Aplinkos ministerijoje

---

Eu­ro­pos Są­jun­gos ap­lin­kos mi­nist­rai
ap­ta­rė ak­tu­a­lius ap­lin­ko­sau­gos
klau­si­mus

Ap­lin­kos mi­nist­ras Ge­di­mi­nas Kaz­laus­kas Liuk­sem­bur­ge vy­ku­sia­me ES ap­lin­kos mi­nist­rų ta­ry­bos su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo po­li­ti­niuo­se de­ba­tuo­se dėl šilt­na­mio du­jų kie­kio, iš­me­ta­mo ir ab­sor­buo­ja­mo nau­do­jant že­mę, kei­čiant jos pa­skir­tį ir vyk­dant miš­ki­nin­kys­tės veik­lą, ap­skai­tos tai­syk­lių.
Pa­sak mi­nist­ro, Lie­tu­va pri­ta­ria Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos siū­ly­mui pir­miau­sia nu­sta­ty­ti pa­ti­ki­mas ir su­de­rin­tas tai­syk­les ir tik vė­liau sek­to­rių, ku­riam jos tai­ko­mos, įtrauk­ti į ES įsi­pa­rei­go­ji­mus ma­žin­ti šilt­na­mio du­jų iš­me­ti­mus. Kaip pa­brė­žė G. Kaz­laus­kas, sie­kiant, kad vals­ty­bėms ne­tek­tų pa­pil­do­mos ad­mi­nist­ra­ci­nės naš­tos, svar­bu ap­skai­tos tai­syk­les su­de­rin­ti su Kli­ma­to kai­tos kon­ven­ci­ja ir Kio­to pro­to­ko­lu.
ES ap­lin­kos mi­nist­rai taip pat pa­ra­gi­no kuo sku­biau pa­reng­ti ir pri­im­ti ES ap­lin­ko­sau­gos veiks­mų 7-ąją pro­gra­mą, ku­rios pa­grin­di­nis tiks­las – su­kur­ti ža­li­ą­ją Eu­ro­pą iki 2050 me­tų. Nau­jo­ji pro­gra­ma pra­tęs­tų šie­met be­si­bai­gian­čią ap­lin­ko­sau­gos veiks­mų 6-ąją pro­gra­mą. Lie­tu­va pri­ta­rė ES Ta­ry­bai pir­mi­nin­kau­jan­čios Da­ni­jos siū­ly­mui, kad bū­si­mo­ji pro­gra­ma vi­soms ES vals­ty­bėms nu­sta­ty­tų re­a­lius įgy­ven­di­na­mus tiks­lus iki 2020 m., taip pat kon­kre­čius veiks­mus ir jų įgy­ven­di­ni­mo ro­dik­lius. Tai pa­dė­tų veiks­min­gai nau­do­ti iš­tek­lius, vys­ty­ti ma­žo an­glies diok­si­do kie­kio tech­no­lo­gi­jų eko­no­mi­ką ir ska­tin­tų in­ves­ti­ci­jas į ža­li­ą­sias ūkio sri­tis. Mi­nist­ro G. Kaz­laus­ko nuo­mo­ne, tai leis­tų ES vals­ty­bėms sklan­džiai per­ei­ti prie ža­lio­sios eko­no­mi­kos iki 2050 me­tų.
Ap­lin­kos mi­nist­rų ta­ry­ba taip pat pa­tei­kė iš­va­das bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ir bio­sau­gos klau­si­mais bei nu­sta­tė ES po­zi­ci­ją, ku­rią rei­kės iš­sa­ky­ti spa­lio mė­ne­sį In­di­jo­je vyk­sian­čia­me JT Bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės kon­ven­ci­jai ir Kar­ta­che­nos bio­sau­gos pro­to­ko­lui skir­ta­me su­si­ti­ki­me. Iš­va­do­se pa­brė­žia­ma, kad la­bai svar­bu įgy­ven­din­ti šios Kon­ven­ci­jos stra­te­gi­nį pla­ną tiek ES, tiek ir tarp­tau­ti­niu mas­tu. Ypa­tin­gas dė­me­sys skir­tas fi­nan­si­niams, žmo­giš­kie­siems ir tech­ni­niams iš­tek­liams su­telk­ti.
Per su­si­ti­ki­mą ap­lin­kos mi­nist­rai pa­tvir­ti­no iš­va­das, nu­sta­tan­čias ES de­ry­bi­nes po­zi­ci­jas svars­tant Tarp­tau­ti­nės che­mi­nių me­džia­gų val­dy­mo stra­te­gi­jos įgy­ven­di­ni­mą, gyv­si­dab­rio ga­my­bos ir nau­do­ji­mo ri­bo­ji­mą, Ba­ze­lio, Stok­hol­mo ir Ro­ter­da­mo kon­ven­ci­jų veiks­mų ko­or­di­na­vi­mą, fi­nan­si­nių iš­tek­lių mo­bi­li­za­vi­mą ir pa­nau­do­ji­mą esa­mais pa­jė­gu­mais. Šios po­zi­ci­jos bus iš­sa­ky­tos rug­sė­jį Ke­ni­jo­je or­ga­ni­zuo­ja­mo­je tarp­tau­ti­nė­je che­mi­nių me­džia­gų val­dy­mui skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je ir bir­že­lį Urug­va­ju­je vyk­sian­čia­me Tarp­vy­riau­sy­bi­nio de­ry­bų dėl gyv­si­dab­rio ko­mi­te­to po­sė­dy­je.

Vy­riau­sy­bė pa­tvir­ti­no nau­ją
Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio parko tvarkymo planą

Vy­riau­sy­bė pa­tvir­ti­no nau­ją­jį Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko (KNNP) tvar­ky­mo pla­ną. „Nau­ja­sis Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko tvar­ky­mo pla­nas su­da­rys ga­li­my­bes už­baig­ti Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės ben­drą­jį pla­ną ir pra­dė­ti įgy­ven­din­ti dau­ge­lį vi­suo­me­nei rei­ka­lin­gų rek­re­a­ci­jos ir kraš­to­vaiz­džio pro­jek­tų“, - sa­kė Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų ir kraš­to­vaiz­džio de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Vid­man­tas Be­za­ras.
Iki šiol ga­lio­ju­si KNNP pla­na­vi­mo sche­ma (ge­ne­ra­li­nis pla­nas) Vy­riau­sy­bės bu­vo pa­tvir­tin­ta 1994 me­tais. Nuo to lai­ko pa­si­kei­tė ne­ma­žai tei­sės ak­tų, ir kai ku­rie šios sche­mos spren­di­niai ėmė ne­be­ati­tik­ti Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų įsta­ty­mo, Te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo įsta­ty­mo ir ki­tų tei­sės ak­tų nuo­sta­tų. To­dėl Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu bu­vo pa­reng­ti KNNP ir jo zo­nų ri­bų pla­nas ir KNNP tvar­ky­mo pla­nas. Par­ko ir jo zo­nų ri­bų pla­ną Sei­mas pa­tvir­ti­no 2010 m. gruo­dį, o tvar­ky­mo pla­nas il­gai bu­vo de­ri­na­mas su su­in­te­re­suo­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, tiks­li­na­mas ir ko­re­guo­ja­mas. Jo de­ri­ni­mas už­si­tę­sė ir dėl su­dė­tin­gų teis­mi­nių at­ve­jų.
Šis te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo do­ku­men­tas la­bai svar­bus Kur­šių ne­ri­jos at­ei­čiai. Jis leis už­tik­rin­ti šios į Pa­sau­lio kul­tū­ros ir gam­tos pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tos vie­to­vės ap­sau­gą, su­da­rys prie­lai­das dar­niai jos plėt­rai. Pla­nas pa­rem­tas spe­cia­lio­sio­mis na­cio­na­li­nio par­ko kraš­to­vaiz­džio tvar­ky­mo nuo­sta­to­mis, de­ri­nant kul­tū­ri­nio kraš­to­vaiz­džio ver­ty­bių ap­sau­gos, Kur­šių ne­ri­jos gy­ven­to­jų ir lan­ky­to­jų in­te­re­sus, vi­sais at­ve­jais ne­pa­žei­džiant Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­re nu­ro­dy­tų sau­go­mų kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų ir vie­to­vių ver­tin­gų­jų sa­vy­bių, ne­ža­lo­jant gam­tos pa­vel­do ver­ty­bių. Ypač daug dė­me­sio skir­ta Di­džio­jo ir ap­sau­gi­nio pa­jū­rio ko­pa­gūb­rių, pa­jū­rio ir pa­ma­rio pal­vės, kups­ty­nės gam­ti­nio kom­plek­so, kul­tū­ri­niu po­žiū­riu ver­tin­gų te­ri­to­ri­jų bei ob­jek­tų ap­sau­gai ir ra­cio­na­liam jų tvar­ky­mui, Kur­šių ne­ri­jos sa­vi­tu­mo, iš­skir­ti­nės vi­suo­ti­nės ver­tės iš­lai­ky­mui. Pla­ne di­fe­ren­ci­juo­ja­mas gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos pri­ori­te­tą tu­rin­čių zo­nų tvar­ky­mas – pir­me­ny­bė tei­kia­ma ver­ty­bėms iš­sau­go­ti ir tin­ka­mai nau­do­ti, gy­ve­na­mo­sios ir rek­re­a­ci­nės ap­lin­kos ko­ky­bei ge­rin­ti, pa­žin­ti­nio tu­riz­mo in­fra­struk­tū­rai ir rek­re­a­ci­nių miš­kų (miš­ko par­kų) sis­te­mai su­kur­ti.

---

Pa­sau­li­nės ap­lin­kos die­nos pro­ga pa­gerb­ti ak­ty­viau­sie­ji

Bir­že­lio 5-ąją tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė pa­žy­mėjo Pa­sau­li­nę ap­lin­kos die­ną. Šiai die­nai skir­ti ren­gi­niai vy­ko dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių, ta­me tar­pe ir mūsų šalyje.
Lie­tu­vo­je pa­gal su­si­klos­čiu­sią tra­di­ci­ją Pa­sau­li­nės ap­lin­kos die­nos me­tu tei­kia­ma pres­ti­ži­nė Čes­lo­vo Ku­da­bos pre­mi­ja. Ši Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos įsteig­ta pre­mi­ja ski­ria­ma kas dve­ji me­tai už ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ar jų na­rių, taip pat ki­tų as­me­nų nuo­pel­nus ša­lies ap­lin­ko­sau­gai. Šie­met ap­lin­kos mi­nist­ras Gediminas Kaz­laus­kas Čes­lo­vo Ku­da­bos pre­mi­ją įtei­kė Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to So­cia­li­nės ge­og­ra­fi­jos ir tu­riz­mo ka­ted­ros pro­fe­so­riui, Gam­tos bi­čiu­lių aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tui, gam­ti­nin­kui ir ge­og­ra­fui Al­gir­dui Sta­nai­čiui.
Pa­sau­li­nės ap­lin­kos die­nos mi­nė­ji­mo me­tu pa­gerb­ta ir daug ki­tų pi­lie­ti­nių ap­lin­ko­sau­gi­nių ak­ci­jų ini­cia­to­rių, ak­ty­vių gam­to­sau­gi­nin­kų, eko­lo­giš­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jų. Ap­do­va­no­ji­mai bu­vo įteik­ti Pla­te­lių eko­lo­gi­jos klu­bui „Lie­pi­ja“ – už Pla­te­lių eže­ro tvar­ky­mą, Gy­vū­nų glo­bos aso­cia­ci­jos vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Lo­li­tai Greb­li­kie­nei – už iš­gel­bė­tus lau­ki­nius gy­vū­nus ir su­teik­tą ga­li­my­bę jiems vėl grįž­ti į gam­tą, Šiau­lių gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do klu­bui „Au­ku­ras“ – už ak­me­ny­no „Vel­nio ke­lias“ su­tvar­ky­mą ir ini­cia­ty­vą pa­skelb­ti jį gam­tos pa­min­klu, Ma­ri­jam­po­lės pa­tai­sos na­mų ad­mi­nist­ra­ci­jai – už nu­teis­tų­jų įtrau­ki­mą į ap­lin­ko­sau­gi­nę veik­lą, „Kny­gų tur­gaus“ or­ga­ni­za­to­riui Jo­nui Plen­tai – už ini­cia­ty­vą, par­da­vus per­skai­ty­tas kny­gas, at­nau­jin­ti Kau­no ža­liuo­sius plo­tus, Va­rė­nos „Ąžuo­lo“ gim­na­zi­jos gam­to­ty­ros klu­bui „Eu­re­ka“ – už ap­lin­ko­sau­gi­nio švie­ti­mo pro­jek­to „In­ki­lų uok­si­niams paukš­čiams ga­my­ba ir jų iš­kė­li­mas“ įgy­ven­di­ni­mą, Jo­nui Pu­ge­vi­čiui – už rū­pi­ni­mą­si spar­nuo­čiais ir įvai­rių ori­gi­na­lių in­ki­lų re­tiems paukš­čiams ga­my­bą, Ze­fe­rui Šeš­to­kui – už ža­lio­sios zo­nos Pa­ši­lai­čiuo­se įkū­ri­mą bei prie­žiū­rą ir aso­cia­ci­jai „Ma­no mies­tas Klai­pė­da“ – už eko­lo­gi­nio edu­ka­ci­nio pro­jek­to „Šva­ri Da­nė“ įgy­ven­di­ni­mą.
Už ben­dra­dar­bia­vi­mą gi­nant vie­šą­jį in­te­re­są ap­lin­kos sri­ty­je ap­do­va­no­ji­mais pa­žy­mė­ti tei­sė­sau­gi­nin­kai: Kau­no apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mo sky­riaus vy­riau­sia­sis pro­ku­ro­ras Ha­rol­das Ur­bo­na­vi­čius ir pro­ku­ro­rai Ma­ri­jus Šal­čius, Sol­vei­ga Gra­dze­vi­čie­nė, Arū­nė Ali­mai­tė-Ka­koš­ki­na ir Va­len­ti­nas Alek­na, taip pat Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mo sky­riaus vy­riau­sia­sis pro­ku­ro­ras Re­mi­gi­jus Sen­kus.
Mi­nė­ji­mo me­tu įteik­ti ap­do­va­no­ji­mai ir tra­di­ci­nio ver­slo įmo­nių kon­kur­so „Pa­sie­ki­mai ap­lin­ko­sau­go­je“ lai­mė­to­jams. Šį kon­kur­są kas­met ren­gia Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­ja, Ap­lin­kos va­dy­bos ir au­di­to ins­ti­tu­tas bei In­ži­ne­ri­nės eko­lo­gi­jos aso­cia­ci­ja. Kon­kur­so tiks­las – pa­ro­dy­ti ver­slo ben­druo­me­nei ir pla­čia­jai vi­suo­me­nei pa­žan­gias, ma­žiau­siai ap­lin­ką vei­kian­čias įmo­nes, ska­tin­ti ša­lies ga­min­to­jus ir pa­slau­gų tei­kė­jus dieg­ti ap­lin­kos ap­sau­gos va­dy­bos sis­te­mas, kur­ti ir ga­min­ti pa­lan­kes­nius ap­lin­kai ga­mi­nius, tai­ky­ti nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas. Šie­met nu­ga­lė­to­jų lau­rai ati­te­ko dviem ben­dro­vėms – UAB „Šiau­lių van­de­nys“ ir UAB „Eners­te­na“.
T. LUKŠIO nuotraukoje: prof. A. Sta­nai­tis

