Aplinkos ministerijoje
Aplinkos ministras Valentinas MAZURONIS:
"Savivaldybės aktyviai įsitraukia į daugiabučių modernizavimą
pagal naująjį modelį"
V. Mazuronis
Baigėsi terminas, kai Aplinkos ministerijos prašymu šalies savivaldybės turėjo pateikti jų teritorijose skubiausiai renovuotinų senų daugiabučių, išeikvojančių daugiausia energijos šildymui, sąrašus.
„Džiaugiamės, kad savivaldybės gan aktyviai įsitraukia į daugiabučių modernizavimo pagal dabartinės Vyriausybės pasiūlytą naująjį modelį procesą. Apie tai galiu spręsti ir pagal tiesioginius susitikimus su jų vadovais, ir lankydamasis vietose, ir pagal ministerijai pateiktus skubiausiai renovuotinų daugiabučių sąrašus“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Tokius sąrašus Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamentui pateikė 48 savivaldybės. Bendrą atrinktų namų sąrašą sudaro daugiau kaip 1,5 tūkst. pastatų.
Pasak ministro, jau imtasi konkrečių žygių, kad kitąmet būtų renovuota mažiausiai 500 iš sąraše nurodytų senų daugiabučių. Ir tie penki šimtai – tik pirmasis etapas. Likusieji bus modernizuojami antruoju etapu, kurio parengiamieji darbai irgi turėtų prasidėti dar šiemet.
Aplinkos ministerija vasario 22 d. kviečia visų savivaldybių atstovus į susitikimą minėtiesiems sąrašams aptarti. Bus prašoma, kad savivaldybės kuo greičiau – per kelias savaites –atsižvelgtų į realias galimybes renovuoti jų atrinktus daugiabučius, išsiaiškintų, ar tam pritars tų namų butų savininkai, ir galutinai atrinktų po 10-15 pastatų. Po to bus sudarytas galutinis skubiausiai renovuotinų namų sąrašas ir savivaldybės parinks renovavimą administruosiančią įstaigą. Pažymėtina, kad ši įstaiga, o ne būsto savininkai, ims paskolą, organizuos, prižiūrės ir kontroliuos visą namo modernizavimo procesą.
Aplinkos ministerija padės rengti ir įgyvendinti energinio efektyvumo didinimo programas. Šiam tikslui įsteigta viešoji įstaiga „Būsto energijos taupymo agentūra“ (BETA) – pasirašyti jos steigimo dokumentai ir paskirtas laikinasis direktorius Valius Serbenta, patyręs renovavimo procesų organizatorius ir specialistas. Darbuotojai bus atrinkti konkursų būdu.
BETA, ministro Valentino Mazuronio žodžiais, tikrai nebus „popierinė“ įstaiga. Ji prižiūrės visą pastato atnaujinimo procesą – nuo investicinio projekto parengimo iki visiško jo įgyvendinimo. BETA veiks ne tik Vilniuje, bet turės savo skyrius Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose šalies vietose.
Tikimasi, kad Aplinkos ministerijos, jos įsteigtos agentūros ir savivaldybių bendros ir ryžtingos pastangos leis paspartinti atrinktų daugiabučių renovacijos procesą ir pasiekti, kad jau šiemet būtų pasirašytos rangos sutartys.
"Ginti viešąjį interesą - privalu"
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis tvirtina, jog Lietuvoje nėra ir nebus taikstomasi su nelegaliomis statybomis.
„Tiek ministerija, tai jai pavaldžios institucijos imasi visų reikiamų priemonių, kad nelegalių statybų padariniai būtų pašalinti, o atsakingi asmenys – nubausti. Tačiau būtina pažymėti, jog tais atvejais, kuomet reikia apginti viešąjį interesą, veiksmų turi imtis prokuratūra“, - teigia V. Mazuronis.
Vienas iš tokių atvejų – situacija dėl galimai nelegaliai pastatytos tvoros Druskininkuose, Turistų g. 11, prie miesto mero Ričardo Malinausko namo.
Įvykio vietoje dar praėjusių metų lapkritį lankėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos specialistai. Patikrinimo metu nustatyta, jog žemės sklypas padidintas valstybinės žemės sklypo sąskaita, taip pat – kad valstybinės žemės dalyje pastatyti kai kurie kilnojami daiktai.
Tačiau įrodymų, jog tvorą statė – jei statė - būtent R. Malinauskas, VTPSI specialistai neturi. Tokiais atvejais, remiantis galiojančiais teisės aktais, klausimas spręsti perduodamas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos – kaip valstybinės žemės valdytojui. Tai ir buvo padaryta.
„Mūsų specialistai padarė viską, ką turėjo ir galėjo padaryti. Kištis į kitų tarnybų kompetencijos sritį neturime teisės. Jei susidariusi situacija toliau nėra sprendžiama, turi įsikišti prokurorai, kuriuos kviečiu tai daryti nedelsiant, nes tai - jų prievolė. Ginti viešąjį interesą – privalu“, - sako V. Mazuronis.
„Džiaugiamės, kad savivaldybės gan aktyviai įsitraukia į daugiabučių modernizavimo pagal dabartinės Vyriausybės pasiūlytą naująjį modelį procesą. Apie tai galiu spręsti ir pagal tiesioginius susitikimus su jų vadovais, ir lankydamasis vietose, ir pagal ministerijai pateiktus skubiausiai renovuotinų daugiabučių sąrašus“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Tokius sąrašus Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamentui pateikė 48 savivaldybės. Bendrą atrinktų namų sąrašą sudaro daugiau kaip 1,5 tūkst. pastatų.
Pasak ministro, jau imtasi konkrečių žygių, kad kitąmet būtų renovuota mažiausiai 500 iš sąraše nurodytų senų daugiabučių. Ir tie penki šimtai – tik pirmasis etapas. Likusieji bus modernizuojami antruoju etapu, kurio parengiamieji darbai irgi turėtų prasidėti dar šiemet.
Aplinkos ministerija vasario 22 d. kviečia visų savivaldybių atstovus į susitikimą minėtiesiems sąrašams aptarti. Bus prašoma, kad savivaldybės kuo greičiau – per kelias savaites –atsižvelgtų į realias galimybes renovuoti jų atrinktus daugiabučius, išsiaiškintų, ar tam pritars tų namų butų savininkai, ir galutinai atrinktų po 10-15 pastatų. Po to bus sudarytas galutinis skubiausiai renovuotinų namų sąrašas ir savivaldybės parinks renovavimą administruosiančią įstaigą. Pažymėtina, kad ši įstaiga, o ne būsto savininkai, ims paskolą, organizuos, prižiūrės ir kontroliuos visą namo modernizavimo procesą.
Aplinkos ministerija padės rengti ir įgyvendinti energinio efektyvumo didinimo programas. Šiam tikslui įsteigta viešoji įstaiga „Būsto energijos taupymo agentūra“ (BETA) – pasirašyti jos steigimo dokumentai ir paskirtas laikinasis direktorius Valius Serbenta, patyręs renovavimo procesų organizatorius ir specialistas. Darbuotojai bus atrinkti konkursų būdu.
BETA, ministro Valentino Mazuronio žodžiais, tikrai nebus „popierinė“ įstaiga. Ji prižiūrės visą pastato atnaujinimo procesą – nuo investicinio projekto parengimo iki visiško jo įgyvendinimo. BETA veiks ne tik Vilniuje, bet turės savo skyrius Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose šalies vietose.
Tikimasi, kad Aplinkos ministerijos, jos įsteigtos agentūros ir savivaldybių bendros ir ryžtingos pastangos leis paspartinti atrinktų daugiabučių renovacijos procesą ir pasiekti, kad jau šiemet būtų pasirašytos rangos sutartys.
"Ginti viešąjį interesą - privalu"
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis tvirtina, jog Lietuvoje nėra ir nebus taikstomasi su nelegaliomis statybomis.
„Tiek ministerija, tai jai pavaldžios institucijos imasi visų reikiamų priemonių, kad nelegalių statybų padariniai būtų pašalinti, o atsakingi asmenys – nubausti. Tačiau būtina pažymėti, jog tais atvejais, kuomet reikia apginti viešąjį interesą, veiksmų turi imtis prokuratūra“, - teigia V. Mazuronis.
Vienas iš tokių atvejų – situacija dėl galimai nelegaliai pastatytos tvoros Druskininkuose, Turistų g. 11, prie miesto mero Ričardo Malinausko namo.
Įvykio vietoje dar praėjusių metų lapkritį lankėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos specialistai. Patikrinimo metu nustatyta, jog žemės sklypas padidintas valstybinės žemės sklypo sąskaita, taip pat – kad valstybinės žemės dalyje pastatyti kai kurie kilnojami daiktai.
Tačiau įrodymų, jog tvorą statė – jei statė - būtent R. Malinauskas, VTPSI specialistai neturi. Tokiais atvejais, remiantis galiojančiais teisės aktais, klausimas spręsti perduodamas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos – kaip valstybinės žemės valdytojui. Tai ir buvo padaryta.
„Mūsų specialistai padarė viską, ką turėjo ir galėjo padaryti. Kištis į kitų tarnybų kompetencijos sritį neturime teisės. Jei susidariusi situacija toliau nėra sprendžiama, turi įsikišti prokurorai, kuriuos kviečiu tai daryti nedelsiant, nes tai - jų prievolė. Ginti viešąjį interesą – privalu“, - sako V. Mazuronis.
Lietuvos zoologijos sodui
|
Aplinkos ministerijos "Karštoji linija" –
|
Aplinkosauga
Dešimteriopai padidinti įkainiai žuvų ištekliams padarytai žalai atlyginti,-
L. Jonauskas
sakė aplinkos viceministras Linas Jonauskas žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje
Aplinkos viceministras Linas Jonauskas žurnalistams paaiškino, kad, daugiausia, dešimt kartų, padidėjo įkainiai už itin vertingas žuvis – lašišas ir šlakius. Skaičiuojant žalą už tokią neteisėtai sugautą žuvį, ji bus įkainota nebe 200 litų kaip ligi šiol, o 2000 litų. Žalos įkainiai už neteisėtai sugautą aštriašnipį eršketą, šamą, ungurį ar skersnukį padidinti penkis kartus. Brakonierius už tokią žuvį turės atlyginti jau nebe 200 Lt, o 1000 Lt žalą. Penkis kartus brangiau įkainotas ir neteisėtai sugautas kiršlys, lydeka, margasis upėtakis, salatis, sykas, sterkas, ūsorius, vėgėlė. Įkainis už tokią žuvį padidintas nuo 100 Lt iki 500 litų. Taip pat penkis kartus didesnis ieškinys bus pateiktas ir už neteisėtai sugautą baltąjį amūrą, karpį, karšį, lyną, meknę, otą, plačiakaktį, šapalą, žiobrį – nebe 40 Lt, o 200 litų už kiekvieną žuvį. Įkainiai už mažiau vertingas žuvis taip pat kelis kartus padidinti. Pavyzdžiui, už neteisėtai sugautų menkių ar stintų kilogramą reikės atlyginti nebe 20 Lt, o 50 Lt žalą, už plekšnių kilogramą – nebe 5 Lt, o 20 Lt, už strimelių ar šprotų kilogramą – nebe 2 Lt, o 10 Lt.
Pažymėtina, kad jeigu pažeidimas padarytas ichtiologiniame draustinyje ar gamtiniame rezervate, taikomas trigubas žalos įkainis. Pavyzdžiui, už kiekvieną neteisėtai sugautą šlakį ar lašišą Minijos upėje, Jūros ar Šventosios upėse (ichtiologinio draustinio teritorijoje) teks atlyginti po 6 tūkst. Lt žalą, už kiekvieną kiršlį, lydeką, upėtakį, salatį, ūsorių ar vėgėlę teks – po 1,5 tūkst. Lt, už ungurį ar šamą – po 3 tūkst. litų. Žvejas, neteisėtai sugavęs dešimt karšių Minijoje ar Kuršių mariose tarp Atmatos ir Skirvytės upių mažesniu kaip vieno kilometro atstumu nuo kranto turės atlyginti 6 tūkst. Lt. žalą.
Gerokai didesni baziniai įkainiai žuvų ištekliams padarytai žalai apskaičiuoti turėtų skatinti žvejus mėgėjus ir žvejus verslininkus laikytis žvejybos taisyklių, padėti veiksmingiau kovoti su brakonieriavimu.
Aplinkos viceministras Linas Jonauskas žurnalistams paaiškino, kad, daugiausia, dešimt kartų, padidėjo įkainiai už itin vertingas žuvis – lašišas ir šlakius. Skaičiuojant žalą už tokią neteisėtai sugautą žuvį, ji bus įkainota nebe 200 litų kaip ligi šiol, o 2000 litų. Žalos įkainiai už neteisėtai sugautą aštriašnipį eršketą, šamą, ungurį ar skersnukį padidinti penkis kartus. Brakonierius už tokią žuvį turės atlyginti jau nebe 200 Lt, o 1000 Lt žalą. Penkis kartus brangiau įkainotas ir neteisėtai sugautas kiršlys, lydeka, margasis upėtakis, salatis, sykas, sterkas, ūsorius, vėgėlė. Įkainis už tokią žuvį padidintas nuo 100 Lt iki 500 litų. Taip pat penkis kartus didesnis ieškinys bus pateiktas ir už neteisėtai sugautą baltąjį amūrą, karpį, karšį, lyną, meknę, otą, plačiakaktį, šapalą, žiobrį – nebe 40 Lt, o 200 litų už kiekvieną žuvį. Įkainiai už mažiau vertingas žuvis taip pat kelis kartus padidinti. Pavyzdžiui, už neteisėtai sugautų menkių ar stintų kilogramą reikės atlyginti nebe 20 Lt, o 50 Lt žalą, už plekšnių kilogramą – nebe 5 Lt, o 20 Lt, už strimelių ar šprotų kilogramą – nebe 2 Lt, o 10 Lt.
Pažymėtina, kad jeigu pažeidimas padarytas ichtiologiniame draustinyje ar gamtiniame rezervate, taikomas trigubas žalos įkainis. Pavyzdžiui, už kiekvieną neteisėtai sugautą šlakį ar lašišą Minijos upėje, Jūros ar Šventosios upėse (ichtiologinio draustinio teritorijoje) teks atlyginti po 6 tūkst. Lt žalą, už kiekvieną kiršlį, lydeką, upėtakį, salatį, ūsorių ar vėgėlę teks – po 1,5 tūkst. Lt, už ungurį ar šamą – po 3 tūkst. litų. Žvejas, neteisėtai sugavęs dešimt karšių Minijoje ar Kuršių mariose tarp Atmatos ir Skirvytės upių mažesniu kaip vieno kilometro atstumu nuo kranto turės atlyginti 6 tūkst. Lt. žalą.
Gerokai didesni baziniai įkainiai žuvų ištekliams padarytai žalai apskaičiuoti turėtų skatinti žvejus mėgėjus ir žvejus verslininkus laikytis žvejybos taisyklių, padėti veiksmingiau kovoti su brakonieriavimu.
Aplinkosaugininkai stojo į ryžtingą kovą su brakonieriais
Klaipėdos regionas
Reidas žvejybos leidimams patikrinti
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai Klaipėdos ir Tauragės apskrityse surengė reidą ir patikrino, kaip žvejai laikosi mėgėjiškos žūklės reikalavimų, ar jie yra įsigiję žvejybos leidimus, ar turi privalomus žvejojantiems ant ledo smaigus. Buvo patikrinti 64 vandens telkiniai, tarp jų ir žvejų labai pamėgtos vietos Kuršių mariose ties Juodkrante ir Kairių poligonu, taip pat Minijos senvagė (Šilutės r.).
Iš patikrintų 1308 žvejų mėgėjų 32 neturėjo žvejybos leidimų. Žvejojusiems be leidimo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai.
Aplinkosaugininkai konfiskavo 93 draudžiamas žvejybos priemones ir įrankius. Brangokai žūklė kainuos dviem Kniaupo įlankoje (Šilutės r.) sugautiems brakonieriams – už dvi sugautas lydekas jiems teks atlyginti tūkstančio litų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Beveik 11 tūkst. litų – tokia brakonieriavimo kaina
Vėlų vakarą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai gavo žinią, kad Malkų įlankoje plaukioja įtartina guminė valtis su dviem vyrais. Šie netrukus prisiyrė prie kranto ir valtį su maišais sukrovė į automobilį.
