Aplinkosaugos aktualijos
Garbingų svečių sveikinimai
Pažinti ir puoselėti mišką – svarbiausias uždavinys
Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui
Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio (JMBS) veikla yra gerai žinoma ne tik miškininkų tarpe, bet ir plačioje visuomenėje, daugelyje mokyklų ir kultūros – švietimo įstaigų.
„Įdomiausi ir įsimintiniausi užsiėmimai vaikams – ne kompiuteriniai žaidimai, o aktyvus laisvalaikio praleidimas gamtoje, miške, prižiūrint ir puoselėjant žaliąjį draugą“, - įsitikinusi Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklos organizatorė ir koordinatorė. Jai antrina ir jos kolegos miškininkai, pedagogai. Apie tai kalba ir patys jaunieji miško bičiuliai.
Jaunųjų miško bičiulių sambūris – tai savarankiška Lietuvos miškininkų sąjungos organizacija, kuri savo veiklos istoriją pradėjo rašyti XX amžiaus pradžioje. Šiandien Jaunųjų miško bičiulių sambūris vienija per 300 būrelių ir jam priklauso daugiau kaip 10 tūkst. narių – pradedant darželinukais ir baigiant vyresniųjų klasių moksleiviais. Jaunuosius miško bičiulius sutiksime įvairiuose mūsų šalies kampeliuose, bet tradiciškai jie buriasi mokyklose, urėdijose ir girininkijose. Jaunųjų miško bičiulių sambūrio narius vienija bendras tikslas – išmokti skaityti „Miško knygą“, pažinti bei suprasti žaliojo draugo paslaptis, ir pagaliau, padėti miškų urėdijų darbuotojams ar privačių miškų savininkams saugoti miškus, juos prižiūrėti.
Jaunieji miško bičiuliai organizuoja konkursus, stebi miško augalus ir gyvūnus, meistrauja lesyklėles, maitina miško gyvūnus, rūpinasi jų išsaugojimu. Jie propaguoja kokybišką atsakingą ir sveiką laisvalaikį, nuoširdų bendravimą, pagarbą, pagalbą vienas kitam.
„Jaunieji miško bičiuliai kūrybingai ir originaliai išreiškia savo veiklą bei rūpestį gamta. Jie visi skirtingi, bet kartu ir panašūs, nes juos vienija didžiulė meilė miškui, gamtai, nors veiklos metodai yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, vieni savo veiklą išreiškia kurdami filmus apie mišką, gamtą, gamtos mylėtojus, kiti – imasi konkretaus darbo įrengiant poilsiavietes miške, stato ėdžias gyvūnams, ar sodina mišką. Dar kiti daug laiko praleidžia gamtoje, stebi, kaip ji keičiasi, tyrinėja gyvąjį pasaulį, kovoja su aplinkos teršėjais. Nemaža dalis jaunųjų miško bičiulių būrelių prioritetą teikia meninei veiklai, kūrybiniam bendravimui.“, – pasakoja Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
Jaunųjų miško bičiulių būrelius globoja ir jų veiklą koordinuoja VĮ miškų urėdijų darbuotojai. Jie geranoriškai kviečia gamta, mišku besidominčius vaikus jungtis prie jaunųjų miško bičiulių veiklos, perteikia jiems savo patirtį, moko miškininkų profesijos, ugdo meilės gamtai, gimtajam kraštui ir atsakomybės jausmus.
Šiais, jubiliejiniais JMBS metais, įvyko keletas svarbių proginių renginių. Kovo mėnesį Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo minima Tarptautinė miškų diena.Ta proga jaunieji miško bičiuliai susirinko Aleksandro Stulginskio universitete (ASU), kur dalyvavo turiningoje programoje, kviečiančioje visuomenę atkreipti dėmesį į miškų ekosistemų išsaugojimo svarbą.
Kitas svarbus jaunųjų miško bičiulių susirinkimas įvyko spalio 20 dieną. Ta diena buvo skirta Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui pažymėti. Aplinkos ministerijos iniciatyva daugiau nei 500 JMBS narių susirinko Anykščių meno inkubatoriuje, esančiame pačioje Anykščių šilelio širdyje. Gimtadienio šventėje apsilankė garbių svečių: aplinkos viceministras Linas Jonauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Edmundas Bartkevičius, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė, buvęs Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkas Petras Kanapienis, VĮ Anykščių miškų urėdijos miškų urėdas Sigitas Kinderis. Jie pasveikino iškilmingo renginio dalyvius, padėkojo jauniesiems miško bičiuliams ir jų vadovams už prasmingą veiklą.
Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimą perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Aušra Birietienė: „Šiandien galime pasidžiaugti prasmingu jūsų ir miškininkų bendradarbiavimu, džiugina, kad jūsų sambūrio veikla palieka kiekvieno sutikto širdyje meilę Lietuvos gamtai. Linkiu polėkio ir atkaklumo, įgyvendinant naujus kūrybinius sumanymus ir svajones“.
Sveikinimo žodį tarė ir JMBS Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė. Ji sakė: „Galvojau su kuo palyginti Jaunųjų miško bičiulių sambūrį ir nutariau, kad artimiausia būtų palyginti su medžiu. Yra tiek įvairiausių medžių. Medis visada turėjo labai šventą prasmę. Tai – ir šeimos medis, ir giminės medis, ir žinių medis, net Pasaulio medis... Ir jūs esate kaip tas medis, su 10 000 lapelių. Linkiu, kad jūs garbingai neštumėte misiją būti stipriu medžiu, šaknimis tvirtai kabintis į žemę, nes šaknys - tai mūsų tradicijos, mūsų istorija, o šakomis stiebtumėtės į saulę, nes saulė – žinių, mokslo siekimas. Būkite tvirti ir lankstūs.”
Jubiliejinės šventės metu vyko JMBS narių varžybos, žaidimai, proto mūšis, eko ir kūrybinės dirbtuvės. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė dirbtuvių veikla, kurioje mokiniai, išjungę mobiliuosius telefonus, kūrė meniškas materialias žinutes iš miško paklotės, sėklų ar lapų, kiti - mokėsi sukalti inkilą, piešė ir sprendė galvosūkius. Susirinkusius linksmino grupės „Neteisėtai padaryti“ aktoriai.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pasivaikščioti Anykščių medžių lajų taku.
„Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veikla kiekvienais metais tampa vis įvairesnė ir įdomesnė, plečiasi narių gretos. Dalyvaujame tarptautiniuose jaunųjų gamtos mylėtojų konkursuose ir tampame nugalėtojais, organizuojame įvairius renginius, konkursus bei susitikimus. Svarbu vaikus įtikinti, jog rūpinimasis gamta yra kiekvieno žmogaus pareiga, atsakomybė ir sunkus kasdienis darbas. Tikimės, kad organizacija tik stiprės, o mūsų užauginta jaunųjų miškininkų karta taps atsakinga gamtos globėja, kuri neapleis šios pareigos visą savo gyvenimą“, – sakė Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
* * *
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija.
Rasa Kazlauskaitė
Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui
Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio (JMBS) veikla yra gerai žinoma ne tik miškininkų tarpe, bet ir plačioje visuomenėje, daugelyje mokyklų ir kultūros – švietimo įstaigų.
„Įdomiausi ir įsimintiniausi užsiėmimai vaikams – ne kompiuteriniai žaidimai, o aktyvus laisvalaikio praleidimas gamtoje, miške, prižiūrint ir puoselėjant žaliąjį draugą“, - įsitikinusi Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklos organizatorė ir koordinatorė. Jai antrina ir jos kolegos miškininkai, pedagogai. Apie tai kalba ir patys jaunieji miško bičiuliai.
Jaunųjų miško bičiulių sambūris – tai savarankiška Lietuvos miškininkų sąjungos organizacija, kuri savo veiklos istoriją pradėjo rašyti XX amžiaus pradžioje. Šiandien Jaunųjų miško bičiulių sambūris vienija per 300 būrelių ir jam priklauso daugiau kaip 10 tūkst. narių – pradedant darželinukais ir baigiant vyresniųjų klasių moksleiviais. Jaunuosius miško bičiulius sutiksime įvairiuose mūsų šalies kampeliuose, bet tradiciškai jie buriasi mokyklose, urėdijose ir girininkijose. Jaunųjų miško bičiulių sambūrio narius vienija bendras tikslas – išmokti skaityti „Miško knygą“, pažinti bei suprasti žaliojo draugo paslaptis, ir pagaliau, padėti miškų urėdijų darbuotojams ar privačių miškų savininkams saugoti miškus, juos prižiūrėti.
Jaunieji miško bičiuliai organizuoja konkursus, stebi miško augalus ir gyvūnus, meistrauja lesyklėles, maitina miško gyvūnus, rūpinasi jų išsaugojimu. Jie propaguoja kokybišką atsakingą ir sveiką laisvalaikį, nuoširdų bendravimą, pagarbą, pagalbą vienas kitam.
„Jaunieji miško bičiuliai kūrybingai ir originaliai išreiškia savo veiklą bei rūpestį gamta. Jie visi skirtingi, bet kartu ir panašūs, nes juos vienija didžiulė meilė miškui, gamtai, nors veiklos metodai yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, vieni savo veiklą išreiškia kurdami filmus apie mišką, gamtą, gamtos mylėtojus, kiti – imasi konkretaus darbo įrengiant poilsiavietes miške, stato ėdžias gyvūnams, ar sodina mišką. Dar kiti daug laiko praleidžia gamtoje, stebi, kaip ji keičiasi, tyrinėja gyvąjį pasaulį, kovoja su aplinkos teršėjais. Nemaža dalis jaunųjų miško bičiulių būrelių prioritetą teikia meninei veiklai, kūrybiniam bendravimui.“, – pasakoja Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
Jaunųjų miško bičiulių būrelius globoja ir jų veiklą koordinuoja VĮ miškų urėdijų darbuotojai. Jie geranoriškai kviečia gamta, mišku besidominčius vaikus jungtis prie jaunųjų miško bičiulių veiklos, perteikia jiems savo patirtį, moko miškininkų profesijos, ugdo meilės gamtai, gimtajam kraštui ir atsakomybės jausmus.
Šiais, jubiliejiniais JMBS metais, įvyko keletas svarbių proginių renginių. Kovo mėnesį Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo minima Tarptautinė miškų diena.Ta proga jaunieji miško bičiuliai susirinko Aleksandro Stulginskio universitete (ASU), kur dalyvavo turiningoje programoje, kviečiančioje visuomenę atkreipti dėmesį į miškų ekosistemų išsaugojimo svarbą.
Kitas svarbus jaunųjų miško bičiulių susirinkimas įvyko spalio 20 dieną. Ta diena buvo skirta Jaunųjų miško bičiulių sambūrio keturiasdešimtmečiui pažymėti. Aplinkos ministerijos iniciatyva daugiau nei 500 JMBS narių susirinko Anykščių meno inkubatoriuje, esančiame pačioje Anykščių šilelio širdyje. Gimtadienio šventėje apsilankė garbių svečių: aplinkos viceministras Linas Jonauskas, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Edmundas Bartkevičius, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė, buvęs Jaunųjų miško bičiulių sambūrio Rėmimo tarybos pirmininkas Petras Kanapienis, VĮ Anykščių miškų urėdijos miškų urėdas Sigitas Kinderis. Jie pasveikino iškilmingo renginio dalyvius, padėkojo jauniesiems miško bičiuliams ir jų vadovams už prasmingą veiklą.
Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimą perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Aušra Birietienė: „Šiandien galime pasidžiaugti prasmingu jūsų ir miškininkų bendradarbiavimu, džiugina, kad jūsų sambūrio veikla palieka kiekvieno sutikto širdyje meilę Lietuvos gamtai. Linkiu polėkio ir atkaklumo, įgyvendinant naujus kūrybinius sumanymus ir svajones“.
Sveikinimo žodį tarė ir JMBS Rėmimo tarybos pirmininkė Eglė Mankevičienė. Ji sakė: „Galvojau su kuo palyginti Jaunųjų miško bičiulių sambūrį ir nutariau, kad artimiausia būtų palyginti su medžiu. Yra tiek įvairiausių medžių. Medis visada turėjo labai šventą prasmę. Tai – ir šeimos medis, ir giminės medis, ir žinių medis, net Pasaulio medis... Ir jūs esate kaip tas medis, su 10 000 lapelių. Linkiu, kad jūs garbingai neštumėte misiją būti stipriu medžiu, šaknimis tvirtai kabintis į žemę, nes šaknys - tai mūsų tradicijos, mūsų istorija, o šakomis stiebtumėtės į saulę, nes saulė – žinių, mokslo siekimas. Būkite tvirti ir lankstūs.”
Jubiliejinės šventės metu vyko JMBS narių varžybos, žaidimai, proto mūšis, eko ir kūrybinės dirbtuvės. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė dirbtuvių veikla, kurioje mokiniai, išjungę mobiliuosius telefonus, kūrė meniškas materialias žinutes iš miško paklotės, sėklų ar lapų, kiti - mokėsi sukalti inkilą, piešė ir sprendė galvosūkius. Susirinkusius linksmino grupės „Neteisėtai padaryti“ aktoriai.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pasivaikščioti Anykščių medžių lajų taku.
„Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veikla kiekvienais metais tampa vis įvairesnė ir įdomesnė, plečiasi narių gretos. Dalyvaujame tarptautiniuose jaunųjų gamtos mylėtojų konkursuose ir tampame nugalėtojais, organizuojame įvairius renginius, konkursus bei susitikimus. Svarbu vaikus įtikinti, jog rūpinimasis gamta yra kiekvieno žmogaus pareiga, atsakomybė ir sunkus kasdienis darbas. Tikimės, kad organizacija tik stiprės, o mūsų užauginta jaunųjų miškininkų karta taps atsakinga gamtos globėja, kuri neapleis šios pareigos visą savo gyvenimą“, – sakė Jūratė Morkvėnaitė-Paulauskienė.
* * *
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija.
Rasa Kazlauskaitė
Salė vos sutalpino gausų būrį svečių ir jaunųjų miško bičiulių
Sūduvosgidas.lt nuotraukoje: Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos jaunieji miško bičiuliai respublikinėje stovykloje „Mūsų Žalioji vasara“
Žuvininkystė
A. Domarkas
Parama žuvininkystei gali sugrąžinti nemažai emigrantų
arba
Dar nevėlu rasti optimaliausią paramos žuvininkystei taisyklių variantą
Šiuo metu žuvininkai ir akvakultūroje norintys dirbti asmenys laukia sprendimo dėl finansinės paramos sąlygų. Jie ypač domisi Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ įgyvendinimo taisyklėmis, kurių Žemės ūkio ministerija dar nepatvirtino, nors projektai jau ir parengti. Projektuose matosi pastangos sudaryti sąlygas žuvininkystės sektoriaus subalansuotai plėtrai, tačiau žuvininkai, kaip visada, turi papildomų siūlymų ir pastabų.
Akvakultūros įmones jungiančios asociacijos ir Lietuvos Žuvininkų sąjunga ne kartą Žemės ūkio ministerijai pareiškė savo nuomonę ne tik žodžiu, bet ir raštu. Pažymėtina, kad 2014 –2020 metų laikotarpiu žemės ūkio sektoriui, kurio dalimi yra ir žuvininkystė, bus teikiama didelė finansinė pagalba, beje, tai bus jau paskutinė parama. Tad ypač svarbu šią finansinę paramą tinkamai panaudoti.
Žuvininkų siūlymai daugiausia skirti efektyvesniam bei geresniam strateginių socialinių ir aplinkosauginių problemų sprendimui. Viena svarbiausių Lietuvos problemų – sustabdyti gyventojų emigraciją, o emigravusius asmenis – susigrąžinti į Tėvynę.
Tiek valdžios institucijos, tiek ir politinės partijos žada imtis efektyvių priemonių, kurios paskatintų emigrantus grįžti. Deja, tarptautinės kompanijos „ OMD Lietuva“ atliktas tyrimas rodo, jog net 59 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių per artimiausius metus neketina grįžti į savo gimtąją šalį („Vakaro žinios“, 2015.11.12). Dalinai taip yra ir dėl to, jog emigrantai savo Tėvynėje nemato realių galimybių susikurti savo verslą arba rasti perspektyvų darbą. Pavyzdžiui, daug lietuvių dirba Norvegijos žuvininkystės įmonėse, ten augina žuvis arba jas perdirba. Neabejoju, kad nemažai jų sugrįžtų, jeigu būtų sudarytos sąlygos pradėti savo verslą žuvininkystėje. Taip teigti man leidžia emigrantų skambučiai Lietuvos žuvininkų organizacijoms. Nuolat jie teiraujasi apie galimybes steigti žuvų auginimo ar perdirbimo įmones, ir ar gali tikėtis finansinės paramos. Kai kurie jų net įstojo į Lietuvos žuvininkų organizacijas, akvakultūrininkų asociacijas.