---

---

Laiškai

---

„Pa­si­kin­kęs” sau­lę,
gy­ven­si eko­no­miš­kai

 Nuo­lat brangs­tan­tis ku­ras ir elek­tros ener­gi­ja  ver­čia gy­ven­to­jus ieš­ko­ti iš­ei­čių, ir vis daž­niau jų žvilgs­niai nu­kryps­ta į at­si­nau­ji­nan­čius ener­gi­jos šal­ti­nius. Vie­nas to­kių - sau­lės ener­gi­ja. Kal­bi­na­me at­si­nau­ji­nan­čių ener­gi­jos šal­ti­nių spe­cia­lis­tą, šiau­lie­tį Aud­rių Kiu­du­lą.
Kaip “su­gau­dy­ti” sau­lės spin­du­lius?
Pa­šne­ko­vą do­mė­tis sau­lės ener­gi­jos pa­nau­do­ji­mu pa­ska­ti­no per grei­tai be­si­su­kan­tis elek­tros skai­tik­lis... Grį­žęs iš Tur­ki­jos, kur sau­lės ko­lek­to­rių tu­ri ko­ne kas ant­ras na­mas, nu­spren­dė, kad me­tas pa­ban­dy­ti pa­nau­do­ti tai ir Lie­tu­vo­je.
A. Kiu­du­lo tei­gi­mu, sis­te­mos pa­ti­ki­mai funk­cio­nuo­ja nuo ba­lan­džio iki spa­lio mė­ne­sio. Dar­gi ap­si­niau­ku­si va­sa­ros die­na nė­ra kliū­tis: čia svar­biau­sia ul­tra­vio­le­ti­niai spin­du­liai. Žie­mą sis­te­mo­je iš­si­lai­ko pliu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra, ta­čiau nau­dos tuo me­tų lai­ku yra ne­daug. Van­duo kiek į­šy­la tik nu­si­sto­vė­jus gied­roms die­noms. To­dėl Lie­tu­vos kli­ma­to są­ly­goms in­ži­nie­riai ši­lu­mi­nin­kai su­kū­rė va­di­na­mą­ją slė­gi­nę sis­te­mą. Pir­mo­sios to­kios sis­te­mos iš­ban­dy­tos jau prieš ket­ve­rius me­tus. Žie­mą to­kia sis­te­ma vei­kia efek­ty­viau už pirm­ta­kę be­slė­gę, van­de­nį pa­šil­dy­da­ma iki 25-30 laips­nių. O va­sa­rą van­duo kar­tais net­gi už­ver­da.
Tai­gi ant sto­go su­mon­tuo­ja­mas sau­lės ko­lek­to­rius - į ne­rū­di­jan­čio plie­no ka­ti­lą su­sta­ty­ti pail­gi, žmo­gaus ūgio stik­li­niai vamz­džiai-kol­bos. Jos ir už­kai­ti­na van­de­nį, ku­ris čia pa­ten­ka ir at­gal grįž­ta vien­vamz­de sis­te­ma (vei­kia­mas slė­gių skir­tu­mo). Vie­na kol­ba pa­jė­gi su­šil­dy­ti 10 lit­rų van­dens, o vi­są pro­ce­są kon­tro­liuo­ja ir vož­tu­vus val­do elek­tro­ni­nis prie­tai­sas. Be­slė­gę sis­te­mą,  pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, ga­li su­si­mon­tuo­ti kiek­vie­nas, tu­rin­tis bent mi­ni­ma­lius įgū­džius ir tech­ni­nes ži­nias. Be­je, pats ko­lek­to­rius mon­tuo­ja­mas 45 laips­nių kam­pu ho­ri­zon­to at­žvil­giu.
Pa­na­šiai vei­kia ir slė­gi­nė sis­te­ma, ta­čiau čia van­duo cir­ku­liuo­ja dviem vamz­džiais. Ko­lek­to­riu­je įkai­tęs van­duo grįž­ta ir šil­do ka­ti­le esan­tį van­de­nį. „Sis­te­mai tei­kia­ma dvie­jų me­tų ga­ran­ti­ja, ta­čiau jos ga­li­my­bės lei­džia veik­ti ge­ro­kai il­giau - apie 15 me­tų. Ži­no­ma, po pen­kio­li­kos me­tų nie­kas ne­truk­do pa­si­keis­ti kol­bas ir to­liau nau­do­tis sau­lės ener­gi­ja, ta­čiau ne­de­ra pa­mirš­ti, jog per tą lai­ką bū­ti­nai at­si­ras kaž­ko­kių nau­jo­vių”, - šyp­so­si A. Kiu­du­las.
Apie eko­no­mi­nį efek­tą
Pi­giau­sios be­slė­gės sau­lės ener­gi­jos per­dir­bi­mo sis­te­mos kai­nuo­ja apie 1000 li­tų (be mon­ta­vi­mo dar­bų, ku­rie at­si­ei­na dar 500 li­tų). „Dviems žmo­nėms skir­tos sis­te­mos kai­na yra apie 1700 li­tų. O ket­ve­rių as­me­nų šei­mai re­ko­men­duo­čiau kiek bran­ges­nę – už 2100 li­tų. Sis­te­mos efek­ty­vu­mą nu­sa­ko, kiek na­mų ūky­je gy­ve­nan­čių žmo­nių ji ga­li ap­tar­nau­ti. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, to­kios in­ves­ti­ci­jos at­si­per­ka. Vil­nie­čių pa­skai­čia­vi­mais, gy­va­tu­ko, karš­to van­dens ar grin­dų ap­šil­dy­mui su­tau­po­ma iki 50 proc. lė­šų. Tie­sa, spe­cia­lis­to įsi­ti­ki­ni­mu, pa­tal­pų ap­šil­dy­mui mi­nė­to­sios sis­te­mos ne­pa­kan­ka­mai efek­ty­vios.
Pro­ble­mos
„Su ko­kiais sun­ku­mais daž­niau­siai su­si­du­ria­ma eks­plo­a­tuo­jant sau­lės ko­lek­to­rius?” - pa­klau­sė­me. A. Kiu­du­las: „Be­slė­ges sis­te­mas rei­kia pe­ri­odiš­kai va­ly­ti, nes van­duo cir­ku­liuo­ja per įkai­tu­sias kol­bas, kartais net už­ver­da, to­dėl il­gai­niui kol­bos pa­si­den­gia kal­kė­mis. Tai­gi pir­mas va­ly­mas – maž­daug po 2,5-3 me­tų. Iš­trau­kus kol­bas, cit­ri­nos rūgš­ti­mi pa­ša­li­na­mos kal­ki­nės nuo­sė­dos”.
Vis dėl­to nau­jau­siuo­se mo­de­liuo­se kal­kė­ji­mo pro­ble­mos iš­ven­gia­ma. To­kie ko­lek­to­riai 4 as­me­nų šei­mai šian­dien kai­nuo­ja 3500 li­tų. Ir ant sto­gų jų kel­ti ne­be­rei­kia – ga­li veik­ti kie­me, pa­sta­ty­ti ant že­mės. Be­je, pa­sak ja­po­nų moks­li­nin­kų, di­de­lę įta­ką sis­te­mos funk­cio­na­vi­mui tu­ri stik­li­nių kol­bų il­gis.
Slė­gi­nės sis­te­mos šiuo po­žiū­riu pa­ti­ki­mes­nės, mat be­veik už­da­ra­me cik­le per me­tus pa­si­kei­čia tik apie 40 lit­rų van­dens. Be­lie­ka pri­dur­ti, jog abie­jų ti­pų sis­te­mo­se ne­nau­do­ja­mas joks che­mi­nis skys­tis, tik van­duo. Anot šiau­lie­čio, tas fak­tas kar­tais ne­ra­mi­na gy­ven­to­jus: ar kar­tais žie­mą ko­lek­to­rius ne­už­šals? Ta­čiau sis­te­mos žie­mą ne­už­šą­la – joms pa­kan­ka vi­di­nių re­sur­sų sa­ve ap­šil­dy­ti. Ir va­sa­rą už­vi­ręs van­duo ne­ken­kia, nes sis­te­ma nė­ra už­da­ra.
Žvilgs­nis į at­ei­tį
„Ar įma­no­ma sau­lės ko­lek­to­rius pa­nau­do­ti dau­gia­bu­čių na­mų reik­mėms?” – pa­si­do­mė­jo­me.
A. Kiu­du­las: „Pir­mas toks dau­gia­bu­tis su sau­lės ko­lek­to­riu­mi pa­sta­ty­tas Pa­ne­vė­žy­je. Sta­to­ma ir Sos­ti­nė­je. Mū­sų ko­le­gos įran­ga ap­rū­pi­no ke­lis Aly­taus dau­gia­bu­čius. Šy­la gy­va­tu­kai, yra karš­tas van­duo. Ma­no­me, kad ma­si­nis bu­mas pra­si­dės po dvie­jų me­tų. Lie­tu­viai to­kia liau­dis - ne­sku­ba. Rei­kia, mat, pa­lauk­ti ir pa­žiū­rė­ti, ar vi­sa tai ap­si­mo­kės ma­no kai­my­nui? Tai­gi sau­lės ko­lek­to­riai ant dau­gia­bu­čių sto­gų – ne­to­li­mos at­ei­ties per­spek­ty­va, ta­čiau pa­ga­lius į ra­tus ban­do kai­šio­ti ši­lu­mi­nin­kai. Ir tai su­pran­ta­ma, nes to­kios ino­va­ci­jos nu­rėž­tų ge­rą da­lį jų pel­no”.
Ži­no­ma, esa­ma la­bai su­dė­tin­gų sis­te­mų ir kai­nuo­jan­čių dar dau­giau nei tos, apie ku­rias kal­bė­jo­me. Ta­čiau, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, vi­siš­kai pa­kan­ka pa­pras­tes­nių bei pi­ges­nių sau­lės ko­lek­to­rių. Be pa­lio­vos brangs­tant du­joms, ši­lu­mai, elek­trai ir t. t. sau­lės ko­lek­to­rius ga­li bū­ti pui­ki iš­ei­tis. O no­rin­čių­jų įsi­reng­ti, pa­sak A. Kiu­du­lo, jau ne­ma­ža ei­lu­tė.
Lie­ka pri­dur­ti, jog slė­gi­nės sis­te­mos ko­lek­to­rius ga­li bū­ti įren­gia­mas ne tik ant sto­go, bet ir bal­ko­nuo­se, o Šiau­lių prie­mies­ty­je kaž­kas to­kį ko­lek­to­rių pa­si­sta­tė ant že­mės. Šioks spren­di­mas tik­tų daug kur, ta­čiau žmo­nės būgš­tau­ja, jog pra­ei­da­mas koks nors pik­ta­va­lis ga­li švys­te­lė­ti ak­me­nį.
Ro­mu­al­das BA­LIU­TA­VI­ČIUS
Autoriaus nuotraukose:
Sis­te­mą „pri­žiū­ri” ne­di­de­lis elek­tro­ni­nis prietaisas ant sie­nos
Sau­lės ener­gi­jos panaudojimo įrenginys 

