Aplinkos ministerijoje
„Atliekų tvarkymo centrų valdymą būtina reformuoti“, - teigia
|
Aplinkosaugininkai brakonierius
|
Aplinkos viceministrai
Linas Jonauskas
Mažeikiuose gimęs 33 metų Linas Jonauskas Aplinkos ministerijoje kuruos gamtos apsaugos, miškų, saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio sektorius. Naujasis viceministras jau nuo mokyklos suolo aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo mokyklos moksleivių prezidentu, įsteigė Mažeikių jaunimo tarybą, nuo 2003 m. iki šiol vadovauja Socialdemokratinio jaunimo organizacijai. Linas Jonauskas studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Edukologijos universitetas. Red.), dirbo kelių Seimo narių padėjėju, 2007-2008 m. – šalies premjero patarėju jaunimo politikos klausimais, o nuo 2008 m. iki šiol – Seimo nario Gedimino Kirkilo padėjėju. Vienas svarbiausių pomėgių laisvalaikiu – žvejyba. Daiva Matonienė Aplinkos viceministrės pareigas pradėjusi eiti Daiva Matonienė kuruos statybos ir būsto, urbanistikos ir architektūros, teritorijų planavimo ir žemės gelmių sektorius. Iš Šiaulių krašto kilusi 39 metų Daiva Matonienė yra baigusi verslo vadybos ir administravimo studijas Šiaulių universitete, turi ekonomikos magistrės laipsnį. Kelis metus yra dirbusi ekonomiste, vadovavusi Šiaulių regiono plėtros agentūrai. Nuo 2003 m. iki 2011 m. dėstė Vakarų Lietuvos verslo kolegijos Šiaulių skyriuje mikroekonomiką ir makroekonomiką, nuo 2005 m. iki 2011 m. Šiaulių universitete – finansų ir investicijų valdymą. Naujoji viceministrė nuo 2007 m. iki šiol dirbo Šiaulių savivaldybės mero pavaduotoja, kuravo aplinkos apsaugos, ekonomikos, infrastruktūros, statybos organizavimo ir informacinių technologijų sritis, vadovavo įvairioms darbo grupėms – daugiabučių namų modernizavimo problemoms spręsti, Šiaulių miesto oro uostui vystyti ir kt. Almantas Petkus Iš Telšių kilęs 36 metų Almantas Petkus Aplinkos ministerijoje kuruos atliekų, taršos prevencijos, vandenų ir ES paramos administravimo sektorius. Naujasis viceministras yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, turi vadovavimo kelioms bendrovėms ir profesionalios politinės veiklos patirties. 2007 m. buvo išrinktas Telšių rajono savivaldybės meru, o 2008-aisiais – Seimo nariu. Dirbdamas parlamente, buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariu, domėjosi atsinaujinančios energetikos plėtros galimybėmis, užsienio šalių patirtimi šioje srityje. Laisvalaikiu mėgsta keliauti, skaityti, išmėginti naujus valgių receptus. |
KONKURSAS
Lietuvos vaikai kviečiami piešti mišką
Baigiamos rengti naujos ES Miškų strategijos, kuri netrukus bus patvirtinta, proga Europos Komisija paskelbė piešinių konkursą „Ką man reiškia miškas?“. Jame gali dalyvauti visi nuo šešerių iki dešimties metų Europos Sąjungoje gyvenantys vaikai. Aplinkos ministerija kviečia ir Lietuvos vaikus siųsti savo piešinius šiam konkursui.
Piešiniai turėtų būti miško tema. Juose, pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto Gedimino Jasinevičiaus, vaikai galėtų pavaizduoti, kaip jie lankosi ir žaidžia miške, kaip jį saugo, kaip naudojasi jo teikiamomis gėrybėmis.
Konkurso pagrindinis prizas – „iPad“ planšetinis kompiuteris. Nugalėtoja(s) su savo tėveliais ar globėjais bus pakviesta(s) į Briuselį atsiimti diplomo ir prizo. Kelionę į Briuselį ir prizus dovanoja Europos Komisija.
Europos Komisijai piešinį reikia nusiųsti iki 2013 m. vasario 15 d. adresu:
Unit H4, DG Agriculture and Rural Development, European Commission, Loi 130 3/150, 1049 Brussel, Belgium.
Ant laiško turi būti pažymėta, kad jis skirtas piešimo konkursui miškų tema.
Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti EK tinklalapyje
Baigiamos rengti naujos ES Miškų strategijos, kuri netrukus bus patvirtinta, proga Europos Komisija paskelbė piešinių konkursą „Ką man reiškia miškas?“. Jame gali dalyvauti visi nuo šešerių iki dešimties metų Europos Sąjungoje gyvenantys vaikai. Aplinkos ministerija kviečia ir Lietuvos vaikus siųsti savo piešinius šiam konkursui.
Piešiniai turėtų būti miško tema. Juose, pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto Gedimino Jasinevičiaus, vaikai galėtų pavaizduoti, kaip jie lankosi ir žaidžia miške, kaip jį saugo, kaip naudojasi jo teikiamomis gėrybėmis.
Konkurso pagrindinis prizas – „iPad“ planšetinis kompiuteris. Nugalėtoja(s) su savo tėveliais ar globėjais bus pakviesta(s) į Briuselį atsiimti diplomo ir prizo. Kelionę į Briuselį ir prizus dovanoja Europos Komisija.
Europos Komisijai piešinį reikia nusiųsti iki 2013 m. vasario 15 d. adresu:
Unit H4, DG Agriculture and Rural Development, European Commission, Loi 130 3/150, 1049 Brussel, Belgium.
Ant laiško turi būti pažymėta, kad jis skirtas piešimo konkursui miškų tema.
Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti EK tinklalapyje
Grožio salos
Grožio salos, liudijančios žmonių darbštumą ir meilę gamtai
L. Januškevičius
Lietuvos dendrologinės kolekcijos: apžvalga ir išvados
Skaitytojui paaiškinsiu, kad kalbėsiu ne apie šalies botanikos sodus, kurie taip pat turi labai turtingas, gerai tvarkomas ir pakankamai gerai ištirtas dendrologines kolekcijas, bet apie individualias (privačias) kolekcijas, kurių šeimininkai dažniausiai yra sodininkai mėgėjai, kuklūs žmonės, savo begaliniu darbštumu ir entuziazmu sukaupę turtingas retų egzotinių medžių bei krūmų kolekcijas, neretai prilygstančias botanikos sodams.
Ką vadinti dendrologine kolekcija
Šiandieniniu supratimu - tai tam tikroje teritorijoje (sodyboje, parke ar kitos paskirties želdyne) sukauptas ne mažesnis kaip 50 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių, porūšių ir formų rinkinys (kolekcija), kuriame ne mažiau kaip 50 proc. augalų amžius viršija 10 metų. Pageidautina (bet nebūtina sąlyga), kad bent 20-30 proc. kolekcijos augalų būtų iš rečiau šalies želdynuose sutinkamų egzotinių sumedėjusių augalų rūšių ar porūšių. Šalies dendrologinės kolekcijos, atsižvelgiant į užimamą plotą bei augalų išsidėstymo pobūdį, yra dviejų tipų: kolekcijos-sodybos ir kolekcijos-parkai bei arboretumai. Sodybų tipui priklauso dauguma dendrologinių kolekcijų. Jose augalai sutelkti palyginti nedidelėje, kompaktiškoje 10-50 arų sodybos rekreacinėje zonoje šalia gyvenamojo namo, prisilaikant dekoratyvinių -kraštovaizdinių augalų derinimo principų. Antrajam tipui – parkams bei arboretumams - priklauso pačios turtingiausios šalies dendrologinės kolekcijos, užimančios nuo vieno iki dešimties ir daugiau hektarų plotą: prof. T.Ivanausko Obelynės arboretumas (Kauno r.), S. Juknevičiaus Beržoto dendrologinė kolekcija (Panevėžio r.), o taip pat K. Kaltenio Skinderiškio (Kėdainių r.), Ariogalos girininkijos (Raseinių r.), I. Navidansko (Skuodo r.) ir Z.Naujokaičio Kurynės (Šakių r.) dendrologiniai parkai. Kai kurios individualios dendrologinės kolekcijos yra mišraus tipo. Jas sudaro pagal jau anksčiau minėtus principus suformuota sodybos teritorija ir šalia arba šiek tiek atokiau nuo sodybos esantis dendrologinis parkas-arboretumas: L. Januškevičiaus, J. Urbaičio, V. Monkausko, V. Intos kolekcijos.
Lietuvos dendrologinių kolekcijų istorija
Prieškario metai
Viena pirmųjų individualių dendrologinių kolekcijų Lietuvoje, matyt, reikėtų laikyti J. Strumilos medelyną ir kolekcinį sodą (XIX a. pirmoji pusė) Vilniuje, šalia Rūdininkų vartų (dabartinė Sodų gatvė). Čia jis augino ir pardavinėjo tiek vietinius, tiek ir introdukuotus dekoratyvinius augalus, kurie vėliau plačiai paplito po šalies želdynus. Pirmųjų individualių dendrologinių kolekcijų kategorijai derėtų priskirti ir XIX a. bei XX a. pradžioje įkurtus, dendrologiniu požiūriu turtingiausius, šalies dvarų parkus. Pagal turtingumą introdukuotais medžiais ir krūmais juos galima suskirstyti į 4 kategorijas: parkai - dendrologinės kolekcijos (daugiau kaip 50 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir porūšių), turtingi parkai (30-50), vidutiniškai turtingi (20-30) ir neturtingi (mažiau kaip 20). Prie turtingiausių dendrologiniu požiūriu dvarų parkų, daugumą kurių teisėtai galima vadinti dendrologinėmis kolekcijomis, reikėtų priskirti šiandieninį Palangos botanikos parką (per 200 rūšių, porūšių ir formų) bei Dotnuvos (62) (Kėdainių r.), Žagarės (61) (Joniškio r.), Rietavo (58) (Plungės r.), Terespolio (51) (Kėdainių r.) ir kai kuriuos kitus dvarų parkus. Žinoma, daugumos šių parkų introdukuotos dendrofloros rūšinis asortimentas nebuvo pastovus, neabejotinai, per ilgus dešimtmečius jis keitės, keitėsi ir šių parkų priklausomybė, tačiau tiek dabar, tiek anksčiau dendrologiniu požiūriu jie buvo labai turtingi.
Pirmosiomis tarpukario metais įkurtomis individualiomis dendrologinėmis kolekcijomis Lietuvoje reikėtų laikyti 1923 m. prof. T.Ivanausko Obelynės arboretumą (Kauno r., Ringaudų km.) ir I. Navidansko dendroparką (1928 m., Skuodo r.). Šių žmonių pasiaukojančio darbo ir pastangų dėka buvo sukurtos tiems laikams neįtikėtinai turtingos dendrologinės kolekcijos, kuriose augantys augalai ir šiandien sudaro vertingiausią šalies introdukuotos dendrofloros genofondo dalį.
Pokario laikotarpis
Dendrologinių kolekcijų kūrimą, jų klestėjimą pokario metais įtakojo Lietuvos sodininkų ir Lietuvos gamtos apsaugos draugijos, o ypač Gamtos apsaugos komitetas, kuriam ilgus metus vadovavo žymus gamtosaugininkas Viktoras Bergas. Betarpiškas sodininkų mėgėjų bendravimas bei dalijimasis patirtimi, kasmetiniai gražiausių sodybų ir kolektyvinių sodų konkursai-apžiūros XX a. antroje pusėje paskatino didelį gyventojų susidomėjimą dekoratyvine sodininkyste bei sodybų želdinimu ir tvarkymu. Be abejonės, kartu išaugo ir sodybose auginamų dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimentas. Puoselėdami dekoratyvinės sodininkystės tradicijas daugelis sodininkų mėgėjų nejučiomis „susirgo“ augalų kolekcionavimo liga. Taip pokario metais atsirado pirmosios individualios kolekcijos, kurių kasmet vis gausėjo. Viena pirmųjų pokario metų dendrologinių kolekcijų buvo pradėta kurti 1957 m. Žemaitijoje, Plungės r., Galvyčių kaime. Ją įkūrė ir iki šių dienų puoselėja didelis dekoratyvinių medžių ir krūmų mėgėjas, jų dauginimo bei auginimo entuziastas Vaclovas Monkauskas. Apie 1960 m., augalų kolekcionavimu susižavėjo Vilniaus sodininkas mėgėjas Juozas Leleika. Ypač daug dendrologinių kolekcijų buvo įkurta 1960-1970 m.: V. ir A. Čebatorių (Alytus), J. Kulikausko (Jurbarko r., Veliuona), K. ir G. Palukaičių (Kaunas), S. ir G. Ulrichų (Kaunas), G. Šilinio (Kupiškio r.), Bubliauskų (Mažeikių r., Seda), S. Juknevičiaus (Panevėžio r.,), Grigonių (Prienų r., Išlaužas), V. Matuzonio (Rokiškis), V. Intos (Skuodo r., Mosėdis) ir daugelis kitų. Dendrologų mėgėjų judėjimas pamažu apėmė visą Lietuvą. Šiandien šalyje jau nesurasime tokio rajono, kuriame nebūtų didesnės ar mažesnės dendrologinės kolekcijos. Kai kurios tiek išaugo, kad tapo dendrologiniais parkais, kurie neretai vadinami arboretumais. Iš tokių visų pirma paminėtini : K. Kaltenio Skinderiškio dendroparkas (Kėdainių r.), S.Juknevičiaus Beržoto (Panevėžio r.) dendrologinė kolekcija ir A. Čiapo Naujosios Akmenės botanikos sodelis. Introdukuotų sumedėjusių augalų gausumu ir jų įvairove šios kolekcijos prilygsta botanikos sodams.
Tautinio atgimimo metai
Tautinio atgimimo metais šalyje pradėtos kurti šiek tiek kitokio tipo dendrologinės kolekcijos, išsiskiriančios ne tik didele dekoratyvinių medžių bei krūmų įvairove, bet ir tam tikra prabanga, kuri anaiptol nebuvo būdinga pokario metų kolekcijoms.Tokias kolekcijas, padedant kraštovaizdžio architektams ir kitiems dekoratyvinės sodininkystės specialistams, šiandien kuria turtingi šalies žmonės, kurie greta verslo ir kitų reikalų suranda laiko dekoratyvinei sodininkystei bei augalų kolekcionavimo pomėgiui. Didesnės šeimininkų finansinės galimybės gana ryškiai atsispindi ir pačiose kolekcijose. Čia gausu ypač retų dekoratyvinių medžių ir krūmų, daug dėmesio skiriama topiariniam menui (dekoratyviniam augalų karpymui). Iš tokių paminėtinos A. Žindžiuvienės (Kaunas) ir J. Urbaičio (Kauno r., Ramučiai) kolekcijos. Kalbant apie šalies individualias dendrologines kolekcijas‚ reikėtų pažymėti ir tai, kad jos vertingos ne tik dėl turtingo dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimento, bet ir estetiniu, kraštovaizdžio architektūros požiūriu. Neretai tai tikri kraštovaizdžio architektūros meno perlai, per daugelį metų sukurti ir išpuoselėti darbščių šeimininkų rankų.
Išvados
Specialių tyrimų duomenimis šiuo metu šalies individualiose dendrologinėse kolekcijose auginama per 2 tūkst. rūšių bei žemesnio rango taksonų (porūšių, varietetų, formų) introdukuotų sumedėjusių augalų, t. y. daugiau kaip pusė viso Lietuvos introdukuotos dendrofloros genofondo. Ne taip seniai botanikai ir netgi kai kurie dendrologai-profesionalai buvo linkę ignoruoti sodininkų mėgėjų vykdomą introdukciją. Bet mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad individualiose kolekcijose sukaupta labai vertinga tiek moksliniu, tiek pažintiniu požiūriu Lietuvos introdukuotos dendrofloros dalis, įgalinanti atlikti introdukuotų sumedėjusių augalų bioekologinius tyrimus ne tik šalies botanikos soduose, bet ir visoje šalies teritorijoje, atsižvelgiant ir įvertinant gana ryškius atskirų regionų klimatinius bei geomorfologinius skirtumus. Moksliniu požiūriu tai labai svarbu.
