KOVO 20-OJI - ŽEMĖS DIENA
Planeta Žemė mūsų rankose - saugokime ją
Algimantas SALAMAKINAS
Etnografiniuose šaltiniuose visas kovo mėnuo vadinamas Žemės mėnesiu – tai žmogaus ir jį supančios gamtos darnos mėnuo. Pasaulinę žemės dieną Jungtinės Tautos oficialiai paskelbė 1971 metais. Žemės dienai buvo pasirinktas pavasario lygiadienis – nuostabus laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose. Lietuvos respublikos Atkuriamasis Seimas 1992 metais Žemės dieną oficialiai įteisino Lietuvoje. Nuo to laiko Lietuva kasmet mini šią dieną. Tapo tradicija pavasario lygiadienio metu, skambant varpeliui lyg pritarimui į taikos varpo dūžį Jungtinėse Tautose, pakelti Žemės vėliavas. Tuo pačiu metu skambantys ir susilieję į visumą valstybių varpų garsai simbolizuoja tautų susitelkimą saugoti mūsų Žemę.
Švęsdami Pasaulinę Žemės dieną, kiekvienas esame pakviesti galvoti apie planetą liečiančias problemas globaliai, o dirbti jos išsaugojimui lokaliai. Tą daryti galime ir privalome kiekvienas. Juk ir maži, atrodo nežymūs darbai – elektros taupymas, langų ir durų sandarumas, vandens čiaupų sutvarkymas – padeda tausoti elektrą ir šilumą, vandens tiekimą, kuriems reikia daug energijos, o jai gaminti naudojami riboti Žemės ištekliai. Šiuo metu labai opi problema – skalūnų dujų gavyba. Svarbiausia yra žmonės ir jų sveikata. Skalūnų dujų gavyba gali ypač pakenkti vandeniui, o vanduo yra brangiausias mūsų turtas. Gal iš tiesų skalūnų dujų gavyba duos labai didelę ekonominę naudą, būsime energetiškai saugūs, bet turime galvoti ir apie mūsų aplinkos bei sveikatos apsaugą. Nustatyta, kad daugiausia dėl žmogaus veiklos atšyla klimatas, didėja oro tarša, vandens, dirvos užteršimas, mažėja miškų, kinta gamtinės zonos, kyla vandenyno lygis, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys.
Žemė mūsų rankose, saugokime ir neterškime jos. Tikėkime ir stenkimės, gerbkime ir mylėkime planetą Žemę - mūsų ir mūsų vaikų ateitį.
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto
pirmininkas Algimantas SALAMAKINAS
Švęsdami Pasaulinę Žemės dieną, kiekvienas esame pakviesti galvoti apie planetą liečiančias problemas globaliai, o dirbti jos išsaugojimui lokaliai. Tą daryti galime ir privalome kiekvienas. Juk ir maži, atrodo nežymūs darbai – elektros taupymas, langų ir durų sandarumas, vandens čiaupų sutvarkymas – padeda tausoti elektrą ir šilumą, vandens tiekimą, kuriems reikia daug energijos, o jai gaminti naudojami riboti Žemės ištekliai. Šiuo metu labai opi problema – skalūnų dujų gavyba. Svarbiausia yra žmonės ir jų sveikata. Skalūnų dujų gavyba gali ypač pakenkti vandeniui, o vanduo yra brangiausias mūsų turtas. Gal iš tiesų skalūnų dujų gavyba duos labai didelę ekonominę naudą, būsime energetiškai saugūs, bet turime galvoti ir apie mūsų aplinkos bei sveikatos apsaugą. Nustatyta, kad daugiausia dėl žmogaus veiklos atšyla klimatas, didėja oro tarša, vandens, dirvos užteršimas, mažėja miškų, kinta gamtinės zonos, kyla vandenyno lygis, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys.
Žemė mūsų rankose, saugokime ir neterškime jos. Tikėkime ir stenkimės, gerbkime ir mylėkime planetą Žemę - mūsų ir mūsų vaikų ateitį.
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto
pirmininkas Algimantas SALAMAKINAS
Už gamtai padarytas ir daromas skriaudas belieka atsiprašyti
Stasys Juknevičius
Žemės dienos proga prof. Stasio JUKNEVIČIAUS pamąstymai apie gamtą ir žmogų
Įžengiau į aštuntą dešimtmetį, tačiau mane kamuoja ne metų našta, bet mintys apie žaibiškai nykstančią gyvūniją ir augaliją, apie biologinės įvairovės skurdinimą. Didžiąją dalį mūsų žemyno esu apkeliavęs: iš rytų į vakarus, nuo tundros iki pusiaujo. Pabuvojau tolimuose Rusijos platybėse, ir dar šiek tiek toliau. Tačiau net taigoje nepamačiau tikrosios Taigos, kurią savo darbuose vaizdavo garsusis dailininkas Šiškinas. Tik vietomis visai maži natūralios gamtos ploteliai belikę saugomose draustiniuose. Supratau, kad neįžengiamų girių nebelieka ten, kur koją įkelia šiuolaikinis žmogus...
Nejauku darosi pagalvojus, kokią skurdžią gamtą paliksime ateinančioms kartoms. Per daug toli nukeliavome džiaugdamiesi „bendrais“ laukais, „gausiais“ derliais, „pažangiomis“ žemdirbystės ir miškininkystės plėtros technologijomis. Ir toliau sparčiais žingsniais vejamės, o kai kur jau ir pralenkėme išsivysčiusias Europos bei Pasaulio šalis, užmiršę natūralios gamtos, jos floros ir faunos išsaugojimo aktualumą.
Prisimenu jaunystės metus. Tuomet, dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, pradėjau stebėti augalų, gyvūnų gyvenimą, jų įvairovę savo tėviškėje Beržoto (Panevėžio r.) apylinkėse. Šį darbą atlieku ir šiandien. Apibendrinęs ilgamečių stebėjimų duomenis, galiu drąsiai pasakyti, kad daugelį atvejų žmogus, kišdamasis į natūralios gamtos procesus, kenkia jos egzistavimui, skurdina ją. Iš mano stebėtų 73 žolinių augalų rūšių 43 rūšis jau ne tik Beržote, bet ir visoje vidurio Lietuvoje vargiai besurastume. 2011 metų vasarą teko matyti vos keletą žiogelių. Pavyzdžiui, žiogas Tarškys, kitados buvęs vienas dažniausiai sutinkamų vabzdžių, manau, su šiuo pasauliu yra atsisveikinęs prieš 20 metų. Jį galėtume išvysti nebent Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijose. Priežastys yra aiškios: globalinė aplinkos tarša paskatino agresyviųjų varpinių ir stambialapių žolių išbujojimą, o šios išstūmė lėtai augančią smulkesnę, galbūt ir naudingesnę, žolinę augmeniją. Procesą pagreitino padidėjusi anglies dvideginio koncentracija, skatinanti augmenijos, ypač agresyviosios, bujojimą.
Ne geresnė ir mūsų geradarių varlių būklė. Dar prieš 25-30 metų prie Beržoto tvenkinių pavasarį per varlių vestuves net kojos nebuvo kur pastatyti - tiek gausiai jų buvo. Dabar pavasarį tvenkinyje tepavyksta pamatyti vos po 2-3 varlių kurkulus.
Dar blogesnė padėtis sparnuočių pasaulyje: katastrofiškai sumažėjo pempių, dirvinių vieversių, sniegenų, zylių ir net karklažvirblių populiacijos. O ką jau bekalbėti apie kurtinius, tetervinus ar kurapkas. Būdavo rytais palaukėse net oras virpa nuo tetervinų burbuliavimo. Jeigu dar užpraeitą žiemą Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės rajonuose prie ūkininkų sodybų mano registruoti pavieniai kurapkų pulkeliai, tai šią žiemą nepastebėjau nei vienos šių laukų vištelių. Pastaraisiais metais kurapkų populiacija yra labiausiai pasmerkta. Panaši padėtis yra ir su mūsų aplinkos sanitare – pilkąja varna. Pagal savo gausą ji taip pat „prašosi“ įrašoma į Lietuvos Raudonąją knygą. Pilkoji - ne tik mūsų sanitarė, utilizuojanti gyvenvietėse ar pakelėse nuo mašinų žuvusius gyvūnus, bet ji dar įspėja taikiuosius paukščius apie pasirodžiusius plėšrūnus - vanagą ar lapę. Teko man stebėti, kaip akylos varnos, pasitelkusios kaimynes, sukelia tokį aliarmą, kad plėšrūnui belieka sprukti į visas keturias puses. O juk šių sparnuotųjų sargų ir aplinkos sanitarų kitados buvo daug. Kasmet Beržote jų šeimynėlės sukraudavo net po 2-3 lizdus. Manyčiau, kad todėl ir taikiųjų paukštelių buvo gausiau. Išnaikinę miškuose uoksinius medžius, mirties nuosprendį paskelbėme žalvarniams, kukučiams ir kitiems drevėse perintiems paukščiams. Kai kurie miškininkai nepatenkinti, kad plynose kirtavietėse priverstinai reikia palikti taip vadinamuosius bioįvairovės medžius, girdi, „šuniui ant uodegos“ nueina šimtai kubinių metrų medienos, kurią realizavus, būtų galima paimti gerą pinigą.
Priminsiu žinomą tiesą, kad pasaulio pertvarkymas prasidėjo dar tuomet, kai Homo Sapiens (mąstanti būtybė) pasijuto esanti galinga ir ėmėsi iš esmės pertvarkyti gamtą, pajungti ją nepasotinamiems savo poreikiams užtikrinti. Dar visai neseniai, negailėdami jėgų ir nemąstydami apie ateitį, vykdėme „išvystyto“ socializmo programą. Vyresnioji karta dar nepamiršo skambių šūkių - „šiaurės upes priversime tekėti į pietus“. Ir nesvarbu, kad Žemė yra rutulio formos, kad gamtos dėsnių niekam nepavyko ir nepasiseks pakeisti, svarbu kitkas - kad būtų besąlygiškai vykdoma partijos ir jos vado valia.
Žmogų visais laikais lydėjo kirvis, pjūklas ar kastuvas, vėliau šiuos įnagius pakeitė galingesnės gamybos priemonės, tuo pačiu keitėsi ir poveikio gamtai mąstai. Suintensyvėjo ir gyvūnų bei augalų rūšių kaita. Tai, ką gamta kūrė milijonus metų, žmogus pakeitė per nepilną šimtmetį. Štai ūkiuose išvedėme naujas gyvulių veisles ir priveisėme labai produktyvių supermonstrų naminių gyvulių. Neatsižvelgdami į pasekmes, norime turėti daug produkcijos. Sukūrėme raumenų „kalnus“ - Belgijos žydruosius, kurie „veršiuojasi“ Cezario pjūvio pagalba. Olšteinų frizų karvei - „Pieno cisternai“ - veršiuojantis dėl silpnos jos raumenų sistemos reikalinga žmogaus pagalba. Raumeningiausios Pietrėnų veislės kiaulės yra jautriausios stresams. Mėsa kieta, todėl tenka naudoti abejotinus, žmogaus sveikatai kenksmingus chemikalus - mėsos minkštintojus. Broileriai neteko soties jausmo, širdis nespėja vystytis su raumenimis, o kepenys neutralizuoti perteklinių antimaistinių medžiagų. Ir taip - mėsa sultinga minkšta, bet kokybė abejotina. Sunkiasvoriai kalakutai patys natūraliai neapsivaisina. Taip išstumiamos normalios anatomijos bei fiziologijos gyvulių veislės, kurių ateityje kaip duonos ir druskos prireiks.
Pamąstykime plačiau ir apie žemdirbystę. Dabartiniais laikais derlius kombainais nuo laukų švariai nuimamas vos per kelias dienas ir greitai apariamos ražienos. Gerai dar, jeigu jos nedeginamos. Yra buvę „saliamoniškų“ mokslininkų pasiūlymų - naikinti piktžoles, išdeginant ražienas. Dirbami laukai būtų švarūs, gražūs lyg futbolo aikštė. Tačiau tokių mokslo darbuotojų norėtųsi paklausti - kuo maitintis mūsų krašte žiemojantiems paukščiams ir kur slėptis gyvūnijai nuo plėšrūnų, kai laukai paverčiami Kazachstano platybėmis? Tenka pastebėti, kad aplinkos sąlygos pasikeitė, o gyvūnų fiziologija išliko ta pati. Dar grįšiu į jaunystės laikus ir priminsiu, kad ūkininkai javus kuldavo vos ne visą žiemą, ir pakankamai likdavo grūdinių kultūrų atliekų, pasitaikydavo, kad dėl meteorologinių sąlygų ar kitų priežasčių lauko pakraščiuose likdavo ir nepjautų javų. Sušluotas namų apyvokos organines atliekas išpildavo ant daržo - ir trąša, ir paukščiams yra kur pasikapstyti, maisto susirasti. Tuo metu kurapkų, žvirblių, sniegenų ir kitokių žiemojančių paukščių knibždėte knibždėjo šalia kiekvienos sodybos ar net pačioje sodyboje. Laukiniai paukščiai maitinosi ūkininkų kiemuose ir buvo vos ne naminių gyvūnų konkurentai.
Triukšmaujame, kad karvės ar kiaulės kvapais teršia aplinką, kitaip tariant, „gadina orą“. Prisimenu tuos laikus, kada galvijai buvo laikomi ne tik pienui ar mėsai, bet ir mėšlui pasigaminti. Kiekvienas ūkininkas laikė po 5 ar 10 galvijų, neskaitant arklio, bandos avių, kelių kiaulių, būrio įvairiausių paukščių. Tuomet bioįvairovės gausa gerokai pranoko šiuolaikinę. Nesiūlau grįžti prie javų kirtimo rankomis ar kūlimo spragilais, tačiau reikia atsigręžti ir į mus supantį gyvąjį pasaulį, puoselėti gamtos bioįvairovę. Manau, kad mes visi turime tarti „ačiū“ tam ūkininkui, kaimo gyventojui, kuris žiemą negaili grūdinių kultūrų bei maisto atliekų miškų ar laukų gyventojams pamaitinti, kuris įrengia šėryklas žvėrims, slėptuves kurapkoms ir lesyklas sparnuočiams. Juk jiems sniego pusnynuose nei pasislėpti, nei išgyventi neįmanoma. Ir ar nevertėtų laukuose, kur pavasarį laikosi vieversiai ir pempės, atitinkamus plotelius palikti vėlesnei sėjai?
Kitas dalykas, kurį norėčiau priminti, – laukų chemizavimas ir apdirbimas. Intensyvioji žemdirbystės sistema gausesniems derliams gauti rekomenduoja pastoviai naudoti pesticidus. Ir nesvarbu, būtina tai daryti ar ne, tiesiog - profilaktiškai. Purškimai vykdomi priklausomai nuo augalų augimo tarpsnio. O ar susimąstome, kokios šio beatodairiško purškimo pasekmės? Štai 2011 metais mano kaimynui nupurškus pesticidais žydinčius rapsus, kito kaimyno bitės atgal į avilius nebegrįžo, ir žvirblių šeimynėlė nebeužaugino naujos kartos – jų lavonėlius radau po inkilu. Išskrodus jų kūnelius paaiškėjo, kad virškinamieji traktai pilni kirmėlių, greičiausia, iš to paties nupurkšto rapsų lauko. Susimąstykime, kuo „prikimštas“ grūdas, iš kurio iškeptą duoną ir mes valgome.
