Aplinkosaugos aktualijos
Ekologinis dialogas ar vien represinės priemonės
Artėja Birželio 5-ji - Pasaulinė aplinkos diena. Ją pirmą kartą pasaulio žmonijai paskelbė Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė asamblėja 1972 m. gruodžio 15 d. Ši diena šventei minėti pasirinkta neatsitiktinai – 1972 m. birželio 5 d. Stokholme įvyko pirmoji JTO konferencija, skirta aplinkosaugos problemoms aptarti. Autentiškas šios dienos pavadinimas tuomet buvo toks – „Pasaulinė aplinkos apsaugos diena – birželio 5-ji“ Šiemet šią svarbią ieną minėsime 43-ąjį kartą, bet jau, kaip bebūtų gaila, išmetę žodį „apsauga“ iš šios „Dienos“ pavadinimo.
Taigi ar šiandien, praėjus beveik pusei amžiaus, žmonija gali lengviau atsipūsti, saugiau pasijusti aplinkosaugos požiūriu. Anaiptol.
Begalinis vartojimas, žemės turtų netausojimas, gamybos plėtotė nepaisant aplinkosaugos reikalavimų, klimato kaita kasmet mūsų gyvenimą artina prie skurdo ir visiško išsekimo.
Kol nevėlu ekologines problemas iš esmės privalo spręsti valstybinės institucijos, pasitelkusios visuomenę, pasikvietusios kiekvieną pilietį konkrečiam aplinkosaugos darbui. Todėl labai svarbu, kad valstybinės institucijos, visos be išimties, ir, pirmiausia, aplinkos ministerija su visais savo padaliniais ieškotų ir surastų tas darbo formas, tuos ekologinio sąlyčio su bendruomenėmis taškus, kurie sutvirtintų ryžtą spręsti visas iškilusias aplinkosaugos problemas: ir miškų, ir skalūninių dujų gavybos, ir žemės reformos, ir ežerų susigražinimo iš privatininkų ir daugelį kitų.
Surasti ekologinį dialogą su visuomene nėra lengvas dalykas, bet tai nereiškia, kad to neturi siekti visos žmogaus kultūrą formuojančios institucijos: tiek valstybinės, tiek visuomeninės. Svarbu pabrėžti šio dialogo nuoširdumą. Jis turėtų vykti ne formaliai ir ne tam, kad bet kokia kaina pasiektume tikslą ar „jėga“ teisiškai įformintume iškilusių aplinkosaugos problemų sprendimus.
Bet kokiu atveju ekologiniai sprendimai turi būti priimami išsiaiškinus, išdiskutavus ir susitarus su žmonėmis, su visuomene.
Valstybės pareigūnai turėtų gerai suvokti, kad visuomenės psichologinis barometras yra labai jautrus, ir ypač tuomet, kai tikslui pasiekti valstybininkai taiko represines priemones ir ieško įvairiausių motyvų joms pateisinti. Natūralu, kad visuomenė ar atskiros jos grupės jautriai reaguoja, kai kėsinamasi į amžinuosius žmonių namus – gamtą. Nereikėtų pamiršti, kad tūkstantinės baudos už aplinkosaugos įstatymų pažeidimus arba „represinės priemonės“ turi atitikti proporcingumo principą atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Ir vargas tiems valstybininkams, kurie į žmonių prašymą, norą ar reikalavimą išsiaiškinti gamtosaugos problemų sprendimo kelius numoja lengva ranka ir vienvaldiškai priima sprendimus. Kuo tai gali baigtis toli pavyzdžių ieškoti netenka, pakanka prisiminti kad ir Žaliųjų judėjimą, į kurį vėliau įsijungė visa Lietuvos visuomenė.
Juozas Stasinas nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas
Artėja Birželio 5-ji - Pasaulinė aplinkos diena. Ją pirmą kartą pasaulio žmonijai paskelbė Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė asamblėja 1972 m. gruodžio 15 d. Ši diena šventei minėti pasirinkta neatsitiktinai – 1972 m. birželio 5 d. Stokholme įvyko pirmoji JTO konferencija, skirta aplinkosaugos problemoms aptarti. Autentiškas šios dienos pavadinimas tuomet buvo toks – „Pasaulinė aplinkos apsaugos diena – birželio 5-ji“ Šiemet šią svarbią ieną minėsime 43-ąjį kartą, bet jau, kaip bebūtų gaila, išmetę žodį „apsauga“ iš šios „Dienos“ pavadinimo.
Taigi ar šiandien, praėjus beveik pusei amžiaus, žmonija gali lengviau atsipūsti, saugiau pasijusti aplinkosaugos požiūriu. Anaiptol.
Begalinis vartojimas, žemės turtų netausojimas, gamybos plėtotė nepaisant aplinkosaugos reikalavimų, klimato kaita kasmet mūsų gyvenimą artina prie skurdo ir visiško išsekimo.
Kol nevėlu ekologines problemas iš esmės privalo spręsti valstybinės institucijos, pasitelkusios visuomenę, pasikvietusios kiekvieną pilietį konkrečiam aplinkosaugos darbui. Todėl labai svarbu, kad valstybinės institucijos, visos be išimties, ir, pirmiausia, aplinkos ministerija su visais savo padaliniais ieškotų ir surastų tas darbo formas, tuos ekologinio sąlyčio su bendruomenėmis taškus, kurie sutvirtintų ryžtą spręsti visas iškilusias aplinkosaugos problemas: ir miškų, ir skalūninių dujų gavybos, ir žemės reformos, ir ežerų susigražinimo iš privatininkų ir daugelį kitų.
Surasti ekologinį dialogą su visuomene nėra lengvas dalykas, bet tai nereiškia, kad to neturi siekti visos žmogaus kultūrą formuojančios institucijos: tiek valstybinės, tiek visuomeninės. Svarbu pabrėžti šio dialogo nuoširdumą. Jis turėtų vykti ne formaliai ir ne tam, kad bet kokia kaina pasiektume tikslą ar „jėga“ teisiškai įformintume iškilusių aplinkosaugos problemų sprendimus.
Bet kokiu atveju ekologiniai sprendimai turi būti priimami išsiaiškinus, išdiskutavus ir susitarus su žmonėmis, su visuomene.
Valstybės pareigūnai turėtų gerai suvokti, kad visuomenės psichologinis barometras yra labai jautrus, ir ypač tuomet, kai tikslui pasiekti valstybininkai taiko represines priemones ir ieško įvairiausių motyvų joms pateisinti. Natūralu, kad visuomenė ar atskiros jos grupės jautriai reaguoja, kai kėsinamasi į amžinuosius žmonių namus – gamtą. Nereikėtų pamiršti, kad tūkstantinės baudos už aplinkosaugos įstatymų pažeidimus arba „represinės priemonės“ turi atitikti proporcingumo principą atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Ir vargas tiems valstybininkams, kurie į žmonių prašymą, norą ar reikalavimą išsiaiškinti gamtosaugos problemų sprendimo kelius numoja lengva ranka ir vienvaldiškai priima sprendimus. Kuo tai gali baigtis toli pavyzdžių ieškoti netenka, pakanka prisiminti kad ir Žaliųjų judėjimą, į kurį vėliau įsijungė visa Lietuvos visuomenė.
Juozas Stasinas nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas
Lietuva „EXPO 2015 “ parodoje
Nuo pasaulinės prodos „EXPO 2015“ Milane (Italija) atidarymo dienos praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Tarp kitų pasaulio valstybių ekspozicijų, parodoje lankytojų dėmesiui pristatomas ir Lietuvos paviljonas. Jame – Lietuvos kultūrinis ir kulinarinis paveldas. Mūsų šalies paviljono lankytojų skaičius artėja prie 100 tūkstančių. Paviljone svečius pasitinka gidai, kurie supažindina lankytojus su ekspozicija, teikia informaciją apie mūsų kraštą, kviečia neaplenkti degustacijų salės ir paragauti tradicinių lietuviškų gėrimų bei patiekalų:balto sūrio, juodos duonos, obuolių sulčių, midaus ir kitų produktų.
Pasak Lietuvos ekspozicijos generalinio komisaro Romo Jankausko, mūsų paviljonas išsiskiria ne tik vaišėnis, bet ir vaišingumu, be to lankytojus pritraukia įdomios pramogos, galimybė išsamiau susipažinti su šalies ekonomika, kultūra ir papročiais.
Tautodailės renginyje savo meistriškumą jau demonstravo juostų audėja Vita Babičienė. Visus stebino tautodailininkės kruopštumas ir išradingumas. Vitos juostomis ypač žavėjosi moterys. Jas domino praktinis juostų panaudojimas, ir kaip paplitęs šis amatas šių dienų Lietuvoje.
Lankytojai dėmėjosi ir multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio kūryba.
Dažnas Lietuvos paviljono lankytojas įsigyja patikusių liaudies meistrų suvenyrų – molinių varpelių, keramikos dirbinių, medinių angelų ir kt.
Pasaulio visuomenė domisi veikiančia paroda. Į pasaulinę parodą „EXPO 2015“ jau parduota daugiau kaip 11 mln. bilietų.
Nuo pasaulinės prodos „EXPO 2015“ Milane (Italija) atidarymo dienos praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Tarp kitų pasaulio valstybių ekspozicijų, parodoje lankytojų dėmesiui pristatomas ir Lietuvos paviljonas. Jame – Lietuvos kultūrinis ir kulinarinis paveldas. Mūsų šalies paviljono lankytojų skaičius artėja prie 100 tūkstančių. Paviljone svečius pasitinka gidai, kurie supažindina lankytojus su ekspozicija, teikia informaciją apie mūsų kraštą, kviečia neaplenkti degustacijų salės ir paragauti tradicinių lietuviškų gėrimų bei patiekalų:balto sūrio, juodos duonos, obuolių sulčių, midaus ir kitų produktų.
Pasak Lietuvos ekspozicijos generalinio komisaro Romo Jankausko, mūsų paviljonas išsiskiria ne tik vaišėnis, bet ir vaišingumu, be to lankytojus pritraukia įdomios pramogos, galimybė išsamiau susipažinti su šalies ekonomika, kultūra ir papročiais.
Tautodailės renginyje savo meistriškumą jau demonstravo juostų audėja Vita Babičienė. Visus stebino tautodailininkės kruopštumas ir išradingumas. Vitos juostomis ypač žavėjosi moterys. Jas domino praktinis juostų panaudojimas, ir kaip paplitęs šis amatas šių dienų Lietuvoje.
Lankytojai dėmėjosi ir multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio kūryba.
Dažnas Lietuvos paviljono lankytojas įsigyja patikusių liaudies meistrų suvenyrų – molinių varpelių, keramikos dirbinių, medinių angelų ir kt.
Pasaulio visuomenė domisi veikiančia paroda. Į pasaulinę parodą „EXPO 2015“ jau parduota daugiau kaip 11 mln. bilietų.
Aptarti maisto švaistymo klausimai
Lietuvos Respublikos Seime įvykusiame Nacionaliniame kovos su maisto švaistymu kongrese buvo aptarti aktualūs maisto atliekų, jų tvarkymo ir prevencijos klausimai.
Per metus mūsų šalyje susidaro apie 80 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienas gyventojas išmeta apie 50 kg maisto, kurio dalis dar tinkama vartoti. Šios atliekos nėra atskirai surenkamos ir tvarkomos, todėl patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą ir keliauja į sąvartynus. Maisto atliekos Lietuvoje sudaro apie dešimtadalį visų atliekų kiekio. Nors kasmet į sąvartynus patenka vis mažiau atliekų, bet jų sraute maisto atliekų nemažėja. Tai rodo, kad šalies gyventojai nekeičia maisto vartojimo ir švaistymo įpročių.
Siekiant, kad į sąvartynus patektų kuo mažiau biologiškai skaidžių atliekų, kitąmet numatoma inicijuoti visuomenės švietimo projektus, pateikti praktinių pavyzdžių, kaip buityje galima sumažinti maisto atliekų kiekius. Taip pat numatoma iš biologiškai skaidžių atliekų pagamintam kompostui parengti reikalavimus, kurie leis nustatyti jo kokybę ir jį panaudoti žemės ūkyje kaip trąšą. Jeigu šis kompostas nebus tinkamas žemės ūkiui, jį bus galima panaudoti želdiniams.
Skatinant sukurti ir plėtoti infrastruktūrą biologiškai skaidžioms atliekoms surinkti ir tvarkyti, iki 2019 m. planuojama įdiegti rūšiuojamojo maisto bei virtuvės atliekų surinkimą ir apdorojimą ir tam skirti reikiamų lėšų. Mažinti atliekų šalinimą sąvartynuose turėtų skatinti ir nuo 2016 m. pradedamas taikyti sąvartynų mokestis.
2014–2020 m. ketinama skirti apie 70 mln. eurų ES struktūrinės paramos lėšų biologinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo konteineriams bei kompostavimo priemonėms, skirtoms individualioms valdoms, įsigyti, numatoma įrengti daugiau aikštelių, plėtoti visuomenės švietimą atliekų tvarkymo klausimais.
Lietuvos Respublikos Seime įvykusiame Nacionaliniame kovos su maisto švaistymu kongrese buvo aptarti aktualūs maisto atliekų, jų tvarkymo ir prevencijos klausimai.
Per metus mūsų šalyje susidaro apie 80 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienas gyventojas išmeta apie 50 kg maisto, kurio dalis dar tinkama vartoti. Šios atliekos nėra atskirai surenkamos ir tvarkomos, todėl patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą ir keliauja į sąvartynus. Maisto atliekos Lietuvoje sudaro apie dešimtadalį visų atliekų kiekio. Nors kasmet į sąvartynus patenka vis mažiau atliekų, bet jų sraute maisto atliekų nemažėja. Tai rodo, kad šalies gyventojai nekeičia maisto vartojimo ir švaistymo įpročių.