---

Ne žo­džiais, o dar­bais
puo­šia­me Tė­vy­nę

 Ne kar­tą Svė­da­suo­se ren­gi­nių me­tu kraš­tie­tis Juo­zas La­pie­nis yra pri­si­pa­ži­nęs apie di­džią sa­vo mei­lę ir pa­gar­bą li­te­ra­tū­ros mil­ži­nui, At­gi­mi­mo šauk­liui, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jui, tik­ram tau­tos pat­rio­tui ka­nau­nin­kui Juo­zui Tu­mui- Vaiž­gan­tui. Pir­mo­ji jo pa­žin­tis su Vaiž­gan­tu pra­si­dė­jo dar vai­kys­tė­je, kai tė­ve­liai, va­žiuo­da­mi į tur­gų ar baž­ny­čią Svė­da­suo­se, at­si­vež­da­vo ir Juo­zu­ką. Vai­kas ir pa­si­vaikš­čio­da­vo, ir pa­žais­da­vo prie ra­šy­to­jo pa­min­klo, esan­čio mies­te­lio cen­tre. Pas­kui, jau pra­mo­kęs skai­ty­ti ir ra­šy­ti, tu­rė­jo pro­gos per­skai­ty­ti kai ku­riuos la­bai įdo­mius Vaiž­gan­to kū­ri­nė­lius. O dar vė­liau su Vaiž­gan­to kū­ry­ba jau nebe­si­sky­rė nei stu­di­juo­da­mas, nei triūs­da­mas įvai­riuo­se dar­bų ba­ruo­se. Be jo­kios abe­jo­nės, šio ra­šy­to­jo kū­ry­ba pa­ska­ti­no ir Juo­zą pa­jus­ti gam­tos gro­žį, dar la­biau pa­mil­ti Tė­viš­kę, kur­ti.
Kai Svė­da­sų kraš­te bu­vo pra­dė­ti tra­di­ci­niais ta­pę „Vaiž­gan­to skai­ty­mai“, J. La­pie­nis tuoj pat įsi­jun­gė į or­ga­ni­za­to­rių gre­tas. Ir tai, kad „Vaiž­gan­to skai­ty­mai“ or­ga­ni­zuo­ja­mi be per­trau­kos jau dvi­de­šim­tį me­tų, yra žen­klus kraš­tie­čio Juo­zo nuo­pel­nas. Jo ini­cia­ty­va į Svė­da­sų kraš­tą per­si­kė­lė ir res­pub­li­ki­nių li­te­ra­tū­ri­nių Vaiž­gan­to pre­mi­jų įtei­ki­mo iš­kil­mės. Dvi pir­mo­sios Vaiž­gan­to pre­mi­jos, įsteig­tos Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos ir Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos, bu­vo įteik­tos Vil­niu­je (vil­nie­čiui po­etui, Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rui Gin­tau­tui Ieš­man­tui  ir anykš­tė­nui ra­šy­to­jui Ri­man­tui Va­na­gui). J. La­pie­nis tuo­met pra­dė­jo rū­pin­tis, kad šios pres­ti­ži­nės pre­mi­jos bū­tų įteikiamos bū­tent Vaiž­gan­to gim­ta­ja­me Svė­da­sų kraš­te. To­dėl da­bar jau aš­tuo­ne­tą me­tų Vaižganto pre­mi­jos įtei­kia­mos ne kur ki­tur, o Svė­da­sų kraš­te.
Ap­si­lan­kius Vaiž­gan­to tė­viš­kė­je - Ma­lai­šių kai­me, ga­li­ma pa­ma­ty­ti nau­jų ak­cen­tų, ku­rių anks­čiau čia ne­bu­vo. Ir vi­sa tai at­si­ra­do ne kie­no nors ki­to, o ener­gin­go­jo J. La­pie­nio dė­ka.
Be­si­do­mė­da­mas gim­to­jo kraš­to is­to­ri­ja, raus­da­ma­sis po ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus, Juo­zas su­ra­do duo­me­nų, kad Ma­lai­šių vie­to­vės var­das pir­mą kar­tą bu­vo pa­mi­nė­tas pir­mo­jo ir vie­nin­te­lio Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go do­ku­men­tuo­se dar 1255 me­tais. Be ga­lo su­si­do­mė­jęs ir su­si­ža­vė­jęs to­kiu fak­tu, jis tiks­li­no­si pas is­to­ri­kus, to­liau „knai­sio­jo­si“ ar­chy­vuo­se. To­dėl 2005- ai­siais me­tais, ar­tė­jant Ma­lai­šių 750-osioms me­ti­nėms, Juo­zas Anykš­čių kraš­to laik­raš­ty­je „Anykš­ta“iš­spaus­di­no krei­pi­mą­si, kvies­da­mas su­si­telk­ti ir pra­smin­gai pa­mi­nė­ti šios se­nos sė­lių vie­to­vės ju­bi­lie­jų. Ir pats as­me­niš­kai ėmė­si ini­cia­ty­vos tą ju­bi­lie­jų įam­žin­ti me­džio skulp­tū­ro­je. Su­ra­do rė­mė­jų, ga­vo ąžuo­lą, ku­ria­me iš Ute­nos kraš­to ki­lęs tau­to­dai­li­nin­kas gam­tos moks­lų dak­ta­ras doc. Ro­mu­al­das Šim­kū­nas iš­sko­bė gra­žią skulp­tū­rą, įam­ži­nu­sią Vaiž­gan­to kū­ri­niuo­se ap­ra­šy­tą Alau­šo var­pą. Tų me­tų ru­de­nį Ma­lai­šiuo­se įvy­ko ir iš­kil­min­gas mi­nė­ji­mas, ku­rio me­tu bu­vo ati­deng­ta ši me­džio skulp­tū­ra. O tra­di­ci­nė Vaiž­gan­to pre­mi­ja įteik­ta ra­šy­to­jui ir žur­na­lis­tui dr. Lai­mo­nui Ta­pi­nui.
Dar po po­ros me­tų Ma­lai­šius pa­puo­šė dai­liai iš­dro­ži­nė­tas ąžuo­li­nis kry­žius, pa­sta­ty­tas ša­lia bu­vu­sios Tu­mų so­dy­bos. Taip įam­žin­ti Vaiž­gan­to ir jo ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mą min­tis ki­lo taip pat J. La­pie­niui. Be to, Juo­zui te­ko ir vi­sa ei­lė or­ga­ni­za­ci­nių dar­bų. Nau­ja­sis kry­žius bu­vo pa­šven­tin­tas 2007–ųjų rug­sė­jo mė­ne­sį, su­si­rin­kus gau­siam bū­riui Vaiž­gan­to kū­ry­bos ger­bė­jų, tra­di­ci­nių „Vaiž­gan­to skai­ty­mų“ da­ly­vių. Tą­dien li­te­ra­tū­ri­nė Vaiž­gan­to pre­mi­ja bu­vo įteik­ta ra­šy­to­jui Jo­nui Mi­ke­lins­kui.
Vė­liau J. La­pie­nis už­si­mi­nė, kad bū­tų tiks­lin­ga su­kur­ti Tu­mo-Vaiž­gan­to kū­ri­nių vei­kė­jų skulp­tū­ri­nį par­ką ir pa­siū­lė aikš­te­lė­je ša­lia bu­vu­sios Tu­mų so­dyb­vie­tės „ap­gy­ven­din­ti“ apy­sa­kos „Dė­dės ir dė­die­nės“ he­ro­jus Se­ve­riu­tę ir My­ko­liu­ką. To­kiam su­ma­ny­mui bu­vo pri­tar­ta. O pats Juo­zas ener­gin­gai ėmė­si dar­bo. Sun­ku da­bar ir pa­sa­ky­ti, kiek tai jam kai­na­vo svei­ka­tos, ener­gi­jos, lai­ko ir pi­ni­gų. Daug bu­vo ža­dė­ju­sių pa­rem­ti me­džio skulp­tū­ros sta­ty­mą ma­te­ria­liai, bet kai ku­rie pa­ža­dai taip ir li­ko ne­iš­te­sė­ti. Ge­rai, kad at­si­ra­do ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių - Anykš­čių miš­kų urė­das Si­gi­tas Kin­de­ris, Svė­da­sų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Do­na­tas Tus­ka, Svė­da­sų se­niū­ni­jos se­niū­nas Va­len­ti­nas Ne­niš­kis  ir dau­ge­lis ki­tų, ku­rių dė­ka Ma­lai­šiuo­se at­si­ra­do me­niš­ka Se­ve­riu­tės ir My­ko­liu­ko skulp­tū­ra. Skulp­tū­rą su­kū­rė ta­len­tin­gas svė­da­siš­kis me­ni­nin­kas Alek­san­dras Ta­ra­bil­da. Ne vie­ną va­sa­ros die­ną Juo­zas paskyrė Ma­lai­šiams. Nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu su prie­ka­ba jis ve­žė ak­me­nis, žvy­rą, ce­men­tą, drau­ge su ki­tais tal­ki­nin­kais rau­sė že­mę, be­to­na­vo pa­grin­dą bū­si­mai skulp­tū­rai, va­do­va­vo ir šios skulp­tū­ros sta­ty­mo dar­bams. Pra­ėju­sių me­tų rug­sė­jo 24 d. per tra­di­ci­nes „Vaiž­gan­ti­nes“ skulp­tū­ra bu­vo ati­deng­ta ir pa­šven­tin­ta. Tiek skulp­to­rius A. Ta­ra­bil­da, tiek ir Vaiž­gan­to kū­ri­nių he­ro­jų skulp­tū­rų par­ko idė­jos au­to­rius J. La­pie­nis su­si­lau­kė ne­ma­žai kom­pli­men­tų bei pa­dė­kos žo­džių. Svė­da­siš­kiai, at­si­dė­ko­da­mi kraš­tie­čiui už jo nuo­la­ti­nį rū­pes­tį Vaiž­gan­to at­mi­ni­mo iš­sau­go­ji­mu, ak­ty­vią kul­tū­ri­nę ir li­te­ra­tū­ri­nę veik­lą, da­ly­va­vi­mą vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, iš­kil­min­gai įtei­kė jam Vaiž­gan­to ma­žą­ją pre­mi­ją „Už kū­ry­bi­nius nuo­pel­nus Svė­da­sų kraš­tui“. Šią pre­mi­ją įstei­gė Svė­da­sų se­niū­ni­ja ir ja ap­do­va­no­ja­mi la­biau­siai gim­ta­jam kraš­tui nu­si­pel­nę žmo­nės. Moks­li­nin­kas, li­te­ra­tas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas dr. doc. J. La­pie­nis - tre­čia­sis svė­da­siš­kis, nu­si­pel­nęs to­kio įver­ti­ni­mo.
Vy­tau­tas BAG­DO­NAS
Autoriaus nuotraukoje: J. Lapienis - Mažosios Vaižganto premijos laureatas

---

Miško aidas

---

Nau­jo­ji miš­kų plėt­ros pro­gra­ma at­ver­čia nau­ją pus­la­pį
ša­lies miš­ki­nin­kys­tės is­to­ri­jo­je

