Aplinkos ministerijoje
Miško aidas
"Nuotaika gera, o mintys - šviesios", - sako svetainės svečias
Telšių miškų urėdas Bronislavas Banys
B. Banys
- Gerbiamas urėde, šiemet gražiai paminėjote Jūsų vadovavimo Telšių miškų urėdijai 25-metį. Su kokiomis nuotaikomis, mintimis Jūs pasitikote šią sukaktį?
- Malonu, kad šios šventės žurnalistai nepamiršta ir šiandien. Taip, 2012 metų balandžio 1 dieną sukako 25 metai, kai pradėjau vadovauti VĮ Telšių miškų urėdijai, o nuotaikos geros ir mintys - šviesios. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios teko aktyviai dalyvauti miškininkų bendruomenės politiniame gyvenime. Vadovaujant tuometiniam miškų ministrui Vaidotui Antanaičiui, vyko nuoširdus, be trukdžių, tiesiog dienomis augantis Lietuvos miškų sistemos naujų pamatų kūrimas. Vėliau pamažu prasidėjo įvairūs siūlymai, kaip reformuoti Lietuvos miškų sistemą. Kaip matome, įvairiausiomis formomis, atvirai ir paslėptai, iki šių dienų, mažiau ar daugiau, o neretai ir stipraus vėjo siūbuojamas plaukia Lietuvos miškų sistemos laivelis į plačius vandenis. Džiugu, kad miškininkai tvirtai stovi prie šio laivo vairo. Dirba protingai, investuoja į gamybą ir materialinės bazės stiprinimą. Todėl šiandien galima didžiuotis ne tik gerai tvarkomais valstybiniais miškais, moderniais medelynais, patraukliais rekreaciniais objektais. Be to, galima sėkmingai susidoroti su vis naujai iškylančiais iššūkiais: pastaraisiais metais tris kartus išaugusiais mokesčiais į valstybės biudžetą, biokuro gamyba, naujomis technologijomis. Man džiugu šiandiena matyti susitelkusią Lietuvos miškininkų bendruomenę, darbais, o ne žodžiais įrodančią savo vertę ir reikalingumą. Todėl ir mano nuotaika gera, ir mintys - šviesios.
- Per šį 25-metį Telšių miškai išsiplėtė, pagerėjo jų kokybinė sudėtis. Kaip Jums tai pavyko pasiekti?
- Telšių miškų urėdija administruoja Telšių ir Plungės savivaldybių rajonuose esančius valstybinius miškus. Valstybinės reikšmės miškai sudaro tik 37 proc. 2000 metais Telšių miškų urėdijoje liko 13 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų. Bet likimas taip jau lėmė, kad mes kol kas Lietuvoje vieninteliai 2000 metais apsijungėme su Plungės miškų urėdija. 2004 metais mums patikėti Žemaitijos nacionalinio parko miškai. Nuo 2000 metų iki šiol iš Žemėtvarkos tarnybos gavome apie 3,5 tūkst. ha netinkamų žemės ūkiui žemių, kuriuose šių metų pavasarį įveisėme simbolinį 1000-ąjį ha naujų miškų. Kol kas tik mums vieninteliams šalyje pavyko tai padaryti. Šiuo metu valstybinės reikšmės miškų plotas urėdijoje perkopė 35 tūkst. ha. Pagal plotą esame tarp didžiausių miškų urėdijų Lietuvoje. Tačiau mes žinome, kad miškų urėdijos gerovę apsprendžia ne teritorijos dydis, bet metinės kirtimo biržės dydis ir jos kokybė. Gerovę teikia pajamos už apvaliąją medieną, kurios sudaro 80 proc. visų urėdijos pajamų. Taip jau likimas lėmė, kad šios kartos Telšių miškininkams teko tvarkytis būtent tokios struktūros miškuose: daug želdymo, priežiūros, jaunuolynų, pusamžių medynų, apie 50 proc. saugomose teritorijose ir mažai kertamų miškų. Iš 1 ha miškų apsauginio ploto kertame 1 kub. m mažiau negu vidutiniškai kertama Lietuvos valstybinės reikšmės miškuose. Todėl visą laiką mums buvo aktualios ir miško, ir ekonomikos problemos. Tačiau mes sugebėjome siekti gerų rezultatų. Miškuose taikydami naujausias technologijas, pažangiausią techniką ir ieškodami efektyviausių darbo organizavimo būdų, galėjome miškų atkūrimui, priežiūrai, tvarkymui, rekreacijai ir kitoms sritims skirti tiek lėšų, kiek reikalavo pats miškas ir visuomenės bei laikmečio suformuoti reikalavimai.
- Baigiasi 2012 metai. Artėja laikas paskaičiuoti, kas per šiuos ūkinius metus nuveikta. Kokiais gamybiniais, ūkiniais, finansiniais rezultatais pasitinkate Naujuosius metus?
- 2012 metai nebuvo patys lengviausi. Nuo metų vidurio sumažėjo apvaliosios medienos pardavimo kainos, o tai reiškia, kad gausime mažiau pajamų. Laikmetis toks, kad valstybės įmonės, ypač miškų urėdijos, yra po padidinamuoju stiklu, turime siekti kuo didesnės ūkinės veiklos efektyvumo. Jeigu nepasiektume suplanuotos pelno normos, būtume nesuprasti. Jau galime pasakyti, kad ir sudėtingomis sąlygomis 2012 metais, nemažindami apimčių, įvykdysime visas užduotis miškui ir visuomenei, nenuskriausime miške dirbančių žmonių ir pasieksime suplanuotus ekonominius rodiklius. Džiugu, kad kol kas šiemet, kaip ir ankstesniais metais, Žemaitijos girias aplenkė stichinės nelaimės.
- Urėdijoje yra trys gamtiniai rezervatai, daug įvairios paskirties draustinių, kertinių buveinių. Ar Jūsų veiklai netrukdo saugotinų objektų gausa? Kaip Jums pavyksta derinti gamybinius poreikius ir aplinkosaugą?
- Urėdijos veiklos teritorijoje išskirti trys valstybiniai parkai ar jų dalys (Žemaitijos nacionalinis parkas, Varnių ir Salantų regioniniai parkai), keturi gamtiniai rezervatai, 14 valstybinių ir 4 savivaldybių draustiniai, 14 vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbias teritorijas, 6 paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir 1 biosferos poligonas. Be to girininkijose beveik 600 ha plote išskirta 246 kertinės miško buveinės. Saugomos teritorijos sudaro daugiau kaip 40 proc. miškų urėdijos užimamo miškų ploto. Ūkinė veikla saugomose teritorijose yra apribota arba iš viso neleistina (rezervatuose, kertinėse miško buveinėse), todėl pats ūkininkavimas šiuose miškuose yra subtilus: plyni kirtimai negalimi, veikla galima tik tam tikru metų laiku, o visa ūkinė veikla nukreipta ne į didesnį medienos kiekio užauginimą ir paėmimą iš ploto vieneto, bet siekiant padidinti šių teritorijų miško apsaugines, bioįvairovės išsaugojimo ir rekreacines funkcijas. Saugomos teritorijos, kaip taisyklė, išskirtos pačiose gražiausiose vietose: prie ežerų , upių, upelių, pelkių, todėl vykdyti darbus su sunkiąja miško technika galimybės ribotos, daug darbų reikia atlikti rankiniu būdu, o tai atsiliepia miškų urėdijos pajamoms. Mūsų miškų urėdija glaudžiai bendradarbiauja su saugomų teritorijų institucijomis, todėl ūkinės veiklos vykdymas, dokumentų derinimas yra sklandus ir geranoriškas.
- Jūsų urėdija garsėja ir „Žvėrinčiumi“. Kas naujo jame? Kaip sekasi reprodukuoti lūšis? Kaip gyvenasi meškai, jau tapusiai visos Žemaitijos simboliu?
- Jau šešiolika metų, kai Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške įkurtas „Žvėrinčius“. Per tą laikotarpį keitėsi aptvarų ir voljerų kiekiai ir didėjo juose laikomų laukinių gyvūnų skaičius. Šiandien „Žvėrinčiaus“ aptvaruose ir voljere gyvena meška, vilkai, lūšys, danieliai, muflonai, šernai, stirnos ir didieji apuokai. Didelis galvosūkis miškų urėdijos darbuotojams buvo, kaip pagerinti gyvenimo sąlygas meškai, kurią 2006 metais parsivežėme iš Rudaminos paukštyno. 2009 metais miškų urėdijos ir Žemaičių fondo, o taip pat 14 Telšių rajono įmonių bei organizacijų pastangomis meškai buvo pastatyta pavėsinė-žiemos guolis ir įrengtas aptvaras su baseinėliu. Sekančiais metais, gavus lėšų iš Aplinkos ministerijos, šalia meškos aptvaro buvo pastatyta erdvi apžvalgos aikštelė-pavėsinė. Dabar drąsiai galime teigti, kad Žemaitijos simbolio - meškos gyvenimo sąlygos geriausios iš visų Lietuvoje laikomų meškų. Šiemet iš Aplinkos ministerijos gautas sertifikatas, suteikiantis teisę laikyti mešką „Žvėrinčiuje“. Miškų urėdija kartu su partneriais nuo 2010 metų įgyvendina projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas ir jų paleidimas į laisvę“. „Žvėrinčiaus“ aptvaruose ir voljere sėkmingai išveistos, adaptuotos ir į laisvę paleistos jau šešios lūšys ir trys didieji apuokai. Tikimės, kad iki 2013 metų pabaigos projektas bus visiškai įvykdytas.
- Ačiū, už atsakymus.
Kalbino Vytautas ŽEIMANTAS
- Malonu, kad šios šventės žurnalistai nepamiršta ir šiandien. Taip, 2012 metų balandžio 1 dieną sukako 25 metai, kai pradėjau vadovauti VĮ Telšių miškų urėdijai, o nuotaikos geros ir mintys - šviesios. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios teko aktyviai dalyvauti miškininkų bendruomenės politiniame gyvenime. Vadovaujant tuometiniam miškų ministrui Vaidotui Antanaičiui, vyko nuoširdus, be trukdžių, tiesiog dienomis augantis Lietuvos miškų sistemos naujų pamatų kūrimas. Vėliau pamažu prasidėjo įvairūs siūlymai, kaip reformuoti Lietuvos miškų sistemą. Kaip matome, įvairiausiomis formomis, atvirai ir paslėptai, iki šių dienų, mažiau ar daugiau, o neretai ir stipraus vėjo siūbuojamas plaukia Lietuvos miškų sistemos laivelis į plačius vandenis. Džiugu, kad miškininkai tvirtai stovi prie šio laivo vairo. Dirba protingai, investuoja į gamybą ir materialinės bazės stiprinimą. Todėl šiandien galima didžiuotis ne tik gerai tvarkomais valstybiniais miškais, moderniais medelynais, patraukliais rekreaciniais objektais. Be to, galima sėkmingai susidoroti su vis naujai iškylančiais iššūkiais: pastaraisiais metais tris kartus išaugusiais mokesčiais į valstybės biudžetą, biokuro gamyba, naujomis technologijomis. Man džiugu šiandiena matyti susitelkusią Lietuvos miškininkų bendruomenę, darbais, o ne žodžiais įrodančią savo vertę ir reikalingumą. Todėl ir mano nuotaika gera, ir mintys - šviesios.
- Per šį 25-metį Telšių miškai išsiplėtė, pagerėjo jų kokybinė sudėtis. Kaip Jums tai pavyko pasiekti?
- Telšių miškų urėdija administruoja Telšių ir Plungės savivaldybių rajonuose esančius valstybinius miškus. Valstybinės reikšmės miškai sudaro tik 37 proc. 2000 metais Telšių miškų urėdijoje liko 13 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų. Bet likimas taip jau lėmė, kad mes kol kas Lietuvoje vieninteliai 2000 metais apsijungėme su Plungės miškų urėdija. 2004 metais mums patikėti Žemaitijos nacionalinio parko miškai. Nuo 2000 metų iki šiol iš Žemėtvarkos tarnybos gavome apie 3,5 tūkst. ha netinkamų žemės ūkiui žemių, kuriuose šių metų pavasarį įveisėme simbolinį 1000-ąjį ha naujų miškų. Kol kas tik mums vieninteliams šalyje pavyko tai padaryti. Šiuo metu valstybinės reikšmės miškų plotas urėdijoje perkopė 35 tūkst. ha. Pagal plotą esame tarp didžiausių miškų urėdijų Lietuvoje. Tačiau mes žinome, kad miškų urėdijos gerovę apsprendžia ne teritorijos dydis, bet metinės kirtimo biržės dydis ir jos kokybė. Gerovę teikia pajamos už apvaliąją medieną, kurios sudaro 80 proc. visų urėdijos pajamų. Taip jau likimas lėmė, kad šios kartos Telšių miškininkams teko tvarkytis būtent tokios struktūros miškuose: daug želdymo, priežiūros, jaunuolynų, pusamžių medynų, apie 50 proc. saugomose teritorijose ir mažai kertamų miškų. Iš 1 ha miškų apsauginio ploto kertame 1 kub. m mažiau negu vidutiniškai kertama Lietuvos valstybinės reikšmės miškuose. Todėl visą laiką mums buvo aktualios ir miško, ir ekonomikos problemos. Tačiau mes sugebėjome siekti gerų rezultatų. Miškuose taikydami naujausias technologijas, pažangiausią techniką ir ieškodami efektyviausių darbo organizavimo būdų, galėjome miškų atkūrimui, priežiūrai, tvarkymui, rekreacijai ir kitoms sritims skirti tiek lėšų, kiek reikalavo pats miškas ir visuomenės bei laikmečio suformuoti reikalavimai.
- Baigiasi 2012 metai. Artėja laikas paskaičiuoti, kas per šiuos ūkinius metus nuveikta. Kokiais gamybiniais, ūkiniais, finansiniais rezultatais pasitinkate Naujuosius metus?
