Aplinkos ministerijoje
ES aplinkos ministrai: gamtos išsaugojimas kainuoja
Vilniuje vyko neformalus ES šalių aplinkos ministrų susitikimas, kurį sukvietė ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva. Šiame dviejų dienų susitikime dalyvvo visų ES valstybių ir kandidačių, kitų Europos šalių ministrai ir delegacijų vadovai, taip pat Europos Parlamento, Europos investicijų banko, kitų Europos institucijų atstovai.
Aplinkos ministrai aptarė gamtinio kapitalo ir biologinės įvairovės finansavimo politikos klausimus. Juos svarstant Europos Komisijai atstovavo ES aplinkos komisaras Janezas Potočnikas.
„Turime pripažinti, kad biologinė įvairovė Europoje ir pasaulyje nyksta precedento neturinčiais tempais ir mes esame šio proceso liudininkai“, – pradėdamas susitikimo pirmosios dienos posėdį sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Pasak ministro, ambicingi tikslai iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimo spartą pasaulyje nebuvo įgyvendinti, nes daugelyje viešosios politikos sektorių trūksta motyvų šiam tikslui pasiekti ir problemos masto suvokimo.
Susitikimo dalyviai diskutavo, remdamiesi Lietuvos parengtu ir išplatintu dokumentu. Jie nubrėžė gaires tolimesniam Europos Sąjungos ir jos valstybių darbui užtikrinti finansuojant gamtos ir biologinės įvairovės apsaugą. Per diskusijas pritarta, kad dėl biologinės įvairovės nykimo gali susilpnėti ekosistemų atsparumas ir pablogėti žmonių gerovė.
Susitikimo metu pabrėžta, kad būtina su biologine įvairove susijusius prioritetus ir veiklas integruoti į kitų sektorių politikas ir kad tinkamas finansavimas šiai sričiai galės būti užtikrintas tik sutelkus ES ir nacionalinius finansinius išteklius. Vieningai pripažinta, kad investicijos į gamtinį kapitalą, įskaitant „Natura 2000“ teritorijas, žaliąją infrastruktūrą ir jos atkūrimą, artimiausius septynerius metus turi būti visų ES valstybių prioritetu. Ministrai sutarė, kad svarbu stebėti, ar biologinės įvairovės išsaugojimui skiriamos lėšos yra tinkamai panaudojamos. Jie taip pat pabrėžė, kad būtina vykdyti ES tarptautinius įsipareigojimus saugant biologinę įvairovę.
Neformalaus susitikimo ministrai aptarė galimą skalūninių dujų žvalgymo ir gavybos poveikį aplinkai ir ES numatomus veiksmus šioje srityje. Susitikimo dalyviams pristatytas sėkmingas biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvoje pavyzdys – Pavilnių regioninis parkas ir jame esanti unikali Pūčkorių atodanga.
BFL nuotraukoje: Neformalus ES šalių aplinkos ministrų susitikimas.
Aplinkos ministrai aptarė gamtinio kapitalo ir biologinės įvairovės finansavimo politikos klausimus. Juos svarstant Europos Komisijai atstovavo ES aplinkos komisaras Janezas Potočnikas.
„Turime pripažinti, kad biologinė įvairovė Europoje ir pasaulyje nyksta precedento neturinčiais tempais ir mes esame šio proceso liudininkai“, – pradėdamas susitikimo pirmosios dienos posėdį sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Pasak ministro, ambicingi tikslai iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimo spartą pasaulyje nebuvo įgyvendinti, nes daugelyje viešosios politikos sektorių trūksta motyvų šiam tikslui pasiekti ir problemos masto suvokimo.
Susitikimo dalyviai diskutavo, remdamiesi Lietuvos parengtu ir išplatintu dokumentu. Jie nubrėžė gaires tolimesniam Europos Sąjungos ir jos valstybių darbui užtikrinti finansuojant gamtos ir biologinės įvairovės apsaugą. Per diskusijas pritarta, kad dėl biologinės įvairovės nykimo gali susilpnėti ekosistemų atsparumas ir pablogėti žmonių gerovė.
Susitikimo metu pabrėžta, kad būtina su biologine įvairove susijusius prioritetus ir veiklas integruoti į kitų sektorių politikas ir kad tinkamas finansavimas šiai sričiai galės būti užtikrintas tik sutelkus ES ir nacionalinius finansinius išteklius. Vieningai pripažinta, kad investicijos į gamtinį kapitalą, įskaitant „Natura 2000“ teritorijas, žaliąją infrastruktūrą ir jos atkūrimą, artimiausius septynerius metus turi būti visų ES valstybių prioritetu. Ministrai sutarė, kad svarbu stebėti, ar biologinės įvairovės išsaugojimui skiriamos lėšos yra tinkamai panaudojamos. Jie taip pat pabrėžė, kad būtina vykdyti ES tarptautinius įsipareigojimus saugant biologinę įvairovę.
Neformalaus susitikimo ministrai aptarė galimą skalūninių dujų žvalgymo ir gavybos poveikį aplinkai ir ES numatomus veiksmus šioje srityje. Susitikimo dalyviams pristatytas sėkmingas biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvoje pavyzdys – Pavilnių regioninis parkas ir jame esanti unikali Pūčkorių atodanga.
BFL nuotraukoje: Neformalus ES šalių aplinkos ministrų susitikimas.
Lietuva dalyvaus pasaulinėje parodoje MilaneVyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos prašymui 2014 m. valstybės biudžete numatyti reikiamų lėšų Lietuvos pasirengimui dalyvauti pasaulinėje parodoje „EXPO 2015“ Milane, Italijoje. Pristatyti mūsų šalį šioje parodoje Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms pavesta jau prieš dvejus metus, tačiau nebuvo numatytas finansavimas.
Kaip sakė Lietuvos ekspozicijos 2015 m. pasaulinėje parodoje generalinis komisaras, Aplinkos ministerijos vyriausiasis patarėjas Romas Jankauskas, parodoje Milane, kurios tema – „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“, dalyvaus 130 valstybių. Per šešis mėnesius ją aplankys apie 30 milijonų žmonių. Septyniasdešimčiai valstybių, kurių daugumą sudaro besivystančios šalys, parodos organizatoriai ekspozicijas siūlo įsirengti teminiuose paviljonuose, dar 60 valstybių statysis atskirus paviljonus. Dėl didelių neįrengto ploto nuomos kainų (500 kvadratinių metrų – 4 mln. litų) ir kaimynystės su besivystančiomis šalimis, kurioms plotas suteikiamas nemokamai, paviljonus šioje parodoje statysis dauguma Europos valstybių, tarp jų ir kaimyninė Latvija. Estija dalyvavimui parodoje jau skyrė 12,8 mln. litų, Latvija – apie 20 mln. litų. Lietuvai, kaip ir Latvijai, pasiūlytas 11,5 aro žemės sklypas, kurio pusę galima užstatyti ekspozicijai reikalingais statiniais. Mūsų šalis šioje pasaulinėje parodoje numato pristatyti labai kokybiškus ir paklausius tarptautinėje rinkoje maisto gaminius, modernias maisto perdirbimo pramonės technologijas, išvystytą žemės ūki, mokslo laimėjimus ir turtingas kultūros tradicijas. Preliminariais skaičiavimais, paviljono statyba ir sklypo įrengimas kainuotų apie 6,9 mln. litų. Kitų lėšų reikia ekspozicijai, kultūrinei programai ir paviljono eksploatacijai. Dalyvavimas pasaulinėje parodoje 2000 m. Vokietijoje Lietuvai kainavo 20 mln. litų, 2005 m. Japonijoje – 10,6 mln. litų, 2010 m. Kinijoje – 11,2 mln. litų. Latvija ir Estija išleido panašiai. Lietuvos paviljoną Japonijoje aplankė du, o Kinijoje – net šeši milijonai žmonių. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis
|
Lietuvoje įsigalios
|
Ekologiniai skaitymai
Iš senojo medžiotojo prisiminimų
Sumanusis kiškelis
Sumanusis kiškelis ir beširdis medžiotojas
Sakoma, kad medžiotojai ištisą dieną gali girtis būtais ir nebūtais nutikimais, tačiau retas klausytojas lengvai jiems patiki. Nemanau, jog lengvai patikės ir mano asmeniškai patirtu nuotykiu. Nors, tiesą sakant, ne toks jau ir dyvinas. O kad jis tikras, neišgalvotas –
Dievaž nemeluoju,
teisybė gryna:
paliudyti gali
vaikai ir žmona …
Tad paklausykite.
Jeigu tiksliai pamenu, tai nutiko 1959-jų metų žiemą. O jinai buvo šalta ir gili. Turėjau skubių tarnybinių reikalų pas Sauslaukio mokytoją Anelę Stasytienę, tad, vos baigęs pamokas, išėjau negaišdamas. Išėjau ne vienas, o lydimas ištikimo draugo skaliko Tigro ir dar plius su šaudykle ant pečių.
Vakarykščią dieną ir praėjusią naktį pridrėbė puraus sniego veik pusę metro. Eiti vieškeliu dar įmanoma, bet pasukti iš jo – vienas vargas. Mano skaliko tik nugara matosi iš sniego, bet savo darbą atlieka nepriekaištingai.
Tik praėjus Kerbedžių girutę, mano Tigras pakėlė iš miego zuikutį, guolį įsiruošusį po kadagiu. Atitolti nuo skaliko jam kliudė šviežaus sniego patalai, todėl žvairys greitai susiorientavo šokti į vieškelį. Ir savo nelaimei, pasuko į mano pusę. Aš sustingau vietoje, net kvėpuoti nustojau. Kai tarp mudviejų beliko apie penkiasdešimt žingsnių, netikėtai skeltalūpis padarė didingą šuolį į šoną ir dingo iš akių. Pamaniau, kad nelaimėlis rado priedangą (kanalą) ir juo nuskuodė į pamiškę. Tačiau atskubėjęs skalikas veltui suko ratą po rato, ieškodamas karšto pėdsako. Deja, šalia vieškelio – jokių pėdsakų nebuvo. Tuo įsitikinau pats.
- Bene pats velnias man akis apdumti nori, - galvojau, stovėdamas šalikelyje. - Bet velnio nebūtų gainiojęs šuo,- toptelėjo galvon nauja mintis.
Vadinasi, čia kažkas mįslinga ir Tigrui, ne man vienam. Po minutės kitos ir skalikui pabodo veltui domėtis paslaptingai dingusiais kiškio pėdsakais ir „nuplaukė” ieškoti kito miegalio. Likęs vienas, nepaliauju toliau akimis tyrinėti nesudarkytą aplinką.
Kiek aprėpia akys, šviežaus sniego danga lygut lygutėlė, jokių duobučių ar kalvelių. O svarbiausia – jokio kanalo ar griovio šiame lauke! Vadinasi, zuikelis niekur nenušuoliavo. Taip jau išeitų, kad mane prigauti pasišovė raguotasis iš peklos. Deja, mane apmulkinti galėjo ir skeltanagis (nors tuo netikiu), bet ne velniui suvedžioti skaliką.
Pagaliau mano dėmesys užkliūva už nežymaus nelygumo ten, kur turi būti griovys šalia vieškelio. Ir visai netoli, už poros žingsnių nuo manęs. Panašėtų į numestą minkšto sniego gniūžtę arba nusviestą sniegą iš po mašinos rato. Stoviu ir mąstau, pamiršęs jog manęs laukia mokytoja Anelė sutartu laiku.
Ar man tik pasirodė, ar iš tiesų sujudėjo sniegas per gerą žingsnį už įtartinos „dėmės”? Negi mano akys apgauna? Įsistebeiliju gan atidžiai. Ir ką gi? Prabėga sekundė-kita ir mano akyse išdygsta sniego „kuprelė” … Kažkas gyvas ryžtasi pakilti iš sniego patalo. Štai jau kyšo pilkos ausys juodais galiukais, tokios kaip zuikio. Dar po sekundės pasirodo ir simpatiškas kiškelio snukutis. Nupurto nuo ūsų sniegą. Bet pats dar visas sniege. Abejonių nebelieka - gudrusis skeltalūpis!
Ir šiuo momentu mano medžiotojiška aistra viršija šaltą mąstymą. Automatiškai pakyla dvivamzdis ir … simpatiška galvelė su dviem auselėmis vėl panyra į sniegą…
Netikėtas „laimikis” momentaliai virsta karčiu nusivylimu. Kodėl? Nagi pagalvokime, kokio protaujančio, neeilinių sumanymų būta žvairiuko! Kaip sumaniai išsigelbėjo nuo prityrusio skaliko persekiojimo. Ir nedaug betrūko apsukti galvą aistringam medžiotojui. Pritrūko kiškeliui tiktai kantrybės pratūnoti sniege dar keletą sekundžių, kol skubantis „strielčius” nupėdins savo keliais.
Apmaudžią klaidą jaučiausi padaręs. Ir zuikiena atrodė apkartusi, ne tokia kaip kitų. Savo kaltę jaučiu ir po pusės amžiaus.
Velnių monai...
Vėlyvas ruduo. Sekmadienis. Pas mane beužeinąs mokyklos direktorius Jonas Paleckis, prityręs medžiotojas, belgiško dvylikinio šautuvo ir lietuviško skaliko savininkas.
- Eime, Kazimierai, į miškelį pamiklinti akį.
- Eime, Jonai.
Ir išėjome. O tas miškelis – visiškai greta miestelio, už penkiasdešimties žingsnių nuo mano būsto. Aš dar nė sykio jame nesu buvęs.
Vos tik įkėlėme kojas į jį, iškart kolegos Tigras pradėjo skalyti ir vaikyti žvėrelį, tikriausiai, kiškutį. Nepraėjus nė minutei, mišku nuskambėjo draugo šūvis, įkandin jo – ir antrasis. Bet skalikas dirba kaip dirbęs. Vadinasi, nepataikė. Gal užsuks link manęs? Viltys pasitvirtino – šuns balsas artėja. Šiek tiek neramu. Įtempiu ausis ir akis. Ir štai iš eglučių tankumyno į aikštelę išstraksi žvairys. Dabar mano eilė trinktelti. Ir, pamėgdžiodamas savo draugą, iššaunu „dubeltu” – pykšt! pykšt!… Veltui.
Pro skaliko keliamą triukšmą iš miestelio ataidi varpų sutartinė. Tai kvietimas į Sumą….
Nesėkmingi pirmieji šūviai visada padovanoja tam tikrą depresijos dozę medžiotojo nuotaikai. O be geros nuotaikos ir gerų rezultatų nebūna.
Vargšas skalikas nebesusigaudo kiškių masėje: vejasi vieną, o kiti maišosi jam po akimis. Tą pametęs, gaudo kitą. Atrodė, medžioklė vyksta uždarame katile. Pykšt papykšt aidi mažame miškelyje.
Mano medžiokliniame dirže visi šoviniai jau tušti. Atsisėdžiu ant kelmo ir kramtau lūpą. Įkaitęs šautuvėlis aušta šalia, paguldytas ant samanų. O ką kitą jis beveiks, likęs be šaudmenų? Gi kiškių įžūlumui nėra ribų. Štai atrisnoja ilgaausis tiesiai į mane. Gal už šešių žingsnių stabteli, išsitempia visu ūgiu, klausosi, ausimis karpo. Na, tiesiog tyčiojasi iš manęs! Mane užlieja karštis…
- Labas, žvairy! – rikteliu visa gerkle. O jis lyg neišgirdęs, nė nebando sprukti, dargi žengia žingsnį artyn. To tai jau per daug! Turėčiau dvivamzdį arčiau savęs, sviesčiau juo į nevidoną, gal bent koją pamuščiau. O dabar nepasiekiu. Apmaudi mano klaida. Pagaliau nusprendė pilkis manęs nebeerzinti, palikti ramybėje, ir lengvai nustriksėjo į šalį. Lengviau atsikvėpiau, tarytum zuikis būtų mane medžiojęs.
Suskaičiuoju patronus – vienuolika, ir visi iššauti. O koks laimikis? Špyga taukuota!- taip atsakytų Ostapas Benderis. Kokia bus man gėda, susitikus kolegą! Tikriausiai jo kuprinėje nebetelpa laimikis? Juk jis medžioklėje nebe naujokas. Vien tik šautuvas ką reiškia – belgiškas, ne tarybinis, ir dar dvylikinis. Jo devizas: šauk į pirmą sutiktą taikinį, nors ir žvirblį. Jei šis krito, kris ir didesnis laimikis. Man reikia jo palaukti, gal pravers mano talkininkavimas.? Gal pasidalins laimikiu?
Sulaukiau. Bet ir jo nuotaika „saldrūgšti kaip Mačiulio pati” (taip sakydavo direktorius Jonas). Ir jo kuprinė tuščia, kaip ir mano…
Pasukame namo, o galvoje vis sukasi įkyrios mintys: kas per ši diena, tokia nesėkminga?
- Žinai, Jonai, kodėl tuščiomis grįžtame namo? – pirmas mėginu rasti nesėkmės pateisinimo priežastį. Ir nelaukdamas susidomėjimo, paaiškinu:
- Mudu matėme ir šaudėme ne zuikius, o velniukus! Supranti, bažnyčioje – pati Suma. Todėl velniukai ir pasityčiojo iš mudviejų, pasivertę zuikiais…O juk velnio dar nė vienas medžiotojas nėra nušovęs…
Lyg ir lengviau ant dūšios abiem pasidarė.
Akiplėša zuikis…
Šį sykį papasakosiu linksmą nutikimą tarp zuikio ir medžiotojo Jono Beinoro iš Payžnio kaimo. Jonas neseniai tapo draugijos nariu, dar nebuvo draugų „įšventintas”.. Tą procedūrą atliks … žvairys.
Medžiojome durpyne tarp Payžnio ir Dargalių kaimų. Šviežiame sniege kiškelių pėdsakai - kaip raidės knygoje. Užtiko tokius pėdsakus Jonas ir seka jais. O šie veda siaurais žemės „slenksčiais”, likusiais tarp iškastų durpių duobių, pilnų vandens. Raitėsi, raitėsi pėdsakai, kol įmigusį kiškelį pastebėjo Jonas. Nežadino, o iškart šovė į jį. Nepataikė, tik išgąsdino ir pažadino. Aplink vieni vandenys. Ką darys kiškelis? Kaip gelbėsis nuo pakartotinio šūvio? Ir sumanė žaibiškai: atsispyrė iš visų jėgų ir – drykt tiesiai medžiotojui ant galvos! Ir iš kur jo toks drąsumas?
Norėdamas dar vienam šuoliui tinkamai pasiruošti, atsispyrė į medžiotojo … nosį ir skuta tolyn. Spėjo Jonis dar paleisti šūvį pavymui, bet kiškelio jis nei šildė, nei šaldė. Na, o nosis nukentėjo gerokai, neteko dalies „apdangalų” ir kraujo.
Sakoma: pelei smertis, o katei žaismas. Taip ir dabar buvo – draugai juokėsi iki ašarų, pilvus susiėmę, o Jonas šluostėsi plūstantį kraują ir keikė akiplėšą zuikį. Gėda ir prieš draugus.
… ir plėšrūnė lydeka
Prie to paties pridursiu ir kitą nutikimą Jonui. Tik šį kartą žvejyboje. Manęs ten nebuvo, o pasakojo jo kaimynas Augustas Keleris.
Žvejojo netoliese buvusiame Verpečinsko malūno tvenkinyje ant Yžnės upės. Ant Jono meškerės laimė užkabino stambią stambią lydeką. Ištempė ir džiaugiasi, glosto laimikį. Lydeka žiopčioja, gaudo kvapą ir rodo dvi eiles smulkių dantukų. Neiškentė žvejys, nepatikrinęs jų aštrumo ir smiliumi perbraukė kartą, antrą. Lydeka tik - capt už piršto, ir nepaleidžia. Jonas vos susilaiko neprišlapinęs į kelnes – toks skausmas. Mėginimai pražiodinti nasrus nesėkmingi. Spaudžia žiaunas – tas pats. Krato ranką, o laimikis nepaleidžia piršto ir tiek. Beliko viena išeitis – jėga išplėšti pirštą. Taip ir padarė. Bet kas iš to išėjo? Pirštą išvadavo, tačiau piršto oda liko lydekos dantyse…
Kad ir kažin kaip skaudėjo pirštą, bet skausmą viršijo „upara” ir kerštas. Suradęs pagaikštį, ėmė tvatyti plėšrūnę. Tvatijo tvatijo, kol iš gražaus laimikio liko krūvelė žuvienės drebučių…
- Užtat bent gerai pamokiau nenaudėlę,- galvojo žvejys, skubėdamas namo aptverti nuluptą pirštą.
Vienaakis medžiotojas
Dar galėčiau pridurti iš tėvuko pasakojimų apie medžioklės nutikimus.
Jo medžioklių draugas girininkas jau tuo laiku naudojo slides. Jo slidės metalinės, iš aliuminio. Taigi, girininkas šliuožia pusnių viršumi, o trys mužikėliai klampoja iki juosmens… Kitais metais jau ir Poška pasidarė medines slides.
Kad ir vienaakis buvo Poška, bet taiklumo jam pavydėjo visi. Kartą, pasakojo tėtis, Poška pasileido šliuožti nuo kalnelio ir tuo metu iš krūmo iššoko zuikutis. Numetęs lazdas, nusikabino nuo pečių šautuvą, krito užpakaliu ant „bėgančių” slidžių ir spėjo iššauti. Šūvis buvo taiklus.
Beje, Poška tebemedžiojo ir pokario metais iki pat mirties. Jam suteiktas medžiotojo garbės vardas, medžioklės bilietas nemokamas. Kol žvėrelių kailiai turėjo vertės, užtikęs, sakysime, kiaunės pėdsakus, Poška jais sekdavo keletą dienų, kol nušaudavo. Lygiai taip aistringai persekiojo ūdras, atsidurdamas toli už savo valsčiaus ribų. Pokario metu kartu su medžioklės draugu Vidmantu iš Tūbinių nuklydo į Gvaldus medžioti šernų, iš kur grįžo vien su apatiniais rūbais… O buvo žiema, spigino šaltukas. Ir grįžo abu be šautuvų, skaudančiais šonais. Mat susitiko su „žaliukais”. Bet skaudus nutikimas neatšaldė Poškos medžioklės aistros ir jis toliau medžiojo kaip medžiojęs.
Gudraus būta vienaakio. Antai apskrities viršininkai mėgo pamedžioti turtingoje žvėreliais Tūbinių girioje. Bent du kartus metuose suruošdavo čia medžioklę su varovais. Kaip taiklų šaulį pakviesdavo ir vietinį medžiotoją Pošką. Tik šis vis „neturėdavo laiko”, vis atsisakydavo dalyvauti bendroje medžioklėje. Užtat medžioklės dieną nesėdėjo namuose, o užimdavo pozicijas Jėrubyno ar Akmenos daubose. Jam buvo gerai žinomos vietos, kur prabėgdavo iš Tūbinės išbaidytos lapės ir kiti žvėreliai. Ten juos pasitikdavo Poškos taiklūs šūviai. Taip išvengdavo dalybų laimikiais su ponais iš apskrities centro.
