Tėviškės GAMTA
  • Nr. 12 (318)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 10 (316)
  • Nr. 9 (315)
  • Nr. 8 (314)
  • Nr. 7 (313)
  • Laiškai redakcijai
  • Nr. 6 (312)
  • Nr. 5 (311)
  • Nr. 4 (310)
  • Nr. 3 (309)
  • Nr. 2 (308)
  • Nr. 1 (307)
  • Nr. 12 (306)
  • Nr. 11 (305)
  • Nr. 10 (304)
  • Nr. 9 (303)
  • Nr. 8 (302)
  • Nr. 7 (301)
  • Nr. 6 (300)
  • Nr. 5 (299)
  • Nr. 4 (298)
  • Nr. 3 (297)
  • Nr. 2 (296)
  • Nr. 1 (295)
  • Nr. 12 (294)
  • Nr. 11 (293)
  • Nr. 10 (292)
  • Nr. 9 (291)
  • Nr. 8 (290)
  • Nr. 7 (289)
  • Nr. 6 (288)
  • Nr. 5 (287)
  • Nr. 4 (286)
  • Nr. 3 (285)
  • Nr. 11 (317)
  • Nr. 2 (284)
  • Nr. 1 (283)
  • Nr. 12 (282)
  • Nr. 11 (281)
  • Nr. 10 (280)
  • Nr. 9 (279)
  • Nr. 8 (278)
  • Nr. 7 (277)
  • Nr. 6 (276)
  • Nr. 5 (275)
  • Nr. 4 (274)
  • Nr. 3 (273)
  • Nr. 2 (272)
  • Nr. 1 (271)

Aplinkosaugos aktualijos


PictureGarbingų svečių sveikinimai
Pažinti ir puoselėti mišką –  svarbiausias uždavinys
Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui

Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio (JMBS) veikla yra gerai žinoma ne tik miškininkų tarpe, bet ir  plačioje visuomenėje, daugelyje mokyklų ir kultūros – švietimo įstaigų.
„Įdomiausi ir įsimintiniausi užsiėmimai vaikams – ne kompiuteriniai žaidimai, o aktyvus laisvalaikio praleidimas gamtoje, miške, prižiūrint ir puoselėjant žaliąjį draugą“, - įsitikinusi Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklos organizatorė ir koordinatorė. Jai antrina ir jos kolegos miškininkai, pedagogai. Apie tai kalba ir patys jaunieji miško bičiuliai.
Jaunųjų miško bičiulių sambūris – tai savarankiška Lietuvos miškininkų sąjungos organizacija, kuri savo veiklos istoriją pradėjo rašyti XX amžiaus pradžioje. Šiandien Jaunųjų miško bičiulių sambūris vienija per 300 būrelių ir jam priklauso daugiau kaip 10 tūkst. narių – pradedant darželinukais ir baigiant vyresniųjų klasių moksleiviais. Jaunuosius miško bičiulius sutiksime įvairiuose mūsų šalies kampeliuose, bet tradiciškai jie buriasi mokyklose, urėdijose ir girininkijose. Jaunųjų miško bičiulių sambūrio narius vienija bendras tikslas – išmokti skaityti „Miško knygą“, pažinti bei suprasti žaliojo draugo paslaptis, ir  pagaliau, padėti miškų urėdijų darbuotojams ar privačių miškų savininkams saugoti miškus, juos prižiūrėti.
Jaunieji miško bičiuliai organizuoja konkursus, stebi miško augalus ir gyvūnus, meistrauja lesyklėles, maitina miško gyvūnus, rūpinasi jų išsaugojimu. Jie propaguoja kokybišką atsakingą ir sveiką laisvalaikį, nuoširdų bendravimą, pagarbą, pagalbą vienas kitam.
„Jaunieji miško bičiuliai kūrybingai ir originaliai išreiškia savo veiklą bei rūpestį gamta. Jie visi skirtingi, bet kartu ir panašūs, nes juos vienija didžiulė meilė miškui, gamtai, nors veiklos metodai yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, vieni savo veiklą išreiškia  kurdami filmus apie mišką, gamtą, gamtos mylėtojus, kiti – imasi konkretaus darbo įrengiant poilsiavietes miške, stato ėdžias gyvūnams, ar sodina mišką. Dar kiti daug laiko praleidžia gamtoje, stebi, kaip ji keičiasi, tyrinėja gyvąjį pasaulį,  kovoja su aplinkos teršėjais. Nemaža dalis jaunųjų miško bičiulių būrelių prioritetą teikia meninei veiklai, kūrybiniam bendravimui.“, – pasakoja Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
Jaunųjų miško bičiulių būrelius globoja ir jų veiklą koordinuoja VĮ miškų urėdijų darbuotojai. Jie geranoriškai kviečia gamta, mišku besidominčius vaikus jungtis prie jaunųjų miško bičiulių veiklos, perteikia jiems savo patirtį,  moko miškininkų profesijos, ugdo meilės gamtai, gimtajam kraštui ir atsakomybės jausmus.
Šiais, jubiliejiniais JMBS metais, įvyko keletas svarbių proginių renginių. Kovo mėnesį Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo minima Tarptautinė miškų diena.Ta proga jaunieji miško bičiuliai susirinko Aleksandro Stulginskio universitete (ASU), kur dalyvavo turiningoje programoje,  kviečiančioje visuomenę atkreipti dėmesį į miškų ekosistemų išsaugojimo svarbą.
Kitas svarbus jaunųjų miško bičiulių susirinkimas įvyko spalio 20 dieną. Ta diena buvo skirta  Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui pažymėti. Aplinkos ministerijos iniciatyva daugiau nei 500 JMBS narių susirinko Anykščių meno inkubatoriuje, esančiame pačioje Anykščių šilelio širdyje. Gimtadienio šventėje apsilankė garbių svečių: aplinkos viceministras Linas Jonauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Edmundas Bartkevičius, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė, buvęs Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkas Petras Kanapienis, VĮ Anykščių miškų urėdijos miškų urėdas Sigitas Kinderis. Jie pasveikino iškilmingo renginio dalyvius, padėkojo jauniesiems miško bičiuliams ir jų vadovams už prasmingą veiklą. 
Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimą perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Aušra Birietienė: „Šiandien  galime pasidžiaugti prasmingu jūsų ir miškininkų bendradarbiavimu, džiugina, kad  jūsų sambūrio veikla palieka kiekvieno sutikto širdyje meilę Lietuvos gamtai. Linkiu polėkio ir atkaklumo, įgyvendinant naujus kūrybinius sumanymus ir svajones“.
Sveikinimo žodį tarė ir JMBS Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė. Ji sakė: „Galvojau su kuo palyginti Jaunųjų miško bičiulių sambūrį ir nutariau, kad artimiausia būtų palyginti su medžiu. Yra tiek įvairiausių medžių. Medis visada turėjo labai šventą prasmę. Tai – ir šeimos medis, ir giminės medis, ir žinių medis, net Pasaulio medis... Ir jūs esate kaip tas medis, su 10 000 lapelių.  Linkiu, kad jūs garbingai  neštumėte misiją būti stipriu medžiu, šaknimis tvirtai kabintis į žemę, nes šaknys - tai  mūsų tradicijos, mūsų istorija, o šakomis stiebtumėtės į saulę, nes saulė – žinių, mokslo siekimas. Būkite tvirti ir lankstūs.”
Jubiliejinės šventės metu vyko JMBS narių varžybos, žaidimai, proto mūšis, eko ir kūrybinės dirbtuvės. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė dirbtuvių veikla, kurioje mokiniai, išjungę mobiliuosius telefonus,  kūrė meniškas materialias žinutes iš miško paklotės, sėklų ar lapų, kiti - mokėsi sukalti inkilą, piešė ir sprendė galvosūkius. Susirinkusius linksmino grupės „Neteisėtai padaryti“ aktoriai.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pasivaikščioti Anykščių medžių lajų taku.
„Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veikla kiekvienais metais tampa vis įvairesnė ir įdomesnė, plečiasi narių gretos. Dalyvaujame tarptautiniuose jaunųjų gamtos mylėtojų konkursuose ir tampame nugalėtojais, organizuojame įvairius renginius, konkursus bei susitikimus. Svarbu vaikus įtikinti, jog rūpinimasis gamta yra kiekvieno žmogaus pareiga, atsakomybė ir sunkus kasdienis darbas. Tikimės, kad organizacija tik stiprės, o mūsų užauginta jaunųjų miškininkų karta taps atsakinga gamtos globėja, kuri neapleis šios pareigos visą savo gyvenimą“, – sakė Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
* * *
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija.
Rasa Kazlauskaitė

Picture
Salė vos sutalpino gausų būrį svečių ir jaunųjų miško bičiulių
Picture
Sūduvosgidas.lt nuotraukoje: Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos jaunieji miško bičiuliai respublikinėje stovykloje „Mūsų Žalioji vasara“

Žuvininkystė


PictureA. Domarkas
Parama žuvininkystei gali sugrąžinti nemažai emigrantų
arba
Dar nevėlu rasti optimaliausią paramos žuvininkystei taisyklių variantą


