Sakalausko, 1999 metais vienas buvusių Miškų ministerijos vadovų parengė tiriamąjį darbą, kurį finansavo švedai. Jame buvo konstatuota, kad Lietuvos miškų pardavimas kol kas yra konstitucinė problema ir siūlė miškų urėdijas reorganizuoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves. Bet niekas tokio siūlymo ir girdėti nenorėjo.
LŪŽIO METAI
2001 m. liepos 16 d. buvo priimtas Miškų įstatymo pakeitimas, pagal kurį įsteigtos valstybės įmonės – miškų urėdijos. Ši data į miškininkystės istoriją įėjo kaip
„lūžio“ metai. Buvo aiškiai atskirtos miškų politikos formavimo, ūkinio reguliavimo ir kontrolės funkcijos. Prasidėjo pažangus laikotarpis tiek investicijų, tiek pertvarkos prasme, nes iki tol visa miškininkystės sistema skendėjo milijoninėse skolose. Kai kurių medienos perdirbėjų, siekusių išskirtinių medienos įsigijimo sąlygų, skolos siekė apie 46 mln. litų. Pertvarka miškų sektoriuje davė gerų rezultatų – skolos per trejus metus sumažėjo iki 5 milijonų litų.
Nuo 2004 m. balandžio 1 d. miškų urėdijoms priskiriama nacionalinių parkų miškų priežiūra. Tais pačiais metais grupelė kitaminčių vėl parengė LR Seimui siūlymą panaikinti Miškų įstatymo 4 str. nuostatą, kad Lietuvos Respublikoje pagal plotą vyrautų valstybinė miškų nuosavybė. Kitaminčiai kėlė klausimą ir dėl teisinių prielaidų sudarymo ūkinių miškų (IV grupė) privatizavimui. Su tokiais siūlymais B. Sakalausko šalininkai nesutiko, nepritarė jiems ir Seimas. Didesnė dalis miškų liko valstybės žinioje. Šiandien valstybinės reikšmės miškų plotai sudaro 1059 tūkst., privatūs – 745 tūkst. hektarų.
„Mažinant gamybos sąnaudas, atsisakėme medienos perdirbimo veiklos. Iki 2004 m. miškų urėdijose buvę 36 medienos perdirbimo cechai perduoti Valstybės turto fondui, arba likviduoti. Medienos perdirbi-mo cechai miškų urėdijoms kasmet atnešdavo apie 3-4 mln. litų nuostolių,“ – sakė B. Sakalauskas.
TARPTAUTINIS PRIPAŽINIMAS
Miškų urėdijos pradėjo siekti tarptautinio pripažinimo ir 2006-aisiais metais pagal griežčiausią tarptautinį FSC sertifikavimo standartą sertifikuoti visi miškų urėdijų valdomi valstybiniai miškai. Tarptautinis miškų tvarkymo sertifikatas – dokumentas, įrodantis, jog miškų valdytojas miškuose ūkininkauja atsakingai pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, derindamas socialines, aplinkosaugines ir ekonomines miškų funkcijas. Pirmieji sertifikatai 2001 metais buvo išduoti Biržų ir Panevėžio miškų urėdijoms.
TEISINĖ REGISTRACIJA
Valstybinių miškų teisinė registracija pradėta 2006 metais, kai Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo kiekvienai miškų urėdijai priskyrė miškus saugoti, prižiūrėti ir naudoti, o kartu miškininkus bei apskričių viršininkų administracijas įpareigojo atlikti valstybinės reikšmės miškų geodezinius matavimus, pažymėti juos natūroje ir valstybės vardu įregistruoti nekilnojamo turto registre. „Tai – atsakingas darbas ir didelės papildomos išlaidos. 1994 metais ankstesnė miškų žinybos vadovybė šių darbų nedrįso imtis. Čia, manau, būta ir motyvuoto delsimo. Įregistruojant miškus aptikome nemažai „dingusių“. Vien tik Vilniaus miškų urėdijoje valstybinių miškų „dingo“ apie 200 hektarų. Iš viso šalyje užfiksuota beveik 400 ,,dingimo“ atvejų. Žinant vieno miško žemės aro kainą Vilniaus priemiesčiuose, nesunku įsivaizduoti miškų „dingimo“ scenarijus bei veikimo technologijas. Tokių miškų “dingimą“ suinteresuoti asmenys aiškino, kad esą nebaigta žemės reforma. Nors ji nebaigta iki šiol, tačiau miškų „dingimui“ užkirtome kelią,“ – dėstė generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas.
Pasak pašnekovo, 2009m. spalio 5 d. vienas buvusių Miškų ministerijos vadovų viešoje erdvėje „pametė“ mintį, pagal kurią reikėtų įteisinti prekybą ne nukirsta mediena, o parduoti statų mišką. Jo nuomone, valstybės biudžetą būtų galima papildyti pažabojus valstybinių miškininkų išlaidavimą.
MOKESČIAI DIDŽIAUSI EUROPOJE
Tokio siūlymo autoriams tenka priminti, kad valstybinių miškų sektoriaus sumokami valstybės biudžetui mokesčiai per 15 metų padidėjo 11 kartų - nuo 1,3 iki 14,2 litų už kietmetrį medienos, t. y. dividendai valstybei išaugo nuo 7 mln. (1995m.) iki 51 mln. (2010 m.) litų. Per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus mokamų į valstybės biudžetą veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc., kai kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūs mokesčiai nekito. Nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto arba 30 proc. šių išteklių (atnaujinamų) vertės ir yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą. Šie mokesčiai yra didžiausi tarp visų miškų sektorių Europoje. Be to, miško išteklių atnaujinimui kasmet panaudojama 90-95 mln. litų, t.y. 55 proc. šių išteklių vertės.
ŪKIO MODERNIZAVIMAS
Daug lėšų skiriama miškų sektoriui modernizuoti. Pavyzdžiui, modernizuoti visi medelynai (laistymo sistemos, sodinimo ir priežiūros technika, rūšiavimo bei sandėliavimo patalpos ir kt.). Medelynuose įrengta daugiau nei 60 laistymo įrenginių, iš pagrindų atnaujinta visa medelynuose naudojama technika. „Prisimenu laikus, kai miškininkai miško sodmenis buvo priversti importuoti iš Baltarusijos. Dabar atvirkščiai – mes sodmenis eksportuojame į Švediją, Latviją ir kitur. Į medelynų modernizavimą papildomai investavome per 60 mln. litų, tiek pat - į apleistų miško kelių tvarkymą. Dideles investicijas skiriame miško darbų modernizavimui. Sukurta medienos kirtimo ir traukimo mašinų bazė. Šiandien galime su bet kuria rangovine organizacija varžytis kaip rimti konkurentai, pagaliau niekas miškų urėdijoms nebegali diktuoti medienos ruošos kainų. Dabar miškų urėdijų mechanizmais atliekamų darbų kainos yra ženkliai mažesnės. Turėdami šiuolaikinius mechanizmus, galime operatyviau tvarkyti vėjavartas. Tai patvirtino ir greitas užgydymas gilių, skaudžių žaizdų, kurias miškams padarė galingas 2010 metų škvalas,“ – aiškino B. Sakalauskas.
Rengiama integruota miškų ūkio veiklos informacinė sistema. Savaime aišku, kad tam būtinos nemažos lėšos, kurias numatoma sukaupti konsolidavimo būdu. Integruota miškų ūkio veiklos informacinė sistema skirta užtikrinti miškų urėdijų valdymo procesų optimizavimą, reikiamų duomenų kaupimą ir saugojimą vieningoje duomenų bazėje, duomenų analizę, duomenų mainus bei perdavimą Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos statistikos departamentui ir t. t. Per 15 metų modernizuota priešgaisrinė sistema. Europos Sąjungos lėšomis pradėta diegti moderni automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema. Pašnekovas su pasitenkinimu pažymėjo, kad 2010 m. kovo 18 d. LR Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“. Pasak B. Sakalausko, norisi tikėti, kad lobistai ir kiti asmenys pagaliau nustos kėsintis į valstybinius miškus, nors tiek viešai, tiek paslapčia vis dar svarstomi įvairūs valstybinių miškų išdraskymo projektai.
GYVENIMO PATIKRINTU KELIU
„Miškas yra ypatingas Lietuvos turtas, turintis didžiulę ekonominę, ekologinę bei socialinę vertę. Tik pasireiškus pirmiesiems ekonominės krizės požymiams,
Generalinė miškų urėdija viena pirmųjų pasitvirtino krizių valdymo planą, kuris padėjo išvengti miškų sektoriaus ekonomikos nuosmukio. Šiandien šalies visuomenei galime drąsiai pasakyti, kad miškininkystės plėtra vykdoma laiko ir gyvenimo patikrinta kryptimi, dirbama efektyviai, su nauda valstybei ir jos žmonėms“, - sakė generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas...
Užvertęs dovanotą knygelę ir išklausęs generalinio miškų urėdo nuoširdų pasakojimą apie miškus, pagalvojau, kad šiame trumpame rašinyje lieka dar daug neišsakytų minčių, neišvardytų skaičių bei veiklos faktų apie sunkų bet garbingą miškininkų darbą, apie žmones, mylinčius žaliąjį Tėvynės rūbą. Tik viltis, kad dar ne kartą grįšiu prie miškininkystės temos, guodė mane. Šį kartą belieka palinkėti generaliniam miškų urėdui bei visai miškininkų bendruomenei ir toliau nenuleisti rankų, žengti pasirinktu keliu, siekiant, kad šalies miškai kaip rūtos žaliuotų.
Aplinkos ministerijoje
"Karštąja linija" gyventojai padeda atskleisti pažeidimus ir piktnaudžiavimus
Kaip rodo Aplinkos ministerijos "karštąja linija" – korupcijos prevencijai skirtu ryšiu – gaunami pranešimai, šalies gyventojai vis aktyviau reaguoja į aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus, abejotinus pareigūnų veiksmus ir vis drąsiau kelia viešumon galimai neteisėtus jų nusižengimus. Praėjusiais metais šia "karštąja linija" buvo gauti 173 skundai ir pranešimai. Beveik trečdalį jų (50) sudarė pranešimai apie galimai neteisėtas statybas ir skundai dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos pareigūnų veiksmų. Beveik tiek pat pranešimų (47) skirta aplinkos taršos problemoms. 15 gyventojų buvo nepatenkinti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmais ar neveikimu, 9 – miškų kirtimais ir miškų pareigūnų veiksmais, 5 – saugomų teritorijų pareigūnų veiksmais ir t. t. Kaip sakė Aplinkos ministerijos Teisės ir kontrolės departamento Kontrolės skyriaus vedėja Ona Bubnelienė, 40 proc. "karštąja linija" gautos informacijos pasitvirtina. Pavyzdžiui, patikrinus pranešimą, kad sostinės Savanorių prospekte esanti įmonė nuolat teršia aplinkos orą, paaiškėjo, kad tai tiesa. Todėl tos įmonės atsakingam darbuotojui buvo skirta administracinė bauda, o įmonė, vykdydama aplinkosaugos pareigūnų nurodymus, pažeidimus nedelsdama pašalino. Bauda buvo skirta ir neteisėtai Jurbarko rajone mišką kirtusiam pažeidėjui, kuris buvo išaiškintas gavus pranešimą "karštąja linija". Jis turėjo sumokėti 2 tūkst. litų baudą ir atlyginti 1,1 tūkst. litų aplinkai padarytą žalą. Faktai pasitvirtino ir patikrinus iš Vilniaus gautą pranešimą apie galimai neteisėtas statybas Tarandėje. Dėl jų VTPSI kreipėsi į teismą. Pranešusiojo žmogaus dėka buvo užkirstas kelias savivalei.
Gyventojai Aplinkos ministerijos "karštąja linija" gali naudotis anonimiškai ir bet kuriuo paros metu jiems patogiausiu būdu:
- telefono ryšiu (darbo dienomis tel. 8~5 266 3596, 266 3597, 266 2717;
- atsakiklis visą parą 8~5 266 3598), faksu 8~5 266 3671;
- elektroniniu paštu [email protected] ;
- paštu (Aplinkos ministerija, Jakšto g. 4/9, LT-2600 Vilnius).
Pateiktą informaciją apie galimą aplinkos apsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnyba ar jų neveikimą, netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus operatyviai išnagrinėja Aplinkos ministerijos Teisės ir kontrolės departamento Kontrolės skyrius.
Apie savavališkas statybas, neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, VTPSI tarnautojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, netinkamą pareigų vykdymą ar piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais gyventojai gali informuoti ir VTPSI "karštąja linija":
- tel. 8~5 272 1072, faksu 8~5 278 4369;
- el. paštu [email protected];
- paštu (VTPSI, A. Juozapavičiaus g. 9, LT-09311 Vilnius).
Skatindama visuomenę dar aktyviau įsitraukti į kovą su įstatymų pažeidėjais aplinkosaugos srityje, padėti išaiškinti galimus korupcijos atvejus ir pareigūnų piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi ar jų neveikimą, Aplinkos ministerija kviečia šalies gyventojus, pastebėjusius minėtųjų pažeidimų, nedelsiant apie tai pranešti „karštąja linija“.
Gyventojai Aplinkos ministerijos "karštąja linija" gali naudotis anonimiškai ir bet kuriuo paros metu jiems patogiausiu būdu:
- telefono ryšiu (darbo dienomis tel. 8~5 266 3596, 266 3597, 266 2717;
- atsakiklis visą parą 8~5 266 3598), faksu 8~5 266 3671;
- elektroniniu paštu [email protected] ;
- paštu (Aplinkos ministerija, Jakšto g. 4/9, LT-2600 Vilnius).
Pateiktą informaciją apie galimą aplinkos apsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnyba ar jų neveikimą, netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus operatyviai išnagrinėja Aplinkos ministerijos Teisės ir kontrolės departamento Kontrolės skyrius.
Apie savavališkas statybas, neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, VTPSI tarnautojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, netinkamą pareigų vykdymą ar piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais gyventojai gali informuoti ir VTPSI "karštąja linija":
- tel. 8~5 272 1072, faksu 8~5 278 4369;
- el. paštu [email protected];
- paštu (VTPSI, A. Juozapavičiaus g. 9, LT-09311 Vilnius).
