Aplinkosaugos aktualijos
Kokia didžiųjų miestų oro kokybė?
Šį šiltą ir sausą rudenį didžiuosius Lietuvos miestus aplankė jiems nebūdingas reiškinys – smogas. Jis sukėlė daug klausimų gyventojams ir atkreipė dėmesį į oro taršą, jos priežastis ir prevenciją.
Aplinkos monitoringo duomenys rodo, kad 2013–2014 m. oro kokybė Lietuvos miestuose buvo blogesnė nei 2011–2012 m. Tiesa, ji išliko geresnė nei daugelyje ES šalių.
Šiemet Vilniaus Žirmūnų oro kokybės stotyje 35 dienų riba, iki kurios laikoma, kad kietųjų dalelių KD10 paros ribinės vertės viršijimas nėra pavojingas žmonių sveikatai ir aplinkai, viršyta anksti pavasarį. Dabar viršijimai užfiksuoti 74 dienas. Lapkričio 12 d. ši riba viršyta jau ir Klaipėdos centre esančioje oro kokybės tyrimų stotyje.
Nuo 2012 m. fiksuojamas kietųjų dalelių sudėtyje esančio žmonių sveikatai pavojingo kancerogeno benzo(a)pireno koncentracijos padidėjimas. Jis stebimas visų miestų, kuriuose matuojamas (Vilniuje – Žirmūnų, Kaune – Petrašiūnų, Klaipėdoje – Centro ir Šiaulių oro kokybės stotyse), aplinkos ore.
Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos UAB „RAIT“ reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad labiausiai teršiančiais aplinkos orą šalyje veiksniais žmonės įvardija pramonę ir transportą. Šiuos atsakymo variantus pasirinko apie 93 proc. apklaustųjų. Namų šildymą malkomis ir anglimis, kaip galimą oro taršos priežastį, pasirinko tik 5 proc. apklaustųjų. Tokie apklausos duomenys rodo, kad žmonės vis dar nepakankamai įvertina dėl atliekų kūrenimo ne tam skirtuose įrenginiuose kylančią oro taršą. Aplinkosaugininkai pažymi, kad netinkamų medžiagų deginimas aplinkos orą teršia ne mažiau nei pramonė ar transportas.
Aplinkos apsaugos agentūros atliekamų oro kokybės vertinimų rezultatai rodo, kad nelietingą, šiltą pavasarį ir visu sausuoju metų laiku aplinkos oro užterštumas kietosiomis dalelėmis labai padidėja dėl laiku ir tinkamai neišvalytų miestų gatvių, šaligatvių, prisideda ir tarša nuo neasfaltuotų gatvių.
Rudenį, atvėsus orams, oro užterštumas didėja dėl daugelio prie centrinio šildymo sistemos neprijungtų privačių namų šildymo kietuoju kuru ar net atliekomis (popieriumi, dėvėtais drabužiais ar net tepaluotais skudurais, plastiku, baldų gamybos atliekomis ir net pagal paskirtį geležinkeliuose nebenaudojamais pabėgiais).
Aplinkosaugininkai primena, kad Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti atliekas, išskyrus atvejus, kai jos deginamos specialiai tam skirtuose įrenginiuose.
Administracinių teisės pažeidimų kodekse už atmosferos apsaugos reikalavimų pažeidimą deginant atliekas numatyta bauda nuo 100 Lt iki 400 Lt, o spalio 1 d. įsigaliojus žalos aplinkai apskaičiavimo metodikos pakeitimams, nustatytas minimalus žalos aplinkai dėl oro teršimo (pvz. deginant plastiką ar kt.) atlyginimo dydis (bauda) – 345 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 100 eurų).
Pažymėtina, kad oro kokybe ir jos gerinimu turėtų rūpintis ne tik aplinkosaugininkai, bet ir savivaldybės. Tokią pareigą ir savarankišką funkciją joms numato Vietos savivaldos įstatymas. Aplinkos oro apsaugos įstatymas savivaldybes papildomai įpareigoja imtis priemonių, kad nei vieno teršalo aplinkos kokybės norma nebūtų viršyta.
Elena AUGLIENĖ,
AM Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vedėja
Šį šiltą ir sausą rudenį didžiuosius Lietuvos miestus aplankė jiems nebūdingas reiškinys – smogas. Jis sukėlė daug klausimų gyventojams ir atkreipė dėmesį į oro taršą, jos priežastis ir prevenciją.
Aplinkos monitoringo duomenys rodo, kad 2013–2014 m. oro kokybė Lietuvos miestuose buvo blogesnė nei 2011–2012 m. Tiesa, ji išliko geresnė nei daugelyje ES šalių.
Šiemet Vilniaus Žirmūnų oro kokybės stotyje 35 dienų riba, iki kurios laikoma, kad kietųjų dalelių KD10 paros ribinės vertės viršijimas nėra pavojingas žmonių sveikatai ir aplinkai, viršyta anksti pavasarį. Dabar viršijimai užfiksuoti 74 dienas. Lapkričio 12 d. ši riba viršyta jau ir Klaipėdos centre esančioje oro kokybės tyrimų stotyje.
Nuo 2012 m. fiksuojamas kietųjų dalelių sudėtyje esančio žmonių sveikatai pavojingo kancerogeno benzo(a)pireno koncentracijos padidėjimas. Jis stebimas visų miestų, kuriuose matuojamas (Vilniuje – Žirmūnų, Kaune – Petrašiūnų, Klaipėdoje – Centro ir Šiaulių oro kokybės stotyse), aplinkos ore.
Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos UAB „RAIT“ reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad labiausiai teršiančiais aplinkos orą šalyje veiksniais žmonės įvardija pramonę ir transportą. Šiuos atsakymo variantus pasirinko apie 93 proc. apklaustųjų. Namų šildymą malkomis ir anglimis, kaip galimą oro taršos priežastį, pasirinko tik 5 proc. apklaustųjų. Tokie apklausos duomenys rodo, kad žmonės vis dar nepakankamai įvertina dėl atliekų kūrenimo ne tam skirtuose įrenginiuose kylančią oro taršą. Aplinkosaugininkai pažymi, kad netinkamų medžiagų deginimas aplinkos orą teršia ne mažiau nei pramonė ar transportas.
Aplinkos apsaugos agentūros atliekamų oro kokybės vertinimų rezultatai rodo, kad nelietingą, šiltą pavasarį ir visu sausuoju metų laiku aplinkos oro užterštumas kietosiomis dalelėmis labai padidėja dėl laiku ir tinkamai neišvalytų miestų gatvių, šaligatvių, prisideda ir tarša nuo neasfaltuotų gatvių.
Rudenį, atvėsus orams, oro užterštumas didėja dėl daugelio prie centrinio šildymo sistemos neprijungtų privačių namų šildymo kietuoju kuru ar net atliekomis (popieriumi, dėvėtais drabužiais ar net tepaluotais skudurais, plastiku, baldų gamybos atliekomis ir net pagal paskirtį geležinkeliuose nebenaudojamais pabėgiais).
Aplinkosaugininkai primena, kad Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti atliekas, išskyrus atvejus, kai jos deginamos specialiai tam skirtuose įrenginiuose.
Administracinių teisės pažeidimų kodekse už atmosferos apsaugos reikalavimų pažeidimą deginant atliekas numatyta bauda nuo 100 Lt iki 400 Lt, o spalio 1 d. įsigaliojus žalos aplinkai apskaičiavimo metodikos pakeitimams, nustatytas minimalus žalos aplinkai dėl oro teršimo (pvz. deginant plastiką ar kt.) atlyginimo dydis (bauda) – 345 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 100 eurų).
Pažymėtina, kad oro kokybe ir jos gerinimu turėtų rūpintis ne tik aplinkosaugininkai, bet ir savivaldybės. Tokią pareigą ir savarankišką funkciją joms numato Vietos savivaldos įstatymas. Aplinkos oro apsaugos įstatymas savivaldybes papildomai įpareigoja imtis priemonių, kad nei vieno teršalo aplinkos kokybės norma nebūtų viršyta.
Elena AUGLIENĖ,
AM Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vedėja
Paskyrimai
Lapkričio 11 d. Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo pareigas pradėjo eiti Rimantas Prūsaitis, Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pareigas - Paulius Zolubas
Lapkričio 11 d. Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo pareigas pradėjo eiti Rimantas Prūsaitis, Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pareigas - Paulius Zolubas
Darbai konkursui „Žmogus ir aplinka“
– iki gruodžio 4 dienos
Aplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skelbia tradicinį kūrybinį konkursą žurnalistams „Žmogus ir aplinka“. Jam darbus galima pateikti iki š. m. gruodžio 4 dienos. Konkurso tikslas – skatinti žurnalistų kūrybiškumą ir profesionalumą supažindinant visuomenę su aplinkos sektoriaus (aplinkos apsaugos, statybos ir būsto plėtros) aktualijomis, problemomis ir jų sprendimo būdais, ugdant sąmoningą šalies gyventojų požiūrį į aplinką. Prizinis fondas – penki tūkstančiai litų.
Konkurse gali dalyvauti žurnalistai, kurie per metus (nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki š. m. gruodžio 4 d.) aplinkos apsaugos ar statybos ir būsto plėtros temomis paskelbė publikacijų Lietuvos spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje arba sukūrė laidų, transliuotų per radiją ar televiziją. Darbus, atitinkančius konkurso tematiką ir tikslą, gali teikti ne tik patys žurnalistai, bet ir redakcijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos skyriai.
Kiekvienas autorius gali pasiūlyti ne daugiau kaip tris darbus (rašinių arba laidų ciklas laikomas vienu darbu). Teikiant spaudinius, reikia pristatyti iškarpų iš laikraščių ar žurnalų kopijas (po vieną), taip pat atsiųsti juos skaitmeniniu formatu el. paštu in[email protected]. Teikiant garso ar vaizdo medžiagą, reikia pristatyti įrašą, išsamų laidos aprašymą ir pažymą, kur ir kada laida buvo rodyta ar transliuota. Būtina nurodyti konkursinio darbo autoriaus adresą, telefoną, elektroninį paštą.
Darbus reikia pateikti Lietuvos žurnalistų sąjungai iki gruodžio 4 d. adresu: konkursui „Žmogus ir aplinka“, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Jogailos g. 11, LT-01116, Vilnius.
Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais ir diplomais. Juos išrinks komisija, sudaryta iš keturių Lietuvos žurnalistų sąjungos ir trijų Aplinkos ministerijos atstovų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas.
Išsamesnė informacija tel. (5) 212 2805, el. paštu in[email protected] arba tel. 8~70 663660, el. paštu r.karnackai[email protected].
Aplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga skelbia tradicinį kūrybinį konkursą žurnalistams „Žmogus ir aplinka“. Jam darbus galima pateikti iki š. m. gruodžio 4 dienos. Konkurso tikslas – skatinti žurnalistų kūrybiškumą ir profesionalumą supažindinant visuomenę su aplinkos sektoriaus (aplinkos apsaugos, statybos ir būsto plėtros) aktualijomis, problemomis ir jų sprendimo būdais, ugdant sąmoningą šalies gyventojų požiūrį į aplinką. Prizinis fondas – penki tūkstančiai litų.
Konkurse gali dalyvauti žurnalistai, kurie per metus (nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki š. m. gruodžio 4 d.) aplinkos apsaugos ar statybos ir būsto plėtros temomis paskelbė publikacijų Lietuvos spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje arba sukūrė laidų, transliuotų per radiją ar televiziją. Darbus, atitinkančius konkurso tematiką ir tikslą, gali teikti ne tik patys žurnalistai, bet ir redakcijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos skyriai.
Kiekvienas autorius gali pasiūlyti ne daugiau kaip tris darbus (rašinių arba laidų ciklas laikomas vienu darbu). Teikiant spaudinius, reikia pristatyti iškarpų iš laikraščių ar žurnalų kopijas (po vieną), taip pat atsiųsti juos skaitmeniniu formatu el. paštu in[email protected]. Teikiant garso ar vaizdo medžiagą, reikia pristatyti įrašą, išsamų laidos aprašymą ir pažymą, kur ir kada laida buvo rodyta ar transliuota. Būtina nurodyti konkursinio darbo autoriaus adresą, telefoną, elektroninį paštą.
Darbus reikia pateikti Lietuvos žurnalistų sąjungai iki gruodžio 4 d. adresu: konkursui „Žmogus ir aplinka“, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Jogailos g. 11, LT-01116, Vilnius.
Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais ir diplomais. Juos išrinks komisija, sudaryta iš keturių Lietuvos žurnalistų sąjungos ir trijų Aplinkos ministerijos atstovų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas.
Išsamesnė informacija tel. (5) 212 2805, el. paštu in[email protected] arba tel. 8~70 663660, el. paštu r.karnackai[email protected].
Lietuvos skalūnų tyrimas –
ar jie pavojingi aplinkai
„Ruošiantis mūsų šalyje žvalgyti skalūnų išteklius ir ketinant išgauti iš jų angliavandenilius, pirmiausia reikėjo įsitikinti, ar patys skalūnai nėra toksiški. Todėl geologams pavedėme atlikti tyrimus“, – sako aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) ištyrė uolienų su skalūnais pavyzdžius ir nustatė, kad juose esantys sunkiųjų metalų kiekiai nėra pavojingi aplinkai. Šie pavyzdžiai paimti iš įvairaus gylio, kuris buvo ne mažesnis kaip 1,2 km, uolienų. Mėginių cheminės sudėties analizei atlikti buvo pasirinkta sertifikuota Kanados laboratorija. Remdamasi šios analizės duomenimis ir galiojančiais cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimais, LGT nustatė, kad skalūnuose viršijamos tik molibdeno (1,66 karto) ribinės vertės, taikomos naftos gavybos, sandėliavimo, perdirbimo, krovos ir kitoms mažai jautrioms taršai pramoninėms teritorijoms. Atskiruose skalūnų uolienų mėginiuose viršytos vario (iki 4,5 karto), arseno (iki 1,8 karto), urano ir seleno (iki 1,6 karto) bei vanadžio (1,17 karto) ribinės vertės. Tokius padidėjusius šių elementų kiekius turi bet kuris iškastinis kuras: ir akmens bei rudoji anglis, ir nafta. Daivos Matonienės žodžiais, Aplinkos ministerija siekia surinkti kuo daugiau patikimos ir išsamios informacijos apie Lietuvos skalūnus ir ją pateikti visuomenei, kad nebūtų pagrindo mėgėjiškoms interpretacijoms ir spekuliacijoms. Šia tema jau surengta nemažai susitikimų su mokslininkais, suinteresuotos gyventojų bendruomenės atstovais. Tokie susitikimai bus organizuojami ir toliau. |
Ar šuliniai bus pilni vandens,
priklauso nuo orų Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) duomenimis, gruntinio vandens lygio žemėjimas, prasidėjęs birželio-liepos mėnesiais, kol kas dar tęsiasi. Pasak LGT direktoriaus Jono Satkūno, pagrindinė priežastis – meteorologinės sąlygos. Rugsėjis buvo šiltas ir gana sausas, krituliai didesnėje šalies dalyje sudarė tik 20-50 proc. standartinės klimato normos. Vakarų ir Pietų Lietuvoje gruntinio vandens lygis nukrito 0,2-1,37 m žemiau vidutinio daugiamečio, o Vėžaičiuose, Papilėje ir Kybartuose – dar žemiau. Tik Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje (Biržai, Panevėžys, Dotnuva, Ukmergė) jis 0,1-0,5 m aukštesnis už vidutinį daugiametį. Stebėjimai rodo, kad gruntinio vandens lygis žemėjo ir spalį. Ar jis pradės kilti, kaip įprasta, lapkritį-gruodį ir šuliniai prisipildys vandens, priklausys nuo orų. Tačiau koks bus lygis konkrečioje vietovėje, priklauso ne tik nuo meteorologinių, bet ir nuo geologinių sąlygų. Greičiausiai į meteorologinių sąlygų kaitą reaguoja negiliai – iki 5 m– slūgsantis, molingose nuogulose besikaupiantis gruntinis vanduo, kurio lygis per metus pakyla ir nusileidžia kelis metrus. LGT stebi požeminio vandens pokyčius. Gruntinio vandens lygis kartą per dieną matuojamas automatiniais davikliais dvidešimtyje postų, įrengtų visoje Lietuvoje. Iš jų duomenys operatyviai perduodami telemetrine sistema. |
Žuvininkystės tarnyba vis plačiau atveria ,,svetingas
duris“
migruojančioms žuvims
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, remiant Europos Sąjungai, išsikėlė sau ambicingą uždavinį – ištaisyti tėvų, o gal ir protėvių, padarytą gamtai žalą. Turiu galvoje upių ir upelių užtvankas, kurios užkirto kelią vertingoms lašišinėms žuvims patekti į jų prigimtines nerštavietes.
Direktoriaus pavaduotojo Aido ADOMAIČIO, atliekančio Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus funkcijas, interviu „Tėviškės gamtai“
- Prieš keletą metų Žuvininkystės tarnyba parengė projektą, kurį įgyvendinus atsiveria „svetingos durys“ iš plačiųjų vandenų neršti atkeliavusioms, vertingoms žuvims. Todėl noriu paklausti, manyčiau, kad to paties pageidauja ir laikraščio skaitytojai – „Kaip Žuvininkystės tarnybos kolektyvui sekasi įgyvendinti šį projektą?“.
Jums leidus truputį grįšiu į ankstesnius laikus. Iki XX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje sparčiai ir intensyviai buvo vykdomi upių ir upelių nuotėkio reguliavimo darbai: tiesinamos upelių vagos, statomos užtvankos. Įvykdžius šiuos darbus praeivėms žuvims buvo užkirsti migracijos keliai į aukštupiuose esančias nerštavietes ir pablogintos biologinės vystymosi sąlygos, nes užtvankų projektuose nebuvo numatytos žuvų pralaidos. Be to, pastaraisiais metais upėse ir upeliuose pradėjo sparčiai daugėti bebrų užtvankų, kurios taip pat pablogino praeivių žuvų migracijos sąlygas.