N. Kups­tai­tis

 Vy­riau­sy­bė pa­tvir­tino Na­cio­na­li­nę miš­kų ūkio sek­to­riaus plėt­ros 2012-2020 m. pro­gra­mą – la­bai svar­bų ša­lies miš­kų at­ei­čiai do­ku­men­tą, nu­ma­tan­tį miš­kų ūkio plėt­ros tiks­lus, už­da­vi­nius ir kon­kre­čius ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus.
Po­rei­kis keis­ti miš­kų ūkio plėt­ros stra­te­gi­nį do­ku­men­tą bren­do jau nuo 2004 me­tų, kai Lie­tu­va ta­po ES na­re ir at­si­ra­do ga­li­my­bė gau­ti ne­ma­žą ES fi­nan­si­nę pa­ra­mą miš­kų ūkiui.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Miš­kų de­par­ta­men­to Miš­kų ūkio plėt­ros sky­riaus ve­dė­jas Ne­ri­jus Kups­tai­tis sakė, kad nau­jo­ji miš­kų plėt­ros pro­gra­ma bu­vo pra­dė­ta reng­ti dar 2010 me­tais ir il­go­kai de­rin­ta su su­in­te­re­suo­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, daug kar­tų svars­ty­ta bei tiks­lin­ta.
Nau­jo­ji miš­kų plėt­ros pro­gra­ma nu­ma­to di­din­ti ša­lies miš­kin­gu­mą, gau­sin­ti ąžuo­ly­nus, plės­ti ug­do­mų­jų kir­ti­mų ap­im­tis, dau­giau miš­ko kir­ti­mo at­lie­kų pa­nau­do­ti bio­ku­rui, plė­to­ti ne­ply­nus miš­ko kir­ti­mus, siek­ti di­des­nio miš­kų ūkio eko­no­mi­nio efek­ty­vu­mo, ska­tin­ti ino­va­ci­jas, sa­va­no­riš­ką miš­kų ap­lin­ko­sau­gą, to­bu­lin­ti miš­kot­var­ką, ge­rin­ti sa­ni­ta­ri­nės ir prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos prie­mo­nes, rek­re­a­ci­nę miš­ko in­fra­struk­tū­rą.
Pa­ly­gin­ti su 2002 m. pa­tvir­tin­ta Lie­tu­vos miš­kų ūkio po­li­ti­kos ir jos įgy­ven­di­ni­mo stra­te­gi­ja, nau­jo­ji pro­gra­ma nu­ma­to la­bai aiš­kius ir kon­kre­čiais ro­dik­liais įver­ti­na­mus sie­kius. Pa­vyz­džiui, 2012-2020 m. nu­ma­to­ma įveis­ti 25,7 tūkst. ha nau­jų miš­kų, ąžuo­ly­nų už­ima­mą da­lį pa­di­din­ti nuo 2 iki 2,4 proc., miš­ko kir­ti­mo at­lie­kų bio­ku­rui ga­min­ti ap­im­tis pa­di­din­ti nuo 155 iki 500 tūkst. kub. met­rų. Taip pat pla­nuo­ja­ma nuo 22 proc. iki 15 proc. su­ma­žin­ti per­bren­du­sius eks­plo­a­ta­ci­nius me­dy­nus ben­dra­me vals­ty­bi­nių miš­kų bran­džių me­dy­nų plo­te, o vi­sų pa­grin­di­nių kir­ti­mų ne­ply­nų­jų kir­ti­mų plo­to da­lį pa­di­din­ti nuo 26,2 proc. iki 35 proc. ir t. t.
Na­cio­na­li­nei miš­kų ūkio sek­to­riaus plėt­ros 2012-2020 m. pro­gra­mai re­a­liai įgy­ven­din­ti ypač svar­bus kon­kre­čių veiks­mų ir prie­mo­nių pla­nas su kon­kre­čiais jų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niais. Bus pa­reng­ti trys to­kie ap­lin­kos mi­nist­ro tvir­ti­na­mi pla­nai: 2012-2014 m., 2015-2017 m. ir 2018-2020 m. Juo­se nu­ma­ty­tos prie­mo­nės bus fi­nan­suo­ja­mos vals­ty­bės biu­dže­to Ben­drų­jų miš­kų ūkio reik­mių fi­nan­sa­vi­mo pro­gra­mos, miš­kų urė­di­jų ir ki­tų vals­ty­bi­nių miš­kų val­dy­to­jų, ES pa­ra­mos fon­dų ir ki­to­mis lė­šo­mis.
Vy­riau­sy­bė ge­gu­žės pa­bai­go­je pro­to­ko­li­niu spren­di­mu at­si­žvel­gė į ap­lin­kos mi­nist­ro Ge­di­mi­no Kaz­laus­ko siū­ly­mą, kad ren­giant Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014-2020 m. pro­gra­mą ES pa­ra­mos miš­kų ūkiui da­lis su­da­ry­tų apie 10 proc. vi­sos kai­mo plėt­rai ski­ria­mos pa­ra­mos.
Ši ži­nia ypač svar­bi pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kams, ku­rie ir da­bar­ti­niu, 2007-2013 m., fi­nan­sa­vi­mo lai­ko­tar­piu ga­li pa­si­nau­do­ti ir nau­do­ja­si ES pa­ra­ma sa­vo miš­kams ge­rin­ti ir miš­kų ūkiui plė­to­ti, taip pat že­mės sa­vi­nin­kams, ku­rie ke­ti­na įveis­ti nau­jus miš­kus po 2013 me­tų. Nors di­des­nė pa­ra­mos pa­gal Kai­mo plėt­ros pro­gra­mą da­lis ten­ka mi­nė­tie­siems sa­vi­nin­kams, toks spren­di­mas svar­bus ir vals­ty­bi­nių miš­kų val­dy­to­jams, ypač kal­bant apie miš­kams iš­sau­go­ti ir pa­žeis­tiems miš­kams at­kur­ti skir­tas prie­mo­nes.
Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Miš­kų de­par­ta­men­to Miš­kų ūkio plėt­ros sky­riaus ve­dė­jas N. Kups­tai­tis pabrėžė, kad ren­giant Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014-2020 m. pro­gra­mą spren­di­mas nu­ma­ty­ti, jog ES pa­ra­mos miš­kų ūkiui da­lis su­da­ry­tų apie 10 proc. vi­sos kai­mo plėt­rai ski­ria­mos pa­ra­mos, lei­džia iš anks­to ži­no­ti fi­nan­si­nes ga­li­my­bes ir tin­ka­mai pla­nuo­ti.
Eu­ro­pos že­mės ūkio fon­do kai­mo plėt­rai lė­šos, ku­rios, ren­giant ir įgy­ven­di­nant Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros pro­gra­mą, ski­ria­mos ir miš­kų ūkiui, yra vie­nas iš Na­cio­na­li­nės miš­kų ūkio sek­to­riaus plėt­ros 2012-2020 m. pro­gra­mos fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių.
Pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo me­tu, pa­sak N. Kups­tai­čio, bus ren­gia­mos ata­skai­tos apie tai, kas nu­veik­ta, ir jos skel­bia­mos vie­šai. Tai leis per­žiū­rė­ti li­ku­sius ne­įgy­ven­din­tus tiks­lus ir už­da­vi­nius, taip pat jų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus, pa­gal po­rei­kį ko­re­guo­ti Pro­gra­mą, o ko­rek­ci­jas vie­šai svars­ty­ti ir de­rin­ti.
Juozas KETURAKIS

---

---

Tra­kų miš­ki­nin­kai ir pe­da­go­gai
dir­ba iš­vien

Tra­kų miš­kų urė­di­ja ir jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­lis „Beb­riu­kai“ su va­do­ve Al­ma Žu­kaus­kie­ne šių me­tų bir­že­lio 7 d. Onuš­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je or­ga­ni­za­vo jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių šven­tę - kon­kur­są „Bū­ki­me gam­tos vai­kai“. Moks­lei­viai iš Aukš­ta­dvario, Lent­va­rio, Bi­jū­nų, Ke­tu­rias­de­šimt To­to­rių, Rū­diš­kių ir Onuš­kio mo­kyk­lų  kar­tu su sa­vo va­do­vais ir glo­bė­jais – gi­ri­nin­kais, jau penk­tą­jį kar­tą su­si­rin­ko ap­tar­ti me­tų veik­los re­zul­ta­tus, pa­si­džiaug­ti savo pa­sie­ki­mais, pa­ben­drau­ti bei pa­si­var­žy­ti dėl me­tų ge­riau­sio­jo Tra­kų miš­kų urė­di­jos glo­bo­ja­mo jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­lio var­do.
Šven­tė pra­si­dė­jo iš­kil­min­gu jau­nųjų miš­ko bi­čiu­lių sam­bū­rio him­nu ir vė­lia­vos pa­kė­li­mu. Onuš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Ri­ma Bli­ker­tie­nė pa­svei­ki­no į šven­tę su­si­rin­ku­sius ir pa­si­džiau­gė, kad  toks gau­sus bū­rys bi­čiu­lių at­vy­ko į Onuš­kio mo­kyk­lą pir­mą kar­tą. Tra­kų miš­kų urė­das Vy­gan­tas Mier­kis pa­dė­ko­jo bi­čiu­liams, jų va­do­vams ir glo­bė­jams už ak­ty­vią veik­lą Sam­bū­ry­je  ir pa­lin­kė­jo lai­mė­ji­mų kon­kur­suo­se bei šven­ti­nės nuo­tai­kos. Sėk­mės bi­čiu­liams  lin­kė­jo ir šven­tės sve­čias, Onuš­kio se­niū­nė, Zi­ta Aniu­lie­nė. Bu­vęs il­ga­me­tis Onuš­kio gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Rai­mun­das Bal­ke­lis pa­si­džiau­gė sa­vo anū­kų  Lau­ry­no Bal­ke­lio  ir Ais­tės Bal­ke­ly­tės pa­sie­ki­mais jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių veik­lo­je ir, ži­no­ma, vi­siems bi­čiu­liams lin­kė­jo ge­ros klo­ties.
Sa­vo ži­nias ir su­ge­bė­ji­mus moks­lei­viai tik­ri­no kon­kur­suo­se, mė­gin­da­mi at­pa­žin­ti paukš­čių bal­sus, me­džių rū­šis, de­monst­ra­vo me­ni­nius su­ge­bė­ji­mus pie­ši­nių ant as­fal­to kon­kur­se „Aš no­riu gy­ven­ti“ bei kuo ori­gi­na­liau pri­sta­ty­da­mi ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai sa­vo nu­veik­tus dar­bus miš­ke, pa­siek­tus re­zul­ta­tus res­pub­li­ki­niuo­se kon­kur­suo­se, vyk­dy­tas ak­ci­jas, da­ly­va­vi­mą ki­tuo­se Sam­bū­rio ir miš­kų urė­di­jos or­ga­ni­zuo­tuo­se  ren­gi­niuo­se.
Po įtemp­tų var­žy­bų vi­si šven­tės da­ly­viai ir sve­čiai žiū­rė­jo Onuš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­vių su­reng­tą me­ni­nę pro­gra­mė­lę.
Ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja, su­su­ma­vu­si re­zul­ta­tus, tik vie­no taš­ko skir­tu­mu pri­pa­ži­no, kad pra­ei­tų me­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­jas - Onuš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­lis „Beb­riu­kai“ – ge­riau­sio jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­lio var­do ti­tu­lą šį kar­tą tu­ri per­duo­ti Aukš­ta­dvario vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­liui „Ver­kniu­kai“.
Šios šven­tės sim­bo­lis „Iš­min­tin­go­ji pel­ėda“ vėl pa­kė­lė spar­nus ir iš­ke­lia­vo į Lent­va­rio M. Ši­me­lio­nio gim­na­zi­ją. Bū­tent čia kar­tu su jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­liu „At­ei­tis“ ki­tais me­tais bus or­ga­ni­zuo­ja­ma jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių šven­tė. Jo­je vėl su­si­tiks se­ni ir ge­ri miš­ko bi­čiu­liai – Tra­kų miš­kų urė­di­jos dar­buo­to­jai, pe­da­go­gai ir jau­nie­ji miš­ko drau­gai.
Auk­sė Ko­mi­čie­nė