Skatindama visuomenę dar aktyviau įsitraukti į kovą su įstatymų pažeidėjais aplinkosaugos srityje, padėti išaiškinti galimus korupcijos atvejus ir pareigūnų piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi ar jų neveikimą, Aplinkos ministerija kviečia šalies gyventojus, pastebėjusius minėtųjų pažeidimų, nedelsiant apie tai pranešti „karštąja linija“.
Išmokėta daugiau ES lėšų nei planuota Kaip informavo aplinkos ministro atstovas spaudai Tomas Beržinskas, 2011 metais Europos Sąjungos lėšomis finansuojamiems projektams Aplinkos ministerija išmokėjo daugiau lėšų nei buvo suplanavusi. Vietoj 609 mln. litų Lietuvos ūkio subjektus pasiekė 611,4 mln. litų, t. y. planas įvykdytas 100,3 proc.
„Aplinkos ministerija tradiciškai itin daug dėmesio skiria ES paramos lėšų panaudojimui. Praėjusiais metais iš esmės pakartojome 2010 metų rezultatą, kai valstybės investicijų programa buvo įvykdyta 104,9 proc., – sako aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. – Šiais metais ir toliau aktyviai tęsiame darbus gerinant šalies aplinkos būklę: valomi vandens telkiniai, gerinama gyventojams tiekiamo vandens kokybė, baigiami sutvarkyti uždaryti tarybinių laikų sąvartynai, griaunami apleisti pastatai ir t. t.“. Praėjusiais metais ES lėšų panaudojimo rodiklius koregavo sumažėjusios darbų kainos, tačiau net ir įvertinus taupymo įtaką Aplinkos ministerijos kuruojamos sritys pirmauja pagal ES lėšų panaudojimo planų įgyvendinimą. Sutaupytos lėšos nedelsiant paskirstomos kitų aplinkosauginių projektų finansavimui. Lyginant atskiras kuruojamas sritis išsiskiria vandentvarkos sektorius, kur už atliktus darbus išmokėta 438,9 mln. litų. Atliekų tvarkymo sistemos kūrimui ir tolimesniam vystymui išmokėta 55,7 mln. litų, o įvairiems gamtosauginiams projektams iš Europos regioninės plėtros fondo skirta 116,8 mln. litų. Pagal pasirašytų sutarčių apimtis buvo planuota pasiekti 347,5 mln. litų sumą, o faktiškai sudaryta sutarčių už 574,2 mln. litų. Iš jų vandentvarkos sektoriuje – už 376,8 mln. litų, atliekų – už 112,9 litų. Faktiškai sudarytų sutarčių sumą taip pat mažino sutaupymai – iš viso sutaupyta net 400 mln. litų, kurie jau perskirstyti rezervinių projektų finansavimui. Iš 2007-2013 metų laikotarpiui skirtų ES ir bendrojo finansavimo lėšų aplinkos sektoriuje išmokėta 2,02 mlrd. litų. Tai sudaro 47,2 proc. skirtų lėšų sumos (antras rezultatas tarp visų ministerijų). Pagal pasirašytas sutartis iki 2011 metų pabaigos iš esmės pasiekta numatyta 95 proc. riba – bendra pasirašytų sutarčių suma siekia 94,9 proc. šiam laikotarpiui skirtų lėšų. |
Laukiniai gyvūnai –
|
Prieš vėjo jėgaines – gąsdinanti informacija
Vienoje iš žiniasklaidos priemonių paskelbtas straipsnis apie parengtas Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, susijusias su vėjo jėgainių planavimu, ne vienam skaitytojui gali sukelti lengvą šoką. Ypač jo antraštė. Esą, priėmus tas pataisas, psichotroninis ginklas – o kaip tik jam prilygintas vėjo jėgainės poveikis – būtų nukreiptas prieš gyventojus.
Visiškai suprantamas laikraščio noras skandalinga informacija vilioti skaitytojus, tačiau jie turi teisę žinoti ir tikrąją padėtį, o ne tik itin aktyviai kovojančio prieš vėjo jėgaines inžinieriaus, beje, geoterminės energijos šalininko, požiūrį.
Sensacijos siekis, kaip matyti, įnirtingai rungiasi su faktais, todėl iš pradžių teigiama, kad Teritorijų planavimo įstatymo pataisas parengusi Aplinkos ministerija jas „stumia“ Seime, o vėliau paaiškėja, kad jos parengtos visai ne ministerijos iniciatyva. Pernai priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą Seimas atsisakė reikalavimo nustatyti privalomą atstumą nuo vėjo jėgainės iki sklypo ribos, taip pat rengti nedidelės galios vėjo ar saulės elektrinių statybos detaliuosius planus. Kadangi šie reikalavimai buvo likę Teritorijų planavimo įstatyme, Aplinkos ministerijai buvo pavesta parengti jo pataisas, kad būtų suvienodintos abiejų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios teritorijų planavimo reikalavimus statant nedidelės galios elektrines, naudojančias atsinaujinančius energijos išteklius.
Kaip sakė ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas, privalomo atstumo atsisakyta ne todėl, kad palengvėtų gyvenimas vėjo jėgainių statytojams. Tiesiog šis kriterijus jau nebeatitiko šiuolaikinių poreikių. Juk pagal senas technologijas įrengta vėjo jėgainė – kad ir maža, kad ir toli nuo gyvenamųjų namų – gali kelti daug didesnį triukšmą nei arčiau esanti moderni. Todėl prieš planuojant statyti vėjo jėgainę turi būti sumodeliuota, kokį poveikį ji kels. Kaip rodo kitų šalių patirtis, triukšmo zona paprastai būna didesnė negu dabartiniame Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuotas privalomas atstumas nuo vėjo jėgainės iki sklypo ribos.
Vertinant triukšmo poveikį visuomenės sveikatai taikoma visai neseniai, praėjusių metų lapkričio 1 d., įsigaliojusi sugriežtinta higienos norma, nustatanti triukšmo ribinius dydžius ir pastatuose, ir jų aplinkoje. Triukšmas pagal šią sveikatos apsaugos ministro patvirtintą higienos normą įvertinamas matavimo ar modeliavimo būdu. Vėjo jėgainės statybos projekto sprendinių atitikimą higienos normoms tikrina Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Kad vėjo elektrinės nebūtų statomos urbanizuotose teritorijose, Teritorijų planavimo įstatymo pataisų rengėjai siūlo neleisti jų statyti miesteliuose, kaip leidžia dabar galiojantis įstatymas. Vėjo elektrinėms, kaip ir kitiems ūkinės veiklos subjektams, galioja Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. Pagal jo reikalavimus ir turi būti vertinamas galimas tokios elektrinės poveikis aplinkai.
Visiškai suprantamas laikraščio noras skandalinga informacija vilioti skaitytojus, tačiau jie turi teisę žinoti ir tikrąją padėtį, o ne tik itin aktyviai kovojančio prieš vėjo jėgaines inžinieriaus, beje, geoterminės energijos šalininko, požiūrį.
Sensacijos siekis, kaip matyti, įnirtingai rungiasi su faktais, todėl iš pradžių teigiama, kad Teritorijų planavimo įstatymo pataisas parengusi Aplinkos ministerija jas „stumia“ Seime, o vėliau paaiškėja, kad jos parengtos visai ne ministerijos iniciatyva. Pernai priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą Seimas atsisakė reikalavimo nustatyti privalomą atstumą nuo vėjo jėgainės iki sklypo ribos, taip pat rengti nedidelės galios vėjo ar saulės elektrinių statybos detaliuosius planus. Kadangi šie reikalavimai buvo likę Teritorijų planavimo įstatyme, Aplinkos ministerijai buvo pavesta parengti jo pataisas, kad būtų suvienodintos abiejų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios teritorijų planavimo reikalavimus statant nedidelės galios elektrines, naudojančias atsinaujinančius energijos išteklius.
Kaip sakė ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas, privalomo atstumo atsisakyta ne todėl, kad palengvėtų gyvenimas vėjo jėgainių statytojams. Tiesiog šis kriterijus jau nebeatitiko šiuolaikinių poreikių. Juk pagal senas technologijas įrengta vėjo jėgainė – kad ir maža, kad ir toli nuo gyvenamųjų namų – gali kelti daug didesnį triukšmą nei arčiau esanti moderni. Todėl prieš planuojant statyti vėjo jėgainę turi būti sumodeliuota, kokį poveikį ji kels. Kaip rodo kitų šalių patirtis, triukšmo zona paprastai būna didesnė negu dabartiniame Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuotas privalomas atstumas nuo vėjo jėgainės iki sklypo ribos.
Vertinant triukšmo poveikį visuomenės sveikatai taikoma visai neseniai, praėjusių metų lapkričio 1 d., įsigaliojusi sugriežtinta higienos norma, nustatanti triukšmo ribinius dydžius ir pastatuose, ir jų aplinkoje. Triukšmas pagal šią sveikatos apsaugos ministro patvirtintą higienos normą įvertinamas matavimo ar modeliavimo būdu. Vėjo jėgainės statybos projekto sprendinių atitikimą higienos normoms tikrina Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Kad vėjo elektrinės nebūtų statomos urbanizuotose teritorijose, Teritorijų planavimo įstatymo pataisų rengėjai siūlo neleisti jų statyti miesteliuose, kaip leidžia dabar galiojantis įstatymas. Vėjo elektrinėms, kaip ir kitiems ūkinės veiklos subjektams, galioja Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. Pagal jo reikalavimus ir turi būti vertinamas galimas tokios elektrinės poveikis aplinkai.
Laiškai
Žmogui – prie medžio, medžiui – prie žmogaus
P. Lukošienė. R. Baliutavičiaus nuotr.
Praktika rodo, kad želdiniai neretai tampa kaimynų nesantaikos objektu. Kitas piktinasi, jog nupjovė savo paties pasodintą medelį ir dėl to susilaukė aplinkosaugininkų sankcijų... Taigi ką reikėtų žinoti sodinant savo kieme medelį arba krūmą ir ką – prieš paimant į rankas pjūklą?
Žurnalistas Romualdas BALIUTAVIČIUS kalbina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vyriausiąją specialistę Palmirą LUKOŠIENĘ.
Svarbiausia - „žmogiškumo elementas”
Ar gali privačių valdų savininkas kitapus sklypą juosiančios tvoros, prie gatvės, pasodinti medelį arba krūmą ir šitaip papuošti aplinką?
P. Lukošienė: „Tokius veiksmus reglamentuoja įvairūs Aplinkos ministerijos aktai, t. y. sodinti galima tik ten, kur numato reglamentuojantys dokumentai. O sodinti „kitapus tvoros” negalima dėl paprastos priežasties: teritorija anapus priklauso ne valdų savininkui, bet valstybei ir čia šeimininkauti savo nuožiūra yra draudžiama”.
Tačiau savo valdose - kiekvienas pats sau šeimininkas?
P. Lukošienė: „Ir savo valdose būtina laikytis tam tikros tvarkos. Pavyzdžiui, krūmą arba karpomą gyvatvorę galima sodinti ne arčiau kaip 1 metras nuo tvoros. Tai liečia visus sumedėjusius augalus, bet ne gėles. 2007 m. gruodžio 29d. Aplinkos ministro įsakymais patvirtintos medžių ir krūmų veisimo bei gėlynų įrengimo taisyklės, kurių privalu laikytis”.
Būna, kad šeimininkams trukdo jų individualiose valdose augantis medis arba krūmas: stelbia kitus augalus arba daržą, užstoja šviesą ir pan. Ar šitokiems augalams nukirsti reikalingas savivaldybės išduodamas leidimas?
P. Lukošienė: „Šiaulių miesto privačiose namų valdose saugotini medžiai yra inventorizuoti. Jų tvarkymą prižiūri mūsų skyrius. Remiantis įrašais, iš karto galima pasakyti, ar namų valdoje yra saugotinų medžių bei krūmų, ar ne? Norint nupjauti saugotiną medį ar krūmą, valdų šeimininkas privalo gauti atitinkamą leidimą”.
Net jeigu kažkada žmogus pats tą medį pasodino?
P. Lukošienė: „Taip. Norėčiau pabrėžti, jog nustatyti sodinimo atstumai, apie kuriuos kalbame, liečia tik naujai sodinamus medžius bei krūmus. Bet jeigu medis auga seniai, tai reikėtų priimti kaip įvykusį faktą. Taip pat būtina įvertinti, kuo tas medis ar krūmas trukdo? Jei priežastis rimta, sakysime, šaknys ardo pamatus, tada mes duodame leidimą nupjauti. Visų svarbiausias tokioje situacijoje yra žmogiškumo elementas”.
Augalai - kaimynų vaidų priežastis...
Kartais gyventojai klausia, ką daryti, jeigu kaimynas nenori nė girdėti, kad jo pusėje palei sklypo ribą augantis medis arba krūmas užstoja šviesą, šaknimis stelbia kitus augalus, ar pan.?
P. Lukošienė: „Ginčus dėl sklypų pakraščiuose augančių medžių ar krūmų reikėtų spręsti abipusiu šalių susitarimu. Jeigu nepavyksta, patarčiau registruotu laišku paprašyti kaimyno pašalinti problemą, nurodant realų tam laiką – 1-2 mėnesius. Būtina išsaugoti laiško kopiją bei siuntimo kvitą. Jei iki nurodyto termino kaimynas nesiima reikalingų priemonių, gyventojas, kurio sklypas kenčia dėl kaimyno augalų, gali pats apgenėti jam trukdančias šakas ir šaknis. Neretai privačių valdų savininkų ginčai sprendžiami ir teismuose”.
Galbūt sumažėtų tarpusavio ginčų, jeigu gyventojai žinotų, kokie yra dabartiniai reikalavimai naujai privačiose valdose sodinamiems medžiams bei krūmams?
P. Lukošienė: „Krūmai nuo tvoros sodinami ne arčiau kaip vieno metro atstumu. Sklypo šiaurės, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėje gyvatvorė neturi būti aukštesnė kaip 1,3 metro. Kodėl taip? Gaspadoriui tai yra jo valdų šiaurinė pusė, ir suprantamas noras atsitverti nuo šiauraus vėjo, tačiau kaimynui ta pati pusė bus pietinė, taigi kaimyninio sklypo augalija atimtų šviesą ir šilumą.
