Žemė ir pavasaris
Žemė ir Pavasaris - tik du trumpučiai žodžiai, o kokie jie mums prasmingi, šilti ir reikšmingi.
Žmonių išmintis sako, kad kiekvienas žmogus kojomis ir rankomis turi nuolat jausti Žemę, o Pavasarį - širdimi ir jausmais. Ir nieko nuostabaus, nes:
Žemė – tai gimtieji namai, kuriuose regiu Motiną, dedančią ant stalo ką tik iškeptą ruginę duoną, ir Tėvą, grublėtomis rankomis ją pjaustantį;
Žemė – tai Tėvynė, kuri užaugino kiekvienam savo sūnui ir dukrai sparnus skrydžiui, kad atneštų jai savo talentą, darbą ir meilę;
Žemė – tai Kūrėjo namai, kuriais rūpintis ir gyventi juose laikinai Jis leido visiems žmonėms, nepaisant tautybės, rasės ar tikėjimo.
Kai po Žemės ištariu žodį Pavasaris, išgirstu sraunaus upelio dundesį, atgyjančio miško simfoniją ar paukščių vestuvines giesmes, ir mane užvaldo mintis:
„O Dieve, kiek džiaugsmo, laimės ir vilties telpa šiuose dviejuose žodžiuose.”
Juozas Stasinas
Žemė ir Pavasaris - tik du trumpučiai žodžiai, o kokie jie mums prasmingi, šilti ir reikšmingi.
Žmonių išmintis sako, kad kiekvienas žmogus kojomis ir rankomis turi nuolat jausti Žemę, o Pavasarį - širdimi ir jausmais. Ir nieko nuostabaus, nes:
Žemė – tai gimtieji namai, kuriuose regiu Motiną, dedančią ant stalo ką tik iškeptą ruginę duoną, ir Tėvą, grublėtomis rankomis ją pjaustantį;
Žemė – tai Tėvynė, kuri užaugino kiekvienam savo sūnui ir dukrai sparnus skrydžiui, kad atneštų jai savo talentą, darbą ir meilę;
Žemė – tai Kūrėjo namai, kuriais rūpintis ir gyventi juose laikinai Jis leido visiems žmonėms, nepaisant tautybės, rasės ar tikėjimo.
Kai po Žemės ištariu žodį Pavasaris, išgirstu sraunaus upelio dundesį, atgyjančio miško simfoniją ar paukščių vestuvines giesmes, ir mane užvaldo mintis:
„O Dieve, kiek džiaugsmo, laimės ir vilties telpa šiuose dviejuose žodžiuose.”
Juozas Stasinas
Aplinkosauga
Elektros trasų platinimas ir pavojingų medžių kirtimas turi būti suderintas su miško savininkais Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) kreipėsi į Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės poskyrio specialistus išaiškinimo, kokia tvarka yra taikoma, kuomet vykdomi pavojimngų medžių kirtimai ir el.trasų platinimo darbai el.tinklus eksploatuojančių įmonių iniciatyva ar užsakymu. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Hermina Pekarskienė informavo, kad medžių ir krūmų kirtimą ir (ar) genėjimo darbus elektros tinklų apsaugos zonose reglamentuoja Elektros tinklų apsaugos taisyklės, patvirtintos 2010-03-29 LR energetikos ministro įsakymu Nr. 1-93 (pakeitimai 2011-01-27 Nr. 1-19 , 2012-12-12 Nr. 1-267). Šių taisyklių 26 p. nustato: ,,Elektros tinklus eksploatuojantis asmuo turi teisę kirsti medžius ir krūmus, augančius už elektros tinklų proskynos ribų, tik suderinęs tokį kirtimą su miško valdytoju ar savininku, kuris Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 (Žin., 2011, Nr. 1-7), nustatyta tvarka turi gauti leidimą kirsti mišką. Miško valdytojas ar savininkas, gavęs elektros tinklus eksploatuojančio asmens prašymą gauti leidimą kirsti mišką, kreipiasi dėl tokio leidimo gavimo. Elektros tinklus eksploatuojantys asmenys turi teisę avariniais atvejais kirsti sausuolius, vėjavartas, vėjalaužas, sniegalaužas bei palinkusius medžius, keliančius pavojų elektros tinklų ar įrenginių eksploatavimui, be leidimo kirsti mišką. Elektros tinklus eksploatuojantys asmenys, atlikę darbus, per 5 darbo dienas privalo informuoti (raštu, žodžiu, telefonu, per visuomenės informavimo priemones ar kitu būdu) miško valdytoją ar savininką apie jų valdose iškirstus pavojingus medžius.“ Be to, šių taisyklių 23 p. nustatyta, kad iškirsta mediena, krūmai bei išgenėtos šakos lieka želdinių ar žemės savininkų (naudotojų) nuosavybėje. Ežerų dugne – vertinga žaliava
Šalies vandens telkinių dugne, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) duomenimis, gali būti beveik 155 mln. kubinių metrų sapropelio išteklių. Detaliai išžvalgytuose 9 telkiniuose yra apie 6 mln. kubinių metrų, parengtinai išžvalgytuose 5 telkiniuose – beveik 16 mln. kubinių metrų šių naudingųjų iškasenų. Kaip sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas, šalies verslui vertėtų labiau susidomėti sapropeliu. Šios ežerinės kilmės nuosėdos, susidariusios gėlų, stovinčio vandens telkinių dugne, iki šiol daugiausia naudotos tik kaip šalutinis produktas ežerams valyti ar laukams tręšti. Leidimus išgauti sapropelį LGT yra išdavusi keturioms įmonėms. Sapropelis ypač vertingas kaip trąša dirvai, papildas pašarams ir lesalams. Iš jo gaminami biopreparatai, vaškai, rūgštynių ir acto rūgštys. Ši naudingoji iškasena puikiai tinka SPA ir purvo procedūroms. Gaminiai su sapropeliu atsparūs pelėsiui, jį galima naudoti termoizoliacinėms plokštėms ir keramzitui gaminti. Sapropelio randama daugelyje Lietuvos ežerų, daugiausia jo kaupiasi 5–12 m gylyje, bet aptinkama ir giliau – net 25 m po vandeniu. Kai kuriuose vandens telkiniuose jis siekia net 7 metrus. Taip pat nuo 1 m iki 5 m storio sapropelio sluoksnių randama ir po durpėmis. Per metus gali susidaryti tik 1-2 mm storio sapropelio sluoksnis. Tai rodo, kad organinės medžiagos ir junginiai sapropelyje galėjo kauptis daugiau nei dešimt tūkstančių metų. |
Visuomenės nuomonės tyrimas:
kurti švaresnę aplinką gali kiekvienas Aplinkos tarša – aktuali problema. Tai patvirtina Aplinkos ministerijos užsakymu atlikto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai. Daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų nurodė manantys, kad asmeniškai gali prisidėti prie švaresnės aplinkos kūrimo. Aplinkos taršą aktualia problema laiko 98 proc. apklaustųjų. Ši problema labai aktuali 65 proc. apklausoje dalyvavusių žmonių. Aplinkos užterštumą apklausos dalyviai įvertino kaip didesnį už vidutinį (6 balai iš 10). Daugiau kaip trys ketvirtadaliai apklaustųjų mano, kad taršą Lietuvoje mažinti padeda Europos Sąjungos skiriama parama. Jų nuomone, ši parama dažniausiai skiriama regioninių ir nacionalinių parkų tvarkymui, geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, daugiabučių renovacijai. Keturi iš dešimties manančių, kad ES lėšos skiriamos aplinkos apsaugai, nurodė asmeniškai pajutę šios paramos naudą. Labiausiai prie aplinkos taršos mažinimo, apklaustųjų nuomone, prisidėtų atliekų rūšiavimas ir jų kiekio mažinimas (83 proc.), užterštų pramonės teritorijų sutvarkymas (71 proc.), Baltijos jūros ir kitų vandens telkinių būklės gerinimas (69 proc.), geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros plėtra (55 proc). Beveik visi (96 proc.) tyrimo dalyviai mano, kad jie asmeniškai gali prisidėti prie švaresnės aplinkos kūrimo. Atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas 50 proc. apklaustųjų paskatintų įvairūs renginiai, akcijos, parodos ar vaizdo klipai per televiziją. Dar 11 proc. paminėjo įvairias akcijas ir iniciatyvas socialiniuose tinkluose. Lauko reklama paskatintų prisidėti prie švaresnės aplinkos kūrimo 9 proc. apklaustųjų. Kitus paskatintų informacija naujienų portaluose, diskusijų laidos per televiziją, vaizdo klipai internete. Struvės geodezinis lankas
Struvės geodezinis lankas - ypatingas objektas, nusitęsęs per dešimties valstybių teritoriją nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje. Lankas kerta Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. Lietuvoje yra net trys šio lanko punktai. Struvės geodezinis lankas nuo 2005 m. yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. Žemės ūkio ministerijoje Struvės geodezinio lanko koordinavimo komitetas posėdžiauja kas dveji metai. Ministerijoje aptarti per dvejus metus nuveikti darbai, Struvės geodezinio lanko išskirtinės visuotinės vertės aprašo pakeitimai ir 2014 m. periodinės ataskaitos rengimas, galimos lanko sąsajos su Europos lanku bei jo tąsa į Pietų Afriką. Ateinantiems dvejiems metams Struvės geodezinio lanko koordinavimo komiteto pirmininke išrinkta Karina Kolo (Karin Kollo. Estijos žemės tarnyba). Struvės geodezinis lankas, sudarytas 1816-1852 m., pirmasis tikslus ilgo dienovidinio segmento matavimas, padėjęs nustatyti tikslų pasaulio dydį ir formą, atskleidžia svarbų Žemės mokslų raidos etapą. Jis taip pat yra išskirtinis žmogiškųjų vertybių mainų, vykusių bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams, pavyzdys. Tartu universiteto profesorius Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė (1793-1864) sukūrė metodiką dienovidiniam lankui išmatuoti, sudarydamas trikampių (trianguliacijos) grandinę, kurią sudaro 258 trikampiai su specialiais ženklais įtvirtintomis viršūnėmis. Ši grandinė vėliau jo garbei buvo pavadinta Struvės geodeziniu lanku. Lietuvos teritorijoje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institutas iš 18 esančių lanko punktų išrinko ir pasiūlė įamžinti tris Struvės dienovidinio lanko geodezinius punktus, esančius Meškonyse, Paliepiukuose (Vilniaus r.) ir Gireišiuose (Rokiškio r.). Trenguliacinės grandinės punktai įamžinti paminkliniais stulpais su UNESCO simboliniu ženklu. |
Bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais
Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtam įstatymų pakeitimui, kurių tikslas - nustatyti aiškias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo ribas bei nuoseklias sankcijas už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą. Įstatymų pakeitimus turės priimti LR Seimas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) nuomone, baudžiamoji atsakomybė turi kilti tuo atveju, kai žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas turi pasekmes, t .y gyvūnas žūsta ar yra suluošinamas, kai dėl asmens veikimo ar neveikimo negrįžtamai pažeidžiamos gyvūno kūno dalys, minkštieji audiniai ar kaulų struktūra. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiklą gali įvykdyti ir juridinis asmuo, numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma ir juridiniam asmeniui. Taip pat siūloma numatyti, kad iš gyvūnų laikytojų (savininkų), kurie kankina gyvūnus ar žiauriai su jais elgiasi, jeigu gyvūnams gresia suluošinimas ar žūtis, teismo sprendimu gyvūnai gali būti konfiskuojami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Numatyta, kad gyvūnų globėjai turi užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, o gyvūno laikinosios globos ar laikymo išlaidas atlygina gyvūno savininkas.
VMVT, įvertinusi daugiametę patirtį ir tai, kad dažnai Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimus padaro neveiksnūs asmenys, siūlo papildyti šį įstatymą ir numatyti nuostatą, draudžiančią neveiksniems asmenims laikyti gyvūnus.