Miško bičiuliams išradingumo netrūko

Nugalėtojų gera nuotaika

Pirmieji šilbaravykiai – iš­šū­kis dzū­kų gry­bau­to­jams

Pirmieji šilbaravykiai

Gry­bų my­lė­to­jai lau­kia, ka­da gi va­sa­ra pra­dės ties­ti ran­ką ru­de­niui ir miš­kus už­plūs ke­pu­rė­tie­ji gra­žuo­liai. Pa­va­sa­rio pra­džio­je no­sis ki­ša tik bob­au­siai ir brie­džiu­kai.  Šiuos su­sig­lam­žiu­sius pa­va­sa­ri­nius gry­bus  Vie­šin­tų jau­nų­jų miš­ko bi­čiu­lių bū­re­lio ,,At­ža­ly­nas“ vai­kai ži­no ir pa­žįs­ta pui­kiai... Bet štai ge­gu­žės 22 die­ną mū­sų mo­kyk­los an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Li­na vie­šin­tiš­kiams miš­ko bi­čiu­liams at­ne­šė ,,rim­tų“ gry­bų, ku­rių šiuo me­tų lai­ku ne­tu­rė­tų bū­ti miš­ko pa­klo­tė­je...
Ka­dan­gi miš­ko bi­čiu­liai do­mi­si vis­kuo, kas vyks­ta miš­ke,  ne­del­siant pra­dė­jo­me  ras­tų gry­bų ty­ri­mą. Rem­da­mie­si J. Ma­ze­lai­čio ir V. Ur­bo­no kny­go­je ,,Lie­tu­vos gry­bai“ ir in­ter­ne­to sve­tai­nė­je  www.gry­bai.net, esan­čia in­for­ma­ci­ja, vy­res­nie­ji bū­re­lio na­riai nu­sta­tė, kad tai val­go­mi gry­bai, šil­ba­ra­vy­kiai (Gy­ro­po­rus cy­a­nes­cens Qu­el), ku­rie tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti tik nuo va­sa­ros vi­du­rio. Li­ko pa­si­do­mė­ti, ar šie gry­bai taip anks­ti dygs­ta mū­sų kraš­te gau­siai? Apieš­ko­jo­me ap­lin­ki­nius miš­kus. Ra­do­me ke­lis pa­va­sa­ri­nius bal­ti­kus (Tri­cho­lo­ma gam­bo­sum), bet nie­kam ne­pa­vy­ko už­tik­ti nei vie­no šil­ba­ra­vy­kio. Ma­žiau­sios mū­sų bū­re­lio na­rės nu­si­fo­tog­ra­fa­vo ran­ko­se  lai­ky­da­mos mo­ky­to­jos Li­nos mums at­neš­tus gry­bus (ei­da­mos gry­baut, juos pa­si­i­ė­mė kaip pa­vyz­džius).
Me­ta­me geranorišką iš­šū­kį jau­nie­siems miš­ko bi­čiu­liams dzū­kams, gi­rių ir gry­bų ka­ra­liams, -  ras­ki­te šil­ba­ra­vy­kių bent bir­že­lio mė­ne­sį.
Vir­gi­ni­ja MA­CI­JAUS­KIE­NĖ

---

---

Akistata su gamta

---

Iš me­tų švie­sos var­pi­nės

S. Paltanavičius

 Net ne­ži­nia, kaip tei­sin­giau rei­kė­tų va­din­ti me­tą, kai švie­sos bū­na tiek daug, jog nak­tis ne­ran­da jė­gų su­kur­ti tik­rą tam­są. Taip at­si­tin­ka sa­vai­tę prieš Jo­ni­nes, kai die­nos ir nak­tys trum­pam su­sto­ja  skir­tin­guo­se lai­ko po­liuo­se.  Ne pil­na­ties me­tą tik brėkš­mu pa­tam­sin­ta nak­tis ne­pa­jė­gia nu­rim­dy­ti gie­dan­čių paukš­čių ir ne­lei­džia at­si­pūs­ti darbš­tuo­lėms bi­tėms. Ir mums šis me­tas ne­leng­vas – nors gy­ve­nam ypa­tin­gą pa­ki­li­mą, ta­čiau bū­ti ak­ty­vūs vi­sas sep­ty­nio­li­ka va­lan­dų ne­ga­li­me. Va­di­na­si, tu­ri­me kaž­kiek švie­sos au­ko­ti ir ap­do­va­no­ti sa­ve po­il­siu.
Bir­že­lis – va­sa­ros pra­džia, nors kai kas lin­kęs gal­vo­ti, jog po Jo­ni­nių įvy­kęs  lū­žis ir pra­si­dė­jęs ke­lias die­nos trum­pė­ji­mo link yra ne kas ki­ta, kaip va­sa­ros vi­du­rys. Ne, mes tu­ri­me ži­no­ti ir vi­siems pa­sa­ky­ti:  va­sa­ra įpu­sės ne­greit, tik lie­pą. Da­bar dar rei­kia džiaug­tis gi­mi­mu, ve­šė­ji­mu ir žy­dė­ji­mu. Il­go­sios die­nos tam ir skir­tos, nes bir­že­lį per trum­pą lai­ką su­ku­ria­ma pa­ti di­džiau­sia bio­ma­sė, o gy­vū­nų ir au­ga­lų pa­sau­lis pa­si­pil­do gau­siais pa­li­kuo­ni­mis.
Ta­čiau la­biau­siai ža­vi bir­že­lio ža­lu­ma. At­si­svei­ki­nus su pa­va­sa­rio žie­dais, ku­rie tu­ri sa­vo spe­ci­fi­nes spal­vas ir for­mas, va­sa­ra iš­sklei­džia sa­vo žie­dus ir žie­dy­nus. Šie žie­dai ne­si­slaps­to tarp la­pų, yra pa­ste­bi­mi, ant aukš­tų stie­bų, sa­ky­tum, vyks­ta var­žy­ti­nės: kam pir­mie­siems pa­vyks pri­vi­lio­ti vabz­džius, ką grei­čiau­siai pa­pur­tys vė­jas ir iš­bars­tys žie­da­dul­kes. Tai ne šiaip sau pa­ste­bė­ji­mas. To­kių bio­lo­gi­nių sa­vy­bių au­ga­lai sie­kė il­gai, juos „lai­mė­jo“ il­gam evo­liu­ci­jos ke­ly. Jei­gu kas nors „su­ra­do“ ki­to­kį spren­di­mą ir ne­iš­au­gi­na il­go stie­bo, sa­vo tiks­lo pa­sie­kia skleis­da­mi stip­res­nius nei ki­tų au­ga­lų kva­pus.
Bū­tų ne­tei­sin­ga ma­ny­ti, kad da­bar au­gan­tys au­ga­lai kaip nors ren­ka­si sa­vo au­gi­mo, žy­dė­ji­mo, sėk­lų bran­di­ni­mo stra­te­gi­jas. Jie gy­ve­na pa­gal pa­vel­dė­tas tai­syk­les, ku­rios vi­sa­da yra jiems pa­lan­kios. Štai bir­že­ly leng­vo­se že­mė­se, pu­šy­nų aikš­tė­se, pie­vo­se rau­do­nuo­ja sma­liu­kių plo­te­liai. Šis gvaz­di­ki­nių šei­mos au­ga­las bū­na iki pu­sės met­ro aukš­čio, tarp ki­tų pie­vos žo­ly­nų leng­vai pa­ste­bi­mas. Ta­čiau jo žie­duo­se tu­ri­mo ne­gau­saus nek­ta­ro ten­ka ne vi­siems. Ka­dan­gi sma­liu­kės nek­ta­ro la­še­lis yra gi­laus žie­do glū­du­mo­je, jį pa­siek­ti ga­li tik il­gą lie­žu­vė­lį tu­rin­čios ka­ma­nės ar bi­tės. Ki­tiems vabz­džiams jo ne­ten­ka. Be­je, dir­vo­ne tik­rai yra vabz­džių, ku­rie mie­lai už­kop­tų stie­bu ir pa­sma­li­žiau­tų. Au­ga­lui iš to nau­dos ne­bū­tų – ko­kia ti­ki­my­bė, kad skruz­dė­lės per­neš jų žie­daul­kes? To­dėl sma­liu­kės sau­go sa­vo ma­žą tur­tą ypa­tin­gu bū­du: jų stie­bai pa­deng­ti lip­niais sy­vais (štai iš kur at­si­ra­do au­ga­lo var­das), su­lai­kan­čiais vabz­džius.
Vi­są ge­gu­žę re­gė­jo­me, kaip vie­nas po ki­to la­pais puo­šė­si me­džiai ir krū­mai. Jų ža­lia spal­va kei­tė­si be­veik kas­dien – po di­de­lių šių me­tų pa­va­sa­rio karš­čių va­ka­re ga­lė­jai ne­pa­žin­ti ry­tą ma­ty­tų me­džių. Da­bar jų ža­lu­ma jau ki­to­kia – va­sa­riš­kai gai­vi, bet vis tam­sė­jan­ti, „sens­tan­ti“.
Ta­čiau la­biau­siai la­puo­se ma­to­mas vabz­džių po­vei­kis – da­bar ap­žiū­rė­ję vi­sas me­džio ša­kas, var­gu ar ra­si­te nors vie­ną vi­siš­kai svei­ką la­pą. Gal­būt, toks ga­li bū­ti tik vi­sai švie­žias, šian­dien iš­si­sklei­dęs la­pe­lis. Vi­si ki­ti be­re­gint ap­tin­ka­mi ir pra­de­da­mi nau­do­ti. Vabz­džiai, ku­rių Lie­tu­vo­je yra ne ma­žiau kaip 20 tūks­tan­čių, yra vi­so­se gam­ti­nė­se ni­šo­se. Ma­ža to, jų gau­siau­sia vi­sur -  kiek­vie­nas me­dis pri­glau­džia ke­lių de­šim­čių rū­šių at­sto­vus vi­so­se įma­no­mo­se vie­to­se. La­pais pa­pras­tai min­ta ne su­au­gę vabz­džiai (su ne­gau­sio­mis iš­im­ti­mis), bet jų pa­li­kuo­nys – ler­vos ar vikš­rai. Kai ku­rie jų grau­žia la­pa­lakš­čius, ki­ti yra la­bai smul­kūs ir gy­ve­na la­po sto­ry­mė­je. To­kius en­to­mo­lo­gai va­di­na mi­nuo­jan­čiais  vabz­džiais. Kai ku­rios rū­šys la­pus nau­do­ja ne tik mais­tui, bet ir na­mų sta­ty­mui – ga­li­ma su­ras­ti su­suk­tus pa­ru­du­sius la­pus, ku­riuos taip sa­vo pa­li­kuo­nims pa­ruo­šė va­ba­lų ci­gar­su­kių pa­te­lės. Šie va­ba­lai ne­di­de­li, vos ke­le­to mi­li­met­rų il­gio. Ta­čiau pa­te­lės su­ge­ba su­suk­ti la­pą, pa­žeis­ti lap­ko­tį ar la­po gys­las. Džiū­van­tis la­pas tam­pa la­bai sau­giu na­mu ja­me be­si­vys­tan­čiai ler­vu­tei. To­kius „ci­ga­rus“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti ka­ban­čius ant kai ku­rių la­puo­čių me­džių, ypač ber­žų, dre­bu­lių, laz­dy­nų. Va­sa­ros ga­le šie iš­džiū­vu­sių la­pų na­me­liai nu­krin­ta ant že­mės ir ler­va to­liau vys­to­si jau dir­vo­je.
Bir­že­ly pir­mo­sios kar­tos paukš­čių jau­nik­liai jau pa­lie­ka liz­dus, ypač tai pa­sa­ky­ti­na apie tuos, ku­rių lau­kia dar ant­ro­sios, o po to – gal net tre­čio­sios va­dos au­gi­ni­mo rū­pes­čiai. Šie­met dar iki ka­len­do­ri­nės va­sa­ros pra­džios iš in­ki­lų ir dre­vių iš­purp­sė­jo var­nė­niu­kai. Vi­są bir­že­lį jie kla­jos su tė­vais, o po to pa­trauks į pie­tus, kur jau pri­no­kę vyš­nios ir treš­nės. Į jų vie­tą Lie­tu­von at­skris var­nė­nai iš Suo­mi­jos, Es­ti­jos – jie vai­kus už­au­gi­na bent po­ra sa­vai­čių vė­liau.
La­bai ne­įpras­tai šie­met at­ro­do di­džių­jų an­čių va­dos – pa­pras­tai bir­že­lio pra­džio­je jau­nik­liai bū­da­vo pu­sės an­ties dy­džio, o apie Jo­ni­nes kai ku­rie jau skrai­dy­da­vo. Šie­met pa­čio­je bir­že­lio pra­džio­je dau­ge­lis di­džių­jų an­čių (be­je, ir ru­da­gal­vių, kuo­duo­tų­jų) dar per­ėjo ar ve­džio­jo ką tik liz­dą pa­li­ku­sius, tai­gi, vie­nos-dvie­jų die­nų am­žiaus pū­kuo­tu­kus. Ga­li bū­ti, kad dau­ge­lio šių an­čių pir­mo­sios dė­tys žu­vo – taip pa­va­sa­rį bū­na, nes kol nė­ra veš­lios au­ga­li­jos, liz­dus an­tims slėp­ti sun­ku.
Vi­si ste­bi­si gan­drais – jų šie­met di­de­li pul­kai ke­liau­ja po pie­vas: ma­tyt, kad šie paukš­čiai ne­su­kū­rė po­rų ir ne­per­ėjo. Ka­dan­gi to­kie pul­kai, ku­riuo­se yra bent po ke­lias­de­šimt gan­drų, nė­ra re­te­ny­bė, ga­li bū­ti, jog tai – ne­su­bren­dę jau­nik­liai. Pa­pras­tai jie ne­grįž­ta į sa­vo gim­ti­nę, o parsk­ren­da tik jau pil­nai su­bren­dę, tre­čiais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais. Šį­met  yra ki­taip. Ko­dėl – pa­sa­ky­ti la­bai sun­ku.
Dau­giau­sia gan­drų ga­li­ma pa­ma­ty­ti se­kan­čius šie­nap­jo­vę. At­ro­dy­tų – toks vaiz­das la­bai mie­las, lie­tu­viš­kas. Iš tik­ro – gan­dras yra mū­sų paukš­tis, mes jam daug ką at­lei­džia­me, kad ir jo ga­na plėš­rų bū­dą ir di­de­lį ra­ju­mą. Ta­čiau gan­drai pas­kui šie­nap­jo­ves se­ka ne šiaip sau.
Mes kas­met kal­ba­me, ra­šo­me, įti­ki­nė­ja­me, kad šie­nau­ti (kirs­ti ja­vus - taip pat) ga­li­ma tik prie tech­ni­kos įren­gus bai­dy­mo įtai­sus – pa­pras­tus, nie­ko ne­kai­nuo­jan­čius. Jų pa­skir­tis – pa­bai­dy­ti žvė­riu­kus ir paukš­čius, kad jie su­spė­tų pa­spruk­ti nuo grei­ta­ei­gės tech­ni­kos. De­ja, taip sau­gan­čių gam­tą ir gy­vū­nus la­bai re­ta. Šie­nap­jo­vės pra­žu­do vi­sus ant že­mės pe­rin­čius paukš­čius, žo­lėj be­si­sle­pian­čius kiš­kiu­kus, stir­niu­kus. Jų lie­ka­nas ir ren­ka gan­drai, jiems pa­de­da lin­gės, kran­kliai, kai ka­da – suo­piai ir pil­kie­ji gar­niai. Per­spė­ki­me sa­vo kai­my­nus, ūki­nin­kus – kam nai­kin­ti, jei­gu be jo­kių in­ves­ti­ci­jų ga­li­ma iš­sau­go­ti be­ga­lę gy­vy­bių.
Bir­že­lis – nuo­sta­bus me­tas, nes jį vai­ni­kuo­ja švie­sa ir Jo­ni­nės. Ži­no­ma, ir šie­met degs Jo­ni­nių lau­žai, žy­dės pa­par­tis. Ne­ti­ki­te tuo? Pa­ban­dy­ki­te jį su­ras­ti ir ki­tiems pa­liu­dy­si­te: tiems, ku­rie tuo ti­ki, pa­par­tis tik­rai pra­žys­ta. Nors kar­tą gy­ve­ni­me.
Selemonas PALTANAVIČIUS