Pastaraisiais metais į jų klausimus buvo atsakoma optimistiškai, nes Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo reglamente numatomas naujų akvakultūros ūkininkų rėmimas. Taigi, ruoškitės teikti paraiškas ir galite realiai tikėtis, jog būsite paremti, įkursite savo žuvies auginimo, ar perdirbimo įmones. Juolab, kad šiuolaikinės technologijos įgalina hidrobiontus auginti ir uždarosiose akvakultūros sistemose, kurios nereikalauja nei didesnių brangios žemės plotų, nei gausių vandens išteklių.
Deja, dabartiniuose Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento paruoštuose Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos (toliau – VP) priemonės „Prekybos ir perdirbimo skatinimas“ ir priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ atrankos kriterijų projektuose jokio naujų akvakultūros ūkininkų rėmimo nenumatoma. Priešingai, prioritetiniai balai bus skiriami toms akvakultūros įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus (ankstesniais metais tokio rodiklio nebuvo). O kompleksiškai taikant kitus prioritetinius reikalavimus (dėl produkcijos ekologiškumo ir t.t.), realiai naujoms sugrįžusių emigrantų kuriamoms įmonėms paramos neverta tikėtis.
Matyt, įgyvendinant didelius projektus, tikrai yra tikslinga skirti papildomus prioritetinius balus tiems pareiškėjams, kurie jau turi patirtį akvakultūroje, ar akivaizdžiai turės galimybes užtikrinti veikos efektyvumą šioje srityje. Tačiau juk galimi ir mažieji projektai, kur teikiama iki 50 tūkst. eurų subsidija. Jiems parama teikiama pagal supaprastintas priemonės įgyvendinimo taisykles. Norint realiai padėti gauti paramą naujai įkurtiems akvakultūros ūkiams, reikėtų tose taisyklėse išbraukti prioriteto teikimą įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus, pakeičiant jį prioriteto balų skyrimu reemigrantų sukurtiems ūkiams. Tai būtų reali tėvynainių sugrįžimo skatinimo priemonė.
Kita sritis, kur reikėtų skirti prioritetinius balus – tai tie atvejai, kada akvakultūros veikla užsiima ūkininkai arba neįgaliųjų įmonės, atitinkančios mažųjų verslo įmonių (MVĮ) sąvoką, ir kuriose bent 50 proc. darbuotojų yra neįgalieji. Europos Sąjunga bei Lietuva yra ratifikavusios JT Konvenciją dėl neįgaliųjų teisių, o pati ES yra paruošusi 2010–2020 m. ES Strategiją dėl kovos su negalia priemonių įgyvendinimo. Pagal šią Strategiją, kuriant visuomenę, kurioje skatinamas visų narių įtraukimas į veiklą, atsiranda daugiau rinkos galimybių ir naujovių, todėl tokius veiksmus būtina finansuoti iš ES ir nacionalinių lėšų. Konvencija įpareigoja šalis užtikrinti, kad neįgalieji savo teisėmis galėtų naudotis tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti piliečiai (MEMO/10/198). Tai reiškia, jog visi teisės aktai, strategijos ir programos turi atitikti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Dėl to būtų tikslinga taisyklėse numatyti supaprastintas priemones skiriant papildomus prioritetinius balus neįgaliųjų įmonėms bei įmonėms, kur neįgalieji sudaro bent 50 proc. dirbančiųjų.
Ir dar vienas, mano galva, reikšmingas pastebėjimas.
Daug akvakultūroje auginamų žuvų turi vieną trūkumą – jos yra nepasotinamos mėsėdės. Akvakultūra dabar suryja apie 70 proc. pasaulinės žuvų ir apie 90 proc. pasaulinės žuvų taukų pasiūlos („Nacionalinė geografija“, 2014 m. gegužės mėn.). Susidaro užburtas ratas – norint plėtoti akvakultūrą, būtina plėtoti ir smulkių žuvų, kurių ištekliai nyksta, žvejybą žuvies miltų bei žuvies pašarų gamybai. Todėl mūsų stalas praranda didelį kiekį vertingų žuvies produktų. Išeiti iš šio užburto rato mums gali padėti visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų auginimas akvakultūroje, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, pagamintu, naudojant aplinkai draugiškas technologijas, pavyzdžiui, sliekų ir kitų bestuburių auginimas panaudojant bioatliekas ir kt.
Reikėtų minėtos priemonės įgyvendinimo taisyklėse skirti prioritetinius balus ir už nemėsėdžių ar visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, auginami, naudojant aplinkai draugiškas technologijas. Tokia priemonė įgalintų labiau prisidėti prie pasaulinių aplinkosaugos problemų sprendimo, negu kad prioritetinių balų skyrimas už ekologišką ūkininkavimą tvenkiniuose (Jis jau ir taip skatinamas pagal kitas VP priemones).
Beje, dėl ekologinio maisto gaminimo tikslingumo iškyla naujų klausimų. Pavyzdžiui, Milda Kunskaitė straipsnyje „Kas vakar buvo tiesa, šiandien jau mitas” („Vakaro žinios”, 2015.10.24) teigia, kad Didžiosios Britanijos maisto produktų standartizavimo valdybos specialistų grupė įrodė, jog ekologiškai švarūs produktai nėra naudingesni už įprastus. Taigi, jei tai tiesa, kam tuomet skatinti ekologišką gamybą?
Norėtume tikėti, kad Žemės ūkio ministerija į Lietuvos Žuvininkų sąjungos bei kitų nevyriausybinių organizacijų pasiūlymus atsižvelgs ir bendromis pastangomis bus rastas optimaliausias taisyklių variantas.
Algirdas Domarkas, Žuvininkų sąjungos prezidentas
arba
Dar nevėlu rasti optimaliausią paramos žuvininkystei taisyklių variantą
Šiuo metu žuvininkai ir akvakultūroje norintys dirbti asmenys laukia sprendimo dėl finansinės paramos sąlygų. Jie ypač domisi Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ įgyvendinimo taisyklėmis, kurių Žemės ūkio ministerija dar nepatvirtino, nors projektai jau ir parengti. Projektuose matosi pastangos sudaryti sąlygas žuvininkystės sektoriaus subalansuotai plėtrai, tačiau žuvininkai, kaip visada, turi papildomų siūlymų ir pastabų.
Akvakultūros įmones jungiančios asociacijos ir Lietuvos Žuvininkų sąjunga ne kartą Žemės ūkio ministerijai pareiškė savo nuomonę ne tik žodžiu, bet ir raštu. Pažymėtina, kad 2014 –2020 metų laikotarpiu žemės ūkio sektoriui, kurio dalimi yra ir žuvininkystė, bus teikiama didelė finansinė pagalba, beje, tai bus jau paskutinė parama. Tad ypač svarbu šią finansinę paramą tinkamai panaudoti.
Žuvininkų siūlymai daugiausia skirti efektyvesniam bei geresniam strateginių socialinių ir aplinkosauginių problemų sprendimui. Viena svarbiausių Lietuvos problemų – sustabdyti gyventojų emigraciją, o emigravusius asmenis – susigrąžinti į Tėvynę.
Tiek valdžios institucijos, tiek ir politinės partijos žada imtis efektyvių priemonių, kurios paskatintų emigrantus grįžti. Deja, tarptautinės kompanijos „ OMD Lietuva“ atliktas tyrimas rodo, jog net 59 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių per artimiausius metus neketina grįžti į savo gimtąją šalį („Vakaro žinios“, 2015.11.12). Dalinai taip yra ir dėl to, jog emigrantai savo Tėvynėje nemato realių galimybių susikurti savo verslą arba rasti perspektyvų darbą. Pavyzdžiui, daug lietuvių dirba Norvegijos žuvininkystės įmonėse, ten augina žuvis arba jas perdirba. Neabejoju, kad nemažai jų sugrįžtų, jeigu būtų sudarytos sąlygos pradėti savo verslą žuvininkystėje. Taip teigti man leidžia emigrantų skambučiai Lietuvos žuvininkų organizacijoms. Nuolat jie teiraujasi apie galimybes steigti žuvų auginimo ar perdirbimo įmones, ir ar gali tikėtis finansinės paramos. Kai kurie jų net įstojo į Lietuvos žuvininkų organizacijas, akvakultūrininkų asociacijas.
Pastaraisiais metais į jų klausimus buvo atsakoma optimistiškai, nes Europos Sąjungos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo reglamente numatomas naujų akvakultūros ūkininkų rėmimas. Taigi, ruoškitės teikti paraiškas ir galite realiai tikėtis, jog būsite paremti, įkursite savo žuvies auginimo, ar perdirbimo įmones. Juolab, kad šiuolaikinės technologijos įgalina hidrobiontus auginti ir uždarosiose akvakultūros sistemose, kurios nereikalauja nei didesnių brangios žemės plotų, nei gausių vandens išteklių.
Deja, dabartiniuose Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento paruoštuose Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos (toliau – VP) priemonės „Prekybos ir perdirbimo skatinimas“ ir priemonės „Produktyvios investicijos į akvakultūrą“ atrankos kriterijų projektuose jokio naujų akvakultūros ūkininkų rėmimo nenumatoma. Priešingai, prioritetiniai balai bus skiriami toms akvakultūros įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus (ankstesniais metais tokio rodiklio nebuvo). O kompleksiškai taikant kitus prioritetinius reikalavimus (dėl produkcijos ekologiškumo ir t.t.), realiai naujoms sugrįžusių emigrantų kuriamoms įmonėms paramos neverta tikėtis.
Matyt, įgyvendinant didelius projektus, tikrai yra tikslinga skirti papildomus prioritetinius balus tiems pareiškėjams, kurie jau turi patirtį akvakultūroje, ar akivaizdžiai turės galimybes užtikrinti veikos efektyvumą šioje srityje. Tačiau juk galimi ir mažieji projektai, kur teikiama iki 50 tūkst. eurų subsidija. Jiems parama teikiama pagal supaprastintas priemonės įgyvendinimo taisykles. Norint realiai padėti gauti paramą naujai įkurtiems akvakultūros ūkiams, reikėtų tose taisyklėse išbraukti prioriteto teikimą įmonėms, kurios veikia ne mažiau kaip du metus, pakeičiant jį prioriteto balų skyrimu reemigrantų sukurtiems ūkiams. Tai būtų reali tėvynainių sugrįžimo skatinimo priemonė.
Kita sritis, kur reikėtų skirti prioritetinius balus – tai tie atvejai, kada akvakultūros veikla užsiima ūkininkai arba neįgaliųjų įmonės, atitinkančios mažųjų verslo įmonių (MVĮ) sąvoką, ir kuriose bent 50 proc. darbuotojų yra neįgalieji. Europos Sąjunga bei Lietuva yra ratifikavusios JT Konvenciją dėl neįgaliųjų teisių, o pati ES yra paruošusi 2010–2020 m. ES Strategiją dėl kovos su negalia priemonių įgyvendinimo. Pagal šią Strategiją, kuriant visuomenę, kurioje skatinamas visų narių įtraukimas į veiklą, atsiranda daugiau rinkos galimybių ir naujovių, todėl tokius veiksmus būtina finansuoti iš ES ir nacionalinių lėšų. Konvencija įpareigoja šalis užtikrinti, kad neįgalieji savo teisėmis galėtų naudotis tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti piliečiai (MEMO/10/198). Tai reiškia, jog visi teisės aktai, strategijos ir programos turi atitikti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Dėl to būtų tikslinga taisyklėse numatyti supaprastintas priemones skiriant papildomus prioritetinius balus neįgaliųjų įmonėms bei įmonėms, kur neįgalieji sudaro bent 50 proc. dirbančiųjų.
Ir dar vienas, mano galva, reikšmingas pastebėjimas.
Daug akvakultūroje auginamų žuvų turi vieną trūkumą – jos yra nepasotinamos mėsėdės. Akvakultūra dabar suryja apie 70 proc. pasaulinės žuvų ir apie 90 proc. pasaulinės žuvų taukų pasiūlos („Nacionalinė geografija“, 2014 m. gegužės mėn.). Susidaro užburtas ratas – norint plėtoti akvakultūrą, būtina plėtoti ir smulkių žuvų, kurių ištekliai nyksta, žvejybą žuvies miltų bei žuvies pašarų gamybai. Todėl mūsų stalas praranda didelį kiekį vertingų žuvies produktų. Išeiti iš šio užburto rato mums gali padėti visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų auginimas akvakultūroje, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, pagamintu, naudojant aplinkai draugiškas technologijas, pavyzdžiui, sliekų ir kitų bestuburių auginimas panaudojant bioatliekas ir kt.
Reikėtų minėtos priemonės įgyvendinimo taisyklėse skirti prioritetinius balus ir už nemėsėdžių ar visaėdžių žuvų arba tų hidrobiontų, kurie bent dalinai gali būti šeriami vietiniu pašaru, auginami, naudojant aplinkai draugiškas technologijas. Tokia priemonė įgalintų labiau prisidėti prie pasaulinių aplinkosaugos problemų sprendimo, negu kad prioritetinių balų skyrimas už ekologišką ūkininkavimą tvenkiniuose (Jis jau ir taip skatinamas pagal kitas VP priemones).
Beje, dėl ekologinio maisto gaminimo tikslingumo iškyla naujų klausimų. Pavyzdžiui, Milda Kunskaitė straipsnyje „Kas vakar buvo tiesa, šiandien jau mitas” („Vakaro žinios”, 2015.10.24) teigia, kad Didžiosios Britanijos maisto produktų standartizavimo valdybos specialistų grupė įrodė, jog ekologiškai švarūs produktai nėra naudingesni už įprastus. Taigi, jei tai tiesa, kam tuomet skatinti ekologišką gamybą?
Norėtume tikėti, kad Žemės ūkio ministerija į Lietuvos Žuvininkų sąjungos bei kitų nevyriausybinių organizacijų pasiūlymus atsižvelgs ir bendromis pastangomis bus rastas optimaliausias taisyklių variantas.
Algirdas Domarkas, Žuvininkų sąjungos prezidentas
Penkios meškerės - taisyklių pažeidimas
Šiaulių aplinkosaugininkai sumuoja akcijos „Lašiša“ rezultatus
Atėjus rudens metui, kai į mūsų šalies upes neršti atkeliauja lašišos, aplinkosaugininkai skelbia akciją „Lašiša“. Tokios akcijos jau tapo tradicija. Akcijų tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. Aplinkosaugininkai, pasitelkę visuomeninius aplinkos apsaugos inspektorius, policijos pareigūnus, žvejus, rengia reidus prie vandens telkinių.
Kiekvienais metais šios žuvys palieka jūrą ir plaukia neršti į upes. Joms iki savo nerštaviečių tenka nuplaukti ne vieną šimtą kilometrų. Laukinių lašišų ištekliams atsikurti labiausiai trukdo brakonieriai, kurie įvairiomis priemonėmis gaudo jas. Todėl lašišinių žuvų migracijos keliams ir nerštavietėms apsaugoti aplinkosaugininkai pradėjo kiekvieną rudenį rengti akciją „Lašiša“.
Šį rudenį akcija „Lašiša“ prasidėjo rugsėjo 7 d. ir baigsis lapkričio 20 d. Nors iki akcijos pabaigos liko viena kita diena, tačiau Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai jau aptaria atlikto darbo rezultatus. Akcijos metu surengti 33 reidai, kurių metu 50 asmenų surašyti protokolai už Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklių pažeidimus.
