Lietuvos gamtosauga dr. Valdo Adamkaus akimis prieš 40 metų
Dr. V. Adamkus
Šie metai žmonėms, saugojusiems gamtą dar sovietiniais laikais savotiškas jubiliejus. Lygiai prieš 40 metų, 1972-aisiais, į tuometinę Tarybų Lietuvą atvyko žinomas JAV 5-ojo regiono aplinkosaugos vadovas, dabartinis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas daktaras Valdas Adamkus. Šių dienų aplinkosaugininkui sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo mums šventė, kokie jaudinantys buvo susitikimai su vienu iš garsių JAV gamtosaugos vadovų, apie kurį pro geležinę uždangą žinojome tik iš nuogirdų.
1972 metai ir Valdui Adamkui, ir mums buvo skatinantys neprarasti vilties, dar labiau susitelkti Tėvynės puoselėjimo, atgimimo darbams. Kokie tie mūsų, gamtosaugininkų, tuometiniai darbai vyko okupuotame krašte, sunku mums patiems vertinti. Žinojome tik, kad lietuvius už gamtos saugojimą gyrė Maskva, gyrė Kijevas, Minskas, Tbilisis, kaimynai lenkai, kiti, su kuriais glaudžiai bendradarbiavome, keisdavomės specialistų, mokslininkų delegacijomis.
Girti iš tiesų buvo už ką. Lietuviai pirmieji tuometinėje Sąjungoje 1957-aisiais metais įkūrė Gamtos apsaugos komitetą, nacionalinį parką, pirmieji priėmė Gamtos apsaugos įstatymą, sukūrė ir išplėtė saugomų teritorijų sistemą, pirmieji pradėjo leisti specializuotą žurnalą „Mūsų gamta“, kurio 60-ties tūkstančių tiražu didžiavosi leidėjai ir džiaugėsi visi gamtos bičiuliai, susibūrę Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Visiems šiems ir daugeliui čia nepaminėtų darbų sumaniai vadovavo ištikimasis Gamtos ir Tėvynės mylėtojas Viktoras Bergas, kurio mokiniais ir bendražygiais tuomet mums teko laimė būti. „Žinoma, perdėtume teigdami, kad tai buvo vieno žmogaus darbas. Vienminčiai suglaudė pečius, juos nuolat rėmė direktyviniai respublikos organai bei visuomeninės organizacijos, tačiau vedlio, idėjos priešakyje stovėjusios asmenybės reikšmė – nenuneigiama“, - taip apie žymųjį šalies gamtosaugininkų vedlį Viktorą Bergą rašė profesorius Česlovas Kudaba.
Vis dėlto, nepaisant visų teigiamų atsiliepimų apie gamtosaugininkų darbus, mums nedavė ramybės mintis, kaip vertins, ką pasakys apie Lietuvos gamtosaugą lietuvis, prieš daug metų palikęs gimtąjį kraštą, gyvenantis JAV ir ten užimantis atsakingą aplinkosaugos vadovo postą. Todėl nieko nuostabaus, kad žurnalas „Mūsų gamta“ ėmėsi pagarsinti Valdo Adamkaus nuomonę apie tuometinę gamtosaugos padėti Lietuvoje. Interviu, išspausdintas „Mūsų gamtoje“ geriausiai primena tas dienas, kai garsusis lietuvis gamtosaugininkas susitiko su Lietuvos mokslininkais, kultūros žmonėmis, lankėsi Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Čia dr. Valdas Adamkus buvo gražiai pagerbtas – jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Garbės nario vardas, jis buvo apjuostas specialiai išausta tautine juosta ir įrašytas į Garbės svečių knygą. Malonu prisiminti, kad dar po kelerių metų Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo, Valstybinio gamtos apsaugos komiteto kolegijos ir Lietuvos gamtos apsaugos prezidiumo nutarimu dr. Valdui Adamkui buvo įteiktas vienas aukščiausių gamtosaugos srityje to meto apdovanojimų – profesoriaus Tado Ivanausko premija.
Visi tie šilti susitikimai, dalykiški pašnekesiai visiems laikams išliko mūsų, senosios kartos gamtosaugininkų prisiminimuose, jie perduodami ir tiems, kurie šiandien darbuojasi Lietuvos gamtos labui.
Šios reikšmingos sukakties proga linkime Jums, Ekscelencija Valdai Adamkau, geros sveikatos ir naujų minčių bei sumanymų, tarp jų – ir gamtos apsaugos srityje. Toliau garbingai neškime gamtosaugininkų vėliavą, kurioje plazda praeities negandų išvarginta širdis ir begalinė meilė Tėvynei.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,
Aplinkos ministerijos Č. Kudabos premijos laureatas
1972 metai ir Valdui Adamkui, ir mums buvo skatinantys neprarasti vilties, dar labiau susitelkti Tėvynės puoselėjimo, atgimimo darbams. Kokie tie mūsų, gamtosaugininkų, tuometiniai darbai vyko okupuotame krašte, sunku mums patiems vertinti. Žinojome tik, kad lietuvius už gamtos saugojimą gyrė Maskva, gyrė Kijevas, Minskas, Tbilisis, kaimynai lenkai, kiti, su kuriais glaudžiai bendradarbiavome, keisdavomės specialistų, mokslininkų delegacijomis.
Girti iš tiesų buvo už ką. Lietuviai pirmieji tuometinėje Sąjungoje 1957-aisiais metais įkūrė Gamtos apsaugos komitetą, nacionalinį parką, pirmieji priėmė Gamtos apsaugos įstatymą, sukūrė ir išplėtė saugomų teritorijų sistemą, pirmieji pradėjo leisti specializuotą žurnalą „Mūsų gamta“, kurio 60-ties tūkstančių tiražu didžiavosi leidėjai ir džiaugėsi visi gamtos bičiuliai, susibūrę Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Visiems šiems ir daugeliui čia nepaminėtų darbų sumaniai vadovavo ištikimasis Gamtos ir Tėvynės mylėtojas Viktoras Bergas, kurio mokiniais ir bendražygiais tuomet mums teko laimė būti. „Žinoma, perdėtume teigdami, kad tai buvo vieno žmogaus darbas. Vienminčiai suglaudė pečius, juos nuolat rėmė direktyviniai respublikos organai bei visuomeninės organizacijos, tačiau vedlio, idėjos priešakyje stovėjusios asmenybės reikšmė – nenuneigiama“, - taip apie žymųjį šalies gamtosaugininkų vedlį Viktorą Bergą rašė profesorius Česlovas Kudaba.
Vis dėlto, nepaisant visų teigiamų atsiliepimų apie gamtosaugininkų darbus, mums nedavė ramybės mintis, kaip vertins, ką pasakys apie Lietuvos gamtosaugą lietuvis, prieš daug metų palikęs gimtąjį kraštą, gyvenantis JAV ir ten užimantis atsakingą aplinkosaugos vadovo postą. Todėl nieko nuostabaus, kad žurnalas „Mūsų gamta“ ėmėsi pagarsinti Valdo Adamkaus nuomonę apie tuometinę gamtosaugos padėti Lietuvoje. Interviu, išspausdintas „Mūsų gamtoje“ geriausiai primena tas dienas, kai garsusis lietuvis gamtosaugininkas susitiko su Lietuvos mokslininkais, kultūros žmonėmis, lankėsi Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Čia dr. Valdas Adamkus buvo gražiai pagerbtas – jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Garbės nario vardas, jis buvo apjuostas specialiai išausta tautine juosta ir įrašytas į Garbės svečių knygą. Malonu prisiminti, kad dar po kelerių metų Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo, Valstybinio gamtos apsaugos komiteto kolegijos ir Lietuvos gamtos apsaugos prezidiumo nutarimu dr. Valdui Adamkui buvo įteiktas vienas aukščiausių gamtosaugos srityje to meto apdovanojimų – profesoriaus Tado Ivanausko premija.
Visi tie šilti susitikimai, dalykiški pašnekesiai visiems laikams išliko mūsų, senosios kartos gamtosaugininkų prisiminimuose, jie perduodami ir tiems, kurie šiandien darbuojasi Lietuvos gamtos labui.
Šios reikšmingos sukakties proga linkime Jums, Ekscelencija Valdai Adamkau, geros sveikatos ir naujų minčių bei sumanymų, tarp jų – ir gamtos apsaugos srityje. Toliau garbingai neškime gamtosaugininkų vėliavą, kurioje plazda praeities negandų išvarginta širdis ir begalinė meilė Tėvynei.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,
Aplinkos ministerijos Č. Kudabos premijos laureatas
jhkgkgkgkgghk
Europos aplinkos agentūros video darbų konkursas "1992-ųjų karta"
Lietuvos dvidešimtmečių kartos jaunuoliai, gimę 1991-1993 m., kaip ir jų bendraamžiai iš kitų Europos valstybių, kviečiami kurti video vizijas apie darnų vystymąsi ateityje, apie galimus svarbiausių aplinkos apsaugos problemų sprendimo būdus ir dalyvauti Europos aplinkos agentūros (EAA) paskelbtame video darbų konkurse „1992-ųjų karta“. Darbus reikia pateikti iki balandžio 2 dienos.
Šis konkursas skirtas pažymėti 1992 m. Rio de Žaneire vykusią Jungtinių Tautų aukščiausio lygio konferenciją, kuri suformulavo darnaus vystymosi principus ir juos įteisino kaip pagrindinę visuomenės raidos ideologiją dvidešimtmečiui. Šiais principais savo ateitį grindžia ir mūsų šalis. Pagrindinės nuostatos yra išdėstytos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Šį dokumentą Lietuvos Vyriausybė patvirtino 2003 m., o atnaujino 2009-aisiais. Praėjusį spalį Aplinkos ministerija atnaujintą Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją išleido atskiru iliustruotu leidiniu.
Su šiuo atnaujintu tiek pasaulines, tiek regionines aktualijas atitinkančiu strateginiu dokumentu mūsų šalis pasitinka vėl po 20 metų Rio de Žaneire Jungtinių Tautų rengiamą darnaus vystymosi konferenciją, kuri vyks birželio mėnesį. Čia pasaulio valstybių vadovai aptars, ką pavyko pasiekti įgyvendinant darnaus vystymosi principus ir kaip jų bus laikomasi ateityje.
Geriausiems ateities video vizijų autoriams, laimėjusiems EAA konkursą „1992-ųjų karta“, bus įteikti piniginiai prizai.
Pirmosios vietos laimėtojui skiriamas 3 tūkst., antrosios – 2 tūkst., trečiosios – 1 tūkst. eurų prizai. Apdovanojimų ceremonija vyks Kopenhagoje, kur įsikūrusi EAA būstinė, birželio 5-ąją, Pasaulinę aplinkos dieną.
Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti EAA tinklapyje.
Šis konkursas skirtas pažymėti 1992 m. Rio de Žaneire vykusią Jungtinių Tautų aukščiausio lygio konferenciją, kuri suformulavo darnaus vystymosi principus ir juos įteisino kaip pagrindinę visuomenės raidos ideologiją dvidešimtmečiui. Šiais principais savo ateitį grindžia ir mūsų šalis. Pagrindinės nuostatos yra išdėstytos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Šį dokumentą Lietuvos Vyriausybė patvirtino 2003 m., o atnaujino 2009-aisiais. Praėjusį spalį Aplinkos ministerija atnaujintą Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją išleido atskiru iliustruotu leidiniu.
Su šiuo atnaujintu tiek pasaulines, tiek regionines aktualijas atitinkančiu strateginiu dokumentu mūsų šalis pasitinka vėl po 20 metų Rio de Žaneire Jungtinių Tautų rengiamą darnaus vystymosi konferenciją, kuri vyks birželio mėnesį. Čia pasaulio valstybių vadovai aptars, ką pavyko pasiekti įgyvendinant darnaus vystymosi principus ir kaip jų bus laikomasi ateityje.
Geriausiems ateities video vizijų autoriams, laimėjusiems EAA konkursą „1992-ųjų karta“, bus įteikti piniginiai prizai.
Pirmosios vietos laimėtojui skiriamas 3 tūkst., antrosios – 2 tūkst., trečiosios – 1 tūkst. eurų prizai. Apdovanojimų ceremonija vyks Kopenhagoje, kur įsikūrusi EAA būstinė, birželio 5-ąją, Pasaulinę aplinkos dieną.
Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti EAA tinklapyje.
Aplinkos ministras:
|
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai – dešimt metų Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) prie Aplinkos ministerijos pažymi savo veiklos dešimtmetį. Šia proga surengtoje konferencijoje buvo apžvelgtas nueitas kelias, rezultatai, perspektyvos. Nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų direkcijų atstovai, politikai, mokslininkai, projektų partneriai ne tik džiaugėsi laimėjimais, bet ir diskutavo apie saugomų teritorijų problemas.
VSTT buvo įkurta 2002 m. tikslu koordinuoti valstybinių parkų, gamtinių ir biosferos rezervatų direkcijų veiklą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, paveldo išsaugojimo, valstybinės saugomų teritorijų kontrolės, pažintinio turizmo srityse. Ji vykdo ir daugiau veiklų: užtikrina saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir tvarkymo projektų rengimą, kaupia duomenis, teikia informaciją apie saugomas teritorijas ir kt. VSTT kuruoja 4 nacionalinių ir 27 regioninių parkų, 3 valstybinių rezervatų direkcijų veiklas, vykdo valstybinių draustinių ir Europos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ teritorijų tyrimus, priežiūrą. Apžvelgdama per dešimtmetį nuveiktus darbus VSTT direktorė Rūta Baškytė sakė, kad per tą laiką patvirtinta daugiau kaip 100 saugomų teritorijų ribų planų, daugiau kaip 50 saugomų teritorijų tvarkymo planų, parengta daugiau kaip 90 gamtotvarkos planų. Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriama europinės svarbos „Natura 2000“ teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo objektų tvarkymui, apleistų statinių likvidavimui saugomose teritorijose. Saugomos teritorijos yra pritaikomos lankymui ir rekreacijai – tvarkomi piliakalniai, šaltiniai, senieji medžiai, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose statomi nauji lankytojų centrai, apžvalgos bokštai, įrenginėjama lauko informacinė sistema. Vieni svarbesnių sutvarkytų ir naujai įrengtų objektų – tai Medvėgalis Varnių regioniniame parke, Dubingių piliavietė ir karčemos pastatas Asvejos regioniniame parke, Ginučių archeologinis ir Ladakalnio gamtinis kompleksai Aukštaitijos nacionaliniame parke ir jų pritaikymas lankymui, Krekenavos regioninio parko Lankytojų centras ir ekspozicija, apžvalgos bokštas prie Rubikių ežero Anykščių regioniniame parke, „Natura 2000“ teritorija (akmenynai, senslėniai) Salantų regioniniame parke. Plati vaga išarta ir ekologinio švietimo baruose. Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukė VSTT surengti konkursai „Keliauk ir pažink Lietuvą“, „Atrask Lietuvos saugomas teritorijas“, buvo renkamos gražiausios etnografinės sodybos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, vykdomos „žaliosios pamokos“ moksleiviams. |
Lietuvos aplinkosaugininkai plečia bendradarbiavimą su Ispanija
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas susitiko su Ispanijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Miguel’iu Arias’u Estevez’u.