Įstatymo projektu siūloma Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyti, kad žiaurus elgesys su gyvūnais, taip pat jų kankinimas užtrauktų baudą nuo 50 iki 1 200 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Veikos, padarytos asmens, už pakartotinius pažeidimus, užtrauktų baudą nuo 1 200 iki 1750 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas, jeigu gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, užtrauktų baudą nuo 300 eurų iki 1750 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Veikos, padarytos asmens, jau bausto už pažeidimus, užtrauktų baudą nuo 1750 iki 2300 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtam įstatymų pakeitimui, kurių tikslas - nustatyti aiškias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo ribas bei nuoseklias sankcijas už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą. Įstatymų pakeitimus turės priimti LR Seimas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) nuomone, baudžiamoji atsakomybė turi kilti tuo atveju, kai žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas turi pasekmes, t .y gyvūnas žūsta ar yra suluošinamas, kai dėl asmens veikimo ar neveikimo negrįžtamai pažeidžiamos gyvūno kūno dalys, minkštieji audiniai ar kaulų struktūra. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiklą gali įvykdyti ir juridinis asmuo, numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma ir juridiniam asmeniui. Taip pat siūloma numatyti, kad iš gyvūnų laikytojų (savininkų), kurie kankina gyvūnus ar žiauriai su jais elgiasi, jeigu gyvūnams gresia suluošinimas ar žūtis, teismo sprendimu gyvūnai gali būti konfiskuojami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Numatyta, kad gyvūnų globėjai turi užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, o gyvūno laikinosios globos ar laikymo išlaidas atlygina gyvūno savininkas.
VMVT, įvertinusi daugiametę patirtį ir tai, kad dažnai Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimus padaro neveiksnūs asmenys, siūlo papildyti šį įstatymą ir numatyti nuostatą, draudžiančią neveiksniems asmenims laikyti gyvūnus.
Įstatymo projektu siūloma Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyti, kad žiaurus elgesys su gyvūnais, taip pat jų kankinimas užtrauktų baudą nuo 50 iki 1 200 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Veikos, padarytos asmens, už pakartotinius pažeidimus, užtrauktų baudą nuo 1 200 iki 1750 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas, jeigu gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, užtrauktų baudą nuo 300 eurų iki 1750 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo. Veikos, padarytos asmens, jau bausto už pažeidimus, užtrauktų baudą nuo 1750 iki 2300 eurų su gyvūno konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Saugomose teritorijose
Žagarės regioninio parko teritorijoje esančiame Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje nutiestas pažintinis takas lankytojams. Takas pateko į Lietuvos rekordų knygą, kaip ilgiausias pelkėje lentų takas, kurio ilgis 3605,87 m.
Mūšos tyrelio telmologinis draustinis yra sudėtinė Žagarės regioninio parko dalis. Pagrindinis tako įrengimo tikslas – apsaugoti nuo išnykimo unikalias draustinio gamtines vertybes.
Mūšos tyrelio pelkinis kompleksas palyginti vėlai pripažintas kaip vertinga ir saugotina teritorija. Matyt tai lėmė eksploataciniai interesai: sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo numatyta durpių gavybai. Vis dėlto ilgainiui buvo suvokta, kad reikia išsaugoti bent dalį unikalaus pelkinio komplekso.
Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių.
Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą. Pelkėje veši nemažai saugomų augalų rūšių: baltijinė ir siauralapė gegūnė, raktažolės pelenėlės, paprastoji tuklė. Čia gyvena ir nemažai retųjų paukščių: dirviniai sėjikai, tikučiai, pilkosios gervės, tetervinai, apsistoja migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų būriai. Draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis, retų vabzdžių ir roplių rūšys.
Mūšos tyrelio pažintiniame take įrengta 11 stotelių, kuriose supažindinama su draustiniu ir čia esančiomis vertybėmis. Tako pradžioje įrengta poilsiavietė su pavėsine, nuo jos lentų taku galima keliauti iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės bioįvairovės stebėjimui. Toliau takas vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone natūralaus Miknaičių ežero, jo vakarine pakrante nuveda link atnaujintos, legendomis apipintos koplytėlės. Nuo jos lentiniu ir sutvirtinto grunto takais galima nukeliauti iki Tyrelio akmens ir buvusios partizanų stovyklavietės. Nuo jos takas grįžta atgal.
Lankytis Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje galima tik pažintiniu taku, lydint direkcijos darbuotojui. Dėl ekskursijos datos ir laiko būtina susitarti iš anksto prieš kelias dienas (Malūno g. 1, Žagarė. Tel./faks. (8 426) 60809, el.p. info@zagaresrp.lt).
Mūšos tyrelio telmologinis draustinis yra sudėtinė Žagarės regioninio parko dalis. Pagrindinis tako įrengimo tikslas – apsaugoti nuo išnykimo unikalias draustinio gamtines vertybes.
Mūšos tyrelio pelkinis kompleksas palyginti vėlai pripažintas kaip vertinga ir saugotina teritorija. Matyt tai lėmė eksploataciniai interesai: sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo numatyta durpių gavybai. Vis dėlto ilgainiui buvo suvokta, kad reikia išsaugoti bent dalį unikalaus pelkinio komplekso.
Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių.
Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą. Pelkėje veši nemažai saugomų augalų rūšių: baltijinė ir siauralapė gegūnė, raktažolės pelenėlės, paprastoji tuklė. Čia gyvena ir nemažai retųjų paukščių: dirviniai sėjikai, tikučiai, pilkosios gervės, tetervinai, apsistoja migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų būriai. Draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis, retų vabzdžių ir roplių rūšys.
Mūšos tyrelio pažintiniame take įrengta 11 stotelių, kuriose supažindinama su draustiniu ir čia esančiomis vertybėmis. Tako pradžioje įrengta poilsiavietė su pavėsine, nuo jos lentų taku galima keliauti iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės bioįvairovės stebėjimui. Toliau takas vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone natūralaus Miknaičių ežero, jo vakarine pakrante nuveda link atnaujintos, legendomis apipintos koplytėlės. Nuo jos lentiniu ir sutvirtinto grunto takais galima nukeliauti iki Tyrelio akmens ir buvusios partizanų stovyklavietės. Nuo jos takas grįžta atgal.
Lankytis Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje galima tik pažintiniu taku, lydint direkcijos darbuotojui. Dėl ekskursijos datos ir laiko būtina susitarti iš anksto prieš kelias dienas (Malūno g. 1, Žagarė. Tel./faks. (8 426) 60809, el.p. info@zagaresrp.lt).
Sutvarkyti Žagarės dvaro rūmai
Duris atvėrė Žagarės regioninio parko Lankytojų centras, kuris įsikūrė atrestauruotuose Žagarės rūmuose. Pagal Europos Sąjungos dalinai finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“, Žagarės dvaro rūmus naujam gyvenimui prikėlė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM kartu su Žagarės regioninio parko direkcija.
Kai 2011 m. direkcija persikėlė į Žagarės dvaro rūmus, ketindama juos tvarkyti, atrodė beveik nerealu. Tačiau šiandien džiaugiasi visi, kaip po restauravimo ir atstatymo darbų pasikeitė pastatas, turintis istorinę vertę. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat ir Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Vėliau dvarą valdė dvarininkai Naryškinai, pavertę Žagarės rūmus prašmatnia angliško stiliaus rezidencija su žirgynu ir parku.
Iš statybininkų pastolių išsinėrę Žagarės dvaro rūmai jau švyti atnaujintais fasadais. Restauruojant reprezentacinius Žagarės dvaro rūmus stengtasi išsaugoti tai, kas autentiška, o kas sunyko, buvo atstatyta iš naujo. Po daugiau nei šimto metų senojo pastato erdvės vėl stebina grakštumu, įspūdinga architektūros ir gamtinės aplinkos darna.
Žagarės dvaro rūmai taps pažintinio turizmo objektu. Čia vasarą turėtų būti atidaryta Žagarės regioninio parko Lankytojų centro ekspozicija, kurios tema – „Dolomito slėpiniai“. Žagarės apylinkių gamta turi išskirtinių bruožų ir elementų, būdingų tik šiam kraštui. Kuriamo lankytojų centro interjero pagrindas – dolomito struktūra, persipynusi su medžių šaknimis ir šakomis, perauganti į elnio ragų motyvą. Lankytoją ekspozicijoje lydės regioninio parko simbolis – elnias.
Žagarės regioninio parko direkcija turi gausybę ambicingų planų. Dar vienas jų tapo realybe – direkcijos iniciatyva Žagarė tapo 2015 metų Lietuvos kultūros sostine.
Didžiausias Kultūros sostinės 2015 projektui skirtas renginys - tradicinis Vyšnių festivalis, šiais metais vyksiantis ne trečiąjį, o antrąjį liepos savaitgalį. Dar vienas svarbus renginys - 28 Europos šalių kaimiškų bendruomenių chartijos narių susitikimas Žagarėje. Lietuvos kultūros sostinės naujienos, visa renginių programa bei kita informacija bus skelbiama ir nuolat atnaujinama svetainėje www.zagare.lt ir zagaresrp.am.lt.
Duris atvėrė Žagarės regioninio parko Lankytojų centras, kuris įsikūrė atrestauruotuose Žagarės rūmuose. Pagal Europos Sąjungos dalinai finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“, Žagarės dvaro rūmus naujam gyvenimui prikėlė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM kartu su Žagarės regioninio parko direkcija.
Kai 2011 m. direkcija persikėlė į Žagarės dvaro rūmus, ketindama juos tvarkyti, atrodė beveik nerealu. Tačiau šiandien džiaugiasi visi, kaip po restauravimo ir atstatymo darbų pasikeitė pastatas, turintis istorinę vertę. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat ir Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Vėliau dvarą valdė dvarininkai Naryškinai, pavertę Žagarės rūmus prašmatnia angliško stiliaus rezidencija su žirgynu ir parku.
Iš statybininkų pastolių išsinėrę Žagarės dvaro rūmai jau švyti atnaujintais fasadais. Restauruojant reprezentacinius Žagarės dvaro rūmus stengtasi išsaugoti tai, kas autentiška, o kas sunyko, buvo atstatyta iš naujo. Po daugiau nei šimto metų senojo pastato erdvės vėl stebina grakštumu, įspūdinga architektūros ir gamtinės aplinkos darna.
Žagarės dvaro rūmai taps pažintinio turizmo objektu. Čia vasarą turėtų būti atidaryta Žagarės regioninio parko Lankytojų centro ekspozicija, kurios tema – „Dolomito slėpiniai“. Žagarės apylinkių gamta turi išskirtinių bruožų ir elementų, būdingų tik šiam kraštui. Kuriamo lankytojų centro interjero pagrindas – dolomito struktūra, persipynusi su medžių šaknimis ir šakomis, perauganti į elnio ragų motyvą. Lankytoją ekspozicijoje lydės regioninio parko simbolis – elnias.
Žagarės regioninio parko direkcija turi gausybę ambicingų planų. Dar vienas jų tapo realybe – direkcijos iniciatyva Žagarė tapo 2015 metų Lietuvos kultūros sostine.
Didžiausias Kultūros sostinės 2015 projektui skirtas renginys - tradicinis Vyšnių festivalis, šiais metais vyksiantis ne trečiąjį, o antrąjį liepos savaitgalį. Dar vienas svarbus renginys - 28 Europos šalių kaimiškų bendruomenių chartijos narių susitikimas Žagarėje. Lietuvos kultūros sostinės naujienos, visa renginių programa bei kita informacija bus skelbiama ir nuolat atnaujinama svetainėje www.zagare.lt ir zagaresrp.am.lt.
Neries regioniniame parke atrastas piliakalnis
Neries regioniniame parke – puikus atradimas. Apeidami saugomą teritoriją, Neries regioninio parko darbuotojai pastebėjo kalvą Grabijoluose (Elektrėnų sav.), kuri buvo panaši į piliakalnį. Archeologui dr. Vykintui Vaitkevičiui liko maloniausia dalis – apžiūrėti, išmatuoti ir... palinkėti šeimininkams jėgų tvarkant šį vaizdingą, miške skendintį piliakalnį.
Grabijolų piliakalnis įrengtas net pusšimtį metrų iškylančių stačiašlaičių Neries aukštumų kyšulyje. Piliakalnio aikštelė pailga Rytų-Vakarų kryptimi, 14 m ilgio, 8 m pločio smaigalyje ir 12 m – prie pylimo. Piliakalnio pylimas apie 10 m pločio. Tolyn į Vakarus yra nedidelis 6 m pločio pagilėjimas, kur galėjęs būti gynybinis griovys.
