Lietuva už parduotus apyvartinius taršos leidimus gaus dar
beveik 23 mln. litų -
teigė aplinkos ministras Gediminas KAZLAUSKAS
Tarptautiniame aukcione parduota 850 tūkstančių Lietuvos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų (ATL). Už juos mūsų šalis gaus beveik 23 mln. litų.
„Tai jau trečiasis aukcionas, kai sėkmingai parduoti Lietuvos turimi apyvartiniais taršos leidimai,“ - sakė aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
Gautos lėšos bus pervestos į Klimato kaitos specialiąją programą. Į šią programą jau yra pervesta daugiau kaip 20 mln. litų, gautų pardavus 850 tūkstančių ATL per 2011 m. gruodžio 13 d. surengtą aukcioną, ir 21 mln. litų, gautų už tokį pat kiekį ATL per š. m. sausio 26 d. įvykusį antrąjį aukcioną“.
Klimato kaitos specialiosios programos lėšos, kaip numato Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas, skiriamos energijos vartojimo ir gamybos efektyvumo didinimo projektams, tarp jų ir daugiabučių modernizavimui, įgyvendinti, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimui skatinti, aplinkai palankioms technologijoms diegti, miškams atkurti bei įveisti ir kt. priemonėms.
Visus tris aukcionus rengė Vokietijos prekybos platforma „European Energy Exchange“. Su ja Aplinkos ministerija praėjusių metų lapkričio 28 d. sudarė sutartį dėl ATL, kurie nebuvo paskirstyti iš 2008-2012 m. rezervo naujiems įrenginiams, perleidimo aukciono būdu pagal ES prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apyvartiniais taršos leidimais sistemos direktyvą.
Tarptautiniame aukcione parduota 850 tūkstančių Lietuvos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų (ATL). Už juos mūsų šalis gaus beveik 23 mln. litų.
„Tai jau trečiasis aukcionas, kai sėkmingai parduoti Lietuvos turimi apyvartiniais taršos leidimai,“ - sakė aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
Gautos lėšos bus pervestos į Klimato kaitos specialiąją programą. Į šią programą jau yra pervesta daugiau kaip 20 mln. litų, gautų pardavus 850 tūkstančių ATL per 2011 m. gruodžio 13 d. surengtą aukcioną, ir 21 mln. litų, gautų už tokį pat kiekį ATL per š. m. sausio 26 d. įvykusį antrąjį aukcioną“.
Klimato kaitos specialiosios programos lėšos, kaip numato Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas, skiriamos energijos vartojimo ir gamybos efektyvumo didinimo projektams, tarp jų ir daugiabučių modernizavimui, įgyvendinti, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimui skatinti, aplinkai palankioms technologijoms diegti, miškams atkurti bei įveisti ir kt. priemonėms.
Visus tris aukcionus rengė Vokietijos prekybos platforma „European Energy Exchange“. Su ja Aplinkos ministerija praėjusių metų lapkričio 28 d. sudarė sutartį dėl ATL, kurie nebuvo paskirstyti iš 2008-2012 m. rezervo naujiems įrenginiams, perleidimo aukciono būdu pagal ES prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apyvartiniais taršos leidimais sistemos direktyvą.
Idėjų prasmingiems darbams netrūksta, - sako Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė
Per dešimtmetį planavimo srityje patvirtinta daugiau kaip 100 saugomų teritorijų ribų planų, daugiau kaip 50 saugomų teritorijų tvarkymo planų, parengta daugiau kaip 90 gamtotvarkos planų. Apsaugos ir tvarkymo srityje pastaraisiais metais ypač padidėjo dėmesys europinės svarbos Natura 2000 teritorijų tvarkymui, apleistų statinių likvidavimui saugomose teritorijose, gamtos ir kultūros paveldo objektų tvarkymui. Kviečiame aplankyti nacionalinius ir regioninius parkus, susipažinti su sutvarkytais paveldo objektais, siūlome keliauti pažintiniais gamtos takais, palypėti į apžvalgos bokštus, užsukti į naujus lankytojų centrus su savitomis vidaus ekspozicijomis. |
Aplinkos ministerijoje
Konkursas nacionaliniam apdovanojimui „Už kraštovaizdį“
Aplinkos ministerija skelbia konkursą nacionaliniam apdovanojimui „Už kraštovaizdį“. Jis skirtas geriausiems šalies kraštovaizdžio puoselėtojams išaiškinti ir pagerbti, Lietuvos kandidatui Europos Tarybos apdovanojimui už kraštovaizdį išrinkti. Paraiškas konkursui galima teikti iki š. m. balandžio 31 dienos.
Į šį apdovanojimą gali pretenduoti valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar jų grupės, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys (profesinės asociacijos, švietimo įstaigos, bendruomenės ir kt.), pasižymėję ir prisidėję įgyvendinant kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo priemones. Paraiškose pretendentai turi apibūdinti per pastaruosius penkerius metus realizuotus darbus. Tai gali būti įvairaus lygmens kraštovaizdžio kompleksų apsaugos, tvarkymo ar planavimo darbai, savivaldybių teisės aktai, švietimo projektai ir kitos priemonės, padedančcios įgyvendinti Europos kraštovaizdžio konvenciją, Lietuvos kraštovaizdžio politiką. Šios aktyviai dalyvaujant visuomenei įgyvendintos, ilgalaikių rezultatų duodančios veiklos turėtų atitikti darnaus vystymosi principus, užtikrinti kraštovaizdžio vertybių išsaugojimą.
Paraiškos bus skelbiamos Aplinkos ministerijos svetainėje, jas vertins aplinkos ministro sudaryta komisija. Apdovanojimas bus teikiamas Europos kraštovaizdžio konvencijos pasirašymo dienos proga.
Konvenciją yra ratifikavusios 35 šalys, tarp jų ir Lietuva. Šis tarptautinis susitarimas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką ir savasties pagrindą, nustatyti ir vykdyti kraštovaizdžio politiką, plėtoti visuomenės, valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų žinias apie kraštovaizdžių vertę, jų vaidmenį ir pokyčius, gerinti kraštovaizdžio pažinimą, priimti apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius teisės dokumentus. Konvencija numatė įsteigti Europos Tarybos apdovanojimą „Už kraštovaizdį“. Konkursai jam gauti jau buvo surengti 2009 ir 2011 metais.
Laikydamasi Konvencijos ir Nacionalinės kraštovaizdžio politikos nuostatų, Aplinkos ministerija 2007 m. įsteigė nacionalinį apdovanojimą „Už kraštovaizdį“. Pirmoji jį pelnė Kupiškio rajono savivaldybė už Kupos slėnio sutvarkymą 2008 metais.
Į šį apdovanojimą gali pretenduoti valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar jų grupės, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys (profesinės asociacijos, švietimo įstaigos, bendruomenės ir kt.), pasižymėję ir prisidėję įgyvendinant kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo priemones. Paraiškose pretendentai turi apibūdinti per pastaruosius penkerius metus realizuotus darbus. Tai gali būti įvairaus lygmens kraštovaizdžio kompleksų apsaugos, tvarkymo ar planavimo darbai, savivaldybių teisės aktai, švietimo projektai ir kitos priemonės, padedančcios įgyvendinti Europos kraštovaizdžio konvenciją, Lietuvos kraštovaizdžio politiką. Šios aktyviai dalyvaujant visuomenei įgyvendintos, ilgalaikių rezultatų duodančios veiklos turėtų atitikti darnaus vystymosi principus, užtikrinti kraštovaizdžio vertybių išsaugojimą.
Paraiškos bus skelbiamos Aplinkos ministerijos svetainėje, jas vertins aplinkos ministro sudaryta komisija. Apdovanojimas bus teikiamas Europos kraštovaizdžio konvencijos pasirašymo dienos proga.
Konvenciją yra ratifikavusios 35 šalys, tarp jų ir Lietuva. Šis tarptautinis susitarimas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką ir savasties pagrindą, nustatyti ir vykdyti kraštovaizdžio politiką, plėtoti visuomenės, valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų žinias apie kraštovaizdžių vertę, jų vaidmenį ir pokyčius, gerinti kraštovaizdžio pažinimą, priimti apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius teisės dokumentus. Konvencija numatė įsteigti Europos Tarybos apdovanojimą „Už kraštovaizdį“. Konkursai jam gauti jau buvo surengti 2009 ir 2011 metais.
Laikydamasi Konvencijos ir Nacionalinės kraštovaizdžio politikos nuostatų, Aplinkos ministerija 2007 m. įsteigė nacionalinį apdovanojimą „Už kraštovaizdį“. Pirmoji jį pelnė Kupiškio rajono savivaldybė už Kupos slėnio sutvarkymą 2008 metais.
Aplinkos ministerijos apdovanojimo už kraštovaizdį skyrimo taisyklės paskelbtos ministerijos tinklapyje
Išsamesnę informaciją gali suteikti
Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Godienė tel. 266 3614 arba el. paštu
Išsamesnę informaciją gali suteikti
Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Godienė tel. 266 3614 arba el. paštu
Laiškai
Nepamirštama diena gamtoje
Pasaulyje vasario 2 d. paminėta Tarptautinė pelkėtų vietovių diena. Sirvėtos regioninio parko direkcija su VĮ Švenčionėlių miškų urėdija Adutiškio vidurinėje mokykloje organizavo šiai dienai skirtą renginį. Visų dalyvių svetingai laukė mokyklos direktorė Milda Stūglienė bei gausus būrys mokinių. Į renginį atvyko Svirkų pagrindinės mokyklos jaunųjų gamtininkų būrelio nariai.
Priminsiu, kad pelkės nuo seno laikomos svarbia ir unikalia gamtos dalimi. Pasitraukus ledynams, atšilus klimatui, reljefo daubose, susiformavusių ežerų pakrantėse, drėgnose vietose pradėjo želti viksviniai augalai. Šimtmečius besiformuodamos pelkės kaupė saulės energiją, akumuliavo anglies dvideginį ir šiandien prisideda prie bioįvairovės išsaugojimo, pasaulio klimato reguliavimo, atlieka daug kitų pusiausvyrą gamtoje palaikančių funkcijų.
Atskirose Lietuvos vietose pelkė turi skirtingus pavadinimus, tai - bala, raistas, tyruliai, palios, liūnas, kirba, burlungis ir kt. Tiksliausi terminai išliko Aukštaitijoje. Žmonių kalba tariant, didelis užpelkėjusių vietų kompleksas turėtų vadintis raistu.
Nykstančias bei svarbias pelkes, dar vadinamas šlapžemėmis, saugo Ramsaro konvencija. Ramsaro konvencijos sekretoriatui pateikti duomenys ir apie Sirvėtos regioninio parko direkcijai priskirtų teritorijų Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksą. Siekiama, kad pelkinės vietovės būtų įtrauktos į Ramsaro konvencijos teritorijų sąrašą.
