Aktualia tema
Reklamos jūroje skęstanti spauda laukia savo valandos
Žurnalisto, mėnraščio „Tėviškės gamta“ leidėjo Juozo Stasino pamąstymai
apie šiandieninę periodinę spaudą
Apie periodinės spaudos būseną, jos ateities perspektyvas yra pasisakęs ne vienas talentingas žurnalistas, pavyzdžiui, Žygintas Pečiulis, Rimvydas Valatka, Dainius Radzevičius, Artūras Račas, Jonas Vėlyvis, Vytautas Žeimantas ir kiti. Aš nesiekiu būti kai kurių dienraščių, savaitraščių, mėnraščių ar žurnalų liūdno likimo pranašu.
Vis dėlto šiandien visiškai aišku, kad sparčiai modernėjančiame pasaulyje tvirtu žingsniu informaciniame kelyje žengia internetas ir kitos komunikacinės technologijos. Visa tai ne į sveikatą popierinei žiniasklaidai.
Popierinė žiniasklaida, ypač mažai gyventojų turinčioje valstybėje, negalės išsilaikyti vien dėl ekonominių priežasčių: leidinio prenumerata nepadengs leidybos kaštų, o ir pajamos iš reklamos neišspręs visų redakcijos finansinių problemų. Šiandien jau, kaip sakoma, net plika akimi matyti, kad daugelio leidinių veidą formuoja tie patys nusibodę reklaminiai puslapiai, ar pigaus turinio užsakyti rašiniai. Giliau besikapstantys po periodinės spaudos klodus specialistai pastebi, kad popierinės žiniasklaidos laukia nelinksmos dienos. Neveltui visuomenėje kalbama, kad be reklamos, užsakytinių straipsnių didžiausi spaudos „rykliai“ užgestų tą pačią dieną. Bet juk ir reklamos šaltiniai pastebimai senka, nes norinčių reklamuotis vis mažėja.
Žmonės labiau žvelgia į kompiuterius ir ten ieško reikiamos informacijos ar reklamos. Tuo tarpu dienraščiai, savaitraščiai ar žurnalai, norėdami privilioti daugiau prenumeratorių, didina puslapių ir lankų skaičių. Vargu, ar tokiu būdu jie galės išlaikyti skaitytoją. Man regis, o ir mano kaimynas panašiai galvoja, kad išliks ir gyvens tie leidiniai, kurie sutelks dėmesį į turinio kokybę, į plačiąją visuomenę jaudinančias temasTuo tarpu šiandieninė spauda (su kai kuriomis išimtimis) verta „pigių“ leidinių (turinio prasme) vardo: tiriamosios žurnalistikos juose – „nė kvapo“, objektyvių analitinių straipsnių valstybingumo, ekonomikos, kultūros, švietimo ir kitais aktualiais mūsų valstybei, jos žmonėms klausimais reikia gerai paieškoti. Tačiau juose metai iš metų, diena iš dienos rasime beveik kaleidoskopiškai besikartojančią žudynių, trumpalaikių vedybų ir skyrybų, sekso, prostitucijos ir kitokią „juodąją“ tematiką.
Neveltui prisiminiau savo kaimyną, anądien sutiktą prie pašto dėžutės. Pakalbintas apie laikraščių, žurnalų prenumeratą ateinantiems metams, jis vienareikšmiai pasakė: „Neturiu laiko skaitymams. Be to, nėra ir ką skaityti, o makulatūros per savaitę prisirenka tiek, kad nėra kur jos padėti“. Štai kodėl periodiniai leidiniai pašto dėžutėse vietą vis labiau užleidžia vaistinių, prekybos, maitinimo įmonių, politinių organizacijų ir kitokių institucijų reklamai, kurios grūste prigrūstos pašto dėžutės, o netelpanti – mėtosi po kojomis vestibiuliuose ant grindų. Neretas pašto dėžutės šeimininkas maldauja paštininkų nekimšti į ją reklamos, ant dėžutės parašydamas „Reklama nepageidaujama“.
Ir ne tik mano kaimynas taip mano. Dažnas pažįstamas ar bendradarbis, pakalbintas apie periodinių leidinių prenumeratą, teigia, kad per didelė prabanga skaitymams, kai kasdien pasiutpolkę šokančioje visuomenėje taip trūksta laiko. Todėl žmogus vietoj spausdinto žodžio vis labiau renkasi kompiuterį, kuris jam pateikia glaustą ir operatyvią informaciją.
Nostalgija dėl „vaivorykštinės“ spaudos
Rašydamas šiuos „pamąstymus“ nostalgiškai prisiminiau ne tokius senus laikus, kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda – laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės – sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas džiaugėsi galėdamas „panaršyti” leidinių įvairovėje, atėjo metai, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus.
Prisimenu 1989-1990 metus, kai vieną pirmųjų ekologinių laikraščių - „Tėviškės gamtą” pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.
Šiandien daugelis kultūrinių, švietėjiškų ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su tiražo užrašu ant pakuotės 2-2,5 ar net 1 tūkst. egzempliorių. Menksta ir „didžiųjų“ dienraščių tiražai. Nemažai leidinių dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau paliko „vaivorykštinę spaudą ”, kiti – neišvengiamai verčiami „negaluoti“ ir pagaliau visai išnykti.
„Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje „Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) siekė nustatyti šviesios atminties žurnalistas, dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: „Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą, bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje.”
Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius žiniasklaidos trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką.
Taigi, aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda, – nepavydėtina. Todėl jos išlikimas - miglotas.
Atgaiva – skaitytojų laiškai
Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, leidėjų optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių „Tėviškės gamta” gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t. Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname „Tėviškės gamtos” numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą „Skaitytojų laiškai.” Manau, kad kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai „maitinamas” žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra „gyvas”. Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių šalies vietovių. Vieną nuoširdų laišką norėčiau pateikti skaitytojams. Jį atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo:
“Esu Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė” narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje…Patiko „Ekologiniai skaitymai,” straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų, naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų „mohikanų”, kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo „Mūsų sodus”, „Mūsų gamtą”, „Tarybinę moterį”, „Valstiečių laikraštį”, rajoninį laikraštį ir net „Šluotą”.
Laiško autorė pirmą kartą „susitiko” su „Tėviškės gamta” bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui skiria dėmesį. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje, skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti jiems, bet padėti jiems galėsime tik tuomet, kai ir mums, žurnalistams bei leidėjams padės valstybė, valdžia skirs didesnį dėmesį, rems finansiškai, ypač kultūrinius, švietėjiškus ir ekologinius leidinius. Pastaraisiais metais šito pasigendama iš įvairaus lygio valstybinių institucijų.
Žurnalisto, mėnraščio „Tėviškės gamta“ leidėjo Juozo Stasino pamąstymai
apie šiandieninę periodinę spaudą
Apie periodinės spaudos būseną, jos ateities perspektyvas yra pasisakęs ne vienas talentingas žurnalistas, pavyzdžiui, Žygintas Pečiulis, Rimvydas Valatka, Dainius Radzevičius, Artūras Račas, Jonas Vėlyvis, Vytautas Žeimantas ir kiti. Aš nesiekiu būti kai kurių dienraščių, savaitraščių, mėnraščių ar žurnalų liūdno likimo pranašu.
Vis dėlto šiandien visiškai aišku, kad sparčiai modernėjančiame pasaulyje tvirtu žingsniu informaciniame kelyje žengia internetas ir kitos komunikacinės technologijos. Visa tai ne į sveikatą popierinei žiniasklaidai.
Popierinė žiniasklaida, ypač mažai gyventojų turinčioje valstybėje, negalės išsilaikyti vien dėl ekonominių priežasčių: leidinio prenumerata nepadengs leidybos kaštų, o ir pajamos iš reklamos neišspręs visų redakcijos finansinių problemų. Šiandien jau, kaip sakoma, net plika akimi matyti, kad daugelio leidinių veidą formuoja tie patys nusibodę reklaminiai puslapiai, ar pigaus turinio užsakyti rašiniai. Giliau besikapstantys po periodinės spaudos klodus specialistai pastebi, kad popierinės žiniasklaidos laukia nelinksmos dienos. Neveltui visuomenėje kalbama, kad be reklamos, užsakytinių straipsnių didžiausi spaudos „rykliai“ užgestų tą pačią dieną. Bet juk ir reklamos šaltiniai pastebimai senka, nes norinčių reklamuotis vis mažėja.
Žmonės labiau žvelgia į kompiuterius ir ten ieško reikiamos informacijos ar reklamos. Tuo tarpu dienraščiai, savaitraščiai ar žurnalai, norėdami privilioti daugiau prenumeratorių, didina puslapių ir lankų skaičių. Vargu, ar tokiu būdu jie galės išlaikyti skaitytoją. Man regis, o ir mano kaimynas panašiai galvoja, kad išliks ir gyvens tie leidiniai, kurie sutelks dėmesį į turinio kokybę, į plačiąją visuomenę jaudinančias temasTuo tarpu šiandieninė spauda (su kai kuriomis išimtimis) verta „pigių“ leidinių (turinio prasme) vardo: tiriamosios žurnalistikos juose – „nė kvapo“, objektyvių analitinių straipsnių valstybingumo, ekonomikos, kultūros, švietimo ir kitais aktualiais mūsų valstybei, jos žmonėms klausimais reikia gerai paieškoti. Tačiau juose metai iš metų, diena iš dienos rasime beveik kaleidoskopiškai besikartojančią žudynių, trumpalaikių vedybų ir skyrybų, sekso, prostitucijos ir kitokią „juodąją“ tematiką.
Neveltui prisiminiau savo kaimyną, anądien sutiktą prie pašto dėžutės. Pakalbintas apie laikraščių, žurnalų prenumeratą ateinantiems metams, jis vienareikšmiai pasakė: „Neturiu laiko skaitymams. Be to, nėra ir ką skaityti, o makulatūros per savaitę prisirenka tiek, kad nėra kur jos padėti“. Štai kodėl periodiniai leidiniai pašto dėžutėse vietą vis labiau užleidžia vaistinių, prekybos, maitinimo įmonių, politinių organizacijų ir kitokių institucijų reklamai, kurios grūste prigrūstos pašto dėžutės, o netelpanti – mėtosi po kojomis vestibiuliuose ant grindų. Neretas pašto dėžutės šeimininkas maldauja paštininkų nekimšti į ją reklamos, ant dėžutės parašydamas „Reklama nepageidaujama“.
Ir ne tik mano kaimynas taip mano. Dažnas pažįstamas ar bendradarbis, pakalbintas apie periodinių leidinių prenumeratą, teigia, kad per didelė prabanga skaitymams, kai kasdien pasiutpolkę šokančioje visuomenėje taip trūksta laiko. Todėl žmogus vietoj spausdinto žodžio vis labiau renkasi kompiuterį, kuris jam pateikia glaustą ir operatyvią informaciją.
Nostalgija dėl „vaivorykštinės“ spaudos
Rašydamas šiuos „pamąstymus“ nostalgiškai prisiminiau ne tokius senus laikus, kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda – laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės – sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas džiaugėsi galėdamas „panaršyti” leidinių įvairovėje, atėjo metai, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus.
Prisimenu 1989-1990 metus, kai vieną pirmųjų ekologinių laikraščių - „Tėviškės gamtą” pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.
Šiandien daugelis kultūrinių, švietėjiškų ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su tiražo užrašu ant pakuotės 2-2,5 ar net 1 tūkst. egzempliorių. Menksta ir „didžiųjų“ dienraščių tiražai. Nemažai leidinių dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau paliko „vaivorykštinę spaudą ”, kiti – neišvengiamai verčiami „negaluoti“ ir pagaliau visai išnykti.
„Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje „Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) siekė nustatyti šviesios atminties žurnalistas, dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: „Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą, bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje.”
Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius žiniasklaidos trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką.
Taigi, aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda, – nepavydėtina. Todėl jos išlikimas - miglotas.
