Pavasario pranašai vieversiai jau gimtinėje
- Žuvinto rezervate jau klykauja pirmosios gervės ir žąsys, čirena dirviniai vieversiai. Yra ir daugiau ankstyvo pavasario požymių, - pranešė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Vasario antroji pusė Dzūkijoje netikėtai tapo visiškai pavasariška. Lietus nuplovė negausaus sniego likučius, o dabar kur bepažvelgsi - ankstyvo pavasario vaizdai.
Diena gerokai pailgėjo, net naktimis tik lengvai pašalvena, tad sujudo augalai - Žuvinto pakrančių karklų krūmus papuošę išsprogę pūkuoti pumpurai, Buktos miške savaitgalį jau sužydo žibuoklės. Matosi, kaip pavasaris beldžiasi iš žemės: pasirodė narcizų, tulpių, kitokių augalų daigai, aviliuose atkuto ir apsiskraidė bitės.
Pasak Arūno Pranaičio, virš saulės nušviesto Žuvinto jau čirena migruojantys vieversiai. Pavieniai ir nedidelėmis grupelėmis, visai neaukštai virš lietaus nugludinto mėlyno ežero ledo skrendantys vyturiai yra bene įsimintiniausias pavasario pranašas. Saulėtą dieną pirmųjų kelių dešimčių vieversių pasirodymas buvo kaip niekada džiuginantis.
Tą pačią dieną Žuvinto palias pabudino ir gervių klyksmas - dvi poros paukščių suko ratus virš pelkės karklynų, o paežerės pievose stebėti pirmi varnėnų pulkeliai. Tik pempės kažkur užtruko.
Dar anksčiau, vasario 11 d. Žuvinte pasirodė pirmos pilkosios žąsys. Joms dabar yra tinkamų vietų ir pasiganyti ir paplaukioti - atitirpo ežero pakraščiai, įtekančios į Žuvintą Bambenos upelės deltoje žiojėja properšos.
Išskirtinai ankstyvas pavasaris Žuvinte skubina gamtotvarkos darbus. Trumpa besniegė žiema vasario pradžioje gamtotvarkininkams leido prižiūrėti pelkes net tose vietose, kur vasarą sunkiai pateksi su technika. Nendrių ir krūmų kirtėjai dabar lenktyniauja su laiku, nes kasdien nyksta ledo danga, o parskridusiems sparnuočiams jau irgi reikės ramybės jų namuose.
Diana Rakauskaitė
ŽBR direkcijos nuotraukos
- Žuvinto rezervate jau klykauja pirmosios gervės ir žąsys, čirena dirviniai vieversiai. Yra ir daugiau ankstyvo pavasario požymių, - pranešė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Vasario antroji pusė Dzūkijoje netikėtai tapo visiškai pavasariška. Lietus nuplovė negausaus sniego likučius, o dabar kur bepažvelgsi - ankstyvo pavasario vaizdai.
Diena gerokai pailgėjo, net naktimis tik lengvai pašalvena, tad sujudo augalai - Žuvinto pakrančių karklų krūmus papuošę išsprogę pūkuoti pumpurai, Buktos miške savaitgalį jau sužydo žibuoklės. Matosi, kaip pavasaris beldžiasi iš žemės: pasirodė narcizų, tulpių, kitokių augalų daigai, aviliuose atkuto ir apsiskraidė bitės.
Pasak Arūno Pranaičio, virš saulės nušviesto Žuvinto jau čirena migruojantys vieversiai. Pavieniai ir nedidelėmis grupelėmis, visai neaukštai virš lietaus nugludinto mėlyno ežero ledo skrendantys vyturiai yra bene įsimintiniausias pavasario pranašas. Saulėtą dieną pirmųjų kelių dešimčių vieversių pasirodymas buvo kaip niekada džiuginantis.
Tą pačią dieną Žuvinto palias pabudino ir gervių klyksmas - dvi poros paukščių suko ratus virš pelkės karklynų, o paežerės pievose stebėti pirmi varnėnų pulkeliai. Tik pempės kažkur užtruko.
Dar anksčiau, vasario 11 d. Žuvinte pasirodė pirmos pilkosios žąsys. Joms dabar yra tinkamų vietų ir pasiganyti ir paplaukioti - atitirpo ežero pakraščiai, įtekančios į Žuvintą Bambenos upelės deltoje žiojėja properšos.
Išskirtinai ankstyvas pavasaris Žuvinte skubina gamtotvarkos darbus. Trumpa besniegė žiema vasario pradžioje gamtotvarkininkams leido prižiūrėti pelkes net tose vietose, kur vasarą sunkiai pateksi su technika. Nendrių ir krūmų kirtėjai dabar lenktyniauja su laiku, nes kasdien nyksta ledo danga, o parskridusiems sparnuočiams jau irgi reikės ramybės jų namuose.
Diana Rakauskaitė
ŽBR direkcijos nuotraukos
Aplinkosaugos aktualijos
Siūloma numatyti pirmumą perkant privatų mišką
Siekdama konsoliduoti privačias miško valdas, užtikrinti racionalų miškų naudojimą ir sugriežtinti privačios miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, Aplinkos ministerija Seimo Kaimo reikalų komitetui pateikė parengtą Miškų įstatymo papildymo projektą. Jame numatyta pirmumo teisė įsigyjant privačią miškų ūkio paskirties žemę. „Siūlome nustatyti tam tikrus saugiklius įsigyjant mišką. Tai padės, pirmiausia, didinti privačių miškų valdas, leis didėti valstybinės reikšmės miškų plotams ir valstybės saugomoms teritorijoms, kurios šiuo metu valdomos privačių miškų savininkų. Apskritai, bus daugiau tvarkos ir teisingumo“, – sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę turi žemės sklypo bendraturčiai ir asmenys, nuosavybės teise turintys miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Pirmumo teisę (išskyrus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai) įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, kuri patenka į saugomą teritoriją arba ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, turi valstybė. Kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kiek leista sumedžioti vilkų Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis atsižvelgdamas į patikslintus vilkų apskaitos rezultatus, mokslininkų pateiktas rekomendacijas ir vilkų daromos žalos pasiskirstymą padidino vilkų medžioklės limitą 2013–2014 m. medžioklės sezonui iki 33 individų. Anksčiau ministras buvo nustatęs 21 vilko kvotą. „Kai kuriose apskrityse leistinas sumedžioti vilkų skaičius buvo pasiektas labai greitai – vos per 2-3 savaites, tačiau iš savivaldybių ir toliau gaudavome daug nusiskundimų dėl vilkų daromos žalos. Mokslininkai patikslino vilkų apskaitos rezultatus ir pagal juos pakoregavome medžioklės limitą“, – aiškino aplinkos ministras V. Mazuronis. Nors vilkų medžioklė prasidėjo spalio 27 d., anksčiau patvirtintas limitas (21) kai kuriose apskrityse buvo išnaudotas labai greitai, o dėl gausėjančio pranešimų skaičiaus apie vilkų daromą žalą Aplinkos ministerija buvo priversta peržiūrėti vilkų medžioklės situaciją. Vilkų medžioklės limitas padidintas ne visose apskrityse, bet tik tose, kuriose vilkai pridarė daugiausiai žalos. Marijampolės apskrityje medžioklės limitas buvo padidintas nuo 1 iki 3 vilkų, Panevėžio – nuo 3 iki 7, Tauragės – nuo 2 iki 3, Utenos – nuo 2 iki 4, Vilniaus – nuo 3 iki 6 vilkų (limitas jau išnaudotas). Iš viso 2013-2014 m. medžioklės sezono metu leista sumedžioti 33 vilkus. Pagal 2013 m. vasario mėnesį įvykdytą vilkų apskaitą ir patvirtintą metodiką Lietuvoje nustatytas minimalus vilko populiacijos individų skaičius – 208 vnt. Apskaitą atliko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir Generalinė miškų urėdija. Vilkai buvo skaičiuojami tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Pagal galiojantį Vilko populiacijos gausos reguliavimo planą Lietuvoje ilgalaikis vilkų populiacijos gyvybingumą užtikrinantis minimalus siektinas skaičius yra 250 individų. |
EXPO paviljono projekto konkurse –
rekordinis pasiūlymų skaičius Prieš daugiau kaip du mėnesius paskelbto atviro supaprastinto Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje „EXPO 2015“ Milane projekto konkurso rengėjai sulaukė rekordinio skaičiaus pasiūlymų. Iki konkurso sąlygose nurodyto termino – vasario 10 d. – konkursui pateikti 27 koncepciniai projektai, pateikiantys viziją, kaip 2015 metų pasaulinėje parodoje turėtų atrodyti pastatas ar jų grupė, kur bus pristatoma šioje parodoje dalyvausianti Lietuva. Projektams vertinti sudaryta kompetentinga komisija, kurioje šį kartą be konkursą organizuojančios ministerijos atstovų yra architektų, verslininkų, visuomenei gerai žinomų žmonių: Architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas, Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas Rimantas Buivydas, architektai Rolandas Palekas, Marius Šaliamoras, profesorius etnologas Libertas Klimka, Italijoje dirbantis ir kulinarijos temomis daug rašantis žurnalistas Paulius Jurkevičius, televizijos laidų vedėja, knygos „Pasimatymas su Lietuva“ autorė Edita Mildažytė. Konkurso sąlygose buvo reikalaujama, kad projektas atitiktų pagrindinę parodos „EXPO 2015“ temą – „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“ ir kuo išradingiau pristatytų mūsų valstybę. Su konkurso nugalėtoju bus sudaroma sutartis dėl paviljono techninio projekto parengimo ir jo įgyvendinimo priežiūros. Lietuva iki šiol oficialiai dalyvavo dešimtyje pasaulinių parodų. Lietuvos paviljonas „EXPO 2012“ P. Korėjoje buvo įvertintas Tarptautinio parodų biuro sidabro apdovanojimu, ne mažiau įspūdingai Lietuva buvo pristatyta pasaulinėse parodose Kinijoje ir Japonijoje. Kaminukų dūmai tikrintojų akiratyje Per kiek daugiau nei 2 mėnesius į akcijos „Kaminukas“ vykdytojų akiratį pateko dešimtys pažeidėjų. Jos metu atlikta per 200 reidų. Tokie patikrinimai tęsis iki kovo. Vadovaujantis regionų aplinkos apsaugos departamentų pateikta informacija, nuo akcijos „Kaminukas“ pradžios iki vasario 11 dienos buvo atlikti 244 reidai. Ypač daug jų atlikta šalčiausiu periodu. Reidų metu buvo patikrinti 833 objektai (ūkio subjektai ir fizinių asmenų valdos). Nustatyti 108 pažeidimai. Iš jų 84 atvejais nustatyti oro taršos deginant atliekas pažeidimai, 22 atvejais nebuvo laikomasi atliekų tvarkymo reikalavimų, nustatyti 2 kiti pažeidimai. Pažeidėjams skirta per 9 600 Lt piniginių baudų, pateikti 8 privalomieji nurodymai. Aplinkos ministerija primena, kad Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia krosnyse deginti atliekas. Už atliekų deginimą nesilaikant įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų atmosferos apsaugos reikalavimų Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta bauda piliečiams nuo 100 Lt iki 200 Lt ir pareigūnams – nuo 200 Lt iki 400 Lt. Pagrindinės kietojo kuro rūšys, tinkamos kūrenti, yra natūrali mediena (malkos), anglys ir durpės. Pučiant silpnam, nepalankiam teršalų sklaidymui, vėjui siūloma pagal galimybes rinktis dujinį šildymą. |
Akistata su gamta
Saugomose teritorijose
Etninės kultūros globos tarybai vadovaus Virginijus Jocys
Seimas, vadovaudamasis Etninės kultūros globos tarybos nuostatais, patvirtino Etninės kultūros globos tarybos sudėtį.
Etninės kultūros globos taryboje iš viso dirbs 17 asmenų: Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu Eugenijus Jovaiša; Ministro Pirmininko teikimu Vidmantas Bezaras, Emilija Bugailiškienė ir Irena Kezienė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos teikimu Arūnas Eduardas Paslaitis ir Algirdas Sakalauskas; Lietuvos universitetų rektorių konferencijos teikimu Alvydas Mandeika ir Daiva Vyčinienė; Lietuvos liaudies kultūros centro teikimu Jūratė Šemetaitė; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto teikimu Aušra Žičkienė; Lietuvių katalikų mokslo akademijos teikimu Vytautas Ališauskas; Lietuvos istorijos instituto teikimu Rasa Paukštytė-Šaknienė; Lietuvos muziejų asociacijos teikimu Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė; Lietuvių etninės kultūros draugijos teikimu Vytautas Tumėnas; Lietuvos kraštotyros draugijos teikimu Juozas Šorys; Lietuvos Ramuvų sąjungos teikimu Nijolė Balčiūnienė; Aukštaitijos regioninės tarybos padalinio teikimu Jonas Vaiškūnas; Dzūkijos regioninės tarybos padalinio teikimu Onutė Drobelienė; Suvalkijos regioninės tarybos padalinio teikimu Zigmas Kalesinskas; Žemaitijos regioninės tarybos padalinio teikimu Virginijus Jocys; Mažosios Lietuvos regioninės tarybos padalinio teikimu Rimantas Balsys.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininku paskirtas leidyklos „Versmė“ vyr, redaktorius Virginijus Jocys.
Etninės kultūros globos taryba – Seimo ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais. Ji yra atskaitinga Seimui.
Taryba padeda Vyriausybei formuoti ir įgyvendinti etninės kultūros politiką bei koordinuoti etninės kultūros valstybinę globą, teikia išvadas Seimui ir Vyriausybei apie strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimus, taip pat teikia išvadas ir pasiūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais, vertina etninės kultūros globos politikos ir strategijos įgyvendinimo programas, teikia siūlymus valstybės institucijoms dėl programų tobulinimo, teikia valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, susijusių su etninės kultūros globa, inicijuoja Lietuvos etnografinių kaimų išsaugojimo ilgalaikės programos rengimą ir padeda Vyriausybei prižiūrėti jos įgyvendinimą, inicijuoja etninės kultūros plėtros programos rengimą ir padeda Vyriausybei prižiūrėti jos įgyvendinimą, padeda Vyriausybei prižiūrėti etninės kultūros paveldo inventorizavimą ir kt.
Gražina ZUTKYTĖ
Seimas, vadovaudamasis Etninės kultūros globos tarybos nuostatais, patvirtino Etninės kultūros globos tarybos sudėtį.
Etninės kultūros globos taryboje iš viso dirbs 17 asmenų: Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu Eugenijus Jovaiša; Ministro Pirmininko teikimu Vidmantas Bezaras, Emilija Bugailiškienė ir Irena Kezienė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos teikimu Arūnas Eduardas Paslaitis ir Algirdas Sakalauskas; Lietuvos universitetų rektorių konferencijos teikimu Alvydas Mandeika ir Daiva Vyčinienė; Lietuvos liaudies kultūros centro teikimu Jūratė Šemetaitė; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto teikimu Aušra Žičkienė; Lietuvių katalikų mokslo akademijos teikimu Vytautas Ališauskas; Lietuvos istorijos instituto teikimu Rasa Paukštytė-Šaknienė; Lietuvos muziejų asociacijos teikimu Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė; Lietuvių etninės kultūros draugijos teikimu Vytautas Tumėnas; Lietuvos kraštotyros draugijos teikimu Juozas Šorys; Lietuvos Ramuvų sąjungos teikimu Nijolė Balčiūnienė; Aukštaitijos regioninės tarybos padalinio teikimu Jonas Vaiškūnas; Dzūkijos regioninės tarybos padalinio teikimu Onutė Drobelienė; Suvalkijos regioninės tarybos padalinio teikimu Zigmas Kalesinskas; Žemaitijos regioninės tarybos padalinio teikimu Virginijus Jocys; Mažosios Lietuvos regioninės tarybos padalinio teikimu Rimantas Balsys.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininku paskirtas leidyklos „Versmė“ vyr, redaktorius Virginijus Jocys.
Etninės kultūros globos taryba – Seimo ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais. Ji yra atskaitinga Seimui.
Taryba padeda Vyriausybei formuoti ir įgyvendinti etninės kultūros politiką bei koordinuoti etninės kultūros valstybinę globą, teikia išvadas Seimui ir Vyriausybei apie strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimus, taip pat teikia išvadas ir pasiūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais, vertina etninės kultūros globos politikos ir strategijos įgyvendinimo programas, teikia siūlymus valstybės institucijoms dėl programų tobulinimo, teikia valstybės institucijoms išvadas dėl teisės aktų projektų, susijusių su etninės kultūros globa, inicijuoja Lietuvos etnografinių kaimų išsaugojimo ilgalaikės programos rengimą ir padeda Vyriausybei prižiūrėti jos įgyvendinimą, inicijuoja etninės kultūros plėtros programos rengimą ir padeda Vyriausybei prižiūrėti jos įgyvendinimą, padeda Vyriausybei prižiūrėti etninės kultūros paveldo inventorizavimą ir kt.
Gražina ZUTKYTĖ
Miško aidas
Eglynų grėsmė - žievėgraužis tipografas
Žievėgraužis tipografas - labiausiai paplitęs ir miškininkams gerai žinomas eglynų kenkėjas. Šiais metais yra didelė eglės liemenų kenkėjo masinio pakenkimo židinių susidarymo galimybė. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, žievėgraužio tipografo populiacija išaugo didžiojoje Lietuvos eglynų dalyje. 2013 m nustatyti nauji šio liemenų kenkėjo pažeidimai 6455 ha plote ir tai - 4145 ha daugiau nei 2012 metais. Didžiausias žievėgraužio tipografo pagausėjimas buvo 2010 m. škvalo pažeistuose miškuose (Alytaus, Trakų, Varėnos r.). Nemažai židinių atsirado eglynuose, kurie nukentėjo nuo vėtrų 2012 metų rudenį, o taip pat medynuose, nusilpusiuose nuo netikrojo eglinio skydamario, išretintuose atrankiniais kirtimais, prie plynų kirtimų ribų bei vyresnio amžiaus eglynuose. 2013 m. gausiausios žievėgraužio tipografo populiacijos išaiškintos Alytaus, Trakų miškų urėdijose, VĮ Dubravos eksperimentinėje miškų urėdijoje. Kenkėjų populiacijos taip pat padidėjo Kuršėnų, Raseinių miškų urėdijų valdose.
Šis labiausiai pavojingas eglynams kenkėjas yra pakankamai gyvybingas. 2014 m., esant palankioms gamtinėms sąlygoms, jis gali staigiai pasidauginti ir sukelti eglių džiūvimą dideliuose plotuose, Didžiausia jo išplitimo tikimybė yra Trakų, Kaišiadorių, Šalčininkų, Valkininkų, Alytaus rajonų vyresnio amžiaus eglynuose. Ypač jautrūs bus medynai, kuriuose 2013 m. laiku nesutvarkyti pirminių žievėgraužio židiniai ar šviežių žalių eglių vėjavartos - vėjalaužos.