Šiuo metu žuvininkai ir akvakultūroje norintys dirbti asmenys laukia sprendimo dėl finansinės paramos sąlygų. Jie ypač domisi Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ įgyvendinimo taisyklėmis, kurių  Žemės ūkio ministerija dar nepatvirtino, nors projektai jau ir parengti. Projektuose matosi pastangos sudaryti sąlygas žuvininkystės sektoriaus subalansuotai plėtrai, tačiau žuvininkai, kaip visada, turi  papildomų siūlymų ir pastabų.
Akvakultūros įmones jungiančios asociacijos ir Lietuvos Žuvininkų sąjunga ne kartą Žemės ūkio ministerijai pareiškė savo nuomonę ne tik žodžiu, bet ir raštu. Pažymėtina, kad 2014 –2020 metų laikotarpiu žemės ūkio sektoriui, kurio dalimi yra ir žuvininkystė, bus teikiama didelė finansinė pagalba, beje, tai bus jau paskutinė parama. Tad ypač  svarbu šią finansinę paramą tinkamai panaudoti.
Žuvininkų siūlymai  daugiausia skirti efektyvesniam bei geresniam strateginių socialinių ir aplinkosauginių problemų sprendimui. Viena svarbiausių Lietuvos problemų – sustabdyti gyventojų emigraciją, o emigravusius asmenis – susigrąžinti į Tėvynę.
 Tiek valdžios institucijos, tiek ir politinės partijos žada imtis efektyvių priemonių, kurios paskatintų emigrantus grįžti. Deja, tarptautinės kompanijos „ OMD Lietuva“ atliktas tyrimas rodo, jog net 59 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių per artimiausius metus neketina grįžti į savo gimtąją šalį („Vakaro žinios“, 2015.11.12). Dalinai taip yra ir dėl to, jog emigrantai savo Tėvynėje nemato realių galimybių susikurti savo verslą arba rasti perspektyvų darbą. Pavyzdžiui, daug lietuvių dirba Norvegijos žuvininkystės įmonėse, ten augina žuvis arba jas perdirba.  Neabejoju, kad nemažai jų sugrįžtų, jeigu būtų sudarytos sąlygos pradėti savo verslą žuvininkystėje. Taip teigti man leidžia emigrantų skambučiai Lietuvos žuvininkų organizacijoms. Nuolat jie  teiraujasi apie galimybes steigti žuvų auginimo ar perdirbimo įmones, ir ar gali tikėtis finansinės paramos. Kai kurie jų net įstojo  į Lietuvos žuvininkų organizacijas, akvakultūrininkų asociacijas.
 Pastaraisiais metais į jų klausimus buvo atsakoma optimistiškai, nes  Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo reglamente  numatomas naujų akvakultūros ūkininkų rėmimas. Taigi, ruoškitės teikti paraiškas ir galite realiai tikėtis, jog būsite paremti, įkursite savo žuvies auginimo, ar perdirbimo įmones. Juolab, kad šiuolaikinės technologijos įgalina hidrobiontus auginti ir uždarosiose akvakultūros sistemose, kurios nereikalauja nei didesnių brangios žemės plotų, nei gausių vandens išteklių.
Deja, dabartiniuose Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento paruoštuose Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos (toliau – VP) priemonės „Prekybos ir perdirbimo skatinimas“ ir priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ atrankos kriterijų  projektuose jokio naujų akvakultūros ūkininkų rėmimo nenumatoma. Priešingai, prioritetiniai balai bus skiriami toms akvakultūros įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus (ankstesniais metais tokio rodiklio nebuvo). O kompleksiškai taikant kitus  prioritetinius reikalavimus (dėl produkcijos ekologiškumo ir t.t.), realiai naujoms sugrįžusių emigrantų kuriamoms įmonėms paramos neverta tikėtis.
Matyt, įgyvendinant didelius projektus, tikrai yra tikslinga skirti papildomus prioritetinius balus tiems pareiškėjams, kurie jau turi patirtį akvakultūroje, ar akivaizdžiai turės galimybes užtikrinti  veikos efektyvumą šioje srityje. Tačiau juk  galimi ir mažieji projektai, kur teikiama iki 50 tūkst. eurų subsidija. Jiems parama teikiama pagal supaprastintas priemonės įgyvendinimo taisykles. Norint realiai padėti gauti paramą naujai įkurtiems akvakultūros ūkiams, reikėtų tose taisyklėse išbraukti prioriteto teikimą įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus, pakeičiant jį prioriteto balų skyrimu reemigrantų sukurtiems ūkiams. Tai būtų reali tėvynainių sugrįžimo skatinimo priemonė.
Kita sritis, kur reikėtų skirti prioritetinius balus – tai tie atvejai, kada akvakultūros veikla užsiima ūkininkai arba neįgaliųjų įmonės, atitinkančios mažųjų verslo įmonių (MVĮ) sąvoką, ir kuriose bent 50 proc. darbuotojų yra neįgalieji. Europos Sąjunga bei Lietuva yra  ratifikavusios JT Konvenciją dėl neįgaliųjų teisių, o pati ES yra paruošusi 2010–2020 m. ES Strategiją dėl kovos su negalia  priemonių įgyvendinimo. Pagal šią Strategiją, kuriant visuomenę, kurioje skatinamas visų narių įtraukimas į veiklą, atsiranda daugiau rinkos galimybių ir naujovių, todėl tokius veiksmus būtina finansuoti iš ES ir nacionalinių lėšų. Konvencija įpareigoja šalis užtikrinti, kad neįgalieji savo teisėmis galėtų naudotis tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti piliečiai (MEMO/10/198). Tai reiškia, jog visi teisės aktai, strategijos ir programos turi atitikti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Dėl to būtų tikslinga taisyklėse numatyti supaprastintas priemones skiriant papildomus prioritetinius balus neįgaliųjų įmonėms bei įmonėms, kur neįgalieji sudaro bent 50 proc. dirbančiųjų.
Ir dar vienas, mano galva, reikšmingas pastebėjimas.
Daug akvakultūroje auginamų žuvų turi vieną trūkumą – jos yra nepasotinamos mėsėdės. Akvakultūra dabar suryja apie 70 proc. pasaulinės žuvų ir apie 90 proc. pasaulinės žuvų taukų pasiūlos („Nacionalinė geografija“, 2014 m. gegužės mėn.). Susidaro užburtas ratas – norint plėtoti akvakultūrą, būtina plėtoti ir smulkių žuvų, kurių ištekliai nyksta, žvejybą žuvies miltų bei žuvies pašarų gamybai. Todėl mūsų stalas praranda didelį kiekį vertingų žuvies produktų. Išeiti iš šio užburto rato mums gali padėti visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų auginimas akvakultūroje, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, pagamintu, naudojant aplinkai draugiškas technologijas, pavyzdžiui, sliekų ir kitų bestuburių auginimas panaudojant bioatliekas ir kt.
 Reikėtų minėtos priemonės įgyvendinimo taisyklėse skirti prioritetinius balus ir už nemėsėdžių ar visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, auginami, naudojant aplinkai draugiškas technologijas. Tokia priemonė įgalintų labiau prisidėti prie pasaulinių aplinkosaugos problemų sprendimo, negu kad prioritetinių balų skyrimas už ekologišką ūkininkavimą tvenkiniuose (Jis jau ir taip skatinamas pagal kitas VP priemones).
 Beje, dėl ekologinio maisto gaminimo tikslingumo iškyla naujų klausimų. Pavyzdžiui, Milda Kunskaitė straipsnyje „Kas vakar buvo tiesa, šiandien jau mitas” („Vakaro žinios”, 2015.10.24) teigia, kad Didžiosios Britanijos maisto produktų standartizavimo valdybos specialistų grupė įrodė, jog ekologiškai švarūs produktai nėra naudingesni už įprastus. Taigi, jei tai tiesa, kam tuomet skatinti ekologišką gamybą? 
 Norėtume tikėti, kad Žemės ūkio ministerija į Lietuvos Žuvininkų sąjungos bei kitų nevyriausybinių organizacijų pasiūlymus atsižvelgs ir bendromis pastangomis bus rastas optimaliausias taisyklių variantas.
Algirdas Domarkas, Žuvininkų sąjungos prezidentas


PicturePenkios meškerės - taisyklių pažeidimas
Šiaulių aplinkosaugininkai sumuoja akcijos „Lašiša“ rezultatus

Atėjus rudens metui, kai į mūsų šalies upes neršti atkeliauja lašišos, aplinkosaugininkai skelbia akciją „Lašiša“. Tokios akcijos jau tapo tradicija. Akcijų tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. Aplinkosaugininkai, pasitelkę visuomeninius aplinkos apsaugos inspektorius, policijos pareigūnus, žvejus, rengia reidus prie vandens telkinių.
Kiekvienais metais šios žuvys palieka  jūrą ir plaukia neršti į upes. Joms iki savo nerštaviečių tenka nuplaukti ne vieną šimtą kilometrų. Laukinių lašišų ištekliams atsikurti labiausiai trukdo brakonieriai, kurie įvairiomis priemonėmis gaudo jas. Todėl  lašišinių žuvų migracijos keliams ir nerštavietėms apsaugoti aplinkosaugininkai pradėjo kiekvieną rudenį rengti akciją „Lašiša“.
 Šį rudenį akcija „Lašiša“ prasidėjo rugsėjo 7 d. ir baigsis  lapkričio 20 d. Nors iki akcijos pabaigos liko viena kita diena, tačiau  Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai jau aptaria atlikto darbo rezultatus.   Akcijos metu  surengti 33 reidai, kurių metu 50 asmenų  surašyti protokolai už Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklių pažeidimus.
 Reidų metu aplinkosaugininkai ne tik baudė taisyklių „laužytojus“, bet ir aiškino apie jų daromą žalą gamtai ir sau. Tokiems „žvejams“ buvo primenama apie lašišinių žuvų neršto reikšmę gausinant mūsų vandens gyvūniją, apie gyvosios gamtos apsaugą, ir apie tai, kad už lašišos ar šlakio neteisėtą sugavimą taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 231 iki 579 eurų su įrankių bei priemonių konfiskavimu.Taip pat pažeidėjas turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. Tad už vieną neteisėtai sugautą lašišą ar šlakį toks „žvejas“ privalo sumokėti daugiau kaip 630 eurų. Jeigu ši žuvis neteisėtai sugaunama ichtiologiniame draustinyje ar rezervate, taikomas trigubas padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo bazinis įkainis – už lašišą tenka sumokėti daugiau kaip 1900 eurų...
Šiaulių regione lašišos sutinkamos Dubysos ir Kražantės upėse, tačiau reidų metu aplinkosaugininkai tikrino ir kitus vandens telkinius.  Daugiausia žvejų sutikta be žvejo bilieto, pasitaikė ir grubių žvejybos taisyklių pažeidimų. Kai kurie žvejai žvejojo prie pat užtvankų, nors Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklės numato, kad žvejoti galima ne arčiau kaip 100 m nuo užtvankos. Primintina, kad pažeidęs šį reikalavimą asmuo baudžiamas iki 289 eurų ir konfiskuojami žvejybos įrankiai (ATPK 87 str. 3d.), be to privalo atlyginti gamtai padarytą žalą už sugautas žuvis.
Akcijos metu sulaikytas žvejys Tverų tvenkinyje, kuris  žvejojo su 5 meškerėmis ir buvo sugavęs  šamą, 3 karšius ir 11 karosų. Mėgėjų žvejybos taisyklės numato, kad žvejys gali naudoti ne daugiau kaip keturis žvejybos įnagius ir sugauti vieną šamą ir ne daugiau kaip penkis kilogramus kitos žuvies. Aplinkosaugininkai, pasvėrę žvejo laimikį, atidavė jam  penkis kilogramus žuvies ir šamą, o likusi žuvis buvo išimta ir už ją paskaičiuota žala gamtai – beveik 300 eurų.
Artūras Konderauskas
AM Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento
vyriausiasis specialistas
Autoriaus nuotrauka


Akistata su gamta


PictureS. Paltanavičius
Kurlink veda lapkritis

Atsakymas turėtų būti žinomas: lapkritis mus turi nuvesti į žiemą. Tačiau viskas ne taip paprasta, nes žiemai jis turi paruošti gamtą. Nors ruoštis žiemai gamta pradėjo dar pavasarį, tačiau paskutinis žodis yra jo, lapkričio.
Šis ruduo, ilgas ir švelnus, nors kartkartėm šalnotas ir žvarbokas, ypatingų ženklų neturėjo, jį turėtume vadinti tradiciniu ir įprastu. Tai, kad dirvoje be galo trūksta drėgmės, yra ne lapkričio ir rudens, bet visų metų bėda. Žinoma, jei ruduo būtų buvęs  lietingas, daug kas galėjo pasikeisti. Ypač būtų atgiję be vandens likę upeliukai, pavojingai nusekę ežerai. Jeigu jie tokie užšaltų, o žiema užtruktų, kiltų pavojus ežerų žuvims ir vėžiams, kitiems bestuburiams.
Iki šiol besitęsianti pernykštė sausra tampa įprastu dalyku, o sykiu – nerimu. Žinome, kad jos grėsmę gali sumažinti tik žiema, sniego tirpsmo vanduo. Pats idealiausias variantas – dažni atlydžiai ir žemėn besigeriantis tirpsmo vanduo. Tokie procesai gali prasidėti jau lapkritį, nes sniegas paskutinę mėnesio dekadą – ne staigmena. Tačiau niekas nežino, ar taip bus šiemet.
Lapkrity neturėtų būti vabzdžių, o varlės, ropliai privalėtų ilsėtis savo giliose priebėgose. Dažną rudenį taip ir būna, bet šiemet šie šilumamėgiai gyviai kažkodėl neskuba. Dieną, kai po nakties nesidabruoja šalna, tarp nukritusių lapų juda daugybė vabzdžių. Jeigu pasilenktume ir pirštais praskleistume lapų kilimą, rastume boružes, blakes, uodelius ir museles. Šis lapų kilimas - patogi laikina slaptavietė, nes kiekvienas susiraitęs lapas tampa jaukiais namais. Jie liks ten pat ir lauks pavasario. Žinoma, geriausia būtų, kad pasnigtų, kad virš jų namelių būtų purus ir šiltas sniego sluoksnis.
Vakaras ateina taip anksti, kad, rodos, net gyvūnai tuo netiki: zylės prieblandoje straksi apie lesyklą, o šernai vis dar snaudžia savo guoliuose. Tiesa, savo rūpesčiais gyvenantys gyvūnai yra tylūs, niekur neskubantys.              
Lapkritis gamtoje dvelkia ramybe - jo diena yra per trumpa, kad ją  naudotų šiaip sau, nesvarbiems dalykams, todėl visi dienos gyventojai susikaupia ir labai rūpestingai maitinasi. O valandėlėm, kai maisto ieškoti nereikia, jie ilsisi. Daugelis ilsėsis ir naktį - energija, kaupiama žiemai, be reikalo nešvaistoma. Todėl kiekvieno gyvūno paros ritmas yra labai paprastas, jo įveikiami atstumai - trumpučiai. Kad ir stirnos - iš savo guolių miško pakrašty jos išeina į čia pat esančius želmenis, juos ilgai skabo, jeigu tinka orai (jei sausa) želmenų lauke net gulasi pailsėti, o po to vėl grįžta miško pakraštin.    
Pats įdomiausias šio meto reiškinys – rudeninės pelėdų sąšaukos. Naminės pelėdos, vasaros pradžioje išvedusios jauniklių vadas, kurį laiką klajojo, o dabar senieji paukščiai pradeda grįžti į savo būsimas perimvietes. Žiema gali pakeisti jų planus, tačiau dabar pelėdos yra sočios, jų medžioklei labai tinka ir ilgai trunkanti prieblanda, ir naktys. Pelėdų patino ūbavimas ir savotiškas patelės kviksėjimas skamba  labai garsiai, paukščiai šūkauja skraidydami iš vienos vietos į kitą. Girdintiems pelėdas, reikėtų kuo skubiau pasirūpinti inkilais – juos kalti ir kelti reikia jau dabar. Tušti inkilai žvarbią žiemą paukščiams reikalingi ilsėtis, slėptis, o po švelnios žiemos jau vasario mėnesį pelėdos gali pradėti perėti. Beje, į iškeliamą inkilą reikia įberti 5-10 centimetrų storio pjuvenų sluoksnį. Tokiu metu pravartu kelti inkilus ir žvirbliniams paukščiams (su 3,5 centimetrų skersmens  landa), kurie turės kur praleisti žiemos naktis; beje, šie inkilai turi būti visai tušti. Dabar reikėtų išvalyti ir senus inkilus, pašalinti juose esančius paukščių lizdus.
Zylės, geniai, kėkštai, bukučiai jau senokai lankosi prie mūsų namų. Jiems rūpi – ar nepamiršome įrengti lesyklos. Neabejokime, neklausykime tų, kurie sako, jog toks lesinimas yra meškos paslauga paukščiams. Iš tikro, jų maitinimas vasarą ar kitu metu, kai gamtoje lesalo yra pakankamai, sparnuočius verstų keisti savo įpročius, gi lesinimas vėlų rudenį ir žiemą yra tik parama, papildas prie  natūralaus maisto. Kokia lesykla turi būti, kur ją kelti?  Nors dabar  lesyklą galima nusipirkti, tačiau kiekvienas ją gali sukalti, pagaminti pats. Ja gali tapti molinis dubuo, bet koks indas, pritvirtintas ant tvoros, prie lango, medyje. Būtų gerai, kad netoli lesyklos būtų tankių spygliuotų krūmų, eglių,  erškėtrožių – tokios priebėgos tikrai prireiks, kai lesyklą su paukščiais „atras“ paukštvanagis.  Paukščiams labiausiai patinka saulėgrąžos, o jeigu jų nėra, tinka su riebalais sumaišytos smulkios kruopos, batono trupiniai. Kol neiškrito sniegas ir nepašalo, lesalo reikia pilti tik tiek, kad paukščiai  patikėtų mūsų gerais norais.
Rudens galas ne visiems vienodas: didiesiems žvėrims jis visai paprastas, nes jie visada ras maisto, nes jų nepalies žvarba. Mažieji turi verstis  taip, kaip daryti jiems liepia gamta. Tačiau dydis reiška dar ne viską. Pievose, ražienose ir dirvonuose šmirinėjantys pelėnai ir pelės kol kas jaučiasi neblogai - į urvelius prisinešė maisto atsargų, savo lizdus apšiltino švelnių žolelių sluoksniu. Tačiau jų ateitis nėra užtikrinta, nes graužikai yra kasdienis daugelio žiemos  žvėrių ir paukščių maistas.  Per vasarą ir rudenį pelių ir pelėnų populiacijos išauga keletą kartų, tačiau dabar intensyvus jų naudojimas mažina populiacijų gyvybines galias. Už peles ir pelėnus nedaug didesnė žebenkštis  yra vienas jų gausos reguliatorių. Nors ir nėra sniego, jos kailiukas tapo akinamai baltas. Taip įvyksta kasmet, tiesa - visiškai pabąla ne visos mūsų krašte gyvenančios žebenkštys, neretai matomi individai su margu kailiuku. Žebenkštis - tobula plėšrūnė, kurios grobis gali būti net didesnis už ją pačią. Tai netrukdo jai įveikti graužikus ir pasirūpinti maistu. Kadangi pati ji gali landžioti į pelių urvus, žebenkštis dėl savo ateities žiemą nesirūpina: kailiukas ją slepia, o maisto pakaks. Žebenkšties artimas giminaitis šermuonėlis taip pat pakeitė kailiuko spalvą. Nuo žebenkšties jį atskirsime ne tik pagal dydį, bet ir pagal juodą uodegą; žebenkšties ji visa balta.  Šermuonėliui į pelių urvus įlįsti sunku, tad jis medžioja šmirinėdamas tarp žolių kupstų, kelmų.
Pagaliau stoja ramybė. Lapkritis suskaičiavo visas dienas, jau buvo pabarstęs sniegelio baltakailiams žebenkštims, šermuonėliams ir baltiesiems kiškiams slapstytis, tačiau viską ir vėl sugrąžino į rudenį. Jeigu manysime, kad visa tai bus ilgai, klysime. Dabar mūsų laukia žiemos mėnuo gruodis, o po to - visa žiema. Kokia ji bus - nežinome. Arba - kai ką žinome, bet  nenorime spėlioti. Ji nebus šalta, tačiau, kaip sako, kailinių dar neparduokite. Šiaip ar taip - žiema yra žiema. Laukite, ji jau ateina...
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos

Picture
Kėkštą rudenį sutiksi visur
Picture
Ilgas ruduo patinka kurapkoms
Picture
Smilginis strazdas skuba lesti rudens dovanas
Picture
Šiltą vidudienį dar straksi varlės
Picture
Stirnos dabar daug laiko praleidžia laukuose
Picture
Vėlyvo rudens kraštovaizdis

Augalijos pasaulyje


PictureL. Januškevičius
Vėlyvieji žiedai...  (1)

Gam­to­je jau taip su­rė­dy­ta, kad dau­gu­ma de­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ir krū­mų nu­žy­di pa­va­sa­rį ir pir­mo­je va­sa­ros pu­sė­je, o pas­kui iki ru­dens bran­di­na vai­sius ir sėk­las. Ta­čiau ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti au­ga­lų, ku­rie pra­žįs­ta ge­ro­kai vė­liau ir kar­tais su žie­dais pa­si­tin­ka net­gi pir­mą­jį snie­gą. Vė­lai žy­din­čius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus ga­li­ma su­skirs­ty­ti į dvi gru­pes – rū­šys ir veis­lės, ku­rioms vė­ly­vas žy­dė­ji­mas yra nor­ma­li, rū­šiai ar veis­lei bū­din­ga sa­vy­bė (gel­ton­žie­dė, pa­pras­to­ji ir puoš­nio­ji  ka­tal­pos, stam­bia­žie­dė ląs­tū­nė, ja­po­ni­nė lanks­va ir jos veis­lės, Bi­lar­do lanks­va, švie­sio­ji, šluo­te­li­nė ir so­di­nė (di­džia­la­pė) hor­ten­zi­jos, pa­pras­ta­sis si­dab­rak­rū­mis ir jo veis­lės, kai ku­rios par­ko ir vi­jok­li­nių ro­žių veis­lės, stam­bia­žie­dės ra­ga­nės, so­di­nis ha­ma­me­lis) ir au­ga­lai, ku­rie po pa­grin­di­nio žy­dė­ji­mo dar ne­gau­siai žy­di pa­kar­to­ti­nai ir šis žy­dė­ji­mas ne­re­tai už­trun­ka iki vė­ly­vo ru­dens (plau­kuo­to­ji ro­bi­ni­ja, vi­jok­li­nio saus­me­džio veis­lės ’Se­ro­ti­na’ ir ’Bel­gi­ca’, raukš­lė­ta­la­pis erš­kė­tis…).
Pa­pras­to­ji ka­tal­pa -
Ca­tal­pa big­no­nio­i­des Wal­ter
Sa­vai­mi­nė piet­va­ka­ri­nė­je JAV da­ly­je. Lie­tu­vos žel­dy­nuo­se re­to­ka, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se, pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se ir so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se. Me­dis 4-7 (15) m aukš­čio, re­to­ka  pla­čiai kiau­ši­niš­ka, ru­tu­liš­ka ar ne­tai­syk­lin­ga la­ja, rus­vai pil­ka ka­mie­no žie­ve. Ūg­liai ru­di ar žals­vai rus­vi, ne­žy­miai žvil­gan­tys. La­pai prie­ši­niai ar iš­si­dės­tę men­tu­riš­kai po 3, pla­čiai kiau­ši­niš­ki ar šir­diš­ki, di­de­li, 10-20 cm il­gio ir pa­na­šaus plo­čio, pla­čiai nu­smai­lė­ję, ly­giak­raš­čiai ar­ba su dviem ne­žy­mio­mis skiau­tė­mis, ža­li, su 9-14 cm il­gio lap­ko­čiu. Žie­dai bal­ti, su gels­vo­mis juos­te­lė­mis ir pur­pu­ri­niais taš­ke­liais vi­du­je, 3-5 cm il­gio, su­telk­ti stam­biuo­se, 15-25 cm il­gio, pla­čiai šluo­tiš­kuo­se vir­šū­ni­niuo­se žie­dy­nuo­se. Dė­žu­tės verps­tiš­kos, 15-25 cm il­gio, pra­džio­je švie­siai ža­lios, su­bren­dę – žals­vai ru­dos. Žy­di bir­že­lio-lie­pos (rug­pjū­čio) mė­ne­sį, dė­žu­tės su­bręs­ta rug­sė­jo-spa­lio mė­ne­sį.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo leng­vo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 7-9), švie­sa­mė­gė, at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai pa­kan­ka­mai at­spa­ri, re­ko­men­duo­ja­ma au­gin­ti vi­so­je ša­ly­je, iš­sky­rus Ry­tų Lie­tu­vos re­gio­ną.
Gels­va­žie­dė ka­tal­pa -
Ca­tal­pa ova­ta G. Don
 Sa­vai­me pa­pli­tu­si Cen­tri­nė­je Ki­ni­jo­je. Lie­tu­vo­je re­to­ka, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se , pa­vie­nė­se den­dro­lo­gi­nė­se ko­lek­ci­jo­se ir so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se. Me­dis 5-7 (10-15) m aukš­čio, pla­čiai kiau­ši­niš­ka, ru­tu­liš­ka ar­ba skė­ti­ne la­ja. Ūg­liai žals­vai ru­di, ne­plau­kuo­ti. La­pai pla­čiai kiau­ši­niš­ki, pla­šiai nu­smai­lė­ju­sio­mis, ne­re­tai ne­ryš­kiai tri­skiau­tė­mis vir­šū­nė­mis, ža­li, 10-20 cm il­gio ir kiek ma­žes­nio plo­čio. Žie­dai gels­vai bal­ti, su pur­pu­ri­nė­mis dė­me­lė­mis, apie 3 cm il­gio, aro­ma­tin­gi, su­telk­ti stam­biuo­se šluo­tiš­kuo­se, 15-20 cm il­gio žie­dy­nuo­se. Dė­žu­tės verps­tiš­kos, 15-25 cm il­gio, ru­dos ar raus­vai ru­dos. Žy­di bir­že­lio – lie­pos (rug­pjū­čio) mė­ne­sį, dė­žu­tės su­bręs­ta rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sį. Eko­lo­gi­niais po­rei­kiais ar­ti­ma pa­pras­ta­jai ka­tal­pai.
Ka­tal­pos dau­gi­na­mos sėk­lo­mis. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­nos pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis sau­lė­to­se, nuo šal­tų žie­mos vė­jų ap­sau­go­to­se vie­to­se, tin­ka ei­lėms ir alė­joms.
Stam­bia­žie­dė ląs­tū­nė -
Camp­sis ra­di­cans (L.) Se­em
Sa­vai­mi­nė piet­ry­ti­nė­je ir cen­tri­nė­je JAV da­ly­je. Lie­tu­vo­je ga­na daž­na so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se. Lia­na, ant at­ra­mų pa­ky­lan­ti 3-4 (10) m, tvir­ti­na­si stie­bais ir ori­nė­mis šak­ne­lė­mis. La­pai su­dė­ti­niai, ne­po­riš­kai plunks­niš­ki, su­da­ry­ti iš 7-13 kiau­ši­niš­kų, 3-6 cm il­gio, smai­lia­vir­šū­nių, tam­siai ža­lių la­pe­lių. Žie­dai ga­na stam­būs, pil­tu­vė­lio for­mos, oran­ži­niai ar rau­do­ni, 6-9 cm il­gio ir 3-4 cm sker­smens, su­telk­ti po 4-12 vir­šū­ni­nė­se ke­kė­se. Vai­siai – pail­gos, 6-10 cm il­gio dė­žu­tės. Žy­di lie­pos – rug­sė­jo mė­ne­sį.
Ge­riau­siai au­ga der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo leng­vo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-8), švie­sa­mė­gė, vi­du­ti­niš­kai at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai jaut­ro­ka, re­ko­men­duo­ja­ma pla­čiau au­gin­ti tik Va­ka­rų ir Vi­du­rio Lie­tu­vos re­gio­nuo­se. Dau­gi­na­ma ža­liais au­gi­niais ir at­lan­ko­mis. Žel­dy­nuo­se nau­do­ja­mos ver­ti­ka­liam ap­žel­di­ni­mui, ver­ti­na­mos dėl puoš­nių žie­dų ir il­go žy­dė­ji­mo.
Bi­lar­do lanks­va -
Spi­ra­ea x bil­lar­dii He­rincq
(S. doug­la­sii Ho­ok. x S. sa­li­ci­fo­lia L.)
Hib­ri­di­nė rū­šis. Mū­sų žel­dy­nuo­se daž­na, au­gi­na­ma par­kuo­se, skve­ruo­se, mies­tų ir gy­ven­vie­čių žel­dy­nuo­se, ap­leis­tuo­se žel­dy­nuo­se ne­re­tai su­lau­kė­ja ir pri­skir­ti­na prie ad­ven­ty­vi­nių rū­šis. Krū­mas 1,5-2 m aukš­čio, sta­čio­mis ša­ke­lė­mis. Ūg­liai rus­vi, ne­gau­siai plau­kuo­ti. La­pai lan­ce­tiš­ki, smai­lia­vir­šū­niai, 5-7 (10) cm il­gio. Žie­dai ro­ži­niai ar tam­siai ro­ži­niai, pa­ly­gin­ti smul­kūs, su­telk­ti siau­ro­se, 10-15 cm il­gio vir­šū­ni­nė­se šluo­te­lė­se, žy­di lie­pos - rug­pjū­čio mė­ne­sį. Gau­siai plin­ta šak­ni­nė­mis at­ža­lo­mis.
Dir­vai ir drėg­mei vi­du­ti­niš­kai reik­li, pH 7-9. Pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet gau­siau žy­di ir veš­liau au­ga sau­lė­to­se vie­to­se. Vi­du­ti­niš­kai at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, jaut­ro­ka li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­ri, ga­li bū­ti au­gi­na­ma vi­so­je ša­lies te­ri­to­ri­jo­je.    
Dau­gi­na­ma ža­liais au­gi­niais ir šak­ni­nė­mis at­ža­lo­mis. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­na pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis ša­lia po­il­sio aikš­te­lių, ta­kų, pei­za­ži­nių me­džių gru­pių ir ma­sy­vų pa­kraš­čiuo­se, tin­ka lais­vai au­gan­čioms gy­va­tvorėms, ero­duo­ja­mų šlai­tų su­tvir­ti­ni­mui. Ap­leis­tuo­se žel­dy­nuo­se grei­tai su­lau­kė­ja, pri­ski­ria­ma ad­ven­ty­vi­nėms rū­šims.