Medžiai nuo belangių sienų turi būti sodinami ne arčiau kaip per 5 metrus, o krūmai – 2,5 metro. Kuomet kalbama apie ąžuolo sodinimą, viską apsvarstyti reikia ypač gerai. - Praktika rodo, kad ąžuolai dažnai išverčia statinių pamatus. Sakyčiau tai perdaug galingas medis mažai namų valdai. Ar to tikrai reikia? Nebent būtų kokia glaustašakė forma arba sodinukas turėtų sutankintą šaknų sistemą. Tada medis išauga trečdaliu mažesnis...”
O jeigu namo sienoje esama langų?
P. Lukošienė: „Tada medžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 10 metrų atstumu nuo sienos. Tuo atveju, jeigu medis pasodintas seniai, reikia taikytis žmogui prie medžio, medžiui – prie žmogaus reikmių. Daug ką galima nuveikti genėjimu arba kitokiais būdais, o ne vien tik radikaliomis priemonėmis.”
Žurnalistas Romualdas BALIUTAVIČIUS kalbina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vyriausiąją specialistę Palmirą LUKOŠIENĘ.
Svarbiausia - „žmogiškumo elementas”
Ar gali privačių valdų savininkas kitapus sklypą juosiančios tvoros, prie gatvės, pasodinti medelį arba krūmą ir šitaip papuošti aplinką?
P. Lukošienė: „Tokius veiksmus reglamentuoja įvairūs Aplinkos ministerijos aktai, t. y. sodinti galima tik ten, kur numato reglamentuojantys dokumentai. O sodinti „kitapus tvoros” negalima dėl paprastos priežasties: teritorija anapus priklauso ne valdų savininkui, bet valstybei ir čia šeimininkauti savo nuožiūra yra draudžiama”.
Tačiau savo valdose - kiekvienas pats sau šeimininkas?
P. Lukošienė: „Ir savo valdose būtina laikytis tam tikros tvarkos. Pavyzdžiui, krūmą arba karpomą gyvatvorę galima sodinti ne arčiau kaip 1 metras nuo tvoros. Tai liečia visus sumedėjusius augalus, bet ne gėles. 2007 m. gruodžio 29d. Aplinkos ministro įsakymais patvirtintos medžių ir krūmų veisimo bei gėlynų įrengimo taisyklės, kurių privalu laikytis”.
Būna, kad šeimininkams trukdo jų individualiose valdose augantis medis arba krūmas: stelbia kitus augalus arba daržą, užstoja šviesą ir pan. Ar šitokiems augalams nukirsti reikalingas savivaldybės išduodamas leidimas?
P. Lukošienė: „Šiaulių miesto privačiose namų valdose saugotini medžiai yra inventorizuoti. Jų tvarkymą prižiūri mūsų skyrius. Remiantis įrašais, iš karto galima pasakyti, ar namų valdoje yra saugotinų medžių bei krūmų, ar ne? Norint nupjauti saugotiną medį ar krūmą, valdų šeimininkas privalo gauti atitinkamą leidimą”.
Net jeigu kažkada žmogus pats tą medį pasodino?
P. Lukošienė: „Taip. Norėčiau pabrėžti, jog nustatyti sodinimo atstumai, apie kuriuos kalbame, liečia tik naujai sodinamus medžius bei krūmus. Bet jeigu medis auga seniai, tai reikėtų priimti kaip įvykusį faktą. Taip pat būtina įvertinti, kuo tas medis ar krūmas trukdo? Jei priežastis rimta, sakysime, šaknys ardo pamatus, tada mes duodame leidimą nupjauti. Visų svarbiausias tokioje situacijoje yra žmogiškumo elementas”.
Augalai - kaimynų vaidų priežastis...
Kartais gyventojai klausia, ką daryti, jeigu kaimynas nenori nė girdėti, kad jo pusėje palei sklypo ribą augantis medis arba krūmas užstoja šviesą, šaknimis stelbia kitus augalus, ar pan.?
P. Lukošienė: „Ginčus dėl sklypų pakraščiuose augančių medžių ar krūmų reikėtų spręsti abipusiu šalių susitarimu. Jeigu nepavyksta, patarčiau registruotu laišku paprašyti kaimyno pašalinti problemą, nurodant realų tam laiką – 1-2 mėnesius. Būtina išsaugoti laiško kopiją bei siuntimo kvitą. Jei iki nurodyto termino kaimynas nesiima reikalingų priemonių, gyventojas, kurio sklypas kenčia dėl kaimyno augalų, gali pats apgenėti jam trukdančias šakas ir šaknis. Neretai privačių valdų savininkų ginčai sprendžiami ir teismuose”.
Galbūt sumažėtų tarpusavio ginčų, jeigu gyventojai žinotų, kokie yra dabartiniai reikalavimai naujai privačiose valdose sodinamiems medžiams bei krūmams?
P. Lukošienė: „Krūmai nuo tvoros sodinami ne arčiau kaip vieno metro atstumu. Sklypo šiaurės, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėje gyvatvorė neturi būti aukštesnė kaip 1,3 metro. Kodėl taip? Gaspadoriui tai yra jo valdų šiaurinė pusė, ir suprantamas noras atsitverti nuo šiauraus vėjo, tačiau kaimynui ta pati pusė bus pietinė, taigi kaimyninio sklypo augalija atimtų šviesą ir šilumą.
Medžiai nuo belangių sienų turi būti sodinami ne arčiau kaip per 5 metrus, o krūmai – 2,5 metro. Kuomet kalbama apie ąžuolo sodinimą, viską apsvarstyti reikia ypač gerai. - Praktika rodo, kad ąžuolai dažnai išverčia statinių pamatus. Sakyčiau tai perdaug galingas medis mažai namų valdai. Ar to tikrai reikia? Nebent būtų kokia glaustašakė forma arba sodinukas turėtų sutankintą šaknų sistemą. Tada medis išauga trečdaliu mažesnis...”
O jeigu namo sienoje esama langų?
P. Lukošienė: „Tada medžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 10 metrų atstumu nuo sienos. Tuo atveju, jeigu medis pasodintas seniai, reikia taikytis žmogui prie medžio, medžiui – prie žmogaus reikmių. Daug ką galima nuveikti genėjimu arba kitokiais būdais, o ne vien tik radikaliomis priemonėmis.”
Kai sugenda žiemos laikrodis
Sausis – jau pats tikriausias žiemos mėnuo, pagal jį galima regėti visos žiemos charakterį. Taip buvo sakoma, nes tam buvo svari priežastis: sausį užgriūdavo didžiausi speigai, antroje mėnesio pusėje siausdavo didžiausios pūgos. Šiandien manome visa tai pamiršę, nes šis sausis yra bedantis, nerandantis jėgų sniegui ir šalčiui. Tačiau niekada nejuokaukite su žiema – ji gali užgriūti bet kada, o jos padariniai gali būti labai rimti.
Sausis – ko gero vienintelis mėnuo, kai viskas priklauso tik nuo gamtos. Šaltis, sniegas, užpustyti ir slidūs keliai savaip reguliuoja mūsų gyvenimus. Žinoma, savo namuose mes – šeimininkai, bet kai žiema braižosi už sienų, tenka daugiau dėmesio skirti vienam tikslui – kaip atsispirti jai, žiemai. Šiandien nelengva spėti, kaip žiemą išgyvendavo tolimi mūsų protėviai, tačiau jiems turėjo būti nelengva: vidury miškų, ant upelio ar ežero kranto esančioj trobelėje netrūko šilumos, tačiau teko skaičiuoti maistą ir su nerimu laukti ligų. Ligos, ypač peršalimo, visais laikais pavojingai veikė ne tik žmonių, bet ir gyvūnų populiacijas. Žiemą išgyvendavo tik patys stipriausi, atspariausi.
Negalime apsigauti ir neįvertinti žiemos. Net ir tada, kai tyliai džiaugiamės sausio šiluma, žiema yra čia pat. Jai lieka pakankamai laiko, kurį ji pasistengs išnaudoti.
Sausio mėnesio fenomenas – aktyviai sugrįžtanti šviesa. Per pirmą mėnesį diena tampa ilgesnė pusantros valandos, ir paskutinėm sausio dienomis šį pasikeitimą jau gali įvertinti kiekvienas. Šaltą žiemą šviesos gausėjimas būtų labai pastebimas ir laukiamas. Dabar jis yra lyg savaime suprantamas, tačiau lyg ir ne pats svarbiausias. Tačiau šilumos ir šviesos paskatintos sausio pirmoje pusėje pragydo didžiosios zylės. Pavasarinės jų giesmės „tobulinamos“ visą pavasarį – pradžioje dar neskambios, vėliau jos būna praskaidrėjusios ir grynos. Sausio pradžioje Žuvinto biosferos rezervato Buktos girioje savaip „pragydo“ didieji margieji geniai – jie lyg pavasarį snapais tarškino sausas medžių šakas. Visa tai skirta dar tikrai ne pavasariui, o tik gerai paukščių nuotaikai išreikšti. Dar po savaitės Žuvinte gamtininkai matė ropojantį paprastąjį tritoną – šis varliagyvis turėtų atsibusti kovo gale ar balandį, tačiau dabar jį orai šiek tiek apgavo.
Sakoma, kad gamtoje dažniausiai galima įžvelgti tuos ženklus ar reiškinius, kokių tikimės. Sausio vidury dar bangavo ežerai, o juose plaukiojo antys, laukiai, didieji dančiasnapiai, baltavo gulbės. Jų plaukiojimas atrodė toks ramus. Tačiau paukščiai kažko nerimo – panašiai, kaip ruošdamiesi išskristi, jie vis kilo į orą, sparnais plakė vandenį, taškė purslus. Lietuvoje vis dažnesnė tampanti gulbė giesmininkė kai kur (ypač žuvininkystės tvenkiniuose) jau pradeda vyrauti, bent šiuo, žiemos metu. Balsingi paukščiai kliksėdami kyla, suka ratus, blaškosi. Kas nutiko, ką jie pajuto – gal žiemą? Dabar? Gulbėms žiema nebaisi, jos nesušąla, sveikos – neprišąla prie ledo esant net trisdešimties laipsnių speigui. Tačiau didžiausias jų priešas – badas. Jeigu pritrūksta seklaus vandens ir maisto, ieškodamos prieglaudos jos skrenda prie Kauno elektrinės užtvankos, į Nemuną. Tuo metu daug kur galima pamatyti gulbes – sparnais šniokščiančių paukščių vora ar sumišęs mažas pulkelis skrenda tiesiai savo tikslo link, lyg iš anksto viską žinodami. Tai štai kam ruošėsi gulbės, štai ką turėjo mokėti: bet kada pasirinkti teisingiausią sprendimą. Nesvarbu, kad naują buveinę tenka rinktis žiemos viduryje.
Šie metai nepalankūs lapėms – apie tai kalba visi, ne tik medžiotojai. Po mėnesio turi prasidėti lapių ruja, tada laukuose jos šmėžuoja ir tampa visai bebaimės. Ant balto sniego jos iš toli ruduoja, krinta į akis. Tačiau ir besniegis sausis labai palankus – kitą tokią žiemą laukuose paprasta matyti peliaujančias lapes, tačiau šiemet laukuose beveik tuščia. Kas atsitiko, kodėl lapių skaičius sumažėjo tada, kai gamtoje, sakytum, sąlygos yra pačios palankiausios?
Lapių gausos cikliškas kitimas gamtoje yra klasikinės ekologijos pavyzdys – jų gausėja kartu su pelinių graužikų antplūdžiais, o šiam maisto ištekliui senkant, rūšis išgyvena depresiją – staigų ir drastišką populiacijos sumažėjimą. Toks lapių gausos kitimo ciklas nėra izoliuotas nuo daugelio kitų veiksnių – kai populiacija tampa didžiausia, staiga „įsijungia“ papildomi reguliavimo mechanizmai – ligos, padidėjęs žuvimas, net – savotiškas, gyvūnams mažiau palankus elgesys.
Ši depresija taip pat lydima niežų ir kitokių mėsėdžių plėšrūnų ligų, kurios populiaciją dar „veikia“ iki šiol. Iš 4-5 stebėtų lapių dabar bent 2 yra jau gerokai nuplikusios, bent viena – netvarkingu kailiu, o tai taip pat svarbus pažeistos sveikatos požymis. Kiek jų liks iki rujos, kiek žus iki jauniklių vedimo – prognozuoti sunku. Tačiau galima neabejoti - po 2 ar 3 metų lapių vados bus gausios, jose gims ne 2-3, o 5-6 jaunikliai, kurie visi išgyvens. Populiacija vėl atsigaus ir gyvens iki kitos depresijos. Tai – visai nebaisu, taip ši rūšis gyvena visada. Beje, panašiai gyvena ir mangutai, kurių populiacijos depresija šiemet sutampa su lapių sumažėjimu.
Sausis mus artina prie pavasario. Mums labai svarbu žinoti, kiek žiemos dar likę, kada galima tikėtis jos galo. Iš tikro, tą nuspėti neįmanoma. Tačiau pabandykime pasiklausti... barsuko, kuris sausio 25-ąją, taigi – Pusiaužiemio dieną viską nuspręs. Jeigu jis matys saulę ir savo šešėlį, žiema bus dar ilga, jei diena bus apniukusi, pavasario teks laukti ilgai. Pažiūrėkime, ką šiemet mums pranašauja barsukas, užsirašykime kalendoriuje – pažiūrėsim, patikrinsim.