Aplinkosaugininkai pasitelkė į pagalbą policijos pareigūnus, kurie ir sustabdė pažeidėjų automobilį. Juo važiavo trys klaipėdiškiai. Automobilyje, be guminės pripučiamos valties, pareigūnai rado tinklus ir brakonierių laimikį.
Kadangi žuvys buvo ką tik ištrauktos iš vandens, gyvybingiausias aplinkosaugininkai paleido atgal į vandens telkinį, tačiau už šlakį, lydeką, salatį, 11 sterkų, du žiobrius ir 6 karšius pažeidėjų trijulė turės atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. O ji pagal naujuosius žalos atlyginimo įkainius siekia beveik 11 tūkst. litų. Už administracinį teisės pažeidimą brakonieriams taip pat gresia nuo 400 iki 1000 Lt bauda.
Utenos regionas
Rekordinis skritulių skaičius
Utenos regiono aplinkosaugininkai per savaitgalį patikrino per šešias dešimtis mėgėjų, žvejojusių Molėtų rajone – Galuonų, Gėluoto, Išnarų, Kertuojų Žverno, Kamanio, Arino, Pravalo, Žaugėdų ir Kanios ežeruose. Pareigūnai išaiškino 11 pažeidėjų. Beveik pusė jų žvejojo masalui naudodami žuvelę. Rekordinį skaičių skritulių – net 23 – Kanios ežere buvo pastatę du Pabradės miestelio gyventojai. Jų laimė, kad nespėjo sugauti lydekų, nes aplinkosaugininkai juos užklupo ankstų rytą.
Nusikaltimą filmavo vaizdo kameros
Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, aplinkosaugininkai sulaikė šio rajono gyventoją R. L., gaudžiusį žvėris draudžiamu būdu – kilpomis. Kad išaiškintų šį brakonierių, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų r. agentūros pareigūnams teko padirbėti ne vieną dieną, nes prie paspęstų kilpų R. L. nesiartindavo – praeidamas pro šalį į jas tik žvilgtelėdavo, ar nėra pakliuvusio žvėries. Kiekvieną kartą į namus jis grįždavo skirtingu keliu, o kad nekiltų aplinkiniams gyventojams įtarimų, grįždavo ne tuščiomis, o prisilaužęs beržo šakų. Tačiau inspektoriams pavyko vaizdo kamera užfiksuoti, kaip pažeidėjas perstato kilpas į kitą vietą. Pamatęs besiartinančius aplinkosaugininkus, R. L. ir šįsyk pradėjo vaidinti niekuo dėtą – ėmė laužyti šakas. Tačiau, prispirtas įrodymų, prisipažino. Viename miške jis parodė devynias paspęstas kilpas, o, pasekę pėdomis į kitą mišką, pareigūnai aptiko dar aštuonias kilpas. Laimė, jos tą dieną buvo tuščios – gamtai žalos nespėta padaryti.
Įtarę, kad pažeidėjas namuose gali turėti daugiau draudžiamų medžioklės įrankių, aplinkosaugininkai kartu su Molėtų r. policijos komisariato pareigūnais apžiūrėjo jo sodybos ūkinius pastatus ir surado neteisėtai laikomus verslinės žūklės įrankius – dvejetą statomų tinklų ir trejetą venterių. Pažeidėjui R. L. surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Jam skirta bauda nuo dviejų iki keturių tūkstančių litų, o pažeidime naudoti įrankiai ir priemonės konfiskuoti.
Brakonierių negelbsti mėginimai gudrauti
Aplinkosaugininkai pastebėjo, kad ant Dysnų ežero ledo du vyriškiai tikrina ir perstato statomus tinklus. Kaip paaiškėjo, tai nuolatiniai pažeidėjai – vietos gyventojas V. B. ir vilnietis S. N. Vien praėjusiais metais Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai šiuos brakonierius, neteisėtai žvejojusius tinklais, sulaikė 6 kartus, iš jų paėmė ir konfiskavo 53 statomus tinklus ir 3 valtis. Nuo 2005 metų V. B. aplinkosaugininkai buvo sulaikę net 23 kartus, o S. N. – 11 kartų.
Pasak Utenos RAAD‘o Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko Almanto Vaičiūno, abu pažeidėjai, baigę „darbą“, ėmė gudrauti – sudėjo žuvis į maišą ir numetė jį toli nuo tako, kad neliktų pėdsakų, o patys, pasiėmę tik vieną ešerį ir karšį, patraukė ledu Moliakalnio kaimo link, bet netoli kranto juos sulaikė aplinkosaugininkai.
Buvo nustatyta, kad šie pažeidėjai dešimčia statomų tinklų neteisėtai sugavo 14 lydekų, starkį, 5 karšius ir 1,5 kg kuojų ir ešerių. Todėl jiems pateiktas ieškinys atlyginti 9,28 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Už pažeidimą brakonieriams taip pat gresia nuo 400 iki 1000 Lt administracinės baudos. Konfiskuoti ir brakonierių įrankiai.
Kauno regionas
Brakonierių troškulį apmalšins tūkstantinės baudos
Trisdešimt tūkstančių litų – toks ieškinys už gamtai padarytą žalą pateiktas kauniečiui T. N., kurį sulaikė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai. Šis pažeidėjas draudžiamu metu medžiojo stirnas medžioklės klubo „Iltis“ plotuose. Sumedžiojęs keturias stirnas, iš kurių dvi buvo vaikingos patelės, jas sutempė į griovį prie Barsūniškio miško.
Pagal naujuosius bazinius žalos gamtai apskaičiavimo įkainius atlygis už sunaikintą stirną – 5000 Lt, o už vaikingą stirnos patelę numatytas dvigubas bazinis tarifas. Taigi sulaikytasis pažeidėjas padarė 30 tūkst. litų žalos gamtai ir ją turės atlyginti. Už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimą jam taip pat gresia nuo dviejų iki keturių tūkst. litų administracinė bauda.
Šiaulių regionas
Nepasisekė
Nepasisekė dviem brakonieriams, gaudžiusiems lydekas Radviliškio rajone, Sulinkių karjere. Jie turėjo pastatę aštuonis skritulius, masalui naudojo žuvelę. Kai šiuos pažeidėjus užklupo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai, jie buvo sugavę vieną lydeką. Už ją teks atlyginti 500 litų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Taip pat pažeidėjams gresia nuo keturių šimtų iki tūkstančio litų administracinė bauda, bus konfiskuoti 8 skrituliai ir ledo grąžtas.
Panevėžio regionas
Kilpininkui – bauda ir ieškinys beveik 5,5 tūkst. litų
Biržų rajono gyventojui Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūros inspektoriai pateikė 5787 litų ieškinį laukiniams gyvūnams padarytai žalai atlyginti. Didžiąją šios sumos dalį – 5460 litų – sudaro ieškinys už draudžiamu būdu (kilpomis) sumedžiotą suaugusią, 18 mėnesių, stirnos patelę.
Brakonieriaus namuose pareigūnai aptiko ir nudirtą jauno šerniuko kailį bei mėsą. Kaip paaiškėjo, šis 8-10 mėnesių jauniklis taip pat buvo sumedžiotas kilpa. Kadangi šerniuką brakonierius buvo sugavęs anksčiau, gamtai padaryta žala apskaičiuota dar pagal senuosius įkainius – už šerno jauniklį pateiktas 327 Lt ieškinys. Pagal naujuosius įkainius jau tektų atlyginti 3276 Lt. Brakonieriui taip pat skirta ir administracinė nuobauda – už tokį pažeidimą yra numatyta nuo dviejų iki keturių tūkstančių litų bauda.
Užkertant kelią pažeidimams labai svarbi visuomenės pagalba. Aplinkos ministerija dėkoja visiems žmonėms, pranešantiems apie brakonierius. Gyventojai, pastebėję pažeidimus, apie juos turėtų nedelsdami pranešti to regiono, kuriame pastebėtas pažeidimas, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai ar rajono agentūrai.
Aplinkos ministerija primena, kad įsigyti leidimą žvejoti yra labai paprasta ir patogu – tereikia prisijungti prie Aplinkosaugos leidimų išdavimų sistemos (ALIS) http://alis.am.lt. Jį taip pat galima įsigyti loterijos „Perlas“ terminaluose. Leidimas dviem paroms kainuoja 5 Lt, mėnesiui – 20 Lt, metams – 50 litų. Norintieji žvejoti Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje turi įsigyti žvejo mėgėjo kortelę. Ji parai kainuoja 10 Lt, savaitei – 30 Lt, mėnesiui – 50 Lt.
Reidas žvejybos leidimams patikrinti
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai Klaipėdos ir Tauragės apskrityse surengė reidą ir patikrino, kaip žvejai laikosi mėgėjiškos žūklės reikalavimų, ar jie yra įsigiję žvejybos leidimus, ar turi privalomus žvejojantiems ant ledo smaigus. Buvo patikrinti 64 vandens telkiniai, tarp jų ir žvejų labai pamėgtos vietos Kuršių mariose ties Juodkrante ir Kairių poligonu, taip pat Minijos senvagė (Šilutės r.).
Iš patikrintų 1308 žvejų mėgėjų 32 neturėjo žvejybos leidimų. Žvejojusiems be leidimo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai.
Aplinkosaugininkai konfiskavo 93 draudžiamas žvejybos priemones ir įrankius. Brangokai žūklė kainuos dviem Kniaupo įlankoje (Šilutės r.) sugautiems brakonieriams – už dvi sugautas lydekas jiems teks atlyginti tūkstančio litų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Beveik 11 tūkst. litų – tokia brakonieriavimo kaina
Vėlų vakarą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai gavo žinią, kad Malkų įlankoje plaukioja įtartina guminė valtis su dviem vyrais. Šie netrukus prisiyrė prie kranto ir valtį su maišais sukrovė į automobilį.
Aplinkosaugininkai pasitelkė į pagalbą policijos pareigūnus, kurie ir sustabdė pažeidėjų automobilį. Juo važiavo trys klaipėdiškiai. Automobilyje, be guminės pripučiamos valties, pareigūnai rado tinklus ir brakonierių laimikį.
Kadangi žuvys buvo ką tik ištrauktos iš vandens, gyvybingiausias aplinkosaugininkai paleido atgal į vandens telkinį, tačiau už šlakį, lydeką, salatį, 11 sterkų, du žiobrius ir 6 karšius pažeidėjų trijulė turės atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą. O ji pagal naujuosius žalos atlyginimo įkainius siekia beveik 11 tūkst. litų. Už administracinį teisės pažeidimą brakonieriams taip pat gresia nuo 400 iki 1000 Lt bauda.
Utenos regionas
Rekordinis skritulių skaičius
Utenos regiono aplinkosaugininkai per savaitgalį patikrino per šešias dešimtis mėgėjų, žvejojusių Molėtų rajone – Galuonų, Gėluoto, Išnarų, Kertuojų Žverno, Kamanio, Arino, Pravalo, Žaugėdų ir Kanios ežeruose. Pareigūnai išaiškino 11 pažeidėjų. Beveik pusė jų žvejojo masalui naudodami žuvelę. Rekordinį skaičių skritulių – net 23 – Kanios ežere buvo pastatę du Pabradės miestelio gyventojai. Jų laimė, kad nespėjo sugauti lydekų, nes aplinkosaugininkai juos užklupo ankstų rytą.
Nusikaltimą filmavo vaizdo kameros
Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, aplinkosaugininkai sulaikė šio rajono gyventoją R. L., gaudžiusį žvėris draudžiamu būdu – kilpomis. Kad išaiškintų šį brakonierių, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų r. agentūros pareigūnams teko padirbėti ne vieną dieną, nes prie paspęstų kilpų R. L. nesiartindavo – praeidamas pro šalį į jas tik žvilgtelėdavo, ar nėra pakliuvusio žvėries. Kiekvieną kartą į namus jis grįždavo skirtingu keliu, o kad nekiltų aplinkiniams gyventojams įtarimų, grįždavo ne tuščiomis, o prisilaužęs beržo šakų. Tačiau inspektoriams pavyko vaizdo kamera užfiksuoti, kaip pažeidėjas perstato kilpas į kitą vietą. Pamatęs besiartinančius aplinkosaugininkus, R. L. ir šįsyk pradėjo vaidinti niekuo dėtą – ėmė laužyti šakas. Tačiau, prispirtas įrodymų, prisipažino. Viename miške jis parodė devynias paspęstas kilpas, o, pasekę pėdomis į kitą mišką, pareigūnai aptiko dar aštuonias kilpas. Laimė, jos tą dieną buvo tuščios – gamtai žalos nespėta padaryti.
Įtarę, kad pažeidėjas namuose gali turėti daugiau draudžiamų medžioklės įrankių, aplinkosaugininkai kartu su Molėtų r. policijos komisariato pareigūnais apžiūrėjo jo sodybos ūkinius pastatus ir surado neteisėtai laikomus verslinės žūklės įrankius – dvejetą statomų tinklų ir trejetą venterių. Pažeidėjui R. L. surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Jam skirta bauda nuo dviejų iki keturių tūkstančių litų, o pažeidime naudoti įrankiai ir priemonės konfiskuoti.
Brakonierių negelbsti mėginimai gudrauti
Aplinkosaugininkai pastebėjo, kad ant Dysnų ežero ledo du vyriškiai tikrina ir perstato statomus tinklus. Kaip paaiškėjo, tai nuolatiniai pažeidėjai – vietos gyventojas V. B. ir vilnietis S. N. Vien praėjusiais metais Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai šiuos brakonierius, neteisėtai žvejojusius tinklais, sulaikė 6 kartus, iš jų paėmė ir konfiskavo 53 statomus tinklus ir 3 valtis. Nuo 2005 metų V. B. aplinkosaugininkai buvo sulaikę net 23 kartus, o S. N. – 11 kartų.
Pasak Utenos RAAD‘o Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko Almanto Vaičiūno, abu pažeidėjai, baigę „darbą“, ėmė gudrauti – sudėjo žuvis į maišą ir numetė jį toli nuo tako, kad neliktų pėdsakų, o patys, pasiėmę tik vieną ešerį ir karšį, patraukė ledu Moliakalnio kaimo link, bet netoli kranto juos sulaikė aplinkosaugininkai.
Buvo nustatyta, kad šie pažeidėjai dešimčia statomų tinklų neteisėtai sugavo 14 lydekų, starkį, 5 karšius ir 1,5 kg kuojų ir ešerių. Todėl jiems pateiktas ieškinys atlyginti 9,28 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Už pažeidimą brakonieriams taip pat gresia nuo 400 iki 1000 Lt administracinės baudos. Konfiskuoti ir brakonierių įrankiai.
Kauno regionas
Brakonierių troškulį apmalšins tūkstantinės baudos
Trisdešimt tūkstančių litų – toks ieškinys už gamtai padarytą žalą pateiktas kauniečiui T. N., kurį sulaikė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai. Šis pažeidėjas draudžiamu metu medžiojo stirnas medžioklės klubo „Iltis“ plotuose. Sumedžiojęs keturias stirnas, iš kurių dvi buvo vaikingos patelės, jas sutempė į griovį prie Barsūniškio miško.
Pagal naujuosius bazinius žalos gamtai apskaičiavimo įkainius atlygis už sunaikintą stirną – 5000 Lt, o už vaikingą stirnos patelę numatytas dvigubas bazinis tarifas. Taigi sulaikytasis pažeidėjas padarė 30 tūkst. litų žalos gamtai ir ją turės atlyginti. Už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimą jam taip pat gresia nuo dviejų iki keturių tūkst. litų administracinė bauda.
Šiaulių regionas
Nepasisekė
Nepasisekė dviem brakonieriams, gaudžiusiems lydekas Radviliškio rajone, Sulinkių karjere. Jie turėjo pastatę aštuonis skritulius, masalui naudojo žuvelę. Kai šiuos pažeidėjus užklupo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai, jie buvo sugavę vieną lydeką. Už ją teks atlyginti 500 litų žuvų ištekliams padarytą žalą.
