Kelias, kuriame nevalia sustoti
„Tėviškės gamtos“ 25-čio proga
Prieš sėsdamas rašyti trumpą žodį skaitytojui, pavarčiau „Tėviškės gamtos“ komplektus, peržiūrėjau su šiuo leidiniu susijusią filmuotą medžiagą ir likau giliai sujaudintas visų mūsų – redakcijos, bendraautorių ir skaitytojų – per dvidešimt penkerius metus atliktų darbų turiniu, kryptingumu ir ištikimybe Lietuvos gamtai, tikrosioms žmonijos dvasinėms vertybėms. Pagalvojau – kitaip ir būti negalėjo. Juk „Tėviškės gamta“ ne tuščiame krašto istorijos, gamtos pažinimo, etnokultūros išsaugojimo bei puoselėjimo, gamtosaugos tradicijų formavimo lauke atsirado. Pakanka pažvelgti į praeitį, kad galėtum pasakyti – platų kelią šiandieninei „Tėviškės gamtai“ nutiesė gamtosaugos pirmapraeiviai: dvasinis šviesuolis Juozas Tumas-Vaižgantas, 1921 m. įkūręs Lietuvai pagražinti draugiją, mokslininkas-gamtininkas Tadas Ivanauskas, palikęs mums Kauno zoologijos muziejų, zoologijos sodą, Obelynę ir svarbiausia – į atkurtą Lietuvos valstybę atnešęs meilę gamtai, kurios nesugebėjo sutrempti net okupacinis laikotarpis. Priešingai, etnokultūros, gamtosaugos, gamtojautos, viso to, kas susiję su meile Tėvynei, sklaida visuomenėje tapo pasipriešinimo lauku. Jų keltas aplinkosaugos idėjas pasišventusiai tęsė kiti žymūs žmonės: gamtosaugininkas Viktoras Bergas, prof. Česlovas Kudaba, prof. Karolis Jankevičius ir daugelis kitų. Visus juos tuomet vienijo Lietuvos gamtos apsaugos draugija ir populiarus žurnalas „Mūsų gamta“, leidžiamas per 50 tūkst. egz. tiražu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gamtosaugos kelias tiesiamas su dar didesniu įkvėpimu, su dar platesniu užmoju. Demokratijos sąlygomis gamtosaugos idėjų sklaidai panaudojamos naujos informacinės technologijos, plačios spausdinto žodžio galimybės. Tačiau iš gamtosaugos erdvės dingsta žurnalas „Mūsų gamta“, užleisdamas vietą „Tėviškės gamtai“, kuri apimti neprilygsta žurnalui, bet savo turiniu tęsia pirmtakų darbus.
Pirmasis „Tėviškės gamtos“ numeris skaitytojus pasiekia 1989 metų birželio 5 d., kai šalyje minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Leidinio „gimdymo“ kelias nebuvo, kaip sakoma, „rožėmis klotas“, bet šių eilučių autorius, sovietmečiu mokęsis iš gamtosaugos pirmapraeivių, prisiekęs ištikimai tarnauti jų priesakams – mylėti ir saugoti Tėvynę, jos gamtą, nepasuko lengvo pasipelnymo keliu, o tęsė toliau pradėtus darbus. Šiandien, kai „Tėviškės gamta“ švenčia 25-erių metų sukaktį, galima drąsiai sakyti, kad prieš daug dešimtmečių pradėtas tiesti kelias neužžėlė. Anaiptol, „Tėviškės gamta“ tęsia tas tradicijas ir neša visuomenei tas idėjas, kurias taip puoselėjo mūsų pirmtakai. Remdamasis skaitytojų atsiliepimais, galiu teigti, kad leidinys patrauklus ne tik savo turiniu, bet ir poligrafine kokybe. Nuo pat pirmojo numerio „Tėviškės gamtai“ netrūko populiarių autorių, kurių straipsnių, įdomių pasakojimų nuolat laukia skaitytojai. Ta proga negaliu nepaminėti gerai žinomų autorių: prof. Algirdo Stanaičio, prof. Liberto Klimkos, doc. Vaclovo Ščemeliovo, doc. Laimučio Januškevičiaus, rašytojo gamtininko Selemono Paltanavičiaus, žurnalistų Vytauto Bagdono, Dianos Rakauskaitės, Vytauto Žeimanto ir daugelio kitų, kurie, sakyčiau, pamilo „Tėviškės gamtą“. Negaliu nepaminėti ir leidinio globėjų, buvusių aplinkosaugos vadovų: Broniaus Bradausko, Imanto Lazdinio, Arūno Kundroto ir Gedimino Kazlausko. Daug dėmesio „Tėviškės gamtai“ skyrė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, jo buvęs pavaduotojas, šviesios atminties Zdislovas Truskauskas, Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovai Vytautas Grušauskas ir Aidas Adomaitis. Geranoriški ryšiai „Tėviškės gamtą“ sieja ir su Saugomų teritorijų tarnyba, šalies miškų urėdais, savivaldybių ekologais, mokyklų pedagogais ir kultūros įstaigų vadovais.
Būsiu nesąžiningas nepadėkodamas ir savo bendražygiams - žmonai Gražinai ir sūnui Juliui. Be jų profesinės pagalbos ir sumanumo, o svarbiausia, be meilės gamtai, leisti „Tėviškės gamtą“ būtų žymiai sunkiau.
Ačiū ir mieliems skaitytojams už jų dėmesį leidiniui bei redakcijai. Kviečiu ir toliau žengti kartu pirmapraeivių nutiestu keliu ir nešti viltį, kad Tėviškės gamta bus išsaugota ateities kartoms.
Ačiū už tai, kad Jūs esate ir rūpinatės gamta.
Juozas STASINAS
laikraščio "Tėviškės GAMTA" steigėjas
vyriausiasis redaktorius
„Tėviškės gamtos“ 25-čio proga
Prieš sėsdamas rašyti trumpą žodį skaitytojui, pavarčiau „Tėviškės gamtos“ komplektus, peržiūrėjau su šiuo leidiniu susijusią filmuotą medžiagą ir likau giliai sujaudintas visų mūsų – redakcijos, bendraautorių ir skaitytojų – per dvidešimt penkerius metus atliktų darbų turiniu, kryptingumu ir ištikimybe Lietuvos gamtai, tikrosioms žmonijos dvasinėms vertybėms. Pagalvojau – kitaip ir būti negalėjo. Juk „Tėviškės gamta“ ne tuščiame krašto istorijos, gamtos pažinimo, etnokultūros išsaugojimo bei puoselėjimo, gamtosaugos tradicijų formavimo lauke atsirado. Pakanka pažvelgti į praeitį, kad galėtum pasakyti – platų kelią šiandieninei „Tėviškės gamtai“ nutiesė gamtosaugos pirmapraeiviai: dvasinis šviesuolis Juozas Tumas-Vaižgantas, 1921 m. įkūręs Lietuvai pagražinti draugiją, mokslininkas-gamtininkas Tadas Ivanauskas, palikęs mums Kauno zoologijos muziejų, zoologijos sodą, Obelynę ir svarbiausia – į atkurtą Lietuvos valstybę atnešęs meilę gamtai, kurios nesugebėjo sutrempti net okupacinis laikotarpis. Priešingai, etnokultūros, gamtosaugos, gamtojautos, viso to, kas susiję su meile Tėvynei, sklaida visuomenėje tapo pasipriešinimo lauku. Jų keltas aplinkosaugos idėjas pasišventusiai tęsė kiti žymūs žmonės: gamtosaugininkas Viktoras Bergas, prof. Česlovas Kudaba, prof. Karolis Jankevičius ir daugelis kitų. Visus juos tuomet vienijo Lietuvos gamtos apsaugos draugija ir populiarus žurnalas „Mūsų gamta“, leidžiamas per 50 tūkst. egz. tiražu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gamtosaugos kelias tiesiamas su dar didesniu įkvėpimu, su dar platesniu užmoju. Demokratijos sąlygomis gamtosaugos idėjų sklaidai panaudojamos naujos informacinės technologijos, plačios spausdinto žodžio galimybės. Tačiau iš gamtosaugos erdvės dingsta žurnalas „Mūsų gamta“, užleisdamas vietą „Tėviškės gamtai“, kuri apimti neprilygsta žurnalui, bet savo turiniu tęsia pirmtakų darbus.
Pirmasis „Tėviškės gamtos“ numeris skaitytojus pasiekia 1989 metų birželio 5 d., kai šalyje minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Leidinio „gimdymo“ kelias nebuvo, kaip sakoma, „rožėmis klotas“, bet šių eilučių autorius, sovietmečiu mokęsis iš gamtosaugos pirmapraeivių, prisiekęs ištikimai tarnauti jų priesakams – mylėti ir saugoti Tėvynę, jos gamtą, nepasuko lengvo pasipelnymo keliu, o tęsė toliau pradėtus darbus. Šiandien, kai „Tėviškės gamta“ švenčia 25-erių metų sukaktį, galima drąsiai sakyti, kad prieš daug dešimtmečių pradėtas tiesti kelias neužžėlė. Anaiptol, „Tėviškės gamta“ tęsia tas tradicijas ir neša visuomenei tas idėjas, kurias taip puoselėjo mūsų pirmtakai. Remdamasis skaitytojų atsiliepimais, galiu teigti, kad leidinys patrauklus ne tik savo turiniu, bet ir poligrafine kokybe. Nuo pat pirmojo numerio „Tėviškės gamtai“ netrūko populiarių autorių, kurių straipsnių, įdomių pasakojimų nuolat laukia skaitytojai. Ta proga negaliu nepaminėti gerai žinomų autorių: prof. Algirdo Stanaičio, prof. Liberto Klimkos, doc. Vaclovo Ščemeliovo, doc. Laimučio Januškevičiaus, rašytojo gamtininko Selemono Paltanavičiaus, žurnalistų Vytauto Bagdono, Dianos Rakauskaitės, Vytauto Žeimanto ir daugelio kitų, kurie, sakyčiau, pamilo „Tėviškės gamtą“. Negaliu nepaminėti ir leidinio globėjų, buvusių aplinkosaugos vadovų: Broniaus Bradausko, Imanto Lazdinio, Arūno Kundroto ir Gedimino Kazlausko. Daug dėmesio „Tėviškės gamtai“ skyrė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, jo buvęs pavaduotojas, šviesios atminties Zdislovas Truskauskas, Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovai Vytautas Grušauskas ir Aidas Adomaitis. Geranoriški ryšiai „Tėviškės gamtą“ sieja ir su Saugomų teritorijų tarnyba, šalies miškų urėdais, savivaldybių ekologais, mokyklų pedagogais ir kultūros įstaigų vadovais.
Būsiu nesąžiningas nepadėkodamas ir savo bendražygiams - žmonai Gražinai ir sūnui Juliui. Be jų profesinės pagalbos ir sumanumo, o svarbiausia, be meilės gamtai, leisti „Tėviškės gamtą“ būtų žymiai sunkiau.
Ačiū ir mieliems skaitytojams už jų dėmesį leidiniui bei redakcijai. Kviečiu ir toliau žengti kartu pirmapraeivių nutiestu keliu ir nešti viltį, kad Tėviškės gamta bus išsaugota ateities kartoms.
Ačiū už tai, kad Jūs esate ir rūpinatės gamta.
Juozas STASINAS
laikraščio "Tėviškės GAMTA" steigėjas
vyriausiasis redaktorius
Aplinkosaugos aktualijos
Lietuvos kraštovaizdžio projektas įvertintas garbingu apdovanojimu
Birželio 11–12 dienomis Vroclave (Lenkija) vyko 14-asis Europos Tarybos susitikimas dėl Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ skirtas Lenkijos Žemutinės Silezijos kraštovaizdžio parkų asociacijai. Ypatingo dėmesio ir įvertinimo sulaukė ir Lietuvos projektas „U – parkai. U – posūkis, kuris mums patinka“.
Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ yra viena iš priemonių, prisidedančių prie Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Juo siekiama skatinti domėjimąsi kraštovaizdžiu ir išryškinti pavyzdinius valstybių veiksmus saugant ir puoselėjant kraštovaizdį. Apdovanojimas įsteigtas 2008 m. patvirtinus Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį taisykles, kuriose apibrėžti šio apdovanojimo tikslai, procedūros, išskirti projektų vertinimo kriterijai.
2012–2013 metų Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį sesijoje laimėtoju pripažinta Lenkijos Žemutinės Silezijos kraštovaizdžio parkų asociacija už Šprotavos upės slėnio ekologinių vertybių išsaugojimą. Tai ilgametis projektas, prikėlęs naujam gyvenimui užmirkusias žemes, sudaręs geresnes sąlygas ne tik biologinei įvairovei, bet ir vietos bendruomenei.
Į šį apdovanojimą pretendavo 18 projektų iš skirtingų valstybių: Belgijos, Čekijos, Suomijos, Prancūzijos, Vengrijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Olandijos, Portugalijos, Rumunijos, Serbijos, Slovėnijos, Ispanijos, Anglijos, Lietuvos, Lenkijos. Šiemet Lietuva pirmą kartą pristatė savo kandidatą – Utenos miesto parkų projektą, nacionalinio konkurso už kraštovaizdį laimėtoją.
Lietuvos paraiška neliko nepastebėta – Utenos rajono savivaldybės parkų projektas „U – parkai. U – posūkis, kuris mums patinka“ gavo specialų Europos Tarybos pažymėjimo ženklą „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro turto, puoselėjimą“. Mūsų šalies projektui skirtas ne tik labai garbingas, bet ir sunkus – net 15 kg sveriantis – apdovanojimas. Jį pelnė projektas, atspindintis didelį norą miesto žaliąsias erdves pritaikyti visuomenės poreikiams. Projektas gausus įvairių veiklų, išsiskiria nevienadienėmis pastangomis išsaugant vertingiausius miesto kraštovaizdžius neprivatizuotus.
Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, dalyvavęs atsiimant šį apdovanojimą, pažymėjo, kad tokios savivaldybės iniciatyvos kartais nepastebimos savame mieste, bet puikiai įvertinamos visos Europos kontekste. Pasak jo, Utena gali būti pavyzdžiu ir didmiesčiams, ir mažesniems miesteliams, kaip saugant, tvarkant gamtines kraštovaizdžio vertybes sukuriamos jaukios, visiems gyventojams prieinamos ir svečių lankomos žaliosios erdvės. „Tai, kad šiandien iš vieno miesto pakraščio puikiai sutvarkytais parkais ir takais pėsčiomis ar dviračiu per centrą ir praktiškai neišeidamas į gatves gali pasiekti priešingą miesto dalį, yra didžiulė dovana Utenos gyventojams. Savo želdynų planavimo ir tvarkymo kokybe Utena lenkia ir kai kuriuos kurortus ar kurortines teritorijas“, – pastebi V. Bezaras. Šie miesto privalumai – didelis Utenos rajono savivaldybės kraštovaizdžio architektės Jūratės Paragytės nuopelnas. Bendras darbas ir savivaldybės, Utenos gyventojų palaikymas leido tokiam garbingam apdovanojimui pirmą kartą atkeliauti į Lietuvą.
Specialūs apdovanojimai „Už demokratijos stiprinimą“ ir „Už įnašą į europietiškos kultūros puoselėjimą“ atitinkamai skirti Italijos ir Serbijos projektams.
Kiekvienas projektas, pristatytas Europos Tarybos apdovanojimui, atspindi reikšmingiausius šalies pasiekimus kraštovaizdžio srityje, todėl visi konkurse dalyvavę projektai laikytini sektinais pavyzdžiais, kurie įkvėpia imtis veiksmų įgyvendinant Europos kraštovaizdžio konvencija.
Birželio 11–12 dienomis Vroclave (Lenkija) vyko 14-asis Europos Tarybos susitikimas dėl Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ skirtas Lenkijos Žemutinės Silezijos kraštovaizdžio parkų asociacijai. Ypatingo dėmesio ir įvertinimo sulaukė ir Lietuvos projektas „U – parkai. U – posūkis, kuris mums patinka“.
Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ yra viena iš priemonių, prisidedančių prie Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Juo siekiama skatinti domėjimąsi kraštovaizdžiu ir išryškinti pavyzdinius valstybių veiksmus saugant ir puoselėjant kraštovaizdį. Apdovanojimas įsteigtas 2008 m. patvirtinus Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį taisykles, kuriose apibrėžti šio apdovanojimo tikslai, procedūros, išskirti projektų vertinimo kriterijai.
2012–2013 metų Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį sesijoje laimėtoju pripažinta Lenkijos Žemutinės Silezijos kraštovaizdžio parkų asociacija už Šprotavos upės slėnio ekologinių vertybių išsaugojimą. Tai ilgametis projektas, prikėlęs naujam gyvenimui užmirkusias žemes, sudaręs geresnes sąlygas ne tik biologinei įvairovei, bet ir vietos bendruomenei.
Į šį apdovanojimą pretendavo 18 projektų iš skirtingų valstybių: Belgijos, Čekijos, Suomijos, Prancūzijos, Vengrijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Olandijos, Portugalijos, Rumunijos, Serbijos, Slovėnijos, Ispanijos, Anglijos, Lietuvos, Lenkijos. Šiemet Lietuva pirmą kartą pristatė savo kandidatą – Utenos miesto parkų projektą, nacionalinio konkurso už kraštovaizdį laimėtoją.
Lietuvos paraiška neliko nepastebėta – Utenos rajono savivaldybės parkų projektas „U – parkai. U – posūkis, kuris mums patinka“ gavo specialų Europos Tarybos pažymėjimo ženklą „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro turto, puoselėjimą“. Mūsų šalies projektui skirtas ne tik labai garbingas, bet ir sunkus – net 15 kg sveriantis – apdovanojimas. Jį pelnė projektas, atspindintis didelį norą miesto žaliąsias erdves pritaikyti visuomenės poreikiams. Projektas gausus įvairių veiklų, išsiskiria nevienadienėmis pastangomis išsaugant vertingiausius miesto kraštovaizdžius neprivatizuotus.
Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, dalyvavęs atsiimant šį apdovanojimą, pažymėjo, kad tokios savivaldybės iniciatyvos kartais nepastebimos savame mieste, bet puikiai įvertinamos visos Europos kontekste. Pasak jo, Utena gali būti pavyzdžiu ir didmiesčiams, ir mažesniems miesteliams, kaip saugant, tvarkant gamtines kraštovaizdžio vertybes sukuriamos jaukios, visiems gyventojams prieinamos ir svečių lankomos žaliosios erdvės. „Tai, kad šiandien iš vieno miesto pakraščio puikiai sutvarkytais parkais ir takais pėsčiomis ar dviračiu per centrą ir praktiškai neišeidamas į gatves gali pasiekti priešingą miesto dalį, yra didžiulė dovana Utenos gyventojams. Savo želdynų planavimo ir tvarkymo kokybe Utena lenkia ir kai kuriuos kurortus ar kurortines teritorijas“, – pastebi V. Bezaras. Šie miesto privalumai – didelis Utenos rajono savivaldybės kraštovaizdžio architektės Jūratės Paragytės nuopelnas. Bendras darbas ir savivaldybės, Utenos gyventojų palaikymas leido tokiam garbingam apdovanojimui pirmą kartą atkeliauti į Lietuvą.