Eglės kenkėjų veiklos požymiai
Žievėgraužio tipografo veiklos pagrindiniai požymiai: kamieno apačioje (priekelminėje kamieno dalyje) ant žievės arba ant žemės prie kamieno randamos rudos spalvos išgraužos, žievės paviršiuje gali būti matomos kinivarpų įsigraužimo angos, sakų latakėliai. Apnikimo pradžioje eglių spygliai ir lajos atrodo sveikai, tačiau būsimuose židiniuose po eglių lajomis ryškiau matosi rundantys ir byrantys spygliai, juose labiau lankosi geniai. Patyrę miškininkai tokius šviežiai apniktus medžius ar jų grupes identifikuoja labai nesunkiai, o kai kas sako net girdįs žievėgraužio šnaresį po žieve.
Apsaugos priemonė – gera miško priežiūra
Kokie yra miško sanitarinės apsaugos prieš šį žaladarį reikalavimai ir kokių veiksmų reikia imtis, kad mažiau nukentėtų mūsų šalies eglynai?
Pirmaeilis darbas būtų žalių eglės vėjavartų, vėjalaužų likvidavimas - iškirtimas ir išvežimas iš miško iki medžių liemenų kenkėjų apsigyvenimo juose, tai yra, iki po žieve atsirandant gyvų liemenų pavojingų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Rudenį- žiemą atsiradusias vėjavartas, vėjalaužas būtina sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo. Tai viena svarbiausių priemonių, kadangi žalios vėjavartos yra nusilpę medžiai, kurių laiku nelikvidavus, priviliojamos kinivarpos, ir jie tampa savotiškomis kenkėjų peryklomis, kenkėjų platintojais. Kitas žievėgraužio tipografo dauginimosi bei plitimo šaltinis yra praėjusiais metais buvusios šių kenkėjų, kad ir nedidelių židinių vietos, iškirstų biržių pakraščiai, neplynais kirtimais kertamos biržės, tai yra medynai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra patyrę stresą arba staiga yra pakitusios medyno augimo sąlygos (drėgmės režimas, šviesos pokyčiai, kitų kenkėjų, pvz. netikrojo eglinio skydamario, invazijos). Būtinas tokių plotų žvalgymas. Tam reikia nuo gegužės 15 d.(šiemet gal ir anksčiau) iki rugpjūčio 30 d. intensyviai žvalgyti penkiasdešimties metų ir vyresnio amžiaus medynus, pastoviai sanitariniais miško kirtimais šalinti kenkėjų apniktas egles. Nustačius eglynuose paminėtus medžių pakenkimo požymius, radikaliausia medyno apsaugos priemonė yra pakenktų medžių atrinkimas ir jų savalaikis iškirtimas bei išvežimas iš miško. Kirtimas sausų ar su besilupančia sudžiūvusia žieve eglių, kurias jau paliko nauja žievėgraužių karta, medynų sveikatingumui įtakos nebeturi.
Žalia eglės mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo. Jei iškirsta mediena jau yra užpulta pavojingų liemenų kenkėjų, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta.
Taip pat ne mažiau svarbu yra laiku išvalyti kirtavietes, nepalikti jose žalios medienos likučių, tai yra nesudaryti sąlygų apsigyventi ir toliai plisti kenkėjams. Nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir ilgesnių kaip 1 m, kirtavietėse neturi būti.
Medynų apsaugai yra naudotinos ir feromoninės gaudyklės, tačiau jomis sugaunamas kenkėjų kiekis yra per mažas, kad židinys būtų likviduotas. Gaudyklės labiau tinkamos žievėgraužio tipografo apskaitai, jo gausumo bei sveikatingumo prognozei. Jos dėstomos šviežiose plynose eglynų kirtavietėse prieš vabalų skraidymą (balandžio trečia dekada) ne arčiau kaip 20 m nuo miško pakraščio ir ne arčiau kaip 40 m viena nuo kitos. Negalima gaudyklių statyti medyne. Gaudyklės apžiūrimos, kenkėjai išimami kas 7-10 dienų. Nors gaudyklių pasiūla kasmet didėja, tačiau jų efektyvumas nėra didelis.
Pagalbininkai - vabzdžiagaudžiai medžiai
Viena senesnių priemonių yra eglės liemens kenkėjų populiacijos mažinimas, naudojant vabzdžiagaudžius medžius, tačiau, neprofesionaliai šią priemonę vykdant, galimas priešingas efektas - kenkėjų skaičius nesumažinamas, o padidinamas. Eglės vabzdžiagaudžiai medžiai (rąstai, stiebai) dėstomi ankstesnių metų buvusiuose žievėgraužio tipografo pasidauginimo židiniuose arba profilaktiškai šviežiose plyno kirtimo biržėse. Jie ruošiami tik iš žalių vėjavartų ar vėjalaužų, kitais kirtimais iškirstų medžių, išdėstomi iš medyno pašalinus vėjavartas, vėjalaužas, sniegalaužas ir kitus medžius, kuriuose gali veistis medžių liemenų pavojingi kenkėjai. Vabzdžiagaudžiai medžiai ar mediena ruošiami 1-1,5 mėn. iki pavasario ir 2-3 mėn. iki vasaros kenkėjų skraidymo pradžios ir baigiami ruošti kenkėjams pradėjus skraidyti. Kai po vabzdžiagaudžių medžių žieve randamos pirmosios medžių liemenų kenkėjų lėliukės, jie turi būti išvežti ne arčiau 3 km nuo medyno arba nužievinti (žievę būtina sudeginti arba užkasti žemėje), arba sunaikinti kitais būdais. Nesant galimybės laiku išvežti vabzdžiagaudės medienos, ji gali būti apipurškiama insekticidais. Tam gali būti naudojamas insekticido “Mavrik 2F” 0,5proc, tirpalas. Purškiama prieš pat kenkėjų įsigraužimą į medieną, ne prieš lietų ir purškiama tiek, kad rąstų paviršius gerai sudrėktų - vienam kubiniam metrui medienos vidutiniškai sunaudojant 1,5-2 litrus tirpalo. Insekticidais nupurkšta vabzdžiagaudė mediena išvežama iš miško birželio mėn. pradžioje.
Žievėgraužis tipografas yra pats pavojingiausias eglės medžių liemenų kenkėjas, jo invazijos kartojasi periodiškai kas 10-20 metų, ir šio kenkėjo išplitimas labai priklauso nuo klimatinių sąlygų, populiacijos sveikatingumo, bendros miško sanitarinės būklės. Kad ir kokias priemones betaikytume, šis kenkėjas miške buvo ir bus, tai neatskiriama miško ekosistemos dalis, šiais kenkėjais minta ir dalis paukščių. Be to, eglė yra toks medis, kuris šiek tiek geba ir pats save apsisaugoti nuo šio žaladario, užliedamas sakais kenkėjo įsigraužimo į žievę angas (eglių liemenys būna aptekėję sakais, eglės tarsi apsiverkusios). Tačiau be žmogaus pagalbos dalis eglių tikrai žus. Viena didžiausių šio kenkėjo invazijų buvo prieš 20 metų, ji prasidėjo 1993 metais, ir tęsėsi ne vienerius metus, jos pasekmes miškininkai jaučia dar šiandien ir jaus kelis dešimtmečius. Kad šis kenkėjas masiškai neišplistų, miškininkams ir miško savininkams reikia būti budriems, nes klimatinės sąlygos šiam kenkėjui plisti yra palankios.
Žiema - pats palankiausias metas kirsti mišką, o tuo pačiu ir pasirūpinti miško sanitarine apsauga, juo labiau, kad tai įpareigoja daryti ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklės. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą už miško sanitarinės apsaugos reikalavimų nevykdymą yra numatytos baudos. Be to, laiku iškirtę ir išvežę iš miško tik ką kenkėjų apniktą medieną, mes ne tik sumažinsime galimybes kenkėjams plisti, bet ir patirsime mažesnius miško nuostolius.
Stanislovas Žebrauskas
Žievėgraužis tipografas - labiausiai paplitęs ir miškininkams gerai žinomas eglynų kenkėjas. Šiais metais yra didelė eglės liemenų kenkėjo masinio pakenkimo židinių susidarymo galimybė. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, žievėgraužio tipografo populiacija išaugo didžiojoje Lietuvos eglynų dalyje. 2013 m nustatyti nauji šio liemenų kenkėjo pažeidimai 6455 ha plote ir tai - 4145 ha daugiau nei 2012 metais. Didžiausias žievėgraužio tipografo pagausėjimas buvo 2010 m. škvalo pažeistuose miškuose (Alytaus, Trakų, Varėnos r.). Nemažai židinių atsirado eglynuose, kurie nukentėjo nuo vėtrų 2012 metų rudenį, o taip pat medynuose, nusilpusiuose nuo netikrojo eglinio skydamario, išretintuose atrankiniais kirtimais, prie plynų kirtimų ribų bei vyresnio amžiaus eglynuose. 2013 m. gausiausios žievėgraužio tipografo populiacijos išaiškintos Alytaus, Trakų miškų urėdijose, VĮ Dubravos eksperimentinėje miškų urėdijoje. Kenkėjų populiacijos taip pat padidėjo Kuršėnų, Raseinių miškų urėdijų valdose.
Šis labiausiai pavojingas eglynams kenkėjas yra pakankamai gyvybingas. 2014 m., esant palankioms gamtinėms sąlygoms, jis gali staigiai pasidauginti ir sukelti eglių džiūvimą dideliuose plotuose, Didžiausia jo išplitimo tikimybė yra Trakų, Kaišiadorių, Šalčininkų, Valkininkų, Alytaus rajonų vyresnio amžiaus eglynuose. Ypač jautrūs bus medynai, kuriuose 2013 m. laiku nesutvarkyti pirminių žievėgraužio židiniai ar šviežių žalių eglių vėjavartos - vėjalaužos.
Eglės kenkėjų veiklos požymiai
Žievėgraužio tipografo veiklos pagrindiniai požymiai: kamieno apačioje (priekelminėje kamieno dalyje) ant žievės arba ant žemės prie kamieno randamos rudos spalvos išgraužos, žievės paviršiuje gali būti matomos kinivarpų įsigraužimo angos, sakų latakėliai. Apnikimo pradžioje eglių spygliai ir lajos atrodo sveikai, tačiau būsimuose židiniuose po eglių lajomis ryškiau matosi rundantys ir byrantys spygliai, juose labiau lankosi geniai. Patyrę miškininkai tokius šviežiai apniktus medžius ar jų grupes identifikuoja labai nesunkiai, o kai kas sako net girdįs žievėgraužio šnaresį po žieve.
Apsaugos priemonė – gera miško priežiūra
Kokie yra miško sanitarinės apsaugos prieš šį žaladarį reikalavimai ir kokių veiksmų reikia imtis, kad mažiau nukentėtų mūsų šalies eglynai?
Pirmaeilis darbas būtų žalių eglės vėjavartų, vėjalaužų likvidavimas - iškirtimas ir išvežimas iš miško iki medžių liemenų kenkėjų apsigyvenimo juose, tai yra, iki po žieve atsirandant gyvų liemenų pavojingų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Rudenį- žiemą atsiradusias vėjavartas, vėjalaužas būtina sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo. Tai viena svarbiausių priemonių, kadangi žalios vėjavartos yra nusilpę medžiai, kurių laiku nelikvidavus, priviliojamos kinivarpos, ir jie tampa savotiškomis kenkėjų peryklomis, kenkėjų platintojais. Kitas žievėgraužio tipografo dauginimosi bei plitimo šaltinis yra praėjusiais metais buvusios šių kenkėjų, kad ir nedidelių židinių vietos, iškirstų biržių pakraščiai, neplynais kirtimais kertamos biržės, tai yra medynai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra patyrę stresą arba staiga yra pakitusios medyno augimo sąlygos (drėgmės režimas, šviesos pokyčiai, kitų kenkėjų, pvz. netikrojo eglinio skydamario, invazijos). Būtinas tokių plotų žvalgymas. Tam reikia nuo gegužės 15 d.(šiemet gal ir anksčiau) iki rugpjūčio 30 d. intensyviai žvalgyti penkiasdešimties metų ir vyresnio amžiaus medynus, pastoviai sanitariniais miško kirtimais šalinti kenkėjų apniktas egles. Nustačius eglynuose paminėtus medžių pakenkimo požymius, radikaliausia medyno apsaugos priemonė yra pakenktų medžių atrinkimas ir jų savalaikis iškirtimas bei išvežimas iš miško. Kirtimas sausų ar su besilupančia sudžiūvusia žieve eglių, kurias jau paliko nauja žievėgraužių karta, medynų sveikatingumui įtakos nebeturi.
Žalia eglės mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo. Jei iškirsta mediena jau yra užpulta pavojingų liemenų kenkėjų, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta.
Taip pat ne mažiau svarbu yra laiku išvalyti kirtavietes, nepalikti jose žalios medienos likučių, tai yra nesudaryti sąlygų apsigyventi ir toliai plisti kenkėjams. Nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir ilgesnių kaip 1 m, kirtavietėse neturi būti.
Medynų apsaugai yra naudotinos ir feromoninės gaudyklės, tačiau jomis sugaunamas kenkėjų kiekis yra per mažas, kad židinys būtų likviduotas. Gaudyklės labiau tinkamos žievėgraužio tipografo apskaitai, jo gausumo bei sveikatingumo prognozei. Jos dėstomos šviežiose plynose eglynų kirtavietėse prieš vabalų skraidymą (balandžio trečia dekada) ne arčiau kaip 20 m nuo miško pakraščio ir ne arčiau kaip 40 m viena nuo kitos. Negalima gaudyklių statyti medyne. Gaudyklės apžiūrimos, kenkėjai išimami kas 7-10 dienų. Nors gaudyklių pasiūla kasmet didėja, tačiau jų efektyvumas nėra didelis.
Pagalbininkai - vabzdžiagaudžiai medžiai
Viena senesnių priemonių yra eglės liemens kenkėjų populiacijos mažinimas, naudojant vabzdžiagaudžius medžius, tačiau, neprofesionaliai šią priemonę vykdant, galimas priešingas efektas - kenkėjų skaičius nesumažinamas, o padidinamas. Eglės vabzdžiagaudžiai medžiai (rąstai, stiebai) dėstomi ankstesnių metų buvusiuose žievėgraužio tipografo pasidauginimo židiniuose arba profilaktiškai šviežiose plyno kirtimo biržėse. Jie ruošiami tik iš žalių vėjavartų ar vėjalaužų, kitais kirtimais iškirstų medžių, išdėstomi iš medyno pašalinus vėjavartas, vėjalaužas, sniegalaužas ir kitus medžius, kuriuose gali veistis medžių liemenų pavojingi kenkėjai. Vabzdžiagaudžiai medžiai ar mediena ruošiami 1-1,5 mėn. iki pavasario ir 2-3 mėn. iki vasaros kenkėjų skraidymo pradžios ir baigiami ruošti kenkėjams pradėjus skraidyti. Kai po vabzdžiagaudžių medžių žieve randamos pirmosios medžių liemenų kenkėjų lėliukės, jie turi būti išvežti ne arčiau 3 km nuo medyno arba nužievinti (žievę būtina sudeginti arba užkasti žemėje), arba sunaikinti kitais būdais. Nesant galimybės laiku išvežti vabzdžiagaudės medienos, ji gali būti apipurškiama insekticidais. Tam gali būti naudojamas insekticido “Mavrik 2F” 0,5proc, tirpalas. Purškiama prieš pat kenkėjų įsigraužimą į medieną, ne prieš lietų ir purškiama tiek, kad rąstų paviršius gerai sudrėktų - vienam kubiniam metrui medienos vidutiniškai sunaudojant 1,5-2 litrus tirpalo. Insekticidais nupurkšta vabzdžiagaudė mediena išvežama iš miško birželio mėn. pradžioje.
Žievėgraužis tipografas yra pats pavojingiausias eglės medžių liemenų kenkėjas, jo invazijos kartojasi periodiškai kas 10-20 metų, ir šio kenkėjo išplitimas labai priklauso nuo klimatinių sąlygų, populiacijos sveikatingumo, bendros miško sanitarinės būklės. Kad ir kokias priemones betaikytume, šis kenkėjas miške buvo ir bus, tai neatskiriama miško ekosistemos dalis, šiais kenkėjais minta ir dalis paukščių. Be to, eglė yra toks medis, kuris šiek tiek geba ir pats save apsisaugoti nuo šio žaladario, užliedamas sakais kenkėjo įsigraužimo į žievę angas (eglių liemenys būna aptekėję sakais, eglės tarsi apsiverkusios). Tačiau be žmogaus pagalbos dalis eglių tikrai žus. Viena didžiausių šio kenkėjo invazijų buvo prieš 20 metų, ji prasidėjo 1993 metais, ir tęsėsi ne vienerius metus, jos pasekmes miškininkai jaučia dar šiandien ir jaus kelis dešimtmečius. Kad šis kenkėjas masiškai neišplistų, miškininkams ir miško savininkams reikia būti budriems, nes klimatinės sąlygos šiam kenkėjui plisti yra palankios.
Žiema - pats palankiausias metas kirsti mišką, o tuo pačiu ir pasirūpinti miško sanitarine apsauga, juo labiau, kad tai įpareigoja daryti ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklės. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą už miško sanitarinės apsaugos reikalavimų nevykdymą yra numatytos baudos. Be to, laiku iškirtę ir išvežę iš miško tik ką kenkėjų apniktą medieną, mes ne tik sumažinsime galimybes kenkėjams plisti, bet ir patirsime mažesnius miško nuostolius.