Taip pat pažeidėjams gresia nuo keturių šimtų iki tūkstančio litų administracinė bauda, bus konfiskuoti 8 skrituliai ir ledo grąžtas.
Panevėžio regionas
Kilpininkui – bauda ir ieškinys beveik 5,5 tūkst. litų
Biržų rajono gyventojui Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūros inspektoriai pateikė 5787 litų ieškinį laukiniams gyvūnams padarytai žalai atlyginti. Didžiąją šios sumos dalį – 5460 litų – sudaro ieškinys už draudžiamu būdu (kilpomis) sumedžiotą suaugusią, 18 mėnesių, stirnos patelę.
Brakonieriaus namuose pareigūnai aptiko ir nudirtą jauno šerniuko kailį bei mėsą. Kaip paaiškėjo, šis 8-10 mėnesių jauniklis taip pat buvo sumedžiotas kilpa. Kadangi šerniuką brakonierius buvo sugavęs anksčiau, gamtai padaryta žala apskaičiuota dar pagal senuosius įkainius – už šerno jauniklį pateiktas 327 Lt ieškinys. Pagal naujuosius įkainius jau tektų atlyginti 3276 Lt. Brakonieriui taip pat skirta ir administracinė nuobauda – už tokį pažeidimą yra numatyta nuo dviejų iki keturių tūkstančių litų bauda.
Užkertant kelią pažeidimams labai svarbi visuomenės pagalba. Aplinkos ministerija dėkoja visiems žmonėms, pranešantiems apie brakonierius. Gyventojai, pastebėję pažeidimus, apie juos turėtų nedelsdami pranešti to regiono, kuriame pastebėtas pažeidimas, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai ar rajono agentūrai.
Aplinkos ministerija primena, kad įsigyti leidimą žvejoti yra labai paprasta ir patogu – tereikia prisijungti prie Aplinkosaugos leidimų išdavimų sistemos (ALIS) http://alis.am.lt. Jį taip pat galima įsigyti loterijos „Perlas“ terminaluose. Leidimas dviem paroms kainuoja 5 Lt, mėnesiui – 20 Lt, metams – 50 litų. Norintieji žvejoti Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje turi įsigyti žvejo mėgėjo kortelę. Ji parai kainuoja 10 Lt, savaitei – 30 Lt, mėnesiui – 50 Lt.
Grožio salos
Turtingiausios dendrologinės kolekcijos LietuvojePraeitame leidinio numeryje kalbėjome apie šalies dendrologines kolekcijas, trumpai apžvelgėme jų atsiradimo ir vystymosi Lietuvoje istoriją, bei šiandieninių dendrologinių kolekcijų ypatumus. Dabar gi norėtųsi skaitytojams plačiau papasakoti apie turtingiausias šalies kolekcijas, supažindinti su šių kolekcijų įkūrėjais – dažniausiai be galo kukliais ir darbščiais žmonėmis, neretai gražiausius savo gyvenimo metus atidavusiais retų egzotinių medžių auginimui, jų kolekcijų kaupimui ir puoselėjimui. Dauguma šių žmonių nesukaupė ir, matyt, niekada nesukaups didesnių materialinių turtų, bet jie turtingi dvasiškai, kas be galo svarbu šiais visuotino susvetimėjimo ir materialinių vertybių išaukštinimo laikais. Pristatydami šalies turtingiausias kolekcijas kartu pakalbėsime ir apie rečiau šalies želdynuose sutinkamus šių kolekcijų augalus bei populiaresnes augalų grupes, užimančias svarbią vietą šalies dekoratyvinių želdynų sistemoje.
|
Stasio Juknevičiaus Beržoto arboretumas
Prof. S. Juknevičius
Beržoto dendrologinę kolekciją žinomas šalyje mokslininkas Lietuvos Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universiteto profesorius Stasys Juknevičius savo tėvų žemėje, Panevėžio rajone, Rabikių kaime, pradėjo kurti 1964 m. Tam buvo pasirinkta apie 7,5 ha teritorija šalia tėvų sodybos, kurioje augo retokas lapuočių miškas. Pagrindu kolekcijos kūrimui buvo paimtas sistematinis – dekoratyvinis principas - augalai buvo sodinami daugiau ar mažiau atsižvelgiant į jų sistematinę priklausomybę (pagal šeimas, gentis) bei dekoratyvines ir architektūrines savybes. Pirmosios į kolekciją pasodintos rūšys buvo baltoji eglė (Picea glauca), sibirinis kėnis (Abies sibirica), amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense) ir Duglaso pocūgės melsvaspyglis porūšis (Pseudotsuga menziesii ssp. glauca). Per 1964-1975 m. laikotarpį į arboretumą buvo pasodinta per 600 įvairių medžių ir krūmų rūšių bei dekoratyvinių formų augalų. Dauguma spygliuočių pasodinti viename masyve, kurį arboretumo įkūrėjas švelniai vadina „Pinetumu“ (pušynėliu). Tačiau sistematinio principo griežtai nebuvo laikomasi ir daug kur prioritetas buvo atiduotas dekoratyviniam principui, kuris, profesoriaus nuomone, sąlygoja mažesnį ligų ir introdukuotiems augalams pavojingų kenkėjų plitimą. Kuriamųjų darbų eigoje buvo neišvengta ir bėdų. Pirmaisiais kūrimo metais pasodintus augalus neretai žiemą nuniokodavo kanopiniai žvėrys bei kiškiai. Todėl arboretumo teritorija, padedant tuometiniam Panevėžio rajono vykdomajam komitetui, Melioracijos ir vandens ūkio ministerijai bei Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinei tarybai, buvo aptverta tinklo tvora. Augalai į kolekcijas atkeliavo labai įvairiai - profesorius rinko sėklas ir ūgliukus senuosiuose dvarų parkuose, Vilniaus ir Kauno botanikos soduose, pirkdavo sodinukus miškų urėdijų (tuo metu – miškų ūkių) medelynuose ir iš sodininkų mėgėjų. Nemažai naujų rūšių sėklų buvo parsisiųsta pagal sėklų mainų katalogus iš Rusijos bei kitų užsienio šalių botanikos sodų. Tačiau buvo susidurta su netikėtais sunkumais – gana daug iš botanikos sodų gautų sėklų turėjo klaidingus pavadinimus arba buvo hibridinės. Todėl nemažai laiko ir jėgų profesorius skyrė tipinių vienos ar kitos rūšies augalų atrankai ir tikslių rūšių vardų identifikavimui. Dėl šios priežastie S. Juknevičius daug važinėjo po kaimyninių šalių botanikos sodus ir arboretumus – Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos... Augalų kolekcijos sparčiai augo. Čia augančiais retais egzotiniais medžiais ir krūmais pradėjo domėtis šalies gamtotyros mokslinių įstaigų darbuotojai, dažnai užsukdavo sodininkai mėgėjai, vietiniai ar netgi užsieniečiai. Beržoto arboretumas labai greitai tapo gausiai lankomu ir žinomu visoje šalyje gamtosauginiu objektu. Atsižvelgdama į tai Panevėžio rajono savivaldybė 1993 metų spalio 8 d. potvarkiu paskelbė jį rajoninės reikšmės gamtos paminklu, o Aplinkos ministerija įtraukė į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Šiuo metu paskutinės inventorizacijos duomenimis arboretumo kolekcijose auga apie 1163! sumedėjusių augalų rūšys ir formos (spygliuočiai – 343, lapuočiai – 820). Palyginimui galima pasakyti, kad iš valstybinių gamtotyros mokslinių įstaigų introdukuotų (svetimžemių) sumedėjusių augalų kolekcijų gausumu Beržoto arboretumą pralenkia tik Vilniaus universiteto botanikos sodas. O juk Beržote dirbo vienas žmogus!.. Gausiausiai arboretume atstovaujamos šeimos yra pušinių (Pinaceae) – 190 rūšių ir formų, erškėtinių (Rosaceae) – 163, kiparisinių (Cupressaceae) – 133, klevinių (Aceraceae) – 58, šeivamedinių (Caprifoliaceae) – 55, alyvmedinių (Oleaceae) – 47, viržinių (Ericaceae) – 44, bukinių (Fagaceae). – 41, hortenzijinių (Hydrangeaceae) – 34, ankštinių (Leguminosae) – 33, magnolijinių (Magnoliaceae) – 30, raugerškinių (Berberidaceae) – 21, liepinių (Tiliaceae ) – 19 ir guobinių (Ulmaceae) – 16. Beržoto arboretume sukaupta didžiausia šalyje magnolijos (Magnolia ) genties augalų kolekcija - 12 rūšių ir 16 veislių. Iš rūšių paminėtinos: agurkinė magnolija (Magnolia acuminata), puošnioji (Magnolia denudata), šviesioji (Magnolia hypoleuca), japoninė (Magnolia kobus), lelijažiedė (Magnolia liliflora), Lebnerio (Magnolia x loebneri), gluosnialapė (Magnolia salicifolia) Ziboldo (Magnolia sieboldii), Sulanžo (Magnolia x soulangeana), žvaigždinė (Magnolia stellata), skėtinė (Magnolia tripetala) ir Vilsono (Magnolia wilsonii). Iš ypač vertingų ir kol kas šalyje retai sutinkamų augalų paminėtini: dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera), smailiaspyglis ir lygiažvynis kėniai (Abies holophylla, Abies homolepis), amerikinis ir japoninis maumedžiai (Larix laricina, Larix kaempferi), juodoji ir sitkinė eglės (Picea mariana, Picea sitchensis), dygliuotoji, Armando, liūdnoji, korėjinė ir geltonoji pušys (Pinus aristata, Pinus armandii, Pinus funebris, Pinus koraiensis, Pinus ponderosa), geltonžiedis, raudonžiedis ir smulkiažiedis kaštonai (Aesculus flava, Aesculus pavia, Aesculus parviflora), aukštasis ailantas (Ailanthus altissima), karčioji ir baltoji karijos (Carya cordiformis, Carya ovata), valgomasis kaštainis (Castanea sativa), gausiažiedė sedula (Cornus florida), rytinis bukas (Fagus orientalis), tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos), sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana), baltasis ir juodasis šilkmedžiai (Morus alba, Morus nigra), amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense), kaukazinė pterokarija (Pterocarya fraxinifolia) ir daugelis kt… O kur dar begalinė gausybė kultivarų (dekoratyvinių formų arba veislių), kurie šioje kolekcijoje dominuoja. Šiuo požiūriu ypač pasižymi spygliuočiai: eglės – 72 kultivarai, kadagiai – 50, tujos – 42, pušys – 36, kėniai -12 ir kukmedžiai – 12. Iš lapuočių išsiskiria klevai ( 33 kultivarai), magnolijos (16), gluosniai ir karklai (16), bukai (14), šermukšniai (12) ir lanksvos (12). Beje, šie augalai individualios paskirties dekoratyviniuose želdynuose šiandien sudaro 70 – 90 proc. šių želdynų rūšinio asortimento. Jų populiarumo priežastys – plačios pritaikymo želdynuose galimybės, puikios dekoratyvinės savybės ir , svarbiausia, nedideli išmatavimai, leidžiantys juos auginti net ir labai nedideliuose miesto sodybų sklypeliuose.
Vaikštant po arboretumą stebina ne tik retų egzotinių medžių ir krūmų gausa, bet ir tas be galo didelis ir sunkus darbas, kurį kolekcijos įkūrėjui reikia atlikti, prižiūrint ir tvarkant šį unikalų objektą. Priežiūros darbus gerokai apsunkina ir komplikuoja šalia esantis miškas - pastoviai reikia kovoti su savaiminės kilmės atžalomis, šalinti šalia augančius menkaverčius vietinius medžius ir krūmus. Tiek arboretumo įkūrėjui, tiek jo artimiausiems kolegoms nerimą kelia šios be galo vertingos ir unikalios kolekcijos išsaugojimo galimybės. Manytume, kad šiuo konkrečiu atvėju valstybė neturėtų likti nuošalyje. Tokie gamtosauginiai objektai yra nacionalinis mūsų šalies turtas ir jų priežiūra, tvarkymas ir išsaugojimas neturėtų būti vien kolekcijos įkūrėjo rūpestis... Viena iš galimybių palengvinti profesoriui S. Juknevičiui šių, kad ir malonių , bet sunkių rūpesčių naštą – įkurti arboretumo bazėje valstybės finansuojamą regioninį botanikos sodą.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Vaikštant po arboretumą stebina ne tik retų egzotinių medžių ir krūmų gausa, bet ir tas be galo didelis ir sunkus darbas, kurį kolekcijos įkūrėjui reikia atlikti, prižiūrint ir tvarkant šį unikalų objektą. Priežiūros darbus gerokai apsunkina ir komplikuoja šalia esantis miškas - pastoviai reikia kovoti su savaiminės kilmės atžalomis, šalinti šalia augančius menkaverčius vietinius medžius ir krūmus. Tiek arboretumo įkūrėjui, tiek jo artimiausiems kolegoms nerimą kelia šios be galo vertingos ir unikalios kolekcijos išsaugojimo galimybės. Manytume, kad šiuo konkrečiu atvėju valstybė neturėtų likti nuošalyje. Tokie gamtosauginiai objektai yra nacionalinis mūsų šalies turtas ir jų priežiūra, tvarkymas ir išsaugojimas neturėtų būti vien kolekcijos įkūrėjo rūpestis... Viena iš galimybių palengvinti profesoriui S. Juknevičiui šių, kad ir malonių , bet sunkių rūpesčių naštą – įkurti arboretumo bazėje valstybės finansuojamą regioninį botanikos sodą.
Dr. Laimutis Januškevičius,
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas
Akistata su gamta
Žuvininkystė
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos įgyvendina plačią europinių ungurių įveisimo šalies vandens telkiniuose programą. Parengtas projektas „Europinių ungurių (Anguilla anguilla L.) išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“, kurio vykdymas persirito į trečius metus. Projektas remiamas Europos žuvininkystės fondo ir bendrojo finansavimo lėšomis, numatytomis Lietuvos valstybės biudžete. Surengtame seminare šalies ichtiologai, žuvininkystės ūkio ir žuvivaisos specialistai aptarė šio projekto įgyvendinimą ir kitus žuvivaisos klausimus.
„Šis projektas yra svarbus ne tik žvejams, bet is visiems Lietuvos gyventojams. Atkūrus sparčiai mažėjančius europinių ungurių išteklius Lietuvoje, šią vertingą žuvį bus galima dar sėkmingiau gaudyti bei patiekti ant mūsų stalo“, - sakė Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Su kokiomis problemomis veisiant ungurius susiduria kitų valstybių ichtiologai ir žuvivaisos specialistai, ar įmanoma pasiekti gerų rezultatų, straipsnyje pasakoja ichtiologijos mokslų darbuotojas Egidijus Bacevičius.
Redakcija
„Šis projektas yra svarbus ne tik žvejams, bet is visiems Lietuvos gyventojams. Atkūrus sparčiai mažėjančius europinių ungurių išteklius Lietuvoje, šią vertingą žuvį bus galima dar sėkmingiau gaudyti bei patiekti ant mūsų stalo“, - sakė Žuvininkystės tarnybos direktorius Vytautas Grušauskas.
Su kokiomis problemomis veisiant ungurius susiduria kitų valstybių ichtiologai ir žuvivaisos specialistai, ar įmanoma pasiekti gerų rezultatų, straipsnyje pasakoja ichtiologijos mokslų darbuotojas Egidijus Bacevičius.
Redakcija
Pamažu pildosi žuvininkų tikslas – dirbtinai veisti upinius ungurius
E. Bacevičius
Upinių (europinių) ungurių kiekiai Europos vandenyse per pastarus penkiasdešimt metų smarkiai sumažėjo. Tikslios jų bandos nykimo priežastys kol kas mokslininkų nėra išaiškintos. Jų gausumą sąlygoja nesaikinga stiklinių unguriukų ir suaugusių žuvų žvejyba maistui, ilgamečiai gamtinės aplinkos kaitos tarpsniai. Mažai žinoma apie ungurių nerštavietes Atlanto vandenyne. Upinių ungurių tyrimai vykdomi visose jų gyvenimo atkarpose, spėjamose neršto vietose Atlante ir vidaus vandenyse žemyne. Pasaulio ungurių fermose keli dešimtmečiai vyksta upinių ungurių paauginimo darbai, laboratorijose tęsiami dirbtinio naršindinimo bandymai. Gamtosaugininkai ir žuvų augintojai su didele viltimi laukia šių tyrimų išvadų pritaikymo.
