Aplinkosaugos aktualijos
Algirdas Genevičius
|
Aplinkos viceministru paskirtas Algirdas Genevičius Naujai paskirtas aplinkos viceministras ministerijoje kuruos atliekų, taršos prevencijos, vandenų ir ES paramos administravimo sektorius. Pastaruoju metu jis dirbo Būsto energijos taupymo agentūros direktoriaus pavaduotoju. Iš Kaišiadorių krašto kilęs 62 metų Algirdas Genevičius yra baigęs pramonės ekonomikos ir valdymo studijas Vilniaus universitete, buvo sukūręs savo statybų verslą, turi vadovavimo kelioms bendrovėms patirties. Laisvalaikį skiria autoturizmui ir sportui, mėgsta klasikinę muziką ir teatrą. |
Aplinkos ministerijos ,,Karštoji linija‘‘ vis
labiau padeda atskleisti pažeidimus ir piktnaudžiavimus
Aplinkos ministerijos korupcijos prevencijos ,,Karštoji linija‘‘ įkurta siekiant aktyviau įtraukti Lietuvos Respublikos visuomenę į kovą su įstatymų pažeidimais aplinkos apsaugos srityje, išaiškinti galimus korupcijos atvejus šioje srityje, aplinkos apsaugos pareigūnų galimą piktnaudžiavimą tarnyba ar neveikimą, netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą ir kt.
Pastarųjų metų ,,Karštosios linijos‘‘ pranešimai ir jų tyrimo rezultatai rodo, kad šalies visuomenė yra nepakanti aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidėjams, aktyviai reaguoja į pažeidimus ir drąsiai kelia viešumon neteisėtus nusižengimus.
Per šių metų pirmą pusmetį Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius gavo 296 pranešimus: dėl aplinkos teršimo – 92; dėl statinių statybos teisėtumo ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos pareigūnų veiksmų – 44; dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų – 17; dėl miško kirtimo ir miškų apsaugos pareigūnų – 52; dėl brakonieriavimo – 18; kitokio pobūdžio skundų ir pranešimų – 78. Pažymėtina, kad per 40 proc. gautų pranešimų pasitvirtino.
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius ,,Karštąja linija‘‘ gavo pranešimą dėl urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos miškų pareigūnų galimų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimų, t. y. tarnybinio transporto naudojimo ne tarnybos reikmėms. Informacija pasitvirtino, už minėto įstatymo pažeidimus pareigūnams paskirta tarnybinė ir drausminės nuobaudos.
Pasitvirtino Aplinkos ministerijos ,,Karšta linija‘‘ gautas pranešimas dėl galimų aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų Anykščių r., Rubikių ežero pakrantės apsaugos juostoje. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, patikrinę padėtį vietoje, nustatė, kad neteisėtai, be leidimo Anykščių regioninio parko teritorijoje, Rubikių ežero hidrografiniame draustinyje, vykdomi plataus masto žemės kasimo-užpylimo darbai: sunaikinti kraštovaizdžio objektai, žolinė augmenija, pakeista ežero kranto linija, sunaikintos žuvų nerštavietės ir kt. Departamento pareigūnai paskaičiavo 59 247,51 Lt gamtai padarytą žalą ir kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo.
Į Aplinkos ministeriją kreipėsi asmuo, kuris pranešė, kad Plungės r., Rietavo sen., Pelaičių k. neteisėtai plynai iškirstas privatus miškas. Pareiškėjo teigimu, miškas iškirstas pagal miškų pareigūno nepagrįstai išduotą leidimą. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus pareigūnams patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad leidimas išduotas nepagrįstai, pažeidžiant Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo reikalavimus. Todėl leidimas panaikintas, o už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, t. y. miškų pareigūnui, kuris nepagrįstai išdavė leidimą,. skirta tarnybinė nuobauda.
Aplinkos ministerijos ,,Karštąja linija‘‘ gautas pranešimas dėl aplinkos teršimo pavojingomis atliekomis Jonavos r., Žinėnų k. Faktai pasitvirtino. Už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus pažeidėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pagal kompetenciją byla perduota nagrinėti Jonavos apylinkės teismui, be to, paskaičiuota 1500 Lt aplinkai padaryta žala.
Pasitvirtino pranešimas dėl savavališkai kertamo miško Vilniaus r., Avižienių sen., Pikutiškių k. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu, miškų apsaugos pareigūnams, patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad be leidimo plynai iškirsta 0,94 ha miško, sunaikinta 0,58 ha miško paklotės. Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai pažeidėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinę bylą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius gavo pranešimą, dėl galbūt neteisėtų statybų Vilniuje, Rūko gatvėje. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnams patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad gyvenamasis namas pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Dėl nustatytų pažeidimų pateiktas ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Pažymėtina, kad Aplinkos ministerijoje įkurta ,,Karštoji linija‘‘ pasiteisina, yra naudinga ir reikalinga. Šalies gyventojai turi puikią galimybę pateikti Aplinkos ministerijai informaciją, pranešimus, skundus apie aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimų pažeidimus, Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnų (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, valstybinių saugomų teritorijų, miškų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų ir kt.) galimą piktnaudžiavimą tarnyba, neveikimą ar netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, galimas korupcijos apraiškas aplinkos apsaugos srityje, brakonieriavimo atvejus, aplinkos teršimą, miškų kirtimą, neteisėtas statybas ir kt.
Primenu, kad šalies gyventojai Aplinkos ministerijos korupcijos prevencijos ,,Karštąja linija‘‘ gali naudotis anonimiškai bet kuriuo paros metu jiems patogiausiu būdu – darbo dienomis tel. 8-5 266 3596, 266 3597, 266 2717; atsakiklis visą parą 8-5 266 3598, faksu 8-5 266 3671, elektroniniu paštu pranesimas@am.lt. Gavę pranešimus, Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius darbuotojai operatyviai juos nagrinėja.
Kviečiame aktyviai prisidėti prie aplinkos apsaugos įstatymo apsaugos.
Ona Bubnelienė
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyriaus vedėja
Aplinkos ministerijos korupcijos prevencijos ,,Karštoji linija‘‘ įkurta siekiant aktyviau įtraukti Lietuvos Respublikos visuomenę į kovą su įstatymų pažeidimais aplinkos apsaugos srityje, išaiškinti galimus korupcijos atvejus šioje srityje, aplinkos apsaugos pareigūnų galimą piktnaudžiavimą tarnyba ar neveikimą, netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą ir kt.
Pastarųjų metų ,,Karštosios linijos‘‘ pranešimai ir jų tyrimo rezultatai rodo, kad šalies visuomenė yra nepakanti aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidėjams, aktyviai reaguoja į pažeidimus ir drąsiai kelia viešumon neteisėtus nusižengimus.
Per šių metų pirmą pusmetį Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius gavo 296 pranešimus: dėl aplinkos teršimo – 92; dėl statinių statybos teisėtumo ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos pareigūnų veiksmų – 44; dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų – 17; dėl miško kirtimo ir miškų apsaugos pareigūnų – 52; dėl brakonieriavimo – 18; kitokio pobūdžio skundų ir pranešimų – 78. Pažymėtina, kad per 40 proc. gautų pranešimų pasitvirtino.
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius ,,Karštąja linija‘‘ gavo pranešimą dėl urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos miškų pareigūnų galimų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimų, t. y. tarnybinio transporto naudojimo ne tarnybos reikmėms. Informacija pasitvirtino, už minėto įstatymo pažeidimus pareigūnams paskirta tarnybinė ir drausminės nuobaudos.
Pasitvirtino Aplinkos ministerijos ,,Karšta linija‘‘ gautas pranešimas dėl galimų aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų Anykščių r., Rubikių ežero pakrantės apsaugos juostoje. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, patikrinę padėtį vietoje, nustatė, kad neteisėtai, be leidimo Anykščių regioninio parko teritorijoje, Rubikių ežero hidrografiniame draustinyje, vykdomi plataus masto žemės kasimo-užpylimo darbai: sunaikinti kraštovaizdžio objektai, žolinė augmenija, pakeista ežero kranto linija, sunaikintos žuvų nerštavietės ir kt. Departamento pareigūnai paskaičiavo 59 247,51 Lt gamtai padarytą žalą ir kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo.
Į Aplinkos ministeriją kreipėsi asmuo, kuris pranešė, kad Plungės r., Rietavo sen., Pelaičių k. neteisėtai plynai iškirstas privatus miškas. Pareiškėjo teigimu, miškas iškirstas pagal miškų pareigūno nepagrįstai išduotą leidimą. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus pareigūnams patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad leidimas išduotas nepagrįstai, pažeidžiant Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo reikalavimus. Todėl leidimas panaikintas, o už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, t. y. miškų pareigūnui, kuris nepagrįstai išdavė leidimą,. skirta tarnybinė nuobauda.
Aplinkos ministerijos ,,Karštąja linija‘‘ gautas pranešimas dėl aplinkos teršimo pavojingomis atliekomis Jonavos r., Žinėnų k. Faktai pasitvirtino. Už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus pažeidėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pagal kompetenciją byla perduota nagrinėti Jonavos apylinkės teismui, be to, paskaičiuota 1500 Lt aplinkai padaryta žala.
Pasitvirtino pranešimas dėl savavališkai kertamo miško Vilniaus r., Avižienių sen., Pikutiškių k. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu, miškų apsaugos pareigūnams, patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad be leidimo plynai iškirsta 0,94 ha miško, sunaikinta 0,58 ha miško paklotės. Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai pažeidėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinę bylą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius gavo pranešimą, dėl galbūt neteisėtų statybų Vilniuje, Rūko gatvėje. Aplinkos ministerijos vadovybės pavedimu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnams patikrinus padėtį vietoje, nustatyta, kad gyvenamasis namas pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Dėl nustatytų pažeidimų pateiktas ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Pažymėtina, kad Aplinkos ministerijoje įkurta ,,Karštoji linija‘‘ pasiteisina, yra naudinga ir reikalinga. Šalies gyventojai turi puikią galimybę pateikti Aplinkos ministerijai informaciją, pranešimus, skundus apie aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimų pažeidimus, Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnų (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, valstybinių saugomų teritorijų, miškų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų ir kt.) galimą piktnaudžiavimą tarnyba, neveikimą ar netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, galimas korupcijos apraiškas aplinkos apsaugos srityje, brakonieriavimo atvejus, aplinkos teršimą, miškų kirtimą, neteisėtas statybas ir kt.
Primenu, kad šalies gyventojai Aplinkos ministerijos korupcijos prevencijos ,,Karštąja linija‘‘ gali naudotis anonimiškai bet kuriuo paros metu jiems patogiausiu būdu – darbo dienomis tel. 8-5 266 3596, 266 3597, 266 2717; atsakiklis visą parą 8-5 266 3598, faksu 8-5 266 3671, elektroniniu paštu pranesimas@am.lt. Gavę pranešimus, Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyrius darbuotojai operatyviai juos nagrinėja.
Kviečiame aktyviai prisidėti prie aplinkos apsaugos įstatymo apsaugos.
Ona Bubnelienė
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyriaus vedėja
Nori grybauti – laikykis taisyklių
Šį rudenį gausiai dygsta grybai, miškus užpuolė grybautojai. Deja, tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie nepaiso ar nežino grybavimo taisyklių. Aplinkosaugininkai primena, kad jų laikytis privalu visiems, o pažeidėjams gali būti skiriama administracinė bauda.
Nors grybus rinkti galima visuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose – miškuose, reikia žinoti, kad grybauti neleidžiama rezervatuose ir tuose miškuose, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Informacija apie tokį draudimą ar apribojimą skelbiama vietos spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, per radiją ar televiziją, o prie kelių, takų į mišką, kuriame uždraustas ar apribotas lankymasis, informuoja pastatyti ženklai.
Rinkti grybus arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, galima tik miško savininkui sutikus.
Būtina žinoti, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Važiuoti dviračiais leidžiama keliais ir rekreaciniais, pažintiniais ar kitais miško takais, netrukdant pėstiesiems miško lankytojams ir negadinant takų dangos. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje, reikia vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.
Renkant grybus juos reikia arba išrauti, arba nupjauti prie pat žemės. Griežtai draudžiama ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus. Miško ekosistemoms ypač kenkiama, kai paklotė ardoma grėbliais ir kitais įrankiais, nes taip sunaikinama ir grybiena.
Kaip nustato Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės, draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1,5 cm. Taip pat negalima rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių grybų.
Jeigu nustatyta tvarka pažeidžiama grybaujant, piliečiams gali būti skiriama nuo 25 Lt iki 100 Lt, pareigūnams – nuo 100 Lt iki 200 Lt bauda. Jeigu ji pažeidžiama grybus superkant, parduodant ar perdirbant, piliečiams gali būti skiriama nuo 250 Lt iki 500 Lt, pareigūnams – nuo 500 Lt iki 1 tūkst. litų bauda.
Šį rudenį gausiai dygsta grybai, miškus užpuolė grybautojai. Deja, tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie nepaiso ar nežino grybavimo taisyklių. Aplinkosaugininkai primena, kad jų laikytis privalu visiems, o pažeidėjams gali būti skiriama administracinė bauda.
Nors grybus rinkti galima visuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose – miškuose, reikia žinoti, kad grybauti neleidžiama rezervatuose ir tuose miškuose, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Informacija apie tokį draudimą ar apribojimą skelbiama vietos spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, per radiją ar televiziją, o prie kelių, takų į mišką, kuriame uždraustas ar apribotas lankymasis, informuoja pastatyti ženklai.
Rinkti grybus arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, galima tik miško savininkui sutikus.
Būtina žinoti, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis galima tik keliais. Važiuoti dviračiais leidžiama keliais ir rekreaciniais, pažintiniais ar kitais miško takais, netrukdant pėstiesiems miško lankytojams ir negadinant takų dangos. Statyti transporto priemones miškuose galima tik tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinus galimybę keliu pravažiuoti kitoms transporto priemonėms. Statant transporto priemonę kelio pakraštyje, reikia vengti užvažiuoti ant samanų, kerpių, uogienojų.
Renkant grybus juos reikia arba išrauti, arba nupjauti prie pat žemės. Griežtai draudžiama ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus. Miško ekosistemoms ypač kenkiama, kai paklotė ardoma grėbliais ir kitais įrankiais, nes taip sunaikinama ir grybiena.
Kaip nustato Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės, draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1,5 cm. Taip pat negalima rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių grybų.
Jeigu nustatyta tvarka pažeidžiama grybaujant, piliečiams gali būti skiriama nuo 25 Lt iki 100 Lt, pareigūnams – nuo 100 Lt iki 200 Lt bauda. Jeigu ji pažeidžiama grybus superkant, parduodant ar perdirbant, piliečiams gali būti skiriama nuo 250 Lt iki 500 Lt, pareigūnams – nuo 500 Lt iki 1 tūkst. litų bauda.
Grybų lentelės
Žuvininkystė
Lašišų ir šlakių migracijai bei nerštui apsaugoti
– akcija “Lašiša-2014”
Jau tapo tradicija šalyje kiekvieną rudenį rengti akciją lašišų ir šlakių migracijai bei nerštui apsaugoti. Šįmet tokia akcija vyks nuo rugsėjo 1 iki lapkričio 20 dienos.
Redakcija paprašė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto GrAičiūno plačiau papasakoti apie šių žuvų migraciją ir nerštą, priminti leidinio skaitytojams, kur, kada ir kiek galima sužvejoti šių žuvų.
Rugsėjo 1 d. prasidėjo akcija „Lašiša-2014“. Tokia akcija vykdoma jau dvyliktą kartą. Ji vyks iki lapkričio 20 dienos. Šios akcijos tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą.
Pagrindinės akcijos vietos – Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, Nemuno deltos regionas, Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upės bei jų intakai ir šalia šių vandens telkinių esantys privažiavimai ir keliai. Akcija rengiama dviem etapais – Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upėje ji vyks nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 20 d., o Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upėse ir jų intakuose – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 20 d.
Akcijos metu aplinkosaugininkai nuolat budės prie pagrindinių lašišų nerštaviečių, kontroliuos verslinę, mėgėjišką ir specialiąją žvejybą, stabdys ir tikrins įtariamų žvejybos reikalavimų pažeidimais asmenų transporto priemones.
Pastebėję brakonieriavimo atvejus, gyventojai kviečiami nelikti abejingi ir apie juos nedelsiant pranešti to regiono, kuriame pamatė pažeidėjus, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) pareigūnams. Apie pastebėtus neteisėtus veiksmus galima pranešti ir bendruoju pagalbos telefonu 112.
Iki 2005 m. lašišas ir šlakius žvejams mėgėjams gaudyti buvo draudžiama. Nuo 2005 m. šių žuvų žvejyba vidaus vandenyse leidžiama tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę.
Jūroje lašišas ir šlakius galima žvejoti be žvejo mėgėjo kortelės - turint žvejo mėgėjo bilietą (žvejybai neišnuomotuose vandens telkiniuose) ar nemokamą žvejybos teisę. Per vieną žvejybą (nuo žvejo atvykimo į žvejybos vietą iki išvykimo) leidžiama sugauti vieną lašišą arba šlakį. Nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. žvejams mėgėjams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios (pajūrio) upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų galų Baltijos jūroje.
Draudžiama gaudyti lašišas ir šlakius mažesnius, nei 65 cm (matuojant nuo snukio iki uodegos peleko galo). Sugavus mažesnę žuvį – privaloma nedelsiant paleisti.
Nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d., įsigijus žvejo mėgėjo kortelę, galima gaudyti lašišas ir šlakius upių atkarpose, nurodytose lentelėje Nr. 1
Sugavus lašišą ar šlakį upėje ar jos atkarpoje, nenurodytoje lentelėje Nr. 1, būtina nedelsiant paleisti atgal į upę.
Nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bet kokia žvejyba leidžiama tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Nemokamą žvejybos teisę turintys asmenys šiuo laikotarpiu gali žvejoti tik įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai, o atsitiktinai užkibus lašišai ar šlakiui – nedelsiant šias žuvis paleisti.
Nemune ir Neryje žemiau Jonavos J. Ralio gatvės tilto turint nemokamą žvejybos teisę ar įsigijus žvejo mėgėjo bilietą šiuo laikotarpiu galima žvejoti kitas žuvis visais Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėmis leidžiamais žvejybos būdais ir masalais.
Upių vietose, nepatenkančiose į nustatytas lašišų ir šlakių migracijos ir neršto vietas galima žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti.
Žvejoti lašišas ir šlakius leidžiama tik šviesiu paros metu - nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 100 m žemiau užtvankų ir žuvitakių, taip pat Dubysos, Jūros, Neries, Šventosios, Vilnios, Žeimenos upių žiotyse ir 500 m žemiau jų, taip pat kitų lašišinių upelių, išvardintų Mėgėjų taisyklių 5 priede, žiotyse ir 100 m žemiau jų.
Žvejo mėgėjo kortelė, išduodama vienai dienai, kainuoja -10 Lt., suteikia teisę sugauti vieną šlakį arba lašišą, vienoje limituotos žvejybos sąlygose nurodytoje upėje ar jos atkarpoje. Žvejo mėgėjo kortelę galima įsigyti naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS), loterijos Perlas terminaluose, žūklės prekių parduotuvėse „Romada“ ir „Salmolita“.
Žvejo mėgėjo kortelę (net ir elektroninę, įsigytą per ALIS) privaloma turėti žvejybos vietoje. Sugavus lašišą ar šlakį, ne vėliau kaip per 5 minutes žvejo mėgėjo kortelėje nurodytoje vietoje turi būti nuplėšiama jos dalis. Nuplėšta žvejo mėgėjo kortelė teisės žvejoti nesuteikia. Sugavus lašišą ar šlakį per 10 dienų privaloma el. paštu – info@am.lt arba faksu (8-5) 266 27 07
pateikti ataskaitą. Ataskaitos forma yra patalpinta Aplinkos ministerijos svetainėje rubrikoje „Gamtos apsauga“ – „Žvejyba“ – „Ataskaitos apie sugautą lašišą ar šlakį forma“. Jei žvejo mėgėjo kortelė įsigyta per ALIS – ataskaita teikiama ALIS.
Jau tapo tradicija šalyje kiekvieną rudenį rengti akciją lašišų ir šlakių migracijai bei nerštui apsaugoti. Šįmet tokia akcija vyks nuo rugsėjo 1 iki lapkričio 20 dienos.
Redakcija paprašė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto GrAičiūno plačiau papasakoti apie šių žuvų migraciją ir nerštą, priminti leidinio skaitytojams, kur, kada ir kiek galima sužvejoti šių žuvų.
Rugsėjo 1 d. prasidėjo akcija „Lašiša-2014“. Tokia akcija vykdoma jau dvyliktą kartą. Ji vyks iki lapkričio 20 dienos. Šios akcijos tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą.
Pagrindinės akcijos vietos – Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, Nemuno deltos regionas, Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upės bei jų intakai ir šalia šių vandens telkinių esantys privažiavimai ir keliai. Akcija rengiama dviem etapais – Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upėje ji vyks nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 20 d., o Nemuno, Dubysos, Neries, Žeimenos, Šventosios, Siesarties, Vilnelės upėse ir jų intakuose – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 20 d.
Akcijos metu aplinkosaugininkai nuolat budės prie pagrindinių lašišų nerštaviečių, kontroliuos verslinę, mėgėjišką ir specialiąją žvejybą, stabdys ir tikrins įtariamų žvejybos reikalavimų pažeidimais asmenų transporto priemones.