Kitados beatodairiškai vykdydami visuotiną melioraciją, sumažinome natūralias floros ir faunos buveines tiek laukuose, tiek miškuose. Vėliau sekė masinė miškų privatizacija ir jų plynas „šienavimas“, laukų dirbimas plačiabare technika ir t.t. Gamtos poveikiui komentarų nereikia: šešis tomus Lietuvos floros rūšių siūlau padėti į muziejus kaip vertybę, liudijančią, kad prieš 40-60 metų buvo visai kitokios gamtinės sąlygos.
Prie gyvūnų pagreitinto nykimo dar prisideda padidėjusios lapių, mangutų, audinių, kiaunių, kranklių, netgi suopių ir baltųjų gandrų populiacijos. Priežastis - visi minėti gyvūnai, nevartojami maistui, o natūralūs kailiai seniai išėjo iš mados. O juk būtent šie gyvūnai „padeda“ žmogui mažinti kiškių ir kurapkų populiacijas.
Floros ir faunos bioįvairovės apsaugą lemia ūkininkavimo sistema, tradicijos ir žmogaus mentalitetas, jau nekalbant apie mokslą. Daugiau nei 40 metų analizuodamas daugiausia agronominio pobūdžio disertacinius bei kitokius mokslinius darbus, taip ir neradau kompleksinių rekomendacijų, kuriose būtų numatytos atitinkamos priemonės florai ir faunai išsaugoti. Spontaninis aklumas reiškiasi daug kur, kad ir planuojant gyvūnijos pusiausvyrą. Miškus pavertėme kiaulynais, plyšaujame visa gerkle apie bebaigiančius išnykti vilkus, lūšis, o užmiršome patį plėšriausią padarą - Homo Sapiens. Užkietėjusiems žmogžudžiams panaikinome mirties nuosprendį, kaliniai reikalauja sau komfortinių sąlygų, juos gina Europos Sąjunga su Strasbūru priešakyje. Tuo tarpu daugybę augalų ir gyvūnų rūšių sąmoningai ar nesąmoningai pasmerkiame myriop. Gyvūnai ir augalai neturi galimybių išsireikalauti sau bent minimalių egzistavimo sąlygų, nors jų naudos žmonijai, ateities kartoms neįmanoma pervertinti.
Taigi, norint kurti ateitį, reikia gerai žinoti praeitį. Esu nusivylęs, kad per palyginti neilgą gyvenimo tarpsnį žmogus padarė tiek daug negero gamtai, galvodamas vien tik apie naudą sau. Bet nepamirškime, kad lazda turi du galus. Belieka mums tik atsiprašyti Gamtos už praeityje jai padarytas skriaudas ir pakviesti ateities kartas nekartoti mūsų klaidų.
Gerai prisimenu laikus, kada Gamtos apsaugos komiteto, Gamtos apsaugos draugijos nariai, ūkių vadovai, studentai ir moksleiviai nebuvo abejingi žiemojantiems gyvūnams. Nesėdėjo kabinetuose, o dalyvavo įvairiose gyvūnų apsaugai organizuojamose priemonėse. Daugiau apie gamtosaugą buvo kalbama Lietuvos radijo bei televizijos laidose bei spaudoje.
Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad naujasis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis drąsiai imasi ryžtingų veiksmų gyvūnijai ir aplinkai apsaugoti.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio sprendimu Lietuvoje neribotam laikui uždraudžiama kurapkų medžioklė.
„Padariau tai, ką privalau padaryti. Tyrimai rodo, kad kurapkų skaičius tiesiog katastrofiškai mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Jeigu norime išsaugoti bent minimalią jų populiaciją, lieka vienintelis būdas – visiškai uždrausti šių paukščių medžioklę“, - teigia ministras Valentinas Mazuronis.
Įžengiau į aštuntą dešimtmetį, tačiau mane kamuoja ne metų našta, bet mintys apie žaibiškai nykstančią gyvūniją ir augaliją, apie biologinės įvairovės skurdinimą. Didžiąją dalį mūsų žemyno esu apkeliavęs: iš rytų į vakarus, nuo tundros iki pusiaujo. Pabuvojau tolimuose Rusijos platybėse, ir dar šiek tiek toliau. Tačiau net taigoje nepamačiau tikrosios Taigos, kurią savo darbuose vaizdavo garsusis dailininkas Šiškinas. Tik vietomis visai maži natūralios gamtos ploteliai belikę saugomose draustiniuose. Supratau, kad neįžengiamų girių nebelieka ten, kur koją įkelia šiuolaikinis žmogus...
Nejauku darosi pagalvojus, kokią skurdžią gamtą paliksime ateinančioms kartoms. Per daug toli nukeliavome džiaugdamiesi „bendrais“ laukais, „gausiais“ derliais, „pažangiomis“ žemdirbystės ir miškininkystės plėtros technologijomis. Ir toliau sparčiais žingsniais vejamės, o kai kur jau ir pralenkėme išsivysčiusias Europos bei Pasaulio šalis, užmiršę natūralios gamtos, jos floros ir faunos išsaugojimo aktualumą.
Prisimenu jaunystės metus. Tuomet, dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, pradėjau stebėti augalų, gyvūnų gyvenimą, jų įvairovę savo tėviškėje Beržoto (Panevėžio r.) apylinkėse. Šį darbą atlieku ir šiandien. Apibendrinęs ilgamečių stebėjimų duomenis, galiu drąsiai pasakyti, kad daugelį atvejų žmogus, kišdamasis į natūralios gamtos procesus, kenkia jos egzistavimui, skurdina ją. Iš mano stebėtų 73 žolinių augalų rūšių 43 rūšis jau ne tik Beržote, bet ir visoje vidurio Lietuvoje vargiai besurastume. 2011 metų vasarą teko matyti vos keletą žiogelių. Pavyzdžiui, žiogas Tarškys, kitados buvęs vienas dažniausiai sutinkamų vabzdžių, manau, su šiuo pasauliu yra atsisveikinęs prieš 20 metų. Jį galėtume išvysti nebent Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijose. Priežastys yra aiškios: globalinė aplinkos tarša paskatino agresyviųjų varpinių ir stambialapių žolių išbujojimą, o šios išstūmė lėtai augančią smulkesnę, galbūt ir naudingesnę, žolinę augmeniją. Procesą pagreitino padidėjusi anglies dvideginio koncentracija, skatinanti augmenijos, ypač agresyviosios, bujojimą.
Ne geresnė ir mūsų geradarių varlių būklė. Dar prieš 25-30 metų prie Beržoto tvenkinių pavasarį per varlių vestuves net kojos nebuvo kur pastatyti - tiek gausiai jų buvo. Dabar pavasarį tvenkinyje tepavyksta pamatyti vos po 2-3 varlių kurkulus.
Dar blogesnė padėtis sparnuočių pasaulyje: katastrofiškai sumažėjo pempių, dirvinių vieversių, sniegenų, zylių ir net karklažvirblių populiacijos. O ką jau bekalbėti apie kurtinius, tetervinus ar kurapkas. Būdavo rytais palaukėse net oras virpa nuo tetervinų burbuliavimo. Jeigu dar užpraeitą žiemą Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės rajonuose prie ūkininkų sodybų mano registruoti pavieniai kurapkų pulkeliai, tai šią žiemą nepastebėjau nei vienos šių laukų vištelių. Pastaraisiais metais kurapkų populiacija yra labiausiai pasmerkta. Panaši padėtis yra ir su mūsų aplinkos sanitare – pilkąja varna. Pagal savo gausą ji taip pat „prašosi“ įrašoma į Lietuvos Raudonąją knygą. Pilkoji - ne tik mūsų sanitarė, utilizuojanti gyvenvietėse ar pakelėse nuo mašinų žuvusius gyvūnus, bet ji dar įspėja taikiuosius paukščius apie pasirodžiusius plėšrūnus - vanagą ar lapę. Teko man stebėti, kaip akylos varnos, pasitelkusios kaimynes, sukelia tokį aliarmą, kad plėšrūnui belieka sprukti į visas keturias puses. O juk šių sparnuotųjų sargų ir aplinkos sanitarų kitados buvo daug. Kasmet Beržote jų šeimynėlės sukraudavo net po 2-3 lizdus. Manyčiau, kad todėl ir taikiųjų paukštelių buvo gausiau. Išnaikinę miškuose uoksinius medžius, mirties nuosprendį paskelbėme žalvarniams, kukučiams ir kitiems drevėse perintiems paukščiams. Kai kurie miškininkai nepatenkinti, kad plynose kirtavietėse priverstinai reikia palikti taip vadinamuosius bioįvairovės medžius, girdi, „šuniui ant uodegos“ nueina šimtai kubinių metrų medienos, kurią realizavus, būtų galima paimti gerą pinigą.
Priminsiu žinomą tiesą, kad pasaulio pertvarkymas prasidėjo dar tuomet, kai Homo Sapiens (mąstanti būtybė) pasijuto esanti galinga ir ėmėsi iš esmės pertvarkyti gamtą, pajungti ją nepasotinamiems savo poreikiams užtikrinti. Dar visai neseniai, negailėdami jėgų ir nemąstydami apie ateitį, vykdėme „išvystyto“ socializmo programą. Vyresnioji karta dar nepamiršo skambių šūkių - „šiaurės upes priversime tekėti į pietus“. Ir nesvarbu, kad Žemė yra rutulio formos, kad gamtos dėsnių niekam nepavyko ir nepasiseks pakeisti, svarbu kitkas - kad būtų besąlygiškai vykdoma partijos ir jos vado valia.
Žmogų visais laikais lydėjo kirvis, pjūklas ar kastuvas, vėliau šiuos įnagius pakeitė galingesnės gamybos priemonės, tuo pačiu keitėsi ir poveikio gamtai mąstai. Suintensyvėjo ir gyvūnų bei augalų rūšių kaita. Tai, ką gamta kūrė milijonus metų, žmogus pakeitė per nepilną šimtmetį. Štai ūkiuose išvedėme naujas gyvulių veisles ir priveisėme labai produktyvių supermonstrų naminių gyvulių. Neatsižvelgdami į pasekmes, norime turėti daug produkcijos. Sukūrėme raumenų „kalnus“ - Belgijos žydruosius, kurie „veršiuojasi“ Cezario pjūvio pagalba. Olšteinų frizų karvei - „Pieno cisternai“ - veršiuojantis dėl silpnos jos raumenų sistemos reikalinga žmogaus pagalba. Raumeningiausios Pietrėnų veislės kiaulės yra jautriausios stresams. Mėsa kieta, todėl tenka naudoti abejotinus, žmogaus sveikatai kenksmingus chemikalus - mėsos minkštintojus. Broileriai neteko soties jausmo, širdis nespėja vystytis su raumenimis, o kepenys neutralizuoti perteklinių antimaistinių medžiagų. Ir taip - mėsa sultinga minkšta, bet kokybė abejotina. Sunkiasvoriai kalakutai patys natūraliai neapsivaisina. Taip išstumiamos normalios anatomijos bei fiziologijos gyvulių veislės, kurių ateityje kaip duonos ir druskos prireiks.
Pamąstykime plačiau ir apie žemdirbystę. Dabartiniais laikais derlius kombainais nuo laukų švariai nuimamas vos per kelias dienas ir greitai apariamos ražienos. Gerai dar, jeigu jos nedeginamos. Yra buvę „saliamoniškų“ mokslininkų pasiūlymų - naikinti piktžoles, išdeginant ražienas. Dirbami laukai būtų švarūs, gražūs lyg futbolo aikštė. Tačiau tokių mokslo darbuotojų norėtųsi paklausti - kuo maitintis mūsų krašte žiemojantiems paukščiams ir kur slėptis gyvūnijai nuo plėšrūnų, kai laukai paverčiami Kazachstano platybėmis? Tenka pastebėti, kad aplinkos sąlygos pasikeitė, o gyvūnų fiziologija išliko ta pati. Dar grįšiu į jaunystės laikus ir priminsiu, kad ūkininkai javus kuldavo vos ne visą žiemą, ir pakankamai likdavo grūdinių kultūrų atliekų, pasitaikydavo, kad dėl meteorologinių sąlygų ar kitų priežasčių lauko pakraščiuose likdavo ir nepjautų javų. Sušluotas namų apyvokos organines atliekas išpildavo ant daržo - ir trąša, ir paukščiams yra kur pasikapstyti, maisto susirasti. Tuo metu kurapkų, žvirblių, sniegenų ir kitokių žiemojančių paukščių knibždėte knibždėjo šalia kiekvienos sodybos ar net pačioje sodyboje. Laukiniai paukščiai maitinosi ūkininkų kiemuose ir buvo vos ne naminių gyvūnų konkurentai.
Triukšmaujame, kad karvės ar kiaulės kvapais teršia aplinką, kitaip tariant, „gadina orą“. Prisimenu tuos laikus, kada galvijai buvo laikomi ne tik pienui ar mėsai, bet ir mėšlui pasigaminti. Kiekvienas ūkininkas laikė po 5 ar 10 galvijų, neskaitant arklio, bandos avių, kelių kiaulių, būrio įvairiausių paukščių. Tuomet bioįvairovės gausa gerokai pranoko šiuolaikinę. Nesiūlau grįžti prie javų kirtimo rankomis ar kūlimo spragilais, tačiau reikia atsigręžti ir į mus supantį gyvąjį pasaulį, puoselėti gamtos bioįvairovę. Manau, kad mes visi turime tarti „ačiū“ tam ūkininkui, kaimo gyventojui, kuris žiemą negaili grūdinių kultūrų bei maisto atliekų miškų ar laukų gyventojams pamaitinti, kuris įrengia šėryklas žvėrims, slėptuves kurapkoms ir lesyklas sparnuočiams. Juk jiems sniego pusnynuose nei pasislėpti, nei išgyventi neįmanoma. Ir ar nevertėtų laukuose, kur pavasarį laikosi vieversiai ir pempės, atitinkamus plotelius palikti vėlesnei sėjai?
Kitas dalykas, kurį norėčiau priminti, – laukų chemizavimas ir apdirbimas. Intensyvioji žemdirbystės sistema gausesniems derliams gauti rekomenduoja pastoviai naudoti pesticidus. Ir nesvarbu, būtina tai daryti ar ne, tiesiog - profilaktiškai. Purškimai vykdomi priklausomai nuo augalų augimo tarpsnio. O ar susimąstome, kokios šio beatodairiško purškimo pasekmės? Štai 2011 metais mano kaimynui nupurškus pesticidais žydinčius rapsus, kito kaimyno bitės atgal į avilius nebegrįžo, ir žvirblių šeimynėlė nebeužaugino naujos kartos – jų lavonėlius radau po inkilu. Išskrodus jų kūnelius paaiškėjo, kad virškinamieji traktai pilni kirmėlių, greičiausia, iš to paties nupurkšto rapsų lauko. Susimąstykime, kuo „prikimštas“ grūdas, iš kurio iškeptą duoną ir mes valgome.
