Aplinkos ministerijoje
Lėšos, gautos už taršos leidimus,
|
Vaikams –
|
Akistata su gamta
Žuvininkystė
PROJEKTAS FINANSUOJAMAS EUROPOS ŽUVININKYSTĖS FONDO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Vėžininkystė - pelningas verslas
Ką parodė tyrimai
Ekonominiu požiūriu vėžiai yra puikus delikatesinis produktas vidaus rinkoje ir vertingas eksporto objektas. Prieš keletą metų Ekologijos instituto darbuotojai tyrė plačiažnyplių vėžių paplitimą Lietuvos vandens telkiniuose. Mokslininkų nuomone, dabar plačiažnypliai vėžiai dar veisiasi apie 140-yje vandens telkinių. Pažymėtina, jog mūsų krašto karcinologai 1960-1970 m. laikotarpiu buvo ištyrę ir aprašę 440 vandens telkinių, apgyvendintų žnypliuotaisiais. Tad vėžingų vandenų liko ne taip jau daug.
Kiek gi juose yra vėžių ir kiek jų būtų galima sugauti? 1994-2002 m. ekspertiškai įvertinti plačiažnyplių vėžių ištekliai 48 ežeruose ir 6 upėse (čia ir toliau skaičiai imti iš Ekologijos instituto duomenų (Aloyzas Burba ir kt.), pateiktų Lietuvos valstybiniam žuvivaisos centrui).
Tirtuose 48 ežeruose apytiksliais paskaičiavimais galėtų būti apie 570 tūkst. verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių, kurių bendras svoris 15 t, o laimikiai sudarytų virš 7 t per metus. Kitais tų pačių autorių skaičiavimais tuose ežeruose gali būti net 26,5 t vėžių, iš jų būtų leistina sugauti apie 13 t.
Atliekant upių vertinimą, skaičiavimuose buvo taikoma sąlyga, kad žnypliuotiesiems gyventi tinkamas plotas sudaro tik 1/3 upių ploto, nors pagal gylį visas tirtų upių plotas tinkamas vėžiams gyventi. Rezultatas - 6 upėse apytikriais skaičiavimais galėtų būti apie 280 tūkst. verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių, kurių masė sudarytų apie 8,7 t, o leistini metiniai sugavimai – apie 4,3 t.
Nors nuo tyrimų praėjo keleri metai, jų rezultatais, matyt, dar galima remtis. Apklausų duomenys rodo, kad žinių apie žnypliuotųjų buvimą yra ne tik tirtuose vandenyse, bet ir daugelyje ežerų bei upių. Todėl galima teigti, kad plačiažnyplių vėžių ištekliai yra daug didesni, negu pateikta paskaičiavimuose.
Taigi vien tirtuose vandens telkiniuose kasmet leistina sugauti apie 11-17 tonų plačiažnyplių vėžių, kurių orientacinė kaina būtų apie 550-850 tūkst. Lt.
Kartu buvo įvertinti 7-ių ežerų siauražnyplių vėžių ištekliai. Nustatyta, jog juose kasmet leistina sugauti apie 5 t vėžių, kurių vertė – apie 250 tūkst. Lt.
Aišku, šie kiekiai nedideli, jei prisiminsime, kad 1890-1914 m. Lietuvoje vėžių buvo sugaunama ir išvežama į užsienį apie 250 tonų per metus. Oficiali statistika rodo, jog iki 1940 metų plačiažnyplių vėžių sugavimai viršydavo 100 tonų per metus. Pokario metais laimikiai sumažėjo iki 20-30 tonų per metus. Vėliau plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių versliniai sugavimai bendroje sumoje buvo mažesni nei 7 tonos per metus. 1995 metais 200 kg gyvų vėžių buvo išvežta į Suomiją, o vėlesniais metais šių gyvūnų sugavimai tapo visiškai nereikšmingi arba laimikiai nebuvo oficialiai registruojami.
Vis dėlto ir šiais laikais 16–22 tonų per metus plačiažnyplių bei siauražnyplų vėžių sugavimai (jų vertė 0,8-1,1 mln. Lt) yra gana reikšmingi ir savo ekonomine verte viršija visuose šalies ežeruose bei vandens talpyklose verslinės žūklės įrankiais sugaunamos žuvies produkcijos vertę. Taigi Lietuvos vandens telkiniuose dar yra pakankami plačiažnyplių vėžių ištekliai, kad būtų galima vykdyti kryptingus vėžių perkėlimo darbus, atstatant prarastus ar gausinant esamus šios vėžių rūšies išteklius, taip pat tam, kad pradėtume civilizuotą mėgėjiškos žūklės verslą.
Negalima neįvertinti ir rainuotojų vėžių reikšmės. Nors jie atkeliavo nekviesti, visgi jų ištekliai šalies vandenyse jau yra dideli. 2001 metų tyrimai parodė, kad 144,8 ha ploto Vilkinio ežere apytikriais paskaičiavimais galėtų būti apie 185 tūkst. rainuotųjų, o 21,3 ha ploto Peleko ežere – apie 35 tūkst. šių vėžiagyvių. Rainuotieji vėžiai yra kolonizavę didelius Ančios (490 ha), Veisiejo (776,5 ha) ežerus, B. Ančios vandens saugyklą (249,5 ha), daugybę jų galima rasti Nemune, Šešupėje, Dovinėje, Kuršių mariose ir kitur. Tokie ištekliai turi būti panaudoti tiek mėgėjiškam, tiek ir versliniam gaudymui. Juk Prancūzijoje prekiaujama ir rainuotaisiais vėžiais, bet tik rinktiniais (didesniais nei 10 cm), ir tokios produkcijos kaina net didesnė nei siauražnyplių vėžių. 30-taisiais praeito amžiaus metais Berlyno apylinkėse šie vėžiai buvo taip dažnai sutinkami, kad juos pradėta naudoti ir versle. Dabar rainuotieji vėžiai ten žvejojami ir mažais kiekiais lokaliai pardavinėjami. Nėra priežasties jų negaudyti ir Lietuvoje, juo labiau, kad rainuotųjų atžvilgiu žvejybos režimas labai liberalus. Tuo galėtų užsiimti nemažai žmonių.