Kai ichtiologai, žuvininkystės specialistai pastebėjo ženklų migruojančių žuvų mažėjimą, imta galvoti, kaip sustabdyti šį procesą. Dar 1980 metais Jūros upėje, ties Taurage, buvo įrengtas pirmasis šalyje migruojančioms žuvims perkelti per užtvanką įrenginys – keltuvas. Nuo tų dienų iki šiol Lietuvoje jau pastatytos 24 žuvų pralaidos.
Žuvų pralaidas statome įvairių konstrukcijų, bet pastebėjome ir praktika patvirtino, kad ekonomiškiausios ir žuvų labiausiai mėgstamos pralaidos yra tos, kurios labiausiai atitinka natūralią gamtinę aplinką, tai yra - natūralios vagos su akmenų – betono žuvitakiais. Tokio tipo žuvitakių Lietuvoje yra daugiausiai.
- Kokiose upėse praeivėms žuvims buvo įrengtos pralaidos?
- Per pastaruosius dvejus metus buvo įrengtos trys žuvų pralaidos
2013 metais pastatėme žuvų pralaidą Sausdravo upės užtvankoje Plungės rajone. Tais pačiais metais rekonstravome žuvų migracijos taką Vilnios upėje prie Rokantiškių užtvankos. Šiais, 2014 metais, džiaugėmės įrengta žuvų pralaida Kražantės upės užtvankoje pačiame Kelmės mieste.
Visus šiuos darbus Žuvininkystės tarnyba atliko įgyvendindama projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“. Priminsiu, kad visos mano jau minėtos trys upės – Sausdravas, Kražantė ir Vilnia - priklauso Nemuno upių baseinui, kuris turi išskirtinę reikšmę atkuriant vertingų žuvų, tokių kaip lašišos, šlakiai, europiniai unguriai, aštriašnipiai eršketai, žiobriai ir kitų žuvų populiacijas Lietuvoje. Šios žuvys migruoja į nerštavietes, esančias upių aukštupiuose, ir grįžta maitintis į Kuršių marias bei Baltijos jūrą.
- O žuvys, dėl kurių visi dirbate, ar jau „įvertino“ jūsų pastangas?
- Mūsų specialistai visai neseniai, dar šį spalį, kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais Vilnios upėje, prie Rokantiškių užtvankos, pradėjo stebėti lašišinių žuvų migraciją. Tikslas – įvertinti rekonstruoto žuvitakio efektyvumą. Jie į pagalbą pasitelkė akustinę telemetriją. Žuvys ženklinamos akustiniais žymekliais ir per žuvų pralaidoje įmontuotus telemetrinius-akustinius imtuvus stebimas sužymėtų žuvų judėjimas, jų elgesys. Toks stebėjimo būdas yra vienas moderniausių. Pirmąją mokslinės stebėsenos dieną buvo pagautos ir sužymėtos 26 lašišinės žuvys. Lapkričio viduryje nuskaičius akustinių imtuvų duomenis, nustatyta, kad žuvitakis yra efektyvus, kadangi visos į jį įplaukusios žymėtos žuvys sėkmingai jį perplaukė.
- Kiek žinau, Žuvininkystės tarnyba rūpinasi ne tik žuvų migracijos sąlygų gerinimu, bet ir Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus poskyriai veisia įvairias žuvis, jas paaugina iki tam tikros stadijos ir išleidžia į valstybinius vandens telkinius.
- Teisingai pastebėjote. Siekiant gausių žuvų išteklių Lietuvos vandenyse, reikia susijusias veiklas vykdyti integruotai. Būtina gerinti migracines sąlygas, Lietuvos vandens telkinius įžuvinti vertingomis žuvų rūšimis. Šiuos darbus privalu vykdyti, nes išteklių būklę sąlygoja ne tik besikeičianti aplinka, bet ir žvejai mėgėjai, brakonieriai, žuvų ligos, gyvūnai ir paukščiai, mintantys žuvimi. Žuvininkystės tarnyba turi ilgametę gamybinę patirtį ir naujai žvelgia į žuvivaisinę veiklą, gerindama rūšinę veisiamų žuvų struktūrą ir prioritetą teikdama retoms, vertingoms verslinės ir mėgėjiškos žvejybos žuvų rūšims, tobulindama esamas technologijas ir diegdama naujas, siekiant į vandens telkinius išleisti tik gyvybingus, paaugintus uždarose vandens apytakos sistemose ar atviruose vandens telkiniuose – tvenkiniuose ir baseinuose žuvų jauniklius. Žuvininkystės tarnyba yra pagrindinė organizacija plačiu mastu vykdanti valstybinių vandens telkinių įžuvinimo darbus. Tarnybos šešiuose technologiškai moderniuose gamybiniuose padaliniuose veisiama ir auginama 17 rūšių žuvys ir vėžiai: šlakiai, lašišos, margieji upėtakiai, kiršliai, sykai, seliavos, šamai, aštriašnipiai eršketai, sterkai, lydekos, lynai, vėgėlės, unguriai ir plačiažnypliai vėžiai. Kasmet išauginama ir išleidžiama į Lietuvos valstybinius vandens telkinius 26-28 milijonai vienetų įvairių rūšių žuvų, o tai sudaro daugiau nei 90 proc. Lietuvoje dirbtinai įveisiamų žuvų kiekio. Pagal patvirtintas žuvų įveisimo normas kasmet įžuviname 45 tūkst. ha. vandenų plotą.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir migruojančioms žuvims. Vidutiniškai kasmet į upes išleidžiame apie 400 tūkst. vnt. lašišinių žuvų jauniklių, 6 tūkst. vnt. aštriašnipių eršketų. Per pastaruosius ketverius metus į ežerus išleidome daugiau nei 2 mln. 250 tūkst. vnt. europinių ungurių jauniklių.
- Išties įspūdingi skaičiai, kurie byloja apie žmonių darbštumą ir galimybes.
Pastaruoju metu žuvų išteklių atkūrimo ir žuvivaisos vystymo galimybės ženkliai išsiplėtė dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Siekiant atstatyti per pastarąjį šimtmetį išnykusius ar sumažėjusius atitinkamų žuvų išteklius Baltijos jūroje, būtinas valstybių, esančių šalia Baltijos jūros, bendradarbiavimas ir kiekvienos jų indėlis siekiant šio tikslo. Bendradarbiaujant su Vokietija, Lenkija, Latvija, Estija, Danija siekiama atkurti vertingų žuvų rūšių, tokių kaip aštriašnipių eršketų, išteklius Baltijos jūroje. Norint atkurti žuvų išteklius, reikalingas ne tik fizinis darbas, bet ir lėšos. Tuo tikslu Žuvininkystės tarnyba sėkmingai naudojasi Europos Sąjungos fondų parama. Tikimasi, kad tarptautinis bendradarbiavimas ir dar didesnės Europos Sąjungos finansavimo galimybės žuvininkystei ir toliau leis saugoti bei gausinti žuvų išteklius Lietuvoje.
- Skaitytojų vardu dėkoju Jums bei visam Žuvininkystė tarnybos kolektyvui už gražius, prasmingus darbus ir linkiu įgyvendinti dar ne vieną projektą, skirtą mūsų šalies vandens turtų gausinimui.
Kalbino JuozasStasinas
migruojančioms žuvims
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, remiant Europos Sąjungai, išsikėlė sau ambicingą uždavinį – ištaisyti tėvų, o gal ir protėvių, padarytą gamtai žalą. Turiu galvoje upių ir upelių užtvankas, kurios užkirto kelią vertingoms lašišinėms žuvims patekti į jų prigimtines nerštavietes.
Direktoriaus pavaduotojo Aido ADOMAIČIO, atliekančio Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus funkcijas, interviu „Tėviškės gamtai“
- Prieš keletą metų Žuvininkystės tarnyba parengė projektą, kurį įgyvendinus atsiveria „svetingos durys“ iš plačiųjų vandenų neršti atkeliavusioms, vertingoms žuvims. Todėl noriu paklausti, manyčiau, kad to paties pageidauja ir laikraščio skaitytojai – „Kaip Žuvininkystės tarnybos kolektyvui sekasi įgyvendinti šį projektą?“.
Jums leidus truputį grįšiu į ankstesnius laikus. Iki XX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje sparčiai ir intensyviai buvo vykdomi upių ir upelių nuotėkio reguliavimo darbai: tiesinamos upelių vagos, statomos užtvankos. Įvykdžius šiuos darbus praeivėms žuvims buvo užkirsti migracijos keliai į aukštupiuose esančias nerštavietes ir pablogintos biologinės vystymosi sąlygos, nes užtvankų projektuose nebuvo numatytos žuvų pralaidos. Be to, pastaraisiais metais upėse ir upeliuose pradėjo sparčiai daugėti bebrų užtvankų, kurios taip pat pablogino praeivių žuvų migracijos sąlygas.
Kai ichtiologai, žuvininkystės specialistai pastebėjo ženklų migruojančių žuvų mažėjimą, imta galvoti, kaip sustabdyti šį procesą. Dar 1980 metais Jūros upėje, ties Taurage, buvo įrengtas pirmasis šalyje migruojančioms žuvims perkelti per užtvanką įrenginys – keltuvas. Nuo tų dienų iki šiol Lietuvoje jau pastatytos 24 žuvų pralaidos.
Žuvų pralaidas statome įvairių konstrukcijų, bet pastebėjome ir praktika patvirtino, kad ekonomiškiausios ir žuvų labiausiai mėgstamos pralaidos yra tos, kurios labiausiai atitinka natūralią gamtinę aplinką, tai yra - natūralios vagos su akmenų – betono žuvitakiais. Tokio tipo žuvitakių Lietuvoje yra daugiausiai.
- Kokiose upėse praeivėms žuvims buvo įrengtos pralaidos?
- Per pastaruosius dvejus metus buvo įrengtos trys žuvų pralaidos
2013 metais pastatėme žuvų pralaidą Sausdravo upės užtvankoje Plungės rajone. Tais pačiais metais rekonstravome žuvų migracijos taką Vilnios upėje prie Rokantiškių užtvankos. Šiais, 2014 metais, džiaugėmės įrengta žuvų pralaida Kražantės upės užtvankoje pačiame Kelmės mieste.
Visus šiuos darbus Žuvininkystės tarnyba atliko įgyvendindama projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“. Priminsiu, kad visos mano jau minėtos trys upės – Sausdravas, Kražantė ir Vilnia - priklauso Nemuno upių baseinui, kuris turi išskirtinę reikšmę atkuriant vertingų žuvų, tokių kaip lašišos, šlakiai, europiniai unguriai, aštriašnipiai eršketai, žiobriai ir kitų žuvų populiacijas Lietuvoje. Šios žuvys migruoja į nerštavietes, esančias upių aukštupiuose, ir grįžta maitintis į Kuršių marias bei Baltijos jūrą.
- O žuvys, dėl kurių visi dirbate, ar jau „įvertino“ jūsų pastangas?
- Mūsų specialistai visai neseniai, dar šį spalį, kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais Vilnios upėje, prie Rokantiškių užtvankos, pradėjo stebėti lašišinių žuvų migraciją. Tikslas – įvertinti rekonstruoto žuvitakio efektyvumą. Jie į pagalbą pasitelkė akustinę telemetriją. Žuvys ženklinamos akustiniais žymekliais ir per žuvų pralaidoje įmontuotus telemetrinius-akustinius imtuvus stebimas sužymėtų žuvų judėjimas, jų elgesys. Toks stebėjimo būdas yra vienas moderniausių. Pirmąją mokslinės stebėsenos dieną buvo pagautos ir sužymėtos 26 lašišinės žuvys. Lapkričio viduryje nuskaičius akustinių imtuvų duomenis, nustatyta, kad žuvitakis yra efektyvus, kadangi visos į jį įplaukusios žymėtos žuvys sėkmingai jį perplaukė.
- Kiek žinau, Žuvininkystės tarnyba rūpinasi ne tik žuvų migracijos sąlygų gerinimu, bet ir Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus poskyriai veisia įvairias žuvis, jas paaugina iki tam tikros stadijos ir išleidžia į valstybinius vandens telkinius.
- Teisingai pastebėjote. Siekiant gausių žuvų išteklių Lietuvos vandenyse, reikia susijusias veiklas vykdyti integruotai. Būtina gerinti migracines sąlygas, Lietuvos vandens telkinius įžuvinti vertingomis žuvų rūšimis. Šiuos darbus privalu vykdyti, nes išteklių būklę sąlygoja ne tik besikeičianti aplinka, bet ir žvejai mėgėjai, brakonieriai, žuvų ligos, gyvūnai ir paukščiai, mintantys žuvimi. Žuvininkystės tarnyba turi ilgametę gamybinę patirtį ir naujai žvelgia į žuvivaisinę veiklą, gerindama rūšinę veisiamų žuvų struktūrą ir prioritetą teikdama retoms, vertingoms verslinės ir mėgėjiškos žvejybos žuvų rūšims, tobulindama esamas technologijas ir diegdama naujas, siekiant į vandens telkinius išleisti tik gyvybingus, paaugintus uždarose vandens apytakos sistemose ar atviruose vandens telkiniuose – tvenkiniuose ir baseinuose žuvų jauniklius. Žuvininkystės tarnyba yra pagrindinė organizacija plačiu mastu vykdanti valstybinių vandens telkinių įžuvinimo darbus. Tarnybos šešiuose technologiškai moderniuose gamybiniuose padaliniuose veisiama ir auginama 17 rūšių žuvys ir vėžiai: šlakiai, lašišos, margieji upėtakiai, kiršliai, sykai, seliavos, šamai, aštriašnipiai eršketai, sterkai, lydekos, lynai, vėgėlės, unguriai ir plačiažnypliai vėžiai. Kasmet išauginama ir išleidžiama į Lietuvos valstybinius vandens telkinius 26-28 milijonai vienetų įvairių rūšių žuvų, o tai sudaro daugiau nei 90 proc. Lietuvoje dirbtinai įveisiamų žuvų kiekio. Pagal patvirtintas žuvų įveisimo normas kasmet įžuviname 45 tūkst. ha. vandenų plotą.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir migruojančioms žuvims. Vidutiniškai kasmet į upes išleidžiame apie 400 tūkst. vnt. lašišinių žuvų jauniklių, 6 tūkst. vnt. aštriašnipių eršketų. Per pastaruosius ketverius metus į ežerus išleidome daugiau nei 2 mln. 250 tūkst. vnt. europinių ungurių jauniklių.
- Išties įspūdingi skaičiai, kurie byloja apie žmonių darbštumą ir galimybes.
Pastaruoju metu žuvų išteklių atkūrimo ir žuvivaisos vystymo galimybės ženkliai išsiplėtė dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Siekiant atstatyti per pastarąjį šimtmetį išnykusius ar sumažėjusius atitinkamų žuvų išteklius Baltijos jūroje, būtinas valstybių, esančių šalia Baltijos jūros, bendradarbiavimas ir kiekvienos jų indėlis siekiant šio tikslo. Bendradarbiaujant su Vokietija, Lenkija, Latvija, Estija, Danija siekiama atkurti vertingų žuvų rūšių, tokių kaip aštriašnipių eršketų, išteklius Baltijos jūroje. Norint atkurti žuvų išteklius, reikalingas ne tik fizinis darbas, bet ir lėšos. Tuo tikslu Žuvininkystės tarnyba sėkmingai naudojasi Europos Sąjungos fondų parama. Tikimasi, kad tarptautinis bendradarbiavimas ir dar didesnės Europos Sąjungos finansavimo galimybės žuvininkystei ir toliau leis saugoti bei gausinti žuvų išteklius Lietuvoje.
- Skaitytojų vardu dėkoju Jums bei visam Žuvininkystė tarnybos kolektyvui už gražius, prasmingus darbus ir linkiu įgyvendinti dar ne vieną projektą, skirtą mūsų šalies vandens turtų gausinimui.
Kalbino JuozasStasinas
Saugomose teritorijose
Pirmasis Lietuvos nacionalinis
parkas
atšventė keturiasdešimtmetį
Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija ta proga lapkričio 11 d. Vilniaus rotušėje surengė konferenciją ,,Pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas – vakar, šiandien, rytoj“.
Prie ištakų sugrįžus
Aukštaitijos nacionalinio parko ištakos siekia dar 1960 metus. Tuometinio Gamtos apsaugos komiteto prie LTSR, kuriam vadovavo žymus gamtosaugininkas Viktoras Bergas, vėliau Kazys Giniūnas, iniciatyva, remiant Lietuvos Mokslų Akademijai ir aktyviai dalyvaujant mokslininkams,visuomeninėms organizacijoms šalyje buvo steigiami įvairios paskirties gamtiniai draustiniai – botaniniai, zoologiniai, ichtiologiniai, entomologiniai, landšaftiniai ir kt. Tarp jų vieną pirmųjų vietų užėmė Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai.
Gamtos apsaugos komitetas ir jos tuometiniai vadovai telkė mokslininkus ir jiems iškėlė uždavinį - ištirti šių teritorijų vertę gamtosaugos tikslais. Buvo rengiamos specialios ekspedicijos, kurių metu renkama vertinga mokslinė medžiaga tikslesniam atskirų saugomų teritorijų statusui nustatyti.
1964 metais kompleksinę ekspediciją Ignalinos landšaftiniam draustiniui tirti surengė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Mokslinės ekspedicijos dalyviai – istorikai, etnografai, tautosakininkai, gamtininkai ir kitų specialybių kraštotyrininkai. Jie surinko daug medžiagos apie draustinio teritorijoje esančius vertingus archeologinius ir etnografinius objektus, gyventojų buitį ir papročius, liaudies dainas, pasakas bei kitus tautosakos žanrus, vietovardžius.
Po metų tirti Ignalinos kraštą išsiruošė Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentai, vadovaujami dėstytojų Č. Kudabos, D. Galvydytės ir V. Ščemeliovo. Šios ekspedicijos žmonės tyrė draustinio reljefą, vandenis, dirvožemius, augaliją ir klimatą.
Sunku šiandien beprisiminti, kiek ekspedicijų, kiek mokslininkų pabuvojo šioje unikalioje gamtinėje vietovėje, bet visų jų sukauptos medžiagos pagrindu 1968 m. Lietuvos Vyriausybė įpareigojo Gamtos apsaugos komitetą, Kultūros, Žemės ūkio ministerijas ir Valstybinį statybos reikalų komitetą, kurio žinioje veikė Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas, parengti Nacionalinio parko planavimo ir sutvarkymo schemą. Tai buvo pirmasis oficialus dokumentas pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui įkurti.
