Aplinkosaugos aktualijos
Vartai į saugomas teritorijas
Liepos 17 d. atidarytas Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras (Antakalnio g. 25, Vilnius), kur lankytojams pateikta informacija apie Lietuvos bei užsienio saugomas teritorijas (nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus ir kt.). Nacionalinio lankytojų centro ekspozicijos tema — „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“, atspindinti gamtos ritmą ir cikliškumą.
Saugomų teritorijų Nacionalinio lankytojų centro tikslas – suteikti žinių apie saugomas teritorijas, kad žmonės suprastų ką ir kodėl reikia saugoti, kodėl gamtosauga civilizuotai žmonijai darosi vis svarbesnė. Svarbu, kad lankytojai susidomėtų nacionaliniais ir regioniniais parkais, saugomomis rūšimis, kraštovaizdžio ypatumais, kad norėtų patys atrasti mūsų krašto gamtos lobius.
Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras įsikūrė Antakalnyje, viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų. Gerokai apgriuvęs pastatas, statytas XIX a. pabaigoje, buvo prikeltas naujam gyvenimui, jame įrengta įdomi ekspozicija. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.
Ekspocija – ne tik įdomi turiniu, bet ir stebinanti vizualiais sprendimais. Įėjęs lankytojas pasijus tarsi gamtos apsuptyje: žolynai, paukščiai, žiogai aplinkui, o užvertus galvą – debesys. Gali įsivaizduoti, kad esi pievoje ar miške…
Kiekvienas svečias galės susipažinti su saugomų teritorijų sistema, sukant susiliečiančius krumpliaračius. Ne visi žino, kad Lietuvoje yra 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 3 valstybiniai gamtiniai ir 2 kultūriniai rezervatai, apie 300 draustinių, daugiau kaip 500 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų...
Išskirtinė nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų vertė iliustruota ne tik vaizdais, bet ir konkrečiais daiktais. Galėsite pabuvoti kino salėje – šikšnosparnių buveinėje, išgirsti paslaptingus gamtos garsus. Lankytojams turėtų patikti laboratorinis stalas – klaustukas, kur įvairios gamtos mįslės bus paaiškintos filmuotais siužetais.
Mažuosius lankytojus sudomins Lietuvoje sukurtas interaktyvus žaidimas apie gerves ir kormoranus. Terminaluose pateikiama informacija apie saugomų teritorijų įdomybes ir keliavimo galimybes padės atrasti ypatingas Lietuvos vietas. Kiekvienas ekspozicijos lankytojas taps aktyviu dalyviu, galinčiu liesti, klausyti, pajausti…
Nacionalinio lankytojų centro ekspozicijos originaliam interjero dizainui tikrai nebus abejingų. Jos autorė - Skirmantė Vaitkevičiūtė (UAB „Ekspozicijų sistemos“), anksčiau pelniusi „Auksinės paletės“ apdovanojimą už Neries regioninio parko lankytojų centro interjerą.
Tikimasi, kad Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras taps vartais į Lietuvos ir kitų šalių saugomas teritorijas, po vienu stogu bus galima rasti žinių, susijusių su vertingiausiomis teritorijomis, išsirinkti gamtos maršrutus ir keliauti po turtingą gamtos vertybėmis mūsų kraštą.
Liepos 17 d. atidarytas Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras (Antakalnio g. 25, Vilnius), kur lankytojams pateikta informacija apie Lietuvos bei užsienio saugomas teritorijas (nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus, draustinius, gamtos paminklus ir kt.). Nacionalinio lankytojų centro ekspozicijos tema — „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“, atspindinti gamtos ritmą ir cikliškumą.
Saugomų teritorijų Nacionalinio lankytojų centro tikslas – suteikti žinių apie saugomas teritorijas, kad žmonės suprastų ką ir kodėl reikia saugoti, kodėl gamtosauga civilizuotai žmonijai darosi vis svarbesnė. Svarbu, kad lankytojai susidomėtų nacionaliniais ir regioniniais parkais, saugomomis rūšimis, kraštovaizdžio ypatumais, kad norėtų patys atrasti mūsų krašto gamtos lobius.
Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras įsikūrė Antakalnyje, viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų. Gerokai apgriuvęs pastatas, statytas XIX a. pabaigoje, buvo prikeltas naujam gyvenimui, jame įrengta įdomi ekspozicija. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.
Ekspocija – ne tik įdomi turiniu, bet ir stebinanti vizualiais sprendimais. Įėjęs lankytojas pasijus tarsi gamtos apsuptyje: žolynai, paukščiai, žiogai aplinkui, o užvertus galvą – debesys. Gali įsivaizduoti, kad esi pievoje ar miške…
Kiekvienas svečias galės susipažinti su saugomų teritorijų sistema, sukant susiliečiančius krumpliaračius. Ne visi žino, kad Lietuvoje yra 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 3 valstybiniai gamtiniai ir 2 kultūriniai rezervatai, apie 300 draustinių, daugiau kaip 500 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų...
Išskirtinė nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų vertė iliustruota ne tik vaizdais, bet ir konkrečiais daiktais. Galėsite pabuvoti kino salėje – šikšnosparnių buveinėje, išgirsti paslaptingus gamtos garsus. Lankytojams turėtų patikti laboratorinis stalas – klaustukas, kur įvairios gamtos mįslės bus paaiškintos filmuotais siužetais.
Mažuosius lankytojus sudomins Lietuvoje sukurtas interaktyvus žaidimas apie gerves ir kormoranus. Terminaluose pateikiama informacija apie saugomų teritorijų įdomybes ir keliavimo galimybes padės atrasti ypatingas Lietuvos vietas. Kiekvienas ekspozicijos lankytojas taps aktyviu dalyviu, galinčiu liesti, klausyti, pajausti…
Nacionalinio lankytojų centro ekspozicijos originaliam interjero dizainui tikrai nebus abejingų. Jos autorė - Skirmantė Vaitkevičiūtė (UAB „Ekspozicijų sistemos“), anksčiau pelniusi „Auksinės paletės“ apdovanojimą už Neries regioninio parko lankytojų centro interjerą.
Tikimasi, kad Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras taps vartais į Lietuvos ir kitų šalių saugomas teritorijas, po vienu stogu bus galima rasti žinių, susijusių su vertingiausiomis teritorijomis, išsirinkti gamtos maršrutus ir keliauti po turtingą gamtos vertybėmis mūsų kraštą.
Saugomų gamtos objektų daugėja
Šalies saugomų ar saugotinų geologinės svarbos objektų, vadinamųjų geotopų, sąrašą papildė 22 nauji objektai. Daugumą šių naujų objektų (17) sudaro šaltiniai: du Šv. Jono (Paplatelės ir Uogučių) šaltiniai, taip pat Vaškio, Jakubausko, Vaitkaus, Dirdos, Žaltakalnio, Knygnešių ir Mačernio tako šaltiniai Žemaitijos nacionaliniame parke, Skiručių versmė Dubysos regioniniame parke, Lukštų, Mažeikių, Panemunio ir Ramintos šaltiniai Rokiškio rajone, Čiegio – Zarasų rajone, Jaskoniškių – Sartų regioniniame parke ir Dūburio šaltinis Dūburio hidrografiniame draustinyje (Zarasų r). Į geotopų sąrašą įrašyti ir du rieduliai Joniškio rajone – Brolių akmuo ir Petraičių akmuo, viena didkalvė – Pratkūnų kalnas Pratkūnų geomorfologiniame draustinyje (Zarasų r.).
Jau dvidešimt metų – nuo 1995 m. – geotopus tiria ir registruoja Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Jie registruojami Valstybinės geologijos informacinės sistemos (VGIS) Geotopų posistemyje. Šiame posistemyje dabar galima rasti informacijos apie 597 geologinius, geomorfologinius, hidrogeologinius ir hidrografinius gamtos paveldo objektus. Tai 138 šaltiniai, 97 atodangos, 2 atragiai, 13 daubų, 54 didkalvės, 15 griovų ir sufozinių cirkų, 13 kopų, viena ola, 12 ozų, 19 riedulynų, 175 rieduliai ir 10 jų ekspozicijų, 6 salos ir pusiasaliai, 10 sienelių karjeruose, 11 smegduobių, 9 šaltiniuotos pievos, 12 žemyninių kopų.
Geotopai nustatomi vykdant valstybinį geologinį kartografavimą, specialius mokslinius tyrimus, gaunant informacijos iš tyrimo organizacijų, pavienių gamtos tyrinėtojų ir puoselėtojų, o pagrindinės talkininkės – saugomų teritorijų direkcijos.
Šalies saugomų ar saugotinų geologinės svarbos objektų, vadinamųjų geotopų, sąrašą papildė 22 nauji objektai. Daugumą šių naujų objektų (17) sudaro šaltiniai: du Šv. Jono (Paplatelės ir Uogučių) šaltiniai, taip pat Vaškio, Jakubausko, Vaitkaus, Dirdos, Žaltakalnio, Knygnešių ir Mačernio tako šaltiniai Žemaitijos nacionaliniame parke, Skiručių versmė Dubysos regioniniame parke, Lukštų, Mažeikių, Panemunio ir Ramintos šaltiniai Rokiškio rajone, Čiegio – Zarasų rajone, Jaskoniškių – Sartų regioniniame parke ir Dūburio šaltinis Dūburio hidrografiniame draustinyje (Zarasų r). Į geotopų sąrašą įrašyti ir du rieduliai Joniškio rajone – Brolių akmuo ir Petraičių akmuo, viena didkalvė – Pratkūnų kalnas Pratkūnų geomorfologiniame draustinyje (Zarasų r.).
Jau dvidešimt metų – nuo 1995 m. – geotopus tiria ir registruoja Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Jie registruojami Valstybinės geologijos informacinės sistemos (VGIS) Geotopų posistemyje. Šiame posistemyje dabar galima rasti informacijos apie 597 geologinius, geomorfologinius, hidrogeologinius ir hidrografinius gamtos paveldo objektus. Tai 138 šaltiniai, 97 atodangos, 2 atragiai, 13 daubų, 54 didkalvės, 15 griovų ir sufozinių cirkų, 13 kopų, viena ola, 12 ozų, 19 riedulynų, 175 rieduliai ir 10 jų ekspozicijų, 6 salos ir pusiasaliai, 10 sienelių karjeruose, 11 smegduobių, 9 šaltiniuotos pievos, 12 žemyninių kopų.
Geotopai nustatomi vykdant valstybinį geologinį kartografavimą, specialius mokslinius tyrimus, gaunant informacijos iš tyrimo organizacijų, pavienių gamtos tyrinėtojų ir puoselėtojų, o pagrindinės talkininkės – saugomų teritorijų direkcijos.
Priminimas miško lankytojams, uogautojams ir grybautojams
Lietuvos miškuose prasidėjo uogų ir grybų sezonas.
Miško lankytojai turi žinoti, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Važiuoti dviračiais leidžiama keliais ir rekreaciniais, pažintiniais ar kitais miško takais, netrukdant pėstiesiems miško lankytojams ir negadinant takų dangos. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje, reikia vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.
Uogaujantieji turi žinoti, kad rinkti mėlynes naudojant specialias rinktuves, vadinamąsias šukas, griežtai draudžiama. Jos mėlynių uogienojus palieka be lapų ir pumpurų – taip žalojami ištisi plotai uogienojų. Administracinių teisės pažeidimų kodekse už tokią veiklą numatyta bauda iki 30 eurų.
Renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones. Už pažeidimus, priklausomai nuo jų pobūdžio, gali būti skiriama nuo 7 iki 579 eurų administracinė bauda. Minėtoji tvarka galioja ne tik nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, bet ir visuose miškuose.
Grybautojai turi žinoti, kad grybus rinkti galima ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, išskyrus rezervatus ir tuos miškus, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Apie tai galima sužinoti vietos spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, per radiją ar televiziją, o prie kelių, takų į mišką, kuriame uždraustas ar apribotas lankymasis, apie tai informuoja pastatyti ženklai.
Renkant grybus juos reikia arba išrauti, arba nupjauti prie pat žemės. Griežtai draudžiama ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus. Miško ekosistemoms ypač kenkiama, kai paklotė ardoma grėbliais ir kitais įrankiais, nes taip sunaikinama ir grybiena.
Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės draudžia rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1,5 cm. Taip pat negalima rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių.
Jeigu pilietis pažeidžia nustatytą grybavimo tvarką, jam gali būti skiriama iki 30 eurų, o pareigūnams - iki 60 eurų bauda.
Jeigu nustatytą tvarką pažeidžia grybus superkantis, parduodantis ar perdirbantis pilietis, jam gali būti skiriama iki 150 eurų, pareigūnams – iki 300 eurų bauda.
Lietuvos miškuose prasidėjo uogų ir grybų sezonas.
Miško lankytojai turi žinoti, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Važiuoti dviračiais leidžiama keliais ir rekreaciniais, pažintiniais ar kitais miško takais, netrukdant pėstiesiems miško lankytojams ir negadinant takų dangos. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje, reikia vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.
Uogaujantieji turi žinoti, kad rinkti mėlynes naudojant specialias rinktuves, vadinamąsias šukas, griežtai draudžiama. Jos mėlynių uogienojus palieka be lapų ir pumpurų – taip žalojami ištisi plotai uogienojų. Administracinių teisės pažeidimų kodekse už tokią veiklą numatyta bauda iki 30 eurų.
Renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones. Už pažeidimus, priklausomai nuo jų pobūdžio, gali būti skiriama nuo 7 iki 579 eurų administracinė bauda. Minėtoji tvarka galioja ne tik nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, bet ir visuose miškuose.
Grybautojai turi žinoti, kad grybus rinkti galima ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, išskyrus rezervatus ir tuos miškus, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Apie tai galima sužinoti vietos spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, per radiją ar televiziją, o prie kelių, takų į mišką, kuriame uždraustas ar apribotas lankymasis, apie tai informuoja pastatyti ženklai.
Renkant grybus juos reikia arba išrauti, arba nupjauti prie pat žemės. Griežtai draudžiama ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus. Miško ekosistemoms ypač kenkiama, kai paklotė ardoma grėbliais ir kitais įrankiais, nes taip sunaikinama ir grybiena.
Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės draudžia rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1,5 cm. Taip pat negalima rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių.
Jeigu pilietis pažeidžia nustatytą grybavimo tvarką, jam gali būti skiriama iki 30 eurų, o pareigūnams - iki 60 eurų bauda.
Jeigu nustatytą tvarką pažeidžia grybus superkantis, parduodantis ar perdirbantis pilietis, jam gali būti skiriama iki 150 eurų, pareigūnams – iki 300 eurų bauda.
Prasidėjo vėžiavimo sezonas
Nuo liepos 16 d. prasidėjo vėžiavimo sezonas, kuris tęsis iki spalio 14 dienos. Sezono metu leidžiama gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Šiuos vėžius galima gaudyti tik bučiukais, ne ilgesniais nei 1 m ir ne platesniais nei 0,5 m bei samteliais. Draudžiama gaudyti rankomis, graibštais ar kitais būdais. Vienas vėžiautojas gali naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 plačiažnyplius ar siauražnyplius vėžius, kurių ilgis ne mažesnis kaip 10 centimetrų.
Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus bet kokiais būdais: rankomis, graibštais, bučiukais ar samteliais. Šių vėžių gaudymo būdai, vėžių skaičius bei dydis neribojami. Aplinkosaugininkai primena, kad invazinių vėžių gaudymo metu sugautus plačiažnyplius ar siauražnyplius vėžius būtina nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Tiek vietiniams, tiek invaziniams vėžiams gaudyti reikia įsigyti mėgėjų žvejybos bilietą.
Žinotina, kad plačiažnypliai vėžiai yra vienintelė vietinė rūšis, visada gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Pastaruoju metu Europoje plačiažnypliai vėžiai sparčiai nyksta, nes juos išstumia invaziniai – rainuotieji ir žymėtieji vėžiai.
Rainuotąjį vėžį lengva atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis vėžys išsiskiria ryškia šviesia dėme ant žnyplių. Siauražnyplis vėžys turi šiurkštų kiautą ir siauras žnyples.
Svarbu pažinti rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius ir jokiu būdu jų neperkelti į kitus vandens telkinius. Būdami atsparūs vėžių marui, jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Jie, skirtingai nuo vietinių vėžių, yra aktyvūs ir šaltuoju metų sezonu, rudenį sunaikina ypač daug neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrų ir jauniklių.
Net po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, taip pat valtį ir kitas priemones, prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį. Priešingu atveju vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi.