Sirvėtos regioninio parko direkcijos vyr. ekologė Irina Jusienė Adutiškio ir Svirkų mokyklų mokinius supažindino su visų rūšių šlapžemių atsiradimo raida, jų nauda žmogui ir gamtai bei nykimo ir apsaugos problemomis. Renginio dalyviai susipažino su VšĮ Vilniaus verslo kolegijos studentų surengta fotoparoda apie unikalią Švenčionių krašto gamtą.
Gamtiniu požiūriu vertingiausi Sirvėtos regioninio parko teritorijoje esantys pelkynai, įtraukti į ES saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000, yra Saločio telmologiniame draustinyje. Saločio pelkynuose rasta nemažai į Raudonąją knygą įrašytų augalų bei gyvūnų rūšių: ąžuolo drevėje buveinę įsikūręs niūraspalvis auksavabalis, viksvynų kupstuose gyvenanti mažoji suktenė, į Saločio ežero salą užklysta pilkųjų gervių šeimynos, pakraščiais iš miškų atliuoksi baltasis kiškis, pelkyne kurksi raudonpilvės kūmutės bei rožiniais žiedynais dabina pelkių pakraščius ,,lietuviškosios lelijos“.
Renginio metu didžiausią dėmesį skyrėme į Natura 2000 teritorijų sąrašą įtrauktam buveinių apsaugai svarbiam teritorijos pelkių kompleksui - Adutiškio aukštapelkei.
Adutiškio vidurinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio ,,Girinukas“ mokiniai su vadove Rita Kliševičiene ir Svirkų pagrindinės mokyklos JMBS būrelio ,,Giliukai“ (vadovė Virginija Maminskienė) aktyviai dalyvavo VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistės Onutės Gylienės parengtoje viktorinoje, sprendė kryžiažodžius. Daug emocijų sukėlė komandų vaizduojamos patarlės.
Po oficialiosios renginio dalies apsilankėme sniego patalais užklotame Adutiškio miške. Jaunimui tai buvo didžiausia atrakcija. Visus sudomino Adutiškio girininkijos girininko Eimučio Valiuko pasakojimas apie pelkę, apie čia žiemojančius gyvūnus bei paukščius. Pasekėme neseniai praėjusių vilkų pėdsakais. Surengėme puotą žvėreliams ir paukšteliams - pripildėme šėryklą šienu, lesyklas - grūdais, bulvėmis, morkomis, saulėgrąžomis.
Nepamirštama diena prabėgo greitai ir, manau, kad jauniesiems gamtos mylėtojams ji ilgam išliks atmintyje.
Dažnai net nežinome šalia kokių gamtos turtų gyvename. Todėl nuo mažumės formuodami jaunosios kartos teigiamą požiūrį ir pagarbą aplinkai – miškams, pievoms, ežerams ar pelkėms bei visoms juose esančioms gyvosioms būtybėms, galime prisidėti prie šių unikalių ekosistemų išsaugojimo. Prisilietimas prie gamtos, nors ir mažas, trapus, neša ne tik vienadienę, džiugią akimirką, bet ir prasmingą, gilų pamąstymą.
Irina Jusienė
Priminsiu, kad pelkės nuo seno laikomos svarbia ir unikalia gamtos dalimi. Pasitraukus ledynams, atšilus klimatui, reljefo daubose, susiformavusių ežerų pakrantėse, drėgnose vietose pradėjo želti viksviniai augalai. Šimtmečius besiformuodamos pelkės kaupė saulės energiją, akumuliavo anglies dvideginį ir šiandien prisideda prie bioįvairovės išsaugojimo, pasaulio klimato reguliavimo, atlieka daug kitų pusiausvyrą gamtoje palaikančių funkcijų.
Atskirose Lietuvos vietose pelkė turi skirtingus pavadinimus, tai - bala, raistas, tyruliai, palios, liūnas, kirba, burlungis ir kt. Tiksliausi terminai išliko Aukštaitijoje. Žmonių kalba tariant, didelis užpelkėjusių vietų kompleksas turėtų vadintis raistu.
Nykstančias bei svarbias pelkes, dar vadinamas šlapžemėmis, saugo Ramsaro konvencija. Ramsaro konvencijos sekretoriatui pateikti duomenys ir apie Sirvėtos regioninio parko direkcijai priskirtų teritorijų Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksą. Siekiama, kad pelkinės vietovės būtų įtrauktos į Ramsaro konvencijos teritorijų sąrašą.
Sirvėtos regioninio parko direkcijos vyr. ekologė Irina Jusienė Adutiškio ir Svirkų mokyklų mokinius supažindino su visų rūšių šlapžemių atsiradimo raida, jų nauda žmogui ir gamtai bei nykimo ir apsaugos problemomis. Renginio dalyviai susipažino su VšĮ Vilniaus verslo kolegijos studentų surengta fotoparoda apie unikalią Švenčionių krašto gamtą.
Gamtiniu požiūriu vertingiausi Sirvėtos regioninio parko teritorijoje esantys pelkynai, įtraukti į ES saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000, yra Saločio telmologiniame draustinyje. Saločio pelkynuose rasta nemažai į Raudonąją knygą įrašytų augalų bei gyvūnų rūšių: ąžuolo drevėje buveinę įsikūręs niūraspalvis auksavabalis, viksvynų kupstuose gyvenanti mažoji suktenė, į Saločio ežero salą užklysta pilkųjų gervių šeimynos, pakraščiais iš miškų atliuoksi baltasis kiškis, pelkyne kurksi raudonpilvės kūmutės bei rožiniais žiedynais dabina pelkių pakraščius ,,lietuviškosios lelijos“.
Renginio metu didžiausią dėmesį skyrėme į Natura 2000 teritorijų sąrašą įtrauktam buveinių apsaugai svarbiam teritorijos pelkių kompleksui - Adutiškio aukštapelkei.
Adutiškio vidurinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio ,,Girinukas“ mokiniai su vadove Rita Kliševičiene ir Svirkų pagrindinės mokyklos JMBS būrelio ,,Giliukai“ (vadovė Virginija Maminskienė) aktyviai dalyvavo VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistės Onutės Gylienės parengtoje viktorinoje, sprendė kryžiažodžius. Daug emocijų sukėlė komandų vaizduojamos patarlės.
Po oficialiosios renginio dalies apsilankėme sniego patalais užklotame Adutiškio miške. Jaunimui tai buvo didžiausia atrakcija. Visus sudomino Adutiškio girininkijos girininko Eimučio Valiuko pasakojimas apie pelkę, apie čia žiemojančius gyvūnus bei paukščius. Pasekėme neseniai praėjusių vilkų pėdsakais. Surengėme puotą žvėreliams ir paukšteliams - pripildėme šėryklą šienu, lesyklas - grūdais, bulvėmis, morkomis, saulėgrąžomis.
Nepamirštama diena prabėgo greitai ir, manau, kad jauniesiems gamtos mylėtojams ji ilgam išliks atmintyje.
Dažnai net nežinome šalia kokių gamtos turtų gyvename. Todėl nuo mažumės formuodami jaunosios kartos teigiamą požiūrį ir pagarbą aplinkai – miškams, pievoms, ežerams ar pelkėms bei visoms juose esančioms gyvosioms būtybėms, galime prisidėti prie šių unikalių ekosistemų išsaugojimo. Prisilietimas prie gamtos, nors ir mažas, trapus, neša ne tik vienadienę, džiugią akimirką, bet ir prasmingą, gilų pamąstymą.
Irina Jusienė
Vilniečių požiūris į buitinių atliekų surinkimą ir rūšiavimą
Tarp svarbiausių dabarties globalinių problemų: klimato kaitos pasekmių, mitybos, migracijų ir kitų, žmonijai tenka spręsti buitinių atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo problemą. Atliekų kiekis sparčiai didėja ir jų tvarkymas kelia vis didesnius rūpesčius, vis daugiau tam išleidžiama lėšų. Dabar per metus kiekvienas planetos gyventojas vidutiniškai sukaupia 350 kg atliekų, o viso jų susidaro keli trilijonai tonų. Atliekų tvarkymui tenka išleisti dideles lėšas, kurios metai iš metų didėja.
Daugėja buitinių atliekų ir Lietuvoje. Šiuo metu jų susikaupia daugiau kaip milijonas tonų, vienam gyventojui tenka apie 400 kg per metus. Vilniuje taip pat gausėja buitinių atliekų, vis aktualesnė jų tvarkymo problema, tuo labiau, kad apie 85 proc. surenkamų atliekų keliauja į sąvartynus, ir tik nedidelė dalis perdirbama.
Apie buitinių atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo svarbą daug kalbama, rašoma spaudoje, tačiau problema sunkiai sprendžiama. Čia būtinas aktyvus ir geranoriškas visuomenės dalyvavimas ir reikiamos infrastruktūros įrengimas. Pastaroji metai iš metų plečiama ir tobulinama, jai skiriamos didžiulės lėšos. Tačiau gyventojų aktyvumas buitinių atliekų tvarkyme galėtų būti žymiai didesnis. Apie tai byloja ir atliktų tyrimų duomenys.
Kai kurie tyrimo duomenys
Vilniaus Edukologijos universiteto Gamtos bičiulių asociacijos nariai atliko Vilniaus miesto gyventojų anketinius tyrimus, kaip jie surenka ir rūšiuoja buitines atliekas. O buitinių atliekų surinkimas ir rūšiavimas pirminė ir labai svarbi ilgo atliekų tvarkymo ir perdirbimo grandis. Anketoje buvo 15 klausimų skirtų dalyvių apibūdinimui, jų požiūriui į dabartinę buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemą, iškylančius sunkumus, pasiūlymus, kaip ją tobulinti, kaip aktyvinti visuomenės dalyvavimą. Kai kuriuos tyrimo rezultatus pateikiame skaitytojų dėmesiui.
Tyrime dalyvavo 578 respondentai, gyvenantys 20-je Vilniaus miesto seniūnijų. Jų skaičius atskirose seniūnijose buvo skirtingas. Daugiau 10 proc. respondentų buvo iš Pašilaičių, Lazdynų, Žirmūnų seniūnijų, o mažiausia – 1-2 proc. iš Panerių, Rasų, Naujosios Vilnios, t.y. iš seniūnijų, esančių miesto pakraštyje.
Apklausoje daugiausia dalyvavo jauno amžiaus žmonės. Iki 40 metų amžiaus respondentai sudarė 80,1 proc., kiti buvo vyresni. Daugiausia apklaustųjų buvo su viduriniu (34,3 proc.) ir aukštuoju (32,4 proc.) išsilavinimu. Su pradiniu išsimokslinimu buvo 20,4 proc..