Pastebėję brakonieriavimo atvejus, gyventojai kviečiami nelikti abejingi ir apie juos nedelsiant pranešti to regiono, kuriame pamatė pažeidėjus, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) pareigūnams. Apie pastebėtus neteisėtus veiksmus galima pranešti ir bendruoju pagalbos telefonu 112.
Iki 2005 m. lašišas ir šlakius žvejams mėgėjams gaudyti buvo draudžiama. Nuo 2005 m. šių žuvų žvejyba vidaus vandenyse leidžiama tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę.
Jūroje lašišas ir šlakius galima žvejoti be žvejo mėgėjo kortelės - turint žvejo mėgėjo bilietą (žvejybai neišnuomotuose vandens telkiniuose) ar nemokamą žvejybos teisę. Per vieną žvejybą (nuo žvejo atvykimo į žvejybos vietą iki išvykimo) leidžiama sugauti vieną lašišą arba šlakį. Nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. žvejams mėgėjams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios (pajūrio) upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų galų Baltijos jūroje.
Draudžiama gaudyti lašišas ir šlakius mažesnius, nei 65 cm (matuojant nuo snukio iki uodegos peleko galo). Sugavus mažesnę žuvį – privaloma nedelsiant paleisti.
Nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d., įsigijus žvejo mėgėjo kortelę, galima gaudyti lašišas ir šlakius upių atkarpose, nurodytose lentelėje Nr. 1
Sugavus lašišą ar šlakį upėje ar jos atkarpoje, nenurodytoje lentelėje Nr. 1, būtina nedelsiant paleisti atgal į upę.
Nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bet kokia žvejyba leidžiama tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Nemokamą žvejybos teisę turintys asmenys šiuo laikotarpiu gali žvejoti tik įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai, o atsitiktinai užkibus lašišai ar šlakiui – nedelsiant šias žuvis paleisti.
Nemune ir Neryje žemiau Jonavos J. Ralio gatvės tilto turint nemokamą žvejybos teisę ar įsigijus žvejo mėgėjo bilietą šiuo laikotarpiu galima žvejoti kitas žuvis visais Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėmis leidžiamais žvejybos būdais ir masalais.
Upių vietose, nepatenkančiose į nustatytas lašišų ir šlakių migracijos ir neršto vietas galima žvejoti visais mėgėjų žvejybos įrankiais ir masalais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti.
Žvejoti lašišas ir šlakius leidžiama tik šviesiu paros metu - nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Draudžiama žvejoti arčiau kaip 100 m žemiau užtvankų ir žuvitakių, taip pat Dubysos, Jūros, Neries, Šventosios, Vilnios, Žeimenos upių žiotyse ir 500 m žemiau jų, taip pat kitų lašišinių upelių, išvardintų Mėgėjų taisyklių 5 priede, žiotyse ir 100 m žemiau jų.
Žvejo mėgėjo kortelė, išduodama vienai dienai, kainuoja -10 Lt., suteikia teisę sugauti vieną šlakį arba lašišą, vienoje limituotos žvejybos sąlygose nurodytoje upėje ar jos atkarpoje. Žvejo mėgėjo kortelę galima įsigyti naudojantis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS), loterijos Perlas terminaluose, žūklės prekių parduotuvėse „Romada“ ir „Salmolita“.
Žvejo mėgėjo kortelę (net ir elektroninę, įsigytą per ALIS) privaloma turėti žvejybos vietoje. Sugavus lašišą ar šlakį, ne vėliau kaip per 5 minutes žvejo mėgėjo kortelėje nurodytoje vietoje turi būti nuplėšiama jos dalis. Nuplėšta žvejo mėgėjo kortelė teisės žvejoti nesuteikia. Sugavus lašišą ar šlakį per 10 dienų privaloma el. paštu – info@am.lt arba faksu (8-5) 266 27 07
pateikti ataskaitą. Ataskaitos forma yra patalpinta Aplinkos ministerijos svetainėje rubrikoje „Gamtos apsauga“ – „Žvejyba“ – „Ataskaitos apie sugautą lašišą ar šlakį forma“. Jei žvejo mėgėjo kortelė įsigyta per ALIS – ataskaita teikiama ALIS.
|
|
Akistata su gamta
 S. Paltanavičius
Paukščių ir ilgųjų dienų išlydėjimas
Rugsėjis mus pradeda vesti rudens taku. Jo pradžia yra dar su labai ryškiais vasaros palikimo ženklais. Tačiau kuo toliau, tuo vis giliau einame į rudenį... Iš tikro, vasara savo tikruosius darbus atliko laiku, o tai, ką regime dabar, yra savotiška reakcija į šilumą ir drėgmę. Taip bus visą rudenį ar bent iki lapkričio pradžios. Regėdami žaliuojančią žolę, žydinčius augalus ir baltus vasariškus debesis, negalime apsigauti ir manyti, kad ruduo tęsia vasaros darbus. Ne, to nėra: augalai žydi, bet jiems jau nereikia užmegzti naujų sėklų ar vaisių, žalia žolė nėra sočioji ganiava, o debesys po akimirkos gali tapti tamsiai pilki ir prapliupti lietumi. Ruduo Lietuvoje yra didžiojo darbymečio, aruodų pildymo ir pasiruošimo žiemai laikas. Tokiomis mintimis ir tokiais tikslais gyvena ne tik gamta, kiekvienas jos vaikas, bet ir mes. Vasaros gale stebėjomės išskridusiais gandrais. Štai net dabar pievose gausu varlių, ražienose šmirinėja peliukai, o dirvonuose griežia žiogai, tad gandrus išskristi vertė tikrai ne lesalo stoka. Lygiai penkis mėnesius pas mus praleidę paukščiai iškeliavo, nes tą daryti jiems “liepė” trumpėjanti diena. Mums šventojo Baltramiejaus diena (rugpjūčio 24-oji), žyminti vasaros brandą, yra šventė, o gandrams ji tapati paskutinei šviesiojo paros laiko ribai, po kurios pasilikusieji laikomi vėluojančiais. Kur skuba laikas? Žemės ir Saulės padėtis danguje kinta vis sparčiau, diena trumpėja, o rugsėjo 23 d. anksti rytą sulauksime meto, kai ji susilygins su naktimi. Po to naktis persvers dieną ir skubėdama ilgės toliau - per trejetą mėnesių iki Kalėdų ji turi atlikti kai kuriuos svarbius darbus. Rudens pradžioje nakčiai reikia vėsinti žemę ir vandenis. Po švento Mykolo (rugsėjo 29 d.) Lietuvoje žmonės jau nesimaudydavo, vaikams buvo uždrausta sėdėti ar gulėti ant žemės, nes taip galima peršalti. Vėstantys paviršiai aktyviai atsisveikina su šiluma, tad įprastu reiškiniu tampa rūkai, kurių driekanos vilnija ne tik žemumose, kaip buvę vasarą, bet žemę nukloja visur. Dabar rūkai gali niūksoti iki priešpiečių, ir juos išsklaido tik kaitriau žvilgtelėjusi saulė. Rugsėjo pradžioj gamtoje negalima nematyti dviejų svarbių dalykų: grybų augimo ir viržių žydėjimo. Viržiai vešliai raudonavo (jų žiedų spalvos labai įvairios - nuo balsvos iki ryškiai rausvos) nuo rugpjūčio vidurio. Dabar jie dar žydi, tačiau jų dienos suskaičiuotos. Apie tai, kad viržių metas baigiasi, praneša vabzdžiai - jie nustoja lankytis apmirštančiuose žieduose ir kurį laiką čia stebime savotišką tylą, kurioje karaliauja... vorai. Kol viržių šakelės lingavo nuo vabzdžių, vorai turėjo iki valios maisto. Jų tinkai buvo išraizgę tarpus tarp viržių kerų, apipynę takelius, o tie, kurie nemezga tinklų, slapstėsi kiekvienam krūmelyje. Dabar vorų maistas pradingo, o jie kurį laiką dar bus čia ir lauks... Kaip smagiai virš pievų nardo kregždės. Tik anksti ryte jos sutupia ant laidų pasišildyti saulutės spinduliuose. Rudens pradžios saulės magija svarbi daugeliui paukščių - nors jie dar nepamiršo vasaros ir buvo laimingi taip ilgai gyvenę karštyje, tačiau dabar suprato, kad iš gamtos reikia imti malonias dovanas. Kregždutės virš laukų dar nardys visą rugsėjį, tik ėmus lekioti „bobų vasaros“ voratinkliams jos pasitrauks į pietus. Rugsėjį po lietų ir nakties rasos paskleistos drėgmės laukuose vietoje juoduojančių arimų atsiranda nauji, švelniai žalios spalvos želmenų plotai. Žiemkenčių auginimas – sena tradicija. Įdomu, kad savotiškas tradicijas - naudotis želmenimis ar jų plotais - „susikūrė“ ir daugelis gyvūnų. Atviri laukai labai patrauklūs pempėms, kurias čia traukia dirvoje esantys sliekai. Greta jų šmėžuoja varnėnų pulkai, o rudeniui įpusėjus pasirodys iš šiaurės atskridę dirviniai sėjikai. Tokiose vietose mielai leidžiasi gervės, žąsys – jauni sodrūs želmenys yra jų mėgiamas maistas. Jei želmenų laukas yra netoli miško ar pelkės, neretai į laukus parankioti akmenukų, kurie reikalingi kietojo maisto virškinimui, išskrenda tetervinai. Patinai juodi, patelės - raibos, kanapėtos, labai derančios prie žemės spalvos. Tačiau paukščiai visada labai atsargūs, įtarūs. Jiems yra ko bijoti... Rudenį keliauja visi paukščiai, taigi - ir plėšrieji. Daugelis jų, radę maisto, apsistoja ilgesniam laikui. Štai vištvanagis, kurio labiausiai vengia tetervinai, greitai suranda vietas, kuriose laikosi karveliai, antys, kur galima nutverti naminius balandžius. Nuo rugsėjo galo daugelis balandininkų, laikančių dekoratyvinių veislių paukščius, savo augintinių laisvai skraidyti neišleidžia, saugo juos nuo vanago nagų. Žinoma, vištvanagis visada pasiima dalį kaime laisvai lesinėjančių vištų. Tačiau rudenį, kai naktis ilga, geriausia medžioti vilkams. Lietuvoje vilkai turi pakankamai natūralaus maisto, jų populiacijos gausa negręsia jokiai laukinei žvėrių ar paukščių rūšiai. Tačiau kasmet vilkų grobiu tampa šimtai naminių gyvulių, ypač avių, ožkų, veršelių, kai kada - ir šunų. Vilkai taip pat tampa vis labiau civilizuoti, jie be baimės ateina į kiemus, aptvarus. Dar paprasčiau vilkams pasiekiami ganyklose, toliau nuo namų nakčiai paliekami gyvuliai. Kartais galima tik stebėtis, kodėl savininkai jų nesaugo ir nevertina - antai, anksti rytą pamiškėje aptiktos avys ar veršeliai čia būna sėkmingai išgyvenę dar vieną naktį. Tačiau kokia bus kita jų naktis, žino tik vilkas... Rugsėjį ne tik iškeliauja ar žiemai ruošiasi paukščiai. Kai kas jau dabar galvoja apie kitus metus, kitą vasarą ir tam ruošiasi. Vasaros gale, vėsiomis naktimis pradeda šėlti taurieji elniai. Jų balsai vadinami pačiais įmantriausiais vardais ir palyginimais. Tauriųjų elnių įvairaus tono maurojimas ir baubimas daug ką sako apie žvėrį, net jo nematant. Patyręs stebėtojas iš karto supranta, kas čia „kalba“: jaunas patinas ar girios elnių giminės patriarchas. Vokiečių medžiotojai savo žodyne turi begales elnio balso, kiekvienos jo detalės įvardijimo terminų ir epitetų. Lietuvoje tuo susidomėta ne taip seniai. Pats įdomiausias mums naujas užsiėmimas – elnių balsų mėgdžiojimas. Specialiomis dūdomis, vamzdžiais, kriauklėmis ar visai neįprastais instrumentais vadinamieji „elnių kviesliai“ sugeba meistriškai atkartoti tauriojo elnio patino balsą. Vykstančiose „elnių kvieslių“ varžybose aidi mėgdžiojami patys gražiausi elnių balsai, o komisija vertina, kuris jų gali būti panašiausias į tikrąjį. Tačiau šiuo metu nereikia ir tokio „elnių kvieslių“ renginio – žvėrių balsai skardi kai kuriose giriose. Į jas elniai susirenka iš apylinkių, kartais keliauja dešimtis kilometrų. Tik jie žino kelius, vietas ir laiką, kada susirinkti, o po to, pačiam rugsėjo gale ar jau spalį, išsiskirstyti, grįžti „namo“ ir pradėti ruošą žiemai. Savotišką ruošimąsi žiemai pradėjo žvėrys, kurie tikrosios žiemos nematys. Miegapelės, sicistos, ežiai, mangutai, kai kurios mūsų krašte žiemojančios šikšnosparnių rūšys užmiega žiemos miegu, jų įmygis trunka iki pusės metų ar dar ilgiau. Pasiruošti šiam periodui yra pats atsakingiausias dalykas. Ypač svarbu sukaupti pakankamai riebalų, kurie šildys ir padės išsaugoti gyvybę. Taip pat elgiasi ir nemažai vabzdžių, nes jų vikšrai ar lervos sukaupia daug energijos ir virsta lėliukėmis, kurios ne tik išgyvens per žiemą. Dalies rūšių suaugėliai vabzdžiai visai nesimaitina, taigi – jie turi tenkintis ta energija, kurią beveik prieš metus, praėjusią vasarą, sukaupė vikšrai ar lervutės. Rugsėjo gale - „bobų vasara“. Tokiu metu gražiausiom spalvom nusidažo medžių lapai, plieskia saulutė ir ore žvilga, draikosi voratinklių siūlai. Baigiasi vienas rudens mėnuo, spalis atneša jau kitokius orus ir kitokį rudens paveikslą. Selemonas Paltanavičius |
Kelmučiai
Rudens gražuolis
Baltašaknė sunokino nuodingas uogas
Tik aptvare avys gali nebijoti vilko
Tauriojo elnio patelė klausosi elnių muzikos
Autoriaus nuotraukos |
Tema
Asmeninio archyvo nuotraukoje: Autorius tėviškės pievoje
Pamąstymai vasarą pamiškės pievoje
Gamtą išsaugos ne tūkstantinės baudos, o žmogaus kultūra
Vasara prabėgo nepastebimai. Ilgai prisiminsime jos karštas dienas ir tvankumu dvelkiančias naktis. Kai kuriomis dienomis oro temperatūra siekdavo net 36 laipsnius karščio. Žmonės ir visas gyvasis pasaulis nuo neįprasto karščio slėpėsi medžių paunksnėje, įkaitintą kūną gaivino upių ir ežerų vandens vėsoje.
Tokiomis dienomis žmonės, ypač gamtos bičiuliai, traukė į gamtą. Juos viliojo natūralios gamtos prieglobstis ir noras ten stebėti augaliją bei gyvūniją. Apie patirtus įspūdžius gamtoje su „Tėviškės gamtos“skaitytojais dalinasi laiškų, atsiųstų į redakciją, autoriai. Jie paskatino mane, ilgametį gamtosaugininką ir žurnalistą, kai kuriems pamąstymams.
Viešintų pagrindinės mokyklos pedagogė Virginija Macijauskienė rašinyje, pavadintame „Vasara pamiškės pievoje“, rašo: „Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos jaunuosius miško bičiulius ir mokytojus pažoliauti pakvietė Kūrybinių partnerysčių projekto, vykdomo mūsų mokykloje, gamtininkai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus. Rinkti vaistinguosius augalus nusprendėme Mikierių girininkijoje. Mūsų miškininkai Daina ir Laimis Trumpickai džiaugsmingai sutiko priimti būrį žoliautojų.“
Toliau laiške Virginija pasakoja apie pažintį su pamiškės augalais ir gyvūnais, ypač vabzdžiais, kurių karštą vasaros dieną buvo gausu, apie vaikų patirtą džiaugsmą.
„Pamiškės pievoje gausybė žmogui naudingų augalėlių. Pažinome ir skynėme pelkines vingiorykštes, plaukuotuosius gysločius, raudonuosius dobilus, laukinius gvazdikus, žiognages (gegutės duoną), meškines sidabražoles, lipikus, veronikas, rasakilas, kraujažoles...Užtikome net laukinių braškių, spragių...Negalėjome atsispirti pievos drugelių žavesiui. Puolėme juos gaudyti, nešti Andrejui, Vytautui, Dainai, kad šie padėtų atpažinti. Kažkuri mokytoja treptelėjusi koja liepė baigti vaikytis drugelių ir tęsti žoliavimą, tik mokytojos treptelėjimas gėlėtoje pievoje vasaros atostogų metu buvo visiškai nepiktas ir nekeliantis baimės. Linksmai darbavomės pievoje, kol pajutome vasaros lietaus lašus. Pabėgome į girininkijos pavėsinę. Čia miškininkai pavaišino arbata. Į karštą arbatą kiekvienas įsimetėm puikiausią žiedą iš savo žolynų kolekcijos... “
Skaičiau nuoširdų laiško autorės pasakojimą apie mokytojų bei moksleivių išvyką į gamtą, dalyvaujant gamtos paslapčių žinovams, ir galvojau apie tai, kokį neišdildomą pėdsaką vaikų prisiminimuose, jų mąstyme paliks ši pažintis su augalais, vabzdžiais ir gyvūnais. Neabejoju, kad gamtojautos sėkla, pasėta jaunose širdelėse, sudygs ir bujos visą gyvenimą.
Gamtos bičiuliai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus su vaikais eina į gamtą, pasitelkia mokytojus, miškininkus, gamtosaugininkus, saugomų gamtos teritorijų specialistus ir atskleidžia jiems paslaptingą bei sudėtingą gamtos pasaulį. Jei šitaip visi mes - tėvai, mokytojai, gamtosaugininkai, kultūrininkai - kartu su vaikais dažniau išeitume (ne tik projektų „kviečiami“) į pamiškes, miškus, prie upių ir ežerų, pasėdėtume su mažaisiais draugais žydinčioje pievoje, sulaikę kvėpavimą paklausytume paukščių čiulbesio, svirplių čirškavimų, ar ankstyvą rytą pažvelgtume į tekančią saulę, o vėlų vakarą palydėtume ją už nurausvinto horizonto,- kokie būtų laimingi vaikai, pajutę gamtos ir žmogaus harmoniją, gyvenimo pilnatvę. Užaugintume juos dorais, gamtą mylinčiais žmonėmis, o kartu ir mes patys labiau suartėtume su gamta, taptume žymiai doresni bei vieni kitiems geresni.
Vienareikšmiai galima sakyti, kad dar vaikystėje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Todėl vaikas, pažinęs augalus, gyvūnus, išgirdęs įdomius pasakojimus apie sudėtingiausius gyvojo bei negyvojo pasaulio matomus ir nepastebimus ryšius, sužinojęs, kad žmogus ne gamtos valdovas, o tik jos pagimdytas mažas gyvojo pasaulio vaisius, užaugęs nepakels rankos žudyti, niokoti, nesiryš pertvarkyti gamtos, ar bet kokia kaina nesibraus į žemės gelmes dėl šnipšto dujų ar naftos šlakelio.
Seniai, dar jaunystės metais, skaičiau žymaus Ukrainos pedagogo Vasilijaus Suchomlinskio knygą „Širdį atiduodu vaikams“. Jo pedagoginio darbo metodai ir gyvenimo patirtis auklėjant vaikus, ugdant juose žmogiškumo bei padoraus elgesio bruožus man buvo naudinga ne tik visuomenės ekologinės kultūros puoselėjimo prasme, bet ir tramdant gamtos apsaugos įstatymo pažeidėjus, įvairiausius nusikaltėlius gamtoje.
Žymusis pedagogas Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai, jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu“.
Per penkiasdešimt mano darbo gamtosaugoje metų daug matyta, rengta ir dalyvauta įvairiose akcijose, reiduose ar brakonierių gaudynėse. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad vien tik didindami baudas, vaizdžiai tariant, mosikuodami vien tik „baudų kardais“, nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Tik sveiku protu ir gyvenimo patirtimi pamatuotos bausmės, derinamos su visuomenės, piliečių nuoširdžiu bendradarbiavimu, kviečiant saugoti gamtą ir neteršti aplinkos, su įstatymų plačiu ir išsamiu išaiškinimu, su giliu gamtos pažinimu bei aktyviu visuomenės skatinimu grąžinti gyvenamąją vietovę, gimtąjį kraštą, duos gerų vaisių ne tik aplinkosaugoje, bet ir ugdant visuomenės kultūrą plačiąja prasme.
Jau mano minėtas pedagogas trumpai yra suformulavęs vieną pagrindinių mokymo ir auklėjimo tezių bei mokytojo vertinimo kriterijų. Jis teigia, kad geras mokytojas yra tas, kuris nereikalauja iš moksleivių žiūrėti vien tik į juodą lentą, bet skatina dažniau pažvelgti pro langą, už kurio atsiveria žymiai įdomesnis, informatyvesnis ir daugelį atvejų dar nepažintas gamtos pasaulis.
Man regis, pedagogo žodžiai - „pažvelgti pro langą“- turėtų tapti ne tik atskirų mokytojų gamtininkų, bet ir kiekvieno pareigūno, piliečio kasdienės veiklos bei jaunosios kartos auklėjimo gaire. Šiuose žodžiuose slypi gili prasmė - dirbti perspektyviai, žvelgiant į visuomenės bendrosios kultūros raidą.