Reidų metu aplinkosaugininkai ne tik baudė taisyklių „laužytojus“, bet ir aiškino apie jų daromą žalą gamtai ir sau. Tokiems „žvejams“ buvo primenama apie lašišinių žuvų neršto reikšmę gausinant mūsų vandens gyvūniją, apie gyvosios gamtos apsaugą, ir apie tai, kad už lašišos ar šlakio neteisėtą sugavimą taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 231 iki 579 eurų su įrankių bei priemonių konfiskavimu.Taip pat pažeidėjas turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. Tad už vieną neteisėtai sugautą lašišą ar šlakį toks „žvejas“ privalo sumokėti daugiau kaip 630 eurų. Jeigu ši žuvis neteisėtai sugaunama ichtiologiniame draustinyje ar rezervate, taikomas trigubas padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo bazinis įkainis – už lašišą tenka sumokėti daugiau kaip 1900 eurų...
Šiaulių regione lašišos sutinkamos Dubysos ir Kražantės upėse, tačiau reidų metu aplinkosaugininkai tikrino ir kitus vandens telkinius. Daugiausia žvejų sutikta be žvejo bilieto, pasitaikė ir grubių žvejybos taisyklių pažeidimų. Kai kurie žvejai žvejojo prie pat užtvankų, nors Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklės numato, kad žvejoti galima ne arčiau kaip 100 m nuo užtvankos. Primintina, kad pažeidęs šį reikalavimą asmuo baudžiamas iki 289 eurų ir konfiskuojami žvejybos įrankiai (ATPK 87 str. 3d.), be to privalo atlyginti gamtai padarytą žalą už sugautas žuvis.
Akcijos metu sulaikytas žvejys Tverų tvenkinyje, kuris žvejojo su 5 meškerėmis ir buvo sugavęs šamą, 3 karšius ir 11 karosų. Mėgėjų žvejybos taisyklės numato, kad žvejys gali naudoti ne daugiau kaip keturis žvejybos įnagius ir sugauti vieną šamą ir ne daugiau kaip penkis kilogramus kitos žuvies. Aplinkosaugininkai, pasvėrę žvejo laimikį, atidavė jam penkis kilogramus žuvies ir šamą, o likusi žuvis buvo išimta ir už ją paskaičiuota žala gamtai – beveik 300 eurų.
Artūras Konderauskas
AM Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento
vyriausiasis specialistas
Autoriaus nuotrauka
Atėjus rudens metui, kai į mūsų šalies upes neršti atkeliauja lašišos, aplinkosaugininkai skelbia akciją „Lašiša“. Tokios akcijos jau tapo tradicija. Akcijų tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. Aplinkosaugininkai, pasitelkę visuomeninius aplinkos apsaugos inspektorius, policijos pareigūnus, žvejus, rengia reidus prie vandens telkinių.
Kiekvienais metais šios žuvys palieka jūrą ir plaukia neršti į upes. Joms iki savo nerštaviečių tenka nuplaukti ne vieną šimtą kilometrų. Laukinių lašišų ištekliams atsikurti labiausiai trukdo brakonieriai, kurie įvairiomis priemonėmis gaudo jas. Todėl lašišinių žuvų migracijos keliams ir nerštavietėms apsaugoti aplinkosaugininkai pradėjo kiekvieną rudenį rengti akciją „Lašiša“.
Šį rudenį akcija „Lašiša“ prasidėjo rugsėjo 7 d. ir baigsis lapkričio 20 d. Nors iki akcijos pabaigos liko viena kita diena, tačiau Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai jau aptaria atlikto darbo rezultatus. Akcijos metu surengti 33 reidai, kurių metu 50 asmenų surašyti protokolai už Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklių pažeidimus.
Reidų metu aplinkosaugininkai ne tik baudė taisyklių „laužytojus“, bet ir aiškino apie jų daromą žalą gamtai ir sau. Tokiems „žvejams“ buvo primenama apie lašišinių žuvų neršto reikšmę gausinant mūsų vandens gyvūniją, apie gyvosios gamtos apsaugą, ir apie tai, kad už lašišos ar šlakio neteisėtą sugavimą taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 231 iki 579 eurų su įrankių bei priemonių konfiskavimu.Taip pat pažeidėjas turi atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. Tad už vieną neteisėtai sugautą lašišą ar šlakį toks „žvejas“ privalo sumokėti daugiau kaip 630 eurų. Jeigu ši žuvis neteisėtai sugaunama ichtiologiniame draustinyje ar rezervate, taikomas trigubas padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo bazinis įkainis – už lašišą tenka sumokėti daugiau kaip 1900 eurų...
Šiaulių regione lašišos sutinkamos Dubysos ir Kražantės upėse, tačiau reidų metu aplinkosaugininkai tikrino ir kitus vandens telkinius. Daugiausia žvejų sutikta be žvejo bilieto, pasitaikė ir grubių žvejybos taisyklių pažeidimų. Kai kurie žvejai žvejojo prie pat užtvankų, nors Mėgėjiškos žvejybos vidaus vandens telkiniuose taisyklės numato, kad žvejoti galima ne arčiau kaip 100 m nuo užtvankos. Primintina, kad pažeidęs šį reikalavimą asmuo baudžiamas iki 289 eurų ir konfiskuojami žvejybos įrankiai (ATPK 87 str. 3d.), be to privalo atlyginti gamtai padarytą žalą už sugautas žuvis.
Akcijos metu sulaikytas žvejys Tverų tvenkinyje, kuris žvejojo su 5 meškerėmis ir buvo sugavęs šamą, 3 karšius ir 11 karosų. Mėgėjų žvejybos taisyklės numato, kad žvejys gali naudoti ne daugiau kaip keturis žvejybos įnagius ir sugauti vieną šamą ir ne daugiau kaip penkis kilogramus kitos žuvies. Aplinkosaugininkai, pasvėrę žvejo laimikį, atidavė jam penkis kilogramus žuvies ir šamą, o likusi žuvis buvo išimta ir už ją paskaičiuota žala gamtai – beveik 300 eurų.
Artūras Konderauskas
AM Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento
vyriausiasis specialistas
Autoriaus nuotrauka
Akistata su gamta
 S. Paltanavičius
Kurlink veda lapkritis
Atsakymas turėtų būti žinomas: lapkritis mus turi nuvesti į žiemą. Tačiau viskas ne taip paprasta, nes žiemai jis turi paruošti gamtą. Nors ruoštis žiemai gamta pradėjo dar pavasarį, tačiau paskutinis žodis yra jo, lapkričio. Šis ruduo, ilgas ir švelnus, nors kartkartėm šalnotas ir žvarbokas, ypatingų ženklų neturėjo, jį turėtume vadinti tradiciniu ir įprastu. Tai, kad dirvoje be galo trūksta drėgmės, yra ne lapkričio ir rudens, bet visų metų bėda. Žinoma, jei ruduo būtų buvęs lietingas, daug kas galėjo pasikeisti. Ypač būtų atgiję be vandens likę upeliukai, pavojingai nusekę ežerai. Jeigu jie tokie užšaltų, o žiema užtruktų, kiltų pavojus ežerų žuvims ir vėžiams, kitiems bestuburiams. Iki šiol besitęsianti pernykštė sausra tampa įprastu dalyku, o sykiu – nerimu. Žinome, kad jos grėsmę gali sumažinti tik žiema, sniego tirpsmo vanduo. Pats idealiausias variantas – dažni atlydžiai ir žemėn besigeriantis tirpsmo vanduo. Tokie procesai gali prasidėti jau lapkritį, nes sniegas paskutinę mėnesio dekadą – ne staigmena. Tačiau niekas nežino, ar taip bus šiemet. Lapkrity neturėtų būti vabzdžių, o varlės, ropliai privalėtų ilsėtis savo giliose priebėgose. Dažną rudenį taip ir būna, bet šiemet šie šilumamėgiai gyviai kažkodėl neskuba. Dieną, kai po nakties nesidabruoja šalna, tarp nukritusių lapų juda daugybė vabzdžių. Jeigu pasilenktume ir pirštais praskleistume lapų kilimą, rastume boružes, blakes, uodelius ir museles. Šis lapų kilimas - patogi laikina slaptavietė, nes kiekvienas susiraitęs lapas tampa jaukiais namais. Jie liks ten pat ir lauks pavasario. Žinoma, geriausia būtų, kad pasnigtų, kad virš jų namelių būtų purus ir šiltas sniego sluoksnis. Vakaras ateina taip anksti, kad, rodos, net gyvūnai tuo netiki: zylės prieblandoje straksi apie lesyklą, o šernai vis dar snaudžia savo guoliuose. Tiesa, savo rūpesčiais gyvenantys gyvūnai yra tylūs, niekur neskubantys. Lapkritis gamtoje dvelkia ramybe - jo diena yra per trumpa, kad ją naudotų šiaip sau, nesvarbiems dalykams, todėl visi dienos gyventojai susikaupia ir labai rūpestingai maitinasi. O valandėlėm, kai maisto ieškoti nereikia, jie ilsisi. Daugelis ilsėsis ir naktį - energija, kaupiama žiemai, be reikalo nešvaistoma. Todėl kiekvieno gyvūno paros ritmas yra labai paprastas, jo įveikiami atstumai - trumpučiai. Kad ir stirnos - iš savo guolių miško pakrašty jos išeina į čia pat esančius želmenis, juos ilgai skabo, jeigu tinka orai (jei sausa) želmenų lauke net gulasi pailsėti, o po to vėl grįžta miško pakraštin. Pats įdomiausias šio meto reiškinys – rudeninės pelėdų sąšaukos. Naminės pelėdos, vasaros pradžioje išvedusios jauniklių vadas, kurį laiką klajojo, o dabar senieji paukščiai pradeda grįžti į savo būsimas perimvietes. Žiema gali pakeisti jų planus, tačiau dabar pelėdos yra sočios, jų medžioklei labai tinka ir ilgai trunkanti prieblanda, ir naktys. Pelėdų patino ūbavimas ir savotiškas patelės kviksėjimas skamba labai garsiai, paukščiai šūkauja skraidydami iš vienos vietos į kitą. Girdintiems pelėdas, reikėtų kuo skubiau pasirūpinti inkilais – juos kalti ir kelti reikia jau dabar. Tušti inkilai žvarbią žiemą paukščiams reikalingi ilsėtis, slėptis, o po švelnios žiemos jau vasario mėnesį pelėdos gali pradėti perėti. Beje, į iškeliamą inkilą reikia įberti 5-10 centimetrų storio pjuvenų sluoksnį. Tokiu metu pravartu kelti inkilus ir žvirbliniams paukščiams (su 3,5 centimetrų skersmens landa), kurie turės kur praleisti žiemos naktis; beje, šie inkilai turi būti visai tušti. Dabar reikėtų išvalyti ir senus inkilus, pašalinti juose esančius paukščių lizdus. Zylės, geniai, kėkštai, bukučiai jau senokai lankosi prie mūsų namų. Jiems rūpi – ar nepamiršome įrengti lesyklos. Neabejokime, neklausykime tų, kurie sako, jog toks lesinimas yra meškos paslauga paukščiams. Iš tikro, jų maitinimas vasarą ar kitu metu, kai gamtoje lesalo yra pakankamai, sparnuočius verstų keisti savo įpročius, gi lesinimas vėlų rudenį ir žiemą yra tik parama, papildas prie natūralaus maisto. Kokia lesykla turi būti, kur ją kelti? Nors dabar lesyklą galima nusipirkti, tačiau kiekvienas ją gali sukalti, pagaminti pats. Ja gali tapti molinis dubuo, bet koks indas, pritvirtintas ant tvoros, prie lango, medyje. Būtų gerai, kad netoli lesyklos būtų tankių spygliuotų krūmų, eglių, erškėtrožių – tokios priebėgos tikrai prireiks, kai lesyklą su paukščiais „atras“ paukštvanagis. Paukščiams labiausiai patinka saulėgrąžos, o jeigu jų nėra, tinka su riebalais sumaišytos smulkios kruopos, batono trupiniai. Kol neiškrito sniegas ir nepašalo, lesalo reikia pilti tik tiek, kad paukščiai patikėtų mūsų gerais norais. Rudens galas ne visiems vienodas: didiesiems žvėrims jis visai paprastas, nes jie visada ras maisto, nes jų nepalies žvarba. Mažieji turi verstis taip, kaip daryti jiems liepia gamta. Tačiau dydis reiška dar ne viską. Pievose, ražienose ir dirvonuose šmirinėjantys pelėnai ir pelės kol kas jaučiasi neblogai - į urvelius prisinešė maisto atsargų, savo lizdus apšiltino švelnių žolelių sluoksniu. Tačiau jų ateitis nėra užtikrinta, nes graužikai yra kasdienis daugelio žiemos žvėrių ir paukščių maistas. Per vasarą ir rudenį pelių ir pelėnų populiacijos išauga keletą kartų, tačiau dabar intensyvus jų naudojimas mažina populiacijų gyvybines galias. Už peles ir pelėnus nedaug didesnė žebenkštis yra vienas jų gausos reguliatorių. Nors ir nėra sniego, jos kailiukas tapo akinamai baltas. Taip įvyksta kasmet, tiesa - visiškai pabąla ne visos mūsų krašte gyvenančios žebenkštys, neretai matomi individai su margu kailiuku. Žebenkštis - tobula plėšrūnė, kurios grobis gali būti net didesnis už ją pačią. Tai netrukdo jai įveikti graužikus ir pasirūpinti maistu. Kadangi pati ji gali landžioti į pelių urvus, žebenkštis dėl savo ateities žiemą nesirūpina: kailiukas ją slepia, o maisto pakaks. Žebenkšties artimas giminaitis šermuonėlis taip pat pakeitė kailiuko spalvą. Nuo žebenkšties jį atskirsime ne tik pagal dydį, bet ir pagal juodą uodegą; žebenkšties ji visa balta. Šermuonėliui į pelių urvus įlįsti sunku, tad jis medžioja šmirinėdamas tarp žolių kupstų, kelmų. Pagaliau stoja ramybė. Lapkritis suskaičiavo visas dienas, jau buvo pabarstęs sniegelio baltakailiams žebenkštims, šermuonėliams ir baltiesiems kiškiams slapstytis, tačiau viską ir vėl sugrąžino į rudenį. Jeigu manysime, kad visa tai bus ilgai, klysime. Dabar mūsų laukia žiemos mėnuo gruodis, o po to - visa žiema. Kokia ji bus - nežinome. Arba - kai ką žinome, bet nenorime spėlioti. Ji nebus šalta, tačiau, kaip sako, kailinių dar neparduokite. Šiaip ar taip - žiema yra žiema. Laukite, ji jau ateina... Selemonas Paltanavičius Autoriaus nuotraukos |
Kėkštą rudenį sutiksi visur
Ilgas ruduo patinka kurapkoms
Smilginis strazdas skuba lesti rudens dovanas
Šiltą vidudienį dar straksi varlės
Stirnos dabar daug laiko praleidžia laukuose
Vėlyvo rudens kraštovaizdis
|
Augalijos pasaulyje
 L. Januškevičius
Vėlyvieji žiedai... (1)