Susitikimo metu abi šalys pasikeitė nuomonėmis dėl Lietuvos ir Ispanijos bendradarbiavimo aplinkosaugoje, daugiausia dėmesio skirta klimato kaitos problemoms. Ministras ir ambasadorius aptarė Lietuvos ir Ispanijos sandorio, sudaryto dėl nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetų, rezultatus ir perspektyvas.
Ispanija sumokėjo Lietuvai 155 mln. litų už mūsų šalies parduotus sukauptus perteklinius nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus. Sutartis buvo sudaryta praėjusių metų birželį. Šios lėšos pateko į Klimato kaitos specialiąją programą. Dalis jų – 89 mln. litų – paskirstyta dešimčiai šalies miestų autobusų parkų, kurie buvo pateikę paraiškas mažai taršiems autobusams įsigyti . Kita dalis lėšų bus panaudota biokuro katilams įsigyti.
BFL nuotraukoje: G. Kazlauskas susitinka su Ispanijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Miguel’iu Arias’u Estevez’u.
Susitikimo metu abi šalys pasikeitė nuomonėmis dėl Lietuvos ir Ispanijos bendradarbiavimo aplinkosaugoje, daugiausia dėmesio skirta klimato kaitos problemoms. Ministras ir ambasadorius aptarė Lietuvos ir Ispanijos sandorio, sudaryto dėl nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetų, rezultatus ir perspektyvas.
Ispanija sumokėjo Lietuvai 155 mln. litų už mūsų šalies parduotus sukauptus perteklinius nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus. Sutartis buvo sudaryta praėjusių metų birželį. Šios lėšos pateko į Klimato kaitos specialiąją programą. Dalis jų – 89 mln. litų – paskirstyta dešimčiai šalies miestų autobusų parkų, kurie buvo pateikę paraiškas mažai taršiems autobusams įsigyti . Kita dalis lėšų bus panaudota biokuro katilams įsigyti.
BFL nuotraukoje: G. Kazlauskas susitinka su Ispanijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Miguel’iu Arias’u Estevez’u.
Gamtos apsauga gerose rankose
Straipsnis iš žurnalo "Mūsų gamta" Nr. 3 (130)
Prieš kurį laiką mūsų respublikoje lankėsi mūsų tautietis atsakingas JAV valstybinių gamtos apsaugos organų darbuotojas, inžinierius Valdas Adamkus. Svečias susipažino su gamtos apsaugos reikalais mūsų respublikoje, skaitė paskaitas Vilniaus V. Kapsuko universitete bei Gamtos apsaugos draugijoje, keliavo po kraštą. Besibaigiant viešnagei, svečias atsakė į kelis „Mūsų gamtos” bendradarbio klausimus.„Mūsų gamta”: Kaip Jūs vertinate gamtos apsaugos darbą Lietuvoje ir kokius įspūdžius Jūs patyrėte, besilankydamas Lietuvoje!
V. Adamkus: Į ši klausimą yra labai lengva atsakyti. Gamtos apsaugos darbas yra gerose rankose. Juo labiau, kad teorinį pasirengimą, patyrimą ir norą išsaugoti natūralius gamtos turtus ir grožį lydi pasiaukojimas darbui, meilė ir idealizmas. Tai įgalina protingai tvarkyti gamtinę aplinką ir sudaryti sistemingą planą ateičiai. Lietuvos gamtininkų rūpesčiai mažai skiriasi nuo bendrųjų tarptautinių problemų: didmiesčių augimas, pramonės plėtotė; žmogaus sukeltų oro, vandens, triukšmo, susisiekimo, chemijos, radiacijos problemos sukelia tų pačių rūpesčių Jums, kaip ir kitų kraštų darbuotojams. Skirtumas, gal būt, tik toks, kad šios problemos Lietuvoje nėra pasiekusios kritiškų proporcijų. Tai leidžia nukreipti visas pastangas profilaktinio pobūdžio darbui. Tuo aš nesakau, kad neturite problemų. Gyvenimas nestovi vietoje, besirutuliojanti technologija kasdien siūlo tobulesnius metodus ir priemones, ypač vandens ir oro apvalymo srityse, tad norėtųsi, kad ši pažanga nedelsiant būtų pritaikyta ir panaudota Lietuvoje.
Išsikalbėjus su gamtos apsaugos darbuotojais ir susipažinus su kai kuriais darbais, matyt išmąstyto rūpestingo darbo rezultatai ir racionalus žvilgsnis j ateitį. Iškeltinas kraštovaizdžiui teikiamas dėmesys, saugojant natūralųjį peizažą. Lietuvių architektų pastangos išnaudoti nesugadintą reljefą miestų planavime, panaudojant net pavienius medžius, nekalbant jau apie giraites, parkus, yra didžiai vertintinos. Toks dalykiškas sprendimas jau ne visur įmanomas įgyvendinti, kai milijoniniuose didmiesčiuose susiduriama su milžiniško masto problemomis. Lietuva tuo atžvilgiu laimingesnė. Tad ir lietuvių gamtos apsaugos darbuotojų pastangos turi būti tęsiamos su tuo pačiu užsidegimu ir meile.
„Mūsų gamta”: Svečiuodamiesi Lietuvoje, Jūs pabuvojote ir Druskininkuose, Žuvinto rezervate, naujai kuriamame nacionaliniame gamtos parke. Kokie įspūdžiai liko, aplankius šias konkrečias vietas?
V. Adamkus: Pro Druskininkus tik pravažiavau, tad ir įspūdis pravažiuojančio turisto - gražu! O apie nacionalinį parką ir Žuvintą jau kita kalba. Šios dvi vietovės turės išskirtiną vietą mokslo, kultūros ir žmogaus gyvenime. Joms priklauso išskirtinas dėmesys. Žuvinto rezervato reikšmė seniai pripažinta profesoriaus Tado Ivanausko. Pastangos, plečiant jo darbą, ne tik sveikintinos, bet ir dar daugiau skatintinos, įtraukiant dar daugiau mokslinių jėgų Lietuvos faunos globai ir apsaugai. Žuvinte galėtų veikti savarankiškas institutas ar fakultetas, kur būtų sprendžiami visi paukščių klausimai. Tyrinėjimo darbai galėtų apimti naujų paukščių rūšių įvedimą, jų įteisinimą natūraliomis sąlygomis, specifinių sąlygų sudarymą ir jų įtaką paukščiams. Tai plotmė, kuriai yra idealios sąlygos Žuvinte. Susipažinau su entuziastingu rezervato direktoriumi Vytautu Nedzinsku ir jo darbu. Linkėtina jam ir jo talkininkams tolesnio sėkmingo darbo.
Pirmajam nacionaliniam parkui apibrėžti sunku surasti tinkamus žodžius. Šis gražus Lietuvos gamtos kampelis (ypač Ignalinos rezervatinė zona) kalba į žmogų daukantiška senovės girios nuotaika. Pro šimtametes egles prasiskverbęs vienišas saulės spindulys, atsimušęs į minkštas samanas, ne tik sužavi pasakiška aplinka, bet grąžina žmogų į seniai pamirštą pasaulį. Nacionalinio parko sumanytojams, tvarkytojams priklauso ir priklausys ateinančių kartų padėka. Ignalinoje daromi pirmieji žingsniai, planuojant ir tvarkant parką, bet jie įspūdingi. Mano linkėjimas būtų nesustoti vietoje. Pirmąjį nacionalinį parką turėtų nedelsiant sekti antrasis. Lygiavertis ir pirmaujantis kandidatas yra Kuršių nerija, šios dvi vietovės - tai reto grožio deimančiukai. Ateityje jos pateks į įžymių pasaulio lankytinų vietovių sąrašą.
„Mūsų gamta”: Tolydžio plečiasi bendradarbiavimas tarp Tarybų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ir gamtos apsaugos srityje. Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios šios srities problemos bus sprendžiamos ir kiek tai palies gamtos apsaugą mūsų respublikoje. Kokie Jūsų konkretūs siūlymai šia prasme?
V. Adamkus: Gamtos apsauga yra sprendžiama globaline apimtimi. Taršai apriboti skiriama ne tik milžiniškos pinigų sumos, bet įsijungia pajėgiausi ir talentingiausi žmonės visame pasaulyje. Žmogus suvaidino pragaištingą vaidmenį, užteršdamas gamtą civilizacijos plėtotės procese, dabar tas pats žmogus stengiasi atstatyti prarastą balansą gamtoje. Tad nenuostabu, kad šioje srityje užsimezgė svarbus tarptautinio masto bendradarbiavimas. Man artimai pažįstamas JAV ir Tarybų Sąjungos darbas gamtos apsaugos srityje. Abi šalys susiduria su vienodomis problemomis: sustabdyti tolesnį vandens ir atmosferos teršimą, apvalyti užterštus vandenis ir orą, planingai panaudoti esamus natūralius gamtos turtus, išvengus nepateisinamo jų išeikvojimo. Abiejų šalių pastangos yra nukreiptos galimai trumpiausiu laiku išvystyti technologiją ir pritaikyti ją gyvenime, kad užkirtus kelią tolesniam pramoniniam ir komunaliniam teršimui. Bendromis jėgomis ieškoma atsakymų bei pasikeičiama žiniomis ir patyrimu. Neabejotina, kad tos pastangos turės atsispindėti kiekvienoje pasaulio šalyje. Lietuva neturi būti išimtimi. Nauji vandens valymo metodai, įrengimai ir technika turės būti įdiegti Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir kitų miestų vandens valymo ar orą teršiančios pramonės įmonėse. Tai savaime atsispindės vandenų švarume ar miestų oro kokybėje. Lietuvos gamtos apsaugą tvarkantieji asmenys akylai seka tuos darbus ir neabejotinai pasinaudos mūsų pasiekimais.
Man atrodo, kad prasmingiausia būtų užbaigti šį malonų pasikalbėjimą, prisimenant žinomą posakį, kuris gana tiksliai apibrėžia mūsų ryšį su gamta: „Ne žemė priklauso žmogui, bet žmogus priklauso žemei”.
Ši mintis turėtų daryti įtaigos mums, sudarant ateities planus ir darbus. Tuo labiau, kai nuo mūsų priklauso, kokią mūsų Žemės planetą paliksime ateinančioms kartoms.
Nuotraukos iš asmeninio J. Stasino archyvo:
Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje dr. V. Adamkų sveikina ir apdovanojimus įteikia draugijos pirmininkas, Miškų ūkio ministras V. Lukaševičius
Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininko pavaduotojo J. Stasino gėlės garbingam svečiui dr. V. Adamkui
Prieš kurį laiką mūsų respublikoje lankėsi mūsų tautietis atsakingas JAV valstybinių gamtos apsaugos organų darbuotojas, inžinierius Valdas Adamkus. Svečias susipažino su gamtos apsaugos reikalais mūsų respublikoje, skaitė paskaitas Vilniaus V. Kapsuko universitete bei Gamtos apsaugos draugijoje, keliavo po kraštą. Besibaigiant viešnagei, svečias atsakė į kelis „Mūsų gamtos” bendradarbio klausimus.„Mūsų gamta”: Kaip Jūs vertinate gamtos apsaugos darbą Lietuvoje ir kokius įspūdžius Jūs patyrėte, besilankydamas Lietuvoje!
V. Adamkus: Į ši klausimą yra labai lengva atsakyti. Gamtos apsaugos darbas yra gerose rankose. Juo labiau, kad teorinį pasirengimą, patyrimą ir norą išsaugoti natūralius gamtos turtus ir grožį lydi pasiaukojimas darbui, meilė ir idealizmas. Tai įgalina protingai tvarkyti gamtinę aplinką ir sudaryti sistemingą planą ateičiai. Lietuvos gamtininkų rūpesčiai mažai skiriasi nuo bendrųjų tarptautinių problemų: didmiesčių augimas, pramonės plėtotė; žmogaus sukeltų oro, vandens, triukšmo, susisiekimo, chemijos, radiacijos problemos sukelia tų pačių rūpesčių Jums, kaip ir kitų kraštų darbuotojams. Skirtumas, gal būt, tik toks, kad šios problemos Lietuvoje nėra pasiekusios kritiškų proporcijų. Tai leidžia nukreipti visas pastangas profilaktinio pobūdžio darbui. Tuo aš nesakau, kad neturite problemų. Gyvenimas nestovi vietoje, besirutuliojanti technologija kasdien siūlo tobulesnius metodus ir priemones, ypač vandens ir oro apvalymo srityse, tad norėtųsi, kad ši pažanga nedelsiant būtų pritaikyta ir panaudota Lietuvoje.