Sugrįžtanti saulė dangumi brėžia vis aukštesnį pusratį. Tačiau dabar pats metas prisiminti daugelį žiemos ir pavasario darbų. Pirmiausia apsižvalgykite, ar aprištos jūsų sodo obelys, nes kiškiai tokiu metu mielai paragaus jų žievės. Kasdien nepamirškite lesyklon papilti maisto paukščiams. O nutvėrę laiko kalkite inkilus. Tik pažiūrėkite, kiek nupjaunama tuščiavidurių medžių, iš kurių stuobrių išeis geri inkilai pelėdoms. Juos kelti reikia jau dabar. Kitiems paukščiams inkiliukus kalkite iš lentų – jos gali būti ir ne naujos. Jeigu inkilus iškelsite dabar, sparnuočiai, ypač zylės, bukučiai, geniai turės kur praleisti šaltas žvarbias žiemos naktis. Kai ateis pavasaris, jie čia mielai perės.
Sausis dar tik liūliuoja žiemos lopšį. Tai, kas nutiks vasarį, o gal – net pirmoje kovo pusėje, gali būti nepanašu į žiemos pradžią. Taigi – kasdien laukime žiemos, nenumokime ranka ir nepamirškime: gamtoje žiemos laikrodis nesugenda. Tai mūsiškis kai kada rodo kitą laiką...
Selemonas PALTANAVIČIUS
Sausis – ko gero vienintelis mėnuo, kai viskas priklauso tik nuo gamtos. Šaltis, sniegas, užpustyti ir slidūs keliai savaip reguliuoja mūsų gyvenimus. Žinoma, savo namuose mes – šeimininkai, bet kai žiema braižosi už sienų, tenka daugiau dėmesio skirti vienam tikslui – kaip atsispirti jai, žiemai. Šiandien nelengva spėti, kaip žiemą išgyvendavo tolimi mūsų protėviai, tačiau jiems turėjo būti nelengva: vidury miškų, ant upelio ar ežero kranto esančioj trobelėje netrūko šilumos, tačiau teko skaičiuoti maistą ir su nerimu laukti ligų. Ligos, ypač peršalimo, visais laikais pavojingai veikė ne tik žmonių, bet ir gyvūnų populiacijas. Žiemą išgyvendavo tik patys stipriausi, atspariausi.
Negalime apsigauti ir neįvertinti žiemos. Net ir tada, kai tyliai džiaugiamės sausio šiluma, žiema yra čia pat. Jai lieka pakankamai laiko, kurį ji pasistengs išnaudoti.
Sausio mėnesio fenomenas – aktyviai sugrįžtanti šviesa. Per pirmą mėnesį diena tampa ilgesnė pusantros valandos, ir paskutinėm sausio dienomis šį pasikeitimą jau gali įvertinti kiekvienas. Šaltą žiemą šviesos gausėjimas būtų labai pastebimas ir laukiamas. Dabar jis yra lyg savaime suprantamas, tačiau lyg ir ne pats svarbiausias. Tačiau šilumos ir šviesos paskatintos sausio pirmoje pusėje pragydo didžiosios zylės. Pavasarinės jų giesmės „tobulinamos“ visą pavasarį – pradžioje dar neskambios, vėliau jos būna praskaidrėjusios ir grynos. Sausio pradžioje Žuvinto biosferos rezervato Buktos girioje savaip „pragydo“ didieji margieji geniai – jie lyg pavasarį snapais tarškino sausas medžių šakas. Visa tai skirta dar tikrai ne pavasariui, o tik gerai paukščių nuotaikai išreikšti. Dar po savaitės Žuvinte gamtininkai matė ropojantį paprastąjį tritoną – šis varliagyvis turėtų atsibusti kovo gale ar balandį, tačiau dabar jį orai šiek tiek apgavo.
Sakoma, kad gamtoje dažniausiai galima įžvelgti tuos ženklus ar reiškinius, kokių tikimės. Sausio vidury dar bangavo ežerai, o juose plaukiojo antys, laukiai, didieji dančiasnapiai, baltavo gulbės. Jų plaukiojimas atrodė toks ramus. Tačiau paukščiai kažko nerimo – panašiai, kaip ruošdamiesi išskristi, jie vis kilo į orą, sparnais plakė vandenį, taškė purslus. Lietuvoje vis dažnesnė tampanti gulbė giesmininkė kai kur (ypač žuvininkystės tvenkiniuose) jau pradeda vyrauti, bent šiuo, žiemos metu. Balsingi paukščiai kliksėdami kyla, suka ratus, blaškosi. Kas nutiko, ką jie pajuto – gal žiemą? Dabar? Gulbėms žiema nebaisi, jos nesušąla, sveikos – neprišąla prie ledo esant net trisdešimties laipsnių speigui. Tačiau didžiausias jų priešas – badas. Jeigu pritrūksta seklaus vandens ir maisto, ieškodamos prieglaudos jos skrenda prie Kauno elektrinės užtvankos, į Nemuną. Tuo metu daug kur galima pamatyti gulbes – sparnais šniokščiančių paukščių vora ar sumišęs mažas pulkelis skrenda tiesiai savo tikslo link, lyg iš anksto viską žinodami. Tai štai kam ruošėsi gulbės, štai ką turėjo mokėti: bet kada pasirinkti teisingiausią sprendimą. Nesvarbu, kad naują buveinę tenka rinktis žiemos viduryje.
Šie metai nepalankūs lapėms – apie tai kalba visi, ne tik medžiotojai. Po mėnesio turi prasidėti lapių ruja, tada laukuose jos šmėžuoja ir tampa visai bebaimės. Ant balto sniego jos iš toli ruduoja, krinta į akis. Tačiau ir besniegis sausis labai palankus – kitą tokią žiemą laukuose paprasta matyti peliaujančias lapes, tačiau šiemet laukuose beveik tuščia. Kas atsitiko, kodėl lapių skaičius sumažėjo tada, kai gamtoje, sakytum, sąlygos yra pačios palankiausios?
Lapių gausos cikliškas kitimas gamtoje yra klasikinės ekologijos pavyzdys – jų gausėja kartu su pelinių graužikų antplūdžiais, o šiam maisto ištekliui senkant, rūšis išgyvena depresiją – staigų ir drastišką populiacijos sumažėjimą. Toks lapių gausos kitimo ciklas nėra izoliuotas nuo daugelio kitų veiksnių – kai populiacija tampa didžiausia, staiga „įsijungia“ papildomi reguliavimo mechanizmai – ligos, padidėjęs žuvimas, net – savotiškas, gyvūnams mažiau palankus elgesys.
Ši depresija taip pat lydima niežų ir kitokių mėsėdžių plėšrūnų ligų, kurios populiaciją dar „veikia“ iki šiol. Iš 4-5 stebėtų lapių dabar bent 2 yra jau gerokai nuplikusios, bent viena – netvarkingu kailiu, o tai taip pat svarbus pažeistos sveikatos požymis. Kiek jų liks iki rujos, kiek žus iki jauniklių vedimo – prognozuoti sunku. Tačiau galima neabejoti - po 2 ar 3 metų lapių vados bus gausios, jose gims ne 2-3, o 5-6 jaunikliai, kurie visi išgyvens. Populiacija vėl atsigaus ir gyvens iki kitos depresijos. Tai – visai nebaisu, taip ši rūšis gyvena visada. Beje, panašiai gyvena ir mangutai, kurių populiacijos depresija šiemet sutampa su lapių sumažėjimu.
Sausis mus artina prie pavasario. Mums labai svarbu žinoti, kiek žiemos dar likę, kada galima tikėtis jos galo. Iš tikro, tą nuspėti neįmanoma. Tačiau pabandykime pasiklausti... barsuko, kuris sausio 25-ąją, taigi – Pusiaužiemio dieną viską nuspręs. Jeigu jis matys saulę ir savo šešėlį, žiema bus dar ilga, jei diena bus apniukusi, pavasario teks laukti ilgai. Pažiūrėkime, ką šiemet mums pranašauja barsukas, užsirašykime kalendoriuje – pažiūrėsim, patikrinsim.
Sugrįžtanti saulė dangumi brėžia vis aukštesnį pusratį. Tačiau dabar pats metas prisiminti daugelį žiemos ir pavasario darbų. Pirmiausia apsižvalgykite, ar aprištos jūsų sodo obelys, nes kiškiai tokiu metu mielai paragaus jų žievės. Kasdien nepamirškite lesyklon papilti maisto paukščiams. O nutvėrę laiko kalkite inkilus. Tik pažiūrėkite, kiek nupjaunama tuščiavidurių medžių, iš kurių stuobrių išeis geri inkilai pelėdoms. Juos kelti reikia jau dabar. Kitiems paukščiams inkiliukus kalkite iš lentų – jos gali būti ir ne naujos. Jeigu inkilus iškelsite dabar, sparnuočiai, ypač zylės, bukučiai, geniai turės kur praleisti šaltas žvarbias žiemos naktis. Kai ateis pavasaris, jie čia mielai perės.
Sausis dar tik liūliuoja žiemos lopšį. Tai, kas nutiks vasarį, o gal – net pirmoje kovo pusėje, gali būti nepanašu į žiemos pradžią. Taigi – kasdien laukime žiemos, nenumokime ranka ir nepamirškime: gamtoje žiemos laikrodis nesugenda. Tai mūsiškis kai kada rodo kitą laiką...
Selemonas PALTANAVIČIUS
Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ
Regioninio parko direkcijai svarbi ir gyventojų nuomonė
Neries regioninio parko direkcija atliko parko teritorijoje gyvenančių žmonių apklausą. Tikslas - išsiaiškinti požiūrį į direkcijos veiklą, regioninio parko žinomumą, taip pat sužinoti gyventojų nuomones apie saugomoje teritorijoje esančius tam tikrus apribojimus bei turistines galimybes. Gyventojams buvo užduodami klausimai apie parko ribas, kylančias problemas, kokia direkcijos veikla labiausiai pastebima ir kt.
74 proc. apklaustųjų nuolatos gyvena Neries regioninio parko teritorijoje, 17 proc. turi sodybas ir kartais praleidžia laisvalaikį, 9 proc. gyvena tik vasarą. 44 proc. respondentų – vyresnio amžiaus (daugiau kaip 56 metai). Į pateiktus klausimus aktyviau atsakinėjo moterys (60 proc.).
Didžiausią susirūpinimą gyventojams kelia statinių statybos parke apribojimai bei informacijos apie galimas veiklas stoka. Dauguma respondentų norėtų, kad veiklos parke apribojimai būtų mažinami.
Labiausiai gyventojams trūksta informacijos apie parke vykstančius renginius, akcijas bei statybos apribojimus. Gyventojai mano, kad direkcijos veikla labiausiai pastebima statybų, kitų draudimų/apribojimų kontrolės srityje, tvarkant atliekas teritorijoje bei vykdant lankomų vietų, kelių priežiūrą. Tačiau respondentai norėtų didesnio direkcijos indėlio informuojant, konsultuojant, šviečiant gyventojus bei plėtojant rekreacinę infrastruktūrą.
Labiausiai tinkama respondentams atrodo parko paskirtis - saugoti gamtines, kultūrinės vertybes ir tradicijas. Taip pat dauguma atsakiusiųjų palankiai vertina parko vaidmenį konsultuojant gyventojus aplinkos apsaugos, statybų saugomose teritorijose, kitais su veikla Neries regioniniame parke susijusiais klausimais. Teigiamai vertina, kad direkcija stengiasi plėtoti turizmą ir poilsį, aiškina parko gyventojams/lankytojams įstatymus, padedant jiems tvarkyti, derinti dokumentus ir projektus.
Pasak Neries regioninio parko direktorės Audronės Žičkutės, galima daryti išvadą, kad respondentams labai svarbios parke esančios gamtinės ir kultūrinės vertybės, kurios turėtų būti išsaugotos.
Respondentų pasiūlymuose, kaip galėtų būti tobulinama parko direkcijos veikla, galima išskirti tokius pagrindinius teiginius: didesnio direkcijos indėlio konsultacijų, bendradarbiavimo, renginių ir informacijos teikimo vietiniams gyventojams poreikis; parke galiojančių veiklos apribojimų mažinimo poreikis (ypatingai statybų, sklypų dalybų srityje).
74 proc. apklaustųjų nuolatos gyvena Neries regioninio parko teritorijoje, 17 proc. turi sodybas ir kartais praleidžia laisvalaikį, 9 proc. gyvena tik vasarą. 44 proc. respondentų – vyresnio amžiaus (daugiau kaip 56 metai). Į pateiktus klausimus aktyviau atsakinėjo moterys (60 proc.).
Didžiausią susirūpinimą gyventojams kelia statinių statybos parke apribojimai bei informacijos apie galimas veiklas stoka. Dauguma respondentų norėtų, kad veiklos parke apribojimai būtų mažinami.
Labiausiai gyventojams trūksta informacijos apie parke vykstančius renginius, akcijas bei statybos apribojimus. Gyventojai mano, kad direkcijos veikla labiausiai pastebima statybų, kitų draudimų/apribojimų kontrolės srityje, tvarkant atliekas teritorijoje bei vykdant lankomų vietų, kelių priežiūrą. Tačiau respondentai norėtų didesnio direkcijos indėlio informuojant, konsultuojant, šviečiant gyventojus bei plėtojant rekreacinę infrastruktūrą.
Labiausiai tinkama respondentams atrodo parko paskirtis - saugoti gamtines, kultūrinės vertybes ir tradicijas. Taip pat dauguma atsakiusiųjų palankiai vertina parko vaidmenį konsultuojant gyventojus aplinkos apsaugos, statybų saugomose teritorijose, kitais su veikla Neries regioniniame parke susijusiais klausimais. Teigiamai vertina, kad direkcija stengiasi plėtoti turizmą ir poilsį, aiškina parko gyventojams/lankytojams įstatymus, padedant jiems tvarkyti, derinti dokumentus ir projektus.
Pasak Neries regioninio parko direktorės Audronės Žičkutės, galima daryti išvadą, kad respondentams labai svarbios parke esančios gamtinės ir kultūrinės vertybės, kurios turėtų būti išsaugotos.
Respondentų pasiūlymuose, kaip galėtų būti tobulinama parko direkcijos veikla, galima išskirti tokius pagrindinius teiginius: didesnio direkcijos indėlio konsultacijų, bendradarbiavimo, renginių ir informacijos teikimo vietiniams gyventojams poreikis; parke galiojančių veiklos apribojimų mažinimo poreikis (ypatingai statybų, sklypų dalybų srityje).
