Tėviškės GAMTA
  • Nr. 12 (318)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 10 (316)
  • Nr. 9 (315)
  • Nr. 8 (314)
  • Nr. 7 (313)
  • Laiškai redakcijai
  • Nr. 6 (312)
  • Nr. 5 (311)
  • Nr. 4 (310)
  • Nr. 3 (309)
  • Nr. 2 (308)
  • Nr. 1 (307)
  • Nr. 12 (306)
  • Nr. 11 (305)
  • Nr. 10 (304)
  • Nr. 9 (303)
  • Nr. 8 (302)
  • Nr. 7 (301)
  • Nr. 6 (300)
  • Nr. 5 (299)
  • Nr. 4 (298)
  • Nr. 3 (297)
  • Nr. 2 (296)
  • Nr. 1 (295)
  • Nr. 12 (294)
  • Nr. 11 (293)
  • Nr. 10 (292)
  • Nr. 9 (291)
  • Nr. 8 (290)
  • Nr. 7 (289)
  • Nr. 6 (288)
  • Nr. 5 (287)
  • Nr. 4 (286)
  • Nr. 3 (285)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 2 (284)
  • Nr. 1 (283)
  • Nr. 12 (282)
  • Nr. 11 (281)
  • Nr. 10 (280)
  • Nr. 9 (279)
  • Nr. 8 (278)
  • Nr. 7 (277)
  • Nr. 6 (276)
  • Nr. 5 (275)
  • Nr. 4 (274)
  • Nr. 3 (273)
  • Nr. 2 (272)
  • Nr. 1 (271)

Aplinkosaugos aktualijos


Picture
Algirdas Genevičius

Ap­lin­kos vi­ce­mi­nist­ru paskirtas Al­gir­das
Ge­ne­vi­čius


Nau­jai pa­skir­tas ap­lin­kos vi­ce­mi­nist­ras mi­nis­te­ri­jo­je ku­ruos at­lie­kų, tar­šos pre­ven­ci­jos, van­de­nų ir ES pa­ra­mos ad­mi­nist­ra­vi­mo sek­to­rius. Pas­ta­ruo­ju me­tu jis dir­bo Būs­to ener­gi­jos tau­py­mo agen­tū­ros di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju.
Iš Kai­šia­do­rių kraš­to ki­lęs 62 me­tų Al­gir­das Ge­ne­vi­čius yra bai­gęs pra­mo­nės eko­no­mi­kos ir val­dy­mo stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, bu­vo su­kū­ręs sa­vo sta­ty­bų ver­slą, tu­ri va­do­va­vi­mo ke­lioms ben­dro­vėms pa­tir­ties.
Lais­va­lai­kį ski­ria au­to­tu­riz­mui ir spor­tui, mėgs­ta kla­si­ki­nę mu­zi­ką ir te­at­rą.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ,,Karš­to­ji li­ni­ja‘‘ vis labiau pa­de­da at­skleis­ti pa­žei­di­mus ir pik­tnau­džia­vi­mus

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jos ,,Karš­to­ji li­ni­ja‘‘ įkur­ta sie­kiant ak­ty­viau įtrauk­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nę į ko­vą su įsta­ty­mų pa­žei­di­mais ap­lin­kos ap­sau­gos sri­ty­je, iš­aiš­kin­ti ga­li­mus ko­rup­ci­jos at­ve­jus šio­je sri­ty­je, ap­lin­kos ap­sau­gos pa­rei­gū­nų ga­li­mą pik­tnau­džia­vi­mą tar­ny­ba ar ne­vei­ki­mą, ne­tin­ka­mą tar­ny­bi­nių pa­rei­gų at­li­ki­mą ir kt. 
Pas­ta­rų­jų me­tų ,,Karš­to­sios li­ni­jos‘‘ pra­ne­ši­mai ir jų ty­ri­mo re­zul­ta­tai ro­do, kad ša­lies vi­suo­me­nė yra ne­pa­kan­ti ap­lin­kos ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­dė­jams, ak­ty­viai re­a­guo­ja į pa­žei­di­mus ir drą­siai ke­lia vie­šu­mon ne­tei­sė­tus nu­si­žen­gi­mus.
Per šių me­tų pirmą pus­me­tį Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Tei­sės ir per­so­na­lo de­par­ta­men­to Kon­tro­lės sky­rius ga­vo 296 pra­ne­ši­mus: dėl ap­lin­kos ter­ši­mo – 92; dėl sta­ti­nių sta­ty­bos tei­sė­tu­mo ir Vals­ty­bi­nės te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­jos prie ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nų veiks­mų – 44; dėl ap­lin­kos ap­sau­gos vals­ty­bi­nės kon­tro­lės pa­rei­gū­nų – 17; dėl miš­ko kir­ti­mo ir miš­kų ap­sau­gos pa­rei­gū­nų – 52; dėl bra­ko­nie­ria­vi­mo – 18; ki­tokio pobūdžio skun­dų ir pra­ne­ši­mų – 78. Pažymėtina, kad per 40 pro­c. gau­tų pra­ne­ši­mų pa­si­tvir­ti­no.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Tei­sės ir per­so­na­lo de­par­ta­men­to Kon­tro­lės sky­rius ,,Karš­tą­ja li­ni­ja‘‘ ga­vo pra­ne­ši­mą dėl urė­di­jos ir Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos miš­kų pa­rei­gū­nų ga­li­mų Vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų de­ri­ni­mo vals­ty­bės tar­ny­bo­je įsta­ty­mo pa­žei­di­mų, t. y. tar­ny­bi­nio trans­por­to nau­do­ji­mo ne tar­ny­bos reik­mėms. In­for­ma­ci­ja pa­si­tvir­ti­no, už mi­nė­to įsta­ty­mo pa­žei­di­mus pa­rei­gū­nams pa­skir­ta tar­ny­bi­nė ir draus­mi­nės nuo­bau­dos.
Pa­si­tvir­ti­no Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ,,Karš­ta li­ni­ja‘‘ gau­tas pra­ne­ši­mas dėl ga­li­mų ap­lin­kos ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mų Anykš­čių r., Ru­bi­kių eže­ro pa­kran­tės ap­sau­gos juos­to­je. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės pa­ve­di­mu Ute­nos regiono aplinkos apsaugos departamento pa­rei­gū­nai, pa­tik­ri­nę pa­dė­tį vie­to­je, nu­sta­tė, kad ne­tei­sė­tai, be lei­di­mo Anykš­čių re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je, Ru­bi­kių eže­ro hid­rog­ra­fi­nia­me draus­ti­ny­je, vyk­do­mi pla­taus mas­to že­mės ka­si­mo-už­py­li­mo dar­bai: su­nai­kin­ti kraš­to­vaiz­džio ob­jek­tai, žo­li­nė aug­me­ni­ja, pa­keis­ta eže­ro kran­to li­ni­ja, su­nai­kin­tos žu­vų nerš­ta­vie­tės ir kt. De­par­ta­men­to pa­rei­gū­nai pa­skai­čia­vo 59 247,51 Lt gam­tai pa­da­ry­tą ža­lą ir krei­pė­si į Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­rą, pra­šy­da­mi pra­dė­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl pa­da­ry­tos ža­los gam­tai at­ly­gi­ni­mo.
Į Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją krei­pė­si as­muo, ku­ris pra­ne­šė, kad Plun­gės r., Rie­ta­vo sen., Pe­lai­čių k. ne­tei­sė­tai ply­nai iš­kirs­tas pri­va­tus miš­kas. Pa­reiš­kė­jo tei­gi­mu, miš­kas iš­kirs­tas pa­gal miš­kų pa­rei­gū­no ne­pa­grįs­tai iš­duo­tą lei­di­mą. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės pa­ve­di­mu Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos Miš­kų kon­tro­lės sky­riaus pa­rei­gū­nams pa­tik­ri­nus pa­dė­tį vie­to­je, nu­sta­ty­ta, kad lei­di­mas iš­duo­tas ne­pa­grįs­tai, pa­žei­džiant Lei­di­mų kirs­ti miš­ką iš­da­vi­mo tvar­kos ap­ra­šo rei­ka­la­vi­mus. To­dėl lei­di­mas pa­nai­kin­tas, o už ne­tin­ka­mą tar­ny­bi­nių pa­rei­gų at­li­ki­mą, t. y.  miš­kų pa­rei­gū­nui, ku­ris ne­pa­grįs­tai iš­da­vė lei­di­mą,. skir­ta tar­ny­bi­nė nuo­bau­da.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ,,Karš­tą­ja li­ni­ja‘‘ gau­tas pra­ne­ši­mas dėl ap­lin­kos ter­ši­mo pa­vo­jin­go­mis at­lie­ko­mis Jo­na­vos r., Ži­nė­nų k. Fak­tai pa­si­tvir­ti­no. Už ap­lin­kos ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mus pa­žei­dė­jui su­ra­šy­tas ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­las, pa­gal kom­pe­ten­ci­ją by­la per­duo­ta nag­ri­nė­ti Jo­na­vos apy­lin­kės teis­mui, be to, pa­skai­čiuo­ta 1500 Lt ap­lin­kai pa­da­ry­ta ža­la.
Pa­si­tvir­ti­no pra­ne­ši­mas dėl sa­va­va­liš­kai ker­ta­mo miš­ko Vil­niaus r., Avi­žie­nių sen., Pi­ku­tiš­kių k. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės pa­ve­di­mu, miš­kų apsaugos pa­rei­gū­nams, pa­tik­ri­nus pa­dė­tį vie­to­je, nu­sta­ty­ta, kad be lei­di­mo ply­nai iš­kirs­ta 0,94 ha miš­ko, su­nai­kin­ta 0,58 ha miš­ko pa­klo­tės. Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos pa­rei­gū­nai pa­žei­dė­jui su­ra­šė ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­lą, ad­mi­nist­ra­ci­nę by­lą pa­gal kom­pe­ten­ci­ją per­da­vė nag­ri­nė­ti Tra­kų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mui.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Tei­sės ir per­so­na­lo de­par­ta­men­to Kon­tro­lės sky­rius ga­vo pra­ne­ši­mą, dėl gal­būt ne­tei­sė­tų sta­ty­bų Vil­niu­je, Rū­ko gat­vė­je. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bės pa­ve­di­mu Vals­ty­bi­nės te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­jos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nams pa­tik­ri­nus pa­dė­tį vie­to­je, nu­sta­ty­ta, kad gy­ve­na­ma­sis na­mas pa­sta­ty­tas pa­žei­džiant es­mi­nius sta­ti­nio pro­jek­to spren­di­nius. Dėl nu­sta­ty­tų pa­žei­di­mų pa­teik­tas ieš­ki­nys Vil­niaus mies­to apy­lin­kės teis­mui.
Pa­žy­mė­ti­na, kad Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je įkur­ta ,,Karš­to­ji li­ni­ja‘‘ pa­si­tei­si­na, yra nau­din­ga ir rei­ka­lin­ga. Ša­lies gy­ven­to­jai tu­ri pui­kią ga­li­my­bę pa­teik­ti Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai in­for­ma­ci­ją, pra­ne­ši­mus, skun­dus apie ap­lin­kos ap­sau­gos tei­sės ak­tų rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mus, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos sis­te­mos pa­rei­gū­nų (ap­lin­kos ap­sau­gos vals­ty­bi­nės kon­tro­lės, vals­ty­bi­nių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų, miš­kų, Vals­ty­bi­nės te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­jos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nų ir kt.) ga­li­mą pik­tnau­džia­vi­mą tar­ny­ba, ne­vei­ki­mą ar ne­tin­ka­mą tar­ny­bi­nių pa­rei­gų at­li­ki­mą, ga­li­mas ko­rup­ci­jos ap­raiš­kas ap­lin­kos ap­sau­gos sri­ty­je, bra­ko­nie­ria­vi­mo at­ve­jus, ap­lin­kos ter­ši­mą, miš­kų kir­ti­mą, ne­tei­sė­tas sta­ty­bas ir kt.
Pri­me­nu, kad ša­lies gy­ven­to­jai Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jos ,,Karš­tą­ja li­ni­ja‘‘ ga­li nau­do­tis ano­ni­miš­kai bet ku­riuo pa­ros me­tu jiems pa­to­giau­siu bū­du – dar­bo dienomis tel. 8-5 266 3596, 266 3597, 266 2717; at­sa­kik­lis vi­są pa­rą 8-5 266 3598, fak­su 8-5 266 3671, elek­tro­ni­niu pa­štu pra­ne­si­mas@am.lt. Gavę pra­ne­ši­mus, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Tei­sės ir per­so­nalo de­par­ta­men­to Kon­tro­lės sky­rius darbuotojai ope­ra­ty­viai juos nag­ri­nė­ja. 
Kviečiame aktyviai prisidėti prie aplinkos apsaugos įstatymo  apsaugos.
Ona Bub­ne­lie­nė
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Tei­sės ir per­so­na­lo de­par­ta­men­to Kon­tro­lės sky­riaus ve­dė­ja

No­ri gry­bau­ti – lai­ky­kis tai­syk­lių

Šį ru­de­nį gau­siai dygs­ta gry­bai, miš­kus už­puo­lė gry­bau­to­jai. De­ja, tarp jų pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie ne­pai­so ar ne­ži­no gry­ba­vi­mo tai­syk­lių. Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai pri­me­na, kad jų lai­ky­tis pri­va­lu vi­siems, o pa­žei­dė­jams ga­li bū­ti ski­ria­ma ad­mi­nist­ra­ci­nė bau­da.
Nors gry­bus rink­ti ga­li­ma vi­suo­se – ir vals­ty­bi­niuo­se, ir pri­va­čiuo­se – miš­kuo­se, rei­kia ži­no­ti, kad gry­bau­ti ne­lei­džia­ma re­zer­va­tuo­se ir tuo­se miš­kuo­se, ku­riuo­se lan­ky­ma­sis lai­ki­nai už­draus­tas ar ap­ri­bo­tas sa­vi­val­dy­bių spren­di­mais. In­for­ma­ci­ja apie to­kį drau­di­mą ar ap­ri­bo­ji­mą skel­bia­ma vie­tos spau­do­je, sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, per ra­di­ją ar te­le­vi­zi­ją, o prie ke­lių, ta­kų į miš­ką, ku­ria­me už­draus­tas ar ap­ri­bo­tas lan­ky­ma­sis, in­for­muo­ja pa­sta­ty­ti žen­klai.
Rinkti grybus arčiau kaip 100 m iki miš­ko sa­vi­nin­ko so­dy­bos, ga­li­ma tik miš­ko sa­vi­nin­kui su­ti­kus.
Bū­ti­na ži­no­ti, kad įva­žiuo­ti į miš­ką ir va­ži­nė­ti po jį mo­to­ri­nė­mis trans­por­to prie­mo­nė­mis ga­li­ma tik ke­liais. Va­žiuo­ti dvi­ra­čiais lei­džia­ma ke­liais ir rek­re­a­ci­niais, pa­žin­ti­niais ar ki­tais miš­ko ta­kais, ne­truk­dant pės­tie­siems miš­ko lan­ky­to­jams ir ne­ga­di­nant ta­kų dan­gos. Sta­ty­ti trans­por­to prie­mo­nes miš­kuo­se ga­li­ma tik tam skir­to­se aikš­te­lė­se ar­ba ke­lio pa­kraš­ty­je, už­tik­ri­nus ga­li­my­bę ke­liu pra­va­žiuo­ti ki­toms trans­por­to prie­mo­nėms. Sta­tant trans­por­to prie­mo­nę ke­lio pa­kraš­ty­je, rei­kia veng­ti už­va­žiuo­ti ant sa­ma­nų, ker­pių, uo­gie­no­jų.
Ren­kant gry­bus juos rei­kia ar­ba iš­rau­ti, ar­ba nu­pjau­ti prie pat že­mės. Griež­tai drau­džia­ma ar­dy­ti miš­ko pa­klo­tę, sa­ma­nų ar ker­pių dan­gą, nio­ko­ti ne­ren­ka­mus gry­bus. Miš­ko eko­sis­te­moms ypač ken­kia­ma, kai pa­klo­tė ar­do­ma grėb­liais ir ki­tais įran­kiais, nes taip su­nai­ki­na­ma ir gry­bie­na.
Kaip nu­sta­to Gry­ba­vi­mo Lie­tu­vos miš­kuo­se tai­syk­lės, drau­džia­ma rink­ti, par­duo­ti ir su­pirk­ti vo­ve­rai­tes, ku­rių ke­pu­rė­lės sker­smuo ma­žes­nis kaip 1 cm, ir ba­ra­vy­kus, ku­rių ke­pu­rė­lės sker­smuo ma­žes­nis kaip 1,5 cm. Taip pat ne­ga­li­ma rink­ti į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tų rū­šių gry­bų.
Jei­gu nu­sta­ty­ta tvar­ka pa­žei­džia­ma gry­bau­jant, pi­lie­čiams ga­li bū­ti ski­ria­ma nuo 25 Lt iki 100 Lt, pa­rei­gū­nams – nuo 100 Lt iki 200 Lt bau­da. Jei­gu ji pa­žei­džia­ma gry­bus su­per­kant, par­duo­dant ar per­dir­bant, pi­lie­čiams ga­li bū­ti ski­ria­ma nuo 250 Lt iki 500 Lt, pa­rei­gū­nams – nuo 500 Lt iki 1 tūkst. li­tų bau­da. 
Picture
Grybų lentelės

Žuvininkystė


Picture
La­ši­šų ir šla­kių mig­ra­ci­jai bei nerš­tui ap­sau­go­ti – ak­ci­ja “La­ši­ša-2014”