Slėpininga ungurių kelionė į gimtinę
Nepaisant daugelio tyrimų, per XX a. mūsų žinios apie atskirus ungurio vystymosi tarpsnius, elgseną ir neršto eigą menkai tepasipildė (Tesch, 2003). Naujausi tyrimai apibendrinti olandų zoologo Vicentius Johannes Theodor van Ginneken 2006 m. apgintoje disertacijoje (Ginneken 2006). Joje rašoma, kad sulaukę 6-16 metų unguriai pradeda traukti į nerštavietes. Juos gena nepergalimas vidinis dirgiklis. Poreikis keliauti tiek stiprus, kad iš atskirtyje esančių ežerų suaugę unguriai šiltomis vidurvasario naktimis veržiasi per sausumos ruožus, nebodami būti užpulti sausumos plėšrūnų, ir drėgna žole šliaužte įveikia takoskyras tarp senvagių, pelkių ir tvenkinių. Atlanto vandenyne priedugnyje sidabriniai didžiaakiai unguriai per dieną vidutiniškai 15 km greičiu traukia į nerštavietes. Per metus įveikdami iki 5 500 kilometrų nuotolį. Per šią klaidžią ir alinančią kelionę unguriai neatpažįstamai persimaino. Kryptingo plaukimo metu pakinta medžiagų apykaita, išeikvojami organizme sukaupti riebalai, ko pasėkoje kūnas sutrumpėja, padidėja santykinis akių dydis. Visa tai – prisitaikymas gyvenimui didelio gylio tamsoje, iš gėlo vandens patekus į druskingus vandenis. Juos supanti aplinkos temperatūra krenta nuo 15-25 laipsnių pagal Celsijų šilumos ežeruose ir upėse iki 4 laipsnių vandenyno gelmėse, slėgis didėja daugiau kaip dvidešimt kartų.
Apie neršto eigą nedaug tesužinota
Išskirtinis dėmesys upinių ungurių tyrimams buvo skirtas 2006-2007 m. įvykusios danų ekspedicijos aplink pasaulį „Galathea 3“ metu. Be kitų vandenų tirta Sargaso jūros, kurioje, kaip spėjama, neršia Europos unguriai, gamtinė aplinka, smulkūs vandens storymės gyvūnai ir augalai, per nuotolį stebėti ženklinti suaugę unguriai. Pavyko nustatyti sugautų ungurių lervučių maisto derinį, ištirtos jų genetinės ypatybės. Šios žinios jau taikomos akvakultūroje. 2010 m. pasaulio gamtininkų metų naujiena tapo žinia, kad pirmą kartą Sargaso jūroje giliavandeniu smulkiaakiu tinkleliu sugauta ungurių ikrelių. Galutinai patvirtintas bemaž šimto metų spėjimas apie ungurių neršto vietą šioje jūroje. Tačiau liko nenustatytos priežastys, kodėl upinis (europinis) ir amerikinis unguriai tarpusavyje nesikryžmina, ir koks gamtinis kliuvinys juos skiria. Žuvityrininkai teigia, kad unguriai neršia kartą gyvenime. Nerštas trunka nuo vasario iki birželio mėnesio, ir vyksta esant jaunačiai. Tačiau didesnė dalis žuvies organizmo kertinių biocheminių pokyčių dar lieka menkai pažinti.
Dirbtinio naršindinimo rekordai
Europos upinių ungurių dirbtinio veisimo bandymai buvo paskata žuvų fiziologijos ir žuvivaisos tyrimų tobulėjimui ir pagrindiniams atradimams šiose mokslo šakose. Ungurių veisimo pradininkas yra prancūzas Mišel‘is Fonten‘as. Mokslininkas 1936 m. pirmasis hormoninių skiepų pagalbą sukėlė ungurių patinų lytinę brandą ir gavo lytinių ląstelių. Kad unguriams sukelti menamos tolimos kelionės pojūtį, buvo sukurtas įrenginys su nuolatiniu priešpriešiniu vandens srautu, ir bandomosios žuvys visą tyrimų laikotarpį plaukė, veržėsi prieš srovę. Patelių lytinę brandą hormoniniais skiepais pavyko sukelti tik po ilgai trukusių permainingos sėkmės bandymų, 1984 metais (Fontaine 1936, 1984). XX a. devintame dešimtmetyje Rusijos ir Baltarusijos mokslininkų grupė laboratorijos sąlygomis sėkmingai išgavo ikrus iš lytiškai subrendusių abiejų lyčių ungurių. Mokslininkai V. A. Bezdenežnich ir G. A. Prockhorchik žengė dar toliau – dirbtinai apvaisino ikrelius, iš kurių po keturių dienų išsirito lervutės. Deja, jos išgyveno tik tris su puse dienos (Bezdenežnich ir kt. 1983; Prockhorchik 1986). Europinių ungurių dirbtinio naršindinimo tyrimus pratęsė Danijos mokslininkė Benedickte Hedegaard Pedersen, 2004 m. išnaršindinusi ir paauginusi lervutes iki 3,5 dienos. Po keturių metų jos mokiniai Jonna Tomkievič ir Henrichas Jarlbek‘as lervutes augino iki 5 dienų (Tomkiewicz, Jarlbaek, 2008). Tokios 20 mm ilgio 2-5 dienų amžiaus lervutės turi santykinai dideles juodas akis ir ženkliai išsikišančius dantukus. Gamtoje joms jau pradeda veikti žarnynas ir gali pradėti maitintis smulkiu grobiu. Atrodytų tikslas – lervutes išauginti iki jos pradėtų savarankiškai maitintis ir užaugtų iki stiklinių unguriukų– buvo beveik pasiektas, tačiau savaitės trukmės išgyvenamumo niekaip nepavykdavo įveikti – ilgainiui lervutės pradėdavo menkti iki visos išmirdavo, dar nepradėjusios savarankiškai maitintis. Atrodė, kad pakliūta į akligatvį. Vilčių teikė didesnės pažangos šioje tyrimų veikloje pasiekę japonų žuvityrininkai. Mokslininkai K. Yamamoto ir K. Yamouchi bandymų sąlygomis augimo hormonų pagalba sukėlė japoninių ungurių lytinę brandą ir gavo spermatozoidų ir kiaušialąsčių. 1974 metais iš gautų ir apvaisintų ikrelių išaugino lervutes. Mokslininkai T. Miura ir H. Ohta bei jų vadovaujama tyrėjų grupė 1991 ir 1996 m. išrastus dirbtinio japoninių ungurių lytinės brandos sužadinimo būdus pritaikė veisiant ungurius nelaisvėje. 1994 m. iš dirbtinai apvaisintų ikrelių pavyko išauginti lervutes, jas maitinti ir paauginti iki 20 cm ilgio žuvyčių. Šį bandymą pavyko atkartoti 2003 metais. Naujausių mokslinių pranešimų duomenimis, taikant pažangiausias naujoves japoniniai unguriai jau sėkmingai naršindinami ir paauginami iki stiklinių unguriukų (Kagawa et al, 2005; Matsubara, 2007).
Tyrimuose sukauptą japonų patirtį bandoma pritaikyti veisiant upinį (europinį) ungurį. 2002 m. Danijos technikos universiteto mokslininkai žuvininkystės ūkio (piečiau Kolding‘o) bandomojoje žuvų veisykloje Lyksvad atliko pakartotinus ungurių veisimo darbus. 2007-2010 m. įvyko ambicingiausias XXI a. pradžios „Dirbtinio ungurių naršindinimo darbas ROE III (Artificial reproduction of Eels - ROE III)“. Šiems tyrimams pagal Europos komisijos veiklos septintą skirsnį buvo skirta 5 mln. Eurų (3 iš jų Europos komisijos). Buvo sutelktos visos šalies mokslinės pajėgos, jų gretose inžinieriai, biologai, biochemikai, endokrinologai ir žuvų tyrėjai. Tyrimams vadovavo Danijos technikos universiteto Žuvininkystės tyrimų institutas (Danish Institute for Fisheries Research at the Technical University of Denmark). Glaudžiai bendradarbiauta su Kopenhagos universiteto Biologijos mokslų fakultetu ir dviem dukterinėmis įmonėmis: Bilundo akvakultūros tarnyba (Billund Aquaculture Service) ir Danijos ungurių augintojų asociacija. Pastaroji yra Danijos akvakultūros sąjungos narė (Danish Eel Producers Association (part of the Danish Aquaculture Organisation). Tyrėjų grupei vadovavo minėta jūros biologijos laboratorijos mokslininkė B. H. Pedersen.
Ties proveržio slenksčiu
Istoriniais tapę tyrimai pratęsti Lyksvad žuvų veisimo įmonėje. 2007 m. bandymo metu upiniai unguriai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmos (A) grupės ungurių patinams po oda buvo įsvirkščiama hormonų (17, 20 ß- dihydroxy 4- pregnen-3 one (DHP) 2 mg), patelėms – lašišų posmegeninės liaukos išskyrų (Salmon pituitri extract (SPE)). A grupės žuvims bandymas truko nuo 16 iki 25 savaičių ir kas savaitę joms suleidžiant po18,2 mg junginio. B grupės abiejų lyčių žuvys hormonais veiktos nuo 7,5 iki 11 savaičių, kartą kas dvi savaites įšvirkščiant po 36,4 mg minėto hormono. Bandymo eigoje daugelio žuvų medžiagų apykaita sutriko ir jos krito. Pasibaigus bandomąjam laikui, trys iš likusių ungurių patinų su patelėmis pradėjo elgtis lyg prieš poravimąsi. Galiausiai viena patelė subrandino ikrelius, ir jie buvo dirbtinai apvaisinti. Po 48 valandų atskirose, ištirpusiu deguonimi prisodrintose vandens talpose, išsirito pirmossios lervutės. 2007 m. birželio 7 dieną išsiritusios lervutės teišgyveno tik penkias dienas. Tokio amžiaus lervų sugaunama Sargaso jūroje. Jos turi trynio maišelį, savarankiškai dar nesimaitina ir gyvena naudodamos trynio lipidus (riebalus) (Pedersen, 2003). Pakartotinų bandymų metu pavyko pasiekti, kad lervutės išgyventų 12, 18, galiausiai,– 21 dieną. Tačiau šiuose, kaip ir ankstesniuose bandymuose, apie 20 dieną dėl nenustatytų sutrikimų lervutės pradėdavo menkti, kol galiausiai krisdavo, ir mokslininkų pastangos nueidavo perniek. Yra žinoma, kad Atlanto vandenyno vandens storymėje ungurių lervutės gyvena apie metus, patirdamos kelis esminius kūno permainos tarpsnius iki virsta stikliniais unguriukais, ir priekrantinių Golfo srovių atplukdomos iki P. Europos krantų. Taigi mokslininkams bandymų salygomis pavyko pasiekti tik 5 nuošimčius ungurių lervučių vystymosi eigos. Aštuoniolikos-dvidešimties dienų paaugintos lervos kol kas laikomos didžiausiu Danijos eksperimentininkų grupės pasiekimu.
Apibendrinant gautus ketverių metų bandymų duomenis išaiškėja, kad geriau įmitusių ungurių patelių ikrai stambesni, jie gyvybingesni, iš jų išsiritusios lervutės turi stambesnį trynio maišelį. Nustatyta, kad nerštui labai svarbu vienalaikė abiejų lyčių žuvų branda, lytinių darinių gyvybingumas, tinkama rūšies poreikius atitinkanti apvaisintų ikrelių tolesnio vystymosi aplinka. Kertiniai sėkmingo neršto ir lervučių augimo aplinkos veiksniai yra aukštas slėgis, žema aplinkos temperatūra bei maistinių gyvūnų kiekis ir jų vertė.
Patirtos nesėkmės vienok nemažina tyrėjų ryžto siekti galutinių tikslų. Pamažu pildosi žuvivaisininkų siekinys dirbtiniu būdu veisti ungurius, o lervutėmis ir stikliniais unguriukais apsirūpinti iš nelaisvėje auginamų žuvų. Nuo tyrimų sėkmės priklausys, ar netolimoje ateityje pavyks pagausinti ungurių bandas Europos vandenyse.
Egidijus BACEVIČIUS
Slėpininga ungurių kelionė į gimtinę
Nepaisant daugelio tyrimų, per XX a. mūsų žinios apie atskirus ungurio vystymosi tarpsnius, elgseną ir neršto eigą menkai tepasipildė (Tesch, 2003). Naujausi tyrimai apibendrinti olandų zoologo Vicentius Johannes Theodor van Ginneken 2006 m. apgintoje disertacijoje (Ginneken 2006). Joje rašoma, kad sulaukę 6-16 metų unguriai pradeda traukti į nerštavietes. Juos gena nepergalimas vidinis dirgiklis. Poreikis keliauti tiek stiprus, kad iš atskirtyje esančių ežerų suaugę unguriai šiltomis vidurvasario naktimis veržiasi per sausumos ruožus, nebodami būti užpulti sausumos plėšrūnų, ir drėgna žole šliaužte įveikia takoskyras tarp senvagių, pelkių ir tvenkinių. Atlanto vandenyne priedugnyje sidabriniai didžiaakiai unguriai per dieną vidutiniškai 15 km greičiu traukia į nerštavietes. Per metus įveikdami iki 5 500 kilometrų nuotolį. Per šią klaidžią ir alinančią kelionę unguriai neatpažįstamai persimaino. Kryptingo plaukimo metu pakinta medžiagų apykaita, išeikvojami organizme sukaupti riebalai, ko pasėkoje kūnas sutrumpėja, padidėja santykinis akių dydis. Visa tai – prisitaikymas gyvenimui didelio gylio tamsoje, iš gėlo vandens patekus į druskingus vandenis. Juos supanti aplinkos temperatūra krenta nuo 15-25 laipsnių pagal Celsijų šilumos ežeruose ir upėse iki 4 laipsnių vandenyno gelmėse, slėgis didėja daugiau kaip dvidešimt kartų.
Apie neršto eigą nedaug tesužinota
Išskirtinis dėmesys upinių ungurių tyrimams buvo skirtas 2006-2007 m. įvykusios danų ekspedicijos aplink pasaulį „Galathea 3“ metu. Be kitų vandenų tirta Sargaso jūros, kurioje, kaip spėjama, neršia Europos unguriai, gamtinė aplinka, smulkūs vandens storymės gyvūnai ir augalai, per nuotolį stebėti ženklinti suaugę unguriai. Pavyko nustatyti sugautų ungurių lervučių maisto derinį, ištirtos jų genetinės ypatybės. Šios žinios jau taikomos akvakultūroje. 2010 m. pasaulio gamtininkų metų naujiena tapo žinia, kad pirmą kartą Sargaso jūroje giliavandeniu smulkiaakiu tinkleliu sugauta ungurių ikrelių. Galutinai patvirtintas bemaž šimto metų spėjimas apie ungurių neršto vietą šioje jūroje. Tačiau liko nenustatytos priežastys, kodėl upinis (europinis) ir amerikinis unguriai tarpusavyje nesikryžmina, ir koks gamtinis kliuvinys juos skiria. Žuvityrininkai teigia, kad unguriai neršia kartą gyvenime. Nerštas trunka nuo vasario iki birželio mėnesio, ir vyksta esant jaunačiai. Tačiau didesnė dalis žuvies organizmo kertinių biocheminių pokyčių dar lieka menkai pažinti.