Specialūs apdovanojimai „Už demokratijos stiprinimą“ ir „Už įnašą į europietiškos kultūros puoselėjimą“ atitinkamai skirti Italijos ir Serbijos projektams.
Kiekvienas projektas, pristatytas Europos Tarybos apdovanojimui, atspindi reikšmingiausius šalies pasiekimus kraštovaizdžio srityje, todėl visi konkurse dalyvavę projektai laikytini sektinais pavyzdžiais, kurie įkvėpia imtis veiksmų įgyvendinant Europos kraštovaizdžio konvencija.
Gyvenamųjų namų
bendrojo naudojimo objektų priežiūra Visuomenėje kilus diskusijų ir abejonių dėl to, kas atsakingas už gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų, konkrečiai – stogų, priežiūrą, naudojimą ir jo saugumą, Aplinkos ministerijos specialistai teikia paaiškinimą. „Negalime toleruoti atsakingų asmenų nenoro prisiimti atsakomybę už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Kalbos, kad atsakomybių klausimas painus, todėl neatsakingas niekas – neatitinka tikrovės. Už tokių objektų priežiūrą pirmiausia atsakingi patys butų savininkai. Jie steigia bendrijas ir sudaro sutartį su administratoriumi – bendrojo naudojimo objektų valdytoju. Pastarasis skiria techninį prižiūrėtoją, kuris ir yra atsakingas už techninę namo priežiūrą“, – sakė aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Civilinis kodeksas nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Šiam tikslui jie steigia bendriją, sudaro jungtinės veiklos sutartį arba savivaldybė skiria gyventojų sprendimu pasirinktą administratorių (bendrojo naudojimo objektų valdytoją). Bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo paskirti techninį prižiūrėtoją, kuris vykdo daugiabučio namo techninę priežiūrą, vadovaudamasis Statybos techniniu reglamentu Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai. Reglamentas nustato gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką. Šiame reglamente duotos nuorodos į visus teisės aktus, kurių turi būti laikomasi naudojant pastatą. Vienas iš esminių statinio reikalavimų – naudojimo sauga, ji privalo būti užtikrinta naudojant pastatą visą jo egzistavimo laiką. Pagal Statybos reglamentą „Statinių konstrukcijos. Stogai“ „stogas yra viršutinė pastatą dengianti dalis, sauganti pastato vidų nuo atmosferos poveikio“. Lietuvoje vyraujantieji esamų daugiabučių stogai yra plokšti, neeksploatuojami. Statybos techninis reglamentas „Gyvenamieji pastatai“ nustato reikalavimus apsaugai nuo smurto, vandalizmo ir vagysčių. Jame nustatyta, kad „įėjimai į pastogę ir išėjimai ant stogo, į bendruosius kolektorius, technines patalpas arba techninius aukštus turi būti rakinami ir/ar naudojamos techninės priemonės, padedančios kontroliuoti įėjimus (išėjimus)“. Kadangi bendrojo naudojimo objektų valdytojas yra atsakingas už bendrojo naudojimo objektų naudojimą ir priežiūrą, išėjimas ant stogo turi būti rakinamas ir raktas nuo šio išėjimo turi būti saugomas pas bendrojo naudojimo objektų valdytoją. Pastebėjus, kad gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų priežiūra vykdoma netinkamai arba šie objektai neprižiūrimi, naudojami ne pagal paskirtį reikėtų kreiptis į namo administratorių (bendrojo naudojimo objektų valdytoją) arba į savivaldybę |
Kvartero darinių ir dirvožemio tyrimai Lietuvoje
Kvartero dariniai – tai betarpiška žmogaus geologinė aplinka, formuojanti inžinerinių statinių ir įrenginių pagrindo gruntą ir reljefą – mineralinį kraštovaizdžio pagrindą. Kvartero dariniai yra vienintelė Lietuvos dirvožemių dirvodarinė uoliena. Kvartero nuogulos dengia visą Lietuvos paviršių ištisiniu ir labai nevienodo storio sluoksniu. Mažiausiai penkių apledėjimų (Dzūkijos, Dainavos, Žemaitijos, Medininkų ir Vėlyvojo Nemuno) nuogulos sudaro kvartero nuogulų storymę. Per kvartero sluoksnius kritulių vanduo filtruojasi iki gruntinio ir tarpmoreninio vandens sluoksnių, per juos maitina ir pokvartero spūdinius vandeningus klodus. Lietuvos atveju kvartero storymė talpina apie 60 proc. išžvalgyto požeminio vandens išteklių, visus naudojamus durpių, smėlio ir žvyro telkinius (išskyrus neogeno kvarcinį smėlį), didesnę dalį molio išteklių. Todėl kvartero storymės darinių, įvairių jų savybių geologinis tyrimas ir pažinimas turi didelę praktinę reikšmę. Žemumose kvartero nuogulų vyraujantis storis yra 40–60 m, o aukštumų ruožuose – 80–150 m. Kai kuriose aukštumų vietose pergręžta kvartero nuogulų danga siekia 200–300 m. Ploniausia ji yra Šiaurės Lietuvoje – 10–40 m, o vietomis tesiekia 0,5–2 metrus. Bendras Lietuvos kvartero nuogulų tūris yra 5470 km3. Lietuvos geologijos tarnyboje birželio 4–6 d. vyko Europos geologijos tarnybų darbo grupės dėl paviršinių darinių ir dirvožemių pasitarimas. Jame dalyvavo 21 atstovas iš 17 šalių. Pasitarimo tikslas – pasidalinti šalių patirtimi dirvodarinių uolienų kartografavimo srityje ir pasirengti atnaujinamo Europos dirvožemių atlaso skyriaus „Dirvodarinės uolienos“ ruošimui. Pasitarimo metu pristatyta Lietuvos kvartero darinių ir dirvožemio tyrimo patirtis ir Lietuvos geologijos tarnyboje sukaupta informacija. Agresyvūs gausialapiai lubinai ir toliau bus naikinami
Mūsų pievose jau pradėję žydėti gausialapiai lubinai – invazinė, ekologiškai labai agresyvi rūšis. Jie į Lietuvą atkeliavo daugiau kaip prieš pusę amžiaus ir ilgainiui paplito visoje šalyje, nustelbė daugelį vietinių augalų. Gausialapių lubinų neėda nei gyvuliai, nei žvėrys, jų sėklų negraužia pelės, nelesa paukščiai. Vykdant ES ir valstybės lėšomis remiamą retų rūšių apsaugos ir invazinių gausos reguliavimo programą, reguliuojama ir gausialapių lubinų gausa. Daugiausia dėmesio skiriama saugomose teritorijose esančioms šios rūšies augavietėms. Programa įgyvendinama jau porą metų, šie metai – paskutiniai. Gausialapių lubinų gausa reguliuojama 18 vietų Dzūkijoje, Telšių, Utenos ir Vilniaus rajonuose. Kiekviena šių augaviečių užima nuo kelių iki keliolikos hektarų, kiekvienoje auga tūkstančiai gausialapių lubinų. Jie naikinami gamtai nepavojingais būdais, nenaudojamos jokios cheminės priemonės. Pagrindinis būdas – šiuos daugiamečius augalus iškasti. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodytų, nes gausialapio lubino šaknys pasiekia ir 1,5 metro gylį. Jeigu būtų palikta nors dalis šaknies, jis augtų iš naujo. Kitas veiksmingas būdas – šienauti. Jeigu lubinai kasmet nušienaujami po keletą kartų ir negali subrandinti sėklų, per kurį laiką jie toje teritorijoje išnyksta. Baigus gausialapio lubino gausos reguliavimo programą, jų augavietes prižiūrės saugomų teritorijų darbuotojai, todėl bus sąlygos čia vėl augti vietiniams, lubino nustelbtiems augalams. |
Aplinka
Kodėl vėjuotą dieną kvėpuoti lengviau
„Iššūkių aplinkosaugininkams su metais tik didėja, - konstatuoja Šiaulių miesto Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta. – Vienas iš tokių iššūkių – kietųjų dalelių ore ribojimas, ką reglamentuoja tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai.“
Šiuo metu kreipiamas didelis dėmesys į mažųjų kietųjų dalelių kd10 (kurių dydis neviršija 10 mikronų) arba net dar smulkesnių buvimą ore. Žinia, jog nuo oro, kuriuo kvėpuojame kokybės, labai priklauso ir mūsų sveikata.
„Yra vykdomas monitoringas. Štai pernai metų stebėjimų duomenimis, kietųjų dalelių ore kiekis Šiauliuose neretai peršokdavo leistiną ribą. Mūsų miestas ne vienintelis toks Lietuvoje. Europos mastu, tai irgi išlieka didžiųjų žmonių susitelkimo vietų problema, kurią spręsti nėra taip paprasta“, - pabrėžia R. Šemeta.
Pasak jo, dalį kietųjų dalelių „pasigaminame“ patys kūrendami pečius. Žinoma, į tą ratą patenka ne vien privatus sektorius, bet ir centralizuotos šilumos tiekimo įmonės. Vis dėlto šios milžinės teršalų į orą išmeta palyginti nedaug, kadangi vartojama moderni įranga, filtrai, šiuolaikiškos technologijos. Tuo tarpu kūrendami dargi įteisintą kurą – medieną – individualaus namo šildymui (jau nebekalbant apie akmens anglį ar durpes), per kaminus į orą paleidžiame daug kietųjų dalelių.
Pašnekovo teigimu, dar blogiau, kuomet į pakurą metami seni degūs namų apyvokos daiktai, avalynė, ar pan. Tokiu atveju oro tarša ženkliai išauga. Ir jeigu netolimoje praeityje į šitokius dalykus buvo mažai kreipiama dėmesio, tai dabar situacija pasikeitė iš esmės.
2013 metais Europos Sąjunga peržiūrėjo galiojančius teisės aktus ir ėmėsi naujų programų iki 2020 ar net 2030 metų, užtikrinančių laipsnišką oro taršos kietosiomis dalelėmis mažinimą. Kartu tai ir didžiulis dėmesys žmonių sveikatai.
Būtina paminėti ir kitą didelį oro teršėją – transportą. Ypač dyzelinis transportas laikomas vienu iš didžiausių oro teršimo kietosiomis dalelėmis veiksnių.
„Dirbdami su Fizikos instituto mokslininkais gavome jų išvadas apie tai, kad maždaug pusė Šiaulių ore esančių kietųjų dalelių yra perneštos iš kitų valstybių, esančių Pietų ir Vakarų Europoje, taip pat iš mūsų kaimynės Lenkijos, kur, skirtingai negu pas mus, labiau naudojamos ne gamtinės dujos, bet ir kitokios, galimai ne tokios ekologiškos kuro rūšys“, - sako Romaldas Šemeta.
Vėjas sklaido bei mažina kietųjų dalelių koncentraciją ore. Todėl vėjuotą dieną kvėpuojame švaresniu oru. Bet ar visada?
Teršalų ypač padaugėja pavasarį, pašildžius saulei. Tai žiemos metu atvežtas ir ant kelių išbarstytas visoks purvas. Džiūdamas kietųjų dalelių pavidalu jis kyla į orą. Todėl pagrindinis savivaldybės uždavinys – kuo greičiau išvalyti, išplauti gatves, šitaip minėtu laikotarpiu sumažinant kietųjų dalelių kiekį. Anot pašnekovo, tai viena iš veiksmingesnių priemonių kovojant su oro tarša.
Vis dėlto žiemą kaip nors riboti gyventojų sudeginamo kuro kiekius nėra galimybių, kaip, beje, nėra galimybės pasiūlyti privačiam sektoriui centralizuotą šildymą. Apsišildymas dujomis yra brangesnis nei kitomis kuro rūšimis, dėl ko gyventojai mieliau renkasi medieną, durpes, anglį ar kitą kurą. Lietuvoje tas nedraudžiama, tačiau kai kuriose turtingesnėse užsienio šalyse neleidžiama šilumos gavybai naudoti kietojo kuro. Taigi daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos ir vietos.
Siekiant gerinti padėtį, reikalingi ir susitarimai tarp įvairių valstybės institucijų, nes savivaldų lygiu išspręsti tokią globalią problemą tikrai nepavyks.
„Žvelgiant į išsivysčiusių šalių patirtį matyti, jog reikalinga ieškoti būdų, kaip senus, morališkai pasenusius šildymo mazgus pakeisti moderniais. Čia aš turiu galvoje privatų sektorių, - pokalbį tęsia Romaldas Šemeta. – Kituose kraštuose gyventojai skatinami šildymui naudoti dujas, dalį išlaidų jiems kompensuoja valstybė. Mes gi bandome žmones šviesti, nes dargi kūrenimas malkomis nėra toks jau nekaltas, kaip gali pasirodyti: žemoje temperatūroje degantis kuras į orą išmeta daug kenksmingų degimo produktų. Interneto svetainėje pasakojame apie žalingą kietųjų dalelių poveikį, vyksta kontrolės reidai“.
- Kokia Šiaulių miesto situacija šiuo klausimu imant respublikos mastu? - klausiu miesto ekologo.
Pasak R. Šemetos, praėjusiais metais Šiauliai „pirmavo“ pagal kietųjų dalelių kiekį ore, tačiau ir kiti didieji šalies miestai – Vilnius, Klaipėda, Kaunas – susiduria su panašiomis problemomis. Štai šių metų vasario pradžioje šešerių Lietuvos miestų ore kietųjų dalelių koncentracija gerokai viršijo normą. Tačiau, pašnekovo nuomone, oro kokybės rodikliai priklauso ne vien nuo savivaldos žingsnių, bet ženklia dalimi ir nuo pačios gamtos. Pavyzdžiui, jei tik yra blogos sąlygos išsisklaidyti teršalams, tai kažko ir neprigalvosi. Žmogaus galimybės šioje kovoje ribotos.
Jeigu teršalų koncentracija ore pasiektų kritinę ribą, pašnekovo teigimu, reikėtų apriboti arba net sustabdyti miesto transporto darbą, apriboti kūrenimą individualiuose namuose (kas sunkiai įsivaizduojama), pramonės įmonių veiklą. Pasaulinėje praktikoje taip yra buvę.
Romualdas Baliutavičius
„Iššūkių aplinkosaugininkams su metais tik didėja, - konstatuoja Šiaulių miesto Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta. – Vienas iš tokių iššūkių – kietųjų dalelių ore ribojimas, ką reglamentuoja tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai.“
Šiuo metu kreipiamas didelis dėmesys į mažųjų kietųjų dalelių kd10 (kurių dydis neviršija 10 mikronų) arba net dar smulkesnių buvimą ore. Žinia, jog nuo oro, kuriuo kvėpuojame kokybės, labai priklauso ir mūsų sveikata.
„Yra vykdomas monitoringas. Štai pernai metų stebėjimų duomenimis, kietųjų dalelių ore kiekis Šiauliuose neretai peršokdavo leistiną ribą. Mūsų miestas ne vienintelis toks Lietuvoje. Europos mastu, tai irgi išlieka didžiųjų žmonių susitelkimo vietų problema, kurią spręsti nėra taip paprasta“, - pabrėžia R. Šemeta.
Pasak jo, dalį kietųjų dalelių „pasigaminame“ patys kūrendami pečius. Žinoma, į tą ratą patenka ne vien privatus sektorius, bet ir centralizuotos šilumos tiekimo įmonės. Vis dėlto šios milžinės teršalų į orą išmeta palyginti nedaug, kadangi vartojama moderni įranga, filtrai, šiuolaikiškos technologijos. Tuo tarpu kūrendami dargi įteisintą kurą – medieną – individualaus namo šildymui (jau nebekalbant apie akmens anglį ar durpes), per kaminus į orą paleidžiame daug kietųjų dalelių.
Pašnekovo teigimu, dar blogiau, kuomet į pakurą metami seni degūs namų apyvokos daiktai, avalynė, ar pan. Tokiu atveju oro tarša ženkliai išauga. Ir jeigu netolimoje praeityje į šitokius dalykus buvo mažai kreipiama dėmesio, tai dabar situacija pasikeitė iš esmės.
2013 metais Europos Sąjunga peržiūrėjo galiojančius teisės aktus ir ėmėsi naujų programų iki 2020 ar net 2030 metų, užtikrinančių laipsnišką oro taršos kietosiomis dalelėmis mažinimą. Kartu tai ir didžiulis dėmesys žmonių sveikatai.
Būtina paminėti ir kitą didelį oro teršėją – transportą. Ypač dyzelinis transportas laikomas vienu iš didžiausių oro teršimo kietosiomis dalelėmis veiksnių.
„Dirbdami su Fizikos instituto mokslininkais gavome jų išvadas apie tai, kad maždaug pusė Šiaulių ore esančių kietųjų dalelių yra perneštos iš kitų valstybių, esančių Pietų ir Vakarų Europoje, taip pat iš mūsų kaimynės Lenkijos, kur, skirtingai negu pas mus, labiau naudojamos ne gamtinės dujos, bet ir kitokios, galimai ne tokios ekologiškos kuro rūšys“, - sako Romaldas Šemeta.
Vėjas sklaido bei mažina kietųjų dalelių koncentraciją ore. Todėl vėjuotą dieną kvėpuojame švaresniu oru. Bet ar visada?
Teršalų ypač padaugėja pavasarį, pašildžius saulei. Tai žiemos metu atvežtas ir ant kelių išbarstytas visoks purvas. Džiūdamas kietųjų dalelių pavidalu jis kyla į orą. Todėl pagrindinis savivaldybės uždavinys – kuo greičiau išvalyti, išplauti gatves, šitaip minėtu laikotarpiu sumažinant kietųjų dalelių kiekį. Anot pašnekovo, tai viena iš veiksmingesnių priemonių kovojant su oro tarša.
Vis dėlto žiemą kaip nors riboti gyventojų sudeginamo kuro kiekius nėra galimybių, kaip, beje, nėra galimybės pasiūlyti privačiam sektoriui centralizuotą šildymą. Apsišildymas dujomis yra brangesnis nei kitomis kuro rūšimis, dėl ko gyventojai mieliau renkasi medieną, durpes, anglį ar kitą kurą. Lietuvoje tas nedraudžiama, tačiau kai kuriose turtingesnėse užsienio šalyse neleidžiama šilumos gavybai naudoti kietojo kuro. Taigi daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos ir vietos.
