Aplinkos ministerijoje
Ženevoje pasirašyta 2014–2020 m. tvaraus būsto ir žemės valdymo strategija
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė Ženevoje (Šveicarija) vykusiame Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (UNECE) organizuotame ministrų susitikime dalyvavo 2014–2020 m. tvaraus būsto ir žemės valdymo strategijos pasirašyme. Šis susitarimas artimiausius 6 metus turės įtakos mūsų šalies būsto ir žemės valdymo planams.
Spalio 7–9 d. įvykęs UNECE ministrų susitikimas būsto ir žemės valdymo klausimais sušaukė atstovus iš 55 valstybių. Ministrai pristatė savo regionų skatinimo ir vystymo programas ir planus, aptarė artimiausių 6 metų veiklos perspektyvas. Susitikimo metu buvo paminėta ir Pasaulinė būsto diena.
2014–2020 m. tvaraus būsto ir žemės valdymo strategijoje akcentuojama, kad būstas užima itin svarbų vaidmenį regionų gyventojų kasdienybėje ir yra pagrindinis gerbūvio rodiklis. Saugus būstas užtikrina tinkamą gyvenimo kokybę, o efektyvus būstas padeda kovoti su klimato kaita. Šalys susitarė siekti, kad saugus ir efektyvus būstas jų regionuose taptų norma.
„Renovacija yra pagrindinis kelias patenkinti reikalavimus dėl CO2 ir energijos suvartojimo efektyvumo. Tą akcentavome ne tik mes, Lietuva, bet ir kitos šalys. Renovacija atneša didelę ekonominę naudą gyventojams ir verslui, bet niekada neturime pamiršti ir įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme būdami tarptautinės bendrijos nariais“, – Lietuvos vardu kalbėjo aplinkos viceministrė D. Matonienė.
Praktika rodo, kad renovacija gali sumažinti energijos suvartojimą apie 50 proc. Lietuvos namų modernizavimo programa sprendžia ne tik energijos vartojimo efektyvumo problemą, bet ir gražina urbanistinį šalies veidą, mažina CO2 išmetimus, skatina šalies ekonomiką.
UNECE narių priimta 2014–2020 m. tvarios būsto ir žemėtvarkos strategija turės būti pristatyta nacionaliniame lygmenyje. Narės sutarė, kad sieks strategiją priimti į nacionalines regionų vystymo, būsto, žemės valdymo ir kitas programas.
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė Ženevoje (Šveicarija) vykusiame Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (UNECE) organizuotame ministrų susitikime dalyvavo 2014–2020 m. tvaraus būsto ir žemės valdymo strategijos pasirašyme. Šis susitarimas artimiausius 6 metus turės įtakos mūsų šalies būsto ir žemės valdymo planams.
Spalio 7–9 d. įvykęs UNECE ministrų susitikimas būsto ir žemės valdymo klausimais sušaukė atstovus iš 55 valstybių. Ministrai pristatė savo regionų skatinimo ir vystymo programas ir planus, aptarė artimiausių 6 metų veiklos perspektyvas. Susitikimo metu buvo paminėta ir Pasaulinė būsto diena.
2014–2020 m. tvaraus būsto ir žemės valdymo strategijoje akcentuojama, kad būstas užima itin svarbų vaidmenį regionų gyventojų kasdienybėje ir yra pagrindinis gerbūvio rodiklis. Saugus būstas užtikrina tinkamą gyvenimo kokybę, o efektyvus būstas padeda kovoti su klimato kaita. Šalys susitarė siekti, kad saugus ir efektyvus būstas jų regionuose taptų norma.
„Renovacija yra pagrindinis kelias patenkinti reikalavimus dėl CO2 ir energijos suvartojimo efektyvumo. Tą akcentavome ne tik mes, Lietuva, bet ir kitos šalys. Renovacija atneša didelę ekonominę naudą gyventojams ir verslui, bet niekada neturime pamiršti ir įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme būdami tarptautinės bendrijos nariais“, – Lietuvos vardu kalbėjo aplinkos viceministrė D. Matonienė.
Praktika rodo, kad renovacija gali sumažinti energijos suvartojimą apie 50 proc. Lietuvos namų modernizavimo programa sprendžia ne tik energijos vartojimo efektyvumo problemą, bet ir gražina urbanistinį šalies veidą, mažina CO2 išmetimus, skatina šalies ekonomiką.
UNECE narių priimta 2014–2020 m. tvarios būsto ir žemėtvarkos strategija turės būti pristatyta nacionaliniame lygmenyje. Narės sutarė, kad sieks strategiją priimti į nacionalines regionų vystymo, būsto, žemės valdymo ir kitas programas.
Aplinkos ministras: per pusmetį nuveikėme
daugiau nei buvo padaryta per 9 metus Nuo 2005 m. Lietuvoje renovuoti 496 namai. Nuo šių metų pradžios jau pasiekėme, kad renovacijai pasiryžo daugiau nei 500 daugiabučių gyventojų. Viršijome 9 metų pasiekimus. Tokią informaciją spalio 18 d. spaudos konferencijoje pateikė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Skaičiuojant senojo ir naujojo renovacijos modelių rezultatus, renovacijai pritarė 555 daugiabučių gyventojai. „Pinigų renovacijos programoje yra. Gal vienas kitas atvejis ir atkris, bet praktiškai visi projektai finansavimą gaus ir kitąmet gyventojai jau gyvens šiltuose, efektyviuose namuose. Ir svarbiausia su storesnėmis piniginėmis“, – teigė V. Mazuronis. Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė pasidžiaugė, kad metų pradžioje manyta, kad po renovacijos projektų parengimo ir apsvarstymo tarp gyventojų gali atkristi 20–30 proc. projektų, bet skaičiai rodo, kad tik apie 10 proc. gyventojų susirinkimų renovacijai nepritariama. Aplinkos ministras viešai pažadėjo, kad šiemet renovacijai bus paruošta dar apie 100 daugiabučių. Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) primena, kad gyventojams iškilus klausimų dėl renovacijos, susidūrus su blogai atliekamais darbais ar kitais klausimais visuomet galima skambinti „Karštąją liniją“ nemokamu telefonu 8 800 20012. Prieš kelias savaites viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad renovacijos procese yra neatsakytas skolų išieškojimo klausimas. Įvertinus gautus administratorių pasiūlymus ir pastabas buvo rastas būdas kaip efektyviai spręsti skolų išieškojimą: išieškojimą galima būtų pavesti partneriams, dirbantiems skolų išieškojimo srityje (antstoliams). Tokį sprendimą turėtų priimti renovacijos administratorius. Pagal įstatymus, visi skolų išieškojimo kaštai tenka skolininkui (gyventojui), o ne tarpininkui (administratoriui). BETA direktorius Valius Serbenta nuramino, kad įstatymai neleidžia iš gyventojo atimti būsto, jei tai vienintelis jo būstas. Jei išieškoti skolos yra neįmanoma, egzistuoja procesai, kurie leidžia skolas pripažinti beviltiškomis ir jas nurašyti. |
Žaliosios atliekos – ne galvosūkis, o nauda
Vienas iš kasmetinių rudens darbų soduose – sugrėbti lapus. Ir kasmet dažnas suka galvą, ką gi su jais daryti, kur juos dėti. Vis daugiau žmonių renkasi naudingiausią ir palankiausią aplinkai būdą – lapus, kaip ir kitas žaliąsias atliekas, kompostuoja. Iš tokių atliekų susidaro itin vertingas kompostas, kurį galima panaudoti dirvos kokybei gerinti, augalams tręšti, auginimo terpėms ruošti. Žaliųjų atliekų, kurioms yra priskiriamos biologiškai skaidžios sodų, parkų, kapinių ir kitų apželdintų teritorijų bei žemės ūkio naudmenų priežiūros ir tvarkymo atliekos, taip pat medžių ir krūmų genėjimo, namų valdų sklypų šienavimo atliekos, pjuvenos, drožlės, lapai, gėlės, jokiu būdu negalima mesti į bendrą mišrių atliekų konteinerį. Mat kai šios atliekos pradeda irti sąvartyne, susidaro filtratas, išsiskiria metanas ir kitos sukeliančios šiltnamio efektą dujos, kurios teršia atmosferą. Todėl aplinkos ministro įsakymu nuo 2003 m. sausio 1 d. draudžiama į sąvartynus vežti lapus, žolę, šieną, šakas, kelmus ir kitas žaliąsias atliekas. Jos turi būti kompostuojamos. Šiam tikslui, naudojantis Europos Sąjungos parama, Lietuvoje įrengtos 34 žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės. Jų dar padaugės. Kaip sakė Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, bus įrengta dar 19 tokių aikštelių. Skatindama gyventojus kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas, ministerija planuoja individualioms namų valdoms išdalinti 157 899 individualaus kompostavimo dėžes. Jau yra išdalinta apie 100 tūkst. tokių dėžių. Individualiuose namuose gyvenantys žmonės gali ir patys įsirengti žaliųjų atliekų kompostavimo vietas. Informacijos, kaip kompostuoti, įsirengti tokias vietas, galima rasti kai kurių regioninių atliekų tvarkymo centrų, pavyzdžiui, Alytaus, Tauragės ir kt. tinklalapiuose, taip pat tinklalapyje www.kompostavimas.lt. Jeigu nėra galimybės kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas, jas galima pristatyti į savivaldybių įrengtas didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, kur yra tokioms atliekoms skirti konteineriai. Šiuo metu šalyje veikia 93 didelių gabaritų atliekų priėmimo aikštelės. Jų sąrašą galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje www. aplinka.lt (rubrika „Atliekos“: „Atliekų apskaita“ – „Informacija apie komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Lietuvos savivaldybėse“ – 3 ir 4 lentelė „Veikiančios didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės ir atliekų priėmimo punktai“). Planuojama įrengti dar 30 tokių aikštelių. Regioninių atliekų tvarkymo centrų, savivaldybių ir įmonių pateiktais duomenimis, Lietuvoje pernai buvo sukompostuota apie 39 tūkst. tonų žaliųjų atliekų. |
Lašišų ir šlakių
nebegalima žvejoti nuo spalio 16-osios
Spalio penkioliktoji buvo paskutinė diena, kai, įsigijęs žvejo mėgėjo kortelę, žvejas dar galėjo pagauti lašišą ar šlakį. Nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama žvejoti šias žuvis visose Lietuvos upėse, o tuose upių ruožuose, kuriuose jos neršia, mėgėjų žvejyba apskritai draudžiama visais žvejybos įrankiais ir masalais.
Nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama gaudyti sykus ir marguosius upėtakius. Pagrindinėse upėtakių ir šlakių nerštavietėse – 161 lašišiniame upelyje – šiuo laikotarpiu draudžiama bet kokių žuvų žvejyba.
Nuo spalio 15 d. jau draudžiama gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Invazinius – rainuotuosius ir žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus, taip pat ir upių ruožuose, kuriuose neršia lašišos, šlakiai ar upėtakiai.
Skelbiamas tradicinis konkursas žurnalistams „Žmogus ir aplinka“
Aplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skelbia tradicinį kūrybinį konkursą žurnalistams „Žmogus ir aplinka“. Konkursinius darbus galima pateikti iki gruodžio 4 dienos.
Prizinis fondas – penki tūkstančiai litų.
Konkurse gali dalyvauti žurnalistai, kurie per metus (nuo praėjusių metų gruodžio 4 d. iki šių metų gruodžio 4 d.) aplinkos apsaugos ar statybos ir būsto plėtros temomis paskelbė publikacijų Lietuvos spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje arba sukūrė laidų, transliuotų per radiją ar televiziją. Darbus, atitinkančius konkurso tematiką ir tikslą, gali teikti ne tik patys žurnalistai, bet ir redakcijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos skyriai.
Kiekvienas autorius gali pasiūlyti ne daugiau kaip tris darbus (rašinių arba laidų ciklas laikomas vienu darbu). Pateikiant spaudinius, reikia pristatyti iškarpų iš laikraščių ar žurnalų kopijas (po vieną), o teikiant garso ar vaizdo medžiagą – įrašą ir išsamų laidos aprašymą bei pažymą, kur ir kada laida buvo rodyta ar transliuota. Taip pat būtina pateikti darbo kopiją skaitmeniniu formatu. Pateikiant darbus, reikia nurodyti jų autoriaus adresą, telefoną, elektroninį paštą.
Darbus reikia pristatyti Lietuvos žurnalistų sąjungai iki gruodžio 4 d. užklijuotame nepermatomame voke adresu: konkursui „Žmogus ir aplinka“, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Jogailos g. 11, LT-01116, Vilnius.
Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais ir diplomais. Juos išrinks komisija, sudaryta iš keturių Lietuvos žurnalistų sąjungos ir trijų Aplinkos ministerijos atstovų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas.
Išsamesnė informacija tel. (5) 212 2805, el. paštu in[email protected] arba tel. 8~70 663660, el. paštu r.karnackai[email protected].
Aplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skelbia tradicinį kūrybinį konkursą žurnalistams „Žmogus ir aplinka“. Konkursinius darbus galima pateikti iki gruodžio 4 dienos.
Prizinis fondas – penki tūkstančiai litų.
Konkurse gali dalyvauti žurnalistai, kurie per metus (nuo praėjusių metų gruodžio 4 d. iki šių metų gruodžio 4 d.) aplinkos apsaugos ar statybos ir būsto plėtros temomis paskelbė publikacijų Lietuvos spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje arba sukūrė laidų, transliuotų per radiją ar televiziją. Darbus, atitinkančius konkurso tematiką ir tikslą, gali teikti ne tik patys žurnalistai, bet ir redakcijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos skyriai.
Kiekvienas autorius gali pasiūlyti ne daugiau kaip tris darbus (rašinių arba laidų ciklas laikomas vienu darbu). Pateikiant spaudinius, reikia pristatyti iškarpų iš laikraščių ar žurnalų kopijas (po vieną), o teikiant garso ar vaizdo medžiagą – įrašą ir išsamų laidos aprašymą bei pažymą, kur ir kada laida buvo rodyta ar transliuota. Taip pat būtina pateikti darbo kopiją skaitmeniniu formatu. Pateikiant darbus, reikia nurodyti jų autoriaus adresą, telefoną, elektroninį paštą.
Darbus reikia pristatyti Lietuvos žurnalistų sąjungai iki gruodžio 4 d. užklijuotame nepermatomame voke adresu: konkursui „Žmogus ir aplinka“, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Jogailos g. 11, LT-01116, Vilnius.
Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais ir diplomais. Juos išrinks komisija, sudaryta iš keturių Lietuvos žurnalistų sąjungos ir trijų Aplinkos ministerijos atstovų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas.
Išsamesnė informacija tel. (5) 212 2805, el. paštu in[email protected] arba tel. 8~70 663660, el. paštu r.karnackai[email protected].