Nuo liepos 16 d. prasidėjo vėžiavimo sezonas, kuris tęsis iki spalio 14 dienos. Sezono metu leidžiama gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Šiuos vėžius galima gaudyti tik bučiukais, ne ilgesniais nei 1 m ir ne platesniais nei 0,5 m bei samteliais. Draudžiama gaudyti rankomis, graibštais ar kitais būdais. Vienas vėžiautojas gali naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 plačiažnyplius ar siauražnyplius vėžius, kurių ilgis ne mažesnis kaip 10 centimetrų.
Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus bet kokiais būdais: rankomis, graibštais, bučiukais ar samteliais. Šių vėžių gaudymo būdai, vėžių skaičius bei dydis neribojami. Aplinkosaugininkai primena, kad invazinių vėžių gaudymo metu sugautus plačiažnyplius ar siauražnyplius vėžius būtina nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Tiek vietiniams, tiek invaziniams vėžiams gaudyti reikia įsigyti mėgėjų žvejybos bilietą.
Žinotina, kad plačiažnypliai vėžiai yra vienintelė vietinė rūšis, visada gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Pastaruoju metu Europoje plačiažnypliai vėžiai sparčiai nyksta, nes juos išstumia invaziniai – rainuotieji ir žymėtieji vėžiai.
Rainuotąjį vėžį lengva atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis vėžys išsiskiria ryškia šviesia dėme ant žnyplių. Siauražnyplis vėžys turi šiurkštų kiautą ir siauras žnyples.
Svarbu pažinti rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius ir jokiu būdu jų neperkelti į kitus vandens telkinius. Būdami atsparūs vėžių marui, jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Jie, skirtingai nuo vietinių vėžių, yra aktyvūs ir šaltuoju metų sezonu, rudenį sunaikina ypač daug neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrų ir jauniklių.
Net po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, taip pat valtį ir kitas priemones, prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį. Priešingu atveju vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi.
Žuvininkystė
Žuvų migracija domina viso pasaulio mokslininkus
ir specialistus
Birželio 21–25 dienomis Groningeno mieste (Nyderlandai) vyko tarptautinė konferencija žuvų migracijos klausimu. Mūsų šalies žuvininkus šiame ichtiologų ir žuvininkystės specialistų tarptautiniame forume atstovavo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vyriausieji specialistai: Justas Poviliūnas, Laura Sabulienė ir Andriejus Pilinkovskis.
Justas Poviliūnas mielai sutiko papasakoti „Tėviškės gamtos“ skaitytojams apie kai kurias žuvų migracijos problemas, priminti šioje srityje vykdomus darbus Lietuvoje bei pasidalinti įspūdžiais iš Tarptautinės konferencijos.
Justas Poviliūnas: „ Į tarptautinę konferenciją „Žuvų migracija 2015“(Fish passage 2015) vykome trise: iš Žuvivaisos skyriaus - aš ir mano kolega Andriejus Pilinkovskis bei Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Sabulienė.
Europoje žuvų migracijos klausimais tokio lygio renginiai vyksta ne kiekvienais metais. Pastaroji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija buvo gerai organizuota. Joje dalyvavo žinomiausi žuvų migracijos srityje dirbantys mokslininkai bei specialistai ne tik iš Europos valstybių, bet ir iš kitų pasaulio kraštų: Australijos, Amerikos, Okeanijos, Afrikos, Rusijos Federacijos ir kitų šalių. Šiame renginyje dalyvavo daugiau nei 500 žuvų migracija besidominčių žmonių. Todėl mes, kaip Žuvininkystės tarnybos specialistai, žuvų migracijos srityje atliekantys mokslinio pobūdžio tyrimus ir vykdantys praktinius darbus, norėjome sužinoti, kokiu keliu eina mūsų kolegos kitose šalyse, kaip jiems sekasi tirti žuvų migraciją ir įgyvendinti ichtiologų mokslines rekomendacijas gerinant žuvų migracijos sąlygas. Kita vertus, norėta susitikti su žmonėmis, dirbančiais žuvų migracijos srityje, atnaujinti senas pažintis, užmegzti naujus dalykinius kontaktus. Be to, tokio lygio mokslinės minties ir praktinės patirties renginyje ir mes norėjome atverti Žuvininkystės tarnybos ir kitų Lietuvos žuvininkystės specialistų darbų skrynią, parodyti pasauliui, kad lietuviai turi gilias ir turiningas žuvininkystės plėtros tradicijas.
Žodžiu, į tarptautinę konferenciją vykome, kaip sakoma, ne tuščiomis rankomis: parengėme išsamų stendinį pranešimą apie mūsų Šalyje vykdomas projektines veiklas, tarp jų - įgyvendinamą projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“, gerai žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Stendinio pranešimo vaizdinė medžiaga, žuvų migracijos tyrimų rezultatai bei Lietuvos specialistų komentarai apie vykdomo projekto eigą sulaukė didelio konferencijos dalyvių susidomėjimo.
Žuvų migracija, kaip problema, gana siaura, bet labai svarbi mokslinių tyrimų sritis gamtai ir vandens gyvūnijai pažinti. Tenka pripažinti, kad šiandien žuvų migracijos tyrimais labiau domisi mokslininkai, gamtosaugos specialistai, nei verslininkai, nors kai kurios naujesnės technologijos jau randa kelią į žuvų pasaulį. Mane labiausiai sudomino naujas migruojančių žuvų perkėlimo per neįveikiamas užtvankas, kurių aukštis siekia net dešimtis metrų, būdas. Tam tikslui naudojami specialūs siurbliai arba „patrankos“, kurie per kelias minutes perkelia žuvis į vandenį, esantį aukščiau neįveikiamos kliūties, ir visos jos išlieka gyvos bei sveikos. Tiesa, šis perkėlimo būdas kol kas taikomas tik lašišinėms žuvims, bet jau atliekami pirmieji bandymai perkeliant per užtvankas ir eršketines žuvis. Tokių siurblių arba „patrankų“ pagalba galima perkelti žuvis, sveriančias iki 20 kilogramų.
Kokios migruojančių žuvų rūšys buvo plačiausiai apžvelgtos ir nagrinėtos renginio metu?
Pasaulyje migruojančių žuvų rūšių įvairovė yra labai didelė, tačiau, kadangi renginys vyko Olandijoje - Europos Sąjungos valstybėje, daugiausia pranešimų buvo skirta mums aktualiausių žuvų rūšių - europinių ungurių, atlantinių lašišų, apskritažiomenių-nėgių, na ir, žinoma, eršketinių žuvų - migracijos problemoms aptarti. Jūrinės žuvų rūšys taip pat nebuvo pamirštos.
Išklausėme pranešimus apie žuvų pralaidų projektavimą ir įrengimą unguriams, lašišoms bei erškėtinėms žuvims. Nemažai pranešimų buvo apie tiesioginį hidroelektrinių turbinų poveikį migruojančioms žuvims. Mus labai sudomino Europos Sąjungos valstybių atliekami naujausi europinių ungurių tyrimai, šių žuvų migracijos sąlygų gerinimas ir jų išteklių atstatymo planų įgyvendinimas.
Išklausėme keletą pranešimų apie ungurių migraciją per hidroelektrinių turbinas, specialius apėjimus bei vamzdines sistemas, kurios padeda unguriams sėkmingai įveikti net dešimties ir daugiau metrų aukštį.
Įdomūs buvo ir kiti pranešimai, skirti žuvų ženklinimui. Pastebėtina, kad tiriant žuvų migraciją vis plačiau naudojami tiek radijo bangų, tiek akustiniai žymekliai. Platų panaudojimą turi ir povandeninės kameros, leidžiančios nepertraukiamai stebėti žuvitakiu migruojančias žuvis.
Konferencijos dalyviams buvo pristatyta daug temų, bet visuose pristatymuose neturėjome galimybių dalyvauti, nes pranešimai buvo skaitomi skirtingose salėse ir tuo pačiu metu. Todėl rinkomės Žuvininkystės tarnybos veiklai aktualiausias temas.
Manyčiau, kad ne tik man, bet ir daugeliui konferencijos dalyvių buvo vertingiausios valandos, praleistos bendrose plenarinėse sesijose, kur pranešimus skaitė pasaulinio garso žuvų migracijos ekspertai: Zeb Hogan, JAV Nevados-Reno universiteto mokslų daktaras, daugiau nei 10 metų bendradarbiaujantis su 38-iose pasaulio šalyse leidžiamu žurnalu „National Geographic“, kuriantis populiarius reportažus televizijai; dr. Martin Mallen-Cooper, mokslininkas iš Australijos, projektuojantis žuvų pralaidas, vykdantis žuvų elgesio mokslinius tyrimus bei tyrinėjantis tinkamiausias žuvų pralaidas pagal aplinkos sąlygas; dr. Claudio Baigun – mokslininkas iš Brazilijos, atlikęs daug tyrimų, susijusių su užtvankų daromu poveikiu žuvų migracijai Pietų Amerikoje bei parengęs daugiau nei pusšimtį straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose. Nemažiau svarbūs bei turiningi pranešimai buvo ir kitų šioje srityje pasižymėjusių specialistų.
Sugrįžus namo bendradarbiai ir kiti kolegos klausia, ar konferencijos dalyviai domėjosi Lietuvoje vykdomais darbais žuvų migracijos srityje.
Taip, mūsų vykdoma veikla domėjosi ir kitų šalių konferencijos dalyviai. Mūsų įgyvendinamu projektu labai susidomėjo kaimyninės Latvijos atstovai, kurie atliko tyrimus su lašišomis ir nustatė, kad jos praeina per Dauguvos upės hidroelektrinės turbinas. Taip pat dėmesio sulaukėme iš Švedijos ir Amerikos mokslininkų. Su jais teko arčiau pabendrauti, pasikeisti patirtimi ir pastebėjimais. Juos nustebino, kad Lietuvoje jau sugaunamos didelės migruojančios neršti lašišos. Kolegos domėjosi pastatytų žuvitakių efektyvumu ir patrauklumu, žuvų tyrimais, kitomis Žuvininkystės tarnybos veiklomis.
Konferencija paliko labai gerą įspūdį. Šiuo metu planuojama toliau vykdyti pastatytų žuvitakių tyrimus, be to, numatoma statyti naujas žuvų pralaidas esamose užtvankose. Rengiant naujus projektus bus galima pritaikyti konferencijoje įgytas žinias, įdiegti naujus žuvų migracijos stebėjimo metodus.
Manyčiau, kad panašią tarptautinę konferenciją pajėgi surengti ir Lietuva. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos yra sukaupusi nemažą darbo patirtį, turime aukštos kvalifikacijos specialistų, mokslininkų. Tokiam renginiui organizuoti turime ne tik patirties, bet ir gerą materialinę bazę - mūsų Šalyje yra net 92 užtvankos, 25-iose jau įrengtos ir veikia žuvų pralaidos. Turime įspūdingų hidroelektrinių, prie kurių būtina artimiausiais metais pastatyti žuvitakius, sumontuoti specialius žuvų perkėlimo mechanizmus ar kitais būdais atverti kelius žuvims migruoti.
Baigdamas šį trumpą pasakojimą apie Tarptautinę konferenciją „Žuvų migracija 2015“, savo ir kolegų vardu galiu pasakyti, kad mūsų dalyvavimas šiame renginyje buvo ir prasmingas, ir naudingas, galėjome įsitikinti, kad mūsų veikla žuvų migracijos srityje vykdoma gera linkme, ir kad mūsų darbais domisi pasaulio mokslininkai bei specialistai.“
ir specialistus
Birželio 21–25 dienomis Groningeno mieste (Nyderlandai) vyko tarptautinė konferencija žuvų migracijos klausimu. Mūsų šalies žuvininkus šiame ichtiologų ir žuvininkystės specialistų tarptautiniame forume atstovavo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vyriausieji specialistai: Justas Poviliūnas, Laura Sabulienė ir Andriejus Pilinkovskis.
Justas Poviliūnas mielai sutiko papasakoti „Tėviškės gamtos“ skaitytojams apie kai kurias žuvų migracijos problemas, priminti šioje srityje vykdomus darbus Lietuvoje bei pasidalinti įspūdžiais iš Tarptautinės konferencijos.
Justas Poviliūnas: „ Į tarptautinę konferenciją „Žuvų migracija 2015“(Fish passage 2015) vykome trise: iš Žuvivaisos skyriaus - aš ir mano kolega Andriejus Pilinkovskis bei Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Sabulienė.
Europoje žuvų migracijos klausimais tokio lygio renginiai vyksta ne kiekvienais metais. Pastaroji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija buvo gerai organizuota. Joje dalyvavo žinomiausi žuvų migracijos srityje dirbantys mokslininkai bei specialistai ne tik iš Europos valstybių, bet ir iš kitų pasaulio kraštų: Australijos, Amerikos, Okeanijos, Afrikos, Rusijos Federacijos ir kitų šalių. Šiame renginyje dalyvavo daugiau nei 500 žuvų migracija besidominčių žmonių. Todėl mes, kaip Žuvininkystės tarnybos specialistai, žuvų migracijos srityje atliekantys mokslinio pobūdžio tyrimus ir vykdantys praktinius darbus, norėjome sužinoti, kokiu keliu eina mūsų kolegos kitose šalyse, kaip jiems sekasi tirti žuvų migraciją ir įgyvendinti ichtiologų mokslines rekomendacijas gerinant žuvų migracijos sąlygas. Kita vertus, norėta susitikti su žmonėmis, dirbančiais žuvų migracijos srityje, atnaujinti senas pažintis, užmegzti naujus dalykinius kontaktus. Be to, tokio lygio mokslinės minties ir praktinės patirties renginyje ir mes norėjome atverti Žuvininkystės tarnybos ir kitų Lietuvos žuvininkystės specialistų darbų skrynią, parodyti pasauliui, kad lietuviai turi gilias ir turiningas žuvininkystės plėtros tradicijas.
Žodžiu, į tarptautinę konferenciją vykome, kaip sakoma, ne tuščiomis rankomis: parengėme išsamų stendinį pranešimą apie mūsų Šalyje vykdomas projektines veiklas, tarp jų - įgyvendinamą projektą „Žuvų pralaidų įrengimas prie esamų Kražantės ir Sausdravo upių užtvankų bei pralaidos rekonstrukcija Vilnios upėje“, gerai žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Stendinio pranešimo vaizdinė medžiaga, žuvų migracijos tyrimų rezultatai bei Lietuvos specialistų komentarai apie vykdomo projekto eigą sulaukė didelio konferencijos dalyvių susidomėjimo.
Žuvų migracija, kaip problema, gana siaura, bet labai svarbi mokslinių tyrimų sritis gamtai ir vandens gyvūnijai pažinti. Tenka pripažinti, kad šiandien žuvų migracijos tyrimais labiau domisi mokslininkai, gamtosaugos specialistai, nei verslininkai, nors kai kurios naujesnės technologijos jau randa kelią į žuvų pasaulį. Mane labiausiai sudomino naujas migruojančių žuvų perkėlimo per neįveikiamas užtvankas, kurių aukštis siekia net dešimtis metrų, būdas. Tam tikslui naudojami specialūs siurbliai arba „patrankos“, kurie per kelias minutes perkelia žuvis į vandenį, esantį aukščiau neįveikiamos kliūties, ir visos jos išlieka gyvos bei sveikos. Tiesa, šis perkėlimo būdas kol kas taikomas tik lašišinėms žuvims, bet jau atliekami pirmieji bandymai perkeliant per užtvankas ir eršketines žuvis. Tokių siurblių arba „patrankų“ pagalba galima perkelti žuvis, sveriančias iki 20 kilogramų.
Kokios migruojančių žuvų rūšys buvo plačiausiai apžvelgtos ir nagrinėtos renginio metu?
Pasaulyje migruojančių žuvų rūšių įvairovė yra labai didelė, tačiau, kadangi renginys vyko Olandijoje - Europos Sąjungos valstybėje, daugiausia pranešimų buvo skirta mums aktualiausių žuvų rūšių - europinių ungurių, atlantinių lašišų, apskritažiomenių-nėgių, na ir, žinoma, eršketinių žuvų - migracijos problemoms aptarti. Jūrinės žuvų rūšys taip pat nebuvo pamirštos.
Išklausėme pranešimus apie žuvų pralaidų projektavimą ir įrengimą unguriams, lašišoms bei erškėtinėms žuvims. Nemažai pranešimų buvo apie tiesioginį hidroelektrinių turbinų poveikį migruojančioms žuvims. Mus labai sudomino Europos Sąjungos valstybių atliekami naujausi europinių ungurių tyrimai, šių žuvų migracijos sąlygų gerinimas ir jų išteklių atstatymo planų įgyvendinimas.
Išklausėme keletą pranešimų apie ungurių migraciją per hidroelektrinių turbinas, specialius apėjimus bei vamzdines sistemas, kurios padeda unguriams sėkmingai įveikti net dešimties ir daugiau metrų aukštį.