Dirbtinio naršindinimo rekordai
Europos upinių ungurių dirbtinio veisimo bandymai buvo paskata žuvų fiziologijos ir žuvivaisos tyrimų tobulėjimui ir pagrindiniams atradimams šiose mokslo šakose. Ungurių veisimo pradininkas yra prancūzas Mišel‘is Fonten‘as. Mokslininkas 1936 m. pirmasis hormoninių skiepų pagalbą sukėlė ungurių patinų lytinę brandą ir gavo lytinių ląstelių. Kad unguriams sukelti menamos tolimos kelionės pojūtį, buvo sukurtas įrenginys su nuolatiniu priešpriešiniu vandens srautu, ir bandomosios žuvys visą tyrimų laikotarpį plaukė, veržėsi prieš srovę. Patelių lytinę brandą hormoniniais skiepais pavyko sukelti tik po ilgai trukusių permainingos sėkmės bandymų, 1984 metais (Fontaine 1936, 1984). XX a. devintame dešimtmetyje Rusijos ir Baltarusijos mokslininkų grupė laboratorijos sąlygomis sėkmingai išgavo ikrus iš lytiškai subrendusių abiejų lyčių ungurių. Mokslininkai V. A. Bezdenežnich ir G. A. Prockhorchik žengė dar toliau – dirbtinai apvaisino ikrelius, iš kurių po keturių dienų išsirito lervutės. Deja, jos išgyveno tik tris su puse dienos (Bezdenežnich ir kt. 1983; Prockhorchik 1986). Europinių ungurių dirbtinio naršindinimo tyrimus pratęsė Danijos mokslininkė Benedickte Hedegaard Pedersen, 2004 m. išnaršindinusi ir paauginusi lervutes iki 3,5 dienos. Po keturių metų jos mokiniai Jonna Tomkievič ir Henrichas Jarlbek‘as lervutes augino iki 5 dienų (Tomkiewicz, Jarlbaek, 2008). Tokios 20 mm ilgio 2-5 dienų amžiaus lervutės turi santykinai dideles juodas akis ir ženkliai išsikišančius dantukus. Gamtoje joms jau pradeda veikti žarnynas ir gali pradėti maitintis smulkiu grobiu. Atrodytų tikslas – lervutes išauginti iki jos pradėtų savarankiškai maitintis ir užaugtų iki stiklinių unguriukų– buvo beveik pasiektas, tačiau savaitės trukmės išgyvenamumo niekaip nepavykdavo įveikti – ilgainiui lervutės pradėdavo menkti iki visos išmirdavo, dar nepradėjusios savarankiškai maitintis. Atrodė, kad pakliūta į akligatvį. Vilčių teikė didesnės pažangos šioje tyrimų veikloje pasiekę japonų žuvityrininkai. Mokslininkai K. Yamamoto ir K. Yamouchi bandymų sąlygomis augimo hormonų pagalba sukėlė japoninių ungurių lytinę brandą ir gavo spermatozoidų ir kiaušialąsčių. 1974 metais iš gautų ir apvaisintų ikrelių išaugino lervutes. Mokslininkai T. Miura ir H. Ohta bei jų vadovaujama tyrėjų grupė 1991 ir 1996 m. išrastus dirbtinio japoninių ungurių lytinės brandos sužadinimo būdus pritaikė veisiant ungurius nelaisvėje. 1994 m. iš dirbtinai apvaisintų ikrelių pavyko išauginti lervutes, jas maitinti ir paauginti iki 20 cm ilgio žuvyčių. Šį bandymą pavyko atkartoti 2003 metais. Naujausių mokslinių pranešimų duomenimis, taikant pažangiausias naujoves japoniniai unguriai jau sėkmingai naršindinami ir paauginami iki stiklinių unguriukų (Kagawa et al, 2005; Matsubara, 2007).
Tyrimuose sukauptą japonų patirtį bandoma pritaikyti veisiant upinį (europinį) ungurį. 2002 m. Danijos technikos universiteto mokslininkai žuvininkystės ūkio (piečiau Kolding‘o) bandomojoje žuvų veisykloje Lyksvad atliko pakartotinus ungurių veisimo darbus. 2007-2010 m. įvyko ambicingiausias XXI a. pradžios „Dirbtinio ungurių naršindinimo darbas ROE III (Artificial reproduction of Eels - ROE III)“. Šiems tyrimams pagal Europos komisijos veiklos septintą skirsnį buvo skirta 5 mln. Eurų (3 iš jų Europos komisijos). Buvo sutelktos visos šalies mokslinės pajėgos, jų gretose inžinieriai, biologai, biochemikai, endokrinologai ir žuvų tyrėjai. Tyrimams vadovavo Danijos technikos universiteto Žuvininkystės tyrimų institutas (Danish Institute for Fisheries Research at the Technical University of Denmark). Glaudžiai bendradarbiauta su Kopenhagos universiteto Biologijos mokslų fakultetu ir dviem dukterinėmis įmonėmis: Bilundo akvakultūros tarnyba (Billund Aquaculture Service) ir Danijos ungurių augintojų asociacija. Pastaroji yra Danijos akvakultūros sąjungos narė (Danish Eel Producers Association (part of the Danish Aquaculture Organisation). Tyrėjų grupei vadovavo minėta jūros biologijos laboratorijos mokslininkė B. H. Pedersen.
Ties proveržio slenksčiu
Istoriniais tapę tyrimai pratęsti Lyksvad žuvų veisimo įmonėje. 2007 m. bandymo metu upiniai unguriai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmos (A) grupės ungurių patinams po oda buvo įsvirkščiama hormonų (17, 20 ß- dihydroxy 4- pregnen-3 one (DHP) 2 mg), patelėms – lašišų posmegeninės liaukos išskyrų (Salmon pituitri extract (SPE)). A grupės žuvims bandymas truko nuo 16 iki 25 savaičių ir kas savaitę joms suleidžiant po18,2 mg junginio. B grupės abiejų lyčių žuvys hormonais veiktos nuo 7,5 iki 11 savaičių, kartą kas dvi savaites įšvirkščiant po 36,4 mg minėto hormono. Bandymo eigoje daugelio žuvų medžiagų apykaita sutriko ir jos krito. Pasibaigus bandomąjam laikui, trys iš likusių ungurių patinų su patelėmis pradėjo elgtis lyg prieš poravimąsi. Galiausiai viena patelė subrandino ikrelius, ir jie buvo dirbtinai apvaisinti. Po 48 valandų atskirose, ištirpusiu deguonimi prisodrintose vandens talpose, išsirito pirmossios lervutės. 2007 m. birželio 7 dieną išsiritusios lervutės teišgyveno tik penkias dienas. Tokio amžiaus lervų sugaunama Sargaso jūroje. Jos turi trynio maišelį, savarankiškai dar nesimaitina ir gyvena naudodamos trynio lipidus (riebalus) (Pedersen, 2003). Pakartotinų bandymų metu pavyko pasiekti, kad lervutės išgyventų 12, 18, galiausiai,– 21 dieną. Tačiau šiuose, kaip ir ankstesniuose bandymuose, apie 20 dieną dėl nenustatytų sutrikimų lervutės pradėdavo menkti, kol galiausiai krisdavo, ir mokslininkų pastangos nueidavo perniek. Yra žinoma, kad Atlanto vandenyno vandens storymėje ungurių lervutės gyvena apie metus, patirdamos kelis esminius kūno permainos tarpsnius iki virsta stikliniais unguriukais, ir priekrantinių Golfo srovių atplukdomos iki P. Europos krantų. Taigi mokslininkams bandymų salygomis pavyko pasiekti tik 5 nuošimčius ungurių lervučių vystymosi eigos. Aštuoniolikos-dvidešimties dienų paaugintos lervos kol kas laikomos didžiausiu Danijos eksperimentininkų grupės pasiekimu.
Apibendrinant gautus ketverių metų bandymų duomenis išaiškėja, kad geriau įmitusių ungurių patelių ikrai stambesni, jie gyvybingesni, iš jų išsiritusios lervutės turi stambesnį trynio maišelį. Nustatyta, kad nerštui labai svarbu vienalaikė abiejų lyčių žuvų branda, lytinių darinių gyvybingumas, tinkama rūšies poreikius atitinkanti apvaisintų ikrelių tolesnio vystymosi aplinka. Kertiniai sėkmingo neršto ir lervučių augimo aplinkos veiksniai yra aukštas slėgis, žema aplinkos temperatūra bei maistinių gyvūnų kiekis ir jų vertė.
Patirtos nesėkmės vienok nemažina tyrėjų ryžto siekti galutinių tikslų. Pamažu pildosi žuvivaisininkų siekinys dirbtiniu būdu veisti ungurius, o lervutėmis ir stikliniais unguriukais apsirūpinti iš nelaisvėje auginamų žuvų. Nuo tyrimų sėkmės priklausys, ar netolimoje ateityje pavyks pagausinti ungurių bandas Europos vandenyse.
Egidijus BACEVIČIUS
Laiškai
Visuomenė kviečiama teikti pastabas
sudarant upių baseinų rajonų valdymo planų tvarkaraštį
Pradedami
rengti šalies upių baseinų rajonų valdymo 2016-2021 m. planai. Upių baseinų
rajonų valdymo planai skirti vandens aplinkai apsaugoti ir gerinti.
Juose pateikiama tų rajonų charakteristika, informacija apie vandens
telkinių būklę, išskiriami rizikos vandens telkiniai, apžvelgiamas
įvairių žmogaus veiklų poveikis ir siūlomos priemonės iškilusioms
problemoms spręsti. Patogesniam vandens išteklių valdymui Lietuvoje
išskirti keturi upių baseinų rajonai, sudaryti iš vieno ar kelių
baseinų – Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos.
Šalies upių baseinų rajonų valdymo 2016-2021 m. planai turi būti parengti iki 2015 m. gruodžio 22 d. Jie rengiami įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą. Šios direktyvos tikslas – iki 2015 m. pasiekti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę. Šį tikslą dėl objektyvių priežasčių galima atidėti iki 2021 arba 2027 metų. Pagal dabartinius, pirmojo etapo, upių baseinų rajonų valdymo planus numatoma, kad Lietuvoje iki 2015 m. bus pasiekta gera arba labai gera 64 proc. vandens telkinių būklė. Pernai Europos Komisijos atliktas vertinimas parodė, kad Europos mastu gera būklė bus pasiekta tik 53 proc. vandens telkinių.
Visuomenė kviečiama teikti pastabas dėl šių planų sudarymo tvarkaraščio. Tvarkaraštis yra paskelbtas Aplinkos ministerijos tinklalapyje .
Pastabas galima teikti iki š. m. liepos 23 d. Aplinkos ministerijos Vandenų departamentui
paštu (A. Jakšto g. 4/9, 01105 Vilnius)
tel. 8~706 63581
elektroniniu paštu g.bevainie[email protected].
Šalies upių baseinų rajonų valdymo 2016-2021 m. planai turi būti parengti iki 2015 m. gruodžio 22 d. Jie rengiami įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą. Šios direktyvos tikslas – iki 2015 m. pasiekti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę. Šį tikslą dėl objektyvių priežasčių galima atidėti iki 2021 arba 2027 metų. Pagal dabartinius, pirmojo etapo, upių baseinų rajonų valdymo planus numatoma, kad Lietuvoje iki 2015 m. bus pasiekta gera arba labai gera 64 proc. vandens telkinių būklė. Pernai Europos Komisijos atliktas vertinimas parodė, kad Europos mastu gera būklė bus pasiekta tik 53 proc. vandens telkinių.
Visuomenė kviečiama teikti pastabas dėl šių planų sudarymo tvarkaraščio. Tvarkaraštis yra paskelbtas Aplinkos ministerijos tinklalapyje .
Pastabas galima teikti iki š. m. liepos 23 d. Aplinkos ministerijos Vandenų departamentui
paštu (A. Jakšto g. 4/9, 01105 Vilnius)
tel. 8~706 63581
elektroniniu paštu g.bevainie[email protected].
Ten, kur tyla ir ramybėKasmet pasaulyje vasario 2-ąją minima pelkių diena. Prieš keturiasdešimt du metus, Irano mieste Ramsare, garsiame savo radioaktyviomis karštosiomis versmėmis, aštuoniolika valstybių pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes. 1993 metais prie šios tarptautinės sutarties prisijungė ir mūsų valstybė. Šiuo metu septynios Lietuvos teritorijos yra įtrauktos į Ramsaro konvencijos sąrašus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno delta, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas. Adutiškio vidurinėje mokykloje (Švenčionių r.) vasario 4-tąją Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentas kartu su Sirvėtos regioninio parko direkcija organizavo renginį Pasaulinei pelkių dienai paminėti. Jaukioje mokyklos salėje susirinko gausus būrys moksleivių, atvyko svečiai iš Švenčionių savivaldybės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Švenčionėlių ir Ignalinos miškų urėdijų. Apie Ramsaro konvencijos reikšmę saugant šlapžemes, biologinės įvairovės išsaugojimą tarptautinės svarbos Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių komplekso teritorijoje papasakojo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Saulius Švažas. Iš Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos atvykęs Aleksandras Kozulinas skaitė pranešimą apie Baltarusijos šlapžemių apsaugos strategiją, susirinkusiems pristatė didžiausias ir svarbiausias Baltarusijos pelkes.
Adutiškio vidurinės mokyklos jaunųjų ekologų būrelis „Žemės vaikai“ pelkes apipynė legendomis, eilėmis, patarlėmis ir tiesiog gražiomis nevaikiškomis mintimis, atskleisdami jų svarbą supančiai aplinkai, mūsų protėviams ir mums, nūdienos žmonėms. Juk pelkės – tai tarsi gyvas metraštis, dėl unikalių augalų savybių sukaupęs nemažai informacijos apie praeityje vykusius gamtos procesus ir istorinius įvykius. Dauguma pelkių susiformavo pasitraukus paskutiniam ledynui, kuomet susidarė pelkėjimo procesams palankios sąlygos, todėl tai – vieninteliai namai reliktinėms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios yra labai pažeidžiamos, nes neprisitaikiusios gyvuoti kitokiose buveinėse. Prieš kelias savaites moksleiviams buvo duota užduotis parašyti pasakojimą apie pelkes panaudojant raktinius žodžius, tokius kaip vanduo, kiminai, išsaugoti, spanguolės ir pan. Sirvėtos regioninio parko direkcijos specialistai įvertinę moksleivių kūrybinius sugebėjimus renginio metu padėkomis ir prizais apdovanojo gražiausių, įdomiausių rašinėlių autorius. Be prizų neliko ir ekologų būrelio „Žemės vaikai“ moksleiviai, pristatę lesyklėlių, pagamintų iš antrinių atliekų, parodą. Mokiniai surengė viktoriną, kurios metu kūrė eiles, skaičiuotes, atsakinėjo į klausimus. Sužinoję daug naujų dalykų apie šlapžemes ir kitomis akimis pažvelgę į savo krašto vertybes, adutiškiečiai atsisveikino su svečiais. O šie, linksmai nusiteikę, išskubėjo į Adutiškio telmologinį draustinį. Nepabijoję nepramintų aukštapelkės platybių, puraus sniego, paslėpusio visus takelius, renginio dalyviai slidėmis išsiruošė į pelkę, kuri žiemą atrodo itin paslaptingai. Čia apima jausmas, tarsi atsidūrus visai kitame pasaulyje, tyliame, alsuojančiame ramybe. Ir laikas čia tarsi sustojęs. Tai kažkas trapaus, prie ko negali prisiliesti, bet jauti... Nekasdieniška atsidurti vidury pelkės žiemą, kai viskas slepiasi po storu sniego patalu ir tik mažos raisto pušelės toje paslaptingoje tyloje snausdamos lūkuriuoja pavasario. Tikriausiai kiekvienas žino, kaip pasikeičia pelkė sušilus orui, atėjus vasarai. Svaigina žydinčių gailių kvapas, kojos klimpsta minkštų kiminų paklotėje, gležni augaliukai nokina dideles vertingas uogas, kurios kviečia savo žėrinčiu saulėje raudoniu. Viskas aplinkui atgyja, skamba paukščių balsais... Adutiškio – Guntauninkų miškai yra paukščių apsaugai svarbi teritorija, kurios įsteigimo tikslas – išsaugoti vapsvaėdžių, tetervinų, pilkųjų meletų, tripirščių genių, uralinių pelėdų buveines. Kad užtikrinti ramybę pelkėse perintiems paukščiams telmologiniuose draustiniuose nereikėtų lankytis balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Vieni su šypsenomis veiduose, kiti šiek tiek santūriau nusiteikę, sušilę ir maloniai pavargę, slidėmis įveikę apie keturis kilometrus, renginio dalyviai pasiekė poilsio vietą, kurioje Švenčionėlių urėdijos miškininkai pasirūpino karšta žolelių arbata ir vaišėmis prie laužo. Pasidalinę dienos įspūdžiais, mintimis, prisiminimais bei patirtimi, pilni gerų emocijų dalyviai išsiskirstė... Miškuose pasiliko tyla ir ramybė, vakaro prieblanda lyg dailininkas suliejo medžių siluetus į pilką, gūdžią visumą, kurioje galbūt kažkur bastėsi vienišas alkanas vilkas... Tatjana Ivanova, Sirvėtos regioninio parko direkcijos vyr. ekologė |
Į mišką pas
|
Etnokultūra - istorija
Meška tradiciniuose papročiuose
L. Klimka
Labai įdomi yra tokio senoviško tikėjimo atmintis, - tai, kad Pusiaužiemyje meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šis tikėjimas ateina tikriausia iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju miške karaliaudavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis. Nuostabu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs proistorinio miško galiūnų kulto aidai. Štai dėl ko graudenosi gerasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas ganytojiškąjį laišką, datuotą 1856 m. rugpjūčio 21 d. Citata iš šio dokumento: „Iš mylestos Dievo ir apaštališko Šv. Sosto vyskupas Žemaičių aveles savo mieliausias sveikina. Su didžiausiu sopuliu širdies mano girdžiu, jog daugelyje vietų krikščionys katalikai prašo meškininkus, idant namus, butus ir gyvulius jų šventintų, o anie už pinigus visokias su meška šventvagiškas daro ceremonijas, vedžioja visur po trobas, klėtis ir tvartus, po daržines ir jaujas tą žvėrį šokdindami ir pagal norą savo rėkindami, po to jo išpeštomis kudlomis, sumaišius su nukirptais plaukais gaspadorių ir gaspadinių, smilko, o kas labiausiai bedieviška, Dievo mūką, paveikslą mūsų nukryžiuotojo Išganytojo siūlais apraišo, burtus kažkokius ant vandens šnabžda, o visa tai, kaip sako, dėl nušalinimo ir atitolinimo ligų, nelaimių ir kerėjimų. Ir yra tokių, kurie tuo įtiki! Ir dar mano avinyčioje, mano vyskupystėje!”. Tekstas labai iškalbingas, juolab kad parašytas XIX a. viduryje! Prie jo dar galima pridurti, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos išties siejamos su meškos gyvenimo ciklu. Ganytojiškas laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Įdomus tekstas: vyskupo pasipiktinimą sukėlę prietarai, o greičiau apeigos su meška yra labai svarbios mitologijos tyrinėtojams. Mokslo kalba tai įvardijama totemizmo reliktais.
