Tėviškės GAMTA
  • Nr. 12 (318)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 10 (316)
  • Nr. 9 (315)
  • Nr. 8 (314)
  • Nr. 7 (313)
  • Laiškai redakcijai
  • Nr. 6 (312)
  • Nr. 5 (311)
  • Nr. 4 (310)
  • Nr. 3 (309)
  • Nr. 2 (308)
  • Nr. 1 (307)
  • Nr. 12 (306)
  • Nr. 11 (305)
  • Nr. 10 (304)
  • Nr. 9 (303)
  • Nr. 8 (302)
  • Nr. 7 (301)
  • Nr. 6 (300)
  • Nr. 5 (299)
  • Nr. 4 (298)
  • Nr. 3 (297)
  • Nr. 2 (296)
  • Nr. 1 (295)
  • Nr. 12 (294)
  • Nr. 11 (293)
  • Nr. 10 (292)
  • Nr. 9 (291)
  • Nr. 8 (290)
  • Nr. 7 (289)
  • Nr. 6 (288)
  • Nr. 5 (287)
  • Nr. 4 (286)
  • Nr. 3 (285)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 2 (284)
  • Nr. 1 (283)
  • Nr. 12 (282)
  • Nr. 11 (281)
  • Nr. 10 (280)
  • Nr. 9 (279)
  • Nr. 8 (278)
  • Nr. 7 (277)
  • Nr. 6 (276)
  • Nr. 5 (275)
  • Nr. 4 (274)
  • Nr. 3 (273)
  • Nr. 2 (272)
  • Nr. 1 (271)

Aplinkosaugos aktualijos


Ga­li keis­tis mo­kes­čiai už naf­tą ir du­jas

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja Vy­riau­sy­bei pa­tei­kė Naf­tos ir du­jų iš­tek­lių mo­kes­čio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą, ku­ria­me siū­lo nau­jus mo­kes­čius už an­glia­van­de­ni­lių iš­tek­lių ga­vy­bą, įskai­tant ir ska­lū­nų naf­tą, ir du­jas.
„Di­džiau­sia nau­jo­vė, ku­rią siū­lo­me – da­lį su­rink­tų mo­kes­čių skir­ti sa­vi­val­dy­bėms, ku­rio­se tas mo­kes­tis su­rink­tas. Taip bū­tų už­tik­ri­na­ma, kad vie­ti­niai gy­ven­to­jai gau­tų kuo di­des­nę nau­dą iš at­ke­liau­jan­čių in­ves­ti­ci­jų“, – tei­gia ap­lin­kos vi­ce­mi­nist­rė Dai­va Ma­to­nie­nė.
Įsta­ty­mo pro­jek­te nu­ma­ty­ta tra­di­ci­niams naf­tos ir du­jų iš­tek­liams, tiek iš­gau­na­miems iš sau­su­mos tel­ki­nių, tiek iš­gau­na­mų jū­ro­je, tai­ky­ti vie­ną ba­zi­nį mo­kes­čio ta­ri­fą – 12 proc. nuo par­da­vi­mo kai­nos už ku­bi­nį met­rą ga­vy­bos vie­to­je. Šis ta­ri­fas bū­tų tai­ko­mas nuo įsta­ty­mo įsi­ga­lio­ji­mo, t. y. 2015 m. sau­sio 1 d. Taip pat lik­tų ga­lio­ti ir 4,5–9 proc. kom­pen­sa­ci­nis mo­kes­čio ta­ri­fas tra­di­ci­niams naf­tos ir du­jų tel­ki­niams, ku­rie iš­žval­gy­ti ne vien pri­va­čio­mis lė­šo­mis.
Iš­sklai­dy­tie­siems an­glia­van­de­ni­liams (ne­tra­di­ci­niams) siū­lo­ma nu­sta­ty­ti vie­ną ba­zi­nį mo­kes­čio ta­ri­fą – 15 proc. nuo par­da­vi­mo kai­nos už ku­bi­nį met­rą ga­vy­bos vie­to­je. Šis mo­kes­čio ta­ri­fas bū­tų pra­de­da­mas tai­ky­ti ne anks­čiau kaip po tre­jų me­tų nuo įsta­ty­mo įsi­ga­lio­ji­mo, nes tre­jus me­tus nuo lei­di­mo nau­do­ti iš­sklai­dy­tuo­sius an­glia­van­de­ni­lius iš­da­vi­mo die­nos už šiuos iš­tek­lius bū­tų tai­ko­mas nu­li­nis mo­kes­čio ta­ri­fas. Šia leng­va­ta naf­tos ben­dro­vės iš­gau­nan­čios iš­sklai­dy­tuo­sius an­glia­van­de­ni­lius ga­lės pa­si­nau­do­ti tre­jus me­tus, skai­čiuo­jant nuo lei­di­mo nau­do­ti an­glia­van­de­ni­lių iš­tek­lius iš­da­vi­mo die­nos, bet ne il­giau kaip iki 2020 me­tų.
Mo­kes­tis bū­tų mo­ka­mas už fak­tiš­kai iš­gau­tą naf­tos ir du­jų iš­tek­lių kie­kį pa­gal fak­ti­nes ga­vy­bos ap­im­tis, tei­kiant kiek­vie­ną ket­vir­tį mo­kes­ti­nes de­kla­ra­ci­jas ir su­mo­kant mo­kes­tį.
Nu­ma­to­ma, kad 10 proc. an­glia­van­de­ni­lių mo­kes­čio bū­tų ski­ria­mi sa­vi­val­dy­bės, ku­rios te­ri­to­ri­jo­je iš­gau­na­mi iš­tek­liai, biu­dže­tui. Da­lis šio mo­kes­čio bū­tų ski­ria­ma vie­šo­jo in­te­re­so pa­slau­gų in­fra­struk­tū­rai ge­rin­ti, vie­šų­jų pa­sta­tų sta­ty­bai ir mo­der­ni­za­vi­mui, vie­šų­jų ir rek­re­a­ci­nių erd­vių įren­gi­mui, o ki­ta da­lis lė­šų – ap­lin­ko­sau­gi­nėms prie­mo­nėms įgy­ven­din­ti.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos siū­ly­mus svars­tys Vy­riau­sy­bė ir, jiems pri­ta­rus, teiks Sei­mui.
Picture
AM nuotr.

At­lie­kos tu­rės bū­ti rū­šiuo­ja­mos ir sta­tyb­vie­tė­je

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pa­ren­gė Sta­ty­bi­nių at­lie­kų tvar­ky­mo tai­syk­lių pa­kei­ti­mo pro­jek­tą. Jis pa­teik­tas de­rin­ti su­in­te­re­suo­toms ins­ti­tu­ci­joms ir vi­suo­me­nei. Pro­jek­te de­ta­li­zuo­ja­mas rei­ka­la­vi­mas sta­tyb­vie­tė­je rū­šiuo­ti at­lie­kas.
„Jei ir to­liau bus to­kia si­tu­a­ci­ja, il­gai­niui vi­si gy­ven­si­me vie­na­me di­de­lia­me įvai­rių at­lie­kų, tarp jų ir pa­vo­jin­gų, są­var­ty­ne. Pir­miau­sia ska­ti­na­me at­lie­kas rū­šiuo­ti tuos žmo­nes, dėl ku­rių veik­los jos su­si­da­ro. To­dėl sta­tyb­vie­tė­je jos tu­ri bū­ti lai­ko­mos at­ski­rai ir tvar­ky­to­jams per­duo­da­mos iš­rū­šiuo­tos. Pri­žiū­rė­si­me ir at­lie­kų tvar­ky­to­jus, kad, užuot tvar­kę, jie ne­im­tų šių at­lie­kų kaup­ti ir sau­go­ti“, – sa­kė ap­lin­kos mi­nist­ras Kęs­tu­tis Tre­čio­kas.
Re­mian­tis pro­jek­tu, sta­tyb­vie­tė­je tu­rės bū­ti iš­rū­šiuo­tos ir at­ski­rai lai­ko­mos ko­mu­na­li­nės, iner­ti­nės, per­dir­bi­mui ir pa­kar­to­ti­niam nau­do­ji­mui tin­ka­mos, pa­vo­jin­gos ir ne­tin­ka­mos per­dirb­ti at­lie­kos. Tai­syk­lių pa­kei­ti­mo pro­jek­te taip pat nu­ma­ty­ta, kad sta­tyb­vie­tė­je ga­lės bū­ti iš­rū­šiuo­ja­ma ir dau­giau at­lie­kų rū­šių, at­si­žvel­giant į sta­ty­bų rū­šis, jų ap­im­tis ir at­lie­kų tvar­ky­mo ga­li­my­bes. Iki šiol tai­syk­lės nu­ro­dė rū­šiuo­ti su­si­da­ran­čias per­dir­bi­mui tin­ka­mas at­lie­kas ir pa­kar­to­ti­niam nau­do­ji­mui tin­ka­mas kon­struk­ci­jas (me­džia­gas) ir ki­tas at­lie­kas – ant­ri­nes ža­lia­vas, pa­vo­jin­gas at­lie­kas. Rei­ka­la­vi­mo jas lai­ky­ti at­ski­rai ne­bu­vo.
Iš­rū­šiuo­tos at­lie­kos tu­rės bū­ti per­duo­da­mos įmo­nėms, tu­rin­čioms tei­sę tvar­ky­ti to­kias at­lie­kas.

PictureKlaipėdos RAAD nuotr.
Prieš pa­sta­ty­da­mas gam­to­je au­to­mo­bi­lį - pa­gal­vok

Ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu 112 vis daž­niau pra­ne­ša­ma apie ne vie­to­je pa­sta­ty­tus au­to­mo­bi­lius. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pri­me­na, kad ve­ja ir miš­ko pa­klo­tė – ne tos vie­tos au­to­mo­bi­liams sta­ty­ti.
Dau­giau­sia pro­ble­mų dėl trans­por­to prie­mo­nių sta­ty­mo va­sa­rą iš­ky­la pa­jū­ry, ypač sa­vait­ga­liais. Klai­pė­dos re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to pa­rei­gū­nai pa­jū­ry­je nu­sta­tė ne­ma­žai pa­žei­di­mų, kai trans­por­to prie­mo­nės sta­to­mos ant ža­lio­sios ve­jos, miš­kuo­se bei Bū­tin­gės ge­o­mor­fo­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­je.
Trans­por­to prie­mo­nių sta­ty­mo rei­ka­la­vi­mų de­ra pai­sy­ti ne tik pa­jū­ry­je, bet ir gi­rio­je, miš­ke, mies­te – vi­so­je ša­lies te­ri­to­ri­jo­je. Ar tvar­kin­gai, ne­pa­žei­džiant rei­ka­la­vi­mų, sta­to­mi gi­rios lan­ky­to­jų au­to­mo­bi­liai, tik­ri­na miš­ki­nin­kai. Jie pri­me­na, kad trans­por­to prie­mo­nes ga­li­ma pa­lik­ti tik pažen­klin­to­se sto­vė­ji­mo vie­to­se ar­ba ant miš­ko ke­lių, jų pa­kraš­ty­je. Važia­vi­mas miš­ko pa­klo­te, be­ke­le yra drau­džia­mas.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pri­me­na, kad ne­tei­sė­tas važia­vi­mas per žo­li­nę dan­gą pi­lie­čiams už­trau­kia įspė­ji­mą ar­ba bau­dą nuo 50 Lt iki 500 Lt. Trans­por­to prie­mo­nių sta­ty­mas miš­ke už­trau­kia bau­dą nuo 50 Lt iki 200 Lt, jei toks pažei­di­mas pa­da­ry­tas sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je – nu­ma­ty­ta bau­da nuo 300 Lt iki 500 Lt.

Gruntinio vandens svyravimai

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai sulaukia daug pranešimų dėl to, kad šuliniuose senka vanduo. Specialistų teigimu, toks gruntinio vandens lygio svyravimas - normalus reiškinys. Prognozuojama, kad nuosekis dar tęsis rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.
Lietuvos geologijos tarnyba stebi požeminio vandens pokyčius, gruntinio vandens lygis kartą per dieną matuojamas automatiniais lygio davikliais 20-yje postų, įrengtų visoje Lietuvoje. Gauti duomenys operatyviai perduodami telemetrine sistema.
Gruntinio vandens lygis po pavasarinio pakilimo šių metų kovo-balandžio mėnesiais, liepą didžiojoje šalies dalyje gerokai nuseko. Daugiau nei pusėje stebėjimo gręžinių gruntinio vandens lygis slūgsojo nuo 5 iki 50 cm giliau nei vidutinis daugiametis liepos mėnesio lygis.
Tik Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje (Biržai, Panevėžys, Dotnuva, Ukmergė) vandens lygis buvo nuo 11 iki 36 cm aukščiau nei vidutinis daugiametis. Didžiausiais gruntinio vandens nuosekis stebėtas vakariniame ir rytiniame Lietuvos pakraščiuose - Vėžaičių ir Dūkšto postuose.
Pagal daugiametes lygių kreives galima prognozuoti, kad gruntinio vandens nuosekis dar tęsis ir rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Jei kritulių šiuo laikotarpiu bus mažiau nei standartinė klimato norma, gruntinio vandens lygis atskiruose rajonuose gali pasiekti žemiausią lygį per pastaruosius dešimt metų.
Koks bus gruntinio vandens lygis konkrečioje vietovėje, priklauso ne tik nuo meteorologinių, bet ir nuo geologinių sąlygų. Greičiausiai į meteorologinių sąlygų pasikeitimus reaguoja negiliai (iki 5 m) slūgsantis, molingose nuogulose besikaupiantis gruntinis vanduo, kurio lygis per metus pakyla ir nusileidžia kelis metrus. Giliau (daugiau kaip 7 m) slūgsančiame vandenyje lygio pokytis tesiekia kelis centimetrus, o patys pokyčiai pasireiškia kelis mėnesius pavėlavę.

Naf­tos ga­vy­ba Lie­tu­vo­je ma­žė­ja

Per pir­mą­jį šių me­tų pus­me­tį Lie­tu­vo­je iš­gau­ta 41,42 tūkst. t (50,42 tūkst. m3) naf­tos iš tra­di­ci­nių naf­tos tel­ki­nių. Tai 3,6 proc. ma­žiau ne­gu 2013 m. per tą pa­tį lai­ko­tar­pį.
2013 m. I pus­me­tį Lie­tu­vo­je bu­vo iš­gau­ta 42,95 tūkst. t (52,17 tūkst. m3) naf­tos.
Per­nai į biu­dže­tą naf­tą iš­gau­nan­čios įmo­nės su­mo­kė­jo apie 26,5 mln. li­tų mo­kes­čių.
„Ma­žė­jan­ti naf­tos ga­vy­ba iš jau eks­plo­a­tuo­ja­mų tel­ki­nių, ne­pai­sant in­ves­ti­ci­jų į nau­jus ty­ri­mus ir grę­ži­nius, ro­do bū­ti­ny­bę skelb­ti nau­jus naf­tos dar­bų plo­tų li­cen­ci­jų kon­kur­sus“, – sa­ko ap­lin­kos mi­nist­ras Kęs­tu­tis Tre­čio­kas.
Lie­tu­vo­je naf­tą šiuo me­tu iš­gau­na 5 įmo­nės. Per pir­mą­jį 2014 m. pus­me­tį AB „Lo­tos–­Ge­o­naf­ta“ iš­ga­vo 15,98 tūkst. t naf­tos, UAB „Mi­ni­jos naf­ta“ – 10,94 tūkst. t, UAB „Ma­ni­fol­das“ – 10,66 tūkst. t, UAB „Gen­čių naf­ta“ – 3,28 tūkst. t, UAB „LL In­ves­ti­ci­jos“ – 0,56 tūkst. to­nų naf­tos.
Naf­ta bu­vo iš­gau­na­ma 15-oje de­ta­liai iš­žval­gy­tų sau­su­mos naf­tos tel­ki­nių (Gir­ka­lių, Kre­tin­gos, Nau­so­džio, Vė­žai­čių, Li­žių, Auk­so­ro, Vil­ky­čių, Po­cių, Dieg­lių, Sa­ku­čių, Pie­tų Šiū­pa­rių, Šiū­pa­rių, Gen­čų, Ag­luo­nė­nų ir Ši­la­lės).
Ti­ki­ma­si, kad šie­met, siek­da­mos su­ras­ti nau­jų naf­tos tel­ki­nių, naf­tą iš­gau­nan­čios įmo­nės iš­gręš dar 2-3 grę­ži­nius.

PictureBFL nuotraukoje: Žvyro karjeras.
Dau­giau­sia nau­do­ja­mi gam­tos iš­tek­liai –
po­že­mi­nis van­duo ir sta­ty­bi­nės me­džia­gos

Lie­tu­vos ge­o­lo­gi­jos tar­ny­bos duo­me­ni­mis, ša­ly­je tu­ri­me 17 rū­šių nau­din­gų­jų iš­ka­se­nų. Iš jų nau­do­ja­mi 9 rū­šių - naf­tos, klin­ties, do­lo­mi­to, krei­dos mer­ge­lio, smė­lio, žvy­ro, mo­lio, dur­pių ir sap­ro­pe­lio - iš­tek­liai.
Iš kie­tų­jų nau­din­gų­jų iš­ka­se­nų dau­giau­sia iš­gau­na­me žvy­ro ir smė­lio, dur­pių, do­lo­mi­to, klin­ties ir mo­lio. Tai sta­ty­bi­nės me­džia­gos. Jos ir po­že­mi­nis van­duo - Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je dau­giau­sia nau­do­ja­mi iš­tek­liai.
Mū­sų ša­ly­je nu­sta­ty­ti ir re­tie­ji že­mės ele­men­tai - ce­ris, lan­ta­nas (nau­do­ja­mi aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų pra­mo­nei), ra­dio­ak­ty­vus ele­men­tas to­ris, pra­mo­ni­niai mi­ne­ra­lai - apa­ti­tai (trą­šų ga­my­bai) ir žė­ru­čio flo­go­pi­tas. Šie ele­men­tai nė­ra iš­gau­na­mi, o jų kie­kiui nu­sta­ty­ti rei­kia at­lik­ti daug pa­pil­do­mų ty­ri­mų.
Vie­naip ar ki­taip nau­din­gą­sias iš­ka­se­nas nau­do­ja ir nuo jų pri­klau­so­mas kiek­vie­nas žmo­gus. Pa­vyz­džiui, kom­piu­te­riui pa­ga­min­ti rei­kia auk­so, si­li­cio, ni­ke­lio, aliu­mi­nio, cin­ko, ge­le­žies ir 30 ki­tų me­ta­lų. Ka­vos puo­de­lis pa­ga­min­tas iš kvar­ci­nio smė­lio ir lau­ko špa­to. Dan­tų pa­stos su­dė­ty­je yra kal­cio kar­bo­na­to, fos­fa­to, gip­so, fluo­ri­to ir do­lo­mi­to.
Mi­ne­ra­lai - tai na­tū­ra­liai su­si­da­riu­sios nau­din­go­sios iš­ka­se­nos, tu­rin­čios sa­vi­tas che­mi­nes ir fi­zi­nes sa­vy­bes. Jie for­ma­vo­si ge­o­lo­gi­nių pro­ce­sų me­tu vi­suo­se Že­mės is­to­ri­jos eta­puo­se ir ran­da­mi Že­mės plu­to­je. Per pas­ta­rą­jį šimt­me­tį mi­ne­ra­lų iš­gau­ta dau­giau nei per vi­są anks­tes­nį žmo­ni­jos gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį. Pa­vyz­džiui, vi­du­ti­nio dy­džio na­mo įren­gi­mui su­nau­do­ja­ma apie 60 to­nų nau­din­gų­jų iš­ka­se­nų. Pri­dė­jus ir su­si­ju­sią in­fra­struk­tū­rą – bus su­nau­do­ta dau­giau kaip 400 to­nų. Au­to­mo­bi­lio ga­my­bai rei­kia dau­giau kaip 15 tūkst. kom­po­nen­tų, pa­ga­min­tų iš įvai­rių mi­ne­ra­lų.
Kas­met vi­sa­me pa­sau­ly­je su­nau­do­ja­ma apie 45 mlrd. to­nų gam­ti­nių iš­tek­lių. Vi­du­ti­niš­kai kiek­vie­nas as­muo per me­tus su­nau­do­ja apie 16 to­nų vi­sų mi­ne­ra­lų rū­šių. Iki 10 kar­tų dau­giau gam­ti­nių iš­tek­lių su­nau­do­ja tur­tin­go­sios ša­lys. Prog­no­zuo­ja­ma, kad 2050 m. pa­sau­lio gy­ven­to­jų skai­čius pa­sieks be­veik 10 mi­li­jar­dų ir gam­ti­nių iš­tek­lių pa­klau­sa pa­di­dės nuo 45 mlrd. to­nų iki 140 mlrd. to­nų.
Ši ir ki­ta svar­bi in­for­ma­ci­ja, su­si­ju­si su nau­din­go­sio­mis iš­ka­se­no­mis, jų ga­vy­ba ir pa­nau­do­ji­mu, pa­tei­kia­ma Eu­ro­pos Są­jun­gos ge­o­lo­gi­jos tar­ny­bų aso­cia­ci­jos (Eu­ro­Ge­o­Sur­ve­ys), ku­rios na­rė yra Lie­tu­vos ge­o­lo­gi­jos tar­ny­ba, šie­met iš­leis­to­je kny­go­je „Mi­ne­rals in Your li­fe“.


