---

Aplinkos ministerijoje

---

ES aplinkos ministrai: gamtos išsaugojimas kainuoja

Vil­niu­je vy­ko ne­for­ma­lus ES ša­lių ap­lin­kos mi­nist­rų su­si­ti­ki­mas, ku­rį su­kvie­tė ES Ta­ry­bai pir­mi­nin­kau­jan­ti Lie­tu­va. Šia­me dvie­jų die­nų su­si­ti­ki­me da­lyv­vo vi­sų ES vals­ty­bių ir kan­di­da­čių, ki­tų Eu­ro­pos ša­lių mi­nist­rai ir de­le­ga­ci­jų va­do­vai, taip pat Eu­ro­pos Par­la­men­to, Eu­ro­pos in­ves­ti­ci­jų ban­ko, ki­tų Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai.
Ap­lin­kos mi­nist­rai ap­ta­rė gam­ti­nio ka­pi­ta­lo ir bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės fi­nan­sa­vi­mo po­li­ti­kos klau­si­mus. Juos svars­tant Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai at­sto­va­vo ES ap­lin­kos ko­mi­sa­ras Ja­ne­zas Po­toč­ni­kas.
„Tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad bio­lo­gi­nė įvai­ro­vė Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je nyks­ta pre­ce­den­to ne­tu­rin­čiais tem­pais ir mes esa­me šio pro­ce­so liu­di­nin­kai“, – pra­dė­da­mas su­si­ti­ki­mo pir­mo­sios die­nos po­sė­dį sa­kė ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Pa­sak mi­nist­ro, am­bi­cin­gi tiks­lai iki 2010 m. su­stab­dy­ti bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ny­ki­mo spar­tą pa­sau­ly­je ne­bu­vo įgy­ven­din­ti, nes dau­ge­ly­je vie­šo­sios po­li­ti­kos sek­to­rių trūks­ta mo­ty­vų šiam tiks­lui pa­siek­ti ir pro­ble­mos mas­to su­vo­ki­mo.
Su­si­ti­ki­mo da­ly­viai dis­ku­ta­vo, rem­da­mie­si Lie­tu­vos pa­reng­tu ir iš­pla­tin­tu do­ku­men­tu. Jie nu­brė­žė gai­res to­li­mes­niam Eu­ro­pos Są­jun­gos ir jos vals­ty­bių dar­bui už­tik­rin­ti fi­nan­suo­jant gam­tos ir bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ap­sau­gą. Per dis­ku­si­jas pri­tar­ta, kad dėl bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ny­ki­mo ga­li su­sil­pnė­ti eko­sis­te­mų at­spa­ru­mas ir pa­blo­gė­ti žmo­nių ge­ro­vė.
Su­si­ti­ki­mo me­tu pa­brėž­ta, kad bū­ti­na su bio­lo­gi­ne įvai­ro­ve su­si­ju­sius pri­ori­te­tus ir veik­las in­teg­ruo­ti į ki­tų sek­to­rių po­li­ti­kas ir kad tin­ka­mas fi­nan­sa­vi­mas šiai sri­čiai ga­lės bū­ti už­tik­rin­tas tik su­tel­kus ES ir na­cio­na­li­nius fi­nan­si­nius iš­tek­lius. Vie­nin­gai pri­pa­žin­ta, kad in­ves­ti­ci­jos į gam­ti­nį ka­pi­ta­lą, įskai­tant „Na­tu­ra 2000“ te­ri­to­ri­jas, ža­li­ą­ją in­fra­struk­tū­rą ir jos at­kū­ri­mą, ar­ti­miau­sius sep­ty­ne­rius me­tus tu­ri bū­ti vi­sų ES vals­ty­bių pri­ori­te­tu. Mi­nist­rai su­ta­rė, kad svar­bu ste­bė­ti, ar bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mui ski­ria­mos lė­šos yra tin­ka­mai pa­nau­do­ja­mos. Jie taip pat pa­brė­žė, kad bū­ti­na vyk­dy­ti ES tarp­tau­ti­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus sau­gant bio­lo­gi­nę įvai­ro­vę.
Ne­for­ma­laus su­si­ti­ki­mo mi­nist­rai ap­ta­rė ga­li­mą ska­lū­ni­nių du­jų žval­gy­mo ir ga­vy­bos po­vei­kį ap­lin­kai ir ES nu­ma­to­mus veiks­mus šio­je sri­ty­je. Su­si­ti­ki­mo da­ly­viams pri­sta­ty­tas sėk­min­gas bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės iš­sau­go­ji­mo Lie­tu­vo­je pa­vyz­dys – Pa­vil­nių re­gio­ni­nis par­kas ir ja­me esan­ti uni­ka­li Pūč­ko­rių ato­dan­ga.
BFL nuotraukoje: Neformalus ES šalių aplinkos ministrų susitikimas.

---

---

Lie­tu­va da­ly­vaus pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je Mi­la­ne

Vy­riau­sy­bė pri­ta­rė Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pra­šy­mui 2014 m. vals­ty­bės biu­dže­te nu­ma­ty­ti rei­kia­mų lė­šų Lie­tu­vos pa­si­ren­gi­mui da­ly­vau­ti pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je „EX­PO 2015“ Mi­la­ne, Ita­li­jo­je. Pri­sta­ty­ti mū­sų ša­lį šio­je pa­ro­do­je Ap­lin­kos ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­joms pa­ves­ta jau prieš dve­jus me­tus, ta­čiau ne­bu­vo nu­ma­ty­tas fi­nan­sa­vi­mas.
Kaip sa­kė Lie­tu­vos eks­po­zi­ci­jos 2015 m. pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vy­riau­sia­sis pa­ta­rė­jas Ro­mas Jan­kaus­kas, pa­ro­do­je Mi­la­ne, ku­rios te­ma – „Pa­mai­tin­ti pla­ne­tą, ener­gi­ja gy­ve­ni­mui“, da­ly­vaus 130 vals­ty­bių. Per še­šis mė­ne­sius ją ap­lan­kys apie 30 mi­li­jo­nų žmo­nių. Sep­ty­nias­de­šim­čiai vals­ty­bių, ku­rių dau­gu­mą su­da­ro be­si­vys­tan­čios ša­lys, pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­riai eks­po­zi­ci­jas siū­lo įsi­reng­ti te­mi­niuo­se pa­vil­jo­nuo­se, dar 60 vals­ty­bių sta­ty­sis at­ski­rus pa­vil­jo­nus. Dėl di­de­lių ne­įreng­to plo­to nuo­mos kai­nų (500 kvad­ra­ti­nių met­rų – 4 mln. li­tų) ir kai­my­nys­tės su be­si­vys­tan­čio­mis ša­li­mis, ku­rioms plo­tas su­tei­kia­mas ne­mo­ka­mai, pa­vil­jo­nus šio­je pa­ro­do­je sta­ty­sis dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių, tarp jų ir kai­my­ni­nė Lat­vi­ja. Es­ti­ja da­ly­va­vi­mui pa­ro­do­je jau sky­rė 12,8 mln. li­tų, Lat­vi­ja – apie 20 mln. li­tų.
Lie­tu­vai, kaip ir Lat­vi­jai, pa­siū­ly­tas 11,5 aro že­mės skly­pas, ku­rio pu­sę ga­li­ma už­sta­ty­ti eks­po­zi­ci­jai rei­ka­lin­gais sta­ti­niais. Mū­sų ša­lis šio­je pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je nu­ma­to pri­sta­ty­ti la­bai ko­ky­biš­kus ir pa­klau­sius tarp­tau­ti­nė­je rin­ko­je mais­to ga­mi­nius, mo­der­nias mais­to per­dir­bi­mo pra­mo­nės tech­no­lo­gi­jas, iš­vys­ty­tą že­mės ūki, moks­lo lai­mė­ji­mus ir tur­tin­gas kul­tū­ros tra­di­ci­jas. Pre­li­mi­na­riais skai­čia­vi­mais, pa­vil­jo­no sta­ty­ba ir skly­po įren­gi­mas kai­nuo­tų apie 6,9 mln. li­tų. Ki­tų lė­šų rei­kia eks­po­zi­ci­jai, kul­tū­ri­nei pro­gra­mai ir pa­vil­jo­no eks­plo­a­ta­ci­jai.
Da­ly­va­vi­mas pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je 2000 m. Vo­kie­ti­jo­je Lie­tu­vai kai­na­vo 20 mln. li­tų, 2005 m. Ja­po­ni­jo­je – 10,6 mln. li­tų, 2010 m. Ki­ni­jo­je – 11,2 mln. li­tų. Lat­vi­ja ir Es­ti­ja iš­lei­do pa­na­šiai. Lie­tu­vos pa­vil­jo­ną Ja­po­ni­jo­je ap­lan­kė du, o Ki­ni­jo­je – net še­ši mi­li­jo­nai žmo­nių.

---

Ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis
krei­pė­si į VSD, STT ir pro­ku­ra­tū­rą
dėl at­lie­kų per­dir­bi­mo ir de­gi­ni­mo 

Su­si­klos­čiu­si pa­dė­tis, pa­sak mi­nist­ro, – ga­li­mų bau­džia­mų­jų vei­kų ir ko­rup­ci­nių veiks­mų iš­da­va. Ji pa­vo­jin­ga pa­čiai vals­ty­bei, nes su­da­rant prie­lai­das pri­va­čių in­te­re­sų gru­pėms į sa­vo ran­kas per­im­ti vi­są ša­lies at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mą kli­bi­na­mi ir eko­no­mi­niai vals­ty­bės pa­ma­tai. Pri­va­ti­za­vus šią sis­te­mą, pir­miau­sia nu­ken­tė­tų vi­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jai – dėl iš­au­gu­sių di­džiu­lių mo­kes­čių už tvar­ko­mas at­lie­kas.
Įtemp­ta pa­dė­tis ša­lies at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mos veik­lo­je su­si­da­rė įsi­sa­vi­nant 450 mln. li­tų ES pa­ra­mos lė­šų bio­lo­giš­kai skai­džių at­lie­kų tvar­ky­mo in­fra­struk­tū­rai su­kur­ti. Ši pa­ra­ma bu­vo skir­ta prieš tre­jus me­tus, bet li­gi šiol iš sa­vi­val­dy­bių įsteig­tų de­šim­ties re­gio­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo cen­trų aš­tuo­niems nie­kaip ne­pa­vyks­ta iš­ju­din­ti pro­ce­so dėl sun­kiai su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Ne ma­žiau „pa­slap­tin­gos“ ir Vil­niaus bei Kau­no at­lie­kų de­gi­ni­mo įmo­nių sta­ty­bos ap­lin­ky­bės.
„Ti­kiuo­si, kad ir Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra, ir Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas, ir Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­ba at­sa­kin­gai iš­tirs pro­ce­sus, vyks­tan­čius ša­lies at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mo­je, ir už­kirs ke­lią ga­li­miems pik­tnau­džia­vi­mams“, – sa­ko Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis.

---

Pa­di­din­tos bau­dos ap­lin­kos ter­šė­jams

Ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis pa­si­ra­šė įsa­ky­mą, ku­riuo iki de­šim­ties kar­tų pa­di­di­no ap­lin­kai pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo dy­džius.
„At­lie­kų, iš­mes­tų į ap­lin­ką, pa­da­ry­tos ža­los ta­ri­fai bu­vo tik sim­bo­li­niai. Tad vi­sai ne­nuos­ta­bu, kad šį pa­va­sa­rį tvar­ky­da­mi miš­kus ra­do­me šim­tus ne­le­ga­lių „są­var­ty­nė­lių“. Nuo šiol at­lie­kos bus skirs­to­mos tik į dvi ka­te­go­ri­jas: pa­vo­jin­gą­sias ir ne­pa­vo­jin­gą­sias. Taip pat nu­sta­tė­me mi­ni­ma­lų ža­los ap­lin­kai dy­dį, ku­ris bus tai­ko­mas net už pa­tį ma­žiau­sią at­lie­kų kie­kį, ne­tei­sė­tai pa­ša­lin­tą ap­lin­ko­je“, – sa­ko ap­lin­kos mi­nist­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis.
Iki šiol įkai­nis už iš­mes­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas bu­vo 1000 li­tų, pa­dan­gas – 1300 li­tų, ki­tas ne­pa­vo­jin­gas at­lie­kas – 1800 li­tų, pa­vo­jin­gas at­lie­kas – 12 tūkst. li­tų, o pa­gal nau­ją­jį įsa­ky­mą įkai­nis  už pa­vo­jin­gų­jų at­lie­kų iš­me­ti­mą – 36 tūkst. li­tų, ne­pa­vo­jin­gų – 15 tūkst. li­tų, už ma­žiau­sią tar­šą ati­tin­ka­mai – 1500 li­tų ir 500 li­tų.
„Ti­kiuo­si, kad nuo šiol ter­šė­jai bus pa­tys su­in­te­re­suo­ti tvar­ky­ti at­lie­kas taip, kad ne­kenk­tų ne tik gam­tai, bet ir sa­vo pi­ni­gi­nei“, – pa­žy­mi ap­lin­kos mi­nist­ras.

Lie­tu­vo­je įsi­ga­lios
šva­rios žve­jy­bos prin­ci­pas

Nuo šiol vi­si ša­lies žve­jai mė­gė­jai pri­va­lės už­tik­rin­ti šva­rą sa­vo žve­jy­bos vie­to­je. Šį šva­rios žve­jy­bos prin­ci­pą nu­sta­to ap­lin­kos mi­nist­ro Va­len­ti­no Ma­zu­ro­nio pa­tiks­lin­tos tai­syklės.
Tai­syk­lės įpa­rei­go­ja prieš pra­de­dant žve­jy­bą ir žve­jy­bos me­tu vi­sas ko­mu­na­li­nes at­lie­kas, esan­čias 5 met­rų spin­du­liu nuo žve­jy­bos vie­tos, su­rink­ti ir, pa­si­bai­gus žve­jy­bai, su­tvar­ky­ti.
„Pa­lik­ti tvar­kin­gą žve­jy­bos vie­tą iki šiol bu­vo tik žve­jo kul­tū­ros rei­ka­las, bet, de­ja, ši kul­tū­ra dar su ser­mė­ga. No­rint ap­sau­go­ti gra­ži­ą­sias pa­e­že­res ir upių pa­kran­tes nuo jo­se pa­lie­ka­mų šiukš­lių, tai rei­kia da­ry­ti vi­siems su­tar­ti­nai“, – sa­ko Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Mi­nist­ro žo­džiais, jam pa­čiam te­ko įsi­ti­kin­ti, kaip nuo šiukš­lių la­vi­nos ken­čia Ne­mu­no del­tos re­gio­ni­nis par­kas, ša­lies meš­ke­rio­to­jų Me­ka, kur per me­tus ap­si­lan­ko apie 100 tūkst. žve­jų mė­gė­jų ir po­il­siau­to­jų.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja krei­pė­si į ša­lies sa­vi­val­dy­bes ir pa­pra­šė, kad jos sa­vo te­ri­to­ri­jo­se nu­sta­ty­tų žve­jų la­biau­siai pa­mėg­tas vie­tas ir ten pa­sta­ty­tų kon­tei­ne­rius at­lie­koms.
Jei­gu žve­jys ne­si­lai­kys šva­rios žve­jy­bos prin­ci­po, jam grės ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė – kaip ir už bet ku­rį ki­tą Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­lių pa­žei­di­mą. Už ap­šnerkš­tą žve­jy­bos vie­tą ga­li bū­ti pa­reikš­tas įspė­ji­mas ar­ba skir­ta nuo 25 iki 200 li­tų ad­mi­nist­ra­ci­nė bau­da.

---

Su­lau­kus uo­ga­vi­mo ir gry­ba­vi­mo

Ne­są­ži­nin­gi uo­gau­to­jai ir gry­bau­to­jai plūs­ta į miš­kus par­si­neš­ti uo­gų, ypač mė­ly­nių, ku­rių ne­pa­šykš­tė­jo gam­ta, bet ne vi­si mo­ka tin­ka­mai elg­tis miš­ke. Dau­gė­ja uo­gau­to­jų, ku­rie ti­kė­da­mie­si grei­tes­nio ir di­des­nio už­dar­bio, mė­ly­nes ren­ka drau­džia­mu įran­kiu - „šu­ko­mis“. Uo­gau­da­mi to­kiais įran­kiais, ne­są­ži­nin­gi uo­gau­to­jai il­gam lai­kui su­nio­ko­ja mė­ly­nių pus­krū­mius. „Šu­ko­mis“ nu­dras­ko­mi la­pai, ūg­liai, nu­trau­kia­mos šak­nys, daž­nai iš­rau­na­mas ir vi­sas krū­me­lis. Dėl to­kio bar­ba­riš­ko el­ge­sio ke­lis me­tus „nu­šu­kuo­tuo­se“ mė­ly­no­juo­se uo­gos ne­be­de­ra ar­ba jų der­lius bū­na la­bai men­kas, ma­žė­ja lau­ki­nės gy­vū­ni­jos mi­ty­bi­niai iš­tek­liai - uo­gie­no­jai yra bu­vei­nė dau­ge­liui rū­šių, ypač vabz­džių. Ga­liau­siai, tai pik­ti­na ir są­ži­nin­gus uo­gau­to­jus, ra­du­sius „nu­šu­kuo­tus“ plo­tus.
Vals­ty­bi­niai ap­lin­kos ins­pek­to­riai, re­gio­ni­nių par­kų dar­buo­to­jai su­lai­ko ne­są­ži­nin­gus uo­gau­to­jus, jiems su­ra­šo­mi ad­mi­nist­ra­ci­nės tei­sės pa­žei­di­mų pro­to­ko­lai ir kon­fis­kuo­ja­mi įran­kiai. Mė­ly­no­juo­se ran­da­ma de­šim­tys pa­slėp­tų „šu­kų“. Ne­re­tai ša­lia su­au­gu­sių­jų su „šu­ko­mis“ mė­ly­niau­ja ir vai­kai. Dau­gu­ma jų vė­liau mė­ly­nes pri­duo­da su­rin­ki­mo punk­tuo­se ar­ba par­duo­da pa­ke­lė­se.
Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai kvie­čia uo­gau­to­jus bū­ti są­mo­nin­gais ir pra­šo, kad Lie­tu­vos miš­kai ir uo­gie­no­jai ne­bū­tų nio­ko­ja­mi. Vien tik ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų veiks­mų ne­pa­kan­ka. Rei­kia ir vi­suo­me­nės su­pra­ti­mo, kad ne­ga­li­ma  bar­ba­riš­ku bū­du ren­kant uo­gas ir gry­bus dras­ky­ti uo­gie­no­jus, gry­bie­ną ir taip nio­ko­ti gam­tą.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja ra­gi­na uo­gau­to­jus tin­ka­mai uo­gau­ti ne tik jaut­rio­se gam­tos te­ri­to­ri­jo­se, bet ir vi­suo­se miš­kuo­se. Lie­tu­vos tei­sės ak­tai („Lau­ki­nės au­ga­li­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mo tvar­ka”) drau­džia,  ren­kant uo­gas - rau­ti, lau­žy­ti ar ki­taip nio­ko­ti au­ga­lus, nau­do­ti spe­cia­lias šu­kas ir ki­tas me­cha­ni­nes prie­mo­nes.
Pri­me­na­me, kad Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­sas už lau­ki­nės au­ga­li­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mą pa­žei­džiant šį rei­ka­la­vi­mą nu­ma­to bau­das pi­lie­čiams nuo 25 iki 100 li­tų, pa­rei­gū­nams – nuo 100 iki 200 li­tų.

---

Ekologiniai skaitymai

---

Iš senojo medžiotojo prisiminimų

Sumanusis kiškelis

Sumanusis kiškelis ir beširdis medžiotojas
Sa­ko­ma, kad me­džio­to­jai iš­ti­są die­ną ga­li gir­tis bū­tais ir ne­bū­tais nu­ti­ki­mais, ta­čiau re­tas klau­sy­to­jas leng­vai jiems pa­ti­ki. Ne­ma­nau, jog leng­vai pa­ti­kės ir ma­no as­me­niš­kai pa­tir­tu nuo­ty­kiu. Nors, tie­są sa­kant, ne toks jau ir dy­vi­nas. O kad jis tik­ras, ne­iš­gal­vo­tas –
Die­važ ne­me­luo­ju,
tei­sy­bė gry­na:
pa­liu­dy­ti ga­li
vai­kai ir žmo­na …
Tad pa­klau­sy­ki­te.
Jei­gu tiks­liai pa­me­nu, tai nu­ti­ko 1959-jų me­tų žie­mą. O ji­nai bu­vo šal­ta ir gi­li. Tu­rė­jau sku­bių tar­ny­bi­nių rei­ka­lų pas Saus­lau­kio mo­ky­to­ją Ane­lę Sta­sy­tie­nę, tad, vos bai­gęs pa­mo­kas, iš­ėjau ne­gaiš­da­mas. Iš­ėjau ne vie­nas, o ly­di­mas iš­ti­ki­mo drau­go ska­li­ko Tig­ro ir dar plius su šau­dyk­le ant pe­čių.
Va­ka­rykš­čią die­ną ir pra­ėju­sią nak­tį pri­drė­bė pu­raus snie­go veik pu­sę met­ro. Ei­ti vieš­ke­liu dar įma­no­ma, bet pa­suk­ti iš jo – vie­nas var­gas. Ma­no ska­li­ko tik nu­ga­ra ma­to­si iš snie­go, bet sa­vo dar­bą at­lie­ka ne­pri­ekaiš­tin­gai.
Tik pra­ėjus Ker­be­džių gi­ru­tę, ma­no Tig­ras pa­kė­lė iš mie­go zui­ku­tį, guo­lį įsi­ruo­šu­sį po ka­da­giu. Ati­tol­ti nuo ska­li­ko jam kliu­dė švie­žaus snie­go pa­ta­lai, to­dėl žvai­rys grei­tai su­sio­rien­ta­vo šok­ti į vieš­ke­lį. Ir sa­vo ne­lai­mei, pa­su­ko į ma­no pu­sę. Aš su­stin­gau vie­to­je, net kvė­puo­ti nu­sto­jau. Kai tarp mud­vie­jų be­li­ko apie pen­kias­de­šimt žings­nių, ne­ti­kė­tai skel­ta­lū­pis pa­da­rė di­din­gą šuo­lį į šo­ną ir din­go iš akių. Pa­ma­niau, kad ne­lai­mė­lis ra­do prie­dan­gą (ka­na­lą) ir juo nu­skuo­dė į pa­miš­kę. Ta­čiau at­sku­bė­jęs ska­li­kas vel­tui su­ko ra­tą po ra­to, ieš­ko­da­mas karš­to pėd­sa­ko. De­ja, ša­lia vieš­ke­lio – jo­kių pėd­sa­kų ne­bu­vo. Tuo įsi­ti­ki­nau pats.
- Bene pats vel­nias man akis ap­dum­ti no­ri, - gal­vo­jau, sto­vė­da­mas ša­li­ke­ly­je. - Bet vel­nio ne­bū­tų gai­nio­jęs šuo,- top­te­lė­jo gal­von nau­ja min­tis.
Va­di­na­si, čia kaž­kas mįs­lin­ga ir Tig­rui, ne man vie­nam. Po mi­nu­tės ki­tos ir ska­li­kui pa­bo­do vel­tui do­mė­tis pa­slap­tin­gai din­gu­siais kiš­kio pėd­sa­kais ir „nu­plau­kė” ieš­ko­ti ki­to mie­ga­lio. Li­kęs vie­nas, ne­pa­liau­ju to­liau aki­mis ty­ri­nė­ti ne­su­dar­ky­tą ap­lin­ką. 
Kiek ap­rė­pia akys, švie­žaus snie­go dan­ga ly­gut ly­gu­tė­lė, jo­kių duo­bu­čių ar kal­ve­lių. O svar­biau­sia – jo­kio ka­na­lo ar grio­vio šiame lauke! Va­di­na­si, zui­ke­lis nie­kur ne­nu­šuo­lia­vo. Taip jau iš­ei­tų, kad ma­ne pri­gau­ti pa­si­šo­vė ra­guo­ta­sis iš pek­los. De­ja, ma­ne ap­mul­kin­ti ga­lė­jo ir skel­ta­na­gis (nors tuo ne­ti­kiu), bet ne vel­niui su­ve­džio­ti ska­li­ką.
Pa­ga­liau ma­no dė­me­sys už­kliū­va už ne­žy­maus ne­ly­gu­mo ten, kur tu­ri bū­ti grio­vys ša­lia vieš­ke­lio. Ir vi­sai ne­to­li, už po­ros žings­nių nuo ma­nęs.  Pa­na­šė­tų į nu­mes­tą minkš­to snie­go gniūž­tę ar­ba nu­svies­tą snie­gą iš po ma­ši­nos ra­to. Sto­viu ir mąs­tau, pa­mir­šęs jog ma­nęs lau­kia mo­ky­to­ja Ane­lė su­tar­tu lai­ku.
Ar man tik pa­si­ro­dė, ar iš tie­sų su­ju­dė­jo snie­gas per ge­rą žings­nį už įtar­ti­nos „dė­mės”? Ne­gi ma­no akys ap­gau­na? Įsi­ste­bei­li­ju gan ati­džiai. Ir ką gi? Pra­bė­ga se­kun­dė-ki­ta ir ma­no aky­se  iš­dygs­ta snie­go „kup­re­lė” … Kaž­kas gy­vas ryž­ta­si pa­kil­ti iš snie­go pa­ta­lo. Štai jau ky­šo pil­kos au­sys juo­dais ga­liu­kais, to­kios kaip zui­kio. Dar po se­kun­dės pa­si­ro­do ir  sim­pa­tiš­kas kiš­ke­lio snu­ku­tis. Nu­pur­to nuo ūsų snie­gą. Bet pats dar vi­sas snie­ge. Abe­jo­nių ne­be­lie­ka - gud­ru­sis skel­ta­lū­pis!
Ir šiuo mo­men­tu ma­no me­džio­to­jiš­ka aist­ra vir­ši­ja šal­tą mąs­ty­mą. Au­to­ma­tiš­kai pa­ky­la dvi­vamz­dis ir … sim­pa­tiš­ka gal­ve­lė su dviem au­se­lė­mis vėl pa­ny­ra į snie­gą…
Ne­ti­kė­tas „lai­mi­kis” mo­men­ta­liai virs­ta kar­čiu nu­si­vy­li­mu. Ko­dėl? Na­gi pa­gal­vo­ki­me, ko­kio pro­ta­ujan­čio, ne­ei­li­nių su­ma­ny­mų bū­ta žvai­riu­ko! Kaip su­ma­niai iš­si­gel­bė­jo nuo pri­ty­ru­sio ska­li­ko per­se­kio­ji­mo. Ir ne­daug be­trū­ko ap­suk­ti gal­vą aist­rin­gam me­džio­to­jui. Pri­trū­ko kiš­ke­liui tik­tai kan­try­bės pra­tū­no­ti snie­ge dar ke­le­tą se­kun­džių, kol sku­ban­tis „striel­čius” nu­pė­dins sa­vo ke­liais.
Ap­mau­džią klai­dą jau­čiau­si pa­da­ręs. Ir zui­kie­na at­ro­dė ap­kar­tu­si, ne to­kia  kaip ki­tų. Sa­vo kal­tę jau­čiu ir po pu­sės am­žiaus.      