Karštas diskusijas atvėsindavo Vlado Stausko vyrai
Parengti Nacionalinio parko schemą ėmėsi tuomet dar visiškai jauni, o šiandien jau sulaukę garbaus amžiaus ir žinomi mokslininkai Vladas Stauskas, Paulius Kavaliauskas, Giedrius Daniulaitis. Jų sumanymus dažnai patikslindavo tuometinio Gamtos apsaugos komiteto Kraštovaizdžio ir augalų apsaugos skyriaus viršininkas Kęstutis Balevičius. Kaip šiandien prisimenu tas valandas, kai Mokslų Akademijos salėje „užvirdavo“ karštos diskusijos dėl jaunųjų parko planuotojų išsakytų minčių, parengtų projektų. Mokslininkai, įvairių žinybų, rajonų vadovai, Gamtos apsaugos draugijos nariai iškeldavo daugybę „aštrių“ klausimų, į kuriuos projektavimo grupės specialistai atsakinėdavo kvalifikuotai. Kitaip ir būti negalėjo, nes šie vyrai ir jų kolegos būsimo Parko teritoriją būvo išvaikščioję skersai ir išilgai, gerai susipažinę su kitų šalių nacionalinių parkų kūrimo principais bei istorija. Politinio klimato atšilimo srovės atnešdavo ir specialios literatūros, iš kurios buvo galima šį bei tą „nugriebti“.
1974 m. po ilgų diskusijų buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema, parengta Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute. Ginčų būta ir dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl parką norėta pavadinti pagal regioną – Aukštaitijos vardu. Bet jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas tuometinėje Sovietų sąjungoje (po Estijos ir Latvijos). Atgavus Lietuvos nepriklausomybę pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas 1991 metais perkrikštijamas ir jam suteikiamas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas.
Parko charakteristika
Nacionalinis parkas buvo įkurtas, siekiant išsaugoti bei atkurti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti. Tai ežerų kraštas, kur tyvuliuoja 126 ežerai ir ežerėliai. Vanduo semia net 15 procentų parko teritorijos. Didžiausias ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik parke, bet ir Lietuvoje (gylis – 62,5 m).
Teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę prieš 14 tūkstančių metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos, o ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui suteikia savitumo ir vilioja turistus.
Dėl savo geomorfologinės praeities Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria savo gamtinių sąlygų įvairove. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Rytų Lietuvos teritorijoje, maždaug 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, trijų administracinių rajonų (Ignalinos, Utenos ir Švenčionių) sandūroje. Tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje - užima 40,5 tūkst. ha plotą, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 70 proc. teritorijos. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija įsikūrusi Palūšėje.
Šventinio renginio aidai
Šventiniame renginyje dalyvavo Nacionalinio parko direkcijos kolektyvas, saugomų teritorijų darbuotojai, gausus vilniečių gamtos bičiulių būrys. Šventės dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, Aplinkos ministerijos vardu kalbėjo viceministras Linas Jonauskas. Diskusijoje „Lietuvos nacionalinis parkas – vakar, šiandien, rytoj“ pasisakė prie parko steigimo ištakų buvę – tuometinio Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas, Vilniaus universiteto prof. Paulius Kavaliauskas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) direktorė Rūta Lapinskienė, pirmasis parko direktorius Vincas Šakalys, dabartinis parko direktorius Eminuelis Leškevičius, jo pavaduotoja Irena Čeponienė, parko vyr. specialistas Bronius Šablevičius ir kiti. Diskusijai vadovavo VSTT vyriausioji patarėja Rūta Baškytė. Oficialius renginio svečius pristatė ir meninę dalį, kurioje pasirodė M.K. Čiurlionio menų mokyklos jaunieji smuikininkai, vedė – Juozas Šalkaskas.
Kaip įprasta, tokios iškilios datos proga nemaža grupė nusipelniusių asmenų buvo pagerbti atminimo dovanomis ir padėkos raštais.
Gyvuok, pirmasis Lietuvos nacionalini parke, prie kurio puoselėjimo prieš 40 metų yra prisidėjęs ir šių eilučių autorius, tuomet kartu su jau minėtais ir nepaminėtais žmonėmis aręs pirmąsias gamtosaugos vagas savo mylimoje šalyje.
Juozas Stasinas, nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas
J. Stasino archyvo nuotraukos
atšventė keturiasdešimtmetį
Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija ta proga lapkričio 11 d. Vilniaus rotušėje surengė konferenciją ,,Pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas – vakar, šiandien, rytoj“.
Prie ištakų sugrįžus
Aukštaitijos nacionalinio parko ištakos siekia dar 1960 metus. Tuometinio Gamtos apsaugos komiteto prie LTSR, kuriam vadovavo žymus gamtosaugininkas Viktoras Bergas, vėliau Kazys Giniūnas, iniciatyva, remiant Lietuvos Mokslų Akademijai ir aktyviai dalyvaujant mokslininkams,visuomeninėms organizacijoms šalyje buvo steigiami įvairios paskirties gamtiniai draustiniai – botaniniai, zoologiniai, ichtiologiniai, entomologiniai, landšaftiniai ir kt. Tarp jų vieną pirmųjų vietų užėmė Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai.
Gamtos apsaugos komitetas ir jos tuometiniai vadovai telkė mokslininkus ir jiems iškėlė uždavinį - ištirti šių teritorijų vertę gamtosaugos tikslais. Buvo rengiamos specialios ekspedicijos, kurių metu renkama vertinga mokslinė medžiaga tikslesniam atskirų saugomų teritorijų statusui nustatyti.
1964 metais kompleksinę ekspediciją Ignalinos landšaftiniam draustiniui tirti surengė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Mokslinės ekspedicijos dalyviai – istorikai, etnografai, tautosakininkai, gamtininkai ir kitų specialybių kraštotyrininkai. Jie surinko daug medžiagos apie draustinio teritorijoje esančius vertingus archeologinius ir etnografinius objektus, gyventojų buitį ir papročius, liaudies dainas, pasakas bei kitus tautosakos žanrus, vietovardžius.
Po metų tirti Ignalinos kraštą išsiruošė Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentai, vadovaujami dėstytojų Č. Kudabos, D. Galvydytės ir V. Ščemeliovo. Šios ekspedicijos žmonės tyrė draustinio reljefą, vandenis, dirvožemius, augaliją ir klimatą.
Sunku šiandien beprisiminti, kiek ekspedicijų, kiek mokslininkų pabuvojo šioje unikalioje gamtinėje vietovėje, bet visų jų sukauptos medžiagos pagrindu 1968 m. Lietuvos Vyriausybė įpareigojo Gamtos apsaugos komitetą, Kultūros, Žemės ūkio ministerijas ir Valstybinį statybos reikalų komitetą, kurio žinioje veikė Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas, parengti Nacionalinio parko planavimo ir sutvarkymo schemą. Tai buvo pirmasis oficialus dokumentas pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui įkurti.
Karštas diskusijas atvėsindavo Vlado Stausko vyrai
Parengti Nacionalinio parko schemą ėmėsi tuomet dar visiškai jauni, o šiandien jau sulaukę garbaus amžiaus ir žinomi mokslininkai Vladas Stauskas, Paulius Kavaliauskas, Giedrius Daniulaitis. Jų sumanymus dažnai patikslindavo tuometinio Gamtos apsaugos komiteto Kraštovaizdžio ir augalų apsaugos skyriaus viršininkas Kęstutis Balevičius. Kaip šiandien prisimenu tas valandas, kai Mokslų Akademijos salėje „užvirdavo“ karštos diskusijos dėl jaunųjų parko planuotojų išsakytų minčių, parengtų projektų. Mokslininkai, įvairių žinybų, rajonų vadovai, Gamtos apsaugos draugijos nariai iškeldavo daugybę „aštrių“ klausimų, į kuriuos projektavimo grupės specialistai atsakinėdavo kvalifikuotai. Kitaip ir būti negalėjo, nes šie vyrai ir jų kolegos būsimo Parko teritoriją būvo išvaikščioję skersai ir išilgai, gerai susipažinę su kitų šalių nacionalinių parkų kūrimo principais bei istorija. Politinio klimato atšilimo srovės atnešdavo ir specialios literatūros, iš kurios buvo galima šį bei tą „nugriebti“.
1974 m. po ilgų diskusijų buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema, parengta Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute. Ginčų būta ir dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl parką norėta pavadinti pagal regioną – Aukštaitijos vardu. Bet jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas tuometinėje Sovietų sąjungoje (po Estijos ir Latvijos). Atgavus Lietuvos nepriklausomybę pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas 1991 metais perkrikštijamas ir jam suteikiamas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas.
Parko charakteristika
Nacionalinis parkas buvo įkurtas, siekiant išsaugoti bei atkurti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti. Tai ežerų kraštas, kur tyvuliuoja 126 ežerai ir ežerėliai. Vanduo semia net 15 procentų parko teritorijos. Didžiausias ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik parke, bet ir Lietuvoje (gylis – 62,5 m).
Teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę prieš 14 tūkstančių metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos, o ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui suteikia savitumo ir vilioja turistus.
Dėl savo geomorfologinės praeities Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria savo gamtinių sąlygų įvairove. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Rytų Lietuvos teritorijoje, maždaug 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, trijų administracinių rajonų (Ignalinos, Utenos ir Švenčionių) sandūroje. Tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje - užima 40,5 tūkst. ha plotą, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 70 proc. teritorijos. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija įsikūrusi Palūšėje.
Šventinio renginio aidai
Šventiniame renginyje dalyvavo Nacionalinio parko direkcijos kolektyvas, saugomų teritorijų darbuotojai, gausus vilniečių gamtos bičiulių būrys. Šventės dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, Aplinkos ministerijos vardu kalbėjo viceministras Linas Jonauskas. Diskusijoje „Lietuvos nacionalinis parkas – vakar, šiandien, rytoj“ pasisakė prie parko steigimo ištakų buvę – tuometinio Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas, Vilniaus universiteto prof. Paulius Kavaliauskas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) direktorė Rūta Lapinskienė, pirmasis parko direktorius Vincas Šakalys, dabartinis parko direktorius Eminuelis Leškevičius, jo pavaduotoja Irena Čeponienė, parko vyr. specialistas Bronius Šablevičius ir kiti. Diskusijai vadovavo VSTT vyriausioji patarėja Rūta Baškytė. Oficialius renginio svečius pristatė ir meninę dalį, kurioje pasirodė M.K. Čiurlionio menų mokyklos jaunieji smuikininkai, vedė – Juozas Šalkaskas.
Kaip įprasta, tokios iškilios datos proga nemaža grupė nusipelniusių asmenų buvo pagerbti atminimo dovanomis ir padėkos raštais.
Gyvuok, pirmasis Lietuvos nacionalini parke, prie kurio puoselėjimo prieš 40 metų yra prisidėjęs ir šių eilučių autorius, tuomet kartu su jau minėtais ir nepaminėtais žmonėmis aręs pirmąsias gamtosaugos vagas savo mylimoje šalyje.
Juozas Stasinas, nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas
J. Stasino archyvo nuotraukos
Akistata su gamta
Gyvoji gamta
Lietuvos zoologijos sodas
pasikeis neatpažįstamai
Mielai priėmiau žinomo gamtininko, aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus kvietimą kartu su grupe žurnalistų nuvažiuoti į Kauną ir apsilankyti Lietuvos zoologijos sode. Prisipažinsiu, seniai ten nebuvau. Nors, kai vaikystėje teko kelis metus gyventi Kaune, Žaliakalnyje, tai mėgau čia ateiti, bilietai į sodą buvo nebrangūs, kaina net moksleivio kišenės nedraskė. Ilgiausiai stovėdavau prie rudosios meškos, beždžionių, traukė akį ir Girstupio tvenkinyje vandens paukščių gausa, ypač žavėjo plačiasnapiai pelikanai, ilgakaklės gervės.
Prisiminiau ir kaip čia važiavau specialiai pažiūrėti stumbro ir karvės jauniklio. Apie jį tada plačiai rašė spauda. Pamiškėje besigananti karvė atsivedė jauniklį, savo kūno formomis labiau primenantį stumbriuką. Apgyvendino jį zoologijos sode. Žmonės būriais važiavo pažiūrėti į „stumbrakarvį”. Aš nebuvau išimtis. Įsiminė neįprastai plati ir labai gauruota jo kakta. Jis noriai leidosi fotografuojamas, gaila, kad šios nuotraukos neišsaugojau. Dabar norėjosi išgirsti, koks buvo jauniklio likimas, ar ilgai gyveno. „Sodo direktorius liepė jį nušauti”, - atsakė man sodo veteranė, Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė. Mat, jauniklis tapo kaltu, nes buvo mišrūnas, tarsi mutantas. O tokiems, anot tuometinio direktoriaus, zoologijos sode ne vieta. Pasielgė jis, aišku, labai blogai, todėl net pavardės jo nesinori minėti, juolab ir išdirbo jis direktoriumi tik vienerius metus.
Neliko sode ir meškų - nei rudųjų, nei baltųjų. Rudųjų narvo iš viso neliko, o vietoje baltųjų apsigyveno nemažas būrelis korsakų, atkeliavusių čia iš Centrinės Azijos stepių ir dykumų. Šie didoki, mūsiškes lapes primenantys žvėreliai, laukinėje gamtoje sutikę žmogų, gali apsimesti negyvais, bet, atsiradus pirmai galimybei, pabėga. Zoologijos sode jie jau neapsimetinėja, o elgiasi kaip tikri medžiotojai, labai judrūs, nenustygsta vietoje. Ir visų akutės - smalsios, smalsios, tik žybčioja. Net nežinia, kas ką labiau tyrinėjo, ar mes juos, ar jie mus. Įdomu, pagalvojau, ar tie korsakai jaučia, kad laksto ten, kur anksčiau buvo baltųjų meškų baseinas, kuriame šie galingi Arkties žvėrys ieškojo vėsos.
Pasirodo, sode meškų neliko todėl, kad įstojus į Europos Sąjungą, jų narvai neatitiko naujų reikalavimų, numatančių komfortiškesnes gyvūnų laikymo sąlygas. Į naujus reikalavimus buvo atsižvelgta, kiti sodo gyventojai pasijuto palankesnėse aplinkose. Vietoje meškų atsirado ne tik korsakai, bet ir begemotas, ruonis, žirafos, tigrai, leopardai, hienos, guanakai, lamos, pekariai, tapyrai, kulanai, kengūros, dešimtys kitų žinduolių. Daug paukščių, roplių, žuvų, varliagyvių, bestuburių.
Dabar Lietuvos zoologijos sodas yra Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos narys-kandidatas, nuo 1992 metų dalyvauja retų ir nykstančių gyvūnų europinėje veisimo programoje. Tai leidžia lygiaverčiais pagrindais keistis gyvūnais. Pavyzdžiui, dabar kauniečiai gali kitiems zoologijos sodams pasiūlyti didįjį apuoką, kilnųjį erelį, žaliasparnį arą.
Gerinant gyvenimo sąlygas, gyvūnai aktyviau veisiasi, atsiranda ir tokių, kuriuos galima parduoti. Šiuo metu kauniečiai siūlo pirkti šinšilas, Egipto skraidantį šunį, lamą, guanaką, antilopę gnu, apykaklėtąjį pekarį, kitus gyvūnus.
Kai 1938 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva oficialiai buvo atidarytas Zoologijos sodas, jo ekspoziciją sudarė tik 40 eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai, 2 vilkai, meškėnai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir anglų parko galvijas. Tai buvo paties T. Ivanausko bei kitų zoologijos sodų padovanoti gyvūnai. Dabar sode yra apie 2000 gyvūnų, tarp jų ir labai egzotiškų.
Norit, pavyzdžiui, pamatyti raguotas varles? Prašom. Jos jau atkeliavo iš Pietų Amerikos subtropinių pievų. Jų išskirtinis bruožas – ragučius primenančios išaugos virš akių, ypač plati burna ir apvalus kūnas, galintis sverti net pusę kilogramo. Ši raguotė tai ne mūsų kūdrų varlė, ji savo viršutiniame žandikaulyje turi aštrių dantų eilę, todėl yra ne tik plėšri, bet ir pavojinga. Puola iš pasalų, pagriebtas grobis iš jos nasrų neišsigelbsti. Raguotės meniu ne tik vabzdžiai, žuvis, mažesnės varlės, bet ir driežai, net graužikai.
O gal norite pamatyti ne raguotą, o „geležinę varlę”? Taip dzūkai kažkodėl vadina vietinius lietuviškus balinius vėžlius. Veisėjų, Metelių regioninių parkų darbuotojai surenka pavojingose vietose sudėtus vėžlių kiaušinius, o zoologijos sodas pasirūpina, kad iš jų išsiristų vėžliukai, kuriuos vėliau paleidžia į gimtąsias vietas. Taip atstatoma nykstanti vienintelių ir tikrai egzotiškų lietuviškų vėžlių populiacija. Beje, irgi už ES pinigus.
Todėl ir burnoti ant ES nekyla noras, tuo labiau, kad dabartinis sodo direktorius Aurimas Didžiokas ir visi kiti darbuotojai su viltimi laukia didelių investicijų – per 100 mln. litų iš ES struktūrinių fondų.
„Mes jau esame pasirengę zoologijos sodo atnaujinimui. Pagal ES reikalavimus mūsų sodas turi skatinti visuomenės mokymą ir švietimą biologinės įvairovės apsaugos srityje, teikiant informaciją apie eksponuojamas laukinių gyvūnų rūšis ir jų natūralias buveines, užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka šių gyvūnų rūšių įkurdinimo biologinius ir apsaugos reikalavimus. Todėl 2012 metais pradėjome vykdyti projektą „Lietuvos zoologijos sodo teritorijos galimybių studijos ir detaliojo plano parengimas“, kuris mums leistų rimtai rekonstruoti sodą – pastatyti veterinarijos kliniką ir karantinavimo patalpas, tropikariumą-akvariumą, patalpas su voljerais beždžionėms bei kitiems gyvūnams. Reikės įrengti ir šiuolaikinę lankytojų aptarnavimo infrastruktūrą, – sako direktorius Aurimas Didžiokas. – Rekonstrukciją vykdytume neuždarydami zoologijos sodo. Atlikus ją mūsų sodas taptų patrauklesnis visuomenei, labiau lankomas, pagerėtų finansinė situacija, sodas galėtų vykdyti daugiau mokslinių, edukacinių programų, būtų užtikrinamos tinkamos gyvūnų laikymo sąlygos”.