Stanislovas Žebrauskas
AUGALIJOS PASAULYJE
Egzotiniai medžiai ir krūmai (1)
Egzotinių medžių ir krūmų samprata gali būti dvejopa. Dažniausiai egzotiniais sumedėjusiais augalais vadinami rečiau mūsų dekoratyviniuose želdynuose sutinkami svetimžemiai medžiai ir krūmai. Bet kartais šiai kategorijai priskiriami visi mūsų šalyje auginami svetimžemiai (introdukuoti) sumedėję augalai. Mes gi prisilaikysime pirmosios sampratos ir šiais metais leidinio puslapiuose pakalbėsime apie retuosius mūsų dekoratyvinių želdynų sumedėjusius augalus, pateiksime įdomių faktų apie jų introdukciją Europoje ir Lietuvoje, aptarsime jų architektūrines bei dekoratyvines savybes, dauginimo ir auginimo želdynuose ypatumus. Egzotinių sumedėjusių augalų kategorijai visų pirma reiktų priskirti visas reliktines sumedėjusių augalų rūšis, kurios Žemėje klestėjo prieš dešimtis, šimtus milijonų metų ir, nepaisant savo primityvios sandaros, sėkmingai sulaukė šių laikų. Taigi, kas visgi yra tie reliktiniai augalai. |
Reliktiniai sumedėję augalai
Ne visada Žemės žaliasis rūbas buvo toks, kokiu grožimės dabar. Dabartinė augalija – tai šimtus milijonų metų trukusio evoliucinio proceso rezultatas. Pirmieji primityvūs sausumos augalai (psilofitai) atsirado paleozoinės eros silūro periode prieš 400-440 mln. metų. Jie pradėjo sausumos augalų pasaulio evoliuciją. Vandenyje (jūrose, vandenynuose) gyvenimas, galima sakyti, tiesiog virte virė, o sausumoje buvo žengiami tik pirmieji žingsniai. Tos pačios eros devono periode (prieš 350-410 mln. metų) psilofitus pakeitė sudėtingesnės sandaros asiūkliai, pataisai, paparčiai. Didelį evoliucinį pakilimą sausumos augalija pergyveno prieš 300-340 mln. metų, prasidėjus karbono periodui, su būdingu šiltu, drėgnu klimatu ir anglies dvideginio prisotintu (dėl aktyvios vulkaninės veiklos)oru Žemėje klestėjo 15-30 m aukščio sporiniai induočiai, iš kurių liekanų palaipsniui susiformavo akmens anglies klodai bei derlingas dirvožemis. To meto miškuose jau augo seniausieji plikasėkliai augalai – sėkliniai paparčiai. Jų atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį, nulėmęs tolesnę augalų evoliuciją. Permo periode (prieš 240-300 mln. metų), vykstant aktyviems kalnodaros procesams, klimatas sausėjo. Tai buvo pražūtinga sporiniams induočiams. Augalų pasaulyje pamažu įsigalėjo labiau prisitaikę plikasėkliai. Mezozoinės eros triaso periode (prieš 200-240 mln. metų) išplito sagainiai, ginkainiai ir spygliuočiai. Juros periode (150-200 mln. metų) ir pirmoje kreidos periodo pusėje (prieš 80-150 mln. metų) dabartinėje Europos teritorijoje klestėjo sagainiai, o Azijoje – ginkainiai ir spygliuočiai. Kreidos periode atsirado pirmieji gaubtasėkliai. Kovoje už būvį jie buvo žymiai pranašesni ir kainozoinės eros paleogeno periode (prieš 20-60 mln. metų) įsigalėjo Žemėje. Tų laikų Europos (tuo pačiu ir Lietuvos) teritorijoje augo ąžuolai, bukai, valgomieji kaštainiai, magnolijos, pušys, eglės, sekvojos, kiparisai, tujos. Neogeno periode (prieš 20-40 mln. metų)pasirodė skroblai, liepos, tuopos, riešutmedžiai, žagreniai, guobiniai. Iš spygliuočių augo kėniai, sekvojos, dvieiliai taksodžiai. Antropogeno periode (prieš 1,5-2 mln. metų) Žemės augalija buvo panaši į dabartinę. Esmines pataisas Rytų Europos dendrofloroje ir aplamai visoje augalijoje padarė ledynmečių epocha. Vienas po kito sekę apledėjimai Europą iki Karpatų, Alpių ir Pirėnų kalnų, tapusių natūralia kliūtimi, sulaikiusia tolesnį ledynų slinkimą, pavertė ledo ir sniego dykuma. Laikotarpiais tarp apledėjimų, vyravo tundros augalija: kerpės, samanos, keružiai beržai, laplandiniai karklai. Paskutinysis ledynas Lietuvos teritoriją paliko prieš 16 tūkst. metų, o šiandieninė dendroflora susiformavo prieš 10-12 tūkst. metų. Štai kokį ilgą ir sunkų kelią nuėjo augalijos pasaulis iki mūsų dienų. Nenoromis kyla klausimas – ar taip be pėdsakų ir išnyko praeities epochų augalija, palikusi tik vieno ar kito evoliucinio periodo geologines nuogulas? Pasirodo, kad ne. Keičiantis klimatui, vykstant aktyviems geologiniams procesams, išliko tokių kampelių arba taip vadinamų ekologinių nišų, kurių klimatinės ir mikroklimatinės sąlygos padėjo išsilaikyti iki mūsų dienų kai kuriems tolimos praeities dendrofloros atstovams. Todėl šiandien mes dar galime pasigrožėti augalais, augusiais Žemėje prieš 150-200 mln. metų. Tai taip vadinami reliktiniai augalai, padedantys mums suprasti augalų pasaulio evoliucijos kelius ir kryptis ir išvengti klaidų, klasifikuojant bei sisteminant augalus. Apie keletą iš jų pakalbėsime plačiau.
Dviskiautis ginkmedis
(Ginkgo biloba L.)
Tai vienintelis išlikęs iki mūsų dienų kažkada gausios ginkmedainių (Ginkgoopsida) klasės atstovas. Ginkmedžiai klestėjo Žemėje prieš 120-150 mln. metų. Biologinėmis savybėmis jie daug kuo panašūs į išnykusius sėklinius paparčius. Tai lapus numetantys dvinamiai medžiai, išaugantys iki 30-40 m aukščio ir suformuojantys netaisyklingai kūgišką arba cilindrišką lają. Dekoratyviau paprastai atrodo vyriški augalai. Moteriški medžiai dažniausiai būna kreivakamieniai, netaisyklingomis, asimetriškomis lajomis. Kamieno žievė lygi, pilka, senesnių medžių patamsėja ir išilgai sueižėja. Ūgliai dvejopi – ilgieji ir trumpieji. Trumpieji 3-4 cm ilgio, su ryškiomis lapkočių prisitvirtinimo žymėmis. Pumpurai kūgiški, padengti 12-15 žvynelių. Augalai turi daug miegančių pumpurų ir, juos sužalojus ar nupjovus, išaugina gausias kamieno ir kelmo atžalas. Lapai vėduokliški, šviesiai žali, odiški, ilgakočiai apie 8-10 cm ilgio ir 10-12 cm pločio, ant ilgųjų ūglių išsidėstę po vieną, o ant trumpųjų – pluošteliais po 3-5. Sulapoja gegužės pirmoje pusėje ir numeta lapus spalio mėnesį. Žydi gegužės-birželio mėnesį, vaisius subrandina spalio-lapkričio mėnesį. Sėklos primena slyvą, 2-3 cm ilgio, padengtos mėsingu, gintarinės spalvos, nemalonaus kvapo apvalkalu. Žydi ir dera tik šiltesnio klimato sąlygomis (Lenkijoje, Ukrainoje, Vakarų Europos šalyse). Pasėtos sėklos sudygsta po 3-4 savaičių. Atskiri augalai gali išgyventi iki 1000, o kartais ir iki 2000 metų. Dirvai vidutiniškai reiklūs, gana atsparūs ligoms ir kenkėjams bei užterštam miestų orui, šviesamėgiai, atsparūs žiemai (pakelia šalčius iki -35° C). Mezozoinėje eroje dviskiautis ginkmedis augo beveik visoje Azijoje. Keičiantis klimatui ir atsiradus naujoms, labiau prisitaikiusioms prie aplinkos sąlygų rūšims, ginkmedžio savaiminio paplitimo arealas labai susiaurėjo. Dar visai neseniai buvo manoma, kad šie reti augalai išliko tik kultūroje ir savaime niekur neauga. Kinijoje ir Japonijoje jau gilioje senovėje dviskiautis ginkmedis buvo laikomas šventu medžiu ir sodinamas bei auginamas prie šventyklų, kapinėse ir kitose garbingose vietose. Žinia, kad Rytų Kinijoje, netoli Chančžou miesto, kalnų šlaituose surastos kelios natūralios dviskiaučio ginkmedžio augavietės botanikams buvo labai netikėta. Faktams pasitvirtinus, ši palyginti nedidelė, vos kelių dešimčių hektarų teritorija buvo paskelbta draustiniu. Čia augantys augalai labai įspūdingi. Atskirų medžių kamienų skersmuo siekia 1,5-2 m.Tai labai vertingas radinys, bylojantis apie tai, kad net ir labai primityvios sandaros augalai,augdami palankiose mikroklimatinėse sąlygose, gali išsilaikyti daugelį milijonų metų ir sėkmingai sulaukti mūsų dienų. Žinoma, tam būtinos tokios ekologinės nišos, kur šie reliktiniai augalai nejaučia didesnės kitų rūšių konkurencijos (kalnų tarpekliai, uždari slėniai). Europoje dviskiautis ginkmedis pradėtas auginti apie 1727-1737 m. ir labai greitai tapo vienu iš mėgiamiausių ir labiausiai vertinamų botanikos sodų, parkų bei miestų dekoratyvinių želdynų medžiu. XVIII a. antroje pusėje ginkmedis atkeliavo ir į Šiaurės Ameriką. Rusijoje pradėtas auginti 1918 m. Jaltoje, Nikitos botanikos sode. Seni gerai išsilaikę medžiai auga Rygos ir Kaliningrado miestų želdynuose. Lietuvoje gražiausias apie 18 m aukščio ir 52 cm skersmens medis auga Švėkšnos dvaro parke, o jaunesni augalai – Kauno botanikos sode, prof. Tado Ivanausko sodyboje „Obelynė“, nedideli augalai gana dažni sodininkų mėgėjų sodybose. Lietuvoje dviskiautis ginkmedis jaučiasi gana gerai ir neabejotinai gali būti plačiau auginamas dekoratyviniuose želdynuose. Šiaurinė kultūrinio arealo riba siekia Estiją ir Peterburgą. Čia ginkmedis šaltesnėmis žiemomis stiprokai apšąla ir žiemą reikalauja rūpestingos priedangos, bent jau jaunesniame amžiuje. Dekoratyvinių medžių medelynuose Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje dažniausiai dauginamas sėklomis ir žaliais bei sumedėjusiais auginiais. Sėklos renkamos spalio mėnesį, pašalinamas mėsingas apvalkalas ir sėjama. Sėjant pavasarį, būtina stratifikacija. Pirmieji daigai pasirodo po 3-4 savaičių. Pirmaisiais metais sėjinukai išauga iki 20-30 cm aukščio, o vėliau kasmet priauga po 40-50 cm. Sodinukai persodinami anksti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, su žemės grumstu. Turint nedidelį sėklų kiekį, sėjama šiltnamyje į vazonėlius antroje žiemos pusėje. Pavasarį jau truputį paaugę augaliukai išnešami į lauką. Žiemai lauke esantys jauni augalai lengvai pridengiami eglišakėmis ar kita dengimo medžiaga, o šaknys mulčiuojamos aukštapelkės durpėmis. Vegetatyviai (žaliais ir sumedėjusiais auginiais) padauginti augalai paprastai pasižymi blogesniu augimu ir mažesniu dekoratyvumu. Todėl, esant galimybei (turint pakankamai sėklų), pirmenybę reiktų teikti generatyviniam (sėkliniam) dauginimui.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Ne visada Žemės žaliasis rūbas buvo toks, kokiu grožimės dabar. Dabartinė augalija – tai šimtus milijonų metų trukusio evoliucinio proceso rezultatas. Pirmieji primityvūs sausumos augalai (psilofitai) atsirado paleozoinės eros silūro periode prieš 400-440 mln. metų. Jie pradėjo sausumos augalų pasaulio evoliuciją. Vandenyje (jūrose, vandenynuose) gyvenimas, galima sakyti, tiesiog virte virė, o sausumoje buvo žengiami tik pirmieji žingsniai. Tos pačios eros devono periode (prieš 350-410 mln. metų) psilofitus pakeitė sudėtingesnės sandaros asiūkliai, pataisai, paparčiai. Didelį evoliucinį pakilimą sausumos augalija pergyveno prieš 300-340 mln. metų, prasidėjus karbono periodui, su būdingu šiltu, drėgnu klimatu ir anglies dvideginio prisotintu (dėl aktyvios vulkaninės veiklos)oru Žemėje klestėjo 15-30 m aukščio sporiniai induočiai, iš kurių liekanų palaipsniui susiformavo akmens anglies klodai bei derlingas dirvožemis. To meto miškuose jau augo seniausieji plikasėkliai augalai – sėkliniai paparčiai. Jų atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį, nulėmęs tolesnę augalų evoliuciją. Permo periode (prieš 240-300 mln. metų), vykstant aktyviems kalnodaros procesams, klimatas sausėjo. Tai buvo pražūtinga sporiniams induočiams. Augalų pasaulyje pamažu įsigalėjo labiau prisitaikę plikasėkliai. Mezozoinės eros triaso periode (prieš 200-240 mln. metų) išplito sagainiai, ginkainiai ir spygliuočiai. Juros periode (150-200 mln. metų) ir pirmoje kreidos periodo pusėje (prieš 80-150 mln. metų) dabartinėje Europos teritorijoje klestėjo sagainiai, o Azijoje – ginkainiai ir spygliuočiai. Kreidos periode atsirado pirmieji gaubtasėkliai. Kovoje už būvį jie buvo žymiai pranašesni ir kainozoinės eros paleogeno periode (prieš 20-60 mln. metų) įsigalėjo Žemėje. Tų laikų Europos (tuo pačiu ir Lietuvos) teritorijoje augo ąžuolai, bukai, valgomieji kaštainiai, magnolijos, pušys, eglės, sekvojos, kiparisai, tujos. Neogeno periode (prieš 20-40 mln. metų)pasirodė skroblai, liepos, tuopos, riešutmedžiai, žagreniai, guobiniai. Iš spygliuočių augo kėniai, sekvojos, dvieiliai taksodžiai. Antropogeno periode (prieš 1,5-2 mln. metų) Žemės augalija buvo panaši į dabartinę. Esmines pataisas Rytų Europos dendrofloroje ir aplamai visoje augalijoje padarė ledynmečių epocha. Vienas po kito sekę apledėjimai Europą iki Karpatų, Alpių ir Pirėnų kalnų, tapusių natūralia kliūtimi, sulaikiusia tolesnį ledynų slinkimą, pavertė ledo ir sniego dykuma. Laikotarpiais tarp apledėjimų, vyravo tundros augalija: kerpės, samanos, keružiai beržai, laplandiniai karklai. Paskutinysis ledynas Lietuvos teritoriją paliko prieš 16 tūkst. metų, o šiandieninė dendroflora susiformavo prieš 10-12 tūkst. metų. Štai kokį ilgą ir sunkų kelią nuėjo augalijos pasaulis iki mūsų dienų. Nenoromis kyla klausimas – ar taip be pėdsakų ir išnyko praeities epochų augalija, palikusi tik vieno ar kito evoliucinio periodo geologines nuogulas? Pasirodo, kad ne. Keičiantis klimatui, vykstant aktyviems geologiniams procesams, išliko tokių kampelių arba taip vadinamų ekologinių nišų, kurių klimatinės ir mikroklimatinės sąlygos padėjo išsilaikyti iki mūsų dienų kai kuriems tolimos praeities dendrofloros atstovams. Todėl šiandien mes dar galime pasigrožėti augalais, augusiais Žemėje prieš 150-200 mln. metų. Tai taip vadinami reliktiniai augalai, padedantys mums suprasti augalų pasaulio evoliucijos kelius ir kryptis ir išvengti klaidų, klasifikuojant bei sisteminant augalus. Apie keletą iš jų pakalbėsime plačiau.
Dviskiautis ginkmedis
(Ginkgo biloba L.)
Tai vienintelis išlikęs iki mūsų dienų kažkada gausios ginkmedainių (Ginkgoopsida) klasės atstovas. Ginkmedžiai klestėjo Žemėje prieš 120-150 mln. metų. Biologinėmis savybėmis jie daug kuo panašūs į išnykusius sėklinius paparčius. Tai lapus numetantys dvinamiai medžiai, išaugantys iki 30-40 m aukščio ir suformuojantys netaisyklingai kūgišką arba cilindrišką lają. Dekoratyviau paprastai atrodo vyriški augalai. Moteriški medžiai dažniausiai būna kreivakamieniai, netaisyklingomis, asimetriškomis lajomis. Kamieno žievė lygi, pilka, senesnių medžių patamsėja ir išilgai sueižėja. Ūgliai dvejopi – ilgieji ir trumpieji. Trumpieji 3-4 cm ilgio, su ryškiomis lapkočių prisitvirtinimo žymėmis. Pumpurai kūgiški, padengti 12-15 žvynelių. Augalai turi daug miegančių pumpurų ir, juos sužalojus ar nupjovus, išaugina gausias kamieno ir kelmo atžalas. Lapai vėduokliški, šviesiai žali, odiški, ilgakočiai apie 8-10 cm ilgio ir 10-12 cm pločio, ant ilgųjų ūglių išsidėstę po vieną, o ant trumpųjų – pluošteliais po 3-5. Sulapoja gegužės pirmoje pusėje ir numeta lapus spalio mėnesį. Žydi gegužės-birželio mėnesį, vaisius subrandina spalio-lapkričio mėnesį. Sėklos primena slyvą, 2-3 cm ilgio, padengtos mėsingu, gintarinės spalvos, nemalonaus kvapo apvalkalu. Žydi ir dera tik šiltesnio klimato sąlygomis (Lenkijoje, Ukrainoje, Vakarų Europos šalyse). Pasėtos sėklos sudygsta po 3-4 savaičių. Atskiri augalai gali išgyventi iki 1000, o kartais ir iki 2000 metų. Dirvai vidutiniškai reiklūs, gana atsparūs ligoms ir kenkėjams bei užterštam miestų orui, šviesamėgiai, atsparūs žiemai (pakelia šalčius iki -35° C). Mezozoinėje eroje dviskiautis ginkmedis augo beveik visoje Azijoje. Keičiantis klimatui ir atsiradus naujoms, labiau prisitaikiusioms prie aplinkos sąlygų rūšims, ginkmedžio savaiminio paplitimo arealas labai susiaurėjo. Dar visai neseniai buvo manoma, kad šie reti augalai išliko tik kultūroje ir savaime niekur neauga. Kinijoje ir Japonijoje jau gilioje senovėje dviskiautis ginkmedis buvo laikomas šventu medžiu ir sodinamas bei auginamas prie šventyklų, kapinėse ir kitose garbingose vietose. Žinia, kad Rytų Kinijoje, netoli Chančžou miesto, kalnų šlaituose surastos kelios natūralios dviskiaučio ginkmedžio augavietės botanikams buvo labai netikėta. Faktams pasitvirtinus, ši palyginti nedidelė, vos kelių dešimčių hektarų teritorija buvo paskelbta draustiniu. Čia augantys augalai labai įspūdingi. Atskirų medžių kamienų skersmuo siekia 1,5-2 m.Tai labai vertingas radinys, bylojantis apie tai, kad net ir labai primityvios sandaros augalai,augdami palankiose mikroklimatinėse sąlygose, gali išsilaikyti daugelį milijonų metų ir sėkmingai sulaukti mūsų dienų. Žinoma, tam būtinos tokios ekologinės nišos, kur šie reliktiniai augalai nejaučia didesnės kitų rūšių konkurencijos (kalnų tarpekliai, uždari slėniai). Europoje dviskiautis ginkmedis pradėtas auginti apie 1727-1737 m. ir labai greitai tapo vienu iš mėgiamiausių ir labiausiai vertinamų botanikos sodų, parkų bei miestų dekoratyvinių želdynų medžiu. XVIII a. antroje pusėje ginkmedis atkeliavo ir į Šiaurės Ameriką. Rusijoje pradėtas auginti 1918 m. Jaltoje, Nikitos botanikos sode. Seni gerai išsilaikę medžiai auga Rygos ir Kaliningrado miestų želdynuose. Lietuvoje gražiausias apie 18 m aukščio ir 52 cm skersmens medis auga Švėkšnos dvaro parke, o jaunesni augalai – Kauno botanikos sode, prof. Tado Ivanausko sodyboje „Obelynė“, nedideli augalai gana dažni sodininkų mėgėjų sodybose. Lietuvoje dviskiautis ginkmedis jaučiasi gana gerai ir neabejotinai gali būti plačiau auginamas dekoratyviniuose želdynuose. Šiaurinė kultūrinio arealo riba siekia Estiją ir Peterburgą. Čia ginkmedis šaltesnėmis žiemomis stiprokai apšąla ir žiemą reikalauja rūpestingos priedangos, bent jau jaunesniame amžiuje. Dekoratyvinių medžių medelynuose Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje dažniausiai dauginamas sėklomis ir žaliais bei sumedėjusiais auginiais. Sėklos renkamos spalio mėnesį, pašalinamas mėsingas apvalkalas ir sėjama. Sėjant pavasarį, būtina stratifikacija. Pirmieji daigai pasirodo po 3-4 savaičių. Pirmaisiais metais sėjinukai išauga iki 20-30 cm aukščio, o vėliau kasmet priauga po 40-50 cm. Sodinukai persodinami anksti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, su žemės grumstu. Turint nedidelį sėklų kiekį, sėjama šiltnamyje į vazonėlius antroje žiemos pusėje. Pavasarį jau truputį paaugę augaliukai išnešami į lauką. Žiemai lauke esantys jauni augalai lengvai pridengiami eglišakėmis ar kita dengimo medžiaga, o šaknys mulčiuojamos aukštapelkės durpėmis. Vegetatyviai (žaliais ir sumedėjusiais auginiais) padauginti augalai paprastai pasižymi blogesniu augimu ir mažesniu dekoratyvumu. Todėl, esant galimybei (turint pakankamai sėklų), pirmenybę reiktų teikti generatyviniam (sėkliniam) dauginimui.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
LAIŠKAI
Žaizdos žemės mūsų...