Paskutiniojo karo ir pokario metais mūsų miškuose prisiveisė aibės šernų. Pamiškių ūkininkams darė skriaudas. Reikėjo naktimis gainioti juos iš pasėlių. Žmonėms talkino šunys. Tokius narsius šunis išsidresiravo ir mūsų kaimynai – miškiniai Lebrikai (miškiniais vadino dėl to, kad gyveno miško viduryje). Jų augintiniais naudojosi ( ilgai ir sėkmingai) vos ne legendiniu medžiotoju tapęs Poška. Jo prašymu, su dviem Margiais mielai talkino Domininkas Lebrikas. Žinoma, ne už dyką.
Būdavo Domininkas su sargiais užeis nuo Gaubčio ir per Vytogalinę pargins bandą šernų link buvusios senosios Obelyno girininkijos. O čia, siauriausioje miško vietoje, juos pasitiks vienaakis, bet už tat taiklus „strielčius” Poška…Ir praretindavo jų šeimyną. Nemaža laimikio dalis tekdavo šunų šeimininkams ir patiems keturkojams. Būdavo, išvirs pilną katilą mėsos, patys iki soties prikirs ir užėjusius į svečius kaimynus pavaišins.
Kazimieras ŠETKUS
Sakoma, kad medžiotojai ištisą dieną gali girtis būtais ir nebūtais nutikimais, tačiau retas klausytojas lengvai jiems patiki. Nemanau, jog lengvai patikės ir mano asmeniškai patirtu nuotykiu. Nors, tiesą sakant, ne toks jau ir dyvinas. O kad jis tikras, neišgalvotas –
Dievaž nemeluoju,
teisybė gryna:
paliudyti gali
vaikai ir žmona …
Tad paklausykite.
Jeigu tiksliai pamenu, tai nutiko 1959-jų metų žiemą. O jinai buvo šalta ir gili. Turėjau skubių tarnybinių reikalų pas Sauslaukio mokytoją Anelę Stasytienę, tad, vos baigęs pamokas, išėjau negaišdamas. Išėjau ne vienas, o lydimas ištikimo draugo skaliko Tigro ir dar plius su šaudykle ant pečių.
Vakarykščią dieną ir praėjusią naktį pridrėbė puraus sniego veik pusę metro. Eiti vieškeliu dar įmanoma, bet pasukti iš jo – vienas vargas. Mano skaliko tik nugara matosi iš sniego, bet savo darbą atlieka nepriekaištingai.
Tik praėjus Kerbedžių girutę, mano Tigras pakėlė iš miego zuikutį, guolį įsiruošusį po kadagiu. Atitolti nuo skaliko jam kliudė šviežaus sniego patalai, todėl žvairys greitai susiorientavo šokti į vieškelį. Ir savo nelaimei, pasuko į mano pusę. Aš sustingau vietoje, net kvėpuoti nustojau. Kai tarp mudviejų beliko apie penkiasdešimt žingsnių, netikėtai skeltalūpis padarė didingą šuolį į šoną ir dingo iš akių. Pamaniau, kad nelaimėlis rado priedangą (kanalą) ir juo nuskuodė į pamiškę. Tačiau atskubėjęs skalikas veltui suko ratą po rato, ieškodamas karšto pėdsako. Deja, šalia vieškelio – jokių pėdsakų nebuvo. Tuo įsitikinau pats.
- Bene pats velnias man akis apdumti nori, - galvojau, stovėdamas šalikelyje. - Bet velnio nebūtų gainiojęs šuo,- toptelėjo galvon nauja mintis.
Vadinasi, čia kažkas mįslinga ir Tigrui, ne man vienam. Po minutės kitos ir skalikui pabodo veltui domėtis paslaptingai dingusiais kiškio pėdsakais ir „nuplaukė” ieškoti kito miegalio. Likęs vienas, nepaliauju toliau akimis tyrinėti nesudarkytą aplinką.
Kiek aprėpia akys, šviežaus sniego danga lygut lygutėlė, jokių duobučių ar kalvelių. O svarbiausia – jokio kanalo ar griovio šiame lauke! Vadinasi, zuikelis niekur nenušuoliavo. Taip jau išeitų, kad mane prigauti pasišovė raguotasis iš peklos. Deja, mane apmulkinti galėjo ir skeltanagis (nors tuo netikiu), bet ne velniui suvedžioti skaliką.
Pagaliau mano dėmesys užkliūva už nežymaus nelygumo ten, kur turi būti griovys šalia vieškelio. Ir visai netoli, už poros žingsnių nuo manęs. Panašėtų į numestą minkšto sniego gniūžtę arba nusviestą sniegą iš po mašinos rato. Stoviu ir mąstau, pamiršęs jog manęs laukia mokytoja Anelė sutartu laiku.
Ar man tik pasirodė, ar iš tiesų sujudėjo sniegas per gerą žingsnį už įtartinos „dėmės”? Negi mano akys apgauna? Įsistebeiliju gan atidžiai. Ir ką gi? Prabėga sekundė-kita ir mano akyse išdygsta sniego „kuprelė” … Kažkas gyvas ryžtasi pakilti iš sniego patalo. Štai jau kyšo pilkos ausys juodais galiukais, tokios kaip zuikio. Dar po sekundės pasirodo ir simpatiškas kiškelio snukutis. Nupurto nuo ūsų sniegą. Bet pats dar visas sniege. Abejonių nebelieka - gudrusis skeltalūpis!
Ir šiuo momentu mano medžiotojiška aistra viršija šaltą mąstymą. Automatiškai pakyla dvivamzdis ir … simpatiška galvelė su dviem auselėmis vėl panyra į sniegą…
Netikėtas „laimikis” momentaliai virsta karčiu nusivylimu. Kodėl? Nagi pagalvokime, kokio protaujančio, neeilinių sumanymų būta žvairiuko! Kaip sumaniai išsigelbėjo nuo prityrusio skaliko persekiojimo. Ir nedaug betrūko apsukti galvą aistringam medžiotojui. Pritrūko kiškeliui tiktai kantrybės pratūnoti sniege dar keletą sekundžių, kol skubantis „strielčius” nupėdins savo keliais.
Apmaudžią klaidą jaučiausi padaręs. Ir zuikiena atrodė apkartusi, ne tokia kaip kitų. Savo kaltę jaučiu ir po pusės amžiaus.
Velnių monai...
Vėlyvas ruduo. Sekmadienis. Pas mane beužeinąs mokyklos direktorius Jonas Paleckis, prityręs medžiotojas, belgiško dvylikinio šautuvo ir lietuviško skaliko savininkas.
- Eime, Kazimierai, į miškelį pamiklinti akį.
- Eime, Jonai.
Ir išėjome. O tas miškelis – visiškai greta miestelio, už penkiasdešimties žingsnių nuo mano būsto. Aš dar nė sykio jame nesu buvęs.
Vos tik įkėlėme kojas į jį, iškart kolegos Tigras pradėjo skalyti ir vaikyti žvėrelį, tikriausiai, kiškutį. Nepraėjus nė minutei, mišku nuskambėjo draugo šūvis, įkandin jo – ir antrasis. Bet skalikas dirba kaip dirbęs. Vadinasi, nepataikė. Gal užsuks link manęs? Viltys pasitvirtino – šuns balsas artėja. Šiek tiek neramu. Įtempiu ausis ir akis. Ir štai iš eglučių tankumyno į aikštelę išstraksi žvairys. Dabar mano eilė trinktelti. Ir, pamėgdžiodamas savo draugą, iššaunu „dubeltu” – pykšt! pykšt!… Veltui.
Pro skaliko keliamą triukšmą iš miestelio ataidi varpų sutartinė. Tai kvietimas į Sumą….
Nesėkmingi pirmieji šūviai visada padovanoja tam tikrą depresijos dozę medžiotojo nuotaikai. O be geros nuotaikos ir gerų rezultatų nebūna.
Vargšas skalikas nebesusigaudo kiškių masėje: vejasi vieną, o kiti maišosi jam po akimis. Tą pametęs, gaudo kitą. Atrodė, medžioklė vyksta uždarame katile. Pykšt papykšt aidi mažame miškelyje.
Mano medžiokliniame dirže visi šoviniai jau tušti. Atsisėdžiu ant kelmo ir kramtau lūpą. Įkaitęs šautuvėlis aušta šalia, paguldytas ant samanų. O ką kitą jis beveiks, likęs be šaudmenų? Gi kiškių įžūlumui nėra ribų. Štai atrisnoja ilgaausis tiesiai į mane. Gal už šešių žingsnių stabteli, išsitempia visu ūgiu, klausosi, ausimis karpo. Na, tiesiog tyčiojasi iš manęs! Mane užlieja karštis…
- Labas, žvairy! – rikteliu visa gerkle. O jis lyg neišgirdęs, nė nebando sprukti, dargi žengia žingsnį artyn. To tai jau per daug! Turėčiau dvivamzdį arčiau savęs, sviesčiau juo į nevidoną, gal bent koją pamuščiau. O dabar nepasiekiu. Apmaudi mano klaida. Pagaliau nusprendė pilkis manęs nebeerzinti, palikti ramybėje, ir lengvai nustriksėjo į šalį. Lengviau atsikvėpiau, tarytum zuikis būtų mane medžiojęs.
Suskaičiuoju patronus – vienuolika, ir visi iššauti. O koks laimikis? Špyga taukuota!- taip atsakytų Ostapas Benderis. Kokia bus man gėda, susitikus kolegą! Tikriausiai jo kuprinėje nebetelpa laimikis? Juk jis medžioklėje nebe naujokas. Vien tik šautuvas ką reiškia – belgiškas, ne tarybinis, ir dar dvylikinis. Jo devizas: šauk į pirmą sutiktą taikinį, nors ir žvirblį. Jei šis krito, kris ir didesnis laimikis. Man reikia jo palaukti, gal pravers mano talkininkavimas.? Gal pasidalins laimikiu?
Sulaukiau. Bet ir jo nuotaika „saldrūgšti kaip Mačiulio pati” (taip sakydavo direktorius Jonas). Ir jo kuprinė tuščia, kaip ir mano…
Pasukame namo, o galvoje vis sukasi įkyrios mintys: kas per ši diena, tokia nesėkminga?
- Žinai, Jonai, kodėl tuščiomis grįžtame namo? – pirmas mėginu rasti nesėkmės pateisinimo priežastį. Ir nelaukdamas susidomėjimo, paaiškinu:
- Mudu matėme ir šaudėme ne zuikius, o velniukus! Supranti, bažnyčioje – pati Suma. Todėl velniukai ir pasityčiojo iš mudviejų, pasivertę zuikiais…O juk velnio dar nė vienas medžiotojas nėra nušovęs…
Lyg ir lengviau ant dūšios abiem pasidarė.
Akiplėša zuikis…
Šį sykį papasakosiu linksmą nutikimą tarp zuikio ir medžiotojo Jono Beinoro iš Payžnio kaimo. Jonas neseniai tapo draugijos nariu, dar nebuvo draugų „įšventintas”.. Tą procedūrą atliks … žvairys.
Medžiojome durpyne tarp Payžnio ir Dargalių kaimų. Šviežiame sniege kiškelių pėdsakai - kaip raidės knygoje. Užtiko tokius pėdsakus Jonas ir seka jais. O šie veda siaurais žemės „slenksčiais”, likusiais tarp iškastų durpių duobių, pilnų vandens. Raitėsi, raitėsi pėdsakai, kol įmigusį kiškelį pastebėjo Jonas. Nežadino, o iškart šovė į jį. Nepataikė, tik išgąsdino ir pažadino. Aplink vieni vandenys. Ką darys kiškelis? Kaip gelbėsis nuo pakartotinio šūvio? Ir sumanė žaibiškai: atsispyrė iš visų jėgų ir – drykt tiesiai medžiotojui ant galvos! Ir iš kur jo toks drąsumas?
Norėdamas dar vienam šuoliui tinkamai pasiruošti, atsispyrė į medžiotojo … nosį ir skuta tolyn. Spėjo Jonis dar paleisti šūvį pavymui, bet kiškelio jis nei šildė, nei šaldė. Na, o nosis nukentėjo gerokai, neteko dalies „apdangalų” ir kraujo.
Sakoma: pelei smertis, o katei žaismas. Taip ir dabar buvo – draugai juokėsi iki ašarų, pilvus susiėmę, o Jonas šluostėsi plūstantį kraują ir keikė akiplėšą zuikį. Gėda ir prieš draugus.
… ir plėšrūnė lydeka
Prie to paties pridursiu ir kitą nutikimą Jonui. Tik šį kartą žvejyboje. Manęs ten nebuvo, o pasakojo jo kaimynas Augustas Keleris.
Žvejojo netoliese buvusiame Verpečinsko malūno tvenkinyje ant Yžnės upės. Ant Jono meškerės laimė užkabino stambią stambią lydeką. Ištempė ir džiaugiasi, glosto laimikį. Lydeka žiopčioja, gaudo kvapą ir rodo dvi eiles smulkių dantukų. Neiškentė žvejys, nepatikrinęs jų aštrumo ir smiliumi perbraukė kartą, antrą. Lydeka tik - capt už piršto, ir nepaleidžia. Jonas vos susilaiko neprišlapinęs į kelnes – toks skausmas. Mėginimai pražiodinti nasrus nesėkmingi. Spaudžia žiaunas – tas pats. Krato ranką, o laimikis nepaleidžia piršto ir tiek. Beliko viena išeitis – jėga išplėšti pirštą. Taip ir padarė. Bet kas iš to išėjo? Pirštą išvadavo, tačiau piršto oda liko lydekos dantyse…
Kad ir kažin kaip skaudėjo pirštą, bet skausmą viršijo „upara” ir kerštas. Suradęs pagaikštį, ėmė tvatyti plėšrūnę. Tvatijo tvatijo, kol iš gražaus laimikio liko krūvelė žuvienės drebučių…
- Užtat bent gerai pamokiau nenaudėlę,- galvojo žvejys, skubėdamas namo aptverti nuluptą pirštą.
Vienaakis medžiotojas
Dar galėčiau pridurti iš tėvuko pasakojimų apie medžioklės nutikimus.
Jo medžioklių draugas girininkas jau tuo laiku naudojo slides. Jo slidės metalinės, iš aliuminio. Taigi, girininkas šliuožia pusnių viršumi, o trys mužikėliai klampoja iki juosmens… Kitais metais jau ir Poška pasidarė medines slides.
Kad ir vienaakis buvo Poška, bet taiklumo jam pavydėjo visi. Kartą, pasakojo tėtis, Poška pasileido šliuožti nuo kalnelio ir tuo metu iš krūmo iššoko zuikutis. Numetęs lazdas, nusikabino nuo pečių šautuvą, krito užpakaliu ant „bėgančių” slidžių ir spėjo iššauti. Šūvis buvo taiklus.
Beje, Poška tebemedžiojo ir pokario metais iki pat mirties. Jam suteiktas medžiotojo garbės vardas, medžioklės bilietas nemokamas. Kol žvėrelių kailiai turėjo vertės, užtikęs, sakysime, kiaunės pėdsakus, Poška jais sekdavo keletą dienų, kol nušaudavo. Lygiai taip aistringai persekiojo ūdras, atsidurdamas toli už savo valsčiaus ribų. Pokario metu kartu su medžioklės draugu Vidmantu iš Tūbinių nuklydo į Gvaldus medžioti šernų, iš kur grįžo vien su apatiniais rūbais… O buvo žiema, spigino šaltukas. Ir grįžo abu be šautuvų, skaudančiais šonais. Mat susitiko su „žaliukais”. Bet skaudus nutikimas neatšaldė Poškos medžioklės aistros ir jis toliau medžiojo kaip medžiojęs.
Gudraus būta vienaakio. Antai apskrities viršininkai mėgo pamedžioti turtingoje žvėreliais Tūbinių girioje. Bent du kartus metuose suruošdavo čia medžioklę su varovais. Kaip taiklų šaulį pakviesdavo ir vietinį medžiotoją Pošką. Tik šis vis „neturėdavo laiko”, vis atsisakydavo dalyvauti bendroje medžioklėje. Užtat medžioklės dieną nesėdėjo namuose, o užimdavo pozicijas Jėrubyno ar Akmenos daubose. Jam buvo gerai žinomos vietos, kur prabėgdavo iš Tūbinės išbaidytos lapės ir kiti žvėreliai. Ten juos pasitikdavo Poškos taiklūs šūviai. Taip išvengdavo dalybų laimikiais su ponais iš apskrities centro.
Paskutiniojo karo ir pokario metais mūsų miškuose prisiveisė aibės šernų. Pamiškių ūkininkams darė skriaudas. Reikėjo naktimis gainioti juos iš pasėlių. Žmonėms talkino šunys. Tokius narsius šunis išsidresiravo ir mūsų kaimynai – miškiniai Lebrikai (miškiniais vadino dėl to, kad gyveno miško viduryje). Jų augintiniais naudojosi ( ilgai ir sėkmingai) vos ne legendiniu medžiotoju tapęs Poška. Jo prašymu, su dviem Margiais mielai talkino Domininkas Lebrikas. Žinoma, ne už dyką.
Būdavo Domininkas su sargiais užeis nuo Gaubčio ir per Vytogalinę pargins bandą šernų link buvusios senosios Obelyno girininkijos. O čia, siauriausioje miško vietoje, juos pasitiks vienaakis, bet už tat taiklus „strielčius” Poška…Ir praretindavo jų šeimyną. Nemaža laimikio dalis tekdavo šunų šeimininkams ir patiems keturkojams. Būdavo, išvirs pilną katilą mėsos, patys iki soties prikirs ir užėjusius į svečius kaimynus pavaišins.
Kazimieras ŠETKUS
Adresas: Kauno r.,
Ramučių gyv.
Plotas: 0,52 ha. Kolekcijos valdytojas: Julius Urbaitis. Tai palyginti jauna, 1995 m. įkurta, bet viena turtingiausių retais kultivarais ir ypač dekoratyviai formuojamais (karpomais) egzotiniais augalais šalies dendrologinė kolekcija. Jos įkūrėjas – žinomas Kauno verslininkas Julius Urbaitis. 1995 m., tik baigęs naujojo namo statybos darbus, jis pavyzdingai sutvarkė ir apsodino retais sumedėjusiais augalais visą gana didelį 24 arų sklypą. Per keletą metų čia buvo sukaupta viena iš turtingiausių Kauno regione dendrologinių kolekcijų. Bet sodybos šeimininkas, vedinas nenumaldomos retų sumedėjusių augalų kolekcionavimo aistros, tuo nepasitenkino. Matydamas, kad augalų sodinimo ir kolekcijos kaupimo galimybės sklype šalia namo jau labai ribotos, Julius Urbaitis 2004 m. įsigijo šalia esantį apleistą pasodybinį sklypą ir, deramai jį sutvarkęs, pradėjo čia kurti ypatingai retų ir dendrologiniu požiūriu vertingų introdukuotų sumedėjusių augalų kolekciją arba, kaip šeimininkas pats mėgsta vadinti, „dendrologinį parkelį“. Tiek senajame sklype, tiek ir šiame parkelyje augalai pasodinti labai rūpestingai, atsižvelgiant į jų dekoratyvines bei architektūrines savybes – žydėjimo laiką, žiedų ir lapų spalvą, medžių lajų formą. Kolekcijos šeimininkas ne tik puikiai pažįsta dekoratyvinius sumedėjusius augalus, bet išmano ir jų ekologiją. Kiekvienos rūšies ir veislės augalams čia sukurtos puikios, jų ekologinius poreikius atitinkančios sąlygos. Gana daug augalų mūsų šalyje dar nėra pilnai aklimatizuoti ir žiemai rūpestingai dengiami. Iš viso kolekcijoje šiuo metu sukaupta 215 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir dekoratyvinių formų: spygliuočiai - 17 rūšių ir 94 dekoratyvinės formos, lapuočiai - 104 (34 ir 70). Apie 90 augalų taksonų priklauso retųjų augalų kategorijai: korėjinis kėnis ‘Silberlocke‘, nutkinio puskiparisio svyruoklinė forma (Chamaecyparis nootkatensis ‘Pendula‘), bukaspyglio ir žirniavaisio puskiparisių dekoratyvinės formos (Ch. obtusa ‘Gracilis Aurea’, Ch. obtusa ‘Nana Gracilis’, Ch. pisifera ‘Squarrosa Minima’, Ch. pisifera ‘Sungold‘), japoninės kriptomerijos žemaūgė forma (Cryptomeria japonica ‘Nana’), dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba L.), japoninio maumedžio dekoratyvinės formos (Larix kaempferi ‘Diana‘, L. kaempferi ‘Pendula‘), tikroji (kininė) metasejkvoja (Metasequoia glyptostroboides), retos paprastosios, baltosios, juodosios ir dygiosios eglių dekoratyvinės formos (Picea abies ‘Echiniformis’, P. glauca ‘Conica White’, P. mariana ‘Nana‘, P. pungens ‘Glauca Procumbens‘, P. pungens ‘Globosa‘), kalninės pušies ir europinio kukmedžio kultivarai ( Pinus mugo ‘Ophir‘, Taxus baccata ‘Amersfoort‘, T. baccata ‘Washingtonii‘), sparnuotasis ožekšnis (Euonymus alatus), sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana), gelsvažiedžio tulpmedžio margalapė forma (Liriodendron tulipifera ‘Aureomarginatum‘), Ziboldo magnolija (Magnolia sieboldii) ir daugelis kitų. Apsilankius šioje sodyboje, visada maloniai nuteikia nuoširdus šeimininko bendravimas ir didelis noras, nepaisant galimybių kolekcijos priežiūrai ir tvarkymui pasisamdyti kvalifikuotą sodininką, daugelį svarbiausių augalų priežiūros darbų (ypač augalų formavimo ir dekoratyvinio karpymo) atlieka pats šeimininkas. Artimiausi J. Urbaičio planai – toliau kaupti ypatingai retus egzotinius sumedėjusius augalus ir baigti formuoti šiems augalams skirtą parkelį, kuris gražioje Ramučių gyvenvietės Beržų gatvėje jau senokai traukia smalsių praeivių akį. |
Vacio Monkausko dendrologinė kolekcija
V. Monkauskas paties sukurtoje grožio saloje
Adresas: Plungės r., Žemaičių Kalvarijos sen., Galvyčių k.
Plotas: 1,5 ha.
Kolekcijos valdytojas: Vacys Monkauskas.