Vel­nių  mo­nai...
Vė­ly­vas ru­duo. Sek­ma­die­nis. Pas ma­ne be­užei­nąs mo­kyk­los di­rek­to­rius Jo­nas Pa­lec­kis, pri­ty­ręs me­džio­to­jas, bel­giš­ko dvy­li­ki­nio šau­tu­vo ir lie­tu­viš­ko ska­li­ko sa­vi­nin­kas.
- Ei­me, Ka­zi­mie­rai,  į miš­ke­lį pa­mik­lin­ti akį.
- Ei­me, Jo­nai.
Ir iš­ėjo­me. O tas miš­ke­lis – vi­siš­kai gre­ta mies­te­lio, už pen­kias­de­šim­ties žings­nių nuo ma­no būs­to. Aš dar nė sy­kio ja­me ne­su bu­vęs.   
Vos tik įkė­lė­me ko­jas į jį, iš­kart ko­le­gos Tig­ras pra­dė­jo ska­ly­ti ir vai­ky­ti žvė­re­lį, tik­riau­siai, kiš­ku­tį. Ne­pra­ėjus nė mi­nu­tei, miš­ku nu­skam­bė­jo drau­go šū­vis, įkan­din jo – ir ant­ra­sis. Bet ska­li­kas dir­ba kaip dir­bęs. Va­di­na­si, ne­pa­tai­kė. Gal už­suks link ma­nęs? Vil­tys pa­si­tvir­ti­no – šuns bal­sas ar­tė­ja. Šiek tiek ne­ra­mu. Įtem­piu au­sis ir akis. Ir  štai iš eg­lu­čių tan­ku­my­no į aikš­te­lę iš­strak­si žvai­rys. Da­bar ma­no ei­lė trink­tel­ti. Ir, pa­mėg­džio­da­mas sa­vo drau­gą, iš­šau­nu „du­bel­tu” – pykšt!   pykšt!… Vel­tui.
Pro ska­li­ko ke­lia­mą triukš­mą iš mies­te­lio atai­di var­pų su­tar­ti­nė. Tai kvie­ti­mas į Su­mą….
Ne­sėk­min­gi pir­mie­ji šū­viai vi­sa­da pa­do­va­no­ja tam tik­rą dep­re­si­jos do­zę me­džio­to­jo nuo­tai­kai. O be ge­ros nuo­tai­kos ir ge­rų  re­zul­ta­tų ne­bū­na.
Varg­šas ska­li­kas ne­be­su­si­gau­do kiš­kių ma­sė­je: ve­ja­si vie­ną, o ki­ti mai­šo­si jam po aki­mis. Tą pa­me­tęs, gau­do ki­tą. At­ro­dė, me­džiok­lė vyks­ta už­da­ra­me ka­ti­le. Pykšt pa­pykšt ai­di ma­ža­me miš­ke­ly­je.
Ma­no me­džiok­li­nia­me dir­že vi­si šo­vi­niai jau tuš­ti.  At­si­sė­džiu ant kel­mo ir kram­tau lū­pą. Įkai­tęs šau­tu­vė­lis auš­ta ša­lia, pa­gul­dy­tas ant sa­ma­nų. O ką ki­tą jis be­veiks, li­kęs be šaud­me­nų? Gi kiš­kių įžū­lu­mui nė­ra ri­bų. Štai at­ris­no­ja il­ga­au­sis tie­siai į ma­ne. Gal už še­šių žings­nių stab­te­li, iš­si­tem­pia vi­su ūgiu, klau­so­si, au­si­mis kar­po. Na, tie­siog ty­čio­ja­si iš ma­nęs!  Ma­ne už­lie­ja karš­tis…
- La­bas, žvai­ry! – rik­te­liu vi­sa ger­kle. O jis lyg ne­iš­gir­dęs, nė ne­ban­do spruk­ti, dar­gi žen­gia žings­nį ar­tyn. To tai jau per daug! Tu­rė­čiau dvi­vamz­dį ar­čiau sa­vęs, svies­čiau juo į ne­vi­do­ną, gal bent ko­ją pa­muš­čiau. O da­bar ne­pa­sie­kiu. Ap­mau­di ma­no klai­da. Pa­ga­liau nu­spren­dė pil­kis ma­nęs ne­be­er­zin­ti, pa­lik­ti ra­my­bė­je, ir leng­vai nu­strik­sė­jo į ša­lį. Leng­viau at­si­kvė­piau, ta­ry­tum zui­kis bū­tų ma­ne me­džio­jęs.
Su­skai­čiuo­ju pa­tro­nus – vie­nuo­li­ka, ir vi­si iš­šau­ti. O koks lai­mi­kis? Špy­ga tau­kuo­ta!- taip at­sa­ky­tų Os­ta­pas Ben­de­ris. Ko­kia bus man gė­da, su­si­ti­kus ko­le­gą! Tik­riau­siai jo kup­ri­nė­je ne­be­tel­pa lai­mi­kis? Juk jis me­džiok­lė­je ne­be nau­jo­kas. Vien tik šau­tu­vas ką reiš­kia – bel­giš­kas, ne ta­ry­bi­nis, ir dar dvy­li­ki­nis. Jo de­vi­zas: šauk  į pir­mą su­tik­tą tai­ki­nį, nors ir žvir­blį. Jei šis kri­to, kris ir di­des­nis lai­mi­kis. Man rei­kia jo pa­lauk­ti, gal pra­vers ma­no tal­ki­nin­ka­vi­mas.? Gal pa­si­da­lins lai­mi­kiu?
Su­lau­kiau. Bet ir jo nuo­tai­ka „sal­drūgš­ti kaip Ma­čiu­lio pa­ti” (taip sa­ky­da­vo di­rek­to­rius Jo­nas). Ir jo kup­ri­nė tuš­čia, kaip ir ma­no…
Pa­su­ka­me na­mo, o gal­vo­je vis su­ka­si įky­rios  min­tys: kas per ši die­na, to­kia ne­sėk­min­ga?
- Ži­nai, Jo­nai, ko­dėl tuš­čio­mis grįž­ta­me na­mo? – pir­mas mė­gi­nu ras­ti ne­sėk­mės pa­tei­si­ni­mo  prie­žas­tį. Ir ne­lauk­da­mas su­si­do­mė­ji­mo, pa­aiš­ki­nu:
- Mu­du ma­tė­me ir šau­dė­me ne zui­kius, o vel­niu­kus! Su­pran­ti, baž­ny­čio­je – pa­ti Su­ma. To­dėl vel­niu­kai ir pa­si­ty­čio­jo iš mud­vie­jų, pa­si­ver­tę zui­kiais…O juk vel­nio dar nė vie­nas me­džio­to­jas nė­ra nu­šo­vęs…
Lyg ir leng­viau ant dū­šios abiem pa­si­da­rė.

Aki­plė­ša  zui­kis…
Šį sy­kį pa­pa­sa­ko­siu links­mą nu­ti­ki­mą tarp zui­kio ir me­džio­to­jo Jo­no Be­ino­ro iš Pa­yž­nio kai­mo. Jo­nas ne­se­niai ta­po drau­gi­jos na­riu, dar ne­bu­vo drau­gų „įšven­tin­tas”.. Tą pro­ce­dū­rą at­liks … žvai­rys.
Me­džio­jo­me dur­py­ne tarp Pa­yž­nio ir Dar­ga­lių kai­mų. Švie­žia­me snie­ge kiš­ke­lių pėd­sa­kai - kaip rai­dės kny­go­je. Už­ti­ko to­kius pėd­sa­kus Jo­nas ir se­ka jais. O šie ve­da siau­rais že­mės „slenks­čiais”, li­ku­siais tarp iš­kas­tų dur­pių duo­bių, pil­nų van­dens. Rai­tė­si, rai­tė­si pėd­sa­kai, kol  įmi­gu­sį kiš­ke­lį pa­ste­bė­jo Jo­nas. Ne­ža­di­no, o iš­kart šo­vė į jį. Ne­pa­tai­kė, tik iš­gąs­di­no ir pa­ža­di­no. Ap­link vie­ni van­de­nys. Ką da­rys kiš­ke­lis? Kaip gel­bė­sis nuo pa­kar­to­ti­nio šū­vio? Ir su­ma­nė žai­biš­kai: at­si­spy­rė iš vi­sų jė­gų ir – drykt tie­siai me­džio­to­jui ant gal­vos!  Ir iš kur jo toks drą­su­mas? 
No­rė­da­mas dar vie­nam šuo­liui tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti, at­si­spy­rė į me­džio­to­jo …  no­sį ir sku­ta to­lyn. Spė­jo Jo­nis dar pa­leis­ti šū­vį pa­vy­mui, bet kiš­ke­lio jis nei šil­dė, nei šal­dė. Na, o no­sis nu­ken­tė­jo ge­ro­kai, ne­te­ko da­lies „ap­dan­ga­lų” ir krau­jo.
Sa­ko­ma: pe­lei smer­tis, o ka­tei žais­mas. Taip ir da­bar bu­vo – drau­gai juo­kė­si iki aša­rų, pil­vus su­si­ė­mę, o Jo­nas šluos­tė­si plūs­tan­tį krau­ją ir kei­kė aki­plė­šą zui­kį. Gė­da ir prieš drau­gus.
… ir  plėš­rū­nė  ly­de­ka
Prie to pa­ties pri­dur­siu ir ki­tą nu­ti­ki­mą Jo­nui. Tik šį kar­tą žve­jy­bo­je. Ma­nęs ten ne­bu­vo, o pa­sa­ko­jo jo kai­my­nas Au­gus­tas Ke­le­ris.
Žve­jo­jo ne­to­lie­se bu­vu­sia­me Ver­pe­čins­ko ma­lū­no tven­ki­ny­je ant Yž­nės upės. Ant Jo­no meš­ke­rės lai­mė už­ka­bi­no stam­bią stam­bią ly­de­ką. Iš­tem­pė ir džiau­gia­si, glos­to lai­mi­kį. Ly­de­ka žiop­čio­ja, gau­do kva­pą ir ro­do dvi ei­les smul­kių dan­tu­kų. Ne­iš­ken­tė žve­jys, ne­pa­tik­ri­nęs jų ašt­ru­mo ir smi­liu­mi per­brau­kė kar­tą, an­trą. Ly­de­ka tik - capt už pirš­to, ir ne­pa­lei­džia. Jo­nas vos su­si­lai­ko ne­pri­šla­pi­nęs į kel­nes – toks skaus­mas. Mė­gi­ni­mai pra­žio­din­ti nas­rus ne­sėk­min­gi. Spau­džia žiau­nas – tas pats. Kra­to ran­ką, o lai­mi­kis ne­pa­lei­džia pirš­to ir tiek. Bel­iko vie­na iš­ei­tis – jė­ga iš­plėš­ti pirš­tą. Taip ir pa­da­rė. Bet kas iš to iš­ėjo? Pirš­tą iš­va­da­vo, ta­čiau pirš­to oda li­ko ly­de­kos dan­ty­se…
Kad ir ka­žin kaip skau­dė­jo pirš­tą, bet skaus­mą vir­ši­jo „upa­ra” ir kerš­tas. Su­ra­dęs pa­gaikš­tį, ėmė tva­ty­ti plėš­rū­nę. Tva­ti­jo tva­ti­jo, kol iš gra­žaus lai­mi­kio li­ko krū­ve­lė žu­vie­nės dre­bu­čių…
- Už­tat bent ge­rai pa­mo­kiau ne­nau­dė­lę,- gal­vo­jo žve­jys, sku­bė­da­mas na­mo ap­tver­ti nu­lup­tą pirš­tą.

Vie­na­a­kis me­džio­to­jas
Dar ga­lė­čiau pri­dur­ti iš tė­vu­ko pa­sa­ko­ji­mų apie me­džiok­lės nu­ti­ki­mus.
Jo me­džiok­lių drau­gas gi­ri­nin­kas jau tuo lai­ku nau­do­jo sli­des. Jo sli­dės me­ta­li­nės, iš aliu­mi­nio. Tai­gi, gi­ri­nin­kas šliuo­žia pus­nių vir­šu­mi, o trys mu­ži­kė­liai klam­po­ja iki juos­mens… Ki­tais me­tais jau ir Poš­ka pa­si­da­rė me­di­nes sli­des.
Kad ir vie­na­a­kis bu­vo Poš­ka, bet taik­lu­mo jam pa­vy­dė­jo vi­si. Kar­tą, pa­sa­ko­jo tė­tis, Poš­ka pa­si­lei­do šliuož­ti nuo kal­ne­lio ir tuo me­tu iš krū­mo iš­šo­ko zui­ku­tis. Nu­me­tęs laz­das, nu­si­ka­bi­no nuo pe­čių šau­tu­vą, kri­to  už­pa­ka­liu ant „bė­gan­čių” sli­džių ir spė­jo iš­šau­ti. Šū­vis bu­vo taik­lus.
Be­je, Poš­ka te­be­me­džio­jo ir po­ka­rio me­tais iki pat mir­ties. Jam su­teik­tas me­džio­to­jo gar­bės var­das, me­džiok­lės bi­lie­tas ne­mo­ka­mas. Kol žvė­re­lių kai­liai tu­rė­jo ver­tės, už­ti­kęs, sa­ky­si­me, kiau­nės pėd­sa­kus, Poš­ka jais sek­da­vo ke­le­tą die­nų, kol nu­šau­da­vo. Ly­giai taip aist­rin­gai per­se­kio­jo ūd­ras, at­si­dur­da­mas to­li už sa­vo vals­čiaus ri­bų. Po­ka­rio me­tu kar­tu su me­džiok­lės drau­gu Vid­man­tu iš Tū­bi­nių nu­kly­do į Gval­dus me­džio­ti šer­nų, iš kur grį­žo vien su apa­ti­niais rū­bais… O bu­vo žie­ma, spi­gi­no šal­tu­kas. Ir grį­žo abu be šau­tu­vų, skau­dan­čiais šo­nais. Mat su­si­ti­ko su „ža­liu­kais”. Bet skau­dus nu­ti­ki­mas ne­at­šal­dė Poš­kos me­džiok­lės aist­ros ir jis to­liau me­džio­jo kaip me­džio­jęs.
Gud­raus bū­ta vie­na­a­kio. An­tai ap­skri­ties vir­ši­nin­kai mė­go pa­me­džio­ti tur­tin­go­je žvė­re­liais Tū­bi­nių gi­rio­je. Bent du kar­tus me­tuo­se su­ruoš­da­vo čia me­džiok­lę su va­ro­vais. Kaip taik­lų šau­lį pa­kvies­da­vo ir vie­ti­nį me­džio­to­ją Poš­ką. Tik šis vis „ne­tu­rė­da­vo lai­ko”, vis at­si­sa­ky­da­vo da­ly­vau­ti ben­dro­je me­džiok­lė­je. Už­tat me­džiok­lės die­ną ne­sė­dė­jo na­muo­se, o už­im­da­vo po­zi­ci­jas Jė­ru­by­no ar Ak­me­nos dau­bo­se. Jam bu­vo ge­rai ži­no­mos vie­tos, kur pra­bėg­da­vo iš Tū­bi­nės iš­bai­dy­tos la­pės ir ki­ti žvė­re­liai. Ten juos pa­si­tik­da­vo Poš­kos taik­lūs šū­viai. Taip iš­veng­da­vo  da­ly­bų lai­mi­kiais su po­nais iš ap­skri­ties cen­tro.
Pas­ku­ti­nio­jo ka­ro ir po­ka­rio me­tais mū­sų miš­kuo­se pri­si­vei­sė ai­bės šer­nų. Pa­miš­kių ūki­nin­kams da­rė skriau­das. Rei­kė­jo nak­ti­mis gai­nio­ti juos iš pa­sė­lių. Žmo­nėms tal­ki­no šu­nys. To­kius nar­sius šu­nis iš­si­dre­si­ra­vo ir mū­sų kai­my­nai – miš­ki­niai Leb­ri­kai (miš­ki­niais va­di­no dėl to, kad gy­ve­no miš­ko vi­du­ry­je). Jų au­gin­ti­niais nau­do­jo­si ( il­gai ir sėk­min­gai) vos ne le­gen­di­niu me­džio­to­ju ta­pęs Poš­ka. Jo pra­šy­mu, su dviem Mar­giais mie­lai tal­ki­no Do­mi­nin­kas Leb­ri­kas. Ži­no­ma, ne už dy­ką. 
Bū­da­vo Do­mi­nin­kas su sar­giais už­eis nuo Gaub­čio ir per Vy­to­ga­li­nę par­gins ban­dą šer­nų link bu­vu­sios se­no­sios Obe­ly­no gi­ri­nin­ki­jos. O čia, siau­riau­sio­je miš­ko vie­to­je, juos pa­si­tiks vie­na­a­kis, bet už tat taik­lus „striel­čius” Poš­ka…Ir pra­re­tin­da­vo jų šei­my­ną. Ne­ma­ža lai­mi­kio da­lis tek­da­vo šu­nų šei­mi­nin­kams ir pa­tiems ke­tur­ko­jams. Bū­da­vo, iš­virs pil­ną ka­ti­lą mė­sos, pa­tys iki so­ties pri­kirs ir už­ėju­sius į sve­čius kai­my­nus pa­vai­šins.
Kazimieras ŠETKUS

---

---

L. Januškevičius

Grožio salos

---

Juliaus Urbaičio den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja

Adresas: Kauno r.,  Ramučių gyv.
Plotas: 0,52 ha.
Kolekcijos valdytojas: Julius Urbaitis.
Tai pa­ly­gin­ti jau­na, 1995 m. įkur­ta, bet vie­na tur­tin­giau­sių re­tais kul­ti­va­rais ir ypač de­ko­ra­ty­viai for­muo­ja­mais (kar­po­mais) eg­zo­ti­niais au­ga­lais ša­lies den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja. Jos įkū­rė­jas – ži­no­mas Kau­no ver­sli­nin­kas Ju­lius Ur­bai­tis. 1995 m., tik bai­gęs nau­jo­jo na­mo sta­ty­bos dar­bus, jis pa­vyz­din­gai su­tvar­kė ir ap­so­di­no re­tais su­me­dė­ju­siais au­ga­lais vi­są ga­na di­de­lį 24 arų skly­pą. Per ke­le­tą me­tų čia bu­vo su­kaup­ta vie­na iš tur­tin­giau­sių Kau­no re­gio­ne den­dro­lo­gi­nių ko­lek­ci­jų. Bet so­dy­bos šei­mi­nin­kas, ve­di­nas ne­nu­mal­do­mos re­tų su­me­dė­ju­sių au­ga­lų ko­lek­cio­na­vi­mo aist­ros, tuo ne­pa­si­ten­ki­no. Ma­ty­da­mas, kad au­ga­lų so­di­ni­mo ir ko­lek­ci­jos kau­pi­mo ga­li­my­bės skly­pe ša­lia na­mo jau la­bai ri­bo­tos, Ju­lius Ur­bai­tis 2004 m. įsi­gi­jo ša­lia esan­tį ap­leis­tą pa­so­dy­bi­nį skly­pą ir, de­ra­mai jį su­tvar­kęs, pra­dė­jo čia kur­ti ypa­tin­gai re­tų ir den­dro­lo­gi­niu po­žiū­riu ver­tin­gų in­tro­du­kuo­tų su­me­dė­ju­sių au­ga­lų ko­lek­ci­ją ar­ba, kaip šei­mi­nin­kas pats mėgs­ta va­din­ti, „den­dro­lo­gi­nį par­ke­lį“. Tiek se­na­ja­me skly­pe, tiek ir šia­me par­ke­ly­je au­ga­lai pa­so­din­ti la­bai rū­pes­tin­gai, at­si­žvel­giant į jų de­ko­ra­ty­vi­nes bei ar­chi­tek­tū­ri­nes sa­vy­bes – žy­dė­ji­mo lai­ką, žie­dų ir la­pų spal­vą, me­džių la­jų for­mą. Ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­kas ne tik pui­kiai pa­žįs­ta de­ko­ra­ty­vi­nius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus, bet iš­ma­no ir jų eko­lo­gi­ją. Kiek­vie­nos rū­šies ir veis­lės au­ga­lams čia su­kur­tos pui­kios, jų eko­lo­gi­nius po­rei­kius ati­tin­kan­čios są­ly­gos. Ga­na daug au­ga­lų mū­sų ša­ly­je dar nė­ra pil­nai ak­li­ma­ti­zuo­ti ir žie­mai rū­pes­tin­gai den­gia­mi. Iš vi­so ko­lek­ci­jo­je šiuo me­tu su­kaup­ta 215 in­tro­du­kuo­tų su­me­dė­ju­sių au­ga­lų rū­šių ir de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų: spyg­liuo­čiai - 17 rū­šių ir 94 de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos, la­puo­čiai - 104 (34 ir 70). Apie 90  au­ga­lų tak­so­nų pri­klau­so re­tų­jų au­ga­lų ka­te­go­ri­jai: ko­rė­ji­nis kė­nis ‘Sil­ber­loc­ke‘, nut­ki­nio pus­ki­pa­ri­sio svy­ruok­li­nė for­ma (Cha­ma­e­cy­pa­ris no­ot­ka­ten­sis ‘Pen­du­la‘), bu­kas­pyg­lio ir žir­nia­vai­sio pus­ki­pa­ri­sių de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos (Ch. ob­tu­sa ‘Gra­ci­lis Au­rea’, Ch. ob­tu­sa ‘Na­na Gra­ci­lis’, Ch. pi­si­fe­ra ‘Squ­ar­ro­sa Mi­ni­ma’, Ch. pi­si­fe­ra ‘Sun­gold‘), ja­po­ni­nės krip­to­me­ri­jos že­ma­ū­gė for­ma (Cryp­to­me­ria ja­po­ni­ca ‘Na­na’), dvi­skiau­tis gin­kme­dis (Gink­go bi­lo­ba L.), ja­po­ni­nio mau­me­džio de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos (La­rix ka­emp­fe­ri ‘Dia­na‘, L. ka­emp­fe­ri ‘Pen­du­la‘), tik­ro­ji (ki­ni­nė) me­ta­sej­kvo­ja (Me­ta­se­quo­ia glyp­tost­ro­boi­des), re­tos pa­pras­to­sios, bal­to­sios, juo­do­sios ir dy­gio­sios eg­lių de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos (Pi­cea abies ‘Echi­ni­for­mis’, P. glau­ca ‘Co­ni­ca Whi­te’, P. ma­ria­na ‘Na­na‘, P. pun­gens ‘Glau­ca Pro­cum­bens‘, P. pun­gens ‘Glo­bo­sa‘), kal­ni­nės pu­šies ir eu­ro­pi­nio kuk­me­džio kul­ti­va­rai ( Pi­nus mu­go ‘Op­hir‘, Ta­xus bac­ca­ta ‘Amers­fo­ort‘, T. bac­ca­ta ‘Was­hing­to­nii‘), spar­nuo­ta­sis ožekš­nis (Eu­o­ny­mus ala­tus), so­di­nis ha­ma­me­lis (Ha­ma­me­lis vir­gi­nia­na), gels­va­žie­džio tulp­me­džio mar­ga­la­pė for­ma (Li­rio­den­dron tu­li­pi­fe­ra ‘Au­re­o­mar­gi­na­tum‘), Zi­bol­do mag­no­li­ja (Mag­no­lia sie­bol­dii) ir dau­ge­lis ki­tų. Ap­si­lan­kius šio­je so­dy­bo­je, vi­sa­da ma­lo­niai nu­tei­kia nuo­šir­dus šei­mi­nin­ko ben­dra­vi­mas ir di­de­lis no­ras, ne­pai­sant ga­li­my­bių ko­lek­ci­jos prie­žiū­rai ir tvar­ky­mui pa­si­sam­dy­ti kva­li­fi­kuo­tą so­di­nin­ką, dau­ge­lį svar­biau­sių au­ga­lų prie­žiū­ros dar­bų (ypač au­ga­lų for­ma­vi­mo ir de­ko­ra­ty­vi­nio kar­py­mo) at­lie­ka pats šei­mi­nin­kas. Ar­ti­miau­si  J. Ur­bai­čio pla­nai – to­liau kaup­ti ypa­tin­gai re­tus eg­zo­ti­nius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus ir baig­ti for­muo­ti šiems au­ga­lams skir­tą par­ke­lį, ku­ris gra­žio­je Ra­mu­čių gy­ven­vie­tės Ber­žų gat­vė­je jau se­no­kai trau­kia smal­sių pra­ei­vių akį.