Į klausimą, ar surenkate ir rūšiuojate buitines atliekas atsakė 99,5 proc. respondentų. Tačiau daugiau pusė (58,3 proc.) nurodė, kad jų nesurenka ir nerūšiuoja. Teigiamai atsakė 41,2 proc. Nemaža dalis tų, kurie surenka ir rūšiuoja buitines atliekas, negalėjo nurodyti tikslios datos, kada pradėjo šį darbą. Tokių buvo 64,9 proc. Tarp nurodžiusiųjų pirmieji šį darbą pradėjo 1992 metais, tačiau dauguma buitines atliekas surenka ir rūšiuoja nuo 2006-2008 metų.
Pasiteiravus, ar kaimynai surenka ir rūšiuoja buitines atliekas, net 60,0 proc. respondentų atsakė, kad nežino, 29,4 proc. - nerūšiuoja ir tik 9,9 proc. nurodė, kad kaimynai surenka ir rūšiuoja buitines atliekas.
Į klausimą, ar buitinių atliekų surinkimą ir rūšiavimą vykdo sistemingai, beveik pusė (48,4 proc.) neatsakė. Epizodiškai šį darbą atlieka 28,2 proc., sistemingai tai daro – 23,4 proc. Žinant, kad renka ir rūšiuoja buitines atliekas 41,2 proc. visų respondentų, galima teigti, jog sistemingai šį darbą atlieka tik 10,0 proc. visų apklaustųjų.
Paklausus, kodėl netvarkomos buitinės atliekos, daugiau kaip trečdalis (34,3 proc.) respondentų nenurodė priežasties, beveik trečdalis (30,1 proc.) akcentavo nepatogią šiukšliadėžių lokalizacijos vietą. Tarp kitų priežasčių nurodė laiko trūkumą, reikiamos informacijos stoką, neišugdytus įpročius rinkti ir rūšiuoti buitines atliekas, netinkamas sąlygas atliekoms rinkti namuose ir pan.
Dabartine buitinių atliekų tvarkymo sistema nepatenkinti 66,4 proc. respondentų. Teigiamai ją vertina 31,6 proc. Aiškinantis, kodėl respondentai nepatenkinti esama tvarkymo sistema, 41,2 proc. nurodė, kad nepalankiai išdėstyti rūšiavimo konteineriai. Kitos priežastys: išvežėjai maišo jau išrūšiuotas atliekas, surinkėjai neskatinami materialiai. Net 29,4 proc. respondentų nenurodė jokių priežasčių.
Aiškinantis, ar pakanka informacijos apie buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo svarbą 54,2 proc. respondentų atsakė, kad jos nepakanka. Pasiteiravus, kodėl ir kokios informacijos nepakanka, nurodė, kad nėra sistemingo šiais klausimais gyventojų švietimo (21,6 proc.), nėra suinteresuotumo (19,4 proc.), trūksta specialios literatūros (13,1 proc.), net 41,9 proc. respondentų nenurodė jokių priežasčių.
Analizuojant priežastis, kurios trukdo tinkamai tvarkyti buitines atliekas, respondentai nurodė žmonių abejingumą (20,6 proc.), rūšiavimui konteinerių trūkumą (19,7 proc.), informacijos nebuvimą (11,1 proc.) ir kai kurias kitas priežastis. Daugiau kaip trečdalis (36,5 proc.) nenurodė jokių priežasčių. Jie buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo problemai yra abejingi.
Atsakydami į paklausimą kaip gerinti buitinių atliekų surinkimą ir rūšiavimą, respondentai privalėjo nurodyti jų nuomone tris svarbiausius pasiūlymus. Net 60,2 proc. respondentų nurodė, kad svarbiausiu trūkumu jie laiko nepakankamą gyventojų informavimą apie buitinių atliekų tvarkymo svarbą, būtinumą ir ekonominį naudingumą. Labai svarbu, kad žmonės geriau suvoktų jų atliekamo darbo reikalingumą ir naudą.
Kitiems pasiūlymams skirta mažiau dėmesio. Siūloma bausti netvarkančius buitinių atliekų ir skatinti gerai tai atliekančius. Be to, siūloma seniūnijose organizuoti gyventojų mokymą, atsakingiau elgtis su išrūšiuotomis atliekomis, statyti daugiau rūšiavimui skirtų konteinerių, geriau organizuoti atliekų išvežimą.
Išvados
Kaip respondentai atsako į anketos klausimus dėl buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo galima spręsti apie gyventojų požiūrį į vieną iš svarbiausių dabarties globalinių problemų. Tai liečia ne tik buitinių atliekų tvarkymą, bet ir žmonių požiūrį į gamtosaugą, į gyvenamosios aplinkos priežiūrą, švarios ir jaukios aplinkos kūrimą.
Nepakankamai aktyvus vilniečių dalyvavimas buitinių atliekų tvarkymo darbe kelia susirūpinimą, verčia ieškoti naujų, efektyvesnių šios problemos sprendimo kelių. Juk teigiamus rezultatus šioje veikloje galima pasiekti tik aktyviai dalyvaujant visiems gyventojams. Tik bendros visų pastangos gali užtikrinti sėkmę turėti švarią ir jaukią aplinką, kurioje malonu ir gera gyventi.
Neaktyvų vilniečių dalyvavimą buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo problemos sprendime parodo ir tai, kad nemaža dalis respondentų neatsakė į pateiktus klausimus, Taip 34,3 proc. respondentų nenurodė, kas jiems trukdo surinkti ir rūšiuoti buitines atliekas, 48,4 proc. nepasakė, ar tai daro sistemingai, ar epizodiškai, 29,4 proc. negalėjo pasakyti, kodėl nepatenkinti esama surinkimo ir rūšiavimo sistema. Net 60 proc. respondentų nesidomi, kaip elgiasi jų kaimynai, nes jiems tai neaktualu ir neįdomu.
Tie respondentai, kuriems rūpi buitinių atliekų surinkimas ir rūšiavimas pateikė pasiūlymus, kaip tobulinti šį darbą. Pirmoje vietoje jie nurodė visuomenės švietimo svarbą bendrais gamtosaugos klausimais, taip pat ir buitinių atliekų tvarkymo svarba ir būtinumu. Siūloma ir toliau tobulinti buitinių atliekų surinkimo sistemą, bausti asmenis, netvarkančius savos aplinkos, o tuo pačiu ir buitinių atliekų.
Nepakankamas žmonių domėjimasis gamtinės aplinkos apsaugos problemomis, o tuo pačiu ir buitinių atliekų surinkimu bei rūšiavimu rodo jų nesupratimą šios problemos svarbos, o gal net ir abejingumą. Tačiau tik visų visuomenės narių aktyvus ir geranoriškas dalyvavimas gali užtikrinti sėkmę. Dėl to dabartinis požiūris į gamtosaugą ir buitinių atliekų surinkimą bei rūšiavimą turi jaudinti ne tik tiesiogiai atsakingus už šią veiklą asmenis. Esama padėtimi privalo daugiau domėtis gana gausus gamtininkų būrys, dirbantis įvairiuose gamtinio pobūdžio įstaigose ir žinybose. Būtina daugiau dėmesio ekologiniam švietimui skirti ne tik mokymosi įstaigose, bet žymiai intensyviau minėtais klausimais šviesti visuomenę.
Prof. Algirdas Stanaitis, lektorė Olga Titova,
Lietuvos edukologijos universitetas
Daugėja buitinių atliekų ir Lietuvoje. Šiuo metu jų susikaupia daugiau kaip milijonas tonų, vienam gyventojui tenka apie 400 kg per metus. Vilniuje taip pat gausėja buitinių atliekų, vis aktualesnė jų tvarkymo problema, tuo labiau, kad apie 85 proc. surenkamų atliekų keliauja į sąvartynus, ir tik nedidelė dalis perdirbama.
Apie buitinių atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo svarbą daug kalbama, rašoma spaudoje, tačiau problema sunkiai sprendžiama. Čia būtinas aktyvus ir geranoriškas visuomenės dalyvavimas ir reikiamos infrastruktūros įrengimas. Pastaroji metai iš metų plečiama ir tobulinama, jai skiriamos didžiulės lėšos. Tačiau gyventojų aktyvumas buitinių atliekų tvarkyme galėtų būti žymiai didesnis. Apie tai byloja ir atliktų tyrimų duomenys.
Kai kurie tyrimo duomenys
Vilniaus Edukologijos universiteto Gamtos bičiulių asociacijos nariai atliko Vilniaus miesto gyventojų anketinius tyrimus, kaip jie surenka ir rūšiuoja buitines atliekas. O buitinių atliekų surinkimas ir rūšiavimas pirminė ir labai svarbi ilgo atliekų tvarkymo ir perdirbimo grandis. Anketoje buvo 15 klausimų skirtų dalyvių apibūdinimui, jų požiūriui į dabartinę buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemą, iškylančius sunkumus, pasiūlymus, kaip ją tobulinti, kaip aktyvinti visuomenės dalyvavimą. Kai kuriuos tyrimo rezultatus pateikiame skaitytojų dėmesiui.
Tyrime dalyvavo 578 respondentai, gyvenantys 20-je Vilniaus miesto seniūnijų. Jų skaičius atskirose seniūnijose buvo skirtingas. Daugiau 10 proc. respondentų buvo iš Pašilaičių, Lazdynų, Žirmūnų seniūnijų, o mažiausia – 1-2 proc. iš Panerių, Rasų, Naujosios Vilnios, t.y. iš seniūnijų, esančių miesto pakraštyje.
Apklausoje daugiausia dalyvavo jauno amžiaus žmonės. Iki 40 metų amžiaus respondentai sudarė 80,1 proc., kiti buvo vyresni. Daugiausia apklaustųjų buvo su viduriniu (34,3 proc.) ir aukštuoju (32,4 proc.) išsilavinimu. Su pradiniu išsimokslinimu buvo 20,4 proc..
Į klausimą, ar surenkate ir rūšiuojate buitines atliekas atsakė 99,5 proc. respondentų. Tačiau daugiau pusė (58,3 proc.) nurodė, kad jų nesurenka ir nerūšiuoja. Teigiamai atsakė 41,2 proc. Nemaža dalis tų, kurie surenka ir rūšiuoja buitines atliekas, negalėjo nurodyti tikslios datos, kada pradėjo šį darbą. Tokių buvo 64,9 proc. Tarp nurodžiusiųjų pirmieji šį darbą pradėjo 1992 metais, tačiau dauguma buitines atliekas surenka ir rūšiuoja nuo 2006-2008 metų.
Pasiteiravus, ar kaimynai surenka ir rūšiuoja buitines atliekas, net 60,0 proc. respondentų atsakė, kad nežino, 29,4 proc. - nerūšiuoja ir tik 9,9 proc. nurodė, kad kaimynai surenka ir rūšiuoja buitines atliekas.