Dauguma dendrologinių kolekcijų sukurtos vadovaujantis dekoratyviniu-kraštovaizdiniu principu, derinant jose sodinamus augalus pagal jų dekoratyvines ir architektūrines savybes bei taikymo želdynuose galimybes. Todėl kolekcijos dažniausiai daugiau ar mažiau atspindi šeimininkų estetinius poreikius ir yra gana savitos bei įdomios. Nors turtingiausiose šalies kolekcijose dalinai prisilaikoma ir šalies universitetiniuose botanikos soduose dominuojančio sistematinio bei rečiau pasitaikančio geografinio principo, kada augalai grupuojami į gentines ir šeimų kolekcijas (sistematinis principas) arba sodinami, atsižvelgiant į atskirų rūšių geografinę kilmę (geografinis principas) - prof. T. Ivanausko Obelynės arboretumas, S. Juknevičiaus Beržoto dendrologinė kolekcija, K. Kaltenio Skinderiškio dendroparkas ir L. Januškevičiaus „Dzūkijos“ arboretumas. Sodybų tipo kolekcijose gana dažni įvairūs dekoratyvinių želdynų kompoziciniai elementai bei mažosios architektūros formos: alpinariumai, gėlynai, tvenkiniai, didesni ar mažesni vandens baseinėliai, dirbtiniai upeliai, tilteliai, pavėsinės, skulptūros... Neretai šios kolekcijos yra puikūs kraštovaizdžio architektūros kūriniai, daugiau ar mažiau atspindintys mūsų šalies dekoratyvinės sodininkystės tradicijas. Šiuo požiūriu ypač patrauklios J. Urbaičio, A.Čiapo, A. Kišono, V. ir D. Neliupšių ir daugelio kitų kolekcijos.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Skaitytojui paaiškinsiu, kad kalbėsiu ne apie šalies botanikos sodus, kurie taip pat turi labai turtingas, gerai tvarkomas ir pakankamai gerai ištirtas dendrologines kolekcijas, bet apie individualias (privačias) kolekcijas, kurių šeimininkai dažniausiai yra sodininkai mėgėjai, kuklūs žmonės, savo begaliniu darbštumu ir entuziazmu sukaupę turtingas retų egzotinių medžių bei krūmų kolekcijas, neretai prilygstančias botanikos sodams.
Ką vadinti dendrologine kolekcija
Šiandieniniu supratimu - tai tam tikroje teritorijoje (sodyboje, parke ar kitos paskirties želdyne) sukauptas ne mažesnis kaip 50 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių, porūšių ir formų rinkinys (kolekcija), kuriame ne mažiau kaip 50 proc. augalų amžius viršija 10 metų. Pageidautina (bet nebūtina sąlyga), kad bent 20-30 proc. kolekcijos augalų būtų iš rečiau šalies želdynuose sutinkamų egzotinių sumedėjusių augalų rūšių ar porūšių. Šalies dendrologinės kolekcijos, atsižvelgiant į užimamą plotą bei augalų išsidėstymo pobūdį, yra dviejų tipų: kolekcijos-sodybos ir kolekcijos-parkai bei arboretumai. Sodybų tipui priklauso dauguma dendrologinių kolekcijų. Jose augalai sutelkti palyginti nedidelėje, kompaktiškoje 10-50 arų sodybos rekreacinėje zonoje šalia gyvenamojo namo, prisilaikant dekoratyvinių -kraštovaizdinių augalų derinimo principų. Antrajam tipui – parkams bei arboretumams - priklauso pačios turtingiausios šalies dendrologinės kolekcijos, užimančios nuo vieno iki dešimties ir daugiau hektarų plotą: prof. T.Ivanausko Obelynės arboretumas (Kauno r.), S. Juknevičiaus Beržoto dendrologinė kolekcija (Panevėžio r.), o taip pat K. Kaltenio Skinderiškio (Kėdainių r.), Ariogalos girininkijos (Raseinių r.), I. Navidansko (Skuodo r.) ir Z.Naujokaičio Kurynės (Šakių r.) dendrologiniai parkai. Kai kurios individualios dendrologinės kolekcijos yra mišraus tipo. Jas sudaro pagal jau anksčiau minėtus principus suformuota sodybos teritorija ir šalia arba šiek tiek atokiau nuo sodybos esantis dendrologinis parkas-arboretumas: L. Januškevičiaus, J. Urbaičio, V. Monkausko, V. Intos kolekcijos.
Lietuvos dendrologinių kolekcijų istorija
Prieškario metai
Viena pirmųjų individualių dendrologinių kolekcijų Lietuvoje, matyt, reikėtų laikyti J. Strumilos medelyną ir kolekcinį sodą (XIX a. pirmoji pusė) Vilniuje, šalia Rūdininkų vartų (dabartinė Sodų gatvė). Čia jis augino ir pardavinėjo tiek vietinius, tiek ir introdukuotus dekoratyvinius augalus, kurie vėliau plačiai paplito po šalies želdynus. Pirmųjų individualių dendrologinių kolekcijų kategorijai derėtų priskirti ir XIX a. bei XX a. pradžioje įkurtus, dendrologiniu požiūriu turtingiausius, šalies dvarų parkus. Pagal turtingumą introdukuotais medžiais ir krūmais juos galima suskirstyti į 4 kategorijas: parkai - dendrologinės kolekcijos (daugiau kaip 50 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir porūšių), turtingi parkai (30-50), vidutiniškai turtingi (20-30) ir neturtingi (mažiau kaip 20). Prie turtingiausių dendrologiniu požiūriu dvarų parkų, daugumą kurių teisėtai galima vadinti dendrologinėmis kolekcijomis, reikėtų priskirti šiandieninį Palangos botanikos parką (per 200 rūšių, porūšių ir formų) bei Dotnuvos (62) (Kėdainių r.), Žagarės (61) (Joniškio r.), Rietavo (58) (Plungės r.), Terespolio (51) (Kėdainių r.) ir kai kuriuos kitus dvarų parkus. Žinoma, daugumos šių parkų introdukuotos dendrofloros rūšinis asortimentas nebuvo pastovus, neabejotinai, per ilgus dešimtmečius jis keitės, keitėsi ir šių parkų priklausomybė, tačiau tiek dabar, tiek anksčiau dendrologiniu požiūriu jie buvo labai turtingi.
Pirmosiomis tarpukario metais įkurtomis individualiomis dendrologinėmis kolekcijomis Lietuvoje reikėtų laikyti 1923 m. prof. T.Ivanausko Obelynės arboretumą (Kauno r., Ringaudų km.) ir I. Navidansko dendroparką (1928 m., Skuodo r.). Šių žmonių pasiaukojančio darbo ir pastangų dėka buvo sukurtos tiems laikams neįtikėtinai turtingos dendrologinės kolekcijos, kuriose augantys augalai ir šiandien sudaro vertingiausią šalies introdukuotos dendrofloros genofondo dalį.
Pokario laikotarpis
Dendrologinių kolekcijų kūrimą, jų klestėjimą pokario metais įtakojo Lietuvos sodininkų ir Lietuvos gamtos apsaugos draugijos, o ypač Gamtos apsaugos komitetas, kuriam ilgus metus vadovavo žymus gamtosaugininkas Viktoras Bergas. Betarpiškas sodininkų mėgėjų bendravimas bei dalijimasis patirtimi, kasmetiniai gražiausių sodybų ir kolektyvinių sodų konkursai-apžiūros XX a. antroje pusėje paskatino didelį gyventojų susidomėjimą dekoratyvine sodininkyste bei sodybų želdinimu ir tvarkymu. Be abejonės, kartu išaugo ir sodybose auginamų dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimentas. Puoselėdami dekoratyvinės sodininkystės tradicijas daugelis sodininkų mėgėjų nejučiomis „susirgo“ augalų kolekcionavimo liga. Taip pokario metais atsirado pirmosios individualios kolekcijos, kurių kasmet vis gausėjo. Viena pirmųjų pokario metų dendrologinių kolekcijų buvo pradėta kurti 1957 m. Žemaitijoje, Plungės r., Galvyčių kaime. Ją įkūrė ir iki šių dienų puoselėja didelis dekoratyvinių medžių ir krūmų mėgėjas, jų dauginimo bei auginimo entuziastas Vaclovas Monkauskas. Apie 1960 m., augalų kolekcionavimu susižavėjo Vilniaus sodininkas mėgėjas Juozas Leleika. Ypač daug dendrologinių kolekcijų buvo įkurta 1960-1970 m.: V. ir A. Čebatorių (Alytus), J. Kulikausko (Jurbarko r., Veliuona), K. ir G. Palukaičių (Kaunas), S. ir G. Ulrichų (Kaunas), G. Šilinio (Kupiškio r.), Bubliauskų (Mažeikių r., Seda), S. Juknevičiaus (Panevėžio r.,), Grigonių (Prienų r., Išlaužas), V. Matuzonio (Rokiškis), V. Intos (Skuodo r., Mosėdis) ir daugelis kitų. Dendrologų mėgėjų judėjimas pamažu apėmė visą Lietuvą. Šiandien šalyje jau nesurasime tokio rajono, kuriame nebūtų didesnės ar mažesnės dendrologinės kolekcijos. Kai kurios tiek išaugo, kad tapo dendrologiniais parkais, kurie neretai vadinami arboretumais. Iš tokių visų pirma paminėtini : K. Kaltenio Skinderiškio dendroparkas (Kėdainių r.), S.Juknevičiaus Beržoto (Panevėžio r.) dendrologinė kolekcija ir A. Čiapo Naujosios Akmenės botanikos sodelis. Introdukuotų sumedėjusių augalų gausumu ir jų įvairove šios kolekcijos prilygsta botanikos sodams.
Tautinio atgimimo metai
Tautinio atgimimo metais šalyje pradėtos kurti šiek tiek kitokio tipo dendrologinės kolekcijos, išsiskiriančios ne tik didele dekoratyvinių medžių bei krūmų įvairove, bet ir tam tikra prabanga, kuri anaiptol nebuvo būdinga pokario metų kolekcijoms.Tokias kolekcijas, padedant kraštovaizdžio architektams ir kitiems dekoratyvinės sodininkystės specialistams, šiandien kuria turtingi šalies žmonės, kurie greta verslo ir kitų reikalų suranda laiko dekoratyvinei sodininkystei bei augalų kolekcionavimo pomėgiui. Didesnės šeimininkų finansinės galimybės gana ryškiai atsispindi ir pačiose kolekcijose. Čia gausu ypač retų dekoratyvinių medžių ir krūmų, daug dėmesio skiriama topiariniam menui (dekoratyviniam augalų karpymui). Iš tokių paminėtinos A. Žindžiuvienės (Kaunas) ir J. Urbaičio (Kauno r., Ramučiai) kolekcijos. Kalbant apie šalies individualias dendrologines kolekcijas‚ reikėtų pažymėti ir tai, kad jos vertingos ne tik dėl turtingo dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimento, bet ir estetiniu, kraštovaizdžio architektūros požiūriu. Neretai tai tikri kraštovaizdžio architektūros meno perlai, per daugelį metų sukurti ir išpuoselėti darbščių šeimininkų rankų.
Išvados
Specialių tyrimų duomenimis šiuo metu šalies individualiose dendrologinėse kolekcijose auginama per 2 tūkst. rūšių bei žemesnio rango taksonų (porūšių, varietetų, formų) introdukuotų sumedėjusių augalų, t. y. daugiau kaip pusė viso Lietuvos introdukuotos dendrofloros genofondo. Ne taip seniai botanikai ir netgi kai kurie dendrologai-profesionalai buvo linkę ignoruoti sodininkų mėgėjų vykdomą introdukciją. Bet mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad individualiose kolekcijose sukaupta labai vertinga tiek moksliniu, tiek pažintiniu požiūriu Lietuvos introdukuotos dendrofloros dalis, įgalinanti atlikti introdukuotų sumedėjusių augalų bioekologinius tyrimus ne tik šalies botanikos soduose, bet ir visoje šalies teritorijoje, atsižvelgiant ir įvertinant gana ryškius atskirų regionų klimatinius bei geomorfologinius skirtumus. Moksliniu požiūriu tai labai svarbu.
Dauguma dendrologinių kolekcijų sukurtos vadovaujantis dekoratyviniu-kraštovaizdiniu principu, derinant jose sodinamus augalus pagal jų dekoratyvines ir architektūrines savybes bei taikymo želdynuose galimybes. Todėl kolekcijos dažniausiai daugiau ar mažiau atspindi šeimininkų estetinius poreikius ir yra gana savitos bei įdomios. Nors turtingiausiose šalies kolekcijose dalinai prisilaikoma ir šalies universitetiniuose botanikos soduose dominuojančio sistematinio bei rečiau pasitaikančio geografinio principo, kada augalai grupuojami į gentines ir šeimų kolekcijas (sistematinis principas) arba sodinami, atsižvelgiant į atskirų rūšių geografinę kilmę (geografinis principas) - prof. T. Ivanausko Obelynės arboretumas, S. Juknevičiaus Beržoto dendrologinė kolekcija, K. Kaltenio Skinderiškio dendroparkas ir L. Januškevičiaus „Dzūkijos“ arboretumas. Sodybų tipo kolekcijose gana dažni įvairūs dekoratyvinių želdynų kompoziciniai elementai bei mažosios architektūros formos: alpinariumai, gėlynai, tvenkiniai, didesni ar mažesni vandens baseinėliai, dirbtiniai upeliai, tilteliai, pavėsinės, skulptūros... Neretai šios kolekcijos yra puikūs kraštovaizdžio architektūros kūriniai, daugiau ar mažiau atspindintys mūsų šalies dekoratyvinės sodininkystės tradicijas. Šiuo požiūriu ypač patrauklios J. Urbaičio, A.Čiapo, A. Kišono, V. ir D. Neliupšių ir daugelio kitų kolekcijos.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Miško aidas
Miškas - gamtos ir žmogaus rankų kūrinys
Artūras Nanartavičius
Žurnalisto Vytauto ŽEIMANTO pasakojimas apie Sostinės pašonėje esančius miškus,
kuriais rūpinasi Vilniaus miškų urėdija, vadovaujama urėdo Artūro NANARTAVIČIAUS
"Žiupsnelis" istorijos
Gimiau Vilniuje ir negaliu pasigirti, kad turiu mielą gimtąjį kaimą, skęstantį gamtos prieglobstyje, bet nuo mažens bendravau su mišku. Iš pradžių su tėvais išvaikščiojau Valakupių ir Verkių pušynus, vėliau ir vienas su kraitele grybams ar meškere rankose - Žaliųjų ežerų bei Neries pakrantes. Džiaugdavausi ištrūkęs iš miesto triukšmo, o stabtelėjęs ant aukštesnio Neries skardžio, visada paganydavau akis, žavėdamasis miškų didybe ir grožiu. Tiesa, tuomet dar nežinojau, kad šiuos miškus nuo seno globoja ne tik motina Gamta, bet ir rūpestingos miškininkų rankos.
Šiandien mano, būsimo žurnalisto, vaikystės metais išvaikščiotus miškus prižiūri Vilniaus miškų urėdija, kuri savo veiklą gali kildinti net nuo 1559 metų, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas, vykdydamas valakų reformą, pavedė seniūnui Grigaliui Valavičiui atlikti Didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų aprašymą. Į jį pateko ir Lavoriškių girininkija, dabar priklausanti Vilniaus miškų urėdijai. 1854 metais Vilniaus gubernijos girininkijų sąraše jau atsiranda ir Vilniaus girininkija. 1918 m. atsikurianti Lietuvos valstybė įsteigė pirmąją miškų administraciją - Miškų skyrių Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje. Skyrius nedelsdamas organizavo miškų perėmimą iš besitraukiančių vokiečių ir įkūrė 16 urėdijų, tarp jų ir Vilniaus Pietų bei Vilniaus Žiemių urėdijas. 1939 metais lapkrityje įsteigta dar viena - Vilniaus miškų urėdija. Pirmuoju jos urėdu paskiriamas Ignas Zaleckas. Urėdiją sudarė šešios girininkijos: Bukiškės, Kairėnų, Maišiagalos, Panerių, Pijorų ir Riešės.