Kolekcija pradėta kaupti 1957 m. Jos įkūrėjas ir pagrindinis tvarkytojas – visoje Žemaitijoje žinomas sodininkas mėgėjas bei dekoratyvinių medžių ir krūmų augintojas Vacys Monkauskas. Sodyba gražėjo labai sparčiai, o kartu plėtėsi ir dendrologinė kolekcija. Pagrindiniai sodybos pertvarkymo ir kolekcijos kūrimo darbai vyko 1974-1976 m. 1975 m. Lietuvos sodininkų draugijos organizuotame konkurse V. Monkausko sodybai buvo pripažinta antroji vieta tarp šalies kaimo sodybų, o 1977 m. sodyba savo kategorijoje tapo gražiausia, jai suteiktas pavyzdinės sodybos vardas. Šiuo laikotarpiu šeimininkas didžiausią dėmesį ir pastangas skyrė retų augalų paieškoms ir kolekcijos kaupimui. Sodyboje lankydavosi daug ekskursijų ir pavienių lankytojų. Visus žavėjo ir masino ne tik puikiai sutvarkyta sodybos aplinka (didelės erdvės, turtinga augalų įvairovė, puikiai prižiūrimos vejos, pavyzdingos gyvatvorės), bet ir galimybė sodyboje esančiame medelyne nusipirkti vieną kitą norimą retą augalą, kurių pasirinkimas pokario laikotarpiu čia buvo tikrai didelis. Lankytojus visada žavėdavo šeimininko nuoširdumas, su kuriuo jis pasitikdavo kiekvieną svečią, aprodydavo sodybą, supažindindavo su didele čia augančių egzotinių medžių ir krūmų įvairove, išpasakodavo jų dauginimo bei auginimo paslaptis... Toks Vacys išliko ir iki šių dienų – nors pečius slegia nelengva metų našta, jis kaip ir anksčiau neramus, ieškantis ir kuriantis. Sodybos dendrologinėje kolekcijoje veši 224 rūšių ir žemesnio rango taksonų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočių – 94 , lapuočių – 130). Gana daug jų kol kas retai sutinkami šalies dekoratyviniuose želdynuose: balzaminio kėnio žemaūgė forma (Abies balsamea‘Nana‘), arizoninis kėnis (A. lasiocarpa var. arizonica), kaukazinis kėnis (A. nordmanniana), daugelis žirniavaisio ir Lausono puskiparisių (Chamaecyparis pisifera, Chamaecyparis lawsoniana), įvairių kadagių, eglių bei klevų dekoratyvinės formos, sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana), valgomasis kaštainis (Castanea sativa) ir daugelis kitų. Įdomus ir tas faktas, kad kolekcijos šeimininkas ir pats užsiima naujų sumedėjusių augalų paieškomis ir selekcija. Vietiniuose miškuose jis surado labai įdomias paprastosios eglės morfologines formas, bando atrinkti naujas veisles iš įvairių sumedėjusių augalų dekoratyvinių formų sėjinukų. Bet šalies ir ypač Žemaitijos sodininkai mėgėjai šiam kukliam žmogui labiausiai dėkingi už čia įsigytus retus egzotinius augalus, kurių pokario metais neaugino ne tik tuometinių miškų ūkių, bet ir šalies botanikos sodų medelynai.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Plotas: 1,5 ha.
Kolekcijos valdytojas: Vacys Monkauskas.
Kolekcija pradėta kaupti 1957 m. Jos įkūrėjas ir pagrindinis tvarkytojas – visoje Žemaitijoje žinomas sodininkas mėgėjas bei dekoratyvinių medžių ir krūmų augintojas Vacys Monkauskas. Sodyba gražėjo labai sparčiai, o kartu plėtėsi ir dendrologinė kolekcija. Pagrindiniai sodybos pertvarkymo ir kolekcijos kūrimo darbai vyko 1974-1976 m. 1975 m. Lietuvos sodininkų draugijos organizuotame konkurse V. Monkausko sodybai buvo pripažinta antroji vieta tarp šalies kaimo sodybų, o 1977 m. sodyba savo kategorijoje tapo gražiausia, jai suteiktas pavyzdinės sodybos vardas. Šiuo laikotarpiu šeimininkas didžiausią dėmesį ir pastangas skyrė retų augalų paieškoms ir kolekcijos kaupimui. Sodyboje lankydavosi daug ekskursijų ir pavienių lankytojų. Visus žavėjo ir masino ne tik puikiai sutvarkyta sodybos aplinka (didelės erdvės, turtinga augalų įvairovė, puikiai prižiūrimos vejos, pavyzdingos gyvatvorės), bet ir galimybė sodyboje esančiame medelyne nusipirkti vieną kitą norimą retą augalą, kurių pasirinkimas pokario laikotarpiu čia buvo tikrai didelis. Lankytojus visada žavėdavo šeimininko nuoširdumas, su kuriuo jis pasitikdavo kiekvieną svečią, aprodydavo sodybą, supažindindavo su didele čia augančių egzotinių medžių ir krūmų įvairove, išpasakodavo jų dauginimo bei auginimo paslaptis... Toks Vacys išliko ir iki šių dienų – nors pečius slegia nelengva metų našta, jis kaip ir anksčiau neramus, ieškantis ir kuriantis. Sodybos dendrologinėje kolekcijoje veši 224 rūšių ir žemesnio rango taksonų introdukuoti sumedėję augalai (spygliuočių – 94 , lapuočių – 130). Gana daug jų kol kas retai sutinkami šalies dekoratyviniuose želdynuose: balzaminio kėnio žemaūgė forma (Abies balsamea‘Nana‘), arizoninis kėnis (A. lasiocarpa var. arizonica), kaukazinis kėnis (A. nordmanniana), daugelis žirniavaisio ir Lausono puskiparisių (Chamaecyparis pisifera, Chamaecyparis lawsoniana), įvairių kadagių, eglių bei klevų dekoratyvinės formos, sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana), valgomasis kaštainis (Castanea sativa) ir daugelis kitų. Įdomus ir tas faktas, kad kolekcijos šeimininkas ir pats užsiima naujų sumedėjusių augalų paieškomis ir selekcija. Vietiniuose miškuose jis surado labai įdomias paprastosios eglės morfologines formas, bando atrinkti naujas veisles iš įvairių sumedėjusių augalų dekoratyvinių formų sėjinukų. Bet šalies ir ypač Žemaitijos sodininkai mėgėjai šiam kukliam žmogui labiausiai dėkingi už čia įsigytus retus egzotinius augalus, kurių pokario metais neaugino ne tik tuometinių miškų ūkių, bet ir šalies botanikos sodų medelynai.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Akistata su gamta
Laiškai
Prie Nemuno ištakų
Autoriaus nuotraukoje: Nemunaičio ištakas pažymintis akmuo
Nuo seno norėjau pamatyti Nemuno ištakas. Nemunu keliavau nuo Druskininkų iki Rusnės, prie jo ilsėjausi, maudžiausi, gaudžiau žuvį. Grožėjausi Nemuno didybe, vaizdingais slėniais. Ir dažnai pagalvodavau: o kur viso to gamtos grožio pradžia, kokios jo ištakos?
Neseniai lankydamasis Minske neiškenčiau ir nutariau pamatyti Nemuno ištakas, juolab jos buvo visai netoli - tik apie 45 km į pietvakarius nuo Baltarusijos sostinės. Į kelionę išsiruošti paskatino žinia, kad ten neseniai buvo įkurtas Nemuno upės ištakų draustinis, o šalia ištakų esančio Uzdos rajono istorijos ir kraštotyros muziejus pradėjo Nemuno ištakose rengti etnografinius-gydomuosius turistinius maršrutus.
Galingų upių ištakos visada buvo laikomos sakralinėmis. Ne išimtis ir Nemuno pradžia. Anksčiau jis prasidėdavo Uzdos rajone, 800 metrų į pietvakarius nuo Krasnoje kaimo. Prasidėjo iš po didelio akmens, nuo kurio į dvi skirtingas puses tekėdavo du šaltiniai. Vieną jų žmonės pavadino Loša, kitą – Nemunaičiu (Nemanecu).
Žmonės stebėjosi tuo, kad iš po vieno akmens išteka du šaltiniai. Sukūrė ir legendą. Pasak jos, gyvenę po akmeniu brolis Nemunaitis ir sesuo Loša. Kartą sesuo nutarė pabėgti iš namų. Ji nubėgo į pietus. Brolis, nežinodamas kur jos ieškoti, pasuko į vakarus. Tačiau Loša, kiek pabėgėjusi pietų kryptimi, staiga taip pat pasuko į vakarus. Jų keliai susikirto. Kai brolis pasivijo seserį, jie susijungė, ir nuo jų santakos prasidėjo Nemunas. Anksčiau šią legendą galėjai išgirsti iš čiabuvio, sėdinčio ant akmens ir vieną koją įmerkusio į Lošą, kitą į Nemunaitį. Dabar akmens jau neliko, neliko ir buvusių Lošos bei Nemunaičio ištakų. Priežastis paprasta – šios vietos buvo labai pelkėtos, o žmonėms norėjosi derlingų laukų. 1985-1986 metais melioruojant aplinkines pelkes, kuriose buvo daug durpių, nebeliko senųjų Nemunaičio ir Lošos ištakų. Vėliau buvo susprogdintas ir akmuo, žymėjęs abiejų upelių pradžią. Akmens skeveldros buvo panaudotos tiesiant plentą Minskas –Sluckas.
Siekiant išsaugoti, kas išlikę, 2004 metais buvo įkurtas Nemuno upės ištakų draustinis. Jo statusas - rajono kraštovaizdžio draustinis.
„Mes žinome vietą, kur anksčiau ištekėdavo Nemunaitis. Ten galima ir dabar išgręžti 10-12 metrų gręžinį ir iš jo sruvens vandens versmė. Be tai nebebus autentiška, todėl ir nedarome, - sako Uzdos rajono istorijos ir kraštotyros muziejaus direktorė Tamara Luchverčik. – Kitas dalykas – sakralinė šios vietos svarba. Ji išliko. Šios vietovės yra neįprastos, jos turi didelę teigiamą energiją. Nemuno ištakos – dvasingumo ištakos“.
Taip, šios vietos nuo seno garsėjo gydomosiomis savybėmis. Čia gyvenę žmonės išvengdavo visokių epidemijų, siautusių viduramžiais. Be to, čia susikaupė didelis kūrybinis potencialas. Muziejaus duomenimis, šiose apylinkėse gimė 21 rašytojas, 14 dailininkų ir 11 akademikų. Tokiu kūrybinių žmonių tankiu negali pasigirti nei vienas kitas Baltarusijos rajonas. Nemuno ištakas pradėta vadinti baltarusišku Parnasu, kalnu, kuriame, anot senosios Graikijos legendos, rinkosi poezijos mūzos.
„Mūsų parengtas etnografinis-gydomasis turistinis maršrutas gerins žmonių energetiką, slopins depresiją, melancholiją. Žmogus galės daugiau nuveikti ir dirbs neliūdėdamas, - sako maršruto kūrėjas Vasilis Ličkovskis. – Kelionę reikėtų pradėti nuo Nemuno ištakų“.
Dabar Nemunaičio ištakas žymintis akmuo stovi Aukštutinio Nemuno (Verchnemaneco) kaimo apylinkėse, pelkėtame Baltarusijos aukštumų pažemėjime, 179 m aukštyje virš jūros lygio. Pradžioje upė teka į pietus, bet, susiliejusi su Usa, gerokai praplatėja ir pasuka į vakarus. Upė teka plačiu slėniu Nemuno aukštupio žemuma, susidariusia paskutiniame tarpledynmetyje. Upė, vingiuodama per salpą, sudaro nemažai senvagių, meandrų, protakų, užtakių. Priima daug intakų. Iš dešinės – Sula, Usa, Beržūna, Gauja, Ditva, Lebeda, Katra; iš kairės – Uša, Servečius, Molčiadė, Ščiara, Zelva, Rosė, Svisločius, Juodoji Ančia.
Oginskio kanalu Nemunas jungiasi su Dniepru, Augustavo kanalu – su Visla.
Prasidėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovoms su kryžiuočiais, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje Nemuno paupio piliakalniuose buvo pastatyta nemažai pilių: Belicos, Dubno, Gardino. Prie Nemuno išaugo miestai: Stolbcai, Biarozauka, Mastai, Gardinas. 2012 metais prie Gardino buvo pastatyta Nemuno užtvanka, pradėjo veikti Gardino hidroelektrinė.
Nemuno aukštupys driekiasi iki santakos su Katra, kuri įteka jau 402 kilometre. Už Katros žiočių Nemunas pasuka į šiaurę. Nuo santakos su Juodąja Ančia Nemunu eina 17 km ilgio Lietuvos-Baltarusijos siena, toliau upė teka Lietuvos teritorija.
„Nemune – tu tėvas mūsų“ dainuojama baltarusių liaudies dainoje. „Nemunas – mūsų upių tėvas“, - sako lietuviai. Ši upė svarbi abiems kaimyninėms tautoms.
Vytautas Žeimantas
Neseniai lankydamasis Minske neiškenčiau ir nutariau pamatyti Nemuno ištakas, juolab jos buvo visai netoli - tik apie 45 km į pietvakarius nuo Baltarusijos sostinės. Į kelionę išsiruošti paskatino žinia, kad ten neseniai buvo įkurtas Nemuno upės ištakų draustinis, o šalia ištakų esančio Uzdos rajono istorijos ir kraštotyros muziejus pradėjo Nemuno ištakose rengti etnografinius-gydomuosius turistinius maršrutus.
Galingų upių ištakos visada buvo laikomos sakralinėmis. Ne išimtis ir Nemuno pradžia. Anksčiau jis prasidėdavo Uzdos rajone, 800 metrų į pietvakarius nuo Krasnoje kaimo. Prasidėjo iš po didelio akmens, nuo kurio į dvi skirtingas puses tekėdavo du šaltiniai. Vieną jų žmonės pavadino Loša, kitą – Nemunaičiu (Nemanecu).
Žmonės stebėjosi tuo, kad iš po vieno akmens išteka du šaltiniai. Sukūrė ir legendą. Pasak jos, gyvenę po akmeniu brolis Nemunaitis ir sesuo Loša. Kartą sesuo nutarė pabėgti iš namų. Ji nubėgo į pietus. Brolis, nežinodamas kur jos ieškoti, pasuko į vakarus. Tačiau Loša, kiek pabėgėjusi pietų kryptimi, staiga taip pat pasuko į vakarus. Jų keliai susikirto. Kai brolis pasivijo seserį, jie susijungė, ir nuo jų santakos prasidėjo Nemunas. Anksčiau šią legendą galėjai išgirsti iš čiabuvio, sėdinčio ant akmens ir vieną koją įmerkusio į Lošą, kitą į Nemunaitį. Dabar akmens jau neliko, neliko ir buvusių Lošos bei Nemunaičio ištakų. Priežastis paprasta – šios vietos buvo labai pelkėtos, o žmonėms norėjosi derlingų laukų. 1985-1986 metais melioruojant aplinkines pelkes, kuriose buvo daug durpių, nebeliko senųjų Nemunaičio ir Lošos ištakų. Vėliau buvo susprogdintas ir akmuo, žymėjęs abiejų upelių pradžią. Akmens skeveldros buvo panaudotos tiesiant plentą Minskas –Sluckas.
Siekiant išsaugoti, kas išlikę, 2004 metais buvo įkurtas Nemuno upės ištakų draustinis. Jo statusas - rajono kraštovaizdžio draustinis.
„Mes žinome vietą, kur anksčiau ištekėdavo Nemunaitis. Ten galima ir dabar išgręžti 10-12 metrų gręžinį ir iš jo sruvens vandens versmė. Be tai nebebus autentiška, todėl ir nedarome, - sako Uzdos rajono istorijos ir kraštotyros muziejaus direktorė Tamara Luchverčik. – Kitas dalykas – sakralinė šios vietos svarba. Ji išliko. Šios vietovės yra neįprastos, jos turi didelę teigiamą energiją. Nemuno ištakos – dvasingumo ištakos“.
Taip, šios vietos nuo seno garsėjo gydomosiomis savybėmis. Čia gyvenę žmonės išvengdavo visokių epidemijų, siautusių viduramžiais. Be to, čia susikaupė didelis kūrybinis potencialas. Muziejaus duomenimis, šiose apylinkėse gimė 21 rašytojas, 14 dailininkų ir 11 akademikų. Tokiu kūrybinių žmonių tankiu negali pasigirti nei vienas kitas Baltarusijos rajonas. Nemuno ištakas pradėta vadinti baltarusišku Parnasu, kalnu, kuriame, anot senosios Graikijos legendos, rinkosi poezijos mūzos.
„Mūsų parengtas etnografinis-gydomasis turistinis maršrutas gerins žmonių energetiką, slopins depresiją, melancholiją. Žmogus galės daugiau nuveikti ir dirbs neliūdėdamas, - sako maršruto kūrėjas Vasilis Ličkovskis. – Kelionę reikėtų pradėti nuo Nemuno ištakų“.
Dabar Nemunaičio ištakas žymintis akmuo stovi Aukštutinio Nemuno (Verchnemaneco) kaimo apylinkėse, pelkėtame Baltarusijos aukštumų pažemėjime, 179 m aukštyje virš jūros lygio. Pradžioje upė teka į pietus, bet, susiliejusi su Usa, gerokai praplatėja ir pasuka į vakarus. Upė teka plačiu slėniu Nemuno aukštupio žemuma, susidariusia paskutiniame tarpledynmetyje. Upė, vingiuodama per salpą, sudaro nemažai senvagių, meandrų, protakų, užtakių. Priima daug intakų. Iš dešinės – Sula, Usa, Beržūna, Gauja, Ditva, Lebeda, Katra; iš kairės – Uša, Servečius, Molčiadė, Ščiara, Zelva, Rosė, Svisločius, Juodoji Ančia.
Oginskio kanalu Nemunas jungiasi su Dniepru, Augustavo kanalu – su Visla.
Prasidėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovoms su kryžiuočiais, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje Nemuno paupio piliakalniuose buvo pastatyta nemažai pilių: Belicos, Dubno, Gardino. Prie Nemuno išaugo miestai: Stolbcai, Biarozauka, Mastai, Gardinas. 2012 metais prie Gardino buvo pastatyta Nemuno užtvanka, pradėjo veikti Gardino hidroelektrinė.
Nemuno aukštupys driekiasi iki santakos su Katra, kuri įteka jau 402 kilometre. Už Katros žiočių Nemunas pasuka į šiaurę. Nuo santakos su Juodąja Ančia Nemunu eina 17 km ilgio Lietuvos-Baltarusijos siena, toliau upė teka Lietuvos teritorija.
„Nemune – tu tėvas mūsų“ dainuojama baltarusių liaudies dainoje. „Nemunas – mūsų upių tėvas“, - sako lietuviai. Ši upė svarbi abiems kaimyninėms tautoms.
Vytautas Žeimantas
Tremčių laikmetį prisiminus
K. Gaigalas, atšventęs 85-ąjį gimtadienį
Prieš Antrąjį pasaulinį karą- 1941 m. birželį ir tuojau po jo - 1945-1952 m. į Sibiro, Altajaus krašto, Jakutijos amžinojo įšalo teritorijas, prie Laptevų jūros, Vidurinės Azijos ir kitokias teritorijas kartu su tėvais, seneliais, o kartais be jokių globėjų buvo ištremta gyvuliniais vagonais daug tūkstančių mažų vaikučių, pradinių mokyklų, gimnazijų mokinių, jaunų studentų ir „kitokios socialinės orientacijos” jaunimo.
Nuo dviejų didžiųjų 1948 m. pavasario trėmimų praėjo daugiau kaip 60 metų. Kokią skriaudą, pažeminimą, fizinę ir moralinę kančią patyrė tremtinių šeimos, kaip vergoviškas darbas, pusbadė buitis, šalčiai ir ligos negailestingai retino Lietuvos valstybės dorą atžalyną, viešoje žiniasklaidoje yra skelbta per mažai. XXI a. pradžioje labai gražią, išskirtinę iniciatyvą, siekiant prisiminti tremtinių vaikus, įamžinti jaunimo siekius ir veržimąsi į mokslą, parodė tiktai Šiaulių universiteto tremtinių grupė, suburta 1941 m. aštuonmečio tremtinio Romualdo Baltučio, vėliau - Tomsko universiteto absolvento. Ši veikli žilagalvių senolių grupelė, geranoriškai paremta rektoriaus, prof. Vinco Lauručio, 2005 ir 2008 m. publikavo dvi solidžias knygas - „Sibiro Alma Mater”. Jų sudarytojams, VšĮ Šiaulių universiteto leidyklai, savo originalius rankraščius ir nuotraukas apie patirtas kančias pateikė keli šimtai įvairaus likimo ir išsimokslinimo autorių. Jie taip pat sudėjo reikalingas lėšas tų literatūrinių šaltinių leidybai.
Iš duomenų knygose sužinome, kad profesinio viduriniojo ir aukštojo mokslo diplomus Sibiro didžiuosiuose miestuose - Tomske, Irkutske, Barnaule, Krasnojarske ir kituose - įgijo tiktai keli šimtai laimingųjų, pamalonintų NKVD ir MVD specialiųjų komendantūrų viršininkų ir liberalesnių bei kultūringesnių darbdavių, turėjusių tikslą įsigyti didesnę nuolatinę kvalifikuotą darbo jėgą penkmečių užduotims vykdyti.
Kaip gana malonų praeities reiškinį norisi prisiminti nemokamą mokymąsi, studentų rėmimą stipendijomis, pigoką gyvenimą bendrabučiuose ir ,kas ypač svarbu, demokratišką diplomuotų specialistų skirstymą į Sibiro krašto darbovietes. Pvz., man 1954 m., baigus Irkutsko universitetą su „raudonu” diplomu, teko išvykti į Novosibirską - Sibiro sostinę.
Per sovietmetį mokslo siekiantis jaunimas viešai mitinguoti, reikšti priekaištus valdžiai gatvėse, spaudoje, ar vykdyti dar kitokias akcijas, ką stebime pastaruoju laikmečiu Lietuvoje, nė nemanė, neišdrįso ir pagaliau, - tam neturėjo laiko. Studijuojant Sibire patiems reikėjo viskuo pasirūpinti. Dauguma Sibiro Alma Mater absolventų grįžo į gimtąjį kraštą, kai Nikita Chruščiovas šeštajame dešimtmetyje nuvainikavo žiauriojo Stalino kultą ir paviešino jo vykdytą terorą. Bėgant laikui, nemažai tremčių jaunimo tapo žinomais inžinieriais, žemės ūkio, statybos organizacijų, įvairių fabrikų, pramonės gamyklų ir kitokių žinybų kvalifikuotais specialistais. Žymiai rečiau į Tėvynę sugrįžusiems pavyko gauti darbą mokslo, mokymo, medicinos, kultūros ir švietimo įstaigose.
Per tarybinės santvarkos dešimtmečius ir Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį didžioji pusė tremtinių, gavusių nelengvai užtarnautas pensijas su kitokiais priedais už patirtą genocidą jau išėjo anapilin. Iš tūkstančių nelaimėlių šių dienų sulaukė tiktai ilgaamžiai ir visokioms negandoms atspariausieji. Juos valdžia nuo 2010 m. ženkliai „pamalonino” apkarpytomis pensijomis, nuolat augančiais komunaliniais mokesčiais ir viltingais pažadais apie turtingesnę ateitį. Dėl to senesnioji žmonių karta emigruoti į kitas turtingas šalis, kaip tai elgiasi išlaisvėjęs ir prasimokęs jaunimas, nesiruošia, o apie pažadukų gražbyliavimą turi savo nuomonę. Per ilgoką pokarį Lietuvos padangėje buvo visokių paklydimų. Tačiau didesnioji doros visuomenės dalis tautos istorijos verpetuose nepasimetė - dėl didesnio pinigo kapšo svetur neišsilakstė. Gintaro kraštą su jo unikalia gamta ir senolių kapais reikia mylėti, ir nuolat puoselėti.