- 2012 metai nebuvo patys lengviausi. Nuo metų vidurio sumažėjo apvaliosios medienos pardavimo kainos, o tai reiškia, kad gausime mažiau pajamų. Laikmetis toks, kad valstybės įmonės, ypač miškų urėdijos, yra po padidinamuoju stiklu, turime siekti kuo didesnės ūkinės veiklos efektyvumo. Jeigu nepasiektume suplanuotos pelno normos, būtume nesuprasti. Jau galime pasakyti, kad ir sudėtingomis sąlygomis 2012 metais, nemažindami apimčių, įvykdysime visas užduotis miškui ir visuomenei, nenuskriausime miške dirbančių žmonių ir pasieksime suplanuotus ekonominius rodiklius. Džiugu, kad kol kas šiemet, kaip ir ankstesniais metais, Žemaitijos girias aplenkė stichinės nelaimės.
- Urėdijoje yra trys gamtiniai rezervatai, daug įvairios paskirties draustinių, kertinių buveinių. Ar Jūsų veiklai netrukdo saugotinų objektų gausa? Kaip Jums pavyksta derinti gamybinius poreikius ir aplinkosaugą?
- Urėdijos veiklos teritorijoje išskirti trys valstybiniai parkai ar jų dalys (Žemaitijos nacionalinis parkas, Varnių ir Salantų regioniniai parkai), keturi gamtiniai rezervatai, 14 valstybinių ir 4 savivaldybių draustiniai, 14 vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbias teritorijas, 6 paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir 1 biosferos poligonas. Be to girininkijose beveik 600 ha plote išskirta 246 kertinės miško buveinės. Saugomos teritorijos sudaro daugiau kaip 40 proc. miškų urėdijos užimamo miškų ploto. Ūkinė veikla saugomose teritorijose yra apribota arba iš viso neleistina (rezervatuose, kertinėse miško buveinėse), todėl pats ūkininkavimas šiuose miškuose yra subtilus: plyni kirtimai negalimi, veikla galima tik tam tikru metų laiku, o visa ūkinė veikla nukreipta ne į didesnį medienos kiekio užauginimą ir paėmimą iš ploto vieneto, bet siekiant padidinti šių teritorijų miško apsaugines, bioįvairovės išsaugojimo ir rekreacines funkcijas. Saugomos teritorijos, kaip taisyklė, išskirtos pačiose gražiausiose vietose: prie ežerų , upių, upelių, pelkių, todėl vykdyti darbus su sunkiąja miško technika galimybės ribotos, daug darbų reikia atlikti rankiniu būdu, o tai atsiliepia miškų urėdijos pajamoms. Mūsų miškų urėdija glaudžiai bendradarbiauja su saugomų teritorijų institucijomis, todėl ūkinės veiklos vykdymas, dokumentų derinimas yra sklandus ir geranoriškas.
- Jūsų urėdija garsėja ir „Žvėrinčiumi“. Kas naujo jame? Kaip sekasi reprodukuoti lūšis? Kaip gyvenasi meškai, jau tapusiai visos Žemaitijos simboliu?
- Jau šešiolika metų, kai Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške įkurtas „Žvėrinčius“. Per tą laikotarpį keitėsi aptvarų ir voljerų kiekiai ir didėjo juose laikomų laukinių gyvūnų skaičius. Šiandien „Žvėrinčiaus“ aptvaruose ir voljere gyvena meška, vilkai, lūšys, danieliai, muflonai, šernai, stirnos ir didieji apuokai. Didelis galvosūkis miškų urėdijos darbuotojams buvo, kaip pagerinti gyvenimo sąlygas meškai, kurią 2006 metais parsivežėme iš Rudaminos paukštyno. 2009 metais miškų urėdijos ir Žemaičių fondo, o taip pat 14 Telšių rajono įmonių bei organizacijų pastangomis meškai buvo pastatyta pavėsinė-žiemos guolis ir įrengtas aptvaras su baseinėliu. Sekančiais metais, gavus lėšų iš Aplinkos ministerijos, šalia meškos aptvaro buvo pastatyta erdvi apžvalgos aikštelė-pavėsinė. Dabar drąsiai galime teigti, kad Žemaitijos simbolio - meškos gyvenimo sąlygos geriausios iš visų Lietuvoje laikomų meškų. Šiemet iš Aplinkos ministerijos gautas sertifikatas, suteikiantis teisę laikyti mešką „Žvėrinčiuje“. Miškų urėdija kartu su partneriais nuo 2010 metų įgyvendina projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas ir jų paleidimas į laisvę“. „Žvėrinčiaus“ aptvaruose ir voljere sėkmingai išveistos, adaptuotos ir į laisvę paleistos jau šešios lūšys ir trys didieji apuokai. Tikimės, kad iki 2013 metų pabaigos projektas bus visiškai įvykdytas.
- Ačiū, už atsakymus.
Kalbino Vytautas ŽEIMANTAS
Mokslininkų ir miškininkų pastangomis bus išsaugota unikali gamta
Širvinto miško pasididžiavimas - gamtos paminklas „Didysis ąžuolas“
Tiek Liūnelio ežero pakrantės Veisiejų regioniniame parke, tiek Širvinto miškas Metelių regioniniame parke nuo seno domina mokslininkus savo biologine įvairove.
Siekiant išsaugoti retųjų augalų populiacijas, organizuoti miško buveinių struktūrą, atstatyti atvirų pelkių buveines, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotojas Raimondas Čiuplys parengė Širvinto miško gamtotvarkos planą.
Mokslo darbuotojai Raimondas Čiuplys, Valerijus Rašomavičius ir Giedrius Švitra parengė gamtotvarkos planą Liūnelio ežerui bei jo apyežerėms sutvarkyti bei išsaugoti.
Numatytas priemones įgyvendinti įpareigota VĮ Veisiejų miškų urėdija. Džiugu, kad šio projekto įgyvendinimui beveik 90 proc. lėšų skirta iš Europos Sąjungos fondų – Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos. Likusias lėšas skyrė VĮ Veisiejų miškų urėdija.
Kaip informavo Veisiejų girininkijos girininkas Rolandas Čakas bei Seirijų girininkijos girininkas Antanas Jurčiukonis, numatytos priemonės sėkmingai įgyvendinamos. Darbus vykdo UAB „Logintos“, kuriai vadovauja Loreta Maslauskienė, darbininkai. Darbai atliekami kruopščiai ir sąžiningai.
Malonu, kad gamtos unikumą išsaugosime ateities kartoms.
Vytautas Stacevičius
Siekiant išsaugoti retųjų augalų populiacijas, organizuoti miško buveinių struktūrą, atstatyti atvirų pelkių buveines, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotojas Raimondas Čiuplys parengė Širvinto miško gamtotvarkos planą.
Mokslo darbuotojai Raimondas Čiuplys, Valerijus Rašomavičius ir Giedrius Švitra parengė gamtotvarkos planą Liūnelio ežerui bei jo apyežerėms sutvarkyti bei išsaugoti.
Numatytas priemones įgyvendinti įpareigota VĮ Veisiejų miškų urėdija. Džiugu, kad šio projekto įgyvendinimui beveik 90 proc. lėšų skirta iš Europos Sąjungos fondų – Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos. Likusias lėšas skyrė VĮ Veisiejų miškų urėdija.
Kaip informavo Veisiejų girininkijos girininkas Rolandas Čakas bei Seirijų girininkijos girininkas Antanas Jurčiukonis, numatytos priemonės sėkmingai įgyvendinamos. Darbus vykdo UAB „Logintos“, kuriai vadovauja Loreta Maslauskienė, darbininkai. Darbai atliekami kruopščiai ir sąžiningai.
Malonu, kad gamtos unikumą išsaugosime ateities kartoms.
Vytautas Stacevičius
Akistata su gamta
Spalio kuriama gamtos šventė
Selemonas Paltanavičius
Jei bandytume surasti metuose patį gražiausią,
mieliausią ir smagiausią mėnesį, spalis tikrai būtų vienas iš jų. Suprantame,
kad tokie rinkimai nieko verti, nes gamtoje visi mėnesiai, visi metų
laikai ir visos akimirkos yra vienodai gražios, svarbios ir laimingos.
Kasmet mes sugrįžtame į tą patį metą, kuriame kartojasi ir dienos, ir orai, vaizdai ir gamtos nuotaikos. Manytum, kad stebėtis nėra kuo, nes viskas patirta ir įprasta. Tačiau mūsų atmintis neleidžia įamžinti visos šios patirties, todėl dažnai kiekvieną mėnesį vertiname naujai, ieškodami ne gražesnių, bet – neįpratai šaltų, drėgnų ar kitaip nelaukiamų orų, unikalių reiškinių. Tokia mūsų prigimtis. Tačiau tai kaip niekas kita rodo, kad mes esame toli nuo gamtos, kuri viską sutinka oriai, protingai ir paprastai. Štai ir dabar – manome, kad spalis yra labai šaltas... neįprastai šaltas ir drėgnas. Žinoma, prisimename daug šiltesnių spalio mėnesių, tačiau šis spalis yra tikrai ne pats vėsiausias. O dėl drėgmės, tai jos – labai trūksta. Dirvožemyje iki žiemos reikia sukaupti labai daug vandens, o tai – nepaprasta užduotis. Metru pakelti bendrą vandens horizontą gali pavykti tik iki pavasario. Jeigu taip įvyks, puikiai peržiemos kultūriniai ir laukiniai augalai, pavasarį atsigaus upeliai, į pievas plūstelės polaidžio vandenys. Jau dabar, spalį, ruošiamas išgyvenimo pagrindas pavasariui. Spalį ne tik gausu vėjų, audrų ir škvalų. Kai švysteli saulutė, sukrunta vabzdžiai, žieduose dūzgia kamanės, apie avilius sukasi bitės. Bičių laukia ilga žiema, darniam šeimos dūzgime palaikant šilumą ir užkandžiaujant medumi. O kamanės iškeliauja nebūtin, lieka tik jų motinos. Visą spalį jos dar skraidys, žieduose lankysis ir kamanių tranai. Kartais pūkuotos kamanės skraido net iškritus pirmam sniegeliui. Šis ruduo iš pietų kraštų neatviliojo drugių keliautojų, todėl neregėjome usninukų, beveik nematėme kopūstinių baltukų ir drugių admirolų. Dabar sušilus orui jie dar suplazda – nutriušusiais sparnais, pavargę... Tačiau rudens vidurys padovanojo susitikimus su žiemsprindžiais, gležnais blyškiais sparnais drugeliais. Jie skraido vakare, prieblandoje. Sparnus turi tik šių drugių patinėliai, patelės panašios į mažus besparnius vabaliukus. Žiemsprindžiai tik iš šalies atrodo gležni – jie skraido labai vėsiais vakarais, ne retenybė juos pamatyti ir per lietų ar lengvą šlapdribą. Dažnai jie skuba į šviesą, ypač jeigu jiems vilioti apšviečiama balta siena. Visą pirmąją rudens pusę mūsų laukuose, ražienose, žaliu aksomu sudygusiuose želmenyse braidė ir savo laisvės šokius šoko gervės. Pilkasparniai paukščiai kas vakarą skrisdavo nakvoti į pelkes, seklius vandenis, o rytais skubėjo į laukus. Pabirę grūdai, po to – želmenys, ūgliai buvo jų svarbiausias maistas. Jis dar nesibaigia, tačiau gervės išskrenda. Dažnai net nesulaukusios pirmosios šalnos, jos kyla, ore sustoja į tradicinius skrydžio trikampius ir – nutolsta. Jei užklumpa šalna – sidabruojanti ir braškanti, jos išskrenda paskubomis. Nelengva suprasti gerves – kas jau kas, bet šaltis jų tikrai negąsdina. Tik prisiminkime pavasarį, kai kovo pirmomis dienomis gervės parskrenda į dar labai žiemišką kraštą. Tada joms ilgai tenka braidyti po sniegą ir ledinį vandenį, tačiau nieko – ištveria, negrįžta atgal į žiemavietes. Matyt, gervės žino kažką svarbesnio už mus, kad išskrenda spalį, kai skubėti tikrai nereikia. Beje, jų žiemavietės netoli – kai kurios Vokietijos šiaurėje, kitos Prancūzijoje, Ispanijoje. Spalis – visų migruojančių paukščių keliavimo metas. Pratrūkusi jau po rugsėjo vidurio, spalio pradžioje migracija pasiekia apogėjų. Tokiu metu nereikia jų ieškoti – paukščiai juda, skrenda visur, kiekviename kieme rytą cirpsi juodieji strazdai, traška liepsnelės, ant dirvos pabyra kikilių pulkeliai, o saulutei patekėjus skrendančių paukščių pilnas oras. Daugiausia jų skrenda tamsoje, todėl giedrą žvaigždėtą naktį išeikite į savo kiemą ir įsiklausykite. Ar girdite, kaip kažkas ciksi, švilpsi, kaip orą virbina paukščių sparnai? Tai skuba pulkeliai vieversių, strazdų, kitų giesmininkų. Ornitologai, naktinę paukščių migraciją stebėję šiltnamių žiburių apšviestame plote, nustebo išvydę keliaujančius nykštukus, kitus sparnuočius, kurie laikyti tikraisiais dienos migrantais. Paukščių migracijos tiriamos, stebimos ne vieną šimtą metų, bet apie jas ir jų prigimtį dar daug ko nežinome. Spalį daugelis gyvūnų ruošiasi žiemai. Nors jie apie žiemą nežino nieko (daugelis gimė tik šiemet ir jos nėra matę), tačiau paveldėta patirtis jiems liepia nesnausti – visų pirma, gerai maitintis, sukaupti daug riebalų, žvėrims užsiauginti šiltus pūkuotus kailius, o paukščiams – plunksnas ir pūkus. Dabar pasikeitė ne tik žvėrių kailis, bet ir jo spalva – žiemai reikia paprasto, pilkšvo, prie aplinkos derančio kailio. Kai kas iš dabar dar aktyvių gyvūnų žiemos taip ir nepamatys. Mūsų gamtoje žiemos miegu, kai organizmas atrodo pusiau apmiręs ir naudoja tik minimumą energijos, užmiega varliagyviai, ropliai, dalis žinduolių. Į savo urvelius po žeme nuniro miegapelės. Kažkada buvo sugalvotas šiai graužikų grupei labai tinkantis vardas, ilgainiui pritapęs ir mielai naudojamas. Miegapelės (Lietuvoje jų – 4 rūšys) nesimaitindamos savo guoliuose praleidžia pusę metų ar dar daugiau. Miegoti anksti nueina sicista (vienintelė mūsų krašte graužikų šoklių rūšis), ežiai. Tiesa, ežių pirmasis įmygis nebūna kietas, atšilus jie dar gali atsibusti ir ieškoti maisto. Jo būtinai ras, nes dar judrios varlės, žalčiai, dar gausu pelių, sliekų, vabzdžių. Dažnai ežiai patraukia prie kelių, kur randa į automobilius užsimušusių, žuvusių vabalų, paukščių. Žinoma, toks maistas jiems tinka, tačiau buvimas prie kelių ir vaikščiojimas per juos yra pavojingas: rudenį keliuose žūsta labai daug gyvūnų. Ir ne tik ežių, kiškių, lapių, bet ir stirnų, šernų, elnių ar briedžių. Spalis – dar geras, patogus metas keliauti į gamtą. Vieni gali stebėti paukščius, grožėtis vaizdais, kiti – rinkti grybus. Nors tokiu metu „tikrų“ grybų nėra gausu, o augantys yra gerokai „apvalgyti“ grybinių uodelių lervučių, tačiau nebūtina siekti kažko nepaprasto. Yra toks puikus pušynų grybas – žaliuokė, kuris savo maistine verte nedaug nusileidžia baravykui. Dabar – pats žaliuokių dygimas, todėl atkaklus grybautojas be jų pintinės namo negrįš. Byrant lapams, atsiveria tarp jų slapstęsi uogos, vaisiai. Štai ir dabar vis gražiau raudonuoja putinai, juoda anglimi prieš saulutę žvilga šunobelių vaisiukai. Pelkėse ant kupstų raudonuoja spanguolės – smagiai rūgščios, skanios ir sveikos. Kiekviena tokia uogelė – lyg vitaminų lašas. Tik rink saujon ir stiprinkis! Spaliui gamta skyrė dar vieną svarbų darbą: nuplėšti, žemėn sukloti medžių lapus. Tą jis ir daro – gali būti, kad lapkričiui nedaug kas beliks. Tačiau palauksime – pažiūrėsime. Selemonas Paltanavičius |
Autoriaus nuotraukos
|
Žuvininkystė
Žuvys ir žuvininkystė – apsaugininkų galvos skausmas
V. Graičiūnas
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėją Vilmantą Graičiūną kalbina žurnalistas Juozas Stasinas
- Baigiasi šios kadencijos Vyriausybės darbas, kokie poslinkiai vidaus vandenų žuvininkystės srityje įvyko per ketverius praėjusius metus?