Išsikalbėjus su gamtos apsaugos darbuotojais ir susipažinus su kai kuriais darbais, matyt išmąstyto rūpestingo darbo rezultatai ir racionalus žvilgsnis j ateitį. Iškeltinas kraštovaizdžiui teikiamas dėmesys, saugojant natūralųjį peizažą. Lietuvių architektų pastangos išnaudoti nesugadintą reljefą miestų planavime, panaudojant net pavienius medžius, nekalbant jau apie giraites, parkus, yra didžiai vertintinos. Toks dalykiškas sprendimas jau ne visur įmanomas įgyvendinti, kai milijoniniuose didmiesčiuose susiduriama su milžiniško masto problemomis. Lietuva tuo atžvilgiu laimingesnė. Tad ir lietuvių gamtos apsaugos darbuotojų pastangos turi būti tęsiamos su tuo pačiu užsidegimu ir meile.
„Mūsų gamta”: Svečiuodamiesi Lietuvoje, Jūs pabuvojote ir Druskininkuose, Žuvinto rezervate, naujai kuriamame nacionaliniame gamtos parke. Kokie įspūdžiai liko, aplankius šias konkrečias vietas?
V. Adamkus: Pro Druskininkus tik pravažiavau, tad ir įspūdis pravažiuojančio turisto - gražu! O apie nacionalinį parką ir Žuvintą jau kita kalba. Šios dvi vietovės turės išskirtiną vietą mokslo, kultūros ir žmogaus gyvenime. Joms priklauso išskirtinas dėmesys. Žuvinto rezervato reikšmė seniai pripažinta profesoriaus Tado Ivanausko. Pastangos, plečiant jo darbą, ne tik sveikintinos, bet ir dar daugiau skatintinos, įtraukiant dar daugiau mokslinių jėgų Lietuvos faunos globai ir apsaugai. Žuvinte galėtų veikti savarankiškas institutas ar fakultetas, kur būtų sprendžiami visi paukščių klausimai. Tyrinėjimo darbai galėtų apimti naujų paukščių rūšių įvedimą, jų įteisinimą natūraliomis sąlygomis, specifinių sąlygų sudarymą ir jų įtaką paukščiams. Tai plotmė, kuriai yra idealios sąlygos Žuvinte. Susipažinau su entuziastingu rezervato direktoriumi Vytautu Nedzinsku ir jo darbu. Linkėtina jam ir jo talkininkams tolesnio sėkmingo darbo.
Pirmajam nacionaliniam parkui apibrėžti sunku surasti tinkamus žodžius. Šis gražus Lietuvos gamtos kampelis (ypač Ignalinos rezervatinė zona) kalba į žmogų daukantiška senovės girios nuotaika. Pro šimtametes egles prasiskverbęs vienišas saulės spindulys, atsimušęs į minkštas samanas, ne tik sužavi pasakiška aplinka, bet grąžina žmogų į seniai pamirštą pasaulį. Nacionalinio parko sumanytojams, tvarkytojams priklauso ir priklausys ateinančių kartų padėka. Ignalinoje daromi pirmieji žingsniai, planuojant ir tvarkant parką, bet jie įspūdingi. Mano linkėjimas būtų nesustoti vietoje. Pirmąjį nacionalinį parką turėtų nedelsiant sekti antrasis. Lygiavertis ir pirmaujantis kandidatas yra Kuršių nerija, šios dvi vietovės - tai reto grožio deimančiukai. Ateityje jos pateks į įžymių pasaulio lankytinų vietovių sąrašą.
„Mūsų gamta”: Tolydžio plečiasi bendradarbiavimas tarp Tarybų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ir gamtos apsaugos srityje. Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios šios srities problemos bus sprendžiamos ir kiek tai palies gamtos apsaugą mūsų respublikoje. Kokie Jūsų konkretūs siūlymai šia prasme?
V. Adamkus: Gamtos apsauga yra sprendžiama globaline apimtimi. Taršai apriboti skiriama ne tik milžiniškos pinigų sumos, bet įsijungia pajėgiausi ir talentingiausi žmonės visame pasaulyje. Žmogus suvaidino pragaištingą vaidmenį, užteršdamas gamtą civilizacijos plėtotės procese, dabar tas pats žmogus stengiasi atstatyti prarastą balansą gamtoje. Tad nenuostabu, kad šioje srityje užsimezgė svarbus tarptautinio masto bendradarbiavimas. Man artimai pažįstamas JAV ir Tarybų Sąjungos darbas gamtos apsaugos srityje. Abi šalys susiduria su vienodomis problemomis: sustabdyti tolesnį vandens ir atmosferos teršimą, apvalyti užterštus vandenis ir orą, planingai panaudoti esamus natūralius gamtos turtus, išvengus nepateisinamo jų išeikvojimo. Abiejų šalių pastangos yra nukreiptos galimai trumpiausiu laiku išvystyti technologiją ir pritaikyti ją gyvenime, kad užkirtus kelią tolesniam pramoniniam ir komunaliniam teršimui. Bendromis jėgomis ieškoma atsakymų bei pasikeičiama žiniomis ir patyrimu. Neabejotina, kad tos pastangos turės atsispindėti kiekvienoje pasaulio šalyje. Lietuva neturi būti išimtimi. Nauji vandens valymo metodai, įrengimai ir technika turės būti įdiegti Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir kitų miestų vandens valymo ar orą teršiančios pramonės įmonėse. Tai savaime atsispindės vandenų švarume ar miestų oro kokybėje. Lietuvos gamtos apsaugą tvarkantieji asmenys akylai seka tuos darbus ir neabejotinai pasinaudos mūsų pasiekimais.
Man atrodo, kad prasmingiausia būtų užbaigti šį malonų pasikalbėjimą, prisimenant žinomą posakį, kuris gana tiksliai apibrėžia mūsų ryšį su gamta: „Ne žemė priklauso žmogui, bet žmogus priklauso žemei”.
Ši mintis turėtų daryti įtaigos mums, sudarant ateities planus ir darbus. Tuo labiau, kai nuo mūsų priklauso, kokią mūsų Žemės planetą paliksime ateinančioms kartoms.
Nuotraukos iš asmeninio J. Stasino archyvo:
Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje dr. V. Adamkų sveikina ir apdovanojimus įteikia draugijos pirmininkas, Miškų ūkio ministras V. Lukaševičius
Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininko pavaduotojo J. Stasino gėlės garbingam svečiui dr. V. Adamkui
Laiškai
Vetygalos atodanga
Autoriaus nuotrauka
Vetygala - nedidelis kaimas Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje. Penkios sodybos su keturiolika gyventojų priklauso Kavarsko parapijai, Zaviesiškio seniūnaitijai. Nuo 1949-ųjų iki 1991-ųjų Vetygalos kaimo gyventojai kartu su aplinkinių vietovių sodiečiais triūsė kolūkyje. Dabar vetygaliečiai gyvena „ant savęs“ - kas ūkininkauja, kas mėgaujasi užtarnautu poilsiu, kas darbą susiradę kitur.
Šią vietovę išgarsino labai unikalus valstybės saugomas gamtos geologinis paminklas- Vetygalos atodanga.
Nuo 1964 metų gamtos geologiniu paminklu paskelbta Vetygalos atodanga yra dešiniajame Šventosios upės šlaite, žemiau Šventosios ir Susienos bei Šventosios ir Virintos upių santakų. Atodanga dar vadinama Žėbos kalnu, nes sudaro pietinę 420 metrų ilgio Žėbos kalno dalį. Pirmuosius atodangos tyrimus atliko 1926 metais prof. J.Dalinkevičius.Vėliau čia dirbo daug žymių mokslininkų ir iki šiol ta vietovė yra lankoma tiek Lietuvos, tiek tarptautinių tyrinėtojų ekspedicijų.
Pasak geologų, unikali Vetygalos atodanga - tai atversta Anykščių krašto gamtos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo Devono periodo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Ši atodanga yra viena didžiausių ikikvarterinių darinių atodangų Lietuvoje - 20-30 metrų aukščio ir 25 metrų pločio. Įspūdinguose uolienų sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų, kurių amžius - net 300-350 mln. metų. Šios žuvys - Asterolepis radiata Rohon- yra menkai išsivysčiusios, be skeleto. Jos 1993 metais įrašytos į Lietuvos rekordų knygą kaip seniausios Lietuvoje rastos žuvys.
Anykščių regioninis parkas pasirūpino, kad Vetygalos atodangą be didelio vargo galėtų aplankyti visi to pageidaujantys. Kadangi skardžio aukštis nuo Šventosios lygio yra 25 metrai (o absoliutus aukštis virš jūros lygio - apie 85 metrai), nusileisti žemyn prie upės ir pasigrožėti atodanga būtų sudėtinga. Todėl buvo įrengti patogūs mediniai laiptai su turėklais, kuriais galima be didelio vargo pasiekti ir upę, ir šalia jos visu gražumu ir paslaptingumu atsiveriančią atodangą. Tais laiptais patogu pasiekti ir šlaito viršų. Nebereikia kur pakliūva ir kaip pakliūva. O tai juk ir nesaugu, ir galima suniokoti patį gamtos geologinį paminklą.
Kas nenori leistis žemyn į apačią, gali pasigrožėti Šventosios vingiu, gražiais gamtos peizažais nuo specialiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Regioninio parko darbuotojai pasirūpino rodyklėmis į šį objektą, įrengė informacinį stendą su smulkiu paminklo aprašymu. Prie Vetygalos atodangos labai originaliai įrengta ir automobilių stovėjimo aikštelė. Ant masyvių lauko akmenų buvo uždėti medžio rąstai, tad pro tokią kliūtį transporto priemonės jau nepravažiuos. O ir kuriems galams toliau važinėti automobiliais, keturračiais ar motociklais, jei toliau nebėra jokio kelio? Į mišką, kur ir prasideda Vetygalos atodanga, atveda visai neblogas pėsčiųjų takas. Atvažiavai - būk malonus pasistatyti transporto priemonę ir pavaikštinėti pėstute.
Vytautas BAGDONAS
Šią vietovę išgarsino labai unikalus valstybės saugomas gamtos geologinis paminklas- Vetygalos atodanga.
Nuo 1964 metų gamtos geologiniu paminklu paskelbta Vetygalos atodanga yra dešiniajame Šventosios upės šlaite, žemiau Šventosios ir Susienos bei Šventosios ir Virintos upių santakų. Atodanga dar vadinama Žėbos kalnu, nes sudaro pietinę 420 metrų ilgio Žėbos kalno dalį. Pirmuosius atodangos tyrimus atliko 1926 metais prof. J.Dalinkevičius.Vėliau čia dirbo daug žymių mokslininkų ir iki šiol ta vietovė yra lankoma tiek Lietuvos, tiek tarptautinių tyrinėtojų ekspedicijų.
Pasak geologų, unikali Vetygalos atodanga - tai atversta Anykščių krašto gamtos knyga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo Devono periodo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Ši atodanga yra viena didžiausių ikikvarterinių darinių atodangų Lietuvoje - 20-30 metrų aukščio ir 25 metrų pločio. Įspūdinguose uolienų sluoksniuose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų, kurių amžius - net 300-350 mln. metų. Šios žuvys - Asterolepis radiata Rohon- yra menkai išsivysčiusios, be skeleto. Jos 1993 metais įrašytos į Lietuvos rekordų knygą kaip seniausios Lietuvoje rastos žuvys.
Anykščių regioninis parkas pasirūpino, kad Vetygalos atodangą be didelio vargo galėtų aplankyti visi to pageidaujantys. Kadangi skardžio aukštis nuo Šventosios lygio yra 25 metrai (o absoliutus aukštis virš jūros lygio - apie 85 metrai), nusileisti žemyn prie upės ir pasigrožėti atodanga būtų sudėtinga. Todėl buvo įrengti patogūs mediniai laiptai su turėklais, kuriais galima be didelio vargo pasiekti ir upę, ir šalia jos visu gražumu ir paslaptingumu atsiveriančią atodangą. Tais laiptais patogu pasiekti ir šlaito viršų. Nebereikia kur pakliūva ir kaip pakliūva. O tai juk ir nesaugu, ir galima suniokoti patį gamtos geologinį paminklą.
Kas nenori leistis žemyn į apačią, gali pasigrožėti Šventosios vingiu, gražiais gamtos peizažais nuo specialiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Regioninio parko darbuotojai pasirūpino rodyklėmis į šį objektą, įrengė informacinį stendą su smulkiu paminklo aprašymu. Prie Vetygalos atodangos labai originaliai įrengta ir automobilių stovėjimo aikštelė. Ant masyvių lauko akmenų buvo uždėti medžio rąstai, tad pro tokią kliūtį transporto priemonės jau nepravažiuos. O ir kuriems galams toliau važinėti automobiliais, keturračiais ar motociklais, jei toliau nebėra jokio kelio? Į mišką, kur ir prasideda Vetygalos atodanga, atveda visai neblogas pėsčiųjų takas. Atvažiavai - būk malonus pasistatyti transporto priemonę ir pavaikštinėti pėstute.
Vytautas BAGDONAS
Žaliasis puslapis
Saulė - aukštyn, žiema - gilyn
Selemonas PALTANAVIČIUS
Vasaris įprastą žiemą - labai laukiamas. Nors jo būdas nėra pats smagiausias, tačiau jam lemta užbaigti nors kalendorinę žiemą. Tikroji žiema atima nemažai laiko iš pavasario ir baigiasi vėliau, dažnai - tik kove.
Šių metų vasaris – toks, koks ir turi būti. Tačiau jį sutikome ir su juo gyvename savotiškai. Ir kaltas čia ne pats vasaris, o žiemos vidury paikiojęs sausis.
Taip, sausis šiemet labai ilgai buvo nei rudens, nei pavasario mėnuo – mes net buvome pradėję tikėti, kad žiema visai neateis... Tačiau gamtoje taip nebūna – ir šįsyk sausio galas per trumpą laiką tapo toks, koks ir turi būti: sniegingas ir speiguotas. Vasario pradžia paveldėjo tokį patį charakterį.