Štai Norvegijoje prieš 10-15 metų, kai vėžių sugavimai sumažėjo iki 10-12 tonų per metus, buvo apie 1500 – 2000 oficialiai užregistruotų vėžių gaudytojų. Matyt, ir mūsų krašte kaimo gyventojai ir bedarbiai, kiti asmenys galėtų prisidurti prie savo pajamų užsiimdami legaliu versliniu vėžių gaudymu ir rekreacinių paslaugų šioje srityje teikimu (pvz., sukuriant licenzines (limitines) vėžiavimo zonas ir pan.). Rainuotojų vėžių verslą valstybė turėtų remti, jeigu nori sustabdyti šios invazinės rūšies plitimą (jei to plitimo nesustabdys, specifinės vėžių ligos, kurios, kaip girdėti, plinta pietų Lietuvos telkiniuose, dar labiau išplis).
Visgi toks verslas vargu ar galėtų būti nuolatiniu darbu ir pastoviu pajamų šaltiniu. Juk vėžių gaudymas natūraliuose vandens telkiniuose yra griežtai sezoninis. Tai reglamentuoja pats vėžių gyvenimo ciklas ir žvejybos taisyklės. Gal mažiau tai taikytina rainuotiesiems vėžiams, kurie aktyvūs visus metus ir kurių gaudymą mažiau reguliuoja teisės aktai. Ankstesnių metų patyrimas rodo, jog vienas vėžiautojas su 30-40 bučiukų per sezoną gali sugauti 10-12 tūkst. vėžių.
Visai kitą pobūdį verslas įgautų įdiegus dirbtinį vėžių auginimą, įkuriant specialius vėžininkystės ūkius. Plačiažnypliai ir kitokie vėžiai – gana populiarus produktas daugelyje išsivysčiusių šalių. Pagal EUROSTAT duomenis 2001 m. prekyba vėžiais Europoje siekė 55 mln. US$ (tame tarpe Švedijoje – 17 mln. US$). Plačiažnyplių vėžių vertę parodo tas faktas, jog Švedijoje ir Suomijoje per vėžių valgymo šventes už vieną vėžį mokama iki 5 eurų (17 Lt). Nenuostabu, jog Suomijoje iš Europos sąjungos lėšų yra įkurtas specialus Vėžininkystės inovacijų centras (http://www.raputieto.net/raputietokeskus_eng.htm).
Vėžininkystės ūkių kūrimas
Vėžininkystė išplitusi Skandinavijos, Lietuvos kaimynėse ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Latvijoje yra net 22 vėžininkystės ūkiai, iš kurių dauguma tvenkininiai. Tokie ūkiai pradėjo kurtis ir Baltarusijoje. Deja, Lietuvoje nei vienos tokios įmonės nėra. Teko girdėti, jog Rytų Lietuvoje ūkininkas A.Kazlas augina vėžius tvenkinyje, bet kaip specializuotas ūkis jis neregistruotas. Pažymėtina, kad Lietuvoje jau kuriasi vėžių valgymo tradicijos. Štai Dusetose šiemet (2012 m. liepos 21 d.) šeštą kartą surengta vėžių valgymo šventė. Joje suvartota virš tūkstančio plačiažnyplių ir siauražnyplų vėžių.
Vėžių auginimas daugelyje šalių, pvz. Vakarų Europoje, yra laikomas perspektyviu ir pinigingu verslu, ypač fermeriams. Turkijoje vėžininkystė laikoma labai pelninga veikla, kurios rentabilumas gali siekti 1000 procentų (www.tehnokom.info/15fish.php).
Yra du vėžių auginimo būdai – tvenkininis ir gamyklinis. Manoma, kad ekonomiškai labiau naudinga vėžius veisti tvenkiniuose.
Vėžius galima auginti įvairiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose – žuvininkystės tvenkiniuose kartu su karpiais ir kitomis taikiomis žuvimis, kituose specializuotuose tvenkiniuose, ūkininkų kūdrose, sodybų baseinuose ir t.t. Daugelis mano, jog vėžiams auginti būtinas baseinas su pratekančiu vandeniu. Tačiau tai būtina ne visada, svarbesnė šiems gyvūnams yra galimybė įsirengti slėptuves ar rausti urvus. Tam reikia molėto ar akmeningo dugno plotų arba dirbtinų slėptuvių. Įrengti tvenkinuką vėžiams auginti nesudėtinga – tam reikia 1–2 metrų gylio, bent 30–60 m2 žemės ploto (labiausiai tinkamas – 0,1 ha plotas). Efektyvesniam vėžių auginimui organizuoti reikėtų nors 3-4 tokių vandens telkinėlių.
Aišku, tvenkinukų dugne reikėtų padėti akmenų, kerplėšų, melioracinių vamzdelių ir kitų slėptuvių, įrengti vandens išleistuvą (tai gali būti paprasčiausias vamzdis su sklende), ant kurio turėtų būti tinklas ar grotelės, neleidžiančios vėžiams iškeliauti. Tokį baseiną būtina užpildyti vandeniu ir jau galima įleisti vėžius. Jeigu įsirengtas nepratekantis tvenkinys, vandenį reikėtų keisti kas dvi-tris savaites. Tam reikėtų atidaryti išleidėjo sklendę, paraleliai papildant tvenkinį vandeniu iš gręžinio ar kito šaltinio. Taip tikslinga pakeisti ne daugiau kaip 20 -30 proc. viso vandens, kad pernelyg nepakistų vėžių gyvenimo telkinyje sąlygos. Reikia ypač kontroliuoti deguonies kiekį vandenyje, kad jis nenukristų žemiau 5-7 mg/l ribos.