- Pirmiausiai, gana sėkmingai buvo sprendžiamas vienas svarbiausių Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų nacionalinio strateginio plano uždavinių - teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis suderinti verslinę ir mėgėjų žvejybą vidaus vandenyse.
Pastebėsiu, kad žvejai mėgėjai naudoja tuos pačius gamtos išteklius kaip ir žvejai verslininkai, todėl nemažinant verslinės žvejybos pajėgumų mėgėjiškos žūklės plėtros galimybės yra labai ribotos. Kita vertus, atsižvelgiant į mažėjančius žuvų išteklius, pasinaudojant ES parama žvejybos verslui perorientuoti į kitą nei žvejyba veiklą, pusantro karto buvo sumažintas verslinės žvejybos intensyvumas Kuršių mariose, daugiau nei du kartus sumažinti žuvų sugavimo ir verslinės žvejybos įrankių limitai Kauno mariose ir nustatyta, kad nuo 2013 m. verslinė žvejyba Kauno mariose draudžiama. Be to, siekiant užtikrinti geresnę visų migruojančių žuvų apsaugą, uždrausta verslinė žvejyba trijuose žvejybos baruose, esančiuose arčiausiai Klaipėdos sąsiaurio Kuršių mariose.
Beveik tris kartus sumažintas ežerų, kuriuose leidžiama verslinė žvejyba, skaičius, neskaitant ežerų, kuriuose leidžiama tik specializuota seliavų ir ežerinių stintelių žvejyba. Mokslininkai teigia, kad šių rūšių žuvų ištekliai ežeruose yra gausūs ir stabilūs, o seliavos nėra mėgėjų žvejybos objektas. Ir dar norėčiau pridurti, kad daugelyje ežerų verslinė žvejyba leidžiama tik nuo rugsėjo 1 d., kuomet sumažėja žvejų mėgėjų ir poilsiautojų srautas gamtoje, ir visuose ežeruose uždrausta verslinė žvejyba poilsio ar švenčių dienomis.
Imtasi priemonių sparčiai nykstančius ungurių išteklius pagausinti ir išsaugoti - 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama migruojančių ungurių žvejyba, skaičius, uždrausta ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose bei vandens talpyklose; 15 dienų sutrumpintas laikotarpis, kai leidžiama žvejoti migruojančius ungurius pavasarį, o rudenį migruojančių ungurių žvejyba visai uždrausta.
- Jūsų minėtos priemonės turbūt skaudžiai atsiliepė žvejybos verslui?
- Sumažinus verslinės žvejybos intensyvumą Kuršių mariose, pagausėjo žuvų ištekliai, pagerėjo žvejybos verslo sąlygos. Sumažėjus bendram žvejybos įrankių kiekiui, minėtame vandens telkinyje atsirado nauji žvejybos plotai, kuriuose žvejojo iš verslo pasitraukusios įmonės. Sumažėjus žvejybos intensyvumui išaugo žvejybos efektyvumas. Nors iš žvejybos verslo Kuršių mariose pasitraukė 23 įmonės, žuvų sugavimai, lyginant su 2009 m., padidėjo daugiau nei 250 t. Priminsiu, kad Kuršių mariose 2009 m. sugauta 886 t, 2010 m. - 925 t, 2011 m. - 1138 t žuvų. Šiuo metu mariose žvejoja 48 įmonės.
Ieškota ir naujų verslinės žvejybos galimybių. Pavyzdžiui, eksperimento tvarka leista specializuota perpelių ir ožkų žvejyba pelaginiais tinklaičiais. Norėta nustatyti tokios žvejybos perspektyvas biologiniu ir ekonominiu požiūriu. Ežeruose skatinama žuvų, kurių išteklių neišnaudoja žvejai mėgėjai, – seliavų ir stintelių žvejyba. Be to, pratęstas specializuotos seliavų ir stintelių žvejybos laikotarpis, išplėstas sąrašas ežerų, kuriuose leidžiama tik šių žuvų verslinė žvejyba. Specializuota seliavų ir stintelių žvejyba nebelimituojama, tačiau nustatomas leidžiamas naudoti žvejybos įrankių kiekis. Tokia tvarka paskatino žvejus nebeslėpti laimikio ir statistikoje parodyti visą sugautą šių žuvų kiekį. Šios priemonės padėjo išsiaiškinti realius sugavimus: lyginant 2011 metų stintelių sugavimus su 2009 metais, jie išaugo daugiau nei 10 kartų: nuo 0,610 t iki 7,748 t, o seliavų - daugiau nei 20 kartų: nuo 1,37 t. iki 28,324 t.
- Valstybės kontrolė atliko žuvininkystės sektoriaus auditą. Pateiktoje ataskaitoje pažymima, kad „Žuvų išteklių atkūrimas vidaus vandenyse nepakankamai racionalus,regionų aplinkos apsaugos departamentų Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijų pareigūnai dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ne visuomet gali operatyviai reaguoti į aplinkos apsaugos pažeidimus, todėl daroma žala žuvų ištekliams, verslinės žvejybos įrankių pardavimas nekontroliuojamas, todėl apsunkinamas regionų aplinkos apsaugos departamentų žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolės funkcijų vykdymas“. Taigi norėčiau Jūsų paklausti, kas padaryta ar darytina žuvų išteklių apsaugai pagerinti?
- Šiuo klausimu yra nemažai padaryta, tačiau, matyt, to nepakanka. Du kartus padidintos baudos už brakonieriavimą, iki 10 kartų padidinti įkainiai žalai, padarytai žuvų ištekliams, atlyginti. Priimti teisės aktai, įpareigojantys žvejus mėgėjus ir žvejus verslininkus skirti lėšų žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti. Per pirmąjį šių metų pusmetį žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui surinkta daugiau nei 1,7 mln. Lt, dalis šių lėšų bus skirta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, asmenims, padėjusiems išaiškinti nelegalios žvejybos atvejus, skatinti, o taip pat žuvų neršto apsaugos akcijoms pavasarį ir rudenį organizuoti.
Neseniai, rugsėjo mėnesį, priimtas Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymas. Jis Aplinkos ministerijai suteikė įgaliojimus apriboti laisvą prekybą tinkliniais žvejybos įrankiais, kitaip tariant, išduoti leidimus gaminti, parduoti, įsigyti tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius, vykdyti šių žvejybos įrankių apyvartos kontrolę. Manytume, kad šios priemonės turėtų sumažinti brakonieriavimą ir padėti gyvosios gamtos kontrolės pareigūnams.
- Žuvų išteklių atkūrimas ir gausinimas vidaus vandenyse vienas svarbiausių darbų žuvininkystėje. Kuo čia galite pasigirti?
- Nesu mėgėjas girtis, bet šį bei tą pasakysiu. Sėkmingai įgyvendinta lašišų ir šlakių išteklių atkūrimo programa. 2011 metais neršti į Lietuvos upes atkeliavo - 12,5 tūkst. šlakių. Tai rekordinis skaičius per paskutinius 20 metų. Priminsiu, kad 2010 m. šių žuvų neršti atplaukė tik 5,8 tūkstančiai. Lašišų neršti mūsų vandenyse atplaukė taip pat daugiau: 2010 m. jų neršė 4,3 tūkst., o 2011 m. – 6,4 tūkst. vienetų. Nerštinių lizdų kiekis ir jų plotas daugelyje upių buvo žymiai didesnis, nei keletą praėjusių metų. Mokslininkų nuomone, lašišų ištekliai Lietuvos upėse jau atkurti iki saugios ribos ir galime pasidžiaugti, kad lašiša išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo.
Šalyje pradėta ir sėkmingai vykdoma aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programa. Vykdant šią programą, į Nerį ir Šventąją šiomis dienomis išleista apie du tūkstančiai aštriašnipių eršketų jauniklių. Iš viso į šias abi upes jau yra išleista apie 13 tūkstančių eršketų.
Aštriašnipiai eršketai gyvena labai ilgai, bet ir bręsta ilgai. Kad pirmą kartą išnerštų, turi praeiti apie 15-18 metų. Per tą laiką jie susiduria su daugybe pavojų. Vienas svarbiausių – intensyvi žvejyba jūroje ir vidaus vandenyse.
Iki šiol žuvų įveisimu rūpinosi ir lėšas tam skirdavo tik Žemės ūkio ministerija. Šiais metais pirmą kartą aplinkos ministro įsakymu iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos skirta 350 tūkst. Lt. plėšriųjų ir kitų vertingų žuvų paaugintiems jaunikliams pirkti iš žuvininkystės bendrovių. Nupirktos žuvelės bus išleistos į valstybinius vandens telkinius.
- Jūs anksčiau minėjote, kad mažinamas verslinės žvejybos intensyvumas, bet ar pastebimi mėgėjų žvejybos plėtros požymiai?
- Nežiūrint sunkmečio ir gyventojų emigracijos, išduodamų leidimų žūklei skaičius pastoviai auga. Per 10 metų išduodamų leidimų skaičius išaugo daugiau nei 3 kartus. Šiais metais jau išduota apie 100 tūkst. leidimų, 2011 m. buvo išduota 87 tūkst., 2008 m. -74 tūkst., 2007 m. - 60 tūkst., 2002 m. – 28 tūkst. leidimų. Labai populiarėja lašišų ir šlakių limituota žvejyba: jei 2006 m. buvo išduotos tik 5 licencijos, 2008 m. – 63, tai 2009 m. – 1199, 2010 m. – 1216, 2011 m. – 2474 licencijos. Galiu teigti, kad auga ne tiek žvejų skaičius, kiek jų sąmoningumas – vis daugiau žvejų įsigyja leidimus žūklei. Šiais metais pradėjusi veikti paprastesnė ir žvejams patogi elektroninė leidimų žūklei įsigijimo sistema dar labiau paskatino žvejus nepažeidinėti žūklės taisyklių ir prieš vykstant į žvejybą pasirūpinti leidimu žūklei.
- Vis dėlto, Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį gyvūnijos, tame tarpe ir žuvų, išteklių naudojimo reikalavimai pažeisti pustrečio šimto kartų daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Kuo tai paaiškinti?
- Tai žymia dalimi galima paaiškinti tuo, kad regionų aplinkos apsaugos departamentų pareigūnai, kuriems jau daugelį metų vadovauja Kęstutis Motiekaitis, rengia vis daugiau reidų ir efektyvina savo veiklą.
Vien per pirmąjį šių metų pusmetį buvo organizuota beveik 1800 reidų. Kaip rodo rezultatai, labiausiai nepaisoma žvejybos taisyklių – nustatyti 644 pažeidimai. Daugiausia tokių pažeidimų išaiškinta Klaipėdos regione – 162. Noras pasipelnyti iš neteisėtos žvejybos brakonieriams dažnai baigiasi nemažais nuostoliais, nes tenka ne tik sumokėti administracinę baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą. O sumos gali būti net tūkstantinės.
