Aplinkos ministerijoje
"Daugiabučių renovacijos programa
|
Oro švara privalu rūpintis visiemsAtšilus orams, išdžiūvus žemės paviršiui ir gatvių dangai, didžiuosiuose šalies miestuose padidėjo oro užterštumas kietosiomis dalelėmis. Viena svarbiausių priežasčių – nevalomos gatvės. Ant jų susikaupusius teršalus važiuodami pakelia automobiliai.
Oro kokybės matavimo stočių duomenys rodo, kad daugiausia kietųjų dalelių susikaupia ir jų koncentracijos per parą viršija normą prie tų gatvių, kur labai intensyvus eismas, ir tose vietose, kur „dūmija“ kaminai šildant patalpas. Jeigu žmonės daugiau važinėtų viešuoju transportu, savo automobiliams ir namų šildymui naudotų ekologiškesnį kurą, mes visi kvėpuotume grynesniu oru. Ne tik aplinkosaugininkams, bet ir visiems gyventojams turėtų kelti susirūpinimą, kad vidutinė kietųjų dalelių koncentracija per parą didžiuosiuose miestuose leidžiamą normą šiemet viršys daugiau dienų, nei galima pagal ES reikalavimus. Galima – ne daugiau kaip 35 dienas per metus, o Šiauliuose šių teršalų koncentracija viršijo normą jau 38, Kaune (Petrašiūnuose) – 31, Klaipėdos centre – 29, Panevėžio centre ir Vilniaus Žirmūnų rajone – 23 dienas, nors dar nepraėjo nė pusmetis. „Rūpintis, kad teršalų koncentracija ore neviršytų nustatytų normų – savivaldybių pareiga ir jas įpareigoja Aplinkos oro apsaugos įstatymas. „Tikėkimės, kad didžiųjų miestų savivaldybės gerbia savo bendruomenes ir imsis žygių, kad jų gyventojai kvėpuotų švaresniu oru“, – sako aplinkos viceministras Almantas Petkus. Šiukšlintojus tramdys
|
Miško savininkų dėmesiui
Aplinkos ministerijos užsakymu Lietuvos miško savininkų asociacija nemokamai konsultuoja privačių miškų savininkus jų valdose. Ši paslauga teikiama tik fiziniams asmenims, neturintiems su miškininkyste susijusio išsilavinimo. Vienas asmuo konsultuojamas tik vieną kartą ir tik dėl vienos miško valdos, nesvarbu, kiek jam priklauso miško valdų (kadastrinių žemės sklypų). Tik viena konsultacija dėl vienos miško valdos teikiama ir bendraturčiams. Konsultacijos trukmė – viena valanda.
Miško savininkas, kuris įgyvendinant analogišką Aplinkos ministerijos inicijuotą projektą ankstesniais metais jau buvo individualiai konsultuotas savo miško valdoje, pakartotinai nekonsultuojamas.
Pirmenybė gauti konsultaciją teikiama tiems miškų savininkams, kurių miško valdai nėra parengtas galiojantis miškotvarkos projektas, kurie turi didesnes miško valdas, kurių miško valdoje yra jaunuolynų ar kurie ketina prašyti ES paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą.
Norintieji konsultacijos asmenys turėtų kreiptis į Lietuvos miško savininkų asociaciją (tel./faks. 5 276 7590, el. paštas info@forest.lt), pateikti miško valdos nuosavybės ir asmens tapatybės dokumentus, taip pat Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pažymą apie savo valdos miško taksacinius duomenis.
Miško savininkas, kuris įgyvendinant analogišką Aplinkos ministerijos inicijuotą projektą ankstesniais metais jau buvo individualiai konsultuotas savo miško valdoje, pakartotinai nekonsultuojamas.
Pirmenybė gauti konsultaciją teikiama tiems miškų savininkams, kurių miško valdai nėra parengtas galiojantis miškotvarkos projektas, kurie turi didesnes miško valdas, kurių miško valdoje yra jaunuolynų ar kurie ketina prašyti ES paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą.
Norintieji konsultacijos asmenys turėtų kreiptis į Lietuvos miško savininkų asociaciją (tel./faks. 5 276 7590, el. paštas info@forest.lt), pateikti miško valdos nuosavybės ir asmens tapatybės dokumentus, taip pat Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pažymą apie savo valdos miško taksacinius duomenis.
Gamtosauga
Brakonieriaus užmojai baigėsi skausmingai
Keturi skrituliai, kuriuos leidžiama naudoti žvejui mėgėjui, – toks skaičius vienam Smalininkų gyventojui pasirodė juokingai mažas. Nemuno senvagėje ties Vėžininkų kaimu (Pagėgių savivaldybė, Vilkyškių seniūnija) jis nutarė pažvejoti pramoniniu būdu – pasinaudoti 72 skrituliais. Iš pradžių klojosi neblogai – sugavo 12 lydekų, bet viską sugadino staiga pasirodę Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių agentūros pareigūnai, surengę reidą neršiančioms žuvims apsaugoti. Jiems talkino Pagėgių pasienio rinktinės Viešvilės užkardos pasieniečiai.
Brakonieriaus užmojai baigėsi skausmingai – iš jo atimti skrituliai ir valtis bus konfiskuoti, teks atlyginti 6516 Lt žuvų ištekliams padarytą žalą ir dar sumokėti administracinę baudą.
Vietoj žuvies ir tinklų – 17 tūkst. litų ieškinys
Ilgam turėtų įsiminti trims Pagėgių savivaldybės gyventojams, sumaniusiems Gėgės upėje draudžiamu būdu – tinklais – prisigaudyti žuvies. Tačiau jų įžūlumą pažabojo reidą neršiančioms žuvims apsaugoti surengę Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros pareigūnai. Sulaikant pažeidėjus inspektoriams talkino Pagėgių pasienio rinktinės Plaškių užkardos pasieniečiai.
Brakonieriai keturiais statomais tinklais jau buvo pagavę 63 karšius, 8 lynus ir 4 lydekas. Jie padarė 17,6 tūkst. litų žalos žuvų ištekliams. Toks ieškinys jiems pateiktas šiai žalai atlyginti. Iš pažeidėjų paimti tinklai ir pripučiama guminė valtis konfiskuoti. Taip pat bus konfiskuota ir dar 11 statomųjų tinklų, kuriuos aplinkosaugininkai aptiko vieno iš pažeidėjų sodyboje.
Brakonieriams bus skirtos ir administracinės baudos.
Keturi skrituliai, kuriuos leidžiama naudoti žvejui mėgėjui, – toks skaičius vienam Smalininkų gyventojui pasirodė juokingai mažas. Nemuno senvagėje ties Vėžininkų kaimu (Pagėgių savivaldybė, Vilkyškių seniūnija) jis nutarė pažvejoti pramoniniu būdu – pasinaudoti 72 skrituliais. Iš pradžių klojosi neblogai – sugavo 12 lydekų, bet viską sugadino staiga pasirodę Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių agentūros pareigūnai, surengę reidą neršiančioms žuvims apsaugoti. Jiems talkino Pagėgių pasienio rinktinės Viešvilės užkardos pasieniečiai.
Brakonieriaus užmojai baigėsi skausmingai – iš jo atimti skrituliai ir valtis bus konfiskuoti, teks atlyginti 6516 Lt žuvų ištekliams padarytą žalą ir dar sumokėti administracinę baudą.
Vietoj žuvies ir tinklų – 17 tūkst. litų ieškinys
Ilgam turėtų įsiminti trims Pagėgių savivaldybės gyventojams, sumaniusiems Gėgės upėje draudžiamu būdu – tinklais – prisigaudyti žuvies. Tačiau jų įžūlumą pažabojo reidą neršiančioms žuvims apsaugoti surengę Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros pareigūnai. Sulaikant pažeidėjus inspektoriams talkino Pagėgių pasienio rinktinės Plaškių užkardos pasieniečiai.
Brakonieriai keturiais statomais tinklais jau buvo pagavę 63 karšius, 8 lynus ir 4 lydekas. Jie padarė 17,6 tūkst. litų žalos žuvų ištekliams. Toks ieškinys jiems pateiktas šiai žalai atlyginti. Iš pažeidėjų paimti tinklai ir pripučiama guminė valtis konfiskuoti. Taip pat bus konfiskuota ir dar 11 statomųjų tinklų, kuriuos aplinkosaugininkai aptiko vieno iš pažeidėjų sodyboje.
Brakonieriams bus skirtos ir administracinės baudos.
Atmintis
Viktoras Bergas – ryški gamtosaugos žvaigždė
Viktoras Bergas
Jo mirties 30-mečio proga
Kasmet Aplinkos ministerija, pažymėdama Aplinkos dieną – birželio 5-ąją skiria vardines premijas: poriniais metais profesoriaus Česlovo Kudabos premija skiriama Lietuvos visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir jos apsaugos srityje, neporiniais Viktoro Bergo premija – Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
Artėjantis šiųmetis birželis paženklintas ne tik reikšminga aplinkosaugininkų bendruomenei švente – Pasauline aplinkos diena, bet ir iškilios asmenybės pokario gamtosaugoje – Viktoro Bergo premijos įteikimu, jo mirties 30-mečio (mirė 1983 m. birželio 19 d.) pažymėjimu, atidengiant atminimo lentą ant namo Vilniuje Donelaičio 16, kuriame 1965-1983 metais gyveno žymusis gamtosaugininkas, sienos. Jau tapo gražia aplinkosaugininkų tradicija tą dieną aplankyti Viktoro Bergo amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse, padėti gėles ir pagerbti pirmapraeivio gamtosaugininko atminimą.
Aplinkos ministerija kartu su Gamtos bičiulių asociacija parengė ir 2007 metais išleido atsiminimų knygą apie Viktorą Bergą, pavadintą “Gamtos riterio lobiai”. Nors knyga išleista tūkstančio egzempliorių tiražu, jo mūsų krašto visuomenei nepakako. Matyt, atėjo metas išleisti pakartotiną, žymiai platesnės apimties, gausiai iliustruotą spalvotą leidinį. Ukmergiečiai, Viktoro Bergo kraštiečiai, planuoja krašto muziejuje įrengti stendą „Viktoras Bergas – žymusis gamtosaugininkas“. Viktoras Bergas priskirtinas prie žymiausių mūsų tautos sūnų, kurie savo talentą ir energiją paskyrė gražesnės, turtingesnės, demokratiškos ir teisingos Lietuvos kūrimui. Jis buvo tikras Gamtos riteris ir vertas neblėstančios mūsų bei būsimų kartų pagarbos, kaip ir Dvasios riteriu vadinamas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar Pėsčiuoju riteriu – profesorius Česlovas Kudaba. Neabejoju, kad Viktoro Bergo pripažinimo žvaigždė mūsų šalies gamtosaugos ir kultūros istorijoje šviečia visu ryškumu.
Kasmet Aplinkos ministerija, pažymėdama Aplinkos dieną – birželio 5-ąją skiria vardines premijas: poriniais metais profesoriaus Česlovo Kudabos premija skiriama Lietuvos visuomeninėms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms arba jų nariams, kitiems asmenims už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir jos apsaugos srityje, neporiniais Viktoro Bergo premija – Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
Artėjantis šiųmetis birželis paženklintas ne tik reikšminga aplinkosaugininkų bendruomenei švente – Pasauline aplinkos diena, bet ir iškilios asmenybės pokario gamtosaugoje – Viktoro Bergo premijos įteikimu, jo mirties 30-mečio (mirė 1983 m. birželio 19 d.) pažymėjimu, atidengiant atminimo lentą ant namo Vilniuje Donelaičio 16, kuriame 1965-1983 metais gyveno žymusis gamtosaugininkas, sienos. Jau tapo gražia aplinkosaugininkų tradicija tą dieną aplankyti Viktoro Bergo amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse, padėti gėles ir pagerbti pirmapraeivio gamtosaugininko atminimą.
Aplinkos ministerija kartu su Gamtos bičiulių asociacija parengė ir 2007 metais išleido atsiminimų knygą apie Viktorą Bergą, pavadintą “Gamtos riterio lobiai”. Nors knyga išleista tūkstančio egzempliorių tiražu, jo mūsų krašto visuomenei nepakako. Matyt, atėjo metas išleisti pakartotiną, žymiai platesnės apimties, gausiai iliustruotą spalvotą leidinį. Ukmergiečiai, Viktoro Bergo kraštiečiai, planuoja krašto muziejuje įrengti stendą „Viktoras Bergas – žymusis gamtosaugininkas“. Viktoras Bergas priskirtinas prie žymiausių mūsų tautos sūnų, kurie savo talentą ir energiją paskyrė gražesnės, turtingesnės, demokratiškos ir teisingos Lietuvos kūrimui. Jis buvo tikras Gamtos riteris ir vertas neblėstančios mūsų bei būsimų kartų pagarbos, kaip ir Dvasios riteriu vadinamas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar Pėsčiuoju riteriu – profesorius Česlovas Kudaba. Neabejoju, kad Viktoro Bergo pripažinimo žvaigždė mūsų šalies gamtosaugos ir kultūros istorijoje šviečia visu ryškumu.
Juozas Stasinas
Gamtos bičiulių asociacijos Valdybos pirmininkas,
Česlovo Kudabos premijos laureatas
Gamtos bičiulių asociacijos Valdybos pirmininkas,
Česlovo Kudabos premijos laureatas
Viktoras Bergas Vilniaus universitete
Iš Viktoro Bergo dokumentinio palikimo
Prašau priimti priemones, kad Bergas išvarytas iš Gamtos komiteto, neskleistų įvairius šmeižtus prieš valdžią Universitete ir kitur skaitydamas paskaitas, o taip pat plepėdamas visiems nebūtus plepalus, juodina mūsų pasiekimus. Be to panaudodamas iš Bergienės davinius apie įvairių išsigimimų % ir kažkokio Fišerio iš mėsos ministerijos (ten jis dirba laboratorijoje) kažkokius slaptus davinius apie maisto apnuodijimą chemikalais, reaktyvais ir trąšomis, tiesiog dezorganizuoja visuomenę. Kol nepasigrėbė tuos plepalus užsienis ir neapšmeižė mūsų respubliką, reikėtų jį perspėti ir neduoti universitete žaloti jaunimo.
Su pagarba!
(atleiskite kad nepasirašau) 27/I 71
Į laiške keliamus klausimus pranešame:
Gamtos fakultete V. Bergas jau daugelį metų visuomeniniais pagrindais skaito studentams kursą „Gamtos apsauga“. Nuo praeitų metų gruodžio mėn. pas mus jis dirba dėstytoju-valandininku. Per tą laikotarpį V. Bergo paskaitomis ne kartą buvo domėtasi ir tikrintas jų metodinis, dalykinis ir idėjinis lygis. Jo paskaitų turinys ir metodika buvo aptarta dekanate ir šiais mokslo metais. V. Bergo skaitomos paskaitos yra įdomios, turiningos ir mes neturime jokių priekaištų. Paskaitų metu pateikiama daug iliustracinės medžiagos, tačiau pateikiamieji faktai ir duomenys paimami iš tarybinės skelbtos mokslinės literatūros ir yra oficialūs. Paskaitoms panaudojami ir užsienio mokslininkų tyrimų rezultatai gamtos apsaugos klausimais, kurie išversti į rusų arba lietuvių kalbas ir yra publikuoti.