Vilniaus miškų urėdija šiandien
Šiandien Vilniaus miškų urėdija yra tarp stambiausių mūsų šalies urėdijų. Joje yra 12 girininkijų: Dūkštų, Juodšilių, Kalvelių, Lavoriškių, Mickūnų, Migūnų, Paežerio, Panerių, Parudominos, Sudervės, Taurų ir Verkių. Urėdija administruoja 59,4 tūkst. ha miškų, iš jų 30,3 tūkst. ha valstybinės reikšmės. Vilniaus miškų urėdija sėkmingai vykdo jai iškeltas užduotis. Miškininkų dėka priemiesčio miškai tapo Sostinės puošmena
- Svarbiausi Vilniaus miškų urėdijos veiklos uždaviniai yra šie: didinti miškų urėdijai priskirtų valstybinių miškų ekologinę, aplinkosauginę, ekonominę, rekreacinę bei kitas visuomenei svarbias vertes; tvarkyti miškus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais; racionaliai naudoti miškų išteklius, juos atkurti ir gausinti, - sako Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. Nors Artūras urėdijai vadovauja neseniai, tačiau sukaupta nemaža miškininko darbo patirtis jaunajam urėdui padeda rasti bendrą kalbą su kolektyvu ir sėkmingai susidoroti su visomis miškų ūkio problemomis.
Miškas prasideda nuo sėklelės
Vilniaus miškų urėdijos veikla plačiašakė, apimanti daug krypčių, visų jų trumpame rašinyje neapžvelgti. Norėtųsi išsamiau pakalbėti tik apie vieną - miško įveisimą ir atkūrimą. Suprantama, visos urėdijos kerta subrendusį mišką, parduoda miško produkciją. Vilniečiai irgi vykdo šiuos planus, minėti darbai sudaro urėdijos materialinį ir finansinį pagrindą. Tačiau ne mažiau svarbu ir apželdinti iškirstus miškų plotus, degavietes, atkurti žuvusius želdinius ar žėlinius. Todėl labai svarbu turėti pakankamai sėklos ir išaugintų daigų. Urėdijoje dar 1974 metais įveista 10,2 ha paprastosios pušies sėklinė plantacija yra viena produktyviausių Lietuvoje. Dabar visi urėdijos miško sodmenys yra sertifikuoti. Urėdijos medelyne augalai išauginami nuo pat sėklelės, todėl jie yra prisitaikę prie mūsų klimato sąlygų.
Vykdant Miško genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programą, Vilniaus miškų urėdijoje 2010 m. įveistos paprastosios pušies 1,5 ha ir mažalapės liepos 1,8 ha sėklinės plantacijos.
- Per 2007–2011 metus mūsų urėdijoje atkurta 923 ha kirtaviečių, įveista 138 ha naujų miškų. Galėtume pasodinti ir daugiau – sodmenų išsiauginame užtektinai, esame pajėgūs aktyviau dalyvauti Lietuvos miškingumo didinimo programoje, tačiau labai lėtai vyksta laisvos valstybinės žemės, skirtos miškams įveisti, perdavimas miškų urėdijoms, - vieną svarbių miškų plėtros problemų įvardija Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. - Pernai pavasarį 98 proc. kirtaviečių buvo atkurta mišriais želdiniais. Spygliuočių sodmenis mišriname su lapuočių medžių sodmenimis. Manome, kad tokie želdiniai, medynai bus atsparesni stichinėms nelaimėms ir ligoms. Kelerius metus sodmenis prižiūrime - apie juos iškertame drebules, lazdynų atžalas, šienaujame žolę, biologinėmis ir cheminėmis priemonėmis naikiname kenkėjus, žuvusių sodmenų vietoje sodiname naujus medelius. Tai vienas svarbiausių periodų atkuriamo miško gyvenime. Po 7-10 metų, kai kirtavietėje jau yra pakankamai gyvybingų medelių, želdavietė skiriama prie mišku apaugusios žemės, bet priežiūros darbai atliekami daugelį metų - jaunuolynų ugdymui skiriame iki 20, retinimui - iki 40 metų, toliau vykdomi einamieji ir sanitariniai kirtimai. Taip dirbama iki medynų brandos. Šios stadijos spygliuočiai sulaukia po 80-100, lapuočiai - po 40-80 metų,- aiškina jaunasis urėdas.
Gaisras miške - ne tik miškininkų nelaimė
- Ir dar paminėsiu labai aktualią problemą, - sako Artūras. - Tai priešgaisrinė miškų apsauga. Ji ypač aktuali priemiesčių miškams, kurie kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Priešgaisrinę miškų apsaugą vykdome visuose miškuose nepriklausomai nuo jų nuosavybės – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose. „Raudonajam gaidžiui“ nesvarbu, ar miškas valstybinis, ar privatus. Pagal degamumą 44 proc. urėdijos miškų priklauso pirmai (aukšto degamumo) ir 28 proc. - antrai (vidutinio degamumo) klasei. Dažniausiai gaisrai kyla dėl pavasarinės žolės deginimo ir dėl lankytojų neatsargaus elgesio su ugnimi miškuose. Turime dvi priešgaisrines komandas, aprūpintas specialiomis gaisrų gesinimo priemonėmis ir transportu, be to, kiekvienoje girininkijoje sukomplektuotos rezervinės komandos. Esant palankioms sąlygoms kilti gaisrams, miškai nuolat stebimi iš stebėjimo bokštų. Įrengėme ir nuolat atnaujiname 560 km priešgaisrinių mineralizuotų juostų, priešgaisrine tematika vykdome plačią švietėjišką veiklą, joje ne paskutinę vietą užima spauda, radijas ir televizija, - sako urėdas.
Urėdo Nanartavičiaus kelias
Artūras Nanartavičius gimė1972 metais Alytaus rajone, Luksnėnų kaime ir nuo mažens pamilo mišką. 1991m. jis baigia Kauno aukštesniąją miškų mokyklą, ir miškininko karjerą pradeda Alytaus miškų urėdijoje - pradžioje eiguliu, girininko pavaduotoju, vėliau jam patikimos ir girininko pareigos. 2003 metais pradeda dirbti Vilniaus miškų urėdijoje, Dūkštų girininkijoje. Jo prižiūrima girininkija tampa viena geriausių urėdijoje. Tačiau Artūras greta darbo siekia mokslo žinių. 2005 m. jis baigia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, įgyja miškų ūkio inžinieriaus specialybę. To jaunajam miškininkui nepakanka, jis įstoja į Šiaulių universitetą, kur pradžioje įgyja ekologijos ir aplinkotyros bakalauro, vėliau ir vadybos bei verslo administravimo magistro mokslo laipsnius. Dabar Artūras studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete, miškų ir ekologijos fakultete, miškininkystės magistrantūroje.
Dūkštų ąžuolynas - paminklas bočiams
Žurnalisto, na, ir gamtos mylėtojo keliai dažnokai mane atvesdavo į Dūkštų ąžuolyną, kuriame girininku tuo metu buvo Artūras Nanartavičius. Kiekvienas čia apsilankęs žmogus gali pajausti tą dvasinę meilę ir pagarbą miškininkų puoselėjamam ąžuolynui, įsitikinti, kad mūsų bočiai gerbė ąžuolus, tikėjo jų antgamtinėmis galiomis, gėrėjosi jų stiprybe, ilgaamžiškumu. Deja, vėliau įsigalėjo vartotojiškas požiūris, į ąžuolą pradėta žiūrėti tik kaip į galimo pelno šaltinį. Todėl dabar mažai kur Lietuvoje galime pamatyti senovės ąžuolynus, pajusti jų dvasią ar pasiklausyti senolio ąžuolo ošimo, pasvajoti atsirėmus į šimtametį kamieną, pasisemti jėgų, naujų minčių ir įkvėpimo būsimiems darbams. Dūkštose, ačiū miškininkams, – dar galima. Tai kaip gamtos stebuklas, juolab, kai pagalvoji, kad jis išliko tokioje judrioje vietoje - tarp pirmosios Lietuvos sostinės Kernavės ir Vilniaus. Miškų urėdas Artūras Nanartavičius pasakoja, kad Dūkštų ąžuolynas dabar užima 302 ha plotą. Jis vienas seniausių ir didžiausių, žmogaus rankos nepaliestų ąžuolynų Lietuvoje. Jame įsteigtas 36,2 ha ploto gamtinis rezervatas, kur draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Yra ir rekreacinė zona, kur laukiami lankytojai. Prisimenu, kai važiavome į Dūkštų ąžuolyną apžiūrėti jame Vilniaus miškų urėdijos įrengtą pažintinį taką, vėliau – jau kartu su neįgaliaisiais, kai takas buvo pailgintas, pritaikytas ir žmonėms su judėjimo negalia. Grožėjomės ne tik senuoju ąžuolynu, bet ir iš šalia tako iškilusiomis medžio skulptūromis, vaizduojančiomis senovės lietuvių dievus ir deives, mitologijos ir istorijos personažus. Prisimenu ir žmonių, važiuojančių invalidų vežimėliais, iš nuostabos švytinčias akis, laimingus veidus. Jie matė ąžuolyno didybę gal būt pirmą kartą gyvenime - juk su vežimėliu į miško tankmę neįvažiuosi. Prisimenu ir Neries regioninio parko direktorės Audronės Žičkutės padėkos žodžius Vilniaus miškininkams.
Ilgam įsiminė ėjimas naujuoju pažintiniu pėsčiųjų taku, kuris Dūkštų ąžuolyną sujungė su Karmazinų piliakalniu. Takas vingiavo Dūkštos upelio pakrantėmis, seniau žvėrių išmintais takais, aukštais ir stačiais šlaitais, atverdamas gražius reginius - Bradeliškių piliakalnį, net 15 m aukščio Dūkštų atodangą, kadaise veikusį vandens malūną ir Karmazinų piliakalnį.
Beje, šie takai prasideda prie Kovo 11-osios akto signatarų 1994 metais sodinto ąžuolyno. Dabar šie gležnoki ąžuoliukai tik stiebiasi į saulę, tačiau šildo mintis, kad po vieno kito šimto metų prie jų kamienų prisiglaus žmonės, ieškodami įkvėpimo ir ramybės. Ir už visa tai bus dėkingi Vilniaus miškų urėdijos bei Neries regioninio parko žmonėms.
kuriais rūpinasi Vilniaus miškų urėdija, vadovaujama urėdo Artūro NANARTAVIČIAUS
"Žiupsnelis" istorijos
Gimiau Vilniuje ir negaliu pasigirti, kad turiu mielą gimtąjį kaimą, skęstantį gamtos prieglobstyje, bet nuo mažens bendravau su mišku. Iš pradžių su tėvais išvaikščiojau Valakupių ir Verkių pušynus, vėliau ir vienas su kraitele grybams ar meškere rankose - Žaliųjų ežerų bei Neries pakrantes. Džiaugdavausi ištrūkęs iš miesto triukšmo, o stabtelėjęs ant aukštesnio Neries skardžio, visada paganydavau akis, žavėdamasis miškų didybe ir grožiu. Tiesa, tuomet dar nežinojau, kad šiuos miškus nuo seno globoja ne tik motina Gamta, bet ir rūpestingos miškininkų rankos.
Šiandien mano, būsimo žurnalisto, vaikystės metais išvaikščiotus miškus prižiūri Vilniaus miškų urėdija, kuri savo veiklą gali kildinti net nuo 1559 metų, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas, vykdydamas valakų reformą, pavedė seniūnui Grigaliui Valavičiui atlikti Didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų aprašymą. Į jį pateko ir Lavoriškių girininkija, dabar priklausanti Vilniaus miškų urėdijai. 1854 metais Vilniaus gubernijos girininkijų sąraše jau atsiranda ir Vilniaus girininkija. 1918 m. atsikurianti Lietuvos valstybė įsteigė pirmąją miškų administraciją - Miškų skyrių Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje. Skyrius nedelsdamas organizavo miškų perėmimą iš besitraukiančių vokiečių ir įkūrė 16 urėdijų, tarp jų ir Vilniaus Pietų bei Vilniaus Žiemių urėdijas. 1939 metais lapkrityje įsteigta dar viena - Vilniaus miškų urėdija. Pirmuoju jos urėdu paskiriamas Ignas Zaleckas. Urėdiją sudarė šešios girininkijos: Bukiškės, Kairėnų, Maišiagalos, Panerių, Pijorų ir Riešės.
Vilniaus miškų urėdija šiandien
Šiandien Vilniaus miškų urėdija yra tarp stambiausių mūsų šalies urėdijų. Joje yra 12 girininkijų: Dūkštų, Juodšilių, Kalvelių, Lavoriškių, Mickūnų, Migūnų, Paežerio, Panerių, Parudominos, Sudervės, Taurų ir Verkių. Urėdija administruoja 59,4 tūkst. ha miškų, iš jų 30,3 tūkst. ha valstybinės reikšmės. Vilniaus miškų urėdija sėkmingai vykdo jai iškeltas užduotis. Miškininkų dėka priemiesčio miškai tapo Sostinės puošmena
- Svarbiausi Vilniaus miškų urėdijos veiklos uždaviniai yra šie: didinti miškų urėdijai priskirtų valstybinių miškų ekologinę, aplinkosauginę, ekonominę, rekreacinę bei kitas visuomenei svarbias vertes; tvarkyti miškus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais; racionaliai naudoti miškų išteklius, juos atkurti ir gausinti, - sako Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. Nors Artūras urėdijai vadovauja neseniai, tačiau sukaupta nemaža miškininko darbo patirtis jaunajam urėdui padeda rasti bendrą kalbą su kolektyvu ir sėkmingai susidoroti su visomis miškų ūkio problemomis.
Miškas prasideda nuo sėklelės
Vilniaus miškų urėdijos veikla plačiašakė, apimanti daug krypčių, visų jų trumpame rašinyje neapžvelgti. Norėtųsi išsamiau pakalbėti tik apie vieną - miško įveisimą ir atkūrimą. Suprantama, visos urėdijos kerta subrendusį mišką, parduoda miško produkciją. Vilniečiai irgi vykdo šiuos planus, minėti darbai sudaro urėdijos materialinį ir finansinį pagrindą. Tačiau ne mažiau svarbu ir apželdinti iškirstus miškų plotus, degavietes, atkurti žuvusius želdinius ar žėlinius. Todėl labai svarbu turėti pakankamai sėklos ir išaugintų daigų. Urėdijoje dar 1974 metais įveista 10,2 ha paprastosios pušies sėklinė plantacija yra viena produktyviausių Lietuvoje. Dabar visi urėdijos miško sodmenys yra sertifikuoti. Urėdijos medelyne augalai išauginami nuo pat sėklelės, todėl jie yra prisitaikę prie mūsų klimato sąlygų.
Vykdant Miško genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programą, Vilniaus miškų urėdijoje 2010 m. įveistos paprastosios pušies 1,5 ha ir mažalapės liepos 1,8 ha sėklinės plantacijos.
- Per 2007–2011 metus mūsų urėdijoje atkurta 923 ha kirtaviečių, įveista 138 ha naujų miškų. Galėtume pasodinti ir daugiau – sodmenų išsiauginame užtektinai, esame pajėgūs aktyviau dalyvauti Lietuvos miškingumo didinimo programoje, tačiau labai lėtai vyksta laisvos valstybinės žemės, skirtos miškams įveisti, perdavimas miškų urėdijoms, - vieną svarbių miškų plėtros problemų įvardija Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. - Pernai pavasarį 98 proc. kirtaviečių buvo atkurta mišriais želdiniais. Spygliuočių sodmenis mišriname su lapuočių medžių sodmenimis. Manome, kad tokie želdiniai, medynai bus atsparesni stichinėms nelaimėms ir ligoms. Kelerius metus sodmenis prižiūrime - apie juos iškertame drebules, lazdynų atžalas, šienaujame žolę, biologinėmis ir cheminėmis priemonėmis naikiname kenkėjus, žuvusių sodmenų vietoje sodiname naujus medelius. Tai vienas svarbiausių periodų atkuriamo miško gyvenime. Po 7-10 metų, kai kirtavietėje jau yra pakankamai gyvybingų medelių, želdavietė skiriama prie mišku apaugusios žemės, bet priežiūros darbai atliekami daugelį metų - jaunuolynų ugdymui skiriame iki 20, retinimui - iki 40 metų, toliau vykdomi einamieji ir sanitariniai kirtimai. Taip dirbama iki medynų brandos. Šios stadijos spygliuočiai sulaukia po 80-100, lapuočiai - po 40-80 metų,- aiškina jaunasis urėdas.