Pagal Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros, kuriai vadovauja Raimondas Sakalauskas, duomenis, už gyvūnijos naudojimo reikalavimų pažeidimus šių metų pirmąjį pusmetį iš viso buvo skirta daugiau kaip 364 tūkst. litų administracinių baudų. Už gyvūnijos ištekliams padarytą žalą pateikta 296,6 tūkst. litų civilinių ieškinių – dvigubai daugiau nei per tą patį 2011 metų laikotarpį. Gerokai daugiau konfiskuota ir brakonieriavimo įrankių bei priemonių. Pareigūnai iš pažeidėjų paėmė per tūkstantį tinklinių žvejybos įrankių – pusantro šimto daugiau nei per visus praėjusius metus (pernai buvo paimti 873 tinklai). Daugiausia tinklų konfiskuota Klaipėdos (299) ir Utenos (206) regionuose. Neteisėtai žvejoję asmenys taip pat neteko dešimties valčių, apie 450 draudžiamų mėgėjiškos žūklės įrankių. Skaičiai lieka skaičiais, bet už jų slypi labai sunkus, pavojingas ir atsakingas gamtosaugos pareigūnų darbas. Todėl neatsitiktinai Valstybės kontrolės audito ataskaitoje pabrėžiama mintis apie “žmogiškųjų išteklių trūkumą” Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijose.
- Dėkoju už pokalbį.
- Baigiasi šios kadencijos Vyriausybės darbas, kokie poslinkiai vidaus vandenų žuvininkystės srityje įvyko per ketverius praėjusius metus?
- Pirmiausiai, gana sėkmingai buvo sprendžiamas vienas svarbiausių Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų nacionalinio strateginio plano uždavinių - teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis suderinti verslinę ir mėgėjų žvejybą vidaus vandenyse.
Pastebėsiu, kad žvejai mėgėjai naudoja tuos pačius gamtos išteklius kaip ir žvejai verslininkai, todėl nemažinant verslinės žvejybos pajėgumų mėgėjiškos žūklės plėtros galimybės yra labai ribotos. Kita vertus, atsižvelgiant į mažėjančius žuvų išteklius, pasinaudojant ES parama žvejybos verslui perorientuoti į kitą nei žvejyba veiklą, pusantro karto buvo sumažintas verslinės žvejybos intensyvumas Kuršių mariose, daugiau nei du kartus sumažinti žuvų sugavimo ir verslinės žvejybos įrankių limitai Kauno mariose ir nustatyta, kad nuo 2013 m. verslinė žvejyba Kauno mariose draudžiama. Be to, siekiant užtikrinti geresnę visų migruojančių žuvų apsaugą, uždrausta verslinė žvejyba trijuose žvejybos baruose, esančiuose arčiausiai Klaipėdos sąsiaurio Kuršių mariose.
Beveik tris kartus sumažintas ežerų, kuriuose leidžiama verslinė žvejyba, skaičius, neskaitant ežerų, kuriuose leidžiama tik specializuota seliavų ir ežerinių stintelių žvejyba. Mokslininkai teigia, kad šių rūšių žuvų ištekliai ežeruose yra gausūs ir stabilūs, o seliavos nėra mėgėjų žvejybos objektas. Ir dar norėčiau pridurti, kad daugelyje ežerų verslinė žvejyba leidžiama tik nuo rugsėjo 1 d., kuomet sumažėja žvejų mėgėjų ir poilsiautojų srautas gamtoje, ir visuose ežeruose uždrausta verslinė žvejyba poilsio ar švenčių dienomis.
Imtasi priemonių sparčiai nykstančius ungurių išteklius pagausinti ir išsaugoti - 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama migruojančių ungurių žvejyba, skaičius, uždrausta ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose bei vandens talpyklose; 15 dienų sutrumpintas laikotarpis, kai leidžiama žvejoti migruojančius ungurius pavasarį, o rudenį migruojančių ungurių žvejyba visai uždrausta.
- Jūsų minėtos priemonės turbūt skaudžiai atsiliepė žvejybos verslui?
- Sumažinus verslinės žvejybos intensyvumą Kuršių mariose, pagausėjo žuvų ištekliai, pagerėjo žvejybos verslo sąlygos. Sumažėjus bendram žvejybos įrankių kiekiui, minėtame vandens telkinyje atsirado nauji žvejybos plotai, kuriuose žvejojo iš verslo pasitraukusios įmonės. Sumažėjus žvejybos intensyvumui išaugo žvejybos efektyvumas. Nors iš žvejybos verslo Kuršių mariose pasitraukė 23 įmonės, žuvų sugavimai, lyginant su 2009 m., padidėjo daugiau nei 250 t. Priminsiu, kad Kuršių mariose 2009 m. sugauta 886 t, 2010 m. - 925 t, 2011 m. - 1138 t žuvų. Šiuo metu mariose žvejoja 48 įmonės.
Ieškota ir naujų verslinės žvejybos galimybių. Pavyzdžiui, eksperimento tvarka leista specializuota perpelių ir ožkų žvejyba pelaginiais tinklaičiais. Norėta nustatyti tokios žvejybos perspektyvas biologiniu ir ekonominiu požiūriu. Ežeruose skatinama žuvų, kurių išteklių neišnaudoja žvejai mėgėjai, – seliavų ir stintelių žvejyba. Be to, pratęstas specializuotos seliavų ir stintelių žvejybos laikotarpis, išplėstas sąrašas ežerų, kuriuose leidžiama tik šių žuvų verslinė žvejyba. Specializuota seliavų ir stintelių žvejyba nebelimituojama, tačiau nustatomas leidžiamas naudoti žvejybos įrankių kiekis. Tokia tvarka paskatino žvejus nebeslėpti laimikio ir statistikoje parodyti visą sugautą šių žuvų kiekį. Šios priemonės padėjo išsiaiškinti realius sugavimus: lyginant 2011 metų stintelių sugavimus su 2009 metais, jie išaugo daugiau nei 10 kartų: nuo 0,610 t iki 7,748 t, o seliavų - daugiau nei 20 kartų: nuo 1,37 t. iki 28,324 t.
- Valstybės kontrolė atliko žuvininkystės sektoriaus auditą. Pateiktoje ataskaitoje pažymima, kad „Žuvų išteklių atkūrimas vidaus vandenyse nepakankamai racionalus,regionų aplinkos apsaugos departamentų Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijų pareigūnai dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ne visuomet gali operatyviai reaguoti į aplinkos apsaugos pažeidimus, todėl daroma žala žuvų ištekliams, verslinės žvejybos įrankių pardavimas nekontroliuojamas, todėl apsunkinamas regionų aplinkos apsaugos departamentų žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolės funkcijų vykdymas“. Taigi norėčiau Jūsų paklausti, kas padaryta ar darytina žuvų išteklių apsaugai pagerinti?
- Šiuo klausimu yra nemažai padaryta, tačiau, matyt, to nepakanka. Du kartus padidintos baudos už brakonieriavimą, iki 10 kartų padidinti įkainiai žalai, padarytai žuvų ištekliams, atlyginti. Priimti teisės aktai, įpareigojantys žvejus mėgėjus ir žvejus verslininkus skirti lėšų žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti. Per pirmąjį šių metų pusmetį žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui surinkta daugiau nei 1,7 mln. Lt, dalis šių lėšų bus skirta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, asmenims, padėjusiems išaiškinti nelegalios žvejybos atvejus, skatinti, o taip pat žuvų neršto apsaugos akcijoms pavasarį ir rudenį organizuoti.
Neseniai, rugsėjo mėnesį, priimtas Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymas. Jis Aplinkos ministerijai suteikė įgaliojimus apriboti laisvą prekybą tinkliniais žvejybos įrankiais, kitaip tariant, išduoti leidimus gaminti, parduoti, įsigyti tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius, vykdyti šių žvejybos įrankių apyvartos kontrolę. Manytume, kad šios priemonės turėtų sumažinti brakonieriavimą ir padėti gyvosios gamtos kontrolės pareigūnams.
- Žuvų išteklių atkūrimas ir gausinimas vidaus vandenyse vienas svarbiausių darbų žuvininkystėje. Kuo čia galite pasigirti?
- Nesu mėgėjas girtis, bet šį bei tą pasakysiu. Sėkmingai įgyvendinta lašišų ir šlakių išteklių atkūrimo programa. 2011 metais neršti į Lietuvos upes atkeliavo - 12,5 tūkst. šlakių. Tai rekordinis skaičius per paskutinius 20 metų. Priminsiu, kad 2010 m. šių žuvų neršti atplaukė tik 5,8 tūkstančiai. Lašišų neršti mūsų vandenyse atplaukė taip pat daugiau: 2010 m. jų neršė 4,3 tūkst., o 2011 m. – 6,4 tūkst. vienetų. Nerštinių lizdų kiekis ir jų plotas daugelyje upių buvo žymiai didesnis, nei keletą praėjusių metų. Mokslininkų nuomone, lašišų ištekliai Lietuvos upėse jau atkurti iki saugios ribos ir galime pasidžiaugti, kad lašiša išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo.
Šalyje pradėta ir sėkmingai vykdoma aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo programa. Vykdant šią programą, į Nerį ir Šventąją šiomis dienomis išleista apie du tūkstančiai aštriašnipių eršketų jauniklių. Iš viso į šias abi upes jau yra išleista apie 13 tūkstančių eršketų.
Aštriašnipiai eršketai gyvena labai ilgai, bet ir bręsta ilgai. Kad pirmą kartą išnerštų, turi praeiti apie 15-18 metų. Per tą laiką jie susiduria su daugybe pavojų. Vienas svarbiausių – intensyvi žvejyba jūroje ir vidaus vandenyse.
Iki šiol žuvų įveisimu rūpinosi ir lėšas tam skirdavo tik Žemės ūkio ministerija. Šiais metais pirmą kartą aplinkos ministro įsakymu iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos skirta 350 tūkst. Lt. plėšriųjų ir kitų vertingų žuvų paaugintiems jaunikliams pirkti iš žuvininkystės bendrovių. Nupirktos žuvelės bus išleistos į valstybinius vandens telkinius.
- Jūs anksčiau minėjote, kad mažinamas verslinės žvejybos intensyvumas, bet ar pastebimi mėgėjų žvejybos plėtros požymiai?
- Nežiūrint sunkmečio ir gyventojų emigracijos, išduodamų leidimų žūklei skaičius pastoviai auga. Per 10 metų išduodamų leidimų skaičius išaugo daugiau nei 3 kartus. Šiais metais jau išduota apie 100 tūkst. leidimų, 2011 m. buvo išduota 87 tūkst., 2008 m. -74 tūkst., 2007 m. - 60 tūkst., 2002 m. – 28 tūkst. leidimų. Labai populiarėja lašišų ir šlakių limituota žvejyba: jei 2006 m. buvo išduotos tik 5 licencijos, 2008 m. – 63, tai 2009 m. – 1199, 2010 m. – 1216, 2011 m. – 2474 licencijos. Galiu teigti, kad auga ne tiek žvejų skaičius, kiek jų sąmoningumas – vis daugiau žvejų įsigyja leidimus žūklei. Šiais metais pradėjusi veikti paprastesnė ir žvejams patogi elektroninė leidimų žūklei įsigijimo sistema dar labiau paskatino žvejus nepažeidinėti žūklės taisyklių ir prieš vykstant į žvejybą pasirūpinti leidimu žūklei.
- Vis dėlto, Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį gyvūnijos, tame tarpe ir žuvų, išteklių naudojimo reikalavimai pažeisti pustrečio šimto kartų daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Kuo tai paaiškinti?
- Tai žymia dalimi galima paaiškinti tuo, kad regionų aplinkos apsaugos departamentų pareigūnai, kuriems jau daugelį metų vadovauja Kęstutis Motiekaitis, rengia vis daugiau reidų ir efektyvina savo veiklą.
Vien per pirmąjį šių metų pusmetį buvo organizuota beveik 1800 reidų. Kaip rodo rezultatai, labiausiai nepaisoma žvejybos taisyklių – nustatyti 644 pažeidimai. Daugiausia tokių pažeidimų išaiškinta Klaipėdos regione – 162. Noras pasipelnyti iš neteisėtos žvejybos brakonieriams dažnai baigiasi nemažais nuostoliais, nes tenka ne tik sumokėti administracinę baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą. O sumos gali būti net tūkstantinės.
Pagal Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros, kuriai vadovauja Raimondas Sakalauskas, duomenis, už gyvūnijos naudojimo reikalavimų pažeidimus šių metų pirmąjį pusmetį iš viso buvo skirta daugiau kaip 364 tūkst. litų administracinių baudų. Už gyvūnijos ištekliams padarytą žalą pateikta 296,6 tūkst. litų civilinių ieškinių – dvigubai daugiau nei per tą patį 2011 metų laikotarpį. Gerokai daugiau konfiskuota ir brakonieriavimo įrankių bei priemonių. Pareigūnai iš pažeidėjų paėmė per tūkstantį tinklinių žvejybos įrankių – pusantro šimto daugiau nei per visus praėjusius metus (pernai buvo paimti 873 tinklai). Daugiausia tinklų konfiskuota Klaipėdos (299) ir Utenos (206) regionuose. Neteisėtai žvejoję asmenys taip pat neteko dešimties valčių, apie 450 draudžiamų mėgėjiškos žūklės įrankių. Skaičiai lieka skaičiais, bet už jų slypi labai sunkus, pavojingas ir atsakingas gamtosaugos pareigūnų darbas. Todėl neatsitiktinai Valstybės kontrolės audito ataskaitoje pabrėžiama mintis apie “žmogiškųjų išteklių trūkumą” Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijose.
- Dėkoju už pokalbį.
Saugomose teritorijose
Keliautojai pamėgo saugomas teritorijas
Keliautojų konkursui “Kviečia Lietuvos regioniniai parkai” pasibaigus
Baigėsi kelionių konkursas „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“, skirtas regioninių parkų 20-mečiui. Konkurso metu buvo raginama keliauti po Lietuvos saugomas teritorijas bei aplankyti 50 įdomiausių objektų. Rugsėjo pabaigoje Anykščių regioniniame parke vyko kelionių konkurso baigiamasis renginys. Konkursuose po Lietuvos saugomas teritorijas dalyvavo daugiau kai trys tūkstančiai keliautojų.