Dr. Kazys GAIGALAS
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Nuo dviejų didžiųjų 1948 m. pavasario trėmimų praėjo daugiau kaip 60 metų. Kokią skriaudą, pažeminimą, fizinę ir moralinę kančią patyrė tremtinių šeimos, kaip vergoviškas darbas, pusbadė buitis, šalčiai ir ligos negailestingai retino Lietuvos valstybės dorą atžalyną, viešoje žiniasklaidoje yra skelbta per mažai. XXI a. pradžioje labai gražią, išskirtinę iniciatyvą, siekiant prisiminti tremtinių vaikus, įamžinti jaunimo siekius ir veržimąsi į mokslą, parodė tiktai Šiaulių universiteto tremtinių grupė, suburta 1941 m. aštuonmečio tremtinio Romualdo Baltučio, vėliau - Tomsko universiteto absolvento. Ši veikli žilagalvių senolių grupelė, geranoriškai paremta rektoriaus, prof. Vinco Lauručio, 2005 ir 2008 m. publikavo dvi solidžias knygas - „Sibiro Alma Mater”. Jų sudarytojams, VšĮ Šiaulių universiteto leidyklai, savo originalius rankraščius ir nuotraukas apie patirtas kančias pateikė keli šimtai įvairaus likimo ir išsimokslinimo autorių. Jie taip pat sudėjo reikalingas lėšas tų literatūrinių šaltinių leidybai.
Iš duomenų knygose sužinome, kad profesinio viduriniojo ir aukštojo mokslo diplomus Sibiro didžiuosiuose miestuose - Tomske, Irkutske, Barnaule, Krasnojarske ir kituose - įgijo tiktai keli šimtai laimingųjų, pamalonintų NKVD ir MVD specialiųjų komendantūrų viršininkų ir liberalesnių bei kultūringesnių darbdavių, turėjusių tikslą įsigyti didesnę nuolatinę kvalifikuotą darbo jėgą penkmečių užduotims vykdyti.
Kaip gana malonų praeities reiškinį norisi prisiminti nemokamą mokymąsi, studentų rėmimą stipendijomis, pigoką gyvenimą bendrabučiuose ir ,kas ypač svarbu, demokratišką diplomuotų specialistų skirstymą į Sibiro krašto darbovietes. Pvz., man 1954 m., baigus Irkutsko universitetą su „raudonu” diplomu, teko išvykti į Novosibirską - Sibiro sostinę.
Per sovietmetį mokslo siekiantis jaunimas viešai mitinguoti, reikšti priekaištus valdžiai gatvėse, spaudoje, ar vykdyti dar kitokias akcijas, ką stebime pastaruoju laikmečiu Lietuvoje, nė nemanė, neišdrįso ir pagaliau, - tam neturėjo laiko. Studijuojant Sibire patiems reikėjo viskuo pasirūpinti. Dauguma Sibiro Alma Mater absolventų grįžo į gimtąjį kraštą, kai Nikita Chruščiovas šeštajame dešimtmetyje nuvainikavo žiauriojo Stalino kultą ir paviešino jo vykdytą terorą. Bėgant laikui, nemažai tremčių jaunimo tapo žinomais inžinieriais, žemės ūkio, statybos organizacijų, įvairių fabrikų, pramonės gamyklų ir kitokių žinybų kvalifikuotais specialistais. Žymiai rečiau į Tėvynę sugrįžusiems pavyko gauti darbą mokslo, mokymo, medicinos, kultūros ir švietimo įstaigose.
Per tarybinės santvarkos dešimtmečius ir Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį didžioji pusė tremtinių, gavusių nelengvai užtarnautas pensijas su kitokiais priedais už patirtą genocidą jau išėjo anapilin. Iš tūkstančių nelaimėlių šių dienų sulaukė tiktai ilgaamžiai ir visokioms negandoms atspariausieji. Juos valdžia nuo 2010 m. ženkliai „pamalonino” apkarpytomis pensijomis, nuolat augančiais komunaliniais mokesčiais ir viltingais pažadais apie turtingesnę ateitį. Dėl to senesnioji žmonių karta emigruoti į kitas turtingas šalis, kaip tai elgiasi išlaisvėjęs ir prasimokęs jaunimas, nesiruošia, o apie pažadukų gražbyliavimą turi savo nuomonę. Per ilgoką pokarį Lietuvos padangėje buvo visokių paklydimų. Tačiau didesnioji doros visuomenės dalis tautos istorijos verpetuose nepasimetė - dėl didesnio pinigo kapšo svetur neišsilakstė. Gintaro kraštą su jo unikalia gamta ir senolių kapais reikia mylėti, ir nuolat puoselėti.
Dr. Kazys GAIGALAS
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Saugomose teritorijose
Pagramančio regioninis parkas primena Karpatus
Seminaro vadovė D. Rakauskaitė
Vytauto Žeimanto ir Juozo Stasino įspūdžiai iš žurnalistams surengto seminaro Pagramančio regioniniame parke
Lietuvoje turime daug gražių gamtos kampelių, išsaugotų nuo seno. Sėkmingai veikia ir šalyje sukurta saugomų teritorijų sistema, dabar apjungianti nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus ir draustinius, gamtos ir kultūros paveldo objektus bei biosferos poligonus. Tačiau gyvenimas vietoje nestovi. Jau nepakanka tik apsispręsti išsaugoti gamtos vertybes, reikia ir nuolatinių pastangų, kad šių vertybių būklė gerėtų, jog atsirastų vis daugiau galimybių lankytis saugomose teritorijose, jas geriau pažinti, kad jos taptų mūsų visuomenės savastimi. O čia be nemažų finansinių įdėjimų neapsieisi. Džiugu, kad šiems darbams atlikti turime galimybę panaudoti ir Europos Sąjungos lėšas.
„Dabar vienas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomų projektų yra „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas saugomų teritorijų būklei gerinti, įgyvendinant numatytas apsaugos ir tvarkymo priemones pasirinktose saugomose teritorijose, taip pat pasirengiant analogiškų priemonių įgyvendinimui ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis ateityje. Projekte numatoma rengti lankytojų centrus, lauko informacines sistemas, statyti apžvalgos bokštus, atlikti gamtotvarkos darbus, tvarkyti paveldo objektus ir „Natura 2000“ teritorijas, kitką. Taip sutvarkius teritorijas, jos atgimsta naujam gyvenimui,“- žurnalistams aiškino seminaro organizatorė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistė Diana Rakauskaitė.
Pagramantis mus pasitiko skaisčia vidurvasario saule, žydrių dangumi ir vasariška regioninio parko direktoriaus Vaidoto Šliogerio, lankytojų centro administratorės Ritos Krompalcienės ir kitų parko darbuotojų nuotaika.
„Pagramantis – vienas iš trisdešimties dabar šalyje veikiančių regioninių parkų, kuriame sėkmingai panaudojame ES lėšas,“- teigia V. Šliogeris ir siūlo nedelsiant vykti į kelionę po regioninį parką.
Užlipę į vieną kitą kalną, akis paganę po gilius upių slėnius, pažvelgę į srauniąją Akmeną su kabančiais lieptais, natūralias pievas bei žaliuojančius miškus, pasijutome tarsi Karpatuose. Šį įspūdį sutvirtino ir įspūdingos upių terasos, aukštos atodangos, senovę menantys piliakalniai, senkapiai, pilkapiai, mitologiniai akmenys. Parkas išsidėstęs kalvotoje vietovėje, kurioje buvo patogu senovės lietuviams kurti įtvirtintas gyvenvietes ir pilis, o dabar čiabuviams čia gera gyventi mažai paliestos gamtos prieglobstyje. Parko lankytojams, turistams, žygeiviams malonu pasijusti natūralios gamtos glėbyje, pasisemti dvasinės atgaivos.
Pėstiesiems bei vandens turistams, dviratininkams ir automobilininkams paruošta keletas įvairaus ilgio maršrutų, supažindinančių su nuostabiais Pagramančio krašto gamtos kampeliais. Parko darbuotojai kviečia keliauti keturiais pažintiniais takais – Lylavos, Plonosios, Akmenos ir Dabrupio. Parke yra dar keli draustiniai: Jūros, Akmenos ir Tyrelių kraštovaizdžio, Plynosios telmologinis ir Lylavos hidrografinis. Visko viename trumpame straipsnyje neaprašysi, todėl skaitytojams pateiksime tik keletą įspūdžių iš dviejų aplankytų objektų.
Giliai atmintyje įsirėžė pabuvojimas Plynojos aukštapelkėje. Ji didelė, maždaug 360 ha ploto, ir praktiškai nepaliesta žmogaus. Nelabai ką čia ir paliesi - žengsi neatsargų žingsnį ir gali nebeištraukti kojos. Dar seni gyventojai prisimena čia buvusius ežerų akivarus. Dabar ir jie užsitraukė, užako, virto raistu. Dabar ši klampynė, su retai pabirusiais išsikreivinusiais žemaūgiais medeliais primena tundros peizažą. 2003 metais čia buvo įrengtas pažintinis takas. Dviejų išilgai paklotų lentų takas veda į aukštapelkės centrą. Šalia nemažai retų augalų. Negali nestabtelti pamatęs saulašarę - augalą žudiką. Čia auga dvi šio augalo rūšys: apskritalapė ir ilgalapė. Saulašarė, auganti neturtingame maisto medžiagomis substrate, vabzdžiams yra klastinga. Nutūpęs ant saulašarės lapo smulkus vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie užsilenkia, apgaubia vabzdį ir vėliau jį suvirškina. Po to augalas vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos.
Drėgna Plynosios paklotė ypač patinka ir kitiems į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems augalams. Čia tarpsta kupstinė kūlingė, aukštoji gegūnė, paprastasis kardelis, plunksninė pliusnė. Žvilgsnį glosto ištisinius kilimus sudarantys kiminai, aukštesnius kupstus užvaldžiusios šilsamanės. Naują derlių brandina ir spanguolės. Kuo arčiau aukštapelkės centro, tuo retesnės, labiau nuskurdusios pušaitės ir kur ne kur dėl savo gyvybės kovojantys karpotieji beržai.
Tyliai elgiantis galima sutikti ir įvairių gyvūnų: baltųjų kiškių, šermuonėlių, usūrinių šunų, pakraščiuose - briedžių, tauriųjų elnių. Čia peri tetervinai ir dirviniai sėjikai, gyvena pievinės lingės, medšarkė, gervės, kiti paukščiai.
Tako ilgis per 1,6 km, tačiau jis neprailgsta. Jo pabaigoje įrengtas bokštelis, iš kurio galima apžvelgti visą aukštapelkę. Galima tik pasidžiaugti, kad Europos viduryje mūsų žmonės išsaugojo tokią reliktinę gamtą.
Įspūdingas tapo Pagramančio piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo lietuvių gynybinė pilis. Per praėjusius šimtmečius daug ko būta. Piliakalnis iro dėl natūralių priežasčių, nuslinko vakarinis šlaitas, kalnas apaugo menkaverčiais krūmais. Prie piliakalnio griūties prisidėjo ir žmogaus ranka - čia buvo ariama, kasinėjama, ant piliakalnio buvo rengiamos triukšmingos šventės. Sulaukus ES paramos, atsirado galimybė prikelti senolį naujam gyvenimui: atlikti kraštovaizdžio formavimui būtini kirtimai, iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Prieš lankytojų akis atsivėrė natūralus, augmenijos neužgožtas, piliakalnio grožis. Atstatyti bei sutvirtinti paviršinės ar mechaninės erozijos pažeisti piliakalnio šlaitai, įrengti laiptai, suoliukai, apžvalgos aikštelės. Automobilį palikus papėdėje naujai įrengtoje stovėjimo aikštelėje, piliakalnio viršūnę galima pasiekti specialiai įrengtais takeliais.
Iš trijų pusių piliakalnio šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Nuo tokio aukščio toli matosi. Galima pasigrožėti viena iš gražiausių Lietuvos upių – srauniąją Akmena, apipinta įvairiais pasakojimais ir legendomis, Gramančios upeliu, urbanistiniu Pagramančio miesteliu, atodangomis, žaliais miškais ir natūraliomis pievomis. Piliakalnio viršūnėje galima išgirsti legendą apie gražuolę Gramančią ir piliakalnio atsiradimą.
Jei norite visą šį grožį pamatyti, išgirsti įdomius pasakojimus, važiuokite į Pagramantį. Nepasigailėsite. Lietuvos Karpatai laukia turistų.
Lietuvoje turime daug gražių gamtos kampelių, išsaugotų nuo seno. Sėkmingai veikia ir šalyje sukurta saugomų teritorijų sistema, dabar apjungianti nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus ir draustinius, gamtos ir kultūros paveldo objektus bei biosferos poligonus. Tačiau gyvenimas vietoje nestovi. Jau nepakanka tik apsispręsti išsaugoti gamtos vertybes, reikia ir nuolatinių pastangų, kad šių vertybių būklė gerėtų, jog atsirastų vis daugiau galimybių lankytis saugomose teritorijose, jas geriau pažinti, kad jos taptų mūsų visuomenės savastimi. O čia be nemažų finansinių įdėjimų neapsieisi. Džiugu, kad šiems darbams atlikti turime galimybę panaudoti ir Europos Sąjungos lėšas.
„Dabar vienas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomų projektų yra „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas saugomų teritorijų būklei gerinti, įgyvendinant numatytas apsaugos ir tvarkymo priemones pasirinktose saugomose teritorijose, taip pat pasirengiant analogiškų priemonių įgyvendinimui ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis ateityje. Projekte numatoma rengti lankytojų centrus, lauko informacines sistemas, statyti apžvalgos bokštus, atlikti gamtotvarkos darbus, tvarkyti paveldo objektus ir „Natura 2000“ teritorijas, kitką. Taip sutvarkius teritorijas, jos atgimsta naujam gyvenimui,“- žurnalistams aiškino seminaro organizatorė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistė Diana Rakauskaitė.
Pagramantis mus pasitiko skaisčia vidurvasario saule, žydrių dangumi ir vasariška regioninio parko direktoriaus Vaidoto Šliogerio, lankytojų centro administratorės Ritos Krompalcienės ir kitų parko darbuotojų nuotaika.
„Pagramantis – vienas iš trisdešimties dabar šalyje veikiančių regioninių parkų, kuriame sėkmingai panaudojame ES lėšas,“- teigia V. Šliogeris ir siūlo nedelsiant vykti į kelionę po regioninį parką.
Užlipę į vieną kitą kalną, akis paganę po gilius upių slėnius, pažvelgę į srauniąją Akmeną su kabančiais lieptais, natūralias pievas bei žaliuojančius miškus, pasijutome tarsi Karpatuose. Šį įspūdį sutvirtino ir įspūdingos upių terasos, aukštos atodangos, senovę menantys piliakalniai, senkapiai, pilkapiai, mitologiniai akmenys. Parkas išsidėstęs kalvotoje vietovėje, kurioje buvo patogu senovės lietuviams kurti įtvirtintas gyvenvietes ir pilis, o dabar čiabuviams čia gera gyventi mažai paliestos gamtos prieglobstyje. Parko lankytojams, turistams, žygeiviams malonu pasijusti natūralios gamtos glėbyje, pasisemti dvasinės atgaivos.
Pėstiesiems bei vandens turistams, dviratininkams ir automobilininkams paruošta keletas įvairaus ilgio maršrutų, supažindinančių su nuostabiais Pagramančio krašto gamtos kampeliais. Parko darbuotojai kviečia keliauti keturiais pažintiniais takais – Lylavos, Plonosios, Akmenos ir Dabrupio. Parke yra dar keli draustiniai: Jūros, Akmenos ir Tyrelių kraštovaizdžio, Plynosios telmologinis ir Lylavos hidrografinis. Visko viename trumpame straipsnyje neaprašysi, todėl skaitytojams pateiksime tik keletą įspūdžių iš dviejų aplankytų objektų.
Giliai atmintyje įsirėžė pabuvojimas Plynojos aukštapelkėje. Ji didelė, maždaug 360 ha ploto, ir praktiškai nepaliesta žmogaus. Nelabai ką čia ir paliesi - žengsi neatsargų žingsnį ir gali nebeištraukti kojos. Dar seni gyventojai prisimena čia buvusius ežerų akivarus. Dabar ir jie užsitraukė, užako, virto raistu. Dabar ši klampynė, su retai pabirusiais išsikreivinusiais žemaūgiais medeliais primena tundros peizažą. 2003 metais čia buvo įrengtas pažintinis takas. Dviejų išilgai paklotų lentų takas veda į aukštapelkės centrą. Šalia nemažai retų augalų. Negali nestabtelti pamatęs saulašarę - augalą žudiką. Čia auga dvi šio augalo rūšys: apskritalapė ir ilgalapė. Saulašarė, auganti neturtingame maisto medžiagomis substrate, vabzdžiams yra klastinga. Nutūpęs ant saulašarės lapo smulkus vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie užsilenkia, apgaubia vabzdį ir vėliau jį suvirškina. Po to augalas vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos.
Drėgna Plynosios paklotė ypač patinka ir kitiems į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems augalams. Čia tarpsta kupstinė kūlingė, aukštoji gegūnė, paprastasis kardelis, plunksninė pliusnė. Žvilgsnį glosto ištisinius kilimus sudarantys kiminai, aukštesnius kupstus užvaldžiusios šilsamanės. Naują derlių brandina ir spanguolės. Kuo arčiau aukštapelkės centro, tuo retesnės, labiau nuskurdusios pušaitės ir kur ne kur dėl savo gyvybės kovojantys karpotieji beržai.
Tyliai elgiantis galima sutikti ir įvairių gyvūnų: baltųjų kiškių, šermuonėlių, usūrinių šunų, pakraščiuose - briedžių, tauriųjų elnių. Čia peri tetervinai ir dirviniai sėjikai, gyvena pievinės lingės, medšarkė, gervės, kiti paukščiai.
Tako ilgis per 1,6 km, tačiau jis neprailgsta. Jo pabaigoje įrengtas bokštelis, iš kurio galima apžvelgti visą aukštapelkę. Galima tik pasidžiaugti, kad Europos viduryje mūsų žmonės išsaugojo tokią reliktinę gamtą.
Įspūdingas tapo Pagramančio piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo lietuvių gynybinė pilis. Per praėjusius šimtmečius daug ko būta. Piliakalnis iro dėl natūralių priežasčių, nuslinko vakarinis šlaitas, kalnas apaugo menkaverčiais krūmais. Prie piliakalnio griūties prisidėjo ir žmogaus ranka - čia buvo ariama, kasinėjama, ant piliakalnio buvo rengiamos triukšmingos šventės. Sulaukus ES paramos, atsirado galimybė prikelti senolį naujam gyvenimui: atlikti kraštovaizdžio formavimui būtini kirtimai, iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Prieš lankytojų akis atsivėrė natūralus, augmenijos neužgožtas, piliakalnio grožis. Atstatyti bei sutvirtinti paviršinės ar mechaninės erozijos pažeisti piliakalnio šlaitai, įrengti laiptai, suoliukai, apžvalgos aikštelės. Automobilį palikus papėdėje naujai įrengtoje stovėjimo aikštelėje, piliakalnio viršūnę galima pasiekti specialiai įrengtais takeliais.
Iš trijų pusių piliakalnio šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Nuo tokio aukščio toli matosi. Galima pasigrožėti viena iš gražiausių Lietuvos upių – srauniąją Akmena, apipinta įvairiais pasakojimais ir legendomis, Gramančios upeliu, urbanistiniu Pagramančio miesteliu, atodangomis, žaliais miškais ir natūraliomis pievomis. Piliakalnio viršūnėje galima išgirsti legendą apie gražuolę Gramančią ir piliakalnio atsiradimą.
Jei norite visą šį grožį pamatyti, išgirsti įdomius pasakojimus, važiuokite į Pagramantį. Nepasigailėsite. Lietuvos Karpatai laukia turistų.
Etnokultūra - istorija
Ką gegutė iškukavo
Libertas Klimka
Nors gegutės kukavimo nebegirdime, bet šį mielą
paukštelį verta prisiminti. Visuomet po Petrinių gegutė nustoja
kukuoti: ar tai pavirstanti raibuoju vanagėliu, ar tai užspringstanti
miežio akuotu, - šie javai jau plaukėja.
Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kukū–kukū” – blogas ženklas: kiti metai
būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Tačiau sakoma: „Kurčias miškas be gegutės“.
Šiame priežodyje – ir apgailestavimas,
kad vasara taip greit bėga...
Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Todėl yra daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Iš čia ir tikėjimai, kad ji galinti daug ką išpranašauti. Piemenėliai pirmą kartą tais metais ją išgirdę, paklausdavo, kiekgi jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Kaip aukštaitiškoje dainoje:
Pilka gegutala, pakukuok,
pakukuok,
Keli metėliai, pakukuok,
pakukuok,
Reik mon ganyti, pakukuok,
pakukuok.
Aukštam medėly tupadama,
pakukuok, pakukuok,
Žaliam kraslaly sadadama,
pakukuok, pakukuok.
O merginos klausdavo, kiek gi joms likę metelių iki martavimo:
Pakukuoj, gegele, pavairuoj,
Ant žalio berželio sėdėdama,
Man jaunai metelius skaitydama,
Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai,
Ar dveji, ar treji, ar ketveri?
Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius suskaičiuoja. Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Jei pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų” – sunkūs, nesėkmingi. Patarlė sako: Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Dar svarbu, kaip tas pirmasis užkukavimas žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigus žvanginantį. Smagu būdavo išgirsti jos pirmąjį „ku-kū“ būnant su draugais ar subuvime, - tie metai bus linksmi. Gegutės balsas tai užtvirtins visiems metams. Blogiau, jei kukuoja anksti rytą, pusryčių dar nevalgius, „ant tuščios“ - vis ko nors stigs, vis atsiras priežasčių būti nepatenkintam.
O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja šeimai nelaimę, gal net mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Tačiau likimą, kurį gegutė „iškukuoja”, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Reikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, prisišlieti prie kamieno, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Pasidaryti iš jos kabliuką ir nemačiomis kepštelėti per kurią gegužinę mielojo drabužius – viskas pasikeis į gerą. Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma: Ana netur laiko – tur kukuoti.
Apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas:
Oi tu gegutėle, biedna našlaitėle,
Oi, ko tu kukuoji, gailiai aimanuoji?
Šis motyvas siejasi su istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“– jos Lietuvos teritorijoje užrašyti 804 variantai - prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…
Vienoje baladėje, rašytojo Vinco Mickevičiaus - Krėvės išgirstoje Dzūkijoje, pasakojama, kad gegutė apraudanti savo moteriškąją laimužę. Senų senovėje galingas kunigaikštis turėjęs vienturtį labai mylimą sūnų. Jį apvesdino su pačia gražiausia krašto mergele. Jaunieji vienas kitą labai mylėję ir laimingai gyvenę. Užpuolus priešui, tėvas išsiuntęs sūnų į karą, iš kurio jis negrįžęs, žuvęs mūšyje. Martelė verkusi dieną ir naktį, priekaištaudama Dievui, kam palikęs ją našlele. Raudodama kalbėjo, kad jei sparnelius turėtų, toli girion nulėktų, savo bernelį surastų. Anyta ėmusi drausti verkavimą, o šešuras pritaręs skundui. Tada Dievo valia pavirtęs paukščiu kukučiu, o marti – gegute; abu išlėkę girion bernelio kapo ieškoti...