Gaisras miške - ne tik miškininkų nelaimė
- Ir dar paminėsiu labai aktualią problemą, - sako Artūras. - Tai priešgaisrinė miškų apsauga. Ji ypač aktuali priemiesčių miškams, kurie kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Priešgaisrinę miškų apsaugą vykdome visuose miškuose nepriklausomai nuo jų nuosavybės – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose. „Raudonajam gaidžiui“ nesvarbu, ar miškas valstybinis, ar privatus. Pagal degamumą 44 proc. urėdijos miškų priklauso pirmai (aukšto degamumo) ir 28 proc. - antrai (vidutinio degamumo) klasei. Dažniausiai gaisrai kyla dėl pavasarinės žolės deginimo ir dėl lankytojų neatsargaus elgesio su ugnimi miškuose. Turime dvi priešgaisrines komandas, aprūpintas specialiomis gaisrų gesinimo priemonėmis ir transportu, be to, kiekvienoje girininkijoje sukomplektuotos rezervinės komandos. Esant palankioms sąlygoms kilti gaisrams, miškai nuolat stebimi iš stebėjimo bokštų. Įrengėme ir nuolat atnaujiname 560 km priešgaisrinių mineralizuotų juostų, priešgaisrine tematika vykdome plačią švietėjišką veiklą, joje ne paskutinę vietą užima spauda, radijas ir televizija, - sako urėdas.
Urėdo Nanartavičiaus kelias
Artūras Nanartavičius gimė1972 metais Alytaus rajone, Luksnėnų kaime ir nuo mažens pamilo mišką. 1991m. jis baigia Kauno aukštesniąją miškų mokyklą, ir miškininko karjerą pradeda Alytaus miškų urėdijoje - pradžioje eiguliu, girininko pavaduotoju, vėliau jam patikimos ir girininko pareigos. 2003 metais pradeda dirbti Vilniaus miškų urėdijoje, Dūkštų girininkijoje. Jo prižiūrima girininkija tampa viena geriausių urėdijoje. Tačiau Artūras greta darbo siekia mokslo žinių. 2005 m. jis baigia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, įgyja miškų ūkio inžinieriaus specialybę. To jaunajam miškininkui nepakanka, jis įstoja į Šiaulių universitetą, kur pradžioje įgyja ekologijos ir aplinkotyros bakalauro, vėliau ir vadybos bei verslo administravimo magistro mokslo laipsnius. Dabar Artūras studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete, miškų ir ekologijos fakultete, miškininkystės magistrantūroje.
Dūkštų ąžuolynas - paminklas bočiams
Žurnalisto, na, ir gamtos mylėtojo keliai dažnokai mane atvesdavo į Dūkštų ąžuolyną, kuriame girininku tuo metu buvo Artūras Nanartavičius. Kiekvienas čia apsilankęs žmogus gali pajausti tą dvasinę meilę ir pagarbą miškininkų puoselėjamam ąžuolynui, įsitikinti, kad mūsų bočiai gerbė ąžuolus, tikėjo jų antgamtinėmis galiomis, gėrėjosi jų stiprybe, ilgaamžiškumu. Deja, vėliau įsigalėjo vartotojiškas požiūris, į ąžuolą pradėta žiūrėti tik kaip į galimo pelno šaltinį. Todėl dabar mažai kur Lietuvoje galime pamatyti senovės ąžuolynus, pajusti jų dvasią ar pasiklausyti senolio ąžuolo ošimo, pasvajoti atsirėmus į šimtametį kamieną, pasisemti jėgų, naujų minčių ir įkvėpimo būsimiems darbams. Dūkštose, ačiū miškininkams, – dar galima. Tai kaip gamtos stebuklas, juolab, kai pagalvoji, kad jis išliko tokioje judrioje vietoje - tarp pirmosios Lietuvos sostinės Kernavės ir Vilniaus. Miškų urėdas Artūras Nanartavičius pasakoja, kad Dūkštų ąžuolynas dabar užima 302 ha plotą. Jis vienas seniausių ir didžiausių, žmogaus rankos nepaliestų ąžuolynų Lietuvoje. Jame įsteigtas 36,2 ha ploto gamtinis rezervatas, kur draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Yra ir rekreacinė zona, kur laukiami lankytojai. Prisimenu, kai važiavome į Dūkštų ąžuolyną apžiūrėti jame Vilniaus miškų urėdijos įrengtą pažintinį taką, vėliau – jau kartu su neįgaliaisiais, kai takas buvo pailgintas, pritaikytas ir žmonėms su judėjimo negalia. Grožėjomės ne tik senuoju ąžuolynu, bet ir iš šalia tako iškilusiomis medžio skulptūromis, vaizduojančiomis senovės lietuvių dievus ir deives, mitologijos ir istorijos personažus. Prisimenu ir žmonių, važiuojančių invalidų vežimėliais, iš nuostabos švytinčias akis, laimingus veidus. Jie matė ąžuolyno didybę gal būt pirmą kartą gyvenime - juk su vežimėliu į miško tankmę neįvažiuosi. Prisimenu ir Neries regioninio parko direktorės Audronės Žičkutės padėkos žodžius Vilniaus miškininkams.
Ilgam įsiminė ėjimas naujuoju pažintiniu pėsčiųjų taku, kuris Dūkštų ąžuolyną sujungė su Karmazinų piliakalniu. Takas vingiavo Dūkštos upelio pakrantėmis, seniau žvėrių išmintais takais, aukštais ir stačiais šlaitais, atverdamas gražius reginius - Bradeliškių piliakalnį, net 15 m aukščio Dūkštų atodangą, kadaise veikusį vandens malūną ir Karmazinų piliakalnį.
Beje, šie takai prasideda prie Kovo 11-osios akto signatarų 1994 metais sodinto ąžuolyno. Dabar šie gležnoki ąžuoliukai tik stiebiasi į saulę, tačiau šildo mintis, kad po vieno kito šimto metų prie jų kamienų prisiglaus žmonės, ieškodami įkvėpimo ir ramybės. Ir už visa tai bus dėkingi Vilniaus miškų urėdijos bei Neries regioninio parko žmonėms.
Akistata su gamta
Žuvininkystė
Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų vadovų
pirmieji pertvarkos žingsniai žuvininkystėje
Uždrausta laisva prekyba žvejybiniais tinklais
Nuo šių metų gegužės 1-osios tiek perkant, tiek parduodant žvejybinius tinklus bus reikalingi specialūs leidimai.
„Keičiame dabar galiojančią ydingą tvarką, pagal kurią žvejybinius tinklus šiandien gali įsigyti kas tik nori. Kai leidžiame tai daryti, nereikia stebėtis, jog kasmet iš vandens telkinių ištraukiama tūkstančiai nelegaliai pastatytų tinklų. Toks įžūlus brakonierių siautėjimas turi baigtis“, - teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Ministerijos duomenimis, kasmet iš pažeidėjų konfiskuojama apie 2 tūkstančius žvejybinių tinklų, dar kelis kartus daugiau ištraukiama vadinamųjų besavininkių tinklų – kuomet nepavyksta nustatyti, kas juos pastatė. Vien tik Klaipėdos regiono aplinkosaugininkų kasmetinis „laimikis“ – įspūdinga krūva tinklų, kurių ilgis siekia net 20 kilometrų.
Įsigaliojus naujajai prekybos ne mėgėjų žvejybos įrankiais tvarkai prekiauti žvejybiniais tinklais bus galima tik stacionariose prekybos vietose, prieš tai gavus atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą leidimą.
Leidimai pirkti tinklus bus išduodami tik verslinės žvejybos atstovams, taip pat asmenims, vykdantiems žuvų išteklių mokslinius tyrimus ar gaudantiems žuvų reproduktorius valstybiniam žuvivaisos planui vykdyti. Leidimus galės gauti ir žmonės, atliekantys veterinarinius tyrimus bei privačių vandens telkinių savininkai.
„Jei norime, kad mūsų upėse ir ežeruose būtų žuvies ir vandens telkiniai netaptų paliktų tinklų sąvartynais, visų pirma privalome skelbti negailestingą karą brakonieriams“, - pabrėžia ministras V. Mazuronis.
Naujai sudarytos Mėgėjų žvejybos tarybos užmojai
Naująją Mėgėjų žvejybos tarybą sudarė aplinkos ir žemės ūkio ministrai - 18 narių. Tai Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, Valstybinio turizmo departamento, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto atstovai, Medžiotojų ir žvejų draugijos, Karpininkų asociacijos, Žuvininkų sąjungos, sportinės žvejybos federacijos, klubų „Flyfishing.lt“ ir „Anykščių žvejų lyga“, laisvojo nardymo ir povandeninės žūklės asociacijos „Vienu įkvėpimu“, žurnalo „Žūklė“ ir portalo „Žvejo tribūna“ vadovai ar atstovai.
Į pirmąjį posėdį sausio 16 d. susirinkusi naujos sudėties Mėgėjų žvejybos taryba pritarė Aplinkos ministerijos siūlymui padidinti bazinius įkainius žuvų ištekliams padarytai žalai apskaičiuoti. Tarybos nariai rekomendavo šiuos įkainius kelti diferencijuotai. Daugiausia – dešimt kartų – jie siūlo padidinti įkainį už itin vertingas žuvis – lašišas ir šlakius. Skaičiuojant žalą už tokią neteisėtai sugautą žuvį ji turėtų būti įkainota dviem tūkstančiais litų. Tris kartus – iki 600 litų, Tarybos manymu, reikia padidinti įkainį už aštriašnipį eršketą, šamą, ungurį. Didesnius įkainius pasiūlyta nustatyti ir už kiršlių, lydekų, margųjų upėtakių, salačių, sterkų ir kitų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Mėgėjų žvejybos taryba taip pat aptarė žuvų išteklių Kauno mariose padėtį ir pritarė sausio 1 d. įsigaliojusiam verslinės žvejybos draudimui šiame vandens telkinyje. Kaip sakė vakar naujosios Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Kontautas, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto prodekanas, žuvų ištekliai Kauno mariose yra sumažėję ir todėl marioms reikia leisti pailsėti nuo verslinės žvejybos.
Tarybos posėdyje dalyvavęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas pažymėjo, kad tarp svarbiausių Aplinkos ministerijos tikslų – įžuvinti kuo daugiau šalies vandens telkinių, siekiant sudaryti kuo geresnes galimybes mėgėjų žvejybai ir apskritai rekreacijai. Viceministras sakė, kad gausinant šalies žuvų išteklius tikimasi ir Mėgėjų žvejybos tarybos indėlio.
Aplinkos ministerija žuvims įveisti skiria daugiau nei milijoną litų
Šiemet žuvims šalies ežeruose įveisti numatyta skirti daugiau nei milijoną litų iš lėšų, gautų už leidimus, parduotus žvejams mėgėjams. Aplinkos ministerija lėšas šiam tikslui skiria pirmą kartą.
„Nesiimu spėlioti, kodėl tai nebuvo daroma anksčiau. Užtat galiu patikinti, kad dabar pagal galimybes tai darysime nuolat. Kam, jeigu ne Aplinkos ministerijai, visų pirma turi rūpėti mūsų žuvų ištekliai?“, – retoriškai klausia ministras Valentinas Mazuronis.
Konkursas plėšriųjų ir kitų vertingų žuvų jaunikliams pirkti ir įveisti bus paskelbtas artimiausiu metu. Planuojama, kad lydekos, sterkai, šamai, lynai, baltieji amūrai ir kitos žuvys bus paleistos į valstybinius vandens telkinius įvairiuose Lietuvos rajonuose – į tuos, į kuriuos leidimai naudoti žvejybos plotus nėra išduodami. Žuvų padaugės Kauno ir Elektrėnų mariose, Dysnų, Platelių, Sartų, Galuonio, Vievio, Riešės, Želvos, Obelijos, Asvejos, Galvės, Amalvo, Jiezno, Grūdos ir kituose ežeruose.
Aplinkos ministras pažymi, kad, atsižvelgus į mokslininkų tyrimus ir rekomendacijas, ežeruose bus veisiamos ne lervutės ar paaugintos lervutės, o žuvų jaunikliai, ne jaunesni kaip pusės metų. Jų išgyvenimo procentas yra kur kas didesnis nei lervučių.
„Tikiuosi, kad ateityje žuvims įveisti galėsime skirti dar daugiau lėšų. Privalome didinti žuvų išteklius jau vien todėl, kad norintiems pažvejoti žmonėms nereikėtų vykti į Skandinaviją ar kitas šalis kaip dabar. Žuvies turi pakakti ir Lietuvoje“, – sako Valentinas Mazuronis.
Moksliniai tyrimai parodė, kad daugumoje Lietuvos ežerų žuvų ištekliai nualinti. Pagal bendrą poveikio įvertinimo rodiklį, 84 proc. visų tirtų ežerų ir 30 proc. upių patiria stiprų žvejybos poveikį. Vertingų rūšių žuvys per daug išgaudytos, daugumoje vandens telkinių per mažai plėšriųjų žuvų, juose dominuoja menkavertės žuvys. Pastarosios sudaro apie 70 proc. santykinės biomasės. Sparčiausias, o kai kuriuose telkiniuose ir vienintelis būdas atkurti išteklius – įveisti žuvis.
Pavyzdžiui, versliniai sugavimai Kauno mariose iki 2010 m. buvo apie 150 tonų per metus. Nuo 1998 m. žuvų ištekliai ten nuolat menkėjo. Kasmet mažėjo žvejybos efektyvumas, mažiau buvo sugaunama vyresnių amžiaus grupių karšių, kuojų, sterkų, sparčiai mažėjo ir salačių ištekliai. Vien 2007-2009 m. bendra žuvų biomasė Kauno mariose sumažėjo 149 tonomis.
Nuo šių metų gegužės 1-osios tiek perkant, tiek parduodant žvejybinius tinklus bus reikalingi specialūs leidimai.
„Keičiame dabar galiojančią ydingą tvarką, pagal kurią žvejybinius tinklus šiandien gali įsigyti kas tik nori. Kai leidžiame tai daryti, nereikia stebėtis, jog kasmet iš vandens telkinių ištraukiama tūkstančiai nelegaliai pastatytų tinklų. Toks įžūlus brakonierių siautėjimas turi baigtis“, - teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Ministerijos duomenimis, kasmet iš pažeidėjų konfiskuojama apie 2 tūkstančius žvejybinių tinklų, dar kelis kartus daugiau ištraukiama vadinamųjų besavininkių tinklų – kuomet nepavyksta nustatyti, kas juos pastatė. Vien tik Klaipėdos regiono aplinkosaugininkų kasmetinis „laimikis“ – įspūdinga krūva tinklų, kurių ilgis siekia net 20 kilometrų.
Įsigaliojus naujajai prekybos ne mėgėjų žvejybos įrankiais tvarkai prekiauti žvejybiniais tinklais bus galima tik stacionariose prekybos vietose, prieš tai gavus atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą leidimą.
Leidimai pirkti tinklus bus išduodami tik verslinės žvejybos atstovams, taip pat asmenims, vykdantiems žuvų išteklių mokslinius tyrimus ar gaudantiems žuvų reproduktorius valstybiniam žuvivaisos planui vykdyti. Leidimus galės gauti ir žmonės, atliekantys veterinarinius tyrimus bei privačių vandens telkinių savininkai.
„Jei norime, kad mūsų upėse ir ežeruose būtų žuvies ir vandens telkiniai netaptų paliktų tinklų sąvartynais, visų pirma privalome skelbti negailestingą karą brakonieriams“, - pabrėžia ministras V. Mazuronis.