Mūsų nuomone, laiške V. Bergo paskaitoms daromi priekaištai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
Tačiau nežiūrint to, mes ateityje į keliamus laiške klausimus atkreipsime dėmesį ir nustatyta forma V. Bergo skaitomų paskaitų mokslinį ir idėjinį lygį kontroliuosime.
GAMTOS FAKULTETO DEKANAS
doc. R. TARVYDAS
PARTINĖS ORGANIZACIJOS SEKRETORIUS doc. Č. KUDABA
1971. II. 19.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje asmenų dokumentų fonde F223 saugomas gamtosaugininko, Vilniaus universiteto dėstytojo Viktoro Bergo dokumentinis palikimas: 50 saugojimo vienetų; dokumentų chronologinės ribos – 1928–1983 m.
1987 metais, praėjus ketveriems metams po vyro mirties, Elena Bergienė maloniai priėmė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojus, sutikusi perduoti saugojimui Viktoro Bergo dokumentinį palikimą. To meto detales kaip šiandien prisimena Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė: archyvas buvo negausus ir darbo prie jo nebuvę daug. Sprendžiant iš to, ką peržiūrėti ir atrinkti saugojimui pasiūlė Elena Bergienė, vyras neturėjo tikslo kaupti dokumentus, rodančius jo aktyvią veiklą. Deja, „asmeniniams popieriams“ išsaugoti šis išmintingas, įvairiose gamtosaugos baruose veikęs žmogus didelio dėmesio neskyrė. Šiandien jo aktyvią veiklą ir garbingą gyvenimą liudija atlikti darbai, bendražygių prisiminimai, oficialūs dokumentai ir tik vienas kitas asmeninis dokumentas, šeimos išsaugotas ir perduotas Universiteto bibliotekai.
Nors ir negausus Viktoro Bergo asmens fondas, tačiau jame biografai ir istorikai ras vertingos ir įdomios medžiagos, iliustruojančios gana sudėtingą ir prieštaringai vertinamą Lietuvos istorijos laikotarpį. Tai pirminiai empiriniam tyrimui naudingi dokumentai. Jų turinio analizę atlikęs šiandienos tyrinėtojas galės daryti išvadas, o gal ir priimti atitinkamus sprendimus. Vienas iš tokių dokumentų – „Pensininko dienoraštis“, apimantis 1970–1983 Viktoro Bergo gyvenimo metus. Iš viso 40 sąsiuvinių, kuriuose išėjęs į pensiją jis fiksavo ne tik įvykusius faktus, bet ir atviras pastabas, svarbesnes mintis ir išvadas, darė įrašus, vaizdžiai iliustruojančius ne tik autoriaus asmenybę, bet ir anų dienų istoriją. Štai keletas išrašų iš 1970 metų dienoraščio, atskleidžiančių autoriaus poziciją: [...] Žmonės nori dirbti, gaminti naudingus daiktus, bet Žemės ūkio ministerija užgniaužia iniciatyvą. Ko reikia Žemės ūkio ministerijai? Man visai nesuprantama jos pozicija! [...] Įvairūs dievukai, gražiai išdailinti kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir kitokie liaudies medžio drožiniai. Vartau knygą ir negaliu atsistebėti. Juk visa tai aš kažkur mačiau, žiūrėjau, stebėjau. Dabar vartau knygą, ir man taip miela! Liaudies menas – visiems mielas!
[...] Perskaičiau šiems studentams šešiolikos valandų kursą. Kiekvieną kartą, kai perskaitau kursą, keliu sau klausimą, ar viską sąžiningai atlikau?! Ar mano paskaitos padės praturtinti mūsų kraštą, ar suprato mano klausytojai, kokie sudėtingi žmogaus ir aplinkos santykiai? Ar sužadinau savo klausytojų širdyse pasiryžimą ir optimizmą dirbti toliau, kad kiekvienas pilietis elgtųsi savo krašto gamtoje kaip tikras šeimininkas?! [...]
Nereikia įrodinėti, jog ne tik Viktoro Bergo biografijos tyrinėtojams šie vertingi pirminiai dokumentai ypač svarbūs. Medžioklės ūkio valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos viršininko Viktoro Bergo tarnybiniai 1951–1957 m. darbo užrašai; Viktoro Bergo darbo Gamtos apsaugos komitete prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos tarnybiniai užrašai, apimantys 1958–1963 metus. 1951 metais V. Bergas į Medžioklės ūkio valdybos planus įrašė: 1. Pasėti zizaniją Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos srityse. 2. Specūkių ir rezervatų biotechninių planų sudarymas. 3. „Žvėryno“ specūkio išspaudimo klausimas. 4. Leidinių „Sportinė žūklė“, „Medžioklinė šunininkystė“, „Medžioklės sportas“ galutinis sutvarkymas. [...] c) Kova su girtavimu, girtavimas medžioklės metu, girtavimas po medžioklių, girtavimas draugijos patalpose, girti elementai susirinkime. [...]
Išsaugoti Viktoro Bergo asmeniniai dokumentai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto baigimo diplomas, apdovanojimų ordinais ir medaliais pažymėjimai, Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojo pažymėjimas, įvairių draugijų nario bilietai, skaitytų paskaitų ir pranešimų ataskaitos, kelionių dienynas ir pan., ne tik patvirtina, papildo ar atskleidžia naują jo gyvenimo faktą, bet įžvalgiam tyrėjui pateikia pakankamai svarbios pažintinės informacijos.
Kas yra tyręs pirminius dokumentus, žino, kokia vertinga moksliniams tyrinėjimams asmenų korespondencija, atskleidžianti ne tik jų tarpusavio ryšius ir santykius, bet gausiai teikianti informacijos apie konkretų laikotarpį. Tačiau telieka tik apgailestauti, kad Viktoras Bergas nematė reikalo išsaugoti laiškų, adresuotų jam asmeniškai, o gal šeima neįžvelgė jų vertės ir nusprendė neperduoti saugoti. Todėl Viktoro Bergo asmens fonde tik mažą šios nišos dalį užpildo oficialūs sveikinimai ir kvietimai į renginius.
Asmens fonde saugoma ir negausi ikonografinė medžiaga – tik 27 saugojimo vienetai, tarp jų albumas su Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos narių draugiškais šaržais (1966 m.) ir Gamtos apsaugos komiteto darbuotojų kolektyvo dovanotas albumas (1960 m.), kuriame nemažai žinomo fotografo, fotografijos istorijos tyrinėtojo, Vilniaus universiteto docento Virgilijaus Juodakio fotografijų, įamžinusių ne tik žmones, bet ir Viktoro Bergo taip mylėtą ir puoselėtą Lietuvos gamtą. Rankraštyne saugomos nuotraukos daugiausia iliustruoja darbinę ir visuomeninę gamtosaugininko veiklą ar kokį istorinį įvykį, pavyzdžiui, 1938 metų Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos 20-ies metų iškilmingo paminėjimo garbės prezidiumo fotografija. Nuotraukų, atspindinčių Viktoro Bergo šeimyninį gyvenimą, deja, saugoti perduota tik viena kita.
Vilniaus universiteto biblioteka ne tik kaupia ir saugo žymių, Lietuvai ir Universitetui nusipelniusių asmenų dokumentinį palikimą, bet ir suteikia galimybę tyrinėtojams juo naudotis, rūpinasi informacijos sklaida apie sukauptus turtus. 2006 metais Universiteto bibliotekoje paminėtas Lietuvos gamtos draugijos 75-metis, parengta išsami ir turininga paroda „Lietuvos gamtos draugijai – 75“. Vienu šio renginio akcentų tapo iš universiteto bibliotekos spaudinių fondo ir negausaus asmens fondo ir parengta informatyvi, iliustratyvi paroda, skirta Viktoro Bergo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.. Joje Viktoro Bergo gyvenimas atskleidžiamas kaip Lietuvos gamtos apsaugos draugijos įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio šios draugijos ir jos Respublikinės tarybos prezidiumo nario, 1975–1983 m. – draugijos Garbės nario, „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ geografijos skyriaus redaktoriaus-konsultanto, kartu su bendraautoriais parašiusio knygą „Medžiotojo ir žvejo vadovas“ (1968), leidinio „Žuvinto rezervatas“ (1968) – vieno iš autorių. Jo iniciatyva pokario metais atnaujinta žurnalo „Mūsų girios“ leidyba, aktyviai remtas žurnalo „Mūsų gamta“ įkūrimas. Paroda „Viktoras Bergas 1906–1983“ buvo surengta bibliotekos fojė prie Bendrosios skaityklos, kur akademinis jaunimas, internete perskaitęs parodos pristatymą ar einantis gilinti žinių į skaityklą, galėjo susipažinti su vienu žymiausių Lietuvos gamtosaugininkų, garbingai ir išmintingai veikusių, kad šiandien mes turėtume tai, ką sudėtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu taip sunkiai ir kantriai saugojo bei puoselėjo visa širdimi šventoms idėjoms atsidavusios asmenybės.
Loreta DAUKŠYTĖ
(Ištraukos iš Viktoro Bergo Tarnybinės bylos Nr. 2506, saugomos Vilniaus universiteto archyve (K–3245).)
Prašau priimti priemones, kad Bergas išvarytas iš Gamtos komiteto, neskleistų įvairius šmeižtus prieš valdžią Universitete ir kitur skaitydamas paskaitas, o taip pat plepėdamas visiems nebūtus plepalus, juodina mūsų pasiekimus. Be to panaudodamas iš Bergienės davinius apie įvairių išsigimimų % ir kažkokio Fišerio iš mėsos ministerijos (ten jis dirba laboratorijoje) kažkokius slaptus davinius apie maisto apnuodijimą chemikalais, reaktyvais ir trąšomis, tiesiog dezorganizuoja visuomenę. Kol nepasigrėbė tuos plepalus užsienis ir neapšmeižė mūsų respubliką, reikėtų jį perspėti ir neduoti universitete žaloti jaunimo.
Su pagarba!
(atleiskite kad nepasirašau) 27/I 71
Į laiške keliamus klausimus pranešame:
Gamtos fakultete V. Bergas jau daugelį metų visuomeniniais pagrindais skaito studentams kursą „Gamtos apsauga“. Nuo praeitų metų gruodžio mėn. pas mus jis dirba dėstytoju-valandininku. Per tą laikotarpį V. Bergo paskaitomis ne kartą buvo domėtasi ir tikrintas jų metodinis, dalykinis ir idėjinis lygis. Jo paskaitų turinys ir metodika buvo aptarta dekanate ir šiais mokslo metais. V. Bergo skaitomos paskaitos yra įdomios, turiningos ir mes neturime jokių priekaištų. Paskaitų metu pateikiama daug iliustracinės medžiagos, tačiau pateikiamieji faktai ir duomenys paimami iš tarybinės skelbtos mokslinės literatūros ir yra oficialūs. Paskaitoms panaudojami ir užsienio mokslininkų tyrimų rezultatai gamtos apsaugos klausimais, kurie išversti į rusų arba lietuvių kalbas ir yra publikuoti.
Mūsų nuomone, laiške V. Bergo paskaitoms daromi priekaištai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
Tačiau nežiūrint to, mes ateityje į keliamus laiške klausimus atkreipsime dėmesį ir nustatyta forma V. Bergo skaitomų paskaitų mokslinį ir idėjinį lygį kontroliuosime.
GAMTOS FAKULTETO DEKANAS
doc. R. TARVYDAS
PARTINĖS ORGANIZACIJOS SEKRETORIUS doc. Č. KUDABA
1971. II. 19.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje asmenų dokumentų fonde F223 saugomas gamtosaugininko, Vilniaus universiteto dėstytojo Viktoro Bergo dokumentinis palikimas: 50 saugojimo vienetų; dokumentų chronologinės ribos – 1928–1983 m.
1987 metais, praėjus ketveriems metams po vyro mirties, Elena Bergienė maloniai priėmė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojus, sutikusi perduoti saugojimui Viktoro Bergo dokumentinį palikimą. To meto detales kaip šiandien prisimena Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė: archyvas buvo negausus ir darbo prie jo nebuvę daug. Sprendžiant iš to, ką peržiūrėti ir atrinkti saugojimui pasiūlė Elena Bergienė, vyras neturėjo tikslo kaupti dokumentus, rodančius jo aktyvią veiklą. Deja, „asmeniniams popieriams“ išsaugoti šis išmintingas, įvairiose gamtosaugos baruose veikęs žmogus didelio dėmesio neskyrė. Šiandien jo aktyvią veiklą ir garbingą gyvenimą liudija atlikti darbai, bendražygių prisiminimai, oficialūs dokumentai ir tik vienas kitas asmeninis dokumentas, šeimos išsaugotas ir perduotas Universiteto bibliotekai.
Nors ir negausus Viktoro Bergo asmens fondas, tačiau jame biografai ir istorikai ras vertingos ir įdomios medžiagos, iliustruojančios gana sudėtingą ir prieštaringai vertinamą Lietuvos istorijos laikotarpį. Tai pirminiai empiriniam tyrimui naudingi dokumentai. Jų turinio analizę atlikęs šiandienos tyrinėtojas galės daryti išvadas, o gal ir priimti atitinkamus sprendimus. Vienas iš tokių dokumentų – „Pensininko dienoraštis“, apimantis 1970–1983 Viktoro Bergo gyvenimo metus. Iš viso 40 sąsiuvinių, kuriuose išėjęs į pensiją jis fiksavo ne tik įvykusius faktus, bet ir atviras pastabas, svarbesnes mintis ir išvadas, darė įrašus, vaizdžiai iliustruojančius ne tik autoriaus asmenybę, bet ir anų dienų istoriją. Štai keletas išrašų iš 1970 metų dienoraščio, atskleidžiančių autoriaus poziciją: [...] Žmonės nori dirbti, gaminti naudingus daiktus, bet Žemės ūkio ministerija užgniaužia iniciatyvą. Ko reikia Žemės ūkio ministerijai? Man visai nesuprantama jos pozicija! [...] Įvairūs dievukai, gražiai išdailinti kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir kitokie liaudies medžio drožiniai. Vartau knygą ir negaliu atsistebėti. Juk visa tai aš kažkur mačiau, žiūrėjau, stebėjau. Dabar vartau knygą, ir man taip miela! Liaudies menas – visiems mielas!