Kitados beatodairiškai vykdydami visuotiną melioraciją, sumažinome natūralias floros ir faunos buveines tiek laukuose, tiek miškuose. Vėliau sekė masinė miškų privatizacija ir jų plynas „šienavimas“, laukų dirbimas plačiabare technika ir t.t. Gamtos poveikiui komentarų nereikia: šešis tomus Lietuvos floros rūšių siūlau padėti į muziejus kaip vertybę, liudijančią, kad prieš 40-60 metų buvo visai kitokios gamtinės sąlygos.
Prie gyvūnų pagreitinto nykimo dar prisideda padidėjusios lapių, mangutų, audinių, kiaunių, kranklių, netgi suopių ir baltųjų gandrų populiacijos. Priežastis - visi minėti gyvūnai, nevartojami maistui, o natūralūs kailiai seniai išėjo iš mados. O juk būtent šie gyvūnai „padeda“ žmogui mažinti kiškių ir kurapkų populiacijas.
Floros ir faunos bioįvairovės apsaugą lemia ūkininkavimo sistema, tradicijos ir žmogaus mentalitetas, jau nekalbant apie mokslą. Daugiau nei 40 metų analizuodamas daugiausia agronominio pobūdžio disertacinius bei kitokius mokslinius darbus, taip ir neradau kompleksinių rekomendacijų, kuriose būtų numatytos atitinkamos priemonės florai ir faunai išsaugoti. Spontaninis aklumas reiškiasi daug kur, kad ir planuojant gyvūnijos pusiausvyrą. Miškus pavertėme kiaulynais, plyšaujame visa gerkle apie bebaigiančius išnykti vilkus, lūšis, o užmiršome patį plėšriausią padarą - Homo Sapiens. Užkietėjusiems žmogžudžiams panaikinome mirties nuosprendį, kaliniai reikalauja sau komfortinių sąlygų, juos gina Europos Sąjunga su Strasbūru priešakyje. Tuo tarpu daugybę augalų ir gyvūnų rūšių sąmoningai ar nesąmoningai pasmerkiame myriop. Gyvūnai ir augalai neturi galimybių išsireikalauti sau bent minimalių egzistavimo sąlygų, nors jų naudos žmonijai, ateities kartoms neįmanoma pervertinti.
Taigi, norint kurti ateitį, reikia gerai žinoti praeitį. Esu nusivylęs, kad per palyginti neilgą gyvenimo tarpsnį žmogus padarė tiek daug negero gamtai, galvodamas vien tik apie naudą sau. Bet nepamirškime, kad lazda turi du galus. Belieka mums tik atsiprašyti Gamtos už praeityje jai padarytas skriaudas ir pakviesti ateities kartas nekartoti mūsų klaidų.
Gerai prisimenu laikus, kada Gamtos apsaugos komiteto, Gamtos apsaugos draugijos nariai, ūkių vadovai, studentai ir moksleiviai nebuvo abejingi žiemojantiems gyvūnams. Nesėdėjo kabinetuose, o dalyvavo įvairiose gyvūnų apsaugai organizuojamose priemonėse. Daugiau apie gamtosaugą buvo kalbama Lietuvos radijo bei televizijos laidose bei spaudoje.
Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad naujasis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis drąsiai imasi ryžtingų veiksmų gyvūnijai ir aplinkai apsaugoti.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio sprendimu Lietuvoje neribotam laikui uždraudžiama kurapkų medžioklė.
„Padariau tai, ką privalau padaryti. Tyrimai rodo, kad kurapkų skaičius tiesiog katastrofiškai mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Jeigu norime išsaugoti bent minimalią jų populiaciją, lieka vienintelis būdas – visiškai uždrausti šių paukščių medžioklę“, - teigia ministras Valentinas Mazuronis.
Aplinkosauga
Lietuvos zoologijos sodui
|
Konkursas Helsinkio komisijos
|
Svarbiausi darbai miške pavasarį - ko neturi pamiršti miško savininkas
E. VAKRINOS nuotraukoje: Miškuose medžių vėjavartos turi būti iškertamos
Atėjus pavasariui miške prasideda naujas darbų sezonas. Svarbiausias pavasario darbas - miško atkūrimas, kuris aktualus tiems, kas kirto plynas biržes ir miško apsauga nuo kenkėjų - ypač aktuali tiems, kas savo valdoje turi eglynų.
2012 m. spalio - lapkričio mėnesiais vėtros nusiaubė didelius miškų plotus visoje Lietuvoje. Neaplenkė jos ir Vilniaus rajono. Pavienių išverstų ir nulaužtų medžių bei nedidelių medžių grupių buvo nustatyta tiek valstybiniuose tiek privačiuose miškuose. Dėl nepalankių oro sąlygų pažeisti medžiai nebaigti tvarkyti iki šiol. Šiuos darbus būtina atlikti artimiausiu metu.
2013 metais yra didelė žievėgraužio tipografo masinio pakenkimo židinių susidarymo rizika eglynuose, kur laiku nesutvarkyti 2012 m. pirminiai kenkėjo židiniai. Esant palankiems orams kenkėjas gali staigiai pasidauginti ir sukelti eglių džiūvimą dideliuose plotuose. Todėl eglynų džiuvimui sumažinti būtina vykdyti žievėgraužio tipografo plitimą mažinančias priemones, o jos tokios:
1. Eglių liemenų pavojingų kenkėjų apgyvendinti medžiai iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno pakraščio, kuriame spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 procentų arba nužievinti, arba kenkėjai sunaikinti kitais būdais. Tam reikia nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 30 d. pastoviai šalinti kenkėjų apniktas egles. Žievėgraužio tipografo veiklos pagrindiniai požymiai – ant žievės kelmo ir kamieno apačioje arba ant žemės prie kamieno randama rudos spalvos išgraužų ir žievės paviršiuje gali būti matomos kinivarpų įsigraužimo angos, apnikimo pradžioje eglių spygliai ir lajos atrodo sveikai. Ne vegetacijos metu pastebėtas žievėgraužių apniktas egles galima iš miško šalinti iki pavasarinio orų atšilimo, vabzdžių apnikimą parodo genių veikla, rundantys ir byrantys spygliai. Sausų ar be žievės eglių kirtimas, kurias jau paliko nauja žievėgraužių karta, medynų sveikatingumui įtakos nebeturi;
2. Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, sniegalaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t.y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Ypač svarbu rudenį-žiemą atsiradusias žalias vėjavartas, vėjalaužas sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo ir neleisti jose pasidauginti žievėgraužiams;
3. Eglės žalia mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo. Jei iškirsta mediena jau yra užpulta pavojingų liemenų kenkėjų, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta;
4. Išvalyti kirtavietes nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. nuo žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir ilgesnių kaip 1 m.
Miškų apsaugoje prioritetu 2013 metais turi būti savalaikis žievėgraužio tipografo apniktų eglių ir jų vėjavartų, vėjalaužų šalinimas iš eglynų. Šiomis priemonėmis veiksmingiausiai galima stabdyti kenkėjo plitimą.
Kita svarbi priemonė miškuose – miško atkūrimas ankstesnių metų kirtavietėse. Miškas turi būti atkurtas vertingomis, augimvietes atitinkančiomis medžių rūšimis per tris metus po kirtimo. Sėkmingą miško atkūrimą lemia kokybiškas dirvos paruošimas, geri sodmenys (išauginti medelynuose), gera pasodinimo kokybė (pakankamo dydžio duobutė, neišdžiovintos, sodinant neužlenktos ir gerai prispaustos šaknys, medeliai pasodinti ne per giliai ir ne per sekliai). Svarbu pasodintus ir savaime išaugusius medelius apsaugoti nuo graužikų, žvėrių ir kenkėjų (tveriant, naudojant repelentus, individualias apsaugas ir kt.). Būtina laiku atlikti želdinių ir žėlinių priežiūrą. Mišką geriausiai sodinti pavasarį iki medelių pumpurų sprogimo pradžios, rudenį spygliuočiai sodinami susiformavus pumpurams ir sumedėjus stiebeliams, bet šaknims dar augant, lapuočiai – pradėjus kristi lapams.
Šiais metais bus tikrinamas miško atkūrimas 2009 m. kirtavietėse. Miškas laikomas atkurtu, kai tolygiai išsidėsčiusių medelių tankis yra didesnis arba lygus pušies 2500 vnt./ha. (pelkinėse augimvietėse 500-1200 vnt./ha.), eglės, uosio klevo - 1600, ąžuolo, buko, guobinių - 1800, liepos, juodalksnio, beržo, baltalksnio - 1500, drebulės, maumedžio - 900 vnt./ha. Mišrių želdinių ir žėlinių, kurių sudėtyje yra kelios medžių rūšys, tankis nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos medžių rūšies kiekį procentais želdinių ir žėlinių sudėtyje. Sodinimo metu želdinių tankis turi būti dvigubai didesnis, nes, veikiant įvairiems nepalankiems faktoriams, dalis sodinukų žūna, sunyksta. Už neatkurtą, neprižiūrėtą ir neapsaugotą mišką numatyta griežta administracinė atsakomybė. Tikime, kad visi miško savininkai ir valstybinių miškų šeimininkai bus supratingi ir pasirūpins, kad iškirstuose plotuose vėl augtų vertingi miškai.
Ramūnas Stankevičius,
Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio vyr. specialistas
2012 m. spalio - lapkričio mėnesiais vėtros nusiaubė didelius miškų plotus visoje Lietuvoje. Neaplenkė jos ir Vilniaus rajono. Pavienių išverstų ir nulaužtų medžių bei nedidelių medžių grupių buvo nustatyta tiek valstybiniuose tiek privačiuose miškuose. Dėl nepalankių oro sąlygų pažeisti medžiai nebaigti tvarkyti iki šiol. Šiuos darbus būtina atlikti artimiausiu metu.
2013 metais yra didelė žievėgraužio tipografo masinio pakenkimo židinių susidarymo rizika eglynuose, kur laiku nesutvarkyti 2012 m. pirminiai kenkėjo židiniai. Esant palankiems orams kenkėjas gali staigiai pasidauginti ir sukelti eglių džiūvimą dideliuose plotuose. Todėl eglynų džiuvimui sumažinti būtina vykdyti žievėgraužio tipografo plitimą mažinančias priemones, o jos tokios:
1. Eglių liemenų pavojingų kenkėjų apgyvendinti medžiai iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno pakraščio, kuriame spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 procentų arba nužievinti, arba kenkėjai sunaikinti kitais būdais. Tam reikia nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 30 d. pastoviai šalinti kenkėjų apniktas egles. Žievėgraužio tipografo veiklos pagrindiniai požymiai – ant žievės kelmo ir kamieno apačioje arba ant žemės prie kamieno randama rudos spalvos išgraužų ir žievės paviršiuje gali būti matomos kinivarpų įsigraužimo angos, apnikimo pradžioje eglių spygliai ir lajos atrodo sveikai. Ne vegetacijos metu pastebėtas žievėgraužių apniktas egles galima iš miško šalinti iki pavasarinio orų atšilimo, vabzdžių apnikimą parodo genių veikla, rundantys ir byrantys spygliai. Sausų ar be žievės eglių kirtimas, kurias jau paliko nauja žievėgraužių karta, medynų sveikatingumui įtakos nebeturi;
2. Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, sniegalaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t.y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Ypač svarbu rudenį-žiemą atsiradusias žalias vėjavartas, vėjalaužas sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo ir neleisti jose pasidauginti žievėgraužiams;
3. Eglės žalia mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo. Jei iškirsta mediena jau yra užpulta pavojingų liemenų kenkėjų, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta;
4. Išvalyti kirtavietes nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. nuo žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir ilgesnių kaip 1 m.
Miškų apsaugoje prioritetu 2013 metais turi būti savalaikis žievėgraužio tipografo apniktų eglių ir jų vėjavartų, vėjalaužų šalinimas iš eglynų. Šiomis priemonėmis veiksmingiausiai galima stabdyti kenkėjo plitimą.
Kita svarbi priemonė miškuose – miško atkūrimas ankstesnių metų kirtavietėse. Miškas turi būti atkurtas vertingomis, augimvietes atitinkančiomis medžių rūšimis per tris metus po kirtimo. Sėkmingą miško atkūrimą lemia kokybiškas dirvos paruošimas, geri sodmenys (išauginti medelynuose), gera pasodinimo kokybė (pakankamo dydžio duobutė, neišdžiovintos, sodinant neužlenktos ir gerai prispaustos šaknys, medeliai pasodinti ne per giliai ir ne per sekliai). Svarbu pasodintus ir savaime išaugusius medelius apsaugoti nuo graužikų, žvėrių ir kenkėjų (tveriant, naudojant repelentus, individualias apsaugas ir kt.). Būtina laiku atlikti želdinių ir žėlinių priežiūrą. Mišką geriausiai sodinti pavasarį iki medelių pumpurų sprogimo pradžios, rudenį spygliuočiai sodinami susiformavus pumpurams ir sumedėjus stiebeliams, bet šaknims dar augant, lapuočiai – pradėjus kristi lapams.
Šiais metais bus tikrinamas miško atkūrimas 2009 m. kirtavietėse. Miškas laikomas atkurtu, kai tolygiai išsidėsčiusių medelių tankis yra didesnis arba lygus pušies 2500 vnt./ha. (pelkinėse augimvietėse 500-1200 vnt./ha.), eglės, uosio klevo - 1600, ąžuolo, buko, guobinių - 1800, liepos, juodalksnio, beržo, baltalksnio - 1500, drebulės, maumedžio - 900 vnt./ha. Mišrių želdinių ir žėlinių, kurių sudėtyje yra kelios medžių rūšys, tankis nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos medžių rūšies kiekį procentais želdinių ir žėlinių sudėtyje. Sodinimo metu želdinių tankis turi būti dvigubai didesnis, nes, veikiant įvairiems nepalankiems faktoriams, dalis sodinukų žūna, sunyksta. Už neatkurtą, neprižiūrėtą ir neapsaugotą mišką numatyta griežta administracinė atsakomybė. Tikime, kad visi miško savininkai ir valstybinių miškų šeimininkai bus supratingi ir pasirūpins, kad iškirstuose plotuose vėl augtų vertingi miškai.