Atgaiva – skaitytojų laiškai
Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, leidėjų optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių „Tėviškės gamta” gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t. Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname „Tėviškės gamtos” numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą „Skaitytojų laiškai.” Manau, kad kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai „maitinamas” žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra „gyvas”. Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių šalies vietovių. Vieną nuoširdų laišką norėčiau pateikti skaitytojams. Jį atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo:
“Esu Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė” narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje…Patiko „Ekologiniai skaitymai,” straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų, naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų „mohikanų”, kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo „Mūsų sodus”, „Mūsų gamtą”, „Tarybinę moterį”, „Valstiečių laikraštį”, rajoninį laikraštį ir net „Šluotą”.
Laiško autorė pirmą kartą „susitiko” su „Tėviškės gamta” bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui skiria dėmesį. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje, skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti jiems, bet padėti jiems galėsime tik tuomet, kai ir mums, žurnalistams bei leidėjams padės valstybė, valdžia skirs didesnį dėmesį, rems finansiškai, ypač kultūrinius, švietėjiškus ir ekologinius leidinius. Pastaraisiais metais šito pasigendama iš įvairaus lygio valstybinių institucijų.
Aplinkosaugos aktualijos
Išgelbėti gyvūną ar sustabdyti aplinkos taršą gali net skambutis
Gyventojų skambučiai aplinkosaugininkams padeda nuo žūties išgelbėti dešimtis gyvūnų, sulaikyti įžūlius brakonierius, aplinkos taršėjus ar neteisėtai plaukiojančius vandens motociklais. Žmonės vis aktyviau talkina aplinkosaugininkams pranešdami apie pažeidimus. Tai rodo vadinamosios aplinkos saugotojų dispečerinės, Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro gaunami pranešimai. Vien tik rugpjūtį tokių pranešimų buvo gauta daugiau kaip 1,3 tūkst. Informacijos analizė parodė, kad daugiausia pranešimų gaunama iš didžiųjų miestų gyventojų. Vilniečiai į Informacijos priėmimo ir valdymo centrą kreipėsi 343, kauniečiai – 184 kartus, klaipėdiečiai – 201 kartą. Rugpjūtį, kaip ir ankstesniais mėnesiais, žmonės dažniausiai informuodavo apie sužeistus ar į gyvenamąsias vietoves atklydusius laukinius gyvūnus (451), apie žvejybos taisyklių pažeidimus – kiek mažiau (186). Budintys Centro darbuotojai nedarbo metu 132 kartus siuntė regionų aplinkos apsaugos departamentų būdraujančius pareigūnus ištirti gautus pranešimus vietoje. Dauguma jų - 101 pažeidimas - pasitvirtino. Pranešti apie pastebėtus gamtos apsaugos pažeidimus, aplinkos teršimo ar niokojimo atvejus galima bendruoju pagalbos telefonu 112 arba tiesiogiai aplinkosaugininkų dispečerinei tel. (8~5) 273 2995 visą parą, taip pat poilsio ir švenčių dienomis. Salantų regioninio parko ekspozicijoje – ledynmečio pėdsakai
Salantų regioninio parko lankytojų centre įrengta ekspozicija „Ledynmečio pėdsakai”, pristatanti lankytojams šio krašto unikalumą. Maždaug prieš 20 tūkst. metų slinkęs paskutinis ledynas suformavo Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei natūralius riedulynus. Salantų regioninio parko lankytojų centras ir ekspozicija įrengti, įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą ,,Saugomų teritorijų tvarkymas (III etapas)”. Išskirtinis Salantų regioninio parko bruožas – tundros kraštovaizdį primenantys riedulynai – kadagynai. Tik čia galima pasigėrėti storiausiu ir seniausiu Lietuvoje kaštonu. Kraštovaizdžio savitumą padidina Kartenos ir Imbarės piliakalniai, ant kurių stovėjo senosios kuršių pilys. Regioniniame parke gausu pavienių stambių riedulių, vienas jų – penktas pagal dydį akmuo Lietuvoje – Šilalės kūlis. Šauklių riedulynas apima apie 300 tūkstančių kvadratinių metrų plotą, didžioji čia esančių riedulių dalis atslinko iš Švedijos ir Alandų salų. Beveik pusė visų – granito atmainos. Riedulyne vyrauja iki 1 metro skersmens akmenys, bet yra ir siekiančių 3 metrus. Ledyno tema lankytojų centro ekspozicijoje atskleidžiama stilizuotu reljefu, formuojamu ant lubų ir apjungiančiu visus centro kampelius, kuris simbolizuoja šioje saugomoje teritorijoje esančias atodangas, suformuotas ledynmečio periodu. Visur gausu riedulių bei kerpių motyvų. Kerpės, augančios ant akmenų, simbolizuoja ilgaamžiškumą, perpasakoja per tūkstančius metų gamtoje vykusius pokyčius. Lankytojas supažindinamas ne tik su šio krašto gamta, bet ir su kultūra. Bus galima „gyvai” žemaičių tarme išgirsti ir sužinoti, kokius padarinius paliko praslinkęs ledynas. Lankytojai turi galimybę interaktyviame žaidime patys suformuoti šio regiono kraštovaizdį, pamatyti, kokiais gamtos turtais didžiuojasi Salantų regioninis parkas, susipažinti su svarbiausiu elementu - rieduliais bei išbandyti jėgas spaudžiant akmenį. Ekspozicijoje susipažinsite ir su Salantų regioninio parko augalais bei gyvūnais. Žaismingai sudominus atvykusį į lankytojų centrą, siekiama pristatyti saugomų teritorijų vertę ir pakviesti dažniau lankytis gamtoje ir ją saugoti. |
Vienijamos pastangos
priešgaisrinei miškų apsaugai poligonuose stiprinti Šiemet iki rugsėjo 10 d. Lietuvos miškuose užregistruoti 228 gaisrai 69,46 ha plote, iš jų 15 miško gaisrų (19,43 ha) kilo karinių mokymų ir pratybų metu. Pažymėtina, kad ankstesniais metais kariniuose poligonuose ir karinio mokymo teritorijose didesnių miško gaisrų užfiksuota nebuvo. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje VĮ Dubravos eksperimentinės mokomosios, Kazlų Rūdos mokomosios, Jonavos, Kretingos, Nemenčinės, Telšių miškų urėdijų valstybiniai miškų pareigūnai kartu su karinių poligonų atstovais patikrino, kaip vykdoma priešgaisrinė miškų apsauga šešiuose kariniuose poligonuose. Patikrinimų metu įvertinta esama situacija ir numatyta, kokias konkrečias priešgaisrinės miškų apsaugos priemones reikėtų diegti ateityje, siekiant pagerinti priešgaisrinę miškų apsaugą. Patikrinimų rezultatams apibendrinti, konkrečių darbų apimtims numatyti bei tolesnio bendradarbiavimo galimybėms aptarti numatytas artimiausiu metu Krašto apsaugos ministerijos ir Generalinės miškų urėdijos atstovų susitikimas. Pakeistos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės
Didelių problemų pastaraisiais metais aplinkosaugininkams kildavo saugant šamų išteklius. Pernai aplinkos apsaugos pareigūnams įkliuvo keli 50–60 kg svorio šamus kertamaisiais smūgiais sugavę brakonieriai. Masalu šias žiemą vangias žuvis pagauti ypač sudėtinga, todėl pažeidėjai pasitelkia draudžiamą gaudymo būdą – kabliu bando užkabinti už bet kurios kūno vietos ir taip šias žuvis labai sužaloja. Bandydami išvengti atsakomybės ant sugautos žuvies šonų padarytus sužalojimus jie aiškina kaip padarytus leistinu būdu – sugautą žuvį ištraukiant iš vandens specialiu kabliu. Siekiant užkirsti kelią šiems pažeidimams, žiemojančių šamų žvejyba draudžiama nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d. Už šiuo laikotarpiu sugautą šamą pažeidėjui gresia beveik iki 300 eurų bauda. Jis taip pat rizikuoja netekti pažeidimo padarymo priemonių ir turės atlyginti gamtai padarytą žalą – po 290 Eur už kiekvieną sugautą šamą. Atkuriant šamų išteklius šiais metais Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis numatyta įsigyti ir į Lietuvos vidaus vandenis įveisti beveik 150 tūkst. vnt. šiųmečių šamų. Artėjant lašišų žvejybos sezonui ir siekiant geriau apsaugoti neršti traukiančias lašišas ištisus metus uždrausta žvejoti Šventosios upėje nuo tilto Anykščiuose A. Vienuolio g. iki užtvankos. Mėgėjų žvejybos taisyklės ir anksčiau draudė žvejoti 100 m žemiau užtvankų, todėl draudžiama atkarpa padidėjo tik apie 50 m, tačiau dabar tiek žvejams, tiek pareigūnams bus aišku, kur prasideda žvejybai draudžiama upės atkarpa. Nuo šiol norintieji žvejoti bet kokias žuvis Šventosios upėje nuo žiočių iki Anykščių nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. turės įsigyti žvejo mėgėjo kortelę limituotai lašišų žvejybai. Žvejo mėgėjo kortelė nereikalinga žvejojant Kavarsko tvenkinyje. Nuo liepos 1 d. iki lapkričio 1 d. uždrausta žvejoti bet kokiais įrankiais ir masalais pagrindinėse lašišų susikaupimo vietose Nemuno upėje: Dubysos upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą, Jūros upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą, Nevėžio upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą, nuo Kauno žiemos uosto iki Neries žiočių. Nustatyta, kad lašišas ir šlakius nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d. leidžiama gaudyti dar vienoje upėje – Ventoje nuo Viekšnių užtvankos iki Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos. Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse nuo šiol numatoma ir žvejų mėgėjų prievolė pranešti apie pastebėtus draudžiamus žvejybos įrankius, neišimant jų iš vandens. Draudžiamus žvejybos įrankius ar kitus pažeidimus pastebėję žvejai mėgėjai informaciją turi perduoti Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centro telefonu (8-5) 273 2995 arba bendruoju pagalbos numeriu 112. Vadovaujantis mokslininkų ir Mėgėjų žvejybos tarybos rekomendacijomis sumažintas upių ruožų, kuriuose mėgėjų žvejyba draudžiama nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d., sąrašas. Tačiau prie kai kurių upių intakų uždrausta žvejyba ne tik žemiau upės žiočių, bet ir aukštupio link. Taisyklės papildytos įpareigojimu žvejams paleisti į bučiukus vėžiams gaudyti pakliuvusias žuvis, draudimu gaudyti ir naudoti masalui nėgių vingilius ir kt. Nuo šiol stintų žvejybai, nepriklausomai nuo to, nuo ledo ar neužšalusiame telkinyje jos žvejojamos, bus leidžiama naudoti 12 kabliukų. Gaudant stintas ne nuo ledo, jei naudojama daugiau kaip 6 kabliukai, visos sugautos kitų rūšių žuvys turės būti nedelsiant paleidžiamos į tą patį vandens telkinį. Vandens telkinių, kuriuose leidžiama povandeninė žūklė, sąrašas papildytas Siesarties ežeru. Dabar tokia žvejyba leidžiama septyniuose vandens telkiniuose. |
Paskyrimas
Aukštaitijos nacionalinis parkas turi naują vadovą
Nuo rugsėjo 2 d. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai vadovauja Gedas Kukanauskas, prieš tai dirbęs Gražutės regioninio parko direktoriumi. Gedas Kukanauskas laimėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos skelbtą konkursą ir po teisės aktų nustatytų procedūrų paskirtas vadovauti seniausiam Lietuvoje nacionaliniam parkui.
Gedas Kukanauskas, dirbdamas Gražutės regioniniame parke, nemažai nuveikė puoselėdamas šį kraštą ir gamtą. Jo veiklą puikiai įvertino vietos bendruomenė apibūdindama Gedą Kukanauską kaip iniciatyvų ir aktyvų vadovą. Anksčiau Gedas Kukanauskas dirbo Žemaitijos nacionaliniame parke.
Gedas Kukanauskas yra Lietuvos Valstybinių parkų ir rezervatų asociacijos prezidentas, Visagino ir Zarasų žuvininkystės regiono vietos veiklos grupės tarybos pirmininkas.
Pasak naujo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovo, direkcija privalo tapti atviresne visuomenei, rasti bendrą viziją su savivaldybėmis ir siekti bendrų tikslų. Vadovas stengsis išsiaiškinti vietos bendruomenių poreikius ir į juos atsižvelgti.