J. Urbaičio sodybos kampelis

Kolekcijoje gausu formuotų spygliuočių

Ziboldo magnolija

---

Va­cio Mon­kaus­ko den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja

V. Monkauskas paties sukurtoje grožio saloje

Adresas: Plungės r.,  Žemaičių Kalvarijos sen., Galvyčių k.
Plotas: 1,5 ha. 
Kolekcijos valdytojas: Vacys Monkauskas.

Ko­lek­ci­ja pra­dė­ta kaup­ti 1957 m. Jos įkū­rė­jas ir pa­grin­di­nis tvar­ky­to­jas – vi­so­je Že­mai­ti­jo­je ži­no­mas so­di­nin­kas mė­gė­jas bei de­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ir krū­mų au­gin­to­jas Va­cys Mon­kaus­kas. So­dy­ba gra­žė­jo la­bai spar­čiai, o kar­tu plė­tė­si ir den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja. Pa­grin­di­niai so­dy­bos per­tvar­ky­mo ir ko­lek­ci­jos kū­ri­mo dar­bai vy­ko 1974-1976 m. 1975 m. Lie­tu­vos so­di­nin­kų drau­gi­jos or­ga­ni­zuo­ta­me kon­kur­se V. Mon­kaus­ko so­dy­bai bu­vo pri­pa­žin­ta ant­ro­ji vie­ta tarp ša­lies kai­mo so­dy­bų, o 1977 m. so­dy­ba sa­vo ka­te­go­ri­jo­je ta­po gra­žiau­sia, jai su­teik­tas pa­vyz­di­nės so­dy­bos var­das. Šiuo lai­ko­tar­piu šei­mi­nin­kas di­džiau­sią dė­me­sį ir pa­stan­gas sky­rė re­tų au­ga­lų pa­ieš­koms ir ko­lek­ci­jos kau­pi­mui. So­dy­bo­je lan­ky­da­vo­si daug eks­kur­si­jų ir pa­vie­nių lan­ky­to­jų. Vi­sus ža­vė­jo ir ma­si­no ne tik pui­kiai su­tvar­ky­ta so­dy­bos ap­lin­ka (di­de­lės erd­vės, tur­tin­ga au­ga­lų įvai­ro­vė, pui­kiai pri­žiū­ri­mos ve­jos, pa­vyz­din­gos gy­va­tvorės), bet ir ga­li­my­bė so­dy­bo­je esan­čia­me me­de­ly­ne nu­si­pirk­ti vie­ną ki­tą no­ri­mą re­tą au­ga­lą, ku­rių pa­si­rin­ki­mas po­ka­rio lai­ko­tar­piu čia bu­vo tik­rai di­de­lis. Lan­ky­to­jus vi­sa­da ža­vė­da­vo šei­mi­nin­ko nuo­šir­du­mas, su ku­riuo jis pa­si­tik­da­vo kiek­vie­ną sve­čią, ap­ro­dy­da­vo so­dy­bą, su­pa­žin­din­da­vo su di­de­le čia au­gan­čių eg­zo­ti­nių me­džių ir krū­mų įvai­ro­ve, iš­pa­sa­ko­da­vo jų dau­gi­ni­mo bei au­gi­ni­mo pa­slap­tis... Toks Va­cys iš­li­ko ir iki šių die­nų – nors pe­čius sle­gia ne­leng­va me­tų naš­ta, jis kaip ir anks­čiau ne­ra­mus, ieš­kan­tis ir ku­rian­tis. So­dy­bos den­dro­lo­gi­nė­je ko­lek­ci­jo­je ve­ši 224 rū­šių ir že­mes­nio ran­go tak­so­nų in­tro­du­kuo­ti su­me­dė­ję au­ga­lai (spyg­liuo­čių – 94 , la­puo­čių – 130). Ga­na daug jų kol kas re­tai su­tin­ka­mi ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se: bal­za­mi­nio kė­nio že­ma­ū­gė for­ma (Abies bal­sa­me­a‘­Na­na‘), ari­zo­ni­nis kė­nis (A. la­sio­car­pa var. ari­zo­ni­ca), kau­ka­zi­nis kė­nis (A. nord­man­nia­na), dau­ge­lis žir­nia­vai­sio ir Lau­so­no pus­ki­pa­ri­sių (Cha­ma­e­cy­pa­ris pi­si­fe­ra, Cha­ma­e­cy­pa­ris law­so­nia­na), įvai­rių ka­da­gių, eg­lių bei kle­vų de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos, so­di­nis ha­ma­me­lis (Ha­ma­me­lis vir­gi­nia­na), val­go­ma­sis kaš­tai­nis (Cas­ta­nea sa­ti­va) ir dau­ge­lis ki­tų. Įdo­mus ir tas fak­tas, kad ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­kas ir pats už­si­i­ma nau­jų su­me­dė­ju­sių au­ga­lų pa­ieš­ko­mis ir se­lek­ci­ja. Vie­ti­niuo­se miš­kuo­se jis su­ra­do la­bai įdo­mias pa­pras­to­sios eg­lės mor­fo­lo­gi­nes for­mas, ban­do at­rink­ti nau­jas veis­les iš įvai­rių su­me­dė­ju­sių au­ga­lų de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų sė­ji­nu­kų. Bet ša­lies  ir ypač Že­mai­ti­jos so­di­nin­kai mė­gė­jai šiam kuk­liam žmo­gui la­biau­siai dė­kin­gi  už čia įsi­gy­tus re­tus eg­zo­ti­nius au­ga­lus, ku­rių po­ka­rio me­tais ne­au­gi­no ne tik tuo­me­ti­nių miš­kų ūkių, bet ir ša­lies bo­ta­ni­kos so­dų me­de­ly­nai.
Dr. Laimutis  Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas

---

---

Akistata su gamta

---

Liepų ir lietaus mėnuo

No­ri­te – gal­vo­ki­te kas  pa­tin­ka,  ta­čiau mes, lie­tu­viai, tu­ri­me kaž­ką sa­vo, bū­din­go tik mums vie­niems. Mū­sų kal­bo­je mė­ne­siams duo­ti ypa­tin­gi – gam­tiš­ki var­dai, ša­lies var­das (taip sa­ko­ma...) ki­lo nuo lie­taus ar ma­žo Lie­ta­vos upe­liu­ko pa­va­di­ni­mo, vi­sus gra­žius da­ly­kus  mes va­di­na­me švel­niai, daž­niau­siai mo­te­riš­kais var­dais. Va­sa­ra – vie­na gra­žiau­sių, lie­pa – taip pat...
Lie­pą daž­nas pa­si­gen­da di­džio­jo gy­vy­bės pro­ver­žio, re­gė­to bir­že­lį. Iš tik­ro, to­kią nuo­mo­nę su­si­da­ry­ti leng­va, nes ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je dau­ge­lis gy­vū­nų ir au­ga­lų gy­ve­na ki­to­kiu rit­mu. Vi­sa tai – tik­ra­sis va­sa­ros bran­dos at­spin­dys: bai­gė­si gi­mi­mo ir žy­dė­ji­mo me­tas, at­ėjo au­gi­mo ir bran­dos lai­kas. Ne vi­si, šį pa­va­sa­rį ar va­sa­ros pra­džio­je gi­mę, su­bręs ir už­augs. Jų yra daug re­čiau, nei gi­mu­sių­jų, ta­čiau jie – jau vi­sai ki­to­kie.
Lie­pa – me­tuo­se šil­čiau­sias mė­nuo, nes vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra pa­sie­kia 17-19 laips­nių ši­lu­mos. Tie­sa, eks­tre­ma­lių, 30 laips­nių ir di­des­nių karš­čių bū­na re­tai. Po kait­rų sto­ja vė­ses­nio ir drėg­nes­nio oro tar­pai, ku­rie gam­tai ir mums yra pel­ny­ta at­gai­va. Ypač įdo­mu ste­bė­ti, kaip lie­tin­gą ap­niu­ku­sią die­ną ski­ria­si mū­sų ir gy­vū­nų nuo­tai­kos: mes su­trin­ka­me, mums grei­tai ima ro­dy­tis, kad lie­tus nie­ka­da ne­si­baigs, o gy­vū­nai lyg nie­kur nie­ko ke­liau­ja, ieš­ko mais­to, mo­ko jau­nik­lius. Ma­ža to – dau­ge­liui jų ap­niu­ku­sią die­ną ma­lo­niau  brai­dy­ti po pie­vas, žo­liau­ti; ne kar­tą te­ko ma­ty­ti stir­nas, ku­rios per lie­tų, blyk­sint žai­bams ir gru­mant griaus­ti­niui ra­miai ga­nė­si, mai­ti­no jau­nik­lius. Va­di­na­si, kai kam toks va­sa­ros ato­kvė­pis yra la­bai pa­to­gus.
Lie­pą ne vi­si žvė­rys už­im­ti tik šių me­tų jau­nik­liais. Stir­nų pa­sau­ly­je jau ruo­šia­ma­si ki­tiems me­tams – pa­čiam įkarš­ty­je ru­ja. Nors stir­na nė­ra pa­ti pa­ste­bi­miau­sia mū­sų kraš­to­vaiz­dy­je, ta­čiau da­bar jas pa­ma­ty­ti vi­sai pa­pras­ta. Ma­tyt, tą le­mia pa­čių stir­nų „už­im­tu­mas“ ir tai, kad jos ku­riam lai­kui pra­ran­da įgim­tą baikš­tu­mą ir at­sar­gu­mą. Da­bar jos tu­ri vie­nin­te­lį rū­pes­tį: su­ras­ti ver­tus part­ne­rius, kad su jais bū­tų ga­li­ma pa­sau­liui pa­do­va­no­ti pa­čius stip­riau­sius, iš­tver­min­giau­sius stir­niu­kus. Jie gims tik ki­tą pa­va­sa­rį. O da­bar stir­nos klau­so­si - gal iš­girs sig­na­lą, bal­są, ku­ris kvie­čia bū­ti kar­tu. Stir­ni­nai va­do­vau­ja­si ne tik uos­le, jiems la­bai svar­bus pie­vo­je pa­lik­to stir­niu­ko plo­nas pra­ti­sas pyp­sė­ji­mas. Jei­gu yra stir­niu­kas, va­di­na­si – kaž­kur ne­to­lie­se yra ir stir­na. Iš tik­ro,  gir­dė­da­mas stir­niu­ką, stir­ni­nas šuo­liais bė­ga jo pu­sėn – rei­kia sku­bė­ti, kad jo vie­tos ne­už­im­tų ki­tas pre­ten­den­tas. Su­ra­dęs sa­vo iš­rink­tą­ją, stir­ni­nas su ja pie­vo­je tie­siog skrie­ja ra­tais, vai­ko­si – tai trun­ka ke­le­tą die­nų. Po to lai­ki­na po­ra iš­si­ski­ria, o pa­ti­nas pra­de­da ieš­ko­ti nau­jos sa­vo bū­si­mų stir­niu­kų mo­ti­nos...
Dar ne me­tas skai­čiuo­ti šios va­sa­ros der­lių. Ta­čiau gam­to­je su­ren­ka­mi gry­bai, uo­gos, vais­ta­žo­lės la­bai sun­kiai ap­skai­to­mos, sa­vo reik­mėms pa­im­ti gam­tos tur­tai yra lyg do­va­na. Be­je – ne to­kia jau „pi­gi“ do­va­na.  Šių me­tų gam­ti­nės są­ly­gos jau pa­va­sa­rį ža­dė­jo ypač ge­rą ma­žų­jų miš­ko tur­tų der­lių.  Dau­ge­liui au­ga­lų la­bai ti­ko  oro są­ly­gos, žy­dė­ji­mo me­tu ne­bu­vo šal­nų, tad žie­dai ne­bu­vo pa­žeis­ti, ga­lė­jo už­megz­ti vai­sius ir uo­gas. Taip at­si­tin­ka ne­daž­ną pa­va­sa­rį, tad bu­vo ti­ki­ma­si iš­skir­ti­nio lau­ki­nių vai­sių ir uo­gų der­liaus.
At­ro­do, kad va­sa­ros pra­džio­je su­si­ly­gi­no vi­sų au­ga­lų au­gi­mo ir de­rė­ji­mo tem­pai. Že­muo­gės rau­do ir sir­po bir­že­lio vi­du­ry­je, o iš kar­to po Jo­ni­nių miš­kuo­se pri­sir­po mė­ly­nės. Mė­ly­nės, ku­rių de­rė­ji­mas ne vi­sa­da yra la­bai gau­sus, šie­met už­au­gi­no vi­sai ne­pras­tą der­lių. Pa­kan­ka­mai uo­gų bus su­rink­ta sa­vo reik­mėms, ti­ki­ma­si, kad di­de­lius kie­kius jų su­pirks ver­sli­nin­kai  ir eks­por­tuos.
Ta­čiau gam­ti­nin­kai ir miš­ki­nin­kai at­krei­pia dė­me­sį, kad kai kur mė­ly­nių au­ga­vie­tės yra ne­na­šios, uo­gų ant ke­re­lių nė­ra ar­ba jų la­bai ma­žai. Iš­skir­ti­nis to­kių ke­re­lių (mė­ly­nė – dau­gia­me­tis vis­ža­lis pus­krū­mis)  po­žy­mis – men­kai iš­si­vys­čiu­sios, su ne­gau­siais la­pais vir­šū­nės. Ga­li­ma įtar­ti, kad toks uo­gie­no­jų po­žy­mis ro­do, jog per­nai čia bu­vo uo­gau­ja­ma nau­do­jant va­di­na­mą­sias šu­kas, brauk­tu­vus ar ki­to­kius sa­va­dar­bius rin­ki­mo įran­kius, ku­rie me­cha­niš­kai su­ža­lo­jo mė­ly­no­jus. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek rei­kės me­tų au­ga­lams su­stip­rė­ti, ta­čiau ti­kė­ti­na, kad uo­gų der­liaus iš jų ne­ga­li­ma lauk­ti dar bent 2-3 me­tus.
Lau­ki­nės au­ga­li­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mo tvar­kos 15 straips­nis skel­bia: „Ren­kant uo­gas, drau­džia­ma rau­ti, lau­žy­ti ar ki­taip nio­ko­ti au­ga­lus, nau­do­ti uo­gie­no­jus ža­lo­jan­čius įran­kius“. Vi­sai ne­svar­bu, ko­kie jie – sa­va­dar­biai ar pa­ga­min­ti ku­rios nors  ša­lies ga­myk­lo­se – vi­sų jų nau­do­ji­mas yra ne­lei­džia­mas. Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų  ko­dek­so 66 straips­nis  už lau­ki­nės au­ga­li­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mą pa­žei­džiant mi­nė­tą tvar­ką nu­ma­to bau­das pi­lie­čiams  nuo 25 iki 100 li­tų, pa­rei­gū­nams nuo 100 iki 200 li­tų. Tai­gi, uo­gas ren­kan­tys drau­džia­mais įran­kiais tik­rai bus bau­džia­mi.
To­kie gam­tos tur­tai ypač rū­pi tiems, kas juos ne tik pa­tys nau­do­ja, bet ir par­duo­da. Ta­čiau ir be pin­ti­nėn įsi­de­da­mų da­ly­kų gam­to­je pa­kan­ka ki­tų įdo­my­bių. Pa­tys įspū­din­giau­si da­bar – dru­gių vikš­rai. Jie la­bai gra­žūs – mar­gi, la­bai de­ran­tys prie mi­ty­bi­nių au­ga­lų la­pų, stie­bų ar žie­vės. Gam­to­je šiaip sau nie­ko ne­bū­na, čia kiek­vie­na rū­šis tu­ri tam tik­rą „sa­vo“ au­ga­lą, ku­riuo ir min­ta.Vie­no­je dyk­vie­tė­je ži­nau ne­ma­žą plo­tą, ap­au­gu­sį kar­pa­žo­lė­mis. Šie au­ga­lai, juos pa­žei­dus ar nu­lau­žus ša­ke­lę, iš­ski­ria bal­tą lip­nų, ait­rų „pie­ną“ – dėl šios sa­vy­bės kar­pa­žo­lių ne­ėda žvė­rys. Ta­čiau kai kam jos pa­tin­ka.
Dru­gių vikš­rai – kla­si­ki­nis ener­gi­jos kau­pi­mo ir ki­ti­mo pa­vyz­dys. Iš­si­ri­tę iš smul­ku­čių, ne­re­tai aguo­nos grū­do dy­džio kiau­ši­nė­lių, jie mai­ti­na­si taip in­ten­sy­viai, kad per la­bai trum­pą lai­ką (kai ku­rie per 2 sa­vai­tes) tam­pa di­des­ni ir sun­kes­ni šim­tus kar­tų. Ži­no­ma, nau­do­jant taip daug  mais­to ir taip grei­tai di­dė­jant, ten­ka daug sy­kių ner­tis, keis­ti sa­vo ap­dan­ga­lus.
Jau mi­nė­tą kar­pa­žo­lę ne kas­met, o tik la­bai karš­to­mis, pa­lan­kio­mis va­sa­ro­mis ap­tin­ka iš pie­tų at­skri­dę kar­pa­žo­li­niai sfink­sai. Tai nė­ra la­bai re­tas dru­gys, ta­čiau jį su­au­gu­sį pa­ma­ty­ti ne­leng­va. Už­tat jau pa­au­gę kar­pa­žo­li­nio sfink­so vikš­rai yra to­kie pa­ste­bi­mi, to­kie dai­lūs, kad jais ga­li ža­vė­tis ir ža­vė­tis. Mis­da­mi ki­tų ne­mė­gia­mu au­ga­lu, jie iš­au­ga ir stai­ga pra­dings­ta – įsi­rau­sia į že­mę ir pa­virs­ta lė­liu­kė­mis. Var­gu ar iš jų mū­sų kli­ma­te  iš­si­ris dru­giai ir iš­ke­liaus at­gal, Af­ri­kos link.
Lie­pos vi­du­ry­je bal­tų­jų gan­drų liz­duo­se įvyks­ta ste­buk­las: il­gai pro liz­do kraš­tą žval­gę­si jau­nik­liai stai­ga at­si­sto­ja ir pra­de­da rū­pin­tis sa­vo iš­vaiz­da – sna­pais nar­šo po dar re­tas plunks­nas, pur­to­si ir pa­ga­liau ima vė­duo­ti, plas­no­ti spar­nais. To­kia yra pra­džia: da­bar kas­dien gan­driu­kai vis dau­giau lai­ko skirs tre­ni­ruo­tėms. Kai su­pras, kad spar­nai  yra ne tik vė­duok­lės, bet jais ga­li­ma gau­dy­ti vė­jus, pra­dės strak­sė­ti, vis la­biau atsi­plėš­da­mi nuo liz­do, pa­kib­da­mi ore. Taip daug sy­kių pa­kai­tom pa­kil­da­mi, strak­sė­da­mi  ir leis­da­mie­si, jie pa­vargs, su­grius į liz­dą ir nu­rims. Ne­ži­nia, ar jau­nik­liai su­pran­ta ir ži­no, kad to­kios ra­my­bės aki­mir­kos jau bai­gia­si. Kai ku­riuo­se liz­duo­se dar lie­pai ne­si­bai­gus gan­driu­kai vi­sai su­tvir­tė­ja, jų ban­dy­mai skris­ti pa­vyks­ta. Tie­sa, gan­driu­kams ap­si­spręs­ti pa­de­da ir tė­vai:  da­bar vis re­čiau at­skris­da­mi su mais­tu, jie vi­lio­ja sa­vo vai­kus nu­tūp­da­mi ato­kiau ir lyg vi­sai jais ne­si­do­mė­da­mi.  Ži­no­ma, pra­al­kę gan­driu­kai švokš­da­mi kvie­čia juos, pra­šo, pla­ka su­lenk­tais spar­nais, bet – vel­tui.  Ne­lie­ka nie­ko ki­to, to­dėl jie plas­te­li iš liz­do ir sku­ba pas tė­vus. Šie, to­kio jau­nik­lių ap­si­spren­di­mo lau­kę, ky­la į orą ir vi­lio­ja vai­kus – skris­ki­te kar­tu, su­ki­te ra­tus. Gan­drai iš­skris dar ne­grei­tai, to­dėl vi­siems už­teks lai­ko su­stip­rė­ti ir pa­si­ruoš­ti to­li­mai ke­lio­nei.
Nu­šla­mė­s lie­pa, šven­ta Ona pa­kvie­s kirs­ti ru­gius, o mes žen­gsi­me rug­pjū­tin. Va­sa­ra bus dar il­gai...
Selemonas PALTANAVIČIUS