Įdomūs buvo ir kiti pranešimai, skirti žuvų ženklinimui. Pastebėtina, kad tiriant žuvų migraciją vis plačiau naudojami tiek radijo bangų, tiek akustiniai žymekliai. Platų panaudojimą turi ir povandeninės kameros, leidžiančios nepertraukiamai stebėti žuvitakiu migruojančias žuvis.
Konferencijos dalyviams buvo pristatyta daug temų, bet visuose pristatymuose neturėjome galimybių dalyvauti, nes pranešimai buvo skaitomi skirtingose salėse ir tuo pačiu metu. Todėl rinkomės Žuvininkystės tarnybos veiklai aktualiausias temas.
Manyčiau, kad ne tik man, bet ir daugeliui konferencijos dalyvių buvo vertingiausios valandos, praleistos bendrose plenarinėse sesijose, kur pranešimus skaitė pasaulinio garso žuvų migracijos ekspertai: Zeb Hogan, JAV Nevados-Reno universiteto mokslų daktaras, daugiau nei 10 metų bendradarbiaujantis su 38-iose pasaulio šalyse leidžiamu žurnalu „National Geographic“, kuriantis populiarius reportažus televizijai; dr. Martin Mallen-Cooper, mokslininkas iš Australijos, projektuojantis žuvų pralaidas, vykdantis žuvų elgesio mokslinius tyrimus bei tyrinėjantis tinkamiausias žuvų pralaidas pagal aplinkos sąlygas; dr. Claudio Baigun – mokslininkas iš Brazilijos, atlikęs daug tyrimų, susijusių su užtvankų daromu poveikiu žuvų migracijai Pietų Amerikoje bei parengęs daugiau nei pusšimtį straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose. Nemažiau svarbūs bei turiningi pranešimai buvo ir kitų šioje srityje pasižymėjusių specialistų.
Sugrįžus namo bendradarbiai ir kiti kolegos klausia, ar konferencijos dalyviai domėjosi Lietuvoje vykdomais darbais žuvų migracijos srityje.
Taip, mūsų vykdoma veikla domėjosi ir kitų šalių konferencijos dalyviai. Mūsų įgyvendinamu projektu labai susidomėjo kaimyninės Latvijos atstovai, kurie atliko tyrimus su lašišomis ir nustatė, kad jos praeina per Dauguvos upės hidroelektrinės turbinas. Taip pat dėmesio sulaukėme iš Švedijos ir Amerikos mokslininkų. Su jais teko arčiau pabendrauti, pasikeisti patirtimi ir pastebėjimais. Juos nustebino, kad Lietuvoje jau sugaunamos didelės migruojančios neršti lašišos. Kolegos domėjosi pastatytų žuvitakių efektyvumu ir patrauklumu, žuvų tyrimais, kitomis Žuvininkystės tarnybos veiklomis.
Konferencija paliko labai gerą įspūdį. Šiuo metu planuojama toliau vykdyti pastatytų žuvitakių tyrimus, be to, numatoma statyti naujas žuvų pralaidas esamose užtvankose. Rengiant naujus projektus bus galima pritaikyti konferencijoje įgytas žinias, įdiegti naujus žuvų migracijos stebėjimo metodus.
Manyčiau, kad panašią tarptautinę konferenciją pajėgi surengti ir Lietuva. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos yra sukaupusi nemažą darbo patirtį, turime aukštos kvalifikacijos specialistų, mokslininkų. Tokiam renginiui organizuoti turime ne tik patirties, bet ir gerą materialinę bazę - mūsų Šalyje yra net 92 užtvankos, 25-iose jau įrengtos ir veikia žuvų pralaidos. Turime įspūdingų hidroelektrinių, prie kurių būtina artimiausiais metais pastatyti žuvitakius, sumontuoti specialius žuvų perkėlimo mechanizmus ar kitais būdais atverti kelius žuvims migruoti.
Baigdamas šį trumpą pasakojimą apie Tarptautinę konferenciją „Žuvų migracija 2015“, savo ir kolegų vardu galiu pasakyti, kad mūsų dalyvavimas šiame renginyje buvo ir prasmingas, ir naudingas, galėjome įsitikinti, kad mūsų veikla žuvų migracijos srityje vykdoma gera linkme, ir kad mūsų darbais domisi pasaulio mokslininkai bei specialistai.“
Žmonės ir gamta
Gamtos pažinimas Paltanavičiui -
gyvenimo prasmė
Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, žinomas gamtininkas, ilgametis Aplinkos ministerijos darbuotojas, “Tėviškės gamtos” redakcinės tarybos narys,ir ilgametis bendraautorius Selemonas Paltanavičius apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Šį apdovanojimą jam, kaip ir dar trisdešimčiai nusipelniusių šaliai žmonių, įteikė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Selemonas – pats tikriausias gamtininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal gyvenimo būdą bei sampratą. Gamta yra neišsenkanti jo kūrybos – ir fotografijų, ir straipsnių, ir knygų vaikams, ir radijo laidų – versmė“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Per 45 kūrybos metus apie gamtą ir jos ypatumus Selemonas Paltanavičius parašė daugiau kaip pusšimtį knygų, parengė per 3,5 tūkst. publikacijų, arti tūkstančio radijo laidų, prisidėjo kuriant daugiau kaip 200 televizijos laidų, išleido dvi plokšteles – „Žuvinto balsai“ ir „Viena diena kaime“, o interviu spaudai, televizijai ir radijui jau seniai nebeskaičiuoja. Jam tai tapo kasdienybe.
Selemono kūrybiniai gebėjimai buvo ne kartą įvertinti apdovanojimais. Jis 2003 m. už filmo „Gulbių ežeras po debesiu“ scenarijų pelnė Petro Abukevičiaus premiją, 2007 m. knyga „Velniukas ir vieversiukas“ išrinkta geriausia metų knyga vaikams, 2008 m. skirta Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premija.
Gilus gamtos pažinimas, platus kultūrinis akiratis, humoro jausmas, šiltas bendravimas – bene vienos svarbiausių savybių, dėl kurių Selemonas Paltanavičius šią vasarą buvo pakviestas į dešimties žymių šalies žmonių komandą, suburtą pirmajai nacionalinei ekspedicijai Nemunu per Lietuvą. Ši įgula visą savaitę keliavo kurėnu, atkurtu senoviniu burlaiviu, ir lankė istoriškai bei kultūriškai svarbias vietas, susitikdavo su vietos bendruomenių žmonėmis. Šios unikalios ekspedicijos įspūdžius išvysime Selemono fotografijose, perskaitysime jo straipsniuose ar knygose.
gyvenimo prasmė
Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, žinomas gamtininkas, ilgametis Aplinkos ministerijos darbuotojas, “Tėviškės gamtos” redakcinės tarybos narys,ir ilgametis bendraautorius Selemonas Paltanavičius apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Šį apdovanojimą jam, kaip ir dar trisdešimčiai nusipelniusių šaliai žmonių, įteikė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Selemonas – pats tikriausias gamtininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal gyvenimo būdą bei sampratą. Gamta yra neišsenkanti jo kūrybos – ir fotografijų, ir straipsnių, ir knygų vaikams, ir radijo laidų – versmė“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.
Per 45 kūrybos metus apie gamtą ir jos ypatumus Selemonas Paltanavičius parašė daugiau kaip pusšimtį knygų, parengė per 3,5 tūkst. publikacijų, arti tūkstančio radijo laidų, prisidėjo kuriant daugiau kaip 200 televizijos laidų, išleido dvi plokšteles – „Žuvinto balsai“ ir „Viena diena kaime“, o interviu spaudai, televizijai ir radijui jau seniai nebeskaičiuoja. Jam tai tapo kasdienybe.
Selemono kūrybiniai gebėjimai buvo ne kartą įvertinti apdovanojimais. Jis 2003 m. už filmo „Gulbių ežeras po debesiu“ scenarijų pelnė Petro Abukevičiaus premiją, 2007 m. knyga „Velniukas ir vieversiukas“ išrinkta geriausia metų knyga vaikams, 2008 m. skirta Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premija.
Gilus gamtos pažinimas, platus kultūrinis akiratis, humoro jausmas, šiltas bendravimas – bene vienos svarbiausių savybių, dėl kurių Selemonas Paltanavičius šią vasarą buvo pakviestas į dešimties žymių šalies žmonių komandą, suburtą pirmajai nacionalinei ekspedicijai Nemunu per Lietuvą. Ši įgula visą savaitę keliavo kurėnu, atkurtu senoviniu burlaiviu, ir lankė istoriškai bei kultūriškai svarbias vietas, susitikdavo su vietos bendruomenių žmonėmis. Šios unikalios ekspedicijos įspūdžius išvysime Selemono fotografijose, perskaitysime jo straipsniuose ar knygose.
Paviliojo paukštelio stebuklai
Ornitologo Leono Jezersko gimimo 90 – mečio proga
„Kaip mažas paukštelis nuskrenda 9500 kilometrų ir grįžta atgal į tą pačią vietą, kurioje perėjo? Štai kregždė, vos 19 g svorio, ją sužiedavome Ventėje, o po 117 dienų gavome atsakymą iš Pietų Afrikos Respublikos iš Pretorijos, kur ji buvo paukščių žieduotojų pagauta. Už 9500 kilometrų. Nykštukas dar mažesnis – 9 g, o jame irgi telpa visas didžiulis navigacinis kompiuteris, nes paukštelis žino savo kelią dar būdamas kiaušinyje. Buvo atliktas bandymas – išperinti jaunikliai visiškai nematė savo tėvų, užaugo izoliuoti ir būriu, stebimi radiolokacinių sistemų, išskrido į pietus. Ir skrido lygiai tuo maršrutu, kaip skrenda jų gentainiai per amžius. Kaip būtų gerai, jei vaikas turėtų įdėtą tokį kompiuterį, nieko nereiktų mokytis - eini mokyklon pamokų neparuošęs ir vienus dešimtukus gauni“, - pasakoja Leonas Jezerskas.
„Paukščių migracijos kelius stebi aviacijos specialistai, atrodytų, ką gali kelis gramus sveriantis paukštelis padaryti lėktuvui, kuris skrenda 9 tūkst. m. aukštyje. O pasirodo, susidūrimas kaip su bomba. Ir paukščiai pakyla į tokį aukštį, kai reikia perskristi kalnus. Todėl labai svarbu žinoti paukščių migracijos kelius, kad galima būtų išvengti didelių nelaimių. Domisi jais ir epidemiologai, kad nebūtų iš žemyno į žemyną pernešamos pavojingos ligos. Nors čia kartais būna ir absurdų – atsimenate, kai kovojo su paukščių gripu. Iš skurstančių Afrikos trobelių nešė liesas vištelės ir jas naikino, šalia vaikai iš bado verkia. Net pas mus naikino kaimo moterėlių vištukes ar antis, jei jos lesioja ant žemės, o ne užtvertos paukščių fabrikuose. Bjauru žiūrėt buvo. Ir dar viena mintis apie migracijos kelius. Baisūs ginčai Lietuvoje apie vėjo jėgaines. Kažkas nori iš mūsų padaryti aborigenų kraštą. Kad jokios pažangios energijos nebūtų, kad vien tik atvežtinį kurą brangiai pirktume ir degintume. Koks „kvailas“ paukštis trenksis į stulpą, iš tolo jį aiškiai matydamas. O kur statyti jėgaines - kitas klausimas, migracijos keliai yra nustatyti, reikia tik į tuos duomenis pasižiūrėti. Dievas migracijos kelius nustatė, žmogui belieka prie jų prisitaikyti“,- įsitikinęs žymusis ornitologas...
Leonas Jezerskas gimė 1925 m. liepos 18 d. Rokuose, Kauno rajone. 1947–1948 m. dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Biologijos instituto Zoologijos muziejaus Kaune konservatoriumi, vyr. laborantu. Taksidermijos pagrindų buvo išsiųstas mokytis į Maskvą pas profesorių Kocą. 1956 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą, įgijo biologijos ir chemijos mokytojo specialybę. 1957-1964 m. dirbo Kauno zoologijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, iki 1973 m. – vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju. Nuo 1974 m. - Zoologijos muziejaus filialo Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas. Patobulino paukščių gaudymo žiedavimui priemones ir metodus, sukūrė zigzagines gaudykles. Ten pat įrengė ir paukščių migracijos muziejų. 1950-1973 m. buvo vienas iš „Paukščių dienų“ organizatorių. Už puikų gamtininko darbą apdovanotas garbės, padėkos raštais, 1992 m. už visuomeninę auklėjamąją veiklą Tado Ivanausko ornitologine premija, 2001m. už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą gavo „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimą. Taip pat yra daugybės mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, leidinio „Paukščių žiedavimas Ventės rago ornitologinėje stotyje“ (1989) autorius ir knygos „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007) bendraautorius.
Belieka palinkėti Jubiliatui geros sveikatos, laimės ir neblėstančios energijos savo pamėgtame darbe, kuris nepaprastai reikalingas visuomenei.
Dalia Juočerytė
Ornitologo Leono Jezersko gimimo 90 – mečio proga
„Kaip mažas paukštelis nuskrenda 9500 kilometrų ir grįžta atgal į tą pačią vietą, kurioje perėjo? Štai kregždė, vos 19 g svorio, ją sužiedavome Ventėje, o po 117 dienų gavome atsakymą iš Pietų Afrikos Respublikos iš Pretorijos, kur ji buvo paukščių žieduotojų pagauta. Už 9500 kilometrų. Nykštukas dar mažesnis – 9 g, o jame irgi telpa visas didžiulis navigacinis kompiuteris, nes paukštelis žino savo kelią dar būdamas kiaušinyje. Buvo atliktas bandymas – išperinti jaunikliai visiškai nematė savo tėvų, užaugo izoliuoti ir būriu, stebimi radiolokacinių sistemų, išskrido į pietus. Ir skrido lygiai tuo maršrutu, kaip skrenda jų gentainiai per amžius. Kaip būtų gerai, jei vaikas turėtų įdėtą tokį kompiuterį, nieko nereiktų mokytis - eini mokyklon pamokų neparuošęs ir vienus dešimtukus gauni“, - pasakoja Leonas Jezerskas.
„Paukščių migracijos kelius stebi aviacijos specialistai, atrodytų, ką gali kelis gramus sveriantis paukštelis padaryti lėktuvui, kuris skrenda 9 tūkst. m. aukštyje. O pasirodo, susidūrimas kaip su bomba. Ir paukščiai pakyla į tokį aukštį, kai reikia perskristi kalnus. Todėl labai svarbu žinoti paukščių migracijos kelius, kad galima būtų išvengti didelių nelaimių. Domisi jais ir epidemiologai, kad nebūtų iš žemyno į žemyną pernešamos pavojingos ligos. Nors čia kartais būna ir absurdų – atsimenate, kai kovojo su paukščių gripu. Iš skurstančių Afrikos trobelių nešė liesas vištelės ir jas naikino, šalia vaikai iš bado verkia. Net pas mus naikino kaimo moterėlių vištukes ar antis, jei jos lesioja ant žemės, o ne užtvertos paukščių fabrikuose. Bjauru žiūrėt buvo. Ir dar viena mintis apie migracijos kelius. Baisūs ginčai Lietuvoje apie vėjo jėgaines. Kažkas nori iš mūsų padaryti aborigenų kraštą. Kad jokios pažangios energijos nebūtų, kad vien tik atvežtinį kurą brangiai pirktume ir degintume. Koks „kvailas“ paukštis trenksis į stulpą, iš tolo jį aiškiai matydamas. O kur statyti jėgaines - kitas klausimas, migracijos keliai yra nustatyti, reikia tik į tuos duomenis pasižiūrėti. Dievas migracijos kelius nustatė, žmogui belieka prie jų prisitaikyti“,- įsitikinęs žymusis ornitologas...
Leonas Jezerskas gimė 1925 m. liepos 18 d. Rokuose, Kauno rajone. 1947–1948 m. dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Biologijos instituto Zoologijos muziejaus Kaune konservatoriumi, vyr. laborantu. Taksidermijos pagrindų buvo išsiųstas mokytis į Maskvą pas profesorių Kocą. 1956 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą, įgijo biologijos ir chemijos mokytojo specialybę. 1957-1964 m. dirbo Kauno zoologijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, iki 1973 m. – vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju. Nuo 1974 m. - Zoologijos muziejaus filialo Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas. Patobulino paukščių gaudymo žiedavimui priemones ir metodus, sukūrė zigzagines gaudykles. Ten pat įrengė ir paukščių migracijos muziejų. 1950-1973 m. buvo vienas iš „Paukščių dienų“ organizatorių. Už puikų gamtininko darbą apdovanotas garbės, padėkos raštais, 1992 m. už visuomeninę auklėjamąją veiklą Tado Ivanausko ornitologine premija, 2001m. už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą gavo „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimą. Taip pat yra daugybės mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, leidinio „Paukščių žiedavimas Ventės rago ornitologinėje stotyje“ (1989) autorius ir knygos „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007) bendraautorius.