Suprantama, tai pati primityviausia vėžių auginimo sistema, bet ji gali būti naudinga parengiamajame verslo etape, įgyjant reikiamų įgūdžių ir patirties.
Vėžius auginti reikėtų pagal jau išbandytas ir paskelbtas technologijas (pvz. Plačiažnyplių vėžių veisimas. Guoda Mackevičienė, Liongina Mickėnienė, Virginija Pliūraitė, Birutė Jonynienė, Vilnius, 2007 (Interreg/Tacis projektas); Žuvų ir vėžių veisimo biotechnika ir išteklių atkūrimas. Vilnius, 2008 (Interreg/Tacis projektas); Prekinių plačiažnyplių vėžių kultivavimo biotechnologijos parengimas: vėžių veisimas ir dvivasarių-keturvasarių vėžių auginimas tvenkiniuose. Darbo vadovė – dr. G. Mackevičienė. Vilnius, 2000.).
Vėžiai yra visėdžiai gyvūnai, tad juos maitinti nėra sudėtinga. Maitinimą reikia pradėti, kai vandens temperatūra viršija 7°С. Maitinti vėžius galima kas keletą dienų gyvais sliekais, uodų lervomis (tada vanduo neužteršiamas), virtomis morkomis, bulvėmis, koše, sraigėmis ir dar daug kuo (net šienu ir augalėdžių žuvų išmatomis).Yra ir specialūs kombinuoti pašarai. Tik nereikėtų į vandenį mesti ko nors riebaus. Vidutinė maisto norma – 2 proc. vėžio kūno svorio. Dirbtinai šeriami vėžiai tvenkiniuose pasiekia didesnį negu gamtoje svorį (pvz., plačiažnypliai – iki 400 g). Prekinė produkcija pradedama gauti antrais - trečiais auginimo metais (jei auginti pradedama nuo mažų vėžiukų). Mūsų gamtinėmis sąlygomis galima tikėtis užauginti 300-400 kg/ha vėžių.
Pradedantiems šį verslą kai kurie specialistai pataria pasirinkti siauražnyplių vėžių auginimą. Jie mažiau negu plačiažnypliai vėžiai yra reiklūs deguonies kiekiui, temperatūriniam režimui, mažiau reikia akmeningo dugno, ne taip aktyviai rausia urvus ir ieško slėptuvių.
Siauražnyplių vėžių patelės turi dvigubai daugiau ikrelių (kiaušinėlių) negu plačiažnyplių patelės. Siauražnypliai yra labiau prisitaikę gyventi įvairesnėse sąlygose ir labiau pakęsti didelius giminaičių susibūrimus.
Be to, pas siauražnyplius vėžius ne taip išreikštas kanibalizmas, kaip pas plačiažnyplius. Vadinasi, ne taip tankiai ir kruopščiai reikės juos rūšiuoti pagal lytį ir dydį, bus galima auginti didesniu tankumu.
Beje, siauražnyplių vėžių paklausa užsienio rinkose yra nemaža. Štai Švedijos vidaus rinkai reikia apie 3 tūkst. t vėžių per metus. Tokio kiekio šalies vėžiautojai ir vėžių augintojai nepajėgia pateikti, todėl dideli siauražnyplių vėžių kiekiai importuojami iš Turkijos (iki 26 proc. viso importo). Praeitais metais dėl įvairių stichinių nelaimių buvo tikimasi mažesnio išaugintų vėžių kiekio Kinijoje ir kitose šalyse, tad Švedijos masinės informavimo priemonės sunerimo dėl importuojamų vėžių kiekio sumažėjimo ir dėl šios produkcijos pabrangimo.
Vėžininkystės ūkiuose galima auginti ir kitų rūšių hidrobiontus. Pvz., Pietų Švedijoje tvenkiniuose auginama daug žymėtųjų vėžių. Jų metinė produkcija siekia 2 tūkst. kg/ha, o kai kur – net 4 tūkst. kg/ha.
Vėžių miestas Švedijoje
Švedai ne tik mėgaujasi vėžių valgymu, bet ir labai atsakingai žiūri į šių gyvūnų veisimą, sudarydami jiems kuo palankesnes gyvenimo sąlygas. Šiam reikalui pasitelkti net šalies architektai. Neseniai jie suprojektavo pirmą miestą vėžiams.
Pasirinkta konstrukcija vėžiams gyventi – šarvuoto tinklo ir bičių korių junginys. Jį sukūrė architektų biuras „Visiondvision“, kuris tikisi, jog vėžiams toks būstas patiks. Vėžių miestas sukurtas vieno švedų entuziasto užsakymu. Pastarasis, įsigijęs žemę gamyklos statybai, aptiko, jog valdoje yra dalis tvenkinio, kuriame gyvena vėžiai. Naujasis savininkas apsidžiaugė ir nusprendė fabriko nebestatyti, o užsiimti vėžininkyste. Tačiau greitai paaiškėjo, jog vėžiai iš jo tvenkinio dalies migruoja į kaimynui priklaususią tvenkinio dalį. Gal ten vanduo geresnis, maisto daugiau, - pagalvojo naujasis šeimininkas ir nutarė kreiptis į architektų biurą „Visiondvision“, kuris apsiėmė padėti išspręsti šią problemą. Ištyrę tvenkinį, specialistai nustatė, jog vėžiai migruoja dėl to, jog naujojo savininko tvenkinio dalyje trūksta kerplėšų, kelmų, akmenų. Vietoj to, kad atvilktų keletą akmenų ar kelmų, jie paruošė specialų projektą. Iš lengvos, permatomos medžiagos, kurios pavadinimas butongas, konstruktoriai sukūrė stiprų tinklą, suteikė jam „kalvų“ pavidalą, jose padarė kelias angas. Visa tai padaryta tam, kad vėžiai galėtų pasislėpti nuo saulės. Į butongo sudėtį įeina kalcitas, kuris vilioja gėlavandenius gyvūnus kaip magnetas. Tinklas kaip Berlyno siena padalijo tvenkinį į dvi dalis, užkirsdamas vėžiams kelią į kaimyninę tvenkinio dalį.