---

Miš­kuo­se pri­sir­po mė­ly­nės

Kiek­vie­na rū­šis tu­ri tam tik­rą „sa­vo“ au­ga­lą

Rugiai laukia pjovėjų

Rudens link

Autoriaus  nuotraukos

Žydi liepa

E. VAKRINOS   nuotrauka

---

Laiškai

---

Prie Ne­mu­no iš­ta­kų

Autoriaus nuotraukoje: Ne­mu­nai­čio iš­ta­kas pa­žy­min­tis ak­muo

Nuo se­no no­rė­jau pa­ma­ty­ti Ne­mu­no iš­ta­kas. Ne­mu­nu ke­lia­vau nuo Drus­ki­nin­kų iki Rus­nės, prie jo il­sė­jau­si, mau­džiau­si, gau­džiau žu­vį. Gro­žė­jau­si Ne­mu­no di­dy­be, vaiz­din­gais slė­niais. Ir daž­nai pa­gal­vo­da­vau: o kur vi­so to gam­tos gro­žio pra­džia, ko­kios jo iš­ta­kos?
Ne­se­niai lan­ky­da­ma­sis Mins­ke ne­iš­ken­čiau ir nu­ta­riau pa­ma­ty­ti Ne­mu­no iš­ta­kas, juo­lab jos bu­vo vi­sai ne­to­li - tik apie 45 km į piet­va­ka­rius nuo Bal­ta­ru­si­jos sos­ti­nės. Į ke­lio­nę iš­si­ruoš­ti pa­ska­ti­no ži­nia, kad ten ne­se­niai bu­vo įkur­tas Ne­mu­no upės iš­ta­kų draus­ti­nis, o ša­lia iš­ta­kų esan­čio Uz­dos ra­jo­no is­to­ri­jos ir kraš­to­ty­ros mu­zie­jus pra­dė­jo Ne­mu­no iš­ta­ko­se reng­ti et­no­gra­fi­nius-gy­do­muo­sius tu­ris­ti­nius marš­ru­tus.
Ga­lin­gų upių iš­ta­kos vi­sa­da bu­vo lai­ko­mos sak­ra­li­nė­mis. Ne iš­im­tis ir Ne­mu­no pra­džia. Anks­čiau jis pra­si­dė­da­vo Uz­dos ra­jo­ne, 800 met­rų į piet­va­ka­rius nuo Kras­no­je kai­mo. Pra­si­dė­jo iš po di­de­lio ak­mens, nuo ku­rio į dvi skir­tin­gas pu­ses te­kė­da­vo du šal­ti­niai. Vie­ną jų žmo­nės pa­va­di­no Lo­ša, ki­tą – Ne­mu­nai­čiu (Ne­ma­ne­cu).
Žmo­nės ste­bė­jo­si tuo, kad iš po vie­no ak­mens iš­te­ka du šal­ti­niai. Su­kū­rė ir le­gen­dą. Pa­sak jos, gy­ve­nę po ak­me­niu bro­lis Ne­mu­nai­tis ir se­suo Lo­ša. Kar­tą se­suo nu­ta­rė pa­bėg­ti iš na­mų. Ji nu­bė­go į pie­tus. Bro­lis, ne­ži­no­da­mas kur jos ieš­ko­ti, pa­su­ko į va­ka­rus. Ta­čiau Lo­ša, kiek pa­bė­gė­ju­si pie­tų kryp­ti­mi, stai­ga taip pat pa­su­ko į va­ka­rus. Jų ke­liai su­si­kir­to. Kai bro­lis pa­si­vi­jo se­se­rį, jie su­si­jun­gė, ir nuo jų san­ta­kos pra­si­dė­jo Ne­mu­nas. Anks­čiau šią le­gen­dą ga­lė­jai iš­girs­ti iš čia­bu­vio, sė­din­čio ant ak­mens ir vie­ną ko­ją įmer­ku­sio į Lo­šą, ki­tą į Ne­mu­nai­tį. Da­bar ak­mens jau ne­li­ko, ne­li­ko ir bu­vu­sių Lo­šos bei Ne­mu­nai­čio iš­ta­kų. Prie­žas­tis pa­pras­ta – šios vie­tos bu­vo la­bai pel­kė­tos, o žmo­nėms no­rė­jo­si der­lin­gų lau­kų. 1985-1986 me­tais me­lio­ruo­jant ap­lin­ki­nes pel­kes, ku­rio­se bu­vo daug dur­pių, ne­be­li­ko se­nų­jų Ne­mu­nai­čio ir Lo­šos iš­ta­kų. Vė­liau bu­vo su­sprog­din­tas ir ak­muo, žy­mė­jęs abie­jų upe­lių pra­džią. Ak­mens ske­vel­dros bu­vo pa­nau­do­tos tie­siant plen­tą Mins­kas –Sluc­kas.
Sie­kiant iš­sau­go­ti, kas iš­li­kę, 2004 me­tais bu­vo įkur­tas Ne­mu­no upės iš­ta­kų draus­ti­nis. Jo sta­tu­sas - ra­jo­no kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nis.
„Mes ži­no­me vie­tą, kur anks­čiau iš­te­kė­da­vo Ne­mu­nai­tis. Ten ga­li­ma ir da­bar iš­gręž­ti 10-12 met­rų grę­ži­nį ir iš jo sru­vens van­dens ver­smė. Be tai ne­be­bus au­ten­tiš­ka, to­dėl ir ne­da­ro­me, - sa­ko Uz­dos ra­jo­no is­to­ri­jos ir kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ta­ma­ra Luch­ver­čik. – Ki­tas da­ly­kas – sak­ra­li­nė šios vie­tos svar­ba. Ji iš­li­ko. Šios vie­to­vės yra ne­įpras­tos, jos tu­ri di­de­lę tei­gia­mą ener­gi­ją. Ne­mu­no iš­ta­kos – dva­sin­gu­mo iš­ta­kos“.
Taip, šios vie­tos nuo se­no gar­sė­jo gy­do­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis. Čia gy­ve­nę žmo­nės iš­veng­da­vo vi­so­kių epi­de­mi­jų, siau­tu­sių vi­du­ram­žiais. Be to, čia su­si­kau­pė di­de­lis kū­ry­bi­nis po­ten­cia­las. Mu­zie­jaus duo­me­ni­mis, šio­se apy­lin­kė­se gi­mė 21 ra­šy­to­jas, 14 dai­li­nin­kų ir 11 aka­de­mi­kų. To­kiu kū­ry­bi­nių žmo­nių tan­kiu ne­ga­li pa­si­gir­ti nei vie­nas ki­tas Bal­ta­ru­si­jos ra­jo­nas. Ne­mu­no iš­ta­kas pra­dė­ta va­din­ti bal­ta­ru­siš­ku Par­na­su, kal­nu, ku­ria­me, anot se­no­sios Grai­ki­jos le­gen­dos, rin­ko­si po­ezi­jos mū­zos.
„Mū­sų pa­reng­tas et­no­gra­fi­nis-gy­do­masis tu­ris­ti­nis marš­ru­tas ge­rins žmo­nių ener­ge­ti­ką, slo­pins dep­re­si­ją, me­lan­cho­li­ją. Žmo­gus ga­lės dau­giau nu­veik­ti ir dirbs ne­liū­dė­da­mas, - sa­ko marš­ru­to kū­rė­jas Va­si­lis Lič­kov­skis. – Ke­lio­nę rei­kė­tų pra­dė­ti nuo Ne­mu­no iš­ta­kų“.
Da­bar Ne­mu­nai­čio iš­ta­kas žy­min­tis ak­muo sto­vi Aukš­tu­ti­nio Ne­mu­no (Ver­chne­ma­ne­co) kai­mo apy­lin­kė­se, pel­kė­ta­me Bal­ta­ru­si­jos aukš­tu­mų pa­že­mė­ji­me, 179 m aukš­ty­je virš jū­ros ly­gio. Pra­džio­je upė te­ka į pie­tus, bet, su­si­lie­ju­si su Usa, ge­ro­kai pra­pla­tė­ja ir pa­su­ka į va­ka­rus. Upė te­ka pla­čiu slė­niu Ne­mu­no aukš­tu­pio že­mu­ma, su­si­da­riu­sia pas­ku­ti­nia­me tarp­le­dyn­me­ty­je. Upė, vin­giuo­da­ma per sal­pą, su­da­ro ne­ma­žai sen­va­gių, me­an­drų, pro­ta­kų, už­ta­kių. Pri­ima daug in­ta­kų. Iš de­ši­nės – Su­la, Usa, Ber­žū­na, Gau­ja, Dit­va, Le­be­da, Kat­ra; iš kai­rės – Uša, Ser­ve­čius, Mol­čia­dė, Ščia­ra, Zel­va, Ro­sė, Svis­lo­čius, Juo­do­ji An­čia.
Ogins­kio ka­na­lu Ne­mu­nas jun­gia­si su Dniep­ru, Au­gus­ta­vo ka­na­lu – su Vis­la.
Pra­si­dė­jus Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ko­voms su kry­žiuo­čiais, da­bar­ti­nė­je Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je Ne­mu­no pa­upio pi­lia­kal­niuo­se bu­vo pa­sta­ty­ta ne­ma­žai pi­lių: Be­li­cos, Dub­no, Gar­di­no. Prie Ne­mu­no iš­au­go mies­tai: Stolb­cai, Bia­ro­zau­ka, Mas­tai, Gar­di­nas. 2012 me­tais prie Gar­di­no bu­vo pa­sta­ty­ta Ne­mu­no už­tvan­ka, pra­dė­jo veik­ti Gar­di­no hid­ro­e­lek­tri­nė.
Ne­mu­no aukš­tu­pys drie­kia­si iki san­ta­kos su Kat­ra, ku­ri įte­ka jau 402 ki­lo­met­re. Už Kat­ros žio­čių Ne­mu­nas pa­su­ka į šiau­rę. Nuo san­ta­kos su Juo­dą­ja An­čia  Ne­mu­nu ei­na 17 km il­gio Lie­tu­vos-Bal­ta­ru­si­jos sie­na, to­liau upė te­ka Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja.
„Ne­mu­ne – tu tė­vas mū­sų“ dai­nuo­ja­ma bal­ta­ru­sių liau­dies dai­no­je. „Ne­mu­nas – mū­sų upių tė­vas“, - sa­ko lie­tu­viai. Ši upė svar­bi abiems kai­my­ni­nėms tau­toms.
Vy­tau­tas Žei­man­tas

---

---

Tremčių laikmetį prisiminus

K. Gaigalas, atšventęs 85-ąjį gimtadienį

Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą- 1941 m. bir­že­lį ir tuo­jau po jo - 1945-1952 m. į Si­bi­ro, Al­ta­jaus kraš­to, Ja­ku­ti­jos am­ži­no­jo įša­lo te­ri­to­ri­jas, prie Lap­te­vų jū­ros, Vi­du­ri­nės Azi­jos ir ki­to­kias te­ri­to­ri­jas kar­tu su tė­vais, se­ne­liais, o kar­tais be jo­kių glo­bė­jų bu­vo iš­trem­ta gy­vu­li­niais va­go­nais daug tūks­tan­čių ma­žų vai­ku­čių, pra­di­nių mo­kyk­lų, gim­na­zi­jų mo­ki­nių, jau­nų stu­den­tų ir „ki­to­kios so­cia­li­nės orien­ta­ci­jos”  jau­ni­mo.   
Nuo dvie­jų di­džių­jų 1948 m. pa­va­sa­rio trė­mi­mų praėjo daugiau kaip 60 me­tų. Ko­kią skriau­dą, pa­že­mi­ni­mą, fi­zi­nę ir mo­ra­li­nę kan­čią pa­ty­rė trem­ti­nių šei­mos, kaip ver­go­viš­kas dar­bas, pus­ba­dė bui­tis, šal­čiai ir li­gos ne­gai­les­tin­gai re­ti­no Lie­tu­vos vals­ty­bės do­rą at­ža­ly­ną, vie­šo­je ži­niask­lai­do­je yra skelb­ta per ma­žai. XXI a. pra­džioje la­bai gra­žią, iš­skir­ti­nę ini­cia­ty­vą, sie­kiant pri­si­min­ti trem­ti­nių vai­kus, įam­žin­ti jau­ni­mo sie­kius ir ver­ži­mą­si į moks­lą, pa­ro­dė tik­tai Šiau­lių uni­ver­si­te­to trem­ti­nių gru­pė, su­bur­ta 1941 m. aš­tuon­me­čio trem­ti­nio Ro­mu­al­do Bal­tu­čio, vė­liau - Toms­ko uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­to. Ši veik­li žil­agal­vių se­no­lių gru­pe­lė, ge­ra­no­riš­kai pa­rem­ta rek­to­riaus, prof. Vin­co Lau­ru­čio, 2005 ir 2008 m. pub­li­ka­vo dvi so­li­džias kny­gas - „Si­bi­ro Al­ma Ma­ter”. Jų su­da­ry­to­jams, VšĮ Šiau­lių uni­ver­si­te­to lei­dyk­lai, sa­vo ori­gi­na­lius ran­kraš­čius ir nuo­trau­kas apie pa­tir­tas kan­čias pa­teikė ke­li šim­tai įvai­raus li­ki­mo ir iš­si­moks­li­ni­mo au­to­rių. Jie taip pat su­dė­jo rei­ka­lin­gas lė­šas tų li­te­ra­tū­ri­nių šal­ti­nių lei­dy­bai.
Iš duo­me­nų kny­go­se su­ži­no­­me, kad pro­fe­si­nio vi­du­ri­nio­jo ir aukš­to­jo moks­lo di­plo­mus Si­bi­ro di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se - Toms­ke, Ir­kut­ske, Bar­nau­le, Kras­no­jars­ke ir ki­tuo­se - į­gi­jo tik­tai keli šim­tai lai­min­gų­jų, pa­ma­lo­nin­tų NKVD ir MVD spe­cia­lių­jų ko­men­dan­tū­rų vir­ši­nin­kų ir li­be­ra­les­nių bei kul­tū­rin­ges­nių darb­da­vių, tu­rė­ju­sių tiks­lą įsi­gy­ti di­des­nę nuo­la­ti­nę kva­li­fi­kuo­tą dar­bo jė­gą pen­kme­čių už­duo­tims vyk­dy­ti.
Kaip ga­na ma­lo­nų pra­ei­ties reiš­ki­nį no­ri­si prisiminti ne­mo­ka­mą mo­ky­mą­si, stu­den­tų rė­mi­mą sti­pen­di­jo­mis, pi­go­ką gy­ve­ni­mą ben­dra­bu­čiuo­se ir ,kas ypač svar­bu, de­mo­kra­tišką di­plo­muo­tų spe­cia­lis­tų skirs­ty­mą į Si­bi­ro kraš­to dar­bo­vie­tes. Pvz., man 1954 m., bai­gus Ir­kut­sko uni­ver­si­te­tą su „rau­do­nu” di­plo­mu, te­ko iš­vyk­ti į No­vo­si­birs­ką - Si­bi­ro sos­ti­nę.
Per so­viet­me­tį moks­lo sie­kian­tis jau­ni­mas vie­šai mi­tin­guo­ti, reikš­ti prie­kaiš­tus val­džiai gat­vė­se, spau­do­je, ar vyk­dy­ti dar ki­to­kias ak­ci­jas, ką ste­bi­me pas­ta­ruo­ju laik­me­čiu Lie­tu­vo­je, nė ne­ma­nė, ne­iš­drį­so ir pa­ga­liau, - tam ne­tu­rė­jo lai­ko. Stu­di­juo­jant Si­bi­re pa­tiems rei­kė­jo vis­kuo pa­si­rū­pin­ti. Dau­gu­ma Si­bi­ro Al­ma Ma­ter ab­sol­ven­tų grį­žo į gim­tą­jį kraš­tą, kai Ni­ki­ta Chruš­čio­vas šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je nu­vai­ni­ka­vo žiau­rio­jo Sta­li­no kul­tą ir pa­vie­ši­no jo vyk­dy­tą te­ro­rą. Bė­gant lai­kui, ne­ma­žai trem­čių jau­ni­mo ta­po ži­no­mais in­ži­nie­riais, že­mės ūkio, sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jų, įvai­rių fab­ri­kų, pra­mo­nės ga­myk­lų ir ki­to­kių ži­ny­bų kva­li­fi­kuo­tais specialistais. Žy­miai re­čiau į Tė­vy­nę su­grį­žu­siems pa­vy­ko gau­ti dar­bą moks­lo, mo­ky­mo, me­di­ci­nos, kul­tū­ros ir švie­ti­mo įstaigose.
Per ta­ry­bi­nės san­tvar­kos de­šimt­me­čius ir Lie­tu­vos at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį di­džio­ji pu­sė trem­ti­nių, ga­vu­sių ne­leng­vai už­tar­nau­tas pen­si­jas su ki­to­kiais prie­dais už pa­tir­tą ge­no­ci­dą jau iš­ėjo ana­pi­lin. Iš tūks­tan­čių ne­lai­mė­lių šių die­nų su­lau­kė tik­tai il­ga­am­žiai ir vi­so­kioms ne­gan­doms at­spa­riau­sie­ji. Juos val­džia nuo 2010 m. žen­kliai „pa­ma­lo­ni­no” ap­kar­py­to­mis pen­si­jo­mis, nuo­lat au­gan­čiais ko­mu­na­li­niais mo­kes­čiais ir vil­tin­gais pa­ža­dais apie tur­tin­ges­nę at­ei­tį. Dėl to se­nes­nio­ji žmo­nių kar­ta emig­ruo­ti į ki­tas tur­tin­gas ša­lis, kaip tai el­gia­si iš­lais­vė­jęs ir pra­si­mo­kęs jau­ni­mas, ne­si­ruo­šia, o apie pa­ža­du­kų graž­by­lia­vi­mą tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Per il­go­ką po­ka­rį Lie­tu­vos pa­dan­gė­je bu­vo vi­so­kių pa­kly­di­mų. Ta­čiau di­des­nio­ji do­ros vi­suo­me­nės da­lis tau­tos is­to­ri­jos ver­pe­tuo­se ne­pa­si­me­tė - dėl di­des­nio pi­ni­go kap­šo sve­tur ne­iš­si­laks­tė. Gin­ta­ro kraš­tą su jo uni­ka­lia gam­ta ir se­no­lių ka­pais rei­kia my­lė­ti, ir nuo­lat puo­se­lė­ti.
Dr. Kazys GAIGALAS
Nuotraukos iš asmeninio albumo

---

Čeremchovo rajono prie Angaros "Kirzavodo" barakų statybininkų brigada 1951 m. Autorius pirmoje eilėje antras iš dešinės