Belieka palinkėti Jubiliatui geros sveikatos, laimės ir neblėstančios energijos savo pamėgtame darbe, kuris nepaprastai reikalingas visuomenei.
Dalia Juočerytė
„Nėr negydančių žolynų, bet razumno iš durno nepadarys ir jie“
Dr. Eugenijos Šimkūnaitės 95-mečiui
Nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandi, tačiau itin geros širdies, labai dosni ir tikra savo darbo profesionalė. Tokia buvo habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.
Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas. Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams.
Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet taip pat rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas ir išmoningas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos...“, – į jos paskaitas būriais plūdusius studentus pasveikindavo mokslininkė. O patarimo prašyti atėjusius žmones įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.
Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana, kartais paburdavo iš augalų ar delno, tačiau iš tiesų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.
Aplenkė savo laiką. O „atitikt“ E. Šimkūnaitė tikrai mokėjo. Kaip Lietuvos mokslų akademijoje surengtame mokslininkės 95-ojo gimtadienio minėjime kalbėjo Lietuvos onkologijos instituto gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia, daugybė E. Šimkūnaitės aprašytų vaistinių augalų savybių plačiai žinomos šiuolaikinėje viso pasaulio farmacijoje. „Be to, E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. Todėl mokslininkė labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti, išpjauti visų augalų. Nes tik tokiose vietose augantys augalai turi gerus biolaukus“, – pasakojo J. Ruolia.
Pasak Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, galima sakyti, kad E. Šimkūnaitė tam tikra prasme aplenkė savo gyventą laiką, nes kai kurios jos propaguotos idėjos populiarios tapo tik prabėgus keliems dešimtmečiams.
„Dabar mes kalbame apie ekologiją, sveiką gyvenimo būdą ir panašius dalykus. E. Šimkūnaitė dar tuomet apie tai šnekėjo, ragino maitintis sveikai, dėvėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius, propagavo ekologijos, gamtosaugos idėjas“, – kalbėjo B. Karnickienė.
Taigi E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja . Mokslų akademijoje vykusio vakaro metu buvo pristatytas visiškai naujas leidinys „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“, kuriam po visas pakampes pabirusius mokslininkės receptus surinko Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus. Prekyboje pasirodė jau antroji E. Šimkūnaitės vardo arbatų linija, kurią pagal mokslininkės receptus ir patarimus sukūrė bei į švelnias kaip šilkas pagalvėles supakavo „Acorus vaistažolių“ ekspertai.
Anot B. Karnickienės, E. Šimkūnaitės atminimas neblėsta, nes visoje Lietuvoje vis dar gausu žmonių, prisimenančių mokslininkės asmenybę ir jos gerus darbus. Žmonės į E. Šimkūnaitę kreipdavosi pačiais įvairiausiais klausimais, nebūtinai susijusiais su žolynais ir sveikata.
Būdavo net tokių, kurie klausdavo, kaip išnaikinti muses, atsikratyti pelių ar ką daryti, kad negirgždėtų sodybos vartai. Į visus klausimus Eugenija visuomet atsakydavo. Tikriausiai tai ir traukė žmones“, – svarstė B. Karnickienė. Be to, visi žinojo, kad E. Šimkūnaitė turi tvirtą stuburą, nepataikauja niekieno nuomonei ir visuomet rėžia teisybę. Tad žmonės jautė, kad jos patarimai yra sąžiningi ir teisingi.
„Eugenija taip pat buvo puiki psichologė, labai gerai išmanė žmonių santykius. Per jos gimtadienius, kurie visuomet būdavo didelės šventės, ji žinodavo, ką prie ko sodinti, kaip viską organizuoti, kad visi būtų linksmi ir patenkinti. Ji žinojo, kad egzistuoja žmonių biolaukai, kuriuos reikia derinti. Net daug laiko kartu praleidžiantiems sutuoktiniams siūlydavo bent atostogauti atskirai, kad vienas nuo kito pailsėtų ir pasiilgtų. Juk anksčiau kaimuose darbai buvo skirstomi: vyrai išeidavo į laukus, moterys likdavo namuose prie ruošos darbų. O šiandien vyras su žmona vis stumdosi mažose daugiabučių „dėžutėse“. Tik, žinoma, reikėtų nepamiršti pareigų šeimai“, – juokdamasi mokslininkę citavo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė.
Greta ŽIČKAUSKAITĖ
Dr. Eugenijos Šimkūnaitės 95-mečiui
Nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandi, tačiau itin geros širdies, labai dosni ir tikra savo darbo profesionalė. Tokia buvo habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.
Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas. Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams.
Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet taip pat rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas ir išmoningas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos...“, – į jos paskaitas būriais plūdusius studentus pasveikindavo mokslininkė. O patarimo prašyti atėjusius žmones įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.
Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana, kartais paburdavo iš augalų ar delno, tačiau iš tiesų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.
Aplenkė savo laiką. O „atitikt“ E. Šimkūnaitė tikrai mokėjo. Kaip Lietuvos mokslų akademijoje surengtame mokslininkės 95-ojo gimtadienio minėjime kalbėjo Lietuvos onkologijos instituto gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia, daugybė E. Šimkūnaitės aprašytų vaistinių augalų savybių plačiai žinomos šiuolaikinėje viso pasaulio farmacijoje. „Be to, E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. Todėl mokslininkė labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti, išpjauti visų augalų. Nes tik tokiose vietose augantys augalai turi gerus biolaukus“, – pasakojo J. Ruolia.
Pasak Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, galima sakyti, kad E. Šimkūnaitė tam tikra prasme aplenkė savo gyventą laiką, nes kai kurios jos propaguotos idėjos populiarios tapo tik prabėgus keliems dešimtmečiams.
„Dabar mes kalbame apie ekologiją, sveiką gyvenimo būdą ir panašius dalykus. E. Šimkūnaitė dar tuomet apie tai šnekėjo, ragino maitintis sveikai, dėvėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius, propagavo ekologijos, gamtosaugos idėjas“, – kalbėjo B. Karnickienė.
Taigi E. Šimkūnaitės palikimas ir šiandien tebegyvuoja . Mokslų akademijoje vykusio vakaro metu buvo pristatytas visiškai naujas leidinys „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“, kuriam po visas pakampes pabirusius mokslininkės receptus surinko Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus. Prekyboje pasirodė jau antroji E. Šimkūnaitės vardo arbatų linija, kurią pagal mokslininkės receptus ir patarimus sukūrė bei į švelnias kaip šilkas pagalvėles supakavo „Acorus vaistažolių“ ekspertai.
Anot B. Karnickienės, E. Šimkūnaitės atminimas neblėsta, nes visoje Lietuvoje vis dar gausu žmonių, prisimenančių mokslininkės asmenybę ir jos gerus darbus. Žmonės į E. Šimkūnaitę kreipdavosi pačiais įvairiausiais klausimais, nebūtinai susijusiais su žolynais ir sveikata.
Būdavo net tokių, kurie klausdavo, kaip išnaikinti muses, atsikratyti pelių ar ką daryti, kad negirgždėtų sodybos vartai. Į visus klausimus Eugenija visuomet atsakydavo. Tikriausiai tai ir traukė žmones“, – svarstė B. Karnickienė. Be to, visi žinojo, kad E. Šimkūnaitė turi tvirtą stuburą, nepataikauja niekieno nuomonei ir visuomet rėžia teisybę. Tad žmonės jautė, kad jos patarimai yra sąžiningi ir teisingi.
„Eugenija taip pat buvo puiki psichologė, labai gerai išmanė žmonių santykius. Per jos gimtadienius, kurie visuomet būdavo didelės šventės, ji žinodavo, ką prie ko sodinti, kaip viską organizuoti, kad visi būtų linksmi ir patenkinti. Ji žinojo, kad egzistuoja žmonių biolaukai, kuriuos reikia derinti. Net daug laiko kartu praleidžiantiems sutuoktiniams siūlydavo bent atostogauti atskirai, kad vienas nuo kito pailsėtų ir pasiilgtų. Juk anksčiau kaimuose darbai buvo skirstomi: vyrai išeidavo į laukus, moterys likdavo namuose prie ruošos darbų. O šiandien vyras su žmona vis stumdosi mažose daugiabučių „dėžutėse“. Tik, žinoma, reikėtų nepamiršti pareigų šeimai“, – juokdamasi mokslininkę citavo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė.
Greta ŽIČKAUSKAITĖ
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Senosios baltų religijos šventvietės
Į savo dievus baltai kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, kalneliai. Kiekviena gyvenvietė turėdavo pasirinkusi tokią šventvietę. Juolab išskirtinė vieta ritualams turėjo būti genties gyvenamos teritorijos centre. Per gyvąją gamtą - medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius - žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilomis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė ir Rikojotas, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniams būdavo paskiriamas trečdalis karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai. Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus - sėją, ganiavą. Rudenį jiems aukomis padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo liepsna tarsi susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.
Istoriniai šaltiniai, bylojantys apie senovės baltų religiją, aiškiai išskiria ąžuolo reikšmę senuosiuose kultuose. Apie labai seną ąžuolą, laikytą dievų buveine, pasakoja misionierius Jeronimas Prahiškis, buvojęs Lietuvoje XIV-XV amžių sandūroje. Jis tą ąžuolą netgi nukirtęs, kad įrodytų krikščioniškojo tikėjimo pranašumą. Šią istoriją aprašė popiežius Pijus II (S.E.Pikolominis) 1477 m. išleistoje knygoje „Kosmografija arba Azijos ir Europos aprašymas”. XVI a. pirmoje pusėje rašytoje Simono Grunau „Prūsijos kronikoje” yra žinių apie pagrindinę prūsų šventyklą Rikojote. Ten augęs nepaprastas medis: „Didelis, storas, aukštas, galingas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą, ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio… O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą”. Nišose stovėjo svarbiausiųjų prūsų dievų - Patrimpo, Perkūno ir Patulo - stabai. Po ąžuolu buvo kūrenama amžinoji ąžuolinių malkų ugnis.
XVII a. autorius Matas Pretorijus aprašė pagoniškas apeigas, atliekamas prie kito šventojo ąžuolo. Tai buvę Žemaitijoje. Netoli garbinamo ąžuolo gulėjęs didelis akmuo, šalia kurio stovėjo iškelta 8 sieksnių kartis su ištemptu ožio kailiu. Virš to kailio buvo pritaisytas didelis įvairiausių javų ir žolynų kuokštas. Į šventvietę atėjęs senas vaidilutis meldėsi, paėmęs kaušelį į rankas. Po maldos visi susirinkusieji susiėmė už rankų ir šoko aplink ąžuolą ir kartį. Tada susėdę po ąžuolu klausėsi vaidilučio pasakojimo apie senuosius papročius, tikėjimą į Žemyną ir Perkūną.
Įdomių žinių apie XVII-XVIII a. Lietuvos gyventojų religingumą surinko jėzuitas S. Rostovskis. Knygoje „Lietuvos jėzuitų istorija” (1768 m.) jis rašo: „Ligi šiol kaimiečių tebėra garbinami griausmavaldis Jupiteris, arba Perkūnas, seni ąžuolai, šermukšnis, kitur - akmuo, didelė uola.” Taigi ąžuolo, kaip ritualinio medžio, vaidmuo istoriniuose šaltiniuose patikimai paliudytas. Ir nekelia abejonių jo ryšis su dievaičiu Perkūnu. Lietuvoje yra žinomas ne vienas Perkūno vardu pavadintas ąžuolas: Plungės dvaro parke, Vytartų kaime Pasvalio rajone, Bėdos kaime Kupiškio rajone.
Lietuva senovėje tikrai buvo ąžuolų kraštas. Tyrinėtojai mano, kad XVI a. ąžuolynai dar galėjo sudaryti 15-20 proc. visų miškų ploto. Iš tų tolimų laikų palikę ąžuolai galiūnai: penki Šventybrastyje, po vieną Šaravų ir Lančiūnavos miškuose (Kėdainių rajone), A. Mickevičiaus ąžuolas Aukštadvaryje, Žvėrinčiaus ąžuolas Birštono apylinkėse, Ąžuolų karalienė Dūkštų apylinkėse, Bieliūnų miško ąžuolas Sudervės apylinkėse, Glitiškių ąžuolas (Vilniaus raj.), Gojaus ąžuolas Stakliškių apylinkėse (Prienų raj.), Mingėlų ąžuolas Vieštovėnuose (Plungės raj.). Ir, žinoma, Stelmužės parko senolis, ar ne tretysis amžiumi bei storumu Europoje. Kai kurie ąžuolai saugo istorinę atmintį. Toks yra Sandariškių galiūnas Biržų rajone, menantis lietuvių su švedais pasirašytą taiką, Bielinio ąžuolas Purviškių kaime, kurio drevėje knygnešių karalius slėpdavo draudžiamą spaudą, kovas su kryžiuočiais mena Gedimino ąžuolas Raudonėje prie Nemuno. Didžiausias Lietuvos ąžuolynas šiandien – netoli Dūkštų (Vilniaus raj.). Ąžuolai čia auga beveik 350 ha plote. Po vienu milžinišku medžiu – didelis akmuo su keturiais dar niekieno neįskaitytais rašmenimis.
Išskirtinė reikšmė prosenoviškuose kultuose teikta ir akmeniui. Mūsų krašte jų tai tankiau, tai rečiau prisėjo ledynmečiai, atboginę iš Skandinavijos ir Baltijos jūros dugno. Sakoma – „kietas kaip akmuo“. Ši jo savybė sukūrė visą žmonijos civilizacijos priešaušrį, vadinamą akmens amžiumi. Neolite mūsų tolimi protėviai gebėjo akmenį jau tobulai nušlifuoti, išgręžti skyles, taigi pasigaminti įnagių ir darbui, ir kovai. Archeologinėje literatūroje baltų gentys net apibrėžiamos kaip laivinių kovos kirvių nešėjos. O didesnieji ar išskirtinės formos akmenys įgavo dar svarbesnę paskirtį: tapo šventyklų – alkų atributais, tarsi savotiškais altoriais. Apie juos iki mūsų dienų pasakojamos įvairios legendos ir padavimai. Įdomūs taip pat yra akmenys su iškaltais ar išsuktais dubenimis. Prie vienų kitados kūrenta apeiginė ugnis, kiti laikyti senovės žmonių būstuose kaip maisto aukojimo dievybėms vieta. O tie, kuriuose iškalti įvairūs įrašai, ženklai – kažkada žymėjo kunigaikščių, feodalų žemės valdų ribas.
Legendose pasakojama, kad dažną didakmenį vilkęs velnias bažnyčiai sudaužyti. Tame galima įžvelgti dviejų skirtingų pasaulėžiūrų – senosios prigimtinės ir krikščioniškosios – priešpriešą. Mat velnias, kitados vadintas Velinu, be aptartųjų funkcijų, buvęs ir mitiniu vėlių valdovu. Todėl akmenimis būdavo užritinami arba aptveriami palaidojimai, atskiriant mirusiųjų pasaulį nuo gyvųjų. Tokie yra pilkapiai, apjuosti akmenų vainiku, tokios ir kaimo kapinaitės su riedulių aptvaru.
Kas kita, kai akmuo vadinamas Moku. Lyg pabrėžiant, kad šalia jo būdavo perduodamos jaunajai kartai kažkokios žinios. Tokių Lietuvoje yra ne vienas. Ir net gydoma buvo prie akmenų. Pavyzdžiui, manyta, kad rasa, susikaupusi akmenų įdubose, turinti stebuklingą galią. Kai kurie iš jų ir dabar yra religinio kulto objektai: ant jų dedamos gėlės, šalimais statomi kryžiai, koplytstulpiai. Tokia praktika aiškinama Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Iš mitologinių akmenų išskirtini akmenys su mažais dubenėliais. Jų žinoma nedaug, tačiau yra analogų Latvijoje ir Skandinavijos šalyse. Manoma, kad apeigos prie jų vykdavo dar neolite ar žalvario amžiaus pradžioje. Kai kuriuose akmenyse duobučių išdėstymas primena dangaus skliauto žvaigždynus.
Akmenų su dideliais dubenimis, 15-30 cm skersmens, Lietuvoje esama dviejų tipų: smailiadugnių (išsuktų) ir cilindrinių, iškapotų. Prie pastarųjų randama laužaviečių, juose – puodų šukių, perdegusių kaulų. Atrodo, kad prie tokių akmenų aukota ir po Lietuvos krikšto, iki XVI a. vidurio ar net antrosios pusės. Jų radimvietės – tai sunkiai prieinamos vietos, miškuose tarp balų. Smailiadugniai sutinkami buvusiose kaimų vietose. Jų paplitimo geografija netolygi, daugiausiai tokių akmenų yra šiaurinėje Lietuvos dalyje. Visai nėra jų Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Galima manyti, kad jie naudoti kaip namų aukurai, - kokią nors utilitarinę funkciją jiems sunku priskirti.