Ja­po­ni­nė lanks­va -
Spi­ra­ea ja­po­ni­ca L. f.
Sa­vai­me pa­pli­tu­si Ja­po­ni­jo­je ir Ki­ni­jo­je. Žel­dy­nuo­se re­to­ka, žy­miai daž­nes­nės įvai­rios šios rū­šies de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos. Krū­mas 0,6-1,2 m aukš­čio,  sta­čio­mis ša­ke­lė­mis. Ūg­liai švel­niai plau­kuo­ti, ša­ke­lės raus­vai ru­dos, ne­plau­kuo­tos. La­pai elip­siš­ki ar lan­ce­tiš­ki, 4-10 cm il­gio, smai­lia­vir­šū­niai, dvi­gu­bai pjūk­liš­kai dan­ty­tais pa­kraš­čiais, jau­ni rus­vai rau­do­ni, vė­liau ža­li, apa­ti­nė pu­sė pil­kai ža­lia. Žie­dai švie­siai ar tam­siai ro­ži­niai, 4-6 mm sker­smens, su­telk­ti puoš­niuo­se vir­šū­ni­niuo­se, skė­tiš­kuo­se žie­dy­nuo­se. Žy­di lie­pos – rug­pjū­čio, o ne­re­tai ir rug­sė­jo mė­ne­sį, sėk­las su­bran­di­na rug­pjū­čio - rug­sė­jo mė­ne­sį.  
Dir­vai vi­du­ti­niš­kai reik­li, ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo, nor­ma­laus drėg­nu­mo prie­smė­lio ir prie­mo­lio dir­vo­je, pH 7-9. Pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet gau­siau žy­di ir veš­liau au­ga sau­lė­to­se vie­to­se. Vi­du­ti­niš­kai at­spari už­terš­tam mies­tų orui,  li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai pa­kan­ka­mai at­spa­ri. Tu­ri ga­na daug įvai­rių de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų (veis­lių) – bal­ta­žie­džių, rau­don­žie­džių, gel­ton­la­pių...
Dau­gi­na­ma sėk­lo­mis ir ža­liais au­gi­niais. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­na pa­vie­niui ir gru­pė­mis  par­kuo­se, skve­ruo­se ir so­dy­bo­se, tin­ka lais­vai au­gan­čioms vi­du­ti­nio aukš­čio gy­va­tvorėms. De­ko­ra­ty­vi­nės for­mos dau­gi­na­mos ža­liais au­gi­niais, žel­dy­nuo­se so­di­na­mos pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis al­pi­na­riu­muo­se, ša­lia at­ra­mi­nių sie­ne­lių, laip­tų, spal­vin­go­sios for­mos tin­ka spal­vi­niams de­ri­niams ir ak­cen­tams. Že­ma­ū­gės ir nykš­tu­ki­nės for­mos pui­kiai tin­ka že­ma­ū­gėms (bor­diū­ri­nėms) lais­vai au­gan­čioms gy­va­tvorėms.
Švie­sio­ji hor­ten­zi­ja -
Hyd­ran­gea ar­bo­res­cens L.  
Sa­vai­mi­nė Š. Ame­ri­ko­je, ry­ti­nė­se JAV vals­ti­jo­se. Lie­tu­vo­je daž­na so­dy­bo­se , ypač stam­bia­žie­dė for­ma ‘Gran­dif­lo­ra‘. Krū­mas 1-1,5 m aukš­čio, skės­to­mis, dau­giau ar ma­žiau svy­ran­čio­mis ša­ko­mis. Jau­ni ūg­liai plau­kuo­ti, vė­liau pli­ki, gels­vai ža­li ar gels­vai pil­ki. La­pai pla­čiai kiau­ši­niš­ki, trum­pai nu­smai­lė­ju­sio­mis vir­šū­nė­mis, dan­ty­tais pa­kraš­čiais, ap­va­liu ar ne­žy­miai šir­diš­ku pa­ma­tu, ža­li, apa­ti­nė pu­sė mels­vai ža­lia, 8-18 cn il­gio. Žie­dai bal­ti ar žals­vai bal­ti 1-1,8 cm sker­smens, su­telk­ti sky­diš­kuo­se vir­šū­ni­niuo­se žie­dy­nuo­se, da­lis žie­dų be­ly­čiai (ste­ri­lūs). Vai­siai – sau­sos dė­žu­tės. Žy­di lie­pos – rug­pjū­čio, dė­žu­tės su­bręs­ta rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sį.
Ge­riau­siai au­ga vi­du­tinio der­lin­gu­mo, nor­ma­laus drėg­nu­mo ar kiek drėg­no­ko­je prie­smė­lio ar leng­vo prie­mo­lio dir­vo­je (pH 6-7). Pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, bet veš­liau au­ga ir gau­siau žy­di sau­lė­to­se vie­to­se. At­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams. Žie­mai vi­siš­kai at­spa­ri,  au­gin­ti­na vi­so­je ša­ly­je.
De­ko­ra­ty­vi­nės for­mos:
‘Ana­bel­le‘ (ste­ri­lio­ji stam­bia­žie­dė for­ma). Žie­dai ste­ri­lūs, pra­džio­je žals­vi, vė­liau – kre­mi­niai, su­telk­ti stam­biuo­se  pus­ru­tu­liš­kuo­se, 15-25 cm sker­smens žie­dy­nuo­se. Žy­di lie­pos – rug­sė­jo mė­ne­sį. Žel­dy­nuo­se re­to­ka, au­gi­na­ma bo­ta­ni­kos so­duo­se ir pa­vie­nė­se so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se.
‘Gran­dif­lo­ra‘ (ste­ri­lio­ji for­ma). Žie­dai ste­ri­lūs, kre­miš­kai bal­ti, su­telk­ti pus­ru­tu­liš­kuo­se, 10-20 cm sker­smens žie­dy­nuo­se. Nuo for­mos ‘Ana­bel­le‘ ski­ria­si šiek tiek smul­kes­niais žie­dy­nais. La­bai daž­na ir mėgs­ta­ma so­dy­bo­se.
Dau­gi­na­ma sėk­lo­mis, ža­liais au­gi­niais, at­lan­ko­mis ir krū­mo da­li­ji­mu. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­na pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis. De­ko­ra­ty­vi­nės for­mos dau­gi­na­mos ža­liais au­gi­niais ir at­lan­ko­mis, so­din­ti­nos pa­vie­niui ir gru­pė­mis ge­rai ma­to­mo­se, sau­lė­to­se vie­to­se – ša­lia po­il­sio aikš­te­lių, ta­kų san­kry­žo­se ir po­sū­kiuo­se, me­džių gru­pių ir ma­sy­vų pa­kraš­čiuo­se pie­ti­nė­se, sau­lės ge­rai ap­švie­čia­mo­se pu­sė­se.
Di­džia­la­pė (so­di­nė) hor­ten­zi­ja -
Hyd­ran­gea mac­rop­hyl­la (Thunb) Ser.
Sa­vai­mi­nė Ja­po­ni­jo­je. Daž­na so­di­nin­kų mė­gė­jų so­dy­bo­se. Krū­mas 0,6-1 (1,5) m aukš­čio, pus­ru­tu­liš­kos for­mos. Jau­ni ūg­liai gels­vai ža­li, vė­liau gels­vai ru­di. Pum­pu­rai kiau­ši­niš­ki, smai­lia­vir­šū­niai. La­pai pla­čiai kiau­ši­niš­ki ar elip­siš­ki, smai­lia­vir­šū­niai, dan­ty­tais pa­kraš­čiais, 8-15 cm il­gio, ža­li ar tam­siai ža­li. Žie­dai dvi­ly­čiai ir ste­ri­lūs, bal­ti ar mels­vi, su­telk­ti 15-20 cm sker­smens vir­šū­ni­niuo­se, skė­tiš­kuo­se ar p­us­ru­tu­liš­kuo­se  žie­dy­nuo­se. Žy­di lie­pos – rug­sė­jo mė­ne­sį. Tu­ri daug de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų (veis­lių), ku­rių vi­si žie­dai ste­ri­lūs ir spal­vin­gi – rau­do­ni, žyd­ri ir ki­to­kių at­spal­vių. At­ski­rų veis­lių žie­dų spal­vos in­ten­sy­vu­mas ir at­spal­vis ne­re­tai dau­giau ar ma­žiau įvai­ruo­ja pri­klau­so­mai nuo dir­vos  rūgš­tin­gu­mo (pH).
Ge­riau­siai au­ga vi­du­ti­nio der­lin­gu­mo ir der­lin­go­je, nor­ma­laus drėg­nu­mo ar kiek drėg­no­ko­je prie­smė­lio ir leng­vo prie­mo­lio dir­vo­je, pH 6-7. Pa­ken­čia da­li­nį už­pa­vė­si­ni­mą, at­spa­ri už­terš­tam mies­tų orui, li­goms ir ken­kė­jams, bet jaut­ri žie­mai. Re­ko­men­duo­ja­ma au­gin­ti Pa­jū­rio že­mu­mos ir Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­nuo­se. Žie­mai bū­ti­na deng­ti. Ne­pri­deng­ti au­ga­lai pa­pras­tai nu­šą­la iki snie­go dan­gos , pa­va­sa­rį at­že­lia, bet ne­žy­di. Ša­lies de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se au­gi­na­ma ke­le­tas de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų:
Dau­gi­na­ma sėk­lo­mis ir ža­liais au­gi­niais, o de­ko­ra­ty­vi­nės for­mos - ža­liais au­gi­niais. Žel­dy­nuo­se so­din­ti­na pa­vie­niui ir ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis ge­rai ma­to­mo­se, sau­lė­to­se, nuo šal­tų žie­mos vė­jų ap­sau­go­to­se vie­to­se. Žie­mai bū­ti­na deng­ti.
Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS

Picture
Pa­pras­to­ji ka­tal­pa - Ca­tal­pa big­no­nio­i­des Wal­ter
Picture
Gels­va­žie­dė ka­tal­pa - Ca­tal­pa ova­ta G. Don
Picture
Bi­lar­do lanks­va - Spi­ra­ea x bil­lar­dii He­rincq
Picture
Di­džia­la­pė (so­di­nė) hor­ten­zi­ja - Hyd­ran­gea mac­rop­hyl­la (Thunb) Ser.
Picture
Švie­sio­ji hor­ten­zi­ja - Hyd­ran­gea ar­bo­res­cens L.
Picture
Stam­bia­žie­dė ląs­tū­nė - Camp­sis ra­di­cans (L.) Se­em
Picture
Ja­po­ni­nė lanks­va - Spi­ra­ea ja­po­ni­ca L. f.

