Aplinkos ministerijoje
Aplinkos ministras patvirtino papildomus saugiklius miškui apsaugoti išsimokėtinai įsigytuose miško sklypuoseAplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pakeitė leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką, ir šie pakeitimai – tai papildomi saugikliai nuo galimų piktnaudžiavimo atvejų aukciono būdu išsimokėtinai pardavinėjant nuosavybės teisėms atkurti rezervuotus miškus.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis sakė, kad nėra pagrindo viešojoje erdvėje pasigirdusiems nuogąstavimams, jog nuo vasario mėnesio Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pradėjus aukciono būdu pardavinėti nuosavybės teisėms atkurti rezervuotus miškus ir sudarius galimybes įsigyti juos išsimokėtinai, gali nukentėti visuomenės interesai. Mat baiminamasi piktnaudžiavimo atvejų, kai išsimokėtinai įsigytas miško sklypas būtų iškertamas, o sklypo pirkėjas bankrutuotų, palikdamas valstybei skolą už tą įsigytą sklypą ir neatkurtą kirtavietę. Aplinkos ministro patikslintas Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašas nustato, kad tais atvejais, kai žemės sklypui įregistruota hipoteka, Valstybinės miškų tarnybos teritorinis poskyris, prieš priimdamas sprendimą išduoti leidimą miškui kirsti, privalo gauti hipotekos kreditoriaus raštišką sutikimą. Leidimai kirsti mišką privalomi visiems pagrindiniams miško kirtimams, o šie mažina sklypo vertę. Todėl kiekvienu atveju, kai žemės sklypui įregistruota hipoteka, valstybinis miškų pareigūnas, prieš išduodamas leidimą kirsti mišką pagrindiniais kirtimais, privalės gauti hipotekos kreditoriaus raštišką sutikimą. Tokiu būdu hipotekos kreditorius galės duoti sutikimą, pavyzdžiui, kirsti tik tokią medyno dalį, už kurią įkeisto miško savininkas yra susimokėjęs. Nors Aplinkos ministerija ir siūlė aukcionuose parduodamiems miškams netaikyti pardavimo išsimokėtinai tvarkos, tačiau ji buvo nustatyta remiantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis. Vis dėlto net ir taikant pardavimo išsimokėtinai tvarką, jau ir ligi šiol buvo nustatyti saugikliai užkirsti kelią minėtiesiems galimiems piktnaudžiavimams. Visų pirma, jeigu valstybinės žemės sklypas perkamas išsimokėtinai, pagal valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių reikalavimus įregistruojama parduoto žemės sklypo priverstinė hipoteka, o Nekilnojamojo turto registre padaroma žyma apie apribojimus jį įkeisti ar perleisti. Antra, kaip nustato Civilinis kodeksas, įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą ar vertės sumažėjimą naudojant jį būtinojo reikalingumo atveju. Akivaizdu, kad pagrindinis miško kirtimas labai sumažintų miško sklypo vertę. Todėl įkeisto daikto savininkas valdyti, naudoti įkeistą daiktą ir juo disponuoti gali tik atsižvelgdamas į hipotekos kreditoriaus teises. Remiantis Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais, bet kokie pagrindiniai miško kirtimai yra leidžiami tik gavus nustatytą leidimą kirsti mišką. Jį išduodant yra vertinamas konkretaus miško įkeitimo statusas. Tai reiškia, kad teisė vykdyti kirtimus išsimokėtinai įsigytuose miškuose gali būti apribota remiantis galiojančiais teisės aktais. Nustatyti reikalavimai informuoti
|
Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos rengėjai laukia
|
Ekoūkis
Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto produktais.
Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo „profesiją" ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio,vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją, kurią, kaip gyvybės pagrindą (maistą), tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių - jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu.
Iš puslapio organic.lt
Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo „profesiją" ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio,vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją, kurią, kaip gyvybės pagrindą (maistą), tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių - jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu.
Iš puslapio organic.lt
„Ekologinis ūkininkavimas – žmogaus ir gamtos santarvės pavyzdys“, –
sakė Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovas, ekologinės žemdirbystės puoselėtojas Vytautas Zurba
Tėvų žemė įpareigoja
Cibų šeima nuo seno gyveno Rimgailių kaime, esančiame Biržų rajone, Širvėnos seniūnijoje. Tėvų žemėje modernų ūkį ir įspūdingo grožio sodybą sukūrę Cibai ūkininkauti pradėjo maždaug prieš penkiolika metų. Per tą laiką dirbamos žemės plotas nuo kelių dešimčių hektarų išsiplėtė iki beveik 700 ha. Ūkis kasmet pasipildo šiuolaikiška technika, o sodyba vis gražėja.
Įdomu buvo pamatyti ir apžiūrėti šį ūkį, išgirsti žemdirbių problemas. Juolab čia mus pasitiko ir Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovas, ekologinės žemdirbystės puoselėtojas Vytautas Zurba.
Naują paskatą Virgučiui Cibui suteikė galimybė pradėti ekologinę žemdirbystę. Ją imtis paskatino ne tik noras gaminti švarią produkciją, bet ir solidžios ekologinės išmokos. Už ekologiškai įdirbtą hektarą ūkis gaudavo 1 430 litų ekologinių išmokų, 400 litų tiesioginių išmokų ir dar 195 litų už ūkininkavimą nenašiose žemėse. Be to, už ekologišką produkciją gaudavo gerokai daugiau pajamų negu už išaugintą chemizuotame ūkyje. Sėkmingai pasinaudota ir investicine Europos Sąjungos parama. Ūkis buvo gerokai modernizuotas, o tai leido dirbti žymiai našiau, efektyviau.
„Dabar ūkis užsiima tik augalininkyste, auginame įvairias vaistažoles, prieskoninius augalus, varpinius javus. Kaip ir reikalaujama ekologiniuose ūkiuose, apie pusę laukų užsėjame ankštinėmis kultūromis. Ekologiniuose ūkiuose draudžiama tręšti mineralinėmis trąšomis, todėl, kad nebūtų nualintas dirvožemis, privalu laikytis sėjomainos. Dar ketiname sėti įsėlį – dobilus ar garstyčias“, – teigė ūkio vadybininkas Saulius Lašukas.
Lietuvos produkcija laukiama
Beveik visa ūkyje išauginta ekologiška produkcija yra eksportuojama - vežama į Vokietiją, Olandiją, Daniją, Prancūziją, kitur. Be chemijos ir sintetinių trąšų išauginta produkcija Europoje yra paklausi, dėl jos realizavimo nekyla didelių problemų. Tiesa, prekiauti tenka per tarpininkus, kurie savęs neskriaudžia. Tiesiogiai, be tarpininkų pardavus ekologišką derlių, ūkiui liktų iki 100 litų už toną.
„Pastaraisiais metais maždaug perpus buvo sumažintos ekologinės išmokos už javus. Apribota ir maksimali jų suma, skiriama vienam ūkiui. Tai, deja, verčia skaičiuoti, ar naudinga sertifikuoti ekologinę gamybą. Nors ekologiškos produkcijos pirkėjų iš Europos netrūksta, tačiau dabar dažnas ekologinio ūkio šeimininkas pagalvoja, kad gali tekti grįžti prie chemizuotos žemdirbystės. Jei Europos Sąjunga neberems ir neskirs didesnių išmokų, taip dirbti neapsimokės, – teigė Vytautas Zurba. – Nors nelabai norėtume grįžti į cheminį ūkį, juk viską susipirkome, ko reikia ekologinei gamybai.“
Pasak Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovo V. Zurbos, vis nauji reikalavimai, keliami ekologiniams ūkiams, net didžiausiems entuziastams numuša ūpą. Kai kurie jų jau prasilenkia su agrotechniniais reikalavimais.
„Ankštines kultūras dabar reikia sėti pramečiui, nors anksčiau tai daryti buvo privalu kas ketverius metus“, – pasakojo V. Zurba. - Ūkininkams iki šiol neaišku, kaip įgyvendinti reikalavimą, kad ekologiniuose pasėliuose piktžolėtumas nebūtų didesnis kaip 10 proc. Galima tik apgailestauti ir dėl to, kad ekologinės produkcijos gamintojai skandinami tarp popierių, kurie bene labiausiai ir rūpi ūkių tikrintojams“.
Gamtos grožis šalia
Pagrindinė V.Cibo ūkio sodybos aplinka stebina savo grožiu, gamtos ir žmogaus veiklos harmonija. Negali nesigrožėti žaliomis vejomis, apsodintomis įvairiais, neretai ir egzotiškais, medžiais bei krūmais, papuoštomis įdomiais akmenimis, jaukiais takeliais, alpinariumais, gėlėmis. Šalia - įspūdingas tvenkinys. Jame gyvena ne tik mums įprastos gulbės, laukinės antys, bet ir pelikanai. Čia pat didelis paukštynas, kuriame gausu egzotiškų paukščių. Ypač gražūs balandžiai.
Turi ūkis ir lūšyną. Lūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Jų mūsų šalyje likę nedaug. Šeimininkai lūšis pirko Estijoje, dabar savo ūkyje bando jas veisti. Prieaugį žada paleisti Lietuvos miškuose.
Po Cibų sodybą vaikštai kaip po muziejų po atviru dangumi. Stebino įvairių medžio drožinių gausa: įmantrus tiltelis per tvenkinį, vandens malūnas, suoliukai, visi kiti dirbiniai iš medžio meniškai įprasminti, papuošti įvairiomis išdrožinėtomis figūromis, džiuginančiomis akį ir sielą. Džiugu, kad čia rūpinamasi ne tik ekologine žemdirbyste, bet ir puoselėjama gamta, subtiliai išryškinant jos grožį.
Vytautas Žeimantas
Autoriaus nuotraukos.
Tėvų žemė įpareigoja
Cibų šeima nuo seno gyveno Rimgailių kaime, esančiame Biržų rajone, Širvėnos seniūnijoje. Tėvų žemėje modernų ūkį ir įspūdingo grožio sodybą sukūrę Cibai ūkininkauti pradėjo maždaug prieš penkiolika metų. Per tą laiką dirbamos žemės plotas nuo kelių dešimčių hektarų išsiplėtė iki beveik 700 ha. Ūkis kasmet pasipildo šiuolaikiška technika, o sodyba vis gražėja.
Įdomu buvo pamatyti ir apžiūrėti šį ūkį, išgirsti žemdirbių problemas. Juolab čia mus pasitiko ir Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovas, ekologinės žemdirbystės puoselėtojas Vytautas Zurba.
Naują paskatą Virgučiui Cibui suteikė galimybė pradėti ekologinę žemdirbystę. Ją imtis paskatino ne tik noras gaminti švarią produkciją, bet ir solidžios ekologinės išmokos. Už ekologiškai įdirbtą hektarą ūkis gaudavo 1 430 litų ekologinių išmokų, 400 litų tiesioginių išmokų ir dar 195 litų už ūkininkavimą nenašiose žemėse. Be to, už ekologišką produkciją gaudavo gerokai daugiau pajamų negu už išaugintą chemizuotame ūkyje. Sėkmingai pasinaudota ir investicine Europos Sąjungos parama. Ūkis buvo gerokai modernizuotas, o tai leido dirbti žymiai našiau, efektyviau.
„Dabar ūkis užsiima tik augalininkyste, auginame įvairias vaistažoles, prieskoninius augalus, varpinius javus. Kaip ir reikalaujama ekologiniuose ūkiuose, apie pusę laukų užsėjame ankštinėmis kultūromis. Ekologiniuose ūkiuose draudžiama tręšti mineralinėmis trąšomis, todėl, kad nebūtų nualintas dirvožemis, privalu laikytis sėjomainos. Dar ketiname sėti įsėlį – dobilus ar garstyčias“, – teigė ūkio vadybininkas Saulius Lašukas.
Lietuvos produkcija laukiama
Beveik visa ūkyje išauginta ekologiška produkcija yra eksportuojama - vežama į Vokietiją, Olandiją, Daniją, Prancūziją, kitur. Be chemijos ir sintetinių trąšų išauginta produkcija Europoje yra paklausi, dėl jos realizavimo nekyla didelių problemų. Tiesa, prekiauti tenka per tarpininkus, kurie savęs neskriaudžia. Tiesiogiai, be tarpininkų pardavus ekologišką derlių, ūkiui liktų iki 100 litų už toną.
„Pastaraisiais metais maždaug perpus buvo sumažintos ekologinės išmokos už javus. Apribota ir maksimali jų suma, skiriama vienam ūkiui. Tai, deja, verčia skaičiuoti, ar naudinga sertifikuoti ekologinę gamybą. Nors ekologiškos produkcijos pirkėjų iš Europos netrūksta, tačiau dabar dažnas ekologinio ūkio šeimininkas pagalvoja, kad gali tekti grįžti prie chemizuotos žemdirbystės. Jei Europos Sąjunga neberems ir neskirs didesnių išmokų, taip dirbti neapsimokės, – teigė Vytautas Zurba. – Nors nelabai norėtume grįžti į cheminį ūkį, juk viską susipirkome, ko reikia ekologinei gamybai.“
Pasak Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovo V. Zurbos, vis nauji reikalavimai, keliami ekologiniams ūkiams, net didžiausiems entuziastams numuša ūpą. Kai kurie jų jau prasilenkia su agrotechniniais reikalavimais.
„Ankštines kultūras dabar reikia sėti pramečiui, nors anksčiau tai daryti buvo privalu kas ketverius metus“, – pasakojo V. Zurba. - Ūkininkams iki šiol neaišku, kaip įgyvendinti reikalavimą, kad ekologiniuose pasėliuose piktžolėtumas nebūtų didesnis kaip 10 proc. Galima tik apgailestauti ir dėl to, kad ekologinės produkcijos gamintojai skandinami tarp popierių, kurie bene labiausiai ir rūpi ūkių tikrintojams“.
Gamtos grožis šalia
Pagrindinė V.Cibo ūkio sodybos aplinka stebina savo grožiu, gamtos ir žmogaus veiklos harmonija. Negali nesigrožėti žaliomis vejomis, apsodintomis įvairiais, neretai ir egzotiškais, medžiais bei krūmais, papuoštomis įdomiais akmenimis, jaukiais takeliais, alpinariumais, gėlėmis. Šalia - įspūdingas tvenkinys. Jame gyvena ne tik mums įprastos gulbės, laukinės antys, bet ir pelikanai. Čia pat didelis paukštynas, kuriame gausu egzotiškų paukščių. Ypač gražūs balandžiai.
Turi ūkis ir lūšyną. Lūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Jų mūsų šalyje likę nedaug. Šeimininkai lūšis pirko Estijoje, dabar savo ūkyje bando jas veisti. Prieaugį žada paleisti Lietuvos miškuose.
Po Cibų sodybą vaikštai kaip po muziejų po atviru dangumi. Stebino įvairių medžio drožinių gausa: įmantrus tiltelis per tvenkinį, vandens malūnas, suoliukai, visi kiti dirbiniai iš medžio meniškai įprasminti, papuošti įvairiomis išdrožinėtomis figūromis, džiuginančiomis akį ir sielą. Džiugu, kad čia rūpinamasi ne tik ekologine žemdirbyste, bet ir puoselėjama gamta, subtiliai išryškinant jos grožį.
Vytautas Žeimantas
Autoriaus nuotraukos.