Kvėdarnoje prie Padievaičio piliakalnio yra akmuo, vadinamas „Velnio krase”. Jame - įduba, patogi sėdėti, tarsi kokiame soste. Prie akmens archeologai aptiko į žemę susmegusių akmenų pusratį ir laužavietę su puodų šukėmis, perdegusiais gyvulių kaulais. Netoliese iš šlaito sunkiasi du šaltinėliai. Nuo piliakalnio akmenį skiria Druskos upelis. Sėdint ant akmeninio sosto ir ištarus garsiai žodį, piliakalnio aikštelę jis pasiekia gerokai sustiprėjęs. Nesunku įsivaizduoti čia sėdintį žilabarzdį krivį, bylojantį ateities ištarmes genčiai ar visai Lietuvai…
Pirmieji žinomi baltų sakralieji statiniai – tai šventyklos piliakalniuose. Pavyzdžiui, kasinėjant Tušemlios piliakalnį (Smolensko sritis) aptikta, kad apie III a. prieš Kr. čia stovėjusi apskrita šventykla su aukų stulpu viduryje. Šalia stulpo rasta meškos kaukolė. Panašios šventyklos būta ir ant Gorodoko piliakalnio. Prienų raj. Bačkininkėlių piliakalnyje archeologų rastos apskrito pastato liekanos, datuojamos I tūkstm. pr. Kr., taip pat primena kulto pastatą.
Šventaragio slėnyje sostinėje turėjo būti ilgą laiką veikęs senojo tikėjimo kulto centras, – apie tai byloja legendos, metraščių žinios. Po dabartine Arkikatedra archeologiniuose sluoksniuose yra kažkokio statinio pėdsakai, laužaviečių likučių. Rivijaus kronikoje pateikiamas Perkūno šventyklos aprašymas; jis iš esmės atitinka archeologinių tyrinėjimų rezultatus. Šventykla buvusi be stogo – tik kulto aikštelės aptvaras. Panašus pastatas, tik mažesnis, datuojamas tuo pačiu laikotarpiu, stovėjęs ant Neries kranto iškyšulio Verkiuose. Tai legendinio krivių krivaičio Lizdeikos rezidavimo šventykla. Apskritai, tolimi mūsų protėviai religines apeigas atlikinėdavo po atviru dangumi – tai būdinga daugeliui religijų ankstyvuoju jų raidos laikotarpiu. Jų religinis jausmas, susietas su gimtąja žeme ir tėviškės gamta, turėjo būti labai stiprus. Antraip, ar būtų gebėję taip atkakliai kovoti dėl savo laisvės...
Prof. Libertas Klimka
Į savo dievus baltai kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, kalneliai. Kiekviena gyvenvietė turėdavo pasirinkusi tokią šventvietę. Juolab išskirtinė vieta ritualams turėjo būti genties gyvenamos teritorijos centre. Per gyvąją gamtą - medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius - žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilomis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė ir Rikojotas, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniams būdavo paskiriamas trečdalis karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai. Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus - sėją, ganiavą. Rudenį jiems aukomis padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo liepsna tarsi susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.
Istoriniai šaltiniai, bylojantys apie senovės baltų religiją, aiškiai išskiria ąžuolo reikšmę senuosiuose kultuose. Apie labai seną ąžuolą, laikytą dievų buveine, pasakoja misionierius Jeronimas Prahiškis, buvojęs Lietuvoje XIV-XV amžių sandūroje. Jis tą ąžuolą netgi nukirtęs, kad įrodytų krikščioniškojo tikėjimo pranašumą. Šią istoriją aprašė popiežius Pijus II (S.E.Pikolominis) 1477 m. išleistoje knygoje „Kosmografija arba Azijos ir Europos aprašymas”. XVI a. pirmoje pusėje rašytoje Simono Grunau „Prūsijos kronikoje” yra žinių apie pagrindinę prūsų šventyklą Rikojote. Ten augęs nepaprastas medis: „Didelis, storas, aukštas, galingas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą, ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio… O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą”. Nišose stovėjo svarbiausiųjų prūsų dievų - Patrimpo, Perkūno ir Patulo - stabai. Po ąžuolu buvo kūrenama amžinoji ąžuolinių malkų ugnis.
XVII a. autorius Matas Pretorijus aprašė pagoniškas apeigas, atliekamas prie kito šventojo ąžuolo. Tai buvę Žemaitijoje. Netoli garbinamo ąžuolo gulėjęs didelis akmuo, šalia kurio stovėjo iškelta 8 sieksnių kartis su ištemptu ožio kailiu. Virš to kailio buvo pritaisytas didelis įvairiausių javų ir žolynų kuokštas. Į šventvietę atėjęs senas vaidilutis meldėsi, paėmęs kaušelį į rankas. Po maldos visi susirinkusieji susiėmė už rankų ir šoko aplink ąžuolą ir kartį. Tada susėdę po ąžuolu klausėsi vaidilučio pasakojimo apie senuosius papročius, tikėjimą į Žemyną ir Perkūną.
Įdomių žinių apie XVII-XVIII a. Lietuvos gyventojų religingumą surinko jėzuitas S. Rostovskis. Knygoje „Lietuvos jėzuitų istorija” (1768 m.) jis rašo: „Ligi šiol kaimiečių tebėra garbinami griausmavaldis Jupiteris, arba Perkūnas, seni ąžuolai, šermukšnis, kitur - akmuo, didelė uola.” Taigi ąžuolo, kaip ritualinio medžio, vaidmuo istoriniuose šaltiniuose patikimai paliudytas. Ir nekelia abejonių jo ryšis su dievaičiu Perkūnu. Lietuvoje yra žinomas ne vienas Perkūno vardu pavadintas ąžuolas: Plungės dvaro parke, Vytartų kaime Pasvalio rajone, Bėdos kaime Kupiškio rajone.
Lietuva senovėje tikrai buvo ąžuolų kraštas. Tyrinėtojai mano, kad XVI a. ąžuolynai dar galėjo sudaryti 15-20 proc. visų miškų ploto. Iš tų tolimų laikų palikę ąžuolai galiūnai: penki Šventybrastyje, po vieną Šaravų ir Lančiūnavos miškuose (Kėdainių rajone), A. Mickevičiaus ąžuolas Aukštadvaryje, Žvėrinčiaus ąžuolas Birštono apylinkėse, Ąžuolų karalienė Dūkštų apylinkėse, Bieliūnų miško ąžuolas Sudervės apylinkėse, Glitiškių ąžuolas (Vilniaus raj.), Gojaus ąžuolas Stakliškių apylinkėse (Prienų raj.), Mingėlų ąžuolas Vieštovėnuose (Plungės raj.). Ir, žinoma, Stelmužės parko senolis, ar ne tretysis amžiumi bei storumu Europoje. Kai kurie ąžuolai saugo istorinę atmintį. Toks yra Sandariškių galiūnas Biržų rajone, menantis lietuvių su švedais pasirašytą taiką, Bielinio ąžuolas Purviškių kaime, kurio drevėje knygnešių karalius slėpdavo draudžiamą spaudą, kovas su kryžiuočiais mena Gedimino ąžuolas Raudonėje prie Nemuno. Didžiausias Lietuvos ąžuolynas šiandien – netoli Dūkštų (Vilniaus raj.). Ąžuolai čia auga beveik 350 ha plote. Po vienu milžinišku medžiu – didelis akmuo su keturiais dar niekieno neįskaitytais rašmenimis.
Išskirtinė reikšmė prosenoviškuose kultuose teikta ir akmeniui. Mūsų krašte jų tai tankiau, tai rečiau prisėjo ledynmečiai, atboginę iš Skandinavijos ir Baltijos jūros dugno. Sakoma – „kietas kaip akmuo“. Ši jo savybė sukūrė visą žmonijos civilizacijos priešaušrį, vadinamą akmens amžiumi. Neolite mūsų tolimi protėviai gebėjo akmenį jau tobulai nušlifuoti, išgręžti skyles, taigi pasigaminti įnagių ir darbui, ir kovai. Archeologinėje literatūroje baltų gentys net apibrėžiamos kaip laivinių kovos kirvių nešėjos. O didesnieji ar išskirtinės formos akmenys įgavo dar svarbesnę paskirtį: tapo šventyklų – alkų atributais, tarsi savotiškais altoriais. Apie juos iki mūsų dienų pasakojamos įvairios legendos ir padavimai. Įdomūs taip pat yra akmenys su iškaltais ar išsuktais dubenimis. Prie vienų kitados kūrenta apeiginė ugnis, kiti laikyti senovės žmonių būstuose kaip maisto aukojimo dievybėms vieta. O tie, kuriuose iškalti įvairūs įrašai, ženklai – kažkada žymėjo kunigaikščių, feodalų žemės valdų ribas.
Legendose pasakojama, kad dažną didakmenį vilkęs velnias bažnyčiai sudaužyti. Tame galima įžvelgti dviejų skirtingų pasaulėžiūrų – senosios prigimtinės ir krikščioniškosios – priešpriešą. Mat velnias, kitados vadintas Velinu, be aptartųjų funkcijų, buvęs ir mitiniu vėlių valdovu. Todėl akmenimis būdavo užritinami arba aptveriami palaidojimai, atskiriant mirusiųjų pasaulį nuo gyvųjų. Tokie yra pilkapiai, apjuosti akmenų vainiku, tokios ir kaimo kapinaitės su riedulių aptvaru.
Kas kita, kai akmuo vadinamas Moku. Lyg pabrėžiant, kad šalia jo būdavo perduodamos jaunajai kartai kažkokios žinios. Tokių Lietuvoje yra ne vienas. Ir net gydoma buvo prie akmenų. Pavyzdžiui, manyta, kad rasa, susikaupusi akmenų įdubose, turinti stebuklingą galią. Kai kurie iš jų ir dabar yra religinio kulto objektai: ant jų dedamos gėlės, šalimais statomi kryžiai, koplytstulpiai. Tokia praktika aiškinama Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Iš mitologinių akmenų išskirtini akmenys su mažais dubenėliais. Jų žinoma nedaug, tačiau yra analogų Latvijoje ir Skandinavijos šalyse. Manoma, kad apeigos prie jų vykdavo dar neolite ar žalvario amžiaus pradžioje. Kai kuriuose akmenyse duobučių išdėstymas primena dangaus skliauto žvaigždynus.
Akmenų su dideliais dubenimis, 15-30 cm skersmens, Lietuvoje esama dviejų tipų: smailiadugnių (išsuktų) ir cilindrinių, iškapotų. Prie pastarųjų randama laužaviečių, juose – puodų šukių, perdegusių kaulų. Atrodo, kad prie tokių akmenų aukota ir po Lietuvos krikšto, iki XVI a. vidurio ar net antrosios pusės. Jų radimvietės – tai sunkiai prieinamos vietos, miškuose tarp balų. Smailiadugniai sutinkami buvusiose kaimų vietose. Jų paplitimo geografija netolygi, daugiausiai tokių akmenų yra šiaurinėje Lietuvos dalyje. Visai nėra jų Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Galima manyti, kad jie naudoti kaip namų aukurai, - kokią nors utilitarinę funkciją jiems sunku priskirti.
Kvėdarnoje prie Padievaičio piliakalnio yra akmuo, vadinamas „Velnio krase”. Jame - įduba, patogi sėdėti, tarsi kokiame soste. Prie akmens archeologai aptiko į žemę susmegusių akmenų pusratį ir laužavietę su puodų šukėmis, perdegusiais gyvulių kaulais. Netoliese iš šlaito sunkiasi du šaltinėliai. Nuo piliakalnio akmenį skiria Druskos upelis. Sėdint ant akmeninio sosto ir ištarus garsiai žodį, piliakalnio aikštelę jis pasiekia gerokai sustiprėjęs. Nesunku įsivaizduoti čia sėdintį žilabarzdį krivį, bylojantį ateities ištarmes genčiai ar visai Lietuvai…
Pirmieji žinomi baltų sakralieji statiniai – tai šventyklos piliakalniuose. Pavyzdžiui, kasinėjant Tušemlios piliakalnį (Smolensko sritis) aptikta, kad apie III a. prieš Kr. čia stovėjusi apskrita šventykla su aukų stulpu viduryje. Šalia stulpo rasta meškos kaukolė. Panašios šventyklos būta ir ant Gorodoko piliakalnio. Prienų raj. Bačkininkėlių piliakalnyje archeologų rastos apskrito pastato liekanos, datuojamos I tūkstm. pr. Kr., taip pat primena kulto pastatą.
Šventaragio slėnyje sostinėje turėjo būti ilgą laiką veikęs senojo tikėjimo kulto centras, – apie tai byloja legendos, metraščių žinios. Po dabartine Arkikatedra archeologiniuose sluoksniuose yra kažkokio statinio pėdsakai, laužaviečių likučių. Rivijaus kronikoje pateikiamas Perkūno šventyklos aprašymas; jis iš esmės atitinka archeologinių tyrinėjimų rezultatus. Šventykla buvusi be stogo – tik kulto aikštelės aptvaras. Panašus pastatas, tik mažesnis, datuojamas tuo pačiu laikotarpiu, stovėjęs ant Neries kranto iškyšulio Verkiuose. Tai legendinio krivių krivaičio Lizdeikos rezidavimo šventykla. Apskritai, tolimi mūsų protėviai religines apeigas atlikinėdavo po atviru dangumi – tai būdinga daugeliui religijų ankstyvuoju jų raidos laikotarpiu. Jų religinis jausmas, susietas su gimtąja žeme ir tėviškės gamta, turėjo būti labai stiprus. Antraip, ar būtų gebėję taip atkakliai kovoti dėl savo laisvės...
Prof. Libertas Klimka
Ekologiniai skaitymai
Publicistas, poetas, prozininkas, žurnalistas Jonas Laurinavičius (g. 1938) gimė Pajautų kaime, Trakų rajone. 1946–1951 m. mokėsi Pasamovio pradinėje, 1951–1958 m. Onuškio vidurinėje mokyklose. 1959–1963 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1963–1964 m. buvo Kaišiadorių rajono kultūros skyriaus vedėjas. 1964–1991 m. dirbo Kaišiadorių, Mažeikių rajonų laikraščių redakcijose. Nuo 1991 m. laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius. Nuo 1972 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. 1990–1995 m. – Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, 1996–1997 m. – Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys.
Pirmasis eilėraščių rinkinys „Baltas vėjas“ išėjo 1999 m. Be eilėraščių, yra išleidęs aforizmų, epigramų, humoreskų. Paskelbė daugybę publikacijų apie žymius žmones, kultūros, kraštotyros, sporto temomis. Parengė ir išleido daug knygų, brošiūrų, suredagavo 60 literatų klubo „Gija“ knygų (1999–2006). 2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2005 m. Kaišiadorių rajono savivaldybė suteikė „Darbščiausio rajono žurnalisto“, 2006 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyrius – „Gintarinės plunksnos“ vardą. „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ nominacijos „Kaimo žurnalistas“ laureatas. Kaišiadorių rajono Garbės pilietis.
Prūdninkų akmuo
Velnias įsiropštė ant Didžiojo Aukuro akmens Prūdninkų kaime. Ir, žinote, tikras velnias. Juodas kaip derva, gauruotas, kanopėtas, uodeguotas, raguotas, su šakėm ant peties. O akys akys – raudonos, žaižaruojančios, tvyksinčios. Neduokdie tokį velnią sutikti – gali kokią nervų ligą iš išgąsčio gauti.
O vieną kartą taip ir buvo, tik, aišku, ne dabar, o kadaise, prieš keletą šimtmečių, kai lietuviai pagonys savo dievam aukas aukojo. Ėjo tada keli Prūdninkų kaimo gyventojai prie Didžiojo Aukuro su auka dievams, kad jie gelbėtų nuo gresiančio bado. Sausra taip išdegino Žaslių apylinkių laukus, kad visi javai be laiko pagelto, sunyko, varpos, dar grūdų nesubrandinusios, susisuko, supleiko. Išdžiūvo visi šuliniai, kūdros. Karvių šonai įdubo, nugarkauliai iškilo. Prūdninkų kaimo gyventojams nebuvo kitos išeities, kaip paimti didžiausią aviną, kol jis dar badu nenudvėsė, ir kuo skubiau nukakti prie Didžiojo Aukuro akmens ir paaukoti tą aviną dievams. Nes tik auka dievams gali suminkštinti jų širdis, išprašyti dangaus malonės – pasiųsti į Prūdninkų kaimą debesėlį su lietum.