Ekologiniai skaitymai


Picture Autorės nuotraukoje: Senas namas
Se­no na­mo gy­ven­to­jai

Tai se­nas na­mas. Se­ne­liai ati­da­vė jį sa­vo anū­kui, ku­ris ga­vo že­mės už da­ly­va­vi­mą 1918 me­tų ko­vo­se kaip sa­va­no­ris ir kū­rė­si tuš­čio­je vie­to­je. Na­mas bu­vo iš­ar­dy­tas ir per­kel­tas į nau­ją vie­tą ša­lia eže­ro ir miš­ko, kur te­bes­to­vi ir šian­dien. Jis ne­di­de­lis, bet ja­me už­au­go ir iš­ėjo į gy­ve­ni­mą pen­ki vai­kai. Da­bar ten va­sa­ro­ja­me mes, žmo­nės iš mies­to. Taip na­mas gy­ve­na jau tre­čią gy­ve­ni­mą.Tai, ką da­bar pa­ra­šy­siu apie ki­tus šio na­mo gy­ven­to­jus, sil­pnų ner­vų skai­ty­to­jui ge­riau ne­skai­ty­ti. Jei­gu jums rū­pi, kaip vi­siš­kai iš­nai­kin­ti skruz­dė­les, vaps­vas, pe­les, kie­les ir kregž­des iš pa­krai­gės - šis ra­ši­nė­lis ne jums. Spau­do­je kas­met pa­si­ro­do straips­niai vis bai­ses­niais pa­va­di­ni­mais apie bi­tes ir šir­šes žu­di­kes. Tai tas pats, kaip ra­šy­ti apie au­to­mo­bi­lius žu­di­kus, juk jie kas­met vis dau­giau žmo­nių nu­žu­do, bet vi­siems tai at­ro­do nor­ma­lu, nie­kas ne­kvie­čia jų nai­kin­ti. Štai net Lie­tu­vos ra­di­jas pa­ruo­šė lai­dą apie tai, ko­kie pa­vo­jin­gi vabz­džiai šiais me­tais, pa­si­kvie­tė gy­dy­to­ją ir gam­ti­nin­ką. Gy­dy­to­ja kal­ba, kad rei­kia aler­giš­kiems žmo­nėms vi­sa­da tu­rė­ti su sa­vi­mi vais­tų, žur­na­lis­tas klau­sia, ar tik­rai šie­met vabz­džiai ne­va ag­re­sy­ves­ni ne­gu pa­pras­tai, gam­ti­nin­kas sa­ko, kad ne, tik rei­kia ne­kliu­dy­ti tų vaps­vų ar šir­šių, o jei­gu la­bai truk­do, tai va­ka­re su­sem­ti liz­dą į mai­še­lį ir pa­leis­ti ki­tur, kur ne­truk­dy­tų. Tai­gi už­ver­da dis­ku­si­ja. Pik­tas dė­dė skam­bi­na ir už­si­puo­la gam­ti­nin­ką: ,, Tai ką, vi­so­kiems pa­ra­zi­tams ga­li­ma gy­ven­ti, o žmo­gui -ne? Nai­kin­ti  ir baig­ta!” Pa­skam­bi­na nuo­šir­di mo­te­ris ir gra­žia že­mai­tiš­ka šnek­ta pa­si­da­li­na pa­tir­tim, kaip ji iš­nai­ki­no šir­šes, už­py­lu­si jas ver­dan­čiu van­de­niu:,, La­ba ge­ra yr!” Da­bar pa­šiurps­ta ir žur­na­lis­tas, ne tik gam­ti­nin­kas…
Apie pe­les ir žiur­kes
Pir­mais me­tais, kai įsi­kū­rėm so­dy­bo­je, nuo pe­lių bu­vo ne­įma­no­ma ap­si­gin­ti. Na­mas ke­le­tą me­tų sto­vė­jo tuš­čias, tai jos čia ka­ra­lia­vo kaip no­rė­jo. Nak­ti­mis vyk­da­vo tik­ros gau­dy­nės ir kau­ty­nės su  pa­si­žnai­by­mais ir pa­si­cy­pa­vi­mais. Mū­sų vi­sai ne­bi­jo­jo, nes žmo­nių se­niai ne­bu­vo ma­tę. Va­ka­rie­niau­jam, o pe­liu­kas prie kros­nies šmi­ri­nė­ja vis pri­siar­tin­da­mas, bet šiek tiek pri­ven­gia, stab­te­li už mal­kų ir ste­bi, uo­džia va­ka­rie­nės kva­pą. Vy­ras jį kal­bi­na, jis įsi­drą­si­na, kyšt snu­ku­tį iš už ka­la­dės, ir vėl pa­si­sle­pia, bet nie­kur ne­bė­ga. Ta­da vy­ras ap­si­me­ta, kad jo ne­ma­to ir at­ža­ga­ria ran­ka pa­ki­ša jam rū­ky­tos žu­vies ode­lę, bet iš ran­kų jos ne­pa­lei­džia. Pe­liu­kas capt ir trau­kia į sa­ve. Vy­ras ne­pa­lei­džia, pe­liu­kas ir­gi, tem­pia net įsi­rę­žęs, jau nebe­si­slėp­da­mas. Bet ši­tas pe­liu­kas dar ne­bu­vo pats drą­siau­sias. Ki­tas, su­tik­tas prie­me­nė­je, bu­vo bai­siai links­mas, šo­ki­nė­jo, var­tė­si kū­liais. Ko­kia ta jo links­mu­mo prie­žas­tis, ne­aiš­ku. Sū­rį ska­na­vo iš ran­kų ir net bu­vo įšo­kęs į del­ną. Ta­čiau tie drą­suo­liai ir links­muo­liai mėgs­ta ir ei­bes krės­ti: ry­tais kar­tais ten­ka ieš­ko­ti ko­ji­nių. Iš pra­džių gal­vo­jom, kad ne ten pa­si­dė­jom, bet kai pra­dė­jo ding­ti po vie­ną ir ras­da­vom kur nors sie­nos ply­šy, tai su­pra­tom, kie­no čia dar­bas. Lai­mė, kad į mais­to po­dė­lius jie ne­pa­ten­ka, bet pa­lik­ti kė­dės nak­čiai ar­ti sta­lo ne­ga­li­ma, nes tuoj ims šo­ki­nė­ti, tru­pi­nių ieš­ko­ti. Ir kaip jie su­ge­ba už­si­ka­ba­ro­ti sli­džio­mis kė­džių ko­jo­mis ir dar už­šok­ti ant sta­lo! Vi­so­kio plau­ko jų čia su­si­ren­ka: pa­čios įpras­čiau­sios yra na­mi­nės pe­lės, bet yra ir dir­vi­nių, su gra­žia juos­te­le per nu­ga­rą, pa­si­ro­do pe­lė­nų ir net kirs­tu­kas bu­vo už­kly­dęs. Pa­gal pe­lių pa­si­ro­dy­mą na­me ga­li­ma spė­ti, koks bus ru­duo ir žie­ma. Įpras­tai krebž­dė­ji­mas pra­si­de­da prieš Žo­li­nę. Jei­gu ne­drą­siai, ne­ma­siš­kai, tai dar pa­bus šil­ta, žie­mos grei­tai ne­lauk. Žiur­kės gi pa­si­ro­do daug vė­liau, prieš pat di­džiuo­sius šal­čius. Šiur­piau­sias nu­ti­ki­mas įvy­ko vie­ną gū­džią nak­tį, kai lau­ke kau­kė lap­kri­čio vė­jas. Girgž­dė­jo se­no na­mo sie­no­jai, kaž­kas bal­dė­si ant aukš­to. Iš pra­džių ties vie­na na­mo ker­te pa­si­gir­do toks rau­sia­mų že­mių gar­sas, kad at­ro­dė, jog tai ga­li bū­ti ma­žų ma­žiau­siai la­pė. Kai pa­te­ko į vi­dų ir pra­dė­jo žleg­sė­ti link mū­sų pa­lo­vio, vaiz­duo­tė pa­gal gir­di­mus gar­sus nu­pie­šė kaž­ką pa­na­šaus į nut­riją ar beb­rą: ėjo lė­tai, sun­kiai šno­puo­da­ma, šniauk­sė­da­ma, na­gais barš­kin­da­ma į grin­dis. Žiur­kė! La­bai di­de­lė. Bet ji din­go ty­liai, ma­tyt, su­ra­du­si ki­tą iš­ėji­mą se­no na­mo pa­ma­tuo­se. Ta­čiau ki­tą die­ną ją pa­ma­tė­me ka­ma­ro­je. Kaip pa­sa­ky­tų aukš­tai­tis, tai bu­vo tik­ra žvy­nė: di­de­lė, su re­tais švie­siais še­riais, be­veik pli­ka. Se­na žiur­kė. Ji įdė­miai, bet abe­jin­gai pa­žiū­rė­jo į mus, ne­ran­giai, lyg su­stin­gu­siais są­na­riais, šlumš­te­lė­jo nuo vie­nos len­ty­nos ant ki­tos ir ne­sku­bė­da­ma pa­si­slė­pė. Kai žiur­kės pa­si­ro­do na­me, iš­duo­da kva­pas, bet šios kva­pas bu­vo ,,ypa­tin­gas‘‘. Ka­ma­roj nie­ko ne­lai­kėm, bet to kva­po ne­ga­li­ma bu­vo ap­si­kęs­ti. Sa­kau vy­rui, rei­kia ją įspė­ti, pa­sa­ky­ti, kad iš­ei­tų gra­žiuo­ju, ki­taip teks nu­odų pa­dė­ti. Taip be­kal­bė­da­mi, ati­da­rėm ka­ma­ros du­ris ir pa­sa­kėm, ką gal­vo­jam. At­sa­ko ne­bu­vo, ty­la. Bet dau­giau jos nei ma­tėm, nei gir­dė­jom. Dar vie­na įdo­mi de­ta­lė: pa­si­ro­džius žiur­kėms, dings­ta pe­lės. Tik­riau­siai iš bai­mės. Žiur­kės ne­lie­ka vi­sai žie­mai, se­nas na­mas tik sto­te­lė jų ke­ly­je. Pe­lės da­bar ir­gi ne­truk­do, krebž­da sau ty­liai, ei­bių ne­kre­čia. Ma­tyt, su­pra­to, kad rei­kia gy­ven­ti gra­žiuo­ju.
Apie žvė­re­lius
Pir­mą va­sa­rą so­dy­bo­je na­me ne­gy­ve­nom, nak­vo­da­vom kluo­ne ant šie­no. Ne­pa­pras­tai sma­gu. Oras gry­nas, paukš­čių bal­sai nak­tį ir ry­tą ne­truk­do, o vei­kia kaip re­lak­sa­ci­nė mu­zi­ka. Ger­vės, ge­gu­tės tie­siog ste­reo gar­su iš vi­sų pu­sių ai­di. Ry­tais kregž­du­tės at­si­tu­pia prie­šais ant kar­te­lės ir ža­di­na mus sa­vo žvit­riais bal­se­liais. O kaip gra­žiai ir pa­to­giai kregž­džiu­kai mo­kė­si skrai­dy­ti - nuo vie­no sker­si­nio ant ki­to, vis vi­lio­ja­mi tė­vų at­neš­tu mais­tu! Gied­rą nak­tį ga­lė­jai ste­bė­ti žvaigž­des. Tik nuo uo­dų tek­da­vo pa­si­ka­bin­ti tin­kliu­ką. Tik štai vie­ną lie­pos nak­tį kaž­kur ties ko­jo­mis lyg ka­tės su­si­pjo­vė. Iš­si­gan­dau, kad į tin­kliu­ką ne­įsi­pai­nio­tų. Tam­su, nors į akį durk, bet tu­rim ži­bin­tu­vė­lį pa­si­švies­ti. Ogi ten dvi kiau­nės, tik akys pik­tai ži­ba. Ta­čiau švie­sa ir žmo­nės jų ne­iš­gąs­di­no, jos aiš­ki­no­si rei­ka­lus ir ba­rė­si su ki­tom drau­gėm, li­ku­siom ant že­mės. Ka­dan­gi jos nie­kur ne­si­ruo­šė trauk­tis, mums nu­si­bo­do į jas švies­ti, te­ko mie­go­ti. Jos dar il­gai niur­nė­jo. Pas­kui per­skai­čiau, kad lie­pą bū­na kiau­nių ru­ja. Kai at­va­žiuo­da­vom į so­dy­bą žie­mą, įė­jus mums į na­mo vi­dų, kiau­nė nu­šok­da­vo nuo na­mo pa­sto­gės. Gra­ži, di­de­lė, tam­siu bliz­gan­čiu kai­liu. Kur­gi ne­bliz­gės, nes vis ras­da­vau kiau­ši­nių lukš­tų, ku­riuos, tur­būt, ne­šė iš kai­my­nų tvar­to. Jos žvilgs­nis sa­ky­te sa­kė: ,,Su­si­ra­dau na­mą, o čia at­si­bas­tė kaž­ko­kie!“ Sten­gia­mės ne­truk­dy­ti vie­ni ki­tiems. Kol mū­sų nė­ra, jos gy­ve­na ant na­mo ar se­nos pir­ties aukš­to. Gal dėl to ir pe­lių ma­žiau.
