Ugnies nuniokoti šimtai hektarų pievų – skaudžios gamtos žaizdos, –
G. Markauskas
teigia Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas
Gediminas Markauskas
Aplinkosaugininkai kreipiasi į visus gyventojus ir prašo nepraeiti pro šalį pamačius, kad dega žolė, pasistengti užgesinti ugnį, neleisti jai išplisti. Nedideliame plote liepsnas lengvai galima užgesinti plakant eglės ar kito medžio šakomis, o jeigu netoliese yra vandens telkinys, – vandeniu arba smėliu. Matant, kad ugnies nepavyks užgesinti, reikia nedelsiant kviesti ugniagesius telefonu 112.
Yra buvę, kad per parą ugniagesiai vyko gesinti degančios žolės ir miško net 152 kartus. Iš viso per praėjusį savaitgalį šalyje kilo 225 žolės gaisrai, liepsnos siautė 428 ha plote. Nuo ugnies daugiausia kentėjo Vilniaus apskrities pievos ir želdiniai. Nuo šių metų pradžios gaisrininkams teko skubėti į degančius laukus net 1400 kartų, nuniokota daugiau kaip trys tūkstančiai hektarų žemės, kurioje po gaisro sunku aptikti gyvybės ženklus. Turės praeiti daug laiko, kol tose vietose gyvasis pasaulis sugrįš į pirmykštę būseną.
Ugnies nuniokoti didžiuliai pievų plotai – skaudžios gamtos žaizdos. Kiekvieną pavasarį Lietuvoje šimtai hektarų pernykštės nenušienautos žolės padegama dažniausiai tyčia. Piktadariams nė motais, kad deginti žolę – tai nusikaltimas gamtai. Ugnyje žūsta vabzdžiai, voragyviai, ropliai, žolėje ant žemės perinčių paukščių lizdai su dėtimis, visa smulkioji fauna, teršiama atmosfera. Liepsnos liežuviai neretai persimeta į miškus, durpynus, pasiekia gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir pačių žmonių gyvybei. Per pastaruosius metus „raudonasis gaidys“ nusinešė aštuonių žmonių gyvybes. Skaudus praradimas vien dėl lengvabūdiškumo ar dėl neūkiškumo.
Aplinkosaugininkai kasmet griežtina įstatymus, didina baudas už žolės deginimą, rengia reidus gamtos niokotojams sutramdyti. Priminsiu, kad už žolės deginimą numatyta bauda nuo 200 iki 1000 litų. Jeigu pažeidėjas nepilnametis, baudžiami jo tėvai. Numatyta atsakomybė ir žemės savininkams, jos naudotojams bei valdytojams, kurie nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių. Pastebėję, kad jų žemėje dega žolė, jie privalo nedelsiant imtis ugnies gesinimo darbų, priešingu atveju, gali būti baudžiami bauda nuo 100 iki 600 litų.
Nors ir nelengva nustatyti kaltininkus, pernai aplinkosaugos pareigūnams pavyko išaiškinti ir nubausti 125 žolės padegėjus. Jiems skirtos baudos siekė beveik 4 tūkst. litų, be to, pažeidėjai privalėjo atlyginti daugiau kaip 8 tūkst. litų už gamtai padarytą žalą. Šiais metais aplinkosaugos pareigūnai dar akyliau stebi ir imasi priemonių, kad pavasarį gaisrų laukuose būtų kuo mažiau.
AM, TG inf.
Gediminas Markauskas
Aplinkosaugininkai kreipiasi į visus gyventojus ir prašo nepraeiti pro šalį pamačius, kad dega žolė, pasistengti užgesinti ugnį, neleisti jai išplisti. Nedideliame plote liepsnas lengvai galima užgesinti plakant eglės ar kito medžio šakomis, o jeigu netoliese yra vandens telkinys, – vandeniu arba smėliu. Matant, kad ugnies nepavyks užgesinti, reikia nedelsiant kviesti ugniagesius telefonu 112.
Yra buvę, kad per parą ugniagesiai vyko gesinti degančios žolės ir miško net 152 kartus. Iš viso per praėjusį savaitgalį šalyje kilo 225 žolės gaisrai, liepsnos siautė 428 ha plote. Nuo ugnies daugiausia kentėjo Vilniaus apskrities pievos ir želdiniai. Nuo šių metų pradžios gaisrininkams teko skubėti į degančius laukus net 1400 kartų, nuniokota daugiau kaip trys tūkstančiai hektarų žemės, kurioje po gaisro sunku aptikti gyvybės ženklus. Turės praeiti daug laiko, kol tose vietose gyvasis pasaulis sugrįš į pirmykštę būseną.
Ugnies nuniokoti didžiuliai pievų plotai – skaudžios gamtos žaizdos. Kiekvieną pavasarį Lietuvoje šimtai hektarų pernykštės nenušienautos žolės padegama dažniausiai tyčia. Piktadariams nė motais, kad deginti žolę – tai nusikaltimas gamtai. Ugnyje žūsta vabzdžiai, voragyviai, ropliai, žolėje ant žemės perinčių paukščių lizdai su dėtimis, visa smulkioji fauna, teršiama atmosfera. Liepsnos liežuviai neretai persimeta į miškus, durpynus, pasiekia gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir pačių žmonių gyvybei. Per pastaruosius metus „raudonasis gaidys“ nusinešė aštuonių žmonių gyvybes. Skaudus praradimas vien dėl lengvabūdiškumo ar dėl neūkiškumo.
Aplinkosaugininkai kasmet griežtina įstatymus, didina baudas už žolės deginimą, rengia reidus gamtos niokotojams sutramdyti. Priminsiu, kad už žolės deginimą numatyta bauda nuo 200 iki 1000 litų. Jeigu pažeidėjas nepilnametis, baudžiami jo tėvai. Numatyta atsakomybė ir žemės savininkams, jos naudotojams bei valdytojams, kurie nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių. Pastebėję, kad jų žemėje dega žolė, jie privalo nedelsiant imtis ugnies gesinimo darbų, priešingu atveju, gali būti baudžiami bauda nuo 100 iki 600 litų.
Nors ir nelengva nustatyti kaltininkus, pernai aplinkosaugos pareigūnams pavyko išaiškinti ir nubausti 125 žolės padegėjus. Jiems skirtos baudos siekė beveik 4 tūkst. litų, be to, pažeidėjai privalėjo atlyginti daugiau kaip 8 tūkst. litų už gamtai padarytą žalą. Šiais metais aplinkosaugos pareigūnai dar akyliau stebi ir imasi priemonių, kad pavasarį gaisrų laukuose būtų kuo mažiau.
AM, TG inf.
Aplinkos ministerijoje
Įdiegta aplinkosaugos leidimų informacinė sistema
Fiziniai ir juridiniai asmenys su aplinkosauga susijusius leidimus jau nuo š. m. kovo 30 d. gali užsisakyti naudodamiesi Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS).
Įdiegus elektroninę sistemą, įvairių aplinkosaugos leidimų užsakymo ir išdavimo procesas tapo paprastesnis, daugeliu atvejų sutrumpėjo leidimų išdavimo laikas, sumažėjo atsakingų institucijų, susijusių su leidimų išdavimu, finansinės ir laiko sąnaudos, užtikrintas efektyvesnis duomenų valdymas, supaprastėjo leidimų patikrinimo procedūra.
ALIS sistema įdiegta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iniciatyva įgyvendinant projektą ,,E-paslaugos „Aplinkosaugos leidimų išdavimas“ sukūrimas“. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
ALIS privalumus turėtų įvertinti gamtos turtų naudotojai ir ypač žvejai, nes šios rūšies leidimų išduodama daugiausia – vien praeitais metais mėgėjiškai žūklei buvo išduota apie 87 tūkstančiai leidimų. 14911 leidimų išduota miškui kirsti, 115 – žemės gelmėms tirti, beveik 400 – gyvūnams išvežti, įvežti ar jais prekiauti ir kt.
Informacinėje sistemoje ALIS išduodama 17 rūšių leidimai. Be to, fiziniams ir juridiniams asmenims internetu ALIS teikia šias paslaugas: pageidaujamo leidimo užsakymas; leidimo projekto suderinimas; reikiamų dokumentų leidimams gauti pateikimas; turimų leidimų ir duomenų peržiūrėjimas; vykdomų užsakymų ir jų būsenų peržiūrėjimas; leidimų per elektroninės bankininkystės sistemas apmokėjimas.
Aplinkos ministerijoje kovo 30 d. ALIS buvo pristatyta žurnalistams ir visuomenės atstovams. Apie sistemos galimybes ir privalumus kalbėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas, Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, Informacinių technologijų skyriaus vedėjas Gediminas Grigaliūnas, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos skyriaus viršininkas Sigitas Mikėnas, UAB ATEA generalinis direktorius Arūnas Bartusevičius, jo pavaduotojas Valdas Jusius ir UAB DTS Solutions direktorius Linas Eidimtas. Susirinkusiems praktiškai buvo pademonstruota, kaip keliais kompiuterio klavišų paspaudimais galima sutvarkyti reikiamus dokumentus.
ALIS tinklapis http://alis.am.lt
Nuotraukoje: G. Kazlauskas (kairėje) ir R. Klovas pristato ALIS sistemą
Įdiegus elektroninę sistemą, įvairių aplinkosaugos leidimų užsakymo ir išdavimo procesas tapo paprastesnis, daugeliu atvejų sutrumpėjo leidimų išdavimo laikas, sumažėjo atsakingų institucijų, susijusių su leidimų išdavimu, finansinės ir laiko sąnaudos, užtikrintas efektyvesnis duomenų valdymas, supaprastėjo leidimų patikrinimo procedūra.
ALIS sistema įdiegta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iniciatyva įgyvendinant projektą ,,E-paslaugos „Aplinkosaugos leidimų išdavimas“ sukūrimas“. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
ALIS privalumus turėtų įvertinti gamtos turtų naudotojai ir ypač žvejai, nes šios rūšies leidimų išduodama daugiausia – vien praeitais metais mėgėjiškai žūklei buvo išduota apie 87 tūkstančiai leidimų. 14911 leidimų išduota miškui kirsti, 115 – žemės gelmėms tirti, beveik 400 – gyvūnams išvežti, įvežti ar jais prekiauti ir kt.
Informacinėje sistemoje ALIS išduodama 17 rūšių leidimai. Be to, fiziniams ir juridiniams asmenims internetu ALIS teikia šias paslaugas: pageidaujamo leidimo užsakymas; leidimo projekto suderinimas; reikiamų dokumentų leidimams gauti pateikimas; turimų leidimų ir duomenų peržiūrėjimas; vykdomų užsakymų ir jų būsenų peržiūrėjimas; leidimų per elektroninės bankininkystės sistemas apmokėjimas.
Aplinkos ministerijoje kovo 30 d. ALIS buvo pristatyta žurnalistams ir visuomenės atstovams. Apie sistemos galimybes ir privalumus kalbėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas, Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, Informacinių technologijų skyriaus vedėjas Gediminas Grigaliūnas, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos skyriaus viršininkas Sigitas Mikėnas, UAB ATEA generalinis direktorius Arūnas Bartusevičius, jo pavaduotojas Valdas Jusius ir UAB DTS Solutions direktorius Linas Eidimtas. Susirinkusiems praktiškai buvo pademonstruota, kaip keliais kompiuterio klavišų paspaudimais galima sutvarkyti reikiamus dokumentus.
ALIS tinklapis http://alis.am.lt
Nuotraukoje: G. Kazlauskas (kairėje) ir R. Klovas pristato ALIS sistemą
Priimamos paraiškos "LIFE+" programos 2012 m. lėšoms panaudoti
Paraiškos ES aplinkos sektoriaus paramos programos „LIFE+“ 2012 m. lėšoms panaudoti priimamos iki š. m. rugsėjo 26 d. Jas reikia pateikti Aplinkos ministerijai – atsakingai nacionalinei institucijai, kuri šias paraiškas patikrins ir persiųs Europos Komisijos vertintojams iki spalio 2 dienos.
EK paprastai skiria iki 50 proc. projektui įgyvendinti reikiamų lėšų. Išimties tvarka ši parama gali būti padidinta iki 75 proc., bet tik „LIFE+ “ programos komponento „Gamta ir biologinė įvairovė“ projektams, kurie skirti konkretiems Paukščių ir Buveinių direktyvose nurodytų prioritetinių rūšių ar buveinių apsaugos veiksmams.
Paraiškų teikimo gaires, kuriose išsamiai paaiškinta, kas gali jas teikti ir kokios yra teikimo procedūros, ir kitą naujausią informaciją apie „LIFE+“ galima rasti EK tinklapyje http//ec.europa.eu/environment/life/fundin g/lifeplus2012/call/index.htm
Visais techniniais klausimais dėl internetinės paraiškos formos kreiptis el. paštu env-life-eproposal-ad[email protected]ropa.eu.
Visos ES finansuojamų projektų atrankos ir lėšų skyrimo procedūros, kurias centralizuotai atlieka EK, ir sutarčių pasirašymo su EK procedūros turėtų būti baigtos iki kitų metų liepos. Todėl pradėti vykdyti projektą galima tikėtis ne anksčiau kaip 2013 m. liepos 1 d. Visų trijų „LIFE+“ programos komponentų („Aplinkos politika ir valdymas“, „Gamta ir biologinė įvairovė“, „Informacija ir ryšiai“) projektams įgyvendinti Lietuvai yra skirta daugiau kaip 10 mln. litų.
Kadangi EK, kaip minėta, paprastai skiria tik 50 proc. projektui reikiamų lėšų, jo rengėjams ir vykdytojams tenka susidurti su finansiniais sunkumais. Padėtį palengvina tai, kad „LIFE+“ projektams gali būti skiriama valstybės biudžeto lėšų, sudarančių iki 25 proc., o išimtiniais atvejais iki 35 proc. visų tinkamų projekto išlaidų. Tai numato aplinkos ministro patvirtintas „LIFE+“ projektų bendrojo finansavimo aprašas.
Nacionalinio bendrojo finansavimo lėšos gali būti skiriamos tik toms „LIFE+“ projektų veikloms, kurios įgyvendinamos Lietuvoje, jos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Paraiškas valstybės biudžeto lėšoms gauti gali teikti visi Lietuvoje registruoti viešieji juridiniai asmenys ir privatūs pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, tačiau negali privatūs pelno siekiantys juridiniai asmenys.
Kaip sakė Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Kastytis Gedminas, bendrojo finansavimo paraiškų vertinimo kriterijai paskelbti balandžio 5 d. Prašymus skirti nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų projektams, teikiamiems pagal 2012 m. EK kvietimą, Aplinkos ministerija priims iki š. m. gegužės 18 d. Kartu su prašymu pareiškėjai turi pateikti projekto santrauką ir finansavimo planą.
EK paprastai skiria iki 50 proc. projektui įgyvendinti reikiamų lėšų. Išimties tvarka ši parama gali būti padidinta iki 75 proc., bet tik „LIFE+ “ programos komponento „Gamta ir biologinė įvairovė“ projektams, kurie skirti konkretiems Paukščių ir Buveinių direktyvose nurodytų prioritetinių rūšių ar buveinių apsaugos veiksmams.
Paraiškų teikimo gaires, kuriose išsamiai paaiškinta, kas gali jas teikti ir kokios yra teikimo procedūros, ir kitą naujausią informaciją apie „LIFE+“ galima rasti EK tinklapyje http//ec.europa.eu/environment/life/fundin g/lifeplus2012/call/index.htm
Visais techniniais klausimais dėl internetinės paraiškos formos kreiptis el. paštu env-life-eproposal-ad[email protected]ropa.eu.
Visos ES finansuojamų projektų atrankos ir lėšų skyrimo procedūros, kurias centralizuotai atlieka EK, ir sutarčių pasirašymo su EK procedūros turėtų būti baigtos iki kitų metų liepos. Todėl pradėti vykdyti projektą galima tikėtis ne anksčiau kaip 2013 m. liepos 1 d. Visų trijų „LIFE+“ programos komponentų („Aplinkos politika ir valdymas“, „Gamta ir biologinė įvairovė“, „Informacija ir ryšiai“) projektams įgyvendinti Lietuvai yra skirta daugiau kaip 10 mln. litų.
Kadangi EK, kaip minėta, paprastai skiria tik 50 proc. projektui reikiamų lėšų, jo rengėjams ir vykdytojams tenka susidurti su finansiniais sunkumais. Padėtį palengvina tai, kad „LIFE+“ projektams gali būti skiriama valstybės biudžeto lėšų, sudarančių iki 25 proc., o išimtiniais atvejais iki 35 proc. visų tinkamų projekto išlaidų. Tai numato aplinkos ministro patvirtintas „LIFE+“ projektų bendrojo finansavimo aprašas.