KB „Tarptautinis akvakultūros centras“ užsakymu
medžiagą parengė IĮ „Maltupis“ ichtiologas Algirdas Domarkas
Ekonominiu požiūriu vėžiai yra puikus delikatesinis produktas vidaus rinkoje ir vertingas eksporto objektas. Prieš keletą metų Ekologijos instituto darbuotojai tyrė plačiažnyplių vėžių paplitimą Lietuvos vandens telkiniuose. Mokslininkų nuomone, dabar plačiažnypliai vėžiai dar veisiasi apie 140-yje vandens telkinių. Pažymėtina, jog mūsų krašto karcinologai 1960-1970 m. laikotarpiu buvo ištyrę ir aprašę 440 vandens telkinių, apgyvendintų žnypliuotaisiais. Tad vėžingų vandenų liko ne taip jau daug.
Kiek gi juose yra vėžių ir kiek jų būtų galima sugauti? 1994-2002 m. ekspertiškai įvertinti plačiažnyplių vėžių ištekliai 48 ežeruose ir 6 upėse (čia ir toliau skaičiai imti iš Ekologijos instituto duomenų (Aloyzas Burba ir kt.), pateiktų Lietuvos valstybiniam žuvivaisos centrui).
Tirtuose 48 ežeruose apytiksliais paskaičiavimais galėtų būti apie 570 tūkst. verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių, kurių bendras svoris 15 t, o laimikiai sudarytų virš 7 t per metus. Kitais tų pačių autorių skaičiavimais tuose ežeruose gali būti net 26,5 t vėžių, iš jų būtų leistina sugauti apie 13 t.
Atliekant upių vertinimą, skaičiavimuose buvo taikoma sąlyga, kad žnypliuotiesiems gyventi tinkamas plotas sudaro tik 1/3 upių ploto, nors pagal gylį visas tirtų upių plotas tinkamas vėžiams gyventi. Rezultatas - 6 upėse apytikriais skaičiavimais galėtų būti apie 280 tūkst. verslinio dydžio plačiažnyplių vėžių, kurių masė sudarytų apie 8,7 t, o leistini metiniai sugavimai – apie 4,3 t.
Nors nuo tyrimų praėjo keleri metai, jų rezultatais, matyt, dar galima remtis. Apklausų duomenys rodo, kad žinių apie žnypliuotųjų buvimą yra ne tik tirtuose vandenyse, bet ir daugelyje ežerų bei upių. Todėl galima teigti, kad plačiažnyplių vėžių ištekliai yra daug didesni, negu pateikta paskaičiavimuose.
Taigi vien tirtuose vandens telkiniuose kasmet leistina sugauti apie 11-17 tonų plačiažnyplių vėžių, kurių orientacinė kaina būtų apie 550-850 tūkst. Lt.
Kartu buvo įvertinti 7-ių ežerų siauražnyplių vėžių ištekliai. Nustatyta, jog juose kasmet leistina sugauti apie 5 t vėžių, kurių vertė – apie 250 tūkst. Lt.
Aišku, šie kiekiai nedideli, jei prisiminsime, kad 1890-1914 m. Lietuvoje vėžių buvo sugaunama ir išvežama į užsienį apie 250 tonų per metus. Oficiali statistika rodo, jog iki 1940 metų plačiažnyplių vėžių sugavimai viršydavo 100 tonų per metus. Pokario metais laimikiai sumažėjo iki 20-30 tonų per metus. Vėliau plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių versliniai sugavimai bendroje sumoje buvo mažesni nei 7 tonos per metus. 1995 metais 200 kg gyvų vėžių buvo išvežta į Suomiją, o vėlesniais metais šių gyvūnų sugavimai tapo visiškai nereikšmingi arba laimikiai nebuvo oficialiai registruojami.
Vis dėlto ir šiais laikais 16–22 tonų per metus plačiažnyplių bei siauražnyplų vėžių sugavimai (jų vertė 0,8-1,1 mln. Lt) yra gana reikšmingi ir savo ekonomine verte viršija visuose šalies ežeruose bei vandens talpyklose verslinės žūklės įrankiais sugaunamos žuvies produkcijos vertę. Taigi Lietuvos vandens telkiniuose dar yra pakankami plačiažnyplių vėžių ištekliai, kad būtų galima vykdyti kryptingus vėžių perkėlimo darbus, atstatant prarastus ar gausinant esamus šios vėžių rūšies išteklius, taip pat tam, kad pradėtume civilizuotą mėgėjiškos žūklės verslą.
Negalima neįvertinti ir rainuotojų vėžių reikšmės. Nors jie atkeliavo nekviesti, visgi jų ištekliai šalies vandenyse jau yra dideli. 2001 metų tyrimai parodė, kad 144,8 ha ploto Vilkinio ežere apytikriais paskaičiavimais galėtų būti apie 185 tūkst. rainuotųjų, o 21,3 ha ploto Peleko ežere – apie 35 tūkst. šių vėžiagyvių. Rainuotieji vėžiai yra kolonizavę didelius Ančios (490 ha), Veisiejo (776,5 ha) ežerus, B. Ančios vandens saugyklą (249,5 ha), daugybę jų galima rasti Nemune, Šešupėje, Dovinėje, Kuršių mariose ir kitur. Tokie ištekliai turi būti panaudoti tiek mėgėjiškam, tiek ir versliniam gaudymui. Juk Prancūzijoje prekiaujama ir rainuotaisiais vėžiais, bet tik rinktiniais (didesniais nei 10 cm), ir tokios produkcijos kaina net didesnė nei siauražnyplių vėžių. 30-taisiais praeito amžiaus metais Berlyno apylinkėse šie vėžiai buvo taip dažnai sutinkami, kad juos pradėta naudoti ir versle. Dabar rainuotieji vėžiai ten žvejojami ir mažais kiekiais lokaliai pardavinėjami. Nėra priežasties jų negaudyti ir Lietuvoje, juo labiau, kad rainuotųjų atžvilgiu žvejybos režimas labai liberalus. Tuo galėtų užsiimti nemažai žmonių.