Siekiant, kad į sąvartynus patektų kuo mažiau biologiškai skaidžių atliekų, kitąmet numatoma inicijuoti visuomenės švietimo projektus, pateikti praktinių pavyzdžių, kaip buityje galima sumažinti maisto atliekų kiekius. Taip pat numatoma iš biologiškai skaidžių atliekų pagamintam kompostui parengti reikalavimus, kurie leis nustatyti jo kokybę ir jį panaudoti žemės ūkyje kaip trąšą. Jeigu šis kompostas nebus tinkamas žemės ūkiui, jį bus galima panaudoti želdiniams.
Skatinant sukurti ir plėtoti infrastruktūrą biologiškai skaidžioms atliekoms surinkti ir tvarkyti, iki 2019 m. planuojama įdiegti rūšiuojamojo maisto bei virtuvės atliekų surinkimą ir apdorojimą ir tam skirti reikiamų lėšų. Mažinti atliekų šalinimą sąvartynuose turėtų skatinti ir nuo 2016 m. pradedamas taikyti sąvartynų mokestis.
2014–2020 m. ketinama skirti apie 70 mln. eurų ES struktūrinės paramos lėšų biologinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo konteineriams bei kompostavimo priemonėms, skirtoms individualioms valdoms, įsigyti, numatoma įrengti daugiau aikštelių, plėtoti visuomenės švietimą atliekų tvarkymo klausimais.
Žuvininkystės tarnybos specialistų pastangomis
migruojančios žuvys atranda kelius į nerštavietes,
- sako Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdo mokslinius tiriamuosius darbus pagal projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“.
„Tėviškės gamta“ apie šio projekto svarbą žvejams ir gamtai paprašė papasakoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės, kuruojančios Žuvininkystės tarnybos veiklą.
- Gerbiama viceministre, pokalbio pradžioje leiskite pastebėti, kad Jūsų kuruojama Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įgyvendina žuvininkystei ir, apskritai, gamtai bei žmonėms, ypač žvejams, labai svarbų ir sudėtingą projektą. Nesuklysiu pasakęs, kad ir Jūs skiriate jam nemažą dėmesį. Prašau priminti skaitytojams apie vykdomo projekto tikslus ir jo įgyvendinimą.
- Projekto tikslas - sudaryti sąlygas lašišoms, šlakiams, margiesiems upėtakiams, žiobriams, kiršliams ir kitoms migruojančioms žuvų rūšims pasiekti tinkamas nerštavietes, esančias aukščiau užtvankų. Esamose užtvankose Sausdravo bei Kražantės upėse jau pastatyti žuvitakiai, taip pat rekonstruota neefektyviai veikusi žuvų pralaida Vilnios upėje.
- Ar Jūs ir Jūsų kolegos esate tikri, kad pastatyti žuvitakiai efektyviai veiks, kad migruojančios karališkosios žuvys pasuks šių įrenginių link?
- Tiksliai į šį klausimą galėsime atsakyti tik po kelerių metų, nors ir dabar atlikti pirmieji tyrimai jau leidžia teigti, kad tokios žuvys kaip lašišos sėkmingai naudojasi Vilnios upėje rekonstruotu žuvų praėjimo taku. Dar keletą metų specialistai stebės migruojančių žuvų elgesį, vykdys mokslinius tiriamuosius darbus, kaups duomenis, kurie leis mums įvairiapusiškai įvertinti žuvitakių ir pralaidos efektyvumą, kitaip tariant, patrauklumą migruojančioms žuvims.
- Kaip vykdomi migruojančių žuvų stebėjimo darbai, kokį stebėjimo būdą naudoja žuvininkystės specialistai?
- Kiekvienoje upėje pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą vykdoma speciali žvejyba, kurios tikslas - sugauti lašišų, šlakių, margųjų upėtakių bei kitų migruojančių žuvų, jas paženklinti specialiais akustiniais žymekliais ir paleisti į upę netoli žuvitakio. Upėje yra išdėstoma speciali akustinį signalą fiksuojanti įranga, kuri padeda stebėti, kur migruoja ženklintos žuvys, ar jos kyla žuvitakiu aukštyn, ar leidžiasi pasroviui.
- Kodėl šis būdas ar, tarkime, metodas pasirinktas moksliniams tyrimams?
- Naudojant akustinį signalą fiksuojantį įrenginį, ar taikant šį metodą, vienoje upėje pakanka sugauti tik 30 vienetų migruojančių žuvų ir jas paženklinti. Be to ši įranga veikia ilgą laiką ir žuvų nebereikia pakartotinai gaudyti ir jas stresuoti. Kai žuvis plaukia pro akustinį signalą fiksuojantį įrenginį, ji yra fiksuojama. Tereikia retkarčiais nuvykti į vietą ir susirinkti užfiksuotus duomenis.
- Kur ir kokiomis priemonėmis gaudomos žuvys tyrimams?
- Tyrimams pasirenkamas upės ruožas žemiau patvankos su žuvitakiu. Žuvys gaudomos registruotu sertifikuotu elektros žūklės aparatu, kurio silpna elektros srovė tik trumpam apsvaigina žuvį ir nesukelia jai ilgalaikio poveikio. Visos sugautos žuvys nedelsiant perkeliamos į transportavimo talpas su dirbtine aeracija ir pervežamos į mobiliąją žuvų žymėjimo vietą. Prieš žymėjimą visų žuvų būklė papildomai įvertinama, nes ligotos ir sužeistos žuvys negali būti ženklinamos.
- Kokio dydžio žuvys ženklinamos ir kaip ši procedūra atliekama?
- Žuvys gali būti ženklinamos vidiniais žymekliais nuo 10 gramų svorio. Sugautoms žuvims atliekama anestezija, kuri trunka nuo 4 iki 6 minučių. Po to žuvys matuojamos ir sveriamos. Visi chirurginei implantacijai naudojami instrumentai po kiekvienos operacijos dezinfekuojami. Žaizdos užsiuvamos tirpstančiais chirurginiais siūlais. Siūlės vieta padengiama antibakteriniu ir antiseptiniu skysčiu. Po implantacijos žuvys nedelsiant perkeliamos į talpas ar varžas upėje, kur laikomos tol, kol atsigauna po anestezijos. Atsigavimo talpose esantis vanduo dirbtinai aeruojamas, laikant žuvis varžoje upėje užtikrinama pastovi šviežio vandens prietaka. Visiškai atsigavusios žuvys nedelsiant paleidžiamos į upę.Toliau belieka surinkti užfiksuotus akustinius duomenis ir darbo vietoje juos išanalizuoti.
- Išties sudėtinga migruojančių žuvų ženklinimo procedūra, reikalaujanti ne tik žinių, bet ir didelio kruopštumo. Gal Žuvininkystės tarnybos specialistai jau turi pirmuosius stebėjimo rezultatus, apie ką jie kalba?
- Paprašiau naujai paskirtos Žuvininkystės tarnybos direktorės Indrės Šidlauskienės pateikti apie tai informaciją ir galiu pasakyti, kad rezultatai mus džiugina. Pernai rudenį vykdyti migruojančių lašišų ir šlakių reproduktorių tyrimai Vilnios upėje. Rekonstruoto Vilnios upės žuvitakio efektyvumas yra 100 proc., t. y. visos į žuvitakį įplaukusios žuvys sėkmingai jį įveikė. Pažymėtina, kad žuvitakio rekonstrukcija praeivėms lašišinėms žuvims labai pagerino sąlygas ir, palyginus su 2010 metais, žuvitakio efektyvumas padidėjo net 11 kartų.
Ta pačia proga noriu Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės tarnybos vardu maloniai paprašyti visų žvejų, kuriems teks laimė sužvejoti žymėtą žuvį, paleisti ją atgal į upę. Tokiu būdu ir jūs ne tik prisidėsite prie mūsų vandenų turtinimo, bet ir atskleisite savo dvasingumą, parodysite geranoriškumą gamtos atžvilgiu.
- Neabejoju, kad į tokį turiningą ir gražų Jūsų kvietimą atsilieps visi žvejai. Ačiū, gerbiama viceministre, už įdomų pasakojimą ir vertingą informaciją skaitytojams.
Kalbino Juozas Stasinas
J. Poviliūno nuotraukos
migruojančios žuvys atranda kelius į nerštavietes,
- sako Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdo mokslinius tiriamuosius darbus pagal projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“.
„Tėviškės gamta“ apie šio projekto svarbą žvejams ir gamtai paprašė papasakoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės, kuruojančios Žuvininkystės tarnybos veiklą.
- Gerbiama viceministre, pokalbio pradžioje leiskite pastebėti, kad Jūsų kuruojama Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įgyvendina žuvininkystei ir, apskritai, gamtai bei žmonėms, ypač žvejams, labai svarbų ir sudėtingą projektą. Nesuklysiu pasakęs, kad ir Jūs skiriate jam nemažą dėmesį. Prašau priminti skaitytojams apie vykdomo projekto tikslus ir jo įgyvendinimą.
- Projekto tikslas - sudaryti sąlygas lašišoms, šlakiams, margiesiems upėtakiams, žiobriams, kiršliams ir kitoms migruojančioms žuvų rūšims pasiekti tinkamas nerštavietes, esančias aukščiau užtvankų. Esamose užtvankose Sausdravo bei Kražantės upėse jau pastatyti žuvitakiai, taip pat rekonstruota neefektyviai veikusi žuvų pralaida Vilnios upėje.
- Ar Jūs ir Jūsų kolegos esate tikri, kad pastatyti žuvitakiai efektyviai veiks, kad migruojančios karališkosios žuvys pasuks šių įrenginių link?
- Tiksliai į šį klausimą galėsime atsakyti tik po kelerių metų, nors ir dabar atlikti pirmieji tyrimai jau leidžia teigti, kad tokios žuvys kaip lašišos sėkmingai naudojasi Vilnios upėje rekonstruotu žuvų praėjimo taku. Dar keletą metų specialistai stebės migruojančių žuvų elgesį, vykdys mokslinius tiriamuosius darbus, kaups duomenis, kurie leis mums įvairiapusiškai įvertinti žuvitakių ir pralaidos efektyvumą, kitaip tariant, patrauklumą migruojančioms žuvims.
- Kaip vykdomi migruojančių žuvų stebėjimo darbai, kokį stebėjimo būdą naudoja žuvininkystės specialistai?
- Kiekvienoje upėje pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą vykdoma speciali žvejyba, kurios tikslas - sugauti lašišų, šlakių, margųjų upėtakių bei kitų migruojančių žuvų, jas paženklinti specialiais akustiniais žymekliais ir paleisti į upę netoli žuvitakio. Upėje yra išdėstoma speciali akustinį signalą fiksuojanti įranga, kuri padeda stebėti, kur migruoja ženklintos žuvys, ar jos kyla žuvitakiu aukštyn, ar leidžiasi pasroviui.
- Kodėl šis būdas ar, tarkime, metodas pasirinktas moksliniams tyrimams?
- Naudojant akustinį signalą fiksuojantį įrenginį, ar taikant šį metodą, vienoje upėje pakanka sugauti tik 30 vienetų migruojančių žuvų ir jas paženklinti. Be to ši įranga veikia ilgą laiką ir žuvų nebereikia pakartotinai gaudyti ir jas stresuoti. Kai žuvis plaukia pro akustinį signalą fiksuojantį įrenginį, ji yra fiksuojama. Tereikia retkarčiais nuvykti į vietą ir susirinkti užfiksuotus duomenis.
- Kur ir kokiomis priemonėmis gaudomos žuvys tyrimams?
- Tyrimams pasirenkamas upės ruožas žemiau patvankos su žuvitakiu. Žuvys gaudomos registruotu sertifikuotu elektros žūklės aparatu, kurio silpna elektros srovė tik trumpam apsvaigina žuvį ir nesukelia jai ilgalaikio poveikio. Visos sugautos žuvys nedelsiant perkeliamos į transportavimo talpas su dirbtine aeracija ir pervežamos į mobiliąją žuvų žymėjimo vietą. Prieš žymėjimą visų žuvų būklė papildomai įvertinama, nes ligotos ir sužeistos žuvys negali būti ženklinamos.
- Kokio dydžio žuvys ženklinamos ir kaip ši procedūra atliekama?
- Žuvys gali būti ženklinamos vidiniais žymekliais nuo 10 gramų svorio. Sugautoms žuvims atliekama anestezija, kuri trunka nuo 4 iki 6 minučių. Po to žuvys matuojamos ir sveriamos. Visi chirurginei implantacijai naudojami instrumentai po kiekvienos operacijos dezinfekuojami. Žaizdos užsiuvamos tirpstančiais chirurginiais siūlais. Siūlės vieta padengiama antibakteriniu ir antiseptiniu skysčiu. Po implantacijos žuvys nedelsiant perkeliamos į talpas ar varžas upėje, kur laikomos tol, kol atsigauna po anestezijos. Atsigavimo talpose esantis vanduo dirbtinai aeruojamas, laikant žuvis varžoje upėje užtikrinama pastovi šviežio vandens prietaka. Visiškai atsigavusios žuvys nedelsiant paleidžiamos į upę.Toliau belieka surinkti užfiksuotus akustinius duomenis ir darbo vietoje juos išanalizuoti.
- Išties sudėtinga migruojančių žuvų ženklinimo procedūra, reikalaujanti ne tik žinių, bet ir didelio kruopštumo. Gal Žuvininkystės tarnybos specialistai jau turi pirmuosius stebėjimo rezultatus, apie ką jie kalba?