Ach, tos šiukšlės...
Kur beeisi, bevažiuosi - vis išvysi šiukšles. Jos voliojasi pakelėse, pagrioviuose, pamiškėse ir miškuose, poilsio aikštelėse ir visur kitur, kur tiktai įžengia žmogaus pėda, privažiuoja mašinėlė. Atrodo, miestuose prie daugiabučių namų yra pakankamai šiukšlių konteinerių. Individualių namų savininkai naudojasi jiems komunalininkų išduotais privačiais konteineriais. Tokie konteineriai išdalinti ir miestelių, didesnių gyvenviečių gyventojams. Dar miesteliuose, kaimų gyvenvietėse stovi ir bendro naudojimo šiukšlių konteineriai. Vienkiemių gyventojai irgi nenuskriausti - tai vienur, tai kitur šalia keliukų į vienkiemius irgi būna pastatyti konteineriai. Taigi, yra kur tas visas šiukšles padėti. Tad, kuriems galams, dar šiukšlinti pakeles, pamiškes, miškus? Galima juk namuose parengti „lauknešėlį” su šiukšlėmis ir atvežti iki artimiausio konteinerio -juk dauguma žmonių motorizuoti. Nejaugi geriau šiukšles atvežti kur nors į mišką ir išmesti? Arba išmesti jas į... pakelės griovį, tiesiog atvėrus automobilio langelį? Tiesiog stebinte stebina tie žmonės, kurie gyvena kaimo vietovėje, o nesugeba savo kiemuose susitvarkyti su šiukšlėmis. Juk popierių galima sudeginti krosnyje, iš susmulkintų medžių šakų, supuvusių daržovių išeina puikiausias kompostas, maisto atliekomis galima pamaitinti gyvūnėlius, paukštelius- nebūtina visko suversti į šiukšlių konteinerius. Laikas nuo laiko komunalininkai surenka ir išveža stambių gabaritų daiktus, padangas. Šaldytuvus, televizorius, kompiuterinę techniką ir kitokią butinę techniką, elektroninius prietaisus nemokamai išveža atitinkamos firmos, kai kas net tokius dalykus superka už simbolinę kainą. Tad, ar būtina senus televizorius, šaldytuvus, baldus, automobilių padangas, statybines atliekas išversti miške ar pakelėse? O ką galima pasakyti apie šiukšlių konteinerius, pastatytus šalia kapinių? Įjuos priverčiama visokiausių šiukšlių, nebereikalingų daiktų, atvežtų iš namų. Naivu būtų matyti, kad automobilių padangos, šaldytuvai, dujinės viryklės, šiferis, sulužę baldai, išversti prie kapinių, yra reikalingi mirusiesiems. Visa tai - gyvųjų „nuopelnas”.
Norisi tikėti, kad visokiems šiukšlintojams pagaliau ateis galas, kadangi naujasis Aplinkos ministras ryžtingai ėmėsi juos tramdyti solidžiomis baudomis. Bet aplinkosaugininkai vieni be visuomenės pagalbos kažin ko nepadarys, nes šiukšlintojus dar reikia sugauti nusikaltimo vietoje.
Antai, neseniai Anykščių rajono teritorijoje, Šimonių girioje, kažkokie piktadariai išpylė didžiausią krūvą metalinių statinių su kažkokia neaiškia medžiaga. Daug rūpesčių turėjo policija, aplinkosaugininkai, už ekologiją atsakingi rajono savivaldybės specialistai, ieškodami pažeidėjų, tirdami, kas tai per medžiaga yra statinėse, organizuodami to krovinio išvežimą į Utenos regiono sąvartyno specialių medžiagų saugojimo aikštelę. Tiriant paaiškėjo, kad tose statinėse būta kažkokių senų dažų. O kas išvertė girioje tas „gėrybes”, taip ir nepaaiškėjo. Tiesiog neįtikėtina, kad niekas nieko apie tai nežinojo, kad nematė, kas ir iš kur sunkvežimiu šį krovinį atvežė. Nors buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę, tačiau jokios paramos nesulaukta, pažeidėjai neišaiškinti iki šiolei.
Be galo svarbu kuo operatyviau organizuoti plastikinių butelių, populiariai vadinamų „bambaliais”, supirkimą. Kadangi stikliniai alaus buteliai superkami, juos retai kur bematysi išmestus. O „bambalių” pilna primėtyta visur. Kai kuriuose miestuose superkami ir tokie buteliai. Bet tai - tiesiog pasityčiojimas. Kas gi rinks tuos „bambalius”, gaiš laiką, vežios į supirktuves, jei gaus vos kelis ar keliolika centų už visą maišą? Kas kita būtų, jei už kiekvieną plastikinį „bambalį” būtų mokama tiek pat, arba bent jau panašiai, kaip ir už stiklinį alaus butelį (po 20-25 ct.). Labai gaila, kad alaus buteliai supirkinėjami tiktai didžiuosiuose prekybos centruose, esančiuose rajonų centruose. Miesteliuose, kaimų parduotuvėse vis „trūksta dėžių”. O buteliai nuo degtinės, vyno, šampano visai nesuperkami. Tiesa, kai kur superkami bet kokios rūšies stikliniai buteliai, tačiau, vėlgi- už visą maišą sumokant tik keliolika centų. Taigi, dažnas pasirenka lengvesnį ir paprastesnį atsikratymo tokiais buteliais kelią - juos tiesiog išmeta kur pakliūva...
Vytautas BAGDONAS
Bus daugiau
Ach, tos šiukšlės...
Kur beeisi, bevažiuosi - vis išvysi šiukšles. Jos voliojasi pakelėse, pagrioviuose, pamiškėse ir miškuose, poilsio aikštelėse ir visur kitur, kur tiktai įžengia žmogaus pėda, privažiuoja mašinėlė. Atrodo, miestuose prie daugiabučių namų yra pakankamai šiukšlių konteinerių. Individualių namų savininkai naudojasi jiems komunalininkų išduotais privačiais konteineriais. Tokie konteineriai išdalinti ir miestelių, didesnių gyvenviečių gyventojams. Dar miesteliuose, kaimų gyvenvietėse stovi ir bendro naudojimo šiukšlių konteineriai. Vienkiemių gyventojai irgi nenuskriausti - tai vienur, tai kitur šalia keliukų į vienkiemius irgi būna pastatyti konteineriai. Taigi, yra kur tas visas šiukšles padėti. Tad, kuriems galams, dar šiukšlinti pakeles, pamiškes, miškus? Galima juk namuose parengti „lauknešėlį” su šiukšlėmis ir atvežti iki artimiausio konteinerio -juk dauguma žmonių motorizuoti. Nejaugi geriau šiukšles atvežti kur nors į mišką ir išmesti? Arba išmesti jas į... pakelės griovį, tiesiog atvėrus automobilio langelį? Tiesiog stebinte stebina tie žmonės, kurie gyvena kaimo vietovėje, o nesugeba savo kiemuose susitvarkyti su šiukšlėmis. Juk popierių galima sudeginti krosnyje, iš susmulkintų medžių šakų, supuvusių daržovių išeina puikiausias kompostas, maisto atliekomis galima pamaitinti gyvūnėlius, paukštelius- nebūtina visko suversti į šiukšlių konteinerius. Laikas nuo laiko komunalininkai surenka ir išveža stambių gabaritų daiktus, padangas. Šaldytuvus, televizorius, kompiuterinę techniką ir kitokią butinę techniką, elektroninius prietaisus nemokamai išveža atitinkamos firmos, kai kas net tokius dalykus superka už simbolinę kainą. Tad, ar būtina senus televizorius, šaldytuvus, baldus, automobilių padangas, statybines atliekas išversti miške ar pakelėse? O ką galima pasakyti apie šiukšlių konteinerius, pastatytus šalia kapinių? Įjuos priverčiama visokiausių šiukšlių, nebereikalingų daiktų, atvežtų iš namų. Naivu būtų matyti, kad automobilių padangos, šaldytuvai, dujinės viryklės, šiferis, sulužę baldai, išversti prie kapinių, yra reikalingi mirusiesiems. Visa tai - gyvųjų „nuopelnas”.
Norisi tikėti, kad visokiems šiukšlintojams pagaliau ateis galas, kadangi naujasis Aplinkos ministras ryžtingai ėmėsi juos tramdyti solidžiomis baudomis. Bet aplinkosaugininkai vieni be visuomenės pagalbos kažin ko nepadarys, nes šiukšlintojus dar reikia sugauti nusikaltimo vietoje.
Antai, neseniai Anykščių rajono teritorijoje, Šimonių girioje, kažkokie piktadariai išpylė didžiausią krūvą metalinių statinių su kažkokia neaiškia medžiaga. Daug rūpesčių turėjo policija, aplinkosaugininkai, už ekologiją atsakingi rajono savivaldybės specialistai, ieškodami pažeidėjų, tirdami, kas tai per medžiaga yra statinėse, organizuodami to krovinio išvežimą į Utenos regiono sąvartyno specialių medžiagų saugojimo aikštelę. Tiriant paaiškėjo, kad tose statinėse būta kažkokių senų dažų. O kas išvertė girioje tas „gėrybes”, taip ir nepaaiškėjo. Tiesiog neįtikėtina, kad niekas nieko apie tai nežinojo, kad nematė, kas ir iš kur sunkvežimiu šį krovinį atvežė. Nors buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę, tačiau jokios paramos nesulaukta, pažeidėjai neišaiškinti iki šiolei.
Be galo svarbu kuo operatyviau organizuoti plastikinių butelių, populiariai vadinamų „bambaliais”, supirkimą. Kadangi stikliniai alaus buteliai superkami, juos retai kur bematysi išmestus. O „bambalių” pilna primėtyta visur. Kai kuriuose miestuose superkami ir tokie buteliai. Bet tai - tiesiog pasityčiojimas. Kas gi rinks tuos „bambalius”, gaiš laiką, vežios į supirktuves, jei gaus vos kelis ar keliolika centų už visą maišą? Kas kita būtų, jei už kiekvieną plastikinį „bambalį” būtų mokama tiek pat, arba bent jau panašiai, kaip ir už stiklinį alaus butelį (po 20-25 ct.). Labai gaila, kad alaus buteliai supirkinėjami tiktai didžiuosiuose prekybos centruose, esančiuose rajonų centruose. Miesteliuose, kaimų parduotuvėse vis „trūksta dėžių”. O buteliai nuo degtinės, vyno, šampano visai nesuperkami. Tiesa, kai kur superkami bet kokios rūšies stikliniai buteliai, tačiau, vėlgi- už visą maišą sumokant tik keliolika centų. Taigi, dažnas pasirenka lengvesnį ir paprastesnį atsikratymo tokiais buteliais kelią - juos tiesiog išmeta kur pakliūva...
Vytautas BAGDONAS
Bus daugiau
Etnokultūra - istorija
Apie graudulines žvakes ir jų mėnesį
Kaimo senoliai jau kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, taigi lygiai taip, kaip ir vasarą. Tačiau kartais aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“. O kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti skirtinguose etnografiniuose regionuose ar tarmėse: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis. Dar įdomu, kad kaimynuose, Latvijos Kurše, vasaris būdavo vadinamas žvakių mėnesiu. Tai mini Gothardas Frydrichas Stenderis (1714 –1796), liuteronų pastorius, rašytojas ir tautosakininkas. Šis žmogus - viena iškiliausių Latvijos asmenybių, parašęs pirmąją latvių kalbos gramatiką ir enciklopediją, skirtą liaudžiai - „Didelės gudrybės apie pasaulį ir gamtą knygą“ (1774 m.). Gimęs tautų paribyje, prie Aknystės, 1753–1759 m. G. F. Stenderis gyveno ir dirbo Žeimelyje. Iš kur būtų kilęs toks mėnesio pavadinimas, kurį latviai pamiršo, priėmę per vokiškuosius kalendorius lotynų
Nuo astronominės žiemos saulėgrįžos praėjus 40 dienų tradiciniame kalendoriuje privalu būti iškiliai šventei. Vasario 2-oji – bažnytinė Kristaus paaukojimo diena, tačiau yra „priglaudusi” ir nemažai liaudiškų papročių. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes bažnyčioje tądien šventinamos graudulinės žvakės. Jos yra iš kvapnaus bičių vaško; degamos prie mirštančiojo, per šermenis ir mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs dairykis žvakės“.
Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštais knatais ir juos paeiliui laistant ištirpintu vašku. Dar būta ilgų bei plonų žvakių, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Žvakes senovėje gamindavo ir iš avitaukių, tačiau tokios tinka tik šiaip kur pasišviesti, bet ne šventinėms apeigoms.
Grabnyčių šventė susijusi su pirmaisiais pavasario požymiais. Sakoma: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių”; „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla”; „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės”. Taigi šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia yra antrasis po Pusiaužiemio gamtos žingsnelis pavasario link. Žmonės tądien spėliodavo būsimųjų metų orus ir derlių. Jei diena saulėta, pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Gero javų derliaus tuomet neverta tikėtis. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais verčiau sėti ankstyvuosius miežius. Ir apie būsimus lino darbus jau laikas pagalvoti. Saulėtas rytmetis sako, kad tais metais reikia sėti ankstyvuosius linus, o jei saulutė pasirodo tik apie vidurdienį - vėlyvuosius. Vaikams šiukštu tądien varveklius nuo stogo atbrailos daužyti - kad linai neišgultų. Mosėdiškiai Grabnyčių vidurdienį ir vakarop pasėdavo į du indelius ant palangės po truputuką linų sėmenų. Ir žiūrėjo, kurie anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Tada tuo metu – vidurdienį ar pavakare - pavasarį ir sėdavo. Šventinamas graudulines žvakes irgi apvyniodavo pakulų sruoga - kad ilgesni linai užaugtų. O žvakes laikydavo įvyniotas į drobės atraižą. Ja galima apsirišti sąnarį skausmui nuo darbo įsismelkus. Tverečėnai tų iškočiotų ilgųjų graudulinių žvakių pasidarydavo, tikėdami, kad jų turint namuose, užaugs geri linai ir, svarbiausia, jie neišguls. Linų sruogelė kartu su kadugio ar eglės šakele (bundančios gyvybės ženklu) būdavo pašventinama bažnyčioje kitą dieną, vasario 3-ąją - šv.Blažiejaus dieną. Tokia pagelbstinti persišaldžius gerklę - bereikia sruoga apsirišti kaklą. Kaip matome, daugybė mitinių atodairų būdavo skirta linų auginimui, nes tai – po rugių auginimo duonai kasdieninei, antras svarbos darbas.
Šventinę dieną pakilęs vėjas – negeras ženklas. Rytų Lietuvoje sakydavo taip: „Jei Grabnyčių vėjas takus prašlavinėja, tai gaspadoriui pavasarį kluonus iššluos“ - pristigs pavasarį šieno. Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą vilkai „ūžauja“; sakoma, kad jau baigiasi jų laikas, vilkų mėnuo. Dzūkus gąsdindavo badmetis, tad jų toks priežodis: „Velyc vilką regėc namuos, ne saulę“.
Kol dar nebuvo perkūnsargių, žmonės labai bijodavo perkūno įžiebto gaisro. Iš čia ir vienas smarkiausių lietuviškų prakeiksmų: „Kad tave superkūnytų!”. Nuo perkūno sergėdavo graudulinė žvakė, žibinama užėjus grėsmingam audros debesiui ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, šv. Agotos duonos. O toji duonelė tampa sauga, ją pašventinus vasario 5-ąją. Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį paparčio žiedo beieškant – ją užžibinus pragaro gaivalų kerai nebebaisūs. Šia žvake galima ir aitvarą namuosna prisivilioti, ją uždegus puodynėje ant aukštinio, toks tikras „būdas“ žinomas Suvalkijoje. Užkeiktą lobį norint išsikasti, pirma su grauduline reikia ratą apsibrėžti. Ir dar: uždegus graudulinę vestuvių metu, iš juodo pavydo blogio linkima jaunajai. Kad toji neturėtų šeimyninės laimės...
Liaudiškos šnektos palyginimai, minint žvakę, yra gražūs: žmogus tiesus kaip žvakė, apsirėdęs gražiai kaip žvakė, jo akys šviečia kaip žvakės. O apie kokį netikusį darbą taip pasakoma: „Nei Dievui žvakės, nei velniui šakės“.
Mitologijos ir papročių tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji kitados buvusi pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Štai kodėl šią dieną kaime dar vadindavo Gramnyčiomis. Pavadinimų sutapimas neatsitiktinis: panašūs žodžiai čia jungia skirtingų laikmečių ir skirtingų kultūrinių sluoksnių šventes.
Kodėl vasaris trumpiausias metuose? Atsakymas slypi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Garsusis miestas buvo įkurtas, pasak legendos, 753-siais metais prieš Kristaus gimimą. Kuomet tik tvėrėsi būsimoji antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbus. Žiemą laikas apskritai neskaičiuotas, nes tai žemdirbiui poilsio metas. Metų pradžia laikytas pavasaris, nes darbai kaime prasideda sulig gamtos atbudimu. Pirmojo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, pergalingasis karo dievas, nugalintis ir šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais.