Etnografas Liudvikas Jucevičius 1846 m. išleistoje knygoje „Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ pasakoja graudų padavimą apie tris brolius - didžiojo kunigaikščio Kęstučio karius. Negrįžo jie iš žygio prieš piktuosius kryžiuočius, tik žirgai parbėgo vieni namo. Jų sesuo iš netekties skausmo tiek girioje raudojo ir aimanavo, kad aukščiausiasis dievas pavertė ją geguže. „Ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį, tuo metu, kada žuvę broliai, ji išliejanti skausmą savo ir liūdnai kukuodama apraudanti jų mirtį“.
Kitados jaunimas, išgirdęs pirmąkart gegutę, rinkdavosi į vakaronę. Ši prosenoviška Gegutės šventė taip pat aprašyta Liudviko Jucevičiaus raštuose. Šventė prasidėdavusi „brolelių” rinkimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū! Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Po to atsirišdavo akis, šokdavo su savo išrinktaisiais, keisdavosi dovanėlėmis. Nuo Gegutės šventės visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje ar darbuose, o svarbiausia, saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad paprotys susiformavo tais tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių – būriai bastydavosi po Lietuvą. Tad nepaprasta ta miškų paukštė; jos balse – netgi mūsų istorijos aidai...
Iš mitologinių erdvių nusileidus į realybę, belieka pridurti, kad gegutė (lot. Cuculus canorus) Lietuvoje gana dažnas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu išties panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Žeme nevaikšto, skrenda greitai ir vikriai, tankiai modama sparnais. Kukuoja vien patinai, o patelės kvatojančiai kikena. Gegutė į svetimus lizdus sudeda apie 20 kiaušinių. Įdomu, kad jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami. Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir palieka lizde pats vienas. O vis tik gegutė naudingas paukštis, nes naikina kenksmingus vabzdžius ir šeriuotus vikšrus.
Gražiąją ir įdomiąją Gegutės šventę mūsų dienomis atgaivino Kauno rajono Noreikiškių Ugnės Karvelis gimnazija. Ji tapo tradicine, kaskart susilaukianti vis daugiau svečių iš kitų mokyklų. Gegutės šventė vyksta labai reikšmingoje vietoje – garsiojo mūsų gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynėje. Tai ir vaismedžių sodas, ir parkas, kuriame išpuoselėta daug retų rečiausių augalų. Iš šio sodo profesorius dalindavo retesnius sodinukus, skiepus, kad visa Lietuva būtų gražesnė ir turtingesnė. Obelynė – didis vieno žmogaus sukurtas gamtos paminklas. Neramu dėl jo likimo, nes nebėra vieno šeimininko... Mokyklos pedagogai savo ugdytiniams stengiasi perteikti dvi pagrindines iškilaus mūsų mokslininko ir visuomenės veikėjo maksimas: nuoširdžiausią tėviškės gamtos globą ir rūpestį lietuvybe, tautine kultūra.
Prof. Libertas KLIMKA
Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Todėl yra daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Iš čia ir tikėjimai, kad ji galinti daug ką išpranašauti. Piemenėliai pirmą kartą tais metais ją išgirdę, paklausdavo, kiekgi jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Kaip aukštaitiškoje dainoje:
Pilka gegutala, pakukuok,
pakukuok,
Keli metėliai, pakukuok,
pakukuok,
Reik mon ganyti, pakukuok,
pakukuok.
Aukštam medėly tupadama,
pakukuok, pakukuok,
Žaliam kraslaly sadadama,
pakukuok, pakukuok.
O merginos klausdavo, kiek gi joms likę metelių iki martavimo:
Pakukuoj, gegele, pavairuoj,
Ant žalio berželio sėdėdama,
Man jaunai metelius skaitydama,
Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai,
Ar dveji, ar treji, ar ketveri?
Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius suskaičiuoja. Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Jei pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų” – sunkūs, nesėkmingi. Patarlė sako: Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Dar svarbu, kaip tas pirmasis užkukavimas žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigus žvanginantį. Smagu būdavo išgirsti jos pirmąjį „ku-kū“ būnant su draugais ar subuvime, - tie metai bus linksmi. Gegutės balsas tai užtvirtins visiems metams. Blogiau, jei kukuoja anksti rytą, pusryčių dar nevalgius, „ant tuščios“ - vis ko nors stigs, vis atsiras priežasčių būti nepatenkintam.
O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja šeimai nelaimę, gal net mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Tačiau likimą, kurį gegutė „iškukuoja”, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Reikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, prisišlieti prie kamieno, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Pasidaryti iš jos kabliuką ir nemačiomis kepštelėti per kurią gegužinę mielojo drabužius – viskas pasikeis į gerą. Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma: Ana netur laiko – tur kukuoti.
Apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas:
Oi tu gegutėle, biedna našlaitėle,
Oi, ko tu kukuoji, gailiai aimanuoji?
Šis motyvas siejasi su istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“– jos Lietuvos teritorijoje užrašyti 804 variantai - prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…
Vienoje baladėje, rašytojo Vinco Mickevičiaus - Krėvės išgirstoje Dzūkijoje, pasakojama, kad gegutė apraudanti savo moteriškąją laimužę. Senų senovėje galingas kunigaikštis turėjęs vienturtį labai mylimą sūnų. Jį apvesdino su pačia gražiausia krašto mergele. Jaunieji vienas kitą labai mylėję ir laimingai gyvenę. Užpuolus priešui, tėvas išsiuntęs sūnų į karą, iš kurio jis negrįžęs, žuvęs mūšyje. Martelė verkusi dieną ir naktį, priekaištaudama Dievui, kam palikęs ją našlele. Raudodama kalbėjo, kad jei sparnelius turėtų, toli girion nulėktų, savo bernelį surastų. Anyta ėmusi drausti verkavimą, o šešuras pritaręs skundui. Tada Dievo valia pavirtęs paukščiu kukučiu, o marti – gegute; abu išlėkę girion bernelio kapo ieškoti...
Etnografas Liudvikas Jucevičius 1846 m. išleistoje knygoje „Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ pasakoja graudų padavimą apie tris brolius - didžiojo kunigaikščio Kęstučio karius. Negrįžo jie iš žygio prieš piktuosius kryžiuočius, tik žirgai parbėgo vieni namo. Jų sesuo iš netekties skausmo tiek girioje raudojo ir aimanavo, kad aukščiausiasis dievas pavertė ją geguže. „Ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį, tuo metu, kada žuvę broliai, ji išliejanti skausmą savo ir liūdnai kukuodama apraudanti jų mirtį“.
Kitados jaunimas, išgirdęs pirmąkart gegutę, rinkdavosi į vakaronę. Ši prosenoviška Gegutės šventė taip pat aprašyta Liudviko Jucevičiaus raštuose. Šventė prasidėdavusi „brolelių” rinkimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū! Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Po to atsirišdavo akis, šokdavo su savo išrinktaisiais, keisdavosi dovanėlėmis. Nuo Gegutės šventės visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje ar darbuose, o svarbiausia, saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad paprotys susiformavo tais tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių – būriai bastydavosi po Lietuvą. Tad nepaprasta ta miškų paukštė; jos balse – netgi mūsų istorijos aidai...
Iš mitologinių erdvių nusileidus į realybę, belieka pridurti, kad gegutė (lot. Cuculus canorus) Lietuvoje gana dažnas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu išties panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Žeme nevaikšto, skrenda greitai ir vikriai, tankiai modama sparnais. Kukuoja vien patinai, o patelės kvatojančiai kikena. Gegutė į svetimus lizdus sudeda apie 20 kiaušinių. Įdomu, kad jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami. Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir palieka lizde pats vienas. O vis tik gegutė naudingas paukštis, nes naikina kenksmingus vabzdžius ir šeriuotus vikšrus.
Gražiąją ir įdomiąją Gegutės šventę mūsų dienomis atgaivino Kauno rajono Noreikiškių Ugnės Karvelis gimnazija. Ji tapo tradicine, kaskart susilaukianti vis daugiau svečių iš kitų mokyklų. Gegutės šventė vyksta labai reikšmingoje vietoje – garsiojo mūsų gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynėje. Tai ir vaismedžių sodas, ir parkas, kuriame išpuoselėta daug retų rečiausių augalų. Iš šio sodo profesorius dalindavo retesnius sodinukus, skiepus, kad visa Lietuva būtų gražesnė ir turtingesnė. Obelynė – didis vieno žmogaus sukurtas gamtos paminklas. Neramu dėl jo likimo, nes nebėra vieno šeimininko... Mokyklos pedagogai savo ugdytiniams stengiasi perteikti dvi pagrindines iškilaus mūsų mokslininko ir visuomenės veikėjo maksimas: nuoširdžiausią tėviškės gamtos globą ir rūpestį lietuvybe, tautine kultūra.
Prof. Libertas KLIMKA
Kur prabėgo Tumų Juozuko vaikystė...
Ten, kur už akmenų ir metalo konstrukcijų tvoros stovi ant aukšto granito postamento skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas, kadaise stūksojo valstiečių Tumų troba. Čia 1869 metų rugsėjo 20 dieną Barboros Tumienės (Baltuškaitės) ir Anupro Tumo šeimoje gimė pats jauniausias, dešimtasis vaikelis- Juozukas.
Tiesa, teišgyveno ir išaugo tik penketas vaikų: trys seserys ir du broliai. Vėliau, jau tapęs rašytoju, Juozas Tumas-Vaižgantas savo prisiminimuose „Kunigėlio gimtuvės“ papasakos:
„Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną sen. kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, „per pat sumą“, destis, vidudienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti.
Aš buvau savo tėvų pagrandėlis, dešimtasis iš eilės ir paskutinysis jų vaikas, kada jau nebelabai besitikėta mažų...“
Vaikelio atsiradimas Dievo Motinos-Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną ir dar per pačią sumą, kuomet visi meldėsi bažnyčioje, pamaldžiai motinai buvo lemtingas. Ji, vos tik iš bobutės sužinojusi gimus berniukui ir dar tokiu metu, kai bažnyčioje aukojamos šv.Mišios, iškėlusi rankas, palaimino kūdikį ir paskyrė Dievui tarnauti. Namiškiams sugrįžus iš bažnyčios, ji papasakojo apie savo padarytą įžadą. Niekas dėl to neprieštaravo, tačiau nelabai ir tikėjo, kad iš šios Malaišių trobos išeis kunigas... Juozukui augant, namiškiai ne kartą jį pašaukdavo „Mūsų kunigėliu“, o kaimynai irgi juokais kai kada pavadindavo „Tumų kunigėliu“.
Motinos svajonė išsipildė su kaupu, nes jos jaunėlis sūnus tapo ne tiktai aukšto luomo dvasininku, bet ir nepaprasto talento rašytoju, visuomenės veikėju...
Nors gyvenimo keliai Juozą Tumą negrįžtamai išvedė iš gimtųjų Malaišių, kiekvienai progai pasitaikius, jis vis parvažiuodavo, aplankydavo artimuosius, kaimynus, brangias širdžiai vietas.
Vaikystėje Tumų Juozukas mėgo nubėgti iki Malaišos upelės, joje pabraidyti, pasimaudyti. Viliojo ir paslaptingas Malaišių laukuose gulintis paslaptingas akmuo, vadinamas „Juodžiaus akmeniu“ arba „Juodžiaus kelmu“. Viliojo ir Juodonių piliakalnis, Valiulio kalnelis, Popšutė bei daug kitų vietų: kalvų, kalnelių, slėnių. Ten jis apsilankydavo ir sugrįžęs atostogų studijų metais, ir suradęs progų apsilankyti Tėviškėje po visokiausių darbų, jau būdamas žymiu žmogumi, rašytoju, kunigu, visuomenės veikėju. Čia pat, Malaišiuose, gyveno jo vyriausioji sesuo Marijona Nakutienė, netoliese - Kunigiškiuose- buvo įsikūrusi kita sesuo - Severija Mėginienė. Aplinkui gyveno geri pažįstami, mieli kaimynai, taigi, Juozas Tumas visuomet turėjo kur įsikurti, su kuo pabendrauti... Tiktai visuomet su liūdesiu apgailestaudavo, kad neliko „nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu.“
Pasak rašytojo „Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima - gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“...
Tumų sodybos Malaišiuose nebėra. Ją paveldėjęs Vaižganto brolis Jonas Tumas Tėviškės neišsaugojo. Kadangi už lietuviškos spaudos platinimą jis ilgiems metams buvo įkalintas, ištremtas, neturėjo galimybės gimtinėje ūkininkauti, o Malaišiuose likusi šeima įlindo į skolas. Sodyba buvo parduota Kamajų valsčiaus Kalvių kaimo valstiečiams Kepalams, kurie pastatus nusigriovė ir pasistatė savajame kaime. Beje, toji buvusi Tumų sodyba Kalvių kaime, visai šalia Anykščių-Rokiškio plento tebėra iki šiolei, čia gyvena jau kelinta Kepalų karta...
Visus, užsukusius į senuosius Malaišius, pasitinka aukštaūgių ąžuolų, liepų, klevų prieglobstyje stovintis Vaižganto biustas. 1933 metų pavasarį Kaune Vaižgantui mirus, Kunigiškių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos mokiniai kartu su mokytoju Juozu Jokšu atėjo į Malaišius ir Tumų sodybvietėje pasodino medelių. Vėliau tarp jau ūgtelėjusių medelių buvo pastatytas biustas. Ilgą laiką Tumų sodybą ženklinusią medinę tvorą neseniai pakeitė iš metalo konstrukcijų ir Malaišių lauko akmenų suręsta tvora, kurią projektavo žinomas šalies architektas, senatvėje sugrįžęs ūkininkauti į gimtuosius Vaitkūnus, dabar jau šviesios atminties Bronius Kazlauskas. Akmenis rinko, pamatus kasė, kitus darbus atliko Lietuvai pagražinti draugijos Svėdasų skyriaus nariai, Vaižganto kūrybos gerbėjai, į talką atvažiavę Lietuvos kariuomenės kariai. Prie buvusios Tumų sodybos įrengta meninė rodyklė, sukurta anykštėno tautodailininko dabar jau šviesios atminties Jono Tvardausko...
2007-ųjų rudenį Malaišiuose, netoli buvusios Tumų sodybvietės, buvo pašventintas naujas meniškas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė tautodailininkas doc.dr. Romualdas Šimkūnas. Praėjusių metų rudenį pastatyta medžio skulptūra, kurioje įamžinti Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjai Severiutė ir Mykoliukas. Skulptūrą sukūrė svėdasiškis Aleksandras Tarabilda. Abiejų šių sumanymų autorius - doc.dr. Juozas Lapienis, kuris siekia Malaišiuose sukurti Vaižganto kūrinių herojų skulptūrų parką...
Vytautas BAGDONAS
Tiesa, teišgyveno ir išaugo tik penketas vaikų: trys seserys ir du broliai. Vėliau, jau tapęs rašytoju, Juozas Tumas-Vaižgantas savo prisiminimuose „Kunigėlio gimtuvės“ papasakos:
„Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną sen. kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, „per pat sumą“, destis, vidudienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti.
Aš buvau savo tėvų pagrandėlis, dešimtasis iš eilės ir paskutinysis jų vaikas, kada jau nebelabai besitikėta mažų...“
Vaikelio atsiradimas Dievo Motinos-Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną ir dar per pačią sumą, kuomet visi meldėsi bažnyčioje, pamaldžiai motinai buvo lemtingas. Ji, vos tik iš bobutės sužinojusi gimus berniukui ir dar tokiu metu, kai bažnyčioje aukojamos šv.Mišios, iškėlusi rankas, palaimino kūdikį ir paskyrė Dievui tarnauti. Namiškiams sugrįžus iš bažnyčios, ji papasakojo apie savo padarytą įžadą. Niekas dėl to neprieštaravo, tačiau nelabai ir tikėjo, kad iš šios Malaišių trobos išeis kunigas... Juozukui augant, namiškiai ne kartą jį pašaukdavo „Mūsų kunigėliu“, o kaimynai irgi juokais kai kada pavadindavo „Tumų kunigėliu“.
Motinos svajonė išsipildė su kaupu, nes jos jaunėlis sūnus tapo ne tiktai aukšto luomo dvasininku, bet ir nepaprasto talento rašytoju, visuomenės veikėju...
Nors gyvenimo keliai Juozą Tumą negrįžtamai išvedė iš gimtųjų Malaišių, kiekvienai progai pasitaikius, jis vis parvažiuodavo, aplankydavo artimuosius, kaimynus, brangias širdžiai vietas.
Vaikystėje Tumų Juozukas mėgo nubėgti iki Malaišos upelės, joje pabraidyti, pasimaudyti. Viliojo ir paslaptingas Malaišių laukuose gulintis paslaptingas akmuo, vadinamas „Juodžiaus akmeniu“ arba „Juodžiaus kelmu“. Viliojo ir Juodonių piliakalnis, Valiulio kalnelis, Popšutė bei daug kitų vietų: kalvų, kalnelių, slėnių. Ten jis apsilankydavo ir sugrįžęs atostogų studijų metais, ir suradęs progų apsilankyti Tėviškėje po visokiausių darbų, jau būdamas žymiu žmogumi, rašytoju, kunigu, visuomenės veikėju. Čia pat, Malaišiuose, gyveno jo vyriausioji sesuo Marijona Nakutienė, netoliese - Kunigiškiuose- buvo įsikūrusi kita sesuo - Severija Mėginienė. Aplinkui gyveno geri pažįstami, mieli kaimynai, taigi, Juozas Tumas visuomet turėjo kur įsikurti, su kuo pabendrauti... Tiktai visuomet su liūdesiu apgailestaudavo, kad neliko „nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu.“
Pasak rašytojo „Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima - gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“...
Tumų sodybos Malaišiuose nebėra. Ją paveldėjęs Vaižganto brolis Jonas Tumas Tėviškės neišsaugojo. Kadangi už lietuviškos spaudos platinimą jis ilgiems metams buvo įkalintas, ištremtas, neturėjo galimybės gimtinėje ūkininkauti, o Malaišiuose likusi šeima įlindo į skolas. Sodyba buvo parduota Kamajų valsčiaus Kalvių kaimo valstiečiams Kepalams, kurie pastatus nusigriovė ir pasistatė savajame kaime. Beje, toji buvusi Tumų sodyba Kalvių kaime, visai šalia Anykščių-Rokiškio plento tebėra iki šiolei, čia gyvena jau kelinta Kepalų karta...
Visus, užsukusius į senuosius Malaišius, pasitinka aukštaūgių ąžuolų, liepų, klevų prieglobstyje stovintis Vaižganto biustas. 1933 metų pavasarį Kaune Vaižgantui mirus, Kunigiškių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos mokiniai kartu su mokytoju Juozu Jokšu atėjo į Malaišius ir Tumų sodybvietėje pasodino medelių. Vėliau tarp jau ūgtelėjusių medelių buvo pastatytas biustas. Ilgą laiką Tumų sodybą ženklinusią medinę tvorą neseniai pakeitė iš metalo konstrukcijų ir Malaišių lauko akmenų suręsta tvora, kurią projektavo žinomas šalies architektas, senatvėje sugrįžęs ūkininkauti į gimtuosius Vaitkūnus, dabar jau šviesios atminties Bronius Kazlauskas. Akmenis rinko, pamatus kasė, kitus darbus atliko Lietuvai pagražinti draugijos Svėdasų skyriaus nariai, Vaižganto kūrybos gerbėjai, į talką atvažiavę Lietuvos kariuomenės kariai. Prie buvusios Tumų sodybos įrengta meninė rodyklė, sukurta anykštėno tautodailininko dabar jau šviesios atminties Jono Tvardausko...
2007-ųjų rudenį Malaišiuose, netoli buvusios Tumų sodybvietės, buvo pašventintas naujas meniškas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė tautodailininkas doc.dr. Romualdas Šimkūnas. Praėjusių metų rudenį pastatyta medžio skulptūra, kurioje įamžinti Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjai Severiutė ir Mykoliukas. Skulptūrą sukūrė svėdasiškis Aleksandras Tarabilda. Abiejų šių sumanymų autorius - doc.dr. Juozas Lapienis, kuris siekia Malaišiuose sukurti Vaižganto kūrinių herojų skulptūrų parką...
Vytautas BAGDONAS
Žuvininkystė
ES Bendroji žuvininkystės politika ir Lietuva
Vytautas GRUŠAUSKAS
Baigiantis 2012 metams ES valstybių narių ministrai, atsakingi už žuvininkystę, sutarė dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF)įkūrimo, kuris yra Bendros žuvininkystės politikos (BŽP) reformos dalis, ir kuris keičia iki šiol buvusį Europos žuvininkystės fondą (EŽF). Į naujojo finansinio instrumento projektą įtraukta daugelis BŽP ir Integruotos jūrų politikos finansinių priemonių, kurios iki 2013 metų buvo remiamos iš kitų finansinių šaltinių.
2007-2013 metų finansavimo laikotarpis
Tie, kurie domisi žuvininkystės problemomis žino, kad pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programą parama buvo teikiama 4 prioritetinėms kryptims: „Jūrų žvejybos laivyno pritaikymo priemonės”; „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara”; „Bendro intereso priemonės”, „Tvari žuvininkystės regionų plėtra”, taip pat 19-kai priemonių bei priemonių veiklos sričių. Programai įgyvendinti buvo numatyta 248,5 mln. Lt, iš jų 188,9 mln. Lt EŽF dalis. Iki 2013 m. kovo 31 d. buvo sudaryta paramos sutarčių už 217,8 mln. Lt arba 87 proc. visų asignavimų. Išmokėta 131,2 mln. Lt paramos arba 53 proc. visų asignavimų. Daugiausiai paramos skirta investicijoms į naujas ar jau veikiančias akvakultūros bei žuvininkystės produktų perdirbimo įmones. Taip pat kompensacijoms už aplinkosaugines priemones tvenkininės akvakultūros ūkiuose, už žvejybos veiklos nutraukimą Baltijos juros priekrantėje bei žvejybinės veiklos perorientavimą į kitą nei žvejyba veiklą Kauno ir Kuršių mariose.
Ateinančio finansinio laikotarpio prioritetai
2014-2020 metų programavimo laikotarpiui EJŽF suskirstytas į keturis ES žuvininkystės plėtros prioritetus, o galimų priemonių ir priemonių veiklos sričių priskaičiuojama beveik 40.