Piliakalnio paviršiuje – juosvas smėlis, miškožemis, kultūrinio sluoksnio radinių nepastebėta. Pasak archeologo V. Vaitkevičiaus, piliakalnis galėjo būti įrengtas I tūkstantmetyje ir naudojamas iki II tūkstantmečio pradžios. Už 0,35 km į Rytus nuo Grabijolų piliakalnio, slėnyje, būta Rytų Lietuvos pilkapių, kuriuos 1857 m. tyrinėjo grafas Konstantinas Tiškevičius. 2002 m. šalimais, Černeckių sodyboje, aptiktos brangios X a. degintinio kapo įkapės: du ietigaliai, ornamentuotomis įmovomis, kirvis ir peilis.
Grabijolų piliakalnio dydis ir geografinė padėtis – iš šios vietos gerai matyti Neries tėkmė Šiaurės ir Rytų kryptimis – perša mintį, jog kovų su kryžiuočiais laikotarpyje tai buvo vienas iš panerio Žvalgakalnių (žvalgos, budėjimo kalnų). Labai panašus piliakalnis yra Kriveikiškyje prie Kernavės (už 4,6 km į šiaurę nuo Grabijolų).
Belieka paminėti, kad Grabijolų piliakalnis yra trečiasis, kurį yra radę Neries regioninio parko darbuotojai. 2003 m. Paalkių (Zapalinos) piliakalnį kairiajame Neries krante pastebėjo Ida Stankevičiūtė, 2010 m. antrąjį Buivydų piliakalnį prie Karmazinų pilkapių – A. Žičkutė. Grabijolų piliakalnį „atrado“ Karolina Tamašauskaitė, Audronė Žičkutė, Saulius Pupininkas ir Gintaras Malmiga.
Neries regioniniame parke – puikus atradimas. Apeidami saugomą teritoriją, Neries regioninio parko darbuotojai pastebėjo kalvą Grabijoluose (Elektrėnų sav.), kuri buvo panaši į piliakalnį. Archeologui dr. Vykintui Vaitkevičiui liko maloniausia dalis – apžiūrėti, išmatuoti ir... palinkėti šeimininkams jėgų tvarkant šį vaizdingą, miške skendintį piliakalnį.
Grabijolų piliakalnis įrengtas net pusšimtį metrų iškylančių stačiašlaičių Neries aukštumų kyšulyje. Piliakalnio aikštelė pailga Rytų-Vakarų kryptimi, 14 m ilgio, 8 m pločio smaigalyje ir 12 m – prie pylimo. Piliakalnio pylimas apie 10 m pločio. Tolyn į Vakarus yra nedidelis 6 m pločio pagilėjimas, kur galėjęs būti gynybinis griovys.
Piliakalnio paviršiuje – juosvas smėlis, miškožemis, kultūrinio sluoksnio radinių nepastebėta. Pasak archeologo V. Vaitkevičiaus, piliakalnis galėjo būti įrengtas I tūkstantmetyje ir naudojamas iki II tūkstantmečio pradžios. Už 0,35 km į Rytus nuo Grabijolų piliakalnio, slėnyje, būta Rytų Lietuvos pilkapių, kuriuos 1857 m. tyrinėjo grafas Konstantinas Tiškevičius. 2002 m. šalimais, Černeckių sodyboje, aptiktos brangios X a. degintinio kapo įkapės: du ietigaliai, ornamentuotomis įmovomis, kirvis ir peilis.
Grabijolų piliakalnio dydis ir geografinė padėtis – iš šios vietos gerai matyti Neries tėkmė Šiaurės ir Rytų kryptimis – perša mintį, jog kovų su kryžiuočiais laikotarpyje tai buvo vienas iš panerio Žvalgakalnių (žvalgos, budėjimo kalnų). Labai panašus piliakalnis yra Kriveikiškyje prie Kernavės (už 4,6 km į šiaurę nuo Grabijolų).
Belieka paminėti, kad Grabijolų piliakalnis yra trečiasis, kurį yra radę Neries regioninio parko darbuotojai. 2003 m. Paalkių (Zapalinos) piliakalnį kairiajame Neries krante pastebėjo Ida Stankevičiūtė, 2010 m. antrąjį Buivydų piliakalnį prie Karmazinų pilkapių – A. Žičkutė. Grabijolų piliakalnį „atrado“ Karolina Tamašauskaitė, Audronė Žičkutė, Saulius Pupininkas ir Gintaras Malmiga.
Sakoma, kad Lietuva – ežerų kraštas. Ir tai tiesa. Mūsų šalyje priskaičiuojama 4500 ežerų, upių, upelių ir didesnių ar mažesnių tvenkinių bei kitokių vandens telkinių. Taigi Lietuvą galime vadinti ne tik žemdirbių, bet ir žvejų kraštu. Atrodytų, kad čia turėtų išsitekti ir žvejai mėgėjai, ir žvejai verslininkai. Deja, taip nėra.
Žvejai verslininkai spendžiami į kampą
Šiais metais suėjo penkeri metai, sakytume savotiškas žvejų verslo naikinimo jubiliejus, kai 2010 m. kovo 8 d. tuometinis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas įsakymu Nr. D1- 185 uždraudė nuo 2013 m sausio 1 d. verslinę žvejybą Kauno mariose ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės aukštutiniame baseine. Į aplinkos ministro kėdę atsisėdęs Vytautas Mazuronis pasistengė dar labiau: jis 2013 m. gegužės 17 d. paskelbė įsakymą Nr. D1-353, draudžiantį nuo 2015 m. sausio l d.verslinę žvejybą visuose Lietuvos vidaus vandens telkiniuose, išskyrus žvejybą Kuršių mariose, polderiuose, Nemuno žemupyje ir specializuotąją ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejybą.
Ką ir besakyti – dirbama sistemingai ir kryptingai. Kas gali paneigti, kad panašiais įsakymais nesiekiama sunaikinti ilgametes žūklavimo tradicijas puoselėjančias žvejybos įmones, išstumti iš žvejybos verslo žmones, kurie netrukdytų atverti platesnius mėgėjiškos žūklės horizontus, sukurti kai kam labai reikalingus „žvejybos rojus“.
Šiųmetį sausį šalies žvejai verslininkai sutiko nuleistomis rankomis, sudrumsta nuotaika. Jie visai įvaryti į kampą - nuo šių metų sausio 1 dienos vidaus vandens telkiniuose verslinė žvejyba draudžiama. Tiesa, kad jų neištiktų kolapsas, dar leista su tam tikromis išimtimis žvejoti Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Išimtis padaryta specializuotai tam tikrų žuvų rūšių – seliavų, stintelių, ungurių, nėgių - žvejybai. Aplinkosaugininkų motyvai - girdi, verslinė žvejyba yra nerentabili ir dėl jos mažėja žuvų ištekliai. Tokį savo požiūrį jie motyvuoja Gamtos tyrimų centro tyrimų medžiaga, pagal kurią net 84 proc. šalies ežerų patiria per didelį žvejybos poveikį.
Problemą išspręs moksliniai tyrimai, o ne interpretacijos
Kokia reali žuvų išteklių būklė vandens telkiniuose, ar tikrai būtina imtis tokių drastiškų žvejybos verslą ribojančių priemonių, ar tik žvejai verslininkai kalti dėl žuvų išteklių sumažėjimo daugumoje Lietuvos vandens telkinių? - tokie klausimai kyla mokslininkams ichtiologams ir žuvininkystės specialistams.
To paties Gamtos tyrimų centro, kuriuo remiasi aplinkosaugininkai, mokslininkas dr. Tomas Virbickas 2013-2014 m. ištyrė dalies valstybinių vandens telkinių būklę. Jo atlikti išsamūs tyrimai ir išvados, apibendrinti moksliniame darbe ,,Žuvų išteklių būklė kai kuriuose valstybiniuose vidaus vandenų telkiniuose”, nuteikia optimistiškiau, nei kai kurių aplinkosaugos vadovų, susižavėjusių „žvejų rojumi“, visuomenę klaidinančios interpretacijos.
Objektyvios tiesos dėlei pateiksime paties dr. Tomo Virbicko išvadas: ,,Tirtų ežerų tarpe, 11 ežerų (~ 29 proc.) žuvų išteklių būklė laikytina gera, 19 ežerų (50 proc.) - vidutine, likusių 8 ežerų (21 proc.) – bloga.
Yra statistiškai reikšmingas trendas (Trendas – pagrindinė kryptis, plėtotės tendencija. Aut.), kad ežeruose, kuriuose vykdoma verslinė žūklė žuvų išteklių būklė yra prastesnė nei ežeruose, kuriuose žvejojama tik mėgėjiškais įrankiais. Šį trendą lemia drastiški išteklių pokyčiai ne visuose, o tik dalyje ežerų, kuriuose žvejota versliniais įrankiais.
Esama ežerų, kurių žuvų ištekliai versliniais įrankiais yra eksploatuojami racionaliai ir žuvų išteklių būklė yra gera, lygiai kaip ir esama ežerų, kuriuose versliniais įrankiais paskutinių 4 metų bėgyje nežvejota, tačiau žuvų išteklių būklė yra artima blogai.Verslinė žūklė tikrai nėra blogis, jeigu ji vykdoma ir valdoma racionaliai“.
Taigi mokslininkas aiškiai teigia, kad „Verslinė žūklė nėra blogis...“ Todėl priežasčių, kodėl vandens telkiniuose nėra tiek žuvies, kiek norėtume, reikėtų ieškoti ir kitur, tarkime, kodėl nepažvelgus į šalyje išsikerojusią blogybę - brakonieriavimą. Pagaliau, kodėl nepamąsčius, kaip efektyviau kovoti su brakonieriais, kaip plačiau įtraukti į šią veiką pačius žvejus ir visuomenę ir t.t.
Žvejybos verslas Lietuvoje – tradicija
Žvejai verslininkai gindamiesi teigia, kad per pastaruosius 10 metų visų rūšių žuvų verslinę žvejybą Aplinkos ministerija leido vykdyti tik dešimtyje ežerų. „Tai kodėl mes kaltinami dėl per didelio žvejybos poveikio 84 proc. Lietuvos ežerų?“- klausia žvejai verslininkai.
Pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai verslinė žvejyba yra tas blogis, dėl kurio mažėja ežeruose žuvų.
„Verslinė žvejyba Lietuvos vidaus vandenyse yra tradiciškai susiformavusi ir nusistovėjusi ūkinė veikla, pagrįsta šeimos verslo tradicijomis. Šiame versle dirba dalis ežeringų kaimo vietovių gyventojų. Tik remiantis žuvų išteklių būklės mokslinių tyrimų duomenimis ir rekomendacijomis dėl konkrečių vandens telkinių galėtų būti ribojama ar draudžiama verslinė žvejyba“, - įsitikinusi žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė.
Lietuva užima tik 16-tą vietą ES pagal darbuotojų skaičių verslinėje žvejyboje. Kaimo verslininkams žvejyba nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, šioje srityje dirbama ne visą darbo laiką – tai yra sezoninis užsiėmimas. Vien tik žvejyba užsiimančios įmonės gal ir nebūtų rentabilios, tačiau ši veikla svarbi palaikant tradicijas, plėtojant kaimo turizmą, ji padeda žmonėms išgyventi.
Apie žvejybos kvotas ir investicijas
2014 m. kovo 20 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo pakeitimui, Žuvininkystės tarnybai buvo grąžinta žvejybos kvotų vidaus vandenyse skyrimo ūkio subjektams funkcija. Žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 3D-310 patvirtinta Perleidžiamųjų teisių į žvejybos kvotas suteikimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir atšaukimo bei žvejybos kvotų skyrimo taisyklės.
Skirstant žvejybos kvotas vidaus vandenyse yra nemažai naujovių. Žuvininkystės įstatyme nustatyta, kad perleidžiamosios teisės į žvejybos vidaus vandenyse kvotas (toliau – žvejybos teisė) ūkio subjektams suteikiamos iki penkerių metų, o žvejybos kvotos kiekvienais metais apskaičiuojamos proporcingai suteiktoms teisėms į žvejybos kvotas. Ši nuostata palanki ir žvejams verslininkams, ir žuvų ištekliams. Žuvų išteklių naudotojai žinodami, kad turi ilgesniam laikotarpiui teisę į tam tikro dydžio žvejybos limito dalį, ir kad jų šiandieninės investicijos lems ateities pajamas, bus suinteresuoti palaikyti tvarią žuvų išteklių būklę bei rūpintis jų apsauga.