Siekiant gerinti padėtį, reikalingi ir susitarimai tarp įvairių valstybės institucijų, nes savivaldų lygiu išspręsti tokią globalią problemą tikrai nepavyks.
„Žvelgiant į išsivysčiusių šalių patirtį matyti, jog reikalinga ieškoti būdų, kaip senus, morališkai pasenusius šildymo mazgus pakeisti moderniais. Čia aš turiu galvoje privatų sektorių, - pokalbį tęsia Romaldas Šemeta. – Kituose kraštuose gyventojai skatinami šildymui naudoti dujas, dalį išlaidų jiems kompensuoja valstybė. Mes gi bandome žmones šviesti, nes dargi kūrenimas malkomis nėra toks jau nekaltas, kaip gali pasirodyti: žemoje temperatūroje degantis kuras į orą išmeta daug kenksmingų degimo produktų. Interneto svetainėje pasakojame apie žalingą kietųjų dalelių poveikį, vyksta kontrolės reidai“.
- Kokia Šiaulių miesto situacija šiuo klausimu imant respublikos mastu? - klausiu miesto ekologo.
Pasak R. Šemetos, praėjusiais metais Šiauliai „pirmavo“ pagal kietųjų dalelių kiekį ore, tačiau ir kiti didieji šalies miestai – Vilnius, Klaipėda, Kaunas – susiduria su panašiomis problemomis. Štai šių metų vasario pradžioje šešerių Lietuvos miestų ore kietųjų dalelių koncentracija gerokai viršijo normą. Tačiau, pašnekovo nuomone, oro kokybės rodikliai priklauso ne vien nuo savivaldos žingsnių, bet ženklia dalimi ir nuo pačios gamtos. Pavyzdžiui, jei tik yra blogos sąlygos išsisklaidyti teršalams, tai kažko ir neprigalvosi. Žmogaus galimybės šioje kovoje ribotos.
Jeigu teršalų koncentracija ore pasiektų kritinę ribą, pašnekovo teigimu, reikėtų apriboti arba net sustabdyti miesto transporto darbą, apriboti kūrenimą individualiuose namuose (kas sunkiai įsivaizduojama), pramonės įmonių veiklą. Pasaulinėje praktikoje taip yra buvę.
Romualdas Baliutavičius
Ar sumažės oro tarša Lietuvoje iki 2020 metų ?
Pagrindinis tarptautinis oro taršą reguliuojantis teisės aktas – Tolimųjų oro teršalų pernašų konvencija ir jos protokolai. Viename iš protokolų, vadinamajame Geteborgo protokole, šalims nustatyti taršos limitai, t. y. per metus šalies teritorijoje galimas išmesti didžiausias tame protokole nurodyto kiekvieno teršalo kiekis. Šis protokolas po ilgų tarpvalstybinių derybų 2012 m. pradžioje pakeistas ir nustatyti taršos mažinimo, palyginus su 2005 m. į orą išmestu kiekiu, tikslai iki 2020 m. Pakankamai griežtais valstybėms ir visai Europos Sąjungai nustatytais taršos sumažinimo tikslais siekiama išspręsti bent dalį su oro tarša susijusių sveikatos ir aplinkos apsaugos problemų: sumažinti žmonių sergamumą, priešlaikinių mirčių skaičių, dėl oro taršos degraduojančių ekosistemų apimtis ir kt. Pakeistame Geteborgo protokole nustatyta, kad Lietuva iki 2020 m. turės sumažinti (lyginant su 2005 m.) išmetamą sieros dioksido kiekį – 55 proc., azoto oksidų kiekį – 48 proc., lakiųjų organinių junginių kiekį – 32 proc., smulkių kietųjų dalelių (KD2,5) kiekį – 20 proc., amoniako – 10 proc. Kaip iki 2020 m. sumažinti oro taršą ir galbūt prisiimti papildomus taršos sumažinimo įsipareigojimus, Aplinkos ministerijos užsakymu 2013–2014 m. vertino SIA „Estonian, Latvian & Lithuanian Environment“. Projekto rengėjai identifikavo pagrindinius kiekvieno protokole nurodyto teršalo šaltinius, analizavo taršos mažinimo (valdymo) problematiką Lietuvoje, kitose Europos Sąjungos šalyse ir tų šalių gerąją praktiką valdant oro taršą ir kokybę. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus ir Lietuvos strateginių dokumentų nuostatas, įvertinta, kokiose srityse galima būtų pasiekti didžiausią taršos kiekvienu teršalu sumažinimo efektą. Kadangi vykdant projektą Europos Komisija 2013 m. pabaigoje pateikė pasiūlymą dėl taršos sumažinimo tikslų nustatymo Europos Sąjungai ir kiekvienai jos valstybei narei ne tik iki 2020 metų (pasiūlyti analogiški tikslai kaip ir 2012 m. pakeistame Geteborgo protokole), bet ir iki 2030 m., projekto rengėjai papildomai analizavo ir Lietuvos galimybes priimti ilgalaikius Komisijos siūlomus tikslus. Projekto vertinimo rezultatai parodė, kad, siekiant Geteborgo protokole nustatytų taršos sumažinimo tikslų, iki 2020 m. Lietuva kai kuriose srityse turės įgyvendinti papildomas taršos mažinimo priemones, t. y. dar ir savo nuožiūra pasirinktas priemones, kurios sumažins taršą labiau nei reikalaujama pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Prognozuojama, kad, siekiant sumažinti taršą lakiaisiais organiniais junginiais ir amoniaku, papildomų priemonių gali ir neprireikti. Taršos smulkiosiomis dalelėmis KD2,5 sumažinimo tikslo ir kitų su kuro deginimu susijusių teršalų kiekio sumažinimo tikslų įgyvendinimas labai priklausys nuo Lietuvos sprendimo turėti ar neturėti savo šalyje atominę elektrinę. |
Valdas Adamkus apdovanotas
Aplinkos ministerijos garbės ženklu Už nuopelnus Lietuvos aplinkosaugai garbingiausią Aplinkos ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Už visuomeninę veiklą“ – ministras Valentinas Mazuronis Pasaulinės aplinkos dienos proga skyrė Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui. Nuo 2008 m. Aplinkos ministerijos garbės ženklas „Už visuomeninę veiklą“ skiriamas visuomeninėms, nevalstybinėms organizacijoms ar jų nariams ir kitiems asmenims už aktyvią visuomeninę veiklą rūpinantis sveika ir švaria aplinka, saugant kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, atkuriant gamtos išteklius, mažinant energijos sąnaudas ir klimato kaitos poveikį aplinkai. Nuotrauka iš asmeninio Juozo Stasino archyvo |
Laiškai
Karaliaučiaus švietėjai
Šis tas apie Kristijoną Donelaitį ir jo aplinką
Lietuvoje blankūs Kristijono Donelaičio metai – širdį gelia. Ačiū „Metų“ leidiniui – yra prūsiškų dalykų. Įžymųjį Kristijoną Donelaitį gražiai pagerbė įvykusi 112-oji baltistų susivienijimo konferencija. Daug ką paskelbė lietuvių kilmės poetė Aldona Gustas.
Lietuvoje italas Guido Michelini (g. 1951 m.) sukūrė Kristijonui Donelaičiui skirtą keturių veiksmų pjesę “Kristijonas Donelaitis“. (G.Michelinis yra Lietuvos MA narys, Italijoje, Parmos universitete dėsto baltų filologiją). Pjesėje gyvai susipažįstame su Karaliaučiaus universiteto studentais – Donelaičio draugais ir parapijų kunigais. Henrikas Kuncmanas – lietuvių kalbos seminaro dėstytojas ir bebaigią mokslus studentai pažymi „išleistuvių“ dieną, tariasi apie parapijas, kuriose yra paskirti pastoriais klebonais arba kantoriais.
1740 metų ruduo. Nustebę sutinka 16-metį jaunuolį, stojantį į universitetą. Tai I.Kantas, būsimasis universiteto profesorius, filosofas. Prisistatęs paaiškina, kad šis kraštas yra jo protėvių žemė, jis čia būsiąs ir dirbsiąs.
XVII a. antroje pusėje pasaulietinę literatūrą Prūsijoje sudarė žodynai, gramatikos ir kai kurie etnografiniai darbai. T.Lepneris veikale „Prūsų lietuvis“ giria lietuvių kalbą, jos tinkamumą poezijai, ją cituoja, skelbia lietuvių sąmojų ir išmintį. Pretorijus vokiečių kalba parašytame „Prūsijos grožybės arba Prūsijos teatras“ taip pat aukština lietuvių kalbą.
Religinė raštija Prūsijoje buvo labai gausi. Gausi giesmynų leidyba išjudino tarpusavio disputus, kuriuose, ko dabar galime pavydėti, buvo reikalaujama grynesnės kalbos, sklandaus stiliaus. F.Ostermejeris buvo kritikuojamas dėl netikslaus žodžio „gaišti“ vartojimo. Mokslo žmogus buvo įsigilinęs į lietuvių kalbą, parašė „Gramatinį istorinį kalbos tyrinėjimą“, o M. Merlinas - „Pagrindinį lietuvių kalbos principą“ („Principium primarium in lingua Lituanica“). Pastaruoju darbu siekta grąžinti senovinį lietuvių kalbos „puikumą“. Jis rinko tautosaką, priežodžius, gražius posakius, t.y. gyvąją liaudies kalbą. P. Ruigys (Karaliaučiaus universiteto docentas) savo „Tyrinėjime“ aptarė lietuvių kalbos kilmę, jos esmę, savybes. P. Ruigys pirmasis paskelbė tris lietuvių liaudies dainas – „tris odes“. L. E. Lesingas giliai jas įvertino: „Koks naivus sąmojis! Koks žavus paprastumas!“ O J. Herderis leidinyje „Tautų dainos“ įdėjo net aštuonias lietuvių liaudies dainas. J. Getė dramoje „Žvejė“, pasinaudojęs tuo leidiniu, vieną dainą visą įtraukė į savo dramą. Kai kuriais dainų poetiniais įvaizdžiais pasinaudojo F. Šileris.
Valterkiemio klebonas Jokūbas Perkūnas (žavi pavardė!) paliko didžiulį lietuviškų žodžių ir priežodžių rankraštį.
K. G. Milkus (Pilkalnio kantorius) 1800 m. išleido du stambius darbus – gramatiką ir žodyną. Žodyne reikšmingos buvo keturios pratarmės. Vieną jų parašė Karaliaučiaus profesorius I. Kantas. I. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kuri „verta ir moksliniais, ir moraliniais sumetimais“, akcentavo lietuvio bruožus: „su visais kalbąsis vienodai; esąs išdidus“.
Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universitete, teologijos fakultete, tačiau kartu mokėsi ir kalbų (lotynų, hebrajų, graikų, prancūzų). Studijavo Horacijų, Vergilijų....
Lietuvių kalbos seminarą dėstė docentas A. Šulcas (išvertė Ezopo pasakėčias).
Profesorius F. Bokas kalbėjo apie abu brolius Donelaičius – jie kūrė nuostabius muzikos, fizikos, hidraulikos kūrinius ir pianinus.
Universitete sklido prancūzų švietėjų idėjos ir pietizmas.
1740 m. Kristijonas Donelaitis skiriamas į Stalupėnus kantoriumi, o 1743 m. – į Tolminkiemį, kur gyveno ir dirbo iki mirties. Studijų laikų draugas Šperberis buvo jo padėjėjas, bendravo su kitais kultūros žmonėmis ir klebonais. Valterkiemio kunigą E. Kempferį ypač vertino: „Tai teisinga ištikima siela“. Jaunasis jo draugas Jordanas iš Kristijono Donelaičio gavo „Metus“, kuriuos perdavė L. Rėzai. L.Rėza juos išspausdino žymiai vėliau.
Kristijonas Donelaitis buvo suaugęs su Tolminkiemio kaimų valstiečiais, juos ugdė, diegė pietizmą (griežtą moralę), mylėjo juos lyg savo vaikus (pats vaikų neturėjo). Jo žmona Regina Olefant buvusio Stalupėnų klebono našlė. Bendravo su „geruoju amtmonu“ („Metuose“ paminėtas) Fr. Bolcu.
„Metų“ kūrinys šviečia savo dvasia. „Tarsi būrų gyvenimas stebimas iš aukšto –veikiamas universalių jėgų ir amžinybės“, ‑ kalba M. Šidlauskas. Kristijono Donelaičio lietuviškumą mato jo vidinėje formoje, kalboje. Tai ir tautinis orumas, ūkinis apdairumas, ekologija, valgio kultūra. Poemoje jaučiamos postmoderniškos iliuzijos; virtuali tikrovė be depresijos (po „baudžiavos mielos“ prabunda – kaip tvarkingo kosmoso dalis. Poemos įvardis „mes“ labai prasmingas –autorius susitapatinęs su būrais ‑ kas labai bendra, suauga su tuo, kas atskira. Šis kūrinys stiprina mūsų savigarbą, esame tautų kultūrų sandraugoje. Poemos paprastume glūdi genialumas (kaip Žemaitės, Vaižganto kūriniai). (M. Šidlauskas „Metai“, 2013m. rugpjūtis‑rugsėjis.)
Marcelijaus Martinaičio parašyti darbai kelia tas pačias mintis.
Kristijonas Donelaitis ir dabar mums labai artimas bei suprantamas. Taurus kūrėjas, nacionalinės dvasios ir tautinės sąmonės poetas. Ir Prūsijos poetas. Jo kūryboje ošia Raminta, čiulba gimtasis kraštas, vyksta širdies drama dėl nutautėjimo, dėl maro, dėl baisių amžiaus nelaimių.
Romana JONUŠIENĖ
Šis tas apie Kristijoną Donelaitį ir jo aplinką
Lietuvoje blankūs Kristijono Donelaičio metai – širdį gelia. Ačiū „Metų“ leidiniui – yra prūsiškų dalykų. Įžymųjį Kristijoną Donelaitį gražiai pagerbė įvykusi 112-oji baltistų susivienijimo konferencija. Daug ką paskelbė lietuvių kilmės poetė Aldona Gustas.
Lietuvoje italas Guido Michelini (g. 1951 m.) sukūrė Kristijonui Donelaičiui skirtą keturių veiksmų pjesę “Kristijonas Donelaitis“. (G.Michelinis yra Lietuvos MA narys, Italijoje, Parmos universitete dėsto baltų filologiją). Pjesėje gyvai susipažįstame su Karaliaučiaus universiteto studentais – Donelaičio draugais ir parapijų kunigais. Henrikas Kuncmanas – lietuvių kalbos seminaro dėstytojas ir bebaigią mokslus studentai pažymi „išleistuvių“ dieną, tariasi apie parapijas, kuriose yra paskirti pastoriais klebonais arba kantoriais.
1740 metų ruduo. Nustebę sutinka 16-metį jaunuolį, stojantį į universitetą. Tai I.Kantas, būsimasis universiteto profesorius, filosofas. Prisistatęs paaiškina, kad šis kraštas yra jo protėvių žemė, jis čia būsiąs ir dirbsiąs.
XVII a. antroje pusėje pasaulietinę literatūrą Prūsijoje sudarė žodynai, gramatikos ir kai kurie etnografiniai darbai. T.Lepneris veikale „Prūsų lietuvis“ giria lietuvių kalbą, jos tinkamumą poezijai, ją cituoja, skelbia lietuvių sąmojų ir išmintį. Pretorijus vokiečių kalba parašytame „Prūsijos grožybės arba Prūsijos teatras“ taip pat aukština lietuvių kalbą.
Religinė raštija Prūsijoje buvo labai gausi. Gausi giesmynų leidyba išjudino tarpusavio disputus, kuriuose, ko dabar galime pavydėti, buvo reikalaujama grynesnės kalbos, sklandaus stiliaus. F.Ostermejeris buvo kritikuojamas dėl netikslaus žodžio „gaišti“ vartojimo. Mokslo žmogus buvo įsigilinęs į lietuvių kalbą, parašė „Gramatinį istorinį kalbos tyrinėjimą“, o M. Merlinas - „Pagrindinį lietuvių kalbos principą“ („Principium primarium in lingua Lituanica“). Pastaruoju darbu siekta grąžinti senovinį lietuvių kalbos „puikumą“. Jis rinko tautosaką, priežodžius, gražius posakius, t.y. gyvąją liaudies kalbą. P. Ruigys (Karaliaučiaus universiteto docentas) savo „Tyrinėjime“ aptarė lietuvių kalbos kilmę, jos esmę, savybes. P. Ruigys pirmasis paskelbė tris lietuvių liaudies dainas – „tris odes“. L. E. Lesingas giliai jas įvertino: „Koks naivus sąmojis! Koks žavus paprastumas!“ O J. Herderis leidinyje „Tautų dainos“ įdėjo net aštuonias lietuvių liaudies dainas. J. Getė dramoje „Žvejė“, pasinaudojęs tuo leidiniu, vieną dainą visą įtraukė į savo dramą. Kai kuriais dainų poetiniais įvaizdžiais pasinaudojo F. Šileris.
Valterkiemio klebonas Jokūbas Perkūnas (žavi pavardė!) paliko didžiulį lietuviškų žodžių ir priežodžių rankraštį.
K. G. Milkus (Pilkalnio kantorius) 1800 m. išleido du stambius darbus – gramatiką ir žodyną. Žodyne reikšmingos buvo keturios pratarmės. Vieną jų parašė Karaliaučiaus profesorius I. Kantas. I. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kuri „verta ir moksliniais, ir moraliniais sumetimais“, akcentavo lietuvio bruožus: „su visais kalbąsis vienodai; esąs išdidus“.
Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universitete, teologijos fakultete, tačiau kartu mokėsi ir kalbų (lotynų, hebrajų, graikų, prancūzų). Studijavo Horacijų, Vergilijų....
Lietuvių kalbos seminarą dėstė docentas A. Šulcas (išvertė Ezopo pasakėčias).
Profesorius F. Bokas kalbėjo apie abu brolius Donelaičius – jie kūrė nuostabius muzikos, fizikos, hidraulikos kūrinius ir pianinus.
Universitete sklido prancūzų švietėjų idėjos ir pietizmas.
1740 m. Kristijonas Donelaitis skiriamas į Stalupėnus kantoriumi, o 1743 m. – į Tolminkiemį, kur gyveno ir dirbo iki mirties. Studijų laikų draugas Šperberis buvo jo padėjėjas, bendravo su kitais kultūros žmonėmis ir klebonais. Valterkiemio kunigą E. Kempferį ypač vertino: „Tai teisinga ištikima siela“. Jaunasis jo draugas Jordanas iš Kristijono Donelaičio gavo „Metus“, kuriuos perdavė L. Rėzai. L.Rėza juos išspausdino žymiai vėliau.