Konkurso organizatoriai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir žurnalas „Kelionės ir pramogos“ siekė paskatinti žmones pažinti savo kraštą keliaujant dviračiu ar pėsčiomis. Organizatoriai kvietė užsukti į lankytojų centrus regioniniuose parkuose, pasidairyti nuo apžvalgos bokštų, aplankyti dar išlikusius etnografinius kaimus, dalyvauti augalų pažinimo seminaruose, Žagarės vyšnių festivalyje, patirti nuostabų gamtos pažinimo jausmą.
Iš keliautojų konkurso metu sulaukta daugiau kaip 2000 nuotraukų, įdomių kelionių dienoraščių ir atsiliepimų. Po saugomas teritorijas daugiausiai keliavo šeimomis. Gausiausia šeima – šešių asmenų. Jauniausias dalyvis neturėjo dar metukų, o vyriausiai keliautojai – beveik 70 metų.
Kelionių mėgėjai ir tie, kurie pradėjo keliauti tik konkurso dėka, džiaugiasi per vasarą smagiai paplušėję ir tarsi iš naujo atradę Lietuvą. „Neįtikėtinai viskas pasikeitę – tiek visko naujo atsiradę per pastaruosius metus.“, „...koks gėris užkopus į bokštą pasidairyti po apylinkes kiek akys užmato“, „...ant piliakalnių, pagarbiai sutvarkytų, lietuviais jautėmės ir širdis iš pasididžiavimo smarkiau plakė,“ – dalijosi įspūdžiais keliautojai.
Diplomais ir prizais buvo apdovanoti tie, kurie aplankė daugiausiai unikalių ir išskirtinių vietovių, surinko 500 taškų ir patyrė tikrą tėviškės pažinimo, atradimo džiaugsmą. Jauniausiam keliautojui Džiugui dviratuką padovanojo Anykščių regioninio parko direkcijos kolektyvas. Neliko be dovanų ir gausiausia Dikų šeimyna. Šauniajam šešetukui atiteko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialusis prizas.
Konkurso dalyvis, gydytojas ir keliautojas, Valentinas Kabašinskas, dviračiu numynęs kelią nuo Graikijos iki Kinijos sostinės, iš „Kelionių ir pramogų“ redaktorės O. Nosevičienės rankų gavo specialų prizą. Jis džiaugėsi, kad tiek daug dalyvių keliavo šeimomis. Pasak jo, Lietuvos išsigelbėjimas slypi tvirtoje šeimoje. Žymusis keliautojas, dėkodamas už skatinimą keliauti po gimtąjį kraštą, konkurso organizatorius ir keliavusias šeimas apdovanojo savo išleistu foto albumu “Lietuva šilko kely”.
Tą popietę Anykščiuose skambėjo aukštaitiška tarmė, buvo giedamas „Anykščių šilelis“ ir krašto dainos atliekamos skardžiabalsių folkloro ansamblio „Valaukis“ dainininkių, vadovaujamų ansamblio vadovės Reginos Stumburienės. Griežė ir dainomis linksmino trys šaunūs muzikantai, vadovaujami Alberto Paškevičiaus. Ant laužo kepė kiaušinienė, kvepėjo žolelių arbata. Ilgai nesiskirstė keliautojai. Bendravo, skanavo, dainavo, šoko, žaidė žaidimus.
„Jūsų organizuojami konkursai – tikras stebuklas. Priverčia, net ir tinginėlius suklusti, susidomėti ir vykti kelionėn po Lietuvą. Tai ką pamatėme ir išvydome keliaudami po Lietuvos parkus, užsukdami į rezervatus mus nustebino. Kiek daug daroma ir padaryta, sutvarkyta, pritaikyta, kad geriau pažintume savo mielą kraštą, gamtą, kultūra. Visi lankomi objektai tapo daug lengviau pasiekiami, apžiūrimi, o lankytojų centrų dėka ir suprantami... Daug džiaugsmo ir senam, ir jaunam. Baigiamieji konkurso renginiai šilti, mieli, jaukūs. Juose dalyvaudamas jautiesi mylimas, gerbiamas ir svarbus. Čia sutinki ir daug bendraminčių.
Nuoširdžiai ačiū už renginį Anykščiuose. Supratome, kad ir Anykščių regioninio parko direkcijoje dirba pasišventę žmonės. Dėkui Onutėms ir, žinoma, Rūtai. Saugokite ir ateityje mylėdama saugomas teritorijas, įkvėpkite mūsų šalies žmones mylėti ir pagarbiai elgtis su mūsų visų turtu – gamta“.
Po renginio mus pasiekė keliautojos Linos laiškas, rašytas savo gausios šeimos vardu. Vis dar tebegauname laiškus. Dėkojame visiems, dalyvavusiems kelionių konkursuose. Ypač dėkojame už pasiūlymus ką dar reikėtų padaryti, kad saugomos teritorijos taptų patrauklesnės lankytojams, kad teikiama informacija būtų dar išsamesnė.
Onutė DROBELIENĖ
Baigėsi kelionių konkursas „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“, skirtas regioninių parkų 20-mečiui. Konkurso metu buvo raginama keliauti po Lietuvos saugomas teritorijas bei aplankyti 50 įdomiausių objektų. Rugsėjo pabaigoje Anykščių regioniniame parke vyko kelionių konkurso baigiamasis renginys. Konkursuose po Lietuvos saugomas teritorijas dalyvavo daugiau kai trys tūkstančiai keliautojų.
Konkurso organizatoriai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir žurnalas „Kelionės ir pramogos“ siekė paskatinti žmones pažinti savo kraštą keliaujant dviračiu ar pėsčiomis. Organizatoriai kvietė užsukti į lankytojų centrus regioniniuose parkuose, pasidairyti nuo apžvalgos bokštų, aplankyti dar išlikusius etnografinius kaimus, dalyvauti augalų pažinimo seminaruose, Žagarės vyšnių festivalyje, patirti nuostabų gamtos pažinimo jausmą.
Iš keliautojų konkurso metu sulaukta daugiau kaip 2000 nuotraukų, įdomių kelionių dienoraščių ir atsiliepimų. Po saugomas teritorijas daugiausiai keliavo šeimomis. Gausiausia šeima – šešių asmenų. Jauniausias dalyvis neturėjo dar metukų, o vyriausiai keliautojai – beveik 70 metų.
Kelionių mėgėjai ir tie, kurie pradėjo keliauti tik konkurso dėka, džiaugiasi per vasarą smagiai paplušėję ir tarsi iš naujo atradę Lietuvą. „Neįtikėtinai viskas pasikeitę – tiek visko naujo atsiradę per pastaruosius metus.“, „...koks gėris užkopus į bokštą pasidairyti po apylinkes kiek akys užmato“, „...ant piliakalnių, pagarbiai sutvarkytų, lietuviais jautėmės ir širdis iš pasididžiavimo smarkiau plakė,“ – dalijosi įspūdžiais keliautojai.
Diplomais ir prizais buvo apdovanoti tie, kurie aplankė daugiausiai unikalių ir išskirtinių vietovių, surinko 500 taškų ir patyrė tikrą tėviškės pažinimo, atradimo džiaugsmą. Jauniausiam keliautojui Džiugui dviratuką padovanojo Anykščių regioninio parko direkcijos kolektyvas. Neliko be dovanų ir gausiausia Dikų šeimyna. Šauniajam šešetukui atiteko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialusis prizas.
Konkurso dalyvis, gydytojas ir keliautojas, Valentinas Kabašinskas, dviračiu numynęs kelią nuo Graikijos iki Kinijos sostinės, iš „Kelionių ir pramogų“ redaktorės O. Nosevičienės rankų gavo specialų prizą. Jis džiaugėsi, kad tiek daug dalyvių keliavo šeimomis. Pasak jo, Lietuvos išsigelbėjimas slypi tvirtoje šeimoje. Žymusis keliautojas, dėkodamas už skatinimą keliauti po gimtąjį kraštą, konkurso organizatorius ir keliavusias šeimas apdovanojo savo išleistu foto albumu “Lietuva šilko kely”.
Tą popietę Anykščiuose skambėjo aukštaitiška tarmė, buvo giedamas „Anykščių šilelis“ ir krašto dainos atliekamos skardžiabalsių folkloro ansamblio „Valaukis“ dainininkių, vadovaujamų ansamblio vadovės Reginos Stumburienės. Griežė ir dainomis linksmino trys šaunūs muzikantai, vadovaujami Alberto Paškevičiaus. Ant laužo kepė kiaušinienė, kvepėjo žolelių arbata. Ilgai nesiskirstė keliautojai. Bendravo, skanavo, dainavo, šoko, žaidė žaidimus.
„Jūsų organizuojami konkursai – tikras stebuklas. Priverčia, net ir tinginėlius suklusti, susidomėti ir vykti kelionėn po Lietuvą. Tai ką pamatėme ir išvydome keliaudami po Lietuvos parkus, užsukdami į rezervatus mus nustebino. Kiek daug daroma ir padaryta, sutvarkyta, pritaikyta, kad geriau pažintume savo mielą kraštą, gamtą, kultūra. Visi lankomi objektai tapo daug lengviau pasiekiami, apžiūrimi, o lankytojų centrų dėka ir suprantami... Daug džiaugsmo ir senam, ir jaunam. Baigiamieji konkurso renginiai šilti, mieli, jaukūs. Juose dalyvaudamas jautiesi mylimas, gerbiamas ir svarbus. Čia sutinki ir daug bendraminčių.
Nuoširdžiai ačiū už renginį Anykščiuose. Supratome, kad ir Anykščių regioninio parko direkcijoje dirba pasišventę žmonės. Dėkui Onutėms ir, žinoma, Rūtai. Saugokite ir ateityje mylėdama saugomas teritorijas, įkvėpkite mūsų šalies žmones mylėti ir pagarbiai elgtis su mūsų visų turtu – gamta“.
Po renginio mus pasiekė keliautojos Linos laiškas, rašytas savo gausios šeimos vardu. Vis dar tebegauname laiškus. Dėkojame visiems, dalyvavusiems kelionių konkursuose. Ypač dėkojame už pasiūlymus ką dar reikėtų padaryti, kad saugomos teritorijos taptų patrauklesnės lankytojams, kad teikiama informacija būtų dar išsamesnė.
Onutė DROBELIENĖ
Radvilų rūmų fragmentų ekspozicija laukia lankytojųAsvejos regioninio parko direkcija įgyvendino projektą „Viešosios kultūrinio turizmo infrastruktūros pritaikymas kultūrinio turizmo plėtrai“ ir kviečia visus Lietuvos gyventojus bei svečius aplankyti Radvilų rūmų liekanų ekspoziciją Dubingių piliavietėje.
Dubingių piliavietė yra Molėtų rajone, ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero pusiasalyje (buvusioje saloje), greta Dubingių miestelio. Piliavietė reikšminga savo praeitimi, glaudžiai susijusia su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais ir kovomis su kryžiuočiais. 2005-2009 metais Dubingių piliavietėje vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atkasti buvusių Radvilų rūmų pamatai, rūsiai, sienų bei grindų fragmentai. Įgyvendinant projektą „Viešosios kultūrinio turizmo infrastruktūros pritaikymas kultūrinio turizmo plėtrai“, pastatytas statinys Radvilų rūmų fragmentų išsaugojimui ir eksponavimui, nutiesti lauko ir vidaus inžineriniai tinklai. Taip pat įsigyta įrangos Dubingių piliavietės lankytojų aptarnavimui ir teritorijos priežiūrai. Ekspozicijos patalpos pritaikytos neįgaliesiems. Norintiems susipažinti su Dubingių piliavietės istorija siūloma audiogido paslauga, kuria gali naudotis tiek pavieniai lankytojai, tiek grupės. Audioekskursijos turinys pateikiamas lietuvių, anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis. Projektas finansuotas iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Bendra projekto vertė: 3768045,36 Lt. Daugiau informacijos apie projektą suteiks Asvejos regioninio parko direkcija, tel. (8 383) 47222, el. p. asve[email protected] |
Didžiosios miegapelės ruošiasi
|
Etnokultūra - istorija
Gaidelis kieme
Prof. Libertas Klimka
Lauryno Ivinskio kalendoriuje, skirtame 1856-iems metams, įrašyta tokia patarlė: „Gaidžiai giest, pinučiai matyt, ragaišiai kvepia, kaimas netoli“. Išties kaimą ar sodžių iš tolo girdėti gaidžių giedojimu. Gaidys tebėra dažnas ir mūsų kalboje. Daug kaimų, vienkiemių pavadinimų ir vietovardžių yra kilę iš žodžio „gaidys“: Gaideliškės, Gaidiškės, Gaidžiokalnis, Gaidžupis ir t.t..
Žodis turi keletą reikšmių, pateiktų žodynuose: pirmoji – žinoma, paukštis; antroji – priešgina peštukas, toliau – vėtrungė, šautuvo dalis, ledo suskilinėjimas įtrenktoje vietoje; akmenėliai, metami taip, kad šokinėtų vandens paviršiumi. Gaidžiais gali būti kalakutai ir tetervinai. Ir menką žmogelį taip paniekinamai pavadina, - šią reikšmę įsikando kalėjimų kontingentas. Gaideliu vadinamas grybas, gėlė, kupstas, du sustatyti javų pėdai. O dar ir naujiena arba gandas: sakoma – „su karštu gaideliu aplėkti kaimynus“. Išgąsdina „raudonas gaidys“ – gaisras. „Gaidį pagauti“ – tai gėdingai nepataikyti dainuojant.
XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas rašo, kad lietuviai gaidžius aukodavę savo dievų palankumui įgyti. Pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis, pasakodamas apie lietuvių ir žemaičių mitologiją, sako, kad aukščiausiajam dievui Prakorimui būdavo aukojami balti gerai nupenėti gaidžiai, o artojų globėjui Žemininkui – juodi, karo ir žirgų dievybei Karoriui – margi. Kitiems dievams pakakdavo vištelių aukos. Žemaičiai, kaip liudija XVI a. rašytojas Jonas Lasickis, gaidžius aukodavo vyšnių sode dievui Kirniui. XVII a. dar tebebuvo įprasta aukoti namų dievams ar čia pat gyvenantiems žalčiams; šeimos moterys aukodavo vištą, vyrai – gaidį. Mėsytę, žinoma, suvalgydavo patys, dievams – kauleliai. Vienas iš namų dievų, saugantis nuo gaisro, buvo vardu Dimstapatis; tai jo garbei kaulus sumesdavo į židinį.
Vėlyvą rudenį iškūlus javus, juodo gaidžio auka būdavo pagerbiamas kluono ar jaujos dievas Gabjaujis. Jei ūkyje neturėtų juodo gaidžio, tai apeigai gali užmušti ir kitokios spalvos, tačiau jokiais būdais ne raudonos. Išvirtą gaidį suvalgydavo šeimos vyrai su samdiniais, užgerdami alumi.
Latvių dainos ketureilyje skamba tokie žodžiai:
Martynui gaidį
kirtau devynskiauterį –
Lai lekia mano žirgas
devyniais keliais.
Taigi, kai ūkininkai pabaigdavo laukų darbus ir arklius uždarydavo žiemai į tvartus, pamalonindavo juos avižomis, į kurias nulašindavo juodo gaidžio kraujo. Kad sveiki arkleliai peržiem išbūtų. O kai lauko darbų nebelieka, ir keltis anksti nereikia, tad kam tas gaidys...
Bet lietuviškame kaime esama ir nepaprastų, stebuklingų padarų. Tai aitvarai; kai jis žmogaus būste, atrodo kaip juodas gaidys; išlėks laukan – oru skrenda kaip ugninis pagaikštis, panašus į žaltį. Iš čia tikriausiai ir tos paminėtos mitinės sąsajos. Aitvaras savo šeimininkui, pas kurį gyvena ant aukšto, neša turtus: grūdus, varškę, ir net pinigus. Negerai, kad visa tai nugvelbia iš kaimynų. Naują klėtį statant, tenka imtis apsaugos priemonių, - sako, padeda varinis daiktas, užkastas ties laipteliais. Aitvaras įnoringas, kasdien turi būti pamaloninamas skania kiaušiniene. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, išnešiojus jį po pažaščia septynias savaites. Galima prisivilioti ir su grauduline žvake, įžiebta ąsotyje ant aukšto. Gal ir namo skydo langelis toks būdavo dailus daromas, kad aitvarui patiktų? Bet paprasčiausias būdas jam įsigyti – nusipirkti Rygos turguje tokį juodą akmenį, iš kurio namuose ir išskyla aitvariukas. Vienam ūkininkui kitaip atsitikę: važiavo šlapią rudenį laukais, girdi - kažkas gailiai ciepsi po kriauše. Rado ten gaiduką, kuris namuose priglobtas išaugo į labai ištikimą aitvarą. Ši sakmių būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru ir atkakliu darbu prasigyventi, įgyti turto, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kitų gėrybes vagiančiu...
Tiek tos mitologijos, o gaidys sodyboje tiesiog būtinas. Pirmiausia – tai laikrodis: pirmieji gaidžiai apie trečią nakties, antrieji ir tretieji – kas pusvalandį. Patarlės sako: „Pirmi gaidžiai velnią baido“, „Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios“, Todėl „Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės“.
Dienos pailgėjimas metų pradžioje taip pat gaidžiu matuojamas: „Nuo Trijų Karalių diena pribūsta per gaidžio žingsnį“. Sakoma: „Gieda kaip gaidys prieš oro permainą“. Išties jis gerai tai nuspėja: gieda priešpiet – greit lis; gieda popiet – lietus netrukus liausis; gieda ant prieklėčio ar krūmuose - prieš lietų, gieda ant tvoros – bus giedra.
Ir keletas kalbos puošmenų – frazeologizmų „su gaidžiu“: „gaidį pavedžiojo po pusnį“ – reiškia, menkas darbininkas; „gaidį pjauna devyniese“ – menkai tedirba; „gaidžius sverti“ – snūduriuoti; „kaip gaidžio ašara“ – mažai; „gaidžio amžius“ – senatvė. Pasišaipant iš kokio jaunikaičio, pasakoma: „Gal gaidžio brolis, kad devynias mergas vaikais?“ O iš vedusio: „Gaidys devynias pačias sukamandavoja, o tu vienos neapgali“. Atsakys: „Bepigu gaidžiui, kad netur uošvienės...“
Taigi apskritai: „Gaidys šaukia kakaryko – lesa grūdus ne už dyka“.
Žodis turi keletą reikšmių, pateiktų žodynuose: pirmoji – žinoma, paukštis; antroji – priešgina peštukas, toliau – vėtrungė, šautuvo dalis, ledo suskilinėjimas įtrenktoje vietoje; akmenėliai, metami taip, kad šokinėtų vandens paviršiumi. Gaidžiais gali būti kalakutai ir tetervinai. Ir menką žmogelį taip paniekinamai pavadina, - šią reikšmę įsikando kalėjimų kontingentas. Gaideliu vadinamas grybas, gėlė, kupstas, du sustatyti javų pėdai. O dar ir naujiena arba gandas: sakoma – „su karštu gaideliu aplėkti kaimynus“. Išgąsdina „raudonas gaidys“ – gaisras. „Gaidį pagauti“ – tai gėdingai nepataikyti dainuojant.
XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas rašo, kad lietuviai gaidžius aukodavę savo dievų palankumui įgyti. Pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis, pasakodamas apie lietuvių ir žemaičių mitologiją, sako, kad aukščiausiajam dievui Prakorimui būdavo aukojami balti gerai nupenėti gaidžiai, o artojų globėjui Žemininkui – juodi, karo ir žirgų dievybei Karoriui – margi. Kitiems dievams pakakdavo vištelių aukos. Žemaičiai, kaip liudija XVI a. rašytojas Jonas Lasickis, gaidžius aukodavo vyšnių sode dievui Kirniui. XVII a. dar tebebuvo įprasta aukoti namų dievams ar čia pat gyvenantiems žalčiams; šeimos moterys aukodavo vištą, vyrai – gaidį. Mėsytę, žinoma, suvalgydavo patys, dievams – kauleliai. Vienas iš namų dievų, saugantis nuo gaisro, buvo vardu Dimstapatis; tai jo garbei kaulus sumesdavo į židinį.
Vėlyvą rudenį iškūlus javus, juodo gaidžio auka būdavo pagerbiamas kluono ar jaujos dievas Gabjaujis. Jei ūkyje neturėtų juodo gaidžio, tai apeigai gali užmušti ir kitokios spalvos, tačiau jokiais būdais ne raudonos. Išvirtą gaidį suvalgydavo šeimos vyrai su samdiniais, užgerdami alumi.
Latvių dainos ketureilyje skamba tokie žodžiai:
Martynui gaidį
kirtau devynskiauterį –
Lai lekia mano žirgas
devyniais keliais.
Taigi, kai ūkininkai pabaigdavo laukų darbus ir arklius uždarydavo žiemai į tvartus, pamalonindavo juos avižomis, į kurias nulašindavo juodo gaidžio kraujo. Kad sveiki arkleliai peržiem išbūtų. O kai lauko darbų nebelieka, ir keltis anksti nereikia, tad kam tas gaidys...
Bet lietuviškame kaime esama ir nepaprastų, stebuklingų padarų. Tai aitvarai; kai jis žmogaus būste, atrodo kaip juodas gaidys; išlėks laukan – oru skrenda kaip ugninis pagaikštis, panašus į žaltį. Iš čia tikriausiai ir tos paminėtos mitinės sąsajos. Aitvaras savo šeimininkui, pas kurį gyvena ant aukšto, neša turtus: grūdus, varškę, ir net pinigus. Negerai, kad visa tai nugvelbia iš kaimynų. Naują klėtį statant, tenka imtis apsaugos priemonių, - sako, padeda varinis daiktas, užkastas ties laipteliais. Aitvaras įnoringas, kasdien turi būti pamaloninamas skania kiaušiniene. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, išnešiojus jį po pažaščia septynias savaites. Galima prisivilioti ir su grauduline žvake, įžiebta ąsotyje ant aukšto. Gal ir namo skydo langelis toks būdavo dailus daromas, kad aitvarui patiktų? Bet paprasčiausias būdas jam įsigyti – nusipirkti Rygos turguje tokį juodą akmenį, iš kurio namuose ir išskyla aitvariukas. Vienam ūkininkui kitaip atsitikę: važiavo šlapią rudenį laukais, girdi - kažkas gailiai ciepsi po kriauše. Rado ten gaiduką, kuris namuose priglobtas išaugo į labai ištikimą aitvarą. Ši sakmių būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru ir atkakliu darbu prasigyventi, įgyti turto, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kitų gėrybes vagiančiu...
Tiek tos mitologijos, o gaidys sodyboje tiesiog būtinas. Pirmiausia – tai laikrodis: pirmieji gaidžiai apie trečią nakties, antrieji ir tretieji – kas pusvalandį. Patarlės sako: „Pirmi gaidžiai velnią baido“, „Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios“, Todėl „Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės“.
Dienos pailgėjimas metų pradžioje taip pat gaidžiu matuojamas: „Nuo Trijų Karalių diena pribūsta per gaidžio žingsnį“. Sakoma: „Gieda kaip gaidys prieš oro permainą“. Išties jis gerai tai nuspėja: gieda priešpiet – greit lis; gieda popiet – lietus netrukus liausis; gieda ant prieklėčio ar krūmuose - prieš lietų, gieda ant tvoros – bus giedra.
Ir keletas kalbos puošmenų – frazeologizmų „su gaidžiu“: „gaidį pavedžiojo po pusnį“ – reiškia, menkas darbininkas; „gaidį pjauna devyniese“ – menkai tedirba; „gaidžius sverti“ – snūduriuoti; „kaip gaidžio ašara“ – mažai; „gaidžio amžius“ – senatvė. Pasišaipant iš kokio jaunikaičio, pasakoma: „Gal gaidžio brolis, kad devynias mergas vaikais?“ O iš vedusio: „Gaidys devynias pačias sukamandavoja, o tu vienos neapgali“. Atsakys: „Bepigu gaidžiui, kad netur uošvienės...“
Taigi apskritai: „Gaidys šaukia kakaryko – lesa grūdus ne už dyka“.
Gyvenimas pašvęstas mokslui ir visuomeninei veiklai
S. Kolupaila
Stepono Kolupailos 120-ojo gimtadienio proga
Šių metų rudenį akademinė visuomenė mini Lietuvos hidrologijos mokslo pradininko pasaulinio garso mokslininko ir visuomenininko Stepono Kolupailos 120 – tąjį gimtadienį. Ta proga, nors trumpai prisiminkime sudėtingą jo gyvenimo kelią, atliktus mokslo darbus, svarbiausius visuomeninės veiklos barus. Jo gyvenimas ir veikla sektinas pavyzdys šių dienų mokslo tyrėjams ir ypač jaunimui.
Steponas Kolupaila gimė 1892 m. Tuminiškėse netoli Agluonos, Daugpilio apskrityje, mirė 1964 m. South Bende JAV. Baigęs pradžios mokyklą Tukume, mokėsi Mintaujos gimnazijoje (Jelgavoje), studijavo Maskvos matavimų institute ir Maskvos Žemės ūkio Akademijos inžinieriniame skyriuje. Nuo 1917 metų dirbo dėstytoju Maskvos Matavimų institute.
1921 metais atvyko į Lietuvą, pradėjo dirbti Dotnuvos vidurinėje žemės ir miškų ūkio bei Kauno Aukštesniojoje Technikos mokyklose. Nuo 1922 metų S. Kolupaila dirbo Kauno universitete, 1923 metais tapo docentu, 1940 metais profesoriumi. 1941 metais jam suteikiamas technikos mokslų daktaro laipsnis, išrenkamas Lietuvos MA tikruoju nariu.
1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo lietuvių veikloje, vadovavo Aukštiems Technikos kursams. 1948 metais S. Kolupaila išvyko į Notre Dame universitetą JAV. Jame dirbo iki 1963 metų, aktyviai dalyvaudamas mokslinėje ir visuomeninėje veikloje.
Steponui Kolupailai likimas lėmė sudėtingą gyvenimą. Jis gyveno ir dirbo 4-se valstybėse: Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, tačiau visur ruošė specialistus, intensyviai vykdė mokslinius tyrimus, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug rašė. Geriausiais savo darbo metais (1922-1944) Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstė hidrologijos, hidraulikos, hidrometrijos, klimatologijos, meteorologijos ir kitus kursus, įkūrė Hidrologijos ir hidraulikos katedrą, buvo jos vedėjas, Statybos fakulteto dekanas, Universiteto Senato sekretorius.
Neįprastai plati ir įvairi S. Kolupailos organizacinė ir visuomeninė veikla. 1923 metais jis įsteigė Lietuvos Hidrometrinį biurą, iki 1931 metų kūrė vandens matavimo postus, vadovavo Lietuvos Energijos komitete Vandens energijos skyriui. 1926 metais Aukštoje Fredoje įrengė hidrometriniams instrumentams tikrinti taravimo laboratoriją. Skautų sąjungoje buvo vandens kelionių organizatorius, Skautų Tarybos narys, lietuvių-amerikiečių, lietuvių-švedų draugijų iždininkas, Lietuvos matematikų ir kultūros technikų sąjungos Garbės narys, Lietuvos foto mėgėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, draugijos kaliniams ir ligoniams remti vicepirmininkas, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos, Lietuvos geografų draugijos viceprezidentas, Lietuvos gamtininkų ir kitų draugijų narys, „Vyties“ ir „Plieno“ korporacijų Garbės narys ir kt.