Naujai sudarytos Mėgėjų žvejybos tarybos užmojai
Naująją Mėgėjų žvejybos tarybą sudarė aplinkos ir žemės ūkio ministrai - 18 narių. Tai Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, Valstybinio turizmo departamento, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto atstovai, Medžiotojų ir žvejų draugijos, Karpininkų asociacijos, Žuvininkų sąjungos, sportinės žvejybos federacijos, klubų „Flyfishing.lt“ ir „Anykščių žvejų lyga“, laisvojo nardymo ir povandeninės žūklės asociacijos „Vienu įkvėpimu“, žurnalo „Žūklė“ ir portalo „Žvejo tribūna“ vadovai ar atstovai.
Į pirmąjį posėdį sausio 16 d. susirinkusi naujos sudėties Mėgėjų žvejybos taryba pritarė Aplinkos ministerijos siūlymui padidinti bazinius įkainius žuvų ištekliams padarytai žalai apskaičiuoti. Tarybos nariai rekomendavo šiuos įkainius kelti diferencijuotai. Daugiausia – dešimt kartų – jie siūlo padidinti įkainį už itin vertingas žuvis – lašišas ir šlakius. Skaičiuojant žalą už tokią neteisėtai sugautą žuvį ji turėtų būti įkainota dviem tūkstančiais litų. Tris kartus – iki 600 litų, Tarybos manymu, reikia padidinti įkainį už aštriašnipį eršketą, šamą, ungurį. Didesnius įkainius pasiūlyta nustatyti ir už kiršlių, lydekų, margųjų upėtakių, salačių, sterkų ir kitų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Mėgėjų žvejybos taryba taip pat aptarė žuvų išteklių Kauno mariose padėtį ir pritarė sausio 1 d. įsigaliojusiam verslinės žvejybos draudimui šiame vandens telkinyje. Kaip sakė vakar naujosios Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Kontautas, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto prodekanas, žuvų ištekliai Kauno mariose yra sumažėję ir todėl marioms reikia leisti pailsėti nuo verslinės žvejybos.
Tarybos posėdyje dalyvavęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas pažymėjo, kad tarp svarbiausių Aplinkos ministerijos tikslų – įžuvinti kuo daugiau šalies vandens telkinių, siekiant sudaryti kuo geresnes galimybes mėgėjų žvejybai ir apskritai rekreacijai. Viceministras sakė, kad gausinant šalies žuvų išteklius tikimasi ir Mėgėjų žvejybos tarybos indėlio.
Aplinkos ministerija žuvims įveisti skiria daugiau nei milijoną litų
Šiemet žuvims šalies ežeruose įveisti numatyta skirti daugiau nei milijoną litų iš lėšų, gautų už leidimus, parduotus žvejams mėgėjams. Aplinkos ministerija lėšas šiam tikslui skiria pirmą kartą.
„Nesiimu spėlioti, kodėl tai nebuvo daroma anksčiau. Užtat galiu patikinti, kad dabar pagal galimybes tai darysime nuolat. Kam, jeigu ne Aplinkos ministerijai, visų pirma turi rūpėti mūsų žuvų ištekliai?“, – retoriškai klausia ministras Valentinas Mazuronis.
Konkursas plėšriųjų ir kitų vertingų žuvų jaunikliams pirkti ir įveisti bus paskelbtas artimiausiu metu. Planuojama, kad lydekos, sterkai, šamai, lynai, baltieji amūrai ir kitos žuvys bus paleistos į valstybinius vandens telkinius įvairiuose Lietuvos rajonuose – į tuos, į kuriuos leidimai naudoti žvejybos plotus nėra išduodami. Žuvų padaugės Kauno ir Elektrėnų mariose, Dysnų, Platelių, Sartų, Galuonio, Vievio, Riešės, Želvos, Obelijos, Asvejos, Galvės, Amalvo, Jiezno, Grūdos ir kituose ežeruose.
Aplinkos ministras pažymi, kad, atsižvelgus į mokslininkų tyrimus ir rekomendacijas, ežeruose bus veisiamos ne lervutės ar paaugintos lervutės, o žuvų jaunikliai, ne jaunesni kaip pusės metų. Jų išgyvenimo procentas yra kur kas didesnis nei lervučių.
„Tikiuosi, kad ateityje žuvims įveisti galėsime skirti dar daugiau lėšų. Privalome didinti žuvų išteklius jau vien todėl, kad norintiems pažvejoti žmonėms nereikėtų vykti į Skandinaviją ar kitas šalis kaip dabar. Žuvies turi pakakti ir Lietuvoje“, – sako Valentinas Mazuronis.
Moksliniai tyrimai parodė, kad daugumoje Lietuvos ežerų žuvų ištekliai nualinti. Pagal bendrą poveikio įvertinimo rodiklį, 84 proc. visų tirtų ežerų ir 30 proc. upių patiria stiprų žvejybos poveikį. Vertingų rūšių žuvys per daug išgaudytos, daugumoje vandens telkinių per mažai plėšriųjų žuvų, juose dominuoja menkavertės žuvys. Pastarosios sudaro apie 70 proc. santykinės biomasės. Sparčiausias, o kai kuriuose telkiniuose ir vienintelis būdas atkurti išteklius – įveisti žuvis.
Pavyzdžiui, versliniai sugavimai Kauno mariose iki 2010 m. buvo apie 150 tonų per metus. Nuo 1998 m. žuvų ištekliai ten nuolat menkėjo. Kasmet mažėjo žvejybos efektyvumas, mažiau buvo sugaunama vyresnių amžiaus grupių karšių, kuojų, sterkų, sparčiai mažėjo ir salačių ištekliai. Vien 2007-2009 m. bendra žuvų biomasė Kauno mariose sumažėjo 149 tonomis.
Kovojant su brakonieriais
|
Iš kitų šalių patirties
Meškeriotojo brandos atestatasAr įmanoma, kad ši tūkstančių paauglių svajonė taptų realybe? Apie tai nereikia galvoti pirmosios Europoje meškeriotojų gimnazijos moksleiviams, kuriems žūklės meistriškumo kursas – privalomas dėstomasis dalykas.
Klareveno upė įeina į pirmąjį dešimtuką Švedijos lašišinių vandens telkinių. Šios upės, tekančios vaizdingomis Fermlando provincijos vietovėmis, pavadinimą dabar žino visi Skandinavijos moksleiviai, nes ant jos kranto stovi Forshago meškeriotojų akademija. Joje mokosi šimtas švedų paauglių, kurie rengiasi tolesnę karjerą susieti su žūklės turizmu, dirbti šioje laisvalaikio industrijos srityje vadybininkais, gidais, kelionių organizatoriais. Mokymosi laikas – treji metai. Meškeriotojų akademija turi gimnazijos statusą, tad moksleiviai kaip ir jų bendraamžiai privalo išlaikyti visus egzaminus brandos atestatui gauti, tačiau jiems tenka laikyti ir vieną neįprastą egzaminą. Tai meškeriojimo meistriškumo egzaminas, be kurio įstoti į institutą, rengiantį profesionalius žūklės ekspertus, maža šansų. Forshago meškeriotojų akademiją 1997 metais įkūrė Peras Sederkvistas, kuris pats yra aistringas meškeriotojas, mokslininkas ichtiologas. Jis pateikė Švedijos švietimo ministerijai projektą, kurį įgyvendinus būtų rengiami specialistai darbui žūklės turizmo srityje. Kadangi tokių darbuotojų stygius buvo jaučiamas ne vienerius metus, projektas buvo tuoj pat pradėtas finansuoti, o Forshago mieste būsimajai meškeriotojų akademijai paskirtos patalpos. Dabar Forshago meškeriotojų akademijoje, kuriai ir toliau vadovauja jos įkūrėjas, dirba dvidešimt dėstytojų. Visi jie ne tik specialybės mokytojai, bet ir meškeriotojai. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų Forshago meškeriotojų akademijos darbuotojų Kristianas Nilsonas, kuriam dabar trisdešimt vieneri, dėsto matematiką ir žūklės metodiką. Akademijos absolventai gali stoti į Švedijos žvejybos institutą arba į aukštąją mokyklą, rengiančią žūklės ekspertus. Joje mokymasis trunka dvejus metus, viename kurse – dvidešimt studentų. Užsieniečiai, norintys įstoti į Forshago meškeriotojų gimnaziją, privalo mokėti švedų kalbą. Rapolas Černiauskas |
Ekologiniai skaitymai
Iš medžioklės nutikimų
K. Šetkus su mokiniais miške (apie 1960 m.)
Šių prisiminimų autorius pokario laikų mokytojas Kazimieras Šetkus neseniai atšventė gimimo 85-rių metų jubiliejų. Kazimieras gimė ir užaugo gamtos apsuptyje: tėvelių sodyba Deblių kaime iš vienos pusės šliejosi prie miško, pro kitą sodybos šoną tekėjo žuvingas Bremenos upelis. 1948 metais, baigęs Šilalės gimnaziją, su Brandos atestatu rankose jaunuolis iškeliavo mokytojauti į Tūbinių septynmetę mokyklą. Pokario metais mokytojų, ypač kaimo mokyklose, labai trūko, o juk vaikus kažkas turėjo mokyti. Taip Kazimieras atrado savo profesiją, kuri lydėjo jį visą gyvenimą. Mokytojavo Stungaičių, Šakėnų ir Vytogalos mokyklose, teko net mokyklos vadovo duonos ragauti. „Sunki pedagogo profesija, bet labai reikalinga ir garbinga, - sako Kazimieras. - Nuo mažens pats pamilęs gamtą, stengiausi ir savo auklėtiniams perteikti šį jausmą. Dažnai su mokiniais eidavome į mišką klausytis paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo, o atėjus žiemai, nešdavome žvėreliams maisto,“ - dalinasi prisiminimais mokytojas. Geriau pažinti gamtą Kazimierui padėjo ir medžioklės, kurių nuotykius jis pasakodavo ne tik auklėtiniams, bet ir išguldydavo savo dienoraščiuose. Sūnus Benediktas, tarp kitko taip pat pedagogas, prikalbino tėvelį patikėti savo medžiotojiškas mintis visuomenei ir išleisti knygą, kuri netrukus pasirodys knygynų lentynose. Senojo medžiotojo prisiminimų pluoštelį Benediktas įteikė ir „Tėviškės gamtos“ redakcijai. Dėkojame Kazimierui ir Benediktui Šetkams už dėmesį redakcijai.
Juozas Stasinas, vyriausiasis redaktorius
Pasakoja senis Kaulius...
Tą naktį šernų medžioklė mudviem nepavyko. Mudviem, tai yra man su Leonu Grygaliu. Avižų palaukėje Gvaldų kaimo pagiryje tykojome šernų, sulipę į pačių pasidarytas „gandrines”. Naktis sutemo taip, „kad nors pirštu į akį durk” - taip sakydavo mano papūnis. Mums tamsa - ne kliūtis: prie dvivamzdžių prožektoriai pritvirtinti. Užtat naktis labai rami, tyli. Ir miškas tyli, jeigu neskaityti sykis nuo sykio sausų šakelių tratesio. Tai šernai miško pakraščiu slampinėja, vietovę tyrinėja, kvapus gaudo. Ir staiga tokią idilišką tylą sudrumstė kolegos šūvis, mišku nuūžęs dusliu aidu. Jam pritilus, išgirdau išgąsdinto šerno „hū-hū-hū”, skuodančio miškan. Nekrito, o gal ir nekliudė. Visaip būna. Šiam kartui medžioklė baigėsi, galime ramūs grįžti namo. Bet kam eiti tamsią naktį tamsiu mišku? Geriau lukterti aušros, sugulus ant senio Kauliaus brago *) vos už šimto metrų. Taip sutarėme, taip ir padarėme.
Vos spėjome užsiropšti ant brage sukrauto šieno, beateinąs pats sodybos šeimininkas. Kaip jis suuodė mus? Juk nė šuo nesulojo. Matyt, nemiega naktimis senukas.
- Girdėjau dideli trinksmą,- su užuolanka pradeda kalbą seniokas. - Matyt, napasisekė paguldyti krukelį?
- Nepasisekė, - patvirtino Leonas. – Tokia tamsa…, - bando teisintis kolega.
- Tumsa kap tumsa, geram strielčiui nemaiša,- tęsia pokalbį šnekusis gvaldiškis valstietis.- Anun meta ir aš sumislyjau patykoti šerna, o naktis pasitaikė tumsi, kap žaks [suprask, kaip maišas]. Klausaus - avižose šnabžd. Matyte nematyti. Kun daryti? Ugi aš unt to trutesi ir pyliau! Nutila. Nuejau pažiūrėti, o čia - gul šerns kap gera telyčia - toks didelis. Vo šautuva turėjau užtaisis su zuikiniaas šrataas. Ir žinokit dar: kyk varga turėjom su boba, kol įritinom į vežimą.
Rimtais veidais išklausėme senojo „strielčiaus” vaizdingą pasakojimą, ne kartą pertraukdami neva susižavėjimą reiškiančiais žodeliais „Tai bent!” Mūsų manymu, senis Kaulius liko įsitikinęs „tvirtai prisiuvęs mums barzdą”…
Šiaip ar taip, o šis Šv. Jurgio ordino kavalierius buvo, kaip liaudyje sakoma, „velnių priėdęs”. Kokį žygdarbį atliko carinės armijos tarnyboje, už ką gavo aukščiausį apdovanojimą, man nežinoma, tačiau faktas nepramanytas. Man apie jį daug papasakojo mano draugas Leonas. Eidamas apylinkės pirmininko pareigas, dažnokai aplankydavęs ir bendravęs. Savo akimis matęs ir minėtą ordiną.
* * *
Ir dar prisiminiau kitą nuotykį, kurio liudininku teko man būti.
Vieną rudens vakarą atėjome prie to paties avižų lauko palaukti šernų. Vos spėjome įsitaisyti medžioklės bokšteliuose, netikėtai pribuvo Leono medžioklinis šuo Rulis. Atitrūkęs nuo grandinės, pėdomis atsekė šeimininką. Nuvyti namo piktumu ar geruoju buvo beviltiška. Medžioklę „su palaukimu” teko nutraukti, nes Rulis, apzujęs aplink lauką, įsmuko į girią.
Ir taip mudviem besinervojant, iš miško mus pasiekė Rulio balsas. Pradžioje panašu į lojimą, vėliau perėjo veikiau į kauksmą.
- Po vel…, vilks šunį drasko! – suriko Leonas, išgąsčio pilnu balsu. - Bėkime gelbėti!
Bėgame abu šuns balso kryptimi. Bet koks tas mūsų bėgimas tamsiame miške. Kliūname už eglaičių, kliūname už avietynų. Priekyje manęs bėgąs Leonas staiga visu ūgiu drimba ant žemės ir nusikeikia riebiai… Kas nutiko? Pašviečiu žibintuvu ir matau: Leono batas įstrigęs kilpoje iš storoko plieninio troso. Nėra laiko ilgiau knaisiotis apie kilpą, skubame tolyn ieškoti bėdoje atsidūrusio Rulio. O šis be perstojo kaukia. Kaukė, pasirodo, ne veltui, o pagalbos šaukėsi. Mat ir jis, kaip jo šeimininkas, įstrigo į panašią kilpą. Tiksliau tariant, įkišo galvą. Išlaisviname ir jį.
- Supranti, mokytojau, - prataria Leonas pagaliau, - kilpų čia ne tos dvi, o begalės turi būti. Tai šernams skirtos.
Ir nutarėme laukti ryto šviesos ir patikrinti visą miško palaukę, ypatingai dėmesingai apžiūrėti šernų takus, vedančius į avižų lauką.
Mūsų spėlionė pasitvirtino: suradome ir likvidavome trylika kilpų! Pastarosios meistriškai padarytos iš plieninio troso atšakų ir dar aviečių stiebais apsuktos, užmaskuotos. O trosų šioje Rietavo miškų ūkio Naujininkų girioje - aibės! Prieš metus kitus čia veikė pirmasis bandomasis Lietuvoje „kabantysis tiltas” medienai iš miško traukti, sumontuotas iš įvairaus storio plieninių trosų. Medieną ištraukė, o įrenginiai liko. Dabar iš visos Žemaitijos atvažiuoja mechanizatoriai trosų, ūkiuose deficitu tapusių. O čia, pasirodo, vietinių gyventojų surastas dar naujas trosų pritaikymo būdas šernams „raištyti”. To pritaikymo sumanytojas, tikriausiai, mūsų minėtas ordininkas senasis Kaulius.