Štai Norvegijoje prieš 10-15 metų, kai vėžių sugavimai sumažėjo iki 10-12 tonų per metus, buvo apie 1500 – 2000 oficialiai užregistruotų vėžių gaudytojų. Matyt, ir mūsų krašte kaimo gyventojai ir bedarbiai, kiti asmenys galėtų prisidurti prie savo pajamų užsiimdami legaliu versliniu vėžių gaudymu ir rekreacinių paslaugų šioje srityje teikimu (pvz., sukuriant licenzines (limitines) vėžiavimo zonas ir pan.). Rainuotojų vėžių verslą valstybė turėtų remti, jeigu nori sustabdyti šios invazinės rūšies plitimą (jei to plitimo nesustabdys, specifinės vėžių ligos, kurios, kaip girdėti, plinta pietų Lietuvos telkiniuose, dar labiau išplis).
Visgi toks verslas vargu ar galėtų būti nuolatiniu darbu ir pastoviu pajamų šaltiniu. Juk vėžių gaudymas natūraliuose vandens telkiniuose yra griežtai sezoninis. Tai reglamentuoja pats vėžių gyvenimo ciklas ir žvejybos taisyklės. Gal mažiau tai taikytina rainuotiesiems vėžiams, kurie aktyvūs visus metus ir kurių gaudymą mažiau reguliuoja teisės aktai. Ankstesnių metų patyrimas rodo, jog vienas vėžiautojas su 30-40 bučiukų per sezoną gali sugauti 10-12 tūkst. vėžių.
Visai kitą pobūdį verslas įgautų įdiegus dirbtinį vėžių auginimą, įkuriant specialius vėžininkystės ūkius. Plačiažnypliai ir kitokie vėžiai – gana populiarus produktas daugelyje išsivysčiusių šalių. Pagal EUROSTAT duomenis 2001 m. prekyba vėžiais Europoje siekė 55 mln. US$ (tame tarpe Švedijoje – 17 mln. US$). Plačiažnyplių vėžių vertę parodo tas faktas, jog Švedijoje ir Suomijoje per vėžių valgymo šventes už vieną vėžį mokama iki 5 eurų (17 Lt). Nenuostabu, jog Suomijoje iš Europos sąjungos lėšų yra įkurtas specialus Vėžininkystės inovacijų centras (http://www.raputieto.net/raputietokeskus_eng.htm).
Vėžininkystės ūkių kūrimas
Vėžininkystė išplitusi Skandinavijos, Lietuvos kaimynėse ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Latvijoje yra net 22 vėžininkystės ūkiai, iš kurių dauguma tvenkininiai. Tokie ūkiai pradėjo kurtis ir Baltarusijoje. Deja, Lietuvoje nei vienos tokios įmonės nėra. Teko girdėti, jog Rytų Lietuvoje ūkininkas A.Kazlas augina vėžius tvenkinyje, bet kaip specializuotas ūkis jis neregistruotas. Pažymėtina, kad Lietuvoje jau kuriasi vėžių valgymo tradicijos. Štai Dusetose šiemet (2012 m. liepos 21 d.) šeštą kartą surengta vėžių valgymo šventė. Joje suvartota virš tūkstančio plačiažnyplių ir siauražnyplų vėžių.
Vėžių auginimas daugelyje šalių, pvz. Vakarų Europoje, yra laikomas perspektyviu ir pinigingu verslu, ypač fermeriams. Turkijoje vėžininkystė laikoma labai pelninga veikla, kurios rentabilumas gali siekti 1000 procentų (www.tehnokom.info/15fish.php).
Yra du vėžių auginimo būdai – tvenkininis ir gamyklinis. Manoma, kad ekonomiškai labiau naudinga vėžius veisti tvenkiniuose.
Vėžius galima auginti įvairiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose – žuvininkystės tvenkiniuose kartu su karpiais ir kitomis taikiomis žuvimis, kituose specializuotuose tvenkiniuose, ūkininkų kūdrose, sodybų baseinuose ir t.t. Daugelis mano, jog vėžiams auginti būtinas baseinas su pratekančiu vandeniu. Tačiau tai būtina ne visada, svarbesnė šiems gyvūnams yra galimybė įsirengti slėptuves ar rausti urvus. Tam reikia molėto ar akmeningo dugno plotų arba dirbtinų slėptuvių. Įrengti tvenkinuką vėžiams auginti nesudėtinga – tam reikia 1–2 metrų gylio, bent 30–60 m2 žemės ploto (labiausiai tinkamas – 0,1 ha plotas). Efektyvesniam vėžių auginimui organizuoti reikėtų nors 3-4 tokių vandens telkinėlių.