Kokie šiuo laikotarpiu svarbiausi prioritetai paskirstant ir panaudojant EJŽF lėšas? Kaip praeitame programiniame laikotarpyje, taip ir šiame iškeliami 4 prioritetai: „Tvarios bei tausios žuvininkystės ir akvakultūros, įskaitant susijusią gamybą, skatinimas“ (13 priemonių); „Inovatyvios, konkurencingos bei žiniomis grindžiamos žuvininkystės ir akvakultūros, įskaitant susijusią gamybą, skatinimas“ (20 priemonių); „BŽP įgyvendinimo skatinimas“ (2 priemonės); „Užimtumo ir teritorinės sanglaudos didinimas“ (3 priemonės).
Naujasis žuvininkystės fondas labiausiai akcentuoja darbo vietų kūrimą bei ekonomiškai naudingos veiklos skatinimą akvakultūros sektoriuje, pridėtinės vertės kūrimą , veiklų įvairovę žvejybos sektoriuje, tvarios žuvininkystės ir akvakultūros veiklos vystymą. Atsižvelgiant į ribotus fondo išteklius ir siekiant kuo didesnio efektyvumo, žuvininkystės produktų perdirbimo sektoriui numatoma skirti žymiai mažesnį dėmesį, o tuo pačiu ir finansinę paramą, akcentuojama investicijų svarba į pridėtinę produktų vertę (savo produkcijos perdirbimą ir tiesioginę rinkodarą) ir veiklų įvairinimą akvakultūros sektoriuje. Daugelyje ES valstybių narių žvejybos pajėgumai vis dar viršija žvejybos išteklius, todėl nenumatoma jokia reali parama ir žvejybos laivams atnaujinti bei žvejybos galimybėms pagerinti. Pastaroji sąlyga yra nepalanki Lietuvai, kurios žvejybos pajėgumai yra suderinti su žvejybos ištekliais, tačiau laivyno būklė labai prasta. Kadangi žvejybos veiklos plėtra praktiškai negalima, kaip alternatyva yra siūlomas sugauto laimikio pridėtinės vertės didinimas (savo produkcijos apdirbimas ir tiesioginė rinkodara) ir žvejybos veiklos įvairinimas. Būsimuoju laikotarpiu, skirtingai nei 2007-2013 metais, žvejybos laivus perorientuojant į kitą veiklą bus kompensuojamos tik tiesioginės investicijos, o ne mokama kompensacija už pasitraukimą iš žvejybos verslo.
Vietos žvejų iniciatyvoms - didesnį dėmesį
2014-2020 metais didelis vaidmuo numatomas žuvininkystės regionų vietos veiklos iniciatyvoms, čia taip pat vienas svarbiausių uždavinių - darbo vietų kūrimas. Manoma, kad kitu programavimo laikotarpiu vietos plėtrai reikia skirti daugiau ES finansuojamos paramos ne tik siekiant didesnio piliečių įsipareigojimo įgyvendinti strategijos „Europa 2020” tikslus ir lengviau juos pasiekti, bet ir sudaryti palankias sąlygas ekonomikos atgaivinimui ir darbo vietų kūrimui bei jiems suteikti postūmį regionuose, kurie ypač nukentėjo nuo dabartinės ekonomikos ir finansų krizės.
Nepaisant to, kad kiek užtruko pagrindinių ES teisės aktų tvirtinimas, Lietuvoje jau vyksta pasirengimo darbai 2014-2020 m. ES paramos panaudojimo laikotarpiui. Vienas iš pagrindinių dokumentų, kurio pagrindu Lietuvoje rengiami 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentai (Partnerystės sutartis ir veiksmų programa) yra 2012 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1482 patvirtinta 2014-2020 m. Nacionalinės pažangos programa. Šioje programoje yra numatytos pagrindinės finansavimo sritys, kurios paaiškės tik patvirtinus 2014-2020 m. ES Struktūrinės paramos panaudojimo reglamentus.
Akvakultūra
Akvakultūros plėtra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos tikslų. Europos Komisija yra nustačiusi pagrindinius strateginius tvarios akvakultūros tikslus ir uždavinius, t.y. akvakultūros sektoriaus konkurencingumo didinimas bei naujovių diegimas, ekonominės veiklos skatinimas, pakrantės regionų ir kaimo vietovių gyvenimo kokybės gerinimas ir įvairinimas, vienodų galimybių naudotis vandens bei erdvės ištekliais akvakultūros veiklos vykdytojams užtikrinimas.
Remiantis statistikos duomenimis, skirtumas tarp nuolat didėjančios žuvų produktų paklausos ir žuvų sugavimų auga visoje Europos Sąjungoje. 2009 m. duomenimis šis skirtumas siekė 4,8 mln. tonų, šis trūkumas užpildomas importu iš trečiųjų šalių. Iškėlus tvarios akvakultūros plėtros tikslą, norima, kad šis skirtumas būtų visiškai ar bent jau iš dalies pašalintas. ES gamintojai šiuo metu tenkina vos 35 proc. rinkos poreikių: 25 proc. iš žvejybos ir 10 proc. iš akvakultūros veiklos. Likę 65 procentai importuojami iš trečiųjų šalių. Siekiant padidinti pačių pasigamintų žuvininkystės produktų kiekį, privalu imtis veiksmų. Ir tai pirmiausia susiję su akvakultūros plėtojimo galimybėmis. Geresnė akvakultūros reguliavimo sistema turėtų paskatinti Europos Sąjungoje gaminti ir tiekti rinkai daugiau jūros gėrybių, sumažinti priklausomybę nuo žuvų importo, paskatinti pakrančių bei kaimo vietovių augimą. Tvari, aplinkosauginius standartus atitinkanti akvakultūros sistema taip pat suteikia galimybę mažinti priklausomybę nuo natūralių žuvų išteklių, padeda geriau tenkinti vartotojų poreikį bei mažinti neigiamą mažėjančių natūralių žuvų išteklių poveikį pakrančių bendruomenėms, kuriant naujas darbo vietas ir skatinant verslininkystę.
Bendradarbiavimas
Žuvininkystės tarnyba yra Centrinės ir Rytų Europos akvakultūros centrų tinklo (NACEE) narė. Jos tikslai: skatinti akvakultūros augimą ir su tuo susijusius šviečiamuosius, mokslinius ir inovacinius darbus; skatinti tvarų Centrinės ir Rytų Europos regiono vystymąsi; saugoti vandens išteklius; integruotis į Europos tyrimų ir aukštojo mokslo sritis, skatinant akvakultūros veikėjų ir mokslininkų bendradarbiavimą. Kiekvienais metais NACEE rengia akvakultūros centrų tinklo direktorių ir ekspertų susitikimus, tematinius seminarus-konferencijas, jaunųjų mokslininkų konferencijas.
Šių metų gegužės 15 d. NACEE narių susitikimas įvyko Lietuvoje. Susitikime dalyvavo 29 šalių atstovai iš Lenkijos, Baltarusijos, Vengrijos, Latvijos, Moldovos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Čekijos ir kitų šalių. Gegužės 16-17 dienomis vyko Tarptautinė konferencija „Unguriai ir kitos migruojančios žuvų rūšys”. Konferencijoje pranešimus skaitė įvairių šalių mokslininkai, žuvivaisos specialistai, žuvininkystės praktikai. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos specialistai, mūsų šalies ichtiologai pasidalino patirtimi apie realizuojamą projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”, kuris finansuojamas Europos žuvininkystės fondo ir Lietuvos lėšomis. Joje buvo aptarti jau atlikti bei numatomi projekto įgyvendinimo darbai, taip pat kalbėta apie ungurių žvejybos reikšmę Kuršių marių žuvininkystei, sykinių žuvų populiacijos būklę Lietuvos vandens telkiniuose, eršketų populiacijos atkūrimo darbus mūsų šalies ir Lenkijos vandenyse, lašišos išteklių atkūrimo darbus šalies vidaus vandenyse, mokslininkai pasikeitė pastebėjimais apie migruojančių žuvų rūšių ypatumus skirtingose šalyse.
Strateginiam planui – mokslinį pagrindą
Iki 2014 m. valstybės narės turi parengti daugiamečius nacionalinius strateginius akvakultūros plėtros planus, kuriuose bus numatytos priemonės, įgalinančios pašalinti ar sumažinti administracines kliūtis akvakultūros verslui, o taip pat bus nustatytos sąlygos dėl žuvų auginimo ūkiuose aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių standartų laikymosi.
Siekiant įgyvendinti šį Bendrosios žuvininkystės politikos tikslą Lietuvos Respublikos institucijos šiuo metu privalo įvertinti šalies situaciją, specifines nacionalines aplinkybes, o taip pat atsižvelgiant į nacionalines sprendimų priėmimo procedūras, nustatyti savo nacionalinius tikslus ir parengti Akvakultūros daugiametį nacionalinį strateginį planą. Sis planas reikalingas, kad būtų nustatytos Lietuvos akvakultūros sektoriaus veiklos gairės, kuriomis būtų užtikrinta tvari akvakultūros sektoriaus plėtra ir augimas.
Strateginiam planui parengti būtina atlikti tyrimą: išanalizuoti akvakultūros sektoriaus būklę visuose Lietuvos regionuose, prognozuoti galimus akvakultūros sektoriaus raidos scenarijus: trumpąjį, vidutinės trukmės bei ilgalaikį, numatyti priemones, kuriomis būtų galima užtikrinti Lietuvos akvakultūros plėtrą, remiantis mokslo pasiekimais, naujausiomis technologijomis. Vystoma gamyba pagyvins šalies ekonomiką, prisidės prie naujų darbo vietų kūrimo. Tačiau tuo pačiu akvakultūros veiklos vykdytojai privalo saugoti gamtos išteklius. Strateginiame plane bus numatomos konkrečios priemonės, įgalinančios skatinti nacionalinių ir vietos valdžios institucijų, akvakultūros asociacijų, įmonių ir personalo, mokslo tyrimo centrų ir universitetų, nevyriausybinių organizacijų, akvakultūros rinkodaros ir perdirbimo įmonių bei vietos bendruomenių glaudų bendradarbiavimą.
Bendroji žuvininkystės politika 2014-2020 metams žuvininkystės sektoriui kelia naujus uždavinius, kuriuos turėsime spręsti sutelkę ne tik žuvininkų, mokslininkų pajėgas, bet ir glaudžiai bendradarbiaudami su kitomis suinteresuotomis institucijomis.
Vytautas GRUŠAUSKAS,
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos direktorius
2007-2013 metų finansavimo laikotarpis
Tie, kurie domisi žuvininkystės problemomis žino, kad pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programą parama buvo teikiama 4 prioritetinėms kryptims: „Jūrų žvejybos laivyno pritaikymo priemonės”; „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara”; „Bendro intereso priemonės”, „Tvari žuvininkystės regionų plėtra”, taip pat 19-kai priemonių bei priemonių veiklos sričių. Programai įgyvendinti buvo numatyta 248,5 mln. Lt, iš jų 188,9 mln. Lt EŽF dalis. Iki 2013 m. kovo 31 d. buvo sudaryta paramos sutarčių už 217,8 mln. Lt arba 87 proc. visų asignavimų. Išmokėta 131,2 mln. Lt paramos arba 53 proc. visų asignavimų. Daugiausiai paramos skirta investicijoms į naujas ar jau veikiančias akvakultūros bei žuvininkystės produktų perdirbimo įmones. Taip pat kompensacijoms už aplinkosaugines priemones tvenkininės akvakultūros ūkiuose, už žvejybos veiklos nutraukimą Baltijos juros priekrantėje bei žvejybinės veiklos perorientavimą į kitą nei žvejyba veiklą Kauno ir Kuršių mariose.
Ateinančio finansinio laikotarpio prioritetai
2014-2020 metų programavimo laikotarpiui EJŽF suskirstytas į keturis ES žuvininkystės plėtros prioritetus, o galimų priemonių ir priemonių veiklos sričių priskaičiuojama beveik 40.
Kokie šiuo laikotarpiu svarbiausi prioritetai paskirstant ir panaudojant EJŽF lėšas? Kaip praeitame programiniame laikotarpyje, taip ir šiame iškeliami 4 prioritetai: „Tvarios bei tausios žuvininkystės ir akvakultūros, įskaitant susijusią gamybą, skatinimas“ (13 priemonių); „Inovatyvios, konkurencingos bei žiniomis grindžiamos žuvininkystės ir akvakultūros, įskaitant susijusią gamybą, skatinimas“ (20 priemonių); „BŽP įgyvendinimo skatinimas“ (2 priemonės); „Užimtumo ir teritorinės sanglaudos didinimas“ (3 priemonės).
Naujasis žuvininkystės fondas labiausiai akcentuoja darbo vietų kūrimą bei ekonomiškai naudingos veiklos skatinimą akvakultūros sektoriuje, pridėtinės vertės kūrimą , veiklų įvairovę žvejybos sektoriuje, tvarios žuvininkystės ir akvakultūros veiklos vystymą. Atsižvelgiant į ribotus fondo išteklius ir siekiant kuo didesnio efektyvumo, žuvininkystės produktų perdirbimo sektoriui numatoma skirti žymiai mažesnį dėmesį, o tuo pačiu ir finansinę paramą, akcentuojama investicijų svarba į pridėtinę produktų vertę (savo produkcijos perdirbimą ir tiesioginę rinkodarą) ir veiklų įvairinimą akvakultūros sektoriuje. Daugelyje ES valstybių narių žvejybos pajėgumai vis dar viršija žvejybos išteklius, todėl nenumatoma jokia reali parama ir žvejybos laivams atnaujinti bei žvejybos galimybėms pagerinti. Pastaroji sąlyga yra nepalanki Lietuvai, kurios žvejybos pajėgumai yra suderinti su žvejybos ištekliais, tačiau laivyno būklė labai prasta. Kadangi žvejybos veiklos plėtra praktiškai negalima, kaip alternatyva yra siūlomas sugauto laimikio pridėtinės vertės didinimas (savo produkcijos apdirbimas ir tiesioginė rinkodara) ir žvejybos veiklos įvairinimas. Būsimuoju laikotarpiu, skirtingai nei 2007-2013 metais, žvejybos laivus perorientuojant į kitą veiklą bus kompensuojamos tik tiesioginės investicijos, o ne mokama kompensacija už pasitraukimą iš žvejybos verslo.
Vietos žvejų iniciatyvoms - didesnį dėmesį
2014-2020 metais didelis vaidmuo numatomas žuvininkystės regionų vietos veiklos iniciatyvoms, čia taip pat vienas svarbiausių uždavinių - darbo vietų kūrimas. Manoma, kad kitu programavimo laikotarpiu vietos plėtrai reikia skirti daugiau ES finansuojamos paramos ne tik siekiant didesnio piliečių įsipareigojimo įgyvendinti strategijos „Europa 2020” tikslus ir lengviau juos pasiekti, bet ir sudaryti palankias sąlygas ekonomikos atgaivinimui ir darbo vietų kūrimui bei jiems suteikti postūmį regionuose, kurie ypač nukentėjo nuo dabartinės ekonomikos ir finansų krizės.
Nepaisant to, kad kiek užtruko pagrindinių ES teisės aktų tvirtinimas, Lietuvoje jau vyksta pasirengimo darbai 2014-2020 m. ES paramos panaudojimo laikotarpiui. Vienas iš pagrindinių dokumentų, kurio pagrindu Lietuvoje rengiami 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentai (Partnerystės sutartis ir veiksmų programa) yra 2012 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1482 patvirtinta 2014-2020 m. Nacionalinės pažangos programa. Šioje programoje yra numatytos pagrindinės finansavimo sritys, kurios paaiškės tik patvirtinus 2014-2020 m. ES Struktūrinės paramos panaudojimo reglamentus.
Akvakultūra
Akvakultūros plėtra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos tikslų. Europos Komisija yra nustačiusi pagrindinius strateginius tvarios akvakultūros tikslus ir uždavinius, t.y. akvakultūros sektoriaus konkurencingumo didinimas bei naujovių diegimas, ekonominės veiklos skatinimas, pakrantės regionų ir kaimo vietovių gyvenimo kokybės gerinimas ir įvairinimas, vienodų galimybių naudotis vandens bei erdvės ištekliais akvakultūros veiklos vykdytojams užtikrinimas.
Remiantis statistikos duomenimis, skirtumas tarp nuolat didėjančios žuvų produktų paklausos ir žuvų sugavimų auga visoje Europos Sąjungoje. 2009 m. duomenimis šis skirtumas siekė 4,8 mln. tonų, šis trūkumas užpildomas importu iš trečiųjų šalių. Iškėlus tvarios akvakultūros plėtros tikslą, norima, kad šis skirtumas būtų visiškai ar bent jau iš dalies pašalintas. ES gamintojai šiuo metu tenkina vos 35 proc. rinkos poreikių: 25 proc. iš žvejybos ir 10 proc. iš akvakultūros veiklos. Likę 65 procentai importuojami iš trečiųjų šalių. Siekiant padidinti pačių pasigamintų žuvininkystės produktų kiekį, privalu imtis veiksmų. Ir tai pirmiausia susiję su akvakultūros plėtojimo galimybėmis. Geresnė akvakultūros reguliavimo sistema turėtų paskatinti Europos Sąjungoje gaminti ir tiekti rinkai daugiau jūros gėrybių, sumažinti priklausomybę nuo žuvų importo, paskatinti pakrančių bei kaimo vietovių augimą. Tvari, aplinkosauginius standartus atitinkanti akvakultūros sistema taip pat suteikia galimybę mažinti priklausomybę nuo natūralių žuvų išteklių, padeda geriau tenkinti vartotojų poreikį bei mažinti neigiamą mažėjančių natūralių žuvų išteklių poveikį pakrančių bendruomenėms, kuriant naujas darbo vietas ir skatinant verslininkystę.
Bendradarbiavimas
Žuvininkystės tarnyba yra Centrinės ir Rytų Europos akvakultūros centrų tinklo (NACEE) narė. Jos tikslai: skatinti akvakultūros augimą ir su tuo susijusius šviečiamuosius, mokslinius ir inovacinius darbus; skatinti tvarų Centrinės ir Rytų Europos regiono vystymąsi; saugoti vandens išteklius; integruotis į Europos tyrimų ir aukštojo mokslo sritis, skatinant akvakultūros veikėjų ir mokslininkų bendradarbiavimą. Kiekvienais metais NACEE rengia akvakultūros centrų tinklo direktorių ir ekspertų susitikimus, tematinius seminarus-konferencijas, jaunųjų mokslininkų konferencijas.
Šių metų gegužės 15 d. NACEE narių susitikimas įvyko Lietuvoje. Susitikime dalyvavo 29 šalių atstovai iš Lenkijos, Baltarusijos, Vengrijos, Latvijos, Moldovos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Čekijos ir kitų šalių. Gegužės 16-17 dienomis vyko Tarptautinė konferencija „Unguriai ir kitos migruojančios žuvų rūšys”. Konferencijoje pranešimus skaitė įvairių šalių mokslininkai, žuvivaisos specialistai, žuvininkystės praktikai. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos specialistai, mūsų šalies ichtiologai pasidalino patirtimi apie realizuojamą projektą „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje”, kuris finansuojamas Europos žuvininkystės fondo ir Lietuvos lėšomis. Joje buvo aptarti jau atlikti bei numatomi projekto įgyvendinimo darbai, taip pat kalbėta apie ungurių žvejybos reikšmę Kuršių marių žuvininkystei, sykinių žuvų populiacijos būklę Lietuvos vandens telkiniuose, eršketų populiacijos atkūrimo darbus mūsų šalies ir Lenkijos vandenyse, lašišos išteklių atkūrimo darbus šalies vidaus vandenyse, mokslininkai pasikeitė pastebėjimais apie migruojančių žuvų rūšių ypatumus skirtingose šalyse.
Strateginiam planui – mokslinį pagrindą
Iki 2014 m. valstybės narės turi parengti daugiamečius nacionalinius strateginius akvakultūros plėtros planus, kuriuose bus numatytos priemonės, įgalinančios pašalinti ar sumažinti administracines kliūtis akvakultūros verslui, o taip pat bus nustatytos sąlygos dėl žuvų auginimo ūkiuose aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių standartų laikymosi.
Siekiant įgyvendinti šį Bendrosios žuvininkystės politikos tikslą Lietuvos Respublikos institucijos šiuo metu privalo įvertinti šalies situaciją, specifines nacionalines aplinkybes, o taip pat atsižvelgiant į nacionalines sprendimų priėmimo procedūras, nustatyti savo nacionalinius tikslus ir parengti Akvakultūros daugiametį nacionalinį strateginį planą. Sis planas reikalingas, kad būtų nustatytos Lietuvos akvakultūros sektoriaus veiklos gairės, kuriomis būtų užtikrinta tvari akvakultūros sektoriaus plėtra ir augimas.
Strateginiam planui parengti būtina atlikti tyrimą: išanalizuoti akvakultūros sektoriaus būklę visuose Lietuvos regionuose, prognozuoti galimus akvakultūros sektoriaus raidos scenarijus: trumpąjį, vidutinės trukmės bei ilgalaikį, numatyti priemones, kuriomis būtų galima užtikrinti Lietuvos akvakultūros plėtrą, remiantis mokslo pasiekimais, naujausiomis technologijomis. Vystoma gamyba pagyvins šalies ekonomiką, prisidės prie naujų darbo vietų kūrimo. Tačiau tuo pačiu akvakultūros veiklos vykdytojai privalo saugoti gamtos išteklius. Strateginiame plane bus numatomos konkrečios priemonės, įgalinančios skatinti nacionalinių ir vietos valdžios institucijų, akvakultūros asociacijų, įmonių ir personalo, mokslo tyrimo centrų ir universitetų, nevyriausybinių organizacijų, akvakultūros rinkodaros ir perdirbimo įmonių bei vietos bendruomenių glaudų bendradarbiavimą.
Bendroji žuvininkystės politika 2014-2020 metams žuvininkystės sektoriui kelia naujus uždavinius, kuriuos turėsime spręsti sutelkę ne tik žuvininkų, mokslininkų pajėgas, bet ir glaudžiai bendradarbiaudami su kitomis suinteresuotomis institucijomis.
Vytautas GRUŠAUSKAS,
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos direktorius
Žvilgsnis
Prie Ilguvos kelio, kur Gegužių kaimas…
A. Vaičiūnas
Kultūros istoriko Albino Vaičiūno 80-osioms gimimo metinėms
Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Vakarais Gegužėlės liūdesys ir šiandien atsigirsta ant Nemuno šlaito stovinčios Ilguvos bažnytėlės varpų gaudesy, į kurį įsilieja dar viena senosios ąžuolų giraitės legenda – apie žynį Ilgį...
Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas. Tame Gegužėlės apraudotame kaime jis gimė 1933 metų liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio bei Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą dieną.
Pradinę Tvirbūtų mokyklą Albinukas pradėjo lankyti lemtingaisiais 1940-aisiais. Jį mokė talentingi mokytojai Marija ir Jurgis Slavėnai.