---

Saugomose teritorijose

---

Pa­gra­man­čio re­gio­ni­nis par­kas pri­me­na Kar­pa­tus

Seminaro vadovė D. Rakauskaitė

Vy­tau­to Žei­man­to ir Juo­zo Sta­si­no įspū­džiai iš žur­na­lis­tams su­reng­to se­mi­na­ro Pa­gra­man­čio re­gio­ni­nia­me par­ke
Lie­tu­vo­je tu­ri­me daug gra­žių gam­tos kam­pe­lių, iš­sau­go­tų nuo se­no. Sėk­min­gai vei­kia ir ša­ly­je su­kur­ta sau­go­mų te­ri­to­ri­jų sis­te­ma, da­bar ap­jun­gian­ti na­cio­na­li­nius ir re­gio­ni­nius par­kus, re­zer­va­tus ir draus­ti­nius, gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tus bei bios­fe­ros po­li­go­nus. Ta­čiau gy­ve­ni­mas vie­to­je ne­sto­vi. Jau ne­pa­kan­ka tik ap­si­spręs­ti iš­sau­go­ti gam­tos ver­ty­bes, rei­kia ir nuo­la­ti­nių pa­stan­gų, kad šių ver­ty­bių būk­lė ge­rė­tų, jog at­si­ras­tų vis dau­giau ga­li­my­bių lan­ky­tis sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, jas ge­riau pa­žin­ti, kad jos tap­tų mū­sų vi­suo­me­nės sa­vas­ti­mi. O čia be ne­ma­žų fi­nan­si­nių įdė­ji­mų neap­si­ei­si. Džiu­gu, kad šiems dar­bams at­lik­ti tu­ri­me ga­li­my­bę pa­nau­do­ti ir Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas.
„Da­bar vie­nas iš Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos vyk­do­mų pro­jek­tų yra „Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tvar­ky­mas (II eta­pas)“. Pro­jek­tu sie­kia­ma su­da­ry­ti prie­lai­das sau­go­mų te­ri­to­ri­jų būk­lei ge­rin­ti, įgy­ven­di­nant nu­ma­ty­tas ap­sau­gos ir tvar­ky­mo prie­mo­nes pa­si­rink­to­se sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, taip pat pa­si­ren­giant ana­lo­giš­kų prie­mo­nių įgy­ven­di­ni­mui ES struk­tū­ri­nių fon­dų ir vals­ty­bės biu­dže­to lė­šo­mis at­ei­ty­je. Pro­jek­te nu­ma­to­ma reng­ti lan­ky­to­jų cen­trus, lau­ko in­for­ma­ci­nes sis­te­mas, sta­ty­ti ap­žval­gos bokš­tus, at­lik­ti gam­tot­var­kos dar­bus, tvar­ky­ti pa­vel­do ob­jek­tus ir „Na­tu­ra 2000“ te­ri­to­ri­jas, kit­ką. Taip su­tvar­kius te­ri­to­ri­jas, jos at­gims­ta nau­jam gy­ve­ni­mui,“- žur­na­lis­tams aiš­ki­no se­mi­na­ro or­ga­ni­za­to­rė Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos vyr. spe­cia­lis­tė Dia­na Ra­kaus­kai­tė.
Pa­gra­man­tis mus pa­si­ti­ko skais­čia vi­dur­va­sa­rio sau­le, žyd­rių dan­gu­mi ir va­sa­riš­ka re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riaus Vai­do­to Šlio­ge­rio, lan­ky­to­jų cen­tro ad­mi­nist­ra­to­rės Ri­tos Krom­pal­cie­nės ir ki­tų par­ko dar­buo­to­jų nuo­tai­ka.
„Pa­gra­man­tis – vie­nas iš tris­de­šim­ties da­bar ša­ly­je vei­kian­čių re­gio­ni­nių par­kų, ku­ria­me sėk­min­gai pa­nau­do­ja­me ES lė­šas,“- tei­gia V. Šlio­ge­ris ir siū­lo ne­del­siant vyk­ti į ke­lionę po re­gio­ni­nį par­ką.
Už­lipę į vie­ną ki­tą kal­ną, akis pa­ga­nę po gi­lius upių slė­nius, pa­žvel­gę į srau­ni­ą­ją Ak­me­ną su ka­ban­čiais liep­tais, na­tū­ra­lias pie­vas bei ža­liuo­jan­čius miš­kus, pa­si­ju­to­me tar­si Kar­pa­tuo­se. Šį įspū­dį su­tvir­ti­no ir įspū­din­gos upių te­ra­sos, aukš­tos ato­dan­gos, se­no­vę me­nan­tys pi­lia­kal­niai, sen­ka­piai, pil­ka­piai, mi­to­lo­gi­niai ak­me­nys. Par­kas iš­si­dės­tęs kal­vo­to­je vie­to­vė­je, ku­rio­je bu­vo pa­to­gu se­no­vės lie­tu­viams kur­ti įtvir­tin­tas gy­ven­vie­tes ir pi­lis, o da­bar čia­bu­viams čia ge­ra gy­ven­ti ma­žai pa­lies­tos gam­tos prie­globs­ty­je. Par­ko lan­ky­to­jams, tu­ris­tams, žy­gei­viams ma­lo­nu pa­si­jus­ti na­tū­ra­lios gam­tos glė­by­je, pa­si­sem­ti dva­si­nės at­gai­vos.
Pės­tie­siems bei van­dens tu­ris­tams, dvi­ra­ti­nin­kams ir au­to­mo­bi­li­nin­kams pa­ruoš­ta ke­le­tas įvai­raus il­gio marš­ru­tų, su­pa­žin­di­nan­čių su nuo­sta­biais Pa­gra­man­čio kraš­to gam­tos kam­pe­liais. Par­ko dar­buo­to­jai kvie­čia ke­liau­ti ke­tu­riais pa­žin­ti­niais ta­kais – Ly­la­vos, Plo­no­sios, Ak­me­nos ir Dab­ru­pio. Par­ke yra dar ke­li draus­ti­niai: Jū­ros, Ak­me­nos ir Ty­re­lių kraš­to­vaiz­džio, Ply­no­sios tel­mo­lo­gi­nis ir Ly­la­vos hid­rog­ra­fi­nis. Vis­ko vie­na­me trum­pa­me straips­ny­je ne­ap­ra­šy­si, to­dėl skai­ty­to­jams pa­teik­si­me tik ke­le­tą įspū­džių iš dvie­jų ap­lan­ky­tų ob­jek­tų.
Gi­liai at­min­ty­je įsi­rė­žė pa­bu­vo­ji­mas Ply­no­jos aukš­ta­pel­kė­je. Ji di­de­lė, maž­daug 360 ha plo­to, ir prak­tiš­kai ne­pa­lies­ta žmo­gaus. Ne­la­bai ką čia ir pa­lie­si - ženg­si ne­at­sar­gų žings­nį ir ga­li ne­be­iš­trauk­ti ko­jos. Dar se­ni gy­ven­to­jai pri­si­me­na čia bu­vu­sius eže­rų aki­va­rus. Da­bar ir jie už­si­trau­kė, už­ako, vir­to rais­tu. Da­bar ši klam­py­nė, su re­tai pa­bi­ru­siais iš­si­krei­vi­nu­siais že­ma­ū­giais me­de­liais pri­me­na tun­dros pei­za­žą. 2003 me­tais čia bu­vo įreng­tas pa­žin­ti­nis ta­kas. Dvie­jų iš­il­gai pa­klo­tų len­tų ta­kas ve­da į aukš­ta­pel­kės cen­trą. Ša­lia ne­ma­žai re­tų au­ga­lų. Ne­ga­li ne­stab­tel­ti pa­ma­tęs sau­la­ša­rę - au­ga­lą žu­di­ką. Čia au­ga dvi šio au­ga­lo rū­šys: ap­skri­ta­la­pė ir il­ga­la­pė. Sau­la­ša­rė, au­gan­ti ne­tur­tin­ga­me mais­to me­džia­go­mis sub­stra­te, vabz­džiams yra klas­tin­ga. Nu­tū­pęs ant sau­la­ša­rės la­po smul­kus vabz­dys su­dir­gi­na liau­kin­gus plau­ke­lius, ku­rie už­si­len­kia, ap­gau­bia vabz­dį ir vė­liau jį su­virš­ki­na. Po to au­ga­las vėl iš­si­tie­sia ir lau­kia nau­jos au­kos.
Drėg­na Ply­no­sios pa­klo­tė ypač pa­tin­ka ir ki­tiems į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tiems au­ga­lams. Čia tarps­ta kups­ti­nė kū­lin­gė, aukš­to­ji ge­gū­nė, pa­pras­ta­sis kar­de­lis, plunks­ni­nė plius­nė. Žvilgs­nį glos­to iš­ti­si­nius ki­li­mus su­da­ran­tys ki­mi­nai, aukš­tes­nius kups­tus už­val­džiu­sios šil­sa­ma­nės. Nau­ją der­lių bran­di­na ir span­guo­lės. Kuo ar­čiau aukš­ta­pel­kės cen­tro, tuo re­tes­nės, la­biau nu­skur­du­sios pu­šai­tės ir kur ne kur dėl sa­vo gy­vy­bės ko­vo­jan­tys kar­po­tie­ji ber­žai.
Ty­liai el­gian­tis ga­li­ma su­tik­ti ir įvai­rių gy­vū­nų: bal­tų­jų kiš­kių, šer­muo­nė­lių, usū­ri­nių šu­nų, pa­kraš­čiuo­se - brie­džių, tau­rių­jų el­nių. Čia pe­ri te­ter­vi­nai ir dir­vi­niai sė­ji­kai, gy­ve­na pie­vi­nės lin­gės, med­šar­kė, ger­vės, ki­ti paukš­čiai.
Ta­ko il­gis per 1,6 km, ta­čiau jis ne­pra­ilgs­ta. Jo pa­bai­go­je įreng­tas bokš­te­lis, iš ku­rio ga­li­ma ap­žvelg­ti vi­są aukš­ta­pel­kę. Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad Eu­ro­pos vi­du­ry­je mū­sų žmo­nės iš­sau­go­jo to­kią re­lik­ti­nę gam­tą.
Įspū­din­gas ta­po Pa­gra­man­čio pi­lia­kal­nis, ant ku­rio ka­dai­se sto­vė­jo lie­tu­vių gy­ny­bi­nė pi­lis. Per pra­ėju­sius šimt­me­čius daug ko bū­ta. Pi­lia­kal­nis iro dėl na­tū­ra­lių prie­žas­čių, nu­slin­ko va­ka­ri­nis šlai­tas, kal­nas ap­au­go men­ka­ver­čiais krū­mais. Prie pi­lia­kal­nio griū­ties  pri­si­dė­jo ir žmo­gaus ran­ka - čia bu­vo aria­ma, ka­si­nė­ja­ma, ant pi­lia­kal­nio bu­vo ren­gia­mos triukš­min­gos šven­tės. Su­lau­kus ES pa­ra­mos, at­si­ra­do ga­li­my­bė pri­kel­ti se­no­lį nau­jam gy­ve­ni­mui: at­lik­ti kraš­to­vaiz­džio for­ma­vi­mui bū­ti­ni kir­ti­mai, iš­kirs­ti men­ka­ver­čiai me­džiai ir krū­mai. Prieš lan­ky­to­jų akis at­si­vė­rė na­tū­ra­lus, aug­me­ni­jos ne­už­gož­tas, pi­lia­kal­nio gro­žis. At­sta­ty­ti bei su­tvir­tin­ti pa­vir­ši­nės ar me­cha­ni­nės ero­zi­jos pa­žeis­ti pi­lia­kal­nio šlai­tai, įreng­ti laip­tai, suo­liu­kai, ap­žval­gos aikš­te­lės. Au­to­mo­bi­lį pa­li­kus pa­pė­dė­je nau­jai įreng­to­je sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je, pi­lia­kal­nio vir­šū­nę ga­li­ma pa­siek­ti spe­cia­liai įreng­tais ta­ke­liais.
Iš tri­jų pu­sių pi­lia­kal­nio šlai­tai sta­tūs, apie 20 m aukš­čio. Nuo to­kio aukš­čio to­li ma­to­si. Ga­li­ma pa­sig­ro­žė­ti vie­na iš gra­žiau­sių Lie­tu­vos upių – srau­ni­ą­ją Ak­me­na, api­pin­ta įvai­riais pa­sa­ko­ji­mais ir le­gen­do­mis, Gra­man­čios upe­liu, ur­ba­nis­ti­niu Pa­gra­man­čio mies­te­liu, ato­dan­go­mis, ža­liais miš­kais ir na­tū­ra­lio­mis pie­vo­mis. Pi­lia­kal­nio vir­šū­nė­je ga­li­ma iš­girs­ti le­gen­dą apie gra­žuo­lę Gra­man­čią ir pi­lia­kal­nio at­si­ra­di­mą.
Jei no­ri­te vi­są šį gro­žį pa­ma­ty­ti, iš­girs­ti įdo­mius pa­sa­ko­ji­mus, va­žiuo­ki­te į Pa­gra­man­tį. Ne­pa­si­gai­lė­si­te. Lie­tu­vos Kar­pa­tai lau­kia tu­ris­tų.

---

Žvilgsnis nuo piliakalnio

Pagramančio re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius V. Šlio­ge­ris

Seminaro dalyviai - žurnalistai

---

Etnokultūra - istorija

---

Ką gegutė iškukavo

Li­ber­tas Klim­ka

Nors ge­gu­tės kukavi­mo ne­be­gir­di­me, bet šį mie­lą paukš­te­lį ver­ta pri­si­min­ti. Vi­suo­met po Pet­ri­nių ge­gu­tė nu­sto­ja ku­kuo­ti: ar tai pa­virs­tan­ti rai­buo­ju va­na­gė­liu, ar tai už­springs­tan­ti mie­žio akuo­tu, - šie ja­vai jau plau­kė­ja.  Jei dar tek­tų vė­liau ka­da iš­girs­ti jos ne­ri­mas­tin­gą  „ku­kū–­ku­kū” – blo­gas žen­klas: ki­ti me­tai bū­tų ne­der­lūs, sun­kūs žmo­nėms. Ta­čiau sa­ko­ma: „Kur­čias miš­kas be ge­gu­tės“. Šia­me prie­žo­dy­je – ir  ap­gai­les­ta­vi­mas, kad va­sa­ra taip greit bė­ga...
Ki­ta­dos ma­ny­ta, kad ge­gu­tės  bal­su pa­ti li­ki­mo dei­vė Lai­ma pra­by­lan­ti. To­dėl yra daug sak­mių, le­gen­dų ir dai­nų apie rai­bą­ją paukš­tę, to­kią skir­tin­gą nuo ki­tų. Iš čia ir ti­kė­ji­mai, kad ji ga­lin­ti daug ką iš­pra­na­šau­ti. Pie­me­nė­liai pir­mą kar­tą tais me­tais ją iš­gir­dę, pa­klaus­da­vo, kiek­gi  jiems dar teks pas­kui kiau­lės uo­de­gą bė­gio­ti. Kaip aukš­tai­tiš­ko­je dai­no­je:
Pil­ka ge­gu­ta­la, pa­ku­kuok,
pa­ku­kuok,
Ke­li me­tė­liai, pa­ku­kuok,
pa­ku­kuok,
Reik mon ga­ny­ti, pa­ku­kuok,
pa­ku­kuok.
Aukš­tam me­dė­ly tu­pa­da­ma,
pa­ku­kuok, pa­ku­kuok,
Ža­liam kras­la­ly sa­da­da­ma,
pa­ku­kuok, pa­ku­kuok.

O mer­gi­nos klaus­da­vo, kiek gi joms li­kę me­te­lių iki mar­ta­vi­mo:

Pa­ku­kuoj, ge­ge­le, pa­vai­ruoj,
Ant ža­lio ber­že­lio sė­dė­da­ma,
Man jau­nai me­te­lius skai­ty­da­ma,
Ar daug man me­te­lių prieg mo­ti­nai, prieg tik­ra­jai,
Ar dve­ji, ar tre­ji, ar ket­ve­ri?
Tik ga­la­die­niams se­nu­kams ge­gu­tė pas­ku­ti­niuo­sius su­skai­čiuo­ja. Ga­li ši paukš­tė ir įsi­gy­si­mus tur­tus iš­skai­čiuo­ti, be­rei­kia tik už­klaus­ti. Ir vi­sų me­tų sėk­mę ge­gu­tė „iš­ro­kuo­ja“. Jei pa­va­sa­rį pir­mą kar­tą ji už­ku­ka­vo jau su­la­po­jus me­džiams, me­tai ge­ri, der­lius dos­nus; o jei „ant nu­ogų ša­kų” – sun­kūs, ne­sėk­min­gi.  Pa­tar­lė sa­ko: Kad var­gų ne­bū­tų, tai ir ge­gu­tė ne­ku­kuo­tų. Dar svar­bu, kaip tas pir­ma­sis už­ku­ka­vi­mas žmo­gų už­klum­pa: ar ne­šant pil­nus ki­bi­rus, pil­nus krep­šius, ar ge­rai nu­si­tei­ku­sį, ki­še­nė­je pi­ni­gus žvan­gi­nan­tį. Sma­gu bū­da­vo iš­girs­ti jos pir­mą­jį „ku-kū“  bū­nant su drau­gais ar su­bu­vi­me, - tie me­tai bus links­mi. Ge­gu­tės bal­sas tai už­tvir­tins vi­siems me­tams. Blo­giau, jei ku­kuo­ja anks­ti ry­tą, pus­ry­čių dar ne­val­gius, „ant tuš­čios“ - vis ko nors stigs, vis at­si­ras prie­žas­čių bū­ti ne­pa­ten­kin­tam.
O jei rai­bo­ji ku­kuo­da­ma skrai­do pa­lan­gė­mis, nu­tu­pia ant tro­be­sių krai­go – tai pra­na­šau­ja šei­mai ne­lai­mę, gal net mir­tį; jei pra­skris­da­ma nu­si­kva­to­jo – šei­mi­nin­kų duk­ra ga­li su­si­lauk­ti pa­vai­ni­kio. Ta­čiau li­ki­mą, ku­rį ge­gu­tė „iš­ku­kuo­ja”, ga­li­ma kiek ir į sa­vo pu­sę pa­kreip­ti. Ką mer­gi­nai da­ry­ti, jei pa­ti­kęs vai­ki­nas vis pra­ei­na pro­šal? Rei­kia įsi­dė­mė­ti me­dį, ku­ria­me pir­mą­kart ku­ka­vo ge­gu­tė, pri­ei­ti prie jo at­bu­lo­mis, pri­siš­lie­ti prie ka­mie­no, at­ža­ga­ria ran­ka nu­si­lauž­ti ša­ke­lę. Pa­si­da­ry­ti iš jos kab­liu­ką ir ne­ma­čio­mis kepš­te­lė­ti per ku­rią ge­gu­ži­nę mie­lo­jo dra­bu­žius – vis­kas pa­si­keis į ge­rą. Ge­gu­tės ge­bė­ji­mu pra­na­šau­ti žmo­nės pa­tei­si­na tai, kad ji ne­su­ka liz­do, ne­pe­ri ir ne­mai­ti­na ge­gu­žiu­kų, sa­ko­ma:  Ana ne­tur lai­ko – tur ku­kuo­ti.
Ap­skri­tai ge­gu­tės bal­sas lie­tu­viams at­ro­do liūd­nas, lyg naš­lai­tės skun­das:

Oi tu ge­gu­tė­le, bied­na naš­lai­tė­le,
Oi, ko tu ku­kuo­ji, gai­liai ai­ma­nuo­ji?

Šis mo­ty­vas sie­ja­si su  is­to­ri­nio po­bū­džio dai­no­mis, pa­da­vi­mais ar ba­la­dė­mis, kur die­vai pa­ver­čia ge­gu­te mer­ge­lę,  liū­din­čią ka­re žu­vu­sio my­li­mo­jo. Dai­no­je „Per til­tą jo­jau, nuo žir­go puo­liau“– jos Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je už­ra­šy­ti 804 va­rian­tai - prie žu­vu­sio­jo ka­rio ge­dė­ti at­skren­da trys ge­gu­tė­lės – žmo­na, se­suo ir mo­ti­na. Ir ku­kuo­ja jos tris die­ne­les, tris sa­vai­tė­les, tris me­te­lius…
Vie­no­je ba­la­dė­je, ra­šy­to­jo Vin­co Mic­ke­vi­čiaus - Krė­vės iš­girs­to­je Dzū­ki­jo­je, pa­sa­ko­ja­ma, kad ge­gu­tė ap­rau­dan­ti sa­vo mo­te­riš­ką­ją lai­mu­žę. Se­nų se­no­vė­je ga­lin­gas ku­ni­gaikš­tis tu­rė­jęs vien­tur­tį la­bai my­li­mą sū­nų. Jį ap­ves­di­no su pa­čia gra­žiau­sia kraš­to mer­ge­le. Jau­nie­ji vie­nas ki­tą la­bai my­lė­ję ir lai­min­gai gy­ve­nę. Už­puo­lus prie­šui, tė­vas iš­siun­tęs sū­nų į ka­rą, iš ku­rio jis ne­grį­žęs, žu­vęs mū­šy­je. Mar­te­lė ver­ku­si die­ną ir nak­tį, prie­kaiš­tau­da­ma Die­vui, kam pa­li­kęs ją naš­le­le. Rau­do­da­ma kal­bė­jo, kad jei spar­ne­lius tu­rė­tų, to­li gi­rion nu­lėk­tų, sa­vo ber­ne­lį su­ras­tų. Any­ta ėmu­si draus­ti ver­ka­vi­mą, o še­šu­ras pri­ta­ręs skun­dui.  Ta­da  Die­vo va­lia pa­vir­tęs paukš­čiu ku­ku­čiu, o mar­ti – ge­gu­te; abu iš­lė­kę gi­rion ber­ne­lio ka­po ieš­ko­ti...
Et­no­gra­fas Liud­vi­kas Ju­ce­vi­čius 1846 m. iš­leis­to­je kny­go­je „Lie­tu­va: jos se­no­vės pa­min­klai, bui­tis ir pa­pro­čiai“ pa­sa­ko­ja grau­dų pa­da­vi­mą apie tris bro­lius - di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ka­rius. Ne­grį­žo jie iš žy­gio prieš pik­tuo­sius kry­žiuo­čius, tik žir­gai par­bė­go vie­ni na­mo. Jų se­suo iš ne­tek­ties skaus­mo tiek gi­rio­je rau­do­jo ir ai­ma­na­vo, kad aukš­čiau­sia­sis die­vas pa­ver­tė ją ge­gu­že.  „Ir nuo to lai­ko kiek­vie­ną pa­va­sa­rį, tuo me­tu, ka­da žu­vę bro­liai, ji iš­lie­jan­ti skaus­mą sa­vo ir liūd­nai ku­kuo­da­ma ap­rau­dan­ti jų mir­tį“.
Ki­ta­dos jau­ni­mas, iš­gir­dęs pir­mą­kart ge­gu­tę, rink­da­vo­si į va­ka­ro­nę. Ši pro­se­no­viš­ka Ge­gu­tės šven­tė taip pat ap­ra­šy­ta Liud­vi­ko Ju­ce­vi­čiaus raš­tuo­se. Šven­tė  pra­si­dė­da­vu­si „bro­le­lių” rin­ki­mu. Kiek­vie­ną mer­gi­ną iš ei­lės so­din­da­vo už­riš­to­mis aki­mis į ra­te­lio vi­du­rį. Vie­nas po ki­to pri­ėję vai­ki­nai im­da­vo už ran­kų ir dai­nuo­da­vo: Ka­ra­liū­ne ge­ge­le, ku­kū! Aš ta­vo bro­le­lis, ku­kū, ku­kū! Sė­din­čio­ji tu­rė­da­vo iš bal­so at­spė­ti tris. Po to at­si­riš­da­vo akis, šok­da­vo su sa­vo iš­rink­tai­siais, keis­da­vo­si do­va­nė­lė­mis. Nuo Ge­gu­tės šven­tės vi­sus me­tus va­din­da­vo juos bro­le­liais, o šie ją – se­se­ria; pa­gel­bė­da­vo vie­ni ki­tiems, pa­dė­da­vo bė­do­je ar dar­buo­se, o svar­biau­sia, sau­go­da­vo nuo skriau­dos. Ti­kė­ti­na, kad pa­pro­tys su­si­for­ma­vo tais to­li­mais is­to­ri­niais lai­kais, kai prie­šų – kry­žei­vių, to­to­rių – bū­riai bas­ty­da­vo­si po Lie­tu­vą. Tad ne­pa­pras­ta ta miš­kų paukš­tė; jos bal­se – net­gi mū­sų is­to­ri­jos ai­dai...
Iš mi­to­lo­gi­nių erd­vių nu­si­lei­dus į re­a­ly­bę,  be­lie­ka pri­dur­ti, kad ge­gu­tė (lot. Cu­cu­lus ca­no­rus) Lie­tu­vo­je ga­na daž­nas paukš­tis. Sa­vo iš­vaiz­da ir dy­džiu iš­ties pa­na­ši į paukšt­va­na­gį, tik ski­ria­si smai­liais spar­nais ir dė­mė­ta uo­de­ga.  Že­me ne­vaikš­to, skren­da grei­tai ir vik­riai, tan­kiai mo­da­ma spar­nais. Ku­kuo­ja vien pa­ti­nai, o pa­te­lės kva­to­jan­čiai ki­ke­na. Ge­gu­tė į sve­ti­mus liz­dus su­de­da apie 20 kiau­ši­nių. Įdo­mu, kad jie bū­na pa­na­šūs į kiau­ši­nius tų gies­mi­nin­kų, į ku­rių liz­dus yra de­da­mi. Iš­si­ri­tęs ge­gu­žiu­kas jau pir­mo­mis die­no­mis iš­stu­mia iš liz­do šei­mi­nin­ko kiau­ši­nius ar­ba jau­nik­lius ir pa­lie­ka liz­de pats vie­nas. O vis tik ge­gu­tė  nau­din­gas paukš­tis, nes nai­ki­na kenks­min­gus vabz­džius ir še­riuo­tus vikš­rus.
Gra­ži­ą­ją ir įdo­mi­ą­ją Ge­gu­tės šven­tę mū­sų die­no­mis at­gai­vi­no Kau­no ra­jo­no No­rei­kiš­kių Ug­nės Kar­ve­lis gim­na­zi­ja. Ji ta­po tra­di­ci­ne, kas­kart su­si­lau­kian­ti vis dau­giau sve­čių iš ki­tų mo­kyk­lų. Ge­gu­tės šven­tė vyks­ta la­bai reikš­min­go­je vie­to­je – gar­sio­jo mū­sų gam­ti­nin­ko pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko Obe­ly­nė­je. Tai ir vais­me­džių so­das, ir par­kas, ku­ria­me iš­puo­se­lė­ta daug re­tų re­čiau­sių au­ga­lų. Iš šio so­do pro­fe­so­rius da­lin­da­vo re­tes­nius so­di­nu­kus, skie­pus, kad vi­sa Lie­tu­va bū­tų gra­žes­nė ir tur­tin­ges­nė. Obe­ly­nė – di­dis vie­no žmo­gaus su­kur­tas gam­tos pa­min­klas. Ne­ra­mu dėl jo li­ki­mo, nes ne­bė­ra vie­no šei­mi­nin­ko... Mo­kyk­los pe­da­go­gai sa­vo ug­dy­ti­niams sten­gia­si per­teik­ti dvi pa­grin­di­nes iš­ki­laus mū­sų moks­li­nin­ko ir vi­suo­me­nės vei­kė­jo mak­si­mas: nuo­šir­džiau­sią tė­viš­kės gam­tos glo­bą ir rū­pes­tį lie­tu­vy­be, tau­ti­ne kul­tū­ra.
Prof. Libertas KLIMKA

---

---

Kur pra­bė­go Tu­mų Juo­zu­ko vai­kys­tė...