Gamtoje jau taip surėdyta, kad dauguma dekoratyvinių medžių ir krūmų nužydi pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, o paskui iki rudens brandina vaisius ir sėklas. Tačiau šalies dekoratyviniuose želdynuose galima pamatyti augalų, kurie pražįsta gerokai vėliau ir kartais su žiedais pasitinka netgi pirmąjį sniegą. Vėlai žydinčius sumedėjusius augalus galima suskirstyti į dvi grupes – rūšys ir veislės, kurioms vėlyvas žydėjimas yra normali, rūšiai ar veislei būdinga savybė (geltonžiedė, paprastoji ir puošnioji katalpos, stambiažiedė ląstūnė, japoninė lanksva ir jos veislės, Bilardo lanksva, šviesioji, šluotelinė ir sodinė (didžialapė) hortenzijos, paprastasis sidabrakrūmis ir jo veislės, kai kurios parko ir vijoklinių rožių veislės, stambiažiedės raganės, sodinis hamamelis) ir augalai, kurie po pagrindinio žydėjimo dar negausiai žydi pakartotinai ir šis žydėjimas neretai užtrunka iki vėlyvo rudens (plaukuotoji robinija, vijoklinio sausmedžio veislės ’Serotina’ ir ’Belgica’, raukšlėtalapis erškėtis…). Paprastoji katalpa - Catalpa bignonioides Walter Savaiminė pietvakarinėje JAV dalyje. Lietuvos želdynuose retoka, auginama botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose ir sodininkų mėgėjų sodybose. Medis 4-7 (15) m aukščio, retoka plačiai kiaušiniška, rutuliška ar netaisyklinga laja, rusvai pilka kamieno žieve. Ūgliai rudi ar žalsvai rusvi, nežymiai žvilgantys. Lapai priešiniai ar išsidėstę menturiškai po 3, plačiai kiaušiniški ar širdiški, dideli, 10-20 cm ilgio ir panašaus pločio, plačiai nusmailėję, lygiakraščiai arba su dviem nežymiomis skiautėmis, žali, su 9-14 cm ilgio lapkočiu. Žiedai balti, su gelsvomis juostelėmis ir purpuriniais taškeliais viduje, 3-5 cm ilgio, sutelkti stambiuose, 15-25 cm ilgio, plačiai šluotiškuose viršūniniuose žiedynuose. Dėžutės verpstiškos, 15-25 cm ilgio, pradžioje šviesiai žalios, subrendę – žalsvai rudos. Žydi birželio-liepos (rugpjūčio) mėnesį, dėžutės subręsta rugsėjo-spalio mėnesį. Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo lengvo priemolio dirvoje (pH 7-9), šviesamėgė, atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai pakankamai atspari, rekomenduojama auginti visoje šalyje, išskyrus Rytų Lietuvos regioną. Gelsvažiedė katalpa - Catalpa ovata G. Don Savaime paplitusi Centrinėje Kinijoje. Lietuvoje retoka, auginama botanikos soduose , pavienėse dendrologinėse kolekcijose ir sodininkų mėgėjų sodybose. Medis 5-7 (10-15) m aukščio, plačiai kiaušiniška, rutuliška arba skėtine laja. Ūgliai žalsvai rudi, neplaukuoti. Lapai plačiai kiaušiniški, plašiai nusmailėjusiomis, neretai neryškiai triskiautėmis viršūnėmis, žali, 10-20 cm ilgio ir kiek mažesnio pločio. Žiedai gelsvai balti, su purpurinėmis dėmelėmis, apie 3 cm ilgio, aromatingi, sutelkti stambiuose šluotiškuose, 15-20 cm ilgio žiedynuose. Dėžutės verpstiškos, 15-25 cm ilgio, rudos ar rausvai rudos. Žydi birželio – liepos (rugpjūčio) mėnesį, dėžutės subręsta rugsėjo – spalio mėnesį. Ekologiniais poreikiais artima paprastajai katalpai. Katalpos dauginamos sėklomis. Želdynuose sodintinos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis saulėtose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose, tinka eilėms ir alėjoms. Stambiažiedė ląstūnė - Campsis radicans (L.) Seem Savaiminė pietrytinėje ir centrinėje JAV dalyje. Lietuvoje gana dažna sodininkų mėgėjų sodybose. Liana, ant atramų pakylanti 3-4 (10) m, tvirtinasi stiebais ir orinėmis šaknelėmis. Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, sudaryti iš 7-13 kiaušiniškų, 3-6 cm ilgio, smailiaviršūnių, tamsiai žalių lapelių. Žiedai gana stambūs, piltuvėlio formos, oranžiniai ar raudoni, 6-9 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, sutelkti po 4-12 viršūninėse kekėse. Vaisiai – pailgos, 6-10 cm ilgio dėžutės. Žydi liepos – rugsėjo mėnesį. Geriausiai auga derlingoje, normalaus drėgnumo lengvo priemolio dirvoje (pH 6-8), šviesamėgė, vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai jautroka, rekomenduojama plačiau auginti tik Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionuose. Dauginama žaliais auginiais ir atlankomis. Želdynuose naudojamos vertikaliam apželdinimui, vertinamos dėl puošnių žiedų ir ilgo žydėjimo. Bilardo lanksva - Spiraea x billardii Herincq (S. douglasii Hook. x S. salicifolia L.) Hibridinė rūšis. Mūsų želdynuose dažna, auginama parkuose, skveruose, miestų ir gyvenviečių želdynuose, apleistuose želdynuose neretai sulaukėja ir priskirtina prie adventyvinių rūšis. Krūmas 1,5-2 m aukščio, stačiomis šakelėmis. Ūgliai rusvi, negausiai plaukuoti. Lapai lancetiški, smailiaviršūniai, 5-7 (10) cm ilgio. Žiedai rožiniai ar tamsiai rožiniai, palyginti smulkūs, sutelkti siaurose, 10-15 cm ilgio viršūninėse šluotelėse, žydi liepos - rugpjūčio mėnesį. Gausiai plinta šakninėmis atžalomis. Dirvai ir drėgmei vidutiniškai reikli, pH 7-9. Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose vietose. Vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, jautroka ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atspari, gali būti auginama visoje šalies teritorijoje. Dauginama žaliais auginiais ir šakninėmis atžalomis. Želdynuose sodintina pavieniui ir nedidelėmis grupėmis šalia poilsio aikštelių, takų, peizažinių medžių grupių ir masyvų pakraščiuose, tinka laisvai augančioms gyvatvorėms, eroduojamų šlaitų sutvirtinimui. Apleistuose želdynuose greitai sulaukėja, priskiriama adventyvinėms rūšims. Japoninė lanksva - Spiraea japonica L. f. Savaime paplitusi Japonijoje ir Kinijoje. Želdynuose retoka, žymiai dažnesnės įvairios šios rūšies dekoratyvinės formos. Krūmas 0,6-1,2 m aukščio, stačiomis šakelėmis. Ūgliai švelniai plaukuoti, šakelės rausvai rudos, neplaukuotos. Lapai elipsiški ar lancetiški, 4-10 cm ilgio, smailiaviršūniai, dvigubai pjūkliškai dantytais pakraščiais, jauni rusvai raudoni, vėliau žali, apatinė pusė pilkai žalia. Žiedai šviesiai ar tamsiai rožiniai, 4-6 mm skersmens, sutelkti puošniuose viršūniniuose, skėtiškuose žiedynuose. Žydi liepos – rugpjūčio, o neretai ir rugsėjo mėnesį, sėklas subrandina rugpjūčio - rugsėjo mėnesį. Dirvai vidutiniškai reikli, geriausiai auga vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priesmėlio ir priemolio dirvoje, pH 7-9. Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet gausiau žydi ir vešliau auga saulėtose vietose. Vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai pakankamai atspari. Turi gana daug įvairių dekoratyvinių formų (veislių) – baltažiedžių, raudonžiedžių, geltonlapių... Dauginama sėklomis ir žaliais auginiais. Želdynuose sodintina pavieniui ir grupėmis parkuose, skveruose ir sodybose, tinka laisvai augančioms vidutinio aukščio gyvatvorėms. Dekoratyvinės formos dauginamos žaliais auginiais, želdynuose sodinamos pavieniui ir nedidelėmis grupėmis alpinariumuose, šalia atraminių sienelių, laiptų, spalvingosios formos tinka spalviniams deriniams ir akcentams. Žemaūgės ir nykštukinės formos puikiai tinka žemaūgėms (bordiūrinėms) laisvai augančioms gyvatvorėms. Šviesioji hortenzija - Hydrangea arborescens L. Savaiminė Š. Amerikoje, rytinėse JAV valstijose. Lietuvoje dažna sodybose , ypač stambiažiedė forma ‘Grandiflora‘. Krūmas 1-1,5 m aukščio, skėstomis, daugiau ar mažiau svyrančiomis šakomis. Jauni ūgliai plaukuoti, vėliau pliki, gelsvai žali ar gelsvai pilki. Lapai plačiai kiaušiniški, trumpai nusmailėjusiomis viršūnėmis, dantytais pakraščiais, apvaliu ar nežymiai širdišku pamatu, žali, apatinė pusė melsvai žalia, 8-18 cn ilgio. Žiedai balti ar žalsvai balti 1-1,8 cm skersmens, sutelkti skydiškuose viršūniniuose žiedynuose, dalis žiedų belyčiai (sterilūs). Vaisiai – sausos dėžutės. Žydi liepos – rugpjūčio, dėžutės subręsta rugsėjo – spalio mėnesį. Geriausiai auga vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo ar kiek drėgnokoje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje (pH 6-7). Pakenčia dalinį užpavėsinimą, bet vešliau auga ir gausiau žydi saulėtose vietose. Atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams. Žiemai visiškai atspari, augintina visoje šalyje. Dekoratyvinės formos: ‘Anabelle‘ (sterilioji stambiažiedė forma). Žiedai sterilūs, pradžioje žalsvi, vėliau – kreminiai, sutelkti stambiuose pusrutuliškuose, 15-25 cm skersmens žiedynuose. Žydi liepos – rugsėjo mėnesį. Želdynuose retoka, auginama botanikos soduose ir pavienėse sodininkų mėgėjų sodybose. ‘Grandiflora‘ (sterilioji forma). Žiedai sterilūs, kremiškai balti, sutelkti pusrutuliškuose, 10-20 cm skersmens žiedynuose. Nuo formos ‘Anabelle‘ skiriasi šiek tiek smulkesniais žiedynais. Labai dažna ir mėgstama sodybose. Dauginama sėklomis, žaliais auginiais, atlankomis ir krūmo dalijimu. Želdynuose sodintina pavieniui ir nedidelėmis grupėmis. Dekoratyvinės formos dauginamos žaliais auginiais ir atlankomis, sodintinos pavieniui ir grupėmis gerai matomose, saulėtose vietose – šalia poilsio aikštelių, takų sankryžose ir posūkiuose, medžių grupių ir masyvų pakraščiuose pietinėse, saulės gerai apšviečiamose pusėse. Didžialapė (sodinė) hortenzija - Hydrangea macrophylla (Thunb) Ser. Savaiminė Japonijoje. Dažna sodininkų mėgėjų sodybose. Krūmas 0,6-1 (1,5) m aukščio, pusrutuliškos formos. Jauni ūgliai gelsvai žali, vėliau gelsvai rudi. Pumpurai kiaušiniški, smailiaviršūniai. Lapai plačiai kiaušiniški ar elipsiški, smailiaviršūniai, dantytais pakraščiais, 8-15 cm ilgio, žali ar tamsiai žali. Žiedai dvilyčiai ir sterilūs, balti ar melsvi, sutelkti 15-20 cm skersmens viršūniniuose, skėtiškuose ar pusrutuliškuose žiedynuose. Žydi liepos – rugsėjo mėnesį. Turi daug dekoratyvinių formų (veislių), kurių visi žiedai sterilūs ir spalvingi – raudoni, žydri ir kitokių atspalvių. Atskirų veislių žiedų spalvos intensyvumas ir atspalvis neretai daugiau ar mažiau įvairuoja priklausomai nuo dirvos rūgštingumo (pH). Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo ar kiek drėgnokoje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje, pH 6-7. Pakenčia dalinį užpavėsinimą, atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams, bet jautri žiemai. Rekomenduojama auginti Pajūrio žemumos ir Pietų Lietuvos regionuose. Žiemai būtina dengti. Nepridengti augalai paprastai nušąla iki sniego dangos , pavasarį atželia, bet nežydi. Šalies dekoratyviniuose želdynuose auginama keletas dekoratyvinių formų: Dauginama sėklomis ir žaliais auginiais, o dekoratyvinės formos - žaliais auginiais. Želdynuose sodintina pavieniui ir nedidelėmis grupėmis gerai matomose, saulėtose, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose. Žiemai būtina dengti. Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS |
Paprastoji katalpa - Catalpa bignonioides Walter
Gelsvažiedė katalpa - Catalpa ovata G. Don
Bilardo lanksva - Spiraea x billardii Herincq
Didžialapė (sodinė) hortenzija - Hydrangea macrophylla (Thunb) Ser.
Šviesioji hortenzija - Hydrangea arborescens L.
Stambiažiedė ląstūnė - Campsis radicans (L.) Seem
Japoninė lanksva - Spiraea japonica L. f.
|
Ekologiniai skaitymai
Autorės nuotraukoje: Senas namas
Seno namo gyventojai
Tai senas namas. Seneliai atidavė jį savo anūkui, kuris gavo žemės už dalyvavimą 1918 metų kovose kaip savanoris ir kūrėsi tuščioje vietoje. Namas buvo išardytas ir perkeltas į naują vietą šalia ežero ir miško, kur tebestovi ir šiandien. Jis nedidelis, bet jame užaugo ir išėjo į gyvenimą penki vaikai. Dabar ten vasarojame mes, žmonės iš miesto. Taip namas gyvena jau trečią gyvenimą.Tai, ką dabar parašysiu apie kitus šio namo gyventojus, silpnų nervų skaitytojui geriau neskaityti. Jeigu jums rūpi, kaip visiškai išnaikinti skruzdėles, vapsvas, peles, kieles ir kregždes iš pakraigės - šis rašinėlis ne jums. Spaudoje kasmet pasirodo straipsniai vis baisesniais pavadinimais apie bites ir širšes žudikes. Tai tas pats, kaip rašyti apie automobilius žudikus, juk jie kasmet vis daugiau žmonių nužudo, bet visiems tai atrodo normalu, niekas nekviečia jų naikinti. Štai net Lietuvos radijas paruošė laidą apie tai, kokie pavojingi vabzdžiai šiais metais, pasikvietė gydytoją ir gamtininką. Gydytoja kalba, kad reikia alergiškiems žmonėms visada turėti su savimi vaistų, žurnalistas klausia, ar tikrai šiemet vabzdžiai neva agresyvesni negu paprastai, gamtininkas sako, kad ne, tik reikia nekliudyti tų vapsvų ar širšių, o jeigu labai trukdo, tai vakare susemti lizdą į maišelį ir paleisti kitur, kur netrukdytų. Taigi užverda diskusija. Piktas dėdė skambina ir užsipuola gamtininką: ,, Tai ką, visokiems parazitams galima gyventi, o žmogui -ne? Naikinti ir baigta!” Paskambina nuoširdi moteris ir gražia žemaitiška šnekta pasidalina patirtim, kaip ji išnaikino širšes, užpylusi jas verdančiu vandeniu:,, Laba gera yr!” Dabar pašiurpsta ir žurnalistas, ne tik gamtininkas…
Apie peles ir žiurkes
Pirmais metais, kai įsikūrėm sodyboje, nuo pelių buvo neįmanoma apsiginti. Namas keletą metų stovėjo tuščias, tai jos čia karaliavo kaip norėjo. Naktimis vykdavo tikros gaudynės ir kautynės su pasižnaibymais ir pasicypavimais. Mūsų visai nebijojo, nes žmonių seniai nebuvo matę. Vakarieniaujam, o peliukas prie krosnies šmirinėja vis prisiartindamas, bet šiek tiek privengia, stabteli už malkų ir stebi, uodžia vakarienės kvapą. Vyras jį kalbina, jis įsidrąsina, kyšt snukutį iš už kaladės, ir vėl pasislepia, bet niekur nebėga. Tada vyras apsimeta, kad jo nemato ir atžagaria ranka pakiša jam rūkytos žuvies odelę, bet iš rankų jos nepaleidžia. Peliukas capt ir traukia į save. Vyras nepaleidžia, peliukas irgi, tempia net įsiręžęs, jau nebesislėpdamas. Bet šitas peliukas dar nebuvo pats drąsiausias. Kitas, sutiktas priemenėje, buvo baisiai linksmas, šokinėjo, vartėsi kūliais. Kokia ta jo linksmumo priežastis, neaišku. Sūrį skanavo iš rankų ir net buvo įšokęs į delną. Tačiau tie drąsuoliai ir linksmuoliai mėgsta ir eibes krėsti: rytais kartais tenka ieškoti kojinių. Iš pradžių galvojom, kad ne ten pasidėjom, bet kai pradėjo dingti po vieną ir rasdavom kur nors sienos plyšy, tai supratom, kieno čia darbas. Laimė, kad į maisto podėlius jie nepatenka, bet palikti kėdės nakčiai arti stalo negalima, nes tuoj ims šokinėti, trupinių ieškoti. Ir kaip jie sugeba užsikabaroti slidžiomis kėdžių kojomis ir dar užšokti ant stalo! Visokio plauko jų čia susirenka: pačios įprasčiausios yra naminės pelės, bet yra ir dirvinių, su gražia juostele per nugarą, pasirodo pelėnų ir net kirstukas buvo užklydęs. Pagal pelių pasirodymą name galima spėti, koks bus ruduo ir žiema. Įprastai krebždėjimas prasideda prieš Žolinę. Jeigu nedrąsiai, nemasiškai, tai dar pabus šilta, žiemos greitai nelauk. Žiurkės gi pasirodo daug vėliau, prieš pat didžiuosius šalčius. Šiurpiausias nutikimas įvyko vieną gūdžią naktį, kai lauke kaukė lapkričio vėjas. Girgždėjo seno namo sienojai, kažkas baldėsi ant aukšto. Iš pradžių ties viena namo kerte pasigirdo toks rausiamų žemių garsas, kad atrodė, jog tai gali būti mažų mažiausiai lapė. Kai pateko į vidų ir pradėjo žlegsėti link mūsų palovio, vaizduotė pagal girdimus garsus nupiešė kažką panašaus į nutriją ar bebrą: ėjo lėtai, sunkiai šnopuodama, šniauksėdama, nagais barškindama į grindis. Žiurkė! Labai didelė. Bet ji dingo tyliai, matyt, suradusi kitą išėjimą seno namo pamatuose. Tačiau kitą dieną ją pamatėme kamaroje. Kaip pasakytų aukštaitis, tai buvo tikra žvynė: didelė, su retais šviesiais šeriais, beveik plika. Sena žiurkė. Ji įdėmiai, bet abejingai pažiūrėjo į mus, nerangiai, lyg sustingusiais sąnariais, šlumštelėjo nuo vienos lentynos ant kitos ir neskubėdama pasislėpė. Kai žiurkės pasirodo name, išduoda kvapas, bet šios kvapas buvo ,,ypatingas‘‘. Kamaroj nieko nelaikėm, bet to kvapo negalima buvo apsikęsti. Sakau vyrui, reikia ją įspėti, pasakyti, kad išeitų gražiuoju, kitaip teks nuodų padėti. Taip bekalbėdami, atidarėm kamaros duris ir pasakėm, ką galvojam. Atsako nebuvo, tyla. Bet daugiau jos nei matėm, nei girdėjom. Dar viena įdomi detalė: pasirodžius žiurkėms, dingsta pelės. Tikriausiai iš baimės. Žiurkės nelieka visai žiemai, senas namas tik stotelė jų kelyje. Pelės dabar irgi netrukdo, krebžda sau tyliai, eibių nekrečia. Matyt, suprato, kad reikia gyventi gražiuoju.