Saugomose teritorijose siūloma statyti tradicinius pastatusTradicinės architektūros katalogas.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM pradėjo vykdyti projektą „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose“. Bus parengti penki Lietuvos regionams būdingos tradicinės architektūros katalogai. Siekiama, kad nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose daugiau būtų statoma tradicinių sodybų. Projektas skirtas norintiems pasistatyti ar rekonstruoti sodybas Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose. Katalogai bus naudingi visiems, besidomintiems etnografiniais Lietuvos regionais bei tradicine architektūra.Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, siekiama informuoti visuomenę apie Lietuvos tradicinę architektūrą, atskleisti jos privalumus, prisidėti prie jos išsaugojimo, sklaidos, taip pat suteikti žinių visiems norintiems saugomose teritorijose rekonstruoti sodybas ar statyti naujas, pasisemti idėjų, patikrintų mūsų protėvių gyvensenos ir laiko. Žengdami su moderniu gyvenimu turėtume išsaugoti vertingą savastį, o tęsdami tradicijas – formuoti darnią aplinką. Katalogus sudarys šios dalys: istorinė, tradicinės architektūros pastatų ir elementų pavyzdžių, projektavimo ir statybos darbų organizavimo bei vykdymo. Bus pristatomi ir naujų sodybų projektai, sukurti pagal tradicinės statybos dėsningumus. Tai bus pavyzdžiai, kuriais norima diegti teisingą požiūrį į tradiciją. Šimtmečius tobulinta statyba įkūnija žmogaus ir gamtos santarvę, grožio ir naudos vienovę.
Jau yra išleistas tradicinės architektūros katalogas „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“, kurio pavyzdžiu bus leidžiami ir kiti penki skirtingų regionų katalogai. Leidinyje pateikiami dvylikos naujų sodybų projektai, jų istorinis kontekstas, projektavimo ir statybos darbų aprašas. Sodybų projektai romantiškai pavadinti dvylikos mėnesių vardais. Šis populiarus katalogas – šviečiamoji pagalbinė priemonė, skirta architektams, naujakuriams, saugomų teritorijų darbuotojams ir visiems, besidomintiems Rytų Aukštaitijos architektūra. Katalogo „Kaimo statyba. Rytų Aukštaitija“ elektroninę versiją galite rasti Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos interneto svetainėje . Planuojamuose išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kataloguose bus aiškiai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijos. Šiuose kataloguose, skirtingai nei teisiniuose reglamentuose, bus pasiūlytas patrauklesnis, patogesnis bei kūrybiškesnis būdas sodybų projektavimui ir statybai. |
Sėkmingiausi turizmo projektai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM ir žurnalo „Kelionės ir pramogos“ organizuotas konkursas „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“ pripažintas tarp sėkmingiausių nominacijoje „2011 metų idėja šeimų turizmui“, o Aukštaitijos nacionalinio parko Ginučių archeologinis ir Ladakalnio gamtinis kompleksas – nominacijoje „Sėkmingiausia 2011 metų aktyvaus laisvalaikio vieta“.
Sėkmingiausių turizmo projektų nominacijas organizavo ir teikė Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, siekdamas pasidžiaugti iniciatyvomis, pagerbti ypatingai nusipelniusius bei maloniai nustebinusius, propaguojant Lietuvos turizmą, skatinant keliauti ir geriau pažinti savo kraštą, pristatant regionų išskirtinumus, kultūrą ir istoriją. Pasiūlymus konkursui „Sėkmingiausias 2011 metų turizmo projektas“ teikė šalies savivaldybės, valdžios institucijos, turizmo verslo asociacijos, gidų bei žurnalistų ir leidėjų sąjungos ir turizmo informacijos centrai. Vertinimo komisija, sudaryta iš turizmo verslo asociacijų bei turizmo valdžios atstovų, rinko sėkmingiausiai dirbusias turistų apgyvendinimo, maitinimo, aktyvaus laisvalaikio vietas, įdomiausių kelionių po Lietuvą, geriausių idėjų šeimų turizmui rengėjus, savo veikla išsiskyrusius turizmo informacijos centrus. Sulaukta rekordinio skaičiaus - daugiau nei 100 teikimų į sėkmingiausias nominacijas. Iš jų išrinkti geriausieji, labiausiai prisidėję prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo tiek šalyje, tiek užsienyje. Malonu, kad konkursas „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“, kurį organizavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM ir žurnalas „Kelionės ir pramogos“, pripažintas tarp sėkmingiausių nominacijoje „2011 metų idėja šeimų turizmui“. Konkurso metu buvo raginama keliauti po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus bei aplankyti 50 įdomiausių vietų. Konkurse daugiausiai dalyvavo jaunos šeimos, pasiimdamos į pažintines gamtos keliones ir vaikus. Keturi mažieji keliautojai - vos sulaukę metukų ar dar jų neturintys, o vienas mažylis gimė, besitęsiant konkursui. Vyriausiajai kelionių dalyvei – 70 metų. Ekologinių kelionių mėgėjai ir tie, kurie pradėjo keliauti tik konkurso dėka, džiaugiasi tarsi iš naujo atradę Lietuvą. |
Koks tas lietuviškas šaltis?
"Sušalau kaip žvirblis ant virbyno, brrr...".
Ar nepasiilgome mes čia Lietuvoje tikros sniegingos žiemos? Snaigėmis iš karpinių ar šiaudelių tradiciškai puošiamos kalėdinės eglutės. Tačiau tarpušvenčio atostogos vaikus nuvylė – jiems neteko nei paslidinėti, nei pačiuožinėti. Atlanto ciklonų genami sniego pritvinkę debesys užkliuvo už Alpių viršūnių, ten ir paliko visą savo naštą. Štai kodėl dirbtinis sniego kalniukas Druskininkuose susilaukia tokio didelio pasisekimo...
O apie sniegą lietuvių kalba žodinga. Kuomet smarkiai sninga, tai „drebia, drėpina, sneigėja, krinta ubago kąsniais”, o smulkiomis sniego kruopomis „birena, birsnoja, snaiguriuoja”. Snaigės – tai sniego žvaigždutės, snaiguolės, sniegelės, sniegulės. Mėnesienoje blizga spinguolės; tada takas po kojomis gurgžda tarsi „vyturiai giedotų ar čiurkštų”. Pusnys dar vadinamos pūtiniais, vėjapūtomis, vėputėmis, ruzgais. Kai pūga įsisiautėja, „tai dangus su žeme maišosi, velniai veselioja”. Ir pernykštis sniegas būna, jei kas jo ima ir pasigenda ...
Labai įdomiai sniegą įvardija šiaurės tautelių žmonės: eskimai, čiukčiai, nganasanai. Pasirodo, jų kalbose nėra bendrinio žodžio sniegas. Tačiau šie žmonės turi per 20 žodžių įvairioms sniego atmainoms pavadinti, išreikšti tai, ką mes nusakome būdvardžiais: birus, purus, lipnus, kristališkas ir kt. Šiaurės tautelių kalbose tai visiškai atskiri, skirtingų šaknų žodžiai. Iš to galima spręsti, kaip kartu su kalba rutuliojosi žmogaus mąstymas, kildamas nuo konkretybės į apibendrinimus, abstrakčias sąvokas. O žodis sniegas skamba labai panašiai visose indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Taigi tolimoji jų protėvynė buvo ne šiltieji kraštai, o rūstoko, permainingo klimato žemė, iš kur tikriausiai ir snieguotos kalnų viršūnės matyti.
Kaip gi kvepia šaltis ir koks jis būdavo mūsų krašte? Ogi toks: smarkus, piktas, didis, stiprus, skaudus, spiginamas, peršus, pasiutiškas, neiškenčiamas! Sakoma: „O šaltis – net treška, net skyla žemė“. Ilgesnėje žiemos kelionėje: „šaltis akis merkia”, „šaltis dvasią ima“, „šaltis riečia į ožio ragą”. Žmogus tada skundžiasi: „Sušalau į šunį, į varlę, kaip žvirblis ant virbyno, brrr...”. Žiemos kelionėms kaimo žmonės kitados pindavosi didžiulius šiaudinius batus. Įdomus kupiškėnų pastebėjimas: kuriais tai metais užėjo toks šaltis, kad net bažnyčios varpas apledijo.
Labai didelis šaltis vadinamas speigu arba speiguliu. Nuo jo „ausys raitosi“, „auštant, saulei tekant tvoros pauška (sproginėja)“. Apie užšąlusius langus kaime taip pasakys: „langai užspeigėjo“. Kalbos tėvas Jonas Jablonskis poliarinius ratus siūlė lietuviškai vadinti speigiračiais. O pats didžiausias šaltis – tai speigspirgis. Tada nosies laukan neiškiši!
Šaltis, beje, net karą gali laimėti. Patarlė sako: „Sušalo kaip prancūzas prie Maskvos”, arba „Kaip vokietis prie Stalingrado”. Taigi šaltis vertas generolo antpečių. Bet šalčiu galima ir keiktelti: „Kad tave šaltis!”. Ir pajuokti tinginį: „Tik nesušalk ant pečiaus su kailiniais”. Bet: „Šaltis gydo tinginius”.
Na kai jau šaltis pradeda mažėti, tai, sakoma, jis „plyšta, sprogsta, krinta”, tada būna „atsimetęs, atpuolęs, atsileidęs, atlyžęs”. Viename iš senųjų lietuviškų kalendorių aprašytas toks liaudiškas tikėjimas, kad šaltis nusprogs, jeigu kas nors, nuvažiavęs į miestelį, suskaičiuos dvylika nuplikusių vyriškių. Tik neaišku, kaip atskirti gatvėje, kuris yra nuplikęs ir kuris – ne ...
Apie šaltį kaimo vaikams štai kas būdavo pasakojama:
„Žiemos mėnesiai kartą tarpusavyje taip kalbėjosi: sausis gyrėsi, kad daugiau už visus gali šaldyti. Sako:
- Aš galiu poną vilkenose sušaldyti.
Atsiliepė vasaris:
- Aš tai galiu sušaldyt veršį karvėje. Dar tu šito prasto žmogaus apdriskusio, kur ana važiuoja į girią, nesušaldysi!
- Naje! – atsiliepė sausis ir pradėjo tą žmogų šaldyt.
Tas žmogus iššokęs iš rogių, bėgt, rankas mušt; nubėgęs į girią, ėmė medžius kirst; prisikirtęs tuoj pėsčias namo! Sausis žiūri, kad tas žmogus, priešingai, ima šilt. Vasaris tada ir sako:
- O ką, ar sušaldei?
- Kur tu jį sušaldysi! Kaip ėmė bėgt, man su rankom per snukį mušt, turėjau pamest šaldęs.
Tada kovas pasakė:
- Aš tai galiu šaldyt, medį iki šerdžiai sušaldau! Tik vargas, kad saulė man dieną neleidžia”.
Kaip kaime seniau spėdavo žiemos oro permainas? Iš eketės vanduo išsilieja – prieš šaltį. Vakare žarijos krosnyje užsiplieskia – prieš šaltį. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. Raudoni stulpai prie saulės – bus šaltis. Vištos kutenasi prieš šaltį. Ateinančio speigo požymis – varnos, sutūpusios pačiose medžių viršūnėse. O zylės ir kiti smulkūs paukšteliai tada vis būriuojasi apie namus, lenda į pastoges.
Jeigu akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis. Kiti jo požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniegą ėda arba jame voliojasi, varnos eketėje maudosi. Jeigu aplink mėnulį didelis ratas, oras keisis po trijų dienų, jeigu mažas – jau rytoj.
Apkalbėjus mūsiškį šaltį, žinotina, kad žemiausia temperatūra Žemėje buvo užregistruota 1983 m. birželio 21 d. Antarktidoje, netoli geomagnetinio pietų poliaus; tai buvo - 89,2 C. Kur ten lietuviškam, tik - 42,9 C! Mūsiškis - šalčiukas, šalteliukas, ir tiek... O štai per praėjusias šv. Kalėdas prie pietų poliaus JAV įkurtoje Amundseno - Scotto stotyje užfiksuota ir rekordiškai aukščiausia tos vietos temperatūra – minus 12,3 C. Europoje žemiausia temperatūra užfiksuota Grenlandijoje - minus 66 C. Tokiame šaltyje žmogaus balsas labai toli girdisi, net keletos kilometrų atstumu, o iškvėpti garai bematant virsta šerkšnu ir kabo ore iki 15 minučių; tada lengva matyti, kas kur būtų nuėjęs.
Prof. Libertas KLIMKA
O apie sniegą lietuvių kalba žodinga. Kuomet smarkiai sninga, tai „drebia, drėpina, sneigėja, krinta ubago kąsniais”, o smulkiomis sniego kruopomis „birena, birsnoja, snaiguriuoja”. Snaigės – tai sniego žvaigždutės, snaiguolės, sniegelės, sniegulės. Mėnesienoje blizga spinguolės; tada takas po kojomis gurgžda tarsi „vyturiai giedotų ar čiurkštų”. Pusnys dar vadinamos pūtiniais, vėjapūtomis, vėputėmis, ruzgais. Kai pūga įsisiautėja, „tai dangus su žeme maišosi, velniai veselioja”. Ir pernykštis sniegas būna, jei kas jo ima ir pasigenda ...
Labai įdomiai sniegą įvardija šiaurės tautelių žmonės: eskimai, čiukčiai, nganasanai. Pasirodo, jų kalbose nėra bendrinio žodžio sniegas. Tačiau šie žmonės turi per 20 žodžių įvairioms sniego atmainoms pavadinti, išreikšti tai, ką mes nusakome būdvardžiais: birus, purus, lipnus, kristališkas ir kt. Šiaurės tautelių kalbose tai visiškai atskiri, skirtingų šaknų žodžiai. Iš to galima spręsti, kaip kartu su kalba rutuliojosi žmogaus mąstymas, kildamas nuo konkretybės į apibendrinimus, abstrakčias sąvokas. O žodis sniegas skamba labai panašiai visose indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Taigi tolimoji jų protėvynė buvo ne šiltieji kraštai, o rūstoko, permainingo klimato žemė, iš kur tikriausiai ir snieguotos kalnų viršūnės matyti.
