Aplinkosaugos aktualijos
|
Gali keistis mokesčiai už naftą ir dujas
Aplinkos ministerija Vyriausybei pateikė Naftos ir dujų išteklių mokesčio pakeitimo įstatymo projektą, kuriame siūlo naujus mokesčius už angliavandenilių išteklių gavybą, įskaitant ir skalūnų naftą, ir dujas. „Didžiausia naujovė, kurią siūlome – dalį surinktų mokesčių skirti savivaldybėms, kuriose tas mokestis surinktas. Taip būtų užtikrinama, kad vietiniai gyventojai gautų kuo didesnę naudą iš atkeliaujančių investicijų“, – teigia aplinkos viceministrė Daiva Matonienė. Įstatymo projekte numatyta tradiciniams naftos ir dujų ištekliams, tiek išgaunamiems iš sausumos telkinių, tiek išgaunamų jūroje, taikyti vieną bazinį mokesčio tarifą – 12 proc. nuo pardavimo kainos už kubinį metrą gavybos vietoje. Šis tarifas būtų taikomas nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2015 m. sausio 1 d. Taip pat liktų galioti ir 4,5–9 proc. kompensacinis mokesčio tarifas tradiciniams naftos ir dujų telkiniams, kurie išžvalgyti ne vien privačiomis lėšomis. Išsklaidytiesiems angliavandeniliams (netradiciniams) siūloma nustatyti vieną bazinį mokesčio tarifą – 15 proc. nuo pardavimo kainos už kubinį metrą gavybos vietoje. Šis mokesčio tarifas būtų pradedamas taikyti ne anksčiau kaip po trejų metų nuo įstatymo įsigaliojimo, nes trejus metus nuo leidimo naudoti išsklaidytuosius angliavandenilius išdavimo dienos už šiuos išteklius būtų taikomas nulinis mokesčio tarifas. Šia lengvata naftos bendrovės išgaunančios išsklaidytuosius angliavandenilius galės pasinaudoti trejus metus, skaičiuojant nuo leidimo naudoti angliavandenilių išteklius išdavimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2020 metų. Mokestis būtų mokamas už faktiškai išgautą naftos ir dujų išteklių kiekį pagal faktines gavybos apimtis, teikiant kiekvieną ketvirtį mokestines deklaracijas ir sumokant mokestį. Numatoma, kad 10 proc. angliavandenilių mokesčio būtų skiriami savivaldybės, kurios teritorijoje išgaunami ištekliai, biudžetui. Dalis šio mokesčio būtų skiriama viešojo intereso paslaugų infrastruktūrai gerinti, viešųjų pastatų statybai ir modernizavimui, viešųjų ir rekreacinių erdvių įrengimui, o kita dalis lėšų – aplinkosauginėms priemonėms įgyvendinti. Aplinkos ministerijos siūlymus svarstys Vyriausybė ir, jiems pritarus, teiks Seimui. 
AM nuotr.
Atliekos turės būti rūšiuojamos ir statybvietėje
Aplinkos ministerija parengė Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių pakeitimo projektą. Jis pateiktas derinti suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei. Projekte detalizuojamas reikalavimas statybvietėje rūšiuoti atliekas. „Jei ir toliau bus tokia situacija, ilgainiui visi gyvensime viename dideliame įvairių atliekų, tarp jų ir pavojingų, sąvartyne. Pirmiausia skatiname atliekas rūšiuoti tuos žmones, dėl kurių veiklos jos susidaro. Todėl statybvietėje jos turi būti laikomos atskirai ir tvarkytojams perduodamos išrūšiuotos. Prižiūrėsime ir atliekų tvarkytojus, kad, užuot tvarkę, jie neimtų šių atliekų kaupti ir saugoti“, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Remiantis projektu, statybvietėje turės būti išrūšiuotos ir atskirai laikomos komunalinės, inertinės, perdirbimui ir pakartotiniam naudojimui tinkamos, pavojingos ir netinkamos perdirbti atliekos. Taisyklių pakeitimo projekte taip pat numatyta, kad statybvietėje galės būti išrūšiuojama ir daugiau atliekų rūšių, atsižvelgiant į statybų rūšis, jų apimtis ir atliekų tvarkymo galimybes. Iki šiol taisyklės nurodė rūšiuoti susidarančias perdirbimui tinkamas atliekas ir pakartotiniam naudojimui tinkamas konstrukcijas (medžiagas) ir kitas atliekas – antrines žaliavas, pavojingas atliekas. Reikalavimo jas laikyti atskirai nebuvo. Išrūšiuotos atliekos turės būti perduodamos įmonėms, turinčioms teisę tvarkyti tokias atliekas.  Klaipėdos RAAD nuotr.
Prieš pastatydamas gamtoje automobilį - pagalvok
Bendruoju pagalbos telefonu 112 vis dažniau pranešama apie ne vietoje pastatytus automobilius. Aplinkos ministerija primena, kad veja ir miško paklotė – ne tos vietos automobiliams statyti. Daugiausia problemų dėl transporto priemonių statymo vasarą iškyla pajūry, ypač savaitgaliais. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pajūryje nustatė nemažai pažeidimų, kai transporto priemonės statomos ant žaliosios vejos, miškuose bei Būtingės geomorfologiniame draustinyje. Transporto priemonių statymo reikalavimų dera paisyti ne tik pajūryje, bet ir girioje, miške, mieste – visoje šalies teritorijoje. Ar tvarkingai, nepažeidžiant reikalavimų, statomi girios lankytojų automobiliai, tikrina miškininkai. Jie primena, kad transporto priemones galima palikti tik paženklintose stovėjimo vietose arba ant miško kelių, jų pakraštyje. Važiavimas miško paklote, bekele yra draudžiamas. Aplinkos ministerija primena, kad neteisėtas važiavimas per žolinę dangą piliečiams užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 50 Lt iki 500 Lt. Transporto priemonių statymas miške užtraukia baudą nuo 50 Lt iki 200 Lt, jei toks pažeidimas padarytas saugomoje teritorijoje – numatyta bauda nuo 300 Lt iki 500 Lt. |
Gruntinio vandens svyravimai
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai sulaukia daug pranešimų dėl to, kad šuliniuose senka vanduo. Specialistų teigimu, toks gruntinio vandens lygio svyravimas - normalus reiškinys. Prognozuojama, kad nuosekis dar tęsis rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Lietuvos geologijos tarnyba stebi požeminio vandens pokyčius, gruntinio vandens lygis kartą per dieną matuojamas automatiniais lygio davikliais 20-yje postų, įrengtų visoje Lietuvoje. Gauti duomenys operatyviai perduodami telemetrine sistema. Gruntinio vandens lygis po pavasarinio pakilimo šių metų kovo-balandžio mėnesiais, liepą didžiojoje šalies dalyje gerokai nuseko. Daugiau nei pusėje stebėjimo gręžinių gruntinio vandens lygis slūgsojo nuo 5 iki 50 cm giliau nei vidutinis daugiametis liepos mėnesio lygis. Tik Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje (Biržai, Panevėžys, Dotnuva, Ukmergė) vandens lygis buvo nuo 11 iki 36 cm aukščiau nei vidutinis daugiametis. Didžiausiais gruntinio vandens nuosekis stebėtas vakariniame ir rytiniame Lietuvos pakraščiuose - Vėžaičių ir Dūkšto postuose. Pagal daugiametes lygių kreives galima prognozuoti, kad gruntinio vandens nuosekis dar tęsis ir rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Jei kritulių šiuo laikotarpiu bus mažiau nei standartinė klimato norma, gruntinio vandens lygis atskiruose rajonuose gali pasiekti žemiausią lygį per pastaruosius dešimt metų. Koks bus gruntinio vandens lygis konkrečioje vietovėje, priklauso ne tik nuo meteorologinių, bet ir nuo geologinių sąlygų. Greičiausiai į meteorologinių sąlygų pasikeitimus reaguoja negiliai (iki 5 m) slūgsantis, molingose nuogulose besikaupiantis gruntinis vanduo, kurio lygis per metus pakyla ir nusileidžia kelis metrus. Giliau (daugiau kaip 7 m) slūgsančiame vandenyje lygio pokytis tesiekia kelis centimetrus, o patys pokyčiai pasireiškia kelis mėnesius pavėlavę.
Naftos gavyba Lietuvoje mažėja
Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje išgauta 41,42 tūkst. t (50,42 tūkst. m3) naftos iš tradicinių naftos telkinių. Tai 3,6 proc. mažiau negu 2013 m. per tą patį laikotarpį. 2013 m. I pusmetį Lietuvoje buvo išgauta 42,95 tūkst. t (52,17 tūkst. m3) naftos. Pernai į biudžetą naftą išgaunančios įmonės sumokėjo apie 26,5 mln. litų mokesčių. „Mažėjanti naftos gavyba iš jau eksploatuojamų telkinių, nepaisant investicijų į naujus tyrimus ir gręžinius, rodo būtinybę skelbti naujus naftos darbų plotų licencijų konkursus“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Lietuvoje naftą šiuo metu išgauna 5 įmonės. Per pirmąjį 2014 m. pusmetį AB „Lotos–Geonafta“ išgavo 15,98 tūkst. t naftos, UAB „Minijos nafta“ – 10,94 tūkst. t, UAB „Manifoldas“ – 10,66 tūkst. t, UAB „Genčių nafta“ – 3,28 tūkst. t, UAB „LL Investicijos“ – 0,56 tūkst. tonų naftos. Nafta buvo išgaunama 15-oje detaliai išžvalgytų sausumos naftos telkinių (Girkalių, Kretingos, Nausodžio, Vėžaičių, Ližių, Auksoro, Vilkyčių, Pocių, Dieglių, Sakučių, Pietų Šiūparių, Šiūparių, Genčų, Agluonėnų ir Šilalės). Tikimasi, kad šiemet, siekdamos surasti naujų naftos telkinių, naftą išgaunančios įmonės išgręš dar 2-3 gręžinius.  BFL nuotraukoje: Žvyro karjeras.
Daugiausia naudojami gamtos ištekliai –
požeminis vanduo ir statybinės medžiagos Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, šalyje turime 17 rūšių naudingųjų iškasenų. Iš jų naudojami 9 rūšių - naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių ir sapropelio - ištekliai. Iš kietųjų naudingųjų iškasenų daugiausia išgauname žvyro ir smėlio, durpių, dolomito, klinties ir molio. Tai statybinės medžiagos. Jos ir požeminis vanduo - Lietuvoje ir pasaulyje daugiausia naudojami ištekliai. Mūsų šalyje nustatyti ir retieji žemės elementai - ceris, lantanas (naudojami aukštųjų technologijų pramonei), radioaktyvus elementas toris, pramoniniai mineralai - apatitai (trąšų gamybai) ir žėručio flogopitas. Šie elementai nėra išgaunami, o jų kiekiui nustatyti reikia atlikti daug papildomų tyrimų. Vienaip ar kitaip naudingąsias iškasenas naudoja ir nuo jų priklausomas kiekvienas žmogus. Pavyzdžiui, kompiuteriui pagaminti reikia aukso, silicio, nikelio, aliuminio, cinko, geležies ir 30 kitų metalų. Kavos puodelis pagamintas iš kvarcinio smėlio ir lauko špato. Dantų pastos sudėtyje yra kalcio karbonato, fosfato, gipso, fluorito ir dolomito. Mineralai - tai natūraliai susidariusios naudingosios iškasenos, turinčios savitas chemines ir fizines savybes. Jie formavosi geologinių procesų metu visuose Žemės istorijos etapuose ir randami Žemės plutoje. Per pastarąjį šimtmetį mineralų išgauta daugiau nei per visą ankstesnį žmonijos gyvavimo laikotarpį. Pavyzdžiui, vidutinio dydžio namo įrengimui sunaudojama apie 60 tonų naudingųjų iškasenų. Pridėjus ir susijusią infrastruktūrą – bus sunaudota daugiau kaip 400 tonų. Automobilio gamybai reikia daugiau kaip 15 tūkst. komponentų, pagamintų iš įvairių mineralų. Kasmet visame pasaulyje sunaudojama apie 45 mlrd. tonų gamtinių išteklių. Vidutiniškai kiekvienas asmuo per metus sunaudoja apie 16 tonų visų mineralų rūšių. Iki 10 kartų daugiau gamtinių išteklių sunaudoja turtingosios šalys. Prognozuojama, kad 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks beveik 10 milijardų ir gamtinių išteklių paklausa padidės nuo 45 mlrd. tonų iki 140 mlrd. tonų. Ši ir kita svarbi informacija, susijusi su naudingosiomis iškasenomis, jų gavyba ir panaudojimu, pateikiama Europos Sąjungos geologijos tarnybų asociacijos (EuroGeoSurveys), kurios narė yra Lietuvos geologijos tarnyba, šiemet išleistoje knygoje „Minerals in Your life“. |
Gamtosauga
Bebrų gausa – neūkiškumo pasekmė
Nuo rugpjūčio 1 d. prasidėjo šalies ūkininkams nemažai rūpesčių pridarančių bebrų medžioklės sezonas. Žemės ūkio ministerija mano, kad medžioklė negali būti vienintelė šios problemos sprendimo priemonė, reikia ieškoti ir kitų būdų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 50 tūkst. bebrų. Nors Europos Sąjungoje bebrai yra saugomi, tačiau Lietuvai leista šių gyvūnų skaičių mažinti. Mūsų šalyje bebrų medžioklės sezonas trunka nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 dienos, tačiau dėl neatsiperkančių išlaidų ir sunkiai prieinamų vietų medžiotojai to daryti neskuba.
Bebrų daroma žala nuolat skundžiasi kelininkai ir ūkininkai. Bebrams užtvenkus melioracijos griovius užliejami laukai ir miškai, į dirbamas žemes pasidaro neįmanoma įvažiuoti. Ūkininkai bebravietes ardo, tačiau gyvūnai sėkmingai įsikuria kitame melioracijos griovyje.
„Akivaizdu, kad to priežastis yra ne viena. Tai – ir neūkiškumas, ir nevalomi melioracijos grioviai: nekertami krūmai, nepjaunama žolė. Grioviuose užaugusius medžius bebrai naudoja užtvankų statybai“, – situaciją apibūdino Žemės ūkio ministerijos Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjas Vaidas Vitukynas. Jis ragina ūkininkus pirmiausia žvilgsnį nukreipti į savo melioracijos griovius ir nekaltinti vien tik bebrų.
Žemės ūkio ministerija yra parengusi ir patvirtinusi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ (Melioracijos griovių tvarkymas), pagal kurią šiuo metu priimamos paraiškos. Paramos gavėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla. Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui – 50 tūkst. litų. Finansuojama iki 100 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, patirtų atliekant krūmų, medžių ir kitų augalų, augančių ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo, išvalymo iš melioracijos griovio dugno, taip pat drenažo žiočių ir latakų išvalymo bei sutvarkymo darbus.
Aplinkosaugos specialistų teigimu, bebrams reikėtų leisti gyventi ten, kur jų veikla nesukelia žymių ekonominių nuostolių arba nenukenčia kitos saugomos vertybės, ypač retų rūšių augalai. Bebrai natūraliu būdu, be jokių paramų ir kompensacijų, palaiko arba pagausina biologinę įvairovę agrarinėse ekosistemose.
Nuo darbštuolių bebrų nukentėję ūkininkai turėtų kreiptis į savo rajono savivaldybės žemės ūkio skyrių. Žemės, miško sklypų ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ar naudotojams bebrų padaryta žala žemės ūkio pasėliams, miškui ir melioracijos bei hidrotechnikos įrenginiams apskaičiuojama pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui metodiką.
Nuo rugpjūčio 1 d. prasidėjo šalies ūkininkams nemažai rūpesčių pridarančių bebrų medžioklės sezonas. Žemės ūkio ministerija mano, kad medžioklė negali būti vienintelė šios problemos sprendimo priemonė, reikia ieškoti ir kitų būdų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 50 tūkst. bebrų. Nors Europos Sąjungoje bebrai yra saugomi, tačiau Lietuvai leista šių gyvūnų skaičių mažinti. Mūsų šalyje bebrų medžioklės sezonas trunka nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 dienos, tačiau dėl neatsiperkančių išlaidų ir sunkiai prieinamų vietų medžiotojai to daryti neskuba.
Bebrų daroma žala nuolat skundžiasi kelininkai ir ūkininkai. Bebrams užtvenkus melioracijos griovius užliejami laukai ir miškai, į dirbamas žemes pasidaro neįmanoma įvažiuoti. Ūkininkai bebravietes ardo, tačiau gyvūnai sėkmingai įsikuria kitame melioracijos griovyje.
„Akivaizdu, kad to priežastis yra ne viena. Tai – ir neūkiškumas, ir nevalomi melioracijos grioviai: nekertami krūmai, nepjaunama žolė. Grioviuose užaugusius medžius bebrai naudoja užtvankų statybai“, – situaciją apibūdino Žemės ūkio ministerijos Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjas Vaidas Vitukynas. Jis ragina ūkininkus pirmiausia žvilgsnį nukreipti į savo melioracijos griovius ir nekaltinti vien tik bebrų.
Žemės ūkio ministerija yra parengusi ir patvirtinusi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ (Melioracijos griovių tvarkymas), pagal kurią šiuo metu priimamos paraiškos. Paramos gavėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla. Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui – 50 tūkst. litų. Finansuojama iki 100 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, patirtų atliekant krūmų, medžių ir kitų augalų, augančių ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo, išvalymo iš melioracijos griovio dugno, taip pat drenažo žiočių ir latakų išvalymo bei sutvarkymo darbus.
Aplinkosaugos specialistų teigimu, bebrams reikėtų leisti gyventi ten, kur jų veikla nesukelia žymių ekonominių nuostolių arba nenukenčia kitos saugomos vertybės, ypač retų rūšių augalai. Bebrai natūraliu būdu, be jokių paramų ir kompensacijų, palaiko arba pagausina biologinę įvairovę agrarinėse ekosistemose.
Nuo darbštuolių bebrų nukentėję ūkininkai turėtų kreiptis į savo rajono savivaldybės žemės ūkio skyrių. Žemės, miško sklypų ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ar naudotojams bebrų padaryta žala žemės ūkio pasėliams, miškui ir melioracijos bei hidrotechnikos įrenginiams apskaičiuojama pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui metodiką.
ŽUM.lt nuotr.
Sosnovskio barštis – kenksmingas ir naikintinas
Sosnovskio barštis nuo 2001 m. Lietuvoje įtrauktas į Kenksmingų ir naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą (Žin., 2001, Nr. 4-106). Todėl šį kenksmingą augalą būtina naikinti. Jei žemės savininkai ar kiti žemės naudotojai nenaikina piktžolių, pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 107 str. jiems gali būti taikomos sankcijos dėl neprižiūrimų plotų (įspėjimas arba piniginės baudos).
Naikinimo būdai
Kovoti su Sosnovskio barščiais, panaudojant herbicidus, reikia pradėti anksti pavasarį, kol augalai maži (iki – 20-30 cm). Jeigu nupurškus herbicidais dalis augalų išlieka ir atauga, maždaug po 30 d. purškimą būtina pakartoti. Lietuvoje nėra ištirti šio augalo naikinimo būdai, tačiau Žemdirbystės instituto, dirvožemio ir augalininkystės skyriaus mokslo darbuotojų duomenimis, barščius naikina herbicidai, kurių veiklioji medžiaga yra glifosatas (glyphogan 360 SL, glyfos Bio 360 SL, glyfos Bio 450 SL ir kt.), rekomenduojama norma 4,0–6,0 l/ha.
Herbicidų negalima naudoti vandens telkinių pakrantėse, gyvenamosiose vietovėse ir kitose teisės aktais saugomose ir draudžiamose zonose.
Užsienio šalių informacijos šaltiniuose teigiama, kad jeigu augalai jau išaugę apie 50 cm aukščio, herbicidai gali būti neveiksmingi. Tuomet Sosnovskio barščius reikia naikinti mechaniniu būdu. Augalus galima nupjauti, kai jie būna 50 cm aukščio, tačiau vieno pjovimo gali neužtekti, nes atžėlę jie gali sužydėti ir išbarstyti sėklas. Todėl augalams vėl išaugus iki 50 cm, juos teks pjauti dar kartą. Augalus galima naikinti kapojant jų šaknis kastuvu. To geriausia imtis ankstyvą pavasarį, kai pradeda augti pirmieji lapai, tačiau tinka pakartoti ir vasaros viduryje. Šaknis reikia nukirsti 10 cm gylyje.