Nacionalinio bendrojo finansavimo lėšos gali būti skiriamos tik toms „LIFE+“ projektų veikloms, kurios įgyvendinamos Lietuvoje, jos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Paraiškas valstybės biudžeto lėšoms gauti gali teikti visi Lietuvoje registruoti viešieji juridiniai asmenys ir privatūs pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, tačiau negali privatūs pelno siekiantys juridiniai asmenys.
Kaip sakė Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Kastytis Gedminas, bendrojo finansavimo paraiškų vertinimo kriterijai paskelbti balandžio 5 d. Prašymus skirti nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų projektams, teikiamiems pagal 2012 m. EK kvietimą, Aplinkos ministerija priims iki š. m. gegužės 18 d. Kartu su prašymu pareiškėjai turi pateikti projekto santrauką ir finansavimo planą.
Kviečiama siūlyti kandidatus Česlovo Kudabos premijai
Česlovas Kudaba
Kandidatus Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premijai galima siūlyti iki gegužės 1 dienos.
Ši premija skiriama kas dveji metai šalies visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
Siūlymus reikia teikti Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir švietimo skyriui (102 k., A. Jakšto g. 4/9, Vilnius;
tel. 266 3657) pridedant informaciją apie organizacijos veiklą arba, jeigu siūlomas asmuo, – trumpą kandidato biografiją, leidinius, kitus darbus arba darbų, už kuriuos siūloma skirti premiją, aprašymus, valstybės ar savivaldybės institucijos, visuomeninės ar kitos nevyriausybinės organizacijos rekomendacinį raštą, jeigu pasiūlymą teikia ne juridinis asmuo.
Kandidatus gali siūlyti valstybės ar savivaldos institucijos, visuomeninės ar kitos nevyriausybinės organizacijos. Premijos nuostatai paskelbti Aplinkos ministerijos tinklapyje. Jos dydis – 8 tūkst. litų.
Pasiūlytus kandidatus vertins aplinkos ministro sudaryta septynių narių komisija iš mokslo, visuomeninių organizacijų ir Aplinkos ministerijos atstovų. Vadovaudamasis komisijos rekomendacijomis, sprendimą, kam skirti premiją, priims aplinkos ministras. Premija bus teikiama birželio mėnesį per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą.
Česlovo Kudabos premiją 1998 m. pelnė Dzūkijos nacionalinio parko ekologas, rašytojas Henrikas Gudavičius, 2000 m. – buvęs mokytojas Aleksandras Žalys, 2002 m. – tuometis Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Evaldas Navys ir „Tėviškės gamtos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas, 2004 m. – televizijos žurnalistė Dalia Juočerytė ir mokytojas Valentinas Padriezas, 2006 m. – rašytojas Gediminas Isokas, 2008 m. – gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius, 2010 m. – gamtininkas prof. Ričardas Kazlauskas.
Ši premija skiriama kas dveji metai šalies visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
Siūlymus reikia teikti Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir švietimo skyriui (102 k., A. Jakšto g. 4/9, Vilnius;
tel. 266 3657) pridedant informaciją apie organizacijos veiklą arba, jeigu siūlomas asmuo, – trumpą kandidato biografiją, leidinius, kitus darbus arba darbų, už kuriuos siūloma skirti premiją, aprašymus, valstybės ar savivaldybės institucijos, visuomeninės ar kitos nevyriausybinės organizacijos rekomendacinį raštą, jeigu pasiūlymą teikia ne juridinis asmuo.
Kandidatus gali siūlyti valstybės ar savivaldos institucijos, visuomeninės ar kitos nevyriausybinės organizacijos. Premijos nuostatai paskelbti Aplinkos ministerijos tinklapyje. Jos dydis – 8 tūkst. litų.
Pasiūlytus kandidatus vertins aplinkos ministro sudaryta septynių narių komisija iš mokslo, visuomeninių organizacijų ir Aplinkos ministerijos atstovų. Vadovaudamasis komisijos rekomendacijomis, sprendimą, kam skirti premiją, priims aplinkos ministras. Premija bus teikiama birželio mėnesį per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą.
Česlovo Kudabos premiją 1998 m. pelnė Dzūkijos nacionalinio parko ekologas, rašytojas Henrikas Gudavičius, 2000 m. – buvęs mokytojas Aleksandras Žalys, 2002 m. – tuometis Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Evaldas Navys ir „Tėviškės gamtos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas, 2004 m. – televizijos žurnalistė Dalia Juočerytė ir mokytojas Valentinas Padriezas, 2006 m. – rašytojas Gediminas Isokas, 2008 m. – gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius, 2010 m. – gamtininkas prof. Ričardas Kazlauskas.
Lietuva pasaulinėje parodoje „EXPO 2012” Balandžio 12 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyko Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „EXPO 2012” pristatymas. Likus mėnesiui iki pasaulinės parodos Pietų Korėjoje pristatymo mūsų šalies ekspozicijos rengėjai supažindino žurnalistus, įvairių žinybų atstovus su Lietuvos paviljono ekspozicija, teminių renginių programa, specialiai šiai parodai pagaminta atributika, išleista reklamine medžiaga. Pristatyme dalyvavęs ir kalbėjęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas padėkojo visiems prisidėjusiems prie Lietuvos paviljono ekspozicijos kūrimo ir pakvietė organizatorius dar labiau susitelkti, kad Lietuva būtų deramai pristatoma pasaulinėje parodoje.
Lietuvos paviljono generalinis komisaras Romas Jankauskas, kuris, beje, pirmą kartą išrinktas į vieną svarbiausių parodos organų - komisarų kolegiją, išsamiai papasakojo apie pasirengimą parodai, Lietuvos paviljoną ir ekspoziciją. Pasaulinė paroda „EXPO 2012” vyks Pietų Korėjoje, uostamiestyje Yeosu, tris mėnesius - nuo gegužės 12 iki rugpjūčio 12 dienos. Pagrindinė tema - „Gyvieji vandenynai ir pakrantės”. Parodoje bus pristatytos pažangiausios jūros išteklių įsisavinimo technologijos, aplinkosaugos ir darnios plėtros problemos, vandenynų ir jūrų pakrantėse gyvenančių tautų kultūra. Lankytojus pasižvalgyti po Lietuvos paviljono ekspoziciją trauks ant paviljono fasado juodame fone vaizduojamas gintaras su inkliuzu. Įėjimas apipavidalintas menininko Tado Gutausko kurtomis stilizuotomis sendinto medžio, Juodkrantės lobį primenančiomis, figūrėlėmis. Pagrindinė Lietuvos paviljono idėja – mėginimas pažvelgti į pasaulį iš didelio gintaro vidaus. Lankytojai bus supažindinti su Baltijos gintaro atsiradimo istorija, išvys keliasdešimt Palangos gintaro muziejaus ir privačių kolekcininkų saugojamų gintarinių eksponatų ir inkliuzų, meno dirbinių, kurie eksponuojami specialiai parodai pagamintuose ir gintaro inkliuzams pritaikytuose stovuose-šviestuvuose. Ekspozicijos erdvė bus padengta gintaro tekstūrą primenančia puošyba, šviečiančios plokštumos skleis monochrominę geltoną šviesą. Šioje erdvėje žmonės ir daiktai atrodys nespalvoti, joje beveik nebus šešėlių - tai kurs neįprastą nuotaiką. Paviljono svečius vilios iš viršaus į juos žvelgiančios angos, kuriose bus galima išvysti 360 laipsnių vaizdus iš sostinės, Kuršių nerijos, Trakų, Kryžių kalno ir kitų svarbių bei unikalių objektų. Lankytojai taip pat išvys Vytauto Karčiausko skulptūrą „Gintarinis O”, kitus autoriaus meno kūrinius, tokius kaip „Pietūs prie gintarinės Baltijos”, „Laivas”, „Per gintarinę Baltiją. Vandenynų valdovai”, „Gintaro medis”. Bare bus galima atsigaivinti lietuviškais gėrimais ir paragauti lietuviškų patiekalų, šalia esančioje parduotuvėje įsigyti gintaro dirbinių ir šalį reprezentuojančių Lietuvos įmonių gaminių. Antrame paviljono aukšte bus galima išvysti aštuonias Lietuvos fotografų darbų parodas, susijusias su parodos tematika. Be pagrindinės ekspozicijos, lankytojai turės galimybę susipažinti su didžiausiais pasiekimais Lietuvoje: verslo, žemės ūkio, turizmo, jūrų transporto, aplinkosaugos, literatūros ir kitose srityse. Gintarinio paviljono idėjos sumanytojai - UAB „Klasikinis portikas” vadovai Mečislovas ir Martynas Valevičiai. Lietuvos Nacionalinė diena vyks birželio 24 d. Pietų Korėjoje vyksiančioje parodoje dalyvaus 106 valstybės, 10 tarptautinių organizacijų, tikimasi sulaukti daugiau, kaip 8 mln. lankytojų, iš jų 1 mln. turėtų apsilankyti Lietuvos paviljone. „EXPO 2012” - tai jau dešimtoji pasaulinė paroda, kurioje oficialiai dalyvauja ir Lietuva. Pasirengimą jau penktą kartą pavesta organizuoti Aplinkos ministerijai. |
876 m. EXPO parodos metu Amerikoje pirmą kartą visuomenei pristatytas Aleksandro Grechemo Belo telefonas, o 1939 m. - televizija;
Eifelio bokštas buvo pastatytas 1887-1889 m. kaip laikinas statinys Paryžiuje rengtai pasaulinei EXPO parodai; 1900 m. EXPO parodoje Paryžiuje buvo eksponuojama tuo metu drausta lietuviška spauda. Iki šiol Lietuva yra dalyvavusi šiose pasaulinėse EXPO parodose: 1937 m. - Paryžiuje (Prancūzija), 1939 m. Niujorke (JAV), 1992 m. - Sevilijoje (Ispanija), 1993 m. Taejone (Korėja), 1998 m. Lisabonoje (Portugalija), 2000 m. Hanoveryje (Vokietija), 2005 m. Aiči (Japonija), 2008 m. Saragosoje (Ispanija), 2010 m. Šanchajuje (Kinija). Šių metų paroda, įvyksianti YEOSU (Pietų Korėja) bus dešimtoji paroda, kurioje dalyvauja Lietuva |
Kokį vandenį geriame
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdėti įvairių svarstymų apie geriamojo vandens kokybę ir siūlomus įsigyti filtrus jam gerinti. Todėl nemažo susidomėjimo sulaukė Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) prie Aplinkos ministerijos surengtas seminaras „Vandens gerinimas buityje: būtinybė ar žinių trūkumas”. Jo dalyvius specialistai supažindino su šalies požeminio vandens išteklių chemine sudėtimi, viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybe, taip pat buvo aptartos problemos, su kuriomis susiduriama naudojantis vandeniui gerinti skirtais filtrais.
Lietuvoje gėrimui naudojamas tik požeminis vanduo, kuris, kaip sakė LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas, yra pakankamai kokybiškas. Jame retai aptinkama toksinių cheminių junginių. Pagrindinė viešai tiekiamo geriamojo vandens problema - padidinti gamtinės kilmės geležies junginių kiekiai ir šiaurės vakarų Lietuvos vandeninguosiuose sluoksniuose aptinkami žmogaus sveikatai pavojingi padidinti fluoro ir boro kiekiai. Kai kuriuose šalies regionuose dėl geologinių sąlygų geriamajame vandenyje esantys didoki sulfato ir chlorido kiekiai, nors ir nekenkia žmogaus sveikatai, bet vandeniui suteikia nemalonų skonį.
Jeigu viešojo vandens tiekimo įmonės šioms problemoms spręsti modernizuoja ar stato naujus įrenginius, tai individualus geriamojo vandens vartotojas gana dažnai pasikliauja, kadangi jam trūksta žinių, įvairius vandens filtrus įsirengti siūlančiais „specialistais”. Todėl, pasak K. Kadūno, prieš priimant pasiūlymą įsirengti vandens gerinimo įrenginį reikėtų įsitikinti, ar jo tikrai reikia ir ar vandenyje yra kenksmingų cheminių medžiagų, kurias būtina pašalinti. Vertėtų nepagailėti kelių dešimčių litų ir atlikti vandens cheminį tyrimą. Jeigu vandenyje yra daug geležies ir mangano - apie tai galima spręsti pagal būdingas nuosėdas kriauklėje ar vonioje, praverstų jiems pašalinti skirti filtrai. Kai vandenyje daug kalcio ar magnio junginių, vanduo yra kietas, tai rodo ant virdulio sienelių nusėdusios apnašos. Dėl vandenyje esančių nitratų nesikeičia nei jo skonis, nei kvapas.
Daugelis vandenį gerinančių filtrų gerokai pakeičia gamtinio vandens cheminę sudėtį. Todėl juos renkantis pravartu žinoti, kad labai suminkštinus gamtinį vandenį jame esantys žmogui būtini kalcio, magnio, kalio jonai yra pakeičiami mažai naudingu natriu. Nors vanduo pasidaro labai minkštas, jis praktiškai virsta techniniu vandeniu. Toks vanduo tinka skalbyklėms, vandens šildymo sistemoms, bet ne maistui gaminti. Manoma, kad dėl padidinto natrio kiekio geriamajame vandenyje gali padidėti kraujo spaudimas. Prieš nutariant namuose įsirengti vandens filtrą, reikėtų išsiaiškinti, ar jis pagerins, ar suprastins geriamąjį vandenį.
Žmogui yra būtinas tam tikras mineralinių medžiagų kiekis, kurį jis turi gauti su maistu ir gerdamas vandenį. Dažnai siūlomi vandens filtrai, kurie veikia atvirkštinės osmozės principu. Taip filtruotame vandenyje lieka labai mažai mineralinių medžiagų.
Per visus filtrus, juos tinkamai naudojant, perfiltruotas vanduo atitinka Lietuvos geriamojo vandens standartą. Tačiau standartas, K. Kadūno teigimu, nusako tik viršutines cheminių medžiagų koncentracijas geriamajame vandenyje, o patirtis rodo, kad siekiant apsaugoti žmonių sveikatą nepakanka reglamentuoti vien leidžiamas didžiausias koncentracijas, kad būtina, kaip tai padaryta Olandijoje, Lenkijoje Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, tam tikroms medžiagoms ar vandens kokybės rodikliams nustatyti ir žemiausias leidžiamas koncentracijas.
Lietuvoje gėrimui naudojamas tik požeminis vanduo, kuris, kaip sakė LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas, yra pakankamai kokybiškas. Jame retai aptinkama toksinių cheminių junginių. Pagrindinė viešai tiekiamo geriamojo vandens problema - padidinti gamtinės kilmės geležies junginių kiekiai ir šiaurės vakarų Lietuvos vandeninguosiuose sluoksniuose aptinkami žmogaus sveikatai pavojingi padidinti fluoro ir boro kiekiai. Kai kuriuose šalies regionuose dėl geologinių sąlygų geriamajame vandenyje esantys didoki sulfato ir chlorido kiekiai, nors ir nekenkia žmogaus sveikatai, bet vandeniui suteikia nemalonų skonį.
Jeigu viešojo vandens tiekimo įmonės šioms problemoms spręsti modernizuoja ar stato naujus įrenginius, tai individualus geriamojo vandens vartotojas gana dažnai pasikliauja, kadangi jam trūksta žinių, įvairius vandens filtrus įsirengti siūlančiais „specialistais”. Todėl, pasak K. Kadūno, prieš priimant pasiūlymą įsirengti vandens gerinimo įrenginį reikėtų įsitikinti, ar jo tikrai reikia ir ar vandenyje yra kenksmingų cheminių medžiagų, kurias būtina pašalinti. Vertėtų nepagailėti kelių dešimčių litų ir atlikti vandens cheminį tyrimą. Jeigu vandenyje yra daug geležies ir mangano - apie tai galima spręsti pagal būdingas nuosėdas kriauklėje ar vonioje, praverstų jiems pašalinti skirti filtrai. Kai vandenyje daug kalcio ar magnio junginių, vanduo yra kietas, tai rodo ant virdulio sienelių nusėdusios apnašos. Dėl vandenyje esančių nitratų nesikeičia nei jo skonis, nei kvapas.