- Paprašiau naujai paskirtos Žuvininkystės tarnybos direktorės Indrės Šidlauskienės pateikti apie tai informaciją ir galiu pasakyti, kad rezultatai mus džiugina. Pernai rudenį vykdyti migruojančių lašišų ir šlakių reproduktorių tyrimai Vilnios upėje. Rekonstruoto Vilnios upės žuvitakio efektyvumas yra 100 proc., t. y. visos į žuvitakį įplaukusios žuvys sėkmingai jį įveikė. Pažymėtina, kad žuvitakio rekonstrukcija praeivėms lašišinėms žuvims labai pagerino sąlygas ir, palyginus su 2010 metais, žuvitakio efektyvumas padidėjo net 11 kartų.
Ta pačia proga noriu Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės tarnybos vardu maloniai paprašyti visų žvejų, kuriems teks laimė sužvejoti žymėtą žuvį, paleisti ją atgal į upę. Tokiu būdu ir jūs ne tik prisidėsite prie mūsų vandenų turtinimo, bet ir atskleisite savo dvasingumą, parodysite geranoriškumą gamtos atžvilgiu.
- Neabejoju, kad į tokį turiningą ir gražų Jūsų kvietimą atsilieps visi žvejai. Ačiū, gerbiama viceministre, už įdomų pasakojimą ir vertingą informaciją skaitytojams.
Kalbino Juozas Stasinas
J. Poviliūno nuotraukos
Priminimas žvejams mėgėjams
Aplinkosaugininkai primena žvejams mėgėjams, kad nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. – draudžiama gaudyti žiobrius. Nuo gegužės 16 d. leidžiama žvejoti kiršlius ir salačius, nuo gegužės 21 d. – sterkus.
Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose nuo gegužės 21 d. jau galima žvejoti ne tik sterkus, bet ir karšius. Šiame parke žvejoti nedraudžiama ir iki gegužės 21 d., tačiau visus sugautus karšius ir sterkus privalu nedelsiant paleisti atgal į tą patį telkinį.
Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles draudžiama gaudyti kiršlius naudojant sliekus ar kitus natūralios kilmės masalus, salačius – naudojant daugiau kaip du masalus (du kabliukus). Prieš metus šios taisyklės buvo patikslintos ir nustatyta, kad draudžiama imti mažesnį nei 30 cm kiršlį ir mažesnį nei 55 cm salatį (iki 2014 m. birželio 3 d. buvo draudžiama imti mažesnį nei 29 cm kiršlį ir mažesnį nei 52 cm salatį).
Nuo gegužės 21 d. leidžiama žvejoti ir Kauno marių pagrindinėje nerštavietėje – 400 m zonoje apie Dabintos pusiasalį, kur nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. draudžiama bet kokia žvejyba.
Nors Kauno mariose verslinė žvejyba draudžiama nuo 2013 m., vis dar jaučiamas jos neigiamas poveikis žuvų ištekliams. Plėšriosios žuvys čia kol kas sudaro tik 10-12 proc. visų žuvų, o turėtų sudaryti 20-25 proc. Aplinkos ministerija iš žuvų ištekliams atkurti ir apsaugoti skirtų lėšų 2013-2014 m. Kauno mariose įveisė 107 tūkst. sterkų, 18 tūkst. lydekų, 20 tūkst. šamų. Žuvys čia bus įveisiamos ir šiemet.
Už draudžiamų gaudyti žuvų žvejybą gresia nuo 115 iki 289 Eur bauda. Iš pažeidėjų konfiskuojami žvejybos įrankiai ir priemonės (valtys). Jie taip pat turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą – sumokėti už kiekvieną neteisėtai sugautą kiršlį ar sterką po 158,5 Eur, žiobrį ar karšį – po 65,6 Eur. Jeigu žuvys sugautos draustinyje ar rezervate, suma patrigubėja.
AM inf.
Aplinkosaugininkai primena žvejams mėgėjams, kad nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. – draudžiama gaudyti žiobrius. Nuo gegužės 16 d. leidžiama žvejoti kiršlius ir salačius, nuo gegužės 21 d. – sterkus.
Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose nuo gegužės 21 d. jau galima žvejoti ne tik sterkus, bet ir karšius. Šiame parke žvejoti nedraudžiama ir iki gegužės 21 d., tačiau visus sugautus karšius ir sterkus privalu nedelsiant paleisti atgal į tą patį telkinį.
Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles draudžiama gaudyti kiršlius naudojant sliekus ar kitus natūralios kilmės masalus, salačius – naudojant daugiau kaip du masalus (du kabliukus). Prieš metus šios taisyklės buvo patikslintos ir nustatyta, kad draudžiama imti mažesnį nei 30 cm kiršlį ir mažesnį nei 55 cm salatį (iki 2014 m. birželio 3 d. buvo draudžiama imti mažesnį nei 29 cm kiršlį ir mažesnį nei 52 cm salatį).
Nuo gegužės 21 d. leidžiama žvejoti ir Kauno marių pagrindinėje nerštavietėje – 400 m zonoje apie Dabintos pusiasalį, kur nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. draudžiama bet kokia žvejyba.
Nors Kauno mariose verslinė žvejyba draudžiama nuo 2013 m., vis dar jaučiamas jos neigiamas poveikis žuvų ištekliams. Plėšriosios žuvys čia kol kas sudaro tik 10-12 proc. visų žuvų, o turėtų sudaryti 20-25 proc. Aplinkos ministerija iš žuvų ištekliams atkurti ir apsaugoti skirtų lėšų 2013-2014 m. Kauno mariose įveisė 107 tūkst. sterkų, 18 tūkst. lydekų, 20 tūkst. šamų. Žuvys čia bus įveisiamos ir šiemet.
Už draudžiamų gaudyti žuvų žvejybą gresia nuo 115 iki 289 Eur bauda. Iš pažeidėjų konfiskuojami žvejybos įrankiai ir priemonės (valtys). Jie taip pat turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą – sumokėti už kiekvieną neteisėtai sugautą kiršlį ar sterką po 158,5 Eur, žiobrį ar karšį – po 65,6 Eur. Jeigu žuvys sugautos draustinyje ar rezervate, suma patrigubėja.
AM inf.
Gamtosauga
Meldinės nendrinukės išsaugojimui – 3,48 mln. eurų
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama negamybinėms investicijoms, susijusioms su agrarinės aplinkosaugos ir klimato tikslais“ veiklos „Meldinių nendrinukių buveinių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisykles.
2014-2020 m. laikotarpiu šiai veiklai įgyvendinti yra numatyta 3.48 mln. Eur. Paraiškos priimamos nuo š. m. balandžio 1 iki liepos 31 d.
Šia veikla siekiama įgyvendinti bendruosius aplinkosaugos tikslus, susijusius su biologinės įvairovės išsaugojimu ir subalansuotu ekosistemų funkcionavimu, išsaugant nustatytas ir patvirtintas meldinių nendrinukių buveines. Taip pat bus prisidedama prie palankių sąlygų sudarymo šiems ypač retiems paukščiams išlikti natūraliose ir pusiau natūraliose pievose bei ekstensyviai naudojamose šlapynėse.
Pareiškėjai gali būti fiziniai (ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus) ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir teisėtais pagrindais valdantys numatomus tvarkyti žemės plotus.
Pareiškėjas prisiima įsipareigojimus sutvarkyti ne mažesnį kaip 0,5 hektaro natūralių ir pusiau natūralių pievų arba ekstensyviai naudojamų šlapynių plotą (patenkantį į meldinių nendrinukių buveinių teritorijas) pagal atitinkamos savivaldybės specialisto parengtoje sąmatoje patvirtintus darbus. Natūralių ir pusiau natūralių pievų arba ekstensyviai naudojamų šlapynių plotų tvarkymo darbus galima pradėti einamaisiais metais ne anksčiau kaip liepos 1 d. ir užbaigti ne vėliau kaip kitų metų kovo 1 d.
Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui – 85 000 eurų. Finansuojama 100 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, t. y. krūmų pašalinimo ir sutvarkymo darbai, šienavimo ir nupjautos žolės, nendrių sutvarkymo darbai, nukirstų krūmų ir nupjautos žolės, nendrių išvežimo darbai.
Atkreipiame dėmesį, kad pareiškėjas, dalyvaujantis šioje veikloje, įvykdęs veiklai nustatytus reikalavimus ir pateikęs pranešimą apie atliktus darbus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, įsipareigoja artimiausiu paraiškų priėmimo laikotarpiu pateikti paramos paraišką dalyvauti tęstinėse (5,6 arba 7 m.) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklose „Nykstančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių išsaugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ arba „Nykstančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių išsaugojimas šlapynėse“. Tęstinė veikla privalės būti vykdoma tuose pačiuose įsipareigotuose plotuose.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama negamybinėms investicijoms, susijusioms su agrarinės aplinkosaugos ir klimato tikslais“ veiklos „Meldinių nendrinukių buveinių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisykles.
2014-2020 m. laikotarpiu šiai veiklai įgyvendinti yra numatyta 3.48 mln. Eur. Paraiškos priimamos nuo š. m. balandžio 1 iki liepos 31 d.
Šia veikla siekiama įgyvendinti bendruosius aplinkosaugos tikslus, susijusius su biologinės įvairovės išsaugojimu ir subalansuotu ekosistemų funkcionavimu, išsaugant nustatytas ir patvirtintas meldinių nendrinukių buveines. Taip pat bus prisidedama prie palankių sąlygų sudarymo šiems ypač retiems paukščiams išlikti natūraliose ir pusiau natūraliose pievose bei ekstensyviai naudojamose šlapynėse.
Pareiškėjai gali būti fiziniai (ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus) ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir teisėtais pagrindais valdantys numatomus tvarkyti žemės plotus.
Pareiškėjas prisiima įsipareigojimus sutvarkyti ne mažesnį kaip 0,5 hektaro natūralių ir pusiau natūralių pievų arba ekstensyviai naudojamų šlapynių plotą (patenkantį į meldinių nendrinukių buveinių teritorijas) pagal atitinkamos savivaldybės specialisto parengtoje sąmatoje patvirtintus darbus. Natūralių ir pusiau natūralių pievų arba ekstensyviai naudojamų šlapynių plotų tvarkymo darbus galima pradėti einamaisiais metais ne anksčiau kaip liepos 1 d. ir užbaigti ne vėliau kaip kitų metų kovo 1 d.
Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui – 85 000 eurų. Finansuojama 100 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, t. y. krūmų pašalinimo ir sutvarkymo darbai, šienavimo ir nupjautos žolės, nendrių sutvarkymo darbai, nukirstų krūmų ir nupjautos žolės, nendrių išvežimo darbai.
Atkreipiame dėmesį, kad pareiškėjas, dalyvaujantis šioje veikloje, įvykdęs veiklai nustatytus reikalavimus ir pateikęs pranešimą apie atliktus darbus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, įsipareigoja artimiausiu paraiškų priėmimo laikotarpiu pateikti paramos paraišką dalyvauti tęstinėse (5,6 arba 7 m.) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklose „Nykstančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių išsaugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ arba „Nykstančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių išsaugojimas šlapynėse“. Tęstinė veikla privalės būti vykdoma tuose pačiuose įsipareigotuose plotuose.
Šis paukštis yra vienas rečiausių migruojančių šlapių pievų paukščių giesmininkų Europoje. Lietuva ir Latvija yra tarp aštuonių pasaulio šalių, kuriose šis sparnuotis dar gali perėti. Tačiau sąrašas valstybių, kuriose apskaitų metu aptinkamos ir patelės, kasmet vis trumpėja. Naujausių apskaitų metu 2011 metais Lietuvoje priskaičiuota apie 90 giedančių patinėlių, o Latvijoje - nė vieno, 2012 ir 2013 šių paukščių dar labiau sumažėjo. 2013 metais Lietuvoje suskaičiuota vos 50 giedančių patinėlių. Nors 2014 metais Lietuvoje užfiksuotas ženklus šių paukščių pagausėjimas (suskaičiuoti 106 giedantys patinėliai), pasaulinė populiacija išlieka nedidelė. |
Didysis paukščių darbymetis
Gegužė - metų laikas, kai baigiasi paukščių kelionės. Dabar jie visi užimti lizdais, kiaušinių perėjimu ir jauniklių auginimu. Kadangi pirmieji sparnuočiai (vieversiai, pempės, gervės) šiemet parlėkė prieš trejetą mėnesių, dabar jų pasaulin jau iškeliauja jaunikliai. Kai kurie jų plunksnuoti ir skrenda, kiti - dar šiek tiek priklausantys nuo tėvų, tačiau sparčiai augantys ir greitai būsiantys savarankiški.
Ypač svarbi paukščiams antroji gegužės pusė, nes tuo metu visi jie gyvena tik savo namų rūpesčiais. Tačiau paukščiai ne visada gali pasikliauti savimi, nes turi jiems trukdantį kaimyną - mus. Kas, jei ne mes, šį pavasarį jau kelis kartus suarėme pempių lizdus. O kas, ieškodamas bobausių, nuo lizdų nubaidė kurtines, didžiuosius apuokus ir kitus ant žemės perinčius paukščius? Mes. Ir to pakako, kad kranklys ar kiaunė pagrobtų kiaušinius ir jauniklius, niekais paverstų visas retųjų paukščių viltis turėti sau pamainą. Tai mes į sodus suvežėme kates ir jos sunaikino visus atviruose lizduose perinčius paukščius. Kai pakils žolė ir susiruošim šienauti, kas išgelbės pievose perinčius paukščius ir čia atvestus žvėrių jauniklius?
Atsakymus į šiuos klausimus turime. Kai ką padaryti nereikėtų nei laiko, nei lėšų - tiesiog, turėtume elgtis atsakingai ir protingai. Kažkodėl nepavyksta... Kokia yra to abejingumo kaina?