Jau ta­po tra­di­ci­ja ša­ly­je kiekvie­ną ru­de­nį reng­ti ak­ci­ją la­ši­šų ir šla­kių mig­ra­ci­jai bei nerš­tui ap­sau­go­ti. Šį­met to­kia ak­ci­ja vyks nuo rug­sė­jo 1 iki lap­kri­čio 20 die­nos.
Re­dak­ci­ja pa­pra­šė Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Gam­tos ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jo Vil­man­to GrAi­čiū­no pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie šių žu­vų mig­ra­ci­ją ir nerš­tą, pri­min­ti lei­di­nio skai­ty­to­jams, kur, ka­da ir kiek ga­li­ma suž­ve­jo­ti šių žu­vų.
Rug­sė­jo 1 d. pra­si­dė­jo ak­ci­ja „La­ši­ša-2014“. To­kia ak­ci­ja vyk­do­ma jau dvy­lik­tą kar­tą. Ji vyks iki lap­kri­čio 20 die­nos. Šios ak­ci­jos tiks­las – už­tik­rin­ti la­ši­šų ir šla­kių mig­ra­ci­jos ke­lių ir nerš­to ap­sau­gą.
Pa­grin­di­nės ak­ci­jos vie­tos – Bal­ti­jos jū­ros prie­kran­tė, Kur­šių ma­rios, Ne­mu­no del­tos re­gio­nas, Ne­mu­no, Du­by­sos, Ne­ries, Žei­me­nos, Šven­to­sios, Sie­sar­ties, Vil­ne­lės upės bei jų in­ta­kai ir ša­lia šių van­dens tel­ki­nių esan­tys pri­va­žia­vi­mai ir ke­liai. Ak­ci­ja ren­gia­ma dviem eta­pais – Bal­ti­jos jū­ros prie­kran­tė­je, Kur­šių ma­rio­se, Ne­mu­no del­tos re­gio­ne ir Ne­mu­no upė­je ji vyks nuo rug­sė­jo 1 d. iki spa­lio 20 d., o Ne­mu­no, Du­by­sos, Ne­ries, Žei­me­nos, Šven­to­sios, Sie­sar­ties, Vil­ne­lės upė­se ir jų in­ta­kuo­se – nuo spa­lio 1 d. iki lap­kri­čio 20 d.
Ak­ci­jos me­tu ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai nuo­lat bu­dės prie pa­grin­di­nių la­ši­šų nerš­ta­vie­čių, kon­tro­liuos ver­sli­nę, mė­gė­jiš­ką ir spe­cia­li­ą­ją žve­jy­bą, stab­dys ir tik­rins įta­ria­mų žve­jy­bos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mais as­me­nų trans­por­to prie­mo­nes.
Pa­ste­bė­ję bra­ko­nie­ria­vi­mo at­ve­jus, gy­ven­to­jai kvie­čia­mi ne­lik­ti abe­jin­gi ir apie juos ne­del­siant pra­neš­ti to re­gio­no, ku­ria­me pa­ma­tė pa­žei­dė­jus, ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to (RA­AD) pa­rei­gū­nams. Apie pa­ste­bė­tus ne­tei­sė­tus veiks­mus ga­li­ma pra­neš­ti ir ben­druo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu 112.
Iki 2005 m. la­ši­šas ir šla­kius žve­jams mė­gė­jams gau­dy­ti bu­vo drau­džia­ma. Nuo 2005 m. šių žu­vų žve­jy­ba vi­daus van­de­ny­se lei­džia­ma tik įsi­gi­jus žve­jo mė­gė­jo kor­te­lę.
Jū­ro­je la­ši­šas ir šla­kius ga­li­ma žve­jo­ti be žve­jo mė­gė­jo kor­te­lės - tu­rint žve­jo mė­gė­jo bi­lie­tą (žve­jy­bai ne­iš­nuo­mo­tuo­se van­dens tel­ki­niuo­se) ar ne­mo­ka­mą žve­jy­bos tei­sę. Per vie­ną žve­jy­bą (nuo žve­jo at­vy­ki­mo į žve­jy­bos vie­tą iki iš­vy­ki­mo) lei­džia­ma su­gau­ti vie­ną la­ši­šą ar­ba šla­kį. Nuo rug­pjū­čio 15 d. iki spa­lio 31 d. žve­jams mė­gė­jams drau­džia­ma žve­jo­ti la­ši­šas ir šla­kius ma­žes­niu kaip 0,5 km spin­du­liu nuo Šven­to­sios (pa­jū­rio) upės žio­čių ir 0,5 km spin­du­liu nuo Klai­pė­dos uos­to mo­lų ga­lų Bal­ti­jos jū­ro­je.
Drau­džia­ma gau­dy­ti la­ši­šas ir šla­kius ma­žes­nius, nei 65 cm (ma­tuo­jant nuo snu­kio iki uo­de­gos pe­le­ko ga­lo). Su­ga­vus ma­žes­nę žu­vį – pri­va­lo­ma ne­del­siant pa­leis­ti.
Nuo sau­sio 1 d. iki rug­sė­jo 15 d., įsi­gi­jus žve­jo mė­gė­jo kor­te­lę, ga­li­ma gau­dy­ti la­ši­šas ir šla­kius upių at­kar­po­se, nurodytose lentelėje Nr. 1
Sugavus lašišą ar šlakį upėje ar jos atkarpoje, nenurodytoje lentelėje Nr. 1, būtina nedelsiant paleisti atgal į upę.
Nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bet kokia žvejyba leidžiama tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Nemokamą žvejybos teisę turintys asmenys šiuo laikotarpiu gali žvejoti tik įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai, o atsitiktinai užkibus lašišai ar šlakiui – nedelsiant šias žuvis paleisti.
Nemune ir Neryje žemiau Jonavos J. Ralio gatvės tilto turint nemokamą žvejybos teisę ar įsigijus žvejo mėgėjo bilietą šiuo laikotarpiu galima žvejoti kitas žuvis visais Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėmis leidžiamais žvejybos būdais ir masalais.
Upių vietose, nepatenkančiose į nustatytas lašišų ir šlakių migracijos ir neršto vietas galima žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti.
Žvejoti lašišas ir šlakius leidžiama tik šviesiu paros metu - nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 100 m žemiau užtvankų ir žuvitakių, taip pat Dubysos, Jūros, Neries, Šventosios, Vilnios, Žeimenos upių žiotyse ir 500 m žemiau jų, taip pat kitų lašišinių upelių, išvardintų Mėgėjų taisyklių 5 priede, žiotyse ir 100 m žemiau jų.
Žvejo mėgėjo kortelė, išduodama vienai dienai, kainuoja -10 Lt., suteikia teisę sugauti vieną šlakį arba lašišą, vienoje limituotos žvejybos sąlygose nurodytoje upėje ar jos atkarpoje. Žvejo mėgėjo kortelę galima įsigyti naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS), loterijos Perlas terminaluose, žūklės prekių parduotuvėse „Romada“ ir „Salmolita“.
Žvejo mėgėjo kortelę (net ir elektroninę, įsigytą per ALIS) privaloma turėti žvejybos vietoje. Sugavus lašišą ar šlakį, ne vėliau kaip per 5 minutes žvejo mėgėjo kortelėje nurodytoje vietoje turi būti nuplėšiama jos dalis. Nuplėšta žvejo mėgėjo kortelė teisės žvejoti nesuteikia. Sugavus lašišą ar šlakį per 10 dienų privaloma el. paštu – info@am.lt arba faksu (8-5) 266 27 07
pateikti ataskaitą. Ataskaitos forma yra patalpinta Aplinkos ministerijos svetainėje rubrikoje „Gamtos apsauga“ – „Žvejyba“ – „Ataskaitos apie sugautą lašišą ar šlakį forma“. Jei žvejo mėgėjo kortelė įsigyta per ALIS – ataskaita teikiama ALIS.

Picture
Picture
Picture

Akistata su gamta


PictureS. Paltanavičius
Paukš­čių ir il­gų­jų die­nų iš­ly­dė­ji­mas

Rug­sė­jis mus pra­de­da ves­ti ru­dens ta­ku. Jo pra­džia yra dar su la­bai ryš­kiais va­sa­ros pa­li­ki­mo žen­klais. Ta­čiau kuo to­liau, tuo vis gi­liau ei­na­me į ru­de­nį...
Iš tik­ro, va­sa­ra sa­vo tik­ruo­sius dar­bus at­li­ko lai­ku, o tai, ką re­gi­me da­bar, yra sa­vo­tiš­ka re­ak­ci­ja į ši­lu­mą ir drėg­mę. Taip bus vi­są ru­de­nį ar bent iki lap­kri­čio pra­džios. Re­gė­da­mi ža­liuo­jan­čią žo­lę, žy­din­čius au­ga­lus ir bal­tus va­sa­riš­kus de­be­sis, ne­ga­li­me ap­si­gau­ti ir ma­ny­ti, kad ru­duo tę­sia va­sa­ros dar­bus. Ne, to nė­ra: au­ga­lai žy­di, bet jiems jau ne­rei­kia už­megz­ti nau­jų sėk­lų ar vai­sių, ža­lia žo­lė nė­ra so­čio­ji ga­nia­va, o de­be­sys po aki­mir­kos ga­li tap­ti tam­siai pil­ki ir pra­pliup­ti lie­tu­mi. Ru­duo Lie­tu­vo­je yra di­džio­jo dar­by­me­čio, aruo­dų pil­dy­mo ir pa­si­ruo­ši­mo žie­mai lai­kas. To­kio­mis min­ti­mis ir to­kiais tiks­lais gy­ve­na ne tik gam­ta, kiek­vie­nas jos vai­kas, bet ir mes.
Va­sa­ros ga­le ste­bė­jo­mės iš­skri­du­siais gan­drais. Štai net da­bar pie­vo­se gau­su var­lių, ra­žie­no­se šmi­ri­nė­ja pe­liu­kai, o dir­vo­nuo­se grie­žia žio­gai, tad gan­drus iš­skris­ti ver­tė tik­rai ne le­sa­lo sto­ka. Ly­giai pen­kis mė­ne­sius pas mus pra­lei­dę paukš­čiai iš­ke­lia­vo, nes tą da­ry­ti jiems “lie­pė” trum­pė­jan­ti die­na. Mums šven­to­jo Bal­tra­mie­jaus die­na (rug­pjū­čio 24-oji), žy­min­ti va­sa­ros bran­dą, yra šven­tė, o gan­drams ji ta­pa­ti pas­ku­ti­nei švie­sio­jo pa­ros lai­ko ri­bai, po ku­rios pa­si­li­ku­sie­ji lai­ko­mi vė­luo­jan­čiais.
Kur sku­ba lai­kas? Že­mės ir Sau­lės pa­dė­tis dan­gu­je kin­ta vis spar­čiau, die­na trum­pė­ja, o rug­sė­jo 23 d. anks­ti ry­tą su­lauk­si­me me­to, kai ji su­si­ly­gins su nak­ti­mi. Po to nak­tis per­svers die­ną ir sku­bė­da­ma il­gės to­liau - per tre­je­tą mė­ne­sių iki Ka­lė­dų ji tu­ri at­lik­ti kai ku­riuos svar­bius dar­bus.
Ru­dens pra­džio­je nak­čiai rei­kia vė­sin­ti že­mę ir van­de­nis. Po šven­to My­ko­lo (rug­sė­jo 29 d.) Lie­tu­vo­je žmo­nės jau ne­si­mau­dy­da­vo, vai­kams bu­vo už­draus­ta sė­dė­ti ar gu­lė­ti ant že­mės, nes taip ga­li­ma per­šal­ti. Vės­tan­tys pa­vir­šiai ak­ty­viai at­si­svei­ki­na su ši­lu­ma, tad įpras­tu reiš­ki­niu tam­pa rū­kai, ku­rių drie­ka­nos vil­ni­ja ne tik že­mu­mo­se, kaip bu­vę va­sa­rą, bet že­mę nu­klo­ja vi­sur. Da­bar rū­kai ga­li niūk­so­ti iki prieš­pie­čių, ir juos iš­sklai­do tik kait­riau žvilg­te­lė­ju­si sau­lė.
Rug­sė­jo pra­džioj gam­to­je ne­ga­li­ma ne­ma­ty­ti dvie­jų svar­bių da­ly­kų: gry­bų au­gi­mo ir vir­žių žy­dė­ji­mo. Vir­žiai veš­liai rau­do­na­vo (jų žie­dų spal­vos la­bai įvai­rios - nuo bals­vos iki ryš­kiai raus­vos) nuo rug­pjū­čio vi­du­rio. Da­bar jie dar žy­di, ta­čiau jų die­nos su­skai­čiuo­tos. Apie tai, kad vir­žių me­tas bai­gia­si, pra­ne­ša vabz­džiai - jie nu­sto­ja lan­ky­tis ap­mirš­tan­čiuo­se žie­duo­se ir ku­rį lai­ką čia ste­bi­me sa­vo­tiš­ką ty­lą, ku­rio­je ka­ra­liau­ja... vo­rai. Kol vir­žių ša­ke­lės lin­ga­vo nuo vabz­džių, vo­rai tu­rė­jo iki va­lios mais­to. Jų tin­kai bu­vo iš­raiz­gę tar­pus tarp vir­žių ke­rų, api­py­nę ta­ke­lius, o tie, ku­rie ne­mez­ga tin­klų, slaps­tė­si kiek­vie­nam krū­me­ly­je. Da­bar vo­rų mais­tas pra­din­go, o jie ku­rį lai­ką dar bus čia ir lauks...
Kaip sma­giai virš pie­vų nar­do kregž­dės. Tik anks­ti ry­te jos su­tu­pia ant lai­dų pa­si­šil­dy­ti sau­lu­tės spin­du­liuo­se. Ru­dens pra­džios sau­lės ma­gi­ja svar­bi dau­ge­liui paukš­čių - nors jie dar ne­pa­mir­šo va­sa­ros ir bu­vo lai­min­gi taip il­gai gy­ve­nę karš­ty­je, ta­čiau da­bar su­pra­to, kad iš gam­tos rei­kia im­ti ma­lo­nias do­va­nas.  Kregž­du­tės virš lau­kų dar nar­dys vi­są rug­sė­jį, tik ėmus le­kio­ti „bo­bų va­sa­ros“ vo­ra­tin­kliams jos pa­si­trauks į pie­tus.
Rug­sė­jį po lie­tų ir nak­ties ra­sos pa­skleis­tos drėg­mės lau­kuo­se vie­to­je juo­duo­jan­čių ari­mų at­si­ran­da nau­ji, švel­niai ža­lios spal­vos žel­me­nų plo­tai. Žiem­ken­čių au­gi­ni­mas – se­na tra­di­ci­ja. Įdo­mu, kad sa­vo­tiš­kas tra­di­ci­jas - nau­do­tis žel­me­ni­mis ar jų plo­tais - „su­si­kū­rė“ ir dau­ge­lis gy­vū­nų. At­vi­ri lau­kai la­bai pa­trauk­lūs pem­pėms, ku­rias čia trau­kia dir­vo­je esan­tys slie­kai. Gre­ta jų šmė­žuo­ja var­nė­nų pul­kai, o ru­de­niui įpu­sė­jus pa­si­ro­dys iš šiau­rės at­skri­dę dir­vi­niai sė­ji­kai. To­kio­se vie­to­se mie­lai lei­džia­si ger­vės, žą­sys – jau­ni sod­rūs žel­me­nys yra jų mė­gia­mas mais­tas. Jei žel­me­nų lau­kas yra ne­to­li miš­ko ar pel­kės, ne­re­tai į lau­kus pa­ran­kio­ti ak­me­nu­kų, ku­rie rei­ka­lin­gi kie­to­jo mais­to virš­ki­ni­mui, iš­skren­da te­ter­vi­nai. Pa­ti­nai juo­di, pa­te­lės - rai­bos, ka­na­pė­tos, la­bai de­ran­čios prie že­mės spal­vos. Ta­čiau paukš­čiai vi­sa­da la­bai at­sar­gūs, įta­rūs. Jiems yra ko bi­jo­ti...
Ru­de­nį ke­liau­ja vi­si paukš­čiai, tai­gi - ir plėš­rie­ji. Dau­ge­lis jų, ra­dę mais­to, ap­si­sto­ja il­ges­niam lai­kui. Štai višt­va­na­gis, ku­rio la­biau­siai ven­gia te­ter­vi­nai, grei­tai su­ran­da vie­tas, ku­rio­se lai­ko­si kar­ve­liai, an­tys, kur ga­li­ma nu­tver­ti na­mi­nius ba­lan­džius. Nuo rug­sė­jo ga­lo dau­ge­lis ba­lan­di­nin­kų, lai­kan­čių de­ko­ra­ty­vi­nių veis­lių paukš­čius, sa­vo au­gin­ti­nių lais­vai skrai­dy­ti ne­iš­lei­džia, sau­go juos nuo va­na­go na­gų. Ži­no­ma, višt­va­na­gis vi­sa­da pa­si­i­ma da­lį kai­me lais­vai le­si­nė­jan­čių viš­tų. Ta­čiau ru­de­nį, kai nak­tis il­ga, ge­riau­sia me­džio­ti vil­kams.
Lie­tu­vo­je vil­kai tu­ri pa­kan­ka­mai na­tū­ra­laus mais­to, jų po­pu­lia­ci­jos gau­sa ne­grę­sia jo­kiai lau­ki­nei žvė­rių ar paukš­čių rū­šiai. Ta­čiau kas­met vil­kų gro­biu tam­pa šim­tai na­mi­nių gy­vu­lių, ypač avių, ož­kų, ver­še­lių, kai ka­da - ir šu­nų. Vil­kai taip pat tam­pa vis la­biau ci­vi­li­zuo­ti, jie be bai­mės at­ei­na į kie­mus, ap­tva­rus. Dar pa­pras­čiau vil­kams pa­sie­kia­mi ga­nyk­lo­se, to­liau nuo na­mų nak­čiai pa­lie­ka­mi gy­vu­liai. Kar­tais ga­li­ma tik ste­bė­tis, ko­dėl sa­vi­nin­kai jų ne­sau­go ir ne­ver­ti­na - an­tai, anks­ti ry­tą pa­miš­kė­je ap­tik­tos avys ar ver­še­liai čia bū­na sėk­min­gai iš­gy­ve­nę dar vie­ną nak­tį. Ta­čiau ko­kia bus ki­ta jų nak­tis, ži­no tik vil­kas...
Rug­sė­jį ne tik iš­ke­liau­ja ar žie­mai ruo­šia­si paukš­čiai. Kai kas jau da­bar gal­vo­ja apie ki­tus me­tus, ki­tą va­sa­rą ir tam ruo­šia­si. Va­sa­ros ga­le, vė­sio­mis nak­ti­mis pra­de­da šėl­ti tau­rie­ji el­niai. Jų bal­sai va­di­na­mi pa­čiais įman­triau­siais var­dais ir pa­ly­gi­ni­mais. Tau­rių­jų el­nių įvai­raus to­no mau­ro­ji­mas ir bau­bi­mas daug ką sa­ko apie žvė­rį, net jo ne­ma­tant. Pa­ty­ręs ste­bė­to­jas iš kar­to su­pran­ta, kas čia „kal­ba“: jau­nas pa­ti­nas ar gi­rios el­nių gi­mi­nės pa­triar­chas. Vo­kie­čių me­džio­to­jai sa­vo žo­dy­ne tu­ri be­ga­les el­nio bal­so, kiek­vie­nos jo de­ta­lės įvar­di­ji­mo ter­mi­nų ir epi­te­tų. Lie­tu­vo­je tuo su­si­do­mė­ta ne taip se­niai.
Pats įdo­miau­sias mums nau­jas už­si­ė­mi­mas – el­nių bal­sų mėg­džio­ji­mas. Spe­cia­liomis dū­domis, vamz­džiais, kriauk­lė­mis ar vi­sai ne­įpras­tais in­stru­men­tais va­di­na­mie­ji „el­nių kvies­liai“ su­ge­ba meist­riš­kai at­kar­to­ti tau­rio­jo el­nio pa­ti­no bal­są. Vyks­tan­čio­se „el­nių kvies­lių“ var­žy­bo­se ai­di mėg­džio­ja­mi pa­tys gra­žiau­si el­nių bal­sai, o ko­mi­si­ja ver­ti­na, ku­ris jų ga­li bū­ti pa­na­šiau­sias į tik­rąjį. Ta­čiau šiuo me­tu ne­rei­kia ir to­kio „el­nių kvies­lių“ ren­gi­nio – žvė­rių bal­sai skar­di kai ku­rio­se gi­rio­se. Į jas el­niai su­si­ren­ka iš apy­lin­kių, kar­tais ke­liau­ja de­šim­tis ki­lo­met­rų. Tik jie ži­no ke­lius, vie­tas ir lai­ką, ka­da su­si­rink­ti, o po to, pa­čiam rug­sė­jo ga­le ar jau spa­lį, iš­si­skirs­ty­ti, grįž­ti „na­mo“ ir pra­dė­ti ruo­šą žie­mai.
Sa­vo­tiš­ką ruo­ši­mą­si žie­mai pra­dė­jo žvė­rys, ku­rie tik­ro­sios žie­mos ne­ma­tys. Mie­ga­pe­lės, si­cis­tos, ežiai, man­gu­tai, kai ku­rios mū­sų kraš­te žie­mo­jan­čios šikš­nos­par­nių rū­šys už­mie­ga žie­mos mie­gu, jų įmy­gis trun­ka iki pu­sės me­tų ar dar il­giau. Pa­si­ruoš­ti šiam pe­ri­odui yra pats at­sa­kin­giau­sias da­ly­kas. Ypač svar­bu su­kaup­ti pa­kan­ka­mai rie­ba­lų, ku­rie šil­dys ir pa­dės iš­sau­go­ti gy­vy­bę. Taip pat el­gia­si ir ne­ma­žai vabz­džių, nes jų vikš­rai ar ler­vos su­kau­pia daug ener­gi­jos ir virs­ta lė­liu­kė­mis, ku­rios ne tik iš­gy­vens per žie­mą. Da­lies rū­šių su­au­gė­liai vabz­džiai vi­sai ne­si­mai­ti­na, tai­gi – jie tu­ri ten­kin­tis ta ener­gi­ja, ku­rią be­veik prieš me­tus, pra­ėju­sią va­sa­rą, su­kau­pė vikš­rai ar ler­vu­tės.
Rug­sė­jo ga­le - „bo­bų va­sa­ra“. To­kiu me­tu gra­žiau­siom spal­vom nu­si­da­žo me­džių la­pai, plies­kia sau­lu­tė ir ore žvil­ga, drai­ko­si vo­ra­tin­klių siū­lai. Bai­gia­si vie­nas ru­dens mė­nuo, spa­lis at­ne­ša jau ki­to­kius orus ir ki­to­kį ru­dens pa­veiks­lą.
Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius



Picture
Kelmučiai




Picture
Rudens gražuolis




Picture
Baltašaknė sunokino nuodingas uogas




Picture
Tik aptvare avys gali nebijoti vilko




Picture
Tauriojo elnio patelė klausosi elnių muzikos

Autoriaus nuotraukos


Tema


PictureAsmeninio archyvo nuotraukoje: Autorius tėviškės pievoje
Pamąstymai vasarą pamiškės pievoje