Apie na­mi­nes bi­tes
Va­sa­ro­da­mi pas ma­mą mie­go­da­vom ve­ran­doj. Anks­ti ry­tą, vos te­kant sau­lei, pro lan­go ply­šį įskris­da­vo ka­ma­nė. Kaž­kur sie­noj bu­vo ma­žy­tis ply­še­lis, kur ji pa­si­da­rė liz­dą. Bet ji ne­pa­tai­ky­da­vo į jį, ap­sun­ku­si nuo nek­ta­ro kris­da­vo mums ant pa­ta­lo. Tek­da­vo kel­tis ir pa­ky­lė­ti ją iki to ply­še­lio. Ku­rį lai­ką už­tru­ku­si, iš­skris­da­vo, po to vėl su­grįž­da­vo ir pro­ce­dū­rą tek­da­vo kar­to­ti iš nau­jo. Kai drau­gui pa­si­guo­dėm, dėl ko­kios prie­žas­ties ne­iš­si­mie­go­jom, jis net pri­ti­lo. Aiš­ku, bu­vo ga­li­ma už­tai­sy­ti tą ply­še­lį lan­ge, pro ku­rį ji įskris­da­vo. Bet vy­ras pri­ka­lė ma­žy­tį pa­ga­liu­ką ties an­ga, kad ji ga­lė­tų nu­tūp­ti ir ra­miai iš­si­ves­tų sa­vo vai­kus. Ta­da drau­gas pa­sa­kė: ,,A, su­pra­tau, tai va­di­na­si su­si­lie­ji­mas su gam­ta!”
Bi­tu­tes tu­rė­jom dar iki įsi­gi­jant so­dy­bą. Pa­do­va­no­jo mums jas ma­no uoš­vis, pui­kus žmo­gus. Bet taip nu­ti­ko, kad vie­nais me­tais li­kom be bi­čių Jau ieš­ko­jom pirk­ti, bet uoš­vis pa­ta­rė ne­sku­bė­ti, sa­ko, pa­čios ,,at­eis‘‘. Iš tik­rų­jų, vie­ną bir­že­lio pra­džios die­ną iš tos pa­čios ka­ma­ros pra­dė­jo lįs­ti bi­tės. Pa­si­ro­do, kad jos len­da į na­mo ker­tę, pa­ten­ka į ka­ma­rą, ieš­ko vie­tos. Pa­ka­bi­nom spie­ti­nę ir ki­tą die­ną su­lau­kėm spie­čiaus. Po to dar ir dar. Nuo to lai­ko ši na­mo ker­tė yra bi­čių trau­kos ob­jek­tas. Jei­gu tik rei­kia spie­čiaus, pra­šau, - ka­bink spie­ti­nę. Per­nai at­skri­do di­džiu­lis spie­čius ir su­lin­do į ker­tę. Su­lin­do, tai ne­be­iš­krapš­ty­si. Įei­ni į ka­ma­rą, dūz­gia kaž­kur už se­nos skry­nios, nė­ra kaip pri­ei­ti. Per pa­tį me­du­ne­šį net prie­me­nėj gri­kių kva­pas jau­čia­si. Ra­mios, nors vaikš­tant po kie­mą ten­ka daž­nai jų pa­ki­li­mo ta­ką kirs­ti. Te­ko pa­lik­ti žie­mo­ti. Gai­la, ga­li pe­lės su­nai­kin­ti, ga­li ir su­šal­ti. Žie­mą vis pa­klau­sy­da­vau: dūz­gia ra­miai, kaip avi­ly­je. Pa­va­sa­rį bi­tės avi­liuo­se jau ap­si­skrai­dė, o na­mi­nės, kaip mes jas pra­mi­nėm, ne­sku­ba. Mat na­mo ker­tė šiau­ri­nė. Ap­si­skrai­dė trim sa­vai­tėm vė­liau, kai lau­ke oras įši­lo be­veik iki 20 laips­nių. Po to pra­dė­jo dar­buo­tis, kaip ir vi­sos. Bet ne­pra­ėjus ir mė­ne­siui din­go. Net ne­pa­ste­bė­jom, ka­da tai įvy­ko ir ko­dėl. Bet po kiek lai­ko at­skri­do nau­jas spie­čius ir vėl su­lin­do į ker­tę, nors spie­ti­nė ka­bo­jo. Tai­gi, vėl tu­rim na­mi­nes bi­tes. Bet tai dar ne vi­sos na­mi­nės bi­tės. Ka­ma­nės gy­ve­na kaž­kur se­no na­mo sie­no­juo­se, nes vis įlen­da į kam­ba­rį. Ma­tau ka­ma­nių pa­čių įvai­riau­sių, bet apie jų rū­šis ma­žai teiš­ma­nau. Da­bar su­si­ra­dau kny­ge­lę apie jas, ban­dy­siu re­gist­ruo­ti, ko­kias ma­čiau. Šir­šės ir­gi pa­si­ro­do ne­ži­nia iš kur, net ta di­džio­ji, kaip mes va­di­nam, ku­me­li­nė, bu­vo pa­si­ro­džiu­si. Bet iš­si­ski­riam tai­kiai, ver­dan­čiu van­de­niu ne­pli­ki­nam. Mums sa­vo ke­liai, joms – sa­vo.
Apie paukš­čius
Na­mo sie­noj kaž­kas krebž­da. Iš­ei­nu į lau­ką, ap­žiū­riu. Na­mo sie­nos ap­kal­tos kar­to­nu. Po vie­nu at­si­lu­pu­siu la­pu su­si­da­riu­si ni­ša, ten di­džio­ji zy­lė įsi­ren­gu­si liz­de­lį. Te­ko gau­dy­ti dar neap­si­plunks­na­vu­sį zy­liu­ką, nes iš­si­ka­ba­ro­jo iš liz­do ir sker­sas ke­pės­ta­vo link kūd­ros, vos spė­jau su­čiup­ti. Di­džio­ji zy­lė, to­kia žmo­gaus kai­my­nė, bet prie liz­do yra di­de­lė sla­pu­kė. Kar­tą su­si­kro­vė liz­de­lį tuš­čia­me avi­ly­je. Pa­ste­bė­jom tik ta­da, kai to avi­lio pri­rei­kė. Kiek ji, varg­še­lė, dar­bo įdė­ju­si: vi­sas lu­be­lių plo­tas už­klo­tas sa­ma­nų sluoks­niu, su­dė­ti 9 kiau­ši­nu­kai. Pa­li­kom avi­lį. Pas­kui ste­bė­jau, kaip ji ne­ša vai­kams mais­tą. Jei­gu ma­tai, ne­skris į liz­dą, tik nu­si­suk­si - jau ir ten. Jai ten bu­vo la­bai sau­gu, nes per an­gą sto­ge­ly­je joks plėš­rū­nas ne­ga­lė­jo pa­siek­ti. Bet ne vi­si paukš­čiu­kai iš­si­ri­to, li­ko penki ne­iš­si­ri­tę. Kai se­kan­tį kar­tą zy­lė ten ruo­šė­si pe­rė­ti, tai vi­sas pa­grin­das su bu­vu­siu liz­de­liu vėl bu­vo už­klo­tas nau­ju sa­ma­nų sluoks­niu. Darbš­tu­mas ne­iš­pa­sa­ky­tas!
Ta­čiau sma­giau­sias nu­ti­ki­mas įvy­ko pa­va­sa­rį. At­va­žia­vom vie­ną  gra­žų ba­lan­džio pa­va­ka­rį. Paukš­čiai eže­re kle­ga, var­nė­nai dėl in­ki­lų pe­ša­si. Dan­gus gied­ras, kaip nu­šluo­tas, bet vė­so­ka. Pa­si­kū­rėm kros­nį. Iš­ėju­si į lau­ką, iš­gir­dau, kaip ka­mi­ne kaž­kas smar­kiai dau­žo­si, o kros­nis jau kū­re­na­si, dū­mai rūks­ta. Šau­kiu:,, Ge­sink grei­čiau, kaž­kas ka­mi­ne!” Vy­ras už­ge­si­no, grei­tai už­bė­go ant aukš­to ir pra­ar­dė ke­lias ka­mi­no ply­tas, no­rė­da­mas iš­trauk­ti įsta­ty­tą skar­di­nį ka­mi­nė­lį su sto­ge­liu. Bet bu­vo per vė­lu. Tas ,,kaž­kas“, ne­pa­ro­dęs jo­kio bal­so, nu­ri­mo. Tik­riau­siai už­du­so dū­muo­se. Sė­dim va­ka­re, at­ro­do, kad ir svi­lė­sių kva­pą jau­čiam. Pa­gal­vo­jom, kad tai ga­lė­jo bū­ti kiau­nė. Ap­gai­lė­jom ir nu­ė­jom mie­go­ti. Pa­ry­čiais, dar su tam­sa, pra­dė­jo klab­sė­ti kros­nies kaiš­tis. Gal vė­jas? Keis­ta, anks­čiau taip ne­bū­da­vo. Vy­ras at­si­kė­lė ir iš­plau­kė žve­jo­ti, pa­lik­da­mas ati­da­ry­tas vi­ryk­lės du­re­les. Klau­sau­si, po vi­ryk­lę kaž­kas vaikš­to. Ei­nu pa­žiū­rė­ti, stai­ga pro du­re­les - paukš­tis - iš vi­sų jė­gų pokšt į vie­ną lan­gą, pokšt - į ki­tą ir nu­kri­to kam­pe. Iš­trau­kiau var­nė­ną ir iš­ne­šiau į lau­ką. Vi­sas suo­di­nas, vo­ra­tin­kliais ap­ki­bęs. Kaip tik vy­ras gri­žo. Pa­ro­džiau jam mū­sų sve­čią, ku­ris jau at­si­ga­vo, kal­bi­na­mas į pirš­tą ban­dė įžnyb­ti. Pa­leis­tas dar il­gai tu­pė­jo juod­alksnyje. Ta­da su­pra­tom, kaip vis­kas įvy­ko. Nors so­dy­boje kiek­vie­name me­dy­je įkel­ta po in­ki­lą, pa­va­sa­rį dėl jų vyks­ta peš­ty­nės. Tai vie­nas var­nė­nas ka­mi­nė­lį su sto­ge­liu pa­lai­kė na­me­liu ir ruo­šė­si ten ap­si­gy­ven­ti. Iš­gel­bė­jo jį tai, kad kros­nis su vi­ryk­le su­jung­tos į vie­ną ka­mi­ną, bet pa­kū­rėm tik kros­nį. Var­nė­nas, pri­du­sęs nuo dū­mų, nu­kri­to že­myn, bet ne į lieps­ną. Pra­gu­lė­jo nak­tį ir ry­tą pra­dė­jo vaikš­ti­nė­ti po or­ta­kius, kol pa­ma­tė švie­są tu­ne­lio ga­le. Apie paukš­čius daug ga­lė­čiau pa­ra­šy­ti, jų čia vi­sa Rau­do­no­ji kny­ga. Bet apie eže­ro paukš­čius - ki­tą kar­tą.
Dar ga­lė­čiau pa­pa­sa­ko­ti, kaip kas­met per Žo­li­nę iš sie­no­jų pra­de­da lįs­ti spar­nuo­tos skruz­dės ir, kaip ty­čia, kai tu­ri at­vyk­ti sve­čiai; kaip va­sa­ros va­ka­rais prie ap­švies­tų laip­te­lių iš po pa­ma­tų iš­len­da pa­ma­ti­nė, t.y. ru­pū­žė. Bet gal už­teks šiur­pin­ti skai­ty­to­jus. Taip ir jau­čiu, kaip ne vie­nas jų pa­si­bai­sė­jo to­kiu mū­sų gy­ve­ni­mu. Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad au­ga nau­jas na­mas. Aiš­ku, ne­trokš­tu, kad pro jo kam­pus kiau­rai lan­džio­tų vi­so­kie gy­viai. Bet kaip jums pa­aiš­kin­ti se­no na­mo ža­ve­sį? Pa­žiū­rė­ki­te į an­ti­kva­ri­nę ko­mo­dą ir į nau­ją. Jei­gu jū­sų žvilgs­nį trau­kia nau­ja tik dėl to, kad ji nau­ja, ne­su­ge­bė­siu pa­aiš­kin­ti. Se­nas daik­tas tu­ri sie­lą. Jis gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­rį ne­la­bai ga­li įta­ko­ti, ga­li tik pri­si­tai­ky­ti, jei­gu tau tai pri­im­ti­na ir gy­ven­ti tai­ko­je. Se­no na­mo toks gy­ve­ni­mas. Nau­jam na­mui tu­rė­sim įkvėp­ti nau­ją sie­lą. Aiš­ku, ji bus ki­to­kia, kaip ir kiek­vie­no žmo­gaus, na­mo, daik­to ar me­džio. Tik no­rė­čiau, kad žmo­nės ir po dau­ge­lio me­tų ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, kad šis na­mas tu­ri sa­vo sie­lą.
Ant nau­jo na­mo vėt­run­gės mėgs­ta sup­tis kie­lė...
Lai­ma Ker­snaus­kai­tė