Kaip naikinimo priemonė tinka gilusis arimas (iki 24 cm gylio), nes tokiame gylyje sėklos negali sudygti. Iškirstas šaknis reikia sunaikinti, nes jis atželia iš šaknų.
Naikinant Sosnovskio barščius, reikia vilkėti neperšlampamus drabužius, dėvėti pirštines, užsidėti akinius. Patekusias ant odos augalo sultis būtina nedelsiant nuplauti vandeniu su muilu, o esant reikalui, kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Pavojingas augalas
Lietuvoje auga keletas barščio rūšių, vienas iš jų yra Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnovskyi). Šis augalas yra monokarpinis, t.y. po žydėjimo nunykstantis, tačiau iki žydėjimo gali praeiti keletas metų. Sosnovskio barštis užauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Šis augalas labai pavojingas žmonių sveikatai. Augalo sultyse susikaupę medžiagos, kurios padidina odos jautrumą saulės šviesai, todėl patekus ant odos augalo sultims, gali sukelti – paraudimus, nudegimus.
Sosnovskio barštis plinta labai sparčiai, sunkiai išnaikinamas, nes išaugina ir subrandina daug sėklų. Vidutiniškai vienas individas subrandina nuo 20 iki 100 tūkst. sėklų. Jis atželia iš gyvų šaknų, tačiau dauginasi ir plinta sėklomis. Sosnovskio barštis, priklausomai nuo augimo sąlygų, pasiekia brandą ir sužydi po 4 ir daugiau metų. Žydi nuo birželio iki liepos pabaigos, o augalai, kurie buvo pavasarį nupjauti, gali žydėti rugsėjo mėnesį. Sėklos subręsta ir išbarstomos rugpjūčio pabaigoje-spalio mėnesį arba dar vėliau. Pavasarį sudygsta tik dalis sėklų.
Sosnovskio barštis nuo 2001 m. Lietuvoje įtrauktas į Kenksmingų ir naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą (Žin., 2001, Nr. 4-106). Todėl šį kenksmingą augalą būtina naikinti. Jei žemės savininkai ar kiti žemės naudotojai nenaikina piktžolių, pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 107 str. jiems gali būti taikomos sankcijos dėl neprižiūrimų plotų (įspėjimas arba piniginės baudos).
Naikinimo būdai
Kovoti su Sosnovskio barščiais, panaudojant herbicidus, reikia pradėti anksti pavasarį, kol augalai maži (iki – 20-30 cm). Jeigu nupurškus herbicidais dalis augalų išlieka ir atauga, maždaug po 30 d. purškimą būtina pakartoti. Lietuvoje nėra ištirti šio augalo naikinimo būdai, tačiau Žemdirbystės instituto, dirvožemio ir augalininkystės skyriaus mokslo darbuotojų duomenimis, barščius naikina herbicidai, kurių veiklioji medžiaga yra glifosatas (glyphogan 360 SL, glyfos Bio 360 SL, glyfos Bio 450 SL ir kt.), rekomenduojama norma 4,0–6,0 l/ha.
Herbicidų negalima naudoti vandens telkinių pakrantėse, gyvenamosiose vietovėse ir kitose teisės aktais saugomose ir draudžiamose zonose.
Užsienio šalių informacijos šaltiniuose teigiama, kad jeigu augalai jau išaugę apie 50 cm aukščio, herbicidai gali būti neveiksmingi. Tuomet Sosnovskio barščius reikia naikinti mechaniniu būdu. Augalus galima nupjauti, kai jie būna 50 cm aukščio, tačiau vieno pjovimo gali neužtekti, nes atžėlę jie gali sužydėti ir išbarstyti sėklas. Todėl augalams vėl išaugus iki 50 cm, juos teks pjauti dar kartą. Augalus galima naikinti kapojant jų šaknis kastuvu. To geriausia imtis ankstyvą pavasarį, kai pradeda augti pirmieji lapai, tačiau tinka pakartoti ir vasaros viduryje. Šaknis reikia nukirsti 10 cm gylyje.
Kaip naikinimo priemonė tinka gilusis arimas (iki 24 cm gylio), nes tokiame gylyje sėklos negali sudygti. Iškirstas šaknis reikia sunaikinti, nes jis atželia iš šaknų.
Naikinant Sosnovskio barščius, reikia vilkėti neperšlampamus drabužius, dėvėti pirštines, užsidėti akinius. Patekusias ant odos augalo sultis būtina nedelsiant nuplauti vandeniu su muilu, o esant reikalui, kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Pavojingas augalas
Lietuvoje auga keletas barščio rūšių, vienas iš jų yra Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnovskyi). Šis augalas yra monokarpinis, t.y. po žydėjimo nunykstantis, tačiau iki žydėjimo gali praeiti keletas metų. Sosnovskio barštis užauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Šis augalas labai pavojingas žmonių sveikatai. Augalo sultyse susikaupę medžiagos, kurios padidina odos jautrumą saulės šviesai, todėl patekus ant odos augalo sultims, gali sukelti – paraudimus, nudegimus.
Sosnovskio barštis plinta labai sparčiai, sunkiai išnaikinamas, nes išaugina ir subrandina daug sėklų. Vidutiniškai vienas individas subrandina nuo 20 iki 100 tūkst. sėklų. Jis atželia iš gyvų šaknų, tačiau dauginasi ir plinta sėklomis. Sosnovskio barštis, priklausomai nuo augimo sąlygų, pasiekia brandą ir sužydi po 4 ir daugiau metų. Žydi nuo birželio iki liepos pabaigos, o augalai, kurie buvo pavasarį nupjauti, gali žydėti rugsėjo mėnesį. Sėklos subręsta ir išbarstomos rugpjūčio pabaigoje-spalio mėnesį arba dar vėliau. Pavasarį sudygsta tik dalis sėklų.
|
Žuvų įveisimo programai įgyvendinti – 2,5 ml. litų
Kaip informavo Aplinkos ministerijos vyr. specialistė Olga Važnevičienė, šiemet žuvų įveisimui į valstybinius vandens telkinius Aplinkos ministerija skyrė 2,5, pernai – 1,5 ml. litų. Jau baigėsi viešųjų pirkimų procedūros ir pasirašomos sutartys su žuvų jauniklių tiekėjais. Patvirtintoje žuvų įveisimo programoje numatyta pagausinti žuvų išteklius daugiau kaip 200 vandens telkinių. Įgyvendinant „Žvejybos rojaus“ projektą Zarasų ir Molėtų savivaldybių ežerai bus įžuvinami gausiau nei kiti vandens telkiniai. Bus įveista 144 tūkst. vnt. sterkų, 278 tūkst. vnt. lydekų, 204 tūkst. vnt. šamų, 77 tūkst. vnt. lynų jauniklių. Į tvenkinius bus įveista 86 tūkst. vnt. karpių. Ten, kur vandens telkiniai yra labai užžėlę augmenija, bus įveista 14 tūkst. vnt. baltųjų amūrų ir 4 tūkst. vnt. margųjų plačiakakčių. Bus įveisiamos tik šiųmetės ir vyresnio amžiaus žuvys, kurių išgyvena gerokai daugiau nei įveisiant lervutes. Tam, kad į vandens telkinius nepakliūtų sergančios žuvys, įžuvinimas bus griežtai kontroliuojamas. Pagal nustatytus veterinarinius reikalavimus žuvis išleisti į vandens telkinius išteklių atkūrimo tikslais galima tik tuomet, kai jos yra kliniškai sveikos, kilę iš laikymo vietos, kurioje nėra padidėjusio gaištamumo, kilę tik iš zonos ar laikymo vietų grupės, kuri nebuvo paskelbta apimta akvakultūros gyvūnų ligos. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja, kad būtų laikomasi nustatytų reikalavimų, žuvis įveisimui teikianti įmonė turi pateikti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius, kad žuvys yra sveikos. Imami mėginiai žuvų sveikatingumui nustatyti. Siekiant užkirsti kelią galimiems sukčiavimams, bus kontroliuojamas ir pats įveisimo procesas. Regionų aplinkos apsaugos departamentuose paskirti atsakingi pareigūnai, kurie dalyvaus sveriant, kraunant į pervežimo tarą ir išleidžiant į vandens telkinius žuvų jauniklius. Kad lėšos, skirtos žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti, būtų naudojamos kuo racionaliau, Zarasų, Molėtų „Žvejybos rojaus“ telkiniuose, Kauno mariose ir kituose vandens telkiniuose šiemet bus atlikti žuvų išteklių moksliniai tyrimai. Jie padės įvertinti mėgėjų ir verslinės žvejybos poveikį tiriamų vandens telkinių žuvų išteklių būklei. Bus pateiktos rekomendacijos dėl žvejybos reglamentavimo, žuvų įveisimo, kiekvieno vandens telkinio žuvų išteklių naudojimo ir atkūrimo planai 2015–2020 metams. |
Vėžiautojų dėmesiui
Nuo liepos 16 d. iki spalio 14 d. galima gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Juos galima gaudyti tik bučiukais (ne ilgesniais nei 1 m ir ne platesniais nei 0,5 m) ir samteliais. Draudžiama šiuos vėžius gaudyti rankomis, graibštais ar kitais būdais. Vienas žvejas gali naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius. Per vieną žvejybą galima sugauti ne daugiau kaip 50 vnt. ne mažesnių nei 10 cm plačiažnyplių ar siauražnyplių vėžių. Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus. Jų gaudymui galima naudoti neribotą kiekį bučiukų ar samtelių. Juos galima gaudyti ir rankomis ar graibštais. Šių vėžių sugavimo kiekis ir leidžiamas gaudyti dydis taip pat neribojami. Tačiau, gaudant invazinius vėžius, visi plačiažnypliai ar siauražnypliai vėžiai turi būti nedelsiant paleidžiami atgal į vandens telkinį. Gaudant vėžius, tiek vietinius, tiek invazinius, reikia įsigyti mėgėjų žvejybos leidimą. Plačiažnyplis vėžys yra vienintelė vietinė vėžių rūšis, visada natūraliai gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Šiuo metu visoje Europoje jie sparčiai nyksta. Pagrindinė nykimo priežastis – rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių plitimas. Rainuotasis vėžys lengvai atskiriamas pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis vėžys nuo kitų vėžių rūšių atskiriamas iš ryškios šviesios dėmės ant žnyplių. Siauražnyplis vėžys turi šiurkštų kiautą ir siauras žnyples. Labai svarbu pažinti vėžius ir jokiu būdu neperkelti rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių į kitus vandens telkinius. Būdami atsparūs vėžių marui, jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Jie, skirtingai nuo vietinių vėžių, yra aktyvūs ir šaltuoju metų sezonu ypač daug sunaikina rudenį neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrų ir jauniklių. Netgi po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, valtį ir kitą žvejybos inventorių prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį. Vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai (kurie gali būti mažesni nei 1 cm) gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi. |
Akistata su gamta
|
Rugio grūde, viržio žiede - rugpjūtis
Bręsta dar viena vasara. Kažkaip sunku būtų sakyti - ji išeina, nes kol kas net kalendorius rodo kitaip. Tai, ką per visą vasarą gamta augino, puoselėjo ir brandino, dabar gulasi į pačios gamtos ir į mūsų aruodus. Rugpjūtis - pjūties mėnuo, skuba labai simboliškai. Javų pjūtis, be kurios negyventume mes, plačiąja prasme svarbi ir gamtai. Čia pjūtis - vasaros turtų rinkimas - yra ne mažiau ženkli ir pastebima. Tiesa, dabar jau nereikia sakyti, kad diena tapo trumpesnė - tą regime ir jaučiame. Vis labiau vėstančios naktys ir rūkai, besidriekiantys pažeme ir pasėjantys rasą, yra būdingas šio meto ženklas. Dienos dar vasariškai karštos, tačiau dienon jau einama kitaip - ne nuo ryto brėkšmo, bet nuo vėlesnių valandų. Ankstyvas rytas būna palyginti vėsus, ir tik saulutei gerokai kilstelėjus visi sujunda, sukrunta, virš žolės nardo kregždutės, ima svirpti cikadėlės ir užgroja žiogai. Mums rugpjūtis - pjūtis ir atsargų kaupimo mėnuo. Dabar manome esantys nuo to nepriklausomi, nes labai retam iš mūsų tenka šie darbai - javų pjūtis. Tačiau mes tame procese esame, nors už mus šį darbą atlieka kiti! Gamtoje šis laikas yra darbymetis visiems, kiekvienam. Tiesa, svotiškas, nes čia ne visi dirba taip, kaip įsivaizduojame mes. Kažin ar mes darbu pavadintume augalų sėklų brendimą ir šakniastiebių ar šakniagumbių stambėjimą, vaisių sunkėjimą. Daugelis augalų jau dabar ruošiasi kitų metų augimui. Tiesa, jie neskuba, nes sėklos, pabirusios ant žemės, sudygs rudenį ar gulės iki pavasario. Šakniastiebiai ir gumbai taip pat žemėje ilsėsis per žiemą. Didysis vabzdžių sujudimas ištinka po dažno lietaus. Vabzdžių vasara trumpa, todėl jiems reikia atlikti pačius atsakingiausius darbus: palikti savo įpėdinius! Šis procesas yra svarbiausias, tad visas dėmesys skiriamas ,,vaikams“. Nemažai suaugusių vabzdžių visai nesimaitina, jiems pakanka to, ką kažkada (gal net prieš metus!) sugraužė, sunaudojo lervos ar vikšrai. O jų apetitu galime stebėtis ir žavėtis. Vabzdžių suaugėlių rugpjūtį labai daug - ko gero, daugiau nei vasarą. Tačiau kadangi įprastas drugių ar dvisparnių skraidymo metas nėra ilgas, jie greitai ,,sudyla“ ir pradingsta. Rugpjūčio antroje pusėje vis dažniau regime nudriskusiais, aplūžinėjusiais sparnais drugius, kurie savo misiją atliko. Tačiau net tos pačios rūšies kai kurie drugiai skraidys labai ilgai - iki lapkričio pradžios. Tačiau kaip tik šie ,,aplūžėliai“ yra svarbiausi populiacijai, nes jie paliko tiek daug palikuonių, kad jų pakaks viskam - skraidymui iki vėlaus rudens, žiemojimui, pagaliau - lesalui paukščiams. Vargu ar dabar rasi sparnuotį, kuris atsilaikytų, išvydęs tarp žolių besiblaškantį drugelį - jį snapu būtinai kaptelės gandras, nutvers varnėnas ar nuo varnalėšos viršūnėj esančios stebyklos gaudyti ners medšarkė. Rudeniop dieniniai drugiai labai pastebimi, nes geltoname aplinkos fone jų spalvos tampa dar ryškesnės. Tačiau jie gamtoje tikrai nevyrauja - daugiausiai yra naktinių drugių. Vakare, ypač po lietučio ar kylant rūko paskleistai drėgmei, jie pasipila lyg iš gausybės rago. Jų tarpe yra tokių, kurių sparnai aptrupėję, tačiau nemažai visai ,,jaunų“, taigi - ką tik išskridusių į platųjį pasaulį. Kai kurie drugiai, kad ir pelėdgalviai, yra labai tvirti, kupini energijos. O sprindžiai - plonais jautriais sparneliais, lengvučiai atrodo lyg vienadieniai skrajūnai. Tačiau jie tikrai ne tokie, jiems skraidyti ir skraidyti. Tačiau kur ten jiems susilyginti su sfinksais - rugpjūty labai dažnai sutinkamais drugių pasaulio galiūnais: jie labai stiprūs, ilgi siauri jų sparnai gali nešti tūkstančius kilometrų. Tokie patys atrodo ir sfinksų vikšrai. Jie pasižymi dydžiu, įspūdingomis spalvomis ir yra lengvai atpažįstami pagal chitininį ,,ragą“, esantį prie uodegos. Vikšrai labai valgūs, jie beregint ,,nuvalo“ savo mitybinio augalo lapus ir skuba keliauti prie kito. Arba - įsirausia žemėn ir virsta lėliukėm. Ar iš jų išsiris suaugę sfinksai - sunku pasakyti: kai kurios jų rūšys yra būdingos mūsų platumoms ir čia sėkmingai veisiasi; kitoms, atskridusioms iš pietų, Lietuvoje per šalta. Rugpjūtį į didžiąsias Lietuvos pelkes iš savo perimviečių ir net kitų regionų, esančių šiauriau, pradeda rinktis gervės. Apie du mėnesius jų pulkai glausis Žuvinte, Novaraistyje, Sulinkiuose, Tyruliuose ir kitose pelkėse. Tiesa, pelkėse gervės tik praleidžia naktį (dažnai įsibridusios į seklų vandenį, nes taip saugiau), o visą dieną maitinasi ražienose, laukuose. Grūdų, daigų ir kitokio augalinės kilmės lesalo reikia nemažai, tad gervėms labai svarbu, kad greta nakvynės vietų būtų aktyviai ūkininkaujama. Dėl tokių maitinimosi vietų stygiaus gervės neapsistoja Čepkeliuose, Labanoro girios vidury esančiose pelkėse. Ramybė gerai, bet alkanas nebūsi laimingas! Jau pirmoje rugpjūčio dekadoje prasideda paukščių migracija. Pradžioje labiau aktyvūs tilvikai (tamsieji tilvikai, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, tikučiai), tačiau iš karto po jų ima keliauti nendrynų giesmininkai: krakšlės, nendrinukės, žiogeliai. Daugelis žvirblinių paukščių skrenda ne pulkais, be to - jiems patogiau keliauti naktį, tad jų lekiančių beveik nematome. Vienintelė vieta, kur sužinomos visos paukščių migracijos tendencijos - Ventės rago smailame pusiasalyje prisiglaudusi žiedavimo stotis. Rudenį paukščiai lėks pulkais, dabar jie purpsi krūmais, keliauja medžiais. Kas kita - gandrų keliavimas, apie kurį kalbame kasmet, tačiau šiuo reiškiniu negalime nesistebėti. Gandrai skris visą rugpjūtį, paskutinė jų diena paprastai būna šventas Baltramiejus. Po atsisveikinimo su jais šventės, gandrų praktiškai neregėsime. Gandrai lekia toli, o po 7 mėnesių vėl sugrįš. Ar turėsime kantrybės jų laukti? Kad vasara yra tinkamas laikas ruoštis kitų metų gyvenimui, liudija stambiųjų žvėrių pasaulyje vykstantys procesai. Žinoma, visi šie žvėrys (elninių žvėrių patinai) užaugino ragus, juos dengusią švelnią odą nutrynė, nuvalė į medžius ar krūmus. Stirnų ruja jau ,,virė“ liepą ir nurimo rugpjūčio viduryje. O pačioje mėnesio pabaigoje sukruto briedžiai ir taurieji elniai. Šie galingi žvėrys aktyviausiai rujos rugsėjį, o dabar keliauja į tradicines vestuvių vietas. Jeigu pasitaikytų keletas vėsesnių naktų ar pasisuktų ankstyva šalna, taurieji elniai jau pradėtų riaumoti. Šis jų nerimas panašus į repeticiją ir pranešimą, kad jie jau vietoje ir ši vieta yra užimta! Rugpjūtis iškeliauja dar palikdamas nesurinktus gamtos turtus. Ruduo bus ilgas, pirmoji jo pusė tam labai tiks. O rugsėjo pradžia mažai kuo skirsis nuo vasaros. Jeigu nežiūrėsime į kalendorių, tikėsime, kad vasara užtruko, kad mums teko didelė laimė pabūti su ja kuo ilgiau. Selemonas Paltanavičius |
S. Paltanavičius
Paprastoji raudonuodegė
Drugys sprindis
Stirnų vestuvės
Saulėgrąžos
Autoriaus nuotraukos
|
Grožio salos
I. Skridla
Sodininkų geri darbai gamtai
Gamtos prieglobstyje jauku, ramu, gražu. Sodai – žalioji ne tik miesto, bet ir Lietuvos gamtovaizdžio neatskiriama sudėtinė dalis, puošmena. Malonu, kada šią aplinką kuria, globoja darbštūs, kūrybingi, gamtą mylintys žmonės.
Gražiu gamtovaizdžiu, puoselėjama aplinka džiaugiasi ir sodininkų bendrijos „Antaviliai“ nariai. Maloniai nuteikia, džiugina akį per bendrijos teritoriją tekantis upelis. Įrengta užtvanka ir krioklys – mėgstama jaunimo ir suaugusiųjų poilsio vieta. Į tvenkinį dažnokai meškeres „įmerkia“ žvejai mėgėjai. Gaivus tvenkinio vanduo – palaima, džiaugsmas suaugusiems ir vaikams. Čia, prie centrinio informacinio stendo ir iškeltos bendrijos vėliavos, vyksta narių susirinkimai.