Akistata su gamta
Žuvininkystė
PROJEKTAS FINANSUOJAMAS EUROPOS ŽUVININKYSTĖS FONDO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Vėžių įvairovė pasaulyje
Vėžiai priklauso Aukštesniųjų vėžiagyvių klasei (lot. Malacostraca), kurioje yra šeši būriai, 349 šeimos ir maždaug 25 tūkst. žinomų rūšių. Daugiausiai tos rūšys gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose vandenyse bei sausumoje. Pasaulio gėluosiuose vandens telkiniuose yra paplitę 593 rūšių vėžiai, iš jų per 10 rūšių veisiami ir auginami vartojimui. Vėžiai yra didžiausi ir vertingiausi gėlųjų vandenų bestuburiai gyvūnai. Jų bendri požymiai: galva suaugusi su krūtine, yra padengta bendru šarvu ir sudaro galvakrūtinę. Turi penkias poras kojų, kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis paprastai naudojamas plaukimui. Šiai klasei priklauso ir gigantiškas krabas, kurio išskiestos kojos siekia 4 m pločio, tačiau kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1 mm. Daug rūšių priklauso dešimtkojų vėžių būriui - jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai, omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugelis stambesnių rūšių gaudomos maistui. Žmonių maistui naudojami tokie dešimtkojų vėžių būrio atstovai, kaip kamčiatkinis krabas, upinis vėžys, krevetės, omarai, didžioji tigrinė krevetė, didžioji upinė krevetė. Kai kurios rūšys specialiai auginamos maistui jūrinėse fermose. Per metus sugaunama 10 mln. tonų vėžiagyvių, naudojamų maistui.
Vėžius žmonės valgo nuo seno. Viduramžiais vienuoliai specialiai veisdavo šiuos gyvūnus tam, kad valgytų juos pasninko metu. Šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai vėžius išpopuliarino prancūzų virtuvė. Ypač populiarūs jie tapo Skandinavijoje. Pripratinę prie vėžių visą Europą, prancūzai perkėlė šią tradiciją į Ameriką, ypač į Luizianą – prancūziškiausią JAV valstiją. Čia buvo idealios sąlygos vėžininkystei – gausiausiai amerikinių vėžių yra kaip tik Misisipės baseine. Luizianos gyventojai Brobridžo miestą vadina pasaulio vėžių sostine. Vėžiavimo sezonas čia trunka beveik visus metus.
Vėžiai vaidina svarbų vaidmenį ne tik žmonių mityboje, bet ir reguliuojant ekosistemų veiklą, nes būdami visaėdžiai suvartoja daug detrito ir vandens augalų. Detritas – tai vandenyje skendinti arba vandens baseino dugne nugulusi organinė medžiaga, susidedanti iš gyvūnų ir augalų liekanų. Vėžiai daro didelį ekologinį poveikį vandens telkinių būklei: veikdami kaip katalizatoriai organinių medžiagų apykaitoje prisideda prie telkinių dugno aeravimo ir eutrofikacijos lygmens mažinimo. Vėžiai yra reikšmingi kaip vienas objektų rekreacinės žuvininkystės plėtrai upėse ir ežeruose.
Nustatyta,jog gamtoje vėžių ištekliai cikliškai gausėja ir mažėja, minimumą pasiekdami kas 7 metus. Žmogus nebūtų žmogumi, kad nesiektų tų minimumų išvengti. Todėl vėžiai ne tik gaudomi upėse ir ežeruose, bet ir auginami tvenkiniuose, baseinuose, uždarosiose apytakinėse sistemose.
Pagal ekspertų duomenis pasaulinė gėlavandenių vėžių produkcija siekia nuo 120 iki 150 tūkst. t/m. (Ackefors 2000, O’Sullivan et al. 2003). Per paskutinius 50 metų JAV vėžių rinka sudaro apie 50 tūkst. t/m. Šioje šalyje auginimui daugiausia naudojami red swamp vėžiai (Procambarus clarkii) ir white river vėžiai (Procambarus zonangulus). Pagrindinis tiekimo regionas, aišku, yra Luizianos valstija. Red swamp vėžiai (Procambarus clarkii), vadinami raudonaisiais pelkiniais, yra tikri išgyvenamumo profesionalai. Jei jų gyvenamas vandens telkinys išdžiūva, šie vėžiai arba iškeliauja ieškoti naujos gyvenamosios vietos, arba rausia ilgus urvus ir juose šlapiame grunte pergyvena sausrą. Jie labai nereiklūs ir sparčiai dauginasi, be to, yra nepaprastai agresyvūs, ypač patinai. Dabar jie daugiausia auginami tvenkiniuose.
Visų JAV vėžių auginimo tvenkinių plotas siekia 43 tūkst. ha. Maksimali produkcija iš vieno vėžininkystės tvenkinių hektaro buvo 3 tonos, vidutinė produkcija - 1-2 t/ha. Palyginimui Lietuvoje iš hektaro ganyklinių žuvininkystės tvenkinių vidutiniškai gaunama apie 0,7 t prekinių karpių.
Tačiau pasaulyje šiuo metu vėžininkystėje pirmauja Kinija, išauginanti per metus virš 100 tūkst. t vėžių. Joje kultivuojami daugiausia Red swamp vėžiai, auginami polikultūroje su žuvimis žuvininkystės tvenkiniuose arba ryžių laukuose. Auginimas ryžių laukuose duoda savo neigiamą aspektą – dėl užterštumo žemės ūkio chemikalais daug išsivysčiusių šalių yra uždraudę vėžių iš Kinijos importą. 1990 metų viduryje į Kiniją buvo introdukuotas australietiškas vėžys Cherax quadricarinatus ir jau dešimtmečio pabaigoje jo išauginimas pasiekė 1 tūkst. tonų. Ši vėžių rūšis daugiausia realizuojama Taivanyje ir Honkonge po 10 USD už kilogramą.
Europos vidaus vandens telkiniuose yra paplitusios penkios vietinių vėžių rūšys. Siauražnypliai vėžiai (Astacus leptodactylus) gyveno Europos pietrytinėje dalyje - Turkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Vėliau jie išplito ir dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Anglijoje, Prancūzijoje. Siauražnypliai vėžiai mažiau reiklūs aplinkai nei plačiažnypliai, tad jų galima rasti ir ežeruose, upėse su įvairesniu gruntu, apysūriuose vandenyse. Turi neblogas maistines savybes. Baltažnypliai (Austropotamobius pallipes. Lereboullet, 1858) yra paplitę Vakarų Europoje. Retai auga didesni kaip 10 cm, tad jų vertingumas iš maisto vartotojų pozicijos yra menkas. Tokie pat nedideli ir akmeniniai vėžiai (Austropotamobius torrentium. Schrank, 1803), gyvenantys Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje upeliuose. Vėžiai Astacus pastypus paplitę Kaspijos ir Azovo jūrų regione, pakenčia apysūrį vandenį. Neabejotinai lyderiai europinių vėžių tarpe yra plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus. Linnaeus,1758), kurie dėl puikaus eksterjero, gero skonio ir maistinių savybių yra labiausiai vertinami Europos rinkoje. Jų paklausa yra didžiulė, ypač Šiaurės Europoje, tapusioje klasikine vėžių naudotoja. Švedijoje, taip pat šiek tiek mažesniu mastu Norvegijoje ir Suomijoje yra išplitusi tradicija ragauti vėžius vasaros pabaigoje. Tuo metu plačiažnyplių vėžių kilogramas kainuoja apie 70 USD arba 3 USD už vieną vėžį. Beje, kad vėžiai nesikankintų gyvi verdami, vis plačiau naudojamas labiau humaniškas būdas šiuos gyvūnus prieš virimą porą valandų palaikyti šaldiklyje. Importiniai vėžiai yra pigesni, taip pat kasmet vis didėja akvakultūroje išaugintų vėžių dalis. Pagal EUROSTAT duomenis 2001 m. prekybos vėžiais Europoje apimtys siekė 55 mln. USD (tame tarpe Švedijoje – 17 mln. USD). Vėžių auginimo srityje Europoje pirmauja Turkija, pateikianti kasmet eksportui iki 7 tūkst. t. vėžių. Ispanija išaugina apie 3,5 tūkst. tonų vėžių.
Plačiažnypliai vėžiai yra paplitę 39 šalyse, daugelyje Europos valstybių yra vykdomi šios vertingos rūšies dirbtinio veisimo ir išteklių pagausinimo darbai. Per pastaruosius 150 metų vertingiausių vietinių Europos rūšių vėžių ištekliai dramatiškai sumažėjo dėl žmogaus ūkinės veiklos sukelto gamtos užteršimo, fizinių vidaus vandens telkinių pokyčių dėl melioracijos plėtros bei pasikartojančių maro epizootijų, sukėlusių masinį vėžių populiacijų sunaikinimą. Neigiamą įtaką vietinių vėžių ištekliams turėjo ir natūralių priešų (audinės, ūdros, unguriai, ešeriai) gausa vandens telkiniuose. Pastangos atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, perkeliant iš Amerikos į Europą šiai pavojingai ligai atsparias vėžių rūšis – žymėtuosius (Pacifastacus leniusculus. Dana, 1852) ir rainuotuosius (Orconectes limosus. Rafinesque, 1817) nedavė laukiamo rezultato. Iš viso į Europą buvo introdukuotos 6 vėžių rūšys. Egzotinių rūšių vėžiai, būdami vislesni, geriau prisitaikantys prie aplinkos pokyčių ir taršos negu vietiniai, tapo konkurentais ir maro užkrato pernešėjais vietinėms rūšims. Atsižvelgiant į visus tuos aspektus pagrindinis europinių vėžių rūšių platinimo, verslo, jų išteklių apsaugos strategijos tikslas turi būti vertingiausių plačiažnyplių vėžių išteklių atstatymas ir pagausinimas. Plačiažnypliai vėžiai yra įtraukti į tarptautinės Berno konvencijos (1979 m.) globojamų gyvūnų sąrašą (III priedas). Kartu su kitomis vietinėmis Europos vėžių rūšimis – baltažnypliais (Austropotamobius pallipes. Lereboullet, 1858) ir akmenų (Austropotamobius torrentium. Schrank, 1803) – plačiažnypliai vėžiai, kaip jautri aplinkos pokyčiams vėžių rūšis, buvo įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus 1992 m. priimtoje Europos Sąjungos buveinių direktyvoje (V priedas).
Kaip minėta, vėžiai paplitę ne tik Europoje. Didžiuliai vėžiai (Astacopsis gouldi) (žiūr. nuotr. p. 7) gyvena Australijoje Murėjaus upės baseine ir Tasmanijos saloje. Suaugęs vėžys gali siekti 80 cm ilgį ir sverti daugiau kaip 5 kg. Astacopsis gouldi – ilgaamžiai gyvūnai, galintys gyventi iki 40 metų. Deja, jie poruojasi tik vieną kartą per du metus. Dėl pernelyg didelio išgaudymo, žuvies išteklių mažėjimo ir žemės ūkio plėtros, bloginančios vandens kokybę, jų ištekliai smarkiai sumažėjo. Dėl to praeito amžiaus pabaigoje jie buvo pripažinti nykstančia rūšimi. Šiuos vėžius draudžiama be specialaus leidimo gaudyti, o nesilaikantiems šio draudimo gresia iki 10 tūkst. australiškų dolerių bauda.
Beje, tokie dideli vėžiai gyvena ne tik Australijoje. Madagaskaro upinis vėžys (mūsų plačiažnyplio vėžio giminaitis) taip pat pasiekia 80 cm dydį.
Vėžių augintojai labai vertina kitą australietišką rūšį – raudonžnyplį vėžį (Cherax quadricarinatus. Red Claw). Tai nulemia tokios aplinkybės: šis vėžys auga gana didelis (iki 200 g), o verslinį 50-60 g svorį pasiekia per 6 mėnesius; jo uodegoje yra iki 30 proc. mėsos, kai kitose rūšyse šis rodiklis siekia tik 15-20 proc. Jo auginimui tinka plataus diapazono parametrų vanduo. Šios rūšies individai pasižymi dideliu atsparumu nepalankioms sąlygoms.
Net dideliu tankumu auginami jie yra neagresyvūs. Tai urvų nerausianti rūšis. Šiems vėžiams tinka įvairūs pašarai, tame tarpe ir neturintys didelio proteinų kiekio (apie 20 proc.). Jie dauginasi greitai ir nesudėtingai, jauniklių maitinimas nekelia problemų. 100 g sverianti patelė jau turi apie tūkstantį vėžiukų, kurie sugeba maitintis tuo pačiu pašaru, kaip ir suaugę individai. Gamtoje šie vėžiai gyvena Australijoje, Kvinslendo valstijoje ir Šiaurinėje teritorijoje. Gyvena iki 5 metų, pasiekia iki 40 cm dydį. Labai nereiklūs vandens kokybei: pH 6.5-8.5, vandens kietumas nuo 5 iki 20. Laikymo temperatūra – 200 -280 С. Žūsta kai temperatūra yra žemiau 100 С ir aukščiau 360 С. Gali išgyventi esant mažam deguonies ir dideliam nitratų kiekiui. Šiems vėžiams labai pavojinga net ir nežymi vario priemaiša vandenyje. Optimalūs spartaus augimo parametrai: pH – 8, vandens kietumas – 5-15, temperatūra -280С, deguonis - 7 mg/l.
Australijoje gyvena ir kiti stambūs vėžiai, pvz. maronas (Cherax Tenuimamus), užaugantis iki 2 kg. Jis taip pat auginamas akvakultūroje, tačiau pirmais metais lėtai auga, o tai nulemia jų menkesnį tinkamumą akvakultūrai. Australietiški vėžiai naudojami ne tik maistui. Štai Peterburge jie stebi vandens švarumą.
Jau porą metų žnypliuotieji vykdo biomonitoringą miesto vandens valymo įrenginiuose. Vandens švarumą stebi tik šeši vėžiai. Prie jų šarvų yra pritvirtinti optiniai davikliai. Jie fiksuoja vėžių širdies plakimą. Kaip žinia, vėžiai gyvena tik švariame vandenyje. Jeigu jie pajunta toksinus ar kitas kenksmingas medžiagas – jų širdys pradeda plakti stipriau. Signalas tuoj pat patenka į kompiuterio ekraną. Jeigu trys ar daugiau vėžių siunčia pavojaus signalus, imamasi reikiamų priemonių – tiriamas vanduo ir nustatoma konkreti vėžių nerimo priežastis. Tokia sistema įgalina visapusiškai kontroliuoti valymo įrenginių darbą.
Deja, vėžių perkėlimas iš šalies į šalį gana dažnai atneša ne naudą, o žalą. Vienas tokių atvejų - amerikietiškų vėžių perkėlimas į Afriką (kur, beje, upinių vėžių kaip ir nebuvo). Luizianos raudonasis pelkinis vėžys (tas jau minėtas Red swamp) buvo atvežtas į Pietų Afriką 1970 metais. Jį pradėjo auginti ir Kenijos fermeriai siekdami parduoti Skandinavijos šalims. Be to, į kai kurias vandens talpyklas prie Nairobio šių vėžių buvo įleista norint išnaikinti moliuskus, užkrėstus parazitais. Pradžioje viskas vyko gerai, vėžiai sparčiai dauginosi ir davė gerą pelną. Vėliau jų skaičius staigiai sumažėjo, nes jie suėdė viską, ką tik galėjo. Šie vėžiai, pasiekiantys 15 cm dydį, yra visaėdžiai, bet pirmiausia jie suėda žuvų ikrus ir jauniklius. Taigi pirmiausia prapuola žuvys. Po to vėžiai sunaikina moliuskus, kitus vėžiagyvius, ėda augalus. Gamtinių priešų Afrikoje jie neturi, todėl dauginasi iki tol, kol sunaikina visą maistą telkinyje. Negana to, rausdami ilgus urvus sugadina tvenkinių užtvankas. Nukentėjo ne tik Kenijos, bet ir Ruandos, Ugandos, Egipto, Zambijos, Mauricijaus, Pietų Afrikos unikali fauna ir flora. Šimtai, o gal būt tūkstančiai rūšių yra pasmerktos išnykti, nes suardytos jų mitybinės grandys. Blogiausia, jog šie vėžiai sugeba kelias valandas keliauti net ir sausuma, ypač nakties vėsumoje ar lyjant lietui. Per vieną tokią kelionę jie gali įveikti kelių kilometrų atstumą. Ar galima sustabdyti jų plitimą Afrikoje? Vargu, nes neužtenka finansavimo.
Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kur stambus amerikietiškas žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus) labai greitai išstūmė smulkų vietinį baltažnyplį (Austropotamobius pallipes), ne tik atimdamas maistą, bet ir platindamas marą.
Labai panaši istorija kaip atsitiko Lietuvoje su rainuotoju vėžiu. Ar sugebėsime sustabdyti invazinių rūšių plitimą?
Užsakovas KB „Tarptautinis akvakultūros centras“
Medžiagą parengė IĮ „Maltupis“, ichtiologas Algirdas Domarkas
Vėžius žmonės valgo nuo seno. Viduramžiais vienuoliai specialiai veisdavo šiuos gyvūnus tam, kad valgytų juos pasninko metu. Šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai vėžius išpopuliarino prancūzų virtuvė. Ypač populiarūs jie tapo Skandinavijoje. Pripratinę prie vėžių visą Europą, prancūzai perkėlė šią tradiciją į Ameriką, ypač į Luizianą – prancūziškiausią JAV valstiją. Čia buvo idealios sąlygos vėžininkystei – gausiausiai amerikinių vėžių yra kaip tik Misisipės baseine. Luizianos gyventojai Brobridžo miestą vadina pasaulio vėžių sostine. Vėžiavimo sezonas čia trunka beveik visus metus.
Vėžiai vaidina svarbų vaidmenį ne tik žmonių mityboje, bet ir reguliuojant ekosistemų veiklą, nes būdami visaėdžiai suvartoja daug detrito ir vandens augalų. Detritas – tai vandenyje skendinti arba vandens baseino dugne nugulusi organinė medžiaga, susidedanti iš gyvūnų ir augalų liekanų. Vėžiai daro didelį ekologinį poveikį vandens telkinių būklei: veikdami kaip katalizatoriai organinių medžiagų apykaitoje prisideda prie telkinių dugno aeravimo ir eutrofikacijos lygmens mažinimo. Vėžiai yra reikšmingi kaip vienas objektų rekreacinės žuvininkystės plėtrai upėse ir ežeruose.
Nustatyta,jog gamtoje vėžių ištekliai cikliškai gausėja ir mažėja, minimumą pasiekdami kas 7 metus. Žmogus nebūtų žmogumi, kad nesiektų tų minimumų išvengti. Todėl vėžiai ne tik gaudomi upėse ir ežeruose, bet ir auginami tvenkiniuose, baseinuose, uždarosiose apytakinėse sistemose.
Pagal ekspertų duomenis pasaulinė gėlavandenių vėžių produkcija siekia nuo 120 iki 150 tūkst. t/m. (Ackefors 2000, O’Sullivan et al. 2003). Per paskutinius 50 metų JAV vėžių rinka sudaro apie 50 tūkst. t/m. Šioje šalyje auginimui daugiausia naudojami red swamp vėžiai (Procambarus clarkii) ir white river vėžiai (Procambarus zonangulus). Pagrindinis tiekimo regionas, aišku, yra Luizianos valstija. Red swamp vėžiai (Procambarus clarkii), vadinami raudonaisiais pelkiniais, yra tikri išgyvenamumo profesionalai. Jei jų gyvenamas vandens telkinys išdžiūva, šie vėžiai arba iškeliauja ieškoti naujos gyvenamosios vietos, arba rausia ilgus urvus ir juose šlapiame grunte pergyvena sausrą. Jie labai nereiklūs ir sparčiai dauginasi, be to, yra nepaprastai agresyvūs, ypač patinai. Dabar jie daugiausia auginami tvenkiniuose.
Visų JAV vėžių auginimo tvenkinių plotas siekia 43 tūkst. ha. Maksimali produkcija iš vieno vėžininkystės tvenkinių hektaro buvo 3 tonos, vidutinė produkcija - 1-2 t/ha. Palyginimui Lietuvoje iš hektaro ganyklinių žuvininkystės tvenkinių vidutiniškai gaunama apie 0,7 t prekinių karpių.
Tačiau pasaulyje šiuo metu vėžininkystėje pirmauja Kinija, išauginanti per metus virš 100 tūkst. t vėžių. Joje kultivuojami daugiausia Red swamp vėžiai, auginami polikultūroje su žuvimis žuvininkystės tvenkiniuose arba ryžių laukuose. Auginimas ryžių laukuose duoda savo neigiamą aspektą – dėl užterštumo žemės ūkio chemikalais daug išsivysčiusių šalių yra uždraudę vėžių iš Kinijos importą. 1990 metų viduryje į Kiniją buvo introdukuotas australietiškas vėžys Cherax quadricarinatus ir jau dešimtmečio pabaigoje jo išauginimas pasiekė 1 tūkst. tonų. Ši vėžių rūšis daugiausia realizuojama Taivanyje ir Honkonge po 10 USD už kilogramą.
Europos vidaus vandens telkiniuose yra paplitusios penkios vietinių vėžių rūšys. Siauražnypliai vėžiai (Astacus leptodactylus) gyveno Europos pietrytinėje dalyje - Turkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Vėliau jie išplito ir dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Anglijoje, Prancūzijoje. Siauražnypliai vėžiai mažiau reiklūs aplinkai nei plačiažnypliai, tad jų galima rasti ir ežeruose, upėse su įvairesniu gruntu, apysūriuose vandenyse. Turi neblogas maistines savybes. Baltažnypliai (Austropotamobius pallipes. Lereboullet, 1858) yra paplitę Vakarų Europoje. Retai auga didesni kaip 10 cm, tad jų vertingumas iš maisto vartotojų pozicijos yra menkas. Tokie pat nedideli ir akmeniniai vėžiai (Austropotamobius torrentium. Schrank, 1803), gyvenantys Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje upeliuose. Vėžiai Astacus pastypus paplitę Kaspijos ir Azovo jūrų regione, pakenčia apysūrį vandenį. Neabejotinai lyderiai europinių vėžių tarpe yra plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus. Linnaeus,1758), kurie dėl puikaus eksterjero, gero skonio ir maistinių savybių yra labiausiai vertinami Europos rinkoje. Jų paklausa yra didžiulė, ypač Šiaurės Europoje, tapusioje klasikine vėžių naudotoja. Švedijoje, taip pat šiek tiek mažesniu mastu Norvegijoje ir Suomijoje yra išplitusi tradicija ragauti vėžius vasaros pabaigoje. Tuo metu plačiažnyplių vėžių kilogramas kainuoja apie 70 USD arba 3 USD už vieną vėžį. Beje, kad vėžiai nesikankintų gyvi verdami, vis plačiau naudojamas labiau humaniškas būdas šiuos gyvūnus prieš virimą porą valandų palaikyti šaldiklyje. Importiniai vėžiai yra pigesni, taip pat kasmet vis didėja akvakultūroje išaugintų vėžių dalis. Pagal EUROSTAT duomenis 2001 m. prekybos vėžiais Europoje apimtys siekė 55 mln. USD (tame tarpe Švedijoje – 17 mln. USD). Vėžių auginimo srityje Europoje pirmauja Turkija, pateikianti kasmet eksportui iki 7 tūkst. t. vėžių. Ispanija išaugina apie 3,5 tūkst. tonų vėžių.
Plačiažnypliai vėžiai yra paplitę 39 šalyse, daugelyje Europos valstybių yra vykdomi šios vertingos rūšies dirbtinio veisimo ir išteklių pagausinimo darbai. Per pastaruosius 150 metų vertingiausių vietinių Europos rūšių vėžių ištekliai dramatiškai sumažėjo dėl žmogaus ūkinės veiklos sukelto gamtos užteršimo, fizinių vidaus vandens telkinių pokyčių dėl melioracijos plėtros bei pasikartojančių maro epizootijų, sukėlusių masinį vėžių populiacijų sunaikinimą. Neigiamą įtaką vietinių vėžių ištekliams turėjo ir natūralių priešų (audinės, ūdros, unguriai, ešeriai) gausa vandens telkiniuose. Pastangos atkurti vėžių išteklius maro nusiaubtuose vandens telkiniuose, perkeliant iš Amerikos į Europą šiai pavojingai ligai atsparias vėžių rūšis – žymėtuosius (Pacifastacus leniusculus. Dana, 1852) ir rainuotuosius (Orconectes limosus. Rafinesque, 1817) nedavė laukiamo rezultato. Iš viso į Europą buvo introdukuotos 6 vėžių rūšys. Egzotinių rūšių vėžiai, būdami vislesni, geriau prisitaikantys prie aplinkos pokyčių ir taršos negu vietiniai, tapo konkurentais ir maro užkrato pernešėjais vietinėms rūšims. Atsižvelgiant į visus tuos aspektus pagrindinis europinių vėžių rūšių platinimo, verslo, jų išteklių apsaugos strategijos tikslas turi būti vertingiausių plačiažnyplių vėžių išteklių atstatymas ir pagausinimas. Plačiažnypliai vėžiai yra įtraukti į tarptautinės Berno konvencijos (1979 m.) globojamų gyvūnų sąrašą (III priedas). Kartu su kitomis vietinėmis Europos vėžių rūšimis – baltažnypliais (Austropotamobius pallipes. Lereboullet, 1858) ir akmenų (Austropotamobius torrentium. Schrank, 1803) – plačiažnypliai vėžiai, kaip jautri aplinkos pokyčiams vėžių rūšis, buvo įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus 1992 m. priimtoje Europos Sąjungos buveinių direktyvoje (V priedas).
Kaip minėta, vėžiai paplitę ne tik Europoje. Didžiuliai vėžiai (Astacopsis gouldi) (žiūr. nuotr. p. 7) gyvena Australijoje Murėjaus upės baseine ir Tasmanijos saloje. Suaugęs vėžys gali siekti 80 cm ilgį ir sverti daugiau kaip 5 kg. Astacopsis gouldi – ilgaamžiai gyvūnai, galintys gyventi iki 40 metų. Deja, jie poruojasi tik vieną kartą per du metus. Dėl pernelyg didelio išgaudymo, žuvies išteklių mažėjimo ir žemės ūkio plėtros, bloginančios vandens kokybę, jų ištekliai smarkiai sumažėjo. Dėl to praeito amžiaus pabaigoje jie buvo pripažinti nykstančia rūšimi. Šiuos vėžius draudžiama be specialaus leidimo gaudyti, o nesilaikantiems šio draudimo gresia iki 10 tūkst. australiškų dolerių bauda.
Beje, tokie dideli vėžiai gyvena ne tik Australijoje. Madagaskaro upinis vėžys (mūsų plačiažnyplio vėžio giminaitis) taip pat pasiekia 80 cm dydį.
Vėžių augintojai labai vertina kitą australietišką rūšį – raudonžnyplį vėžį (Cherax quadricarinatus. Red Claw). Tai nulemia tokios aplinkybės: šis vėžys auga gana didelis (iki 200 g), o verslinį 50-60 g svorį pasiekia per 6 mėnesius; jo uodegoje yra iki 30 proc. mėsos, kai kitose rūšyse šis rodiklis siekia tik 15-20 proc. Jo auginimui tinka plataus diapazono parametrų vanduo. Šios rūšies individai pasižymi dideliu atsparumu nepalankioms sąlygoms.
Net dideliu tankumu auginami jie yra neagresyvūs. Tai urvų nerausianti rūšis. Šiems vėžiams tinka įvairūs pašarai, tame tarpe ir neturintys didelio proteinų kiekio (apie 20 proc.). Jie dauginasi greitai ir nesudėtingai, jauniklių maitinimas nekelia problemų. 100 g sverianti patelė jau turi apie tūkstantį vėžiukų, kurie sugeba maitintis tuo pačiu pašaru, kaip ir suaugę individai. Gamtoje šie vėžiai gyvena Australijoje, Kvinslendo valstijoje ir Šiaurinėje teritorijoje. Gyvena iki 5 metų, pasiekia iki 40 cm dydį. Labai nereiklūs vandens kokybei: pH 6.5-8.5, vandens kietumas nuo 5 iki 20. Laikymo temperatūra – 200 -280 С. Žūsta kai temperatūra yra žemiau 100 С ir aukščiau 360 С. Gali išgyventi esant mažam deguonies ir dideliam nitratų kiekiui. Šiems vėžiams labai pavojinga net ir nežymi vario priemaiša vandenyje. Optimalūs spartaus augimo parametrai: pH – 8, vandens kietumas – 5-15, temperatūra -280С, deguonis - 7 mg/l.
Australijoje gyvena ir kiti stambūs vėžiai, pvz. maronas (Cherax Tenuimamus), užaugantis iki 2 kg. Jis taip pat auginamas akvakultūroje, tačiau pirmais metais lėtai auga, o tai nulemia jų menkesnį tinkamumą akvakultūrai. Australietiški vėžiai naudojami ne tik maistui. Štai Peterburge jie stebi vandens švarumą.
Jau porą metų žnypliuotieji vykdo biomonitoringą miesto vandens valymo įrenginiuose. Vandens švarumą stebi tik šeši vėžiai. Prie jų šarvų yra pritvirtinti optiniai davikliai. Jie fiksuoja vėžių širdies plakimą. Kaip žinia, vėžiai gyvena tik švariame vandenyje. Jeigu jie pajunta toksinus ar kitas kenksmingas medžiagas – jų širdys pradeda plakti stipriau. Signalas tuoj pat patenka į kompiuterio ekraną. Jeigu trys ar daugiau vėžių siunčia pavojaus signalus, imamasi reikiamų priemonių – tiriamas vanduo ir nustatoma konkreti vėžių nerimo priežastis. Tokia sistema įgalina visapusiškai kontroliuoti valymo įrenginių darbą.