Betgi einant senasis Žiežys, kaimo žynys, kiūtinęs viso prūdninkiečių būrio priešakyje, staiga žado neteko. Sustojo kaip įbestas, kaip statula. Nei į priekį, nei atgal. Tik akys išsprogo ant kaktos, lazda iškrito iš rankų ir bumptelėjo ant žemės.
– Velnias! – pirmoji susiorientavo žiloji Klimpa, visų pravardžiuojama Ragana. – Velnias! – pakartojo jinai.
Ant Didžiojo Aukuro akmens iš tikrųjų sėdėjo kažkoks nelabasis. Sėdėjo, vaipėsi, uodega vizgino, užpakalinių kojų kanopomis į akmenį tukseno. Kad jį kur perkūnas, kokia baisybė! Kaip jis čia atsirado? Kada? Iš kur? Niekas nežinojo, nematė, negirdėjo. Tikriausiai iš gilumos, iš pragaro išniro. Velnias mėgsta netikėtumus.
Prūdninkų kaimo gyventojai avino ant Didžiojo Aukuro akmens savo dievams nepaaukojo. Išsilakstė kas kur, kad tik velnio žabangų išvengtų, kad tik į jo nasrus nepakliūtų, kad tik į pragarą jisai nenuvilktų. Su velniais menki juokai. Krikščionys be užuolankų, tiesiai šviesiai sako: velnias tik ir laukia, kur kokį lietuvį pagonį už gaurų į gyvatyną ar verdančios dervos katilą nutempti. Taip, taip.
– Gal jums tik pasirodė? Gal ten jokio velnio nebuvo? – suabejojo kai kurie aplinkinių kaimų lietuviai pagonys.
– Jūsų valia, – šnekėjo velnią mačiusieji. – Galite tikėti, galite netikėti. Bet nekaltinkite mūsų, kad neįspėjome. Ar mes tą velnią savo akimis regėjome? Kaip poną dievą mylime!
Netrukus tų žodžių teisingumu įsitikino tūlas Bataitis, vėlų gegužės vakarą pėdindamas pro Didžiojo Aukuro akmenį. Nei iš šio, nei iš to, strikt jam ant kelio velnias.
– Suloškim! – pasiūlė skeltakanopis. – Va, kiek aukso gali iš manęs išlošti.
Beturtis žiūri akis išplėtęs: sapnuoja ar iš tikrųjų auksas prieš jį spinduliuoja?
– Bataiti, juk tu skurdžius esi, ponams savo kuprą lankstai, o kai visą šią krūvą aukso laimėsi, tai ir tu būsi didelis ponas, kiti tau kuprą lankstys, – tarškėjo čiauškėjo velnias.
Susimąstė Bataitis, arčiau aukso žengtelėjo, bet velnias sudraudė:
– Auksas svetimų rankų nemėgsta. Kai laimėsi, bus tavo, tada imk, čiupinėk, daryk su juo ką nori.
– Bet jei man gera korta neis, kaip aš jį galiu laimėti? – suabejojo Bataitis.
– Boba esi, ne vyras, – suniekino jį velnias. – Abejoji, drebi, į kelnes šlapiniesi. Neis kortos vienu dalinimu, eis kitu. Nejaugi nežinai, nejaugi nesi lošęs?
Pamirksėjo, pagūžčiojo pečiais, pamindžikavo Bataitis ir vis dėlto pagunda laimėti maišą aukso nugalėjo:
– Na, jeigu jau taip nori, tai pabandysiu, – pagaliau prabilo Bataitis. – Tik gerai išmaišyk kaladę ir duok man perkelti...
Velnias pasakiškas kortas davė: vieni tūzai, vieni koziriai. Baltaičio širdis tik spurda, skruostai tik dega, ne tiek jis į kortas žiūri – čia jau viskas aišku! – kiek į aukso gurvuolius.
– O tu mat dar bijojai, nenorėjai, – ramino Bataitį velnias. – Saują aukso jau ir turi. Net man lošti neverta – vienos devynakės, aš nė vieno kirčio negaunu.
Velnias atseikėjo Bataičiui saują aukso, metė kortas ir liepė dalinti iš naujo. Tas ilgai, ilgai jas maišė, įdėmiai žiūrinėjo, ar velnias nėra paženklinęs kortų, bet nieko įtartino nepastebėjęs, mikliai jas padalijo. Tiktai šį kartą nė vienas per daug nesidžiaugė: nei velnias, nei Bataitis. Korta kaip korta. Galima su ja lošti, bet galėjo būti ir geresnė.
O toliau dėjosi nesuprantami dalykai: Bataičiui kortos pradėjo visiškai neiti. Kas pasidarė, kipšas žino. Velnias atsilošė auksą, kurį buvo pralošęs pirmu dalijimu. Bataitis bandė su velniu pasikeisti vietomis, – bet nieko nepadėjo. Pabandė pasukčiauti, kortą nuslėpti, bet kur tu velnią apgausi – iškart pastebėjo, dar vos į ausį velnias neužvožė už tokį negarbingą dalyką.
Ligi pirmųjų gaidžių Bataitis su velniu pleškino kortomis. Vargšas vis tikėjosi, vis vylėsi, kad galbūt jau šį kartą pavyks atsilošti, nors atsilošti tai, ką buvo pralošęs, jau nekalbant apie tą aukso krūvą. Kiekgi gali nesisekti? O kortos vis dėlto – kaip užkerėtos: neina nors tu ką daryk. Bataitis pralošė savo varganą trobelę, pralošė sodą, pralošė karvytę, maitinusią jo vaikus, pralošė kuiną, kuriuo šiaip ne taip dar įdirbdavo žemelę, pralošė pagaliau ir žemelę. Jau buvo užstatęs ir savo skrandą. Didžiojo Aukuro papėdėje Bataitis jau pusnuogis, su vienais marškiniais sėdėjo.
Nežinia, kuo būtų pasibaigęs tas Baltaičio lošimas, jeigu Prūdninkų kaime nepragystų gaidžiai. Pragydo – ir velnias dingo. Bataitis net nepastebėjo, kur ir kaip dingo. Tik žiūri, kad jau nebėr. Nei čia, kur sėdėjo, nei ant akmens – niekur nėra. Dingo su savo auksu, su kortomis, su viskuo.
Atsikėlė Bataitis namo eiti. Bet kur tu eisi – namai pralošti. Bataitis nieko neturi. Plikas kaip tilvikas. Be žemės, be sodybos, be pievų, be skrandos. Ašaros byra. Keikia save. Keikia tą silpnumo akimirką. Visą pasaulį keikia lyg jis būtų kaltas dėl Bataičio nesėkmių.
– Dega, mano trobelė dega! – staiga brėkšmą perskrodė Bataičio beviltiškas šauksmas.
Kur jau ji tavo, toji trobelė? Ji velnio! Velnias ją išlošęs ir turbūt jau joje savo katilus verda, su ragana puotą kelia. Ne tavo toji trobelė, ne tavo, Bataiti! Ji velnio!
Nebeištvėrė Bataitis šitokio smūgio! Dešimtmečius vargo, po šapelį nešė, kad šiokią tokią pastogę sukrautų, kad užuovėją turėtų, o štai dabar vienu akimoju viskas perniek eina, dūmais kyla.
Tik trečion dienon Prūdninkų kaimo gyventojai rado Bataitį kabaruojantį ant pušelės.
Ne ką geriau atsitiko su Margaliku.
Tėvai turėjo stambų ūkį. Vien arklių Margalikai laikė kažkas apie penkiolika. Samdė bernus, mergas. Tik štai su vienturčiu sūnumi nepavyko. Jau nuo dvidešimties įprato prie butelio. Kuo toliau, tuo labiau gėrė. O kai tėvai pasimirė, tai ir visai praskydo sūnelis, nes jau nebuvo kas bara, kas draudžia. Nė dienos be degtinės Margalikas negalėjo išgyventi. Vaikštinėjo paburkęs, apspangęs, kažką po nosim murmėdamas.
Girtuoklio gerklė neišmatuojama. Pro ją beregint ir dvarą gali praleisti. Nyko, skurdo ir Margaliko sūnelio ūkis. Mykė nepašertos karvės, žvengė alkani arkliai, žviegė susitraukusios kiaulės. Margalikui niekas nerūpėjo. Išeidavo į karčemą ir knapsodavo nuo ryto iki vėlumos, kol karčemininkas už pažastų neištempdavo už durų. Didėjo skolos karčemninkui. Margalikui nieko nebeliko daryti, kaip tempti jam už pasaitėlio ožkas, paskui ir karves, ir aveles, ir arklius. Viską tempti iš ūkio, nes niekas už ačiū girtuoklio nevaišina.
Kartą Margalikas jaunesnysis kiūtino iš Žaslių karčemos į Prūdninkus. Buvo jau vėlus vakaras. Truputį lynojo. Pūtė žvarbus vėjas, kiaurai perpūsdamas Margaliko skrandelę. O tamsu tamsu – nors nykščiu į barzdą durk.
Staiga prie Prūdninkų akmens Margalikas išvydo velnią.
Sėdi jis tarsi soste, šaiposi, dantimis kalena.
– Gal nori išgerti? – paklausė velnias.
– Kurgi nenorėsi, – nusišaipė Margalikas, – Kas dar per klausimas gali būti? Visi vyrai nori išgerti.
– Nori tai nori, bet ar turi pinigų? – kreivai šyptelėjo velnias.
– Kad aš turėčiau pinigų, tai man nė pats nebūtumei reikalingas: to bizalo aš bet kur susirasčiau. Visa bėda, kad aš nė skatiko nebeturiu.
– Aš galiu tau duoti gerti, kiek nori, kad ir visą statinę degtinės. Bet už tai turi atiduoti savo sielą. Sutinki?
– O kad tave kur perkūnas, koks tu brangininkas, – ėmė pykti Margalikas. – Taigi baisiai brangu! Grynas lupikavimas!
– Kaip sau nori. Tada aš vienas gersiu. O tau – špyga. Supranti?
– Vienas? Tai kaip tu vienas gali gerti? Išeina, kad tu visiškas alkoholikas, ką? Vienas? Na, tai pilk ir man. Tik stipresnės, jei jau nori imti mano sielą. Pačios stipriausios!
Velnias pripylė, ir Margalikas, susidaužęs su velniu, vienu gaistu iškliurkė visą stiklinę. Paskui paprašė antros, trečios... Jeigu jau gert, tai gert.
Kitą dieną prūdninkiečiai pastebėjo Margaliko lavoną plūduriuojantį prūde.
Gal velnias būtų prikrėtęs ir kitokių kraupių išdaigų, jei ne Prūdninkų kaimo valstiečių Valdonių Danutė, šviesios širdies mergina, darbštuolė ir skaistuolė. Kai savo soste ant Prūdninkų akmens pasirodė velnias, gundančiai jai šypsodamasis ir kviesdamas ją prie šono, Danutė nesutriko, nepabūgo, nepasimetė, o stipriai rėžė velniui į akis:
– Kūtvela tu nelaimingas! Vieną kartą smek tu skradžiai žemėn, smek į savo pragarą!
– Kūtvela! Kūtvela! Kūtvela! – nudundėjo, nuskardėjo Danutės žodžiai – Kūtvela!
Tad su trenksmu, su dundesiu prie velnio kojų, akmens papėdėje prasivėrė žemę – ir Kūtvela cypdamas nėrė į prarają, į kunkuliuojančią dervą, į liepsnos liežuvius.
Daugiau žmonėms jis nesirodė.
O akmenį, ant kurio jis sėdėdavo, prūdninkiečiai praminė Velnio sostu.
Taip akmuo, kadaise buvęs Didžiuoju Aukuru, vadinamas ligi šiol.
Jis pūpso Prūdninkų kaimo pievose, prie kelio į Laukagalį.
Jonas Laurinavičius
Pirmasis eilėraščių rinkinys „Baltas vėjas“ išėjo 1999 m. Be eilėraščių, yra išleidęs aforizmų, epigramų, humoreskų. Paskelbė daugybę publikacijų apie žymius žmones, kultūros, kraštotyros, sporto temomis. Parengė ir išleido daug knygų, brošiūrų, suredagavo 60 literatų klubo „Gija“ knygų (1999–2006). 2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2005 m. Kaišiadorių rajono savivaldybė suteikė „Darbščiausio rajono žurnalisto“, 2006 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyrius – „Gintarinės plunksnos“ vardą. „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ nominacijos „Kaimo žurnalistas“ laureatas. Kaišiadorių rajono Garbės pilietis.
Prūdninkų akmuo
Velnias įsiropštė ant Didžiojo Aukuro akmens Prūdninkų kaime. Ir, žinote, tikras velnias. Juodas kaip derva, gauruotas, kanopėtas, uodeguotas, raguotas, su šakėm ant peties. O akys akys – raudonos, žaižaruojančios, tvyksinčios. Neduokdie tokį velnią sutikti – gali kokią nervų ligą iš išgąsčio gauti.
O vieną kartą taip ir buvo, tik, aišku, ne dabar, o kadaise, prieš keletą šimtmečių, kai lietuviai pagonys savo dievam aukas aukojo. Ėjo tada keli Prūdninkų kaimo gyventojai prie Didžiojo Aukuro su auka dievams, kad jie gelbėtų nuo gresiančio bado. Sausra taip išdegino Žaslių apylinkių laukus, kad visi javai be laiko pagelto, sunyko, varpos, dar grūdų nesubrandinusios, susisuko, supleiko. Išdžiūvo visi šuliniai, kūdros. Karvių šonai įdubo, nugarkauliai iškilo. Prūdninkų kaimo gyventojams nebuvo kitos išeities, kaip paimti didžiausią aviną, kol jis dar badu nenudvėsė, ir kuo skubiau nukakti prie Didžiojo Aukuro akmens ir paaukoti tą aviną dievams. Nes tik auka dievams gali suminkštinti jų širdis, išprašyti dangaus malonės – pasiųsti į Prūdninkų kaimą debesėlį su lietum.
Betgi einant senasis Žiežys, kaimo žynys, kiūtinęs viso prūdninkiečių būrio priešakyje, staiga žado neteko. Sustojo kaip įbestas, kaip statula. Nei į priekį, nei atgal. Tik akys išsprogo ant kaktos, lazda iškrito iš rankų ir bumptelėjo ant žemės.
– Velnias! – pirmoji susiorientavo žiloji Klimpa, visų pravardžiuojama Ragana. – Velnias! – pakartojo jinai.
Ant Didžiojo Aukuro akmens iš tikrųjų sėdėjo kažkoks nelabasis. Sėdėjo, vaipėsi, uodega vizgino, užpakalinių kojų kanopomis į akmenį tukseno. Kad jį kur perkūnas, kokia baisybė! Kaip jis čia atsirado? Kada? Iš kur? Niekas nežinojo, nematė, negirdėjo. Tikriausiai iš gilumos, iš pragaro išniro. Velnias mėgsta netikėtumus.
Prūdninkų kaimo gyventojai avino ant Didžiojo Aukuro akmens savo dievams nepaaukojo. Išsilakstė kas kur, kad tik velnio žabangų išvengtų, kad tik į jo nasrus nepakliūtų, kad tik į pragarą jisai nenuvilktų. Su velniais menki juokai. Krikščionys be užuolankų, tiesiai šviesiai sako: velnias tik ir laukia, kur kokį lietuvį pagonį už gaurų į gyvatyną ar verdančios dervos katilą nutempti. Taip, taip.
– Gal jums tik pasirodė? Gal ten jokio velnio nebuvo? – suabejojo kai kurie aplinkinių kaimų lietuviai pagonys.
– Jūsų valia, – šnekėjo velnią mačiusieji. – Galite tikėti, galite netikėti. Bet nekaltinkite mūsų, kad neįspėjome. Ar mes tą velnią savo akimis regėjome? Kaip poną dievą mylime!
Netrukus tų žodžių teisingumu įsitikino tūlas Bataitis, vėlų gegužės vakarą pėdindamas pro Didžiojo Aukuro akmenį. Nei iš šio, nei iš to, strikt jam ant kelio velnias.
– Suloškim! – pasiūlė skeltakanopis. – Va, kiek aukso gali iš manęs išlošti.
Beturtis žiūri akis išplėtęs: sapnuoja ar iš tikrųjų auksas prieš jį spinduliuoja?
– Bataiti, juk tu skurdžius esi, ponams savo kuprą lankstai, o kai visą šią krūvą aukso laimėsi, tai ir tu būsi didelis ponas, kiti tau kuprą lankstys, – tarškėjo čiauškėjo velnias.
Susimąstė Bataitis, arčiau aukso žengtelėjo, bet velnias sudraudė:
– Auksas svetimų rankų nemėgsta. Kai laimėsi, bus tavo, tada imk, čiupinėk, daryk su juo ką nori.
– Bet jei man gera korta neis, kaip aš jį galiu laimėti? – suabejojo Bataitis.