Manau nesuklysiu pasakęs, kad daugelis vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigų, ar skaitlingos kultūros bei aplinkosaugos darbuotojų bendrijos šiandien apsiriboja vien tik vadovėlinių žinių perteikimu tarp keturių sienų sėdintiems moksleiviams, neretai biurokratizmu dvelkiančių teisinių aktų rengimu ir beatodairišku taikymu gyventojams. Kaip bebūtų gaila, bet šiandien dar gajus sovietinių laikų posakis - „Kai mišką kerta, skiedros lekia“. Todėl vis dar neretas atvejis, kai po „kirviu“ patenka piliečiai nenusižengę arba „mikroskopiškai“pažeidę tą ar kitą įstatymą. Iš patirties žinau, kad dažnai žmogui pakanka paaiškinimo, pastebėjimo dėl padaryto įstatymo pažeidimo ir padėtis pataisoma. Žinoma, kita pareigūno kalba turėtų būti su „užkietėjusiais“ brakonieriais ar gamtos žalotojais.
Vis dėl to, kalbant apie mūsų laikmečio veiklos perspektyvą, drąsiai galima teigti, kad be sistemingo visuomenės ir ypač jaunosios kartos ekologinio švietimo, surengdami vieną kitą švietėjišką aplinkosauginį renginį bei gamtosaugos akciją, ar surašydami brakonieriams bei kitokio plauko gamtos niokotojams tūkstantinės „vertės“ protokolus, iš esmės pagrindinio tikslo – išugdyti sąmoningą, ekologiškai išprususį žmogų, savo krašto patriotą – nepasieksime.
Dirbdami be visuomenės talkinimo, be kvietimo „pažvelgti pro langą“, be tampraus bendradarbiavimo su vietos gyventojais, vien tik grasindami tūkstantinėmis baudomis, tik imituosime aktyvią biurokratinę kovą su gamtos ar aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjais, kai tuo tarpu ekologinių nusikaltėlių, šiukšlintojų, brakonierių metai iš metų ne tik nemažės, bet atvirkščiai – daugės.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas
Gamtą išsaugos ne tūkstantinės baudos, o žmogaus kultūra
Vasara prabėgo nepastebimai. Ilgai prisiminsime jos karštas dienas ir tvankumu dvelkiančias naktis. Kai kuriomis dienomis oro temperatūra siekdavo net 36 laipsnius karščio. Žmonės ir visas gyvasis pasaulis nuo neįprasto karščio slėpėsi medžių paunksnėje, įkaitintą kūną gaivino upių ir ežerų vandens vėsoje.
Tokiomis dienomis žmonės, ypač gamtos bičiuliai, traukė į gamtą. Juos viliojo natūralios gamtos prieglobstis ir noras ten stebėti augaliją bei gyvūniją. Apie patirtus įspūdžius gamtoje su „Tėviškės gamtos“skaitytojais dalinasi laiškų, atsiųstų į redakciją, autoriai. Jie paskatino mane, ilgametį gamtosaugininką ir žurnalistą, kai kuriems pamąstymams.
Viešintų pagrindinės mokyklos pedagogė Virginija Macijauskienė rašinyje, pavadintame „Vasara pamiškės pievoje“, rašo: „Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos jaunuosius miško bičiulius ir mokytojus pažoliauti pakvietė Kūrybinių partnerysčių projekto, vykdomo mūsų mokykloje, gamtininkai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus. Rinkti vaistinguosius augalus nusprendėme Mikierių girininkijoje. Mūsų miškininkai Daina ir Laimis Trumpickai džiaugsmingai sutiko priimti būrį žoliautojų.“
Toliau laiške Virginija pasakoja apie pažintį su pamiškės augalais ir gyvūnais, ypač vabzdžiais, kurių karštą vasaros dieną buvo gausu, apie vaikų patirtą džiaugsmą.
„Pamiškės pievoje gausybė žmogui naudingų augalėlių. Pažinome ir skynėme pelkines vingiorykštes, plaukuotuosius gysločius, raudonuosius dobilus, laukinius gvazdikus, žiognages (gegutės duoną), meškines sidabražoles, lipikus, veronikas, rasakilas, kraujažoles...Užtikome net laukinių braškių, spragių...Negalėjome atsispirti pievos drugelių žavesiui. Puolėme juos gaudyti, nešti Andrejui, Vytautui, Dainai, kad šie padėtų atpažinti. Kažkuri mokytoja treptelėjusi koja liepė baigti vaikytis drugelių ir tęsti žoliavimą, tik mokytojos treptelėjimas gėlėtoje pievoje vasaros atostogų metu buvo visiškai nepiktas ir nekeliantis baimės. Linksmai darbavomės pievoje, kol pajutome vasaros lietaus lašus. Pabėgome į girininkijos pavėsinę. Čia miškininkai pavaišino arbata. Į karštą arbatą kiekvienas įsimetėm puikiausią žiedą iš savo žolynų kolekcijos... “
Skaičiau nuoširdų laiško autorės pasakojimą apie mokytojų bei moksleivių išvyką į gamtą, dalyvaujant gamtos paslapčių žinovams, ir galvojau apie tai, kokį neišdildomą pėdsaką vaikų prisiminimuose, jų mąstyme paliks ši pažintis su augalais, vabzdžiais ir gyvūnais. Neabejoju, kad gamtojautos sėkla, pasėta jaunose širdelėse, sudygs ir bujos visą gyvenimą.
Gamtos bičiuliai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus su vaikais eina į gamtą, pasitelkia mokytojus, miškininkus, gamtosaugininkus, saugomų gamtos teritorijų specialistus ir atskleidžia jiems paslaptingą bei sudėtingą gamtos pasaulį. Jei šitaip visi mes - tėvai, mokytojai, gamtosaugininkai, kultūrininkai - kartu su vaikais dažniau išeitume (ne tik projektų „kviečiami“) į pamiškes, miškus, prie upių ir ežerų, pasėdėtume su mažaisiais draugais žydinčioje pievoje, sulaikę kvėpavimą paklausytume paukščių čiulbesio, svirplių čirškavimų, ar ankstyvą rytą pažvelgtume į tekančią saulę, o vėlų vakarą palydėtume ją už nurausvinto horizonto,- kokie būtų laimingi vaikai, pajutę gamtos ir žmogaus harmoniją, gyvenimo pilnatvę. Užaugintume juos dorais, gamtą mylinčiais žmonėmis, o kartu ir mes patys labiau suartėtume su gamta, taptume žymiai doresni bei vieni kitiems geresni.
Vienareikšmiai galima sakyti, kad dar vaikystėje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Todėl vaikas, pažinęs augalus, gyvūnus, išgirdęs įdomius pasakojimus apie sudėtingiausius gyvojo bei negyvojo pasaulio matomus ir nepastebimus ryšius, sužinojęs, kad žmogus ne gamtos valdovas, o tik jos pagimdytas mažas gyvojo pasaulio vaisius, užaugęs nepakels rankos žudyti, niokoti, nesiryš pertvarkyti gamtos, ar bet kokia kaina nesibraus į žemės gelmes dėl šnipšto dujų ar naftos šlakelio.
Seniai, dar jaunystės metais, skaičiau žymaus Ukrainos pedagogo Vasilijaus Suchomlinskio knygą „Širdį atiduodu vaikams“. Jo pedagoginio darbo metodai ir gyvenimo patirtis auklėjant vaikus, ugdant juose žmogiškumo bei padoraus elgesio bruožus man buvo naudinga ne tik visuomenės ekologinės kultūros puoselėjimo prasme, bet ir tramdant gamtos apsaugos įstatymo pažeidėjus, įvairiausius nusikaltėlius gamtoje.
Žymusis pedagogas Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai, jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu“.
Per penkiasdešimt mano darbo gamtosaugoje metų daug matyta, rengta ir dalyvauta įvairiose akcijose, reiduose ar brakonierių gaudynėse. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad vien tik didindami baudas, vaizdžiai tariant, mosikuodami vien tik „baudų kardais“, nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Tik sveiku protu ir gyvenimo patirtimi pamatuotos bausmės, derinamos su visuomenės, piliečių nuoširdžiu bendradarbiavimu, kviečiant saugoti gamtą ir neteršti aplinkos, su įstatymų plačiu ir išsamiu išaiškinimu, su giliu gamtos pažinimu bei aktyviu visuomenės skatinimu grąžinti gyvenamąją vietovę, gimtąjį kraštą, duos gerų vaisių ne tik aplinkosaugoje, bet ir ugdant visuomenės kultūrą plačiąja prasme.
Jau mano minėtas pedagogas trumpai yra suformulavęs vieną pagrindinių mokymo ir auklėjimo tezių bei mokytojo vertinimo kriterijų. Jis teigia, kad geras mokytojas yra tas, kuris nereikalauja iš moksleivių žiūrėti vien tik į juodą lentą, bet skatina dažniau pažvelgti pro langą, už kurio atsiveria žymiai įdomesnis, informatyvesnis ir daugelį atvejų dar nepažintas gamtos pasaulis.
Man regis, pedagogo žodžiai - „pažvelgti pro langą“- turėtų tapti ne tik atskirų mokytojų gamtininkų, bet ir kiekvieno pareigūno, piliečio kasdienės veiklos bei jaunosios kartos auklėjimo gaire. Šiuose žodžiuose slypi gili prasmė - dirbti perspektyviai, žvelgiant į visuomenės bendrosios kultūros raidą.
Manau nesuklysiu pasakęs, kad daugelis vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigų, ar skaitlingos kultūros bei aplinkosaugos darbuotojų bendrijos šiandien apsiriboja vien tik vadovėlinių žinių perteikimu tarp keturių sienų sėdintiems moksleiviams, neretai biurokratizmu dvelkiančių teisinių aktų rengimu ir beatodairišku taikymu gyventojams. Kaip bebūtų gaila, bet šiandien dar gajus sovietinių laikų posakis - „Kai mišką kerta, skiedros lekia“. Todėl vis dar neretas atvejis, kai po „kirviu“ patenka piliečiai nenusižengę arba „mikroskopiškai“pažeidę tą ar kitą įstatymą. Iš patirties žinau, kad dažnai žmogui pakanka paaiškinimo, pastebėjimo dėl padaryto įstatymo pažeidimo ir padėtis pataisoma. Žinoma, kita pareigūno kalba turėtų būti su „užkietėjusiais“ brakonieriais ar gamtos žalotojais.
Vis dėl to, kalbant apie mūsų laikmečio veiklos perspektyvą, drąsiai galima teigti, kad be sistemingo visuomenės ir ypač jaunosios kartos ekologinio švietimo, surengdami vieną kitą švietėjišką aplinkosauginį renginį bei gamtosaugos akciją, ar surašydami brakonieriams bei kitokio plauko gamtos niokotojams tūkstantinės „vertės“ protokolus, iš esmės pagrindinio tikslo – išugdyti sąmoningą, ekologiškai išprususį žmogų, savo krašto patriotą – nepasieksime.
Dirbdami be visuomenės talkinimo, be kvietimo „pažvelgti pro langą“, be tampraus bendradarbiavimo su vietos gyventojais, vien tik grasindami tūkstantinėmis baudomis, tik imituosime aktyvią biurokratinę kovą su gamtos ar aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjais, kai tuo tarpu ekologinių nusikaltėlių, šiukšlintojų, brakonierių metai iš metų ne tik nemažės, bet atvirkščiai – daugės.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas
Aplinkos apsauga europiečiams svarbi
Per trejus metus, praėjusius nuo kitos panašios „Eurobarometro“ apklausos, nepaisant ekonominės krizės europiečių susirūpinimas dėl aplinkos nesumažėjo. Didžioji dauguma (95 proc. iš 28 000 apklaustų piliečių) teigia, kad aplinkos apsauga jiems svarbi asmeniškai ir daugelis mano, kad šioje srityje galima nuveikti daugiau.
Didelė žmonių dalis pritaria nuomonei, kad efektyvus gamtos išteklių naudojimas (Europos Sąjungoje - 79 proc., o Lietuvoje – 76 proc. taip manančių) ir aplinkos apsauga (Europos Sąjungoje - 74 proc., o Lietuvoje – 68 proc. taip manančių) gali paspartinti ekonomikos augimą. 80 proc. ES piliečių (85 proc. Lietuvos gyventojų) nuomone, ekonomika daro įtaką jų gyvenimo kokybei, tačiau 75 proc. ES piliečių (80 proc. Lietuvos gyventojų) mano, kad tokį pat poveikį turi ir aplinkos būklė, o 77 proc. ES piliečių (86 proc. Lietuvos gyventojų) įsitikinę, kad aplinkos problemos kasdienį jų gyvenimą veikia tiesiogiai. Labiausiai jie sunerimę dėl taršos – pirmiausia oro (ES - 56 proc., Lietuvoje – 64 proc.) ir vandens (ES - 50 proc., Lietuvoje – 53 proc.), taip pat dėl didėjančio atliekų kiekio ir gamtos išteklių išeikvojimo.
85 proc. europiečių (83 proc. Lietuvos gyventojų) įsitikinę, kad patys turi atlikti tam tikrą vaidmenį siekiant apsaugoti aplinką. Daugelis savo veiksmais ir elgesiu stengiasi ją tausoti. Dažniausiai tai daroma trimis būdais: rūšiuojamos perdirbamosios atliekos (ES - 72 proc., Lietuvoje – 62 proc.), vartojama mažiau energijos (ES - 52 proc., Lietuvoje – 35 proc.) ir vartojama mažiau vandens (ES - 37 proc., Lietuvoje – 21 proc.). Padaugėjo piliečių, manančių, kad apskritai apie aplinką jie informuoti gerai, tačiau 39 proc. ES piliečių (48 proc. Lietuvos gyventojų) pasigenda informacijos apie chemikalų, naudojamų kasdieniniuose produktuose, poveikį sveikatai.
Spaudos ir informacijos skyrius
Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje
Per trejus metus, praėjusius nuo kitos panašios „Eurobarometro“ apklausos, nepaisant ekonominės krizės europiečių susirūpinimas dėl aplinkos nesumažėjo. Didžioji dauguma (95 proc. iš 28 000 apklaustų piliečių) teigia, kad aplinkos apsauga jiems svarbi asmeniškai ir daugelis mano, kad šioje srityje galima nuveikti daugiau.
Didelė žmonių dalis pritaria nuomonei, kad efektyvus gamtos išteklių naudojimas (Europos Sąjungoje - 79 proc., o Lietuvoje – 76 proc. taip manančių) ir aplinkos apsauga (Europos Sąjungoje - 74 proc., o Lietuvoje – 68 proc. taip manančių) gali paspartinti ekonomikos augimą. 80 proc. ES piliečių (85 proc. Lietuvos gyventojų) nuomone, ekonomika daro įtaką jų gyvenimo kokybei, tačiau 75 proc. ES piliečių (80 proc. Lietuvos gyventojų) mano, kad tokį pat poveikį turi ir aplinkos būklė, o 77 proc. ES piliečių (86 proc. Lietuvos gyventojų) įsitikinę, kad aplinkos problemos kasdienį jų gyvenimą veikia tiesiogiai. Labiausiai jie sunerimę dėl taršos – pirmiausia oro (ES - 56 proc., Lietuvoje – 64 proc.) ir vandens (ES - 50 proc., Lietuvoje – 53 proc.), taip pat dėl didėjančio atliekų kiekio ir gamtos išteklių išeikvojimo.
85 proc. europiečių (83 proc. Lietuvos gyventojų) įsitikinę, kad patys turi atlikti tam tikrą vaidmenį siekiant apsaugoti aplinką. Daugelis savo veiksmais ir elgesiu stengiasi ją tausoti. Dažniausiai tai daroma trimis būdais: rūšiuojamos perdirbamosios atliekos (ES - 72 proc., Lietuvoje – 62 proc.), vartojama mažiau energijos (ES - 52 proc., Lietuvoje – 35 proc.) ir vartojama mažiau vandens (ES - 37 proc., Lietuvoje – 21 proc.). Padaugėjo piliečių, manančių, kad apskritai apie aplinką jie informuoti gerai, tačiau 39 proc. ES piliečių (48 proc. Lietuvos gyventojų) pasigenda informacijos apie chemikalų, naudojamų kasdieniniuose produktuose, poveikį sveikatai.
Spaudos ir informacijos skyrius
Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje
Augalijos pasaulyje
 L. Januškevičius
Pušys mūsų želdynuose
Pušys (Pinus L.) – tai viena gausiausių spygliuočių augalų genčių, apjungianti apie 80 (100) rūšių, natūraliai paplitusių šiaurės pusrutulio vidutinio, tropinio ir subtropinio klimato juostose. Kai kurių rūšių savaiminio paplitimo arealas siekia net poliarinį ratą: Europoje ir Azijoje – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.), Šiaurės Amerikoje – Bankso (Pinus banksiana Lamb.) ir suktaspyglė (Pinus contorta Doug. ex Loud.) pušys. Remiantis poliofitocenologiniais (poliofitocenologija – gamtos mokslų šaka, tyrinėjanti praėjusių geologinių periodų išmirusią augaliją) tyrimais nustatyta, kad pirmosios pušys Žemėje atsirado jūros periode, maždaug prieš 200 milijonų metų. Savo evoliucinį suklestėjimą šie augalai pasiekė mezozojinėje eroje, kuri truko apie 160 mln. metų ir apėmė tris periodus – triaso,juros ir kreidos. Šiuo metu daugelyje šiaurės pusrutulio šalių pušys yra pagrindinis vietos kraštovaizdį formuojantis augalijos elementas. Tai amžinai žaliuojantys medžiai (rečiau – krūmai), galintys išaugti iki 50 (75) m aukščio ir suformuoti 2-4 m skersmens kamieną. Tiesiog stebina kai kurių pušų ilgaamžiškumas. Ilgą laiką buvo manoma, kad ilgaamžiškumo rekordininkai yra Šiaurės Amerikoje, Didžiojo vandenyno pakrantėse augantys gigantiški taksodinių šeimos medžiai sekvojos. Atskirų šių rūšių egzempliorių amžius siekia 3000-4000 metų. Deja šių augalų gerbėjams teko nusivilti. Ne taip seniai Rytų Nevadoje buvo rasta pušis, kurios amžius 4900 metų. Kada buvo statoma Cheopso piramidė, šiam augalui jau buvo 200 metų! Ši pušis buvo pavadinta ilgaamžiškąja (Pinus longaeve). Pušų spygliai labai įvairaus ilgio (2 - 40cm), išsidėstę kuokšteliais po du, tris arba penkis. Pagal tai pušys skirstomos į tris grupes: dvispyglės, trispyglės ir penkiaspyglės. Tai vienanamiai augalai, moteriški ir vyriški žiedai (strobilai) sutelkti ant to paties medžio. Vaisiai įvairaus dydžio ir formos kankorėžiai, subręsta antrais, o kartais net trečiais po žydėjimo metais. Dauguma pušų rūšių – be galo didelę ūkinę reikšmę turintys medžiai, sudarantys grynus ir mišrius įvairios rūšinės sudėties medynus. Kalnuose pakyla iki 1500 – 2500 (3500) m aukščio. Pušų medienos panaudojimą būtų sunku tiksliai ir nurodyti. Praktiškai ji naudojama visur: statyboje, baldų pramonėje, buityje… Chemijos pramonėje labai vertinami ir plačiai perdirbami pušų sakai. Čia pravartu būtų prisiminti, kad ir Baltijos jūros išplaunamas gintaras – tai prieš daugelį milijonų metų Žemėje augusių pušų pakitę sakai. Ne visi, matomai, žino ir tai, kad daugelio mėgstami ir maisto pramonėje naudojami “kedro riešutai” – tai sibirinės, kedrinės ir korėjinės pušų sėklos. Šios pušys neretai painiojamos su kedrais, kurie priklauso atskirai pušinių šeimos kedro (Cedrus Trew) genčiai. Jeigu minėtos pušys neaugtų Sibiro ir Tolimųjų Rytų miškuose, išnyktų tokie vertingi kailiniai žvėreliai, kaip sabalai, sibirinės voverės, kuriems kedrinių pušų (sibirinė, kedrinė ir korėjinė pušys priklauso kedrinių pušų grupei) riešutai – svarbiausias maisto šaltinis. Striuka būtų ir daugeliui Sibiro paukščių ir netgi rudajai meškai, kuri mėgdama pasilepinti “kedro riešutais” nepatingi įlipti į aukštus sibirinės pušies medžius. Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose kedrinės pušies medynai saugomi įstatymo, leidžiant kirsti tik sausus bei ligų ir kenkėjų pažeistus medžius. Deja, gana dažnai šie draudimai paprasčiausiai ignoruojami ir, kad palengvinti kankorėžių skynėjų darbą, iškertami sveiki, galingi medžiai. Vertinant ūkinę – ekonominę pušų reikšmę mūsų gyvenime, nereikėtų užmiršti, kad tai ir labai dekoratyvūs medžiai, plačiai auginami ne tik miškuose, bet ir parkuose, skveruose, sodybose. Tiesa, jų auginimą miestų ir, ypač pramoninių rajonų, želdynuose šiek tiek apriboja palyginti didelis jautrumas užterštam miestų orui. Lietuvoje natūraliai auga tik viena pušų rūšis – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Tai pagrindinė mūsų respublikos spygliuočių miškų rūšis. Šalia paprastosios pušies mūsų želdynuose (botanikos soduose, privačiose dendrologinėse kolekcijose bei senuosiuose dvarų, tarpukario ir pokario metų parkuose) auginama ar bandoma auginti apie 25 svetimžemių pušų rūšys ir per 50 įvairių dekoratyvinių formų. Vienos iš jų mūsų želdynuose auginamos gana seniai (juodoji, kalninė, veimutinė ir balkaninė ir kai kurios kitos rūšys bei dekoratyvinės formos), kitos gi kol kas auginamos tik botanikos soduose ir dendrologinėse kolekcijose. Šiame straipsnyje pakalbėsime tik apie plačiau mūsų šalies dekoratyviniuose želdynuose paplitusias rūšis ir jų dekoratyvines formas. Juodoji pušis - Pinus nigra Arn. Savaiminė Pietų Europoje. Šiaurinė arealo riba siekia Austriją ir Pietinę Karpatų kalnų dalį. Lietuvoje pradėta auginti XIX a. pabaigoje, dažna dekoratyviniuose želdynuose. Medis 15-25 (40) m aukščio, plačiai kūgiška laja. Žievė pilka ar tamsiai ruda, giliai išilgai sueižėjusi. Šakos jaunų augalų taisyklingai menturiškos, o senų – išsidėstę netaisyklingai. Jauni ūgliai šviesiai rudi, neplaukuoti. Spygliai pluošteliuose po 2, 8-12 cm ilgio ir 1-2 mm skersmens, tamsiai žali, šiurkštūs, ant šakų išsilaiko 4-8 metus. Kankorėžiai kiaušiniški, 5-7 cm ilgio ir 2-4 cm pločio, gelsvai rudi, žvilgantys, išsidėstę ant šakų po 2-4, subręsta tik trečiais po žydėjimo metais. Dirvai ir drėgmei nereikli, vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams, pakenčia dalinį užpavėsinimą, visiškai atspari žiemai. Dekoratyvinės formos: ‘Columnaris’ (koloniška forma). Medis iki 15-20 m aukščio, plačiai koloniška ar siaurai kūgiška laja, į viršų kylančiomis, retokomis šakomis. Forma surasta 1907 m. Kipro saloje. Šalies želdynuose, kol kas, reta, auginama botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose. ‘Globosa’ (rutuliška forma). Krūmas iki 1-1,5 m aukščio, netaisyklingai rutuliškos ar pusrutuliškos formos. Spygliai 8-14 cm ilgio ir 1,5-2 mm pločio, nežymiai persukti. Vakarų Europoje introdukuota iš JAV, Arnoldo arboretumo. Lietuvoje reta, auginama Vilniaus universiteto botanikos sode ir pavienėse sodybose. ‘Nana’ (žemaūgė forma). Krūmas iki 3-4 m aukščio, ir panašaus pločio, tankiomis šakomis, rutuliškos formos. Auga lėtai, metinis prieaugis 4-5 cm. Spygliai 6-14 cm ilgio, pašiaušti, gana dygūs. Vakarų Europoje auginama nuo 1855 m., kilmė nežinoma. Lietuvoje introdukuota apie 1995 m., želdynuose reta. ‘Pyramidalis‘ (glaustašakė forma). Medis 15-20 m aukščio, siaurai kūgiška , glaustašake laja. Apie 1955 m. rasta natūraliose juodosios pušies augavietėse Turkijoje. Lietuvoje introdukuota apie 1998 m., želdynuose reta. Balkaninė pušis - Pinus peuce Griseb. Savaime paplitęs Balkanų pusiasalyje, Bulgarijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje. Lietuvoje dažna, auginama parkuose, skveruose, sodybose. Medis 10-20 m aukščio, kūgiška ar siaurai kūgiška laja. Šakos storos, palyginti trumpos. Jauni ūgliai stori, žali, neplaukuoti, žvilgantys. Šakelės pilkai rudos. Spygliai išsidėstę pluošteliuose po 5, 7-10 cm ilgio, švelnūs, žali ar pilkai žali, smailiaviršūniai. Kankorėžiai išsidėstę po 1-4, cilindriški, 6-8 cm ilgio, gelsvai rudi, žvilgantys, subręsta antrųjų po žydėjimo metų rudenį. Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo lengvo ir vidutinio priemolio dirvoje (pH 5-7), atspari žiemai, užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Geltonoji pušis - Pinus ponderosa Dougl. Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje, vakarinėse JAV valstijose. Lietuvoje pradėta auginti XX a. pradžioje, želdynuose retoka, auginama botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose, pavienėse sodybose. Medis 15-25 (50) m aukščio, puošnia, reta, kūgiška ar plačiai kūgiška laja. Žievė labai stora, rausvai ruda, giliai išilgai sueižėjusi. Šakos trumpos, tvirtos, menturiškai išsidėstę ant kamieno, neretai nežymiai svyrančios su kylančiomis į viršų viršūnėmis. Spygliai pluošteliuose po 3, labai vešlūs 12-25 cm ilgio ir 1,5 mm skersmens, tamsiai žali, ant medžio išsilaiko 3 metus. Kankorėžiai išsidėstę po 1 - 3, puošniai rudi. Dirvai ir drėgmei nereikli, atspari užterštam miestų orui, jautroka ligoms ir kenkėjams, šviesamėgė, visiškai atspari žiemai. Dr. Laimutis Januškevičius |
Juodoji pušis ‘Columnaris’ (koloniška forma)
Juodoji pušis ‘Globosa’ (rutuliška forma)
Juodoji pušis ‘Nana’ (žemaūgė forma)
Juodoji pušis ‘Pyramidalis‘ (glaustašakė forma)
Balkaninė pušis - Pinus peuce Grise
Geltonoji pušis - Pinus ponderosa Dougl.