Kristijonas Donelaitis buvo suaugęs su Tolminkiemio kaimų valstiečiais, juos ugdė, diegė pietizmą (griežtą moralę), mylėjo juos lyg savo vaikus (pats vaikų neturėjo). Jo žmona Regina Olefant buvusio Stalupėnų klebono našlė. Bendravo su „geruoju amtmonu“ („Metuose“ paminėtas) Fr. Bolcu.
„Metų“ kūrinys šviečia savo dvasia. „Tarsi būrų gyvenimas stebimas iš aukšto –veikiamas universalių jėgų ir amžinybės“, ‑ kalba M. Šidlauskas. Kristijono Donelaičio lietuviškumą mato jo vidinėje formoje, kalboje. Tai ir tautinis orumas, ūkinis apdairumas, ekologija, valgio kultūra. Poemoje jaučiamos postmoderniškos iliuzijos; virtuali tikrovė be depresijos (po „baudžiavos mielos“ prabunda – kaip tvarkingo kosmoso dalis. Poemos įvardis „mes“ labai prasmingas –autorius susitapatinęs su būrais ‑ kas labai bendra, suauga su tuo, kas atskira. Šis kūrinys stiprina mūsų savigarbą, esame tautų kultūrų sandraugoje. Poemos paprastume glūdi genialumas (kaip Žemaitės, Vaižganto kūriniai). (M. Šidlauskas „Metai“, 2013m. rugpjūtis‑rugsėjis.)
Marcelijaus Martinaičio parašyti darbai kelia tas pačias mintis.
Kristijonas Donelaitis ir dabar mums labai artimas bei suprantamas. Taurus kūrėjas, nacionalinės dvasios ir tautinės sąmonės poetas. Ir Prūsijos poetas. Jo kūryboje ošia Raminta, čiulba gimtasis kraštas, vyksta širdies drama dėl nutautėjimo, dėl maro, dėl baisių amžiaus nelaimių.
Romana JONUŠIENĖ
Brolija žymiam gamtininkui atminti
Sukako dvidešimt metų kai susikūrė Tado Ivanausko brolija. Kai kas apie šį susivienijimą yra girdėję, kai kam, ypač iš jaunesniųjų gamtininkų, gal apie tai ir neteko išgirsti. Tiksliai apibūdinti Broliją - kas tai, nėra visai paprasta. Pirmiausia - tai nėra oficiali organizacija, tai ir ne mokslo draugija. Veikiau, tai buvusių profesoriaus Tado Ivanausko (1982 12 16-1970 06 01) bendraminčių, kai kurių mokinių, buvusių pažįstamų visiškai neformalizuota draugija, neturinti fiksuoto narių sąrašo. Juos visus vienija pareiga bei vidinis noras, kad iškilaus Lietuvos gamtininko gyvenimas, nuveikti darbai nebūtų pamiršti. Buvę mokiniai stengiasi, kad būtų gerbiamas ir puoselėjamas mokytojo atminimas, o darbai tęsiami. Ypač sustiprėjo vieningumas ir bendravimas po 1970-ųjų metų, kai profesoriaus tarp jų nebeliko. Brolija nėra tapusi tikrąja draugija su nustatytomis veiklos kryptimis ar mokamais narių mokesčiais. Svarbiausias jos skirtumas nuo kitų, pavyzdžiui, tradicinių gamtinių draugijų tas, kad ji nėra įregistravusi savo įstatų, nepatvirtinusi savo organizacinių tikslų apibrėžtomis nuostatomis.
Kalbėdami apie tuos, kurie visada pagarbiai tardavo T. Ivanausko vardą, vertino jo veiklą, pirmiausia prisimename taip pat garsų Vilniaus universiteto profesorių Česlovą Kudabą. Gamtininkas-geografas Č. Kudaba su profesoriumi susipažino dar būdamas studentu, po to vienuolika metų dirbo kartu, bendravo Gamtos mokslų fakultete. Po prof. T. Ivanausko mirties, Č. Kudaba buvo įtakingiausia figūra, visuomet rėmusi gamtos pažinimo sritį, būrusi bendraminčius vieningoms pastangoms ir veiksmams. Todėl nenuostabu, kad Č. Kudabai brendo mintis labiau organizuotis, kad kartu likti mokytojo atminimojo siekių tęsėjais. Kaip skelbė viena jo rašinio antraščių: likti „tako tęsinyje”.
1991 m. gruodžio viduryje, kaip paprastai, susirinkus mokinių bei sekėjų rateliui Kaune, bute, kur profesorius T. Ivanauskas ilgai gyveno ir dirbo, o pats Č. Kudaba, jau seniai buvo tapęs profesoriumi, jis pasiūlė įkurti Tado Ivanausko broliją. Č. Kudaba Brolijos siekius nusakė šiltais žodžiais - budėti susibūrus saugant T. Ivanausko skleistas gamtos mokslo, gamtos saugojimo, meilės savo kraštui, kalbai, idėjas, propaguoti jo darbštumo ir pasiaukojimo pavyzdžius, gamtininkams - eiti jo keliu.
Aišku, vertingas pasiūlymas susilaukė pritarimo. Tariantis nebuvo prieštarauta, kad pasivadinti Tado Ivanausko brolijos vardu. Suprantama, kad sumanymo iniciatorius Č. Kudaba tapo šio neformalaus susivienijimo pirmininku. Kiti - liko nariais. Kadangi Tado Ivanausko zoologijos muziejaus bendradarbė Elena Gaidienė buvo laikoma „muziejaus metraštininke”, ji savaime buvo kai kurių Brolijos susirinkimų protokoluotoja.
Tuomet, jau 1992 metų sausį, ir spauda pasidžiaugė, kad susikūrė Tado Ivanausko brolija. Laikraščiuose buvo paminėtos kai kurių narių pavardės: E. Baltuškevičienės, A. Baltuškevičiaus, B. Federavičienės, E. Gaidienės, J. Lapinskaitės, J. Mozūraitės-Klemkienės, A. Navasaičio, J. Prūsaitės, I. Putvienės, R. Putvio, J. Stašaičio, D. Vailionytės-Narkevičienės, E. Venslauskienės, M. Venslausko, K. Verbicko, P. Zajančkausko. Kaip matome, tai daugiausia kauniečių bei vilniečių -mokslo, visuomenės atstovų, profesoriaus mokinių, jo gamtosauginių idėjų puoselėtojų vardai.
Narių sudėtis kiek keitėsi, tačiau dar Č. Kudabos laikais susidaręs jų branduolys išliko tas pats ilgiems metams. Dalis jų ir dabar tebėra aktyvūs, palaiko ryšį, tęsia profesorių T. Ivanausko, Č. Kudabos idėjų tradicijas. Tos pastangos nukreiptos į atminimą, siekį pažinti gamtą, neatsitraukti nuo jos globos tarnystės. Nariai stengiasi susirinkti gruodžio viduryje, T. Ivanausko gimimo dieną, V. Putvinskio gatvėje, kur profesorius ilgai gyveno, ir mirties dieną - birželį, kai pirmaisiais vasaros žiedais ir žaluma pasitinka jo sukurta Obelynė. Lankomasi Tabariškių kaimo kapinėse -profesoriaus amžino poilsio vietoje.
Kaip minėta, nors konkretūs Brolijos veiklos planai nebuvo sudarinėjami, tačiau džiugu, kad jos narių bendravimas buvo labai vaisingas. Pirmiausia, vienminčių susitikimuose nekildavo aštrių diskusijų, atvirkščiai - pasimatymų buvo laukiama, juose vyravęs geranoriškumas, šilti pokalbiai vesdavo prie sumanymų, tartasi, kaip juos įgyvendinti. Niekas neieškojo naudos sau.
Pats prof. Č. Kudaba džiaugėsi, kad gali laikyti save T. Ivanausko mokiniu, rašė esąs uoliu jo pasekėju. Jam darė įspūdį T. Ivanausko, kaip didelio gyvosios gamtos mylėtojo ir gamtosaugos veiksmų populiarintojo, nuostatos. Jis propagavo mokytojo veiklumo pavyzdžius, nes jam pačiam kėlė rūpestį gamtos išsaugojimo kultūra, kaip ir knygos kultūra, knygynų likimas Rytų Lietuvoje, meilė savo tėvynei. Geografą Č. Kudabą jaudino ne vien T. Ivanausko gimtinės, atsidūrusios Baltarusijoje, bet ir ten be paramos likusių tautiečių poreikiai, jų santykis su gimtuoju žodžiu, tautine tradicija. O juk su labai panašiais išgyvenimais yra susidūręs ir T. Ivanauskas, kai kuo panašūs buvo ir jų abiejų gyvenimo keliai.
Brolijos atsiradimo iniciatorius labai dažnai ir noriai savo mintimis, prisiminimais dalinosi spaudoje. Rašė, kad T. Ivanauskui būdinga gamtojauta, kurią sugebėjo nuolat skleisti ir pats Č. Kudaba. Jis, įvairiuose leidiniuose, apie T. Ivanauską paskelbė net 37 publikacijas. Tokiu straipsnių kiekiu su prof. Č. Kudaba negali lygintis nei vienas T. Ivanausko atminimo puoselėtojas. Rašiniai tiesiogiai arba netiesiogiai buvo skirti T. Ivanausko veiklos nušvietimui, jo atminimo įprasminimui. Jaučiasi, kad jam buvo malonu tai daryti. Č. Kudaba prisimindavo ir primindavo kitiems apie Profesoriaus palikimo išsaugojimo reikšmę, rašė, kad svarbu nepamiršti Musteikos, Rytų Lietuvos gyventojų ir už Čepkelių plytinčios unikalios girios. Buvo vietos jo straipsniuose Obelynei, kitoms vietomis, susijusioms su Profesoriaus gyvenimu. T. Ivanauską jis yra vadinęs „sėjusiu gamtojautos gėrį” ir džiaugėsi gausėjančiais jo vardą garsinančiais atminimo ženklais Kaune, Vilniuje. Pridursime, Č. Kudaba buvo kartu 1971 metais su dideliu zoologų būriu, aptarusiu filmą apie akad. T. Ivanauską. Jis rašė apie širdies gėlą, kad 1982-ji metai, galėję tapti gražia Lietuvos gamtininkų švente, nepasižymėjo atminties renginiais, nors ėjo 100-osios T. Ivanausko gimimo metinės. Pasekėjams pasivadinus Brolija, Č. Kudaba buvo pasiryžęs nuveikti daugiau, kad bent jau 1992 metais 110-asis Profesoriaus gimtadienis būtų pažymimas iškilmingiau bei kilniau, kad nereikėtų jausti šiai didelės pagarbos vertai asmenybei netesėtą skolą. Kalbėjo apie jo unikalias paskaitas, apie jam girdėtą Profesoriaus rankraštinę memuarų knygą, apskritai, kvietė į gausesnį vienminčių būrimąsi.
Algimantas JAKIMAVIČIUS
Elena GAIDIENĖ
K. VERBICKO nuotraukos
Sukako dvidešimt metų kai susikūrė Tado Ivanausko brolija. Kai kas apie šį susivienijimą yra girdėję, kai kam, ypač iš jaunesniųjų gamtininkų, gal apie tai ir neteko išgirsti. Tiksliai apibūdinti Broliją - kas tai, nėra visai paprasta. Pirmiausia - tai nėra oficiali organizacija, tai ir ne mokslo draugija. Veikiau, tai buvusių profesoriaus Tado Ivanausko (1982 12 16-1970 06 01) bendraminčių, kai kurių mokinių, buvusių pažįstamų visiškai neformalizuota draugija, neturinti fiksuoto narių sąrašo. Juos visus vienija pareiga bei vidinis noras, kad iškilaus Lietuvos gamtininko gyvenimas, nuveikti darbai nebūtų pamiršti. Buvę mokiniai stengiasi, kad būtų gerbiamas ir puoselėjamas mokytojo atminimas, o darbai tęsiami. Ypač sustiprėjo vieningumas ir bendravimas po 1970-ųjų metų, kai profesoriaus tarp jų nebeliko. Brolija nėra tapusi tikrąja draugija su nustatytomis veiklos kryptimis ar mokamais narių mokesčiais. Svarbiausias jos skirtumas nuo kitų, pavyzdžiui, tradicinių gamtinių draugijų tas, kad ji nėra įregistravusi savo įstatų, nepatvirtinusi savo organizacinių tikslų apibrėžtomis nuostatomis.
Kalbėdami apie tuos, kurie visada pagarbiai tardavo T. Ivanausko vardą, vertino jo veiklą, pirmiausia prisimename taip pat garsų Vilniaus universiteto profesorių Česlovą Kudabą. Gamtininkas-geografas Č. Kudaba su profesoriumi susipažino dar būdamas studentu, po to vienuolika metų dirbo kartu, bendravo Gamtos mokslų fakultete. Po prof. T. Ivanausko mirties, Č. Kudaba buvo įtakingiausia figūra, visuomet rėmusi gamtos pažinimo sritį, būrusi bendraminčius vieningoms pastangoms ir veiksmams. Todėl nenuostabu, kad Č. Kudabai brendo mintis labiau organizuotis, kad kartu likti mokytojo atminimojo siekių tęsėjais. Kaip skelbė viena jo rašinio antraščių: likti „tako tęsinyje”.
1991 m. gruodžio viduryje, kaip paprastai, susirinkus mokinių bei sekėjų rateliui Kaune, bute, kur profesorius T. Ivanauskas ilgai gyveno ir dirbo, o pats Č. Kudaba, jau seniai buvo tapęs profesoriumi, jis pasiūlė įkurti Tado Ivanausko broliją. Č. Kudaba Brolijos siekius nusakė šiltais žodžiais - budėti susibūrus saugant T. Ivanausko skleistas gamtos mokslo, gamtos saugojimo, meilės savo kraštui, kalbai, idėjas, propaguoti jo darbštumo ir pasiaukojimo pavyzdžius, gamtininkams - eiti jo keliu.
Aišku, vertingas pasiūlymas susilaukė pritarimo. Tariantis nebuvo prieštarauta, kad pasivadinti Tado Ivanausko brolijos vardu. Suprantama, kad sumanymo iniciatorius Č. Kudaba tapo šio neformalaus susivienijimo pirmininku. Kiti - liko nariais. Kadangi Tado Ivanausko zoologijos muziejaus bendradarbė Elena Gaidienė buvo laikoma „muziejaus metraštininke”, ji savaime buvo kai kurių Brolijos susirinkimų protokoluotoja.
Tuomet, jau 1992 metų sausį, ir spauda pasidžiaugė, kad susikūrė Tado Ivanausko brolija. Laikraščiuose buvo paminėtos kai kurių narių pavardės: E. Baltuškevičienės, A. Baltuškevičiaus, B. Federavičienės, E. Gaidienės, J. Lapinskaitės, J. Mozūraitės-Klemkienės, A. Navasaičio, J. Prūsaitės, I. Putvienės, R. Putvio, J. Stašaičio, D. Vailionytės-Narkevičienės, E. Venslauskienės, M. Venslausko, K. Verbicko, P. Zajančkausko. Kaip matome, tai daugiausia kauniečių bei vilniečių -mokslo, visuomenės atstovų, profesoriaus mokinių, jo gamtosauginių idėjų puoselėtojų vardai.
Narių sudėtis kiek keitėsi, tačiau dar Č. Kudabos laikais susidaręs jų branduolys išliko tas pats ilgiems metams. Dalis jų ir dabar tebėra aktyvūs, palaiko ryšį, tęsia profesorių T. Ivanausko, Č. Kudabos idėjų tradicijas. Tos pastangos nukreiptos į atminimą, siekį pažinti gamtą, neatsitraukti nuo jos globos tarnystės. Nariai stengiasi susirinkti gruodžio viduryje, T. Ivanausko gimimo dieną, V. Putvinskio gatvėje, kur profesorius ilgai gyveno, ir mirties dieną - birželį, kai pirmaisiais vasaros žiedais ir žaluma pasitinka jo sukurta Obelynė. Lankomasi Tabariškių kaimo kapinėse -profesoriaus amžino poilsio vietoje.
Kaip minėta, nors konkretūs Brolijos veiklos planai nebuvo sudarinėjami, tačiau džiugu, kad jos narių bendravimas buvo labai vaisingas. Pirmiausia, vienminčių susitikimuose nekildavo aštrių diskusijų, atvirkščiai - pasimatymų buvo laukiama, juose vyravęs geranoriškumas, šilti pokalbiai vesdavo prie sumanymų, tartasi, kaip juos įgyvendinti. Niekas neieškojo naudos sau.
Pats prof. Č. Kudaba džiaugėsi, kad gali laikyti save T. Ivanausko mokiniu, rašė esąs uoliu jo pasekėju. Jam darė įspūdį T. Ivanausko, kaip didelio gyvosios gamtos mylėtojo ir gamtosaugos veiksmų populiarintojo, nuostatos. Jis propagavo mokytojo veiklumo pavyzdžius, nes jam pačiam kėlė rūpestį gamtos išsaugojimo kultūra, kaip ir knygos kultūra, knygynų likimas Rytų Lietuvoje, meilė savo tėvynei. Geografą Č. Kudabą jaudino ne vien T. Ivanausko gimtinės, atsidūrusios Baltarusijoje, bet ir ten be paramos likusių tautiečių poreikiai, jų santykis su gimtuoju žodžiu, tautine tradicija. O juk su labai panašiais išgyvenimais yra susidūręs ir T. Ivanauskas, kai kuo panašūs buvo ir jų abiejų gyvenimo keliai.