Gamtosauga


Picture
Beb­rų gau­sa – ne­ūkiš­ku­mo pa­sek­mė

Nuo rug­pjū­čio 1 d.  pra­si­dė­jo ša­lies ūki­nin­kams ne­ma­žai rū­pes­čių pri­da­ran­čių beb­rų me­džiok­lės se­zo­nas. Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja ma­no, kad me­džiok­lė ne­ga­li bū­ti vie­nin­te­lė šios pro­ble­mos spren­di­mo prie­mo­nė, rei­kia ieš­ko­ti ir ki­tų bū­dų.
Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 50 tūkst. beb­rų. Nors Eu­ro­pos Są­jun­go­je beb­rai yra sau­go­mi, ta­čiau Lie­tu­vai leis­ta šių gy­vū­nų skai­čių ma­žin­ti. Mū­sų ša­ly­je beb­rų me­džiok­lės se­zo­nas trun­ka nuo rug­pjū­čio 1 d. iki ba­lan­džio 15 die­nos, ta­čiau dėl ne­at­si­per­kan­čių iš­lai­dų ir sun­kiai pri­ei­na­mų vie­tų medžio­to­jai to da­ry­ti ne­sku­ba.
Beb­rų da­ro­ma ža­la nuo­lat skun­džia­si ke­li­nin­kai ir ūki­nin­kai. Beb­rams už­tven­kus me­lio­ra­ci­jos grio­vius už­lie­ja­mi lau­kai ir miš­kai, į dir­ba­mas že­mes pa­si­da­ro ne­įma­no­ma įvažiuo­ti. Ūki­nin­kai beb­ra­vie­tes ar­do, ta­čiau gy­vū­nai sėk­min­gai įsi­ku­ria ki­ta­me me­lio­ra­ci­jos grio­vy­je.
„Aki­vaiz­du, kad to prie­žas­tis yra ne vie­na. Tai – ir ne­ūkiš­ku­mas, ir ne­va­lo­mi me­lio­ra­ci­jos grio­viai: ne­ker­ta­mi krū­mai, ne­pjau­na­ma žo­lė. Grio­viuo­se už­au­gu­sius me­džius beb­rai nau­do­ja už­tvan­kų sta­ty­bai“, – si­tu­a­ci­ją api­bū­di­no Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos Iš­tek­lių, me­lio­ra­ci­jos ir bio­ku­ro sky­riaus ve­dė­jas Vai­das Vi­tu­ky­nas. Jis ra­gi­na ūki­nin­kus pir­miau­sia žvilgs­nį nu­kreip­ti į sa­vo me­lio­ra­ci­jos grio­vius ir ne­kal­tin­ti vien tik beb­rų.
Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja yra pa­ren­gu­si ir pa­tvir­ti­nu­si Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2007–2013 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nę „Pel­no ne­sie­kian­čios in­ves­ti­ci­jos“ (Me­lio­ra­ci­jos grio­vių tvar­ky­mas), pa­gal ku­rią šiuo me­tu pri­ima­mos pa­raiš­kos. Pa­ra­mos ga­vė­jai ga­li bū­ti fi­zi­niai ir ju­ri­di­niai as­me­nys, už­si­i­man­tys že­mės ūkio veik­la. Di­džiau­sia pa­ra­mos su­ma vie­nam pa­reiš­kė­jui – 50 tūkst. litų. Fi­nan­suo­ja­ma iki 100 proc. vi­sų tin­ka­mų fi­nan­suo­ti iš­lai­dų, pa­tir­tų at­lie­kant  krū­mų, me­džių ir ki­tų au­ga­lų, au­gan­čių ant me­lio­ra­ci­jos grio­vio šlai­tų, pa­ša­li­ni­mo,  iš­va­ly­mo iš me­lio­ra­ci­jos grio­vio dug­no, taip pat dre­na­žo žio­čių ir la­ta­kų iš­va­ly­mo bei su­tvar­ky­mo dar­bus.
Ap­lin­ko­sau­gos spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, beb­rams rei­kė­tų leis­ti gy­ven­ti ten, kur jų veik­la ne­su­ke­lia žy­mių eko­no­mi­nių nuos­to­lių ar­ba ne­nu­ken­čia ki­tos sau­go­mos ver­ty­bės, ypač re­tų  rū­šių au­ga­lai. Beb­rai na­tū­ra­liu bū­du, be jo­kių pa­ra­mų ir kom­pen­sa­ci­jų, pa­lai­ko ar­ba pa­gau­si­na bio­lo­gi­nę įvai­ro­vę ag­ra­ri­nė­se eko­sis­te­mo­se.
Nuo darbš­tuo­lių beb­rų nu­ken­tė­ję ūki­nin­kai tu­rė­tų kreip­tis į sa­vo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės že­mės ūkio sky­rių. Že­mės, miš­ko skly­pų ir van­dens tel­ki­nių sa­vi­nin­kams, val­dy­to­jams ar nau­do­to­jams beb­rų pa­da­ry­ta ža­la že­mės ūkio pa­sė­liams, miš­kui ir me­lio­ra­ci­jos bei hid­ro­tech­ni­kos įren­gi­niams ap­skai­čiuo­ja­ma pa­gal Me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų pa­da­ry­tos ža­los že­mės ūkio pa­sė­liams ir miš­kui me­to­di­ką.


PictureŽUM.lt nuotr.
Sos­nov­skio barš­tis – kenksmingas ir naikintinas

Sos­nov­skio barš­tis nuo 2001 m. Lie­tu­vo­je įtrauk­tas į Kenks­min­gų ir nai­kin­ti­nų lau­ki­nių au­ga­lų ir gry­bų rū­šių są­ra­šą (Žin., 2001, Nr. 4-106). To­dėl šį kenks­min­gą au­ga­lą bū­ti­na nai­kin­ti. Jei že­mės sa­vi­nin­kai ar ki­ti že­mės nau­do­to­jai ne­nai­ki­na pik­tžo­lių, pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­so (ATPK) 107 str. jiems ga­li bū­ti tai­ko­mos sank­ci­jos dėl ne­pri­žiū­ri­mų plo­tų (įspė­ji­mas ar­ba pi­ni­gi­nės bau­dos).

Nai­ki­ni­mo bū­dai
Ko­vo­ti su Sos­nov­skio barš­čiais, pa­nau­do­jant her­bi­ci­dus, rei­kia pra­dė­ti anks­ti pa­va­sa­rį, kol au­ga­lai ma­ži (iki – 20-30 cm). Jei­gu nu­purš­kus her­bi­ci­dais da­lis au­ga­lų iš­lie­ka ir atau­ga, maž­daug po 30 d. purš­ki­mą bū­ti­na pa­kar­to­ti. Lie­tu­vo­je nė­ra iš­tir­ti šio au­ga­lo nai­ki­ni­mo bū­dai, ta­čiau Žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­to, dir­vo­že­mio ir au­ga­li­nin­kys­tės sky­riaus moks­lo dar­buo­to­jų duo­me­ni­mis, barš­čius nai­ki­na her­bi­ci­dai, ku­rių veik­lio­ji me­džia­ga yra gli­fo­sa­tas (glyp­ho­gan 360 SL, gly­fos Bio 360 SL, gly­fos Bio 450 SL ir kt.), re­ko­men­duo­ja­ma nor­ma 4,0–6,0 l/ha.
Her­bi­ci­dų ne­ga­li­ma nau­do­ti van­dens tel­ki­nių pa­kran­tė­se, gy­ve­na­mo­sio­se vie­to­vė­se ir ki­to­se tei­sės ak­tais sau­go­mo­se ir drau­džia­mo­se zo­no­se.
Už­sie­nio ša­lių in­for­ma­ci­jos šal­ti­niuo­se tei­gia­ma, kad jei­gu au­ga­lai jau iš­au­gę apie 50 cm aukš­čio, her­bi­ci­dai ga­li bū­ti ne­veiks­min­gi. Tuo­met Sos­nov­skio barš­čius rei­kia nai­kin­ti me­cha­ni­niu bū­du. Au­ga­lus ga­li­ma nu­pjau­ti, kai jie bū­na 50 cm aukš­čio, ta­čiau vie­no pjo­vi­mo ga­li ne­už­tek­ti, nes at­žė­lę jie ga­li su­žy­dė­ti ir iš­bars­ty­ti sėk­las. To­dėl au­ga­lams vėl iš­au­gus iki 50 cm, juos teks pjau­ti dar kar­tą. Au­ga­lus ga­li­ma nai­kin­ti ka­po­jant jų šak­nis kas­tu­vu. To ge­riau­sia im­tis anks­ty­vą pa­va­sa­rį, kai pra­de­da aug­ti pir­mie­ji la­pai, ta­čiau tin­ka pa­kar­to­ti ir va­sa­ros vi­du­ry­je. Šak­nis rei­kia nu­kirs­ti 10 cm gy­ly­je.
Kaip nai­ki­ni­mo prie­mo­nė tin­ka gi­lu­sis ari­mas (iki 24 cm gy­lio), nes to­kia­me gy­ly­je sėk­los ne­ga­li su­dyg­ti. Iš­kirs­tas šak­nis rei­kia su­nai­kin­ti, nes jis at­že­lia iš šak­nų.
Nai­ki­nant Sos­nov­skio barš­čius, rei­kia vil­kė­ti ne­per­šlam­pa­mus dra­bu­žius, dė­vė­ti pirš­ti­nes, už­si­dė­ti aki­nius. Pa­te­ku­sias ant odos au­ga­lo sul­tis bū­ti­na ne­del­siant nu­plau­ti van­de­niu su mui­lu, o esant rei­ka­lui, kuo sku­biau kreip­tis į gy­dy­to­ją.
Pa­vo­jin­gas au­ga­las
Lie­tu­vo­je au­ga ke­le­tas barš­čio rū­šių, vie­nas iš jų yra Sos­nov­skio barš­tis (lot. He­rac­leum sos­nov­skyi). Šis au­ga­las yra mo­no­kar­pi­nis, t.y. po žy­dė­ji­mo nu­nyks­tan­tis, ta­čiau iki žy­dė­ji­mo ga­li pra­ei­ti ke­le­tas me­tų. Sos­nov­skio barš­tis už­au­ga iki 3 ir dau­giau met­rų aukš­čio. Šis au­ga­las la­bai pa­vo­jin­gas žmo­nių svei­ka­tai. Au­ga­lo sul­ty­se su­si­kau­pę me­džia­gos, ku­rios pa­di­di­na odos jaut­ru­mą sau­lės švie­sai, to­dėl pa­te­kus ant odos au­ga­lo sul­tims, ga­li su­kel­ti – pa­rau­di­mus, nu­de­gi­mus.
Sos­nov­skio barš­tis plin­ta la­bai spar­čiai, sun­kiai iš­nai­ki­na­mas, nes iš­au­gi­na ir su­bran­di­na daug sėk­lų. Vi­du­ti­niš­kai vie­nas in­di­vi­das su­bran­di­na nuo 20 iki 100 tūkst. sėklų. Jis at­že­lia iš gy­vų šak­nų, ta­čiau dau­gi­na­si ir plin­ta sėk­lo­mis. Sos­nov­skio barš­tis, pri­klau­so­mai nuo au­gi­mo są­ly­gų,  pa­sie­kia bran­dą ir su­žy­di po 4 ir dau­giau me­tų. Žy­di nuo bir­že­lio iki lie­pos pa­bai­gos, o au­ga­lai, ku­rie bu­vo pa­va­sa­rį nu­pjau­ti, ga­li žy­dė­ti rug­sė­jo mė­ne­sį. Sėk­los su­bręs­ta ir iš­bars­to­mos rug­pjū­čio pa­bai­go­je-spa­lio mė­ne­sį ar­ba dar vė­liau. Pa­va­sa­rį su­dygs­ta tik da­lis sėk­lų.


Žuvų įvei­si­mo pro­gra­mai įgy­ven­din­ti – 2,5 ml. litų

Kaip infor­ma­vo Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vyr. spe­cia­lis­tė Ol­ga Važ­ne­vi­čie­nė, šie­met žu­vų įvei­si­mui į vals­ty­bi­nius van­dens tel­ki­nius Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja sky­rė 2,5, per­nai – 1,5 ml. li­tų. Jau bai­gė­si vie­šų­jų pir­ki­mų pro­ce­dū­ros ir pa­si­ra­šo­mos su­tar­tys su žu­vų jau­nik­lių tie­kė­jais.
Pa­tvir­tin­to­je žu­vų įvei­si­mo pro­gra­mo­je nu­ma­ty­ta pa­gau­sin­ti žu­vų iš­tek­lius dau­giau kaip 200 van­dens tel­ki­nių. Įgy­ven­di­nant „Žve­jy­bos ro­jaus“ pro­jek­tą Za­ra­sų ir Mo­lė­tų sa­vi­val­dy­bių eže­rai bus įžu­vi­na­mi gau­siau nei ki­ti van­dens tel­ki­niai.
Bus įveis­ta 144 tūkst. vnt. ster­kų, 278 tūkst. vnt. ly­de­kų, 204 tūkst. vnt. ša­mų, 77 tūkst. vnt. ly­nų jau­nik­lių. Į tven­ki­nius bus įveis­ta 86 tūkst. vnt. kar­pių. Ten, kur van­dens tel­ki­niai yra la­bai už­žė­lę aug­me­ni­ja, bus įveis­ta 14 tūkst. vnt. bal­tų­jų amū­rų ir 4 tūkst. vnt. mar­gų­jų pla­čia­kak­čių.
Bus įvei­sia­mos tik šių­me­tės ir vy­res­nio am­žiaus žu­vys, ku­rių iš­gy­ve­na ge­ro­kai dau­giau nei įvei­siant ler­vu­tes.
Tam, kad į van­dens tel­ki­nius ne­pa­kliū­tų ser­gan­čios žu­vys, įžu­vi­ni­mas bus griež­tai kon­tro­liuo­ja­mas. Pa­gal nu­sta­ty­tus ve­te­ri­na­ri­nius rei­ka­la­vi­mus žu­vis iš­leis­ti į van­dens tel­ki­nius iš­tek­lių at­kū­ri­mo tiks­lais ga­li­ma tik tuo­met, kai jos yra kli­niš­kai svei­kos, ki­lę iš lai­ky­mo vie­tos, ku­rio­je nė­ra pa­di­dė­ju­sio gaiš­ta­mu­mo, ki­lę tik iš zo­nos ar lai­ky­mo vie­tų gru­pės, ku­ri ne­bu­vo pa­skelb­ta ap­im­ta ak­va­kul­tū­ros gy­vū­nų li­gos. Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba kon­tro­liuo­ja, kad bū­tų lai­ko­ma­si nu­sta­ty­tų rei­ka­la­vi­mų, žu­vis įvei­si­mui tei­kian­ti įmo­nė tu­ri pa­teik­ti ati­tin­ka­mus do­ku­men­tus, pa­tvir­ti­nan­čius, kad žu­vys yra svei­kos. Ima­mi mė­gi­niai žu­vų svei­ka­tin­gu­mui nu­sta­ty­ti.
Sie­kiant už­kirs­ti ke­lią ga­li­miems suk­čia­vi­mams, bus kon­tro­liuo­ja­mas ir pats įvei­si­mo pro­ce­sas. Re­gio­nų ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tuo­se pa­skir­ti at­sa­kin­gi pa­rei­gū­nai, ku­rie da­ly­vaus sve­riant, krau­nant į per­ve­ži­mo ta­rą ir iš­lei­džiant į van­dens tel­ki­nius žu­vų jau­nik­lius.
Kad lė­šos, skir­tos žu­vų iš­tek­liams at­kur­ti ir iš­sau­go­ti, bū­tų nau­do­ja­mos kuo ra­cio­na­liau, Za­ra­sų, Mo­lė­tų „Žve­jy­bos ro­jaus“ tel­ki­niuose, Kau­no ma­riose ir ki­tuose van­dens tel­ki­niuose šie­met bus at­lik­ti žu­vų iš­tek­lių moks­li­niai ty­ri­mai. Jie pa­dės įver­tin­ti mė­gė­jų ir ver­sli­nės žve­jy­bos po­vei­kį ti­ria­mų van­dens tel­ki­nių žu­vų iš­tek­lių būk­lei. Bus pa­teik­tos re­ko­men­da­ci­jos dėl žve­jy­bos reg­la­men­ta­vi­mo, žu­vų įvei­si­mo, kiek­vie­no van­dens tel­ki­nio žu­vų iš­tek­lių nau­do­ji­mo ir at­kū­ri­mo pla­nai 2015–2020 metams.
Vė­žiau­to­jų dė­me­siui 

Nuo lie­pos 16 d. iki spa­lio 14 d. ga­li­ma gau­dy­ti pla­čia­žnyplius ir siau­ra­žnyplius vė­žius. Juos ga­li­ma gau­dy­ti tik bu­čiu­kais (ne il­ges­niais nei 1 m ir ne pla­tes­niais nei 0,5 m) ir sam­te­liais. Drau­džia­ma šiuos vė­žius gau­dy­ti ran­ko­mis, graibš­tais ar ki­tais bū­dais. Vie­nas žve­jas ga­li nau­do­ti ne dau­giau kaip 5 bu­čiu­kus ar sam­te­lius. Per vie­ną žve­jy­bą ga­li­ma su­gau­ti ne dau­giau kaip 50 vnt. ne ma­žes­nių nei 10 cm pla­čia­žnyplių ar siau­ra­žnyplių vė­žių.
In­va­zi­nius – rai­nuo­tuo­sius ar žy­mė­tuo­sius – vė­žius ga­li­ma gau­dy­ti iš­ti­sus me­tus. Jų gau­dy­mui ga­li­ma nau­do­ti ne­ri­bo­tą kie­kį bu­čiu­kų ar sam­te­lių. Juos ga­li­ma gau­dy­ti ir ran­ko­mis ar graibš­tais. Šių vė­žių su­ga­vi­mo kie­kis ir lei­džia­mas gau­dy­ti dy­dis taip pat ne­ri­bo­ja­mi. Ta­čiau, gau­dant in­va­zi­nius vė­žius, vi­si pla­čia­žnypliai ar siau­ra­žnypliai vė­žiai tu­ri bū­ti ne­del­siant pa­lei­džia­mi at­gal į van­dens tel­ki­nį. Gau­dant vė­žius, tiek vie­ti­nius, tiek in­va­zi­nius, rei­kia įsi­gy­ti mė­gė­jų žve­jy­bos lei­di­mą.

Pla­čia­žnyplis vė­žys yra vie­nin­te­lė vie­ti­nė vė­žių rū­šis, vi­sa­da na­tū­ra­liai gy­ve­nu­si Lie­tu­vos upė­se ir eže­ruo­se. Šiuo me­tu vi­so­je Eu­ro­po­je jie spar­čiai nyks­ta. Pa­grin­di­nė ny­ki­mo prie­žas­tis – rai­nuo­tų­jų ir žy­mė­tų­jų vė­žių pli­ti­mas.
Rai­nuo­ta­sis vė­žys leng­vai at­ski­ria­mas pa­gal ant pil­ve­lio nu­ga­ri­nės pu­sės esan­čias ru­das (tam­siai rau­do­nas) sker­si­nes juos­tas.
Žy­mė­ta­sis vė­žys nuo ki­tų vė­žių rū­šių at­ski­ria­mas iš ryš­kios švie­sios dė­mės ant žnyp­lių.
Siau­ra­žnyplis vė­žys tu­ri šiurkš­tų kiau­tą ir siau­ras žnyp­les.