Apie žvėrelius
Pirmą vasarą sodyboje name negyvenom, nakvodavom kluone ant šieno. Nepaprastai smagu. Oras grynas, paukščių balsai naktį ir rytą netrukdo, o veikia kaip relaksacinė muzika. Gervės, gegutės tiesiog stereo garsu iš visų pusių aidi. Rytais kregždutės atsitupia priešais ant kartelės ir žadina mus savo žvitriais balseliais. O kaip gražiai ir patogiai kregždžiukai mokėsi skraidyti - nuo vieno skersinio ant kito, vis viliojami tėvų atneštu maistu! Giedrą naktį galėjai stebėti žvaigždes. Tik nuo uodų tekdavo pasikabinti tinkliuką. Tik štai vieną liepos naktį kažkur ties kojomis lyg katės susipjovė. Išsigandau, kad į tinkliuką neįsipainiotų. Tamsu, nors į akį durk, bet turim žibintuvėlį pasišviesti. Ogi ten dvi kiaunės, tik akys piktai žiba. Tačiau šviesa ir žmonės jų neišgąsdino, jos aiškinosi reikalus ir barėsi su kitom draugėm, likusiom ant žemės. Kadangi jos niekur nesiruošė trauktis, mums nusibodo į jas šviesti, teko miegoti. Jos dar ilgai niurnėjo. Paskui perskaičiau, kad liepą būna kiaunių ruja. Kai atvažiuodavom į sodybą žiemą, įėjus mums į namo vidų, kiaunė nušokdavo nuo namo pastogės. Graži, didelė, tamsiu blizgančiu kailiu. Kurgi neblizgės, nes vis rasdavau kiaušinių lukštų, kuriuos, turbūt, nešė iš kaimynų tvarto. Jos žvilgsnis sakyte sakė: ,,Susiradau namą, o čia atsibastė kažkokie!“ Stengiamės netrukdyti vieni kitiems. Kol mūsų nėra, jos gyvena ant namo ar senos pirties aukšto. Gal dėl to ir pelių mažiau.
Apie namines bites
Vasarodami pas mamą miegodavom verandoj. Anksti rytą, vos tekant saulei, pro lango plyšį įskrisdavo kamanė. Kažkur sienoj buvo mažytis plyšelis, kur ji pasidarė lizdą. Bet ji nepataikydavo į jį, apsunkusi nuo nektaro krisdavo mums ant patalo. Tekdavo keltis ir pakylėti ją iki to plyšelio. Kurį laiką užtrukusi, išskrisdavo, po to vėl sugrįždavo ir procedūrą tekdavo kartoti iš naujo. Kai draugui pasiguodėm, dėl kokios priežasties neišsimiegojom, jis net pritilo. Aišku, buvo galima užtaisyti tą plyšelį lange, pro kurį ji įskrisdavo. Bet vyras prikalė mažytį pagaliuką ties anga, kad ji galėtų nutūpti ir ramiai išsivestų savo vaikus. Tada draugas pasakė: ,,A, supratau, tai vadinasi susiliejimas su gamta!”
Bitutes turėjom dar iki įsigijant sodybą. Padovanojo mums jas mano uošvis, puikus žmogus. Bet taip nutiko, kad vienais metais likom be bičių Jau ieškojom pirkti, bet uošvis patarė neskubėti, sako, pačios ,,ateis‘‘. Iš tikrųjų, vieną birželio pradžios dieną iš tos pačios kamaros pradėjo lįsti bitės. Pasirodo, kad jos lenda į namo kertę, patenka į kamarą, ieško vietos. Pakabinom spietinę ir kitą dieną sulaukėm spiečiaus. Po to dar ir dar. Nuo to laiko ši namo kertė yra bičių traukos objektas. Jeigu tik reikia spiečiaus, prašau, - kabink spietinę. Pernai atskrido didžiulis spiečius ir sulindo į kertę. Sulindo, tai nebeiškrapštysi. Įeini į kamarą, dūzgia kažkur už senos skrynios, nėra kaip prieiti. Per patį medunešį net priemenėj grikių kvapas jaučiasi. Ramios, nors vaikštant po kiemą tenka dažnai jų pakilimo taką kirsti. Teko palikti žiemoti. Gaila, gali pelės sunaikinti, gali ir sušalti. Žiemą vis paklausydavau: dūzgia ramiai, kaip avilyje. Pavasarį bitės aviliuose jau apsiskraidė, o naminės, kaip mes jas praminėm, neskuba. Mat namo kertė šiaurinė. Apsiskraidė trim savaitėm vėliau, kai lauke oras įšilo beveik iki 20 laipsnių. Po to pradėjo darbuotis, kaip ir visos. Bet nepraėjus ir mėnesiui dingo. Net nepastebėjom, kada tai įvyko ir kodėl. Bet po kiek laiko atskrido naujas spiečius ir vėl sulindo į kertę, nors spietinė kabojo. Taigi, vėl turim namines bites. Bet tai dar ne visos naminės bitės. Kamanės gyvena kažkur seno namo sienojuose, nes vis įlenda į kambarį. Matau kamanių pačių įvairiausių, bet apie jų rūšis mažai teišmanau. Dabar susiradau knygelę apie jas, bandysiu registruoti, kokias mačiau. Širšės irgi pasirodo nežinia iš kur, net ta didžioji, kaip mes vadinam, kumelinė, buvo pasirodžiusi. Bet išsiskiriam taikiai, verdančiu vandeniu neplikinam. Mums savo keliai, joms – savo.
Apie paukščius
Namo sienoj kažkas krebžda. Išeinu į lauką, apžiūriu. Namo sienos apkaltos kartonu. Po vienu atsilupusiu lapu susidariusi niša, ten didžioji zylė įsirengusi lizdelį. Teko gaudyti dar neapsiplunksnavusį zyliuką, nes išsikabarojo iš lizdo ir skersas kepėstavo link kūdros, vos spėjau sučiupti. Didžioji zylė, tokia žmogaus kaimynė, bet prie lizdo yra didelė slapukė. Kartą susikrovė lizdelį tuščiame avilyje. Pastebėjom tik tada, kai to avilio prireikė. Kiek ji, vargšelė, darbo įdėjusi: visas lubelių plotas užklotas samanų sluoksniu, sudėti 9 kiaušinukai. Palikom avilį. Paskui stebėjau, kaip ji neša vaikams maistą. Jeigu matai, neskris į lizdą, tik nusisuksi - jau ir ten. Jai ten buvo labai saugu, nes per angą stogelyje joks plėšrūnas negalėjo pasiekti. Bet ne visi paukščiukai išsirito, liko penki neišsiritę. Kai sekantį kartą zylė ten ruošėsi perėti, tai visas pagrindas su buvusiu lizdeliu vėl buvo užklotas nauju samanų sluoksniu. Darbštumas neišpasakytas!
Tačiau smagiausias nutikimas įvyko pavasarį. Atvažiavom vieną gražų balandžio pavakarį. Paukščiai ežere klega, varnėnai dėl inkilų pešasi. Dangus giedras, kaip nušluotas, bet vėsoka. Pasikūrėm krosnį. Išėjusi į lauką, išgirdau, kaip kamine kažkas smarkiai daužosi, o krosnis jau kūrenasi, dūmai rūksta. Šaukiu:,, Gesink greičiau, kažkas kamine!” Vyras užgesino, greitai užbėgo ant aukšto ir praardė kelias kamino plytas, norėdamas ištraukti įstatytą skardinį kaminėlį su stogeliu. Bet buvo per vėlu. Tas ,,kažkas“, neparodęs jokio balso, nurimo. Tikriausiai užduso dūmuose. Sėdim vakare, atrodo, kad ir svilėsių kvapą jaučiam. Pagalvojom, kad tai galėjo būti kiaunė. Apgailėjom ir nuėjom miegoti. Paryčiais, dar su tamsa, pradėjo klabsėti krosnies kaištis. Gal vėjas? Keista, anksčiau taip nebūdavo. Vyras atsikėlė ir išplaukė žvejoti, palikdamas atidarytas viryklės dureles. Klausausi, po viryklę kažkas vaikšto. Einu pažiūrėti, staiga pro dureles - paukštis - iš visų jėgų pokšt į vieną langą, pokšt - į kitą ir nukrito kampe. Ištraukiau varnėną ir išnešiau į lauką. Visas suodinas, voratinkliais apkibęs. Kaip tik vyras grižo. Parodžiau jam mūsų svečią, kuris jau atsigavo, kalbinamas į pirštą bandė įžnybti. Paleistas dar ilgai tupėjo juodalksnyje. Tada supratom, kaip viskas įvyko. Nors sodyboje kiekviename medyje įkelta po inkilą, pavasarį dėl jų vyksta peštynės. Tai vienas varnėnas kaminėlį su stogeliu palaikė nameliu ir ruošėsi ten apsigyventi. Išgelbėjo jį tai, kad krosnis su virykle sujungtos į vieną kaminą, bet pakūrėm tik krosnį. Varnėnas, pridusęs nuo dūmų, nukrito žemyn, bet ne į liepsną. Pragulėjo naktį ir rytą pradėjo vaikštinėti po ortakius, kol pamatė šviesą tunelio gale. Apie paukščius daug galėčiau parašyti, jų čia visa Raudonoji knyga. Bet apie ežero paukščius - kitą kartą.
Dar galėčiau papasakoti, kaip kasmet per Žolinę iš sienojų pradeda lįsti sparnuotos skruzdės ir, kaip tyčia, kai turi atvykti svečiai; kaip vasaros vakarais prie apšviestų laiptelių iš po pamatų išlenda pamatinė, t.y. rupūžė. Bet gal užteks šiurpinti skaitytojus. Taip ir jaučiu, kaip ne vienas jų pasibaisėjo tokiu mūsų gyvenimu. Turiu pasakyti, kad auga naujas namas. Aišku, netrokštu, kad pro jo kampus kiaurai landžiotų visokie gyviai. Bet kaip jums paaiškinti seno namo žavesį? Pažiūrėkite į antikvarinę komodą ir į naują. Jeigu jūsų žvilgsnį traukia nauja tik dėl to, kad ji nauja, nesugebėsiu paaiškinti. Senas daiktas turi sielą. Jis gyvena savo gyvenimą, kurį nelabai gali įtakoti, gali tik prisitaikyti, jeigu tau tai priimtina ir gyventi taikoje. Seno namo toks gyvenimas. Naujam namui turėsim įkvėpti naują sielą. Aišku, ji bus kitokia, kaip ir kiekvieno žmogaus, namo, daikto ar medžio. Tik norėčiau, kad žmonės ir po daugelio metų galėtų pasakyti, kad šis namas turi savo sielą.
Ant naujo namo vėtrungės mėgsta suptis kielė...
Laima Kersnauskaitė
Tai senas namas. Seneliai atidavė jį savo anūkui, kuris gavo žemės už dalyvavimą 1918 metų kovose kaip savanoris ir kūrėsi tuščioje vietoje. Namas buvo išardytas ir perkeltas į naują vietą šalia ežero ir miško, kur tebestovi ir šiandien. Jis nedidelis, bet jame užaugo ir išėjo į gyvenimą penki vaikai. Dabar ten vasarojame mes, žmonės iš miesto. Taip namas gyvena jau trečią gyvenimą.Tai, ką dabar parašysiu apie kitus šio namo gyventojus, silpnų nervų skaitytojui geriau neskaityti. Jeigu jums rūpi, kaip visiškai išnaikinti skruzdėles, vapsvas, peles, kieles ir kregždes iš pakraigės - šis rašinėlis ne jums. Spaudoje kasmet pasirodo straipsniai vis baisesniais pavadinimais apie bites ir širšes žudikes. Tai tas pats, kaip rašyti apie automobilius žudikus, juk jie kasmet vis daugiau žmonių nužudo, bet visiems tai atrodo normalu, niekas nekviečia jų naikinti. Štai net Lietuvos radijas paruošė laidą apie tai, kokie pavojingi vabzdžiai šiais metais, pasikvietė gydytoją ir gamtininką. Gydytoja kalba, kad reikia alergiškiems žmonėms visada turėti su savimi vaistų, žurnalistas klausia, ar tikrai šiemet vabzdžiai neva agresyvesni negu paprastai, gamtininkas sako, kad ne, tik reikia nekliudyti tų vapsvų ar širšių, o jeigu labai trukdo, tai vakare susemti lizdą į maišelį ir paleisti kitur, kur netrukdytų. Taigi užverda diskusija. Piktas dėdė skambina ir užsipuola gamtininką: ,, Tai ką, visokiems parazitams galima gyventi, o žmogui -ne? Naikinti ir baigta!” Paskambina nuoširdi moteris ir gražia žemaitiška šnekta pasidalina patirtim, kaip ji išnaikino širšes, užpylusi jas verdančiu vandeniu:,, Laba gera yr!” Dabar pašiurpsta ir žurnalistas, ne tik gamtininkas…
Apie peles ir žiurkes
Pirmais metais, kai įsikūrėm sodyboje, nuo pelių buvo neįmanoma apsiginti. Namas keletą metų stovėjo tuščias, tai jos čia karaliavo kaip norėjo. Naktimis vykdavo tikros gaudynės ir kautynės su pasižnaibymais ir pasicypavimais. Mūsų visai nebijojo, nes žmonių seniai nebuvo matę. Vakarieniaujam, o peliukas prie krosnies šmirinėja vis prisiartindamas, bet šiek tiek privengia, stabteli už malkų ir stebi, uodžia vakarienės kvapą. Vyras jį kalbina, jis įsidrąsina, kyšt snukutį iš už kaladės, ir vėl pasislepia, bet niekur nebėga. Tada vyras apsimeta, kad jo nemato ir atžagaria ranka pakiša jam rūkytos žuvies odelę, bet iš rankų jos nepaleidžia. Peliukas capt ir traukia į save. Vyras nepaleidžia, peliukas irgi, tempia net įsiręžęs, jau nebesislėpdamas. Bet šitas peliukas dar nebuvo pats drąsiausias. Kitas, sutiktas priemenėje, buvo baisiai linksmas, šokinėjo, vartėsi kūliais. Kokia ta jo linksmumo priežastis, neaišku. Sūrį skanavo iš rankų ir net buvo įšokęs į delną. Tačiau tie drąsuoliai ir linksmuoliai mėgsta ir eibes krėsti: rytais kartais tenka ieškoti kojinių. Iš pradžių galvojom, kad ne ten pasidėjom, bet kai pradėjo dingti po vieną ir rasdavom kur nors sienos plyšy, tai supratom, kieno čia darbas. Laimė, kad į maisto podėlius jie nepatenka, bet palikti kėdės nakčiai arti stalo negalima, nes tuoj ims šokinėti, trupinių ieškoti. Ir kaip jie sugeba užsikabaroti slidžiomis kėdžių kojomis ir dar užšokti ant stalo! Visokio plauko jų čia susirenka: pačios įprasčiausios yra naminės pelės, bet yra ir dirvinių, su gražia juostele per nugarą, pasirodo pelėnų ir net kirstukas buvo užklydęs. Pagal pelių pasirodymą name galima spėti, koks bus ruduo ir žiema. Įprastai krebždėjimas prasideda prieš Žolinę. Jeigu nedrąsiai, nemasiškai, tai dar pabus šilta, žiemos greitai nelauk. Žiurkės gi pasirodo daug vėliau, prieš pat didžiuosius šalčius. Šiurpiausias nutikimas įvyko vieną gūdžią naktį, kai lauke kaukė lapkričio vėjas. Girgždėjo seno namo sienojai, kažkas baldėsi ant aukšto. Iš pradžių ties viena namo kerte pasigirdo toks rausiamų žemių garsas, kad atrodė, jog tai gali būti mažų mažiausiai lapė. Kai pateko į vidų ir pradėjo žlegsėti link mūsų palovio, vaizduotė pagal girdimus garsus nupiešė kažką panašaus į nutriją ar bebrą: ėjo lėtai, sunkiai šnopuodama, šniauksėdama, nagais barškindama į grindis. Žiurkė! Labai didelė. Bet ji dingo tyliai, matyt, suradusi kitą išėjimą seno namo pamatuose. Tačiau kitą dieną ją pamatėme kamaroje. Kaip pasakytų aukštaitis, tai buvo tikra žvynė: didelė, su retais šviesiais šeriais, beveik plika. Sena žiurkė. Ji įdėmiai, bet abejingai pažiūrėjo į mus, nerangiai, lyg sustingusiais sąnariais, šlumštelėjo nuo vienos lentynos ant kitos ir neskubėdama pasislėpė. Kai žiurkės pasirodo name, išduoda kvapas, bet šios kvapas buvo ,,ypatingas‘‘. Kamaroj nieko nelaikėm, bet to kvapo negalima buvo apsikęsti. Sakau vyrui, reikia ją įspėti, pasakyti, kad išeitų gražiuoju, kitaip teks nuodų padėti. Taip bekalbėdami, atidarėm kamaros duris ir pasakėm, ką galvojam. Atsako nebuvo, tyla. Bet daugiau jos nei matėm, nei girdėjom. Dar viena įdomi detalė: pasirodžius žiurkėms, dingsta pelės. Tikriausiai iš baimės. Žiurkės nelieka visai žiemai, senas namas tik stotelė jų kelyje. Pelės dabar irgi netrukdo, krebžda sau tyliai, eibių nekrečia. Matyt, suprato, kad reikia gyventi gražiuoju.