Brolijos atsiradimo iniciatorius labai dažnai ir noriai savo mintimis, prisiminimais dalinosi spaudoje. Rašė, kad T. Ivanauskui būdinga gamtojauta, kurią sugebėjo nuolat skleisti ir pats Č. Kudaba. Jis, įvairiuose leidiniuose, apie T. Ivanauską paskelbė net 37 publikacijas. Tokiu straipsnių kiekiu su prof. Č. Kudaba negali lygintis nei vienas T. Ivanausko atminimo puoselėtojas. Rašiniai tiesiogiai arba netiesiogiai buvo skirti T. Ivanausko veiklos nušvietimui, jo atminimo įprasminimui. Jaučiasi, kad jam buvo malonu tai daryti. Č. Kudaba prisimindavo ir primindavo kitiems apie Profesoriaus palikimo išsaugojimo reikšmę, rašė, kad svarbu nepamiršti Musteikos, Rytų Lietuvos gyventojų ir už Čepkelių plytinčios unikalios girios. Buvo vietos jo straipsniuose Obelynei, kitoms vietomis, susijusioms su Profesoriaus gyvenimu. T. Ivanauską jis yra vadinęs „sėjusiu gamtojautos gėrį” ir džiaugėsi gausėjančiais jo vardą garsinančiais atminimo ženklais Kaune, Vilniuje. Pridursime, Č. Kudaba buvo kartu 1971 metais su dideliu zoologų būriu, aptarusiu filmą apie akad. T. Ivanauską. Jis rašė apie širdies gėlą, kad 1982-ji metai, galėję tapti gražia Lietuvos gamtininkų švente, nepasižymėjo atminties renginiais, nors ėjo 100-osios T. Ivanausko gimimo metinės. Pasekėjams pasivadinus Brolija, Č. Kudaba buvo pasiryžęs nuveikti daugiau, kad bent jau 1992 metais 110-asis Profesoriaus gimtadienis būtų pažymimas iškilmingiau bei kilniau, kad nereikėtų jausti šiai didelės pagarbos vertai asmenybei netesėtą skolą. Kalbėjo apie jo unikalias paskaitas, apie jam girdėtą Profesoriaus rankraštinę memuarų knygą, apskritai, kvietė į gausesnį vienminčių būrimąsi.
Algimantas JAKIMAVIČIUS
Elena GAIDIENĖ
K. VERBICKO nuotraukos
Akistata su gamta
AUGALIJOS PASAULYJE
Apie Panemunių regioninį parką – ekspozicijoje ir QR koduose
Panemunių rgioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja moderni ekspozicija, kurios tema - „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Ekspozicijoje lankytojai gali ne tik susipažinti su panemunės gamta ir žmonių gyvensenos būdu, pasivaikščioti siūbuojančiais sielių rąstais, bet ir QR koduose* sužinoti įdomybių apie šį kraštą.
Panemunėje gyvenusių žmonių gyvenimo būdo ypatumus, amatus bei tradicijas šimtmečiais formavo darna su juos supančia gamta, ypač Nemu nu. Čia gyvenantys prisitaikydavo prie Nemuno: upė juos ir skriausdavo, ir maitindavo. Iš šiais laikais, kas kartą yra stebėjęs galingą Nemuno tėkmę nuo piliakalnių ties Panemune, to vaizdo nepamirš ilgai.
Pažintis su Panemunių regioniniu parku prasideda nuo gamtos. Įdomiai eksponuojami herbariumai, kriauklės, paukščių kiaušiniai... Per visą salės plotą, kuris apšvietimo dėka kuria tyvuliuojančio vandens įspūdį, driekiasi medinis takelis, kuriuo eis lankytojai. Galima susipažinti su buvusiais ir dabartiniais Nemuno vagos vingiais, rasti informacijos apie kėlimosi per upę būdus. Vaikams turėtų patikti žaidimas „pėdutės“, kurio tikslas atpažinti smėlyje įspaustus paukščių ir gyvūnų pėdsakus.
Naujoje ekspozicijoje daug autentiškų su žvejyba, laivyba, sielininkyste bei laivadirbyste susijusių daiktų. Tik čia galima pamatyti vienintelį Lietuvoje išlikusį XIX a. Nemuno laivo dugno fragmentą. Daugumą eksponatų galima paliesti.
Ekspozicijos lankytojas yra ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, turintis galimybę išbandyti, kaip veikia žvejybos ar laivybos įrankiai, pajusti plaukimą valtimi arba pasivaikščioti sielių rąstais.
Panemunių regioninio parko lankytojų centre (Raseinių g. 2, Šilinės kaimas, Jurbarko raj.) naujai atidaryta ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“ jau laukia.
Ekspozicija įrengta, įgyvendinant ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Tai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM ir Panemunių regioninio parko direkcijos veiklos rezultatas.
Vasarą turistai, apsilankę Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose, kuriuose įrengtos naujos įdomios vidaus ekspozicijos, kviečiančios keliauti po gamtą, gali susipažinti su parkų gamtos ir kultūros vertybėmis.
*QR kodai
Tai nedidelės informacijos laikmenos, saugančios duomenis vaizde. Jie būna įvairaus dydžio. Mažyliuose telpa vos keli žodžiai, tuo tarpu pačiuose didžiausiuose – visas puslapis teksto. Informacijos saugojimui naudojami balti ir juodi kvadratėliai. Norint nuskaityti kodus, reikia skaitmeninį fotoapartą turinčio įrenginio bei specialios programos, kuri paverčia žmogaus akiai nieko nereiškiantį vaizdelį suprantama informacija – raidėmis ir skaičiais.
A. Mozūraičio nuotraukos
Panemunių rgioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja moderni ekspozicija, kurios tema - „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Ekspozicijoje lankytojai gali ne tik susipažinti su panemunės gamta ir žmonių gyvensenos būdu, pasivaikščioti siūbuojančiais sielių rąstais, bet ir QR koduose* sužinoti įdomybių apie šį kraštą.
Panemunėje gyvenusių žmonių gyvenimo būdo ypatumus, amatus bei tradicijas šimtmečiais formavo darna su juos supančia gamta, ypač Nemu nu. Čia gyvenantys prisitaikydavo prie Nemuno: upė juos ir skriausdavo, ir maitindavo. Iš šiais laikais, kas kartą yra stebėjęs galingą Nemuno tėkmę nuo piliakalnių ties Panemune, to vaizdo nepamirš ilgai.
Pažintis su Panemunių regioniniu parku prasideda nuo gamtos. Įdomiai eksponuojami herbariumai, kriauklės, paukščių kiaušiniai... Per visą salės plotą, kuris apšvietimo dėka kuria tyvuliuojančio vandens įspūdį, driekiasi medinis takelis, kuriuo eis lankytojai. Galima susipažinti su buvusiais ir dabartiniais Nemuno vagos vingiais, rasti informacijos apie kėlimosi per upę būdus. Vaikams turėtų patikti žaidimas „pėdutės“, kurio tikslas atpažinti smėlyje įspaustus paukščių ir gyvūnų pėdsakus.
Naujoje ekspozicijoje daug autentiškų su žvejyba, laivyba, sielininkyste bei laivadirbyste susijusių daiktų. Tik čia galima pamatyti vienintelį Lietuvoje išlikusį XIX a. Nemuno laivo dugno fragmentą. Daugumą eksponatų galima paliesti.
Ekspozicijos lankytojas yra ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, turintis galimybę išbandyti, kaip veikia žvejybos ar laivybos įrankiai, pajusti plaukimą valtimi arba pasivaikščioti sielių rąstais.
Panemunių regioninio parko lankytojų centre (Raseinių g. 2, Šilinės kaimas, Jurbarko raj.) naujai atidaryta ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“ jau laukia.
Ekspozicija įrengta, įgyvendinant ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Tai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM ir Panemunių regioninio parko direkcijos veiklos rezultatas.
Vasarą turistai, apsilankę Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose, kuriuose įrengtos naujos įdomios vidaus ekspozicijos, kviečiančios keliauti po gamtą, gali susipažinti su parkų gamtos ir kultūros vertybėmis.
*QR kodai
Tai nedidelės informacijos laikmenos, saugančios duomenis vaizde. Jie būna įvairaus dydžio. Mažyliuose telpa vos keli žodžiai, tuo tarpu pačiuose didžiausiuose – visas puslapis teksto. Informacijos saugojimui naudojami balti ir juodi kvadratėliai. Norint nuskaityti kodus, reikia skaitmeninį fotoapartą turinčio įrenginio bei specialios programos, kuri paverčia žmogaus akiai nieko nereiškiantį vaizdelį suprantama informacija – raidėmis ir skaičiais.
A. Mozūraičio nuotraukos
Už lankymąsi Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose reikia mokėti
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija šių dviejų saugomų teritorijų priežiūrai, rekreacinės infrastruktūros priežiūrai ir remontui, šiukšlių išvežimui, informacinės sistemos bei lankomų objektų priežiūrai kasmet patiria dideles išlaidas. Deja, joms padengti iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų nepakanka. Todėl visiems šių dviejų parkų lankytojams nuo š.m. birželio mėn. 1 d. įvestas lankytojo bilietas.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojo bilietas – tai mokestis už šių parkų rekreacinės infrastruktūros priežiūros (atokvėpio vietų, poilsiaviečių ir kai kurių stovyklaviečių remontas, šiukšlių išvežimas), informacinės sistemos (stendai ir rodyklės) bei lankomų objektų priežiūros paslaugą, kadangi beveik visi parkų lankytojai naudojasi šia paslauga aplankydami objektus ar stabtelėję atokvėpio vietose. Lankytojo bilietas privalomas visiems šių dviejų parkų lankytojams. Išimtis numatyta vietiniams gyventojams bei jų giminaičiams, į parkus atvykstantiems darbo reikalais arba pravažiuojantiems tranzitu. Vienkartinis lankytojo bilietas kainuoja 3,5 Lt ir galioja 5 dienas nuo jo išdavimo. Bilietai bus platinami parkų lankytojų centruose ir kitose lankytojų aptarnavimo bei informacijos teikimo vietose.
Plačiau su lankytojo bilieto išdavimo, naudojimo ir apskaitos tvarka galima susipažinti: „Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojo bilieto išdavimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos apraše.“
Saugomų teritorijų lankytojo bilietas nėra naujiena. Atitinkamas mokestis jau renkamas iš Nemuno deltos regioninio parko lankytojų, plaukiančiųjų Ūlos upe Dzūkijos nacionaliniame parke ar vykstančių į Kuršių Neriją. Tiesa, pastarąjame parke mokestį renka ne parko direkcija, bet savivaldybė. Pačiame Aukštaitijos nacionaliniame parke lankytojo bilietas buvo platinamas iki 2004 m.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija šių dviejų saugomų teritorijų priežiūrai, rekreacinės infrastruktūros priežiūrai ir remontui, šiukšlių išvežimui, informacinės sistemos bei lankomų objektų priežiūrai kasmet patiria dideles išlaidas. Deja, joms padengti iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų nepakanka. Todėl visiems šių dviejų parkų lankytojams nuo š.m. birželio mėn. 1 d. įvestas lankytojo bilietas.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojo bilietas – tai mokestis už šių parkų rekreacinės infrastruktūros priežiūros (atokvėpio vietų, poilsiaviečių ir kai kurių stovyklaviečių remontas, šiukšlių išvežimas), informacinės sistemos (stendai ir rodyklės) bei lankomų objektų priežiūros paslaugą, kadangi beveik visi parkų lankytojai naudojasi šia paslauga aplankydami objektus ar stabtelėję atokvėpio vietose. Lankytojo bilietas privalomas visiems šių dviejų parkų lankytojams. Išimtis numatyta vietiniams gyventojams bei jų giminaičiams, į parkus atvykstantiems darbo reikalais arba pravažiuojantiems tranzitu. Vienkartinis lankytojo bilietas kainuoja 3,5 Lt ir galioja 5 dienas nuo jo išdavimo. Bilietai bus platinami parkų lankytojų centruose ir kitose lankytojų aptarnavimo bei informacijos teikimo vietose.
Plačiau su lankytojo bilieto išdavimo, naudojimo ir apskaitos tvarka galima susipažinti: „Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojo bilieto išdavimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos apraše.“
Saugomų teritorijų lankytojo bilietas nėra naujiena. Atitinkamas mokestis jau renkamas iš Nemuno deltos regioninio parko lankytojų, plaukiančiųjų Ūlos upe Dzūkijos nacionaliniame parke ar vykstančių į Kuršių Neriją. Tiesa, pastarąjame parke mokestį renka ne parko direkcija, bet savivaldybė. Pačiame Aukštaitijos nacionaliniame parke lankytojo bilietas buvo platinamas iki 2004 m.
Saugomose teritorijose likviduota šimtai apleistų pastatų
Keliaujant po Lietuvą, daugeliui akis bado sugriuvusios fermos, buvusių kolūkių sandėliai ir kiti apleisti pastatai. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, vykdydama projektą „Apleistų statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų likvidavimas”, sutvarkė 252 objektus saugomose teritorijose.
Projekto tikslas – atkurti žmogaus veiklos pažeistus kraštovaizdžio kompleksus, todėl buvo atrinkti ir likviduoti labiausiai apleisti statiniai ir kiti aplinką žalojantys objektai (seni sovietiniai pastatai, kolūkių statiniai, garažai, fermos, karjerai, siloso duobės ir kt.) nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Nugriautų pastatų statybinės atliekos perdirbamos į skaldą, kuri naudojama keliams tiesti.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuri kuruoja veiklą Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, direktorės Rūtos Baškytės, seni apleisti pastatai bjauroja gražiausius Lietuvos kampelius. Tad norint išvengti nelaimių, ilgalaikių ekologinių problemų ir stengiantis grąžinti šalies saugomų teritorijų natūralią gamtą, jie yra likviduojami bei sutvarkoma aplinka.
Lietuva, dar 2002 metais pasirašiusi Europos kraštovaizdžio konvenciją, įsipareigojo vykdyti veiksmus, užtikrinančius kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą – išsaugoti ir palaikyti kraštovaizdžiui svarbias arba būdingas ypatybes.
Projekto pradžioje planuota likviduoti 170 objektų Lietuvos saugomose teritorijose. Tačiau, vykdant projekto lėšomis finansuojamų darbų pirkimus, buvo sutaupyta nemažai lėšų, todėl sutvarkyta 82 objektais daugiau. Viso buvo sutvarkyti 252 objektai saugomose teritorijose.
Apleisti statiniai buvo griaunami Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Biržų, Salantų, Tytuvėnų, Pajūrio, Sartų, Sirvėtos, Ventos, Nemuno deltos, Vištyčio ir kituose regioniniuose parkuose.
Projektas „Apleistų statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų likvidavimas (I etapas)” buvo vykdomas kartu su partneriais – saugomų teritorijų direkcijomis ir savivaldybių administracijomis. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto lėšomis.
Nuo apleistų (bešeimininkių) statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų išvalytas kraštovaizdis padeda sukurti saugesnę ir patrauklesnę aplinką. Įgyvendinus projektą sudarytos sąlygos išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Saugomos teritorijos tampa dar patrauklesnės lankytojams bei turizmo vystymui.
Keliaujant po Lietuvą, daugeliui akis bado sugriuvusios fermos, buvusių kolūkių sandėliai ir kiti apleisti pastatai. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, vykdydama projektą „Apleistų statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų likvidavimas”, sutvarkė 252 objektus saugomose teritorijose.
Projekto tikslas – atkurti žmogaus veiklos pažeistus kraštovaizdžio kompleksus, todėl buvo atrinkti ir likviduoti labiausiai apleisti statiniai ir kiti aplinką žalojantys objektai (seni sovietiniai pastatai, kolūkių statiniai, garažai, fermos, karjerai, siloso duobės ir kt.) nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Nugriautų pastatų statybinės atliekos perdirbamos į skaldą, kuri naudojama keliams tiesti.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuri kuruoja veiklą Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, direktorės Rūtos Baškytės, seni apleisti pastatai bjauroja gražiausius Lietuvos kampelius. Tad norint išvengti nelaimių, ilgalaikių ekologinių problemų ir stengiantis grąžinti šalies saugomų teritorijų natūralią gamtą, jie yra likviduojami bei sutvarkoma aplinka.
Lietuva, dar 2002 metais pasirašiusi Europos kraštovaizdžio konvenciją, įsipareigojo vykdyti veiksmus, užtikrinančius kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą – išsaugoti ir palaikyti kraštovaizdžiui svarbias arba būdingas ypatybes.
Projekto pradžioje planuota likviduoti 170 objektų Lietuvos saugomose teritorijose. Tačiau, vykdant projekto lėšomis finansuojamų darbų pirkimus, buvo sutaupyta nemažai lėšų, todėl sutvarkyta 82 objektais daugiau. Viso buvo sutvarkyti 252 objektai saugomose teritorijose.
Apleisti statiniai buvo griaunami Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Biržų, Salantų, Tytuvėnų, Pajūrio, Sartų, Sirvėtos, Ventos, Nemuno deltos, Vištyčio ir kituose regioniniuose parkuose.
Projektas „Apleistų statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų likvidavimas (I etapas)” buvo vykdomas kartu su partneriais – saugomų teritorijų direkcijomis ir savivaldybių administracijomis. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto lėšomis.
Nuo apleistų (bešeimininkių) statinių ir kitų aplinką žalojančių objektų išvalytas kraštovaizdis padeda sukurti saugesnę ir patrauklesnę aplinką. Įgyvendinus projektą sudarytos sąlygos išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Saugomos teritorijos tampa dar patrauklesnės lankytojams bei turizmo vystymui.
Etnokultūra - istorija
Vasarvidis - rugeliai rasoja
Birželio 21-ąją 13 val. ir 52 min. saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą, taigi pasiekia savo orbitos vasaros saulėgrįžos tašką. Tai astronominė vasaros pradžia – vasarvidis, ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių. Gamta tarsi pati kviečia pasigėrėti jos kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Praėjus porai dienų švenčiama pagrindinė vasaros šventė, senovėje vadinta Kupolėmis arba Rasa. Mat, kitados naudotais paleoastronominiais metodais būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas būdavo reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus vasarvidį. Tada ji užteka šiaurės rytuose, jos 45 laipsnių azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę; dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte.
Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės. Dienos trukmė jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi? Mitiškai mąstant, nuo dangiškojo vasarvidžio kalno... Tautosakoje sakoma, tądien saulutė tekėdama šoka, pasipuošus margaspalviais rūbais. Tad ir senovinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais.
Tautinių papročių kalendoriuje vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Būdavo gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis…
Vasarvidžio šventės tradicija mūsų krašte buvo prigęsusi, jau beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. rengdavo ant Rambyno kalno. Prieškariu šventę linksma vakarone ėmė minėti šaulių ir jaunimo organizacijos.
Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Tokį senąjį šventės pavadinimą mini rašytojai ir tyrinėtojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Kaime sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja rugelių laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo migla – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Štai iš kur šventės Rasos pavadinimas!
Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, rimta grybarūtė prasidės tik rugpjūtyje.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos kalno, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti iš kaimynų karvių pieną. Braukia rasota pieva kokį audinį ir kalba: „ Pusė pieno man, pusė man...“ Tada namuose iš pakabinto ant vašo audinio ir privarvina pilną milžtuvę. Kiek ragana susigriebs tokiais burtais pieno, tiek jo neteks kaimynai! Todėl išgenamoms karvėms šeimininkės duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Arba reikia apie dvyliktą valandą nakties nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir supylus į nuovirą tuos pieno lašus sugirdyti karvėms. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas pašauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Joninės – taip pat išskirtinė krikščioniškojo kalendoriaus data, švenčiama nuo 506 m. po Kristaus gimimo. Birželio 24-oji yra šv. Jono Krikštytojo gimimo diena, - išimtis martirologinio pobūdžio kalendoriuje. Ypač ši šventė buvo sureikšminta šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.