Deja, vėžių perkėlimas iš šalies į šalį gana dažnai atneša ne naudą, o žalą. Vienas tokių atvejų - amerikietiškų vėžių perkėlimas į Afriką (kur, beje, upinių vėžių kaip ir nebuvo). Luizianos raudonasis pelkinis vėžys (tas jau minėtas Red swamp) buvo atvežtas į Pietų Afriką 1970 metais. Jį pradėjo auginti ir Kenijos fermeriai siekdami parduoti Skandinavijos šalims. Be to, į kai kurias vandens talpyklas prie Nairobio šių vėžių buvo įleista norint išnaikinti moliuskus, užkrėstus parazitais. Pradžioje viskas vyko gerai, vėžiai sparčiai dauginosi ir davė gerą pelną. Vėliau jų skaičius staigiai sumažėjo, nes jie suėdė viską, ką tik galėjo. Šie vėžiai, pasiekiantys 15 cm dydį, yra visaėdžiai, bet pirmiausia jie suėda žuvų ikrus ir jauniklius. Taigi pirmiausia prapuola žuvys. Po to vėžiai sunaikina moliuskus, kitus vėžiagyvius, ėda augalus. Gamtinių priešų Afrikoje jie neturi, todėl dauginasi iki tol, kol sunaikina visą maistą telkinyje. Negana to, rausdami ilgus urvus sugadina tvenkinių užtvankas. Nukentėjo ne tik Kenijos, bet ir Ruandos, Ugandos, Egipto, Zambijos, Mauricijaus, Pietų Afrikos unikali fauna ir flora. Šimtai, o gal būt tūkstančiai rūšių yra pasmerktos išnykti, nes suardytos jų mitybinės grandys. Blogiausia, jog šie vėžiai sugeba kelias valandas keliauti net ir sausuma, ypač nakties vėsumoje ar lyjant lietui. Per vieną tokią kelionę jie gali įveikti kelių kilometrų atstumą. Ar galima sustabdyti jų plitimą Afrikoje? Vargu, nes neužtenka finansavimo.
Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kur stambus amerikietiškas žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus) labai greitai išstūmė smulkų vietinį baltažnyplį (Austropotamobius pallipes), ne tik atimdamas maistą, bet ir platindamas marą.
Labai panaši istorija kaip atsitiko Lietuvoje su rainuotoju vėžiu. Ar sugebėsime sustabdyti invazinių rūšių plitimą?
Užsakovas KB „Tarptautinis akvakultūros centras“
Medžiagą parengė IĮ „Maltupis“, ichtiologas Algirdas Domarkas
PROJEKTAS FINANSUOJAMAS EUROPOS ŽUVININKYSTĖS FONDO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Vėžininkystė Suomijoje
Vėžių patiekalas, papuoštas krapais
Suomija yra vandeninga šalis. Joje gausu ežerų, upių ir pelkių. Suomijoje telkšo daugiausia ežerų Europos Sąjungoje – apie 188 tūkst. (palyginimui Lietuvoje – tik apie 3 tūkst.). 3 ežerai (Saima, Inaris, Peijenė) didesni nei 1tūkst. km², 309 ežerai didesni nei 10 km², 56 tūkst.ežerų didesni nei 1 ha; 187 888 ežerai didesni nei 5 arai. Dauguma ežerų negilūs – 5-20 m. Ežerai užima apie 8 proc. viso krašto ploto. Suomijos pietryčiuose, netoli Baltijos jūros, yra nuostabi vieta – Suomijos ežerynas. Trečdalyje paviršiaus ploto ten tyvuliuoja ežerai, nors yra vietų, kur vandens daugiau nei sausumos. Tokio ežeringo kraštovaizdžio, kaip šis, matyt, nėra visoje Planetoje. Plačius ežerus keičia siauri, dažnas daugiau nei 100 km ilgio, sujungti gausiomis protakomis
Didžiausios šalies upės yra Kemijokis, Tana, Yjokis, Ounasjokis, Kitinenas, Oulujokis, Simojokis. Dauguma Suomijos upių teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros. Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upių vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis.
Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3° C (Vilniuje – apie 6°C) . Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30° C. Taigi, nors šalis yra šiaurėje, jos klimatinės sąlygos dar yra tinkamos vėžiams gyventi.
Plačiažnyplis arba upinis vėžys (Astacus astacus) – pagrindinė Suomijos vandenyse gyvenanti vėžių rūšis, minima jau nuo XVI a. Po truputį ši populiacija plito į šiaurę. Dabar tie gyvūnai įveisti ir Šiaurės Suomijoje, net šiauriau poliarinio rato. Lepajarvio ežeras ir Njurgolahti upė laikoma pačiu šiauriausiu plačiažnyplių vėžių išplitimo tašku (68° ir 45“ šiaurės platumos).
Suomijoje aptinkamas ir siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus) bei žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus), kuris yra dirbtinai įveistas. Siauražnyplis vėžys gyvena keliuose rytiniuose šalies rajonuose, jų populiacija negausi. Žymėtasis introdukuotas 1967 m., jis įleistas į beveik 300 vandens telkinių. 1996 m. išleista 227 tūkst. vnt. šių vėžių jauniklių. Kermajarvio ežeras ( 66° šiaurės platumos) – šiauriausias šios rūšies paplitimo taškas pasaulyje.
Šiaurės ir Baltijos šalių regionas praeityje garsėjo plačiažnyplių vėžių laimikiais - po 2 tūkst. t per metus, šiuo metu vėžių laimikiai sumažėjo dešimteriopai – iki 200 tonų per metus. Suomijoje vėžių laimikiai pastaraisiais dešimtmečiais svyruoja – 1,5-4,8 mln. vnt. ribose, tarp kurių 2-3 proc. sudaro žymėtieji vėžiai iš 15-20 ežerų. Pernai sugauta apie 1,5 mln. vėžių. Profesionalių vėžiautojų skaičius (jų buvo apie 1 tūkst.) mažėja ir, priešingai, auga vėžiautojų mėgėjų skaičius Pastarųjų dabar yra apie 100 tūkstančių. Suomijoje jau 1997 metais buvo 147 vėžininkystės ūkiai, dalis jų specializuojasi veisiant žymėtuosius vėžius. Dauguma vėžiavimo plotų yra privatūs - savininkai gali patys reguliuoti gaudymą, pasitvirtindami savas vėžiavimo taisykles. Suomijoje vėžiauti gali kiekvienas. Tačiau visi vėžiautojai privalo įsigyti licenciją, kainuojančią apie 30 dolerių, taip pat konkretaus vandens telkinio valdytojo leidimą. Būtina turėti specialią liniuotę, nes mažesnius kaip 10 cm vėžius reikia paleisti atgal į telkinį. Yra ir kitų apribojimų. Pvz., negalima perkelti vėžių iš vieno telkinio į kitą, privaloma dezinfekuoti gaudykles. Šios priemonės taikomos siekiant išvengti susirgimų plitimo, nes prieš kelis metus vėžių maras nusiaubė populiacijas.
Prieš prasidedant vėžiavimo sezonui, Suomijos laikraščiuose pasirodo publikacijos, pašvęstos tam įvykiui, spausdinama gausybė vėžių paruošimo receptų. Suomiai vėžius paprastai verda krapų sultinyje. Galima vėžių įsigyti ir parduotuvėse, kur jie supakuoti specialiuose plastikiniuose kibirėliuose, taip pat restoranuose (bet tik nuo liepos 20 iki rugpjūčio 30d.). Tokių vėžių kaina gana didelė (rusų turistai nurodo, jog jie moka 150 eurų už 80 plačiažnyplių vėžių). Tačiau didelė kaina nesustabdo suomių gurmanų, kuriems svarbus pats procesas – valgyti vėžius (pageidautina - suomiškus, o ne atvežtus iš pietinių šalių) su baltai raudonomis servetėlėmis, specialiomis prijuostėlėmis, užsigeriant geru alumi ar degtine (šio renginio etiketas gana griežtas). Suomių manymu, geresnio derinio, kaip alus ar degtinė su vėžiais, paprasčiausiai nėra.
Vėžiavimo ir vėžių valgymo tradicijas turi ir daugelis Europos šalių, kurių teritorijoje gausu ežerų ir upių. Ypač išpuoselėtomis ir iki šiol gyvomis vėžių valgymo tradicijomis išsiskiria Suomija. Anksčiau liaudyje buvo priimta manyti, jog patys savaime vėžiai yra nevertingi, be to, įsivaizduota, jog jie naikina žuvis bei jų ikrus ir net gadina žvejybos įrankius. Vėžius gaudydavo tik privilegijuotoms klasėms ir nedideliais kiekiais. Bet staigiai padidėjus vėžių paklausai Europoje jų prestižas pakilo ir Suomijoje, pirmiausia dėl jų gaudymo ekonominės naudos. Pvz., 1900 m. iš Suomijos eksportuota 15,5 mln. vėžių (iš 20 mln. sugautų). Šalis tapo stambiausia vėžių eksportuotoja. Kito ir gyventojų įpročiai. Nuo XIX a. pabaigos ten jau rengiamos didžiulės vėžių gaudymo ir valgymo šventės po atviru dangumi.
Suomijoje vėžiavimo sezonas prasideda nuo liepos 20 d. ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Praktiškai sezonas trumpesnis – iki rugsėjo vidurio, nes kuo toliau, tuo laimikiai mažesni, be to, blogėja vėžių mėsos skoninės savybės, tvirtėja šarvas. Vėžiavimas - tai toks įvykis, jog net emigrantai tam metui planuoja atvažiavimą į tėvynę, kad galėtų dalyvauti piknikuose ir šį renginį atšvęsti su giminėmis ar draugais. Apie artėjantį sezoną pradeda kalbėti nuo balandžio mėnesio, o apie praėjusį prisimena iki vasario. Sezono metu restoranai ir suomių namai papuošiami girliandomis iš vėžių, o patį vėžių sezoną galima lyginti su brazilų karnavalais ar vokiečių alaus šventėmis (tiesa, dalyvių temperamentas šiek tiek šaltesnis). Vėžys - tai suomių virtuvės karalius. Savų išteklių nebeužtenka, tenka importuoti iš užsienio (nežiūrint į niekinantį suomių požiūrį į atvežtinius vėžius). Pvz., 1977 m. importuota 1,7 mln. žnypliuočių.
Pagrindinis Suomijoje naudojamas vėžių išteklių valdymo būdas – vėžių veisimas. Šioje srityje suomiai įgijo didelę patirtį. Šioje šalyje iš ES lėšų yra įkurtas Vėžininkystės inovacijų centras (http://www.raputieto.net/raputietokeskus_eng.htm). Vėžiai veisiami ir auginami šimtuose vėžininkystės ūkių. Suomija pasiekia didžiausią plačiažnyplių vėžių produktyvumą, kuris būna 40-50 kg/ha per metus (Vestmanas, 1998).
Suomių patirtį perima ir Lietuvos mokslininkai bei žuvininkai. 2001 m. Suomijos švedų ūkininkų sąjunga, vykdydama Europos sąjungos projektą - didinti Baltijos šalių ir Suomijos ūkininkų pajamas, Lietuvos žuvininkystės specialistams surengė kelionę į Suomijos vėžių tyrimo stotis, vėžių fermas. Mūsų krašto specialistai ir mokslininkai aplankė Suomijos žuvininkystės ir aplinkos institutą Pargase, kur jie buvo supažindinti su vykdomais mokslinių tyrimų projektais ir specialistų ruošimu. Apžiūrėtos instituto laboratorijos, vėžių veisimui ir jauniklių auginimui skirtos automatizuotos sistemos. Buvo aplankyta ir žuvų bei vėžių perdirbimo įmonė, dirbanti pagal Europos Sąjungos standartus.
Kelionės metu susipažinta su Okiluoto atominėje elektrinėje pastatyta vėžių tyrimo stotimi. Šiuolaikiškai įrengtuose baseinuose auginami vėžių jaunikliai patenkino didumą šalies reikmių. Kitoje – Evos vėžių tyrimo stotyje, - kuriai tais metais sukako 110 metų (!), Lietuvos žuvininkystės specialistai išklausė paskaitas apie vėžių tyrimus, mokslinius projektus. Taip pat buvo demonstruojamos vėžių veislynuose taikomos technologijos ir eksperimentinių tyrimų įranga.
Šitos išvykos nepraėjo veltui, kaip kad dažnai būna. Mūsų šalyje Simno žuvivaisos įmonėje bei Ignalinos žuvivaisos įmonėje buvo įdiegtos suomių ištobulintos technologijos bei įsigytos reikiamos priemonės vėžiams veisti, įgalinusios per praėjusius metus praturtinti krašto upes ir ežerus dešimtimis tūkstančių vėžių jauniklių.
Užsakovas KB „Tarptautinis akvakultūros centras“
Medžiagą parengė IĮ „Maltupis“, ichtiologas Algirdas Domarkas
Didžiausios šalies upės yra Kemijokis, Tana, Yjokis, Ounasjokis, Kitinenas, Oulujokis, Simojokis. Dauguma Suomijos upių teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros. Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upių vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis.
Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3° C (Vilniuje – apie 6°C) . Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30° C. Taigi, nors šalis yra šiaurėje, jos klimatinės sąlygos dar yra tinkamos vėžiams gyventi.
Plačiažnyplis arba upinis vėžys (Astacus astacus) – pagrindinė Suomijos vandenyse gyvenanti vėžių rūšis, minima jau nuo XVI a. Po truputį ši populiacija plito į šiaurę. Dabar tie gyvūnai įveisti ir Šiaurės Suomijoje, net šiauriau poliarinio rato. Lepajarvio ežeras ir Njurgolahti upė laikoma pačiu šiauriausiu plačiažnyplių vėžių išplitimo tašku (68° ir 45“ šiaurės platumos).
Suomijoje aptinkamas ir siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus) bei žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus), kuris yra dirbtinai įveistas. Siauražnyplis vėžys gyvena keliuose rytiniuose šalies rajonuose, jų populiacija negausi. Žymėtasis introdukuotas 1967 m., jis įleistas į beveik 300 vandens telkinių. 1996 m. išleista 227 tūkst. vnt. šių vėžių jauniklių. Kermajarvio ežeras ( 66° šiaurės platumos) – šiauriausias šios rūšies paplitimo taškas pasaulyje.
Šiaurės ir Baltijos šalių regionas praeityje garsėjo plačiažnyplių vėžių laimikiais - po 2 tūkst. t per metus, šiuo metu vėžių laimikiai sumažėjo dešimteriopai – iki 200 tonų per metus. Suomijoje vėžių laimikiai pastaraisiais dešimtmečiais svyruoja – 1,5-4,8 mln. vnt. ribose, tarp kurių 2-3 proc. sudaro žymėtieji vėžiai iš 15-20 ežerų. Pernai sugauta apie 1,5 mln. vėžių. Profesionalių vėžiautojų skaičius (jų buvo apie 1 tūkst.) mažėja ir, priešingai, auga vėžiautojų mėgėjų skaičius Pastarųjų dabar yra apie 100 tūkstančių. Suomijoje jau 1997 metais buvo 147 vėžininkystės ūkiai, dalis jų specializuojasi veisiant žymėtuosius vėžius. Dauguma vėžiavimo plotų yra privatūs - savininkai gali patys reguliuoti gaudymą, pasitvirtindami savas vėžiavimo taisykles. Suomijoje vėžiauti gali kiekvienas. Tačiau visi vėžiautojai privalo įsigyti licenciją, kainuojančią apie 30 dolerių, taip pat konkretaus vandens telkinio valdytojo leidimą. Būtina turėti specialią liniuotę, nes mažesnius kaip 10 cm vėžius reikia paleisti atgal į telkinį. Yra ir kitų apribojimų. Pvz., negalima perkelti vėžių iš vieno telkinio į kitą, privaloma dezinfekuoti gaudykles. Šios priemonės taikomos siekiant išvengti susirgimų plitimo, nes prieš kelis metus vėžių maras nusiaubė populiacijas.