Daugelis vandenį gerinančių filtrų gerokai pakeičia gamtinio vandens cheminę sudėtį. Todėl juos renkantis pravartu žinoti, kad labai suminkštinus gamtinį vandenį jame esantys žmogui būtini kalcio, magnio, kalio jonai yra pakeičiami mažai naudingu natriu. Nors vanduo pasidaro labai minkštas, jis praktiškai virsta techniniu vandeniu. Toks vanduo tinka skalbyklėms, vandens šildymo sistemoms, bet ne maistui gaminti. Manoma, kad dėl padidinto natrio kiekio geriamajame vandenyje gali padidėti kraujo spaudimas. Prieš nutariant namuose įsirengti vandens filtrą, reikėtų išsiaiškinti, ar jis pagerins, ar suprastins geriamąjį vandenį.
Žmogui yra būtinas tam tikras mineralinių medžiagų kiekis, kurį jis turi gauti su maistu ir gerdamas vandenį. Dažnai siūlomi vandens filtrai, kurie veikia atvirkštinės osmozės principu. Taip filtruotame vandenyje lieka labai mažai mineralinių medžiagų.
Per visus filtrus, juos tinkamai naudojant, perfiltruotas vanduo atitinka Lietuvos geriamojo vandens standartą. Tačiau standartas, K. Kadūno teigimu, nusako tik viršutines cheminių medžiagų koncentracijas geriamajame vandenyje, o patirtis rodo, kad siekiant apsaugoti žmonių sveikatą nepakanka reglamentuoti vien leidžiamas didžiausias koncentracijas, kad būtina, kaip tai padaryta Olandijoje, Lenkijoje Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, tam tikroms medžiagoms ar vandens kokybės rodikliams nustatyti ir žemiausias leidžiamas koncentracijas.
Saugomose teritorijose
Diana Rakauskaitė
Nauja Sartų regioninio parko ekspozicija
Keliaujantys po Aukštaitiją nuo šiol galės užsukti į naujai atidarytą Sartų regioninio parko Lankytojų centrą. Čia įrengta ekspozicija, kurios pagrindinė tema - Sartų ežeras ir aplink susiformavęs gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis. Be to, Centre galėsite gauti visapusišką informaciją apie Sartų regioninio parko vertybes.
Naujai atsidarančioje Sartų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijoje įrengti informaciniai terminalai, filmų peržiūrų įranga, interaktyvūs stendai, atkuriami gamtos garsai ir kvapai, kad lankytojai patirtų betarpišką gamtos suvokimo jausmą.
Interjero dizainerė Skirmantė Vaikevičiūtė Sartų ežero idėją ekspozicijoje perteikė ypatinga 3 D klasės medžiaga ir subtiliu apšvietimu, primenančiu ežero raibuliavimą. Šioje vandenį primenančioje aplinkoje komponuojami aptakių formų ekspoziciniai stalai-laboratorijos, kuriose susipažįstama su ežero unikalumu. Interjere dominuoja ežero motyvai, naudojamos senos valtys, irklai, žuvys.
Ekspozicinėje sienelėje esančiuose monitoriuose galima pamatyti filmuką apie Sartų ežero atsiradimą, parko simbolį - ausytąjį kragą. Atskiras stendas su filmuota medžiaga skirtas žirgų lenktynėms, kurių tradicija Dusetose siekia daugiau kaip 100 metų. Daug dėmesio skirta mažųjų lankytojų „atradimams” ir edukacinei veiklai. Prie stalo pritvirtinti dviračio pedalai, kuriuos minant generuojama elektros energija ir apšviečiama stale įkomponuota Sartų ežero forma. Kitas interaktyvus stalas – aktyviam keliautojui. Ant parko žemėlapio paspaudus aktyvias zonas, ekrane atsiranda informacija apie pasirinktą lankomą objektą.
Atskira ekspozicijos patalpa skirta temai apie sėlių gentis ir jų gyvenimą. Čia - sena medinė valtis su įmontuota garso takelių įranga. Lankytojas gali atsisėsti ir klausytis sėlių sutartinių, legendų. Sartų regioninio parko lankytojų centrą rasite Vytauto g. 5, Dusetose, Zarasų rajone.
Lankytojų centrų ekspozicijos skirtos ne tik pažinti, bet ir išmokti saugoti gamtą ir paveldo objektus. Lankytojai pažintį su saugomomis vertybėmis tęs parkuose, jau žinodami - kodėl vienas ar kitas augalas, gyvūnas, kraštovaizdžio objektas, gamtos paminkNaujoji Sartų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijalas unikalus ir kaip jį lankyti, nedarant žalos.
Pastaraisiais metais saugomose teritorijose duris atvėrė daug naujų lankytojų centrų, įrenginėjamos gamtos ir kultūros paveldo ekspozicijos. Tai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM kartu su nacionalinių ir regioninių parkų direkcijomis vykdomo projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“ įgyvendintos veiklos. Projektas finansuojamas ES struktūrinių fondų bei LR bendrojo finansavimo lėšomis.
Naujas vidaus ekspozicijas, išsamiai pristatančias ir leidžiančias pažinti saugomų vietovių ir objektų unikalumą, šiais metais galima bus aplankyti Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinių parkų, Anykščių, Aukštadvario, Biržų, Kauno marių, Krekenavos, Pajūrio, Rambyno, Sartų, Tytuvėnų ir Varnių regioninių parkų lankytojų centruose.
Naujai atsidarančioje Sartų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijoje įrengti informaciniai terminalai, filmų peržiūrų įranga, interaktyvūs stendai, atkuriami gamtos garsai ir kvapai, kad lankytojai patirtų betarpišką gamtos suvokimo jausmą.
Interjero dizainerė Skirmantė Vaikevičiūtė Sartų ežero idėją ekspozicijoje perteikė ypatinga 3 D klasės medžiaga ir subtiliu apšvietimu, primenančiu ežero raibuliavimą. Šioje vandenį primenančioje aplinkoje komponuojami aptakių formų ekspoziciniai stalai-laboratorijos, kuriose susipažįstama su ežero unikalumu. Interjere dominuoja ežero motyvai, naudojamos senos valtys, irklai, žuvys.
Ekspozicinėje sienelėje esančiuose monitoriuose galima pamatyti filmuką apie Sartų ežero atsiradimą, parko simbolį - ausytąjį kragą. Atskiras stendas su filmuota medžiaga skirtas žirgų lenktynėms, kurių tradicija Dusetose siekia daugiau kaip 100 metų. Daug dėmesio skirta mažųjų lankytojų „atradimams” ir edukacinei veiklai. Prie stalo pritvirtinti dviračio pedalai, kuriuos minant generuojama elektros energija ir apšviečiama stale įkomponuota Sartų ežero forma. Kitas interaktyvus stalas – aktyviam keliautojui. Ant parko žemėlapio paspaudus aktyvias zonas, ekrane atsiranda informacija apie pasirinktą lankomą objektą.
Atskira ekspozicijos patalpa skirta temai apie sėlių gentis ir jų gyvenimą. Čia - sena medinė valtis su įmontuota garso takelių įranga. Lankytojas gali atsisėsti ir klausytis sėlių sutartinių, legendų. Sartų regioninio parko lankytojų centrą rasite Vytauto g. 5, Dusetose, Zarasų rajone.
Lankytojų centrų ekspozicijos skirtos ne tik pažinti, bet ir išmokti saugoti gamtą ir paveldo objektus. Lankytojai pažintį su saugomomis vertybėmis tęs parkuose, jau žinodami - kodėl vienas ar kitas augalas, gyvūnas, kraštovaizdžio objektas, gamtos paminkNaujoji Sartų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijalas unikalus ir kaip jį lankyti, nedarant žalos.
Pastaraisiais metais saugomose teritorijose duris atvėrė daug naujų lankytojų centrų, įrenginėjamos gamtos ir kultūros paveldo ekspozicijos. Tai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM kartu su nacionalinių ir regioninių parkų direkcijomis vykdomo projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“ įgyvendintos veiklos. Projektas finansuojamas ES struktūrinių fondų bei LR bendrojo finansavimo lėšomis.
Naujas vidaus ekspozicijas, išsamiai pristatančias ir leidžiančias pažinti saugomų vietovių ir objektų unikalumą, šiais metais galima bus aplankyti Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinių parkų, Anykščių, Aukštadvario, Biržų, Kauno marių, Krekenavos, Pajūrio, Rambyno, Sartų, Tytuvėnų ir Varnių regioninių parkų lankytojų centruose.
Amalvo ir Žuvinto pelkėms - antrasis kvėpavimas
Žuvinto biosferos rezervate ką tik baigtas įgyvendinti, remiant „LIFE+“ programai, projektas Amalvo ir Žuvinto pelkėms išsaugoti. Jis padės atkurti hidrologines sąlygas, būtinas šioms pelkėms išlikti.Nors pelkės turi itin svarbią reikšmę visai Žemės ekosistemai, jų pasaulyje mažėja. Ir dėl natūralių procesų, ir dėl klimato kaitos, ir dėl žmogaus veiklos. Lietuvoje pelkės sudarė apie 10 proc. teritorijos, tačiau nuo XIX a., kai prasidėjo didesnio masto sausinimo darbai, jų liko mažiau nei trečdalis buvusio ploto. Todėl labai svarbu išsaugoti bent dabartines pelkes.Žuvinto pelkynas yra didžiausias šalyje (6847 ha). Kitas Žuvinto biosferos rezervate saugomas pelkynas – Amalvo – gerokai mažesnis. Jis buvo smarkiai nusausintas XX a. antroje pusėje. Iš 3414 ha liko tik 1479 ha. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo Amalvo ir Žuvinto pelkėse atliktų sausinimo darbų, čia vis labiau stiprėja ne tik gamtinių vertybių išsaugojimo, bet ir dirvožemio erozijos, vandens telkinių taršos ir kitos problemos. Joms spręsti ir buvo skirtas minėtasis projektas, startavęs 2009 m. sausio 1 d. Jį įgyvendino VšĮ „Gamtos paveldo fondas“. Projekto partneriai – Žuvinto biosferos rezervato direkcija, Marijampolės miškų urėdija ir Marijampolės savivaldybės administracija. Bendra projekto vertė – apie 5,5 mln. litų. Pusę šios sumos sudarė Europos Komisijos skirtos aplinkos sektoriaus finansinės priemonės „LIFE+“ lėšos, apie 1,4 mln. Lt buvo skirta iš Aplinkos ministerijos administruojamos valstybės biudžeto specialiosios ES finansinės priemonės „LIFE+“ programos.Kaip sakė Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Kastytis Gedminas, dauguma projekto metu įgyvendintų darbų buvo skirti Žuvinto ir Amalvo pelkių bei ežerų vandens lygiui ir režimui atkurti. Pertvarkytas Amalvo polderis ir pritaikyta durpinius dirvožemius tausojanti žemėnauda padės sustabdyti Amalvos pelkės sausėjimą. Sugrąžintas gruntinio vandens lygis sudaro prielaidas prioritetinėms Europos buveinėms – aktyvioms aukštapelkėms ir pelkiniams miškams – atsikurti apie 1,5 tūkst. ha Amalvos pelkės plote. Suremontuoti apsauginiai pylimai, patvenkti grioviai sumažino vandens nuotėkį iš Žuvinto pelkės, sustabdė sausinimo griovių paveiktų aukštapelkės plotų (apie 500 ha) apaugimą medžiais, o tai skatins aktyvių aukštapelkių buveinių atsikūrimą.Įdiegtas tausojantis Amalvo polderio naudojimas ir vandens pumpavimo režimas turėtų užtikrinti migruojančių paukščių, ypač tilvikinių, ir perinčių drėgnų pievų paukščių, tokių kaip griežlė, švygža, populiacijų gausėjimą. Atkurtas natūralus vandens lygio svyravimas Žuvinto ežere turėtų sudaryti prielaidas vandens augalijai, ypač sunykusiems maurabragių sąžalynams atsikurti, kai kurių žuvų ir varliagyvių rūšių neršto plotams išplėsti, nendrynų ir krūmynų plitimui stabdyti. Atkūrus natūralius vandens lygio svyravimus Žuvinte ir Amalve, didėja šių ežerų galimybės apsivalyti. Rekonstravus Žuvinto ir Amalvo šliuzus-reguliatorius, įrengus žuvitakius, sudarytos sąlygos žuvims migruoti.
Padės išsaugoti retąsias orchidėjas Patvirtintas Neries regioniniame parke esančio Bražuolės slėnio gamtotvarkos planas, kuris padės išsaugoti retąsias orchidėjas ir kitas saugomas augalų rūšis. Šioje teritorijoje yra aptinkama net 11 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų, o retų augalų įvairovė tiesiog stulbinanti – čia rastos 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių augalų rūšių.
Teritorija, kuriai parengtas šis planas, užima 326 ha plotą. Ji apima Bražuolės botaninį draustinį, kuris yra pati vertingiausia botaniniu požiūriu regioninio parko vietovė. Gamtotvarkos plano tikslas – užtikrinti šalia Bražuolės upelio esančių Europos Bendrijos svarbos pievų, pelkių ir miškų buveinių palankią apsaugos būklę. Pasak Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialisto Sauliaus Pupininko, šioje sunkiai pasiekiamoje vietoje 2000 metais buvo aptikti vieni rečiausių Lietuvoje gegužraibinių augalų – smulkiažiedės gegužraibės (Orchis ustulata), dar vadinamos lietuviškom orchidėjom. Tai šviesamėgiai augalai, todėl įsikuria gerai apšviestose, sausose ar vidutinio drėgnumo pievose. Smulkiažiedės gegužraibės, palyginti su kitomis gegužraibėmis, vystosi ypatingai lėtai. Iš sėklų sudygę daigai pirmą kartą tikrąjį lapą gali išauginti tik dešimtaisiais augimo metais. Manoma, kad individai subręsta ir pirmą kartą pražysta tik 13-16-tais gyvenimo metais. Šiuo metu Lietuvoje žinomos tik kelios šių augalų populiacijos, todėl Bražuolės slėnyje augančių smulkiažiedžių gegužraibių išsaugojimas yra vienas iš prioritetinių gamtotvarkos plano uždavinių. Vykdant gamtotvarkos planą, ypatingas dėmesys bus skiriamas natūralių pievų plotui, kuriame susitelkę ir kiti saugomi augalai: melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata), pievinis plauretis (Gymnadenia conopsea), plačialapis begalis (Laserpitium latifolium). Dabartiniu metu didžioji dalis upės slėnyje esančių pievų ir šlaituose esančių šlapynių yra nenaudojamos, todėl apauga medžiais ir krūmais, o tai ypač neigiamai veikia retąsias augalų rūšis. Praeityje teritorijoje buvo daugiau atvirų šienaujamų plotų. Pagrindinės tvarkymo priemonės yra susijusios su atviro pievų ir pelkių kraštovaizdžio palaikymu – sumedėjusios augalijos kirtimas ir šienavimas. |
Pavasario vidury - Balandis
S. PALTANAVIČIUS
Kokie pokyčiai vyktų gamtoje, kaip besielgtų – skubėtų ar vėluotų pavasaris, mes galime būti tikri – viskas vyksta taip, kaip ir turėtų vykti. Balandis dar jauną, bet nemažai nuveikusį pavasarį perėmęs iš kovo, ir toliau jį kuria, augina, dailina. Būtent balandį įvyksta tos permainos, kurios mus atskiria nuo žiemos, leidžia užmiršti jos ženklus ir galimus grįžimus. Koks turi būti balandis? Bandydami jį apsakyti pagal ilgamečių stebėjimų ar tyrimų duomenis, mes save galime suklaidinti. Gamtoje iš viso labai nelengva ką nors apibendrinti, gi rasti bendrus matus mėnesiui – dar sudėtingiau. Žinia, galima neabejojant sakyti, kad balandis – sugrįžtančios tikrosios žalumos, atsisveikinimo su ledais, pirmųjų lizdų, pavasario žiedų ir vabzdžių mėnuo. Mes savo būtyje taip pat turime tik balandžiui būdingus darbus ir tikslus. Šiandien, jau gerokai nutolę nuo gamtos, vis mažiau priklausomi nuo jos ir savo gyvenimus tvarkantys bet kokiu pasirinktu ritmu, mes galime kai ko nematyti ir kai kam nepaklusti. Tačiau labai dažnai net nepastebime, kai mūsų žvilgsniai pro namų langą užkliūva už pirmo išsprogusio pumpuro, žalios žolės ar ore plevenančio drugelio.Vabzdžiai – gausiausia ir gamtoje pastebimiausia gyvūnų grupė. Dabar, pavasarį, kol nesutirštėjo lapija, kol reti žolynai, juos regime pirmiausiai. Vabzdžių įvairovė ir skirtingų sistematinių grupių specializacija užtikrina jų egzistavimą visur: dirvožemyje, ant žemės, pernykštėje žolėje, žieduose, ant medžių žievės ir po žieve.