Ten, kur už ak­me­nų ir me­ta­lo kon­struk­ci­jų tvo­ros sto­vi ant aukš­to gra­ni­to pos­ta­mento skulp­to­riaus Ber­nar­do Bu­čo su­kur­tas Vaiž­gan­to bius­tas, ka­dai­se stūk­so­jo vals­tie­čių Tu­mų tro­ba. Čia 1869 me­tų rug­sė­jo 20 die­ną Bar­bo­ros  Tu­mie­nės (Bal­tuš­kai­tės) ir Anup­ro Tu­mo šei­mo­je gi­mė pats jau­niau­sias, de­šim­ta­sis vai­ke­lis- Juo­zu­kas.
Tie­sa, teiš­gy­ve­no ir iš­au­go tik pen­ke­tas vai­kų: trys se­se­rys ir du bro­liai. Vė­liau, jau ta­pęs ra­šy­to­ju, Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se „Ku­ni­gė­lio gim­tu­vės“ pa­pa­sa­kos:
„Aš esu gi­męs Ma­lai­šiuo­se, Svė­da­sų pa­ra­pi­jo­je ir vals­čiu­je, Uk­mer­gės ap­skri­ty­je, Kau­no gu­ber­ni­jo­je 1869 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sio 8 die­ną sen. ka­len­do­riaus, Die­vo Mo­ti­nos gi­mi­mo die­ną, „per pat su­mą“, des­tis, vi­du­die­ny­je, ka­da vi­si žmo­nės bu­vo iš­va­žia­vę baž­ny­čion, net ir vai­kai bu­vo ty­čia iš­siųs­ti.
Aš bu­vau sa­vo tė­vų pa­gran­dė­lis, de­šim­ta­sis iš ei­lės ir pas­ku­ti­ny­sis jų vai­kas, ka­da jau ne­be­la­bai be­si­ti­kė­ta ma­žų...“
Vai­ke­lio at­si­ra­di­mas  Die­vo Mo­ti­nos-Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo die­ną ir dar per pa­čią su­mą, kuo­met vi­si mel­dė­si baž­ny­čio­je, pa­mal­džiai mo­ti­nai bu­vo lem­tin­gas. Ji, vos tik iš bo­bu­tės su­ži­no­ju­si gi­mus ber­niu­kui ir dar to­kiu me­tu, kai baž­ny­čio­je au­ko­ja­mos šv.Mi­šios, iš­kė­lu­si ran­kas, pa­lai­mi­no kū­di­kį ir pa­sky­rė Die­vui tar­nau­ti. Na­miš­kiams su­grį­žus iš baž­ny­čios, ji pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo pa­da­ry­tą įža­dą. Nie­kas dėl to ne­pri­eš­ta­ra­vo, ta­čiau ne­la­bai ir ti­kė­jo, kad iš šios Ma­lai­šių tro­bos iš­eis ku­ni­gas... Juo­zu­kui au­gant, na­miš­kiai ne kar­tą jį pa­šauk­da­vo „Mū­sų ku­ni­gė­liu“, o kai­my­nai ir­gi juo­kais kai ka­da pa­va­din­da­vo „Tu­mų ku­ni­gė­liu“.
Mo­ti­nos sva­jo­nė iš­si­pil­dė su kau­pu, nes jos jau­nė­lis sū­nus ta­po ne tik­tai aukš­to luo­mo dva­si­nin­ku, bet ir ne­pa­pras­to ta­len­to ra­šy­to­ju, vi­suo­me­nės vei­kė­ju...
Nors gy­ve­ni­mo ke­liai Juo­zą Tu­mą ne­grįž­ta­mai iš­ve­dė iš gim­tų­jų Ma­lai­šių, kiek­vie­nai pro­gai pa­si­tai­kius, jis vis par­va­žiuo­da­vo, ap­lan­ky­da­vo ar­ti­muo­sius, kai­my­nus, bran­gias šir­džiai vie­tas.
Vai­kys­tė­je Tu­mų Juo­zu­kas mė­go nu­bėg­ti iki Ma­lai­šos upe­lės, jo­je pa­brai­dy­ti, pa­si­mau­dy­ti. Vi­lio­jo ir pa­slap­tin­gas Ma­lai­šių lau­kuo­se gu­lin­tis pa­slap­tin­gas ak­muo, va­di­na­mas „Juo­džiaus ak­me­niu“ ar­ba „Juo­džiaus kel­mu“. Vi­lio­jo ir Juo­do­nių pi­lia­kal­nis, Va­liu­lio kal­ne­lis, Po­pšu­tė bei daug ki­tų vie­tų: kal­vų, kal­ne­lių, slė­nių. Ten jis ap­si­lan­ky­da­vo ir su­grį­žęs atos­to­gų stu­di­jų me­tais, ir su­ra­dęs pro­gų ap­si­lan­ky­ti Tė­viš­kė­je po vi­so­kiau­sių dar­bų, jau bū­da­mas žy­miu žmo­gu­mi, ra­šy­to­ju, ku­ni­gu, vi­suo­me­nės vei­kė­ju. Čia pat,  Ma­lai­šiuo­se, gy­ve­no jo vy­riau­sio­ji se­suo Ma­ri­jo­na Na­ku­tie­nė, ne­to­lie­se - Ku­ni­giš­kiuo­se- bu­vo įsi­kū­ru­si ki­ta se­suo - Se­ve­ri­ja Mė­gi­nie­nė. Ap­lin­kui gy­ve­no ge­ri pa­žįs­ta­mi, mie­li kai­my­nai, tai­gi, Juo­zas Tu­mas vi­suo­met tu­rė­jo kur įsi­kur­ti, su kuo pa­ben­drau­ti... Tik­tai vi­suo­met su liū­de­siu ap­gai­les­tau­da­vo, kad ne­li­ko „nė žy­me­lės, kur bu­vo gra­ži ir tur­tin­ga Tu­mų so­dy­ba, kur sto­vė­jo daug tro­be­sių, au­go so­das ir me­džiai, kur kluo­nas ir du šu­li­niu.“
Pa­sak ra­šy­to­jo „Tai la­bai skau­da at­mi­nus; lyg tau kas bū­tų pra­ei­tį iš­ro­vęs. At­mi­ni­mui be­li­ko tai, ko su­griau­ti ne­ga­li­ma - gam­tos pa­min­klai, ap­ra­šy­tie­ji „Pra­gied­ru­liuo­se“...
Tu­mų so­dy­bos Ma­lai­šiuo­se ne­bė­ra. Ją pa­vel­dė­jęs Vaiž­gan­to bro­lis Jo­nas Tu­mas Tė­viš­kės ne­iš­sau­go­jo. Ka­dan­gi už lie­tu­viš­kos spau­dos pla­ti­ni­mą jis il­giems me­tams bu­vo įka­lin­tas, iš­trem­tas, ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės gim­ti­nė­je ūki­nin­kau­ti, o Ma­lai­šiuo­se li­ku­si šei­ma įlin­do į sko­las. So­dy­ba bu­vo par­duo­ta Ka­ma­jų vals­čiaus Kal­vių kai­mo vals­tie­čiams Ke­pa­lams, ku­rie pa­sta­tus nu­sig­rio­vė ir pa­si­sta­tė sa­va­ja­me kai­me. Be­je, to­ji bu­vu­si  Tu­mų so­dy­ba Kal­vių kai­me, vi­sai ša­lia Anykš­čių-Ro­kiš­kio plen­to te­bė­ra iki šio­lei, čia gy­ve­na jau ke­lin­ta Ke­pa­lų kar­ta...
Vi­sus, už­su­ku­sius į se­nuo­sius Ma­lai­šius, pa­si­tin­ka aukš­ta­ū­gių ąžuo­lų, lie­pų, kle­vų prie­globs­ty­je stovintis Vaiž­gan­to bius­tas. 1933 me­tų pa­va­sa­rį Kau­ne Vaiž­gan­tui mi­rus, Ku­ni­giš­kių ka­nau­nin­ko Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to pra­džios mo­kyk­los mo­ki­niai kar­tu su mo­ky­to­ju Juo­zu Jok­šu at­ėjo į Ma­lai­šius ir Tu­mų so­dyb­vie­tė­je pa­so­di­no me­de­lių. Vė­liau tarp jau ūg­te­lė­ju­sių me­de­lių bu­vo pa­sta­ty­tas bius­tas. Il­gą lai­ką Tu­mų so­dy­bą žen­kli­nusią me­di­nę tvo­rą ne­se­niai pa­kei­tė iš me­ta­lo kon­struk­ci­jų ir Ma­lai­šių lau­ko ak­me­nų suręsta tvora, kurią pro­jek­ta­vo ži­no­mas ša­lies ar­chi­tek­tas, se­nat­vė­je su­grį­žęs ūki­nin­kau­ti į gim­tuo­sius Vait­kū­nus, da­bar jau švie­sios at­mi­nties Bro­nius Kaz­laus­kas. Ak­me­nis rin­ko, pa­ma­tus ka­sė, ki­tus dar­bus at­li­ko Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos Svė­da­sų sky­riaus na­riai, Vaiž­gan­to kū­ry­bos ger­bė­jai, į tal­ką at­va­žia­vę Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­riai. Prie bu­vu­sios Tu­mų so­dy­bos įreng­ta me­ni­nė ro­dyk­lė, su­kur­ta anykš­tė­no tau­to­dai­li­nin­ko da­bar jau švie­sios at­min­ties Jo­no Tvar­daus­ko...
2007-ųjų ru­de­nį Ma­lai­šiuo­se, ne­to­li bu­vu­sios Tu­mų so­dyb­vie­tės, bu­vo pa­šven­tin­tas nau­jas me­niš­kas ąžuo­li­nis kry­žius, ku­rį su­kū­rė tau­to­dai­li­nin­kas doc.dr. Ro­mu­al­das Šim­kū­nas. Pra­ėju­sių me­tų ru­de­nį pastatyta me­džio skulp­tū­ra, ku­rio­je įam­žin­ti Vaiž­gan­to apy­sa­kos „Dė­dės ir dė­die­nės“ vei­kė­jai Se­ve­riu­tė ir My­ko­liu­kas. Skulp­tū­rą su­kū­rė svė­da­siš­kis Alek­san­dras Ta­ra­bil­da. Abiejų šių sumanymų autorius -  doc.dr. Juo­zas La­pie­nis, kuris siekia Ma­lai­šiuo­se su­kur­ti Vaiž­gan­to kū­ri­nių he­ro­jų skulp­tū­rų par­ką...
Vy­tau­tas BAG­DO­NAS

---

Žuvininkystė

---

ES Ben­dro­ji žu­vi­nin­kys­tės po­li­ti­ka ir Lie­tu­va

Vytautas GRUŠAUSKAS

Bai­gian­tis 2012 me­tams  ES vals­ty­bių na­rių mi­nist­rai,  at­sa­kin­gi  už žu­vi­nin­kys­tę, su­ta­rė dėl Eu­ro­pos jū­rų rei­ka­lų ir žu­vi­nin­kys­tės fon­do (EJRŽF)įkū­ri­mo, ku­ris yra Ben­dros žu­vi­nin­kys­tės po­li­ti­kos (BŽP) re­for­mos da­lis, ir ku­ris kei­čia iki šiol bu­vu­sį Eu­ro­pos žu­vi­nin­kys­tės fon­dą (EŽF). Į  nau­jo­jo fi­nan­si­nio in­stru­men­to pro­jek­tą įtrauk­ta dau­ge­lis BŽP ir In­teg­ruo­tos jū­rų po­li­ti­kos fi­nan­si­nių prie­mo­nių, ku­rios iki 2013 me­tų bu­vo re­mia­mos iš ki­tų fi­nan­si­nių  šal­ti­nių.
2007-2013 metų finansavimo laikotarpis
Tie, ku­rie do­mi­si žu­vi­nin­kys­tės pro­ble­mo­mis žino, kad pa­gal Lie­tu­vos žu­vi­nin­kys­tės sek­to­riaus 2007-2013 me­tų veiks­mų pro­gra­mą pa­ra­ma bu­vo tei­kia­ma 4 pri­ori­te­ti­nėms kryp­tims: „Jū­rų žve­jy­bos lai­vy­no pri­tai­ky­mo prie­mo­nės”; „Ak­va­kul­tū­ra, žve­jy­ba vi­daus van­de­ny­se, žu­vi­nin­kys­tės ir ak­va­kul­tū­ros pro­duk­tų per­dir­bi­mas ir rin­ko­da­ra”; „Ben­dro in­te­re­so prie­mo­nės”, „Tva­ri žu­vi­nin­kys­tės re­gio­nų plėt­ra”, taip pat 19-kai prie­mo­nių bei prie­mo­nių veik­los sri­čių.  Pro­gra­mai įgy­ven­din­ti bu­vo nu­ma­ty­ta  248,5 mln. Lt, iš jų 188,9 mln. Lt EŽF da­lis. Iki 2013 m. ko­vo 31 d. bu­vo su­da­ry­ta pa­ra­mos su­tar­čių už 217,8 mln. Lt ar­ba 87 proc. vi­sų asig­na­vi­mų. Iš­mo­kė­ta 131,2 mln. Lt pa­ra­mos ar­ba 53 proc. vi­sų asig­na­vi­mų. Dau­giau­siai pa­ra­mos skir­ta in­ves­ti­ci­joms į nau­jas ar  jau vei­kian­čias ak­va­kul­tū­ros bei žu­vi­nin­kys­tės pro­duk­tų per­dir­bi­mo įmo­nes. Taip pat kom­pen­sa­ci­joms už  ap­lin­ko­sau­gi­nes  prie­mo­nes  tven­ki­ni­nės ak­va­kul­tū­ros ūkiuo­se, už  žve­jy­bos veik­los nu­trau­ki­mą Bal­ti­jos ju­ros prie­kran­tė­je bei žve­jy­bi­nės veik­los pe­ro­rien­ta­vi­mą į ki­tą nei žve­jy­ba veik­lą Kau­no ir Kur­šių ma­rio­se.
Ateinančio finansinio laikotarpio prioritetai
2014-2020 me­tų pro­gra­ma­vi­mo lai­ko­tar­piui EJŽF su­skirs­ty­tas į ke­tu­ris ES žu­vi­nin­kys­tės plėt­ros  pri­ori­te­tus, o ga­li­mų prie­mo­nių ir prie­mo­nių veik­los sri­čių  pri­skai­čiuo­ja­ma be­veik 40.
Ko­kie  šiuo lai­ko­tar­piu svar­biau­si pri­ori­te­tai pa­skirs­tant ir pa­nau­do­jant EJŽF lė­šas?  Kaip pra­ei­ta­me pro­gra­mi­nia­me lai­ko­tar­py­je,  taip ir  šia­me iš­ke­lia­mi 4 pri­ori­te­tai: „Tva­rios bei tau­sios žu­vi­nin­kys­tės ir ak­va­kul­tū­ros, įskai­tant su­si­ju­sią ga­my­bą, ska­ti­ni­mas“ (13 prie­mo­nių); „Ino­va­ty­vios, kon­ku­ren­cin­gos bei ži­nio­mis grin­džia­mos žu­vi­nin­kys­tės ir ak­va­kul­tū­ros, įskai­tant su­si­ju­sią ga­my­bą, ska­ti­ni­mas“ (20 prie­mo­nių); „BŽP įgy­ven­di­ni­mo ska­ti­ni­mas“ (2 prie­mo­nės); „Už­im­tu­mo ir te­ri­to­ri­nės san­glau­dos di­di­ni­mas“  (3 prie­mo­nės).
Nau­ja­sis žu­vi­nin­kys­tės fon­das la­biau­siai ak­cen­tuo­ja dar­bo vie­tų kū­ri­mą bei eko­no­miš­kai nau­din­gos veik­los ska­ti­ni­mą ak­va­kul­tū­ros sek­to­riu­je, pri­dė­ti­nės ver­tės kū­ri­mą , veik­lų įvai­ro­vę žve­jy­bos sek­to­riu­je, tva­rios žu­vi­nin­kys­tės ir ak­va­kul­tū­ros veik­los vys­ty­mą. At­si­žvel­giant į ri­bo­tus fon­do iš­tek­lius ir sie­kiant kuo di­des­nio efek­ty­vu­mo, žu­vi­nin­kys­tės pro­duk­tų per­dir­bi­mo sek­to­riui nu­ma­to­ma skir­ti žy­miai ma­žes­nį dė­me­sį, o tuo pa­čiu ir fi­nan­si­nę pa­ra­mą, ak­cen­tuo­ja­ma in­ves­ti­ci­jų svar­ba į pri­dė­ti­nę pro­duk­tų ver­tę (sa­vo pro­duk­ci­jos per­dir­bi­mą ir tie­sio­gi­nę rin­ko­da­rą) ir veik­lų įvai­ri­ni­mą ak­va­kul­tū­ros sek­to­riu­je. Dau­ge­ly­je ES vals­ty­bių na­rių žve­jy­bos pa­jė­gu­mai vis dar vir­ši­ja žve­jy­bos iš­tek­lius, to­dėl ne­nu­ma­to­ma jo­kia re­a­li pa­ra­ma ir žve­jy­bos lai­vams at­nau­jin­ti bei žve­jy­bos ga­li­my­bėms pa­ge­rin­ti. Pas­ta­ro­ji są­ly­ga yra ne­pa­lan­ki Lie­tu­vai, ku­rios žve­jy­bos pa­jė­gu­mai yra su­de­rin­ti su žve­jy­bos iš­tek­liais, ta­čiau lai­vy­no būk­lė la­bai pras­ta. Ka­dan­gi žve­jy­bos veik­los plėt­ra prak­tiš­kai ne­ga­li­ma, kaip al­ter­na­ty­va yra siū­lo­mas su­gau­to lai­mi­kio pri­dė­ti­nės ver­tės di­di­ni­mas (sa­vo pro­duk­ci­jos ap­dir­bi­mas ir tie­sio­gi­nė rin­ko­da­ra) ir žve­jy­bos veik­los įvai­ri­ni­mas. Bū­si­muo­ju lai­ko­tar­piu, skir­tin­gai nei 2007-2013 me­tais, žve­jy­bos lai­vus pe­ro­rien­tuo­jant į ki­tą veik­lą bus kom­pen­suo­ja­mos tik tie­sio­gi­nės in­ves­ti­ci­jos, o ne mo­ka­ma kom­pen­sa­ci­ja už pa­si­trau­ki­mą iš žve­jy­bos ver­slo.
Vietos žvejų  iniciatyvoms - didesnį dėmesį
2014-2020 me­tais di­de­lis vaid­muo nu­ma­to­mas žu­vi­nin­kys­tės re­gio­nų vie­tos veik­los ini­cia­ty­voms, čia taip pat vie­nas svar­biau­sių už­da­vi­nių - dar­bo vie­tų kū­ri­mas. Ma­no­ma, kad ki­tu pro­gra­ma­vi­mo lai­ko­tar­piu vie­tos plėt­rai rei­kia skir­ti dau­giau ES fi­nan­suo­ja­mos pa­ra­mos ne tik sie­kiant di­des­nio pi­lie­čių įsi­pa­rei­go­ji­mo įgy­ven­din­ti stra­te­gi­jos „Eu­ro­pa 2020” tiks­lus ir leng­viau juos pa­siek­ti, bet ir su­da­ry­ti pa­lan­kias są­ly­gas eko­no­mi­kos at­gai­vi­ni­mui ir dar­bo vie­tų kū­ri­mui bei jiems su­teik­ti po­stū­mį re­gio­nuo­se, ku­rie ypač nu­ken­tė­jo nuo da­bar­ti­nės eko­no­mi­kos ir fi­nan­sų kri­zės.
Ne­pai­sant to, kad kiek už­tru­ko pa­grin­di­nių ES tei­sės ak­tų tvir­ti­ni­mas, Lie­tu­vo­je jau vyks­ta pa­si­ren­gi­mo dar­bai 2014-2020 m. ES pa­ra­mos pa­nau­do­ji­mo lai­ko­tar­piui. Vie­nas iš pa­grin­di­nių do­ku­men­tų, ku­rio pa­grin­du Lie­tu­vo­je ren­gia­mi 2014-2020 m. ES struk­tū­ri­nės pa­ra­mos pro­gra­ma­vi­mo do­ku­men­tai (Part­ne­rys­tės su­tar­tis ir veiks­mų pro­gra­ma) yra 2012 m. lap­kri­čio 28 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu Nr. 1482 pa­tvir­tin­ta 2014-2020 m. Na­cio­na­li­nės pa­žan­gos pro­gra­ma. Šio­je pro­gra­mo­je yra nu­ma­ty­tos pa­grin­di­nės fi­nan­sa­vi­mo sri­tys, ku­rios pa­aiš­kės tik pa­tvir­ti­nus 2014-2020 m. ES Struk­tū­ri­nės pa­ra­mos pa­nau­do­ji­mo reg­la­men­tus.
Ak­va­kul­tū­ra
Ak­va­kul­tū­ros plėt­ra vie­nas iš svar­biau­sių Eu­ro­pos Są­jun­gos Ben­dro­sios žu­vi­nin­kys­tės po­li­ti­kos tiks­lų. Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja yra nu­sta­čiu­si pa­grin­di­nius stra­te­gi­nius tva­rios ak­va­kul­tū­ros tiks­lus ir už­da­vi­nius, t.y. ak­va­kul­tū­ros sek­to­riaus kon­ku­ren­cin­gu­mo di­di­ni­mas bei nau­jo­vių die­gi­mas, eko­no­mi­nės veik­los ska­ti­ni­mas, pa­kran­tės re­gio­nų ir kai­mo vie­to­vių gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mas ir įvai­ri­ni­mas, vie­no­dų ga­li­my­bių nau­do­tis van­dens bei erd­vės iš­tek­liais ak­va­kul­tū­ros veik­los vyk­dy­to­jams už­tik­ri­ni­mas.
Re­mian­tis sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, skir­tu­mas tarp nuo­lat di­dė­jan­čios žu­vų pro­duk­tų pa­klau­sos ir žu­vų su­ga­vi­mų au­ga vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je. 2009 m. duo­me­ni­mis šis skir­tu­mas sie­kė 4,8 mln. to­nų, šis trū­ku­mas už­pil­do­mas im­por­tu iš tre­čių­jų ša­lių. Iš­kė­lus tva­rios ak­va­kul­tū­ros plėt­ros tiks­lą, no­ri­ma, kad šis skir­tu­mas bū­tų vi­siš­kai ar bent jau iš da­lies pa­ša­lin­tas. ES ga­min­to­jai šiuo me­tu ten­ki­na vos 35 proc. rin­kos po­rei­kių: 25 proc. iš žve­jy­bos ir 10 proc. iš ak­va­kul­tū­ros veik­los. Li­kę 65 pro­cen­tai im­por­tuo­ja­mi iš tre­čių­jų ša­lių. Sie­kiant pa­di­din­ti pa­čių pa­si­ga­min­tų žu­vi­nin­kys­tės pro­duk­tų kie­kį, pri­va­lu im­tis veiks­mų. Ir tai pir­miau­sia su­si­ję su ak­va­kul­tū­ros plė­to­ji­mo ga­li­my­bė­mis. Ge­res­nė ak­va­kul­tū­ros re­gu­lia­vi­mo sis­te­ma tu­rė­tų pa­ska­tin­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je ga­min­ti ir tiek­ti rin­kai dau­giau jū­ros gė­ry­bių, su­ma­žin­ti pri­klau­so­my­bę nuo žu­vų im­por­to, pa­ska­tin­ti pa­kran­čių bei kai­mo vie­to­vių au­gi­mą. Tva­ri, ap­lin­ko­sau­gi­nius stan­dar­tus ati­tin­kan­ti ak­va­kul­tū­ros sis­te­ma taip pat su­tei­kia ga­li­my­bę ma­žin­ti pri­klau­so­my­bę nuo na­tū­ra­lių žu­vų iš­tek­lių, pa­de­da ge­riau ten­kin­ti var­to­to­jų po­rei­kį bei ma­žin­ti ne­igia­mą ma­žė­jan­čių na­tū­ra­lių žu­vų iš­tek­lių po­vei­kį pa­kran­čių ben­druo­me­nėms, ku­riant nau­jas dar­bo vie­tas ir ska­ti­nant ver­sli­nin­kys­tę.
Ben­dra­dar­bia­vi­mas        
Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­ba yra  Cen­tri­nės ir Ry­tų Eu­ro­pos ak­va­kul­tū­ros cen­trų tin­klo (NA­CEE) na­rė. Jos tiks­lai: ska­tin­ti ak­va­kul­tū­ros au­gi­mą ir su tuo su­si­ju­sius švie­čia­muo­sius, moks­li­nius ir ino­va­ci­nius dar­bus; ska­tin­ti tva­rų Cen­tri­nės ir Ry­tų Eu­ro­pos re­gio­no vys­ty­mą­si;  sau­go­ti van­dens iš­tek­lius; in­teg­ruo­tis į Eu­ro­pos ty­ri­mų ir aukš­to­jo moks­lo sri­tis, ska­ti­nant ak­va­kul­tū­ros vei­kė­jų ir moks­li­nin­kų ben­dra­dar­bia­vi­mą. Kiek­vie­nais me­tais NA­CEE ren­gia ak­va­kul­tū­ros cen­trų tin­klo di­rek­to­rių ir eks­per­tų su­si­ti­ki­mus, te­ma­ti­nius se­mi­na­rus-kon­fe­ren­ci­jas, jau­nų­jų moks­li­nin­kų kon­fe­ren­ci­jas.
Šių me­tų ge­gu­žės 15 d. NA­CEE na­rių su­si­ti­ki­mas įvy­ko Lie­tu­vo­je. Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo 29 ša­lių at­sto­vai iš Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Veng­ri­jos, Lat­vi­jos, Mol­do­vos, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos, Uk­rai­nos, Če­ki­jos ir ki­tų  ša­lių. Ge­gu­žės 16-17 die­no­mis vy­ko Tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja „Un­gu­riai ir ki­tos mig­ruo­jan­čios žu­vų rū­šys”. Kon­fe­ren­ci­jo­je pra­ne­ši­mus skai­tė įvai­rių ša­lių  moks­li­nin­kai, žu­vi­vai­sos spe­cia­lis­tai, žu­vi­nin­kys­tės prak­ti­kai. Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos  spe­cia­lis­tai, mū­sų ša­lies ich­tio­lo­gai pa­si­da­li­no pa­tir­ti­mi apie  re­a­li­zuo­ja­mą pro­jek­tą „Eu­ro­pi­nių un­gu­rių iš­tek­lių val­dy­mo pla­no įgy­ven­di­ni­mas Lie­tu­vo­je”, ku­ris fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos žu­vi­nin­kys­tės fon­do ir Lie­tu­vos lė­šo­mis. Jo­je bu­vo ap­tar­ti jau at­lik­ti bei nu­ma­to­mi pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo dar­bai, taip pat kal­bė­ta apie un­gu­rių žve­jy­bos reikš­mę Kur­šių ma­rių žu­vi­nin­kys­tei, sy­ki­nių žu­vų po­pu­lia­ci­jos būk­lę Lie­tu­vos van­dens tel­ki­niuo­se, erš­ke­tų po­pu­lia­ci­jos at­kū­ri­mo dar­bus mū­sų ša­lies ir Len­ki­jos van­de­ny­se, la­ši­šos iš­tek­lių at­kū­ri­mo dar­bus ša­lies vi­daus van­de­ny­se, moks­li­nin­kai  pa­si­kei­tė pa­ste­bė­ji­mais apie mig­ruo­jan­čių žu­vų rū­šių ypa­tu­mus skir­tin­go­se ša­ly­se.
Strateginiam planui – mokslinį pagrindą
Iki 2014 m. vals­ty­bės na­rės tu­ri pa­reng­ti dau­gia­me­čius na­cio­na­li­nius stra­te­gi­nius ak­va­kul­tū­ros plėt­ros pla­nus, ku­riuo­se bus nu­ma­ty­tos prie­mo­nės, įga­li­nan­čios pa­ša­lin­ti ar su­ma­žin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nes kliū­tis ak­va­kul­tū­ros ver­slui, o taip pat bus nu­sta­ty­tos są­ly­gos dėl žu­vų au­gi­ni­mo ūkiuo­se ap­lin­ko­sau­gi­nių, so­cia­li­nių ir eko­no­mi­nių stan­dar­tų lai­ky­mo­si.
Sie­kiant įgy­ven­din­ti šį Ben­dro­sios žu­vi­nin­kys­tės po­li­ti­kos tiks­lą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ins­ti­tu­ci­jos šiuo me­tu pri­va­lo įver­tin­ti ša­lies si­tu­a­ci­ją, spe­ci­fi­nes na­cio­na­li­nes ap­lin­ky­bes, o taip pat at­si­žvel­giant į na­cio­na­li­nes spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­dū­ras, nu­sta­ty­ti sa­vo na­cio­na­li­nius tiks­lus ir pa­reng­ti Ak­va­kul­tū­ros dau­gia­me­tį na­cio­na­li­nį stra­te­gi­nį pla­ną. Sis pla­nas rei­ka­lin­gas, kad bū­tų nu­sta­ty­tos Lie­tu­vos ak­va­kul­tū­ros sek­to­riaus veik­los gai­rės, ku­rio­mis bū­tų už­tik­rin­ta tva­ri ak­va­kul­tū­ros sek­to­riaus plėt­ra ir au­gi­mas.
Stra­te­gi­niam pla­nui pa­reng­ti  bū­ti­na at­lik­ti ty­ri­mą: iš­ana­li­zuo­ti ak­va­kul­tū­ros sek­to­riaus būk­lę vi­suo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se, prog­no­zuo­ti ga­li­mus ak­va­kul­tū­ros sek­to­riaus rai­dos sce­na­ri­jus: trum­pą­jį, vi­du­ti­nės truk­mės bei il­ga­lai­kį, nu­ma­ty­ti prie­mo­nes, ku­rio­mis bū­tų ga­li­ma už­tik­rin­ti Lie­tu­vos ak­va­kul­tū­ros plėt­rą, re­mian­tis moks­lo pa­sie­ki­mais, nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Vys­to­ma ga­my­ba pa­gy­vins ša­lies eko­no­mi­ką, pri­si­dės prie nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mo. Ta­čiau tuo pa­čiu ak­va­kul­tū­ros veik­los vyk­dy­to­jai pri­va­lo sau­go­ti gam­tos iš­tek­lius. Stra­te­gi­nia­me pla­ne bus nu­ma­to­mos kon­kre­čios prie­mo­nės, įga­li­nan­čios ska­tin­ti na­cio­na­li­nių ir vie­tos val­džios ins­ti­tu­ci­jų, ak­va­kul­tū­ros aso­cia­ci­jų, įmo­nių ir per­so­na­lo, moks­lo ty­ri­mo cen­trų ir uni­ver­si­te­tų, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ak­va­kul­tū­ros rin­ko­da­ros ir per­dir­bi­mo įmo­nių bei vie­tos ben­druo­me­nių glau­dų ben­dra­dar­bia­vi­mą.    
Bendroji žuvininkystės politika 2014-2020 metams žuvininkystės sektoriui kelia  naujus uždavinius, kuriuos turėsime spręsti sutelkę ne tik žuvininkų, mokslininkų pajėgas, bet ir glaudžiai bendradarbiaudami su kitomis suinteresuotomis institucijomis.
Vytautas GRUŠAUSKAS,
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos direktorius