Per savo darbymetį trikdomi paukščiai netenka daug ko. Antai, miškuose tebedirba technika, ir juodoji meleta bando įsiruošti kelintą drevę - ramybėje, kur niekas netrukdytų. Kol kas jai nepavyko, iš visur ji buvo išvyta žmonių. Ne toks atsargus didysis margasis genys jau peri. Tačiau prie jo sukriošėlio beržo žmonės krauna malkų rietuvę. Ar ilgai paukštis ištvers? Neseniai stebėjau kurapkų porą - šiandien toks dalykas yra gana retas. Pukščiai bėginėjo nuo kelio į arimą, nuo arimo į želmenis, po kuriuos sukiojosi fantasmagorinio dydžio purkštuvas. Kur dar dėtis paukščiams? Ar klausdami, kas Lietuvoje atsitiko kurapkoms, mes to nežinome ir nematome?
Iš savo lizdo aukštumos žvalgosi gandrienė. Ji vis lenkiasi į lizdo gūžtą, snapu paliečia gandriukus - jie dar maži, juos reikia labai mylėti ir saugoti. O varnėniukai zirzia kasdien vis garsiau. Dabar vis dažniau gegužės gale varnėnų vaikai palieka lizdus.
Mes dažniausiai matome šias dvi rūšis ir galvojame, kad paukščių pasaulyje viskas gerai. Tačiau Lietuvoje paukščių rūšių daugiau nei 350! Visiems jiems reikia bent jau tokios pagalbos ir supratimo, kaip gandrams ir varnėnams.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Gegužė - metų laikas, kai baigiasi paukščių kelionės. Dabar jie visi užimti lizdais, kiaušinių perėjimu ir jauniklių auginimu. Kadangi pirmieji sparnuočiai (vieversiai, pempės, gervės) šiemet parlėkė prieš trejetą mėnesių, dabar jų pasaulin jau iškeliauja jaunikliai. Kai kurie jų plunksnuoti ir skrenda, kiti - dar šiek tiek priklausantys nuo tėvų, tačiau sparčiai augantys ir greitai būsiantys savarankiški.
Ypač svarbi paukščiams antroji gegužės pusė, nes tuo metu visi jie gyvena tik savo namų rūpesčiais. Tačiau paukščiai ne visada gali pasikliauti savimi, nes turi jiems trukdantį kaimyną - mus. Kas, jei ne mes, šį pavasarį jau kelis kartus suarėme pempių lizdus. O kas, ieškodamas bobausių, nuo lizdų nubaidė kurtines, didžiuosius apuokus ir kitus ant žemės perinčius paukščius? Mes. Ir to pakako, kad kranklys ar kiaunė pagrobtų kiaušinius ir jauniklius, niekais paverstų visas retųjų paukščių viltis turėti sau pamainą. Tai mes į sodus suvežėme kates ir jos sunaikino visus atviruose lizduose perinčius paukščius. Kai pakils žolė ir susiruošim šienauti, kas išgelbės pievose perinčius paukščius ir čia atvestus žvėrių jauniklius?
Atsakymus į šiuos klausimus turime. Kai ką padaryti nereikėtų nei laiko, nei lėšų - tiesiog, turėtume elgtis atsakingai ir protingai. Kažkodėl nepavyksta... Kokia yra to abejingumo kaina?
Per savo darbymetį trikdomi paukščiai netenka daug ko. Antai, miškuose tebedirba technika, ir juodoji meleta bando įsiruošti kelintą drevę - ramybėje, kur niekas netrukdytų. Kol kas jai nepavyko, iš visur ji buvo išvyta žmonių. Ne toks atsargus didysis margasis genys jau peri. Tačiau prie jo sukriošėlio beržo žmonės krauna malkų rietuvę. Ar ilgai paukštis ištvers? Neseniai stebėjau kurapkų porą - šiandien toks dalykas yra gana retas. Pukščiai bėginėjo nuo kelio į arimą, nuo arimo į želmenis, po kuriuos sukiojosi fantasmagorinio dydžio purkštuvas. Kur dar dėtis paukščiams? Ar klausdami, kas Lietuvoje atsitiko kurapkoms, mes to nežinome ir nematome?
Iš savo lizdo aukštumos žvalgosi gandrienė. Ji vis lenkiasi į lizdo gūžtą, snapu paliečia gandriukus - jie dar maži, juos reikia labai mylėti ir saugoti. O varnėniukai zirzia kasdien vis garsiau. Dabar vis dažniau gegužės gale varnėnų vaikai palieka lizdus.
Mes dažniausiai matome šias dvi rūšis ir galvojame, kad paukščių pasaulyje viskas gerai. Tačiau Lietuvoje paukščių rūšių daugiau nei 350! Visiems jiems reikia bent jau tokios pagalbos ir supratimo, kaip gandrams ir varnėnams.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
Vanduo – brangesnis už auksą
Mūsų šalis yra turtinga gėlo vandens išteklių. Esame bene vienintelė Europos valstybė, gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Geriamasis vanduo išgaunamas iš devyniolikos arčiau ar giliau slūgsančių vandeningųjų sluoksnių. Centralizuotas šio vandens tiekimo sistemas turi ne tik didieji miestai ir rajonų centrai, bet ir daugelis miestelių bei kaimo gyvenviečių. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) duomenimis, šalyje yra 1304 gėlo geriamojo požeminio vandens ir 37 mineralinio vandens vandenvietės. Pernai iš žemės gelmių buvo paimta daugiau kaip 132 mln. kubinių metrų (vidutiniškai 362 633 kub. m per dieną) gėlo geriamojo vandens ir daugiau kaip 140 tūkst. kub. m mineralinio vandens, naudojamo gerti ir sveikatinimo procedūroms. Požeminio vandens šalyje pernai išgauta 2 proc. daugiau nei 2013 metais. Nors Lietuva ir turi gausius požeminio vandens išteklius, siekiama geresnės geriamojo vandens kokybės. Jo cheminei sudėčiai įtakos turi šalies geologinė sąranga, todėl natūralioje aplinkoje susiformavęs požeminis vanduo dažnai yra geležingas, jame daug mangano ar amonio junginių. Nors tai nekenkia sveikatai, bet prastina vandens kokybę. Gerokai daugiau rūpesčių kelia paviršinių vandens telkinių būklė. Šiuo metu daugiau kaip 60 proc. šalies upių ir apie 50 proc. ežerų neatitinka geros būklės reikalavimų. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos vandens telkiniai dumblėja, užauga augmenija, žydi, juose sumažėjusi žuvų įvairovė. Labiausiai jie nukenčia nuo žemės ūkio taršos – didelių nitratų azoto ir bendrojo azoto koncentracijų. Vandens telkinių būklė turėtų labai pagerėti, įgyvendinus šiuo metu rengiamus visų keturių šalies upių baseinų rajonų valdymo 2015-2021 m. planus ir priemones. |
Išrinkta nacionalinė žuvis
Klaipėdoje gegužės 16 d. įspūdingame renginyje išrinkta nacionalinė žuvis. Į šį garbingą titulą pretendavo net 15 žuvų: ešerys, karosas, karšis, kuoja, lašiša, lydeka, lynas, menkė, plekšnė, šamas, starkis, ungurys, upėtakis, žiobris. Po ilgų debatų ir rinkimų, kuriuose dalyvavo tūkstančiai žmonių, Lietuvos nacionaline žuvimi tapo lynas. Lynas – karpinių atstovas, užauga net iki 73 cm ilgio ir 7,7 kg. svorio. (Juozas Virbickas „Lietuvos žuvys“). Projekto „Lietuvos nacionalinės žuvies rinkimai“ vienas pagrindinių autorių – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Henrikas Vaitiekūnas. Nacionaliniu paukščiu dar sovietmečiu išrinktas baltasis gandras. J. S. |
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Baltiškasis aukojimas žemės dievybei
Dvasinio gyvenimo gelme lietuvių protėviai tikrai neatsiliko nuo kitų Europos etnosų. Tik bėda, kad neturėdami rašto, nepaliko šventųjų tekstų bei apeigų aprašymo. Visa tai dabar mitologams tenka sunkiai atstatinėti iš antrinių šaltinių. Europinė istoriografija apie baltiškuosius ritualus mažai ką sako. Ir suprantama kodėl: neabejotinai sakralūs dalykai buvo slepiami nuo kitatikių, svetimšalių. O žinias apie baltų religiją iš jų pastebėjimų tik ir esame gavę, - savojo rašto neturėta. Jos fragmentiškos, nesistemingos, atsitiktinės, fiksuotos vienos ar kitos šventės metu. Kiek daugiau duomenų yra iš prūsų religinės praktikos. Tik Renesanso laikmečiu imta domėtis prigimtinės religijos esme, tačiau žynių luomas jau buvo seniausiai išnykęs.
Religija yra praktikuojama dvasinė veikla; joje, be šventųjų kanonų, išguldytų šventraščiuose, būtini ir ritualai. Archajiškieji įvairių tautų mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti griežta tvarka. Ji ir palaikoma periodiškai kartojamais ritualais. Tai tam tikri veiksmai, iš kurių svarbiausi yra aukojimai dievams. Lietuviški žodžiai „auka“ ir „aukojimas“ kalbininkų siejami su graikų euche, reiškiančiu prašymą, įžadą, meldimą. „Aukuoti“ lietuvių kalboje reiškia ne tik „siūbuoti“, „linguoti“, bet ir iškelti aukštyn. Taip per sėjos ar derliaus šventes pakeliamas aukojamas gyvulys. Per religines šventes bendruomenė, maldaudama dieviškų malonių, pasižada dievams aukoti, garbinti juos.
Apie seniausiųjų laikų aukojimus duomenų gali duoti archeologija. Tačiau gyventojų tankiui esant dar labai mažam, tokie radiniai yra labai reti. Religinės sistemos buvimą dar akmens amžiuje įrodo žynio palaidojimas Donkalnio saloje Biržulio ežere, datuojamas mezolitu, t,y. prieš daugiau kaip 5 tūkstančius metų.
Pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, baltai neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius. Žemdirbių tautai labai svarbi yra santarvė su žemės derlumo dievais. Viena svarbiausių baltiškosios religijos deivių buvo Žemyna, augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja. Istoriografiniuose Prūsijos šaltiniuose užfiksuota ir maldų šiai dievybei, pavyzdžiui: „Žemynėle, žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos įdirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir pirmojoje lietuviškoje M.Mažvydo knygelėje minimas Lauksargis.
Truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. XVI a. Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas Pergubrius. Apie tai žinoma iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši dievybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Vykdavusios ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Apeigas pradėdavo vuršaitis – taip čia ir kitose Prūsijos kronikose įvardijamas vaidila. Jis turėdavo išgerti alaus iš plokščio medinio kaušelio keturių dievų – Pergrubio, Perkūno, Svaistiko ir Pilnyčio – garbei. Tų dievų, kurie gali padėti javams gerai užaugti ir prinokti. Vuršaitis alų išgerdavo rituališkai – kaušelio neliesdamas rankomis, sukandęs jį dantimis. Tuščią turėdavo sviesti per petį. Tada vaišindavosi visi apeigų dalyviai. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes.
Ritualai Žemynos garbei minimi XVI-XVII a. autorių – Jono Lasickio, Mikalojaus Daukšos, Danielio Kleino raštuose. Deivei būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama, geriamas alus. Netgi per šermenis Žemynai numetami trys kąsneliai duonos ir trys kąsneliai mėsos, nuliejama tiek pat šaukštų viralo, linkint, kad deivė kitame pasaulyje arba dausose būtų maloninga. Todėl mirusieji prisimenami ir derliaus šventėje. Tikėtina, kad naujas derlius simboliškai būdavo aukojamas, įberiant grūdų į akmenyje išsuktą smailiadugnį dubenį. Tokių akmenų nemažai randama senose kaimavietėse šiaurinės rytų Lietuvos dalyje, buvusiose sėlių ir žiemgalių žemėse. Šie namų „altorėliai“ panašūs tarpusavyje: akmenys paplokšti, o dubenys – apie 15 cm skersmens ir tiek pat gylio. Neabejotinai ritualinę paskirtį bus turėję ir akmenys su daugeliu nedidukų dubenėlių. Vienas tokių saugomas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje kartu su keletu dubeniuotųjų.
Mirusiųjų kultas apskritai yra būdingas žemdirbiškųjų etnosų religijoms. Dzūkai dar neseniai turėjo išlaikę „stalų kėlimo” arba Dziedų paprotį. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir „saldzienė“ iš grikinių miltų. Lyg per šermenis… Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Prof. Libertas Klimka
Dvasinio gyvenimo gelme lietuvių protėviai tikrai neatsiliko nuo kitų Europos etnosų. Tik bėda, kad neturėdami rašto, nepaliko šventųjų tekstų bei apeigų aprašymo. Visa tai dabar mitologams tenka sunkiai atstatinėti iš antrinių šaltinių. Europinė istoriografija apie baltiškuosius ritualus mažai ką sako. Ir suprantama kodėl: neabejotinai sakralūs dalykai buvo slepiami nuo kitatikių, svetimšalių. O žinias apie baltų religiją iš jų pastebėjimų tik ir esame gavę, - savojo rašto neturėta. Jos fragmentiškos, nesistemingos, atsitiktinės, fiksuotos vienos ar kitos šventės metu. Kiek daugiau duomenų yra iš prūsų religinės praktikos. Tik Renesanso laikmečiu imta domėtis prigimtinės religijos esme, tačiau žynių luomas jau buvo seniausiai išnykęs.
Religija yra praktikuojama dvasinė veikla; joje, be šventųjų kanonų, išguldytų šventraščiuose, būtini ir ritualai. Archajiškieji įvairių tautų mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti griežta tvarka. Ji ir palaikoma periodiškai kartojamais ritualais. Tai tam tikri veiksmai, iš kurių svarbiausi yra aukojimai dievams. Lietuviški žodžiai „auka“ ir „aukojimas“ kalbininkų siejami su graikų euche, reiškiančiu prašymą, įžadą, meldimą. „Aukuoti“ lietuvių kalboje reiškia ne tik „siūbuoti“, „linguoti“, bet ir iškelti aukštyn. Taip per sėjos ar derliaus šventes pakeliamas aukojamas gyvulys. Per religines šventes bendruomenė, maldaudama dieviškų malonių, pasižada dievams aukoti, garbinti juos.