[...] Perskaičiau šiems studentams šešiolikos valandų kursą. Kiekvieną kartą, kai perskaitau kursą, keliu sau klausimą, ar viską sąžiningai atlikau?! Ar mano paskaitos padės praturtinti mūsų kraštą, ar suprato mano klausytojai, kokie sudėtingi žmogaus ir aplinkos santykiai? Ar sužadinau savo klausytojų širdyse pasiryžimą ir optimizmą dirbti toliau, kad kiekvienas pilietis elgtųsi savo krašto gamtoje kaip tikras šeimininkas?! [...]
Nereikia įrodinėti, jog ne tik Viktoro Bergo biografijos tyrinėtojams šie vertingi pirminiai dokumentai ypač svarbūs. Medžioklės ūkio valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos viršininko Viktoro Bergo tarnybiniai 1951–1957 m. darbo užrašai; Viktoro Bergo darbo Gamtos apsaugos komitete prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos tarnybiniai užrašai, apimantys 1958–1963 metus. 1951 metais V. Bergas į Medžioklės ūkio valdybos planus įrašė: 1. Pasėti zizaniją Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos srityse. 2. Specūkių ir rezervatų biotechninių planų sudarymas. 3. „Žvėryno“ specūkio išspaudimo klausimas. 4. Leidinių „Sportinė žūklė“, „Medžioklinė šunininkystė“, „Medžioklės sportas“ galutinis sutvarkymas. [...] c) Kova su girtavimu, girtavimas medžioklės metu, girtavimas po medžioklių, girtavimas draugijos patalpose, girti elementai susirinkime. [...]
Išsaugoti Viktoro Bergo asmeniniai dokumentai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto baigimo diplomas, apdovanojimų ordinais ir medaliais pažymėjimai, Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojo pažymėjimas, įvairių draugijų nario bilietai, skaitytų paskaitų ir pranešimų ataskaitos, kelionių dienynas ir pan., ne tik patvirtina, papildo ar atskleidžia naują jo gyvenimo faktą, bet įžvalgiam tyrėjui pateikia pakankamai svarbios pažintinės informacijos.
Kas yra tyręs pirminius dokumentus, žino, kokia vertinga moksliniams tyrinėjimams asmenų korespondencija, atskleidžianti ne tik jų tarpusavio ryšius ir santykius, bet gausiai teikianti informacijos apie konkretų laikotarpį. Tačiau telieka tik apgailestauti, kad Viktoras Bergas nematė reikalo išsaugoti laiškų, adresuotų jam asmeniškai, o gal šeima neįžvelgė jų vertės ir nusprendė neperduoti saugoti. Todėl Viktoro Bergo asmens fonde tik mažą šios nišos dalį užpildo oficialūs sveikinimai ir kvietimai į renginius.
Asmens fonde saugoma ir negausi ikonografinė medžiaga – tik 27 saugojimo vienetai, tarp jų albumas su Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos narių draugiškais šaržais (1966 m.) ir Gamtos apsaugos komiteto darbuotojų kolektyvo dovanotas albumas (1960 m.), kuriame nemažai žinomo fotografo, fotografijos istorijos tyrinėtojo, Vilniaus universiteto docento Virgilijaus Juodakio fotografijų, įamžinusių ne tik žmones, bet ir Viktoro Bergo taip mylėtą ir puoselėtą Lietuvos gamtą. Rankraštyne saugomos nuotraukos daugiausia iliustruoja darbinę ir visuomeninę gamtosaugininko veiklą ar kokį istorinį įvykį, pavyzdžiui, 1938 metų Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos 20-ies metų iškilmingo paminėjimo garbės prezidiumo fotografija. Nuotraukų, atspindinčių Viktoro Bergo šeimyninį gyvenimą, deja, saugoti perduota tik viena kita.
Vilniaus universiteto biblioteka ne tik kaupia ir saugo žymių, Lietuvai ir Universitetui nusipelniusių asmenų dokumentinį palikimą, bet ir suteikia galimybę tyrinėtojams juo naudotis, rūpinasi informacijos sklaida apie sukauptus turtus. 2006 metais Universiteto bibliotekoje paminėtas Lietuvos gamtos draugijos 75-metis, parengta išsami ir turininga paroda „Lietuvos gamtos draugijai – 75“. Vienu šio renginio akcentų tapo iš universiteto bibliotekos spaudinių fondo ir negausaus asmens fondo ir parengta informatyvi, iliustratyvi paroda, skirta Viktoro Bergo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.. Joje Viktoro Bergo gyvenimas atskleidžiamas kaip Lietuvos gamtos apsaugos draugijos įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio šios draugijos ir jos Respublikinės tarybos prezidiumo nario, 1975–1983 m. – draugijos Garbės nario, „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ geografijos skyriaus redaktoriaus-konsultanto, kartu su bendraautoriais parašiusio knygą „Medžiotojo ir žvejo vadovas“ (1968), leidinio „Žuvinto rezervatas“ (1968) – vieno iš autorių. Jo iniciatyva pokario metais atnaujinta žurnalo „Mūsų girios“ leidyba, aktyviai remtas žurnalo „Mūsų gamta“ įkūrimas. Paroda „Viktoras Bergas 1906–1983“ buvo surengta bibliotekos fojė prie Bendrosios skaityklos, kur akademinis jaunimas, internete perskaitęs parodos pristatymą ar einantis gilinti žinių į skaityklą, galėjo susipažinti su vienu žymiausių Lietuvos gamtosaugininkų, garbingai ir išmintingai veikusių, kad šiandien mes turėtume tai, ką sudėtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu taip sunkiai ir kantriai saugojo bei puoselėjo visa širdimi šventoms idėjoms atsidavusios asmenybės.
Loreta DAUKŠYTĖ
(Ištraukos iš Viktoro Bergo Tarnybinės bylos Nr. 2506, saugomos Vilniaus universiteto archyve (K–3245).)
Adresas: Skuodo r.,
Ylakių sen., Kalnėnų k., plotas 48 ha
Izidoriaus Navidansko dendrologinio parko kūrimo pradžia reiktų, matyt, laikyti 1928 m., kada tuo metu dar tik šešiolikmetis parko sumanytojas vogčia nuo tėvų pasodino pirmuosius medžius – keletą beržų, mažalapių liepų, vakarinių tujų, paprastąjį kaštoną. Kaip neretai prisimindavo pats Izidorius, tėvas dėl tokių sūnaus prasimanymų gerokai supyko. Mat jis vertino tik vaismedžius, o kokia nauda ūkyje iš Izidoriaus pasodintų medžių... Tikrieji parko kūrimo darbai prasidėjo tik mirus tėvui – buvo iškastas tvenkinys, sodinami egzotiniai medžiai. Stokodamas šiems darbams pinigų, I. Navidanskas išvyko padirbėti į Klaipėdą. Užsidirbęs čia 1000 litų, nusipirko už juos svetimžemių medžių ir krūmų, atvežtų iš Čekijos, Danijos, Vokietijos... Tiesa, dalis šių augalų per keletą šaltųjų žiemų iššalo. Tačiau Izidoriaus entuziazmas nuo to tik sustiprėjo. Jis važinėjo po Lietuvos dvarų parkus, rinko čia retų medžių ir krūmų sėklas ir ūglius, sėjo jas, pats skiepijo. Parkas pastebimai augo ir veikiai užėmė apie 5 ha plotą. Pokario metais parkas perėjo čia įsikūrusio tuometinio „Pabaltijo“ kolūkio žinion, o buvęs jo šeimininkas buvo paskirtas šio parko sodininku. Nepaisant pasikeitusios priklausomybės, parkas ir toliau sparčiai augo. Izidoriaus iniciatyva, padedant kolūkiui ir melioratoriams, buvo įrengti dar trys dideli apie 15 ha ploto tvenkiniai, pasodintos medžių eilės, alėjos, daug egzotinių medžių ir krūmų. Bendras naujai įrengto peizažinio parko plotas buvo apie 50 ha, t. y. beveik dešimt kartų didesnis už šalia sodybos esantį senąjį parką. Į jį darniai įsikomponavo natūrali giraitė, sodas, naujai tvenkinių pakrantėse pasodinti peizažiniai medžių masyvai, grupės ir laisvos erdvės (pievos). Naująją parko dalį kerta gražiai tarp tvenkinių išlinkęs privažiavimo kelias, įsijungiantis į centrinę link sodybos vedančią alėją. Šio kelio rytiniame pakraštyje, šalia nedidelės giraitės, buvo įrengta aikštelė mašinoms, kurių pokario metų savaitgaliais privažiuodavo gana daug. Tiek parko svečiai, tiek vietiniai gyventojai mėgdavo paklajoti po ūksmingas parko alėjas, pasigrožėti egzotiniais medžiais ir krūmais, pailsėti šalia gaiva dvelkiančių tvenkinių. Su parko lankytojais mėgdavo pabendrauti ir pats parko šeimininkas. Kurį laiką parkas buvo vadinamas tiesiog Navidansko parku. 1958 m. jis buvo paskelbtas saugomu valstybės. 1965 m. jau gerokai suvešėjęs ir bene pasiekęs savo grožio apogėjų parkas buvo perduotas tuometinio Gamtos apsaugos komiteto žinion ir pavadintas Žemaitijos botanikos parku. Rūpinantis parko tvarkymu ir priežiūra Izidoriui į pagalbą atėjo tėvo pėdomis pasekęs sūnus Rapolas. 1986 m. Žemaitijos botanikos parkas buvo priskirtas respublikinės reikšmės gamtos paminklų kategorijai. Mirus parko įkūrėjui ir puoselėtojui I. Navidanskui parko tvarkymą perėmė ilgus metus su tėvu kartu dirbęs sūnus Rapolas. Šiuo metu parkas vėl yra privati nuosavybė. Juo, kaip ir anksčiau, rūpinasi R. Navidanskas. Šalia puikių parko tvenkinių kuriamos poilsiavietės, čia teikiamos komercinės žvejybos paslaugos. Tyrimų duomenimis šiuo metu I. Navidansko parko vietinę (autochtoninę) dendroflorą sudaro 34 medžių ir krūmų rūšys, o introdukuotai dendroflorai priklauso 287 rūšys, porūšiai, varietetai ir formos (spygliuočiai – 70, lapuočiai– 217). Iš vertingesnių introducentų paminėtini: kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana), didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziessii) ir jos pilkaspyglis varietetas (Pseudotsuga menziesii var. caesia), įvairios paprastojo (Acer platanoides) ir platanalapio (Acer pseudoplatanus) klevų dekoratyvinės formos, sidabrinis klevas (Acer saccharinum), paprastojo skroblo glaustašakė forma (Carpinus betulus ‘Fastigiata’), valgomasis kaštainis (Castanea sativa) paprastasis bukas (Fagus sylvatica) ir jo raudonlapė forma ( F. sylvatica ‘Purpurea Latifolia‘), alpinis pupmedis (Laburnum alpinum), drebulės svyruoklinė forma (Populus tremula ‘Pendula‘), paprastojo ąžuolo koloniška ir svyruoklinė formos (Quercus robur ‘Fastigiata‘, Q. robur ‘Pendula‘), didžialapės liepos karpytalapė forma (Tilia platyphyllos ‘Laciniata’) ir daugelis kitų. Lankantis šiandieniniame parke, nejučiomis apima nerimas – daugelyje vietų parko vietinai medžiai ir krūmai tiek suvešėję, kad stelbia daugumą egzotinių sumedėjusių augalų. Daug kur parkui neatidėliotinai reikalingi retinamieji, sanitariniai ir kraštovaizdinai kirtimai, kurie neabejotinai žymiai pagerintų sanitarinę parko būklę ir bendrą estetinį vaizdą. Dr. Laimutis Januškevičius, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas |
Akistata su gamta
Laiškai
Biokurui – žalią gatvę
R. Lapinskas
Monopolininkui „Gazpromui“ branginant dujas, nepaliaujamai augančios šildymo kainos verčia ieškoti alternatyvių kuro šaltinių. Vienas jų – didesnis biokuro panaudojimas šiluminei ir elektros energijai gauti.
Pigaus atsinaujinančio biokuro ištekliai Lietuvoje dideli ir gali ženkliai prisidėti sprendžiant energetikos problemas. Tokią pagrindinę mintį išsakė Lietuvos Biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas Remigijus Lapinskas susitikime su Šiaulių miesto gyventojais.
Turime didelius biokuro išteklius
Anot jo, biomasės energetika šalyje turi dideles perspektyvas. Tai puikus ir pigus kuras, kurio įsisavinimui kasmet skiriamas vis didesnis dėmesys. 45 įmones jungianti LITBIOMA nuo savo susikūrimo puoselėja viziją, kurioje didžioji dalis šalyje suvartojamos energijos pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.
R. Lapinsko teigimu, siekiant plėsti biomasės naudojimą, prieš du metus buvo atsigręžta į agrobiomasę, t y. gaunamą iš įvairios veiklos žemės ūkyje, kad ir tų pačių šiaudų. Iki tol plačiausiai buvo vartojama mediena. Tačiau dėl atsiradusio didesnio jos poreikio kitose liaudies ūkio šakose, medienos kaip biokuro savikaina išaugo.
„Kodėl biomasės energetika?“ - klausia R. Lapinskas. Jos turime čia pat, Lietuvoje, nieko nereikia derinti su monopolininkais, tokiais, kaip „Gazpromas“. Plečiant biomasės panaudojimą būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų, o pinigai liktų Lietuvoje.“ Šalyje turime didžiulį biomasės potencialą, kurios metinis suvartojimas gali prilygti 2 mln. tonų naftos ekvivalento (tne). Kalbant įvaizdžiais, galima teigti, jog kažkur stovi milžiniškas geležinkelio sąstatas su 2 milijonais tonų naftos, tačiau mes, lietuviai, panaudojame tik nedidelę dalį to gero – mieliau perkame brangias dujas užsienyje... „Lietuvai įstojus į ES dujų kainos nepaliaujamai kyla, ir tai yra ne komercinė – politinė kaina“, - akcentavo R. Lapinskas.
Vien iš miško galima būtų kasmet gauti 565 tūkstančius, iš žemės ūkio – 840 tūkstančius, iš kelmų, likusių kertant miškus – dar 350 tūkstančių, iš savartynų – 200 tūkst. tne energijos. Ir čia toli gražu ne visos sritys, iš kur galima gauti pigaus biokuro.
„Lietuvai pasisekė: esame toje geografinėje platumoje, kurioje biokuro yra apsčiai“, - pabrėžė kalbėtojas.
Biokuro panaudojimas šilumai gaminti su metais auga. Štai 1992 m. jo dalis šilumos gamyboje sudarė vos 1,2 proc., o 2011 m. - jau 22,4 proc. Vis dėlto šita alternatyvi galimybė mūsų šalyje išnaudojama dar toli gražu ne pilnai.