Gam­tą iš­sau­gos ne tūks­tan­ti­nės bau­dos, o žmo­gaus kul­tū­ra
Va­sa­ra pra­bė­go ne­pa­ste­bi­mai. Il­gai pri­si­min­si­me jos karš­tas die­nas ir tvan­ku­mu dvel­kian­čias nak­tis. Kai ku­rio­mis die­no­mis oro tem­pe­ra­tū­ra siek­da­vo net 36 laips­nius karš­čio. Žmo­nės ir vi­sas gy­va­sis pa­sau­lis nuo ne­įpras­to karš­čio slė­pė­si me­džių paunks­nė­je, įkai­tin­tą kū­ną gai­vi­no upių ir eže­rų van­dens vė­so­je.
To­kio­mis die­no­mis žmo­nės, ypač gam­tos bi­čiu­liai, trau­kė į gam­tą. Juos vi­lio­jo na­tū­ra­lios gam­tos prie­globs­tis ir no­ras ten ste­bė­ti au­ga­li­ją bei gy­vū­ni­ją. Apie pa­tir­tus įspū­džius gam­to­je su „Tė­viš­kės gam­tos“skai­ty­to­jais da­li­na­si laiš­kų, at­siųs­tų į re­dak­ci­ją, au­to­riai. Jie pa­ska­ti­no ma­ne, il­ga­me­tį gam­to­sau­gi­nin­ką ir žur­na­lis­tą, kai ku­riems pa­mąs­ty­mams.
Vie­šin­tų pa­grin­di­nės mo­kyk­los pe­da­go­gė Vir­gi­ni­ja Ma­ci­jaus­kie­nė ra­ši­ny­je, pa­va­din­ta­me „Va­sa­ra pa­miš­kės pie­vo­je“, ra­šo: „Anykš­čių ra­jo­no Vie­šin­tų pa­grin­di­nės mo­kyk­los jau­nuo­sius miš­ko bi­čiu­lius ir mo­ky­to­jus pa­žo­liau­ti pa­kvie­tė Kū­ry­bi­nių part­ne­rys­čių pro­jek­to, vyk­do­mo mū­sų mo­kyk­lo­je, gam­ti­nin­kai An­dre­jus Gai­da­ma­vi­čius ir Vy­tau­tas Ei­dė­jus. Rink­ti vais­tin­guo­sius au­ga­lus nu­spren­dė­me Mi­kie­rių gi­ri­nin­ki­jo­je. Mū­sų miš­ki­nin­kai Dai­na ir Lai­mis Trum­pic­kai džiaugs­min­gai su­ti­ko pri­im­ti bū­rį žo­liau­to­jų.“
To­liau laiške Vir­gi­ni­ja pa­sa­ko­ja apie pa­žin­tį su pa­miš­kės au­ga­lais ir gy­vū­nais, ypač vabz­džiais, ku­rių karš­tą va­sa­ros die­ną bu­vo gau­su, apie vaikų patirtą džiaugsmą.
 „Pa­miš­kės pie­vo­je gau­sy­bė žmo­gui nau­din­gų au­ga­lė­lių. Pa­ži­no­me ir sky­nė­me pel­ki­nes vin­gio­rykš­tes, plau­kuo­tuo­sius gys­lo­čius, rau­do­nuo­sius do­bi­lus, lau­ki­nius gvaz­di­kus, žiog­na­ges (ge­gu­tės duo­ną), meš­ki­nes si­dab­ra­žo­les, li­pi­kus, ve­ro­ni­kas, ra­sa­ki­las, krau­ja­žo­les...Už­ti­ko­me net lau­ki­nių braš­kių, spra­gių...Ne­ga­lė­jo­me at­si­spir­ti pie­vos dru­ge­lių ža­ve­siui. Puo­lė­me juos gau­dy­ti, neš­ti An­dre­jui, Vy­tau­tui, Dai­nai, kad šie pa­dė­tų at­pa­žin­ti. Kaž­ku­ri mo­ky­to­ja trep­te­lė­ju­si ko­ja lie­pė baig­ti vai­ky­tis dru­ge­lių ir tęs­ti žo­lia­vi­mą, tik mo­ky­to­jos trep­te­lė­ji­mas gė­lė­to­je pie­vo­je va­sa­ros atos­to­gų me­tu buvo vi­siš­kai ne­pik­tas ir ne­ke­liantis bai­mės. Links­mai dar­ba­vo­mės pie­vo­je, kol pa­ju­to­me va­sa­ros lie­taus la­šus. Pa­bė­go­me į gi­ri­nin­ki­jos pa­vė­si­nę. Čia miš­ki­nin­kai pa­vai­ši­no ar­ba­ta. Į karš­tą ar­ba­tą kiek­vie­nas įsi­me­tėm pui­kiau­sią žie­dą iš sa­vo žo­ly­nų ko­lek­ci­jos... “
 Skai­čiau nuo­šir­dų laiš­ko au­to­rės pa­sa­ko­ji­mą apie mo­ky­to­jų bei moks­lei­vių iš­vy­ką į gam­tą, da­ly­vau­jant gam­tos pa­slap­čių ži­no­vams, ir gal­vo­jau apie tai, ko­kį ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką vai­kų pri­si­mi­ni­muo­se, jų mąs­ty­me pa­liks ši pa­žin­tis su au­ga­lais, vabz­džiais ir gy­vū­nais. Ne­abe­jo­ju, kad gam­to­jau­tos sėk­la, pa­sė­ta jau­no­se šir­de­lė­se, su­dygs ir bu­jos vi­są gy­ve­ni­mą.
Gam­tos bi­čiu­liai An­dre­jus Gai­da­ma­vi­čius ir Vy­tau­tas Ei­dė­jus su vai­kais ei­na į gam­tą, pa­si­tel­kia mo­ky­to­jus, miš­ki­nin­kus, gam­to­sau­gi­nin­kus, sau­go­mų gam­tos te­ri­to­ri­jų spe­cia­lis­tus ir at­sklei­džia jiems pa­slap­tin­gą bei su­dė­tin­gą gam­tos pa­sau­lį. Jei ši­taip vi­si mes - tė­vai, mo­ky­to­jai, gam­to­sau­gi­nin­kai, kul­tū­ri­nin­kai - kar­tu su vai­kais daž­niau iš­ei­tu­me (ne tik pro­jek­tų „kvie­čia­mi“) į pa­miš­kes, miš­kus, prie upių ir eže­rų, pa­sė­dė­tu­me su ma­ža­isiais drau­gais žy­din­čio­je pie­vo­je, su­lai­kę kvė­pa­vi­mą pa­klau­sy­tu­me paukš­čių čiul­be­sio, svirplių čirš­ka­vi­mų, ar anks­ty­vą ry­tą pa­žvelg­tu­me į te­kan­čią sau­lę, o vė­lų va­ka­rą pa­ly­dė­tu­me ją už nu­raus­vin­to ho­ri­zon­to,- ko­kie bū­tų lai­min­gi vai­kai, pa­ju­tę gam­tos ir žmo­gaus har­mo­ni­ją,  gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Už­au­gin­tu­me juos do­rais, gam­tą my­lin­čiais žmo­nė­mis, o kar­tu ir mes pa­tys la­biau su­ar­tė­tu­me su gam­ta, tap­tu­me žy­miai do­res­ni bei vie­ni ki­tiems ge­res­ni.
Vie­na­reikš­miai ga­li­ma sa­ky­ti, kad dar vai­kys­tė­je pa­tir­ti įspū­džiai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui. To­dėl vai­kas, pa­ži­nęs au­ga­lus, gy­vū­nus, iš­gir­dęs įdo­mius pa­sa­ko­ji­mus apie su­dė­tin­giau­sius gy­vo­jo bei ne­gy­vo­jo pa­sau­lio ma­to­mus ir ne­pa­ste­bi­mus ry­šius, su­ži­no­jęs, kad žmo­gus ne gam­tos val­do­vas, o tik jos pa­gim­dy­tas ma­žas gy­vo­jo pa­sau­lio vai­sius, už­au­gęs ne­pa­kels ran­kos žu­dy­ti, nio­ko­ti, ne­si­ryš per­tvar­ky­ti gam­tos, ar bet ko­kia kai­na ne­si­braus į že­mės gel­mes dėl šnipš­to du­jų ar naf­tos šla­ke­lio.
Se­niai, dar jau­nys­tės me­tais, skai­čiau žy­maus Uk­rai­nos pe­da­go­go Vasilijaus Su­chom­lins­kio kny­gą „Širdį ati­duodu vai­kams“. Jo pe­da­go­gi­nio dar­bo me­to­dai ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis auk­lė­jant vai­kus, ug­dant juo­se žmo­giš­ku­mo bei pa­do­raus el­ge­sio bruo­žus man bu­vo nau­din­ga ne tik vi­suo­me­nės eko­lo­gi­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo pras­me, bet ir tram­dant gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­dė­jus, įvai­riau­sius nu­si­kal­tė­lius gam­to­je.
Žymusis pedagogas Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai, jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu“.
 Per pen­kias­de­šimt mano dar­bo gam­to­sau­go­je me­tų daug ma­ty­ta, reng­ta ir da­ly­vau­ta įvai­rio­se ak­ci­jo­se, rei­duo­se ar bra­ko­nie­rių gau­dy­nėse. To­dėl drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vien tik di­din­da­mi bau­das, vaiz­džiai ta­riant, mo­si­kuo­da­mi vien tik „bau­dų kar­dais“, ne­pa­siek­si­me už­si­brėž­tų tiks­lų. Tik svei­ku pro­tu ir gyvenimo patirtimi pa­ma­tuo­tos baus­mės, de­ri­na­mos su vi­suo­me­nės, pi­lie­čių nuo­šir­džiu ben­dra­dar­bia­vi­mu, kvie­čiant sau­go­ti gam­tą ir ne­terš­ti ap­lin­kos, su įsta­ty­mų pla­čiu ir iš­sa­miu iš­aiš­ki­ni­mu, su gi­liu gam­tos pa­ži­ni­mu bei ak­ty­viu vi­suo­me­nės ska­ti­ni­mu grą­žin­ti gy­ve­na­mąją vie­to­vę, gim­tą­jį kraš­tą, duos ge­rų vai­sių ne tik ap­lin­ko­sau­go­je, bet ir ug­dant vi­suo­me­nės kul­tū­rą pla­či­ą­ja pras­me.
Jau ma­no mi­nė­tas pe­da­go­gas trum­pai yra su­for­mu­la­vęs vie­ną pa­grin­di­nių mo­ky­mo ir auk­lė­ji­mo te­zių bei mo­ky­to­jo ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų. Jis tei­gia, kad ge­ras mo­ky­to­jas yra tas, ku­ris ne­rei­ka­lau­ja iš moks­lei­vių žiū­rė­ti vien tik į juo­dą len­tą, bet ska­ti­na daž­niau pa­žvelg­ti pro lan­gą, už ku­rio at­si­ve­ria žy­miai įdo­mes­nis, in­for­ma­ty­ves­nis ir dau­ge­lį at­ve­jų dar ne­pa­žin­tas gam­tos pa­sau­lis.
Ma­n re­gis, pe­da­go­go žo­džiai - „pa­žvelg­ti pro lan­gą“- tu­rė­tų tap­ti ne tik at­ski­rų mo­ky­to­jų gam­ti­nin­kų, bet ir kiek­vie­no pareigūno, piliečio kas­die­nės veik­los bei jau­no­sios kar­tos auk­lė­ji­mo gai­re. Šiuo­se žo­džiuo­se sly­pi gi­li pras­mė - dirb­ti per­spek­ty­viai, žvel­giant į vi­suo­me­nės ben­dro­sios kul­tū­ros rai­dą.
Ma­nau ne­su­kly­siu pa­sa­kęs, kad dau­ge­lis vai­kų ir jau­ni­mo ug­dy­mo įstai­gų, ar skait­lin­gos kul­tū­ros bei ap­lin­ko­sau­gos dar­buo­to­jų ben­dri­jos šian­dien ap­si­ri­bo­ja vien tik va­do­vė­li­nių ži­nių per­tei­ki­mu tarp ke­tu­rių sie­nų sė­din­tiems moks­lei­viams, neretai biurokratizmu dvelkiančių teisinių aktų rengimu ir beatodairišku taikymu gyventojams. Kaip bebūtų gaila, bet šiandien dar gajus sovietinių laikų posakis - „Kai mišką kerta, skiedros lekia“. Todėl vis dar neretas atvejis, kai po „kirviu“ patenka piliečiai nenusižengę arba „mikroskopiškai“pažeidę tą ar kitą įstatymą. Iš patirties žinau, kad dažnai žmogui  pakanka paaiškinimo, pastebėjimo dėl padaryto įstatymo pažeidimo ir padėtis pataisoma. Žinoma, kita pareigūno kalba turėtų būti su „užkietėjusiais“ brakonieriais ar gamtos žalotojais.
Vis dėl to, kalbant apie mūsų laikmečio veiklos perspektyvą, drąsiai galima teigti, kad be sis­te­min­go vi­suo­me­nės ir ypač jau­no­sios kar­tos eko­lo­gi­nio švie­ti­mo, su­reng­da­mi vie­ną ki­tą švietėjišką ap­lin­ko­sau­gi­nį ren­gi­nį bei gamtosaugos ak­ci­ją, ar su­ra­šy­da­mi bra­ko­nie­riams bei kitokio plauko gam­tos nio­ko­to­jams tūks­tan­ti­nės „ver­tės“ pro­to­ko­lus, iš es­mės pa­grin­di­nio tiks­lo – iš­ug­dy­ti są­mo­nin­gą, eko­lo­giš­kai iš­pru­su­sį žmo­gų, savo krašto patriotą – ne­pa­siek­si­me.
Dirb­da­mi be vi­suo­me­nės talkinimo, be kvie­ti­mo „pa­žvelg­ti pro lan­gą“, be tam­praus ben­dra­dar­bia­vi­mo su vietos gyventojais, vien tik gra­sin­da­mi tūks­tan­ti­nė­mis bau­do­mis, tik imi­tuo­sime ak­ty­vią biu­ro­kratinę kovą su gam­tos ar ap­lin­kos ap­sau­gos įsta­ty­mų pa­žei­dė­jais, kai tuo tar­pu eko­lo­gi­nių nu­si­kal­tė­lių, šiukš­lin­to­jų, bra­ko­nie­rių me­tai iš me­tų ne tik ne­ma­žės, bet at­virkš­čiai – dau­gės.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas


Ap­lin­kos ap­sau­ga eu­ro­pie­čiams svar­bi

Per tre­jus me­tus, pra­ėju­sius nuo ki­tos pa­na­šios „Eu­ro­ba­ro­met­ro“ ap­klau­sos, ne­pai­sant eko­no­mi­nės kri­zės eu­ro­pie­čių su­si­rū­pi­ni­mas dėl ap­lin­kos ne­su­ma­žė­jo. Di­džio­ji dau­gu­ma (95 proc. iš 28 000 ap­klaus­tų pi­lie­čių) tei­gia, kad ap­lin­kos ap­sau­ga jiems svar­bi as­me­niš­kai ir dau­ge­lis ma­no, kad šio­je sri­ty­je ga­li­ma nu­veik­ti dau­giau.
 Di­de­lė žmo­nių da­lis pri­ta­ria nuo­mo­nei, kad efek­ty­vus gam­tos iš­tek­lių nau­do­ji­mas (Eu­ro­pos Są­jun­go­je - 79 proc., o Lie­tu­vo­je – 76 proc. taip ma­nan­čių) ir ap­lin­kos ap­sau­ga (Eu­ro­pos Są­jun­go­je - 74 proc., o Lie­tu­vo­je – 68 proc. taip ma­nan­čių) ga­li pa­spar­tin­ti eko­no­mi­kos au­gi­mą. 80 proc. ES pi­lie­čių (85 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų) nuo­mo­ne, eko­no­mi­ka da­ro įta­ką jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bei, ta­čiau 75 proc. ES pi­lie­čių (80 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų) ma­no, kad to­kį pat po­vei­kį tu­ri ir ap­lin­kos būk­lė, o 77 proc. ES pi­lie­čių (86 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų) įsi­ti­ki­nę, kad ap­lin­kos pro­ble­mos kas­die­nį jų gy­ve­ni­mą vei­kia tie­sio­giai. La­biau­siai jie su­ne­ri­mę dėl tar­šos – pir­miau­sia oro (ES - 56 proc., Lie­tu­vo­je – 64 proc.) ir van­dens (ES - 50 proc., Lie­tu­vo­je – 53 proc.), taip pat dėl di­dė­jan­čio at­lie­kų kie­kio ir gam­tos iš­tek­lių iš­eik­vo­ji­mo.
 85 proc. eu­ro­pie­čių (83 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų) įsi­ti­ki­nę, kad pa­tys tu­ri at­lik­ti tam tik­rą vaid­me­nį sie­kiant ap­sau­go­ti ap­lin­ką. Dau­ge­lis sa­vo veiks­mais ir el­ge­siu sten­gia­si ją tau­so­ti. Daž­niau­siai tai da­ro­ma tri­mis bū­dais: rū­šiuo­ja­mos per­dir­ba­mo­sios at­lie­kos (ES - 72 proc., Lie­tu­vo­je – 62 proc.), var­to­ja­ma ma­žiau ener­gi­jos (ES - 52 proc., Lie­tu­vo­je – 35 proc.) ir var­to­ja­ma ma­žiau van­dens (ES - 37 proc., Lie­tu­vo­je – 21 proc.). Pa­dau­gė­jo pi­lie­čių, ma­nan­čių, kad ap­skri­tai apie ap­lin­ką jie in­for­muo­ti ge­rai, ta­čiau 39 proc. ES pi­lie­čių (48 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų) pa­si­gen­da in­for­ma­ci­jos apie che­mi­ka­lų, nau­do­ja­mų kas­die­ni­niuo­se pro­duk­tuo­se, po­vei­kį svei­ka­tai.
Spau­dos ir in­for­ma­ci­jos sky­rius
Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vy­bė Lie­tu­vo­je