Prieš prasidedant vėžiavimo sezonui, Suomijos laikraščiuose pasirodo publikacijos, pašvęstos tam įvykiui, spausdinama gausybė vėžių paruošimo receptų. Suomiai vėžius paprastai verda krapų sultinyje. Galima vėžių įsigyti ir parduotuvėse, kur jie supakuoti specialiuose plastikiniuose kibirėliuose, taip pat restoranuose (bet tik nuo liepos 20 iki rugpjūčio 30d.). Tokių vėžių kaina gana didelė (rusų turistai nurodo, jog jie moka 150 eurų už 80 plačiažnyplių vėžių). Tačiau didelė kaina nesustabdo suomių gurmanų, kuriems svarbus pats procesas – valgyti vėžius (pageidautina - suomiškus, o ne atvežtus iš pietinių šalių) su baltai raudonomis servetėlėmis, specialiomis prijuostėlėmis, užsigeriant geru alumi ar degtine (šio renginio etiketas gana griežtas). Suomių manymu, geresnio derinio, kaip alus ar degtinė su vėžiais, paprasčiausiai nėra.
Vėžiavimo ir vėžių valgymo tradicijas turi ir daugelis Europos šalių, kurių teritorijoje gausu ežerų ir upių. Ypač išpuoselėtomis ir iki šiol gyvomis vėžių valgymo tradicijomis išsiskiria Suomija. Anksčiau liaudyje buvo priimta manyti, jog patys savaime vėžiai yra nevertingi, be to, įsivaizduota, jog jie naikina žuvis bei jų ikrus ir net gadina žvejybos įrankius. Vėžius gaudydavo tik privilegijuotoms klasėms ir nedideliais kiekiais. Bet staigiai padidėjus vėžių paklausai Europoje jų prestižas pakilo ir Suomijoje, pirmiausia dėl jų gaudymo ekonominės naudos. Pvz., 1900 m. iš Suomijos eksportuota 15,5 mln. vėžių (iš 20 mln. sugautų). Šalis tapo stambiausia vėžių eksportuotoja. Kito ir gyventojų įpročiai. Nuo XIX a. pabaigos ten jau rengiamos didžiulės vėžių gaudymo ir valgymo šventės po atviru dangumi.
Suomijoje vėžiavimo sezonas prasideda nuo liepos 20 d. ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Praktiškai sezonas trumpesnis – iki rugsėjo vidurio, nes kuo toliau, tuo laimikiai mažesni, be to, blogėja vėžių mėsos skoninės savybės, tvirtėja šarvas. Vėžiavimas - tai toks įvykis, jog net emigrantai tam metui planuoja atvažiavimą į tėvynę, kad galėtų dalyvauti piknikuose ir šį renginį atšvęsti su giminėmis ar draugais. Apie artėjantį sezoną pradeda kalbėti nuo balandžio mėnesio, o apie praėjusį prisimena iki vasario. Sezono metu restoranai ir suomių namai papuošiami girliandomis iš vėžių, o patį vėžių sezoną galima lyginti su brazilų karnavalais ar vokiečių alaus šventėmis (tiesa, dalyvių temperamentas šiek tiek šaltesnis). Vėžys - tai suomių virtuvės karalius. Savų išteklių nebeužtenka, tenka importuoti iš užsienio (nežiūrint į niekinantį suomių požiūrį į atvežtinius vėžius). Pvz., 1977 m. importuota 1,7 mln. žnypliuočių.
Pagrindinis Suomijoje naudojamas vėžių išteklių valdymo būdas – vėžių veisimas. Šioje srityje suomiai įgijo didelę patirtį. Šioje šalyje iš ES lėšų yra įkurtas Vėžininkystės inovacijų centras (http://www.raputieto.net/raputietokeskus_eng.htm). Vėžiai veisiami ir auginami šimtuose vėžininkystės ūkių. Suomija pasiekia didžiausią plačiažnyplių vėžių produktyvumą, kuris būna 40-50 kg/ha per metus (Vestmanas, 1998).
Suomių patirtį perima ir Lietuvos mokslininkai bei žuvininkai. 2001 m. Suomijos švedų ūkininkų sąjunga, vykdydama Europos sąjungos projektą - didinti Baltijos šalių ir Suomijos ūkininkų pajamas, Lietuvos žuvininkystės specialistams surengė kelionę į Suomijos vėžių tyrimo stotis, vėžių fermas. Mūsų krašto specialistai ir mokslininkai aplankė Suomijos žuvininkystės ir aplinkos institutą Pargase, kur jie buvo supažindinti su vykdomais mokslinių tyrimų projektais ir specialistų ruošimu. Apžiūrėtos instituto laboratorijos, vėžių veisimui ir jauniklių auginimui skirtos automatizuotos sistemos. Buvo aplankyta ir žuvų bei vėžių perdirbimo įmonė, dirbanti pagal Europos Sąjungos standartus.
Kelionės metu susipažinta su Okiluoto atominėje elektrinėje pastatyta vėžių tyrimo stotimi. Šiuolaikiškai įrengtuose baseinuose auginami vėžių jaunikliai patenkino didumą šalies reikmių. Kitoje – Evos vėžių tyrimo stotyje, - kuriai tais metais sukako 110 metų (!), Lietuvos žuvininkystės specialistai išklausė paskaitas apie vėžių tyrimus, mokslinius projektus. Taip pat buvo demonstruojamos vėžių veislynuose taikomos technologijos ir eksperimentinių tyrimų įranga.
Šitos išvykos nepraėjo veltui, kaip kad dažnai būna. Mūsų šalyje Simno žuvivaisos įmonėje bei Ignalinos žuvivaisos įmonėje buvo įdiegtos suomių ištobulintos technologijos bei įsigytos reikiamos priemonės vėžiams veisti, įgalinusios per praėjusius metus praturtinti krašto upes ir ežerus dešimtimis tūkstančių vėžių jauniklių.
Užsakovas KB „Tarptautinis akvakultūros centras“
Medžiagą parengė IĮ „Maltupis“, ichtiologas Algirdas Domarkas
Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ
Etnokultūra - istorija
Senieji bitininkavimo papročiai
Prof. Libertas Klimka
Bičių teikiama nauda feodalizmo laikotarpiu buvo vienas iš svarbesnių lietuvių pragyvenimo šaltinių. Medus – vienintelė to meto saldybė, dar ir vaistas, o vaškas – tai žvakės, varpų ir patrankų, kitų bronzos liejinių formos. Medus ir vaškas mainais į įvairias žaliavas ir metalo gaminius keliaudavo iš mūsų krašto nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. Ir net kryžiuočių pastangos atskirti Lietuvą nuo naujausių technologinių pasiekimų nedavė rezultatų. Stambus bičių produktų prekybos centras buvo Kaunas, iš kur išlydytas į specialias formeles vaškas vytinėmis gabentas į Hanzos uostus.
X a. dar 68 proc. Lietuvos teritorijos buvo apaugę miškais. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir gebėjo. Pastebėjus uoksan susimetusias miško bites, tereikėdavo pirmam įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokius medžius vadindavo dravėmis arba bartimis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių dravinių pušų. Vėliau uoksus imta ir skobti. Juos uždengdavo plautu – lentele su išpjauta lakta. O kad dravė būtų šiltesnė, medžio viršūnę nupjaudavo ir užkaldavo lentele. Iš tų bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.
Kaipgi pasiekti prie pušies viršūnės svaigiame aukštyje gyvenančias biteles? Tam buvo sugalvotas ypatingas įnagis – virvių ir kablių mazginys, vadinamas geiniu. Mokantys juo naudotis be vargo įkopdavo medin. Patogiai ant kabančio suolelio atsisėdę, viena ranka dūmindavo dūliu, kita pjaudavo korius. O kad meškos bičių neiškopinėtų, prie plauto ant šakos pakabindavo aštių spyglių prikalinėtą kuoką. Meška vis stumia ją šalin, kol įsiūbuoja ir gauna per nosį.
Medus Lietuvoje ir pinigus atstodavęs, seikėjant matais, minimais dokumentuose: kadas, kaušas, ustovas, bužas, kijus, ušėtkas, kaladė, viedrelis, pūdas, lukna, liepinė, medinė, trirankis. Vašku, vadinamais vaško akmenimis, būdavo mokami teismo mokesčiai; amatininkų cechai taip atsiskaitydavo ir bažnyčiai. Lietuvos įstatymai griežtai gindavo bitininkystę – paprotinės teisės nuostatos buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos Statutą ir vėlesnes jo laidas.
XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti kelminė bitininkystė. Vis dėlto bityną patogiau turėti prie savo namų. Ypač baudžiavai įsigalėjus, kai valstiečiams ėmė labai trūkti laiko saviems darbams. Pirmieji aviliai, vadinti stačiaisiais, buvo tiesiog išskobtas stuobrio gabalas, uždengtas šiaudų stogeliu. Gulstieji patogesni kopinėti, talpesni. Kai sengirės buvo iškirstos, iš Mažosios Lietuvos ėmė plisti šiaudiniai aviliai, o XIX a. pabaigoje atsirado ir rėminiai. Pagamintą naują avilį bitininkas aprūkydavo šventintomis žolelėmis, vidun įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį. Žemaičiai avilius darė tik per mėnulio pilnatį, tikėdami, kad tada bus pilni medaus. Tradicinį lietuvių verslą atgaivinti skatino ir tautinio atgimimo veikėjai, rašę ir vertę knygeles apie bites.
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bičių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Mitinės būtybės, senojoje baltų religijoje globojusios bitininkavimą, - tai Austėja ir Bubilas. Apeiginiam gėrimui gaminti į miežių salyklą rūgimui būdavo dedamas medus. Štai kodėl dainose skamba: „Alų midų gėriau...“ Bitės senu papročiu būdavo kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!” Apie bites nesakoma „išgaišo“– tik „išmirė”. Bitės, kaip ir žmonės, „valgo”. Mirus jų šeimininkui, apie tai kas iš namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip jos bus „išsivestos anapus”. Sakoma, kad ir šokio figūrų žmones bitės išmokino: per didįjį medunešį šokiu žvalgės kitoms bitėms pasako, kur pražydo liepos. Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais, kartais net artimesniais nei giminės. Kitose tautose tokio gražaus papročio nėra.
Daug visokių burtų imdavosi bitininkai, kad spiečius kur nepragaištų. Šv.Velykų rytą, varpams skambinant, avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn. Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Prieš gegutei užkukuojant, jei ras kur virvagalį, užriš ant avilio kojos. Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Ši ypač traukdavusi spiečių, jei keliant panaudotos vadelės, „pasiskolintos“ iš anksčiausiai bažnyčion per Velykas atvažiavusio kaimyno. Bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-sios orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu”, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė. Liepos mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medunešis, tada pats laikas bites kopinėti. Dažniausiai tai darydavo per mėnulio pilnatį. Medų šventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, šv.Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.
Retokai, bet pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Tie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Pamaitindavo jas sudžiovinta, sutrinta, su medum sumaišyta gyvate. Arba į lauką išleisdavo per išdžiovintą vilko gerklę. Dar bičių godulį sukeldavo apsmilkydami iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos.
Daugybė tikėjimų ir mitinių atodairų bitininkavimo darbuose pabrėžia šio verslo svarbą lietuvių tautos istorijos kelyje.
Prof. Libertas Klimka
X a. dar 68 proc. Lietuvos teritorijos buvo apaugę miškais. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir gebėjo. Pastebėjus uoksan susimetusias miško bites, tereikėdavo pirmam įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokius medžius vadindavo dravėmis arba bartimis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių dravinių pušų. Vėliau uoksus imta ir skobti. Juos uždengdavo plautu – lentele su išpjauta lakta. O kad dravė būtų šiltesnė, medžio viršūnę nupjaudavo ir užkaldavo lentele. Iš tų bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.
Kaipgi pasiekti prie pušies viršūnės svaigiame aukštyje gyvenančias biteles? Tam buvo sugalvotas ypatingas įnagis – virvių ir kablių mazginys, vadinamas geiniu. Mokantys juo naudotis be vargo įkopdavo medin. Patogiai ant kabančio suolelio atsisėdę, viena ranka dūmindavo dūliu, kita pjaudavo korius. O kad meškos bičių neiškopinėtų, prie plauto ant šakos pakabindavo aštių spyglių prikalinėtą kuoką. Meška vis stumia ją šalin, kol įsiūbuoja ir gauna per nosį.
Medus Lietuvoje ir pinigus atstodavęs, seikėjant matais, minimais dokumentuose: kadas, kaušas, ustovas, bužas, kijus, ušėtkas, kaladė, viedrelis, pūdas, lukna, liepinė, medinė, trirankis. Vašku, vadinamais vaško akmenimis, būdavo mokami teismo mokesčiai; amatininkų cechai taip atsiskaitydavo ir bažnyčiai. Lietuvos įstatymai griežtai gindavo bitininkystę – paprotinės teisės nuostatos buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos Statutą ir vėlesnes jo laidas.
XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti kelminė bitininkystė. Vis dėlto bityną patogiau turėti prie savo namų. Ypač baudžiavai įsigalėjus, kai valstiečiams ėmė labai trūkti laiko saviems darbams. Pirmieji aviliai, vadinti stačiaisiais, buvo tiesiog išskobtas stuobrio gabalas, uždengtas šiaudų stogeliu. Gulstieji patogesni kopinėti, talpesni. Kai sengirės buvo iškirstos, iš Mažosios Lietuvos ėmė plisti šiaudiniai aviliai, o XIX a. pabaigoje atsirado ir rėminiai. Pagamintą naują avilį bitininkas aprūkydavo šventintomis žolelėmis, vidun įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį. Žemaičiai avilius darė tik per mėnulio pilnatį, tikėdami, kad tada bus pilni medaus. Tradicinį lietuvių verslą atgaivinti skatino ir tautinio atgimimo veikėjai, rašę ir vertę knygeles apie bites.
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bičių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Mitinės būtybės, senojoje baltų religijoje globojusios bitininkavimą, - tai Austėja ir Bubilas. Apeiginiam gėrimui gaminti į miežių salyklą rūgimui būdavo dedamas medus. Štai kodėl dainose skamba: „Alų midų gėriau...“ Bitės senu papročiu būdavo kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!” Apie bites nesakoma „išgaišo“– tik „išmirė”. Bitės, kaip ir žmonės, „valgo”. Mirus jų šeimininkui, apie tai kas iš namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip jos bus „išsivestos anapus”. Sakoma, kad ir šokio figūrų žmones bitės išmokino: per didįjį medunešį šokiu žvalgės kitoms bitėms pasako, kur pražydo liepos. Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais, kartais net artimesniais nei giminės. Kitose tautose tokio gražaus papročio nėra.
Daug visokių burtų imdavosi bitininkai, kad spiečius kur nepragaištų. Šv.Velykų rytą, varpams skambinant, avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn. Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Prieš gegutei užkukuojant, jei ras kur virvagalį, užriš ant avilio kojos. Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Ši ypač traukdavusi spiečių, jei keliant panaudotos vadelės, „pasiskolintos“ iš anksčiausiai bažnyčion per Velykas atvažiavusio kaimyno. Bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-sios orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu”, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė. Liepos mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medunešis, tada pats laikas bites kopinėti. Dažniausiai tai darydavo per mėnulio pilnatį. Medų šventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, šv.Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.
Retokai, bet pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Tie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Pamaitindavo jas sudžiovinta, sutrinta, su medum sumaišyta gyvate. Arba į lauką išleisdavo per išdžiovintą vilko gerklę. Dar bičių godulį sukeldavo apsmilkydami iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos.
Daugybė tikėjimų ir mitinių atodairų bitininkavimo darbuose pabrėžia šio verslo svarbą lietuvių tautos istorijos kelyje.