Velkamės „uodegoje“
„Lietuvoje biokuro daug, jis yra puikios kokybės, todėl tinka ne vien tik šilumos, bet ir elektros energijos gamybai, - teigia R. Lapinskas. - Šito didžiulio potencialo įsisavinimui 2011-2020 m. numatyta skirti 1 mlrd. litų. Investicijos atsipirks, nes, žinovų nuomone, kilovatvalandė iš biokuro pagamintos elektros energijos būtų gerokai pigesnė negu gaminant atominėje jėgainėje maždaug 15-a centų. Tačiau savų pinigų tam nepakaks: vien biokuro perdirbimo ir logistikos sistemos tobulinimui gali prireikti apie 300 mln. litų ES lėšų.“
Anot jo, reikia žiūrėti, kad biokuro paklausa neviršytų pasiūlos, kitaip ims augti kaina, ko pasekoje biokuras gali prarasti savo patrauklumą vartotojui.
Dar maždaug 700 mln. litų ES fondų paramos gali prireikti diegiant bei atnaujinant biokuro deginimo įrangą privačiame sektoriuje. Kaip tai bus daroma praktiškai, dar nėra iki galo aišku. Galbūt valstybė gyventojams kompensuos dalį su tuo susijusių išlaidų ir skatins procesą, panašiai, kaip savo metu buvo grąžinami PVM pinigai už įsigytą kompiuterį. Šiaip ar taip dalis valstybės paramos turės tiesiogiai pasiekti gyventojus.
„Šildymo technika privačiame sektoriuje yra beviltiškai pasenusi, mažas jos efektyvumas, dėl ko sunaudojama daugiau kuro, - tęsia R. Lapinskas. - Privačiuose namuose būtina diegti naują šildymo įrangą, pavyzdžiui, granulinius katilus, ir kt.
Dar apie 100 mln. litų ES paramos gali prireikti kuriant bei tobulinant šilumos ir elektros gamybos iš biokuro technologijas.
Nors ir nesame šios srities avangarde, (anot prelegento – greičiau jau uodegoje), tačiau lygiuotis turime į ką. Švedijoje tik 3 proc. šilumos išgaunama iš dujų. Lietuvoje šis procentas kur kas didesnis – 75 proc. Dėl neracionalaus išteklių panaudojimo, kasmet netenkame milijardų litų - siunčiame juos į Maskvą...
Saloje įsikūrusi Anglija perka ir atsiveža biokuro iš svetur. Biokuras dar vadinamas „švaria energija“. Be to, paskaičiuota, kad norint iš biokuro pagaminti 1 TWh (teravatvalandę) energijos, būtina įsteigti 1000 naujų darbo vietų. Taigi ir priemonė kovoje su nedarbu: tam reikės visokių specialybių darbuotojų, pradedant išteklių eksploatavimu, transportavimu, deginimu, ir baigiant šilumos bei elektros energijos tiekimu vartotojui.
Į auditorijos klausimą, ar nebūtų pigiau, jei biokuro gamyba rūpintųsi patys šilumininkai, R. Lapinskas atsakė: „Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Be to, šitaip atsirastų galimybė sukurti vertikalią piramidę ir patys šilumininkai nustatinėtų biokuro kainas, o juk viskas turi būti daroma skaidriai, skelbiant viešus konkursus“.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Pigaus atsinaujinančio biokuro ištekliai Lietuvoje dideli ir gali ženkliai prisidėti sprendžiant energetikos problemas. Tokią pagrindinę mintį išsakė Lietuvos Biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas Remigijus Lapinskas susitikime su Šiaulių miesto gyventojais.
Turime didelius biokuro išteklius
Anot jo, biomasės energetika šalyje turi dideles perspektyvas. Tai puikus ir pigus kuras, kurio įsisavinimui kasmet skiriamas vis didesnis dėmesys. 45 įmones jungianti LITBIOMA nuo savo susikūrimo puoselėja viziją, kurioje didžioji dalis šalyje suvartojamos energijos pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.
R. Lapinsko teigimu, siekiant plėsti biomasės naudojimą, prieš du metus buvo atsigręžta į agrobiomasę, t y. gaunamą iš įvairios veiklos žemės ūkyje, kad ir tų pačių šiaudų. Iki tol plačiausiai buvo vartojama mediena. Tačiau dėl atsiradusio didesnio jos poreikio kitose liaudies ūkio šakose, medienos kaip biokuro savikaina išaugo.
„Kodėl biomasės energetika?“ - klausia R. Lapinskas. Jos turime čia pat, Lietuvoje, nieko nereikia derinti su monopolininkais, tokiais, kaip „Gazpromas“. Plečiant biomasės panaudojimą būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų, o pinigai liktų Lietuvoje.“ Šalyje turime didžiulį biomasės potencialą, kurios metinis suvartojimas gali prilygti 2 mln. tonų naftos ekvivalento (tne). Kalbant įvaizdžiais, galima teigti, jog kažkur stovi milžiniškas geležinkelio sąstatas su 2 milijonais tonų naftos, tačiau mes, lietuviai, panaudojame tik nedidelę dalį to gero – mieliau perkame brangias dujas užsienyje... „Lietuvai įstojus į ES dujų kainos nepaliaujamai kyla, ir tai yra ne komercinė – politinė kaina“, - akcentavo R. Lapinskas.
Vien iš miško galima būtų kasmet gauti 565 tūkstančius, iš žemės ūkio – 840 tūkstančius, iš kelmų, likusių kertant miškus – dar 350 tūkstančių, iš savartynų – 200 tūkst. tne energijos. Ir čia toli gražu ne visos sritys, iš kur galima gauti pigaus biokuro.
„Lietuvai pasisekė: esame toje geografinėje platumoje, kurioje biokuro yra apsčiai“, - pabrėžė kalbėtojas.
Biokuro panaudojimas šilumai gaminti su metais auga. Štai 1992 m. jo dalis šilumos gamyboje sudarė vos 1,2 proc., o 2011 m. - jau 22,4 proc. Vis dėlto šita alternatyvi galimybė mūsų šalyje išnaudojama dar toli gražu ne pilnai.
Velkamės „uodegoje“
„Lietuvoje biokuro daug, jis yra puikios kokybės, todėl tinka ne vien tik šilumos, bet ir elektros energijos gamybai, - teigia R. Lapinskas. - Šito didžiulio potencialo įsisavinimui 2011-2020 m. numatyta skirti 1 mlrd. litų. Investicijos atsipirks, nes, žinovų nuomone, kilovatvalandė iš biokuro pagamintos elektros energijos būtų gerokai pigesnė negu gaminant atominėje jėgainėje maždaug 15-a centų. Tačiau savų pinigų tam nepakaks: vien biokuro perdirbimo ir logistikos sistemos tobulinimui gali prireikti apie 300 mln. litų ES lėšų.“
Anot jo, reikia žiūrėti, kad biokuro paklausa neviršytų pasiūlos, kitaip ims augti kaina, ko pasekoje biokuras gali prarasti savo patrauklumą vartotojui.
Dar maždaug 700 mln. litų ES fondų paramos gali prireikti diegiant bei atnaujinant biokuro deginimo įrangą privačiame sektoriuje. Kaip tai bus daroma praktiškai, dar nėra iki galo aišku. Galbūt valstybė gyventojams kompensuos dalį su tuo susijusių išlaidų ir skatins procesą, panašiai, kaip savo metu buvo grąžinami PVM pinigai už įsigytą kompiuterį. Šiaip ar taip dalis valstybės paramos turės tiesiogiai pasiekti gyventojus.
„Šildymo technika privačiame sektoriuje yra beviltiškai pasenusi, mažas jos efektyvumas, dėl ko sunaudojama daugiau kuro, - tęsia R. Lapinskas. - Privačiuose namuose būtina diegti naują šildymo įrangą, pavyzdžiui, granulinius katilus, ir kt.
Dar apie 100 mln. litų ES paramos gali prireikti kuriant bei tobulinant šilumos ir elektros gamybos iš biokuro technologijas.
Nors ir nesame šios srities avangarde, (anot prelegento – greičiau jau uodegoje), tačiau lygiuotis turime į ką. Švedijoje tik 3 proc. šilumos išgaunama iš dujų. Lietuvoje šis procentas kur kas didesnis – 75 proc. Dėl neracionalaus išteklių panaudojimo, kasmet netenkame milijardų litų - siunčiame juos į Maskvą...
Saloje įsikūrusi Anglija perka ir atsiveža biokuro iš svetur. Biokuras dar vadinamas „švaria energija“. Be to, paskaičiuota, kad norint iš biokuro pagaminti 1 TWh (teravatvalandę) energijos, būtina įsteigti 1000 naujų darbo vietų. Taigi ir priemonė kovoje su nedarbu: tam reikės visokių specialybių darbuotojų, pradedant išteklių eksploatavimu, transportavimu, deginimu, ir baigiant šilumos bei elektros energijos tiekimu vartotojui.
Į auditorijos klausimą, ar nebūtų pigiau, jei biokuro gamyba rūpintųsi patys šilumininkai, R. Lapinskas atsakė: „Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Be to, šitaip atsirastų galimybė sukurti vertikalią piramidę ir patys šilumininkai nustatinėtų biokuro kainas, o juk viskas turi būti daroma skaidriai, skelbiant viešus konkursus“.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vieniems šventos karvės, kitiems – šventi šunys ir katinai
Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo žinia apie Labanoro sulaukėjusių šunų ir stirnų santykius. Žmonėms šis klausimas rūpi. Tačiau stebina, kad kai kurie veikėjai, mano galva, turintys žinoti bent pagrindinius medžioklės taisyklių reikalavimus, dėl valkataujančių šunų buvimo medžioklės plotuose kaltina medžiotojus. Keisčiausia, kad tai daro vienaip ar kitaip su aplinkosauga susiję pareigūnai.
Labanoro regioninio parko vyr. biologas Andrius Aliukonis teigia, kad :... „reikėtų griežtai įpareigoti medžiotojus, medžiotojų būrelius – jeigu pamato savo medžioklės teritorijoje palaidus šunis, iš karto nušauti“. Anot A. Aliukonio, „Medžiotojai šauti į šunį be pavadėlio, kuris yra užfiksuojamas medžioklės plotuose ne medžioklės su šunimis metu, gali be jokių apribojimų. Jiems dėl to negrėstų jokie nemalonumai“.
Panašiai valandėlės „Gamta visų namai“ metu kalbėjo buvęs ilgametis Švenčionėlių rajono gamtos apsaugos inspektorius Jonas Jakseboga.
Todėl jaučiu pareigą suklaidintiems skaitytojams ir klausytojams priminti, ką apie medžioklės plotuose valkataujančius šunis ir kates teigia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Taisyklių pirmo skyriaus „Bendrosios nuostatos” 4 punkte teigiama:...„Benamiai šunys ir katės nėra laikomi medžiojamaisiais gyvūnais, tačiau medžioklės plotų naudotojai turi teisę gaudyti ir numarinti medžioklės plotuose sutiktus benamius šunis ir kates laikydamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalavimų. Sunaikinti benamius šunis ir kates jų nesugavus leidžiama tik tuo atveju, jeigu benamis šuo ar katė kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietoje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskelbta pasiutligės grėsmės zona“.
Taigi, ar Labanoro atveju buvo galima pritaikyti nors vieną šių reikalavimų, kad medžiotojai galėtų nušauti stirnas pjaunančius šunis. Sulaukėję valkataujantys šunys, kaip taisyklė, žmonių vengia kaip ir laukiniai žvėrys, tad grėsmės žmonių sveikatai nekelia. Žmones sužaloti gali tik agresyvūs šunys po miškus ar laukus besibastantys kartu su nedrausmingais šeimininkais. Ar Labanoro šunys kėlė grėsmę „žmonių turtui“? Šiuo klausimu galima būtų galvoti, kad pjaudami stirnas šunys daro žalą Valstybei (laukiniai gyvūnai yra Valstybės nuosavybė), o gal ir medžiotojų organizacijai, nes Valstybė yra medžiotojų klubui ar būreliui suteikusi laukinių žvėrių naudojimo teisę tam tikrame plote (medžioklės plotų vienete). Tačiau kas gali numatyti, kas šaus į galvą aplinkosaugos pareigūnui, medžiotojams iššaudžius valkataujančius šunis. Kokia bus šunų ir kačių mylėtojų ir globėjų reakcija, vienareikšmiškai galima nuspėti. Jeigu gamtosaugos inspektorius už medžioklės taisyklių pažeidimą dėl šunų šaudymo nubaus medžiotojus, lieka dar galimybė medžiotojams kreiptis į teismą. Tačiau, kas gali prognozuoti, ar teisėjas pripažins, kad sudraskę stirną šunys padarė žalą „žmonių turtui“. Taigi, kai tiek daug neaiškumų, kuris medžiotojas norės veltis į santykių aiškinimosi verpetą su aplinkosaugininkais ir teismais.
Šunis ir kates padarėme dievais, tad ir toliau jiems melskimės. Šiems gyvūnams netaikomas nei naminių gyvūnų, nei laukinių žvėrių (kai šunys ir katės sulaukėja) statusas. Jeigu žmogus pasisiuvo ausines iš triušių kailių – viskas gerai, o jeigu iš katinų - jį reikia užmėtyti akmenimis. Jeigu medžiotojas nupyškino zuikį, ką gi, tam jis ir medžiotojas, o jeigu nušovė sulaukėjusį katiną – tokį šaulį geriausia būtų įkišti į belangę...
Matomai žmonėms reikia turėti kokių tai garbinimo objektų, kuriems reikėtų melstis. Jeigu indai turi šventas karves, tai Vakarų pasaulio žmonėms reikia šunelių ir katinėlių... Tačiau medžiotojai čia ne prie ko. Vargana stirna juk negali būti sulyginta su dievaičiu aviganio ir vilkšunio mišrūnu, tad dėl laibakojų miškų gyventojų neliekime ašarų – svarbiau, kad nenukentėtų šunų teisės. Vilkų mylėtojai linkę stirnas sušerti vilkams, šunų garbintojai nieko prieš, kad laibakojas miško gražuoles graužia sulaukėję šunys, o medžiotojų nedraugai dėl stirnų populiacijų mažėjimo (nors yra atvirkščiai) - „visus šunis karia ant medžiotojų“ (lietuvių tautosakoje šunis ir kates garbinančių posakių nėra arba labai mažai).
Na, medžiotojams dar lieka viena galimybė, kaip skelbia medžioklės taisyklės: „gaudyti ir numarinti...“. Matyt gyvūnų globos kūrėjai mano, kad lengva sugaudyti miškuose įsikūrusius sulaukėjusius šunis ir kates, tad tegul jie juos ir gaudo. Kol kas man dar neteko girdėti, kad šunų ir kačių globėjai su dešrom rankose vaikytųsi sulaukėjusius naminius plėšrūnus miškuose, nes jie jų sugaudyti nepajėgia netgi miestuose bei gyvenvietėse. Šunų ir kačių globėjai matyt taip pat galvoja, kad sulaukėjusiam šuniui mažesnis stresas, kai jį kažkokiu nelabai aiškiu būdu sugaunama, įkišama dėžėn ar maišan, vežama į gyvūnų globos namus, kur, dar savaitę prakankinus narve, jam sušvirkščiama mirtina dozė nuodų. O medžiotojui reikėtų tik į nelaimės nenujaučiantį gyvūną paleisti taiklų šūvį ir jokių kančių...