Koks turi būti tikrasis mūsų platumų vasaris? Žinome, kad jis – audringas, pūguotas, žvarbus ir sniegingas. Be to – labai permainingas, nes tik vasarį gali pamatyti taip besielgiančią gamtą: tai ramiai besidžiaugiančią saulute, danguje kedenančią baltus pūkuotus debesis, tai staiga pratrūkstančią sniego sūkuriais. Per keletą akimirkų vasario dangus gali pasikeisti neatpažįstamai, o po kiek laiko ir vėl nurimti. Žmonės sako, kad žiema taip elgiasi negalėdama susitaikyti su jai baisia žinia – priminimu apie pavasarį.
Šių metų vasaris ilgesnis, jam skirtos 29 dienos. Tačiau tai jo esmės nekeis: jis bus labai aktyvus šviesos nešėjas. Per vasarį, taigi - per keturias savaites, gims pora valandų naujos šviesos, ilga diena sugebės žemei padovanoti vis daugiau šilumos. Tos laimingos dienos, kai švysteli saulutė, žiemai iškrečia nemalonių pokštų – tai nuo stogo ir kupstų sniegelį nutirpdo, tai paukščius giedoti pažadina. Tai kas, kad vakare tirpsmo vanduo sušąla, pastogėse ilgais varvekliais pakimba – žiema jaučia savo silpnumą, labai dėl jo pergyvena ir siaučia. Kai tik gali...
Nors gamtoje mūsų kalendorinis laiko skaičiavimas nereiškia nieko, tačiau vasaris visada tampa labai svarbus būsimo pavasario, galbūt, net vasaros sėkmių pradininkas. Kam gamtoje ruošiamasi dabar?
Augalai kol kas glūdi ramūs – jiems dar anksti atgyti. Net ir tie visžaliai krūmokšniai (mėlynės, bruknės), esantys po sniegu, tikrai neskuba – tam pakaks pavasario ir tikrosios jo šilumos. Tačiau paukščiai jau nerimsta: štai nuo žiemos vidurio gieda, tilindžiuoja didžiosios zylės, cirpia mėlynosios, kliksi bukučiai, suokia lipučiai ir šakomis groja geniai. Visi šie ankstyvieji giesmininkai dar negalvoja ape perėjimą ir lizdus, jie dar suspės. Gi krankliai jau šoka ore savo ypatingus šokius, vartosi, nardo ir kliegia, krunksi, kranksi. Sakytum, toks nevikrus, grubus paukštis, o vasarį tampa be galo švelnus, dažnai – tiesiog netelpantis savo plunksnose. Senosios kranklių poros ištikimai gyvena jau ne vienerius metus, nuo savo lizdo jos nelabai ir skrenda – net vidury žiemos, per šalčius juos galima pamatyti netoliese tupinčius eglės viršūnėje, susiglaudusius ir kažką kartu galvojančius. Dabar krankliai randa laiko savo namams – velka į lizdą surastas kailio skiautes, audinio skliūrus, bet kokią minkštą ir šiltą medžiagą. Kranklienė kove padės kiaušinius, bus dar labai šalta, tačiau minkštame ir jaukiame lizde perimi kiaušiniai nesušals. Greitai lizdu susidomės dar vienas varninių šeimos paukštis – riešutinė. O jūriniai ereliai sugrįžo į savo namus medžio viršūnėje, tai tupi greta, tai šakas į lizdą velka, tai ore vartosi ir kliksi. Gal jie iš ten aukštai jau žiemos kraštą pamatė?
Vasarį apie savo ketinimus perėti, rūpintis namais paskelbia daugelis pelėdų. Vakarais aktyviai ūbauja naminės pelėdos, miškuose subūbsi uralinės pelėdos, tūtuoja lututės, ūkauja didieji apuokai. Kartais jų balsai girdimi net labai šaltu oru – paukščiams nelabai svarbu toks menkniekis, jie žino, kad laikas nelaukia. Dabar svarbu susirasti lizdui vietą, apie ją pranešti kitiems...
Šie metai pelėdoms žada visai neblogą gyvenimą: pelių ir pelėnų gausu, žiema nenualino paukščių, nepraretino jų giminės. Kai kada daug maisto sunaudoja lapės, mangutai, šią žiemą jų labai jau mažai, tad viskas lieka pelėdoms.
Lapių gausa ir cikliški jos svyravimai ekologų vadinami klasikiniu pavyzdžiu. Iš tikro – gamtoje lapių skaičius pastoviai kinta: sėkmingais metais jų būna labai daug, o po 4-5 sezonų, išsekus pelių ir pelėnų ištekliams, drastiškai sumažėja. Šią žiemą, nuo pat rudens, lapių buvo be galo mažai: miškininkai, medžiotojai tvirtina, kad tokią šios rūšies būklę sąlygojo ne maisto trūkumas, bet ne pirmus metus siaučiantys niežai, o gal ir dar kažkokios ligos. Lauksime mokslininkų žodžio, nes ne tik lapių sumažėjo, mangutų taip pat kai kur liko be galo mažai.
Vasaris – lapių vestuvių metas. Dabar vakarais, naktimis ir rytais jas galima išgirsti kiauksinčias. Tai – savotiškas lapių „paštas“, tačiau egiztuoja ir kiti pranešimo, bendravimo ir pažinčių užmezgimo būdai. Vieni svarbiausių – kvapų ženklai, kuriuos lapės palieka ant kiekvieno kupsto, žolių krūmelio. Suradusios tokias žymes, lapės skuodžia jomis ir tikrai suranda tą, kurios reikia... beje, dabar lapės praranda atsargumą, šmėžuoja net dienos vidury. Jas galima suprasti – vestuvės tęsiasi neilgai, reikia skubėti. Pavasariui įpusėjus jų olose gims lapiukai – gal nuo jų prasidės lapių populiacijos atgimimas?
Vasarį iš Afrikos namų link jau skrenda baltieji gandrai, o kažkiek atsilikę plasnoja ir jų broliai – juodieji gandrai. Juodųjų gandrų perėjimo vietose jau greitai reikės liautis kirsti mišką, jį „grąžinti“ tikriesiems šeimininkams – paukščiams. Baltųjų gandrų lizdai, išlaikę žiemos pradžioje siautusias audras, savo šeimininkų laukia įvairiai. Kai kuriuos lizdus dabar pat reikia tvarkyti, taisyti. Jeigu lizdas ant silpnų šakų, geriau jį išimti, o greta įrengti naują – tvirtą, patogų lizdo pagrindą. Gandrai per keletą metų į savo lizdą prineša labai daug medžiagos – žiemą ji sudrėko, suledėjo, todėl dabar lizdas gali būti labai sunkus. Tą turime žinoti pradėdami jį tvarkyti.
Gandrai sugrįš kovo gale. O dabar į mūsų lesyklas dar skrenda paukščiai. Nakčiai jie slepiasi mūsų iškeltuose inkiluose. Nepamirškime jų, nes jiems dideli pavojai dar nesibaigė. Būtume neteisūs, pamiršę juos šiuo metu.
Autoriaus nuotraukos
Šių metų vasaris – toks, koks ir turi būti. Tačiau jį sutikome ir su juo gyvename savotiškai. Ir kaltas čia ne pats vasaris, o žiemos vidury paikiojęs sausis.
Taip, sausis šiemet labai ilgai buvo nei rudens, nei pavasario mėnuo – mes net buvome pradėję tikėti, kad žiema visai neateis... Tačiau gamtoje taip nebūna – ir šįsyk sausio galas per trumpą laiką tapo toks, koks ir turi būti: sniegingas ir speiguotas. Vasario pradžia paveldėjo tokį patį charakterį.
Koks turi būti tikrasis mūsų platumų vasaris? Žinome, kad jis – audringas, pūguotas, žvarbus ir sniegingas. Be to – labai permainingas, nes tik vasarį gali pamatyti taip besielgiančią gamtą: tai ramiai besidžiaugiančią saulute, danguje kedenančią baltus pūkuotus debesis, tai staiga pratrūkstančią sniego sūkuriais. Per keletą akimirkų vasario dangus gali pasikeisti neatpažįstamai, o po kiek laiko ir vėl nurimti. Žmonės sako, kad žiema taip elgiasi negalėdama susitaikyti su jai baisia žinia – priminimu apie pavasarį.
Šių metų vasaris ilgesnis, jam skirtos 29 dienos. Tačiau tai jo esmės nekeis: jis bus labai aktyvus šviesos nešėjas. Per vasarį, taigi - per keturias savaites, gims pora valandų naujos šviesos, ilga diena sugebės žemei padovanoti vis daugiau šilumos. Tos laimingos dienos, kai švysteli saulutė, žiemai iškrečia nemalonių pokštų – tai nuo stogo ir kupstų sniegelį nutirpdo, tai paukščius giedoti pažadina. Tai kas, kad vakare tirpsmo vanduo sušąla, pastogėse ilgais varvekliais pakimba – žiema jaučia savo silpnumą, labai dėl jo pergyvena ir siaučia. Kai tik gali...
Nors gamtoje mūsų kalendorinis laiko skaičiavimas nereiškia nieko, tačiau vasaris visada tampa labai svarbus būsimo pavasario, galbūt, net vasaros sėkmių pradininkas. Kam gamtoje ruošiamasi dabar?
Augalai kol kas glūdi ramūs – jiems dar anksti atgyti. Net ir tie visžaliai krūmokšniai (mėlynės, bruknės), esantys po sniegu, tikrai neskuba – tam pakaks pavasario ir tikrosios jo šilumos. Tačiau paukščiai jau nerimsta: štai nuo žiemos vidurio gieda, tilindžiuoja didžiosios zylės, cirpia mėlynosios, kliksi bukučiai, suokia lipučiai ir šakomis groja geniai. Visi šie ankstyvieji giesmininkai dar negalvoja ape perėjimą ir lizdus, jie dar suspės. Gi krankliai jau šoka ore savo ypatingus šokius, vartosi, nardo ir kliegia, krunksi, kranksi. Sakytum, toks nevikrus, grubus paukštis, o vasarį tampa be galo švelnus, dažnai – tiesiog netelpantis savo plunksnose. Senosios kranklių poros ištikimai gyvena jau ne vienerius metus, nuo savo lizdo jos nelabai ir skrenda – net vidury žiemos, per šalčius juos galima pamatyti netoliese tupinčius eglės viršūnėje, susiglaudusius ir kažką kartu galvojančius. Dabar krankliai randa laiko savo namams – velka į lizdą surastas kailio skiautes, audinio skliūrus, bet kokią minkštą ir šiltą medžiagą. Kranklienė kove padės kiaušinius, bus dar labai šalta, tačiau minkštame ir jaukiame lizde perimi kiaušiniai nesušals. Greitai lizdu susidomės dar vienas varninių šeimos paukštis – riešutinė. O jūriniai ereliai sugrįžo į savo namus medžio viršūnėje, tai tupi greta, tai šakas į lizdą velka, tai ore vartosi ir kliksi. Gal jie iš ten aukštai jau žiemos kraštą pamatė?
Vasarį apie savo ketinimus perėti, rūpintis namais paskelbia daugelis pelėdų. Vakarais aktyviai ūbauja naminės pelėdos, miškuose subūbsi uralinės pelėdos, tūtuoja lututės, ūkauja didieji apuokai. Kartais jų balsai girdimi net labai šaltu oru – paukščiams nelabai svarbu toks menkniekis, jie žino, kad laikas nelaukia. Dabar svarbu susirasti lizdui vietą, apie ją pranešti kitiems...
Šie metai pelėdoms žada visai neblogą gyvenimą: pelių ir pelėnų gausu, žiema nenualino paukščių, nepraretino jų giminės. Kai kada daug maisto sunaudoja lapės, mangutai, šią žiemą jų labai jau mažai, tad viskas lieka pelėdoms.
Lapių gausa ir cikliški jos svyravimai ekologų vadinami klasikiniu pavyzdžiu. Iš tikro – gamtoje lapių skaičius pastoviai kinta: sėkmingais metais jų būna labai daug, o po 4-5 sezonų, išsekus pelių ir pelėnų ištekliams, drastiškai sumažėja. Šią žiemą, nuo pat rudens, lapių buvo be galo mažai: miškininkai, medžiotojai tvirtina, kad tokią šios rūšies būklę sąlygojo ne maisto trūkumas, bet ne pirmus metus siaučiantys niežai, o gal ir dar kažkokios ligos. Lauksime mokslininkų žodžio, nes ne tik lapių sumažėjo, mangutų taip pat kai kur liko be galo mažai.
Vasaris – lapių vestuvių metas. Dabar vakarais, naktimis ir rytais jas galima išgirsti kiauksinčias. Tai – savotiškas lapių „paštas“, tačiau egiztuoja ir kiti pranešimo, bendravimo ir pažinčių užmezgimo būdai. Vieni svarbiausių – kvapų ženklai, kuriuos lapės palieka ant kiekvieno kupsto, žolių krūmelio. Suradusios tokias žymes, lapės skuodžia jomis ir tikrai suranda tą, kurios reikia... beje, dabar lapės praranda atsargumą, šmėžuoja net dienos vidury. Jas galima suprasti – vestuvės tęsiasi neilgai, reikia skubėti. Pavasariui įpusėjus jų olose gims lapiukai – gal nuo jų prasidės lapių populiacijos atgimimas?
Vasarį iš Afrikos namų link jau skrenda baltieji gandrai, o kažkiek atsilikę plasnoja ir jų broliai – juodieji gandrai. Juodųjų gandrų perėjimo vietose jau greitai reikės liautis kirsti mišką, jį „grąžinti“ tikriesiems šeimininkams – paukščiams. Baltųjų gandrų lizdai, išlaikę žiemos pradžioje siautusias audras, savo šeimininkų laukia įvairiai. Kai kuriuos lizdus dabar pat reikia tvarkyti, taisyti. Jeigu lizdas ant silpnų šakų, geriau jį išimti, o greta įrengti naują – tvirtą, patogų lizdo pagrindą. Gandrai per keletą metų į savo lizdą prineša labai daug medžiagos – žiemą ji sudrėko, suledėjo, todėl dabar lizdas gali būti labai sunkus. Tą turime žinoti pradėdami jį tvarkyti.