Nemažai dabar skraidančių vabzdžių yra „pernykščiai“ – sėkmingai peržiemoję ir skubantys pratęsti giminę. Vos atsivėrus pirmiesiems žiedams, juose vis keitėsi „lankytojai“ – kamanės, bitės, drugiai, vabalai. Nektaras, žiedadulkės, nuo pumpurų ir lapų renkamas (laižomas) salsvas lipčius yra svarbus maistas, kurio reikia ne smaguriams vabzdžiams, o jų palikuonims. Beje, pavasarį atgiję vabzdžiai yra nepaprasti: jie labai ištvermingi, atsparūs vėsai ar net šalčiui. Nenustebkite po dar vieno balandžio sniego išvydę ore plazdančius geltonus citrinukus, dūzgiančias kamanes. Jos kartais skraido ir tada, kai oro temperatūra būna neigiama, kai būna bent laipsnis kitas šalčio. Pūkuota stambi kamanė neturi laiko bijoti vėsos – pavasaris skuba, jai reikia kaip galima greičiau įsikurti, nulipdyti pirmuosius korius, padėti kiaušinėlius, pririnkti nektaro. Pirmosios vados kamanių jaunikliai būna daug mažesni už kitas šios rūšies kamanes. Jos gimė ne maisto rinkti, o tik lizde tvarkytis, jauniklius (būsimus savo brolius) prižiūrėti. Jau antroji vada bus kitokia – užaugusios kamanės bus stambios, pajėgios pačios rinkti maistą.
Atvirose smėlėtose vietose savo urvelius rausia bitiniai plėviasparniai – maži pabirusių smilčių kauburėliai yra kažkurio ore dūzgiančio vabzdžio „nuosavybė“. Ją atpažinti vabzdžiui padeda greta esantys augaliukai, nukritę spygliai, žievės gabaliukai ir kankorėžiai. Jeigu kas nors pakeičia aplinką, vabzdžiai gali pasiklysti.
Balandis, ypač antroji jo pusė – lizdų mėnuo. Kol kas sugrįžo dar ne visi svetur žiemojusieji paukščiai – tik mėnesiui baigiantis ore sušmėžuoja kregždės, miškuose kukuoja gegutės. Tačiau ne visada balandy sulaukiame devynbalsių, nendrinukių.
Beveik visi čia pat žiemoję ar anksčiau sugrįžę paukščiai skuba sukti lizdus. Kiekviena rūšis savo namams „skiria“ tam tikrą plotą ir apie jį paskelbia giesmėmis beri ypatingais išraiškingais skrydžiais. Kiekvienos rūšies lizdas – taip pat savotiškas, šiai rūšiai būdingas kūrinys. Kai kam – kurtiniams, tetervinams, slankoms, gervėms pakanka įdubimo žemėje, antys ją iškloja aplink esančiom žolėm ir savo pūkais. Tačiau daugelis lizdų – sudėtingi, sukami iš skirtingo dydžio šakų, šiltinami samanomis, plunksnomis, ašutais. Net didieji paukščiai – ereliai, gandrai, suopiai suka nors ir grubius, bet labai tvarkingus lizdus.
Kiekvienas pavasaris pakartoja tą patį tempą, bet mes nepaliaujame stebėtis jo jėga. Štai ką tik sniegeno – žiūrėjom į kuosas, iš po sniego pešančias žolę savo lizdams, ir negalėjom patikėti – paukščiams sniegas nieko nereiškė, jie žinojo, kad visa tai greitai baigsis. Jeigu jie lūkuriuotų, prarastų labai reikalingas pavasario dienas. Staiga atšilus, paukščiai jau perės. Pavasaris trunka labai neilgai, todėl brangi kiekviena jo diena.
Antroje balandžio pusėje peri daug paukščių, todėl visus ir visada perspėjame: užtikrinkite jų ramybę, leiskime saugiai rūpintis būsimomis kartomis. Ne mažiau atsakingi miško darbai, žemės dirbimas. Kažkada mūsų dirvose, dar joms neišdžiūvus po žiemos, pradėdavo lizdus sukti pempės. Jų buvo kur kas dagiau, nei dabar, tačiau pradėjus dirvas ruošti vasarojaus sėjai, visi šie lizdai žūdavo. Tiesa, pempės iš karto skubėdavo vėl dėti ir perėti. Pamenu ne vieną atvejį, kai rūpestingas traktoristas, iš toli pamatęs pempės lizdą, jį paženklindavo nulaužta rykšte ir apvažiuodavo, nepaliesdavo agregatais. Ar šiandien kas nors tą daro, ar žinote tokių ūkininkų ir artojų?
Balandis kelia žalumą ir žiedus. Balandžio gale jau byra šio pavasario žibuoklės, skuba žydėti rūteniai, vištapienės, plautės, blužnutės, šalpusniai. Ypač gražūs šaltiniuotose pakrantėse, šlaituose žydinčių kyla šaukščių žiedynai, savotiškos jų žiedų „burbuolės“. Plačialapio šaukščio stiebas su žiedais kyla vos ne į pusės metro aukštį. Žiedų gamtoje dar nedaug, todėl juose dūzgia bitės, kamanės, plazda drugiai. Pavasario gale šaukščiai pasipuoš pūkuotas sėklas sėjančiais kuokštais, tačiau mažai jų sudygs – mūsų krašte šaukščiai dažniau plinta šakniastiebiais. Šiuo metu Kuršių nerijoje, marių pakrantėse galima surasti pražydusius pilkalapius šaukščius. Jų lapai mažesni, labai primenantys šalpusnius. Gi plačialapio šaukščio lapai, kurie į metro aukštį pakils pavasario gale, bus bent pusės metro skersmens ar didesni.
Pavasaris nusviro antron pusėn, tačiau pavasario darbų – dar labai daug. Nežinau, ar jums pavyko apsisaugoti ir apsiginti nuo pavasarinių žolės gaisrų. Šį netikusį įprotį mes „teisiame“ jau keletą dešimtmečių, tačiau visai jo išgyvendinti nepavyko. Galbūt, reikia dar labiau aiškinti apie tokių gaisrų žalą, tačiau, antra vertus, vargu ar ir to pakanka – būtinos bendros prevencinės pastangos ir visų mūsų bendrumas surandant pažeidėjus.
Jeigu nespėjote pasodinti medelių, paskubėkite. Dar galima savo laukuose - prie kelio, tarp dviejų dirvų ar kaimyninių laukų pasodinti keleto metrų pločio želdinių juostą. 4-5 metrų pločio ir 100 metrų ilgio medelių ir krūmų želdiniai per keletą metų sutankės, taps labai patrauklūs atviro kraštovaizdžio gyvūnams. Tik juose galės jauniklius saugiai auginti kiškiai, lizdus nuo visa naikinančios technikos paslėps kurapkos, daugelis laukų paukščių. Vasarą čia apsistos stirnos – žodžiu, mažas laukų želdinių plotas taps svarbia gyvybės sala. Žiemą joje susitelks daugiau sniego, reikalingo dirvą pagirdyti tirpsmo vandeniu.
Pavasarį svarbu viskas – gamtos skubėjimas ir visi geri mūsų darbai.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Autoriaus nuotraukose:
Pempė laukia mūsų supratimo
Balandis kelia žalumą ir žiedus
Darbščios smėlinės bitės
Pavasario drugys citrinukas
Nemažai dabar skraidančių vabzdžių yra „pernykščiai“ – sėkmingai peržiemoję ir skubantys pratęsti giminę. Vos atsivėrus pirmiesiems žiedams, juose vis keitėsi „lankytojai“ – kamanės, bitės, drugiai, vabalai. Nektaras, žiedadulkės, nuo pumpurų ir lapų renkamas (laižomas) salsvas lipčius yra svarbus maistas, kurio reikia ne smaguriams vabzdžiams, o jų palikuonims. Beje, pavasarį atgiję vabzdžiai yra nepaprasti: jie labai ištvermingi, atsparūs vėsai ar net šalčiui. Nenustebkite po dar vieno balandžio sniego išvydę ore plazdančius geltonus citrinukus, dūzgiančias kamanes. Jos kartais skraido ir tada, kai oro temperatūra būna neigiama, kai būna bent laipsnis kitas šalčio. Pūkuota stambi kamanė neturi laiko bijoti vėsos – pavasaris skuba, jai reikia kaip galima greičiau įsikurti, nulipdyti pirmuosius korius, padėti kiaušinėlius, pririnkti nektaro. Pirmosios vados kamanių jaunikliai būna daug mažesni už kitas šios rūšies kamanes. Jos gimė ne maisto rinkti, o tik lizde tvarkytis, jauniklius (būsimus savo brolius) prižiūrėti. Jau antroji vada bus kitokia – užaugusios kamanės bus stambios, pajėgios pačios rinkti maistą.
Atvirose smėlėtose vietose savo urvelius rausia bitiniai plėviasparniai – maži pabirusių smilčių kauburėliai yra kažkurio ore dūzgiančio vabzdžio „nuosavybė“. Ją atpažinti vabzdžiui padeda greta esantys augaliukai, nukritę spygliai, žievės gabaliukai ir kankorėžiai. Jeigu kas nors pakeičia aplinką, vabzdžiai gali pasiklysti.
Balandis, ypač antroji jo pusė – lizdų mėnuo. Kol kas sugrįžo dar ne visi svetur žiemojusieji paukščiai – tik mėnesiui baigiantis ore sušmėžuoja kregždės, miškuose kukuoja gegutės. Tačiau ne visada balandy sulaukiame devynbalsių, nendrinukių.
Beveik visi čia pat žiemoję ar anksčiau sugrįžę paukščiai skuba sukti lizdus. Kiekviena rūšis savo namams „skiria“ tam tikrą plotą ir apie jį paskelbia giesmėmis beri ypatingais išraiškingais skrydžiais. Kiekvienos rūšies lizdas – taip pat savotiškas, šiai rūšiai būdingas kūrinys. Kai kam – kurtiniams, tetervinams, slankoms, gervėms pakanka įdubimo žemėje, antys ją iškloja aplink esančiom žolėm ir savo pūkais. Tačiau daugelis lizdų – sudėtingi, sukami iš skirtingo dydžio šakų, šiltinami samanomis, plunksnomis, ašutais. Net didieji paukščiai – ereliai, gandrai, suopiai suka nors ir grubius, bet labai tvarkingus lizdus.
Kiekvienas pavasaris pakartoja tą patį tempą, bet mes nepaliaujame stebėtis jo jėga. Štai ką tik sniegeno – žiūrėjom į kuosas, iš po sniego pešančias žolę savo lizdams, ir negalėjom patikėti – paukščiams sniegas nieko nereiškė, jie žinojo, kad visa tai greitai baigsis. Jeigu jie lūkuriuotų, prarastų labai reikalingas pavasario dienas. Staiga atšilus, paukščiai jau perės. Pavasaris trunka labai neilgai, todėl brangi kiekviena jo diena.
Antroje balandžio pusėje peri daug paukščių, todėl visus ir visada perspėjame: užtikrinkite jų ramybę, leiskime saugiai rūpintis būsimomis kartomis. Ne mažiau atsakingi miško darbai, žemės dirbimas. Kažkada mūsų dirvose, dar joms neišdžiūvus po žiemos, pradėdavo lizdus sukti pempės. Jų buvo kur kas dagiau, nei dabar, tačiau pradėjus dirvas ruošti vasarojaus sėjai, visi šie lizdai žūdavo. Tiesa, pempės iš karto skubėdavo vėl dėti ir perėti. Pamenu ne vieną atvejį, kai rūpestingas traktoristas, iš toli pamatęs pempės lizdą, jį paženklindavo nulaužta rykšte ir apvažiuodavo, nepaliesdavo agregatais. Ar šiandien kas nors tą daro, ar žinote tokių ūkininkų ir artojų?
Balandis kelia žalumą ir žiedus. Balandžio gale jau byra šio pavasario žibuoklės, skuba žydėti rūteniai, vištapienės, plautės, blužnutės, šalpusniai. Ypač gražūs šaltiniuotose pakrantėse, šlaituose žydinčių kyla šaukščių žiedynai, savotiškos jų žiedų „burbuolės“. Plačialapio šaukščio stiebas su žiedais kyla vos ne į pusės metro aukštį. Žiedų gamtoje dar nedaug, todėl juose dūzgia bitės, kamanės, plazda drugiai. Pavasario gale šaukščiai pasipuoš pūkuotas sėklas sėjančiais kuokštais, tačiau mažai jų sudygs – mūsų krašte šaukščiai dažniau plinta šakniastiebiais. Šiuo metu Kuršių nerijoje, marių pakrantėse galima surasti pražydusius pilkalapius šaukščius. Jų lapai mažesni, labai primenantys šalpusnius. Gi plačialapio šaukščio lapai, kurie į metro aukštį pakils pavasario gale, bus bent pusės metro skersmens ar didesni.
Pavasaris nusviro antron pusėn, tačiau pavasario darbų – dar labai daug. Nežinau, ar jums pavyko apsisaugoti ir apsiginti nuo pavasarinių žolės gaisrų. Šį netikusį įprotį mes „teisiame“ jau keletą dešimtmečių, tačiau visai jo išgyvendinti nepavyko. Galbūt, reikia dar labiau aiškinti apie tokių gaisrų žalą, tačiau, antra vertus, vargu ar ir to pakanka – būtinos bendros prevencinės pastangos ir visų mūsų bendrumas surandant pažeidėjus.
Jeigu nespėjote pasodinti medelių, paskubėkite. Dar galima savo laukuose - prie kelio, tarp dviejų dirvų ar kaimyninių laukų pasodinti keleto metrų pločio želdinių juostą. 4-5 metrų pločio ir 100 metrų ilgio medelių ir krūmų želdiniai per keletą metų sutankės, taps labai patrauklūs atviro kraštovaizdžio gyvūnams. Tik juose galės jauniklius saugiai auginti kiškiai, lizdus nuo visa naikinančios technikos paslėps kurapkos, daugelis laukų paukščių. Vasarą čia apsistos stirnos – žodžiu, mažas laukų želdinių plotas taps svarbia gyvybės sala. Žiemą joje susitelks daugiau sniego, reikalingo dirvą pagirdyti tirpsmo vandeniu.
Pavasarį svarbu viskas – gamtos skubėjimas ir visi geri mūsų darbai.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Autoriaus nuotraukose:
Pempė laukia mūsų supratimo
Balandis kelia žalumą ir žiedus
Darbščios smėlinės bitės
Pavasario drugys citrinukas
Žuvininkystė
Pavasaris žvejams atnešė nemažai naujovių
V. Graičiūnas
Pavasaris ne tik prikelia gamtą naujam gyvenimui, bet atneša nemažai rūpesčių gamtos, ypač gyvosios, sergėtojams. Žmonių antplūdį į gamtą, miškus, išvykas prie ežerų, upių, kitų vandens telkinių šiame amžiuje būtina reguliuoti, limituoti ar dar kaip nors organizuoti, kad gamtai, ypač atbundančiai gyvūnijai, nebūtų padaroma didelė žala, Valstybininkų nustatytos elgesio gamtoje taisyklės ypač aktualios dabar, kai tūkstančiais priskaičiuojama žvejų mėgėjų. Todėl ir paprašėme Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėją Vilmantą Graičiūną papasakoti apie šio pavasario žūklavimo naujoves, išryškinti svarbiausias Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisas.
Limituota žvejyba ir naujos priemonės jai reguliuoti
Patvirtintos naujos priemonės ir sąlygos limituotai žvejybai reguliuoti buvo parengtos įgyvendinant Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisas, priimtas praėjusių metų pabaigoje. Beje, terminas „limituota žvejyba“ įstatyme pakeitė „licencinę žūklę“, „meškeriotojo kortelė“ – „licenciją“.
Dabar lašišoms ir šlakiams žvejoti išduodamos licencijos dienai arba mėnesiui, tačiau tiek dienos, tiek ir mėnesio licencija suteikia teisę sugauti tik vieną lašišą arba šlakį. Kadangi nuo kovo 30 d., šioms žuvims žvejoti išduodamos tik elektroninės meškeriotojo kortelės, ir nebegalima patikrinti, ar žvejys, turintis mėnesinę meškeriotojo kortelę, dar nėra sugavęs lašišos ar šlakio, todėl šioms žuvims žvejoti bus išduodamos tik vienos dienos meškeriotojo kortelės.
Žvejams mėgėjams taip pat žinotina, kad nuo šiol vietoj leidžiamos žuvų sugavimo normos per parą nustatoma žuvų sugavimo norma „vienos žvejybos“ metu, t. y. nuo žvejo atvykimo į žvejybos vietą iki žvejybos pabaigos – nesvarbu, kiek laiko žvejojama. Tai nustatyta siekiant išvengti piktnaudžiavimų pasiteisinimu, kad sugauta žuvų daugiau, nei leidžiama, todėl, kad žvejota ilgiau nei parą.