Žmogaus elgesio su šunimis ir katėmis, kaip ir su visais kitais naminiais gyvūnais, normos priklauso nuo vienoje ar kitoje šalyje susiklosčiusių tradicijų. Kai kuriose Azijos šalyse šunys ir katės auginami maistui, tad šie gyvūnai kažkaip tai numarinami, nenaudojant nuodų injekcijų. Lietuvoje šunų ir kačių mėsą vartoti maistui nepriimta, tačiau nusenęs, ligotas ar sulaukėjęs šuo visais laikais būdavo nušaunamas. Šiuo klausimu lietuvių tautosakoje begalės patarlių, priežodžių ar šiaip posakių, rodančių. kad lietuviai niekada šunų, o ir kačių negarbino, netaikė jiems kokių tai išskirtinių teisių, lyginant su kitais naminiais gyvūnais. Lietuvio gyvenime šuo ir katė turėjo savo vietą (deja ne ant pagalvių lovoje šalia šeimininko ar šeimininkės) ir savo veiklos funkcijas. Dabar Seime ketinama priimti Gyvūnų globos įstatymo pataisas, sugriežtinančias atsakomybę už naminių gyvūnų kankinimą ir nužudymą, už ką nusikaltėliams siūloma taikyti net laisvės atėmimo iki 3 metų bausmę. Kankinti tiek naminius, tiek laukinius gyvūnus negalima ir čia bausmės niekada nebus per griežtos. Tačiau ką reiškia naminių gyvūnų nužudymas? O tai reiškia, kad eilinį kartą kalbant apie naminius gyvūnus galvoje turima tik šunis ir kates, nes kiti naminiai gyvūnai bus žudomi ir jų mėsa vartojama žmonių maistui. Tas pat yra ir su gyvūnų globa: skelbiama apie gyvūnų globą, tačiau visos taip vadinamos gyvūnų globos organizacijos globoja( tam tikra prasme - iki nuodų injekcijos) daugiausia tik šunis ir kates.
Tačiau, jeigu galima paskersti kiaulę, vienaip ar kitaip numarinti kitus naminius gyvūnus (maistui Lietuvoje netgi skerdžiami žmogaus draugai žirgai), tai kodėl negalima nušauti šunį ar katę?
Vytautas Ribikauskas
Labanoro regioninio parko vyr. biologas Andrius Aliukonis teigia, kad :... „reikėtų griežtai įpareigoti medžiotojus, medžiotojų būrelius – jeigu pamato savo medžioklės teritorijoje palaidus šunis, iš karto nušauti“. Anot A. Aliukonio, „Medžiotojai šauti į šunį be pavadėlio, kuris yra užfiksuojamas medžioklės plotuose ne medžioklės su šunimis metu, gali be jokių apribojimų. Jiems dėl to negrėstų jokie nemalonumai“.
Panašiai valandėlės „Gamta visų namai“ metu kalbėjo buvęs ilgametis Švenčionėlių rajono gamtos apsaugos inspektorius Jonas Jakseboga.
Todėl jaučiu pareigą suklaidintiems skaitytojams ir klausytojams priminti, ką apie medžioklės plotuose valkataujančius šunis ir kates teigia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Taisyklių pirmo skyriaus „Bendrosios nuostatos” 4 punkte teigiama:...„Benamiai šunys ir katės nėra laikomi medžiojamaisiais gyvūnais, tačiau medžioklės plotų naudotojai turi teisę gaudyti ir numarinti medžioklės plotuose sutiktus benamius šunis ir kates laikydamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalavimų. Sunaikinti benamius šunis ir kates jų nesugavus leidžiama tik tuo atveju, jeigu benamis šuo ar katė kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietoje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskelbta pasiutligės grėsmės zona“.
Taigi, ar Labanoro atveju buvo galima pritaikyti nors vieną šių reikalavimų, kad medžiotojai galėtų nušauti stirnas pjaunančius šunis. Sulaukėję valkataujantys šunys, kaip taisyklė, žmonių vengia kaip ir laukiniai žvėrys, tad grėsmės žmonių sveikatai nekelia. Žmones sužaloti gali tik agresyvūs šunys po miškus ar laukus besibastantys kartu su nedrausmingais šeimininkais. Ar Labanoro šunys kėlė grėsmę „žmonių turtui“? Šiuo klausimu galima būtų galvoti, kad pjaudami stirnas šunys daro žalą Valstybei (laukiniai gyvūnai yra Valstybės nuosavybė), o gal ir medžiotojų organizacijai, nes Valstybė yra medžiotojų klubui ar būreliui suteikusi laukinių žvėrių naudojimo teisę tam tikrame plote (medžioklės plotų vienete). Tačiau kas gali numatyti, kas šaus į galvą aplinkosaugos pareigūnui, medžiotojams iššaudžius valkataujančius šunis. Kokia bus šunų ir kačių mylėtojų ir globėjų reakcija, vienareikšmiškai galima nuspėti. Jeigu gamtosaugos inspektorius už medžioklės taisyklių pažeidimą dėl šunų šaudymo nubaus medžiotojus, lieka dar galimybė medžiotojams kreiptis į teismą. Tačiau, kas gali prognozuoti, ar teisėjas pripažins, kad sudraskę stirną šunys padarė žalą „žmonių turtui“. Taigi, kai tiek daug neaiškumų, kuris medžiotojas norės veltis į santykių aiškinimosi verpetą su aplinkosaugininkais ir teismais.
Šunis ir kates padarėme dievais, tad ir toliau jiems melskimės. Šiems gyvūnams netaikomas nei naminių gyvūnų, nei laukinių žvėrių (kai šunys ir katės sulaukėja) statusas. Jeigu žmogus pasisiuvo ausines iš triušių kailių – viskas gerai, o jeigu iš katinų - jį reikia užmėtyti akmenimis. Jeigu medžiotojas nupyškino zuikį, ką gi, tam jis ir medžiotojas, o jeigu nušovė sulaukėjusį katiną – tokį šaulį geriausia būtų įkišti į belangę...
Matomai žmonėms reikia turėti kokių tai garbinimo objektų, kuriems reikėtų melstis. Jeigu indai turi šventas karves, tai Vakarų pasaulio žmonėms reikia šunelių ir katinėlių... Tačiau medžiotojai čia ne prie ko. Vargana stirna juk negali būti sulyginta su dievaičiu aviganio ir vilkšunio mišrūnu, tad dėl laibakojų miškų gyventojų neliekime ašarų – svarbiau, kad nenukentėtų šunų teisės. Vilkų mylėtojai linkę stirnas sušerti vilkams, šunų garbintojai nieko prieš, kad laibakojas miško gražuoles graužia sulaukėję šunys, o medžiotojų nedraugai dėl stirnų populiacijų mažėjimo (nors yra atvirkščiai) - „visus šunis karia ant medžiotojų“ (lietuvių tautosakoje šunis ir kates garbinančių posakių nėra arba labai mažai).
Na, medžiotojams dar lieka viena galimybė, kaip skelbia medžioklės taisyklės: „gaudyti ir numarinti...“. Matyt gyvūnų globos kūrėjai mano, kad lengva sugaudyti miškuose įsikūrusius sulaukėjusius šunis ir kates, tad tegul jie juos ir gaudo. Kol kas man dar neteko girdėti, kad šunų ir kačių globėjai su dešrom rankose vaikytųsi sulaukėjusius naminius plėšrūnus miškuose, nes jie jų sugaudyti nepajėgia netgi miestuose bei gyvenvietėse. Šunų ir kačių globėjai matyt taip pat galvoja, kad sulaukėjusiam šuniui mažesnis stresas, kai jį kažkokiu nelabai aiškiu būdu sugaunama, įkišama dėžėn ar maišan, vežama į gyvūnų globos namus, kur, dar savaitę prakankinus narve, jam sušvirkščiama mirtina dozė nuodų. O medžiotojui reikėtų tik į nelaimės nenujaučiantį gyvūną paleisti taiklų šūvį ir jokių kančių...
Žmogaus elgesio su šunimis ir katėmis, kaip ir su visais kitais naminiais gyvūnais, normos priklauso nuo vienoje ar kitoje šalyje susiklosčiusių tradicijų. Kai kuriose Azijos šalyse šunys ir katės auginami maistui, tad šie gyvūnai kažkaip tai numarinami, nenaudojant nuodų injekcijų. Lietuvoje šunų ir kačių mėsą vartoti maistui nepriimta, tačiau nusenęs, ligotas ar sulaukėjęs šuo visais laikais būdavo nušaunamas. Šiuo klausimu lietuvių tautosakoje begalės patarlių, priežodžių ar šiaip posakių, rodančių. kad lietuviai niekada šunų, o ir kačių negarbino, netaikė jiems kokių tai išskirtinių teisių, lyginant su kitais naminiais gyvūnais. Lietuvio gyvenime šuo ir katė turėjo savo vietą (deja ne ant pagalvių lovoje šalia šeimininko ar šeimininkės) ir savo veiklos funkcijas. Dabar Seime ketinama priimti Gyvūnų globos įstatymo pataisas, sugriežtinančias atsakomybę už naminių gyvūnų kankinimą ir nužudymą, už ką nusikaltėliams siūloma taikyti net laisvės atėmimo iki 3 metų bausmę. Kankinti tiek naminius, tiek laukinius gyvūnus negalima ir čia bausmės niekada nebus per griežtos. Tačiau ką reiškia naminių gyvūnų nužudymas? O tai reiškia, kad eilinį kartą kalbant apie naminius gyvūnus galvoje turima tik šunis ir kates, nes kiti naminiai gyvūnai bus žudomi ir jų mėsa vartojama žmonių maistui. Tas pat yra ir su gyvūnų globa: skelbiama apie gyvūnų globą, tačiau visos taip vadinamos gyvūnų globos organizacijos globoja( tam tikra prasme - iki nuodų injekcijos) daugiausia tik šunis ir kates.
Tačiau, jeigu galima paskersti kiaulę, vienaip ar kitaip numarinti kitus naminius gyvūnus (maistui Lietuvoje netgi skerdžiami žmogaus draugai žirgai), tai kodėl negalima nušauti šunį ar katę?
Vytautas Ribikauskas
Saugomose teritorijose
Tvarkomas Jiesios kraštovaizdžio draustinis
Jiesios pakrančių atodangos
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM pradeda įgyvendinti Jiesios valstybinio kraštovaizdžio draustinio tvarkymo projektą. Numatyta tvarkyti želdinius, įrengti takus, informacinius stendus.
Jiesios valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje bus įrengta: pažintinis takas (apie 2 km), lauko baldų komplektai, 8 informaciniai stendai, 19 rodyklių, 3 dviračių stovai, aikštelė terasa ir kita lankymui pritaikyta infrastruktūra.
Draustinis tvarkomas, siekiant pristatyti visuomenei jame saugomas vertybes ir tas vertybes apsaugoti, sureguliuojant lankytojų srautus.
Jiesios kraštovaizdžio draustinis – saugoma teritorija Kauno rajone ir Kauno miesto pietinėje dalyje. Draustinis apima Jiesios upės žemupio slėnį. Plotas 410 ha (iš jų 176 ha priklauso Kauno miestui).
Draustinyje saugomos vaizdžios Jiesios pakrančių atodangos, atveriančios kreidos ir kvartero periodo uolienas, taip pat eroziniai šlaitai ir krantai. Į draustinio teritoriją patenka ir Napoleono kalnas, stūksantis šalia Jiesios ir Nemuno santakos. Šioje vietoje upę kerta rekonstruotas Jiesios tiltas.
Draustinio teritorijoje auga reti ir saugomi augalai - gebenė lipikė, tuščiaviduris rūtenis, tarpinis rūtenis, klumpaitė, lieknoji plukė, mažoji vištapienė, plačialapė gegūnė, didysis asiūklis, žirnialapis vikis, didžioji dantenė, didysis putelis, gležnalapė nertis, gegužraibė, kompasinė salota, raudonžiedis žalčialunkis, paprastasis sausažiedis, paprastasis burbulis, mėlynasis palemonas ir kt.
Slėnyje gyvena reta vabzdžių rūšis – kalninė apsiuva, yra elniaragių, puošniažygių, juodųjų apolonų, kalninių cikadų. Gyvena apie 50 paukščių rūšių, yra šikšnosparnių, žalčių, kiaunių, lazdyninių miegapelių, stirnų, šernų.
Jiesios valstybinio kraštovaizdžio draustinio tvarkymo projektą planuojama įgyvendinti iki vasaros pabaigos. Draustinis tvarkomas už Europos Sąjungos ir LR valstybės biudžeto lėšas.
Jiesios valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje bus įrengta: pažintinis takas (apie 2 km), lauko baldų komplektai, 8 informaciniai stendai, 19 rodyklių, 3 dviračių stovai, aikštelė terasa ir kita lankymui pritaikyta infrastruktūra.
Draustinis tvarkomas, siekiant pristatyti visuomenei jame saugomas vertybes ir tas vertybes apsaugoti, sureguliuojant lankytojų srautus.
Jiesios kraštovaizdžio draustinis – saugoma teritorija Kauno rajone ir Kauno miesto pietinėje dalyje. Draustinis apima Jiesios upės žemupio slėnį. Plotas 410 ha (iš jų 176 ha priklauso Kauno miestui).
Draustinyje saugomos vaizdžios Jiesios pakrančių atodangos, atveriančios kreidos ir kvartero periodo uolienas, taip pat eroziniai šlaitai ir krantai. Į draustinio teritoriją patenka ir Napoleono kalnas, stūksantis šalia Jiesios ir Nemuno santakos. Šioje vietoje upę kerta rekonstruotas Jiesios tiltas.
Draustinio teritorijoje auga reti ir saugomi augalai - gebenė lipikė, tuščiaviduris rūtenis, tarpinis rūtenis, klumpaitė, lieknoji plukė, mažoji vištapienė, plačialapė gegūnė, didysis asiūklis, žirnialapis vikis, didžioji dantenė, didysis putelis, gležnalapė nertis, gegužraibė, kompasinė salota, raudonžiedis žalčialunkis, paprastasis sausažiedis, paprastasis burbulis, mėlynasis palemonas ir kt.
Slėnyje gyvena reta vabzdžių rūšis – kalninė apsiuva, yra elniaragių, puošniažygių, juodųjų apolonų, kalninių cikadų. Gyvena apie 50 paukščių rūšių, yra šikšnosparnių, žalčių, kiaunių, lazdyninių miegapelių, stirnų, šernų.