Manyčiau, nereikia įrodinėti, kad žvejybos verslui plėtoti būtinos nemažos investicijos. Jas susigrąžinti per vienerius metus yra labai sunku ar beveik neįmanoma. Todėl, mano galva, ūkio subjektams suteikimas teisių į ilgesnio laikotarpio žvejybos kvotas, paskatintų didesnes investicijas į šią ūkio šaką.
Aplinkos ministerija elgiasi priešingai: žvejybos limitus daugumoje telkinių (Kuršių mariose, ežeruose, nėgių žvejybai upėse) nustato tik vieneriems metams, todėl ir žvejybos teisės šiuose telkiniuose ūkio subjektams gali būti suteikiamos tik vieneriems metams.
Apie žvejybos teisę aukciono būdu ir išimtis
Daugumai ūkio subjektų žvejybos teisės suteikiamos aukciono būdu. Pagrindiniai žvejybos teisės suteikimo aukciono būdu kriterijai yra šie: ūkio subjekto siūlomos investicijos žuvų ištekliams atkurti ir saugoti, priklausomybė žvejų bendruomenei, žvejybos istorija, padaryti šiurkštūs žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai.
Be aukciono žvejybos teises gali gauti ūkio subjektai savo lėšomis įveisę ungurius iki 2013 metų pagal tuo metu galiojusias ungurių įveisimo normas. Upeliuose, ištekančiuose iš ežerų, kuriuose įveisė ungurius, ūkio subjektai žvejybos teises be aukciono gali gauti penkeriems metams po ungurių įveisimo. Taip pat be aukciono gali būti suteikiamos žvejybos teisės Kuršių mariose ūkio subjektams iki Žuvininkystės įstatymo pataisų įsigaliojimo (2014-03-20) trejus metus turėjusiems teisę žvejoti šiame vandens telkinyje. Be aukciono vienai įmonei gali būti skiriama iki 2 proc. Aplinkos ministerijos nustatyto žvejybos įrankių Kuršių mariose limito, bet ne daugiau negu ūkio subjekto turėtas 2011–2013 metais tam tikro tipo verslinės žvejybos įrankių kvotų vidurkis. Aukciono ir ne aukciono būdu vienam ūkio subjektui gali būti skiriama ne daugiau kaip 10 proc. kiekvienos rūšies žvejybos įrankių Kuršių mariose limito. Ši nuostata nesudarys išskirtinių sąlygų vienam verslo subjektui, todėl į žvejybos verslą galės ateiti nauji juridiniai ar fiziniai asmenys.
Lietuvoje vidaus vandenų telkiniai yra santykinai nedideli, todėl ir žuvų sugavimo limitai nedideli bei sugaunamų žuvų kiekiai nepasižymi gausumu. Siekiant užtikrinti racionalią žvejybos veiklą tiek aplinkosaugine, tiek ekonomine prasme, ribojamas ūkio subjektų, turinčių teisę žvejoti vidaus vandens telkiniuose, skaičius: vandens telkiniuose iki 499 ha žvejybos kvotos gali būti skiriamos 1, nuo 500 iki 999 ha – 2, nuo 1000 iki 7000 ha – 3 naudotojams.
Pabaigai norėčiau priminti, kad vandens telkinių, kuriuose leidžiama verslinė žvejyba, skaičius mažėja. Iki 2015 m. specializuota seliavų ir stintelių žvejyba buvo vykdoma 46 ežeruose, o kitų žuvų rūšių verslinė žvejyba buvo leidžiama tik dešimtyje didžiausių Lietuvos ežerų.
Aplinkosaugos vadovai, uždrausdami verslinę žvejybą vidaus vandens telkiniuose nuo šių metų sausio l d., nutiesė „juodai katei“ taką tarp žvejų verslininkų ir žvejų mėgėjų. Ar to reikėjo mūsų visuomenei?
Aidas ADOMAITIS
Žvejai verslininkai spendžiami į kampą
Šiais metais suėjo penkeri metai, sakytume savotiškas žvejų verslo naikinimo jubiliejus, kai 2010 m. kovo 8 d. tuometinis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas įsakymu Nr. D1- 185 uždraudė nuo 2013 m sausio 1 d. verslinę žvejybą Kauno mariose ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės aukštutiniame baseine. Į aplinkos ministro kėdę atsisėdęs Vytautas Mazuronis pasistengė dar labiau: jis 2013 m. gegužės 17 d. paskelbė įsakymą Nr. D1-353, draudžiantį nuo 2015 m. sausio l d.verslinę žvejybą visuose Lietuvos vidaus vandens telkiniuose, išskyrus žvejybą Kuršių mariose, polderiuose, Nemuno žemupyje ir specializuotąją ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejybą.
Ką ir besakyti – dirbama sistemingai ir kryptingai. Kas gali paneigti, kad panašiais įsakymais nesiekiama sunaikinti ilgametes žūklavimo tradicijas puoselėjančias žvejybos įmones, išstumti iš žvejybos verslo žmones, kurie netrukdytų atverti platesnius mėgėjiškos žūklės horizontus, sukurti kai kam labai reikalingus „žvejybos rojus“.
Šiųmetį sausį šalies žvejai verslininkai sutiko nuleistomis rankomis, sudrumsta nuotaika. Jie visai įvaryti į kampą - nuo šių metų sausio 1 dienos vidaus vandens telkiniuose verslinė žvejyba draudžiama. Tiesa, kad jų neištiktų kolapsas, dar leista su tam tikromis išimtimis žvejoti Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Išimtis padaryta specializuotai tam tikrų žuvų rūšių – seliavų, stintelių, ungurių, nėgių - žvejybai. Aplinkosaugininkų motyvai - girdi, verslinė žvejyba yra nerentabili ir dėl jos mažėja žuvų ištekliai. Tokį savo požiūrį jie motyvuoja Gamtos tyrimų centro tyrimų medžiaga, pagal kurią net 84 proc. šalies ežerų patiria per didelį žvejybos poveikį.
Problemą išspręs moksliniai tyrimai, o ne interpretacijos
Kokia reali žuvų išteklių būklė vandens telkiniuose, ar tikrai būtina imtis tokių drastiškų žvejybos verslą ribojančių priemonių, ar tik žvejai verslininkai kalti dėl žuvų išteklių sumažėjimo daugumoje Lietuvos vandens telkinių? - tokie klausimai kyla mokslininkams ichtiologams ir žuvininkystės specialistams.
To paties Gamtos tyrimų centro, kuriuo remiasi aplinkosaugininkai, mokslininkas dr. Tomas Virbickas 2013-2014 m. ištyrė dalies valstybinių vandens telkinių būklę. Jo atlikti išsamūs tyrimai ir išvados, apibendrinti moksliniame darbe ,,Žuvų išteklių būklė kai kuriuose valstybiniuose vidaus vandenų telkiniuose”, nuteikia optimistiškiau, nei kai kurių aplinkosaugos vadovų, susižavėjusių „žvejų rojumi“, visuomenę klaidinančios interpretacijos.
Objektyvios tiesos dėlei pateiksime paties dr. Tomo Virbicko išvadas: ,,Tirtų ežerų tarpe, 11 ežerų (~ 29 proc.) žuvų išteklių būklė laikytina gera, 19 ežerų (50 proc.) - vidutine, likusių 8 ežerų (21 proc.) – bloga.
Yra statistiškai reikšmingas trendas (Trendas – pagrindinė kryptis, plėtotės tendencija. Aut.), kad ežeruose, kuriuose vykdoma verslinė žūklė žuvų išteklių būklė yra prastesnė nei ežeruose, kuriuose žvejojama tik mėgėjiškais įrankiais. Šį trendą lemia drastiški išteklių pokyčiai ne visuose, o tik dalyje ežerų, kuriuose žvejota versliniais įrankiais.
Esama ežerų, kurių žuvų ištekliai versliniais įrankiais yra eksploatuojami racionaliai ir žuvų išteklių būklė yra gera, lygiai kaip ir esama ežerų, kuriuose versliniais įrankiais paskutinių 4 metų bėgyje nežvejota, tačiau žuvų išteklių būklė yra artima blogai.Verslinė žūklė tikrai nėra blogis, jeigu ji vykdoma ir valdoma racionaliai“.
Taigi mokslininkas aiškiai teigia, kad „Verslinė žūklė nėra blogis...“ Todėl priežasčių, kodėl vandens telkiniuose nėra tiek žuvies, kiek norėtume, reikėtų ieškoti ir kitur, tarkime, kodėl nepažvelgus į šalyje išsikerojusią blogybę - brakonieriavimą. Pagaliau, kodėl nepamąsčius, kaip efektyviau kovoti su brakonieriais, kaip plačiau įtraukti į šią veiką pačius žvejus ir visuomenę ir t.t.
Žvejybos verslas Lietuvoje – tradicija
Žvejai verslininkai gindamiesi teigia, kad per pastaruosius 10 metų visų rūšių žuvų verslinę žvejybą Aplinkos ministerija leido vykdyti tik dešimtyje ežerų. „Tai kodėl mes kaltinami dėl per didelio žvejybos poveikio 84 proc. Lietuvos ežerų?“- klausia žvejai verslininkai.
Pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai verslinė žvejyba yra tas blogis, dėl kurio mažėja ežeruose žuvų.
„Verslinė žvejyba Lietuvos vidaus vandenyse yra tradiciškai susiformavusi ir nusistovėjusi ūkinė veikla, pagrįsta šeimos verslo tradicijomis. Šiame versle dirba dalis ežeringų kaimo vietovių gyventojų. Tik remiantis žuvų išteklių būklės mokslinių tyrimų duomenimis ir rekomendacijomis dėl konkrečių vandens telkinių galėtų būti ribojama ar draudžiama verslinė žvejyba“, - įsitikinusi žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė.
Lietuva užima tik 16-tą vietą ES pagal darbuotojų skaičių verslinėje žvejyboje. Kaimo verslininkams žvejyba nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, šioje srityje dirbama ne visą darbo laiką – tai yra sezoninis užsiėmimas. Vien tik žvejyba užsiimančios įmonės gal ir nebūtų rentabilios, tačiau ši veikla svarbi palaikant tradicijas, plėtojant kaimo turizmą, ji padeda žmonėms išgyventi.
Apie žvejybos kvotas ir investicijas
2014 m. kovo 20 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo pakeitimui, Žuvininkystės tarnybai buvo grąžinta žvejybos kvotų vidaus vandenyse skyrimo ūkio subjektams funkcija. Žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 3D-310 patvirtinta Perleidžiamųjų teisių į žvejybos kvotas suteikimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir atšaukimo bei žvejybos kvotų skyrimo taisyklės.
Skirstant žvejybos kvotas vidaus vandenyse yra nemažai naujovių. Žuvininkystės įstatyme nustatyta, kad perleidžiamosios teisės į žvejybos vidaus vandenyse kvotas (toliau – žvejybos teisė) ūkio subjektams suteikiamos iki penkerių metų, o žvejybos kvotos kiekvienais metais apskaičiuojamos proporcingai suteiktoms teisėms į žvejybos kvotas. Ši nuostata palanki ir žvejams verslininkams, ir žuvų ištekliams. Žuvų išteklių naudotojai žinodami, kad turi ilgesniam laikotarpiui teisę į tam tikro dydžio žvejybos limito dalį, ir kad jų šiandieninės investicijos lems ateities pajamas, bus suinteresuoti palaikyti tvarią žuvų išteklių būklę bei rūpintis jų apsauga.
Manyčiau, nereikia įrodinėti, kad žvejybos verslui plėtoti būtinos nemažos investicijos. Jas susigrąžinti per vienerius metus yra labai sunku ar beveik neįmanoma. Todėl, mano galva, ūkio subjektams suteikimas teisių į ilgesnio laikotarpio žvejybos kvotas, paskatintų didesnes investicijas į šią ūkio šaką.
Aplinkos ministerija elgiasi priešingai: žvejybos limitus daugumoje telkinių (Kuršių mariose, ežeruose, nėgių žvejybai upėse) nustato tik vieneriems metams, todėl ir žvejybos teisės šiuose telkiniuose ūkio subjektams gali būti suteikiamos tik vieneriems metams.