Į klausimą, ar buitinių atliekų surinkimą ir rūšiavimą vykdo sistemingai, beveik pusė (48,4 proc.) neatsakė. Epizodiškai šį darbą atlieka 28,2 proc., sistemingai tai daro – 23,4 proc. Žinant, kad renka ir rūšiuoja buitines atliekas 41,2 proc. visų respondentų, galima teigti, jog sistemingai šį darbą atlieka tik 10,0 proc. visų apklaustųjų.
Paklausus, kodėl netvarkomos buitinės atliekos, daugiau kaip trečdalis (34,3 proc.) respondentų nenurodė priežasties, beveik trečdalis (30,1 proc.) akcentavo nepatogią šiukšliadėžių lokalizacijos vietą. Tarp kitų priežasčių nurodė laiko trūkumą, reikiamos informacijos stoką, neišugdytus įpročius rinkti ir rūšiuoti buitines atliekas, netinkamas sąlygas atliekoms rinkti namuose ir pan.
Dabartine buitinių atliekų tvarkymo sistema nepatenkinti 66,4 proc. respondentų. Teigiamai ją vertina 31,6 proc. Aiškinantis, kodėl respondentai nepatenkinti esama tvarkymo sistema, 41,2 proc. nurodė, kad nepalankiai išdėstyti rūšiavimo konteineriai. Kitos priežastys: išvežėjai maišo jau išrūšiuotas atliekas, surinkėjai neskatinami materialiai. Net 29,4 proc. respondentų nenurodė jokių priežasčių.
Aiškinantis, ar pakanka informacijos apie buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo svarbą 54,2 proc. respondentų atsakė, kad jos nepakanka. Pasiteiravus, kodėl ir kokios informacijos nepakanka, nurodė, kad nėra sistemingo šiais klausimais gyventojų švietimo (21,6 proc.), nėra suinteresuotumo (19,4 proc.), trūksta specialios literatūros (13,1 proc.), net 41,9 proc. respondentų nenurodė jokių priežasčių.
Analizuojant priežastis, kurios trukdo tinkamai tvarkyti buitines atliekas, respondentai nurodė žmonių abejingumą (20,6 proc.), rūšiavimui konteinerių trūkumą (19,7 proc.), informacijos nebuvimą (11,1 proc.) ir kai kurias kitas priežastis. Daugiau kaip trečdalis (36,5 proc.) nenurodė jokių priežasčių. Jie buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo problemai yra abejingi.
Atsakydami į paklausimą kaip gerinti buitinių atliekų surinkimą ir rūšiavimą, respondentai privalėjo nurodyti jų nuomone tris svarbiausius pasiūlymus. Net 60,2 proc. respondentų nurodė, kad svarbiausiu trūkumu jie laiko nepakankamą gyventojų informavimą apie buitinių atliekų tvarkymo svarbą, būtinumą ir ekonominį naudingumą. Labai svarbu, kad žmonės geriau suvoktų jų atliekamo darbo reikalingumą ir naudą.
Kitiems pasiūlymams skirta mažiau dėmesio. Siūloma bausti netvarkančius buitinių atliekų ir skatinti gerai tai atliekančius. Be to, siūloma seniūnijose organizuoti gyventojų mokymą, atsakingiau elgtis su išrūšiuotomis atliekomis, statyti daugiau rūšiavimui skirtų konteinerių, geriau organizuoti atliekų išvežimą.
Išvados
Kaip respondentai atsako į anketos klausimus dėl buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo galima spręsti apie gyventojų požiūrį į vieną iš svarbiausių dabarties globalinių problemų. Tai liečia ne tik buitinių atliekų tvarkymą, bet ir žmonių požiūrį į gamtosaugą, į gyvenamosios aplinkos priežiūrą, švarios ir jaukios aplinkos kūrimą.
Nepakankamai aktyvus vilniečių dalyvavimas buitinių atliekų tvarkymo darbe kelia susirūpinimą, verčia ieškoti naujų, efektyvesnių šios problemos sprendimo kelių. Juk teigiamus rezultatus šioje veikloje galima pasiekti tik aktyviai dalyvaujant visiems gyventojams. Tik bendros visų pastangos gali užtikrinti sėkmę turėti švarią ir jaukią aplinką, kurioje malonu ir gera gyventi.
Neaktyvų vilniečių dalyvavimą buitinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo problemos sprendime parodo ir tai, kad nemaža dalis respondentų neatsakė į pateiktus klausimus, Taip 34,3 proc. respondentų nenurodė, kas jiems trukdo surinkti ir rūšiuoti buitines atliekas, 48,4 proc. nepasakė, ar tai daro sistemingai, ar epizodiškai, 29,4 proc. negalėjo pasakyti, kodėl nepatenkinti esama surinkimo ir rūšiavimo sistema. Net 60 proc. respondentų nesidomi, kaip elgiasi jų kaimynai, nes jiems tai neaktualu ir neįdomu.
Tie respondentai, kuriems rūpi buitinių atliekų surinkimas ir rūšiavimas pateikė pasiūlymus, kaip tobulinti šį darbą. Pirmoje vietoje jie nurodė visuomenės švietimo svarbą bendrais gamtosaugos klausimais, taip pat ir buitinių atliekų tvarkymo svarba ir būtinumu. Siūloma ir toliau tobulinti buitinių atliekų surinkimo sistemą, bausti asmenis, netvarkančius savos aplinkos, o tuo pačiu ir buitinių atliekų.
Nepakankamas žmonių domėjimasis gamtinės aplinkos apsaugos problemomis, o tuo pačiu ir buitinių atliekų surinkimu bei rūšiavimu rodo jų nesupratimą šios problemos svarbos, o gal net ir abejingumą. Tačiau tik visų visuomenės narių aktyvus ir geranoriškas dalyvavimas gali užtikrinti sėkmę. Dėl to dabartinis požiūris į gamtosaugą ir buitinių atliekų surinkimą bei rūšiavimą turi jaudinti ne tik tiesiogiai atsakingus už šią veiklą asmenis. Esama padėtimi privalo daugiau domėtis gana gausus gamtininkų būrys, dirbantis įvairiuose gamtinio pobūdžio įstaigose ir žinybose. Būtina daugiau dėmesio ekologiniam švietimui skirti ne tik mokymosi įstaigose, bet žymiai intensyviau minėtais klausimais šviesti visuomenę.
Prof. Algirdas Stanaitis, lektorė Olga Titova,
Lietuvos edukologijos universitetas
Saugomose teritorijose
Diana Rakauskaitė
Ekspozicijos akcentas – Nevėžio vingiai
Krekenavos regioninio parko lankytojų centre įrengta nauja ekspozicija, supažindinanti su šios saugomos teritorijos išskirtinėmis vertybėmis. Modernios technologijos, įdomūs eksponatai sukuria gyvosios gamtos įspūdį. Pagrindinė ekspozicijos tema – Nevėžio upės senvagių įvairovė.
Nevėžio vingių imitacija lankstosi per visą lankytojų centro patalpos erdvę, vienur sukdama į kairę, kitur į dešinę, suteikdama tikros Nevėžio upės ir senvagių įspūdį. Ant vingių „juostos“ komponuojama informacinė medžiaga apie senvagių atsiradimą, apie piliakalnius, pilkapius, vandens malūnus ir žmogaus gyvenimo ypatumus prie Nevėžio. Besikeičiantis apšvietimas suteikia ekspozicijai dinamiškumo, sukuria skirtingas nuotaikas. Tai vykusi ekspozicijos dizainerės Skirmantės Vaikevičiūtės idėja, kurią išpildė UAB „Ekspozicijų sistemos“.
Informaciniuose terminaluose patalpinta vaizdinė aiškinamoji medžiaga apie Krekenavos regioninio parko gamtos ir kultūros paveldą. Čia lankytojas gali paklausyti gyvūnų balsų, pauostyti retesnių augalų kvapų. Dideliuose ekranuose rodomi edukaciniai filmai. Lankytojų laukia unikali pažintis su parko simboliu stumbru, apie šiuos gyvūnus ir jų gyvenimo ypatumus pasakojama filme „Pašilių stumbrynas“. Kitame monitoriuje galima pamatyti, kaip atrodytų ši teritorija, jeigu nebūtų saugoma.
Ekspozicijoje - itin įdomi stiklo pertvara su šioje saugomoje teritorijoje surinktų gėlių ir žolių herbariumu. Interaktyvūs elementai apie šioje saugomoje teritorijoje gyvenančius paukščius ir gyvūnus turėtų patikti į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą atvykstantiems moksleiviams ir vaikams. Suaugusiems bus įdomu susipažinti su valstybinio parko kultūros paveldu, pamatyti originalų garsaus tautodailininko V. Svirskio išdrožtą kryžių.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, saugomos teritorijos tampa vis patrauklesnės lankytojams. Įdomiai apie gamtą pateikta informacija stenduose, lankytojų centruose, sutvarkyti gamtos ir kultūros paveldo objektai, nauji pažintiniai takai atveria galimybes labiau pažinti savo kraštą, gamtos ir kultūros vertybes.
Šiais metais nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose bus įrengta dar dešimt naujų ekspozicijų. Jos bus įrengtos, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas ( I etapas)“.
Nevėžio vingių imitacija lankstosi per visą lankytojų centro patalpos erdvę, vienur sukdama į kairę, kitur į dešinę, suteikdama tikros Nevėžio upės ir senvagių įspūdį. Ant vingių „juostos“ komponuojama informacinė medžiaga apie senvagių atsiradimą, apie piliakalnius, pilkapius, vandens malūnus ir žmogaus gyvenimo ypatumus prie Nevėžio. Besikeičiantis apšvietimas suteikia ekspozicijai dinamiškumo, sukuria skirtingas nuotaikas. Tai vykusi ekspozicijos dizainerės Skirmantės Vaikevičiūtės idėja, kurią išpildė UAB „Ekspozicijų sistemos“.
Informaciniuose terminaluose patalpinta vaizdinė aiškinamoji medžiaga apie Krekenavos regioninio parko gamtos ir kultūros paveldą. Čia lankytojas gali paklausyti gyvūnų balsų, pauostyti retesnių augalų kvapų. Dideliuose ekranuose rodomi edukaciniai filmai. Lankytojų laukia unikali pažintis su parko simboliu stumbru, apie šiuos gyvūnus ir jų gyvenimo ypatumus pasakojama filme „Pašilių stumbrynas“. Kitame monitoriuje galima pamatyti, kaip atrodytų ši teritorija, jeigu nebūtų saugoma.