Gedo Kukanausko nuomone, tiek Aukštaitijos nacionalinio parko, tiek Labanoro regioninio parko teritorijoje yra daug nuostabių gamtos ir kultūros objektų. Jiems ir gamtinėms teritorijoms išsaugoti reikia pokyčių, o kokie jie turėtų būti ir kokias problemas reikės spręsti skubiausiai, naujasis vadovas tarsis su visuomene, su savivaldybėmis ir aktualiausius klausimus spręs kartu.
Nuo rugsėjo 2 d. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai vadovauja Gedas Kukanauskas, prieš tai dirbęs Gražutės regioninio parko direktoriumi. Gedas Kukanauskas laimėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos skelbtą konkursą ir po teisės aktų nustatytų procedūrų paskirtas vadovauti seniausiam Lietuvoje nacionaliniam parkui.
Gedas Kukanauskas, dirbdamas Gražutės regioniniame parke, nemažai nuveikė puoselėdamas šį kraštą ir gamtą. Jo veiklą puikiai įvertino vietos bendruomenė apibūdindama Gedą Kukanauską kaip iniciatyvų ir aktyvų vadovą. Anksčiau Gedas Kukanauskas dirbo Žemaitijos nacionaliniame parke.
Gedas Kukanauskas yra Lietuvos Valstybinių parkų ir rezervatų asociacijos prezidentas, Visagino ir Zarasų žuvininkystės regiono vietos veiklos grupės tarybos pirmininkas.
Pasak naujo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovo, direkcija privalo tapti atviresne visuomenei, rasti bendrą viziją su savivaldybėmis ir siekti bendrų tikslų. Vadovas stengsis išsiaiškinti vietos bendruomenių poreikius ir į juos atsižvelgti.
Gedo Kukanausko nuomone, tiek Aukštaitijos nacionalinio parko, tiek Labanoro regioninio parko teritorijoje yra daug nuostabių gamtos ir kultūros objektų. Jiems ir gamtinėms teritorijoms išsaugoti reikia pokyčių, o kokie jie turėtų būti ir kokias problemas reikės spręsti skubiausiai, naujasis vadovas tarsis su visuomene, su savivaldybėmis ir aktualiausius klausimus spręs kartu.
Žuvininkystė
Į Baltiją sugrįžta taurieji senbuviai
Šios senovinės išvaizdos ir ne mažiau savito gyvenimo būdo žuvys niekada nestokojo mokslininkų dėmesio. Domino turininga žūklės praeitis ir iš jų verslo sukurta krašto gerovė. Visą pusamažį jų banda pasaulio vandenyse buvo grėsmingai sunykusi, tačiau naujausieji eršketų tyrimai ir ryžtingi žuvivaisininkų žygiai teikia vilčių. Po trijų dešimtmečių pilkieji upių milžinai sugrįžta į seniau gyventus vandenis. Tai vienas sėkmingiausių Europos sąjungos gamtosaugininkų bendradarbiavimo pavyzdžių.
Didžiausia gėlavandenė žuvis
Šios vidutinių platumų jūrų ir vidaus vandenų žuvys užauga iki 4 metrų, svoris - bemaž iki 400 kg. Manoma, kad gyvena iki 60, atskirais atvejais 80 ir daugiau metų. Tai įvairiaėdės, suaugusios daugiau į grobuoniškumą linkusios priedugnės tamsos slapukės. Daugelio rūšių jaunikliai maitintis plaukia į jūrą, gyvena priekrantėje iki sulaukia lytinės brandos. Pirmieji požymiai išryškėja atitinkamai pagal rūšį, sulaukus 15 ir daugiau metų, bet iki subręsta, žuvys dar kelis metus delsia, lūkuriuoja ir tik tuomet patraukia neršto vietų link. Veisiasi pratakiuose, rečiau stovinčiuose gėluose vandenyse. Eršketai vertinami dėl žuvienos ir ikrų. Iš šaltinių ir amžininkų vertinimų matyti, kad jaunų žuvų (< 3 m ilgio) ikrai – beje, tokių Baltijos intakuose dauguma – yra menkos vertės. Vertingiausi stambių žuvų dar neišbrinkę, taigi, pilnai nesubrandinti ikreliai.
Plūduriavo pilvais į viršų ir šildė ikrus
Šiaurės ir Baltijos jūrose eršketai žvejoti velkatinkliais ir užtvariniais tinklais. Pagrindiniai paruošos centrai buvo Hamburge ir Alt Pillau (Baltijskas). Vokietijos istorinėse žemėse išliko gausus ir turiningas istorinės eršketų žūklės paveldas. Šiais laikais jis tapo pavyzdiniu šalies žuvininkystės tradicijų žymeniu ir kultūros vertybe. Paminėtina, kad karūnuotas eršketas atvaizduotas istoriniame Piluvos miesto herbe. Lietuva buvo eršketų paruošos verslo pakraštys. Šiam paveldui kol kas skirtas palyginti menkas dėmesys. Peržvelgęs bibliografijas, susirinkau nemažą pluoštą žinių ir atvaizdų apie eršketus. Pasirodo, jis ne toks ir menkas, net jei palyginti su kaimynais lenkais, latviais ir estais. Tyrėjui žinomos penkios istorinės eršketų nuotraukos ir per penkiolika aprašų, bei palyginti gausi nerijos pamario (vokiškojo laikotarpio) tautosaka. Visa tai šiandieną sudaro šalies regionų kultūros vertybių aruodą, iš kurio žinių semiasi kalbininkai, kultūros istorikai ir biologai.
Paminėsiu kelis ryškesnius praeities pranešimus. Pavyzdžiui, žurnalistas Oskaras Schlichtas rašė, kad 1887 m. Kuršių nerijos Pilkopos (Lesnoje) kaimelio žvejai sugavo 75 eršketus. Kone kiekvieną vasarą tarpukario Lietuvos periodinės spaudos margumynų kerteles įvairindavo žinutės apie žuvis milžines. Lietuvių, vokiečių kalba rašyta apie pilvais į viršų plūduriuojančias ir taip ikrus brandinančias ilgas kaip kuolas aštriabriaunes žuvis. Pateikiama įspūdingų laimikių nuotraukų su iškalbingais paliudijimais. 1927 m. gegužę jūroje ties Juodkrante sugautas eršketas svėrė 183 svarus (73,2 kg), 1929 m. Nemune ties Sudragais (patikslintais duomenimis – Kačergine) tinklais sužvejotas net 6 m ilgio eršketas. „Pakrovė eršketą vežiman, o uodega vis vilkosi pažeme“. Laimikio ilgis gal kiek ir perdėtas, o ir uodega nesivilko pažeme, kaip teigiama, tačiau vykusiai atskleista nuotaika veikė skaitytojų vaizduotę ir skatino domėtis. Kaip liudija parašas po nuotrauka, už nekasdienį laimikį Kauno restoranas sumokėjo 500 litų. Išsamiai aprašytas 1932 m. juodkrantiškio žvejo Pilaičio nutikimas. Kuršių mariose Stariškių–Juokrantės ruože į venterį (penkių lankų pintas žvejybos įrenginys) įkliuvo 75 kg eršketas. Parvilktą laimikį laikė tvirtai pririšęs virve už uodegos Juodkrantės krantinės nendryne. Gretimais iškabino lentelę su užrašu: „Už 50 centų galima pamatyti ir nufotografuoti šiandien Kuršių mariose pagautą gyvą milžiną – eršketą“ ir išmoningai viliojo pinigus iš smalsaujančių poilsiautojų. Laimikį nuplukdė į Klaipėdos žuvų paruošos supirktuvę savininkui p. Friedrichui Suhr‘ui. Pridavęs žuvį jaunuolis gavo 210 litų, ir tai neskaitant kiek išviliojo iš smalsaujančių prašalaičių. Minima, kad Kaune vienas eršketas parduotas net už 700 litų, ir tai didžiausias žinomas atlygis Lietuvoje, kada nors sumokėtas už žuvį. Paskutinis atvejis aprašomas 1960 m. rugsėjo 26 d., kuomet jūroje už 13 km nuo Nidos velktinkliu sugautas 210 cm ilgio 82 kg sveriantis eršketo patinas. Tais pačiais metais sugautojo antrojo eršketo ilgis siekė 120 cm. Vėlesnių patikimų duomenų apie šią žuvį nėra.
1993 m. spalio mėnesį per Europą vėl šmėstelėjo išnykusios žuvies šešėlis. Šiaurės jūroje į pietus nuo Helgolando tralu sugautas 285 cm ilgio ir 142 kg svorio Atlanto eršketas. Kol žinia pasiekė žuvų žinovus, žuvis nusibaigė, o visur spėjantys verslininkai pasistengė, kad laimikis netruktų atsidurti prabangaus restorano virtuvėje ir būtų pateiktas lankytojams ant stalo.
Bandomasis eršketų veisimas
Mokslininkus visuomet domino eršketų auginimas ir veisimas. 1885 m. Nemune ir jo intakuose M. Girdvainis paleido sterlių jauniklių. Žuvys neįsitvirtino ir ilgainiui išnyko. Eršketai nuo 1950 m. buvo auginami ir dideliais kiekiais išleidžiami Latvijos žuvų veisykloje. 1953 m. Lietuvos Mažojo žvejybos tresto (LitRybVod) lėšomis į Nemuną ties Rusne išleista iš Šiaurės Dvinos ir Obės atvežtų (parskraidintų) 860 sterlių jauniklių. Bandymas pakartotas 1954 ir 1959 m. Pavienių paaugusių sterlių sugaunama Nemune, Neryje, Nevėžyje ir Baltijos priekrantėje. Laimikių niekas netyrė, dėl to Atlanto eršketo, kaip rūšies, bandos sunykimo laikas nustatomas tik apytikriai.
Vokietijos garbės reikalas
Po 1994 m. Vokietijoje Rostoke įsteigta eršketų gelbėjimo draugija, kilo eršketų išsaugojimo sąjūdis. Išsikeltas tikslas eršketus susigrąžinti. Pagal archeologinius radinius ir muziejuose saugomas senienas patvirtinta, kad Atlanto vandenynas dalija Atlanto eršketo arealą į dvi dalis, abipus pakraščiuose gyvena tos pačios rūšies atstovai. Europinis eršketas Baltijos jūros gėlavandenių žuvų santalkose Baltijoje ir aplinkiniuose intakuose įsikūrė atsitraukus paskutiniajam apledėjimui ir sušilus klimatui (maždaug prieš 4–5 tūkst. metų). Praeityje atklysdavo nuo Šiaurės Amerikos rytinio pakraščio ir įsikūrė vakarų Europos pakraštyje, Šiaurės ir Baltijos jūrose. Artimos rūšys gyvendavo kartu, kryžmindavosi, palikdamos žymių palikuonių išorėje ir genetiniame lygmenyje. Europinio eršketo negausus kiekis liko pietų Europoje. Istorinėmis eršketų „klajonėmis“ aiškinami atsitiktiniai pavienų eršketų užklydimai į Baltiją, kuomet sugaunami „išnykusios rūšies“ atstovai, atsiradę taip sakant „iš niekur“. Vokietijos žuvininkų žvilgsniai nukrypo į Kanados upes. 2001 m. Kanados Šv. Lauryno upėje sugauta ir Šv. Endriaus Okeanologijos centre (New Brunsweek) laikytos keturiasdešimt 1,4–2,2 m ilgio žuvys. 2004 m. pavasarį iš jų atrinkta dvidešimt žuvų. Jos perskaidintos į talpyklas Dars Zingst pusiasalyje (Vokietijos, priešakinė Pomeranija). Jų palikuonių išleista Oderio intakuose. Bendras išleistų eršketukų kiekis 230 tūkstančių. Dalis jų ženklinti žymekliais ir radijo bangų siųstuvais buvimo vietai, kelionių nuotoliams nustatyti.