Apie žvejybos teisę aukciono būdu ir išimtis
Daugumai ūkio subjektų žvejybos teisės suteikiamos aukciono būdu. Pagrindiniai žvejybos teisės suteikimo aukciono būdu kriterijai yra šie: ūkio subjekto siūlomos investicijos žuvų ištekliams atkurti ir saugoti, priklausomybė žvejų bendruomenei, žvejybos istorija, padaryti šiurkštūs žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai.
Be aukciono žvejybos teises gali gauti ūkio subjektai savo lėšomis įveisę ungurius iki 2013 metų pagal tuo metu galiojusias ungurių įveisimo normas. Upeliuose, ištekančiuose iš ežerų, kuriuose įveisė ungurius, ūkio subjektai žvejybos teises be aukciono gali gauti penkeriems metams po ungurių įveisimo. Taip pat be aukciono gali būti suteikiamos žvejybos teisės Kuršių mariose ūkio subjektams iki Žuvininkystės įstatymo pataisų įsigaliojimo (2014-03-20) trejus metus turėjusiems teisę žvejoti šiame vandens telkinyje. Be aukciono vienai įmonei gali būti skiriama iki 2 proc. Aplinkos ministerijos nustatyto žvejybos įrankių Kuršių mariose limito, bet ne daugiau negu ūkio subjekto turėtas 2011–2013 metais tam tikro tipo verslinės žvejybos įrankių kvotų vidurkis. Aukciono ir ne aukciono būdu vienam ūkio subjektui gali būti skiriama ne daugiau kaip 10 proc. kiekvienos rūšies žvejybos įrankių Kuršių mariose limito. Ši nuostata nesudarys išskirtinių sąlygų vienam verslo subjektui, todėl į žvejybos verslą galės ateiti nauji juridiniai ar fiziniai asmenys.
Lietuvoje vidaus vandenų telkiniai yra santykinai nedideli, todėl ir žuvų sugavimo limitai nedideli bei sugaunamų žuvų kiekiai nepasižymi gausumu. Siekiant užtikrinti racionalią žvejybos veiklą tiek aplinkosaugine, tiek ekonomine prasme, ribojamas ūkio subjektų, turinčių teisę žvejoti vidaus vandens telkiniuose, skaičius: vandens telkiniuose iki 499 ha žvejybos kvotos gali būti skiriamos 1, nuo 500 iki 999 ha – 2, nuo 1000 iki 7000 ha – 3 naudotojams.
Pabaigai norėčiau priminti, kad vandens telkinių, kuriuose leidžiama verslinė žvejyba, skaičius mažėja. Iki 2015 m. specializuota seliavų ir stintelių žvejyba buvo vykdoma 46 ežeruose, o kitų žuvų rūšių verslinė žvejyba buvo leidžiama tik dešimtyje didžiausių Lietuvos ežerų.
Aplinkosaugos vadovai, uždrausdami verslinę žvejybą vidaus vandens telkiniuose nuo šių metų sausio l d., nutiesė „juodai katei“ taką tarp žvejų verslininkų ir žvejų mėgėjų. Ar to reikėjo mūsų visuomenei?
Aidas ADOMAITIS
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Etninė kultūra mums reikalinga kaip oras
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Be to, švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Ta proga žurnalistas Juozas STASINAS kalbina Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Virginijų JOCĮ.
- Gerb. Pirmininke, sveikinu Jus su mūsų Valstybės atkūrino 25-mečiu ir Etnografinių regionų metais Lietuvoje. Prašau pasakyti, kokios gijos jungia šiuos du istorinius kultūrinius įvykius?
- Dėkoju už sveikinimus ir parodytą dėmesį etnokultūrininkams. Jūsų paminėtus istorinius kultūrinius reiškinius galime vertinti kiekvienas per savo asmeninę gyvenimo patirtį. Tai daryti lengviau žmonėms gimusiems tarpukario Lietuvoje ar sovietmečiu. Karta, gimusi po 1990 kovo 11 d., atkurtos Valstybės šventę švenčia jau su kita patirtimi ir su kita nuotaika.
Prisiminkime, kaip Lietuvos sąjūdžio metu vykusių renginių, pilietinių akcijų metu degė laužai, skambėjo dainos, žmonės giedojo giesmes. Šių dienų jaunimas visa tai mato tik kino kronikose, televizijos laidose, girdi iš to meto vyresniųjų lūpų.
Mes tą Kovą pakrikštijome Dainuojančios revoliucijos vardu. Kelia nepaprastą pasididžiavimą mūsų Tauta, kurios sąmonėje prislopęs savigarbos jausmas galinga Atgimimo banga prasiveržė ir pakylėjo mus visus į Laisvės, Demokratijos ir meilės Lietuvai aukštumas.
- Bet juk ne visi tautiečiai vienodai suprato ir įvertino Jūsų minėtas amžinąsias vertybes.
- Kiekvienas savaip tas vertybes priėmė ir įvertino. Dalis visuomenės pasinėrė į laisvos rinkos privalumų paieškas, kita dalis, etninės kultūros puoselėtojai, suskubo tvirtinti lietuvių tautos etninės kultūros pamatus. Mes gerai žinojome, kad, nusiritus Atgimimo bangai, grėsmingai mūsų tautą užlies kita banga, vadinama globalizacijos vardu.
Būtina suvokti: kai piliečiai nebrangina laisvės, o valstybė neturi raidos vizijos, kai žmonės nesuvokia tautinės tapatybės esmės, tuomet tampa nebeaišku, kokias vertybes ginti, ką puoselėti, kuo didžiuotis kitų Europos tautų šeimoje.
- Tai kuo gali pasigirti, ar pasididžiuoti Lietuvos etninės kultūros puoselėtojai?
- Malonu priminti, kad mes turime Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Tai nepaprastos svarbos dokumentas. Jį Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 1999 m. rugsėjo 21 d. Jame išsakytos pagrindinės veiklos nuostatos, siekiai. Pacituosiu Įstatymo įžangą, kurioje nusakytos esminės veiklos kryptys: „Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.
- Etninės kultūros globos taryba - Seimo ir Vyriausybės Etninės kultūros globos taryba, kuri minima Įstatyme – tai vienas svarbių instrumentų, kuriai pavesta rūpintis etninės kultūros atgaivinimu, išsaugojimu ir plėtra. Kokia šios Tarybos anatomija?
Etninės kultūros globos taryba yra atskaitinga Seimui. Ji sudaroma ir veikia pagal Seimo patvirtintus nuostatus. Tarybą sudaro 21 narys. Ji formuojama remiantis visuomeninių organizacijų bei valstybės institucijų, susijusių su etninės kultūros globa, pasiūlymais. Visuose penkiuose etnografiniuose šalies regionuose veikia regioninės etninės kultūros globos tarybos. Tai Etninės kultūros globos tarybos padaliniai, į kuriuos nustatyta tvarka atstovus deleguoja etnografiniame regione veikiančios visuomeninės ir valstybės institucijos, susijusios su etninės kultūros globa.
Noriu priminti, kad šios sudėties Taryba dirbti pradėjo 2014 sausio mėnesį. Asmeniškai mane į Tarybą pasiūlė Žemaitijos regioninė taryba, kurioje teko darbuotis nuo 2010 m. Prie to prisidėjo ir Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, kuri 2015 m. minės savo veiklos 25-metį.
Palietus Etninės kultūros globos tarybos veiklos istoriją, norėčiau paminėti, kad prie šios Tarybos atsiradimo ištakų prisidėjo ir mūsų kraštietis, vienas iškiliausių Lietuvos etninės kultūros autoritetų, šviesios atminties prof. dr. Norbertas Vėlius.
Profesoriaus mintys aktualios ir šiandien. Jis etninę kultūrą įvardijo kaip visa tai, ką žmogus ar tauta per savo gyvenimo ciklą, pradedant gimimu, rado, gausino, kūrė ir perdavė ateinančioms kartoms. Jis rašo: „Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame“.
- Įgyvendinant šio Įstatymo nuostatas, ypač pastarųjų metų geopolitinių įvykių kontekste, turbūt,nepasieinama ir be platesnio masto renginių, jau nekalbant apie kasdienius darbus bei rūpesčius.
- Šiais metais, kaip niekad, aktualiai skamba Įstatymo turinys, padidėjęs dėmesys etnografiniams regionams. Priminsiu, kad 2013 metais visuomenė buvo kviečiama ir aktyviai dalyvavo Tarmių metų renginiuose. Po sėkmingai organizuotų Tarmių metų renginių Etninės kultūros globos taryba nutarė siūlyti Seimui 2015-uosius paskelbti Etnografinių regionų metais. Grupė Seimo narių šį pasiūlymą parėmė ir mūsų džiaugsmui buvo priimtas nutarimas „Dėl 2015 metų paskelbimo Etnografinių regionų metais“. Seimas priėmė nutarimą įvertindamas tai, kad viena svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių yra regioninio, istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas, taip pat pabrėždamas Lietuvos etnografinių regionų istorinę reikšmę ir savitumo puoselėjimo svarbą. Etnografinių regionų metams organizuoti sudaryta komisija, parengta ir patvirtinta programa. Etnografiniai regionų metai –gera proga labiau vieniems kitus pažinti, atsigręžti į visos lietuvių tautos (etnoso) kultūrą, supažindinti su paveldu kitas Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas.
- Kaip apibūdinti etnokultūrinį regioną, ir kokius turime Lietuvoje?
- Etnokultūrinis regionas – tai savitas kraštas su savo gamta, kraštovaizdžiu, istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, į kurios kultūrą integruotas baltų genčių palikimas, pasireiškiantis ir atpažįstamas pagal kai kuriuos etninės kultūros dėmenis. Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Paprastai išskiriami devyni pagrindiniai etnografinių regionų savitumo raiškos dėmenys: tarmės, muzikinis folkloras, tautosaka, tautinis kostiumas, etninė architektūra, papročiai, tautodailė, liaudies kūryba, kulinarinis paveldas.
- Kokie dar rūpesčiai slegia Jūsų vadovaujamą Tarybą?
Reikia paminėti, kad vėluojama parengti 2015-2018 m. Etninės kultūros plėtros programą. Šį darbą koordinuoja Kultūros ministerijos sudaryta darbo grupė. Dar laukia rūpesčiai dėl vietovardžių išsaugojimo, nacionalinio žaidimo – lietuviško ritinio (ripkos) ateities. Pajūrio etninės kultūros puoselėtojai svarsto – į kurią pusę rodys vėtrungės (vėjarodės), kokius heraldinius ženklus susikurs dar neturintys etnografiniai regionai. Didelei tautiečių ir piliečių daliai išvykus į užsienį, reikalingas glaudesnis tarpusavio ryšys, svarbu, pasinaudojant visomis informacijos pasikeitimo priemonėmis, siekti, kad būtų prieinama metodinė etninės kultūros ugdymo medžiaga tiek jaunajai kartai, tiek ir suaugusiems. Iš mūsų akiračio neturėtų dingti rūpinimasis tautiečiais, gyvenančiais lietuvių etninėse žemėse.
- Neįsivaizduoju gero gamtosaugininko nesidominčio etnine kultūra, kurioje telpa dvasinis žmogaus ir gamtos santykių ugdymas, gyvūnų globa ir pan. Vien tik baudomis gamtos neišsaugosime, svarbu, kad žmogus pats giliai suvoktų apie savo vietą supančioje aplinkoje ir prisitaikytų gyventi gamtoje nekenkdamas jai. Etnokultūrinis judėjimas turi dideles galimybes ugdyti visuomenės ekologinę kultūrą. Jus ir Jūsų kolegas kviečiu dar aktyviau ir dar sumaniau atskleisti lietuvių tautos iš gilios praeities neštus sudvasintos gamtos papročius ir jaustą gilią pagarbą gamtai.
- Negaliu nepriimti tokio nuoširdaus kvietimo. Galiu pažadėti, kad etnologų ryšius su gamtosaugininkais pagal galimybes dar labiau stiprinsime. Ta proga noriu pastebėti, kad „Tėviškės gamtos“ redakcijos ilgametis dėmesys etnokultūrai ir straipsniai laikraščio puslapiuose verti visuomenės dėmesio bei dėkingumo. Belieka palinkėti redakcijai ir toliau tęsti šį visuomenei reikalingą darbą.