Svarbi naujiena žvejams – tai, kad Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose po trejų metų pertraukos vėl nustatytos limituotos žvejybos sąlygos. Nuo kovo 30 d., norint žvejoti šiuose telkiniuose, būtina įsigyti meškeriotojo kortelę. Ji parai kainuos 10, savaitei – 30, mėnesiui – 50 litų. Šiame parke visus sugautus karšius jų neršto metu – nuo balandžio 20 iki gegužės 20 dienos –privaloma, kaip ir iki šiol, nedelsiant paleisti atgal į vandenį. Vienos žvejybos metu Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose leidžiama sugauti ne daugiau kaip 7 kg bendro svorio žuvų. Vaikai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji čia gali žvejoti nemokamai tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, turintys meškeriotojo korteles.
Patikslintas Mėgėjiškos žūklės įstatymas suteikia asmenims iki 16 metų ir vyresniems negu 62 metų, taip pat neįgaliesiems teisę nemokamai žvejoti visuose valstybiniuose vandens telkiniuose, kuriuose mėgėjiška žvejyba nedraudžiama. Iki šiol pensininkai ir neįgalieji, norėdami žvejoti vandens telkiniuose, kuriuose žvejyba limituota, privalėjo įsigyti licencijas. Dabar vaikai, pensininkai ir neįgalieji galės žvejoti nemokamai, tačiau jiems gali būti nustatytos kitokios limituotos žvejybos sąlygos – leista sugauti mažesnius kiekius, žvejoti nelimituojamas žuvis, žvejoti limituojamas žuvis sugaunant ir paleidžiant ir pan. Ši išlyga numatyta siekiant, kad nebūtų išgaudomi didesni nei mokslininkų nustatyti leistini sugauti saugomų žuvų kiekiai, kad žūklės plotų naudotojai, įveisę daug žuvų ir organizavę limituotą žvejybą, nepatirtų didelių finansinių nuostolių.
Kadangi sumažėjo kai kurių žuvų ištekliai, nebeleidžiama jų limituota žvejyba konkrečiose vietose. Sykų nebegalima gaudyti Lūšių ežere, stintų – jų nerštavietėje Minijos upėje prie Gargždų. Pastaruoju metu mažėja ir nėgių ištekliai. Todėl iš upių, kuriose leidžiama limituota šių žuvų žvejyba, sąrašo išbrauktos 8 upės. Penkiuose vandens telkiniuose, kuriuose pagal valstybinius žuvų įveisimo planus jau keletą metų buvo įveisiami karpiai, – Tolokių, Smulkio, Joskučio, Musios ežeruose ir Krūminių tvenkinyje – nustatyta intensyviai veisiamų karpių limituota žvejyba.
Iki šiol - nuo rugsėjo 16 iki spalio 15 dienos - buvo draudžiama be licencijos žvejoti lašišų bei šlakių nerštavietėse ir susikaupimo vietose, kurios nurodytos licencinės žūklės sąlygose. Tuo buvo nepatenkinti norintieji žvejoti plūdine meškere karpines žuvis. Dabar turintieji teisę nemokamai žvejoti galės tose upių atkarpose meškerioti įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriosioms ir lašišinėms žuvims gaudyti.
Leidimai žvejoti – greitai ir patogiai
Lietuvoje įsigaliojo nauja leidimų žūklei išdavimo tvarka ir naujos jų kainos. Mėgėjiškos žūklės leidimus valstybiniuose neišnuomotuose vandens telkiniuose keičia meškeriotojo bilietas. Išnuomotuose vandens telkiniuose mėgėjų žvejybai bus išduodami žūklės leidimai, kaip minėta, licencinės žvejybos pavadinimą keičia limituota žvejyba, o vietoje licencijų neišnuomotuose vandens telkiniuose bus galima įsigyti meškeriotojo kortelę, išnuomotuose vandens telkiniuose – žūklės leidimą limituotai žvejybai.
Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles, suteikiančias teisę žvejoti neišnuomotuose vandens telkiniuose, bus galima įsigyti elektroniniu būdu – naudojantis elektronine aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS). Šios sistemos internetinis adresas – http:/alis.am.lt . Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles įsigyti elektroniniu būdu gali bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo.
Jeigu žvejys mėgėjas nesinaudoja elektronine bankininkyste, jis meškeriotojo bilietą gali įsigyti viename iš 1800 „Perlo“ loterijos terminalų prekybos centruose. Jie veikia kasdien nuo 7 iki 22 val., o sekmadieniais nuo 9 iki 20 val. Įsigyjant meškeriotojo bilietą tokiame terminale, reikia žinoti paslaugos kodą – 101081. „Perlo“ terminaluose galima įsigyti ir meškeriotojo kortelę žvejybai Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose. Įsigyjant meškeriotojo kortelę paslaugos kodas – 101082. Informacijos, susijusios su meškeriotojo bilietų ir kortelių įsigijimu „Perlo“ terminaluose, reikėtų teirautis tel. (8~5) 2751 751.
Šiuo metu jau yra pasirašyti ketinimų protokolai, ir vasaros pradžioje meškeriotojo bilietus, meškeriotojo korteles, o galbūt ir žūklės išnuomotuose vandens telkiniuose leidimus bus galima įsigyti pašto skyriuose, taip pat spaudos kioskuose. Po kelių mėnesių leidimus žvejoti bus galima įsigyti ir SMS žinute. Tokia galimybė bus sudaryta, kai tik baigsis užsitęsusios paslaugų viešųjų pirkimų procedūros.
Keičiasi ne tik leidimų žūklei išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Dabar leidimų žūklei kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Žvejai mėgėjai už metinį meškeriotojo bilietą mokės 50, mėnesinį – 20, dviejų parų –5 litus. Tačiau šis meškeriotojo bilietas nesuteiks teisės žvejoti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų žūklei išnuomotuose telkiniuose kainas galės nustatyti jų naudotojai, tačiau jos neturi būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.
Visos lėšos, gautos už meškeriotojo bilietus ir korteles, bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.
Žvejybos vietoje visi meškeriotojai, tarp jų ir turintieji teisę nemokamai žvejoti, privalo su savimi turėti asmens dokumentą. Ar žvejys yra įsigijęs elektroninį meškeriotojo bilietą ar meškeriotojo kortelę, aplinkosaugos pareigūnai galės patikrinti elektroniniu skaitytuvu – surinkę žvejo vardą, pavardę ir asmens kodą. Todėl tokiems asmenims nėra būtina su savimi nešiotis atspausdintą meškeriotojo bilietą. Jeigu meškeriotojo bilietas įsigytas „Perlo“ terminale, tokiu atveju šį bilietą kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu būtina turėti žvejybos vietoje.
Naujoji elektroninė aplinkosaugos leidimų sistema sudaro galimybes greitai ir patogiai įgyti ne tik teisę žvejoti, bet ir dar 16 rūšių aplinkosauginius leidimus. Naudodamiesi šia sistema, fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti prašymus šiems leidimams gauti, su prašymu susijusius dokumentus, taip pat sumokėti už išduotus leidimus, jeigu yra nustatyta valstybės ar kita rinkliava.
Įdiegus trejus metus kurtą naująją elektroninę sistemą, leidimų užsakymo ir išdavimo procesas bus daug paprastesnis, greitesnis, sumažės aplinkosaugininkų finansinės ir laiko sąnaudos, bus užtikrintas efektyvesnis duomenų valdymas, supaprastės leidimų patikrinimo procedūra.
Kantrybės išbandymas V. ARMALIO nuotr.
Žvejo pasididžiavimas V. ARMALIO nuotr.
Limituota žvejyba ir naujos priemonės jai reguliuoti
Patvirtintos naujos priemonės ir sąlygos limituotai žvejybai reguliuoti buvo parengtos įgyvendinant Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisas, priimtas praėjusių metų pabaigoje. Beje, terminas „limituota žvejyba“ įstatyme pakeitė „licencinę žūklę“, „meškeriotojo kortelė“ – „licenciją“.
Dabar lašišoms ir šlakiams žvejoti išduodamos licencijos dienai arba mėnesiui, tačiau tiek dienos, tiek ir mėnesio licencija suteikia teisę sugauti tik vieną lašišą arba šlakį. Kadangi nuo kovo 30 d., šioms žuvims žvejoti išduodamos tik elektroninės meškeriotojo kortelės, ir nebegalima patikrinti, ar žvejys, turintis mėnesinę meškeriotojo kortelę, dar nėra sugavęs lašišos ar šlakio, todėl šioms žuvims žvejoti bus išduodamos tik vienos dienos meškeriotojo kortelės.
Žvejams mėgėjams taip pat žinotina, kad nuo šiol vietoj leidžiamos žuvų sugavimo normos per parą nustatoma žuvų sugavimo norma „vienos žvejybos“ metu, t. y. nuo žvejo atvykimo į žvejybos vietą iki žvejybos pabaigos – nesvarbu, kiek laiko žvejojama. Tai nustatyta siekiant išvengti piktnaudžiavimų pasiteisinimu, kad sugauta žuvų daugiau, nei leidžiama, todėl, kad žvejota ilgiau nei parą.
Svarbi naujiena žvejams – tai, kad Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose po trejų metų pertraukos vėl nustatytos limituotos žvejybos sąlygos. Nuo kovo 30 d., norint žvejoti šiuose telkiniuose, būtina įsigyti meškeriotojo kortelę. Ji parai kainuos 10, savaitei – 30, mėnesiui – 50 litų. Šiame parke visus sugautus karšius jų neršto metu – nuo balandžio 20 iki gegužės 20 dienos –privaloma, kaip ir iki šiol, nedelsiant paleisti atgal į vandenį. Vienos žvejybos metu Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose leidžiama sugauti ne daugiau kaip 7 kg bendro svorio žuvų. Vaikai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji čia gali žvejoti nemokamai tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, turintys meškeriotojo korteles.
Patikslintas Mėgėjiškos žūklės įstatymas suteikia asmenims iki 16 metų ir vyresniems negu 62 metų, taip pat neįgaliesiems teisę nemokamai žvejoti visuose valstybiniuose vandens telkiniuose, kuriuose mėgėjiška žvejyba nedraudžiama. Iki šiol pensininkai ir neįgalieji, norėdami žvejoti vandens telkiniuose, kuriuose žvejyba limituota, privalėjo įsigyti licencijas. Dabar vaikai, pensininkai ir neįgalieji galės žvejoti nemokamai, tačiau jiems gali būti nustatytos kitokios limituotos žvejybos sąlygos – leista sugauti mažesnius kiekius, žvejoti nelimituojamas žuvis, žvejoti limituojamas žuvis sugaunant ir paleidžiant ir pan. Ši išlyga numatyta siekiant, kad nebūtų išgaudomi didesni nei mokslininkų nustatyti leistini sugauti saugomų žuvų kiekiai, kad žūklės plotų naudotojai, įveisę daug žuvų ir organizavę limituotą žvejybą, nepatirtų didelių finansinių nuostolių.
Kadangi sumažėjo kai kurių žuvų ištekliai, nebeleidžiama jų limituota žvejyba konkrečiose vietose. Sykų nebegalima gaudyti Lūšių ežere, stintų – jų nerštavietėje Minijos upėje prie Gargždų. Pastaruoju metu mažėja ir nėgių ištekliai. Todėl iš upių, kuriose leidžiama limituota šių žuvų žvejyba, sąrašo išbrauktos 8 upės. Penkiuose vandens telkiniuose, kuriuose pagal valstybinius žuvų įveisimo planus jau keletą metų buvo įveisiami karpiai, – Tolokių, Smulkio, Joskučio, Musios ežeruose ir Krūminių tvenkinyje – nustatyta intensyviai veisiamų karpių limituota žvejyba.
Iki šiol - nuo rugsėjo 16 iki spalio 15 dienos - buvo draudžiama be licencijos žvejoti lašišų bei šlakių nerštavietėse ir susikaupimo vietose, kurios nurodytos licencinės žūklės sąlygose. Tuo buvo nepatenkinti norintieji žvejoti plūdine meškere karpines žuvis. Dabar turintieji teisę nemokamai žvejoti galės tose upių atkarpose meškerioti įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriosioms ir lašišinėms žuvims gaudyti.
Leidimai žvejoti – greitai ir patogiai
Lietuvoje įsigaliojo nauja leidimų žūklei išdavimo tvarka ir naujos jų kainos. Mėgėjiškos žūklės leidimus valstybiniuose neišnuomotuose vandens telkiniuose keičia meškeriotojo bilietas. Išnuomotuose vandens telkiniuose mėgėjų žvejybai bus išduodami žūklės leidimai, kaip minėta, licencinės žvejybos pavadinimą keičia limituota žvejyba, o vietoje licencijų neišnuomotuose vandens telkiniuose bus galima įsigyti meškeriotojo kortelę, išnuomotuose vandens telkiniuose – žūklės leidimą limituotai žvejybai.
Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles, suteikiančias teisę žvejoti neišnuomotuose vandens telkiniuose, bus galima įsigyti elektroniniu būdu – naudojantis elektronine aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS). Šios sistemos internetinis adresas – http:/alis.am.lt . Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles įsigyti elektroniniu būdu gali bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo.
Jeigu žvejys mėgėjas nesinaudoja elektronine bankininkyste, jis meškeriotojo bilietą gali įsigyti viename iš 1800 „Perlo“ loterijos terminalų prekybos centruose. Jie veikia kasdien nuo 7 iki 22 val., o sekmadieniais nuo 9 iki 20 val. Įsigyjant meškeriotojo bilietą tokiame terminale, reikia žinoti paslaugos kodą – 101081. „Perlo“ terminaluose galima įsigyti ir meškeriotojo kortelę žvejybai Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose. Įsigyjant meškeriotojo kortelę paslaugos kodas – 101082. Informacijos, susijusios su meškeriotojo bilietų ir kortelių įsigijimu „Perlo“ terminaluose, reikėtų teirautis tel. (8~5) 2751 751.
Šiuo metu jau yra pasirašyti ketinimų protokolai, ir vasaros pradžioje meškeriotojo bilietus, meškeriotojo korteles, o galbūt ir žūklės išnuomotuose vandens telkiniuose leidimus bus galima įsigyti pašto skyriuose, taip pat spaudos kioskuose. Po kelių mėnesių leidimus žvejoti bus galima įsigyti ir SMS žinute. Tokia galimybė bus sudaryta, kai tik baigsis užsitęsusios paslaugų viešųjų pirkimų procedūros.
Keičiasi ne tik leidimų žūklei išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Dabar leidimų žūklei kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Žvejai mėgėjai už metinį meškeriotojo bilietą mokės 50, mėnesinį – 20, dviejų parų –5 litus. Tačiau šis meškeriotojo bilietas nesuteiks teisės žvejoti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų žūklei išnuomotuose telkiniuose kainas galės nustatyti jų naudotojai, tačiau jos neturi būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.
Visos lėšos, gautos už meškeriotojo bilietus ir korteles, bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.
Žvejybos vietoje visi meškeriotojai, tarp jų ir turintieji teisę nemokamai žvejoti, privalo su savimi turėti asmens dokumentą. Ar žvejys yra įsigijęs elektroninį meškeriotojo bilietą ar meškeriotojo kortelę, aplinkosaugos pareigūnai galės patikrinti elektroniniu skaitytuvu – surinkę žvejo vardą, pavardę ir asmens kodą. Todėl tokiems asmenims nėra būtina su savimi nešiotis atspausdintą meškeriotojo bilietą. Jeigu meškeriotojo bilietas įsigytas „Perlo“ terminale, tokiu atveju šį bilietą kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu būtina turėti žvejybos vietoje.
Naujoji elektroninė aplinkosaugos leidimų sistema sudaro galimybes greitai ir patogiai įgyti ne tik teisę žvejoti, bet ir dar 16 rūšių aplinkosauginius leidimus. Naudodamiesi šia sistema, fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti prašymus šiems leidimams gauti, su prašymu susijusius dokumentus, taip pat sumokėti už išduotus leidimus, jeigu yra nustatyta valstybės ar kita rinkliava.
Įdiegus trejus metus kurtą naująją elektroninę sistemą, leidimų užsakymo ir išdavimo procesas bus daug paprastesnis, greitesnis, sumažės aplinkosaugininkų finansinės ir laiko sąnaudos, bus užtikrintas efektyvesnis duomenų valdymas, supaprastės leidimų patikrinimo procedūra.