Jiesios valstybinio kraštovaizdžio draustinio tvarkymo projektą planuojama įgyvendinti iki vasaros pabaigos. Draustinis tvarkomas už Europos Sąjungos ir LR valstybės biudžeto lėšas.
Etnokultūra - istorija
Parskrenda žvitriosios kregždės
L. Klimka
Iš visų migruojančių paukščių pavasarį kregždės
parskrenda paskiausiai, kai ant ežerų visiškai ištirpsta ledas. Todėl
sakmėse pasakojama, kad jos žiemojanti ne dausose, o po vandeniu.
Rudenį pievoje susirandančios tokios žolelės, pauosto, tada sutupia
ant ežero nendrių, tos ir nulinksta vandenin... Ir tik kai ledas ištirpsta,
kregždės sugrįžtančios prie žmogaus sodybų; tada nustebusios klausia:
Išlėkiau - palikau pilnus kluonus,
Pilnus aruodus.
Parlėkiau – tušti kluonai,
Tušti aruodai.
Kad jie perplyštų,
Kad jie perplyštų!
Šis įdomus liaudiškas tikėjimas tikriausia dar ir iš to, kad skrisdamos į Afriką žiemoti, kregždės ilsisi ir nakvoja nendrynuose. Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė, langinė ir urvinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – miesto, trečioji – paupių erozinių skardžių.
Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Tikėtina, kad žvitrioji kregždutė – kažkurios mitinės būtybės įvaizdis. Štai sakoma: „Gandras parveda pavasarį, o blezdinga – šilumą”; „Dar kregždė neatlėkė – vyžų balon nemesk”; „Linksma, lyg kregždės lizde gimusi”. Kregžde vadinamas svirno langelis; yra ir senovinis šokis „blezdingėlė”, ir gėlė tokiu vardu. O pats žodis „kregždė“– iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės”.
Bet didžiausias paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad jis atnešė ugnį į namų židinį. Buvo taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų, ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, vėlgi pastebėjo velnias. Griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį. Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, ir visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi”. Bet jeigu kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks, – tvirtai tuo tikėta. Ir nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika. Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdusi velnius tariantis kur paslėpti ugnį, nagi – į titnagą ir geležį. Pasakiusi paslaptį žmonėms, šie pasidarę skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždžių švente, nes laikas dažnai sutampa su jų parskridimu. Trys dienos prieš Šeštines tradiciškai skiriamos taikos, sveikatos ir derliaus maldoms. Kaime jas vadindavo „kryžiavomis”: susirinkę pavakarėmis žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo laukų ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, pasimelsdavo, pagiedodavo. Iš to papročio turbūt kilo kita graži sakmė apie mielojo paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai.
Tačiau Dievo kviečiama su kitais paukščiais į talką medžių sodinti ir laistyti kregždė neatėjo, mat buvo užsiėmusi vabzdžių gaudymu. Užtat ir dabar ji negali ilsėtis paūksmėje, o nuolat nardo ore. Tačiau puikiai mato, kas sodyboje vyksta. Ir netyli, garsiai apskelbdama:
Vyreliai, vyreliai,
Ką jūsų moterėlės dirba, dirba?
Išsivirė vienam pienely košelę –
Mugurkt, mugurkt!
Dar ir taip:
Moterėlės
Nuo vyrelių pasislėpę,
Raguolėlius gu-urkšt, gu-urkšt!
Net ir piemenukas gauna nuo kregždės barti:
Piemuo – jaučiapilvis:
Namie ryja,
Laukan imas,
Ir vis jam maža!
O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: Vyt, vyt, vagis, vagis! Žmogus taip pat stebi kregždžių elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį. Kur kregždžių gyvenama daugiausia, – gyvenvietėse aplink Kuršmares, nes pakrančių dumble prisiveisia tuntai mašalų.
Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Pavasarį gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – bus dar daug šalnų, o ir vasara lietinga. Patarlė sako: „Kregždės iš namų, vasara iš laukų“. Jei jos anksti susiruošia kelionei į šiltuosius kraštus, žiema bus šalta. O jei rudenį dar ilgai užsibūna, neskuba į Afriką, ateinanti vasara bus šalta. Pasiilgdavo per žiemą kaimo žmonės savo mielųjų įnamių. Todėl per didžiąsias šventes namus puošdavo iš šiaudelių sunarstytais paukštukais.
Prof. Libertas Klimka
Išlėkiau - palikau pilnus kluonus,
Pilnus aruodus.
Parlėkiau – tušti kluonai,
Tušti aruodai.
Kad jie perplyštų,
Kad jie perplyštų!
Šis įdomus liaudiškas tikėjimas tikriausia dar ir iš to, kad skrisdamos į Afriką žiemoti, kregždės ilsisi ir nakvoja nendrynuose. Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė, langinė ir urvinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – miesto, trečioji – paupių erozinių skardžių.
Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Tikėtina, kad žvitrioji kregždutė – kažkurios mitinės būtybės įvaizdis. Štai sakoma: „Gandras parveda pavasarį, o blezdinga – šilumą”; „Dar kregždė neatlėkė – vyžų balon nemesk”; „Linksma, lyg kregždės lizde gimusi”. Kregžde vadinamas svirno langelis; yra ir senovinis šokis „blezdingėlė”, ir gėlė tokiu vardu. O pats žodis „kregždė“– iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės”.
Bet didžiausias paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad jis atnešė ugnį į namų židinį. Buvo taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų, ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, vėlgi pastebėjo velnias. Griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį. Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, ir visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi”. Bet jeigu kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks, – tvirtai tuo tikėta. Ir nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika. Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdusi velnius tariantis kur paslėpti ugnį, nagi – į titnagą ir geležį. Pasakiusi paslaptį žmonėms, šie pasidarę skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždžių švente, nes laikas dažnai sutampa su jų parskridimu. Trys dienos prieš Šeštines tradiciškai skiriamos taikos, sveikatos ir derliaus maldoms. Kaime jas vadindavo „kryžiavomis”: susirinkę pavakarėmis žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo laukų ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, pasimelsdavo, pagiedodavo. Iš to papročio turbūt kilo kita graži sakmė apie mielojo paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai.
Tačiau Dievo kviečiama su kitais paukščiais į talką medžių sodinti ir laistyti kregždė neatėjo, mat buvo užsiėmusi vabzdžių gaudymu. Užtat ir dabar ji negali ilsėtis paūksmėje, o nuolat nardo ore. Tačiau puikiai mato, kas sodyboje vyksta. Ir netyli, garsiai apskelbdama:
Vyreliai, vyreliai,
Ką jūsų moterėlės dirba, dirba?
Išsivirė vienam pienely košelę –
Mugurkt, mugurkt!
Dar ir taip:
Moterėlės
Nuo vyrelių pasislėpę,
Raguolėlius gu-urkšt, gu-urkšt!
Net ir piemenukas gauna nuo kregždės barti:
Piemuo – jaučiapilvis:
Namie ryja,
Laukan imas,
Ir vis jam maža!
O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: Vyt, vyt, vagis, vagis! Žmogus taip pat stebi kregždžių elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį. Kur kregždžių gyvenama daugiausia, – gyvenvietėse aplink Kuršmares, nes pakrančių dumble prisiveisia tuntai mašalų.
Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Pavasarį gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – bus dar daug šalnų, o ir vasara lietinga. Patarlė sako: „Kregždės iš namų, vasara iš laukų“. Jei jos anksti susiruošia kelionei į šiltuosius kraštus, žiema bus šalta. O jei rudenį dar ilgai užsibūna, neskuba į Afriką, ateinanti vasara bus šalta. Pasiilgdavo per žiemą kaimo žmonės savo mielųjų įnamių. Todėl per didžiąsias šventes namus puošdavo iš šiaudelių sunarstytais paukštukais.
Prof. Libertas Klimka
Deivės Mildos šventė
V. Balkūno nuotraikoje: Deivės Mildos šventėje.
Lietuviai atgaivina gražią savo meilės šventę, nes turi meilės deivę Mildą. Meilės deivę turėjo kiekviena senoji tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Džiugu, kad tradicija Meilės dieną švęsti žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją jau atgyja ir Lietuvos saugomose teritorijose. Šiais metais ji buvo švenčiama Dzūkijos nacionaliniame ir Neries regioniniuose parkuose.
Profesorė Pranė Dundulienė teigia, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko Teodoro Narbuto, Antakalnyje esą stovėjusi Mildos šventykla.
Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė ir kaip ji vadinama dabar?
Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Legendos kalba, kad ten mėgusi vaikščioti kunigaikštytė, o gal dievaitė Milda. Gal prie šio Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas?
Pasak prof. Pranės Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 29 cm aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Deja, beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų.
Pasak tyrinėtojų, mildauninkais vadino Mildos garbintojus ir žiniuonius žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Lietuviai santūri ir drovi tauta? Tai iš kur tiek erotinių užuominų lietuvių liaudies dainose apie „bernelių žirgo sutryptus rūtų darželius, ant šakų padzautus ar bernui dovanotus rūtų vainikėlius...“? Juk rūtą laikome nekaltybės simboliu. Pasak Jono Lasickio, lietuviai turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų tvirtina, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą.
Todėl mylėkime ir būkime mylimi. Meilės dieną švęskime ne šaltą vasarį, o gegužės 13 – tą dieną.
Onutė DROBELIENĖ
Džiugu, kad tradicija Meilės dieną švęsti žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją jau atgyja ir Lietuvos saugomose teritorijose. Šiais metais ji buvo švenčiama Dzūkijos nacionaliniame ir Neries regioniniuose parkuose.
Profesorė Pranė Dundulienė teigia, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko Teodoro Narbuto, Antakalnyje esą stovėjusi Mildos šventykla.
Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė ir kaip ji vadinama dabar?
Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Legendos kalba, kad ten mėgusi vaikščioti kunigaikštytė, o gal dievaitė Milda. Gal prie šio Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas?
Pasak prof. Pranės Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 29 cm aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Deja, beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų.
Pasak tyrinėtojų, mildauninkais vadino Mildos garbintojus ir žiniuonius žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Lietuviai santūri ir drovi tauta? Tai iš kur tiek erotinių užuominų lietuvių liaudies dainose apie „bernelių žirgo sutryptus rūtų darželius, ant šakų padzautus ar bernui dovanotus rūtų vainikėlius...“? Juk rūtą laikome nekaltybės simboliu. Pasak Jono Lasickio, lietuviai turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų tvirtina, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą.
Todėl mylėkime ir būkime mylimi. Meilės dieną švęskime ne šaltą vasarį, o gegužės 13 – tą dieną.
Onutė DROBELIENĖ
Žuvininkystė
Aidas ADOMAITIS
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas
Tarptautiniam žuvininkų forumui vadovauti patikėta renginio šeimininkams
Žuvininkystės tarnyba nuo 2010 metų yra Centrinės ir Rytų Europos akvakultūros centrų tinklo (NACEE) narė. 2004-2010 metais NACEE nariu buvo tuometinis Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras (LVŽŽTC). 2009 metais, įvykus žuvininkystės valdymo pertvarkai, LVŽŽTC ir Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos funkcijos buvo perduotos naujai įkurtai Žuvininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri nuo 2010 metų balandžio tęsia narystę NACEE.NACEE vizitinė kortelė
NACEE - tai savanoriška ir nepriklausoma Centrinės ir Rytų Europos su akvakultūra susijusių institucijų, įstaigų, organizacijų, mokslininkų ir specialistų sąjunga, įsteigta 2004 metais. NACEE narių susitikime 2010 metais Tiumenėje nuspręsta šią Sąjungą reorganizuoti ir suteikti jai juridinį statusą. 2010 m. gruodžio 2-3 d. įvyko steigiamasis naujo juridinio asmens pirmasis suvažiavimas, kuris paliko savo pirmtako pavadinimą. Remiantis juridinio asmens statusu, NACEE turi teisę oficialiai atstovauti savo regiono interesams tarpvalstybiniu lygmeniu. NACEE veiklą koordinuoja Vengrijos žuvininkystės, akvakultūros ir melioracijos tyrimų institutas (HAKI) Sarvaše. Ši tarptautinė neformali organizacija turi sekretoriatą, valdybą, komitetą, kurį sudaro atstovai iš daugumos šalių,esančių NACEE nariais. Atskiriems probleminiams ar organizaciniams klausimams spręsti formuojamos specialios darbo grupės iš kompetetingų asmenų.
Trumpai apie NACEE tikslus
Pagrindiniai NACEE tikslai yra šie: Skatinti akvakultūros plėtrą ir su tuo susijusius šviečiamuosius, mokslinius ir inovacinius darbus; Skatinti tvarų Centrinės ir Rytų Europos regiono vystymąsi; Saugoti vandens išteklius; Integruotis į Europos tyrimų ir aukštojo mokslo sritis, skatinant akvakultūros veikėjų ir mokslininkų bendradarbiavimą. NACEE veikla yra labai plati, apimanti visapusį ir visavertį informavimą vidaus vandenų žuvininkystės klausimais. Jos kvalifikuoti specialistai dalyvauja sprendžiant akvakultūros problemas atskirose šalyse ir visame regione, ypač didelį dėmesį NACEE skiria visapusiškam bendradarbiavimui mokslinių tyrimų, naujų žuvininkystės technologijų diegimo srityje.
NACEE narių forumas Lietuvoje
Pagal kruopščiai parengtas programas kiekvienais metais NACEE rengia akvakultūros centrų tinklo direktorių ir ekspertų, mokslininkų susitikimus, tematinius seminarus, jaunųjų mokslininkų konferencijas. 2011 metais direktorių susitikime Moldovoje buvo nuspręsta prašyti NACEE narę Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos surengti 2013 metais direktorių ir ekspertų susitikimą Lietuvoje. Žuvininkystės tarnyba, glaudžiai bendradarbiaudama su NACEE sekretoriatu, šių metų gegužės 15 dieną Vilniuje surengė NACEE narių susitikimą. Šiame forume dalyvavo atstovai iš Baltarusijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Moldovos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Čekijos, kitų suinteresuotų šalių, na, žinoma, ir iš Lietuvos.