La­bai svar­bu pa­žin­ti vė­žius ir jo­kiu bū­du ne­per­kel­ti rai­nuo­tų­jų ir žy­mė­tų­jų vė­žių į ki­tus van­dens tel­ki­nius. Bū­da­mi at­spa­rūs vė­žių ma­rui, jie už­kre­čia šia mir­ti­na li­ga vie­ti­nius vė­žius ir už­ima jų bu­vei­nes. Jie, skir­tin­gai nuo vie­ti­nių vė­žių, yra ak­ty­vūs ir šal­tuo­ju me­tų se­zo­nu ypač daug su­nai­ki­na ru­de­nį ner­šian­čių žu­vų (la­ši­šų, šla­kių, vė­gė­lių, sy­kų, se­lia­vų) ik­rų ir jau­nik­lių.
Net­gi po žve­jy­bos van­dens tel­ki­ny­je, ku­ria­me gy­ve­na rai­nuo­tie­ji vė­žiai, pa­tar­ti­na iš­džio­vin­ti tin­kle­lius gy­vai žu­viai lai­ky­ti, val­tį ir ki­tą žve­jy­bos in­ven­to­rių prieš per­va­žiuo­jant žve­jo­ti į ki­tą van­dens tel­ki­nį. Vė­žių ma­ro spo­ros ir in­va­zi­niai vė­žiu­kai (ku­rie ga­li bū­ti ma­žes­ni nei 1 cm) ga­li bū­ti per­kel­ti su drėg­nu žve­jy­bos in­ven­to­riu­mi.

Akistata su gamta


Rugio grūde, viržio žiede - rugpjūtis
Bręs­ta dar vie­na va­sa­ra. Kaž­kaip sun­ku bū­tų sa­ky­ti - ji iš­ei­na, nes kol kas net ka­len­do­rius ro­do ki­taip. Tai, ką per vi­są va­sa­rą gam­ta au­gi­no, puo­se­lė­jo ir bran­di­no, da­bar gu­la­si į pa­čios gam­tos ir į mū­sų aruo­dus.
Rug­pjū­tis - pjū­ties mė­nuo, sku­ba la­bai sim­bo­liš­kai. Ja­vų pjū­tis, be ku­rios ne­gy­ven­tu­me mes, pla­či­ą­ja pras­me svar­bi ir gam­tai. Čia pjū­tis - va­sa­ros tur­tų rin­ki­mas - yra ne ma­žiau žen­kli ir pa­ste­bi­ma.
Tie­sa, da­bar jau ne­rei­kia sa­ky­ti, kad die­na ta­po trum­pes­nė - tą re­gi­me ir jau­čia­me. Vis la­biau vės­tan­čios nak­tys ir rū­kai, be­si­drie­kian­tys pa­že­me ir  pa­sė­jan­tys ra­są, yra bū­din­gas šio me­to žen­klas. Die­nos dar va­sa­riš­kai karš­tos, ta­čiau die­non jau ei­na­ma ki­taip - ne nuo ry­to brėkš­mo, bet nuo vė­les­nių va­lan­dų. Anks­ty­vas ry­tas bū­na pa­ly­gin­ti vė­sus, ir tik sau­lu­tei ge­ro­kai kils­te­lė­jus vi­si su­jun­da, su­krun­ta, virš žo­lės nar­do kregž­du­tės, ima svirp­ti ci­ka­dė­lės ir už­gro­ja žio­gai.
Mums rug­pjū­tis - pjū­tis ir at­sar­gų kau­pi­mo mė­nuo. Da­bar ma­no­me esan­tys nuo to ne­pri­klau­so­mi, nes la­bai re­tam iš mū­sų ten­ka šie dar­bai - ja­vų pjū­tis. Ta­čiau mes ta­me pro­ce­se esa­me, nors už mus šį dar­bą at­lie­ka ki­ti!  Gam­to­je šis lai­kas yra dar­by­me­tis vi­siems, kiek­vie­nam. Tie­sa, svo­tiš­kas, nes čia ne vi­si dir­ba taip, kaip įsi­vaiz­duo­ja­me mes. Ka­žin ar mes dar­bu pa­va­din­tu­me au­ga­lų sėk­lų bren­di­mą ir šak­nias­tie­bių ar šak­nia­gum­bių stam­bė­ji­mą, vai­sių sun­kė­ji­mą. Dau­ge­lis au­ga­lų jau da­bar ruo­šia­si ki­tų me­tų au­gi­mui. Tie­sa, jie ne­sku­ba, nes sėk­los, pa­bi­ru­sios ant že­mės, su­dygs ru­de­nį ar gu­lės iki pa­va­sa­rio. Šak­nias­tie­biai ir gum­bai taip pat že­mė­je il­sė­sis per žie­mą.
Di­dy­sis vabz­džių su­ju­di­mas iš­tin­ka po daž­no lie­taus. Vabz­džių va­sa­ra trum­pa, to­dėl jiems rei­kia at­lik­ti pa­čius at­sa­kin­giau­sius dar­bus: pa­lik­ti sa­vo įpė­di­nius! Šis pro­ce­sas yra svar­biau­sias, tad vi­sas dė­me­sys ski­ria­mas ,,vai­kams“. Ne­ma­žai su­au­gu­sių vabz­džių vi­sai ne­si­mai­ti­na, jiems pa­kan­ka to, ką kaž­ka­da (gal net prieš me­tus!) su­grau­žė, su­nau­do­jo ler­vos ar vikš­rai. O jų ape­ti­tu ga­li­me ste­bė­tis ir ža­vė­tis.
Vabz­džių su­au­gė­lių rug­pjū­tį la­bai daug - ko ge­ro, dau­giau nei va­sa­rą. Ta­čiau ka­dan­gi įpras­tas dru­gių ar dvi­spar­nių skrai­dy­mo me­tas nė­ra il­gas, jie grei­tai ,,su­dy­la“ ir pra­dings­ta. Rug­pjū­čio ant­ro­je pu­sė­je vis daž­niau re­gi­me nu­dris­ku­siais, ap­lū­ži­nė­ju­siais spar­nais dru­gius, ku­rie sa­vo mi­si­ją at­li­ko. Ta­čiau net tos pa­čios rū­šies kai ku­rie dru­giai skrai­dys la­bai il­gai - iki lap­kri­čio pra­džios. Ta­čiau kaip tik šie ,,ap­lū­žė­liai“ yra svar­biau­si po­pu­lia­ci­jai, nes jie pa­li­ko tiek daug pa­li­kuo­nių, kad  jų pa­kaks vis­kam - skrai­dy­mui iki vė­laus ru­dens, žie­mo­ji­mui, pa­ga­liau - le­sa­lui paukš­čiams. Var­gu ar da­bar ra­si spar­nuo­tį, ku­ris at­si­lai­ky­tų, iš­vy­dęs tarp žo­lių be­si­blaš­kan­tį dru­ge­lį - jį sna­pu bū­ti­nai kap­te­lės gan­dras, nu­tvers var­nė­nas ar nuo var­na­lė­šos vir­šū­nėj esan­čios ste­byk­los gau­dy­ti ners med­šar­kė.
Ru­de­niop die­ni­niai dru­giai la­bai pa­ste­bi­mi, nes gel­to­na­me ap­lin­kos fo­ne jų spal­vos tam­pa dar ryš­kes­nės. Ta­čiau jie gam­to­je tik­rai ne­vy­rau­ja - dau­giau­siai yra nak­ti­nių dru­gių. Va­ka­re, ypač po lie­tu­čio ar ky­lant rū­ko pa­skleis­tai drėg­mei, jie pa­si­pi­la lyg iš gau­sy­bės ra­go. Jų tar­pe yra to­kių, ku­rių spar­nai ap­tru­pė­ję, ta­čiau ne­ma­žai vi­sai ,,jau­nų“, tai­gi - ką tik iš­skri­du­sių į pla­tų­jį pa­sau­lį. Kai ku­rie dru­giai, kad ir pe­lėd­gal­viai, yra la­bai tvir­ti, ku­pi­ni ener­gi­jos. O sprin­džiai -  plo­nais jaut­riais spar­ne­liais, leng­vu­čiai at­ro­do lyg vie­na­die­niai skra­jū­nai. Ta­čiau jie tik­rai ne to­kie, jiems skrai­dy­ti ir skrai­dy­ti. Ta­čiau kur ten jiems su­si­ly­gin­ti su sfink­sais - rug­pjū­ty la­bai daž­nai su­tin­ka­mais dru­gių pa­sau­lio ga­liū­nais: jie la­bai stip­rūs, il­gi siau­ri jų spar­nai ga­li neš­ti tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.
To­kie pa­tys at­ro­do ir sfink­sų vikš­rai. Jie pa­si­žy­mi dy­džiu, įspū­din­go­mis spal­vo­mis ir yra leng­vai at­pa­žįs­ta­mi pa­gal chi­ti­ni­nį ,,ra­gą“, esan­tį prie uo­de­gos. Vikš­rai la­bai val­gūs, jie be­re­gint ,,nu­va­lo“ sa­vo mi­ty­bi­nio au­ga­lo la­pus ir sku­ba ke­liau­ti prie ki­to. Ar­ba - įsi­rau­sia že­mėn ir virs­ta lė­liu­kėm. Ar iš jų iš­si­ris su­au­gę sfink­sai - sun­ku pa­sa­ky­ti: kai ku­rios jų rū­šys yra bū­din­gos mū­sų pla­tu­moms ir čia sėk­min­gai vei­sia­si; ki­toms, at­skri­du­sioms iš pie­tų, Lie­tu­vo­je per šal­ta.
Rug­pjū­tį į di­dži­ą­sias Lie­tu­vos pel­kes iš sa­vo per­im­vie­čių ir net ki­tų re­gio­nų, esan­čių šiau­riau,  pra­de­da rink­tis ger­vės. Apie du mė­ne­sius jų pul­kai glau­sis Žu­vin­te, No­va­rais­ty­je, Su­lin­kiuo­se, Ty­ru­liuo­se ir ki­to­se pel­kė­se. Tie­sa, pel­kė­se ger­vės tik pra­lei­džia nak­tį (daž­nai įsi­bri­du­sios į sek­lų van­de­nį, nes taip sau­giau), o vi­są die­ną mai­ti­na­si ra­žie­no­se, lau­kuo­se. Grū­dų, dai­gų ir ki­to­kio au­ga­li­nės kil­mės le­sa­lo rei­kia ne­ma­žai, tad ger­vėms la­bai svar­bu, kad gre­ta nak­vy­nės vie­tų bū­tų ak­ty­viai ūki­nin­kau­ja­ma. Dėl tokių mai­ti­ni­mo­si vie­tų sty­giaus ger­vės neap­si­sto­ja Čep­ke­liuo­se, La­ba­no­ro gi­rios vi­du­ry esan­čio­se pel­kė­se. Ra­my­bė ge­rai, bet al­ka­nas ne­bū­si lai­min­gas!
Jau pir­mo­je rug­pjū­čio de­ka­do­je pra­si­de­da paukš­čių mig­ra­ci­ja. Pra­džio­je la­biau ak­ty­vūs til­vi­kai (tam­sie­ji til­vi­kai, rau­don­ko­jai tu­li­kai, per­kū­no  ože­liai, ti­ku­čiai), ta­čiau  iš kar­to po jų ima ke­liau­ti nen­dry­nų gies­mi­nin­kai: krakš­lės, nen­dri­nu­kės, žio­ge­liai. Dau­ge­lis žvir­bli­nių paukš­čių  skren­da ne pul­kais, be to - jiems pa­to­giau ke­liau­ti nak­tį, tad jų le­kian­čių be­veik ne­ma­to­me. Vie­nin­te­lė vie­ta, kur su­ži­no­mos vi­sos paukš­čių mig­ra­ci­jos ten­den­ci­jos - Ven­tės ra­go smai­la­me pu­sia­sa­ly­je pri­sig­lau­du­si žie­da­vi­mo sto­tis. Ru­de­nį paukš­čiai lėks pul­kais, da­bar jie purp­si krū­mais, ke­liau­ja me­džiais. Kas ki­ta - gan­drų  ke­lia­vi­mas, apie ku­rį kal­ba­me kas­met, ta­čiau šiuo reiš­ki­niu ne­ga­li­me ne­si­ste­bė­ti. Gan­drai skris vi­są rug­pjū­tį, pas­ku­ti­nė jų die­na pa­pras­tai bū­na šven­tas Bal­tra­mie­jus. Po at­si­svei­ki­ni­mo su jais šven­tės, gan­drų prak­tiš­kai ne­re­gė­si­me. Gan­drai le­kia to­li, o po 7 mė­ne­sių vėl su­grįš. Ar tu­rė­si­me kan­try­bės jų lauk­ti?
Kad va­sa­ra yra tin­ka­mas lai­kas ruoš­tis ki­tų me­tų gy­ve­ni­mui, liu­di­ja stam­bių­jų žvė­rių pa­sau­ly­je vyks­tan­tys pro­ce­sai. Ži­no­ma, vi­si šie žvė­rys (el­ni­nių žvė­rių pa­ti­nai) už­au­gi­no  ra­gus, juos den­gu­sią švel­nią odą nu­try­nė, nu­va­lė į me­džius ar krū­mus. Stir­nų ru­ja jau ,,vi­rė“ lie­pą ir nu­ri­mo rug­pjū­čio vi­du­ryje. O pa­čio­je mė­ne­sio pa­bai­go­je su­kru­to brie­džiai ir tau­rie­ji el­niai. Šie ga­lin­gi žvė­rys ak­ty­viau­siai ru­jos rug­sė­jį, o da­bar ke­liau­ja į tra­di­ci­nes ves­tu­vių vie­tas. Jei­gu  pa­si­tai­ky­tų ke­le­tas vė­ses­nių nak­tų ar pa­si­suk­tų anks­ty­va šal­na, tau­rie­ji el­niai jau pra­dė­tų riau­mo­ti. Šis jų ne­ri­mas pa­na­šus į re­pe­ti­ci­ją ir pra­ne­ši­mą, kad jie jau  vie­to­je ir ši vie­ta yra už­im­ta!
Rug­pjū­tis iš­ke­liau­ja dar pa­lik­da­mas ne­su­rink­tus gam­tos tur­tus. Ru­duo bus il­gas, pir­mo­ji jo pu­sė tam la­bai tiks. O rug­sė­jo pra­džia ma­žai kuo skir­sis nuo va­sa­ros. Jei­gu ne­žiū­rė­si­me į ka­len­do­rių, ti­kė­si­me, kad va­sa­ra už­tru­ko, kad mums te­ko  di­de­lė lai­mė pa­bū­ti su ja kuo il­giau.
Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius
Picture
S. Paltanavičius


Picture
Paprastoji raudonuodegė


Picture
Drugys sprindis


Picture
Stirnų vestuvės


Picture
Saulėgrąžos
Autoriaus nuotraukos

Grožio salos


PictureI. Skridla
Sodininkų ge­ri dar­bai gam­tai

Gam­tos prie­globs­ty­je jau­ku, ra­mu, gra­žu. So­dai – ža­lio­ji ne tik mies­to, bet ir Lie­tu­vos gam­to­vaiz­džio ne­at­ski­ria­ma su­dė­ti­nė da­lis, puoš­me­na. Ma­lo­nu, ka­da šią ap­lin­ką ku­ria, glo­bo­ja darbš­tūs, kū­ry­bin­gi, gam­tą my­lin­tys žmo­nės.
Gra­žiu gam­to­vaiz­džiu, puo­se­lė­ja­ma ap­lin­ka džiau­gia­si ir so­di­nin­kų ben­dri­jos „An­ta­vi­liai“ na­riai. Ma­lo­niai nu­tei­kia, džiu­gi­na akį per ben­dri­jos te­ri­to­ri­ją te­kan­tis upe­lis. Įreng­ta už­tvan­ka ir kriok­lys – mėgs­ta­ma jau­ni­mo ir su­au­gu­sių­jų po­il­sio vie­ta. Į tven­ki­nį daž­no­kai meš­ke­res „įmer­kia“ žve­jai mė­gė­jai. Gai­vus tven­ki­nio van­duo – pa­lai­ma, džiaugs­mas su­au­gu­siems ir vai­kams. Čia, prie cen­tri­nio in­for­ma­ci­nio sten­do ir iš­kel­tos ben­dri­jos vė­lia­vos, vyks­ta na­rių su­si­rin­ki­mai.
Ben­dri­jos te­ri­to­ri­ją su­pa ošian­tys Ne­men­či­nės miš­kai. Pa­šo­nė­je ty­vu­liuo­ja van­dens le­li­jo­mis pa­si­da­bi­nęs An­ta­vi­lių eže­ras. Ka­pi­nių kal­ne­ly­je bo­luo­ja ben­dri­jos na­rių lė­šo­mis su­re­mon­tuo­ta kop­ly­tė­lė.
Štai to­kio­je gam­tos do­va­no­to­je ir žmo­nių ran­ko­mis iš­puo­se­lė­to­je ap­lin­ko­je gy­ve­na, dir­ba bei po­il­siau­ja sodininkų bendrijos „Antaviliai” nariai su savo „atžalomis”. Jie ver­ti­na, sau­go ir puo­se­lė­ja esa­mą ap­lin­ką, sa­vo dar­bu, kū­ry­biš­ku­mu sten­gia­si ją pa­į­vai­rin­ti ir gra­žin­ti.
Ma­lo­nu už­suk­ti, pa­sig­ro­žė­ti iš­puo­se­lė­ta ap­lin­ka į Nar­bu­tų, Ši­lei­kų, Ži­žių, Bra­dū­nų, Vil­ki­šių, Ja­nui­čių, Ma­li­šaus­kų, An­driuš­ke­vi­čių, Kvai­naus­kų, Ga­siu­lie­nės, Prans­ke­vi­čių, Kei­nų ir ki­tų gam­tą, tvar­ką bei gro­žį my­lin­čių ben­dri­jos na­rių skly­pus, pa­ben­drau­ti su kū­ry­bin­gais jų šei­mi­nin­kais.
Ben­dri­jos na­riai sau­go se­nas ir ku­ria nau­jas ben­dra­vi­mo tra­di­ci­jas. Ati­da­rant so­di­nin­kų se­zo­ną gro­ja­mas so­di­nin­kų him­nas ir ke­lia­ma ben­dri­jos vė­lia­va, kar­tu šven­čia­mi ben­dri­jos ju­bi­lie­jai, pa­ger­bia­mi ju­bi­lia­tai. Gra­žiai pri­ima­mi ki­tų ben­dri­jų at­sto­vai ir sve­čiai iš už­sie­nio.
Nuo­tai­ką ke­lia su­tvar­ky­ta in­fra­struk­tū­ra. Ben­drų pa­stan­gų dė­ka tu­ri­me su­tvar­ky­tus elek­tros tin­klus, ge­ria­mą­jį ir lais­to­mą­jį van­de­nis. Pa­gei­dau­jan­tiems ben­dri­jos na­riams su­da­ry­tos ga­li­my­bės įsi­ves­ti gam­ti­nes du­jas. Pa­grin­di­nės gat­vės as­fal­tuo­tos. Jų pa­va­di­ni­mai ir na­mų nu­me­ra­ci­ja ati­tin­ka Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės rei­ka­la­vi­mus. Ma­to­mo­se vie­to­se įreng­ti in­for­ma­ci­niai sten­dai su ben­dri­jos sche­mo­mis. Tu­ri­me bui­ti­nių at­lie­kų rū­šia­vi­mo kon­tei­ne­rius. Tvar­kai pa­lai­ky­ti or­ga­ni­zuo­ja­mos tal­kos.
Ge­ri dar­bai ne­li­ko ne­pa­ste­bė­ti
Už ge­rą tvar­ką, ap­lin­ko­sau­gą ben­dri­ja ne kar­tą ap­do­va­no­ta Ap­lin­kos, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jų, Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės, Lie­tu­vos so­di­nin­kų drau­gi­jos pa­dė­kos raš­tais. To­kių ap­do­va­no­ji­mų tu­ri ir ne vie­nas ben­dri­jos na­rys.
Šie­met so­di­nin­kų ben­dri­jos „An­ta­vi­liai“ ko­lek­ty­vas šven­čia įkū­ri­mo 35-me­tį. Nu­ei­tas gra­žus, kū­ry­bin­gos veik­los ir dar­naus ben­dra­dar­bia­vi­mo ke­lias. Ta pro­ga no­ri­si pri­si­min­ti ir ge­ru žo­džiu pa­mi­nė­ti prie ben­dri­jos kū­ri­mo­si iš­ta­kų, jos veik­los ge­ri­ni­mo prisidėjusius pir­mi­nin­kus L. Lian­dzber­gą, J. Meš­ką, V. Rač­kai­tį, S. Ga­li­nį, A. In­driliū­ną. Kiek­vie­nas jų pa­gal ga­li­my­bes įne­šė de­ra­mą in­dė­lį ku­riant ben­dri­ją, ge­ri­nant in­fra­struk­tū­rą ir plė­to­jant ben­dri­jos veik­lą, su­bu­riant žmo­nes ge­riems dar­bams.
Ipo­li­tas SKRID­LA,
so­di­nin­kų ben­dri­jos “An­ta­vi­liai” gar­bės pir­mi­nin­kas     
V. VAI­CE­KAUS­KO nuotraukos

Picture
Susirinkus gimsta naujos idėjos
Picture
Tvenkinyje mėgsta pažvejoti ne vienas sodininkas