Aišku, tvenkinukų dugne reikėtų padėti akmenų, kerplėšų, melioracinių vamzdelių ir kitų slėptuvių, įrengti vandens išleistuvą (tai gali būti paprasčiausias vamzdis su sklende), ant kurio turėtų būti tinklas ar grotelės, neleidžiančios vėžiams iškeliauti. Tokį baseiną būtina užpildyti vandeniu ir jau galima įleisti vėžius. Jeigu įsirengtas nepratekantis tvenkinys, vandenį reikėtų keisti kas dvi-tris savaites. Tam reikėtų atidaryti išleidėjo sklendę, paraleliai papildant tvenkinį vandeniu iš gręžinio ar kito šaltinio. Taip tikslinga pakeisti ne daugiau kaip 20 -30 proc. viso vandens, kad pernelyg nepakistų vėžių gyvenimo telkinyje sąlygos. Reikia ypač kontroliuoti deguonies kiekį vandenyje, kad jis nenukristų žemiau 5-7 mg/l ribos.
Suprantama, tai pati primityviausia vėžių auginimo sistema, bet ji gali būti naudinga parengiamajame verslo etape, įgyjant reikiamų įgūdžių ir patirties.
Vėžius auginti reikėtų pagal jau išbandytas ir paskelbtas technologijas (pvz. Plačiažnyplių vėžių veisimas. Guoda Mackevičienė, Liongina Mickėnienė, Virginija Pliūraitė, Birutė Jonynienė, Vilnius, 2007 (Interreg/Tacis projektas); Žuvų ir vėžių veisimo biotechnika ir išteklių atkūrimas. Vilnius, 2008 (Interreg/Tacis projektas); Prekinių plačiažnyplių vėžių kultivavimo biotechnologijos parengimas: vėžių veisimas ir dvivasarių-keturvasarių vėžių auginimas tvenkiniuose. Darbo vadovė – dr. G. Mackevičienė. Vilnius, 2000.).
Vėžiai yra visėdžiai gyvūnai, tad juos maitinti nėra sudėtinga. Maitinimą reikia pradėti, kai vandens temperatūra viršija 7°С. Maitinti vėžius galima kas keletą dienų gyvais sliekais, uodų lervomis (tada vanduo neužteršiamas), virtomis morkomis, bulvėmis, koše, sraigėmis ir dar daug kuo (net šienu ir augalėdžių žuvų išmatomis).Yra ir specialūs kombinuoti pašarai. Tik nereikėtų į vandenį mesti ko nors riebaus. Vidutinė maisto norma – 2 proc. vėžio kūno svorio. Dirbtinai šeriami vėžiai tvenkiniuose pasiekia didesnį negu gamtoje svorį (pvz., plačiažnypliai – iki 400 g). Prekinė produkcija pradedama gauti antrais - trečiais auginimo metais (jei auginti pradedama nuo mažų vėžiukų). Mūsų gamtinėmis sąlygomis galima tikėtis užauginti 300-400 kg/ha vėžių.
Pradedantiems šį verslą kai kurie specialistai pataria pasirinkti siauražnyplių vėžių auginimą. Jie mažiau negu plačiažnypliai vėžiai yra reiklūs deguonies kiekiui, temperatūriniam režimui, mažiau reikia akmeningo dugno, ne taip aktyviai rausia urvus ir ieško slėptuvių.
Siauražnyplių vėžių patelės turi dvigubai daugiau ikrelių (kiaušinėlių) negu plačiažnyplių patelės. Siauražnypliai yra labiau prisitaikę gyventi įvairesnėse sąlygose ir labiau pakęsti didelius giminaičių susibūrimus.
Be to, pas siauražnyplius vėžius ne taip išreikštas kanibalizmas, kaip pas plačiažnyplius. Vadinasi, ne taip tankiai ir kruopščiai reikės juos rūšiuoti pagal lytį ir dydį, bus galima auginti didesniu tankumu.
Beje, siauražnyplių vėžių paklausa užsienio rinkose yra nemaža. Štai Švedijos vidaus rinkai reikia apie 3 tūkst. t vėžių per metus. Tokio kiekio šalies vėžiautojai ir vėžių augintojai nepajėgia pateikti, todėl dideli siauražnyplių vėžių kiekiai importuojami iš Turkijos (iki 26 proc. viso importo). Praeitais metais dėl įvairių stichinių nelaimių buvo tikimasi mažesnio išaugintų vėžių kiekio Kinijoje ir kitose šalyse, tad Švedijos masinės informavimo priemonės sunerimo dėl importuojamų vėžių kiekio sumažėjimo ir dėl šios produkcijos pabrangimo.
Vėžininkystės ūkiuose galima auginti ir kitų rūšių hidrobiontus. Pvz., Pietų Švedijoje tvenkiniuose auginama daug žymėtųjų vėžių. Jų metinė produkcija siekia 2 tūkst. kg/ha, o kai kur – net 4 tūkst. kg/ha.
Vėžių miestas Švedijoje
Švedai ne tik mėgaujasi vėžių valgymu, bet ir labai atsakingai žiūri į šių gyvūnų veisimą, sudarydami jiems kuo palankesnes gyvenimo sąlygas. Šiam reikalui pasitelkti net šalies architektai. Neseniai jie suprojektavo pirmą miestą vėžiams.
Pasirinkta konstrukcija vėžiams gyventi – šarvuoto tinklo ir bičių korių junginys. Jį sukūrė architektų biuras „Visiondvision“, kuris tikisi, jog vėžiams toks būstas patiks. Vėžių miestas sukurtas vieno švedų entuziasto užsakymu. Pastarasis, įsigijęs žemę gamyklos statybai, aptiko, jog valdoje yra dalis tvenkinio, kuriame gyvena vėžiai. Naujasis savininkas apsidžiaugė ir nusprendė fabriko nebestatyti, o užsiimti vėžininkyste. Tačiau greitai paaiškėjo, jog vėžiai iš jo tvenkinio dalies migruoja į kaimynui priklaususią tvenkinio dalį. Gal ten vanduo geresnis, maisto daugiau, - pagalvojo naujasis šeimininkas ir nutarė kreiptis į architektų biurą „Visiondvision“, kuris apsiėmė padėti išspręsti šią problemą. Ištyrę tvenkinį, specialistai nustatė, jog vėžiai migruoja dėl to, jog naujojo savininko tvenkinio dalyje trūksta kerplėšų, kelmų, akmenų. Vietoj to, kad atvilktų keletą akmenų ar kelmų, jie paruošė specialų projektą. Iš lengvos, permatomos medžiagos, kurios pavadinimas butongas, konstruktoriai sukūrė stiprų tinklą, suteikė jam „kalvų“ pavidalą, jose padarė kelias angas. Visa tai padaryta tam, kad vėžiai galėtų pasislėpti nuo saulės. Į butongo sudėtį įeina kalcitas, kuris vilioja gėlavandenius gyvūnus kaip magnetas. Tinklas kaip Berlyno siena padalijo tvenkinį į dvi dalis, užkirsdamas vėžiams kelią į kaimyninę tvenkinio dalį.