---

---

Žvilgsnis

---

Prie Il­gu­vos ke­lio, kur Ge­gu­žių kai­mas…

A. Vaičiūnas

Kul­tū­ros is­to­ri­ko Al­bi­no Vai­čiū­no 80-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms

Ne­daug Lie­tu­vo­je vie­to­vių, ku­rio­se net kai­mai tu­ri le­gen­das, o apie ten gy­ve­nan­čius žmo­nes ku­ria­mos dai­nos. Ta­čiau to­kių kai­mų ir to­kių žmo­nių yra. Ir Ša­kių kraš­to pa­ne­mu­nė­se jų su­ra­si­me. Ten, prie Ne­mu­no, Ge­gu­žių kai­me nuo se­no plau­ko le­gen­da apie Ge­gu­žė­lę, iš­ly­dė­ju­sią bro­lius į ka­rą, grau­džiai ver­ku­sią ir siel­var­ta­vu­sią. Va­ka­rais Ge­gu­žė­lės liū­de­sys ir šian­dien at­si­girs­ta ant Ne­mu­no šlai­to sto­vin­čios Il­gu­vos baž­ny­tė­lės var­pų gau­de­sy, į ku­rį įsi­lie­ja dar vie­na se­no­sios ąžuo­lų gi­rai­tės le­gen­da – apie žy­nį Il­gį...
Ir tas žmo­gus, apie ku­rį Ge­gu­žių kai­me skam­ba dai­na, ne kas ki­tas, o ne tik Ša­kių kraš­te, bet ir Lie­tu­vo­je ge­rai ži­no­mas kul­tū­ros is­to­ri­kas, spau­dos ben­dra­dar­bis, vi­suo­me­ni­nin­kas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas Al­bi­nas Vai­čiū­nas. Ta­me Ge­gu­žė­lės ap­rau­do­ta­me kai­me jis gi­mė 1933 me­tų lie­pos 15-ąją – Žal­gi­rio mū­šio bei Da­riaus ir Gi­rė­no skry­džio per At­lan­tą die­ną.
Pra­di­nę Tvir­bū­tų mo­kyk­lą Al­bi­nu­kas pra­dė­jo lan­ky­ti lem­tin­gai­siais 1940-ai­siais. Jį mo­kė ta­len­tin­gi mo­ky­to­jai Ma­ri­ja ir Jur­gis Sla­vė­nai.
Al­bi­nu­kas įsto­jo į Kriū­kų pro­gim­na­zi­ją, kla­sė­je bu­vo tarp pir­mū­nų, lan­kė li­te­ra­tų bū­re­lį, ku­riam va­do­va­vo Ka­zys Gri­gas, vė­liau ta­pęs žy­miu moks­li­nin­ku. Mo­kyk­los sien­laik­raš­ty­je pa­si­ro­dė A. Vai­čiū­no pir­ma­sis ei­lė­raš­tis. Tuos li­te­ra­tū­ri­nius ge­bė­ji­mus jis pa­nau­do­jo po­ka­rio po­grin­džio spau­do­je, kai 1950 me­tais kar­tu su drau­gais įkū­rė slap­tą jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją. Vy­čių są­jun­gos laik­raš­ty­je „Lais­vės ke­liu“ Al­bi­nas pa­skel­bė pir­muo­sius straips­nius pa­trio­ti­ne te­ma­ti­ka. Po­grin­di­nė jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja il­gai ne­iš­si­lai­kė, ji bu­vo iš­duo­ta. Al­bi­ną su ki­tais jau­nuo­liais 1951 me­tų ba­lan­dį su­ėmė, tar­dė NKVD ka­lė­ji­me Kau­ne ir tų pa­čių me­tų va­sa­ros pa­bai­go­je nu­tei­sė 25 me­tams, iš­ve­žė į Vor­ku­tos la­ge­rius. Po Sta­li­no mir­ties dau­gu­mą po­li­ti­nių ka­li­nių iš la­ge­rių iš­lei­do. Al­bi­nas grį­žo į Lie­tu­vą. Bai­gė Kau­no va­ka­ri­nę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Vil­nių. An­ti­so­vie­ti­nės veik­los še­šė­lis ne­lei­do mo­ky­tis aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, to­dėl te­ko ten­kin­tis stu­di­jo­mis Pre­ky­bos tech­ni­ku­me. Jį bai­gė 1961 me­tais. Ke­lio­nių aist­ros pa­vi­lio­tas, pra­dė­jo dirb­ti Vil­niaus tu­ris­tų klu­be, vė­liau Res­pub­li­ki­nė­je tu­riz­mo ta­ry­bo­je. Ak­ty­viai ben­dra­dar­bia­vo spau­do­je, straips­nius skel­bė „Kul­tū­ros ba­ruo­se“, „Mū­sų gam­to­je“. 1970 me­tais iš­lei­do pir­mą­ją kraš­to­ty­ri­nio po­bū­džio kny­gą „Lie­tu­vos TSR tu­ris­ti­nės ba­zės“, ku­ri bu­vo iš­vers­ta į ru­sų kal­bą. Dirb­da­mas tu­ris­tų klu­be jis pa­ren­gė ir iš­lei­do ke­le­tą ne­di­dės ap­im­ties lei­di­nė­lių – „Kur ke­liau­ti“, „Vil­niaus tu­ris­tui“. Da­ly­va­vo ar­ba va­do­va­vo su­dė­tin­goms tu­ris­ti­nėms ke­lio­nėms po Ko­los pu­sia­sa­lį, Kar­pa­tų kal­nus, Kau­ka­zą, Vi­du­ri­nės Azi­jos Tian­ša­nio bei Ir­kut­sko sri­ties Sa­ja­nų kal­nus, plau­kio­jo po Bai­ka­lo eže­rą.
Vil­niaus cen­tri­nio (jung­ti­nio) kny­gy­no di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju A. Vai­čiū­nas pra­dė­jo dirb­ti 1964 me­tais. Nuo to lai­ko jis rū­pi­no­si kny­gy­nų tin­klo plėt­ra ir ūki­ne veik­la, for­ma­vo kny­gų asor­ti­men­tą. Vė­liau jis su­da­ri­nė­jo vi­sos Vil­niaus zo­nos kny­gy­nų li­te­ra­tū­ros už­sa­ky­mų su­ves­ti­nes, tu­rė­jo ga­li­my­bę sa­vo nuo­žiū­ra pa­di­din­ti kai ku­rių už­sa­ko­mų kny­gų kie­kius. Nuo to pri­klau­sy­da­vo ir vi­sų Lie­tu­vos lei­dyk­lų iš­lei­džia­mų kny­gų ti­ra­žai. Pa­vyk­da­vo pa­di­din­ti to­kių lei­di­nių kaip V. Se­ze­ma­no „Es­te­ti­ka“, „J. Ba­sa­na­vi­čius Bul­ga­ri­jo­je“, S. San­tva­ro, H. Ra­daus­ko ir ki­tų iš­ei­vi­jos au­to­rių kny­gų ti­ra­žus, Lie­tu­vos skai­ty­to­jus pa­siek­da­vo žy­miai dau­giau kny­gų.
A.Vai­čiū­no rū­pes­čiu Vil­niaus kny­gy­nus pra­dė­jo įren­gi­nė­ti pa­gal in­di­vi­du­a­lius pro­jek­tus, jie ta­po gra­žiau­siais ir pa­to­giau­siais vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je. Uni­ver­si­te­to, „Ver­smė“, „Drau­gys­tė“ ir ki­ti kny­gy­nai bu­vo pa­puoš­ti fres­ko­mis, vit­ra­žais, skulp­tū­ro­mis ar ta­py­bos dar­bais.
Dirb­da­mas kny­gų pre­ky­bos sis­te­mo­je, A. Vai­čiū­nas kas sa­vai­tę Lie­tu­vos ra­di­jui reng­da­vo lai­das apie kny­gų nau­jie­nas. Ypač pa­žy­mė­ti­nas jo da­ly­va­vi­mas pe­ri­odi­nė­je spau­do­je. Daug straips­nių jis pa­skel­bė „Va­ka­ri­nė­se nau­jie­no­se“, „Lie­tu­vos pio­nie­riu­je“. Apie iš Ša­kių kraš­to ki­lu­sius ra­šy­to­jus jis pa­ra­šė iš­sa­mias pub­li­ka­ci­jas po­pu­lia­riuo­se žur­na­luo­se „Švy­tu­rys“, „Knyg­ne­šys“. Apie to kraš­to iš­ki­lius žmo­nes ra­šė ir į už­sie­nio lie­tu­vių spau­dą: Len­ki­jo­je lei­džia­mą žur­na­lą „Auš­ra“, Vo­kie­ti­jo­je – „Kri­vū­lė“, Ka­na­do­je – „Ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va“ ir kt. Pla­čias pub­li­ka­ci­jas apie kom­po­zi­to­rių E. Mly­nars­kį ir ant­ro­po­lo­gą prof. V. Grin­ce­vi­čių pa­skel­bė len­kų spau­do­je. Sa­vo rū­pes­čiu ir lė­šo­mis iš­lei­do po­eto P. Lem­ber­to po­ezi­jos rin­ki­nius „Šau­kiu, o Ne­mu­ne“, „Me­nu bir­že­lį“ ir „Šir­dis skam­bė­jo dai­no­mis“. Jis yra ir P. Lem­ber­to po­ezi­jos kny­gos „Tė­vy­nės dro­bės“ su­da­ry­to­jas. Ke­lio­se kny­gose pub­li­kuo­ti A. Vai­čiū­no plunks­nai pri­klau­san­tys įva­di­niai straips­niai.
A. Vai­čiū­nas ra­šė apie V. Ku­dir­ką „Moks­le ir gy­ve­ni­me“, apie M. Ma­šio­tai­tę Urb­šie­nę „Ru­bi­nai­ty­je“, apie E. Mly­nars­kį Su­val­kuo­se lei­džia­ma­me žur­na­le „Jac­wiež“. De­šim­tys jo straips­nių apie žy­mius kul­tū­ros žmo­nes pa­skelb­ta kul­tū­ros žur­na­le „Su­val­ki­ja“. Po gim­tą­jį kraš­tą pa­skli­do A. Vai­čiū­no kny­gos „Am­ži­nin­kų at­si­mi­ni­mai apie Il­gu­vą“, „Kriū­kų vals­čiaus žmo­nės“, „Kriū­kų apy­lin­kės pra­ei­tis“ ir ki­ti pa­na­šaus tu­ri­nio lei­di­niai. Jis pa­ren­gė lanks­ti­nu­kus apie prof. J. Pik­či­lin­gį, P. Die­li­nin­kai­tį, vys­ku­pą P. Bū­čį, ku­ni­gus B. ir J. Paukš­čius bei dau­ge­lį ki­tų.
Po 30 me­tų veik­los kny­gų pre­ky­bos sis­te­mo­je A. Vai­čiū­nas pra­dė­jo dirb­ti Be­at­ri­čės Grin­ce­vi­čiū­tės mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi. 1989 me­tais kraš­tie­čiai jį iš­rin­ko Vil­niaus za­na­vy­kų ben­dri­jos pir­mi­nin­ku, o 1993 me­tais – P. Vai­čai­čio drau­gi­jos pir­mi­nin­ku. Už ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nę ir kul­tū­ri­nę veik­lą A. Vai­čiū­nas ta­po Ša­kių ra­jo­no me­tų žmo­gu­mi, o 1999 me­tais jam su­tei­kė Ša­kių ra­jo­no „Gar­bės pi­lie­čio“ var­dą. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to A. Bra­zaus­ko įsa­ku A. Vai­čiū­nas ap­do­va­no­tas LDK Ge­di­mi­no or­di­no me­da­liu. Už pla­čią tarp­tau­ti­nę kul­tū­ri­nę veik­lą jam įteik­tas Len­ki­jos or­di­nas.
2013 me­tais mi­nint vai­kų li­te­ra­tū­ros kla­si­ko V. Ta­mu­lai­čio 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, A. Vai­čiū­no rū­pes­čiu iš­leis­ta šio gar­baus ra­šy­to­jo kny­ge­lė „Pet­riu­ko vė­lia­va“. Šiuo me­tu „Ver­smės“ lei­dyk­lo­je A. Vai­čiū­nas ren­gia iš­sa­mią mo­nog­ra­fi­ją „Kriū­kai“...
Ir vie­ti­niams, ir ke­liau­nin­kams pa­trauk­lios tos Ša­kių kraš­to pa­ne­mu­nės. At­ro­do dar taip ne­se­niai nuo Il­gu­vos ke­lio ki­lo dul­kių de­be­sys, ku­rie ka­muo­liais ri­to­si per tas Sū­du­vos pa­ne­mu­nes ir gu­lė į Ge­gu­žių kai­mo lau­kus – ir ta­da, kai ten vai­kys­tė­je laks­tė ba­sa­ko­jis Vai­čiū­nų Al­bi­nu­kas, ir prieš 15 me­tų, kai kom­po­zi­to­rius Va­len­ti­nas Bag­do­nas jo 65-me­čio pro­ga pa­ra­šė dai­ną „Ge­gu­žė Ge­gu­žiuos“:
Juk ir mes iš Ge­gu­žių pa­ki­lom
Kaip ka­dais Ge­gu­žė­lė jau­na
Ir iš­skri­dom virš mė­ly­no ši­lo,
Kur šalelė miela - Lietuva.
Antanas ANDRIJONAS