Žuvininkystė
Domicelės ir Jackaus Butų dendrologinė kolekcija
Adresas: Aušros g. 42, Mažeikiai
Plotas 0,3 ha
Kolekcijos valdytojai D. ir J. Butos
Augalų kaupimu ir dendrologinės kolekcijos kūrimu Domicelė ir Jackus Butos susidomėjo apie 1974 m., kada jų išpuoselėtai ir puikiai tvarkomai sodybai buvo suteiktas pavyzdingai tvarkomos Mažeikių miesto sodybos vardas, o darbštūs jos šeimininkai tapo Gėlininkų draugijos nariais. Pradžioje dekoratyviniams augalams sodyboje buvo skirta vos 3 arai, bet neužilgo sparčiai augančios kolekcijos plotas pasiekė apie 30 arų. 1978 m. sodybai buvo suteiktas parodomosios Mažeikių miesto sodybos vardas, o 1983 m. Lietuvos gėlininkų draugijos komisija sodybai suteikė ir respublikinės pavyzdinės sodybos vardą. Iš viso nuo 1974 m. D. ir J. Butų triūsas puoselėjant ir tvarkant sodybą buvo įvertintas apie 20 įvairių padėkos raštų ir diplomų. Šiuo metu sodybos dendrologinėje kolekcijoje auga 214 rūšių, porūšių ir formų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai – 87, lapuočiai – 127). Daugumą šių augalų šeimininkai įsigijo šalies botanikos soduose, miškų urėdijų medelynuose bei sodininkų mėgėjų sodybose. Ypač šiltu žodžiu D. ir J. Butos mini K. ir D. Pukelius (Ylakiai, Skuodo raj.), kurie daug padėjo tiek augalais, tiek ir geranoriškais patarimais. Iš rečiau Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose sutinkamų šios kolekcijos augalų galima paminėti arizoninį ir sachalininį kėnius (Abies lasiocarpa var. arizonca, A. sachalinensis), retas žirniavaisio puskiparisio dekoratyvines formas (Chamaecyparis pisifera ‘Argenteovariegata‘, Ch. pisifera ‘Squarrosa Sulphurea‘), daugelį kadagių rūšių ir dekoratyvinių formų (Juniperus horizontalis ‘Wiltonii‘, Juniperus procumbens ‘Nana‘, J. sabina ‘Scandia‘, J. scopulorum Sarg.), retas paprastosios, juodosios ir serbinės eglių veisles (Picea abies ‘Luua Pearl‘, P. mariana ‘Nana‘, P. omorika ‘Nana‘, P. omorika ‘Pendula‘), sidabrinio klevo karpytalapę formą (A. saccharinum ‘Wieri‘), žaliažievį klevą (A. tegmentosum), valgomąjį kaštainį (Castanea sativa), japoninį puošmedį (Cercidiphyllum japonicum), gelsvažioedį tulpmedį (Liriodendron tulipifera) ir daugelį kitų. Šalies dendrologus labai nuliūdino žinia, kad į Anapilį iškeliavo ištikima Jackaus Butos draugė ir bendramintė žmona Domicelė, palikdama daug neįgyvendintų bendrų minčių ir svajonių... Tikimės, kad nelengvame, bet be galo gražiame darbe J. Butai padės vaikai ir anūkai bei Mažeikių miesto savivaldybė.
Adresas: Aušros g. 42, Mažeikiai
Plotas 0,3 ha
Kolekcijos valdytojai D. ir J. Butos
Augalų kaupimu ir dendrologinės kolekcijos kūrimu Domicelė ir Jackus Butos susidomėjo apie 1974 m., kada jų išpuoselėtai ir puikiai tvarkomai sodybai buvo suteiktas pavyzdingai tvarkomos Mažeikių miesto sodybos vardas, o darbštūs jos šeimininkai tapo Gėlininkų draugijos nariais. Pradžioje dekoratyviniams augalams sodyboje buvo skirta vos 3 arai, bet neužilgo sparčiai augančios kolekcijos plotas pasiekė apie 30 arų. 1978 m. sodybai buvo suteiktas parodomosios Mažeikių miesto sodybos vardas, o 1983 m. Lietuvos gėlininkų draugijos komisija sodybai suteikė ir respublikinės pavyzdinės sodybos vardą. Iš viso nuo 1974 m. D. ir J. Butų triūsas puoselėjant ir tvarkant sodybą buvo įvertintas apie 20 įvairių padėkos raštų ir diplomų. Šiuo metu sodybos dendrologinėje kolekcijoje auga 214 rūšių, porūšių ir formų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočiai – 87, lapuočiai – 127). Daugumą šių augalų šeimininkai įsigijo šalies botanikos soduose, miškų urėdijų medelynuose bei sodininkų mėgėjų sodybose. Ypač šiltu žodžiu D. ir J. Butos mini K. ir D. Pukelius (Ylakiai, Skuodo raj.), kurie daug padėjo tiek augalais, tiek ir geranoriškais patarimais. Iš rečiau Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose sutinkamų šios kolekcijos augalų galima paminėti arizoninį ir sachalininį kėnius (Abies lasiocarpa var. arizonca, A. sachalinensis), retas žirniavaisio puskiparisio dekoratyvines formas (Chamaecyparis pisifera ‘Argenteovariegata‘, Ch. pisifera ‘Squarrosa Sulphurea‘), daugelį kadagių rūšių ir dekoratyvinių formų (Juniperus horizontalis ‘Wiltonii‘, Juniperus procumbens ‘Nana‘, J. sabina ‘Scandia‘, J. scopulorum Sarg.), retas paprastosios, juodosios ir serbinės eglių veisles (Picea abies ‘Luua Pearl‘, P. mariana ‘Nana‘, P. omorika ‘Nana‘, P. omorika ‘Pendula‘), sidabrinio klevo karpytalapę formą (A. saccharinum ‘Wieri‘), žaliažievį klevą (A. tegmentosum), valgomąjį kaštainį (Castanea sativa), japoninį puošmedį (Cercidiphyllum japonicum), gelsvažioedį tulpmedį (Liriodendron tulipifera) ir daugelį kitų. Šalies dendrologus labai nuliūdino žinia, kad į Anapilį iškeliavo ištikima Jackaus Butos draugė ir bendramintė žmona Domicelė, palikdama daug neįgyvendintų bendrų minčių ir svajonių... Tikimės, kad nelengvame, bet be galo gražiame darbe J. Butai padės vaikai ir anūkai bei Mažeikių miesto savivaldybė.
Elenos Rusteikienės dendrologinė kolekcija
Adresas: Saulėtekio alėja 33, Vilnius
Plotas 0,15 ha, 10 ha
Kolekcijos valdytojai E. ir J. Rusteikos
Vienos iš gražiausių respublikoje ir labai turtingos augalais sodybos šeimininkė Elena Rusteikienė augalais pradėjo domėtis dar vaikystėje, padėdama močiutei tvarkyti gėles jaukioje ir išpuoselėtoje kaimo sodyboje. Bet tikra aplinkos tvarkymo ir augalų kolekcionavimo aistra E. Rusteikienę užvaldė 1970 m., įstojus į Lietuvos sodininkų – gėlininkų draugiją ir pavažinėjus po Lietuvos ir kitų Baltijos šalių botanikos sodus, sodininkų mėgėjų sodybas bei kitus dekoratyvinius želdynus. Sparčiai augo sodybos augalų kolekcijos, gražėjo aplinka. 1974 m. iš tuometinės Vilniaus savivaldybės buvo gautas pirmasis padėkos raštas už gražiai tvarkomą sodybą. Taip, kaip pati sodybos šeimininkė sako, „buvo užbaigtas pirmasis sodybos tvarkymo ir kolekcijos kūrimo etapas“. Tvarkant sodybą patarimais daug padėjo pokario laikotarpiu labai populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ redaktorius Rimkus, Vilniaus universiteto docentė dr. Aldona Lučinskienė. Sodybos tvarkymo ir augalų priežiūros darbuose talkininkavo vyras ir bendramintis Juozas Rusteika. Nuo 1977 m.
E. ir J. Rusteikų sodyba visada būdavo gražiausių Vilniaus miesto ir visos Lietuvos sodybų tarpe. 1983 m. jai buvo suteiktas pavyzdingai tvarkomos sodybos vardas. Dendrologinės kolekcijos augalai šiek tiek nukentėjo vykdant sodybos pastatų rekonstrukcijos darbus. Šiuo metu E. ir J. Rusteikų dendrologinėje kolekcijoje auga 144 rūšių, porūšių ir dekoratyvinių formų sumedėję introducentai, iš kurių apie 35 priskirtini prie rečiau želdynuose sutinkamų: sibirinis kėnis (Abies sibiric)., žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera ‘Aureovariegata‘), japoninė kriptomerija (Cryptomeria japonica ‘Elegans‘), įvairios kadagių, eglių, tujų, klevų, bukų bei raugerškių dekoratyvinės formos. Sodybos šeimininkai vėl nerimsta – gautas Vilniaus miesto savivaldybės leidimas tvarkyti aplinką ir sodinti retus dekoratyvinius medžius ir krūmus su sodyba besiribojančioje savivaldybei priklausančioje teritorijoje. E. Rusteikienė viliasi, kad tai paskatins domėtis dekoratyviniais augalais ir aplinkos tvarkymu jaunimą bei aplinkinių sodybų gyventojus.
Adresas: Saulėtekio alėja 33, Vilnius
Plotas 0,15 ha, 10 ha
Kolekcijos valdytojai E. ir J. Rusteikos
Vienos iš gražiausių respublikoje ir labai turtingos augalais sodybos šeimininkė Elena Rusteikienė augalais pradėjo domėtis dar vaikystėje, padėdama močiutei tvarkyti gėles jaukioje ir išpuoselėtoje kaimo sodyboje. Bet tikra aplinkos tvarkymo ir augalų kolekcionavimo aistra E. Rusteikienę užvaldė 1970 m., įstojus į Lietuvos sodininkų – gėlininkų draugiją ir pavažinėjus po Lietuvos ir kitų Baltijos šalių botanikos sodus, sodininkų mėgėjų sodybas bei kitus dekoratyvinius želdynus. Sparčiai augo sodybos augalų kolekcijos, gražėjo aplinka. 1974 m. iš tuometinės Vilniaus savivaldybės buvo gautas pirmasis padėkos raštas už gražiai tvarkomą sodybą. Taip, kaip pati sodybos šeimininkė sako, „buvo užbaigtas pirmasis sodybos tvarkymo ir kolekcijos kūrimo etapas“. Tvarkant sodybą patarimais daug padėjo pokario laikotarpiu labai populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ redaktorius Rimkus, Vilniaus universiteto docentė dr. Aldona Lučinskienė. Sodybos tvarkymo ir augalų priežiūros darbuose talkininkavo vyras ir bendramintis Juozas Rusteika. Nuo 1977 m.
E. ir J. Rusteikų sodyba visada būdavo gražiausių Vilniaus miesto ir visos Lietuvos sodybų tarpe. 1983 m. jai buvo suteiktas pavyzdingai tvarkomos sodybos vardas. Dendrologinės kolekcijos augalai šiek tiek nukentėjo vykdant sodybos pastatų rekonstrukcijos darbus. Šiuo metu E. ir J. Rusteikų dendrologinėje kolekcijoje auga 144 rūšių, porūšių ir dekoratyvinių formų sumedėję introducentai, iš kurių apie 35 priskirtini prie rečiau želdynuose sutinkamų: sibirinis kėnis (Abies sibiric)., žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera ‘Aureovariegata‘), japoninė kriptomerija (Cryptomeria japonica ‘Elegans‘), įvairios kadagių, eglių, tujų, klevų, bukų bei raugerškių dekoratyvinės formos. Sodybos šeimininkai vėl nerimsta – gautas Vilniaus miesto savivaldybės leidimas tvarkyti aplinką ir sodinti retus dekoratyvinius medžius ir krūmus su sodyba besiribojančioje savivaldybei priklausančioje teritorijoje. E. Rusteikienė viliasi, kad tai paskatins domėtis dekoratyviniais augalais ir aplinkos tvarkymu jaunimą bei aplinkinių sodybų gyventojus.
Akistata su gamta
Saugomose teritorijose
Nekviesti svečiai
Jeigu paprašytum vietos gyventojų išvardinti kokie laukiniai gyvūnai gyvena Kuršių nerijos miškuose, niekas net nepagalvotų paminėti meškėno (lot. Procyon lotor) vardo. Tai Šiaurės Amerikos gyventojas, daugeliui mūsų matytas tik zoologijos soduose arba prisimenamas iš animacinių filmukų. Tačiau pasirodo, kad meškėnai atrado ir Kuršių neriją. Neperseniausiai vietos medžiotojai sugavo jau du šiuos gyvūnus – vieną Juodkrantėje, kitą – Nidoje.
Meškėnas – visaėdis gyvūnas, turbūt todėl labai lengvai prisitaikantis prie bet kokios aplinkos, pasiekia bet kokias gamtines teritorijas ar įvairias buveines. Jis ėda vaisius, įvairius augalus, pjauna smulkius gyvūnus, geba puikiai laipioti medžiais, kasti olas, plaukti ar nardyti. Tai tikra grėsmė smulkiesiems paukščiams. Dėl meškėnų paplitimo kai kuriose Užkaukazės vietovėse smulkiųjų paukščių sumažėjo iki katastrofinės ribos.
Dar 2011 ir 2012 metais, tinklalapyje www.grynas.lt pasirodė pirmieji straipsniai apie meškėnų atsiradimą Rokiškio rajone. Kaip meškėnai atsidūrė Kuršių nerijoje – lieka mįslė. Galima tik spėti, kad čia įsikišo žmogus. Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai į Kuršių neriją atvežami ir paleidžiami kažkam pabodę naminiai, ar namuose laikomi laukiniai gyvūnai.
Meškėnas yra labai greitai plintanti invazinė rūšis. Dėl šios priežasties reikia stengtis stabdyti jos plitimą. Pastebėjus meškėną, prašome apie tai kuo skubiau informuoti vietos medžiotojus ar Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojus.
Jeigu paprašytum vietos gyventojų išvardinti kokie laukiniai gyvūnai gyvena Kuršių nerijos miškuose, niekas net nepagalvotų paminėti meškėno (lot. Procyon lotor) vardo. Tai Šiaurės Amerikos gyventojas, daugeliui mūsų matytas tik zoologijos soduose arba prisimenamas iš animacinių filmukų. Tačiau pasirodo, kad meškėnai atrado ir Kuršių neriją. Neperseniausiai vietos medžiotojai sugavo jau du šiuos gyvūnus – vieną Juodkrantėje, kitą – Nidoje.
Meškėnas – visaėdis gyvūnas, turbūt todėl labai lengvai prisitaikantis prie bet kokios aplinkos, pasiekia bet kokias gamtines teritorijas ar įvairias buveines. Jis ėda vaisius, įvairius augalus, pjauna smulkius gyvūnus, geba puikiai laipioti medžiais, kasti olas, plaukti ar nardyti. Tai tikra grėsmė smulkiesiems paukščiams. Dėl meškėnų paplitimo kai kuriose Užkaukazės vietovėse smulkiųjų paukščių sumažėjo iki katastrofinės ribos.
Dar 2011 ir 2012 metais, tinklalapyje www.grynas.lt pasirodė pirmieji straipsniai apie meškėnų atsiradimą Rokiškio rajone. Kaip meškėnai atsidūrė Kuršių nerijoje – lieka mįslė. Galima tik spėti, kad čia įsikišo žmogus. Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai į Kuršių neriją atvežami ir paleidžiami kažkam pabodę naminiai, ar namuose laikomi laukiniai gyvūnai.