Apie žvėrelius
Pirmą vasarą sodyboje name negyvenom, nakvodavom kluone ant šieno. Nepaprastai smagu. Oras grynas, paukščių balsai naktį ir rytą netrukdo, o veikia kaip relaksacinė muzika. Gervės, gegutės tiesiog stereo garsu iš visų pusių aidi. Rytais kregždutės atsitupia priešais ant kartelės ir žadina mus savo žvitriais balseliais. O kaip gražiai ir patogiai kregždžiukai mokėsi skraidyti - nuo vieno skersinio ant kito, vis viliojami tėvų atneštu maistu! Giedrą naktį galėjai stebėti žvaigždes. Tik nuo uodų tekdavo pasikabinti tinkliuką. Tik štai vieną liepos naktį kažkur ties kojomis lyg katės susipjovė. Išsigandau, kad į tinkliuką neįsipainiotų. Tamsu, nors į akį durk, bet turim žibintuvėlį pasišviesti. Ogi ten dvi kiaunės, tik akys piktai žiba. Tačiau šviesa ir žmonės jų neišgąsdino, jos aiškinosi reikalus ir barėsi su kitom draugėm, likusiom ant žemės. Kadangi jos niekur nesiruošė trauktis, mums nusibodo į jas šviesti, teko miegoti. Jos dar ilgai niurnėjo. Paskui perskaičiau, kad liepą būna kiaunių ruja. Kai atvažiuodavom į sodybą žiemą, įėjus mums į namo vidų, kiaunė nušokdavo nuo namo pastogės. Graži, didelė, tamsiu blizgančiu kailiu. Kurgi neblizgės, nes vis rasdavau kiaušinių lukštų, kuriuos, turbūt, nešė iš kaimynų tvarto. Jos žvilgsnis sakyte sakė: ,,Susiradau namą, o čia atsibastė kažkokie!“ Stengiamės netrukdyti vieni kitiems. Kol mūsų nėra, jos gyvena ant namo ar senos pirties aukšto. Gal dėl to ir pelių mažiau.
Apie namines bites
Vasarodami pas mamą miegodavom verandoj. Anksti rytą, vos tekant saulei, pro lango plyšį įskrisdavo kamanė. Kažkur sienoj buvo mažytis plyšelis, kur ji pasidarė lizdą. Bet ji nepataikydavo į jį, apsunkusi nuo nektaro krisdavo mums ant patalo. Tekdavo keltis ir pakylėti ją iki to plyšelio. Kurį laiką užtrukusi, išskrisdavo, po to vėl sugrįždavo ir procedūrą tekdavo kartoti iš naujo. Kai draugui pasiguodėm, dėl kokios priežasties neišsimiegojom, jis net pritilo. Aišku, buvo galima užtaisyti tą plyšelį lange, pro kurį ji įskrisdavo. Bet vyras prikalė mažytį pagaliuką ties anga, kad ji galėtų nutūpti ir ramiai išsivestų savo vaikus. Tada draugas pasakė: ,,A, supratau, tai vadinasi susiliejimas su gamta!”
Bitutes turėjom dar iki įsigijant sodybą. Padovanojo mums jas mano uošvis, puikus žmogus. Bet taip nutiko, kad vienais metais likom be bičių Jau ieškojom pirkti, bet uošvis patarė neskubėti, sako, pačios ,,ateis‘‘. Iš tikrųjų, vieną birželio pradžios dieną iš tos pačios kamaros pradėjo lįsti bitės. Pasirodo, kad jos lenda į namo kertę, patenka į kamarą, ieško vietos. Pakabinom spietinę ir kitą dieną sulaukėm spiečiaus. Po to dar ir dar. Nuo to laiko ši namo kertė yra bičių traukos objektas. Jeigu tik reikia spiečiaus, prašau, - kabink spietinę. Pernai atskrido didžiulis spiečius ir sulindo į kertę. Sulindo, tai nebeiškrapštysi. Įeini į kamarą, dūzgia kažkur už senos skrynios, nėra kaip prieiti. Per patį medunešį net priemenėj grikių kvapas jaučiasi. Ramios, nors vaikštant po kiemą tenka dažnai jų pakilimo taką kirsti. Teko palikti žiemoti. Gaila, gali pelės sunaikinti, gali ir sušalti. Žiemą vis paklausydavau: dūzgia ramiai, kaip avilyje. Pavasarį bitės aviliuose jau apsiskraidė, o naminės, kaip mes jas praminėm, neskuba. Mat namo kertė šiaurinė. Apsiskraidė trim savaitėm vėliau, kai lauke oras įšilo beveik iki 20 laipsnių. Po to pradėjo darbuotis, kaip ir visos. Bet nepraėjus ir mėnesiui dingo. Net nepastebėjom, kada tai įvyko ir kodėl. Bet po kiek laiko atskrido naujas spiečius ir vėl sulindo į kertę, nors spietinė kabojo. Taigi, vėl turim namines bites. Bet tai dar ne visos naminės bitės. Kamanės gyvena kažkur seno namo sienojuose, nes vis įlenda į kambarį. Matau kamanių pačių įvairiausių, bet apie jų rūšis mažai teišmanau. Dabar susiradau knygelę apie jas, bandysiu registruoti, kokias mačiau. Širšės irgi pasirodo nežinia iš kur, net ta didžioji, kaip mes vadinam, kumelinė, buvo pasirodžiusi. Bet išsiskiriam taikiai, verdančiu vandeniu neplikinam. Mums savo keliai, joms – savo.
Apie paukščius
Namo sienoj kažkas krebžda. Išeinu į lauką, apžiūriu. Namo sienos apkaltos kartonu. Po vienu atsilupusiu lapu susidariusi niša, ten didžioji zylė įsirengusi lizdelį. Teko gaudyti dar neapsiplunksnavusį zyliuką, nes išsikabarojo iš lizdo ir skersas kepėstavo link kūdros, vos spėjau sučiupti. Didžioji zylė, tokia žmogaus kaimynė, bet prie lizdo yra didelė slapukė. Kartą susikrovė lizdelį tuščiame avilyje. Pastebėjom tik tada, kai to avilio prireikė. Kiek ji, vargšelė, darbo įdėjusi: visas lubelių plotas užklotas samanų sluoksniu, sudėti 9 kiaušinukai. Palikom avilį. Paskui stebėjau, kaip ji neša vaikams maistą. Jeigu matai, neskris į lizdą, tik nusisuksi - jau ir ten. Jai ten buvo labai saugu, nes per angą stogelyje joks plėšrūnas negalėjo pasiekti. Bet ne visi paukščiukai išsirito, liko penki neišsiritę. Kai sekantį kartą zylė ten ruošėsi perėti, tai visas pagrindas su buvusiu lizdeliu vėl buvo užklotas nauju samanų sluoksniu. Darbštumas neišpasakytas!
Tačiau smagiausias nutikimas įvyko pavasarį. Atvažiavom vieną gražų balandžio pavakarį. Paukščiai ežere klega, varnėnai dėl inkilų pešasi. Dangus giedras, kaip nušluotas, bet vėsoka. Pasikūrėm krosnį. Išėjusi į lauką, išgirdau, kaip kamine kažkas smarkiai daužosi, o krosnis jau kūrenasi, dūmai rūksta. Šaukiu:,, Gesink greičiau, kažkas kamine!” Vyras užgesino, greitai užbėgo ant aukšto ir praardė kelias kamino plytas, norėdamas ištraukti įstatytą skardinį kaminėlį su stogeliu. Bet buvo per vėlu. Tas ,,kažkas“, neparodęs jokio balso, nurimo. Tikriausiai užduso dūmuose. Sėdim vakare, atrodo, kad ir svilėsių kvapą jaučiam. Pagalvojom, kad tai galėjo būti kiaunė. Apgailėjom ir nuėjom miegoti. Paryčiais, dar su tamsa, pradėjo klabsėti krosnies kaištis. Gal vėjas? Keista, anksčiau taip nebūdavo. Vyras atsikėlė ir išplaukė žvejoti, palikdamas atidarytas viryklės dureles. Klausausi, po viryklę kažkas vaikšto. Einu pažiūrėti, staiga pro dureles - paukštis - iš visų jėgų pokšt į vieną langą, pokšt - į kitą ir nukrito kampe. Ištraukiau varnėną ir išnešiau į lauką. Visas suodinas, voratinkliais apkibęs. Kaip tik vyras grižo. Parodžiau jam mūsų svečią, kuris jau atsigavo, kalbinamas į pirštą bandė įžnybti. Paleistas dar ilgai tupėjo juodalksnyje. Tada supratom, kaip viskas įvyko. Nors sodyboje kiekviename medyje įkelta po inkilą, pavasarį dėl jų vyksta peštynės. Tai vienas varnėnas kaminėlį su stogeliu palaikė nameliu ir ruošėsi ten apsigyventi. Išgelbėjo jį tai, kad krosnis su virykle sujungtos į vieną kaminą, bet pakūrėm tik krosnį. Varnėnas, pridusęs nuo dūmų, nukrito žemyn, bet ne į liepsną. Pragulėjo naktį ir rytą pradėjo vaikštinėti po ortakius, kol pamatė šviesą tunelio gale. Apie paukščius daug galėčiau parašyti, jų čia visa Raudonoji knyga. Bet apie ežero paukščius - kitą kartą.
Dar galėčiau papasakoti, kaip kasmet per Žolinę iš sienojų pradeda lįsti sparnuotos skruzdės ir, kaip tyčia, kai turi atvykti svečiai; kaip vasaros vakarais prie apšviestų laiptelių iš po pamatų išlenda pamatinė, t.y. rupūžė. Bet gal užteks šiurpinti skaitytojus. Taip ir jaučiu, kaip ne vienas jų pasibaisėjo tokiu mūsų gyvenimu. Turiu pasakyti, kad auga naujas namas. Aišku, netrokštu, kad pro jo kampus kiaurai landžiotų visokie gyviai. Bet kaip jums paaiškinti seno namo žavesį? Pažiūrėkite į antikvarinę komodą ir į naują. Jeigu jūsų žvilgsnį traukia nauja tik dėl to, kad ji nauja, nesugebėsiu paaiškinti. Senas daiktas turi sielą. Jis gyvena savo gyvenimą, kurį nelabai gali įtakoti, gali tik prisitaikyti, jeigu tau tai priimtina ir gyventi taikoje. Seno namo toks gyvenimas. Naujam namui turėsim įkvėpti naują sielą. Aišku, ji bus kitokia, kaip ir kiekvieno žmogaus, namo, daikto ar medžio. Tik norėčiau, kad žmonės ir po daugelio metų galėtų pasakyti, kad šis namas turi savo sielą.
Ant naujo namo vėtrungės mėgsta suptis kielė...
Laima Kersnauskaitė
Etnokultūra
Bezmėnų kolekcija Lietuvos etnokosmologijos muziejuje
Prof. Libertas Klimka
Apie liaudiškus matus ir saikus
Žinioms apie gamtą tikrumą suteikia matavimai. Jie kažkada prasidėjo nuo palyginimų; juk sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, linai septynių gniaužtų, lašiniai per plaštaką ir t.t.. Žodžio „matuoti” šaknis yra bendra įvairių indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Įvairiose kalbose tai reiškia „vynioti”, „sukti”, „supinti”. Galima spėti, kad kitados mato ir matavimo sąvokos buvo siejamos su siūlu, audiniu. Taip pat ir su metimo judesiu. Lietuvių žodis „mataras” reiškė ilgą siūlo galą, o „metimas” – mesto akmens arba ieties skriejimo tolį. Tuo pačiu vardu Lietuvoje vadintas ir audinio matas. Žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, siūlai, drobė ir, matyt, dažniausiai atliekami matavimai rėžiant kailį, o vėliau - verpiant, audžiant, siuvant, senovėje žmogui buvo gyvybiškai svarbūs. Todėl matavimas laikytas kone apeiginiu veiksmu; šio darbo sureikšminimas skamba ir anuomet užgimusiame žodyje.
Paprasčiausi ir vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis: plaštaka, pirštais, rankomis, pėda. Apibendrintai jie vadinami antropologiniais. Iš tokių Lietuvoje naudoti: sieksnis – atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių, uolektis – atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų, colis – nykščio plotis, verškas – dviejų piršto narelių ilgis. Patogūs, nors ir labai apytikriai matai yra sprindis bei pėda. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami. Ir pilis statydavo vieną nuo kitos per vienos dienos jojimo atstumą.
Pagrindinis Lietuvoje jau nuo XIV a. plačiai naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Jo didumas kito laikui bėgant 66-81 cm ribose. Uolektis dalinta į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus. Trys uolektys prilygo sieksniui (140-213 cm). Didesni ilgiai matuoti 75 uolekčių virve – vadinamuoju „šniūru“. Šis dalintas į 10 virpstų, o virpstas – į 10 virpstelių arba 16 pėdų. Virpstai dar vadinti rykštėmis arba skolintais iš vakarų šalių terminais - rūtomis, prutais ar prentais.