Apie seniausiųjų laikų aukojimus duomenų gali duoti archeologija. Tačiau gyventojų tankiui esant dar labai mažam, tokie radiniai yra labai reti. Religinės sistemos buvimą dar akmens amžiuje įrodo žynio palaidojimas Donkalnio saloje Biržulio ežere, datuojamas mezolitu, t,y. prieš daugiau kaip 5 tūkstančius metų.
Pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, baltai neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius. Žemdirbių tautai labai svarbi yra santarvė su žemės derlumo dievais. Viena svarbiausių baltiškosios religijos deivių buvo Žemyna, augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja. Istoriografiniuose Prūsijos šaltiniuose užfiksuota ir maldų šiai dievybei, pavyzdžiui: „Žemynėle, žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos įdirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir pirmojoje lietuviškoje M.Mažvydo knygelėje minimas Lauksargis.
Truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. XVI a. Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas Pergubrius. Apie tai žinoma iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583-ius metus. Ši dievybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!” Vykdavusios ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Apeigas pradėdavo vuršaitis – taip čia ir kitose Prūsijos kronikose įvardijamas vaidila. Jis turėdavo išgerti alaus iš plokščio medinio kaušelio keturių dievų – Pergrubio, Perkūno, Svaistiko ir Pilnyčio – garbei. Tų dievų, kurie gali padėti javams gerai užaugti ir prinokti. Vuršaitis alų išgerdavo rituališkai – kaušelio neliesdamas rankomis, sukandęs jį dantimis. Tuščią turėdavo sviesti per petį. Tada vaišindavosi visi apeigų dalyviai. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes.
Ritualai Žemynos garbei minimi XVI-XVII a. autorių – Jono Lasickio, Mikalojaus Daukšos, Danielio Kleino raštuose. Deivei būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama, geriamas alus. Netgi per šermenis Žemynai numetami trys kąsneliai duonos ir trys kąsneliai mėsos, nuliejama tiek pat šaukštų viralo, linkint, kad deivė kitame pasaulyje arba dausose būtų maloninga. Todėl mirusieji prisimenami ir derliaus šventėje. Tikėtina, kad naujas derlius simboliškai būdavo aukojamas, įberiant grūdų į akmenyje išsuktą smailiadugnį dubenį. Tokių akmenų nemažai randama senose kaimavietėse šiaurinės rytų Lietuvos dalyje, buvusiose sėlių ir žiemgalių žemėse. Šie namų „altorėliai“ panašūs tarpusavyje: akmenys paplokšti, o dubenys – apie 15 cm skersmens ir tiek pat gylio. Neabejotinai ritualinę paskirtį bus turėję ir akmenys su daugeliu nedidukų dubenėlių. Vienas tokių saugomas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje kartu su keletu dubeniuotųjų.
Mirusiųjų kultas apskritai yra būdingas žemdirbiškųjų etnosų religijoms. Dzūkai dar neseniai turėjo išlaikę „stalų kėlimo” arba Dziedų paprotį. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir „saldzienė“ iš grikinių miltų. Lyg per šermenis… Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Prof. Libertas Klimka
Istorijos vėjų pagairėje
Vertingą dovaną šalies visuomenei Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dienos minėjimo proga pateikė dvi iškilios mūsų tautos asmenybės: prof. Libertas Klimka ir prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis. Jiedu drauge parengė ir leidyklai „Didaktika“ padedant bei dalinai remiant Lietuvos kultūros tarybai išleido stambios apimties leidinį „Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai.“ Knygą gražiai apipavidalino dailininkas Marius Zavadskis, kalbą redagavo Vytautas P.Venslovas, turinį recenzavo Niujorko politechnikos universiteto prof. dr.Romualdas Šviedrys ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr.Vilija Grincevičienė.
Knygos pratarmėje autoriai rašo: „Žmogaus išsilavinimas - tautos ir valstybės turtas, atveriantis vartus politikos, ekonomikos, mokslo bei kitų kultūros sandų raiškos kryptims. Išsilavinimas - tai ir savimonės brandos pagrindas, kurio turinyje išskirtinę vietą užima istorinis patirties matmuo. Apie patirties įvertinimą galima kalbėti tuomet, kai valstybėje susikaupia intelektinis potencialas - pakankamas skaičius išsilavinusių ir aukštos kompetencijos asmenų, gebančių daryti sprendimus, remiantis ne tik istorinės išminties tekstais, bet ir laikotarpio įvykių bei civilizacijos tendencijų analize.
Manome, kad jau atėjo laikas daryti apibendrinančius apmąstymus: išryškinti patirties ypatybes, atkreipti dėmesį į faktus, lėmusius mūsų istorijos įvykius, taip pat skirti deramą pagarbą iškilioms asmenybėms. Deja, šis darbas aprėpia tik dalį mūsų nagrinėtų temų. Daugelis svarbių faktų ir nusipelniusių įvertinimo asmenų liko juodraščiuose; jų teorinis apibendrinimas dar laukia galutinės spausdinto žodžio formos.
Siūlomas skaitytojų dėmesiui leidinys skiriamas paminėti dvidešimtajai Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos konferencijai Scientia et historia - 2013. Šis nuo 1994 m. kasmet vykstantis mokslininkų forumas tęsia bendrijos steigėjo akademiko Pauliaus Slavėno nuolatinio seminaro, pradėto 1952-aisiais metais, tradiciją. Diskusijos, seminarai ir konferencijos, aptariantys esminius pasaulio istorinio ir teorinio pažinimo rezultatus, ugdė tyrinėtojus, plėtė tarptautinius ryšius. Šis proginis leidinys - dviejų autorių veiklos mokslo istorijos baruose rezultatas.“
Gegužės 7 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko knygos pristatymas Sostinės visuomenei. Jame dalyvavo knygos autorių gerbėjai, mokslininkai, kultūros, švietimo institucijų, visuomeninių organizacijų atstovai, studentai. Renginio vedėjas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pasveikino susirinkusius su Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos diena, pristatė visuomenei knygos autorius ir pakvietė Lietuvos edukologijos universiteto rektorių prof. habil.dr. Algirdą Gaižutį tarti žodį. Mokslininkas pasidžiaugė kolegų atliktu reikšmingu ir visuomenei labai reikalingu darbu, akcentavo knygos mokslinę ir švietėjišką vertę.
Renginyje kalbėję Lietuvos edukologijos universiteto doc. Romualdas Juzefovičius, leidyklos „Didakta“ direktorius Remigijus Martinavičius ir kiti teigiamai įvertino knygos pasirodymą ir linkėjo jos autoriams prof. Libertui Klimkai ir prof. Juozui Algimantui Krikštopaičiui tolimesnės sėkmės ne tik moksliniame darbe, bet ir siekiant kūrybinių aukštumų.
Gražina Zutkytė
Vertingą dovaną šalies visuomenei Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dienos minėjimo proga pateikė dvi iškilios mūsų tautos asmenybės: prof. Libertas Klimka ir prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis. Jiedu drauge parengė ir leidyklai „Didaktika“ padedant bei dalinai remiant Lietuvos kultūros tarybai išleido stambios apimties leidinį „Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai.“ Knygą gražiai apipavidalino dailininkas Marius Zavadskis, kalbą redagavo Vytautas P.Venslovas, turinį recenzavo Niujorko politechnikos universiteto prof. dr.Romualdas Šviedrys ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr.Vilija Grincevičienė.
Knygos pratarmėje autoriai rašo: „Žmogaus išsilavinimas - tautos ir valstybės turtas, atveriantis vartus politikos, ekonomikos, mokslo bei kitų kultūros sandų raiškos kryptims. Išsilavinimas - tai ir savimonės brandos pagrindas, kurio turinyje išskirtinę vietą užima istorinis patirties matmuo. Apie patirties įvertinimą galima kalbėti tuomet, kai valstybėje susikaupia intelektinis potencialas - pakankamas skaičius išsilavinusių ir aukštos kompetencijos asmenų, gebančių daryti sprendimus, remiantis ne tik istorinės išminties tekstais, bet ir laikotarpio įvykių bei civilizacijos tendencijų analize.
Manome, kad jau atėjo laikas daryti apibendrinančius apmąstymus: išryškinti patirties ypatybes, atkreipti dėmesį į faktus, lėmusius mūsų istorijos įvykius, taip pat skirti deramą pagarbą iškilioms asmenybėms. Deja, šis darbas aprėpia tik dalį mūsų nagrinėtų temų. Daugelis svarbių faktų ir nusipelniusių įvertinimo asmenų liko juodraščiuose; jų teorinis apibendrinimas dar laukia galutinės spausdinto žodžio formos.
Siūlomas skaitytojų dėmesiui leidinys skiriamas paminėti dvidešimtajai Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos konferencijai Scientia et historia - 2013. Šis nuo 1994 m. kasmet vykstantis mokslininkų forumas tęsia bendrijos steigėjo akademiko Pauliaus Slavėno nuolatinio seminaro, pradėto 1952-aisiais metais, tradiciją. Diskusijos, seminarai ir konferencijos, aptariantys esminius pasaulio istorinio ir teorinio pažinimo rezultatus, ugdė tyrinėtojus, plėtė tarptautinius ryšius. Šis proginis leidinys - dviejų autorių veiklos mokslo istorijos baruose rezultatas.“
Gegužės 7 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko knygos pristatymas Sostinės visuomenei. Jame dalyvavo knygos autorių gerbėjai, mokslininkai, kultūros, švietimo institucijų, visuomeninių organizacijų atstovai, studentai. Renginio vedėjas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pasveikino susirinkusius su Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos diena, pristatė visuomenei knygos autorius ir pakvietė Lietuvos edukologijos universiteto rektorių prof. habil.dr. Algirdą Gaižutį tarti žodį. Mokslininkas pasidžiaugė kolegų atliktu reikšmingu ir visuomenei labai reikalingu darbu, akcentavo knygos mokslinę ir švietėjišką vertę.
Renginyje kalbėję Lietuvos edukologijos universiteto doc. Romualdas Juzefovičius, leidyklos „Didakta“ direktorius Remigijus Martinavičius ir kiti teigiamai įvertino knygos pasirodymą ir linkėjo jos autoriams prof. Libertui Klimkai ir prof. Juozui Algimantui Krikštopaičiui tolimesnės sėkmės ne tik moksliniame darbe, bet ir siekiant kūrybinių aukštumų.
Gražina Zutkytė
Gamta svetur
Auksiniai Altajaus kalnai
Altajaus kalnai yra to paties pavadinimo krašte, kurio didžiąją dalį užima Vakarų Sibiro lyguma. Šios lygumos pietuose ir rytuose paviršius palaipsniui aukštėja, pereina į priekalnes, o toliau - į Altajaus kalnus. Altajaus kalnai - tai senas žemyninio klimato kalnų masyvas, esantis Centrinėje Azijoje, patenkantis į Rusijos, Kinijos, Mongolijos ir Kazachstano teritorijas. Kalnais žavėjosi ir juos išgarsino vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas, keliautojas ir visuomenės veikėjas Nikolajus Rerichas. Tiurkų kalba Altajus reiškia Auksiniai kalnai.
Pagrindinės Atlajaus kalnų grandinės ilgis per 2000 kilometrų. Grandinę sudaro smarkiai apirę kalnai, kuriuose yra Obės, Irtyšiaus, Jenisėjaus ir Centrinės Azijos upių vandenskyros. Pagal geologinę sandarą Altajaus kalnai skirstomi į kaledoninės kalnodaros metu susiformavusį Kalnų Altajų ir herciniškos kalnodaros pagimdytą Rūdinį Altajų. Aukščiausia Altajaus vieta – Beluchos kalnas, siekiantis 4506 metrų aukštį.
Kalnai sudaryti iš nuosėdinių ir magminių uolienų. Aukščiausi kalvagūbriai – Katūnės, Čujos ir kiti - yra rytinėje bei pietinėje Altajaus kalnų dalyje, vidutinio aukščio gūbriai – Ulos, Čergino ir kiti - šiaurėje bei vakaruose. Čia išplitę masyvai su nuolaidžiais šlaitais. Altajaus kalnams būdingos didelės tarpukalvių dubumos - Čujos, Karajaus ir kitos.
Altajaus kalnuose vyrauja žemyninis klimatas. Žiemos čia šaltos ir ilgos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra prieškalnėse svyruoja nuo –15 iki –280 C, o kalnų duburiuose pažemėja iki -320 C. Vasara trumpa ir vėsi. Priekalnėse liepą temperatūra siekia 19–220 C, o aukštikalnėse – 14-160 C. Vakariniuose ir šiaurės rytiniuose šlaituose, kuriuos pasiekia drėgnos oro masės, iškrenta iki 1200 milimetrų kritulių, o pietiniuose šlaituose, kurių nepasiekia drėgnos oro masės, kritulių vos 200 milimetrų. Altajaus kalnams būdingos kalnų audros, kurias sukelia vėjai, vadinami fenais.
Altajaus kalnai drenuojami gausaus upių tinklo. Didžiausios iš jų - Katūnė, Buchtarma, Bija, Čuja. Kalnuose telkšo virš 3500 įvairaus dydžio, daugiausiai nedidelių, ežerų. Didžiausi - Markakolio ir Teleckojes ežerai. Altajaus kalnuose yra apie 1500 nedidelių ledynų, kurių bendras plotas – 900 km2.