Gandrai sugrįš kovo gale. O dabar į mūsų lesyklas dar skrenda paukščiai. Nakčiai jie slepiasi mūsų iškeltuose inkiluose. Nepamirškime jų, nes jiems dideli pavojai dar nesibaigė. Būtume neteisūs, pamiršę juos šiuo metu.
Autoriaus nuotraukos
Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ
Žiemos svečias - vandeninis strazdas
Neries regioniniame parke pastebėtas retas paukštis - vandeninis strazdas (Cinculus cinculus). Kad ir kaip neįprastai skambėtų, šis paukštis iš šiaurės kraštų atskrenda į Lietuvą žiemoti.
Vandeninio strazdo gimtinė – šiaurės kraštai (jis yra norvegų nacionalinis paukštis). Lietuvoje jį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega. Dėl specifinės išvaizdos, jis nesupainiojamas su kitų rūšių paukščiais.
Pasak Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialisto Sauliaus Pupininko, vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių. Beje, vandenyje šis paukštis ne plaukioja, o bėgioja. Paniręs net iki 1 m gylį, sugeba upelio dugnu nubėgti 10-20 metrų. Po vandeniu sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka apie 10 sekundžių, nors gali išbūti iki pusės minutės. Vandeninis strazdas vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu.
Šis paukštis prisitaikęs prie buvimo lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra stambi (maždaug 10 kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių). Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.
Žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas rašė, jog vandeninis strazdas „yra vienas įdomiausių ir keisčiausių gamtos kūrinių... Ypač patrauklus dalykas stebėti šį paukštį žiemos metu per didelius šalčius, kai jis nardo neužšąlančiose sraunių upelių vietose. Paukščiukas kaskart puola į vandenį, išneria, pasipurto ir vėl sausa. Stebėtojas, iš arti matęs jį nardant, teigia, kad jis, bėgdamas dugnu, padeda sau sparnais ir kad po vandeniu nuo supančio jį oro sluoksnio atrodo lyg pasidabruotas”.
Neries regioninio parko direkcija kiekvienais metais vykdo čia žiemojančių paukščių stebėseną. Parko teritorijoje esantys skaidrūs natūralūs upeliai yra tinkama buveinė šių retų paukščių – vandeninių strazdų - žiemojimui.
E. Duderio nuotr. (www.selonija.lt): Vandeninis strazdas
Vandeninio strazdo gimtinė – šiaurės kraštai (jis yra norvegų nacionalinis paukštis). Lietuvoje jį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega. Dėl specifinės išvaizdos, jis nesupainiojamas su kitų rūšių paukščiais.
Pasak Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialisto Sauliaus Pupininko, vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių. Beje, vandenyje šis paukštis ne plaukioja, o bėgioja. Paniręs net iki 1 m gylį, sugeba upelio dugnu nubėgti 10-20 metrų. Po vandeniu sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka apie 10 sekundžių, nors gali išbūti iki pusės minutės. Vandeninis strazdas vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu.
Šis paukštis prisitaikęs prie buvimo lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra stambi (maždaug 10 kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių). Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.
Žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas rašė, jog vandeninis strazdas „yra vienas įdomiausių ir keisčiausių gamtos kūrinių... Ypač patrauklus dalykas stebėti šį paukštį žiemos metu per didelius šalčius, kai jis nardo neužšąlančiose sraunių upelių vietose. Paukščiukas kaskart puola į vandenį, išneria, pasipurto ir vėl sausa. Stebėtojas, iš arti matęs jį nardant, teigia, kad jis, bėgdamas dugnu, padeda sau sparnais ir kad po vandeniu nuo supančio jį oro sluoksnio atrodo lyg pasidabruotas”.
Neries regioninio parko direkcija kiekvienais metais vykdo čia žiemojančių paukščių stebėseną. Parko teritorijoje esantys skaidrūs natūralūs upeliai yra tinkama buveinė šių retų paukščių – vandeninių strazdų - žiemojimui.
E. Duderio nuotr. (www.selonija.lt): Vandeninis strazdas
Duonelės kepimas – šventa apeiga
Prof. Libertas KLIMKA
Senovinio lietuviškojo būsto centras – krosnis. Tai namų šiluma ir jaukumas, labai reikalingi žvarbiuoju metų laiku. Krosnies karštyje gimsta ir duonelė kasdieninė... Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą. O kepalaitis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Yra juodos duonos – jau ne badas...
Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta jau neolite, prieš kokius 4 tūkstančius metų. Grūdai būdavo sutrinami tarp dviejų akmenų, sumaišomi su vandeniu, iš tirštos tyrės lipdomi papločiai ir kepami ant lauže įkaitinto akmens arba žarijose, suvyniojus į kokį lapą. Tačiau labai jau kietaplutė būdavusi ta duonelė. Minkštesni papločiai, jeigu bus kepami pridengus kokiu gaubtu. Padarydavo jį iš molio, - tai ir buvo skliautinės duonkepės krosnies pradžia. Iš pradžių jos įrenginėtos atokiau pastatų; įdomu, kad ir dabar Vidurinės Azijos miestuose net daugiaaukščių namų kvartaluose jų kiemuose galima pamatyti tokių plūktinių krosnelių papločiams kepti.
Bet paplotis – dar ne duona. Tešlai gyvybę suteikia raugas, vykstant sudėtingiems biocheminiams procesams. Tikriausia duoną „išrado“ kokia nevalyva šeimininkė, neišplovusi indo, kuriame buvo maišoma miltų tyrė. Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs mūsų eros pradžioje, savo raštuose pažymėjo, kad tenykščiai kepėjai vartodavo alaus mieles. Jie kepė baltą kvietinę duoną patricijams, vadino ją „mundus“ (pasaulio), ypatingą nežiedėjančią kariams – „castrensis“ (tvirtovės), o nemokamai dalyjamą varguomenei - „plebeius“. Senovės Romoje buvo per porą šimtų kepyklų, - juk reikėjo išmaitinti milijoninį miestą.
Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės, motinos pareiga; beje, labai svarbi ir garbinga. Tai nelengvas darbas, bet ir tarsi kokia religinė apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje; tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, lietuvininkės – duonlovį. Šios talpos senovėje būdavo skobiamos iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį gi darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, o dugną įdėdavo ąžuolinį - bus geresnis raugas. Vienos šeimininkės miltus užmaišydavo drungname, kitos - karštokame vandenyje, ar net užplikydavo verdančiu. Duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kad įrūgtų, imtų kilti. Duonkubilį reikia uždengti. Jam dangtį dažniausiai nupindavo iš šiaudų, surišdami jų pluoštelį karnomis ar lazdynų plėšomis. Po pusdienio rūgimo reikia paragauti, – ar jau „kalba“, ar jaučiasi rūgštis. Jei ne – pridėdavo batvinių rasalo, bet tada duona bus gaižoka. Apie tokią sakydavo: „kaip su velniu pasilaksčiusi“. Rūgimo procesas, įkvėpiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu. Ta pati mitinė būtybė ir miežių salyklą paverčianti linksminančiu gėrimu – alumi; kaip užrašyta XVI a. istoriografiniuose šaltiniuose.
Šeimininkė prieš minkymą atsiraito rankoves, suvilgo rankas, peržegnoja duonkubilį. Kad nereikėtų dirbti pasilenkus, šis pakeltas ant trikojo. Nelengva gerai iškumščiuoti tešlą, vis pridedant miltų, išlaikant tam tikrą jos tirštumą. Atminkydavo rupesniais miltais, ir ne vien ruginiais, tinka ir kitokie. Nepriteklių metais naudodavo biralinius (nevėtytus) rugius. Arba tekdavo kepti „vogtinę“ duoną – iš dar gerai neprinokusių grūdų. Jos spalva būdavusi žalsva. Bet priežodis tada - „atsibodo kaip žalia duonelė“. Badmečiu į tešlą pridėdavo sėmenų, pelų, liepžiedžių, alksnių spurgų. XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete imta kaupti duonos, kokią valgydavo žmonės baudžiaviniame Lietuvos kaime, pavyzdžių rinkinį. Ir kokios duonelės ten tik nėra! Su pušų žieve, kerpėmis, pjuvenomis...
O kaip vyksta pats kepimas? Krosniai malkas paruošdavo iš vakaro. Tai stori, šakoti, gumbuoti pagaliai. Tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. Jeigu praeitą kartą blogai iškepė, į ugnį vertėtų įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio turi būti net pabalę. Tada šeimininkė žarstekliu į priekaktį išžeria žarijas ir jas užgesina, pildama vandenį per šluotą. Pelenai švariai iššluojami pušine, - ši šluotelė naudojama tik krosniai. Tada prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Šiukštu per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, - atsitiks kokia nelaimė, gali net palikti kuproti. Kad tešla nepriliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevo lapais arba kopūstlapiais, ajerais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlą ant ližės ir išglosto kepalą. Skiausčiu delnu viršuje įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių. Kepalų į gerą duonkepę telpa šešetas.
Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna, - tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams – sveikesni bus. Duona krosnyje kepa 3-4 valandas. Ten ji ugnies dievaitės Gabijos globoje. Įpusėjus kepimui, žarstekliu kiekvieną kepalą reikia kiek pastumdyti. Tik negalima į krosnį žiopsoti išsižiojus, ir durų netrankyti – pluta atšoks. Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!“. Ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos – „gastinčiaus“. Kiekvieną ištrauktą kepalą ji nuprausdavo, suvilgydama vandeniu, - pluta nuo to tampa minkštesnė.
Duonkubilį išgrandžius, išeina dar ir pagrandukas. To iškepto pusę atiduodavo piemenukui, o kitą pusę – kalei. Vaikas turėdavo pagranduką suvalgyti, pasismulkindamas medinio šaukšto kotu, be peilio. Paprotys neabejotinai turi mitologinę potekstę: kalė – miško žvėrių globėjos Medeinos palydovė, peilis gi primenąs vilko dantis. Apeiginis pagranduko valgymas apsaugos galvijų bandą nuo laukinių žvėrių. O merginos tikėdavosi pagranduku patikusio vaikino širdį prie savęs palenkti, - būta tokio meilės burto.
Iš mamos duonos kepimo įgudimą labai norėdavo perimti dukros. Iškepti pirmąją savo duoną – pilnametystės ženklas. Paragavęs dukros keptos duonos, tėvas ją pabučiuodavo, o suolą, ant kurio sėdėdavo prie pietų stalo, apsukdavo link durų. Iškepei savo duoną, tai gali laukti piršlių! Ir pasakydavo, kiek išgalės skirti kraičio. Aukštaičiuose motina dukrą šeštadienio vakarą nusivesdavo į bendrą kaimo pirtį. Ten pavaišindavo susirinkusias moteris „dukters rūgščia“, tuo apskelbdama, kad namuose jau esama nuotakos. Tegu toji žinia eina per kaimus...
Po vestuvių jaunamartė kurią dieną gaudavo anytos leidimą iš savo raugo iškepti duoną, įkūrus krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau jeigu gyvendavo bendrai, tai tik tą vieną kartą. Duonos kepimas – tikrosios namų šeimininkės privilegija.
Per beveik visas šventes, tiek šeimos, tiek kalendorines, būta apeigų su duonele. Juolab per darbų pradėtuves ar pabaigtuves, - duonos riekelę nešdavosi ir į sėją, ir į pjūtį. Ir prisakydavo jauniems niekada kepalo nepadėti apversto „padu“ į viršų. Pasaulio tvarka tada gali antraip apsiversti, o tiesa tapti melu. Šventinę duonelę užmaišydavo iš „pagirnių“ miltų – tų smulkiau sumaltų arba malūne valcuotų. Pavasario švenčių duona būdavusi su įkeptais kiaušiniais. Sekminių duonai pridėdavo kvietinių arba miežinių miltų, - tai jau ragaišis ar puspyragis.
Žiemos metą tradiciniame kalendoriuje švenčių nedaug tebūta. Tačiau pasibaigus vilkų mėnesiui, švente būdavo pagerbiama duonelė kasdieninė. Toji reikšminga data - vasario 5-oji, Duonos diena. Bažnyčioje pašventinama ruginė riekutė, tada ji tampa šventosios Agotos duonele. Sudžiūvusi jos kriaukšlelė saugoma ant lentynėlės šalia šventųjų paveikslų. Tikima, kad padedanti numalšinti gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pastatus gi – nuo perkūno įtrenkimo, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, duonelė gina nuo to blogio, kuris nutvilko kaip ugnis... Štai todėl šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose skulptūrėlės taip dažnos būdavo koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.
Ruginė duona tebėra tradiciškai vienu iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės... Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji! Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio. Didžiuosiuose prekybos centruose – kelios dešimtys duonos rūšių su įvairiausiais priedais.
O kiek tautosakos apie duoną! Štai keletas priežodžių, mokančių gyvenimiškos išminties: „Neskani duona, svetimu peiliu riekta“, „Kai daug duonos, visi protingi“, „Duoną taupyk rytojui, ne darbą“, „Balta duona greit nusibosta, o juoda – niekad“, „Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona“.
Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta jau neolite, prieš kokius 4 tūkstančius metų. Grūdai būdavo sutrinami tarp dviejų akmenų, sumaišomi su vandeniu, iš tirštos tyrės lipdomi papločiai ir kepami ant lauže įkaitinto akmens arba žarijose, suvyniojus į kokį lapą. Tačiau labai jau kietaplutė būdavusi ta duonelė. Minkštesni papločiai, jeigu bus kepami pridengus kokiu gaubtu. Padarydavo jį iš molio, - tai ir buvo skliautinės duonkepės krosnies pradžia. Iš pradžių jos įrenginėtos atokiau pastatų; įdomu, kad ir dabar Vidurinės Azijos miestuose net daugiaaukščių namų kvartaluose jų kiemuose galima pamatyti tokių plūktinių krosnelių papločiams kepti.