---

,,Labiausiai žavi birželio žaluma“

Sma­liu­kės sa­vo nek­ta­rą sau­go ypa­tin­gai

Laz­dy­ni­nis ci­gar­su­kis

Gan­dras se­ka šie­nap­jo­vę

---

Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ

---

Nau­ja orien­ta­vi­mo­si tra­sa

Ro­dyk­lė­mis ir in­for­ma­ci­niais sten­dais nu­bars­ty­ti tu­ris­ti­niai marš­ru­tai Lie­tu­vo­je –  jau se­niai ne nau­jie­na. Ta­čiau kar­tais taip no­ri­si per­ženg­ti iš­tryp­to ta­ke­lio ri­bą ir nu­klys­ti į miš­ko tan­kmę. Ne­ries re­gio­ni­nis par­kas kvie­čia iš­ban­dy­ti nau­ją ke­lia­vi­mo bū­dą – Vel­nia­kam­pio eže­ro apy­lin­kių orien­ta­vi­mo­si tra­są.
Čia ke­liau­to­jų lauks ma­žai ži­no­mos ir miš­ko tan­kmės uo­liai sle­pia­mos kul­tū­ros ir gam­tos ver­ty­bės. No­rint su­ras­ti šiuos ob­jek­tus, teks orien­tuo­jan­tis tik pa­gal pa­teik­tas jų ko­or­di­na­tes.
Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rė Aud­ro­nė Žič­ku­tė džiau­gia­si lan­ky­to­jams su­teik­ta ga­li­my­be pa­tir­ti vi­siš­kai ki­to­kį ke­lia­vi­mo bū­dą ir ra­gi­na ne­bi­jo­ti iš­šū­kių. „Jei ki­tus pa­žin­ti­nius ta­kus mū­sų par­ko lan­ky­to­jai ga­lė­jo per­ei­ti už­riš­to­mis aki­mis, tai no­rint įveik­ti šią tra­są, rei­kės pa­si­telk­ti orien­ta­ci­nius ge­bė­ji­mus ir in­tui­ci­ją“ – in­tri­guo­ja par­ko di­rek­to­rė .
Ke­liau­to­jai ra­gi­na­mi ne­iš­si­gąs­ti, kai teks nu­klys­ti į miš­ko gi­lu­mą ar po ko­jo­mis vin­gu­ria­vęs ta­ke­lis stai­ga pa­si­baigs. Tai tik pa­dės pa­ma­ty­ti ne­ti­kė­čiau­sias re­gio­ni­nio par­ko vie­tas ir pa­jus­ti tik­rą­ją jų dva­sią.
No­rin­tie­ji ke­liau­ti ki­taip kvie­čia­mi ne­pa­mirš­ti že­mė­la­pio, kom­pa­so ir GPS im­tu­vo, ku­rie pa­dės su­ras­ti taš­kus Vel­nia­kam­pio eže­ro apy­lin­kė­se.
Tra­so­je ke­liau­to­jų lau­kia 7 ma­žai ži­no­mi ir re­tai lan­ko­mi ob­jek­tai, sto­vyk­la­vie­tė prie skaid­rių Vel­nia­kam­pio eže­ro van­de­nų, ne­iš­min­dy­ti miš­ko ta­ke­liai ir ma­žai žmo­gaus ran­kos lies­ta gam­ta.
No­rint pa­si­ruoš­ti šiam žy­giui, vi­siš­kai ne­bū­ti­na at­vyk­ti į Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko Lan­ky­to­jų cen­trą (Vil­niaus g. 3, Dūkš­tos). Par­ko in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je ke­liau­to­jai ras tra­sos že­mė­la­pį, ob­jek­tų la­pą su trum­pais jų ap­ra­šy­mais ir ko­or­di­na­tė­mis bei in­te­rak­ty­vų že­mė­la­pį su ob­jek­tų nuo­trau­ko­mis.
Tra­sos il­gį, jo pra­džią ir pa­bai­gą bei ap­lan­ko­mų ob­jek­tų skaičių ir ei­liš­ku­mą Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja siū­lo pa­si­rink­ti pa­tiems ke­liau­to­jams. At­vyks­tan­tiems au­to­mo­bi­liu, jį re­ko­men­duo­ja­ma pa­lik­ti Vel­nia­kam­pio eže­ro po­il­sia­vie­tė­je – ten įreng­ta erd­vi ma­ši­nų sto­vė­ji­mo aikš­te­lė.
Dau­giau in­for­ma­ci­jos:
Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vyr. spe­cia­lis­tas Sau­lius Pu­pi­nin­kas
sau­lius@ne­ries­par­kas.lt; (8 5) 2599242, 861538708.
www.ne­ries­par­kas.lt

---

---

Pi­lia­kal­nių tvar­ky­mas
įver­tin­tas pri­zu

Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko puoš­me­no­mis - prieš pus­me­tį at­si­nau­ji­nu­siais di­din­gais Bui­vy­dų ir Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­niais – gė­ri­si ne tik par­ko lan­ky­to­jai, bet ir kul­tū­ros pa­vel­do spe­cia­lis­tai. Ar­che­o­lo­gi­jos pa­vel­do iš­sau­go­ji­mo kon­kur­se šių pi­lia­kal­nių kom­plek­so pri­tai­ky­mas pa­žin­ti­nei rek­re­a­ci­jai įver­tin­tas Di­džiuo­ju pri­zu.
Bui­vy­dų ir Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­nių su­tvar­ky­mas – ben­dras Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ir Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos dar­bo re­zul­ta­tas. Mi­nint tarp­tau­ti­nę pa­min­klų ir pa­min­kli­nių vie­to­vių ap­sau­gos die­ną, Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jai bu­vo įteik­tas Di­džio­jo pri­zo di­plo­mas.
Pi­lia­kal­nių tvar­ky­mo dar­bai at­lik­ti sie­kiant su­stab­dy­ti il­ga­me­tę šlai­tų ero­zi­ją ir pri­tai­ky­ti se­no­vės lie­tu­vių ko­vos vie­tas tu­ris­tų lan­ky­mui. Jų me­tu įvyk­dy­tas šlai­tų tvir­ti­ni­mas, kraš­to­vaiz­di­niai kir­ti­mai, spe­cia­lių­jų vaikš­čio­ji­mo ta­ke­lių, te­ra­sų ir laip­tų įren­gi­mas bei ki­ti re­kons­tuk­ci­niai dar­bai at­vė­rė vi­sai nau­ją, daug įspū­din­ges­nį Bui­vy­dų ir Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­nių kom­plek­so vei­dą. Pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mas gau­tas, pa­si­tel­kiant ES struk­tū­ri­nių fon­dų pro­gra­mos „Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tvar­ky­mas“ lė­šas.
Nuo pi­lia­kal­nių vir­šaus ga­li­ma pa­sig­ro­žė­ti ir apa­čio­je sro­ve­nan­čia vie­nin­te­le Lie­tu­vos kal­nų upe va­di­na­ma Dūkš­ta. Ne­ries link ji vin­gu­riuo­ja kan­jo­ną pri­me­nan­čiu, šim­ta­me­čių miš­kų ir na­tū­ra­lių pie­vų su re­tų­jų au­ga­lų bei vabz­džių bu­vei­nė­mis ap­sup­tu, slė­niu.
No­ri­te šį gam­tos ir kul­tū­ros ste­buk­lą įver­tin­ti pa­tys? Pi­lia­kal­niai stūk­so vos už 27 km nuo Vil­niaus! Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre (Vil­niaus g. 3, Dūkš­tos) lan­ky­to­jams bus mie­lai su­teik­ta vi­sa do­mi­nan­ti in­for­ma­ci­ja, o nuo ge­gu­žės 1d. jis dirbs jau ir sa­vait­ga­liais.
S. Pupininko nuotraukoje: Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių kompleksas

Nau­ja ekspozicija

Šią va­sa­rą ak­ty­vaus po­il­sio ir gam­tos pa­ži­ni­mo sin­te­zę at­ras­ki­te Kau­no ma­rių re­gio­ni­nia­me par­ke, ku­rio Lan­ky­to­jų cen­tre du­ris at­ve­ria nau­ja eks­po­zi­ci­ja. Čia pri­sta­to­mos uni­ka­lios par­ko ver­ty­bės ir lan­ky­mo ga­li­my­bės. Ne­mu­no vir­smas ma­rio­mis – pa­grin­di­nė eks­po­zi­ci­jos te­ma, ap­jun­gian­ti dra­ma­tiš­ką iš­kel­tų kai­mų is­to­ri­ją ir XX a. Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­džio po­ky­čius.
Ap­si­lan­kę Kau­no ma­rių re­gio­ni­nio par­ko Lan­ky­to­jų cen­tre, su­ži­no­si­te - ką sle­pia ma­rių dug­nas, ko­dėl for­tai al­suo­ja gy­vy­be, ką ke­pu­rė­mis su­py­lė mil­ži­nai, ko­kios yra ma­rių spal­vos ir bal­sai.
Pa­grin­di­nis eks­po­zi­ci­jos ak­cen­tas – ma­ke­tas, ku­ris tar­si lai­ko ma­ši­na nu­ke­lia į to­li­mą pra­ei­tį: iš­vy­si­te, kaip trau­kė­si pas­ku­ti­nis le­dy­nas, kaip for­ma­vo­si Ne­mu­nas ir jo slė­nis, kaip ga­liau­siai vir­to Kau­no ma­rio­mis.
Be­si­do­min­tys ge­o­lo­gi­ja tu­rės pui­kią ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su Kau­no ma­rių ato­dan­gų įvai­ro­ve, mis­ti­kos mė­gė­jai - su le­gen­do­mis, gam­tos bi­čiu­liai - su iš­skir­ti­niais par­ko paukš­čiais, au­ga­lais ir gy­vū­nais, o pa­tys smal­siau­si ga­lės nar­šy­ti po in­for­ma­ci­nius ter­mi­na­lus.
No­ri­te pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do mie­ga­pe­lės pėd­sa­kas? No­ri­te su­ži­no­ti, kiek kai­mų pa­skan­din­ta Kau­no ma­rių dug­ne ? Kvie­čia­me ap­lan­ky­ti Kau­no ma­rių re­gio­ni­nio par­ko gam­tos ir kul­tū­ros ver­ty­bių eks­po­zi­ci­ją. Dau­giau in­for­ma­ci­jos - www.kau­no­ma­rios.lt.
Eks­po­zi­ci­ja įreng­ta įgy­ven­di­nant Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vyk­do­mą pro­jek­tą „Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tvar­ky­mas (I eta­pas)“.
Lie­tu­vos sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se šiais me­tais lan­ky­to­jai tu­rės ga­li­my­bę ap­lan­ky­ti  12 nau­jų vi­daus eks­po­zi­ci­jų: Aukš­tai­ti­jos ir Dzū­ki­jos na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se, Anykš­čių, Aukš­ta­dvario, Bir­žų, Kau­no ma­rių, Kre­ke­na­vos, Pa­jū­rio, Ram­by­no, Sar­tų, Ty­tu­vė­nų ir Var­nių re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se.