Bendrijos teritoriją supa ošiantys Nemenčinės miškai. Pašonėje tyvuliuoja vandens lelijomis pasidabinęs Antavilių ežeras. Kapinių kalnelyje boluoja bendrijos narių lėšomis suremontuota koplytėlė.
Štai tokioje gamtos dovanotoje ir žmonių rankomis išpuoselėtoje aplinkoje gyvena, dirba bei poilsiauja sodininkų bendrijos „Antaviliai” nariai su savo „atžalomis”. Jie vertina, saugo ir puoselėja esamą aplinką, savo darbu, kūrybiškumu stengiasi ją paįvairinti ir gražinti.
Malonu užsukti, pasigrožėti išpuoselėta aplinka į Narbutų, Šileikų, Žižių, Bradūnų, Vilkišių, Januičių, Mališauskų, Andriuškevičių, Kvainauskų, Gasiulienės, Pranskevičių, Keinų ir kitų gamtą, tvarką bei grožį mylinčių bendrijos narių sklypus, pabendrauti su kūrybingais jų šeimininkais.
Bendrijos nariai saugo senas ir kuria naujas bendravimo tradicijas. Atidarant sodininkų sezoną grojamas sodininkų himnas ir keliama bendrijos vėliava, kartu švenčiami bendrijos jubiliejai, pagerbiami jubiliatai. Gražiai priimami kitų bendrijų atstovai ir svečiai iš užsienio.
Nuotaiką kelia sutvarkyta infrastruktūra. Bendrų pastangų dėka turime sutvarkytus elektros tinklus, geriamąjį ir laistomąjį vandenis. Pageidaujantiems bendrijos nariams sudarytos galimybės įsivesti gamtines dujas. Pagrindinės gatvės asfaltuotos. Jų pavadinimai ir namų numeracija atitinka Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimus. Matomose vietose įrengti informaciniai stendai su bendrijos schemomis. Turime buitinių atliekų rūšiavimo konteinerius. Tvarkai palaikyti organizuojamos talkos.
Geri darbai neliko nepastebėti
Už gerą tvarką, aplinkosaugą bendrija ne kartą apdovanota Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos sodininkų draugijos padėkos raštais. Tokių apdovanojimų turi ir ne vienas bendrijos narys.
Šiemet sodininkų bendrijos „Antaviliai“ kolektyvas švenčia įkūrimo 35-metį. Nueitas gražus, kūrybingos veiklos ir darnaus bendradarbiavimo kelias. Ta proga norisi prisiminti ir geru žodžiu paminėti prie bendrijos kūrimosi ištakų, jos veiklos gerinimo prisidėjusius pirmininkus L. Liandzbergą, J. Mešką, V. Račkaitį, S. Galinį, A. Indriliūną. Kiekvienas jų pagal galimybes įnešė deramą indėlį kuriant bendriją, gerinant infrastruktūrą ir plėtojant bendrijos veiklą, suburiant žmones geriems darbams.
Ipolitas SKRIDLA,
sodininkų bendrijos “Antaviliai” garbės pirmininkas
V. VAICEKAUSKO nuotraukos
Gamtos prieglobstyje jauku, ramu, gražu. Sodai – žalioji ne tik miesto, bet ir Lietuvos gamtovaizdžio neatskiriama sudėtinė dalis, puošmena. Malonu, kada šią aplinką kuria, globoja darbštūs, kūrybingi, gamtą mylintys žmonės.
Gražiu gamtovaizdžiu, puoselėjama aplinka džiaugiasi ir sodininkų bendrijos „Antaviliai“ nariai. Maloniai nuteikia, džiugina akį per bendrijos teritoriją tekantis upelis. Įrengta užtvanka ir krioklys – mėgstama jaunimo ir suaugusiųjų poilsio vieta. Į tvenkinį dažnokai meškeres „įmerkia“ žvejai mėgėjai. Gaivus tvenkinio vanduo – palaima, džiaugsmas suaugusiems ir vaikams. Čia, prie centrinio informacinio stendo ir iškeltos bendrijos vėliavos, vyksta narių susirinkimai.
Bendrijos teritoriją supa ošiantys Nemenčinės miškai. Pašonėje tyvuliuoja vandens lelijomis pasidabinęs Antavilių ežeras. Kapinių kalnelyje boluoja bendrijos narių lėšomis suremontuota koplytėlė.
Štai tokioje gamtos dovanotoje ir žmonių rankomis išpuoselėtoje aplinkoje gyvena, dirba bei poilsiauja sodininkų bendrijos „Antaviliai” nariai su savo „atžalomis”. Jie vertina, saugo ir puoselėja esamą aplinką, savo darbu, kūrybiškumu stengiasi ją paįvairinti ir gražinti.
Malonu užsukti, pasigrožėti išpuoselėta aplinka į Narbutų, Šileikų, Žižių, Bradūnų, Vilkišių, Januičių, Mališauskų, Andriuškevičių, Kvainauskų, Gasiulienės, Pranskevičių, Keinų ir kitų gamtą, tvarką bei grožį mylinčių bendrijos narių sklypus, pabendrauti su kūrybingais jų šeimininkais.
Bendrijos nariai saugo senas ir kuria naujas bendravimo tradicijas. Atidarant sodininkų sezoną grojamas sodininkų himnas ir keliama bendrijos vėliava, kartu švenčiami bendrijos jubiliejai, pagerbiami jubiliatai. Gražiai priimami kitų bendrijų atstovai ir svečiai iš užsienio.
Nuotaiką kelia sutvarkyta infrastruktūra. Bendrų pastangų dėka turime sutvarkytus elektros tinklus, geriamąjį ir laistomąjį vandenis. Pageidaujantiems bendrijos nariams sudarytos galimybės įsivesti gamtines dujas. Pagrindinės gatvės asfaltuotos. Jų pavadinimai ir namų numeracija atitinka Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimus. Matomose vietose įrengti informaciniai stendai su bendrijos schemomis. Turime buitinių atliekų rūšiavimo konteinerius. Tvarkai palaikyti organizuojamos talkos.
Geri darbai neliko nepastebėti
Už gerą tvarką, aplinkosaugą bendrija ne kartą apdovanota Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos sodininkų draugijos padėkos raštais. Tokių apdovanojimų turi ir ne vienas bendrijos narys.
Šiemet sodininkų bendrijos „Antaviliai“ kolektyvas švenčia įkūrimo 35-metį. Nueitas gražus, kūrybingos veiklos ir darnaus bendradarbiavimo kelias. Ta proga norisi prisiminti ir geru žodžiu paminėti prie bendrijos kūrimosi ištakų, jos veiklos gerinimo prisidėjusius pirmininkus L. Liandzbergą, J. Mešką, V. Račkaitį, S. Galinį, A. Indriliūną. Kiekvienas jų pagal galimybes įnešė deramą indėlį kuriant bendriją, gerinant infrastruktūrą ir plėtojant bendrijos veiklą, suburiant žmones geriems darbams.
Ipolitas SKRIDLA,
sodininkų bendrijos “Antaviliai” garbės pirmininkas
V. VAICEKAUSKO nuotraukos
Susirinkus gimsta naujos idėjos
|
Tvenkinyje mėgsta pažvejoti ne vienas sodininkas
|
A. Kišonas
Adolfo Kišono dendrologinė kolekcija
Adresas: Telšių r., Degaičių gyv.
Plotas 0,32 ha
Kolekcijos valdytojas A. Kišonas
Žymus Žemaitijos krašto tautodailininkas ir aktyvus Lietuvos dendrologų draugijos narys Adolfas Kišonas savo sodybą pradėjo puoselėti ir kaupti joje retus svetimžemius sumedėjusius augalus 1977 m. pavasarį, kai įsikūrė naujame name, prisiglaudusiame šalia senojo Degaičių dvaro parko. Taip jau likimas lėmė, kad sodybos šeimininkui teko ilgus metus rūpintis ir šiuo parku. Ir šiandien sunku pasakyti ir įvertinti, kur daugiau atiduota jėgų ir sielos – dendrologinės kolekcijos kaupimui ir sodybos puoselėjimui ar senajam parkui, kuris tik A. Kišono neišsenkančios energijos ir pastangų dėka prisikėlė naujam gyvenimui ir tapo savotiška sodyboje sukauptos turtingos dendrologinės kolekcijos tąsa. Gražioje ir jaukioje parko lomelėje šalia nedidelio tvenkinuko veši tokie reti Lietuvoje egzotiniai medžiai, kaip gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.), puošnūs paprastojo klevo kultivarai (Acer platanoides ‘Crimson King‘, A. platanoides ‘Drumondii‘). Reti medžiai ir krūmai puošia ir kitus parko kampelius, o jų asortimentą kolekcijos šeimininkas nuolat papildo. Dendrologinė kolekcija šalia sodybos dabartinį vaizdą įgavo ne iškart. Pradžioje 18 arų sodybos sklype šeimininkas želdiniams skyrė 12 arų. Apie 1990 m. sklypas buvo išplėstas iki 32 arų ir kolekcija buvo gerokai pertvarkyta. Šiandien joje auga jau 143 taksonų introdukuoti medžiai ir krūmai (spygliuočiai – 82, lapuočiai – 61), iš jų net 117 (82 % visų kolekcijos augalų) – įvairios dekoratyvinės formos. A. Kišonas yra sukaupęs bene turtingiausią Lietuvoje vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarų kolekciją. Čia pamatysime tokias želdynuose retai sutinkamas dekoratyvines formas kaip Thuja occidentalis ‘Bodmeri‘, T. occidentalis ‘Brabant‘, T. occidentalis ‘Danica‘, T. occidentalis ‘Douglasii‘, T. occidentalis ‘Ellwangeriana’, T. occidentalis ‘Europe Gold‘, T. occidentalis ‘Filiformis‘, T. occidentalis ‘Froebeli‘, T. occidentalis ‘Golden Globe‘, T. occidentalis ‘Malonyana‘, T. occidentalis ‘Ohlendorfii‘, T. occidentalis ‘Skogholm‘, T. occidentalis ‘Stolwijk‘, T. occidentalis ‘Woodwardii’ ir kitas. Gana turtingas šioje sodyboje ir klevų bei paprastojo buko dekoratyvinių formų asortimentas. Atskiruose sodybos kampeliuose akį iš tolo traukia įvairios geltonlapės, margalapės, raudonlapės, karpytalapės, svyruoklinės bei koloniškos šių augalų formos. Jas kolekcijos šeimininkas pats skiepija ir augina savo nedideliame medelynėlyje. Iš kitų retų egzotinių augalų paminėtini žirniavaisio puskiparisio žemaūgė balsvaspyglė forma (Chamaecyparis pisifera ‘Snow’), kazokinio kadagio aukštaūgė skėstašakė forma (Juniperus sabina ‘Erecta’), įvairios pušų, kukmedžių bei raugerškių rūšys ir veislės. Įdomu tai, kad beveik visus šiuos retus augalus A. Kišonas išaugino savo sodyboje pats. Nemažai retų augalų iš čia iškeliauja ir į kitas šalies dendrologines kolekcijas bei sodybas. Kita kolekcijos šeimininko aistra – vakarinės tujos kultivarų sėklinis dauginimas ir tolesnė naujai atsiradusių požymių selekcija ir įtvirtinimas. Taip buvo atrinkta ir šiuo metu sodyboje auginama nauja dekoratyvinė forma – koloniška geltonšakė forma, kurios kol kas neturi nė vienas Vakarų Europos botanikos sodas ar medelynas. Norisi tik pasidžiaugti už šį įvairiapusiškais talentais ir neišsenkančia energija apdovanotą žmogų ir palinkėti jam stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.
Dr. Laimutis Januškevičius
Adresas: Telšių r., Degaičių gyv.
Plotas 0,32 ha
Kolekcijos valdytojas A. Kišonas
Žymus Žemaitijos krašto tautodailininkas ir aktyvus Lietuvos dendrologų draugijos narys Adolfas Kišonas savo sodybą pradėjo puoselėti ir kaupti joje retus svetimžemius sumedėjusius augalus 1977 m. pavasarį, kai įsikūrė naujame name, prisiglaudusiame šalia senojo Degaičių dvaro parko. Taip jau likimas lėmė, kad sodybos šeimininkui teko ilgus metus rūpintis ir šiuo parku. Ir šiandien sunku pasakyti ir įvertinti, kur daugiau atiduota jėgų ir sielos – dendrologinės kolekcijos kaupimui ir sodybos puoselėjimui ar senajam parkui, kuris tik A. Kišono neišsenkančios energijos ir pastangų dėka prisikėlė naujam gyvenimui ir tapo savotiška sodyboje sukauptos turtingos dendrologinės kolekcijos tąsa. Gražioje ir jaukioje parko lomelėje šalia nedidelio tvenkinuko veši tokie reti Lietuvoje egzotiniai medžiai, kaip gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.), puošnūs paprastojo klevo kultivarai (Acer platanoides ‘Crimson King‘, A. platanoides ‘Drumondii‘). Reti medžiai ir krūmai puošia ir kitus parko kampelius, o jų asortimentą kolekcijos šeimininkas nuolat papildo. Dendrologinė kolekcija šalia sodybos dabartinį vaizdą įgavo ne iškart. Pradžioje 18 arų sodybos sklype šeimininkas želdiniams skyrė 12 arų. Apie 1990 m. sklypas buvo išplėstas iki 32 arų ir kolekcija buvo gerokai pertvarkyta. Šiandien joje auga jau 143 taksonų introdukuoti medžiai ir krūmai (spygliuočiai – 82, lapuočiai – 61), iš jų net 117 (82 % visų kolekcijos augalų) – įvairios dekoratyvinės formos. A. Kišonas yra sukaupęs bene turtingiausią Lietuvoje vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarų kolekciją. Čia pamatysime tokias želdynuose retai sutinkamas dekoratyvines formas kaip Thuja occidentalis ‘Bodmeri‘, T. occidentalis ‘Brabant‘, T. occidentalis ‘Danica‘, T. occidentalis ‘Douglasii‘, T. occidentalis ‘Ellwangeriana’, T. occidentalis ‘Europe Gold‘, T. occidentalis ‘Filiformis‘, T. occidentalis ‘Froebeli‘, T. occidentalis ‘Golden Globe‘, T. occidentalis ‘Malonyana‘, T. occidentalis ‘Ohlendorfii‘, T. occidentalis ‘Skogholm‘, T. occidentalis ‘Stolwijk‘, T. occidentalis ‘Woodwardii’ ir kitas. Gana turtingas šioje sodyboje ir klevų bei paprastojo buko dekoratyvinių formų asortimentas. Atskiruose sodybos kampeliuose akį iš tolo traukia įvairios geltonlapės, margalapės, raudonlapės, karpytalapės, svyruoklinės bei koloniškos šių augalų formos. Jas kolekcijos šeimininkas pats skiepija ir augina savo nedideliame medelynėlyje. Iš kitų retų egzotinių augalų paminėtini žirniavaisio puskiparisio žemaūgė balsvaspyglė forma (Chamaecyparis pisifera ‘Snow’), kazokinio kadagio aukštaūgė skėstašakė forma (Juniperus sabina ‘Erecta’), įvairios pušų, kukmedžių bei raugerškių rūšys ir veislės. Įdomu tai, kad beveik visus šiuos retus augalus A. Kišonas išaugino savo sodyboje pats. Nemažai retų augalų iš čia iškeliauja ir į kitas šalies dendrologines kolekcijas bei sodybas. Kita kolekcijos šeimininko aistra – vakarinės tujos kultivarų sėklinis dauginimas ir tolesnė naujai atsiradusių požymių selekcija ir įtvirtinimas. Taip buvo atrinkta ir šiuo metu sodyboje auginama nauja dekoratyvinė forma – koloniška geltonšakė forma, kurios kol kas neturi nė vienas Vakarų Europos botanikos sodas ar medelynas. Norisi tik pasidžiaugti už šį įvairiapusiškais talentais ir neišsenkančia energija apdovanotą žmogų ir palinkėti jam stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.
Dr. Laimutis Januškevičius
Kolekcijoje gausu spygliuočių
|
Bendras kolekcijos vaizdas
|
Augalijos pasaulyje
L. Januškevičius
Kaštonai Lietuvoje
Kaštonai (Aesculus L.) - vasaržaliai medžiai ir krūmai. Pumpurai stambūs, neretai lipnūs, lapai sudėtiniai, pirštuotai plunksniški, sudaryti iš 5-9 lapelių. Žiedai dvilyčiai, sutelkti gana stambiose, stačiose šluotelėse. Vaisiai – netaisyklingai rutuliškos, dygliuotos ar lygios dėžutės su stambia sėkla (kaštonu) viduje. Kaštonai dažniausiai tamsiai rudi, žvilgantys, su stambia, apskrita, šviesiai ruda, matine dėme. Kaštono genčiai priklauso apie 15 rūšių, savaime paplitusių Pietryčių Europoje, Himalajuose, Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Mūsų šalies dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, parkuose, dendrologinėse kolekcijose, sodybose) šiuo metu auginamos 5 (6) rūšys. Su šiais puošniais augalais norime skaitytoją supažindinti plačiau.
Paprastasis kaštonas - Aesculus hippocastanum L.
Savaiminis Šiaurės Vakarų Graikijoje, Albanijoje ir Bulgarijoje. Manoma, kad Lietuvoje pradėtas auginti XVII a., želdynuose labai dažnas, ypač mėgstamas kaimo sodybose, neretas senuosiuose dvarų bei tarpukario ir pokario metų parkuose. Medis 15-25 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar elipsiška, 5-10 m skersmens laja, stambiomis, retokomis šakomis, tamsiai pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai stori, gelsvai rudi, neplaukuoti, pumpurai stambūs, priešiniai, apvaliai kūgiški, tamsiai rudi, žvilgantys, lipnūs. Lapai sudėtiniai, dideli, pirštuoti, sudaryti iš 5-7 link viršūnės platėjančių, ryškiai gyslotų, tamsiai žalių lapelių. Žiedai dvilyčiai, balti, su gelsvomis ar rausvomis dėmelėmis, sutelkti gana stambiuose, stačiuose šluoteliniuose žiedynuose. Vaisių dėžutės netaisyklingai rutuliškos, 3-5 cm skersmens, dygliuotos, šviesiai žalios ar gelsvai žalios, kaštonai tamsiai rausvai rudi, puošniai žvilgantys, su didele šviesiai ruda, matine dėme. Žydi gegužės – birželio mėnesį, vaisiai subręsta spalio mėnesį. Paprastojo kaštono žiedai , vaisiai ir žievė naudojami farmacijos pramonėje. Jo preparatais gydomas hemorojus, venų išsiplėtimas, aterosklerozė, sulėtinamas kraujo krešėjimas. Liaudies medicinoje žiedų nuoviru gydomas sąnarių uždegimas, žarnyno lėtinis uždegimas, tulžies pūslės uždegimai.
Paprastasis kaštonas geriausiai tarpsta vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi saulėtose vietose. Vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, jautrus ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, augintinas visoje šalyje.
Šalies želdynuose sutinkama keletas dekoratyvinių formų:
‘Baumannii‘ (pilnažiedė forma). Medis 15-20 m aukščio, plačiai kiaušiniška laja, pilnaviduriais žiedais. Lietuvoje reta, auginama botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose, gražus medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Memmingeri‘ (taškuotalapė forma). Medis 10-15 m aukščio, kiaušiniška ar elipsiška, 4-7 m skersmens laja. Lapai netolygiai, gausiai balsvai taškuoti. Kauno botanikos sode introdukuota apie 1980 m., želdynuose reta.
‘Pendula‘ (svyruoklinė forma). Medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar plačiai elipsiška 5-10 m skersmens laja. Pagrindinės šakos palyginti plonos, atsišakojančios nuo kamieno stačiu kampu ir laipsniškai svyrančios žemyn. Smulkenės šakos daugiau ar mažiau kylančios į viršų. Lietuvoje auginama tik botanikos soduose, gražus senas medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Schirnhoferi‘ (rausvažiedė pilnavidurė forma). Medis 10-15 m aukščio, kiaušiniška ar elipsiška 4-7 m skersmens laja. Žiedai pilnaviduriai, gelsvai rausvi, žiedynai smulkesni už rūšies. Lietuvoje reta, senas medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Umbraculifera‘ (rutuliškoji forma). Medis 4-7 m aukščio, laja pusrutuliška arba rutuliška, 3-4 cm skersmens. Vakarų Europoje forma žinoma nuo 1884 m. Lietuvoje labai reta, auginama Skindėriškio arboretume (Kėdainių raj.), bandoma auginti botanikos soduose. Gražus šios formos medis auga Kaliningrado botanikos sode.