Augalijos pasaulyje


PictureL. Januškevičius
Pu­šys mū­sų žel­dy­nuo­se

Pu­šys (Pi­nus L.) – tai vie­na gau­siau­sių spyg­liuo­čių au­ga­lų gen­čių, ap­jun­gian­ti apie 80 (100) rū­šių, na­tū­ra­liai pa­pli­tu­sių šiau­rės pus­ru­tu­lio vi­du­ti­nio, tro­pi­nio ir sub­tro­pi­nio kli­ma­to juos­to­se. Kai ku­rių  rū­šių sa­vai­mi­nio pa­pli­ti­mo are­a­las sie­kia net po­lia­ri­nį ra­tą: Eu­ro­po­je ir Azi­jo­je – pa­pras­to­ji pu­šis (Pi­nus syl­vest­ris L.), Šiau­rės Ame­ri­ko­je – Bank­so (Pi­nus bank­sia­na Lamb.) ir suk­tas­pyg­lė (Pi­nus con­tor­ta Doug. ex Loud.) pu­šys. Re­mian­tis po­lio­fi­to­ce­no­lo­gi­niais (po­lio­fi­to­ce­no­lo­gi­ja – gam­tos moks­lų ša­ka, ty­ri­nė­jan­ti pra­ėju­sių ge­o­lo­gi­nių pe­ri­odų iš­mi­ru­sią au­ga­li­ją) ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad pir­mo­sios pu­šys Že­mė­je at­si­ra­do jū­ros pe­ri­ode, maž­daug prieš 200 mi­li­jo­nų me­tų. Sa­vo evo­liu­ci­nį su­kles­tė­ji­mą šie au­ga­lai pa­sie­kė me­zo­zo­ji­nė­je ero­je, ku­ri tru­ko apie 160 mln. me­tų ir apė­mė tris pe­ri­odus – tria­so,ju­ros ir krei­dos. Šiuo me­tu dau­ge­ly­je šiau­rės pus­ru­tu­lio ša­lių pu­šys yra pa­grin­di­nis vie­tos kraš­to­vaiz­dį for­muo­jan­tis au­ga­li­jos ele­men­tas. Tai am­ži­nai ža­liuo­jan­tys me­džiai (re­čiau – krū­mai), ga­lin­tys iš­aug­ti iki 50 (75) m aukš­čio ir su­for­muo­ti 2-4 m sker­smens ka­mie­ną. Tie­siog ste­bi­na kai ku­rių pu­šų il­ga­am­žiš­ku­mas. Il­gą lai­ką bu­vo ma­no­ma, kad il­ga­am­žiš­ku­mo re­kor­di­nin­kai yra Šiau­rės Ame­ri­ko­je, Di­džio­jo van­de­ny­no pa­kran­tė­se au­gan­tys gi­gan­tiš­ki tak­so­di­nių šei­mos me­džiai sek­vo­jos. At­ski­rų šių rū­šių eg­zem­plio­rių am­žius sie­kia 3000-4000 me­tų. De­ja šių au­ga­lų ger­bė­jams te­ko nu­si­vil­ti. Ne taip se­niai Ry­tų Ne­va­do­je bu­vo ras­ta pu­šis, ku­rios am­žius 4900 me­tų. Ka­da bu­vo sta­to­ma Che­op­so pi­ra­mi­dė, šiam au­ga­lui jau bu­vo 200 me­tų! Ši pu­šis bu­vo pa­va­din­ta il­ga­am­žiš­ką­ja (Pi­nus lon­ga­e­ve).
Pu­šų spyg­liai la­bai įvai­raus il­gio (2 - 40cm), iš­si­dės­tę kuokš­te­liais po du, tris ar­ba pen­kis. Pa­gal tai pu­šys skirs­to­mos į tris gru­pes: dvi­spyg­lės, tri­spyg­lės ir pen­kias­pyg­lės. Tai vie­na­na­miai au­ga­lai, mo­te­riš­ki ir vy­riš­ki žie­dai (stro­bi­lai) su­telk­ti ant to pa­ties me­džio. Vai­siai įvai­raus dy­džio ir for­mos kan­ko­rė­žiai, su­bręs­ta ant­rais, o kar­tais net tre­čiais po žy­dė­ji­mo me­tais. Dau­gu­ma pu­šų rū­šių – be ga­lo di­de­lę ūki­nę reikš­mę tu­rin­tys me­džiai, su­da­ran­tys gry­nus ir miš­rius įvai­rios rū­ši­nės su­dė­ties me­dy­nus. Kal­nuo­se pa­ky­la iki 1500 – 2500 (3500) m aukš­čio. Pu­šų me­die­nos pa­nau­do­ji­mą bū­tų sun­ku tiks­liai ir nu­ro­dy­ti. Prak­tiš­kai ji nau­do­ja­ma vi­sur: sta­ty­bo­je, bal­dų pra­mo­nė­je, bui­ty­je… Che­mi­jos pra­mo­nė­je la­bai ver­ti­na­mi ir pla­čiai per­dir­ba­mi pu­šų sa­kai. Čia pra­var­tu bū­tų pri­si­min­ti, kad ir Bal­ti­jos jū­ros iš­plau­na­mas gin­ta­ras – tai prieš dau­ge­lį mi­li­jo­nų me­tų Že­mė­je au­gu­sių pu­šų pa­ki­tę sa­kai. Ne vi­si, ma­to­mai, ži­no ir tai, kad dau­ge­lio mėgs­ta­mi ir mais­to pra­mo­nė­je nau­do­ja­mi “ked­ro rie­šu­tai” – tai si­bi­ri­nės, ked­ri­nės ir ko­rė­ji­nės pu­šų sėk­los. Šios pu­šys ne­re­tai pai­nio­ja­mos su ked­rais, ku­rie pri­klau­so at­ski­rai pu­ši­nių šei­mos ked­ro (Ced­rus Trew) gen­čiai. Jei­gu mi­nė­tos pu­šys ne­aug­tų Si­bi­ro ir To­li­mų­jų Ry­tų miš­kuo­se, iš­nyk­tų to­kie ver­tin­gi kai­li­niai žvė­re­liai, kaip sa­ba­lai, si­bi­ri­nės vo­ve­rės, ku­riems ked­ri­nių pu­šų (si­bi­ri­nė, ked­ri­nė ir ko­rė­ji­nė pu­šys pri­klau­so ked­ri­nių pu­šų gru­pei) rie­šu­tai – svar­biau­sias mais­to šal­ti­nis. Striu­ka bū­tų ir dau­ge­liui Si­bi­ro paukš­čių ir net­gi ru­da­jai meš­kai, ku­ri mėg­da­ma pa­si­le­pin­ti “ked­ro rie­šu­tais” ne­pa­tin­gi įlip­ti į aukš­tus si­bi­ri­nės pu­šies me­džius. Si­bi­re ir To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se ked­ri­nės pu­šies me­dy­nai sau­go­mi įsta­ty­mo, lei­džiant kirs­ti tik sau­sus bei li­gų ir ken­kė­jų pa­žeis­tus me­džius. De­ja, ga­na daž­nai šie drau­di­mai pa­pras­čiau­siai ig­no­ruo­ja­mi ir, kad pa­leng­vi­nti kan­ko­rė­žių sky­nė­jų dar­bą, iš­ker­ta­mi svei­ki, ga­lin­gi me­džiai.
Ver­ti­nant ūki­nę – eko­no­mi­nę pu­šų reikš­mę mū­sų gy­ve­ni­me, ne­rei­kė­tų už­mirš­ti, kad tai ir la­bai de­ko­ra­ty­vūs me­džiai, pla­čiai au­gi­na­mi ne tik miš­kuo­se, bet ir par­kuo­se, skve­ruo­se, so­dy­bo­se. Tie­sa, jų au­gi­ni­mą mies­tų ir, ypač pra­mo­ni­nių ra­jo­nų, žel­dy­nuo­se šiek tiek ap­ri­bo­ja pa­ly­gin­ti di­de­lis jaut­ru­mas už­terš­tam mies­tų orui.
Lie­tu­vo­je na­tū­ra­liai au­ga tik vie­na pu­šų rū­šis – pa­pras­to­ji pu­šis (Pi­nus syl­vest­ris L.). Tai pa­grin­di­nė mū­sų res­pub­li­kos spyg­liuo­čių miš­kų rū­šis. Ša­lia pa­pras­to­sios pu­šies mū­sų žel­dy­nuo­se (bo­ta­ni­kos so­duo­se, pri­va­čio­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se bei se­nuo­siuo­se dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kuo­se) au­gi­na­ma ar ban­do­ma au­gin­ti  apie 25 sve­tim­že­mių pu­šų rū­šys ir per 50 įvai­rių de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų. Vie­nos iš jų mū­sų žel­dy­nuo­se au­gi­na­mos ga­na se­niai (juo­do­ji, kal­ni­nė, vei­mu­ti­nė ir bal­ka­ni­nė ir  kai ku­rios ki­tos rū­šys bei de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos), ki­tos gi kol kas au­gi­na­mos tik bo­ta­ni­kos so­duo­se ir den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se. Šia­me straips­ny­je  pa­kal­bė­si­me tik apie  pla­čiau mū­sų ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se pa­pli­tu­sias rū­šis ir jų de­ko­ra­ty­vi­nes for­mas.

Juo­do­ji pu­šis - Pi­nus nig­ra  Arn.
Sa­vai­mi­nė Pie­tų Eu­ro­po­je. Šiau­ri­nė are­a­lo ri­ba sie­kia Aust­ri­ją ir Pie­ti­nę Kar­pa­tų kal­nų da­lį. Lie­tu­vo­je pra­dė­ta au­gin­ti XIX a. pa­bai­go­je, daž­na de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se.
Me­dis 15-25 (40) m aukš­čio, pla­čiai kū­giš­ka la­ja. Žie­vė pil­ka ar tam­siai ru­da, gi­liai iš­il­gai su­ei­žė­ju­si. Ša­kos jau­nų au­ga­lų tai­syk­lin­gai men­tu­riš­kos, o se­nų – iš­si­dės­tę ne­tai­syk­lin­gai. Jau­ni ūg­liai švie­siai ru­di, ne­plau­kuo­ti. Spyg­liai pluoš­te­liuo­se po 2, 8-12 cm il­gio ir 1-2 mm sker­smens, tam­siai ža­li, šiurkš­tūs, ant ša­kų iš­si­lai­ko 4-8 me­tus. Kan­ko­rė­žiai kiau­ši­niš­ki, 5-7 cm il­gio ir 2-4 cm plo­čio, gels­vai ru­di, žvil­gan­tys, iš­si­dės­tę ant ša­kų po 2-4, su­bręs­ta tik tre­čiais po žy­dė­ji­mo me­tais.
Dir­vai ir drėg­mei ne­reik­li, vi­du­ti­niš­kai at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams, pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, vi­siš­kai at­spa­ri žie­mai.
De­ko­ra­ty­vi­nės for­mos:
‘Co­lum­na­ris’ (ko­lo­niš­ka for­ma). Me­dis iki 15-20 m aukš­čio, pla­čiai ko­lo­niš­ka ar siau­rai kū­giš­ka la­ja, į vir­šų ky­lan­čio­mis, re­to­ko­mis ša­ko­mis. For­ma su­ras­ta 1907 m. Kip­ro sa­lo­je. Ša­lies žel­dy­nuo­se, kol kas, re­ta, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se, pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se.
‘Glo­bo­sa’ (ru­tu­liš­ka for­ma). Krū­mas iki 1-1,5 m aukš­čio, ne­tai­syk­lin­gai ru­tu­liš­kos ar pus­ru­tu­liš­kos for­mos. Spyg­liai 8-14 cm il­gio ir 1,5-2 mm plo­čio, ne­žy­miai per­suk­ti. Va­ka­rų Eu­ro­po­je in­tro­du­kuo­ta iš JAV, Ar­nol­do ar­bo­re­tu­mo. Lie­tu­vo­je re­ta, au­gi­na­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­de ir pa­vie­nė­se so­dy­bo­se.
‘Na­na’ (že­ma­ū­gė for­ma). Krū­mas iki 3-4 m aukš­čio, ir pa­na­šaus plo­čio, tan­kio­mis ša­ko­mis, ru­tu­liš­kos for­mos. Au­ga lė­tai, me­ti­nis prie­au­gis 4-5 cm. Spyg­liai 6-14 cm il­gio, pa­šiauš­ti, ga­na dy­gūs. Va­ka­rų Eu­ro­po­je au­gi­na­ma nuo 1855 m., kil­mė ne­ži­no­ma. Lie­tu­vo­je in­tro­du­kuo­ta apie 1995 m., žel­dy­nuo­se re­ta.
‘Py­ra­mi­da­lis‘ (glaus­ta­ša­kė for­ma). Me­dis 15-20 m aukš­čio, siau­rai kū­giš­ka  , glaus­ta­ša­ke la­ja. Apie 1955 m. ras­ta na­tū­ra­lio­se juo­do­sios pu­šies au­ga­vie­tė­se Tur­ki­jo­je. Lie­tu­vo­je in­tro­du­kuo­ta apie 1998 m., žel­dy­nuo­se re­ta.

Bal­ka­ni­nė pu­šis - Pi­nus peu­ce Gri­seb.
Sa­vai­me pa­pli­tęs Bal­ka­nų pu­sia­sa­ly­je, Bul­ga­ri­jo­je, Ser­bi­jo­je, Juod­kal­ni­jo­je, Al­ba­ni­jo­je. Lie­tu­vo­je daž­na, au­gi­na­ma par­kuo­se, skve­ruo­se, so­dy­bo­se.
Me­dis 10-20 m aukš­čio, kū­giš­ka ar siau­rai kū­giš­ka la­ja. Ša­kos sto­ros, pa­ly­gin­ti trum­pos. Jau­ni ūg­liai sto­ri, ža­li, ne­plau­kuo­ti, žvil­gan­tys. Ša­ke­lės pil­kai ru­dos. Spyg­liai iš­si­dės­tę pluoš­te­liuo­se po 5, 7-10 cm il­gio, švel­nūs, ža­li ar pil­kai ža­li, smai­lia­vir­šū­niai. Kan­ko­rė­žiai iš­si­dės­tę po 1-4, ci­lin­driš­ki, 6-8 cm il­gio, gels­vai ru­di, žvil­gan­tys, su­bręs­ta ant­rų­jų po žy­dė­ji­mo me­tų ru­de­nį.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo leng­vo ir vi­du­ti­nio prie­mo­lio dir­vo­je (pH 5-7), at­spa­ri žie­mai, už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams.

Gel­to­no­ji pu­šis - Pi­nus pon­de­ro­sa Dougl.
Sa­vai­me pa­pli­tu­si Šiau­rės Ame­ri­ko­je, va­ka­ri­nė­se JAV vals­ti­jo­se. Lie­tu­vo­je pra­dė­ta au­gin­ti XX a. pra­džio­je, žel­dy­nuo­se re­to­ka, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se, den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se, pa­vie­nė­se so­dy­bo­se.
Me­dis 15-25 (50) m aukš­čio, puoš­nia, re­ta, kū­giš­ka ar pla­čiai kū­giš­ka la­ja. Žie­vė la­bai sto­ra, raus­vai ru­da, gi­liai iš­il­gai su­ei­žė­ju­si. Ša­kos trum­pos, tvir­tos, men­tu­riš­kai iš­si­dės­tę ant ka­mie­no, ne­re­tai ne­žy­miai svy­ran­čios su ky­lan­čio­mis į vir­šų vir­šū­nė­mis. Spyg­liai pluoš­te­liuo­se po 3, la­bai veš­lūs 12-25 cm il­gio ir 1,5 mm sker­smens, tam­siai ža­li, ant me­džio iš­si­lai­ko 3 me­tus. Kan­ko­rė­žiai iš­si­dės­tę po 1 - 3, puoš­niai ru­di.
Dir­vai ir drėg­mei ne­reik­li, at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, jaut­ro­ka li­goms ir ken­kė­jams, švie­sa­mė­gė, vi­siš­kai at­spa­ri žie­mai. 
Dr. Laimutis  Januškevičius

Picture
Juodoji pušis ‘Co­lum­na­ris’ (ko­lo­niš­ka for­ma)
Picture
Juodoji pušis ‘Glo­bo­sa’ (ru­tu­liš­ka for­ma)
Picture
Juodoji pušis ‘Na­na’ (že­ma­ū­gė for­ma)
Picture
Juodoji pušis ‘Py­ra­mi­da­lis‘ (glaus­ta­ša­kė for­ma)
Picture
Balkaninė pušis - Pi­nus peu­ce Gri­se
Picture
Geltonoji pušis - Pi­nus pon­de­ro­sa Dougl.

Etnokultūra - istorija


PictureProf. Li­ber­tas Klim­ka
Ru­dens ly­gia­die­nis ir Vė­jų die­na

Tra­di­ci­nia­me ka­len­do­riu­je svar­bios die­nos bū­ta rug­sė­jo 21-ąją; baž­ny­ti­nia­me ka­len­do­riu­je tai - apaš­ta­lo Ma­to var­da­die­nis. Kai­me žmo­nės sa­ky­da­vo, kad „Nuo Ma­tau­šo van­duo atau­šo“,  tad nuo šios die­nos ne­be­ga­li­ma mau­dy­tis eže­re ar upė­je ir net vė­žius gau­dy­ti. Pa­vo­jin­ga svei­ka­tai! Ki­ta pa­tar­lė sa­ko:  „Nuo Ma­tau­šo – ke­pe­liu­šas už pe­čiaus”, - va­sa­ri­nę skry­bė­lę reik­tų pa­keis­ti ko­kia šil­tes­ne ke­pu­re. Apie tą lai­ką mū­sų gam­tą iš­tin­ka pir­mo­sios gi­lios šal­nos. Paunks­mė­je net iki po­pie­tės iš­bū­na nuo šerkš­no pa­ba­lu­si žo­lė. Pra­de­da gels­ti ir kris­ti me­džių la­pai.
Daug žen­klų gam­to­je ro­do, koks bus ru­duo ir žie­ma. Kai­mo se­no­lių pa­tir­tis sa­ko, jei daug uo­gų ant šer­mukš­nių ar daug rie­šu­tų, tai ru­duo bus šla­pias. Jei­gu lau­ki­nės bi­tės pa­si­da­riu­sios gūž­tas že­mė­je, ur­vuo­se, ne ant žo­lės, – ru­duo bus sau­sas ir šal­tas. Jei bai­gus kas­ti bul­ves dar pul­kuo­ja­si var­nė­nai – iki žie­mos to­li.
Ast­ro­no­mai ru­dens ly­gia­die­nį žy­mi Svars­tyk­lių žvaigž­dy­no žen­klu. Svars­tyk­lės tar­si su­ly­gi­na die­ną su nak­ti­mi. Per ast­ro­no­mi­nį ly­gia­die­nį sau­lė pa­te­ka tiks­liai ry­tuo­se ir lei­džia­si tiks­liai va­ka­ruo­se. Jos azi­mu­tas ho­ri­zon­te kas­dien spar­čiai kin­ta. To­dėl ly­gia­die­nio da­tą ne­sun­ku bū­da­vo nu­sta­ty­ti net ir la­bai pri­mi­ty­vio­mis prie­mo­nė­mis: pa­si­žy­mint sau­lės zui­ku­čio vie­tą ant pa­lan­gės, įsi­dė­mint ko­kį nors rel­je­fo ypa­tu­mą to­lu­mo­je. Lie­tu­vo­je esa­ma di­de­lių ak­me­nų, iš­dės­ty­tų iš­il­gai ry­tų ir va­ka­rų kryp­ties. Tad sau­lė virš jų pa­te­ka bū­tent per ly­gia­die­nį. Jos te­ką ga­li­ma ste­bė­ti 90 laips­nių azi­mu­tu. Dvi­de­šimt še­šių ak­me­nų vir­ti­nė stūk­so pa­slap­tin­go­je Sta­bi­nės kal­vo­je, Tau­ra­gės ra­jo­ne. Ne­to­li Mer­ki­nės, Jo­nio­nių kai­me prie Ne­mu­no taip pat esa­ma ast­ro­no­miš­kai orien­tuo­tų ak­me­nų. Ir prie Pur­ma­lių pi­lia­kal­nio pa­jū­ry­je. Tai ro­do, kaip bal­tų gen­tims bu­vo svar­bu me­tus skirs­ty­ti ket­vir­čiais ir tuo pa­grin­du su­si­da­ry­ti žem­dir­biš­ką­jį ka­len­do­rių.
Lie­tu­vių tra­di­ci­niuo­se ka­len­do­ri­niuo­se pa­pro­čiuo­se tie­siog pri­va­lu bū­ti se­no­vi­nės ly­gia­die­nio šven­tės at­švai­tams. Ru­de­ni­nes apei­gas mi­ni XIX a. et­no­gra­fas Liud­vi­kas Ju­ce­vi­čius, vie­ną sky­re­lį sa­vo raš­tuo­se pa­va­di­nęs „Alaus ra­gau­tu­vės (Alu­ti­nis)”. Jis ra­šo: „Rug­sė­jo 21 die­ną yra šv.Ma­to apaš­ta­lo, Lie­tu­vos ir Že­mai­čių glo­bė­jo, šven­tė. Tad ji yra šven­čia­ma maž­ne vi­so­se pa­ra­pi­ji­nė­se baž­ny­čio­se. Kiek­vie­nas kai­mo varg­die­nis trau­kia į Die­vo šven­to­vę, o po pa­mal­dų vi­sus sa­vo pa­žįs­ta­mus, prie­te­lius ir gi­mi­nes pra­šo pas sa­ve pa­ra­gau­ti alaus, ku­rį pa­pras­tai ge­ria, gau­siai lie­da­mi ant stal­tie­sės, šlaks­ty­da­mi du­ris, lan­gus ir tro­bos ker­tes”.
Net ir iš to­kio trum­po ap­ra­šy­mo ma­ty­ti, kad tai ne­bu­vo įpras­ti­nės kai­my­nų ir gi­mi­nių vai­šės. Alaus šlaks­ty­mas – apei­ga na­mų die­vy­bėms pa­gerb­ti; pro­se­no­viš­ko­ji ly­gia­die­nio šven­tė ne­abe­jo­ti­nai bu­vo su­sie­ta su spar­čiu gam­tos ru­de­nė­ji­mu bei tuo, kad žmo­gaus dar­bai nuo šios da­tos jau dau­giau­sia vyks po na­mų sto­gu. Te­gu pik­to­sios jė­gos, nai­ki­nan­čios aug­me­ni­ją, ne­įsi­bru­ka į na­mų vi­dų! Te­bū­na na­muo­se šil­ta ir jau­ku...
Šiai šven­tei alus bū­da­vo da­ro­mas ne įpras­ti­nis, o apei­gi­nis, - juk bus au­ko­ja­ma na­mų die­vy­bėms. Tam rei­kė­jo pa­im­ti de­vy­nias sau­jas pir­mo­jo pjo­vi­mo ja­vų, kiek­vie­ną sau­ją pa­da­ly­ti į tris da­lis, su­mai­šy­ti su mie­žiais, su­mal­ti ir da­ry­ti mi­są. Aki­vaiz­du, kad apei­gų vyks­mą nu­sa­ko mė­nu­lio ka­len­do­ri­niai skai­čiai: si­de­ri­nį mė­ne­sį (27 die­nas) da­li­jant į tris jo fa­zes gau­na­ma de­vy­nių die­nų sa­vai­tė. Tai la­bai ar­cha­jiš­ko, me­nan­čio ak­mens am­žiaus lai­kus, ka­len­do­riaus at­mi­ni­mas. Alaus gė­ri­mas se­no­vė­je ne­bu­vo dirb­ti­nės links­my­bės pra­mo­ga. Šiam ri­tu­a­lui nau­do­ti ra­gai, ap­kaus­ty­ti žal­va­rio ar si­dab­ro žie­dais, iš­puoš­tais mi­to­lo­gi­niais sim­bo­liais, ro­do jo svar­bą.  O ir ap­skri­tai se­no­vė­je lie­tu­vių ger­ta sai­kin­gai ir tik per svar­biau­sias ka­len­do­ri­nes bei šei­mos šven­tes.
Po ly­gia­die­nio ar­ti­miau­sia reikš­min­ga ka­len­do­ri­nė die­na yra My­ko­li­nės. Se­no­vi­niuo­se ka­len­do­riuo­se rug­sė­jo 29-oji die­na pa­žy­mė­ta ar­kan­ge­lo My­ko­lo tri­mi­tu bei svars­tyk­lė­mis ge­riems ir blo­giems nuo­dė­min­go žmo­gaus dar­bams pa­ly­gin­ti. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo fi­gū­rė­lė, iš­kirs­ta iš skar­dos, bū­da­vo tvir­ti­na­ma tra­di­ci­nių kry­žių vir­šū­nė­se kaip vėt­run­gė­lė. Ypač daž­nai to­kias ga­li­ma bū­da­vo pa­ma­ty­ti Že­mai­ti­jo­je ar­čiau pa­jū­rio. Dar jų bū­ta ir Bir­žų kraš­te, kur daug vė­jo ma­lū­nų. Ti­kė­ti­na, kad se­no­vė­je My­ko­li­nės va­din­tos ir Vė­jų die­na. Štai ką pu­čia ar­kan­ge­lo My­ko­lo tri­mi­tas: jei ryt­me­tį „at­bė­ga“ va­ka­ris, žie­ma bus per­mai­nin­ga, su at­ly­džiais, jei pie­tys – šil­ta ir švel­ni, jei ry­tys – žvar­bi; šiau­rys – snie­gin­ga. Gied­ra gi per My­ko­li­nes ža­da itin šal­tą žie­mą.
Se­no­vė­je  My­ko­li­nės bu­vo svar­bi ka­len­do­ri­nė da­ta – duok­lių ati­da­vi­mo me­tas. Su­py­lus į aruo­dus iš­au­gin­tą der­lių bū­da­vo pri­va­lu ku­ni­gaikš­čio da­lį at­skir­ti. Va­ka­rų Lie­tu­vos  žmo­nės rug­sė­jo 29-ąją me­na kaip Da­go­tu­ves. Pro­se­no­viš­kas žo­dis „da­ga” reiš­kia bran­dą ir der­lių, taip pat su­dy­gu­sius žiem­ken­čius. To­dėl ir sa­ko­ma: „Ko­kia va­ga, to­kia ir da­ga”, – kaip pa­va­sa­rį iš­pu­ren­si dir­vą, to­kį ir der­lių gau­si. Ar­ba: „Iki da­gos pri­tek nau­dos”, – tu­rėk ką val­gy­ti iki nau­jo der­liaus.
Ko­dėl vė­jai to­kie skir­tin­gi? Apie tai pa­sa­ko­ja sak­mė:
„Se­no­vė­je bu­vo du bro­liu vė­ju. Iki šiai die­nai juo­du dar gy­vi, bet tik vie­nas jau be­pu­čia. Kad pu­čia iš ry­tų, tai ne­pu­čia iš va­ka­rų ar­ba iš ki­tos pu­sės. At­si­vers­da­mas į ki­tą pu­sę, jis ir var­dą ki­to­niš­ką gau­na. Pie­tų vė­jas va­di­na­si Pun­du­šas, va­ka­rų – Ter­teu­šas, žie­mių – Jo­vu­šas, o ry­tų – Mer­keu­šas. Kaip pri­si­me­na se­nu­kai, ant­ra­sis vė­jų bro­lis jau se­niai ser­gąs gal­vos skau­dė­ji­mu. Jam su­ka­lę gal­vą ge­le­ži­niais lan­kais, ir jis da­bar ne­be­pu­čia. Jei­gu tik pūs­tel­tų, tai tuo­jau lan­kai trūk­tų ir jis nu­mir­tų. Jis da­bar, sa­ko, pas sa­vo vy­res­nį­jį bro­lį iš ma­lo­nės duo­nos gy­ve­nąs. Vy­res­ny­sis bro­lis tu­rė­jęs tris sū­nus, bet jie vi­si pri­gė­rę ma­rio­se ši­to­kiu bū­du. Vie­ną kar­tą sū­nūs ir tė­vas su­si­ta­rę, sa­ko, no­rė­ję iš­pūs­ti van­de­nį iš ma­rių, ant ku­rių dug­no jie ma­nė ra­sią daug žu­vų ir ly­gių pie­vų. Jie su­sto­ję iš vi­sų ke­tu­rių pu­sių ir pū­tę van­de­nį il­gą lai­ką, bet van­duo, iš­kil­da­mas tie­siai į pa­dan­ges, vėl at­ga­lion nu­puo­ląs. Jiems taip be­pu­čiant, ei­nąs pro ša­lį žmo­gus. Vie­nas sū­nus pa­si­klaus to žmo­gaus, kas tai esą, kad jiems taip ne­si­se­kąs dar­bas. Tas žmo­gus pa­žiū­rė­jęs, sa­kąs:
- Taip, iš vi­sų ke­tu­rių pu­sių pūs­da­mi, nie­ko ne­lai­mė­si­te, bet už­ei­ki­te vi­si iš vie­nos pu­sės ir kar­tu pūs­tel­ki­te, tai van­duo ūž­da­mas iš­eis iš ma­rių.
Taip vė­jai ir pa­da­rė. Su­si­rin­ko vi­si ant vie­no kran­to ir kaip pūs­te­lė­jo – van­duo staug­da­mas ir ūž­da­mas iš ma­rių iš­ėjo!.. Da­bar vė­jai ly­da­vo po dug­ną ir džiau­gė­si jo gra­žu­mu. Tė­vas bu­vęs ar­ti kraš­to, nes čion ne­to­li ser­gan­tis bro­lis mie­go­jęs ant kran­to, bet vai­kai bu­vę to­li nu­ė­ję ir vaikš­ti­nė­ję ma­rių dug­ne, vi­so­kius nuo­sta­bius daik­tus ap­žiū­ri­nė­da­mi. Taip jiems  be­si­triū­siant, vie­nu sy­kiu tė­vas su­ri­kęs:
- Vai­kai, bė­ki­te, van­duo grįž­ta – pa­skan­dins!...
Pats tė­vas dar pa­spė­jęs iš­bėg­ti ant kran­to, o vai­kai, kaip to­li nuo kran­to bu­vo, taip ir pri­gė­rė vi­si... Ir li­ko tik tuo­du bro­liu“.