Kalnuose gana ryškus vertikalus zoniškumas. Šiaurinėse ir vakarinėse priekalnėse – 400–700 metrų aukštyje vyrauja įvairiažolės pievinės stepės, iki 1200–1500 metrų - retosios stepės. Tarpukalvių miškams būdingi maumedžiai. Aukštikalnių zonoje (1800–2400 metrų) – subalpiniai krūmynai kaitaliojasi su žemomis alpinėmis pievomis. Dar aukščiau – uolos, akmenynai, sniegynai ir ledynai.
Pačios įspūdingiausios Altajaus kalnų vietos – Beluchos kalnas, Teleckojės ežeras, Ukoko plynaukštė - priklauso UNESCO pasaulio paveldui.
Altajaus kalnuose žmonės gyveno jau prieš 40 tūkstančių metų. Denisovo urve rasti priešistorinio Denisovo žmogaus palaikai. Bronzos amžiuje čia suklestėjo raitų klajoklių kultūros, vėliau davusios pagrindą tiurkų tautoms. Dabar Altajaus krašte gyvena 2,5 milijono žmonių. Be rusų čia gyvena ukrainiečiai, vokiečiai. Gyventojų tankumas nedidelis - 15 žm/ km2.
Altajaus kalnai – unikalaus grožio kraštas. Tai geologinių stebuklų ir retų biologinių reiškinių vieta Pietų Sibire. Kalnyno pavadinimas Altai mongolų kalba reiškia auksas ir kalnai. Dėl to jie dažnai ir vadinami Aukso kalnais. Kalnai susidarė maždaug prieš 500 milijonų metų vėjo, lietaus, ledynų veiklos pasėkoje.
Pačios gražiausios regiono vietos yra prie Mongolijos sienos. Įdomiausios ir vertingiausios regiono vietos priklauso Altajaus draustiniui, esančiam netoli Teleckojes ežero. Draustinis įkurtas 1932 metais tikslu apsaugoti kalnų taigos ir kalnų tundros Pietų Sibiro gamtinius kompleksus. Jo plotas 881 238 ha. Aukščiausia viršukalnė draustinyje - 3507 metrų aukščio Šapšalo kalnas. Draustinyje auga 1480 augalų rūšių. Iš jų 200 yra endeminės. Išplitę maumedžių, Sibirinių kedrų, balteglių miškai. Gausi ir draustinio gyvūnija. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, sabalai, taurieji elniai, kalniniai avinai ir itin retas snieginis leopardas. Draustinyje peri 323 paukščių rūšys.
Altajaus draustinis kartu su Katūnės draustiniu bei Ukoko plokščiakalniu sudaro UNESCO pasaulio paveldo objektą „Auksiniai Altajaus kalnai“.
Prof. Algirdas Stanaitis
Altajaus kalnai yra to paties pavadinimo krašte, kurio didžiąją dalį užima Vakarų Sibiro lyguma. Šios lygumos pietuose ir rytuose paviršius palaipsniui aukštėja, pereina į priekalnes, o toliau - į Altajaus kalnus. Altajaus kalnai - tai senas žemyninio klimato kalnų masyvas, esantis Centrinėje Azijoje, patenkantis į Rusijos, Kinijos, Mongolijos ir Kazachstano teritorijas. Kalnais žavėjosi ir juos išgarsino vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas, keliautojas ir visuomenės veikėjas Nikolajus Rerichas. Tiurkų kalba Altajus reiškia Auksiniai kalnai.
Pagrindinės Atlajaus kalnų grandinės ilgis per 2000 kilometrų. Grandinę sudaro smarkiai apirę kalnai, kuriuose yra Obės, Irtyšiaus, Jenisėjaus ir Centrinės Azijos upių vandenskyros. Pagal geologinę sandarą Altajaus kalnai skirstomi į kaledoninės kalnodaros metu susiformavusį Kalnų Altajų ir herciniškos kalnodaros pagimdytą Rūdinį Altajų. Aukščiausia Altajaus vieta – Beluchos kalnas, siekiantis 4506 metrų aukštį.
Kalnai sudaryti iš nuosėdinių ir magminių uolienų. Aukščiausi kalvagūbriai – Katūnės, Čujos ir kiti - yra rytinėje bei pietinėje Altajaus kalnų dalyje, vidutinio aukščio gūbriai – Ulos, Čergino ir kiti - šiaurėje bei vakaruose. Čia išplitę masyvai su nuolaidžiais šlaitais. Altajaus kalnams būdingos didelės tarpukalvių dubumos - Čujos, Karajaus ir kitos.
Altajaus kalnuose vyrauja žemyninis klimatas. Žiemos čia šaltos ir ilgos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra prieškalnėse svyruoja nuo –15 iki –280 C, o kalnų duburiuose pažemėja iki -320 C. Vasara trumpa ir vėsi. Priekalnėse liepą temperatūra siekia 19–220 C, o aukštikalnėse – 14-160 C. Vakariniuose ir šiaurės rytiniuose šlaituose, kuriuos pasiekia drėgnos oro masės, iškrenta iki 1200 milimetrų kritulių, o pietiniuose šlaituose, kurių nepasiekia drėgnos oro masės, kritulių vos 200 milimetrų. Altajaus kalnams būdingos kalnų audros, kurias sukelia vėjai, vadinami fenais.
Altajaus kalnai drenuojami gausaus upių tinklo. Didžiausios iš jų - Katūnė, Buchtarma, Bija, Čuja. Kalnuose telkšo virš 3500 įvairaus dydžio, daugiausiai nedidelių, ežerų. Didžiausi - Markakolio ir Teleckojes ežerai. Altajaus kalnuose yra apie 1500 nedidelių ledynų, kurių bendras plotas – 900 km2.
Kalnuose gana ryškus vertikalus zoniškumas. Šiaurinėse ir vakarinėse priekalnėse – 400–700 metrų aukštyje vyrauja įvairiažolės pievinės stepės, iki 1200–1500 metrų - retosios stepės. Tarpukalvių miškams būdingi maumedžiai. Aukštikalnių zonoje (1800–2400 metrų) – subalpiniai krūmynai kaitaliojasi su žemomis alpinėmis pievomis. Dar aukščiau – uolos, akmenynai, sniegynai ir ledynai.
Pačios įspūdingiausios Altajaus kalnų vietos – Beluchos kalnas, Teleckojės ežeras, Ukoko plynaukštė - priklauso UNESCO pasaulio paveldui.
Altajaus kalnuose žmonės gyveno jau prieš 40 tūkstančių metų. Denisovo urve rasti priešistorinio Denisovo žmogaus palaikai. Bronzos amžiuje čia suklestėjo raitų klajoklių kultūros, vėliau davusios pagrindą tiurkų tautoms. Dabar Altajaus krašte gyvena 2,5 milijono žmonių. Be rusų čia gyvena ukrainiečiai, vokiečiai. Gyventojų tankumas nedidelis - 15 žm/ km2.
Altajaus kalnai – unikalaus grožio kraštas. Tai geologinių stebuklų ir retų biologinių reiškinių vieta Pietų Sibire. Kalnyno pavadinimas Altai mongolų kalba reiškia auksas ir kalnai. Dėl to jie dažnai ir vadinami Aukso kalnais. Kalnai susidarė maždaug prieš 500 milijonų metų vėjo, lietaus, ledynų veiklos pasėkoje.
Pačios gražiausios regiono vietos yra prie Mongolijos sienos. Įdomiausios ir vertingiausios regiono vietos priklauso Altajaus draustiniui, esančiam netoli Teleckojes ežero. Draustinis įkurtas 1932 metais tikslu apsaugoti kalnų taigos ir kalnų tundros Pietų Sibiro gamtinius kompleksus. Jo plotas 881 238 ha. Aukščiausia viršukalnė draustinyje - 3507 metrų aukščio Šapšalo kalnas. Draustinyje auga 1480 augalų rūšių. Iš jų 200 yra endeminės. Išplitę maumedžių, Sibirinių kedrų, balteglių miškai. Gausi ir draustinio gyvūnija. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, sabalai, taurieji elniai, kalniniai avinai ir itin retas snieginis leopardas. Draustinyje peri 323 paukščių rūšys.
Altajaus draustinis kartu su Katūnės draustiniu bei Ukoko plokščiakalniu sudaro UNESCO pasaulio paveldo objektą „Auksiniai Altajaus kalnai“.
Prof. Algirdas Stanaitis
Pavasarėjanti Norvegija
Pirmieji Norvegijos pavasario žiedai
Balandžio pabaiga – gegužės pradžia šiemet gana atšiauri, lietuvio akiai net niūroka. Nors saulė jau pakyla gana aukštai, tačiau pro debesis nuo Atlanto retai ją tematome, orai vidurdienį sušyla vidutiniškai ne daugiau kaip iki 10 laipsnių šilumos. Su Norvegijos jūra tiesiogiai susisiekiančiam Atlanto vandenynui geriau sekasi žiemos metu apsaugoti vakarinę Norvegijos pakrantę nuo spiginančių šalčių. Šiltuoju metų laiku jo vandenys kartu su vėju atlieka tam tikrą šiuolaikinio aušintuvo funkciją, t.y. neleidžia saulės šilumai nuo Skandinavijos pusiasalio žemyninės dalies – Švedijos ir Suomijos – prasiskverbti į Šiaurės Norvegijos vakarinę pakrantę – Helgelando ir kitus Norvegijos vakarų regionus.
Ir vis dėlto nakčiai jau sutrumpėjus iki mažiau nei dviejų valandų, gamta po truputėlį atbunda. Lietuvoje tikrąjį pavasarį pranašaujančiomis žibuoklėmis Helegelande pasidžiaugti dar neteko, nors vietiniai gyventojai teigia, kad kalnų žemumose miškelių pakaraščiuose jų surasti įmanoma. Na o mūsų lietuvių akis kol kas džiugina kiti pirmieji Norvegijos pavasario žiedai – smulkios vandeninguose akmens kalnų plyšiuose išaugusios smulkios gėlytės, pražydusios šviesiai violetine spalva, šiek tiek primenančios Lietuvoje populiarias neužmirštuoles. Krūmai ir žemaūgiai medeliai kol kas tebekrauna pumpurus, laukdami palankesnės jų vegetacijai šilumos.
Briedis – Helgelando pasididžiavimo simbolis
Nors Skandinavijoje itin populiarius miškų karalius – briedžius, kaip šalies atributus, dažnai savinasi ir švedai, ir norvegai, tačiau briedis iki šiol lieka tikruoju Helgelando pasididžiavimo simboliu. Šiam karališko ragų vainiko savininkui Alsteno saloje, ant uogomis ir grybais turtingos kalvos, netoli Sandnesjoeno miesto, važiuojant regioniniu keliu nuo Leirfjordo dėmesį patraukia įspūdinga jam skirta natūralaus briedžio dydžio skulptūra. Giedrą gegužės pirmosios popietę, šio laiško autorius su keletu bendradarbių lietuvių nepatingėjome nuo automagistralės užkopti į gana aukštoką kalną ir nuotraukose įsiamžinti kartu su šiuo Helgelando simboliu. Norvegijos masteliais ant neaukšto, tačiau sunkokai prieinamo kalno ne tik įspūdinga briedžio skulptūra, bet ir plačiai atsiveriantys kvapą gniaužintys vaizdai į gretimas apylinkes. Gaila, kad gegužės pradžioje augmenija aplink dar skurdoka, tik bandanti atgyti po ilgos žiemos letargo.
Helgelande itin globojami ir net regiono simboliu tapę briedžiai, panašiai kaip ir mūsų Kuršių Nerijoje paplitę šernai, kelia ir tam tikrų problemų, ypač kelių eismo dalyviams, pirmą kartą vykstantiems ar neseniai atvykusiems į šį Norvegijos regioną. Nemažai Lietuvos ir kitų šalių piliečių kasmet patiria nemažai nuostolių ir net traumų dėl susidūrimų su briedžiais ir šiaurės elniais Norvegijos ir Švedijos keliuose. Neprognozuojamas briedžių elgesys ypač trikdo eismą žiedinėse miškų sankryžose, kurių neįmanoma apsaugoti atitvarais. Patekę ant važiuojamosios kelio dalies, briedžiai nesutrinka, nes eiti keliu lengviau, nei bristi gausiai apsnigtais laukais. Tiesa, miškingų Norvegijos vietovių keliuose gausu kelio ženklų „Atsargiai žvėrys“, tačiau saugų eismą apsunkina poliarinės naktys, vingiuoti keliai su serpantinais, menkas kelių apšvietimas ir nepalankios orų sąlygos, ypač šaltuoju metų laiku. Vieną gegužės vakarą jau temstant man su kolega grįžtantant iš Sandnesjoeno į laikinus namus Leines gyvenvietėje, teko šiek tiek palaukti, kol pora briedžių skaniai rupšnojo besiskleidžiančius pakelės medžių pumpurus. Stambūs briedžiai buvo užstoję abi važiuojamąsias kelio puses, į šviesos ir garso signalus visiškai nereagvo, iš abiejų pusių susikaupė po keletą automobilių, tačiau visiems jų ekipažams teko kantriai palaukti, kol girių karaliai pasisotins gležnais medelių pumpurais ir nušoliuos į tolimesnius pakelės krūmus. Beje, briedžiai bet kuriuo paros metu dažni svečiai Helgelando regiono šiltnamių valdose ir net priemiesčių fabrikų teritorijose.