Albinukas įstojo į Kriūkų progimnaziją, klasėje buvo tarp pirmūnų, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. Mokyklos sienlaikraštyje pasirodė A. Vaičiūno pirmasis eilėraštis. Tuos literatūrinius gebėjimus jis panaudojo pokario pogrindžio spaudoje, kai 1950 metais kartu su draugais įkūrė slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Pogrindinė jaunimo organizacija ilgai neišsilaikė, ji buvo išduota. Albiną su kitais jaunuoliais 1951 metų balandį suėmė, tardė NKVD kalėjime Kaune ir tų pačių metų vasaros pabaigoje nuteisė 25 metams, išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties daugumą politinių kalinių iš lagerių išleido. Albinas grįžo į Lietuvą. Baigė Kauno vakarinę vidurinę mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių. Antisovietinės veiklos šešėlis neleido mokytis aukštojoje mokykloje, todėl teko tenkintis studijomis Prekybos technikume. Jį baigė 1961 metais. Kelionių aistros paviliotas, pradėjo dirbti Vilniaus turistų klube, vėliau Respublikinėje turizmo taryboje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, straipsnius skelbė „Kultūros baruose“, „Mūsų gamtoje“. 1970 metais išleido pirmąją kraštotyrinio pobūdžio knygą „Lietuvos TSR turistinės bazės“, kuri buvo išversta į rusų kalbą. Dirbdamas turistų klube jis parengė ir išleido keletą nedidės apimties leidinėlių – „Kur keliauti“, „Vilniaus turistui“. Dalyvavo arba vadovavo sudėtingoms turistinėms kelionėms po Kolos pusiasalį, Karpatų kalnus, Kaukazą, Vidurinės Azijos Tianšanio bei Irkutsko srities Sajanų kalnus, plaukiojo po Baikalo ežerą.
Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju A. Vaičiūnas pradėjo dirbti 1964 metais. Nuo to laiko jis rūpinosi knygynų tinklo plėtra ir ūkine veikla, formavo knygų asortimentą. Vėliau jis sudarinėjo visos Vilniaus zonos knygynų literatūros užsakymų suvestines, turėjo galimybę savo nuožiūra padidinti kai kurių užsakomų knygų kiekius. Nuo to priklausydavo ir visų Lietuvos leidyklų išleidžiamų knygų tiražai. Pavykdavo padidinti tokių leidinių kaip V. Sezemano „Estetika“, „J. Basanavičius Bulgarijoje“, S. Santvaro, H. Radausko ir kitų išeivijos autorių knygų tiražus, Lietuvos skaitytojus pasiekdavo žymiai daugiau knygų.
A.Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Sovietų Sąjungoje. Universiteto, „Versmė“, „Draugystė“ ir kiti knygynai buvo papuošti freskomis, vitražais, skulptūromis ar tapybos darbais.
Dirbdamas knygų prekybos sistemoje, A. Vaičiūnas kas savaitę Lietuvos radijui rengdavo laidas apie knygų naujienas. Ypač pažymėtinas jo dalyvavimas periodinėje spaudoje. Daug straipsnių jis paskelbė „Vakarinėse naujienose“, „Lietuvos pionieriuje“. Apie iš Šakių krašto kilusius rašytojus jis parašė išsamias publikacijas populiariuose žurnaluose „Švyturys“, „Knygnešys“. Apie to krašto iškilius žmones rašė ir į užsienio lietuvių spaudą: Lenkijoje leidžiamą žurnalą „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje – „Nepriklausoma Lietuva“ ir kt. Plačias publikacijas apie kompozitorių E. Mlynarskį ir antropologą prof. V. Grincevičių paskelbė lenkų spaudoje. Savo rūpesčiu ir lėšomis išleido poeto P. Lemberto poezijos rinkinius „Šaukiu, o Nemune“, „Menu birželį“ ir „Širdis skambėjo dainomis“. Jis yra ir P. Lemberto poezijos knygos „Tėvynės drobės“ sudarytojas. Keliose knygose publikuoti A. Vaičiūno plunksnai priklausantys įvadiniai straipsniai.
A. Vaičiūnas rašė apie V. Kudirką „Moksle ir gyvenime“, apie M. Mašiotaitę Urbšienę „Rubinaityje“, apie E. Mlynarskį Suvalkuose leidžiamame žurnale „Jacwiež“. Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Po gimtąjį kraštą pasklido A. Vaičiūno knygos „Amžininkų atsiminimai apie Ilguvą“, „Kriūkų valsčiaus žmonės“, „Kriūkų apylinkės praeitis“ ir kiti panašaus turinio leidiniai. Jis parengė lankstinukus apie prof. J. Pikčilingį, P. Dielininkaitį, vyskupą P. Būčį, kunigus B. ir J. Paukščius bei daugelį kitų.
Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono „Garbės piliečio“ vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu. Už plačią tarptautinę kultūrinę veiklą jam įteiktas Lenkijos ordinas.
2013 metais minint vaikų literatūros klasiko V. Tamulaičio 100-ąsias gimimo metines, A. Vaičiūno rūpesčiu išleista šio garbaus rašytojo knygelė „Petriuko vėliava“. Šiuo metu „Versmės“ leidykloje A. Vaičiūnas rengia išsamią monografiją „Kriūkai“...
Ir vietiniams, ir keliauninkams patrauklios tos Šakių krašto panemunės. Atrodo dar taip neseniai nuo Ilguvos kelio kilo dulkių debesys, kurie kamuoliais ritosi per tas Sūduvos panemunes ir gulė į Gegužių kaimo laukus – ir tada, kai ten vaikystėje lakstė basakojis Vaičiūnų Albinukas, ir prieš 15 metų, kai kompozitorius Valentinas Bagdonas jo 65-mečio proga parašė dainą „Gegužė Gegužiuos“:
Juk ir mes iš Gegužių pakilom
Kaip kadais Gegužėlė jauna
Ir išskridom virš mėlyno šilo,
Kur šalelė miela - Lietuva.
Antanas ANDRIJONAS
Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Vakarais Gegužėlės liūdesys ir šiandien atsigirsta ant Nemuno šlaito stovinčios Ilguvos bažnytėlės varpų gaudesy, į kurį įsilieja dar viena senosios ąžuolų giraitės legenda – apie žynį Ilgį...
Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas. Tame Gegužėlės apraudotame kaime jis gimė 1933 metų liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio bei Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą dieną.
Pradinę Tvirbūtų mokyklą Albinukas pradėjo lankyti lemtingaisiais 1940-aisiais. Jį mokė talentingi mokytojai Marija ir Jurgis Slavėnai.
Albinukas įstojo į Kriūkų progimnaziją, klasėje buvo tarp pirmūnų, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. Mokyklos sienlaikraštyje pasirodė A. Vaičiūno pirmasis eilėraštis. Tuos literatūrinius gebėjimus jis panaudojo pokario pogrindžio spaudoje, kai 1950 metais kartu su draugais įkūrė slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Pogrindinė jaunimo organizacija ilgai neišsilaikė, ji buvo išduota. Albiną su kitais jaunuoliais 1951 metų balandį suėmė, tardė NKVD kalėjime Kaune ir tų pačių metų vasaros pabaigoje nuteisė 25 metams, išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties daugumą politinių kalinių iš lagerių išleido. Albinas grįžo į Lietuvą. Baigė Kauno vakarinę vidurinę mokyklą, persikėlė gyventi į Vilnių. Antisovietinės veiklos šešėlis neleido mokytis aukštojoje mokykloje, todėl teko tenkintis studijomis Prekybos technikume. Jį baigė 1961 metais. Kelionių aistros paviliotas, pradėjo dirbti Vilniaus turistų klube, vėliau Respublikinėje turizmo taryboje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, straipsnius skelbė „Kultūros baruose“, „Mūsų gamtoje“. 1970 metais išleido pirmąją kraštotyrinio pobūdžio knygą „Lietuvos TSR turistinės bazės“, kuri buvo išversta į rusų kalbą. Dirbdamas turistų klube jis parengė ir išleido keletą nedidės apimties leidinėlių – „Kur keliauti“, „Vilniaus turistui“. Dalyvavo arba vadovavo sudėtingoms turistinėms kelionėms po Kolos pusiasalį, Karpatų kalnus, Kaukazą, Vidurinės Azijos Tianšanio bei Irkutsko srities Sajanų kalnus, plaukiojo po Baikalo ežerą.
Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju A. Vaičiūnas pradėjo dirbti 1964 metais. Nuo to laiko jis rūpinosi knygynų tinklo plėtra ir ūkine veikla, formavo knygų asortimentą. Vėliau jis sudarinėjo visos Vilniaus zonos knygynų literatūros užsakymų suvestines, turėjo galimybę savo nuožiūra padidinti kai kurių užsakomų knygų kiekius. Nuo to priklausydavo ir visų Lietuvos leidyklų išleidžiamų knygų tiražai. Pavykdavo padidinti tokių leidinių kaip V. Sezemano „Estetika“, „J. Basanavičius Bulgarijoje“, S. Santvaro, H. Radausko ir kitų išeivijos autorių knygų tiražus, Lietuvos skaitytojus pasiekdavo žymiai daugiau knygų.
A.Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Sovietų Sąjungoje. Universiteto, „Versmė“, „Draugystė“ ir kiti knygynai buvo papuošti freskomis, vitražais, skulptūromis ar tapybos darbais.
Dirbdamas knygų prekybos sistemoje, A. Vaičiūnas kas savaitę Lietuvos radijui rengdavo laidas apie knygų naujienas. Ypač pažymėtinas jo dalyvavimas periodinėje spaudoje. Daug straipsnių jis paskelbė „Vakarinėse naujienose“, „Lietuvos pionieriuje“. Apie iš Šakių krašto kilusius rašytojus jis parašė išsamias publikacijas populiariuose žurnaluose „Švyturys“, „Knygnešys“. Apie to krašto iškilius žmones rašė ir į užsienio lietuvių spaudą: Lenkijoje leidžiamą žurnalą „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje – „Nepriklausoma Lietuva“ ir kt. Plačias publikacijas apie kompozitorių E. Mlynarskį ir antropologą prof. V. Grincevičių paskelbė lenkų spaudoje. Savo rūpesčiu ir lėšomis išleido poeto P. Lemberto poezijos rinkinius „Šaukiu, o Nemune“, „Menu birželį“ ir „Širdis skambėjo dainomis“. Jis yra ir P. Lemberto poezijos knygos „Tėvynės drobės“ sudarytojas. Keliose knygose publikuoti A. Vaičiūno plunksnai priklausantys įvadiniai straipsniai.
A. Vaičiūnas rašė apie V. Kudirką „Moksle ir gyvenime“, apie M. Mašiotaitę Urbšienę „Rubinaityje“, apie E. Mlynarskį Suvalkuose leidžiamame žurnale „Jacwiež“. Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Po gimtąjį kraštą pasklido A. Vaičiūno knygos „Amžininkų atsiminimai apie Ilguvą“, „Kriūkų valsčiaus žmonės“, „Kriūkų apylinkės praeitis“ ir kiti panašaus turinio leidiniai. Jis parengė lankstinukus apie prof. J. Pikčilingį, P. Dielininkaitį, vyskupą P. Būčį, kunigus B. ir J. Paukščius bei daugelį kitų.
Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono „Garbės piliečio“ vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu. Už plačią tarptautinę kultūrinę veiklą jam įteiktas Lenkijos ordinas.
2013 metais minint vaikų literatūros klasiko V. Tamulaičio 100-ąsias gimimo metines, A. Vaičiūno rūpesčiu išleista šio garbaus rašytojo knygelė „Petriuko vėliava“. Šiuo metu „Versmės“ leidykloje A. Vaičiūnas rengia išsamią monografiją „Kriūkai“...
Ir vietiniams, ir keliauninkams patrauklios tos Šakių krašto panemunės. Atrodo dar taip neseniai nuo Ilguvos kelio kilo dulkių debesys, kurie kamuoliais ritosi per tas Sūduvos panemunes ir gulė į Gegužių kaimo laukus – ir tada, kai ten vaikystėje lakstė basakojis Vaičiūnų Albinukas, ir prieš 15 metų, kai kompozitorius Valentinas Bagdonas jo 65-mečio proga parašė dainą „Gegužė Gegužiuos“:
Juk ir mes iš Gegužių pakilom
Kaip kadais Gegužėlė jauna
Ir išskridom virš mėlyno šilo,
Kur šalelė miela - Lietuva.
Antanas ANDRIJONAS
Kelionės dviračiais, pėstute ir siauruku
Istorinio-kultūrinio paveldo paminklais, giliomis senolių tradicijomis garsėjantis, gausiai turistų lankomas Anykščių kraštas šiais metais sulaukia dar daugiau turistų. Pakeliauti pėsčiomis, dviračiais ir siauruoju geležinkeliu visus kviečia Viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ parengtas, UAB „Reklamos forma“ išleistas labai informatyvus, spalvingomis nuotraukomis iliustruotas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis leidinys „Keliaujame dviračiais, pėstute ir siauruku“. Jame pristatomi maršrutai, kuriais keliaujant galima atrasti Panevėžio miesto, rajono ir Anykščių krašto savitumą, gamtos ir kultūros paveldo ypatumus. Tradiciškai jau keletą metų sėkmingai tuos maršrutus propaguoja viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Tokia šios įstaigos veikla 2011 metais aukščiausiai buvo įvertinta tarptautiniame Kalmaro (Švedija) gamtosaugos konkurse, Aukštaitijos siaurajam geležinkeliui buvo skirta 100 000 Švedijos kronų premija. Konkurso vertinimo komisija teigiamai įvertino tai, kad važiavimas traukiniu suderintas su kitais aplinką tausojančiais keliavimo būdais (važiavimu dviračiais ir vaikščiojimu pėstute), surastas naujas būdas kaip sudominti žmones, ypatingai vaikus ir jaunimą, ugdyti jų ekologinę mąstyseną ir gyvenseną, suteikia galimybę įvairaus amžiaus žmonėms pajusti gamtos grožį, susipažinti su architektūriniu, kultūriniu ir istoriniu paveldu.
Aukštaitijos siaurasis geležinkelis yra Lietuvos Respublikos saugomas kultūros paminklų kompleksas, išsidėstęs 260 ha erdvėje, 70 km ruože nuo Panevėžio iki Rubikių, esančių Anykščių rajone. Keliaudami turistai ne tiktai susipažįsta su išsaugotais senojo geležinkelio statiniais, bet gali aplankyti ir per penkiasdešimt gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektų.
Vis labiau populiarėja dviratininkų sambūriai, kurie organizuojami bendradarbiaujant su nevyriausybine organizacija – Panevėžio klubu „Dviračiai“ bei kitais partneriais. Susirinkus Panevėžio siaurojo geležinkelio stotyje, dviračiai sukraunami į specialiai įrengtą traukinuko platformą ir toliau jau traukiniu keliaujama iki numatytos stotelės. O tenai jau lankomi pažintiniai objektai, susipažįstama su to krašto paminklais, tradicijomis ir papročiais, dalyvaujama edukacinėse programose, pramogaujama. Aplankius vieną ar kitą vietovę, vėl tęsiama kelionė traukiniu iki naujo sustojimo. Pristatomi devyni maršrutai. Du maršrutai yra skirti Panevėžiui. Keliaujant dviračiais ir pėsčiomis maršrutu „Po žaliąjį Panevėžį“ galima aplankyti beveik tris dešimtis įvairiausių objektų, dalyvauti edukacinėse programose. (Tai ir seniausias pastatas Panevėžyje su ekspozicija „Upytės bajorai“, paminklai kalbininkui J. Balčikoniui, kunigaikščiui Aleksandrui, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Švč. Trejybės bažnyčios, Stačiatikių cerkvė, Kraštotyros muziejus, G. Petkevičaitės- Bitės namas, Dailės galerija, Kultūros ir poilsio parkas ir t.t.) Maršrutas „Iškyla prie upės“ nuves prie Nevėžio intako - Sanžylės upelio, natūralaus paplūdimio Berčiūnų miško parke ir kitokių vaizdingų vietų, jaukių poilsio bei pramogų zonų. Net septyni maršrutai skirti Anykščių kraštui. Į kelionę maršrutu „Anykščių gamtos ir kultūros turtai“ organizatoriai pakviečia pavasarį, bundant gamtai arba rudenį, kai medžiai dabinasi visokiausiomis spalvomis. Aplankomi unikalūs objektai: senoji Anykščių siaurojo geležinkelio stotis su įdomia muziejine ekspozicija, aukščiausia Lietuvoje Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato parapijos bažnyčia, A.Baranausko klėtelė, rašytojų A. Vienuolio- Žukausko, B. Buivydaitės, J. Biliūno muziejai, Angelų muziejus, Sakralinio meno centras, Puntuko akmuo ir Puntuko brolis, paslaptingasis Karalienės liūnas, Variaus upelio atodanga, ekspozicija Anykščių regioninio parko lankytojų centre ir pan. Kas antrą sekmadienį birželio- spalio mėnesiais organizuojama išvyka maršrutu „Troškūnų vienuolyno paslaptys“. Atvykus į Troškūnus traukiniu, aplankomas siaurojo geležinkelio muziejus istorinėje geležinkelio stotyje, o po to dviračiais ir pėstute keliaujama į XVIII a. menantį, gražiai restauruotą bernardinų vienuolyną ir Švč. Trejybės bažnyčią. Čia visus sudomins ekskursija į bažnyčios požemius, sakralinio meno vertybių apžiūra, legendos ir padavimai apie Troškūnų vienuolius. Tradiciškai liepos 6-ąją, minint Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną), organizuojama „Kelionė į Karaliaus Mindaugo piliavietę“ maršrutu Panevėžys- Anykščiai- Niūronys- Palatavys-Pagojė- Panevėžys. Šios iškylos metu aplankomas Arklio muziejus Niūronyse, Žirgo taku pasiekiama Šventosios upė ties Andrioniškiu, paskui ant Palatavio piliakalnio, kur, kai kurių istorikų teigimu, galėjo būti pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo vieta, švenčiama Karalių valanda. Tas geras pusdienis, keliaujant šiuo maršrutu siauruoju geležinkeliu, dviračiais ir pėsčiomis, tikrai neprailgsta. Maršrutas „Raguvėlės keliais“ kviečia aplankyti neblogai išsilaikiusį buvusį Raguvėlės dvarą, apžiūrėti čia išlikusius senuosius bei naujai restauruotus pastatus, pailsėti ūksmingo parko prieglobstyje. Jau įprasta gegužės viduryje, švenčiant vasaros turistinio sezono pradžią Andrioniškyje, organizuoti kelionę siauruku, dviračiais ir pėstute ekskursiją į šalia Šventosios esantį Andrioniškio miestelį, aplankyti Padvarninkų kalnelį, kur kapinėse ilsisi knygnešiai ir šviesuoliai Didžiuliai bei kiti žymūs šio krašto žmonės, užsukti į Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodybą- muziejų. Maršrutas „Latavos krašto apvažiavimas“ skirtas aplankyti nepaprasto kraštovaizdžio kampelį. Latavos krašte yra nemažai senkapių, išlikusių dvarelių ir parkų pėdsakų, verta dėmesio Latavos upelė, nuo kurios kildinama daug vietovardžių, netgi ir Lietuvos vardas. Latavos krašte pastatyta daug meniškų medžio skulptūrų, koplytstulpių, aplankoma ir Troškūnų geležinkelio stotis, Troškūnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios architektūriniai ansambliai. VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ ir partnerių siūlomų maršrutų sąrašas užsibaigia ne mažiau įdomiu ir populiariu maršrutu „Surdegis-Troškūnai: kultūros ir istorijos ženklai“. Kelionė į Surdegį, Papilius, Troškūnus, Vašuokėnus irgi turėtų visiems palikti įdomius prisiminimus. Juk bus aplankytos vietovės, susijusios su poetų Maironio, Kazio Inčiūros gyvenimu bei kūryba, užsukta į restauruotą Troškūnų bernardinų vienuolyną, Surdegyje apžiūrėti išlikę, bet apleisti, griūvantys buvę rusų stačiatikių vienuolyno pastatai bei kiti objektai.
Vytautas BAGDONAS
Aukštaitijos siaurasis geležinkelis yra Lietuvos Respublikos saugomas kultūros paminklų kompleksas, išsidėstęs 260 ha erdvėje, 70 km ruože nuo Panevėžio iki Rubikių, esančių Anykščių rajone. Keliaudami turistai ne tiktai susipažįsta su išsaugotais senojo geležinkelio statiniais, bet gali aplankyti ir per penkiasdešimt gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektų.
Vis labiau populiarėja dviratininkų sambūriai, kurie organizuojami bendradarbiaujant su nevyriausybine organizacija – Panevėžio klubu „Dviračiai“ bei kitais partneriais. Susirinkus Panevėžio siaurojo geležinkelio stotyje, dviračiai sukraunami į specialiai įrengtą traukinuko platformą ir toliau jau traukiniu keliaujama iki numatytos stotelės. O tenai jau lankomi pažintiniai objektai, susipažįstama su to krašto paminklais, tradicijomis ir papročiais, dalyvaujama edukacinėse programose, pramogaujama. Aplankius vieną ar kitą vietovę, vėl tęsiama kelionė traukiniu iki naujo sustojimo. Pristatomi devyni maršrutai. Du maršrutai yra skirti Panevėžiui. Keliaujant dviračiais ir pėsčiomis maršrutu „Po žaliąjį Panevėžį“ galima aplankyti beveik tris dešimtis įvairiausių objektų, dalyvauti edukacinėse programose. (Tai ir seniausias pastatas Panevėžyje su ekspozicija „Upytės bajorai“, paminklai kalbininkui J. Balčikoniui, kunigaikščiui Aleksandrui, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Švč. Trejybės bažnyčios, Stačiatikių cerkvė, Kraštotyros muziejus, G. Petkevičaitės- Bitės namas, Dailės galerija, Kultūros ir poilsio parkas ir t.t.) Maršrutas „Iškyla prie upės“ nuves prie Nevėžio intako - Sanžylės upelio, natūralaus paplūdimio Berčiūnų miško parke ir kitokių vaizdingų vietų, jaukių poilsio bei pramogų zonų. Net septyni maršrutai skirti Anykščių kraštui. Į kelionę maršrutu „Anykščių gamtos ir kultūros turtai“ organizatoriai pakviečia pavasarį, bundant gamtai arba rudenį, kai medžiai dabinasi visokiausiomis spalvomis. Aplankomi unikalūs objektai: senoji Anykščių siaurojo geležinkelio stotis su įdomia muziejine ekspozicija, aukščiausia Lietuvoje Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato parapijos bažnyčia, A.Baranausko klėtelė, rašytojų A. Vienuolio- Žukausko, B. Buivydaitės, J. Biliūno muziejai, Angelų muziejus, Sakralinio meno centras, Puntuko akmuo ir Puntuko brolis, paslaptingasis Karalienės liūnas, Variaus upelio atodanga, ekspozicija Anykščių regioninio parko lankytojų centre ir pan. Kas antrą sekmadienį birželio- spalio mėnesiais organizuojama išvyka maršrutu „Troškūnų vienuolyno paslaptys“. Atvykus į Troškūnus traukiniu, aplankomas siaurojo geležinkelio muziejus istorinėje geležinkelio stotyje, o po to dviračiais ir pėstute keliaujama į XVIII a. menantį, gražiai restauruotą bernardinų vienuolyną ir Švč. Trejybės bažnyčią. Čia visus sudomins ekskursija į bažnyčios požemius, sakralinio meno vertybių apžiūra, legendos ir padavimai apie Troškūnų vienuolius. Tradiciškai liepos 6-ąją, minint Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną), organizuojama „Kelionė į Karaliaus Mindaugo piliavietę“ maršrutu Panevėžys- Anykščiai- Niūronys- Palatavys-Pagojė- Panevėžys. Šios iškylos metu aplankomas Arklio muziejus Niūronyse, Žirgo taku pasiekiama Šventosios upė ties Andrioniškiu, paskui ant Palatavio piliakalnio, kur, kai kurių istorikų teigimu, galėjo būti pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo vieta, švenčiama Karalių valanda. Tas geras pusdienis, keliaujant šiuo maršrutu siauruoju geležinkeliu, dviračiais ir pėsčiomis, tikrai neprailgsta. Maršrutas „Raguvėlės keliais“ kviečia aplankyti neblogai išsilaikiusį buvusį Raguvėlės dvarą, apžiūrėti čia išlikusius senuosius bei naujai restauruotus pastatus, pailsėti ūksmingo parko prieglobstyje. Jau įprasta gegužės viduryje, švenčiant vasaros turistinio sezono pradžią Andrioniškyje, organizuoti kelionę siauruku, dviračiais ir pėstute ekskursiją į šalia Šventosios esantį Andrioniškio miestelį, aplankyti Padvarninkų kalnelį, kur kapinėse ilsisi knygnešiai ir šviesuoliai Didžiuliai bei kiti žymūs šio krašto žmonės, užsukti į Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodybą- muziejų. Maršrutas „Latavos krašto apvažiavimas“ skirtas aplankyti nepaprasto kraštovaizdžio kampelį. Latavos krašte yra nemažai senkapių, išlikusių dvarelių ir parkų pėdsakų, verta dėmesio Latavos upelė, nuo kurios kildinama daug vietovardžių, netgi ir Lietuvos vardas. Latavos krašte pastatyta daug meniškų medžio skulptūrų, koplytstulpių, aplankoma ir Troškūnų geležinkelio stotis, Troškūnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios architektūriniai ansambliai. VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ ir partnerių siūlomų maršrutų sąrašas užsibaigia ne mažiau įdomiu ir populiariu maršrutu „Surdegis-Troškūnai: kultūros ir istorijos ženklai“. Kelionė į Surdegį, Papilius, Troškūnus, Vašuokėnus irgi turėtų visiems palikti įdomius prisiminimus. Juk bus aplankytos vietovės, susijusios su poetų Maironio, Kazio Inčiūros gyvenimu bei kūryba, užsukta į restauruotą Troškūnų bernardinų vienuolyną, Surdegyje apžiūrėti išlikę, bet apleisti, griūvantys buvę rusų stačiatikių vienuolyno pastatai bei kiti objektai.