Romos valstybei kaskart tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Uždarius metų ratą, buvo pridėti du mėnesiai - januarijus ir februarijus. Pastarasis mėnuo buvo pavadintas požemio karalystės mirusiųjų valdovo Febraus garbei. Metams baigiantis metas pagalvoti ir apie amžinybę… Tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniajam metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31-ą, liko viso labo 28. Tik kas ketvirtaisiais metais, vadinamais keliamaisiais jam pridedama dar viena diena. Tvarkant ir reformuojant kalendorių, metų pradžią romėnai susiejo su žiemos saulėgrįža, kuri būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente. Tada januarijus pasidarė pirmuoju, o februarijus antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis, pavyzdžiui, liko septembrijumi (rugsėju), o dvyliktasis – decembrijumi (gruodžiu). Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sizigeno, 46 m. prieš Kristaus gimimą įteisino Romos imperatorius ir vyriausias žynys Julius Gajus Cezaris. Jo vardu ir vadinama ši kalendorinė sistema, taip pat ir vienas iš mėnesių.
Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios datos, šventųjų kankinių paminėjimo dienos. Kartu su visais pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, keitėsi iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos Kristaus motinos įvesdinimui į bažnyčią atminti. Tačiau kaimo kultūra greta bažnytinių, išlaikė daugybę ir tradicinių papročių, kilusių iš valstiečių darbų bei rūpesčių.
Prof. Libertas Klimka
Kaimo senoliai jau kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, taigi lygiai taip, kaip ir vasarą. Tačiau kartais aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“. O kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti skirtinguose etnografiniuose regionuose ar tarmėse: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis. Dar įdomu, kad kaimynuose, Latvijos Kurše, vasaris būdavo vadinamas žvakių mėnesiu. Tai mini Gothardas Frydrichas Stenderis (1714 –1796), liuteronų pastorius, rašytojas ir tautosakininkas. Šis žmogus - viena iškiliausių Latvijos asmenybių, parašęs pirmąją latvių kalbos gramatiką ir enciklopediją, skirtą liaudžiai - „Didelės gudrybės apie pasaulį ir gamtą knygą“ (1774 m.). Gimęs tautų paribyje, prie Aknystės, 1753–1759 m. G. F. Stenderis gyveno ir dirbo Žeimelyje. Iš kur būtų kilęs toks mėnesio pavadinimas, kurį latviai pamiršo, priėmę per vokiškuosius kalendorius lotynų
Nuo astronominės žiemos saulėgrįžos praėjus 40 dienų tradiciniame kalendoriuje privalu būti iškiliai šventei. Vasario 2-oji – bažnytinė Kristaus paaukojimo diena, tačiau yra „priglaudusi” ir nemažai liaudiškų papročių. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes bažnyčioje tądien šventinamos graudulinės žvakės. Jos yra iš kvapnaus bičių vaško; degamos prie mirštančiojo, per šermenis ir mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs dairykis žvakės“.
Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštais knatais ir juos paeiliui laistant ištirpintu vašku. Dar būta ilgų bei plonų žvakių, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Žvakes senovėje gamindavo ir iš avitaukių, tačiau tokios tinka tik šiaip kur pasišviesti, bet ne šventinėms apeigoms.
Grabnyčių šventė susijusi su pirmaisiais pavasario požymiais. Sakoma: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių”; „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla”; „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės”. Taigi šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia yra antrasis po Pusiaužiemio gamtos žingsnelis pavasario link. Žmonės tądien spėliodavo būsimųjų metų orus ir derlių. Jei diena saulėta, pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Gero javų derliaus tuomet neverta tikėtis. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais verčiau sėti ankstyvuosius miežius. Ir apie būsimus lino darbus jau laikas pagalvoti. Saulėtas rytmetis sako, kad tais metais reikia sėti ankstyvuosius linus, o jei saulutė pasirodo tik apie vidurdienį - vėlyvuosius. Vaikams šiukštu tądien varveklius nuo stogo atbrailos daužyti - kad linai neišgultų. Mosėdiškiai Grabnyčių vidurdienį ir vakarop pasėdavo į du indelius ant palangės po truputuką linų sėmenų. Ir žiūrėjo, kurie anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Tada tuo metu – vidurdienį ar pavakare - pavasarį ir sėdavo. Šventinamas graudulines žvakes irgi apvyniodavo pakulų sruoga - kad ilgesni linai užaugtų. O žvakes laikydavo įvyniotas į drobės atraižą. Ja galima apsirišti sąnarį skausmui nuo darbo įsismelkus. Tverečėnai tų iškočiotų ilgųjų graudulinių žvakių pasidarydavo, tikėdami, kad jų turint namuose, užaugs geri linai ir, svarbiausia, jie neišguls. Linų sruogelė kartu su kadugio ar eglės šakele (bundančios gyvybės ženklu) būdavo pašventinama bažnyčioje kitą dieną, vasario 3-ąją - šv.Blažiejaus dieną. Tokia pagelbstinti persišaldžius gerklę - bereikia sruoga apsirišti kaklą. Kaip matome, daugybė mitinių atodairų būdavo skirta linų auginimui, nes tai – po rugių auginimo duonai kasdieninei, antras svarbos darbas.
Šventinę dieną pakilęs vėjas – negeras ženklas. Rytų Lietuvoje sakydavo taip: „Jei Grabnyčių vėjas takus prašlavinėja, tai gaspadoriui pavasarį kluonus iššluos“ - pristigs pavasarį šieno. Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą vilkai „ūžauja“; sakoma, kad jau baigiasi jų laikas, vilkų mėnuo. Dzūkus gąsdindavo badmetis, tad jų toks priežodis: „Velyc vilką regėc namuos, ne saulę“.
Kol dar nebuvo perkūnsargių, žmonės labai bijodavo perkūno įžiebto gaisro. Iš čia ir vienas smarkiausių lietuviškų prakeiksmų: „Kad tave superkūnytų!”. Nuo perkūno sergėdavo graudulinė žvakė, žibinama užėjus grėsmingam audros debesiui ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, šv. Agotos duonos. O toji duonelė tampa sauga, ją pašventinus vasario 5-ąją. Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį paparčio žiedo beieškant – ją užžibinus pragaro gaivalų kerai nebebaisūs. Šia žvake galima ir aitvarą namuosna prisivilioti, ją uždegus puodynėje ant aukštinio, toks tikras „būdas“ žinomas Suvalkijoje. Užkeiktą lobį norint išsikasti, pirma su grauduline reikia ratą apsibrėžti. Ir dar: uždegus graudulinę vestuvių metu, iš juodo pavydo blogio linkima jaunajai. Kad toji neturėtų šeimyninės laimės...
Liaudiškos šnektos palyginimai, minint žvakę, yra gražūs: žmogus tiesus kaip žvakė, apsirėdęs gražiai kaip žvakė, jo akys šviečia kaip žvakės. O apie kokį netikusį darbą taip pasakoma: „Nei Dievui žvakės, nei velniui šakės“.
Mitologijos ir papročių tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji kitados buvusi pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Štai kodėl šią dieną kaime dar vadindavo Gramnyčiomis. Pavadinimų sutapimas neatsitiktinis: panašūs žodžiai čia jungia skirtingų laikmečių ir skirtingų kultūrinių sluoksnių šventes.
Kodėl vasaris trumpiausias metuose? Atsakymas slypi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Garsusis miestas buvo įkurtas, pasak legendos, 753-siais metais prieš Kristaus gimimą. Kuomet tik tvėrėsi būsimoji antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbus. Žiemą laikas apskritai neskaičiuotas, nes tai žemdirbiui poilsio metas. Metų pradžia laikytas pavasaris, nes darbai kaime prasideda sulig gamtos atbudimu. Pirmojo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, pergalingasis karo dievas, nugalintis ir šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais.
Romos valstybei kaskart tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Uždarius metų ratą, buvo pridėti du mėnesiai - januarijus ir februarijus. Pastarasis mėnuo buvo pavadintas požemio karalystės mirusiųjų valdovo Febraus garbei. Metams baigiantis metas pagalvoti ir apie amžinybę… Tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniajam metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31-ą, liko viso labo 28. Tik kas ketvirtaisiais metais, vadinamais keliamaisiais jam pridedama dar viena diena. Tvarkant ir reformuojant kalendorių, metų pradžią romėnai susiejo su žiemos saulėgrįža, kuri būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente. Tada januarijus pasidarė pirmuoju, o februarijus antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis, pavyzdžiui, liko septembrijumi (rugsėju), o dvyliktasis – decembrijumi (gruodžiu). Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sizigeno, 46 m. prieš Kristaus gimimą įteisino Romos imperatorius ir vyriausias žynys Julius Gajus Cezaris. Jo vardu ir vadinama ši kalendorinė sistema, taip pat ir vienas iš mėnesių.
Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios datos, šventųjų kankinių paminėjimo dienos. Kartu su visais pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, keitėsi iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos Kristaus motinos įvesdinimui į bažnyčią atminti. Tačiau kaimo kultūra greta bažnytinių, išlaikė daugybę ir tradicinių papročių, kilusių iš valstiečių darbų bei rūpesčių.
Prof. Libertas Klimka
„Lietuviškų tradicijų skrynelė“
Tokiu pavadinimu leidykla „Didakta“ išleido Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus, hab. dr. Liberto Klimkos knygą.
Leidinyje pasakojama apie lietuvių tradicines šeimos bei kalendorines šventes, papročių kilmę ir prasmę, bendruomenišką pobūdį, ryšį su senąja baltų mitologija. Pagrindinė lietuviškųjų papročių ypatybė – gamtos reiškinių, diktuojamų šviesulių judėjimo dangaus skliaute, atspindys žmonių elgsenoje. Tarp metų rato švenčių įterpti ir svarbių įvykių paminėjimai, mažiau žinomi iš Lietuvos istorijos vadovėlių. „Visa tai prasminga žinoti jaunajai kartai“, - sako knygos autorius prof. Libertas Klimka. Išsamiau susipažinus su „Lietuviškų tradicijų skrynele“ galima drąsiai teigti, kad ši knyga turėtų būti kiekvienos šeimos knygynėlyje, todėl tenka apgailestauti, jog jos tiražas – tik 2000 egz. Nors, reikia pasidžiaugti, kad, pasižvalgius po knygynų lentynas, „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ yra tarp didesniais tiražais leidžiamų knygų.. Kita vertus, šiais laikais, esant šiuolaikinėms knygų tiražavimo technologijoms, leidėjui nebus sunku ir pakartoti knygos leidybą.
Malonu priminti mūsų skaitytojams, kad knygos autorius yra ilgametis „Tėviškės gamtos“ redakcinės tarybos narys, uoliai rengiantis laikraščio puslapį „Etnologija–istorija“, kurį su dideliu susidomėjimu skaito šalies gyventojai - apie tai kalba į redakciją ateinantys laiškai ir telefoniniai skambučiai.
Reikia pastebėti, kad pastaraisiais metais mūsų šalies visuomenė vis labiau domisi etnokultūra, tautos istorija, matyt, tai susiję su pasaulyje vykstančiais globalizacijos procesais. Šių procesų kontekste prof. Libertas Klimka teigia, kad „...etninės kultūros reikšmę sunku pervertinti: ji tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas“.
Vasario 13 d. Vilniaus Rotušės didžiojoje salėje laisvų vietų nebuvo. Čia susirinko tie, kuriems rūpi etnokultūra, istorija, šeimos ir Tautos ateitis. Prof. Libertas Klimka susirinkusiems į knygos pristatymą papasakojo apie Tautos papročius, susijusius su Lietuvos gamta, supažindino su etninės kultūros raida, atsakė į klausimus. Turiningą renginį paįvairino solistė Aušra Liutkutė (sopranas), kuriai akompanavo Jurgita Kazakevičiūtė ir bandonijos virtuozas Albinas Batavičius. Nuotaikingai knygos pristatymo šventę vedė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė ir rašytojas Antanas Gudelis. Pasibaigus renginiui gana ilgai teko pastovėti eilėje kad gautum autoriaus įrašą knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelėje“.Vasario 16-osios šventės išvakarėse visi skirstėsi į namus su vertinga knyga rankose, su gražia prof. Liberto Klimkos dovana Vasario 16-osios proga.
Juozas Stasinas
Tokiu pavadinimu leidykla „Didakta“ išleido Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus, hab. dr. Liberto Klimkos knygą.
Leidinyje pasakojama apie lietuvių tradicines šeimos bei kalendorines šventes, papročių kilmę ir prasmę, bendruomenišką pobūdį, ryšį su senąja baltų mitologija. Pagrindinė lietuviškųjų papročių ypatybė – gamtos reiškinių, diktuojamų šviesulių judėjimo dangaus skliaute, atspindys žmonių elgsenoje. Tarp metų rato švenčių įterpti ir svarbių įvykių paminėjimai, mažiau žinomi iš Lietuvos istorijos vadovėlių. „Visa tai prasminga žinoti jaunajai kartai“, - sako knygos autorius prof. Libertas Klimka. Išsamiau susipažinus su „Lietuviškų tradicijų skrynele“ galima drąsiai teigti, kad ši knyga turėtų būti kiekvienos šeimos knygynėlyje, todėl tenka apgailestauti, jog jos tiražas – tik 2000 egz. Nors, reikia pasidžiaugti, kad, pasižvalgius po knygynų lentynas, „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ yra tarp didesniais tiražais leidžiamų knygų.. Kita vertus, šiais laikais, esant šiuolaikinėms knygų tiražavimo technologijoms, leidėjui nebus sunku ir pakartoti knygos leidybą.
Malonu priminti mūsų skaitytojams, kad knygos autorius yra ilgametis „Tėviškės gamtos“ redakcinės tarybos narys, uoliai rengiantis laikraščio puslapį „Etnologija–istorija“, kurį su dideliu susidomėjimu skaito šalies gyventojai - apie tai kalba į redakciją ateinantys laiškai ir telefoniniai skambučiai.
Reikia pastebėti, kad pastaraisiais metais mūsų šalies visuomenė vis labiau domisi etnokultūra, tautos istorija, matyt, tai susiję su pasaulyje vykstančiais globalizacijos procesais. Šių procesų kontekste prof. Libertas Klimka teigia, kad „...etninės kultūros reikšmę sunku pervertinti: ji tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas“.
Vasario 13 d. Vilniaus Rotušės didžiojoje salėje laisvų vietų nebuvo. Čia susirinko tie, kuriems rūpi etnokultūra, istorija, šeimos ir Tautos ateitis. Prof. Libertas Klimka susirinkusiems į knygos pristatymą papasakojo apie Tautos papročius, susijusius su Lietuvos gamta, supažindino su etninės kultūros raida, atsakė į klausimus. Turiningą renginį paįvairino solistė Aušra Liutkutė (sopranas), kuriai akompanavo Jurgita Kazakevičiūtė ir bandonijos virtuozas Albinas Batavičius. Nuotaikingai knygos pristatymo šventę vedė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė ir rašytojas Antanas Gudelis. Pasibaigus renginiui gana ilgai teko pastovėti eilėje kad gautum autoriaus įrašą knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelėje“.Vasario 16-osios šventės išvakarėse visi skirstėsi į namus su vertinga knyga rankose, su gražia prof. Liberto Klimkos dovana Vasario 16-osios proga.
Juozas Stasinas
Žuvininkystė
„Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai naudingas ir Europos bendrijos, ir
mūsų šalies žuvininkystės sektoriui“ -
„Tėviškės gamtai“ sakė Aidas ADOMAITIS, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas, pirmininkavimo metu vykdęs šios ministerijos Ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo ES reikalų koordinavimo skyriaus patarėjo funkcijas
Pasibaigus Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui, Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aukštai įvertino šalies institucijų atliktą darbą. Ji sakė, kad „pirmininkavimas ES Tarybai - didelis iššūkis ir istorinė galimybė Lietuvai. Mes ne tik sėkmingai atlikome mums patikėtus darbus, bet ir įrodėme, kad galime prisiimti atsakomybę už visai Europai svarbius klausimus, kad mokame susitelkti patys ir bendriems tikslams sutelkti visas 28 ES partneres. Įrodėme, kad Lietuva yra atsakinga, patikima ir garbinga šalis. Tai visos pirmininkavimo komandos ir visos Lietuvos žmonių bendras nuopelnas”.
Toks Šalies vadovės Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai įvertinimas liečia ir Žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybos, kaip jos padalinio, atliktą darbą. Pasibaigus pirmininkavimui, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Aidas Adomaitis atsisėdo į savo įprastą „kėdę“, sugrįžo prie savo kasdienių rūpesčių, bet vis dar negali pamiršti įtemto darbo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu. Kartu su kolegomis apžvelgia atlikto sunkaus darbo rezultatus, svarsto, analizuoja, kas pasisekė ir kas – ne.
- Ministerijos ir Žuvininkystės tarnybos vadovai, kolektyvas, kolegos, dirbantys Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje iš anksto ruošėsi šiam svarbiam europinio lygio darbui, - sakė Aidas Adomaitis. - Žinojome, kad šį darbą darysime pirmą kartą.ir atlikti reikės ypač kruopščiai bei atsakingai, nes supratome, kad Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai yra visos Respublikos prestižo reikalas. Per pirmąjį 2013 metų pusmetį Žemės ūkio ministerijos lygmeniu buvo parengtas Lietuvos pirmininkavimo programos klausimų sąvadas, kuriame svarbią vietą užėmė ir žuvininkystė. Į šį Sąvadą buvo įrašyti net 22 žuvininkystės klausimai, kurie aktualūs ne tik mūsų šaliai, bet ir daugeliui Europos Bendrijos valstybių narių.
Dar prieš pirmininkavimą buvo siekiama susipažinti ir su kitų šalių patirtimi, ieškota betarpiškų kontaktų su atitinkamų Europos Sąjungos institucijų, valstybių-narių vadovais, Europos Parlamento nariais. Ministerijos specialistai vyko į kitas šalis, nemažai delegacijų priimta ir Lietuvoje: atvyko Europos Komisijos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisarė M. Damanaki, Europos Komisijos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės generalinio direktorato generalinė direktorė L.Evans, Europos Parlamento Žuvininkystės komiteto pirmininkas G. Mato Adrover, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės ministrai bei kitokio rango pareigūnai iš Europos Bendrijos šalių. Visi atvykusieji ne tik išsamiau susipažino su mūsų šalimi, bet aktyviai dalyvavo konsultacijose, diskusijose, dalykiniuose susitikimuose su Žemės ūkio ministru prof..Virgilijumi Jukna, viceministru Mindaugu Kuklieriumi, Žuvininkystės tarnybos direktoriumi Vytautu Grušausku ir kitais ministerijos vadovais bei atsakingais darbuotojais.
Pirmininkavimo ES Tarybai žuvininkystės klausimams spręsti Žemės ūkio ministerijoje buvo įkurta Darbo grupė, kurios veiklą kuruoti patikėjo man. Itin didelis darbo krūvis teko Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje dirbančiai žuvininkystės atašė Agnei Razmislavičiūtei-Palionienei ir jos pavaduotojai Sigitai Meškelevičiūtei bei žuvininkystės sritį kuravusiam Lietuvos nuolatinio atstovo ES pavaduotojui Arūnui Vinčiūnui.
- Kai jau baigėsi Lietuvos pirmininkavimas, kokius darbus išskirtumėte, kokiais akcentais pažymėtumėte žuvininkystės sektorių?