Žvejų ir medžiotojų laimikiai
Žvejyba ir medžioklė Norvegijoje – labai populiari. Vietinių gyventojų paklausus, kodėl pas juos taip gausu briedžių, helgelandiečiai atsako, kad jiems sumedžioti tikriausiai per mažai leidžiama įsigyti licencijų, kurias išduoda Valstybinė miškų urėdija ir privačios agentūros. Apskritai Norvegijos miškuose ir kalnuose gausu ne tik briedžių, bet ir šiaurės elnių, kiškių, kurapkų ir kitų miškingose vietovėse bei prie vandenų gyvenančių paukščių. Žvejai Norvegijos jūroje ir su ja susisiekiančiuose fjorduose pagauna daug menkių, juodžuvių, skumbrių, saidų (Norvegijos jūros menkių), upėse – lašišų, šlakių ir kt. Švarių ežerų vandenyse gausu lydekų, ešerių, ungurių, upėtakių ir šalvių. Norint medžioti reikia gauti licencijas ir leidimus iš žemės savininko, būti Medžiotojų sąjungos nariu ir sumokėti nario mokestį. Norvegijoje taikomi ir kai kurie žvejybos bei medžioklės apribojimai. Draudžiama žvejoti su gyvu jauku, asmenims iki 16 metų neišduodami leidimai medžioti.
Helgelande, kaip ir visoje Norvegijoje, ypatingai klesti ir pramoninė žvejyba. Nuo seniausių laikų vikingų įpėdiniai – žvejų tauta, eksportuojanti beveik 90 proc. visų pagautų žuvų. Norvegija – lašišų pardavimo lyderė pasaulyje, tiekianti lašišą ir iš jos pagamintą produkciją ne tik visoms Europos šalims, bet kai kuriuos jos gaminius ir Lotynų Amerikai bei Japonijai. Žuvis Norvegijoje rūkoma, džiovinama, sūdoma ir marinuojama. Rūkyta lašiša Norvegijoje pigesnė nei saliamis, tačiau iš Lietuvos atvykstantiems turistams jos kainos vis dėlto „kandžiojasi“.
Tai beveik ir visos gegužės pirmosios pusės naujienos iš Helgelando. Pasiliekame su viltimi, kad netrukus ir Norvegiją pasieks šiltesni vėjai iš žemyninės Europos pietų, atnešiantys tikrąjį pavasarį, tuo labiau, kad jo atėjimą turėtų paspartinti ir šio mėnesio pabaigoje prasidėsiančios baltosios poliarinės naktys...
Tomas LABŽENTIS
Pirmieji Norvegijos pavasario žiedai
Balandžio pabaiga – gegužės pradžia šiemet gana atšiauri, lietuvio akiai net niūroka. Nors saulė jau pakyla gana aukštai, tačiau pro debesis nuo Atlanto retai ją tematome, orai vidurdienį sušyla vidutiniškai ne daugiau kaip iki 10 laipsnių šilumos. Su Norvegijos jūra tiesiogiai susisiekiančiam Atlanto vandenynui geriau sekasi žiemos metu apsaugoti vakarinę Norvegijos pakrantę nuo spiginančių šalčių. Šiltuoju metų laiku jo vandenys kartu su vėju atlieka tam tikrą šiuolaikinio aušintuvo funkciją, t.y. neleidžia saulės šilumai nuo Skandinavijos pusiasalio žemyninės dalies – Švedijos ir Suomijos – prasiskverbti į Šiaurės Norvegijos vakarinę pakrantę – Helgelando ir kitus Norvegijos vakarų regionus.
Ir vis dėlto nakčiai jau sutrumpėjus iki mažiau nei dviejų valandų, gamta po truputėlį atbunda. Lietuvoje tikrąjį pavasarį pranašaujančiomis žibuoklėmis Helegelande pasidžiaugti dar neteko, nors vietiniai gyventojai teigia, kad kalnų žemumose miškelių pakaraščiuose jų surasti įmanoma. Na o mūsų lietuvių akis kol kas džiugina kiti pirmieji Norvegijos pavasario žiedai – smulkios vandeninguose akmens kalnų plyšiuose išaugusios smulkios gėlytės, pražydusios šviesiai violetine spalva, šiek tiek primenančios Lietuvoje populiarias neužmirštuoles. Krūmai ir žemaūgiai medeliai kol kas tebekrauna pumpurus, laukdami palankesnės jų vegetacijai šilumos.
Briedis – Helgelando pasididžiavimo simbolis
Nors Skandinavijoje itin populiarius miškų karalius – briedžius, kaip šalies atributus, dažnai savinasi ir švedai, ir norvegai, tačiau briedis iki šiol lieka tikruoju Helgelando pasididžiavimo simboliu. Šiam karališko ragų vainiko savininkui Alsteno saloje, ant uogomis ir grybais turtingos kalvos, netoli Sandnesjoeno miesto, važiuojant regioniniu keliu nuo Leirfjordo dėmesį patraukia įspūdinga jam skirta natūralaus briedžio dydžio skulptūra. Giedrą gegužės pirmosios popietę, šio laiško autorius su keletu bendradarbių lietuvių nepatingėjome nuo automagistralės užkopti į gana aukštoką kalną ir nuotraukose įsiamžinti kartu su šiuo Helgelando simboliu. Norvegijos masteliais ant neaukšto, tačiau sunkokai prieinamo kalno ne tik įspūdinga briedžio skulptūra, bet ir plačiai atsiveriantys kvapą gniaužintys vaizdai į gretimas apylinkes. Gaila, kad gegužės pradžioje augmenija aplink dar skurdoka, tik bandanti atgyti po ilgos žiemos letargo.
Helgelande itin globojami ir net regiono simboliu tapę briedžiai, panašiai kaip ir mūsų Kuršių Nerijoje paplitę šernai, kelia ir tam tikrų problemų, ypač kelių eismo dalyviams, pirmą kartą vykstantiems ar neseniai atvykusiems į šį Norvegijos regioną. Nemažai Lietuvos ir kitų šalių piliečių kasmet patiria nemažai nuostolių ir net traumų dėl susidūrimų su briedžiais ir šiaurės elniais Norvegijos ir Švedijos keliuose. Neprognozuojamas briedžių elgesys ypač trikdo eismą žiedinėse miškų sankryžose, kurių neįmanoma apsaugoti atitvarais. Patekę ant važiuojamosios kelio dalies, briedžiai nesutrinka, nes eiti keliu lengviau, nei bristi gausiai apsnigtais laukais. Tiesa, miškingų Norvegijos vietovių keliuose gausu kelio ženklų „Atsargiai žvėrys“, tačiau saugų eismą apsunkina poliarinės naktys, vingiuoti keliai su serpantinais, menkas kelių apšvietimas ir nepalankios orų sąlygos, ypač šaltuoju metų laiku. Vieną gegužės vakarą jau temstant man su kolega grįžtantant iš Sandnesjoeno į laikinus namus Leines gyvenvietėje, teko šiek tiek palaukti, kol pora briedžių skaniai rupšnojo besiskleidžiančius pakelės medžių pumpurus. Stambūs briedžiai buvo užstoję abi važiuojamąsias kelio puses, į šviesos ir garso signalus visiškai nereagvo, iš abiejų pusių susikaupė po keletą automobilių, tačiau visiems jų ekipažams teko kantriai palaukti, kol girių karaliai pasisotins gležnais medelių pumpurais ir nušoliuos į tolimesnius pakelės krūmus. Beje, briedžiai bet kuriuo paros metu dažni svečiai Helgelando regiono šiltnamių valdose ir net priemiesčių fabrikų teritorijose.
Žvejų ir medžiotojų laimikiai
Žvejyba ir medžioklė Norvegijoje – labai populiari. Vietinių gyventojų paklausus, kodėl pas juos taip gausu briedžių, helgelandiečiai atsako, kad jiems sumedžioti tikriausiai per mažai leidžiama įsigyti licencijų, kurias išduoda Valstybinė miškų urėdija ir privačios agentūros. Apskritai Norvegijos miškuose ir kalnuose gausu ne tik briedžių, bet ir šiaurės elnių, kiškių, kurapkų ir kitų miškingose vietovėse bei prie vandenų gyvenančių paukščių. Žvejai Norvegijos jūroje ir su ja susisiekiančiuose fjorduose pagauna daug menkių, juodžuvių, skumbrių, saidų (Norvegijos jūros menkių), upėse – lašišų, šlakių ir kt. Švarių ežerų vandenyse gausu lydekų, ešerių, ungurių, upėtakių ir šalvių. Norint medžioti reikia gauti licencijas ir leidimus iš žemės savininko, būti Medžiotojų sąjungos nariu ir sumokėti nario mokestį. Norvegijoje taikomi ir kai kurie žvejybos bei medžioklės apribojimai. Draudžiama žvejoti su gyvu jauku, asmenims iki 16 metų neišduodami leidimai medžioti.
Helgelande, kaip ir visoje Norvegijoje, ypatingai klesti ir pramoninė žvejyba. Nuo seniausių laikų vikingų įpėdiniai – žvejų tauta, eksportuojanti beveik 90 proc. visų pagautų žuvų. Norvegija – lašišų pardavimo lyderė pasaulyje, tiekianti lašišą ir iš jos pagamintą produkciją ne tik visoms Europos šalims, bet kai kuriuos jos gaminius ir Lotynų Amerikai bei Japonijai. Žuvis Norvegijoje rūkoma, džiovinama, sūdoma ir marinuojama. Rūkyta lašiša Norvegijoje pigesnė nei saliamis, tačiau iš Lietuvos atvykstantiems turistams jos kainos vis dėlto „kandžiojasi“.
Tai beveik ir visos gegužės pirmosios pusės naujienos iš Helgelando. Pasiliekame su viltimi, kad netrukus ir Norvegiją pasieks šiltesni vėjai iš žemyninės Europos pietų, atnešiantys tikrąjį pavasarį, tuo labiau, kad jo atėjimą turėtų paspartinti ir šio mėnesio pabaigoje prasidėsiančios baltosios poliarinės naktys...
Tomas LABŽENTIS
Prie židinio
Ekspedicija į Raudonąją planetą: realybė ar fantazija
NASA sparčiais tempais ruošiasi skrydžiui į Marsą: projektuojama raketa-nešėja, modeliuojamas nusileidimas, tiriamas galaktinis spinduliavimas. Ar realu visa tai ir su kokiomis problemomis mes galime susidurti atvirame kosmose?
Paskutinis Marso užkariautojų hitas – psichologinis būsimo marsonauto portretas. Iš esmės jis pakankamai tradiciškas: ištvermė, atsparumas stresams ir kitos gerosios savybės, be kurių į kosmosą neimama. Bet pabrėžti ir skirtumai: tyrinėtojas neturi bijoti įstrigti Marse pora mėnesių (o tai ir metų) ilgiau, negu numatyta, privalo sugebėti išmesti iš galvos mintis apie namus ir apskritai būti kraštutinai santūrus. Pastaroji savybė – svarbesnė, negu atrodo: ekstravertai greitai išveda iš pusiausvyros kitus ekipažo narius, o ir patys zirzia nuo monotoniško darbo.
Visus šiuos reikalavimus pateikė JAV Čikagos De Polo universiteto psichologai, NASA užsakymu analizavę duomenis apie ilgalaikes misijas, kurias pastaruoju laiku įgyvendino žmonija. Tyrimo objektu tapo tiek buvimo Tarptautinėje kosminėje stotyje patirtis, tiek ir ekspedicijos į Antarktidą, o taip pat rusų eksperimentas „Marsas-500“, kurio metu šeši žmonės beveik pusantrų metų gyveno uždaroje erdvėje, imituojančioje kosminį laivą.
Skrydžio organizatoriai skuba. Priminsime: NASA planuoja išsiųsti į Marsą savo ekipažą 2030-aisiais. JAV Nacionalinė tyrinėtojų tarnyba išspausdino pranešimą, kuriame NASA buvo apkaltinta lėtumu – agentūrai siūloma paskubėti su misijos scenarijaus pasirinkimu ir apskritai veikti kur kas ryžtingiau. Tiesa, tuo pačiu metu skamba perspėjimai, kad skubėti neverta, kadangi techniniu požiūriu misija į Marsą apskritai pasmerkta žlugti...
Kosmoso primatas
„Skrydis į Marsą iš esmės skiriasi nuo skrydžių aplink Žemę ir netgi nuo misijos į Mėnulį, kadangi jis susijęs su išėjimu iš Žemę supančio apsauginio magnetinio lauko, didžia dalimi neutralizuojančio kosminius spindulius, - teigia Olegas Višemirskis, Rusijos MA Medicininės primatologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas. – Kartu su kolegomis mokslininkais iš Medicininių – biologinių problemų instituto atlikome bandymus su primatais, sumodeliuodami spinduliavimą, su kuriuo kosmonautai susidurs skrydžio į Marsą metu, ir padarėme išvadą, jog tokia misija neįmanoma: greičiausiai žmonės net į vieną pusę nenuskris...“
Kosminio skrydžio modeliavimas, dalyvaujant primatams, - unikalus dalykas, nes nesama geresnio būdo sužinoti, kas iš tiesų panašiomis sąlygomis vyks su žmogumi. Pas mus su beždžionėmis, pasirodo, ne tik bendra evoliucinė praeitis, bet ir panašus jautrumas radiacijai, artima nervinės ir imuninės sistemos struktūra. Įdomu, jog dar šaltojo karo laikais abi supervalstybės priėjo prie išvados, jog patys geriausi kosmonautai – tai makakos – rezus, kurios lengviau apmokomos ir pakankamai lengvai ištveria buvimą uždaroje erdvėje. Beje, bandymams imami agresyvūs patinėliai – meilūs neištveria streso, o patelių tyrinėtojams paprasčiausiai gaila.
Projektas „Gamma Briz“, tyręs kosminio spinduliavimo įtaką beždžionėms, vyko paraleliai su eksperimentu „Marsas-500”, bet jo rezultatus visuomenė tarsi ignoravo.
Dvylika beždžionių kasmet gaudavo spinduliuotę, ir tai tęsėsi 180 dienų. Trumpiau tariant, buvo imituojamas žmogaus skrydis į vieną Marso pusę. Viena beždžionėlių grupė patirdavo nuolatinį spinduliavimą, o kita gyveno radiacinių pliūpsnių sąlygomis (tokie procesai kosmose vyksta pastoviai). Pasirodė, jog antrosios grupės beždžionės, laikui bėgant, atsistatė, o tų, kurios patyrė pastovų spinduliavimą, imuninė sistema neatlaikė – įvyko negrįžtami procesai, nesuderinami su gyvenimu.