Įgyvendinus šiuos projektus, zoologijos sodas taptų reikšmingu Lietuvos visuomeniniu, gamtosauginiu ir edukaciniu objektu. Palinkėkime kauniečiams sėkmės.
Vytautas Žeimantas
Mielai priėmiau žinomo gamtininko, aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus kvietimą kartu su grupe žurnalistų nuvažiuoti į Kauną ir apsilankyti Lietuvos zoologijos sode. Prisipažinsiu, seniai ten nebuvau. Nors, kai vaikystėje teko kelis metus gyventi Kaune, Žaliakalnyje, tai mėgau čia ateiti, bilietai į sodą buvo nebrangūs, kaina net moksleivio kišenės nedraskė. Ilgiausiai stovėdavau prie rudosios meškos, beždžionių, traukė akį ir Girstupio tvenkinyje vandens paukščių gausa, ypač žavėjo plačiasnapiai pelikanai, ilgakaklės gervės.
Prisiminiau ir kaip čia važiavau specialiai pažiūrėti stumbro ir karvės jauniklio. Apie jį tada plačiai rašė spauda. Pamiškėje besigananti karvė atsivedė jauniklį, savo kūno formomis labiau primenantį stumbriuką. Apgyvendino jį zoologijos sode. Žmonės būriais važiavo pažiūrėti į „stumbrakarvį”. Aš nebuvau išimtis. Įsiminė neįprastai plati ir labai gauruota jo kakta. Jis noriai leidosi fotografuojamas, gaila, kad šios nuotraukos neišsaugojau. Dabar norėjosi išgirsti, koks buvo jauniklio likimas, ar ilgai gyveno. „Sodo direktorius liepė jį nušauti”, - atsakė man sodo veteranė, Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė. Mat, jauniklis tapo kaltu, nes buvo mišrūnas, tarsi mutantas. O tokiems, anot tuometinio direktoriaus, zoologijos sode ne vieta. Pasielgė jis, aišku, labai blogai, todėl net pavardės jo nesinori minėti, juolab ir išdirbo jis direktoriumi tik vienerius metus.
Neliko sode ir meškų - nei rudųjų, nei baltųjų. Rudųjų narvo iš viso neliko, o vietoje baltųjų apsigyveno nemažas būrelis korsakų, atkeliavusių čia iš Centrinės Azijos stepių ir dykumų. Šie didoki, mūsiškes lapes primenantys žvėreliai, laukinėje gamtoje sutikę žmogų, gali apsimesti negyvais, bet, atsiradus pirmai galimybei, pabėga. Zoologijos sode jie jau neapsimetinėja, o elgiasi kaip tikri medžiotojai, labai judrūs, nenustygsta vietoje. Ir visų akutės - smalsios, smalsios, tik žybčioja. Net nežinia, kas ką labiau tyrinėjo, ar mes juos, ar jie mus. Įdomu, pagalvojau, ar tie korsakai jaučia, kad laksto ten, kur anksčiau buvo baltųjų meškų baseinas, kuriame šie galingi Arkties žvėrys ieškojo vėsos.
Pasirodo, sode meškų neliko todėl, kad įstojus į Europos Sąjungą, jų narvai neatitiko naujų reikalavimų, numatančių komfortiškesnes gyvūnų laikymo sąlygas. Į naujus reikalavimus buvo atsižvelgta, kiti sodo gyventojai pasijuto palankesnėse aplinkose. Vietoje meškų atsirado ne tik korsakai, bet ir begemotas, ruonis, žirafos, tigrai, leopardai, hienos, guanakai, lamos, pekariai, tapyrai, kulanai, kengūros, dešimtys kitų žinduolių. Daug paukščių, roplių, žuvų, varliagyvių, bestuburių.
Dabar Lietuvos zoologijos sodas yra Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos narys-kandidatas, nuo 1992 metų dalyvauja retų ir nykstančių gyvūnų europinėje veisimo programoje. Tai leidžia lygiaverčiais pagrindais keistis gyvūnais. Pavyzdžiui, dabar kauniečiai gali kitiems zoologijos sodams pasiūlyti didįjį apuoką, kilnųjį erelį, žaliasparnį arą.
Gerinant gyvenimo sąlygas, gyvūnai aktyviau veisiasi, atsiranda ir tokių, kuriuos galima parduoti. Šiuo metu kauniečiai siūlo pirkti šinšilas, Egipto skraidantį šunį, lamą, guanaką, antilopę gnu, apykaklėtąjį pekarį, kitus gyvūnus.
Kai 1938 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva oficialiai buvo atidarytas Zoologijos sodas, jo ekspoziciją sudarė tik 40 eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai, 2 vilkai, meškėnai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir anglų parko galvijas. Tai buvo paties T. Ivanausko bei kitų zoologijos sodų padovanoti gyvūnai. Dabar sode yra apie 2000 gyvūnų, tarp jų ir labai egzotiškų.
Norit, pavyzdžiui, pamatyti raguotas varles? Prašom. Jos jau atkeliavo iš Pietų Amerikos subtropinių pievų. Jų išskirtinis bruožas – ragučius primenančios išaugos virš akių, ypač plati burna ir apvalus kūnas, galintis sverti net pusę kilogramo. Ši raguotė tai ne mūsų kūdrų varlė, ji savo viršutiniame žandikaulyje turi aštrių dantų eilę, todėl yra ne tik plėšri, bet ir pavojinga. Puola iš pasalų, pagriebtas grobis iš jos nasrų neišsigelbsti. Raguotės meniu ne tik vabzdžiai, žuvis, mažesnės varlės, bet ir driežai, net graužikai.
O gal norite pamatyti ne raguotą, o „geležinę varlę”? Taip dzūkai kažkodėl vadina vietinius lietuviškus balinius vėžlius. Veisėjų, Metelių regioninių parkų darbuotojai surenka pavojingose vietose sudėtus vėžlių kiaušinius, o zoologijos sodas pasirūpina, kad iš jų išsiristų vėžliukai, kuriuos vėliau paleidžia į gimtąsias vietas. Taip atstatoma nykstanti vienintelių ir tikrai egzotiškų lietuviškų vėžlių populiacija. Beje, irgi už ES pinigus.
Todėl ir burnoti ant ES nekyla noras, tuo labiau, kad dabartinis sodo direktorius Aurimas Didžiokas ir visi kiti darbuotojai su viltimi laukia didelių investicijų – per 100 mln. litų iš ES struktūrinių fondų.
„Mes jau esame pasirengę zoologijos sodo atnaujinimui. Pagal ES reikalavimus mūsų sodas turi skatinti visuomenės mokymą ir švietimą biologinės įvairovės apsaugos srityje, teikiant informaciją apie eksponuojamas laukinių gyvūnų rūšis ir jų natūralias buveines, užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka šių gyvūnų rūšių įkurdinimo biologinius ir apsaugos reikalavimus. Todėl 2012 metais pradėjome vykdyti projektą „Lietuvos zoologijos sodo teritorijos galimybių studijos ir detaliojo plano parengimas“, kuris mums leistų rimtai rekonstruoti sodą – pastatyti veterinarijos kliniką ir karantinavimo patalpas, tropikariumą-akvariumą, patalpas su voljerais beždžionėms bei kitiems gyvūnams. Reikės įrengti ir šiuolaikinę lankytojų aptarnavimo infrastruktūrą, – sako direktorius Aurimas Didžiokas. – Rekonstrukciją vykdytume neuždarydami zoologijos sodo. Atlikus ją mūsų sodas taptų patrauklesnis visuomenei, labiau lankomas, pagerėtų finansinė situacija, sodas galėtų vykdyti daugiau mokslinių, edukacinių programų, būtų užtikrinamos tinkamos gyvūnų laikymo sąlygos”.
Įgyvendinus šiuos projektus, zoologijos sodas taptų reikšmingu Lietuvos visuomeniniu, gamtosauginiu ir edukaciniu objektu. Palinkėkime kauniečiams sėkmės.
Vytautas Žeimantas
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra - istorija
Lapkričio priešžiemis
Senovėje šį mėnesį vadindavo spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu. Išties – koks čia lapkritis, jeigu medžių šakos jau nuogos, tik vienas kitas lapelis belikęs. O jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Dar senolių išmintis sako, jei lapkritis lietingas, žiema bus snieginga, jei šaltas – žiema bus lengva. Lapkričio mėnesio įvardas – tikriausia klaida, atsiradusi Laurynui Ivinskiui rašant pirmuosius lietuviškus kalendorius lenkiškųjų pavyzdžiu. O tie buvo pritaikyti šiltesniam klimatui... Apskritai tik lietuviai ir kai kurios slavų tautos Europoje nepasidavė romėniškojo kalendoriaus, atėjusio su krikščionybe, diktatui, ir išsaugojo savuosius, susietus su krašto gamtos reiškiniais bei ūkio darbais, mėnesių pavadinimus.
Lapkritis kaime – visų lauko darbų pabaiga. Šio mėnesio darbai daugiausiai jau po stogu. Tradiciniame kalendoriuje irgi susiduria rudens bei žiemos šventės. Antroji rudens pusė prasideda, kai tris dienas kiaurai merkiančiu, tiesiog „kiauliniu“ lietumi palyja. Lapkričio 11-oji, Šv.Martyno diena papročių kalendoriuje laikoma paskutine rudens švente. Priežodis sako: „Po Šv.Martyno tik velniai laužo vantas”. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; šiaurys vėjas nuogas šakas blaško. Kitu priežodžiu pašiepiami ne laiku ką nors darantieji. Tada sakoma: „Anas nuėjo šluotų rišti po Martyno”. Iš Šv.Martyno dienos orų būdavo spėjama, kokios laukti žiemos pradžios. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo; ir atbulai”. Taigi šiltas Šv.Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu valgis. Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie būsimos žiemos orus: jei ten daugiau baltos spalvos – bus gilu sniego ir speigų; daugiau rudos – bus nemažai atlydžių. Po Šv.Martyno prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis per dieną gruodas.
Feodalinėje sanklodoje gyvenant, ši data būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas: derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa kuo pilni. Pirmiausia – kas privalu krašto valdovui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už viso sezono triūsą kalviui, malūnininkui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Per Šv.Martyną būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyna – bernai bei mergos - būdavo samdomi ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną – „šaltyšių“. Jo pareigos būdavo plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus ir parėdymus, rikiuoti pašto pastotes, tvarkyti kelių priežiūrą, tiltų ir tiltelių statybą bei taisymą, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus. Tvarkos simbolis kaime yra gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose toji diena pažymėta dviejų besikapojančių gaidžių ženklu. Galima tame įžvelgti ir šiltojo bei šaltojo pusmečių priešpriešą.
Su kerdžiumi (tarmiškai dar vadinamu ustovu, dieniniu, skerdžiumi, piemenų karaliumi) kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti tik iki Šv.Martyno. Tądien gauna jis savo užmokestį, atsisveikina su piemenėliais, ir - namolei. Šventas Martynas, sakydavo, tvartus uždaro, o atvėrė juos pavasarį, balandžio 23-ąją šv.Jurgis. Abu šventieji raiteliai kaimo žmonių laikomi arklių, o ir apskritai naminių galvijų dangiškaisiais globėjais. Jų vardais paženklintos dienos yra prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai. „Sėlos” muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: šv.Jurgis joja žirgu, o priešais – šv.Martynas, pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis „su gaidžiais”. Tad kitados gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius.
Po šv. Martyno jau ir augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo piemenukai, likę be kerdžiaus priežiūros. Bet vis tik norisi greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Tada piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį, neišgirdęs ragelio grojimo, ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eina vorele iš paskos ir plėšia iš visos gerklės: „Oi, ožkela, tu baltoja, kokia tu graži! Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema...“ Veda, beje, būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus, ir devynis kartus, - tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus. Tada vyriausias iš piemenų įsilipdavo į beržą ir sakydavo juokų pamokslą. Pradėdavo taip: „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių – lapatiškių, kakton – taukšt!” O toliau – apie tai, kokias išdaigas mokykloje nenubaustiems galima krėsti.
Linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos. Ir ypač įdomios etnologams: šiuose žaidimuose slypi nemažai tautos praeities paslapčių. Tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios religijos ritualas. Oželis – andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“. Po Šv.Martyno dienos žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta judinti- tepailsi iki pavasario. Apie rudeninį aukojimą yra žinių iš Mažosios Lietuvos istoriografinių XVI a. šaltinių. Pavyzdžiui, jis aprašytas Jeronimo Maleckio 1583 m. leidinyje, pavadintame „Tikras Sambijos sūduvių aprašymas su jų ožio aukojimu ir ceremonijomis”. Ten pasakojama: „Susirinkus į vieną vietą keturių penkių kaimų gyventojams, aukotojas, vadinamas vuršaičiu, lazda užmušdavęs ožį, kurio mėsa būdavusi čia pat išverdama ir valgoma su kviečių paplotėliais. Juos iš paraugintos tešlos gniužulų išsikepdavę aplink ugnį sustoję vyrai, svaidydami tešlą iš rankų į rankas per liepsną. Per naktį puotavę, kaulus ir puotos likučius užkasdavę į žemę”.
Piemenėlių žaidimai su oželiu ilgiausiai buvo išlikę vidurio ir rytinėje Lietuvos dalyse. Po Lietuvos krikšto, įvedus krikščioniškąjį kalendorių, reikšminga rudens šventė sutapo su Šv. Martyno diena. O Martyno vardas tapo vienu iš labiausiai paplitusių mūsų krašte.
Nuotaikinga ir keleriopai reikšminga Baltojo oželio šventė galėtų sugrįžti į mūsų tradicijas, kultūros gyvenimą. O ypač į mokyklas... Labai skirtingai, nenuobodžiai ją galima aktualizuoti renginiuose: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus ir tautodailininkus, kitais – su piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais – su orų spėjimais iš gamtos požymių, ketvirtais – su senovinių mokyklinių metų pradžia. Kiek erdvės organizatorių fantazijai ir išmonei!
Pasak kaimo senolių, žiema prasidedanti nuo Šv.Andriejaus dienos, lapkričio 30-sios. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos šventės išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai ir žaismingi papročiai. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos sniego patalai, atsistojus ant laiko slenksčio spėjama ateitis. Kokie vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Štai todėl labai svarbi žiemos švenčių paprotinė dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju, kam aš patinku, tegu ateina kanapių rauti”. Nubarsto sėklelėmis kiek ir takelį nuo šulinio iki trobos, „pasėja” taip pat ir prie lovos. Tada suvalgo ką nors labai sūraus vakarienei ir Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su vėlių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje atsispindi kelias į anapus, mirusiųjų pasaulį. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti”. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juolab, kad rudens dangaus skliaute jis taip išryškėjęs. Taku į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždėto dvasinio ryšio tiesimą. O kanapės, priešingai linams – vyriškų darbų augalas, iš kurio pluošto vejamos virvės, pančiai, vadelės. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.
O jeigu šiandien kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste rastų šulinį? Išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis. Tai štai, po lova, ties galva, reikia pastatyti dubenėlį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną, tariamą „tiltą“. Rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių; tai daryti tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs tiltu ves – tas ir bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs... Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar atmenami Pietryčių Lietuvos kaimuose.
Visoje Lietuvoje taip pat buvo žinomas paprotys Šv.Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.
Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per Šv.Andriejų iškrito sniegas – išaugs geras vasarojus, ypač užderės ankštiniai - pupos, žirniai. Jei ta diena saulėta – gerai derės daržovės, ypač kopūstai, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu diena darganota – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Gamtai nėra blogų dienų...
Prof. Libertas Klimka
Senovėje šį mėnesį vadindavo spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu. Išties – koks čia lapkritis, jeigu medžių šakos jau nuogos, tik vienas kitas lapelis belikęs. O jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Dar senolių išmintis sako, jei lapkritis lietingas, žiema bus snieginga, jei šaltas – žiema bus lengva. Lapkričio mėnesio įvardas – tikriausia klaida, atsiradusi Laurynui Ivinskiui rašant pirmuosius lietuviškus kalendorius lenkiškųjų pavyzdžiu. O tie buvo pritaikyti šiltesniam klimatui... Apskritai tik lietuviai ir kai kurios slavų tautos Europoje nepasidavė romėniškojo kalendoriaus, atėjusio su krikščionybe, diktatui, ir išsaugojo savuosius, susietus su krašto gamtos reiškiniais bei ūkio darbais, mėnesių pavadinimus.
Lapkritis kaime – visų lauko darbų pabaiga. Šio mėnesio darbai daugiausiai jau po stogu. Tradiciniame kalendoriuje irgi susiduria rudens bei žiemos šventės. Antroji rudens pusė prasideda, kai tris dienas kiaurai merkiančiu, tiesiog „kiauliniu“ lietumi palyja. Lapkričio 11-oji, Šv.Martyno diena papročių kalendoriuje laikoma paskutine rudens švente. Priežodis sako: „Po Šv.Martyno tik velniai laužo vantas”. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; šiaurys vėjas nuogas šakas blaško. Kitu priežodžiu pašiepiami ne laiku ką nors darantieji. Tada sakoma: „Anas nuėjo šluotų rišti po Martyno”. Iš Šv.Martyno dienos orų būdavo spėjama, kokios laukti žiemos pradžios. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo; ir atbulai”. Taigi šiltas Šv.Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu valgis. Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie būsimos žiemos orus: jei ten daugiau baltos spalvos – bus gilu sniego ir speigų; daugiau rudos – bus nemažai atlydžių. Po Šv.Martyno prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis per dieną gruodas.