Puoselėjamas turiningas paveldas
Nuo 2004 m. vyko muziejų senienų rinkinių patikra ir parodų atnaujinimas, išleista pažintinių knygų ir skrajučių. Išskirtinis dėmesys Osten upės žiotims, kur Elbės žemupyje prieš pusę amžiaus klestėjusi pavyzdinė eršketų gavyba. 2009 m. atplukdytas ir visuomenei pristatytas Prancūzijos žuvų (eršketų) tyrimų laivas Acipenser. Oberndorf‘e atidengta apsemiama ir per atoslūgius iš vandens išnyranti plūduriuojanti eršketo skulptūra. 2001 ir 2014 m. Europinis eršketas išrinktas metų žuvimi. Pradėta pramoginė eršketų žūklė blizgėmis.
Lietuvos žuvininkų patirtis
Nuo 1999 m. Europos sąjungos paremti eršketų tyrimų ir bandos atkūrimo bandymai. Lenkijoje ir Vokietijoje projektai įgyvendinti 2005–2006 m. Juos įgyvendrino verslininkai. 2010 m. pradėta Lietuvos žuvininkų Atlanto (aštriašnipių) eršketų bandos atkūrimo darbai. Skirtingai nei užsieniuose, šiai veiklai skirtos valstybės lėšos ir dalyvavo valstybinės įstaigos. Laukystos žuvivaisos poskyryje auginti iš Lenkijos vidaus vandenų žuvininkystės instituto (Olštinas) atsivežti eršketai. Kita dalis eršketukų išauginta iš parsisiųsdintų ikrelių. 2011 m. liepos 7 dieną į Šventosios upę paleista 30, o 2014 m. spalio 16 dieną Neryje net 2 530, vidutiniškai 14 g sveriančių jauniklių. Manoma, kad po 15–17 metų bent dalis į jūrą nuklydusių žuvų, jau suaugusios turėtų sugrįžti į Lietuvos upių žemupius. Kaimyninėje Estijoje eršketų bandos atkūrimo darbai pradėti 2013 m. ir skirta 24 tūkst. eurų. Visais atvejais skatinamas nevalstybinių įstaigų verslumas.
Pirmieji priekrantėje sugauti eršketai
Šiuo metu žinoma virš 20 pranešimų apie laisvėje sugautus eršketus. 2013 m. spalio pabaigoje priekrantėje 45 cm eršketas laikytas Lietuvos jūros muziejaus akvariume. Ties Preila tinklais sugautas jauniklis uodegos peleko viršutinėje skiautėje ženklintas žaliu Gamtos tyrimų centro žymekliu. Nustatyta, kad su Lietuvos ženkleliais klajojanatys jaunikliai laikinai užsilaiko Nemuno žemupyje. Pranešama, kad 2014 m. Kaliningrado srities žvejai Kuršių mariose sugavo virš 90 jauniklių. Į Lietuvos priekrantės žvejų tinklus kas kart įkliūva 45–60 cm eršketų. Mūsų priekrantėje eršketai priskirtini jūrinių šaltavandenių žuvų santalkoms ir laikosi iš marių išplaukiančių žuvų bendrystėje. Dalį įkliuvusių eršketų teko gelbėti iš tinklų, vienok, jos smarkiai muistėsi, nuo smailiaviršių gūbrelių susibraižiau rankas, dėl to ateityje patartina dirbti su pirštinėmis. Gražiai ūgtelėjusios žuvys kol kas paleidžiamos, tačiau jau dabar būtina numatyti tolimesnes žuvų apsaugos priemones, nes eršketų į žvejų tinklus pakliūva vis daugiau. Dalį kritusių žuvų autorius tyrė. Skrandžiuose aptikta Baltijos trupsnių (M. balthica) kiautų liekanų, kūnas apaugęs rudadumbliu (Pilayella), rūšiai būdingų parazitų kol kas nerasta. Yra žinoma, kad Lenkijoje žymėtos žuvys 2009 m. sugautos prie Alando salų. Taigi eršketai sugrįžta į Baltiją, ir prasideda naujas tvarios žuvininkystės tarpsnis.
Egidijus BACEVIČIUS,
Klaipėdos universitetas
Nuotraukoje: Seniausioje žuvų veisykloje Alt Mühlendorf (Vokietija) autorius laiko pagrindinės bandos eršketą. Jų palikuonys paleidžiami į Baltijos jūrą (2006)
Šios senovinės išvaizdos ir ne mažiau savito gyvenimo būdo žuvys niekada nestokojo mokslininkų dėmesio. Domino turininga žūklės praeitis ir iš jų verslo sukurta krašto gerovė. Visą pusamažį jų banda pasaulio vandenyse buvo grėsmingai sunykusi, tačiau naujausieji eršketų tyrimai ir ryžtingi žuvivaisininkų žygiai teikia vilčių. Po trijų dešimtmečių pilkieji upių milžinai sugrįžta į seniau gyventus vandenis. Tai vienas sėkmingiausių Europos sąjungos gamtosaugininkų bendradarbiavimo pavyzdžių.
Didžiausia gėlavandenė žuvis
Šios vidutinių platumų jūrų ir vidaus vandenų žuvys užauga iki 4 metrų, svoris - bemaž iki 400 kg. Manoma, kad gyvena iki 60, atskirais atvejais 80 ir daugiau metų. Tai įvairiaėdės, suaugusios daugiau į grobuoniškumą linkusios priedugnės tamsos slapukės. Daugelio rūšių jaunikliai maitintis plaukia į jūrą, gyvena priekrantėje iki sulaukia lytinės brandos. Pirmieji požymiai išryškėja atitinkamai pagal rūšį, sulaukus 15 ir daugiau metų, bet iki subręsta, žuvys dar kelis metus delsia, lūkuriuoja ir tik tuomet patraukia neršto vietų link. Veisiasi pratakiuose, rečiau stovinčiuose gėluose vandenyse. Eršketai vertinami dėl žuvienos ir ikrų. Iš šaltinių ir amžininkų vertinimų matyti, kad jaunų žuvų (< 3 m ilgio) ikrai – beje, tokių Baltijos intakuose dauguma – yra menkos vertės. Vertingiausi stambių žuvų dar neišbrinkę, taigi, pilnai nesubrandinti ikreliai.
Plūduriavo pilvais į viršų ir šildė ikrus
Šiaurės ir Baltijos jūrose eršketai žvejoti velkatinkliais ir užtvariniais tinklais. Pagrindiniai paruošos centrai buvo Hamburge ir Alt Pillau (Baltijskas). Vokietijos istorinėse žemėse išliko gausus ir turiningas istorinės eršketų žūklės paveldas. Šiais laikais jis tapo pavyzdiniu šalies žuvininkystės tradicijų žymeniu ir kultūros vertybe. Paminėtina, kad karūnuotas eršketas atvaizduotas istoriniame Piluvos miesto herbe. Lietuva buvo eršketų paruošos verslo pakraštys. Šiam paveldui kol kas skirtas palyginti menkas dėmesys. Peržvelgęs bibliografijas, susirinkau nemažą pluoštą žinių ir atvaizdų apie eršketus. Pasirodo, jis ne toks ir menkas, net jei palyginti su kaimynais lenkais, latviais ir estais. Tyrėjui žinomos penkios istorinės eršketų nuotraukos ir per penkiolika aprašų, bei palyginti gausi nerijos pamario (vokiškojo laikotarpio) tautosaka. Visa tai šiandieną sudaro šalies regionų kultūros vertybių aruodą, iš kurio žinių semiasi kalbininkai, kultūros istorikai ir biologai.
Paminėsiu kelis ryškesnius praeities pranešimus. Pavyzdžiui, žurnalistas Oskaras Schlichtas rašė, kad 1887 m. Kuršių nerijos Pilkopos (Lesnoje) kaimelio žvejai sugavo 75 eršketus. Kone kiekvieną vasarą tarpukario Lietuvos periodinės spaudos margumynų kerteles įvairindavo žinutės apie žuvis milžines. Lietuvių, vokiečių kalba rašyta apie pilvais į viršų plūduriuojančias ir taip ikrus brandinančias ilgas kaip kuolas aštriabriaunes žuvis. Pateikiama įspūdingų laimikių nuotraukų su iškalbingais paliudijimais. 1927 m. gegužę jūroje ties Juodkrante sugautas eršketas svėrė 183 svarus (73,2 kg), 1929 m. Nemune ties Sudragais (patikslintais duomenimis – Kačergine) tinklais sužvejotas net 6 m ilgio eršketas. „Pakrovė eršketą vežiman, o uodega vis vilkosi pažeme“. Laimikio ilgis gal kiek ir perdėtas, o ir uodega nesivilko pažeme, kaip teigiama, tačiau vykusiai atskleista nuotaika veikė skaitytojų vaizduotę ir skatino domėtis. Kaip liudija parašas po nuotrauka, už nekasdienį laimikį Kauno restoranas sumokėjo 500 litų. Išsamiai aprašytas 1932 m. juodkrantiškio žvejo Pilaičio nutikimas. Kuršių mariose Stariškių–Juokrantės ruože į venterį (penkių lankų pintas žvejybos įrenginys) įkliuvo 75 kg eršketas. Parvilktą laimikį laikė tvirtai pririšęs virve už uodegos Juodkrantės krantinės nendryne. Gretimais iškabino lentelę su užrašu: „Už 50 centų galima pamatyti ir nufotografuoti šiandien Kuršių mariose pagautą gyvą milžiną – eršketą“ ir išmoningai viliojo pinigus iš smalsaujančių poilsiautojų. Laimikį nuplukdė į Klaipėdos žuvų paruošos supirktuvę savininkui p. Friedrichui Suhr‘ui. Pridavęs žuvį jaunuolis gavo 210 litų, ir tai neskaitant kiek išviliojo iš smalsaujančių prašalaičių. Minima, kad Kaune vienas eršketas parduotas net už 700 litų, ir tai didžiausias žinomas atlygis Lietuvoje, kada nors sumokėtas už žuvį. Paskutinis atvejis aprašomas 1960 m. rugsėjo 26 d., kuomet jūroje už 13 km nuo Nidos velktinkliu sugautas 210 cm ilgio 82 kg sveriantis eršketo patinas. Tais pačiais metais sugautojo antrojo eršketo ilgis siekė 120 cm. Vėlesnių patikimų duomenų apie šią žuvį nėra.
1993 m. spalio mėnesį per Europą vėl šmėstelėjo išnykusios žuvies šešėlis. Šiaurės jūroje į pietus nuo Helgolando tralu sugautas 285 cm ilgio ir 142 kg svorio Atlanto eršketas. Kol žinia pasiekė žuvų žinovus, žuvis nusibaigė, o visur spėjantys verslininkai pasistengė, kad laimikis netruktų atsidurti prabangaus restorano virtuvėje ir būtų pateiktas lankytojams ant stalo.
Bandomasis eršketų veisimas
Mokslininkus visuomet domino eršketų auginimas ir veisimas. 1885 m. Nemune ir jo intakuose M. Girdvainis paleido sterlių jauniklių. Žuvys neįsitvirtino ir ilgainiui išnyko. Eršketai nuo 1950 m. buvo auginami ir dideliais kiekiais išleidžiami Latvijos žuvų veisykloje. 1953 m. Lietuvos Mažojo žvejybos tresto (LitRybVod) lėšomis į Nemuną ties Rusne išleista iš Šiaurės Dvinos ir Obės atvežtų (parskraidintų) 860 sterlių jauniklių. Bandymas pakartotas 1954 ir 1959 m. Pavienių paaugusių sterlių sugaunama Nemune, Neryje, Nevėžyje ir Baltijos priekrantėje. Laimikių niekas netyrė, dėl to Atlanto eršketo, kaip rūšies, bandos sunykimo laikas nustatomas tik apytikriai.