Kitų paliudijimų galima aptikti žodingoje mūsų kalboje, jos fraziologizmuose, patarlėse. Pavyzdžiui, tokia: „Gyvena kaip meškos ausyje”, - totemas juk laikomas genties globėju ar net pranokėju. Arba sakoma: „Klausia meškos, o ji – čia pat”. Posakis sietinas su senovės medžiotojų prietaru, kad negalima vadinti žvėries tikruoju vardu, antraip nesiseks medžioklė. Daug „meškiškų” patarlių metaforiškai nusako žmogaus būdo savybes. „Meška guli – meška džiūsta”, reiškia, kad tingėdamas dirbti, nieko ir neturėsi. Arba: „Kaip lokys iš irštvos, kol išsijudins…”. Pasakoma ir taip: „Meška gile užgauta baubia, o šaka prislėgta tyli”; „Kad ant meškos kankorėžis užkrinta, tai surinka, o kad medis – tai nieko”. Šie posakiai peikia žmogų, kuris susidūręs su mažais sunkumais, dažnai skaudžiau sielojasi, nei ištikus didelei bėdai. O štai priežodis „Meška senyn – nagai aštryn” teigia, kad žmogaus charakterio bruožai su amžiumi darosi vis ryškesni. Gražiai pasakyta: „Meška langą užgulė”, reiškia – lauke sutemo. O jeigu „Kamaroj meška galvą nutrūktų”, - tai ten didžiulė netvarka. Apskritai, “Vilku nearsi, meška nevažiuosi”…
Yra patarlių, paplitusių per knygas. Tarkime, ši: „Meška dar miške, o jau jos kailį dalija”. Ji kildinama iš Ezopo pasakėčios, kuri buvo perkurta ir Lafonteno, ir vokiečių bei lenkų rašytojų. Medžiotojas su odininku suderėjo meškos kailį, o tik tada išsiruošė jos dobti. Nepataikius nušauti, teko medžiotojui griūti ant žemės ir apsimesti negyvu. Tada meška jam draugiškai į ausį pakuždėjusi, kad nedera jos gyvos kailį parduoti. O dažnai kartojamas posakis „Nuo vilko bėgo, ant meškos pataikė” yra kilęs net iš Indijos. Tai iš literatūrinio šaltinio, aprašančio Budos ir atsiskyrėlio gyvenimo nutikimus. Renesanso laikais tekstas buvo išverstas į įvairias Europos kalbas, pervadinus į „Juozapato ir Barlamo gyvenimą”. Lietuviškas posakis „Meška su lokiu abudu tokiu” įėjo ir į pasaulinę literatūrą. Jį epigrafu įrašė prancūzų rašytojas Prosperas Merime novelėje „Lokys”, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, gūdžių miškų krašte. Beje, viename bajoriškame herbe išties pavaizduota moteris su kūdikėliu, sėdinti ant lokio nugaros, - tikra žmogaus ir laukinės gamtos santarvė. Šį motyvą panaudojo dailininkas Petras Repšys, horeljefu papuošdamas „Lokio“ restoraną Vilniaus senamiestyje.
Bet bene įdomiausia savo kilme ši patarlė: „Mirė meška, mesk ir dūdas”. Mat būta pramogos jomarkuose ir mugėse šokdinti dresiruotas meškas, grojant dūdmaišiu. To lepečkojas pramokydavo dar XVII a. pradžioje kunigaikščių Radvilų Smurgonių miestelyje įkurtoje visoje Europoje garsėjusioje „Meškų akademijoje”. Labai paprastu, bet efektyviu būdu: įleisdavo meškutę į narvą su geležinėmis grindimis. Ant užpakalinių letenų užmaudavo karnines vyžas. Tada užgrodavo dūdmaišiu ar dūdele, o po grindimis jau sukurtas laužas. Ką darys lepečkojė, ima stripinėti ant dviejų atsistojusi. Kitą kartą užtenka tik užgroti, ir meška „šoka”. Išmokytą parduodavo čigonams, kurie kaip meškininkai keliaudavo per kraštą. Vilnijos krašte iš senų žmonių dar galima išgirsti pašaipų kokio netikšos jaunikaičio vertinimą: „Tam tik Smurgonių akademijoje mokytis…” Žemaitijai meškas dresiruodavo panaši mokykla Raudondvaryje, įkurta grafų Tiškevičių. Kaip vyskupo M.Valančiaus paliudyta, jos ten būdavo reikalingos ne vien pramogai. Neveltui Žemaitijos herbe pavaizduota prijaukinta meška – senųjų tradicijų čia tvirtai laikytasi. Ir kai M.Valančius griežtai jas išpeikė, Meška tapo būtinu Tarpušvenčio ir Užgavėnių persirengėlių vaikštynių personažu. Štai todėl tarp kitų simbolinių figūrų meška pavaizduota ir P.Repšio sukurtame reljefe, skirtame Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui ir puošiančiame Varnių katedros Dievo stalą.
Tokie tad „meškiški” reikalai…. Kaip gaila, kad prieš keletą dešimtmečių paskutinė meškutė, klaidžiojusi Lietuvos miškuose, savo kailį „padovanojo“ Biržų „Sėlos” muziejui. Gyventų nors keletas didžiosiose mūsų giriose, - ir grybų, ir uogų būtų daugiau, o šiukšlių ir miško gaisrų – gerokai mažiau. Kad tik gerai žiemą išsimiegojusios būtų...
Prof. Libertas Klimka
Kitų paliudijimų galima aptikti žodingoje mūsų kalboje, jos fraziologizmuose, patarlėse. Pavyzdžiui, tokia: „Gyvena kaip meškos ausyje”, - totemas juk laikomas genties globėju ar net pranokėju. Arba sakoma: „Klausia meškos, o ji – čia pat”. Posakis sietinas su senovės medžiotojų prietaru, kad negalima vadinti žvėries tikruoju vardu, antraip nesiseks medžioklė. Daug „meškiškų” patarlių metaforiškai nusako žmogaus būdo savybes. „Meška guli – meška džiūsta”, reiškia, kad tingėdamas dirbti, nieko ir neturėsi. Arba: „Kaip lokys iš irštvos, kol išsijudins…”. Pasakoma ir taip: „Meška gile užgauta baubia, o šaka prislėgta tyli”; „Kad ant meškos kankorėžis užkrinta, tai surinka, o kad medis – tai nieko”. Šie posakiai peikia žmogų, kuris susidūręs su mažais sunkumais, dažnai skaudžiau sielojasi, nei ištikus didelei bėdai. O štai priežodis „Meška senyn – nagai aštryn” teigia, kad žmogaus charakterio bruožai su amžiumi darosi vis ryškesni. Gražiai pasakyta: „Meška langą užgulė”, reiškia – lauke sutemo. O jeigu „Kamaroj meška galvą nutrūktų”, - tai ten didžiulė netvarka. Apskritai, “Vilku nearsi, meška nevažiuosi”…
Yra patarlių, paplitusių per knygas. Tarkime, ši: „Meška dar miške, o jau jos kailį dalija”. Ji kildinama iš Ezopo pasakėčios, kuri buvo perkurta ir Lafonteno, ir vokiečių bei lenkų rašytojų. Medžiotojas su odininku suderėjo meškos kailį, o tik tada išsiruošė jos dobti. Nepataikius nušauti, teko medžiotojui griūti ant žemės ir apsimesti negyvu. Tada meška jam draugiškai į ausį pakuždėjusi, kad nedera jos gyvos kailį parduoti. O dažnai kartojamas posakis „Nuo vilko bėgo, ant meškos pataikė” yra kilęs net iš Indijos. Tai iš literatūrinio šaltinio, aprašančio Budos ir atsiskyrėlio gyvenimo nutikimus. Renesanso laikais tekstas buvo išverstas į įvairias Europos kalbas, pervadinus į „Juozapato ir Barlamo gyvenimą”. Lietuviškas posakis „Meška su lokiu abudu tokiu” įėjo ir į pasaulinę literatūrą. Jį epigrafu įrašė prancūzų rašytojas Prosperas Merime novelėje „Lokys”, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, gūdžių miškų krašte. Beje, viename bajoriškame herbe išties pavaizduota moteris su kūdikėliu, sėdinti ant lokio nugaros, - tikra žmogaus ir laukinės gamtos santarvė. Šį motyvą panaudojo dailininkas Petras Repšys, horeljefu papuošdamas „Lokio“ restoraną Vilniaus senamiestyje.
Bet bene įdomiausia savo kilme ši patarlė: „Mirė meška, mesk ir dūdas”. Mat būta pramogos jomarkuose ir mugėse šokdinti dresiruotas meškas, grojant dūdmaišiu. To lepečkojas pramokydavo dar XVII a. pradžioje kunigaikščių Radvilų Smurgonių miestelyje įkurtoje visoje Europoje garsėjusioje „Meškų akademijoje”. Labai paprastu, bet efektyviu būdu: įleisdavo meškutę į narvą su geležinėmis grindimis. Ant užpakalinių letenų užmaudavo karnines vyžas. Tada užgrodavo dūdmaišiu ar dūdele, o po grindimis jau sukurtas laužas. Ką darys lepečkojė, ima stripinėti ant dviejų atsistojusi. Kitą kartą užtenka tik užgroti, ir meška „šoka”. Išmokytą parduodavo čigonams, kurie kaip meškininkai keliaudavo per kraštą. Vilnijos krašte iš senų žmonių dar galima išgirsti pašaipų kokio netikšos jaunikaičio vertinimą: „Tam tik Smurgonių akademijoje mokytis…” Žemaitijai meškas dresiruodavo panaši mokykla Raudondvaryje, įkurta grafų Tiškevičių. Kaip vyskupo M.Valančiaus paliudyta, jos ten būdavo reikalingos ne vien pramogai. Neveltui Žemaitijos herbe pavaizduota prijaukinta meška – senųjų tradicijų čia tvirtai laikytasi. Ir kai M.Valančius griežtai jas išpeikė, Meška tapo būtinu Tarpušvenčio ir Užgavėnių persirengėlių vaikštynių personažu. Štai todėl tarp kitų simbolinių figūrų meška pavaizduota ir P.Repšio sukurtame reljefe, skirtame Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui ir puošiančiame Varnių katedros Dievo stalą.
Tokie tad „meškiški” reikalai…. Kaip gaila, kad prieš keletą dešimtmečių paskutinė meškutė, klaidžiojusi Lietuvos miškuose, savo kailį „padovanojo“ Biržų „Sėlos” muziejui. Gyventų nors keletas didžiosiose mūsų giriose, - ir grybų, ir uogų būtų daugiau, o šiukšlių ir miško gaisrų – gerokai mažiau. Kad tik gerai žiemą išsimiegojusios būtų...
Prof. Libertas Klimka
Ankstyvos netekties dvidešimtmetis
Č. Kudaba
Profesorių Česlovą Kudabą prisimenant
Jau dvidešimt metų Laikas nusinešė praeitin, kai 1993 metų vasario 19 dieną netekome žinomo mokslininko, ryškaus Valstybės ir visuomenės veikėjo, politiko, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro, habilituoto geografijos mokslų daktaro profesoriaus Česlovo Kudabos. Su gilia širdgėla prisimename Česlovą, savo bendraamžį, labai artimą, reto darbštumo ir kupiną energijos žmogų, kuris galėjo būti tarp mūsų, kurti atgimusią Lietuvą bei daug nuveikti žmonių, kuriuos jis begalo mylėjo, labui. Tačiau likimas buvo negailestingas. „Pėstysis Riteris“, kaip vadino jį Lietuvos žmonės, paliko Kraštą, neįgyvendinęs daug savo sumanymų, įdėjų ir svajonių, nuėjęs savo gyvenimo keliu tik 58-rių metų atkarpą. Bet ir šios laiko atkarpos pakako Česlovui Kudabai, kad lietuvių tauta jį pamiltų ir įvertintų, kad mokslo istorijoje jo vardas būtų įrašytas aukso raidėmis.
Česlovo Kudabos mokslo darbai ir daugiaplanė valstybinė bei visuomeninė veikla plačiai žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Jo atlikti darbai ir veikla - ryškus pavyzdys ne tik šios, bet ir būsimų kartų žmonėms. Profesoriaus netekties dvidešimtmečio proga norėtume gerbiamiems skaitytojams priminti tik kai kuriuos jo gyvenimo ir darbo epizodus, atskleisti asmeninius bendravimo įspūdžius. Česlovas Kudaba pedagoginiam darbui, moksliniams tyrimams ir visuomeninei veiklai skyrė didžiulį dėmesį. Jis darbo valandų neskaičiavo, dažniausiai darbui ir visuomeninei veiklai aukodavo net savo atostogas ar poilsio valandas. Prisiminimuose išliko Geografų draugijos narių išvyka po lietuvių etnines žemes Baltarusijoje. Šios išvykos šerdimi buvo Česlovas Kudaba. Nors nuo tos išvykos prabėgo nemažai metų, ir šiandien ne vieną tos išvykos dalyvį stebina Profesoriaus kruopštumas sudarant kelionės maršrutą, programą, jo gilus gamtos pažinimas bei istorijos žinojimas. Ir kas svarbiausia – visus žavėjo jo bendravimo būdas ir kudabiška pasakojimo maniera. Taip būdavo visuose gamtosauginiuose renginiuose, visuose mokslininkų susiėjimuose, visur, kur tik Česlovas dalyvaudavo.
Gimė Česlovas Kudaba 1934 metų liepos 24 dieną gražiame Kobylniko (dabar Naročio) miestelyje, etninėse žemėse tarp Didžiojo Švokšto ir Naručio ežerų. Tėvams persikėlus į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Ignalinos krašte. Geografijos mokslus studijavo ir, juos baigęs, iki mirties dirbo Vilniaus universitete. Įvairių fakultetų studentams skaitė net 32 kursus, vadovavo kursiniams ir diplominiams darbams, lauko praktikoms, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Jis pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą, tyrinėjo geografinės aplinkos komponentus, bendravo su gyventojais, domėjosi kraštotyra, istorija, etnokultūra.