Kantrybės išbandymas V. ARMALIO nuotr.
Žvejo pasididžiavimas V. ARMALIO nuotr.
Augalėdės žuvys vertos dėmesio
(ichtiologas pataria)
Intensyvėjant tvenkininės žuvininkysės ūkiui, didėjant natūralių vandenų eutrofizacijai, kaupiasi vandens užterštumo grėsmė. Vien žuvininkystės bendrovės, šerdamos karpius kombinuotais pašarais, kasmet sukaupia apie 10-30 tūkst. tonų teršalų. Dalis jų keliauja į upes, Kauno, Kuršių marias, Baltijos jūrą. O kur dar biogeninės medžiagos, patenkančios iš dirvų su lietumi į ežerus, vandens saugyklas. Ir visa tai blogina sanitarines vandens savybes. Krenta deguonies kiekis, žuvys lėčiau auga, nes pašarai mažiau naudojami ir blogiau įsisavinami. Literatūros šaltiniai nurodo, kad, kritus deguonies kiekiui žemiau 2-3 mg/l, apie 30 proc. kombikormo lieka žuvų neįsisavinta. Monokultūroje auginamas karpis negali ir neišnaudoja fitoplanktono, detrito, smulkių kombikormo dalelyčių. Tokia jo biologinė prigimtis. Lieka didžiuliai potencialūs energetiniai pašariniai ištekliai, beveik visi natūralūs, nepanaudoti karpio.
Didelį susirūpinimą kelia sparčiai auganti pirminė bioprodukcija natūraliuose vandenyse. Vertingų žuvų rūšinė sudėtis tendencingai blogėja. Esanti ichtiofauna neišnaudoja natūralios pašarinės bazės. Todėl iškyla būtinybė keisti ichtiocenozių struktūrą. O tai įmanoma introdukuojant naujas žuvų rūšis, kurios yra vertingos ne tik versliniu atžvilgiu, bet savo biologine prigimtimi - trofinės grandies atžvilgiu maksimaliai utilizuojanti sestoną, makrofitus.
Iš tokių mums jau pažįstamų respublikoje žuvų būtina pažymėti kai kurias pas mus aklimatizuotas augalėdes žuvis - baltuosius amūrus, margojo x baltojo plačiakakčių hibridus, introdukuotus baltuosius ir marguosius plačiakakčius.
Didelį susirūpinimą kelia sparčiai auganti pirminė bioprodukcija natūraliuose vandenyse. Vertingų žuvų rūšinė sudėtis tendencingai blogėja. Esanti ichtiofauna neišnaudoja natūralios pašarinės bazės. Todėl iškyla būtinybė keisti ichtiocenozių struktūrą. O tai įmanoma introdukuojant naujas žuvų rūšis, kurios yra vertingos ne tik versliniu atžvilgiu, bet savo biologine prigimtimi - trofinės grandies atžvilgiu maksimaliai utilizuojanti sestoną, makrofitus.
Iš tokių mums jau pažįstamų respublikoje žuvų būtina pažymėti kai kurias pas mus aklimatizuotas augalėdes žuvis - baltuosius amūrus, margojo x baltojo plačiakakčių hibridus, introdukuotus baltuosius ir marguosius plačiakakčius.
Baltasis amūras -
tipiškas makrofagas. Žalios masės, kurioje būna apie 13-15 proc. baltymų, per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Suprantama mūsų temperatūrinis vandens rėžimas nėra toks palankus intensyviai mitybai, kaip, tarkime, kituose šiltuose kraštuose, kur vidutinė metinė vandens temperatūra siekia plius 25 laipsnius (Kuba). Šioje šalyje baltasis amūras per metus užauga iki 8 kg. Nustatyta, kad žuvis įsisavina apie 20 proc. maisto medžiagų, o likusioji dalis – 80 proc. lieka nepanaudota. Tai sukelia 1,5-2 kartus spartesnį fitoplanktono vystymąsi. Baltasis amūras prie šiuolaikinio intensyvaus ūkininkavimo karpininkystėje tampa lyg ir nepageidaujamas. Ėda kocentruotus pašarus. O ką jam daryti? Trivasaris karpis, ieškodamas bentosinių organizmų, išardo povandeninę augmeniją ir tvenkinys lieka be augalų. Nerasdamas sau įprasto maisto, amūras pereina prie karpiui šerti skirtų kombinuotų pašarų. Bandymais nustatyta, kad mūsų sąlygose, suleidžiant karpį mažesniu tankiu negu numatyta normatyvuose, tvenkinyje lieka pakankamai augalų maitintis amūrui. Tiesa, jis ir tuomet neatsisako dirbtinių pašarų, įvairių rūšių grūdų. Jo žarnyne aptinkama apie 40 proc. pastarojo kaloringojo pašaro, o likusią žarnyno dalį sudaro vandens augmenija. Didžiulė neišnaudota niša yra natūralūs vandenys. Tenka pažymėti, jog yra skeptikų, nepalankiai žiūrinčių į baltojo amūro introdukavimą į šiuos vandenis. Baltasis plačiakaktis - tipiškas fitofagas, kuris pageidautinas tiek tvenkiniuose, tiek natūraliuose vandenyse. Jis išfiltruoja apie 30 proc. dumblių savo kūno masės. Fitoplanktone randama apie 30-40 proc. baltymų. Baltasis plačiakaktis minta detritu, kuriame pastoviai randama 16 amino rūgščių, beveik pusė jų nepakeičiamos. Daugiau kaip 50 proc. azoto, esančio detrite, panaudojama žuvies kūno prieaugiui. Žuvis sugeba žiauninio aparato dėka išfiltruoti kombinuotų pašarų smulkiąsias frakcijas, bakterijas bei jų agregatus. Bakterijose randama apie 40-50 proc. baltymų. Jos minta smulkiuoju zooplanktonu, kuris sudaro iki 28 proc. žarnyno turinio. Baltasis plačiakaktis gerai dera su karpiu. Dėka jo melioracinių savybių stimuliuojamas karpio augimas ir atvirkščiai - karpio buvimas skatina baltojo plačiakakčio augimą. Margasis plačiakaktis - zoofagas. Sėkmingai filtruoja dirbtinių pašarų smulkiąsias frakcijas, kurių dėka žuvų masė padidėja net iki 60 proc. lyginant su tomis žuvimis, kurių racione nebuvo kombinuotų pašarų. Minta stambesniu fitoplanktonu nei baltasis plačiakaktis. Reikės daug pastangų, kad mūsų vandenys būtų kuo švaresni ir turtingesni vertingomis žuvimis. Dr. Jurgis Zableckis |
|
Mūsų krašto vandenyse ne visi vėžiai pageidaujami
Plačiažnyplis vėžys
Lietuvos vandens telkiniuose gyvena keturios vėžių rūšys. Tikrieji Lietuvos vandenų senbuviai yra tik plačiažnypliai vėžiai. Kitos rūšys į mūsų šalį atsikraustė pačios arba neapdairiai buvo perkeltos iš kitų kraštų. Gyventi visiems vėžiams teko kartu ir, deja, ateiviai daug kur išstūmė mūsų plačiažnyplius. Dėl to galime tik apgailestauti.
Plačiažnypliai vėžiai – vertingiausia Europoje gyvenančių vėžių rūšis, įtraukta į tarptautinės Berno konvencijos globojamų gyvūnų sąrašą. Žmonės taip didžiai vertina šią rūšį pirmiausia dėl puikios, delikatesinės mėsos. Tačiau plačiažnypliai vėžiai yra ir švaraus vandens indikatoriai, nes yra itin jautrūs taršai ir deguonies stygiui. Laukų trešimas, melioracija ir pesticidų vartojimas buvo vieni iš faktorių, nulėmę šių nariuotakojų išteklių sumažėjimą. Prisidėjo ir ne visada apgalvotas žuvų veisimas. Išsinėręs vėžys tampa minkštas, lengvai pažeidžiamas, geras grobis plėšrūnams. Naujas vėžių šarvas kietėja apie savaitę ar net daugiau. Tuo metu šie gyvūnai slapstosi urveliuose, bet unguriams ir vėgėlėms tokios slėptuvės lengvai prieinamos. Tuose ežeruose, kuriuose yra įleista ungurių, paprastai palaipsniui vėžiai išnyksta. Beje, jie skursta ir tuose telkiniuose, kuriuose vandenį drumsčia karpiai. Neatsargiai išlindusio nariuotakojo neatsisakys paragauti lydeka ar stambus ešerys. Kitos žuvys mėgsta paskanauti vėžių ikrų ar ką tik išsiritusių jauniklių. Pastaruosius gaudo net laumžirgių ir vabalų lervos. Mėgsta vėžius gandrai, kirai, kai kurios antys, audinės, ūdros, ondatros.
Vėžiai, kaip ir kiti gyvūnai, serga įvairiomis ligomis, juos kamuoja parazitai. Baisiausia liga – vėžių maras. Jo bacilas platina paukščiai, žuvys ir kiti užsikrėtę vėžiai. Praeitame šimtmetyje ir anksčiau siautusios maro epidemijos žymiai praretino mūsų vėžiagyvių populiaciją. Todėl Lietuvoje prasidėjo bandymai introdukuoti labiau atsparias marui vėžių rūšis.
Pirmiausia šalyje atsirado siauražnypliai vėžiai, kilę iš Rytų Europos. Manoma, jog į Lietuvą jie introdukuoti devyniolikto amžiaus pabaigoje iš Latvijos ir Baltarusijos. Šie vėžiai mažiau reiklūs aplinkai, todėl klaidingai buvo manoma, kad jie atsparesni marui. Apsigyvenę mūsų ežeruose, siauražnypliai sudarė mišrias populiacijas su ten gyvenusiais vietiniais plačiažnypliais vėžiais. Būdami vislesni, mažiau reiklūs aplinkos kokybei kai kur jie išstūmė plačiažnyplius. Tačiau ilgainiui tarp siauražnyplių ir plačiažnyplių vėžių nusistovėjo biologinė pusiausvyra ir dabar šios dvi rūšys viena kitai grėsmės nekelia. Yra ežerų, kuriuose gyvena abiejų rūšių individai.
1972 metais lietuviai bandė aklimatizuoti dar vieną rūšį – žymėtąjį vėžį. Pradžioje tai atrodė gera idėja, nes tie vėžiai sparčiau auga, greičiau subręsta, yra vislesni ir geriau sugeba prisitaikyti pakitusioje aplinkoje. Bet ežeruose, kuriuose jie buvo įleisti, žymėtieji palaipsniui išstūmė plačiažnyplius vėžius ir tapo vyraujančia rūšimi. Paaiškėjo dar vienas dalykas - žymėtieji vėžiai, patys būdami atsparūs marui, yra šios pražūtingos ligos pernešėjai.
Į Lietuvą pateko ir dar kita invazinė rūšis – rainuotieji vėžiai. Šie bestuburiai, patys nesirgdami, irgi yra maro pernešėjai. Tai menkavertė, spygliuotu kiautu, užauganti vos iki 10 cm, bet labai gyvybinga rūšis, aktyvi ištisus metus. Rainuotieji yra keletą kartų vislesni už plačiažnyplius vėžius. Būdami ypač nereiklūs nei deguonies kiekiui, nei vandens kokybei, nei maistui, šie vėžiagyviai lengvai nukonkuruoja vietinius plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius ir tampa ypač pavojingi pastarųjų populiacijų išlikimui. Paskutiniais metais rainuotieji vėžiai labai intensyviai plinta Lietuvoje. Šių gyvūnų gausiai aptinkama daugelyje ežerų bei upių ir net Kuršių mariose bei pačioje jūroje.
Deja, žmonės, neskirdami rūšių, dažnai daro klaidas, rainuotuosius vėžius perkeldami į kitus telkinius. Iš jų tie bestuburiai plinta į naujas upes ar ežerus, ten nukonkuruodami ar susargdindami vietinius žymiai vertingesnius vėžius. Bandant sustabdyti šių invazinių gyvūnų plitimą, juos nuo pavasario leista gaudyti visais būdais ištisus metus be apribojimų.
Atėjus vėžiavimo sezonui, kviečiame visus vėžiautojus ir žuvautojus atkreipti dėmesį į būtinumą stabdyti rainuotojų vėžių plitimą. Jei vėžio viršutinė pilvelio pusė išmarginta ryškiais raudonais skersiniais dryžiais – tai rainuotasis vėžys. Jokiu būdu neperkėlinėkite jų į kitus telkinius ar kūdras ir neleiskite to daryti kitiems.
Paskutiniais metais ir nevyriausybinės organizacijos imasi iniciatyvos stabdyti invazinių rūšių plitimą. Tokį projektą, finansuojamą iš Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos lėšų, pradeda įgyvendinti kooperatinė bendrovė „Tarptautinis akvakultūros centras“. Jis skirtas visuomenės švietimui ir duomenų apie vėžius rinkimui bei platinimui, taip pat skatinimui aktyviau gaudyti rainuotuosius vėžius ir saugoti vietinius vėžiagyvius. Jau sukurti du filmukai apie šiuos gyvūnus. Visa kita informacija bus talpinama naujai kuriamame portale www.veziai.lt.
Algirdas Domarkas
Vytautas Jankevičius
Plačiažnypliai vėžiai – vertingiausia Europoje gyvenančių vėžių rūšis, įtraukta į tarptautinės Berno konvencijos globojamų gyvūnų sąrašą. Žmonės taip didžiai vertina šią rūšį pirmiausia dėl puikios, delikatesinės mėsos. Tačiau plačiažnypliai vėžiai yra ir švaraus vandens indikatoriai, nes yra itin jautrūs taršai ir deguonies stygiui. Laukų trešimas, melioracija ir pesticidų vartojimas buvo vieni iš faktorių, nulėmę šių nariuotakojų išteklių sumažėjimą. Prisidėjo ir ne visada apgalvotas žuvų veisimas. Išsinėręs vėžys tampa minkštas, lengvai pažeidžiamas, geras grobis plėšrūnams. Naujas vėžių šarvas kietėja apie savaitę ar net daugiau. Tuo metu šie gyvūnai slapstosi urveliuose, bet unguriams ir vėgėlėms tokios slėptuvės lengvai prieinamos. Tuose ežeruose, kuriuose yra įleista ungurių, paprastai palaipsniui vėžiai išnyksta. Beje, jie skursta ir tuose telkiniuose, kuriuose vandenį drumsčia karpiai. Neatsargiai išlindusio nariuotakojo neatsisakys paragauti lydeka ar stambus ešerys. Kitos žuvys mėgsta paskanauti vėžių ikrų ar ką tik išsiritusių jauniklių. Pastaruosius gaudo net laumžirgių ir vabalų lervos. Mėgsta vėžius gandrai, kirai, kai kurios antys, audinės, ūdros, ondatros.
Vėžiai, kaip ir kiti gyvūnai, serga įvairiomis ligomis, juos kamuoja parazitai. Baisiausia liga – vėžių maras. Jo bacilas platina paukščiai, žuvys ir kiti užsikrėtę vėžiai. Praeitame šimtmetyje ir anksčiau siautusios maro epidemijos žymiai praretino mūsų vėžiagyvių populiaciją. Todėl Lietuvoje prasidėjo bandymai introdukuoti labiau atsparias marui vėžių rūšis.
Pirmiausia šalyje atsirado siauražnypliai vėžiai, kilę iš Rytų Europos. Manoma, jog į Lietuvą jie introdukuoti devyniolikto amžiaus pabaigoje iš Latvijos ir Baltarusijos. Šie vėžiai mažiau reiklūs aplinkai, todėl klaidingai buvo manoma, kad jie atsparesni marui. Apsigyvenę mūsų ežeruose, siauražnypliai sudarė mišrias populiacijas su ten gyvenusiais vietiniais plačiažnypliais vėžiais. Būdami vislesni, mažiau reiklūs aplinkos kokybei kai kur jie išstūmė plačiažnyplius. Tačiau ilgainiui tarp siauražnyplių ir plačiažnyplių vėžių nusistovėjo biologinė pusiausvyra ir dabar šios dvi rūšys viena kitai grėsmės nekelia. Yra ežerų, kuriuose gyvena abiejų rūšių individai.
1972 metais lietuviai bandė aklimatizuoti dar vieną rūšį – žymėtąjį vėžį. Pradžioje tai atrodė gera idėja, nes tie vėžiai sparčiau auga, greičiau subręsta, yra vislesni ir geriau sugeba prisitaikyti pakitusioje aplinkoje. Bet ežeruose, kuriuose jie buvo įleisti, žymėtieji palaipsniui išstūmė plačiažnyplius vėžius ir tapo vyraujančia rūšimi. Paaiškėjo dar vienas dalykas - žymėtieji vėžiai, patys būdami atsparūs marui, yra šios pražūtingos ligos pernešėjai.