– Boba esi, ne vyras, – suniekino jį velnias. – Abejoji, drebi, į kelnes šlapiniesi. Neis kortos vienu dalinimu, eis kitu. Nejaugi nežinai, nejaugi nesi lošęs?
Pamirksėjo, pagūžčiojo pečiais, pamindžikavo Bataitis ir vis dėlto pagunda laimėti maišą aukso nugalėjo:
– Na, jeigu jau taip nori, tai pabandysiu, – pagaliau prabilo Bataitis. – Tik gerai išmaišyk kaladę ir duok man perkelti...
Velnias pasakiškas kortas davė: vieni tūzai, vieni koziriai. Baltaičio širdis tik spurda, skruostai tik dega, ne tiek jis į kortas žiūri – čia jau viskas aišku! – kiek į aukso gurvuolius.
– O tu mat dar bijojai, nenorėjai, – ramino Bataitį velnias. – Saują aukso jau ir turi. Net man lošti neverta – vienos devynakės, aš nė vieno kirčio negaunu.
Velnias atseikėjo Bataičiui saują aukso, metė kortas ir liepė dalinti iš naujo. Tas ilgai, ilgai jas maišė, įdėmiai žiūrinėjo, ar velnias nėra paženklinęs kortų, bet nieko įtartino nepastebėjęs, mikliai jas padalijo. Tiktai šį kartą nė vienas per daug nesidžiaugė: nei velnias, nei Bataitis. Korta kaip korta. Galima su ja lošti, bet galėjo būti ir geresnė.
O toliau dėjosi nesuprantami dalykai: Bataičiui kortos pradėjo visiškai neiti. Kas pasidarė, kipšas žino. Velnias atsilošė auksą, kurį buvo pralošęs pirmu dalijimu. Bataitis bandė su velniu pasikeisti vietomis, – bet nieko nepadėjo. Pabandė pasukčiauti, kortą nuslėpti, bet kur tu velnią apgausi – iškart pastebėjo, dar vos į ausį velnias neužvožė už tokį negarbingą dalyką.
Ligi pirmųjų gaidžių Bataitis su velniu pleškino kortomis. Vargšas vis tikėjosi, vis vylėsi, kad galbūt jau šį kartą pavyks atsilošti, nors atsilošti tai, ką buvo pralošęs, jau nekalbant apie tą aukso krūvą. Kiekgi gali nesisekti? O kortos vis dėlto – kaip užkerėtos: neina nors tu ką daryk. Bataitis pralošė savo varganą trobelę, pralošė sodą, pralošė karvytę, maitinusią jo vaikus, pralošė kuiną, kuriuo šiaip ne taip dar įdirbdavo žemelę, pralošė pagaliau ir žemelę. Jau buvo užstatęs ir savo skrandą. Didžiojo Aukuro papėdėje Bataitis jau pusnuogis, su vienais marškiniais sėdėjo.
Nežinia, kuo būtų pasibaigęs tas Baltaičio lošimas, jeigu Prūdninkų kaime nepragystų gaidžiai. Pragydo – ir velnias dingo. Bataitis net nepastebėjo, kur ir kaip dingo. Tik žiūri, kad jau nebėr. Nei čia, kur sėdėjo, nei ant akmens – niekur nėra. Dingo su savo auksu, su kortomis, su viskuo.
Atsikėlė Bataitis namo eiti. Bet kur tu eisi – namai pralošti. Bataitis nieko neturi. Plikas kaip tilvikas. Be žemės, be sodybos, be pievų, be skrandos. Ašaros byra. Keikia save. Keikia tą silpnumo akimirką. Visą pasaulį keikia lyg jis būtų kaltas dėl Bataičio nesėkmių.
– Dega, mano trobelė dega! – staiga brėkšmą perskrodė Bataičio beviltiškas šauksmas.
Kur jau ji tavo, toji trobelė? Ji velnio! Velnias ją išlošęs ir turbūt jau joje savo katilus verda, su ragana puotą kelia. Ne tavo toji trobelė, ne tavo, Bataiti! Ji velnio!
Nebeištvėrė Bataitis šitokio smūgio! Dešimtmečius vargo, po šapelį nešė, kad šiokią tokią pastogę sukrautų, kad užuovėją turėtų, o štai dabar vienu akimoju viskas perniek eina, dūmais kyla.
Tik trečion dienon Prūdninkų kaimo gyventojai rado Bataitį kabaruojantį ant pušelės.
Ne ką geriau atsitiko su Margaliku.
Tėvai turėjo stambų ūkį. Vien arklių Margalikai laikė kažkas apie penkiolika. Samdė bernus, mergas. Tik štai su vienturčiu sūnumi nepavyko. Jau nuo dvidešimties įprato prie butelio. Kuo toliau, tuo labiau gėrė. O kai tėvai pasimirė, tai ir visai praskydo sūnelis, nes jau nebuvo kas bara, kas draudžia. Nė dienos be degtinės Margalikas negalėjo išgyventi. Vaikštinėjo paburkęs, apspangęs, kažką po nosim murmėdamas.
Girtuoklio gerklė neišmatuojama. Pro ją beregint ir dvarą gali praleisti. Nyko, skurdo ir Margaliko sūnelio ūkis. Mykė nepašertos karvės, žvengė alkani arkliai, žviegė susitraukusios kiaulės. Margalikui niekas nerūpėjo. Išeidavo į karčemą ir knapsodavo nuo ryto iki vėlumos, kol karčemininkas už pažastų neištempdavo už durų. Didėjo skolos karčemninkui. Margalikui nieko nebeliko daryti, kaip tempti jam už pasaitėlio ožkas, paskui ir karves, ir aveles, ir arklius. Viską tempti iš ūkio, nes niekas už ačiū girtuoklio nevaišina.
Kartą Margalikas jaunesnysis kiūtino iš Žaslių karčemos į Prūdninkus. Buvo jau vėlus vakaras. Truputį lynojo. Pūtė žvarbus vėjas, kiaurai perpūsdamas Margaliko skrandelę. O tamsu tamsu – nors nykščiu į barzdą durk.
Staiga prie Prūdninkų akmens Margalikas išvydo velnią.
Sėdi jis tarsi soste, šaiposi, dantimis kalena.
– Gal nori išgerti? – paklausė velnias.
– Kurgi nenorėsi, – nusišaipė Margalikas, – Kas dar per klausimas gali būti? Visi vyrai nori išgerti.
– Nori tai nori, bet ar turi pinigų? – kreivai šyptelėjo velnias.
– Kad aš turėčiau pinigų, tai man nė pats nebūtumei reikalingas: to bizalo aš bet kur susirasčiau. Visa bėda, kad aš nė skatiko nebeturiu.
– Aš galiu tau duoti gerti, kiek nori, kad ir visą statinę degtinės. Bet už tai turi atiduoti savo sielą. Sutinki?
– O kad tave kur perkūnas, koks tu brangininkas, – ėmė pykti Margalikas. – Taigi baisiai brangu! Grynas lupikavimas!
– Kaip sau nori. Tada aš vienas gersiu. O tau – špyga. Supranti?
– Vienas? Tai kaip tu vienas gali gerti? Išeina, kad tu visiškas alkoholikas, ką? Vienas? Na, tai pilk ir man. Tik stipresnės, jei jau nori imti mano sielą. Pačios stipriausios!
Velnias pripylė, ir Margalikas, susidaužęs su velniu, vienu gaistu iškliurkė visą stiklinę. Paskui paprašė antros, trečios... Jeigu jau gert, tai gert.
Kitą dieną prūdninkiečiai pastebėjo Margaliko lavoną plūduriuojantį prūde.
Gal velnias būtų prikrėtęs ir kitokių kraupių išdaigų, jei ne Prūdninkų kaimo valstiečių Valdonių Danutė, šviesios širdies mergina, darbštuolė ir skaistuolė. Kai savo soste ant Prūdninkų akmens pasirodė velnias, gundančiai jai šypsodamasis ir kviesdamas ją prie šono, Danutė nesutriko, nepabūgo, nepasimetė, o stipriai rėžė velniui į akis:
– Kūtvela tu nelaimingas! Vieną kartą smek tu skradžiai žemėn, smek į savo pragarą!
– Kūtvela! Kūtvela! Kūtvela! – nudundėjo, nuskardėjo Danutės žodžiai – Kūtvela!
Tad su trenksmu, su dundesiu prie velnio kojų, akmens papėdėje prasivėrė žemę – ir Kūtvela cypdamas nėrė į prarają, į kunkuliuojančią dervą, į liepsnos liežuvius.
Daugiau žmonėms jis nesirodė.
O akmenį, ant kurio jis sėdėdavo, prūdninkiečiai praminė Velnio sostu.
Taip akmuo, kadaise buvęs Didžiuoju Aukuru, vadinamas ligi šiol.
Jis pūpso Prūdninkų kaimo pievose, prie kelio į Laukagalį.
Jonas Laurinavičius
Žvilgsnis
Ugnies siena
Šis mįslingas reiškinys pakankamai retas. Vadinamas jis skirtingai: „raudonoji migla“, „purpurinis rūkas“, „mistinė ugnies siena“.
Iki šių dienų jis kelia mokslininkams daugybę klausimų.
Paslaptingai dingusi ugnies jūra
Novosibirsko inžinierius Vadimas Fedosejevas su šiuo paslaptingu reiškiniu susidūrė ekspedicijos į taigą metu. Žygyje dalyvavo Novosibirsko ir Tomsko fizikai. Fedosejevas tada vadovavo grupei iš vienuolikos darbuotojų, kuriems buvo iškeltas uždavinys ištyrinėti garsiojo Tunguskos meteorito kritimo rajoną. Bet prieš tai grupė buvo išsiųsta treniruotėms visai į kitą pusę – į Šiaurę. Ten tyvuliavo nedidelis ežeras, greičiau pelkė. Trečiąją žygio dieną tyrinėtojai priėjo prie neaukštų kalvų virtinės ir nusprendė kalvos viršūnėje įsirengti stovyklą. Užlipę į viršų, kitoje kalvos pusėje, apačioje, jie išvydo neįtikėtiną vaizdą: visa erdvė buvo apimta liepsnojančios ugnies jūros – taip bent jau pasirodė ekspedicijos nariams. Iš šios neaprėpiamos ugninės jūros kilo raudoni ugnies kamuoliai ir, baisiausia, visa ši ugninė masė kilo aukštyn, link tyrinėtojų lagerio.
Tikriausiai fizikai tada sumušė visus bėgimo rekordus. Atsitolinę saugiu atstumu, jie ape valandą aptarinėjo matytą reiškinį, kėlė pačias fantastiškiausias versijas. Bet daugiau nieko nauja neįvyko, ir Fedosejevas su dviem bendražygiais išsirengė į žvalgybą. Prie kalvos viršūnės jie artinosi be galo atsargiai ir sustojo, sukrėsti ne mažiau: jų matyta ugnies jūra, užliejusi visą matomą erdvę nuo horizonto iki horizonto, dingo! Apačioje už medžių blizgėjo ežero vanduo, lengvai gaubiamas vakarinio rūko. Vėliau, iki paties horizonto, driekėsi bekraštė taiga...
Tokio fenomeno neprisiminė net senoliai
O štai Sankt Peterburgo gyventojai M. H. Langovai nepasisekė pabėgti nuo mistinės ugnies. Viskas vyko Kazachstane, kai jai buvo keturiolika metų. Tėvas išvyko darbo reikalais, o mergaitę paliko pas močiutę, gyvenusią Bazar Tiubbe gyvenvietėje (dabar Bazarčulanas). Čia ji padėdavo senyvai moteriškei dirbti arbūzų lauke. Tą rytą oras buvo giedras, švietė karšta saulė. Mergaitė atsitiesė, norėdama atsikvėpti nuo nelengvo darbo, ir staiga horizonte pamatė kažką panašaus į debesį. Abi su močiute pasidžiaugė, kad gal į vakarą susilauks lietaus, ir vėl palinko prie arbūzų. O po 15-20 minučių priartėjusi ugnies siena užklojo viską aplink! Ji driekėsi tolyn į begalybę, į kairę, aukštyn ir greitai artėjo gyvenvietės kryptimi! Močiutė suriko, kad mergaitė bėgtų į gyvenvietę, o pati nepajėgdama bėgti liko darže.
Bėgti teko keturis kilometrus. Ugnies siena gana greitai artėjo prie mergaitės. Bėgančiąją supo oranžinė migla. Po to pasigirdo žingsniai, ir prie pat savo ausies mergaitė išgirdo kažkieno sunkų alsavimą! Prie pat gyvenvietės ugnies siena ją prisivijo, „perėjo per ją“ ir nuskubėjo tolyn. Už mergaitės skuodė persigandęs kupranugariukas. Tai štai kas jai alsavo į ausį!
Gyvenvietėje kilo išgąstis, netgi senukai neprisiminė tokio reiškinio. Vakare sugrįžęs tėvas pasakojo taip pat susidūręs su ugnies siena. Tačiau ji nepadarė mašinai jokios žalos, nors kėbule stovėjo statinė su benzinu. Jeigu tai būtų buvęs miražas ar optinė apgaulė, ar ji būtų taip išgąsdinusi gyvūnus? Kokiu gi greičiu skriejo ši mistinės ugnies siena, jeigu per 15-20 minučių nuo horizonto pasiekė arbūzų lauką?
Keistieji dariniai
Paslaptingosios anomalijos – anaiptol ne retenybė. Maskvos centro „Soliaris“, tiriančio anomalius reiškinius, archyve per ilgus darbo metus susikaupė daugybė pačių neįprasčiausių reiškinių fotografijų.
Ypač stebina milžiniškų rūko „riestainių“, kurių skersmuo siekia kelias dešimtis metrų, nuotraukos. Jų netikėtą atsiradimą pavyko užfiksuoti Pamaskvio pelkėtuose upių slėniuose.
Ne taip seniai Kalugos srities šiaurėje panašios į „Soliarį“ vietinės grupės „Naujasis impulsas“ ekspedicijos dalyviai stebėjo panašų reiškinį. Štai ką vienas jų rašo:„Pradžioje vidury pievelės atsirado raudonas stulpas. Atrodė taip, tarsi kažkas būtų pripildęs stiklinį cilindrą ugnies. Jokių ypatingų reljefo ypatumų, galinčių sukelti kylančius oro srautus, nebuvo pastebėta. Mes su nuostaba stebėjomeį šį stulpą, kol kažkas jo neapšvietė ryškiu prožektoriumi. Šviesoje rūkas akimirksniu išsisklaidė ir pavirto paprasta rasa. Už kelių šimtų metrų grupė vėl susidūrė su rūko skulptūra. Miško pakraštyje kabėjo trys dariniai, primenantys apverstą šventyklos kupolą. Ir vėl prožektoriaus spindulys privertė juos momentaliai kondensuotis ant žolės. Trečios rūko figūros – milžiniško raudono rutulio – niekas neapšvietė, ir jis išsilaikė apie pusvalandį, kol galutinai neatšalo“.
Šaltosios ugnies nelaisvėje
Rūkas gali išgąsdinti ne vien figūriniais keistumais. Kalugos gyventoja Natalija Žuravliova, pažvelgusi pro langą, pastebėjo iš šiaurės atslenkantį milžinišką debesį. Panašu, bus audra, pagalvojo ji ir išsiruošė į virtuvę. Sugrįžusi į kambarį, moteris dar kartą pažvelgė pro langą ir vos nenualpo - debesis buvo pradingęs, o lauke bangavo ugnies jūra. Atrodė, į žemę krenta ugnies lietus. Pro ugnies jūrą nebuvo galima įžvelgti kaimyninių namų. Pradžioje ugnis liepsnojo ryškiai geltona spalva, po to tapo tamsiai raudona, o po keleto sekundžių virto rausva. Beje, liepsna neatrodė vienalyte mase. Ji žėrėjo ir mainėsi įvairaus ryškumo ir atspalvių dėmėmis. Moteris labai išsigando. Laimei, išgąstis truko neilgai - šviesa ėmė sparčiai blėsti ir netrukus dingo.
Sankt Peterburgo fizikai surinko ir išanalizavo daugybę pranešimų žmonių, kurie, kaip ir Natalija Žuravliova, buvo atsidūrę šaltos ugnies nelaisvėje. Jų nuomone, tai ne kas kita, kaip poliarinė pašvaistė žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Ją sukelia prie pat žemės prasiskverbę saulės vėjo sūkuriai.
Tačiau „raudonasis rūkas“, kaip jį vadina anomalių reiškinių tyrinėtojai, tebestebina ir tebebaugina. Ypač stiprūs įspūdžiai lydi tuos, kurie pabuvojo šio „rūko“ viduje. Šalta, nedeginanti ugnis nuteka nuo daiktų kampų ir išsikišusių detalių, driekiasi sienomis ir lubomis. „Užgesęs“ ugninis rūkas įgyja įprastą baltą atspalvį.