PictureA. Kišonas
Adolfo Kišono den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja

Adresas: Telšių r., Degaičių gyv.
Plotas 0,32 ha
Kolekcijos valdytojas A. Kišonas

Žy­mus Že­mai­ti­jos kraš­to tau­to­dai­li­nin­kas ir ak­ty­vus Lie­tu­vos den­dro­lo­gų drau­gi­jos na­rys Adol­fas Ki­šo­nas sa­vo so­dy­bą pra­dė­jo puo­se­lė­ti ir kaup­ti jo­je re­tus sve­tim­že­mius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus 1977 m. pa­va­sa­rį, kai įsi­kū­rė nau­ja­me na­me, pri­sig­lau­du­sia­me ša­lia se­no­jo De­gai­čių dva­ro par­ko. Taip jau li­ki­mas lė­mė, kad so­dy­bos šei­mi­nin­kui te­ko il­gus me­tus rū­pin­tis ir šiuo par­ku. Ir šian­dien sun­ku pa­sa­ky­ti ir įver­tin­ti, kur dau­giau ati­duo­ta jė­gų ir sie­los – den­dro­lo­gi­nės ko­lek­ci­jos kau­pi­mui ir so­dy­bos puo­se­lė­ji­mui ar se­na­jam par­kui, ku­ris tik A. Ki­šo­no ne­iš­sen­kan­čios ener­gi­jos ir pa­stan­gų dė­ka pri­si­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui ir ta­po sa­vo­tiš­ka so­dy­bo­je su­kaup­tos tur­tin­gos den­dro­lo­gi­nės ko­lek­ci­jos tą­sa. Gra­žio­je ir jau­kio­je par­ko lo­me­lė­je ša­lia ne­di­de­lio tven­ki­nu­ko ve­ši to­kie re­ti Lie­tu­vo­je eg­zo­ti­niai me­džiai, kaip gels­va­žie­dis tulp­me­dis (Li­rio­den­dron tu­li­pi­fe­ra L.), puoš­nūs pa­pras­to­jo kle­vo kul­ti­va­rai (Acer pla­ta­noi­des ‘Crim­son King‘, A. pla­ta­noi­des ‘Dru­mon­dii‘). Re­ti me­džiai ir krū­mai puo­šia ir ki­tus par­ko kam­pe­lius, o jų asor­ti­men­tą ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­kas nuo­lat pa­pil­do. Den­dro­lo­gi­nė ko­lek­ci­ja ša­lia so­dy­bos da­bar­ti­nį vaiz­dą įga­vo ne  iš­kart. Pra­džio­je 18 arų so­dy­bos skly­pe šei­mi­nin­kas žel­di­niams sky­rė 12 arų. Apie 1990 m. skly­pas bu­vo iš­plės­tas iki 32 arų ir ko­lek­ci­ja bu­vo ge­ro­kai per­tvar­ky­ta. Šian­dien jo­je au­ga jau 143 tak­so­nų in­tro­du­kuo­ti me­džiai ir krū­mai (spyg­liuo­čiai – 82,  la­puo­čiai – 61), iš jų net 117 (82 % vi­sų ko­lek­ci­jos au­ga­lų) – įvai­rios de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos. A. Ki­šo­nas yra su­kau­pęs be­ne tur­tin­giau­sią Lie­tu­vo­je va­ka­ri­nės tu­jos (Thu­ja oc­ci­den­ta­lis) kul­ti­va­rų ko­lek­ci­ją. Čia pa­ma­ty­si­me to­kias žel­dy­nuo­se re­tai su­tin­ka­mas de­ko­ra­ty­vi­nes for­mas kaip Thu­ja oc­ci­den­ta­lis ‘Bod­me­ri‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Bra­bant‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Da­ni­ca‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Doug­la­sii‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘El­lwan­ge­ria­na’, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Eu­ro­pe Gold‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Fi­li­for­mis‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Fro­e­be­li‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Gol­den Glo­be‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Ma­lo­ny­a­na‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Oh­len­dor­fii‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Skog­holm‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Stol­wijk‘, T. oc­ci­den­ta­lis ‘Wo­od­war­dii’ ir ki­tas. Ga­na tur­tin­gas šio­je so­dy­bo­je ir kle­vų bei pa­pras­to­jo bu­ko de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų asor­ti­men­tas. At­ski­ruo­se so­dy­bos kam­pe­liuo­se akį iš to­lo trau­kia įvai­rios gel­ton­la­pės, mar­ga­la­pės, rau­don­la­pės, kar­py­ta­la­pės, svy­ruok­li­nės bei ko­lo­niš­kos šių au­ga­lų for­mos. Jas ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­kas pats skie­pi­ja ir au­gi­na sa­vo ne­di­de­lia­me me­de­ly­nė­ly­je. Iš ki­tų re­tų eg­zo­ti­nių au­ga­lų pa­mi­nė­ti­ni žir­nia­vai­sio pus­ki­pa­ri­sio že­ma­ū­gė bals­vas­pyg­lė for­ma (Cha­ma­e­cy­pa­ris pi­si­fe­ra ‘Snow’), ka­zo­ki­nio ka­da­gio aukš­ta­ū­gė skės­ta­ša­kė for­ma (Ju­ni­pe­rus sa­bi­na ‘Erec­ta’), įvai­rios pu­šų, kuk­me­džių bei rau­gerš­kių rū­šys ir veis­lės. Įdo­mu tai, kad be­veik vi­sus šiuos re­tus au­ga­lus A. Ki­šo­nas iš­au­gi­no sa­vo so­dy­bo­je pats. Ne­ma­žai re­tų au­ga­lų iš čia iš­ke­liau­ja ir į ki­tas ša­lies den­dro­lo­gi­nes ko­lek­ci­jas bei so­dy­bas. Ki­ta ko­lek­ci­jos šei­mi­nin­ko aist­ra – va­ka­ri­nės tu­jos kul­ti­va­rų sėk­li­nis dau­gi­ni­mas ir to­les­nė nau­jai at­si­ra­du­sių po­žy­mių se­lek­ci­ja ir įtvir­ti­ni­mas. Taip bu­vo at­rink­ta ir šiuo me­tu so­dy­bo­je au­gi­na­ma nau­ja de­ko­ra­ty­vi­nė for­ma – ko­lo­niš­ka gel­ton­ša­kė for­ma, ku­rios kol kas ne­tu­ri nė vie­nas Va­ka­rų Eu­ro­pos bo­ta­ni­kos so­das ar me­de­ly­nas. No­ri­si tik pa­si­džiaug­ti už šį įvai­ria­pu­siš­kais ta­len­tais ir ne­iš­sen­kan­čia ener­gi­ja  ap­do­va­no­tą žmo­gų ir pa­lin­kė­ti jam stip­rios svei­ka­tos ir il­gų gy­ve­ni­mo me­tų.  
Dr. Laimutis  Januškevičius

Picture
Kolekcijoje gausu spygliuočių
Picture
Bendras kolekcijos vaizdas

Augalijos pasaulyje


PictureL. Januškevičius
Kaštonai Lietuvoje

Kaš­to­nai (Aescu­lus L.) - va­sar­ža­liai me­džiai ir krū­mai. Pum­pu­rai stam­būs, ne­re­tai lip­nūs, la­pai su­dė­ti­niai, pirš­tuo­tai plunks­niš­ki, su­da­ry­ti iš 5-9 la­pe­lių. Žie­dai dvi­ly­čiai, su­telk­ti ga­na stam­bio­se, sta­čio­se šluo­te­lė­se. Vai­siai – ne­tai­syk­lin­gai ru­tu­liš­kos, dyg­liuo­tos ar ly­gios dė­žu­tės su stam­bia sėk­la (kaš­to­nu) vi­du­je. Kaš­to­nai daž­niau­siai tam­siai ru­di, žvil­gan­tys, su stam­bia, ap­skri­ta, švie­siai ru­da, ma­ti­ne dė­me. Kaš­to­no gen­čiai pri­klau­so apie 15 rū­šių, sa­vai­me pa­pli­tu­sių Piet­ry­čių Eu­ro­po­je, Hi­ma­la­juo­se, Ry­tų Azi­jo­je ir Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Mū­sų ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se (bo­ta­ni­kos so­duo­se, par­kuo­se, den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se, so­dy­bo­se) šiuo me­tu au­gi­na­mos 5 (6) rū­šys. Su šiais puoš­niais au­ga­lais no­ri­me skai­ty­to­ją su­pa­žin­din­ti pla­čiau.
Pa­pras­ta­sis kaš­to­nas - Aescu­lus hip­po­cas­ta­num L.
Sa­vai­mi­nis Šiau­rės Va­ka­rų Grai­ki­jo­je, Al­ba­ni­jo­je ir Bul­ga­ri­jo­je. Ma­no­ma, kad Lie­tu­vo­je pra­dė­tas au­gin­ti XVII a., žel­dy­nuo­se la­bai daž­nas, ypač mėgs­ta­mas kai­mo so­dy­bo­se, ne­re­tas se­nuo­siuo­se dva­rų bei tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kuo­se. Me­dis 15-25 m aukš­čio,  pla­čiai kiau­ši­niš­ka ar elip­siš­ka, 5-10 m sker­smens la­ja, stam­bio­mis, re­to­ko­mis ša­ko­mis, tam­siai pil­ka, ne­gi­liai su­ei­žė­ju­sia ka­mie­no žie­ve. Ūg­liai sto­ri, gels­vai ru­di, ne­plau­kuo­ti, pum­pu­rai stam­būs, prie­ši­niai, ap­va­liai kū­giš­ki, tam­siai ru­di, žvil­gan­tys, lip­nūs. La­pai su­dė­ti­niai, di­de­li, pirš­tuo­ti, su­da­ry­ti iš 5-7 link vir­šū­nės pla­tė­jan­čių, ryš­kiai gys­lo­tų, tam­siai ža­lių la­pe­lių. Žie­dai dvi­ly­čiai, bal­ti, su gels­vo­mis ar raus­vo­mis dė­me­lė­mis, su­telk­ti ga­na stam­biuo­se, sta­čiuo­se šluo­te­li­niuo­se žie­dy­nuo­se. Vai­sių dė­žu­tės ne­tai­syk­lin­gai ru­tu­liš­kos, 3-5 cm sker­smens, dyg­liuo­tos, švie­siai ža­lios ar gels­vai ža­lios, kaš­to­nai tam­siai raus­vai ru­di, puoš­niai žvil­gan­tys, su di­de­le švie­siai ru­da, ma­ti­ne dė­me. Žy­di ge­gu­žės – bir­že­lio mė­ne­sį, vai­siai su­bręs­ta spa­lio mė­ne­sį. Pa­pras­to­jo kaš­to­no žie­dai , vai­siai ir žie­vė nau­do­ja­mi far­ma­ci­jos pra­mo­nė­je. Jo pre­pa­ra­tais gy­do­mas he­mo­ro­jus, ve­nų iš­si­plė­ti­mas, ate­ro­sklerozė, su­lė­ti­na­mas krau­jo kre­šė­ji­mas. Liau­dies me­di­ci­no­je žie­dų nuo­vi­ru gy­do­mas są­na­rių už­de­gi­mas, žar­ny­no lė­ti­nis už­de­gi­mas, tul­žies pūs­lės už­de­gi­mai.
Pa­pras­ta­sis kaš­to­nas ge­riau­siai tarps­ta vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo, nor­ma­laus drėg­nu­mo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8), pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet gau­siau žy­di sau­lė­to­se vie­to­se. Vi­du­ti­niš­kai at­spa­rus už­terš­tam mies­tų orui, jaut­rus li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­rus, au­gin­ti­nas vi­so­je ša­ly­je.
Ša­lies žel­dy­nuo­se su­tin­ka­ma ke­le­tas de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų:
‘Bau­man­nii‘ (pil­na­žie­dė for­ma). Me­dis 15-20 m aukš­čio, pla­čiai kiau­ši­niš­ka la­ja, pil­na­vi­du­riais žie­dais. Lie­tu­vo­je re­ta, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se ir pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se, gra­žus me­dis au­ga Ka­li­ning­ra­do bo­ta­ni­kos so­de.
‘Mem­min­ge­ri‘ (taš­kuo­ta­la­pė for­ma). Me­dis 10-15 m aukš­čio, kiau­ši­niš­ka ar elip­siš­ka, 4-7 m sker­smens la­ja. La­pai ne­to­ly­giai, gau­siai bals­vai taš­kuo­ti. Kau­no bo­ta­ni­kos so­de in­tro­du­kuo­ta apie 1980 m., žel­dy­nuo­se re­ta.
‘Pen­du­la‘ (svy­ruok­li­nė for­ma). Me­dis 10-15 m aukš­čio, pla­čiai kiau­ši­niš­ka ar pla­čiai elip­siš­ka 5-10 m sker­smens la­ja. Pa­grin­di­nės ša­kos pa­ly­gin­ti plo­nos, at­si­ša­ko­jan­čios nuo ka­mie­no sta­čiu kam­pu ir laips­niš­kai svy­ran­čios že­myn. Smul­ke­nės ša­kos dau­giau ar ma­žiau ky­lan­čios į vir­šų. Lie­tu­vo­je au­gi­na­ma tik bo­ta­ni­kos so­duo­se, gra­žus se­nas me­dis au­ga Ka­li­ning­ra­do bo­ta­ni­kos so­de.
‘Schirn­ho­fe­ri‘ (raus­va­žie­dė pil­na­vi­du­rė for­ma). Me­dis 10-15 m aukš­čio, kiau­ši­niš­ka ar elip­siš­ka 4-7 m sker­smens la­ja. Žie­dai pil­na­vi­du­riai, gels­vai raus­vi, žie­dy­nai smul­kes­ni už rū­šies. Lie­tu­vo­je re­ta, se­nas me­dis au­ga Ka­li­ning­ra­do bo­ta­ni­kos so­de.
‘Umb­ra­cu­li­fe­ra‘ (ru­tu­liš­ko­ji for­ma). Me­dis 4-7 m aukš­čio, la­ja pus­ru­tu­liš­ka ar­ba ru­tu­liš­ka, 3-4 cm sker­smens. Va­ka­rų Eu­ro­po­je for­ma ži­no­ma nuo 1884 m. Lie­tu­vo­je la­bai re­ta, au­gi­na­ma Skin­dė­riš­kio ar­bo­re­tu­me (Kė­dai­nių raj.), ban­do­ma au­gin­ti bo­ta­ni­kos so­duo­se. Gra­žus šios for­mos me­dis au­ga Ka­li­ning­ra­do bo­ta­ni­kos so­de.
Pa­pras­ta­sis kaš­to­nas dau­gi­na­mas sėk­lo­mis (kaš­to­nais). Žel­dy­nuo­se so­di­na­mas pa­vie­niui ir gru­pė­mis, tin­ka ei­lėms ir alė­joms. De­ko­ra­ty­vi­nės for­mos dau­gi­na­mos skie­pi­jant į rū­šį, žel­dy­nuo­se so­din­ti­nos pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis ge­rai ma­to­mo­se vie­to­se. Taš­kuo­ta­la­pė for­ma tin­ka spal­vi­niams de­ri­niams ir ak­cen­tams.
Gel­ton­žie­dis kaš­to­nas - Aescu­lus fla­va Sol.
Sa­vai­me pa­pli­tęs ry­ti­nė­se JAV vals­ti­jo­se. Lie­tu­vo­je re­tas, au­gi­na­mas bo­ta­ni­kos so­duo­se, kai ku­riuo­se dva­rų par­kuo­se (Re­na­vo, Ša­tei­kių, Te­res­po­lio) ir pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se. Tai me­dis 10-15 m aukš­čio, pla­čiai kiau­ši­niš­ka ar kiau­ši­niš­ka, 4-6 m plo­čio la­ja, pil­ka, ne­gi­liai su­ei­žė­ju­sia ka­mie­no žie­ve. Ūg­liai sto­ro­ki, rus­vai pil­ki, pum­pu­rai ne­lip­nūs. La­pai su­da­ry­ti iš 5-7 at­virkš­čiai kiau­ši­niš­kų ar­ba be­veik elip­siš­kų, smul­kes­nių už pa­pras­to­jo kaš­to­no, ža­lių la­pe­lių. Žie­dai švie­siai gel­to­ni ar gel­to­ni, smul­kes­ni už pa­pras­to­jo kaš­to­no, su­telk­ti sta­čiuo­se šluo­te­li­niuo­se, taip pat smul­kes­niuo­se už pa­pras­to­jo kaš­to­no žie­dy­nuo­se. Vai­sių dė­žu­tėe ne­tai­syk­lin­gai ru­tu­liš­kos, ly­gios, su 1-3 kaš­to­nais vi­du­je. Kaš­to­nai tam­siai ru­di, žvil­gan­tys, daž­niau­siai ne­tai­syk­lin­gos for­mos. Žy­di ge­gu­žės – bir­že­lio mė­ne­sį, pa­ly­gin­ti ne­gau­siai, kaš­to­nai su­bręs­ta rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sį.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8), pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, vi­du­ti­niš­kai at­spa­rus už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­rus, re­ko­men­duo­ja­mas pla­čiau au­gin­ti vi­so­je Lie­tu­vo­je. Dau­gi­na­mas sėk­lo­mis (kaš­to­nais), žel­dy­nuo­se so­din­ti­nas pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis, tin­ka ei­lėms ir alė­joms.
Rau­don­žie­dis kaš­to­nas - Aescu­lus pa­via L.
Sa­vai­me pa­pli­tęs piet­ry­ti­nė­se JAV vals­ti­jo­se. Lie­tu­vo­je re­tas, au­gi­na­mas bo­ta­ni­kos so­duo­se ir pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se. Me­dis 4-6 m aukš­čio, kar­tais krū­mas, kiau­ši­niš­ka ar pus­ru­tu­liš­ka la­ja, rus­vai pil­ka, ly­gia ka­mie­no žie­ve. Ūg­liai rus­vai pil­ki, pli­ki, pum­pu­rai švie­siai rus­vi, ne­lip­nūs. La­pai su­da­ry­ti iš 5-7 siau­rai elip­siš­kų, ar siau­rai at­virkš­čiai kiau­ši­niš­kų, smai­lia­vir­šū­nių, ža­lių la­pe­lių. Žie­dai rau­do­ni, pa­ly­gin­ti smul­kūs, 2-3 cm il­gio, su­telk­ti, sta­čio­se, re­to­ko­se, 8-15 cm il­gio šluo­te­lė­se. Vai­sių dė­žu­tės ne­tai­syk­lin­gai ru­tu­liš­kos ar pla­čiai kiau­ši­niš­kos, 2-4 cm sker­smens, ly­gios. Žy­di ge­gu­žės – bir­že­lio mė­ne­sį, vai­siai su­bręs­ta rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sį. De­ko­ra­ty­vu­mu pa­ste­bi­mai at­si­lie­ka nuo raus­va­žie­džio kaš­to­no.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo leng­vo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8), pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet gau­siau žy­di ir veš­liau au­ga sau­lė­to­se vie­to­se. Vi­du­ti­niš­kai at­spa­rus už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­rus, re­ko­men­duo­ja­mas  au­gin­ti vi­so­je ša­ly­je, iš­sky­rus ry­ti­nius re­gi­jo­nus.
Žel­dy­nuo­se su­tin­ka­ma gel­ton­žie­dė de­ko­ra­ty­vi­nė for­ma (‘Fla­ves­cens‘). Tai me­dis sa­vo po­žy­miais ar­ti­mas rū­šiai. Žie­dai. Lie­tu­vo­je re­ta, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se ir pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se.
Rau­don­žie­dis kaš­to­nas dau­gi­na­mas sėk­lo­mis, o gel­ton­žie­dė for­ma – skie­pi­ji­mu. Ir rū­šis, ir for­ma žel­dy­nuo­se so­di­na­mos pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis sau­lė­to­se, ge­rai ma­to­mo­se, nuo šal­tų žie­mos vė­jų ap­sau­go­to­se vie­to­se.
Raus­va­žie­dis kaš­to­nas - Aescu­lus x car­nea Ha­y­ne
Raus­va­žie­dis kaš­to­nas - pa­pras­to­jo (Aescu­lus hip­po­cas­ta­num L.) ir rau­don­žie­džio (Aescu­lus pa­via L.) kaš­to­nų hib­ri­das. Ša­lies žel­dy­nuo­se re­tas, au­gi­na­mas bo­ta­ni­kos so­duo­se, pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se ir so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se. Tai me­dis 10-15 m aukš­čio, pla­čiai kiau­ši­niš­ka ar pus­ru­tu­liš­ka, 4-7 m plo­čio la­ja, tam­siai pil­ka, ne­gi­liai su­ei­žė­ju­sia ka­mie­no žie­ve. Ūg­liai pil­kai rus­vi, pli­ki. Pum­pu­rai stam­būs, rus­vi, ne­lip­nūs ar­ba lip­nūs tik ne­žy­miai. La­pai su­dė­ti­niai, su­da­ry­ti iš 5-7 la­pe­lių, dau­giau ar ma­žiau pa­na­šūs į pa­pras­to­jo kaš­to­no. Žie­dai ga­na ryš­kiai raus­vi, su­telk­ti sta­čiuo­se, 14-18 cm il­gio šluo­te­li­niuo­se žie­dy­nuo­se.Vai­sių dė­žu­tės 3-4 cm sker­smens, ly­gios, ar­ba dyg­liuo­tos tik la­bai ne­žy­miai, kaš­to­nai tam­siai ru­di, žvil­gan­tys. Žy­di ge­gu­žės - bir­že­lio mė­ne­sį, kaš­to­nai su­bręs­ta rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sį.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8). Pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet gau­siau žy­di ir veš­liau au­ga sau­lė­to­se au­gim­vie­tė­se, vi­du­ti­niš­kai at­spa­rus už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­rus, pla­čiau au­gin­ti­nas vi­so­je ša­ly­je.
Ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se su­tin­ka­ma rau­don­žie­dė de­ko­ra­ty­bi­nė for­ma (‘Brio­tii‘). Iš­ori­niais po­žy­miais la­bai pa­na­šus į rū­šį, bet žie­dai tam­siau rau­do­ni. Žel­dy­nuo­se la­bai re­tas.
Raus­va­žie­dis kaš­to­nas dau­gi­na­mas skie­pi­jant į pa­pras­tą kaš­to­ną ir sėk­lo­mis (kaš­to­nais). Žel­dy­nuo­se so­din­ti­nas pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis ge­rai ma­to­mo­se, sau­lė­to­se vie­to­se, tin­ka ei­lėms ir alė­joms. Rau­don­žie­dė de­ko­ra­ty­vi­nė for­ma dau­gi­na­ma skie­pi­ji­mu, žel­dy­nuo­se pa­nau­do­ja­ma kaip ir rū­šis.
Smul­kia­žie­dis kaš­to­nas - Aescu­lus par­vif­lo­ra Wal­ter
Sa­vai­mi­nis piet­ry­ti­nė­se JAV vals­ti­jo­se. Lie­tu­vo­je kol kas re­tas, au­gi­na­mas bo­ta­ni­kos so­duo­se ir pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se. Krū­mas iki 3 m aukš­čio ir 4-5 m plo­čio. Ūg­liai plau­kuo­ti, pum­pu­rai lip­nūs, la­pai su­da­ry­ti iš 5-7 kiau­ši­niš­kų 8-17 cm il­gio ir 4-6 cm plo­čio tam­siai ža­lių la­pe­lių, Žie­dai dvi­ly­čiai,  bal­ti, 7-10 mm il­gio, su­telk­ti siau­ro­se, sta­čio­se,15-25 cm il­gio šluo­te­lė­se.  Vai­sių dė­žu­tės tu­tu­liš­kos ar­ba at­virkš­čiai kiau­ši­niš­kos, 2-3 cm sker­smens, kaš­to­nai tam­siai ru­di, žvil­gan­tys. Žy­di bir­že­lio-rug­pjū­čio mė­ne­sį, vai­siai su­bręs­ta rug­sė­jo-spa­lio mė­ne­sį.
Dir­vai vi­du­ti­niš­kai reik­lus, ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8), pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­rus, re­ko­men­duo­ja­mas au­gin­ti vi­suo­se ša­lies ra­jo­nuo­se, iš­sky­rus Ry­tų Lie­tu­vą.
Dau­gi­na­mas sėk­lo­mis (kaš­to­nais) ir šak­nų at­ža­lo­mis. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­nas pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis. Ge­rai ma­to­mo­se, nuo šal­tų žie­mos vė­jų ap­sau­go­to­se vie­to­se.
Dr. Laimutis  Januškevičius