Vokietijos garbės reikalas
Po 1994 m. Vokietijoje Rostoke įsteigta eršketų gelbėjimo draugija, kilo eršketų išsaugojimo sąjūdis. Išsikeltas tikslas eršketus susigrąžinti. Pagal archeologinius radinius ir muziejuose saugomas senienas patvirtinta, kad Atlanto vandenynas dalija Atlanto eršketo arealą į dvi dalis, abipus pakraščiuose gyvena tos pačios rūšies atstovai. Europinis eršketas Baltijos jūros gėlavandenių žuvų santalkose Baltijoje ir aplinkiniuose intakuose įsikūrė atsitraukus paskutiniajam apledėjimui ir sušilus klimatui (maždaug prieš 4–5 tūkst. metų). Praeityje atklysdavo nuo Šiaurės Amerikos rytinio pakraščio ir įsikūrė vakarų Europos pakraštyje, Šiaurės ir Baltijos jūrose. Artimos rūšys gyvendavo kartu, kryžmindavosi, palikdamos žymių palikuonių išorėje ir genetiniame lygmenyje. Europinio eršketo negausus kiekis liko pietų Europoje. Istorinėmis eršketų „klajonėmis“ aiškinami atsitiktiniai pavienų eršketų užklydimai į Baltiją, kuomet sugaunami „išnykusios rūšies“ atstovai, atsiradę taip sakant „iš niekur“. Vokietijos žuvininkų žvilgsniai nukrypo į Kanados upes. 2001 m. Kanados Šv. Lauryno upėje sugauta ir Šv. Endriaus Okeanologijos centre (New Brunsweek) laikytos keturiasdešimt 1,4–2,2 m ilgio žuvys. 2004 m. pavasarį iš jų atrinkta dvidešimt žuvų. Jos perskaidintos į talpyklas Dars Zingst pusiasalyje (Vokietijos, priešakinė Pomeranija). Jų palikuonių išleista Oderio intakuose. Bendras išleistų eršketukų kiekis 230 tūkstančių. Dalis jų ženklinti žymekliais ir radijo bangų siųstuvais buvimo vietai, kelionių nuotoliams nustatyti.
Puoselėjamas turiningas paveldas
Nuo 2004 m. vyko muziejų senienų rinkinių patikra ir parodų atnaujinimas, išleista pažintinių knygų ir skrajučių. Išskirtinis dėmesys Osten upės žiotims, kur Elbės žemupyje prieš pusę amžiaus klestėjusi pavyzdinė eršketų gavyba. 2009 m. atplukdytas ir visuomenei pristatytas Prancūzijos žuvų (eršketų) tyrimų laivas Acipenser. Oberndorf‘e atidengta apsemiama ir per atoslūgius iš vandens išnyranti plūduriuojanti eršketo skulptūra. 2001 ir 2014 m. Europinis eršketas išrinktas metų žuvimi. Pradėta pramoginė eršketų žūklė blizgėmis.
Lietuvos žuvininkų patirtis
Nuo 1999 m. Europos sąjungos paremti eršketų tyrimų ir bandos atkūrimo bandymai. Lenkijoje ir Vokietijoje projektai įgyvendinti 2005–2006 m. Juos įgyvendrino verslininkai. 2010 m. pradėta Lietuvos žuvininkų Atlanto (aštriašnipių) eršketų bandos atkūrimo darbai. Skirtingai nei užsieniuose, šiai veiklai skirtos valstybės lėšos ir dalyvavo valstybinės įstaigos. Laukystos žuvivaisos poskyryje auginti iš Lenkijos vidaus vandenų žuvininkystės instituto (Olštinas) atsivežti eršketai. Kita dalis eršketukų išauginta iš parsisiųsdintų ikrelių. 2011 m. liepos 7 dieną į Šventosios upę paleista 30, o 2014 m. spalio 16 dieną Neryje net 2 530, vidutiniškai 14 g sveriančių jauniklių. Manoma, kad po 15–17 metų bent dalis į jūrą nuklydusių žuvų, jau suaugusios turėtų sugrįžti į Lietuvos upių žemupius. Kaimyninėje Estijoje eršketų bandos atkūrimo darbai pradėti 2013 m. ir skirta 24 tūkst. eurų. Visais atvejais skatinamas nevalstybinių įstaigų verslumas.
Pirmieji priekrantėje sugauti eršketai
Šiuo metu žinoma virš 20 pranešimų apie laisvėje sugautus eršketus. 2013 m. spalio pabaigoje priekrantėje 45 cm eršketas laikytas Lietuvos jūros muziejaus akvariume. Ties Preila tinklais sugautas jauniklis uodegos peleko viršutinėje skiautėje ženklintas žaliu Gamtos tyrimų centro žymekliu. Nustatyta, kad su Lietuvos ženkleliais klajojanatys jaunikliai laikinai užsilaiko Nemuno žemupyje. Pranešama, kad 2014 m. Kaliningrado srities žvejai Kuršių mariose sugavo virš 90 jauniklių. Į Lietuvos priekrantės žvejų tinklus kas kart įkliūva 45–60 cm eršketų. Mūsų priekrantėje eršketai priskirtini jūrinių šaltavandenių žuvų santalkoms ir laikosi iš marių išplaukiančių žuvų bendrystėje. Dalį įkliuvusių eršketų teko gelbėti iš tinklų, vienok, jos smarkiai muistėsi, nuo smailiaviršių gūbrelių susibraižiau rankas, dėl to ateityje patartina dirbti su pirštinėmis. Gražiai ūgtelėjusios žuvys kol kas paleidžiamos, tačiau jau dabar būtina numatyti tolimesnes žuvų apsaugos priemones, nes eršketų į žvejų tinklus pakliūva vis daugiau. Dalį kritusių žuvų autorius tyrė. Skrandžiuose aptikta Baltijos trupsnių (M. balthica) kiautų liekanų, kūnas apaugęs rudadumbliu (Pilayella), rūšiai būdingų parazitų kol kas nerasta. Yra žinoma, kad Lenkijoje žymėtos žuvys 2009 m. sugautos prie Alando salų. Taigi eršketai sugrįžta į Baltiją, ir prasideda naujas tvarios žuvininkystės tarpsnis.
Egidijus BACEVIČIUS,
Klaipėdos universitetas
Nuotraukoje: Seniausioje žuvų veisykloje Alt Mühlendorf (Vokietija) autorius laiko pagrindinės bandos eršketą. Jų palikuonys paleidžiami į Baltijos jūrą (2006)
Augalijos pasaulyje
Etnokultūra
Kerdžius ir piemenukai
Senajame Lietuvos kaime gyvuliai būdavo ganomi bendrai. Geros ganyklos – tik dvaro, kaimo žmonėms ganiavai atitekdavo pamiškės, pabalės, rėžių pūdymai. Nelengva ten gyvulius sužiūrėti, o už vasarojaus nuganymą griežtai bausta. Todėl kiekvienas kaimas samdydavo kerdžių, rimtą, pagyvenusi žmogų iš to paties ar netolimo kaimo. Dažniausiai nebeįgalintį imtis sunkesnių žemės ūkio darbų arba mažažemį, grytelninką. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ši pareigybė būdavo įvardijama vis kitaip; Užnemunėje tai skerdžius, Žemaitijoje – piemenų karalius, vidurio Lietuvoje – viršininkas, vyresnybė ar dieninis, rytų Aukštaitijoje – ustovas, o dvaruose – galva ar tėvas. Kerdžiaus samdymą aptardavo kaimo vyrų susirinkimas, vadinamas kuopa arba krivūle. Numatydavo ir atlyginimą už kiekvieną ganomą gyvulį grūdais, bulvėmis, dar pridėdavo linų ryšelį, daržovių žiemai. Tik nuo XIX a. pabaigos jau nemažą uždarbio dalį ėmė sudaryti pinigai. Samdos, o kartu ir ganiavos laikas tradiciškai trukdavo nuo Jurginių, balandžio 23-ios, iki Visų Šventųjų, ar ir kiek vėliau, šv. Martyno, lapkričio 11-osios.
Tiek ganiavos pradžia, tiek pabaiga, o ir vidurys – Sekminės būdavo didelės piemenų šventės.
Iš ko pažinti kerdžių? Krepšys ir triūba per petį, ilgiausias botagas rankoje. Kerdžius kiekvieną ganiavos rytą žadindavo kaimą skardžiabalsiu trimitavimu, kad sušauktų piemenis ir paragintų šeimininkes išginti karves. Kiekvieną dieną jam talkindavo vis po keletą piemenų. Nedidelio kaimo – kokie du prie karvių, du prie kiaulių. Galiojo tokia įdomi taisyklė: kiek karvių valstietis leidžia į bendrą bandą, tiek dienų jo piemuo ir gano. Piemenimis būdavo savi vaikai arba samdyti, dažniausiai nuo 8 iki 15 metų amžiaus. Nelengvas samdyto piemenėlio gyvenimas: be ganymo, tekdavo padėti šerti ir girdyti gyvulius, malkų į virtuvę prinešti, bulves skusti. Vyresnio amžiaus piemuo talkindavo kūlimo, linų mynimo ir kituose ūkio darbuose. Šeimininko troboje piemenėlis savo kampo neturėdavo; miegodavo kur ant suolo, tik žiemai artėjant jam leisdavo įsitaisyti ant pečiaus. Geriau žemaičiuose, - ten piemeniui paskirdavo kamarėlę su lova klėtyje. Piemens algą, numačius ir kitus darbus, suderėdavo tėvai. Ne kažkiek to uždarbio: rublis pinigų, puspūris rugių, bulvių maišiokas, duonos kepalas... Kaip patarlėje: „Piemeniui visi lašeliai, tik ne visi kąsneliai“ Tiesa, būta „uodeginės“ užmokesčio: senoviniu papročiu piemuo gaudavo pinigėlį, jeigu pirklys nupirkdavo jo tą vasarą ganytos bandos gyvulį. Sumokėdavo net už žąsį...
Svarbiausias piemens įnagis – botagas, kurį nusivydavo patys piemenys beganydami arba rudenį bevakarodami. Ir čia reikia išmanymo; tik geru botagu piemenėlis gali pasididžiuoti - „Velug piemenio ir botagas“. Botkočiai būdavę dvejopi: lazdeliniai ir vyteliniai. Lazdeliniai – iš tiesaus kadugio kamieno. Šmaikštesni yra supintieji iš ąžuolo lazdos skelčių. Juos darydavo taip: botkotį iki pusės suskaldydavo į tuziną dalių. Išmirkytas vandenyje po tris skeltes supindavo į tris pynes, tada į vieną storą. Likusias tris skeltes išvedžiodavo tarp pynės tarpų, galą surišdavo odine juostele. Botago virvelė būdavo suvejama iš gerų linų arba kanapių, trijų knatų. Jie nevienodo storio, nes gero botago virvelė turi būti į galą plonėjanti. Kobinukais du knatai susukami draugėn, trečiuoju užpildomi tarpai. Gale užmezgami kas keletas sprindelių mazgai, - kad smūgis skaudesnis būtų. Dar ir atskirai standžiai supintą mazguotą virvelytę, vadinamą papliauška, gale pririšdavo. Ąžuolinius botkočius gamindavosi piemenys Žemaitijoje, panašiai supintus iš karklo vytelių – Suvalkijoje. Kad botagas toks svarbus įnagis, tai ir patarlių, priežodžių apie jį netrūksta: „Patiko kaip šuniui botagas“, „Pasileido kaip ubago botagas“, „Turėk arklį gerą, botagą dar geresnį“, „Ko čia klausyti vėjo botago!”, „Iš smėlio botago nenuvysi“, „Negink Dievo medžian su botagu, bo neišprašysi nei su pyragu“...
Kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Iš jo piemenukai išgirsdavo įvairių pasakojimų, išmokdavo pažinti gyvąją gamtą, oro atmainų požymius. Ir įvairių darbelių: nusivyti botagą, išsisukti švilpukus, pasidaryti įvairių žaislų, nupinti krepšį, vyžas. Kuris berniukas turėdavo meninę nuovoką, paskatintas išdroždavo ir kokį gražų daiktelį. Pamokydavo kerdžius piemenėlius ir dainų, ir skudučiavimo, ir ragą pūsti. Štai kodėl etnologų manoma, kad kerdžius kaimo bendruomenėje užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą, per šimtmečius išlaikydamas ir daugelį jo funkcijų. Nereta, kad žmonės kerdžių pavadintų raganiumi - mat pažinojo gydomąsias žoles, mokėjo užkalbėti nuo gyvatės įkirtimo. O sakmės byloja ir apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti. Kad ir tokia iš Aukštaitijos: „Astravų kaime, Obelių valsčiuj, maždaug prieš šešiasdešimt metų buvo kaimo pasamdytas kerdžius, kuris paversdavo piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo po vieną piemenį, kurį pavertęs vilktakiu lengvai išganydavo daug galvijų. Žmonės apie pavertimus nieko nežinojo, o kad prie tokio kerdžiaus vieno piemens užteko, tai buvo visiems gerai, ir užtat jam geriau mokėdavo, kaip kitiems kerdžiams. Vieną kartą tas kerdžius vertė Likučių piemenį vilktakiu. Vienoj vietoj buvo jo prikalta šermukšnių kuolelių, per juos liepė virsti, ir besiverčiant pavirsta vilktakiu. Kai kerdžius piemenį vilktakiu vertė, užėjo bernas ir viską matė. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius atvertė tą piemenį, tik ne visai gerai. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemeniui negali pašalinti vilko uodegos: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly. Tai kerdžius, nežinodamas, ką daryti, įgrasė piemenį, kad niekam nesakytų, o rytoj vėl ateitų ganyti, tai gal ir atvers kaip reikia. Bet vaikas negi nukęs. Parėjęs namo ir verkia. Močia klausia, kas yra. Anas nesako. Bet per ilgą klausinėjimą pasakė, kad turįs uodegą. Tuoj sužinojo visas kaimas, ir tas bernas atidavė kuolelį. Kerdžius jį įvarė ir bernioką atvertė kaip reikia. Tada tą kerdžių atstatė iš vietos. Vilktakiu paverstas žmogus visai panašus į vilką. Tai tas vilktakis apibėga apie galvijus, galvijai niekur ir neina. Arba kad reikia pagrąžinti, tai greitai pagrąžina – kerdžiaus jis klausydavo“.
Ganymas senajame Lietuvos kaime buvo tikroji vasaros mokykla, - ir gamtos pažinimo, ir įgūdžių, ir savarankiškumo. Visa tai – tolima praeitis, gal tik grožinėje literatūroje ar spektakliuose dabar iškylanti kaip realybė.
Prof. Libertas Klimka
Senajame Lietuvos kaime gyvuliai būdavo ganomi bendrai. Geros ganyklos – tik dvaro, kaimo žmonėms ganiavai atitekdavo pamiškės, pabalės, rėžių pūdymai. Nelengva ten gyvulius sužiūrėti, o už vasarojaus nuganymą griežtai bausta. Todėl kiekvienas kaimas samdydavo kerdžių, rimtą, pagyvenusi žmogų iš to paties ar netolimo kaimo. Dažniausiai nebeįgalintį imtis sunkesnių žemės ūkio darbų arba mažažemį, grytelninką. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ši pareigybė būdavo įvardijama vis kitaip; Užnemunėje tai skerdžius, Žemaitijoje – piemenų karalius, vidurio Lietuvoje – viršininkas, vyresnybė ar dieninis, rytų Aukštaitijoje – ustovas, o dvaruose – galva ar tėvas. Kerdžiaus samdymą aptardavo kaimo vyrų susirinkimas, vadinamas kuopa arba krivūle. Numatydavo ir atlyginimą už kiekvieną ganomą gyvulį grūdais, bulvėmis, dar pridėdavo linų ryšelį, daržovių žiemai. Tik nuo XIX a. pabaigos jau nemažą uždarbio dalį ėmė sudaryti pinigai. Samdos, o kartu ir ganiavos laikas tradiciškai trukdavo nuo Jurginių, balandžio 23-ios, iki Visų Šventųjų, ar ir kiek vėliau, šv. Martyno, lapkričio 11-osios.
Tiek ganiavos pradžia, tiek pabaiga, o ir vidurys – Sekminės būdavo didelės piemenų šventės.
Iš ko pažinti kerdžių? Krepšys ir triūba per petį, ilgiausias botagas rankoje. Kerdžius kiekvieną ganiavos rytą žadindavo kaimą skardžiabalsiu trimitavimu, kad sušauktų piemenis ir paragintų šeimininkes išginti karves. Kiekvieną dieną jam talkindavo vis po keletą piemenų. Nedidelio kaimo – kokie du prie karvių, du prie kiaulių. Galiojo tokia įdomi taisyklė: kiek karvių valstietis leidžia į bendrą bandą, tiek dienų jo piemuo ir gano. Piemenimis būdavo savi vaikai arba samdyti, dažniausiai nuo 8 iki 15 metų amžiaus. Nelengvas samdyto piemenėlio gyvenimas: be ganymo, tekdavo padėti šerti ir girdyti gyvulius, malkų į virtuvę prinešti, bulves skusti. Vyresnio amžiaus piemuo talkindavo kūlimo, linų mynimo ir kituose ūkio darbuose. Šeimininko troboje piemenėlis savo kampo neturėdavo; miegodavo kur ant suolo, tik žiemai artėjant jam leisdavo įsitaisyti ant pečiaus. Geriau žemaičiuose, - ten piemeniui paskirdavo kamarėlę su lova klėtyje. Piemens algą, numačius ir kitus darbus, suderėdavo tėvai. Ne kažkiek to uždarbio: rublis pinigų, puspūris rugių, bulvių maišiokas, duonos kepalas... Kaip patarlėje: „Piemeniui visi lašeliai, tik ne visi kąsneliai“ Tiesa, būta „uodeginės“ užmokesčio: senoviniu papročiu piemuo gaudavo pinigėlį, jeigu pirklys nupirkdavo jo tą vasarą ganytos bandos gyvulį. Sumokėdavo net už žąsį...
Svarbiausias piemens įnagis – botagas, kurį nusivydavo patys piemenys beganydami arba rudenį bevakarodami. Ir čia reikia išmanymo; tik geru botagu piemenėlis gali pasididžiuoti - „Velug piemenio ir botagas“. Botkočiai būdavę dvejopi: lazdeliniai ir vyteliniai. Lazdeliniai – iš tiesaus kadugio kamieno. Šmaikštesni yra supintieji iš ąžuolo lazdos skelčių. Juos darydavo taip: botkotį iki pusės suskaldydavo į tuziną dalių. Išmirkytas vandenyje po tris skeltes supindavo į tris pynes, tada į vieną storą. Likusias tris skeltes išvedžiodavo tarp pynės tarpų, galą surišdavo odine juostele. Botago virvelė būdavo suvejama iš gerų linų arba kanapių, trijų knatų. Jie nevienodo storio, nes gero botago virvelė turi būti į galą plonėjanti. Kobinukais du knatai susukami draugėn, trečiuoju užpildomi tarpai. Gale užmezgami kas keletas sprindelių mazgai, - kad smūgis skaudesnis būtų. Dar ir atskirai standžiai supintą mazguotą virvelytę, vadinamą papliauška, gale pririšdavo. Ąžuolinius botkočius gamindavosi piemenys Žemaitijoje, panašiai supintus iš karklo vytelių – Suvalkijoje. Kad botagas toks svarbus įnagis, tai ir patarlių, priežodžių apie jį netrūksta: „Patiko kaip šuniui botagas“, „Pasileido kaip ubago botagas“, „Turėk arklį gerą, botagą dar geresnį“, „Ko čia klausyti vėjo botago!”, „Iš smėlio botago nenuvysi“, „Negink Dievo medžian su botagu, bo neišprašysi nei su pyragu“...
Kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Iš jo piemenukai išgirsdavo įvairių pasakojimų, išmokdavo pažinti gyvąją gamtą, oro atmainų požymius. Ir įvairių darbelių: nusivyti botagą, išsisukti švilpukus, pasidaryti įvairių žaislų, nupinti krepšį, vyžas. Kuris berniukas turėdavo meninę nuovoką, paskatintas išdroždavo ir kokį gražų daiktelį. Pamokydavo kerdžius piemenėlius ir dainų, ir skudučiavimo, ir ragą pūsti. Štai kodėl etnologų manoma, kad kerdžius kaimo bendruomenėje užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą, per šimtmečius išlaikydamas ir daugelį jo funkcijų. Nereta, kad žmonės kerdžių pavadintų raganiumi - mat pažinojo gydomąsias žoles, mokėjo užkalbėti nuo gyvatės įkirtimo. O sakmės byloja ir apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti. Kad ir tokia iš Aukštaitijos: „Astravų kaime, Obelių valsčiuj, maždaug prieš šešiasdešimt metų buvo kaimo pasamdytas kerdžius, kuris paversdavo piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo po vieną piemenį, kurį pavertęs vilktakiu lengvai išganydavo daug galvijų. Žmonės apie pavertimus nieko nežinojo, o kad prie tokio kerdžiaus vieno piemens užteko, tai buvo visiems gerai, ir užtat jam geriau mokėdavo, kaip kitiems kerdžiams. Vieną kartą tas kerdžius vertė Likučių piemenį vilktakiu. Vienoj vietoj buvo jo prikalta šermukšnių kuolelių, per juos liepė virsti, ir besiverčiant pavirsta vilktakiu. Kai kerdžius piemenį vilktakiu vertė, užėjo bernas ir viską matė. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius atvertė tą piemenį, tik ne visai gerai. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemeniui negali pašalinti vilko uodegos: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly. Tai kerdžius, nežinodamas, ką daryti, įgrasė piemenį, kad niekam nesakytų, o rytoj vėl ateitų ganyti, tai gal ir atvers kaip reikia. Bet vaikas negi nukęs. Parėjęs namo ir verkia. Močia klausia, kas yra. Anas nesako. Bet per ilgą klausinėjimą pasakė, kad turįs uodegą. Tuoj sužinojo visas kaimas, ir tas bernas atidavė kuolelį. Kerdžius jį įvarė ir bernioką atvertė kaip reikia. Tada tą kerdžių atstatė iš vietos. Vilktakiu paverstas žmogus visai panašus į vilką. Tai tas vilktakis apibėga apie galvijus, galvijai niekur ir neina. Arba kad reikia pagrąžinti, tai greitai pagrąžina – kerdžiaus jis klausydavo“.
Ganymas senajame Lietuvos kaime buvo tikroji vasaros mokykla, - ir gamtos pažinimo, ir įgūdžių, ir savarankiškumo. Visa tai – tolima praeitis, gal tik grožinėje literatūroje ar spektakliuose dabar iškylanti kaip realybė.
Prof. Libertas Klimka
Mylėjęs Tėviškę ir jos gamtą
Šiemet gruodžio mėnesį gamtininkai, literatai pagerbs prieš 45 metus Anapilin išėjusį beletristą, gamtos mylėtoją Pulgį Andriušį (tikr. Fulgencijus Andrusevičius). Tai buvo žodingas prozininkas, nugyvenęs sudėtingą, pilną visokeriopos veiklos gyvenimą.
Gimė Utenos rajono Tauragnų valsčiuje, Gaidžiūnų kaime. Pulgis Andriušis, baigęs penkias gimnazijos klases, įsidėjęs kepalėlį duonos, pėsčias atėjo į Kauną ir tęsė mokslą šeštoje ,,Aušros“ progimnazijos klasėje. Susipažino su asmenimis, tarp jų ir vėliau išgarsėjusiais - A. Miškiniu, J. Aisčiu,
K. Kavecku ir kt. Potraukis domėtis pasaulio gamtos įvairove po mokyklos paskatino įstoti į Kauno universiteto Gamtos fakultetą. Nors ir turėjo gamtai polinkių, ten tvėrė neilgai. Nebaigęs gamtos studijų, ėmė mokytis Kauno meno mokykloje, bet ilgiausiai studijavo literatūrą. Kartu domėjosi teatru, piešė karikatūras, rašė recenzijas. Mokėsi kalbų (anglų, vokiečių, italų, portugalų, rusų, švedų, net arabų). Yra sakęs, kad kalbų gerai neišmoko, nors iš ispanų yra išvertęs ,,Don Kichotą“, turėjo ir kitų vertimų.
Po atokiausias Lietuvos vietas Pulgis Andriušis išvažinėjo dviračiu, išvaikščiojo pėsčias. Pasikinkęs arklį ketino išvažinėti ir Europą, sustodamas tik Romoje. Tepasiekė Austriją, į laikraščius atsiuntė kelionės reportažą. Nuo 1924 metų dirbo ,,Klaipėdos keleivio“ redakcijoje, vėliau - kitoje spaudoje. Vokiečių okupacijos metais daug spausdino ,,Naujojoje sodyboje“. Po karo emigravęs į Vokietiją, bendravo su Lietuvos išeiviais, rašė kelionių apybraižas, išleido apysaką. Remdamasis dar Kaune išmokta esperanto kalba, išleido jos vadovėlį, vieną ispanų kalbos gramatikos dalį, bet greitai su šeima išvyko į Australiją. Ten, dirbdamas įvairiausius darbus, toliau rašė. Daugiau kaip 25 metus išgyvenęs tolimame Australijos žemyne, mirė 1970-aisiais Adelaidėje.