|
Etnokultūra - istorija
Prof. Libertas Klimka
Rudens lygiadienis ir Vėjų diena
Tradiciniame kalendoriuje svarbios dienos būta rugsėjo 21-ąją; bažnytiniame kalendoriuje tai - apaštalo Mato vardadienis. Kaime žmonės sakydavo, kad „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, tad nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus”, - vasarinę skrybėlę reiktų pakeisti kokia šiltesne kepure. Apie tą laiką mūsų gamtą ištinka pirmosios gilios šalnos. Paunksmėje net iki popietės išbūna nuo šerkšno pabalusi žolė. Pradeda gelsti ir kristi medžių lapai.
Daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Kaimo senolių patirtis sako, jei daug uogų ant šermukšnių ar daug riešutų, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės, – ruduo bus sausas ir šaltas. Jei baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli.
Astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos azimutas horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka būtent per lygiadienį. Jos teką galima stebėti 90 laipsnių azimutu. Dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Ir prie Purmalių piliakalnio pajūryje. Tai rodo, kaip baltų gentims buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir tuo pagrindu susidaryti žemdirbiškąjį kalendorių.
Lietuvių tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose tiesiog privalu būti senovinės lygiadienio šventės atšvaitams. Rudenines apeigas mini XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius, vieną skyrelį savo raštuose pavadinęs „Alaus ragautuvės (Alutinis)”. Jis rašo: „Rugsėjo 21 dieną yra šv.Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapijinėse bažnyčiose. Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes”.
Net ir iš tokio trumpo aprašymo matyti, kad tai nebuvo įprastinės kaimynų ir giminių vaišės. Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti; prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai buvo susieta su sparčiu gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai nuo šios datos jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją, neįsibruka į namų vidų! Tebūna namuose šilta ir jauku...
Šiai šventei alus būdavo daromas ne įprastinis, o apeiginis, - juk bus aukojama namų dievybėms. Tam reikėjo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis, sumaišyti su miežiais, sumalti ir daryti misą. Akivaizdu, kad apeigų vyksmą nusako mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes gaunama devynių dienų savaitė. Tai labai archajiško, menančio akmens amžiaus laikus, kalendoriaus atminimas. Alaus gėrimas senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės pramoga. Šiam ritualui naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais, rodo jo svarbą. O ir apskritai senovėje lietuvių gerta saikingai ir tik per svarbiausias kalendorines bei šeimos šventes.
Po lygiadienio artimiausia reikšminga kalendorinė diena yra Mykolinės. Senoviniuose kalendoriuose rugsėjo 29-oji diena pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų krašte, kur daug vėjo malūnų. Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena. Štai ką pučia arkangelo Mykolo trimitas: jei rytmetį „atbėga“ vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta ir švelni, jei rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Giedra gi per Mykolines žada itin šaltą žiemą.
Senovėje Mykolinės buvo svarbi kalendorinė data – duoklių atidavimo metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Vakarų Lietuvos žmonės rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga” reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga”, – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos”, – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.
Kodėl vėjai tokie skirtingi? Apie tai pasakoja sakmė:
„Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas. Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu. Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs:
- Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.
Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:
- Vaikai, bėkite, vanduo grįžta – paskandins!...
Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi... Ir liko tik tuodu broliu“.
Tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“
Mitinė sąmonė apgyvendino aplinką – kaimo sodybas supančius laukus, miškus ir vandenis, netgi dangaus skliautą ir požemį keistomis, kartais draugiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusiomis, net pavojingomis mitinėmis būtybėmis. Manyta, kad net gyvuliai, paukščiai ir žvėrys turi savo slaptąjį gyvenimą, mąsto ir kalbasi tarpusavyje. Tačiau šis paslapčių kupinas dvasių pasaulis tik retsykiais, tik ypatingais atvejais atsiveria tarsi scenos uždanga prieš žmogų. Nustebina, išgąsdina, pasako ką nors labai reikšmingo, įteigia tam tikras nuostatas... Būtent sakmės ir yra tas tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Ilgus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius iš lūpų į lūpas perduodami šie kūrinėliai nusigludino, jų forma ištobulėjo; nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tai mūsų tautosakos perliukai. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius žmogaus psichologinius bei gyvūnų elgsenos niuansus. Čia atsispindi ir gamtos reiškiniai, ir žmogaus jausmai jų atžvilgiu. Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne loginiais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais.
Prof. Libertas Klimka
Nuotraukose: Rakandai alaus gamybai
Tradiciniame kalendoriuje svarbios dienos būta rugsėjo 21-ąją; bažnytiniame kalendoriuje tai - apaštalo Mato vardadienis. Kaime žmonės sakydavo, kad „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, tad nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje ir net vėžius gaudyti. Pavojinga sveikatai! Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus”, - vasarinę skrybėlę reiktų pakeisti kokia šiltesne kepure. Apie tą laiką mūsų gamtą ištinka pirmosios gilios šalnos. Paunksmėje net iki popietės išbūna nuo šerkšno pabalusi žolė. Pradeda gelsti ir kristi medžių lapai.
Daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Kaimo senolių patirtis sako, jei daug uogų ant šermukšnių ar daug riešutų, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės, – ruduo bus sausas ir šaltas. Jei baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli.
Astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos azimutas horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka būtent per lygiadienį. Jos teką galima stebėti 90 laipsnių azimutu. Dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Ir prie Purmalių piliakalnio pajūryje. Tai rodo, kaip baltų gentims buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir tuo pagrindu susidaryti žemdirbiškąjį kalendorių.
Lietuvių tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose tiesiog privalu būti senovinės lygiadienio šventės atšvaitams. Rudenines apeigas mini XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius, vieną skyrelį savo raštuose pavadinęs „Alaus ragautuvės (Alutinis)”. Jis rašo: „Rugsėjo 21 dieną yra šv.Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapijinėse bažnyčiose. Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes”.
Net ir iš tokio trumpo aprašymo matyti, kad tai nebuvo įprastinės kaimynų ir giminių vaišės. Alaus šlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti; prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai buvo susieta su sparčiu gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai nuo šios datos jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją, neįsibruka į namų vidų! Tebūna namuose šilta ir jauku...
Šiai šventei alus būdavo daromas ne įprastinis, o apeiginis, - juk bus aukojama namų dievybėms. Tam reikėjo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis, sumaišyti su miežiais, sumalti ir daryti misą. Akivaizdu, kad apeigų vyksmą nusako mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes gaunama devynių dienų savaitė. Tai labai archajiško, menančio akmens amžiaus laikus, kalendoriaus atminimas. Alaus gėrimas senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės pramoga. Šiam ritualui naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais, rodo jo svarbą. O ir apskritai senovėje lietuvių gerta saikingai ir tik per svarbiausias kalendorines bei šeimos šventes.
Po lygiadienio artimiausia reikšminga kalendorinė diena yra Mykolinės. Senoviniuose kalendoriuose rugsėjo 29-oji diena pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų krašte, kur daug vėjo malūnų. Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena. Štai ką pučia arkangelo Mykolo trimitas: jei rytmetį „atbėga“ vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta ir švelni, jei rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Giedra gi per Mykolines žada itin šaltą žiemą.
Senovėje Mykolinės buvo svarbi kalendorinė data – duoklių atidavimo metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Vakarų Lietuvos žmonės rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga” reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga”, – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos”, – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.
Kodėl vėjai tokie skirtingi? Apie tai pasakoja sakmė:
„Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas. Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu. Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs:
- Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.
Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:
- Vaikai, bėkite, vanduo grįžta – paskandins!...
Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi... Ir liko tik tuodu broliu“.
Tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“
Mitinė sąmonė apgyvendino aplinką – kaimo sodybas supančius laukus, miškus ir vandenis, netgi dangaus skliautą ir požemį keistomis, kartais draugiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusiomis, net pavojingomis mitinėmis būtybėmis. Manyta, kad net gyvuliai, paukščiai ir žvėrys turi savo slaptąjį gyvenimą, mąsto ir kalbasi tarpusavyje. Tačiau šis paslapčių kupinas dvasių pasaulis tik retsykiais, tik ypatingais atvejais atsiveria tarsi scenos uždanga prieš žmogų. Nustebina, išgąsdina, pasako ką nors labai reikšmingo, įteigia tam tikras nuostatas... Būtent sakmės ir yra tas tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Ilgus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius iš lūpų į lūpas perduodami šie kūrinėliai nusigludino, jų forma ištobulėjo; nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tai mūsų tautosakos perliukai. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius žmogaus psichologinius bei gyvūnų elgsenos niuansus. Čia atsispindi ir gamtos reiškiniai, ir žmogaus jausmai jų atžvilgiu. Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne loginiais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais.
Prof. Libertas Klimka
Nuotraukose: Rakandai alaus gamybai
|
|
|
Laiškai
Gediminas Tursa
Gediminui Tursai - 80
Vileišių giminės palikuonis, tremtinys, profesoriaus Tado Ivanausko auklėtinis ir Viktoro Bergo, Vilniaus universiteto dėstytojas, vyriausiasis (ir neabejotinai geriausias) sovietinės Lietuvos jėgeris, aukšto rango nepriklausomos Lietuvos gamtosaugos valdininkas, geras žmogus.
Ar gali tai tilpti viename asmenyje? Pasirodo gali!
Gedimino Tursos gyvenimo istorija galėtų būti aukso kasyklos Holivudo scenaristams.
Likimas mestelėjo galimybę ne tik pažinti Gediminą Tursą ir bendrauti su juo, bet ir, einant savo profesiniu keliu, rasti jo giliai įmintus pėdsakus, aptikti man pačiam labai patrauklias, jo paliktas, veiklos gaires, o kai kada ir pratęsti jo pradėtus darbus.
Man, neabejotinai, didžiausias Gedimino Tursos nuopelnas, jo pastangos, kuo plačiau atverti vartus ateiti į Lietuvą šiuolaikinei europietiškai medžioklės kultūrai.
Vilniaus universiteto studentų, būsimųjų biologų, išmanančių ir šiuolaikinės medžioklės reikalus, rengimas; medžioklės trofėjų vertinimas ir jų parodų organizavimas; atrankinės stambiųjų mūsų krašto žvėrių medžioklės principų propagavimas; smulkiosios faunos apsauga ir gausinimas – tai darbai, kuriuos labai sėkmingai pradėjo Gediminas Tursa, ir kuriuos, su dideliu malonumu, kartu su bendraminčiais, galiu tęsti ir aš.
Su gimtadieniu Gediminai! Ne su tuo, kuris įrašytas tavo dokumentuose, o su tuo, kuris švyti tavo veide.
Eugenijus Tijušas,
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas,
Vilniaus Universiteto dėstytojas
Vileišių giminės palikuonis, tremtinys, profesoriaus Tado Ivanausko auklėtinis ir Viktoro Bergo, Vilniaus universiteto dėstytojas, vyriausiasis (ir neabejotinai geriausias) sovietinės Lietuvos jėgeris, aukšto rango nepriklausomos Lietuvos gamtosaugos valdininkas, geras žmogus.
Ar gali tai tilpti viename asmenyje? Pasirodo gali!
Gedimino Tursos gyvenimo istorija galėtų būti aukso kasyklos Holivudo scenaristams.
Likimas mestelėjo galimybę ne tik pažinti Gediminą Tursą ir bendrauti su juo, bet ir, einant savo profesiniu keliu, rasti jo giliai įmintus pėdsakus, aptikti man pačiam labai patrauklias, jo paliktas, veiklos gaires, o kai kada ir pratęsti jo pradėtus darbus.
Man, neabejotinai, didžiausias Gedimino Tursos nuopelnas, jo pastangos, kuo plačiau atverti vartus ateiti į Lietuvą šiuolaikinei europietiškai medžioklės kultūrai.
Vilniaus universiteto studentų, būsimųjų biologų, išmanančių ir šiuolaikinės medžioklės reikalus, rengimas; medžioklės trofėjų vertinimas ir jų parodų organizavimas; atrankinės stambiųjų mūsų krašto žvėrių medžioklės principų propagavimas; smulkiosios faunos apsauga ir gausinimas – tai darbai, kuriuos labai sėkmingai pradėjo Gediminas Tursa, ir kuriuos, su dideliu malonumu, kartu su bendraminčiais, galiu tęsti ir aš.
Su gimtadieniu Gediminai! Ne su tuo, kuris įrašytas tavo dokumentuose, o su tuo, kuris švyti tavo veide.
Eugenijus Tijušas,
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas,
Vilniaus Universiteto dėstytojas
Bitės – ne tik medus, bet ir gero derliaus garantas
Mokslininkai teigia, kad per kelerius pastaruosius metus labai pastebimai nyksta bičių šeimos. Bičių nykimas itin ryškus Vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, kur išmirė iki 83 procentų šių naudingų vabzdžių. Bendros bičių šeimų nykimo tendencijos Lietuvoje labai panašios j europines. Kaip vieną iš bičių išmirimo priežasčių mokslininkai įvardija intensyvų žemės ūkį ir pesticidų naudojimą.
Augalų apsaugos produktus dera naudoti labai atsakingai. Liaudies išmintis byloja, jog lazda visuomet turi du galus: išnaikinus naudingus vabzdžius, mažėja ir jų apdulkinamų kultūrų derlius.
Lietuvoje naudojami augalų apsaugos produktai privalo būti registruoti Lietuvos Respublikoje ir paženklinti lietuvių kalba parašyta etikete. Įstatymų nustatyta tvarka augalų apsaugos produktų registraciją vykdo Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (VATZUM). Vertinant augalų apsaugos produktų poveikį aplinkai visada yra įvertinamas ir galimas preparato poveikis bitėms. Registraciją atlieka VATZUM Augalų apsaugos registracijos skyrius (AAP). Registracijos metu atliekamas rizikos vertinimas, nustatomos rizikos mažinimo priemones, patvirtinamas etiketės tekstas. Pareiškėjas (pareiškėjas yra registracijos teisių savininkas, daugeliu atveju tiekėjas ir pareiškėjas gali būti ta pati bendrovė, bet gali būti ir skirtingos) privalo pateikti ūmaus oralinio ir kontaktinio toksiškumo bitėms duomenis. Jei šitie du laboratorinių tyrimų duomenys rodo galimą nepageidautiną poveikį bitėms, atliekami vadinamieji aukštesnės pakopos tyrimai: tiriamas poveikis bičių lervoms (perams); tiriama, ar dėl augalų apsaugos produkto nepakinta bičių elgesys, gebėjimas išgyventi ir vystytis, kaip produkto liekanos ant apdorotų augalų veikia bites. Tai ypač svarbu, kai vertinami sisteminio poveikio preparatai. Trumpai tariant, galimas augalų apsaugos produkto poveikis bitėms yra nuodugniai ištiriamas. Jei vertinimo metu nustatoma, kad preparato naudojimas gali turėti bitėms neigiamą poveikį, augalų apsaugos produkto etiketėje yra įrašoma specialioji rizikos frazė „ Pavojingas bitėms”, taip pat siūlomos (įrašomos etiketėje) praktiškai pritaikomos rizikos mažinimo priemonės.
Kęstutis MARKEVIČIUS
Mokslininkai teigia, kad per kelerius pastaruosius metus labai pastebimai nyksta bičių šeimos. Bičių nykimas itin ryškus Vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, kur išmirė iki 83 procentų šių naudingų vabzdžių. Bendros bičių šeimų nykimo tendencijos Lietuvoje labai panašios j europines. Kaip vieną iš bičių išmirimo priežasčių mokslininkai įvardija intensyvų žemės ūkį ir pesticidų naudojimą.
Augalų apsaugos produktus dera naudoti labai atsakingai. Liaudies išmintis byloja, jog lazda visuomet turi du galus: išnaikinus naudingus vabzdžius, mažėja ir jų apdulkinamų kultūrų derlius.