Bet paplotis – dar ne duona. Tešlai gyvybę suteikia raugas, vykstant sudėtingiems biocheminiams procesams. Tikriausia duoną „išrado“ kokia nevalyva šeimininkė, neišplovusi indo, kuriame buvo maišoma miltų tyrė. Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs mūsų eros pradžioje, savo raštuose pažymėjo, kad tenykščiai kepėjai vartodavo alaus mieles. Jie kepė baltą kvietinę duoną patricijams, vadino ją „mundus“ (pasaulio), ypatingą nežiedėjančią kariams – „castrensis“ (tvirtovės), o nemokamai dalyjamą varguomenei - „plebeius“. Senovės Romoje buvo per porą šimtų kepyklų, - juk reikėjo išmaitinti milijoninį miestą.
Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės, motinos pareiga; beje, labai svarbi ir garbinga. Tai nelengvas darbas, bet ir tarsi kokia religinė apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje; tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, lietuvininkės – duonlovį. Šios talpos senovėje būdavo skobiamos iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį gi darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, o dugną įdėdavo ąžuolinį - bus geresnis raugas. Vienos šeimininkės miltus užmaišydavo drungname, kitos - karštokame vandenyje, ar net užplikydavo verdančiu. Duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kad įrūgtų, imtų kilti. Duonkubilį reikia uždengti. Jam dangtį dažniausiai nupindavo iš šiaudų, surišdami jų pluoštelį karnomis ar lazdynų plėšomis. Po pusdienio rūgimo reikia paragauti, – ar jau „kalba“, ar jaučiasi rūgštis. Jei ne – pridėdavo batvinių rasalo, bet tada duona bus gaižoka. Apie tokią sakydavo: „kaip su velniu pasilaksčiusi“. Rūgimo procesas, įkvėpiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu. Ta pati mitinė būtybė ir miežių salyklą paverčianti linksminančiu gėrimu – alumi; kaip užrašyta XVI a. istoriografiniuose šaltiniuose.
Šeimininkė prieš minkymą atsiraito rankoves, suvilgo rankas, peržegnoja duonkubilį. Kad nereikėtų dirbti pasilenkus, šis pakeltas ant trikojo. Nelengva gerai iškumščiuoti tešlą, vis pridedant miltų, išlaikant tam tikrą jos tirštumą. Atminkydavo rupesniais miltais, ir ne vien ruginiais, tinka ir kitokie. Nepriteklių metais naudodavo biralinius (nevėtytus) rugius. Arba tekdavo kepti „vogtinę“ duoną – iš dar gerai neprinokusių grūdų. Jos spalva būdavusi žalsva. Bet priežodis tada - „atsibodo kaip žalia duonelė“. Badmečiu į tešlą pridėdavo sėmenų, pelų, liepžiedžių, alksnių spurgų. XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete imta kaupti duonos, kokią valgydavo žmonės baudžiaviniame Lietuvos kaime, pavyzdžių rinkinį. Ir kokios duonelės ten tik nėra! Su pušų žieve, kerpėmis, pjuvenomis...
O kaip vyksta pats kepimas? Krosniai malkas paruošdavo iš vakaro. Tai stori, šakoti, gumbuoti pagaliai. Tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. Jeigu praeitą kartą blogai iškepė, į ugnį vertėtų įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio turi būti net pabalę. Tada šeimininkė žarstekliu į priekaktį išžeria žarijas ir jas užgesina, pildama vandenį per šluotą. Pelenai švariai iššluojami pušine, - ši šluotelė naudojama tik krosniai. Tada prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Šiukštu per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, - atsitiks kokia nelaimė, gali net palikti kuproti. Kad tešla nepriliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevo lapais arba kopūstlapiais, ajerais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlą ant ližės ir išglosto kepalą. Skiausčiu delnu viršuje įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių. Kepalų į gerą duonkepę telpa šešetas.
Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna, - tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams – sveikesni bus. Duona krosnyje kepa 3-4 valandas. Ten ji ugnies dievaitės Gabijos globoje. Įpusėjus kepimui, žarstekliu kiekvieną kepalą reikia kiek pastumdyti. Tik negalima į krosnį žiopsoti išsižiojus, ir durų netrankyti – pluta atšoks. Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!“. Ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos – „gastinčiaus“. Kiekvieną ištrauktą kepalą ji nuprausdavo, suvilgydama vandeniu, - pluta nuo to tampa minkštesnė.
Duonkubilį išgrandžius, išeina dar ir pagrandukas. To iškepto pusę atiduodavo piemenukui, o kitą pusę – kalei. Vaikas turėdavo pagranduką suvalgyti, pasismulkindamas medinio šaukšto kotu, be peilio. Paprotys neabejotinai turi mitologinę potekstę: kalė – miško žvėrių globėjos Medeinos palydovė, peilis gi primenąs vilko dantis. Apeiginis pagranduko valgymas apsaugos galvijų bandą nuo laukinių žvėrių. O merginos tikėdavosi pagranduku patikusio vaikino širdį prie savęs palenkti, - būta tokio meilės burto.
Iš mamos duonos kepimo įgudimą labai norėdavo perimti dukros. Iškepti pirmąją savo duoną – pilnametystės ženklas. Paragavęs dukros keptos duonos, tėvas ją pabučiuodavo, o suolą, ant kurio sėdėdavo prie pietų stalo, apsukdavo link durų. Iškepei savo duoną, tai gali laukti piršlių! Ir pasakydavo, kiek išgalės skirti kraičio. Aukštaičiuose motina dukrą šeštadienio vakarą nusivesdavo į bendrą kaimo pirtį. Ten pavaišindavo susirinkusias moteris „dukters rūgščia“, tuo apskelbdama, kad namuose jau esama nuotakos. Tegu toji žinia eina per kaimus...
Po vestuvių jaunamartė kurią dieną gaudavo anytos leidimą iš savo raugo iškepti duoną, įkūrus krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau jeigu gyvendavo bendrai, tai tik tą vieną kartą. Duonos kepimas – tikrosios namų šeimininkės privilegija.
Per beveik visas šventes, tiek šeimos, tiek kalendorines, būta apeigų su duonele. Juolab per darbų pradėtuves ar pabaigtuves, - duonos riekelę nešdavosi ir į sėją, ir į pjūtį. Ir prisakydavo jauniems niekada kepalo nepadėti apversto „padu“ į viršų. Pasaulio tvarka tada gali antraip apsiversti, o tiesa tapti melu. Šventinę duonelę užmaišydavo iš „pagirnių“ miltų – tų smulkiau sumaltų arba malūne valcuotų. Pavasario švenčių duona būdavusi su įkeptais kiaušiniais. Sekminių duonai pridėdavo kvietinių arba miežinių miltų, - tai jau ragaišis ar puspyragis.
Žiemos metą tradiciniame kalendoriuje švenčių nedaug tebūta. Tačiau pasibaigus vilkų mėnesiui, švente būdavo pagerbiama duonelė kasdieninė. Toji reikšminga data - vasario 5-oji, Duonos diena. Bažnyčioje pašventinama ruginė riekutė, tada ji tampa šventosios Agotos duonele. Sudžiūvusi jos kriaukšlelė saugoma ant lentynėlės šalia šventųjų paveikslų. Tikima, kad padedanti numalšinti gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pastatus gi – nuo perkūno įtrenkimo, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, duonelė gina nuo to blogio, kuris nutvilko kaip ugnis... Štai todėl šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose skulptūrėlės taip dažnos būdavo koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.
Ruginė duona tebėra tradiciškai vienu iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės... Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji! Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio. Didžiuosiuose prekybos centruose – kelios dešimtys duonos rūšių su įvairiausiais priedais.
O kiek tautosakos apie duoną! Štai keletas priežodžių, mokančių gyvenimiškos išminties: „Neskani duona, svetimu peiliu riekta“, „Kai daug duonos, visi protingi“, „Duoną taupyk rytojui, ne darbą“, „Balta duona greit nusibosta, o juoda – niekad“, „Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona“.
Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgius
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS
Žuvininkystė
Aplinkos ministras patvirtino žūklės leidimų išdavimo tvarką ir nustatė kainas
Vilmantas Graičiūnas
Informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento
Gamtos išteklių skyriaus vedėjas
Vilmantas Graičiūnas
Įgyvendinant praėjusių metų pabaigoje priimto Mėgėjiškos žūklės įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas šių metų vasario 3 d. aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas patvirtino žūklės leidimų išdavimo tvarką vandens telkiniuose, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žūklės plotą (išnuomotuose telkiniuose). Ši tvarka, kaip ir kiti įstatymą įgyvendinantys teisės aktai, įsigalios šių metų kovo 31d. parengus šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Iki kovo 31d. leidimai žūklei išduodami iki šiol galiojančia tvarka ir kainomis - t.y. leidimo žūklei kaina į vandens telkinį, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą (išnuomotą telkinį) negali būti didesnė, nei 6 Lt mėnesiui arba 22 Lt metams (išskyrus vandens telkinius, kuriuose yra organizuota licencinė žūklė - tokiuose telkiniuose licencijų kainas nustato žūklės plotų naudotojas). Leidimai ir licencijos žūklei, nustatyta tvarka išduoti iki 2012 m. kovo 31d. suteiks teisę žvejybai iki juose nustatyto termino, bet ne ilgiau, kaip iki 2013 m. kovo 31 d.
Žūklės leidimų išdavimo tvarkoje nurodyta, kad žvejams turi būti užtikrinta galimybė įsigyti elektroninius žūklės leidimus į kiekvieną išnuomotą vandens telkinį, todėl žūklės plotų naudotojai įpareigojami turėti banko atsiskaitomąsias sąskaitas, į kurias jiems būtų pervedamos lėšos, gautos už žvejybai jiems išnuomotuose telkiniuose išduotus elektroninius žūklės leidimus (naudojant Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą- ALIS), ir pateikti reikiamą informaciją elektroninių žūklės leidimų išdavimui. Įsigyti leidimą žūklei į vandens telkinį, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą trumpąja SMS žinute galimybės nebus.
Žūklės plotų naudotojai turės teisę išduoti ir jų pagamintus (popierinius) žūklės leidimus, sumažinti įstatyme nustatytą maksimalią žūklės leidimų kainą, papildomai suteikti nemokamą žvejybos teisę ir kitiems asmenims (ne tik asmenims iki 16 metų, vyresniems nei 62 metai ir neįgaliesiems).
Žūklės plotų naudotojams taip pat suteikiama teisė išduoti žūklės leidimus intensyviai veisiamų žuvų limituotai (licencinei) žvejybai kitokiam, nei įstatyme nurodyta laikotarpiui, tačiau ilgesnio laikotarpio žūklės leidimų limituotai žvejybai kainos negali viršyti 100 Lt dviejų dienų žvejybai, 150 Lt iki savaitės, 250 Lt iki mėnesio, 1000 Lt. - už žūklę iki metų.
Žūklės leidimų kainos vandens telkinyje, kuriame neorganizuota limituota žvejyba, nuo kovo 31 d. nustatytos tokios: iki 50 Lt metams, 20 Lt mėnesiui ir iki 5 Lt – žvejybai dviem paroms.
Gamtos išteklių skyriaus vedėjas
Vilmantas Graičiūnas
Įgyvendinant praėjusių metų pabaigoje priimto Mėgėjiškos žūklės įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas šių metų vasario 3 d. aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas patvirtino žūklės leidimų išdavimo tvarką vandens telkiniuose, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žūklės plotą (išnuomotuose telkiniuose). Ši tvarka, kaip ir kiti įstatymą įgyvendinantys teisės aktai, įsigalios šių metų kovo 31d. parengus šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Iki kovo 31d. leidimai žūklei išduodami iki šiol galiojančia tvarka ir kainomis - t.y. leidimo žūklei kaina į vandens telkinį, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą (išnuomotą telkinį) negali būti didesnė, nei 6 Lt mėnesiui arba 22 Lt metams (išskyrus vandens telkinius, kuriuose yra organizuota licencinė žūklė - tokiuose telkiniuose licencijų kainas nustato žūklės plotų naudotojas). Leidimai ir licencijos žūklei, nustatyta tvarka išduoti iki 2012 m. kovo 31d. suteiks teisę žvejybai iki juose nustatyto termino, bet ne ilgiau, kaip iki 2013 m. kovo 31 d.
Žūklės leidimų išdavimo tvarkoje nurodyta, kad žvejams turi būti užtikrinta galimybė įsigyti elektroninius žūklės leidimus į kiekvieną išnuomotą vandens telkinį, todėl žūklės plotų naudotojai įpareigojami turėti banko atsiskaitomąsias sąskaitas, į kurias jiems būtų pervedamos lėšos, gautos už žvejybai jiems išnuomotuose telkiniuose išduotus elektroninius žūklės leidimus (naudojant Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą- ALIS), ir pateikti reikiamą informaciją elektroninių žūklės leidimų išdavimui. Įsigyti leidimą žūklei į vandens telkinį, į kurį išduotas leidimas naudoti žūklės plotą trumpąja SMS žinute galimybės nebus.
Žūklės plotų naudotojai turės teisę išduoti ir jų pagamintus (popierinius) žūklės leidimus, sumažinti įstatyme nustatytą maksimalią žūklės leidimų kainą, papildomai suteikti nemokamą žvejybos teisę ir kitiems asmenims (ne tik asmenims iki 16 metų, vyresniems nei 62 metai ir neįgaliesiems).
Žūklės plotų naudotojams taip pat suteikiama teisė išduoti žūklės leidimus intensyviai veisiamų žuvų limituotai (licencinei) žvejybai kitokiam, nei įstatyme nurodyta laikotarpiui, tačiau ilgesnio laikotarpio žūklės leidimų limituotai žvejybai kainos negali viršyti 100 Lt dviejų dienų žvejybai, 150 Lt iki savaitės, 250 Lt iki mėnesio, 1000 Lt. - už žūklę iki metų.
Žūklės leidimų kainos vandens telkinyje, kuriame neorganizuota limituota žvejyba, nuo kovo 31 d. nustatytos tokios: iki 50 Lt metams, 20 Lt mėnesiui ir iki 5 Lt – žvejybai dviem paroms.
Ar galima valgyti parazitais užkrėstus žuvininkystės produktus?