Pulgis Andriušis daug rašė apie gyvąją gamtą, ypač mažųjų padarų-bestuburių pasaulį. Tai rodo jo didelį pastabumą. Žinoma, įtakos turėjo mokymasis Kauno universiteto Gamtos fakultete. Sudėtinga gamtos įvairovė jam buvo įdomi. Jo kūriniuose daugybė palyginimų iš ,,vabalėlių“ ar kitų vabzdžių skleidžiamų garsų, spalvų, iš pirmo žvilgsnio nematomo sudėtingo ir įdomaus jų gyvenimo pasaulio. Beletrizuoti gamtos aprašymai, ypač iš vabzdžių gyvenimo, rodo autoriaus entomologo sugebėjimą žinias ir medžiagą sujungti su literato gabumais. Daug tokio pobūdžio rašinių, paskutiniųjų Pulgio Andriušio rašytų dar Lietuvoje, išspausdinta sodininkams skirto ,,Naujoji sodyba“ žurnalo, vėliaus virtusio ,,Mūsų sodais“ puslapiuose. Jie įdomūs ir dabarties skaitytojams; neatsitiktinai kai kuriuos jų 1994 metais ištisai perspausdino ,,Lietuvos rytas“ savo ,,Sodo puslapiuose“. Įdomu ir tai, kad rašė ne tik patraukliai ir populiariai, bet straipsnius gausiai iliustravo savo pieštais piešiniais. Piešinėliai, kurių į straipsnį įdedama po 3-5, atlikti profesionaliai. Žiūrint entomologiniu požiūriu, jie nemenkintų ir šios srities vadovėlio puslapių. Tekstuose tiksliai nupieštos ir augalo dalys - ypač žiedynai.
Po publikacijomis Pulgis Andriušis pasirašydavo Gamtos Draugas. Rašydamas žodį ,,Draugas“ didžiąja raide, rodė savo pagarbą ir prielankumą gamtai.
Pulgio Andriušio tekstuose labai daug epitetų. Sakysim, tiksliai nupiešęs bitės geluonies sandarą - sudėtingą nuodų liauką, vamzdelius ir kt. - šį aparatą pavadina ,,bravorėliu“, o štai skruzdžių išskiriamą rūgštį - ,,velnio mišiniu“, sprindžių vikšrus - ,,pėstininkais“, o naktinius drugius - ,,naktibaldomis“. Arba, aprašydamas žalos nedarančius vabzdžius, taip pat ir kenkėjus, apie juos atsiliepia: ,,atminkite, kas iš jų gausios šeimynos mums gera ir kas bloga linki“. Augalų apdulkintojus vadina ,,kultūringais ir padoriais“, nes toks ,,atsargiai elgiasi svečiuose, pasivaišinęs, apsikrėtęs žiedadulkėmis it malūnininkas skrenda į kitą kiemą“. Žiedų atžvilgiu ,,riteriškų“ vabzdžių nemažai - tokie ,,lakūnai“ gėlių neniokoja, net nektarą ,,išgeria, padėkoja ir nueina savais keliais“, tuo tarpu ,,gaujos kitokių“ gali apėsti visas augalo dalis, jiems nieko nereiškia sunaikinti ir augalo šventovę - žiedą. Apie tokio likimo augalus, nors ir ilgai krovusius žiedyną, telieka pasakyti, kad ,,žuvo pačiame amžiaus žydėjime“.
Straipsnių pavadinimai išradingi: ,,Gėlės ir vabzdžio santarvė“ (apie žiedų gebėjimą vilioti vabzdžius), ,,Vabzdžių susirinkimą atidarant“ (vabzdžių skleidžiamų garsų ir jų šnaresio paūmėjimas pavasarį), ,,Kodėl gluosnio šakos pražydo“ (apie gumbauodžius), ,,Kodėl riešutai auga ant ąžuolo lapų“ (apie išaugas-galus ir jų sukėlėjus), ,,Vienos karalystės istorija“ (apie bendruomeninį gėluoninių gyvenimą), ,,Viskas praeina kaip dūmas“ (rudens vėjo suplėšomi vapsvų lizdai), ,,Mūsų draugai po velėna“ (dirvos gyvūnai - mineralizatoriai), ,,Gudresnis už profesorių“ (kopūstinio baltuko ypatumai).
Visa tai įkvėpė autorių matytas gimtojo krašto laukų grožis, supanti gamta, augalų ir gyvūnų santykiai, elgesys, o svarbiausia - jo polinkis domėtis aplinka. Sureikšmintų gamtos vaizdų, detalių apie vabzdžių knibždėjimus ir tokio pobūdžio gražių palyginimų gausu ir jo literatūriniame palikime. Tėvų kaimo aplinkoje pažinotų žmonių gyvenimo lemtys ryškiausiai nupasakotos puikioje Pulgio Andriušio knygoje ,,Anoj pusėj ežero“. Kas rašytojui įsiminė gimtajame krašte - ryškiai matyti ir kitose jo knygose, labiausiai 1992 metais išleistame atsiminimų ir apmąstymų leidinyje ,,Septinton įleidus“.
Iš viso Pulgis Andriušis parašė ir išleido keliolika knygų. Amžininkai Pulgį Andriušį mena buvus veiklia ir iškilia asmenybe.
Algimantas Jakimavičius
Šiemet gruodžio mėnesį gamtininkai, literatai pagerbs prieš 45 metus Anapilin išėjusį beletristą, gamtos mylėtoją Pulgį Andriušį (tikr. Fulgencijus Andrusevičius). Tai buvo žodingas prozininkas, nugyvenęs sudėtingą, pilną visokeriopos veiklos gyvenimą.
Gimė Utenos rajono Tauragnų valsčiuje, Gaidžiūnų kaime. Pulgis Andriušis, baigęs penkias gimnazijos klases, įsidėjęs kepalėlį duonos, pėsčias atėjo į Kauną ir tęsė mokslą šeštoje ,,Aušros“ progimnazijos klasėje. Susipažino su asmenimis, tarp jų ir vėliau išgarsėjusiais - A. Miškiniu, J. Aisčiu,
K. Kavecku ir kt. Potraukis domėtis pasaulio gamtos įvairove po mokyklos paskatino įstoti į Kauno universiteto Gamtos fakultetą. Nors ir turėjo gamtai polinkių, ten tvėrė neilgai. Nebaigęs gamtos studijų, ėmė mokytis Kauno meno mokykloje, bet ilgiausiai studijavo literatūrą. Kartu domėjosi teatru, piešė karikatūras, rašė recenzijas. Mokėsi kalbų (anglų, vokiečių, italų, portugalų, rusų, švedų, net arabų). Yra sakęs, kad kalbų gerai neišmoko, nors iš ispanų yra išvertęs ,,Don Kichotą“, turėjo ir kitų vertimų.
Po atokiausias Lietuvos vietas Pulgis Andriušis išvažinėjo dviračiu, išvaikščiojo pėsčias. Pasikinkęs arklį ketino išvažinėti ir Europą, sustodamas tik Romoje. Tepasiekė Austriją, į laikraščius atsiuntė kelionės reportažą. Nuo 1924 metų dirbo ,,Klaipėdos keleivio“ redakcijoje, vėliau - kitoje spaudoje. Vokiečių okupacijos metais daug spausdino ,,Naujojoje sodyboje“. Po karo emigravęs į Vokietiją, bendravo su Lietuvos išeiviais, rašė kelionių apybraižas, išleido apysaką. Remdamasis dar Kaune išmokta esperanto kalba, išleido jos vadovėlį, vieną ispanų kalbos gramatikos dalį, bet greitai su šeima išvyko į Australiją. Ten, dirbdamas įvairiausius darbus, toliau rašė. Daugiau kaip 25 metus išgyvenęs tolimame Australijos žemyne, mirė 1970-aisiais Adelaidėje.
Pulgis Andriušis daug rašė apie gyvąją gamtą, ypač mažųjų padarų-bestuburių pasaulį. Tai rodo jo didelį pastabumą. Žinoma, įtakos turėjo mokymasis Kauno universiteto Gamtos fakultete. Sudėtinga gamtos įvairovė jam buvo įdomi. Jo kūriniuose daugybė palyginimų iš ,,vabalėlių“ ar kitų vabzdžių skleidžiamų garsų, spalvų, iš pirmo žvilgsnio nematomo sudėtingo ir įdomaus jų gyvenimo pasaulio. Beletrizuoti gamtos aprašymai, ypač iš vabzdžių gyvenimo, rodo autoriaus entomologo sugebėjimą žinias ir medžiagą sujungti su literato gabumais. Daug tokio pobūdžio rašinių, paskutiniųjų Pulgio Andriušio rašytų dar Lietuvoje, išspausdinta sodininkams skirto ,,Naujoji sodyba“ žurnalo, vėliaus virtusio ,,Mūsų sodais“ puslapiuose. Jie įdomūs ir dabarties skaitytojams; neatsitiktinai kai kuriuos jų 1994 metais ištisai perspausdino ,,Lietuvos rytas“ savo ,,Sodo puslapiuose“. Įdomu ir tai, kad rašė ne tik patraukliai ir populiariai, bet straipsnius gausiai iliustravo savo pieštais piešiniais. Piešinėliai, kurių į straipsnį įdedama po 3-5, atlikti profesionaliai. Žiūrint entomologiniu požiūriu, jie nemenkintų ir šios srities vadovėlio puslapių. Tekstuose tiksliai nupieštos ir augalo dalys - ypač žiedynai.
Po publikacijomis Pulgis Andriušis pasirašydavo Gamtos Draugas. Rašydamas žodį ,,Draugas“ didžiąja raide, rodė savo pagarbą ir prielankumą gamtai.
Pulgio Andriušio tekstuose labai daug epitetų. Sakysim, tiksliai nupiešęs bitės geluonies sandarą - sudėtingą nuodų liauką, vamzdelius ir kt. - šį aparatą pavadina ,,bravorėliu“, o štai skruzdžių išskiriamą rūgštį - ,,velnio mišiniu“, sprindžių vikšrus - ,,pėstininkais“, o naktinius drugius - ,,naktibaldomis“. Arba, aprašydamas žalos nedarančius vabzdžius, taip pat ir kenkėjus, apie juos atsiliepia: ,,atminkite, kas iš jų gausios šeimynos mums gera ir kas bloga linki“. Augalų apdulkintojus vadina ,,kultūringais ir padoriais“, nes toks ,,atsargiai elgiasi svečiuose, pasivaišinęs, apsikrėtęs žiedadulkėmis it malūnininkas skrenda į kitą kiemą“. Žiedų atžvilgiu ,,riteriškų“ vabzdžių nemažai - tokie ,,lakūnai“ gėlių neniokoja, net nektarą ,,išgeria, padėkoja ir nueina savais keliais“, tuo tarpu ,,gaujos kitokių“ gali apėsti visas augalo dalis, jiems nieko nereiškia sunaikinti ir augalo šventovę - žiedą. Apie tokio likimo augalus, nors ir ilgai krovusius žiedyną, telieka pasakyti, kad ,,žuvo pačiame amžiaus žydėjime“.
Straipsnių pavadinimai išradingi: ,,Gėlės ir vabzdžio santarvė“ (apie žiedų gebėjimą vilioti vabzdžius), ,,Vabzdžių susirinkimą atidarant“ (vabzdžių skleidžiamų garsų ir jų šnaresio paūmėjimas pavasarį), ,,Kodėl gluosnio šakos pražydo“ (apie gumbauodžius), ,,Kodėl riešutai auga ant ąžuolo lapų“ (apie išaugas-galus ir jų sukėlėjus), ,,Vienos karalystės istorija“ (apie bendruomeninį gėluoninių gyvenimą), ,,Viskas praeina kaip dūmas“ (rudens vėjo suplėšomi vapsvų lizdai), ,,Mūsų draugai po velėna“ (dirvos gyvūnai - mineralizatoriai), ,,Gudresnis už profesorių“ (kopūstinio baltuko ypatumai).