Lietuvoje naudojami augalų apsaugos produktai privalo būti registruoti Lietuvos Respublikoje ir paženklinti lietuvių kalba parašyta etikete. Įstatymų nustatyta tvarka augalų apsaugos produktų registraciją vykdo Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (VATZUM). Vertinant augalų apsaugos produktų poveikį aplinkai visada yra įvertinamas ir galimas preparato poveikis bitėms. Registraciją atlieka VATZUM Augalų apsaugos registracijos skyrius (AAP). Registracijos metu atliekamas rizikos vertinimas, nustatomos rizikos mažinimo priemones, patvirtinamas etiketės tekstas. Pareiškėjas (pareiškėjas yra registracijos teisių savininkas, daugeliu atveju tiekėjas ir pareiškėjas gali būti ta pati bendrovė, bet gali būti ir skirtingos) privalo pateikti ūmaus oralinio ir kontaktinio toksiškumo bitėms duomenis. Jei šitie du laboratorinių tyrimų duomenys rodo galimą nepageidautiną poveikį bitėms, atliekami vadinamieji aukštesnės pakopos tyrimai: tiriamas poveikis bičių lervoms (perams); tiriama, ar dėl augalų apsaugos produkto nepakinta bičių elgesys, gebėjimas išgyventi ir vystytis, kaip produkto liekanos ant apdorotų augalų veikia bites. Tai ypač svarbu, kai vertinami sisteminio poveikio preparatai. Trumpai tariant, galimas augalų apsaugos produkto poveikis bitėms yra nuodugniai ištiriamas. Jei vertinimo metu nustatoma, kad preparato naudojimas gali turėti bitėms neigiamą poveikį, augalų apsaugos produkto etiketėje yra įrašoma specialioji rizikos frazė „ Pavojingas bitėms”, taip pat siūlomos (įrašomos etiketėje) praktiškai pritaikomos rizikos mažinimo priemonės.
Kęstutis MARKEVIČIUS
Vasaros stovykla ūkininko sodyboje
Kai dėl nepriteklių šeimose dauguma miesto vaikų vasaros atostogas leido namuose ar tiesiog gatvėje, dešimt Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) mokinių turėjo išskirtinę galimybę stovyklauti Pasvalio rajone, Talkonių kaime esančiame ūkininko Justino Jankevičiaus ūkyje.
„Man tai buvo pats laimingiausias laikas šią vasarą: patyriau tiek daug džiugių emocijų, kad norėjosi visus apglėbti ir išbučiuoti,“ – švytinčiomis iš džiaugsmo akimis įspūdžiais dalijosi viena šios stovyklos dalyvių – būsimoji aštuntokė Skaistė Cibulskaitė.
Idėja organizuoti tokio pobūdžio stovyklą gimė PKNPM direktorei Danutei Kriščiūnienei. Jai pritarė ūkininkai Algimantas, Justinas ir Žygimantas Jankevičiai su šeimomis, o dosniai prisidėjo prie jos įgyvendinimo tarptautinė agroverslo įmonė AB ,,Linas Agro“. ,,Tiesiog nuostabu, kad šioje įmonėje dirba tokie profesionalūs specialistai, kaip komunikacijos vadovė Jorinta Zolubaitė ir kiti, kurie puikiai supranta, kad tokio pobūdžio stovyklos vaikams su klausos negalia yra nepaprastai vertingos,“- akcentavo direktorė.
Pasak stovyklą koordinavusios D. Kriščiūnienės, svarbiausias tikslas buvo paskatinti klausos negalią turinčius mokinius rinktis žemdirbio specialybes, norą gyventi ir dirbti kaime. O norint, kad mokiniai praktiškai susipažintų su kasdieniais žemės ūkio darbais, pasėlių auginimo technologijomis bei jų priežiūra, žemės ūkio technika, paukščių, gyvulių bei bitininkystės pradžiamoksliu vien teorijos neužtenka, viską reikia pamatyti savo akimis, paliesti rankomis, išbandyti ir pajausti.
Tam puikiai tiko Pasvalio rajone, Talkonių kaime esantis Jankevičių ūkis ir jų sodyba, kuri ne kartą buvo pripažinta gražiausia Lietuvos kaimo sodyba bei geranoriškai nusiteikę jo šeimininkai, kurie visos stovyklos metu vaikams skyrė labai daug dėmesio. Šeimos galva Algimantas Jankevičius aprodė ne tik išpuoselėtą sodybą, bet ir įvairiomis grūdinėmis kultūromis apsėtus laukus, visą naudojamą žemės ūkio techniką, kurios, kad būtų nudirbti įvairūs darbai, vaikai suskaičiavo virš 40 vienetų. Daugiausia džiaugsmo suteikdavo, kai buvo leidžiama kai kurias jų ir išbandyti. Tvartuose, kur auginami gyvuliukai ir paukščiai, vaikai daug sužinojo apie jų priežiūrą, maitinimą. Sode mokiniai ne tik susipažino su įvairių vaismedžių rūšimis, sužinojo apie jų auginimą, priežiūrą, bet daugelį jų galėjo ir paragauti. Didelio susidomėjimo sulaukė ir daug įspūdžių paliko ėjimas „medaus keliu“. Juo lydėjo bitininkyste šiame ūkyje užsiimantis vyriausiasis A. Jankevičiaus sūnus Žygimantas. Kartu su juo vaikai dūmijo bites, stebėjo, kaip atrodo bičių motinėlė, sužinojo, koks jos vaidmuo avilyje, mokėsi akiuoti ir pjaustyti korius, stebėjo, kaip sukamas medus ir, žinoma, ragavo jo, kiek panorėję. Didžiausią įspūdį patyrė tie, kurie nepabijodavo leisti bitutėms ropinėti jų delnais: jie suvokė, kad jeigu prie bitutės liesis jai gero linkėdamas, ji niekada negels.
Pasak D. Kriščiūnienės, stovyklos pradžioje vaikai prisipažino neįsivaizduojantys, kaip tokiame dideliame ūkyje įmanoma suspėti nudirbti visus darbus, tačiau vyriausiasis iš trijų šio ūkio šeimininkų – Algimantas Jankevičius šypsodamasis vaikus nuramino: jei visi darbai yra daromi organizuotai, nuosekliai ir laiku – jokių problemų nekyla. Be to, pabrėžė jis, valdant tokį ūkį, labai svarbu yra komandinis darbas, todėl, kad ūkis klestėtų, darbuojasi ir jo abiejų sūnų šeimos.
PKNPM direktorė džiaugėsi, kad geranoriškų ūkininkų ir stovyklą finansavusios tarptautinės agroverslo įmonės AB „Linas Agro“ dėka mokiniai turėjo galimybę pabūti kaime, susipažinti su ūkininko gyvenimo ritmu, darbais, patys įgyti darbo ūkyje patirties. „Vaikai buvo tiesiog lipte prilipę prie ūkininkų ir apipildavo vis naujais juos dominančiais klausimais,“ – pasakojo direktorė. Tam, kad , tai ką pamatė ir patyrė, galėtų pasidalinti su draugais ir tėvais, stovykloje dalyvavę mokiniai įmonės dovanotu fotoaparatu fiksavo ūkininkų ir savo veiklą. Fotografuota medžiaga bus demonstruojama klasių valandėlių, mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokyklos bendruomenės susirinkimuose, kalbant apie profesijų pasirinkimą.
„Kaskart vis labiau vystantis ir tobulėjant įvairiausioms technologijoms, norėtųsi jog nepamirštume, jog buvome ir esame žemdirbių tauta. Be to, nežiūrint visų technologijų progreso, imama suvokti, kad savo žemėje ir savo rankomis išauginti vaisiai, daržovės, ekologiška mėsa yra sveikiausia ir skaniausia. Norime ir skatiname, kad be įvairių specialybių mūsų mokyklos mokiniai rinktųsi ir su žemdirbyste susijusias profesijas. Todėl neabejoju, kad ši stovykla, kur vaikai galėjo pamatyti, paliesti, pajausti ir bent šiek tiek suvokti, kaip ir kuo gyvena žemę dirbantis žmogus, paliko jiems neišdildomą įspūdį, daug gerų emocijų ir gražių minčių,“ – pažymėjo Danutė Kriščiūnienė.
Laima LAPĖNIENĖ
Kai dėl nepriteklių šeimose dauguma miesto vaikų vasaros atostogas leido namuose ar tiesiog gatvėje, dešimt Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) mokinių turėjo išskirtinę galimybę stovyklauti Pasvalio rajone, Talkonių kaime esančiame ūkininko Justino Jankevičiaus ūkyje.
„Man tai buvo pats laimingiausias laikas šią vasarą: patyriau tiek daug džiugių emocijų, kad norėjosi visus apglėbti ir išbučiuoti,“ – švytinčiomis iš džiaugsmo akimis įspūdžiais dalijosi viena šios stovyklos dalyvių – būsimoji aštuntokė Skaistė Cibulskaitė.
Idėja organizuoti tokio pobūdžio stovyklą gimė PKNPM direktorei Danutei Kriščiūnienei. Jai pritarė ūkininkai Algimantas, Justinas ir Žygimantas Jankevičiai su šeimomis, o dosniai prisidėjo prie jos įgyvendinimo tarptautinė agroverslo įmonė AB ,,Linas Agro“. ,,Tiesiog nuostabu, kad šioje įmonėje dirba tokie profesionalūs specialistai, kaip komunikacijos vadovė Jorinta Zolubaitė ir kiti, kurie puikiai supranta, kad tokio pobūdžio stovyklos vaikams su klausos negalia yra nepaprastai vertingos,“- akcentavo direktorė.
Pasak stovyklą koordinavusios D. Kriščiūnienės, svarbiausias tikslas buvo paskatinti klausos negalią turinčius mokinius rinktis žemdirbio specialybes, norą gyventi ir dirbti kaime. O norint, kad mokiniai praktiškai susipažintų su kasdieniais žemės ūkio darbais, pasėlių auginimo technologijomis bei jų priežiūra, žemės ūkio technika, paukščių, gyvulių bei bitininkystės pradžiamoksliu vien teorijos neužtenka, viską reikia pamatyti savo akimis, paliesti rankomis, išbandyti ir pajausti.
Tam puikiai tiko Pasvalio rajone, Talkonių kaime esantis Jankevičių ūkis ir jų sodyba, kuri ne kartą buvo pripažinta gražiausia Lietuvos kaimo sodyba bei geranoriškai nusiteikę jo šeimininkai, kurie visos stovyklos metu vaikams skyrė labai daug dėmesio. Šeimos galva Algimantas Jankevičius aprodė ne tik išpuoselėtą sodybą, bet ir įvairiomis grūdinėmis kultūromis apsėtus laukus, visą naudojamą žemės ūkio techniką, kurios, kad būtų nudirbti įvairūs darbai, vaikai suskaičiavo virš 40 vienetų. Daugiausia džiaugsmo suteikdavo, kai buvo leidžiama kai kurias jų ir išbandyti. Tvartuose, kur auginami gyvuliukai ir paukščiai, vaikai daug sužinojo apie jų priežiūrą, maitinimą. Sode mokiniai ne tik susipažino su įvairių vaismedžių rūšimis, sužinojo apie jų auginimą, priežiūrą, bet daugelį jų galėjo ir paragauti. Didelio susidomėjimo sulaukė ir daug įspūdžių paliko ėjimas „medaus keliu“. Juo lydėjo bitininkyste šiame ūkyje užsiimantis vyriausiasis A. Jankevičiaus sūnus Žygimantas. Kartu su juo vaikai dūmijo bites, stebėjo, kaip atrodo bičių motinėlė, sužinojo, koks jos vaidmuo avilyje, mokėsi akiuoti ir pjaustyti korius, stebėjo, kaip sukamas medus ir, žinoma, ragavo jo, kiek panorėję. Didžiausią įspūdį patyrė tie, kurie nepabijodavo leisti bitutėms ropinėti jų delnais: jie suvokė, kad jeigu prie bitutės liesis jai gero linkėdamas, ji niekada negels.
Pasak D. Kriščiūnienės, stovyklos pradžioje vaikai prisipažino neįsivaizduojantys, kaip tokiame dideliame ūkyje įmanoma suspėti nudirbti visus darbus, tačiau vyriausiasis iš trijų šio ūkio šeimininkų – Algimantas Jankevičius šypsodamasis vaikus nuramino: jei visi darbai yra daromi organizuotai, nuosekliai ir laiku – jokių problemų nekyla. Be to, pabrėžė jis, valdant tokį ūkį, labai svarbu yra komandinis darbas, todėl, kad ūkis klestėtų, darbuojasi ir jo abiejų sūnų šeimos.
PKNPM direktorė džiaugėsi, kad geranoriškų ūkininkų ir stovyklą finansavusios tarptautinės agroverslo įmonės AB „Linas Agro“ dėka mokiniai turėjo galimybę pabūti kaime, susipažinti su ūkininko gyvenimo ritmu, darbais, patys įgyti darbo ūkyje patirties. „Vaikai buvo tiesiog lipte prilipę prie ūkininkų ir apipildavo vis naujais juos dominančiais klausimais,“ – pasakojo direktorė. Tam, kad , tai ką pamatė ir patyrė, galėtų pasidalinti su draugais ir tėvais, stovykloje dalyvavę mokiniai įmonės dovanotu fotoaparatu fiksavo ūkininkų ir savo veiklą. Fotografuota medžiaga bus demonstruojama klasių valandėlių, mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokyklos bendruomenės susirinkimuose, kalbant apie profesijų pasirinkimą.
„Kaskart vis labiau vystantis ir tobulėjant įvairiausioms technologijoms, norėtųsi jog nepamirštume, jog buvome ir esame žemdirbių tauta. Be to, nežiūrint visų technologijų progreso, imama suvokti, kad savo žemėje ir savo rankomis išauginti vaisiai, daržovės, ekologiška mėsa yra sveikiausia ir skaniausia. Norime ir skatiname, kad be įvairių specialybių mūsų mokyklos mokiniai rinktųsi ir su žemdirbyste susijusias profesijas. Todėl neabejoju, kad ši stovykla, kur vaikai galėjo pamatyti, paliesti, pajausti ir bent šiek tiek suvokti, kaip ir kuo gyvena žemę dirbantis žmogus, paliko jiems neišdildomą įspūdį, daug gerų emocijų ir gražių minčių,“ – pažymėjo Danutė Kriščiūnienė.
Laima LAPĖNIENĖ
Algimantas Jankevičius supažindino vaikus su žemės ūkio technika
|
Žygimantas Jankevičius pasakoja, kaip atrodo bičių motinėlė
|
Ekologiniai skaitymai
Skaudžios gandrų grumtynių pasekmės
Visuomet rudenį darosi liūdna, kai tenka atsisveikinti su gandrais, išlydėti juos į tolimuosius kraštus žiemojimui. Užtat pavasarį gera ir miela širdžiai pasidaro, kai gandralizdyje vėl išvysti sugrįžusią gandrų porelę, kai išgirsti jų linksmą kleketavimą...
Mūsų sodyboje gandrai peri jau daugiau kaip dešimtmetį. Kasmet, išskyrus vienintelį kartą, gandrų porelė išperi ir išmaitina, išsaugo po keletą gandriukų. Kai kuriomis vasaromis jų šeimyna buvo labai gausi - išperėta net po penketą gandriukų, iš kurių išaugo dideli, gražūs gandrai. Net ir labai sausomis vasaromis, išdžiūvus vandens telkiniams, pritrūkus varlių ir kitų gyvių, gandrai savo vaikus rūpestingai prižiūrėjo, maitino ir nei vieno neišmetė iš gandralizdžio. (Sakoma, kad gandrai, jausdami, jog nesugebės visų gandriukų išmaitinti, silpnesnius, mažesnius tiesiog iš lizdo išmeta...) Tiktai viena vasara mūsų gandrams buvo nesėkminga. Ramiai lizde perinčią porą užpuolė iš kitur atskridę gandrai, pasidaužė sparnais ir snapais, o po tokio nedraugiško susitikimo po gandralizdžiu liko išmestų ir sudužusių kiaušinių krūva. Gal išvyti iš lizdo gandrai po kurio laiko vėl sugrįžo perėti, o gal svetimame lizde atsirado kita perėti sumaniusių gandrų porelė, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Artėjo ruduo, gandrų išskridimo metas, taigi, ilgiau perėti ir palikuonių susilaukti jiems jau nebuvo lemta...
Šiemet gandrų porelė mūsų sodybos gandralizdyje atsirado kovo 25-ąją - per pačią gandrų sugrįžimo šventę. Ir tuoj pat ėmėsi tvarkyti lizdą, valyti, mėtyti lauk visokias žoles, samanas, nešti šakas. Gandrienė daugiau tupėdavo - dėjo kiaušinius, paskui juos perėjo. Tuo tarpu gandras vis taisė ir taisė lizdą, iš visur rankiojo šakas, šieno, šiaudų kuokštus ir įsikandęs ilgame snape nešė ir nešė aukštyn, į savo buveinę, įkurdintą ant specialiai pastatyto aukšto betoninio stulpo. Per daugelį metų iš vis didinamo, gilinamo lizdo perinčios gandrienės net nesimato, nebent kartais, atidžiai pasižiūrėjus į lizdą, pastebi tik kyšančią paukščio galvą...
Pastebėjau, kad jau kuris laikas pavasariais pas mus sugrįžta tie patys gandrai. Anksčiau gandrai nepatikliai žvalgydavosi iš gandralizdžio, suūžus automobilio varikliui ar net garsiau kieme sušnekėjus, paukščiai tuoj pat nuplasnodavo ir grįždavo atgal tik po kurio laiko. Tačiau ilgainiui apsiprato, pradėjo nebebijoti. Nebijo ir dabar. Štai, su elektriniu pjūklu visai netoli gandralizdžio pjaunu malkas, o gandras šalia vaikštinėja, nuo komposto krūvos šiaudagalius rankioja, net dėmesio nekreipia. Pjaunu trimeriu žolę, o gandras visai čia pat išdidžiai žerglioja ir varlinėja...
Ir štai, vieną gegužės dieną iš gandralizdžio pasigirdo keisti garsai: lyg kriokimas, lyg gargėjimas ar šnypštimas. Mums, jau daug metų bendraujantiems su gandrais, buvo aišku, ką reiškia šie garsai, - lizde jau esama gandriukų. Gandrų šeimynėlei padidėjus, atsirado daugiau rūpesčių ir tėvams. Gandriukai augo, stiprėjo ir vis garsiau reikalavo maisto. Jį gandrai atnešę, atrajodavo ir savo snapais dalijo susmulkintą varlių, pelių bei kitų gyvūnų mėsos masę paukščiukams į jų plačiai pražiodytus snapus...
Gandriukai augo greitai, baltais plaukais apaugę jų ilgi kaklai vis kyščiojo iš gandralizdžio, vis garsiau „reikalavo“ iš tėvų maisto. Šiemet mūsų gandrų šeimyną būtų papildę keturi jaunikliai. Jeigu ne ta lemtingas gegužės 26-osios vidurdienis...
Tądien padangėje pasirodė 6-8 gandrų būrys,(kokie 6-8 gandrai), pradėjęs grėsmingai suktis aplinkui. Vieni gandrai tik skraidė, o kiti puolė gandralizdyje buvusią gandrų šeimyną. Prasidėjo tikros grumtynės. Gandrai vieni kitus daužė išskėstais sparnais, griebė snapais, girdėjosi garsus šnypštimas, ore plaikstėsi paukščių plunksnos, krito žemėn šakos iš gandralizdžio. Lizde poziciją užimdavo tai vienas, tai kitas gandras, bet juos vis puolė aplinkui skraidę gandrai. Dideliu greičiu skrisdami paukščiai su didele jėga krisdavo ant lizde buvusio gandro ir bandydavo išstumti lauk. Išstumtasis apsukdavo ratą ir puldavo lizde atsiradusį savo priešininką. Jau buvo neįmanoma susigaudyti, kurie gandrai yra tikrieji lizdo savininkai, o kurie - svetimi.
Į bandymą šūkauti, mojuoti lazda, gandrai visai nereagavo ir tęsė kovą. Kol pagaliau lizde liko kruvina krūtine ir kraujuotu kaklu vienas gandras, o kiti nuskrido kas sau.
Iš pradžių galvojome, kad lizde likęs sužeistas mūsiškis gandras, didvyriškai gynęs savo namus. Tačiau jo elgesys buvo labai keistas. Jis laikas nuo laiko kažką snapu daužė, pešiojo arba pakeldavo gandriuką ir jį išmesdavo. Matyt, gandras, pastebėjęs, kad kuris nors gandriukas sujuda, sukruta, mesdavo jį iš lizdo. Gandras su savo vaikais tikrai taip nesielgtų, tad tikriausiai lizde būta svetimo paukščio. Savaime suprantama, alkani, saulės atokaitoje be jokios priedangos likę, daužomi, pešiojami, mėtomi gandriukai negalėjo likti gyvi...
Po kurio laiko gandrų būrys dar keletą kartų puolė tą lizdą ir kraujuotą gandrą bandė išstumti iš lizdo, o tasai niekaip nepasidavė. Kas žino, gal į pagalbą kitus paukščius pasikvietė tikrieji lizdo šeimininkai? Vėlgi, to „mūšio“ dalyviai visai nekreipė dėmesio į apačioje esančius žmones, jų šūkaliojimus. Atvirkščiai, jie taip įnirtingai skraidė aplinkui, kad vos savo galingais sparnais nekliudė žmonių. Suprasdamas, kad toje gandrų kovoje esu tik bejėgis stebėtojas, tegalėjau padaryti foto aparatu keletą kadrų...Pagaliau po ilgų ir žiaurių grumtynių sužeistas gandras buvo išstumtas iš lizdo ir daugiau ten nebesugrįžo. O lizde tuoj pat įsikūrė gandrų pora. Ji pradėjo tvarkyti lizdą, išmetė negyvų gandriukų kūnus. Du negyvi gandriukai, įsipainioję tarp lizdo šakų, taip ir liko kyboti prie gandralizdžio. Prisipažinsiu, vaizdas su kabančiais negyvais gandriukais buvo tikrai nekoks. O ir kvapas karštą vasaros dieną... Teko ieškoti ilgų medinių karčių ir beveik iš dešimties metrų aukščio nuo gandralizdžio šonų nustumti žemėn tuos nelaimėlius. Gandrų jauniklių būta gražių, didelio svorio, jau apsiplunksnavusių. Reikėjo jiems iškasti didelę ir gilią duobę. Kitą dieną vėl teko kasti naują duobę, nes dar dviejų gandriukų kūnai gulėjo išmesti laukan tiesiog po gandralizdžiu.