---

Kauno marių regioninio parko lankytojų centre - nauja ekspozicija

---

Pūč­ko­rių ato­dan­ga

Pa­vil­nių re­gio­ni­nia­me par­ke pra­dė­tas tvar­ky­ti vals­ty­bės sau­go­mas gam­tos pa­min­klas -  Pūč­ko­rių ato­dan­ga. Tai be­ne įspū­din­giau­sia Lie­tu­vo­je ato­dan­ga, su­for­muo­ta Vil­nios upės srau­nių van­de­nų. Tvar­ky­mo pro­jek­tą vyk­do Pa­vil­nių ir Ver­kių re­gio­ni­nių par­kų di­rek­ci­ja kar­tu su Vals­ty­bi­ne sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­ba prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos. Kai vyk­do­mi tvar­ky­mo dar­bai, Pūč­ko­rių ato­dan­gą lan­ky­ti drau­džia­ma.
Pūč­ko­rių kraš­to­vaiz­džio draus­ti­ny­je sau­go­ma tiek ato­dan­ga, tiek ir jos ap­lin­ka. Nuo šios ato­dan­gos vir­šaus at­si­ve­ria nuo­sta­bi Vil­nios slė­nio pa­no­ra­ma. Ši vie­ta ypač mėgs­ta­ma ir lan­ko­ma vil­nie­čių bei mies­to sve­čių.
Lie­tus ir vė­jas ar­do Pūč­ko­rių ato­dan­gos vir­šu­ti­nę da­lį, ku­ri yra la­bai sta­ti  ir po me­džių šak­ni­mis tu­ri nau­jų grio­vų užuo­maz­gų. Vi­du­ri­nė­je šlai­to da­ly­je ma­to­mus grio­ve­lius nuo­lat pla­ti­na bei gi­li­na snie­go tirps­mo ir lie­taus van­de­nų sro­ve­lės. Apa­ti­nė da­lis bai­gia už­aug­ti me­džiais ir krū­mais, nes Vil­nios van­duo jau ne­pa­jė­gia iš­plau­ti vis di­dė­jan­čios nuo­bi­rų san­kau­pos. Na­tū­ra­lių ir ant­ro­po­ge­ni­nių veiks­nių įta­ko­je vyks­ta ne­pa­gei­dau­ja­mos, ge­o­mor­fo­lo­gi­nę struk­tū­rą nio­ko­jan­čios kai­tos.
Pa­vil­nių ir Ver­kių re­gio­ni­nių par­kų di­rek­ci­ja kar­tu su Vals­ty­bi­ne sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­ba ES struk­tū­ri­nių fon­dų ir vals­ty­bės biu­dže­to lė­šo­mis įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tvar­ky­mas. I eta­pas“, ku­rio me­tu bus su­tvar­ky­ta ir pri­tai­ky­ta lan­ky­mui Pūč­ko­rių ato­dan­ga.
Iš­lai­kant na­tū­ra­lius kraš­to­vaiz­džio ele­men­tus, ne­kei­čiant na­tū­ra­lios aukš­čių ir grun­to su­dė­ties struk­tū­ros bei au­ga­li­jos įvai­ro­vės, nu­ma­to­ma at­lik­ti ato­dan­gos su­tvir­ti­ni­mo dar­bus. Ki­tas svar­bus as­pek­tas – te­ri­to­ri­jos pri­tai­ky­mas di­de­liam lan­ky­to­jų srau­tui. Su­pro­jek­tuo­ta ir bus pa­sta­ty­ta lan­ky­to­jų srau­tus re­gu­liuo­jan­čios te­ra­sos, laip­tai, aikš­te­lės su pa­vė­si­nė­mis. Šia­me pa­žin­ti­nia­me ob­jek­te bus su­kur­tos są­ly­gos lan­ky­tis ne­įga­lie­siems. Par­ka­vi­mo aikš­te­lė­je su­pro­jek­tuo­tos vie­tos, įren­gia­mas pan­du­sas žmo­nėms su ne­ga­lia, su­pla­nuo­ta ne­įga­lių­jų tra­sa per miš­ką. Vil­nie­čiai jau šių me­tų ru­de­nį ga­lės džiaug­tis at­nau­jin­ta bei su­tvar­ky­ta Pūč­ko­rių ato­dan­gos ap­lin­ka.

---

Pučkorių atodanga

---

Etnokultūra - istorija

---

Senoji vasarvidžio šventė kaime ir mieste

Prof. Li­ber­tas Klim­ka

 Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą – tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, vadintos Kupolėmis arba Rasos švente. Vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas. Senovėje per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusios, apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per jas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Joninių laužo pelenais būdavo barstomi laukai, kad derlius geresnis būtų. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadintas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje būdavo vadinama gėlių puokštė, iškeliama ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Merginos ją saugodavo, eidamos ratelius, o vaikinai stengdavosi pagrobti. Jaunimas išdykaudavo ir taip: lauže įdegę alyvoje įmirkytus linų kuodelius, lanksčiomis lazdomis svaidydavo aukštai į viršų.  Ir dar labai mėgiama vasarvidžio nakties jaunimo pramoga – sūpuoklės. 
Joninių išvakarėse iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos mesdavo ant medžio, plukdydavo vandeniu, pasidėdavo po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis, tikėta, praskleidžiąs visas gyvenimo paslaptis…
Iš kur vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Priežodis sako: „Rugiams žydint, pati zyliava galvijams“. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, tada teks dar palaukti iki rugpjūčio.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis - ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti kaimynų karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms žmonės duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Gyvulius apsaugant, dar galima takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska. Taip pat ir žodžiu palinkint: „Druska tau į akis, nuodėgulis – į dantis!“ Arba reiktų imtis burtų: apie dvyliktą valandą nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir, supylus į nuovirą tuos pieno lašus, sugirdyti karvėms. Žinomas ir toks paprotys, kad pusę surinktų devyneriopų žolynų sudžiovindavo ir sušerdavo gyvuliams Kūčių naktį. Triskart po devynias paras – tokios trukmės yra mėnulio mėnuo.
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.
Per Jonines ir taip pat  keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti, sakydami, kad jūra šiuo vasarvidžio metu tykanti aukų.
Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Mitiniais vaizdiniais mąstant, manyta, kad šventinės apeigos būtinos – jos padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Taip palaikoma tvarka dievų sukurtame kosmose.
Įdomu, kad iškilioji gamtos suvešėjimo šventė būdavo pažymima ir mieste. Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji „raganų“ turgeliai. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv. Jonų varpinės ir šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje V.Kudirkos aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pundeliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį – nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti; jo turėtojui galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lankančios. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių - liaudies medicinos - išminties. O merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį savo pusėn palenkti.
Žolininkių turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J. Čechavičius, J. Bulhakas. O pavadinimas „raganų“ turėtų priminti šio žodžio kilmę iš „regėti, reginti“, taigi jų būta aiškiaregių, žolininkių, gal net vaidilučių. Raganos pikčiurnomis tapo tik po viduramžiais vykusių teismų ir persekiojimų. Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar ne taip seniai skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.
Senąjį šventės pavadinimą „Rasa“ mini rašytojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas  Adomas Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Savaip tai patvirtina Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas. Kai 1801 m. buvo skiriamas sklypas miesto kapinėms, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv. Jono akmens. Ir dar XIX a. vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapinių, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi visiškai neatsitiktinai šiems kalneliams pritapo Rasų vardas, o saulėgrįžos šventė bus buvusi sena Vilniaus tradicija. Daugiau kaip prieš šimtą metų Vilniuje ji buvo atgaivinta. XIX a. pabaigoje to ėmėsi kultūros veikėjai, dailininkai, literatai, artistai. Tarp jų aktyviausi – gudų literatūros pradininkas Františekas Bahuševičius, kultūrologas Lucjanas Uziembla, žurnalistas Napoleonas Rauba. Per Jonines būdavo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę irgi praminė „Vainikais“. Apie jos tradiciją N. Rauba net knygelę 1927 m. yra išleidęs.
Vasarvidį kitados švęsdavo visos vidutinės geografinės platumos juostoje gyvenančios žemdirbių tautos. Kaipgi nepasidžiaugti ilgosiomis dienomis ir gamtos suvešėjimu! Lietuvoje  šventės tradicija iki mūsų laikų nevienodai buvo išlikusi, smagiau, su daugiau apeigų vykdavo prie Latvijos, kur Liguo vardu ji labai populiari. 1881 m. lietuviškų chorų šventę ant Rambyno kalno surengė Vydūnas. Prieškariu senąją šventę daugelyje vietų ėmėsi gaivinti šauliai, saviveiklininkų chorai, jaunųjų ūkininkų rateliai. Sovietmečiu Rasa tapo atgimstančios tautinės dvasios simboliu. Ją atgaivino žygeiviai, romuviečiai ir kraštotyrininkai 1967 m. Kernavėje. Taigi senosios šventės, kilusios iš prigimtinės baltų religijos, atmintis tarsi laužo liepsna, tai prigesdavo, pasimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo.
Prof. Li­ber­tas Klim­ka

---

Druskininkų „Bočių“ etnogrupės narės R. Jonušienė (dešinėje) ir M. Navickienė Joninų šventėje