Paprastasis kaštonas dauginamas sėklomis (kaštonais). Želdynuose sodinamas pavieniui ir grupėmis, tinka eilėms ir alėjoms. Dekoratyvinės formos dauginamos skiepijant į rūšį, želdynuose sodintinos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose vietose. Taškuotalapė forma tinka spalviniams deriniams ir akcentams.
Geltonžiedis kaštonas - Aesculus flava Sol.
Savaime paplitęs rytinėse JAV valstijose. Lietuvoje retas, auginamas botanikos soduose, kai kuriuose dvarų parkuose (Renavo, Šateikių, Terespolio) ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Tai medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar kiaušiniška, 4-6 m pločio laja, pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai storoki, rusvai pilki, pumpurai nelipnūs. Lapai sudaryti iš 5-7 atvirkščiai kiaušiniškų arba beveik elipsiškų, smulkesnių už paprastojo kaštono, žalių lapelių. Žiedai šviesiai geltoni ar geltoni, smulkesni už paprastojo kaštono, sutelkti stačiuose šluoteliniuose, taip pat smulkesniuose už paprastojo kaštono žiedynuose. Vaisių dėžutėe netaisyklingai rutuliškos, lygios, su 1-3 kaštonais viduje. Kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys, dažniausiai netaisyklingos formos. Žydi gegužės – birželio mėnesį, palyginti negausiai, kaštonai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas plačiau auginti visoje Lietuvoje. Dauginamas sėklomis (kaštonais), želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis, tinka eilėms ir alėjoms.
Raudonžiedis kaštonas - Aesculus pavia L.
Savaime paplitęs pietrytinėse JAV valstijose. Lietuvoje retas, auginamas botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Medis 4-6 m aukščio, kartais krūmas, kiaušiniška ar pusrutuliška laja, rusvai pilka, lygia kamieno žieve. Ūgliai rusvai pilki, pliki, pumpurai šviesiai rusvi, nelipnūs. Lapai sudaryti iš 5-7 siaurai elipsiškų, ar siaurai atvirkščiai kiaušiniškų, smailiaviršūnių, žalių lapelių. Žiedai raudoni, palyginti smulkūs, 2-3 cm ilgio, sutelkti, stačiose, retokose, 8-15 cm ilgio šluotelėse. Vaisių dėžutės netaisyklingai rutuliškos ar plačiai kiaušiniškos, 2-4 cm skersmens, lygios. Žydi gegužės – birželio mėnesį, vaisiai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį. Dekoratyvumu pastebimai atsilieka nuo rausvažiedžio kaštono.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo lengvo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose vietose. Vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas auginti visoje šalyje, išskyrus rytinius regijonus.
Želdynuose sutinkama geltonžiedė dekoratyvinė forma (‘Flavescens‘). Tai medis savo požymiais artimas rūšiai. Žiedai. Lietuvoje reta, auginama botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose.
Raudonžiedis kaštonas dauginamas sėklomis, o geltonžiedė forma – skiepijimu. Ir rūšis, ir forma želdynuose sodinamos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis saulėtose, gerai matomose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose.
Rausvažiedis kaštonas - Aesculus x carnea Hayne
Rausvažiedis kaštonas - paprastojo (Aesculus hippocastanum L.) ir raudonžiedžio (Aesculus pavia L.) kaštonų hibridas. Šalies želdynuose retas, auginamas botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose ir sodininkų mėgėjų sodybose. Tai medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar pusrutuliška, 4-7 m pločio laja, tamsiai pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai pilkai rusvi, pliki. Pumpurai stambūs, rusvi, nelipnūs arba lipnūs tik nežymiai. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5-7 lapelių, daugiau ar mažiau panašūs į paprastojo kaštono. Žiedai gana ryškiai rausvi, sutelkti stačiuose, 14-18 cm ilgio šluoteliniuose žiedynuose.Vaisių dėžutės 3-4 cm skersmens, lygios, arba dygliuotos tik labai nežymiai, kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys. Žydi gegužės - birželio mėnesį, kaštonai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8). Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose augimvietėse, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, plačiau augintinas visoje šalyje.
Šalies dekoratyviniuose želdynuose sutinkama raudonžiedė dekoratybinė forma (‘Briotii‘). Išoriniais požymiais labai panašus į rūšį, bet žiedai tamsiau raudoni. Želdynuose labai retas.
Rausvažiedis kaštonas dauginamas skiepijant į paprastą kaštoną ir sėklomis (kaštonais). Želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose, saulėtose vietose, tinka eilėms ir alėjoms. Raudonžiedė dekoratyvinė forma dauginama skiepijimu, želdynuose panaudojama kaip ir rūšis.
Smulkiažiedis kaštonas - Aesculus parviflora Walter
Savaiminis pietrytinėse JAV valstijose. Lietuvoje kol kas retas, auginamas botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Krūmas iki 3 m aukščio ir 4-5 m pločio. Ūgliai plaukuoti, pumpurai lipnūs, lapai sudaryti iš 5-7 kiaušiniškų 8-17 cm ilgio ir 4-6 cm pločio tamsiai žalių lapelių, Žiedai dvilyčiai, balti, 7-10 mm ilgio, sutelkti siaurose, stačiose,15-25 cm ilgio šluotelėse. Vaisių dėžutės tutuliškos arba atvirkščiai kiaušiniškos, 2-3 cm skersmens, kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesį, vaisiai subręsta rugsėjo-spalio mėnesį.
Dirvai vidutiniškai reiklus, geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas auginti visuose šalies rajonuose, išskyrus Rytų Lietuvą.
Dauginamas sėklomis (kaštonais) ir šaknų atžalomis. Želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis. Gerai matomose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose.
Dr. Laimutis Januškevičius
Kaštonai (Aesculus L.) - vasaržaliai medžiai ir krūmai. Pumpurai stambūs, neretai lipnūs, lapai sudėtiniai, pirštuotai plunksniški, sudaryti iš 5-9 lapelių. Žiedai dvilyčiai, sutelkti gana stambiose, stačiose šluotelėse. Vaisiai – netaisyklingai rutuliškos, dygliuotos ar lygios dėžutės su stambia sėkla (kaštonu) viduje. Kaštonai dažniausiai tamsiai rudi, žvilgantys, su stambia, apskrita, šviesiai ruda, matine dėme. Kaštono genčiai priklauso apie 15 rūšių, savaime paplitusių Pietryčių Europoje, Himalajuose, Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Mūsų šalies dekoratyviniuose želdynuose (botanikos soduose, parkuose, dendrologinėse kolekcijose, sodybose) šiuo metu auginamos 5 (6) rūšys. Su šiais puošniais augalais norime skaitytoją supažindinti plačiau.
Paprastasis kaštonas - Aesculus hippocastanum L.
Savaiminis Šiaurės Vakarų Graikijoje, Albanijoje ir Bulgarijoje. Manoma, kad Lietuvoje pradėtas auginti XVII a., želdynuose labai dažnas, ypač mėgstamas kaimo sodybose, neretas senuosiuose dvarų bei tarpukario ir pokario metų parkuose. Medis 15-25 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar elipsiška, 5-10 m skersmens laja, stambiomis, retokomis šakomis, tamsiai pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai stori, gelsvai rudi, neplaukuoti, pumpurai stambūs, priešiniai, apvaliai kūgiški, tamsiai rudi, žvilgantys, lipnūs. Lapai sudėtiniai, dideli, pirštuoti, sudaryti iš 5-7 link viršūnės platėjančių, ryškiai gyslotų, tamsiai žalių lapelių. Žiedai dvilyčiai, balti, su gelsvomis ar rausvomis dėmelėmis, sutelkti gana stambiuose, stačiuose šluoteliniuose žiedynuose. Vaisių dėžutės netaisyklingai rutuliškos, 3-5 cm skersmens, dygliuotos, šviesiai žalios ar gelsvai žalios, kaštonai tamsiai rausvai rudi, puošniai žvilgantys, su didele šviesiai ruda, matine dėme. Žydi gegužės – birželio mėnesį, vaisiai subręsta spalio mėnesį. Paprastojo kaštono žiedai , vaisiai ir žievė naudojami farmacijos pramonėje. Jo preparatais gydomas hemorojus, venų išsiplėtimas, aterosklerozė, sulėtinamas kraujo krešėjimas. Liaudies medicinoje žiedų nuoviru gydomas sąnarių uždegimas, žarnyno lėtinis uždegimas, tulžies pūslės uždegimai.
Paprastasis kaštonas geriausiai tarpsta vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi saulėtose vietose. Vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, jautrus ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, augintinas visoje šalyje.
Šalies želdynuose sutinkama keletas dekoratyvinių formų:
‘Baumannii‘ (pilnažiedė forma). Medis 15-20 m aukščio, plačiai kiaušiniška laja, pilnaviduriais žiedais. Lietuvoje reta, auginama botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose, gražus medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Memmingeri‘ (taškuotalapė forma). Medis 10-15 m aukščio, kiaušiniška ar elipsiška, 4-7 m skersmens laja. Lapai netolygiai, gausiai balsvai taškuoti. Kauno botanikos sode introdukuota apie 1980 m., želdynuose reta.
‘Pendula‘ (svyruoklinė forma). Medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar plačiai elipsiška 5-10 m skersmens laja. Pagrindinės šakos palyginti plonos, atsišakojančios nuo kamieno stačiu kampu ir laipsniškai svyrančios žemyn. Smulkenės šakos daugiau ar mažiau kylančios į viršų. Lietuvoje auginama tik botanikos soduose, gražus senas medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Schirnhoferi‘ (rausvažiedė pilnavidurė forma). Medis 10-15 m aukščio, kiaušiniška ar elipsiška 4-7 m skersmens laja. Žiedai pilnaviduriai, gelsvai rausvi, žiedynai smulkesni už rūšies. Lietuvoje reta, senas medis auga Kaliningrado botanikos sode.
‘Umbraculifera‘ (rutuliškoji forma). Medis 4-7 m aukščio, laja pusrutuliška arba rutuliška, 3-4 cm skersmens. Vakarų Europoje forma žinoma nuo 1884 m. Lietuvoje labai reta, auginama Skindėriškio arboretume (Kėdainių raj.), bandoma auginti botanikos soduose. Gražus šios formos medis auga Kaliningrado botanikos sode.
Paprastasis kaštonas dauginamas sėklomis (kaštonais). Želdynuose sodinamas pavieniui ir grupėmis, tinka eilėms ir alėjoms. Dekoratyvinės formos dauginamos skiepijant į rūšį, želdynuose sodintinos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose vietose. Taškuotalapė forma tinka spalviniams deriniams ir akcentams.
Geltonžiedis kaštonas - Aesculus flava Sol.
Savaime paplitęs rytinėse JAV valstijose. Lietuvoje retas, auginamas botanikos soduose, kai kuriuose dvarų parkuose (Renavo, Šateikių, Terespolio) ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Tai medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar kiaušiniška, 4-6 m pločio laja, pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai storoki, rusvai pilki, pumpurai nelipnūs. Lapai sudaryti iš 5-7 atvirkščiai kiaušiniškų arba beveik elipsiškų, smulkesnių už paprastojo kaštono, žalių lapelių. Žiedai šviesiai geltoni ar geltoni, smulkesni už paprastojo kaštono, sutelkti stačiuose šluoteliniuose, taip pat smulkesniuose už paprastojo kaštono žiedynuose. Vaisių dėžutėe netaisyklingai rutuliškos, lygios, su 1-3 kaštonais viduje. Kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys, dažniausiai netaisyklingos formos. Žydi gegužės – birželio mėnesį, palyginti negausiai, kaštonai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas plačiau auginti visoje Lietuvoje. Dauginamas sėklomis (kaštonais), želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis, tinka eilėms ir alėjoms.
Raudonžiedis kaštonas - Aesculus pavia L.
Savaime paplitęs pietrytinėse JAV valstijose. Lietuvoje retas, auginamas botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Medis 4-6 m aukščio, kartais krūmas, kiaušiniška ar pusrutuliška laja, rusvai pilka, lygia kamieno žieve. Ūgliai rusvai pilki, pliki, pumpurai šviesiai rusvi, nelipnūs. Lapai sudaryti iš 5-7 siaurai elipsiškų, ar siaurai atvirkščiai kiaušiniškų, smailiaviršūnių, žalių lapelių. Žiedai raudoni, palyginti smulkūs, 2-3 cm ilgio, sutelkti, stačiose, retokose, 8-15 cm ilgio šluotelėse. Vaisių dėžutės netaisyklingai rutuliškos ar plačiai kiaušiniškos, 2-4 cm skersmens, lygios. Žydi gegužės – birželio mėnesį, vaisiai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį. Dekoratyvumu pastebimai atsilieka nuo rausvažiedžio kaštono.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo lengvo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose vietose. Vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas auginti visoje šalyje, išskyrus rytinius regijonus.
Želdynuose sutinkama geltonžiedė dekoratyvinė forma (‘Flavescens‘). Tai medis savo požymiais artimas rūšiai. Žiedai. Lietuvoje reta, auginama botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose.
Raudonžiedis kaštonas dauginamas sėklomis, o geltonžiedė forma – skiepijimu. Ir rūšis, ir forma želdynuose sodinamos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis saulėtose, gerai matomose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose.
Rausvažiedis kaštonas - Aesculus x carnea Hayne
Rausvažiedis kaštonas - paprastojo (Aesculus hippocastanum L.) ir raudonžiedžio (Aesculus pavia L.) kaštonų hibridas. Šalies želdynuose retas, auginamas botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose ir sodininkų mėgėjų sodybose. Tai medis 10-15 m aukščio, plačiai kiaušiniška ar pusrutuliška, 4-7 m pločio laja, tamsiai pilka, negiliai sueižėjusia kamieno žieve. Ūgliai pilkai rusvi, pliki. Pumpurai stambūs, rusvi, nelipnūs arba lipnūs tik nežymiai. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5-7 lapelių, daugiau ar mažiau panašūs į paprastojo kaštono. Žiedai gana ryškiai rausvi, sutelkti stačiuose, 14-18 cm ilgio šluoteliniuose žiedynuose.Vaisių dėžutės 3-4 cm skersmens, lygios, arba dygliuotos tik labai nežymiai, kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys. Žydi gegužės - birželio mėnesį, kaštonai subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8). Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose augimvietėse, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atsparus, plačiau augintinas visoje šalyje.
Šalies dekoratyviniuose želdynuose sutinkama raudonžiedė dekoratybinė forma (‘Briotii‘). Išoriniais požymiais labai panašus į rūšį, bet žiedai tamsiau raudoni. Želdynuose labai retas.
Rausvažiedis kaštonas dauginamas skiepijant į paprastą kaštoną ir sėklomis (kaštonais). Želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose, saulėtose vietose, tinka eilėms ir alėjoms. Raudonžiedė dekoratyvinė forma dauginama skiepijimu, želdynuose panaudojama kaip ir rūšis.
Smulkiažiedis kaštonas - Aesculus parviflora Walter
Savaiminis pietrytinėse JAV valstijose. Lietuvoje kol kas retas, auginamas botanikos soduose ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose. Krūmas iki 3 m aukščio ir 4-5 m pločio. Ūgliai plaukuoti, pumpurai lipnūs, lapai sudaryti iš 5-7 kiaušiniškų 8-17 cm ilgio ir 4-6 cm pločio tamsiai žalių lapelių, Žiedai dvilyčiai, balti, 7-10 mm ilgio, sutelkti siaurose, stačiose,15-25 cm ilgio šluotelėse. Vaisių dėžutės tutuliškos arba atvirkščiai kiaušiniškos, 2-3 cm skersmens, kaštonai tamsiai rudi, žvilgantys. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesį, vaisiai subręsta rugsėjo-spalio mėnesį.
Dirvai vidutiniškai reiklus, geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo priemolio dirvoje (pH 6-8), pakenčia dalinį užpavėsinimą. Žiemai visiškai atsparus, rekomenduojamas auginti visuose šalies rajonuose, išskyrus Rytų Lietuvą.
Dauginamas sėklomis (kaštonais) ir šaknų atžalomis. Želdynuose sodintinas pavieniui ir nedidelėmis grupėmis. Gerai matomose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose.
Dr. Laimutis Januškevičius
Etnokultūra - istorija
Prof. Libertas Klimka
Į linaraučio talką
Rugpjūčio pabaigoje kaime iš tradicinių vasaros darbų paprastai būdavo palikęs tik linarautis. O tai svarbus reikalas, bene pagrindinis iš žemės ūkio darbų greta duonelės ciklo.
Kai maždaug nuo pusės stiebelio ilgio nubyra žemutiniai lapeliai, tada linų brandumas pasiekia geltonosios rauties laipsnį. Norint gauti gerų sėmenų, linai raunami kiek vėliau, galvutėms parudavus ir ėmus „skambėti”. Stiebelių aukštį ūkininkai pamatuodavo saujos gniaužtais. Apie labai menkus linus taip pasakys: „Linai tik per gniaužtelį, pasilenkus rauti barščiai pro ausis bėga”. Kiek geresni, tai tie, „kurie iš mažų išbėgo, bet didžių nepavijo“. O apie tikrai gerus: „Galvenos kaip pupos!“ Taigi vieniems užauga ilgūnėliai, kitiems – striukūnėliai…
Linarautis - tikrai nelengvas darbas. Neatitiesiant nugaros, vis skubant, kad nepasilikus nuo kitų „šluotos vilkti“. Vienodesniam linų pluoštui gauti vieno sėjimo lauką reikėdavo nurauti per dieną ar dvi. Todėl linaraučiui būdavo telkiamos moterų ir merginų talkos. Jos vadintos atbūtinėmis, nes kaimynams už pagalbą reikėdavo tuo pačiu atsilyginti. Pradėdavo rauti irgi „moterišką“ dieną, pažymėtą kurios nors šventosios kankinės vardu. O jų rugpjūtyje netrūksta: moteriški mėnesio vardadieniai - Lidija, Irena, Klara, Zuzana, Rožė, Monika, Sabina.
Į linarautį rovėjos susirinkdavo baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusios, nešinos ąsočiais parūgštinto vandens atsigaivinti. Darbo sparta priklausys nuo barvedės, patyrusios ir geros darbininkės, kurią pasiskirdavo pačios rovėjos. Garbinga pareiga, bet nelengva: visos į barvedę žiūri. Jei sukraipys barą, juokomis sakydavo, kad gausianti kreivą vyrą. Jei gražiai dirba, pabaigoje būdavo apvainikuojama lino karūna. Barvedės surautų pirmosios linų saujos stiebeliais visos moterys liemenį apsijuosdavo - kad skausmas nuo darbo neįsismelktų. Baro plotį nustatydavo ištempusios už kampų skarelę. Jis maždaug lygus biržei - tiek iš karto rankos mostu užberiama sėjant. Jeigu reikėdavo iš baro kur išeiti, tarkime, vaikučių pasižiūrėti, savo barą rovėja „užrakindavo“– padėdavo sukryžiavusi du stiebelių pluoštelius. Kartais pasitaiko rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai lynė arba lininas; jis lemia rovėjai sveikatą, sėkmę, laimę; o jei netekėjusi – gerą vyrą gauti. Sakydavo, jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui esant, jaunam juos paklotų, jaunam praverptų ir jaunam tuo siūlu pervertų patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį „prisiūtų“ prie savęs visam amželiui.
Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam, dargintinam rasoje pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Klotinių linų saujelės įvairiose Lietuvos vietose vadintos labai skirtingais vardais: gubele, krūvute, mendelaičiu, kučkele, rautine, gervele, sėdeliu, šereliu, šlituke.
Šis darbas turi atokvėpio valandėlėms ypatingų dainų, o ypač įdomūs yra jų priedainių žodžiai. Štai tokia:
„Aikim, sesios, dauno,
Mes laukelin, dauno lylio.
Atalyja, dauno,
Smulkus lietus, dauno lylio.
Kad padėtų, dauno,
Linų rautų, dauno lylio“.