Etnokultūra


Picture
Bez­mė­nų ko­lek­ci­ja Lie­tu­vos et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­ju­je
PictureProf. Libertas Klimka
Apie liau­diš­kus ma­tus ir sai­kus

Ži­nioms apie gam­tą tik­ru­mą su­tei­kia ma­ta­vi­mai. Jie kaž­ka­da pra­si­dė­jo nuo pa­ly­gi­ni­mų; juk sa­ko­ma: van­duo iki ke­lių, žo­lė iki juos­mens, leng­vas kaip plunks­na, sun­kus kaip ak­muo, li­nai sep­ty­nių gniauž­tų, la­ši­niai per plaš­ta­ką ir t.t.. Žo­džio „ma­tuo­ti” šak­nis yra ben­dra įvai­rių in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės tau­tų kal­bo­se. Įvai­rio­se kal­bo­se tai reiš­kia „vy­nio­ti”, „suk­ti”, „su­pin­ti”. Ga­li­ma spė­ti, kad ki­ta­dos ma­to ir ma­ta­vi­mo są­vo­kos bu­vo sie­ja­mos su siū­lu, au­di­niu. Taip pat ir su me­ti­mo ju­de­siu. Lie­tu­vių žo­dis „ma­ta­ras” reiš­kė il­gą siū­lo ga­lą, o „me­ti­mas” – mes­to ak­mens ar­ba ie­ties skrie­ji­mo to­lį. Tuo pa­čiu var­du Lie­tu­vo­je  va­din­tas ir au­di­nio ma­tas. Žvė­rių ir na­mi­nių gy­vu­lių kai­liai, siū­lai, dro­bė ir, ma­tyt, daž­niau­siai at­lie­ka­mi ma­ta­vi­mai rė­žiant kai­lį, o vė­liau - ver­piant, au­džiant, siu­vant, se­no­vė­je žmo­gui bu­vo gy­vy­biš­kai svar­būs. To­dėl ma­ta­vi­mas lai­ky­tas ko­ne apei­gi­niu veiks­mu; šio dar­bo  su­reikš­mi­ni­mas skam­ba ir anuo­met už­gi­mu­sia­me žo­dy­je.
Pa­pras­čiau­si ir vie­ni se­niau­sių yra ma­tai, su­si­ję su žmo­gaus kū­no da­li­mis: plaš­ta­ka, pirš­tais, ran­ko­mis, pė­da. Api­ben­drin­tai jie va­di­na­mi ant­ro­po­lo­gi­niais. Iš to­kių Lie­tu­vo­je nau­do­ti: sieks­nis – at­stu­mas tarp dvie­jų iš­skės­tų ran­kų nykš­čių, uo­lek­tis – at­stu­mas tarp al­kū­nės lin­kio ir pirš­tų ga­lų, co­lis – nykš­čio plo­tis, verš­kas – dvie­jų pirš­to na­re­lių il­gis. Pa­to­gūs, nors ir la­bai apy­tik­riai ma­tai yra sprin­dis bei pė­da. Ke­lią anks­čiau ma­tuo­da­vo lai­ku, ku­rį su­gaiš­da­vo ei­da­mi pės­čio­mis, va­žiuo­da­mi ar­ba jo­da­mi. Ir pi­lis sta­ty­da­vo vie­ną nuo ki­tos per vie­nos die­nos jo­ji­mo at­stu­mą.
Pa­grin­di­nis Lie­tu­vo­je jau nuo XIV a. pla­čiai nau­do­tas il­gio ma­tas bu­vo uo­lek­tis, dar va­din­tas mas­tu ar al­kū­ne. Jo di­du­mas ki­to lai­kui bė­gant 66-81 cm ri­bo­se. Uo­lek­tis da­lin­ta į 2 pė­das, 4 ket­vir­čius, 24 co­lius, 192 mie­žio grū­dus. Trys uo­lek­tys pri­ly­go sieks­niui (140-213 cm). Di­des­ni il­giai ma­tuo­ti 75 uo­lek­čių vir­ve – va­di­na­muo­ju „šniū­ru“. Šis da­lin­tas į 10 virps­tų, o virps­tas – į 10 virps­te­lių ar­ba 16 pė­dų. Virps­tai dar va­din­ti rykš­tė­mis ar­ba sko­lin­tais iš va­ka­rų ša­lių ter­mi­nais - rū­to­mis,  pru­tais ar pren­tais.
Lie­tu­viai tu­rė­jo ir sa­vus plo­čio ma­tus. Tai len­ta, suo­las, va­ga, akė­čios ir kt. Dir­vos plo­tis ma­tuo­tas bir­žė­mis. Tai že­mės juos­ta, sė­jė­jo už­sė­ja­ma ja­vais ar li­nais vie­nu ran­kos mos­tu. Ji bu­vo bir­ži­ja­ma – žy­mi­ma šiau­dų grįž­tė­mis ar ša­ke­lė­mis. Au­dek­lo plo­tis pra­ei­ty­je ma­tuo­tas rie­ti­mais, sie­no­mis, stuo­me­ni­mis. Au­dek­lo sie­na ati­tik­da­vo au­dė­jos tro­bos sie­nos aukš­tį, nes ant jos bū­da­vo me­ta­mi siū­lai bū­si­mam au­di­niui. Stuo­me­niu va­din­tas me­džia­gos ga­ba­las su­au­gu­sio žmo­gaus marš­ki­niams.
Plo­to ma­tai Lie­tu­vo­je su­si­ję su ūki­ne žem­dir­bys­tės veik­la: ari­mu, ru­gių sė­ji­mu. Kruopš­čiai steng­ta­si ma­tuo­ti aria­mą že­mę. Že­mės plo­tas, su­ar­tas per vie­ną die­ną, va­din­tas žag­re ar­ba jau­čių jun­gu. Plo­tas, ku­riam ap­sė­ti rei­kė­jo pil­nos sta­ti­nės grū­dų, taip ir va­din­tas - sta­ti­ne. Po 1557 m. Va­la­kų re­for­mos že­mė pra­dė­ta ma­tuo­ti lie­tu­viš­kais va­la­kais ir mar­gais. Ter­mi­nas „va­la­kas“ pri­me­na, kad re­for­ma bu­vo pa­da­ry­ta pa­gal Ita­li­jos (len­kų kal­ba Wlo­chy) pa­vyz­dį, o „mar­gas“ ki­lęs iš vo­kiš­ko „mor­gen” (ry­tas); tai plo­tas, ku­rį ga­li­ma su­ar­ti nuo sau­lė­te­kio iki vi­dur­die­nio. Vie­nas va­la­kas tu­rė­jo 33 mar­gus. Lie­tu­viš­kas mar­gas bu­vo di­des­nis už vo­kiš­ką­jį  ir pri­ly­go maž­daug 0,71 ha; jo dy­dis kiek pri­klau­sė ir nuo že­mės ge­ru­mo. Apie ką tai by­lo­ja? Ži­nia, apie se­no­vės lie­tu­vių darbš­tu­mą. Pie­vų plo­tas bū­da­vo nu­sa­ko­mas šie­no ve­ži­mais, ku­pe­to­mis, o ja­vų lau­kų – stir­to­mis, gu­bo­mis.
Ar­che­o­lo­gų ra­di­niai - svars­tyk­lė­lės ir sva­re­liai - įga­li­na spręs­ti apie se­niau­sius svo­rio (ma­sės) ma­tus. Dau­giau­sia to­kių ra­di­nių ras­ta Va­ka­rų Lie­tu­vos ka­pi­ny­nuo­se, prie pa­grin­di­nių pre­ky­bos ke­lių; jie sie­ja­mi su bran­gių­jų me­ta­lų pre­ky­ba X - XI­II am­žiais. Svars­tyk­lė­lės daž­niau­siai yra su per­pus len­kia­mo­mis svir­te­lė­mis, be sto­ve­lio, – tai­gi pri­tai­ky­tos pir­klio ke­lio­nėms. Iš pra­džių Lie­tu­vo­je nau­do­ta skan­di­na­viš­ka sis­te­ma, ku­rios pa­grin­dą su­da­rė mar­ka (204 g). Pir­mų­jų lie­tu­viš­kų pi­ni­gų – si­dab­ri­nių il­gų­jų – ma­sė taip pat bu­vo ar­ti­ma mar­kai, - nuo 200 iki 208 g si­dab­ro. Lie­tu­viš­kas il­ga­sis, pa­na­šiai kaip ir Ru­sios griv­na, tik­riau­siai bu­vo nau­do­ja­mas ir kaip sva­re­lis.
Kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pri­reik­da­vo įvai­rių svo­rio ma­tų; is­to­riog­ra­fi­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mi  šaukš­tas, sam­tis, pun­de­lis (li­nams sver­ti). XVI a. in­ven­to­rių ap­ra­šuo­se daž­nai mi­ni­mas svo­rio ma­tas ak­muo, ly­gus 40 sva­rų. Šis vie­ne­tas var­to­tas iki XVI­II a. vaš­kui, ru­giams, pa­ku­loms, apy­niams, mė­sai ir svies­tui sver­ti. Di­de­lis svo­rio ma­tas, var­to­tas Lie­tu­vo­je ir Ru­sio­je, bu­vo bir­ka­vas. Ma­no­ma, žo­dis bus  „at­ke­lia­vęs“ iš nor­ma­nų uos­to Bir­kos. Šis mies­tas iki pat X am­žiaus gy­vai pre­kia­vo su Ry­tų Bal­ti­jos ša­li­mis. Lie­tu­viš­kas bir­ka­vas bu­vo ly­gus 5 ak­me­nims.
Pla­čiau­siai kai­mo bui­ty­je pa­pli­tęs sver­tu­vas bu­vo bez­mė­nas.  Že­mai­ti­jo­je jis va­din­tas buo­že. Toks įna­gis vei­kia kaip ne­ly­gia­pe­tis sver­tas: vie­na­me ga­le ka­bi­na­mas sve­ria­mas daik­tas, o ki­ta­me ga­le įtver­tas sun­kus ri­ti­nys. Vals­tie­čiai bez­mė­nus pa­si­ga­min­da­vo pa­tys, juos iš­drož­da­mi ar iš­te­kin­da­mi iš me­džio;  kal­viai nu­kal­da­vo ir ge­le­ži­nių. Su­gra­duo­da­vo nu­va­žia­vę į ma­lū­ną. Bez­mė­nai pa­pras­tai bū­da­vo su­žy­mi­mi sva­rais (409 g); jais  sve­ria­ma maž­daug iki 10 kg ma­sės.
Se­niau­si tū­rio ma­tai taip pat yra ant­ro­po­lo­gi­niai, su­si­ję su žmo­gu­mi, jo kū­no da­li­mis. Tai – žiups­nis, sau­ja, rieš­ku­čios, gurkš­nis. Bi­ra­lai ir skys­čiai bu­vo sei­kė­ja­mi įvai­riau­siais daik­tais: šaukš­tu, sam­čiu, ki­bi­ru, kau­šu, mo­li­niais puo­dais, pin­ti­nė­mis, sta­ti­nė­mis, mai­šais iš avių, ož­kų ir ki­tų gy­vu­lių odos. Da­lis šių ma­tų, ma­tyt, ki­lo iš to, kad vie­ti­niai ku­ni­gaikš­čiai ėmė duok­lę grū­dais, me­du­mi, šie­nu. Me­dus tu­rė­jo ir sa­vo at­ski­rą sai­ką – lie­pi­nę. Šie­no kie­kį ma­tuo­da­vo ku­pe­to­mis, ja­vų – stir­to­mis, ka­po­mis, mal­kų – ve­ži­mais ir aši­mis (vie­na ašis pri­ly­go aštuoniems ve­ži­mams).
XVI a. in­ven­to­riuo­se daž­nai mi­ni­mas tū­rio vie­ne­tas gor­čius. Di­de­lis 5,6 l tal­pos gor­čius va­din­tas ce­chi­niu, o 2,8 l tal­pos – šin­ko­ri­niu, ma­žuo­ju. Bi­ra­lams sei­kė­ti gor­čiai bu­vo sko­bia­mi iš me­džio nuo­pjo­vos, da­ro­mi iš ber­žo to­šies, šu­le­lių, pi­na­mi iš kar­nų ir šiau­dų. Jų tū­ris ge­ro­kai įvai­ra­vo, ta­čiau sei­kė­jant ja­vus sė­jai ar sko­li­nant juos kai­my­nams, tai ne­bu­vo svar­bu. Di­des­nis už gor­čių bu­vo sie­kas ar­ba sy­ke­lis, ly­gus še­šiems gor­čiams. Dar di­des­nis ma­tas, var­to­tas XVI – XIX a. - pū­ras ar­ba jo da­lys. Tai daž­niau­siai ke­tur­kam­pė dė­žė su ran­ke­no­mis, iš len­te­lių, ap­kaus­ty­ta ge­le­ži­mi. Už pū­rą di­des­nis bu­vo kar­čius ar­ba kar­tis, var­to­tas grū­dams ar bul­vėms sei­kė­ti, jo tū­ris maž­daug 120 l. Pa­grin­di­nis XVI – XVI­II a. bi­ra­lų tū­rio ma­tas bu­vo sta­ti­nė. Lie­tu­viš­ką­ja va­din­ta nu­sta­ty­to­ji 1677 m. pa­gal Vil­niaus pre­ky­bi­nės sta­ti­nės tal­pą - 72 gor­čius. Sta­ti­nė da­lin­ta į ket­vir­čius (to­kia va­din­ta sil­ki­ne), aš­mai­nius, še­šio­lik­tai­nius. Pas­ta­ra­sis ly­gus 4,5 di­džio­jo gor­čiaus. Ša­ly­je bu­vo nau­do­ja­mos ir vie­ti­nės sta­ti­nės - Kau­no, Tra­kų, Uk­mer­gės ir ki­tos. Skys­čių ma­tas, ži­no­mas nuo XVI a., - kvor­ta; tai ket­vir­tis di­džio­jo gor­čiaus (1, 4 l).
Žem­dir­bių kraš­te ne­abe­jo­ti­nai svar­bus yra lai­ko ma­ta­vi­mas. Kai­mo žmo­gus, ar­ti­mas gam­tai, skir­da­vo men­kiau­sius pa­ros me­to pa­si­kei­ti­mus. Štai ko­kias pa­ros da­lis, pa­sak S.Dau­kan­to, ži­no­da­vę že­mai­čiai: samb­rėš­kis ar­ba brėkš­ta, san­tė­mis ar­ba su­te­mo, va­ka­ras, nuo­va­ka­rės, iš­va­ka­rės, nak­to­vi­das, įmi­gis, pir­mie­ji gai­džiai, ant­rie­ji gai­džiai, prieš auš­rą, auš­ta ar­ba švin­ta, ma­žo­ji pus­ry­tė­lė, iš­au­šo, sau­lė­te­kis, di­dy­sis pus­ry­tis, prieš­pie­tis, pie­tai ar­ba pus­die­nis, pa­kai­tis, po pa­kai­čio, po pus­die­nio, pa­va­ka­rė, ma­žo­ji pa­va­ka­rė­lė, va­ka­rop, sau­lė­ly­dis. Įdo­mu, kad iš vi­so čia iš­var­dy­tos 24 da­lys.  Pie­me­nė­liai va­sa­ros vi­dur­die­nį nu­sta­ty­da­vo pė­do­mis iš­ma­ta­vę sa­vo trum­piau­sią še­šė­lį. Ga­li­mas da­ly­kas, kad vi­dur­die­nis bū­da­vo nu­sta­to­mas ir pri­mi­ty­viu sau­lės laik­ro­džiu, ku­rį ga­lė­jo at­sto­ti ir ša­lia so­dy­bos sto­vin­tis sto­gas­tul­pis.
Liau­dies met­ro­lo­gi­ja – et­no­lo­gi­jos moks­lo sri­tis, ty­ri­nė­jan­ti ma­tus ir sai­kus, jų kil­mę ir rai­dą, taip pat ma­ta­vi­mo bū­dus, tra­di­ciš­kai nau­do­tus ūkio reik­mėms Lie­tu­vos kai­me. Pra­dė­jus ma­tus ir sai­kus uni­fi­kuo­ti vals­ty­bės mas­tu, jie ta­po is­to­ri­nės met­ro­lo­gi­jos ob­jek­tu. Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad Lie­tu­vo­je ne­tu­ri­me iš­sa­mių met­ro­lo­gi­jos ty­ri­mų, juo­lab at­ski­ro mu­zie­jaus šiai svar­biai et­no­ži­ni­jos sri­čiai at­spin­dė­ti. Tik Lie­tu­vos et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­juje yra su­kaup­ta ne­ma­ža liau­diš­kų ma­tų bei sai­kų ko­lek­ci­ja.
Prof. Libertas Klimka