Kaip gi kvepia šaltis ir koks jis būdavo mūsų krašte? Ogi toks: smarkus, piktas, didis, stiprus, skaudus, spiginamas, peršus, pasiutiškas, neiškenčiamas! Sakoma: „O šaltis – net treška, net skyla žemė“. Ilgesnėje žiemos kelionėje: „šaltis akis merkia”, „šaltis dvasią ima“, „šaltis riečia į ožio ragą”. Žmogus tada skundžiasi: „Sušalau į šunį, į varlę, kaip žvirblis ant virbyno, brrr...”. Žiemos kelionėms kaimo žmonės kitados pindavosi didžiulius šiaudinius batus. Įdomus kupiškėnų pastebėjimas: kuriais tai metais užėjo toks šaltis, kad net bažnyčios varpas apledijo.
Labai didelis šaltis vadinamas speigu arba speiguliu. Nuo jo „ausys raitosi“, „auštant, saulei tekant tvoros pauška (sproginėja)“. Apie užšąlusius langus kaime taip pasakys: „langai užspeigėjo“. Kalbos tėvas Jonas Jablonskis poliarinius ratus siūlė lietuviškai vadinti speigiračiais. O pats didžiausias šaltis – tai speigspirgis. Tada nosies laukan neiškiši!
Šaltis, beje, net karą gali laimėti. Patarlė sako: „Sušalo kaip prancūzas prie Maskvos”, arba „Kaip vokietis prie Stalingrado”. Taigi šaltis vertas generolo antpečių. Bet šalčiu galima ir keiktelti: „Kad tave šaltis!”. Ir pajuokti tinginį: „Tik nesušalk ant pečiaus su kailiniais”. Bet: „Šaltis gydo tinginius”.
Na kai jau šaltis pradeda mažėti, tai, sakoma, jis „plyšta, sprogsta, krinta”, tada būna „atsimetęs, atpuolęs, atsileidęs, atlyžęs”. Viename iš senųjų lietuviškų kalendorių aprašytas toks liaudiškas tikėjimas, kad šaltis nusprogs, jeigu kas nors, nuvažiavęs į miestelį, suskaičiuos dvylika nuplikusių vyriškių. Tik neaišku, kaip atskirti gatvėje, kuris yra nuplikęs ir kuris – ne ...
Apie šaltį kaimo vaikams štai kas būdavo pasakojama:
„Žiemos mėnesiai kartą tarpusavyje taip kalbėjosi: sausis gyrėsi, kad daugiau už visus gali šaldyti. Sako:
- Aš galiu poną vilkenose sušaldyti.
Atsiliepė vasaris:
- Aš tai galiu sušaldyt veršį karvėje. Dar tu šito prasto žmogaus apdriskusio, kur ana važiuoja į girią, nesušaldysi!
- Naje! – atsiliepė sausis ir pradėjo tą žmogų šaldyt.
Tas žmogus iššokęs iš rogių, bėgt, rankas mušt; nubėgęs į girią, ėmė medžius kirst; prisikirtęs tuoj pėsčias namo! Sausis žiūri, kad tas žmogus, priešingai, ima šilt. Vasaris tada ir sako:
- O ką, ar sušaldei?
- Kur tu jį sušaldysi! Kaip ėmė bėgt, man su rankom per snukį mušt, turėjau pamest šaldęs.
Tada kovas pasakė:
- Aš tai galiu šaldyt, medį iki šerdžiai sušaldau! Tik vargas, kad saulė man dieną neleidžia”.
Kaip kaime seniau spėdavo žiemos oro permainas? Iš eketės vanduo išsilieja – prieš šaltį. Vakare žarijos krosnyje užsiplieskia – prieš šaltį. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. Raudoni stulpai prie saulės – bus šaltis. Vištos kutenasi prieš šaltį. Ateinančio speigo požymis – varnos, sutūpusios pačiose medžių viršūnėse. O zylės ir kiti smulkūs paukšteliai tada vis būriuojasi apie namus, lenda į pastoges.
Jeigu akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis. Kiti jo požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniegą ėda arba jame voliojasi, varnos eketėje maudosi. Jeigu aplink mėnulį didelis ratas, oras keisis po trijų dienų, jeigu mažas – jau rytoj.
Apkalbėjus mūsiškį šaltį, žinotina, kad žemiausia temperatūra Žemėje buvo užregistruota 1983 m. birželio 21 d. Antarktidoje, netoli geomagnetinio pietų poliaus; tai buvo - 89,2 C. Kur ten lietuviškam, tik - 42,9 C! Mūsiškis - šalčiukas, šalteliukas, ir tiek... O štai per praėjusias šv. Kalėdas prie pietų poliaus JAV įkurtoje Amundseno - Scotto stotyje užfiksuota ir rekordiškai aukščiausia tos vietos temperatūra – minus 12,3 C. Europoje žemiausia temperatūra užfiksuota Grenlandijoje - minus 66 C. Tokiame šaltyje žmogaus balsas labai toli girdisi, net keletos kilometrų atstumu, o iškvėpti garai bematant virsta šerkšnu ir kabo ore iki 15 minučių; tada lengva matyti, kas kur būtų nuėjęs.
Prof. Libertas KLIMKA
Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgius
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS
Plinkšių dvaro parkas Adresas Mažeikių r., Šerkšnėnų sen., Plinkšių k., plotas 37,6 ha,
parko valdytojas Šiaulių alaus darykla „Gubernija“ Plinkšės – gyvenvietė Mažeikių rajone, Latvijos pasienyje, į pietvakarius nuo Mažeikių, prie vaizdingo Plinkšių ežero. 1717 m. Plinkšės kartu su Kuršėnais priklausė didikui Jokūbui Gruževskiui. Plinkšių dvaro parkas, kaip ir dauguma senųjų Lietuvos dvarų parkų, yra mišraus plano su vyraujančiais peizažinio išplanavimo elementais. Parkas įkurtas vaizdingoje rytinėje švelniai banguoto reljefo Plinkšių ežero pakrantėje. Gyvi gandai, kad šį dvarą didikai grafai Pliateriai išlošę kortomis. Iki XIX a. pabaigos dvaras ir parkas priklausė grafui Konstantinui Pliateriui ( 1847-1899 ). Šis čia 1880 – 1886 m. pastatė puikius dviejų aukštų vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus, kurie išlikę iki šių dienų. Po grafo mirties dvarą valdė jo dukra Olga su vyru grafu Aleksandru Kaševskiu. 1934 m. pastarasis dvarą pardavė ir išvažiavo į Lenkiją. Vėliau dvaro sodyboje buvo įsikūrusi Žemės ūkio mokykla. Pokario laikotarpiu iki 1977 m. čia veikė Žemės ūkio technikumas. 1966-1967 m. rūmai buvo dalinai restauruoti. 1981 m. dvaro ansamblis ir jį supantis parkas buvo perduoti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai. 1983-1987 m. parko teritorijoje ši įmonė pastatė profilaktoriumą. 2004-06-22 dieną vykusiame aukcione Plinkšių dvaro ansamblis parduotas Šiaulių „Gubernijos“ alaus daryklos dukterinei įmonei „Šiaulių Baltija“. Mišraus plano Plinkšių dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje. Priešais rūmus lankytoją pasitinka apskritos formos parteris ir nedidelis tvenkinėlis rytinėje pusėje. Už rūmų link ežero leidžiasi terasuotas šlaitas. Nuo ežero pusės ant šlaito esantys rūmai atrodo labai įspūdingai. Tam tikrą kontrastą gana griežtam geometriniam rūmų aplinkos išplanavimui sudaro aplink esantis peizažinis parkas ir centrinės dalies privažiavimai, kurie šalia rūmų daro nedidelius posūkius. Vienos iš parko alėjų gale, ant ežero kranto, palaidotas grafas Konstantinas Pliateris (1847 m.-1899 m.). Iš rytinės pusės parką riboja lenktas kanalas, susijungiantis su pietinėje parko dalyje esančiu nedideliu tvenkiniu, kurį kitas kanalas jungiasi su ežeru. Parkas gana rūpestingai prižiūrimas ir tvarkomas, laikas nuo laiko papildomas naujomis egzotinių medžių rūšimis bei formomis. Centrinėje parko dalyje, prie nedidelio tvenkinėlio, – atstatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Šiuo metu parke auga 44 svetimžemių medžių ir krūmų rūšys bei formos. Iš senųjų parko medžių išlikę europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, paprastojo uosio svyruoklinė forma (Fraxinus excelsior ‘Pendula’), paprastieji kaštonai, link ežero vedanti mažalapių liepų ir paprastųjų uosių alėja… Kiti egzotiniai augalai, kaip antai paprastojo buko raudonlapė forma (Fagus sylvatica ‘Purpurea Latifolia’), kanadinė cūga, serbinė eglė, europinio kukmedžio glaustašakė forma (Taxus baccata ‘Fastigiata’), kalninės guobos svyruoklinė forma (Ulmus glabra ‘Camperdown’ ) parke buvo pasodinti pokario laikotarpiu. Parko erdvinę struktūrą formuoja vietinės medžių rūšys: mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, ąžuolai, skroblai, plaukuotieji ir karpotieji beržai, kalninės guobos, paprastosios ievos, eglės ir pušys. Negalima nesižavėti parką supančiomis apylinkėmis. Ypač puikūs vaizdai link ežero ir į parko gilumą atsiveria nuo rūmų terasos. Parkas mielai lankomas svečių. 1958 m. jis paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 2003 m. architektūrinę, istorinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę turinti Plinkšių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šiuo metu parkas gerai tvarkomas bei prižiūrimas. Tačiau esamus želdinius daug kur reikėtų papildyti vietinėmis ir egzotinėmis medžių bei krūmų rūšimis ir formomis, kartu pakoreguojant ir šiek tiek suardytą parko erdvinę struktūrą. |
Žagarės dvaro parkasAdresas Joniškio r., Žagarė, plotas 71,8 ha,
parko valdytojai Joniškio r. sav., Žagarės sen. Žagarė – miestelis Latvijos pasienyje, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio. Švėtės upelis dalija miestą į Senąją Žagarę ir Naująją. Senoji dalis saugoma valstybės kaip urbanistikos paminklas. Žagarės dvarą XV a. pabaigoje. valdė broliai Syrevičiai. 1793 m. Rusijos carienė Jekaterina dvarą padovanojo savo favoritui grafui Platonui Zubovui. 1857 m. iš Zubovų jį nupirko Dmitrijus Naryškinas, kuriam dėl dalyvavimo dekabristų sukilime buvo leidžiama gyventi tik Rusijos periferinėse valdose. Iki šių dienų išliko centriniai Naryškinų pastatyti vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, puikios raudonų plytų neogotikinio stiliaus arklidės ir kai kurie kiti pagalbiniai dvaro pastatai. Pokario metais dvaro rūmuose buvo įsikūrę mokytojų kursai, vaikų prieglauda, o kiek vėliau – valstybinio Žagarės žirgyno administracija. Žirgynui priklausė ir dauguma kitų dvaro pastatų. Šiuo metu vienoje rūmų dalyje įsikūrė Žagarės senelių globos namai, o kitoje – internatinė mokykla beglobiams vaikams. Buvusį Žagarės žirgyną nupirko vokiečiai, ir taip buvo oficialiai įteisinta nepalanki Žagarės parkui dvivaldystė – vieną parko dalį tvarko Žagarės seniūnija ir internatinė mokykla, o kitą – vokiečiams priklausantis žirgynas. Pirmąjį Žagarės dvaro parką XIX a. įkūrė grafai Zubovai. Deja, tuos laikus mena tik nedaugelis seniausių (180–200 metų) šalia rūmų augančių medžių. Dabartinį mišraus plano parką įkūrė D. Naryškinas pagal Rygos parkų ir sodų direktoriaus, garsaus dendrologo ir kraštovaizdžio architekto G. Kufalto (G. Kuphaldt) projektą. Pagrindiniai parko kūrimo darbai buvo vykdomi apie 1900 m. Vietinės medžių rūšys buvo vežamos iš Žagarės dvarui priklausančių miškų, o egzotinės – iš Rygos medelynų. Maumedžių sodinukai buvo atvežti iš prie Gruzdžių esančio Beržėnų daigyno. Iki 1905 m. parkas buvo aptvertas akmenine siena, virš kurios dar buvo pastatyta 1,5 m aukščio medinė tvora. 1924 m. apie 15 ha parko buvo atiduota Žagarės miesteliui. Vėlesniais metais parkas buvo ne kartą tvarkomas – sodinami nauji medeliai, tiesiami takai. 1976 m. tuometinis Paminklų konservavimo institutas paruošė dvaro rūmų ir parko rekonstrukcijos projektą, kuris taip ir nebuvo pilnai įgyvendintas. Nepaisant to, Žagarės parkas yra vienas iš didžiausių ir gražiausių šalies mišraus plano senųjų parkų su gražiomis liepų, klevų ir uosių alėjomis, paslaptingai vingiuojančiais takais. Parko fone labai gražiai įsikomponuoja čia esantys dvaro pastatai – rūmai ir ypač arklidės. Arklidžių aplinką gražiai papuošia priešais jas esantis tvenkinys, kurio veidrodyje atsispindi Žirgyno pastatas ir aplinkiniai želdiniai. Kelias Žagarė–Joniškis dalija parką į dvi dalis. Už šio kelio šalia parko glaudžiasi Žagarės vidurinė mokykla, mokyklos sporto aikštynas, žydų genocido aukų kapavietė. Žagarės parke vyrauja vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis uosis, paprastasis klevas, paprastasis ąžuolas, paprastoji eglė, paprastoji pušis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastoji ieva, trapusis ir baltasis gluosniai, paprastasis šermukšnis, blindė, kalninė guoba, paprastoji vinkšna, vienapiestė ir grauželinė gudobelės. Turtingas parkas ir egzotiniais medžiais bei krūmais – net 61 rūšis ir forma!.. Iš senų laikų čia auga galingi europiniai ir sibiriniai maumedžiai, juodosios ir veimutinės pušys, didžialapės liepos, paprastojo ąžuolo glaustašakė forma (Quercus robur ‘Fastigiata’), trakiniai ir sidabriniai klevai, paprastojo klevo Švedlerio forma (Acer platanoides ‘Schwedleri’), popieržievis beržas, amerikinis uosis, baltoji ir kanadinė tuopos, raudonieji ąžuolai, paprastieji bukai ir kt. 1958 m. parkas buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. Pagrindinis parko tvarkytojas – Žagarės seniūnija. Jai talkininkauja Žagarės vidurinė mokykla. Parkas tvarkomas pakankamai gerai. Gerą įspūdį palieka parko dalis, esanti už kelio į Joniškį. Čia gerai prižiūrimos vejos, sutvarkyti takai. Džiugina ir tai, kad parke galima pamatyti nemažai jaunų, neseniai pasodintų tiek vietinių, tiek ir egzotinių medžių ir krūmų. Atgimimo metais parke buvo įrengtas pažintinis dendrologinis takas, kuris padeda lankytojui greičiau ir patogiau susipažinti su puikiomis parko erdvėmis bei turtinga introdukuota dendroflora. Nemaloniai nuteikia šalia žirgynui priklausančios parko dalies esantis užrašas „Privati zona“. Tokio lygio parkai ir aplamai jokie parkai neturėtų būti privatizuojami dalimis. Juk tai kraštovaizdžio architektūros meno kūriniai... |
Žuvininkystė
Sensacingiems stintmečiams pasibaigus Esu jau rašęs ir dar kartą noriu akcentuoti mokslo žiniomis ir didele asmenine patirtimi pagrįstą susirūpinimą dėl stintų išteklių išsekimo. Publikacijose atkreipiau visuomenės ir gamtosaugos dėmesį į tai, kaip ir kodėl nyksta praeivės jūrinės stintos - Osmerus eperlanus (L.) - populiacija. Akcentavau faktą, kokių ekonominių nuostolių gali patirti tradicinė žuvininkystė netolimoje atityje. Minėdamas stintų išteklių mažėjimo priežastis paliečiau tiktai keletą svarbesnių: neefektyvų apsauginių priemonių vykdymą Baltijoje, leidimą žvejams jūros priekrantėje naudoti valinius statomuosius tinklaičius su padidintomis (20 mm ir kt.) akimis, kurie iš populiacijos „sėkmingai išrenka pateles”, kurios, būdamos didesnės už patinukus, rinkoje turi didesnę paklausą. Prie šalutinių svarbių veiksnių, neigiamai įtakojančių stintų populiacijos atsinaujinimą ir verslo stabilumą, priskyriau nesunormintą verslinę stintų žvejybą traukiamaisiais tinklais žuvų migracijos ir neršto metu Nemuno deltoje bei mokslo rekomendacijų ignoravimą, likvidavus Rusnės ichtiologijos laboratoriją. Stebint nuo kranto praktikuojamą žvejybos „technologiją“ susidaro įspūdis, kad šviežiais agurkais kvepianti jūrinė stinta, kaip ir turtingose Skandinavijos šalyse, nėra verta pakankamai rimtos lietuvaičių globos.