Priedainyje pasikartojantis žodelytis „dauno“ turi labai įdomią istoriją. Įsikirtęs tautos atmintyje, įveikė milžiniškus laiko ir erdvės nuotolius. Sanskrito kalba „danu“ reiškia tekantį vandenį, srovę. Tokiu vardu arijai vadino požemio vandenų demono Vritro motiną. Su Danu vardu sietinos svarbios indoeuropietiškos kilties tautų upės – Dunojus, Dauguva, Donas ir kt.
Keisti ir paslaptingi ne vienos linaraučio dainos priedainiai. Ten net tokie garsažodžiai: „Ak dundavatur, vas padratum, tatum, tatum“; „Ok sandar vandar vaspatrektar, minesetar setar vetar“; „Čindžir vindžir, šokšto brokšto“; „Traktum naktum, ves pampam, ves pampam, ves pandūdar cicilviknėjo“; „Dur dun, bur dun, baukštum braukštum, vindijonos, geltoni lineliai“. Lyg svetimos kalbos žodžiai, lyg kokie užkalbėjimai ar burtažodžiai…
Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos džiugiai sviesdavo į viršų, saulės link: „Valio! Linų, linų! Baltų linų!“ Kuri aukščiausiai išmes, ta greičiau ištekės. Bet įdomiausia darbo užbaiga Kupiškio krašte. Rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ Kas tas kiškis? Ar nebus kokios prosenoviškos linų dievybės, pluoštinių augalų globėjo įvaizdis? Lygiai ir priežodžio Pilypas, iššokęs iš kanapių. Ipatijaus metraštyje, rašytame 1248-1263 metais, minimas Zuikių dievas. Jį tariamai garbinęs kunigaikštis Mindaugas, pasak pravoslavų vienuolio, apsimetėlis naujakrikštas. Kanapių pluoštas tais laikais vartotas pinti tinklams, kuriais būdavo gaudomi smulkūs žvėreliai. Tokios medžioklės sėkmę turėjo globoti Zuikių dievas; kartu jo globai galėjo priklausyti ir kanapių bei linų auginimo sėkmė. Baltarusijos folklore tas priežodis yra virtęs mįsle, kurios atsakymas, žinia, - zuikis.
Paminėtieji papročiai – tai kitados linaraučio pradžiai ir pabaigai pažymėti skirtų apeigų reliktai. Apeigos sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją. Religiniai ritualai po Lietuvos krikšto išvirto į desakralizuotus liaudiškus papročius bei tikėjimus.
Senojoje baltų religijoje tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas Vaižgantas, o darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis. Mitologų nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip „vaisius“ ir „gamta“. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius Matas Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį“, teigdamas, kad tai vaisingumo dievas, derliaus gausą teikiantis. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto meninis religinis įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų. Beje, iš tų vietų yra kilęs ir pats lino augalas.
Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė ir šiandien sutraukia dar daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai - ne iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė visos linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje...
Kartu prapuolė ir smagi patalkių tradicija, suburdavusi jaunimą, kaimo bendruomenę.
Darbas kažkaip spėriau eidavosi žinant, kad laukia vaišės ir linksmybės. Ypač mielai į talką rinkdavosi jaunimas, - bus progų ir pašokti, ir pabendrauti. Gal ir meilų žodelį patinkančiai merginai į ausį pakuždėti… Marijampolės apylinkėse talkininkai net ir naktį, mėnulio pilnačiai šviečiant, samdinių linus raudavę. Pabaigus linų lauką rauti, barvedę papuošdavo iš linų ir gėlių nupintu vainiku. O šeimininkui nešdavo pabaigtuvių pėdelį. Įteikdavo su gražiaisiais palinkėjimais: „Išausk drobelių, plonų kaip šie lineliai, išleisk dukrelę už gero darbininkėlio“. Padėkojęs šeimininkas išvesdavo baravedę pirmajam patalkių šokiui. Tada sodindavo ją už vaišių stalo pačioje garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Kokios būtų linksmybės be vaikinų? Tad į patalkius būdavo kviečiami ir būsimų darbų talkininkai – linų merkėjai ir karšėjai. Kai kuriose Lietuvos vietose tie vakarėliai būdavę visai atviri – dirbai, nedirbai, vis tiek gali užeiti panorėjęs. O ten muzika, pokštai, juokas ir klegesys! Vaikinai prisėlinę stengdavosi baravedei vainiką nuo galvos nutraukti. Bet ta atsargi ir merginų ginama; o jų daina – pašaipi: „Jūs berniokai išsižioję, vainikėlį pražiopsojot!“ Tie nelikdavo skolingi, užtraukdavo savo talalušką: „Baravedė be vainiko, ištekės už kokio plikio“. Taigi pabaigtuvių vainikui, kaip ir Joninių vainikėliui, jaunimo žaidimuose suteikiama skaistybės simbolio prasmė. Šiaurės Lietuvoje rovėjos į patalkių vaišes atsinešdavo tokią supintą puokštę, vadinamą „štoberiu“. Į jos vidų paslėpdavo pikdagį. Ta puokšte baravedė erzindavo bernus: pabandys atimti – spygliai susmigs į delną. Apskritai, patalkių vakarėliams būdingos užuominos į vedybas. Tai būdavo tarsi kokia įžanga į rudens piršlybų ir vestuvių metą.
Prof. Libertas Klimka
Rugpjūčio pabaigoje kaime iš tradicinių vasaros darbų paprastai būdavo palikęs tik linarautis. O tai svarbus reikalas, bene pagrindinis iš žemės ūkio darbų greta duonelės ciklo.
Kai maždaug nuo pusės stiebelio ilgio nubyra žemutiniai lapeliai, tada linų brandumas pasiekia geltonosios rauties laipsnį. Norint gauti gerų sėmenų, linai raunami kiek vėliau, galvutėms parudavus ir ėmus „skambėti”. Stiebelių aukštį ūkininkai pamatuodavo saujos gniaužtais. Apie labai menkus linus taip pasakys: „Linai tik per gniaužtelį, pasilenkus rauti barščiai pro ausis bėga”. Kiek geresni, tai tie, „kurie iš mažų išbėgo, bet didžių nepavijo“. O apie tikrai gerus: „Galvenos kaip pupos!“ Taigi vieniems užauga ilgūnėliai, kitiems – striukūnėliai…
Linarautis - tikrai nelengvas darbas. Neatitiesiant nugaros, vis skubant, kad nepasilikus nuo kitų „šluotos vilkti“. Vienodesniam linų pluoštui gauti vieno sėjimo lauką reikėdavo nurauti per dieną ar dvi. Todėl linaraučiui būdavo telkiamos moterų ir merginų talkos. Jos vadintos atbūtinėmis, nes kaimynams už pagalbą reikėdavo tuo pačiu atsilyginti. Pradėdavo rauti irgi „moterišką“ dieną, pažymėtą kurios nors šventosios kankinės vardu. O jų rugpjūtyje netrūksta: moteriški mėnesio vardadieniai - Lidija, Irena, Klara, Zuzana, Rožė, Monika, Sabina.
Į linarautį rovėjos susirinkdavo baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusios, nešinos ąsočiais parūgštinto vandens atsigaivinti. Darbo sparta priklausys nuo barvedės, patyrusios ir geros darbininkės, kurią pasiskirdavo pačios rovėjos. Garbinga pareiga, bet nelengva: visos į barvedę žiūri. Jei sukraipys barą, juokomis sakydavo, kad gausianti kreivą vyrą. Jei gražiai dirba, pabaigoje būdavo apvainikuojama lino karūna. Barvedės surautų pirmosios linų saujos stiebeliais visos moterys liemenį apsijuosdavo - kad skausmas nuo darbo neįsismelktų. Baro plotį nustatydavo ištempusios už kampų skarelę. Jis maždaug lygus biržei - tiek iš karto rankos mostu užberiama sėjant. Jeigu reikėdavo iš baro kur išeiti, tarkime, vaikučių pasižiūrėti, savo barą rovėja „užrakindavo“– padėdavo sukryžiavusi du stiebelių pluoštelius. Kartais pasitaiko rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai lynė arba lininas; jis lemia rovėjai sveikatą, sėkmę, laimę; o jei netekėjusi – gerą vyrą gauti. Sakydavo, jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui esant, jaunam juos paklotų, jaunam praverptų ir jaunam tuo siūlu pervertų patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį „prisiūtų“ prie savęs visam amželiui.
Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam, dargintinam rasoje pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Klotinių linų saujelės įvairiose Lietuvos vietose vadintos labai skirtingais vardais: gubele, krūvute, mendelaičiu, kučkele, rautine, gervele, sėdeliu, šereliu, šlituke.
Šis darbas turi atokvėpio valandėlėms ypatingų dainų, o ypač įdomūs yra jų priedainių žodžiai. Štai tokia:
„Aikim, sesios, dauno,
Mes laukelin, dauno lylio.
Atalyja, dauno,
Smulkus lietus, dauno lylio.
Kad padėtų, dauno,
Linų rautų, dauno lylio“.
Priedainyje pasikartojantis žodelytis „dauno“ turi labai įdomią istoriją. Įsikirtęs tautos atmintyje, įveikė milžiniškus laiko ir erdvės nuotolius. Sanskrito kalba „danu“ reiškia tekantį vandenį, srovę. Tokiu vardu arijai vadino požemio vandenų demono Vritro motiną. Su Danu vardu sietinos svarbios indoeuropietiškos kilties tautų upės – Dunojus, Dauguva, Donas ir kt.
Keisti ir paslaptingi ne vienos linaraučio dainos priedainiai. Ten net tokie garsažodžiai: „Ak dundavatur, vas padratum, tatum, tatum“; „Ok sandar vandar vaspatrektar, minesetar setar vetar“; „Čindžir vindžir, šokšto brokšto“; „Traktum naktum, ves pampam, ves pampam, ves pandūdar cicilviknėjo“; „Dur dun, bur dun, baukštum braukštum, vindijonos, geltoni lineliai“. Lyg svetimos kalbos žodžiai, lyg kokie užkalbėjimai ar burtažodžiai…
Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos džiugiai sviesdavo į viršų, saulės link: „Valio! Linų, linų! Baltų linų!“ Kuri aukščiausiai išmes, ta greičiau ištekės. Bet įdomiausia darbo užbaiga Kupiškio krašte. Rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ Kas tas kiškis? Ar nebus kokios prosenoviškos linų dievybės, pluoštinių augalų globėjo įvaizdis? Lygiai ir priežodžio Pilypas, iššokęs iš kanapių. Ipatijaus metraštyje, rašytame 1248-1263 metais, minimas Zuikių dievas. Jį tariamai garbinęs kunigaikštis Mindaugas, pasak pravoslavų vienuolio, apsimetėlis naujakrikštas. Kanapių pluoštas tais laikais vartotas pinti tinklams, kuriais būdavo gaudomi smulkūs žvėreliai. Tokios medžioklės sėkmę turėjo globoti Zuikių dievas; kartu jo globai galėjo priklausyti ir kanapių bei linų auginimo sėkmė. Baltarusijos folklore tas priežodis yra virtęs mįsle, kurios atsakymas, žinia, - zuikis.
Paminėtieji papročiai – tai kitados linaraučio pradžiai ir pabaigai pažymėti skirtų apeigų reliktai. Apeigos sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją. Religiniai ritualai po Lietuvos krikšto išvirto į desakralizuotus liaudiškus papročius bei tikėjimus.
Senojoje baltų religijoje tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas Vaižgantas, o darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis. Mitologų nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip „vaisius“ ir „gamta“. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius Matas Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį“, teigdamas, kad tai vaisingumo dievas, derliaus gausą teikiantis. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto meninis religinis įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų. Beje, iš tų vietų yra kilęs ir pats lino augalas.
Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė ir šiandien sutraukia dar daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai - ne iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė visos linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje...
Kartu prapuolė ir smagi patalkių tradicija, suburdavusi jaunimą, kaimo bendruomenę.
Darbas kažkaip spėriau eidavosi žinant, kad laukia vaišės ir linksmybės. Ypač mielai į talką rinkdavosi jaunimas, - bus progų ir pašokti, ir pabendrauti. Gal ir meilų žodelį patinkančiai merginai į ausį pakuždėti… Marijampolės apylinkėse talkininkai net ir naktį, mėnulio pilnačiai šviečiant, samdinių linus raudavę. Pabaigus linų lauką rauti, barvedę papuošdavo iš linų ir gėlių nupintu vainiku. O šeimininkui nešdavo pabaigtuvių pėdelį. Įteikdavo su gražiaisiais palinkėjimais: „Išausk drobelių, plonų kaip šie lineliai, išleisk dukrelę už gero darbininkėlio“. Padėkojęs šeimininkas išvesdavo baravedę pirmajam patalkių šokiui. Tada sodindavo ją už vaišių stalo pačioje garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Kokios būtų linksmybės be vaikinų? Tad į patalkius būdavo kviečiami ir būsimų darbų talkininkai – linų merkėjai ir karšėjai. Kai kuriose Lietuvos vietose tie vakarėliai būdavę visai atviri – dirbai, nedirbai, vis tiek gali užeiti panorėjęs. O ten muzika, pokštai, juokas ir klegesys! Vaikinai prisėlinę stengdavosi baravedei vainiką nuo galvos nutraukti. Bet ta atsargi ir merginų ginama; o jų daina – pašaipi: „Jūs berniokai išsižioję, vainikėlį pražiopsojot!“ Tie nelikdavo skolingi, užtraukdavo savo talalušką: „Baravedė be vainiko, ištekės už kokio plikio“. Taigi pabaigtuvių vainikui, kaip ir Joninių vainikėliui, jaunimo žaidimuose suteikiama skaistybės simbolio prasmė. Šiaurės Lietuvoje rovėjos į patalkių vaišes atsinešdavo tokią supintą puokštę, vadinamą „štoberiu“. Į jos vidų paslėpdavo pikdagį. Ta puokšte baravedė erzindavo bernus: pabandys atimti – spygliai susmigs į delną. Apskritai, patalkių vakarėliams būdingos užuominos į vedybas. Tai būdavo tarsi kokia įžanga į rudens piršlybų ir vestuvių metą.
Prof. Libertas Klimka
„Lininių rūbų vasarai taip reikia!“
|
Žuvininkystė
|
ŽŪM nuotraukoje: V. Baltraitienė
Naujoji Žemės ūkio
ministerijos vadovybė
dėmesinga ir žuvininkystei
Neseniai naujojoje šalies vyriausybėje pradėjusi eiti žemės ūkio ministrės pareigas Virginija Baltraitienė ir viceministrė, kuruojanti žuvininkystės sektorių, Lina Kujalytė lankėsi Žuvininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ir susipažino su šios institucijos vadovais, skyrių vedėjais, specialistais. Ministerijos vadovybė domėjosi dirbančiųjų darbo sąlygomis, išklausė informaciją apie vykdomus žuvininkystės plėtros darbus, žuvivaisos programos įgyvendinimą. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas Aidas Adomaitis, skyrių vedėjai ir specialistai supažindino Ministrę ir viceministrę su vykdomais kasdieniais ir perspektyviniais darbais, išsakė savo nuomonę, pateikė siūlymų ir pageidavimų, kaip šalyje dar optimaliau organizuoti Žuvininkystės tarnybos veiklą, kaip racionaliau panaudoti ES lėšas žuvų tyrimo moksliniams darbams, ir kaip pasiekti dar didesnio efektyvumo žuvivaisoje.
Žuvininkystės tarnybos specialistai priminė, kad Žuvininkystės tarnyba apjungia anksčiau šalies žuvininkystės sektoriuje veikusias tris institucijas - Valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą, Žuvininkystės departamentą prie Žemės ūkio ministerijos bei Laukystos žuvų veislyną. Po šios reorganizacijos etatinių darbuotojų sumažėjo trečdaliu, o darbų apimtys žuvivaisoje ir apskritai žuvininkystės sektoriuje žymiai išsiplėtė.
Tarp daugelio Žuvininkystės tarnybos įgyvendinamų uždavinių paminėtini: Lietuvos ir Europos Sąjungos žuvininkystės naujosios politikos vykdymas, tarptautinių konvencijų ir žvejybos taisyklių laikymosi kontrolė, rūpinimasis žuvų išteklių mokslinio tyrimo, žuvies resursų atkūrimo bei gausinimo darbais.
Žuvininkystės tarnybos žinioje yra septynios žuvivaisos įmonės, kurios išsidėsčiusios įvairiuose šalies regionuose bei vietovėse, turinčiose specifines gamtines sąlygas žuvivaisai – tai Trakų Vokės, Rusnės, Žeimenos, Ignalinos, Simno, Laukystos, Šilavoto žuvų veisimo ir paauginimo įmonės, tiksliau vadinamomis Žuvininkystės tarnybos poskyriais.
Žuvivaisos įmonėse įrengtos pažangiausios žuvų veisimo ir paauginimo technologijos, dirba patyrę žuvivaisos specialistai ir žuvininkystės ūkio žinovai. Šiose žuvivaisos įmonėse išveistos žuvytės patenka ne tik į privačius vandens telkinius, bet iškeliauja ir į valstybei priklausančius didžiuosius vandenis.
Susitikime pristatyti ir Žuvininkystės tarnybos įgyvendinami projektai. Viso šiuo metu įgyvendinama 10 projektų, kuriuos finansuoja įvairūs Europos Sąjungos fondai, ir jiems skirta beveik 23 mln. litų.
Užsiminta ir apie Žuvininkystės tarnybos bendradarbiavimą su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Ypač glaudūs ir ilgamečiai ryšiai palaikomi su Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Suomijos ir kitų šalių kolegomis, nepamiršti ir artimiausi kaimynai – latviai ir estai.
Ką pasėsi, tą ir pjausi
Šis žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės gyvenimo ir darbo moto tinka ne tik žemdirbiams, bet ir žydriųjų plotų artojams – žvejams. Susitikusi su Žuvininkystės tarnybos kolektyvu viceministrė sakė, kad sieksianti, jog jos kuravimo metu žuvininkystės administravimas vyktų sklandžiai, o kai ateis atsisveikinimo su šiomis pareigomis metas, galėsianti su visais pasidžiaugti produktyviai praleistu laiku, atliktais konkrečiais darbais šalies žuvininkystėje. Delsti nevalia, laikas nelaukia, o padaryti reikia daug, nes Naujoji Europos Sąjungos žuvininkystės politika kviečia į žuvininkystę pažvelgti nauju aplinkosauginu ir gamtos turtus taupaus naudojimo žvilgsniu. Nukreipiant šį žvilgsnį optimalia ir objektyvia linkme gerą patirtį yra sukaupę Baltijos jūros ir jos priekrantės žvejai.
Štai kodėl nedelsdama Žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės patarėjas Vilius Martusevičius, pasitelkę Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotoją, atliekantį direktoriaus funkcijas, Aidą Adomaitį, Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėją Indrę Šidlauskienę bei vyriausiąjį specialistą Vytautą Vaitiekūną rugpjūčio l3 dieną išsiruošė į uostamiestį. Tikslas – susipažinti su Žuvininkystės tarnybos Klaipėdos skyrių darbu, susitikti ir padiskutuoti su žuvininkystės specialistais žuvininkystės plėtros klausimais.
Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Klaipėdoje Vaclovas Petkus išsamiai papasakojo apie Baltijos jūroje, priekrantėje ir pačioje Klaipėdoje atliekamus darbus. Atvykusieji buvo supažindinti su Žvejybos Baltijos jūroje reguliavimo, Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyrių bei Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus laboratorijos atliekamais darbais.
Žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė ir Ministrės patarėjas Vilius Martusevičius bei juos lydintieji pabuvojo Uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“, apžiūrėjo inspekcinius laivus ,,Vakaris“ ir ,,Tobis“, lankėsi mokslinius tyrimus vykdančiame laive ,,Darius“.
Išvyka į pajūrį pas Klaipėdos žuvininkystės specialistus baigėsi susitikimu ir plačia diskusija su Baltijos jūroje ir priekrantėje žvejojančių įmonių asociacijų atstovais, kurie svečiams iš Sostinės išsakė daug vertingų minčių, pateikė ne vieną siūlymą žuvivaisos ir žuvininkystės verslo efektyvinimo klausimais. Daugelis jų susiję su 2014-2020 metų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus Veiksmų programos I prioriteto – Aplinkosaugos požiūriu tvarios, efektyviai išteklius naudojančios, inovacinės, konkurencingos ir žiniomis grindžiamos žvejybos skatinimo – uždaviniais, Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo, Lietuvos Respublikos Žuvininkystės įstatymo tobulinimo bei kitais žuvininkystės sektoriaus žmonėms aktualiais klausimais.