Kaip sakoma: jei ne durnas,- ir pavalgęs.
Kazimieras ŠETKUS
Juozas Stasinas, vyriausiasis redaktorius
Pasakoja senis Kaulius...
Tą naktį šernų medžioklė mudviem nepavyko. Mudviem, tai yra man su Leonu Grygaliu. Avižų palaukėje Gvaldų kaimo pagiryje tykojome šernų, sulipę į pačių pasidarytas „gandrines”. Naktis sutemo taip, „kad nors pirštu į akį durk” - taip sakydavo mano papūnis. Mums tamsa - ne kliūtis: prie dvivamzdžių prožektoriai pritvirtinti. Užtat naktis labai rami, tyli. Ir miškas tyli, jeigu neskaityti sykis nuo sykio sausų šakelių tratesio. Tai šernai miško pakraščiu slampinėja, vietovę tyrinėja, kvapus gaudo. Ir staiga tokią idilišką tylą sudrumstė kolegos šūvis, mišku nuūžęs dusliu aidu. Jam pritilus, išgirdau išgąsdinto šerno „hū-hū-hū”, skuodančio miškan. Nekrito, o gal ir nekliudė. Visaip būna. Šiam kartui medžioklė baigėsi, galime ramūs grįžti namo. Bet kam eiti tamsią naktį tamsiu mišku? Geriau lukterti aušros, sugulus ant senio Kauliaus brago *) vos už šimto metrų. Taip sutarėme, taip ir padarėme.
Vos spėjome užsiropšti ant brage sukrauto šieno, beateinąs pats sodybos šeimininkas. Kaip jis suuodė mus? Juk nė šuo nesulojo. Matyt, nemiega naktimis senukas.
- Girdėjau dideli trinksmą,- su užuolanka pradeda kalbą seniokas. - Matyt, napasisekė paguldyti krukelį?
- Nepasisekė, - patvirtino Leonas. – Tokia tamsa…, - bando teisintis kolega.
- Tumsa kap tumsa, geram strielčiui nemaiša,- tęsia pokalbį šnekusis gvaldiškis valstietis.- Anun meta ir aš sumislyjau patykoti šerna, o naktis pasitaikė tumsi, kap žaks [suprask, kaip maišas]. Klausaus - avižose šnabžd. Matyte nematyti. Kun daryti? Ugi aš unt to trutesi ir pyliau! Nutila. Nuejau pažiūrėti, o čia - gul šerns kap gera telyčia - toks didelis. Vo šautuva turėjau užtaisis su zuikiniaas šrataas. Ir žinokit dar: kyk varga turėjom su boba, kol įritinom į vežimą.
Rimtais veidais išklausėme senojo „strielčiaus” vaizdingą pasakojimą, ne kartą pertraukdami neva susižavėjimą reiškiančiais žodeliais „Tai bent!” Mūsų manymu, senis Kaulius liko įsitikinęs „tvirtai prisiuvęs mums barzdą”…
Šiaip ar taip, o šis Šv. Jurgio ordino kavalierius buvo, kaip liaudyje sakoma, „velnių priėdęs”. Kokį žygdarbį atliko carinės armijos tarnyboje, už ką gavo aukščiausį apdovanojimą, man nežinoma, tačiau faktas nepramanytas. Man apie jį daug papasakojo mano draugas Leonas. Eidamas apylinkės pirmininko pareigas, dažnokai aplankydavęs ir bendravęs. Savo akimis matęs ir minėtą ordiną.
* * *
Ir dar prisiminiau kitą nuotykį, kurio liudininku teko man būti.
Vieną rudens vakarą atėjome prie to paties avižų lauko palaukti šernų. Vos spėjome įsitaisyti medžioklės bokšteliuose, netikėtai pribuvo Leono medžioklinis šuo Rulis. Atitrūkęs nuo grandinės, pėdomis atsekė šeimininką. Nuvyti namo piktumu ar geruoju buvo beviltiška. Medžioklę „su palaukimu” teko nutraukti, nes Rulis, apzujęs aplink lauką, įsmuko į girią.
Ir taip mudviem besinervojant, iš miško mus pasiekė Rulio balsas. Pradžioje panašu į lojimą, vėliau perėjo veikiau į kauksmą.
- Po vel…, vilks šunį drasko! – suriko Leonas, išgąsčio pilnu balsu. - Bėkime gelbėti!
Bėgame abu šuns balso kryptimi. Bet koks tas mūsų bėgimas tamsiame miške. Kliūname už eglaičių, kliūname už avietynų. Priekyje manęs bėgąs Leonas staiga visu ūgiu drimba ant žemės ir nusikeikia riebiai… Kas nutiko? Pašviečiu žibintuvu ir matau: Leono batas įstrigęs kilpoje iš storoko plieninio troso. Nėra laiko ilgiau knaisiotis apie kilpą, skubame tolyn ieškoti bėdoje atsidūrusio Rulio. O šis be perstojo kaukia. Kaukė, pasirodo, ne veltui, o pagalbos šaukėsi. Mat ir jis, kaip jo šeimininkas, įstrigo į panašią kilpą. Tiksliau tariant, įkišo galvą. Išlaisviname ir jį.
- Supranti, mokytojau, - prataria Leonas pagaliau, - kilpų čia ne tos dvi, o begalės turi būti. Tai šernams skirtos.
Ir nutarėme laukti ryto šviesos ir patikrinti visą miško palaukę, ypatingai dėmesingai apžiūrėti šernų takus, vedančius į avižų lauką.
Mūsų spėlionė pasitvirtino: suradome ir likvidavome trylika kilpų! Pastarosios meistriškai padarytos iš plieninio troso atšakų ir dar aviečių stiebais apsuktos, užmaskuotos. O trosų šioje Rietavo miškų ūkio Naujininkų girioje - aibės! Prieš metus kitus čia veikė pirmasis bandomasis Lietuvoje „kabantysis tiltas” medienai iš miško traukti, sumontuotas iš įvairaus storio plieninių trosų. Medieną ištraukė, o įrenginiai liko. Dabar iš visos Žemaitijos atvažiuoja mechanizatoriai trosų, ūkiuose deficitu tapusių. O čia, pasirodo, vietinių gyventojų surastas dar naujas trosų pritaikymo būdas šernams „raištyti”. To pritaikymo sumanytojas, tikriausiai, mūsų minėtas ordininkas senasis Kaulius.
Kaip sakoma: jei ne durnas,- ir pavalgęs.
Kazimieras ŠETKUS
Iš redakcijos pašto
Gerumo nebūna per daug
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Miško meistreliai“ nariai Laisvės aikštėje prie Kalėdinės eglutės surengė panevėžiečiams lesyklėlių akciją, kurios metu kiekvienas pirkęs lesyklėlę prisidėjo prie finansinės paramos sunkiai sergantiems vaikams. Jau surengta vienuoliktoji lesyklėlių akcija. Prieš tai lesyklėles gyventojams dovanodavome, bet vėliau, gyventojams pasiūlius, pradėjome už lesyklėles imti pinigus labdarai. Ir taip praėjusių Kalėdų išvakarėse jau penktą kartą rinkome aukas sunkiai sergantiems vaikams. Kai pradėjome rengti lesyklėlių dovanojimo akcijas, žmonės mums atnešdavo saldainių už jas, bet paraginti jų, vėliau pradėjome rinkti pinigus ekskursijai, mokymo priemonėms įsigyti, ar vasaros poilsio stovyklai surengti. Vėliau nutarėme rinkti pinigus ir aukoti sunkiai sergantiems vaikams. Pagalvojome, kad reikia sergantiems padėti. Juk gerumo niekuomet nebus perdaug. Užpraeitais metais rinkome lėšas sunkiai sergančiai mūsų mokyklos mokinei Inai. Praeitų metų Kalėdų išvakarėse rinkome lėšas sunkiai nuo gimimo sergančiai panevėžietei Kotrynai ir jos šeimai. Į Laisvės aikštę atvežėme 130 lesyklėlių sparnuočiams ir beveik per valandą jų neliko. Tai buvo tikra gerumo ir atjautos pamoka. Jos metu jaunieji miško bičiuliai už lesyklėles surinko 580 Lt, kuriuos įteikė sunkiai sergančios mergaitės mamai.
- Tokia netikėta ir su meile mums teikiama pagalba – didžiulė dovana ne tik materialine, bet ir dvasine prasme, – džiaugėsi Kotrynos mama ir nuoširdžiai dėkojo vaikams už Kalėdinę dovaną. Jos devynerių metų dukrelė serga nuo gimimo, o pastaruoju metu ligos užklupo ir kitus šeimos narius.
- Labai susijaudinau išgirdusi, kad vaikai už pačių padarytas lesyklėles surinktus pinigus nutarė paaukoti Kotrynos gydymui, - su ašaromis akyse kalbėjo Kotrynos mama.
Labai malonu, kad šiai akcijai surengti padėjo buvę būrelio nariai Tomas Janulevičius, Justinas Mikėnas, Tomas Šmakovas, Lukas Liubavičius, Paulius Antanavičius ir kiti, kurie jau mina gimnazijos slenkstį. Be vyresniųjų pagalbos penktokams būtų buvę sunku išsiversti.
Romas Kupčinskas
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos mokytojas metodininkas,
Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Miško meistreliai“ vadovas
- Tokia netikėta ir su meile mums teikiama pagalba – didžiulė dovana ne tik materialine, bet ir dvasine prasme, – džiaugėsi Kotrynos mama ir nuoširdžiai dėkojo vaikams už Kalėdinę dovaną. Jos devynerių metų dukrelė serga nuo gimimo, o pastaruoju metu ligos užklupo ir kitus šeimos narius.
- Labai susijaudinau išgirdusi, kad vaikai už pačių padarytas lesyklėles surinktus pinigus nutarė paaukoti Kotrynos gydymui, - su ašaromis akyse kalbėjo Kotrynos mama.
Labai malonu, kad šiai akcijai surengti padėjo buvę būrelio nariai Tomas Janulevičius, Justinas Mikėnas, Tomas Šmakovas, Lukas Liubavičius, Paulius Antanavičius ir kiti, kurie jau mina gimnazijos slenkstį. Be vyresniųjų pagalbos penktokams būtų buvę sunku išsiversti.
Romas Kupčinskas
Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos mokytojas metodininkas,
Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Miško meistreliai“ vadovas
Etnokultūra - istorija
Vilko takais
L. Klimka
Vis netyla žiniasklaidoje diskusija apie vilkų
skaičių mūsų miškuose. Skiriasi ūkininkų, medžiotojų, gamtos mylėtojų
nuomonės. Kaip beskaičiuoti, tačiau vilkas – pikčiausias mūsų girių
žvėris. Stiprus ir aršus, medžioja ne po vieną, o visa gauja. Žiemos
mėnesienos naktimis, išgirdus pilkius „ūžaujant“, šiurpas perbėga
nugara. Būtų gilu sniego, vilkas ateitų ir iki kaimo tvartų. Tad ir
sausio mėnuo kitados vilkų vardą bus turėjęs...
O ką apie vilkus sako tautosaka? Daugybė patarlių
jį apibūdina: „Kas vilko naguos, tas ir gerklėj“, „Vilko neišmokysi
švelniai su avelėm elgtis“, „Alkanas vilkas eina viešėt į sodžių“, „Rąžosi
vilkas kaip kumelienos priėdęs“, „Broliu pavadinęs, vilko nepapirksi“,
„Vilko nage buvęs ir kiškio baidosi“, „Nori mėsos, eik pas vilką už
berną“, „Žino ir arklys, kad vilkas žvėris“, „Tam ir vilkas, kad stirnos
nežiopsotų“, „Išdykusi ožka – vilko nauda“, „Apie vilką nekalbėk,
tik akis išvertęs žiūrėk“, „Nešauk vilko iš miško“... Kitą kartą ir žmogų
vilkui galima prilyginti: „Prie akių šilkas, už akių – vilkas“, „Tarp
vilkų būdamas, vilku ir kauk!”
Bijodavo vilkų piemenys, juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėmis. Jų kalba vilkas – tai „jokūbas“. Štai toks posakis, nugirstas Rytų Aukštaitijoje: „ Ai, daboj, pagiry jokūbas aveles skaito!“ Tai labai archajiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo, kad žvėrys supranta jų kalbą. Medžiotojai todėl susitardavo pakeisti jų tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio jų priešo - vilko - neprisišaukus, jokūbu jį praminė.
Tačiau yra ir geroji vilko bylos pusė. Štai manyta, kad žiemos kelias į miestelio bažnyčios ankstyvąsias pamaldas ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Geras ženklas ateičiai yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Gali būti, kad čia atsiliepia kažkokių archajiškų religinių praktikų aidas. Panašu į totemizmą, religijos pirmapradį, būdingą labai tolimiems laikams. Etnografo B.Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!“ - tokia formule senu papročiu pilkis būdavo kviečiamas į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.
Bet, neduok Die, sutikti kelyje vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu ar vilkatu. Tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Atsiginti nuo jo galima tik šermukšnine lazda. Apie visokius atsitikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi advento vakarais. Kraupokos istorijos! Būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį. Vilkolakiais tapdavę dažniausiai ne savo noru, bet užburti; taip kartą atsitikę net vestuvininkams - iš juodo pavydo.
Apie žmones – vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak jo, šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia kalbama apie baltų tautas. O kokia yra istorinė tiesa?
Apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę yra tokia legenda. Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos. Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia buvus senojo tikėjimo apeigų vietą.
Garsusis rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą kelia tokį klausimą. Iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami kunigaikščio kariaunos vyčiai. Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti iš krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo - rudenį atjos „siaubųjų“. Štai iš kur vilkolakių baimė!
Viena iš sakmių pasakoja, kaipgi tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Tai apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti: „Astravų kaime, Obelių valsčiuj, maždaug prieš šešiasdešimt metų buvo kaimo pasamdytas kerdžius, kuris paversdavo piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo po vieną piemenį, kurį pavertęs vilktakiu lengvai išganydavo daug galvijų. Žmonės apie pavertimus nieko nežinojo, o kad prie tokio kerdžiaus vieno piemens užteko, tai buvo visiems gerai, ir užtat jam geriau mokėdavo, kaip kitiems kerdžiams. Vieną kartą tas kerdžius vertė Likučių piemenį vilktakiu. Vienoj vietoj buvo jo prikalta šermukšnių kuolelių, per juos liepė virsti, ir besiverčiant pavirsta vilktakiu. Kai kerdžius piemenį vilktakiu vertė, užėjo bernas ir viską matė. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius atvertė tą piemenį, tik ne visai gerai. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemeniui negali pašalinti vilko uodegos: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly. Tai kerdžius, nežinodamas, ką daryti, įgrasė piemenį, kad niekam nesakytų, o rytoj vėl ateitų ganyti, tai gal ir atvers kaip reikia. Bet vaikas negi nukęs. Parėjęs namo ir verkia. Močia klausia, kas yra. Anas nesako. Bet per ilgą klausinėjimą pasakė, kad turįs uodegą. Tuoj sužinojo visas kaimas, ir tas bernas atidavė kuolelį. Kerdžius jį įvarė ir bernioką atvertė kaip reikia. Tada tą kerdžių atstatė iš vietos. Vilktakiu paverstas žmogus visai panašus į vilką. Tai tas vilktakis apibėga apie galvijus, galvijai niekur ir neina. Arba kad reikia pagrąžinti, tai greitai pagrąžina – kerdžiaus jis klausydavo“. Mitologams mįslė: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai?
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs ir Gedimino stulpai.