Pastebėta dar viena jo ypatybė – gebėjimas pavirsti ugniniu kamuoliu. Kartą Rusijos Jaroslavlio miesto gyventojas Sergejus Šichinas pro savo namo langą ant kaimyninio namo stogo išvydo liepsnos liežuvius. Negaišdamas laiko, iškvietė gaisrininkus. Tie atskubėjo per kelias minutes. Tačiau vos jiems išlipus iš mašinos, ugnis įgijo sferinę formą, ir netrukus šviečiantis rutulys, atitrūkęs nuo stogo, lėtai nuskrido.
Keistas ir kol kas nepaaiškinamas „ugninis reiškinys“ ne tik priverčia žmones bėgti, bet ir pats sprunka nuo persekiojimo! Panašus įvykis nutiko Estijoje, Raplos miestelio rajone. Degė taip, kad gaisrą žmonės matė visame rajone! Beje, atrodė, kad jis visai arti, greta. Kaip vėliau paaiškėjo, du kraštinius taškus, kuriuose liepsnojo žara, skyrė šešiasdešimties kilometrų atstumas. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo laiku po rajoną važinėjo net penkios gaisrinės mašinos. Jos gainiojosi pašvaistę tai šen, tai ten, po visą rajoną, bet veltui. Keista, dūmų niekur nebuvo. Taip ir būtų likęs šis gaisras „baltąja dėme“ dispečerių žurnaluose, jeigu ne gaisrininkų mašina, išvažiavusi iš Mičiurino vardo kolūkio. Tą dieną saulė nusileido 18.52. mėnulis turėjo pasirodyti 21.32. Oras buvo puikus. Ir štai šioje palaipsniui tirštėjančioje tamsoje aiškiai suliepsnojo bobutės Lizzi namas. Liudininkai pasakojo, kad matėsi, kaip liepsna veržiasi pro langus, apgaubia visą stogą. Bet – nei garso, nei dūmų! Gaisrinė mašina akimirksniu užlėkė ant kalnelio. Sustojo. Bet užuot nušokę žemėn, gaisrininkai liko sėdėti vietoje. Ugnies nebuvo! Namas stovėjo sveikut sveikutėlis! Gaisrininkai apėjo namą – jokių degimo žymių. Tuo metu kelyje sukaukė kitos gaisrinės mašinos – „degė“ kaimyniniai namai. Ir vėl - nei ugnies, nei dūmų. Gesintojai, sugrįžę į gaisrinę, dar ilgai aptarinėjo matytą reiškinį, kas gi tai buvo.
Reiškinio priežastys vis dar neišaiškintos
Ką dėl „raudonosios miglos“ ar „šaltos ugnies“ sako mokslas? Kažkada garsus rusų geologas I. Jakovas, stebėjęs šį reiškinį geologų bazėje, užklausė apie jį TSRS mokslų akademijos narių. Atsakymas buvo trumpas: „Dėl „raudonosios miglos“, o tiksliau – dėl „atmosferos raudono švytėjimo“ kol kas nieko pasakyti negalime. Greičiausiai šio reiškinio priežastis – sudėtingas optinis procesas. Reiškinys pakankamai retas. Jo priežastis gali būti chemiliuminiscencija – spinduliavimas, nulemtas cheminių procesų“.
Pasirodo, „vaiduokliška ugnis“ būna ir jūroje! „Aš plaukioju jau 40 metų, - rašė tolimojo plaukiojimo kapitonas N. Vasiukevičius, - bet tik vieną sykį regėjau neįprastą reiškinį. Iškrovinėjome Čiukotkoje krovinį. Staiga sutemo, jūra tapo raudona, o ledas – kaip ruonio kraujas. Aš stovėjau ant kapitono tiltelio. Viskas aplink paraudo. Žvilgtelėjau į triumą – ir ten viskas raudona nuo ugnies. Dūmų ir karščio nebuvo. Aš per kajutes – viskas ugnyje. Ir rūkas – jau ne rūkas, o ryški liepsna. Stiebas, denis, laiptai – viskas tarsi iki raudonumo įkaitę!” Ir šis reiškinys pranyko be pėdsakų. Bet juk egzistuoja kažkokios priežastys, jį pagimdančios. Ieškoti jų reikia, akivaizdu, paslaptinguose fizikos procesuose. Nors kai kurie skeptikai teigia, jog su mokslu tai gali neturėti nieko bendra...
Parengė Žilvinas Žičkus
Šis mįslingas reiškinys pakankamai retas. Vadinamas jis skirtingai: „raudonoji migla“, „purpurinis rūkas“, „mistinė ugnies siena“.
Iki šių dienų jis kelia mokslininkams daugybę klausimų.
Paslaptingai dingusi ugnies jūra
Novosibirsko inžinierius Vadimas Fedosejevas su šiuo paslaptingu reiškiniu susidūrė ekspedicijos į taigą metu. Žygyje dalyvavo Novosibirsko ir Tomsko fizikai. Fedosejevas tada vadovavo grupei iš vienuolikos darbuotojų, kuriems buvo iškeltas uždavinys ištyrinėti garsiojo Tunguskos meteorito kritimo rajoną. Bet prieš tai grupė buvo išsiųsta treniruotėms visai į kitą pusę – į Šiaurę. Ten tyvuliavo nedidelis ežeras, greičiau pelkė. Trečiąją žygio dieną tyrinėtojai priėjo prie neaukštų kalvų virtinės ir nusprendė kalvos viršūnėje įsirengti stovyklą. Užlipę į viršų, kitoje kalvos pusėje, apačioje, jie išvydo neįtikėtiną vaizdą: visa erdvė buvo apimta liepsnojančios ugnies jūros – taip bent jau pasirodė ekspedicijos nariams. Iš šios neaprėpiamos ugninės jūros kilo raudoni ugnies kamuoliai ir, baisiausia, visa ši ugninė masė kilo aukštyn, link tyrinėtojų lagerio.
Tikriausiai fizikai tada sumušė visus bėgimo rekordus. Atsitolinę saugiu atstumu, jie ape valandą aptarinėjo matytą reiškinį, kėlė pačias fantastiškiausias versijas. Bet daugiau nieko nauja neįvyko, ir Fedosejevas su dviem bendražygiais išsirengė į žvalgybą. Prie kalvos viršūnės jie artinosi be galo atsargiai ir sustojo, sukrėsti ne mažiau: jų matyta ugnies jūra, užliejusi visą matomą erdvę nuo horizonto iki horizonto, dingo! Apačioje už medžių blizgėjo ežero vanduo, lengvai gaubiamas vakarinio rūko. Vėliau, iki paties horizonto, driekėsi bekraštė taiga...
Tokio fenomeno neprisiminė net senoliai
O štai Sankt Peterburgo gyventojai M. H. Langovai nepasisekė pabėgti nuo mistinės ugnies. Viskas vyko Kazachstane, kai jai buvo keturiolika metų. Tėvas išvyko darbo reikalais, o mergaitę paliko pas močiutę, gyvenusią Bazar Tiubbe gyvenvietėje (dabar Bazarčulanas). Čia ji padėdavo senyvai moteriškei dirbti arbūzų lauke. Tą rytą oras buvo giedras, švietė karšta saulė. Mergaitė atsitiesė, norėdama atsikvėpti nuo nelengvo darbo, ir staiga horizonte pamatė kažką panašaus į debesį. Abi su močiute pasidžiaugė, kad gal į vakarą susilauks lietaus, ir vėl palinko prie arbūzų. O po 15-20 minučių priartėjusi ugnies siena užklojo viską aplink! Ji driekėsi tolyn į begalybę, į kairę, aukštyn ir greitai artėjo gyvenvietės kryptimi! Močiutė suriko, kad mergaitė bėgtų į gyvenvietę, o pati nepajėgdama bėgti liko darže.
Bėgti teko keturis kilometrus. Ugnies siena gana greitai artėjo prie mergaitės. Bėgančiąją supo oranžinė migla. Po to pasigirdo žingsniai, ir prie pat savo ausies mergaitė išgirdo kažkieno sunkų alsavimą! Prie pat gyvenvietės ugnies siena ją prisivijo, „perėjo per ją“ ir nuskubėjo tolyn. Už mergaitės skuodė persigandęs kupranugariukas. Tai štai kas jai alsavo į ausį!
Gyvenvietėje kilo išgąstis, netgi senukai neprisiminė tokio reiškinio. Vakare sugrįžęs tėvas pasakojo taip pat susidūręs su ugnies siena. Tačiau ji nepadarė mašinai jokios žalos, nors kėbule stovėjo statinė su benzinu. Jeigu tai būtų buvęs miražas ar optinė apgaulė, ar ji būtų taip išgąsdinusi gyvūnus? Kokiu gi greičiu skriejo ši mistinės ugnies siena, jeigu per 15-20 minučių nuo horizonto pasiekė arbūzų lauką?
Keistieji dariniai
Paslaptingosios anomalijos – anaiptol ne retenybė. Maskvos centro „Soliaris“, tiriančio anomalius reiškinius, archyve per ilgus darbo metus susikaupė daugybė pačių neįprasčiausių reiškinių fotografijų.
Ypač stebina milžiniškų rūko „riestainių“, kurių skersmuo siekia kelias dešimtis metrų, nuotraukos. Jų netikėtą atsiradimą pavyko užfiksuoti Pamaskvio pelkėtuose upių slėniuose.
Ne taip seniai Kalugos srities šiaurėje panašios į „Soliarį“ vietinės grupės „Naujasis impulsas“ ekspedicijos dalyviai stebėjo panašų reiškinį. Štai ką vienas jų rašo:„Pradžioje vidury pievelės atsirado raudonas stulpas. Atrodė taip, tarsi kažkas būtų pripildęs stiklinį cilindrą ugnies. Jokių ypatingų reljefo ypatumų, galinčių sukelti kylančius oro srautus, nebuvo pastebėta. Mes su nuostaba stebėjomeį šį stulpą, kol kažkas jo neapšvietė ryškiu prožektoriumi. Šviesoje rūkas akimirksniu išsisklaidė ir pavirto paprasta rasa. Už kelių šimtų metrų grupė vėl susidūrė su rūko skulptūra. Miško pakraštyje kabėjo trys dariniai, primenantys apverstą šventyklos kupolą. Ir vėl prožektoriaus spindulys privertė juos momentaliai kondensuotis ant žolės. Trečios rūko figūros – milžiniško raudono rutulio – niekas neapšvietė, ir jis išsilaikė apie pusvalandį, kol galutinai neatšalo“.
Šaltosios ugnies nelaisvėje
Rūkas gali išgąsdinti ne vien figūriniais keistumais. Kalugos gyventoja Natalija Žuravliova, pažvelgusi pro langą, pastebėjo iš šiaurės atslenkantį milžinišką debesį. Panašu, bus audra, pagalvojo ji ir išsiruošė į virtuvę. Sugrįžusi į kambarį, moteris dar kartą pažvelgė pro langą ir vos nenualpo - debesis buvo pradingęs, o lauke bangavo ugnies jūra. Atrodė, į žemę krenta ugnies lietus. Pro ugnies jūrą nebuvo galima įžvelgti kaimyninių namų. Pradžioje ugnis liepsnojo ryškiai geltona spalva, po to tapo tamsiai raudona, o po keleto sekundžių virto rausva. Beje, liepsna neatrodė vienalyte mase. Ji žėrėjo ir mainėsi įvairaus ryškumo ir atspalvių dėmėmis. Moteris labai išsigando. Laimei, išgąstis truko neilgai - šviesa ėmė sparčiai blėsti ir netrukus dingo.
Sankt Peterburgo fizikai surinko ir išanalizavo daugybę pranešimų žmonių, kurie, kaip ir Natalija Žuravliova, buvo atsidūrę šaltos ugnies nelaisvėje. Jų nuomone, tai ne kas kita, kaip poliarinė pašvaistė žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Ją sukelia prie pat žemės prasiskverbę saulės vėjo sūkuriai.
Tačiau „raudonasis rūkas“, kaip jį vadina anomalių reiškinių tyrinėtojai, tebestebina ir tebebaugina. Ypač stiprūs įspūdžiai lydi tuos, kurie pabuvojo šio „rūko“ viduje. Šalta, nedeginanti ugnis nuteka nuo daiktų kampų ir išsikišusių detalių, driekiasi sienomis ir lubomis. „Užgesęs“ ugninis rūkas įgyja įprastą baltą atspalvį.
Pastebėta dar viena jo ypatybė – gebėjimas pavirsti ugniniu kamuoliu. Kartą Rusijos Jaroslavlio miesto gyventojas Sergejus Šichinas pro savo namo langą ant kaimyninio namo stogo išvydo liepsnos liežuvius. Negaišdamas laiko, iškvietė gaisrininkus. Tie atskubėjo per kelias minutes. Tačiau vos jiems išlipus iš mašinos, ugnis įgijo sferinę formą, ir netrukus šviečiantis rutulys, atitrūkęs nuo stogo, lėtai nuskrido.
Keistas ir kol kas nepaaiškinamas „ugninis reiškinys“ ne tik priverčia žmones bėgti, bet ir pats sprunka nuo persekiojimo! Panašus įvykis nutiko Estijoje, Raplos miestelio rajone. Degė taip, kad gaisrą žmonės matė visame rajone! Beje, atrodė, kad jis visai arti, greta. Kaip vėliau paaiškėjo, du kraštinius taškus, kuriuose liepsnojo žara, skyrė šešiasdešimties kilometrų atstumas. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo laiku po rajoną važinėjo net penkios gaisrinės mašinos. Jos gainiojosi pašvaistę tai šen, tai ten, po visą rajoną, bet veltui. Keista, dūmų niekur nebuvo. Taip ir būtų likęs šis gaisras „baltąja dėme“ dispečerių žurnaluose, jeigu ne gaisrininkų mašina, išvažiavusi iš Mičiurino vardo kolūkio. Tą dieną saulė nusileido 18.52. mėnulis turėjo pasirodyti 21.32. Oras buvo puikus. Ir štai šioje palaipsniui tirštėjančioje tamsoje aiškiai suliepsnojo bobutės Lizzi namas. Liudininkai pasakojo, kad matėsi, kaip liepsna veržiasi pro langus, apgaubia visą stogą. Bet – nei garso, nei dūmų! Gaisrinė mašina akimirksniu užlėkė ant kalnelio. Sustojo. Bet užuot nušokę žemėn, gaisrininkai liko sėdėti vietoje. Ugnies nebuvo! Namas stovėjo sveikut sveikutėlis! Gaisrininkai apėjo namą – jokių degimo žymių. Tuo metu kelyje sukaukė kitos gaisrinės mašinos – „degė“ kaimyniniai namai. Ir vėl - nei ugnies, nei dūmų. Gesintojai, sugrįžę į gaisrinę, dar ilgai aptarinėjo matytą reiškinį, kas gi tai buvo.
Reiškinio priežastys vis dar neišaiškintos
Ką dėl „raudonosios miglos“ ar „šaltos ugnies“ sako mokslas? Kažkada garsus rusų geologas I. Jakovas, stebėjęs šį reiškinį geologų bazėje, užklausė apie jį TSRS mokslų akademijos narių. Atsakymas buvo trumpas: „Dėl „raudonosios miglos“, o tiksliau – dėl „atmosferos raudono švytėjimo“ kol kas nieko pasakyti negalime. Greičiausiai šio reiškinio priežastis – sudėtingas optinis procesas. Reiškinys pakankamai retas. Jo priežastis gali būti chemiliuminiscencija – spinduliavimas, nulemtas cheminių procesų“.
Pasirodo, „vaiduokliška ugnis“ būna ir jūroje! „Aš plaukioju jau 40 metų, - rašė tolimojo plaukiojimo kapitonas N. Vasiukevičius, - bet tik vieną sykį regėjau neįprastą reiškinį. Iškrovinėjome Čiukotkoje krovinį. Staiga sutemo, jūra tapo raudona, o ledas – kaip ruonio kraujas. Aš stovėjau ant kapitono tiltelio. Viskas aplink paraudo. Žvilgtelėjau į triumą – ir ten viskas raudona nuo ugnies. Dūmų ir karščio nebuvo. Aš per kajutes – viskas ugnyje. Ir rūkas – jau ne rūkas, o ryški liepsna. Stiebas, denis, laiptai – viskas tarsi iki raudonumo įkaitę!” Ir šis reiškinys pranyko be pėdsakų. Bet juk egzistuoja kažkokios priežastys, jį pagimdančios. Ieškoti jų reikia, akivaizdu, paslaptinguose fizikos procesuose. Nors kai kurie skeptikai teigia, jog su mokslu tai gali neturėti nieko bendra...
Parengė Žilvinas Žičkus