- Malonu priminti, kad Lietuvos pirmininkavimo metu buvo priimtas 251 svarbus ES teisės aktas ir pasiekta pažanga dar dėl 114 iniciatyvų. Šiame storame teisės aktų pakete nemaža dalis skirta ir žuvininkystės veiklai reglamentuoti. Reikia pabrėžti, kad žuvininkystė Europos Sąjungoje yra viena labiausiai reglamentuotų sričių. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai antroje metų pusėje turėjo ir tam tikrų specifinių bruožų: kaip žinia, tuo laikotarpiu tradiciškai tvirtinamos žvejybos galimybės sekantiems metams, be to artinosi Europos Parlamento ir Europos Komisijos kadencijos pabaiga. Padidėjęs, nei įprasta, darbo krūvis ir politinė įtampa nesutrukdė išspręsti praktiškai visų pirmininkavimo laikotarpiui užsibrėžtų uždavinių. Gaila, tačiau tik paskutiniame etape nepavyko pasiekti sutarimo su Europos Parlamentu dėl Europos jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo. Tačiau Lietuva išsprendė didžiąją dalį svarbių ir politiškai jautrių klausimų, todėl nenuostabu, kad pirmininkavimo ES Tarybai vairą perėmusi Graikija sugebėjo su Europos Parlamentu pasiekti politinį sutarimą dėl likusių vos kelių klausimų per pirmąjį savo pirmininkavimo mėnesį.
Kai Lietuva perėmė iš Airijos pirmininkavimą, vienas pagrindinių mūsų uždavinių žuvininkystės srityje buvo Bendrosios žuvininkystės politikos (BŽP) reformos baigiamieji darbai ir pasirengimas šią politiką įgyvendinti. Mes giliai suvokėme ir šiandien suprantame, kad Europos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) neabejotinai yra vienas svarbiausių instrumentų BŽP reformos tikslams realizuoti. Pirmajame ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje, kuris vyko liepos 15 d. ir kuriam pirmininkavo Lietuva, po intensyvių derybų pasiektas bendras požiūris dėl reglamento projekto. Remiantis juo įsteigiamas EJRŽF – nauja finansinė priemonė 2014-2020 m. laikotarpiui, pakeisianti 2007-2013 metų Europos žuvininkystės fondą (EŽF) ir kitas finansines priemones, skirtas žuvininkystės kontrolei, duomenų rinkimui remti bei integruotai jūrų politikai plėtoti.
Ir dar paminėsiu vieną svarbų klausimą, kuriam Lietuva pirmininkavimo metu skyrė ypatingą dėmesį, tai daugiamečiai išteklių valdymo planai. Jie yra vieni pagrindinių Naujosios žuvininkystės politikos valdymo instrumentų. Šiais planais bus nustatytos priemonės žuvų ištekliams atkurti iki taupaus vartojimo lygio ir jį išlaikyti. Jos taip pat turės užtikrinti ne tik ilgalaikę taupią žvejybą, bet ir žvejybos sektoriaus stabilumą. Prie to, ką paminėjau, dar pridursiu, kad nuo 2009 metų. besitęsiančio kai kurių ES institucijų nuomonių skirtumo šis klausimas keletą metų buvo atsidūręs aklavietėje. Žemės ūkio ministro prof. Virgilijaus Juknos iniciatyva sudaryta Tarpinstitucinė darbo grupė rugsėjo mėn. pradėjo savo veiklą. Joje dalyvauti pakviesti Europos Komisijos ir Europos Parlamento atstovai. Kaip ir buvo tikėtasi, sutelkus visų ES institucijų atstovus į vieną darbo grupę ir visiems kartu padiskutavus, požiūriai suartėjo. Pagaliau. buvo išeita iš aklavietės, ir. Tarpinstitucinės darbo grupės veikla baigėsi patvirtinus tarpinę ataskaitą, kurioje įtvirtintas bendras pagrindas, kaip reikėtų vystyti daugiamečių vienarūšių išteklių valdymo planus pagal naująją ES Bendrąją žuvininkystės politiką. Drąsiai galima teigti, kad ES Tarybai ir Tarpinstitucinei darbo grupei pirmininkavusi Lietuva padėjo tvirtą pagrindą tolesniam darbui, kurį tęs šį pusmetį ES Tarybai pirmininkaujanti Graikija”.
Tarp kitų gražių ir prasmingų Lietuvos pirmininkavimo akcentų norėčiau paminėti 2013 m. gruodžio 17 d. Lietuvos žemės ūkio ministro prof. Virgilijaus Juknos kartu su kitų ES Baltijos jūros valstybių ministrais pasirašytą Memorandumą, kuriame apibrėžti Baltijos jūros žuvininkystės forumo „Baltfish“, vienijančio visų Baltijos jūros regiono ES valstybių narių administracijų atstovus, veiklos principai ir metodai. Tokiu būdu Baltijos valstybių ministrai dar labiau pabrėžė svarbą šio regioninio projekto, jo pagrindinius tikslus - gerinti ir stiprinti Baltijos jūros regiono ES valstybių narių bendradarbiavimą aptariant ir sprendžiant žuvininkystės klausimus. Derėtų pastebėti, kad „Baltfish“ forumo dėka jau ne pirmi metai dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje susitarimai pasiekiami daug paprasčiau ir greičiau. Kaip pažymėjo Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžio metu pasisakę ES valstybių-narių ministrai ir Europos Komisija, „Baltfish“ forumas yra puikus ir sektinas glaudesnio regioninio bendradarbiavimo, kuris itin akcentuojamas ES bendrojoje žuvininkystės politikoje, pavyzdys.
Taip pat derėtų paminėti, kad Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių metu Lietuvoje lankėsi ir su jos žuvininkystės sektoriumi buvo supažindinti ES valstybių- narių generaliniai žuvininkystės direktoriai bei žuvininkystės atašė, kurie grįžo į Briuselį ar savo valstybes kupini gerų įspūdžių apie Lietuvą, jos žmones bei besiplečiantį Lietuvos žuvininkystės sektorių.
- Kuo Lietuvos pirmininkavimas ES tarybai žuvininkystės klausimais buvo išskirtinis?
- Turbūt niekas nesupyks, jei pasidžiaugsime, kad Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu buvo sulaužyta „naktinių tarybų“ tradicija. Per daug metų jau tapo įprasta, kad žuvininkystės klausimai, ypač svarstant žvejybos galimybių klausimą, Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje sprendžiami iki paryčių. Lietuvai perėmus pirmininkavimą ES Tarybai, visi Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžiai baigdavosi per rekordiškai trumpą laiką ir buvo išvengta naktinių svarstymų ir sprendimų priėmimo tik paryčiais. Be to, derėtų pastebėti, kad praktiškai visi klausimai buvo išspręsti vienbalsiu sutarimu. Daugelis kolegų iš kitų ES valstybių-narių iki šiol stebisi, kaip Lietuvai pavyko visa tai pasiekti, ir net sulaukta komplimentų iš ES institucijų atstovų, kad Lietuva savo pirmininkavimo laikotarpiu kartelę iškėlė labai aukštai, todėl po jos pirmininkausiančioms valstybėms-narėms teks gerokai pasistengti.
Gražina ZUTKYTĖ
mūsų šalies žuvininkystės sektoriui“ -
„Tėviškės gamtai“ sakė Aidas ADOMAITIS, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas, pirmininkavimo metu vykdęs šios ministerijos Ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo ES reikalų koordinavimo skyriaus patarėjo funkcijas
Pasibaigus Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui, Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aukštai įvertino šalies institucijų atliktą darbą. Ji sakė, kad „pirmininkavimas ES Tarybai - didelis iššūkis ir istorinė galimybė Lietuvai. Mes ne tik sėkmingai atlikome mums patikėtus darbus, bet ir įrodėme, kad galime prisiimti atsakomybę už visai Europai svarbius klausimus, kad mokame susitelkti patys ir bendriems tikslams sutelkti visas 28 ES partneres. Įrodėme, kad Lietuva yra atsakinga, patikima ir garbinga šalis. Tai visos pirmininkavimo komandos ir visos Lietuvos žmonių bendras nuopelnas”.
Toks Šalies vadovės Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai įvertinimas liečia ir Žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybos, kaip jos padalinio, atliktą darbą. Pasibaigus pirmininkavimui, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Aidas Adomaitis atsisėdo į savo įprastą „kėdę“, sugrįžo prie savo kasdienių rūpesčių, bet vis dar negali pamiršti įtemto darbo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu. Kartu su kolegomis apžvelgia atlikto sunkaus darbo rezultatus, svarsto, analizuoja, kas pasisekė ir kas – ne.
- Ministerijos ir Žuvininkystės tarnybos vadovai, kolektyvas, kolegos, dirbantys Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje iš anksto ruošėsi šiam svarbiam europinio lygio darbui, - sakė Aidas Adomaitis. - Žinojome, kad šį darbą darysime pirmą kartą.ir atlikti reikės ypač kruopščiai bei atsakingai, nes supratome, kad Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai yra visos Respublikos prestižo reikalas. Per pirmąjį 2013 metų pusmetį Žemės ūkio ministerijos lygmeniu buvo parengtas Lietuvos pirmininkavimo programos klausimų sąvadas, kuriame svarbią vietą užėmė ir žuvininkystė. Į šį Sąvadą buvo įrašyti net 22 žuvininkystės klausimai, kurie aktualūs ne tik mūsų šaliai, bet ir daugeliui Europos Bendrijos valstybių narių.
Dar prieš pirmininkavimą buvo siekiama susipažinti ir su kitų šalių patirtimi, ieškota betarpiškų kontaktų su atitinkamų Europos Sąjungos institucijų, valstybių-narių vadovais, Europos Parlamento nariais. Ministerijos specialistai vyko į kitas šalis, nemažai delegacijų priimta ir Lietuvoje: atvyko Europos Komisijos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisarė M. Damanaki, Europos Komisijos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės generalinio direktorato generalinė direktorė L.Evans, Europos Parlamento Žuvininkystės komiteto pirmininkas G. Mato Adrover, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės ministrai bei kitokio rango pareigūnai iš Europos Bendrijos šalių. Visi atvykusieji ne tik išsamiau susipažino su mūsų šalimi, bet aktyviai dalyvavo konsultacijose, diskusijose, dalykiniuose susitikimuose su Žemės ūkio ministru prof..Virgilijumi Jukna, viceministru Mindaugu Kuklieriumi, Žuvininkystės tarnybos direktoriumi Vytautu Grušausku ir kitais ministerijos vadovais bei atsakingais darbuotojais.
Pirmininkavimo ES Tarybai žuvininkystės klausimams spręsti Žemės ūkio ministerijoje buvo įkurta Darbo grupė, kurios veiklą kuruoti patikėjo man. Itin didelis darbo krūvis teko Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje dirbančiai žuvininkystės atašė Agnei Razmislavičiūtei-Palionienei ir jos pavaduotojai Sigitai Meškelevičiūtei bei žuvininkystės sritį kuravusiam Lietuvos nuolatinio atstovo ES pavaduotojui Arūnui Vinčiūnui.
- Kai jau baigėsi Lietuvos pirmininkavimas, kokius darbus išskirtumėte, kokiais akcentais pažymėtumėte žuvininkystės sektorių?
- Malonu priminti, kad Lietuvos pirmininkavimo metu buvo priimtas 251 svarbus ES teisės aktas ir pasiekta pažanga dar dėl 114 iniciatyvų. Šiame storame teisės aktų pakete nemaža dalis skirta ir žuvininkystės veiklai reglamentuoti. Reikia pabrėžti, kad žuvininkystė Europos Sąjungoje yra viena labiausiai reglamentuotų sričių. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai antroje metų pusėje turėjo ir tam tikrų specifinių bruožų: kaip žinia, tuo laikotarpiu tradiciškai tvirtinamos žvejybos galimybės sekantiems metams, be to artinosi Europos Parlamento ir Europos Komisijos kadencijos pabaiga. Padidėjęs, nei įprasta, darbo krūvis ir politinė įtampa nesutrukdė išspręsti praktiškai visų pirmininkavimo laikotarpiui užsibrėžtų uždavinių. Gaila, tačiau tik paskutiniame etape nepavyko pasiekti sutarimo su Europos Parlamentu dėl Europos jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo. Tačiau Lietuva išsprendė didžiąją dalį svarbių ir politiškai jautrių klausimų, todėl nenuostabu, kad pirmininkavimo ES Tarybai vairą perėmusi Graikija sugebėjo su Europos Parlamentu pasiekti politinį sutarimą dėl likusių vos kelių klausimų per pirmąjį savo pirmininkavimo mėnesį.
Kai Lietuva perėmė iš Airijos pirmininkavimą, vienas pagrindinių mūsų uždavinių žuvininkystės srityje buvo Bendrosios žuvininkystės politikos (BŽP) reformos baigiamieji darbai ir pasirengimas šią politiką įgyvendinti. Mes giliai suvokėme ir šiandien suprantame, kad Europos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) neabejotinai yra vienas svarbiausių instrumentų BŽP reformos tikslams realizuoti. Pirmajame ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje, kuris vyko liepos 15 d. ir kuriam pirmininkavo Lietuva, po intensyvių derybų pasiektas bendras požiūris dėl reglamento projekto. Remiantis juo įsteigiamas EJRŽF – nauja finansinė priemonė 2014-2020 m. laikotarpiui, pakeisianti 2007-2013 metų Europos žuvininkystės fondą (EŽF) ir kitas finansines priemones, skirtas žuvininkystės kontrolei, duomenų rinkimui remti bei integruotai jūrų politikai plėtoti.
Ir dar paminėsiu vieną svarbų klausimą, kuriam Lietuva pirmininkavimo metu skyrė ypatingą dėmesį, tai daugiamečiai išteklių valdymo planai. Jie yra vieni pagrindinių Naujosios žuvininkystės politikos valdymo instrumentų. Šiais planais bus nustatytos priemonės žuvų ištekliams atkurti iki taupaus vartojimo lygio ir jį išlaikyti. Jos taip pat turės užtikrinti ne tik ilgalaikę taupią žvejybą, bet ir žvejybos sektoriaus stabilumą. Prie to, ką paminėjau, dar pridursiu, kad nuo 2009 metų. besitęsiančio kai kurių ES institucijų nuomonių skirtumo šis klausimas keletą metų buvo atsidūręs aklavietėje. Žemės ūkio ministro prof. Virgilijaus Juknos iniciatyva sudaryta Tarpinstitucinė darbo grupė rugsėjo mėn. pradėjo savo veiklą. Joje dalyvauti pakviesti Europos Komisijos ir Europos Parlamento atstovai. Kaip ir buvo tikėtasi, sutelkus visų ES institucijų atstovus į vieną darbo grupę ir visiems kartu padiskutavus, požiūriai suartėjo. Pagaliau. buvo išeita iš aklavietės, ir. Tarpinstitucinės darbo grupės veikla baigėsi patvirtinus tarpinę ataskaitą, kurioje įtvirtintas bendras pagrindas, kaip reikėtų vystyti daugiamečių vienarūšių išteklių valdymo planus pagal naująją ES Bendrąją žuvininkystės politiką. Drąsiai galima teigti, kad ES Tarybai ir Tarpinstitucinei darbo grupei pirmininkavusi Lietuva padėjo tvirtą pagrindą tolesniam darbui, kurį tęs šį pusmetį ES Tarybai pirmininkaujanti Graikija”.
Tarp kitų gražių ir prasmingų Lietuvos pirmininkavimo akcentų norėčiau paminėti 2013 m. gruodžio 17 d. Lietuvos žemės ūkio ministro prof. Virgilijaus Juknos kartu su kitų ES Baltijos jūros valstybių ministrais pasirašytą Memorandumą, kuriame apibrėžti Baltijos jūros žuvininkystės forumo „Baltfish“, vienijančio visų Baltijos jūros regiono ES valstybių narių administracijų atstovus, veiklos principai ir metodai. Tokiu būdu Baltijos valstybių ministrai dar labiau pabrėžė svarbą šio regioninio projekto, jo pagrindinius tikslus - gerinti ir stiprinti Baltijos jūros regiono ES valstybių narių bendradarbiavimą aptariant ir sprendžiant žuvininkystės klausimus. Derėtų pastebėti, kad „Baltfish“ forumo dėka jau ne pirmi metai dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje susitarimai pasiekiami daug paprasčiau ir greičiau. Kaip pažymėjo Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžio metu pasisakę ES valstybių-narių ministrai ir Europos Komisija, „Baltfish“ forumas yra puikus ir sektinas glaudesnio regioninio bendradarbiavimo, kuris itin akcentuojamas ES bendrojoje žuvininkystės politikoje, pavyzdys.
Taip pat derėtų paminėti, kad Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių metu Lietuvoje lankėsi ir su jos žuvininkystės sektoriumi buvo supažindinti ES valstybių- narių generaliniai žuvininkystės direktoriai bei žuvininkystės atašė, kurie grįžo į Briuselį ar savo valstybes kupini gerų įspūdžių apie Lietuvą, jos žmones bei besiplečiantį Lietuvos žuvininkystės sektorių.
- Kuo Lietuvos pirmininkavimas ES tarybai žuvininkystės klausimais buvo išskirtinis?
- Turbūt niekas nesupyks, jei pasidžiaugsime, kad Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu buvo sulaužyta „naktinių tarybų“ tradicija. Per daug metų jau tapo įprasta, kad žuvininkystės klausimai, ypač svarstant žvejybos galimybių klausimą, Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje sprendžiami iki paryčių. Lietuvai perėmus pirmininkavimą ES Tarybai, visi Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžiai baigdavosi per rekordiškai trumpą laiką ir buvo išvengta naktinių svarstymų ir sprendimų priėmimo tik paryčiais. Be to, derėtų pastebėti, kad praktiškai visi klausimai buvo išspręsti vienbalsiu sutarimu. Daugelis kolegų iš kitų ES valstybių-narių iki šiol stebisi, kaip Lietuvai pavyko visa tai pasiekti, ir net sulaukta komplimentų iš ES institucijų atstovų, kad Lietuva savo pirmininkavimo laikotarpiu kartelę iškėlė labai aukštai, todėl po jos pirmininkausiančioms valstybėms-narėms teks gerokai pasistengti.
Gražina ZUTKYTĖ
Gamta svetur
Lenos greitkelis ir aplinka
Kelio sudėtingumą, galimybes juo pravažiuoti dažniausiai lemia vietovės gamtinės sąlygos, jų pobūdis įvairiais metų laikais. Jos gali būti sudėtingos ne tik kalnuose ar painiuose viadukuose, bet ir lyguminiuose arealuose. Dėl to tarp devynių sudėtingiausių pasaulio kelių ir viadukų yra ir lyguminis Lenos greitkelis Rusijoje. Vasaros metu važiavimas juo ne tik sudėtingas, bet ir pavojingas. Lenos greitkelis dešiniuoju Lenos upės krantu tęsiasi maždaug 1235 km ir jungia Amūro srities gyvenvietes su vienu šalčiausių miestų pasaulyje – Jakutsku. Miestas pastatytas ant amžinojo (ilgaamžio) įšalo, dėl to namai stovi ant polių. Temperatūra pradeda žemėti rugsėjį ir nepakyla iki gegužės. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra – minus 370 C, o vasarą ji gali pakilti iki plius 300 C. Mieste gyvena daugiau 200 tūkst. žmonių. Dauguma jų dirba kasybos pramonėje. Mieste yra universitetas, keletas teatrų, muziejų, netgi zoologijos sodas.