Meškėnas yra labai greitai plintanti invazinė rūšis. Dėl šios priežasties reikia stengtis stabdyti jos plitimą. Pastebėjus meškėną, prašome apie tai kuo skubiau informuoti vietos medžiotojus ar Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojus.
Neįprasta žuvis jūros pakrantėje
Šį rudenį, jau antrą kartą Kuršių nerijoje randamos į krantą išmestos durklažuvių liekanos. Pirmąją rado žvejai rugsėjo 1 d., Juodkrantėje, ties mažąja gelbėjimo stotimi. Žuvies kūno ilgis siekė virš 2 metrų. Galva rasta atskirai, nutolusi apie 20 metrų nuo kūno, be durklo. Antrąją rado rugsėjo 30 d. netoli Pervalkos, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos vedėja Ligita Pareigienė. Šios durklažuvės ilgis taip pat siekė apie du metrus. Tačiau šios - kūnas nuvalgytas, bet išlikęs durklas.
Durklažuvė išmesta į Baltijos jūros krantą - nėra sensacija, tačiau tai nėra ir įprastas reiškinys. Durklažuvės Baltijos pajūryje - retas atvejis, nes ši žuvis paplitusi Atlanto vandenyno tropikų ir subtropikų vandenyse. Kol kas ir mokslininkams yra mįslė, kodėl šios egzotinės žuvys užplaukia į Baltijos jūrą, kur nei temperatūra, nei druskingumas nėra palankūs jų gyvenimui ir dauginimuisi. O prielaidų esama įvairių.
Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto doktorantas Egidijus Bacevičius jau daugiau nei gerą dešimtmetį tiria su durklažuvėmis Baltijos jūroje užfiksuotus faktus, t. y. seka ir fiksuoja durklažuvių sugavimų atvejus. Dar 2002 metais publikuotame jo straipsnyje teigiama, kad atsakymo apie durklažuves Baltijos jūroje reikėtų ieškoti žuvų mitybinėse migracijose, kai jų keliai kartu su šiltais Golfo srovės vandenimis nusidriekia į Atlanto vandenyno šiaurę, pasiekia Islandijos ir Švedijos krantus. Dalis šių subtropikų žuvų per Kategato ir Skagerako sąsiaurius audrų nubloškiama į Baltijos jūrą. Taigi, Baltijos jūroje jos yra retos viešnios.
Straipsnio „Durklažuvės Lietuvos pajūryje“ autorius E. Bacevičius teigia, kad ekstremaliomis Baltijos sąlygomis durklažuvės nesimaitina. Ilgainiui jos išsenka ir kone leisgyvės sugaunamos tinklais ar bangų paplautos išmetamos į krantą. Tokios suvargusios žuvys dažniausiai pakliūva į žvejų tinklus, o tuo pačiu ir į mokslininkų akiratį. Taigi ir poilsiautojams, besimėgaujantiems jūros teikiamais malonumais, nerimauti dėl šių stambių žuvų galimo pavojaus - nėra pagrindo.
Durklažuvės (lot. Xiphias gladius Linnaeus) – stambios žuvys su ilgais aštriais žiomenimis, o viršutinis žiomuo - durklo formos. Kūnas verpstės formos, suaugusių žuvų - be žvynų. Gali užaugti iki 4,9 m ilgio, tačiau vidutiniškai siekia apie 2-3 metrus. Svoris dažniausiai – 60-150 kg. Stambiausias individas, sužvejotas prie Čilės krantų, svėrė net 537 kg. Greitos, toli migruojančios žuvys. Gali plaukti 130 km/h greičiu. Gyvena pavieniui, tačiau neršto bei mitybinių migracijų metu gali koncentruotis į didesnius būrius. Sekioja paskui žuvų (sardinių, skumbrių, vėjažuvių ir kt.), kuriomis maitinasi, tuntus. Laikosi tiek paviršiuje, tiek gelmėse iki 600 m, todėl jų maiste pasitaiko ir giliavandenių žuvų bei kalmarų. (Repečka R., Bukelskis E., Kesminas V. Lietuvos žuvys. Baltijos jūros žuvys. Vilnius, 1998, p. 83).
Parengė Jolita GEDŽIUVIENĖ
Šį rudenį, jau antrą kartą Kuršių nerijoje randamos į krantą išmestos durklažuvių liekanos. Pirmąją rado žvejai rugsėjo 1 d., Juodkrantėje, ties mažąja gelbėjimo stotimi. Žuvies kūno ilgis siekė virš 2 metrų. Galva rasta atskirai, nutolusi apie 20 metrų nuo kūno, be durklo. Antrąją rado rugsėjo 30 d. netoli Pervalkos, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos vedėja Ligita Pareigienė. Šios durklažuvės ilgis taip pat siekė apie du metrus. Tačiau šios - kūnas nuvalgytas, bet išlikęs durklas.
Durklažuvė išmesta į Baltijos jūros krantą - nėra sensacija, tačiau tai nėra ir įprastas reiškinys. Durklažuvės Baltijos pajūryje - retas atvejis, nes ši žuvis paplitusi Atlanto vandenyno tropikų ir subtropikų vandenyse. Kol kas ir mokslininkams yra mįslė, kodėl šios egzotinės žuvys užplaukia į Baltijos jūrą, kur nei temperatūra, nei druskingumas nėra palankūs jų gyvenimui ir dauginimuisi. O prielaidų esama įvairių.
Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto doktorantas Egidijus Bacevičius jau daugiau nei gerą dešimtmetį tiria su durklažuvėmis Baltijos jūroje užfiksuotus faktus, t. y. seka ir fiksuoja durklažuvių sugavimų atvejus. Dar 2002 metais publikuotame jo straipsnyje teigiama, kad atsakymo apie durklažuves Baltijos jūroje reikėtų ieškoti žuvų mitybinėse migracijose, kai jų keliai kartu su šiltais Golfo srovės vandenimis nusidriekia į Atlanto vandenyno šiaurę, pasiekia Islandijos ir Švedijos krantus. Dalis šių subtropikų žuvų per Kategato ir Skagerako sąsiaurius audrų nubloškiama į Baltijos jūrą. Taigi, Baltijos jūroje jos yra retos viešnios.
Straipsnio „Durklažuvės Lietuvos pajūryje“ autorius E. Bacevičius teigia, kad ekstremaliomis Baltijos sąlygomis durklažuvės nesimaitina. Ilgainiui jos išsenka ir kone leisgyvės sugaunamos tinklais ar bangų paplautos išmetamos į krantą. Tokios suvargusios žuvys dažniausiai pakliūva į žvejų tinklus, o tuo pačiu ir į mokslininkų akiratį. Taigi ir poilsiautojams, besimėgaujantiems jūros teikiamais malonumais, nerimauti dėl šių stambių žuvų galimo pavojaus - nėra pagrindo.
Durklažuvės (lot. Xiphias gladius Linnaeus) – stambios žuvys su ilgais aštriais žiomenimis, o viršutinis žiomuo - durklo formos. Kūnas verpstės formos, suaugusių žuvų - be žvynų. Gali užaugti iki 4,9 m ilgio, tačiau vidutiniškai siekia apie 2-3 metrus. Svoris dažniausiai – 60-150 kg. Stambiausias individas, sužvejotas prie Čilės krantų, svėrė net 537 kg. Greitos, toli migruojančios žuvys. Gali plaukti 130 km/h greičiu. Gyvena pavieniui, tačiau neršto bei mitybinių migracijų metu gali koncentruotis į didesnius būrius. Sekioja paskui žuvų (sardinių, skumbrių, vėjažuvių ir kt.), kuriomis maitinasi, tuntus. Laikosi tiek paviršiuje, tiek gelmėse iki 600 m, todėl jų maiste pasitaiko ir giliavandenių žuvų bei kalmarų. (Repečka R., Bukelskis E., Kesminas V. Lietuvos žuvys. Baltijos jūros žuvys. Vilnius, 1998, p. 83).
Parengė Jolita GEDŽIUVIENĖ
Naujos ekspozicijos simbolis - balinis vėžlys
Duris atvėrė nauja Metelių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija „Ką pasakytų ežerai“. Pagrindinė tema atskleidžiama ekspozicijos turinyje – per tekstus, filmus, eksponatus, suslapstytus įdomiuose balduose – „pušų kamienuose“. Pristatant išskirtines Metelių regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes, supažindinama ir su rečiausiu Lietuvoje gyvūnu - baliniu vėžliu.
Metelių regioniniame parke kaip perlai žėri trys didžiausi pietų Lietuvos ežerai: Dusia, Metelys ir Obelija. Čia visuomet gausu lankytojų. Šalia Dusios ežero, miško apsuptyje, įsikūręs lankytojų centras su skaidriomis stiklo sienomis. Šio pastato ypatybės „padiktavo” ir naujos ekspozicijos idėją - pušų vertikales, kurios tarsi atkartoja gamtos ritmą, susilieja su aplink augančiu pušynu.
Lankytojai, mėgstantys paukščius, turės galimybę juos stebėti profesionalia optine įranga tiesiog pro langą. Ekspozicijoje visiems bus įdomu daugiau sužinoti apie retuosius balinius vėžlius, kurie gyvena pietiniame parko pakraštyje, Juodabalės herpetologiniame draustinyje. Vietiniai gyventojai juos dar vadina „geležinėmis varlėmis“.
Balinį vėžlį, kaip ekspozicijos leitmotyvą, pasirinko interjerą projektavusi dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė. Kitas įdomus jos sprendimas - baldai „pušų kamienai”, kurie tampa nuotaikos ir įspūdžio kūrėjais, pratęsia už lango augantį pušyną. O kartu šie baldai – interaktyvūs informacijos nešėjai, čia įrengti kompiuteriniai terminalai.
Kitas unikalus baldas - „siena - žemėlapis“, kuris sukasi aplink savo ašį, kad uždarytų arba atvertų konferencijų salę su stalais - galvosūkiais. Ekspozicija išlaiko pastato skaidrumą, lengvumą ir vertikalų bei horizontalų ritmą. Interjeras buvo projektuojamas taip, kad žmogui atrodytų, tarsi jis būtų ant ežero kranto tarp pušų.
Lankytojų centro ekspozicijos tikslas – sudominti ir suteikti daugiau žinių apie Metelių regioninio parko kraštovaizdį, augaliją ir gyvūniją, saugomus objektus, kad parko lankytojas vėliau galėtų savarankiškai keliauti ir pats atrasti šio krašto gamtos lobius.
Diana Rakauskaitė
4.4_2 nuotr. Lankytojų centro ekspozicija
4.4_3 nuotr. Metelių RP lankytojų centras
Duris atvėrė nauja Metelių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija „Ką pasakytų ežerai“. Pagrindinė tema atskleidžiama ekspozicijos turinyje – per tekstus, filmus, eksponatus, suslapstytus įdomiuose balduose – „pušų kamienuose“. Pristatant išskirtines Metelių regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes, supažindinama ir su rečiausiu Lietuvoje gyvūnu - baliniu vėžliu.
Metelių regioniniame parke kaip perlai žėri trys didžiausi pietų Lietuvos ežerai: Dusia, Metelys ir Obelija. Čia visuomet gausu lankytojų. Šalia Dusios ežero, miško apsuptyje, įsikūręs lankytojų centras su skaidriomis stiklo sienomis. Šio pastato ypatybės „padiktavo” ir naujos ekspozicijos idėją - pušų vertikales, kurios tarsi atkartoja gamtos ritmą, susilieja su aplink augančiu pušynu.
Lankytojai, mėgstantys paukščius, turės galimybę juos stebėti profesionalia optine įranga tiesiog pro langą. Ekspozicijoje visiems bus įdomu daugiau sužinoti apie retuosius balinius vėžlius, kurie gyvena pietiniame parko pakraštyje, Juodabalės herpetologiniame draustinyje. Vietiniai gyventojai juos dar vadina „geležinėmis varlėmis“.
Balinį vėžlį, kaip ekspozicijos leitmotyvą, pasirinko interjerą projektavusi dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė. Kitas įdomus jos sprendimas - baldai „pušų kamienai”, kurie tampa nuotaikos ir įspūdžio kūrėjais, pratęsia už lango augantį pušyną. O kartu šie baldai – interaktyvūs informacijos nešėjai, čia įrengti kompiuteriniai terminalai.
Kitas unikalus baldas - „siena - žemėlapis“, kuris sukasi aplink savo ašį, kad uždarytų arba atvertų konferencijų salę su stalais - galvosūkiais. Ekspozicija išlaiko pastato skaidrumą, lengvumą ir vertikalų bei horizontalų ritmą. Interjeras buvo projektuojamas taip, kad žmogui atrodytų, tarsi jis būtų ant ežero kranto tarp pušų.
Lankytojų centro ekspozicijos tikslas – sudominti ir suteikti daugiau žinių apie Metelių regioninio parko kraštovaizdį, augaliją ir gyvūniją, saugomus objektus, kad parko lankytojas vėliau galėtų savarankiškai keliauti ir pats atrasti šio krašto gamtos lobius.
Diana Rakauskaitė
4.4_2 nuotr. Lankytojų centro ekspozicija
4.4_3 nuotr. Metelių RP lankytojų centras
Tema
Kai į gamtą einama su... kepure ir kirviu
Žurnale „Naujoji sodyba“ literatūros mokslininkas, politikas, Prezidento Antano Smetonos asmeninis sekretorius, monografijos apie lietuvių literatūros klasiką, visuomenės veikėją, „Lietuvai pagražinti draugijos“ įkūrėją Juozą Tumą-Vaižgantą rašė: „Gražios gamtos aplinkoje išaugęs aukštaitis Vaižgantas giliai ir subtiliai jautė gamtos grožį ir visą savo gyvenimą buvo ištikimas gamtos bičiulis. Jam gamta buvo pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią įžengiama basomis kojomis ir be kepurės...“
Vaižgantas ne kartą spaudos puslapiuose ir netgi pamokslų metu Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje (o taip pat lankydamasis ir kitose šalies bažnyčiose) kvietė visus saugoti ir globoti gamtą, naujais želdiniais puošti Tėviškę, griežtai pasisakydavo prieš tuos, kurie laužydavo medelius, su kirviu negailestingai mosuodavo miškuose. Tiesa, tuomet, Vaižganto laikais, niekas taip neniokodavo, iki plyno kirtimo nekirto miškų ir girių, neteršė gamtos, kaip yra daroma dabar.
Jeigu kunigas, rašytojas ir didis gamtos bičiulis būtų gyvas dabar, ne vienas tautietis iš jo lūpų išgirstų smarkesnį žodį, ne vienam tektų gerokai paraudonuoti dėl savo poelgių...