Feodalinėje sanklodoje gyvenant, ši data būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas: derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa kuo pilni. Pirmiausia – kas privalu krašto valdovui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už viso sezono triūsą kalviui, malūnininkui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Per Šv.Martyną būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyna – bernai bei mergos - būdavo samdomi ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną – „šaltyšių“. Jo pareigos būdavo plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus ir parėdymus, rikiuoti pašto pastotes, tvarkyti kelių priežiūrą, tiltų ir tiltelių statybą bei taisymą, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus. Tvarkos simbolis kaime yra gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose toji diena pažymėta dviejų besikapojančių gaidžių ženklu. Galima tame įžvelgti ir šiltojo bei šaltojo pusmečių priešpriešą.
Su kerdžiumi (tarmiškai dar vadinamu ustovu, dieniniu, skerdžiumi, piemenų karaliumi) kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti tik iki Šv.Martyno. Tądien gauna jis savo užmokestį, atsisveikina su piemenėliais, ir - namolei. Šventas Martynas, sakydavo, tvartus uždaro, o atvėrė juos pavasarį, balandžio 23-ąją šv.Jurgis. Abu šventieji raiteliai kaimo žmonių laikomi arklių, o ir apskritai naminių galvijų dangiškaisiais globėjais. Jų vardais paženklintos dienos yra prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai. „Sėlos” muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: šv.Jurgis joja žirgu, o priešais – šv.Martynas, pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis „su gaidžiais”. Tad kitados gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius.
Po šv. Martyno jau ir augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo piemenukai, likę be kerdžiaus priežiūros. Bet vis tik norisi greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Tada piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį, neišgirdęs ragelio grojimo, ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eina vorele iš paskos ir plėšia iš visos gerklės: „Oi, ožkela, tu baltoja, kokia tu graži! Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema...“ Veda, beje, būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus, ir devynis kartus, - tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus. Tada vyriausias iš piemenų įsilipdavo į beržą ir sakydavo juokų pamokslą. Pradėdavo taip: „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių – lapatiškių, kakton – taukšt!” O toliau – apie tai, kokias išdaigas mokykloje nenubaustiems galima krėsti.
Linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos. Ir ypač įdomios etnologams: šiuose žaidimuose slypi nemažai tautos praeities paslapčių. Tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios religijos ritualas. Oželis – andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“. Po Šv.Martyno dienos žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta judinti- tepailsi iki pavasario. Apie rudeninį aukojimą yra žinių iš Mažosios Lietuvos istoriografinių XVI a. šaltinių. Pavyzdžiui, jis aprašytas Jeronimo Maleckio 1583 m. leidinyje, pavadintame „Tikras Sambijos sūduvių aprašymas su jų ožio aukojimu ir ceremonijomis”. Ten pasakojama: „Susirinkus į vieną vietą keturių penkių kaimų gyventojams, aukotojas, vadinamas vuršaičiu, lazda užmušdavęs ožį, kurio mėsa būdavusi čia pat išverdama ir valgoma su kviečių paplotėliais. Juos iš paraugintos tešlos gniužulų išsikepdavę aplink ugnį sustoję vyrai, svaidydami tešlą iš rankų į rankas per liepsną. Per naktį puotavę, kaulus ir puotos likučius užkasdavę į žemę”.
Piemenėlių žaidimai su oželiu ilgiausiai buvo išlikę vidurio ir rytinėje Lietuvos dalyse. Po Lietuvos krikšto, įvedus krikščioniškąjį kalendorių, reikšminga rudens šventė sutapo su Šv. Martyno diena. O Martyno vardas tapo vienu iš labiausiai paplitusių mūsų krašte.
Nuotaikinga ir keleriopai reikšminga Baltojo oželio šventė galėtų sugrįžti į mūsų tradicijas, kultūros gyvenimą. O ypač į mokyklas... Labai skirtingai, nenuobodžiai ją galima aktualizuoti renginiuose: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus ir tautodailininkus, kitais – su piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais – su orų spėjimais iš gamtos požymių, ketvirtais – su senovinių mokyklinių metų pradžia. Kiek erdvės organizatorių fantazijai ir išmonei!
Pasak kaimo senolių, žiema prasidedanti nuo Šv.Andriejaus dienos, lapkričio 30-sios. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos šventės išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai ir žaismingi papročiai. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos sniego patalai, atsistojus ant laiko slenksčio spėjama ateitis. Kokie vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Štai todėl labai svarbi žiemos švenčių paprotinė dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju, kam aš patinku, tegu ateina kanapių rauti”. Nubarsto sėklelėmis kiek ir takelį nuo šulinio iki trobos, „pasėja” taip pat ir prie lovos. Tada suvalgo ką nors labai sūraus vakarienei ir Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su vėlių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje atsispindi kelias į anapus, mirusiųjų pasaulį. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti”. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juolab, kad rudens dangaus skliaute jis taip išryškėjęs. Taku į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždėto dvasinio ryšio tiesimą. O kanapės, priešingai linams – vyriškų darbų augalas, iš kurio pluošto vejamos virvės, pančiai, vadelės. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.
O jeigu šiandien kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste rastų šulinį? Išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis. Tai štai, po lova, ties galva, reikia pastatyti dubenėlį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną, tariamą „tiltą“. Rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių; tai daryti tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs tiltu ves – tas ir bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs... Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar atmenami Pietryčių Lietuvos kaimuose.
Visoje Lietuvoje taip pat buvo žinomas paprotys Šv.Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.
Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per Šv.Andriejų iškrito sniegas – išaugs geras vasarojus, ypač užderės ankštiniai - pupos, žirniai. Jei ta diena saulėta – gerai derės daržovės, ypač kopūstai, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu diena darganota – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Gamtai nėra blogų dienų...
Prof. Libertas Klimka
Žmogaus ekologija
Homoterapija. Kas tai?
Vėlyvas ruduo, trumpa diena, ilga tamsa, žiemos ramybei besiruošianti gamta žmogų nuteikia gilesniems susimąstymams, esminių būties prasmingumų ieškojimams. O čia dar, spaudos puslapiuose ir internete vis dažniau sutinku žodį „homoterapija“. Visažinis internetas atskleidė man, kad to žodžio autorius – populiarus vaikų rašytojas, save vadinantis pozityvistu, Jeronimas Laucius. Paskambinau, ir Jeronimas mielai priėmė kvietimą susitikti Žurnalistų namuose, kur kolegos žurnalistai, rašytojai, ekologai renkasi padiskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais.
- Trumpai skaitytojams priminkite apie save ir papasakokite apie savo homoterapinę veiklą, - pasakiau Jeronimui Lauciui susitikimo tikslą.
- Jau daugiau kaip dvidešimt metų rašau pozityvumo, žmogaus savivertės, tikėjimo jo vidinėmis galiomis temomis. Patys mano knygų pavadinimai nusako tekstų tematiką: „Tu toks vienintelis esi“, „Tu vienintelis turi“, „Tu vienintelis gali“, „Prisijaukinti stebuklai“, „Ateitis – tai mintis“ ir t. t. O kai sužinojau, kad mes, lietuviai, vartojame daugiausia antidepresantų, pas mus daugiausia savižudybių, kad esame liūdniausi, klesti patyčios ir kitos negatyvumo apraiškos, nužingsniavau į garsųjį Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrą, žmonių paprastai vadinamą „Vasaros 5“ ligonine, ir, ačiū likimui, susipažinau su vienu žinomiausiu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. Kai paklausiau gydytojo, kodėl pas mus tiek daug žmonių, sergančių psichinėmis ligomis, vietoj atsakymo sulaukiau kvietimo dalyvauti jo vedamuose psichoterapiniuose užsiėmimuose ir pabandyti surasti atsakymą į savo paties klausimą.
To atsakymo ieškau jau trejus metus, trejus metus lankausi tose grupėse ir pats kartu mokausi, kaip nepakliūti į liūdesio, nerimo, nepasitikėjimo savimi, kitas negatyvumo, savigraužos pinkles. Esu sukaupęs ta tema nemažai informacijos ir leidžiu knygas. Apie ką jose pasakoju – byloja leidinių pavadinimai: „Atsisveikinu su depresija“, „Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros 5) istorijos“, „Laiškai iš Vasaros 5“, „Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys“, „ Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą“, „Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį. Psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko patirtis pacientų akimis“, „Depresija – mano viešnia“.
- Išties, daug padirbėta. Bet juk Jūsų homoterapinė veikla neapsiriboja vien literatūra? Jūs turėtumėt bendrauti ne vien su sergančiais, man regis, pirmiausia reikia padėti suvokti hemoterapijos reikšmę dar nesusirgusiems žmonėms.
- Iš principo - taip. Žodžiu hemoterapija aš apibūdinu esminį vektorių, kuris rodo kryptį, kur turėtų žengti per gyvenimą žmogus, ieškodamas gyvenimo pilnatvės, pozityvios savo vertės atradimo.
Homoterapija – sudurtinis žodis. Homo (lot.) – žmogus. Terapija (gr. therapeia) – rūpestis, slaugymas, gydymas. Atkreipkite dėmesį – pirmoji žodžio „terapija“ reikšmė yra rūpestis. Taigi terapija – paties žmogaus rūpestis savimi, ryšiais su kitais žmonėmis, kurie ir neleidžia susirgti sielai, mintims, emocijoms.
Bendraudamas su Aleksandru Alekseičiku, analizuodamas patekusių į depresiją žmonių kelius, įsitikinau, kad viena svarbiausių asmenybės nusileidimo į liūdesio pragarus priežasčių ir yra ryšių su žmonėmis, net su artimiausiais ir net su pačiu savimi, savo vidiniu pasauliu, praradimas. Svarbiausia, kad tie, praradusieji bendrystės su kitais ir savimi dovanas, visai nesijaučia kažko netekę ir nebeieško kelių į savo sielą. Ją prisimena turį tik tuomet, kai ji ima siųsti pavojaus signalus apie ligą.
Padėti laiku tai pajusti, pasakyti „stop“ gali šilti, jautrūs, geranoriškai nusiteikusio ir turinčio vidinio jausmingumo artimo žmogaus žodžiai, nuoširdi parama ir supratimas. Tačiau, kai visi esame susirūpinę tik savimi, ir dar plakami konkurencijos botagų, labai dažnai neatsiranda to laisvo nuo maratoninės prievartos pašnekovo. Tuomet žmogus susitaiko su savo vienišumu, su savo sielos skausmu ir galų gale vieni kreipiasi į psichologus, psichiatrus, kiti ieško išeičių bendraminčių klubuose, seminaruose, pokalbiuose, kur galėtų savo išgyvenimus pamatyti, pajusti kitų žmonių išgyvenimų veidrodyje ir pažinti tuos gyvenimo, likimo kelius, kurie nutiesti kiekvienam žmogui, ir kuriuos jis buvo pametęs.
- Kaip konkrečiai Jūs siekiate padėti žmonėms?
- Skatinamas to tikslo, Lietuvos „Žinijos“ draugijoje aš įkūriau Pozityvistų klubą. Jis veikia jau visą pusmetį. Į jį renkasi ir nuolatiniai klubo nariai, ir naujai sužinojusieji apie mūsų klubą. Jame mes ir nagrinėjame kiekvieno žmogaus vertės suvokimo, vidinės energijos atradimo, bendravimo su savimi ir kitais galimybes. Visa tai ir telpa žodyje homoterapija.
Trumpai tariant, kaip peršalus, supūtus šaltam vėjui, nepuolame lėkti į ligoninę, bet bandome tą peršalimo negalavimą pašalinti karšta liepžiedžių arbata su medumi, poilsiu jaukioje aplinkoje po šilta antklode, taip ir apėmus liūdesiui, nerimui, neretai pakanka šilto žmogiško bendravimo.
- Deja, kaip žinoma, dažnai nepakanka. Juk, kaip minėjot, mes daugiausia naudojame antidepresantų, pas mus daugiausia savižudybių. O juk, rodos, iš bado niekas nemiršta, restoranai, kavinės savaitgaliais pilni, teatrai, televizijos studijos lūžta nuo žiūrovų. Kur slypi priežastys tokių ligų?
- Išties Lietuvoje kasmet iš gyvenimo savanoriškai pasitraukia apie 1000 žmonių. Tai maždaug trys žmonės kiekvieną dieną!!! Tai daugiau nei žūsta visuose šalies keliuose. Apie autoavarijas kasdien pranešama per radiją, televiziją, kasdieninėje spaudoje, o apie pasitraukusius iš gyvenimo sužinome tik tuomet, jei jie buvo įžymūs – aktoriai, sportininkai, oligarchai… Taigi viena iš priežasčių dėl savižudybių pirmavimo yra tylus mūsų visuomenės požiūris, dėmesio nukreipimas į kitus socialinio gyvenimo aspektus – karjerą, žvaigždžių gyvenimą, politines rietenas ir t. t.
O statistika, lyg geriausias lektorius, parodo mūsų gyvenimo klaidas. Štai 1930–1940 m. savižudybių skaičius 100000 gyventojų nesiekė dešimties, o dabar viršija 30. Vyrai net 5 kartus dažniau rėžia „sudie, gyvenime!“ nei moterys. Tačiau moterys dažniau kreipiasi į psichologus. Beveik pusė mokinių turi psichikos problemų. Jei jų nespręsime, jiems nepadėsime, ateityje gali jau ir nebūti kam padėti…
- Patys psichologai ne visada sugeba padėti žmogui, tai kaip gali padėti bet kuris kitas?
- Psichologai, psichiatrai gydo jau toli nuėjusius depresijos, psichinės nesveikatos keliu. O tas kelias į finalą gana ilgas. Jis prasideda aklumu pozityvumui, mąstymui ne į naudą, nepasitikėjimu savo jėgomis. Tuo metu jautrus požiūris, šiltas žodis gali sustiprinti savivertės jausmą, užvesti savianalizės „varikliuką“.
Štai vienai pacientei, kankinamai liūdnų minčių, jos draugė ima ir pasako genialų išeities receptą. Ji sako: „Tu neišeik iš savo gyvenimo, o išeik iš tų žmonių gyvenimų, kurie tau yra blogi.“
Lankydamasis Aleksandro Alekseičiko užsiėmimuose, analizuodamas realius žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, visa tai apibendrinęs, bandau kaip žmogus, kaip rašytojas pozityvistas, kurti homoterapijos, vidinės energijos generavimo principus, jais remiantis atrasti sau pačiam ir padėti kitiems pajusti gyvenimo pilnatvės kelią. Už tai esu sulaukęs daug šiltų žodžių ir ne vienos padėkos.
- Paminėkite bent vieną iš Jūsų veiklos principų.
- Prašau, pavyzdžiui, „Oro prognozės principas“. Jo žodžiai tokie: „Pagal sinoptikų duomenis, rytoj, kaip ir šiandien, oro visiems užteks! Kvėpuokite ramiai, giliai, pilna krūtine! Kvėpuokite nemokamai! Net jei visi praversite langus, oro nepritrūks! Kvėpuokite drąsiai patys, praneškite apie tai ir kaimynams...“
Jei supratote šio principo esmę, tai kasryt, klausantis oro prognozių, taps antraeiliu dalyku, ar oro temperatūra 13 laipsnių pagal Celsijų, ar 15, ar 19. Oro užteks – vadinasi, suvokimo esmė – aš gyvenu!
Aš gyvenu! Aš galiu mąstyti, kurti, atrasti! Visos smulkmenos – po kojomis. Prieš akis – visa gyvenimo erdvė.
- Kur mūsų skaitytojai galėtų susitikti su Jumis?
Iš visos šalies gaunu kvietimų vesti seminarus. Mane kviečia bendruomenės, labai dažnai - Trečiojo amžiaus universitetai, įmonės, mielai bendrauju su mokytojais Lietuvos edukologijos universitete. Plačiau apie mano veiklą, susitikimus, galimybes bendrauti visi „Tėviškės gamtos“ skaitytojai gali sužinoti internetinėje svetainėje
www.tryszvaigzdutes.lt
Neretai seminarų klausytojai pageidauja ir asmeninių susitikimų. Aš žvelgiu į žmogų kaip į kūrinį, kurį kartu skaitydami netikėtai atrandame daug gražių, dar neperskaitytų puslapių. Kartais žmogui padeda ir mano rekomenduojamos biblioterapinės knygos.
Gyvenimo pilnatvės, džiaugsmo šaltiniai slypi kiekviename žmoguje. O gyventi be džiaugsmo – tai vairuoti automobilį užrištomis akimis.
- Ačiū už pokalbį.
Jeronimą Laucių kalbino Gražina Zutkytė
Vėlyvas ruduo, trumpa diena, ilga tamsa, žiemos ramybei besiruošianti gamta žmogų nuteikia gilesniems susimąstymams, esminių būties prasmingumų ieškojimams. O čia dar, spaudos puslapiuose ir internete vis dažniau sutinku žodį „homoterapija“. Visažinis internetas atskleidė man, kad to žodžio autorius – populiarus vaikų rašytojas, save vadinantis pozityvistu, Jeronimas Laucius. Paskambinau, ir Jeronimas mielai priėmė kvietimą susitikti Žurnalistų namuose, kur kolegos žurnalistai, rašytojai, ekologai renkasi padiskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais.
- Trumpai skaitytojams priminkite apie save ir papasakokite apie savo homoterapinę veiklą, - pasakiau Jeronimui Lauciui susitikimo tikslą.
- Jau daugiau kaip dvidešimt metų rašau pozityvumo, žmogaus savivertės, tikėjimo jo vidinėmis galiomis temomis. Patys mano knygų pavadinimai nusako tekstų tematiką: „Tu toks vienintelis esi“, „Tu vienintelis turi“, „Tu vienintelis gali“, „Prisijaukinti stebuklai“, „Ateitis – tai mintis“ ir t. t. O kai sužinojau, kad mes, lietuviai, vartojame daugiausia antidepresantų, pas mus daugiausia savižudybių, kad esame liūdniausi, klesti patyčios ir kitos negatyvumo apraiškos, nužingsniavau į garsųjį Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrą, žmonių paprastai vadinamą „Vasaros 5“ ligonine, ir, ačiū likimui, susipažinau su vienu žinomiausiu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. Kai paklausiau gydytojo, kodėl pas mus tiek daug žmonių, sergančių psichinėmis ligomis, vietoj atsakymo sulaukiau kvietimo dalyvauti jo vedamuose psichoterapiniuose užsiėmimuose ir pabandyti surasti atsakymą į savo paties klausimą.