Visa tai įkvėpė autorių matytas gimtojo krašto laukų grožis, supanti gamta, augalų ir gyvūnų santykiai, elgesys, o svarbiausia - jo polinkis domėtis aplinka. Sureikšmintų gamtos vaizdų, detalių apie vabzdžių knibždėjimus ir tokio pobūdžio gražių palyginimų gausu ir jo literatūriniame palikime. Tėvų kaimo aplinkoje pažinotų žmonių gyvenimo lemtys ryškiausiai nupasakotos puikioje Pulgio Andriušio knygoje ,,Anoj pusėj ežero“. Kas rašytojui įsiminė gimtajame krašte - ryškiai matyti ir kitose jo knygose, labiausiai 1992 metais išleistame atsiminimų ir apmąstymų leidinyje ,,Septinton įleidus“.
Iš viso Pulgis Andriušis parašė ir išleido keliolika knygų. Amžininkai Pulgį Andriušį mena buvus veiklia ir iškilia asmenybe.
Algimantas Jakimavičius
Gamta svetur
Apie žmogaus ir gamtos draugystę Suomijoje
Suomijoje yra 39 nacionaliniai parkai, 19 gamtinių rezervatų, 6 nacionaliniai turizmo regionai, 12 saugomos laukinės gamtos regionų. Visa tai sudaro daugiau nei 7 milijonus hektarų saugomų teritorijų. Šalyje yra ketvirtas pagal dydį Europoje Saima ežeras. Jo plotas 4400 km2, o kranto linija - 15000 kilometrų. Ežere net 14000 salų. Per metus Suomijos miškais bei ežerais keliauja apie 2,5 mln. turistų (šalyje apie 5,5 mln. gyventojų). 2014 metais iš „laukinio turizmo“ šalis gavo virš 120 mln. eurų pajamų.
Turizmo infrastruktūra
Nors turistų srautas didelis, tačiau keliaujant to tikrai nesijaučia. Tai yra dėl to, kad visuose parkuose įrengta labai daug pėsčiųjų, dviratininkų, baidarių turizmo trasų. Jų ilgį bei sudėtingumą kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes ir poreikius. Visi takai puikiai sužymėti, o bendrus jų planus galima gauti parkų turizmo centruose ar pamatyti dažnuose informaciniuose stenduose. Palei trasas stovinčios tvarkingos nuorodų lentos rodo atstumus iki artimiausių stovyklaviečių, laužaviečių ar lankomų objektų. Kaip taisyklė, nakvynei tinkamos stovyklavietės įrengtos maždaug kas 6 km (,,day trip,“ - dienos kelionės atstumas), laužavietės, suoliukai - dar tankiau. Kiekvienoje stovyklavietėje tikrai rasite malkinę, pilną malkų (prie malkinių padėti kirviai ir pjūklai, grėbliukai ar šluotelės), patogų ugniakurą, aikšteles palapinėms ir švarų, tvarkingą tualetą. Atokesnėse vietose nakvynei pastatytos pavėsinės ar net namukai. Parkų gilumoje, kur tenka keliauti ne vieną dieną, prie ežero ar upės galima rasti ir įrengtą sauną. Plaukiojantiems ežerais ar upėmis prie stovyklaviečių įrengtos prieplaukos. Nemažai stovyklaviečių yra pritaikytos žmonėms su fizine negalia.
Nei už parkų lankymą, nei už nakvynes stovyklavietėse mokėti nereikia.
Turizmo trasų, stovyklaviečių, laužaviečių tinklas driekiasi ne tik per nacionalinius parkus, bet nenutrūkstamai dengia visą Suomiją. Kai kurie iš takų jungiasi tarpusavyje ir įeina į tarptautinių maršrutų tinklą (pvz. 6000 km pėsčiųjų turistinis maršrutas E6 per Suomiją driekiasi 2000 kilometrų).
Turistų patogumui yra puikus internetinis virtualus visos Suomijos žemėlapis su turistinių trasų ir jose esančių turizmo objektų išdėstymu (www.retkikartta.fi).
Turizmo kultūra ir ypatumai
Keliavimo Suomijos gamtoje taisykles glaustai galima nusakyti taip: ,,Viskas leidžiama, tačiau tavęs neturi nei matytis nei girdėtis, o po tavęs neturi likti jokių buvimo pėdsakų“.
Paprastose miškų stovyklavietėse šiukšliadėžių nėra, nes laikomasi principo ,,Ką lengvai atsinešei, tą gali lengvai ir išsinešti“. Stambesnėse poilsio vietose, kur susikerta daugelis maršrutų, įrengtos atliekų rūšiavimo vietos. Jose rasite atskiras talpas stiklui, popieriui, plastikui, elektros elementams, net rankinius presus skardinių supresavimui.
Suomijoje leidžiama vaikščioti, plaukioti beveik visur išskyrus gamtinius rezervatus. Nors ežerų krantai tankiai apstatyti dailiais mediniais namukais, tačiau niekur nepamatysite tvorų. Nakvynei palapinę ne parko teritorijoje galima statytis bet kur, net ir privačioje teritorijoje (aišku laikantis padoraus atstumo nuo gyvenamųjų namų).
Uogas ir grybus, kurių miškuose begalė, galima rinkti visur. Žvejyba tik su plūde ir kabliuku nemokama. Naudojant kitas priemones, reikia pirkti leidimus, tačiau išimtis taikoma vaikams iki 16 ir senjorams nuo 65 metų. Žvejų pamėgtose vietose įrengtos lauko virtuvėlės, kuriose galima patogiai pasigaminti patiekalus iš pagauto laimikio.
Visur nustatytų taisyklių laikomasi. Stovyklavietėse nėra šiukšlių, lauko baldai neišlaužyti, aplink stovyklavietes medžiai neiškapoti. Atrodo, kad tvarkos niekas nesergi ir piktavaliams palikta veiksmų laisvė. Tačiau taip tik atrodo. Bet kuriuo metu net ir toliausiame miško kampelyje į stovyklavietę gali užsukti tvirto sudėjimo gamtosaugos inspektoriai, kurie, užsimetę turistines kuprines, ištisom dienom vaikšto po parko teritoriją. Pamačius prie jų diržo kabančius šaunamus ginklus ir antrankius, abejonių nekyla dėl to, kas lauktų tvarkos pažeidėjų.
Taigi Suomijoje daug ko galima pasimokyti apie žmogaus ir gamtos santarvę. Visą tai patyriau ne kartą pabuvojęs tame gražiame ežerais, kalvomis, šniokščiančiomis upėmis ir įvairiausia gyvūnija turtingame krašte.
Julius STASINAS
Suomijoje yra 39 nacionaliniai parkai, 19 gamtinių rezervatų, 6 nacionaliniai turizmo regionai, 12 saugomos laukinės gamtos regionų. Visa tai sudaro daugiau nei 7 milijonus hektarų saugomų teritorijų. Šalyje yra ketvirtas pagal dydį Europoje Saima ežeras. Jo plotas 4400 km2, o kranto linija - 15000 kilometrų. Ežere net 14000 salų. Per metus Suomijos miškais bei ežerais keliauja apie 2,5 mln. turistų (šalyje apie 5,5 mln. gyventojų). 2014 metais iš „laukinio turizmo“ šalis gavo virš 120 mln. eurų pajamų.
Turizmo infrastruktūra
Nors turistų srautas didelis, tačiau keliaujant to tikrai nesijaučia. Tai yra dėl to, kad visuose parkuose įrengta labai daug pėsčiųjų, dviratininkų, baidarių turizmo trasų. Jų ilgį bei sudėtingumą kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes ir poreikius. Visi takai puikiai sužymėti, o bendrus jų planus galima gauti parkų turizmo centruose ar pamatyti dažnuose informaciniuose stenduose. Palei trasas stovinčios tvarkingos nuorodų lentos rodo atstumus iki artimiausių stovyklaviečių, laužaviečių ar lankomų objektų. Kaip taisyklė, nakvynei tinkamos stovyklavietės įrengtos maždaug kas 6 km (,,day trip,“ - dienos kelionės atstumas), laužavietės, suoliukai - dar tankiau. Kiekvienoje stovyklavietėje tikrai rasite malkinę, pilną malkų (prie malkinių padėti kirviai ir pjūklai, grėbliukai ar šluotelės), patogų ugniakurą, aikšteles palapinėms ir švarų, tvarkingą tualetą. Atokesnėse vietose nakvynei pastatytos pavėsinės ar net namukai. Parkų gilumoje, kur tenka keliauti ne vieną dieną, prie ežero ar upės galima rasti ir įrengtą sauną. Plaukiojantiems ežerais ar upėmis prie stovyklaviečių įrengtos prieplaukos. Nemažai stovyklaviečių yra pritaikytos žmonėms su fizine negalia.
Nei už parkų lankymą, nei už nakvynes stovyklavietėse mokėti nereikia.
Turizmo trasų, stovyklaviečių, laužaviečių tinklas driekiasi ne tik per nacionalinius parkus, bet nenutrūkstamai dengia visą Suomiją. Kai kurie iš takų jungiasi tarpusavyje ir įeina į tarptautinių maršrutų tinklą (pvz. 6000 km pėsčiųjų turistinis maršrutas E6 per Suomiją driekiasi 2000 kilometrų).
Turistų patogumui yra puikus internetinis virtualus visos Suomijos žemėlapis su turistinių trasų ir jose esančių turizmo objektų išdėstymu (www.retkikartta.fi).
Turizmo kultūra ir ypatumai
Keliavimo Suomijos gamtoje taisykles glaustai galima nusakyti taip: ,,Viskas leidžiama, tačiau tavęs neturi nei matytis nei girdėtis, o po tavęs neturi likti jokių buvimo pėdsakų“.
Paprastose miškų stovyklavietėse šiukšliadėžių nėra, nes laikomasi principo ,,Ką lengvai atsinešei, tą gali lengvai ir išsinešti“. Stambesnėse poilsio vietose, kur susikerta daugelis maršrutų, įrengtos atliekų rūšiavimo vietos. Jose rasite atskiras talpas stiklui, popieriui, plastikui, elektros elementams, net rankinius presus skardinių supresavimui.
Suomijoje leidžiama vaikščioti, plaukioti beveik visur išskyrus gamtinius rezervatus. Nors ežerų krantai tankiai apstatyti dailiais mediniais namukais, tačiau niekur nepamatysite tvorų. Nakvynei palapinę ne parko teritorijoje galima statytis bet kur, net ir privačioje teritorijoje (aišku laikantis padoraus atstumo nuo gyvenamųjų namų).
Uogas ir grybus, kurių miškuose begalė, galima rinkti visur. Žvejyba tik su plūde ir kabliuku nemokama. Naudojant kitas priemones, reikia pirkti leidimus, tačiau išimtis taikoma vaikams iki 16 ir senjorams nuo 65 metų. Žvejų pamėgtose vietose įrengtos lauko virtuvėlės, kuriose galima patogiai pasigaminti patiekalus iš pagauto laimikio.
Visur nustatytų taisyklių laikomasi. Stovyklavietėse nėra šiukšlių, lauko baldai neišlaužyti, aplink stovyklavietes medžiai neiškapoti. Atrodo, kad tvarkos niekas nesergi ir piktavaliams palikta veiksmų laisvė. Tačiau taip tik atrodo. Bet kuriuo metu net ir toliausiame miško kampelyje į stovyklavietę gali užsukti tvirto sudėjimo gamtosaugos inspektoriai, kurie, užsimetę turistines kuprines, ištisom dienom vaikšto po parko teritoriją. Pamačius prie jų diržo kabančius šaunamus ginklus ir antrankius, abejonių nekyla dėl to, kas lauktų tvarkos pažeidėjų.
Taigi Suomijoje daug ko galima pasimokyti apie žmogaus ir gamtos santarvę. Visą tai patyriau ne kartą pabuvojęs tame gražiame ežerais, kalvomis, šniokščiančiomis upėmis ir įvairiausia gyvūnija turtingame krašte.
Julius STASINAS