Prof. Libertas Klimka
Senasis Vilniaus vandentiekis
Senojo Vilniaus vandentiekio
mediniai gręžtiniai vamzdžiai
Vilniaus vandentiekis - seniausias Lietuvoje, įsikūręs šaltiniuotų aukštumų juosiamame slėnyje. Vilnius turėjo labai geras sąlygas vandentiekiui įrengti. Šaltiniai tryško aukščiau miesto - tereikėjo įrengti rezervuarus ir išvedžioti medinius vamzdžius, kad vanduo pats tekėtų į miestą. XVI a. susikūrė trys savarankiškos Vilniaus vandentiekio sistemos, ėmusios vandenį iš Vingrių, Aušros vartų ir Žiupronių šaltinių.
Senasis Vilniaus vandentiekis buvo atvestas tik į turtingų miestiečių, vienuolynų namus, Vilniaus vyskupo ir Valdovų rūmus. Eiliniai miestiečiai naudojo šulinių vandenį. Senojo Vilniaus vandentiekio klestėjimo laikas - XVII amžius. Tuo metu vandentiekio priežiūrai būdavo samdomi bent keli vamzdininkai (dažniausiai trys). 1660 m. vandentiekiu naudojosi 26 miestiečių namai, 1677 m. - apie 50 miestiečių ir bendruomenių namų. XVIII a. daugelis vandentiekio atšakų apleistos. XVII a. vandentiekio išvystymo lygis nebuvo pasiektas dar ir XIX a.
Vandeningiausi buvo Vingrių šaltiniai, tryškę ties dabartine Vingrių gatve. Jie buvo anksčiausiai panaudoti vandeniui tiekti. Jau 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Vingrių šaltinius padovanojo dominikonams, kurie mediniais vamzdžiais pradėjo tiekti vandenį į miestą. Pagrindinė vandentiekio linija ėjo nuo Vingrių šaltinių Trakų ir Dominikonų gatvėmis. 1532 m. prie vandentiekio prisijungė ir pakeliui įsikūrę pranciškonai, kurie įsipareigojo kasmet mokėti dominikonams 30 grašių ir neleisti niekam iš savo namų nusivesti vandenį kitur.
1534 m. buvo panaudoti ir Žiupronių (Misionierių) šaltiniai, trykštantys iš Išganytojo kalno šlaito, ant kurio vėliau įsikūrė Misionierių vienuolynas. Iš čia vandentiekis buvo nuvestas į Užupio priemiestį. 1535 m. šiuos šaltinius, o taip pat atliekamą Vingrių šaltinių vandenį, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis dovanojo Vilniaus miestui. 1536 m. dominikonai pardavė miestui dalį Vingrių šaltinių vandens. Pagal 1536 m. Žygimanto Senojo patvirtintą Vilniaus statutą, į miestą turėjo būti vedami vandentiekio vamzdžiai, o pinigus jiems turėjo duoti ir kitokį vandenį vartojantys miestiečiai, mat vandentiekis buvo reikalingas ir kaip priešgaisrinė priemonė. Nuo 1598 m. minimas ir trečiasis Vilniaus vandentiekis, ėmęs vandenį iš Aušros vartų šaltinių. Visos šios vandentiekio sistemos nedaug tepakitusios veikė iki 1914 m., kai buvo paleista siurblinė Bernardinų sode (Seireikiškių parke), pradėjusi tiekti artezinių šulinių vandenį.
Parengė Gražina ZUTKYTĖ
Senasis Vilniaus vandentiekis buvo atvestas tik į turtingų miestiečių, vienuolynų namus, Vilniaus vyskupo ir Valdovų rūmus. Eiliniai miestiečiai naudojo šulinių vandenį. Senojo Vilniaus vandentiekio klestėjimo laikas - XVII amžius. Tuo metu vandentiekio priežiūrai būdavo samdomi bent keli vamzdininkai (dažniausiai trys). 1660 m. vandentiekiu naudojosi 26 miestiečių namai, 1677 m. - apie 50 miestiečių ir bendruomenių namų. XVIII a. daugelis vandentiekio atšakų apleistos. XVII a. vandentiekio išvystymo lygis nebuvo pasiektas dar ir XIX a.
Vandeningiausi buvo Vingrių šaltiniai, tryškę ties dabartine Vingrių gatve. Jie buvo anksčiausiai panaudoti vandeniui tiekti. Jau 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Vingrių šaltinius padovanojo dominikonams, kurie mediniais vamzdžiais pradėjo tiekti vandenį į miestą. Pagrindinė vandentiekio linija ėjo nuo Vingrių šaltinių Trakų ir Dominikonų gatvėmis. 1532 m. prie vandentiekio prisijungė ir pakeliui įsikūrę pranciškonai, kurie įsipareigojo kasmet mokėti dominikonams 30 grašių ir neleisti niekam iš savo namų nusivesti vandenį kitur.
1534 m. buvo panaudoti ir Žiupronių (Misionierių) šaltiniai, trykštantys iš Išganytojo kalno šlaito, ant kurio vėliau įsikūrė Misionierių vienuolynas. Iš čia vandentiekis buvo nuvestas į Užupio priemiestį. 1535 m. šiuos šaltinius, o taip pat atliekamą Vingrių šaltinių vandenį, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis dovanojo Vilniaus miestui. 1536 m. dominikonai pardavė miestui dalį Vingrių šaltinių vandens. Pagal 1536 m. Žygimanto Senojo patvirtintą Vilniaus statutą, į miestą turėjo būti vedami vandentiekio vamzdžiai, o pinigus jiems turėjo duoti ir kitokį vandenį vartojantys miestiečiai, mat vandentiekis buvo reikalingas ir kaip priešgaisrinė priemonė. Nuo 1598 m. minimas ir trečiasis Vilniaus vandentiekis, ėmęs vandenį iš Aušros vartų šaltinių. Visos šios vandentiekio sistemos nedaug tepakitusios veikė iki 1914 m., kai buvo paleista siurblinė Bernardinų sode (Seireikiškių parke), pradėjusi tiekti artezinių šulinių vandenį.
Parengė Gražina ZUTKYTĖ
Bistrampolio dvaras
Bistrampolio dvaras
Adresas: Panevėžio r., Ramygalos sen., Kučių k., plotas 8,1 ha
Parko valdytojas: Viešoji įmonė "Jaunimo integracijos galimybių centras"
Šiandieninė Bistrampolio dvarvietė prisiglaudusi šalia automagistralės Via Baltica, 14 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Uliūnų gyvenvietės. Istoriniuose šaltiniuose Bistrampolio dvaras minimas jau XV a. Keletą šimtmečių jis priklausė dvarininkams Bistramams, nuo kurių pavardės kilo ir šis vietovardis. Iki šių dienų išlikę klasicistinio stiliaus dviaukščiai rūmai ir kiti dvaro architektūrinio ansamblio pastatai (arklidės, malūnas, vyno darykla, ledainė) buvo pastatyti XIX a. antroje pusėje. Kiek atokiau nuo rūmų glaudžiasi senos kapinaitės, kuriose ilsisi Bistramų giminės palikuonys. Pokario metais dvare buvo įsikūręs Panevėžio hidromelioracijos technikumas, o vėliau – įrengti butai. Atgimimo metais (1997 m.) dvaro sodyba buvo perduota Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrai. Tačiau naujieji šeimininkai dvaro neprižiūrėjo, parkas ir dvaro statiniai nyko. Šiuo metu dvarą globoja VšĮ „Jaunimo integracijos galimybių centras“. Centro jėgomis ir lėšomis buvo atlikti visi reikalingi sodybos pastatų bei parko tyrimai ir parengtas centrinių rūmų rekonstrukcijos projektas. Nuo 1997 m. išasfaltuotas kelias iki dvaro, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, išvalyti tvenkiniai ir sutvarkytas parkas. Čia, kasmet birželio mėnesį, vykta, jau tradiciniu tapęs, Bistrampolio festivalis. 2006 m. dvaro ansamblio restauracijai ir pritaikymui turizmo reikmėms iš ES struktūrinių fondų gauta 1 809 373 litų parama. Projektas baigtas 2008 m. birželio mėn. Jo eigoje buvo sutvarkyti centrinių dvaro rūmų fasadai, atstatyta ledainė, kurioje įsikūrė turizmo informavimo centras, muziejus. Buvusioje dvaro elektrinėje įkurtas knygnešystės muziejus, kurio pagrindinis akcentas yra kryžius, po kuriuo 1918 m. sausio 17 d. mirė knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis. Taip pat sutvarkytas parko paviljonas, įrengti inžinieriniai įrenginiai – lauko vandentiekis, lauko nuotėkų ir valymo įrenginiai, lauko elektros tinklai ir apšvietimas, įrengti lauko žibintai, atstatyti dvaro vartai, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės. Šiuo metu Bistrampolio dvarvietė funkcionuoja kaip viešojo turizmo objektas pravažiuojantiems turistams ir kaip edukacinis ir kultūros centras. Jaukioje dvaro aplinkoje organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, rengiami kasmetiniai festivaliai.
Šiuo metu čia vykdomi dvaro rūmų restauracijos bei senojo parko tvarkymo darbai: priešais rūmus esančios parterinės dalies vejos rekonstrukcija, tvenkinių valymo ir tvarkymo darbai.
Mišraus išplanavimo Bistrampolio dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje. Jį sudaro geometrinio plano rūmų teritorija su gana erdviu lašo formos parteriu ir privažiavimo kelių kilpa ir puošnus peizažinis parkas su apžvalgos kalvelėmis ir trimis vaizdingais tvenkiniais. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, kalninė guoba, trapusis gluosnis, paprastoji ieva, blindė, miškinė kriaušė. Ypač įspūdingai atrodo seni galingi klevai ir mažalapės liepos. Iš negausių (10 rūšių) svetimžemių sumedėjusių augalų rūšių paminėtinos: paprastieji kaštonai, didžialapės liepos, kanadinės tuopos, darželiniai jazminai, paprastosios alyvos, baltauogės meškytės, šermukšnialapės lanksvūnės. Nuostabaus žavesio parkui teikia šiandien vėl išvalyti ir sutvarkyti tvenkiniai ir ypač šalia rūmų esantis didysis tvenkinys su romantiškomis salelėmis, į kurias veda puošnūs liepteliai. Puikūs parko ir rūmų vaizdai atsiverdavo nuo parke įrengtų ir iki šių laikų išlikusių apžvalgos kalvelių. Už visa tai reiktų padėkoti darbštiems ir iniciatyviems šiandieniniams Bistrampolio dvaro sodybos šeimininkams. Dar 1958 m. Bistrampolio parkas buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Manytume, kad ateityje tęsiant parko tvarkymo darbus, pasitariant su dendrologais ir kraštovaizdžio architektais, reiktų gerokai papildyti šiaip jau gana skurdų parko egzotinių medžių ir krūmų asortimentą, atskirose parko vietose, ypač šalia rūmų, sukuriant naujus dekoratyvinius akcentus tiek spalvos, tiek ir lajos formos požiūriu. Šiam tikslui geriausiai tiktų įvairios medžių ir krūmų dekoratyvinės formos – spalvingos (raudonlapės, geltonlapės, margalapės), glaustašakės, koloniškos, svyruoklinės.
Parko valdytojas: Viešoji įmonė "Jaunimo integracijos galimybių centras"
Šiandieninė Bistrampolio dvarvietė prisiglaudusi šalia automagistralės Via Baltica, 14 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Uliūnų gyvenvietės. Istoriniuose šaltiniuose Bistrampolio dvaras minimas jau XV a. Keletą šimtmečių jis priklausė dvarininkams Bistramams, nuo kurių pavardės kilo ir šis vietovardis. Iki šių dienų išlikę klasicistinio stiliaus dviaukščiai rūmai ir kiti dvaro architektūrinio ansamblio pastatai (arklidės, malūnas, vyno darykla, ledainė) buvo pastatyti XIX a. antroje pusėje. Kiek atokiau nuo rūmų glaudžiasi senos kapinaitės, kuriose ilsisi Bistramų giminės palikuonys. Pokario metais dvare buvo įsikūręs Panevėžio hidromelioracijos technikumas, o vėliau – įrengti butai. Atgimimo metais (1997 m.) dvaro sodyba buvo perduota Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrai. Tačiau naujieji šeimininkai dvaro neprižiūrėjo, parkas ir dvaro statiniai nyko. Šiuo metu dvarą globoja VšĮ „Jaunimo integracijos galimybių centras“. Centro jėgomis ir lėšomis buvo atlikti visi reikalingi sodybos pastatų bei parko tyrimai ir parengtas centrinių rūmų rekonstrukcijos projektas. Nuo 1997 m. išasfaltuotas kelias iki dvaro, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, išvalyti tvenkiniai ir sutvarkytas parkas. Čia, kasmet birželio mėnesį, vykta, jau tradiciniu tapęs, Bistrampolio festivalis. 2006 m. dvaro ansamblio restauracijai ir pritaikymui turizmo reikmėms iš ES struktūrinių fondų gauta 1 809 373 litų parama. Projektas baigtas 2008 m. birželio mėn. Jo eigoje buvo sutvarkyti centrinių dvaro rūmų fasadai, atstatyta ledainė, kurioje įsikūrė turizmo informavimo centras, muziejus. Buvusioje dvaro elektrinėje įkurtas knygnešystės muziejus, kurio pagrindinis akcentas yra kryžius, po kuriuo 1918 m. sausio 17 d. mirė knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis. Taip pat sutvarkytas parko paviljonas, įrengti inžinieriniai įrenginiai – lauko vandentiekis, lauko nuotėkų ir valymo įrenginiai, lauko elektros tinklai ir apšvietimas, įrengti lauko žibintai, atstatyti dvaro vartai, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės. Šiuo metu Bistrampolio dvarvietė funkcionuoja kaip viešojo turizmo objektas pravažiuojantiems turistams ir kaip edukacinis ir kultūros centras. Jaukioje dvaro aplinkoje organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, rengiami kasmetiniai festivaliai.
Šiuo metu čia vykdomi dvaro rūmų restauracijos bei senojo parko tvarkymo darbai: priešais rūmus esančios parterinės dalies vejos rekonstrukcija, tvenkinių valymo ir tvarkymo darbai.
Mišraus išplanavimo Bistrampolio dvaro parkas buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje. Jį sudaro geometrinio plano rūmų teritorija su gana erdviu lašo formos parteriu ir privažiavimo kelių kilpa ir puošnus peizažinis parkas su apžvalgos kalvelėmis ir trimis vaizdingais tvenkiniais. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, kalninė guoba, trapusis gluosnis, paprastoji ieva, blindė, miškinė kriaušė. Ypač įspūdingai atrodo seni galingi klevai ir mažalapės liepos. Iš negausių (10 rūšių) svetimžemių sumedėjusių augalų rūšių paminėtinos: paprastieji kaštonai, didžialapės liepos, kanadinės tuopos, darželiniai jazminai, paprastosios alyvos, baltauogės meškytės, šermukšnialapės lanksvūnės. Nuostabaus žavesio parkui teikia šiandien vėl išvalyti ir sutvarkyti tvenkiniai ir ypač šalia rūmų esantis didysis tvenkinys su romantiškomis salelėmis, į kurias veda puošnūs liepteliai. Puikūs parko ir rūmų vaizdai atsiverdavo nuo parke įrengtų ir iki šių laikų išlikusių apžvalgos kalvelių. Už visa tai reiktų padėkoti darbštiems ir iniciatyviems šiandieniniams Bistrampolio dvaro sodybos šeimininkams. Dar 1958 m. Bistrampolio parkas buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Manytume, kad ateityje tęsiant parko tvarkymo darbus, pasitariant su dendrologais ir kraštovaizdžio architektais, reiktų gerokai papildyti šiaip jau gana skurdų parko egzotinių medžių ir krūmų asortimentą, atskirose parko vietose, ypač šalia rūmų, sukuriant naujus dekoratyvinius akcentus tiek spalvos, tiek ir lajos formos požiūriu. Šiam tikslui geriausiai tiktų įvairios medžių ir krūmų dekoratyvinės formos – spalvingos (raudonlapės, geltonlapės, margalapės), glaustašakės, koloniškos, svyruoklinės.