Ekspozicijoje - itin įdomi stiklo pertvara su šioje saugomoje teritorijoje surinktų gėlių ir žolių herbariumu. Interaktyvūs elementai apie šioje saugomoje teritorijoje gyvenančius paukščius ir gyvūnus turėtų patikti į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą atvykstantiems moksleiviams ir vaikams. Suaugusiems bus įdomu susipažinti su valstybinio parko kultūros paveldu, pamatyti originalų garsaus tautodailininko V. Svirskio išdrožtą kryžių.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, saugomos teritorijos tampa vis patrauklesnės lankytojams. Įdomiai apie gamtą pateikta informacija stenduose, lankytojų centruose, sutvarkyti gamtos ir kultūros paveldo objektai, nauji pažintiniai takai atveria galimybes labiau pažinti savo kraštą, gamtos ir kultūros vertybes.
Šiais metais nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose bus įrengta dar dešimt naujų ekspozicijų. Jos bus įrengtos, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas ( I etapas)“.
Saugomi augalai saugomose teritorijose
Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo
Prof. Libertas KLIMKA
Per kovą diena sparčiai skuba pavasariop, sugriaudama paskutines žiemos viltis. Teisingai patarlė sako: „kovo mėnesį dieną teška, naktį braška“. Šviesusis paros metas kovo 18-ąją trukme pralenks tamsųjį. O po poros dienų – kovo 20-ąją - jau ir lygiadienis. Tądien 7 val. ir 14 min. Žemė pasieks savo orbitos ekvinokcijos tašką. Tai astronominė pavasario pradžia, pažymima kaip tarptautinė Žemės diena. UNESCO organizacijos raginimu prie valstybių parlamentų keliama Žemės vėliava ir skelbiamos pavasario talkos, tvarkant aplinką bei gamtai padarytas žaizdas. Apie šią datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Tada nuo Pajūrio maždaug 15-20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: sujuda sula medžių skaidulomis, brinksta pumpurai, paryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Džiugūs tie gamtos atbudimo žingsniai!
Senajame Lietuvos kaime tai būta meto, kai moterys ir merginos sėsdavo staklėsna austi. O staklės – ties langu, šviesiausiame pirkios kampe. Sakydavo, net varnos, prie sodybos į medžius sutūpusios, karksi: „Ausk, ausk!“ Ir kiekvienoje kaimo pirkioje pasigirsdavo audimo staklių bildesys: „Pykšt pokšt, tapu tapu, klepu klepu...“ Visos kaime moterys mokėdavo šį taip reikalingą ir būtiną šeimai darbą. Tačiau kai kurios audėjos garsėdavo ypatingais sugebėjimais; kitos kopijuodavo jų raštus. Senovėje tuose dvaruose, kurie augindavo linus, būta ir audimo dirbtuvių. Juose daugianytes plonas drobeles ausdavo vyrai, vadinami atkočiais; iš to yra kilę ir lietuviškų pavardžių. Horizontaliosios audimo staklės, dar vadinamos stovais, Lietuvoje žinomos nuo XIII a. Tai buvo pusstaklės be skersinio rėmo, jungiančio priekyje šonines sienas. Vilniuje įsteigus audimo mokyklą, nuo XIX a. pabaigos visame krašte paplito pilno rėmo plačiosios staklės. Jas sudaro metmenų ir audinio velenai, lazdelės su nytimis, pakojos nytims kilnoti ir lenta audėjai sėdėti. Audžiant naudojama šaudyklė su šeiva ataudų siūlui perkaišioti, sprąstis audiniui išplėsti. Stovus iš uosio pagamindavo kaimo staliai, o skietai – atskiro amato dirbinys, įsigyjamas jomarke.
Pradedant austi, darant metimą, kitados būta visokių mitinių atodairų – „persergėjimų“. Pradėti šį darbą reikia ramią, be vėjo dieną, tik ne turgadienį, antraip audžiant pinsis siūlai, trūkinės gijos. Ir žiūrėdavo, kad kas neperžengtų nebaigto audeklo, tada kaip užkerėta – toliau audžiant labai mazgosi siūlai. Pataisyti reikalus yra tik vienas geras būdas: nagi reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo žarstytos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles. Dar labai svarbu darbo pradžiai pasirinkti tinkamą mėnulio fazę. Apmesti audeklą negalima jaunam esant – audžiant suksis gijos. O štai apmetus sename, audeklas bus tvirtesnis, o ir darbas eisis sparčiau. Beje, ir siūlai, suverpti delčioje, yra stipresni, atsparesni kandims. Pilnatyje pradėjus audimą, jis taip pat neblogai einasi. Žvejams tai svarbu žinoti; sakoma, pilnatis pripildo žuvų bradinį, jeigu jo tinklas numegztas kaip tik šios fazės metu.
Audžiama susikaupus, darbo niekas neturėtų trukdyti. Jei koks pusbernis nenusitverdamas užsiėmimo vis trainiojasi aplink stakles, tai audėja neapsikentusi pasiųsdavo jį pas kaimynus žiočių paskolinti. O žiotys – tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas minant. Tada tam žiopleliui į maišą kaimynė įdėdavo didoką akmenį; ir neškis namo visų gardžiam juokui. Kitą kartą būsi supratingesnis... Juokai juokais, o mokslininkai antropologai yra nustatę, kad archajiškose bendruomenėse vyrai ir moterys turėdavę savo atskirų paslapčių, o kartais net ir skirtingas kalbas. Bet grįžkime į lietuvišką pirkią, jos didelės krosnies skleidžiamą jaukumą...
Siuvinį taip pat reikia atidėti iki tol, kol mėnulis pradės dilti: marškiniai stipresni bus, ir jokie „įnamiai“ juose neįsiveis. Sakydavo, kad delčioje susiuvus, nešvarumai prie rūbo „nekimba“. Kraičio skrynias merginos ir moterys perkilodavo, pravėdindavo gale mėnesio, kad kandys neįsiveistų. Tik pagalvėms pilti tas laikas nėra geras, kažkodėl jos palieka labai kietos, tokios nesmagios gražiems sapnams. Beje, priešpilniu mėnulis taps kovo 30 d.
Audimo meno namuose būdavo mokomasi palaipsniui; mergaitėms motinos teduodavo austi dvinyčius. Nuotakos kraičiui ausdavosi ir keturnyčius, ir aštuonyčius. Juk į kraičio skrynią ar kuparą reiks sukrauti tai, kas sudarys būsimojo vedybinio gyvenimo pagrindą. Žinodavo, kol neprisiaus bent poros skrynių margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, tol piršliai lenks jos sodybą. Tad:
„Staklelės naujos, drobelės plonos,
O mergužėlė kai lelijėlė.
Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo,
O mergužėlė gražiai dainavo.
Šilkų nytelės, nendrių skietelis,
O šaudyklėlė kai lydekėlė ...:“
Užėjus su kokiu reikalu į trobą ir radus audėjėles riečiant audeklą į stakles, pasveikinti taip reikėdavę: „Padėk Dieve! Mačiau pamiškėj kiškis strūnas taiso!“ Džiaugiasi audėjos, jei kas domisi jų darbu, pagiria raštus ar spalvas. Labai įvairūs ir įdomūs yra rinktinio audimo raštų pavadinimai, kaip šit: žvaigždutės, arkliukai, žėgliukai, rykštelės, eglutės, grėbliukai, šakutės, šluotelės, kryžiokėliai, pinučiai, varteliai, arškietukai, kukučiai, varliukės, paukštukai, avižėlės... Vienoje iš kraštotyros ekspedicijų sugriuvusioje sodyboje radome medinę lentelę, abipus išmargintą išraižytais skaičių stulpeliais. Ko tik neprisigalvojome, stengdamiesi atspėti jos paskirtį. O pasirodo – tai audimo raštų kodas, kur skaičiai rodo pakojų minimo eiliškumą...
O kaip dažydavo siūlus? Lininius – alksnio žieve, ji duoda rudą spalvą su auksiniu atspalviu; rugiagėlių žiedai nudažo geltonai, truputį į žalumą; ramunės – šviesiai geltonai. Sumaišius beržo, liepos ir lazdyno žieves, siūlai nusidažo rudai raudonai, meškauogės suteikia sodrią juodą spalvą. Begalybę atspalvių galima išgauti iš organinių dažiklių. Beje, šie natūralūs dažai puikiausiai tinka ir velykiniams margučiams.
Mūsų muziejuose, tarsi milžiniškose kraičio skryniose, sukaupta įvairiausių audinių ir siuvinių. Tai dideli lobiai lietuvių moterų grožio pajautai ir audimo meistrystei studijuoti. Tačiau audimo technologijos ir menas specialistų dar nėra pakankamai išnagrinėti bei aprašyti. O tai mūsų etninės kultūros išskirtinumas! Vakarų Europoje rankinis audimas seniausiai pamirštas, nes prieš 330 metų anglų išradėjai Hargrivas, Arkraitas, Kromptonas sukonstravo automatines stakles, varomas vandens rato ar garo mašinos. Jų išradimas labai pakeitė Angliją: dvarininkai atėmė iš valstiečių žemę, kad išplėstų avių ganyklas. Prasidėjo masinė žmonių emigracija į miestus ir į Ameriką. Štai taip techninės inovacijos iš esmės keičia socialinę visuomenės raidą.
Gera turėti namuose mamos ar močiūtės rankomis išaustą lovatiesę, staltiesę ar rankšluostį. Kaip tai papuošia, sušildo tautiškumu net ir miestietišką būstą... Dabar labai retoje lietuviškoje sodyboje beišgirsi staklių bildesį. Ir Kaziuko mugėje tų tikrų lietuviškųjų audinių – nė su žiburiu... O kitados Vilniuje net ypatingo audinių kermošiaus būta, - per Petrines Antakalnyje kaimo audėjos jais prekiaudavo iš vežimų. Tačiau pasimokyti audimo ir šiandieną yra kur; nes, pavyzdžiui, Tamošaičių galerijoje Vilniuje, Kelmės krašto muziejuje, Zarasų ir Vilkaviškio kultūros centruose įkurtos audimo klasės.
Senajame Lietuvos kaime tai būta meto, kai moterys ir merginos sėsdavo staklėsna austi. O staklės – ties langu, šviesiausiame pirkios kampe. Sakydavo, net varnos, prie sodybos į medžius sutūpusios, karksi: „Ausk, ausk!“ Ir kiekvienoje kaimo pirkioje pasigirsdavo audimo staklių bildesys: „Pykšt pokšt, tapu tapu, klepu klepu...“ Visos kaime moterys mokėdavo šį taip reikalingą ir būtiną šeimai darbą. Tačiau kai kurios audėjos garsėdavo ypatingais sugebėjimais; kitos kopijuodavo jų raštus. Senovėje tuose dvaruose, kurie augindavo linus, būta ir audimo dirbtuvių. Juose daugianytes plonas drobeles ausdavo vyrai, vadinami atkočiais; iš to yra kilę ir lietuviškų pavardžių. Horizontaliosios audimo staklės, dar vadinamos stovais, Lietuvoje žinomos nuo XIII a. Tai buvo pusstaklės be skersinio rėmo, jungiančio priekyje šonines sienas. Vilniuje įsteigus audimo mokyklą, nuo XIX a. pabaigos visame krašte paplito pilno rėmo plačiosios staklės. Jas sudaro metmenų ir audinio velenai, lazdelės su nytimis, pakojos nytims kilnoti ir lenta audėjai sėdėti. Audžiant naudojama šaudyklė su šeiva ataudų siūlui perkaišioti, sprąstis audiniui išplėsti. Stovus iš uosio pagamindavo kaimo staliai, o skietai – atskiro amato dirbinys, įsigyjamas jomarke.