Gandralizdyje vėl gyvena gandrų pora, vėl girdisi jų kalenimas. Nežinia, ar čia įsikūrė senieji lizdo šeimininkai, ar apsigyveno nauja porelė. Pro gandralizdį vaikščiojančių žmonių paukščiai nebijo. Kartais galima pamatyti ilgokai tupintį paukštį. Tikriausiai, jis deda kiaušinius ir rengiasi perėti. Bet vargu, ar bus lemta atsirasti jaunikliams. Gal juos gandrienė ir išperės, bet ar spės gandriukai išaugti, sutvirtėti, ar bus laiko išmokti skristi, juk vasaros likę tiek nedaug?
Esu girdėjęs žmones pasakojant, skaitęs spaudoje, kad gandrai nėra jau tokie taikūs padarai, kokiais mes juos įsivaizduojame. Tuo nelabai tikėjau, visada gėrėdavausi mūsų nacionaliniu paukščiu džiaugdavausi jų sugrįžimu, kleketavimu, laikiau tikrais savo sodybos įnamiais. Kad kartais lizdo šeimininkai su „pašaliniais“ gandrais trumpai ir pasipešdavo, net nepagalvodavau, kokie pikti, agresyvūs, kerštingi, tikri mušeikos jie gali būti...
Vytautas BAGDONAS
Autoriaus nuotraukose: Gandrų grumtynės
Visuomet rudenį darosi liūdna, kai tenka atsisveikinti su gandrais, išlydėti juos į tolimuosius kraštus žiemojimui. Užtat pavasarį gera ir miela širdžiai pasidaro, kai gandralizdyje vėl išvysti sugrįžusią gandrų porelę, kai išgirsti jų linksmą kleketavimą...
Mūsų sodyboje gandrai peri jau daugiau kaip dešimtmetį. Kasmet, išskyrus vienintelį kartą, gandrų porelė išperi ir išmaitina, išsaugo po keletą gandriukų. Kai kuriomis vasaromis jų šeimyna buvo labai gausi - išperėta net po penketą gandriukų, iš kurių išaugo dideli, gražūs gandrai. Net ir labai sausomis vasaromis, išdžiūvus vandens telkiniams, pritrūkus varlių ir kitų gyvių, gandrai savo vaikus rūpestingai prižiūrėjo, maitino ir nei vieno neišmetė iš gandralizdžio. (Sakoma, kad gandrai, jausdami, jog nesugebės visų gandriukų išmaitinti, silpnesnius, mažesnius tiesiog iš lizdo išmeta...) Tiktai viena vasara mūsų gandrams buvo nesėkminga. Ramiai lizde perinčią porą užpuolė iš kitur atskridę gandrai, pasidaužė sparnais ir snapais, o po tokio nedraugiško susitikimo po gandralizdžiu liko išmestų ir sudužusių kiaušinių krūva. Gal išvyti iš lizdo gandrai po kurio laiko vėl sugrįžo perėti, o gal svetimame lizde atsirado kita perėti sumaniusių gandrų porelė, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Artėjo ruduo, gandrų išskridimo metas, taigi, ilgiau perėti ir palikuonių susilaukti jiems jau nebuvo lemta...
Šiemet gandrų porelė mūsų sodybos gandralizdyje atsirado kovo 25-ąją - per pačią gandrų sugrįžimo šventę. Ir tuoj pat ėmėsi tvarkyti lizdą, valyti, mėtyti lauk visokias žoles, samanas, nešti šakas. Gandrienė daugiau tupėdavo - dėjo kiaušinius, paskui juos perėjo. Tuo tarpu gandras vis taisė ir taisė lizdą, iš visur rankiojo šakas, šieno, šiaudų kuokštus ir įsikandęs ilgame snape nešė ir nešė aukštyn, į savo buveinę, įkurdintą ant specialiai pastatyto aukšto betoninio stulpo. Per daugelį metų iš vis didinamo, gilinamo lizdo perinčios gandrienės net nesimato, nebent kartais, atidžiai pasižiūrėjus į lizdą, pastebi tik kyšančią paukščio galvą...
Pastebėjau, kad jau kuris laikas pavasariais pas mus sugrįžta tie patys gandrai. Anksčiau gandrai nepatikliai žvalgydavosi iš gandralizdžio, suūžus automobilio varikliui ar net garsiau kieme sušnekėjus, paukščiai tuoj pat nuplasnodavo ir grįždavo atgal tik po kurio laiko. Tačiau ilgainiui apsiprato, pradėjo nebebijoti. Nebijo ir dabar. Štai, su elektriniu pjūklu visai netoli gandralizdžio pjaunu malkas, o gandras šalia vaikštinėja, nuo komposto krūvos šiaudagalius rankioja, net dėmesio nekreipia. Pjaunu trimeriu žolę, o gandras visai čia pat išdidžiai žerglioja ir varlinėja...
Ir štai, vieną gegužės dieną iš gandralizdžio pasigirdo keisti garsai: lyg kriokimas, lyg gargėjimas ar šnypštimas. Mums, jau daug metų bendraujantiems su gandrais, buvo aišku, ką reiškia šie garsai, - lizde jau esama gandriukų. Gandrų šeimynėlei padidėjus, atsirado daugiau rūpesčių ir tėvams. Gandriukai augo, stiprėjo ir vis garsiau reikalavo maisto. Jį gandrai atnešę, atrajodavo ir savo snapais dalijo susmulkintą varlių, pelių bei kitų gyvūnų mėsos masę paukščiukams į jų plačiai pražiodytus snapus...
Gandriukai augo greitai, baltais plaukais apaugę jų ilgi kaklai vis kyščiojo iš gandralizdžio, vis garsiau „reikalavo“ iš tėvų maisto. Šiemet mūsų gandrų šeimyną būtų papildę keturi jaunikliai. Jeigu ne ta lemtingas gegužės 26-osios vidurdienis...
Tądien padangėje pasirodė 6-8 gandrų būrys,(kokie 6-8 gandrai), pradėjęs grėsmingai suktis aplinkui. Vieni gandrai tik skraidė, o kiti puolė gandralizdyje buvusią gandrų šeimyną. Prasidėjo tikros grumtynės. Gandrai vieni kitus daužė išskėstais sparnais, griebė snapais, girdėjosi garsus šnypštimas, ore plaikstėsi paukščių plunksnos, krito žemėn šakos iš gandralizdžio. Lizde poziciją užimdavo tai vienas, tai kitas gandras, bet juos vis puolė aplinkui skraidę gandrai. Dideliu greičiu skrisdami paukščiai su didele jėga krisdavo ant lizde buvusio gandro ir bandydavo išstumti lauk. Išstumtasis apsukdavo ratą ir puldavo lizde atsiradusį savo priešininką. Jau buvo neįmanoma susigaudyti, kurie gandrai yra tikrieji lizdo savininkai, o kurie - svetimi.
Į bandymą šūkauti, mojuoti lazda, gandrai visai nereagavo ir tęsė kovą. Kol pagaliau lizde liko kruvina krūtine ir kraujuotu kaklu vienas gandras, o kiti nuskrido kas sau.
Iš pradžių galvojome, kad lizde likęs sužeistas mūsiškis gandras, didvyriškai gynęs savo namus. Tačiau jo elgesys buvo labai keistas. Jis laikas nuo laiko kažką snapu daužė, pešiojo arba pakeldavo gandriuką ir jį išmesdavo. Matyt, gandras, pastebėjęs, kad kuris nors gandriukas sujuda, sukruta, mesdavo jį iš lizdo. Gandras su savo vaikais tikrai taip nesielgtų, tad tikriausiai lizde būta svetimo paukščio. Savaime suprantama, alkani, saulės atokaitoje be jokios priedangos likę, daužomi, pešiojami, mėtomi gandriukai negalėjo likti gyvi...
Po kurio laiko gandrų būrys dar keletą kartų puolė tą lizdą ir kraujuotą gandrą bandė išstumti iš lizdo, o tasai niekaip nepasidavė. Kas žino, gal į pagalbą kitus paukščius pasikvietė tikrieji lizdo šeimininkai? Vėlgi, to „mūšio“ dalyviai visai nekreipė dėmesio į apačioje esančius žmones, jų šūkaliojimus. Atvirkščiai, jie taip įnirtingai skraidė aplinkui, kad vos savo galingais sparnais nekliudė žmonių. Suprasdamas, kad toje gandrų kovoje esu tik bejėgis stebėtojas, tegalėjau padaryti foto aparatu keletą kadrų...Pagaliau po ilgų ir žiaurių grumtynių sužeistas gandras buvo išstumtas iš lizdo ir daugiau ten nebesugrįžo. O lizde tuoj pat įsikūrė gandrų pora. Ji pradėjo tvarkyti lizdą, išmetė negyvų gandriukų kūnus. Du negyvi gandriukai, įsipainioję tarp lizdo šakų, taip ir liko kyboti prie gandralizdžio. Prisipažinsiu, vaizdas su kabančiais negyvais gandriukais buvo tikrai nekoks. O ir kvapas karštą vasaros dieną... Teko ieškoti ilgų medinių karčių ir beveik iš dešimties metrų aukščio nuo gandralizdžio šonų nustumti žemėn tuos nelaimėlius. Gandrų jauniklių būta gražių, didelio svorio, jau apsiplunksnavusių. Reikėjo jiems iškasti didelę ir gilią duobę. Kitą dieną vėl teko kasti naują duobę, nes dar dviejų gandriukų kūnai gulėjo išmesti laukan tiesiog po gandralizdžiu.
Gandralizdyje vėl gyvena gandrų pora, vėl girdisi jų kalenimas. Nežinia, ar čia įsikūrė senieji lizdo šeimininkai, ar apsigyveno nauja porelė. Pro gandralizdį vaikščiojančių žmonių paukščiai nebijo. Kartais galima pamatyti ilgokai tupintį paukštį. Tikriausiai, jis deda kiaušinius ir rengiasi perėti. Bet vargu, ar bus lemta atsirasti jaunikliams. Gal juos gandrienė ir išperės, bet ar spės gandriukai išaugti, sutvirtėti, ar bus laiko išmokti skristi, juk vasaros likę tiek nedaug?
Esu girdėjęs žmones pasakojant, skaitęs spaudoje, kad gandrai nėra jau tokie taikūs padarai, kokiais mes juos įsivaizduojame. Tuo nelabai tikėjau, visada gėrėdavausi mūsų nacionaliniu paukščiu džiaugdavausi jų sugrįžimu, kleketavimu, laikiau tikrais savo sodybos įnamiais. Kad kartais lizdo šeimininkai su „pašaliniais“ gandrais trumpai ir pasipešdavo, net nepagalvodavau, kokie pikti, agresyvūs, kerštingi, tikri mušeikos jie gali būti...
Vytautas BAGDONAS
Autoriaus nuotraukose: Gandrų grumtynės
|
|
Evoliucijos aklavietėje
Kartais savo pašnekovų paklausiu: „Kuriam žmonių tipui save priskiriate? Tiems, kuriuos sutvėrė Dievas ar kurie išsivystė iš beždžionių?” Įdomu būna išgirsti atsakymus bei pamąstymus. Maždaug 4 iš 5 vis dėlto nėra įsitikinę, kad jų tolimi protėviai karstėsi šakomis ir triauškė vienas kito kailyje rastus parazitus...
Nors evoliucijos teorijos tėvu laikomas Č. Darvinas, iš tiesų šią idėją daug kas kėlė dar iki jo. Pats Darvinas, jeigu tikėsime istorikais, „juodai” nemėgo moterų ir laikė jas „žemesnėmis”, turinčiomis intelektą, ne ką tepranokstantį gyvulio. Taigi jis ne toks jau geraširdis barzduotas seneliukas, kaip galima būtų pagalvoti. Tačiau dabar apie tai nepriimta kalbėti... autoritetas mat. Galiausiai jis vedė savo pusseserę, nors ir po to požiūris į moteris nepakito.
Č. Darvinas pasiūlė savo „prekę” pačiu laiku: vergų pirkliams evoliucijos teorija buvo pateisinimas, nes, iš jos išplaukė, jog viena rasė (baltųjų) yra aukštesnė nei kitos. O jeigu tamsiaodis tik „kalbantis gyvulys” – vadinasi, galima su juo atitinkamai elgtis, parduoti arba net užmušti.
Darvino idėjos buvo prie širdies ir tiems, kas nenorėjo pripažinti pasaulyje egzistuojant antgamtinę realybę: žmogus išsivystė iš beždžionės! - džiūgavo jie radę sukūrimui pakaitalą, tegul ir mažai kuo pagrįstą. Tą mintį it prisirpusią uogą vėliau kramtė visokie mąstytojai materialistai, o po Spalio perversmo Rusijoje – ir bolševikai. Jeigu nėra nieko aukščiau už žmogų, vadinasi pats žmogus ir sprendžia, kas gera ir kas teisinga! Žmogus yra viešpats! Bėda tik, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių... Kur tai nuvedė – jau žinome.
Mintis apie rasių vertės netolygumą labai patiko ir fiureriui: jeigu yra „žemesnės” rasės, tai galima jas tiesiog išnaikinti! Ir, kaip sakoma, nuo žodžių prie darbų!
Ir šiandienos pradinukams brukama į galvas sena pasakėlė, esą žmogus išsivystė iš beždžionės. Nesvarbu, kad senelio Darvino mintis apie evoliuciją – skylėta it tinklas, ir tai pripažįsta patys mokslininkai, dargi ne kreacionistai (tikintys sukūrimu), tačiau šiai dienai nieko geriau neturima, o pripažinti „kažkokį” sukūrimą – jūs ką, ponai?!
Jeigu priimsime teoriją, kad pati gamta „eksperimentavo” milijonus metų, kur gi visos nepavykusių eksperimentų liekanos – tarpinės evoliucijos aklaviečių grandys? O jų turėtų būti nepalyginamai daugiau negu „kokybiškos produkcijos”?
Tarkime, kačių ar kuri kita populiacija gali per ilgą laikotarpį pakeisti spalvą, kūno proporcijas ar panašiai. Tačiau katė vis tiek liks kate, o ne virs kita rūšimi. Juokaujama, jog sprogus Černobylio jėgainei atsirado nauja kačių veislė - Dono sfinksai - katės neturinčios kailio. Net jeigu ir taip, katės vis tiek netapo šunimis arba triušiais...
Praėjusio amžiaus pradžioje sovietų mokslininkai atkakliai bandė sukryžminti juodaodes moteris su žmogbeždžionėmis. Slaptus nežmoniškus eksperimentus nutraukė patys čiabuviai, ir „naujos rasės” kūrėjai turėjo gėdingai sprukti atgal į Rusiją. Netgi dabar, kai iki smulkmenų žinoma ląstelės cheminė sudėtis ir sandara, dar ne viena pasaulio laboratorija jos nesukūrė, nes gyvybė yra kažkas daugiau nei cheminių elementų junginys...
Gamtoje viskas juda irimo, chaoso link. Pastatykime namą ir palikime likimo valiai. Praeis 100-200-500 metų, ir jo neliks. Mokslininkai teigia, jog kažkada neliks ir mūsų žemės, saulė galimai taps baltąja nykštuke ar panašiai. Vadinasi, savaime pati gamta nekuria, o tik yra terpė, kurioje tarpsta gyvybė.
Iš kur atsirado gyvybė? Materialistai tvirtina, esą tai atsitiktinumas, gamtos jėgų žaismas... Gerai. Susodinkime prie rašomųjų mašinėlių visas žemėje gyvenančias beždžiones, dideles ir mažas. Tegul jos atsitiktinai barbendamos klavišais per milijonus metų atsitiktinai sukuria kad ir tokį mažmožį kaip K. Donelaičio „Metai”. Kokia tikimybė? Nulinė. O štai nesulyginamai sudėtingesnis darinys – gyva ląstelė – anot Darvino pasekėjų, atsirado savaime ir „netyčia”. Tai yra - chaosas sukūrė tvarką...
Menu, buvau gal trečiokas, kai kartą grįžau iš mokyklos su metais vyresniu draugu. Anas pakvietė užsukti į svečius, girdi, kartu paruošime pamokas, pašaudysime iš lanko į taikinį... O pas jo motiną besanti svečiuose senyva kaimynė, tikinti moteris. Pamačiusi Kaziuką, ėmė juokais klausinėti, kiek tas dvejetų namo parnešęs? „Aš ne dvejetą negavau, o penketą - iš gamtos”, - paaiškino draugas. „Ir ko gi mokytoja tavęs klausinėjo?” - susidomėjo kaimynė. - „Atsakinėjau, iš kur atsirado žmogus”, - išrietė krūtinę dėmesio pamalonintas Kaziukas. - „Mat kaip. Tai ir man papasakok”, - paprašė.
„Prieš milijonus metų žemėje buvo visokių dujų, žaibavo ir atsirado gyvybė. Nežinau, gal bakterija, gal kas? Ji vystėsi, vystėsi, ir atsirado vabalai visokie ir kirmėlės. Tie vystėsi, vystėsi ir atsirado varlės, driežai, gyvatės, žuvys. Jie vystėsi toliau ir tapo paukščiais ir visokiais gyvūnais, o tie vystėsi, vystėsi, kol tapo beždžionėmis. O iš beždžionės išsivystė žmogus!” - kone vienu ypu išpoškino mano draugelis lyg gerai išmoktą daugybos lentelę.
„Kaziuk, o argi ne Dievas sukūrė žmogų, žemę, saulę?” - pasidomėjo kaimynė.
„Neee... - gudriai išsišiepė draugelis, rodydamas vadovėlinę išmintį. - Tai ponai, kunigai ir kiti darbo žmonių išnaudotojai sugalvojo, kad žmogų, Mėnulį ir planetas sukūrė Dievas...”
Rūškana kaimynė pakilo iš savo vietos.
„Galvotas tas mūsų Kaziukas, - greitakalbe prabilo iki šiol tylėjusi draugelio motina. - Mokyklos bibliotekoje turbūt visas pasakų knygas perskaitė!”
„Taigi, kad pasakų... - daugiareikšmiškai pratarė kaimynė. Trumpam stabtelėjusi prie durų ji palingavo galvą ir, žiūrėdama į sutrikusį mano draugelį, pusbalsiu pridūrė: „Vajetau, toks jaunas tu, Kazeli, o jau „durnas”!
Taip sena, mažaraštė kaimietė įvertino senelio Darvino teoriją, o gal tik dar vieną mokslo evoliucijos aklavietę?
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Kartais savo pašnekovų paklausiu: „Kuriam žmonių tipui save priskiriate? Tiems, kuriuos sutvėrė Dievas ar kurie išsivystė iš beždžionių?” Įdomu būna išgirsti atsakymus bei pamąstymus. Maždaug 4 iš 5 vis dėlto nėra įsitikinę, kad jų tolimi protėviai karstėsi šakomis ir triauškė vienas kito kailyje rastus parazitus...
Nors evoliucijos teorijos tėvu laikomas Č. Darvinas, iš tiesų šią idėją daug kas kėlė dar iki jo. Pats Darvinas, jeigu tikėsime istorikais, „juodai” nemėgo moterų ir laikė jas „žemesnėmis”, turinčiomis intelektą, ne ką tepranokstantį gyvulio. Taigi jis ne toks jau geraširdis barzduotas seneliukas, kaip galima būtų pagalvoti. Tačiau dabar apie tai nepriimta kalbėti... autoritetas mat. Galiausiai jis vedė savo pusseserę, nors ir po to požiūris į moteris nepakito.
Č. Darvinas pasiūlė savo „prekę” pačiu laiku: vergų pirkliams evoliucijos teorija buvo pateisinimas, nes, iš jos išplaukė, jog viena rasė (baltųjų) yra aukštesnė nei kitos. O jeigu tamsiaodis tik „kalbantis gyvulys” – vadinasi, galima su juo atitinkamai elgtis, parduoti arba net užmušti.
Darvino idėjos buvo prie širdies ir tiems, kas nenorėjo pripažinti pasaulyje egzistuojant antgamtinę realybę: žmogus išsivystė iš beždžionės! - džiūgavo jie radę sukūrimui pakaitalą, tegul ir mažai kuo pagrįstą. Tą mintį it prisirpusią uogą vėliau kramtė visokie mąstytojai materialistai, o po Spalio perversmo Rusijoje – ir bolševikai. Jeigu nėra nieko aukščiau už žmogų, vadinasi pats žmogus ir sprendžia, kas gera ir kas teisinga! Žmogus yra viešpats! Bėda tik, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių... Kur tai nuvedė – jau žinome.
Mintis apie rasių vertės netolygumą labai patiko ir fiureriui: jeigu yra „žemesnės” rasės, tai galima jas tiesiog išnaikinti! Ir, kaip sakoma, nuo žodžių prie darbų!
Ir šiandienos pradinukams brukama į galvas sena pasakėlė, esą žmogus išsivystė iš beždžionės. Nesvarbu, kad senelio Darvino mintis apie evoliuciją – skylėta it tinklas, ir tai pripažįsta patys mokslininkai, dargi ne kreacionistai (tikintys sukūrimu), tačiau šiai dienai nieko geriau neturima, o pripažinti „kažkokį” sukūrimą – jūs ką, ponai?!