Etnokultūra - istorija


PictureProf. Li­ber­tas Klim­ka
Į  li­na­rau­čio tal­ką

Rug­pjū­čio pa­bai­go­je kai­me iš tra­di­ci­nių va­sa­ros dar­bų pa­pras­tai bū­da­vo pa­li­kęs tik li­na­rau­tis. O tai svar­bus rei­ka­las, be­ne pa­grin­di­nis iš že­mės ūkio dar­bų gre­ta duo­ne­lės cik­lo.
Kai maž­daug nuo pu­sės stie­be­lio il­gio nu­by­ra že­mu­ti­niai la­pe­liai, ta­da li­nų bran­du­mas pa­sie­kia gel­to­no­sios rau­ties laips­nį. No­rint gau­ti ge­rų sė­me­nų, li­nai rau­na­mi kiek vė­liau, gal­vu­tėms pa­ru­da­vus ir ėmus „skam­bė­ti”. Stie­be­lių aukš­tį ūki­nin­kai pa­ma­tuo­da­vo sau­jos gniauž­tais. Apie la­bai men­kus li­nus taip pa­sa­kys: „Li­nai tik per gniauž­te­lį, pa­si­len­kus rau­ti barš­čiai pro au­sis bė­ga”. Kiek ge­res­ni, tai tie, „ku­rie iš ma­žų iš­bė­go, bet di­džių ne­pa­vi­jo“. O apie tik­rai ge­rus: „Gal­ve­nos kaip pu­pos!“ Tai­gi vie­niems už­au­ga il­gū­nė­liai, ki­tiems – striu­kū­nė­liai…
Li­na­rau­tis - tik­rai ne­leng­vas dar­bas. Ne­ati­tie­siant nu­ga­ros, vis sku­bant, kad ne­pa­si­li­kus nuo ki­tų „šluo­tos vilk­ti“. Vie­no­des­niam li­nų pluoš­tui gau­ti vie­no sė­ji­mo lau­ką rei­kė­da­vo nu­rau­ti per die­ną ar dvi. To­dėl li­na­rau­čiui bū­da­vo tel­kia­mos mo­te­rų ir mer­gi­nų tal­kos. Jos va­din­tos at­bū­ti­nė­mis, nes kai­my­nams už pa­gal­bą rei­kė­da­vo tuo pa­čiu at­si­ly­gin­ti. Pra­dė­da­vo rau­ti ir­gi „mo­te­riš­ką“ die­ną, pa­žy­mė­tą ku­rios nors šven­to­sios kan­ki­nės var­du. O jų rug­pjū­ty­je ne­trūks­ta: mo­te­riš­ki mė­ne­sio var­da­die­niai  - Li­di­ja, Ire­na, Kla­ra, Zu­za­na, Ro­žė, Mo­ni­ka, Sa­bi­na.
Į li­na­rau­tį ro­vė­jos su­si­rink­da­vo bal­to­mis dro­bi­nė­mis pri­juos­tė­mis pa­si­da­bi­nu­sios, ne­ši­nos ąso­čiais pa­rūgš­tin­to van­dens at­si­gai­vin­ti. Dar­bo spar­ta pri­klau­sys nuo bar­ve­dės, pa­ty­ru­sios ir ge­ros dar­bi­nin­kės, ku­rią pa­si­skir­da­vo pa­čios ro­vė­jos. Gar­bin­ga pa­rei­ga, bet ne­leng­va: vi­sos į bar­ve­dę žiū­ri. Jei su­krai­pys ba­rą, juo­ko­mis sa­ky­da­vo, kad gau­sian­ti krei­vą vy­rą. Jei gra­žiai dir­ba, pa­bai­go­je bū­da­vo ap­vai­ni­kuo­ja­ma li­no ka­rū­na. Bar­ve­dės su­rau­tų pir­mo­sios li­nų sau­jos stie­be­liais vi­sos mo­te­rys lie­me­nį ap­si­juos­da­vo - kad skaus­mas nuo dar­bo ne­įsi­smelk­tų. Ba­ro plo­tį nu­sta­ty­da­vo iš­tem­pu­sios už kam­pų ska­re­lę. Jis maž­daug ly­gus bir­žei - tiek iš kar­to ran­kos mos­tu už­be­ria­ma sė­jant. Jei­gu rei­kė­da­vo iš ba­ro kur iš­ei­ti, tar­ki­me, vai­ku­čių pa­si­žiū­rė­ti, sa­vo ba­rą ro­vė­ja „už­ra­kin­da­vo“– pa­dė­da­vo su­kry­žia­vu­si du stie­be­lių pluoš­te­lius. Kar­tais pa­si­tai­ko ras­ti du su­au­gu­sius li­no stie­be­lius. Tai ly­nė ar­ba li­ni­nas; jis le­mia ro­vė­jai svei­ka­tą, sėk­mę, lai­mę; o jei ne­te­kė­ju­si – ge­rą vy­rą gau­ti. Sa­ky­da­vo, jei­gu mer­gi­na nu­rau­tų li­ne­lius jau­nam mė­nu­liui  esant, jau­nam juos pa­klo­tų, jau­nam pra­verp­tų ir jau­nam tuo siū­lu per­ver­tų pa­tin­kan­čio ber­ne­lio ir sa­vo rū­bus, tai jo šir­dį „pri­siū­tų“ prie sa­vęs vi­sam am­že­liui.
Li­nai bū­da­vo rau­na­mi dve­jo­pai: sau­je­lė­mis ir pė­de­liais. Sau­je­lė­mis rau­ta dau­giau klo­ti­niam, dar­gin­ti­nam ra­so­je pluoš­tui, pė­dais – tik mir­ky­ti­niam pluoš­tui. Klo­ti­nių li­nų sau­je­lės įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se va­din­tos la­bai skir­tin­gais var­dais: gu­be­le, krū­vu­te, men­de­lai­čiu, kuč­ke­le, rau­ti­ne, ger­ve­le, sė­de­liu, še­re­liu, šli­tu­ke.
Šis dar­bas tu­ri ato­kvė­pio va­lan­dė­lėms ypa­tin­gų dai­nų, o ypač įdo­mūs yra jų  prie­dai­nių žo­džiai. Štai to­kia:
„Ai­kim, se­sios, dau­no,
Mes lau­ke­lin, dau­no ly­lio.
Ata­ly­ja, dau­no,
Smul­kus lie­tus, dau­no ly­lio.
Kad pa­dė­tų, dau­no,
Li­nų rau­tų, dau­no ly­lio“.

Prie­dai­ny­je pa­si­kar­to­jan­tis žo­de­ly­tis „dau­no“ tu­ri la­bai įdo­mią is­to­ri­ją. Įsi­kir­tęs tau­tos at­min­ty­je, įvei­kė mil­ži­niš­kus lai­ko ir erd­vės nuo­to­lius. Sans­krito kal­ba „da­nu“ reiš­kia te­kan­tį van­de­nį, sro­vę. To­kiu var­du ari­jai va­di­no po­že­mio van­de­nų de­mo­no Vrit­ro mo­ti­ną. Su Da­nu var­du sie­ti­nos svar­bios in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kil­ties tau­tų upės – Du­no­jus, Dau­gu­va, Do­nas ir kt.
Keis­ti ir pa­slap­tin­gi ne vie­nos li­na­rau­čio dai­nos prie­dai­niai. Ten net to­kie gar­sa­žo­džiai: „Ak dun­da­va­tur, vas pa­dra­tum, ta­tum, ta­tum“; „Ok san­dar van­dar vas­pat­rek­tar, mi­ne­se­tar se­tar ve­tar“; „Čin­džir vin­džir, šokš­to brokš­to“; „Trak­tum nak­tum, ves pam­pam, ves pam­pam, ves pan­dū­dar ci­cil­vik­nė­jo“; „Dur dun, bur dun, baukš­tum braukš­tum, vin­di­jo­nos, gel­to­ni li­ne­liai“. Lyg  sve­ti­mos kal­bos žo­džiai, lyg ko­kie už­kal­bė­ji­mai ar bur­ta­žo­džiai…
Bai­giant dar­bą li­nie­no­je, pas­ku­ti­nes sau­jas ro­vė­jos džiu­giai svies­da­vo į vir­šų, sau­lės link: „Va­lio! Li­nų, li­nų! Bal­tų li­nų!“ Ku­ri aukš­čiau­siai iš­mes, ta grei­čiau iš­te­kės. Bet įdo­miau­sia dar­bo už­bai­ga Ku­piš­kio kraš­te. Ro­vė­jos kar­tu su­šuk­da­vu­sios: „Bai­kim, bai­kim! Kiš­kį grieb­kim!“ Kas tas kiš­kis? Ar ne­bus ko­kios pro­se­no­viš­kos li­nų die­vy­bės, pluoš­ti­nių au­ga­lų glo­bė­jo įvaiz­dis? Ly­giai ir prie­žo­džio Pi­ly­pas, iš­šo­kęs iš ka­na­pių. Ipa­ti­jaus met­raš­ty­je, ra­šy­ta­me 1248-1263 me­tais, mi­ni­mas Zui­kių die­vas. Jį ta­ria­mai gar­bi­nęs ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas, pa­sak pra­vos­la­vų vie­nuo­lio, ap­si­me­tė­lis nau­jak­rikš­tas. Ka­na­pių pluoš­tas tais lai­kais var­to­tas pin­ti tin­klams, ku­riais bū­da­vo gau­do­mi smul­kūs žvė­re­liai. To­kios me­džiok­lės sėk­mę tu­rė­jo glo­bo­ti Zui­kių die­vas; kar­tu jo glo­bai ga­lė­jo pri­klau­sy­ti ir ka­na­pių bei li­nų au­gi­ni­mo sėk­mė. Bal­ta­ru­si­jos fol­klo­re tas prie­žo­dis yra vir­tęs mįs­le, ku­rios at­sa­ky­mas, ži­nia, - zui­kis.        
Pa­mi­nė­tie­ji pa­pro­čiai – tai ki­ta­dos li­na­rau­čio pra­džiai ir pa­bai­gai pa­žy­mė­ti skir­tų apei­gų re­lik­tai. Apei­gos su­reikš­min­da­vo ir įpras­min­da­vo dar­bo pro­ce­są, kar­tu su dai­no­mis pa­dė­da­vo žmo­nėms įveik­ti jo sun­ku­mus ir mo­no­to­ni­ją. Re­li­gi­niai ri­tu­a­lai po Lie­tu­vos krikš­to iš­vir­to į de­sak­ra­li­zuo­tus liau­diš­kus pa­pro­čius bei ti­kė­ji­mus.
Se­no­jo­je bal­tų re­li­gi­jo­je ti­kė­ta, kad li­nų au­gi­ni­mą glo­bo­jąs die­vas Vaiž­gan­tas, o dar­bus su li­no pluoš­tu jau­jo­je – die­vas Gab­jau­jis.  Mi­to­lo­gų nuo­mo­nės iš­si­ski­ria tik Vaiž­gan­to var­dą in­ter­pre­tuo­jant. At­ro­do, jį rei­kė­tų per­skai­ty­ti kaip „vai­sius“ ir „gam­ta“. Ta­čiau XVII a. Prū­si­jos au­to­rius Ma­tas Pre­to­ri­jus yra įra­šęs „Vais­gau­tį“, teig­da­mas, kad tai vai­sin­gu­mo die­vas, der­liaus gau­są tei­kian­tis. Pa­sak ar­che­o­mi­to­lo­gės Ma­ri­jos Gim­bu­tie­nės, Vaiž­gan­to me­ni­nis re­li­gi­nis įvaiz­dis esąs Rū­pin­to­jė­lis. Mo­li­nės skulp­tū­rė­lės, la­bai pri­me­nan­čios liau­diš­ką­sias Lie­tu­vo­je, ar­che­o­lo­gų bu­vo su­ras­tos Ma­žo­jo­je Azi­jo­je, nu­lip­dy­tos jos prieš 8 tūks­tan­čius me­tų. Be­je, iš tų vie­tų yra ki­lęs ir pats li­no au­ga­las.
Kur šian­dien ga­li­ma pa­ma­ty­ti mė­ly­nuo­jant li­nų pa­sė­lius ar­ba nu­rau­tų pė­de­lius dar­gi­nant lau­kuo­se? Tik Dot­nu­vo­je, kur Žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­te sau­go­mas Lie­tu­vo­je kul­ti­vuo­tų au­ga­lų ge­no­fon­das, dar gal po­ros ūki­nin­kų val­do­se. Ty­tu­vė­nuo­se daug me­tų vyks­tan­ti  Li­no šven­tė  ir šian­dien su­trau­kia dar daug tau­to­dai­li­nin­kų ir tra­di­ci­nių ama­ti­nin­kų. Juo­lab ne­trūks­ta jų dar­bais no­rin­čių­jų  pa­si­džiaug­ti. O ir li­ni­nių rū­bų va­sa­rai taip rei­kia! De­ja, ant pre­kys­ta­lių iš­vy­nio­ti  au­di­niai -  ne iš Lie­tu­vo­je už­au­gin­to pluoš­to. Ban­kru­ta­vo ir už­si­da­rė vi­sos li­nų per­dir­bi­mo įmo­nės. Ne­be­glo­bo­ja Rū­pin­to­jė­lis li­nų au­gi­ni­mo Lie­tu­vo­je...
Kar­tu pra­puo­lė ir sma­gi  pa­tal­kių tra­di­ci­ja, su­bur­da­vu­si jau­ni­mą, kai­mo ben­druo­me­nę.   
Dar­bas kaž­kaip spė­riau ei­da­vo­si ži­nant, kad lau­kia vai­šės ir links­my­bės.  Ypač mie­lai į tal­ką rink­da­vo­si jau­ni­mas, - bus pro­gų ir pa­šok­ti, ir pa­ben­drau­ti. Gal ir mei­lų žo­de­lį pa­tin­kan­čiai mer­gi­nai į au­sį pa­kuž­dė­ti… Ma­ri­jam­po­lės apy­lin­kė­se tal­ki­nin­kai net ir nak­tį, mė­nu­lio pil­na­čiai švie­čiant, sam­di­nių li­nus rau­da­vę. Pa­bai­gus li­nų lau­ką rau­ti, bar­ve­dę pa­puoš­da­vo iš li­nų ir gė­lių nu­pin­tu vai­ni­ku. O šei­mi­nin­kui neš­da­vo pa­baig­tu­vių pė­de­lį. Įteik­da­vo su gra­žiai­siais pa­lin­kė­ji­mais: „Iš­ausk dro­be­lių, plo­nų kaip šie li­ne­liai, iš­leisk duk­re­lę už ge­ro dar­bi­nin­kė­lio“. Pa­dė­ko­jęs šei­mi­nin­kas iš­ves­da­vo ba­ra­ve­dę pir­ma­jam pa­tal­kių šo­kiui. Ta­da so­din­da­vo ją už  vai­šių sta­lo pa­čio­je gar­bin­giau­sio­je vie­to­je – krikš­ta­suo­lė­je. Ko­kios bū­tų links­my­bės be vai­ki­nų? Tad į pa­tal­kius bū­da­vo kvie­čia­mi ir bū­si­mų dar­bų tal­ki­nin­kai – li­nų mer­kė­jai ir kar­šė­jai. Kai ku­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se tie va­ka­rė­liai bū­da­vę vi­sai at­vi­ri – dir­bai, ne­dir­bai, vis tiek ga­li už­ei­ti pa­no­rė­jęs. O ten mu­zi­ka, pokš­tai, juo­kas ir kle­ge­sys! Vai­ki­nai pri­sė­li­nę steng­da­vo­si ba­ra­ve­dei vai­ni­ką nuo gal­vos nu­trauk­ti. Bet ta at­sar­gi ir mer­gi­nų gi­na­ma; o jų dai­na – pa­šai­pi: „Jūs ber­nio­kai iš­si­žio­ję, vai­ni­kė­lį pra­žiop­so­jot!“ Tie ne­lik­da­vo sko­lin­gi, už­trauk­da­vo sa­vo ta­la­luš­ką: „Ba­ra­ve­dė be vai­ni­ko, iš­te­kės už ko­kio pli­kio“. Tai­gi pa­baig­tu­vių vai­ni­kui, kaip ir Jo­ni­nių vai­ni­kė­liui, jau­ni­mo žai­di­muo­se su­tei­kia­ma skais­ty­bės sim­bo­lio pras­mė. Šiau­rės Lie­tu­vo­je ro­vė­jos į pa­tal­kių vai­šes at­si­neš­da­vo to­kią su­pin­tą puokš­tę, va­di­na­mą „što­be­riu“. Į jos vi­dų pa­slėp­da­vo pik­da­gį. Ta puokš­te ba­ra­ve­dė er­zin­da­vo ber­nus: pa­ban­dys at­im­ti – spyg­liai su­smigs į del­ną. Ap­skri­tai, pa­tal­kių va­ka­rė­liams bū­din­gos užuo­mi­nos į ve­dy­bas. Tai bū­da­vo tar­si ko­kia įžan­ga į ru­dens pir­šly­bų ir ves­tu­vių me­tą.
Prof. Li­ber­tas Klim­ka