Vaižganto tėviškėje
Žmogus ne vien duona sotus
Žurnalisto Vytauto BAGDONO įspūdžiai iš literatūrinės popietės Svėdasuose
To ketvirtadienio, liepos 5-osios, vidurdienį, lietus pylė kaip iš kibiro. Tačiau net smarkiausia liūtis nesutrukdė iš Sostinės į Svėdasus atvažiuoti būreliui garbių kraštiečių, svėdasiškiams susirinkti į miestelio biblioteką.
Jaukioje bibliotekoje kraštiečio mokslininko ir literato, aktyvaus Pasaulio anykštėnų bendrijos ir svėdasiškių draugijos „Alaušas“nario,Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureato, doc. Juozo Lapienio iniciatyva Valstybės dienos išvakarėse organizuota literatūrinė popietė „Žmogus ne vien duona sotus“.
Renginį pradėjęs šio sambūrio iniciatorius pasidžiaugė, kad jį nuolat traukia gimtasis kraštas, čia jisai sutinka daug gerų pažįstamų, čia ateina įkvėpimas kūrybai. J. Lapienis su dėkingumu mini svėdasiškius, kurie praėjusiais metais įvertino jį Vaižganto mažąja premija. Susirinkusiems jis priminė prasmingus darbus, kuriais svėdasiškiai pagerbia Juozą Tumą-Vaižgantą. Tai ir kasmetiniai tradiciniai „Vaižganto skaitymai“, tai ir respublikinis renginys „Vaižgantinės“ rašytojo gimtuosiuose Malaišiuose, tai ir literatūrinės Vaižganto premijos bei Svėdasų seniūnijos įsteigtos Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ įteikimo iškilmės bei kiti įsimintini renginiai. Prasmingas eilutes į Svėdasų krašto istoriją įrašė svėdasiškių literatų klubas „Sietuva“, parengęs ir išleidęs jau tris klubo narių kūrybos rinktines. J. Lapienis gyrė svėdasiškius už jų patriotiškumą, pilietiškumą, dvasingumą. Bibliotekoje vykusį renginį, į kurį sugūžėjo nemažas būrys miestelio šviesuolių, J. Lapienis simboliškai pavadino „Dvasingumo puota“, pabrėžęs, kad žmogus yra ne vien duona sotus - jam reikia ir žmogiško bendravimo, ir kultūrinių renginių, ir prasmingų susitikimų, ir aktyvios veiklos, ir žmogiškųjų vertybių puoselėjimo... J. Lapienis prisiminė metus, kai dar jaunystėje turėjo neblogai apmokamą veterinarijos gydytojo darbą, bet pasirinko mokslininko kelią. Daugelis stebėjosi, kodėl iškeitė gerą atlyginimą maisto pramonės įmonėje į kuklų užmokestį mokslo įstaigoje. Į tokius pažįstamų samprotavimus Juozas atsakydavo: „Žmogus ne vien duona sotus, gyvenime yra daugybė neatrastų aukštumų, prasmingų dalykų, kuriuos norisi pasiekti, atrasti, įgyvendinti...“
Visuomet svėdasiškių laukiamas gimtinėje ir žinomas teatro, televizijos ir kino aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas Ferdinandas Jakšys. Neseniai garbingą savo gyvenimo jubiliejų atšventęs, klastingų ligų iškankintas, bet likimo smūgius atlaikęs aktorius labai šiltai kalbėjo apie svėdasiškių puoselėjamas tradicijas. Svėdasų krašto šviesuolių veiklą žymusis aktorius vadino „perliukais ant žaizdelės“, „atgaiva sielai“. Iš Svėdasų kilęs F. Jakšys su liūdesio gaidele kalbėjo apie patirtas netektis. Jis priminė, kad baigiantis 2011-iesiems JAV užgeso žymios rašytojos Alės Rūtos, su kuria jis palaikė ryšius ir ne kartą buvo susitikęs, gyvybė. Atskriejo žinia apie dramaturgo Kosto Ostrausko mirtį. Su Kosto mono spektakliu „Vaižgantas“ Jakšys aplankė daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, didelė sėkmė aktorių lydėjo, vaidinant Vaižgantą, ir išeivijoje. Rugsėjo 22-ąją Šv. Kazimiero parapijoje Londone vyks dramaturgo K. Ostrausko atminimui skirtas renginys, kuriame dalyvaus ir aktorius F. Jakšys. Svėdasiškius akt. F. Jakšys pakvietė skambant Šumano muzikai pasiklausyti Bairono kūrybos. Kaip visuomet talentingajam kraštiečiui aktoriui svėdasiškiai negailėjo plojimų.
Renginyje dalyvavęs žurnalistas, laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius, prof. Česlovo Kudabos premijos laureatas, Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos pirmininkas Juozas Stasinas prisipažino, kad pats jis kilęs iš Žemaitijos. Nors literatūros milžinu Vaižgantu didžiuojasi Aukštaitija, ne mažiau šis kultūros šviesuolis yra nusipelnęs ir Žemaitijai. Pasak svečio, šio rašytojo, kultūros puoselėtojo, tautos švietėjo negali savintis vien tik aukštaičiai, ne mažiau jis reikšmingas ir žemaičiams, nes jis priklauso visai Lietuvai, net visam pasauliui. Juk jo puoselėtos dvasinės, moralinės, patriotinės vertybės aktualios ir šiandien. Daugelį dešimtmečių paskyręs gamtosaugai J. Stasinas prisiminė darbo metus pas žinomą gamtosaugininką Viktorą Bergą, jo žmogiškąsias savybes, geraširdiškumą, jautrumą. Kai Medžioklės ūkio valdyboje dar 1947-aisiais metais, sunkiais stalinizmo laikais įsidarbino būsimoji mokslininkė iš Svėdasų krašto kilusi Janina Prūsaitė, jos tiesioginis viršininkas V.Bergas buvo „spaudžiamas” atleisti Janiną kaip „liaudies priešą“. Jos tėvai, brolis ir sesuo buvo ištremti, o dar vienas brolis gyveno Amerikoje. Įsakymams „iš organų“ V. Bergas nepasidavė, o nusprendė pats asmeniškai viską išsiaiškinti. Nepatingėjo nuvažiuoti į Būtėnus, pabendrauti su Janinos artimaisiais, kaimynais. Pasirodė, kad Prūsų šeima - ne kokie nors „liaudies priešai“, o dori lietuviai, darbštūs ūkininkai, gerbiami kaimynų. V. Bergas ne tik neatleido mokslinės bendradarbės iš užimamų pareigų, bet dar paskatino siekti mokslo aukštumų, tapti mokslininke biologe, zoologe... „ Žmogus turi visuomet išlikti žmogumi, kokia santvarka, kokia valdžia bebūtų“, - sakė laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius J. Stasinas. Svėdasiškių svečias taip pat prisiminė ir Vaižganto įkurtos, sovietmečiu uždraustos Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimą, pirmųjų „Vaižganto skaitymų“ organizavimą Svėdasų krašte. Baigdamas savo pasisakymą J. Stasinas perskaitė JAV gyvenusios poetės Juozės Krištolaitytės eilėraštį „Tėviškė“ iš redakcijos 1999 metais išleisto šios autorės poezijos rinkinio „Pavakario vėjai“.
„Ten per pievą rūkas tiesiasi nubalęs,
Pro viršūnę gluosnio nuslenka rasa,
Ten už vandenynų TĖVIŠKĖLĖ mano,
Žiedais išsipuošus, audrų išprausta.
Ten mano takelis, ten ir mano gluosnis,
Ten ir mano pėdos įaugę take,
Sena MOTINĖLĖ viena pasilikus
Vis laukia prie vartų, vis laukia liūdna...“
Tie poezijos posmai labai aktualūs, atspindintys dabartinę mūsų šalies situaciją, jaunimo emigracijos į kitas šalis problemas. Neatsitiktinai ne vieno svėdasiškio akyse, klausantis šio eilėraščio, pasirodė ašaros. Juk daugelyje šeimų laukiama „kad vaikai sugrįžtų iš didžios kelionės, kad juoku skambėtų tėviškė žalia...“
Dar vienas svėdasiškių svečias į susirinkusius prabilo tarmiškai. Tai iš Utenos krašto, Tauragnų, kilęs gamtos mokslų daktaras, docentas ir tautodailininkas Romualdas Šimkūnas. Jis mėgsta ir kalbėti, ir rašyti tarmiškai. Todėl R.Šimkūnas perskaitė keletą vaizdelių iš neseniai išleistos savo knygos „Nepaprastas istorijas“. Svėdasų krašte šis tautodailininkas jau yra palikęs gilius savo pėdsakus: sukūrė dailią medžio skulptūrą „Alaušo varpe, žadink mus“, skirtą Malaišių 750-osioms metinėms, išskobė menišką ąžuolinį kryžių Tumų šeimos atminimui Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose. O ir Svėdasų krašto renginiuose R. Šimkūnas dažnas svečias.
Renginio dalyviams buvo pristatyta ilgai laukta knyga „Svėdasai. Praeitis ir dabartis“. Solidžią 440 puslapių gausiai iliustruotą knygą pristatė jos sudarytojas, mokslinis redaktorius ir vienas iš autorių svėdasiškis Romualdas Vytautas Rimša. Dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą jis įteikė rašinių bei fotografijų autoriams bei rėmėjams. R.V. Rimša sakė, kad knyga „Svėdasai“ pirmiausia bus pristatyta visuomenei Anykščių miesto šventės metu.
Pasibaigus renginiui bibliotekoje, žmonės dar neskubėjo skirstytis, šnekučiavo, vaišinosi kava, arbata, saldumynais bei kitais Svėdasų šeimininkių rankomis pagamintais gardėsiais. Aptarti artimiausi svėdasiškių renginiai: liepos mėnesį Kunigiškiuose organizuojamas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus 25-mečio minėjimas, tradicinis, jau penktasis Svėdasų krašto talentų- „deimančiukų“ sambūris „Ieškokime“ deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“, taip pat rugsėjo mėnesį Malaišiuose organizuojamas respublikinis renginys „Vaižgantinės“. Greta praėjusiais metais įamžintų Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjų Severiutės ir Mykoliuko šiemet turėtų atsirasti dar ir Rapolas Geišė. Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos žurnalistų sąjunga įteiks vienuoliktąją literatūrinę Vaižganto premiją, o Svėdasų seniūnija pagerbs ketvirtąjį Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatą.
Atoriaus nuotraukos
To ketvirtadienio, liepos 5-osios, vidurdienį, lietus pylė kaip iš kibiro. Tačiau net smarkiausia liūtis nesutrukdė iš Sostinės į Svėdasus atvažiuoti būreliui garbių kraštiečių, svėdasiškiams susirinkti į miestelio biblioteką.
Jaukioje bibliotekoje kraštiečio mokslininko ir literato, aktyvaus Pasaulio anykštėnų bendrijos ir svėdasiškių draugijos „Alaušas“nario,Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureato, doc. Juozo Lapienio iniciatyva Valstybės dienos išvakarėse organizuota literatūrinė popietė „Žmogus ne vien duona sotus“.
Renginį pradėjęs šio sambūrio iniciatorius pasidžiaugė, kad jį nuolat traukia gimtasis kraštas, čia jisai sutinka daug gerų pažįstamų, čia ateina įkvėpimas kūrybai. J. Lapienis su dėkingumu mini svėdasiškius, kurie praėjusiais metais įvertino jį Vaižganto mažąja premija. Susirinkusiems jis priminė prasmingus darbus, kuriais svėdasiškiai pagerbia Juozą Tumą-Vaižgantą. Tai ir kasmetiniai tradiciniai „Vaižganto skaitymai“, tai ir respublikinis renginys „Vaižgantinės“ rašytojo gimtuosiuose Malaišiuose, tai ir literatūrinės Vaižganto premijos bei Svėdasų seniūnijos įsteigtos Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ įteikimo iškilmės bei kiti įsimintini renginiai. Prasmingas eilutes į Svėdasų krašto istoriją įrašė svėdasiškių literatų klubas „Sietuva“, parengęs ir išleidęs jau tris klubo narių kūrybos rinktines. J. Lapienis gyrė svėdasiškius už jų patriotiškumą, pilietiškumą, dvasingumą. Bibliotekoje vykusį renginį, į kurį sugūžėjo nemažas būrys miestelio šviesuolių, J. Lapienis simboliškai pavadino „Dvasingumo puota“, pabrėžęs, kad žmogus yra ne vien duona sotus - jam reikia ir žmogiško bendravimo, ir kultūrinių renginių, ir prasmingų susitikimų, ir aktyvios veiklos, ir žmogiškųjų vertybių puoselėjimo... J. Lapienis prisiminė metus, kai dar jaunystėje turėjo neblogai apmokamą veterinarijos gydytojo darbą, bet pasirinko mokslininko kelią. Daugelis stebėjosi, kodėl iškeitė gerą atlyginimą maisto pramonės įmonėje į kuklų užmokestį mokslo įstaigoje. Į tokius pažįstamų samprotavimus Juozas atsakydavo: „Žmogus ne vien duona sotus, gyvenime yra daugybė neatrastų aukštumų, prasmingų dalykų, kuriuos norisi pasiekti, atrasti, įgyvendinti...“
Visuomet svėdasiškių laukiamas gimtinėje ir žinomas teatro, televizijos ir kino aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas Ferdinandas Jakšys. Neseniai garbingą savo gyvenimo jubiliejų atšventęs, klastingų ligų iškankintas, bet likimo smūgius atlaikęs aktorius labai šiltai kalbėjo apie svėdasiškių puoselėjamas tradicijas. Svėdasų krašto šviesuolių veiklą žymusis aktorius vadino „perliukais ant žaizdelės“, „atgaiva sielai“. Iš Svėdasų kilęs F. Jakšys su liūdesio gaidele kalbėjo apie patirtas netektis. Jis priminė, kad baigiantis 2011-iesiems JAV užgeso žymios rašytojos Alės Rūtos, su kuria jis palaikė ryšius ir ne kartą buvo susitikęs, gyvybė. Atskriejo žinia apie dramaturgo Kosto Ostrausko mirtį. Su Kosto mono spektakliu „Vaižgantas“ Jakšys aplankė daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, didelė sėkmė aktorių lydėjo, vaidinant Vaižgantą, ir išeivijoje. Rugsėjo 22-ąją Šv. Kazimiero parapijoje Londone vyks dramaturgo K. Ostrausko atminimui skirtas renginys, kuriame dalyvaus ir aktorius F. Jakšys. Svėdasiškius akt. F. Jakšys pakvietė skambant Šumano muzikai pasiklausyti Bairono kūrybos. Kaip visuomet talentingajam kraštiečiui aktoriui svėdasiškiai negailėjo plojimų.