Kaip dabar švenčiame ar norėtume švęsti Jonines bendruomenėje? Mūsų laikais žodžiui „šventė” dažniausiai suteikiama pramogos, poilsio, linksmybių prasmė. Tačiau įsimintina ir paliekanti gilius bei malonius prisiminimus yra ta šventė, kurioje suderinta tiek sakralioji, tiek ir linksmybių dalys. Kultūros renginių organizatoriams tenka rinktis iš dviejų Joninių šventės galimybių. Pirmoji kildintina iš Jono ir Janinos vardadienių. Kokios tautinės tradicijos su tuo susijusios? Kaime vardadienius pažymėdavo labai paprastai: užkabindavo vainiką slapčiomis ant trobos durų, - tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. Na, varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo alumi, - štai ir visos Joninės. Šiuo vardu gana smagią šventę jau daug metų rengia Jonavos kultūrininkai,- pats miesto vardas įpareigoja. Nidoje rengiamose Joninėse taip pat turi daug pramoginių elementų, tačiau ir žvejų folkloro čia nestinga.
Neabejotina, kad saulėgrįžos šventė taip pat turi istorinę teisę būti vadinama ir Kupolėmis, ir Rasa. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, vasaros šventės išvakarės ir rytmetis apipinti skirtingais tikėjimais. Kupolės – merginų šventė, Rasa – tariamasis raganų siautėjimas. Rasa šventę įvardijo Romuvos kultūrinis sąjūdis, pradėjęs šventę rengti prieš beveik pusšimtį metų Kernavėje. Dabar tos rekonstruotos šventės tradicija tęsiama Verkiuose. Latviuose ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas – iš priedainių garsažodžių. Šventės vardas skatina tądien dainuoti. Baltijos šalių Dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą; tad dainuokime prie Joninių laužo!
Masinė šventė nebūna be kermošiaus ar mugės. Tegu tai bus ne tik prasminga, bet ir skani šventė! Pavyzdžiui, varškės sūriais lietuvės šeimininkės gali nustebinti net ir Europą. Saulėgrįžos šventei labai tinka produktas, kilęs iš rasotų pievų. Tad galėtų vykti sūrių konkursai, ragautuvės, prekyba. Būtų gerai, jeigu šios šventės metu sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus, jų esmingumą. Gal galėtų tai būti ekologinio pobūdžio renginiai, atkreipiantys visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas - jos gamtos grožis ir įvairovė.
Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Šventinės apeigos būtinos – jomis žmogus tarsi padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Trumpąją naktį smagiausia praleisti ant piliakalnio, dainuojant prie laužo, kurio žiežirbos tirpsta tarp žvaigždžių dangaus skliaute...
Prof. Libertas Klimka
Birželio 21-ąją 13 val. ir 52 min. saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą, taigi pasiekia savo orbitos vasaros saulėgrįžos tašką. Tai astronominė vasaros pradžia – vasarvidis, ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių. Gamta tarsi pati kviečia pasigėrėti jos kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Praėjus porai dienų švenčiama pagrindinė vasaros šventė, senovėje vadinta Kupolėmis arba Rasa. Mat, kitados naudotais paleoastronominiais metodais būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas būdavo reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus vasarvidį. Tada ji užteka šiaurės rytuose, jos 45 laipsnių azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę; dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte.
Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės. Dienos trukmė jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi? Mitiškai mąstant, nuo dangiškojo vasarvidžio kalno... Tautosakoje sakoma, tądien saulutė tekėdama šoka, pasipuošus margaspalviais rūbais. Tad ir senovinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais.
Tautinių papročių kalendoriuje vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Būdavo gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis…
Vasarvidžio šventės tradicija mūsų krašte buvo prigęsusi, jau beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. rengdavo ant Rambyno kalno. Prieškariu šventę linksma vakarone ėmė minėti šaulių ir jaunimo organizacijos.
Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Tokį senąjį šventės pavadinimą mini rašytojai ir tyrinėtojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Kaime sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja rugelių laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo migla – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Štai iš kur šventės Rasos pavadinimas!
Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, rimta grybarūtė prasidės tik rugpjūtyje.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos kalno, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti iš kaimynų karvių pieną. Braukia rasota pieva kokį audinį ir kalba: „ Pusė pieno man, pusė man...“ Tada namuose iš pakabinto ant vašo audinio ir privarvina pilną milžtuvę. Kiek ragana susigriebs tokiais burtais pieno, tiek jo neteks kaimynai! Todėl išgenamoms karvėms šeimininkės duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Arba reikia apie dvyliktą valandą nakties nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir supylus į nuovirą tuos pieno lašus sugirdyti karvėms. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas pašauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Joninės – taip pat išskirtinė krikščioniškojo kalendoriaus data, švenčiama nuo 506 m. po Kristaus gimimo. Birželio 24-oji yra šv. Jono Krikštytojo gimimo diena, - išimtis martirologinio pobūdžio kalendoriuje. Ypač ši šventė buvo sureikšminta šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.
Kaip dabar švenčiame ar norėtume švęsti Jonines bendruomenėje? Mūsų laikais žodžiui „šventė” dažniausiai suteikiama pramogos, poilsio, linksmybių prasmė. Tačiau įsimintina ir paliekanti gilius bei malonius prisiminimus yra ta šventė, kurioje suderinta tiek sakralioji, tiek ir linksmybių dalys. Kultūros renginių organizatoriams tenka rinktis iš dviejų Joninių šventės galimybių. Pirmoji kildintina iš Jono ir Janinos vardadienių. Kokios tautinės tradicijos su tuo susijusios? Kaime vardadienius pažymėdavo labai paprastai: užkabindavo vainiką slapčiomis ant trobos durų, - tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. Na, varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo alumi, - štai ir visos Joninės. Šiuo vardu gana smagią šventę jau daug metų rengia Jonavos kultūrininkai,- pats miesto vardas įpareigoja. Nidoje rengiamose Joninėse taip pat turi daug pramoginių elementų, tačiau ir žvejų folkloro čia nestinga.
Neabejotina, kad saulėgrįžos šventė taip pat turi istorinę teisę būti vadinama ir Kupolėmis, ir Rasa. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, vasaros šventės išvakarės ir rytmetis apipinti skirtingais tikėjimais. Kupolės – merginų šventė, Rasa – tariamasis raganų siautėjimas. Rasa šventę įvardijo Romuvos kultūrinis sąjūdis, pradėjęs šventę rengti prieš beveik pusšimtį metų Kernavėje. Dabar tos rekonstruotos šventės tradicija tęsiama Verkiuose. Latviuose ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas – iš priedainių garsažodžių. Šventės vardas skatina tądien dainuoti. Baltijos šalių Dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą; tad dainuokime prie Joninių laužo!
Masinė šventė nebūna be kermošiaus ar mugės. Tegu tai bus ne tik prasminga, bet ir skani šventė! Pavyzdžiui, varškės sūriais lietuvės šeimininkės gali nustebinti net ir Europą. Saulėgrįžos šventei labai tinka produktas, kilęs iš rasotų pievų. Tad galėtų vykti sūrių konkursai, ragautuvės, prekyba. Būtų gerai, jeigu šios šventės metu sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus, jų esmingumą. Gal galėtų tai būti ekologinio pobūdžio renginiai, atkreipiantys visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas - jos gamtos grožis ir įvairovė.
Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Šventinės apeigos būtinos – jomis žmogus tarsi padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Trumpąją naktį smagiausia praleisti ant piliakalnio, dainuojant prie laužo, kurio žiežirbos tirpsta tarp žvaigždžių dangaus skliaute...
Prof. Libertas Klimka
Lašišų ir šlakių jauniklius į Vilnelę palydėjo jaunieji žvejai ir gamtos bičiuliai
Žurnalisto Vytauto ŽEIMANTO įspūdžiai iš įžuvinimo parodomosios šventės, kurią Sostinės jauniesiems žvejams ir gamtos bičiuliams prie Vilnelės Bernardinų parke surengė Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistai
Tądien į Bernardinų sodą atėję vilniečiai ir miesto svečiai galėjo pamatyti neeilinį reginį. Jis vyko ant Vilnelės kranto, šalia vaikų žaidimų aikštelių, todėl ir pagrindiniai žiūrovai, o vėliau, kaip paaiškėjo, ir veikėjai, tapo vaikai. Intriga prasidėjo, kai vyrai pradėjo traukti iš automobilių didžiulius, nuo vandens išsipūtusius polietileninius maišus, kuriuose laisvės laukė šimtai mažų žuvelių.
Žuvininkystės tarnybos specialistai maišus išrikiavo Vilnelės pakrantėje, tačiau žuvelių leisti į upę neskubėjo - reikėjo palaukti, kol vandens temperatūra upėje ir maišuose susilygintų. „Esant vandens temperatūrų skirtumui mažyles gali ištikti šokas“, - susirinkusiems aiškino žuvininkystės specialistai. Belaukiant jie papasakojo ir apie šio renginio prasmę.
Dirbtinis veisimas Lietuvoje – neatsiejama lašišinių žuvų išteklių valdymo plano dalis, pagal kurią atkurta nykstanti lašišų ir šlakių populiacija. Per pastaruosius trejus metus tik Žuvininkystės tarnybos pastangomis į Lietuvos upes įveista 1,132 milijonai įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Vien tik pernai buvo išleista 438,5 tūkst. lašišų ir šlakių. Juk ne veltui praėjusio rudens lašišų žvejybos sezono metu žvejai mėgėjai džiūgavo pagausėjusiu laimikiu. Lietuva ėmė garsėti kaip itin stambių lašišų kraštas – sulaukta aistruolių žvejų iš Norvegijos, Latvijos ir kitų valstybių. Šio reiškinio ištakos – 16 metų trunkantis dirbtinis lašišų veisimas Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyryje.
Tądien prie Vilnelės suguldytuose maišuose nardė net 3 tūkst. lašišų ir 2 tūkst. šlakių jauniklių. Neilgai trukus žuvininkai pakvietė vaikus paleisti žuveles į upę. Jie noriai ėmė graibštelius, sėmė iš maišų žuveles, o jos, tarsi atsidėkodamos, vyksterėdavo uodegomis ir pranykdavo vandens tėkmėje.
„Ši akcija skirta ne tik Lietuvos vandenims įžuvinti, bet ir sąmoningiems bei sąžiningiems jauniesiems žvejams ugdyti“, - sakė renginyje dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas.
Šiemet į Lietuvos valstybinius vandens telkinius planuojama išleisti 394 tūkst. lašišų ir šlakių žuvų. Žuvininkystės tarnybos specialistai rūpinasi ne tik lašišinėmis žuvimis. Jau ne vienerius metus jie šešiuose savo padaliniuose veisia ir augina įvairių rūšių žuvis. Kasmet 26–28 milijonai paaugintų žuvų: starkių, europinių ungurių, sykų ir dar per dešimtį kitų vertingų bei nykstančių žuvų rūšių pagal mokslininkų rekomendacijas įveisiamos Lietuvos valstybiniuose vandens telkiniuose.
Lietuvoje sėkmingai įgyvendinamos ant išnykimo ribos atsidūrusių europinių ungurių ir eršketų išteklių atkūrimo programos. Eršketų jaunikliai paleidžiami į švarias upes, o unguriais įžuvinami didieji Lietuvos ežerai.
Ant išnykimo ribos atsidūrusių europinių ungurių ištekliai atkuriami daugelyje ES šalių, naudojamos Žuvininkystės fondo lėšos. Lietuvoje projektas įgyvendinamas ketvirtus metus, itin daug – 1 mln. 200 tūkst. ungurių jauniklių į ežerus paleista pernai, pradėjus veikti Laukystos cechui.
„Pradžioj pirkdavom paaugintus unguriukus, tačiau tai gana brangu. Kadangi dabar pavyko sutaupyti lėšų, projektą pratęsime ir kitais metais“, – sako Žuvininkystės tarnybos vyriausiasis specialistas Justas Poviliūnas. – Paaugę iki dviejų gramų unguriukai paleidžiami į ežerus, daugiausia Rytų Lietuvoje. O štai eršketo, įrašyto į Raudonąją knygą, jaunikliai, per žiemą ūgtelėję iki pusės kilogramo, jau išleisti į Neries ir Šventosios upes. Kiekviena iš 1200 žuvų turi žymeklį su numeriu.
„Per trejus metus paleista 22 tūkst. eršketukų, jie sėkmingai pasiekia Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Galėtume įžuvinti daugiau eršketų, jei sutartume su Europos Komisija dėl lėšų skyrimo“, – sako Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Žuvininkystės tarnyba prašo žvejų mėgėjų ir verslininkų, pagavus žymėtą eršketą, pranešti tarnybai, kad būtų žinoma, kur ši vertinga žuvis nuplaukia. Į Raudonąją knygą įrašytus aštriašnipius eršketus žvejoti draudžiama, už tai gresia tūkstantinės baudos. Tikėkimės, kad ateis toks laikas, kai ir eršketai plačiai išplis švarėjančiose Lietuvos upėse, ir ši karališka žuvis taps nuolatiniu žvejų laimikiu.
Autoriaus nuotraukoje: Lietuvos žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas ir Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas tarp renginio dalyvių.
Žurnalisto Vytauto ŽEIMANTO įspūdžiai iš įžuvinimo parodomosios šventės, kurią Sostinės jauniesiems žvejams ir gamtos bičiuliams prie Vilnelės Bernardinų parke surengė Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistai
Tądien į Bernardinų sodą atėję vilniečiai ir miesto svečiai galėjo pamatyti neeilinį reginį. Jis vyko ant Vilnelės kranto, šalia vaikų žaidimų aikštelių, todėl ir pagrindiniai žiūrovai, o vėliau, kaip paaiškėjo, ir veikėjai, tapo vaikai. Intriga prasidėjo, kai vyrai pradėjo traukti iš automobilių didžiulius, nuo vandens išsipūtusius polietileninius maišus, kuriuose laisvės laukė šimtai mažų žuvelių.
Žuvininkystės tarnybos specialistai maišus išrikiavo Vilnelės pakrantėje, tačiau žuvelių leisti į upę neskubėjo - reikėjo palaukti, kol vandens temperatūra upėje ir maišuose susilygintų. „Esant vandens temperatūrų skirtumui mažyles gali ištikti šokas“, - susirinkusiems aiškino žuvininkystės specialistai. Belaukiant jie papasakojo ir apie šio renginio prasmę.
Dirbtinis veisimas Lietuvoje – neatsiejama lašišinių žuvų išteklių valdymo plano dalis, pagal kurią atkurta nykstanti lašišų ir šlakių populiacija. Per pastaruosius trejus metus tik Žuvininkystės tarnybos pastangomis į Lietuvos upes įveista 1,132 milijonai įvairaus amžiaus lašišų ir šlakių. Vien tik pernai buvo išleista 438,5 tūkst. lašišų ir šlakių. Juk ne veltui praėjusio rudens lašišų žvejybos sezono metu žvejai mėgėjai džiūgavo pagausėjusiu laimikiu. Lietuva ėmė garsėti kaip itin stambių lašišų kraštas – sulaukta aistruolių žvejų iš Norvegijos, Latvijos ir kitų valstybių. Šio reiškinio ištakos – 16 metų trunkantis dirbtinis lašišų veisimas Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyryje.
Tądien prie Vilnelės suguldytuose maišuose nardė net 3 tūkst. lašišų ir 2 tūkst. šlakių jauniklių. Neilgai trukus žuvininkai pakvietė vaikus paleisti žuveles į upę. Jie noriai ėmė graibštelius, sėmė iš maišų žuveles, o jos, tarsi atsidėkodamos, vyksterėdavo uodegomis ir pranykdavo vandens tėkmėje.
„Ši akcija skirta ne tik Lietuvos vandenims įžuvinti, bet ir sąmoningiems bei sąžiningiems jauniesiems žvejams ugdyti“, - sakė renginyje dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas.
Šiemet į Lietuvos valstybinius vandens telkinius planuojama išleisti 394 tūkst. lašišų ir šlakių žuvų. Žuvininkystės tarnybos specialistai rūpinasi ne tik lašišinėmis žuvimis. Jau ne vienerius metus jie šešiuose savo padaliniuose veisia ir augina įvairių rūšių žuvis. Kasmet 26–28 milijonai paaugintų žuvų: starkių, europinių ungurių, sykų ir dar per dešimtį kitų vertingų bei nykstančių žuvų rūšių pagal mokslininkų rekomendacijas įveisiamos Lietuvos valstybiniuose vandens telkiniuose.
Lietuvoje sėkmingai įgyvendinamos ant išnykimo ribos atsidūrusių europinių ungurių ir eršketų išteklių atkūrimo programos. Eršketų jaunikliai paleidžiami į švarias upes, o unguriais įžuvinami didieji Lietuvos ežerai.
Ant išnykimo ribos atsidūrusių europinių ungurių ištekliai atkuriami daugelyje ES šalių, naudojamos Žuvininkystės fondo lėšos. Lietuvoje projektas įgyvendinamas ketvirtus metus, itin daug – 1 mln. 200 tūkst. ungurių jauniklių į ežerus paleista pernai, pradėjus veikti Laukystos cechui.
„Pradžioj pirkdavom paaugintus unguriukus, tačiau tai gana brangu. Kadangi dabar pavyko sutaupyti lėšų, projektą pratęsime ir kitais metais“, – sako Žuvininkystės tarnybos vyriausiasis specialistas Justas Poviliūnas. – Paaugę iki dviejų gramų unguriukai paleidžiami į ežerus, daugiausia Rytų Lietuvoje. O štai eršketo, įrašyto į Raudonąją knygą, jaunikliai, per žiemą ūgtelėję iki pusės kilogramo, jau išleisti į Neries ir Šventosios upes. Kiekviena iš 1200 žuvų turi žymeklį su numeriu.
„Per trejus metus paleista 22 tūkst. eršketukų, jie sėkmingai pasiekia Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Galėtume įžuvinti daugiau eršketų, jei sutartume su Europos Komisija dėl lėšų skyrimo“, – sako Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Žuvininkystės tarnyba prašo žvejų mėgėjų ir verslininkų, pagavus žymėtą eršketą, pranešti tarnybai, kad būtų žinoma, kur ši vertinga žuvis nuplaukia. Į Raudonąją knygą įrašytus aštriašnipius eršketus žvejoti draudžiama, už tai gresia tūkstantinės baudos. Tikėkimės, kad ateis toks laikas, kai ir eršketai plačiai išplis švarėjančiose Lietuvos upėse, ir ši karališka žuvis taps nuolatiniu žvejų laimikiu.