Tačiau labiausiai S. Kolupaila žinomas kaip mokslininkas – hidrologas, visą gyvenimą dirbęs šioje srityje, pagarsėjęs moksliniais darbais ne tik Lietuvoje. Jis buvo inžinierius – kūrėjas, naujų kelių ieškotojas. Mokslinį darbą pradėjo dar 1919 metais dirbdamas Maskvos Matavimų institute ir tęsė visą gyvenimą. Intensyviausiai jis dirbo techniškoje hidrologijos šakoje-hidrometrijoje. Šioje mokslo srityje S. Kolupaila parašė 84 straipsnius ir 5 knygas. Pirmoji iš jų buvo 1918 metais Maskvoje publikuota knyga „Hidrometrija“. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio vadovėlis Rusijoje.
Antrą hidrometrijos knygą S. Kolupaila parašė tik po 20 metų – 1939-1940 metais. Šį dviejų tomų darbą jis ilgai ruošė, rinko duomenis iš daugelio pasaulio kraštų. Knygoje nuosekliai išskaičiuotas Nemuno ties Birštonu 1928 hidrologinių metų nuotėkis. Šis veikalas toli peržengia vadovėlio apimtį.
S. Kolupaila išrado naują metodą žiemos debitams skaičiuoti, t. y. apskaičiuoti tekančio vandens kiekį, kai upė yra ištisai arba iš dalies padengta ledu. Šis metodas daugelyje šalių buvo gerai įvertintas ir vadintas „lietuviškuoju metodu“ žiemos debitams apskaičiuoti. Be to, jis patobulino „debito kreivės“ skaičiavimo metodiką iš mažesnio skaičiaus matavimų. Į šį naują metodą dėmesį atkreipė kitų kraštų hidrologai ir jį taikė praktikoje.
Daug metų S. Kolupaila dirbo rinkdamas hidrometrinę bibliografiją. Sistemingai šį darbą dirbti pradėjęs Vokietijoje jį tęsė būdamas JAV. 1961 metais pasirodė svarbiausias jo veikalas hidrometrijos srityje „Bibliograhy of hidrometry“, turintis arti 5000 puslapių. Bibliografijoje patalpinta apie 7400 veikalų apibūdinimai, paminėta 4500 pavardžių iš viso pasaulio. Šis veikalas buvo recenzuotas daugelyje pasaulio žurnalų, aukštai įvertintas. 1962 metais Tarptautinės standartų organizacijos, Tarptautinės hidrometrinių malūnėlių sekcijos suvažiavimo rezoliucijoje sakoma, kad Tarptautinė standartų organizacija pripažino S. Kolupailą tarptautinio masto autoritetu hidrometrinės bibliografijos srityje. Tai didelis mūsų tautiečio laimėjimas ir aukštas jo įvertinimas.
Be hidrologijos S. Kolupaila domėjosi ir kitomis gamtos mokslų šakomis, publikuodavo straipsnius, dalyvaudavo konferencijose. Ryškus jo indėlis į Lietuvos teritorijos kartografavimą, prisidėjo prie kai kurių geodezinių darbų. Jį domino organizaciniai ir techniški bei moksliniai kartografijos klausimai. Domėjosi jis ir melioracijos problemomis. Eilę metų dėstė universitete melioracijos pagrindų kursą, diskutavo dėl melioracijos vykdymo tikslingumo.
S. Kolupaila žinomas ne tik kaip žymus mokslininkas – hidrologas, bet ir kaip aistringas keliautojas ir mokslo žinių populiarintojas. Apie tai byloja gausi jo bibliografija apie Lietuvą, jos upes ir ežerus, atskiras vietoves, skautų veiklą, užsienio lietuvių gyvenimą ir daugeliu kitų klausimų. Jis aplankė daugelį Lietuvos ežerų ir upių, padarė apie 12 000 foto nuotraukų. Visą S. Kolupailos publikuotų darbų sąrašą sudaro 550 pozicijų, iš jų 378 – populiarūs publicistiniai straipsniai.
Stepono Kolupailos atlikti darbai, jų aukštas tarptautinis įvertinimas rodo, kad tai buvo didis mokslininkas, aktyvus visuomenininkas, kilnus žmogus. Jo gyvenimas nesibaigia fizine mirtimi, jis bus prisimenamas kol gyvens mūsų tauta ir klestės mokslas.
Prof. Algirdas Stanaitis
Šių metų rudenį akademinė visuomenė mini Lietuvos hidrologijos mokslo pradininko pasaulinio garso mokslininko ir visuomenininko Stepono Kolupailos 120 – tąjį gimtadienį. Ta proga, nors trumpai prisiminkime sudėtingą jo gyvenimo kelią, atliktus mokslo darbus, svarbiausius visuomeninės veiklos barus. Jo gyvenimas ir veikla sektinas pavyzdys šių dienų mokslo tyrėjams ir ypač jaunimui.
Steponas Kolupaila gimė 1892 m. Tuminiškėse netoli Agluonos, Daugpilio apskrityje, mirė 1964 m. South Bende JAV. Baigęs pradžios mokyklą Tukume, mokėsi Mintaujos gimnazijoje (Jelgavoje), studijavo Maskvos matavimų institute ir Maskvos Žemės ūkio Akademijos inžinieriniame skyriuje. Nuo 1917 metų dirbo dėstytoju Maskvos Matavimų institute.
1921 metais atvyko į Lietuvą, pradėjo dirbti Dotnuvos vidurinėje žemės ir miškų ūkio bei Kauno Aukštesniojoje Technikos mokyklose. Nuo 1922 metų S. Kolupaila dirbo Kauno universitete, 1923 metais tapo docentu, 1940 metais profesoriumi. 1941 metais jam suteikiamas technikos mokslų daktaro laipsnis, išrenkamas Lietuvos MA tikruoju nariu.
1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo lietuvių veikloje, vadovavo Aukštiems Technikos kursams. 1948 metais S. Kolupaila išvyko į Notre Dame universitetą JAV. Jame dirbo iki 1963 metų, aktyviai dalyvaudamas mokslinėje ir visuomeninėje veikloje.
Steponui Kolupailai likimas lėmė sudėtingą gyvenimą. Jis gyveno ir dirbo 4-se valstybėse: Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, tačiau visur ruošė specialistus, intensyviai vykdė mokslinius tyrimus, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug rašė. Geriausiais savo darbo metais (1922-1944) Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstė hidrologijos, hidraulikos, hidrometrijos, klimatologijos, meteorologijos ir kitus kursus, įkūrė Hidrologijos ir hidraulikos katedrą, buvo jos vedėjas, Statybos fakulteto dekanas, Universiteto Senato sekretorius.
Neįprastai plati ir įvairi S. Kolupailos organizacinė ir visuomeninė veikla. 1923 metais jis įsteigė Lietuvos Hidrometrinį biurą, iki 1931 metų kūrė vandens matavimo postus, vadovavo Lietuvos Energijos komitete Vandens energijos skyriui. 1926 metais Aukštoje Fredoje įrengė hidrometriniams instrumentams tikrinti taravimo laboratoriją. Skautų sąjungoje buvo vandens kelionių organizatorius, Skautų Tarybos narys, lietuvių-amerikiečių, lietuvių-švedų draugijų iždininkas, Lietuvos matematikų ir kultūros technikų sąjungos Garbės narys, Lietuvos foto mėgėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, draugijos kaliniams ir ligoniams remti vicepirmininkas, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos, Lietuvos geografų draugijos viceprezidentas, Lietuvos gamtininkų ir kitų draugijų narys, „Vyties“ ir „Plieno“ korporacijų Garbės narys ir kt.
Tačiau labiausiai S. Kolupaila žinomas kaip mokslininkas – hidrologas, visą gyvenimą dirbęs šioje srityje, pagarsėjęs moksliniais darbais ne tik Lietuvoje. Jis buvo inžinierius – kūrėjas, naujų kelių ieškotojas. Mokslinį darbą pradėjo dar 1919 metais dirbdamas Maskvos Matavimų institute ir tęsė visą gyvenimą. Intensyviausiai jis dirbo techniškoje hidrologijos šakoje-hidrometrijoje. Šioje mokslo srityje S. Kolupaila parašė 84 straipsnius ir 5 knygas. Pirmoji iš jų buvo 1918 metais Maskvoje publikuota knyga „Hidrometrija“. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio vadovėlis Rusijoje.
Antrą hidrometrijos knygą S. Kolupaila parašė tik po 20 metų – 1939-1940 metais. Šį dviejų tomų darbą jis ilgai ruošė, rinko duomenis iš daugelio pasaulio kraštų. Knygoje nuosekliai išskaičiuotas Nemuno ties Birštonu 1928 hidrologinių metų nuotėkis. Šis veikalas toli peržengia vadovėlio apimtį.
S. Kolupaila išrado naują metodą žiemos debitams skaičiuoti, t. y. apskaičiuoti tekančio vandens kiekį, kai upė yra ištisai arba iš dalies padengta ledu. Šis metodas daugelyje šalių buvo gerai įvertintas ir vadintas „lietuviškuoju metodu“ žiemos debitams apskaičiuoti. Be to, jis patobulino „debito kreivės“ skaičiavimo metodiką iš mažesnio skaičiaus matavimų. Į šį naują metodą dėmesį atkreipė kitų kraštų hidrologai ir jį taikė praktikoje.
Daug metų S. Kolupaila dirbo rinkdamas hidrometrinę bibliografiją. Sistemingai šį darbą dirbti pradėjęs Vokietijoje jį tęsė būdamas JAV. 1961 metais pasirodė svarbiausias jo veikalas hidrometrijos srityje „Bibliograhy of hidrometry“, turintis arti 5000 puslapių. Bibliografijoje patalpinta apie 7400 veikalų apibūdinimai, paminėta 4500 pavardžių iš viso pasaulio. Šis veikalas buvo recenzuotas daugelyje pasaulio žurnalų, aukštai įvertintas. 1962 metais Tarptautinės standartų organizacijos, Tarptautinės hidrometrinių malūnėlių sekcijos suvažiavimo rezoliucijoje sakoma, kad Tarptautinė standartų organizacija pripažino S. Kolupailą tarptautinio masto autoritetu hidrometrinės bibliografijos srityje. Tai didelis mūsų tautiečio laimėjimas ir aukštas jo įvertinimas.
Be hidrologijos S. Kolupaila domėjosi ir kitomis gamtos mokslų šakomis, publikuodavo straipsnius, dalyvaudavo konferencijose. Ryškus jo indėlis į Lietuvos teritorijos kartografavimą, prisidėjo prie kai kurių geodezinių darbų. Jį domino organizaciniai ir techniški bei moksliniai kartografijos klausimai. Domėjosi jis ir melioracijos problemomis. Eilę metų dėstė universitete melioracijos pagrindų kursą, diskutavo dėl melioracijos vykdymo tikslingumo.
S. Kolupaila žinomas ne tik kaip žymus mokslininkas – hidrologas, bet ir kaip aistringas keliautojas ir mokslo žinių populiarintojas. Apie tai byloja gausi jo bibliografija apie Lietuvą, jos upes ir ežerus, atskiras vietoves, skautų veiklą, užsienio lietuvių gyvenimą ir daugeliu kitų klausimų. Jis aplankė daugelį Lietuvos ežerų ir upių, padarė apie 12 000 foto nuotraukų. Visą S. Kolupailos publikuotų darbų sąrašą sudaro 550 pozicijų, iš jų 378 – populiarūs publicistiniai straipsniai.
Stepono Kolupailos atlikti darbai, jų aukštas tarptautinis įvertinimas rodo, kad tai buvo didis mokslininkas, aktyvus visuomenininkas, kilnus žmogus. Jo gyvenimas nesibaigia fizine mirtimi, jis bus prisimenamas kol gyvens mūsų tauta ir klestės mokslas.
Prof. Algirdas Stanaitis
Žeimių dvaro parkasAdresas: Jonavos r., Žeimių mst.
Plotas: 13,3 ha. Parko valdytoja: Rima Noreikienė XIII–XIV a. Žeimiai jau buvo žinoma gyvenvietė. 1387 m. Jogaila užrašė Žeimius Skirgailai. XV a. pabaigoje dvarą valdė Zavišos, o vėliau – Žilinskai, Čekavičiai. XVIII a. viduryje Žeimiai priklausė Medekšoms. 1760–1770 m. D. Medekša čia pastatė centrinius rūmus ir dvi oficinas. Iš Medekšų dvarą 1780 m. nupirko Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis (1738–1794). Jis čia pastatė klasicistinio stiliaus rūmus, rūpinosi Jonavos miesto reikalais, pradėjo statyti šių laikų sulaukusią Jonavos bažnyčią. Deja vyskupo gyvenimas susiklostė tragiškai. Tado Kosciuškos sukilimo dalyviai už bendradarbiavimą su Rusija jį 1794 m. Varšuvoje pakorė. Jo palaikai vėliau buvo parvežti į Jonavą. Po J. Kosakovskio tragiškos mirties, Žeimių dvarą valdė Mykolas Kosakovskis ir jo sūnus Simonas. Jie vėlyvojo klasicizmo stiliumi rekonstravo rūmus, prabangiai sutvarkė jų interjerą. 1890 m. rūmuose buvo 25 kambariai. Pokario metais dvaro rūmuose buvo įsikūręs žemės ūkio technikumas, biblioteka, moksleivių bendrabutis. Iš senųjų dvaro pastatų išliko centriniai dvaro rūmai ir svirnas, kuriame tarybiniais metais buvo įsikūręs trikotažo gamybinio susivienijimo Žeimių siuvimo baras. Atgimimo metais pastatai buvo apleisti ir nuniokoti. Ypač apgailėtinai atrodė rūmai – išdaužyti langai, išplėštos grindys, lubos, nuniokotos prabangios koklinės krosnys. Visa tai nedarė garbės nei vietinei seniūnijai, nei Jonavos savivaldybei. Šiuo konkrečiu atveju, sakytume, geras buvo savivaldybės sprendimas dvaro sodybą privatizuoti. Šiuo metu jos šeimininkė Rima Noreikienė, Jos rūpesčiu palengva, panaudojant savas lėšas, tvarkomi rūmai, buvę ūkiniai pastatai, gražiai prižiūrimas parkas. R. Noreikienės iniciatyva dvarvietėje, senojo parko prieglobstyje, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai – poezijos šventės, romansų vakarai. Geometrinio išplanavimo Žeimių dvaro parkas buvo įkurtas XVIII a. antroje pusėje (įkūrėjas D. Medekša). Įvažiavimo kelias buvo apsodintas mažalapėmis liepomis. Priešais rūmus jis apjuosia ovalo formos parterį. Iki šių laikų išlikę parko želdiniai buvo pasodinti gerokai vėliau (XIX a.). Parke vyrauja vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis klevas, uosis, skirpstas, baltasis gluosnis, paprastoji pušis, eglė. Iš introducentų akį patraukia senos veimutinės pušys (D 44–50; H 16–18), paprastieji kaštonai, už rūmų augantis gražus paprastojo klevo Švedlerio formos (Acer platanoides ‘Schwedleri’) medis, darželiniai jazminai. 1958 m. Žeimių parkas paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 1986 m. paruoštas parko renovacijos projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Šiuo metu tiek parkas, tiek buvę dvaro pastatai gana gerai prižiūrimi ir tvarkomi. Ieškoma galimybių parko renovacijai. |
|
|
Cirkliškio dvaro parkasAdresas: Švenčionių r., Cirkliškio sen., Cirkliškio k.