Ramūnas Stankevičius,
Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio vyr. specialistas
Skinderiškio dendroparkas buvusio Pajieslio kolūkio eigulio Kęstučio Kaltenio iniciatyva ir rūpesčiu pradėtas kurti 1971 m. pavasarį. Šiam tikslui po ilgų svarstymų buvo pasirinkta gana didelė, ryškiai išreikšto reljefo 125 ha ploto teritorija buvusioje Skinderiškio dvarvietėje, šalia vaizdingų Šušvės upės vingių (Kėdainių r., Krakių sen.). Vėliau, jau vykdant parko kūrimo darbus, čia buvo įrengti puikūs apie 30 ha ploto tvenkiniai, gerokai pagyvinę ir taip gana patrauklų vietos kraštovaizdį. Dendrologinio parko kūrimo idėjai pritarė ir darbus visokeriopai rėmė tuometinio Pajieslio kolūkio pirmininkas Vaclovas Vitas. Jo rūpesčio ir aktyvios pagalbos dėka parke buvo įrengti kaskadiniai tvenkiniai, atgabenti ir išdėlioti dideli lauko akmenys, įrengta nedidelė vasaros estrada. Tai akivaizdžiai rodo, kad į kuriamą dendroparką buvo žiūrima kaip į svarbų tuometiniam Pajieslio kolūkiui rekreacinį objektą. Centrinės parko dalies, kuri užima apie 35 ha plotą, projektą 1974 m. paruošė žymus mūsų šalies dendrologas L. Čibiras ir kraštovaizdžio architektė O. Skaisgirytė. Dendrologinių kolekcijų kūrimui buvo pasirinktas geografinis principas, padalinant būsimo dendroparko teritoriją į atskiras zonas: Europos, Sibiro ir Tolimųjų Rytų, Kinijos ir Japonijos, Vidurinės Azijos, Kaukazo, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Iš viso pagal projektą parko dendrologinėse kolekcijose buvo planuojama pasodinti 674 rūšių ir formų sumedėjusius introdukuotus augalus: medžių – 206 taksonus, krūmų ir puskrūmių – 438, lianų – 30 (M. Navasaitis, Straigytė, 2006). Sodinimo darbai dažniausiai buvo vykdomi talkų būdu. Jiems vadovavo pats parko įkūrėjas K. Kaltenis. Daugumą retų egzotinių medžių ir krūmų sodinukų išaugino jis pats savo tėvų sodyboje – Paliepio girininkijos Liepkalnio eiguvoje. Rinkdamas introducentų sėklas ir daigus K. Kaltenis dažnai svečiuodavosi Vilniaus universiteto ir Kauno botanikos soduose, Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos arboretume, šalies senuosiuose dvarų parkuose, sodininkų mėgėjų sodybose. Vėliau jo kelionių ir dendrologinių paieškų maršrutai nusidriekė vos ne po visą buvusią Sovietų Sąjungą. Jis aplankė daugelį Rusijos ir kitų respublikų botanikos sodų, arboretumų bei floristiniu požiūriu turtingų geografinių regionų (Kaukazą, Karpatus, Rusijos Tolimuosius Rytus). Kaupiant kolekcijoms reikalingą sodinamąją medžiagą, K. Kaltenis surinko, pasėjo apie 5000 pavyzdžių augalų sėklų ir išaugino sodinukus (M. Navasaitis, Straigytė, 2006). Žinoma, kalbant apie Skinderiškio dendroparko kūrimo ir vėlesnio tvarkymo darbus, negalima nepaminėti ir kitų šio gražaus gamtosauginio objekto kūrimo rėmėjų, bendraminčių bei talkininkų – Pajieslio kolūkio pirmininko Vaclovo Vito ir gausiai talkose dalyvavusių šio ūkio darbuotojų, tuometinės Kėdainių žemės ūkio valdybos miškininkų, vadovaujamų Juozo Girino. Šiandien parko tvarkymo ir priežiūros darbais rūpinasi būtent Kėdainių miškų urėdija, kuriai vadovauja didelis sumedėjusių introducentų auginimo entuziastas jau minėtas J. Girinas. Urėdijos rūpesčiu 35-ųjų parko įkūrimo metinių proga atskiri parko kampeliai buvo papuošti gražiomis mūsų šalies ir užsienio meistrų sukurtomis skulptūromis: J. Urbanavičiaus „Metraštininkas“ ir „Kanados indėnų totemas“, čeko Peht Uher „Čekų mitologinė būtybė“, dano Henrik Sogaard „Mitologinis danų personažas Thor“, S. Lampincko „Senelis pražydinantis vyšnias“, J. Lukšio „Kaukazas“, A. Sakalausko jubiliejinė parko 35-ųjų metinių skulptūra, A. Tebesiaus „Perkūnas“, V. Ulevičiaus „Perkūnas“ ir kt. Šiuo metu dendroparko kolekcijose auga per 1000 rūšių, porūšių, formų ir veislių sumedėjusių augalų. Geografinės kilmės požiūriu daugiausiai augalų iš Tolimųjų Rytų, Kinijos, Korėjos ir Japonijos regionų – 350 rūšių, apie 250 rūšių savaime paplitusių Šiaurės Amerikoje, kiek mažiau augalų atstovauja Europos ir Kaukazo regiono dendroflorą ir tik 40 rūšių priklauso Sibiro regionui. Be anksčiau minėtų geografinių augalų grupių dendroparke reiktų paminėti jaunųjų miško bičiulių pasodintą ąžuolyną, įvairius jubiliejinius, proginius medžius, retus egzotinius medžius ir krūmus, augančius šalia K. Kaltenio sodybos, kuri glaudžiasi šiauriniame parko pakraštyje. Daugelis dendroparko augalų rūšių yra retos ir kol kas šalyje niekur kitur neauginamos arba sutinkamos tik botanikos soduose. Ypač turtingos klevų (Acer L.) ir ąžuolų (Quercus L.) kolekcijos. O kur dar didelė gausybė kitų retų egzotinių medžių bei krūmų. Neabejotinai tai viena iš turtingiausių mūsų šalies dendrologinių kolekcijų. Gausumu ją pralenkia tik Vilniaus universiteto botanikos sodo sumedėjusių augalų kolekcijos. Tai akivaizdus pavyzdys, kokį titanišką darbą gali nuveikti vienas žmogus, jeigu jis suranda gyvenime bendraminčių ir rėmėjų. Pasiaukojantis K. Kaltenio darbas buvo deramai įvertintas – 1993 metais jam buvo paskirta Valdo Adamkaus premija. Skinderiškio dendroparkas įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašus. Paskutinę detalią Skinderiškio dendroparko sumedėjusių augalų inventorizaciją atliko patyręs šalies dendrologas Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakulteto docentas M. Navasaitis. Remiantis šios inventorizacijos duomenimis buvo išleistas išsamus leidinys „Skinderiškio dendroparkas“ (M. Navasaitis, Straigytė, 2006).
Žinoma, negalima nepastebėti ir tam tikrų problemų, šiek tiek temdančių parko ateities perspektyvas. Daugelis čia augančių introdukuotų medžių ir krūmų yra stelbiami vietinės augalijos, parko teritorijoje, medžių grupėse ir masyvuose bei šalia jų gausu menkaverčių savaiminės kilmės medžių ir krūmų. Todėl visame parke, ypač peizažinėse grupėse ir masyvuose, būtini neatidėliotini tvarkymo ir valymo darbai, pašalinant per daug subujojusius vietinius medžius ir krūmus, išlaisvinant ir atveriant lankytojo akiai čia augančius vertingus egzotinius augalus. Kartu reikėtų pašalinti ir gana daug nustelbtų, praradusių gyvybingumą introducentų, gerokai gadinančių parko estetinį vaizdą. Parko terasose ir šlaite šalia tvenkinių būtina atlikti kraštovaizdinius kirtimus, atveriant atskirose vietose puikias reginių perspektyvas. Didėjant lankytojų skaičiui, matyt, reikėtų pagalvoti ir apie lankytojų poreikius atitinkančios parko infrastruktūros (takų tinklo, vakarinio apšvietimo sistemos, poilsio vietų, pavėsinių) įrengimą. Šiems tikslams Kėdainių miškų urėdijos iniciatyva praeitais metais buvo gauta Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ir šiuo metu jau vykdomi darbai. Taigi neabejojame, kad Skinderiškio dendroparkas artimiausiu metu pasipuoš naujomis spalvomis ir lankytojus pasitiks atjaunėjęs bei pagražėjęs. Dr. Laimutis Januškevičius, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas |
Akistata su gamta
Žuvininkystė per laiko prizmę
Dirbtinė žuvivaisa ir akvakultūra Nemuno deltoje
Kazys Gaigalas
Dėl Kauno HE užtvankos statybos buvo prarasta apie 70 procentų praeivių žuvų rūšių - Baltijos imigrantų natūralių nerštaviečių Nemuno vidurupio ruože ir jo intakuose. Susirūpinus, kaip kompensuoti gamtai padarytą žalą, buvo nutarta statyti žuvų dirbtinio veisimo objektą. Klausimas, kur jį statyti sukėlė rimtus ginčus. Tuometinė Lietuvos vyriausybė, įtakojama mano oponentų, nutarė statyti lašišų ir žiobrių veisyklą Nemuno deltoje ir jai Rusnės salos Atmatos kairiajame krante paskyrė 20 hektarų žemės sklypą. Tuo tarpu mano rekomendacija - statyti dirbtinio žuvų veisimo įmonę prie Minijos ir Jūros upių, kur migruoja lytiškai subrendę reproduktoriai, be jokios argumentacijos buvo atmesta.
Esant geram finansavimui, Rusnės valstybinė lašišų ir žiobrių dirbtinio veisimo įmonė per trejus nepilnus metus buvo pastatyta ir gerai įrengta su visa projektine vidaus infrastruktūra - erdviu ikrų inkubatorium, 6,8 ha ploto vandens saugykla, keliolika įvairaus gylio tvenkinukų, skirtų inkubuotų lervučių ir mailiaus paauginimui iki šiųmetukų stadijos. Reikalingą vandenį visiems įmonės objektams iš Atmatos upės pumpavo specialiai pastatyta pajėgi siurblinė. Įmonės aptarnavimo personalas apsigyveno dviejuose naujuose namuose. Įmonė buvo tiesiogiai pavaldi Lietuvos vidaus vandenų eksploatacijos valdybai, kuriai nuo 1959 m. vadovavo E. Čipkus.
Pirmuoju žuvivaisos įmonės direktoriumi 1960 m. paskirtas Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio inžinierius-melioratorius V. Žemgulis. Pačioje veiklos pradžioje įmonė susidūrė su komplikuota lašišų ir žiobrių reproduktorių ir jų apvaisintais ikrais apsirūpinimo problema. Iš Baltijos į Kuršių marias ir Nemuno deltą šios žuvys atplaukia dar ne visiškai pasiruošusios savaiminiam natūraliam nerštui, o jas sužvejojus, išsaugoti ilgesnį laiką gyvybingas įmonės tvenkinukuose pavykdavo tik vienetais. Todėl žuvivaisininkus ikrų rinkti tekdavo komandiruoti į Neries, Šventosios ir kitų upių nerštavietes. Tai buvo susiję su papildomomis nemažomis neplanuotomis išlaidomis. Parsivežti dirbtinai apvaisinti lašišų ir šlakių ikrai inkubuodavosi Veiso aparatuose per žiemą, o žiobrio - tiktai keletą parų, dažniausiai birželio pirmojoje pusėje. Per pirmuosius trejus metus buvo pastebėta, kad lašišų lervutės, pavasarį išsiritusios Veiso aparatuose ir tuojau pat perkeltos į erdvesnes talpas palaikymui, masiškai žūdavo. Autoriaus manymu, tokį nemalonų reiškinį sąlygojo teršalai, patenkantys į Nemuną žiemos pabaigoje iš Ragainės ir Tilžės celiuliozės-popieriaus gamyklų. Tokią išvadą patvirtino ir mano organizuotas bandymas įmonėje inkubuoti Baltijos praeivio syko Coregonus lavaretus (L.) dirbtinai apvaisintus ikrus. Iš jų per žiemą išsiritusios lervutės taip pat žūdavo. Dėl įvykusių nesėkmių 1963 metais dirbtinio lašišų veisimo Rusnėje teko atsisakyti. Po trisdešimties metų jaunesnės kartos žuvivaisininkai vėl bandė tinklais mariose ir Nemuno deltoje sugautas lašišas lytiškai subrandinti Atmatos krante įrengtoje užtvaroje, bet ir jų bandymai patyrė visišką fiasko - reproduktoriai žūdavo dešimtimis.
Tuo tarpu praeivio žiobrio dirbtinė ikrų inkubacija Veiso aparatuose vyko sėkmingai. Darbo pradžioje žuvivaisininkai gyvybingas lervutes be ilgesnio palaikymo erdvesnėse talpose išleisdavo čia pat į Atmatos pakrantę arba išveždavo kitur. Nuo 1964 m., pradėjus įmonei vadovauti diplomuotam žuvivaisos specialistui H. Petrikui, išsiritusios žiobrio lervutės būdavo perkeliamos į tvenkinukus ir, paauginus jas iki šiųmetukų stadijos, vėlai rudenį išleidžiamos į Atmatą.
Dirbtinai veisiant žiobrius taip pat atsirasdavo nemažai kitokių problemų dėl pačių žuvų biologijos ypatybių - žiobrio patelės kasmet gonadose subrandina iki trijų porcijų ikrų, kuriuos natūraliuose nerštavietėse išneršia atskiromis porcijomis su pertraukomis. Tuo tarpu dirbtinai veisiant sėkmingai pavyksta paimti iš jų tiktai pirmąją porciją ikrų. Atliekamos „operacijos” metu reproduktoriai traumuojami ir išleisti atgal į vandenį kitų ikrų porcijų nebesubrandina. Dėl to dirbtinį žiobrio veisimą įmonėje atgaudant reproduktorius nerštavietėse žuvų apsaugos inspektoriai rekomendavo nutraukti.
Atsistatydinus iš direktoriaus pareigų kvalifikuotai dirbusiam H. Petrikui ir į Vidaus vandenų eksploatacijos valdybos viršininko postą atėjus dirbti J. Baravykui, žiobrio dirbtinė žuvivaisa Rusnės saloje užgeso. Naujasis valdybos viršininkas po komandiruotės į Japoniją nesunkiai įtikino tuometinę Lietuvos valdžią, kad Pamario krašto regione, žiūrint iš ūkinių-ekonominių pozicijų, tikslingiausia kurti prekinio karpio auginimo objektus - plėtoti Japonijoje vadinamą „akvakultūrą”.