Į Lietuvą pateko ir dar kita invazinė rūšis – rainuotieji vėžiai. Šie bestuburiai, patys nesirgdami, irgi yra maro pernešėjai. Tai menkavertė, spygliuotu kiautu, užauganti vos iki 10 cm, bet labai gyvybinga rūšis, aktyvi ištisus metus. Rainuotieji yra keletą kartų vislesni už plačiažnyplius vėžius. Būdami ypač nereiklūs nei deguonies kiekiui, nei vandens kokybei, nei maistui, šie vėžiagyviai lengvai nukonkuruoja vietinius plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius ir tampa ypač pavojingi pastarųjų populiacijų išlikimui. Paskutiniais metais rainuotieji vėžiai labai intensyviai plinta Lietuvoje. Šių gyvūnų gausiai aptinkama daugelyje ežerų bei upių ir net Kuršių mariose bei pačioje jūroje.
Deja, žmonės, neskirdami rūšių, dažnai daro klaidas, rainuotuosius vėžius perkeldami į kitus telkinius. Iš jų tie bestuburiai plinta į naujas upes ar ežerus, ten nukonkuruodami ar susargdindami vietinius žymiai vertingesnius vėžius. Bandant sustabdyti šių invazinių gyvūnų plitimą, juos nuo pavasario leista gaudyti visais būdais ištisus metus be apribojimų.
Atėjus vėžiavimo sezonui, kviečiame visus vėžiautojus ir žuvautojus atkreipti dėmesį į būtinumą stabdyti rainuotojų vėžių plitimą. Jei vėžio viršutinė pilvelio pusė išmarginta ryškiais raudonais skersiniais dryžiais – tai rainuotasis vėžys. Jokiu būdu neperkėlinėkite jų į kitus telkinius ar kūdras ir neleiskite to daryti kitiems.
Paskutiniais metais ir nevyriausybinės organizacijos imasi iniciatyvos stabdyti invazinių rūšių plitimą. Tokį projektą, finansuojamą iš Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos lėšų, pradeda įgyvendinti kooperatinė bendrovė „Tarptautinis akvakultūros centras“. Jis skirtas visuomenės švietimui ir duomenų apie vėžius rinkimui bei platinimui, taip pat skatinimui aktyviau gaudyti rainuotuosius vėžius ir saugoti vietinius vėžiagyvius. Jau sukurti du filmukai apie šiuos gyvūnus. Visa kita informacija bus talpinama naujai kuriamame portale www.veziai.lt.
Algirdas Domarkas
Vytautas Jankevičius
Pirmoji vaga dirvoje
Prof. Libertas KLIMKA
Smagu stebėti pavasario žingsnius gamtoje. Štai, plūstels kiek šiltesnio oro banga, ir miške, kur dar būtų likę sniego lopų, - virš jų kyla miglelė, lyg koks debesėlis. Tokia žiemos ir pavasario sandūra... Gamtininkai sako, kad pavasaris į mūsų kraštą ateinąs trimis bangomis: šviesos, vandenų ir žalumos. Šviesos – tai kai diena įveikia naktį, apie lygiadienį. Vandenų – tai polaidis, ištirpus sniegui ir ledams nuo ežerų. O žalumai dabar pats laikas, nes per balandžio mėnesį diena pailgėja 2 valandom ir 5 min Ypatingai gražiai, šviesiai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis dabinasi berželiai, klevai ir drebulės. Bet pirmauja kaštonai, - jų pumpurai iškart su žiedynais. Brinksta vyšnių, slyvaičių žiedų pumpurai... Priežodis sako: „Balandžiui atėjus, Viešpats atidaro savo stoginę“. Ir nepasislėps ta žaluma netgi šalnoms sugrįžus. Šalnų šį mėnesį būna gilių. Sakoma: „Balandžio delčioje jaučio ragas sušąla“. Seniau kaime tos naktinės ankstyvojo pavasario šalnos būdavo vadinamos „ricieliais“, atseit „riterių“ šalnos. Mat yra pastebėta, kad paprastai jos tęsiasi apie 40 parų, pradedant kovo 10-ąja, vadinta šventųjų karių kankinių diena. O tų karių – riterių, pasak legendos, buvę 40. Taigi skaičiuokime: naktinės šalnos liausis apie balandžio vidurį. Vėliau ištinka retesnės, kas keletą dienų, gilesnės tebūna miške, kur saulutė žemės neįšildo. Tokios vadinamos „papartinėmis“, nes tarsi virinte nuvirina beišsivyniojančius jonpaparčių ūglius.
Apskritai apie balandžio orus senolių išmintis taip byloja: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Štai saulutė pamalonino šiluma, o užslinks pilkas debesys ir pažers saujas sniego kruopų ar šlapdribos. Tokias balandžio išdaigas kaime vadindavo „kėpiu“. Sakydavo, „balandis kėpį iškepa“. Kita šio žodžio prasmė – tai toks varškės paplotis iš grikinių miltų, o jo pakraščiai – ruginės tešlos. Tikėtina, kad tai būta apeiginio valgio, skirto pavasarinės orės pradžiai pažymėti.
Apgaulingieji pavasario orai dar kartą įtikina, kad kiekviena žemdirbių tauta, ypač gyvenanti vidutinėse platumose, būtinai turėjo susidaryti kalendorių. Nuo balandžio pradžios, saulei tekant, žmonės stebėdavo pirmojo spindulėlio padėtį ant palangės, pasižymėdavo ją angliuku. Vėliau kas rytą džiaugdavosi vis toliau nubėgusiu, - greiti pavasario žingsniai. Taigi buvo atmenama, kad kitados balandžio mėnesiu prasidėdavo metai.
Balandžio 4-oji yra šventojo Izidoriaus, vyskupo ir bažnyčios mokytojo, diena. Pagal senovinius papročius tądien artojai žagres paruošdavo pavasario orei. Kruopščiai nuvalydavo, pataisydavo, sutvirtindavo; o noragus patepdavo lašinių gabaliuku, pasiliktu nuo Užgavėnių stalo. Matyt, šv. Izidoriaus vardadienis primena kitą šventąjį tuo pačiu vardu, kuris laikomas artojų globėju, nes ir pats vertėsi žemės ūkiu. Tai jam angelas padėjęs jaučiais lauką vagoti. Tačiau artojų globėjo vardadienis yra gegužės 15-ąją - pernelyg vėlu pirmajai vagai. Teko šiai reikšmingai apeigai ieškoti ankstesnės datos...
Per Izidorines šventintu vandeniu pašlakstydavo laukus, taip apsaugant būsimus pasėlius nuo sausros ir ledų krušos. Tam reikalui net specialų krapylą iš liepos karnos ūkininkai turėdavo pasidarę. Saugodavo jį ant kampinės lentynėlės krikštasuolėje kartu su kitais šventintais dalykais – velykine verba, šv.Agotos duonele. Liepos medis gi kitados laikytas deivės Laimos buveine; iš ten ji likimo ištarmę raibosios gegutės balsu pranešanti.
Vaiskus oras - žvaigždėtos naktys. Akį traukia jau kiti žvaigždynai nei žiemą. Iškilusis medžiotojas Orionas su jį lydinčiais šunimis Sirijumi ir Prokionu vakare nusileidęs iki žemės. Auksinėje vakaro žaroje ištirpsta Sietynas – padrikasis žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne. Patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Kaimo senolių jau kadaise pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Tada tai daržuose, laukuose prasideda didysis darbymetis – pavasarinė sėja. Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, būdavo tikslinamas žemdirbiškasis kalendorius ir nustatomas orės pradžios laikas. Štai kodėl Sietynas minimas tautosakoje, dainose vadinamas „broleliu“. Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. Žinoma, jų reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitinka Dvynių, Vežėjo, taip pat Mažojo šuns ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela (Vežėjo žvaigždyne). Kitas pastarosios ryškios žvaigždės lietuviškas įvardas – Tikutis. Tai paukštis, perkūno oželiu vadinamas, nes „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę.
Išvagoti dirvą - šventas darbas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia. Senieji sakydavo, kad labai svarbu arimą laiku pradėti. „Pavasarį atsiliksi dieną - rudenį būsi atsilikęs savaitę”. Dar taip pamokydavo: „Kol po žiemos arklu žemės nepakelsi, nevalia nė kuolo tvorą taisant žemėn smeigti, antraip javas blogai dygs“. Blogai, jeigu šį darbą pavėlinsi: pūdymą balandžio mėnesį būtina nors kaip botagu suraižyti, ir tai jau būtų geriau, negu per vėlai suarti. Štai kodėl „pavasario darbai lipa ant kulnų”.
Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą - ugnis jo galias sustiprinanti.
Arti pradėdavo, kai teka beržo sula ir jau žemė „užgriausta”, pirmasis griaustinis nuaidėjęs. Į lauką artojas išeidavo anksti rytą, kad gretimame rėžyje nerastų ariant. Antraip bus „užartas”, jo pasėti javai blogai augs. O jeigu pirmas išvagos laukus, visas derlius į jo plotus subėgs. Išeidavo arti gerai išsiprausęs, persirengęs švariais drobiniais marškiniais. Šeimininkė artoją palydėdavo: vartus atkeldavo, botagą panėšėdavo, sėkmės palinkėdavo. Jaučius ar arklius pasmilkydavo švęstomis žolelėmis, verba, kadagiu ar ruginiais miltais. Prieš kinkydamas arklį, artojas jį triskart apvesdavo aplink arklą. Pabučiavęs žemę, persižegnojęs, vagoti pradėdavo prieš vėją arba šiaurės kryptimi - kad javų nepultų kenkėjai. Dar geriau, jeigu pučia šiaurys - piktžolių tikrai nebus. Kartais pirmąją vagą apvarydavo aplink visą dirvą, kad apsaugotų nuo audrų. Ardavo ir kryžmiškai: dvi vagas skersai, dvi išilgai. Skirtingose vietovėse papročiai būdavo vis kiek kitokie.
Pirmąją vagą varyti reikia rimtai nusiteikus, nešvilpaujant, nešūkaujant, vengiant atsigręžti atgalios. Antraip paukščius ar kokią piktą dvasią prisišauksi. Praariant žemę, pirmąsias šešias vagas reiktų išvaryti neniukinant arklių - kad visą vasarą būtų nenartūs ir lengvai suvaldomi. Ir dar labai įdomus paprotys - pirmos vagos velėną užversti atgal. Tai tam, kad karvės tais metais pieningos būtų. Šis prosenoviškas tikėjimas neabejotinai bus atsiradęs iš Žemės gimdytojos įvaizdžio. Manyta, kad artojas įskaudina Žemę, išdraskydamas jos nugarą. Tada ji galinti supykti ir nebeauginti vešlios pievų žolės. Užvertus velėną atgal, Žemės dievybės atsiprašoma ir tarsi užgydomos jos žaizdos. Tai ir gyvuliams pašaro užteks, ir duonelei rugiai užaugs. Kartais pirmojoje vagoje apardavo duonos riekutę - auką Žemei, kad dovanotų gerą derlių. Šią „arklo duoną”, išvaręs pirmąją vagą, artojas ir pats valgydavo, ir arkliams duodavo. Kitur, nupurtęs žemes, parnešdavo namo, padalydavo šeimynai ir gyvuliams.
Grįžtantį po darbo iš lauko ir žengiantį per slenkstį artoją šeimininkė ar kuri iš šeimos merginų, pasilypėjusi kuo aukščiau, perliedavo vandeniu. Sakydavo daranti tam, kad vasarą dirvonai neišdžiūtų, kad iš dirvos javai griūtų. Ir kad arkliai per darbymetį riebūs, sveiki ir linksmi išliktų, nezyliotų. Liedavo būtinai iš viršaus, nes taip šaukiamasi vasaros lietaus. Tada išpraustą šeimininką visos bučiuodavo ir sodindavo prie stalo. Pirmiausia patiekdavo kiaušinienę iš poros kiaušinių, sudėtų per Gandrinę, - visų darbų sėkmei. Iš namų tądien šeimininkė niekam nieko neskolindavo, kad skolintojas neišneštų tų namų laimės. Sakydavo, kad ir noragai dėl to skolinimo greičiau sudylą. Nemėgdavo seniau lietuviai kito geru naudotis... Štai kiek mitinių atodairų, kad tik pagrindinis metų darbas būtų sėkmingas!
O kaipgi matuota dirbamoji žemė? Ją matuoti privertė feodaliniai santykiai: nuo jos ploto imtos duoklės valdžios reikmėms. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Net kvadratūros sąvokos senovėje nebūta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Duba – toks įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Tai ir paukščio uoksas, drevė, ir slėnys, užuovėja, ir žmogaus namai, sodyba. Žodžiu, vieta, kur saugu ir jauku.
Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus. O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu; vienetu tapo vienu jaučių jungu apdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai. Istorikų vertinimu, didysis arklas prilygo 17 ha. Iš vokiečių buvo pasiskolintas ir būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą; jo pavadinimas iš „morgen“- rytas. Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų. XVI a. viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20 ha). Margas buvo dalijamas į vienodą skaičių šniūrų ir uolekčių Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis ir rykštelėmis. Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais; taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm; todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 m. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiška dešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai.
Pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, baltai neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius. Istoriografijoje minima Žemyna, kurios būdavo prašoma žemės darbų sėkmės: „Žemynėle, žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos įdirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir M.Mažvydo minimas Lauksargis. Truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. XVI a. Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši dievybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes.
Prof. Libertas KLIMKA
Apskritai apie balandžio orus senolių išmintis taip byloja: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Štai saulutė pamalonino šiluma, o užslinks pilkas debesys ir pažers saujas sniego kruopų ar šlapdribos. Tokias balandžio išdaigas kaime vadindavo „kėpiu“. Sakydavo, „balandis kėpį iškepa“. Kita šio žodžio prasmė – tai toks varškės paplotis iš grikinių miltų, o jo pakraščiai – ruginės tešlos. Tikėtina, kad tai būta apeiginio valgio, skirto pavasarinės orės pradžiai pažymėti.
Apgaulingieji pavasario orai dar kartą įtikina, kad kiekviena žemdirbių tauta, ypač gyvenanti vidutinėse platumose, būtinai turėjo susidaryti kalendorių. Nuo balandžio pradžios, saulei tekant, žmonės stebėdavo pirmojo spindulėlio padėtį ant palangės, pasižymėdavo ją angliuku. Vėliau kas rytą džiaugdavosi vis toliau nubėgusiu, - greiti pavasario žingsniai. Taigi buvo atmenama, kad kitados balandžio mėnesiu prasidėdavo metai.
Balandžio 4-oji yra šventojo Izidoriaus, vyskupo ir bažnyčios mokytojo, diena. Pagal senovinius papročius tądien artojai žagres paruošdavo pavasario orei. Kruopščiai nuvalydavo, pataisydavo, sutvirtindavo; o noragus patepdavo lašinių gabaliuku, pasiliktu nuo Užgavėnių stalo. Matyt, šv. Izidoriaus vardadienis primena kitą šventąjį tuo pačiu vardu, kuris laikomas artojų globėju, nes ir pats vertėsi žemės ūkiu. Tai jam angelas padėjęs jaučiais lauką vagoti. Tačiau artojų globėjo vardadienis yra gegužės 15-ąją - pernelyg vėlu pirmajai vagai. Teko šiai reikšmingai apeigai ieškoti ankstesnės datos...
Per Izidorines šventintu vandeniu pašlakstydavo laukus, taip apsaugant būsimus pasėlius nuo sausros ir ledų krušos. Tam reikalui net specialų krapylą iš liepos karnos ūkininkai turėdavo pasidarę. Saugodavo jį ant kampinės lentynėlės krikštasuolėje kartu su kitais šventintais dalykais – velykine verba, šv.Agotos duonele. Liepos medis gi kitados laikytas deivės Laimos buveine; iš ten ji likimo ištarmę raibosios gegutės balsu pranešanti.
Vaiskus oras - žvaigždėtos naktys. Akį traukia jau kiti žvaigždynai nei žiemą. Iškilusis medžiotojas Orionas su jį lydinčiais šunimis Sirijumi ir Prokionu vakare nusileidęs iki žemės. Auksinėje vakaro žaroje ištirpsta Sietynas – padrikasis žvaigždžių spiečius Jaučio žvaigždyne. Patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Kaimo senolių jau kadaise pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Tada tai daržuose, laukuose prasideda didysis darbymetis – pavasarinė sėja. Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, būdavo tikslinamas žemdirbiškasis kalendorius ir nustatomas orės pradžios laikas. Štai kodėl Sietynas minimas tautosakoje, dainose vadinamas „broleliu“. Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. Žinoma, jų reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitinka Dvynių, Vežėjo, taip pat Mažojo šuns ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela (Vežėjo žvaigždyne). Kitas pastarosios ryškios žvaigždės lietuviškas įvardas – Tikutis. Tai paukštis, perkūno oželiu vadinamas, nes „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę.