Po mažų stintų laimikių jūroje žiemos mėnesiais ir aiškaus jos trūkumo rinkoje, žvejybos įmonių šviesesnės galvos pagaliau suprato, kad jie patys nukirto šaką, ant kurios anksčiau gana pelningai sėdėjo. Išsiliepsnojus ginčams tarp jūroje ir Kuršmarėse žvejojančių žvejų dėl sumenkusių stintų laimikių, rašinio autoriui tenka pabūti problemos sprendimo arbitru. Siekdamas apraminti žvejų tarpusavio ginčus ir vienų kitiems reiškiamus priekaištus, nepretenduodamas į piniginį atlyginimą už darbą, atnaujinau XX a. pabaigoje nutrauktus ichtiologinius tyrimus. Privačiame bute atliekant sumanytus laboratorinius tyrimus, aktyviai talkino Henrikas Beresnevičius, buvęs Rusnės žuvininkystės ūkio inžinierius žuvininkas ir mano žmona Birutė Gaigalienė, buvusi pedagogė. Pirmasis talkininkas savo transportu vykdavo į žūklavietes, paimdavo iš žvejų valkšnų žuvų pavyzdžius, antrasis - svarbiausius tirtų individų biologinius rodiklius fiksuodavo specialiame laboratoriniame žurnale. Stintų kūno ilgį nustatėme milimetrais, o svorį - gramų tikslumu. Užbaigę tyrimus rezultatus apibendrinome lentelėse, kartu su fenologiniais stebėjimais. Mūsų tyrimai leido padaryti keletą svarbesnių žuvisaugai išvadų. Pirmoji išvada. Per šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį jūrinių praeivių stintų versliniai ir mėgėjiškieji laimikiai Kuršių marių baseine patyrė gana reikšmingas kiekybines fliuktuacijas: 2004 m. žvejai užregistravo mažiausią 87,4 t laimikį, o 2007 m. - didžiausią 328,8 t verslinį sugavimą. 2010 m. oficialioji statistika nurodė neteisingą 157,8 t laimikį, nes nepažymėjo, kad didžiąją dalį to kiekio sudarė ne jūrinė, bet mažoji gėlavandenė stintelė (Osmerus eperlanus m. spirinchus), rusiškai vadinama „snietok“, sovietmečiu naudota pašarinių miltų gamybai. Be to, reikia pažymėti, kad 2010 m. labai išretėjusi didstintės populiacija žvejų mėgėjų Nemuno deltoje nesuviliojo. Antroji išvada. Per 2010 ir 2011 metų žiemos mėnesius užregistruoti nedideli stintos laimikiai jūroje, kurie nepatenkino rinkos poreikių. Tuo tarpu 2011 m. pavasarį Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje šios žuvies buvo neįprastai daug. Mariose vasario-kovo mėnesiais prieš ledonešį, o upėse balandžio pirmoje pusėje įvairiausių modifikacijų meškerėmis bei tinkliniais graibštais, lietuvininkų vadinamais keseliais, šią žuvį gaudė tūkstančiai žvejų mėgėjų, o šešiolikos verslinių įmonių žvejai, lenktyniaudami tarpusavyje, gaudė stintas be jokių apribojimų, naudodami įvairaus gabarito traukiamuosius tinklus. Puikius visų žvejų sugautus stintų laimikius ir gerus uždarbius plačiai garsino žiniasklaida. Užfiksuota, kad 2011 metais verslininkų sugautų stintų laimikis upėse – 109 tonos. Man belieka atsakingai pasikalbėti ir su kolegomis ichtiologais aptarti atlikto mokslinio tyrimo duomenis bei atsakyti į klausimą - kur gali nuvesti tokia intensyvi stintos verslinė bei mėgėjiška žvejyba. Panagrinėjus duomenis, akivaizdu, kad pernai sugauti dideli kiekiai stintų reiškia paskutinį garsų 2007-2009 m. skaitlingų generacijų „akordą“, po kurio stintų populiacijos likimas gali tapti dar labiau neaiškus. Tiriant praeivę rūšį rasta, kad 2010 ir 2011 m. stintos populiacijos amžinė, matmeninė, lytinė struktūra ir kokybiniai žuvų rodikliai, lyginant su ankstesniais metais, yra žymiai suprastėję, būtent, neršto tuntuose patelių aptikta maždaug du kartus mažiau negu patinėlių, žymiai menkesni žuvų svorio vidurkiai, sužvejotų verslinių laimikių pagrindą sudarė tiktai 2-3 metų amžiaus individai, nespėję pasiekti didžiausios ichtiomasės priaugimo, didesnio vislumo ir geresnės maistinės vertės. Ar pavyks rytų Baltijos ir Nemuno žemupio regione išsaugoti stintą kaip biologinę rūšį ir ekonomiškai svarbų tradicinio verslo objektą, realiai paaiškės per artimiausius kelerius metus. Iš senesnės kartos ichtiologų būrio likau tiktai vienas ir manau, kad už stintos populiacijos atkūrimą, verslo ir kulinarinių tradicijų unikalumo puoselėjimą bei patirties garbingą perdavimą jaunesnėms kartoms yra verta atsakingai padirbėti. To nepadarę prarasime jūrinę stintą Kuršių marių baseine, kaip XX a. ją prarado Aistmarių ir Vyslos deltos atšakos žvejai. Dr. Kazys GAIGALAS |
Priimti mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimai Informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento
Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas GRAIČIŪNAS Praėjusių metų pabaigoje priimtas Mėgėjiškos žūklės įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Šių įstatymo pataisų tikslas – supaprastinti teisės žvejoti įsigijimo tvarką ir užtikrinti, kad visos už leidimus žūklei sumokėtos lėšos būtų panaudojamos žuvų išteklių gausinimui ir apsaugai. Naujos įstatymo nuostatos įsigalios šių metų kovo 31 d., parengus šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Iki kovo 31 d. leidimai žūklei išduodami iki šiol galiojančia tvarka ir kainomis – t.y. leidimo žūklei kaina į vandens telkinį, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą (išnuomotą telkinį) negali būti didesnė nei 6 Lt mėnesiui arba 22 Lt metams (išskyrus vandens telkinius, kuriuose yra organizuota licencinė žūklė – tokiuose telkiniuose licencijų kainas nustato žūklės plotų naudotojas). Leidimai ir licencijos žūklei, nustatyta tvarka išduoti iki 2012 m. kovo 31 d., suteiks teisę žvejybai iki juose nustatyto termino, bet ne ilgiau, kaip iki 2013 m. kovo 31 d. Nuo šių metų kovo 31 d. teisė žvejoti bus įgyjama naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS) internetu arba SMS žinute. Aplinkosaugos leidimų informacinėje sistemoje bus sukaupta informacija apie kiekvieną vandens telkinį, žūklės leidimų kainas jame. Žūklės ploto naudotojai galės nustatyti žūklės leidimų kainas, tačiau jos negalės būti didesnės nei 50 Lt metams, 20 Lt mėnesiui arba 5 Lt dviem paroms (savaitgaliui). Vaikai iki 16 metų, asmenys vyresni nei 62 metai ir neįgalieji turės teisę žvejoti nemokamai. Žūklės ploto naudotojai turės teisę nustatyti nemokamą žvejybos teisę ir kitiems asmenims – pvz. vietiniams gyventojams. Vietiniai gyventojai, gyvenantys kaimuose iki 1 km atstumu nuo vandens telkinio, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą, po šių Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisų, nebeteko lengvatos įsigyti leidimų žūklei į šiuos vandens telkinius su 50 procentų nuolaida, o vietiniai gyventojai, kurių žemė ribojasi su valstybiniu vandens telkiniu, į kurį neišduotas leidimas naudoti žūklės plotą, nuo kovo 31 d. neteks lengvatos žvejoti tokiuose telkiniuose nemokamai. Privačiuose vandens telkiniuose leidimų žūklei kainas ir lengvatas nustatys šių telkinių savininkai. Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos nustato ir maksimalias kainas už intensyviai veisiamų žuvų žvejybą – iki šiol licencijų kainas galėjo nustatyti patys žūklės ploto naudotojai. Pagal naujas įstatymo nuostatas žūklės ploto naudotojai, įveisę į vandens telkinius didelius kiekius žuvų ir nustatyta tvarka organizavę limituotą žvejybą, už vienos paros žvejybą tokiame telkinyje galės imti ne daugiau 50 Lt, už savaitę – ne daugiau 150 Lt, už mėnesį – ne daugiau 250 Lt mokestį. Lašišas, šlakius ir kitas limituojamas žuvis bus galima žvejoti sumokėjus tą patį, kaip ir iki šiol mokestį – 10 Lt dienai, 30 Lt savaitei ar 50 Lt mėnesiui. Vaikai iki 16 metų, senatvės pensininkai ir neįgalieji turės nemokamą žvejybos teisę ir limituotai (licencinei) žvejybai, tačiau jiems gali būti nustatytos kitokios žvejybos sąlygos (pvz. žvejyba sugaunant ir paleidžiant). Leidimų žūklei kainos Lietuvoje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir šiuo metu jos yra kelis kartus mažesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Nuo kovo 31 d. už teisę mėgėjų žvejybai valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotą, mokėsime daugiau – 50 Lt metams, 20 Lt mėnesiui arba 5 Lt dviem paroms, tačiau visos šios lėšos bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos žuvų išteklių gausinimui. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus viešinama aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje. |
Gamta svetur
Mirties jūra domino ir Kleopatrą
Mirties arba Negyvoji jūra – sūrus nenuotakinis ežeras Izraelio ir Jordanijos pasienyje, gilioje meridianinės krypties dauboje, šiaurinėje jos dalyje. Tai giliausia dauba Žemėje, nes žemiausia dugno vieta yra 793 metrais žemiau vandenyno lygio. Jūros vandens paviršius 2010 metais buvo 423 metrais žemiau vandenyno lygio. Didžiausias jūros gylis nesiekia 400 metrų.
Pastaraisiais dešimtmečiais, žemėjant vandens lygiui,keičiasi jos morfometriniai rodikliai.Dabartinis plotas apie 1050 km2, ilgis 78km, didžiausias plotis–17 km, maksimalus gylis – 356 metrai. El Lisano pusiasalis jūrą dalija į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Šiaurinė dalis didesnė ir gilesnė, pietinėje gylis tesiekia 6 metrus.
Į jūrą įteka keliolika periodiškai išdžiūstančių upelių ir iš šiaurės - Jordano upė. Tačiau dėl karšto tropinio klimato vanduo intensyviai garuoja, nes oro temperatūra vasarą siekia 500 C. Jeigu vanduo negaruotų, jūros vandens lygis kasmet pakiltų 3 metrus. Tačiau nuo XX a. pradžios vandens lygis žemėja ne vien tik dėl garavimo, bet ir dėl vandens naudojimo laukų drėkinimui.
Mirties jūrą supa klinčių ir smiltainių kalnai bei kalvos. Vakarinėje pusėje - sausringos Judėjo kalvos, o į rytus tęsiasi biblinė Moabo ir Edamo plokštuma.