Pasirinkus šią žuvininkystės plėtros kryptį, Klaipėdos regione per keletą metų pavyko 300 ha ploto Atmatos pakrantėje įrengti pilnasisteminį karpių auginimo ūkį. Aukštais kapitaliniais pylimais iš visų pusių apjuostoje teritorijoje, tvenkinių užpildymui vandeniu iš Atmatos buvo pastatyta antra, galingesnė už pirmąją, siurblinė, įrengti pašarų laikymo sandėliai, įsigyta pašarų išvežiojimo į tvenkinius technika, apsirūpinta kitokiu inventoriumi.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje Rusnės valstybiniam karpininkystės padaliniui vadovauti atvyko N. Augulis su žmona, iki tol sėkmingai dirbę ir įgiję nemažą karpių auginimo patirtį Ignalinos krašte. Apie 1983 m. tvenkiniai su visa infrastruktūra, kaip atskiras gamybinis padalinys, buvo perduoti Rusnės valstybinio daugiašakio žuvininkystės ūkio žinion. Jo nauju vadovu tapo diplomuotas inžinierius-ichtiologas H. Beresnevičius, žuvininkystės mokslus baigęs Kaliningrade. Nedidelis specialistų ir darbininkų kolektyvas per dešimtmetį neblogai įvaldė prekinio karpio auginimo biotechnologiją. Metinę žuvies realizaciją ūkis padidino iki 30-50 t. Buvo bandoma veisti starkį Skirvytės Senvagėje įrengtose tinklinėse varžose, auginti žiobrio tvenkinukuose besterio jauniklius, parsivežtus ir Kietaviškės žuvininkystės ūkio veislyno. Žiūrint iš šalies, atrodė, kad šį kartą pasirinkta žuvininkystės plėtros kryptis yra perspektyvi. Deja, XX a. pabaigoje reikalai susidėliojo kitaip. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rusnės valstybinis žuvininkystės ūkis susiskirstė į aštuonis autonominius gamybinius padalinius-bendroves. Karpininkystė paslaptingu būdu tapo privačia UAB „Rusnės tvenkiniai” valda, o žuvų inkubatorinė be saugyklos ir tvenkinių perėjo naujai įkurtos Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos žinion.
Per pastaruosius 20 metų privatizuoti ir ne pagal projektinę paskirtį naudojami tvenkiniai tapo apleista krūmais, nendrėmis ir kitokia žoline augalija užaugančia teritorija, kurioje dabar peri kelios paukščių rūšys, apsilanko kormoranai pasimaitinti menkaverčių žuvų smulkme, prieglobstį randa žvėrys. Norint atkurti anksčiau čia plėtotą tvenkinių akvakultūrą, vėl tektų sugaišti nemažai laiko ir išleisti milijonines lėšas.
1994 m. Žemės ūkio ministerija Rusnės žuvų dirbtinio veisimo inkubatorinę perdavė valdyti Lietuvos valstybinės žuvivaisos ir žuvų tyrimo centrui - LVŽŽTC, o pastarasis čia įsteigė savo Rusnės filialą. Nuo to laiko filialo darbuotojai, vadovaujami S. Aleksandravičiaus, vėl užsiima archaine dirbtine žuvivaisa - Nemuno deltos atšakų natūraliuose vertingų žuvų nerštavietėse ir jų prieigose tinklais gaudo reproduktorius ir dirbtiniu būdu apvaisintus jų ikrus inkubuoja Veiso aparatuose. Per aptariamą laikotarpį sėkmingiausiai pavyko inkubuoti starkio (1998 m. išsirito 24 mln.) ir vėgėlės (2002 m. išsirito 132 mln.) gyvybingų lervučių. Atlikti bandymai inkubuoti karšio ir lyno lervutes. Įsteigus Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, rusniškiai ceche 2011 m. vasarą paaugino aštriašnyplių eršketukų ir 2012 m. vasarą išleido į Krokų lanką 20 tūkst. vnt. paaugintų unguriukų. Be to, 2009 m jiems pavyko sėkmingai inkubuoti Kuršių marių šamo ikrus, keletą tūkstančių šiųmetukų realizuoti ežerų įžuvinimui.
Antras reikšmingas dirbtinės žuvivaisos ir akvakultūros plėtros centras Pamario regione buvo įkurtas aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Šio objekto statybai dešiniajame Minijos upės krante buvo atskirtas gana didelis žemės sklypas. Jame per trejetą metų pavyko pilnai įrengti 348 hektarų gamybinio ploto tvenkinius, pastatyti siurblinę vandeniui imti iš Minijos upės, įsigyti reikalingą inventorių ir apmokyti žmones.
Paskutiniais valstybinio žuvininkystės ūkio gyvavimo metais akvakultūrai skirtuose tvenkiniuose jau buvo užauginama iki 80-110 tonų prekinių karpių ir kitokių vertingų žuvų rūšių, tęsiama naujų tvenkinių statyba. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. valstybiniai tvenkiniai tapo privačia UAB „Kintai” įmone, kuriai nuo pat įsikūrimo iki dabar vadovauja R. Višinskas. Bendrovė - Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų asociacijos narė - valdo 600 hektarų tvenkinių plotą ir per metus užaugina apie 300 tonų prekinės žuvies, daugiausia karpių. Antrareikšmę veisimo ir auginimo vietą tvenkiniuose užima karosai, lydekos, upėtakiai, lynai, karšiai, kuojos ir ešeriai, bandomieji objektai - šamai bei dvi Kinijos vandens telkinių augalėdės žuvų rūšys - amūras ir plačiakakčiai.
Be prekinių žuvų 40-ties darbuotojų bendrovės kolektyvas ikrų inkubatoriuje veisia vertingų žuvų mailių, jį paaugina erdvesnėse talpose ir tvenkiniuose iki šiųmetukų stadijos savo tvenkinių įžuvinimui ir pagal išankstinius užsakymus parduoda kitiems žuvininkams.
Sumaniai tvarkoma UAB „Kintai” tapo visuomenei žinoma ir gausiai žmonių lankoma žuvininkystės įmone.
Nemažai papildomų pajamų bendrovė gauna organizuodama pramogines turistines išvykas laivais į Kuršių marias ir įspūdingo grožio Nemuno deltos vandens telkinius. Atvykstančių žmonių paslaugoms yra parduotuvė, kavinė, viešbutis, ištisą parą veikianti degalinė, mėgėjiškai žvejybai licencijų platinimo ir laivų nuomavimo postai.
Dr., ichtiologas Kazys Gaigalas
Esant geram finansavimui, Rusnės valstybinė lašišų ir žiobrių dirbtinio veisimo įmonė per trejus nepilnus metus buvo pastatyta ir gerai įrengta su visa projektine vidaus infrastruktūra - erdviu ikrų inkubatorium, 6,8 ha ploto vandens saugykla, keliolika įvairaus gylio tvenkinukų, skirtų inkubuotų lervučių ir mailiaus paauginimui iki šiųmetukų stadijos. Reikalingą vandenį visiems įmonės objektams iš Atmatos upės pumpavo specialiai pastatyta pajėgi siurblinė. Įmonės aptarnavimo personalas apsigyveno dviejuose naujuose namuose. Įmonė buvo tiesiogiai pavaldi Lietuvos vidaus vandenų eksploatacijos valdybai, kuriai nuo 1959 m. vadovavo E. Čipkus.
Pirmuoju žuvivaisos įmonės direktoriumi 1960 m. paskirtas Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio inžinierius-melioratorius V. Žemgulis. Pačioje veiklos pradžioje įmonė susidūrė su komplikuota lašišų ir žiobrių reproduktorių ir jų apvaisintais ikrais apsirūpinimo problema. Iš Baltijos į Kuršių marias ir Nemuno deltą šios žuvys atplaukia dar ne visiškai pasiruošusios savaiminiam natūraliam nerštui, o jas sužvejojus, išsaugoti ilgesnį laiką gyvybingas įmonės tvenkinukuose pavykdavo tik vienetais. Todėl žuvivaisininkus ikrų rinkti tekdavo komandiruoti į Neries, Šventosios ir kitų upių nerštavietes. Tai buvo susiję su papildomomis nemažomis neplanuotomis išlaidomis. Parsivežti dirbtinai apvaisinti lašišų ir šlakių ikrai inkubuodavosi Veiso aparatuose per žiemą, o žiobrio - tiktai keletą parų, dažniausiai birželio pirmojoje pusėje. Per pirmuosius trejus metus buvo pastebėta, kad lašišų lervutės, pavasarį išsiritusios Veiso aparatuose ir tuojau pat perkeltos į erdvesnes talpas palaikymui, masiškai žūdavo. Autoriaus manymu, tokį nemalonų reiškinį sąlygojo teršalai, patenkantys į Nemuną žiemos pabaigoje iš Ragainės ir Tilžės celiuliozės-popieriaus gamyklų. Tokią išvadą patvirtino ir mano organizuotas bandymas įmonėje inkubuoti Baltijos praeivio syko Coregonus lavaretus (L.) dirbtinai apvaisintus ikrus. Iš jų per žiemą išsiritusios lervutės taip pat žūdavo. Dėl įvykusių nesėkmių 1963 metais dirbtinio lašišų veisimo Rusnėje teko atsisakyti. Po trisdešimties metų jaunesnės kartos žuvivaisininkai vėl bandė tinklais mariose ir Nemuno deltoje sugautas lašišas lytiškai subrandinti Atmatos krante įrengtoje užtvaroje, bet ir jų bandymai patyrė visišką fiasko - reproduktoriai žūdavo dešimtimis.
Tuo tarpu praeivio žiobrio dirbtinė ikrų inkubacija Veiso aparatuose vyko sėkmingai. Darbo pradžioje žuvivaisininkai gyvybingas lervutes be ilgesnio palaikymo erdvesnėse talpose išleisdavo čia pat į Atmatos pakrantę arba išveždavo kitur. Nuo 1964 m., pradėjus įmonei vadovauti diplomuotam žuvivaisos specialistui H. Petrikui, išsiritusios žiobrio lervutės būdavo perkeliamos į tvenkinukus ir, paauginus jas iki šiųmetukų stadijos, vėlai rudenį išleidžiamos į Atmatą.
Dirbtinai veisiant žiobrius taip pat atsirasdavo nemažai kitokių problemų dėl pačių žuvų biologijos ypatybių - žiobrio patelės kasmet gonadose subrandina iki trijų porcijų ikrų, kuriuos natūraliuose nerštavietėse išneršia atskiromis porcijomis su pertraukomis. Tuo tarpu dirbtinai veisiant sėkmingai pavyksta paimti iš jų tiktai pirmąją porciją ikrų. Atliekamos „operacijos” metu reproduktoriai traumuojami ir išleisti atgal į vandenį kitų ikrų porcijų nebesubrandina. Dėl to dirbtinį žiobrio veisimą įmonėje atgaudant reproduktorius nerštavietėse žuvų apsaugos inspektoriai rekomendavo nutraukti.
Atsistatydinus iš direktoriaus pareigų kvalifikuotai dirbusiam H. Petrikui ir į Vidaus vandenų eksploatacijos valdybos viršininko postą atėjus dirbti J. Baravykui, žiobrio dirbtinė žuvivaisa Rusnės saloje užgeso. Naujasis valdybos viršininkas po komandiruotės į Japoniją nesunkiai įtikino tuometinę Lietuvos valdžią, kad Pamario krašto regione, žiūrint iš ūkinių-ekonominių pozicijų, tikslingiausia kurti prekinio karpio auginimo objektus - plėtoti Japonijoje vadinamą „akvakultūrą”.
Pasirinkus šią žuvininkystės plėtros kryptį, Klaipėdos regione per keletą metų pavyko 300 ha ploto Atmatos pakrantėje įrengti pilnasisteminį karpių auginimo ūkį. Aukštais kapitaliniais pylimais iš visų pusių apjuostoje teritorijoje, tvenkinių užpildymui vandeniu iš Atmatos buvo pastatyta antra, galingesnė už pirmąją, siurblinė, įrengti pašarų laikymo sandėliai, įsigyta pašarų išvežiojimo į tvenkinius technika, apsirūpinta kitokiu inventoriumi.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje Rusnės valstybiniam karpininkystės padaliniui vadovauti atvyko N. Augulis su žmona, iki tol sėkmingai dirbę ir įgiję nemažą karpių auginimo patirtį Ignalinos krašte. Apie 1983 m. tvenkiniai su visa infrastruktūra, kaip atskiras gamybinis padalinys, buvo perduoti Rusnės valstybinio daugiašakio žuvininkystės ūkio žinion. Jo nauju vadovu tapo diplomuotas inžinierius-ichtiologas H. Beresnevičius, žuvininkystės mokslus baigęs Kaliningrade. Nedidelis specialistų ir darbininkų kolektyvas per dešimtmetį neblogai įvaldė prekinio karpio auginimo biotechnologiją. Metinę žuvies realizaciją ūkis padidino iki 30-50 t. Buvo bandoma veisti starkį Skirvytės Senvagėje įrengtose tinklinėse varžose, auginti žiobrio tvenkinukuose besterio jauniklius, parsivežtus ir Kietaviškės žuvininkystės ūkio veislyno. Žiūrint iš šalies, atrodė, kad šį kartą pasirinkta žuvininkystės plėtros kryptis yra perspektyvi. Deja, XX a. pabaigoje reikalai susidėliojo kitaip. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rusnės valstybinis žuvininkystės ūkis susiskirstė į aštuonis autonominius gamybinius padalinius-bendroves. Karpininkystė paslaptingu būdu tapo privačia UAB „Rusnės tvenkiniai” valda, o žuvų inkubatorinė be saugyklos ir tvenkinių perėjo naujai įkurtos Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos žinion.
Per pastaruosius 20 metų privatizuoti ir ne pagal projektinę paskirtį naudojami tvenkiniai tapo apleista krūmais, nendrėmis ir kitokia žoline augalija užaugančia teritorija, kurioje dabar peri kelios paukščių rūšys, apsilanko kormoranai pasimaitinti menkaverčių žuvų smulkme, prieglobstį randa žvėrys. Norint atkurti anksčiau čia plėtotą tvenkinių akvakultūrą, vėl tektų sugaišti nemažai laiko ir išleisti milijonines lėšas.
1994 m. Žemės ūkio ministerija Rusnės žuvų dirbtinio veisimo inkubatorinę perdavė valdyti Lietuvos valstybinės žuvivaisos ir žuvų tyrimo centrui - LVŽŽTC, o pastarasis čia įsteigė savo Rusnės filialą. Nuo to laiko filialo darbuotojai, vadovaujami S. Aleksandravičiaus, vėl užsiima archaine dirbtine žuvivaisa - Nemuno deltos atšakų natūraliuose vertingų žuvų nerštavietėse ir jų prieigose tinklais gaudo reproduktorius ir dirbtiniu būdu apvaisintus jų ikrus inkubuoja Veiso aparatuose. Per aptariamą laikotarpį sėkmingiausiai pavyko inkubuoti starkio (1998 m. išsirito 24 mln.) ir vėgėlės (2002 m. išsirito 132 mln.) gyvybingų lervučių. Atlikti bandymai inkubuoti karšio ir lyno lervutes. Įsteigus Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, rusniškiai ceche 2011 m. vasarą paaugino aštriašnyplių eršketukų ir 2012 m. vasarą išleido į Krokų lanką 20 tūkst. vnt. paaugintų unguriukų. Be to, 2009 m jiems pavyko sėkmingai inkubuoti Kuršių marių šamo ikrus, keletą tūkstančių šiųmetukų realizuoti ežerų įžuvinimui.
Antras reikšmingas dirbtinės žuvivaisos ir akvakultūros plėtros centras Pamario regione buvo įkurtas aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Šio objekto statybai dešiniajame Minijos upės krante buvo atskirtas gana didelis žemės sklypas. Jame per trejetą metų pavyko pilnai įrengti 348 hektarų gamybinio ploto tvenkinius, pastatyti siurblinę vandeniui imti iš Minijos upės, įsigyti reikalingą inventorių ir apmokyti žmones.