Svarbiausia mokslinės veiklos kryptis buvo ledynų suformuoto paviršiaus tyrimas. Tyrimų objektu Jis pasirinko mažiausiai žinomą sritį - sudėtingos struktūros aukštumas. Apie jų pobūdį galime spręsti iš gausioms reljefo formoms pavadinti panaudotų gražių lietuviškų žodžių: kauburiai, gūbriai, pylimai, bangos, kalvutės, kuorai, bangagūbriai, kalvynės, kloniai, dubakloniai, duobės, daubos, dubės, lomos senkloniai ir kt. Atlikti tyrimai leido nustatyti pagrindines apledėjusios teritorijos stadijų ir fazių ribas.
Apie Česlovo Kudabos atliktų darbų apimtis kalba publikuoti jo darbai - 13 autorinių knygų, 31 leidinys su kitais autoriais, beveik 2000 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių. Didžioji jų dalis skirta Lietuvai, jos geografinei aplinkai, kraštotyrai, gamtosaugai. Jo straipsnius be išimties spausdino visi nacionaliniai ir regioniniai leidiniai. Vien žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ jis paskelbė beveik 90 straipsnių. Noriai bendradarbiavo mėnraštyje „Tėviškės gamta“, buvo jo konsultantas. „Tėviškės gamtos“ redakcijoje Profesorius lankydavosi dažnai ir beveik visuomet atnešdavo naujų straipsnių, kuriuos nedelsiant redaguodavome ir atspausdindavome, nes žinojome, kad laikraščio skaitytojai laukia Česlovo Kudabos minčių. Ir šiandien savo aktualumu gyvi jo parengti straipsniai: „Krantai“, „Tėvynės namai“, „Černobylio katastrofa ir Lietuva“, „Artinimas vakaro“(Pamąstymai apie žmogų ir gamtą šiandieną). Pastarąjį straipsnį Profesorius „Tėviškės gamtos“ redakcijai paliko išvakarėse kelionės į Vokietiją, kur jis vyko operuotis. Šis Česlovo Kudabos straipsnis, atspausdintas dviejuose mėnraščio numeriuose likus dviem mėnesiams iki mirties, šiandien visuomenės įvardijamas kaip Profesoriaus Testamentas žmonėms. Jame keliamos mintys apie žmonijos vystymosi perspektyvas, praeities klaidas žmogaus ir gamtos santykiuose šiandien labai susišaukia su neseniai mūsų knygynuose pasirodžiusia Surrey universiteto profesoriaus Tim'o Jackson'o knyga „Gerovė be augimo“.
Praėjus dvidešimčiai metų nuo profesoriaus Česlovo Kudabos netekties, likusieji jo bendraminčiai ir bendražygiai galime tvirtai paliudyti Lietuvą turėjus didį Žmogų, talentingą mokslininką ir pilietį, kurį pačiame kūrybinių jėgų žydėjime palaužė nedėkinga likimo audra. Profesorius amžino gyvenimo vietą pasirinko Karveliškių kapinėse, ir, matyt, neatsitiktinai. Jis norėjo atgulti amžinam poilsiui tarp paprastų žmonių, kuriuos jis visą gyvenimą gerbė ir mylėjo, kuriuos jis užjautė ir iš jų sėmėsi gyvenimo išminties.
Šiandien mums belieka tik pasvajoti apie tai, kiek Česlovas Kudaba per 20 metų būtų nuveikęs mokslo srityje, kiek parašęs knygų, parengęs straipsnių, kiek būtų suteikęs žmonėms paprasčiausios užuojautos ar žmogiškos šilumos, kurios mūsuose taip pasigendma. Viso šito labai reikia stiprinant Lietuvos valstybę.
Česlovo Kudabos premijos laureatai:
Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Algirdas Stanaitis,
„Tėviškės gamtos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas
Jau dvidešimt metų Laikas nusinešė praeitin, kai 1993 metų vasario 19 dieną netekome žinomo mokslininko, ryškaus Valstybės ir visuomenės veikėjo, politiko, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro, habilituoto geografijos mokslų daktaro profesoriaus Česlovo Kudabos. Su gilia širdgėla prisimename Česlovą, savo bendraamžį, labai artimą, reto darbštumo ir kupiną energijos žmogų, kuris galėjo būti tarp mūsų, kurti atgimusią Lietuvą bei daug nuveikti žmonių, kuriuos jis begalo mylėjo, labui. Tačiau likimas buvo negailestingas. „Pėstysis Riteris“, kaip vadino jį Lietuvos žmonės, paliko Kraštą, neįgyvendinęs daug savo sumanymų, įdėjų ir svajonių, nuėjęs savo gyvenimo keliu tik 58-rių metų atkarpą. Bet ir šios laiko atkarpos pakako Česlovui Kudabai, kad lietuvių tauta jį pamiltų ir įvertintų, kad mokslo istorijoje jo vardas būtų įrašytas aukso raidėmis.
Česlovo Kudabos mokslo darbai ir daugiaplanė valstybinė bei visuomeninė veikla plačiai žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Jo atlikti darbai ir veikla - ryškus pavyzdys ne tik šios, bet ir būsimų kartų žmonėms. Profesoriaus netekties dvidešimtmečio proga norėtume gerbiamiems skaitytojams priminti tik kai kuriuos jo gyvenimo ir darbo epizodus, atskleisti asmeninius bendravimo įspūdžius. Česlovas Kudaba pedagoginiam darbui, moksliniams tyrimams ir visuomeninei veiklai skyrė didžiulį dėmesį. Jis darbo valandų neskaičiavo, dažniausiai darbui ir visuomeninei veiklai aukodavo net savo atostogas ar poilsio valandas. Prisiminimuose išliko Geografų draugijos narių išvyka po lietuvių etnines žemes Baltarusijoje. Šios išvykos šerdimi buvo Česlovas Kudaba. Nors nuo tos išvykos prabėgo nemažai metų, ir šiandien ne vieną tos išvykos dalyvį stebina Profesoriaus kruopštumas sudarant kelionės maršrutą, programą, jo gilus gamtos pažinimas bei istorijos žinojimas. Ir kas svarbiausia – visus žavėjo jo bendravimo būdas ir kudabiška pasakojimo maniera. Taip būdavo visuose gamtosauginiuose renginiuose, visuose mokslininkų susiėjimuose, visur, kur tik Česlovas dalyvaudavo.
Gimė Česlovas Kudaba 1934 metų liepos 24 dieną gražiame Kobylniko (dabar Naročio) miestelyje, etninėse žemėse tarp Didžiojo Švokšto ir Naručio ežerų. Tėvams persikėlus į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Ignalinos krašte. Geografijos mokslus studijavo ir, juos baigęs, iki mirties dirbo Vilniaus universitete. Įvairių fakultetų studentams skaitė net 32 kursus, vadovavo kursiniams ir diplominiams darbams, lauko praktikoms, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Jis pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą, tyrinėjo geografinės aplinkos komponentus, bendravo su gyventojais, domėjosi kraštotyra, istorija, etnokultūra.
Svarbiausia mokslinės veiklos kryptis buvo ledynų suformuoto paviršiaus tyrimas. Tyrimų objektu Jis pasirinko mažiausiai žinomą sritį - sudėtingos struktūros aukštumas. Apie jų pobūdį galime spręsti iš gausioms reljefo formoms pavadinti panaudotų gražių lietuviškų žodžių: kauburiai, gūbriai, pylimai, bangos, kalvutės, kuorai, bangagūbriai, kalvynės, kloniai, dubakloniai, duobės, daubos, dubės, lomos senkloniai ir kt. Atlikti tyrimai leido nustatyti pagrindines apledėjusios teritorijos stadijų ir fazių ribas.
Apie Česlovo Kudabos atliktų darbų apimtis kalba publikuoti jo darbai - 13 autorinių knygų, 31 leidinys su kitais autoriais, beveik 2000 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių. Didžioji jų dalis skirta Lietuvai, jos geografinei aplinkai, kraštotyrai, gamtosaugai. Jo straipsnius be išimties spausdino visi nacionaliniai ir regioniniai leidiniai. Vien žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ jis paskelbė beveik 90 straipsnių. Noriai bendradarbiavo mėnraštyje „Tėviškės gamta“, buvo jo konsultantas. „Tėviškės gamtos“ redakcijoje Profesorius lankydavosi dažnai ir beveik visuomet atnešdavo naujų straipsnių, kuriuos nedelsiant redaguodavome ir atspausdindavome, nes žinojome, kad laikraščio skaitytojai laukia Česlovo Kudabos minčių. Ir šiandien savo aktualumu gyvi jo parengti straipsniai: „Krantai“, „Tėvynės namai“, „Černobylio katastrofa ir Lietuva“, „Artinimas vakaro“(Pamąstymai apie žmogų ir gamtą šiandieną). Pastarąjį straipsnį Profesorius „Tėviškės gamtos“ redakcijai paliko išvakarėse kelionės į Vokietiją, kur jis vyko operuotis. Šis Česlovo Kudabos straipsnis, atspausdintas dviejuose mėnraščio numeriuose likus dviem mėnesiams iki mirties, šiandien visuomenės įvardijamas kaip Profesoriaus Testamentas žmonėms. Jame keliamos mintys apie žmonijos vystymosi perspektyvas, praeities klaidas žmogaus ir gamtos santykiuose šiandien labai susišaukia su neseniai mūsų knygynuose pasirodžiusia Surrey universiteto profesoriaus Tim'o Jackson'o knyga „Gerovė be augimo“.
Praėjus dvidešimčiai metų nuo profesoriaus Česlovo Kudabos netekties, likusieji jo bendraminčiai ir bendražygiai galime tvirtai paliudyti Lietuvą turėjus didį Žmogų, talentingą mokslininką ir pilietį, kurį pačiame kūrybinių jėgų žydėjime palaužė nedėkinga likimo audra. Profesorius amžino gyvenimo vietą pasirinko Karveliškių kapinėse, ir, matyt, neatsitiktinai. Jis norėjo atgulti amžinam poilsiui tarp paprastų žmonių, kuriuos jis visą gyvenimą gerbė ir mylėjo, kuriuos jis užjautė ir iš jų sėmėsi gyvenimo išminties.
Šiandien mums belieka tik pasvajoti apie tai, kiek Česlovas Kudaba per 20 metų būtų nuveikęs mokslo srityje, kiek parašęs knygų, parengęs straipsnių, kiek būtų suteikęs žmonėms paprasčiausios užuojautos ar žmogiškos šilumos, kurios mūsuose taip pasigendma. Viso šito labai reikia stiprinant Lietuvos valstybę.
Česlovo Kudabos premijos laureatai:
Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Algirdas Stanaitis,
„Tėviškės gamtos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Stasinas
Saugomose teritorijose
Tradicinei architektūrai išsaugoti
Knygos viršelis
Neseniai išleista nauja ir pirmoji projekto „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose” knyga apie tradicinę Dzūkijos architektūrą - „Kaimo statyba. Dzūkija“. Iš viso bus išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai – visiems Lietuvos etnografiniams regionams.
Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Jis rūpi tiems, kas supranta tradicinės kultūros vertę, kas junta ryšį su gimtąja žeme.
Projekto, kurį inicijavo ir vykdo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, tikslas – informuoti visuomenę apie Lietuvos senąją tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo. Iki šių metų pavasario pabaigos bus parengti ir išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų (iš viso 5) tradicinės architektūros katalogai. Katalogas „Kaimo statyba. Rytų Aukštaitija“ jau yra išleistas anksčiau.
Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Katalogai bus naudingi visiems, besidomintiems etnografiniais Lietuvos regionais bei tradicine architektūra.
Kataloguose bus aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijas ir kt. Tradicinės architektūros kataloguose bus pasiūlytas patrauklesnis, patogesnis bei kūrybiškesnis būdas sodybų projektavimui ir statybai.
Kiekvieną katalogą sudarys šios dalys: istorinė dalis, tradicinės architektūros pastatų ir elementų pavyzdžių dalis, projektavimo ir statybos darbų organizavimo bei vykdymo dalis.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, važiuojant per Lietuvą neretai pamatysi įvairiausių spalvų stogų ir namų sienų: violetinių, rožinių, mėlynų ir kt. Taip anksčiau lietuviai niekuomet nedažydavo. Ne visi supranta, kas yra tradicinė architektūra. Tačiau vis dažniau prašo, kad patartume, kaip jiems statyti, kaip pritaikyti moderniam namui kultūrines vertybes. Džiugu, kad pagaliau turime galimybę parengti tradicinės statybos katalogus.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą naują leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai – šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą. Pagal šiuos kriterijus suformuoti trečiosios dalies projektiniai pasiūlymai, o ketvirtoje dalyje pateikiamos praktinio įgyvendinimo sąlygos.
Nors dzūkų ūkiai menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo įgūdžius. Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte – troba. Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas – tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas. Įėjimas į pastatą – svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus. Gausiai puošiami ir langai: antlangiai, polangiai, langinės dažnoje Dzūkijos pirkioje ornamentuoti.
Apie Dzūkijos tradicinę architektūrą ir kaip ją išlaikyti naujai statomuose pastatuose buvo kalbama vasario 6 dieną Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Merkinėje pristatant knygą „Kaimo statyba. Dzūkija“.
Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Jis rūpi tiems, kas supranta tradicinės kultūros vertę, kas junta ryšį su gimtąja žeme.
Projekto, kurį inicijavo ir vykdo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, tikslas – informuoti visuomenę apie Lietuvos senąją tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo. Iki šių metų pavasario pabaigos bus parengti ir išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų (iš viso 5) tradicinės architektūros katalogai. Katalogas „Kaimo statyba. Rytų Aukštaitija“ jau yra išleistas anksčiau.
Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Katalogai bus naudingi visiems, besidomintiems etnografiniais Lietuvos regionais bei tradicine architektūra.
Kataloguose bus aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijas ir kt. Tradicinės architektūros kataloguose bus pasiūlytas patrauklesnis, patogesnis bei kūrybiškesnis būdas sodybų projektavimui ir statybai.
Kiekvieną katalogą sudarys šios dalys: istorinė dalis, tradicinės architektūros pastatų ir elementų pavyzdžių dalis, projektavimo ir statybos darbų organizavimo bei vykdymo dalis.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, važiuojant per Lietuvą neretai pamatysi įvairiausių spalvų stogų ir namų sienų: violetinių, rožinių, mėlynų ir kt. Taip anksčiau lietuviai niekuomet nedažydavo. Ne visi supranta, kas yra tradicinė architektūra. Tačiau vis dažniau prašo, kad patartume, kaip jiems statyti, kaip pritaikyti moderniam namui kultūrines vertybes. Džiugu, kad pagaliau turime galimybę parengti tradicinės statybos katalogus.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą naują leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai – šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą. Pagal šiuos kriterijus suformuoti trečiosios dalies projektiniai pasiūlymai, o ketvirtoje dalyje pateikiamos praktinio įgyvendinimo sąlygos.
Nors dzūkų ūkiai menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo įgūdžius. Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte – troba. Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas – tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas. Įėjimas į pastatą – svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus. Gausiai puošiami ir langai: antlangiai, polangiai, langinės dažnoje Dzūkijos pirkioje ornamentuoti.
Apie Dzūkijos tradicinę architektūrą ir kaip ją išlaikyti naujai statomuose pastatuose buvo kalbama vasario 6 dieną Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Merkinėje pristatant knygą „Kaimo statyba. Dzūkija“.
Gamta svetur
Mauricijaus sala ir Septynių spalvų žemė
A. Stanaitis
Mauricijaus sala yra Indijos vandenyno vakarinėje
dalyje į rytus nuo Madagaskaro salos.
Ji priklauso Mauricijaus respublikai, kuri išsidėsčiusi Maskarenų
salyne. Mauricijaus sala pati didžiausia (1865 km2) mažos salų
valstybėlės žemė. Be jos šiai nedidelei Respublikai priklauso Rodrigeso
sala (104 km2) ir dar keliolika
nedidelių salelių. Bendras Mauricijaus respublikos plotas siekia
2045 km2, jis net 100 km2 mažesnis
už Vilniaus rajono teritoriją.