,,Surengti šią darbinę išvyką į pajūrį paskatino Žemės ūkio ministerijoje žuvininkystę kuruojančių vadovų noras ne tik išsamiau sužinoti apie Žuvininkystės tarnybos Klaipėdoje esančių padalinių atliekamą darbą, bet ir betarpiškai susitikti su žvejais verslininkais, žvejybos specialistais ir iš jų lūpų išgirsti tai, ką turėtume daryti geriau ir efektyviau, kad šalyje netrūktų žuvies“,- sakė Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Aidas Adomaitis.
Juozas Stasinas
dėmesinga ir žuvininkystei
Neseniai naujojoje šalies vyriausybėje pradėjusi eiti žemės ūkio ministrės pareigas Virginija Baltraitienė ir viceministrė, kuruojanti žuvininkystės sektorių, Lina Kujalytė lankėsi Žuvininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ir susipažino su šios institucijos vadovais, skyrių vedėjais, specialistais. Ministerijos vadovybė domėjosi dirbančiųjų darbo sąlygomis, išklausė informaciją apie vykdomus žuvininkystės plėtros darbus, žuvivaisos programos įgyvendinimą. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas Aidas Adomaitis, skyrių vedėjai ir specialistai supažindino Ministrę ir viceministrę su vykdomais kasdieniais ir perspektyviniais darbais, išsakė savo nuomonę, pateikė siūlymų ir pageidavimų, kaip šalyje dar optimaliau organizuoti Žuvininkystės tarnybos veiklą, kaip racionaliau panaudoti ES lėšas žuvų tyrimo moksliniams darbams, ir kaip pasiekti dar didesnio efektyvumo žuvivaisoje.
Žuvininkystės tarnybos specialistai priminė, kad Žuvininkystės tarnyba apjungia anksčiau šalies žuvininkystės sektoriuje veikusias tris institucijas - Valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą, Žuvininkystės departamentą prie Žemės ūkio ministerijos bei Laukystos žuvų veislyną. Po šios reorganizacijos etatinių darbuotojų sumažėjo trečdaliu, o darbų apimtys žuvivaisoje ir apskritai žuvininkystės sektoriuje žymiai išsiplėtė.
Tarp daugelio Žuvininkystės tarnybos įgyvendinamų uždavinių paminėtini: Lietuvos ir Europos Sąjungos žuvininkystės naujosios politikos vykdymas, tarptautinių konvencijų ir žvejybos taisyklių laikymosi kontrolė, rūpinimasis žuvų išteklių mokslinio tyrimo, žuvies resursų atkūrimo bei gausinimo darbais.
Žuvininkystės tarnybos žinioje yra septynios žuvivaisos įmonės, kurios išsidėsčiusios įvairiuose šalies regionuose bei vietovėse, turinčiose specifines gamtines sąlygas žuvivaisai – tai Trakų Vokės, Rusnės, Žeimenos, Ignalinos, Simno, Laukystos, Šilavoto žuvų veisimo ir paauginimo įmonės, tiksliau vadinamomis Žuvininkystės tarnybos poskyriais.
Žuvivaisos įmonėse įrengtos pažangiausios žuvų veisimo ir paauginimo technologijos, dirba patyrę žuvivaisos specialistai ir žuvininkystės ūkio žinovai. Šiose žuvivaisos įmonėse išveistos žuvytės patenka ne tik į privačius vandens telkinius, bet iškeliauja ir į valstybei priklausančius didžiuosius vandenis.
Susitikime pristatyti ir Žuvininkystės tarnybos įgyvendinami projektai. Viso šiuo metu įgyvendinama 10 projektų, kuriuos finansuoja įvairūs Europos Sąjungos fondai, ir jiems skirta beveik 23 mln. litų.
Užsiminta ir apie Žuvininkystės tarnybos bendradarbiavimą su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Ypač glaudūs ir ilgamečiai ryšiai palaikomi su Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Suomijos ir kitų šalių kolegomis, nepamiršti ir artimiausi kaimynai – latviai ir estai.
Ką pasėsi, tą ir pjausi
Šis žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės gyvenimo ir darbo moto tinka ne tik žemdirbiams, bet ir žydriųjų plotų artojams – žvejams. Susitikusi su Žuvininkystės tarnybos kolektyvu viceministrė sakė, kad sieksianti, jog jos kuravimo metu žuvininkystės administravimas vyktų sklandžiai, o kai ateis atsisveikinimo su šiomis pareigomis metas, galėsianti su visais pasidžiaugti produktyviai praleistu laiku, atliktais konkrečiais darbais šalies žuvininkystėje. Delsti nevalia, laikas nelaukia, o padaryti reikia daug, nes Naujoji Europos Sąjungos žuvininkystės politika kviečia į žuvininkystę pažvelgti nauju aplinkosauginu ir gamtos turtus taupaus naudojimo žvilgsniu. Nukreipiant šį žvilgsnį optimalia ir objektyvia linkme gerą patirtį yra sukaupę Baltijos jūros ir jos priekrantės žvejai.
Štai kodėl nedelsdama Žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės patarėjas Vilius Martusevičius, pasitelkę Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotoją, atliekantį direktoriaus funkcijas, Aidą Adomaitį, Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėją Indrę Šidlauskienę bei vyriausiąjį specialistą Vytautą Vaitiekūną rugpjūčio l3 dieną išsiruošė į uostamiestį. Tikslas – susipažinti su Žuvininkystės tarnybos Klaipėdos skyrių darbu, susitikti ir padiskutuoti su žuvininkystės specialistais žuvininkystės plėtros klausimais.
Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Klaipėdoje Vaclovas Petkus išsamiai papasakojo apie Baltijos jūroje, priekrantėje ir pačioje Klaipėdoje atliekamus darbus. Atvykusieji buvo supažindinti su Žvejybos Baltijos jūroje reguliavimo, Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyrių bei Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus laboratorijos atliekamais darbais.
Žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė ir Ministrės patarėjas Vilius Martusevičius bei juos lydintieji pabuvojo Uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“, apžiūrėjo inspekcinius laivus ,,Vakaris“ ir ,,Tobis“, lankėsi mokslinius tyrimus vykdančiame laive ,,Darius“.
Išvyka į pajūrį pas Klaipėdos žuvininkystės specialistus baigėsi susitikimu ir plačia diskusija su Baltijos jūroje ir priekrantėje žvejojančių įmonių asociacijų atstovais, kurie svečiams iš Sostinės išsakė daug vertingų minčių, pateikė ne vieną siūlymą žuvivaisos ir žuvininkystės verslo efektyvinimo klausimais. Daugelis jų susiję su 2014-2020 metų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus Veiksmų programos I prioriteto – Aplinkosaugos požiūriu tvarios, efektyviai išteklius naudojančios, inovacinės, konkurencingos ir žiniomis grindžiamos žvejybos skatinimo – uždaviniais, Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo, Lietuvos Respublikos Žuvininkystės įstatymo tobulinimo bei kitais žuvininkystės sektoriaus žmonėms aktualiais klausimais.
,,Surengti šią darbinę išvyką į pajūrį paskatino Žemės ūkio ministerijoje žuvininkystę kuruojančių vadovų noras ne tik išsamiau sužinoti apie Žuvininkystės tarnybos Klaipėdoje esančių padalinių atliekamą darbą, bet ir betarpiškai susitikti su žvejais verslininkais, žvejybos specialistais ir iš jų lūpų išgirsti tai, ką turėtume daryti geriau ir efektyviau, kad šalyje netrūktų žuvies“,- sakė Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Aidas Adomaitis.
Juozas Stasinas
ŽT nuotraukoje: L. Kujalytė susitinka su Žuvininkystės tarnybos darbuotojais
E. Lendzbergio nuotr.: Žvejybos kontrolės pareigūnai tikrina žvejų laimikį
|
E. Lendzbergio nuotr.: Žvejybos kontrolės laivas Baltijos jūroje
|
Žaliasis puslapis
 V. Žeimantas
Nukelkime kepurę prieš mišką
Šių dienų Lietuva - gražus žaliuojantis kraštas vien dėl miškų plotų. Šimtmečiais sumanaus ir pasiaukojančio Lietuvos miškininkų darbo dėka mes turime gausius, plačius, gražiai derančius miškus. Šie žalieji plotai dengia per 30 procentų mūsų šalies teritorijos. Tokiu aukštu pasiekimu gali pasigirti reta Europos valstybė. O kokie miškai buvo mūsų priešistorėje? Nuo ko viskas prasidėjo? Retas žmogus kelia sau tokius klausimus, retas turi ir atsakymus į juos. Taigi trumpai žvilgterėkime į Lietuvos miškų senovę… Dabartinė miškų augalija, šiek tiek panaši į šiuolaikinę mišrių miškų zonos augaliją, pradėjo formuotis maždaug prieš milijoną metų – pleistoceno pradžioje, kai klimato atšalimas išstūmė iki tol čia augusius subtropinius miškus. Po pirmojo ledynmečio iš pradžių vyravo spygliuočiai, daugiausia kėniai, vėliau, kiek atšilus klimatui – pušys ir beržai. Po antrojo – įsigalėjo plačialapiai miškai, labai paplito lazdynai. Po paskutiniojo ledynmečio, čia pasibaigusio prieš 10 tūkstančių metų, pradėjo formuotis augalija, jau tiesiogiai susijusi su dabartine. Po paskutiniojo ledynmečio formavosi ne tik nauji miškai, atsirado ir pirmųjų klajoklių žmonių gyvenvietės. Archeologiniai radiniai leidžia tvirtinti, kad čia žmonės jau gyveno mezolito (VIII-IV tūkst. prieš Kr.) laikotarpiu. Pirmieji prie Nemuno ir Neries upių apsigyvenę žmonės vertėsi medžiokle ir žvejyba. Miškuose buvo daug medžiojamų žvėrių ir paukščių: stumbrų, taurų, miškinių tarpanų (laukinių arklių), briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, rudųjų lokių, šernų, vilkų, lūšių, vilpišių (miškinės katės), ernių, tetervinų, kurtinių, kitokios gyvūnijos. Daugėjant gyventojų vystėsi primityvi žemdirbystė bei gyvulininkystė, atsirado ariamos žemės bei ganyklų poreikis. Miškų plotai pradėjo mažėti, bet jų svarba išliko didelė. Buityje pradėta naudoti vis daugiau medinių įrankių, rakandų, mediena tiko ir būsto statybai, ir malkoms. Miške valgiui buvo renkami riešutai, gilės, grybai, uogos, augalų šaknys, pumpurai, kopinėjamas medus. Iš sumedžiotų žvėrių kailių siuvami drabužiai, apavas, iš kaulų ir ragų – įvairūs įnagiai, ginklai. Vartojamos beržų tošys, liepų, kitų medžių žievės, sakai. Klimatui sausėjant miškai kito - mažėjo kilniųjų lapuočių, skroblų, bukų, eglynų. Jų vietoje plito beržynai, drebulynai, alksnynai. Miškų sudėtį keitė ne tik klimatas, bet ir žmogaus veikla. Miškai būdavo sąmoningai deginami. Išdegintų miškų vietoje atsirasdavo derlinga, gausiai pelenais patrešta dirbama žemė. Tačiau tų trąšų užtekdavo tik keleriems metams, nualinti laukai būdavo paliekami ir deginami nauji miškų plotai. Plintant gyvulininkystei mažėjo guobynų plotai, nes guobų šakomis buvo šeriami gyvuliai. Kur plačiausiai buvo vystoma lydiminė žemdirbystė? Į šį klausimą galima atsakyti sprendžiant pagal rastų senovinių kapaviečių ir gyvenviečių liekanas, pilkapių ir piliakalnių išsidėstymą bei tuometinio hidrologinio tinklo ir reljefo pobūdį. Tose vietovėse miškų plotai galėjo būti jau gerokai sumažėję nuo I tūkstantmečio po Kristaus. Žmonių pasaulėjautoje miškas ir medžiai užėmė reikšmingą vietą, jie buvo garbinami. Ąžuolas – Pasaulio medis, jovaras, šermukšnis, ieva, žilvitis – Gyvybės medžiai, obelis - Gėrio ir Blogio pažinimo medis. Medžiai tampa vėlių ir dievų buveinėmis. Paprastai vyriškuose medžiuose gyvendavo dievai, moteriškuose – deivės. Pavyzdžiui, ąžuole gyveno dievas Perkūnas, o liepoje – deivė Laima. Buvo draudžiama laužyti medžių šakas, ypač viršūnes, nes jose paprastai tupėdavo vėlė – paukštis. Atsiranda miškų dievaičiai: Puškaitis, Girinis (Giraitis), Krūminė. Atsiranda šventi miškai, girios, ypač ąžuolynai, šventi medžiai, žalčiai, gyvatės, rupūžės, miško dvasia – Miškinis, lazdynų ir riešutų globėja Lazdona. Virš jų iškyla Medeinė (Medeina) - miško deivė, medžiotojų globėja. Ji netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Jai nepasimeldus į mišką geriau neiti. Yra ir Žvorūna – laukinių žvėrių globėja, siejama su Vakarine žvaigžde. „Medžiai, miškai, giraitės, akmenys, kalvos, kalnai kupini stebuklingų žemės ir vandens galių. Tos jėgos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, garantuoja vaisingumą. XI-XV a. rašytiniai šaltiniai pakartotinai mini pagarbą miškams, medžiams, šaltiniams. Svetimšaliams buvo draudžiama įeiti į šventus miškus. Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių. Šventos giraitės buvo vadinamos alkais“, - teigia garsi mokslininkė daktarė Marija Gimbutienė. Senos kronikos teigia, kad net karalius Mindaugas nedrįsdavęs šventajame miške nulaužti šakelės. Senovėje lietuviai turėjo paprotį gimus kūdikiui sodinti medį. Tas medis turėjo globoti žmogų iki pat mirties. O nekrikštytiems savo vaikams duodavo medžių ir žolių vardus. Konsoliduojantis lietuvių tautai, daugėjant žmonėms, atsirado poreikis statyti medines pilis, sutvirtintas gyvenvietes. Tokie statiniai sparčiai plito visoje Lietuvoje. Jiems prireikė stambios medienos, o nukirsti storą medį buvo nelengva. Apskaičiuota, kad žmogus 26 cm skersmens eglę su titnaginiu kirvuku turėjo kirsti net 10 valandų. Įsikūrus Lietuvos Karalystei pagrindinis jos turtas buvo miškas. Ypač buvo vertinami miško žvėrys. Medžioklė buvo Lietuvos didžiūnų pramoga, vyriškumo įtvirtinimas. Be to, stambieji žvėrys – stumbrai, briedžiai, taurai, taurieji elniai, šernai buvo medžiojami dėl mėsos. Nuo XV a. medžioti stambius žvėris buvo leista tik Lietuvos valdovams. Dėl mėsos ir kailių buvo medžiojami ir mažesni žvėrys - kiškiai, barsukai, bebrai, dėl kailių – vilkai, lapės, lūšys, vilpišiai. Ypač vertinti švelniakailiai žvėreliai: šermuonėliai, kiaunės, žebenkštys, ūdros. Buvo medžiojami ir paukščiai: kurtiniai, tetervinai, jerubės, kurapkos, slankos, žąsys, antys, garniai, gulbės. Vandens paukščius medžiodavo su sakalais, už kurių naikinimą jau 1529 m. Pirmajame Lietuvos statute buvo numatytos labai didelės baudos. Miškuose netrūko laukinių bičių drevių, kurios priklausė valstiečiams drevininkams. Už drevių naikinimą Lietuvos Statutuose (1529, 1588 ir 1599 m.) buvo numatyta mirties bausmė. Nemažai bičių medaus ir vaško eksportuota, todėl iš valstiečių buvo reikalaujama medaus duoklė. Miškai saugojo žmogų nuo priešų. Antai docentas Mikalojus Lukinas, detaliai tyrinėjęs Upytės pavieto miškingumą, teigia, kad XIV a. į šiaurę nuo Šeduvos ir toliau šiaurės vakarų kryptimi dunksojo milžiniška giria, kurioje žmonės slėpdavosi nuo priešų. Į slėpimosi vietas, vadintas „bobkalniais”, puolant priešui, sueidavo moterys, vaikai. Čia saugią vietą rasdavo gyvuliai ir manta. Girioje iš medžių būdavo įrengiamos gynybinės užkardos, apie jas užsimenama kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Kai kalavijuočių ir kryžiuočių galybė buvo palaužta, žmonės vis drąsiau kūrėsi, vystė žemdirbystę, miškų plotai mažėjo. Tačiau jų svarba išliko. Lietuvoje miško verslui plėtoti buvo statomos būdos – laikini mediniai statiniai medkirčiams. Būdose buvo ruošiami ne tik pelenai, bet ir gaminamas potašas, tašai, sijos, šulai statinėms, laivų stiebai, malksnos, kiti gaminiai. Be to, iš medienos anglininkai gamino medžio anglį, dervininkai – dervą (smalą). Derva, degutas, pelenai, potašas, tašai buvo eksportuojami į užsienį. Nemunu, kitais stambesniais jo intakais buvo plukdomi sieliai į Prūsiją, pavasarį patvinus Ventai, Liepupei - į Livoniją. Žiemą statinės su pelenais rogėmis buvo gabenamos į Rygą. Miškas visa laiką tarnavo ir šiandien tebetarnauja Lietuvos kraštui, lietuviui. Nukelkime kepurę įėję į mišką ir saugokime šį brangų turtą. Vytautas Žeimantas |
Girinis. Medžio skulptūrų meistro Eugenijaus Rimdžiaus kūrinys.
Puškaitis. Jolantos Jasiulionytės eskizas.
„Vilkmergės“ paminklas Ukmergėje. Skulptorius Vilimas Ketvirtis.
Medeina. Prienų miškų urėdijos darbininko Jono Černevičiaus skulptūra.
|
Gamta svetur
Prof. Algirdas Stanaitis
Ladogos ežeras
Rusijos Federacijos šiaurės vakaruose, į rytus nuo Sankt Peterburgo, Karelijos ir Leningrado srities teritorijoje telkšo gėlavandenis Ladogos ežeras. Jis didžiausias Europoje, tačiau pasaulyje pagal dydį jam tenka tik 14-ta vieta. Ežero plotas su salomis – 17 891 km2. Salos užima 435 km2. Jų ežere tikrai gausu – 660. Daugiausia salų šiaurinėje dalyje. Tarp didžiausių paminėtinos Riskalansario, Montsinsario, Valaamo salos.
Ežero dubuo sudėtingos kilmės. Jis atsirado dėl tektoninių procesų, o vėliau buvo performuotas ledyninių procesų, vykusių apledėjimų metu. Šiauriniai ežero krantai dažniausiai statūs, uolėti, pakrantėse gausu fiordų, nemaža šcherų. Pietiniai krantai žemi, lygūs, mažai suraižyti. Didžiausias ežero gylis 230 metrų, o vidutinis – 51 metras. Ežero vandens paviršius tik 5 metrais pakilęs virš jūros vandens lygio.
Ladogos ežero baseine gausus upių ir upelių tinklas. Vien ilgesnių kaip 10 kilometrų upių - 3500. Tarp didesnių intakų yra Valchovas, Siasė, Paša, Svirė, Vuoksa ir kitos. Iš ežero išteka Neva, tekanti per Sankt Peterburgą ir jungianti ežerą su Baltijos jūra. Nustatyta kad 85 proc. vandens ežeran atneša intakai, apie 13 proc. patenka kritulių pavidalu ir tik 2 proc. pateikia gruntiniai vandenys. Vandens perteklių Ladogos ežeras praranda dėl nuotėkio. Net 92 proc. nuotėkio tenka Nevos upei ir tik 8 proc. - išgaruoja.
Senovėje Ladogos ežeras buvo žinomas Nevo pavadinimu. IX-XII a. per Ladogos ežerą ėjo garsusis vandens kelias „iš variagų į graikus“. Jis jungė šiaurinę Rusiją su Skandinavija, Pabaltijį su Bizantija. Antrojo pasaulinio karo metais užšalusiu Ladogos ežeru ėjo vadinamas „gyvybės kelias“, kuriuo blokadoje esančiam Leningrado miestui buvo tiekiami maisto produktai, kuras, ginklai.