Neįprastas vanduo
Dėl karšto klimato ir intensyvaus vandens garavimo Mirties jūroje vyksta intensyvi druskų kristalizacija. Jūra tapo vienu druskingiausių vandens telkinių pasaulyje. Vidutiniškai viename vandens litre ištirpę iki 275 gramų įvairių druskų, o vietomis druskingumas dar didesnis.
Mirties jūros druskingumas skiriasi nuo kitų jūrų. Jos vandenyje yra apie 52 proc. magnio chlorido, 30 proc. natrio chlorido, 12 proc. kalcio chlorido. Yra kalcio karbonato, bromo, įvairių kitų mineralų. Išgaravus vandeniui ir druskoms nusėdus ežero pakrantėse, mėlyną jūros paviršių, ypač pietinėje jūros dalyje, perveria druskų stulpai. Vietomis druskos luitai plūduriuoja ant vandens, primindami purius ledkalnius.
Dėl didelio vandens druskingumo Mirties jūroje negali gyventi nei žuvys, nei kiti organizmai. Dėl to jūra laikoma „mirusia”. Tačiau ir čia kai kurios bakterijų rūšys prisitaikė gyventi. Daugiausia jų randama Jordano upės žiotyse. Pastaraisiais dešimtmečiais, atlikus detalius tyrimus jūroje, surasta apie 70 rūšių bakterijų ir grybų, kurie sugeba išgyventi šiomis neįprastomis sąlygomis, o kai kurios jų taip puikiai prisitaikiusios gyventi druskingoje aplinkoje, kad gėlame vandenyje jos jau žūtų.
Dėl specifinių aplinkos sąlygų, didelio vandens druskingumo Mirties jūra tapo unikaliu gydomuoju kurortu, kurį sukūrė gamta. Plačiai žinomas gydomasis purvas, kuris kaupiasi Mirties jūros dugne. Šis purvas smarkiai mineralizuotas, turintis didelius bromo, jodo ir kitų mineralų kiekius.
Barokamera gamtoje
Maudantis Mirties jūroje galima išsigydyti įvairius negalavimus, ypač odos, kvėpavimo takų ligas, artritą. Dumblo procedūros atgaivina ir jaunina odą. Dėl to čia atvyksta gydytis milijonai žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų. Plaukiojimas Mirties jūros vandenyje atkuria sveikatą, organizmas atgauna prarastą harmoniją.
Žmogaus sveikatingumui padeda ne tik jūros vanduo, bet ir ypatingos klimatinės sąlygos bei įvairūs gydomieji veiksniai. Atmosferos slėgis Mirties jūros aplinkoje vienas didžiausių pasaulyje, deguonies kiekis ore didesnis net 15 procentų. Tai prilygsta barokameros efektui. Be to, čia ypatingas ir ultravioletinis spinduliavimas, kuris dėl ore esančio „skėčio” – mineralinių aerozolių - nėra pavojingas žmogui.
Jūros aplinkoje aukšta oro ir vandens temperatūra ištisus 10 mėnesių per metus išlieka pastovi, be staigių paros ar sezoninių pakitimų. Oro drėgmė nedidelė, kritulių iškrenta mažai. Vandens druskingumas, vandenyje ištirpę įvairūs mineralai ir mikroelementai lemia didelį jo tankį, todėl kūnas vandenyje tampa „besvoris“. Unikalios vandens savybės, gydomasis purvas bei ypač švarus Mirties jūros aplinkos oras duoda puikius gydymo rezultatus.
Pasak legendos, Markas Antonijus surengė karo žygį ir užkariavo vieną iš Mirties jūros sričių savo žmonai Kleopatrai, kuri žinojo ir labai vertino kosmetines ir gydomąsias jūros purvo bei druskų savybes.
Ekologinė būklė
Praeityje vandens lygis Mirties jūroje buvo aukštesnis nei šiandien. Per pastarąjį šimtmetį jis pažemėjo 40 metrų. Ypač sparčiai vandens lygis ėmė kristi XX a. pabaigoje. Pagrindinė priežastis - dėl laukų drėkinimo sumažėjęs Jordano upės vandeningumas. Į jūrą patenka vis mažesnis vandens kiekis, ir vandens lygis per metus pažemėja apie vieną metrą.
Pažemėjus vandens lygiui, pietinė, seklioji jūros dalis, pateko mineralus išgaunančių gamyklų kontrolėn. Čia įsikūrusios įmonės išgauna bromą, kalio karbonatą, dumblą, kitus mineralus. Pietinė jūros dalis tapo susijungiančių baseinų sistema, pakito natūralus vandens cirkuliavimas. Tokia būklė artina jūros ekologinę katastrofą. Manoma, kad jau juntami pirmieji šios katastrofos atgarsiai. Gruntinio vandens lygio pažemėjimas sudaro sąlygas atsirasti požeminėms tuštumoms, todėl smunka gruntas. Izraelyje, Jordanijoje atsirado apie 1200 įgriuvų, kurių gylis kartais siekia net 25 metrus. Šios įgriuvos itin pavojingos transporto magistralėse, prie gyvenviečių.
Vandens lygio žemėjimas ir mineralinių turtų gavyba ne vienintelė šio įdomaus gamtos kampelio problema. Pastaraisiais dešimtmečiais didžiule nelaime tapo teršalų iš Palestinos miestų ir gyvenviečių patekimas į jūrą. Padėtį dar labiau komplikuoja plastikinis šlamštas, kurį pavasarinio potvynio vandenys suneša į jūrą. Padėtis blogėja, o įvairūs jūros gelbėjimo projektai kol kas lieka valdžios stalčiuose.
Mirties jūros ateitis
Žmogus sugebėjo prisitaikyti prie nelengvų Mirties jūros aplinkos sąlygų. Jūros pakrantėje įkurti kurortai, įrengtos maudyklos, pastatytos gamyklos, išgaunančios mineralus, gaminančios kosmetiką. Jūros vanduo naudojamas medicinai ir kosmetikai. Deja, jūra tokiai audringai pastarųjų dešimtmečių veiklai nėra pasiruošusi.Mokslininkai mano, kad dėl vandens garavimo, didėjančio užterštumo ir mineralinių išteklių gavybos Mirties jūrą po 700-800 metų gali ištikti tikroji mirtis.
Kita vertus, mokslininkai nenuleidžia rankų. Jie galvoja, kaip atkurti šią unikalią gamtos ekosistemą. Rengiami unikalūs projektai, keliamos drąsios idėjos. Tarp įvairiausių sumanymų - kanalų tiesimo projektai, kurie Mirties jūrą sujungtų su Viduržemio ar Raudonąja jūra.
Prof. Algirdas STANAITIS
Pastaraisiais dešimtmečiais, žemėjant vandens lygiui,keičiasi jos morfometriniai rodikliai.Dabartinis plotas apie 1050 km2, ilgis 78km, didžiausias plotis–17 km, maksimalus gylis – 356 metrai. El Lisano pusiasalis jūrą dalija į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Šiaurinė dalis didesnė ir gilesnė, pietinėje gylis tesiekia 6 metrus.
Į jūrą įteka keliolika periodiškai išdžiūstančių upelių ir iš šiaurės - Jordano upė. Tačiau dėl karšto tropinio klimato vanduo intensyviai garuoja, nes oro temperatūra vasarą siekia 500 C. Jeigu vanduo negaruotų, jūros vandens lygis kasmet pakiltų 3 metrus. Tačiau nuo XX a. pradžios vandens lygis žemėja ne vien tik dėl garavimo, bet ir dėl vandens naudojimo laukų drėkinimui.
Mirties jūrą supa klinčių ir smiltainių kalnai bei kalvos. Vakarinėje pusėje - sausringos Judėjo kalvos, o į rytus tęsiasi biblinė Moabo ir Edamo plokštuma.
Neįprastas vanduo
Dėl karšto klimato ir intensyvaus vandens garavimo Mirties jūroje vyksta intensyvi druskų kristalizacija. Jūra tapo vienu druskingiausių vandens telkinių pasaulyje. Vidutiniškai viename vandens litre ištirpę iki 275 gramų įvairių druskų, o vietomis druskingumas dar didesnis.
Mirties jūros druskingumas skiriasi nuo kitų jūrų. Jos vandenyje yra apie 52 proc. magnio chlorido, 30 proc. natrio chlorido, 12 proc. kalcio chlorido. Yra kalcio karbonato, bromo, įvairių kitų mineralų. Išgaravus vandeniui ir druskoms nusėdus ežero pakrantėse, mėlyną jūros paviršių, ypač pietinėje jūros dalyje, perveria druskų stulpai. Vietomis druskos luitai plūduriuoja ant vandens, primindami purius ledkalnius.
Dėl didelio vandens druskingumo Mirties jūroje negali gyventi nei žuvys, nei kiti organizmai. Dėl to jūra laikoma „mirusia”. Tačiau ir čia kai kurios bakterijų rūšys prisitaikė gyventi. Daugiausia jų randama Jordano upės žiotyse. Pastaraisiais dešimtmečiais, atlikus detalius tyrimus jūroje, surasta apie 70 rūšių bakterijų ir grybų, kurie sugeba išgyventi šiomis neįprastomis sąlygomis, o kai kurios jų taip puikiai prisitaikiusios gyventi druskingoje aplinkoje, kad gėlame vandenyje jos jau žūtų.
Dėl specifinių aplinkos sąlygų, didelio vandens druskingumo Mirties jūra tapo unikaliu gydomuoju kurortu, kurį sukūrė gamta. Plačiai žinomas gydomasis purvas, kuris kaupiasi Mirties jūros dugne. Šis purvas smarkiai mineralizuotas, turintis didelius bromo, jodo ir kitų mineralų kiekius.
Barokamera gamtoje
Maudantis Mirties jūroje galima išsigydyti įvairius negalavimus, ypač odos, kvėpavimo takų ligas, artritą. Dumblo procedūros atgaivina ir jaunina odą. Dėl to čia atvyksta gydytis milijonai žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų. Plaukiojimas Mirties jūros vandenyje atkuria sveikatą, organizmas atgauna prarastą harmoniją.
Žmogaus sveikatingumui padeda ne tik jūros vanduo, bet ir ypatingos klimatinės sąlygos bei įvairūs gydomieji veiksniai. Atmosferos slėgis Mirties jūros aplinkoje vienas didžiausių pasaulyje, deguonies kiekis ore didesnis net 15 procentų. Tai prilygsta barokameros efektui. Be to, čia ypatingas ir ultravioletinis spinduliavimas, kuris dėl ore esančio „skėčio” – mineralinių aerozolių - nėra pavojingas žmogui.
Jūros aplinkoje aukšta oro ir vandens temperatūra ištisus 10 mėnesių per metus išlieka pastovi, be staigių paros ar sezoninių pakitimų. Oro drėgmė nedidelė, kritulių iškrenta mažai. Vandens druskingumas, vandenyje ištirpę įvairūs mineralai ir mikroelementai lemia didelį jo tankį, todėl kūnas vandenyje tampa „besvoris“. Unikalios vandens savybės, gydomasis purvas bei ypač švarus Mirties jūros aplinkos oras duoda puikius gydymo rezultatus.
Pasak legendos, Markas Antonijus surengė karo žygį ir užkariavo vieną iš Mirties jūros sričių savo žmonai Kleopatrai, kuri žinojo ir labai vertino kosmetines ir gydomąsias jūros purvo bei druskų savybes.
Ekologinė būklė
Praeityje vandens lygis Mirties jūroje buvo aukštesnis nei šiandien. Per pastarąjį šimtmetį jis pažemėjo 40 metrų. Ypač sparčiai vandens lygis ėmė kristi XX a. pabaigoje. Pagrindinė priežastis - dėl laukų drėkinimo sumažėjęs Jordano upės vandeningumas. Į jūrą patenka vis mažesnis vandens kiekis, ir vandens lygis per metus pažemėja apie vieną metrą.
Pažemėjus vandens lygiui, pietinė, seklioji jūros dalis, pateko mineralus išgaunančių gamyklų kontrolėn. Čia įsikūrusios įmonės išgauna bromą, kalio karbonatą, dumblą, kitus mineralus. Pietinė jūros dalis tapo susijungiančių baseinų sistema, pakito natūralus vandens cirkuliavimas. Tokia būklė artina jūros ekologinę katastrofą. Manoma, kad jau juntami pirmieji šios katastrofos atgarsiai. Gruntinio vandens lygio pažemėjimas sudaro sąlygas atsirasti požeminėms tuštumoms, todėl smunka gruntas. Izraelyje, Jordanijoje atsirado apie 1200 įgriuvų, kurių gylis kartais siekia net 25 metrus. Šios įgriuvos itin pavojingos transporto magistralėse, prie gyvenviečių.
Vandens lygio žemėjimas ir mineralinių turtų gavyba ne vienintelė šio įdomaus gamtos kampelio problema. Pastaraisiais dešimtmečiais didžiule nelaime tapo teršalų iš Palestinos miestų ir gyvenviečių patekimas į jūrą. Padėtį dar labiau komplikuoja plastikinis šlamštas, kurį pavasarinio potvynio vandenys suneša į jūrą. Padėtis blogėja, o įvairūs jūros gelbėjimo projektai kol kas lieka valdžios stalčiuose.
Mirties jūros ateitis
Žmogus sugebėjo prisitaikyti prie nelengvų Mirties jūros aplinkos sąlygų. Jūros pakrantėje įkurti kurortai, įrengtos maudyklos, pastatytos gamyklos, išgaunančios mineralus, gaminančios kosmetiką. Jūros vanduo naudojamas medicinai ir kosmetikai. Deja, jūra tokiai audringai pastarųjų dešimtmečių veiklai nėra pasiruošusi.Mokslininkai mano, kad dėl vandens garavimo, didėjančio užterštumo ir mineralinių išteklių gavybos Mirties jūrą po 700-800 metų gali ištikti tikroji mirtis.
Kita vertus, mokslininkai nenuleidžia rankų. Jie galvoja, kaip atkurti šią unikalią gamtos ekosistemą. Rengiami unikalūs projektai, keliamos drąsios idėjos. Tarp įvairiausių sumanymų - kanalų tiesimo projektai, kurie Mirties jūrą sujungtų su Viduržemio ar Raudonąja jūra.
Prof. Algirdas STANAITIS