Picture
„Li­ni­nių rū­bų va­sa­rai taip rei­kia!“

Picture

Žuvininkystė

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos


PictureŽŪM nuotraukoje: V. Bal­trai­tie­nė
Nau­jo­ji Že­mės ūkio  mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė
dė­me­sin­ga ir žu­vi­nin­kys­tei

Ne­se­niai nau­jo­jo­je ša­lies vy­riau­sy­bė­je pra­dė­ju­si ei­ti že­mės ūkio mi­nist­rės pa­rei­gas Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė ir vi­ce­mi­nist­rė, ku­ruo­jan­ti žu­vi­nin­kys­tės sek­to­rių, Li­na Ku­ja­ly­tė  lan­kė­si Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bo­je prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ir su­si­pa­ži­no su šios ins­ti­tu­ci­jos va­do­vais, sky­rių ve­dė­jais,  spe­cia­lis­tais. Mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė do­mė­jo­si dir­ban­čių­jų dar­bo są­ly­go­mis, iš­klau­sė in­for­ma­ci­ją apie vyk­do­mus žu­vi­nin­kys­tės plėt­ros dar­bus, žu­vi­vai­sos pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mą. Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos  di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, at­lie­kan­tis di­rek­to­riaus funk­ci­jas Ai­das Ado­mai­tis, sky­rių ve­dė­jai  ir spe­cia­lis­tai su­pa­žin­di­no Mi­nist­rę ir vi­ce­mi­nist­rę su vyk­do­mais kas­die­niais ir per­spek­ty­vi­niais dar­bais, iš­sa­kė sa­vo nuo­mo­nę, pa­tei­kė siū­ly­mų ir pa­gei­da­vi­mų, kaip ša­ly­je dar op­ti­ma­liau or­ga­ni­zuo­ti Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos veik­lą, kaip ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti ES lė­šas žu­vų ty­ri­mo moks­li­niams dar­bams, ir kaip pa­siek­ti dar di­des­nio efek­ty­vu­mo  žu­vi­vai­so­je.
Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos spe­cia­lis­tai pri­mi­nė, kad  Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­ba ap­jun­gia  anks­čiau ša­lies žu­vi­nin­kys­tės sek­to­riu­je vei­ku­sias tris ins­ti­tu­ci­jas - Vals­ty­bi­nį žu­vi­vai­sos ir žu­vi­nin­kys­tės ty­ri­mų cen­trą, Žu­vi­nin­kys­tės de­par­ta­men­tą prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos bei Lau­kys­tos žu­vų veis­ly­ną. Po šios re­or­ga­ni­za­ci­jos eta­ti­nių dar­buo­to­jų su­ma­žė­jo treč­da­liu, o dar­bų ap­im­tys žu­vi­vai­so­je ir ap­skri­tai žu­vi­nin­kys­tės  sek­to­riu­je žy­miai  iš­si­plė­tė.
Tarp dau­ge­lio  Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos  įgy­ven­di­na­mų už­da­vi­nių pa­mi­nė­ti­ni: Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos žu­vi­nin­kys­tės  nau­jo­sios po­li­ti­kos vyk­dy­mas, tarp­tau­ti­nių kon­ven­ci­jų ir žve­jy­bos tai­syk­lių lai­ky­mo­si kon­tro­lė, rū­pi­ni­ma­sis žu­vų iš­tek­lių moks­li­nio ty­ri­mo, žu­vies re­sur­sų at­kū­ri­mo bei gau­si­ni­mo dar­bais.
Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos ži­nio­je yra sep­ty­nios žu­vi­vai­sos įmo­nės, ku­rios iš­si­dės­čiu­sios  įvai­riuo­se ša­lies re­gio­nuo­se bei vie­to­vė­se, tu­rin­čio­se spe­ci­fi­nes gam­ti­nes są­ly­gas žu­vi­vai­sai – tai Tra­kų Vo­kės, Rus­nės, Žei­me­nos, Ig­na­li­nos, Sim­no, Lau­kys­tos, Ši­la­vo­to žu­vų vei­si­mo ir pa­au­gi­ni­mo įmo­nės, tiks­liau va­di­na­mo­mis Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos po­sky­riais.
Žu­vi­vai­sos įmo­nė­se įreng­tos pa­žan­giau­sios žu­vų vei­si­mo ir pa­au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos, dir­ba pa­ty­rę žu­vi­vai­sos spe­cia­lis­tai ir žu­vi­nin­kys­tės ūkio ži­no­vai. Šio­se žu­vi­vai­sos įmo­nė­se iš­veis­tos žu­vy­tės pa­ten­ka ne tik į pri­va­čius van­dens tel­ki­nius, bet iš­ke­liau­ja ir į vals­ty­bei pri­klau­san­čius di­džiuo­sius van­de­nis.
Su­si­ti­ki­me pri­sta­ty­ti ir Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos įgy­ven­di­na­mi pro­jek­tai. Vi­so  šiuo me­tu įgy­ven­di­na­ma 10 pro­jek­tų, ku­riuos fi­nan­suo­ja įvai­rūs Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dai, ir jiems skir­ta be­veik 23 mln. li­tų.
Už­si­min­ta ir apie Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos ben­dra­dar­bia­vi­mą su ki­to­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­mis. Ypač glau­dūs ir il­ga­me­čiai ry­šiai pa­lai­ko­mi su Len­ki­jos, Vo­kie­ti­jos, Če­ki­jos, Veng­ri­jos, Suo­mi­jos ir ki­tų ša­lių ko­le­go­mis, ne­pa­mirš­ti ir ar­ti­miau­si kai­my­nai – lat­viai ir es­tai.
Ką pa­sė­si, tą ir pjau­si
Šis že­mės ūkio vi­ce­mi­nist­rės Li­nos Ku­ja­ly­tės gy­ve­ni­mo ir dar­bo mo­to tin­ka ne tik žem­dir­biams, bet ir žyd­rių­jų plo­tų ar­to­jams – žve­jams. Su­si­ti­ku­si su Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos ko­lek­ty­vu vi­ce­mi­nist­rė sa­kė, kad siek­sian­ti, jog jos ku­ra­vi­mo me­tu žu­vi­nin­kys­tės ad­mi­nist­ra­vi­mas vyk­tų sklan­džiai, o kai at­eis at­si­svei­ki­ni­mo su šio­mis pa­rei­go­mis me­tas, ga­lė­sian­ti su vi­sais pa­si­džiaug­ti pro­duk­ty­viai pra­leis­tu lai­ku, at­lik­tais kon­kre­čiais dar­bais ša­lies žu­vi­nin­kys­tė­je. Dels­ti ne­va­lia, lai­kas ne­lau­kia, o pa­da­ry­ti rei­kia daug, nes Nau­jo­ji Eu­ro­pos Są­jun­gos žu­vi­nin­kys­tės po­li­ti­ka kvie­čia į žu­vi­nin­kys­tę pa­žvelg­ti nau­ju ap­lin­ko­sau­gi­nu ir gam­tos tur­tus tau­paus nau­do­ji­mo žvilgs­niu.  Nu­krei­piant šį žvilgs­nį op­ti­ma­lia ir ob­jek­ty­via lin­kme ge­rą pa­tir­tį yra su­kau­pę Bal­ti­jos jū­ros ir jos prie­kran­tės žve­jai.
Štai ko­dėl ne­dels­da­ma Že­mės ūkio vi­ce­mi­nist­rė Li­na Ku­ja­ly­tė ir že­mės ūkio mi­nist­rės Vir­gi­ni­jos Bal­trai­tie­nės  pa­ta­rė­jas Vi­lius Mar­tu­se­vi­čius, pa­si­tel­kę Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją, at­lie­kan­tį di­rek­to­riaus funk­ci­jas, Ai­dą Ado­mai­tį, Tarp­tau­ti­nių rei­ka­lų ir rin­kos sky­riaus ve­dė­ją In­drę Šid­laus­kie­nę bei vy­riau­sią­jį spe­cia­lis­tą Vy­tau­tą Vai­tie­kū­ną rug­pjū­čio l3 die­ną iš­si­ruo­šė į uos­ta­mies­tį. Tiks­las – susi­pa­žin­ti su Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos Klai­pė­dos sky­rių dar­bu, su­si­tik­ti ir pa­dis­ku­tuo­ti su žu­vi­nin­kys­tės spe­cia­lis­tais žu­vi­nin­kys­tės plėt­ros klau­si­mais.
Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Klai­pė­do­je Vac­lo­vas Pet­kus iš­sa­miai pa­pa­sa­ko­jo apie Bal­ti­jos jū­ro­je,  prie­kran­tė­je ir pa­čio­je Klai­pė­do­je at­lie­ka­mus dar­bus. At­vy­ku­sie­ji bu­vo su­pa­žin­din­ti su Žve­jy­bos Bal­ti­jos jū­ro­je re­gu­lia­vi­mo, Žve­jy­bos Bal­ti­jos jū­ro­je kon­tro­lės sky­rių bei Žu­vi­nin­kys­tės ty­ri­mų ir moks­lo sky­riaus la­bo­ra­to­ri­jos at­lie­ka­mais dar­bais.
Že­mės ūkio vi­ce­mi­nist­rė Li­na Ku­ja­ly­tė ir Mi­nist­rės pa­ta­rė­jas  Vi­lius Mar­tu­se­vi­čius bei juos ly­din­tie­ji pa­bu­vo­jo Už­da­ro­jo­je ak­ci­nė­je ben­dro­vė­je ,,Klai­pė­dos žu­vi­nin­kys­tės pro­duk­tų auk­cio­nas“, ap­žiū­rė­jo ins­pek­ci­nius lai­vus ,,Va­ka­ris“ ir ,,To­bis“, lan­kė­si moks­li­nius ty­ri­mus vyk­dan­čia­me lai­ve ,,Da­rius“.
Iš­vy­ka į pa­jū­rį pas Klai­pė­dos žu­vi­nin­kys­tės spe­cia­lis­tus bai­gė­si su­si­ti­ki­mu ir pla­čia dis­ku­si­ja su Bal­ti­jos jū­ro­je ir prie­kran­tė­je žve­jo­jan­čių įmo­nių aso­cia­ci­jų at­sto­vais, ku­rie sve­čiams iš Sos­ti­nės iš­sa­kė daug ver­tin­gų min­čių, pa­tei­kė ne vie­ną siū­ly­mą žu­vi­vai­sos ir žu­vi­nin­kys­tės ver­slo efek­ty­vi­ni­mo klau­si­mais. Dau­ge­lis jų su­si­ję su 2014-2020 me­tų Lie­tu­vos žu­vi­nin­kys­tės sek­to­riaus Veiks­mų pro­gra­mos I pri­ori­te­to – Ap­lin­ko­sau­gos po­žiū­riu tva­rios, efek­ty­viai iš­tek­lius nau­do­jan­čios, ino­va­ci­nės, kon­ku­ren­cin­gos ir ži­nio­mis grin­džia­mos žve­jy­bos ska­ti­ni­mo – už­da­vi­niais, Žve­jy­bos Bal­ti­jos jū­ro­je kvo­tų sky­ri­mo, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Žu­vi­nin­kys­tės įsta­ty­mo to­bu­li­ni­mo bei ki­tais žu­vi­nin­kys­tės sek­to­riaus žmo­nėms ak­tu­a­liais klau­si­mais.
,,Su­reng­ti šią dar­bi­nę iš­vy­ką į pa­jū­rį pa­ska­ti­no Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je žu­vi­nin­kys­tę ku­ruo­jan­čių va­do­vų no­ras ne tik iš­sa­miau su­ži­no­ti apie Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos Klai­pė­do­je esan­čių pa­da­li­nių at­lie­ka­mą dar­bą, bet  ir be­tar­piš­kai  su­si­tik­ti su žve­jais ver­sli­nin­kais, žve­jy­bos spe­cia­lis­tais ir iš jų lū­pų iš­girs­ti tai, ką tu­rė­tu­me da­ry­ti ge­riau ir efek­ty­viau, kad ša­ly­je ne­trūk­tų žu­vies“,- sa­kė Žu­vi­nin­kys­tės tar­ny­bos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, at­lie­kan­tis di­rek­to­riaus funk­ci­jas, Ai­das Ado­mai­tis.
Juo­zas Sta­si­nas

Picture
ŽT nuotraukoje: L. Kujalytė susitinka su Žuvininkystės tarnybos darbuotojais
Picture
E. Lendzbergio nuotr.: Žvejybos kontrolės pareigūnai tikrina žvejų laimikį
Picture
E. Lendzbergio nuotr.: Žvejybos kontrolės laivas Baltijos jūroje

Žaliasis puslapis


PictureV. Žeimantas
Nukelkime kepurę prieš mišką

Šių die­nų Lie­tu­va - gra­žus ža­liuo­jan­tis kraš­tas vien dėl miš­kų plo­tų.  Šimt­me­čiais su­ma­naus ir pa­si­au­ko­jan­čio Lie­tu­vos miš­ki­nin­kų dar­bo dė­ka mes tu­ri­me gau­sius, pla­čius, gra­žiai de­ran­čius miš­kus. Šie ža­lie­ji plo­tai den­gia per 30 pro­cen­tų mū­sų ša­lies te­ri­to­ri­jos. To­kiu aukš­tu pa­sie­ki­mu ga­li pa­si­gir­ti re­ta Eu­ro­pos vals­ty­bė. O ko­kie miš­kai bu­vo mū­sų prie­šis­to­rė­je? Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?   Re­tas žmo­gus ke­lia sau to­kius klau­si­mus, re­tas tu­ri ir at­sa­ky­mus į juos. Tai­gi trum­pai žvilg­te­rė­ki­me į Lie­tu­vos miš­kų se­no­vę…
Da­bar­ti­nė miš­kų au­ga­li­ja, šiek tiek pa­na­ši į šiuo­lai­ki­nę miš­rių miš­kų zo­nos au­ga­li­ją, pra­dė­jo for­muo­tis maž­daug prieš mi­li­jo­ną me­tų – pleis­to­ce­no pra­džio­je, kai kli­ma­to at­ša­li­mas iš­stū­mė iki tol čia au­gu­sius sub­tro­pi­nius miš­kus. Po pir­mo­jo le­dyn­me­čio iš pra­džių vy­ra­vo spyg­liuo­čiai, dau­giau­sia kė­niai, vė­liau, kiek at­ši­lus kli­ma­tui  – pu­šys ir ber­žai. Po ant­ro­jo – įsi­ga­lė­jo pla­čia­la­piai miš­kai, la­bai pa­pli­to laz­dy­nai. Po pas­ku­ti­nio­jo le­dyn­me­čio, čia pa­si­bai­gu­sio prieš 10 tūks­tan­čių me­tų, pra­dė­jo for­muo­tis au­ga­li­ja, jau tie­sio­giai su­si­ju­si su da­bar­ti­ne.
Po pas­ku­ti­nio­jo le­dyn­me­čio for­ma­vo­si ne tik nau­ji miš­kai, at­si­ra­do ir pir­mų­jų kla­jok­lių žmo­nių gy­ven­vie­tės. Ar­che­o­lo­gi­niai ra­di­niai lei­džia tvir­tin­ti, kad čia žmo­nės jau gy­ve­no me­zo­li­to (VI­II-IV tūkst. prieš Kr.) lai­ko­tar­piu. Pir­mie­ji prie Ne­mu­no ir Ne­ries  upių ap­si­gy­ve­nę žmo­nės ver­tė­si me­džiok­le ir žve­jy­ba. Miš­kuo­se bu­vo daug me­džio­ja­mų žvė­rių ir paukš­čių: stumb­rų, tau­rų, miš­ki­nių tarp­anų (lau­ki­nių ar­klių), brie­džių, tau­rių­jų el­nių, stir­nų, ru­dų­jų lo­kių, šer­nų, vil­kų, lū­šių, vil­pi­šių (miš­ki­nės ka­tės),  er­nių, te­ter­vi­nų, kur­ti­nių, ki­to­kios gy­vū­ni­jos. Dau­gė­jant gy­ven­to­jų vys­tė­si pri­mi­ty­vi žem­dir­bys­tė bei gy­vu­li­nin­kys­tė, at­si­ra­do aria­mos že­mės bei ga­nyk­lų po­rei­kis.  Miš­kų plo­tai pra­dė­jo ma­žė­ti, bet jų svar­ba iš­li­ko di­de­lė. Bui­ty­je pra­dė­ta nau­do­ti vis dau­giau me­di­nių įran­kių, ra­kan­dų, me­die­na ti­ko ir būs­to sta­ty­bai, ir mal­koms. Miš­ke val­giui bu­vo ren­ka­mi rie­šu­tai, gi­lės, gry­bai, uo­gos, au­ga­lų šak­nys, pum­pu­rai, ko­pi­nė­ja­mas me­dus. Iš su­me­džio­tų žvė­rių kai­lių siu­va­mi dra­bu­žiai, apa­vas, iš kau­lų ir ra­gų – įvai­rūs įna­giai, gin­klai. Var­to­ja­mos ber­žų to­šys, lie­pų, ki­tų me­džių žie­vės, sa­kai.
Kli­ma­tui sau­sė­jant miš­kai ki­to - ma­žė­jo kil­nių­jų la­puo­čių, skrob­lų, bu­kų, eg­ly­nų. Jų vie­to­je pli­to ber­žy­nai, dre­bu­ly­nai, alks­ny­nai. Miš­kų su­dė­tį kei­tė ne tik kli­ma­tas, bet ir žmo­gaus veik­la. Miš­kai bū­da­vo są­mo­nin­gai de­gi­na­mi. Iš­de­gin­tų miš­kų vie­to­je at­si­ras­da­vo der­lin­ga, gau­siai pe­le­nais pa­treš­ta dir­ba­ma že­mė. Ta­čiau  tų trą­šų už­tek­da­vo tik ke­le­riems me­tams, nu­a­lin­ti lau­kai bū­da­vo pa­lie­ka­mi ir de­gi­na­mi nau­ji miš­kų plo­tai. Plin­tant  gy­vu­li­nin­kys­tei ma­žė­jo guo­by­nų plo­tai, nes guo­bų ša­ko­mis bu­vo še­ria­mi gy­vu­liai.
Kur pla­čiau­siai bu­vo vys­to­ma ly­di­mi­nė žem­dir­bys­tė? Į šį klau­si­mą ga­li­ma at­sa­ky­ti spren­džiant pa­gal ras­tų se­no­vi­nių ka­pa­vie­čių ir gy­ven­vie­čių lie­ka­nas, pil­ka­pių ir pi­lia­kal­nių iš­si­dės­ty­mą bei tuo­me­ti­nio hid­ro­lo­gi­nio tin­klo ir rel­je­fo po­bū­dį. To­se vie­to­vė­se miš­kų plo­tai ga­lė­jo bū­ti jau ge­ro­kai su­ma­žė­ję nuo I tūks­tant­mečio po Kris­taus.
Žmo­nių pa­sau­lė­jau­to­je miš­kas ir me­džiai už­ėmė reikš­min­gą vie­tą, jie bu­vo gar­bi­na­mi. Ąžuo­las – Pa­sau­lio me­dis, jo­va­ras, šer­mukš­nis, ie­va, žil­vi­tis – Gy­vy­bės me­džiai, obe­lis -  Gė­rio ir Blo­gio pa­ži­ni­mo me­dis.
Me­džiai tam­pa vė­lių ir die­vų bu­vei­nė­mis.  Pa­pras­tai vy­riš­kuo­se me­džiuo­se gy­ven­da­vo die­vai, mo­te­riš­kuo­se – dei­vės. Pa­vyz­džiui, ąžuo­le gy­ve­no die­vas Per­kū­nas, o lie­po­je – dei­vė Lai­ma.  Bu­vo drau­džia­ma lau­žy­ti me­džių ša­kas, ypač vir­šū­nes, nes jo­se pa­pras­tai tu­pė­da­vo vė­lė – paukš­tis. 
At­si­ran­da miš­kų die­vai­čiai: Puš­kai­tis, Gi­ri­nis (Gi­rai­tis), Krū­mi­nė. At­si­ran­da šven­ti miš­kai,  gi­rios, ypač ąžuo­ly­nai, šven­ti me­džiai, žal­čiai, gy­va­tės, ru­pū­žės, miš­ko dva­sia – Miš­ki­nis, laz­dy­nų ir rie­šu­tų glo­bė­ja Laz­do­na. Virš jų iš­ky­la Me­dei­nė (Me­dei­na) - miš­ko dei­vė, me­džio­to­jų glo­bė­ja.  Ji ne­te­kė­ju­si, gra­ži me­džio­to­ja, mer­gi­na ar­ba „vil­kmer­gė“, ly­di­ma vil­kų. Jai ne­pa­si­mel­dus į miš­ką ge­riau ne­iti. Yra ir Žvo­rū­na – lau­ki­nių žvė­rių glo­bė­ja, sie­ja­ma su Va­ka­ri­ne žvaigž­de.
„Me­džiai, miš­kai, gi­rai­tės, ak­me­nys, kal­vos, kal­nai ku­pi­ni ste­buk­lin­gų že­mės ir van­dens ga­lių. Tos jė­gos lai­mi­na, gy­do, sau­go nuo ne­lai­mių, ga­ran­tuo­ja vai­sin­gu­mą. XI-XV a. ra­šy­ti­niai šal­ti­niai pa­kar­to­ti­nai mi­ni pa­gar­bą miš­kams, me­džiams, šal­ti­niams. Sve­tim­ša­liams bu­vo drau­džia­ma įei­ti į šven­tus miš­kus. Juo­se nie­kam ne­bu­vo lei­džia­ma kirs­ti me­džių. Šven­tos gi­rai­tės bu­vo va­di­na­mos al­kais“, - tei­gia gar­si moks­li­nin­kė dak­ta­rė Ma­ri­ja Gim­bu­tie­nė.
Se­nos kro­ni­kos tei­gia, kad net ka­ra­lius Min­dau­gas  ne­drįs­da­vęs šven­ta­ja­me miš­ke nu­lauž­ti ša­ke­lės.    
Se­no­vė­je lie­tu­viai tu­rė­jo pa­pro­tį gi­mus kū­di­kiui so­din­ti me­dį. Tas me­dis tu­rė­jo glo­bo­ti žmo­gų iki pat mir­ties.  O ne­krikš­ty­tiems sa­vo vai­kams duo­da­vo me­džių ir žo­lių var­dus. 
Kon­so­li­duo­jan­tis lie­tu­vių tau­tai, dau­gė­jant žmo­nėms,  at­si­ra­do po­rei­kis sta­ty­ti me­di­nes pi­lis, su­tvir­tin­tas gy­ven­vie­tes. To­kie sta­ti­niai spar­čiai pli­to vi­so­je Lie­tu­vo­je. Jiems pri­rei­kė stam­bios me­die­nos, o nu­kirs­ti sto­rą me­dį bu­vo ne­leng­va. Ap­skai­čiuo­ta, kad žmo­gus 26 cm sker­smens eg­lę su tit­na­gi­niu kir­vu­ku tu­rė­jo kirs­ti net 10 va­lan­dų.
Įsi­kū­rus Lie­tu­vos Ka­ra­lys­tei pa­grin­di­nis jos tur­tas bu­vo miš­kas. Ypač bu­vo ver­ti­na­mi miš­ko žvė­rys. Me­džiok­lė bu­vo Lie­tu­vos di­džiū­nų pra­mo­ga, vy­riš­ku­mo įtvir­ti­ni­mas. Be to, stam­bie­ji žvė­rys – stumb­rai, brie­džiai, tau­rai, tau­rie­ji el­niai, šer­nai bu­vo me­džio­ja­mi dėl mė­sos.  Nuo XV a. me­džio­ti stam­bius žvė­ris bu­vo leis­ta tik Lie­tu­vos val­do­vams. Dėl mė­sos ir kai­lių bu­vo me­džio­ja­mi ir ma­žes­ni žvė­rys - kiš­kiai, bar­su­kai, beb­rai, dėl kai­lių – vil­kai, la­pės, lū­šys, vil­pi­šiai. Ypač ver­tin­ti švel­nia­kai­liai žvė­re­liai: šer­muo­nė­liai, kiau­nės, že­benkš­tys, ūd­ros. Bu­vo me­džio­ja­mi ir paukš­čiai: kur­ti­niai, te­ter­vi­nai, je­ru­bės, ku­rap­kos, slan­kos, žą­sys, an­tys, gar­niai, gul­bės. Van­dens paukš­čius me­džio­da­vo su sa­ka­lais, už ku­rių nai­ki­ni­mą jau 1529 m. Pir­ma­ja­me Lie­tu­vos sta­tu­te bu­vo nu­ma­ty­tos la­bai di­de­lės bau­dos. 
Miš­kuo­se ne­trū­ko lau­ki­nių bi­čių dre­vių, ku­rios pri­klau­sė vals­tie­čiams dre­vi­nin­kams. Už dre­vių nai­ki­ni­mą Lie­tu­vos Sta­tu­tuo­se (1529, 1588 ir 1599 m.) bu­vo nu­ma­ty­ta mir­ties baus­mė. Ne­ma­žai bi­čių me­daus ir vaš­ko eks­por­tuo­ta, to­dėl iš vals­tie­čių bu­vo rei­ka­lau­ja­ma me­daus duok­lė.
Miš­kai sau­go­jo žmo­gų nuo prie­šų.  An­tai do­cen­tas Mi­ka­lo­jus  Lu­ki­nas, de­ta­liai ty­ri­nė­jęs Upy­tės pa­vie­to miš­kin­gu­mą, tei­gia, kad XIV a.  į šiau­rę nuo Še­du­vos ir to­liau šiau­rės va­ka­rų kryp­ti­mi dunk­so­jo mil­ži­niš­ka gi­ria, ku­rio­je žmo­nės slėp­da­vo­si nuo prie­šų.  Į slė­pi­mo­si vie­tas, va­din­tas „bob­kal­niais”, puo­lant prie­šui, su­ei­da­vo mo­te­rys, vai­kai. Čia sau­gią vie­tą ras­da­vo gy­vu­liai ir man­ta. Gi­rio­je iš me­džių bū­da­vo įren­gia­mos gy­ny­bi­nės už­kar­dos, apie jas už­si­me­na­ma kry­žiuo­čių ka­ro ke­lių ap­ra­šy­muo­se.
Kai ka­la­vi­juo­čių ir  kry­žiuo­čių ga­ly­bė bu­vo pa­lauž­ta, žmo­nės vis drą­siau kū­rė­si, vys­tė žem­dir­bys­tę, miš­kų plo­tai ma­žė­jo. Ta­čiau jų svar­ba iš­li­ko.
 Lie­tu­vo­je miš­ko ver­slui plė­to­ti bu­vo sta­to­mos bū­dos – lai­ki­ni me­di­niai sta­ti­niai med­kir­čiams. Bū­do­se bu­vo ruo­šia­mi ne tik pe­le­nai, bet ir ga­mi­na­mas po­ta­šas, ta­šai, si­jos, šu­lai sta­ti­nėms, lai­vų stie­bai, malks­nos, ki­ti ga­mi­niai. Be to, iš me­die­nos an­gli­nin­kai ga­mi­no me­džio an­glį, der­vi­nin­kai – der­vą (sma­lą). Der­va, de­gu­tas, pe­le­nai, po­ta­šas, ta­šai bu­vo eks­por­tuo­ja­mi į už­sie­nį. Ne­mu­nu, ki­tais stam­bes­niais jo in­ta­kais bu­vo pluk­do­mi sie­liai į Prū­si­ją, pa­va­sa­rį pa­tvi­nus Ven­tai,  Lie­pu­pei  - į Li­vo­ni­ją. Žie­mą sta­ti­nės su pe­le­nais ro­gė­mis bu­vo ga­be­na­mos į Ry­gą.
Miš­kas vi­sa lai­ką tar­na­vo ir šian­dien te­be­tar­nau­ja Lie­tu­vos kraš­tui, lie­tu­viui. Nu­kel­ki­me ke­pu­rę įė­ję į miš­ką ir sau­go­ki­me šį bran­gų tur­tą.
Vy­tau­tas Žei­man­tas