Negyvenamoje taigoje, ypač paieškų rajonuose, keliai turi ypatingą reikšmę. Jais gabenami maisto produktai, mechanizmai, įrankiai, drabužiai. Kelias yra pirmasis krašto civilizacijos požymis. Žinant, kokią įtaką šalies ekonomikai turi Jakutsko miestas, jo sujungimas su pietiniais rajonais nepaprastai svarbus. Praeityje susisiekimas su šiuo pramoniniu aukso gavybos rajonu vyko Lenos upe. Žiemos metu upės ledu buvo gabenami patys sunkiausi kroviniai, kuriuos tempdavo 50-60 arklių. Kai kuriais metais žiemą transportui būdavo panaudojama 8-10 tūkstančių arklių.
Idėja sujungti Jakutską su Amūro sritimi sausuma gimė dar 1870 metais. Tai siejama su aukso gavyba, kurią vykdė akcinės bendrovės. Nuo 1925 metų prasidėjo kelio tiesimo darbai. Teko įveikti daugybę sunkumų tiekiant maistą, statybines medžiagas, techniką. Sudėtingomis sąlygomis 1235 km ilgio Amūro-Jakutsko magistralės tiesimo darbai, kurių didžiąją dalį atliko tremtiniai ir kaliniai, baigti tik 1964 metais. Buvęs vingiuotas „taigos takas“ tapo trečios kategorijos automagistrale, dažnai vadinama Lenos greitkeliu.
Šis greitkelis – labai neįprastas, sudėtingas kelias. Didžioji jo dalis neasfaltuota, nebetonuota ir netgi negrįsta skalda. Tačiau greitkelis yra amžino įšalo žemės rajone, ir didžiąją metų dalį įšalusiu keliu keliauti gana saugu ir patogu. Tačiau pavasarį, kada įšalusi žemė atitirpsta, kelias pažliunga, jo paviršius pasidengia iki metro storio purvo sluoksniu. O vasarą, prasidėjus lietingam laikotarpiui, kelias dėl klampaus purvo tampa visai nepravažiuojamas. Dėl to pakelėse stovintys greitį ribojantys ženklai, draudžiantys važiuoti greičiau 70 km/val, tampa pasityčiojimu įstrigusiems ir iš vietos negalintiems pajudėti vairuotojams.
Liūdniausia, kad šis greitkelis - vienintelė žemyninė arterija, jungianti Jakutską su pietiniais rajonais. Yra ir kiti susisiekimo būdai: galima skristi lėktuvu ar vasaros metu plaukti Lenos upe. Tačiau tai brangūs keliavimo būdai ir todėl ne visiems prieinami. Dėl to, net žinodami sudėtingas važiavimo sąlygas, Jakutsko gyventojai prireikus bando keliauti klampiuoju Lenos greitkeliu.
Keliaujantys vasarą Lenos greitkeliu neretai patenka į spūstis, kurias sukelia įstrigusios transporto priemonės. Įstrigus purve dažnai tenka praleisti net kelias dienas. Bėgant laikui spūstys didėja jau dėl kitos priežasties – degalų stygiaus. Neretai tokioje daugiadienėje spūstyje susigrūda ne dešimtys, bet šimtai automašinų. Taip 2006 metų vasarą tokioje spūstyje susigrūdo daugiau nei 600 transporto priemonių.
Dėl patiriamų sunkumų vasarą keliaujant šiuo „greitkeliu“ 2006 metais jis pripažintas vienu iš pačių pavojingiausių kelių pasaulyje. Atskiruose ruožuose kelias asfaltuotas. Tačiau asfaltas labai nevienodos kokybės: naujai paklotas - geras, o kur seniau klotas – blogas. Neveltui užsienio turistai šį kelią pavadino siaubingais ir pajuokiančiais vardais: „kelias į pragarą Rusijoje“ arba „Lenos greitkelis“.
Nors vasaros metu važiavimas šiuo „greitkeliu“ labai sudėtingas, žuvusių skaičius jame nėra didelis. Tačiau nemažai keleivių vis tiek patenka į medicinos punktus. Tai kelyje susirgę ir išsekę žmonės, nes, patekus į spūstį, automobilyje dažniausiai be maisto ir geriamo vandens neretai tenka praleisti po kelias dienas.
Kita problema - tai žmonių solidarumo stoka. Žmonės bijo važiuoti gelbėti patekusių į spūstis, nes kartais tarp jų kyla konfliktų - šiame rajone populiaru nepaisyti įstatymų. Dėl to neretai įstrigusieji paliekami likimo valiai. Susiruošus vykti Lenos greitkeliu, be maisto, geriamo vandens, degalų atsargų būtina turėti traukimo lyną, šiltų rūbų, užklotų, o gal net ir šaunamąjį ginklą.
Kadangi Amūro-Jakutsko automagistralė, jungianti ekonomiškai svarbius regionus su kitais šalies rajonais, yra labai svarbi, ji nuolatos, ir ypač vasaros metu, tobulinama bei taisoma. Pavojingiausiose kelio vietose budi buldozeriai. Vieni jų traukia įstrigusias transporto priemones, kiti stengiasi užversti atsiradusias duobes. Dėl apsileidimo ir laiku neatlikto kelio remonto ir atsiranda sunkiai pravažiuojami ruožai.
Kita šios automagistralės problema yra ta, kad ji nutiesta rytine Lenos upės pakrante, o Jakutsko miestas įsikūręs vakarinėje upės pusėje. Automagistralė baigiasi ties nedidele gyvenviete, esančia prieš Jakutską, kitame upės krante. Atvykusius žmones ir krovinius į miestą vasaros metu tenka kelti keltais, žiemą – gabenti ledu per Lenos upę, o ledonešio metu susisiekimas galimas tik oru. Tilto, kuris išspręstų šią problema, statyba nuolat atidedama.
Prof. Algirdas Stanaitis
Kelio sudėtingumą, galimybes juo pravažiuoti dažniausiai lemia vietovės gamtinės sąlygos, jų pobūdis įvairiais metų laikais. Jos gali būti sudėtingos ne tik kalnuose ar painiuose viadukuose, bet ir lyguminiuose arealuose. Dėl to tarp devynių sudėtingiausių pasaulio kelių ir viadukų yra ir lyguminis Lenos greitkelis Rusijoje. Vasaros metu važiavimas juo ne tik sudėtingas, bet ir pavojingas. Lenos greitkelis dešiniuoju Lenos upės krantu tęsiasi maždaug 1235 km ir jungia Amūro srities gyvenvietes su vienu šalčiausių miestų pasaulyje – Jakutsku. Miestas pastatytas ant amžinojo (ilgaamžio) įšalo, dėl to namai stovi ant polių. Temperatūra pradeda žemėti rugsėjį ir nepakyla iki gegužės. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra – minus 370 C, o vasarą ji gali pakilti iki plius 300 C. Mieste gyvena daugiau 200 tūkst. žmonių. Dauguma jų dirba kasybos pramonėje. Mieste yra universitetas, keletas teatrų, muziejų, netgi zoologijos sodas.
Negyvenamoje taigoje, ypač paieškų rajonuose, keliai turi ypatingą reikšmę. Jais gabenami maisto produktai, mechanizmai, įrankiai, drabužiai. Kelias yra pirmasis krašto civilizacijos požymis. Žinant, kokią įtaką šalies ekonomikai turi Jakutsko miestas, jo sujungimas su pietiniais rajonais nepaprastai svarbus. Praeityje susisiekimas su šiuo pramoniniu aukso gavybos rajonu vyko Lenos upe. Žiemos metu upės ledu buvo gabenami patys sunkiausi kroviniai, kuriuos tempdavo 50-60 arklių. Kai kuriais metais žiemą transportui būdavo panaudojama 8-10 tūkstančių arklių.
Idėja sujungti Jakutską su Amūro sritimi sausuma gimė dar 1870 metais. Tai siejama su aukso gavyba, kurią vykdė akcinės bendrovės. Nuo 1925 metų prasidėjo kelio tiesimo darbai. Teko įveikti daugybę sunkumų tiekiant maistą, statybines medžiagas, techniką. Sudėtingomis sąlygomis 1235 km ilgio Amūro-Jakutsko magistralės tiesimo darbai, kurių didžiąją dalį atliko tremtiniai ir kaliniai, baigti tik 1964 metais. Buvęs vingiuotas „taigos takas“ tapo trečios kategorijos automagistrale, dažnai vadinama Lenos greitkeliu.
Šis greitkelis – labai neįprastas, sudėtingas kelias. Didžioji jo dalis neasfaltuota, nebetonuota ir netgi negrįsta skalda. Tačiau greitkelis yra amžino įšalo žemės rajone, ir didžiąją metų dalį įšalusiu keliu keliauti gana saugu ir patogu. Tačiau pavasarį, kada įšalusi žemė atitirpsta, kelias pažliunga, jo paviršius pasidengia iki metro storio purvo sluoksniu. O vasarą, prasidėjus lietingam laikotarpiui, kelias dėl klampaus purvo tampa visai nepravažiuojamas. Dėl to pakelėse stovintys greitį ribojantys ženklai, draudžiantys važiuoti greičiau 70 km/val, tampa pasityčiojimu įstrigusiems ir iš vietos negalintiems pajudėti vairuotojams.
Liūdniausia, kad šis greitkelis - vienintelė žemyninė arterija, jungianti Jakutską su pietiniais rajonais. Yra ir kiti susisiekimo būdai: galima skristi lėktuvu ar vasaros metu plaukti Lenos upe. Tačiau tai brangūs keliavimo būdai ir todėl ne visiems prieinami. Dėl to, net žinodami sudėtingas važiavimo sąlygas, Jakutsko gyventojai prireikus bando keliauti klampiuoju Lenos greitkeliu.
Keliaujantys vasarą Lenos greitkeliu neretai patenka į spūstis, kurias sukelia įstrigusios transporto priemonės. Įstrigus purve dažnai tenka praleisti net kelias dienas. Bėgant laikui spūstys didėja jau dėl kitos priežasties – degalų stygiaus. Neretai tokioje daugiadienėje spūstyje susigrūda ne dešimtys, bet šimtai automašinų. Taip 2006 metų vasarą tokioje spūstyje susigrūdo daugiau nei 600 transporto priemonių.
Dėl patiriamų sunkumų vasarą keliaujant šiuo „greitkeliu“ 2006 metais jis pripažintas vienu iš pačių pavojingiausių kelių pasaulyje. Atskiruose ruožuose kelias asfaltuotas. Tačiau asfaltas labai nevienodos kokybės: naujai paklotas - geras, o kur seniau klotas – blogas. Neveltui užsienio turistai šį kelią pavadino siaubingais ir pajuokiančiais vardais: „kelias į pragarą Rusijoje“ arba „Lenos greitkelis“.
Nors vasaros metu važiavimas šiuo „greitkeliu“ labai sudėtingas, žuvusių skaičius jame nėra didelis. Tačiau nemažai keleivių vis tiek patenka į medicinos punktus. Tai kelyje susirgę ir išsekę žmonės, nes, patekus į spūstį, automobilyje dažniausiai be maisto ir geriamo vandens neretai tenka praleisti po kelias dienas.
Kita problema - tai žmonių solidarumo stoka. Žmonės bijo važiuoti gelbėti patekusių į spūstis, nes kartais tarp jų kyla konfliktų - šiame rajone populiaru nepaisyti įstatymų. Dėl to neretai įstrigusieji paliekami likimo valiai. Susiruošus vykti Lenos greitkeliu, be maisto, geriamo vandens, degalų atsargų būtina turėti traukimo lyną, šiltų rūbų, užklotų, o gal net ir šaunamąjį ginklą.
Kadangi Amūro-Jakutsko automagistralė, jungianti ekonomiškai svarbius regionus su kitais šalies rajonais, yra labai svarbi, ji nuolatos, ir ypač vasaros metu, tobulinama bei taisoma. Pavojingiausiose kelio vietose budi buldozeriai. Vieni jų traukia įstrigusias transporto priemones, kiti stengiasi užversti atsiradusias duobes. Dėl apsileidimo ir laiku neatlikto kelio remonto ir atsiranda sunkiai pravažiuojami ruožai.
Kita šios automagistralės problema yra ta, kad ji nutiesta rytine Lenos upės pakrante, o Jakutsko miestas įsikūręs vakarinėje upės pusėje. Automagistralė baigiasi ties nedidele gyvenviete, esančia prieš Jakutską, kitame upės krante. Atvykusius žmones ir krovinius į miestą vasaros metu tenka kelti keltais, žiemą – gabenti ledu per Lenos upę, o ledonešio metu susisiekimas galimas tik oru. Tilto, kuris išspręstų šią problema, statyba nuolat atidedama.
Prof. Algirdas Stanaitis
ŽVILGSNIS
Žmogus rengiasi valdyti klimatą
Valdyti klimatą žmonija troško visada. Ir dabar, kaip prieš tūkstančius metų, burtininkai ir šamanai šioje srityje nenusileidžia inžinieriams ir mokslininkams... Bet vis vien klimato valdymo projektai tebekuriami ir visiškai gali būti, kad netrukus bus pradėti diegti į gyvenimą.
Miškų valdymas
Žemės klimatui įtakos turi patys įvairiausi faktoriai: Saulės aktyvumas, vulkanų išsiveržimas, ledų tirpimas, vandenynų tėkmės, žemynų judėjimas. Šie plataus masto procesai sunkiai pasiduoda kontrolei. Tačiau negalima neįvertinti ir biosferos įtakos, kurią žmonija seniai išmokusi keisti. Pavyzdžiui, galima keisti klimatą miškų pagalba.
Miškai sugeria ir sulaiko anglies dioksidą, fotosintezės metu paversdami jį anglies junginiais, susikaupiančiais medienoje, augaluose ir dirvoje. Remiantis tyrimais, pasaulio miškai yra sukaupę per trilijoną tonų anglies junginių, o tai du kartus viršija jų kiekį atmosferoje. Antra vertus, kertant miškus, į atmosferą kasdien patenka virš šešių milijardų tonų anglies dioksido. Norint išlaikyti balansą ir užkirsti kelią globaliniam atšilimui itin svarbu išlaikyti šias dujas „nelaisvėje“.
JTO maisto pramonės ir žemės ūkio organizacijos siūlo rimtai užsiimti miškų atkūrimo ir naujų dirbtinių želdinių plėtimo problemomis. Pavyzdžiui, tropikuose, kur medžiai auga itin greitai, galima per trumpą laiką apvalyti orą nuo anglies dioksido pertekliaus.
Kol JTO dar tiktai svarsto miškų kirtimo ir deginimo mažinimo perspektyvas, afrikiečiai jau pradėjo veikti. Afrikiečių sąjunga ir Sachelio bei Sacharos valstybių draugija jau keletą metų diegia projektą „Didžioji žalioji siena“, kuri turi sustabdyti afrikietiškų dykumų plėtimąsi.
Pagal šį sumanymą gigantiškas miškas drieksis per vienuolika valstybių: Senegalą, Mauritaniją, Malį, Burkina-Faso, Nigerį, Nigeriją, Čadą, Sudaną, Eritrėją, Etiopiją ir Džibutį.
Bendrasis augalinės juostos, kuri turi driektis nuo Dakaro Atlantikos pakrantėje iki Džibučio ant Raudonosios jūros kranto, ilgis siekia beveik 8000 kilometrų, o plotis – 15 kilometrų. Tokiu būdu Didžioji žalioji siena padengs 12 milijonų hektarų plotą. Botanikai atrinko 37 augalų rūšis būsimai Didžiajai žaliajai sienai. Daugiausia tai vietiniai medžiai, pasižymintys dideliu atsparumu sausrai. Jie turi sustabdyti dirvos eroziją, taip pat pripildyti gruntą lietaus vandens. Miškas pakeis apylinkių kraštovaizdį ir vietinį klimatą, o tai padės vešėti ganykloms.
Šio projekto nauda niekas neabejoja, bet su finansavimu visada buvo ne kas, juk afrikietiškas valstybes sunku pavadinti turtingomis. Projektą pavyko išjudinti iš mirties taško tiktai vieno iš ryžtingiausių „sienos“ šalininkų – Senegalo prezidento Abdulajaus Vados dėka. Jo siunčiamos delegacijos ne sykį reklamavo projektą pasaulinėse konferencijose, nagrinėjusiose klimato pokyčio problemas. Bet svarbiausia – Senegalas, nelaukdamas kaimynų, pradėjo sodinti pirmuosius transkontinentalinio miško medžius. Tam jau išleista keletas milijonų dolerių.
Beje, turi kuo pasigirti ir mūsų kaimynė Rusija. Ji vienintelė šalis pasaulyje, kurios miškų plotas kasmet ne mažėja, o auga, ir šiuo metu užima net 40 proc. teritorijos.
Debesų fabrikai
Kitą būdą paveikti klimatą sugalvojo profesorius Džonas Latemas. Vienąsyk šis mokslininkas vaikštinėjo Šiaurės Velso kalnais su savo sūnumi Maiklu, ir berniukas paklausė, kodėl debesys, kurie kabo aukštai, šviesesni už tuos, kurie žemesni. Latemas paaiškino: priežastis ta, kad viršutinis debesų sluoksnis atspindi saulės šviesą, ir jos mažokai tenka tiems, kurie yra apačioje... Tada mokslininkui ir šovė į galvą mintis, kad iš principo šį gamtinį ypatumą galima panaudoti žmonijos labui, padidinus viršutinio debesų sluoksnio atspindimąsias savybes ir tokiu būdu sustabdžius globalinį atšilimą.
Padaryti apskaičiavimai parodė: kad sumažintume vidutinę metinę temperatūrą iki standartinio „ikikrizinio“ lygio, būtina padidinti debesų sluoksnio atspindimąją galią trimis procentais. Tačiau apskaičiuoti lengva – kur kas sunkiau įgyvendinti tai, kas sugalvota.
Svarstydamas, kaip padidinti debesų ryškumą, Latemas padarė išvadą, kad tam idealiai tinka jūrinis vanduo – druskos koncentracijos padidinimas debesyse sukels reikalingą efektą...
Idėja sudomino kitus mokslininkus. Profesorius Stivenas Solteris iš Edinburgo universiteto pasiūlė panaudoti kaip „druskingųjų debesų“ gaminimo priemonę specialius jūrinius laivus. Čia įtaisomi Fletnerio rotoriai – vertikalūs cilindrai su sparnais, besisukančiais vėjyje. Energija šiuo atveju išeikvojama dirbtinių debesų sukūrimui. Vanduo išeina garų pavidalu per kaminus – tuos pačius, kurie atlieka rotorių vaidmenį.