Prof. Libertas KLIMKA
Bijodavo vilkų piemenys, juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėmis. Jų kalba vilkas – tai „jokūbas“. Štai toks posakis, nugirstas Rytų Aukštaitijoje: „ Ai, daboj, pagiry jokūbas aveles skaito!“ Tai labai archajiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo, kad žvėrys supranta jų kalbą. Medžiotojai todėl susitardavo pakeisti jų tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio jų priešo - vilko - neprisišaukus, jokūbu jį praminė.
Tačiau yra ir geroji vilko bylos pusė. Štai manyta, kad žiemos kelias į miestelio bažnyčios ankstyvąsias pamaldas ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Geras ženklas ateičiai yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Gali būti, kad čia atsiliepia kažkokių archajiškų religinių praktikų aidas. Panašu į totemizmą, religijos pirmapradį, būdingą labai tolimiems laikams. Etnografo B.Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!“ - tokia formule senu papročiu pilkis būdavo kviečiamas į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.
Bet, neduok Die, sutikti kelyje vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu ar vilkatu. Tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Atsiginti nuo jo galima tik šermukšnine lazda. Apie visokius atsitikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi advento vakarais. Kraupokos istorijos! Būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį. Vilkolakiais tapdavę dažniausiai ne savo noru, bet užburti; taip kartą atsitikę net vestuvininkams - iš juodo pavydo.
Apie žmones – vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak jo, šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia kalbama apie baltų tautas. O kokia yra istorinė tiesa?
Apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę yra tokia legenda. Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos. Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia buvus senojo tikėjimo apeigų vietą.
Garsusis rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą kelia tokį klausimą. Iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami kunigaikščio kariaunos vyčiai. Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti iš krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo - rudenį atjos „siaubųjų“. Štai iš kur vilkolakių baimė!
Viena iš sakmių pasakoja, kaipgi tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Tai apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti: „Astravų kaime, Obelių valsčiuj, maždaug prieš šešiasdešimt metų buvo kaimo pasamdytas kerdžius, kuris paversdavo piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo po vieną piemenį, kurį pavertęs vilktakiu lengvai išganydavo daug galvijų. Žmonės apie pavertimus nieko nežinojo, o kad prie tokio kerdžiaus vieno piemens užteko, tai buvo visiems gerai, ir užtat jam geriau mokėdavo, kaip kitiems kerdžiams. Vieną kartą tas kerdžius vertė Likučių piemenį vilktakiu. Vienoj vietoj buvo jo prikalta šermukšnių kuolelių, per juos liepė virsti, ir besiverčiant pavirsta vilktakiu. Kai kerdžius piemenį vilktakiu vertė, užėjo bernas ir viską matė. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius atvertė tą piemenį, tik ne visai gerai. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemeniui negali pašalinti vilko uodegos: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly. Tai kerdžius, nežinodamas, ką daryti, įgrasė piemenį, kad niekam nesakytų, o rytoj vėl ateitų ganyti, tai gal ir atvers kaip reikia. Bet vaikas negi nukęs. Parėjęs namo ir verkia. Močia klausia, kas yra. Anas nesako. Bet per ilgą klausinėjimą pasakė, kad turįs uodegą. Tuoj sužinojo visas kaimas, ir tas bernas atidavė kuolelį. Kerdžius jį įvarė ir bernioką atvertė kaip reikia. Tada tą kerdžių atstatė iš vietos. Vilktakiu paverstas žmogus visai panašus į vilką. Tai tas vilktakis apibėga apie galvijus, galvijai niekur ir neina. Arba kad reikia pagrąžinti, tai greitai pagrąžina – kerdžiaus jis klausydavo“. Mitologams mįslė: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai?
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs ir Gedimino stulpai.
Prof. Libertas KLIMKA
Vilkai šalies miškuose vasarį ir kovą sulauks didesnio gamtosaugininkų dėmesio
Į medžioklę...
„Žinome, kiek vilkų yra valstybiniuose miškuose, tačiau kiek gyvena privačiuose – patikimų duomenų neturime. Todėl keista, kad praėjusiais metais vis tiek buvo nustatytas maksimalus vilkų sumedžiojimo limitas. Natūralu, jog visuomenei tai kelia abejonių, kurias būtina išsklaidyti“, - teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Vilkų populiacijos gausos reguliavimo plane, kuris apibrėžia šių plėšrūnų medžioklės tvarką, nustatyta, jog minimalus pageidaujamas vilkų skaičius Lietuvoje – 250. Tiek pakanka, kad vilkai mūsų šalyje neišnyktų. Jei jų yra mažiau – plėšrūnų populiacijai kyla reali grėsmė.
2012 metais valstybiniuose miškuose vykdytos apskaitos metu suskaičiuota būtent 250 vilkų. Tačiau kiek jų gyvena privačiuose miškuose, niekas neskaičiavo. Nepaisant to, buvo patvirtintas maksimalus 50 vilkų sumedžiojimo limitas.
Dėl to sunerimę visuomenės ir gyvūnų apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Aplinkos ministerijos vadovybe. Diskusijos metu pritarta pasiūlymui surengti naują, bendrą ir koordinuotą, vilkų populiacijos apskaitą tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose miškuose vienu metu.
„Ji turėtų išsklaidyti abejones dėl to, kiek iš tikrųjų vilkų šiuo metu gyvena mūsų šalyje. Jei sužinosime, kad jų skaičius balansuoja prie minimalios ribos, imsimės reikiamų priemonių. Viena iš jų gali būti ir visiškas vilkų medžioklės draudimas“, - sako ministras V. Mazuronis.
Planuojama, jog naujoji vilkų apskaita bus vykdoma vasario – kovo mėnesiais, sulaukus palankių gamtinių sąlygų.
Kaip informavo Aplinkos ministerija, šiomis dienomis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pasirašė įsakymą nutraukti vilkų medžioklės 2012-2013 m. sezoną, kadangi jau baigiamas išnaudoti šiam sezonui nustatytas jų sumedžiojimo limitas (50 vilkų).
Sausio 16 d. duomenimis, jau yra sumedžioti 45 vilkai. Išnaudojus limitą, nutraukti vilkų medžioklę įpareigoja Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Ministro V. Mazuronio įsakymas įsigalios artimiausiu metu, kai tik bus paskelbtas „Valstybės žiniose“.
Aplinkos ministerijos, TG inf.
Vilkų populiacijos gausos reguliavimo plane, kuris apibrėžia šių plėšrūnų medžioklės tvarką, nustatyta, jog minimalus pageidaujamas vilkų skaičius Lietuvoje – 250. Tiek pakanka, kad vilkai mūsų šalyje neišnyktų. Jei jų yra mažiau – plėšrūnų populiacijai kyla reali grėsmė.
2012 metais valstybiniuose miškuose vykdytos apskaitos metu suskaičiuota būtent 250 vilkų. Tačiau kiek jų gyvena privačiuose miškuose, niekas neskaičiavo. Nepaisant to, buvo patvirtintas maksimalus 50 vilkų sumedžiojimo limitas.
Dėl to sunerimę visuomenės ir gyvūnų apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Aplinkos ministerijos vadovybe. Diskusijos metu pritarta pasiūlymui surengti naują, bendrą ir koordinuotą, vilkų populiacijos apskaitą tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose miškuose vienu metu.
„Ji turėtų išsklaidyti abejones dėl to, kiek iš tikrųjų vilkų šiuo metu gyvena mūsų šalyje. Jei sužinosime, kad jų skaičius balansuoja prie minimalios ribos, imsimės reikiamų priemonių. Viena iš jų gali būti ir visiškas vilkų medžioklės draudimas“, - sako ministras V. Mazuronis.
Planuojama, jog naujoji vilkų apskaita bus vykdoma vasario – kovo mėnesiais, sulaukus palankių gamtinių sąlygų.
Kaip informavo Aplinkos ministerija, šiomis dienomis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pasirašė įsakymą nutraukti vilkų medžioklės 2012-2013 m. sezoną, kadangi jau baigiamas išnaudoti šiam sezonui nustatytas jų sumedžiojimo limitas (50 vilkų).
Sausio 16 d. duomenimis, jau yra sumedžioti 45 vilkai. Išnaudojus limitą, nutraukti vilkų medžioklę įpareigoja Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Ministro V. Mazuronio įsakymas įsigalios artimiausiu metu, kai tik bus paskelbtas „Valstybės žiniose“.
Aplinkos ministerijos, TG inf.
Saugomose teritorijose
Ir žiemą keliautojų laukia saugomos teritorijos
Juozapinė
Žiemos paženklinta gamta gali suteikti nepamirštamų akimirkų tiek ištroškusiems atgaivos tyloje, tiek didelei šeimai. Lankytojų laukia rudenį naujai sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai saugomose teritorijose, taigi tinkamą maršrutą netradicinei iškylai gali išsirinkti mėgstantys keliauti po Lietuvą.
Jeigu keliausite į Žemaitija, užsukite į Pašatrijos piliakalnį. Legenda byloja, kad ant Šatrijos kalvos vykdavo Žemaitijos raganų suvažiavimai, o pati kalva – aukščiausia Žemaitijoje – raganų žemėmis užpilta bažnyčia. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonių čia gyventa dar nuo II a. pr. Kr., o XIV a. ant greta esančio Pašatrijos piliakalnio stovėjusi medinė pilis. Spėjama, kad čia būta vieno pagrindinių pagonių tikėjimo centrų.
Nuo Pašatrijos piliakalnio apžvalgos aikštelės matyti Girgždūtės, Sprūdės, Medvėgalio piliakalniai, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio kalnai, Užventis, Upyna, Luokė ir Telšių katedros bokštai. Ši įspūdinga vieta visus metus traukia minias lankytojų, taigi laikas bei žmonių srautai lėtai keitė komplekso veidą... Tačiau šį rudenį baigti komplekso tvarkymo darbai ir viena gražiausių Lietuvos vietų lankytojų laukia kaip niekada atsinaujinusi: naujai įrengti laiptai, informacinės aikštelės, sutvirtinti erozijos pažeisti šlaitai, įrengti pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai, rodyklės. Siekiant atverti piliakalnį iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Artimiausiu metu turėtų būti sudarytas ir specialus komplekso lankymo maršrutas.
Vilniečių ir sostinės svečių, kurie nenori klaidžioti toli, laukia sutvarkytas Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, čia įrengta rekreacinė infrastruktūra, atsirado turistinių pėsčiųjų maršrutų sistema.
Vilniečiai turės progą geriau pažinti gražiausias miesto gamtines vietas − Plikakalnio atodangą, kalvas ir Neries salas ties Žvėrynu. Čia tvarkymo metu įvykdyti sanitariniai, ugdomieji ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengtos atokvėpio vietos, regyklos, renginių vieta su laužaviete, suolai lankytojams, poilsio vieta prie Neries upės. Galbūt kitą kartą svečiams vertėtų parodyti ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir gamtos paminklus.
Karoliniškių draustinyje taip pat atnaujinti bei į miesto sistemą integruoti dviračių takai, o atvažiavusių dviračiais lauks patogios vietos stovėjimui. Tačiau gamtos kampelis mieste turėtų džiuginti ir gražią žiemos dieną – po draustinį galima pasidairyti ir lekiant slidėmis.
Keliautojų laukia ir sutvarkytas Juozapinės valstybinis geomorfologinis draustinis. Nors Juozapinė ilgai laikyta aukščiausia vieta Lietuvoje, naujausiais duomenimis, ją „pralenkė“ Aukštojo kalnas, taip pat esantis šiame draustinyje.
Juozapinės lankytojai nuo šio rudens teritoriją gali apžvelgti iš aukščiausio Lietuvos taško – čia įrengtas apžvalgos bokštas. Taip pat sutvarkyta aplinka, pastatytas skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas ant aukščiausios Lietuvos vietos.
Darbai atlikti pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“, kurį įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Jeigu keliausite į Žemaitija, užsukite į Pašatrijos piliakalnį. Legenda byloja, kad ant Šatrijos kalvos vykdavo Žemaitijos raganų suvažiavimai, o pati kalva – aukščiausia Žemaitijoje – raganų žemėmis užpilta bažnyčia. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonių čia gyventa dar nuo II a. pr. Kr., o XIV a. ant greta esančio Pašatrijos piliakalnio stovėjusi medinė pilis. Spėjama, kad čia būta vieno pagrindinių pagonių tikėjimo centrų.
Nuo Pašatrijos piliakalnio apžvalgos aikštelės matyti Girgždūtės, Sprūdės, Medvėgalio piliakalniai, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio kalnai, Užventis, Upyna, Luokė ir Telšių katedros bokštai. Ši įspūdinga vieta visus metus traukia minias lankytojų, taigi laikas bei žmonių srautai lėtai keitė komplekso veidą... Tačiau šį rudenį baigti komplekso tvarkymo darbai ir viena gražiausių Lietuvos vietų lankytojų laukia kaip niekada atsinaujinusi: naujai įrengti laiptai, informacinės aikštelės, sutvirtinti erozijos pažeisti šlaitai, įrengti pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai, rodyklės. Siekiant atverti piliakalnį iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Artimiausiu metu turėtų būti sudarytas ir specialus komplekso lankymo maršrutas.
Vilniečių ir sostinės svečių, kurie nenori klaidžioti toli, laukia sutvarkytas Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, čia įrengta rekreacinė infrastruktūra, atsirado turistinių pėsčiųjų maršrutų sistema.
Vilniečiai turės progą geriau pažinti gražiausias miesto gamtines vietas − Plikakalnio atodangą, kalvas ir Neries salas ties Žvėrynu. Čia tvarkymo metu įvykdyti sanitariniai, ugdomieji ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai, įrengtos atokvėpio vietos, regyklos, renginių vieta su laužaviete, suolai lankytojams, poilsio vieta prie Neries upės. Galbūt kitą kartą svečiams vertėtų parodyti ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir gamtos paminklus.
Karoliniškių draustinyje taip pat atnaujinti bei į miesto sistemą integruoti dviračių takai, o atvažiavusių dviračiais lauks patogios vietos stovėjimui. Tačiau gamtos kampelis mieste turėtų džiuginti ir gražią žiemos dieną – po draustinį galima pasidairyti ir lekiant slidėmis.
Keliautojų laukia ir sutvarkytas Juozapinės valstybinis geomorfologinis draustinis. Nors Juozapinė ilgai laikyta aukščiausia vieta Lietuvoje, naujausiais duomenimis, ją „pralenkė“ Aukštojo kalnas, taip pat esantis šiame draustinyje.
Juozapinės lankytojai nuo šio rudens teritoriją gali apžvelgti iš aukščiausio Lietuvos taško – čia įrengtas apžvalgos bokštas. Taip pat sutvarkyta aplinka, pastatytas skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas ant aukščiausios Lietuvos vietos.
Darbai atlikti pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“, kurį įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Gamta svetur
Askanija Nova – pasaulinio garso biosferos rezervatas
A. Stanaitis
Ukrainos pietuose, Chersono srityje, garsiose Tauridos stepėse yra sausoms teritorijoms neįprastas, žmogaus sukurtas unikalus gyvūnų ir augalų pasaulis. Jis išsidėstęs 60 km į pietryčius nuo Kochovskos miesto, netoli žinomų Aliaškų smėlynų. Tai plačiai žinomas biosferos rezervatas, vienintelis Europoje saugantis laukines eraičinų-pelynų ir ašuočių stepes, kurių dar niekuomet nepalietė plūgas.
Rezervate greta plūgo nemačiusių stepių žmogaus pastangomis įkurtas zoologijos sodas, kuriame gyvena tūkstančiai gyvūnų iš viso pasaulio. Jie laisvai ar pusiau laisvai klajoja po rezervato teritoriją. Be to, didelę teritorijos dalį užima įspūdingas botanikos sodas su turtingu augalų pasauliu. Jame prie dirbtinių ežerų ir tvenkinių auga medžiai bei krūmai iš įvairių pasaulio klimatinių zonų.
Bendras Askanija Nova biosferos rezervato plotas 33 308 ha. Sugriežtinta „absoliuti rezervatinė stepių zona“ užima 11 054 ha. Tai vienintelė Europoje žmogaus nepaliesta, niekuomet nearta eraičinų-pelynų ir ašuočių stepė su retais augalais ir gausiais gyvūnais.