Lietuviai turėjo ir savus pločio matus. Tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas biržėmis. Tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu rankos mostu. Ji buvo biržijama – žymima šiaudų grįžtėmis ar šakelėmis. Audeklo plotis praeityje matuotas rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitikdavo audėjos trobos sienos aukštį, nes ant jos būdavo metami siūlai būsimam audiniui. Stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.
Ploto matai Lietuvoje susiję su ūkine žemdirbystės veikla: arimu, rugių sėjimu. Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę. Žemės plotas, suartas per vieną dieną, vadintas žagre arba jaučių jungu. Plotas, kuriam apsėti reikėjo pilnos statinės grūdų, taip ir vadintas - statine. Po 1557 m. Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais. Terminas „valakas“ primena, kad reforma buvo padaryta pagal Italijos (lenkų kalba Wlochy) pavyzdį, o „margas“ kilęs iš vokiško „morgen” (rytas); tai plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio. Vienas valakas turėjo 33 margus. Lietuviškas margas buvo didesnis už vokiškąjį ir prilygo maždaug 0,71 ha; jo dydis kiek priklausė ir nuo žemės gerumo. Apie ką tai byloja? Žinia, apie senovės lietuvių darbštumą. Pievų plotas būdavo nusakomas šieno vežimais, kupetomis, o javų laukų – stirtomis, gubomis.
Archeologų radiniai - svarstyklėlės ir svareliai - įgalina spręsti apie seniausius svorio (masės) matus. Daugiausia tokių radinių rasta Vakarų Lietuvos kapinynuose, prie pagrindinių prekybos kelių; jie siejami su brangiųjų metalų prekyba X - XIII amžiais. Svarstyklėlės dažniausiai yra su perpus lenkiamomis svirtelėmis, be stovelio, – taigi pritaikytos pirklio kelionėms. Iš pradžių Lietuvoje naudota skandinaviška sistema, kurios pagrindą sudarė marka (204 g). Pirmųjų lietuviškų pinigų – sidabrinių ilgųjų – masė taip pat buvo artima markai, - nuo 200 iki 208 g sidabro. Lietuviškas ilgasis, panašiai kaip ir Rusios grivna, tikriausiai buvo naudojamas ir kaip svarelis.
Kasdieniame gyvenime prireikdavo įvairių svorio matų; istoriografiniuose šaltiniuose minimi šaukštas, samtis, pundelis (linams sverti). XVI a. inventorių aprašuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. Didelis svorio matas, vartotas Lietuvoje ir Rusioje, buvo birkavas. Manoma, žodis bus „atkeliavęs“ iš normanų uosto Birkos. Šis miestas iki pat X amžiaus gyvai prekiavo su Rytų Baltijos šalimis. Lietuviškas birkavas buvo lygus 5 akmenims.
Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas. Žemaitijoje jis vadintas buože. Toks įnagis veikia kaip nelygiapetis svertas: viename gale kabinamas sveriamas daiktas, o kitame gale įtvertas sunkus ritinys. Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių. Sugraduodavo nuvažiavę į malūną. Bezmėnai paprastai būdavo sužymimi svarais (409 g); jais sveriama maždaug iki 10 kg masės.
Seniausi tūrio matai taip pat yra antropologiniai, susiję su žmogumi, jo kūno dalimis. Tai – žiupsnis, sauja, rieškučios, gurkšnis. Biralai ir skysčiai buvo seikėjami įvairiausiais daiktais: šaukštu, samčiu, kibiru, kaušu, moliniais puodais, pintinėmis, statinėmis, maišais iš avių, ožkų ir kitų gyvulių odos. Dalis šių matų, matyt, kilo iš to, kad vietiniai kunigaikščiai ėmė duoklę grūdais, medumi, šienu. Medus turėjo ir savo atskirą saiką – liepinę. Šieno kiekį matuodavo kupetomis, javų – stirtomis, kapomis, malkų – vežimais ir ašimis (viena ašis prilygo aštuoniems vežimams).
XVI a. inventoriuose dažnai minimas tūrio vienetas gorčius. Didelis 5,6 l talpos gorčius vadintas cechiniu, o 2,8 l talpos – šinkoriniu, mažuoju. Biralams seikėti gorčiai buvo skobiami iš medžio nuopjovos, daromi iš beržo tošies, šulelių, pinami iš karnų ir šiaudų. Jų tūris gerokai įvairavo, tačiau seikėjant javus sėjai ar skolinant juos kaimynams, tai nebuvo svarbu. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas XVI – XIX a. - pūras arba jo dalys. Tai dažniausiai keturkampė dėžė su rankenomis, iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti, jo tūris maždaug 120 l. Pagrindinis XVI – XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą - 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Pastarasis lygus 4,5 didžiojo gorčiaus. Šalyje buvo naudojamos ir vietinės statinės - Kauno, Trakų, Ukmergės ir kitos. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., - kvorta; tai ketvirtis didžiojo gorčiaus (1, 4 l).
Žemdirbių krašte neabejotinai svarbus yra laiko matavimas. Kaimo žmogus, artimas gamtai, skirdavo menkiausius paros meto pasikeitimus. Štai kokias paros dalis, pasak S.Daukanto, žinodavę žemaičiai: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmigis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Įdomu, kad iš viso čia išvardytos 24 dalys. Piemenėliai vasaros vidurdienį nustatydavo pėdomis išmatavę savo trumpiausią šešėlį. Galimas dalykas, kad vidurdienis būdavo nustatomas ir primityviu saulės laikrodžiu, kurį galėjo atstoti ir šalia sodybos stovintis stogastulpis.
Liaudies metrologija – etnologijos mokslo sritis, tyrinėjanti matus ir saikus, jų kilmę ir raidą, taip pat matavimo būdus, tradiciškai naudotus ūkio reikmėms Lietuvos kaime. Pradėjus matus ir saikus unifikuoti valstybės mastu, jie tapo istorinės metrologijos objektu. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išsamių metrologijos tyrimų, juolab atskiro muziejaus šiai svarbiai etnožinijos sričiai atspindėti. Tik Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra sukaupta nemaža liaudiškų matų bei saikų kolekcija.
Prof. Libertas Klimka
Žinioms apie gamtą tikrumą suteikia matavimai. Jie kažkada prasidėjo nuo palyginimų; juk sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, linai septynių gniaužtų, lašiniai per plaštaką ir t.t.. Žodžio „matuoti” šaknis yra bendra įvairių indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Įvairiose kalbose tai reiškia „vynioti”, „sukti”, „supinti”. Galima spėti, kad kitados mato ir matavimo sąvokos buvo siejamos su siūlu, audiniu. Taip pat ir su metimo judesiu. Lietuvių žodis „mataras” reiškė ilgą siūlo galą, o „metimas” – mesto akmens arba ieties skriejimo tolį. Tuo pačiu vardu Lietuvoje vadintas ir audinio matas. Žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, siūlai, drobė ir, matyt, dažniausiai atliekami matavimai rėžiant kailį, o vėliau - verpiant, audžiant, siuvant, senovėje žmogui buvo gyvybiškai svarbūs. Todėl matavimas laikytas kone apeiginiu veiksmu; šio darbo sureikšminimas skamba ir anuomet užgimusiame žodyje.
Paprasčiausi ir vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis: plaštaka, pirštais, rankomis, pėda. Apibendrintai jie vadinami antropologiniais. Iš tokių Lietuvoje naudoti: sieksnis – atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių, uolektis – atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų, colis – nykščio plotis, verškas – dviejų piršto narelių ilgis. Patogūs, nors ir labai apytikriai matai yra sprindis bei pėda. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami. Ir pilis statydavo vieną nuo kitos per vienos dienos jojimo atstumą.
Pagrindinis Lietuvoje jau nuo XIV a. plačiai naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Jo didumas kito laikui bėgant 66-81 cm ribose. Uolektis dalinta į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus. Trys uolektys prilygo sieksniui (140-213 cm). Didesni ilgiai matuoti 75 uolekčių virve – vadinamuoju „šniūru“. Šis dalintas į 10 virpstų, o virpstas – į 10 virpstelių arba 16 pėdų. Virpstai dar vadinti rykštėmis arba skolintais iš vakarų šalių terminais - rūtomis, prutais ar prentais.
Lietuviai turėjo ir savus pločio matus. Tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas biržėmis. Tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu rankos mostu. Ji buvo biržijama – žymima šiaudų grįžtėmis ar šakelėmis. Audeklo plotis praeityje matuotas rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitikdavo audėjos trobos sienos aukštį, nes ant jos būdavo metami siūlai būsimam audiniui. Stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.
Ploto matai Lietuvoje susiję su ūkine žemdirbystės veikla: arimu, rugių sėjimu. Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę. Žemės plotas, suartas per vieną dieną, vadintas žagre arba jaučių jungu. Plotas, kuriam apsėti reikėjo pilnos statinės grūdų, taip ir vadintas - statine. Po 1557 m. Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais. Terminas „valakas“ primena, kad reforma buvo padaryta pagal Italijos (lenkų kalba Wlochy) pavyzdį, o „margas“ kilęs iš vokiško „morgen” (rytas); tai plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio. Vienas valakas turėjo 33 margus. Lietuviškas margas buvo didesnis už vokiškąjį ir prilygo maždaug 0,71 ha; jo dydis kiek priklausė ir nuo žemės gerumo. Apie ką tai byloja? Žinia, apie senovės lietuvių darbštumą. Pievų plotas būdavo nusakomas šieno vežimais, kupetomis, o javų laukų – stirtomis, gubomis.
Archeologų radiniai - svarstyklėlės ir svareliai - įgalina spręsti apie seniausius svorio (masės) matus. Daugiausia tokių radinių rasta Vakarų Lietuvos kapinynuose, prie pagrindinių prekybos kelių; jie siejami su brangiųjų metalų prekyba X - XIII amžiais. Svarstyklėlės dažniausiai yra su perpus lenkiamomis svirtelėmis, be stovelio, – taigi pritaikytos pirklio kelionėms. Iš pradžių Lietuvoje naudota skandinaviška sistema, kurios pagrindą sudarė marka (204 g). Pirmųjų lietuviškų pinigų – sidabrinių ilgųjų – masė taip pat buvo artima markai, - nuo 200 iki 208 g sidabro. Lietuviškas ilgasis, panašiai kaip ir Rusios grivna, tikriausiai buvo naudojamas ir kaip svarelis.
Kasdieniame gyvenime prireikdavo įvairių svorio matų; istoriografiniuose šaltiniuose minimi šaukštas, samtis, pundelis (linams sverti). XVI a. inventorių aprašuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. Didelis svorio matas, vartotas Lietuvoje ir Rusioje, buvo birkavas. Manoma, žodis bus „atkeliavęs“ iš normanų uosto Birkos. Šis miestas iki pat X amžiaus gyvai prekiavo su Rytų Baltijos šalimis. Lietuviškas birkavas buvo lygus 5 akmenims.
Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas. Žemaitijoje jis vadintas buože. Toks įnagis veikia kaip nelygiapetis svertas: viename gale kabinamas sveriamas daiktas, o kitame gale įtvertas sunkus ritinys. Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių. Sugraduodavo nuvažiavę į malūną. Bezmėnai paprastai būdavo sužymimi svarais (409 g); jais sveriama maždaug iki 10 kg masės.
Seniausi tūrio matai taip pat yra antropologiniai, susiję su žmogumi, jo kūno dalimis. Tai – žiupsnis, sauja, rieškučios, gurkšnis. Biralai ir skysčiai buvo seikėjami įvairiausiais daiktais: šaukštu, samčiu, kibiru, kaušu, moliniais puodais, pintinėmis, statinėmis, maišais iš avių, ožkų ir kitų gyvulių odos. Dalis šių matų, matyt, kilo iš to, kad vietiniai kunigaikščiai ėmė duoklę grūdais, medumi, šienu. Medus turėjo ir savo atskirą saiką – liepinę. Šieno kiekį matuodavo kupetomis, javų – stirtomis, kapomis, malkų – vežimais ir ašimis (viena ašis prilygo aštuoniems vežimams).
XVI a. inventoriuose dažnai minimas tūrio vienetas gorčius. Didelis 5,6 l talpos gorčius vadintas cechiniu, o 2,8 l talpos – šinkoriniu, mažuoju. Biralams seikėti gorčiai buvo skobiami iš medžio nuopjovos, daromi iš beržo tošies, šulelių, pinami iš karnų ir šiaudų. Jų tūris gerokai įvairavo, tačiau seikėjant javus sėjai ar skolinant juos kaimynams, tai nebuvo svarbu. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas XVI – XIX a. - pūras arba jo dalys. Tai dažniausiai keturkampė dėžė su rankenomis, iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti, jo tūris maždaug 120 l. Pagrindinis XVI – XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą - 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Pastarasis lygus 4,5 didžiojo gorčiaus. Šalyje buvo naudojamos ir vietinės statinės - Kauno, Trakų, Ukmergės ir kitos. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., - kvorta; tai ketvirtis didžiojo gorčiaus (1, 4 l).
Žemdirbių krašte neabejotinai svarbus yra laiko matavimas. Kaimo žmogus, artimas gamtai, skirdavo menkiausius paros meto pasikeitimus. Štai kokias paros dalis, pasak S.Daukanto, žinodavę žemaičiai: sambrėškis arba brėkšta, santėmis arba sutemo, vakaras, nuovakarės, išvakarės, naktovidas, įmigis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, prieš aušrą, aušta arba švinta, mažoji pusrytėlė, išaušo, saulėtekis, didysis pusrytis, priešpietis, pietai arba pusdienis, pakaitis, po pakaičio, po pusdienio, pavakarė, mažoji pavakarėlė, vakarop, saulėlydis. Įdomu, kad iš viso čia išvardytos 24 dalys. Piemenėliai vasaros vidurdienį nustatydavo pėdomis išmatavę savo trumpiausią šešėlį. Galimas dalykas, kad vidurdienis būdavo nustatomas ir primityviu saulės laikrodžiu, kurį galėjo atstoti ir šalia sodybos stovintis stogastulpis.
Liaudies metrologija – etnologijos mokslo sritis, tyrinėjanti matus ir saikus, jų kilmę ir raidą, taip pat matavimo būdus, tradiciškai naudotus ūkio reikmėms Lietuvos kaime. Pradėjus matus ir saikus unifikuoti valstybės mastu, jie tapo istorinės metrologijos objektu. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išsamių metrologijos tyrimų, juolab atskiro muziejaus šiai svarbiai etnožinijos sričiai atspindėti. Tik Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra sukaupta nemaža liaudiškų matų bei saikų kolekcija.
Prof. Libertas Klimka
Gorčių pavyzdžiai Lietuvos etnokosmologijos muziejuje
Žvilgsnis
Tomas Labžentis
Norvegija – grybautojų rojus
„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos...“ – šmaikštus liaudies posakis byloja, kad dzūkus nuo seniausių laikų maitina miško gėrybės. Girių karaliai dzūkai nuo mažens puikiai žino, kokiu oru, po kokiais medžiais, kokie grybai dygsta. Labiau patyrę dar ir į Mėnulį pasidairo. Deja, visuotinės automobilizacijos laikais į grybų karalijas veržiasi tūkstančiai miestiečių, tad kartais grybautojų mūsų miškuose daugiau nei grybų. Na o kaip miškų gėrybės, tarp jų ir grybai, vertinami daugiau kaip tūkstantį kilometrų į šiaurę nuo Lietuvos nutolusioje Norvegijoje?
Tūkstančių salų karalystėje
Oficialus šalies, nusitęsusios iš pietų į šiaurę per 1700 km palei Norvegijos jūrą ir kalnus, skiriančius šią valstybę nuo Švedijos, pavadinimas – Norvegijos karalystė. Tačiau dažnai ji dar vadinama ir „Tūkstančių salų ir fjordų karalyste“. Norvegija niekada negalėjo pasigirti derlingesnių žemių turtais, kurių, palyginus su Lietuva, tik truputėlis, visur kitur aplink – tik kalnai, uolos ir vanduo. Norvegijos gamta ne tik graži, bet ir švari, nuo seno garsėjanti vandens turtų ištekliais – ypatinga žuvų gausa, kuri maitino ir iki šiol tebemaitina vikingų ainius bei traukia ir daugelį iš žemyninės Europos šalių atvykstančių žvejybos mėgėjų. Dabar Norvegija turtinga ne tik klestinčiais verslinės žuvininkystės ištekliais, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais pradėtais eksploatuoti „juodojo aukso“ – naftos ir dujų klodais.