Pradedant austi, darant metimą, kitados būta visokių mitinių atodairų – „persergėjimų“. Pradėti šį darbą reikia ramią, be vėjo dieną, tik ne turgadienį, antraip audžiant pinsis siūlai, trūkinės gijos. Ir žiūrėdavo, kad kas neperžengtų nebaigto audeklo, tada kaip užkerėta – toliau audžiant labai mazgosi siūlai. Pataisyti reikalus yra tik vienas geras būdas: nagi reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo žarstytos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles. Dar labai svarbu darbo pradžiai pasirinkti tinkamą mėnulio fazę. Apmesti audeklą negalima jaunam esant – audžiant suksis gijos. O štai apmetus sename, audeklas bus tvirtesnis, o ir darbas eisis sparčiau. Beje, ir siūlai, suverpti delčioje, yra stipresni, atsparesni kandims. Pilnatyje pradėjus audimą, jis taip pat neblogai einasi. Žvejams tai svarbu žinoti; sakoma, pilnatis pripildo žuvų bradinį, jeigu jo tinklas numegztas kaip tik šios fazės metu.
Audžiama susikaupus, darbo niekas neturėtų trukdyti. Jei koks pusbernis nenusitverdamas užsiėmimo vis trainiojasi aplink stakles, tai audėja neapsikentusi pasiųsdavo jį pas kaimynus žiočių paskolinti. O žiotys – tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas minant. Tada tam žiopleliui į maišą kaimynė įdėdavo didoką akmenį; ir neškis namo visų gardžiam juokui. Kitą kartą būsi supratingesnis... Juokai juokais, o mokslininkai antropologai yra nustatę, kad archajiškose bendruomenėse vyrai ir moterys turėdavę savo atskirų paslapčių, o kartais net ir skirtingas kalbas. Bet grįžkime į lietuvišką pirkią, jos didelės krosnies skleidžiamą jaukumą...
Siuvinį taip pat reikia atidėti iki tol, kol mėnulis pradės dilti: marškiniai stipresni bus, ir jokie „įnamiai“ juose neįsiveis. Sakydavo, kad delčioje susiuvus, nešvarumai prie rūbo „nekimba“. Kraičio skrynias merginos ir moterys perkilodavo, pravėdindavo gale mėnesio, kad kandys neįsiveistų. Tik pagalvėms pilti tas laikas nėra geras, kažkodėl jos palieka labai kietos, tokios nesmagios gražiems sapnams. Beje, priešpilniu mėnulis taps kovo 30 d.
Audimo meno namuose būdavo mokomasi palaipsniui; mergaitėms motinos teduodavo austi dvinyčius. Nuotakos kraičiui ausdavosi ir keturnyčius, ir aštuonyčius. Juk į kraičio skrynią ar kuparą reiks sukrauti tai, kas sudarys būsimojo vedybinio gyvenimo pagrindą. Žinodavo, kol neprisiaus bent poros skrynių margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, tol piršliai lenks jos sodybą. Tad:
„Staklelės naujos, drobelės plonos,
O mergužėlė kai lelijėlė.
Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo,
O mergužėlė gražiai dainavo.
Šilkų nytelės, nendrių skietelis,
O šaudyklėlė kai lydekėlė ...:“
Užėjus su kokiu reikalu į trobą ir radus audėjėles riečiant audeklą į stakles, pasveikinti taip reikėdavę: „Padėk Dieve! Mačiau pamiškėj kiškis strūnas taiso!“ Džiaugiasi audėjos, jei kas domisi jų darbu, pagiria raštus ar spalvas. Labai įvairūs ir įdomūs yra rinktinio audimo raštų pavadinimai, kaip šit: žvaigždutės, arkliukai, žėgliukai, rykštelės, eglutės, grėbliukai, šakutės, šluotelės, kryžiokėliai, pinučiai, varteliai, arškietukai, kukučiai, varliukės, paukštukai, avižėlės... Vienoje iš kraštotyros ekspedicijų sugriuvusioje sodyboje radome medinę lentelę, abipus išmargintą išraižytais skaičių stulpeliais. Ko tik neprisigalvojome, stengdamiesi atspėti jos paskirtį. O pasirodo – tai audimo raštų kodas, kur skaičiai rodo pakojų minimo eiliškumą...
O kaip dažydavo siūlus? Lininius – alksnio žieve, ji duoda rudą spalvą su auksiniu atspalviu; rugiagėlių žiedai nudažo geltonai, truputį į žalumą; ramunės – šviesiai geltonai. Sumaišius beržo, liepos ir lazdyno žieves, siūlai nusidažo rudai raudonai, meškauogės suteikia sodrią juodą spalvą. Begalybę atspalvių galima išgauti iš organinių dažiklių. Beje, šie natūralūs dažai puikiausiai tinka ir velykiniams margučiams.
Mūsų muziejuose, tarsi milžiniškose kraičio skryniose, sukaupta įvairiausių audinių ir siuvinių. Tai dideli lobiai lietuvių moterų grožio pajautai ir audimo meistrystei studijuoti. Tačiau audimo technologijos ir menas specialistų dar nėra pakankamai išnagrinėti bei aprašyti. O tai mūsų etninės kultūros išskirtinumas! Vakarų Europoje rankinis audimas seniausiai pamirštas, nes prieš 330 metų anglų išradėjai Hargrivas, Arkraitas, Kromptonas sukonstravo automatines stakles, varomas vandens rato ar garo mašinos. Jų išradimas labai pakeitė Angliją: dvarininkai atėmė iš valstiečių žemę, kad išplėstų avių ganyklas. Prasidėjo masinė žmonių emigracija į miestus ir į Ameriką. Štai taip techninės inovacijos iš esmės keičia socialinę visuomenės raidą.
Gera turėti namuose mamos ar močiūtės rankomis išaustą lovatiesę, staltiesę ar rankšluostį. Kaip tai papuošia, sušildo tautiškumu net ir miestietišką būstą... Dabar labai retoje lietuviškoje sodyboje beišgirsi staklių bildesį. Ir Kaziuko mugėje tų tikrų lietuviškųjų audinių – nė su žiburiu... O kitados Vilniuje net ypatingo audinių kermošiaus būta, - per Petrines Antakalnyje kaimo audėjos jais prekiaudavo iš vežimų. Tačiau pasimokyti audimo ir šiandieną yra kur; nes, pavyzdžiui, Tamošaičių galerijoje Vilniuje, Kelmės krašto muziejuje, Zarasų ir Vilkaviškio kultūros centruose įkurtos audimo klasės.
Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgiusDr. Laimutis Januškevičius
|
Žuvininkystė
Žiupsnelis statistikos
Jei prieš dešimtį metų ūkiai prekinės žuvies gamino 1700 tonų, tai šiemet planuojama išauginti apie 4 tūkstančius tonų šio vertingo produkto. 2011 metais prekinės žuvies išauginta 3786 t arba 6,1 proc. daugiau negu 2010 metais. Akvakultūros įmonės gyvų žuvų sandėliuose metų pradžioje turėjo 919 t prekinės žuvies arba 23 proc. daugiau nei 2010 m. Prisilaikant ekologiškų produktų gamybos taisyklių, 2011 metais išauginta 1377 t žuvies, pajamos iš tvenkininės žuvininkystės 2011 metais išaugo 10,6 proc. lyginant su 2010 metais.
Jei prieš dešimtį metų ūkiai prekinės žuvies gamino 1700 tonų, tai šiemet planuojama išauginti apie 4 tūkstančius tonų šio vertingo produkto. 2011 metais prekinės žuvies išauginta 3786 t arba 6,1 proc. daugiau negu 2010 metais. Akvakultūros įmonės gyvų žuvų sandėliuose metų pradžioje turėjo 919 t prekinės žuvies arba 23 proc. daugiau nei 2010 m. Prisilaikant ekologiškų produktų gamybos taisyklių, 2011 metais išauginta 1377 t žuvies, pajamos iš tvenkininės žuvininkystės 2011 metais išaugo 10,6 proc. lyginant su 2010 metais.
Informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento
Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas
V. Graičiūnas
Kovo 30 d. Lietuvoje įsigalios nauja leidimų žūklei išdavimo tvarka ir naujos jų kainos. Leidimus žvejoti neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose bus galima įsigyti tik elektroniniu būdu – naudojantis internetine Aplinkosaugos leidimų informacine sistema.
„Ateityje žvejai mėgėjai leidimus galės įsigyti ir SMS žinute. Tokia galimybė bus sudaryta, kai tik baigsis užsitęsusios paslaugų viešųjų pirkimų procedūros. Taigi popierinių leidimų žvejybai neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose nebeliks. Leidimą žvejoti išnuomotuose telkiniuose bus galima nusipirkti dvejopai – arba elektroniniu būdu, arba įsigyti popierinį tiesiogiai iš žūklės ploto naudotojo.“ - sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas
Leidimą elektroniniu būdu galės įsigyti bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo. Neturintieji galimybių patys leidimą nusipirkti elektroniniu būdu galės jį įsigyti iš tokias paslaugas teiksiančių žūklės parduotuvių ar kitų leidimų žūklei platintojų.
Iki kovo 30 d. – kol įsigalios naujoji tvarka – leidimai žūklei išduodami pagal dabar galiojančią tvarką. Juos galima įsigyti Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentuose arba žūklės prekių parduotuvėse ar iš kitų leidimų platintojų. Žūklės leidimų platintojų sąrašai skelbiami regionų aplinkos apsaugos departamentų tinklapiuose (rubrika „Žūklė“). Regionų aplinkos apsaugos departamentai žūklės leidimų blankų išduoda tiek, kiek pageidauja žūklės prekių parduotuvės ar kiti leidimų platintojai. Iki š. m. kovo 30 d. išduoti leidimai ir licencijos žūklei suteiks teisę žvejoti iki juose nustatyto termino, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 30 d.
Nuo kovo 30 d. pasikeis ne tik leidimų žūklei išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Nuo kovo 30 d. leidimų žūklei kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Žvejai mėgėjai už metinį leidimą žūklei neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose mokės 50 Lt, mėnesinį – 20 Lt, dviejų parų –5 Lt. Tačiau šis leidimas nesuteiks teisės žvejoti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų žvejoti išnuomotuose telkiniuose kainas galės nustatyti jų naudotojai, tačiau jos neturi būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.