Rezervato tikslas apsaugoti laukines eraičinų-pelynų bei ašuočių stepes su ten augančiais retais augalais ir introdukuotais gyvūnais iš įvairių pasaulio vietų.
Raida
Askanija Novos istorija prasidėjo 1828 metais. Tuomet vokiečių hercogas Ferdinandas Fridrichas Angalt-Ketgenskis už labai mažą kainą įsigijo šią žemę avių fermai įkurti. 1841 metais savininkas vietovę pavadino Askanija Nova savo gimtosios vietos Askanija vardu. Kad išlaikytų pirmykštį stepių vaizdą ateities kartoms, daugiau kaip 600 ha stepių jis paskelbė draustiniu. Puikus žemdirbys ir avininkystės specialistas jau tuo metu Askanija Novoje sukūrė nuostabią oazę – zoologijos sodą ir dendrologinį parką su dirbtiniu drėkinimu.
Tokia nekomercinė veikla vietiniams žmonėms buvo nesuprantama. Jie jį laikė keistuoliu. Tačiau pasaulio mokslo visuomenė hercogą pavadino „Askanijos Darvinu“ ir pirmuoju ekologu. Jo įkurtas zoologijos sodas po Londono ir Amsterdamo tapo trečiuoju privačiu žvėrynu Europoje. XIX a. pabaigoje jame buvo 52 kanopinių gyvūnų ir 208 paukščių rūšys.
Viskas prasidėjo nuo jaunojo Fridricho pomėgio auginti paukščius voljeruose, kuriuos jam už gerus egzaminų rezultatus padovanojo tėvas. Vėliau jis įkūrė unikalų parką ir išskyrė neliestą stepių plotą, paversdamas jį visiems laikams draustiniu, kuriame gyvena gyvūnai iš daugelio pasaulio kraštų.
1919 metais Askanija Nova paskelbta Liaudies parku, 1921 metais Valstybiniu stepių draustiniu. 1932 metais įsteigtas Gyvūnų aklimatizacijos ir hibridizacijos institutas. Nežiūrint sunkumų, kuriuos teko patirti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei Pilietinio karo metais, rezervatas išliko ir tęsia XIX a. pradėtus darbus. Dabar jis priklauso Ukrainos agrarinių mokslų akademijai.
Augalų pasaulis
Chersono srities stepė – tai lyguma, kurios plotuose pasitaiko savotiškų pagilėjimų – įdubimų. Juose drėgmė išsilaiko geriau negu kituose stepės plotuose. Stepių klimatas labai sausas, o drėgni metai vos keli per šimtmetį. Tuomet stepė pasikeičia neatpažįstamai, pasidengia gausiais augalais, kurie išauga iki žmogaus aukščio.
Didžiausias įdubimas – Didžiojo Čapelio dauba. Tai unikalus 24 km2 ploto paviršiaus pažemėjimas, periodiškai prisipildantis tirpsmo vandenimis. Dauba įtraukta į Ramsaro konvencijos saugomų šlapynių sąrašą, saugantį seklių vandenų ir pelkių plotus.
Dauboje sąlygos artimos natūralioms. Žemiausioje jos vietoje auga hidrofitai. Čia surasta daugiausia rezervate augančių žydinčių augalų – 368 rūšys. Iš jų 53 endeminės, 8 įtrauktos į Ukrainos Raudonąją knygą.
Iš pirmo žvilgsnio stepių augalija atrodo vienoda ir skurdi. Jos pagrindą sudaro sausrai atsparios vietinės rūšys – labiausiai paplitę augalai ašuotės, eraičinai. Tačiau stepėje galima surasti virš 600 augalų rūšių, tarp kurių nemaža retų ir saugomų augalų. Turtinga augalija garsėja 1 200 ha botanikos sodas su tvenkiniais. Jame auga apie 150 medžių ir krūmų rūšių.
Gyvūnų įvairovė
Labiausiai garsus Askanija Nova rezervatas įvairių gyvūnų iš viso pasaulio gausa. Čia galima sutikti šiam kraštui nebūdingus gyvūnus: Prževalskio arklius, bizonus, saigas, danielius, muflonus, tauriuosius elnius, dvikuprius kupranugarius, fazanus. Vasarą išleidžiami zebrai, stručiai, antilopės gnu, kanos, mėlynosios antilopės, buivolai ir kiti. Rudenį rezervato šlapynėse apsistoja daug migruojančių paukščių: įvairių rūšių ančių, gervių, pilkųjų žąsų, gaidukų ir kitų. Per metus rezervatą aplanko 270 praskrendančių paukščių rūšių. Iš jų 107 rūšys čia ir peri.
Vieni gyvūnai - bizonai, Prževalskio arkliai, asilai, įvairių rūšių elniai - stepėje ganosi ištisus metus. Kiti - antilopės, buivolai, zebrai - išleidžiami tik vasaros metu.
Askanija Novos rezervate gyvūnija išsaugo savo aborigeninį pobūdį. Čia gyvena apie 1000 kanopinių, kurių yra net 30 rūšių. Be jų yra gausybė smulkių gyvūnų - pelių, žiurkėnų, šoklių ir kitų. Iš plėšriųjų galima pamatyti lapių, šeškų, šermuonėlių, žebenkščių.
Savotiškame rezervato zooparke laikoma unikali gyvūnų kolekcija. Jame gyvena 34 rūšys žinduolių: zebrai, Pietų Amerikos kupranugariai, Indijos ir Afrikos antilopės, elniai, stručiai. Paukščių skyriuje – 76 jų rūšys. Vien fazanų, papūgų čia yra po keliolika rūšių. Gyvūnai laikomi voljeruose arba laisvėje, ganyklose nedidelėmis grupėmis.
Moksliniai tyrimai
Jau daugiau kaip šimtmetį Askanija Novoje atliekami ne tik gyvūnų aklimatizacijos, bet ir jų kryžminimo darbai. Čia išvesta apie 90 hibridinių žinduolių ir paukščių rūšių. Tarp jų paminėtinos - plonavilnė Askanijos avis, baltoji Ukrainos kiaulė, gražuolis Askanijos stepių elnias ir daugelis kitų.
Plonavilnės Askanijos avys – tai avių veislė, išvesta Gyvulių aklimatizacijos ir hibridizacijos institute. Vietinės merinosų veislės avys buvo kryžminamos su JAV Rambulje avių veislės avinais ir daroma kryptinga mišrūnų atranka. Mišrūnai gerai prisitaikė prie sauso vietovės klimato. Avinų svoris siekia 110-140 kg, ėravedžių – po 60-70 kg. Nuo avino prikerpama po 16-20 kg, nuo ėravedės – po 5,5-7 kg vilnų. Ji plona, lygi, 7-8 cm ilgio. Šios plonavilnės avys auginamos Ukrainos ir Rusijos pietuose.
Askanija Novos rezervate pirmą kartą pasaulyje išauginti grynakraujai Prževalskio arkliai. 1889-1904 metais čia buvo atgabenta 12 jaunų arklių ir pradėtas jų veisimas nelaisvėje. Bandymas vyko sėkmingai. 1970 metais paprašius Mongolijos vyriausybei iš čia į protėvynę, į Gobi dykumą, buvo išgabentas nedidelis būrys šių retos rūšies kanopinių gyvūnų, jų atkūrimui natūralioje gamtoje.
Nuo 1984 metų Askanija Novoje vykdomi tyrimai pagal UNESCO programą. Teritorija paskelbta biosferos rezervatu. 2008 metais Askanija Nova laimėjo „7 Ukrainos gamtos stebuklai“ akciją, o 2009 metais atstovavo Ukrainą pasauliniame konkurse „7 nauji gamtos stebuklai“.
Prof. Algirdas Stanaitis
Rezervate greta plūgo nemačiusių stepių žmogaus pastangomis įkurtas zoologijos sodas, kuriame gyvena tūkstančiai gyvūnų iš viso pasaulio. Jie laisvai ar pusiau laisvai klajoja po rezervato teritoriją. Be to, didelę teritorijos dalį užima įspūdingas botanikos sodas su turtingu augalų pasauliu. Jame prie dirbtinių ežerų ir tvenkinių auga medžiai bei krūmai iš įvairių pasaulio klimatinių zonų.
Bendras Askanija Nova biosferos rezervato plotas 33 308 ha. Sugriežtinta „absoliuti rezervatinė stepių zona“ užima 11 054 ha. Tai vienintelė Europoje žmogaus nepaliesta, niekuomet nearta eraičinų-pelynų ir ašuočių stepė su retais augalais ir gausiais gyvūnais.
Rezervato tikslas apsaugoti laukines eraičinų-pelynų bei ašuočių stepes su ten augančiais retais augalais ir introdukuotais gyvūnais iš įvairių pasaulio vietų.
Raida
Askanija Novos istorija prasidėjo 1828 metais. Tuomet vokiečių hercogas Ferdinandas Fridrichas Angalt-Ketgenskis už labai mažą kainą įsigijo šią žemę avių fermai įkurti. 1841 metais savininkas vietovę pavadino Askanija Nova savo gimtosios vietos Askanija vardu. Kad išlaikytų pirmykštį stepių vaizdą ateities kartoms, daugiau kaip 600 ha stepių jis paskelbė draustiniu. Puikus žemdirbys ir avininkystės specialistas jau tuo metu Askanija Novoje sukūrė nuostabią oazę – zoologijos sodą ir dendrologinį parką su dirbtiniu drėkinimu.
Tokia nekomercinė veikla vietiniams žmonėms buvo nesuprantama. Jie jį laikė keistuoliu. Tačiau pasaulio mokslo visuomenė hercogą pavadino „Askanijos Darvinu“ ir pirmuoju ekologu. Jo įkurtas zoologijos sodas po Londono ir Amsterdamo tapo trečiuoju privačiu žvėrynu Europoje. XIX a. pabaigoje jame buvo 52 kanopinių gyvūnų ir 208 paukščių rūšys.
Viskas prasidėjo nuo jaunojo Fridricho pomėgio auginti paukščius voljeruose, kuriuos jam už gerus egzaminų rezultatus padovanojo tėvas. Vėliau jis įkūrė unikalų parką ir išskyrė neliestą stepių plotą, paversdamas jį visiems laikams draustiniu, kuriame gyvena gyvūnai iš daugelio pasaulio kraštų.
1919 metais Askanija Nova paskelbta Liaudies parku, 1921 metais Valstybiniu stepių draustiniu. 1932 metais įsteigtas Gyvūnų aklimatizacijos ir hibridizacijos institutas. Nežiūrint sunkumų, kuriuos teko patirti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei Pilietinio karo metais, rezervatas išliko ir tęsia XIX a. pradėtus darbus. Dabar jis priklauso Ukrainos agrarinių mokslų akademijai.
Augalų pasaulis
Chersono srities stepė – tai lyguma, kurios plotuose pasitaiko savotiškų pagilėjimų – įdubimų. Juose drėgmė išsilaiko geriau negu kituose stepės plotuose. Stepių klimatas labai sausas, o drėgni metai vos keli per šimtmetį. Tuomet stepė pasikeičia neatpažįstamai, pasidengia gausiais augalais, kurie išauga iki žmogaus aukščio.
Didžiausias įdubimas – Didžiojo Čapelio dauba. Tai unikalus 24 km2 ploto paviršiaus pažemėjimas, periodiškai prisipildantis tirpsmo vandenimis. Dauba įtraukta į Ramsaro konvencijos saugomų šlapynių sąrašą, saugantį seklių vandenų ir pelkių plotus.
Dauboje sąlygos artimos natūralioms. Žemiausioje jos vietoje auga hidrofitai. Čia surasta daugiausia rezervate augančių žydinčių augalų – 368 rūšys. Iš jų 53 endeminės, 8 įtrauktos į Ukrainos Raudonąją knygą.
Iš pirmo žvilgsnio stepių augalija atrodo vienoda ir skurdi. Jos pagrindą sudaro sausrai atsparios vietinės rūšys – labiausiai paplitę augalai ašuotės, eraičinai. Tačiau stepėje galima surasti virš 600 augalų rūšių, tarp kurių nemaža retų ir saugomų augalų. Turtinga augalija garsėja 1 200 ha botanikos sodas su tvenkiniais. Jame auga apie 150 medžių ir krūmų rūšių.
Gyvūnų įvairovė
Labiausiai garsus Askanija Nova rezervatas įvairių gyvūnų iš viso pasaulio gausa. Čia galima sutikti šiam kraštui nebūdingus gyvūnus: Prževalskio arklius, bizonus, saigas, danielius, muflonus, tauriuosius elnius, dvikuprius kupranugarius, fazanus. Vasarą išleidžiami zebrai, stručiai, antilopės gnu, kanos, mėlynosios antilopės, buivolai ir kiti. Rudenį rezervato šlapynėse apsistoja daug migruojančių paukščių: įvairių rūšių ančių, gervių, pilkųjų žąsų, gaidukų ir kitų. Per metus rezervatą aplanko 270 praskrendančių paukščių rūšių. Iš jų 107 rūšys čia ir peri.
Vieni gyvūnai - bizonai, Prževalskio arkliai, asilai, įvairių rūšių elniai - stepėje ganosi ištisus metus. Kiti - antilopės, buivolai, zebrai - išleidžiami tik vasaros metu.
Askanija Novos rezervate gyvūnija išsaugo savo aborigeninį pobūdį. Čia gyvena apie 1000 kanopinių, kurių yra net 30 rūšių. Be jų yra gausybė smulkių gyvūnų - pelių, žiurkėnų, šoklių ir kitų. Iš plėšriųjų galima pamatyti lapių, šeškų, šermuonėlių, žebenkščių.
Savotiškame rezervato zooparke laikoma unikali gyvūnų kolekcija. Jame gyvena 34 rūšys žinduolių: zebrai, Pietų Amerikos kupranugariai, Indijos ir Afrikos antilopės, elniai, stručiai. Paukščių skyriuje – 76 jų rūšys. Vien fazanų, papūgų čia yra po keliolika rūšių. Gyvūnai laikomi voljeruose arba laisvėje, ganyklose nedidelėmis grupėmis.
Moksliniai tyrimai
Jau daugiau kaip šimtmetį Askanija Novoje atliekami ne tik gyvūnų aklimatizacijos, bet ir jų kryžminimo darbai. Čia išvesta apie 90 hibridinių žinduolių ir paukščių rūšių. Tarp jų paminėtinos - plonavilnė Askanijos avis, baltoji Ukrainos kiaulė, gražuolis Askanijos stepių elnias ir daugelis kitų.
Plonavilnės Askanijos avys – tai avių veislė, išvesta Gyvulių aklimatizacijos ir hibridizacijos institute. Vietinės merinosų veislės avys buvo kryžminamos su JAV Rambulje avių veislės avinais ir daroma kryptinga mišrūnų atranka. Mišrūnai gerai prisitaikė prie sauso vietovės klimato. Avinų svoris siekia 110-140 kg, ėravedžių – po 60-70 kg. Nuo avino prikerpama po 16-20 kg, nuo ėravedės – po 5,5-7 kg vilnų. Ji plona, lygi, 7-8 cm ilgio. Šios plonavilnės avys auginamos Ukrainos ir Rusijos pietuose.
Askanija Novos rezervate pirmą kartą pasaulyje išauginti grynakraujai Prževalskio arkliai. 1889-1904 metais čia buvo atgabenta 12 jaunų arklių ir pradėtas jų veisimas nelaisvėje. Bandymas vyko sėkmingai. 1970 metais paprašius Mongolijos vyriausybei iš čia į protėvynę, į Gobi dykumą, buvo išgabentas nedidelis būrys šių retos rūšies kanopinių gyvūnų, jų atkūrimui natūralioje gamtoje.
Nuo 1984 metų Askanija Novoje vykdomi tyrimai pagal UNESCO programą. Teritorija paskelbta biosferos rezervatu. 2008 metais Askanija Nova laimėjo „7 Ukrainos gamtos stebuklai“ akciją, o 2009 metais atstovavo Ukrainą pasauliniame konkurse „7 nauji gamtos stebuklai“.
Prof. Algirdas Stanaitis