Rojus ne tik žvejams, bet ir grybautojams
Šių eilučių autoriui su pertraukomis daugiau nei metus teko dirbti ir gyventi Norvegijoje įvairiais metų laikais. Ir štai nuo kelto Stokholme per Švediją leidžiamės į kelionę, kurios tikslas – būsimas darbas Šiaurės Norvegijos Helgelando regione. Rugpjūčio pabaiga, jaučiasi artėjančio rudens dvelksmas. Kuo toliau į šiaurę, tuo labiau mus supa mišrių miškų masyvai su tundrai būdingomis properšomis. Vakarėjant sustojame poilsio aikštelėje, pasistipriname lietuviško maisto atsargomis ir leidžiamės miškan pasidairyti. Toli eiti nereikia – abiejose automagistralės pusėse keleivius iš Lietuvos tiesiog stebina miško gėrybių gausa – tiesiog po kojomis gausu bruknėmis raudonuojančių kupstų, o tarp jų ir gerai mums pažįstami grybai – tiesiog „tiltai“ kazlėkų, ūmėdžių ir net baravykų. Uogomis pasigardžiuojame, po keletą gražesnių jaunų grybukų pasiimame kelionėn. Laikas spaudžia, neturime kada nei grybauti, nei uogauti, vykstame į paskirties vietą Norvegijoje.
Po pirmosios darbo savaitės „Septynių seserų“ kalnų papėdėje sulaukiame pirmųjų poilsio dienų ir leidžiamės ieškoti... miškų, nes aplink vien fjordai ir uolėti kalnai su tundrai būdingos augmenijos prieškalnėmis. Apskritai, statistikos duomenimis, miškai Norvegijoje sudaro apie 24 proc. šalies teritorijos, vadinasi, tik šiek tiek mažiau nei Lietuvoje. Tačiau apie „Septynias seseris“ nei Alsteno saloje, nei Leinės pusiasalyje, kuriame dirbame ir gyvename, didelių miškų, lietuvių požiūriu, nesimato. Ir vis dėlto pora lengvųjų automobilių ekipažų leidžiamės į uolėtas prieškalnes, kurias įveikti kartais nelengva ne tik dėl tankių krūmynų, sumedėjusių aukštų žolynų, bet ir dėl nuo kalnų tirpstančio vandens susidarančių nedidelių upelių, išsiliejančių į klampius raistus. Taigi palikus automobilius, iki artimiausio miškelio su natūralios gamtos kliūtimis pėsčiomis, prieš tai pasiruošus neperšlampamą aprangą ir guminius batus, tenka paklampoti ne mažiau nei valandą, o kartais ir ilgiau. Ir štai pagaliau stebuklui prilygstantis vaizdelis: po kojomis aukštos žolės, o tarp jų tiesiog grybų šeimynos – nuo didelių, bet dar sveikų iki vidutinių ir tik iš žemės ką tik išlindusių lepšių ir raudonviršių. Nemažai ir ūmėdžių, voveraičių ir, žinoma, karališkų grybų – baravykų. Taigi po pusvalandžio grybavimo, pritrūkstame taros miško gėrybėms ir palengva su pilnais krepšiais tenka žingsniuoti link automobilių.
Pagal panašų scenarijų grybavimo sezoną praėjusį rudenį tęsėme maždaug iki lapkričio pusės, t. y. iki tol, kol grybus pakando pastoviai prasidėjusios šalnos. Šiaip malonia šiluma negalintis pasigirti Norvegijos Helgelando regionas, tiksliau Sandnesjoeno ir Leinės apylinkės, kurias nuo šiaurės poliarinio rato tiesiogiai skiria tik šiek tiek daugiau nei 50 km, matyt, palankus gausiai augti grybams. Iš patirties supratome, kad esant vidutinei iki 10 laipsnių temperatūrai grybai ne tik gerai dygsta, bet ir išdygę tarsi užsikonservuoja, kadangi vyraujant vėsesniems orams beveik nėra vabzdžių ir kitų grybų kenkėjų. Be abejonės, maždaug per tris grybų „šienavimo“ mėnesius įgijome ir nemažai vertingos patirties. Vis dažniau rinkdavomės lengviau prieinamus tankius eglynėlius, kuriuose mažas, bet tankias eglaites juosia po kelias eiles gražiausių baravykų. Tiesa, prieiti iki jų kartais būdavo labai sudėtinga: tekdavo ir aprangą susiplėšyti ropojant keturpėsčia.
Grybų rojus – be grybautojų...
Lietuvos miškuose rudenį gausu ne tik grybų, bet ir grybautojų. To tikrai negalima pasakyti apie Norvegiją. Mano kolegos grybautojai dažnai pajuokaudavo, kad norvegai gyventų dar turtingiau, jeigu rinktų miško gėrybes – grybus ir uogas. Grybaujantiems mūsiškiams vietiniai gyventojai niekada nesudarė jokios konkurencijos. Miškeliuose ar tarp miškų įsiterpusiose aikštelėse sutikdavome vietinių norvegų, kurie čia atvykdavo pasportuoti arba pavedžioti savo keturkojus draugus ir tiesiog stebėdavosi, kaip mes svetimos šalies miškuose sugebame atrasti tiek daug maistui tinkamų miško gėrybių. Kaip supratome, norvegai grybų nerenka ir nesistengia jų pažinti. Apskritai jie renkasi tik patikimus maisto produktus prekybos centruose, kuriuose kartais nusiperka ir šaldytų, dažniausiai iš Švedijos importuotų voveraičių. Tiesa, didžiuosiuose prekybos centruose teko matyti ne tik voveraičių, bet ir konservuotų baravykų galvučių bei labai daug skanių uogienių iš spanguolių, bruknių, aviečių, mėlynių ir braškių. Šias uogas taip pat surenka ne norvegai, o atvykėliai, dažniausiai iš Rytų Europos šalių. Beje, nei Sandnesjoene, nei kituose miesteliuose neteko matyti ir miško gėrybių supirkimo punktų, kurių itin gausu Švedijoje. Į šią šalį užsiimti „profesionaliu“ grybavimu vasaros – rudens mėnesiais vyksta ir nemažai lietuvių, kurie džiaugiasi, kad miškuose gali uždirbti daugiau nei fabrikuose.
Taigi grybai vikingų ainiams primena kažką iš nepažįstamos egzotikos, dėl kurios tinkamumo sveikam maistui jie nelinkę rizikuoti. Beje, voveraitės iš parduotuvės norvegų virtuvėje nėra ruošiamos kaip atskiras grybų patiekalas, o vartojamos tik kaip priedas kartu su garnyru ir daržovėmis arba vietoje jų prie mėsos ar žuvies patiekalų. Tiesa, kai kuriuos bendradarbius norvegus, atvykusius pasisvečiuoti pas lietuvaičius, teko pavaišinti pagal lietuviškas tradicijas paruoštais grybais su pakepintų lašinukų ir grietinės pagardais. Valgė nepatikliai, išsamiai tyrinėdami kiekvieną šaukštan patenkantį grybuką, tačiau pasigardžiavę lietuviška „egzotika“ ir išsamiai pasidomėję jos sudėtimi, vis dėlto pasakė, kad buvo skanu ir tarė nuoširdų ačiū, beje, pažadėdami ir patys tokių patiekalų kada nors pasigaminti...
Tomas LABŽENTIS
„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos...“ – šmaikštus liaudies posakis byloja, kad dzūkus nuo seniausių laikų maitina miško gėrybės. Girių karaliai dzūkai nuo mažens puikiai žino, kokiu oru, po kokiais medžiais, kokie grybai dygsta. Labiau patyrę dar ir į Mėnulį pasidairo. Deja, visuotinės automobilizacijos laikais į grybų karalijas veržiasi tūkstančiai miestiečių, tad kartais grybautojų mūsų miškuose daugiau nei grybų. Na o kaip miškų gėrybės, tarp jų ir grybai, vertinami daugiau kaip tūkstantį kilometrų į šiaurę nuo Lietuvos nutolusioje Norvegijoje?
Tūkstančių salų karalystėje
Oficialus šalies, nusitęsusios iš pietų į šiaurę per 1700 km palei Norvegijos jūrą ir kalnus, skiriančius šią valstybę nuo Švedijos, pavadinimas – Norvegijos karalystė. Tačiau dažnai ji dar vadinama ir „Tūkstančių salų ir fjordų karalyste“. Norvegija niekada negalėjo pasigirti derlingesnių žemių turtais, kurių, palyginus su Lietuva, tik truputėlis, visur kitur aplink – tik kalnai, uolos ir vanduo. Norvegijos gamta ne tik graži, bet ir švari, nuo seno garsėjanti vandens turtų ištekliais – ypatinga žuvų gausa, kuri maitino ir iki šiol tebemaitina vikingų ainius bei traukia ir daugelį iš žemyninės Europos šalių atvykstančių žvejybos mėgėjų. Dabar Norvegija turtinga ne tik klestinčiais verslinės žuvininkystės ištekliais, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais pradėtais eksploatuoti „juodojo aukso“ – naftos ir dujų klodais.
Rojus ne tik žvejams, bet ir grybautojams
Šių eilučių autoriui su pertraukomis daugiau nei metus teko dirbti ir gyventi Norvegijoje įvairiais metų laikais. Ir štai nuo kelto Stokholme per Švediją leidžiamės į kelionę, kurios tikslas – būsimas darbas Šiaurės Norvegijos Helgelando regione. Rugpjūčio pabaiga, jaučiasi artėjančio rudens dvelksmas. Kuo toliau į šiaurę, tuo labiau mus supa mišrių miškų masyvai su tundrai būdingomis properšomis. Vakarėjant sustojame poilsio aikštelėje, pasistipriname lietuviško maisto atsargomis ir leidžiamės miškan pasidairyti. Toli eiti nereikia – abiejose automagistralės pusėse keleivius iš Lietuvos tiesiog stebina miško gėrybių gausa – tiesiog po kojomis gausu bruknėmis raudonuojančių kupstų, o tarp jų ir gerai mums pažįstami grybai – tiesiog „tiltai“ kazlėkų, ūmėdžių ir net baravykų. Uogomis pasigardžiuojame, po keletą gražesnių jaunų grybukų pasiimame kelionėn. Laikas spaudžia, neturime kada nei grybauti, nei uogauti, vykstame į paskirties vietą Norvegijoje.
Po pirmosios darbo savaitės „Septynių seserų“ kalnų papėdėje sulaukiame pirmųjų poilsio dienų ir leidžiamės ieškoti... miškų, nes aplink vien fjordai ir uolėti kalnai su tundrai būdingos augmenijos prieškalnėmis. Apskritai, statistikos duomenimis, miškai Norvegijoje sudaro apie 24 proc. šalies teritorijos, vadinasi, tik šiek tiek mažiau nei Lietuvoje. Tačiau apie „Septynias seseris“ nei Alsteno saloje, nei Leinės pusiasalyje, kuriame dirbame ir gyvename, didelių miškų, lietuvių požiūriu, nesimato. Ir vis dėlto pora lengvųjų automobilių ekipažų leidžiamės į uolėtas prieškalnes, kurias įveikti kartais nelengva ne tik dėl tankių krūmynų, sumedėjusių aukštų žolynų, bet ir dėl nuo kalnų tirpstančio vandens susidarančių nedidelių upelių, išsiliejančių į klampius raistus. Taigi palikus automobilius, iki artimiausio miškelio su natūralios gamtos kliūtimis pėsčiomis, prieš tai pasiruošus neperšlampamą aprangą ir guminius batus, tenka paklampoti ne mažiau nei valandą, o kartais ir ilgiau. Ir štai pagaliau stebuklui prilygstantis vaizdelis: po kojomis aukštos žolės, o tarp jų tiesiog grybų šeimynos – nuo didelių, bet dar sveikų iki vidutinių ir tik iš žemės ką tik išlindusių lepšių ir raudonviršių. Nemažai ir ūmėdžių, voveraičių ir, žinoma, karališkų grybų – baravykų. Taigi po pusvalandžio grybavimo, pritrūkstame taros miško gėrybėms ir palengva su pilnais krepšiais tenka žingsniuoti link automobilių.
Pagal panašų scenarijų grybavimo sezoną praėjusį rudenį tęsėme maždaug iki lapkričio pusės, t. y. iki tol, kol grybus pakando pastoviai prasidėjusios šalnos. Šiaip malonia šiluma negalintis pasigirti Norvegijos Helgelando regionas, tiksliau Sandnesjoeno ir Leinės apylinkės, kurias nuo šiaurės poliarinio rato tiesiogiai skiria tik šiek tiek daugiau nei 50 km, matyt, palankus gausiai augti grybams. Iš patirties supratome, kad esant vidutinei iki 10 laipsnių temperatūrai grybai ne tik gerai dygsta, bet ir išdygę tarsi užsikonservuoja, kadangi vyraujant vėsesniems orams beveik nėra vabzdžių ir kitų grybų kenkėjų. Be abejonės, maždaug per tris grybų „šienavimo“ mėnesius įgijome ir nemažai vertingos patirties. Vis dažniau rinkdavomės lengviau prieinamus tankius eglynėlius, kuriuose mažas, bet tankias eglaites juosia po kelias eiles gražiausių baravykų. Tiesa, prieiti iki jų kartais būdavo labai sudėtinga: tekdavo ir aprangą susiplėšyti ropojant keturpėsčia.
Grybų rojus – be grybautojų...
Lietuvos miškuose rudenį gausu ne tik grybų, bet ir grybautojų. To tikrai negalima pasakyti apie Norvegiją. Mano kolegos grybautojai dažnai pajuokaudavo, kad norvegai gyventų dar turtingiau, jeigu rinktų miško gėrybes – grybus ir uogas. Grybaujantiems mūsiškiams vietiniai gyventojai niekada nesudarė jokios konkurencijos. Miškeliuose ar tarp miškų įsiterpusiose aikštelėse sutikdavome vietinių norvegų, kurie čia atvykdavo pasportuoti arba pavedžioti savo keturkojus draugus ir tiesiog stebėdavosi, kaip mes svetimos šalies miškuose sugebame atrasti tiek daug maistui tinkamų miško gėrybių. Kaip supratome, norvegai grybų nerenka ir nesistengia jų pažinti. Apskritai jie renkasi tik patikimus maisto produktus prekybos centruose, kuriuose kartais nusiperka ir šaldytų, dažniausiai iš Švedijos importuotų voveraičių. Tiesa, didžiuosiuose prekybos centruose teko matyti ne tik voveraičių, bet ir konservuotų baravykų galvučių bei labai daug skanių uogienių iš spanguolių, bruknių, aviečių, mėlynių ir braškių. Šias uogas taip pat surenka ne norvegai, o atvykėliai, dažniausiai iš Rytų Europos šalių. Beje, nei Sandnesjoene, nei kituose miesteliuose neteko matyti ir miško gėrybių supirkimo punktų, kurių itin gausu Švedijoje. Į šią šalį užsiimti „profesionaliu“ grybavimu vasaros – rudens mėnesiais vyksta ir nemažai lietuvių, kurie džiaugiasi, kad miškuose gali uždirbti daugiau nei fabrikuose.
Taigi grybai vikingų ainiams primena kažką iš nepažįstamos egzotikos, dėl kurios tinkamumo sveikam maistui jie nelinkę rizikuoti. Beje, voveraitės iš parduotuvės norvegų virtuvėje nėra ruošiamos kaip atskiras grybų patiekalas, o vartojamos tik kaip priedas kartu su garnyru ir daržovėmis arba vietoje jų prie mėsos ar žuvies patiekalų. Tiesa, kai kuriuos bendradarbius norvegus, atvykusius pasisvečiuoti pas lietuvaičius, teko pavaišinti pagal lietuviškas tradicijas paruoštais grybais su pakepintų lašinukų ir grietinės pagardais. Valgė nepatikliai, išsamiai tyrinėdami kiekvieną šaukštan patenkantį grybuką, tačiau pasigardžiavę lietuviška „egzotika“ ir išsamiai pasidomėję jos sudėtimi, vis dėlto pasakė, kad buvo skanu ir tarė nuoširdų ačiū, beje, pažadėdami ir patys tokių patiekalų kada nors pasigaminti...
Tomas LABŽENTIS