Renginyje dalyvavęs žurnalistas, laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius, prof. Česlovo Kudabos premijos laureatas, Lietuvos gamtos bičiulių asociacijos pirmininkas Juozas Stasinas prisipažino, kad pats jis kilęs iš Žemaitijos. Nors literatūros milžinu Vaižgantu didžiuojasi Aukštaitija, ne mažiau šis kultūros šviesuolis yra nusipelnęs ir Žemaitijai. Pasak svečio, šio rašytojo, kultūros puoselėtojo, tautos švietėjo negali savintis vien tik aukštaičiai, ne mažiau jis reikšmingas ir žemaičiams, nes jis priklauso visai Lietuvai, net visam pasauliui. Juk jo puoselėtos dvasinės, moralinės, patriotinės vertybės aktualios ir šiandien. Daugelį dešimtmečių paskyręs gamtosaugai J. Stasinas prisiminė darbo metus pas žinomą gamtosaugininką Viktorą Bergą, jo žmogiškąsias savybes, geraširdiškumą, jautrumą. Kai Medžioklės ūkio valdyboje dar 1947-aisiais metais, sunkiais stalinizmo laikais įsidarbino būsimoji mokslininkė iš Svėdasų krašto kilusi Janina Prūsaitė, jos tiesioginis viršininkas V.Bergas buvo „spaudžiamas” atleisti Janiną kaip „liaudies priešą“. Jos tėvai, brolis ir sesuo buvo ištremti, o dar vienas brolis gyveno Amerikoje. Įsakymams „iš organų“ V. Bergas nepasidavė, o nusprendė pats asmeniškai viską išsiaiškinti. Nepatingėjo nuvažiuoti į Būtėnus, pabendrauti su Janinos artimaisiais, kaimynais. Pasirodė, kad Prūsų šeima - ne kokie nors „liaudies priešai“, o dori lietuviai, darbštūs ūkininkai, gerbiami kaimynų. V. Bergas ne tik neatleido mokslinės bendradarbės iš užimamų pareigų, bet dar paskatino siekti mokslo aukštumų, tapti mokslininke biologe, zoologe... „ Žmogus turi visuomet išlikti žmogumi, kokia santvarka, kokia valdžia bebūtų“, - sakė laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius J. Stasinas. Svėdasiškių svečias taip pat prisiminė ir Vaižganto įkurtos, sovietmečiu uždraustos Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimą, pirmųjų „Vaižganto skaitymų“ organizavimą Svėdasų krašte. Baigdamas savo pasisakymą J. Stasinas perskaitė JAV gyvenusios poetės Juozės Krištolaitytės eilėraštį „Tėviškė“ iš redakcijos 1999 metais išleisto šios autorės poezijos rinkinio „Pavakario vėjai“.
„Ten per pievą rūkas tiesiasi nubalęs,
Pro viršūnę gluosnio nuslenka rasa,
Ten už vandenynų TĖVIŠKĖLĖ mano,
Žiedais išsipuošus, audrų išprausta.
Ten mano takelis, ten ir mano gluosnis,
Ten ir mano pėdos įaugę take,
Sena MOTINĖLĖ viena pasilikus
Vis laukia prie vartų, vis laukia liūdna...“
Tie poezijos posmai labai aktualūs, atspindintys dabartinę mūsų šalies situaciją, jaunimo emigracijos į kitas šalis problemas. Neatsitiktinai ne vieno svėdasiškio akyse, klausantis šio eilėraščio, pasirodė ašaros. Juk daugelyje šeimų laukiama „kad vaikai sugrįžtų iš didžios kelionės, kad juoku skambėtų tėviškė žalia...“
Dar vienas svėdasiškių svečias į susirinkusius prabilo tarmiškai. Tai iš Utenos krašto, Tauragnų, kilęs gamtos mokslų daktaras, docentas ir tautodailininkas Romualdas Šimkūnas. Jis mėgsta ir kalbėti, ir rašyti tarmiškai. Todėl R.Šimkūnas perskaitė keletą vaizdelių iš neseniai išleistos savo knygos „Nepaprastas istorijas“. Svėdasų krašte šis tautodailininkas jau yra palikęs gilius savo pėdsakus: sukūrė dailią medžio skulptūrą „Alaušo varpe, žadink mus“, skirtą Malaišių 750-osioms metinėms, išskobė menišką ąžuolinį kryžių Tumų šeimos atminimui Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose. O ir Svėdasų krašto renginiuose R. Šimkūnas dažnas svečias.
Renginio dalyviams buvo pristatyta ilgai laukta knyga „Svėdasai. Praeitis ir dabartis“. Solidžią 440 puslapių gausiai iliustruotą knygą pristatė jos sudarytojas, mokslinis redaktorius ir vienas iš autorių svėdasiškis Romualdas Vytautas Rimša. Dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą jis įteikė rašinių bei fotografijų autoriams bei rėmėjams. R.V. Rimša sakė, kad knyga „Svėdasai“ pirmiausia bus pristatyta visuomenei Anykščių miesto šventės metu.
Pasibaigus renginiui bibliotekoje, žmonės dar neskubėjo skirstytis, šnekučiavo, vaišinosi kava, arbata, saldumynais bei kitais Svėdasų šeimininkių rankomis pagamintais gardėsiais. Aptarti artimiausi svėdasiškių renginiai: liepos mėnesį Kunigiškiuose organizuojamas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus 25-mečio minėjimas, tradicinis, jau penktasis Svėdasų krašto talentų- „deimančiukų“ sambūris „Ieškokime“ deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“, taip pat rugsėjo mėnesį Malaišiuose organizuojamas respublikinis renginys „Vaižgantinės“. Greta praėjusiais metais įamžintų Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjų Severiutės ir Mykoliuko šiemet turėtų atsirasti dar ir Rapolas Geišė. Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos žurnalistų sąjunga įteiks vienuoliktąją literatūrinę Vaižganto premiją, o Svėdasų seniūnija pagerbs ketvirtąjį Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatą.
Atoriaus nuotraukos
Gamta svetur
Sacharos dykuma: praeitis, dabartis ir ateitisSachara – didžiausia tropinė dykuma Žemėje. Ji užima beveik trečdalį Afrikos žemyno. Smėlingas, bevaisis dykumos plotas dėl klimato kaitos ir žmonių veiklos nuolat plečiasi, šiuo metu jis siekia beveik 9 mln. kv. kilometrų. Didžiausias dykumos ilgis iš rytų į vakarus - 5700 km, plotis iš šiaurės į pietus - beveik 2000 kilometrų. Per metus smėlynai praryja 1500km2 plotą, kuris prilygsta vidutiniam mūsų administraciniam rajonui.
Dykuma Sacharos plotai virto palyginti neseniai - maždaug prieš 3 tūkst. metų. Prieš keliolika tūkstančių metų, kada mūsų kraštuose viešpatavo ledynai, Sacharos plotuose buvo savanos. Jose vietiniai gyventojai medžiojo žirafas, antilopes, dramblius. Prieš 6-7 tūkst. metų, tuo metu, kai formavosi Egipto civilizacija, dabartinės dykumos plotuose augo medžiai, tyvuliavo ežerai, klestėjo klajoklių - gyvulių augintojų - gentys. Jų laikomos didžiulės gyvulių bandos sunaikino augaliją, o lietaus trūkumas, sausėjantis klimatas pievas ir krūmynus pavertė pusdykume. Vėliau šie plotai virto visiška bevaise dykuma. Sacharos gamtinės sąlygos Sachara – tai ne vien bekraštė neaprėpiama smėlio dykuma. Jos gamtinė aplinka labai įvairi. Dėl to dykuma skirstoma į atskiras dalis. Netgi vietiniai gyventojai tuaregai Sacharą vadina daugiskaitiniu žodžiu, reiškiančiu „dykumas“. Dažniausiai išskiriami šie dykumų tipai: ergai – smėlingosios dykumos; hamados – akmeningosios dykumos; sebchos – druskingosios dykumos, kuriose nemaža išlikusių druskingų ežerų; džebeliai – kalnų masyvai ir ten esančios skaldingosios dykumos. Baltąja dykuma vadinama Libijos dykuma. Sacharoje yra ir daugiau mažesnių specifinių plotų. Paminėtinos sausos nenutekamos daubos, išdžiūvusių upių slėniai – vadės, šaltinių maitinamos oazės, kuriose auga augalai, klesti gyvenimas, išdžiūvę ežerai-geltos ir kt. Ypač įdomus specifinis objektas, esantis centrinėje Mauritanijos dalyje, „Sacharos akis“. Tai didžiulis apskritimas, apsuptas bekraštės dykumos. Jis puikiai matomas iš kosmoso ir iš ten padarytos geriausios jo nuotraukos. „Sacharos akies“ apskritimo skersmuo apie 50 km. Buvo manoma, kad tai didžiulio meteorito išmuštas krateris. Tačiau pastarųjų laikų tyrimai rodo, kad tai natūraliai susiformavęs darinys, tačiau jo susidarymas nėra aiškus. Sachara yra šiaurės-vakarinėje didžiulės senosios Afrikos platformos dalyje. Dėl platformos stabilumo seniausi paleozojiniai dariniai išliko horizontalūs ir daugelyje vietų padengti jaunesniųjų periodų nuosėdomis. Su pastarosiomis siejasi vandeningi horizontai ir oazės. Nors dykumos paviršius pakankamai sudėtingas ir įvairus, Sacharoje vyrauja lyguminiai plotai. Aukščiai iki 500 metrų užima apie 70 proc. teritorijos. Aukščiausios dykumos vietos yra centrinėje dalyje. Čia kai kurios viršūnės viršija 3 tūkst. metrų aukštį. Nemažus plotus užima įvairūs pažemėjimai, kuriuose įsikūrusios oazės. Geologinė dykumos praeitis lėmė galimybę susidaryti dideliems naftos ir dujų telkiniams. Prieškambrio pamate randama aukso, vario, volframo, geležies rūdos, retųjų metalų. Klimatas ir organinis pasaulis Dabartinės klimato sąlygos nepalankios organiniam pasauliui. Dykumos klimatas kontinentinis-tropinis, paros temperatūros svyravimai siekia net 300C, dirvos - apie 700C. Žiemą visoje Sacharoje būna šalnos, o kalnuose temperatūra nukrinta iki – 180 C. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra 9-12, liepos 33-380 C. Šiaurinėje dykumos dalyje užregistruota aukščiausia temperatūra Žemėje - +580 C. Žemės paviršius įkaista iki 800 C. Oro santykinis drėgnumas 30-50 proc., kritulių didesnėje dykumos dalyje iškrenta mažiau 50 mm per metus. Dažnai Sacharoje nelyja keletą metų, pučia nemalonūs karšti vėjai: samumas ir harmatanas. Tokio klimato sąlygomis Sacharos viduryje upių nėra. Išlikusios tik praeityje buvusių upių vagos, kurios kartais po reto lietaus laikinai pavirsta upėmis. Didžiausios upės teka dykumos pakraščiais. Rytiniame pakraštyje - Nilas, pietvakariniame – Nigeris. Pietinėje dykumos dalyje nedideli upokšniai vingiuoja į Čado ežerą, o šiaurėje nuo Atlaso kalnų vanduo po lietaus teka į pietus, sudarydami laikinus upokšnius. Požeminiai gėlo vandens baseinai, maitinantys oazes, yra 500-2000 m gylyje. Augalija Sacharos dykumoje labai skurdi. Didelius plotus užimančiose hamadose (akmeningosiose dykumose) ir reguose (skaldingosiose dykumose) augalų beveik nėra. Palankesnėse vietose auga kai kurios varpinės žolės ir krūmai. Kalnuose yra reliktinių neogeno laikų pievų. Oazėse svarbiausias augalas – palmė datulė. Gyvūnija kiek gausesnė. Dykumos pakraščiuose gyvena antilopės, gepardai, hienos, šakalai. Kalnuose yra muflonų, beždžionių, lapučių-fenekų. Dykumoje straksi šokliai, šmirinėja driežai, bėginėja vabzdžiai, skorpionai, šliaužioja gyvatės. Gyvenimas dykumoje tęsiasi Apie praeityje dabartinės dykumos plotuose buvusį gyvenimą byloja vis gausesni naujausių tyrimų duomenys. 1999 metų kovo mėnesį Berlyno universiteto geografas H.J.Pocūra pietvakarių Libijoje esančioje dykumoje rado begemotų, dramblių, antilopių kaulų, ežerams būdingų nuosėdų. Uolose išlikusiuose Sacharos gyventojų piešiniuose pavaizduotos gyvulių kaimenės, besimaudančios upėse. Dėl blogėjančių sąlygų gyventojai paliko gyvenamas vietas. Dalis jų pasitraukė į pietus, bet dauguma - į rytus prie Nilo. Tačiau ir dabar Sacharoje gyvena žmonės: arabų, tuaregų, berberų gentys. Viso jų priskaičiuojama apie 3 mln., tankumas – 1 žm/km2. Sacharos gyventojai daugiausiai klajokliai. Jie su avių, ožkų, kupranugarių bandomis klajoja po dykumą, ieško ganyklų, vandens ir prekiauja tarp oazių gyventojų Svarbiausias gyvūnas klajokliškame gyvenime – kupranugaris. Alachas negalėjo pateikti geresnės dovanos, kaip dykumos laivu pramintą kupranugarį. Šis gyvūnas mėnesius gali išbūti neėdęs ir negėręs. Visa, ko reikia gyvybei palaikyti, jis turi susikrovęs kuprose. Ilgai badaujant kupros subliūkšta, labai sumažėja. Atkurti atsargoms reikalingas geras papildymas. Ištroškęs kupranugaris vienu kartu gali išgerti iki 115 litrų vandens. Tačiau gyvenimas keičiasi ir dykumoje. Civilizacijos banga palietė jos gyventojus, keičia jų tradicinį gyvenimo būdą. Klajoklių kelionės ir jų reikšmė žymiai sumažėjo. Ten, kur tęsėsi karavanų keliai, dabar jau dažnai važinėja sunkvežimiai, gabendami būtinas prekes ir dykumoje išgaunamas žaliavas. Ar Sacharos dykuma vėl sužaliuos Sacharos dykuma plečiasi, bet žmonių pastangų dėka dalis jos virsta derlingais plotais. Suradus vandens pastaraisiais metais kasmet pavyksta atgaivinti apie 60 km2 smėlynų. Didžiausias dykumos gyventojų rūpestis - rasti vandenį. Sacharos atgaivinimui spręsti 1980 metais įkurta šešių valstybių organizacija. Vis plačiau kalbama ir galvojama, kaip panaudoti dykumos išteklius, aprūpinti elektros energija ne tik Afriką, bet ir Europą. Manoma, kad Sacharoje galima auginti įvairias žemės ūkio kultūras ir dykumą paversti maisto bei energijos aruodu. Parengti projektai, kurie numato didžiausią pasaulio dykumą priversti tarnauti žmonėms, panaudojant jos atsinaujinančius energijos šaltinius. Planuojama statyti saulės elektrines, gėlinti jūros vandenį, panaudoti esamus gėlo vandens išteklius, sodinti miškus. Tuomet šiame krašte susidarytų sąlygos auginti įvairias žemės ūkio kultūras. Priminsime, kad Lietuva taip pat ketina dalyvauti sprendžiant dykumų įsisavinimo problemą. 2013 metais, pirmininkaudama ES Tarybai, ji turės parengti, suderinti ir pristatyti ES poziciją dykumų klausimu, kuris bus svarstomas Jungtinių Tautų konferencijoje. Prof. Algirdas STANAITIS |
|