Kalbant apie šių dienų žmogaus ir gamtos santykius, reikia pastebėti, kad jau didesnė žmonių dalis gyvena miestuose, kitose urbanizuotose vietose, tačiau jų ryšiai su gamta vis dar išlieka, nors ir ne tokie tamprūs. Tą patvirtina ir atgyjantys kalendoriniai papročiai, ir daugelio žmonių gyvenimo būdas.
Kovo pradžioje Vilniuje prašurmuliavo Kaziuko mugė, priminusi mums apie pavasario džiaugsmus ir rūpesčius. Besidairant po tautodailininkų paviljonus sutikau ir žymųjį etnologą prof. dr. Libertą Klimką, kitus etninės kultūros puoselėtojus. Smagu buvo pasilabinti, pasišnekučiuoti apie Kaziuko mugės organizatorių išradingumą. Žmonių veiduose buvo galima įžvelgti gerą nuotaiką, pamatyti nuoširdžią šypseną.
Pavasaris visuomet viltingas ir daug žadantis. Vieni žmonės džiaugėsi jau įkėlę inkilus, kiti Mugėje dar ieškojo – pačio gražiausio, pačio geriausio. Dar kiti gyrėsi inkilą patys sumeistravę. Sodininkai, miškininkai, bitininkai visi su darbų rūpesčiais dailina savo garbanas žieminių kepurių nugulėtas. Džiaukimės kasmetiniu kalendoriniu pavasariu, gyvenkime vasaros, rudens ir žiemos laukimu, kurie nepastebimai atskubės. Kristijono Donelaičio vaizdingieji metų laikai yra mūsų savasties, mūsų etninės kultūros pamatas. Su gražiu pavasariu, mieli „Tėviškės gamtos“ skaitytojai. Mylėkime ir saugokime gamtą.
- Dėkoju už etnokultūrinį pabendravimą.
J. Vaiškūno nuotraukos
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Be to, švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Ta proga žurnalistas Juozas STASINAS kalbina Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Virginijų JOCĮ.
- Gerb. Pirmininke, sveikinu Jus su mūsų Valstybės atkūrino 25-mečiu ir Etnografinių regionų metais Lietuvoje. Prašau pasakyti, kokios gijos jungia šiuos du istorinius kultūrinius įvykius?
- Dėkoju už sveikinimus ir parodytą dėmesį etnokultūrininkams. Jūsų paminėtus istorinius kultūrinius reiškinius galime vertinti kiekvienas per savo asmeninę gyvenimo patirtį. Tai daryti lengviau žmonėms gimusiems tarpukario Lietuvoje ar sovietmečiu. Karta, gimusi po 1990 kovo 11 d., atkurtos Valstybės šventę švenčia jau su kita patirtimi ir su kita nuotaika.
Prisiminkime, kaip Lietuvos sąjūdžio metu vykusių renginių, pilietinių akcijų metu degė laužai, skambėjo dainos, žmonės giedojo giesmes. Šių dienų jaunimas visa tai mato tik kino kronikose, televizijos laidose, girdi iš to meto vyresniųjų lūpų.
Mes tą Kovą pakrikštijome Dainuojančios revoliucijos vardu. Kelia nepaprastą pasididžiavimą mūsų Tauta, kurios sąmonėje prislopęs savigarbos jausmas galinga Atgimimo banga prasiveržė ir pakylėjo mus visus į Laisvės, Demokratijos ir meilės Lietuvai aukštumas.
- Bet juk ne visi tautiečiai vienodai suprato ir įvertino Jūsų minėtas amžinąsias vertybes.
- Kiekvienas savaip tas vertybes priėmė ir įvertino. Dalis visuomenės pasinėrė į laisvos rinkos privalumų paieškas, kita dalis, etninės kultūros puoselėtojai, suskubo tvirtinti lietuvių tautos etninės kultūros pamatus. Mes gerai žinojome, kad, nusiritus Atgimimo bangai, grėsmingai mūsų tautą užlies kita banga, vadinama globalizacijos vardu.
Būtina suvokti: kai piliečiai nebrangina laisvės, o valstybė neturi raidos vizijos, kai žmonės nesuvokia tautinės tapatybės esmės, tuomet tampa nebeaišku, kokias vertybes ginti, ką puoselėti, kuo didžiuotis kitų Europos tautų šeimoje.
- Tai kuo gali pasigirti, ar pasididžiuoti Lietuvos etninės kultūros puoselėtojai?
- Malonu priminti, kad mes turime Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Tai nepaprastos svarbos dokumentas. Jį Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 1999 m. rugsėjo 21 d. Jame išsakytos pagrindinės veiklos nuostatos, siekiai. Pacituosiu Įstatymo įžangą, kurioje nusakytos esminės veiklos kryptys: „Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.
- Etninės kultūros globos taryba - Seimo ir Vyriausybės Etninės kultūros globos taryba, kuri minima Įstatyme – tai vienas svarbių instrumentų, kuriai pavesta rūpintis etninės kultūros atgaivinimu, išsaugojimu ir plėtra. Kokia šios Tarybos anatomija?
Etninės kultūros globos taryba yra atskaitinga Seimui. Ji sudaroma ir veikia pagal Seimo patvirtintus nuostatus. Tarybą sudaro 21 narys. Ji formuojama remiantis visuomeninių organizacijų bei valstybės institucijų, susijusių su etninės kultūros globa, pasiūlymais. Visuose penkiuose etnografiniuose šalies regionuose veikia regioninės etninės kultūros globos tarybos. Tai Etninės kultūros globos tarybos padaliniai, į kuriuos nustatyta tvarka atstovus deleguoja etnografiniame regione veikiančios visuomeninės ir valstybės institucijos, susijusios su etninės kultūros globa.
Noriu priminti, kad šios sudėties Taryba dirbti pradėjo 2014 sausio mėnesį. Asmeniškai mane į Tarybą pasiūlė Žemaitijos regioninė taryba, kurioje teko darbuotis nuo 2010 m. Prie to prisidėjo ir Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, kuri 2015 m. minės savo veiklos 25-metį.
Palietus Etninės kultūros globos tarybos veiklos istoriją, norėčiau paminėti, kad prie šios Tarybos atsiradimo ištakų prisidėjo ir mūsų kraštietis, vienas iškiliausių Lietuvos etninės kultūros autoritetų, šviesios atminties prof. dr. Norbertas Vėlius.
Profesoriaus mintys aktualios ir šiandien. Jis etninę kultūrą įvardijo kaip visa tai, ką žmogus ar tauta per savo gyvenimo ciklą, pradedant gimimu, rado, gausino, kūrė ir perdavė ateinančioms kartoms. Jis rašo: „Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame“.
- Įgyvendinant šio Įstatymo nuostatas, ypač pastarųjų metų geopolitinių įvykių kontekste, turbūt,nepasieinama ir be platesnio masto renginių, jau nekalbant apie kasdienius darbus bei rūpesčius.
- Šiais metais, kaip niekad, aktualiai skamba Įstatymo turinys, padidėjęs dėmesys etnografiniams regionams. Priminsiu, kad 2013 metais visuomenė buvo kviečiama ir aktyviai dalyvavo Tarmių metų renginiuose. Po sėkmingai organizuotų Tarmių metų renginių Etninės kultūros globos taryba nutarė siūlyti Seimui 2015-uosius paskelbti Etnografinių regionų metais. Grupė Seimo narių šį pasiūlymą parėmė ir mūsų džiaugsmui buvo priimtas nutarimas „Dėl 2015 metų paskelbimo Etnografinių regionų metais“. Seimas priėmė nutarimą įvertindamas tai, kad viena svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių yra regioninio, istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas, taip pat pabrėždamas Lietuvos etnografinių regionų istorinę reikšmę ir savitumo puoselėjimo svarbą. Etnografinių regionų metams organizuoti sudaryta komisija, parengta ir patvirtinta programa. Etnografiniai regionų metai –gera proga labiau vieniems kitus pažinti, atsigręžti į visos lietuvių tautos (etnoso) kultūrą, supažindinti su paveldu kitas Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas.
- Kaip apibūdinti etnokultūrinį regioną, ir kokius turime Lietuvoje?
- Etnokultūrinis regionas – tai savitas kraštas su savo gamta, kraštovaizdžiu, istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, į kurios kultūrą integruotas baltų genčių palikimas, pasireiškiantis ir atpažįstamas pagal kai kuriuos etninės kultūros dėmenis. Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Paprastai išskiriami devyni pagrindiniai etnografinių regionų savitumo raiškos dėmenys: tarmės, muzikinis folkloras, tautosaka, tautinis kostiumas, etninė architektūra, papročiai, tautodailė, liaudies kūryba, kulinarinis paveldas.
- Kokie dar rūpesčiai slegia Jūsų vadovaujamą Tarybą?
Reikia paminėti, kad vėluojama parengti 2015-2018 m. Etninės kultūros plėtros programą. Šį darbą koordinuoja Kultūros ministerijos sudaryta darbo grupė. Dar laukia rūpesčiai dėl vietovardžių išsaugojimo, nacionalinio žaidimo – lietuviško ritinio (ripkos) ateities. Pajūrio etninės kultūros puoselėtojai svarsto – į kurią pusę rodys vėtrungės (vėjarodės), kokius heraldinius ženklus susikurs dar neturintys etnografiniai regionai. Didelei tautiečių ir piliečių daliai išvykus į užsienį, reikalingas glaudesnis tarpusavio ryšys, svarbu, pasinaudojant visomis informacijos pasikeitimo priemonėmis, siekti, kad būtų prieinama metodinė etninės kultūros ugdymo medžiaga tiek jaunajai kartai, tiek ir suaugusiems. Iš mūsų akiračio neturėtų dingti rūpinimasis tautiečiais, gyvenančiais lietuvių etninėse žemėse.
- Neįsivaizduoju gero gamtosaugininko nesidominčio etnine kultūra, kurioje telpa dvasinis žmogaus ir gamtos santykių ugdymas, gyvūnų globa ir pan. Vien tik baudomis gamtos neišsaugosime, svarbu, kad žmogus pats giliai suvoktų apie savo vietą supančioje aplinkoje ir prisitaikytų gyventi gamtoje nekenkdamas jai. Etnokultūrinis judėjimas turi dideles galimybes ugdyti visuomenės ekologinę kultūrą. Jus ir Jūsų kolegas kviečiu dar aktyviau ir dar sumaniau atskleisti lietuvių tautos iš gilios praeities neštus sudvasintos gamtos papročius ir jaustą gilią pagarbą gamtai.
- Negaliu nepriimti tokio nuoširdaus kvietimo. Galiu pažadėti, kad etnologų ryšius su gamtosaugininkais pagal galimybes dar labiau stiprinsime. Ta proga noriu pastebėti, kad „Tėviškės gamtos“ redakcijos ilgametis dėmesys etnokultūrai ir straipsniai laikraščio puslapiuose verti visuomenės dėmesio bei dėkingumo. Belieka palinkėti redakcijai ir toliau tęsti šį visuomenei reikalingą darbą.
Kalbant apie šių dienų žmogaus ir gamtos santykius, reikia pastebėti, kad jau didesnė žmonių dalis gyvena miestuose, kitose urbanizuotose vietose, tačiau jų ryšiai su gamta vis dar išlieka, nors ir ne tokie tamprūs. Tą patvirtina ir atgyjantys kalendoriniai papročiai, ir daugelio žmonių gyvenimo būdas.
Kovo pradžioje Vilniuje prašurmuliavo Kaziuko mugė, priminusi mums apie pavasario džiaugsmus ir rūpesčius. Besidairant po tautodailininkų paviljonus sutikau ir žymųjį etnologą prof. dr. Libertą Klimką, kitus etninės kultūros puoselėtojus. Smagu buvo pasilabinti, pasišnekučiuoti apie Kaziuko mugės organizatorių išradingumą. Žmonių veiduose buvo galima įžvelgti gerą nuotaiką, pamatyti nuoširdžią šypseną.
Pavasaris visuomet viltingas ir daug žadantis. Vieni žmonės džiaugėsi jau įkėlę inkilus, kiti Mugėje dar ieškojo – pačio gražiausio, pačio geriausio. Dar kiti gyrėsi inkilą patys sumeistravę. Sodininkai, miškininkai, bitininkai visi su darbų rūpesčiais dailina savo garbanas žieminių kepurių nugulėtas. Džiaukimės kasmetiniu kalendoriniu pavasariu, gyvenkime vasaros, rudens ir žiemos laukimu, kurie nepastebimai atskubės. Kristijono Donelaičio vaizdingieji metų laikai yra mūsų savasties, mūsų etninės kultūros pamatas. Su gražiu pavasariu, mieli „Tėviškės gamtos“ skaitytojai. Mylėkime ir saugokime gamtą.