Susitikimo dalyviai aptarė kitų metų plačią darbo programą, jos įgyvendinimo priemones, finansavimą, mokslinės veiklos gaires ir kitus klausimus. Tarptautiniame forume dalyvavo ir jos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius ir Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Konferencijos darbotvarkėje – europiniai unguriai
Pasibaigus NACEE narių susitikimui, gegužės 16-17 dienomis didžioji dalis NACEE atstovų dalyvavo ir pristatė savo pranešimus Žuvininkystės tarnybos surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Ungurių ir kitų migruojančių žuvų rūšių ištekliai”. Konferencijoje pranešimus skaitė žymūs mokslininkai, žuvininkystės specialistai praktikai iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių. Šios konferencijos dalyviai ir svečiai buvo išsamiai supažindinti su Žuvininkystės tarnybos sėkmingai įgyvendinamu projektu „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”. Pažymėtina, kad šiam projektui įgyvendinti lėšas skyrė Europos žuvininkystės fondas ir Lietuvos Respublikos vyriausybė. Jau atlikti ir tęsiami darbai sulaukė didelio susidomėjimo. Konferencijos dalyviai plačiai diskutavo apie projekto įgyvendinimą, apie ungurių žvejybos reikšmę Kuršių marių žuvininkystei, apie eršketų populiacijos atkūrimo darbus Lietuvoje ir Lenkijoje, apie lašišos išteklių atkūrimą mūsų šalies vidaus vandenyse, apie migruojančių žuvų ypatumus kitose šalyse. NACEE narių susitikimo ir tarptautinės mokslinės konferencijos dalyviai nuoširdžiai dėkojo Lietuvai už gerą renginių organizavimą, šiltą priėmimą, ir kartu pasidžiaugė mūsų šalies žuvininkystės pasiekimais.
Apie projektus
Anksčiau mano minėtas projektas - „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje” - parengtas pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programą ir finansavimą pagal veiklos sritį „Parama europinių ungurių išteklių valdymo planui Lietuvoje įgyvendinti“. Pagrindinis projekto tikslas – prisidėti prie ungurių išteklių atkūrimo Lietuvoje ir europinių ungurių areale, įgyvendinant 2009 m. gruodžio 22 d. Europos Komisijos sprendimu patvirtintą Ungurių išteklių atkūrimo planą Lietuvoje. Tikimasi, kad projekte numatytos ir šiuo metu įgyvendinamos veiklos padės atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje. Nuo 2011 metų į daugiau kaip 110 vandens telkinių išleista per 1,5 mln vnt. europinių ungurių jauniklių. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyris pritaikytas laikinai karantinuoti ir perlaikyti stiklinės stadijos europinius ungurius iki paleidimo į vandens telkinius. Jau šių metų antroje pusėje numatome pradėti vykdyti šių žuvų mokslinę stebėseną bei tyrimus.
Ir dar apie vieną žuvininkystei reikšmingą projektą norėčiau priminti. Žuvininkystės tarnyba pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su NACEE nariu - Lenkijos Stanislavo Sakovičiaus vidaus vandenų žuvininkystės institutu ir kitomis šalimis aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo Baltijos jūroje ir į Baltijos jūrą įtekančiose upėse klausimu. Šiuo metu Žuvininkystės tarnyba vykdo aštriašnipio eršketo reintrodukcijos programą, pagal kurią kasmet tam tikras aštriašnipių eršketų kiekis išleidžiamas į upes, kuriomis kadaise jos migravo ir jose neršė. Žuvininkystės tarnyba kartu su Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centru vykdo šių žuvų migracijos Lietuvoje tyrimus. Tačiau siekiant atstatyti per pastarąjį šimtmetį visiškai išnykusią aštriašnipio eršketo populiaciją Baltijos jūroje, būtinas valstybių, esančių šalia Baltijos jūros, bendradarbiavimas ir kiekvienos jų indėlis siekiant šio tikslo. Todėl planuojama parengti bendrą projektą, kuris būtų finansuojamas pagal LIFE+ programą. Balandį šalys, planuojančios dalyvauti projekte, kartu pateikė paraišką lėšoms gauti iš „Seed money“ fondo. Balandžio pabaigoje įvyko pasitarimas Olštyne (Lenkija) projekto rengimui aptarti. Susitikime dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Rusijos bei Vokietijos žuvininkystės specialistai. Kitais metais planuojama Lietuvoje surengti tarptautinę konferenciją eršketinių žuvų veisimo, auginimo ypatumams aptarti, esamai situacijai apžvelgti bei perspektyvoms numatyti, siekiant atkurti šių karališkų žuvų populiaciją Baltijos jūroje.
H. SAKALAUSKO nuotraukos.
NACEE - tai savanoriška ir nepriklausoma Centrinės ir Rytų Europos su akvakultūra susijusių institucijų, įstaigų, organizacijų, mokslininkų ir specialistų sąjunga, įsteigta 2004 metais. NACEE narių susitikime 2010 metais Tiumenėje nuspręsta šią Sąjungą reorganizuoti ir suteikti jai juridinį statusą. 2010 m. gruodžio 2-3 d. įvyko steigiamasis naujo juridinio asmens pirmasis suvažiavimas, kuris paliko savo pirmtako pavadinimą. Remiantis juridinio asmens statusu, NACEE turi teisę oficialiai atstovauti savo regiono interesams tarpvalstybiniu lygmeniu. NACEE veiklą koordinuoja Vengrijos žuvininkystės, akvakultūros ir melioracijos tyrimų institutas (HAKI) Sarvaše. Ši tarptautinė neformali organizacija turi sekretoriatą, valdybą, komitetą, kurį sudaro atstovai iš daugumos šalių,esančių NACEE nariais. Atskiriems probleminiams ar organizaciniams klausimams spręsti formuojamos specialios darbo grupės iš kompetetingų asmenų.
Trumpai apie NACEE tikslus
Pagrindiniai NACEE tikslai yra šie: Skatinti akvakultūros plėtrą ir su tuo susijusius šviečiamuosius, mokslinius ir inovacinius darbus; Skatinti tvarų Centrinės ir Rytų Europos regiono vystymąsi; Saugoti vandens išteklius; Integruotis į Europos tyrimų ir aukštojo mokslo sritis, skatinant akvakultūros veikėjų ir mokslininkų bendradarbiavimą. NACEE veikla yra labai plati, apimanti visapusį ir visavertį informavimą vidaus vandenų žuvininkystės klausimais. Jos kvalifikuoti specialistai dalyvauja sprendžiant akvakultūros problemas atskirose šalyse ir visame regione, ypač didelį dėmesį NACEE skiria visapusiškam bendradarbiavimui mokslinių tyrimų, naujų žuvininkystės technologijų diegimo srityje.
NACEE narių forumas Lietuvoje
Pagal kruopščiai parengtas programas kiekvienais metais NACEE rengia akvakultūros centrų tinklo direktorių ir ekspertų, mokslininkų susitikimus, tematinius seminarus, jaunųjų mokslininkų konferencijas. 2011 metais direktorių susitikime Moldovoje buvo nuspręsta prašyti NACEE narę Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos surengti 2013 metais direktorių ir ekspertų susitikimą Lietuvoje. Žuvininkystės tarnyba, glaudžiai bendradarbiaudama su NACEE sekretoriatu, šių metų gegužės 15 dieną Vilniuje surengė NACEE narių susitikimą. Šiame forume dalyvavo atstovai iš Baltarusijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Moldovos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Čekijos, kitų suinteresuotų šalių, na, žinoma, ir iš Lietuvos.
Susitikimo dalyviai aptarė kitų metų plačią darbo programą, jos įgyvendinimo priemones, finansavimą, mokslinės veiklos gaires ir kitus klausimus. Tarptautiniame forume dalyvavo ir jos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius ir Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Konferencijos darbotvarkėje – europiniai unguriai
Pasibaigus NACEE narių susitikimui, gegužės 16-17 dienomis didžioji dalis NACEE atstovų dalyvavo ir pristatė savo pranešimus Žuvininkystės tarnybos surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Ungurių ir kitų migruojančių žuvų rūšių ištekliai”. Konferencijoje pranešimus skaitė žymūs mokslininkai, žuvininkystės specialistai praktikai iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių. Šios konferencijos dalyviai ir svečiai buvo išsamiai supažindinti su Žuvininkystės tarnybos sėkmingai įgyvendinamu projektu „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”. Pažymėtina, kad šiam projektui įgyvendinti lėšas skyrė Europos žuvininkystės fondas ir Lietuvos Respublikos vyriausybė. Jau atlikti ir tęsiami darbai sulaukė didelio susidomėjimo. Konferencijos dalyviai plačiai diskutavo apie projekto įgyvendinimą, apie ungurių žvejybos reikšmę Kuršių marių žuvininkystei, apie eršketų populiacijos atkūrimo darbus Lietuvoje ir Lenkijoje, apie lašišos išteklių atkūrimą mūsų šalies vidaus vandenyse, apie migruojančių žuvų ypatumus kitose šalyse. NACEE narių susitikimo ir tarptautinės mokslinės konferencijos dalyviai nuoširdžiai dėkojo Lietuvai už gerą renginių organizavimą, šiltą priėmimą, ir kartu pasidžiaugė mūsų šalies žuvininkystės pasiekimais.
Apie projektus
Anksčiau mano minėtas projektas - „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje” - parengtas pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programą ir finansavimą pagal veiklos sritį „Parama europinių ungurių išteklių valdymo planui Lietuvoje įgyvendinti“. Pagrindinis projekto tikslas – prisidėti prie ungurių išteklių atkūrimo Lietuvoje ir europinių ungurių areale, įgyvendinant 2009 m. gruodžio 22 d. Europos Komisijos sprendimu patvirtintą Ungurių išteklių atkūrimo planą Lietuvoje. Tikimasi, kad projekte numatytos ir šiuo metu įgyvendinamos veiklos padės atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje. Nuo 2011 metų į daugiau kaip 110 vandens telkinių išleista per 1,5 mln vnt. europinių ungurių jauniklių. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyris pritaikytas laikinai karantinuoti ir perlaikyti stiklinės stadijos europinius ungurius iki paleidimo į vandens telkinius. Jau šių metų antroje pusėje numatome pradėti vykdyti šių žuvų mokslinę stebėseną bei tyrimus.
Ir dar apie vieną žuvininkystei reikšmingą projektą norėčiau priminti. Žuvininkystės tarnyba pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su NACEE nariu - Lenkijos Stanislavo Sakovičiaus vidaus vandenų žuvininkystės institutu ir kitomis šalimis aštriašnipių eršketų išteklių atkūrimo Baltijos jūroje ir į Baltijos jūrą įtekančiose upėse klausimu. Šiuo metu Žuvininkystės tarnyba vykdo aštriašnipio eršketo reintrodukcijos programą, pagal kurią kasmet tam tikras aštriašnipių eršketų kiekis išleidžiamas į upes, kuriomis kadaise jos migravo ir jose neršė. Žuvininkystės tarnyba kartu su Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centru vykdo šių žuvų migracijos Lietuvoje tyrimus. Tačiau siekiant atstatyti per pastarąjį šimtmetį visiškai išnykusią aštriašnipio eršketo populiaciją Baltijos jūroje, būtinas valstybių, esančių šalia Baltijos jūros, bendradarbiavimas ir kiekvienos jų indėlis siekiant šio tikslo. Todėl planuojama parengti bendrą projektą, kuris būtų finansuojamas pagal LIFE+ programą. Balandį šalys, planuojančios dalyvauti projekte, kartu pateikė paraišką lėšoms gauti iš „Seed money“ fondo. Balandžio pabaigoje įvyko pasitarimas Olštyne (Lenkija) projekto rengimui aptarti. Susitikime dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Rusijos bei Vokietijos žuvininkystės specialistai. Kitais metais planuojama Lietuvoje surengti tarptautinę konferenciją eršketinių žuvų veisimo, auginimo ypatumams aptarti, esamai situacijai apžvelgti bei perspektyvoms numatyti, siekiant atkurti šių karališkų žuvų populiaciją Baltijos jūroje.
H. SAKALAUSKO nuotraukos.
Gamta svetur
Geizerių slėnis Kamčiatkoje
A. Stanaitis
Tolimuosiuose rytuose Kamčiatkos pusiasalis
garsėja ne tik nuostabia laukine gamta, turtinga gyvūnija, bet ir
unikaliais gamtiniais procesais. Be veikiančių ugnikalnių, stingstančių
ledynų, gausių trykštančių versmių ir geizerių Kamčiatkoje daug kitų
įdomybių. Čia galima pamatyti verdančias pelkes, lavos laukus, pelenų
kalnus, išsimaudyti karštose versmėse, stebėti meškų, ruonių, lašišų
gyvenimą. Neveltui šiam rajonui prigijo Ugnies ir ledo krašto vardas.
Dalis šio unikalaus, besikeičiančio laukinio gamtos regiono priklauso Kronokų rezervatui, įkurtam 1934 metais. Jame siekiama išsaugoti unikalų Kamčiatkos gamtinį kompleksą. Tarp svarbiausių gamtos objektų yra ir įspūdingas Geizerių slėnis. Jame veikia apie 200 karštų versmių, tarp jų - 90 geizerių. 1996 metais Kronokų rezervatas paskelbtas UNESCO Pasaulio gamtos paveldo dalimi.
Slėnio padėtis
Geizerių slėnis yra 180 km į šiaurės rytus nuo Petropavlovsko Kamčiatkoje, tarp grandinės vulkanų, kurie tęsiasi pagal rytinę pusiasalio pakrantę. Geizerių slėnis – tai kanjonas (tarpeklis) iki 4 km pločio, 400 m gylio ir apie 8 km ilgio. Tarpekliu teka Geizernajos upė, prasidedanti prie jauno veikiančio ugnikalnio. Čia 6 km atstume nuo upės žiočių yra dešimtys geizerių ir daug terminių versmių. Panašių tarpeklių Kamčiatkoje ne vienas.
Geizerių slėnis Kamčiatkoje – vienas pačių didžiausių geizerių laukų pasaulyje ir vienintelis Eurazijoje. Tai vienas iš septynių Rusijos stebuklų. Geizerių gausumu jį lenkia tik Jeloustono parkas Amerikoje. Geizeris – tai versmė, iš kurios fontanais trykšta karštas vanduo ir garai. Jie susidaro ten, kur negiliai žemėje yra neatvėsusios magmos židinys. Įkaitęs vanduo kyla kanalais aukštyn, užverda ir susikaupę garai išmeta vandens fontaną. Po išsiveržimo į plyšius ir rezervuarą vėl patenka šaltesnio vandens, kuris įkaista ir ciklas kartojasi iš naujo. Geizeris nustoja veikti, jeigu atvėsta vulkaninis židinys, nepatenka vandens į rezervuarą ar pakinta požeminio vandens lygis.
Prieš kelis tūkstančius metų vietoje dabartinio Geizerių slėnio buvo ežeras. Jis jau seniai išnyko, tačiau jo dubuo, giliai suskaidytas tekančios kalnų upės, ir dabar veikia iškeldamas galingus verdančio vandens stulpus, kurie kyla iš netoli esančio vulkano Kižpinič.
Tokiu gamtos stebuklu, koks yra Geizerių slėnis, kur nedideliame plote gamta sukūrė nuostabų objektą, pasigirti gali tik nedaugelis pasaulio vietų. Ekspertų teigimu, pagal aplinkos grožį ir didybę bei veikiančių srovių skaičių vienoje nedidelėje teritorijoje, Kamčiatkos Geizerių slėniui lygių nėra.