Visos lėšos, gautos už leidimus žūklei neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose, bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.
Nemokamai turės teisę žvejoti vaikai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji. Teisę nemokamai žvejoti žūklės ploto naudotojai galės nustatyti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, vietos gyventojams.
Praėjusių metų pabaigoje priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos nustato maksimalias kainas už intensyviai veisiamų žuvų žvejybą – iki šiol licencijų kainas galėjo nustatyti patys žūklės ploto naudotojai. Pagal naujas įstatymo nuostatas žūklės ploto naudotojai, vandens telkiniuose įveisę didelius kiekius žuvų ir organizavę limituotą žvejybą, už vienos paros žvejybą tokiame telkinyje galės imti ne daugiau 50 Lt.
Lašišas, šlakius ir kitas limituojamas žuvis bus galima žvejoti sumokėjus tą patį, kaip ir iki šiol mokestį – 10 Lt už dieną, 30 Lt už savaitę ar 50 Lt už mėnesį. Vaikai iki 16 metų, senatvės pensininkai ir neįgalieji turės nemokamą ir limituotos žvejybos teisę, tačiau jiems gali būti nustatytos kitokios žvejybos sąlygos (pvz., tik nelimituojamų žuvų žvejyba, žvejyba sugaunant ir paleidžiant ir pan.).
„Ateityje žvejai mėgėjai leidimus galės įsigyti ir SMS žinute. Tokia galimybė bus sudaryta, kai tik baigsis užsitęsusios paslaugų viešųjų pirkimų procedūros. Taigi popierinių leidimų žvejybai neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose nebeliks. Leidimą žvejoti išnuomotuose telkiniuose bus galima nusipirkti dvejopai – arba elektroniniu būdu, arba įsigyti popierinį tiesiogiai iš žūklės ploto naudotojo.“ - sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas
Leidimą elektroniniu būdu galės įsigyti bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo. Neturintieji galimybių patys leidimą nusipirkti elektroniniu būdu galės jį įsigyti iš tokias paslaugas teiksiančių žūklės parduotuvių ar kitų leidimų žūklei platintojų.
Iki kovo 30 d. – kol įsigalios naujoji tvarka – leidimai žūklei išduodami pagal dabar galiojančią tvarką. Juos galima įsigyti Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentuose arba žūklės prekių parduotuvėse ar iš kitų leidimų platintojų. Žūklės leidimų platintojų sąrašai skelbiami regionų aplinkos apsaugos departamentų tinklapiuose (rubrika „Žūklė“). Regionų aplinkos apsaugos departamentai žūklės leidimų blankų išduoda tiek, kiek pageidauja žūklės prekių parduotuvės ar kiti leidimų platintojai. Iki š. m. kovo 30 d. išduoti leidimai ir licencijos žūklei suteiks teisę žvejoti iki juose nustatyto termino, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 30 d.
Nuo kovo 30 d. pasikeis ne tik leidimų žūklei išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Nuo kovo 30 d. leidimų žūklei kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Žvejai mėgėjai už metinį leidimą žūklei neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose mokės 50 Lt, mėnesinį – 20 Lt, dviejų parų –5 Lt. Tačiau šis leidimas nesuteiks teisės žvejoti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų žvejoti išnuomotuose telkiniuose kainas galės nustatyti jų naudotojai, tačiau jos neturi būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.
Visos lėšos, gautos už leidimus žūklei neišnuomotuose valstybiniuose vandens telkiniuose, bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.
Nemokamai turės teisę žvejoti vaikai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji. Teisę nemokamai žvejoti žūklės ploto naudotojai galės nustatyti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, vietos gyventojams.
Praėjusių metų pabaigoje priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos nustato maksimalias kainas už intensyviai veisiamų žuvų žvejybą – iki šiol licencijų kainas galėjo nustatyti patys žūklės ploto naudotojai. Pagal naujas įstatymo nuostatas žūklės ploto naudotojai, vandens telkiniuose įveisę didelius kiekius žuvų ir organizavę limituotą žvejybą, už vienos paros žvejybą tokiame telkinyje galės imti ne daugiau 50 Lt.
Lašišas, šlakius ir kitas limituojamas žuvis bus galima žvejoti sumokėjus tą patį, kaip ir iki šiol mokestį – 10 Lt už dieną, 30 Lt už savaitę ar 50 Lt už mėnesį. Vaikai iki 16 metų, senatvės pensininkai ir neįgalieji turės nemokamą ir limituotos žvejybos teisę, tačiau jiems gali būti nustatytos kitokios žvejybos sąlygos (pvz., tik nelimituojamų žuvų žvejyba, žvejyba sugaunant ir paleidžiant ir pan.).
Gamta svetur
Ąžuolai milžinai Lietuvos valdovų vardais
Ąžuolas ne tik dydžiu, bet ir daugeliu savybių išsiskiria iš kitų medžių. Tai pats galingiausias ir patvariausias medis, laikomas stiprybės ir tvirtumo simboliu. Sunkiai daugeliui kitų medžių pasiekiamas ir ąžuolo amžius. Dažnai jis siekia 300-400 metų, o atskiri medžiai sulaukia 1000-čio ir daugiau metų. Ąžuolų aukštis dažniausiai yra 20-40 metrų, o kartais jų šakos iškyla ir į 50 metrų aukštį. Atviruose plotuose augantys ąžuolai turi plačias šakas, yra mažesnio aukščio, o augantys miško tankmėje – aukšti, daugiau šakų turintys viršutinėje dalyje. Belovežo girioje tarp kitų medžių augantys ąžuolai siekia 40 ir daugiau metrų aukštį. Ąžuolai išplitę plačiame areale. Jie žinomi ir saugomi Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje. Nuo seno ąžuolai buvo saugomi ir dievinami baltų žemėse. Jau 1420 metais Lietuvoje buvo uždrausta kirsti senus ąžuolus, Šventomis buvo laikomos ąžuolų girios, kuriose rusendavo amžinoji ugnis. Senovės lietuviai tikėjo, kad vyriausias dievas Perkūnas į ąžuolo pliauską įskėlė ugnį, o mergaitės – vaidilutės ją šventkalniuose kūreno ir saugojo savo krašto žmonėms, kad ji neužgestų. Tuomet juk nebuvo degtukų, o ugnies ir šilumos reikėjo ne tik namų buityje.
Lietuviams ąžuolas buvo ne tik stiprybės, grožio simbolis, bet ir teigiamos bioenergijos šaltinis. Pastovėjus po ąžuolu galima pasveikti, skaidrėja mintys, gerėja nuotaika, šviesėja žvilgsnis. Bioenergetinę ąžuolo reikšmę gali patirti kiekvienas ilgiau parimęs prie jo kamieno. Jau Simonas Daukantas rašė, kad lietuviams ąžuolas – šventas medis, kad iškirstas ąžuolų giraites jie būtinai atsodindavo.
Sudėtinga šalies istorija, ilgi ir dažni karai kaip ir daugelį žmonių palaužė ir galiūnus ąžuolus. Tačiau ir dabar ąžuolai Lietuvoje saugomi, sodinamos ąžuolų giraitės, įgyvendinama ąžuolų atkūrimo programa. Lietuvoje, pradedant seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu, apie 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Gražiai auga ir žaliuoja „Tautos atgimimo ąžuolynas“ Ožkabaliuose Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje.
Tiek praeityje, tiek ir dabar ąžuolo šakų ir lapų vainikais apgaubiami kariai didvyriai už žygdarbius ir žmonių gelbėjimą. Ąžuolų laurų vainikais puošiami sportininkai, gynę Lietuvos garbę ir garsinę šalį pasaulyje.
Belovežo giria mena Lietuvos valdovus
Daugeliui vienintelė lyguminės Europos sengirė – Belovežo giria žinoma kaip lietuviškų stumbrų buveinė. Stumbras pripažintas šios girios simboliu. Apie šiuos žvėris byloja paminklai pačioje girioje, jos prieigose, jie, kaip Belovežo girios simbolis, reklamuojami toli už sengirės ribų.
Tačiau garsioji giria garsėja ne tik stumbrais ir kitais gyvūnais. Su jais tokiu pat pasisekimu gali konkuruoti girios augalai, ypač medžiai. Tarp gausybės čia augančių įvairių rūšių medžių sau lygių neturi ąžuolai. Senų, ilgaamžių medžių Belovežo girioje netrūksta. Tai ne tik ąžuolai, bet ir liepos, pušys, eglės, uosiai bei kiti medžiai. Jų amžius dažnai siekia kelis šimtus metų, su jais susiję padavimai, istoriniai įvykiai, jie turi simbolinę ir religinę prasmę.
Pirmykštės girios plotuose ąžuolams augti buvo palankios sąlygos. Jie čia dažnai pasiekdavo 300-500 metų amžių, o augdami kitų medžių kaimynystėje ištįsdavo į 40 metrų ir didesnį aukštį. Ąžuolų kamienai dažniausiai liekni, šakų vainikai gausesni tik viršūnėje.
Apie 6 kilometrus į šiaurę nuo pagrindinės girios gyvenvietės Bialoviežos yra vieta, kurioje iki mūsų dienų išliko gausiausia senųjų ąžuolų grupė. Ten įkurtas pažintinis takas, bylojantis apie ąžuolus ir kitus medžius, menančius kelių šimtmečių istorinius įvykius, čia pabuvojusius istorinius asmenis.
Geriausiai šią ąžuolų grupę pasiekti važiuojant iš Bialoviežos gyvenvietės Budų kaimo link ir už 6 kilometrų Januvkos kaimo žvyrkeliu pasukant į dešinę. Už poros šimtų metrų pasiekiame kairėje kelio pusėje augančius pirmuosius Ąžuolų alėjos ąžuolus milžinus. 1978 metais tarp šių didžiulių ąžuolų buvo įrengtas takas, kiekvienas ąžuolas gavo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių vardus.
Dabartinė ąžuolų būklė nėra vienoda, bet daugelis jų dar vešliai žaliuoja, yra gyvybingi. Pats gražiausias ąžuolas skirtas Barborai Radvilaitei, o jau nudžiuvęs - Stanislavui Poniatovskiui, kurio valdymo metais žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė, ir ją pasidalijo kaimyninės šalys – Rusija, Prūsija ir Vengrija. Prie kiekvieno ąžuolo pastatyta informacinė lentelė, kurioje apibūdinti medžio parametrai, paminėti kai kurie faktai apie asmenį, kurio vardą turi ąžuolas.
Ąžuolai, skirti Didiesiems Lietuvos kunigaikščiams
Priekinėje pažintinio tako dalyje augantys ąžuolai skirti Lietuvos valdovams.