Išvagoti dirvą - šventas darbas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia. Senieji sakydavo, kad labai svarbu arimą laiku pradėti. „Pavasarį atsiliksi dieną - rudenį būsi atsilikęs savaitę”. Dar taip pamokydavo: „Kol po žiemos arklu žemės nepakelsi, nevalia nė kuolo tvorą taisant žemėn smeigti, antraip javas blogai dygs“. Blogai, jeigu šį darbą pavėlinsi: pūdymą balandžio mėnesį būtina nors kaip botagu suraižyti, ir tai jau būtų geriau, negu per vėlai suarti. Štai kodėl „pavasario darbai lipa ant kulnų”.
Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą - ugnis jo galias sustiprinanti.
Arti pradėdavo, kai teka beržo sula ir jau žemė „užgriausta”, pirmasis griaustinis nuaidėjęs. Į lauką artojas išeidavo anksti rytą, kad gretimame rėžyje nerastų ariant. Antraip bus „užartas”, jo pasėti javai blogai augs. O jeigu pirmas išvagos laukus, visas derlius į jo plotus subėgs. Išeidavo arti gerai išsiprausęs, persirengęs švariais drobiniais marškiniais. Šeimininkė artoją palydėdavo: vartus atkeldavo, botagą panėšėdavo, sėkmės palinkėdavo. Jaučius ar arklius pasmilkydavo švęstomis žolelėmis, verba, kadagiu ar ruginiais miltais. Prieš kinkydamas arklį, artojas jį triskart apvesdavo aplink arklą. Pabučiavęs žemę, persižegnojęs, vagoti pradėdavo prieš vėją arba šiaurės kryptimi - kad javų nepultų kenkėjai. Dar geriau, jeigu pučia šiaurys - piktžolių tikrai nebus. Kartais pirmąją vagą apvarydavo aplink visą dirvą, kad apsaugotų nuo audrų. Ardavo ir kryžmiškai: dvi vagas skersai, dvi išilgai. Skirtingose vietovėse papročiai būdavo vis kiek kitokie.
Pirmąją vagą varyti reikia rimtai nusiteikus, nešvilpaujant, nešūkaujant, vengiant atsigręžti atgalios. Antraip paukščius ar kokią piktą dvasią prisišauksi. Praariant žemę, pirmąsias šešias vagas reiktų išvaryti neniukinant arklių - kad visą vasarą būtų nenartūs ir lengvai suvaldomi. Ir dar labai įdomus paprotys - pirmos vagos velėną užversti atgal. Tai tam, kad karvės tais metais pieningos būtų. Šis prosenoviškas tikėjimas neabejotinai bus atsiradęs iš Žemės gimdytojos įvaizdžio. Manyta, kad artojas įskaudina Žemę, išdraskydamas jos nugarą. Tada ji galinti supykti ir nebeauginti vešlios pievų žolės. Užvertus velėną atgal, Žemės dievybės atsiprašoma ir tarsi užgydomos jos žaizdos. Tai ir gyvuliams pašaro užteks, ir duonelei rugiai užaugs. Kartais pirmojoje vagoje apardavo duonos riekutę - auką Žemei, kad dovanotų gerą derlių. Šią „arklo duoną”, išvaręs pirmąją vagą, artojas ir pats valgydavo, ir arkliams duodavo. Kitur, nupurtęs žemes, parnešdavo namo, padalydavo šeimynai ir gyvuliams.
Grįžtantį po darbo iš lauko ir žengiantį per slenkstį artoją šeimininkė ar kuri iš šeimos merginų, pasilypėjusi kuo aukščiau, perliedavo vandeniu. Sakydavo daranti tam, kad vasarą dirvonai neišdžiūtų, kad iš dirvos javai griūtų. Ir kad arkliai per darbymetį riebūs, sveiki ir linksmi išliktų, nezyliotų. Liedavo būtinai iš viršaus, nes taip šaukiamasi vasaros lietaus. Tada išpraustą šeimininką visos bučiuodavo ir sodindavo prie stalo. Pirmiausia patiekdavo kiaušinienę iš poros kiaušinių, sudėtų per Gandrinę, - visų darbų sėkmei. Iš namų tądien šeimininkė niekam nieko neskolindavo, kad skolintojas neišneštų tų namų laimės. Sakydavo, kad ir noragai dėl to skolinimo greičiau sudylą. Nemėgdavo seniau lietuviai kito geru naudotis... Štai kiek mitinių atodairų, kad tik pagrindinis metų darbas būtų sėkmingas!
O kaipgi matuota dirbamoji žemė? Ją matuoti privertė feodaliniai santykiai: nuo jos ploto imtos duoklės valdžios reikmėms. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Net kvadratūros sąvokos senovėje nebūta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais ar dūmais. Ir nesvarbu, ar sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Duba – toks įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Tai ir paukščio uoksas, drevė, ir slėnys, užuovėja, ir žmogaus namai, sodyba. Žodžiu, vieta, kur saugu ir jauku.
Kad išmaitinus didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus, deginant miškus, raunant kelmus. O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu; vienetu tapo vienu jaučių jungu apdirbamos žemės plotas. Dvigubai mažesniu mokesčiu apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai. Istorikų vertinimu, didysis arklas prilygo 17 ha. Iš vokiečių buvo pasiskolintas ir būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą; jo pavadinimas iš „morgen“- rytas. Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų. XVI a. viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20 ha). Margas buvo dalijamas į vienodą skaičių šniūrų ir uolekčių Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis ir rykštelėmis. Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais; taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm; todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 m. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiška dešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai.
Pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, baltai neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius. Istoriografijoje minima Žemyna, kurios būdavo prašoma žemės darbų sėkmės: „Žemynėle, žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos įdirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir M.Mažvydo minimas Lauksargis. Truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. XVI a. Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši dievybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes.
Prof. Libertas KLIMKA
Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgius
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS
Gamta svetur
Į Europą per Augustavo girią Daugeliui Lietuvos gyventojų, ir ne tik jiems, vykstantiems į Europos Sąjungą, tenka važiuoti per garsiąją, plačiai žinomą, Augustavo girią. Ar važiuosime pro Gibius, ar pro Suvalkus Augustavo link turėsite galimybę ilgiau ar trumpiau grožėtis vienu iš didžiausių Europoje miškų masyvų. Dabartinė giria išlikusi Pietų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Šiaurės rytų Lenkijoje. Bendras jos plotas apie 160 tūkst. ha. Didžiausia dalis – 114 tūkst. ha tenka Lenkijai.Augustavo giria tai ne tik unikalus miško masyvas su įdomiais medynais, turtinga gyvūnija ir puikiais kraštovaizdžiais. Įdomi girios praeitis, joje vykę lietuviams svarbūs įvykiai. Nemaža ir unikalių gamtinio bei istorinio paveldo lankytinų vietų. Be to, giria ir jos aplinka garsėja švariu oru. Tai vadinamų „Europos plaučių arealas“, kur oras dešimtis kartų švaresnis negu daugelyje Europos vietų. Su kai kuriomis girios ypatybėmis, kraštovaizdžiais, garsesnėmis lankytinomis vietomis norime supažindinti vykstančius per Augustavo girią.
Girios padėtis, atsiradimo prielaidos Augustavo giria plyti zandrinės (smėlingos) lygumos praplatėjime, kuris atsirado paskutiniojo ledyno tirpsmo vandenų dėka. Ledyno tirpsmo vandenys buvusiame pažemėjime suplovė smėlius, kurie ilgainiui apaugo mišku. Augustavo giria – tai dalis smėlynų ruožo, kuris juosia paskutiniojo ledyno išplitimo ribą. Jo pradžia - Lietuvoje prie Kazitiškio, kur susijungė du ledyno tirpsmo vandenų nutekėjimo srautai. Toliau - į vakarus nuo Augustavo girios - smėlynų ruožas pro Varšuvą, Berlyną atsiremia į Šiaurės jūrą. Išskirtinis girios bruožas, kaip ir Lietuvoje esančios Dainavos girios, - kontinentinių kopų masyvai. Jie susidarė eoliniams procesams veikiant išdžiuvusius smėlius. Kontinentinės kopos yra skirtingose raidos fazėse, apaugusios pušynais. Per girią praeina vandenskyra tarp Nemuno ir Vyslos upių baseinų. Didesnioji dalis - apie 60 proc. priklauso Nemuno ir apie 40 proc. - Vyslos baseinams. Girios upės - Juodoji Ančia, Seina priklauso Nemuno, o Rospuda, Blizna - Vyslos baseinams. Garsėja giria įvairaus dydžio ir formos ežerais, kurių čia kelios dešimtys. Didžiausias, labai sudėtingos formos - Vygrių ežeras. Jo plotas 21,87 km2. Kiti žymiai mažesni – kelių km2 ploto. Tai - Saino, Balčio, Necko, Mėtos, Studenos ir kt. Klimatinės sąlygos girioje nežymiai vėsesnės negu aplinkoje. Vidutinė metinė temperatūra + 60 C. Temperatūros metinė amplitudė - 240 C, nuo – 5,6 iki + 17,30 C. Žiema prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi daugiau kaip 110 dienų. Sniego danga dažniausiai išsilaiko apie 100 dienų. Augalų ir gyvūnų pasaulis Girios augalija primena šiaurės-rytų Europos miškus, kuriuose vyrauja spygliuočių - pušų, eglių - miškai. Augustavo girioje labiausiai paplitę pušynai, vyrauja paprastoji pušis. Eglynams tenka apie 17 proc., alksnynams apie – 8,5 proc. girios ploto. Be to, daugiau pietinėje dalyje, yra ąžuolų, skroblų, liepų. Kai kuriose vietose miškai drėgni, nemaža užpelkėjusių vietų. Viso girioje priskaičiuojama arti 1000 įvairių augalų rūšių. Važiuojant per girią asfaltuotais keliais galima grožėtis šviesiais, dažnai lyg parkais, pušynais. Nors pakelėse medžiai vidutinio amžiaus, bet girioje nemaža ir senų, brandžių medynų. Nemažai jų sulaukę 100 ir daugiau metų. Vertingiausios girios vietos ypač saugomos, jose veikia rezervatinių plotų statusas. Tokių teritorijų girioje yra 10, tai Kozi Rynek, Maly Borek, Kurianskie Bagno, Kukle ir kitos.. Jos skirtos saugoti unikaliems miško arealams, pelkių fragmentams, ežerams ir jų aplinkai, gyvūnų buveinėms, istorinėms vietoms. Turtingas girios gyvūnų pasaulis. Viso priskaičiuojama apie 2000 įvairių gyvūnų rūšių. Daugiausia tai įvairūs vabzdžiai. Tačiau keliaujant per girią ar vaikštant jos vingiuotais takais, dažnai galima matyti įprastus žinduolius: pilkuosius kiškius, lapes, stirnas, elnius, rečiau lūšis, vilkus, usūrinius šunis, barsukus, prie vandens telkinių – bebrus, ondatras, ūdras. Seniau girioje gyveno stumbrai, taurai, rudieji lokiai, erniai. Paukščiams globoti girioje yra išskirtos „Natura 2000“ teritorijos. Paukščių čia tikrai gausu. Tarp jų nemaža retų ir saugomų. Tai juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, juodieji ir pilkieji pesliai, kurtiniai, tetervinai ir daug kitų. Netrūksta miške varliagyvių ir roplių. Upėse ir ežeruose gyvena apie 30 rūšių žuvų. Kai kurie istoriniai bruožai Praeityje Augustavo girios plotai buvo žymiai didesni. Juose iki XIII a. pabaigos gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. Nuo 1422 metų ši teritorija priklausė LDK. Miškas tapo valdovų nuosavybe. Čia buvo kunigaikščių medžioklės plotai. Dažniausia buvo medžiojami stambieji gyvūnai: stumbrai, taurai, meškos, elniai, vilkai. Negausūs vietos gyventojai vertėsi bitininkyste, medienos ruošimu. Girią pradėjus intensyviai kirsti, mediena upėmis buvo plukdoma į Baltijos jūros uostus. XIX a. sukilimų metais girioje veikė sukilėlių būriai. Kozi Rynek draustinyje yra sukilėlių kapinės, paminklai šiems kovotojams. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje girioje vyko dideli mūšiai tarp rusų ir vokiečių kariuomenių. Jose, ypač rusų 20-tame pėstininkų korpuse, kovėsi daug lietuvių. Šios vietos buvo kovų arena ginant Lietuvos nepriklausomybę. 1920 metų rugpjūčio mėnesį, kovose dėl Pietinės Suvalkijos žemių, lietuviai patyrė nesėkmę. O šie plotai pagal 1920 metų liepos 12 d. sutartį su Rusija buvo priskirti Lietuvai. Pasaulinių karų metais nukentėjo ir giria, ir joje gyvenantys žmonės - buvo iškirsta daug miško, išžudyta žmonių. Vien tik per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta apie 8 tūkst. žmonių, daugiausia žydų. Karo metais čia veikė lenkų partizanai, o pokaryje prieglobstį surasdavo ir Lietuvos laisvės kovotojai. Dalis šiose kovose žuvusių Lietuvos karių palaidoti Serski Las kaimo kapinėse. Svarbiausios lankomos vietos Vygrių nacionalinis parkas įkurtas 1989 metais vakarinėje Augustavo girios dalyje. Parko plotas 15 086 ha. Didžiausią dalį - 63 proc. užima miškai, 18 proc. - ežerai. Vien sudėtingos formos vingiuotam Vygrių ežerui tenka 14,5 proc. parko ploto. Ežero pusiasalyje stovi bažnyčia ir buvusio kamandulių vienuolyno pastatai. Dabar tai kultūros darbuotojų poilsiavietė. Gražūs parko kraštovaizdžiai gausiai lankomi. Per Vygrių ežerą prateka Juodoji Ančia. Vingiuotą ežerą ir gausius upės vingius, ypač mėgsta vandens kelionių mėgėjai. Vygrių ežero gylis 72 m, jis garsėja žuvingumu, ypatingo grožio pakrantėmis. Giliame ežere gyvena karališkos žuvys - upėtakiai, seliavos, sykai ir kitos. Pietvakariniame girios pakraštyje, netoli Augustavo miesto prie Rospudos upės, yra Šventoji girios vieta. Tai jotvingių pagonybės laikus menanti teritorija. 1990 metais čia buvo pastatyta koplyčia ir keletas medinių bei akmeninių kryžių. Ant vieno iš jų pakabinta varinė lentelė, liudijanti, kad šioj vietoje 1283 metais buvo pakrikštytas jotvingių karvedys Skomantas. Kiekvienais metais birželio 24 d. čia švenčiamos Joninės. Augustavas – miestas-kurortas yra girios pietiniame pakraštyje. Pagal legendą miestas įkurtas pirmo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės susitikimo vietai įamžinti. Iki Liublino unijos miestas priklausė LDK. Jo aplinkoje gausu ežerų, upių, kanalų, daug poilsio ir gydymo įstaigų. Važiuodami per girią, prie Augustavo miesto du kartus kertame to paties pavadinimo kanalą, kuris Vyslos baseiną jungia su Nemunu. Kanalas 101,2 km. ilgio, savo trasoje jungia kelis ežerus ir upes. Jis įrengtas 1824-1839 metais, turi 18 šliuzų. Kanalu, kurio atkarpą galima matyti pravažiuojant, gali plaukti iki 24 m ilgio ir 3,5 m pločio laivai. Kanalas, upės, ežerai mėgstami poilsiautojų. Studena (Studzieniczna) – kaimas Augustavo miesto ribose. Nuo XVIII a. antros pusės jis žinomas kaip šventa vieta. Studena garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, koplyčia ir medine bažnyčia. Čia 1999 m. birželio 9d. lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Jo garbei ant ežero kranto pastatytas paminklas su įrašu “Jaunystėje čia lankiausi ne vieną sykį, o kaip popiežius - pirmą ir paskutinį kartą“. Važiuodami per Augustavo girią, grožėkimės ne tik medynais ir gražiais kraštovaizdžiais, bet prisiminkime ir čia vykusius įvykius. Turėdami laiko aplankykime įdomesnes girios vietas. Prof. Algirdas STANAITIS |