- Dėkoju už etnokultūrinį pabendravimą.
J. Vaiškūno nuotraukos
Pusiaugavėnio stebuklai
Ketvirtąjį šv.Velykų laukimo - gavėnios sekmadienį (šiemet tai kovo 15-oji) tradiciniai papročiai leisdavo kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisant skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiai artėjančiu pavasariu, galima ir pajuokauti, ir pažaisti. Dar ir jomarkai ne vienoje Lietuvos vietovėje tądien vykdavę. Tai tradicinių papročių šventė - pusiaugavėnis!
Aukštaičiai apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto”. Gavėnas – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Mat pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su pavasario atėjimu. Tada Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio gamtos sezonų kaitą.
O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui pamažinti... Jaunimui senolių tarsi juokais būdavo sakoma, kad iš Gavėno galima sveikatos pavasario darbams paprašyti. Tereikia per pusiaugavėnį anksti kėlus kūlvirsčia - „šakardu“ persiversti. Ir negalima tokią dieną gulinėti, - „pusiaują sopės“.
Per šią šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi orai. Tačiau šįkart itin smagiai: žydo karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, lietingas.
Išmoningi būdavę pusiaugavėnio valgiai. Dzūkai kepdavo nedidelius paplotėlius, vadinamus „pliazais”. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas - tepasimeldžia už pavasario ūkinių darbų sėkmę. Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis. Kitados šaltanosius kepdavo iš grikinių miltų; apskritai tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo; skanu valgyti su bulvėmis. Senovišku ritualu dvelkteli toks XX a. pradžioje užrašytas toks pasakojimas: „Pusiaugavio dieną, skambinant dvyliktai, reik susikapot medžių, papjauti vištą, nupašioti ir išsivirti – nebus grieko“.
Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai „šokti lenton”. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti augsią. Ir tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs vienas iš lazdynų. Lygiai dvyliktą valandą dienos, ir tik labai trumpam. Greit žiedai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų stebuklingo lazdyno žiedą nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!
Prof. Libertas Klimka
Ketvirtąjį šv.Velykų laukimo - gavėnios sekmadienį (šiemet tai kovo 15-oji) tradiciniai papročiai leisdavo kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisant skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiai artėjančiu pavasariu, galima ir pajuokauti, ir pažaisti. Dar ir jomarkai ne vienoje Lietuvos vietovėje tądien vykdavę. Tai tradicinių papročių šventė - pusiaugavėnis!
Aukštaičiai apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto”. Gavėnas – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Mat pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su pavasario atėjimu. Tada Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio gamtos sezonų kaitą.
O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui pamažinti... Jaunimui senolių tarsi juokais būdavo sakoma, kad iš Gavėno galima sveikatos pavasario darbams paprašyti. Tereikia per pusiaugavėnį anksti kėlus kūlvirsčia - „šakardu“ persiversti. Ir negalima tokią dieną gulinėti, - „pusiaują sopės“.
Per šią šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi orai. Tačiau šįkart itin smagiai: žydo karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, lietingas.
Išmoningi būdavę pusiaugavėnio valgiai. Dzūkai kepdavo nedidelius paplotėlius, vadinamus „pliazais”. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas - tepasimeldžia už pavasario ūkinių darbų sėkmę. Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis. Kitados šaltanosius kepdavo iš grikinių miltų; apskritai tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo; skanu valgyti su bulvėmis. Senovišku ritualu dvelkteli toks XX a. pradžioje užrašytas toks pasakojimas: „Pusiaugavio dieną, skambinant dvyliktai, reik susikapot medžių, papjauti vištą, nupašioti ir išsivirti – nebus grieko“.
Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai „šokti lenton”. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti augsią. Ir tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs vienas iš lazdynų. Lygiai dvyliktą valandą dienos, ir tik labai trumpam. Greit žiedai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų stebuklingo lazdyno žiedą nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!
Prof. Libertas Klimka
Gamta svetur
Didžioji kinų siena
Didžioji kinų siena - tai istoriniai gynybiniai statiniai Kinijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Sienos tikslas buvo saugoti Kinijos teritoriją nuo klajoklių antpuolių, kurie buvo vykdomi iš šiaurės. Pagal Kinijos valstybinių įstaigų skaičiavimus, atliktus 2009 metais, sienos ilgis yra 8851,8 km. Į šį skaičių įtraukti ir 2233 km natūralių sienų, kurias sudaro upės bei kalnai. Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji kinų siena – tai ilgiausias žmogaus rankų statinys pasaulyje. Oficialiai patvirtinta, kad Didžioji kinų siena yra ilgesnė negu anksčiau manyta. Tą paskelbė Valstybinė kultūros paveldo administracija, remdamasi 2007 metais atliktais archeologiniais tyrimais. Iki tol skelbiami sienos ilgio duomenys dažniausiai buvo paremti istoriniais įrašais.
Pagal atliktus tyrimus paaiškėjo, kad Didžiosios kinų sienos teritorijoje yra 43270 įvairių paveldo objektų. 1987 metais Didžioji kinų siena įtraukta į Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Pagrindinė sienos dalis puikiai pritaikyta prie reljefo. Ji vingiuoja pagal upių vagas ir slėnius, pagal kalnus. Siena buvo statoma iš akmenų, žemės ir molio, o atskiros sienos dalys rytuose buvo apmūrytos plytomis. Apačioje sienos plotis 4,6–9,1 metrai (vidutiniškai 6 metrai), o viršuje - vidutiniškai 7,6 metrus. Vidutinis sienos aukštis 7,6 metrai. Maždaug kas 180 metrų buvo įrengti sargybos bokštai (apie 12 metrų aukščio).
Didžioji kinų siena – geriausiai žinomas, Kinijos galybę menantis simbolis. Ji sudaryta iš fortų, platformų, gyvenamųjų pastatų ir bokštų. Ši siena yra vienintelis pasaulyje tokio tipo unikalus gynybinės architektūros paminklas. Ištisus šimtmečius Didžioji kinų siena buvo kruopščiai prižiūrima ir restauruojama, nes ji patikimai saugojo šalį nuo agresyvių atėjūnų.
Netekusi gynybinės reikšmės, XX – tame amžiuje Didžioji kinų siena stipriai sunyko ir apgriuvo. Tačiau atsipeikėję po kultūrinės revoliucijos kinai suprato Didžiosios kinų sienos reikšmę ir ėmėsi ją įnirtingai restauruoti, o geriau išlikusias sienos dalis atstatyti. Greta restauruotų ir lankymui pritaikytų sienos atkarpų buvo steigiamos įvairios turistinės atrakcijos, įsikūrė prekybininkai, kurie gausiems lankytojų būriams siūlo tradicinius kinų suvenyrus.
Tik apie 2 proc. sienos yra nepakeista, o likusi didžioji jos dalis yra prastos būklės. Restauruotas tik poros kilometrų sienos ruožas. Didelės sienos dalis - pusiau griuvėsiai, o kai kuri ji visiškai sunykusi. Ilgą laiką buvo manoma, kad kinų sieną galima pamatyti iš kosmoso plika akimi. Tačiau pirmasis Kinijos kosmonautas 2003 metais spalio mėnesį sugrįžęs iš kosmoso ir pasakė: „vaizdas buvo nuostabus, bet aš negalėjau pamatyti Didžiosios kinų sienos“.
Didžioji kinų siena - tai nuostabus karinės inžinerijos darbas, senosios Kinijos galybės simbolis. Ji puikiai susilieja su kraštovaizdžiu. Bet statyti sieną per vingiuojančius kalnus ir slėnius buvo nepaprastai sunku. Taigi siena parodo senosios Kinijos žmonių valią ir ryžtą statant tokius didžius statinius ir įtvirtinimus. Manoma, kad sienos statyboje dalyvavo 300 tūkst. vyrų. Dauguma jų šiose statybose ir žuvo. Jų kūnai buvo sumaišomi su moliu plytoms gaminti. Tos pačios plytos vis dar išlikusios kaip pradinė sienos dalis. Dėl to siena dar vadinama Ašarų siena. Ši siena – tai ilgiausios kapinės pasaulyje.
Senovėje sienos buvo statomos siekiant atsitverti nuo nemalonių kaimynų. Didžioji kinų siena turėjo padėti apsisaugoti nuo mongolų ir turkų. Ji pradėta statyti apie 221 metus prieš mūsų erą. Darbai buvo vykdomi sparčiai ir apie 204 metus prieš mūsų erą didžioji sienos dalis buvo baigta. Vėliau daug kartų siena buvo tobulinama ir plečiama; seni molio ir žemės pylimai keičiami mūrine siena. Minėti darbai buvo atliekami 1368–1644 metais. Tuo laikotarpiu siena buvo pastatyta tokio ilgio ir tokios formos, kokią ją mes matome šiandien.
Didžioji kinų siena puikiai saugojo žmones nuo nuožmių priešų: barbarų mongolų ir klajoklių genčių. Savo dydžiu ji net ir dabar pranoksta aplankiusiųjų lūkesčius, o praeityje dėl savo įspūdingo dydžio barbarams, esantiems kitoje sienos pusėje, ji turėjo atrodyti neįveikiama.
Didžioji kinų siena gausiai lankoma turistų iš įvairių pasaulio vietų. Dažniausiai turistų lankoma sienos vieta - Badolingas. Jis yra maždaug 70 km atstumu nuo Pekino. Sienos apžvalgai gerai tinka ir kitos vietos: Mutiangu, Simatai, Džinšanlingas. Didžioji kinų siena daugelyje vietų gana stati. kadangi siena pakankamai plati, ja galima naudotis kaip gatve.
Pastaruoju metu sparčiai besivystančioje Kinijoje statoma daug įspūdingo dydžio pastatų. O Didžioji kinų siena tarnauja kaip nuolatinis priminimas, kokiai aukai ši šalis gali būti pasiryžusi.
Prof. Algirdas Stanaitis
Didžioji kinų siena - tai istoriniai gynybiniai statiniai Kinijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Sienos tikslas buvo saugoti Kinijos teritoriją nuo klajoklių antpuolių, kurie buvo vykdomi iš šiaurės. Pagal Kinijos valstybinių įstaigų skaičiavimus, atliktus 2009 metais, sienos ilgis yra 8851,8 km. Į šį skaičių įtraukti ir 2233 km natūralių sienų, kurias sudaro upės bei kalnai. Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji kinų siena – tai ilgiausias žmogaus rankų statinys pasaulyje. Oficialiai patvirtinta, kad Didžioji kinų siena yra ilgesnė negu anksčiau manyta. Tą paskelbė Valstybinė kultūros paveldo administracija, remdamasi 2007 metais atliktais archeologiniais tyrimais. Iki tol skelbiami sienos ilgio duomenys dažniausiai buvo paremti istoriniais įrašais.
Pagal atliktus tyrimus paaiškėjo, kad Didžiosios kinų sienos teritorijoje yra 43270 įvairių paveldo objektų. 1987 metais Didžioji kinų siena įtraukta į Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Pagrindinė sienos dalis puikiai pritaikyta prie reljefo. Ji vingiuoja pagal upių vagas ir slėnius, pagal kalnus. Siena buvo statoma iš akmenų, žemės ir molio, o atskiros sienos dalys rytuose buvo apmūrytos plytomis. Apačioje sienos plotis 4,6–9,1 metrai (vidutiniškai 6 metrai), o viršuje - vidutiniškai 7,6 metrus. Vidutinis sienos aukštis 7,6 metrai. Maždaug kas 180 metrų buvo įrengti sargybos bokštai (apie 12 metrų aukščio).
Didžioji kinų siena – geriausiai žinomas, Kinijos galybę menantis simbolis. Ji sudaryta iš fortų, platformų, gyvenamųjų pastatų ir bokštų. Ši siena yra vienintelis pasaulyje tokio tipo unikalus gynybinės architektūros paminklas. Ištisus šimtmečius Didžioji kinų siena buvo kruopščiai prižiūrima ir restauruojama, nes ji patikimai saugojo šalį nuo agresyvių atėjūnų.