Picture
Gor­čių pa­vyz­džiai Lie­tu­vos et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­ju­je

Žvilgsnis


PictureTomas Labžentis
Norvegija – grybautojų rojus

„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos...“ – šmaikštus liaudies posakis byloja, kad dzūkus nuo seniausių laikų maitina miško gėrybės. Girių karaliai dzūkai nuo mažens puikiai žino, kokiu oru, po kokiais medžiais, kokie grybai dygsta. Labiau patyrę dar ir į Mėnulį pasidairo. Deja, visuotinės automobilizacijos laikais į grybų karalijas veržiasi tūkstančiai miestiečių, tad kartais grybautojų mūsų miškuose daugiau nei grybų. Na o kaip miškų gėrybės, tarp jų ir grybai, vertinami daugiau kaip tūkstantį kilometrų į šiaurę nuo Lietuvos nutolusioje Norvegijoje?
Tūkstančių salų karalystėje
Oficialus šalies, nusitęsusios iš pietų į šiaurę per 1700 km palei Norvegijos jūrą ir kalnus, skiriančius šią valstybę nuo Švedijos, pavadinimas – Norvegijos karalystė. Tačiau dažnai ji dar vadinama ir „Tūkstančių salų ir fjordų karalyste“. Norvegija niekada negalėjo pasigirti derlingesnių žemių turtais, kurių, palyginus su Lietuva, tik truputėlis, visur kitur aplink – tik kalnai, uolos ir vanduo. Norvegijos gamta ne tik graži, bet ir švari, nuo seno garsėjanti vandens turtų ištekliais – ypatinga žuvų gausa, kuri maitino ir iki šiol tebemaitina vikingų ainius bei traukia ir daugelį iš žemyninės Europos šalių atvykstančių žvejybos mėgėjų. Dabar Norvegija turtinga ne tik klestinčiais verslinės žuvininkystės ištekliais, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais pradėtais eksploatuoti „juodojo aukso“ – naftos ir dujų klodais.
Rojus ne tik žvejams, bet ir grybautojams
Šių eilučių autoriui su pertraukomis daugiau nei metus teko dirbti ir gyventi Norvegijoje įvairiais metų laikais. Ir štai nuo kelto Stokholme per Švediją leidžiamės į kelionę, kurios tikslas – būsimas darbas Šiaurės Norvegijos Helgelando regione. Rugpjūčio pabaiga, jaučiasi artėjančio rudens dvelksmas. Kuo toliau į šiaurę, tuo labiau mus supa mišrių miškų masyvai su tundrai būdingomis properšomis. Vakarėjant sustojame poilsio aikštelėje, pasistipriname lietuviško maisto atsargomis ir leidžiamės miškan pasidairyti. Toli eiti nereikia – abiejose automagistralės pusėse keleivius iš Lietuvos tiesiog stebina miško gėrybių gausa – tiesiog po kojomis gausu bruknėmis raudonuojančių kupstų, o tarp jų ir gerai mums pažįstami grybai – tiesiog „tiltai“ kazlėkų, ūmėdžių ir net baravykų. Uogomis pasigardžiuojame, po keletą gražesnių jaunų grybukų pasiimame kelionėn. Laikas spaudžia, neturime kada nei grybauti, nei uogauti, vykstame į paskirties vietą Norvegijoje.
Po pirmosios darbo savaitės „Septynių seserų“ kalnų papėdėje sulaukiame pirmųjų poilsio dienų ir leidžiamės ieškoti... miškų, nes aplink vien fjordai ir uolėti kalnai su tundrai būdingos augmenijos prieškalnėmis. Apskritai, statistikos duomenimis,  miškai Norvegijoje sudaro apie 24 proc. šalies teritorijos, vadinasi, tik šiek tiek mažiau nei Lietuvoje. Tačiau apie „Septynias seseris“ nei Alsteno saloje, nei Leinės pusiasalyje, kuriame dirbame ir gyvename,  didelių miškų, lietuvių požiūriu, nesimato.  Ir vis dėlto pora lengvųjų automobilių ekipažų leidžiamės į uolėtas prieškalnes, kurias įveikti kartais nelengva ne tik dėl tankių krūmynų, sumedėjusių aukštų žolynų, bet ir dėl nuo kalnų tirpstančio vandens susidarančių nedidelių upelių, išsiliejančių į klampius raistus. Taigi palikus automobilius, iki artimiausio miškelio su natūralios gamtos kliūtimis pėsčiomis, prieš tai pasiruošus neperšlampamą aprangą ir guminius batus, tenka paklampoti ne mažiau nei valandą, o kartais ir ilgiau. Ir štai pagaliau stebuklui prilygstantis vaizdelis: po kojomis aukštos žolės, o tarp jų tiesiog grybų šeimynos – nuo didelių, bet dar sveikų iki vidutinių ir  tik iš žemės ką tik išlindusių lepšių ir raudonviršių. Nemažai ir ūmėdžių, voveraičių ir, žinoma, karališkų grybų – baravykų. Taigi po pusvalandžio grybavimo, pritrūkstame taros miško gėrybėms ir palengva su pilnais krepšiais tenka žingsniuoti link automobilių.
Pagal panašų scenarijų grybavimo sezoną praėjusį rudenį tęsėme maždaug iki lapkričio pusės, t. y. iki tol, kol grybus pakando pastoviai prasidėjusios šalnos. Šiaip malonia šiluma negalintis pasigirti Norvegijos Helgelando regionas, tiksliau Sandnesjoeno ir Leinės apylinkės, kurias nuo šiaurės poliarinio rato tiesiogiai skiria tik šiek tiek daugiau nei 50 km, matyt, palankus gausiai augti grybams. Iš patirties supratome, kad esant vidutinei iki 10 laipsnių temperatūrai grybai ne tik gerai dygsta, bet ir išdygę tarsi užsikonservuoja, kadangi vyraujant vėsesniems orams beveik nėra vabzdžių ir kitų grybų kenkėjų. Be abejonės, maždaug per tris grybų „šienavimo“ mėnesius įgijome ir nemažai vertingos patirties. Vis dažniau rinkdavomės lengviau prieinamus tankius eglynėlius, kuriuose mažas, bet tankias eglaites juosia po kelias eiles gražiausių baravykų. Tiesa, prieiti iki jų kartais būdavo labai sudėtinga: tekdavo ir aprangą susiplėšyti ropojant keturpėsčia.
Grybų rojus – be grybautojų...
Lietuvos miškuose rudenį gausu ne tik grybų, bet ir grybautojų. To tikrai negalima pasakyti apie Norvegiją. Mano kolegos grybautojai dažnai pajuokaudavo, kad norvegai gyventų dar turtingiau, jeigu rinktų miško gėrybes – grybus ir uogas. Grybaujantiems mūsiškiams vietiniai gyventojai niekada nesudarė jokios konkurencijos. Miškeliuose ar tarp miškų įsiterpusiose   aikštelėse sutikdavome vietinių norvegų, kurie čia atvykdavo pasportuoti arba pavedžioti savo keturkojus draugus ir tiesiog stebėdavosi, kaip mes svetimos šalies miškuose sugebame atrasti tiek daug maistui tinkamų miško gėrybių. Kaip supratome, norvegai grybų nerenka ir nesistengia jų pažinti. Apskritai jie renkasi tik patikimus maisto produktus prekybos centruose, kuriuose kartais nusiperka ir šaldytų, dažniausiai iš Švedijos importuotų voveraičių. Tiesa, didžiuosiuose prekybos centruose teko matyti ne tik voveraičių, bet ir konservuotų baravykų galvučių bei labai daug skanių uogienių iš spanguolių, bruknių, aviečių, mėlynių ir braškių. Šias uogas taip pat surenka ne norvegai, o atvykėliai, dažniausiai iš Rytų Europos šalių. Beje, nei Sandnesjoene, nei kituose  miesteliuose neteko matyti ir miško gėrybių supirkimo punktų, kurių itin gausu  Švedijoje. Į šią šalį užsiimti „profesionaliu“ grybavimu vasaros – rudens mėnesiais vyksta ir nemažai lietuvių, kurie džiaugiasi, kad miškuose gali uždirbti daugiau nei fabrikuose.
Taigi grybai vikingų ainiams primena kažką iš nepažįstamos egzotikos, dėl kurios tinkamumo sveikam maistui jie nelinkę rizikuoti. Beje, voveraitės iš parduotuvės norvegų virtuvėje nėra ruošiamos kaip atskiras grybų patiekalas, o vartojamos tik kaip priedas kartu su garnyru ir daržovėmis arba vietoje jų prie mėsos ar žuvies patiekalų. Tiesa, kai kuriuos bendradarbius norvegus, atvykusius pasisvečiuoti pas lietuvaičius, teko pavaišinti pagal lietuviškas tradicijas paruoštais grybais su pakepintų lašinukų ir grietinės pagardais. Valgė nepatikliai, išsamiai tyrinėdami kiekvieną šaukštan patenkantį grybuką, tačiau pasigardžiavę lietuviška „egzotika“ ir išsamiai pasidomėję jos sudėtimi, vis dėlto pasakė, kad buvo skanu ir tarė nuoširdų ačiū, beje, pažadėdami ir patys tokių patiekalų kada nors pasigaminti...
To­mas LAB­ŽEN­TIS

Powered by Create your own unique website with customizable templates.