KB „Tarptautinis akvakultūros centras“ užsakymu
medžiagą parengė IĮ „Maltupis“ ichtiologas Algirdas Domarkas
PROJEKTAS FINANSUOJAMAS EUROPOS ŽUVININKYSTĖS FONDO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties „Bendro intereso priemonės“ priemonės „Kolektyviniai veiksmai“ veiklos srities „Parama bendro intereso priemonėms“ projektas „Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies – rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias Plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas“ Nr. 3KOL3-3-11-01
Vėžių auginimas uždarosiose recirkuliacinėse sistemose
Paprasčiausiausios URS pavyzdys
Pasaulinė vėžių produkcija siekia apie 150 tūkst. tonų per metus (Ackefors 2000, O’Sullivan et al. 2003). Dažniausiai kultivuojami raudonieji pelkių (Red swamp) vėžiai, auginami tvenkiniuose arba ryžių laukuose. Tai turi savo neigiamus aspektus – dėl užterštumo žemės ūkio chemikalais daug išsivysčiusių šalių yra uždraudę vėžių iš Kinijos ir kitų pietryčių Azijos šalių importą. Vėžių auginimo srityje Europoje pirmauja Turkija, pateikianti kasmet eksportui iki 7 tūkst. t vėžių. Ispanija išaugina apie 3,5 tūkst. t vėžių.
Didesnė dalis vėžių produkcijos išauginama tvenkiniuose. Bet tvenkininė vėžininkystė turi nemažai trūkumų – yra labai priklausoma nuo oro sąlygų. Dažni atvejai, kai tvenkiniuose vėžiai masiškai žūva. Be to, žemė ir vanduo tampa vis brangesni, tad šių resursų panaudojimas tvenkininei vėžininkystei tampa ekonomiškai problematiškas. Tai verčia vis labiau taikyti intensyvesnio auginimo technologijas, ypač uždarasias recirkuliacines sistemas (URS). Tokia įranga reikalauja nemažų lėšų. Vėžiams auginti galima panaudoti tokias pačias technologijas (URS) kaip ir žuvims veisti bei auginti.
Uždarosios recirkuliacinės sistemos susideda iš įprastų komponentų – baseinų, biofiltro, mechaninio filtro, oro padavimo sistemos ir t.t. Suprantama, reikia siekti, kad panaudojus kuo mažesnius kapitalinius įdėjimus būtų gaunamas maksimalus pelnas. URS įrengti tinka įvairios patalpos (kad ir rūsio), svarbu, kad būtų galimybė prisijungti prie vandens (apskaičiuojant, jog apytakinės sistemos vandens papildymui reikės 2-10 proc. baseinų tūrio vandens kiekio), elektros (nedidelei sistemai reikės iki 5 kW galingumo), šilumos tiekimo sistemų, kanalizacijos (tam atvejui, kai reikės išleisti vandenį iš baseinų). Štai Rusijos verslininkai teigia, jog URS, kurios įrengimas kainavo 1 mln. rublių (apie 100 tūkst. Lt) ir dar prireikė 500 tūkst. rub. apyvartinių lėšų eksploatacinėms išlaidoms, jau po pusmečio tiekė per dieną 12 kg stambių vėžių (sim[email protected] icq 234983098). Be to, kai vėžiai auginami URS, juos galima tiekti iškart po nėrimosi, kada kiautas dar plonas arba visai be kiauto (sumuštiniams, kepimui ir t.t.). Ekonominis efektyvumas akivaizdus, jeigu tikėti verslininkais, teigiančiais, kad jie parduoda vėžius po 800-1300 rub/kg (internetinė informacija). Tokiu atveju per metus gaunama 3,5-5,7 mln.rublių. Taigi įstatinis kapitalas – 1 mln. rublių, pajamos per metus – iki 6 mln. rub. Vėžių išauginimo savikaina Maskvoje – iki 20 dolerių už kg (iki 600 rub.).
URS auginti vėžius nėra labai sudėtinga, būtina tik nuolatos stebėti vandens kokybę (deguonies kiekį, pH ir t.t.). Tokios sistemos paprastai yra pritaikytos iki 80 kg/m3 hidrobiontų tankumui (vėžiai auginami sekliuose baseinuose, 1 m2 jų tankumas paprastai neturi viršyti 20 vnt.). Taigi URS galima auginti daug didesniu tankumu, negu tvenkiniuose. Galima nesunkiai suprojektuoti žnypliuotuojų auginimą baseinuose, išdėstytuose vienas virš kito keliais aukštais (stelaže) ar kitokiu būdu sukurti didesnio tankumo galimybes turinčią URS, tačiau sunkiai išsprendžiama problema - labai didelis kanibalizmas. Vėžiai neišvengiamai turi nertis iš savo šarvų, o tuo pačiu metu dar neišsinėrę vėžiai suryja bešarvius gentainius. Dėl to stengiamasi vėžius auginti individualiose dėžutėse. Tai reikalauja papildomų išlaidų, bet tada išgyvenamumas pasiekia 90-100 proc. (o ne 60–80 proc., kaip būna laikant laisva banda), be to, racionaliau panaudojamas pašaras.