Joninių šventė Žiūrų kaime

---

Po gražiausius Lietuvos parkus pasižvalgius
Dr. Laimutis  Januškevičius

---

Baisiogalos dvaro parkas

Adresas: Radviliškio r., Baisiogalos sen., Baisiogalos miestelis
Plo­tas: 18,9 ha
Parko valdytojas: Lietuvos gyvulininkystės institutas
Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se Bai­so­ga­los gy­ven­vie­tė pir­mą kar­tą mi­ni­ma 1539 m. ka­ra­liaus Žy­gi­man­to Se­no­jo raš­te dėl pa­ra­pi­jos stei­gi­mo. XVII a. Bai­so­ga­la pri­klau­sė LDK kanc­le­riui M. Rad­vi­lai. Vė­liau Bai­so­ga­los dva­rą val­dė Sil­vest­ra­vi­čiai, Pus­lov­skiai ir Chra­po­vic­kiai. Iš pas­ta­rų­jų 1830 m. dva­rą nu­pir­ko stam­bus žem­val­dys Juo­zas Ko­ma­ras. Po tėvo mirties nuo 1896 m. Baisogalą su visais folvarkais paveldėjo sūnus Vladislovas, vėliau vadinamas Vladu. Ko­ma­rai Bai­so­ga­lą val­dė iki 1940 m. XIX a. ant­ro­je pu­sė­je Ko­ma­rai čia pa­sta­tė puoš­nų vė­ly­vo­jo kla­si­ciz­mo sti­liaus pa­sta­tų an­sam­blį (rū­mus, ofi­ci­nas, ar­kli­dę, ku­me­ty­ną, so­di­nin­ko na­me­lį, le­dai­nę, oran­že­ri­jas). Rū­mai pa­sta­ty­ti aukš­čiau­sio­je vie­to­je, ant kal­ve­lės, iš da­lies su­pil­tos ka­sant tven­ki­nius. Jie yra vi­sos so­dy­bos kom­po­zi­ci­nis cen­tras ir svar­biau­sias ak­cen­tas. Prie rū­mų kiek vė­liau bu­vo pri­sta­ty­ti fly­ge­liai. Tar­pu­ka­riu dva­rą no­rė­ta iš­par­ce­liuo­ti, bet Ko­ma­rui pa­vy­ko su­si­tar­ti su vy­riau­sy­be, pa­ža­dė­jus au­gin­ti bul­ves ir iš jų va­ry­ti spi­ri­tą vals­ty­bės mo­no­po­liui. 1940 m. dva­ras bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas, o dva­ro šei­mi­nin­kai pa­si­trau­kė į Len­ki­ją. Dau­gu­ma dva­ro so­dy­bos pa­sta­tų iš­li­ko iki šių die­nų. Po­ka­rio me­tais res­tau­ruo­tuo­se rū­muo­se įsi­kū­rė Lie­tu­vos gy­vu­li­nin­kys­tės ins­ti­tu­tas.
Bai­so­ga­los dva­ro par­kas, kaip ir rū­mai, bu­vo įkur­tas XIX a. Jis yra pei­za­ži­nio pla­no, su pa­ly­gin­ti ne­di­de­le re­gu­lia­raus iš­pla­na­vi­mo cen­tri­ne, ša­lia rū­mų esan­čia da­li­mi, ir ga­na di­de­liu ir pui­kiu pei­za­ži­niu par­ku. Nuo ry­ti­nia­me par­ko pa­kraš­ty­je esan­čių pra­ban­gių var­tų link rū­mų pro du vaiz­din­gus tven­ki­nius ve­da pa­grin­di­nė alė­ja. Už til­te­lio alė­ja iš­si­ša­ko­ja, ap­gaub­da­ma ga­na erd­vų la­šo for­mos par­te­rį. Rū­mai ypač puoš­niai at­ro­do nuo til­te­lio pu­sės, kur juos gra­žiai įrė­mi­na par­te­ri­nės da­lies pa­kraš­čių žel­di­niai. Įdo­mus ak­cen­tas ša­lia rū­mų yra ne­ogo­ti­ki­nis se­no šu­li­nio sta­ti­nys. Už rū­mų į pei­za­ži­nį par­ką ve­da vin­giuo­ti grun­ti­niai ta­ke­liai, su­da­ran­tys di­dį­jį ir ma­žą­jį pa­si­vaikš­čio­ji­mo žie­dus. Par­ko te­ri­to­ri­ją už rū­mų puo­šia tven­ki­nys su sa­la. Ma­lo­nus ak­cen­tas šio­je par­ko da­ly­je – ga­na įspū­din­gas olan­diš­ko ti­po vė­jo ma­lū­nas, ku­ria­me so­viet­me­čiu bu­vo įsi­kū­ru­si jau­ki, vie­ti­nių gy­ven­to­jų la­bai pa­mėg­ta ka­vi­nė. Po­ka­rio me­tais par­kas bu­vo da­li­nai re­no­vuo­tas pa­gal ar­chi­tek­tės S. Dau­ba­rie­nės ir den­dro­lo­go L. Či­bi­ro 1972 m. pa­ruoš­tą pro­jek­tą. Par­ke, kaip ir dau­gu­mo­je to me­to dva­rų par­kų, vy­rau­ja vie­ti­nės me­džių rū­šys (pa­pras­ta­sis kle­vas, ma­ža­la­pė lie­pa, pa­pras­ta­sis uo­sis, ąžuo­las, kar­po­ta­sis ir plau­kuo­ta­sis ber­žai, kal­ni­nė guo­ba, dre­bu­lė, pa­pras­to­ji eg­lė, juod­alksnis, tra­pu­sis gluos­nis), bet gau­su – net 40 rū­šių ir for­mų – ir in­tro­du­cen­tų. Iš jų pa­mi­nė­ti­ni pla­čiaž­vy­niai mau­me­džiai, ked­ri­nė pu­šis, dy­gio­sios eg­lės si­dab­ri­nė de­ko­ra­ty­vi­nė for­ma (Pi­cea pun­gens ‘Kos­ter’), di­džio­ji tu­ja, si­dab­ri­niai, uo­sia­la­piai ir to­to­ri­niai kle­vai, pla­ta­na­la­pio kle­vo rau­don­la­pė for­ma (Acer pseu­dop­la­ta­nus ‘Pur­pu­ras­cens’), pa­pras­to­jo uo­sio svy­ruok­li­nė for­ma (Fra­xi­nus ex­cel­sior ‘Pen­du­la’), pa­pras­to­jo kle­vo Šved­le­rio for­ma (Acer plta­noi­des ‘Schwed­le­ri’), ai­lan­ta­la­piai ir man­džiū­ri­niai rie­šut­me­džiai, rau­do­nie­ji ąžuo­lai, pa­pras­to­jo ąžuo­lo glaus­ta­ša­kė for­ma (Qu­er­cus ro­bur ‘Fas­ti­gia­ta’), pil­ko­ji tuo­pa, di­džia­la­pės lie­pos kar­py­ta­la­pė for­ma (Ti­lia pla­typ­hyl­los ‘La­ci­nia­ta’). 1958 m. par­kas pa­skelb­tas vals­ty­bės sau­go­mu gam­tos ob­jek­tu, o 1986 m. pri­skir­tas prie res­pub­li­ki­nės reikš­mės gam­tos pa­min­klų. Ge­rai nu­tei­kia tai, kad 2009 m. Rad­vi­liš­kio sa­vi­val­dy­bės ir Lie­tu­vos gy­vu­li­nin­kys­tės ins­ti­tu­to ad­mi­nist­ra­ci­jos rū­pes­čiu bu­vo baig­ti Bai­so­ga­los dva­ro rū­mų res­tau­ra­ci­jos dar­bai. Lė­šas (be­veik 3 mi­li­jo­nus li­tų) šiam tiks­lui sky­rė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas. No­ri­si ti­kė­ti, kad sa­vo ei­lės su­lauks ir par­kas bei ki­ti šio uni­ka­laus an­sam­blio pa­sta­tai.

---

Raudondvario dvaro parkas

Adresas: Radviliškio r., Pakalniškių sen., Raudondvario k.
Plo­tas 33 ha
Parko valdytojai: Pakalniškių sen., Šeduvos technologijų ir verslo mokykla
Rau­dond­va­ris – gy­ven­vie­tė Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, ša­lia ke­lio Rad­vi­liš­kis–Panevėžys, Pa­kal­niš­kių se­niū­ni­jos cen­tras. Rau­dond­va­rio dva­ras bu­vo įkur­tas XVI­II a. pa­bai­go­je, kai dva­ri­nin­kas Te­odo­ras fon Ro­pas per­kė­lė sa­vo dva­ro cen­trą iš Še­du­vos į nau­ją vie­tą, ku­rią pa­va­di­no Rau­dond­va­riu. XIX a. pra­džio­je čia bu­vo pa­sta­ty­tas vi­sas dva­ro pa­sta­tų kom­plek­sas: cen­tri­niai rū­mai, ofi­ci­na, san­dė­lis, svir­nas, van­dens ma­lū­nas ir ki­ti ūki­niai pa­sta­tai, ku­rių dau­gu­ma iš­li­ko iki šių die­nų. Nuo 1854 m. dva­rą val­dė Oto­nas fon Ro­pas. Dva­re bu­vo sau­go­mas fon Ro­pų gi­mi­nės ar­chy­vas, tur­tin­ga XVI­II am­žiu­je su­rink­tų pa­veiks­lų ko­lek­ci­ja, ku­rio­je bu­vo ir pa­sau­li­nio gar­so dai­li­nin­ko Ti­cia­no kū­ri­niai. 1940 m. dva­ras bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas, jį nu­nio­ko­jo so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė. Ka­ro me­tais stip­riai nu­ken­tė­jo ir dva­re su­kaup­tos me­no ver­ty­bės. 1959 m. dva­re įsi­kū­rė Že­mės ūkio tech­ni­ku­mas. 1969 m. tech­ni­ku­mas bu­vo re­or­ga­ni­zuo­tas į Še­du­vos ta­ry­bi­nį ūkį-tech­ni­ku­mą, o 1991 m. ta­po Aukš­tes­ni­ą­ja že­mės ūkio mo­kyk­la
1972 m. tuo­me­ti­nio mo­kyk­los di­rek­to­riaus A. Sta­siu­lio ini­cia­ty­va bu­vo pra­dė­ti Rau­dond­va­rio dva­ro kom­plek­so res­tau­ra­vi­mo dar­bai, ku­rie už­tru­ko be­veik 10 me­tų. Ta­ry­bi­niais me­tais par­ko te­ri­to­ri­jo­je at­si­ra­do ga­na daug nau­jų pa­sta­tų: že­mės ūkio mo­kyk­los cen­tri­nis pa­sta­tas, kul­tū­ri­nis – ad­mi­nist­ra­ci­nis kor­pu­sas, dau­gia­bu­čiai gy­ve­na­mie­ji na­mai. At­gi­mi­mo me­tais bu­vu­si Aukš­tes­nio­ji že­mės ūkio mo­kyk­la bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta į Še­du­vos tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­lą.
Miš­raus pla­no Rau­dond­va­rio dva­ro par­kas bu­vo įkur­tas XIX a. ša­lia ne­di­de­lio Dau­gy­ve­nės upe­lio. Šiuo me­tu par­kas da­li­nai pra­ra­dęs bu­vu­sią erd­vi­nę struk­tū­rą, bet yra ga­na ge­rai tvar­ko­mas ir pri­žiū­ri­mas. Yra iš­li­ku­si gra­ži ma­ža­la­pių lie­pų alė­ja, daug se­nų, įspū­din­gų mat­me­nų, pui­kiai at­ro­dan­čių pa­pras­tų­jų ąžuo­lų, uo­sių, ma­ža­la­pių lie­pų, tuo­pų, tarp ku­rių vie­nur ki­tur įsi­ter­pę kar­po­tie­ji ir plau­kuo­tie­ji ber­žai bei ki­ti vie­ti­niai su­me­dė­ję au­ga­lai. Ypač įspū­din­gai at­ro­do se­na pla­čiai iš­si­ke­ro­ju­si apie 2 m sker­smens ir 26 m aukš­čio pil­ko­ji tuo­pa. Iš ki­tų in­tro­du­cen­tų, ku­rių čia yra 22 rū­šys ir for­mos, pa­mi­nė­ti­ni eu­ro­pi­niai ir si­bi­ri­niai mau­me­džiai, ber­ly­ni­nės, juo­do­sios ir ki­ni­nės tuo­pos, pla­ta­na­la­piai kle­vai, vė­ly­vo­ji ie­va, bal­to­jo gluos­nio svy­ruok­li­nė for­ma (Sa­lix al­ba ‘Tris­tis’). Par­ko erd­vių pa­kraš­čiuo­se pa­so­din­ta ne­ma­žai jau­nų me­džių ir krū­mų. Par­ko vaiz­dą la­bai pa­gy­vi­na po­ka­rio me­tais ant Dau­gy­ve­nės upe­lio įreng­tas di­de­lis tven­ki­nys. Bu­vu­siais dva­ro pa­sta­tais nau­do­ja­si Še­du­vos tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­la. Juo­se įsi­kū­rę mo­ko­mie­ji kor­pu­sai, ben­dra­bu­tis, par­duo­tu­vė. Vie­na­me iš bu­vu­sių ūki­nių pa­sta­tų šiuo me­tu yra jau­ki ka­vi­nė. Po­ka­rio lai­ko­tar­pio pa­sta­tuo­se įsi­kū­ru­si Pa­kal­niš­kių se­niū­ni­ja, pri­va­tus vieš­bu­tis su ka­vi­ne. Ga­na gra­žiai at­ro­do ir ša­lia par­ko esan­tis nau­ja­sis Tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los kor­pu­sas. 1958 m. par­kas pa­skelb­tas sau­go­mu vals­ty­bės, o 1986 m. pri­skir­tas prie vie­ti­nės reikš­mės gam­tos pa­min­klų.
Rau­dond­va­rio par­kas, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­vyz­din­gai tvar­ko­mas ir pri­žiū­ri­mas. Tuo rū­pi­na­si vie­ti­nė se­niū­ni­ja ir Še­du­vos tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­la. La­bai ma­lo­niai nu­tei­kia ir tai, kad yra iš­sau­go­ti vi­si bu­vu­sio dva­ro pa­sta­tai. Ga­na gra­žiai į par­ko ap­lin­ką įsi­jun­gia ir po­ka­rio lai­ko­tar­pio sta­ti­niai. Tvar­kant ir pri­žiū­rint par­ką at­ei­ty­je reik­tų pa­so­din­ti dau­giau eg­zo­ti­nių me­džių bei krū­mų, kar­tu at­ku­riant par­ko erd­vi­nę struk­tū­rą ir su­ku­riant nau­jus, ma­lo­nius akiai de­ko­ra­ty­vi­nius ak­cen­tus.

---

---