To atsakymo ieškau jau trejus metus, trejus metus lankausi tose grupėse ir pats kartu mokausi, kaip nepakliūti į liūdesio, nerimo, nepasitikėjimo savimi, kitas negatyvumo, savigraužos pinkles. Esu sukaupęs ta tema nemažai informacijos ir leidžiu knygas. Apie ką jose pasakoju – byloja leidinių pavadinimai: „Atsisveikinu su depresija“, „Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros 5) istorijos“, „Laiškai iš Vasaros 5“, „Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys“, „ Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą“, „Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį. Psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko patirtis pacientų akimis“, „Depresija – mano viešnia“.
- Išties, daug padirbėta. Bet juk Jūsų homoterapinė veikla neapsiriboja vien literatūra? Jūs turėtumėt bendrauti ne vien su sergančiais, man regis, pirmiausia reikia padėti suvokti hemoterapijos reikšmę dar nesusirgusiems žmonėms.
- Iš principo - taip. Žodžiu hemoterapija aš apibūdinu esminį vektorių, kuris rodo kryptį, kur turėtų žengti per gyvenimą žmogus, ieškodamas gyvenimo pilnatvės, pozityvios savo vertės atradimo.
Homoterapija – sudurtinis žodis. Homo (lot.) – žmogus. Terapija (gr. therapeia) – rūpestis, slaugymas, gydymas. Atkreipkite dėmesį – pirmoji žodžio „terapija“ reikšmė yra rūpestis. Taigi terapija – paties žmogaus rūpestis savimi, ryšiais su kitais žmonėmis, kurie ir neleidžia susirgti sielai, mintims, emocijoms.
Bendraudamas su Aleksandru Alekseičiku, analizuodamas patekusių į depresiją žmonių kelius, įsitikinau, kad viena svarbiausių asmenybės nusileidimo į liūdesio pragarus priežasčių ir yra ryšių su žmonėmis, net su artimiausiais ir net su pačiu savimi, savo vidiniu pasauliu, praradimas. Svarbiausia, kad tie, praradusieji bendrystės su kitais ir savimi dovanas, visai nesijaučia kažko netekę ir nebeieško kelių į savo sielą. Ją prisimena turį tik tuomet, kai ji ima siųsti pavojaus signalus apie ligą.
Padėti laiku tai pajusti, pasakyti „stop“ gali šilti, jautrūs, geranoriškai nusiteikusio ir turinčio vidinio jausmingumo artimo žmogaus žodžiai, nuoširdi parama ir supratimas. Tačiau, kai visi esame susirūpinę tik savimi, ir dar plakami konkurencijos botagų, labai dažnai neatsiranda to laisvo nuo maratoninės prievartos pašnekovo. Tuomet žmogus susitaiko su savo vienišumu, su savo sielos skausmu ir galų gale vieni kreipiasi į psichologus, psichiatrus, kiti ieško išeičių bendraminčių klubuose, seminaruose, pokalbiuose, kur galėtų savo išgyvenimus pamatyti, pajusti kitų žmonių išgyvenimų veidrodyje ir pažinti tuos gyvenimo, likimo kelius, kurie nutiesti kiekvienam žmogui, ir kuriuos jis buvo pametęs.
- Kaip konkrečiai Jūs siekiate padėti žmonėms?
- Skatinamas to tikslo, Lietuvos „Žinijos“ draugijoje aš įkūriau Pozityvistų klubą. Jis veikia jau visą pusmetį. Į jį renkasi ir nuolatiniai klubo nariai, ir naujai sužinojusieji apie mūsų klubą. Jame mes ir nagrinėjame kiekvieno žmogaus vertės suvokimo, vidinės energijos atradimo, bendravimo su savimi ir kitais galimybes. Visa tai ir telpa žodyje homoterapija.
Trumpai tariant, kaip peršalus, supūtus šaltam vėjui, nepuolame lėkti į ligoninę, bet bandome tą peršalimo negalavimą pašalinti karšta liepžiedžių arbata su medumi, poilsiu jaukioje aplinkoje po šilta antklode, taip ir apėmus liūdesiui, nerimui, neretai pakanka šilto žmogiško bendravimo.
- Deja, kaip žinoma, dažnai nepakanka. Juk, kaip minėjot, mes daugiausia naudojame antidepresantų, pas mus daugiausia savižudybių. O juk, rodos, iš bado niekas nemiršta, restoranai, kavinės savaitgaliais pilni, teatrai, televizijos studijos lūžta nuo žiūrovų. Kur slypi priežastys tokių ligų?
- Išties Lietuvoje kasmet iš gyvenimo savanoriškai pasitraukia apie 1000 žmonių. Tai maždaug trys žmonės kiekvieną dieną!!! Tai daugiau nei žūsta visuose šalies keliuose. Apie autoavarijas kasdien pranešama per radiją, televiziją, kasdieninėje spaudoje, o apie pasitraukusius iš gyvenimo sužinome tik tuomet, jei jie buvo įžymūs – aktoriai, sportininkai, oligarchai… Taigi viena iš priežasčių dėl savižudybių pirmavimo yra tylus mūsų visuomenės požiūris, dėmesio nukreipimas į kitus socialinio gyvenimo aspektus – karjerą, žvaigždžių gyvenimą, politines rietenas ir t. t.
O statistika, lyg geriausias lektorius, parodo mūsų gyvenimo klaidas. Štai 1930–1940 m. savižudybių skaičius 100000 gyventojų nesiekė dešimties, o dabar viršija 30. Vyrai net 5 kartus dažniau rėžia „sudie, gyvenime!“ nei moterys. Tačiau moterys dažniau kreipiasi į psichologus. Beveik pusė mokinių turi psichikos problemų. Jei jų nespręsime, jiems nepadėsime, ateityje gali jau ir nebūti kam padėti…
- Patys psichologai ne visada sugeba padėti žmogui, tai kaip gali padėti bet kuris kitas?
- Psichologai, psichiatrai gydo jau toli nuėjusius depresijos, psichinės nesveikatos keliu. O tas kelias į finalą gana ilgas. Jis prasideda aklumu pozityvumui, mąstymui ne į naudą, nepasitikėjimu savo jėgomis. Tuo metu jautrus požiūris, šiltas žodis gali sustiprinti savivertės jausmą, užvesti savianalizės „varikliuką“.
Štai vienai pacientei, kankinamai liūdnų minčių, jos draugė ima ir pasako genialų išeities receptą. Ji sako: „Tu neišeik iš savo gyvenimo, o išeik iš tų žmonių gyvenimų, kurie tau yra blogi.“
Lankydamasis Aleksandro Alekseičiko užsiėmimuose, analizuodamas realius žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, visa tai apibendrinęs, bandau kaip žmogus, kaip rašytojas pozityvistas, kurti homoterapijos, vidinės energijos generavimo principus, jais remiantis atrasti sau pačiam ir padėti kitiems pajusti gyvenimo pilnatvės kelią. Už tai esu sulaukęs daug šiltų žodžių ir ne vienos padėkos.
- Paminėkite bent vieną iš Jūsų veiklos principų.
- Prašau, pavyzdžiui, „Oro prognozės principas“. Jo žodžiai tokie: „Pagal sinoptikų duomenis, rytoj, kaip ir šiandien, oro visiems užteks! Kvėpuokite ramiai, giliai, pilna krūtine! Kvėpuokite nemokamai! Net jei visi praversite langus, oro nepritrūks! Kvėpuokite drąsiai patys, praneškite apie tai ir kaimynams...“
Jei supratote šio principo esmę, tai kasryt, klausantis oro prognozių, taps antraeiliu dalyku, ar oro temperatūra 13 laipsnių pagal Celsijų, ar 15, ar 19. Oro užteks – vadinasi, suvokimo esmė – aš gyvenu!
Aš gyvenu! Aš galiu mąstyti, kurti, atrasti! Visos smulkmenos – po kojomis. Prieš akis – visa gyvenimo erdvė.
- Kur mūsų skaitytojai galėtų susitikti su Jumis?
Iš visos šalies gaunu kvietimų vesti seminarus. Mane kviečia bendruomenės, labai dažnai - Trečiojo amžiaus universitetai, įmonės, mielai bendrauju su mokytojais Lietuvos edukologijos universitete. Plačiau apie mano veiklą, susitikimus, galimybes bendrauti visi „Tėviškės gamtos“ skaitytojai gali sužinoti internetinėje svetainėje
www.tryszvaigzdutes.lt
Neretai seminarų klausytojai pageidauja ir asmeninių susitikimų. Aš žvelgiu į žmogų kaip į kūrinį, kurį kartu skaitydami netikėtai atrandame daug gražių, dar neperskaitytų puslapių. Kartais žmogui padeda ir mano rekomenduojamos biblioterapinės knygos.
Gyvenimo pilnatvės, džiaugsmo šaltiniai slypi kiekviename žmoguje. O gyventi be džiaugsmo – tai vairuoti automobilį užrištomis akimis.
- Ačiū už pokalbį.
Jeronimą Laucių kalbino Gražina Zutkytė
Gamta svetur
Panamos kanalas – sudėtingas žmonijos projektas
Šis kanalas tai Atlanto ir Ramųjį vandenyną Centrinėje Amerikoje jungiantis vandens kelias. Jo bendras ilgis 81,6 km. Iš jų 65,2 km tenka sausumai, o 16,4 km praeina Panamos ir Limono įlankų dugnu. Vidutinis kanalo plotis – 150 metrų, gylis – 12 m, šliuzo kamerų plotis – 33 m, ilgis – 304,8 m, minimalus gylis – 12,55 m. Oficialiai kanalas atidarytas – 1920 metais birželio 12-tą dieną.
Pirmosios mintys apie galimą kanalo statybą siekia XVI amžių. Tačiau tuometinis Ispanijos karalius Pilypas II tokio projekto įgyvendinimą uždraudė teigdamas, kad „ką Dievas sujungė, žmogus atskirti negali“.
Plečiantis tarptautinei prekybai, XIX a. pradžioje domėjimasis Panamos kanalo statyba atgijo, tačiau pirmas konkretus statybos bandymas datuojamas 1879 metais. Iniciatyvos statyti kanalą ėmėsi prancūzai, vėliau ją perėmė JAV. Statyba pradėta 1904 metais ir truko 10 metų. Ji kainavo per 400 mln. dolerių, dirbo 70 tūkst. darbininkų. Darbo sąlygos buvo sunkios. Dėl ligų mirė daugiau 25 tūkst. darbininkų, apie 20 tūkst. susirgo maliarija ir kitomis ligomis. Visa tai guldė žmones kaip šalna medžių lapus.
Panamos kanalo statyba - viena didžiausių ir sudėtingiausių projektų žmonijos istorijoje. Kanalas turėjo neįkainuojamą vertę laivybos vystymui ir ekonominei plėtrai ne tik Vakarų pusrutulio šalims, bet ir visam pasauliui. Dėka Panamos kanalo jūros kelias iš Niujorko į San Franciską sutrumpėjo nuo 22,5 tūkst. iki 9,5 tūkst. km. Kanalas įgavo ir svarbią geopolitinę reikšmę, nes juo gali greitai praplaukti net didieji karo laivai.
Įvairių tipų laivus ir tankerius per kanalą veda Panamos locmanų tarnybos žmonės. Vidutinė laiko trukmė praplaukiant kanalu – 9 valandos, minimalus laikas – 4 val. 10 minučių. Maksimalus kanalo pralaidumas – 48 laivai per parą. Per metus kanalu vidutiniškai perplaukia apie 17 tūkst. įvairaus tipo laivų. Jais pervežama apie 200 mln. tonų įvairiausių krovinių.
Pirmasis laivas kanalu praplaukė 1914 metų rugpjūčio mėnesį. Tačiau tais pačiais metais įvykusi didelė nuošliauža laivybą sutrukdė. Dėl jos oficialus kanalo atidarymas vyko keliais metais vėliau. Iki 1999 metų gruodžio 31 dienos kanalą kontroliavo JAV. Po to jis perduotas Panamos vyriausybei.
Panamos kanalą sudaro du dirbtiniai ežerai, sujungti pagilintomis upių vagomis ir dvi grupės šliuzų. Intensyvėjant laivybai kanalas jau nebegalėjo patenkinti nuolat didėjančių poreikių. Siauru kanalu negalėjo praplaukti dideli tanklaiviai, o mažesni buvo priversti ilgai laukti eilėse. Iškilo poreikis kanalą atnaujinti, t.y. jį ne tik gilinti, bet ir praplatinti.
2006 metų spalio 23 d. Panamoje įvyko referendumas dėl kanalo platinimo. Jį parėmė 79 proc. šalies gyventojų. Pagal parengtą projektą kanalas iki 2016-tų metų bus modernizuotas. Tuomet juo galės praplaukti tankeriai, gabenantys daugiau nei 130 tūkst. tonų naftos. Tai žymiai sutrumpins naftos pervežimo iš Venesuelos į Kiniją laiką. Numatyta, kad 2016-tais metais Venesuela padidins naftos eksportą į Kiniją iki milijono barelių per parą.
Panamos kanalas vis dar vadinamas inžineriniu stebuklu. Manoma, kad po atnaujinimo darbų jis patenkins sparčiai augančius laivybos poreikius. Tuo labiau, kad kanalu galės praplaukti dideli krovininiai laivai, o jų pasaulyje nuolat daugėja.
Ambicingus Panamos kanalo plėtros planus drumsčia Nikaragva. Ši neturtinga šalis siekia įgyvendinti savo seną svajonę – už kelių šimtų kilometrų iškasti naują kanalą. 2013 metų birželio mėnesį Nikaragvos vyriausybė patvirtino projektą statyti naują kanalą – būsimą konkurentą Panamos kanalui. Naujasis kanalas gali kainuoti per 40 mlrd. dolerių (103 mlrd. litų). Vilties, kad naujojo kanalo statyba pasiteisins, teikia tai, kad ir praplatintas Panamos kanalas bus per siauras praplaukti itin dideliems laivams, kurių skaičius nuolat pasaulyje didėja.
Panamos kanalas visą šimtmetį buvo vienintelis vandens kelias, jungiantis Atlanto ir Ramųjį vandenyną bei skiriantis Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus. Netrukus jis gali sulaukti brolio ir konkurento. Nikaragvos vyriausybė neseniai paskelbė remianti Kinijos siekį pradėti naujo kanalo kasimą, kuris taptų alternatyva garsiam Panamos kanalui. Toks projektas galėtų turėti didžiulės įtakos įvairioms gyvenimo sritims, pradedant nuo militaristinių siekių ir baigiant tarptautine prekyba.
Nikaragvos vyriausybė su viena kinų kompanija pasirašė 100 metų sutartį, kuri leidžia Nikaragvos teritorijoje kasti naują kanalą, alternatyvą Panamos kanalui. Manoma, kad naujas kanalas sustiprins Kinijos įtaką pasaulinėje prekyboje ir susilpnins JAV dominavimą.
Naujasis kanalas bus kasamas per Nikaragvos ežerą. Jis visais parametrais bus didesnis už Panamos kanalą. Numatomas jo ilgis – 286 km, vidutinis gylis – 22 metrai. Manoma, kad pirmasis laivas kanalu galės praplaukti praėjus šešeriems metams nuo kanalo statybos pradžios. Kanalu galės plaukti laivai, gabenantys 250 tūkst. tonų krovinį - daugiau nei dvigubai didesni negu tie, kurie galės plaukti Panamos kanalu po jo rekonstrukcijos. Visiškai užbaigti Nikaragvos kanalą numatoma per 10 metų.
Antrasis kanalas Centrinėje Amerikoje bus ženkliai erdvesnis ir tai lems gerokai didesnį jūrinio transporto pralaidumą tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Dėl to padidės pervežamų krovinių kiekis, sumažės okeaninės prekybos kaštai.
Taigi netrukus bus įgyvendinta kanalo kasimo svajonė, kuri buvo aptarinėjama daugiau kaip 150 metų. Priminsime, kad pirmiausia jo statyba domėjosi JAV ir jos atsisakė tik tada, kai buvo nuspręsta perimti iš Prancūzijos Panamos kanalo statybos projektą. O prancūzai jau XIX – to amžiaus pabaigoje planavo perkasti žemę, sujungti vandenynus, atskirti žemynus - taip nugalėti gamtą.
Prof. Algirdas STANAITIS
Šis kanalas tai Atlanto ir Ramųjį vandenyną Centrinėje Amerikoje jungiantis vandens kelias. Jo bendras ilgis 81,6 km. Iš jų 65,2 km tenka sausumai, o 16,4 km praeina Panamos ir Limono įlankų dugnu. Vidutinis kanalo plotis – 150 metrų, gylis – 12 m, šliuzo kamerų plotis – 33 m, ilgis – 304,8 m, minimalus gylis – 12,55 m. Oficialiai kanalas atidarytas – 1920 metais birželio 12-tą dieną.
Pirmosios mintys apie galimą kanalo statybą siekia XVI amžių. Tačiau tuometinis Ispanijos karalius Pilypas II tokio projekto įgyvendinimą uždraudė teigdamas, kad „ką Dievas sujungė, žmogus atskirti negali“.
Plečiantis tarptautinei prekybai, XIX a. pradžioje domėjimasis Panamos kanalo statyba atgijo, tačiau pirmas konkretus statybos bandymas datuojamas 1879 metais. Iniciatyvos statyti kanalą ėmėsi prancūzai, vėliau ją perėmė JAV. Statyba pradėta 1904 metais ir truko 10 metų. Ji kainavo per 400 mln. dolerių, dirbo 70 tūkst. darbininkų. Darbo sąlygos buvo sunkios. Dėl ligų mirė daugiau 25 tūkst. darbininkų, apie 20 tūkst. susirgo maliarija ir kitomis ligomis. Visa tai guldė žmones kaip šalna medžių lapus.
Panamos kanalo statyba - viena didžiausių ir sudėtingiausių projektų žmonijos istorijoje. Kanalas turėjo neįkainuojamą vertę laivybos vystymui ir ekonominei plėtrai ne tik Vakarų pusrutulio šalims, bet ir visam pasauliui. Dėka Panamos kanalo jūros kelias iš Niujorko į San Franciską sutrumpėjo nuo 22,5 tūkst. iki 9,5 tūkst. km. Kanalas įgavo ir svarbią geopolitinę reikšmę, nes juo gali greitai praplaukti net didieji karo laivai.