Pasitaiko, kad vartotojai randa įvairiuose žuvininkystės produktuose (rūkytuose, šaldytuose, sūdytuose ir kt.) kirmėlių ir reiškia susirūpinimą dėl jų keliamo pavojaus sveikatai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme „Dėl žuvininkystės produktų kontrolės” išlieka griežtas reikalavimas, kad „tiekiami žmonių maistui žuvininkystės produktai nebūtų užkrėsti matomais parazitais”.
Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (angį. FAO) duomenimis Anisakis šeimos kirmėlės ir jų lervos yra natūraliai plačiai paplitę visose pasaulio jūrose ir vandenynuose, todėl jų visiškai išvengti yra neįmanoma. Jų mažiau aptinkama tik regionuose, kur nėra jūrų žinduolių (arba jų būna mažai). Kirmėlių sudėtingo gyvenimo ciklo vienas iš tarpinių šeimininkų yra įvairių rūšių laukinės žuvys ir galvakojai moliuskai (menkės, silkės, kalmarai ir kt.), kurių nemaža dalis yra užsikrėtę šiais parazitais. Kadangi šių kirmėlių lervos į žuvis patenka su maistu, dažniausiai jų būna tik žuvų vidaus organuose, tai yra žarnyne. Taigi žuvis netrukus po sugavimo išdarinėjus jos gali būti švarios nuo parazitų ir atitinkamai apdorojus saugiai teikiamos į rinką. Reikėtų pabrėžti, kad žuvų maistinė vertė žmogui nuo to, kad jų žarnyne buvo kirmėlių lervų, nesumažėja.
Vis dėlto, kartais Anisakis spp. lervų būna ir raumenyse, ypač, jei žuvis sugavus, jos iš karto neišdarinėjamos ir per tam tikrą laiką lervos gali numigruoti į raumenis. Žmogus užsikrečia šiais parazitais, jei valgo žalias ar netinkamai apdorotas jūrose sugautas žuvis ar galvakojus moliuskus. Termiškai apdorojus ar išlaikius tam tikrą laiką sušaldytus žuvininkystės produktus visos lervos žūsta, todėl net vartojant atitinkamai apdorotas žuvis, kurių raumenyse buvo lervų, žmogus jomis neužsikrėstų.
Jei matomų parazitų pašalinti neįmanoma, žuvininkystės produktų tiekti į rinką negalima. Iš kitos pusės, kad ir kaip atidžiai žuvų perdirbimo įmonės, tiekėjai ar prekybininkai betikrintų žuvis dėl parazitų, vis tiek pavieniais atvejais vartotojai gali jų rasti ir kyla natūrali neigiama reakcija. Tačiau, kadangi Lietuvoje vartotojai žuvininkystės produktus paprastai valgo termiškai apdorotus arba sūdytų žuvų atveju žaliava gaunama sušaldyta, susirgimo atvejų praktiškai nebūna. Atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma 100 procentų užtikrinti, jog nebus nei vieno parazito žuvininkystės produktuose, pagal tarptautinius standartus Co.dex Alimentarius yra leidžiama iki 5 kirminų 1 kg žuvų. Europos Sąjungoje, tame tarpe ir Lietuvoje, reikalavimai yra griežtesni - matomų parazitų žmonių maistui teikiamuose žuvininkystės produktuose visai neturi būti.
Laukinių žuvų natūralaus maitinimosi proceso žmogus nekontroliuoja ir negali įtakoti parazitų paplitimo, tačiau akvakultūros produktai, pavyzdžiui, Norvegijoje auginamos lašišos, šeriamos specialiai paruoštais pašarais, todėl jose niekada nebuvo rasta parazitų ir yra saugios vartoti jų net termiškai neapdorojus. Vartotojas pats renkasi kam teikti prioritetą, ar laukinėje gamtoje natūraliai išaugusioms žuvims su visomis dėl to kylančiomis pasekmėmis ar maitintoms žmogaus pagamintais pašarais žuvims - svarbiausia, kad užtikrinama, jog nekeltų pavojaus sveikatai.
Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (angį. FAO) duomenimis Anisakis šeimos kirmėlės ir jų lervos yra natūraliai plačiai paplitę visose pasaulio jūrose ir vandenynuose, todėl jų visiškai išvengti yra neįmanoma. Jų mažiau aptinkama tik regionuose, kur nėra jūrų žinduolių (arba jų būna mažai). Kirmėlių sudėtingo gyvenimo ciklo vienas iš tarpinių šeimininkų yra įvairių rūšių laukinės žuvys ir galvakojai moliuskai (menkės, silkės, kalmarai ir kt.), kurių nemaža dalis yra užsikrėtę šiais parazitais. Kadangi šių kirmėlių lervos į žuvis patenka su maistu, dažniausiai jų būna tik žuvų vidaus organuose, tai yra žarnyne. Taigi žuvis netrukus po sugavimo išdarinėjus jos gali būti švarios nuo parazitų ir atitinkamai apdorojus saugiai teikiamos į rinką. Reikėtų pabrėžti, kad žuvų maistinė vertė žmogui nuo to, kad jų žarnyne buvo kirmėlių lervų, nesumažėja.
Vis dėlto, kartais Anisakis spp. lervų būna ir raumenyse, ypač, jei žuvis sugavus, jos iš karto neišdarinėjamos ir per tam tikrą laiką lervos gali numigruoti į raumenis. Žmogus užsikrečia šiais parazitais, jei valgo žalias ar netinkamai apdorotas jūrose sugautas žuvis ar galvakojus moliuskus. Termiškai apdorojus ar išlaikius tam tikrą laiką sušaldytus žuvininkystės produktus visos lervos žūsta, todėl net vartojant atitinkamai apdorotas žuvis, kurių raumenyse buvo lervų, žmogus jomis neužsikrėstų.
Jei matomų parazitų pašalinti neįmanoma, žuvininkystės produktų tiekti į rinką negalima. Iš kitos pusės, kad ir kaip atidžiai žuvų perdirbimo įmonės, tiekėjai ar prekybininkai betikrintų žuvis dėl parazitų, vis tiek pavieniais atvejais vartotojai gali jų rasti ir kyla natūrali neigiama reakcija. Tačiau, kadangi Lietuvoje vartotojai žuvininkystės produktus paprastai valgo termiškai apdorotus arba sūdytų žuvų atveju žaliava gaunama sušaldyta, susirgimo atvejų praktiškai nebūna. Atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma 100 procentų užtikrinti, jog nebus nei vieno parazito žuvininkystės produktuose, pagal tarptautinius standartus Co.dex Alimentarius yra leidžiama iki 5 kirminų 1 kg žuvų. Europos Sąjungoje, tame tarpe ir Lietuvoje, reikalavimai yra griežtesni - matomų parazitų žmonių maistui teikiamuose žuvininkystės produktuose visai neturi būti.
Laukinių žuvų natūralaus maitinimosi proceso žmogus nekontroliuoja ir negali įtakoti parazitų paplitimo, tačiau akvakultūros produktai, pavyzdžiui, Norvegijoje auginamos lašišos, šeriamos specialiai paruoštais pašarais, todėl jose niekada nebuvo rasta parazitų ir yra saugios vartoti jų net termiškai neapdorojus. Vartotojas pats renkasi kam teikti prioritetą, ar laukinėje gamtoje natūraliai išaugusioms žuvims su visomis dėl to kylančiomis pasekmėmis ar maitintoms žmogaus pagamintais pašarais žuvims - svarbiausia, kad užtikrinama, jog nekeltų pavojaus sveikatai.
Baltijos jūros žvejai patenkinti laimikiais
2011 m. gruodžio 19 d. duomenimis menkių žvejybos kvotos panaudotos tik 83 proc. ir žvejams dar liko sugauti apie 600 t menkių. Ši situacija susidarė dėl kelių priežasčių. Rytinių menkių kvota pastaruosius 3 metus didėjo po 15 proc. kasmet. Nuo 2008 m. iki 2011 m. Lietuvos menkių kvota padidėjo 1127 t. 15 proc. menkių kvota didės ir 2012 m. - iki 4317 t. Pasenęs Lietuvos Baltijos jūros žvejybinis laivynas darosi nepajėgus panaudoti visas menkių kvotas. Didžioji laivų dalis žvejojanti menkes - mažieji žvejybiniai traleriai, kurių varikliai seno modelio, silpni pagal galingumą ir neekonomiški kuro sąnaudų požiūriu. Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamentas, matydamas susidariusią situaciją kelis kartus kreipėsi į Europos Komisiją su prašymu, kad laivyno atnaujinimui būtų galima panaudoti Žuvininkystės fondo lėšas, tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Lietuvos atstovai kėlė šį klausimą Europos Tarybos posėdžiuose, tačiau Europos institucijos nebuvo linkusios spręsti šios problemos. Iš kitos pusės, menkių žvejybinės kvotos nebus panaudotos ir dėl kitų priežasčių: paskutinį mėnesį žvejoti neleido blogi orai, o labiausiai įtakos turėjo tai, kad žvejai, taupydami menkių žvejybos kvotas, pavasarį žvejojo šprotus ir strimeles. Šių rūšių žvejybos kvotos panaudotos kaip niekada gerai: 97 proc. strimelių ir 99 proc. šprotų. Toks didelis šių rūšių žvejybos kvotų panaudojimas išskirtinis.
ŽŪM inf.
ŽŪM inf.
Gamta svetur
Seišelių salose - pirmykštės gamtos grožis
Seišelių salos yra Indijos vandenyno vakarinėje pusėje, piečiau nuo ekvatoriaus, apie 1600 km į rytus nuo Afrikos žemyno. Salyną sudaro 115 skirtingo dydžio salų ir salelių, iš kurių gyvenamos - 33. Bendras plotas – 455 km2 (pusė Širvintų rajono teritorijos). 1976 m. birželio 29 d. salyne įkurta Seišelių salų respublika. Joje gyvena apie 88 tūkst. žmonių.
Salyno pagrindą sudaro keturios salos: Mahė, Praslenas, Siluetas ir La Digas. Jos išsidėsčiusios ant povandeninės iškilumos. Atstumas nuo didžiausios Mahė salos iki kitų salų neviršija 300 km. Gylis prie salų - 30-70 metrų. Didžiausios salos sudarytos iš kristalinių uolienų ir dėl to kartais vadinamos „Mikro žemynu“. Mahė sala kalnuota, aukščiausias taškas siekia 915 m aukštį. Mažesnės salos – koralinės kilmės.
Ilgą laiką salynas buvo negyvenamas. Pirmieji į jį atsikėlė arabai, XVI a. pradžioje juos pakeitė portugalai. Salyne, esančiame kelyje tarp Azijos ir Afrikos, dažnai lankydavosi piratai. Nuo 1756 m. salas kontroliavę prancūzai pavadino jas tuometinio finansų ministro vardu. Vėliau prancūzus keitė britai, kontroliavę salyną iki jis tapo nepriklausomu.
Gamtos sąlygų unikalumas
Seišelių salos – tai lyg perlas,pabiręs žydrame Indijos vandenyne. Klimatas salose - tropinis, geras oras čia esti ištisus metus. Vidutinė metinė oro temperatūra 27-290C.
Seišeliai priklauso mažiausiai žmogaus paveiktai pasaulio teritorijai. Salose saugoma teritorijos dalis didesnė negu kur kitur Žemėje - saugomi arealai Seišeliuose užima 46 proc. bendro ploto. Čia gausūs, neįtikėtino švarumo paplūdimiai, supami krištolo skaidrumo vandens, išlaikę laukinę dvasią. Tai vienintelis salynas, kuriame nėra problemų dėl nuodingų vabzdžių ir gyvūnų, nes salose jų nėra. Žavią egzotinę gamtą, turtingą augalais ir gyvūnais, galima stebėti tiek parkuose ir draustiniuose, tiek viešbučių teritorijose.
Seišelių salos – tai tropinis rojus, pertekęs vaisiais, kurių gausu visais metų laikais. Tai kokoso riešutai, bananai, papajos, avokadai, melionai, duonos medžio vaisiai, ananasai, cukrašvendrės, apelsinai, mandarinai, greipfrutai ir kt.
Vietiniai gyventojai Seišelius vadina „amžinuoju rojumi“. Pagal legendą, Dievas, pamatęs Seišelių salas, suprato, kaip turi atrodyti rojus. Tik šiose salose auga garsioji Seišelių palmė, kurios širdies formos vaisiai sveria iki 20 kg ir yra didžiausi pasaulyje.
Augalų ir gyvūnų pasaulis
Seišelių salos - vieta, kurioje išliko pirmykštis gamtos grožis. Čia ne tik nuostabaus švarumo smėlio pliažai, bet ir daug tropikinių miškų su gausia bei įvairia flora ir fauna. Dideli saugomų teritorijų plotai - puikus prieglobstis daugeliui augalų ir gyvūnų, ypač paukščiams ir tropikų žuvims. Daug augalų ir gyvūnų rūšių endeminės – t.y. gyvenančios tik Seišelių salyne.
Visose salose gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių, tačiau kiekviena jų išsiskiria tik jai būdingais augalų ir gyvūnų atstovais.
Mahė – pati didžiausia sala – 142 km2 ploto. Joje įsikūrusi šalies sostinė Viktorija ir tarptautinis aerouostas. Salos ilgis 25, plotis – 8 km. Tai viena gražiausių salų pasaulyje. Nedideliame salos plote telpa įvairūs spalvingi gamtos kontrastai: granito uolos, išnyrančios iš balto smėlio, žaliomis palmėmis pasipuošusios pakrantės, nuostabių formų koralai žydroje jūroje. Įdomus prie sostinės Viktorijos esantis botanikos sodas. Čia auga puikus orchidėjų sodas, daug kitų rūšių augalų, įkurtas Gamtos muziejus. Tačiau įdomiausia Seišelių salų vieta - netoli Viktorijos esantis nacionalinis šv. Anos jūrų parkas, kuriame gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių. Čia galima pasigrožėti ir gigantiškais dviejų rūšių vėžliais, kurie užaugę siekia iki 1,5 metro ilgio ir sveria iki 500 kg. Milžiniški vėžliai kartais išgyvena iki 300 metų. Parko vandenyse saugoma daugiau kaip 150 žuvų rūšių. Čia žvejyba, koralų ir kriauklių rinkimas griežtai draudžiamas. Išsivežti iš parko galima tik foto nuotraukas ir ilgalaikius įspūdžius.