Remiantis pasiūlytu projektu, plaukiojantys „druskingųjų“ debesų fabrikai nėra itin dideli: apie 20 metrų į ilgį, toks pat yra ir generuojančių kaminų aukštis. Tačiau jie pakankamai brangūs – kiekvienas atsieina du milijonus dolerių. Ir prireiks jų ne mažiau tūkstančio, tai yra visas projektas, jeigu būtų realizuotas, kainuotų du milijardus dolerių. O kadangi valdys laivus-fabrikus automatizuotos sistemos, palaikančios ryšį su palydovais, bendrąją projekto vertę šiandien sunku nustatyti...
Orbitinė linzė
Dar vieną ambicingą globalinio klimato valdymo projektą iškėlė Kalifornijos universiteto astrofizikas Gregoris Benfordas. Tačiau jo idėja, jei būtų realizuota, pasaulio visuomenei atsieitų dar didesnę sumą, negu „sūrių“ debesų fabrikai – 20 milijardų dolerių!
Mokslininkas pasiūlė iš tinkamos medžiagos sukurti lenktą (sklaidančią) Frenelio linzę, kurios skersmuo – tūkstančiai kilometrų – ir įkurdinti ją tarp Žemės ir Saulės. Ši linzė viso labo puse procento sumažins saulės šviesos kiekį, pasiekiantį mūsų planetą, tačiau, Benfordo nuomone, tai atšaldys Žemę tiek, kad būtų kompensuota vidutinė metinė temperatūra.
Milžinišką linzę tenka sukinėti, kad ji palaikytų reikiamą formą, taigi pagal perimetrą reikės pritvirtinti didelį reaktyvinių variklių kiekį – jie palaikys deramą įrenginio orientaciją erdvėje ir užkirs kelią jo dreifavimui...
Bendorfas mano, kad projektas gali būti realizuotas per dešimt metų, naudojantis kosminių technologijų baze. Dešimt milijardų dolerių prireiks pagaminti linzę ir įkurdinti tarpplanetinėje erdvėje, dar tiek pat Žemės gyventojai išleis jos eksploatavimui (ir tai ne tokios jau didelės sumos, palyginus su tomis, kiek išleidžiama ginklavimosi varžyboms).
Tačiau prisiminkime; tiesioginis ryšys tarp pramoninių teršalų ir globalinio atšilimo kol kas neįrodytas. Vidutinės metinės temperatūros padidėjimas gali būti susijęs ir su kitais faktoriais: tarp jų – ir saulės aktyvumo didėjimu. Tokiu būdu, orbitinė linzė leistų mums turėti įtakos Žemės klimatui, užkertant kelią katastrofiniams pokyčiams...
Parengė
Žygintas Petrulis
Valdyti klimatą žmonija troško visada. Ir dabar, kaip prieš tūkstančius metų, burtininkai ir šamanai šioje srityje nenusileidžia inžinieriams ir mokslininkams... Bet vis vien klimato valdymo projektai tebekuriami ir visiškai gali būti, kad netrukus bus pradėti diegti į gyvenimą.
Miškų valdymas
Žemės klimatui įtakos turi patys įvairiausi faktoriai: Saulės aktyvumas, vulkanų išsiveržimas, ledų tirpimas, vandenynų tėkmės, žemynų judėjimas. Šie plataus masto procesai sunkiai pasiduoda kontrolei. Tačiau negalima neįvertinti ir biosferos įtakos, kurią žmonija seniai išmokusi keisti. Pavyzdžiui, galima keisti klimatą miškų pagalba.
Miškai sugeria ir sulaiko anglies dioksidą, fotosintezės metu paversdami jį anglies junginiais, susikaupiančiais medienoje, augaluose ir dirvoje. Remiantis tyrimais, pasaulio miškai yra sukaupę per trilijoną tonų anglies junginių, o tai du kartus viršija jų kiekį atmosferoje. Antra vertus, kertant miškus, į atmosferą kasdien patenka virš šešių milijardų tonų anglies dioksido. Norint išlaikyti balansą ir užkirsti kelią globaliniam atšilimui itin svarbu išlaikyti šias dujas „nelaisvėje“.
JTO maisto pramonės ir žemės ūkio organizacijos siūlo rimtai užsiimti miškų atkūrimo ir naujų dirbtinių želdinių plėtimo problemomis. Pavyzdžiui, tropikuose, kur medžiai auga itin greitai, galima per trumpą laiką apvalyti orą nuo anglies dioksido pertekliaus.
Kol JTO dar tiktai svarsto miškų kirtimo ir deginimo mažinimo perspektyvas, afrikiečiai jau pradėjo veikti. Afrikiečių sąjunga ir Sachelio bei Sacharos valstybių draugija jau keletą metų diegia projektą „Didžioji žalioji siena“, kuri turi sustabdyti afrikietiškų dykumų plėtimąsi.
Pagal šį sumanymą gigantiškas miškas drieksis per vienuolika valstybių: Senegalą, Mauritaniją, Malį, Burkina-Faso, Nigerį, Nigeriją, Čadą, Sudaną, Eritrėją, Etiopiją ir Džibutį.
Bendrasis augalinės juostos, kuri turi driektis nuo Dakaro Atlantikos pakrantėje iki Džibučio ant Raudonosios jūros kranto, ilgis siekia beveik 8000 kilometrų, o plotis – 15 kilometrų. Tokiu būdu Didžioji žalioji siena padengs 12 milijonų hektarų plotą. Botanikai atrinko 37 augalų rūšis būsimai Didžiajai žaliajai sienai. Daugiausia tai vietiniai medžiai, pasižymintys dideliu atsparumu sausrai. Jie turi sustabdyti dirvos eroziją, taip pat pripildyti gruntą lietaus vandens. Miškas pakeis apylinkių kraštovaizdį ir vietinį klimatą, o tai padės vešėti ganykloms.
Šio projekto nauda niekas neabejoja, bet su finansavimu visada buvo ne kas, juk afrikietiškas valstybes sunku pavadinti turtingomis. Projektą pavyko išjudinti iš mirties taško tiktai vieno iš ryžtingiausių „sienos“ šalininkų – Senegalo prezidento Abdulajaus Vados dėka. Jo siunčiamos delegacijos ne sykį reklamavo projektą pasaulinėse konferencijose, nagrinėjusiose klimato pokyčio problemas. Bet svarbiausia – Senegalas, nelaukdamas kaimynų, pradėjo sodinti pirmuosius transkontinentalinio miško medžius. Tam jau išleista keletas milijonų dolerių.
Beje, turi kuo pasigirti ir mūsų kaimynė Rusija. Ji vienintelė šalis pasaulyje, kurios miškų plotas kasmet ne mažėja, o auga, ir šiuo metu užima net 40 proc. teritorijos.
Debesų fabrikai
Kitą būdą paveikti klimatą sugalvojo profesorius Džonas Latemas. Vienąsyk šis mokslininkas vaikštinėjo Šiaurės Velso kalnais su savo sūnumi Maiklu, ir berniukas paklausė, kodėl debesys, kurie kabo aukštai, šviesesni už tuos, kurie žemesni. Latemas paaiškino: priežastis ta, kad viršutinis debesų sluoksnis atspindi saulės šviesą, ir jos mažokai tenka tiems, kurie yra apačioje... Tada mokslininkui ir šovė į galvą mintis, kad iš principo šį gamtinį ypatumą galima panaudoti žmonijos labui, padidinus viršutinio debesų sluoksnio atspindimąsias savybes ir tokiu būdu sustabdžius globalinį atšilimą.
Padaryti apskaičiavimai parodė: kad sumažintume vidutinę metinę temperatūrą iki standartinio „ikikrizinio“ lygio, būtina padidinti debesų sluoksnio atspindimąją galią trimis procentais. Tačiau apskaičiuoti lengva – kur kas sunkiau įgyvendinti tai, kas sugalvota.
Svarstydamas, kaip padidinti debesų ryškumą, Latemas padarė išvadą, kad tam idealiai tinka jūrinis vanduo – druskos koncentracijos padidinimas debesyse sukels reikalingą efektą...
Idėja sudomino kitus mokslininkus. Profesorius Stivenas Solteris iš Edinburgo universiteto pasiūlė panaudoti kaip „druskingųjų debesų“ gaminimo priemonę specialius jūrinius laivus. Čia įtaisomi Fletnerio rotoriai – vertikalūs cilindrai su sparnais, besisukančiais vėjyje. Energija šiuo atveju išeikvojama dirbtinių debesų sukūrimui. Vanduo išeina garų pavidalu per kaminus – tuos pačius, kurie atlieka rotorių vaidmenį.
Remiantis pasiūlytu projektu, plaukiojantys „druskingųjų“ debesų fabrikai nėra itin dideli: apie 20 metrų į ilgį, toks pat yra ir generuojančių kaminų aukštis. Tačiau jie pakankamai brangūs – kiekvienas atsieina du milijonus dolerių. Ir prireiks jų ne mažiau tūkstančio, tai yra visas projektas, jeigu būtų realizuotas, kainuotų du milijardus dolerių. O kadangi valdys laivus-fabrikus automatizuotos sistemos, palaikančios ryšį su palydovais, bendrąją projekto vertę šiandien sunku nustatyti...
Orbitinė linzė
Dar vieną ambicingą globalinio klimato valdymo projektą iškėlė Kalifornijos universiteto astrofizikas Gregoris Benfordas. Tačiau jo idėja, jei būtų realizuota, pasaulio visuomenei atsieitų dar didesnę sumą, negu „sūrių“ debesų fabrikai – 20 milijardų dolerių!
Mokslininkas pasiūlė iš tinkamos medžiagos sukurti lenktą (sklaidančią) Frenelio linzę, kurios skersmuo – tūkstančiai kilometrų – ir įkurdinti ją tarp Žemės ir Saulės. Ši linzė viso labo puse procento sumažins saulės šviesos kiekį, pasiekiantį mūsų planetą, tačiau, Benfordo nuomone, tai atšaldys Žemę tiek, kad būtų kompensuota vidutinė metinė temperatūra.
Milžinišką linzę tenka sukinėti, kad ji palaikytų reikiamą formą, taigi pagal perimetrą reikės pritvirtinti didelį reaktyvinių variklių kiekį – jie palaikys deramą įrenginio orientaciją erdvėje ir užkirs kelią jo dreifavimui...
Bendorfas mano, kad projektas gali būti realizuotas per dešimt metų, naudojantis kosminių technologijų baze. Dešimt milijardų dolerių prireiks pagaminti linzę ir įkurdinti tarpplanetinėje erdvėje, dar tiek pat Žemės gyventojai išleis jos eksploatavimui (ir tai ne tokios jau didelės sumos, palyginus su tomis, kiek išleidžiama ginklavimosi varžyboms).
Tačiau prisiminkime; tiesioginis ryšys tarp pramoninių teršalų ir globalinio atšilimo kol kas neįrodytas. Vidutinės metinės temperatūros padidėjimas gali būti susijęs ir su kitais faktoriais: tarp jų – ir saulės aktyvumo didėjimu. Tokiu būdu, orbitinė linzė leistų mums turėti įtakos Žemės klimatui, užkertant kelią katastrofiniams pokyčiams...
Parengė
Žygintas Petrulis
„Europos krosnį” užgesino išsiliejusi nafta
Pirmą kartą apie tai, kad dingo Golfo šiltoji vandens srovė, 2010m. rugpjūčio mėnesį viešame straipsnyje pranešė prof. Džanluidži Žagari, nuolat su kolegomis stebėjęs Meksikos įlankoje prasidedančią vandens srovę.
Iš vizualinių stebėjimų pačioje įlankoje buvo konstatuota, kad taip vadinamą „Europos krosnį” Atlante iki Murmansko „užgesino” 2010 m. balandžio mėnesį įvykusi didžiulė, pasaulinės reikšmės katastrofa naftos gręžiniuose Meksikos įlankoje, veikiamoje pasatų vėjų. Pagal specialistų paskaičiavimus, tada į vandenį išsiliejo apie 200 mln. galonų naftos, o vėliau, jos plitimo mažinimui regione, į vandenį pateko dar apie 10 mln. galonų (galonas - apie 4 l skysčio) keroksito ir kitokių cheminių medžiagų. Komisija „Britich Petroleum” tas pašalines medžiagas panaudojo tikėdamasi prispausti naftą prie vandens telkinių dugno. Šios priemonės pasėkoje, Meksikos įlankos ir gretiminiai vandenys iki didelio gylio prisisotino naftos emulsija, vanduo patamsėjo ir pasidarė sąlyginai klampus. Dėl to koncentriniai sūkuriai, anksčiau suteikdavę milžinišką energetinį pagreitį šiltai Golfo srovei, reikšmingai sulėtėjo. Prieš avariją srovės debitas Floridos sąsiauryje buvo 25 mln.m3/sek., plotis prie Hatero iškyšulio - 120 km., vidutinė temperatūra 25-260 C, druskingumas-36,5 proc. ir gylis iki 800 m.
Kanados departamento pavedimu neužilgo sudaryta okeanografų ir fizikų komisija, vadovaujama prof. Ronaldo Rabito, remdamasi tyrimų duomenimis iš laivų, lėktuvų ir žemės palydovų patvirtino prof. D. Žagari išvadų objektyvumą ir nutarė plėsti mokslinius tyrimus įvairiais aspektais. Po kelių savaičių ji nustatė, kad dabar sulėtėjusi Golfo tėkmė palieka Karibų baseiną ir į rytus nuo Šiaurės Karolinos krantų, suskyla į dvi skirtingas atšakas. O tai reiškia, kad „senosios” Golfo srovės tęsinių Šiaurės Atlante, Anglijos, Skandinavijos žemynų link nebėra. Dabartinės atvėsusios Golfo srovės maršrutas pasuko link Grenlandijos ir grįžta atgal į pietus.
Rusijos prof. S. Lopatnikovas ir kitų šalių mokslininkai mano, kad įvykusi avarija Meksikos įlankos naftos gręžiniuose faktiškai jau suardė įprastą oro srovių cirkuliaciją ir netenka abejoti - jau sąlygoja klimato anomalijas įvairiuose pasaulio regionuose. Neatkūrus senųjų Golfo srovės maršrutų, Europos šalių laukia šaltos žiemos, galimi daugelio uostų apledėjimai ir realūs pokyčiai žmonių bendruomenėse
Kaip reikšmingai „velniškas naftos ir keroksito kokteilis” atsilieps floros ir faunos kompleksams bei žmonių gyvenimui, konkrečių žinių aptikti dar nepavyko. Tačiau man, kaip ichtiologui „nenuoramai”, visų pirma norisi sužinoti - ar naftos emulsija su chemikalų priemaiša nesunaikino Europinio upinio ungurio Anguilla anguilla L. nerštaviečių ir jo išsiritusių lervučių, vadinamų leptocefalais, Sargaso jūroje ir gretimuose biotopuose. Taip pat svarbu sužinoti, kaip įvykę pokyčiai Golfo srovėje atsiliepia aštriašnipio eršketo Acipenser oxyrhynchus Mitchell populiacijos egzistavimui, aktyviai bandomai veisti Lietuvoje. Ar po dešimtmečių šis eršketo porūšis pakeis išnykusį europinį eršketą, vadinamą Sturį Acipenser sturio L., reiškiu abejonę dėl žuvų skirtingų genotipų.
Dr. Kazys Gaigalas
Pirmą kartą apie tai, kad dingo Golfo šiltoji vandens srovė, 2010m. rugpjūčio mėnesį viešame straipsnyje pranešė prof. Džanluidži Žagari, nuolat su kolegomis stebėjęs Meksikos įlankoje prasidedančią vandens srovę.
Iš vizualinių stebėjimų pačioje įlankoje buvo konstatuota, kad taip vadinamą „Europos krosnį” Atlante iki Murmansko „užgesino” 2010 m. balandžio mėnesį įvykusi didžiulė, pasaulinės reikšmės katastrofa naftos gręžiniuose Meksikos įlankoje, veikiamoje pasatų vėjų. Pagal specialistų paskaičiavimus, tada į vandenį išsiliejo apie 200 mln. galonų naftos, o vėliau, jos plitimo mažinimui regione, į vandenį pateko dar apie 10 mln. galonų (galonas - apie 4 l skysčio) keroksito ir kitokių cheminių medžiagų. Komisija „Britich Petroleum” tas pašalines medžiagas panaudojo tikėdamasi prispausti naftą prie vandens telkinių dugno. Šios priemonės pasėkoje, Meksikos įlankos ir gretiminiai vandenys iki didelio gylio prisisotino naftos emulsija, vanduo patamsėjo ir pasidarė sąlyginai klampus. Dėl to koncentriniai sūkuriai, anksčiau suteikdavę milžinišką energetinį pagreitį šiltai Golfo srovei, reikšmingai sulėtėjo. Prieš avariją srovės debitas Floridos sąsiauryje buvo 25 mln.m3/sek., plotis prie Hatero iškyšulio - 120 km., vidutinė temperatūra 25-260 C, druskingumas-36,5 proc. ir gylis iki 800 m.
Kanados departamento pavedimu neužilgo sudaryta okeanografų ir fizikų komisija, vadovaujama prof. Ronaldo Rabito, remdamasi tyrimų duomenimis iš laivų, lėktuvų ir žemės palydovų patvirtino prof. D. Žagari išvadų objektyvumą ir nutarė plėsti mokslinius tyrimus įvairiais aspektais. Po kelių savaičių ji nustatė, kad dabar sulėtėjusi Golfo tėkmė palieka Karibų baseiną ir į rytus nuo Šiaurės Karolinos krantų, suskyla į dvi skirtingas atšakas. O tai reiškia, kad „senosios” Golfo srovės tęsinių Šiaurės Atlante, Anglijos, Skandinavijos žemynų link nebėra. Dabartinės atvėsusios Golfo srovės maršrutas pasuko link Grenlandijos ir grįžta atgal į pietus.
Rusijos prof. S. Lopatnikovas ir kitų šalių mokslininkai mano, kad įvykusi avarija Meksikos įlankos naftos gręžiniuose faktiškai jau suardė įprastą oro srovių cirkuliaciją ir netenka abejoti - jau sąlygoja klimato anomalijas įvairiuose pasaulio regionuose. Neatkūrus senųjų Golfo srovės maršrutų, Europos šalių laukia šaltos žiemos, galimi daugelio uostų apledėjimai ir realūs pokyčiai žmonių bendruomenėse
Kaip reikšmingai „velniškas naftos ir keroksito kokteilis” atsilieps floros ir faunos kompleksams bei žmonių gyvenimui, konkrečių žinių aptikti dar nepavyko. Tačiau man, kaip ichtiologui „nenuoramai”, visų pirma norisi sužinoti - ar naftos emulsija su chemikalų priemaiša nesunaikino Europinio upinio ungurio Anguilla anguilla L. nerštaviečių ir jo išsiritusių lervučių, vadinamų leptocefalais, Sargaso jūroje ir gretimuose biotopuose. Taip pat svarbu sužinoti, kaip įvykę pokyčiai Golfo srovėje atsiliepia aštriašnipio eršketo Acipenser oxyrhynchus Mitchell populiacijos egzistavimui, aktyviai bandomai veisti Lietuvoje. Ar po dešimtmečių šis eršketo porūšis pakeis išnykusį europinį eršketą, vadinamą Sturį Acipenser sturio L., reiškiu abejonę dėl žuvų skirtingų genotipų.
Dr. Kazys Gaigalas