Picture
Gi­ri­nis. Me­džio skulp­tū­rų meist­ro Eu­ge­ni­jaus Rim­džiaus kū­ri­nys.
Picture
Puš­kai­tis. Jo­lan­tos Ja­siu­lio­ny­tės es­ki­zas.
Picture
„Vilk­mer­gės“ pa­min­klas Uk­mer­gė­je. Skulp­to­rius Vi­li­mas Ket­vir­tis.
Picture
Me­dei­na. Prie­nų miš­kų urė­di­jos dar­bi­nin­ko Jo­no Čer­ne­vi­čiaus skulp­tū­ra.

Gamta svetur


PictureProf. Al­gir­das Sta­nai­tis
Ladogos ežeras

Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos šiau­rės va­ka­ruo­se, į ry­tus nuo Sankt Pe­ter­bur­go, Ka­re­li­jos ir Le­ning­ra­do sri­ties te­ri­to­ri­jo­je telk­šo gė­la­van­de­nis La­do­gos eže­ras. Jis di­džiau­sias Eu­ro­po­je, ta­čiau pa­sau­ly­je pa­gal dy­dį jam ten­ka tik 14-ta vie­ta. Eže­ro plo­tas su sa­lo­mis – 17 891 km2. Sa­los už­ima 435 km2. Jų eže­re tik­rai gau­su – 660. Dau­giau­sia sa­lų šiau­ri­nė­je da­ly­je. Tarp di­džiau­sių pa­mi­nė­ti­nos Ris­ka­lan­sa­rio, Mont­sin­sa­rio, Va­la­a­mo sa­los.
Eže­ro du­buo su­dė­tin­gos kil­mės. Jis at­si­ra­do dėl tek­to­ni­nių pro­ce­sų, o vė­liau bu­vo per­for­muo­tas le­dy­ni­nių pro­ce­sų, vy­ku­sių ap­le­dė­ji­mų me­tu. Šiau­ri­niai eže­ro kran­tai daž­niau­siai sta­tūs, uo­lė­ti, pa­kran­tė­se gau­su fior­dų, ne­ma­ža šche­rų. Pie­ti­niai kran­tai že­mi, ly­gūs, ma­žai su­rai­žy­ti. Di­džiau­sias eže­ro gy­lis 230 met­rų, o vi­du­ti­nis – 51 met­ras. Eže­ro van­dens pa­vir­šius tik 5 met­rais pa­ki­lęs virš jū­ros van­dens ly­gio.
La­do­gos eže­ro ba­sei­ne gau­sus upių ir upe­lių tin­klas. Vien il­ges­nių kaip 10 ki­lo­met­rų upių - 3500. Tarp di­des­nių in­ta­kų yra Val­cho­vas, Sia­sė, Pa­ša, Svi­rė, Vuok­sa ir ki­tos. Iš eže­ro iš­te­ka Ne­va, te­kan­ti per Sankt Pe­ter­bur­gą ir jun­gian­ti eže­rą su Bal­ti­jos jū­ra. Nu­sta­ty­ta kad 85 proc. van­dens eže­ran at­ne­ša in­ta­kai, apie 13 proc. pa­ten­ka kri­tu­lių pa­vi­da­lu ir tik 2 proc. pa­tei­kia grun­ti­niai van­de­nys. Van­dens per­tek­lių La­do­gos eže­ras pra­ran­da dėl nuo­tė­kio. Net 92 proc. nuo­tė­kio ten­ka Ne­vos upei ir tik 8 proc. - iš­ga­ruo­ja.
Se­no­vė­je La­do­gos eže­ras bu­vo ži­no­mas Ne­vo pa­va­di­ni­mu. IX-XII a. per La­do­gos eže­rą ėjo gar­su­sis van­dens ke­lias „iš va­ria­gų į grai­kus“. Jis jun­gė šiau­ri­nę Ru­si­ją su Skan­di­na­vi­ja, Pa­bal­ti­jį su Bi­zan­ti­ja. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais už­ša­lu­siu La­do­gos eže­ru ėjo va­di­na­mas „gy­vy­bės ke­lias“, ku­riuo blo­ka­do­je esan­čiam Le­ning­ra­do mies­tui bu­vo tie­kia­mi mais­to pro­duk­tai, ku­ras, gin­klai.
Klimatinės sąlygos, augalija, gyvūnija
Eže­ro ir jo ap­lin­kos kli­ma­ti­nės są­ly­gos vi­du­ti­niš­kai šal­tos. Eže­ro pa­kran­tės bū­na už­ša­lu­sios nuo gruo­džio iki ge­gu­žės mė­ne­sio, o vi­du­ri­nė eže­ro da­lis – va­sa­rio-ko­vo mė­ne­siais. Va­sa­rą vi­du­ti­nė van­dens tem­pe­ra­tū­ra +160 C, o mak­si­ma­li pa­ky­la iki 250 C. Žie­mos me­tu ji sie­kia – 2,0-2,50 C. Vi­du­ti­nis  kri­tu­lių kie­kis eže­re ir jo ap­lin­ko­je  - 610 mi­li­met­rų. Daž­niau­siai ly­ja bir­že­lio-lie­pos, ma­žiau­siai – gruo­džio-sau­sio mė­ne­siais.
Vi­du­ti­nis le­do sto­ris La­do­gos eže­re sie­kia 50-60 cen­ti­met­rų. Nuo le­do iš­si­lais­vi­na cen­tri­nė eže­ro da­lis ba­lan­džio pa­bai­go­je, o šiau­ri­nė – ge­gu­žės mė­ne­sį. La­do­gos eže­rui bū­din­gi stip­rūs vie­ti­niai vė­jai, štor­mai. Ru­de­ni­nių štor­mų me­tu ban­gų aukš­tis sie­kia 5-7 met­rus. Me­ti­nė van­dens ly­gio svy­ra­vi­mo am­pli­tu­dė sie­kia 4,8 met­rus.
La­do­gos eže­ras tur­tin­gas įvai­rių rū­šių au­ga­lais ir gy­vū­nais. Ja­me gy­ve­na 48 rū­šių žu­vys - kar­piai, kar­šiai, ster­kai, eše­riai, ke­lios stin­tų rū­šys, yra se­lia­vų, jū­ros erš­ke­tų. Eže­re gy­ve­na en­de­mi­nis žie­duo­tų­jų ruo­nių po­rū­šis. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dėl in­ten­sy­vios žve­jy­bos ir pa­di­dė­ju­sios pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais eže­ro tar­šos, di­dė­ja jo eut­ro­fi­ka­ci­ja, dau­gė­ja dum­blių, ma­žė­ja žu­vų iš­tek­liai.
Ežero aplinka
Eže­ras yra Vol­gos-Bal­ti­jos ir Bal­ti­jos-Bal­to­sios jū­rų van­dens sis­te­mos da­lis. Pa­gal pie­ti­nį kran­tą įreng­tas ap­te­ka­ma­sis ka­na­las. Prie eže­ro įsi­kū­rę ne­ma­ža mies­tų ir kai­mų. Tai Šli­sel­bur­go, Nau­jo­sios La­do­gos, Pit­kja­ran­to, Sort­va­los, Pri­ozers­ko ir ki­ti mies­tai. Dėl dy­džio ir eko­no­mi­nės svar­bos vie­ti­niai gy­ven­to­jai La­do­gos eže­rą pa­gar­biai va­di­na jū­ra.
La­do­gos eže­ras gar­sė­ja Va­la­a­mo sa­la, ku­ri yra di­džiau­sia ir gra­žiau­sia eže­re. Ma­no­ma, kad tai gra­žiau­sias gam­tos kam­pe­lis Šiau­rės-va­ka­rų Ru­si­jo­je. Sa­lo­je yra X a. sta­ty­tas sta­čia­ti­kių vie­nuo­ly­nas – vie­nas įdo­miau­sių kul­tū­ri­nių-is­to­ri­nių ob­jek­tų. Tai sta­čia­ti­kių tu­riz­mo cen­tras, gau­siai vi­lio­jan­tis pi­lig­ri­mus.
Istorinė Ežero reikšmė
Ta­čiau žy­miai re­čiau pri­si­me­na­ma, kad Va­la­a­mo sa­lo­je bu­vo įkur­ta Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro in­va­li­dams skir­ta kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­la. Į ją nuo 1950 iki 1984 me­tų bu­vo ve­ža­mi ka­ro me­tu su­luo­šin­ti žmo­nės, kad jų ne­bū­tų pres­ti­ži­niuo­se mies­tuo­se. Ši sto­vyk­la bu­vo įkur­din­ta vie­nuo­ly­no pa­tal­po­se.
Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, kuo­met Le­ning­ra­do mies­tas bu­vo vo­kie­čių ap­sup­tas, per eže­rą ėjo „gy­vy­bės ke­lias“ – ka­ri­nė, stra­te­gi­nė ma­gist­ra­lė. Mies­to ap­siaus­tis, pra­si­dė­ju­si 1941 me­tų lie­pos mė­ne­sį, tru­ko be­veik 900 die­nų. Skai­to­ma, kad tai bu­vo vie­na il­giau­sių ir žiau­riau­sių ap­siaus­čių pa­sau­lio is­to­ri­jo­je. Le­ning­ra­das jo­kios ka­ri­nės reikš­mė­s ob­jek­tų ne­tu­rė­jo, bet bu­vo svar­bus po­li­ti­niu, pro­pa­gan­di­niu ir stra­te­gi­niu po­žiū­riu - juk tai Spa­lio re­vo­liu­ci­jos lop­šys, ant­ras pa­gal dy­dį ša­lies mies­tas.
Ap­sup­ta­me mies­te są­ly­gos bu­vo la­bai sun­kios. Šal­to­mis žie­mo­mis trū­ko ne tik mais­to, bet ir ku­ro. Žmo­nės su­de­gi­no ne tik bal­dus, bet ir pa­veiks­lus. Ga­lu­ti­nai iš­se­kus mais­to pro­duk­tams duo­na bu­vo ke­pa­ma iš pju­ve­nų, sriu­ba ver­da­ma iš kri­tu­sių ar­klių kau­lų. Mies­te ne­li­ko jo­kio gy­vu­lio ar paukš­čio. Žmo­nės su­val­gė vi­sus na­mi­nius gy­vū­nė­lius net žiur­kes. Už­fik­suo­ta bu­vo ir ka­ni­ba­liz­mo at­ve­jų. Žmo­nių mir­tin­gu­mas mies­te bu­vo di­džiu­lis. Nuo šal­čio, ba­do, bom­bar­da­vi­mo žmo­nių la­vo­nai gu­lė­jo gat­vė­se. Pa­va­sa­rį at­ši­lus orui jie pra­dė­jo pū­ti, ki­lo epi­de­mi­jos, ku­rios nu­si­neš­da­vo dar dau­giau nuo ba­do nu­sil­pu­sių žmo­nių gy­vy­bių.
Ta­čiau vo­kie­čiams ne­pa­vy­ko vi­siš­kai ap­sup­ti mies­to. Nors vo­kie­čiai truk­dė, ry­šys su mies­tu bu­vo pa­lai­ko­mas per La­do­gos eže­rą. Eže­ro lai­vų flo­ti­lė bu­vo nuo­lat ap­šau­do­ma. Ke­lios bar­žos su grū­dais bu­vo pa­skan­din­tos. Ta­čiau vė­liau na­rų pa­stan­go­mis jos bu­vo iš­kel­tos, grū­dai iš­džio­vin­ti ir iš jų ke­pa­ma duo­na. Pa­si­bai­gus grū­dams duo­na bu­vo ke­pa­ma iš med­vil­nės sėk­lų, iš­spau­dų iš avi­žų, skir­tų ar­kliams. Ar­klius te­ko šer­ti me­džių la­pais.
Už­ša­lus La­do­gos eže­rui, per jį „gy­vy­bės ke­liu“ bu­vo ga­li­ma nors šiek tiek pa­leng­vin­ti ap­siaus­to mies­to žmo­nių bui­tį. Šiuo ke­liu  per La­do­gos eže­rą į Leningradą buvo nuga­ben­ta tūkstančiai tonų mais­to produktų, ku­ro, gin­klų, šaud­me­nų. „Gy­vy­bės ke­liu“  bu­vo eva­kuojami mies­to žmo­nės, ga­myk­lų įren­gi­mai, mu­zie­ji­nės ver­ty­bės. Vi­sa tai bu­vo vyk­do­ma sun­kio­mis są­ly­go­mis - „gy­vy­bės ke­lias“ bu­vo nuo­lat ap­šau­do­mas ir bom­bar­duo­ja­mas.
Tai­gi La­do­gos eže­ras Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais su­vai­di­no svar­bų, o gal net ir le­mia­mą vaid­me­nį mies­to gy­ny­bo­je.
Prof. Algirdas STANAITIS