Netekusi gynybinės reikšmės, XX – tame amžiuje Didžioji kinų siena stipriai sunyko ir apgriuvo. Tačiau atsipeikėję po kultūrinės revoliucijos kinai suprato Didžiosios kinų sienos reikšmę ir ėmėsi ją įnirtingai restauruoti, o geriau išlikusias sienos dalis atstatyti. Greta restauruotų ir lankymui pritaikytų sienos atkarpų buvo steigiamos įvairios turistinės atrakcijos, įsikūrė prekybininkai, kurie gausiems lankytojų būriams siūlo tradicinius kinų suvenyrus.
Tik apie 2 proc. sienos yra nepakeista, o likusi didžioji jos dalis yra prastos būklės. Restauruotas tik poros kilometrų sienos ruožas. Didelės sienos dalis - pusiau griuvėsiai, o kai kuri ji visiškai sunykusi. Ilgą laiką buvo manoma, kad kinų sieną galima pamatyti iš kosmoso plika akimi. Tačiau pirmasis Kinijos kosmonautas 2003 metais spalio mėnesį sugrįžęs iš kosmoso ir pasakė: „vaizdas buvo nuostabus, bet aš negalėjau pamatyti Didžiosios kinų sienos“.
Didžioji kinų siena - tai nuostabus karinės inžinerijos darbas, senosios Kinijos galybės simbolis. Ji puikiai susilieja su kraštovaizdžiu. Bet statyti sieną per vingiuojančius kalnus ir slėnius buvo nepaprastai sunku. Taigi siena parodo senosios Kinijos žmonių valią ir ryžtą statant tokius didžius statinius ir įtvirtinimus. Manoma, kad sienos statyboje dalyvavo 300 tūkst. vyrų. Dauguma jų šiose statybose ir žuvo. Jų kūnai buvo sumaišomi su moliu plytoms gaminti. Tos pačios plytos vis dar išlikusios kaip pradinė sienos dalis. Dėl to siena dar vadinama Ašarų siena. Ši siena – tai ilgiausios kapinės pasaulyje.
Senovėje sienos buvo statomos siekiant atsitverti nuo nemalonių kaimynų. Didžioji kinų siena turėjo padėti apsisaugoti nuo mongolų ir turkų. Ji pradėta statyti apie 221 metus prieš mūsų erą. Darbai buvo vykdomi sparčiai ir apie 204 metus prieš mūsų erą didžioji sienos dalis buvo baigta. Vėliau daug kartų siena buvo tobulinama ir plečiama; seni molio ir žemės pylimai keičiami mūrine siena. Minėti darbai buvo atliekami 1368–1644 metais. Tuo laikotarpiu siena buvo pastatyta tokio ilgio ir tokios formos, kokią ją mes matome šiandien.
Didžioji kinų siena puikiai saugojo žmones nuo nuožmių priešų: barbarų mongolų ir klajoklių genčių. Savo dydžiu ji net ir dabar pranoksta aplankiusiųjų lūkesčius, o praeityje dėl savo įspūdingo dydžio barbarams, esantiems kitoje sienos pusėje, ji turėjo atrodyti neįveikiama.
Didžioji kinų siena gausiai lankoma turistų iš įvairių pasaulio vietų. Dažniausiai turistų lankoma sienos vieta - Badolingas. Jis yra maždaug 70 km atstumu nuo Pekino. Sienos apžvalgai gerai tinka ir kitos vietos: Mutiangu, Simatai, Džinšanlingas. Didžioji kinų siena daugelyje vietų gana stati. kadangi siena pakankamai plati, ja galima naudotis kaip gatve.
Pastaruoju metu sparčiai besivystančioje Kinijoje statoma daug įspūdingo dydžio pastatų. O Didžioji kinų siena tarnauja kaip nuolatinis priminimas, kokiai aukai ši šalis gali būti pasiryžusi.
Prof. Algirdas Stanaitis
Prie židinio
Kad šypsena nušvistų jūsų veide
Nuotaika - ko gero, vienas iš mįslingiausių psichologinių reiškinių ir jos pasikeitimus ne visada galima logiškai paaiškinti. Išties, kaip paaiškinti, kad kartais pats menkiausias įvykis gali pakelti nuotaiką, o kartais mažiausia kvailystė išmuša iš pusiausvyros ir sukelia gilų liūdesį. Jei būtų surastas vienareikšmis atsakymas į šiuos klausimus, mes visiems laikams atsisveikintume su bloga nuotaika. O kol kas tenka.gyventi tarp dviejų polių: pliusas - minusas, pakilimas - kritimas.
Bet ką daryti, jei mūsų emocinė būsena per dažnai būna nuspalvinta minoriniais tonais, jei mes linkę į liūdesį ir melancholiją, jei pykstame dėl menkniekių, imame giliai į širdį visus nemalonius dalykus ir ilgai dėl to kankinamės?
Ne vienam iš mūsų yra tekę sutikti visada pavargusių, suirzusių žmonių, kuriuos gyvenimas tartum kamuote kamuotų... O gal panašių niūrių bruožų pastebėjote savyje? Jei taip, tai paklausykite pasakojimo apie vieversį ir varles.
...Tamsaus šulinio dugne gyveno varlės. Retsykiais pas jas atskrisdavęs vieversys ir pasakodavęs apie pasaulį, esantį už šulinio. Jis kalbėdavęs apie saulę ir žalią žolę, apie gėles, medžius ir čiurlenančius upelius. Varlės niekada nieko panašaus nebuvo regėjusios. Jos klausydavosi vieversio pasakojimų kaip įdomių pasakų, bet labai susierzindavo, kai paukštis kviesdavo jas išlįsti iš šulinio. Juk jos buvo užsiėmusios gyvybiškai svarbiu darbu - jos pūtė burbulus. Kadangi vieversio kvietimai grėsė jų gyvenimo būdui, pagaliau varlės jį užmušė ir padarė jo iškamšą...
Žmonės, kuriems patologiškai trūksta teigiamų emocijų, net neįsivaizduoja, ką reiškia būti optimistu ir mylėti gyvenimą. Jie netiki, kad galima gyventi geriau, įdomiau, nes intuityviai jaučia, jog ir patiems teks dėl to pasistengti. Nebūkite panašūs į juos, nesėdėkite ir „nepūskite burbulų” tamsiame šulinyje, o pakilkite aukštyn - į saulę, šilumą, šviesą.
Vieni „sielų gydytojai” siūlo: „Šypsokitės - ir gyvenimas jums atrodys skaidresnis”. Kiti rekomenduoja eiti priešinga kryptimi: „Nusiraminkite, jums tereikia pasiekti vidinę harmoniją, ir šypsena nušvis jūsų veide”. Abu šie būdai vienodai geri.
Šypseną galima pavadinti geros nuotaikos ,,Jungikliu“. Kiekvieną rytą prieš atsikeldami būtinai jį nuspauskite: priminkite sau, jog tai - nauja, šviesi diena, pasakykite sau, kad ji bus nuostabi, ir nusišypsokite. O po to - pirmyn! Užkrėskite savo džiaugsmu ir entuziazmu aplinkinius! Juk šypsena gimdo šypseną
Savo „problemiškus” giminaičius ir savo turinčią trūkumų išvaizdą mes paveldėjome, ir nuo to niekur nepabėgsi. Bet mes galime pasirinkti draugus, bičiulius, drabužius, makiažą įr atidžiai žiūrėti, kad visa tai mums tiktų. Stenkitės nebendrauti su žmonėmis, kurie nepritaria jūsų entuziazmui
Kažkas yra pasakęs: ,,Tas, kas mato grožį ir nežiūri į jį, nuskursta!“ Kasdien skirkite nors truputį laiko grožiui, kuris supa jus. Jei susiduriate su problemomis, ieškodami to grožio, įsiklausykite į Ovidijaus užuominą: „Dievai sukūrė žmogų tiesiai stovintį, kad jis galėtų žiūrėti į dangų ir matyti žvaigždes”.
Niūrius rūpesčius, nerimą, visas gyvenimo „rūdis” retsykiais nušveiskite švenčių „valikliu”...
H. P.
Nuotaika - ko gero, vienas iš mįslingiausių psichologinių reiškinių ir jos pasikeitimus ne visada galima logiškai paaiškinti. Išties, kaip paaiškinti, kad kartais pats menkiausias įvykis gali pakelti nuotaiką, o kartais mažiausia kvailystė išmuša iš pusiausvyros ir sukelia gilų liūdesį. Jei būtų surastas vienareikšmis atsakymas į šiuos klausimus, mes visiems laikams atsisveikintume su bloga nuotaika. O kol kas tenka.gyventi tarp dviejų polių: pliusas - minusas, pakilimas - kritimas.
Bet ką daryti, jei mūsų emocinė būsena per dažnai būna nuspalvinta minoriniais tonais, jei mes linkę į liūdesį ir melancholiją, jei pykstame dėl menkniekių, imame giliai į širdį visus nemalonius dalykus ir ilgai dėl to kankinamės?
Ne vienam iš mūsų yra tekę sutikti visada pavargusių, suirzusių žmonių, kuriuos gyvenimas tartum kamuote kamuotų... O gal panašių niūrių bruožų pastebėjote savyje? Jei taip, tai paklausykite pasakojimo apie vieversį ir varles.
...Tamsaus šulinio dugne gyveno varlės. Retsykiais pas jas atskrisdavęs vieversys ir pasakodavęs apie pasaulį, esantį už šulinio. Jis kalbėdavęs apie saulę ir žalią žolę, apie gėles, medžius ir čiurlenančius upelius. Varlės niekada nieko panašaus nebuvo regėjusios. Jos klausydavosi vieversio pasakojimų kaip įdomių pasakų, bet labai susierzindavo, kai paukštis kviesdavo jas išlįsti iš šulinio. Juk jos buvo užsiėmusios gyvybiškai svarbiu darbu - jos pūtė burbulus. Kadangi vieversio kvietimai grėsė jų gyvenimo būdui, pagaliau varlės jį užmušė ir padarė jo iškamšą...
Žmonės, kuriems patologiškai trūksta teigiamų emocijų, net neįsivaizduoja, ką reiškia būti optimistu ir mylėti gyvenimą. Jie netiki, kad galima gyventi geriau, įdomiau, nes intuityviai jaučia, jog ir patiems teks dėl to pasistengti. Nebūkite panašūs į juos, nesėdėkite ir „nepūskite burbulų” tamsiame šulinyje, o pakilkite aukštyn - į saulę, šilumą, šviesą.
Vieni „sielų gydytojai” siūlo: „Šypsokitės - ir gyvenimas jums atrodys skaidresnis”. Kiti rekomenduoja eiti priešinga kryptimi: „Nusiraminkite, jums tereikia pasiekti vidinę harmoniją, ir šypsena nušvis jūsų veide”. Abu šie būdai vienodai geri.
Šypseną galima pavadinti geros nuotaikos ,,Jungikliu“. Kiekvieną rytą prieš atsikeldami būtinai jį nuspauskite: priminkite sau, jog tai - nauja, šviesi diena, pasakykite sau, kad ji bus nuostabi, ir nusišypsokite. O po to - pirmyn! Užkrėskite savo džiaugsmu ir entuziazmu aplinkinius! Juk šypsena gimdo šypseną
Savo „problemiškus” giminaičius ir savo turinčią trūkumų išvaizdą mes paveldėjome, ir nuo to niekur nepabėgsi. Bet mes galime pasirinkti draugus, bičiulius, drabužius, makiažą įr atidžiai žiūrėti, kad visa tai mums tiktų. Stenkitės nebendrauti su žmonėmis, kurie nepritaria jūsų entuziazmui
Kažkas yra pasakęs: ,,Tas, kas mato grožį ir nežiūri į jį, nuskursta!“ Kasdien skirkite nors truputį laiko grožiui, kuris supa jus. Jei susiduriate su problemomis, ieškodami to grožio, įsiklausykite į Ovidijaus užuominą: „Dievai sukūrė žmogų tiesiai stovintį, kad jis galėtų žiūrėti į dangų ir matyti žvaigždes”.
Niūrius rūpesčius, nerimą, visas gyvenimo „rūdis” retsykiais nušveiskite švenčių „valikliu”...
H. P.