Antra pagal dydį - Prasleno sala, garsėjanti ypatinga augmenija. Tai palmių sala. Joje auga Seišelių simbolis – gigantiška Coco de Mer kokoso palmė, gyvena vieni rečiausių pasaulio paukščių – juodoji papūga ir lakštingala bul – bul. Juos pamatyti ir išgirsti galima salos slėnyje įsikūrusiame UNESCO pasaulio paveldui priklausančiame Vallee de Mai parke. Kokoso palmės, kurių saloje priskaičiuojama beveik 4000, augina sunkiausius pasaulyje kokoso riešutus. Slėnyje auga 6 endeminės palmių rūšys, netrūksta ir kitų endeminių augalų.
Vaikštant po vienintelį pasaulyje kokoso palmių mišką pasijunti patekęs į pirmykštę aplinką. Didžiulių palmių lapai užstoja skaisčią saulės šviesą, tylą drumsčia tik juodosios papūgos riksmas ir gigantiškų palmių lapų čiužėjimas. Upokšniuose ropinėja gėlavandeniai vėžliai ir krabai, auga ožekšniai, paparčiai, orchidėjos. Parke gausu šikšnosparnių, mėlynųjų balandžių, driežų, chameleonų, sraigių ir įvairiausių vabzdžių.
Augalų bei gyvūnų gausu ir kitose žymiai mažesnio ploto salose. Keletą jų trumpai paminėsime.
La Digo sala garsėja granito uolomis, kurias per milijonus metų vėjas ir jūra nugludino, suteikė joms netikėčiausias formas. Saloje gyvena Seišelių Rojaus musinukė – vienas rečiausių paukščių pasaulyje. Manoma, kad jų beliko mažiau 300.
Causin sala, kurioje įsteigtas gamtos rezervatas, garsėja įvairių rūšių paukščių gausa. Čia tikras paukščių rojus. Saloje galima pamatyti Seišelių paukštį giesmininką, Seišelių raudonąjį žvirblį, Madagaskaro balandį, Seišelių nektarinį paukštį. Saloje peri apie 250 tūkst. įvairių paukščių rūšių. Paminėtinos rudosios ir baltosios žuvėdros – vienos iš Seišelių simbolių. Saloje gyvena įvairūs driežai, jūriniai vėžliai, dedantys kiaušinius paplūdimo smėlyje.
Netoli Mahė salos yra nedidelė, vos 9 ha ploto Mayenne salelė, kurioje įkurtas bene mažiausias pasaulyje nacionalinis parkas. Nežiūrint mažo ploto ir šioje saloje augalų bei gyvūnų netrūksta. Čia surasta 40 endeminių augalų, daugiau kaip 2000 paukščių rūšių, 100 gigantiškų vėžlių, 20 jūrinių vėžlių, auga šešios unikalių Seišelių salų palmių rūšys.
Įdomi netoli esanti, koralų apsupta Cerf sala. Joje gyvena gigantiški vėžliai ir skraidančios lapės.
Kuzeno saloje esančiame gamtos rezervate saugoma daug rūšių, atsidūrusių prie išnykimo ribos. Sudarytos puikios sąlygos veistis jūros paukščiams ir vėžliams. Didelį įspūdį patiria kiekvienas, įžengęs į čia esantį tankų mišką. Jame visų medžių šakos nutūptos paukščių, kurie nekreipia jokio dėmesio į apačioje slankiojančius žmones.
Aldabros saloje yra vienas didžiausių koralinių atolų. Jame esančioje lagūnoje plaukioja tropiniai rykliai. Saloje gausu jūros paukščių. Tarp jų išsiskiria baltakaklis Dryolimnas cuvieri aldabranus – vienintelis Indijos vandenyne neskraidantis paukštis. Salos atole – gausi gigantiškų vėžlių kolonija.
Pati šiauriausia archipelage – Paukščių sala. Greta salos jūros dugnas staigiai panyra į 2000 m gylį. Tai puiki vieta stebėti delfinus. O saloje peri daugiau 750 tūkst. porų žuvėdrų, įskaitant ir baltąsias Seišelių žuvėdras. Salos simbolis ir įžymybė - sausumos vėžlio patelė Esmeralda, kuri laikoma seniausia pasaulyje. Jos amžius – daugiau 230 metų.
Seišelių salos – viena populiariausių pasaulio poilsiaviečių. Čia galima sutikti poilsiautojus iš įvairiausių pasaulio vietų. Šios salos gali būti pavyzdžiu, kaip populiarus poilsis suderinamas su pirmykščiais salų kraštovaizdžiais ir jose gyvenančiais bei augančiais kitose pasaulio vietose retai sutinkamais gyvūnais ir augalais.
Prof. Algirdas STANAITIS
Salyno pagrindą sudaro keturios salos: Mahė, Praslenas, Siluetas ir La Digas. Jos išsidėsčiusios ant povandeninės iškilumos. Atstumas nuo didžiausios Mahė salos iki kitų salų neviršija 300 km. Gylis prie salų - 30-70 metrų. Didžiausios salos sudarytos iš kristalinių uolienų ir dėl to kartais vadinamos „Mikro žemynu“. Mahė sala kalnuota, aukščiausias taškas siekia 915 m aukštį. Mažesnės salos – koralinės kilmės.
Ilgą laiką salynas buvo negyvenamas. Pirmieji į jį atsikėlė arabai, XVI a. pradžioje juos pakeitė portugalai. Salyne, esančiame kelyje tarp Azijos ir Afrikos, dažnai lankydavosi piratai. Nuo 1756 m. salas kontroliavę prancūzai pavadino jas tuometinio finansų ministro vardu. Vėliau prancūzus keitė britai, kontroliavę salyną iki jis tapo nepriklausomu.
Gamtos sąlygų unikalumas
Seišelių salos – tai lyg perlas,pabiręs žydrame Indijos vandenyne. Klimatas salose - tropinis, geras oras čia esti ištisus metus. Vidutinė metinė oro temperatūra 27-290C.
Seišeliai priklauso mažiausiai žmogaus paveiktai pasaulio teritorijai. Salose saugoma teritorijos dalis didesnė negu kur kitur Žemėje - saugomi arealai Seišeliuose užima 46 proc. bendro ploto. Čia gausūs, neįtikėtino švarumo paplūdimiai, supami krištolo skaidrumo vandens, išlaikę laukinę dvasią. Tai vienintelis salynas, kuriame nėra problemų dėl nuodingų vabzdžių ir gyvūnų, nes salose jų nėra. Žavią egzotinę gamtą, turtingą augalais ir gyvūnais, galima stebėti tiek parkuose ir draustiniuose, tiek viešbučių teritorijose.
Seišelių salos – tai tropinis rojus, pertekęs vaisiais, kurių gausu visais metų laikais. Tai kokoso riešutai, bananai, papajos, avokadai, melionai, duonos medžio vaisiai, ananasai, cukrašvendrės, apelsinai, mandarinai, greipfrutai ir kt.
Vietiniai gyventojai Seišelius vadina „amžinuoju rojumi“. Pagal legendą, Dievas, pamatęs Seišelių salas, suprato, kaip turi atrodyti rojus. Tik šiose salose auga garsioji Seišelių palmė, kurios širdies formos vaisiai sveria iki 20 kg ir yra didžiausi pasaulyje.
Augalų ir gyvūnų pasaulis
Seišelių salos - vieta, kurioje išliko pirmykštis gamtos grožis. Čia ne tik nuostabaus švarumo smėlio pliažai, bet ir daug tropikinių miškų su gausia bei įvairia flora ir fauna. Dideli saugomų teritorijų plotai - puikus prieglobstis daugeliui augalų ir gyvūnų, ypač paukščiams ir tropikų žuvims. Daug augalų ir gyvūnų rūšių endeminės – t.y. gyvenančios tik Seišelių salyne.
Visose salose gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių, tačiau kiekviena jų išsiskiria tik jai būdingais augalų ir gyvūnų atstovais.
Mahė – pati didžiausia sala – 142 km2 ploto. Joje įsikūrusi šalies sostinė Viktorija ir tarptautinis aerouostas. Salos ilgis 25, plotis – 8 km. Tai viena gražiausių salų pasaulyje. Nedideliame salos plote telpa įvairūs spalvingi gamtos kontrastai: granito uolos, išnyrančios iš balto smėlio, žaliomis palmėmis pasipuošusios pakrantės, nuostabių formų koralai žydroje jūroje. Įdomus prie sostinės Viktorijos esantis botanikos sodas. Čia auga puikus orchidėjų sodas, daug kitų rūšių augalų, įkurtas Gamtos muziejus. Tačiau įdomiausia Seišelių salų vieta - netoli Viktorijos esantis nacionalinis šv. Anos jūrų parkas, kuriame gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių. Čia galima pasigrožėti ir gigantiškais dviejų rūšių vėžliais, kurie užaugę siekia iki 1,5 metro ilgio ir sveria iki 500 kg. Milžiniški vėžliai kartais išgyvena iki 300 metų. Parko vandenyse saugoma daugiau kaip 150 žuvų rūšių. Čia žvejyba, koralų ir kriauklių rinkimas griežtai draudžiamas. Išsivežti iš parko galima tik foto nuotraukas ir ilgalaikius įspūdžius.
Antra pagal dydį - Prasleno sala, garsėjanti ypatinga augmenija. Tai palmių sala. Joje auga Seišelių simbolis – gigantiška Coco de Mer kokoso palmė, gyvena vieni rečiausių pasaulio paukščių – juodoji papūga ir lakštingala bul – bul. Juos pamatyti ir išgirsti galima salos slėnyje įsikūrusiame UNESCO pasaulio paveldui priklausančiame Vallee de Mai parke. Kokoso palmės, kurių saloje priskaičiuojama beveik 4000, augina sunkiausius pasaulyje kokoso riešutus. Slėnyje auga 6 endeminės palmių rūšys, netrūksta ir kitų endeminių augalų.
Vaikštant po vienintelį pasaulyje kokoso palmių mišką pasijunti patekęs į pirmykštę aplinką. Didžiulių palmių lapai užstoja skaisčią saulės šviesą, tylą drumsčia tik juodosios papūgos riksmas ir gigantiškų palmių lapų čiužėjimas. Upokšniuose ropinėja gėlavandeniai vėžliai ir krabai, auga ožekšniai, paparčiai, orchidėjos. Parke gausu šikšnosparnių, mėlynųjų balandžių, driežų, chameleonų, sraigių ir įvairiausių vabzdžių.
Augalų bei gyvūnų gausu ir kitose žymiai mažesnio ploto salose. Keletą jų trumpai paminėsime.
La Digo sala garsėja granito uolomis, kurias per milijonus metų vėjas ir jūra nugludino, suteikė joms netikėčiausias formas. Saloje gyvena Seišelių Rojaus musinukė – vienas rečiausių paukščių pasaulyje. Manoma, kad jų beliko mažiau 300.
Causin sala, kurioje įsteigtas gamtos rezervatas, garsėja įvairių rūšių paukščių gausa. Čia tikras paukščių rojus. Saloje galima pamatyti Seišelių paukštį giesmininką, Seišelių raudonąjį žvirblį, Madagaskaro balandį, Seišelių nektarinį paukštį. Saloje peri apie 250 tūkst. įvairių paukščių rūšių. Paminėtinos rudosios ir baltosios žuvėdros – vienos iš Seišelių simbolių. Saloje gyvena įvairūs driežai, jūriniai vėžliai, dedantys kiaušinius paplūdimo smėlyje.
Netoli Mahė salos yra nedidelė, vos 9 ha ploto Mayenne salelė, kurioje įkurtas bene mažiausias pasaulyje nacionalinis parkas. Nežiūrint mažo ploto ir šioje saloje augalų bei gyvūnų netrūksta. Čia surasta 40 endeminių augalų, daugiau kaip 2000 paukščių rūšių, 100 gigantiškų vėžlių, 20 jūrinių vėžlių, auga šešios unikalių Seišelių salų palmių rūšys.
Įdomi netoli esanti, koralų apsupta Cerf sala. Joje gyvena gigantiški vėžliai ir skraidančios lapės.
Kuzeno saloje esančiame gamtos rezervate saugoma daug rūšių, atsidūrusių prie išnykimo ribos. Sudarytos puikios sąlygos veistis jūros paukščiams ir vėžliams. Didelį įspūdį patiria kiekvienas, įžengęs į čia esantį tankų mišką. Jame visų medžių šakos nutūptos paukščių, kurie nekreipia jokio dėmesio į apačioje slankiojančius žmones.
Aldabros saloje yra vienas didžiausių koralinių atolų. Jame esančioje lagūnoje plaukioja tropiniai rykliai. Saloje gausu jūros paukščių. Tarp jų išsiskiria baltakaklis Dryolimnas cuvieri aldabranus – vienintelis Indijos vandenyne neskraidantis paukštis. Salos atole – gausi gigantiškų vėžlių kolonija.
Pati šiauriausia archipelage – Paukščių sala. Greta salos jūros dugnas staigiai panyra į 2000 m gylį. Tai puiki vieta stebėti delfinus. O saloje peri daugiau 750 tūkst. porų žuvėdrų, įskaitant ir baltąsias Seišelių žuvėdras. Salos simbolis ir įžymybė - sausumos vėžlio patelė Esmeralda, kuri laikoma seniausia pasaulyje. Jos amžius – daugiau 230 metų.
Seišelių salos – viena populiariausių pasaulio poilsiaviečių. Čia galima sutikti poilsiautojus iš įvairiausių pasaulio vietų. Šios salos gali būti pavyzdžiu, kaip populiarus poilsis suderinamas su pirmykščiais salų kraštovaizdžiais ir jose gyvenančiais bei augančiais kitose pasaulio vietose retai sutinkamais gyvūnais ir augalais.
Prof. Algirdas STANAITIS