Tau­to­sa­ki­nin­kai to­kius pa­sa­ko­ji­mus va­di­na etio­lo­gi­nė­mis sak­mė­mis. Jos pa­aiš­ki­na ko­kio nors reiš­ki­nio ar net kon­kre­taus daik­to kil­mę. Tau­ta iš rei­ka­lo kū­rė to­kias sak­mes, nes ne­tu­rint su­kau­pus pa­kan­ka­mai ži­nių apie gam­tą, dar iki moks­lo ra­di­mo­si, smal­sus žmo­gaus pro­tas vis tiek ne­duo­da­vo ra­my­bės, nuo­lat klau­si­nė­da­mas: „Ko­dėl pa­sau­lis yra toks, iš kur vi­sa tai?“
Mi­ti­nė są­mo­nė ap­gy­ven­di­no ap­lin­ką – kai­mo so­dy­bas su­pan­čius lau­kus, miš­kus ir van­de­nis, net­gi dan­gaus skliau­tą ir po­že­mį keis­to­mis, kar­tais drau­giš­kai, o kar­tais ir prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sio­mis, net pa­vo­jin­go­mis mi­ti­nė­mis bū­ty­bė­mis. Ma­ny­ta, kad net gy­vu­liai, paukš­čiai ir žvė­rys tu­ri sa­vo slap­tą­jį gy­ve­ni­mą, mąs­to ir kal­ba­si tar­pu­sa­vy­je. Ta­čiau šis pa­slap­čių ku­pi­nas dva­sių pa­sau­lis tik ret­sy­kiais, tik ypa­tin­gais at­ve­jais at­si­ve­ria tar­si sce­nos už­dan­ga prieš žmo­gų. Nu­ste­bi­na, iš­gąs­di­na, pa­sa­ko ką nors la­bai reikš­min­go, įtei­gia tam tik­ras nuo­sta­tas... Bū­tent sak­mės ir yra tas ta­ria­mas mi­ti­nio pa­sau­lio at­si­vė­ri­mas. Il­gus šimt­me­čius, o gal ir tūks­tant­me­čius iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­mi šie kū­ri­nė­liai nu­sig­lu­di­no, jų for­ma iš­to­bu­lė­jo; nie­ko nei pri­dė­si, nei at­im­si. Tai mū­sų tau­to­sa­kos per­liu­kai. Su­kur­ti jie ati­džiai ste­bint gam­tą, žmo­nių san­ty­kius, pa­ste­bint ir nu­sa­kant la­bai sub­ti­lius žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nius bei gy­vū­nų elg­se­nos niu­an­sus. Čia at­si­spin­di ir gam­tos reiš­ki­niai, ir žmo­gaus jaus­mai jų at­žvil­giu. Sak­mė­se su­kaup­ta mū­sų pro­tė­vių pa­tir­tis, tik iš­reikš­ta ji ne lo­gi­niais tei­gi­niais, bet fan­ta­zi­jos po­lė­kio ku­pi­nais vaiz­dais.
Prof. Li­ber­tas Klim­ka
Nuotraukose: Ra­kan­dai alaus ga­my­bai

Picture
Picture
Picture

Laiškai


PictureGediminas Tursa
Gediminui Tursai - 80

Vi­lei­šių gi­mi­nės pa­li­kuo­nis, trem­ti­nys, pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko auk­lė­ti­nis ir Viktoro Bergo, Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, vy­riau­sia­sis (ir ne­abe­jo­ti­nai ge­riau­sias) so­vie­ti­nės Lie­tu­vos jė­ge­ris, aukš­to ran­go ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gam­to­sau­gos val­di­nin­kas, ge­ras žmo­gus.
Ar ga­li tai tilp­ti vie­na­me as­me­ny­je? Pa­si­ro­do ga­li!
Ge­di­mi­no Tur­sos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ga­lė­tų bū­ti auk­so ka­syk­los Ho­li­vu­do sce­na­ris­tams.
Li­ki­mas mes­te­lė­jo ga­li­my­bę ne tik pa­žin­ti Ge­di­mi­ną Tur­są ir ben­drau­ti su juo, bet ir, ei­nant sa­vo pro­fes­iniu ke­liu, ras­ti jo gi­liai įmin­tus pėd­sa­kus, ap­tik­ti man pa­čiam la­bai pa­trauk­lias, jo pa­lik­tas, veik­los gai­res, o kai ka­da ir pra­tęs­ti jo pra­dė­tus dar­bus.
Man, ne­abe­jo­ti­nai, di­džiaus­ias Ge­di­mi­no Tur­sos nuo­pel­nas, jo pa­stan­gos, kuo pla­čiau at­ver­ti var­tus at­ei­ti į Lie­tu­vą šiuo­lai­ki­nei eu­ro­pie­tiš­kai me­džiok­lės kul­tū­rai.
Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tų, bū­si­mų­jų bio­lo­gų, iš­ma­nan­čių ir šiuo­lai­ki­nės me­džiok­lės rei­ka­lus, ren­gi­mas; me­džiok­lės tro­fė­jų ver­ti­ni­mas ir jų pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas; at­ran­ki­nės stam­bių­jų mū­sų kraš­to žvė­rių me­džiok­lės prin­ci­pų pro­pa­ga­vi­mas; smul­kio­sios fau­nos ap­sau­ga ir gau­si­ni­mas – tai dar­bai, ku­riuos la­bai sėk­min­gai pra­dė­jo Ge­di­mi­nas Tur­sa, ir ku­riuos, su di­de­liu ma­lo­nu­mu, kar­tu su ben­dra­min­čiais, ga­liu tęs­ti ir aš.
Su gim­ta­die­niu Ge­di­mi­nai!  Ne su tuo, ku­ris įra­šy­tas ta­vo do­ku­men­tuo­se, o su tuo, ku­ris švy­ti ta­vo vei­de.
Eu­ge­ni­jus Tijušas,
Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas,
Vil­niaus Uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas



Bitės – ne tik medus, bet ir gero derliaus garantas

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad per ke­le­rius pas­ta­ruo­sius me­tus la­bai pa­ste­bi­mai nyks­ta bi­čių šei­mos. Bi­čių ny­ki­mas itin ryš­kus Vi­du­rio Eu­ro­po­je, ypač Pran­cū­zi­jo­je, kur iš­mi­rė iki 83 pro­cen­tų šių nau­din­gų vabz­džių. Ben­dros bi­čių šei­mų ny­ki­mo ten­den­ci­jos Lie­tu­vo­je la­bai pa­na­šios j eu­ro­pi­nes. Kaip vie­ną iš bi­čių iš­mi­ri­mo prie­žas­čių moks­li­nin­kai įvar­di­ja in­ten­sy­vų že­mės ūkį ir pes­ti­ci­dų nau­do­ji­mą.
Au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­tus de­ra nau­do­ti la­bai at­sa­kin­gai.  Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, jog laz­da vi­suo­met tu­ri du ga­lus: iš­nai­ki­nus nau­din­gus vabz­džius, ma­žė­ja ir jų ap­dul­ki­na­mų kul­tū­rų der­lius.
Lie­tu­vo­je nau­do­ja­mi au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­tai pri­va­lo bū­ti re­gist­ruo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je ir pa­žen­klin­ti lie­tu­vių kal­ba pa­ra­šy­ta eti­ke­te. Įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­tų re­gist­ra­ci­ją vyk­do Vals­ty­bi­nė au­ga­li­nin­kys­tės tar­ny­ba prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos (VAT­ZUM). Ver­ti­nant au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­tų po­vei­kį ap­lin­kai vi­sa­da yra įver­ti­na­mas ir ga­li­mas pre­pa­ra­to po­vei­kis bi­tėms. Re­gist­ra­ci­ją at­lie­ka VAT­ZUM Au­ga­lų ap­sau­gos re­gist­ra­ci­jos sky­rius (AAP). Re­gist­ra­ci­jos me­tu at­lie­ka­mas ri­zi­kos ver­ti­ni­mas, nu­sta­to­mos ri­zi­kos ma­ži­ni­mo prie­mo­nes, pa­tvir­ti­na­mas eti­ke­tės teks­tas. Pa­reiš­kė­jas (pa­reiš­kė­jas yra re­gist­ra­ci­jos tei­sių sa­vi­nin­kas, dau­ge­liu at­ve­ju tie­kė­jas ir pa­reiš­kė­jas ga­li bū­ti ta pa­ti ben­dro­vė, bet ga­li bū­ti ir skir­tin­gos) pri­va­lo pa­teik­ti ūmaus ora­li­nio ir kon­tak­ti­nio tok­siš­ku­mo bi­tėms duo­me­nis. Jei ši­tie du la­bo­ra­to­ri­nių ty­ri­mų duo­me­nys ro­do ga­li­mą ne­pa­gei­dau­ti­ną po­vei­kį bi­tėms, at­lie­ka­mi va­di­na­mie­ji aukš­tes­nės pa­ko­pos ty­ri­mai: ti­ria­mas po­vei­kis bi­čių ler­voms (pe­rams); ti­ria­ma, ar dėl au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­to ne­pa­kin­ta bi­čių el­ge­sys, ge­bė­ji­mas iš­gy­ven­ti ir vys­ty­tis, kaip pro­duk­to lie­ka­nos ant ap­do­ro­tų au­ga­lų vei­kia bi­tes. Tai ypač svar­bu, kai ver­ti­na­mi sis­te­mi­nio po­vei­kio pre­pa­ra­tai. Trum­pai ta­riant, ga­li­mas au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­to po­vei­kis bi­tėms yra nuo­dug­niai iš­ti­ria­mas. Jei ver­ti­ni­mo me­tu nu­sta­to­ma, kad pre­pa­ra­to nau­do­ji­mas ga­li tu­rė­ti bi­tėms ne­igia­mą po­vei­kį, au­ga­lų ap­sau­gos pro­duk­to eti­ke­tė­je yra įra­šo­ma spe­cia­lio­ji ri­zi­kos fra­zė „ Pa­vo­jin­gas bi­tėms”, taip pat ­siū­lo­mos (įra­šo­mos eti­ke­tė­je) prak­tiš­kai pri­tai­ko­mos ri­zi­kos ma­ži­ni­mo prie­mo­nės.
Kęstutis MARKEVIČIUS