Klimatinės sąlygos, augalija, gyvūnija
Ežero ir jo aplinkos klimatinės sąlygos vidutiniškai šaltos. Ežero pakrantės būna užšalusios nuo gruodžio iki gegužės mėnesio, o vidurinė ežero dalis – vasario-kovo mėnesiais. Vasarą vidutinė vandens temperatūra +160 C, o maksimali pakyla iki 250 C. Žiemos metu ji siekia – 2,0-2,50 C. Vidutinis kritulių kiekis ežere ir jo aplinkoje - 610 milimetrų. Dažniausiai lyja birželio-liepos, mažiausiai – gruodžio-sausio mėnesiais.
Vidutinis ledo storis Ladogos ežere siekia 50-60 centimetrų. Nuo ledo išsilaisvina centrinė ežero dalis balandžio pabaigoje, o šiaurinė – gegužės mėnesį. Ladogos ežerui būdingi stiprūs vietiniai vėjai, štormai. Rudeninių štormų metu bangų aukštis siekia 5-7 metrus. Metinė vandens lygio svyravimo amplitudė siekia 4,8 metrus.
Ladogos ežeras turtingas įvairių rūšių augalais ir gyvūnais. Jame gyvena 48 rūšių žuvys - karpiai, karšiai, sterkai, ešeriai, kelios stintų rūšys, yra seliavų, jūros eršketų. Ežere gyvena endeminis žieduotųjų ruonių porūšis. Po Antrojo pasaulinio karo dėl intensyvios žvejybos ir padidėjusios pastaraisiais dešimtmečiais ežero taršos, didėja jo eutrofikacija, daugėja dumblių, mažėja žuvų ištekliai.
Ežero aplinka
Ežeras yra Volgos-Baltijos ir Baltijos-Baltosios jūrų vandens sistemos dalis. Pagal pietinį krantą įrengtas aptekamasis kanalas. Prie ežero įsikūrę nemaža miestų ir kaimų. Tai Šliselburgo, Naujosios Ladogos, Pitkjaranto, Sortvalos, Priozersko ir kiti miestai. Dėl dydžio ir ekonominės svarbos vietiniai gyventojai Ladogos ežerą pagarbiai vadina jūra.
Ladogos ežeras garsėja Valaamo sala, kuri yra didžiausia ir gražiausia ežere. Manoma, kad tai gražiausias gamtos kampelis Šiaurės-vakarų Rusijoje. Saloje yra X a. statytas stačiatikių vienuolynas – vienas įdomiausių kultūrinių-istorinių objektų. Tai stačiatikių turizmo centras, gausiai viliojantis piligrimus.
Istorinė Ežero reikšmė
Tačiau žymiai rečiau prisimenama, kad Valaamo saloje buvo įkurta Antrojo pasaulinio karo invalidams skirta koncentracijos stovykla. Į ją nuo 1950 iki 1984 metų buvo vežami karo metu suluošinti žmonės, kad jų nebūtų prestižiniuose miestuose. Ši stovykla buvo įkurdinta vienuolyno patalpose.
Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet Leningrado miestas buvo vokiečių apsuptas, per ežerą ėjo „gyvybės kelias“ – karinė, strateginė magistralė. Miesto apsiaustis, prasidėjusi 1941 metų liepos mėnesį, truko beveik 900 dienų. Skaitoma, kad tai buvo viena ilgiausių ir žiauriausių apsiausčių pasaulio istorijoje. Leningradas jokios karinės reikšmės objektų neturėjo, bet buvo svarbus politiniu, propagandiniu ir strateginiu požiūriu - juk tai Spalio revoliucijos lopšys, antras pagal dydį šalies miestas.
Apsuptame mieste sąlygos buvo labai sunkios. Šaltomis žiemomis trūko ne tik maisto, bet ir kuro. Žmonės sudegino ne tik baldus, bet ir paveikslus. Galutinai išsekus maisto produktams duona buvo kepama iš pjuvenų, sriuba verdama iš kritusių arklių kaulų. Mieste neliko jokio gyvulio ar paukščio. Žmonės suvalgė visus naminius gyvūnėlius net žiurkes. Užfiksuota buvo ir kanibalizmo atvejų. Žmonių mirtingumas mieste buvo didžiulis. Nuo šalčio, bado, bombardavimo žmonių lavonai gulėjo gatvėse. Pavasarį atšilus orui jie pradėjo pūti, kilo epidemijos, kurios nusinešdavo dar daugiau nuo bado nusilpusių žmonių gyvybių.
Tačiau vokiečiams nepavyko visiškai apsupti miesto. Nors vokiečiai trukdė, ryšys su miestu buvo palaikomas per Ladogos ežerą. Ežero laivų flotilė buvo nuolat apšaudoma. Kelios baržos su grūdais buvo paskandintos. Tačiau vėliau narų pastangomis jos buvo iškeltos, grūdai išdžiovinti ir iš jų kepama duona. Pasibaigus grūdams duona buvo kepama iš medvilnės sėklų, išspaudų iš avižų, skirtų arkliams. Arklius teko šerti medžių lapais.
Užšalus Ladogos ežerui, per jį „gyvybės keliu“ buvo galima nors šiek tiek palengvinti apsiausto miesto žmonių buitį. Šiuo keliu per Ladogos ežerą į Leningradą buvo nugabenta tūkstančiai tonų maisto produktų, kuro, ginklų, šaudmenų. „Gyvybės keliu“ buvo evakuojami miesto žmonės, gamyklų įrengimai, muziejinės vertybės. Visa tai buvo vykdoma sunkiomis sąlygomis - „gyvybės kelias“ buvo nuolat apšaudomas ir bombarduojamas.
Taigi Ladogos ežeras Antrojo pasaulinio karo metais suvaidino svarbų, o gal net ir lemiamą vaidmenį miesto gynyboje.
Prof. Algirdas STANAITIS
Rusijos Federacijos šiaurės vakaruose, į rytus nuo Sankt Peterburgo, Karelijos ir Leningrado srities teritorijoje telkšo gėlavandenis Ladogos ežeras. Jis didžiausias Europoje, tačiau pasaulyje pagal dydį jam tenka tik 14-ta vieta. Ežero plotas su salomis – 17 891 km2. Salos užima 435 km2. Jų ežere tikrai gausu – 660. Daugiausia salų šiaurinėje dalyje. Tarp didžiausių paminėtinos Riskalansario, Montsinsario, Valaamo salos.
Ežero dubuo sudėtingos kilmės. Jis atsirado dėl tektoninių procesų, o vėliau buvo performuotas ledyninių procesų, vykusių apledėjimų metu. Šiauriniai ežero krantai dažniausiai statūs, uolėti, pakrantėse gausu fiordų, nemaža šcherų. Pietiniai krantai žemi, lygūs, mažai suraižyti. Didžiausias ežero gylis 230 metrų, o vidutinis – 51 metras. Ežero vandens paviršius tik 5 metrais pakilęs virš jūros vandens lygio.
Ladogos ežero baseine gausus upių ir upelių tinklas. Vien ilgesnių kaip 10 kilometrų upių - 3500. Tarp didesnių intakų yra Valchovas, Siasė, Paša, Svirė, Vuoksa ir kitos. Iš ežero išteka Neva, tekanti per Sankt Peterburgą ir jungianti ežerą su Baltijos jūra. Nustatyta kad 85 proc. vandens ežeran atneša intakai, apie 13 proc. patenka kritulių pavidalu ir tik 2 proc. pateikia gruntiniai vandenys. Vandens perteklių Ladogos ežeras praranda dėl nuotėkio. Net 92 proc. nuotėkio tenka Nevos upei ir tik 8 proc. - išgaruoja.
Senovėje Ladogos ežeras buvo žinomas Nevo pavadinimu. IX-XII a. per Ladogos ežerą ėjo garsusis vandens kelias „iš variagų į graikus“. Jis jungė šiaurinę Rusiją su Skandinavija, Pabaltijį su Bizantija. Antrojo pasaulinio karo metais užšalusiu Ladogos ežeru ėjo vadinamas „gyvybės kelias“, kuriuo blokadoje esančiam Leningrado miestui buvo tiekiami maisto produktai, kuras, ginklai.
Klimatinės sąlygos, augalija, gyvūnija
Ežero ir jo aplinkos klimatinės sąlygos vidutiniškai šaltos. Ežero pakrantės būna užšalusios nuo gruodžio iki gegužės mėnesio, o vidurinė ežero dalis – vasario-kovo mėnesiais. Vasarą vidutinė vandens temperatūra +160 C, o maksimali pakyla iki 250 C. Žiemos metu ji siekia – 2,0-2,50 C. Vidutinis kritulių kiekis ežere ir jo aplinkoje - 610 milimetrų. Dažniausiai lyja birželio-liepos, mažiausiai – gruodžio-sausio mėnesiais.
Vidutinis ledo storis Ladogos ežere siekia 50-60 centimetrų. Nuo ledo išsilaisvina centrinė ežero dalis balandžio pabaigoje, o šiaurinė – gegužės mėnesį. Ladogos ežerui būdingi stiprūs vietiniai vėjai, štormai. Rudeninių štormų metu bangų aukštis siekia 5-7 metrus. Metinė vandens lygio svyravimo amplitudė siekia 4,8 metrus.
Ladogos ežeras turtingas įvairių rūšių augalais ir gyvūnais. Jame gyvena 48 rūšių žuvys - karpiai, karšiai, sterkai, ešeriai, kelios stintų rūšys, yra seliavų, jūros eršketų. Ežere gyvena endeminis žieduotųjų ruonių porūšis. Po Antrojo pasaulinio karo dėl intensyvios žvejybos ir padidėjusios pastaraisiais dešimtmečiais ežero taršos, didėja jo eutrofikacija, daugėja dumblių, mažėja žuvų ištekliai.
Ežero aplinka
Ežeras yra Volgos-Baltijos ir Baltijos-Baltosios jūrų vandens sistemos dalis. Pagal pietinį krantą įrengtas aptekamasis kanalas. Prie ežero įsikūrę nemaža miestų ir kaimų. Tai Šliselburgo, Naujosios Ladogos, Pitkjaranto, Sortvalos, Priozersko ir kiti miestai. Dėl dydžio ir ekonominės svarbos vietiniai gyventojai Ladogos ežerą pagarbiai vadina jūra.
Ladogos ežeras garsėja Valaamo sala, kuri yra didžiausia ir gražiausia ežere. Manoma, kad tai gražiausias gamtos kampelis Šiaurės-vakarų Rusijoje. Saloje yra X a. statytas stačiatikių vienuolynas – vienas įdomiausių kultūrinių-istorinių objektų. Tai stačiatikių turizmo centras, gausiai viliojantis piligrimus.
Istorinė Ežero reikšmė
Tačiau žymiai rečiau prisimenama, kad Valaamo saloje buvo įkurta Antrojo pasaulinio karo invalidams skirta koncentracijos stovykla. Į ją nuo 1950 iki 1984 metų buvo vežami karo metu suluošinti žmonės, kad jų nebūtų prestižiniuose miestuose. Ši stovykla buvo įkurdinta vienuolyno patalpose.
Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet Leningrado miestas buvo vokiečių apsuptas, per ežerą ėjo „gyvybės kelias“ – karinė, strateginė magistralė. Miesto apsiaustis, prasidėjusi 1941 metų liepos mėnesį, truko beveik 900 dienų. Skaitoma, kad tai buvo viena ilgiausių ir žiauriausių apsiausčių pasaulio istorijoje. Leningradas jokios karinės reikšmės objektų neturėjo, bet buvo svarbus politiniu, propagandiniu ir strateginiu požiūriu - juk tai Spalio revoliucijos lopšys, antras pagal dydį šalies miestas.
Apsuptame mieste sąlygos buvo labai sunkios. Šaltomis žiemomis trūko ne tik maisto, bet ir kuro. Žmonės sudegino ne tik baldus, bet ir paveikslus. Galutinai išsekus maisto produktams duona buvo kepama iš pjuvenų, sriuba verdama iš kritusių arklių kaulų. Mieste neliko jokio gyvulio ar paukščio. Žmonės suvalgė visus naminius gyvūnėlius net žiurkes. Užfiksuota buvo ir kanibalizmo atvejų. Žmonių mirtingumas mieste buvo didžiulis. Nuo šalčio, bado, bombardavimo žmonių lavonai gulėjo gatvėse. Pavasarį atšilus orui jie pradėjo pūti, kilo epidemijos, kurios nusinešdavo dar daugiau nuo bado nusilpusių žmonių gyvybių.
Tačiau vokiečiams nepavyko visiškai apsupti miesto. Nors vokiečiai trukdė, ryšys su miestu buvo palaikomas per Ladogos ežerą. Ežero laivų flotilė buvo nuolat apšaudoma. Kelios baržos su grūdais buvo paskandintos. Tačiau vėliau narų pastangomis jos buvo iškeltos, grūdai išdžiovinti ir iš jų kepama duona. Pasibaigus grūdams duona buvo kepama iš medvilnės sėklų, išspaudų iš avižų, skirtų arkliams. Arklius teko šerti medžių lapais.
Užšalus Ladogos ežerui, per jį „gyvybės keliu“ buvo galima nors šiek tiek palengvinti apsiausto miesto žmonių buitį. Šiuo keliu per Ladogos ežerą į Leningradą buvo nugabenta tūkstančiai tonų maisto produktų, kuro, ginklų, šaudmenų. „Gyvybės keliu“ buvo evakuojami miesto žmonės, gamyklų įrengimai, muziejinės vertybės. Visa tai buvo vykdoma sunkiomis sąlygomis - „gyvybės kelias“ buvo nuolat apšaudomas ir bombarduojamas.
Taigi Ladogos ežeras Antrojo pasaulinio karo metais suvaidino svarbų, o gal net ir lemiamą vaidmenį miesto gynyboje.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Tornadas: žvilgsnis iš vidaus
Prieš metus, pavasarį, pasaulio masinės informacijos priemonės plačiai nušvietė įvykius, tuo pačiu metu įvykusius priešingose Žemės rutulio pusėse. Jų prigimtis – vienoda, mat tai – stichinis reiškinys – tornadas.
Kaip tai buvo?
Ypatingos griaunamosios galios tornadas praėjusiųjų metų gegužę prašvilpė virš JAV Oklahomos valstijos. Pagrindinis jo smūgis atiteko Oklahomos miestui, valstijos administraciniam centrui, taip pat artimiausiam Muro miestui.
Remiantis išankstiniais duomenimis, uraganas sugriovė per šimtą gyvenamųjų namų, jo metu žuvo ar be žinios dingo per 90 žmonių, o nukentėjo – per 370. Bendra valstijai padaryta žala siekė per du milijardus dolerių.
Tuo pačiu metu panašų smūgį patyrė Rusijos Jefremovo miestas Tulos srityje. Laimei, čia išsiversta be aukų.
Regėjusiųjų duomenimis, viesulas Jefremove siautėjo viso labo dvidešimt sekundžių, tačiau sugebėjo iš dalies sugriauti per du šimtus pastatų, išrauti per penkiasdešimt medžių ir penkiolika elektros tiekimo linijų. Nukentėjusiųjų – įvairiais duomenimis – nuo 15 iki 20 žmonių. Nuostolis nuo stichijos siautėjimo, išankstiniais duomenimis, siekė apie 150 mln. rublių.
Gimęs debesyje
Tornadas priklauso patiems neįprasčiausiems ir rečiausiems gamtos reiškiniams. Šis atmosferinis sūkurys gimsta audros debesyje, iki pusantro kilometro aukštyje ir skrieja žemyn, dažnai paliesdamas patį sausumos ar jūros paviršių, įgaudamas gigantiškos tamsios rankovės pavidalą, kurio skersmuo – dešimtys ir šimtai metrų. Horizontalia kryptimi tokia besiranganti „dangaus gyvatė“ juda kartu su debesimi pakankamai lėtai, ne greičiau kaip 4-6 kilometrus per valandą, tačiau gali pridaryti baisių nuostolių.
Griaunamoji tornado galia aiškinama tuo, kad oras jo viduje sukasi (prieš laikrodžio rodyklę) greičiu, neretai siekiančiu 300 km/val., ir vienu metu kyla spirale į viršų. Praeidamas pro sausumą, jis, kaip dulkių siurblys, įsiurbia šiukšles ir įvairius daiktus į save, su šaknimis išrauna medžius ir pakelia juos į didelį aukštį. Neretai tornadas įsuka, pakelia aukštyn ir perneša už dešimčių metrų gyvūnus ar žmones. Žinoma atvejų, kai tornado rankovė, tarsi galingo siurblio žarna, išsiurbdavo iš upelio visą vandenį kartu su jame esančiomis žuvimis ir kitais vandens gyvūnais ir visa tai išspjaudavo kitoje vietoje. Gal būtent dėl šios priežasties kyla vadinamieji paslaptingi lietūs, su kuriais į žemę krinta žuvys ir varlės. O statiniai, atsidūrę tornado kelyje, kartais pilnutinai sugriūna, tiesiog susprogsta dėl to, kad oro slėgis aplink juos trumpam laikui būna žymiai mažesnis negu viduje.
Praėjusiųjų metų įvykiai
Šiaurės Amerikoje tornadai dažniausiai kyla JAV teritorijoje. Virš Europos šalių, tame tarpe virš Rusijos, tornadai kyla ne taip dažnai. Bet vis vien yra užfiksuotas gana galingas tornadas, prašvilpęs virš Tulos 1948 metų birželio 4 dieną. O 2004 metų vasarą, be gausių audrų, liūčių su kruša ir visa griaunančių uraganų, pastebėtų įvairiuose Rusijos regionuose, Jaroslavlyje pabuvojo ir tornadas. Vietos gyventojai, laimei, atsipirko išgąsčiu: tornadas nuo žemės pakėlė trobelę, stovėjusią vaikų darželio žaidimų aikštelės teritorijoje, keletą sekundžių pasukiojo ore dešimties metrų aukštyje, o paskui vėl numetė ant žemės.
JAV yra žinoma nemaža fotografijų ir videofilmų, įamžinusių tornadus, nors nuotraukų, padarytų iš artimo nuotolio, nėra daug. Bet visos šios nuotraukos vaizduoja tornadus iš išorės. Kraštutinai reti pranešimai žmonių, stebėjusių tornadus iš vidaus.
Ką pamatė žmonės?
Žmogumi, pabuvojusiu didžiulio veržlaus tornado, praskriejusio po 1943 m. gegužės 3 d. Techaso valstijoje pro Makkinio miestą, įsikūrusį į Šiaurę nuo Dalaso, buvo fermeris Rojus Halas.
Iš pradžių tornadas sugriovė jo namo viršutinį aukštą. Po to jo kelyje atsidūrė ir pats šeimininkas, suspėjęs laiku išbėgti iš namo ir stovėjęs tam tikru atstumu nuo jo. Artėjant tornadui, Halas atsigulė ant nugaros, įsirėmė į žemę alkūnėmis ir užkulniais, pakėlė galvą ir tokioje padėtyje laukė, kada šis atsidurs virš jo. Vėliau Halas taip aprašė tai, ką jam pavyko išvysti:
„Virš manęs pakibo kažkas panašaus į lankstų vamzdį ar į milžinišką rankovę, kurios žemutinis galas nesiekė žemės kokius šešis metrus. Kai šio gigantiško vamzdžio kraštas atsidūrė tiesiai virš mano galvos, pamačiau, kad „rankovės“ sienelės storis siekė tris metrus, ir kažkokio tai šviesos šaltinio vidury „rankovės“ dėka jis pats atrodė visiškai neskaidrus. Jo vidinis paviršius buvo lygus ir blizgantis, toks paviršius būna gaminiuose iš metalo, padengto pirmarūše emale.
Žvelgiau į viršų, į šį gigantišką vamzdį, besidriekiantį į begalinį aukštį. Jis driekėsi į viršų 300 metrų ir neskubiai judėjo, lengvai palinkęs į pietryčius ir plastiškai linguodamas. Ir tuo pačiu metu beprotiškai sukdamasis. Pačioje apačioje šio milžiniško straublio skersmuo siekė ne mažiau kaip 120 metrų, o aukščiau jis buvo dar didesnis. Tuštumą straublio viduje dalinai užpildė kažkoks debesis, iš kurio sklido fluorescencinė šviesa. Šis žibantis debesis buvo vidurinėje vamzdžio dalyje ir nesiekė jo vidinio paviršiaus.
Tikriausiai tai, kas atsidūrė prieš mano akis, pavyko pamatyti labai nedaugeliui. O iš tų, kuriems pasisekė, ne visi liko gyvi, kad papasakotų tai, ką pajuto“.