Nelabai gražių komplimentų susilauktų ir Aukštaitijos krašto žmonės, ypač valdininkai, kuriems turėtų rūpėti gamtosauginiai reikalai, gražios, tvarkingos aplinkos kūrimo, želdinių puoselėjimo klausimai ir kurie į tuos svarbius reikalus dar pažiūri „pro pirštus“. Tiesiog liūdnoka darosi matant tarsi grybus po lietaus dygstančias neišvaizdžias „metalines dėžes“, kurias vadiname prekybos centrais. Ne viename mieste buvo pristatyta tokių negražių, neišvaizdžių, tiesiog kraštovaizdį darkančių pastatų gana daug. Tų „dėžių“ statybai „palaiminimą“ architektai duoda labai lengvai, mat prekybinių „monstrų“ savininkai vis ką nors pažada. Žinia, savivaldybių biudžetai skurdūs, išgyventi sunku, tad verslininkų parama visuomet reikalinga. Argi priešinsiesi neišvaizdžių skardinių „dėžių“ statybai, jei verslo žmonės pažada pastatyti naują autobusų stotį, bažnyčią, įrengti vaikų žaidimo aikštelę, sutvarkyti kokią gatvę ar sankryžą, dar kuo nors pamalonina. Tokie didesni ar mažesni pastatai išauga, o šalia jų - tuščia , nyku, nėra jokios žalumos. Netgi ir seniau augę toje vietoje medžiai be jokio gailesčio išpjaunami ar taip apgenimi, apipjaustomi, kad jie būna tiesiog pasmerkti lėtai mirčiai.
Štai, Utenoje prieš keletą metų geranoriškai leista senosios autobusų stoties vietoje miesto centre pastatyti milžinišką „Senukų“ prekybos centrą. Už tai prekybos firmos atstovai uteniškiams ir jų svečiams dovanojo naują stoties pastatą. Senoji stotis buvo mūrinė, neišvaizdi, senokai nemačiusi rimtesnio remonto. Bet šalia buvo didžiulė aikštė autobusams, aplink augo gražūs beržai, kitokie medžiai. Netoli senosios stoties labai greitai iškilo naujosios stoties pastatas. Kur neiškils, jei tas statinys iš stiklo ir aliuminio - įprasta „metalinė dėžė“. Senas, neišvaizdus stoties pastatas buvo iškeistas į panašų neišvaizdų, tiktai šiuolaikišką statinį. Aikštė prie naujosios stoties visai nedidelė, didesnių gabaritų autobusams net sunku į ją įvažiuoti, nepatogu sukiotis. Prie naujosios stoties - nei gėlynų, nei medelių. Negana to, visai prie pat perono šliejasi „Senukų“ prekybos centro aklina metalinė siena.
Statant šį centrą, buvo išpjauta nemažai aukštaūgių beržų bei kitokių medžių, augusių senosios autobusų stoties teritorijoje. Išpjauta be jokio pasigailėjimo, nes reikėjo prekybininkams kuo didesnio ploto prekybos centrui. Nei projektuotojams, nei leidimus statyti derinantiems įvairių sričių pareigūnams nekilo mintis naują statinį suprojektuoti taip, kad išliktų nors keli medžiai. Arba bent jau galima buvo palikti anksčiau augusius želdinius ten, kur šalia „Senukų“ buvo įrengta nemaža mašinų stovėjimo aikštelė. Bent jau galima buvo palikti tuščios vietos medelių sodinimui, gėlynų įrengimui. Betgi ne - viską užklojo asfalto danga arba betono plytelės. Netgi ir tolėliau nuo šio prekybos centro esančioje pagrindinėje Utenos gatvėje gerokai suvaržyta medžių augimo laisvė. Savo akimis regėjau, kaip J. Basanavičiaus gatvėje, senamiestyje, netoli „Senukų“ prekybos centro keli darbininkai vieną gražią rugpjūčio dieną „tvarkė“ šaligatvių teritorijoje augančius beržus. Aplinkui juos buvo iškasta nemažas plotas žemių, šaknys gerokai apkapotos, apdaužytos. Taip buvo ruošiamasi apie medžių kamienus iškloti betonines šaligatvio plokštes ar trinkeles. Ar gali medžiai laisvai augti, žaliuoti, kai jų apkapotas, apdaužytas šaknis slegia ne minkšta žemė, bet betono plokštės, ar pažeistos kirviais, kastuvais medžių šaknys atsigaus, ar nepradės vysti, ir dėl to liepos palengva numirs?
Panašių reginių galima matyti ne tiktai Utenoje, bet ir kituose miestuose. Dar visa laimė, kad Utenoje pastaruoju metu buvo labai gražiai sutvarkyti miesto parkai, tapę jaukiomis poilsio zonomis, pradėta gražiai tvarkyti Dauniškio ežero pakrantė, daugelyje vietų įrengti gėlynai. Gėlynais išpuoštų, rūpestingai tvarkomų poilsio zonų, akį traukiančių, viliojančių turistus kampelių galima pamatyti Anykščiuose, Molėtuose, Kupiškyje ir kitur. Pastaruoju metu, įgyvendinus europinį projektą, buvo sutvarkytas kairysis Šventosios krantas Anykščiuose. Įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai traukte traukia anykštėnus bei miesto svečius.
Tačiau ne vienas mūsų laikraščio skaitytojas šių eilučių autoriui piktinosi dėl to, kad miestų komunalininkams dar lengva ranka išduodami leidimai kirsti gatvėse medžius ar juos genėti. Kai kur gatvėse iškertamos gražiausios liepos, išlakios tuopos, išvaizdūs skroblai, klevai. Medžių būta sveikut sveikutėlių, jie nekėlė jokios grėsmės nei praeiviams, nei pravažiuojančioms transporto priemonėms. Jeigu medžių nenupjovė miesto darkytojų, atsiprašau, tvarkytojų pjūklai, tai bent jau šakas gerokai apgenėjo. Skaudu būna žiūrėti į tokį vaizdą: medžių net viršūnės nupjautos, didžiausios niekam netrukdančios šakos nurėžtos. Ir švyti tos medžių žaizdos, iš tolo akį veria, apie negailestingumą augmenijai byloja. Anksčiau dar nupjovus medžių šakas tos vietos būdavo patepamos dažais ar kokia kitokia medžiaga, taip žaizdos gydavo greičiau. Dabar niekas tokiam reikalui laiko negaišta. Medį apipjovė, kamieną apnuogino ir paliko likimo valiai. Gal jis dar atsigaus, žaliuos, o gal ir numirs...
Egzistuoja tokia nerašyta, o gal kai kur ir rašyta, taisyklė, kad, nupjovus vieną suaugusį medį, reikia vietoje jo pasodinti kelis jaunus medelius. Deja, deja, jauni medeliai sodinami retai ir negausiai, o ir tiems patiems ilgai nelemta augti. Tai chuliganai, tai vėjai juos išlaužo. Pasodinus medelius, ne visuomet pasirūpinama juos palaistyti, pririšti prie kuoliukų, pasidomėti, kaip jie auga, ar pakankama medelių priežiūra. Kartais medeliai sodinami chaotiškai, kur pakliuvo ir kaip pakliuvo, nepagalvojant apie ateitį, apie tai, kad iš jaunų medelių išaugs dideli medžiai. Štai, Svėdasuose neseniai buvo renovuoti kultūros namai, sutvarkyta šio pastato aplinka. Renovacijos darbus atlikę statybininkai šalia jau esančios išlakių liepų alėjos pasodino eilę jaunų liepaičių. Rūpestingai pasodino, pritvirtino prie kuoliukų. Liepaitės prigijo, auga. Betgi į šiuos medelius praeiviai žvelgia ir su gailesčiu, ir su nusistebėjimu. Mat, liepaitės susodintos labai tankiai. Po metų kitų jos lies viena kitą šakomis, trukdys augti, skurs. Nejaugi projektuotojai, rengę objekto renovacijos ir aplinkos tvarkymo projektą, nepagalvojo apie tai, kad medeliai augs ir toks jų tankumynas ateityje pridarys rūpesčių.
Miesteliuose, miestuose tai vienur, tai kitur galima pamatyti medžių gojelius, nedidelių miškelių masyvus. Betgi dar daug kur jie paversti šiukšlynais, tualetais, girtuoklių sambūrių vietomis.
Verta būtų iš visaginiečių pasimokyti, kaip statyti pastatus, išsaugant kuo daugiau medžių. Statant atomininkų „sostinę“ Visaginą (tuomet jis dar vadinosi Sniečkumi), daugiabučiai namai, parduotuvės bei kiti statiniai iškilo taip, kad išliko dauguma augusių šalia medžių. O juk tuomet buvo gūdus sovietmetis ir į gamtosaugą, želdinių išsaugojimą nebuvo kreipiama perdaug dėmesio...
Utenos krašte tradiciškai vyksta tarptautinis automobilių ralis. Nesu tokio renginio „fanas“, ralio nestebiu. Tačiau vieną kartą turėjau progos regėti ralio atidarymo iškilmes. Iškilmingų varžybų pradžia buvo prie Utenos kultūros centro – aikštė ta proga iškilmingai papuošta, vietas tuoj pat užėmė prekeiviai. Nieko keisto - sporto ir kultūros renginiai toje vietoje sutraukia daugybę dalyvių ir žiūrovų, neįmanoma išsiversti be vaisvandenių, alučio, saldumynų ir kitokių gėrybių. Tačiau be galo stebino tai, kad prekeivių palapinių, paviljonų, kultūros centro pastato papuošimui buvo panaudoti liauni berželiai. Jų buvo prikirsta kelios dešimtys ir prikaišiota į specialius metalinius stovus. Buvo akivaizdu, kad taip „puošiamasi“ čia gana dažnai - juk net specialūs stovai iš vamzdžių padaryti. Tik nukirsk plonus berželius ir kišk jų kamienus į tuos stovus, nešiok tokius „papuošimus“ po visą aikštę. Savo akimis mačiau, kaip pora darbininkų storesnius beržus tokiuose stovuose nešė prie laiptų, vedančių į kultūros centro pastatą. Keistokas uteniškių požiūris į želdinius. Ar ne geriau būtų, tarkime, paruošti po „gabalą“ žemės ir ten pasodinti tikrus berželius? Rūpestingai prižiūrimi, puoselėjami medeliai augtų greitai ir jau neužilgo jais galima būtų gėrėtis. Beržai puoštų aplinką, džiugintų akį ir nereikėtų kiekviena proga miškuose kirsti medelių, kurie po renginių atsiduria ne kur kitur, o tik sąvartyne. O kuriems galams reikalinga kirsti vargšus berželius ir jais puošti prekyvietes? Ar jau panašių renginių organizatorių galvose visai nebėra smegenėlių ir nebekyla jokių minčių? Juk galima, jeigu taip norima pasipuikuoti, pasireklamuoti, atkreipti į save dėmesį, prie kioskų kioskelių pastatyti dailių staliukų, suolelių, medinių skulptūrų, visokių meninių akcentų, reklaminių skydų su taikliais, šmaikščiais užrašais, gyvų ar dirbtinių gėlių vazonų, įrengti gražias tvoreles ir t.t. Prigalvoti galima būtų visko ir panašioms mugėms tokie dalykai, netgi kičas, visai pritiktų. Kuo čia dėti berželiai? Gal tuo norima įrodyti, kaip pas mus gražu, žalia, kaip berželiai puošia aplinką?
Jau ne vieną dešimtmetį artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems Metams tradiciškai visur puošiamos eglės ir eglutės. Savaitę kitą tos žaisliukais papuoštos žaliaskarės padžiugina ir tuo viskas baigiasi. Eglės nupuošiamos ir išmetamos. Gerai dar, jei kai kuriuose miestuose puoselėjama tradicija nupuoštas eglutes sunešti į vieną vietą, iš kur jos išvežamos į katilines ir sudeginamos arba nuvežamos atgal į miškus. Tokiu būdu bent jau vaikai, tokiu būdu atsisveikindami su kalėdinėmis eglutėmis, išreiškia žaliaskarėms pagarbą. Bet dažniausiai tos nupuoštos, jau niekam nebereikalingos eglutės savaičių savaitėmis mėtosi prie šiukšlių konteinerių, daugiabučių ir individualių namų kiemuose ir kitur. Visoje Lietuvoje prieš šventes nuperkama tūkstančiai eglučių, kurias pardavimui iš retinamų eglynų plotų paruošia miškininkai ir privačių miškų savininkai. O kiek dar eglučių nukertama miškuose savavališkai, kertant be jokio gailesčio, be tvarkos, kur pakliuvo, padarant didžiulę žalą miškams, gamtai? Miestų ir miestelių aikštėse tapo madinga puošti didžiules egles. Kuo aukštesnes, išlakesnes, gražesnes. Jas atveža miškininkai, taipogi dovanoja privačių namų savininkai, kurių kiemuose tos žaliaskarės pradeda „trukdyti“: būna pasodintos per arti pastatų, užstoja šviesą gėlėms ir daržovėms, ardo šaknimis namo pamatus ir t.t.
Kai logiškai pamąstai, tai galima lengvai surasti išeitį, kad kasmet nereikėtų rūpintis vis nauja kalėdine egle, kad nereikėtų miškuose ar sodybose medžiams atimti gyvybės. Galima juk sėkmingai papuošti ir augančias, žaliuojančias miestų ir miestelių aikštėse, skveruose egles. Be abejo, tokių visur galima surasti. O jei tokių šiuo metu nėra, galima pasodinti. Eglės auga greitai, po kelių metų, žiūrėk, ją jau ir galima būtų pradėti puošti. Argi būtinai lauke reikia puošti didžiulę eglę, argi negalima papuošti ir nedidelės eglutės? Tai kažkokia nesveika mada. Būtinai reikia kasmet puošti kuo didesnę, kuo aukštesnę eglę ir būtinai reikia ją nukirsti, atvežti, pastatyti, kad savaitę kitą ji stovėtų žaislais, girliandomis papuošta, o paskui be jokio gailesčio išmesta...
Aukštaitijos krašto milžinas, savo Tėvynės patriotas Vaižgantas su didele pagarba žvelgė į gamtą ir į šią Kūrėjo šventyklą kvietė eiti basomis kojomis ir be kepurės. Kad žmonės galėtų nulenkti savo galvas prieš jos didenybę Gamtą.
O kaip mes einame į gamtos namus? Ar ne purvinais batais, su kirviu, be jokios pagarbos, meilės ir gailesčio? Susimąstykime!
Vytautas BAGDONAS
Žurnale „Naujoji sodyba“ literatūros mokslininkas, politikas, Prezidento Antano Smetonos asmeninis sekretorius, monografijos apie lietuvių literatūros klasiką, visuomenės veikėją, „Lietuvai pagražinti draugijos“ įkūrėją Juozą Tumą-Vaižgantą rašė: „Gražios gamtos aplinkoje išaugęs aukštaitis Vaižgantas giliai ir subtiliai jautė gamtos grožį ir visą savo gyvenimą buvo ištikimas gamtos bičiulis. Jam gamta buvo pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią įžengiama basomis kojomis ir be kepurės...“
Vaižgantas ne kartą spaudos puslapiuose ir netgi pamokslų metu Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje (o taip pat lankydamasis ir kitose šalies bažnyčiose) kvietė visus saugoti ir globoti gamtą, naujais želdiniais puošti Tėviškę, griežtai pasisakydavo prieš tuos, kurie laužydavo medelius, su kirviu negailestingai mosuodavo miškuose. Tiesa, tuomet, Vaižganto laikais, niekas taip neniokodavo, iki plyno kirtimo nekirto miškų ir girių, neteršė gamtos, kaip yra daroma dabar.
Jeigu kunigas, rašytojas ir didis gamtos bičiulis būtų gyvas dabar, ne vienas tautietis iš jo lūpų išgirstų smarkesnį žodį, ne vienam tektų gerokai paraudonuoti dėl savo poelgių...