Va­sa­ros stovykla ūkininko sodyboje

Kai dėl ne­pri­tek­lių šei­mo­se dau­gu­ma mies­to vai­kų va­sa­ros atos­to­gas  lei­do na­muo­se ar tie­siog gat­vė­je, de­šimt Pa­ne­vė­žio kur­čių­jų ir ne­pri­gir­din­čių­jų pa­grin­di­nės mo­kyk­los (PKNPM) mo­ki­nių tu­rė­jo iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę sto­vyk­lau­ti Pa­sva­lio ra­jo­ne, Tal­ko­nių kai­me esan­čia­me ūki­nin­ko Jus­ti­no Jan­ke­vi­čiaus ūky­je.
„Man tai bu­vo pats lai­min­giau­sias lai­kas šią va­sa­rą: pa­ty­riau tiek daug džiu­gių emo­ci­jų, kad no­rė­jo­si vi­sus ap­glėb­ti ir iš­bu­čiuo­ti,“ – švy­tin­čio­mis iš džiaugs­mo aki­mis įspū­džiais da­li­jo­si vie­na šios sto­vyk­los da­ly­vių – bū­si­mo­ji aš­tun­to­kė Skais­tė Ci­buls­kai­tė.
Idė­ja or­ga­ni­zuo­ti to­kio po­bū­džio sto­vyk­lą gi­mė PKNPM di­rek­to­rei Da­nu­tei Kriš­čiū­nie­nei. Jai pri­ta­rė ūki­nin­kai Al­gi­man­tas, Jus­ti­nas ir Žy­gi­man­tas Jan­ke­vi­čiai su šei­mo­mis, o dos­niai pri­si­dė­jo prie jos įgy­ven­di­ni­mo  tarp­tau­ti­nė ag­ro­ver­slo įmo­nė AB ,,Li­nas Ag­ro“. ,,Tie­siog nuo­sta­bu, kad šio­je įmo­nė­je dir­ba to­kie pro­fe­sio­na­lūs spe­cia­lis­tai, kaip ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­vė Jo­rin­ta Zo­lu­bai­tė ir ki­ti, ku­rie pui­kiai su­pran­ta, kad to­kio po­bū­džio sto­vyk­los vai­kams su klau­sos ne­ga­lia yra ne­pa­pras­tai ver­tin­gos,“- ak­cen­ta­vo di­rek­to­rė.
Pa­sak sto­vyk­lą ko­or­di­na­vu­sios D. Kriš­čiū­nie­nės, svar­biau­sias tiks­las bu­vo pa­ska­tin­ti klau­sos ne­ga­lią tu­rin­čius mo­ki­nius rink­tis žem­dir­bio spe­cia­ly­bes, no­rą gy­ven­ti ir dirb­ti kai­me. O no­rint, kad mo­ki­niai prak­tiš­kai su­si­pa­žin­tų su kas­die­niais že­mės ūkio dar­bais, pa­sė­lių au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jo­mis bei jų prie­žiū­ra, že­mės ūkio tech­ni­ka, paukš­čių, gy­vu­lių bei bi­ti­nin­kys­tės pra­džia­moks­liu vien te­ori­jos ne­už­ten­ka, vis­ką rei­kia pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis, pa­lies­ti ran­ko­mis, iš­ban­dy­ti ir pa­jaus­ti.
Tam pui­kiai ti­ko Pa­sva­lio ra­jo­ne, Tal­ko­nių kai­me esan­tis Jan­ke­vi­čių ūkis ir jų so­dy­ba, ku­ri ne kar­tą bu­vo pri­pa­žin­ta gra­žiau­sia Lie­tu­vos kai­mo so­dy­ba bei ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­kę jo šei­mi­nin­kai, ku­rie vi­sos  sto­vyk­los me­tu vai­kams sky­rė la­bai daug dė­me­sio. Šei­mos gal­va  Al­gi­man­tas Jan­ke­vi­čius ap­ro­dė ne tik iš­puo­se­lė­tą so­dy­bą, bet ir įvai­rio­mis grū­di­nė­mis kul­tū­ro­mis ap­sė­tus lau­kus, vi­są nau­do­ja­mą že­mės ūkio tech­ni­ką, ku­rios, kad bū­tų nu­dirb­ti įvai­rūs dar­bai, vai­kai su­skai­čia­vo virš 40 vie­ne­tų. Dau­giau­sia džiaugs­mo su­teik­da­vo, kai bu­vo lei­džia­ma kai ku­rias jų ir iš­ban­dy­ti. Tvar­tuo­se, kur au­gi­na­mi gy­vu­liu­kai ir paukš­čiai, vai­kai daug su­ži­no­jo apie jų prie­žiū­rą, mai­ti­ni­mą. So­de mo­ki­niai ne tik su­si­pa­ži­no su  įvai­rių vais­me­džių rū­ši­mis, su­ži­no­jo apie jų au­gi­ni­mą, prie­žiū­rą,  bet dau­ge­lį jų ga­lė­jo ir pa­ra­gau­ti.  Di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė ir daug įspū­džių pa­li­ko ėji­mas „me­daus ke­liu“. Juo ly­dė­jo  bi­ti­nin­kys­te šia­me ūky­je už­si­i­man­tis vy­riau­sia­sis  A. Jan­ke­vi­čiaus sū­nus Žy­gi­man­tas. Kar­tu su juo vai­kai dū­mi­jo bi­tes, ste­bė­jo,  kaip at­ro­do bi­čių mo­ti­nė­lė, su­ži­no­jo, koks jos vaid­muo avi­ly­je, mo­kė­si akiuo­ti ir pjaus­ty­ti ko­rius, ste­bė­jo,  kaip su­ka­mas me­dus ir, ži­no­ma, ra­ga­vo jo, kiek pa­no­rė­ję. Di­džiau­sią įspū­dį  pa­ty­rė tie, ku­rie ne­pa­bi­jo­da­vo leis­ti bi­tu­tėms ro­pi­nė­ti jų del­nais: jie su­vo­kė, kad jei­gu prie bi­tu­tės lie­sis jai ge­ro lin­kė­da­mas, ji nie­ka­da ne­gels.
Pa­sak D. Kriš­čiū­nie­nės, sto­vyk­los pra­džio­je vai­kai pri­si­pa­ži­no ne­įsi­vaiz­duo­jan­tys, kaip  to­kia­me di­de­lia­me ūky­je įma­no­ma su­spė­ti nu­dirb­ti vi­sus  dar­bus, ta­čiau vy­riau­sia­sis iš tri­jų šio ūkio šei­mi­nin­kų – Al­gi­man­tas Jan­ke­vi­čius šyp­so­da­ma­sis vai­kus nu­ra­mi­no: jei vi­si dar­bai yra da­ro­mi or­ga­ni­zuo­tai, nuo­sek­liai ir lai­ku  – jo­kių pro­ble­mų ne­ky­la. Be to, pa­brė­žė jis, val­dant to­kį ūkį, la­bai svar­bu yra ko­man­di­nis dar­bas, to­dėl, kad ūkis kles­tė­tų,  dar­buo­ja­si ir jo abie­jų sū­nų šei­mos. 
PKNPM di­rek­to­rė džiau­gė­si, kad ge­ra­no­riš­kų ūki­nin­kų ir sto­vyk­lą fi­nan­sa­vu­sios tarp­tau­ti­nės ag­ro­ver­slo įmo­nės AB „Li­nas Ag­ro“ dė­ka mo­ki­niai tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­bū­ti kai­me, su­si­pa­žin­ti su ūki­nin­ko gy­ve­ni­mo rit­mu, dar­bais, pa­tys įgy­ti dar­bo ūky­je pa­tir­ties. „Vai­kai bu­vo tie­siog lip­te pri­li­pę prie ūki­nin­kų ir api­pil­da­vo vis nau­jais juos do­mi­nan­čiais klau­si­mais,“ – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rė. Tam, kad , tai ką pa­ma­tė ir pa­ty­rė, ga­lė­tų pa­si­da­lin­ti su drau­gais ir tė­vais, sto­vyk­lo­je da­ly­va­vę mo­ki­niai  įmo­nės do­va­no­tu fo­to­apa­ra­tu fik­sa­vo ūki­nin­kų ir sa­vo  veik­lą. Fo­to­gra­fuo­ta me­džia­ga bus de­monst­ruo­ja­ma kla­sių va­lan­dė­lių, mo­ki­nių tė­vų (glo­bė­jų, rū­pin­to­jų) ir mo­kyk­los ben­druo­me­nės su­si­rin­ki­muo­se, kal­bant apie pro­fe­si­jų pa­si­rin­ki­mą.
„Kas­kart vis la­biau vys­tan­tis ir to­bu­lė­jant įvai­riau­sioms tech­no­lo­gi­joms, no­rė­tų­si jog ne­pa­mirš­tu­me, jog bu­vo­me ir esa­me žem­dir­bių tau­ta. Be to, ne­žiū­rint vi­sų tech­no­lo­gi­jų pro­gre­so, ima­ma su­vok­ti, kad sa­vo že­mė­je ir sa­vo ran­ko­mis iš­au­gin­ti vai­siai, dar­žo­vės, eko­lo­giš­ka mė­sa yra svei­kiau­sia ir ska­niau­sia. No­ri­me ir ska­ti­na­me, kad  be įvai­rių spe­cia­ly­bių mū­sų mo­kyk­los mo­ki­niai rink­tų­si ir su žem­dir­bys­te su­si­ju­sias pro­fe­si­jas. To­dėl ne­abe­jo­ju, kad ši sto­vyk­la, kur vai­kai ga­lė­jo pa­ma­ty­ti, pa­lies­ti, pa­jaus­ti ir bent šiek tiek su­vok­ti,  kaip ir kuo gy­ve­na že­mę dir­ban­tis žmo­gus, pa­li­ko jiems ne­iš­dil­do­mą įspū­dį, daug ge­rų emo­ci­jų ir gra­žių min­čių,“ – pa­žy­mė­jo Da­nu­tė Kriš­čiū­nie­nė.
Lai­ma LA­PĖ­NIE­NĖ
Picture
Al­gi­man­tas Jan­ke­vi­čius supažindino vaikus su žemės ūkio technika
Picture
Žygiman­tas Jan­ke­vi­čius pasakoja, kaip atrodo bičių motinėlė

Ekologiniai skaitymai


Skau­džios gan­drų grum­ty­nių pa­sek­mės

Vi­suo­met  ru­de­nį da­ro­si liūd­na, kai ten­ka at­si­svei­kin­ti su gan­drais, iš­ly­dė­ti juos į to­li­muo­sius kraš­tus žie­mo­ji­mui. Už­tat pa­va­sa­rį ge­ra ir mie­la šir­džiai pa­si­da­ro, kai gan­dra­liz­dy­je vėl iš­vys­ti su­grį­žu­sią gan­drų po­re­lę, kai iš­girs­ti jų links­mą kle­ke­ta­vi­mą...
Mū­sų so­dy­bo­je gan­drai pe­ri jau dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Kas­met, iš­sky­rus vie­nin­te­lį kar­tą, gan­drų po­re­lė iš­pe­ri ir iš­mai­ti­na, iš­sau­go po ke­le­tą gan­driu­kų. Kai ku­rio­mis va­sa­ro­mis jų šei­my­na bu­vo la­bai gau­si - iš­pe­rė­ta net po pen­ke­tą gan­driu­kų, iš ku­rių iš­au­go di­de­li, gra­žūs gan­drai. Net ir la­bai sau­so­mis va­sa­ro­mis, išdžiūvus van­dens tel­ki­niams, pritrūkus var­lių ir ki­tų gy­vių, gan­drai sa­vo vai­kus rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jo, mai­ti­no ir nei vie­no ne­iš­me­tė iš gan­dra­liz­džio. (Sa­ko­ma, kad gan­drai, jaus­da­mi, jog ne­su­ge­bės vi­sų gan­driu­kų iš­mai­tin­ti, sil­pnes­nius, ma­žes­nius tie­siog iš liz­do iš­me­ta...) Tik­tai vie­na va­sa­ra mū­sų gan­drams bu­vo ne­sėk­min­ga. Ra­miai liz­de pe­rin­čią po­rą už­puo­lė iš ki­tur at­skri­dę gan­drai, pa­si­dau­žė spar­nais ir sna­pais, o po to­kio ne­drau­giš­ko su­si­ti­ki­mo po gan­dra­liz­džiu liko iš­mes­tų ir su­du­žu­sių kiau­ši­nių krū­va. Gal iš­vy­ti iš liz­do gan­drai po ku­rio lai­ko vėl su­grį­žo pe­rė­ti, o gal sve­ti­ma­me liz­de at­si­ra­do ki­ta pe­rė­ti su­ma­niu­sių gan­drų po­re­lė, ta­čiau vi­sos pa­stan­gos bu­vo be­vai­sės. Ar­tė­jo ru­duo, gan­drų iš­skri­di­mo me­tas, tai­gi, il­giau pe­rė­ti ir pa­li­kuo­nių su­si­lauk­ti jiems jau ne­bu­vo lem­ta...
Šie­met gan­drų po­re­lė mū­sų so­dy­bos gan­dra­liz­dy­je at­si­ra­do ko­vo 25-ąją - per pa­čią gan­drų su­grį­ži­mo šven­tę. Ir tuoj pat ėmė­si tvar­ky­ti liz­dą, va­ly­ti, mė­ty­ti lauk vi­so­kias žo­les, sa­ma­nas, neš­ti ša­kas. Gan­drie­nė dau­giau tu­pė­da­vo - dė­jo kiau­ši­nius, pas­kui juos pe­rė­jo. Tuo tar­pu gan­dras vis tai­sė ir tai­sė liz­dą, iš vi­sur ran­kio­jo ša­kas, šie­no, šiau­dų kuokš­tus ir įsi­kan­dęs il­ga­me sna­pe ne­šė ir ne­šė aukš­tyn, į sa­vo bu­vei­nę, įkur­din­tą ant spe­cia­liai pa­sta­ty­to aukš­to be­to­ni­nio stul­po. Per dau­ge­lį me­tų iš vis di­di­na­mo, gi­li­na­mo liz­do pe­rin­čios gan­drie­nės net ne­simato, ne­bent kar­tais, ati­džiai pasižiūrėjus į liz­dą, pa­ste­bi tik ky­šan­čią paukš­čio gal­vą...
Pa­ste­bė­jau, kad jau ku­ris lai­kas pa­va­sa­riais pas mus su­grįž­ta tie pa­tys gan­drai. Anks­čiau gan­drai ne­pa­tik­liai žval­gy­da­vo­si iš gan­dra­liz­džio, su­ūžus au­to­mo­bi­lio va­rik­liui ar net gar­siau kie­me su­šne­kė­jus, paukš­čiai tuoj pat nu­plas­no­da­vo ir grįž­da­vo at­gal tik po ku­rio lai­ko. Ta­čiau il­gai­niui ap­si­pra­to, pra­dė­jo ne­be­bi­jo­ti. Ne­bi­jo ir da­bar. Štai, su elek­tri­niu pjūk­lu vi­sai ne­to­li gan­dra­liz­džio pjau­nu mal­kas, o gan­dras ša­lia vaikš­ti­nė­ja, nuo kom­pos­to krū­vos šiau­da­ga­lius ran­kio­ja, net dė­me­sio ne­krei­pia. Pjau­nu tri­me­riu žo­lę, o gan­dras vi­sai čia pat iš­di­džiai žer­glio­ja ir var­li­nė­ja...
Ir štai, vie­ną ge­gu­žės die­ną iš gan­dra­liz­džio pa­si­gir­do keis­ti gar­sai: lyg krio­ki­mas, lyg gar­gė­ji­mas ar šnypš­ti­mas. Mums, jau daug me­tų  ben­drau­jan­tiems su gan­drais, bu­vo aiš­ku, ką reiš­kia šie gar­sai, - liz­de jau esa­ma gan­driu­kų. Gan­drų šei­my­nė­lei pa­di­dė­jus, at­si­ra­do dau­giau rū­pes­čių ir tė­vams. Gan­driu­kai au­go, stip­rė­jo ir vis gar­siau rei­ka­la­vo mais­to. Jį gan­drai at­ne­šę, at­ra­jo­da­vo ir sa­vo sna­pais da­li­jo su­smul­kin­tą var­lių, pe­lių bei ki­tų gy­vū­nų mė­sos ma­sę paukš­čiu­kams į jų pla­čiai pra­žio­dy­tus sna­pus...
Gan­driu­kai au­go grei­tai, bal­tais plau­kais ap­au­gę jų il­gi kak­lai vis kyš­čio­jo iš gan­dra­liz­džio, vis gar­siau „rei­ka­la­vo“ iš tė­vų mais­to. Šie­met mū­sų gan­drų šei­my­ną bū­tų pa­pil­dę ke­tu­ri jau­nik­liai. Jei­gu ne ta lem­tin­gas ge­gu­žės 26-osios vi­dur­die­nis...
Tą­dien pa­dan­gė­je pa­si­ro­dė 6-8 gandrų bū­rys,(ko­kie 6-8 gan­drai), pra­dė­jęs grės­min­gai suk­tis ap­lin­kui. Vie­ni gandrai tik skrai­dė, o ki­ti puo­lė gan­dra­liz­dy­je bu­vu­sią gan­drų šei­my­ną. Pra­si­dė­jo tik­ros grum­ty­nės. Gan­drai vie­ni ki­tus dau­žė iš­skės­tais spar­nais, grie­bė sna­pais, gir­dė­jo­si gar­sus šnypš­ti­mas, ore plaiks­tė­si paukš­čių plunks­nos, kri­to že­mėn ša­kos iš gan­dra­liz­džio. Liz­de po­zi­ci­ją už­im­da­vo tai vie­nas, tai ki­tas gan­dras, bet juos vis puo­lė ap­lin­kui skrai­dę gan­drai. Di­de­liu grei­čiu skris­da­mi paukš­čiai su di­de­le jė­ga kris­da­vo ant liz­de bu­vu­sio gan­dro ir ban­dy­da­vo išstum­ti lauk. Išstum­ta­sis ap­suk­da­vo ra­tą ir pul­da­vo liz­de at­si­ra­du­sį sa­vo prie­ši­nin­ką. Jau bu­vo ne­įma­no­ma su­si­gau­dy­ti, ku­rie gan­drai yra tik­rie­ji liz­do sa­vi­nin­kai, o ku­rie - sve­ti­mi.
Į ban­dy­mą šū­kau­ti, mo­juo­ti laz­da, gan­drai vi­sai ne­re­a­ga­vo ir tę­sė ko­vą. Kol pa­ga­liau liz­de li­ko kru­vi­na krū­ti­ne ir  krau­juo­tu kak­lu vie­nas gan­dras, o ki­ti nu­skri­do kas sau.
Iš pra­džių gal­vo­jo­me, kad liz­de li­kęs su­žeis­tas mū­siš­kis gan­dras, did­vy­riš­kai gy­nęs sa­vo na­mus. Ta­čiau jo el­ge­sys bu­vo la­bai keis­tas. Jis lai­kas nuo lai­ko kaž­ką sna­pu dau­žė, pe­šio­jo ar­ba pa­kel­da­vo gan­driu­ką ir jį iš­mes­da­vo. Ma­tyt, gan­dras, pa­ste­bė­jęs, kad ku­ris nors gan­driu­kas su­ju­da, su­kru­ta, mesdavo jį iš lizdo. Gan­dras su sa­vo vai­kais tik­rai taip ne­si­elg­tų, tad tik­riau­siai liz­de bū­ta sve­ti­mo paukš­čio. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, al­ka­ni, sau­lės ato­kai­to­je be jo­kios prie­dan­gos li­kę, dau­žo­mi, pe­šio­ja­mi, mė­to­mi gan­driu­kai ne­ga­lė­jo lik­ti gy­vi...
Po ku­rio lai­ko gan­drų bū­rys dar ke­le­tą kar­tų puo­lė tą liz­dą ir krau­juo­tą gan­drą ban­dė iš­stum­ti iš liz­do, o ta­sai nie­kaip ne­pa­si­da­vė. Kas ži­no, gal į pa­gal­bą ki­tus paukš­čius pa­si­kvie­tė tik­rie­ji liz­do šei­mi­nin­kai? Vėl­gi, to „mū­šio“ da­ly­viai vi­sai ne­krei­pė dė­me­sio į apa­čio­je esan­čius žmo­nes, jų šū­ka­lio­ji­mus. At­virkš­čiai, jie taip įnir­tin­gai skrai­dė ap­lin­kui, kad vos sa­vo ga­lin­gais spar­nais ne­kliu­dė žmo­nių. Su­pras­da­mas, kad to­je gan­drų ko­vo­je esu tik be­jė­gis ste­bė­to­jas,  te­ga­lė­jau pa­da­ry­ti fo­to apa­ra­tu ke­le­tą kad­rų...Pa­ga­liau po il­gų ir žiaurių grum­ty­nių su­žeis­tas gan­dras bu­vo iš­stum­tas iš liz­do ir dau­giau ten ne­be­su­grį­žo. O liz­de tuoj pat įsi­kū­rė gan­drų po­ra. Ji pra­dė­jo tvar­ky­ti liz­dą, iš­metė  ne­gy­vų gan­driu­kų kū­nus. Du ne­gy­vi gan­driu­kai, įsi­pai­nio­ję tarp liz­do ša­kų, taip ir li­ko ky­bo­ti prie gan­dra­liz­džio. Pri­si­pa­žin­siu, vaiz­das su ka­ban­čiais ne­gy­vais gan­driu­kais bu­vo tik­rai ne­koks. O ir kva­pas karš­tą va­sa­ros die­ną... Te­ko ieš­ko­ti il­gų me­di­nių kar­čių ir be­veik iš de­šim­ties met­rų aukš­čio nuo gan­dra­liz­džio šo­nų nu­stum­ti žemėn tuos ne­lai­mė­lius. Gan­drų jau­nik­lių bū­ta gra­žių, di­de­lio svo­rio, jau ap­si­plunks­na­vu­sių. Rei­kė­jo jiems iš­kas­ti di­de­lę ir gi­lią duo­bę. Ki­tą die­ną vėl te­ko kas­ti nau­ją duo­bę, nes dar dvie­jų gan­driu­kų kū­nai gu­lė­jo iš­mes­ti lau­kan tie­siog po gan­dra­liz­džiu.
Gan­dra­liz­dy­je vėl gy­ve­na gan­drų po­ra, vėl gir­di­si jų ka­le­ni­mas. Ne­ži­nia, ar čia įsi­kū­rė se­nie­ji liz­do šei­mi­nin­kai, ar ap­si­gy­ve­no nau­ja po­re­lė. Pro gan­dra­liz­dį vaikš­čio­jan­čių žmo­nių paukš­čiai ne­bi­jo. Kar­tais ga­li­ma pa­ma­ty­ti il­go­kai tu­pin­tį paukš­tį. Tik­riau­siai, jis de­da kiau­ši­nius ir ren­gia­si pe­rė­ti. Bet var­gu, ar bus lem­ta at­si­ras­ti jau­nik­liams. Gal juos gan­drie­nė ir iš­pe­rės, bet ar spės gan­driu­kai iš­aug­ti, su­tvir­tė­ti, ar bus lai­ko iš­mok­ti skris­ti, juk va­sa­ros li­kę tiek ne­daug?
Esu gir­dė­jęs žmo­nes pa­sa­ko­jant, skai­tęs spau­do­je, kad gan­drai nė­ra jau to­kie tai­kūs pa­da­rai, ko­kiais mes juos įsi­vaiz­duo­ja­me. Tuo ne­la­bai ti­kė­jau, visada gėrėdavausi mū­sų na­cio­na­li­niu paukš­čiu džiaug­da­vau­si jų su­grį­ži­mu, kle­ke­ta­vi­mu, lai­kiau tik­rais sa­vo so­dy­bos įna­miais. Kad kar­tais liz­do šei­mi­nin­kai su „pa­ša­li­niais“ gan­drais trum­pai ir pa­si­peš­da­vo, net ne­pa­gal­vo­da­vau, ko­kie pik­ti, ag­re­sy­vūs, kerš­tin­gi, tik­ri mu­šei­kos jie ga­li bū­ti...      
Vy­tau­tas BAG­DO­NAS
Autoriaus nuotraukose: Gan­drų grum­ty­nės
Picture
Picture