Gamtos sąlygos
Mauricijaus salos ilgis 65, plotis - 48, pakrančių ilgis - 250 kilometrų. Sala, kaip ir visas salynas, vulkaninės kilmės. Jis atsirado vykstant povandeninių vulkanų išsiveržimams, kuriuos sukėlė Afrikos platformos judesiai. Šie procesai vyko prieš 8-10 mln. metų. Praeityje veikę vulkanai dabar nėra aktyvūs. Aukščiausia salos vieta – Rivjer Nuaro kalnai, siekiantys 828 metrų aukštį. Jie yra centriniame plokščiakalnyje salos pietvakariuose. Plokščiakalnis pasižymi užgesusių vulkanų krateriais perkirstomis upių ir upelių vagomis, kriokliais.
Mauricijaus sala garsėja puikiomis klimato sąlygomis ir gamtos grožiu. Klimatiniu požiūriu ji patenka į pietrytinių pasatų zoną, kur karštą ir drėgną klimatą keičia švelnesnis. Čia vidutinė vasaros temperatūra (lapkričio-balandžio mėnesiais) svyruoja 25-330C ribose, žiemos metu (gegužės-spalio mėnesiais) pažemėja iki 220C.
Tankiai gyvenamoje saloje (1,2 mln. gyventojų) reliktiniai tropikiniai miškai išliko tik kalnuose. Iš endeminių rūšių plačiai žinomas juodasis medis. Apie trečdalį salos ploto užima sodinti palmių, eukaliptų, Kanarų pušų miškai. Atvežtos taip pat ir kokoso bei vėduoklinės palmės, mango, oleandrai, akacijos, baobabai, daug paparčių rūšių.
Gyvūnija Mauricijaus saloje nėra gausi. Ją daugiausia atstovauja drambliniai vėžliai ir gausūs paukščiai. Salos pakrantėse veisiasi rykliai, daug tropinių žuvų. Mauricijaus sala Indijos jūrininkams buvo žinoma nuo X a., europiečiai čia pasirodė žymiai vėliau. Pirmieji saloje 1505 metais apsilankė portugalai, vėliau pabuvojo olandai. 1745 metais sala atiteko prancūzams, kuriuos XIX a. pradžioje išstūmė anglai. 1968 metais Mauricijus gavo nepriklausomybę Britanijos Tautų Sandraugos sudėtyje, o 1992 metais tapo Respublika.
Atvykę į salą portugalai joje surado nežinomą paukštį, kurį pavadino dodo. Paukštis buvo nebaikštus, negalėjo skraidyti. Dėl šių savybių jis tapo lengvai pasiekiama auka ne tik žmonėms, bet ir jų atgabentiems gyvūnams: katėms, šunims, šernams. Iki 1681 metų dodo buvo išnaikintas. Tačiau šis unikalus paukštis nebuvo užmirštas. Jis tapo nacionaliniu simboliu, pavaizduotas Respublikos herbe.
Septynių spalvų žemė
Tarp gausių gamtos objektų nedidelėje Mauricijaus saloje ypatingą vietą užima salos pietvakariuose, Chamarel kaimo aplinkoje esantis 7500 m2 ploto Septynių spalvų žemės lopinėlis. Tai raudonos, rudos, violetinės, žalios, mėlynos, purpurinės ir geltonos spalvos atspindžius turintys smėlynai, susidarę iš praeityje čia veikusių vulkanų išmestų bazaltinių uolienų, joms susimaišius su moliu. Vėjo, lietaus, saulės poveikyje vulkaninės uolienos ir molis pavirto smėliu, o skirtingą atspalvį įgavo dėl uolienose buvusių gausių metalų, ypač geležies ir aliuminio, o taip pat dėl nevienodos išorės temperatūros, vėstant įkaitusiems uolienų luitams
Pakanka paprasta akimi pažvelgti į vaivorykštės spalvomis švytinčią teritoriją, kad įsitikintume, kiek realios ir tikslios yra visos septynios spalvos. Įdomiausia tai, kad atskiros smėlio kopos nėra vienos spalvos, jos persimaišiusios ir prieš saulę mirguliuoja kaip siurrealistiškas gamtos paveikslas. Paėmę į saują skirtingų spalvų smėlį ir jį sumaišę, po kurio laiko vėl gausime tvarkingą septynių spalvų sluoksniuotą mišinį.
Spalvotosios žemės žavi ir stebina geologus. Jie taip ir negali paaiškinti, kodėl smėlis visuomet tvarkingai susisluoksniuoja, kodėl per 1000 metų smėlynų neveikia erozijos procesai, o nuolatinių tropinių liūčių vanduo nepajėgia išplauti iš smėlio spalvų.
Šie spalvoti smėlynai - viena įdomiausių Mauricijaus salų vietų. Nuo XX a. septinto dešimtmečio ji tapo labiausiai lankomu objektu. Anksčiau žmonėms buvo leidžiama pasivaikščioti tarp kopų, pasiimti saują stebuklingo smėlio. Dabar Septynių spalvų žemė aptverta, ją galima stebėti iš specialiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Spalvoto smėlio galima įsigyti suvenyrų parduotuvėse, tačiau apsukrūs prekeiviai, neturėdami teisės imti tikrąjį smėlį, dažnai parduoda ir dažyto smėlio suvenyrus.
Kiti gamtos ir žmogaus sukurti objektai
Mauricijaus sala – tai atogrąžų rojus. Gražūs, minkšti, auksinio smėlio paplūdimiai, apsaugoti salą ištisai supančių koralų rifų. Lagūnos šiltos ir švarios, saugios maloniam plaukiojimui ištisus metus. Saloje gausu įdomių gamtos ir žmogaus sukurtų objektų. Tai rojus pažintiniam turizmui, ramiam poilsiui, tai puiki ramybės ir tylos oazė. Neveltui garsus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas, pabuvojęs saloje, rašė: „Galima pamanyti, kad Mauricijus buvo sukurtas pirmiau už rojų, kuris vėliau buvo nukopijuotas nuo Mauricijaus“.
Iš unikalių, gamtos sukurtų objektų paminėtini netoli nuo Septynių spalvų žemės esantys uolėti kalnai, krioklių kaskados ir nuostabusis, nuo kelių dešimčių metrų aukščio uolų krintantis Chamarel krioklys.
Vakarinėje salos dalyje - garsusis Casela paukščių parkas, teužimantis vos 25 ha. Čia gyvena 140 paukščių rūšių iš visų žemynų. Tarp jų - rožinis karvelis - rečiausias paukštis pasaulyje. Lankytojams, gamtos mylėtojams, parkas – tai tarytum stebuklų šalis, kur aplink skraido šimtai įvairių paukščių rūšių, be paliovos skamba nuostabios sparnuočių melodijos. Pasaulio ornitologai pamėgo šį parką ir plūste plūsta jį aplankyti. Parko tvenkiniuose gausu žuvų, čia gyvena elniai, beždžionės, vėžliai, čia galima pamatyti ir seniausią vėžlį, kuriam 150 metų.
La Vanille Crocodile parke, esančiame pietinėje salos dalyje, tarp atogrąžų augmenijos žalumos galima pamatyti gausybę Nilo krokodilų, beždžionių, vėžlių, šikšnosparnių, įvairių vabzdžių. Parkas panašus į atogrąžų mišką su palmėmis, gėlo vandens upeliais, vietos augalais ir gėlėmis.
Pomplemousses parkas – viena dažniausiai lankomų vietų. Parkas tęsia prancūzų botanikos sodo, įkurto prieš 300 metų, tradicijas. Jame turtinga retų vietinių augalų rūšių kolekcija. Ypač daug palmių ir karalienės Viktorijos vandens lelijų.
Nedidelėje Mauricijaus saloje gausu įdomių, natūralių gamtos bei žmogaus sukurtų objektų. Juos lanko žmonės iš įvairių pasaulio kraštų. Tačiau pati įdomiausia ir labiausiai lankoma vieta – Septynių spalvų žemė. Tai šventa vieta Mauricijaus žmonėms, viena iš nuostabiausių vietų pasaulyje – Mauricijaus salos pasididžiavimas ir simbolis.
Prof. Algirdas Stanaitis
Gamtos sąlygos
Mauricijaus salos ilgis 65, plotis - 48, pakrančių ilgis - 250 kilometrų. Sala, kaip ir visas salynas, vulkaninės kilmės. Jis atsirado vykstant povandeninių vulkanų išsiveržimams, kuriuos sukėlė Afrikos platformos judesiai. Šie procesai vyko prieš 8-10 mln. metų. Praeityje veikę vulkanai dabar nėra aktyvūs. Aukščiausia salos vieta – Rivjer Nuaro kalnai, siekiantys 828 metrų aukštį. Jie yra centriniame plokščiakalnyje salos pietvakariuose. Plokščiakalnis pasižymi užgesusių vulkanų krateriais perkirstomis upių ir upelių vagomis, kriokliais.
Mauricijaus sala garsėja puikiomis klimato sąlygomis ir gamtos grožiu. Klimatiniu požiūriu ji patenka į pietrytinių pasatų zoną, kur karštą ir drėgną klimatą keičia švelnesnis. Čia vidutinė vasaros temperatūra (lapkričio-balandžio mėnesiais) svyruoja 25-330C ribose, žiemos metu (gegužės-spalio mėnesiais) pažemėja iki 220C.
Tankiai gyvenamoje saloje (1,2 mln. gyventojų) reliktiniai tropikiniai miškai išliko tik kalnuose. Iš endeminių rūšių plačiai žinomas juodasis medis. Apie trečdalį salos ploto užima sodinti palmių, eukaliptų, Kanarų pušų miškai. Atvežtos taip pat ir kokoso bei vėduoklinės palmės, mango, oleandrai, akacijos, baobabai, daug paparčių rūšių.
Gyvūnija Mauricijaus saloje nėra gausi. Ją daugiausia atstovauja drambliniai vėžliai ir gausūs paukščiai. Salos pakrantėse veisiasi rykliai, daug tropinių žuvų. Mauricijaus sala Indijos jūrininkams buvo žinoma nuo X a., europiečiai čia pasirodė žymiai vėliau. Pirmieji saloje 1505 metais apsilankė portugalai, vėliau pabuvojo olandai. 1745 metais sala atiteko prancūzams, kuriuos XIX a. pradžioje išstūmė anglai. 1968 metais Mauricijus gavo nepriklausomybę Britanijos Tautų Sandraugos sudėtyje, o 1992 metais tapo Respublika.
Atvykę į salą portugalai joje surado nežinomą paukštį, kurį pavadino dodo. Paukštis buvo nebaikštus, negalėjo skraidyti. Dėl šių savybių jis tapo lengvai pasiekiama auka ne tik žmonėms, bet ir jų atgabentiems gyvūnams: katėms, šunims, šernams. Iki 1681 metų dodo buvo išnaikintas. Tačiau šis unikalus paukštis nebuvo užmirštas. Jis tapo nacionaliniu simboliu, pavaizduotas Respublikos herbe.
Septynių spalvų žemė
Tarp gausių gamtos objektų nedidelėje Mauricijaus saloje ypatingą vietą užima salos pietvakariuose, Chamarel kaimo aplinkoje esantis 7500 m2 ploto Septynių spalvų žemės lopinėlis. Tai raudonos, rudos, violetinės, žalios, mėlynos, purpurinės ir geltonos spalvos atspindžius turintys smėlynai, susidarę iš praeityje čia veikusių vulkanų išmestų bazaltinių uolienų, joms susimaišius su moliu. Vėjo, lietaus, saulės poveikyje vulkaninės uolienos ir molis pavirto smėliu, o skirtingą atspalvį įgavo dėl uolienose buvusių gausių metalų, ypač geležies ir aliuminio, o taip pat dėl nevienodos išorės temperatūros, vėstant įkaitusiems uolienų luitams
Pakanka paprasta akimi pažvelgti į vaivorykštės spalvomis švytinčią teritoriją, kad įsitikintume, kiek realios ir tikslios yra visos septynios spalvos. Įdomiausia tai, kad atskiros smėlio kopos nėra vienos spalvos, jos persimaišiusios ir prieš saulę mirguliuoja kaip siurrealistiškas gamtos paveikslas. Paėmę į saują skirtingų spalvų smėlį ir jį sumaišę, po kurio laiko vėl gausime tvarkingą septynių spalvų sluoksniuotą mišinį.
Spalvotosios žemės žavi ir stebina geologus. Jie taip ir negali paaiškinti, kodėl smėlis visuomet tvarkingai susisluoksniuoja, kodėl per 1000 metų smėlynų neveikia erozijos procesai, o nuolatinių tropinių liūčių vanduo nepajėgia išplauti iš smėlio spalvų.
Šie spalvoti smėlynai - viena įdomiausių Mauricijaus salų vietų. Nuo XX a. septinto dešimtmečio ji tapo labiausiai lankomu objektu. Anksčiau žmonėms buvo leidžiama pasivaikščioti tarp kopų, pasiimti saują stebuklingo smėlio. Dabar Septynių spalvų žemė aptverta, ją galima stebėti iš specialiai įrengtos apžvalgos aikštelės. Spalvoto smėlio galima įsigyti suvenyrų parduotuvėse, tačiau apsukrūs prekeiviai, neturėdami teisės imti tikrąjį smėlį, dažnai parduoda ir dažyto smėlio suvenyrus.
Kiti gamtos ir žmogaus sukurti objektai
Mauricijaus sala – tai atogrąžų rojus. Gražūs, minkšti, auksinio smėlio paplūdimiai, apsaugoti salą ištisai supančių koralų rifų. Lagūnos šiltos ir švarios, saugios maloniam plaukiojimui ištisus metus. Saloje gausu įdomių gamtos ir žmogaus sukurtų objektų. Tai rojus pažintiniam turizmui, ramiam poilsiui, tai puiki ramybės ir tylos oazė. Neveltui garsus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas, pabuvojęs saloje, rašė: „Galima pamanyti, kad Mauricijus buvo sukurtas pirmiau už rojų, kuris vėliau buvo nukopijuotas nuo Mauricijaus“.
Iš unikalių, gamtos sukurtų objektų paminėtini netoli nuo Septynių spalvų žemės esantys uolėti kalnai, krioklių kaskados ir nuostabusis, nuo kelių dešimčių metrų aukščio uolų krintantis Chamarel krioklys.
Vakarinėje salos dalyje - garsusis Casela paukščių parkas, teužimantis vos 25 ha. Čia gyvena 140 paukščių rūšių iš visų žemynų. Tarp jų - rožinis karvelis - rečiausias paukštis pasaulyje. Lankytojams, gamtos mylėtojams, parkas – tai tarytum stebuklų šalis, kur aplink skraido šimtai įvairių paukščių rūšių, be paliovos skamba nuostabios sparnuočių melodijos. Pasaulio ornitologai pamėgo šį parką ir plūste plūsta jį aplankyti. Parko tvenkiniuose gausu žuvų, čia gyvena elniai, beždžionės, vėžliai, čia galima pamatyti ir seniausią vėžlį, kuriam 150 metų.
La Vanille Crocodile parke, esančiame pietinėje salos dalyje, tarp atogrąžų augmenijos žalumos galima pamatyti gausybę Nilo krokodilų, beždžionių, vėžlių, šikšnosparnių, įvairių vabzdžių. Parkas panašus į atogrąžų mišką su palmėmis, gėlo vandens upeliais, vietos augalais ir gėlėmis.
Pomplemousses parkas – viena dažniausiai lankomų vietų. Parkas tęsia prancūzų botanikos sodo, įkurto prieš 300 metų, tradicijas. Jame turtinga retų vietinių augalų rūšių kolekcija. Ypač daug palmių ir karalienės Viktorijos vandens lelijų.
Nedidelėje Mauricijaus saloje gausu įdomių, natūralių gamtos bei žmogaus sukurtų objektų. Juos lanko žmonės iš įvairių pasaulio kraštų. Tačiau pati įdomiausia ir labiausiai lankoma vieta – Septynių spalvų žemė. Tai šventa vieta Mauricijaus žmonėms, viena iš nuostabiausių vietų pasaulyje – Mauricijaus salos pasididžiavimas ir simbolis.
Prof. Algirdas Stanaitis