Nelabai gražių komplimentų susilauktų ir Aukštaitijos krašto žmonės, ypač valdininkai, kuriems turėtų rūpėti gamtosauginiai reikalai, gražios, tvarkingos aplinkos kūrimo, želdinių puoselėjimo klausimai ir kurie į tuos svarbius reikalus dar pažiūri „pro pirštus“. Tiesiog liūdnoka darosi matant tarsi grybus po lietaus dygstančias neišvaizdžias „metalines dėžes“, kurias vadiname prekybos centrais. Ne viename mieste buvo pristatyta tokių negražių, neišvaizdžių, tiesiog kraštovaizdį darkančių pastatų gana daug. Tų „dėžių“ statybai „palaiminimą“ architektai duoda labai lengvai, mat prekybinių „monstrų“ savininkai vis ką nors pažada. Žinia, savivaldybių biudžetai skurdūs, išgyventi sunku, tad verslininkų parama visuomet reikalinga. Argi priešinsiesi neišvaizdžių skardinių „dėžių“ statybai, jei verslo žmonės pažada pastatyti naują autobusų stotį, bažnyčią, įrengti vaikų žaidimo aikštelę, sutvarkyti kokią gatvę ar sankryžą, dar kuo nors pamalonina. Tokie didesni ar mažesni pastatai išauga, o šalia jų - tuščia , nyku, nėra jokios žalumos. Netgi ir seniau augę toje vietoje medžiai be jokio gailesčio išpjaunami ar taip apgenimi, apipjaustomi, kad jie būna tiesiog pasmerkti lėtai mirčiai.
Štai, Utenoje prieš keletą metų geranoriškai leista senosios autobusų stoties vietoje miesto centre pastatyti milžinišką „Senukų“ prekybos centrą. Už tai prekybos firmos atstovai uteniškiams ir jų svečiams dovanojo naują stoties pastatą. Senoji stotis buvo mūrinė, neišvaizdi, senokai nemačiusi rimtesnio remonto. Bet šalia buvo didžiulė aikštė autobusams, aplink augo gražūs beržai, kitokie medžiai. Netoli senosios stoties labai greitai iškilo naujosios stoties pastatas. Kur neiškils, jei tas statinys iš stiklo ir aliuminio - įprasta „metalinė dėžė“. Senas, neišvaizdus stoties pastatas buvo iškeistas į panašų neišvaizdų, tiktai šiuolaikišką statinį. Aikštė prie naujosios stoties visai nedidelė, didesnių gabaritų autobusams net sunku į ją įvažiuoti, nepatogu sukiotis. Prie naujosios stoties - nei gėlynų, nei medelių. Negana to, visai prie pat perono šliejasi „Senukų“ prekybos centro aklina metalinė siena.
Statant šį centrą, buvo išpjauta nemažai aukštaūgių beržų bei kitokių medžių, augusių senosios autobusų stoties teritorijoje. Išpjauta be jokio pasigailėjimo, nes reikėjo prekybininkams kuo didesnio ploto prekybos centrui. Nei projektuotojams, nei leidimus statyti derinantiems įvairių sričių pareigūnams nekilo mintis naują statinį suprojektuoti taip, kad išliktų nors keli medžiai. Arba bent jau galima buvo palikti anksčiau augusius želdinius ten, kur šalia „Senukų“ buvo įrengta nemaža mašinų stovėjimo aikštelė. Bent jau galima buvo palikti tuščios vietos medelių sodinimui, gėlynų įrengimui. Betgi ne - viską užklojo asfalto danga arba betono plytelės. Netgi ir tolėliau nuo šio prekybos centro esančioje pagrindinėje Utenos gatvėje gerokai suvaržyta medžių augimo laisvė. Savo akimis regėjau, kaip J. Basanavičiaus gatvėje, senamiestyje, netoli „Senukų“ prekybos centro keli darbininkai vieną gražią rugpjūčio dieną „tvarkė“ šaligatvių teritorijoje augančius beržus. Aplinkui juos buvo iškasta nemažas plotas žemių, šaknys gerokai apkapotos, apdaužytos. Taip buvo ruošiamasi apie medžių kamienus iškloti betonines šaligatvio plokštes ar trinkeles. Ar gali medžiai laisvai augti, žaliuoti, kai jų apkapotas, apdaužytas šaknis slegia ne minkšta žemė, bet betono plokštės, ar pažeistos kirviais, kastuvais medžių šaknys atsigaus, ar nepradės vysti, ir dėl to liepos palengva numirs?
Panašių reginių galima matyti ne tiktai Utenoje, bet ir kituose miestuose. Dar visa laimė, kad Utenoje pastaruoju metu buvo labai gražiai sutvarkyti miesto parkai, tapę jaukiomis poilsio zonomis, pradėta gražiai tvarkyti Dauniškio ežero pakrantė, daugelyje vietų įrengti gėlynai. Gėlynais išpuoštų, rūpestingai tvarkomų poilsio zonų, akį traukiančių, viliojančių turistus kampelių galima pamatyti Anykščiuose, Molėtuose, Kupiškyje ir kitur. Pastaruoju metu, įgyvendinus europinį projektą, buvo sutvarkytas kairysis Šventosios krantas Anykščiuose. Įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai traukte traukia anykštėnus bei miesto svečius.
Tačiau ne vienas mūsų laikraščio skaitytojas šių eilučių autoriui piktinosi dėl to, kad miestų komunalininkams dar lengva ranka išduodami leidimai kirsti gatvėse medžius ar juos genėti. Kai kur gatvėse iškertamos gražiausios liepos, išlakios tuopos, išvaizdūs skroblai, klevai. Medžių būta sveikut sveikutėlių, jie nekėlė jokios grėsmės nei praeiviams, nei pravažiuojančioms transporto priemonėms. Jeigu medžių nenupjovė miesto darkytojų, atsiprašau, tvarkytojų pjūklai, tai bent jau šakas gerokai apgenėjo. Skaudu būna žiūrėti į tokį vaizdą: medžių net viršūnės nupjautos, didžiausios niekam netrukdančios šakos nurėžtos. Ir švyti tos medžių žaizdos, iš tolo akį veria, apie negailestingumą augmenijai byloja. Anksčiau dar nupjovus medžių šakas tos vietos būdavo patepamos dažais ar kokia kitokia medžiaga, taip žaizdos gydavo greičiau. Dabar niekas tokiam reikalui laiko negaišta. Medį apipjovė, kamieną apnuogino ir paliko likimo valiai. Gal jis dar atsigaus, žaliuos, o gal ir numirs...
Egzistuoja tokia nerašyta, o gal kai kur ir rašyta, taisyklė, kad, nupjovus vieną suaugusį medį, reikia vietoje jo pasodinti kelis jaunus medelius. Deja, deja, jauni medeliai sodinami retai ir negausiai, o ir tiems patiems ilgai nelemta augti. Tai chuliganai, tai vėjai juos išlaužo. Pasodinus medelius, ne visuomet pasirūpinama juos palaistyti, pririšti prie kuoliukų, pasidomėti, kaip jie auga, ar pakankama medelių priežiūra. Kartais medeliai sodinami chaotiškai, kur pakliuvo ir kaip pakliuvo, nepagalvojant apie ateitį, apie tai, kad iš jaunų medelių išaugs dideli medžiai. Štai, Svėdasuose neseniai buvo renovuoti kultūros namai, sutvarkyta šio pastato aplinka. Renovacijos darbus atlikę statybininkai šalia jau esančios išlakių liepų alėjos pasodino eilę jaunų liepaičių. Rūpestingai pasodino, pritvirtino prie kuoliukų. Liepaitės prigijo, auga. Betgi į šiuos medelius praeiviai žvelgia ir su gailesčiu, ir su nusistebėjimu. Mat, liepaitės susodintos labai tankiai. Po metų kitų jos lies viena kitą šakomis, trukdys augti, skurs. Nejaugi projektuotojai, rengę objekto renovacijos ir aplinkos tvarkymo projektą, nepagalvojo apie tai, kad medeliai augs ir toks jų tankumynas ateityje pridarys rūpesčių.
Miesteliuose, miestuose tai vienur, tai kitur galima pamatyti medžių gojelius, nedidelių miškelių masyvus. Betgi dar daug kur jie paversti šiukšlynais, tualetais, girtuoklių sambūrių vietomis.
Verta būtų iš visaginiečių pasimokyti, kaip statyti pastatus, išsaugant kuo daugiau medžių. Statant atomininkų „sostinę“ Visaginą (tuomet jis dar vadinosi Sniečkumi), daugiabučiai namai, parduotuvės bei kiti statiniai iškilo taip, kad išliko dauguma augusių šalia medžių. O juk tuomet buvo gūdus sovietmetis ir į gamtosaugą, želdinių išsaugojimą nebuvo kreipiama perdaug dėmesio...
Utenos krašte tradiciškai vyksta tarptautinis automobilių ralis. Nesu tokio renginio „fanas“, ralio nestebiu. Tačiau vieną kartą turėjau progos regėti ralio atidarymo iškilmes. Iškilmingų varžybų pradžia buvo prie Utenos kultūros centro – aikštė ta proga iškilmingai papuošta, vietas tuoj pat užėmė prekeiviai. Nieko keisto - sporto ir kultūros renginiai toje vietoje sutraukia daugybę dalyvių ir žiūrovų, neįmanoma išsiversti be vaisvandenių, alučio, saldumynų ir kitokių gėrybių. Tačiau be galo stebino tai, kad prekeivių palapinių, paviljonų, kultūros centro pastato papuošimui buvo panaudoti liauni berželiai. Jų buvo prikirsta kelios dešimtys ir prikaišiota į specialius metalinius stovus. Buvo akivaizdu, kad taip „puošiamasi“ čia gana dažnai - juk net specialūs stovai iš vamzdžių padaryti. Tik nukirsk plonus berželius ir kišk jų kamienus į tuos stovus, nešiok tokius „papuošimus“ po visą aikštę. Savo akimis mačiau, kaip pora darbininkų storesnius beržus tokiuose stovuose nešė prie laiptų, vedančių į kultūros centro pastatą. Keistokas uteniškių požiūris į želdinius. Ar ne geriau būtų, tarkime, paruošti po „gabalą“ žemės ir ten pasodinti tikrus berželius? Rūpestingai prižiūrimi, puoselėjami medeliai augtų greitai ir jau neužilgo jais galima būtų gėrėtis. Beržai puoštų aplinką, džiugintų akį ir nereikėtų kiekviena proga miškuose kirsti medelių, kurie po renginių atsiduria ne kur kitur, o tik sąvartyne. O kuriems galams reikalinga kirsti vargšus berželius ir jais puošti prekyvietes? Ar jau panašių renginių organizatorių galvose visai nebėra smegenėlių ir nebekyla jokių minčių? Juk galima, jeigu taip norima pasipuikuoti, pasireklamuoti, atkreipti į save dėmesį, prie kioskų kioskelių pastatyti dailių staliukų, suolelių, medinių skulptūrų, visokių meninių akcentų, reklaminių skydų su taikliais, šmaikščiais užrašais, gyvų ar dirbtinių gėlių vazonų, įrengti gražias tvoreles ir t.t. Prigalvoti galima būtų visko ir panašioms mugėms tokie dalykai, netgi kičas, visai pritiktų. Kuo čia dėti berželiai? Gal tuo norima įrodyti, kaip pas mus gražu, žalia, kaip berželiai puošia aplinką?
Jau ne vieną dešimtmetį artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems Metams tradiciškai visur puošiamos eglės ir eglutės. Savaitę kitą tos žaisliukais papuoštos žaliaskarės padžiugina ir tuo viskas baigiasi. Eglės nupuošiamos ir išmetamos. Gerai dar, jei kai kuriuose miestuose puoselėjama tradicija nupuoštas eglutes sunešti į vieną vietą, iš kur jos išvežamos į katilines ir sudeginamos arba nuvežamos atgal į miškus. Tokiu būdu bent jau vaikai, tokiu būdu atsisveikindami su kalėdinėmis eglutėmis, išreiškia žaliaskarėms pagarbą. Bet dažniausiai tos nupuoštos, jau niekam nebereikalingos eglutės savaičių savaitėmis mėtosi prie šiukšlių konteinerių, daugiabučių ir individualių namų kiemuose ir kitur. Visoje Lietuvoje prieš šventes nuperkama tūkstančiai eglučių, kurias pardavimui iš retinamų eglynų plotų paruošia miškininkai ir privačių miškų savininkai. O kiek dar eglučių nukertama miškuose savavališkai, kertant be jokio gailesčio, be tvarkos, kur pakliuvo, padarant didžiulę žalą miškams, gamtai? Miestų ir miestelių aikštėse tapo madinga puošti didžiules egles. Kuo aukštesnes, išlakesnes, gražesnes. Jas atveža miškininkai, taipogi dovanoja privačių namų savininkai, kurių kiemuose tos žaliaskarės pradeda „trukdyti“: būna pasodintos per arti pastatų, užstoja šviesą gėlėms ir daržovėms, ardo šaknimis namo pamatus ir t.t.
Kai logiškai pamąstai, tai galima lengvai surasti išeitį, kad kasmet nereikėtų rūpintis vis nauja kalėdine egle, kad nereikėtų miškuose ar sodybose medžiams atimti gyvybės. Galima juk sėkmingai papuošti ir augančias, žaliuojančias miestų ir miestelių aikštėse, skveruose egles. Be abejo, tokių visur galima surasti. O jei tokių šiuo metu nėra, galima pasodinti. Eglės auga greitai, po kelių metų, žiūrėk, ją jau ir galima būtų pradėti puošti. Argi būtinai lauke reikia puošti didžiulę eglę, argi negalima papuošti ir nedidelės eglutės? Tai kažkokia nesveika mada. Būtinai reikia kasmet puošti kuo didesnę, kuo aukštesnę eglę ir būtinai reikia ją nukirsti, atvežti, pastatyti, kad savaitę kitą ji stovėtų žaislais, girliandomis papuošta, o paskui be jokio gailesčio išmesta...
Aukštaitijos krašto milžinas, savo Tėvynės patriotas Vaižgantas su didele pagarba žvelgė į gamtą ir į šią Kūrėjo šventyklą kvietė eiti basomis kojomis ir be kepurės. Kad žmonės galėtų nulenkti savo galvas prieš jos didenybę Gamtą.
O kaip mes einame į gamtos namus? Ar ne purvinais batais, su kirviu, be jokios pagarbos, meilės ir gailesčio? Susimąstykime!
Vytautas BAGDONAS
Etnokultūra - istorija
Pelėda sutartinėse ir liaudiškuose tikėjimuose
Mūsų tautos tradicijos išsaugojo labai įdomų dvasinės kultūros paveldą – sutartines, kurios UNESC organizacijos sprendimu neseniai įrašytos į globotinų pasaulio šedevrų sąrašą. Išgiedant sutartines, muzikavimo eigą reguliuoja pagrindinė atlikėja, vadinama rinkėja. Ji užveda sutartinę, „renka“ ją žodžiais ir frazėmis, kurias kaskart gali keisti, o tada reikiamu momentu užbaigia. Taigi sutartinė kuriama muzikavimo eigoje; šis kūrinio improvizacinis pradas pabrėžia jo sakralinę prigimtį. Tyrinėtojai teigia sutartines buvus senosios baltų religijos apeigų dalimi, o rinkėjos funkciją priklausius žyniams. Apie tokią galimybę kalba žmonių pasakojimai, kad dar XIX a. pabaigoje vaikinai prisibijodavę imti į žmonas sutartinių giedotojas, manydami jas esant raganaitėmis. Garsaus tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio užrašytoje sakmėje pasakojama apie tris laumes, kurios, gyvendamos toli viena nuo kitos, susisiekia, giedodamos sutartinę. Sutartinių tekstuose išties nereta įžvelgti kosmologinius motyvus, būdingus archajiškoms maldoms. Viena tokių:
Pelėda peledėla
Ųžuole tupėdama
Giesmes taiso.