Evo­liu­ci­jos ak­la­vie­tė­je

Kar­tais sa­vo pa­šne­ko­vų pa­klau­siu: „Ku­riam žmo­nių ti­pui sa­ve pri­ski­ria­te? Tiems, ku­riuos su­tvė­rė Die­vas ar ku­rie iš­si­vys­tė iš bež­džio­nių?” Įdo­mu bū­na iš­girs­ti at­sa­ky­mus bei pa­mąs­ty­mus. Maž­daug 4 iš 5 vis dėl­to nė­ra įsi­ti­ki­nę, kad jų to­li­mi pro­tė­viai kars­tė­si ša­ko­mis ir tri­auš­kė vie­nas ki­to kai­ly­je ras­tus pa­ra­zi­tus...
Nors evo­liu­ci­jos te­ori­jos tė­vu lai­ko­mas Č. Dar­vi­nas, iš tie­sų šią idė­ją daug kas kė­lė dar iki jo. Pats Dar­vi­nas, jei­gu ti­kė­si­me is­to­ri­kais, „juo­dai” ne­mė­go mo­te­rų ir lai­kė jas „že­mes­nė­mis”, tu­rin­čio­mis  in­te­lek­tą, ne ką te­pra­noks­tan­tį gy­vu­lio. Tai­gi jis ne toks jau ge­ra­šir­dis barz­duo­tas se­ne­liu­kas, kaip ga­li­ma bū­tų pa­gal­vo­ti. Ta­čiau da­bar apie tai ne­pri­im­ta kal­bė­ti... au­to­ri­te­tas mat. Ga­liau­siai jis ve­dė sa­vo pus­se­se­rę, nors ir po to po­žiū­ris į mo­te­ris ne­pa­ki­to.
Č. Dar­vi­nas pa­siū­lė sa­vo „pre­kę” pa­čiu lai­ku: ver­gų pir­kliams evo­liu­ci­jos te­ori­ja bu­vo pa­tei­si­ni­mas, nes, iš jos iš­plau­kė, jog vie­na ra­sė (bal­tų­jų) yra aukš­tes­nė nei ki­tos. O jei­gu tam­sia­o­dis tik „kal­ban­tis gy­vu­lys” – va­di­na­si, ga­li­ma su juo ati­tin­ka­mai elg­tis, par­duo­ti ar­ba net už­muš­ti.
Dar­vi­no idė­jos bu­vo prie šir­dies ir tiems, kas ne­no­rė­jo pri­pa­žin­ti pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­jant ant­gam­ti­nę re­a­ly­bę: žmo­gus iš­si­vys­tė iš bež­džio­nės! - džiū­ga­vo jie ra­dę su­kū­ri­mui pa­kai­ta­lą, te­gul ir ma­žai kuo pa­grįs­tą. Tą min­tį it pri­sir­pu­sią uo­gą vė­liau kram­tė vi­so­kie mąs­ty­to­jai ma­te­ria­lis­tai, o po Spa­lio per­ver­smo Ru­si­jo­je – ir bol­še­vi­kai. Jei­gu nė­ra nie­ko aukš­čiau už žmo­gų, va­di­na­si pats žmo­gus ir spren­džia, kas ge­ra ir kas tei­sin­ga! Žmo­gus yra vieš­pats! Bė­da tik, kad kiek žmo­nių, tiek ir nuo­mo­nių... Kur tai nu­ve­dė – jau ži­no­me.
Min­tis apie ra­sių ver­tės ne­to­ly­gu­mą la­bai pa­ti­ko ir fiu­re­riui: jei­gu yra „že­mes­nės” ra­sės, tai ga­li­ma jas tie­siog iš­nai­kin­ti! Ir, kaip sa­ko­ma, nuo žo­džių prie dar­bų!
Ir šian­die­nos pra­di­nu­kams bru­ka­ma į gal­vas se­na pa­sa­kė­lė, esą žmo­gus iš­si­vys­tė iš bež­džio­nės. Ne­svar­bu, kad se­ne­lio Dar­vi­no min­tis apie evo­liu­ci­ją – sky­lė­ta it tin­klas, ir tai pri­pa­žįs­ta pa­tys moks­li­nin­kai, dar­gi ne kre­a­cio­nis­tai (ti­kin­tys su­kū­ri­mu), ta­čiau šiai die­nai nie­ko ge­riau ne­tu­ri­ma, o pri­pa­žin­ti „kaž­ko­kį” su­kū­ri­mą – jūs ką, po­nai?!
Jei­gu pri­im­si­me te­ori­ją, kad pa­ti gam­ta „eks­pe­ri­men­ta­vo” mi­li­jo­nus me­tų, kur gi vi­sos ne­pa­vy­ku­sių eks­pe­ri­men­tų lie­ka­nos – tar­pi­nės evo­liu­ci­jos ak­la­vie­čių gran­dys? O jų tu­rė­tų bū­ti ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau ne­gu „ko­ky­biš­kos pro­duk­ci­jos”?
Tar­ki­me, ka­čių ar ku­ri ki­ta po­pu­lia­ci­ja ga­li per il­gą lai­ko­tar­pį pa­keis­ti spal­vą, kū­no pro­por­ci­jas ar pa­na­šiai. Ta­čiau ka­tė vis tiek liks ka­te, o ne virs ki­ta rū­ši­mi. Juo­kau­ja­ma, jog spro­gus Čer­no­by­lio jė­gai­nei at­si­ra­do nau­ja ka­čių veis­lė - Do­no sfink­sai - ka­tės ne­tu­rin­čios kai­lio. Net jei­gu ir taip, ka­tės vis tiek ne­ta­po šu­ni­mis ar­ba triu­šiais...
Pra­ėju­sio am­žiaus pra­džio­je so­vie­tų moks­li­nin­kai at­kak­liai ban­dė su­kryž­min­ti juo­da­o­des mo­te­ris su žmog­bež­džio­nė­mis. Slap­tus ne­žmo­niš­kus eks­pe­ri­men­tus nu­trau­kė pa­tys čia­bu­viai, ir „nau­jos ra­sės” kū­rė­jai tu­rė­jo gė­din­gai spruk­ti at­gal į Ru­si­ją. Net­gi da­bar, kai iki smul­kme­nų ži­no­ma ląs­te­lės che­mi­nė su­dė­tis ir san­da­ra, dar ne vie­na pa­sau­lio la­bo­ra­to­ri­ja jos ne­su­kū­rė, nes gy­vy­bė yra kaž­kas dau­giau nei che­mi­nių ele­men­tų jun­gi­nys...
Gam­to­je vis­kas ju­da iri­mo, cha­o­so link. Pa­sta­ty­ki­me na­mą ir pa­li­ki­me li­ki­mo va­liai. Pra­eis 100-200-500 me­tų, ir jo ne­liks. Moks­li­nin­kai tei­gia, jog kaž­ka­da ne­liks ir mū­sų že­mės, sau­lė ga­li­mai taps bal­tą­ja nykš­tu­ke ar pa­na­šiai. Va­di­na­si, sa­vai­me pa­ti gam­ta ne­ku­ria, o tik yra ter­pė, ku­rio­je tarps­ta gy­vy­bė.
Iš kur at­si­ra­do gy­vy­bė? Ma­te­ria­lis­tai tvir­ti­na, esą tai at­si­tik­ti­nu­mas, gam­tos jė­gų žais­mas... Ge­rai. Su­so­din­ki­me prie ra­šo­mų­jų ma­ši­nė­lių vi­sas že­mė­je gy­ve­nan­čias bež­džio­nes, di­de­les ir ma­žas. Te­gul jos at­si­tik­ti­nai bar­ben­da­mos kla­vi­šais per mi­li­jo­nus me­tų at­si­tik­ti­nai su­ku­ria kad ir to­kį maž­mo­žį kaip K. Do­ne­lai­čio „Me­tai”. Ko­kia ti­ki­my­bė? Nu­li­nė. O štai ne­su­ly­gi­na­mai su­dė­tin­ges­nis da­ri­nys – gy­va ląs­te­lė – anot Dar­vi­no pa­se­kė­jų, at­si­ra­do sa­vai­me ir „ne­ty­čia”. Tai yra - cha­o­sas su­kū­rė tvar­ką...
Me­nu, bu­vau gal tre­čio­kas, kai kar­tą grį­žau iš mo­kyk­los su me­tais vy­res­niu drau­gu. Anas pa­kvie­tė už­suk­ti į sve­čius, gir­di, kar­tu pa­ruo­ši­me pa­mo­kas, pa­šau­dy­si­me iš lan­ko į tai­ki­nį... O pas jo mo­ti­ną be­san­ti sve­čiuo­se se­ny­va kai­my­nė, ti­kin­ti mo­te­ris. Pa­ma­čiu­si Ka­ziu­ką, ėmė juo­kais klau­si­nė­ti, kiek tas dve­je­tų na­mo par­ne­šęs? „Aš ne dve­je­tą ne­ga­vau, o pen­ke­tą - iš gam­tos”, - pa­aiš­ki­no drau­gas. „Ir ko gi mo­ky­to­ja ta­vęs klau­si­nė­jo?” - su­si­do­mė­jo kai­my­nė. -  „At­sa­ki­nė­jau, iš kur at­si­ra­do žmo­gus”, - iš­rie­tė krū­ti­nę dė­me­sio pa­ma­lo­nin­tas Ka­ziu­kas. - „Mat kaip. Tai ir man pa­pa­sa­kok”, - pa­pra­šė.
„Prieš mi­li­jo­nus me­tų že­mė­je bu­vo vi­so­kių du­jų, žai­ba­vo ir at­si­ra­do gy­vy­bė. Ne­ži­nau, gal bak­te­ri­ja, gal kas? Ji vys­tė­si, vys­tė­si, ir at­si­ra­do va­ba­lai vi­so­kie ir kir­mė­lės. Tie vys­tė­si, vys­tė­si ir at­si­ra­do var­lės, drie­žai, gy­va­tės, žu­vys. Jie vys­tė­si to­liau ir ta­po paukš­čiais ir vi­so­kiais gy­vū­nais, o tie vys­tė­si, vys­tė­si, kol ta­po bež­džio­nė­mis. O iš bež­džio­nės iš­si­vys­tė žmo­gus!” - ko­ne vie­nu ypu iš­poš­ki­no ma­no drau­ge­lis lyg ge­rai iš­mok­tą dau­gy­bos len­te­lę.
„Ka­ziuk, o ar­gi ne Die­vas su­kū­rė žmo­gų, že­mę, sau­lę?” - pa­si­do­mė­jo kai­my­nė.
„Ne­ee... - gud­riai iš­si­šie­pė drau­ge­lis, ro­dy­da­mas va­do­vė­li­nę iš­min­tį. - Tai po­nai, ku­ni­gai ir ki­ti dar­bo žmo­nių iš­nau­do­to­jai su­gal­vo­jo, kad žmo­gų, Mė­nu­lį ir pla­ne­tas su­kū­rė Die­vas...”
Rūš­ka­na kai­my­nė pa­ki­lo iš sa­vo vie­tos.
„Gal­vo­tas tas mū­sų Ka­ziu­kas, - grei­ta­kal­be pra­bi­lo iki šiol ty­lė­ju­si drau­ge­lio mo­ti­na. - Mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je tur­būt vi­sas pa­sa­kų kny­gas per­skai­tė!”
„Tai­gi, kad pa­sa­kų... - dau­gia­reikš­miš­kai pra­ta­rė kai­my­nė. Trum­pam stab­te­lė­ju­si prie du­rų ji pa­lin­ga­vo gal­vą ir, žiū­rė­da­ma į su­tri­ku­sį ma­no drau­ge­lį, pus­bal­siu pri­dū­rė: „Va­je­tau, toks jau­nas tu, Ka­ze­li, o jau „dur­nas”!
Taip se­na, ma­ža­raš­tė kai­mie­tė įver­ti­no se­ne­lio Dar­vi­no te­ori­ją, o gal tik dar vie­ną moks­lo evo­liu­ci­jos ak­la­vie­tę?
Romualdas BALIUTAVIČIUS

Gamta svetur


PictureProf. Al­gir­das Sta­nai­tis
Isyk Ku­lio eže­ras ir ap­lin­ka

 Šiau­rės ry­tų Kir­gi­zi­jo­je, Tian Ša­nio kal­nų tek­to­ni­nė­je įdu­bo­je, 1609 met­rų ab­so­liu­ti­nia­me aukš­ty­je, telk­šo be­nuo­ta­ki­nis, pu­siau sū­rus Isyk Ku­lio eže­ras. Tai di­džiau­sias eže­ras Kir­gi­zi­jo­je. Jo pa­va­di­ni­mas kir­gi­zų kal­ba reiš­kia „karš­tas van­duo“. Eže­ro pa­va­di­ni­mas at­spin­di svar­biau­sią jo sa­vy­bę - dėl ši­lu­mos at­sar­gų, su­kaup­tų eže­ro van­de­ny­je, bei sū­raus van­dens eže­ras ne­už­šą­la iš­ti­sus me­tus.
Isyk Ku­lis – vie­nas di­džiau­sių kal­nų eže­rų pa­sau­ly­je, o pa­gal van­dens kie­kį eže­re jam ten­ka de­vin­ta vie­ta. Eže­ro plo­tas 6236 km2, van­dens kie­kis – 1738 km3. Isyk Ku­lis gi­lus eže­ras. Gi­liau­sia jo vie­ta sie­kia 702 met­rus, vi­du­ti­nis gy­lis – 278 met­rai. Isyk Ku­lis pail­gos for­mos. Iš ry­tų į va­ka­rus jis tę­sia­si 182, o iš pie­tų į šiau­rę – 58 ki­lo­met­rus. Kran­to li­ni­jos il­gis – 688 km. Eže­ro kran­tai ma­žai iš­rai­žy­ti. Gi­les­nės įlan­kos yra tik ry­ti­nė­se ir piet­ry­ti­nė­se pa­kran­tė­se.
Ne­to­li va­ka­ri­nės eže­ro pa­kran­tės pra­te­ka Ču upė. Ji pa­va­sa­ri­nių po­tvy­nių me­tu da­lį sa­vo van­dens Ku­te­mal­dos ka­na­lu ati­duo­da eže­ran. Nors eže­ras ne­tu­ri iš­ta­kų ir lai­ko­mas be­nuo­ta­ki­niu, ta­čiau kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai ma­no, kad eže­ro van­duo gi­liai po že­me pra­si­sun­kia į mi­nė­tą Ču upę. Juk į eže­rą sa­vo van­de­nis su­pi­la net 118 skir­tin­go dy­džio kal­nų upių ir upe­lių.
Eže­ro van­dens ly­gis svy­ruo­ja cik­lais - tai pa­ky­la, tai že­mė­ja. Cik­lo truk­mė ap­ima ke­le­tą de­šimt­me­čių. Ta­čiau do­mi­nuo­ja van­dens ly­gio že­mė­ji­mo ten­den­ci­ja. Pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais ly­gis kas­met pa­že­mė­ja vi­du­ti­niš­kai 7 cm. Eže­ro van­dens mi­ne­ra­li­za­ci­ja sie­kia 5,9 proc., o van­dens skaid­ru­mas vie­nas di­džiau­sių pa­sau­ly­je.
Van­dens tem­pe­ra­tū­ra eže­re lie­pos mė­ne­sį pa­ky­la iki 18,60 C, o sek­lio­se įlan­ko­se net iki 25-280 C. Su­kaup­ta eže­ro van­de­ny­se ši­lu­ma švel­ni­na ap­lin­kos kli­ma­tą. Vi­du­ti­nė tem­pe­ra­tū­ra sau­sį prie eže­ro yra 2-60 C šal­čio, o lie­pos mė­ne­sį sie­kia 170 C ši­lu­mos.
Įdo­mi eže­ro ich­tio­fau­na. Ja­me žve­jo­ja­mi se­za­nai, kuo­jos, azi­ji­nės prie­kal­nių ūsuo­tės. Ne­ma­ža en­de­mi­nių žu­vų po­pu­lia­ci­ja. Kai ku­rios žu­vų rū­šys, tarp jų ir ke­tu­rios en­de­mi­nės, yra grės­min­gai nyks­tan­čios. Žu­vims pa­vo­jų ke­lia ne tik in­ten­sy­vi žve­jy­ba, bet ir in­tro­du­kuo­tų žu­vų plėš­ru­mas bei žu­vų iš­tek­lių at­kū­ri­mo jau­nik­liais iš dirb­ti­nio au­gi­ni­mo vie­tų nu­trau­ki­mas. Ke­tu­rios eže­re gy­ve­nan­čios žu­vų rū­šys įtrauk­tos į Kir­gi­zi­jos Rau­do­ną­ją kny­gą. In­ten­sy­vi žve­jy­ba bei eže­ro eko­sis­te­mos kai­ta ke­lia pa­vo­jų ir ki­toms žu­vų rū­šims.
Įdo­mu, kad se­va­ni­nė la­ši­ša, in­tro­du­kuo­ta iš Se­va­no eže­ro Ar­mė­ni­jo­je, Isyk Ku­lio eže­re pri­gi­jo. Ji net­gi iš­stu­mia vie­ti­nes žu­vų rū­šis. Se­va­no eže­re ši žu­vis ny­ko, o Isyk Ku­lio eže­ro la­ši­ši­nė rū­šis tu­ri di­des­nes ga­li­my­bes iš­lik­ti.
Pir­mie­ji duo­me­nys apie Isyk Ku­lio eže­rą už­tin­ka­mi ki­nų met­raš­čiuo­se iš an­tro am­žiaus prieš mū­sų erą. Vė­liau prie eže­ro bu­vo po­il­sio vie­ta Šil­ko ke­lio ke­liau­to­jams, vyks­tan­tiems iš To­li­mų­jų Ry­tų į Eu­ro­pą. Dau­ge­lis ty­ri­nė­to­jų ma­no, kad nuo Isyk Ku­lio eže­ro iš­pli­to „Juo­dą­ja mir­ti­mi“ pa­va­din­ta pan­de­mi­ja. Iš čia ki­lu­sios bak­te­ri­jos Eu­ro­po­je su­kė­lė ma­rą. Vo­kie­čių moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad jos me­tu, 1347-1351 me­tais, mi­rė ma­žiau­sia treč­da­lis Eu­ro­pos gy­ven­to­jų - dau­giau kaip 25 mi­li­jo­nai.
Moks­li­niai eže­ro ir jo pa­kran­čių ty­ri­mai pra­si­dė­jo tik XIX am­žiu­je. Pir­mieji eže­ro ty­ri­nė­to­jai bu­vo ži­no­mas ru­sų ke­liau­to­jas P. Se­mio­no­vas - Tian Šans­kis, Cen­tri­nės Azi­jos ty­ri­nė­to­jas N. M. Prže­vals­kis. Pas­ta­ra­sis taip mė­go šį kraš­tą, kad pra­šė jį pa­lai­do­ti ant Isyk Ku­lio eže­ro kran­to. Ap­lan­kęs šias vie­to­ves jis pa­sa­kė, kad „čia ta pa­ti Švei­ca­ri­ja tik ge­res­nė“. Po mir­ties jo var­du bu­vo pa­va­din­tas mies­tas, esan­tis ne­to­li jo ka­po. Žlu­gus TSRS, Prže­vals­kas pa­va­din­tas Ka­ra­ko­lu.
Ben­dra ru­sų ir kir­gi­zų ar­che­o­lo­gi­nė eks­pe­di­ci­ja 2006 me­tais Isyk Ku­lio eže­ro dug­ne su­ra­do ne­ži­no­mą se­no­vi­nę ci­vi­li­za­ci­ją, eg­zis­ta­vu­sią prieš 2500 me­tų.
Isyk Ku­lio eže­ro ir jo ap­lin­kos eko­sis­te­ma – vie­na gra­žiau­sių ir įdo­miau­sių vie­tų, su­kur­tų gam­tos jė­gų. Eže­ro van­duo mė­ly­nos spal­vos, ne­įpras­tai šva­rus ir skaid­rus. Jis kar­tu su pui­kiais eže­ro smė­lio plia­žais, mi­ne­ra­li­niais šal­ti­niais, kal­nų ir jū­ri­niu kli­ma­tu yra pui­ki ku­ror­ti­nė-po­il­sio zo­na. Va­sa­rą prie eže­ro vei­kia dau­giau kaip 150 po­il­siui skir­tų ku­ror­ti­nių ob­jek­tų: sa­na­to­ri­jų, pen­sio­na­tų, po­il­sio na­mų, vai­kų sto­vyk­lų. Dau­giau­sia jų - šiau­ri­nė­je eže­ro pa­kran­tė­je.
Eže­ro pa­kran­tės nė­ra vie­no­dos. Vie­no­se - žvy­ras su ak­me­ni­mis, ki­to­se – smė­lis. Di­džiau­sia eže­ro ver­ty­bė – dug­ne ran­da­mas juo­da­sis ir pil­ka­sis gy­do­ma­sis mo­lis. Jis nau­do­ja­mas prie eže­ro įsi­kū­ru­sio­je pres­ti­ži­nė­je „Au­ro­ros“ sa­na­to­ri­jo­je. Jo­je įreng­tos ir ke­lios na­tū­ra­lios drus­kos ka­me­ros, ku­rio­se gy­do­mos kvė­pa­vi­mo ta­kų ir krau­jo­ta­kos li­gos.
Isyk Ku­lio eže­ras ir jo ap­lin­ka – pa­grin­di­nė tu­riz­mo oazė Kir­gi­zi­jo­je. Ta­ry­bi­niais me­tais tai bu­vo po­pu­lia­ri po­il­sio vie­ta, kur vei­kė daug sa­na­to­ri­jų, bal­ne­ok­li­ma­ti­nių ku­ror­tų, ki­to­kio po­bū­džio po­il­sio vie­tų. Žlu­gus TSRS, dau­gu­ma jų iš­ny­ko, ta­čiau pas­ta­rai­siais me­tais  vieš­bu­čių ir ki­tų po­il­sio vie­tų gau­sė­ja. Di­džio­ji da­lis at­vyks­tan­čių po­il­siau­to­jų ir tu­ris­tų - iš Kir­gi­zi­jos ar ki­tų kai­my­ni­nių ša­lių, Ru­si­jos. Žy­miai ma­žiau - iš Va­ka­rų vals­ty­bių.
Eže­rą juo­sia au­to­mo­bi­lių ke­lias. Ry­ti­nia­me eže­ro ga­le yra ru­sų ka­ri­nio lai­vy­no po­van­de­ni­nių lai­vų ir tor­pe­dų ban­dy­mų ba­zė. Tuo­se ban­dy­muo­se ruo­šia­si da­ly­vau­ti ir In­di­ja.
Da­lis Isyk Ku­lio eže­ro kran­tų ir apy­lin­kių pri­klau­so Isyk Ku­lio re­zer­va­tui, įkur­tam dar 1948 me­tais. Jo plo­tas 190 km2. Iš jų 60 km2 pri­klau­so eže­rui. Re­zer­va­te sau­go­mi žie­mo­jan­tys paukš­čiai, įvai­rios an­čių rū­šys, ne­by­lės ir gies­mi­nin­kės gul­bės, kra­gai, lau­kiai, fa­za­nai bei kal­nų ožiai, mo­ra­lai, on­dat­ros, snie­gi­niai le­o­par­dai. 1975 me­tais re­zer­va­tas bu­vo įtrauk­tas į Ram­sa­ro vie­to­vių są­ra­šą, o nuo 2000-jų me­tų vi­sa Isyk Ku­lio sri­tis pri­klau­so UNES­CO bios­fe­ros re­zer­va­tui.
Tur­tin­ga ir įdo­mi eže­ro ap­lin­kos flo­ra bei fau­na. Kal­nuo­se ir miš­kuo­se gau­su lau­ki­nių an­ti­lo­pių, kal­nų ožių, Mar­ko Po­lo avi­nų, vil­kų, šer­nų, snie­gi­nių bar­sų. Prieš­kal­nė­se gy­ve­na bar­su­kai, zui­kiai, su­sli­kai. Ddi­de­lė paukš­čių įvai­ro­vė, tai - lau­ki­nės an­tys, žą­sys, gul­bės, ger­vės, fa­za­nai, ku­rap­kos ir dau­g kitokių paukščių.
Uni­ka­lios gam­ti­nės są­ly­gos bei ne­pa­kar­to­ja­mas kraš­to­vaiz­džio gro­žis tu­ris­tai ir  po­il­siau­jan­tys prie Isyk Ku­lio eže­ro pa­lie­ka pui­kius pri­si­mi­ni­mus.
Prof. Algirdas STANAITIS