Atradimo istorija
Retai gyvenamoje, sunkiai pasiekiamoje teritorijoje Geizerių slėnis atrastas palyginti neseniai – 1941 metais. Jį atsitiktinai surado rezervato geologė Tatjana Ustinova, lydima vietinio gyventojo itelmenio Anisiforo Krupnenino. Jie tyrinėjo Geizernajos upės slėnį, norėdami sudaryti pirmąjį slėnio planą. Po netrumpo žygio pavargę ir prisėdę pailsėti bei užkąsti, pamatė garų stulpą. Jie norėjo prieiti arčiau, bet nepakako jėgų.
Staiga iš esančios akmeninės aikštelės kitame slėnio krante išsiveržė milžiniška karšto vandens srovė. Keliautojai bijojo net pajudėti, glaudėsi prie uolos. Po akimirkos vanduo liovėsi trykšti ir stebėjusieji reiškinį sušuko – geizeris. Tai buvo pirmas specialistų surastas geizeris Kamčiatkoje. Dėl to jis ir pavadintas Pervenec (Pirmasis) vardu.
Apie atradimą iš karto telegrama pranešta į Maskvą. Tačiau prasidėjus karui dėl taupymo moksliniai Geizerių slėnio tyrimai buvo nutraukti, atradėja T. Ustinova dėl etatų mažinimo atleista iš darbo. Antrą kartą Geizerių slėnį ji pasiekė tik po karo. Tuomet buvo sudaryta slėnio schema, atliktas aprašymas, padaryta foto nuotrauka, paimta vandens pavyzdžių. Intensyviai Geizerių slėnį pradėta tyrinėti nuo 1972 metų.
Slėnis – besiformuojanti sistema
Geizerių slėnis, esantis judrioje žemės plutos vietoje, nėra stabilus. Jį keičia tiek išorinės, tiek ir vidinės jėgos. Slėnyje patvinęs upių vanduo ardo šlaitus, sukelia nuošliaužas, keičia slėnio formą, geizerių ir karštų versmių skaičių. 1981 metais taifūnas Elza sukėlė didžiules liūtis. Dėl didelio vandens kiekio Geizernajos upėje vanduo pakilo keletą metrų. Galingas vandens ir purvo srautas nešė akmenis, viską naikindamas kelyje. Nukentėjo daug šaltinių ir net žymiausi geizeriai, pasikeitė slėnio forma.
2007 metų birželio 3 dieną didžiulė nuošliauža didesnę dalį slėnio užvertė purvu ir akmenimis. Daug geizerių ir versmių atsidūrė po žeme, susidarė terminis ežeras. Nuo 2007 metų birželio 3 iki liepos 20 dienos Geizerių slėnis buvo uždarytas. Liepos pabaigoje iš buvusių 42 slėnyje veikė 20 didelių ir mažesnių geizerių. Nemažai jų, nuošliaužai patvenkus Geizernajos slėnį, atsidūrė po ežero vandeniu. Dėl nuošliaužos sukeltų procesų pasikeitė slėnio forma, Geizernajos upės vaga.
Geizerių išsiveržimo pobūdis
Slėnyje esantys geizeriai turi pavadinimus, kurie siejasi su jų veiklos pobūdžiu, atspalviu ar dydžiu. Nuo veiklos galingumo pavadinimus gavo geizeriai Velikan, Bolšoj, Malyj, Fontan. Nuo atspalvio aplink geizerį nusėdusių nuosėdų – Sacharnyj, Žemčužnyj, Rozovyj ir kiti. Geizerių išsiveržimo pobūdį primena pavadinimai Pečka, Troinoj, Grot, Sosed.
Kiekvienas geizeris - unikalus, skiriasi veiklos pobūdžiu, periodiškumu, išsiveržimo galingumu, garų ir vandens išmetimo santykiu, kitokia veikla. Bendra tai, kad visų temperatūra - arti 100 0C. Vanduo pagal cheminę sudėtį priklauso chloro – natrio vandenų grupei. Vandens mineralizacija – 1,8 – 2,2 g/l. Aplink geizerį išsiveržęs vanduo iš jame ištirpusių druskų sukloja geizerito storymę, sudarytą daugiausia iš SiO2. Šios storymės skirias struktūra ir storiu.
Išsiveržimo periodiškumas labai skirtingas. Vieni geizeriai 250–300 litrų karšto vandens iš-
švirkščia kas sekundę, kiti vandens srovę išmeta kas 10–15 min., treti – kas 2–3 val., ketvirti – kas 5–6 valandas.
Ypatingu dėmesiu naudojasi Velikano geizeris. Jo artėjantį išsiveržimą praneša didžiulis triukšmas. Po to išsiveržęs vandens stulpas pakyla į 40, o garai - į 300 metrų aukštį. Po poros minučių aktyvios veiklos geizeris nusilpsta ir tik nežymiai rūksta. Kol po kelių valandų vėl prisipildo vandens, ir procesas kartojasi iš naujo.
Apsauga ir lankymas
Geizerių slėnis – labai jautri, nuolat besikeičianti ekosistema. Dėl to jo lankymas, nors labai populiarus, tačiau ribojamas. Tarybiniais metais ir vėliau Geizerių slėnis buvo viena labiausiai lankomų vietų Kamčiatkoje. Vėliau lankymas buvo uždraustas ir tik nuo 1993 metų, sutvarkius būtiną infrastruktūrą, jį vėl lanko turistai. Kasmet čia pabuvoja daugiau 3000 žmonių. Savarankiškai lankyti Geizerių slėnį griežtai draudžiama.
Dėl gamtos trapumo turistų skaičius šiame nuostabiame pasaulio kampelyje yra minimalus. Dažniausiai jie čia atvyksta malūnsparniais. Patekti į Geizerių slėnį sudėtinga ir brangu. Dėl to slėnyje esančiais objektais dažniausiai tenka gėrėtis tik foto nuotraukose ar žiūrint meninį filmą „Sanikovo žemė“. Artimiausiu metu Geizerių slėnyje planuojama įrengti filmavimo kameras. Tuomet bus galima stebėti visa, kas darosi šiame nuostabiame gamtos kampelyje.
Prof. Algirdas Stanaitis
Dalis šio unikalaus, besikeičiančio laukinio gamtos regiono priklauso Kronokų rezervatui, įkurtam 1934 metais. Jame siekiama išsaugoti unikalų Kamčiatkos gamtinį kompleksą. Tarp svarbiausių gamtos objektų yra ir įspūdingas Geizerių slėnis. Jame veikia apie 200 karštų versmių, tarp jų - 90 geizerių. 1996 metais Kronokų rezervatas paskelbtas UNESCO Pasaulio gamtos paveldo dalimi.
Slėnio padėtis
Geizerių slėnis yra 180 km į šiaurės rytus nuo Petropavlovsko Kamčiatkoje, tarp grandinės vulkanų, kurie tęsiasi pagal rytinę pusiasalio pakrantę. Geizerių slėnis – tai kanjonas (tarpeklis) iki 4 km pločio, 400 m gylio ir apie 8 km ilgio. Tarpekliu teka Geizernajos upė, prasidedanti prie jauno veikiančio ugnikalnio. Čia 6 km atstume nuo upės žiočių yra dešimtys geizerių ir daug terminių versmių. Panašių tarpeklių Kamčiatkoje ne vienas.
Geizerių slėnis Kamčiatkoje – vienas pačių didžiausių geizerių laukų pasaulyje ir vienintelis Eurazijoje. Tai vienas iš septynių Rusijos stebuklų. Geizerių gausumu jį lenkia tik Jeloustono parkas Amerikoje. Geizeris – tai versmė, iš kurios fontanais trykšta karštas vanduo ir garai. Jie susidaro ten, kur negiliai žemėje yra neatvėsusios magmos židinys. Įkaitęs vanduo kyla kanalais aukštyn, užverda ir susikaupę garai išmeta vandens fontaną. Po išsiveržimo į plyšius ir rezervuarą vėl patenka šaltesnio vandens, kuris įkaista ir ciklas kartojasi iš naujo. Geizeris nustoja veikti, jeigu atvėsta vulkaninis židinys, nepatenka vandens į rezervuarą ar pakinta požeminio vandens lygis.
Prieš kelis tūkstančius metų vietoje dabartinio Geizerių slėnio buvo ežeras. Jis jau seniai išnyko, tačiau jo dubuo, giliai suskaidytas tekančios kalnų upės, ir dabar veikia iškeldamas galingus verdančio vandens stulpus, kurie kyla iš netoli esančio vulkano Kižpinič.
Tokiu gamtos stebuklu, koks yra Geizerių slėnis, kur nedideliame plote gamta sukūrė nuostabų objektą, pasigirti gali tik nedaugelis pasaulio vietų. Ekspertų teigimu, pagal aplinkos grožį ir didybę bei veikiančių srovių skaičių vienoje nedidelėje teritorijoje, Kamčiatkos Geizerių slėniui lygių nėra.
Atradimo istorija
Retai gyvenamoje, sunkiai pasiekiamoje teritorijoje Geizerių slėnis atrastas palyginti neseniai – 1941 metais. Jį atsitiktinai surado rezervato geologė Tatjana Ustinova, lydima vietinio gyventojo itelmenio Anisiforo Krupnenino. Jie tyrinėjo Geizernajos upės slėnį, norėdami sudaryti pirmąjį slėnio planą. Po netrumpo žygio pavargę ir prisėdę pailsėti bei užkąsti, pamatė garų stulpą. Jie norėjo prieiti arčiau, bet nepakako jėgų.
Staiga iš esančios akmeninės aikštelės kitame slėnio krante išsiveržė milžiniška karšto vandens srovė. Keliautojai bijojo net pajudėti, glaudėsi prie uolos. Po akimirkos vanduo liovėsi trykšti ir stebėjusieji reiškinį sušuko – geizeris. Tai buvo pirmas specialistų surastas geizeris Kamčiatkoje. Dėl to jis ir pavadintas Pervenec (Pirmasis) vardu.
Apie atradimą iš karto telegrama pranešta į Maskvą. Tačiau prasidėjus karui dėl taupymo moksliniai Geizerių slėnio tyrimai buvo nutraukti, atradėja T. Ustinova dėl etatų mažinimo atleista iš darbo. Antrą kartą Geizerių slėnį ji pasiekė tik po karo. Tuomet buvo sudaryta slėnio schema, atliktas aprašymas, padaryta foto nuotrauka, paimta vandens pavyzdžių. Intensyviai Geizerių slėnį pradėta tyrinėti nuo 1972 metų.
Slėnis – besiformuojanti sistema
Geizerių slėnis, esantis judrioje žemės plutos vietoje, nėra stabilus. Jį keičia tiek išorinės, tiek ir vidinės jėgos. Slėnyje patvinęs upių vanduo ardo šlaitus, sukelia nuošliaužas, keičia slėnio formą, geizerių ir karštų versmių skaičių. 1981 metais taifūnas Elza sukėlė didžiules liūtis. Dėl didelio vandens kiekio Geizernajos upėje vanduo pakilo keletą metrų. Galingas vandens ir purvo srautas nešė akmenis, viską naikindamas kelyje. Nukentėjo daug šaltinių ir net žymiausi geizeriai, pasikeitė slėnio forma.
2007 metų birželio 3 dieną didžiulė nuošliauža didesnę dalį slėnio užvertė purvu ir akmenimis. Daug geizerių ir versmių atsidūrė po žeme, susidarė terminis ežeras. Nuo 2007 metų birželio 3 iki liepos 20 dienos Geizerių slėnis buvo uždarytas. Liepos pabaigoje iš buvusių 42 slėnyje veikė 20 didelių ir mažesnių geizerių. Nemažai jų, nuošliaužai patvenkus Geizernajos slėnį, atsidūrė po ežero vandeniu. Dėl nuošliaužos sukeltų procesų pasikeitė slėnio forma, Geizernajos upės vaga.
Geizerių išsiveržimo pobūdis
Slėnyje esantys geizeriai turi pavadinimus, kurie siejasi su jų veiklos pobūdžiu, atspalviu ar dydžiu. Nuo veiklos galingumo pavadinimus gavo geizeriai Velikan, Bolšoj, Malyj, Fontan. Nuo atspalvio aplink geizerį nusėdusių nuosėdų – Sacharnyj, Žemčužnyj, Rozovyj ir kiti. Geizerių išsiveržimo pobūdį primena pavadinimai Pečka, Troinoj, Grot, Sosed.
Kiekvienas geizeris - unikalus, skiriasi veiklos pobūdžiu, periodiškumu, išsiveržimo galingumu, garų ir vandens išmetimo santykiu, kitokia veikla. Bendra tai, kad visų temperatūra - arti 100 0C. Vanduo pagal cheminę sudėtį priklauso chloro – natrio vandenų grupei. Vandens mineralizacija – 1,8 – 2,2 g/l. Aplink geizerį išsiveržęs vanduo iš jame ištirpusių druskų sukloja geizerito storymę, sudarytą daugiausia iš SiO2. Šios storymės skirias struktūra ir storiu.
Išsiveržimo periodiškumas labai skirtingas. Vieni geizeriai 250–300 litrų karšto vandens iš-
švirkščia kas sekundę, kiti vandens srovę išmeta kas 10–15 min., treti – kas 2–3 val., ketvirti – kas 5–6 valandas.
Ypatingu dėmesiu naudojasi Velikano geizeris. Jo artėjantį išsiveržimą praneša didžiulis triukšmas. Po to išsiveržęs vandens stulpas pakyla į 40, o garai - į 300 metrų aukštį. Po poros minučių aktyvios veiklos geizeris nusilpsta ir tik nežymiai rūksta. Kol po kelių valandų vėl prisipildo vandens, ir procesas kartojasi iš naujo.
Apsauga ir lankymas
Geizerių slėnis – labai jautri, nuolat besikeičianti ekosistema. Dėl to jo lankymas, nors labai populiarus, tačiau ribojamas. Tarybiniais metais ir vėliau Geizerių slėnis buvo viena labiausiai lankomų vietų Kamčiatkoje. Vėliau lankymas buvo uždraustas ir tik nuo 1993 metų, sutvarkius būtiną infrastruktūrą, jį vėl lanko turistai. Kasmet čia pabuvoja daugiau 3000 žmonių. Savarankiškai lankyti Geizerių slėnį griežtai draudžiama.
Dėl gamtos trapumo turistų skaičius šiame nuostabiame pasaulio kampelyje yra minimalus. Dažniausiai jie čia atvyksta malūnsparniais. Patekti į Geizerių slėnį sudėtinga ir brangu. Dėl to slėnyje esančiais objektais dažniausiai tenka gėrėtis tik foto nuotraukose ar žiūrint meninį filmą „Sanikovo žemė“. Artimiausiu metu Geizerių slėnyje planuojama įrengti filmavimo kameras. Tuomet bus galima stebėti visa, kas darosi šiame nuostabiame gamtos kampelyje.
Prof. Algirdas Stanaitis