Šioje frazėje visi žodžiai yra simboliškai reikšmingi, susiję su Visatos įvaizdžiais. Mūsų įžymioji proistorės tyrinėtoja profesorė Marija Gimbutienė teigia, jog deivė Pelėda buvo viena iš svarbiausių dievybių žmonijos civilizacijos lopšyje. Nors paukščio pavadinimas ir nėra pagarbus, o labai jau tiesmukiškai nusako jo maitinimosi būdą... Pelėdiškų, bet turinčių ir žmogaus bruožų skulptūrėlių randama VI–VII tūkstantmečių prieš Kristaus gimimą archeologiniuose sluoksniuose Mažojoje Azijoje ir pietų Europoje. Ąžuolas mūsų tautosakoje simbolizuoja pasaulio ašį, išreiškiančią jo tridalę sandarą. Medžio viršūnė mitologijoje – dievų buveinė. Taigi šis trumputis sutartinės tekstas piešia archajiškąjį visumos suvokimą.
Pelėda minima taip pat sutartinių priegiesmiuose: „Pelėda pelėda rudagurklala“. Tai tarsi užkalbėjimų formulė, magiškai sustiprinanti maldos tekste išsakomus troškimus ar norus. M.Gimbutienė yra atkreipusi dėmesį ir į seniausios medinės skulptūros, rastos Šventosios neolitinėje gyvenvietėje, bruožus. Jie yra ir žmogiški, ir pelėdiški. Senojo geležies amžiaus viename kitame papuošale taip pat galima įžvelgi stilizuotą pelėdos atvaizdą.
Įdomu, kad pelėda labai dažnai minima vaikų dainose. Kas vaikystėje nedainavo „Išėjo tėvelis į mišką, išėjo motynėlė...“ Išties tautos kūrybos tyrinėtojai yra pastebėję, kad vaikų folklore tebėra užsilikę savaip perkeistų labai archajiškų dalykų. Netgi senųjų religinių ritualų, virtusių žaidimais. Ir dainos apie pelėdą: visos jos tarsi humoristinio pobūdžio, tačiau atidus žvilgsnis gali įžvelgti visai kitą pirmapradę reikšmę. Pavyzdžiui, dainos „Ak tu pelėda“ variantuose paukštis tupi „aukštai medy“, „viršum medžių“. Neabejotinai sureikšmintas, nors šiaip pelėda, mintanti daugiausiai smulkiais graužikais, skraido neaukštai. Žemaičių dainoje „Iš rugia grūda iškepi douną“ pelėdos „istorija“ pasakojama itin smulkiai. Atėjusi į žvirblio vaišes nekviesta, pelėda sėdasi garbingiausioje vietoje - stalo gale, vaišinasi pyrago galu. Išvedęs pelėdą šokti, žvirblis numina jai koją ir iškerta akį. Tada pelėda, nors „šoka akla ir raiša“, tačiau visaip išgiriama. Net tik jos galvelė, snapelis, plunksnelės, kojelės, bet ir vaikai. O „peledas lizdelis - a ne dvarelis“. Mitologijoje aklumas ir raišumas - šėtoniškosios būtybės požymis. Tai mirusiųjų pasaulio dievybė, turinti pranašystės galią. Ir išties, lietuviai tikėjo, kad pelėdos ūbavimas prie namų nieko gero nežada. Jos atskridimas dienos metu pranašauja nelaimę šeimai ar net mirtį kuriam iš namiškių. Šis tikėjimas žinomas nuo seno, - „Prūsijos kronikoje“, kurią 1583 m. išleido Lukas Davidas, rašoma prūsus tikint, kad tris dienas pelėdai ūbaujant ant namo, jame būtinai kas nors mirs. Ir patarlė teigia: „Pelėda atneša bėdą“. Tuo ji išskirtinė iš kitų paukščių:
Viršuj medelia
Pelėda tupėja,
Bara ją visos paukštės,
Ku negražiai gieda...
Priežodžiai, minintys pelėdą, yra vis tokie „moralizuojantys“: „Tuščią daržinę turėti gėda, nes iš tokios visada išlek pelėda“, „Mano gėda pas pelėdą, tavo gėdą šunys ėda“, „Vanagas verčias pelėda, kai prispiria bėda“, „Akys kaip pelėdos, kai kermošiun rėdos“, „Pelėdos sermėga apsivilko“. Gal ir paukščio vardas toks, kad rimuojasi ir su bėda, ir su gėda...
O pelėdos mitologizavimas tikriausiai atsirado iš žmogų stebinančio paukščio naktinio gyvenimo būdo, begarsio paslaptingo skrydžio, gūdaus ūbavimo, didelių akių. Sakmėje pasakojama, kad akis pelėda iš Dievo gavusi visai vakare, nes neskubėjo kviečiama į dalybas. Todėl ir matanti naktį...
Iš kitų kultūrų buvo perimtas pelėdos kaip išminties ir mokslo simbolis. Pelėdikė – graikų deivės Atėnės įvaizdis. Krikščioniškoje kultūroje pelėda – tamsą vaikančios Kristaus šviesos ir religijos pažinimo simbolis.
Aptarus mitologines pelėdos semantemas, belieka pridurti, kad Lietuvoje gyvena net keletas pelėdų rūšių. Naminė pelėda - dažnas paukštis, o štai lututę, balinę pelėdą, pelėdikę, laplandinę, baltąją ir liepsnotąją pelėdas reta pamatyti.
Prof. Libertas Klimka
Mūsų tautos tradicijos išsaugojo labai įdomų dvasinės kultūros paveldą – sutartines, kurios UNESC organizacijos sprendimu neseniai įrašytos į globotinų pasaulio šedevrų sąrašą. Išgiedant sutartines, muzikavimo eigą reguliuoja pagrindinė atlikėja, vadinama rinkėja. Ji užveda sutartinę, „renka“ ją žodžiais ir frazėmis, kurias kaskart gali keisti, o tada reikiamu momentu užbaigia. Taigi sutartinė kuriama muzikavimo eigoje; šis kūrinio improvizacinis pradas pabrėžia jo sakralinę prigimtį. Tyrinėtojai teigia sutartines buvus senosios baltų religijos apeigų dalimi, o rinkėjos funkciją priklausius žyniams. Apie tokią galimybę kalba žmonių pasakojimai, kad dar XIX a. pabaigoje vaikinai prisibijodavę imti į žmonas sutartinių giedotojas, manydami jas esant raganaitėmis. Garsaus tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio užrašytoje sakmėje pasakojama apie tris laumes, kurios, gyvendamos toli viena nuo kitos, susisiekia, giedodamos sutartinę. Sutartinių tekstuose išties nereta įžvelgti kosmologinius motyvus, būdingus archajiškoms maldoms. Viena tokių:
Pelėda peledėla
Ųžuole tupėdama
Giesmes taiso.
Šioje frazėje visi žodžiai yra simboliškai reikšmingi, susiję su Visatos įvaizdžiais. Mūsų įžymioji proistorės tyrinėtoja profesorė Marija Gimbutienė teigia, jog deivė Pelėda buvo viena iš svarbiausių dievybių žmonijos civilizacijos lopšyje. Nors paukščio pavadinimas ir nėra pagarbus, o labai jau tiesmukiškai nusako jo maitinimosi būdą... Pelėdiškų, bet turinčių ir žmogaus bruožų skulptūrėlių randama VI–VII tūkstantmečių prieš Kristaus gimimą archeologiniuose sluoksniuose Mažojoje Azijoje ir pietų Europoje. Ąžuolas mūsų tautosakoje simbolizuoja pasaulio ašį, išreiškiančią jo tridalę sandarą. Medžio viršūnė mitologijoje – dievų buveinė. Taigi šis trumputis sutartinės tekstas piešia archajiškąjį visumos suvokimą.
Pelėda minima taip pat sutartinių priegiesmiuose: „Pelėda pelėda rudagurklala“. Tai tarsi užkalbėjimų formulė, magiškai sustiprinanti maldos tekste išsakomus troškimus ar norus. M.Gimbutienė yra atkreipusi dėmesį ir į seniausios medinės skulptūros, rastos Šventosios neolitinėje gyvenvietėje, bruožus. Jie yra ir žmogiški, ir pelėdiški. Senojo geležies amžiaus viename kitame papuošale taip pat galima įžvelgi stilizuotą pelėdos atvaizdą.
Įdomu, kad pelėda labai dažnai minima vaikų dainose. Kas vaikystėje nedainavo „Išėjo tėvelis į mišką, išėjo motynėlė...“ Išties tautos kūrybos tyrinėtojai yra pastebėję, kad vaikų folklore tebėra užsilikę savaip perkeistų labai archajiškų dalykų. Netgi senųjų religinių ritualų, virtusių žaidimais. Ir dainos apie pelėdą: visos jos tarsi humoristinio pobūdžio, tačiau atidus žvilgsnis gali įžvelgti visai kitą pirmapradę reikšmę. Pavyzdžiui, dainos „Ak tu pelėda“ variantuose paukštis tupi „aukštai medy“, „viršum medžių“. Neabejotinai sureikšmintas, nors šiaip pelėda, mintanti daugiausiai smulkiais graužikais, skraido neaukštai. Žemaičių dainoje „Iš rugia grūda iškepi douną“ pelėdos „istorija“ pasakojama itin smulkiai. Atėjusi į žvirblio vaišes nekviesta, pelėda sėdasi garbingiausioje vietoje - stalo gale, vaišinasi pyrago galu. Išvedęs pelėdą šokti, žvirblis numina jai koją ir iškerta akį. Tada pelėda, nors „šoka akla ir raiša“, tačiau visaip išgiriama. Net tik jos galvelė, snapelis, plunksnelės, kojelės, bet ir vaikai. O „peledas lizdelis - a ne dvarelis“. Mitologijoje aklumas ir raišumas - šėtoniškosios būtybės požymis. Tai mirusiųjų pasaulio dievybė, turinti pranašystės galią. Ir išties, lietuviai tikėjo, kad pelėdos ūbavimas prie namų nieko gero nežada. Jos atskridimas dienos metu pranašauja nelaimę šeimai ar net mirtį kuriam iš namiškių. Šis tikėjimas žinomas nuo seno, - „Prūsijos kronikoje“, kurią 1583 m. išleido Lukas Davidas, rašoma prūsus tikint, kad tris dienas pelėdai ūbaujant ant namo, jame būtinai kas nors mirs. Ir patarlė teigia: „Pelėda atneša bėdą“. Tuo ji išskirtinė iš kitų paukščių:
Viršuj medelia
Pelėda tupėja,
Bara ją visos paukštės,
Ku negražiai gieda...
Priežodžiai, minintys pelėdą, yra vis tokie „moralizuojantys“: „Tuščią daržinę turėti gėda, nes iš tokios visada išlek pelėda“, „Mano gėda pas pelėdą, tavo gėdą šunys ėda“, „Vanagas verčias pelėda, kai prispiria bėda“, „Akys kaip pelėdos, kai kermošiun rėdos“, „Pelėdos sermėga apsivilko“. Gal ir paukščio vardas toks, kad rimuojasi ir su bėda, ir su gėda...
O pelėdos mitologizavimas tikriausiai atsirado iš žmogų stebinančio paukščio naktinio gyvenimo būdo, begarsio paslaptingo skrydžio, gūdaus ūbavimo, didelių akių. Sakmėje pasakojama, kad akis pelėda iš Dievo gavusi visai vakare, nes neskubėjo kviečiama į dalybas. Todėl ir matanti naktį...
Iš kitų kultūrų buvo perimtas pelėdos kaip išminties ir mokslo simbolis. Pelėdikė – graikų deivės Atėnės įvaizdis. Krikščioniškoje kultūroje pelėda – tamsą vaikančios Kristaus šviesos ir religijos pažinimo simbolis.
Aptarus mitologines pelėdos semantemas, belieka pridurti, kad Lietuvoje gyvena net keletas pelėdų rūšių. Naminė pelėda - dažnas paukštis, o štai lututę, balinę pelėdą, pelėdikę, laplandinę, baltąją ir liepsnotąją pelėdas reta pamatyti.
Prof. Libertas Klimka
Auk, ąžuolėli, auk…
Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje 20- mečiui
Kai einu pasivaikščioti į Gedimino aikštę, ar buvoju Vilniaus Arkikatedroje, negaliu neaplankyti ir Karaliaus Mindaugo skvero. Tam turiu motyvų bei neišblėstančių prisiminimų, kurie ir atveda mane į šį gražiai tvarkomą, žaliuojančiais memorialiniais medžiais nusagstytą žemės lopinėlį. Tarp kitų čia pasodintų proginių medelių, jau dvidešimt metų į dangų savo lapų vainiką, tiesa, kol kas dar retoką, kelia ir ąžuoliukas, pasodintas Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje progai įamžinti...
Prieš dvidešimt metų, kaip ir daugelis šalies gyventojų, su dideliu susidomėjimu sekiau Popiežiaus lankymąsi Lietuvoje, įdėmiai išklausiau visas Jo kalbas, stebėjau elgesį, netgi judesius, ir pajutau didelę pagarbą šiam Proto Genijui.
Garbingam svečiui išvykus iš Lietuvos ilgai mąsčiau, kuo galėčiau prisidėti įamžinant Popiežiaus vizitą. Man, kaip gamtosaugininkui, į pagalbą atėjo ruduo - medelių sodinimo metas. Gimė sumanymas pasodinti ąžuoliuką Vilniaus Arkikatedros pašonėje esančiame Karaliaus Mindaugo skvere. Pagalvojau, nors garbingas svečias ir išvykęs, bet gerą darbą daryti niekuomet nėra vėlu, juolab sužinojus, jog Popiežiui lankantis Vilniaus Arkikatedroje, nebuvo siūlyta čia pasodinti ąžuoliuką - garbingos atminties medį.
Apie savo sumanymą nutariau papasakoti tuomet Arkikatedroje dirbusiam monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Jis pritarė gražiai iniciatyvai, ir su jam būdingu kuklumu paprašė, kad ąžuoliuką sodintume be didelės pompastikos, be politikų ir kitų didelių veikėjų dalyvavimo.
„Sodinant atminimo medelį kuklioje ir sakralinėje aplinkoje, jis geriau prigis ir labiau vešės”, - pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas spausdamas atsisveikinimo ranką.