Paskutiniais valstybinio žuvininkystės ūkio gyvavimo metais akvakultūrai skirtuose tvenkiniuose jau buvo užauginama iki 80-110 tonų prekinių karpių ir kitokių vertingų žuvų rūšių, tęsiama naujų tvenkinių statyba. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. valstybiniai tvenkiniai tapo privačia UAB „Kintai” įmone, kuriai nuo pat įsikūrimo iki dabar vadovauja R. Višinskas. Bendrovė - Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų asociacijos narė - valdo 600 hektarų tvenkinių plotą ir per metus užaugina apie 300 tonų prekinės žuvies, daugiausia karpių. Antrareikšmę veisimo ir auginimo vietą tvenkiniuose užima karosai, lydekos, upėtakiai, lynai, karšiai, kuojos ir ešeriai, bandomieji objektai - šamai bei dvi Kinijos vandens telkinių augalėdės žuvų rūšys - amūras ir plačiakakčiai.
Be prekinių žuvų 40-ties darbuotojų bendrovės kolektyvas ikrų inkubatoriuje veisia vertingų žuvų mailių, jį paaugina erdvesnėse talpose ir tvenkiniuose iki šiųmetukų stadijos savo tvenkinių įžuvinimui ir pagal išankstinius užsakymus parduoda kitiems žuvininkams.
Sumaniai tvarkoma UAB „Kintai” tapo visuomenei žinoma ir gausiai žmonių lankoma žuvininkystės įmone.
Nemažai papildomų pajamų bendrovė gauna organizuodama pramogines turistines išvykas laivais į Kuršių marias ir įspūdingo grožio Nemuno deltos vandens telkinius. Atvykstančių žmonių paslaugoms yra parduotuvė, kavinė, viešbutis, ištisą parą veikianti degalinė, mėgėjiškai žvejybai licencijų platinimo ir laivų nuomavimo postai.
Dr., ichtiologas Kazys Gaigalas
Įsteigta žymaus ichtiologo Juozo Virbicko premija
Juozas Virbickas
Aplinkos ministerija įsteigė vieno iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos ichtiologų prof. Juozo Virbicko vardo premiją labiausiai nusipelniusiems saugant ir gausinant žuvų išteklius aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, žvejų asociacijoms, mokslo institucijoms ir jų darbuotojams.
Premijos nuostatus patvirtino aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Juozo Virbicko premija lyginiais metais bus skiriama už nuopelnus žuvų išteklių apsaugos ir žvejybos kontrolės srityje, nelyginiais – už nuopelnus žuvininkystės mokslo, visuomenės švietimo, tausaus žuvų išteklių naudojimo propagavimo srityse.
Juozo Virbicko premija - 8 tūkst. litų. Ji skiriama iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų, numatytų žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti.
Ši premija padės įamžinti profesoriaus Juozo Virbicko (1939–2006) atminimą. Jis laikomas Lietuvos žuvininkystės mokslo mokyklos kūrėju, daug metų vadovavo Ekologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutams, yra daugelio knygų, žodynų, mokslinių straipsnių autorius. Juozas Virbickas plačiai žinomas ir tarptautiniu mastu. Jis buvo Niujorko mokslų akademijos, Tarptautinės gamtos ir visuomenės mokslų akademijos, Tarptautinės informatizavimo akademijos prie JTO narys. Profesoriaus darbai padėjo pagrindą tausios žuvininkystės vystymui Lietuvoje.
Tai jau trečioji vardinė Aplinkos ministerijos premija. 1999 m. buvo įsteigtos Viktoro Bergo ir Česlovo Kudabos premijos. Pirmoji skiriama nelyginiais metais Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje, antroji (lyginiais metais) – Lietuvos visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą aplinkos formavimui ir apsaugai visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus.
AM, TG inf.
Premijos nuostatus patvirtino aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Juozo Virbicko premija lyginiais metais bus skiriama už nuopelnus žuvų išteklių apsaugos ir žvejybos kontrolės srityje, nelyginiais – už nuopelnus žuvininkystės mokslo, visuomenės švietimo, tausaus žuvų išteklių naudojimo propagavimo srityse.
Juozo Virbicko premija - 8 tūkst. litų. Ji skiriama iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų, numatytų žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti.
Ši premija padės įamžinti profesoriaus Juozo Virbicko (1939–2006) atminimą. Jis laikomas Lietuvos žuvininkystės mokslo mokyklos kūrėju, daug metų vadovavo Ekologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutams, yra daugelio knygų, žodynų, mokslinių straipsnių autorius. Juozas Virbickas plačiai žinomas ir tarptautiniu mastu. Jis buvo Niujorko mokslų akademijos, Tarptautinės gamtos ir visuomenės mokslų akademijos, Tarptautinės informatizavimo akademijos prie JTO narys. Profesoriaus darbai padėjo pagrindą tausios žuvininkystės vystymui Lietuvoje.
Tai jau trečioji vardinė Aplinkos ministerijos premija. 1999 m. buvo įsteigtos Viktoro Bergo ir Česlovo Kudabos premijos. Pirmoji skiriama nelyginiais metais Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje, antroji (lyginiais metais) – Lietuvos visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą aplinkos formavimui ir apsaugai visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus.
AM, TG inf.
Laiškai
Išvyka pas savo numylėtinius
Kiekvienam paukšteliui po namelį
Ilgėjanti diena, dažniau ir skaisčiau besišypsanti saulė, stogus padabinę varvekliai kviečia pagalvoti ir apie pavasarį, atnešantį šilumos bei džiaugsmo ne tik žmonėms, bet ir laukų bei miškų gyventojams. Ištisą žiemą mokyklos teritorijoje stropiai lesinę nemažą būrelį zylių, žvirblių, du genius ir kėkštą, nutarėme pasižvalgyti po mišką ir pažiūrėti, kaip jaučiasi mūsų mažieji draugai: paukšteliai ir žvėreliai. Kaip visuomet, taip ir šį kartą, iškeliavome pas savo gerus bičiulius Anykščių urėdijos Mikierių girininkijos miškininkus. Su savimi pasiėmėme skanių lauktuvių, nes žinojome, kad aplankysime Mikierių aptvare gyvenančius danielius, muflonus, išpuikėlį šerną „Henriką“ ir jo draugę. Čia visada smagu ir įdomu pabuvoti. Aptvaro gyventojams nebaisios jokios pūgos ar šalčiai, jie nežino ir baltojo bado grėsmės, nes miškininkai juos gerai prižiūri ir rūpinasi. Mes jų labai pasiilgome, tad kaip apsilankymo proga nepalepinti gyvūnėlių jų mėgstamais skanėstais.
,,Pradžioje mūsų „Henrikas“ pasirodė pasenęs, bet gavęs mėgstamo batono, tapo žvalesnis, skaniai sukirto ir mūsų atvežtus obuolius. Padėjome pašarą ir tyliai tyliai laukėme, kada mūsų numylėtiniai priartės, bet labai arti žvėrys nepriėjo, arčiausiai atėjo nedidelė avinų muflonų patelė. Užlipom ir į stebėjimo bokštą, iš kurio mums labai patiko stebėti aptvaro žvėris ir mišką“, - įspūdžiais dalinosi Viktorija Laibakojytė, Lukas Laibakojis ir Paula Kavaliauskaitė.
Pavasaris ir paukščių sutiktuvių metas. Svarbu gerai pasiruošti paukščių sutiktuvėms. Todėl nutarėme apžiūrėti įdomią ir informatyvią inkilų ekspoziciją, išsiaiškinti inkilų gaminimo subtilybes. Inkilų ir dirbtinų peryklų paukšteliams ekspoziciją miškininkai įrengė pačiame girininkijos kieme. Sparnuočių nameliai ir jų peryklos pagaminti bei suprojektuoti taip, kad paukščiai ir jų kiaušinėliai būtų kuo geriau apsaugoti nuo plėšrūnų.
"Čia tiek daug įvairių inkilų, kad net sunku prisiminti visų paukštelių, kuriems skirti šie nameliai, pavadinimus. Pasirūpinta, kad kiekvienas paukštelis turėtų savo namelį, įdomus ir didelis pelėdos būstas. Paukštelių namų ekspozicijoje deramą vietą užima dirbtinos lizdavietės ir slėptuvės antims iš nendrių ar laukų vištelėms – kurapkoms iš eglišakių. Ekspozicijoje matėme labai įdomių konstrukcijų inkilus ir peryklas įvairiems paukščiams. Įdomu, kad miškininkai sugalvoja ir gudrių inkilų, kuriuose yra atsarginai išėjimai paukšteliams pavojaus atveju. Papasakosime ir savo tėveliams, kaip reikia padaryti tokius inkilus. Niekada nebuvome matę inkilo šikšnosparniui, anksčiau manėme, kad inkilai tik parskrendantiems paukščiams, pasirodo, kad kai kuriais paukščiais reikia pasirūpint ir žiemą. Savo dydžiu nustebino liepsnotųjų pelėdų nameliai. Geros slėptuvės lesyklos kurapkoms, tokiose nuo pūgos ir šalčio galėtų prieglobstį rasti net žmogus,“- tokiomis mintimis dalinosi jaunieji gamtos bičiuliai: Valius Kavaliauskas, Agnė Kavaliauskaitė, Edvardas Dikas, Brigita Strolaitė, Aistė Lukavičiūtė, Andrius Tomkevičius, Gabija Macijauskaitė.
Aplankę aptvare esančius žvėris, susipažinę su inkilų, peryklų ir slėptuvių ekspozicija, patraukėme pažintiniu gamtos taku į mišką. Apžiūrėjome apžvalgos bokštelius, dirbtines šėryklas miško gyventojams, pasiklausėme paslaptingo miško ošimo. Dirbtinių šėryklų matėme įvairiausių: ir automatinių biriems, ir stoginę sultingiems pašarams, ir net saugią šėryklą šernų mažyliams. Čia pat elniai, stirnos, briedžiai gali surasti miškininkų paliktų druskos laižyklų, tai savotiški čiulptukai, tik ne saldūs, o sūrūs. Eidami taku stebėjome žvėrių pėdas sniege, mėtėmės tirpstančio sniego gniūžtėmis.Smagiai ir įdomiai pabuvoję miške, truputėlį pavargę, grįžome į girininkiją. Čia mus sušildė ir pavaišino šilta arbata ir gardžiais sumuštiniais. Dar pasikalbėję apie pavasario darbus, padiskutavę apie gyvūnijos globą, atsisveikinome su svetingaisiais girininkijos darbuotojais. Esame labai dėkingi miškininkei Daina Trumpickienei, kuri nepagailėjo mums savo brangaus laiko ir mielai bei įdomiai atsakinėjo į mūsų smalsius klausimus.
Virginija MACIJAUSKIENĖ,
JMBB ,,Atžalynas“ vadovė
,,Pradžioje mūsų „Henrikas“ pasirodė pasenęs, bet gavęs mėgstamo batono, tapo žvalesnis, skaniai sukirto ir mūsų atvežtus obuolius. Padėjome pašarą ir tyliai tyliai laukėme, kada mūsų numylėtiniai priartės, bet labai arti žvėrys nepriėjo, arčiausiai atėjo nedidelė avinų muflonų patelė. Užlipom ir į stebėjimo bokštą, iš kurio mums labai patiko stebėti aptvaro žvėris ir mišką“, - įspūdžiais dalinosi Viktorija Laibakojytė, Lukas Laibakojis ir Paula Kavaliauskaitė.
Pavasaris ir paukščių sutiktuvių metas. Svarbu gerai pasiruošti paukščių sutiktuvėms. Todėl nutarėme apžiūrėti įdomią ir informatyvią inkilų ekspoziciją, išsiaiškinti inkilų gaminimo subtilybes. Inkilų ir dirbtinų peryklų paukšteliams ekspoziciją miškininkai įrengė pačiame girininkijos kieme. Sparnuočių nameliai ir jų peryklos pagaminti bei suprojektuoti taip, kad paukščiai ir jų kiaušinėliai būtų kuo geriau apsaugoti nuo plėšrūnų.
"Čia tiek daug įvairių inkilų, kad net sunku prisiminti visų paukštelių, kuriems skirti šie nameliai, pavadinimus. Pasirūpinta, kad kiekvienas paukštelis turėtų savo namelį, įdomus ir didelis pelėdos būstas. Paukštelių namų ekspozicijoje deramą vietą užima dirbtinos lizdavietės ir slėptuvės antims iš nendrių ar laukų vištelėms – kurapkoms iš eglišakių. Ekspozicijoje matėme labai įdomių konstrukcijų inkilus ir peryklas įvairiems paukščiams. Įdomu, kad miškininkai sugalvoja ir gudrių inkilų, kuriuose yra atsarginai išėjimai paukšteliams pavojaus atveju. Papasakosime ir savo tėveliams, kaip reikia padaryti tokius inkilus. Niekada nebuvome matę inkilo šikšnosparniui, anksčiau manėme, kad inkilai tik parskrendantiems paukščiams, pasirodo, kad kai kuriais paukščiais reikia pasirūpint ir žiemą. Savo dydžiu nustebino liepsnotųjų pelėdų nameliai. Geros slėptuvės lesyklos kurapkoms, tokiose nuo pūgos ir šalčio galėtų prieglobstį rasti net žmogus,“- tokiomis mintimis dalinosi jaunieji gamtos bičiuliai: Valius Kavaliauskas, Agnė Kavaliauskaitė, Edvardas Dikas, Brigita Strolaitė, Aistė Lukavičiūtė, Andrius Tomkevičius, Gabija Macijauskaitė.
Aplankę aptvare esančius žvėris, susipažinę su inkilų, peryklų ir slėptuvių ekspozicija, patraukėme pažintiniu gamtos taku į mišką. Apžiūrėjome apžvalgos bokštelius, dirbtines šėryklas miško gyventojams, pasiklausėme paslaptingo miško ošimo. Dirbtinių šėryklų matėme įvairiausių: ir automatinių biriems, ir stoginę sultingiems pašarams, ir net saugią šėryklą šernų mažyliams. Čia pat elniai, stirnos, briedžiai gali surasti miškininkų paliktų druskos laižyklų, tai savotiški čiulptukai, tik ne saldūs, o sūrūs. Eidami taku stebėjome žvėrių pėdas sniege, mėtėmės tirpstančio sniego gniūžtėmis.Smagiai ir įdomiai pabuvoję miške, truputėlį pavargę, grįžome į girininkiją. Čia mus sušildė ir pavaišino šilta arbata ir gardžiais sumuštiniais. Dar pasikalbėję apie pavasario darbus, padiskutavę apie gyvūnijos globą, atsisveikinome su svetingaisiais girininkijos darbuotojais. Esame labai dėkingi miškininkei Daina Trumpickienei, kuri nepagailėjo mums savo brangaus laiko ir mielai bei įdomiai atsakinėjo į mūsų smalsius klausimus.