Žvilgsnis


Kas yra fri­ga­nų ju­dė­ji­mas, ar­ba švie­žie­na iš kon­tei­ne­rių

„Ar­gi bū­čiau ga­lė­jęs pa­gal­vo­ti, kad ma­no ke­lio­nė į JAV virs ... kon­tei­ne­rių nar­šy­mu, - ra­šo ru­sų žur­na­lis­tas Ju­ri­jus Bo­ri­so­vas. – Be­je, ma­ne pa­kvie­tu­sių drau­gų nei kiek ne­var­žė tai, kad ma­ne val­gy­dins pro­duk­tais, iš­trauk­tais iš šiukš­lių kon­tei­ne­rių. At­virkš­čiai – jie tuo net­gi di­džia­vo­si! Juk ir ren­gia­si jie iš ten, ir bal­dai bei tech­ni­ka jų na­muo­se – taip pat iš at­lie­kų sau­gyk­lų“.

Su­per­mar­ke­tų už­ka­ba­riuo­se
Žur­na­lis­to bi­čiu­liai – Ant­ho­ny ir Vic­to­ria – su­ti­ko jį Bos­to­no ae­ro­uos­te, at­ve­žė į sa­vo na­mus, pa­mai­ti­no, o pas­kui pa­siū­lė nu­ei­ti su jais į su­per­mar­ke­tą. Ko­dėl gi ne? Įdo­mu juk pa­si­žiū­rė­ti, kuo ame­ri­kie­čių mais­to pro­duk­tų par­duo­tu­vės ski­ria­si nuo ru­siš­kų. Bet nu­ve­dė at­vy­kė­lį ne į pre­ky­bos cen­trą, o į ... jo ga­li­nį kie­mą, kur pa­tys ne­tru­kus pra­dė­jo raus­tis kon­tei­ne­riuo­se! Mū­siš­kai kal­bant – są­var­ty­ne. Žur­na­lis­to gal­vo­je šmėkš­te­lė­jo min­tis: „Varg­še­liai, at­lie­ko­mis min­ta. Ne­gi jie taip sun­kiai gy­ve­na?!“
Su­grį­žo vi­si į na­mus su dar­žo­vių, pie­no pro­duk­tų, kon­ser­vų pa­ke­tais. Pa­ke­liui dar už­su­ko į ki­to pre­ky­bos gi­gan­to už­ka­bo­rius – pri­si­rin­ko dra­bu­žių, la­bai ne­pras­tų ir, be­je, vi­siš­kai nau­jų.
O na­muo­se, kol sve­čias ste­bė­jo, kaip šei­mi­nin­kė ruo­šia va­ka­rie­nę iš par­si­neš­tos „švie­žie­nos“, jos vy­ras pa­pa­sa­ko­jo jam apie fri­ga­nų ju­dė­ji­mą, ku­rio pa­se­kė­jais abu su­tuok­ti­niai yra. Ma­tyt, su­si­rū­pi­nęs ir liūd­nas at­vy­ku­sio bi­čiu­lio vei­das rei­ka­la­vo pa­aiš­ki­ni­mų.
Fri­ga­nai (angl. free – lais­vas, ve­gan – ra­di­ka­lus ve­ge­ta­ras) – žmo­nės, at­me­tan­tys var­to­to­jiš­ku­mo prin­ci­pus ir pa­gal ga­li­my­bes be­si­sten­gian­tys iš­si­vers­ti be pi­ni­gų ar­ba su kuo ma­žes­niu jų kie­kiu. Jie ne­val­go par­duo­tu­vė­se ar tur­guo­se pirk­tų pro­duk­tų, mai­tin­da­mie­si iš­im­ti­nai tuo, ką pa­vyks­ta su­ras­ti at­lie­kų kon­tei­ne­riuo­se.
Svar­bi pa­sta­ba: fri­ga­nai – ne val­ka­tos ir skur­džiai, o vi­siš­kai nor­ma­liai ap­si­rū­pi­nę žmo­nės, pa­pras­tai tu­rin­tys aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ir ge­rai ap­mo­ka­mus dar­bus. Gi­męs 1990-ais me­tais Niu­jor­ke, fri­ga­nų ju­dė­ji­mas grei­tu lai­ku itin iš­po­pu­lia­rė­jo ir per­si­me­tė iš JAV į  Lo­ty­nų Ame­ri­kos, Eu­ro­pos, Azi­jos ša­lis. Ypač pla­čiai jis pa­pli­to Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Pie­tų Ko­rė­jo­je, Iz­ra­e­ly­je. Ir net­gi po­stso­cia­lis­ti­nė­se bei po­stso­vie­ti­nė­se vals­ty­bė­se jo pa­se­kė­jų at­si­ra­do (pa­vyz­džiui, Ru­si­jo­je, nors šio­je ša­ly­je fri­ga­nų ty­ko gry­nai ru­siš­ki sun­ku­mai, bet apie juos vė­liau).
Ska­nu, so­tu ir vel­tui
- Svar­biau­sias prin­ci­pas: vis­kas tu­ri bū­ti pa­siek­ta są­ži­nin­gu fri­ga­niš­ku triū­su, tai yra at­lie­kų kon­tei­ne­riuo­se, - pa­sa­ko­jo sve­čiui Ant­ho­ny. – Nu­si­žen­gei šiam prin­ci­pui – vis­kas, tu – ne fri­ga­nas. Mes ne tik mai­ti­na­mės iš to, kas iš­me­ta­ma, bet ir ren­gia­mės – pats ma­tei. Dra­bu­žių par­duo­tu­vių tin­klai daž­nai iš­me­ta mo­ra­liai pa­se­nu­sius ga­mi­nius tie­siog ne­iš­pa­kuo­tus, sa­vo len­ty­nas ir san­dė­lius at­lais­vin­da­mi ma­din­ges­niems ga­mi­niams...
Ame­ri­kie­čių fri­ga­nų pa­to­gu­mui šio­je ša­ly­je pa­da­ry­ta vis­kas. Tvar­kin­gi at­lie­kų kon­tei­ne­riai čia su­skirs­ty­ti į tris rū­šis: pir­mie­ji – su­ge­du­siems pro­duk­tams, ant­rie­ji – tiems, ku­rių ga­lio­ji­mo lai­kas bai­gia­si, tre­tiems – ne­kon­di­ci­niams (čia su­me­ta­mos skar­di­nės su įdu­bi­mais, įply­šę pa­ke­tai, su­brai­žy­tos dė­žu­tės ir kt.). Vi­si į kon­tei­ne­rius pa­ten­kan­tys pro­duk­tai yra su­pa­kuo­ti į šva­rius ce­lo­fa­ni­ni­nius mai­šus. Ne­sku­bė­da­mi, be jo­kios su­maiš­ties fri­ga­nai iš­si­trau­kia pa­ke­tus su mais­to pro­duk­tais, juos su­rū­šiuo­ja, at­skir­da­mi sau rei­ka­lin­gus nuo ne­rei­ka­lin­gų. Be­je, vi­siš­kai ne­tin­ka­mo val­gy­ti mais­to čia bū­na re­tai: net­gi „pa­si­bai­gu­sios ga­lio­ji­mo truk­mės“ pro­duk­tai tu­ri vie­ną ki­tą die­ną at­sar­gai.
Prieš pa­lik­da­mi sa­vo pa­ieš­kų ob­jek­tus, fri­ga­nai vis­ką su­tvar­ko, kad ne­pri­da­ry­tų sun­ku­mų po jų at­ei­sian­tiems žmo­nėms. Tai dar vie­na iš ne­ra­šy­tų šio ju­dė­ji­mo na­rių tai­syk­lių...
Gar­bės ko­dek­sas
Se­kan­čią die­ną žur­na­lis­tas ap­si­lan­kė ne itin įpras­to­je ka­vi­nė­je. Fri­ga­niš­ko­je. Ją ati­da­rė stu­den­tas Mak­sas Bat­le­ris – sa­va­me bu­te. Or­ga­ni­za­vo iš sa­vo drau­gų fri­ga­nų rin­kė­jų bri­ga­dą, kas­dien tie­kian­čią švie­žius „kon­tei­ne­ri­nius de­li­ka­te­sus“ į jo vir­tu­vę, kur jis kruopš­čiai įver­ti­na pro­duk­tų  švie­žu­mą, juos plau­na ir va­lo, o vė­liau – sa­vo ran­ko­mis ga­mi­na iš jų ku­li­na­ri­nius ska­nės­tus.
- Ma­no ka­vi­nė – kol kas vie­nin­te­lė fri­ga­niš­ka ka­vi­nė pa­sau­ly­je! – iš­di­džiai pa­reiš­kė at­vy­kė­liams šei­mi­nin­kas. – Bet ku­ris fri­ga­nas ga­li čio­nai už­suk­ti, kom­for­tiš­kai pa­pie­tau­ti, o ne sau­sai kram­ty­ti ras­tus pro­duk­tus...
Mak­sas Bat­le­ris šven­tai lai­ko­si fri­ga­niš­ko gar­bės ko­dek­so: lan­ky­to­jus mai­ti­na vi­siš­kai ne­mo­ka­mai. Juk už sa­vo pro­duk­tus ne­mo­kė­jo nei cen­to!
„Val­gy­ti iš kon­tei­ne­rių“ tam tik­ro­se žmo­nių ben­druo­me­nė­se lai­ko­ma ge­ro to­no žen­klu. Ši­taip fri­ga­nų ju­dė­ji­mas ko­vo­ja prieš vi­suo­me­nės su­ma­te­ria­lė­ji­mą, mo­ra­li­nį nuos­mu­kį, per­dė­tą pi­ni­gų vai­ky­mą­si, go­du­mą, be­sai­kį var­to­ji­mą. Esa­ma įvai­rių šio ju­dė­ji­mo for­mų. Štai eko­lo­gi­jos prin­ci­pų sa­vo gy­ve­ni­me be­si­lai­kan­tys fri­ga­nai ren­ka­si eko­lo­giš­kas trans­por­to rū­šis – elek­tri­nius trau­ki­nius, dvi­ra­čius, ried­len­tes, daug vaikš­to pės­ti. Jei­gu jie nau­do­ja­si au­to­sto­pais, tai tik tam, kad už­im­tų lais­vą vie­tą ma­ši­no­je. Jie sa­ko, kad ši­taip daug ge­riau ne­gu vyk­ti at­ski­ru au­to­mo­bi­liu ir dar la­biau terš­ti ap­lin­ką.
Ypač po­pu­lia­rūs tarp fri­ga­nų dvi­ra­čiai. Jų mė­gė­jai ne tik pa­tys jais va­ži­nė­ja, bet ir, ra­dę at­lie­kų kon­tei­ne­riuo­se su­lau­žy­tus, pa­tai­so ir da­li­ja ki­tiems.
Na, ir, ži­no­ma, jie pla­čiai už­si­i­ma var­gin­gai gy­ve­nan­čių vi­suo­me­nės sluoks­nių rė­mi­mu. Pe­ri­odiš­kai or­ga­ni­zuo­ja­mos ak­ci­jos, ku­rių me­tu skur­dą ken­čian­tiems žmo­nėms da­li­ja­mi mais­to pro­duk­tai, dra­bu­žiai, bui­ties reik­me­nys.
Kur nu­ei­ti? Pa­si­klausk in­ter­ne­to!
Ame­ri­kie­čių fri­ga­nai tu­ri sa­vo in­for­ma­ci­nį pus­la­pį, ku­ria­me pa­sa­ko­ja, kaip tin­ka­mai mai­tin­tis iš ran­da­mų pro­duk­tų, pa­ty­rę fri­ga­nai duo­da pa­ta­ri­mų pra­de­dan­tie­siems (pa­vyz­džiui, kaip tin­ka­mai ap­si­reng­ti nar­šant po kon­tei­ne­rius, ko­kias kup­ri­nes įsi­tai­sy­ti, ko­kius ži­bin­tu­vė­lius prie kak­tos pri­sit­vir­tin­ti ir ko­kiais įran­kiais iš­si­trauk­ti mais­to pa­ke­tus iš ba­kų).
Ant­ho­ny ir Vic­to­ria viens per ki­tą įti­ki­nė­jo sa­vo bi­čiu­lį žur­na­lis­tą, kad fri­ga­nai mai­ti­na­si vi­sai ne at­lie­ko­mis, kaip ma­no dau­ge­lis, o ska­niu ir svei­ku mais­tu. Juk vien tik JAV nuo 27 iki 50 pro­cen­tų mais­to pro­duk­tų, at­ke­liau­jan­čių į pre­ky­bos cen­trus, var­to­to­jo ne­pa­sie­kia, o yra iš­me­ta­mi. Ir iš­me­ta­mi daž­niau­siai vi­sai ne to­dėl, kad iš­se­ko nu­sta­ty­ta jų var­to­ji­mo truk­mė, o dėl ki­tų prie­žas­čių. Pa­vyz­džiui, jei di­de­lė­je po­mi­do­rų par­ti­jo­je ap­tin­ka­ma po­ra su­pu­vu­sių, at­si­kra­to­ma vi­sos par­ti­jos - kom­pa­ni­jai taip nau­din­giau, ne­gu mo­kė­ti dar­žo­vių rū­šiuo­to­jams. Še­šių si­ru­po bu­te­lių pa­kuo­tė­je iš vie­no bu­te­lio iš­si­lie­jo si­ru­pas. Užuot nu­plo­vus ki­tus bu­te­lius, vi­sa pa­kuo­tė ke­liau­ja į kon­tei­ne­rį. Fri­ga­nai to­kį el­ge­sį lai­ko pa­si­bai­sė­ti­nu, ne­leis­ti­nu ci­vi­li­zuo­to­je vi­suo­me­nė­je, to­dėl ir ima­si ne­mo­ka­mos to­kių pro­duk­tų at­ran­kos – sau, va­di­na­si, su ko­ky­bės ga­ran­ti­ja... Fri­ga­niz­mas – tai pa­si­prie­ši­ni­mas prieš ne­rei­ka­lin­gą mais­to pro­duk­tų švais­ty­mą ir ko­va prieš pa­sau­li­nę ba­do pro­ble­mą, ku­ri pa­sau­ly­je vis di­dė­ja. Fri­ga­nai mai­ti­na­si iš šiukš­lių kon­tei­ne­rių, nes ne­no­ri, kad mais­to pro­duk­tai, ku­rie vis dar ge­ri, bū­tų nai­ki­na­mi. Pa­sak jų, mais­to iš­me­ti­mo lo­gi­ka – tie­siog ab­sur­diš­ka, ir prieš ją rei­kia ko­vo­ti vi­sais įma­no­mais bū­dais.
O kva­pas?
Su­grį­žęs na­mo į Ru­si­ją, žur­na­lis­tas pa­ban­dė su­si­siek­ti su sa­vo tė­vy­nai­niais fri­ga­nais. Tą pa­da­ry­ti pa­si­ro­dė la­bai ne­leng­va. Juk ru­sai vi­sas at­lie­kas ver­čia į vie­ną krū­vą ne­rū­šiuo­da­mi, - ir mais­ti­nes, ir ne­mais­ti­nes. Su ru­siš­kų są­var­ty­nu kva­pu ga­li su­si­tai­ky­ti ne­bent už­kie­tė­ję val­ka­tos.
Bet su ke­le­tu mask­vie­čių fri­ga­nų su­si­pa­žin­ti jam vis dėl­to pa­si­se­kė. Tie­sa, šie žmo­nės vi­siš­kai ne­bu­vo lin­kę gar­sin­tis spau­do­je, kad iš­veng­tų ap­kal­bų ir net­gi už­puo­li­mų – pa­si­ro­do, šis ju­dė­ji­mas tu­ri sa­vų prie­šų! Tai­gi žur­na­lis­tas pa­si­ten­ki­no pa­mi­nė­da­mas tik jų var­dus ir min­tis.
Bo­ri­sas, Mask­vos uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­nis:
- Aš tu­riu drau­gų fri­ga­nų Iz­ra­e­ly­je, Hai­fo­je. Jie „fri­ga­nau­ja“ pa­sto­viuo­se taš­kuo­se, prie šio mies­to su­per­mar­ke­tų, kur juos pa­žįs­ta iš vei­dų ir ne­re­tai įtei­kia mais­to pa­ke­tus „as­me­niš­kai į ran­kas“. Ru­si­jo­je tuo tar­pu net pa­si­bai­gu­sio ga­lio­ji­mo truk­mės mais­tą ne­sku­ba­ma iš­mes­ti – eti­ke­tė­je pa­kei­čia­ma da­ta – ir vėl ant pre­kys­ta­lio. To­dėl mes su bi­čiu­liais ten­ki­na­mės res­to­ra­nų kie­me­liais – ten, pa­si­tai­ko, iš­me­ta ne­kon­di­ci­ją. Bet ir čia rei­kia bū­ti itin at­sar­giems, kad ne­ap­si­nuo­dy­tum...
Ma­ri­ja, stu­den­tė:
- „Fri­ga­nau­ju“ su sa­vo vai­ki­nu. Pa­si­ren­ka­me dar­žo­vių, vai­sių, ka­dan­gi abu esa­ma ža­lia­val­giai. Esa­ma dvie­jų res­to­ra­nų, ku­rių ap­sau­ga mus pa­žįs­ta ir ne­vai­ko. Čia, be vai­sių, daž­no­kai pa­si­tai­ko ras­ti ir mė­sos. Mes jos at­ne­ša­me drau­gams ar­ba še­riam sa­vo ka­tę. Vi­siems už­ten­ka!
Vla­di­mi­ras, in­ži­nie­rius:
- Aiš­ku, ne­ga­li­ma teig­ti, kad pre­ky­bi­nin­kai ir ver­slo at­sto­vai yra pa­ten­kin­ti mū­sų ju­dė­ji­mu. Kai ku­rie iš jų įžvel­gia grės­mę sa­vo apy­var­tai ir pel­nui, vai­ko kon­tei­ne­riuo­se be­si­rau­sian­čius žmo­nes, kvie­čia po­li­ci­ją. Ar­ba sa­vo at­lie­kų kon­tei­ne­rius sten­gia­si už­ra­kin­ti.
Pa­ren­gė Žy­gin­tas Pet­ru­lis
Picture
Friganai - ne valkatos ir ne skurdžiai
Picture
Atliekų konteineriuose - vertingi daiktai

Powered by Create your own unique website with customizable templates.