Autoriaus nuotraukoje: Lietuvos žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas ir Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas tarp renginio dalyvių.
Gamta svetur
Didžiausias gėlo vandens baseinas
Dėl klimatinių pokyčių ir intensyvios ūkinės veiklos gėlas vanduo įgauna vis didesnę vertę. Jis tampa vis svarbesne vertybe. Šalys, turinčios didelius gėlo vandens išteklius, jį eksportuoja į kitas valstybes, kuriose gėlo vandens trūksta arba jo visai nėra. Ypač aktuali gėlo vandens problema sausringuose pasaulio rajonuose, kur jo trūkumas neretai sukelia konfliktines situacijas.
Didžiausias gėlo vandens telkinys pasaulyje yra Šiaurės Amerikoje – JAV ir Kanadoje – Švento Lauryno upės baseine. Jį sudaro penki ežerai: Aukštutinis, Huronas, Mičiganas, Eris ir Ontarijas. Bendras ežerų plotas – 245,2 tūkst. km2, o vandens kiekis - 22,7 tūkst. km3. Šiuose ežeruose esantis gėlo vandens kiekis sudaro penktadalį gėlo vandens atsargų pasaulyje. Ežerų pavadinimai – indėnų genčių: huronų, mičiganų, erių, ontarijų, gyvenusių šiose vietose prieš atsikeliant europiečiams, vardai.
Šių ežerų duburiai yra ledyninės kilmės, susiformavę ledynmetyje. Šiauriniai jų krantai daugiausia statūs, uolėti, pietiniai - žemi, dažnai smėlingi. Ežeruose daug salų. Tarpusavyje ežerai jungiasi trumpomis, vandeningomis ir slenkstėtomis upėmis. Erio ir Ontarijo ežerus jungia Niagaros upė, kurioje yra plačiai žinomas Niagaros krioklys. Iš Ontarijo ežero išteka Šv. Lauryno upė.
Didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų duburiai galutinai susiformavo paskutiniojo apledėjimo pabaigoje, maždaug prieš 10 tūkst. metų. Tuomet dideli vandens kiekiai, susidarę tirpstant ledynui, užpildė slinkusio ledyno išgraužtus pažemėjimus.
Didelis ežerų užimamas plotas žymiai įtakoja šių vietovių klimatą. Vasarą vanduo sugeria šilumą ir vėsina aplink ežerus esančias teritorijas. Rudens metu šiluma pamažu atiduodama į aplinką ir tokiu būdu nutolinami artėjantys žiemos šalčiai. Žiemą sausas vakarų oras sugeria ežerų išskiriamą drėgmę, kuri, pasiekusi šaltesnes sritis rytuose, greitai atvėsta, nebegali išlaikyti esamos drėgmės kiekio ir iškrenta gausaus sniego pavidalu.
Kanados ir JAV mokslininkai, atlikę ilgalaikius įdomius tyrimus, nustatė, kad didžiausias pasaulyje gėlo vandens telkinys pats apsivalo nuo teršalų. Atmosferos taršos tyrinėtojai, kurie nuo 1992 metų matavo teršalų kiekį vandenyje ir ore virš ežerų, nustatė, kad teršalai išskiriami iš vandens į atmosferą. Kanadiečių mokslininkai palygino šį reiškinį su milžiniškais plaučiais, kurie siurbė į save oro teršalus 50 pastarųjų metų. Dabar, kada valstybės sugriežtino daugelio teršalų išmetimą, jų koncentracija ore ženkliai sumažėjo. Tuomet prasidėjo atvirkštinis procesas – teršalai iš vandens gražinami į atmosferą.
Ežerai ir jų pakrantės svarbios ekonominiu požiūriu. Prie jų įsikūrę daug pramoninių miestų, ežeruose išvystyta žvejyba, turizmas. Daugiausia sugaunama sterkų, lydekų, ešerių, upėtakių. Mičigano pakrantėse yra vienintelės kopos prie gėlųjų ežerų. Ežerais eina patikimas vandens kelias, jungiantis daugelį svarbių vietovių. Ežerų pakrančių ilgis – 13 tūkst. kilometrų. Pakrantėse gyvena daugiau 30 mln. žmonių. Vidinis ežerų vandens kelias siekia 1870 kilometrų.
Tačiau ir prie urbanizuotos ežerų aplinkos, toliau nuo pagrindinių miestų bei didesnių gyvenviečių galima rasti ramių įlankų, sąsiaurių ar kaimo vietovių. Be to, natūralioms ekosistemoms išsaugoti čia skiriamas didelis dėmesys. Dėl to ramiose ežerų pakrantėse galima pamatyti sakalų keleivių ir erelių, o norint išvysti juoduosius lokius, briedžius, vilkus ar kanadines lūšis, tenka keliauti į pačias atokiausias ežerų pakrantes. Kiekvienas iš Didžiųjų ežerų skiriasi ne tik dydžiu ar gyliu, bet ir krantų pobūdžiu, ežerų panaudojimu ūkinei veiklai, poilsiui ir turizmui.
Aukštutinis (Viršutinis) - pats didžiausias šios grupės ežeras. Dydžiu jis nusileidžia tik Kaspijos jūrai. Jo plotas 82 400 km2. Ežeras telkšo 186 m aukštyje. Jo ilgis - 560, plotis 256 km, maksimalus gylis - 406, vidutinis - 147 metrai. Ežero krantai smarkiai vingiuoti, išraižyti, daug įlankų. Šiauriniai krantai - uolingi, pietiniai – smėlėti. Į ežerą įteka apie 200 upių ir upelių, jame daug salų. Ežero pakrantės tankiai gyvenamos, vyksta intensyvi laivyba. Aukštutiniame ežere ir jo aplinkoje intensyviai vystomas turizmas.
Huronas – antras pagal dydį šios grupės ežeras. Jo rytinė dalis priklauso Kanadai, o vakarinė – JAV. Plotas – 59,6 tūkst. km2. Pasaulyje pagal dydį ežerui tenka penktoji vieta. Didžiausias jo gylis – 230, vidutinis - 59 metrai. Ežere yra 3540 km3 vandens. Jis telkšo 176 m absoliutiniame aukštyje. Ežero krantai žemi, šiauriniai ir vakariniai labai vingiuoti. Šiaurės rytinėje ežero dalyje įsteigtas Jurgio įlankos salų nacionalinis parkas.
Mičigano ežero plotas – 58 tūkst. km2. Pasaulyje pagal dydį jam tenka šeštoji vieta. Ežeras telkšo 176 m absoliutiniame aukštyje. Jo ilgis – 517, o didžiausias plotis siekia 190 kilometrų. Giliausia vieta – 281, vidutinis gylis – 85 metrai. Į ežerą įteka apie 100 upių ir upelių. Krantai žemi, pietinėse ir pietrytinėse pakrantėse yra kopų. Aplink ežerą esančiuose miestuose gyvena apie 12 mln. žmonių.
Erio ežeras žymiai mažesnis. Jo plotas siekia 25700 km2. Eris telkšo 174 m absoliutiniame aukštyje. Didžiausias gylis siekia 64, o vidutinis – tik 10 metrų. Didžiausias ežero ilgis – 388, o plotis – 92 kilometrai. Iš Erio ežero išteka Niagaros upė, garsėjanti Niagaros kriokliu. Kanados pusėje įkurtas Pylio taško nacionalinis parkas.
Ontarijo ežeras – pats mažiausias Didžiųjų ežerų grandinėje. Jo plotas – 19,5 tūkst. km2. Jis didesnis už didžiausią Europoje Ladogos ežerą. Vandens paviršius telkšo 75 m absoliutiniame aukštyje, t.y. beveik 100 m žemiau negu Erio ežeras. Ežero dubuo sudėtingas – tektoninės ir ledyninės kilmės. Dėl to ežeras gilus. Didžiausias gylis siekia 246, o vidutinis – 86 metrus. Ežeras pailgos formos. Didžiausias ilgis – 311, o didžiausias plotis – 85 kilometrai.
Tarp Ontarijo ir Mičigano ežerų telkšo nedidelis Sent -Klerio ežerėlis, kuris taip pat priklauso Didžiųjų ežerų grupei. Jo plotas 1114 km2, didžiausias gylis tesiekia 8, o vidutinis – vos 3,4 metrus. Jis telkšo 175 m absoliutiniame aukštyje ir jame sukauptas 3,4 km3 vandens. Prie šio ežero įsikūrę keletas kurortinių Detroito priemiesčių.
Prof. Algirdas STANAITIS
Dėl klimatinių pokyčių ir intensyvios ūkinės veiklos gėlas vanduo įgauna vis didesnę vertę. Jis tampa vis svarbesne vertybe. Šalys, turinčios didelius gėlo vandens išteklius, jį eksportuoja į kitas valstybes, kuriose gėlo vandens trūksta arba jo visai nėra. Ypač aktuali gėlo vandens problema sausringuose pasaulio rajonuose, kur jo trūkumas neretai sukelia konfliktines situacijas.
Didžiausias gėlo vandens telkinys pasaulyje yra Šiaurės Amerikoje – JAV ir Kanadoje – Švento Lauryno upės baseine. Jį sudaro penki ežerai: Aukštutinis, Huronas, Mičiganas, Eris ir Ontarijas. Bendras ežerų plotas – 245,2 tūkst. km2, o vandens kiekis - 22,7 tūkst. km3. Šiuose ežeruose esantis gėlo vandens kiekis sudaro penktadalį gėlo vandens atsargų pasaulyje. Ežerų pavadinimai – indėnų genčių: huronų, mičiganų, erių, ontarijų, gyvenusių šiose vietose prieš atsikeliant europiečiams, vardai.
Šių ežerų duburiai yra ledyninės kilmės, susiformavę ledynmetyje. Šiauriniai jų krantai daugiausia statūs, uolėti, pietiniai - žemi, dažnai smėlingi. Ežeruose daug salų. Tarpusavyje ežerai jungiasi trumpomis, vandeningomis ir slenkstėtomis upėmis. Erio ir Ontarijo ežerus jungia Niagaros upė, kurioje yra plačiai žinomas Niagaros krioklys. Iš Ontarijo ežero išteka Šv. Lauryno upė.
Didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų duburiai galutinai susiformavo paskutiniojo apledėjimo pabaigoje, maždaug prieš 10 tūkst. metų. Tuomet dideli vandens kiekiai, susidarę tirpstant ledynui, užpildė slinkusio ledyno išgraužtus pažemėjimus.
Didelis ežerų užimamas plotas žymiai įtakoja šių vietovių klimatą. Vasarą vanduo sugeria šilumą ir vėsina aplink ežerus esančias teritorijas. Rudens metu šiluma pamažu atiduodama į aplinką ir tokiu būdu nutolinami artėjantys žiemos šalčiai. Žiemą sausas vakarų oras sugeria ežerų išskiriamą drėgmę, kuri, pasiekusi šaltesnes sritis rytuose, greitai atvėsta, nebegali išlaikyti esamos drėgmės kiekio ir iškrenta gausaus sniego pavidalu.
Kanados ir JAV mokslininkai, atlikę ilgalaikius įdomius tyrimus, nustatė, kad didžiausias pasaulyje gėlo vandens telkinys pats apsivalo nuo teršalų. Atmosferos taršos tyrinėtojai, kurie nuo 1992 metų matavo teršalų kiekį vandenyje ir ore virš ežerų, nustatė, kad teršalai išskiriami iš vandens į atmosferą. Kanadiečių mokslininkai palygino šį reiškinį su milžiniškais plaučiais, kurie siurbė į save oro teršalus 50 pastarųjų metų. Dabar, kada valstybės sugriežtino daugelio teršalų išmetimą, jų koncentracija ore ženkliai sumažėjo. Tuomet prasidėjo atvirkštinis procesas – teršalai iš vandens gražinami į atmosferą.
Ežerai ir jų pakrantės svarbios ekonominiu požiūriu. Prie jų įsikūrę daug pramoninių miestų, ežeruose išvystyta žvejyba, turizmas. Daugiausia sugaunama sterkų, lydekų, ešerių, upėtakių. Mičigano pakrantėse yra vienintelės kopos prie gėlųjų ežerų. Ežerais eina patikimas vandens kelias, jungiantis daugelį svarbių vietovių. Ežerų pakrančių ilgis – 13 tūkst. kilometrų. Pakrantėse gyvena daugiau 30 mln. žmonių. Vidinis ežerų vandens kelias siekia 1870 kilometrų.
Tačiau ir prie urbanizuotos ežerų aplinkos, toliau nuo pagrindinių miestų bei didesnių gyvenviečių galima rasti ramių įlankų, sąsiaurių ar kaimo vietovių. Be to, natūralioms ekosistemoms išsaugoti čia skiriamas didelis dėmesys. Dėl to ramiose ežerų pakrantėse galima pamatyti sakalų keleivių ir erelių, o norint išvysti juoduosius lokius, briedžius, vilkus ar kanadines lūšis, tenka keliauti į pačias atokiausias ežerų pakrantes. Kiekvienas iš Didžiųjų ežerų skiriasi ne tik dydžiu ar gyliu, bet ir krantų pobūdžiu, ežerų panaudojimu ūkinei veiklai, poilsiui ir turizmui.
Aukštutinis (Viršutinis) - pats didžiausias šios grupės ežeras. Dydžiu jis nusileidžia tik Kaspijos jūrai. Jo plotas 82 400 km2. Ežeras telkšo 186 m aukštyje. Jo ilgis - 560, plotis 256 km, maksimalus gylis - 406, vidutinis - 147 metrai. Ežero krantai smarkiai vingiuoti, išraižyti, daug įlankų. Šiauriniai krantai - uolingi, pietiniai – smėlėti. Į ežerą įteka apie 200 upių ir upelių, jame daug salų. Ežero pakrantės tankiai gyvenamos, vyksta intensyvi laivyba. Aukštutiniame ežere ir jo aplinkoje intensyviai vystomas turizmas.
Huronas – antras pagal dydį šios grupės ežeras. Jo rytinė dalis priklauso Kanadai, o vakarinė – JAV. Plotas – 59,6 tūkst. km2. Pasaulyje pagal dydį ežerui tenka penktoji vieta. Didžiausias jo gylis – 230, vidutinis - 59 metrai. Ežere yra 3540 km3 vandens. Jis telkšo 176 m absoliutiniame aukštyje. Ežero krantai žemi, šiauriniai ir vakariniai labai vingiuoti. Šiaurės rytinėje ežero dalyje įsteigtas Jurgio įlankos salų nacionalinis parkas.
Mičigano ežero plotas – 58 tūkst. km2. Pasaulyje pagal dydį jam tenka šeštoji vieta. Ežeras telkšo 176 m absoliutiniame aukštyje. Jo ilgis – 517, o didžiausias plotis siekia 190 kilometrų. Giliausia vieta – 281, vidutinis gylis – 85 metrai. Į ežerą įteka apie 100 upių ir upelių. Krantai žemi, pietinėse ir pietrytinėse pakrantėse yra kopų. Aplink ežerą esančiuose miestuose gyvena apie 12 mln. žmonių.
Erio ežeras žymiai mažesnis. Jo plotas siekia 25700 km2. Eris telkšo 174 m absoliutiniame aukštyje. Didžiausias gylis siekia 64, o vidutinis – tik 10 metrų. Didžiausias ežero ilgis – 388, o plotis – 92 kilometrai. Iš Erio ežero išteka Niagaros upė, garsėjanti Niagaros kriokliu. Kanados pusėje įkurtas Pylio taško nacionalinis parkas.
Ontarijo ežeras – pats mažiausias Didžiųjų ežerų grandinėje. Jo plotas – 19,5 tūkst. km2. Jis didesnis už didžiausią Europoje Ladogos ežerą. Vandens paviršius telkšo 75 m absoliutiniame aukštyje, t.y. beveik 100 m žemiau negu Erio ežeras. Ežero dubuo sudėtingas – tektoninės ir ledyninės kilmės. Dėl to ežeras gilus. Didžiausias gylis siekia 246, o vidutinis – 86 metrus. Ežeras pailgos formos. Didžiausias ilgis – 311, o didžiausias plotis – 85 kilometrai.
Tarp Ontarijo ir Mičigano ežerų telkšo nedidelis Sent -Klerio ežerėlis, kuris taip pat priklauso Didžiųjų ežerų grupei. Jo plotas 1114 km2, didžiausias gylis tesiekia 8, o vidutinis – vos 3,4 metrus. Jis telkšo 175 m absoliutiniame aukštyje ir jame sukauptas 3,4 km3 vandens. Prie šio ežero įsikūrę keletas kurortinių Detroito priemiesčių.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Karni Matos šventykla – žiurkių karalija
Lietuvaičiai, kurie pabuvojo šventykloje, esančioje nedideliame indiškame Denšoko mieste, praktiškai yra vienminčiai: „Tai tikras antisanitarijos židinys!” Nėra ko stebėtis: tikrosiomis šventyklos savininkėmis yra tūkstančiai žiurkių. Bet kas europiečiui – siaubas, indui – palaima. Vietiniai gyventojai čionai traukia ištisomis šeimomis, net su kūdikiais, o malonumo viršūne jie laiko valgymą...iš vieno dubenėlio su šventyklos gyventojomis.
20 tūkstančių graužikų
Į šventyklą negalima įeiti apsiavus, bet indai nelinkę šlykštėtis ir ramiai vaikšto po patalpas basi. Europiečiai pakartoti vietinių „žygdarbio“ nerizikuoja: juk šventyklos tarnautojai, iš visko sprendžiant, šių maldos namų tvarkymą laiko varginančia pareiga, taigi, atsidūrus čia be apavo, tenka braidyti po žiurkių mėšlą. Suprantama, kartais valytojai imasi šluotų, bet itin retai ir nenoriai. Beje, indai pakankamai humaniški: jie leidžia europiečiams įeiti be batų, tačiau su kojinėmis.
Kaipgi išėjo, kad šlykštūs, mūsų požiūriu, gyviai staiga pateko į šventųjų gyvūnų gretas?