Žvilgsnis


Tor­na­das: žvilgs­nis iš vi­daus

Prieš me­tus, pa­va­sa­rį, pa­sau­lio ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės pla­čiai nu­švie­tė įvy­kius, tuo pa­čiu me­tu įvy­ku­sius prie­šin­go­se Že­mės ru­tu­lio pu­sė­se. Jų pri­gim­tis – vie­no­da, mat tai – sti­chi­nis reiš­ki­nys – tor­na­das.
Kaip tai bu­vo?
Ypa­tin­gos griau­na­mo­sios ga­lios tor­na­das pra­ėju­sių­jų me­tų ge­gu­žę pra­švil­pė virš JAV Ok­la­ho­mos vals­ti­jos. Pa­grin­di­nis jo smū­gis ati­te­ko Ok­la­ho­mos mies­tui, vals­ti­jos ad­mi­nist­ra­ci­niam cen­trui, taip pat ar­ti­miau­siam Mu­ro mies­tui.
Re­mian­tis iš­anks­ti­niais duo­me­ni­mis, ura­ga­nas su­grio­vė per šim­tą gy­ve­na­mų­jų na­mų, jo me­tu žu­vo ar be ži­nios din­go per 90 žmo­nių, o nu­ken­tė­jo – per 370. Ben­dra vals­ti­jai pa­da­ry­ta ža­la sie­kė per du mi­li­jar­dus do­le­rių.
Tuo pa­čiu me­tu pa­na­šų smū­gį pa­ty­rė Ru­si­jos Jef­re­mo­vo mies­tas Tu­los sri­ty­je. Lai­mei, čia iš­si­vers­ta be au­kų.
Re­gė­ju­sių­jų duo­me­ni­mis, vie­su­las Jef­re­mo­ve siau­tė­jo vi­so la­bo dvi­de­šimt se­kun­džių, ta­čiau su­ge­bė­jo iš da­lies su­griau­ti per du šim­tus pa­sta­tų, iš­rau­ti per pen­kias­de­šimt me­džių ir pen­kio­li­ka elek­tros tie­ki­mo li­ni­jų. Nu­ken­tė­ju­sių­jų – įvai­riais duo­me­ni­mis – nuo 15 iki 20 žmo­nių. Nuos­to­lis nuo sti­chi­jos siau­tė­ji­mo, iš­anks­ti­niais duo­me­ni­mis, sie­kė apie 150 mln. rub­lių.
Gi­męs de­be­sy­je
Tor­na­das pri­klau­so pa­tiems ne­įpras­čiau­siems ir re­čiau­siems gam­tos reiš­ki­niams. Šis at­mo­sfe­rinis sū­ku­rys gims­ta aud­ros de­be­sy­je, iki pus­an­tro ki­lo­met­ro aukš­ty­je ir skrie­ja že­myn, daž­nai pa­lies­da­mas pa­tį sau­su­mos ar jū­ros pa­vir­šių, įgau­da­mas gi­gan­tiš­kos tam­sios ran­ko­vės pa­vi­da­lą, ku­rio sker­smuo – de­šim­tys ir šim­tai met­rų. Ho­ri­zon­ta­lia kryp­ti­mi to­kia be­si­ran­gan­ti „dan­gaus gy­va­tė“ ju­da kar­tu su de­be­si­mi pa­kan­ka­mai lė­tai, ne grei­čiau kaip 4-6 ki­lo­met­rus per va­lan­dą, ta­čiau ga­li pri­da­ry­ti bai­sių nuos­to­lių.
Griau­na­mo­ji tor­na­do ga­lia aiš­ki­na­ma tuo, kad oras jo vi­du­je su­ka­si (prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę) grei­čiu, ne­re­tai sie­kian­čiu 300 km/val., ir vie­nu me­tu ky­la spi­ra­le į vir­šų. Pra­ei­da­mas pro sau­su­mą, jis, kaip dul­kių siur­blys, įsi­ur­bia šiukš­les ir įvai­rius daik­tus į sa­ve, su šak­ni­mis iš­rau­na me­džius ir pa­ke­lia juos į di­de­lį aukš­tį. Ne­re­tai tor­na­das įsu­ka, pa­ke­lia aukš­tyn ir per­ne­ša už de­šim­čių met­rų gy­vū­nus ar žmo­nes. Ži­no­ma at­ve­jų, kai tor­na­do ran­ko­vė, tar­si ga­lin­go siur­blio žar­na, iš­siurb­da­vo iš upe­lio vi­są van­de­nį kar­tu su ja­me esan­čio­mis žu­vi­mis ir ki­tais van­dens gy­vū­nais ir vi­sa tai iš­spjau­da­vo ki­to­je vie­to­je. Gal bū­tent dėl šios prie­žas­ties ky­la va­di­na­mie­ji pa­slap­tin­gi lie­tūs, su ku­riais į že­mę krin­ta žu­vys ir var­lės. O sta­ti­niai, at­si­dū­rę tor­na­do ke­ly­je, kar­tais pil­nu­ti­nai su­griū­na, tie­siog su­sprogs­ta dėl to, kad oro slė­gis ap­link juos trum­pam lai­kui bū­na žy­miai ma­žes­nis ne­gu vi­du­je.
Pra­ėju­sių­jų me­tų įvy­kiai
Šiau­rės Ame­ri­ko­je tor­na­dai daž­niau­siai ky­la JAV te­ri­to­ri­jo­je. Virš Eu­ro­pos ša­lių, ta­me tar­pe virš Ru­si­jos, tor­na­dai ky­la ne taip daž­nai. Bet vis vien yra už­fik­suo­tas ga­na ga­lin­gas tor­na­das, pra­švil­pęs virš Tu­los 1948 me­tų bir­že­lio 4 die­ną. O 2004 me­tų va­sa­rą, be gau­sių aud­rų, liū­čių su kru­ša ir vi­sa griau­nan­čių ura­ga­nų, pa­ste­bė­tų įvai­riuo­se Ru­si­jos re­gio­nuo­se, Ja­ros­lav­ly­je pa­bu­vo­jo ir tor­na­das. Vie­tos gy­ven­to­jai, lai­mei, at­si­pir­ko iš­gąs­čiu: tor­na­das nuo že­mės pa­kė­lė tro­be­lę, sto­vė­ju­sią vai­kų dar­že­lio žai­di­mų aikš­te­lės te­ri­to­ri­jo­je, ke­le­tą se­kun­džių pa­su­kio­jo ore de­šim­ties met­rų aukš­ty­je, o pas­kui vėl nu­me­tė ant že­mės.
JAV yra ži­no­ma ne­ma­ža fo­to­gra­fi­jų ir vi­de­o­fil­mų, įam­ži­nu­sių tor­na­dus, nors nuo­trau­kų, pa­da­ry­tų iš ar­ti­mo nuo­to­lio, nė­ra daug. Bet vi­sos šios nuo­trau­kos vaiz­duo­ja tor­na­dus iš iš­orės. Kraš­tu­ti­nai re­ti pra­ne­ši­mai žmo­nių, ste­bė­ju­sių tor­na­dus iš vi­daus.
Ką pa­ma­tė žmo­nės?
Žmo­gu­mi, pa­bu­vo­ju­siu di­džiu­lio ver­žlaus tor­na­do, pra­skrie­ju­sio po 1943 m. ge­gu­žės 3 d. Te­cha­so vals­ti­jo­je pro Mak­ki­nio mies­tą, įsi­kū­ru­sį į Šiau­rę nuo Da­la­so, bu­vo fer­me­ris Ro­jus Ha­las.
Iš pra­džių tor­na­das su­grio­vė jo na­mo vir­šu­ti­nį aukš­tą. Po to jo ke­ly­je at­si­dū­rė ir pats šei­mi­nin­kas, su­spė­jęs lai­ku iš­bėg­ti iš na­mo ir sto­vė­jęs tam tik­ru at­stu­mu nuo jo. Ar­tė­jant tor­na­dui, Ha­las at­si­gu­lė ant nu­ga­ros, įsi­rė­mė į že­mę al­kū­nė­mis ir už­kul­niais, pa­kė­lė gal­vą ir to­kio­je pa­dė­ty­je lau­kė, ka­da šis at­si­durs virš jo. Vė­liau Ha­las taip ap­ra­šė tai, ką jam pa­vy­ko iš­vys­ti:
„Virš ma­nęs pa­ki­bo kaž­kas pa­na­šaus į lanks­tų vamz­dį ar į mil­ži­niš­ką ran­ko­vę, ku­rios že­mu­ti­nis ga­las ne­sie­kė že­mės ko­kius še­šis met­rus. Kai šio gi­gan­tiš­ko vamz­džio kraš­tas at­si­dū­rė tie­siai virš ma­no gal­vos, pa­ma­čiau, kad „ran­ko­vės“ sie­ne­lės sto­ris sie­kė tris met­rus, ir kaž­ko­kio tai švie­sos šal­ti­nio vi­du­ry „ran­ko­vės“ dė­ka jis pats at­ro­dė vi­siš­kai ne­skaid­rus. Jo vi­di­nis pa­vir­šius bu­vo ly­gus ir bliz­gan­tis, toks pa­vir­šius bū­na ga­mi­niuo­se iš me­ta­lo, pa­deng­to pir­ma­rū­še ema­le.
Žvel­giau į vir­šų, į šį gi­gan­tiš­ką vamz­dį, be­si­drie­kian­tį į be­ga­li­nį aukš­tį. Jis drie­kė­si į vir­šų 300 met­rų ir ne­sku­biai ju­dė­jo, leng­vai pa­lin­kęs į piet­ry­čius ir plas­tiš­kai lin­guo­da­mas. Ir tuo pa­čiu me­tu be­pro­tiš­kai suk­da­ma­sis. Pa­čio­je apa­čio­je šio mil­ži­niš­ko straub­lio sker­smuo sie­kė ne ma­žiau kaip 120 met­rų, o aukš­čiau jis bu­vo dar di­des­nis. Tuš­tu­mą straub­lio vi­du­je da­li­nai už­pil­dė kaž­koks de­be­sis, iš ku­rio skli­do fluo­res­cen­ci­nė švie­sa. Šis ži­ban­tis de­be­sis bu­vo vi­du­ri­nė­je vamz­džio da­ly­je ir ne­sie­kė jo vi­di­nio pa­vir­šiaus.
Tik­riau­siai tai, kas at­si­dū­rė prieš ma­no akis, pa­vy­ko pa­ma­ty­ti la­bai ne­dau­ge­liui. O iš tų, ku­riems pa­si­se­kė, ne vi­si li­ko gy­vi, kad pa­pa­sa­ko­tų tai, ką pa­ju­to“.
Ži­no­mas dar vie­nas do­ku­men­ta­liai už­fik­suo­tas at­ve­jis, kai žmo­gus pa­bu­vo­jo tor­na­do vi­du­je. Jis įvy­ko 1928 me­tų bir­že­lio 22 d. Kan­za­so vals­ti­jos Grins­ber­go mies­to apy­lin­kė­se. Ne­pa­mirš­ta­mą įspū­dį iš­gy­ve­no vie­tos fer­me­ris Vi­las Ke­le­ris.
Pa­sak jo, oras, su­pęs tor­na­dą iš iš­orės, li­ko ab­so­liu­čiai ne­jud­rus. Tor­na­do vi­di­nę ert­mę nu­švie­tė pe­ri­odiš­kai plyks­te­lin­tys žai­bai, per­smel­kian­tys vamz­dį nuo vie­nos sie­ne­lės iki ki­tos. Že­mu­ti­nis vamz­džio kraš­tas bu­vo ne­ly­gus, iš jo že­myn tar­si ka­ro­jo skar­ma­lai ir pe­ri­odiš­kai at­si­plėš­da­vo ma­ži duk­te­ri­niai vie­su­lai, ku­rie, suk­da­mie­si spi­ra­le, pa­si­leis­da­vo to­lyn. Vamz­džio vi­du­je bū­ta „plau­kian­čio“ rū­ko de­be­sies, kaip ir tuo at­ve­ju, ku­rį ap­ra­šė Ha­las.
Nei vie­nas iš šių dvie­jų žmo­nių ne­bū­tų pel­nę sau jo­kios nau­dos, jei­gu bū­tų iš­gal­vo­ję is­to­ri­jas apie tai, kad jiems iš­puo­lė at­ve­jis žvilg­te­lė­ti į tor­na­do vi­dų. Jei­gu vi­sa, ką jie pa­pa­sa­ko­jo, yra tie­sa, rei­kia įves­ti es­mi­nes pa­tai­sas į da­bar eg­zis­tuo­jan­čią tor­na­do ki­li­mo ir eg­zis­ta­vi­mo te­ori­ją. Da­ly­kas tas, kad ši te­ori­ja ne­pa­aiš­ki­na eg­zis­ta­vi­mo to­kios su­dė­tin­gos tor­na­do vi­di­nės struk­tū­ros, ko­kią re­gė­jo abu mi­nė­tie­ji vy­rai. Ypač tor­na­do „vamz­džio“ vi­du­je bu­vu­sio švie­čian­čio de­be­sies ir plyk­sin­čių žai­bų.
Ty­ri­nė­ji­mai, eks­pe­ri­men­tai, mo­de­lia­vi­mas
Moks­li­nin­kai iš dau­ge­lio ša­lių, ir ne vien iš JAV, ti­ria šį pa­vo­jin­gą ir pa­slap­tin­gą at­mo­sfe­rinį reiš­ki­nį. Jo prog­no­za­vi­mas – vie­na iš pa­čių su­dė­tin­giau­sių me­te­o­ro­lo­gi­jos pro­ble­mų. Tam bū­ti­na ge­rai ži­no­ti są­ly­gas, nuo ku­rių pri­klau­so tor­na­do ki­li­mas ir jo iš­si­sklai­dy­mas. Su­pran­ta­ma, ty­ri­nė­ti tor­na­do pri­gim­tį ir jo di­na­mi­ką na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je pa­vo­jin­ga ir sun­ku, o štai tor­na­das skaid­ria­me la­bo­ra­to­ri­nia­me ci­lin­dre ne toks jau ir bai­sus.
Ru­si­jos MA Ši­lu­mi­nės fi­zi­kos ins­ti­tu­to Si­bi­ro sky­riaus ir Da­ni­jos tech­ni­kos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai pir­mą­syk eks­pe­ri­men­te pri­tai­kė la­ze­rį. Jo pa­gal­ba jie nu­sta­tė tor­na­dą imi­tuo­jan­čių da­le­lių ju­dė­ji­mo kryp­tį ir grei­tį. No­rė­da­mi įsi­vaiz­duo­ti vie­su­lo struk­tū­rą, moks­li­nin­kai pa­nau­do­jo da­žik­lio da­le­les, tu­rin­čias 30-ies mik­ro­nų sker­sme­nį. Jos ju­da di­de­liu grei­čiu or­ga­ni­nio stik­lo ci­lin­dre, pri­pil­dy­ta­me van­dens ir gli­ce­ri­no mi­ši­nio. Moks­li­nin­kai ti­ki­si, kad pa­na­šūs ty­ri­mai pa­dės jiems su­vok­ti šio reiš­ki­nio es­mę ir iš­mok­ti įspė­ti tor­na­do ki­li­mą ir jo ga­li­mas pa­sek­mes.
Pa­ren­gė Žy­gin­tas Pet­ru­lis

PictureLietuvos zoologijos sodo nuotrauka
Į pa­si­ma­ty­mą su ži­ra­fa

Ar ži­no­te, ku­rio gy­vū­no ūgis ga­li siek­ti 6 met­rus? Tai il­ga­kak­lė ži­ra­fa. Lie­tu­vos zo­o­lo­gi­jos so­do spe­cia­lis­tai Ži­ra­fų ap­sau­gos fon­do pa­skelb­tos šių gy­vū­nų die­nos - bir­že­lio 21-osios  iš­va­ka­rė­se kvie­tė ap­lan­ky­ti zo­o­lo­gi­jos so­de gy­ve­nan­čias ži­ra­fas  ir su­ži­no­ti daug įdo­mių da­ly­kų apie šiuos il­ga­kak­lius.
Ži­ra­fa – aukš­čiau­sias že­me vaikš­čio­jan­tis žin­duo­lis. Rū­šies pa­va­di­ni­mas ki­lęs iš lo­ty­nų kal­bos žo­džio ,,ca­me­lo­pard“ – tu­rin­tis ir kup­ra­nu­ga­rių, ir le­o­par­do sa­vy­bių. Šis pa­va­di­ni­mas gy­vū­nams bu­vo duo­tas Se­no­vės Ro­mo­je, nes jie bu­vo di­de­li kaip kup­ra­nu­ga­riai ir dė­mė­ti kaip le­o­par­dai. Ži­ra­fos iš­si­vys­tė iš 3 met­rų ūgio pa­na­šaus į an­ti­lo­pę žin­duo­lio, ku­ris kla­jo­jo po Eu­ro­pą ir Azi­ją prieš 30–50 mi­li­jo­nų me­tų.
Lie­tu­vos zo­o­lo­gi­jos so­do ži­ra­fų is­to­ri­ja pra­si­dė­jo nuo pir­mo­sios ži­ra­fų po­ros – Nen­drės ir Gluos­nio. Jie at­vy­ko į zo­o­lo­gi­jos so­dą 1980 me­tais. Tai bu­vo vie­nin­te­lė ži­ra­fų po­ra, gy­ve­nu­si Lie­tu­vos zo­o­lo­gi­jos so­de. Vė­liau tu­rė­tos ži­ra­fos bu­vo tik pa­ti­nai: Ben at­vy­ko 1994 m., Spe­e­dy – 1997 m., Ne­mo Bar­tas – 2001 m. Šiuo me­tu zo­o­lo­gi­jos so­de gy­ve­na du pa­ti­nai: So­lo ir Gud­ru­tis. Jie at­vy­ko 2006 m.
So­lo gi­mė 1998 m. gruo­džio 29 d. Vrot­sla­vo zo­o­lo­gi­jos so­de (Len­ki­jo­je). Sa­vo var­dą So­lo įgi­jo mū­sų zo­o­lo­gi­jos so­de, nes do­ku­men­tuo­se bu­vo įra­šy­tas Sa­lut var­du. Gy­vū­nai daž­nai tu­ri do­ku­men­ti­nius var­dus ir tuos, ku­riais juos kvie­čia zo­o­lo­gi­jos so­do dar­buo­to­jai. So­lo, tie­siog gra­žiau skam­bė­jo čia dir­ban­tiems lie­tu­vai­čiams. Vos tik at­vy­ku­si į Lie­tu­vą, ži­ra­fa ne­no­riai ėdė jai skir­tą mais­tą, nes, pa­si­ro­do, jos ra­cio­ne tie­siog trū­ko pet­ra­žo­lių, ku­rias So­lo la­bai mėgs­ta.
Ki­tas zo­o­lo­gi­jos so­do il­ga­kak­lis gra­žuo­lis – Gud­ru­tis. Jis gi­mė 2004 m. rug­sė­jo 11 d. Lo­dzės zo­o­lo­gi­jos so­de (Len­ki­jo­je). Nors tu­rė­jo var­dą (Se­ven), Lie­tu­vo­je at­vy­kė­lis bu­vo pa­va­din­tas Gud­ru­čiu. Kaip ro­do pa­tir­tis – jis per­va­din­tas ne be rei­ka­lo. Kar­tais ren­gi­nių me­tu lan­ky­to­jams lei­džia­ma pa­mai­tin­ti ži­ra­fas van­to­mis. Gud­ru­tis vi­sa­da pri­eis bū­tent prie to lan­ky­to­jo, ku­ris tu­rės di­džiau­sią van­tą.
Abi ži­ra­fos yra skir­tin­go ūgio ir svo­rio, abie­jų kai­lio raš­tas yra uni­ka­lus, ne­pai­sant to, jog ir So­lo, ir Gud­ru­tis – Rot­šil­do ži­ra­fos. Ži­ra­fų kai­lio raš­tas tar­si žmo­gaus pirš­tų ant­spau­dai – lyg ir pa­na­šus, ta­čiau kiek­vie­no gy­vū­no skir­tin­gas ir ne­si­kei­čia vi­są gy­ve­ni­mą.
Aukš­čiau­si zo­o­lo­gi­jos so­do gy­ven­to­jai tu­ri il­gas ko­jas, ku­rių prie­ki­nės il­ges­nės už už­pa­ka­li­nes. Dau­ge­liui sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ži­ra­fos il­gą kak­lą su­da­ro tik 7 slanks­te­liai. Tiek pat kak­lo slanks­te­lių tu­ri ir žmo­gus.
Šių gy­vū­nų lie­žu­vis mė­ly­nos spal­vos. Jų ūgis sie­kia 5,8 m, o svo­ris vir­ši­ja 1 to­ną. Ži­ra­fų ra­cio­nas la­bai įvai­rus – jos ėda žo­lę, avi­ži­nius dribs­nius, sė­le­nas, sė­me­nis, mal­tus ku­ku­rū­zus, įvai­rias dar­žo­ves ir vai­sius, mėgs­ta ša­kas, džio­vin­tas dil­gė­les. Per die­ną vie­nas gy­vū­nas su­ėda 55–66 kg, o per me­tus – be­veik 22 to­nas pa­ša­ro.
Ol­ga VAŽ­NE­VI­ČIE­NĖ

Powered by Create your own unique website with customizable templates.