Kibome į darbą. Susiradome žinomą parkotyrininką Kęstutį Labanauską, kuris parodė vietą, kurioje labiausiai tiktų augti šiam garbingam medeliui. Į ąžuoliuko sodinimo ceremoniją pakvietėme vyskupą Juozą Tunaitį, Lietuvos gamtos draugijos pirmininką, akademiką Alfonsą Merkį, Mindaugo kolegijos vicepirmininką, profesorių Zigmą Zinkevičių, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę, Arkikatedros tyrinėtoją, architektą Napaleoną Kitkauską, būrelį Sostinės gamtos bičiulių, kultūrininkų.
Sodinome medelį rugsėjo 28 dieną per patį vidurdienį - 15 valandą. Todėl, be jau mūsų kviestos publikos, susirinko nemažas būrelis po Gedimino aikštę vaikštinėjusių smalsuolių. Ant trimečio ąžuoliuko (Quercus robur L.) šaknų susirinkusieji rankomis užpylė žemių, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, talkinant garbingiems mokslo vyrams Zigmui Zinkevičiui ir Alfonsui Merkiui, jį pašventino. Kaip ir dera tokiam įvykiui įamžinti surašėme Ąžuoliuko sodinimo aktą. Vienas jo egzempliorius saugomas Vilniaus Arkikatedroje, kitas -mano asmeniniame archyve.
Praeis dešimtmečiai, o gal, Dievas duos, ir šimtmečiai, entuziastų pasodintas ąžuoliukas primins apie reikšmingą Lietuvos istorijoje įvykį - Popiežiaus Jono Pauliaus antrojo viešnagę mūsų atkurtoje Valstybėje.
Tad auk, ąžuolėli, auk...
Juozas Stasinas
Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje 20- mečiui
Kai einu pasivaikščioti į Gedimino aikštę, ar buvoju Vilniaus Arkikatedroje, negaliu neaplankyti ir Karaliaus Mindaugo skvero. Tam turiu motyvų bei neišblėstančių prisiminimų, kurie ir atveda mane į šį gražiai tvarkomą, žaliuojančiais memorialiniais medžiais nusagstytą žemės lopinėlį. Tarp kitų čia pasodintų proginių medelių, jau dvidešimt metų į dangų savo lapų vainiką, tiesa, kol kas dar retoką, kelia ir ąžuoliukas, pasodintas Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje progai įamžinti...
Prieš dvidešimt metų, kaip ir daugelis šalies gyventojų, su dideliu susidomėjimu sekiau Popiežiaus lankymąsi Lietuvoje, įdėmiai išklausiau visas Jo kalbas, stebėjau elgesį, netgi judesius, ir pajutau didelę pagarbą šiam Proto Genijui.
Garbingam svečiui išvykus iš Lietuvos ilgai mąsčiau, kuo galėčiau prisidėti įamžinant Popiežiaus vizitą. Man, kaip gamtosaugininkui, į pagalbą atėjo ruduo - medelių sodinimo metas. Gimė sumanymas pasodinti ąžuoliuką Vilniaus Arkikatedros pašonėje esančiame Karaliaus Mindaugo skvere. Pagalvojau, nors garbingas svečias ir išvykęs, bet gerą darbą daryti niekuomet nėra vėlu, juolab sužinojus, jog Popiežiui lankantis Vilniaus Arkikatedroje, nebuvo siūlyta čia pasodinti ąžuoliuką - garbingos atminties medį.
Apie savo sumanymą nutariau papasakoti tuomet Arkikatedroje dirbusiam monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Jis pritarė gražiai iniciatyvai, ir su jam būdingu kuklumu paprašė, kad ąžuoliuką sodintume be didelės pompastikos, be politikų ir kitų didelių veikėjų dalyvavimo.
„Sodinant atminimo medelį kuklioje ir sakralinėje aplinkoje, jis geriau prigis ir labiau vešės”, - pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas spausdamas atsisveikinimo ranką.
Kibome į darbą. Susiradome žinomą parkotyrininką Kęstutį Labanauską, kuris parodė vietą, kurioje labiausiai tiktų augti šiam garbingam medeliui. Į ąžuoliuko sodinimo ceremoniją pakvietėme vyskupą Juozą Tunaitį, Lietuvos gamtos draugijos pirmininką, akademiką Alfonsą Merkį, Mindaugo kolegijos vicepirmininką, profesorių Zigmą Zinkevičių, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę, Arkikatedros tyrinėtoją, architektą Napaleoną Kitkauską, būrelį Sostinės gamtos bičiulių, kultūrininkų.
Sodinome medelį rugsėjo 28 dieną per patį vidurdienį - 15 valandą. Todėl, be jau mūsų kviestos publikos, susirinko nemažas būrelis po Gedimino aikštę vaikštinėjusių smalsuolių. Ant trimečio ąžuoliuko (Quercus robur L.) šaknų susirinkusieji rankomis užpylė žemių, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, talkinant garbingiems mokslo vyrams Zigmui Zinkevičiui ir Alfonsui Merkiui, jį pašventino. Kaip ir dera tokiam įvykiui įamžinti surašėme Ąžuoliuko sodinimo aktą. Vienas jo egzempliorius saugomas Vilniaus Arkikatedroje, kitas -mano asmeniniame archyve.
Praeis dešimtmečiai, o gal, Dievas duos, ir šimtmečiai, entuziastų pasodintas ąžuoliukas primins apie reikšmingą Lietuvos istorijoje įvykį - Popiežiaus Jono Pauliaus antrojo viešnagę mūsų atkurtoje Valstybėje.
Tad auk, ąžuolėli, auk...
Juozas Stasinas
Laiškai
Žvilgsnis
Kultūrinių ir ekologinių leidinių vaivorykštė neturėtų išblėsti
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda - laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės - sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas apsidžiaugė galėdamas „panaršyti” leidinių įvairovėje. Atėjo laikas, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus. Prisimenu 1989 - 1990 metus, kai vieną pirmųjų ekologinių laikraščių „Tėviškės gamtą” pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.
Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su užrašu ant pakuotės 2 -2,5, ar net 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Nemažai leidinių dėl vienokių, ar kitokių priežasčių jau paliko „spaudos vaivorykštę”, kiti - neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti.
„Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje „Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) bando nustatyti dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: „Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą (ekologinį švietimą taip pat, J.S.), bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje”.
Dar daugiau. Pasirodo, kad Lietuvos žiniasklaidos būkle neperseniausiai susidomėjo ir nevyriausybinė organizacija „Žurnalistai be sienų”, įsikūrusi Paryžiuje. Ji paskelbė, jog spaudos laisvės reitinge Lietuva 2011 m. nusirito 20 pozicijų žemyn ir atsidūrė 30 vietoje, nors 2010 m. buvo užėmusi garbingą 12 vietą.
Kokie motyvai leido šiai tarptautinei organizacijai taip nepalankiai vertinti mūsų Šalies žiniasklaidą? Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką. Taigi aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda - nepavydėtina.
Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių „Tėviškės gamta” gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t. Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname „Tėviškės gamtos” numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą „Laiškai”. Manau, kad kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai „maitinamas” žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra „gyvas”. Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių Šalies vietovių: Druskininkų, Telšių, Svėdasų, Kauno miesto ir rajono, Šilalės, Rusnės ir t.t. Dėkojame visiems laiškų autoriams - tiems, kuriuos spausdinome, ir tiems, kurių nepatalpinome, dažniausiai dėl vietos stokos. Vieną nuoširdų nespausdintą laiškelį norėčiau beveik pilnai pateikti skaitytojams. Jį neperseniausiai atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo: „Esu Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė” narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje... Patiko „Ekologiniai skaitymai”, straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Visada žavi gerb. S. Paltanavičiaus mintys ir, be abejo, laikraštyje spausdinamos eilės. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų „mohikanų”, kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo „Mūsų sodus”, „Mūsų gamtą”, „Valstiečių laikraštį”, rajoninį laikraštį ir net „Šluotą”.
Laiško autorė pirmą kartą „susitiko” su „Tėviškės gamta” bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui teikia svarbą. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje ir skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti jiems. Tačiau tenka apgailestauti, kad Europos Sąjungos milijoninės lėšos, skirtos viešinimui, išdalinamos stambiesiems „spaudos rykliams”, kai tuo tarpui mažieji kultūriniai ir ekologiniai leidiniai nesuduria galo su galu.
Juozas Stasinas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda - laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės - sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas apsidžiaugė galėdamas „panaršyti” leidinių įvairovėje. Atėjo laikas, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus. Prisimenu 1989 - 1990 metus, kai vieną pirmųjų ekologinių laikraščių „Tėviškės gamtą” pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.
Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su užrašu ant pakuotės 2 -2,5, ar net 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Nemažai leidinių dėl vienokių, ar kitokių priežasčių jau paliko „spaudos vaivorykštę”, kiti - neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti.
„Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje „Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) bando nustatyti dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: „Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą (ekologinį švietimą taip pat, J.S.), bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje”.
Dar daugiau. Pasirodo, kad Lietuvos žiniasklaidos būkle neperseniausiai susidomėjo ir nevyriausybinė organizacija „Žurnalistai be sienų”, įsikūrusi Paryžiuje. Ji paskelbė, jog spaudos laisvės reitinge Lietuva 2011 m. nusirito 20 pozicijų žemyn ir atsidūrė 30 vietoje, nors 2010 m. buvo užėmusi garbingą 12 vietą.
Kokie motyvai leido šiai tarptautinei organizacijai taip nepalankiai vertinti mūsų Šalies žiniasklaidą? Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką. Taigi aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda - nepavydėtina.
Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių „Tėviškės gamta” gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t. Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname „Tėviškės gamtos” numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą „Laiškai”. Manau, kad kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai „maitinamas” žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra „gyvas”. Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių Šalies vietovių: Druskininkų, Telšių, Svėdasų, Kauno miesto ir rajono, Šilalės, Rusnės ir t.t. Dėkojame visiems laiškų autoriams - tiems, kuriuos spausdinome, ir tiems, kurių nepatalpinome, dažniausiai dėl vietos stokos. Vieną nuoširdų nespausdintą laiškelį norėčiau beveik pilnai pateikti skaitytojams. Jį neperseniausiai atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo: „Esu Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė” narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje... Patiko „Ekologiniai skaitymai”, straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Visada žavi gerb. S. Paltanavičiaus mintys ir, be abejo, laikraštyje spausdinamos eilės. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų „mohikanų”, kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo „Mūsų sodus”, „Mūsų gamtą”, „Valstiečių laikraštį”, rajoninį laikraštį ir net „Šluotą”.
Laiško autorė pirmą kartą „susitiko” su „Tėviškės gamta” bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui teikia svarbą. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje ir skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti jiems. Tačiau tenka apgailestauti, kad Europos Sąjungos milijoninės lėšos, skirtos viešinimui, išdalinamos stambiesiems „spaudos rykliams”, kai tuo tarpui mažieji kultūriniai ir ekologiniai leidiniai nesuduria galo su galu.
Juozas Stasinas
Gamta svetur
Grenlandija – didžiausia pasaulio sala
Tarp Atlanto ir Arkties vandenynų, į šiaurės rytus nuo Šiaurės Amerikos, plyti didžiausia sala pasaulyje – Grenlandija. Jos plotas 2 175 tūkst. km2. Šiaurės-pietų kryptimi sala tęsiasi 2670 km, o didžiausias plotis siekia 1050 kilometrų. Apie 81 proc. salos teritorijos dengia ledynas. Gyvenama salos pakraščiuose, daugiausia pietvakarinėje dalyje. Apie 39 tūkst. km2 nepadengtos ledu sausumos ruožai tęsiasi salos pakrantėse ir vietomis siekia 200-250 km plotį.
Salos sandara ir paviršius
Grenlandijos pagrindą sudaro seniausios kristalinės žemės uolienos: gneisai, granitai, marmurai. Tai kristalinės Šiaurės Amerikos platformos (luito) tęsinys. Vėlesniais laikais čia atsiklojo ir nuosėdiniai smėlingi-molingi dariniai. Kvartero metu atšalus klimatui prasidėjo salos apledėjimas. Ledai padengė didelę salos dalį.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta intensyvus ledyninio skydo tirpimas. Jeigu prieš kelis dešimtmečius vidutinis ledo storis buvo 2300, o didžiausias – 3700 metrų, tai pastaraisiais metais jis sumažėjo atitinkamai iki 1500 ir 3400 metrų. Ledyno liežuviai slenka 20-40 metrų per parą greičiu. Nuo jų atskyla ledkalniai, kurie kelia pavojų laivams.
Poledyninis salos paviršius nelygus. Jis primena dubens pavidalą. Žemiausios vietos panyra žemiau jūros lygio, o salos pakraščiuose iškyla kalnų masyvai. Salos krantai labai vingiuoti, fiordinio tipo. Prie krantų daug įvairaus dydžio salų ir salelių. Didžiausias paviršiaus aukštis - 1700 metrų. Tai Gunnbjerno kalnas. Grenlandijoje nemažai naudingų iškasenų: marmuro, grafito, kriolito, yra švino, cinko, urano rūdų, surasta naftos ir dujų.
Gamtinės sąlygos
Geografinė salos padėtis lemia atšiaurias gamtos sąlygas. Klimato pobūdis atskirose salos dalyse skirtingas. Pakrantėse, ypač pietvakarinėje, - jūrinis subarktinis, vakarinėse bei rytinėse pakrantėse - jūrinis arktinis, o centrinėje salos dalyje - kontinentinis arktinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra pietvakarinėje pakrantėje - minus 6, šiaurinėje pakrantėje - minus 310 C. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra teigiama, atitinkamai siekia 7 ir 30 C šilumos, tačiau centrinėje salos dalyje išlieka neigiama ir liepos mėnesį - minus 120 C. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra neigiama, pietvakarinėje pakrantėje siekia – 7, šiaurinėje nukrenta iki 36, o centrinėje dalyje pažemėja net iki 470 Celsijaus.
Iškrintančių kritulių kiekis taip pat nevienodas. Atskirose salos vietose jis skiriasi kelis kartus. Pietinėje dalyje kritulių kiekis viršija 1000, šiaurinėje tik 150-250, centrinėje dalyje siekia – 300-400 mm.
Nors klimato sąlygos ir atšiaurios, tačiau Grenlandija nėra negyva arktinė dykuma. Jos nuledėjusiuose plotuose auga augalai ir gyvena gyvūnai, prie salos vandenyse gausu įvairių vandens gyvūnų. Pakrantėse auga tundros zonai būdingi augalai. Pietvakarinėje pakrantėje išplitusios varpinės ir viksvinės žolės, yra žemaūgių beržų, karklų, šermukšnių miškelių. Šiauriau tęsiasi tundra, dar šiauriau - arktinė dykuma.
Grenlandijoje gyvena ir veisiasi šiauriniai elniai, avijaučiai, baltieji lokiai, poliarinės lapės, poliariniai kiškiai, lemingai, šermuonėliai, tundriniai tetervinai, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos. Vandenyje prie Grenlandijos gyvena banginiai, grenlandiniai ruoniai, vėpliai, viso apie 30 žinduolių rūšių. Salos pakrantėse vyksta paukščių turgūs.
Rytinėje bei šiaurės rytinėje salos dalyje įkurtas 700 tūkst. km2 nacionalinis parkas. Tai didžiausias ir sunkiausiai pasiekiamas nacionalinis parkas pasaulyje. UNESCO neseniai jį įtraukė į pasaulinės reikšmės biosferos rezervatų sąrašą. Ir tai padaryta ne veltui: parke yra plati reliktinės tundros zona, o tai yra gimtieji namai avijaučiams, baltosioms meškoms, poliariniams vilkams ir įvairių formų arktiniams augalams.