Įvairių tipų laivus ir tankerius per kanalą veda Panamos locmanų tarnybos žmonės. Vidutinė laiko trukmė praplaukiant kanalu – 9 valandos, minimalus laikas – 4 val. 10 minučių. Maksimalus kanalo pralaidumas – 48 laivai per parą. Per metus kanalu vidutiniškai perplaukia apie 17 tūkst. įvairaus tipo laivų. Jais pervežama apie 200 mln. tonų įvairiausių krovinių.
Pirmasis laivas kanalu praplaukė 1914 metų rugpjūčio mėnesį. Tačiau tais pačiais metais įvykusi didelė nuošliauža laivybą sutrukdė. Dėl jos oficialus kanalo atidarymas vyko keliais metais vėliau. Iki 1999 metų gruodžio 31 dienos kanalą kontroliavo JAV. Po to jis perduotas Panamos vyriausybei.
Panamos kanalą sudaro du dirbtiniai ežerai, sujungti pagilintomis upių vagomis ir dvi grupės šliuzų. Intensyvėjant laivybai kanalas jau nebegalėjo patenkinti nuolat didėjančių poreikių. Siauru kanalu negalėjo praplaukti dideli tanklaiviai, o mažesni buvo priversti ilgai laukti eilėse. Iškilo poreikis kanalą atnaujinti, t.y. jį ne tik gilinti, bet ir praplatinti.
2006 metų spalio 23 d. Panamoje įvyko referendumas dėl kanalo platinimo. Jį parėmė 79 proc. šalies gyventojų. Pagal parengtą projektą kanalas iki 2016-tų metų bus modernizuotas. Tuomet juo galės praplaukti tankeriai, gabenantys daugiau nei 130 tūkst. tonų naftos. Tai žymiai sutrumpins naftos pervežimo iš Venesuelos į Kiniją laiką. Numatyta, kad 2016-tais metais Venesuela padidins naftos eksportą į Kiniją iki milijono barelių per parą.
Panamos kanalas vis dar vadinamas inžineriniu stebuklu. Manoma, kad po atnaujinimo darbų jis patenkins sparčiai augančius laivybos poreikius. Tuo labiau, kad kanalu galės praplaukti dideli krovininiai laivai, o jų pasaulyje nuolat daugėja.
Ambicingus Panamos kanalo plėtros planus drumsčia Nikaragva. Ši neturtinga šalis siekia įgyvendinti savo seną svajonę – už kelių šimtų kilometrų iškasti naują kanalą. 2013 metų birželio mėnesį Nikaragvos vyriausybė patvirtino projektą statyti naują kanalą – būsimą konkurentą Panamos kanalui. Naujasis kanalas gali kainuoti per 40 mlrd. dolerių (103 mlrd. litų). Vilties, kad naujojo kanalo statyba pasiteisins, teikia tai, kad ir praplatintas Panamos kanalas bus per siauras praplaukti itin dideliems laivams, kurių skaičius nuolat pasaulyje didėja.
Panamos kanalas visą šimtmetį buvo vienintelis vandens kelias, jungiantis Atlanto ir Ramųjį vandenyną bei skiriantis Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus. Netrukus jis gali sulaukti brolio ir konkurento. Nikaragvos vyriausybė neseniai paskelbė remianti Kinijos siekį pradėti naujo kanalo kasimą, kuris taptų alternatyva garsiam Panamos kanalui. Toks projektas galėtų turėti didžiulės įtakos įvairioms gyvenimo sritims, pradedant nuo militaristinių siekių ir baigiant tarptautine prekyba.
Nikaragvos vyriausybė su viena kinų kompanija pasirašė 100 metų sutartį, kuri leidžia Nikaragvos teritorijoje kasti naują kanalą, alternatyvą Panamos kanalui. Manoma, kad naujas kanalas sustiprins Kinijos įtaką pasaulinėje prekyboje ir susilpnins JAV dominavimą.
Naujasis kanalas bus kasamas per Nikaragvos ežerą. Jis visais parametrais bus didesnis už Panamos kanalą. Numatomas jo ilgis – 286 km, vidutinis gylis – 22 metrai. Manoma, kad pirmasis laivas kanalu galės praplaukti praėjus šešeriems metams nuo kanalo statybos pradžios. Kanalu galės plaukti laivai, gabenantys 250 tūkst. tonų krovinį - daugiau nei dvigubai didesni negu tie, kurie galės plaukti Panamos kanalu po jo rekonstrukcijos. Visiškai užbaigti Nikaragvos kanalą numatoma per 10 metų.
Antrasis kanalas Centrinėje Amerikoje bus ženkliai erdvesnis ir tai lems gerokai didesnį jūrinio transporto pralaidumą tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Dėl to padidės pervežamų krovinių kiekis, sumažės okeaninės prekybos kaštai.
Taigi netrukus bus įgyvendinta kanalo kasimo svajonė, kuri buvo aptarinėjama daugiau kaip 150 metų. Priminsime, kad pirmiausia jo statyba domėjosi JAV ir jos atsisakė tik tada, kai buvo nuspręsta perimti iš Prancūzijos Panamos kanalo statybos projektą. O prancūzai jau XIX – to amžiaus pabaigoje planavo perkasti žemę, sujungti vandenynus, atskirti žemynus - taip nugalėti gamtą.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Koviniai žvėrys
„Puolimas prasidėjo, ir brigados vadas nekantriai laukė atskrendant pašto balandžio. Laikas bėgo, o paukštis vis nesirodė... Pagaliau pasigirdo šauksmas: „Balandis!” Jis išties sugrįžo ir įskrido į savo balandinę. Kareiviai puolė nuiminėti popierėlį, o brigados vadas sušuko: „Čionai pranešimą, greičiau!” Užrašą jam perdavė, ir štai ką jis perskaitė: „Man mirtinai nusibodo tampyti po Prancūziją šį velnio paukštį“ (Bernardas Montgomeris. „Feldmaršalo memuarai“).
Skrisk, paukšteli!
Šis spalvingas epizodas, kurį asmeniškai stebėjo britų feldmaršalas Antrojo pasaulinio karo kovų laukuose, suprantama, nėra tipinis karo veiksmams. Mažai kas iš žemesniojo rango kariškių galėjo leisti sau taip elgtis – išsiųsti pašto balandį su tokiu lengvabūdišku „pranešimu“. Iš tiesų specialiai apmokyti paukščiai buvo naudojami griežtai pagal paskirtį ir puikiai ėjo savo pareigas daugelio kovinių konfliktų metu, kol jų galutinai neišstūmė radijas. Bet daugelis iš jų vis dėlto suspėjo pasižymėti kovose ir pelnyti apdovanojimus. Pavyzdžiui, anglų pašto balandis numeris 888 už pavyzdingą tarnybą ir išskirtinius nuopelnus, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, gavo pulkininko laipsnį.
Įdomu, kad kovai prieš pašto balandžius taip pat buvo naudojami paukščiai. Kai britai aptiko, kad vokiečiai taip pat naudoja balandžius, anglų armijoje nedelsiant buvo sukurtas kontrpadalinys, „apginkluotas“ sakalais. Jų net neprireikė apmokyti – jie ir taip su malonumu puldavo balandžius, kadangi užsiiminėdavo tuo beveik nuo savo gimimo. Štai tiktai apie tai, kaip sakalai atskirdavo savo balandžius nuo svetimų, istorija nutyli.
Kiaulės prieš „tankus“
Bet ne vien paukščiams teko kovoti. Nuo seniausių laikų greta kareivių atkakliai kovojo įvairios gyvūnų rūšys. Pakanka prisiminti dramblius – šiuolaikinių tankų „pirmtakus“, šluojančius savo kelyje ir priešų pėstininkus, ir raitelius.
Įdomu, kad prieš dramblius taip pat sėkmingai buvo naudojami gyvūnai – kiaulės. Antikos istorikai pasakoja, kad prieš „dramblines“ kiaules buvo sugalvota ne viena mūšio taktika.
Pati humaniškiausia taktika buvo tokia: paršiukams uždėdavo ant galvos kažką panašaus į straublius ir tokiu pavidalu juos išleisdavo prieš atakuojančius priešo dramblius. Drambliai palaikydavo paršelius drambliukais, jiems nubusdavo „tėviški“ jausmai, ir ataka sužlugdavo.
Kitas variantas, kur kas žiauresnis, buvo toks: kiaules ištepdavo degiomis medžiagomis, padegdavo ir paleisdavo priešininkų pusėn. Gigantai, išvydę savo link atidumiančius kvykiančius „fakelus“, puldavo į visas puses, trypdami savo karius. Kaip bebūtų liūdna, antrasis variantas buvo labiau praktiškas, todėl naudojamas žymiai dažniau negu pirmas.
Gyvatės ir kupranugariai
Įdomią kovos taktiką, naudojant roplius, po savęs paliko Hanibalas. Kovai prieš priešišką laivyną jis sėkmingai naudodavo gyvates. Jų būdavo prigaudoma dideliais kiekiais ir sudedama į molinius puodus su dangčiais. Artėjant priešo laivams, Hanibalo kareiviai, panaudodami svaidymo mechanizmus, mėtydavo šiuos puodus į priešo denius, kur jie sudūždavo, ir gyvatėms nelikdavo nieko kita, kaip piktai pulti visus, kas tik pateks po ranka. Kadangi irkluotojams ir kareiviams nebūdavo kur dingti, jiems tekdavo, užuot kovojus su priešu, šokinėti po denį, siekiant išvengti nuodingų gyvačių įkandimų.
Nėra būtinybės pasakoti apie kinkinių naudojimą kare. Arkliai, mulai, kupranugariai, asilai, jaučiai ir net briedžiai – jiems visiems teko tempti karinę naštą. Bet žmonės mėgino, ir ne be sėkmės, naudoti šiuos gyvūnus ir kitame vaidmenyje. Pavyzdžiui, Rytų Azijoje iš asilų rengti patys tikriausi kamikadzės, pririšant jiems prie nugaros sprogstamąsias medžiagas ir siunčiant į priešininko teritoriją. O kad asilai nebijotų atsitiktinių sprogimų ir neišklystų iš kelio, jiems iš anksto pašalindavo ausų būgnelius.
Ištikimieji šunys
Šunys visada buvo pačiais ištikimiausiais žmogaus pagalbininkais, kaip taikiu laiku, taip ir kare. Jie tarnaudavo ryšininkais ir žvalgybininkais, sprogdindavo tankus ir nešdavo iš mūšio lauko sužeistuosius. Šunis panaudodavo šoviniams ir kulkosvaidžiams gabenti; iš jų darydavo telegrafistus, atstatančius nutrauktas ryšio linijas (šiuo tikslu pritvirtindavo prie šuns ritę su besivyniojančiu kabeliu, kurią jis ir traukdavo pro priešo ugnį). Tolimam ryšiui užmegzti keturkojai pristatydavo prie fronto linijos tuos pačius pašto balandžius lengvose kilnojamose balandinėse.
Šunys sanitarai be baimės naršydavo kovų laukus, ieškodami sužeistųjų. Aptikęs kruviną, bet dar gyvą kareivį, šuo griebdavo jo šalmą ar kepurę ir bėgdavo pas sanitarus, o paskui rodydavo jiems kelią. Kepurė ar koks kitas asmeninis daiktas buvo signalas to, kad žmogus gyvas ir reikalingas medicininės pagalbos.
Apie šunų atliekamas sargybinių funkcijas, belaisvių saugojimą ir pasiklydusiųjų paieškas galima ir nekalbėti.
Šunys ne tik kovodavo, bet ir patekdavo į nelaisvę. Štai, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais viename iš amerikietiškų laivų tarnavo pointeris, vardu Džudi. Japonai paskandino laivą, ekipažui pavyko užsiropšti ant mažos salelės be vandens ir maisto, o šuo dingo. Po poros dienų Džudi atsirado, palakstė po salą ir atkasė nedidelį šaltinį su gėlu vandeniu. Tokiu būdu jūreiviai prasilaikė keletą dienų, bet netrukus į salą atvyko japonai ir paėmė visus į nelaisvę, įtraukiant ir šunį. Džudi išbuvo nelaisvėje ketverius metus. Tai vienintelis Antrojo pasaulinio karo istorijoje gyvūnas, oficialiai užregistruotas kaip karo belaisvis.
Parengė Žygintas Petrulis
„Puolimas prasidėjo, ir brigados vadas nekantriai laukė atskrendant pašto balandžio. Laikas bėgo, o paukštis vis nesirodė... Pagaliau pasigirdo šauksmas: „Balandis!” Jis išties sugrįžo ir įskrido į savo balandinę. Kareiviai puolė nuiminėti popierėlį, o brigados vadas sušuko: „Čionai pranešimą, greičiau!” Užrašą jam perdavė, ir štai ką jis perskaitė: „Man mirtinai nusibodo tampyti po Prancūziją šį velnio paukštį“ (Bernardas Montgomeris. „Feldmaršalo memuarai“).
Skrisk, paukšteli!
Šis spalvingas epizodas, kurį asmeniškai stebėjo britų feldmaršalas Antrojo pasaulinio karo kovų laukuose, suprantama, nėra tipinis karo veiksmams. Mažai kas iš žemesniojo rango kariškių galėjo leisti sau taip elgtis – išsiųsti pašto balandį su tokiu lengvabūdišku „pranešimu“. Iš tiesų specialiai apmokyti paukščiai buvo naudojami griežtai pagal paskirtį ir puikiai ėjo savo pareigas daugelio kovinių konfliktų metu, kol jų galutinai neišstūmė radijas. Bet daugelis iš jų vis dėlto suspėjo pasižymėti kovose ir pelnyti apdovanojimus. Pavyzdžiui, anglų pašto balandis numeris 888 už pavyzdingą tarnybą ir išskirtinius nuopelnus, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, gavo pulkininko laipsnį.
Įdomu, kad kovai prieš pašto balandžius taip pat buvo naudojami paukščiai. Kai britai aptiko, kad vokiečiai taip pat naudoja balandžius, anglų armijoje nedelsiant buvo sukurtas kontrpadalinys, „apginkluotas“ sakalais. Jų net neprireikė apmokyti – jie ir taip su malonumu puldavo balandžius, kadangi užsiiminėdavo tuo beveik nuo savo gimimo. Štai tiktai apie tai, kaip sakalai atskirdavo savo balandžius nuo svetimų, istorija nutyli.
Kiaulės prieš „tankus“
Bet ne vien paukščiams teko kovoti. Nuo seniausių laikų greta kareivių atkakliai kovojo įvairios gyvūnų rūšys. Pakanka prisiminti dramblius – šiuolaikinių tankų „pirmtakus“, šluojančius savo kelyje ir priešų pėstininkus, ir raitelius.
Įdomu, kad prieš dramblius taip pat sėkmingai buvo naudojami gyvūnai – kiaulės. Antikos istorikai pasakoja, kad prieš „dramblines“ kiaules buvo sugalvota ne viena mūšio taktika.
Pati humaniškiausia taktika buvo tokia: paršiukams uždėdavo ant galvos kažką panašaus į straublius ir tokiu pavidalu juos išleisdavo prieš atakuojančius priešo dramblius. Drambliai palaikydavo paršelius drambliukais, jiems nubusdavo „tėviški“ jausmai, ir ataka sužlugdavo.
Kitas variantas, kur kas žiauresnis, buvo toks: kiaules ištepdavo degiomis medžiagomis, padegdavo ir paleisdavo priešininkų pusėn. Gigantai, išvydę savo link atidumiančius kvykiančius „fakelus“, puldavo į visas puses, trypdami savo karius. Kaip bebūtų liūdna, antrasis variantas buvo labiau praktiškas, todėl naudojamas žymiai dažniau negu pirmas.
Gyvatės ir kupranugariai
Įdomią kovos taktiką, naudojant roplius, po savęs paliko Hanibalas. Kovai prieš priešišką laivyną jis sėkmingai naudodavo gyvates. Jų būdavo prigaudoma dideliais kiekiais ir sudedama į molinius puodus su dangčiais. Artėjant priešo laivams, Hanibalo kareiviai, panaudodami svaidymo mechanizmus, mėtydavo šiuos puodus į priešo denius, kur jie sudūždavo, ir gyvatėms nelikdavo nieko kita, kaip piktai pulti visus, kas tik pateks po ranka. Kadangi irkluotojams ir kareiviams nebūdavo kur dingti, jiems tekdavo, užuot kovojus su priešu, šokinėti po denį, siekiant išvengti nuodingų gyvačių įkandimų.
Nėra būtinybės pasakoti apie kinkinių naudojimą kare. Arkliai, mulai, kupranugariai, asilai, jaučiai ir net briedžiai – jiems visiems teko tempti karinę naštą. Bet žmonės mėgino, ir ne be sėkmės, naudoti šiuos gyvūnus ir kitame vaidmenyje. Pavyzdžiui, Rytų Azijoje iš asilų rengti patys tikriausi kamikadzės, pririšant jiems prie nugaros sprogstamąsias medžiagas ir siunčiant į priešininko teritoriją. O kad asilai nebijotų atsitiktinių sprogimų ir neišklystų iš kelio, jiems iš anksto pašalindavo ausų būgnelius.
Ištikimieji šunys
Šunys visada buvo pačiais ištikimiausiais žmogaus pagalbininkais, kaip taikiu laiku, taip ir kare. Jie tarnaudavo ryšininkais ir žvalgybininkais, sprogdindavo tankus ir nešdavo iš mūšio lauko sužeistuosius. Šunis panaudodavo šoviniams ir kulkosvaidžiams gabenti; iš jų darydavo telegrafistus, atstatančius nutrauktas ryšio linijas (šiuo tikslu pritvirtindavo prie šuns ritę su besivyniojančiu kabeliu, kurią jis ir traukdavo pro priešo ugnį). Tolimam ryšiui užmegzti keturkojai pristatydavo prie fronto linijos tuos pačius pašto balandžius lengvose kilnojamose balandinėse.
Šunys sanitarai be baimės naršydavo kovų laukus, ieškodami sužeistųjų. Aptikęs kruviną, bet dar gyvą kareivį, šuo griebdavo jo šalmą ar kepurę ir bėgdavo pas sanitarus, o paskui rodydavo jiems kelią. Kepurė ar koks kitas asmeninis daiktas buvo signalas to, kad žmogus gyvas ir reikalingas medicininės pagalbos.