Plotas 34,5 ha. Parko valdytojas Švenčionių profesinio rengimo centro Cirkliškio skyrius Cirkliškis – gyvenvietė Švenčionių rajone, šalia kelio Švenčionys–Pabradė, seniūnijos centras. Cirkliškio dvarvietė XVI a. priklausė Goštautams. Stanislovas Goštautas, kurį laiką valdęs Cirkliškio dvarvietę, buvo pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. Po Barboros Radvilaitės mirties 1551m. dvaras atiteko Radviloms. Vėliau Cirkliškį valdė Mostovskiai. Jiems įsikūrus Cirkliškyje, čia jau stovėjo prabangūs klasicistinio stiliaus rūmai, kuriuos supo ne mažiau prašmatnus parkas. Rūmų teritoriją puošė skulptūros. Rūmai buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą (taip spėjama) ir vėliau Mostovskių 1820–1823 m. rekonstruoti. Mostovskių valdymo metu (XIX a.) Cirkliškio dvare lankydavosi pažangiausi kultūros ir mokslo veikėjai. 1887 m. Marijai Mostovskai ištekėjus už Jonušo Radvilos, prasidėjo trumpas Radvilų valdymo laikotarpis, užtrukęs iki XX a. pradžios. 1907–1909 m. iš M. Radvilienės (M. Mostovskos) dvarą dalimis nupirko Vanda Chaleckienė. Ji čia pastatė malūną, degtinės varyklą, terpentino fabrikėlį. Paskutinės dvaro šeimininkės buvo jos dukros Sofija ir Marija. Pokario metais Cirkliškio dvaro ansamblis buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Dvaro pastatuose ir šalia pastatytuose naujuose korpusuose šiuo metu įsikūręs Švenčionių profesinio rengimo centro Cirkliškio skyrius. Mišraus išplanavimo Cirkliškio dvaro parkas buvo įkurtas Domicelės Mostovskos rūpesčiu 1820–1826 m. Parką sudaro geometrinio planavimo rūmų teritorija ir peizažinis miško parkas pietrytinėje dalyje, per kurią teka Meros upelis. Kuriant parką sodmenys buvo vežami iš Varšuvos ir Rygos. Parką puošė nedidelis 1,1 ha ežeriukas. Didesnę teritorijos dalį sudarė gražiai sutvarkytas natūralus miškas. Šalia rūmų buvo pasodinta gana daug egzotinių augalų – europiniai maumedžiai, pilkieji riešutmedžiai, baltosios ir pilkosios tuopos ir kt. Nuo magistralinio kelio Vilnius–Švenčionys link rūmų veda 150 m ilgio keturių eilių mažalapių liepų ir paprastųjų klevų alėja. Priešais klasicizmo stiliaus rūmus pasitinka lašo formos parteris su apvažiuojamaisiais keliukais. Greta rūmų yra akmeninis, įdomios architektūros ledainės pastatas, o priešais rūmus, šalia parterio – buvusi oficina. Miško parko dalyje yra užžėlęs didelis tvenkinys (ežeriukas), o pietinėje dalyje – kalva, vadinama „Perkūnkalniu“. Kiek tolėliau už rūmų, šalia naujų mokyklos korpusų, lankytoją pasitinka vaizdingas tvenkinys, įrengtas, užtvenkus Meros upelį. Nors parkas ne kartą nukentėjo nuo įvairių negandų, bet iki šių laikų išsaugojo savo žavesį. Čia vyrauja vietinės medžių rūšys: mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, paprastoji eglė, vinkšna, trapusis gluosnis, juodalksnis, paprastoji ieva, šermukšnis, drebulė, blindė. Greta šių augalų yra ir 29 sumedėjusių introducentų rūšys ir formos: balzaminiai ir sibiriniai kėniai, didžiosios pocūgės pilkaspyglis varietetas, varpinė medlieva, paprastoji karagana, paprastosios karaganos svyruoklinė forma (Caragana arborescens ‘Pendula’), siauralapis ir sidabrinis žilakrūmiai, svyruoklinė ir sidabrinė baltojo gluosnio formos (Salix alba ‘Tristis’ ir ‘Sericea’), sodinis putinas ir kt. Miško parko dalyje daug senų, galingų ąžuolų, kurių skersmuo siekia 70–130 cm, o aukštis 25–28 m. Cirkliškio parkas 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Galima pasidžiaugti, kad Cirkliškio dvaro parkas iki šių laikų išsaugojo savo erdvinę struktūrą. Šiuo metu daugiau tvarkoma centrinė, šalia rūmų ir mokyklos korpusų esanti parko dalis, o visas miško parkas paliktas likimo valiai. Cirkliškio dvaro ansamblis ir parkas svarbus ne tik gamtosauginiu, bet ir kultūriniu – istoriniu požiūriu. Ši vieta brangi kiekvienam bent kiek šiais klausimais besidominčiam šalies piliečiui. Todėl, mūsų giliu įsitikinimu, Cirkliškio parkas turi būti prikeltas naujam ir ilgam gyvenimui, kaip dalis mūsų praeities, dalis mūsų kultūros. |
Gamta svetur
Kaprio sala ir Mėlynoji grotaTarp gausių įvairaus dydžio Viduržemio jūros salų ypač garsi ir plačiai žinoma nedidelė Kaprio sala. Ji yra Tirėnų jūroje, vakarinėje Italijos pakrantėje už 36 km nuo Neapolio miesto. Patekti į salą patogu ir nesudėtinga, nes iš Neapolio miesto kas valandą išplaukia kateris. Kaprio salos plotas tik 10,4 km2, joje gyvena apie 11 tūkstančių žmonių.
gamtinės sąlygos Kapris – nedidelė, skardinga sala, sudaryta daugiausiai iš klinčių. Salos paviršius nelygus, kalvotas. Aukščiausias taškas - Monte Solaro kalnas iškyla į 58,9 m aukštį. Nuo šios vietos, artėjant į salos pakraščius, kalvos žemėja ir pereina į plokščiakalnius. Salos krantai daugiausia aukšti, statūs, smarkiai suskaidyti skirtingo gylio įdubomis, urvais, tarpekliais, o pakrantėse didingai iš vandens išnyra rifai (nedidelės stačios uolos). Sala garsėja švelniu, subtropiniu klimatu, vešlia Viduržemio jūrai būdinga augalija. Tai puiki vieta poilsiui, jėgų atgavimui, turizmui. Vidutinė oro temperatūra sausio mėnesį 140 C, liepos – 260 C. Daugiausia poilsiautojų ir turistų saloje lankosi nuo balandžio iki spalio mėnesio. Vietiniai gyventojai užsiima turistų ir poilsiautojų priėmimu, o taip pat subtropine žemdirbyste. Jie augina vynmedžius, citrusinius augalus, alyvmedžius, verčiasi žvejyba. Svarbiausias salos miestas - Kapris. Kita svarbi gyvenvietė - Anakapris. Saloje trūksta gėlo vandens, dėl to 1978 metais į salą nutiestas povandeninis gėlo vandens vandentiekis. Kaprio salos kraštovaizdis gražus ir nepakartojamas. Nuostabūs gamtos vaizdai, uolėti salos krantai vilioja gausius turistus ir poilsiautojus. Grožintis puikia aplinka galima po salą klaidžioti ištisas valandas nejuntant nuovargio, o tenkinant vaizduotę ir jaučiant sielos ramybę, moralinį pasitenkinimą. Patys nuostabiausi vaizdai regimi žvelgiant Neapolio įlankos link, kur matosi didingas Vezuvijaus ugnikalnis. Kaprio sala – pasaulio garsenybių pamėgta vieta Dėl ypatingai palankių gamtinių sąlygų, patogios geografinės padėties Kaprio sala žinoma kaip garsus kurortas, kuriame mėgsta poilsiauti įžymybės iš viso pasaulio. Sala kaip jūrinis kurortas žinoma nuo Romos respublikos laikų. Ypatingai Kaprio salą mylėjo ir mėgo Romos imperatorius Oktavianas Augustas (63 m. pr. m. e. – 14 m. e. m.). Vėliau saloje įsikūrė imperatorius Tiberijus, garsėjąs skandalingu elgesiu. Netoli jo gyvenamos vietos likučių matosi uola, nuo kurios jis mėgo nustumti savo priešus. Saloje įvairiais laikais gydėsi ir ilsėjosi daugelis pasaulyje žinomų žmonių: menininkų, poetų, politikų, valstybių vadovų, karališkųjų šeimų narių. Iš jų galima paminėti keletą mums geriau žinomų asmenybių. Tai prancūzų architektas de Karbiuzje, iš Druskininkų kilęs skulptorius Žakas Lipšicas, revoliucionierius Vladimiras Leninas, rašytojai: Tomas Manas, Ivanas Turgenevas, poetas Pablo Neruda, kompozitorius Piotras Čaikovskis, valstybių vadovai: Vinstonas Čerčilis, Dvaitas Eizenhaueris ir daugelis kitų. Mėlynoji grota – kaprio salos simbolis Kaprio salą sudarančios uolienos-klintys nėra tvirtos ir atsparios pastoviai jūros bangų mūšai. Dėl to stačiuose olų šlaituose jūros bangos per daugelį metų netvirtoje uolienoje išgraužė daug įvairaus dydžio įdubimų, nišų, didesnių ar mažesnių urvų (grotų). Pastarieji dažnai turi savo pavadinimus. Vienas jūros bangų sukurtų objektų yra Mėlynoji grota. Tai pats lankomiausias Kaprio salos objektas, vienas pačių nuostabiausių pajūrio urvų pasaulyje. Neveltui Mėlynoji grota laikoma salos simboliu, jos vizitine kortele. Mėlynoji grota yra pietinėje salos pakrantėje. Jos ilgis siekia 56m, plotis – 30 m, aukštis virš jūros lygio – 15 m. Įėjimo į urvą angos aukštis siekia vos 1,3 m. Grota turi 3 atsišakojimus. Vienas jų vadinamas „vardų sale“. Čia pabuvoję lankytojai gali palikti lentelę su savo vardu. Ryški mėlyna šviesa apgaubia į urvą patekusį lankytoją. Jis pasijunta patekęs į sunkiai suvokiamą aplinką. Ryškiai mėlyna spalva pamažu blėsta plaukiant į urvo gilumą. Ši nuostabi šviesa atsiranda patenkant saulės šviesai į urvą pro kitą, panirusį po vandeniu, įėjimą. Jos šviesa atsispindi nuo balto kalkakmenio urvo dugne ir apšviečia urvą iš apačios. Jeigu įėjimas į urvą būtų aukštesnis, saulės šviesa patektų į vidų pro jį ir nustelbtų šį nuostabų mėlyną švytėjimą. Mėlynoji grota populiari ne tik tarp dabartinių Kaprio salos lankytojų. Ji buvo žinoma ir lankoma Romos respublikos laikais. Manoma, kad grotoje buvo įrengta asmeninė Romos imperatorių maudyklė. Apie jos lankymą ir naudojimą Antikos laikais patvirtina urve rastos Romos laikų skulptūros. Patekti į urvą sudėtinga Pabuvoti Mėlynosios grotos urve nėra paprasta. Į urvą veda tik vienas įėjimas iš jūros pusės. Čia patekti galima tik su nedidelėmis valtimis. Dėl žemos įėjimo angos, esant audringai jūrai į urvą įplaukti neįmanoma. Ekskursija į urvą prasideda nedidelėje valtyje, kurioje telpa tik 3 žmonės. Dėl žemos landos, ekskursantams tenka gulti į valties dugną, kad įplaukdami neužsigautų galvų. Kai kurie lankytojai bando į urvą patekti plaukdami. Jei įplaukdami į urvą užsimerksite, tai į jį įplaukus ir atvėrus akis mėlynos spalvos švytėjimo efektas bus dar įspūdingesnis. Tačiau tenka priminti, kad Mėlynosios grotos urvą reikia lankyti tik šviečiant saulei. Apsiniaukusiomis dienomis urvas niekuo nepasižymi. Kuo daugiau saulės, tuo bus gražesnės urvo spalvos, tuo įspūdis didesnis. Be to, lankant urvą būtinas ramus oras, banguojant jūrai lankyti Mėlynosios grotos urvą labai pavojinga. Mėlynosios grotos (itališkai Grotta Azzurra) grožį pirmas aprašė ir išpopuliarino vokiečių poetas ir keliautojas Augustas Kopišas 1826 metais. Nuo to laiko Kaprio sala tapo pasaulio garsenybių ir karališkųjų šeimų narių poilsio vieta, o Mėlynoji grota - svarbiausiu turistų ir poilsiautojų traukos objektu, Kaprio salos simboliu. Toks Kaprio salos ir Mėlynosios grotos statusas išliko ir iki mūsų dienų. Prof. Algirdas STANAITIS |