Atradimo istorija
Grenlandijos sala atrasta ir apgyvendinta ne vieną kartą. Pirmieji ją atrado ir apgyvendino Kanados eskimai. Jie į salą kėlėsi IV–II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ir tik palyginti nesenai ją atrado ir pradėjo lankyti Norvegijos bei Islandijos vikingai. Pirmieji ją 875 metais surado Islandijos jūreiviai, bet į salą neišlipo. 982 metais norvegų kilmės islandietis Erikas Rudasis atliko pirmuosius salos tyrimus ir ją pavadino Grenlandija (žalia sala). Po metų saloje buvo įkurta pirmoji kolonija, egzistavusi iki XV amžiaus. Manoma, kad, atšalus klimatui, jos gyventojai išmirė arba susimaišė su vietiniais eskimais. Nuo 1262 metų iki XVIII a. pradžios sala priklausė Norvegijai.
Pakartotinas salos kolonizavimas prasidėjo 1721 metais. Dauguma atvykusių į salą buvo danai, ir ji tapo Danijos kolonija, o 1953 metais paskelbta lygiateise šalies dalimi. Nuo 1979 metų Grenlandija įgijo autonomiją, kuri 2009 metais buvo išplėsta. Danija vykdo tik gynybą, užsienio ir pinigų politiką. Piniginis vienetas – Danijos krona, kalbos – eskimų ir danų. Nacionalinė šventė – ilgiausia diena – birželio 21-moji.
Grenlandijoje gyvena 57,6 tūkst. žmonių. Dauguma jų eskimų ir europiečių palikuonys. Tikrieji eskimai sudaro tik 3-4, danai - apie 12 proc. gyventojų. Apie 90 proc. žmonių gyvena salos pietvakarinėje pakrantėje. Didžiausias miestas ir sostinė Nuukas, įsikūręs nedideliame pusiasalyje, kalnų papėdėje. Jame 14,5 tūkst. gyventojų. Mieste įsikūrusios svarbiausios įstaigos: parlamentas, universitetas, dailės muziejus, meno mokykla, Poliarinis institutas ir kitos įstaigos.
Paminėtini svarbesni miestai: Sisimiutas – 5,3 tūkst., Jlulissatas – 4,1 tūkst., Aasiaatas – 3,2 tūkst. gyventojų. Svarbiausi gyventojų verslai – medžioklė ir žvejyba. Be to, yra žuvų konservavimo fabrikų, laivų remonto, trikotažo įmonių, auginamos avys, šiaurės elniai. Sala turtinga iškasenomis: iškasama kriolito, akmens anglies, švino, cinko.
Turizmas
Turizmo požiūriu Grenlandijos sala įdomi ir nepakartojama. Ji graži ir įdomi visais metų laikais, nes skirtingi sezonai siūlo skirtingas pramogas, bet vasarą poliarinė diena bei aukštesnė oro temperatūra privilioja daugiau turistų, o per metus Grenlandijoje jų pabuvoja per 7 tūkstančius.
Atvykęs į Grenlandiją žmogus patenka lyg į kitą pasaulį. Čia jis pajunta tai, ko nepatiria kitose planetos vietose. Tik čia gali suvokti pasakymą „išgirsti tylą“, pajusti kitą pasaulį. Neretas čia atvykęs turistas, paveiktas gamtos didybės, susigraudina. Nenusakoma gamtos didybė ir unikalumas užgniaužia kvapą, o aplinkinis pasaulis lyg nustoja egzistavęs.
Ypatingai turistus žavi plūduriuojantys ledo luitai – ledkalniai. Virš vandens iškilusi tik aštuntoji ledkalnio dalis kartais siekia iki 50 metrų aukštį. Dėl to priplaukti prie jų arti pavojinga. Daug dėmesio sulaukia ir populiari transporto priemonė – šunų traukiamos rogės bei pakrantės vandenyse besivartantys banginiai.
Salos svečiams tenka mėgautis svarbiausiu ir pagrindiniu grenlandų maistu bei vitaminų šaltiniu – ruonių mėsa. Ji skani, primena jautieną su žuvies prieskoniu. Ruonių kasmet Grenlandijoje sužvejojama apie 150 tūkstančių. Tačiau jų populiacija nemažėja, nes salos aplinkos vandenyse ruonių priskaičiuojama apie 8 milijonai.
Ateities perspektyvos
Ledo dangos tirpsmas Grenlandijoje spartėja. Vien 2012 metais per keletą dienų smarkiai aptirpo labai didelė Grenlandijos ledyno dalis. Liepos mėnesį per 8 dienas ledyno tirpsmas apėmė net 97 proc. teritorijos. Ledo paviršius tirpo netgi aukščiausiose ir šalčiausiose salos vietose.
Paskutinį kartą ledo danga taip sparčiai tirpo XIX a. pabaigoje. Mokslininkai mano, kad toks reiškinys kartojasi kas 150 metų. Tirpimo priežastys neaiškios. Manoma, kad tai klimato atšilimo pasekmė. Jam tęsiantis nuledėję plotai Grenlandijoje didės, gerės žmonių gyvenimo sąlygos, keisis ekosistema. O tai turės įtakos visam gyvajam pasauliui: žmonėms, augalams ir gyvūnams.
Prof. Algirdas Stanaitis
Tarp Atlanto ir Arkties vandenynų, į šiaurės rytus nuo Šiaurės Amerikos, plyti didžiausia sala pasaulyje – Grenlandija. Jos plotas 2 175 tūkst. km2. Šiaurės-pietų kryptimi sala tęsiasi 2670 km, o didžiausias plotis siekia 1050 kilometrų. Apie 81 proc. salos teritorijos dengia ledynas. Gyvenama salos pakraščiuose, daugiausia pietvakarinėje dalyje. Apie 39 tūkst. km2 nepadengtos ledu sausumos ruožai tęsiasi salos pakrantėse ir vietomis siekia 200-250 km plotį.
Salos sandara ir paviršius
Grenlandijos pagrindą sudaro seniausios kristalinės žemės uolienos: gneisai, granitai, marmurai. Tai kristalinės Šiaurės Amerikos platformos (luito) tęsinys. Vėlesniais laikais čia atsiklojo ir nuosėdiniai smėlingi-molingi dariniai. Kvartero metu atšalus klimatui prasidėjo salos apledėjimas. Ledai padengė didelę salos dalį.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta intensyvus ledyninio skydo tirpimas. Jeigu prieš kelis dešimtmečius vidutinis ledo storis buvo 2300, o didžiausias – 3700 metrų, tai pastaraisiais metais jis sumažėjo atitinkamai iki 1500 ir 3400 metrų. Ledyno liežuviai slenka 20-40 metrų per parą greičiu. Nuo jų atskyla ledkalniai, kurie kelia pavojų laivams.
Poledyninis salos paviršius nelygus. Jis primena dubens pavidalą. Žemiausios vietos panyra žemiau jūros lygio, o salos pakraščiuose iškyla kalnų masyvai. Salos krantai labai vingiuoti, fiordinio tipo. Prie krantų daug įvairaus dydžio salų ir salelių. Didžiausias paviršiaus aukštis - 1700 metrų. Tai Gunnbjerno kalnas. Grenlandijoje nemažai naudingų iškasenų: marmuro, grafito, kriolito, yra švino, cinko, urano rūdų, surasta naftos ir dujų.
Gamtinės sąlygos
Geografinė salos padėtis lemia atšiaurias gamtos sąlygas. Klimato pobūdis atskirose salos dalyse skirtingas. Pakrantėse, ypač pietvakarinėje, - jūrinis subarktinis, vakarinėse bei rytinėse pakrantėse - jūrinis arktinis, o centrinėje salos dalyje - kontinentinis arktinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra pietvakarinėje pakrantėje - minus 6, šiaurinėje pakrantėje - minus 310 C. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra teigiama, atitinkamai siekia 7 ir 30 C šilumos, tačiau centrinėje salos dalyje išlieka neigiama ir liepos mėnesį - minus 120 C. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra neigiama, pietvakarinėje pakrantėje siekia – 7, šiaurinėje nukrenta iki 36, o centrinėje dalyje pažemėja net iki 470 Celsijaus.
Iškrintančių kritulių kiekis taip pat nevienodas. Atskirose salos vietose jis skiriasi kelis kartus. Pietinėje dalyje kritulių kiekis viršija 1000, šiaurinėje tik 150-250, centrinėje dalyje siekia – 300-400 mm.
Nors klimato sąlygos ir atšiaurios, tačiau Grenlandija nėra negyva arktinė dykuma. Jos nuledėjusiuose plotuose auga augalai ir gyvena gyvūnai, prie salos vandenyse gausu įvairių vandens gyvūnų. Pakrantėse auga tundros zonai būdingi augalai. Pietvakarinėje pakrantėje išplitusios varpinės ir viksvinės žolės, yra žemaūgių beržų, karklų, šermukšnių miškelių. Šiauriau tęsiasi tundra, dar šiauriau - arktinė dykuma.
Grenlandijoje gyvena ir veisiasi šiauriniai elniai, avijaučiai, baltieji lokiai, poliarinės lapės, poliariniai kiškiai, lemingai, šermuonėliai, tundriniai tetervinai, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos. Vandenyje prie Grenlandijos gyvena banginiai, grenlandiniai ruoniai, vėpliai, viso apie 30 žinduolių rūšių. Salos pakrantėse vyksta paukščių turgūs.
Rytinėje bei šiaurės rytinėje salos dalyje įkurtas 700 tūkst. km2 nacionalinis parkas. Tai didžiausias ir sunkiausiai pasiekiamas nacionalinis parkas pasaulyje. UNESCO neseniai jį įtraukė į pasaulinės reikšmės biosferos rezervatų sąrašą. Ir tai padaryta ne veltui: parke yra plati reliktinės tundros zona, o tai yra gimtieji namai avijaučiams, baltosioms meškoms, poliariniams vilkams ir įvairių formų arktiniams augalams.
Atradimo istorija
Grenlandijos sala atrasta ir apgyvendinta ne vieną kartą. Pirmieji ją atrado ir apgyvendino Kanados eskimai. Jie į salą kėlėsi IV–II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ir tik palyginti nesenai ją atrado ir pradėjo lankyti Norvegijos bei Islandijos vikingai. Pirmieji ją 875 metais surado Islandijos jūreiviai, bet į salą neišlipo. 982 metais norvegų kilmės islandietis Erikas Rudasis atliko pirmuosius salos tyrimus ir ją pavadino Grenlandija (žalia sala). Po metų saloje buvo įkurta pirmoji kolonija, egzistavusi iki XV amžiaus. Manoma, kad, atšalus klimatui, jos gyventojai išmirė arba susimaišė su vietiniais eskimais. Nuo 1262 metų iki XVIII a. pradžios sala priklausė Norvegijai.
Pakartotinas salos kolonizavimas prasidėjo 1721 metais. Dauguma atvykusių į salą buvo danai, ir ji tapo Danijos kolonija, o 1953 metais paskelbta lygiateise šalies dalimi. Nuo 1979 metų Grenlandija įgijo autonomiją, kuri 2009 metais buvo išplėsta. Danija vykdo tik gynybą, užsienio ir pinigų politiką. Piniginis vienetas – Danijos krona, kalbos – eskimų ir danų. Nacionalinė šventė – ilgiausia diena – birželio 21-moji.
Grenlandijoje gyvena 57,6 tūkst. žmonių. Dauguma jų eskimų ir europiečių palikuonys. Tikrieji eskimai sudaro tik 3-4, danai - apie 12 proc. gyventojų. Apie 90 proc. žmonių gyvena salos pietvakarinėje pakrantėje. Didžiausias miestas ir sostinė Nuukas, įsikūręs nedideliame pusiasalyje, kalnų papėdėje. Jame 14,5 tūkst. gyventojų. Mieste įsikūrusios svarbiausios įstaigos: parlamentas, universitetas, dailės muziejus, meno mokykla, Poliarinis institutas ir kitos įstaigos.
Paminėtini svarbesni miestai: Sisimiutas – 5,3 tūkst., Jlulissatas – 4,1 tūkst., Aasiaatas – 3,2 tūkst. gyventojų. Svarbiausi gyventojų verslai – medžioklė ir žvejyba. Be to, yra žuvų konservavimo fabrikų, laivų remonto, trikotažo įmonių, auginamos avys, šiaurės elniai. Sala turtinga iškasenomis: iškasama kriolito, akmens anglies, švino, cinko.
Turizmas
Turizmo požiūriu Grenlandijos sala įdomi ir nepakartojama. Ji graži ir įdomi visais metų laikais, nes skirtingi sezonai siūlo skirtingas pramogas, bet vasarą poliarinė diena bei aukštesnė oro temperatūra privilioja daugiau turistų, o per metus Grenlandijoje jų pabuvoja per 7 tūkstančius.
Atvykęs į Grenlandiją žmogus patenka lyg į kitą pasaulį. Čia jis pajunta tai, ko nepatiria kitose planetos vietose. Tik čia gali suvokti pasakymą „išgirsti tylą“, pajusti kitą pasaulį. Neretas čia atvykęs turistas, paveiktas gamtos didybės, susigraudina. Nenusakoma gamtos didybė ir unikalumas užgniaužia kvapą, o aplinkinis pasaulis lyg nustoja egzistavęs.
Ypatingai turistus žavi plūduriuojantys ledo luitai – ledkalniai. Virš vandens iškilusi tik aštuntoji ledkalnio dalis kartais siekia iki 50 metrų aukštį. Dėl to priplaukti prie jų arti pavojinga. Daug dėmesio sulaukia ir populiari transporto priemonė – šunų traukiamos rogės bei pakrantės vandenyse besivartantys banginiai.
Salos svečiams tenka mėgautis svarbiausiu ir pagrindiniu grenlandų maistu bei vitaminų šaltiniu – ruonių mėsa. Ji skani, primena jautieną su žuvies prieskoniu. Ruonių kasmet Grenlandijoje sužvejojama apie 150 tūkstančių. Tačiau jų populiacija nemažėja, nes salos aplinkos vandenyse ruonių priskaičiuojama apie 8 milijonai.
Ateities perspektyvos
Ledo dangos tirpsmas Grenlandijoje spartėja. Vien 2012 metais per keletą dienų smarkiai aptirpo labai didelė Grenlandijos ledyno dalis. Liepos mėnesį per 8 dienas ledyno tirpsmas apėmė net 97 proc. teritorijos. Ledo paviršius tirpo netgi aukščiausiose ir šalčiausiose salos vietose.
Paskutinį kartą ledo danga taip sparčiai tirpo XIX a. pabaigoje. Mokslininkai mano, kad toks reiškinys kartojasi kas 150 metų. Tirpimo priežastys neaiškios. Manoma, kad tai klimato atšilimo pasekmė. Jam tęsiantis nuledėję plotai Grenlandijoje didės, gerės žmonių gyvenimo sąlygos, keisis ekosistema. O tai turės įtakos visam gyvajam pasauliui: žmonėms, augalams ir gyvūnams.
Prof. Algirdas Stanaitis