Vytautas BAGDONAS
Gamta svetur
Labiausiai lankomas krioklys pasaulyje
Algirdas Stanaitis
Plačiai žinomas ir gausiai lankomas Niagaros
krioklys. Jis yra to paties pavadinimo upėje, tekančioje pasieniu
tarp JAV ir Kanados. Niagaros upė vos 57 km ilgio išteka iš Erio ir įteka
į Ontarijo ežerą. Upė neilga, bet labai vandeninga. Jos vidutinis
debitas 5900 m3/s. Aukštutinio, Mičigano, Hurono ir Erio ežerų
vandenis ji plukdo į Ontarijo ežerą. Iš pastarojo išteka Šv. Lauryno
upė, kuri Didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų vandenis neša į Atlanto
vandenyną.
Vandeninga upė teka per Niagaros aukštumą. Jos vaga slenkstėta, nemaža salų ir plačiai žinomas Niagaros krioklys, esantis 30 km atstume nuo Erio ežero. Dėl didelio slenkstėtumo ir krioklio upės vaga laivybai netinka. Kliūtims aplenkti iškastas laivybinis Velando kanalas. Žemiau krioklio 11 km ruože upė teka siauru kanjonu. Didžiausi miestai prie upės – Buffalo, Tonavanda (JAV) ir du Niagara Fallsai (JAV ir Kanadoje).
Krioklio parametrai
Niagaros krioklys, kaip vienas Amerikos stebuklų, įdomus ir sudėtingas gamtos kūrinys. Ramiomis ankstyvo ryto valandomis, kada ramus ir lygus krioklio gausmas nenustelbiamas artimų miestų triukšmo, jis girdimas 20 km atstumu. Nuo jo sklindančio gausmo ir kilo krioklio pavadinimas. Indėnų irokėzų kalba tai reiškia didžiulį triukšmą ar vandens gausmą.
Niagaros krioklys sudarytas iš trijų dalių: Amerikos krioklio, Nuotakos šydo krioklio ir Pasagos krioklio. Pastarasis yra Kanados pusėje ir nuo Amerikos krioklio jį skiria Ožkos sala. Nuotakos šydo krioklys yra nedidelis ir nuo pagrindinės krioklio dalies atskirtas Mėnulio salos.
Vakarinė krioklio dalis - Kanados arba Pasagos krioklys. Tai plačiausias ir aukščiausias krioklys, juo nuteka didžiausia vandens dalis. Pasagos krioklio plotis 793 metrai, aukštis – 51 metras. Juo prateka 95 proc. bendro vandens kiekio. Rytinė krioklio dalis – Amerikos krioklys. Jo plotis 323 metrai, o aukštis tesiekia 21 metrą. Amerikos krioklio aukštis sumažėjo jo papėdėje privertus akmenų.
Niagaros krioklys ne tik įspūdingas gamtos kūrinys, bet ir didžiulis hidroenergijos šaltinis. Prie krioklio veikiančios hidroelektrinės per metus gamina daugiau 4 mln. kilovatų elektros. Tačiau krioklį norima išlaikyti kaip svarbų turistinį objektą, todėl elektros gavybai panaudojami tik ketvirtadalis pajėgumo. Panaudojus dalį Niagaros upės vandens elektros gavybai, sumažėjo krioklio debitas. Dėl to krioklys prarado buvusį ankstyvesnį grožį.
Krioklio praeitis ir dabartis
Niagaros krioklys, kaip ir upė bei Didieji Šiaurės Amerikos ežerai, apledėjimo laikų padarinys. Jų raida prasidėjo paskutiniojo apledėjimo metu prieš keliolika tūkstančių metų ir iki šiol tebetrunka visos ekosistemos formavimasis. Niagaros kriokliui atsirasti sudarė prielaidą aukščių skirtumas tarp Erio ir Ontarijo ežerų, vandens gausa, skirtingo tvirtumo uolienos, o Niagaros upės vaga veikiama erozijos kinta iki šiol.
Niagaros krioklys, kaip gyvas organizmas, nestovi vietoje. Jis juda, traukiasi Niagaros upės aukštupio link. Apie krioklio vykdomą traukimosi tempą pateikiami skirtingi duomenys. Be to, dėl skirtingo krintančio vandens kiekio ir uolienų tvirtumo atskirose vietose erozijos greitis skirtingas. Jis sparčiausias vakarinėje dalyje ir gerokai lėtesnis rytinėje. Jeigu rytinėje dalyje Amerikos krioklys per metus vidutiniškai atsitraukia po 7-10 cm, tai vakarinėje Kanados pusėje Pasagos krioklys traukiasi net po 1,5 m per metus.
Paskaičiuota, kad per pastaruosius 12 tūkst. metų Niagaros krioklys pasislinko į pietus apie 11 kilometrų. Manoma, kad per pastaruosius 560 metų vidutinis metinis krioklio atsitraukimo tempas buvo po 1-1,5 m per metus. Tačiau, įrengus vandens nutekėjimo kanalus, panaudojus vandenį elektros gamybai, dirbtinai mažinant Amerikos krioklio kritimo aukštį, erozijos tempas sulėtėjo. Dabar jis vidutiniškai siekia 30 cm per metus.
Erozinė Niagaros krioklio veikla stebima jau keli šimtmečiai. Ir ne tik stebima, bet ir bandoma įtakoti jos tempą. Tai ne tik dalies debito nukreipimas elektros gamybai, bet ir kiti darbai, mažinantys eroziją, kaip pavyzdžiui, Amerikos krioklio vandens kritimo aukščio sumažinimas.
Atliekant įvairius darbus, mažinančius krioklio erozijos galią, norima pasiekti, kad per 10 metų krioklys atsitrauktų tik 30 centimetrų. Tačiau tolesnis jo judėjimas priklausys ir nuo gamtinių veiksnių, klimato kaitos. Aukščiau krioklio Niagaros upėje yra slenksčiai. Jeigu krioklys atsitrauks iki jų aukščiausios vietos, tai jo aukštis padidės 15 metrų. Padidėjęs aukštis sustiprins krintančio vandens slėgį į dugną, paspartins eroziją. Yra nuomonių, kad per 5000 metų Amerikinis krioklys gali išdžiūti, o Pasagos - atsitraukti beveik du kilometrus.
Krioklio nugalėtojai
Niagaros krioklys plačiai buvo žinomas tarp Amerikos indėnų. Apie jį sukurta daug legendų ir padavimų, bylojančių apie pagarbą šiam unikaliam gamtos kūriniui. Viena iš legendų pasakoja apie gražuolę merginą Lelavalą, kurią tėvas norėjo ištekinti už indėnų kario. Mergina jo ne tik nemylėjo, bet ir nekentė. Ji verčiau pasiryžo žūti dėl savo tikrosios meilės Griausmo dievui Xe Ho, kuris gyveno urve po Pasagos kriokliu. Ji su kanoja pasuko į galingą upės srovę ir krito nuo krioklio. Xe Ho ją sugavo ir nuo to laiko jie gyvena Griausmo dievo rūmuose po kriokliu.
Pirmosios europiečių žinios apie Niagaros krioklį yra iš XVII amžiaus. Nuo XIX a. prie jo pradėjo lankytis turistai, o amžiaus viduryje jis tapo svarbiausiu objektu šiame regione. Po Pilietinio karo Niagaros krioklys pradėtas reklamuoti kaip pramogų, povestuvinių kelionių centras. Prie krioklio buvo nutiesti keliai, pastatyti tiltai, sutvarkyta infrastruktūra. Ypač lankytojų pagausėjo po Pirmojo pasaulinio karo, plintant autotransportui. XX a. siejasi su hidroelektrinių statyba ir sparčiu gretimos teritorijos vystymu kaip JAV, taip ir Kanados pusėje.
Su krioklio populiarumo didėjimu atsirado vis daugiau norinčių nugalėti krioklį, praplaukti per jį. Dar 1829 metais spalio mėn. Sam Patch, įlindęs į statinę, nušoko nuo Pasagos krioklio ir liko gyvas. Jis tapo pirmuoju žmogumi, sėkmingai įveikusiu Niagaros krioklį.
1960 metų liepos 9 d. atsitiko įvykis, kuris vėliau pavadintas Niagaros stebuklu. Septynmetį berniuką tik su gelbėjimo liemene stipri vandens srovė netikėtai nunešė į Pasagos krioklį. Jis per stebuklą išliko gyvas ir nenukentėjęs. Jo septyniolikmetę sesę gelbėtojams pavyko sulaikyti ir ištraukti tik už 6 metrų nuo krioklio krašto prie Ožkos salos.
Sėkmingai nugalėti Niagaros krioklį pavyko ir kitiems nuotykių mėgėjams, tačiau ne visiems. Iš aštuoniolikos žmonių, kurie ryžosi leistis kriokliu, išgyveno 13. Visi jie leidos per Pasagos krioklį. Gyvas neliko nė vienas, bandęs nugalėti Amerikinį krioklį. Krioklio dugnas užverstas akmenimis, o palyginti silpnas vandens srautas nepajėgus numesti žmogų toliau nuo krioklio krašto.
Krioklys - turistų traukos centras
Nuostabus gamtos kūrinys – Niagaros krioklys – vienas iš svarbiausių Šiaurės Amerikos turizmo objektų. Kvapą gniaužiantys krioklio ir jo aplinkos vaizdai nepalieka nė vieno lankytojo abejingu. Lankytojų skaičius nuolatos didėja. Dabar jį kasmet aplanko iki 30 mln. turistų, kuriuos vilioja ne tik stebuklingi krioklio vaizdai, bet ir puikiai sutvarkyta aplinka, turistams organizuojamos pramogos. Viena seniausių ir populiariausių pramogų - plaukimas kruiziniu laivu, suteikiantis galimybę iš arti priplaukti prie krioklio ir grožėtis jo nepakartojamais vaizdais. Kitos, ne mažiau įdomios pramogos: bokštas su apžvalgos aikštele, Niagaros kazino, delfinariumas, paukščių parkas, paskraidymas oro balionu ar malūnsparniu.
Nuostabus gamtos kūrinys, sutvarkyta infrastruktūra traukia lankytojus iš viso pasaulio. Jų gausa padeda klestėti miestams, įsikūrusiems netoli krioklio, ir pirmiausia - Niagara Falls, išsidėsčiusiam abiejose Niagaros upės pusėse. Nors tai daugiafunkciniai miestai, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka aptarnavimui turistų, iš kurių gaunamos milijoninės pajamos.
Pabuvoti prie Niagaros krioklio, pasigrožėti jo ir aplinkos vaizdais, pamatyti šį nuostabų gamtos kūrinį - daugelio svajonė.
Prof. Algirdas Stanaitis
Vandeninga upė teka per Niagaros aukštumą. Jos vaga slenkstėta, nemaža salų ir plačiai žinomas Niagaros krioklys, esantis 30 km atstume nuo Erio ežero. Dėl didelio slenkstėtumo ir krioklio upės vaga laivybai netinka. Kliūtims aplenkti iškastas laivybinis Velando kanalas. Žemiau krioklio 11 km ruože upė teka siauru kanjonu. Didžiausi miestai prie upės – Buffalo, Tonavanda (JAV) ir du Niagara Fallsai (JAV ir Kanadoje).
Krioklio parametrai
Niagaros krioklys, kaip vienas Amerikos stebuklų, įdomus ir sudėtingas gamtos kūrinys. Ramiomis ankstyvo ryto valandomis, kada ramus ir lygus krioklio gausmas nenustelbiamas artimų miestų triukšmo, jis girdimas 20 km atstumu. Nuo jo sklindančio gausmo ir kilo krioklio pavadinimas. Indėnų irokėzų kalba tai reiškia didžiulį triukšmą ar vandens gausmą.
Niagaros krioklys sudarytas iš trijų dalių: Amerikos krioklio, Nuotakos šydo krioklio ir Pasagos krioklio. Pastarasis yra Kanados pusėje ir nuo Amerikos krioklio jį skiria Ožkos sala. Nuotakos šydo krioklys yra nedidelis ir nuo pagrindinės krioklio dalies atskirtas Mėnulio salos.
Vakarinė krioklio dalis - Kanados arba Pasagos krioklys. Tai plačiausias ir aukščiausias krioklys, juo nuteka didžiausia vandens dalis. Pasagos krioklio plotis 793 metrai, aukštis – 51 metras. Juo prateka 95 proc. bendro vandens kiekio. Rytinė krioklio dalis – Amerikos krioklys. Jo plotis 323 metrai, o aukštis tesiekia 21 metrą. Amerikos krioklio aukštis sumažėjo jo papėdėje privertus akmenų.
Niagaros krioklys ne tik įspūdingas gamtos kūrinys, bet ir didžiulis hidroenergijos šaltinis. Prie krioklio veikiančios hidroelektrinės per metus gamina daugiau 4 mln. kilovatų elektros. Tačiau krioklį norima išlaikyti kaip svarbų turistinį objektą, todėl elektros gavybai panaudojami tik ketvirtadalis pajėgumo. Panaudojus dalį Niagaros upės vandens elektros gavybai, sumažėjo krioklio debitas. Dėl to krioklys prarado buvusį ankstyvesnį grožį.
Krioklio praeitis ir dabartis
Niagaros krioklys, kaip ir upė bei Didieji Šiaurės Amerikos ežerai, apledėjimo laikų padarinys. Jų raida prasidėjo paskutiniojo apledėjimo metu prieš keliolika tūkstančių metų ir iki šiol tebetrunka visos ekosistemos formavimasis. Niagaros kriokliui atsirasti sudarė prielaidą aukščių skirtumas tarp Erio ir Ontarijo ežerų, vandens gausa, skirtingo tvirtumo uolienos, o Niagaros upės vaga veikiama erozijos kinta iki šiol.
Niagaros krioklys, kaip gyvas organizmas, nestovi vietoje. Jis juda, traukiasi Niagaros upės aukštupio link. Apie krioklio vykdomą traukimosi tempą pateikiami skirtingi duomenys. Be to, dėl skirtingo krintančio vandens kiekio ir uolienų tvirtumo atskirose vietose erozijos greitis skirtingas. Jis sparčiausias vakarinėje dalyje ir gerokai lėtesnis rytinėje. Jeigu rytinėje dalyje Amerikos krioklys per metus vidutiniškai atsitraukia po 7-10 cm, tai vakarinėje Kanados pusėje Pasagos krioklys traukiasi net po 1,5 m per metus.
Paskaičiuota, kad per pastaruosius 12 tūkst. metų Niagaros krioklys pasislinko į pietus apie 11 kilometrų. Manoma, kad per pastaruosius 560 metų vidutinis metinis krioklio atsitraukimo tempas buvo po 1-1,5 m per metus. Tačiau, įrengus vandens nutekėjimo kanalus, panaudojus vandenį elektros gamybai, dirbtinai mažinant Amerikos krioklio kritimo aukštį, erozijos tempas sulėtėjo. Dabar jis vidutiniškai siekia 30 cm per metus.
Erozinė Niagaros krioklio veikla stebima jau keli šimtmečiai. Ir ne tik stebima, bet ir bandoma įtakoti jos tempą. Tai ne tik dalies debito nukreipimas elektros gamybai, bet ir kiti darbai, mažinantys eroziją, kaip pavyzdžiui, Amerikos krioklio vandens kritimo aukščio sumažinimas.
Atliekant įvairius darbus, mažinančius krioklio erozijos galią, norima pasiekti, kad per 10 metų krioklys atsitrauktų tik 30 centimetrų. Tačiau tolesnis jo judėjimas priklausys ir nuo gamtinių veiksnių, klimato kaitos. Aukščiau krioklio Niagaros upėje yra slenksčiai. Jeigu krioklys atsitrauks iki jų aukščiausios vietos, tai jo aukštis padidės 15 metrų. Padidėjęs aukštis sustiprins krintančio vandens slėgį į dugną, paspartins eroziją. Yra nuomonių, kad per 5000 metų Amerikinis krioklys gali išdžiūti, o Pasagos - atsitraukti beveik du kilometrus.
Krioklio nugalėtojai
Niagaros krioklys plačiai buvo žinomas tarp Amerikos indėnų. Apie jį sukurta daug legendų ir padavimų, bylojančių apie pagarbą šiam unikaliam gamtos kūriniui. Viena iš legendų pasakoja apie gražuolę merginą Lelavalą, kurią tėvas norėjo ištekinti už indėnų kario. Mergina jo ne tik nemylėjo, bet ir nekentė. Ji verčiau pasiryžo žūti dėl savo tikrosios meilės Griausmo dievui Xe Ho, kuris gyveno urve po Pasagos kriokliu. Ji su kanoja pasuko į galingą upės srovę ir krito nuo krioklio. Xe Ho ją sugavo ir nuo to laiko jie gyvena Griausmo dievo rūmuose po kriokliu.
Pirmosios europiečių žinios apie Niagaros krioklį yra iš XVII amžiaus. Nuo XIX a. prie jo pradėjo lankytis turistai, o amžiaus viduryje jis tapo svarbiausiu objektu šiame regione. Po Pilietinio karo Niagaros krioklys pradėtas reklamuoti kaip pramogų, povestuvinių kelionių centras. Prie krioklio buvo nutiesti keliai, pastatyti tiltai, sutvarkyta infrastruktūra. Ypač lankytojų pagausėjo po Pirmojo pasaulinio karo, plintant autotransportui. XX a. siejasi su hidroelektrinių statyba ir sparčiu gretimos teritorijos vystymu kaip JAV, taip ir Kanados pusėje.
Su krioklio populiarumo didėjimu atsirado vis daugiau norinčių nugalėti krioklį, praplaukti per jį. Dar 1829 metais spalio mėn. Sam Patch, įlindęs į statinę, nušoko nuo Pasagos krioklio ir liko gyvas. Jis tapo pirmuoju žmogumi, sėkmingai įveikusiu Niagaros krioklį.
1960 metų liepos 9 d. atsitiko įvykis, kuris vėliau pavadintas Niagaros stebuklu. Septynmetį berniuką tik su gelbėjimo liemene stipri vandens srovė netikėtai nunešė į Pasagos krioklį. Jis per stebuklą išliko gyvas ir nenukentėjęs. Jo septyniolikmetę sesę gelbėtojams pavyko sulaikyti ir ištraukti tik už 6 metrų nuo krioklio krašto prie Ožkos salos.
Sėkmingai nugalėti Niagaros krioklį pavyko ir kitiems nuotykių mėgėjams, tačiau ne visiems. Iš aštuoniolikos žmonių, kurie ryžosi leistis kriokliu, išgyveno 13. Visi jie leidos per Pasagos krioklį. Gyvas neliko nė vienas, bandęs nugalėti Amerikinį krioklį. Krioklio dugnas užverstas akmenimis, o palyginti silpnas vandens srautas nepajėgus numesti žmogų toliau nuo krioklio krašto.
Krioklys - turistų traukos centras
Nuostabus gamtos kūrinys – Niagaros krioklys – vienas iš svarbiausių Šiaurės Amerikos turizmo objektų. Kvapą gniaužiantys krioklio ir jo aplinkos vaizdai nepalieka nė vieno lankytojo abejingu. Lankytojų skaičius nuolatos didėja. Dabar jį kasmet aplanko iki 30 mln. turistų, kuriuos vilioja ne tik stebuklingi krioklio vaizdai, bet ir puikiai sutvarkyta aplinka, turistams organizuojamos pramogos. Viena seniausių ir populiariausių pramogų - plaukimas kruiziniu laivu, suteikiantis galimybę iš arti priplaukti prie krioklio ir grožėtis jo nepakartojamais vaizdais. Kitos, ne mažiau įdomios pramogos: bokštas su apžvalgos aikštele, Niagaros kazino, delfinariumas, paukščių parkas, paskraidymas oro balionu ar malūnsparniu.
Nuostabus gamtos kūrinys, sutvarkyta infrastruktūra traukia lankytojus iš viso pasaulio. Jų gausa padeda klestėti miestams, įsikūrusiems netoli krioklio, ir pirmiausia - Niagara Falls, išsidėsčiusiam abiejose Niagaros upės pusėse. Nors tai daugiafunkciniai miestai, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka aptarnavimui turistų, iš kurių gaunamos milijoninės pajamos.
Pabuvoti prie Niagaros krioklio, pasigrožėti jo ir aplinkos vaizdais, pamatyti šį nuostabų gamtos kūrinį - daugelio svajonė.
Prof. Algirdas Stanaitis