Jeigu priimsime teoriją, kad pati gamta „eksperimentavo” milijonus metų, kur gi visos nepavykusių eksperimentų liekanos – tarpinės evoliucijos aklaviečių grandys? O jų turėtų būti nepalyginamai daugiau negu „kokybiškos produkcijos”?
Tarkime, kačių ar kuri kita populiacija gali per ilgą laikotarpį pakeisti spalvą, kūno proporcijas ar panašiai. Tačiau katė vis tiek liks kate, o ne virs kita rūšimi. Juokaujama, jog sprogus Černobylio jėgainei atsirado nauja kačių veislė - Dono sfinksai - katės neturinčios kailio. Net jeigu ir taip, katės vis tiek netapo šunimis arba triušiais...
Praėjusio amžiaus pradžioje sovietų mokslininkai atkakliai bandė sukryžminti juodaodes moteris su žmogbeždžionėmis. Slaptus nežmoniškus eksperimentus nutraukė patys čiabuviai, ir „naujos rasės” kūrėjai turėjo gėdingai sprukti atgal į Rusiją. Netgi dabar, kai iki smulkmenų žinoma ląstelės cheminė sudėtis ir sandara, dar ne viena pasaulio laboratorija jos nesukūrė, nes gyvybė yra kažkas daugiau nei cheminių elementų junginys...
Gamtoje viskas juda irimo, chaoso link. Pastatykime namą ir palikime likimo valiai. Praeis 100-200-500 metų, ir jo neliks. Mokslininkai teigia, jog kažkada neliks ir mūsų žemės, saulė galimai taps baltąja nykštuke ar panašiai. Vadinasi, savaime pati gamta nekuria, o tik yra terpė, kurioje tarpsta gyvybė.
Iš kur atsirado gyvybė? Materialistai tvirtina, esą tai atsitiktinumas, gamtos jėgų žaismas... Gerai. Susodinkime prie rašomųjų mašinėlių visas žemėje gyvenančias beždžiones, dideles ir mažas. Tegul jos atsitiktinai barbendamos klavišais per milijonus metų atsitiktinai sukuria kad ir tokį mažmožį kaip K. Donelaičio „Metai”. Kokia tikimybė? Nulinė. O štai nesulyginamai sudėtingesnis darinys – gyva ląstelė – anot Darvino pasekėjų, atsirado savaime ir „netyčia”. Tai yra - chaosas sukūrė tvarką...
Menu, buvau gal trečiokas, kai kartą grįžau iš mokyklos su metais vyresniu draugu. Anas pakvietė užsukti į svečius, girdi, kartu paruošime pamokas, pašaudysime iš lanko į taikinį... O pas jo motiną besanti svečiuose senyva kaimynė, tikinti moteris. Pamačiusi Kaziuką, ėmė juokais klausinėti, kiek tas dvejetų namo parnešęs? „Aš ne dvejetą negavau, o penketą - iš gamtos”, - paaiškino draugas. „Ir ko gi mokytoja tavęs klausinėjo?” - susidomėjo kaimynė. - „Atsakinėjau, iš kur atsirado žmogus”, - išrietė krūtinę dėmesio pamalonintas Kaziukas. - „Mat kaip. Tai ir man papasakok”, - paprašė.
„Prieš milijonus metų žemėje buvo visokių dujų, žaibavo ir atsirado gyvybė. Nežinau, gal bakterija, gal kas? Ji vystėsi, vystėsi, ir atsirado vabalai visokie ir kirmėlės. Tie vystėsi, vystėsi ir atsirado varlės, driežai, gyvatės, žuvys. Jie vystėsi toliau ir tapo paukščiais ir visokiais gyvūnais, o tie vystėsi, vystėsi, kol tapo beždžionėmis. O iš beždžionės išsivystė žmogus!” - kone vienu ypu išpoškino mano draugelis lyg gerai išmoktą daugybos lentelę.
„Kaziuk, o argi ne Dievas sukūrė žmogų, žemę, saulę?” - pasidomėjo kaimynė.
„Neee... - gudriai išsišiepė draugelis, rodydamas vadovėlinę išmintį. - Tai ponai, kunigai ir kiti darbo žmonių išnaudotojai sugalvojo, kad žmogų, Mėnulį ir planetas sukūrė Dievas...”
Rūškana kaimynė pakilo iš savo vietos.
„Galvotas tas mūsų Kaziukas, - greitakalbe prabilo iki šiol tylėjusi draugelio motina. - Mokyklos bibliotekoje turbūt visas pasakų knygas perskaitė!”
„Taigi, kad pasakų... - daugiareikšmiškai pratarė kaimynė. Trumpam stabtelėjusi prie durų ji palingavo galvą ir, žiūrėdama į sutrikusį mano draugelį, pusbalsiu pridūrė: „Vajetau, toks jaunas tu, Kazeli, o jau „durnas”!
Taip sena, mažaraštė kaimietė įvertino senelio Darvino teoriją, o gal tik dar vieną mokslo evoliucijos aklavietę?
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Gamta svetur
Prof. Algirdas Stanaitis
Isyk Kulio ežeras ir aplinka
Šiaurės rytų Kirgizijoje, Tian Šanio kalnų tektoninėje įduboje, 1609 metrų absoliutiniame aukštyje, telkšo benuotakinis, pusiau sūrus Isyk Kulio ežeras. Tai didžiausias ežeras Kirgizijoje. Jo pavadinimas kirgizų kalba reiškia „karštas vanduo“. Ežero pavadinimas atspindi svarbiausią jo savybę - dėl šilumos atsargų, sukauptų ežero vandenyje, bei sūraus vandens ežeras neužšąla ištisus metus.
Isyk Kulis – vienas didžiausių kalnų ežerų pasaulyje, o pagal vandens kiekį ežere jam tenka devinta vieta. Ežero plotas 6236 km2, vandens kiekis – 1738 km3. Isyk Kulis gilus ežeras. Giliausia jo vieta siekia 702 metrus, vidutinis gylis – 278 metrai. Isyk Kulis pailgos formos. Iš rytų į vakarus jis tęsiasi 182, o iš pietų į šiaurę – 58 kilometrus. Kranto linijos ilgis – 688 km. Ežero krantai mažai išraižyti. Gilesnės įlankos yra tik rytinėse ir pietrytinėse pakrantėse.
Netoli vakarinės ežero pakrantės prateka Ču upė. Ji pavasarinių potvynių metu dalį savo vandens Kutemaldos kanalu atiduoda ežeran. Nors ežeras neturi ištakų ir laikomas benuotakiniu, tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad ežero vanduo giliai po žeme prasisunkia į minėtą Ču upę. Juk į ežerą savo vandenis supila net 118 skirtingo dydžio kalnų upių ir upelių.
Ežero vandens lygis svyruoja ciklais - tai pakyla, tai žemėja. Ciklo trukmė apima keletą dešimtmečių. Tačiau dominuoja vandens lygio žemėjimo tendencija. Pastaraisiais dešimtmečiais lygis kasmet pažemėja vidutiniškai 7 cm. Ežero vandens mineralizacija siekia 5,9 proc., o vandens skaidrumas vienas didžiausių pasaulyje.
Vandens temperatūra ežere liepos mėnesį pakyla iki 18,60 C, o sekliose įlankose net iki 25-280 C. Sukaupta ežero vandenyse šiluma švelnina aplinkos klimatą. Vidutinė temperatūra sausį prie ežero yra 2-60 C šalčio, o liepos mėnesį siekia 170 C šilumos.
Įdomi ežero ichtiofauna. Jame žvejojami sezanai, kuojos, azijinės priekalnių ūsuotės. Nemaža endeminių žuvų populiacija. Kai kurios žuvų rūšys, tarp jų ir keturios endeminės, yra grėsmingai nykstančios. Žuvims pavojų kelia ne tik intensyvi žvejyba, bet ir introdukuotų žuvų plėšrumas bei žuvų išteklių atkūrimo jaunikliais iš dirbtinio auginimo vietų nutraukimas. Keturios ežere gyvenančios žuvų rūšys įtrauktos į Kirgizijos Raudonąją knygą. Intensyvi žvejyba bei ežero ekosistemos kaita kelia pavojų ir kitoms žuvų rūšims.
Įdomu, kad sevaninė lašiša, introdukuota iš Sevano ežero Armėnijoje, Isyk Kulio ežere prigijo. Ji netgi išstumia vietines žuvų rūšis. Sevano ežere ši žuvis nyko, o Isyk Kulio ežero lašišinė rūšis turi didesnes galimybes išlikti.
Pirmieji duomenys apie Isyk Kulio ežerą užtinkami kinų metraščiuose iš antro amžiaus prieš mūsų erą. Vėliau prie ežero buvo poilsio vieta Šilko kelio keliautojams, vykstantiems iš Tolimųjų Rytų į Europą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad nuo Isyk Kulio ežero išplito „Juodąja mirtimi“ pavadinta pandemija. Iš čia kilusios bakterijos Europoje sukėlė marą. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad jos metu, 1347-1351 metais, mirė mažiausia trečdalis Europos gyventojų - daugiau kaip 25 milijonai.
Moksliniai ežero ir jo pakrančių tyrimai prasidėjo tik XIX amžiuje. Pirmieji ežero tyrinėtojai buvo žinomas rusų keliautojas P. Semionovas - Tian Šanskis, Centrinės Azijos tyrinėtojas N. M. Prževalskis. Pastarasis taip mėgo šį kraštą, kad prašė jį palaidoti ant Isyk Kulio ežero kranto. Aplankęs šias vietoves jis pasakė, kad „čia ta pati Šveicarija tik geresnė“. Po mirties jo vardu buvo pavadintas miestas, esantis netoli jo kapo. Žlugus TSRS, Prževalskas pavadintas Karakolu.
Bendra rusų ir kirgizų archeologinė ekspedicija 2006 metais Isyk Kulio ežero dugne surado nežinomą senovinę civilizaciją, egzistavusią prieš 2500 metų.
Isyk Kulio ežero ir jo aplinkos ekosistema – viena gražiausių ir įdomiausių vietų, sukurtų gamtos jėgų. Ežero vanduo mėlynos spalvos, neįprastai švarus ir skaidrus. Jis kartu su puikiais ežero smėlio pliažais, mineraliniais šaltiniais, kalnų ir jūriniu klimatu yra puiki kurortinė-poilsio zona. Vasarą prie ežero veikia daugiau kaip 150 poilsiui skirtų kurortinių objektų: sanatorijų, pensionatų, poilsio namų, vaikų stovyklų. Daugiausia jų - šiaurinėje ežero pakrantėje.
Ežero pakrantės nėra vienodos. Vienose - žvyras su akmenimis, kitose – smėlis. Didžiausia ežero vertybė – dugne randamas juodasis ir pilkasis gydomasis molis. Jis naudojamas prie ežero įsikūrusioje prestižinėje „Auroros“ sanatorijoje. Joje įrengtos ir kelios natūralios druskos kameros, kuriose gydomos kvėpavimo takų ir kraujotakos ligos.
Isyk Kulio ežeras ir jo aplinka – pagrindinė turizmo oazė Kirgizijoje. Tarybiniais metais tai buvo populiari poilsio vieta, kur veikė daug sanatorijų, balneoklimatinių kurortų, kitokio pobūdžio poilsio vietų. Žlugus TSRS, dauguma jų išnyko, tačiau pastaraisiais metais viešbučių ir kitų poilsio vietų gausėja. Didžioji dalis atvykstančių poilsiautojų ir turistų - iš Kirgizijos ar kitų kaimyninių šalių, Rusijos. Žymiai mažiau - iš Vakarų valstybių.
Ežerą juosia automobilių kelias. Rytiniame ežero gale yra rusų karinio laivyno povandeninių laivų ir torpedų bandymų bazė. Tuose bandymuose ruošiasi dalyvauti ir Indija.
Dalis Isyk Kulio ežero krantų ir apylinkių priklauso Isyk Kulio rezervatui, įkurtam dar 1948 metais. Jo plotas 190 km2. Iš jų 60 km2 priklauso ežerui. Rezervate saugomi žiemojantys paukščiai, įvairios ančių rūšys, nebylės ir giesmininkės gulbės, kragai, laukiai, fazanai bei kalnų ožiai, moralai, ondatros, snieginiai leopardai. 1975 metais rezervatas buvo įtrauktas į Ramsaro vietovių sąrašą, o nuo 2000-jų metų visa Isyk Kulio sritis priklauso UNESCO biosferos rezervatui.
Turtinga ir įdomi ežero aplinkos flora bei fauna. Kalnuose ir miškuose gausu laukinių antilopių, kalnų ožių, Marko Polo avinų, vilkų, šernų, snieginių barsų. Prieškalnėse gyvena barsukai, zuikiai, suslikai. Ddidelė paukščių įvairovė, tai - laukinės antys, žąsys, gulbės, gervės, fazanai, kurapkos ir daug kitokių paukščių.
Unikalios gamtinės sąlygos bei nepakartojamas kraštovaizdžio grožis turistai ir poilsiaujantys prie Isyk Kulio ežero palieka puikius prisiminimus.
Prof. Algirdas STANAITIS
Šiaurės rytų Kirgizijoje, Tian Šanio kalnų tektoninėje įduboje, 1609 metrų absoliutiniame aukštyje, telkšo benuotakinis, pusiau sūrus Isyk Kulio ežeras. Tai didžiausias ežeras Kirgizijoje. Jo pavadinimas kirgizų kalba reiškia „karštas vanduo“. Ežero pavadinimas atspindi svarbiausią jo savybę - dėl šilumos atsargų, sukauptų ežero vandenyje, bei sūraus vandens ežeras neužšąla ištisus metus.
Isyk Kulis – vienas didžiausių kalnų ežerų pasaulyje, o pagal vandens kiekį ežere jam tenka devinta vieta. Ežero plotas 6236 km2, vandens kiekis – 1738 km3. Isyk Kulis gilus ežeras. Giliausia jo vieta siekia 702 metrus, vidutinis gylis – 278 metrai. Isyk Kulis pailgos formos. Iš rytų į vakarus jis tęsiasi 182, o iš pietų į šiaurę – 58 kilometrus. Kranto linijos ilgis – 688 km. Ežero krantai mažai išraižyti. Gilesnės įlankos yra tik rytinėse ir pietrytinėse pakrantėse.
Netoli vakarinės ežero pakrantės prateka Ču upė. Ji pavasarinių potvynių metu dalį savo vandens Kutemaldos kanalu atiduoda ežeran. Nors ežeras neturi ištakų ir laikomas benuotakiniu, tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad ežero vanduo giliai po žeme prasisunkia į minėtą Ču upę. Juk į ežerą savo vandenis supila net 118 skirtingo dydžio kalnų upių ir upelių.
Ežero vandens lygis svyruoja ciklais - tai pakyla, tai žemėja. Ciklo trukmė apima keletą dešimtmečių. Tačiau dominuoja vandens lygio žemėjimo tendencija. Pastaraisiais dešimtmečiais lygis kasmet pažemėja vidutiniškai 7 cm. Ežero vandens mineralizacija siekia 5,9 proc., o vandens skaidrumas vienas didžiausių pasaulyje.
Vandens temperatūra ežere liepos mėnesį pakyla iki 18,60 C, o sekliose įlankose net iki 25-280 C. Sukaupta ežero vandenyse šiluma švelnina aplinkos klimatą. Vidutinė temperatūra sausį prie ežero yra 2-60 C šalčio, o liepos mėnesį siekia 170 C šilumos.
Įdomi ežero ichtiofauna. Jame žvejojami sezanai, kuojos, azijinės priekalnių ūsuotės. Nemaža endeminių žuvų populiacija. Kai kurios žuvų rūšys, tarp jų ir keturios endeminės, yra grėsmingai nykstančios. Žuvims pavojų kelia ne tik intensyvi žvejyba, bet ir introdukuotų žuvų plėšrumas bei žuvų išteklių atkūrimo jaunikliais iš dirbtinio auginimo vietų nutraukimas. Keturios ežere gyvenančios žuvų rūšys įtrauktos į Kirgizijos Raudonąją knygą. Intensyvi žvejyba bei ežero ekosistemos kaita kelia pavojų ir kitoms žuvų rūšims.
Įdomu, kad sevaninė lašiša, introdukuota iš Sevano ežero Armėnijoje, Isyk Kulio ežere prigijo. Ji netgi išstumia vietines žuvų rūšis. Sevano ežere ši žuvis nyko, o Isyk Kulio ežero lašišinė rūšis turi didesnes galimybes išlikti.
Pirmieji duomenys apie Isyk Kulio ežerą užtinkami kinų metraščiuose iš antro amžiaus prieš mūsų erą. Vėliau prie ežero buvo poilsio vieta Šilko kelio keliautojams, vykstantiems iš Tolimųjų Rytų į Europą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad nuo Isyk Kulio ežero išplito „Juodąja mirtimi“ pavadinta pandemija. Iš čia kilusios bakterijos Europoje sukėlė marą. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad jos metu, 1347-1351 metais, mirė mažiausia trečdalis Europos gyventojų - daugiau kaip 25 milijonai.
Moksliniai ežero ir jo pakrančių tyrimai prasidėjo tik XIX amžiuje. Pirmieji ežero tyrinėtojai buvo žinomas rusų keliautojas P. Semionovas - Tian Šanskis, Centrinės Azijos tyrinėtojas N. M. Prževalskis. Pastarasis taip mėgo šį kraštą, kad prašė jį palaidoti ant Isyk Kulio ežero kranto. Aplankęs šias vietoves jis pasakė, kad „čia ta pati Šveicarija tik geresnė“. Po mirties jo vardu buvo pavadintas miestas, esantis netoli jo kapo. Žlugus TSRS, Prževalskas pavadintas Karakolu.
Bendra rusų ir kirgizų archeologinė ekspedicija 2006 metais Isyk Kulio ežero dugne surado nežinomą senovinę civilizaciją, egzistavusią prieš 2500 metų.
Isyk Kulio ežero ir jo aplinkos ekosistema – viena gražiausių ir įdomiausių vietų, sukurtų gamtos jėgų. Ežero vanduo mėlynos spalvos, neįprastai švarus ir skaidrus. Jis kartu su puikiais ežero smėlio pliažais, mineraliniais šaltiniais, kalnų ir jūriniu klimatu yra puiki kurortinė-poilsio zona. Vasarą prie ežero veikia daugiau kaip 150 poilsiui skirtų kurortinių objektų: sanatorijų, pensionatų, poilsio namų, vaikų stovyklų. Daugiausia jų - šiaurinėje ežero pakrantėje.
Ežero pakrantės nėra vienodos. Vienose - žvyras su akmenimis, kitose – smėlis. Didžiausia ežero vertybė – dugne randamas juodasis ir pilkasis gydomasis molis. Jis naudojamas prie ežero įsikūrusioje prestižinėje „Auroros“ sanatorijoje. Joje įrengtos ir kelios natūralios druskos kameros, kuriose gydomos kvėpavimo takų ir kraujotakos ligos.
Isyk Kulio ežeras ir jo aplinka – pagrindinė turizmo oazė Kirgizijoje. Tarybiniais metais tai buvo populiari poilsio vieta, kur veikė daug sanatorijų, balneoklimatinių kurortų, kitokio pobūdžio poilsio vietų. Žlugus TSRS, dauguma jų išnyko, tačiau pastaraisiais metais viešbučių ir kitų poilsio vietų gausėja. Didžioji dalis atvykstančių poilsiautojų ir turistų - iš Kirgizijos ar kitų kaimyninių šalių, Rusijos. Žymiai mažiau - iš Vakarų valstybių.
Ežerą juosia automobilių kelias. Rytiniame ežero gale yra rusų karinio laivyno povandeninių laivų ir torpedų bandymų bazė. Tuose bandymuose ruošiasi dalyvauti ir Indija.
Dalis Isyk Kulio ežero krantų ir apylinkių priklauso Isyk Kulio rezervatui, įkurtam dar 1948 metais. Jo plotas 190 km2. Iš jų 60 km2 priklauso ežerui. Rezervate saugomi žiemojantys paukščiai, įvairios ančių rūšys, nebylės ir giesmininkės gulbės, kragai, laukiai, fazanai bei kalnų ožiai, moralai, ondatros, snieginiai leopardai. 1975 metais rezervatas buvo įtrauktas į Ramsaro vietovių sąrašą, o nuo 2000-jų metų visa Isyk Kulio sritis priklauso UNESCO biosferos rezervatui.
Turtinga ir įdomi ežero aplinkos flora bei fauna. Kalnuose ir miškuose gausu laukinių antilopių, kalnų ožių, Marko Polo avinų, vilkų, šernų, snieginių barsų. Prieškalnėse gyvena barsukai, zuikiai, suslikai. Ddidelė paukščių įvairovė, tai - laukinės antys, žąsys, gulbės, gervės, fazanai, kurapkos ir daug kitokių paukščių.
Unikalios gamtinės sąlygos bei nepakartojamas kraštovaizdžio grožis turistai ir poilsiaujantys prie Isyk Kulio ežero palieka puikius prisiminimus.
Prof. Algirdas STANAITIS
Žvilgsnis
Kas yra friganų judėjimas, arba šviežiena iš konteinerių
„Argi būčiau galėjęs pagalvoti, kad mano kelionė į JAV virs ... konteinerių naršymu, - rašo rusų žurnalistas Jurijus Borisovas. – Beje, mane pakvietusių draugų nei kiek nevaržė tai, kad mane valgydins produktais, ištrauktais iš šiukšlių konteinerių. Atvirkščiai – jie tuo netgi didžiavosi! Juk ir rengiasi jie iš ten, ir baldai bei technika jų namuose – taip pat iš atliekų saugyklų“.