Beje, mokslininkai ištyrė ne tik imuninę sistemą. Eksperimento eigoje buvo norima išsiaiškinti, kaip atsilieps stiprus kosminis spinduliavimas beždžionių psichikai. Paaiškėjo, jog šioje srityje keliautojų laukia nemalonus siurprizas.
Nematomas priešas
Nedidelis radiacinis detektorius, įstatytas į marsaeigį „Curiosity“, stipriai suerzino tyrinėtojus: kaip rodo jo duomenys, skrisdami į Marsą keliautojai gaus didesnę kaip vieno ziverto radiacijos dozę. Naujiena nuskambėjo kaip nuosprendis: žmonės, gavę tokią dozę Černobylyje, mirdavo per vieną mėnesį. Ir jeigu nuo įprastos, žemiškos radiacijos žmonija išmoko apsiginti, tai kosminis spinduliavimas – mažai ištyrinėtas dalykas.
Rusijos Dubno mieste esančios Jungtinio branduolinių tyrimų instituto Radiacinės laboratorijos direktorius mano, kad pagrindine kliūtimi Marso įsisavinimui bus spinduliavimo, kurį skleis sunkiųjų elementų branduoliai, poveikis. Paprastumo dėlei pavadinkime jį galaktiniu spinduliavimu. Jo esmę sudaro sunkiųjų medžiagų atomų branduoliai, susidarantys tokių globalinių procesų metu, kaip supernovų žvaigždžių sprogimai. Tai – normalus fonas kosmose, bet žmogui nuo jo pasislėpti neįmanoma: dėl to, kad šios dalelės pasižymi labai didele energija, jos „išmušinės“ iš bet kurios apsaugos papildomas dalelytes, gimdydamos vadinamąjį antrinį spinduliavimą.
Galaktinis spinduliavimas buvo atrastas dar 1969 metais tame pačiame Dubno mieste, tačiau duomenų apie jo įtaką gyviesiems organizmams esama labai mažai. Remiantis akademiko A. Krasavino žodžiais, jeigu, veikiant paprastai radiacijai, ląstelėse vyksta pavieniai DNR pažeidimai, tai, veikiant sunkiosioms dalelėms, vienu metu pažeidžiama daugybė skirtingų fragmentų.
Dubno laboratorijoje mokslininkai matė, kad gyvūnai netgi po mažų kosminio spinduliavimo dozių elgėsi labai keistai: jie visiškai užmiršdavo, ko buvo labai ilgą laiką mokomi prieš eksperimentą, prarasdavo orientaciją erdvėje ir pačius elementariausius įgūdžius. Kenčia, kaip pasirodė, nuo šio tipo spinduliuotės pirmiausia centrinė nervų sistema, atsakanti už operatyvinę ir ilgalaikę atmintį, elgesio reakcijas ir naujos informacijos įsisavinimą. Dar viena silpna grandis – akies tinklainės neuronai: netgi mažas organizmo apšvitinimas sukelia kataraktą ir progresuojantį aklumą...
Geros naujienos
Tad ar galima kokiu nors būdu apsisaugoti nuo spindulių? Ar skrydis į Marsą pasmerktas?
NASA pernai skyrė 13,8 mln. dolerių tyrimams, kaip kosminė radiacija veikia visus gyvuosius organizmus. Rusijos mokslininkai dirba ir be tokių didelių pinigų: neseniai MA viceprezidentas Anatolijus Grigorjevas pakelbė spaudoje, jog Medicininių-biologinių problemų institute kuriamos cheminės ir biologinės medžiagos, kurios padės neutralizuoti spinduliuotę.
Iš principo fizinės apsaugos nuo radioaktyviųjų dalelių priemonės egzistuoja. Pavyzdžiui, keliama idėja apie kosminį laivą sukurti magnetinį lauką – panašų į tą, kuris gaubia Žemę. Kitas pasiūlymas – sutrumpinti skrydžio laiką: norint minimalizuoti riziką, skristi reikia tris kartus greičiau. Bet visa tai kol kas tėra tik idėjos. Todėl išlieka aktualus klausimas: ar sutiks mūsų dienomis žmonės rizikuoti savo gyvybe vardan mokslo? Atsakymą į jį, kaip bebūtų keista, davė privati komercinė kompanija, paskelbusi savo projektą „Mars One“. Jo tikslas šiame etape – suburti marsonautų grupę, kuri 2023 metais visam laikui paliktų Žemę, kad įsteigtų bazę Marse. Kompanija paskelbė: jokių saugumo garantijų ji neteiks.
Šiandien jau užsirašė per 300 tūkst. žmonių...
Parengė Žilvinas Žičkus
NASA sparčiais tempais ruošiasi skrydžiui į Marsą: projektuojama raketa-nešėja, modeliuojamas nusileidimas, tiriamas galaktinis spinduliavimas. Ar realu visa tai ir su kokiomis problemomis mes galime susidurti atvirame kosmose?
Paskutinis Marso užkariautojų hitas – psichologinis būsimo marsonauto portretas. Iš esmės jis pakankamai tradiciškas: ištvermė, atsparumas stresams ir kitos gerosios savybės, be kurių į kosmosą neimama. Bet pabrėžti ir skirtumai: tyrinėtojas neturi bijoti įstrigti Marse pora mėnesių (o tai ir metų) ilgiau, negu numatyta, privalo sugebėti išmesti iš galvos mintis apie namus ir apskritai būti kraštutinai santūrus. Pastaroji savybė – svarbesnė, negu atrodo: ekstravertai greitai išveda iš pusiausvyros kitus ekipažo narius, o ir patys zirzia nuo monotoniško darbo.
Visus šiuos reikalavimus pateikė JAV Čikagos De Polo universiteto psichologai, NASA užsakymu analizavę duomenis apie ilgalaikes misijas, kurias pastaruoju laiku įgyvendino žmonija. Tyrimo objektu tapo tiek buvimo Tarptautinėje kosminėje stotyje patirtis, tiek ir ekspedicijos į Antarktidą, o taip pat rusų eksperimentas „Marsas-500“, kurio metu šeši žmonės beveik pusantrų metų gyveno uždaroje erdvėje, imituojančioje kosminį laivą.
Skrydžio organizatoriai skuba. Priminsime: NASA planuoja išsiųsti į Marsą savo ekipažą 2030-aisiais. JAV Nacionalinė tyrinėtojų tarnyba išspausdino pranešimą, kuriame NASA buvo apkaltinta lėtumu – agentūrai siūloma paskubėti su misijos scenarijaus pasirinkimu ir apskritai veikti kur kas ryžtingiau. Tiesa, tuo pačiu metu skamba perspėjimai, kad skubėti neverta, kadangi techniniu požiūriu misija į Marsą apskritai pasmerkta žlugti...
Kosmoso primatas
„Skrydis į Marsą iš esmės skiriasi nuo skrydžių aplink Žemę ir netgi nuo misijos į Mėnulį, kadangi jis susijęs su išėjimu iš Žemę supančio apsauginio magnetinio lauko, didžia dalimi neutralizuojančio kosminius spindulius, - teigia Olegas Višemirskis, Rusijos MA Medicininės primatologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas. – Kartu su kolegomis mokslininkais iš Medicininių – biologinių problemų instituto atlikome bandymus su primatais, sumodeliuodami spinduliavimą, su kuriuo kosmonautai susidurs skrydžio į Marsą metu, ir padarėme išvadą, jog tokia misija neįmanoma: greičiausiai žmonės net į vieną pusę nenuskris...“
Kosminio skrydžio modeliavimas, dalyvaujant primatams, - unikalus dalykas, nes nesama geresnio būdo sužinoti, kas iš tiesų panašiomis sąlygomis vyks su žmogumi. Pas mus su beždžionėmis, pasirodo, ne tik bendra evoliucinė praeitis, bet ir panašus jautrumas radiacijai, artima nervinės ir imuninės sistemos struktūra. Įdomu, jog dar šaltojo karo laikais abi supervalstybės priėjo prie išvados, jog patys geriausi kosmonautai – tai makakos – rezus, kurios lengviau apmokomos ir pakankamai lengvai ištveria buvimą uždaroje erdvėje. Beje, bandymams imami agresyvūs patinėliai – meilūs neištveria streso, o patelių tyrinėtojams paprasčiausiai gaila.
Projektas „Gamma Briz“, tyręs kosminio spinduliavimo įtaką beždžionėms, vyko paraleliai su eksperimentu „Marsas-500”, bet jo rezultatus visuomenė tarsi ignoravo.
Dvylika beždžionių kasmet gaudavo spinduliuotę, ir tai tęsėsi 180 dienų. Trumpiau tariant, buvo imituojamas žmogaus skrydis į vieną Marso pusę. Viena beždžionėlių grupė patirdavo nuolatinį spinduliavimą, o kita gyveno radiacinių pliūpsnių sąlygomis (tokie procesai kosmose vyksta pastoviai). Pasirodė, jog antrosios grupės beždžionės, laikui bėgant, atsistatė, o tų, kurios patyrė pastovų spinduliavimą, imuninė sistema neatlaikė – įvyko negrįžtami procesai, nesuderinami su gyvenimu.
Beje, mokslininkai ištyrė ne tik imuninę sistemą. Eksperimento eigoje buvo norima išsiaiškinti, kaip atsilieps stiprus kosminis spinduliavimas beždžionių psichikai. Paaiškėjo, jog šioje srityje keliautojų laukia nemalonus siurprizas.
Nematomas priešas
Nedidelis radiacinis detektorius, įstatytas į marsaeigį „Curiosity“, stipriai suerzino tyrinėtojus: kaip rodo jo duomenys, skrisdami į Marsą keliautojai gaus didesnę kaip vieno ziverto radiacijos dozę. Naujiena nuskambėjo kaip nuosprendis: žmonės, gavę tokią dozę Černobylyje, mirdavo per vieną mėnesį. Ir jeigu nuo įprastos, žemiškos radiacijos žmonija išmoko apsiginti, tai kosminis spinduliavimas – mažai ištyrinėtas dalykas.
Rusijos Dubno mieste esančios Jungtinio branduolinių tyrimų instituto Radiacinės laboratorijos direktorius mano, kad pagrindine kliūtimi Marso įsisavinimui bus spinduliavimo, kurį skleis sunkiųjų elementų branduoliai, poveikis. Paprastumo dėlei pavadinkime jį galaktiniu spinduliavimu. Jo esmę sudaro sunkiųjų medžiagų atomų branduoliai, susidarantys tokių globalinių procesų metu, kaip supernovų žvaigždžių sprogimai. Tai – normalus fonas kosmose, bet žmogui nuo jo pasislėpti neįmanoma: dėl to, kad šios dalelės pasižymi labai didele energija, jos „išmušinės“ iš bet kurios apsaugos papildomas dalelytes, gimdydamos vadinamąjį antrinį spinduliavimą.
Galaktinis spinduliavimas buvo atrastas dar 1969 metais tame pačiame Dubno mieste, tačiau duomenų apie jo įtaką gyviesiems organizmams esama labai mažai. Remiantis akademiko A. Krasavino žodžiais, jeigu, veikiant paprastai radiacijai, ląstelėse vyksta pavieniai DNR pažeidimai, tai, veikiant sunkiosioms dalelėms, vienu metu pažeidžiama daugybė skirtingų fragmentų.
Dubno laboratorijoje mokslininkai matė, kad gyvūnai netgi po mažų kosminio spinduliavimo dozių elgėsi labai keistai: jie visiškai užmiršdavo, ko buvo labai ilgą laiką mokomi prieš eksperimentą, prarasdavo orientaciją erdvėje ir pačius elementariausius įgūdžius. Kenčia, kaip pasirodė, nuo šio tipo spinduliuotės pirmiausia centrinė nervų sistema, atsakanti už operatyvinę ir ilgalaikę atmintį, elgesio reakcijas ir naujos informacijos įsisavinimą. Dar viena silpna grandis – akies tinklainės neuronai: netgi mažas organizmo apšvitinimas sukelia kataraktą ir progresuojantį aklumą...
Geros naujienos
Tad ar galima kokiu nors būdu apsisaugoti nuo spindulių? Ar skrydis į Marsą pasmerktas?
NASA pernai skyrė 13,8 mln. dolerių tyrimams, kaip kosminė radiacija veikia visus gyvuosius organizmus. Rusijos mokslininkai dirba ir be tokių didelių pinigų: neseniai MA viceprezidentas Anatolijus Grigorjevas pakelbė spaudoje, jog Medicininių-biologinių problemų institute kuriamos cheminės ir biologinės medžiagos, kurios padės neutralizuoti spinduliuotę.
Iš principo fizinės apsaugos nuo radioaktyviųjų dalelių priemonės egzistuoja. Pavyzdžiui, keliama idėja apie kosminį laivą sukurti magnetinį lauką – panašų į tą, kuris gaubia Žemę. Kitas pasiūlymas – sutrumpinti skrydžio laiką: norint minimalizuoti riziką, skristi reikia tris kartus greičiau. Bet visa tai kol kas tėra tik idėjos. Todėl išlieka aktualus klausimas: ar sutiks mūsų dienomis žmonės rizikuoti savo gyvybe vardan mokslo? Atsakymą į jį, kaip bebūtų keista, davė privati komercinė kompanija, paskelbusi savo projektą „Mars One“. Jo tikslas šiame etape – suburti marsonautų grupę, kuri 2023 metais visam laikui paliktų Žemę, kad įsteigtų bazę Marse. Kompanija paskelbė: jokių saugumo garantijų ji neteiks.
Šiandien jau užsirašė per 300 tūkst. žmonių...
Parengė Žilvinas Žičkus