Mindaugo ąžuolas pats didžiausias – pirmas prie kelio. Jo apimtis 420 centimetrų, aukštis - 30 metrų, amžius - 400 metų. Mindaugas čia lankėsi 1246 metais, kovodamas su totoriais, besiveržiančiais į LDK teritoriją.
Traidenio ąžuolas yra 368 centimetrų apimties, 27 metrų aukščio. Jo amžius 300 metų. Traidenis lankėsi šiose vietose 1281 metais, kada nugalėjo jotvingius, gindamas baltų tikėjimą ir senuosius lietuvių papročius.
Gedimino ąžuolas – kiek toliau nuo kelio pirmas. Jo apimtis – 440 centimetrų, aukštis – 27 metrai, amžius – 350 metų. Gediminas valdė girią nuo 1326 metų. Pagal legendą jis girioje pastatė pilį ir iš baltų pušų kelmų baltą bokštą (biala weža). Manoma, kad iš čia kilo ir Belovežo girios pavadinimas.
Algirdo ir Kęstučio ąžuolas dvilypis, kiek mažesnis ir jaunesnis. Jo apimtis – 362 centimetrai, aukštis – 27 metrai, amžius - beveik 200 metų. Algirdas, plėsdamas Lietuvos valstybės teritoriją, prie Lietuvos prijungė dalį Palenkės. Kęstutis, globodamas šias vietas, čia dažnai lankėsi.
Vytauto ąžuolas yra 342 centimetrų apimties, 29 metrų aukščio. Jo amžius – 250 metų, Vytautas Belovežo girioje lankėsi 1425-1426 metais. Jis, plėsdamas Lietuvos teritoriją, atgavo iš Lenkijos visą Palenkę.
Barborai Radvilaitei skirtas ąžuolas 546 centimetrų apimties. Jo aukštis – 24 metrai, amžius – 450 metų. Jis pripažintas gražiausiu ąžuolu šioje alėjoje.
Belovežo girios plotai – tai baltų genties jotvingių gyvenamas arealas. Nemaži jų gyvenami plotai priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, ir jos valdovai Belovežo girioje dažnai lankydavosi. Jie šią teritoriją gynė nuo besiveržiančių totorių ir kitų priešų, girioje medžiodavo, čia buvo ruošiamas maistas Žalgirio mūšyje dalyvavusiai kariuomenei.
Besilankydami Belovežo sengirėje ir besigrožėdami jos simboliu – stumbrais, nepamirškime ir kitų unikalių girios vietų, tarp jų ir ąžuolų milžinų, pavadintų Lietuvos valdovų vardais. Lankydami šių ąžuolų alėją, prisiminsime Lietuvos istoriją ir garbingus šalies valdovus, patirsime pasididžiavimą tautos istorine praeitimi. Tai ypač svarbu Lietuvos jaunimui, kuris globalizacijos sąlygomis daugiau domisi Europos ar Pasaulio reikalais, mažiau savos tautos garbinga praeitimi.
Primename, kad Belovežo girios ąžuolai, kuriems suteikti Lietuvos valdovų vardai – vienintelė vieta pasaulyje, kur jie taip prasmingai ir gražiai pagerbti. Mums toks pagerbimas primena, kad šalies valdovai buvo tvirti lyg ąžuolai.
Prof. Algirdas STANAITIS
Lietuviams ąžuolas buvo ne tik stiprybės, grožio simbolis, bet ir teigiamos bioenergijos šaltinis. Pastovėjus po ąžuolu galima pasveikti, skaidrėja mintys, gerėja nuotaika, šviesėja žvilgsnis. Bioenergetinę ąžuolo reikšmę gali patirti kiekvienas ilgiau parimęs prie jo kamieno. Jau Simonas Daukantas rašė, kad lietuviams ąžuolas – šventas medis, kad iškirstas ąžuolų giraites jie būtinai atsodindavo.
Sudėtinga šalies istorija, ilgi ir dažni karai kaip ir daugelį žmonių palaužė ir galiūnus ąžuolus. Tačiau ir dabar ąžuolai Lietuvoje saugomi, sodinamos ąžuolų giraitės, įgyvendinama ąžuolų atkūrimo programa. Lietuvoje, pradedant seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu, apie 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Gražiai auga ir žaliuoja „Tautos atgimimo ąžuolynas“ Ožkabaliuose Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje.
Tiek praeityje, tiek ir dabar ąžuolo šakų ir lapų vainikais apgaubiami kariai didvyriai už žygdarbius ir žmonių gelbėjimą. Ąžuolų laurų vainikais puošiami sportininkai, gynę Lietuvos garbę ir garsinę šalį pasaulyje.
Belovežo giria mena Lietuvos valdovus
Daugeliui vienintelė lyguminės Europos sengirė – Belovežo giria žinoma kaip lietuviškų stumbrų buveinė. Stumbras pripažintas šios girios simboliu. Apie šiuos žvėris byloja paminklai pačioje girioje, jos prieigose, jie, kaip Belovežo girios simbolis, reklamuojami toli už sengirės ribų.
Tačiau garsioji giria garsėja ne tik stumbrais ir kitais gyvūnais. Su jais tokiu pat pasisekimu gali konkuruoti girios augalai, ypač medžiai. Tarp gausybės čia augančių įvairių rūšių medžių sau lygių neturi ąžuolai. Senų, ilgaamžių medžių Belovežo girioje netrūksta. Tai ne tik ąžuolai, bet ir liepos, pušys, eglės, uosiai bei kiti medžiai. Jų amžius dažnai siekia kelis šimtus metų, su jais susiję padavimai, istoriniai įvykiai, jie turi simbolinę ir religinę prasmę.
Pirmykštės girios plotuose ąžuolams augti buvo palankios sąlygos. Jie čia dažnai pasiekdavo 300-500 metų amžių, o augdami kitų medžių kaimynystėje ištįsdavo į 40 metrų ir didesnį aukštį. Ąžuolų kamienai dažniausiai liekni, šakų vainikai gausesni tik viršūnėje.
Apie 6 kilometrus į šiaurę nuo pagrindinės girios gyvenvietės Bialoviežos yra vieta, kurioje iki mūsų dienų išliko gausiausia senųjų ąžuolų grupė. Ten įkurtas pažintinis takas, bylojantis apie ąžuolus ir kitus medžius, menančius kelių šimtmečių istorinius įvykius, čia pabuvojusius istorinius asmenis.
Geriausiai šią ąžuolų grupę pasiekti važiuojant iš Bialoviežos gyvenvietės Budų kaimo link ir už 6 kilometrų Januvkos kaimo žvyrkeliu pasukant į dešinę. Už poros šimtų metrų pasiekiame kairėje kelio pusėje augančius pirmuosius Ąžuolų alėjos ąžuolus milžinus. 1978 metais tarp šių didžiulių ąžuolų buvo įrengtas takas, kiekvienas ąžuolas gavo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių vardus.
Dabartinė ąžuolų būklė nėra vienoda, bet daugelis jų dar vešliai žaliuoja, yra gyvybingi. Pats gražiausias ąžuolas skirtas Barborai Radvilaitei, o jau nudžiuvęs - Stanislavui Poniatovskiui, kurio valdymo metais žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė, ir ją pasidalijo kaimyninės šalys – Rusija, Prūsija ir Vengrija. Prie kiekvieno ąžuolo pastatyta informacinė lentelė, kurioje apibūdinti medžio parametrai, paminėti kai kurie faktai apie asmenį, kurio vardą turi ąžuolas.
Ąžuolai, skirti Didiesiems Lietuvos kunigaikščiams
Priekinėje pažintinio tako dalyje augantys ąžuolai skirti Lietuvos valdovams.
Mindaugo ąžuolas pats didžiausias – pirmas prie kelio. Jo apimtis 420 centimetrų, aukštis - 30 metrų, amžius - 400 metų. Mindaugas čia lankėsi 1246 metais, kovodamas su totoriais, besiveržiančiais į LDK teritoriją.
Traidenio ąžuolas yra 368 centimetrų apimties, 27 metrų aukščio. Jo amžius 300 metų. Traidenis lankėsi šiose vietose 1281 metais, kada nugalėjo jotvingius, gindamas baltų tikėjimą ir senuosius lietuvių papročius.
Gedimino ąžuolas – kiek toliau nuo kelio pirmas. Jo apimtis – 440 centimetrų, aukštis – 27 metrai, amžius – 350 metų. Gediminas valdė girią nuo 1326 metų. Pagal legendą jis girioje pastatė pilį ir iš baltų pušų kelmų baltą bokštą (biala weža). Manoma, kad iš čia kilo ir Belovežo girios pavadinimas.
Algirdo ir Kęstučio ąžuolas dvilypis, kiek mažesnis ir jaunesnis. Jo apimtis – 362 centimetrai, aukštis – 27 metrai, amžius - beveik 200 metų. Algirdas, plėsdamas Lietuvos valstybės teritoriją, prie Lietuvos prijungė dalį Palenkės. Kęstutis, globodamas šias vietas, čia dažnai lankėsi.
Vytauto ąžuolas yra 342 centimetrų apimties, 29 metrų aukščio. Jo amžius – 250 metų, Vytautas Belovežo girioje lankėsi 1425-1426 metais. Jis, plėsdamas Lietuvos teritoriją, atgavo iš Lenkijos visą Palenkę.
Barborai Radvilaitei skirtas ąžuolas 546 centimetrų apimties. Jo aukštis – 24 metrai, amžius – 450 metų. Jis pripažintas gražiausiu ąžuolu šioje alėjoje.
Belovežo girios plotai – tai baltų genties jotvingių gyvenamas arealas. Nemaži jų gyvenami plotai priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, ir jos valdovai Belovežo girioje dažnai lankydavosi. Jie šią teritoriją gynė nuo besiveržiančių totorių ir kitų priešų, girioje medžiodavo, čia buvo ruošiamas maistas Žalgirio mūšyje dalyvavusiai kariuomenei.
Besilankydami Belovežo sengirėje ir besigrožėdami jos simboliu – stumbrais, nepamirškime ir kitų unikalių girios vietų, tarp jų ir ąžuolų milžinų, pavadintų Lietuvos valdovų vardais. Lankydami šių ąžuolų alėją, prisiminsime Lietuvos istoriją ir garbingus šalies valdovus, patirsime pasididžiavimą tautos istorine praeitimi. Tai ypač svarbu Lietuvos jaunimui, kuris globalizacijos sąlygomis daugiau domisi Europos ar Pasaulio reikalais, mažiau savos tautos garbinga praeitimi.
Primename, kad Belovežo girios ąžuolai, kuriems suteikti Lietuvos valdovų vardai – vienintelė vieta pasaulyje, kur jie taip prasmingai ir gražiai pagerbti. Mums toks pagerbimas primena, kad šalies valdovai buvo tvirti lyg ąžuolai.
Prof. Algirdas STANAITIS