Supermarketų užkabariuose
Žurnalisto bičiuliai – Anthony ir Victoria – sutiko jį Bostono aerouoste, atvežė į savo namus, pamaitino, o paskui pasiūlė nueiti su jais į supermarketą. Kodėl gi ne? Įdomu juk pasižiūrėti, kuo amerikiečių maisto produktų parduotuvės skiriasi nuo rusiškų. Bet nuvedė atvykėlį ne į prekybos centrą, o į ... jo galinį kiemą, kur patys netrukus pradėjo raustis konteineriuose! Mūsiškai kalbant – sąvartyne. Žurnalisto galvoje šmėkštelėjo mintis: „Vargšeliai, atliekomis minta. Negi jie taip sunkiai gyvena?!“
Sugrįžo visi į namus su daržovių, pieno produktų, konservų paketais. Pakeliui dar užsuko į kito prekybos giganto užkaborius – prisirinko drabužių, labai neprastų ir, beje, visiškai naujų.
O namuose, kol svečias stebėjo, kaip šeimininkė ruošia vakarienę iš parsineštos „šviežienos“, jos vyras papasakojo jam apie friganų judėjimą, kurio pasekėjais abu sutuoktiniai yra. Matyt, susirūpinęs ir liūdnas atvykusio bičiulio veidas reikalavo paaiškinimų.
Friganai (angl. free – laisvas, vegan – radikalus vegetaras) – žmonės, atmetantys vartotojiškumo principus ir pagal galimybes besistengiantys išsiversti be pinigų arba su kuo mažesniu jų kiekiu. Jie nevalgo parduotuvėse ar turguose pirktų produktų, maitindamiesi išimtinai tuo, ką pavyksta surasti atliekų konteineriuose.
Svarbi pastaba: friganai – ne valkatos ir skurdžiai, o visiškai normaliai apsirūpinę žmonės, paprastai turintys aukštąjį išsilavinimą ir gerai apmokamus darbus. Gimęs 1990-ais metais Niujorke, friganų judėjimas greitu laiku itin išpopuliarėjo ir persimetė iš JAV į Lotynų Amerikos, Europos, Azijos šalis. Ypač plačiai jis paplito Didžiojoje Britanijoje, Pietų Korėjoje, Izraelyje. Ir netgi postsocialistinėse bei postsovietinėse valstybėse jo pasekėjų atsirado (pavyzdžiui, Rusijoje, nors šioje šalyje friganų tyko grynai rusiški sunkumai, bet apie juos vėliau).
Skanu, sotu ir veltui
- Svarbiausias principas: viskas turi būti pasiekta sąžiningu friganišku triūsu, tai yra atliekų konteineriuose, - pasakojo svečiui Anthony. – Nusižengei šiam principui – viskas, tu – ne friganas. Mes ne tik maitinamės iš to, kas išmetama, bet ir rengiamės – pats matei. Drabužių parduotuvių tinklai dažnai išmeta moraliai pasenusius gaminius tiesiog neišpakuotus, savo lentynas ir sandėlius atlaisvindami madingesniems gaminiams...
Amerikiečių friganų patogumui šioje šalyje padaryta viskas. Tvarkingi atliekų konteineriai čia suskirstyti į tris rūšis: pirmieji – sugedusiems produktams, antrieji – tiems, kurių galiojimo laikas baigiasi, tretiems – nekondiciniams (čia sumetamos skardinės su įdubimais, įplyšę paketai, subraižytos dėžutės ir kt.). Visi į konteinerius patenkantys produktai yra supakuoti į švarius celofanininius maišus. Neskubėdami, be jokios sumaišties friganai išsitraukia paketus su maisto produktais, juos surūšiuoja, atskirdami sau reikalingus nuo nereikalingų. Beje, visiškai netinkamo valgyti maisto čia būna retai: netgi „pasibaigusios galiojimo trukmės“ produktai turi vieną kitą dieną atsargai.
Prieš palikdami savo paieškų objektus, friganai viską sutvarko, kad nepridarytų sunkumų po jų ateisiantiems žmonėms. Tai dar viena iš nerašytų šio judėjimo narių taisyklių...
Garbės kodeksas
Sekančią dieną žurnalistas apsilankė ne itin įprastoje kavinėje. Friganiškoje. Ją atidarė studentas Maksas Batleris – savame bute. Organizavo iš savo draugų friganų rinkėjų brigadą, kasdien tiekiančią šviežius „konteinerinius delikatesus“ į jo virtuvę, kur jis kruopščiai įvertina produktų šviežumą, juos plauna ir valo, o vėliau – savo rankomis gamina iš jų kulinarinius skanėstus.
- Mano kavinė – kol kas vienintelė friganiška kavinė pasaulyje! – išdidžiai pareiškė atvykėliams šeimininkas. – Bet kuris friganas gali čionai užsukti, komfortiškai papietauti, o ne sausai kramtyti rastus produktus...
Maksas Batleris šventai laikosi friganiško garbės kodekso: lankytojus maitina visiškai nemokamai. Juk už savo produktus nemokėjo nei cento!
„Valgyti iš konteinerių“ tam tikrose žmonių bendruomenėse laikoma gero tono ženklu. Šitaip friganų judėjimas kovoja prieš visuomenės sumaterialėjimą, moralinį nuosmukį, perdėtą pinigų vaikymąsi, godumą, besaikį vartojimą. Esama įvairių šio judėjimo formų. Štai ekologijos principų savo gyvenime besilaikantys friganai renkasi ekologiškas transporto rūšis – elektrinius traukinius, dviračius, riedlentes, daug vaikšto pėsti. Jeigu jie naudojasi autostopais, tai tik tam, kad užimtų laisvą vietą mašinoje. Jie sako, kad šitaip daug geriau negu vykti atskiru automobiliu ir dar labiau teršti aplinką.
Ypač populiarūs tarp friganų dviračiai. Jų mėgėjai ne tik patys jais važinėja, bet ir, radę atliekų konteineriuose sulaužytus, pataiso ir dalija kitiems.
Na, ir, žinoma, jie plačiai užsiima vargingai gyvenančių visuomenės sluoksnių rėmimu. Periodiškai organizuojamos akcijos, kurių metu skurdą kenčiantiems žmonėms dalijami maisto produktai, drabužiai, buities reikmenys.
Kur nueiti? Pasiklausk interneto!
Amerikiečių friganai turi savo informacinį puslapį, kuriame pasakoja, kaip tinkamai maitintis iš randamų produktų, patyrę friganai duoda patarimų pradedantiesiems (pavyzdžiui, kaip tinkamai apsirengti naršant po konteinerius, kokias kuprines įsitaisyti, kokius žibintuvėlius prie kaktos prisitvirtinti ir kokiais įrankiais išsitraukti maisto paketus iš bakų).
Anthony ir Victoria viens per kitą įtikinėjo savo bičiulį žurnalistą, kad friganai maitinasi visai ne atliekomis, kaip mano daugelis, o skaniu ir sveiku maistu. Juk vien tik JAV nuo 27 iki 50 procentų maisto produktų, atkeliaujančių į prekybos centrus, vartotojo nepasiekia, o yra išmetami. Ir išmetami dažniausiai visai ne todėl, kad išseko nustatyta jų vartojimo trukmė, o dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, jei didelėje pomidorų partijoje aptinkama pora supuvusių, atsikratoma visos partijos - kompanijai taip naudingiau, negu mokėti daržovių rūšiuotojams. Šešių sirupo butelių pakuotėje iš vieno butelio išsiliejo sirupas. Užuot nuplovus kitus butelius, visa pakuotė keliauja į konteinerį. Friganai tokį elgesį laiko pasibaisėtinu, neleistinu civilizuotoje visuomenėje, todėl ir imasi nemokamos tokių produktų atrankos – sau, vadinasi, su kokybės garantija... Friganizmas – tai pasipriešinimas prieš nereikalingą maisto produktų švaistymą ir kova prieš pasaulinę bado problemą, kuri pasaulyje vis didėja. Friganai maitinasi iš šiukšlių konteinerių, nes nenori, kad maisto produktai, kurie vis dar geri, būtų naikinami. Pasak jų, maisto išmetimo logika – tiesiog absurdiška, ir prieš ją reikia kovoti visais įmanomais būdais.
O kvapas?
Sugrįžęs namo į Rusiją, žurnalistas pabandė susisiekti su savo tėvynainiais friganais. Tą padaryti pasirodė labai nelengva. Juk rusai visas atliekas verčia į vieną krūvą nerūšiuodami, - ir maistines, ir nemaistines. Su rusiškų sąvartynu kvapu gali susitaikyti nebent užkietėję valkatos.
Bet su keletu maskviečių friganų susipažinti jam vis dėlto pasisekė. Tiesa, šie žmonės visiškai nebuvo linkę garsintis spaudoje, kad išvengtų apkalbų ir netgi užpuolimų – pasirodo, šis judėjimas turi savų priešų! Taigi žurnalistas pasitenkino paminėdamas tik jų vardus ir mintis.
Borisas, Maskvos universiteto auklėtinis:
- Aš turiu draugų friganų Izraelyje, Haifoje. Jie „friganauja“ pastoviuose taškuose, prie šio miesto supermarketų, kur juos pažįsta iš veidų ir neretai įteikia maisto paketus „asmeniškai į rankas“. Rusijoje tuo tarpu net pasibaigusio galiojimo trukmės maistą neskubama išmesti – etiketėje pakeičiama data – ir vėl ant prekystalio. Todėl mes su bičiuliais tenkinamės restoranų kiemeliais – ten, pasitaiko, išmeta nekondiciją. Bet ir čia reikia būti itin atsargiems, kad neapsinuodytum...
Marija, studentė:
- „Friganauju“ su savo vaikinu. Pasirenkame daržovių, vaisių, kadangi abu esama žaliavalgiai. Esama dviejų restoranų, kurių apsauga mus pažįsta ir nevaiko. Čia, be vaisių, dažnokai pasitaiko rasti ir mėsos. Mes jos atnešame draugams arba šeriam savo katę. Visiems užtenka!
Vladimiras, inžinierius:
- Aišku, negalima teigti, kad prekybininkai ir verslo atstovai yra patenkinti mūsų judėjimu. Kai kurie iš jų įžvelgia grėsmę savo apyvartai ir pelnui, vaiko konteineriuose besirausiančius žmones, kviečia policiją. Arba savo atliekų konteinerius stengiasi užrakinti.
Parengė Žygintas Petrulis
„Argi būčiau galėjęs pagalvoti, kad mano kelionė į JAV virs ... konteinerių naršymu, - rašo rusų žurnalistas Jurijus Borisovas. – Beje, mane pakvietusių draugų nei kiek nevaržė tai, kad mane valgydins produktais, ištrauktais iš šiukšlių konteinerių. Atvirkščiai – jie tuo netgi didžiavosi! Juk ir rengiasi jie iš ten, ir baldai bei technika jų namuose – taip pat iš atliekų saugyklų“.
Supermarketų užkabariuose
Žurnalisto bičiuliai – Anthony ir Victoria – sutiko jį Bostono aerouoste, atvežė į savo namus, pamaitino, o paskui pasiūlė nueiti su jais į supermarketą. Kodėl gi ne? Įdomu juk pasižiūrėti, kuo amerikiečių maisto produktų parduotuvės skiriasi nuo rusiškų. Bet nuvedė atvykėlį ne į prekybos centrą, o į ... jo galinį kiemą, kur patys netrukus pradėjo raustis konteineriuose! Mūsiškai kalbant – sąvartyne. Žurnalisto galvoje šmėkštelėjo mintis: „Vargšeliai, atliekomis minta. Negi jie taip sunkiai gyvena?!“
Sugrįžo visi į namus su daržovių, pieno produktų, konservų paketais. Pakeliui dar užsuko į kito prekybos giganto užkaborius – prisirinko drabužių, labai neprastų ir, beje, visiškai naujų.
O namuose, kol svečias stebėjo, kaip šeimininkė ruošia vakarienę iš parsineštos „šviežienos“, jos vyras papasakojo jam apie friganų judėjimą, kurio pasekėjais abu sutuoktiniai yra. Matyt, susirūpinęs ir liūdnas atvykusio bičiulio veidas reikalavo paaiškinimų.
Friganai (angl. free – laisvas, vegan – radikalus vegetaras) – žmonės, atmetantys vartotojiškumo principus ir pagal galimybes besistengiantys išsiversti be pinigų arba su kuo mažesniu jų kiekiu. Jie nevalgo parduotuvėse ar turguose pirktų produktų, maitindamiesi išimtinai tuo, ką pavyksta surasti atliekų konteineriuose.
Svarbi pastaba: friganai – ne valkatos ir skurdžiai, o visiškai normaliai apsirūpinę žmonės, paprastai turintys aukštąjį išsilavinimą ir gerai apmokamus darbus. Gimęs 1990-ais metais Niujorke, friganų judėjimas greitu laiku itin išpopuliarėjo ir persimetė iš JAV į Lotynų Amerikos, Europos, Azijos šalis. Ypač plačiai jis paplito Didžiojoje Britanijoje, Pietų Korėjoje, Izraelyje. Ir netgi postsocialistinėse bei postsovietinėse valstybėse jo pasekėjų atsirado (pavyzdžiui, Rusijoje, nors šioje šalyje friganų tyko grynai rusiški sunkumai, bet apie juos vėliau).
Skanu, sotu ir veltui
- Svarbiausias principas: viskas turi būti pasiekta sąžiningu friganišku triūsu, tai yra atliekų konteineriuose, - pasakojo svečiui Anthony. – Nusižengei šiam principui – viskas, tu – ne friganas. Mes ne tik maitinamės iš to, kas išmetama, bet ir rengiamės – pats matei. Drabužių parduotuvių tinklai dažnai išmeta moraliai pasenusius gaminius tiesiog neišpakuotus, savo lentynas ir sandėlius atlaisvindami madingesniems gaminiams...
Amerikiečių friganų patogumui šioje šalyje padaryta viskas. Tvarkingi atliekų konteineriai čia suskirstyti į tris rūšis: pirmieji – sugedusiems produktams, antrieji – tiems, kurių galiojimo laikas baigiasi, tretiems – nekondiciniams (čia sumetamos skardinės su įdubimais, įplyšę paketai, subraižytos dėžutės ir kt.). Visi į konteinerius patenkantys produktai yra supakuoti į švarius celofanininius maišus. Neskubėdami, be jokios sumaišties friganai išsitraukia paketus su maisto produktais, juos surūšiuoja, atskirdami sau reikalingus nuo nereikalingų. Beje, visiškai netinkamo valgyti maisto čia būna retai: netgi „pasibaigusios galiojimo trukmės“ produktai turi vieną kitą dieną atsargai.
Prieš palikdami savo paieškų objektus, friganai viską sutvarko, kad nepridarytų sunkumų po jų ateisiantiems žmonėms. Tai dar viena iš nerašytų šio judėjimo narių taisyklių...
Garbės kodeksas
Sekančią dieną žurnalistas apsilankė ne itin įprastoje kavinėje. Friganiškoje. Ją atidarė studentas Maksas Batleris – savame bute. Organizavo iš savo draugų friganų rinkėjų brigadą, kasdien tiekiančią šviežius „konteinerinius delikatesus“ į jo virtuvę, kur jis kruopščiai įvertina produktų šviežumą, juos plauna ir valo, o vėliau – savo rankomis gamina iš jų kulinarinius skanėstus.
- Mano kavinė – kol kas vienintelė friganiška kavinė pasaulyje! – išdidžiai pareiškė atvykėliams šeimininkas. – Bet kuris friganas gali čionai užsukti, komfortiškai papietauti, o ne sausai kramtyti rastus produktus...
Maksas Batleris šventai laikosi friganiško garbės kodekso: lankytojus maitina visiškai nemokamai. Juk už savo produktus nemokėjo nei cento!
„Valgyti iš konteinerių“ tam tikrose žmonių bendruomenėse laikoma gero tono ženklu. Šitaip friganų judėjimas kovoja prieš visuomenės sumaterialėjimą, moralinį nuosmukį, perdėtą pinigų vaikymąsi, godumą, besaikį vartojimą. Esama įvairių šio judėjimo formų. Štai ekologijos principų savo gyvenime besilaikantys friganai renkasi ekologiškas transporto rūšis – elektrinius traukinius, dviračius, riedlentes, daug vaikšto pėsti. Jeigu jie naudojasi autostopais, tai tik tam, kad užimtų laisvą vietą mašinoje. Jie sako, kad šitaip daug geriau negu vykti atskiru automobiliu ir dar labiau teršti aplinką.
Ypač populiarūs tarp friganų dviračiai. Jų mėgėjai ne tik patys jais važinėja, bet ir, radę atliekų konteineriuose sulaužytus, pataiso ir dalija kitiems.
Na, ir, žinoma, jie plačiai užsiima vargingai gyvenančių visuomenės sluoksnių rėmimu. Periodiškai organizuojamos akcijos, kurių metu skurdą kenčiantiems žmonėms dalijami maisto produktai, drabužiai, buities reikmenys.
Kur nueiti? Pasiklausk interneto!
Amerikiečių friganai turi savo informacinį puslapį, kuriame pasakoja, kaip tinkamai maitintis iš randamų produktų, patyrę friganai duoda patarimų pradedantiesiems (pavyzdžiui, kaip tinkamai apsirengti naršant po konteinerius, kokias kuprines įsitaisyti, kokius žibintuvėlius prie kaktos prisitvirtinti ir kokiais įrankiais išsitraukti maisto paketus iš bakų).
Anthony ir Victoria viens per kitą įtikinėjo savo bičiulį žurnalistą, kad friganai maitinasi visai ne atliekomis, kaip mano daugelis, o skaniu ir sveiku maistu. Juk vien tik JAV nuo 27 iki 50 procentų maisto produktų, atkeliaujančių į prekybos centrus, vartotojo nepasiekia, o yra išmetami. Ir išmetami dažniausiai visai ne todėl, kad išseko nustatyta jų vartojimo trukmė, o dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, jei didelėje pomidorų partijoje aptinkama pora supuvusių, atsikratoma visos partijos - kompanijai taip naudingiau, negu mokėti daržovių rūšiuotojams. Šešių sirupo butelių pakuotėje iš vieno butelio išsiliejo sirupas. Užuot nuplovus kitus butelius, visa pakuotė keliauja į konteinerį. Friganai tokį elgesį laiko pasibaisėtinu, neleistinu civilizuotoje visuomenėje, todėl ir imasi nemokamos tokių produktų atrankos – sau, vadinasi, su kokybės garantija... Friganizmas – tai pasipriešinimas prieš nereikalingą maisto produktų švaistymą ir kova prieš pasaulinę bado problemą, kuri pasaulyje vis didėja. Friganai maitinasi iš šiukšlių konteinerių, nes nenori, kad maisto produktai, kurie vis dar geri, būtų naikinami. Pasak jų, maisto išmetimo logika – tiesiog absurdiška, ir prieš ją reikia kovoti visais įmanomais būdais.
O kvapas?
Sugrįžęs namo į Rusiją, žurnalistas pabandė susisiekti su savo tėvynainiais friganais. Tą padaryti pasirodė labai nelengva. Juk rusai visas atliekas verčia į vieną krūvą nerūšiuodami, - ir maistines, ir nemaistines. Su rusiškų sąvartynu kvapu gali susitaikyti nebent užkietėję valkatos.
Bet su keletu maskviečių friganų susipažinti jam vis dėlto pasisekė. Tiesa, šie žmonės visiškai nebuvo linkę garsintis spaudoje, kad išvengtų apkalbų ir netgi užpuolimų – pasirodo, šis judėjimas turi savų priešų! Taigi žurnalistas pasitenkino paminėdamas tik jų vardus ir mintis.
Borisas, Maskvos universiteto auklėtinis:
- Aš turiu draugų friganų Izraelyje, Haifoje. Jie „friganauja“ pastoviuose taškuose, prie šio miesto supermarketų, kur juos pažįsta iš veidų ir neretai įteikia maisto paketus „asmeniškai į rankas“. Rusijoje tuo tarpu net pasibaigusio galiojimo trukmės maistą neskubama išmesti – etiketėje pakeičiama data – ir vėl ant prekystalio. Todėl mes su bičiuliais tenkinamės restoranų kiemeliais – ten, pasitaiko, išmeta nekondiciją. Bet ir čia reikia būti itin atsargiems, kad neapsinuodytum...
Marija, studentė:
- „Friganauju“ su savo vaikinu. Pasirenkame daržovių, vaisių, kadangi abu esama žaliavalgiai. Esama dviejų restoranų, kurių apsauga mus pažįsta ir nevaiko. Čia, be vaisių, dažnokai pasitaiko rasti ir mėsos. Mes jos atnešame draugams arba šeriam savo katę. Visiems užtenka!
Vladimiras, inžinierius:
- Aišku, negalima teigti, kad prekybininkai ir verslo atstovai yra patenkinti mūsų judėjimu. Kai kurie iš jų įžvelgia grėsmę savo apyvartai ir pelnui, vaiko konteineriuose besirausiančius žmones, kviečia policiją. Arba savo atliekų konteinerius stengiasi užrakinti.
Parengė Žygintas Petrulis
Friganai - ne valkatos ir ne skurdžiai
|
Atliekų konteineriuose - vertingi daiktai
|