Žinomas dar vienas dokumentaliai užfiksuotas atvejis, kai žmogus pabuvojo tornado viduje. Jis įvyko 1928 metų birželio 22 d. Kanzaso valstijos Grinsbergo miesto apylinkėse. Nepamirštamą įspūdį išgyveno vietos fermeris Vilas Keleris.
Pasak jo, oras, supęs tornadą iš išorės, liko absoliučiai nejudrus. Tornado vidinę ertmę nušvietė periodiškai plykstelintys žaibai, persmelkiantys vamzdį nuo vienos sienelės iki kitos. Žemutinis vamzdžio kraštas buvo nelygus, iš jo žemyn tarsi karojo skarmalai ir periodiškai atsiplėšdavo maži dukteriniai viesulai, kurie, sukdamiesi spirale, pasileisdavo tolyn. Vamzdžio viduje būta „plaukiančio“ rūko debesies, kaip ir tuo atveju, kurį aprašė Halas.
Nei vienas iš šių dviejų žmonių nebūtų pelnę sau jokios naudos, jeigu būtų išgalvoję istorijas apie tai, kad jiems išpuolė atvejis žvilgtelėti į tornado vidų. Jeigu visa, ką jie papasakojo, yra tiesa, reikia įvesti esmines pataisas į dabar egzistuojančią tornado kilimo ir egzistavimo teoriją. Dalykas tas, kad ši teorija nepaaiškina egzistavimo tokios sudėtingos tornado vidinės struktūros, kokią regėjo abu minėtieji vyrai. Ypač tornado „vamzdžio“ viduje buvusio šviečiančio debesies ir plyksinčių žaibų.
Tyrinėjimai, eksperimentai, modeliavimas
Mokslininkai iš daugelio šalių, ir ne vien iš JAV, tiria šį pavojingą ir paslaptingą atmosferinį reiškinį. Jo prognozavimas – viena iš pačių sudėtingiausių meteorologijos problemų. Tam būtina gerai žinoti sąlygas, nuo kurių priklauso tornado kilimas ir jo išsisklaidymas. Suprantama, tyrinėti tornado prigimtį ir jo dinamiką natūralioje aplinkoje pavojinga ir sunku, o štai tornadas skaidriame laboratoriniame cilindre ne toks jau ir baisus.
Rusijos MA Šiluminės fizikos instituto Sibiro skyriaus ir Danijos technikos universiteto mokslininkai pirmąsyk eksperimente pritaikė lazerį. Jo pagalba jie nustatė tornadą imituojančių dalelių judėjimo kryptį ir greitį. Norėdami įsivaizduoti viesulo struktūrą, mokslininkai panaudojo dažiklio daleles, turinčias 30-ies mikronų skersmenį. Jos juda dideliu greičiu organinio stiklo cilindre, pripildytame vandens ir glicerino mišinio. Mokslininkai tikisi, kad panašūs tyrimai padės jiems suvokti šio reiškinio esmę ir išmokti įspėti tornado kilimą ir jo galimas pasekmes.
Parengė Žygintas Petrulis
Prieš metus, pavasarį, pasaulio masinės informacijos priemonės plačiai nušvietė įvykius, tuo pačiu metu įvykusius priešingose Žemės rutulio pusėse. Jų prigimtis – vienoda, mat tai – stichinis reiškinys – tornadas.
Kaip tai buvo?
Ypatingos griaunamosios galios tornadas praėjusiųjų metų gegužę prašvilpė virš JAV Oklahomos valstijos. Pagrindinis jo smūgis atiteko Oklahomos miestui, valstijos administraciniam centrui, taip pat artimiausiam Muro miestui.
Remiantis išankstiniais duomenimis, uraganas sugriovė per šimtą gyvenamųjų namų, jo metu žuvo ar be žinios dingo per 90 žmonių, o nukentėjo – per 370. Bendra valstijai padaryta žala siekė per du milijardus dolerių.
Tuo pačiu metu panašų smūgį patyrė Rusijos Jefremovo miestas Tulos srityje. Laimei, čia išsiversta be aukų.
Regėjusiųjų duomenimis, viesulas Jefremove siautėjo viso labo dvidešimt sekundžių, tačiau sugebėjo iš dalies sugriauti per du šimtus pastatų, išrauti per penkiasdešimt medžių ir penkiolika elektros tiekimo linijų. Nukentėjusiųjų – įvairiais duomenimis – nuo 15 iki 20 žmonių. Nuostolis nuo stichijos siautėjimo, išankstiniais duomenimis, siekė apie 150 mln. rublių.
Gimęs debesyje
Tornadas priklauso patiems neįprasčiausiems ir rečiausiems gamtos reiškiniams. Šis atmosferinis sūkurys gimsta audros debesyje, iki pusantro kilometro aukštyje ir skrieja žemyn, dažnai paliesdamas patį sausumos ar jūros paviršių, įgaudamas gigantiškos tamsios rankovės pavidalą, kurio skersmuo – dešimtys ir šimtai metrų. Horizontalia kryptimi tokia besiranganti „dangaus gyvatė“ juda kartu su debesimi pakankamai lėtai, ne greičiau kaip 4-6 kilometrus per valandą, tačiau gali pridaryti baisių nuostolių.
Griaunamoji tornado galia aiškinama tuo, kad oras jo viduje sukasi (prieš laikrodžio rodyklę) greičiu, neretai siekiančiu 300 km/val., ir vienu metu kyla spirale į viršų. Praeidamas pro sausumą, jis, kaip dulkių siurblys, įsiurbia šiukšles ir įvairius daiktus į save, su šaknimis išrauna medžius ir pakelia juos į didelį aukštį. Neretai tornadas įsuka, pakelia aukštyn ir perneša už dešimčių metrų gyvūnus ar žmones. Žinoma atvejų, kai tornado rankovė, tarsi galingo siurblio žarna, išsiurbdavo iš upelio visą vandenį kartu su jame esančiomis žuvimis ir kitais vandens gyvūnais ir visa tai išspjaudavo kitoje vietoje. Gal būtent dėl šios priežasties kyla vadinamieji paslaptingi lietūs, su kuriais į žemę krinta žuvys ir varlės. O statiniai, atsidūrę tornado kelyje, kartais pilnutinai sugriūna, tiesiog susprogsta dėl to, kad oro slėgis aplink juos trumpam laikui būna žymiai mažesnis negu viduje.
Praėjusiųjų metų įvykiai
Šiaurės Amerikoje tornadai dažniausiai kyla JAV teritorijoje. Virš Europos šalių, tame tarpe virš Rusijos, tornadai kyla ne taip dažnai. Bet vis vien yra užfiksuotas gana galingas tornadas, prašvilpęs virš Tulos 1948 metų birželio 4 dieną. O 2004 metų vasarą, be gausių audrų, liūčių su kruša ir visa griaunančių uraganų, pastebėtų įvairiuose Rusijos regionuose, Jaroslavlyje pabuvojo ir tornadas. Vietos gyventojai, laimei, atsipirko išgąsčiu: tornadas nuo žemės pakėlė trobelę, stovėjusią vaikų darželio žaidimų aikštelės teritorijoje, keletą sekundžių pasukiojo ore dešimties metrų aukštyje, o paskui vėl numetė ant žemės.
JAV yra žinoma nemaža fotografijų ir videofilmų, įamžinusių tornadus, nors nuotraukų, padarytų iš artimo nuotolio, nėra daug. Bet visos šios nuotraukos vaizduoja tornadus iš išorės. Kraštutinai reti pranešimai žmonių, stebėjusių tornadus iš vidaus.
Ką pamatė žmonės?
Žmogumi, pabuvojusiu didžiulio veržlaus tornado, praskriejusio po 1943 m. gegužės 3 d. Techaso valstijoje pro Makkinio miestą, įsikūrusį į Šiaurę nuo Dalaso, buvo fermeris Rojus Halas.
Iš pradžių tornadas sugriovė jo namo viršutinį aukštą. Po to jo kelyje atsidūrė ir pats šeimininkas, suspėjęs laiku išbėgti iš namo ir stovėjęs tam tikru atstumu nuo jo. Artėjant tornadui, Halas atsigulė ant nugaros, įsirėmė į žemę alkūnėmis ir užkulniais, pakėlė galvą ir tokioje padėtyje laukė, kada šis atsidurs virš jo. Vėliau Halas taip aprašė tai, ką jam pavyko išvysti:
„Virš manęs pakibo kažkas panašaus į lankstų vamzdį ar į milžinišką rankovę, kurios žemutinis galas nesiekė žemės kokius šešis metrus. Kai šio gigantiško vamzdžio kraštas atsidūrė tiesiai virš mano galvos, pamačiau, kad „rankovės“ sienelės storis siekė tris metrus, ir kažkokio tai šviesos šaltinio vidury „rankovės“ dėka jis pats atrodė visiškai neskaidrus. Jo vidinis paviršius buvo lygus ir blizgantis, toks paviršius būna gaminiuose iš metalo, padengto pirmarūše emale.
Žvelgiau į viršų, į šį gigantišką vamzdį, besidriekiantį į begalinį aukštį. Jis driekėsi į viršų 300 metrų ir neskubiai judėjo, lengvai palinkęs į pietryčius ir plastiškai linguodamas. Ir tuo pačiu metu beprotiškai sukdamasis. Pačioje apačioje šio milžiniško straublio skersmuo siekė ne mažiau kaip 120 metrų, o aukščiau jis buvo dar didesnis. Tuštumą straublio viduje dalinai užpildė kažkoks debesis, iš kurio sklido fluorescencinė šviesa. Šis žibantis debesis buvo vidurinėje vamzdžio dalyje ir nesiekė jo vidinio paviršiaus.
Tikriausiai tai, kas atsidūrė prieš mano akis, pavyko pamatyti labai nedaugeliui. O iš tų, kuriems pasisekė, ne visi liko gyvi, kad papasakotų tai, ką pajuto“.
Žinomas dar vienas dokumentaliai užfiksuotas atvejis, kai žmogus pabuvojo tornado viduje. Jis įvyko 1928 metų birželio 22 d. Kanzaso valstijos Grinsbergo miesto apylinkėse. Nepamirštamą įspūdį išgyveno vietos fermeris Vilas Keleris.
Pasak jo, oras, supęs tornadą iš išorės, liko absoliučiai nejudrus. Tornado vidinę ertmę nušvietė periodiškai plykstelintys žaibai, persmelkiantys vamzdį nuo vienos sienelės iki kitos. Žemutinis vamzdžio kraštas buvo nelygus, iš jo žemyn tarsi karojo skarmalai ir periodiškai atsiplėšdavo maži dukteriniai viesulai, kurie, sukdamiesi spirale, pasileisdavo tolyn. Vamzdžio viduje būta „plaukiančio“ rūko debesies, kaip ir tuo atveju, kurį aprašė Halas.
Nei vienas iš šių dviejų žmonių nebūtų pelnę sau jokios naudos, jeigu būtų išgalvoję istorijas apie tai, kad jiems išpuolė atvejis žvilgtelėti į tornado vidų. Jeigu visa, ką jie papasakojo, yra tiesa, reikia įvesti esmines pataisas į dabar egzistuojančią tornado kilimo ir egzistavimo teoriją. Dalykas tas, kad ši teorija nepaaiškina egzistavimo tokios sudėtingos tornado vidinės struktūros, kokią regėjo abu minėtieji vyrai. Ypač tornado „vamzdžio“ viduje buvusio šviečiančio debesies ir plyksinčių žaibų.
Tyrinėjimai, eksperimentai, modeliavimas
Mokslininkai iš daugelio šalių, ir ne vien iš JAV, tiria šį pavojingą ir paslaptingą atmosferinį reiškinį. Jo prognozavimas – viena iš pačių sudėtingiausių meteorologijos problemų. Tam būtina gerai žinoti sąlygas, nuo kurių priklauso tornado kilimas ir jo išsisklaidymas. Suprantama, tyrinėti tornado prigimtį ir jo dinamiką natūralioje aplinkoje pavojinga ir sunku, o štai tornadas skaidriame laboratoriniame cilindre ne toks jau ir baisus.
Rusijos MA Šiluminės fizikos instituto Sibiro skyriaus ir Danijos technikos universiteto mokslininkai pirmąsyk eksperimente pritaikė lazerį. Jo pagalba jie nustatė tornadą imituojančių dalelių judėjimo kryptį ir greitį. Norėdami įsivaizduoti viesulo struktūrą, mokslininkai panaudojo dažiklio daleles, turinčias 30-ies mikronų skersmenį. Jos juda dideliu greičiu organinio stiklo cilindre, pripildytame vandens ir glicerino mišinio. Mokslininkai tikisi, kad panašūs tyrimai padės jiems suvokti šio reiškinio esmę ir išmokti įspėti tornado kilimą ir jo galimas pasekmes.
Parengė Žygintas Petrulis
Lietuvos zoologijos sodo nuotrauka
Į pasimatymą su žirafa
Ar žinote, kurio gyvūno ūgis gali siekti 6 metrus? Tai ilgakaklė žirafa. Lietuvos zoologijos sodo specialistai Žirafų apsaugos fondo paskelbtos šių gyvūnų dienos - birželio 21-osios išvakarėse kvietė aplankyti zoologijos sode gyvenančias žirafas ir sužinoti daug įdomių dalykų apie šiuos ilgakaklius.
Žirafa – aukščiausias žeme vaikščiojantis žinduolis. Rūšies pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,camelopard“ – turintis ir kupranugarių, ir leopardo savybių. Šis pavadinimas gyvūnams buvo duotas Senovės Romoje, nes jie buvo dideli kaip kupranugariai ir dėmėti kaip leopardai. Žirafos išsivystė iš 3 metrų ūgio panašaus į antilopę žinduolio, kuris klajojo po Europą ir Aziją prieš 30–50 milijonų metų.
Lietuvos zoologijos sodo žirafų istorija prasidėjo nuo pirmosios žirafų poros – Nendrės ir Gluosnio. Jie atvyko į zoologijos sodą 1980 metais. Tai buvo vienintelė žirafų pora, gyvenusi Lietuvos zoologijos sode. Vėliau turėtos žirafos buvo tik patinai: Ben atvyko 1994 m., Speedy – 1997 m., Nemo Bartas – 2001 m. Šiuo metu zoologijos sode gyvena du patinai: Solo ir Gudrutis. Jie atvyko 2006 m.
Solo gimė 1998 m. gruodžio 29 d. Vrotslavo zoologijos sode (Lenkijoje). Savo vardą Solo įgijo mūsų zoologijos sode, nes dokumentuose buvo įrašytas Salut vardu. Gyvūnai dažnai turi dokumentinius vardus ir tuos, kuriais juos kviečia zoologijos sodo darbuotojai. Solo, tiesiog gražiau skambėjo čia dirbantiems lietuvaičiams. Vos tik atvykusi į Lietuvą, žirafa nenoriai ėdė jai skirtą maistą, nes, pasirodo, jos racione tiesiog trūko petražolių, kurias Solo labai mėgsta.
Kitas zoologijos sodo ilgakaklis gražuolis – Gudrutis. Jis gimė 2004 m. rugsėjo 11 d. Lodzės zoologijos sode (Lenkijoje). Nors turėjo vardą (Seven), Lietuvoje atvykėlis buvo pavadintas Gudručiu. Kaip rodo patirtis – jis pervadintas ne be reikalo. Kartais renginių metu lankytojams leidžiama pamaitinti žirafas vantomis. Gudrutis visada prieis būtent prie to lankytojo, kuris turės didžiausią vantą.
Abi žirafos yra skirtingo ūgio ir svorio, abiejų kailio raštas yra unikalus, nepaisant to, jog ir Solo, ir Gudrutis – Rotšildo žirafos. Žirafų kailio raštas tarsi žmogaus pirštų antspaudai – lyg ir panašus, tačiau kiekvieno gyvūno skirtingas ir nesikeičia visą gyvenimą.
Aukščiausi zoologijos sodo gyventojai turi ilgas kojas, kurių priekinės ilgesnės už užpakalines. Daugeliui sunku patikėti, kad žirafos ilgą kaklą sudaro tik 7 slanksteliai. Tiek pat kaklo slankstelių turi ir žmogus.
Šių gyvūnų liežuvis mėlynos spalvos. Jų ūgis siekia 5,8 m, o svoris viršija 1 toną. Žirafų racionas labai įvairus – jos ėda žolę, avižinius dribsnius, sėlenas, sėmenis, maltus kukurūzus, įvairias daržoves ir vaisius, mėgsta šakas, džiovintas dilgėles. Per dieną vienas gyvūnas suėda 55–66 kg, o per metus – beveik 22 tonas pašaro.
Olga VAŽNEVIČIENĖ
Ar žinote, kurio gyvūno ūgis gali siekti 6 metrus? Tai ilgakaklė žirafa. Lietuvos zoologijos sodo specialistai Žirafų apsaugos fondo paskelbtos šių gyvūnų dienos - birželio 21-osios išvakarėse kvietė aplankyti zoologijos sode gyvenančias žirafas ir sužinoti daug įdomių dalykų apie šiuos ilgakaklius.
Žirafa – aukščiausias žeme vaikščiojantis žinduolis. Rūšies pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,camelopard“ – turintis ir kupranugarių, ir leopardo savybių. Šis pavadinimas gyvūnams buvo duotas Senovės Romoje, nes jie buvo dideli kaip kupranugariai ir dėmėti kaip leopardai. Žirafos išsivystė iš 3 metrų ūgio panašaus į antilopę žinduolio, kuris klajojo po Europą ir Aziją prieš 30–50 milijonų metų.
Lietuvos zoologijos sodo žirafų istorija prasidėjo nuo pirmosios žirafų poros – Nendrės ir Gluosnio. Jie atvyko į zoologijos sodą 1980 metais. Tai buvo vienintelė žirafų pora, gyvenusi Lietuvos zoologijos sode. Vėliau turėtos žirafos buvo tik patinai: Ben atvyko 1994 m., Speedy – 1997 m., Nemo Bartas – 2001 m. Šiuo metu zoologijos sode gyvena du patinai: Solo ir Gudrutis. Jie atvyko 2006 m.
Solo gimė 1998 m. gruodžio 29 d. Vrotslavo zoologijos sode (Lenkijoje). Savo vardą Solo įgijo mūsų zoologijos sode, nes dokumentuose buvo įrašytas Salut vardu. Gyvūnai dažnai turi dokumentinius vardus ir tuos, kuriais juos kviečia zoologijos sodo darbuotojai. Solo, tiesiog gražiau skambėjo čia dirbantiems lietuvaičiams. Vos tik atvykusi į Lietuvą, žirafa nenoriai ėdė jai skirtą maistą, nes, pasirodo, jos racione tiesiog trūko petražolių, kurias Solo labai mėgsta.
Kitas zoologijos sodo ilgakaklis gražuolis – Gudrutis. Jis gimė 2004 m. rugsėjo 11 d. Lodzės zoologijos sode (Lenkijoje). Nors turėjo vardą (Seven), Lietuvoje atvykėlis buvo pavadintas Gudručiu. Kaip rodo patirtis – jis pervadintas ne be reikalo. Kartais renginių metu lankytojams leidžiama pamaitinti žirafas vantomis. Gudrutis visada prieis būtent prie to lankytojo, kuris turės didžiausią vantą.
Abi žirafos yra skirtingo ūgio ir svorio, abiejų kailio raštas yra unikalus, nepaisant to, jog ir Solo, ir Gudrutis – Rotšildo žirafos. Žirafų kailio raštas tarsi žmogaus pirštų antspaudai – lyg ir panašus, tačiau kiekvieno gyvūno skirtingas ir nesikeičia visą gyvenimą.
Aukščiausi zoologijos sodo gyventojai turi ilgas kojas, kurių priekinės ilgesnės už užpakalines. Daugeliui sunku patikėti, kad žirafos ilgą kaklą sudaro tik 7 slanksteliai. Tiek pat kaklo slankstelių turi ir žmogus.
Šių gyvūnų liežuvis mėlynos spalvos. Jų ūgis siekia 5,8 m, o svoris viršija 1 toną. Žirafų racionas labai įvairus – jos ėda žolę, avižinius dribsnius, sėlenas, sėmenis, maltus kukurūzus, įvairias daržoves ir vaisius, mėgsta šakas, džiovintas dilgėles. Per dieną vienas gyvūnas suėda 55–66 kg, o per metus – beveik 22 tonas pašaro.
Olga VAŽNEVIČIENĖ