Remiantis legenda, prieš daugybę metų Denšoke (Radžastano valstija) gyveno būtybė, vardu Karni Mata. Tai nebuvo paprasta mergina, o dievaitės Durgos įsikūnijimas. Indijos dievaitėms nesvetima visa, kas žmogiška – Karni Mata turėjo įsivaikintą sūnų. Vienąsyk, maudydamasis ežere, mažylis nuskendo. Nelaiminga motina paprašė Mirties dievo Jamo atgaivinti sūnų, tačiau šis atsisakė. Ir už tai kerštingoji Karni Mata atėmė iš jo galimybę pasisavinti jos būsimų palikuonių sielas. Dabar po mirties jos iškeliaudavo ne pas Jamą, o įsikūnydavo žiurkių kūnuose. Tokiu būdu, remiantis vietos prietarais, graužikai Denšoke – ne paprasti gyvūnai, o tiesioginiai dievaitės palikuonys. Atsižvelgiant į tai, kad Karni Mata išgyveno 151-erius metus (po to ji dingo be pėdsakų) ir nuolat gimdė, Jama neteko gana didelio skaičiaus sielų. Vietos žynių apskaičiavimu – apie 20 tūkstančių. Todėl ir Karni Matos šventykla vadinama 20 tūkstančių žiurkių šventykla. Šis skaičius neauga todėl, kad po mirties esą graužikai atgimsta iš naujo, bet jau žmogaus pavidalu. Nors, žinoma, žiurkių čia gali būti ir mažiau, ir daugiau.
Grindys šiuose maldos namuose nuklotos graužikų „žirneliais“ – po kojomis tiesiog žliugsi. Tačiau tiek suaugę indai (ir ne skurdžiai, o visiškai gerai aprūpinti, atvykstantys čionai iš stambių miestų), tiek ir vaikai vaikšto po visą šį „gerą“ basi. Grindžiama tai vietos mentalitetu. Indai tiesiog tiki, kad tokioje šventoje vietoje jiems negali nutikti nieko bloga.
Geras ženklas
Karni Matos šventyklai dabar jau daugiau kaip šeši šimtmečiai, tačiau XIX a. ji buvo atsidūrusi ties sugriuvimo riba. Anglai, valdę Indiją, šlykštėdamiesi ją uždarė. Žiurkėms grėsė mirtis iš bado, bet jas išgelbėjo keletas jaunuolių, rinkusių aukas Denšoke ir aplinkiniuose kaimuose ir šėrusių šventuosius gyvūnus. Tačiau išlaikyti šventyklos savo jėgomis vargingi valstiečiai negalėjo, todėl statinys pamažu iro.
Tik antrojoje XX amžiaus pusėje indų vyriausybė pradėjo skirti pinigų senovės paminklų restauravimui. Karni Matos šventykla buvo iš dalies suremontuota ir truputį iš naujo pristatyta. Didingas akmeninis statinys, išgražintas lipdiniais, dievų-žiurkių atvaizdais, su gausybe metalinių papuošimų – štai kaip dabar atrodo šventykla. Bet teisingumo dėlei pažymėkime: architektūros šedevru Karni Mata nelaikoma. Jos unikalumas – būtent dešimtys tūkstančių uodeguotojų jos gyventojų.
Prieš įėjimą į šventyklą jos lankytojai verčiami palikti ne tiktai avalynę, bet ir bet kuriuos gaminius iš odos: rankinukus, diržus, aksesuarus. Oda – mėgstamas mažųjų šventyklos šeimininkų skanėstas, tad tarnautojai neatsako už jūsų rankinės saugumą, jeigu ji atkreips jų dėmesį. Beje, graužikai kartais išeina už šventyklos ribų ir gali sugraužti piligrimo batus, paliktus prie įėjimo. Kad nukentėjusysis labai nesielvartautų, jis guodžiamas: tai geras ženklas, pranašaujantis Karni Matos pagalbą visose srityse.
Maro nugalėtojai
Vidinį šventyklos kiemą viršuje dengia smulkus tinklas. Jis saugo šventąsias žiurkes nuo balandžių, kurie ne pro šalį pasimėgauti graužikų maistu. Paukščiai, tiesa, vis vien įsigauna į šventyklą, bet nėra įkyrūs ir kantriai laukia savo eilės prie šėryklų. Ėdesį žiurkėms lankytojai perka iš šventyklos tarnautojų arba atsineša su savimi. Turistai pila į dubenėlius pieną, trupina duoną. Labiausiai žiurkės mėgsta saldumynus.
Tarp piligrimų pasitaiko fanatikų, kurie, kaip jau minėjome, valgo su žiurkėmis iš vieno dubens, laikydami, jog šitokiu būdu juos aplankysianti dievaitės Karni Matos palaima. Įdomu, kad tarp tokių „gurmanų“ nėra užfiksuota pavojingų žarnyno infekcijų. Dar daugiau – tarnautojai tvirtina, jog kai 2006 metais Denšoke kilo maro epidemija, vietos gyventojai ateidavo į šventyklą ir iš eilės valgydavo su žiurkėmis. Ir mirtina liga pasitraukė! Suprantama, tai – pasaka patikliems turistams, tačiau Indija – iš tiesų stebuklų kraštas. Kaip ten bebūtų, po šio skambiai išreklamuoto atvejo piligrimų skaičius į Karni Matos šventyklą žymiai išaugo.
Žudikas moka sidabru
Tarp tūkstančių pilkųjų graužikų tarpais pasitaiko ir albinosų. Indai įsitikinę, jog tai žiurkių valdovai. Susitikimas su jais pranašauja sėkmę. Tačiau baltosios žiurkės į dienos šviesą` išlenda itin retai. Keletas jų gyvena nedidelėje patalpoje, esančioje pačiame šventyklos centre. Indai pavydžiai saugo šias „šventenybes“. Europiečiai į šią patalpą net už didelius pinigus negali įeiti. Rūstus tarnautojas su uniforma įleidžia tenai tiktai vietinius gyventojus. Tikriausiai todėl, kad turistai neišsineštų su savimi dalį sėkmės.
Žiurkių čia pilna visur. Jos draugiškai kerta paaukotą maistą, bėgioja po visas šventyklos patalpas, įlenda visur, kur tik gali įlįsti, pešasi. Ir, suprantama, lenda po kojomis. Bet vargas tam, kuris netyčia sumindys graužiką! Dievaitės Karni Matos rūstybė atsigręš prieš neatsargųjį! Vietos gyventojai žino: atstumti bėdą nuo savęs galima, paaukojus šventyklai sidabrinę žiurkės figūrėlę, savo svoriu prilygstančią gyvūno svoriui. Turistai, suprantama, šį paprotį ignoruoja. Tačiau šventykloje saugoma gera dešimtis sidabrinių statulėlių. Tai reiškia viena: prietaringi indai, atsitiktinai atsistoję ant graužiko, rimtai baiminosi Karni Matos rūstybės.
Tačiau, nepaisant dievaitės rūstybės, šventykla vietos gyventojams – ne tik garbinimo vieta, bet ir savotiškas „klubas pagal interesus“. Kadangi šventyklą pastoviai lanko užsieniečiai (pats neturtingiausias iš jų – turtuolis, sprendžiant Denšoko mastais), miestiečiai mėgina iš jų užsidirbti. Kai turistų ar piligrimų iš stambesnių miestų nesama, denšokiečiai bendrauja tarpusavyje, žaidžia stalo žaidimus, rūko hašišą. Tačiau užtenka tik pasirodyti akiratyje turistiniam autobusui, kauliukai ir pypkės nustumiami į šalį, indai čiumpa dėžes su suvenyrais arba pradeda groti europiečiams keistai skambančiais muzikos instrumentais. Kai kurie atvirai prašo išmaldos, rodydami lankytojams savo pasibaisėtinas žaizdas. Nes jei amatininkui, muzikantui ar elgetai pavyksta užsidirbti keletą dolerių per dieną, - jis jau aprūpino maistu visą šeimą. Beje, jis būtinai pasidalins uždarbiu su graužikais, atnešusiais sėkmę, ir nupirks žiurkėms dubenėlį pieno su ryžiais.
Štai tokį neįprastą fetišą išsirinko sau Denšoko gyventojai. Indijoje esama keletas beždžionių ir gyvačių šventyklų, kobrų kaimas. Bet žiurkių šventykla – vienintelė.
Beje, patarimas: jei sugalvosite aplankyti Karni Matos šventyklą, nesugalvokite išsiruošti į šventyklą vasarą, kai termometras čia pakyla be galo aukštai. Indai lengvai pakelia antisanitariją, bet nepasirengę lietuvaičiai nuo žiurkiško dvoko gali lengvai prarasti sąmonę. Ir nors šventyklos tarnautojai visada po ranka laiko amoniako buteliuką (tarpais moterys nualpsta, žiurkei prabėgus per nuogas jos kojas), malonumo čia maža.
Tad kas žiurkės žmonėms – draugai ar priešai? Matyt, viskas priklauso nuo vietos ir požiūrio.
Parengė
Žygintas Petrulis
Lietuvaičiai, kurie pabuvojo šventykloje, esančioje nedideliame indiškame Denšoko mieste, praktiškai yra vienminčiai: „Tai tikras antisanitarijos židinys!” Nėra ko stebėtis: tikrosiomis šventyklos savininkėmis yra tūkstančiai žiurkių. Bet kas europiečiui – siaubas, indui – palaima. Vietiniai gyventojai čionai traukia ištisomis šeimomis, net su kūdikiais, o malonumo viršūne jie laiko valgymą...iš vieno dubenėlio su šventyklos gyventojomis.
20 tūkstančių graužikų
Į šventyklą negalima įeiti apsiavus, bet indai nelinkę šlykštėtis ir ramiai vaikšto po patalpas basi. Europiečiai pakartoti vietinių „žygdarbio“ nerizikuoja: juk šventyklos tarnautojai, iš visko sprendžiant, šių maldos namų tvarkymą laiko varginančia pareiga, taigi, atsidūrus čia be apavo, tenka braidyti po žiurkių mėšlą. Suprantama, kartais valytojai imasi šluotų, bet itin retai ir nenoriai. Beje, indai pakankamai humaniški: jie leidžia europiečiams įeiti be batų, tačiau su kojinėmis.
Kaipgi išėjo, kad šlykštūs, mūsų požiūriu, gyviai staiga pateko į šventųjų gyvūnų gretas?
Remiantis legenda, prieš daugybę metų Denšoke (Radžastano valstija) gyveno būtybė, vardu Karni Mata. Tai nebuvo paprasta mergina, o dievaitės Durgos įsikūnijimas. Indijos dievaitėms nesvetima visa, kas žmogiška – Karni Mata turėjo įsivaikintą sūnų. Vienąsyk, maudydamasis ežere, mažylis nuskendo. Nelaiminga motina paprašė Mirties dievo Jamo atgaivinti sūnų, tačiau šis atsisakė. Ir už tai kerštingoji Karni Mata atėmė iš jo galimybę pasisavinti jos būsimų palikuonių sielas. Dabar po mirties jos iškeliaudavo ne pas Jamą, o įsikūnydavo žiurkių kūnuose. Tokiu būdu, remiantis vietos prietarais, graužikai Denšoke – ne paprasti gyvūnai, o tiesioginiai dievaitės palikuonys. Atsižvelgiant į tai, kad Karni Mata išgyveno 151-erius metus (po to ji dingo be pėdsakų) ir nuolat gimdė, Jama neteko gana didelio skaičiaus sielų. Vietos žynių apskaičiavimu – apie 20 tūkstančių. Todėl ir Karni Matos šventykla vadinama 20 tūkstančių žiurkių šventykla. Šis skaičius neauga todėl, kad po mirties esą graužikai atgimsta iš naujo, bet jau žmogaus pavidalu. Nors, žinoma, žiurkių čia gali būti ir mažiau, ir daugiau.
Grindys šiuose maldos namuose nuklotos graužikų „žirneliais“ – po kojomis tiesiog žliugsi. Tačiau tiek suaugę indai (ir ne skurdžiai, o visiškai gerai aprūpinti, atvykstantys čionai iš stambių miestų), tiek ir vaikai vaikšto po visą šį „gerą“ basi. Grindžiama tai vietos mentalitetu. Indai tiesiog tiki, kad tokioje šventoje vietoje jiems negali nutikti nieko bloga.
Geras ženklas
Karni Matos šventyklai dabar jau daugiau kaip šeši šimtmečiai, tačiau XIX a. ji buvo atsidūrusi ties sugriuvimo riba. Anglai, valdę Indiją, šlykštėdamiesi ją uždarė. Žiurkėms grėsė mirtis iš bado, bet jas išgelbėjo keletas jaunuolių, rinkusių aukas Denšoke ir aplinkiniuose kaimuose ir šėrusių šventuosius gyvūnus. Tačiau išlaikyti šventyklos savo jėgomis vargingi valstiečiai negalėjo, todėl statinys pamažu iro.
Tik antrojoje XX amžiaus pusėje indų vyriausybė pradėjo skirti pinigų senovės paminklų restauravimui. Karni Matos šventykla buvo iš dalies suremontuota ir truputį iš naujo pristatyta. Didingas akmeninis statinys, išgražintas lipdiniais, dievų-žiurkių atvaizdais, su gausybe metalinių papuošimų – štai kaip dabar atrodo šventykla. Bet teisingumo dėlei pažymėkime: architektūros šedevru Karni Mata nelaikoma. Jos unikalumas – būtent dešimtys tūkstančių uodeguotojų jos gyventojų.
Prieš įėjimą į šventyklą jos lankytojai verčiami palikti ne tiktai avalynę, bet ir bet kuriuos gaminius iš odos: rankinukus, diržus, aksesuarus. Oda – mėgstamas mažųjų šventyklos šeimininkų skanėstas, tad tarnautojai neatsako už jūsų rankinės saugumą, jeigu ji atkreips jų dėmesį. Beje, graužikai kartais išeina už šventyklos ribų ir gali sugraužti piligrimo batus, paliktus prie įėjimo. Kad nukentėjusysis labai nesielvartautų, jis guodžiamas: tai geras ženklas, pranašaujantis Karni Matos pagalbą visose srityse.
Maro nugalėtojai
Vidinį šventyklos kiemą viršuje dengia smulkus tinklas. Jis saugo šventąsias žiurkes nuo balandžių, kurie ne pro šalį pasimėgauti graužikų maistu. Paukščiai, tiesa, vis vien įsigauna į šventyklą, bet nėra įkyrūs ir kantriai laukia savo eilės prie šėryklų. Ėdesį žiurkėms lankytojai perka iš šventyklos tarnautojų arba atsineša su savimi. Turistai pila į dubenėlius pieną, trupina duoną. Labiausiai žiurkės mėgsta saldumynus.
Tarp piligrimų pasitaiko fanatikų, kurie, kaip jau minėjome, valgo su žiurkėmis iš vieno dubens, laikydami, jog šitokiu būdu juos aplankysianti dievaitės Karni Matos palaima. Įdomu, kad tarp tokių „gurmanų“ nėra užfiksuota pavojingų žarnyno infekcijų. Dar daugiau – tarnautojai tvirtina, jog kai 2006 metais Denšoke kilo maro epidemija, vietos gyventojai ateidavo į šventyklą ir iš eilės valgydavo su žiurkėmis. Ir mirtina liga pasitraukė! Suprantama, tai – pasaka patikliems turistams, tačiau Indija – iš tiesų stebuklų kraštas. Kaip ten bebūtų, po šio skambiai išreklamuoto atvejo piligrimų skaičius į Karni Matos šventyklą žymiai išaugo.
Žudikas moka sidabru
Tarp tūkstančių pilkųjų graužikų tarpais pasitaiko ir albinosų. Indai įsitikinę, jog tai žiurkių valdovai. Susitikimas su jais pranašauja sėkmę. Tačiau baltosios žiurkės į dienos šviesą` išlenda itin retai. Keletas jų gyvena nedidelėje patalpoje, esančioje pačiame šventyklos centre. Indai pavydžiai saugo šias „šventenybes“. Europiečiai į šią patalpą net už didelius pinigus negali įeiti. Rūstus tarnautojas su uniforma įleidžia tenai tiktai vietinius gyventojus. Tikriausiai todėl, kad turistai neišsineštų su savimi dalį sėkmės.
Žiurkių čia pilna visur. Jos draugiškai kerta paaukotą maistą, bėgioja po visas šventyklos patalpas, įlenda visur, kur tik gali įlįsti, pešasi. Ir, suprantama, lenda po kojomis. Bet vargas tam, kuris netyčia sumindys graužiką! Dievaitės Karni Matos rūstybė atsigręš prieš neatsargųjį! Vietos gyventojai žino: atstumti bėdą nuo savęs galima, paaukojus šventyklai sidabrinę žiurkės figūrėlę, savo svoriu prilygstančią gyvūno svoriui. Turistai, suprantama, šį paprotį ignoruoja. Tačiau šventykloje saugoma gera dešimtis sidabrinių statulėlių. Tai reiškia viena: prietaringi indai, atsitiktinai atsistoję ant graužiko, rimtai baiminosi Karni Matos rūstybės.
Tačiau, nepaisant dievaitės rūstybės, šventykla vietos gyventojams – ne tik garbinimo vieta, bet ir savotiškas „klubas pagal interesus“. Kadangi šventyklą pastoviai lanko užsieniečiai (pats neturtingiausias iš jų – turtuolis, sprendžiant Denšoko mastais), miestiečiai mėgina iš jų užsidirbti. Kai turistų ar piligrimų iš stambesnių miestų nesama, denšokiečiai bendrauja tarpusavyje, žaidžia stalo žaidimus, rūko hašišą. Tačiau užtenka tik pasirodyti akiratyje turistiniam autobusui, kauliukai ir pypkės nustumiami į šalį, indai čiumpa dėžes su suvenyrais arba pradeda groti europiečiams keistai skambančiais muzikos instrumentais. Kai kurie atvirai prašo išmaldos, rodydami lankytojams savo pasibaisėtinas žaizdas. Nes jei amatininkui, muzikantui ar elgetai pavyksta užsidirbti keletą dolerių per dieną, - jis jau aprūpino maistu visą šeimą. Beje, jis būtinai pasidalins uždarbiu su graužikais, atnešusiais sėkmę, ir nupirks žiurkėms dubenėlį pieno su ryžiais.
Štai tokį neįprastą fetišą išsirinko sau Denšoko gyventojai. Indijoje esama keletas beždžionių ir gyvačių šventyklų, kobrų kaimas. Bet žiurkių šventykla – vienintelė.
Beje, patarimas: jei sugalvosite aplankyti Karni Matos šventyklą, nesugalvokite išsiruošti į šventyklą vasarą, kai termometras čia pakyla be galo aukštai. Indai lengvai pakelia antisanitariją, bet nepasirengę lietuvaičiai nuo žiurkiško dvoko gali lengvai prarasti sąmonę. Ir nors šventyklos tarnautojai visada po ranka laiko amoniako buteliuką (tarpais moterys nualpsta, žiurkei prabėgus per nuogas jos kojas), malonumo čia maža.
Tad kas žiurkės žmonėms – draugai ar priešai? Matyt, viskas priklauso nuo vietos ir požiūrio.
Parengė
Žygintas Petrulis