---

---

Kelionės dvi­ra­čiais, pės­tu­te ir siau­ru­ku

Is­to­ri­nio-kul­tū­ri­nio pa­vel­do pa­min­klais, gi­lio­mis se­no­lių tra­di­ci­jo­mis gar­sė­jan­tis, gau­siai tu­ris­tų lan­ko­mas Anykš­čių kraš­tas šiais me­tais su­lau­kia dar dau­giau tu­ris­tų. Pa­ke­liau­ti pės­čio­mis, dvi­ra­čiais ir siau­ruo­ju ge­le­žin­ke­liu vi­sus kvie­čia Vie­šo­sios įstai­gos „Aukš­tai­ti­jos siau­ra­sis ge­le­žin­ke­lis“ pa­reng­tas,  UAB „Re­kla­mos for­ma“ iš­leis­tas la­bai in­for­ma­ty­vus, spal­vin­go­mis nuo­trau­ko­mis iliust­ruo­tas lie­tu­vių, an­glų ir vo­kie­čių kal­bomis lei­di­nys „Ke­liau­ja­me dvi­ra­čiais, pės­tu­te ir siau­ru­ku“. Jame pristatomi maršrutai, ku­riais ke­liau­jant ga­li­ma at­ras­ti Pa­ne­vė­žio mies­to, ra­jo­no ir Anykš­čių kraš­to sa­vi­tu­mą, gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ypa­tu­mus. Tra­di­ciš­kai jau ke­le­tą me­tų sėk­min­gai tuos marš­ru­tus pro­pa­guo­ja vie­šo­ji įstai­ga „Aukš­tai­ti­jos siau­ra­sis ge­le­žin­ke­lis. To­kia šios įstai­gos veik­la 2011 me­tais aukš­čiau­siai bu­vo įver­tin­ta tarp­tau­ti­nia­me Kal­ma­ro (Šve­di­ja) gam­to­sau­gos kon­kur­se, Aukš­tai­ti­jos siau­ra­jam ge­le­žin­ke­liui bu­vo skir­ta 100 000 Šve­di­jos kro­nų pre­mi­ja. Kon­kur­so ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja tei­gia­mai įver­ti­no tai, kad va­žia­vi­mas trau­ki­niu su­de­rin­tas su ki­tais ap­lin­ką tau­so­jan­čiais ke­lia­vi­mo bū­dais (va­žia­vi­mu dvi­ra­čiais ir vaikš­čio­ji­mu pės­tu­te), su­ras­tas nau­jas bū­das kaip su­do­min­ti žmo­nes, ypa­tin­gai vai­kus ir jau­ni­mą, ug­dy­ti jų eko­lo­gi­nę mąs­ty­se­ną ir gy­ven­se­ną, su­tei­kia ga­li­my­bę įvai­raus am­žiaus žmo­nėms pa­jus­ti gam­tos gro­žį, su­si­pa­žin­ti su ar­chi­tek­tū­ri­niu, kul­tū­ri­niu ir is­to­ri­niu pa­vel­du.
Aukš­tai­ti­jos siau­ra­sis ge­le­žin­ke­lis yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos sau­go­mas kul­tū­ros pa­min­klų kom­plek­sas, iš­si­dės­tęs 260 ha erd­vė­je, 70 km ruo­že nuo Pa­ne­vė­žio iki Ru­bi­kių, esan­čių Anykš­čių ra­jo­ne. Ke­liau­da­mi tu­ris­tai ne tik­tai su­si­pa­žįs­ta su iš­sau­go­tais se­no­jo ge­le­žin­ke­lio sta­ti­niais, bet ga­li ap­lan­ky­ti  ir per pen­kias­de­šimt gam­tos, is­to­ri­jos ir kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų.
Vis la­biau po­pu­lia­rė­ja dvi­ra­ti­nin­kų sam­bū­riai, ku­rie or­ga­ni­zuo­ja­mi ben­dra­dar­biau­jant su ne­vy­riau­sy­bi­ne or­ga­ni­za­ci­ja – Pa­ne­vė­žio klu­bu „Dvi­ra­čiai“ bei ki­tais part­ne­riais. Su­si­rin­kus Pa­ne­vė­žio siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, dvi­ra­čiai su­krau­na­mi į spe­cia­liai įreng­tą trau­ki­nu­ko plat­for­mą ir to­liau jau trau­ki­niu ke­liau­ja­ma iki nu­ma­ty­tos sto­te­lės. O te­nai jau lan­ko­mi pa­žin­ti­niai ob­jek­tai, su­si­pa­žįs­ta­ma su to kraš­to pa­min­klais, tra­di­ci­jo­mis ir pa­pro­čiais, da­ly­vau­ja­ma edu­ka­ci­nė­se pro­gra­mo­se, pra­mo­gau­ja­ma. Ap­lan­kius vie­ną ar ki­tą vie­to­vę, vėl tę­sia­ma ke­lio­nė trau­ki­niu iki nau­jo su­sto­ji­mo. Pri­sta­to­mi de­vy­ni marš­ru­tai. Du marš­ru­tai yra skir­ti Pa­ne­vė­žiui. Ke­liau­jant dvi­ra­čiais ir pės­čio­mis marš­ru­tu „Po ža­li­ą­jį Pa­ne­vė­žį“ ga­li­ma ap­lan­ky­ti beveik tri­s de­šimtis įvai­riau­sių ob­jek­tų, da­ly­vau­ti edu­ka­ci­nė­se pro­gra­mo­se. (Tai ir se­niau­sias pa­sta­tas Pa­ne­vė­žy­je su eks­po­zi­ci­ja „Upy­tės ba­jo­rai“, pa­min­klai kal­bi­nin­kui J. Bal­či­ko­niui, ku­ni­gaikš­čiui Alek­san­drui, Šv. Apaš­ta­lų Pet­ro ir Po­vi­lo bei Švč. Tre­jy­bės  baž­ny­čios, Sta­čia­ti­kių cerk­vė, Kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, G. Pet­ke­vi­čai­tės- Bi­tės na­mas, Dai­lės ga­le­ri­ja, Kul­tū­ros ir po­il­sio par­kas ir t.t.) Marš­ru­tas „Iš­ky­la prie upės“ nu­ves prie Ne­vė­žio in­ta­ko - San­žy­lės upe­lio, na­tū­ra­laus pa­plū­di­mio Ber­čiū­nų miš­ko par­ke ir ki­to­kių vaiz­din­gų vie­tų, jau­kių po­il­sio bei pra­mo­gų zo­nų.  Net sep­ty­ni marš­ru­tai skir­ti Anykš­čių kraš­tui.  Į ke­lio­nę marš­ru­tu „Anykš­čių gam­tos ir kul­tū­ros tur­tai“ or­ga­ni­za­to­riai pa­kvie­čia pa­va­sa­rį, bun­dant gam­tai ar­ba ru­de­nį, kai me­džiai da­bi­na­si vi­so­kiau­sio­mis spal­vo­mis. Ap­lan­ko­mi uni­ka­lūs ob­jek­tai: se­no­ji Anykš­čių siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio sto­tis su įdo­mia mu­zie­ji­ne eks­po­zi­ci­ja, aukš­čiau­sia Lie­tu­vo­je Anykš­čių Šv. Apaš­ta­lo Evan­ge­lis­to Ma­to pa­ra­pi­jos baž­ny­čia, A.Ba­ra­naus­ko klė­te­lė, ra­šy­to­jų A. Vie­nuo­lio- Žu­kaus­ko, B. Bui­vy­dai­tės, J. Bi­liū­no mu­zie­jai, An­ge­lų mu­zie­jus, Sak­ra­li­nio me­no cen­tras, Pun­tu­ko ak­muo ir Pun­tu­ko bro­lis, pa­slap­tin­ga­sis Ka­ra­lie­nės liū­nas, Va­riaus upe­lio ato­dan­ga, eks­po­zi­ci­ja Anykš­čių re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre ir pan.  Kas an­trą sek­ma­die­nį bir­že­lio- spa­lio mė­ne­siais or­ga­ni­zuo­ja­ma iš­vy­ka marš­ru­tu „Troš­kū­nų vie­nuo­ly­no pa­slap­tys“. At­vy­kus į Troš­kū­nus trau­ki­niu, ap­lan­ko­mas siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jus is­to­ri­nė­je ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, o po to dvi­ra­čiais ir pės­tu­te ke­liau­ja­ma į XVI­II a. me­nan­tį, gra­žiai res­tau­ruo­tą ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­ną ir Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čią. Čia vi­sus su­do­mins eks­kur­si­ja į baž­ny­čios po­že­mius, sak­ra­li­nio me­no ver­ty­bių ap­žiū­ra, le­gen­dos ir pa­da­vi­mai apie Troš­kū­nų vie­nuo­lius. Tra­di­ciš­kai lie­pos 6-ąją, mi­nint Vals­ty­bės (Ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­ną), or­ga­ni­zuo­ja­ma „Ke­lio­nė į Ka­ra­liaus Min­dau­go pi­lia­vie­tę“ marš­ru­tu Pa­ne­vė­žys- Anykš­čiai- Niū­ro­nys- Pa­la­ta­vys-Pa­go­jė- Pa­ne­vė­žys. Šios iš­ky­los me­tu ap­lan­ko­mas Ar­klio mu­zie­jus Niū­ro­ny­se, Žir­go ta­ku pa­sie­kia­ma Šven­to­sios upė ties An­drio­niš­kiu, pas­kui ant Pa­la­ta­vio pi­lia­kal­nio, kur, kai ku­rių is­to­ri­kų tei­gi­mu, ga­lė­jo bū­ti pir­mo­jo Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo vie­ta, šven­čia­ma Ka­ra­lių va­lan­da. Tas ge­ras pus­die­nis, ke­liau­jant šiuo marš­ru­tu siau­ruo­ju ge­le­žin­ke­liu, dvi­ra­čiais ir pės­čio­mis, tik­rai ne­pra­ilgs­ta. Marš­ru­tas „Ra­gu­vė­lės ke­liais“ kvie­čia ap­lan­ky­ti ne­blo­gai iš­si­lai­kiu­sį bu­vu­sį Ra­gu­vė­lės dva­rą, ap­žiū­rė­ti čia iš­li­ku­sius se­nuo­sius bei nau­jai res­tau­ruo­tus pa­sta­tus, pail­sė­ti ūks­min­go par­ko prie­globs­ty­je. Jau įpras­ta ge­gu­žės vi­du­ry­je, šven­čiant va­sa­ros tu­ris­ti­nio se­zo­no pra­džią An­drio­niš­ky­je, or­ga­ni­zuo­ti ke­lio­nę siau­ru­ku, dvi­ra­čiais ir pės­tu­te eks­kur­si­ją į ša­lia Šven­to­sios esan­tį An­drio­niš­kio mies­te­lį, ap­lan­ky­ti Pa­dvar­nin­kų kal­ne­lį, kur ka­pi­nė­se il­si­si knyg­ne­šiai ir švie­suo­liai Di­džiu­liai bei ki­ti žy­mūs šio kraš­to žmo­nės, už­suk­ti į Liud­vi­kos ir Sta­nis­lo­vo Di­džiu­lių so­dy­bą- mu­zie­jų. Marš­ru­tas „La­ta­vos kraš­to ap­va­žia­vi­mas“ skir­tas ap­lan­ky­ti ne­pa­pras­to kraš­to­vaiz­džio kam­pe­lį. La­ta­vos kraš­te yra ne­ma­žai sen­ka­pių, iš­li­ku­sių dva­re­lių ir par­kų pėd­sa­kų, ver­ta dė­me­sio La­ta­vos upe­lė, nuo ku­rios kil­di­na­ma daug vie­to­var­džių, net­gi ir Lie­tu­vos var­das. La­ta­vos kraš­te pa­sta­ty­ta daug me­niš­kų me­džio skulp­tū­rų, kop­lyt­stul­pių, ap­lan­ko­ma ir Troš­kū­nų ge­le­žin­ke­lio sto­tis, Troš­kū­nų ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no ir baž­ny­čios ar­chi­tek­tū­ri­niai an­sam­bliai. VšĮ „Aukš­tai­ti­jos siau­ra­sis ge­le­žin­ke­lis“ ir part­ne­rių siū­lo­mų marš­ru­tų są­ra­šas už­si­bai­gia ne ma­žiau įdo­miu ir po­pu­lia­riu marš­ru­tu „Sur­de­gis-Troš­kū­nai: kul­tū­ros ir is­to­ri­jos žen­klai“. Ke­lio­nė į Sur­de­gį, Pa­pi­lius, Troš­kū­nus, Va­šuo­kė­nus ir­gi tu­rė­tų vi­siems pa­lik­ti įdo­mius pri­si­mi­ni­mus. Juk bus ap­lan­ky­tos vie­to­vės, su­si­ju­sios su po­etų Mai­ro­nio, Ka­zio In­čiū­ros gy­ve­ni­mu bei kū­ry­ba, už­suk­ta į res­tau­ruo­tą Troš­kū­nų ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­ną, Sur­de­gy­je ap­žiū­rė­ti  iš­li­kę, bet ap­leis­ti, griū­van­tys bu­vę ru­sų sta­čia­ti­kių vie­nuo­ly­no pa­sta­tai bei ki­ti ob­jek­tai.
Vy­tau­tas BAG­DO­NAS

---

Gamta svetur

---

Labiau­siai lan­ko­mas kriok­lys pa­saulyje

Al­gir­das Sta­nai­tis

Pla­čiai ži­no­mas ir gau­siai lan­ko­mas Nia­ga­ros kriok­lys. Jis yra to pa­ties pa­va­di­ni­mo upė­je, te­kan­čio­je pa­sie­niu tarp JAV ir Ka­na­dos. Nia­ga­ros upė vos 57 km il­gio iš­te­ka iš Erio ir įte­ka į On­ta­ri­jo eže­rą. Upė ne­il­ga, bet la­bai van­de­nin­ga. Jos vi­du­ti­nis de­bi­tas 5900 m3/s. Aukš­tu­ti­nio, Mi­či­ga­no, Hu­ro­no ir Erio eže­rų van­de­nis ji pluk­do į On­ta­ri­jo eže­rą. Iš pas­ta­ro­jo iš­te­ka Šv. Lau­ry­no upė, ku­ri Di­džių­jų Šiau­rės Ame­ri­kos eže­rų van­de­nis ne­ša į At­lan­to van­de­ny­ną.
Van­de­nin­ga upė te­ka per Nia­ga­ros aukš­tu­mą. Jos va­ga slenks­tė­ta, ne­ma­ža sa­lų ir pla­čiai ži­no­mas Nia­ga­ros kriok­lys, esan­tis 30 km at­stu­me nuo Erio eže­ro. Dėl di­de­lio slenks­tė­tu­mo  ir kriok­lio upės va­ga lai­vy­bai ne­tin­ka. Kliū­tims ap­lenk­ti iš­kas­tas lai­vy­bi­nis Ve­lan­do ka­na­las. Že­miau kriok­lio 11 km ruo­že upė te­ka siau­ru kan­jo­nu. Di­džiau­si mies­tai prie upės – Buf­fa­lo, To­na­van­da (JAV) ir du Nia­ga­ra Fal­lsai (JAV ir Ka­na­do­je).
Kriok­lio pa­ra­met­rai
Nia­ga­ros kriok­lys, kaip vie­nas Ame­ri­kos ste­buk­lų, įdo­mus ir su­dė­tin­gas gam­tos kū­ri­nys. Ra­mio­mis anks­ty­vo ry­to va­lan­do­mis, ka­da ra­mus ir ly­gus kriok­lio gaus­mas ne­nu­stel­bia­mas ar­ti­mų mies­tų triukš­mo, jis gir­di­mas 20 km at­stu­mu. Nuo jo sklin­dan­čio gaus­mo ir ki­lo kriok­lio pa­va­di­ni­mas. In­dė­nų iro­kė­zų kal­ba tai reiš­kia di­džiu­lį triukš­mą ar van­dens gaus­mą.
Nia­ga­ros kriok­lys su­da­ry­tas iš tri­jų da­lių: Ame­ri­kos kriok­lio, Nuo­ta­kos šy­do kriok­lio ir Pa­sa­gos kriok­lio. Pas­ta­ra­sis yra Ka­na­dos pu­sė­je ir nuo Ame­ri­kos kriok­lio jį ski­ria Ož­kos sa­la. Nuo­ta­kos šy­do kriok­lys yra ne­di­de­lis ir nuo pa­grin­di­nės kriok­lio da­lies at­skir­tas Mė­nu­lio sa­los.
Va­ka­ri­nė kriok­lio da­lis - Ka­na­dos ar­ba Pa­sa­gos kriok­lys. Tai pla­čiau­sias ir aukš­čiau­sias kriok­lys, juo nu­te­ka di­džiau­sia van­dens da­lis. Pa­sa­gos kriok­lio plo­tis 793 met­rai, aukš­tis – 51 met­ras. Juo pra­te­ka 95 proc. ben­dro van­dens kie­kio. Ry­ti­nė kriok­lio da­lis – Ame­ri­kos kriok­lys. Jo plo­tis 323 met­rai, o aukš­tis te­sie­kia 21 met­rą. Ame­ri­kos kriok­lio aukš­tis su­ma­žė­jo jo pa­pė­dė­je pri­ver­tus ak­me­nų.
Nia­ga­ros kriok­lys ne tik įspū­din­gas gam­tos kū­ri­nys, bet ir di­džiu­lis hid­ro­e­ner­gi­jos šal­ti­nis. Prie kriok­lio vei­kian­čios hid­ro­e­lek­tri­nės per me­tus ga­mi­na dau­giau 4 mln. ki­lo­va­tų elek­tros. Ta­čiau kriok­lį no­ri­ma iš­lai­ky­ti kaip svar­bų tu­ris­ti­nį ob­jek­tą, to­dėl elek­tros ga­vy­bai pa­nau­do­ja­mi tik ket­vir­ta­da­lis pa­jė­gu­mo. Pa­nau­do­jus da­lį Nia­ga­ros upės van­dens elek­tros ga­vy­bai, su­ma­žė­jo kriok­lio de­bi­tas. Dėl to kriok­lys pra­ra­do bu­vu­sį anks­ty­ves­nį gro­žį.
Kriok­lio pra­ei­tis ir da­bar­tis
Nia­ga­ros kriok­lys, kaip ir upė bei Di­die­ji Šiau­rės Ame­ri­kos eže­rai, ap­le­dė­ji­mo lai­kų pa­da­ri­nys. Jų rai­da pra­si­dė­jo pas­ku­ti­nio­jo ap­le­dė­ji­mo me­tu prieš ke­lio­li­ka tūks­tan­čių me­tų ir iki šiol te­bet­run­ka vi­sos eko­sis­te­mos for­ma­vi­ma­sis. Nia­ga­ros kriok­liui at­si­ras­ti su­da­rė prie­lai­dą aukš­čių skir­tu­mas tarp Erio ir On­ta­ri­jo eže­rų, van­dens gau­sa, skir­tin­go tvir­tu­mo uo­lie­nos, o Nia­ga­ros upės va­ga vei­kia­ma ero­zi­jos kin­ta iki šiol.
Nia­ga­ros kriok­lys, kaip gy­vas or­ga­niz­mas, ne­sto­vi vie­to­je. Jis ju­da, trau­kia­si Nia­ga­ros upės aukš­tu­pio link. Apie kriok­lio vyk­do­mą trau­ki­mo­si tem­pą pa­tei­kia­mi skir­tin­gi duo­me­nys. Be to, dėl skir­tin­go krin­tan­čio van­dens kie­kio ir uo­lie­nų tvir­tu­mo at­ski­ro­se vie­to­se ero­zi­jos grei­tis skir­tin­gas. Jis spar­čiau­sias va­ka­ri­nė­je da­ly­je ir ge­ro­kai lėtes­nis ry­ti­nė­je. Jei­gu ry­ti­nė­je da­ly­je Ame­ri­kos kriok­lys per me­tus vi­du­ti­niš­kai at­si­trau­kia po 7-10 cm, tai va­ka­ri­nė­je Ka­na­dos pu­sė­je Pa­sa­gos kriok­lys trau­kia­si net po 1,5 m per me­tus.
Pa­skai­čiuo­ta, kad per pas­ta­ruo­sius 12 tūkst. me­tų Nia­ga­ros kriok­lys pa­si­slin­ko į pie­tus apie 11 ki­lo­met­rų. Ma­no­ma, kad per pas­ta­ruo­sius 560 me­tų vi­du­ti­nis me­ti­nis kriok­lio at­si­trau­ki­mo tem­pas bu­vo po 1-1,5 m per me­tus. Ta­čiau, įren­gus van­dens nu­te­kė­ji­mo ka­na­lus, pa­nau­do­jus van­de­nį elek­tros ga­my­bai, dirb­ti­nai ma­ži­nant Ame­ri­kos kriok­lio kri­ti­mo aukš­tį, ero­zi­jos tem­pas su­lė­tė­jo. Da­bar jis vi­du­ti­niš­kai sie­kia 30 cm per me­tus.
Ero­zi­nė Nia­ga­ros kriok­lio veik­la ste­bi­ma jau ke­li šimt­me­čiai. Ir ne tik ste­bi­ma, bet ir ban­do­ma įta­ko­ti jos tem­pą. Tai ne tik da­lies de­bi­to nu­krei­pi­mas elek­tros ga­my­bai, bet ir ki­ti dar­bai, ma­ži­nan­tys ero­zi­ją, kaip pa­vyz­džiui, Ame­ri­kos kriok­lio van­dens kri­ti­mo aukš­čio su­ma­ži­ni­mas.
At­lie­kant įvai­rius dar­bus, ma­ži­nan­čius kriok­lio ero­zi­jos ga­lią, no­ri­ma pa­siek­ti, kad per 10 me­tų kriok­lys at­si­trauk­tų tik 30 cen­ti­met­rų. Ta­čiau to­les­nis jo ju­dė­ji­mas pri­klau­sys ir nuo gam­ti­nių veiks­nių, kli­ma­to kai­tos. Aukš­čiau kriok­lio Nia­ga­ros upė­je yra slenks­čiai. Jei­gu kriok­lys at­si­trauks iki jų aukš­čiau­sios vie­tos, tai jo aukš­tis pa­di­dės 15 met­rų. Pa­di­dė­jęs aukš­tis su­stip­rins krin­tan­čio van­dens slė­gį į dug­ną, pa­spar­tins ero­zi­ją. Yra nuo­mo­nių, kad per 5000 me­tų Ame­ri­ki­nis kriok­lys ga­li iš­džiū­ti, o Pa­sa­gos - at­si­trauk­ti be­veik du ki­lo­met­rus.
Kriok­lio nu­ga­lė­to­jai
Nia­ga­ros kriok­lys pla­čiai bu­vo ži­no­mas tarp Ame­ri­kos in­dė­nų. Apie jį su­kur­ta daug le­gen­dų ir pa­da­vi­mų, by­lo­jan­čių apie pa­gar­bą šiam uni­ka­liam gam­tos kū­ri­niui. Vie­na iš le­gen­dų pa­sa­ko­ja apie gra­žuo­lę mer­gi­ną Le­la­va­lą, ku­rią tė­vas no­rė­jo iš­te­kin­ti už in­dė­nų ka­rio. Mer­gi­na jo ne tik ne­my­lė­jo, bet ir ne­ken­tė. Ji ver­čiau pa­si­ry­žo žū­ti dėl sa­vo tik­ro­sios mei­lės Griaus­mo die­vui Xe Ho, ku­ris gy­ve­no ur­ve po Pa­sa­gos kriok­liu. Ji su ka­no­ja pa­su­ko į ga­lin­gą upės sro­vę ir kri­to nuo kriok­lio. Xe Ho ją su­ga­vo ir nuo to lai­ko jie gy­ve­na Griaus­mo die­vo rū­muo­se po kriok­liu.
Pir­mo­sios eu­ro­pie­čių ži­nios apie Nia­ga­ros kriok­lį yra iš XVII am­žiaus. Nuo XIX a. prie jo pra­dė­jo lan­ky­tis tu­ris­tai, o am­žiaus vi­du­ry­je jis ta­po svar­biau­siu ob­jek­tu šia­me re­gio­ne. Po Pi­lie­ti­nio ka­ro Nia­ga­ros kriok­lys pra­dė­tas re­kla­muo­ti kaip pra­mo­gų, po­ves­tu­vi­nių ke­lio­nių cen­tras. Prie kriok­lio bu­vo nu­ties­ti ke­liai, pa­sta­ty­ti til­tai, su­tvar­ky­ta in­fra­struk­tū­ra. Ypač lan­ky­to­jų pa­gau­sė­jo po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, plin­tant au­to­trans­por­tui. XX a. sie­ja­si su hid­ro­e­lek­tri­nių sta­ty­ba ir spar­čiu gre­ti­mos te­ri­to­ri­jos vys­ty­mu kaip JAV, taip ir Ka­na­dos pu­sė­je.
Su kriok­lio po­pu­lia­ru­mo di­dė­ji­mu at­si­ra­do vis dau­giau no­rin­čių nu­ga­lė­ti kriok­lį, pra­plauk­ti per jį. Dar 1829 me­tais spa­lio mėn. Sam Patch, įlin­dęs į sta­ti­nę, nu­šo­ko nuo Pa­sa­gos kriok­lio ir li­ko gy­vas. Jis ta­po pir­muo­ju žmo­gu­mi, sėk­min­gai įvei­ku­siu Nia­ga­ros kriok­lį.
1960 me­tų lie­pos 9 d. at­si­ti­ko įvy­kis, ku­ris vė­liau pa­va­din­tas Nia­ga­ros ste­buk­lu. Sep­tyn­me­tį ber­niu­ką tik su gel­bė­ji­mo lie­me­ne stip­ri van­dens sro­vė ne­ti­kė­tai nu­ne­šė į Pa­sa­gos kriok­lį. Jis per ste­buk­lą iš­li­ko gy­vas ir ne­nu­ken­tė­jęs. Jo sep­ty­nio­lik­me­tę se­sę gel­bė­to­jams pa­vy­ko su­lai­ky­ti ir iš­trauk­ti tik už 6 met­rų nuo kriok­lio kraš­to prie Ož­kos sa­los.
Sėk­min­gai nu­ga­lė­ti Nia­ga­ros kriok­lį pa­vy­ko ir ki­tiems nuo­ty­kių mė­gė­jams, ta­čiau ne vi­siems. Iš aš­tuo­nio­li­kos žmo­nių, ku­rie ry­žo­si leis­tis kriok­liu, iš­gy­ve­no 13. Vi­si jie lei­dos per Pa­sa­gos kriok­lį. Gy­vas ne­li­ko nė vie­nas, ban­dęs nu­ga­lė­ti Ame­ri­ki­nį kriok­lį. Kriok­lio dug­nas už­vers­tas ak­me­ni­mis, o pa­ly­gin­ti sil­pnas van­dens srau­tas ne­pa­jė­gus nu­mes­ti žmo­gų to­liau nuo kriok­lio kraš­to.
Kriok­lys - tu­ris­tų trau­kos cen­tras
Nuo­sta­bus gam­tos kū­ri­nys – Nia­ga­ros kriok­lys – vie­nas iš svar­biau­sių Šiau­rės Ame­ri­kos tu­riz­mo ob­jek­tų. Kva­pą gniau­žian­tys kriok­lio ir jo ap­lin­kos vaiz­dai ne­pa­lie­ka nė vie­no lan­ky­to­jo abe­jin­gu. Lan­ky­to­jų skai­čius nuo­la­tos di­dė­ja. Da­bar jį kas­met ap­lan­ko iki 30 mln. tu­ris­tų, ku­riuos vi­lio­ja ne tik ste­buk­lin­gi kriok­lio vaiz­dai, bet ir pui­kiai  su­tvar­ky­ta ap­lin­ka, tu­ris­tams or­ga­ni­zuo­ja­mos pra­mo­gos. Vie­na se­niau­sių ir po­pu­lia­riau­sių pra­mo­gų - plau­ki­mas krui­zi­niu lai­vu, su­tei­kian­tis ga­li­my­bę iš ar­ti pri­plauk­ti prie kriok­lio ir gro­žė­tis jo ne­pa­kar­to­ja­mais vaiz­dais. Ki­tos, ne ma­žiau įdo­mios pra­mo­gos: bokš­tas su ap­žval­gos aikš­te­le, Nia­ga­ros ka­zi­no, del­fi­na­riu­mas, paukš­čių par­kas, pa­skrai­dy­mas oro ba­lio­nu ar ma­lūns­par­niu.
Nuo­sta­bus gam­tos kū­ri­nys, su­tvar­ky­ta in­fra­struk­tū­ra trau­kia lan­ky­to­jus iš vi­so pa­sau­lio. Jų gau­sa pa­de­da kles­tė­ti mies­tams, įsi­kū­ru­siems ne­to­li kriok­lio, ir pir­miau­sia - Nia­ga­ra Falls, iš­si­dės­čiu­siam abie­jo­se Nia­ga­ros upės pu­sė­se. Nors tai dau­gia­funk­ci­niai mies­tai, ta­čiau svar­biau­sias vaid­muo ten­ka ap­tar­na­vi­mui tu­ris­tų, iš ku­rių gau­na­mos mi­li­jo­ni­nės pa­ja­mos.
Pa­bu­vo­ti prie Nia­ga­ros kriok­lio, pa­sig­ro­žė­ti jo ir ap­lin­kos vaiz­dais, pa­ma­ty­ti šį nuo­sta­bų gam­tos kū­ri­nį - dau­ge­lio sva­jo­nė.
Prof. Al­gir­das Sta­nai­tis

---

Krioklį kas­met ap­lan­ko iki 30 mln. tu­ris­tų

Nia­ga­ros kriok­lys - įspū­din­gas gam­tos kū­ri­nys