Virginija MACIJAUSKIENĖ,
JMBB ,,Atžalynas“ vadovė
Etnokultūra - istorija
Paukščių dienos pavasarį
L. Klimka
Tik diena persiris per lygiadienį, - ir daugybė permainų
gamtoje! Staiga prasmenga pusnynai, išbrinksta medžių pumpurai, išryškina
savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Gilioje senovėje,
priešistoriniais laikais, žmonės manydavo, kad dienos ilgumą, o ir
pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą
nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia
deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė
garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija
Gimbutienė. Pasirodo, jau pačių ankstyviausių civilizacijų žmonijos
istorijoje archeologiniuose sluoksniuose randama paukštiškai
žmogiškų skulptūrėlių ir atvaizdų ant indų. Paukščiai dažnai yra svarbiausi
veikėjai įvairių tautų mituose; ten jiems priskiriamos labai reikšmingos
funkcijos. Paukščiai yra dievybės, kuriančios pasaulį; jais pasiverčia
dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio
pasaulio erdves – dangų, žemę, vandenis. Paukščiai yra ir toteminiai
protėviai. Tarkime, vienos indėnų genties pranokėjas Baltasis Erelis
tapo Jungtinių Amerikos Valstijų herbu. O štai kunigaikščių Radvilų
herbo Juodasis Erelis puikuojasi Biržų miesto vėliavoje. Apskritai
paukštelis gali būti įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo,
sielos, gyvybinės dvasios simboliu. Visa tai randame ir lietuviškose
sakmėse, pasakose bei padavimuose. Trys paukščiai – kovas, gandras
ir kregždė – nešė žmogui ugnį į jo šaltą ir nejaukų būstą... Taigi senųjų
laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje.
Pavasaris džiugina paukščių balsais; oras jų tiesiog pritvinkęs. Net ir mieste skardena... Paprastieji liaudies muzikos instrumentai – švilpynės, lumzdeliai, skudučiai – neabejotinai mėgdžiojo paukščių balsus. Medžiotojai taip kitados viliodavo ir laimikį. Gal ir muzikavimas tokiu keliu atsirado? Taip rašo Balys Sruoga studijoje „Dainų poetikos etiudai“, pastebėdamas, kad „...savo tarpe paukščių giedojimas labai skirtingas, - tam skirtingumui pažymėti liaudis turi pakankamai būdingų žodžių: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, gegutė – kukuoja, karvelis – burkuoja, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja, zylelė – činkčioja, startelė – čikščioja, kielė – kivikčioja, tilvikas – klįra, slanka – pypčioja, griežlė – griežia, parplys – parpia, tutlys – tutna, baublys – baubia, volungė – klykia, čeklelė- čekšnoja, kurtinys – pakšnoja, gaidelis – riliuoja, antis – kvaksi, žąsis – girksi, višta – karkia, strazdas- rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja...“
Tradicinio kalendoriaus pavasario šventės taip pat pragysta paukščių balsais, tos dienos turėjo ir paukščių vardus. Pirmasis tarp sniegynų pasirodo vieversiukas, kaime dar tarmiškai vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Jo diena - vasario 24-oji, sutampanti su Motiejaus vardadieniu. Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau ima griauti žiemos viltis. Vieversiukas – artojo draugas, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju: Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, Pamatęs artoją, linksmai giedojo.
Ornitologų paukštelis vadinamas dirviniu vieversiu. Jį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“ Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas... Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki...
Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi tuzinu dienų. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį, arba ligutę.
Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai gerokai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną sniegu triskart gerai išsiprausti. Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys!“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti.
Kovo 4-oji, Kazimierinės – tai Kovarnių arba Špokų (varnėnų) diena. Šią dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti... O išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta - tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”. Nuo stogo ledo žvakėmis dieną jau tiek prilaša balutėn, kad ir žąsinas gali atsigerti.
O kas gi „padovanojo“ lietuvišką vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį ar kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.
Kovo 10 dieną gimtinėn parskrenda jau 40 paukščių rūšių. Tai daugiausia tie mažieji giesmininkai. Ar suras paukšteliai naujai padarytų ir įkeltų inkilų? Beje, meistrauti berniukai seniau ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti ir savo išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai.
Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Tokių su „snapeliais“, vadinamų špokiukais.
Kovo 19-oji, Juozapinės, – Pempės (Knyvės) diena. Nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Žemaičiai dar taip sako: „Pempė sniegą nu kęso krapšto, kielė ledą spir”. Tai gandras iš šiltųjų kraštų ant uodegos parnešąs tą „ledspirą”, o kielė baigia išnaikinti paskutines žiemos kliautis. Vaikų dainelėje taip: Aš kielė/ Mano kojos kaip piestos./ Aš tą sniegą sulesiu,/ O ledus išspardysiu.
Iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Nuo šios dienos merginos tvarko gėlių darželius, keičiasi sėklomis. Nors dar gavėnia, bet tądien galima kelti vestuves, jeigu jau būtinai reikia. Tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Visuma šių papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai.
Tačiau pati svarbiausia iš pavasario švenčių esanti kovo 25-oji diena. Tradiciniame kalendoriuje tai gandro, šio mielo žmogaus įnamio, dar vadinamo starkumi, gužu, bacionu, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinė (Blovieščiai). Tikėtina, kad šis metas proistorėje, gal net akmens amžiuje, laikytas ir metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška atbundanti ir iš savo irštvos išsiritanti karaliauti miške.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Jei gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, tik molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, - tada vangiai viskas eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios. Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana!
Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“. Namų ruošos per Gandrinę daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių” bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai - kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Dar ir kaukarais, - pavadinimu, primenančiu mitinę namų būtybę kauką. Būtinai dalydavosi tomis bandelėmis su kaimynais, kad javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Artojams nuo Gandrinių privalu duoti pavakarius, tekaupia jėgas sunkiems pavasario darbams. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį, po šv.Baltraus, rugpjūčio 24-sios ir išsineša... Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis.
Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji labai sureikšminta. Žmonės lauko darbų nedirbdavo, sakydami „net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Vyrai net išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo į žemę neįkals. Negalima nieko skolinti iš namų – jei perneši per ežią svetimą daiktą, gyvulius susargdinsi.
Dažname mūsų tautiniame paprotyje, tikėjime ar tautosakos kūrinyje slypi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, tėviškės gamtos pažinimas ir artumas jai. Pavasarinei gamtos atbudimo nuotaikai nelieka abejingas ir šių dienų žmogus, kaip poetas Henrikas Radauskas:
Ir mes į pavasarį tirštą
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,
Kur medžiai ir debesys tirpsta,
Kur paukščiai ir vėjai gyvena.
Prof. Libertas Klima
Pavasaris džiugina paukščių balsais; oras jų tiesiog pritvinkęs. Net ir mieste skardena... Paprastieji liaudies muzikos instrumentai – švilpynės, lumzdeliai, skudučiai – neabejotinai mėgdžiojo paukščių balsus. Medžiotojai taip kitados viliodavo ir laimikį. Gal ir muzikavimas tokiu keliu atsirado? Taip rašo Balys Sruoga studijoje „Dainų poetikos etiudai“, pastebėdamas, kad „...savo tarpe paukščių giedojimas labai skirtingas, - tam skirtingumui pažymėti liaudis turi pakankamai būdingų žodžių: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, gegutė – kukuoja, karvelis – burkuoja, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja, zylelė – činkčioja, startelė – čikščioja, kielė – kivikčioja, tilvikas – klįra, slanka – pypčioja, griežlė – griežia, parplys – parpia, tutlys – tutna, baublys – baubia, volungė – klykia, čeklelė- čekšnoja, kurtinys – pakšnoja, gaidelis – riliuoja, antis – kvaksi, žąsis – girksi, višta – karkia, strazdas- rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja...“
Tradicinio kalendoriaus pavasario šventės taip pat pragysta paukščių balsais, tos dienos turėjo ir paukščių vardus. Pirmasis tarp sniegynų pasirodo vieversiukas, kaime dar tarmiškai vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Jo diena - vasario 24-oji, sutampanti su Motiejaus vardadieniu. Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau ima griauti žiemos viltis. Vieversiukas – artojo draugas, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju: Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, Pamatęs artoją, linksmai giedojo.
Ornitologų paukštelis vadinamas dirviniu vieversiu. Jį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“ Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas... Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki...
Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi tuzinu dienų. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį, arba ligutę.
Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai gerokai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną sniegu triskart gerai išsiprausti. Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys!“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti.
Kovo 4-oji, Kazimierinės – tai Kovarnių arba Špokų (varnėnų) diena. Šią dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti... O išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta - tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”. Nuo stogo ledo žvakėmis dieną jau tiek prilaša balutėn, kad ir žąsinas gali atsigerti.
O kas gi „padovanojo“ lietuvišką vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį ar kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.
Kovo 10 dieną gimtinėn parskrenda jau 40 paukščių rūšių. Tai daugiausia tie mažieji giesmininkai. Ar suras paukšteliai naujai padarytų ir įkeltų inkilų? Beje, meistrauti berniukai seniau ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti ir savo išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai.
Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Tokių su „snapeliais“, vadinamų špokiukais.
Kovo 19-oji, Juozapinės, – Pempės (Knyvės) diena. Nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Žemaičiai dar taip sako: „Pempė sniegą nu kęso krapšto, kielė ledą spir”. Tai gandras iš šiltųjų kraštų ant uodegos parnešąs tą „ledspirą”, o kielė baigia išnaikinti paskutines žiemos kliautis. Vaikų dainelėje taip: Aš kielė/ Mano kojos kaip piestos./ Aš tą sniegą sulesiu,/ O ledus išspardysiu.
Iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Nuo šios dienos merginos tvarko gėlių darželius, keičiasi sėklomis. Nors dar gavėnia, bet tądien galima kelti vestuves, jeigu jau būtinai reikia. Tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Visuma šių papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai.
Tačiau pati svarbiausia iš pavasario švenčių esanti kovo 25-oji diena. Tradiciniame kalendoriuje tai gandro, šio mielo žmogaus įnamio, dar vadinamo starkumi, gužu, bacionu, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinė (Blovieščiai). Tikėtina, kad šis metas proistorėje, gal net akmens amžiuje, laikytas ir metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška atbundanti ir iš savo irštvos išsiritanti karaliauti miške.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Jei gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, tik molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, - tada vangiai viskas eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios. Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana!
Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“. Namų ruošos per Gandrinę daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių” bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai - kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Dar ir kaukarais, - pavadinimu, primenančiu mitinę namų būtybę kauką. Būtinai dalydavosi tomis bandelėmis su kaimynais, kad javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Artojams nuo Gandrinių privalu duoti pavakarius, tekaupia jėgas sunkiems pavasario darbams. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį, po šv.Baltraus, rugpjūčio 24-sios ir išsineša... Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis.
Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji labai sureikšminta. Žmonės lauko darbų nedirbdavo, sakydami „net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Vyrai net išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo į žemę neįkals. Negalima nieko skolinti iš namų – jei perneši per ežią svetimą daiktą, gyvulius susargdinsi.
Dažname mūsų tautiniame paprotyje, tikėjime ar tautosakos kūrinyje slypi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, tėviškės gamtos pažinimas ir artumas jai. Pavasarinei gamtos atbudimo nuotaikai nelieka abejingas ir šių dienų žmogus, kaip poetas Henrikas Radauskas:
Ir mes į pavasarį tirštą
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,
Kur medžiai ir debesys tirpsta,
Kur paukščiai ir vėjai gyvena.
Prof. Libertas Klima
Gamta svetur
Kandalakšos rezervatas
Algirdas Stanaitis
Toli šiaurėje, už poliarinio rato, Murmansko srityje įsteigtas specifinis Kandalakšos rezervatas. Jis yra tarp 60-700 šiaurės platumos, sudarytos iš kelių dalių, nutolusių viena nuo kitos šimtus kilometrų. Rezervatas apima apie 470 įvairios formos ir dydžio salų, esančių Baltosios jūros Kandalakšos įlankoje ir Barenco jūros pakrantėje. Bendras plotas siekia 70 tūkst. hektarų, iš kurių sausumai tenka apie 21 tūkst. ha, likusi dalis - jūrinė akvatorija.
Daugiausia rezervatui priklausančių salų yra Kandalakšos įlankoje, kuri skiria Kolos pusiasalį nuo Karelijos. Įlanka ištįsusi iš šiaurės-vakarų pietryčių kryptimi ir tęsiasi 185 kilometrus. Jos plotis siekia 67 km, gylis svyruoja nuo 4 metrų vakaruose iki 350 metrų rytuose. Įlankoje gausu mažų šcherinių (nedidelių uolėtų) salelių. Vakariniai įlankos krantai skardingi, statūs.
Barenco jūroje svarbiausios rezervatui priklausančios salos yra Septynių salų salynas bei Ainovų salos. Jos garsėja gausybe įvairių rūšių paukščių. Saloms būdingi statūs, vingiuoti krantai, aukštai iškilusios pavienės uolos. Ant aukštų, stačių skardžių paukščiai suka lizdus. Septynių salų salyno Kuvšino saloje įsikūręs garsus paukščių turgus.
Rezervato įkūrimo istorija
Rezervatas buvo įkurtas siekiant apsaugoti paprastąsias gagas ir paukščių turgus. Gaga – labai vertingas šiaurės paukštis, garsėjantis lengvu ir švelniu pūku, kuris naudojamas šiltiems poliarininkų, alpinistų, geologų, kosmonautų miegmaišiams ir drabužiams. Dėl puikios kokybės pūkų gagos buvo grobuoniškai naikinamos. XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio ir Pilietinio karų metais, gagų populiacija atsidūrė prie išnykimo ribos. Reikėjo imtis skubių priemonių gagoms išsaugoti.
Pradžioje buvo įsteigti du rezervatai: vienas - 1938 metais Barenco jūros Septynių salų salyne, antras - kiek vėliau, 1939 metais, Baltosios jūros Kandalakšos įlankoje. 1951 metais jie abu sujungti ir pavadinti vienu vardu - Kandalakšos rezervatas.
Svarbiausias Kandalakšos rezervato tikslas – jūrinių ir vandens pakrančių paukščių apsauga. Plečiantis rezervato teritorijai, keitėsi ir jo apsaugos tikslai. Dabar rezervate atliekamas įvairiapusis sudėtingas rezervato aplinkos sudėtinių dalių mokslinis tyrimas. Čia praktiką atlieka studentai gamtininkai, lankosi moksleiviai – gamtos apsaugos būrelių nariai. Rezervate vykdomas plačios apimties edukacinis darbas.
Rezervate atliekamų mokslinių darbų apimtis rodo publikuojami darbai: 12 tomų mokslo darbų, keletas straipsnių rinkinių. Kandalakšos rezervato bibliografiją sudaro 2,5 tūkst. vienetų.
Rezervato simbolis - paprastoji gaga (somateria mollissima)
Rezervato gausiose salose ir pakrantėse paukščių netrūksta. Tačiau didžiausias turtas ir rezervato pasididžiavimas – paprastoji gaga, gyvenanti įvairiose rezervato vietose. Gaga – tai didelė jūros žąsinių būrio antis. Ji sveria 2,5-3,0 kilogramus. Paukščiai puikiai plauko, maitinasi įvairiais moliuskais, vėžiagyviais, smulkiomis žuvytėmis.
Balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje jos grįžta iš žiemojimo vietų ir ruošiasi perėjimui. Patelės suranda lizdui vietą nedideliame pažemėjime, dažniausiai prie medžių ar krūmų. Paukščiai iškloja lizdą savo pūkais, kuriuos išpeša iš apatinės krūtinės dalies ir pilvo. Kūne atsiranda plika perėjimo dėmė, kuria paukščiai šildo kiaušinius ir jauniklius. Gaga peri 24-28 dienas, tupi gerai uždengusi kiaušinius, ypač perėjimo pabaigoje. Jauniklius augina tik patelė. Išsiritusius ir apdžiūvusius žąsiukus motina vedasi prie jūros. Po 2-3 mėnesių gagiukai sveria tiek pat, kiek ir suaugę paukščiai, ir pradeda skraidyti.
Rudenį gagos išskrenda žiemoti ir žiemoja įvairiose vietose. Kandalakšos įlankoje gagos žiemoja Baltosios jūros properšose, daugiausiai pietinėje jūros dalyje. Kai kurios žiemoja neužšąlančioje Barenco jūros pakrantėje, kitos išskrenda toliau į vakarus.
Gamtinių sąlygų įvairovė
Klimatinės sąlygos, taip pat fauna ir flora įvairiuose rezervato objektuose, esančiuose toli vienas nuo kito, skirtinga ir įvairi. Klimato skirtumui didelės įtakos turi šiltoji Šiaurės Atlanto srovė. Žiema Baltojoje jūroje daug šaltesnė negu vakaruose esančioje Barenco jūroje, nors ši yra labiau į pietus. Baltoji jūra 5-6 mėnesius būna užšalusi, o Barenco jūra dėl šiltosios srovės neužšąla ir šildo Kolos pusiasalio pakrantę. Vasaros metu priešingai - rytinė rezervato dalis yra šiltesnė negu vakarinė.
Rezervato kraštovaizdis labai įvairus: kalnai, jūra, miškingos ir uolėtos salos, pakrantės plotai su pievomis ir balomis, tundra bei taiga. Čia išplitę senosios kristalinio pamato uolienos, susidariusios prieš 3 milijardus metų. Dabartinio paviršiaus formoms nemažos reikšmės turėjo buvę apledėjimai. Ypač įspūdingos bangų išplautos pakrantės. Ten esančios reljefo formos, pakrantės volai sukloti iš bangų suneštų akmenų ir gargždo.
Pakrantėse ežerų ir upių nedaug, visi jie nedideli. Didžiausias - Kumiažo ežeras - tėra 33 ha ploto ir 10 m gylio. Gausios įvairaus dydžio ir formos salos skirtingo aukščio. Atskiros uolos pakyla į 130 m aukštį, suteikdamos kraštovaizdžiui ypatingus bruožus. Visoje rezervato teritorijoje yra daugiau nei 35 gamtos paminklai, daugiausia geologinio pobūdžio.
Augalija ir gyvūnija
Skirtingos rezervato salų klimatinės sąlygos lemia įvairią augaliją ir gyvūniją. Rezervato teritorija priklauso tundrai ir šiaurės taigai. Taigos plotuose auga spygliuočiai – pušys ir eglės. Dėl didelio drėgnumo neplačiuose upelių slėniuose išplitę keistos formos žemaūgiai beržai ir kiti drėgmę mėgstantys lapuočiai.
Viso rezervate rasta 633 aukštesniųjų augalų rūšys. Vyrauja tundrai būdingi augalai, augantys įvairiose vietose pavieniui ar bendrijomis. Sausumos didžiausius plotus - apie 80 proc. - užima šiaurinei taigai būdingi miškai – pušynai ir eglynai.
Rezervate rasta 67 žinduolių, 270 paukščių, 3 amfibijų ir 2 reptilijų rūšys. Gausi pakrantės vandens gyvūnija. Stambiausias rezervato gyvūnas – briedis. Rezervate pastoviai gyvena lapės, miškinės kiaunės, amerikietiškos audinės, šermuonėliai, visose salose užtinkamas baltasis kiškis. Pavieniai gyvena ar užklysta lokiai, vilkai, lūšys, šaltomis žiemomis – baltosios meškos. Pakrantės vandenyse gyvena jūrų kiškiai, baltieji banginiai, kai kurios ruonių rūšys.
Rezervato paukščiai
Kandalakšos rezervato tikslas buvo ne tik gagų, bet ir kitų čia gyvenančių paukščių apsauga. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje rezervate buvo tik keli šimtai gagų lizdų. Laiku ir sėkmingai įgyvendintos priemonės davė teigiamus rezultatus. Dabar gagų lizdų keletas tūkstančių.
Tarp kitų paukščių ypač gausios tripirščių kirų, plonasparnių ir storasparnių narūnėlių kolonijos. Jų rezervate - tūkstančiai.
Yra rezervate ir mormonų. Jų plokščias, stiprus snapas ir aštrūs nagai, kuriais mormonas išsikasa gilius, iki 5 m gylio urvus. Tokiame urve jis padeda tik vieną kiaušinį.
Kitas įdomus ir karingas paukštis - bukauodegis plėšikas, vardą gavęs dėl savo elgesio. Pamatęs skrendantį mormoną su sugauta žuvimi snape, bukauodegis plėšikas puola jį ir tol atakuoja, kol šis grobį išmeta.
Vienas įsteigto rezervato tikslų buvo apsauga čia esančių paukščių turgų, kuriais garsėja Barenco jūroje esantis Septynių salų salynas. Ant stačių skardžių paukščiai suka lizdus, peri. Jų pilna visur. Daugiausia tai narūnėliai ir kirai. Visi paukščiai čia juda, kruta, triukšmauja, pakyla į orą ir vėl tupia. Jūra prie krantų tiesiog verda nuo gausybės nardančių paukščių. Paukščių keliamas triukšmas, kurtinanti bangų mūša sukuria sunkiai nusakomą įspūdį.
Prof. Algirdas Stanaitis
Daugiausia rezervatui priklausančių salų yra Kandalakšos įlankoje, kuri skiria Kolos pusiasalį nuo Karelijos. Įlanka ištįsusi iš šiaurės-vakarų pietryčių kryptimi ir tęsiasi 185 kilometrus. Jos plotis siekia 67 km, gylis svyruoja nuo 4 metrų vakaruose iki 350 metrų rytuose. Įlankoje gausu mažų šcherinių (nedidelių uolėtų) salelių. Vakariniai įlankos krantai skardingi, statūs.
Barenco jūroje svarbiausios rezervatui priklausančios salos yra Septynių salų salynas bei Ainovų salos. Jos garsėja gausybe įvairių rūšių paukščių. Saloms būdingi statūs, vingiuoti krantai, aukštai iškilusios pavienės uolos. Ant aukštų, stačių skardžių paukščiai suka lizdus. Septynių salų salyno Kuvšino saloje įsikūręs garsus paukščių turgus.
Rezervato įkūrimo istorija
Rezervatas buvo įkurtas siekiant apsaugoti paprastąsias gagas ir paukščių turgus. Gaga – labai vertingas šiaurės paukštis, garsėjantis lengvu ir švelniu pūku, kuris naudojamas šiltiems poliarininkų, alpinistų, geologų, kosmonautų miegmaišiams ir drabužiams. Dėl puikios kokybės pūkų gagos buvo grobuoniškai naikinamos. XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio ir Pilietinio karų metais, gagų populiacija atsidūrė prie išnykimo ribos. Reikėjo imtis skubių priemonių gagoms išsaugoti.
Pradžioje buvo įsteigti du rezervatai: vienas - 1938 metais Barenco jūros Septynių salų salyne, antras - kiek vėliau, 1939 metais, Baltosios jūros Kandalakšos įlankoje. 1951 metais jie abu sujungti ir pavadinti vienu vardu - Kandalakšos rezervatas.
Svarbiausias Kandalakšos rezervato tikslas – jūrinių ir vandens pakrančių paukščių apsauga. Plečiantis rezervato teritorijai, keitėsi ir jo apsaugos tikslai. Dabar rezervate atliekamas įvairiapusis sudėtingas rezervato aplinkos sudėtinių dalių mokslinis tyrimas. Čia praktiką atlieka studentai gamtininkai, lankosi moksleiviai – gamtos apsaugos būrelių nariai. Rezervate vykdomas plačios apimties edukacinis darbas.
Rezervate atliekamų mokslinių darbų apimtis rodo publikuojami darbai: 12 tomų mokslo darbų, keletas straipsnių rinkinių. Kandalakšos rezervato bibliografiją sudaro 2,5 tūkst. vienetų.
Rezervato simbolis - paprastoji gaga (somateria mollissima)
Rezervato gausiose salose ir pakrantėse paukščių netrūksta. Tačiau didžiausias turtas ir rezervato pasididžiavimas – paprastoji gaga, gyvenanti įvairiose rezervato vietose. Gaga – tai didelė jūros žąsinių būrio antis. Ji sveria 2,5-3,0 kilogramus. Paukščiai puikiai plauko, maitinasi įvairiais moliuskais, vėžiagyviais, smulkiomis žuvytėmis.
Balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje jos grįžta iš žiemojimo vietų ir ruošiasi perėjimui. Patelės suranda lizdui vietą nedideliame pažemėjime, dažniausiai prie medžių ar krūmų. Paukščiai iškloja lizdą savo pūkais, kuriuos išpeša iš apatinės krūtinės dalies ir pilvo. Kūne atsiranda plika perėjimo dėmė, kuria paukščiai šildo kiaušinius ir jauniklius. Gaga peri 24-28 dienas, tupi gerai uždengusi kiaušinius, ypač perėjimo pabaigoje. Jauniklius augina tik patelė. Išsiritusius ir apdžiūvusius žąsiukus motina vedasi prie jūros. Po 2-3 mėnesių gagiukai sveria tiek pat, kiek ir suaugę paukščiai, ir pradeda skraidyti.
Rudenį gagos išskrenda žiemoti ir žiemoja įvairiose vietose. Kandalakšos įlankoje gagos žiemoja Baltosios jūros properšose, daugiausiai pietinėje jūros dalyje. Kai kurios žiemoja neužšąlančioje Barenco jūros pakrantėje, kitos išskrenda toliau į vakarus.
Gamtinių sąlygų įvairovė
Klimatinės sąlygos, taip pat fauna ir flora įvairiuose rezervato objektuose, esančiuose toli vienas nuo kito, skirtinga ir įvairi. Klimato skirtumui didelės įtakos turi šiltoji Šiaurės Atlanto srovė. Žiema Baltojoje jūroje daug šaltesnė negu vakaruose esančioje Barenco jūroje, nors ši yra labiau į pietus. Baltoji jūra 5-6 mėnesius būna užšalusi, o Barenco jūra dėl šiltosios srovės neužšąla ir šildo Kolos pusiasalio pakrantę. Vasaros metu priešingai - rytinė rezervato dalis yra šiltesnė negu vakarinė.
Rezervato kraštovaizdis labai įvairus: kalnai, jūra, miškingos ir uolėtos salos, pakrantės plotai su pievomis ir balomis, tundra bei taiga. Čia išplitę senosios kristalinio pamato uolienos, susidariusios prieš 3 milijardus metų. Dabartinio paviršiaus formoms nemažos reikšmės turėjo buvę apledėjimai. Ypač įspūdingos bangų išplautos pakrantės. Ten esančios reljefo formos, pakrantės volai sukloti iš bangų suneštų akmenų ir gargždo.
Pakrantėse ežerų ir upių nedaug, visi jie nedideli. Didžiausias - Kumiažo ežeras - tėra 33 ha ploto ir 10 m gylio. Gausios įvairaus dydžio ir formos salos skirtingo aukščio. Atskiros uolos pakyla į 130 m aukštį, suteikdamos kraštovaizdžiui ypatingus bruožus. Visoje rezervato teritorijoje yra daugiau nei 35 gamtos paminklai, daugiausia geologinio pobūdžio.
Augalija ir gyvūnija
Skirtingos rezervato salų klimatinės sąlygos lemia įvairią augaliją ir gyvūniją. Rezervato teritorija priklauso tundrai ir šiaurės taigai. Taigos plotuose auga spygliuočiai – pušys ir eglės. Dėl didelio drėgnumo neplačiuose upelių slėniuose išplitę keistos formos žemaūgiai beržai ir kiti drėgmę mėgstantys lapuočiai.
Viso rezervate rasta 633 aukštesniųjų augalų rūšys. Vyrauja tundrai būdingi augalai, augantys įvairiose vietose pavieniui ar bendrijomis. Sausumos didžiausius plotus - apie 80 proc. - užima šiaurinei taigai būdingi miškai – pušynai ir eglynai.
Rezervate rasta 67 žinduolių, 270 paukščių, 3 amfibijų ir 2 reptilijų rūšys. Gausi pakrantės vandens gyvūnija. Stambiausias rezervato gyvūnas – briedis. Rezervate pastoviai gyvena lapės, miškinės kiaunės, amerikietiškos audinės, šermuonėliai, visose salose užtinkamas baltasis kiškis. Pavieniai gyvena ar užklysta lokiai, vilkai, lūšys, šaltomis žiemomis – baltosios meškos. Pakrantės vandenyse gyvena jūrų kiškiai, baltieji banginiai, kai kurios ruonių rūšys.
Rezervato paukščiai
Kandalakšos rezervato tikslas buvo ne tik gagų, bet ir kitų čia gyvenančių paukščių apsauga. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje rezervate buvo tik keli šimtai gagų lizdų. Laiku ir sėkmingai įgyvendintos priemonės davė teigiamus rezultatus. Dabar gagų lizdų keletas tūkstančių.
Tarp kitų paukščių ypač gausios tripirščių kirų, plonasparnių ir storasparnių narūnėlių kolonijos. Jų rezervate - tūkstančiai.
Yra rezervate ir mormonų. Jų plokščias, stiprus snapas ir aštrūs nagai, kuriais mormonas išsikasa gilius, iki 5 m gylio urvus. Tokiame urve jis padeda tik vieną kiaušinį.
Kitas įdomus ir karingas paukštis - bukauodegis plėšikas, vardą gavęs dėl savo elgesio. Pamatęs skrendantį mormoną su sugauta žuvimi snape, bukauodegis plėšikas puola jį ir tol atakuoja, kol šis grobį išmeta.
Vienas įsteigto rezervato tikslų buvo apsauga čia esančių paukščių turgų, kuriais garsėja Barenco jūroje esantis Septynių salų salynas. Ant stačių skardžių paukščiai suka lizdus, peri. Jų pilna visur. Daugiausia tai narūnėliai ir kirai. Visi paukščiai čia juda, kruta, triukšmauja, pakyla į orą ir vėl tupia. Jūra prie krantų tiesiog verda nuo gausybės nardančių paukščių. Paukščių keliamas triukšmas, kurtinanti bangų mūša sukuria sunkiai nusakomą įspūdį.
Prof. Algirdas Stanaitis