Apie šunų atliekamas sargybinių funkcijas, belaisvių saugojimą ir pasiklydusiųjų paieškas galima ir nekalbėti.
Šunys ne tik kovodavo, bet ir patekdavo į nelaisvę. Štai, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais viename iš amerikietiškų laivų tarnavo pointeris, vardu Džudi. Japonai paskandino laivą, ekipažui pavyko užsiropšti ant mažos salelės be vandens ir maisto, o šuo dingo. Po poros dienų Džudi atsirado, palakstė po salą ir atkasė nedidelį šaltinį su gėlu vandeniu. Tokiu būdu jūreiviai prasilaikė keletą dienų, bet netrukus į salą atvyko japonai ir paėmė visus į nelaisvę, įtraukiant ir šunį. Džudi išbuvo nelaisvėje ketverius metus. Tai vienintelis Antrojo pasaulinio karo istorijoje gyvūnas, oficialiai užregistruotas kaip karo belaisvis.
Parengė Žygintas Petrulis
Aš pats išsigydysiu!
Gyvūnai (jei jų nesusargdinam, netinkamai prižiūrėdami ir netaisyklingai šerdami) sunegalavę patys puikiai gydosi gamtinėmis priemonėmis. Kaip jiems tai pavyksta?
Ogi labai paprastai. Dar Plinijus Vyresnysis, gyvenęs epochoje, nenaudojusioje jokių totalinių skiepų ir kolonoskopijos, savo „Gamtos istorijoje“ rašė, kad gyvūnai lengvai išsiverčia be medicininės pagalbos, mat, atsiradus problemoms, imasi graužti gydomąsias žoleles ir šaknis. Beje, tą jie daro lyg ir paslapčia, stengdamiesi, kad jokia kita gyva būtybė tuo metu jų nematytų. Atrodo, tarsi jiems nesinorėtų dalintis medicininėmis žiniomis.
Beje, šios žinios įstrigusios į žvėriškuosius instinktus taip giliai ir ilgam, kad jokiomis pastangomis jų iš ten neiškrapštysi. Imkime, pavyzdžiui, šunis. Šie naminiai gyvūnėliai jau seniai turėjo būti pripratę prie lankymosi pas veterinarus ir išmetę iš galvos visus savigydos instinktus. O štai ir ne! Tai patvirtino atliktas eksperimentas.
Iš kur jie žino?
Viskas buvo labai paprasta. Eksperimento dalyviai paėmė nuo motinos du pusantro mėnesio amžiaus šunelius ir augino juos iki pusmečio visiškai izoliuotus nuo į save panašių. Jokių tau „šuniškų telegrafų“ ir kitų panašių dalykų. Bendravimas – tiktai su žmogumi.
Po pusmečio abu šuniukai buvo išleisti palakstyti į lauką. Abu netrukus aptiko aromatingą aštrių kauliukų krūvelę. Tokių jiems dar nebuvo tekę ragauti, tad ėmė visus ir sudorojo, o neilgai trukus jau kankinosi nuo pilvo dieglių. Tačiau pagalbos iš žmonių neprašė. Abu, kaip susitarę, nubėgo į artimiausią pamiškę, rado ten kažkokią „įtartiną“ žolelę, pakramtė jos, tuoj pat išsivalydami skrandžius.
Suprantama, mokslininkai susidomėję sekė jų veiksmus, o labiausiai juos sudomino „įtartina“ žolelė. Tai buvo žalioji šerytė, auganti mūsų platumose praktiškai visur ir nelaikoma vaistiniu augalu. Bent jau žmonių tarpe. O štai tarp šunų ji pasirodė net labai populiari. Beje, pabrėšim, kad šunelių iki tol niekas nebuvo supažindinęs su gydomosiomis šio augalo savybėmis. Nuo mamos jie buvo pasiimti pernelyg anksti, o žmonės ir patys neturėjo supratimo, ką gali ši žolė.
Pavlovo šuns pėdsakais
Dar vieną šunų naudojamą savigydos būdą yra aprašęs garsusis eksperimentų atlikėjas, rusų akademikas I. Pavlovas. Jis rašė:
„Vienas iš operuotų šunų, praėjus 10-15 dienų po chirurginės intervencijos, ėmė jausti didelį odos suerzinimą operuotoje vietoje. Šuo laboratorijoje buvo laikomas pririštas. Vieną rytą prie šio šuns, iš esmės labai ramaus, visų apmaudui, buvo rasta krūva krūvelė nuo sienos nulupto tinko. Šuo buvo pririštas į kitą kambario kampą. Sekantį rytą ta pati istorija pasikartojo: siena vėl pasirodė esanti aplupta. Drauge buvo pastebėta, kad šuniuko pilvas sausas ir odos suerzinimas labai sumažėjęs. Tiktai tada žmonės suprato, kur slypi keista gyvulėlio elgesio priežastis. Šuns gulėjimo vietoje buvo pripilta švaraus smėliuko, sieną graužti jis nustojo ir netrukus oda išgijo. Specialistai su dėkingumu pripažino, jog šuo savo protu padėjo ne tik sau, bet ir jiems. Būtų buvę gaila, jei šis gyvūnų elgesio faktas būtų likęs neužfiksuotas. Keturkojis pats pasirūpino „gydomuoju kraiku“, kol žmonės pagaliau neįspėjo, ko jam reikia.
Raukosi, tačiau kramto
Na, o be šunų, ar kas nors iš mūsų mažesniųjų brolių susigaudo medicinoje? Be abejonės. Pavyzdžiui, šimpanzės atsikrato kirminų ir kitų parazitų, vartodamos nepaprastai kartų ir pasišlykštėtino skonio augalą, kurio lotyniškas pavadinimas – Vernonia amygdalina. Iš pradžių zoologai tik pečiais traukė: kaip apskritai šimpanzės gali valgyti tokią bjaurastį, o, svarbiausia, kam? Vėliau pastebėjo, stebėdamos beždžionišką mimiką, kad ir jos pačios nepatenkintos, ją kramtydamos. Besiraukydamos, springdamos ir visokiais kitais būdais demonstruodamos savo pasišlykštėjimą, šimpanzės vis dėlto rydavo šią žolę. Pasirodė, jog šio augalo stiebelis sėte nusėtas mikroskopiniais kabliukais, kurie, patekę į žarnyną, užkabina parazitus ir natūraliu būdu išveda laukan.
Primirštos gydomosios samanos
Elniai ir kito žolėdžiai įsipjovimus ir įsibrėžimus gydo paprastomis samanomis, pasižyminčiomis gydomosiomis savybėmis. Žmonės, beje, apie šias samanas žinojo ir sėkmingai jas naudojo kaip antibakterinę tvarsliavą dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet vėliau kažkaip jos tapo primirštos. Ir visai be reikalo!
Gal kas nors esate stebėję, kaip varnos suka ratus aplink kaimo trobesių kaminus, kai pro juos rūksta dūmai? Galvojate, kad paukščiai nusprendė pasišildyti? Nieko panašaus. Pasirodo, dūmų pagalba sparnuočiai atsikrato sparnuose lindinčių paukštiškų utėlių. O jei dūmai nepadės, paukštis susiras skruzdėlyną ir, išskėtęs sparnus, ant jo atsiguls. Juk skruzdėlės su malonumu pasilepins plunksnose gyvenančiais parazitais. Čia svarbiausia – laiku pakilti, kol darbštieji vabzdžiai nepasiekė švelnaus paukščio kūno. Bet sparnuočiai puikiai jaučia – procesui baigiantis, reikia skristi savais reikalais.
Priešas viduje
Labai vikriai nuo parazitų išsivaduoja paprasti vikšrai. Beje, parazitai šie ne atsitiktiniai ir anaiptol ne kvaili. Štai kaip viskas atrodo. Vikšras – visiškai beginklė būtybė, ir kai kurios musių rūšys tuo nevaržomai naudojasi. Pavyzdžiui, musė – tachina, aptikusi vikšrą, greitai sudeda į jo kūną savo kiaušinėlius. Šie ne tiktai ima vystytis vikšrelio kūne (suprantama, jo sąskaita), bet musių lervutės dar ir maitinasi vikšrelio vidaus organais, išgrauždamos juos iki paties apvalkalėlio.
Atrodytų, kaip gali kovoti prieš tokį negailestingą priešą? Bet vikšras rado išeitį. Pajutęs savo kūno viduje grobiką, jis skubiai imasi dietos, kurios pagrindą sudaro augalai su dideliu ypatingų alkaloidų kiekiu, nužudančiu vabzdžius.
Beje, reikia pastebėti, kad vikšras taip pat yra vabzdys, tiksliau, jo lerva, taigi reikia ypatingai kruopščiai apskaičiuoti alkaloidų dozę, kad nuo parazito būtų išsivaduota, tačiau savo sveikatai nepakenkta. Beje, vikšrams daugeliu atvejų tą padaryti puikiai pavyksta.
Ankstyvą pavasarį lapės ir barsukai surengia savo vaikams saulės vonias. Reikia juk jiems gauti vitamino D! Jie išneša atžalėles iš urvelių, paguldo ant saulutės ir netgi apverčia nuo vieno šono ant kito. Distrofija, maisto nepakankamumas, avitaminozė kitų žvėrių yra gydoma persikėlimais į kitus būstus arba autokoprofagija – valgymu savų fekalijų, turtingų vitaminų, kuriuos išskiria žarnyne gyvenančios bakterijos. Papūgos lesa specialų molį, šalinantį iš organizmo augalinius nuodus, beždžionės valgo žemę... Kiekvienas taiso savo sveikatą, kaip beišmanydamas...
Parengė Žilvinas Žičkus
Gyvūnai (jei jų nesusargdinam, netinkamai prižiūrėdami ir netaisyklingai šerdami) sunegalavę patys puikiai gydosi gamtinėmis priemonėmis. Kaip jiems tai pavyksta?
Ogi labai paprastai. Dar Plinijus Vyresnysis, gyvenęs epochoje, nenaudojusioje jokių totalinių skiepų ir kolonoskopijos, savo „Gamtos istorijoje“ rašė, kad gyvūnai lengvai išsiverčia be medicininės pagalbos, mat, atsiradus problemoms, imasi graužti gydomąsias žoleles ir šaknis. Beje, tą jie daro lyg ir paslapčia, stengdamiesi, kad jokia kita gyva būtybė tuo metu jų nematytų. Atrodo, tarsi jiems nesinorėtų dalintis medicininėmis žiniomis.
Beje, šios žinios įstrigusios į žvėriškuosius instinktus taip giliai ir ilgam, kad jokiomis pastangomis jų iš ten neiškrapštysi. Imkime, pavyzdžiui, šunis. Šie naminiai gyvūnėliai jau seniai turėjo būti pripratę prie lankymosi pas veterinarus ir išmetę iš galvos visus savigydos instinktus. O štai ir ne! Tai patvirtino atliktas eksperimentas.
Iš kur jie žino?
Viskas buvo labai paprasta. Eksperimento dalyviai paėmė nuo motinos du pusantro mėnesio amžiaus šunelius ir augino juos iki pusmečio visiškai izoliuotus nuo į save panašių. Jokių tau „šuniškų telegrafų“ ir kitų panašių dalykų. Bendravimas – tiktai su žmogumi.
Po pusmečio abu šuniukai buvo išleisti palakstyti į lauką. Abu netrukus aptiko aromatingą aštrių kauliukų krūvelę. Tokių jiems dar nebuvo tekę ragauti, tad ėmė visus ir sudorojo, o neilgai trukus jau kankinosi nuo pilvo dieglių. Tačiau pagalbos iš žmonių neprašė. Abu, kaip susitarę, nubėgo į artimiausią pamiškę, rado ten kažkokią „įtartiną“ žolelę, pakramtė jos, tuoj pat išsivalydami skrandžius.
Suprantama, mokslininkai susidomėję sekė jų veiksmus, o labiausiai juos sudomino „įtartina“ žolelė. Tai buvo žalioji šerytė, auganti mūsų platumose praktiškai visur ir nelaikoma vaistiniu augalu. Bent jau žmonių tarpe. O štai tarp šunų ji pasirodė net labai populiari. Beje, pabrėšim, kad šunelių iki tol niekas nebuvo supažindinęs su gydomosiomis šio augalo savybėmis. Nuo mamos jie buvo pasiimti pernelyg anksti, o žmonės ir patys neturėjo supratimo, ką gali ši žolė.
Pavlovo šuns pėdsakais
Dar vieną šunų naudojamą savigydos būdą yra aprašęs garsusis eksperimentų atlikėjas, rusų akademikas I. Pavlovas. Jis rašė:
„Vienas iš operuotų šunų, praėjus 10-15 dienų po chirurginės intervencijos, ėmė jausti didelį odos suerzinimą operuotoje vietoje. Šuo laboratorijoje buvo laikomas pririštas. Vieną rytą prie šio šuns, iš esmės labai ramaus, visų apmaudui, buvo rasta krūva krūvelė nuo sienos nulupto tinko. Šuo buvo pririštas į kitą kambario kampą. Sekantį rytą ta pati istorija pasikartojo: siena vėl pasirodė esanti aplupta. Drauge buvo pastebėta, kad šuniuko pilvas sausas ir odos suerzinimas labai sumažėjęs. Tiktai tada žmonės suprato, kur slypi keista gyvulėlio elgesio priežastis. Šuns gulėjimo vietoje buvo pripilta švaraus smėliuko, sieną graužti jis nustojo ir netrukus oda išgijo. Specialistai su dėkingumu pripažino, jog šuo savo protu padėjo ne tik sau, bet ir jiems. Būtų buvę gaila, jei šis gyvūnų elgesio faktas būtų likęs neužfiksuotas. Keturkojis pats pasirūpino „gydomuoju kraiku“, kol žmonės pagaliau neįspėjo, ko jam reikia.
Raukosi, tačiau kramto
Na, o be šunų, ar kas nors iš mūsų mažesniųjų brolių susigaudo medicinoje? Be abejonės. Pavyzdžiui, šimpanzės atsikrato kirminų ir kitų parazitų, vartodamos nepaprastai kartų ir pasišlykštėtino skonio augalą, kurio lotyniškas pavadinimas – Vernonia amygdalina. Iš pradžių zoologai tik pečiais traukė: kaip apskritai šimpanzės gali valgyti tokią bjaurastį, o, svarbiausia, kam? Vėliau pastebėjo, stebėdamos beždžionišką mimiką, kad ir jos pačios nepatenkintos, ją kramtydamos. Besiraukydamos, springdamos ir visokiais kitais būdais demonstruodamos savo pasišlykštėjimą, šimpanzės vis dėlto rydavo šią žolę. Pasirodė, jog šio augalo stiebelis sėte nusėtas mikroskopiniais kabliukais, kurie, patekę į žarnyną, užkabina parazitus ir natūraliu būdu išveda laukan.
Primirštos gydomosios samanos
Elniai ir kito žolėdžiai įsipjovimus ir įsibrėžimus gydo paprastomis samanomis, pasižyminčiomis gydomosiomis savybėmis. Žmonės, beje, apie šias samanas žinojo ir sėkmingai jas naudojo kaip antibakterinę tvarsliavą dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet vėliau kažkaip jos tapo primirštos. Ir visai be reikalo!
Gal kas nors esate stebėję, kaip varnos suka ratus aplink kaimo trobesių kaminus, kai pro juos rūksta dūmai? Galvojate, kad paukščiai nusprendė pasišildyti? Nieko panašaus. Pasirodo, dūmų pagalba sparnuočiai atsikrato sparnuose lindinčių paukštiškų utėlių. O jei dūmai nepadės, paukštis susiras skruzdėlyną ir, išskėtęs sparnus, ant jo atsiguls. Juk skruzdėlės su malonumu pasilepins plunksnose gyvenančiais parazitais. Čia svarbiausia – laiku pakilti, kol darbštieji vabzdžiai nepasiekė švelnaus paukščio kūno. Bet sparnuočiai puikiai jaučia – procesui baigiantis, reikia skristi savais reikalais.
Priešas viduje
Labai vikriai nuo parazitų išsivaduoja paprasti vikšrai. Beje, parazitai šie ne atsitiktiniai ir anaiptol ne kvaili. Štai kaip viskas atrodo. Vikšras – visiškai beginklė būtybė, ir kai kurios musių rūšys tuo nevaržomai naudojasi. Pavyzdžiui, musė – tachina, aptikusi vikšrą, greitai sudeda į jo kūną savo kiaušinėlius. Šie ne tiktai ima vystytis vikšrelio kūne (suprantama, jo sąskaita), bet musių lervutės dar ir maitinasi vikšrelio vidaus organais, išgrauždamos juos iki paties apvalkalėlio.
Atrodytų, kaip gali kovoti prieš tokį negailestingą priešą? Bet vikšras rado išeitį. Pajutęs savo kūno viduje grobiką, jis skubiai imasi dietos, kurios pagrindą sudaro augalai su dideliu ypatingų alkaloidų kiekiu, nužudančiu vabzdžius.
Beje, reikia pastebėti, kad vikšras taip pat yra vabzdys, tiksliau, jo lerva, taigi reikia ypatingai kruopščiai apskaičiuoti alkaloidų dozę, kad nuo parazito būtų išsivaduota, tačiau savo sveikatai nepakenkta. Beje, vikšrams daugeliu atvejų tą padaryti puikiai pavyksta.
Ankstyvą pavasarį lapės ir barsukai surengia savo vaikams saulės vonias. Reikia juk jiems gauti vitamino D! Jie išneša atžalėles iš urvelių, paguldo ant saulutės ir netgi apverčia nuo vieno šono ant kito. Distrofija, maisto nepakankamumas, avitaminozė kitų žvėrių yra gydoma persikėlimais į kitus būstus arba autokoprofagija – valgymu savų fekalijų, turtingų vitaminų, kuriuos išskiria žarnyne gyvenančios bakterijos. Papūgos lesa specialų molį, šalinantį iš organizmo augalinius nuodus, beždžionės valgo žemę... Kiekvienas taiso savo sveikatą, kaip beišmanydamas...
Parengė Žilvinas Žičkus