Vėžių auginimas URS įgalina kontroliuoti vandens parametrus, o tai leidžia išauginti aukštos kokybės produkciją, ko ne visada galima pasiekti tvenkiniuose ar natūraliose upėse bei ežeruose. Be to, vėžių auginimui naudojant URS, nebetenka aktualumo sezoniškumo problema, kuri neišvengiama ūkininkaujant natūraliomis sąlygomis. Produkcijos tiekimas, užšalus tvenkiniams, upėms ir ežerams, nutrūksta. Dar vienas URS privalumas, kad iš apytakinių sistemų galima tiekti pageidaujamo amžiaus vėžius (nuo 6 iki 15 mėnesių amžiaus). Jų kaina svyruoja tarp aukščiausios rūšies plačiažnyplių vėžių (juk, auginant raudonžnyplius vėžius, juose mėsos yra du kartus daugiau negu mūsų vėžyje) ir gyvų omarų kainos (ši siekia 200-250 Lt/kg).
Labai svarbu parinkti tinkamą augintiną vėžių rūšį. Pagal visus parametrus gerai tinka australietiškas raudonžnyplis vėžys Cherax quadricarinatus (Red Claw). Šis vėžys užauga gana didelis (iki 450 g), o verslinį 50-60 g svorį pasiekia per 6-9 mėnesius. 100 g vėžiukai sveria po 12, 200 g – po 24 mėnesių auginimo. Jų uodegoje (pilvelyje) yra iki 30 proc. viso kūno mėsos, kai kitose rūšyse šis rodiklis siekia tik 15-20 proc. Raudonžnyplio vėžio auginimui tinka plataus diapazono parametrų vanduo, jis pasižymi dideliu atsparumu nepalankioms sąlygoms (tačiau yra visiškai nepakantus vario priemaišoms vandenyje). Šios rūšies individai, auginami net ir dideliu tankumu, yra neagresyvūs. Pagaliau tai urvų nerausianti rūšis. Vėžiui šerti tinka įvairūs pašarai, tame tarpe ir neturintys didelio proteinų kiekio (apie 20 proc.). Dauginasi greitai ir nesudėtingai, jauniklių maitinimas nekelia problemų. 100 g patelė turi apie 1000 vėžiukų, kurie sugeba maitintis tuo pačiu pašaru, kaip ir suaugę individai. O juk mūsų plačiažnyplio vėžio jauna patelė susilaukia tik apie 100 vėžiukų. Nuo 6 mėnesių amžiaus raudonžnyplis vėžys savo šarvus keičia kas 1–2 mėnesiai, todėl lengva gauti gyvūnus, kurių kiautas dar plonas arba visai be kiauto (sumuštiniams, kepimui ir t.t., tada jį galima suvartoti beveik visą, tik be žiaunų ir nosies). Tokia produkcija domina kai kuriuos restoranus, ypač japoniškus.
Gamtoje šie vėžiai gyvena Australijoje, Kvinslendo valstijoje ir Šiaurinėje teritorijoje. Gyvena iki 5 metų, pasiekia 40 cm dydį. Labai nereiklūs vandens kokybei: pH 6.5-8.5, vandens kietumas nuo 5 iki 20. Laikymo temperatūra - 20-280 С. Žūsta, kai temperatūra yra žemiau 100 С ir aukščiau 360С. Gali išgyventi esant mažam deguonies ir dideliam nitratų kiekiui. Kaip minėta, šiems vėžiams labai pavojinga net ir nežymi vario priemaiša vandenyje. Optimalūs spartaus augimo parametrai: pH - 8, vandens kietumas - 5-15, t – 280С, deguonis - 7. Sąlygos dauginimuisi: t – 280 С, apšviestumas - 14/10 (jų auginimo paroje diena yra 14-os valandų, naktis – 10-ties valandų trukmės). Siekiant vienu metu gauti lytinių produktų, patinus ir pateles reikia atskirti ne mažesniam laikui kaip savaitė (geriausia 10 dienų) ir laikyti 17-180 С temperatūroje, 10/14 apšviestume (10 valandų diena ir 14 valandų naktis). Po to periodo reikia palaipsniui kelti temperatūrą po 1-20С per dieną iki optimumo bei apšviestumą iki 14/10, apgyvendinant reproduktorius kartu po 2-3 pateles ir 1 patiną. Raudonžnypliai vėžiai neršia ikrus ištisus metus, jei palaikoma 26-280С temperatūra ir 14 valandų diena (Jones,1990;Jones,1995;Yen, Rouse,1995; Jones et al,1998).
Neabejoju, jog ir Lietuvoje atsiras vėžių auginimo uždarosiose recirkuliacinėse sistemose entuziastų.
KB „Tarptautinis akvakultūros centras“ užsakymu
medžiagą parengė IĮ „Maltupis“ ichtiologas Algirdas Domarkas
Didesnė dalis vėžių produkcijos išauginama tvenkiniuose. Bet tvenkininė vėžininkystė turi nemažai trūkumų – yra labai priklausoma nuo oro sąlygų. Dažni atvejai, kai tvenkiniuose vėžiai masiškai žūva. Be to, žemė ir vanduo tampa vis brangesni, tad šių resursų panaudojimas tvenkininei vėžininkystei tampa ekonomiškai problematiškas. Tai verčia vis labiau taikyti intensyvesnio auginimo technologijas, ypač uždarasias recirkuliacines sistemas (URS). Tokia įranga reikalauja nemažų lėšų. Vėžiams auginti galima panaudoti tokias pačias technologijas (URS) kaip ir žuvims veisti bei auginti.
Uždarosios recirkuliacinės sistemos susideda iš įprastų komponentų – baseinų, biofiltro, mechaninio filtro, oro padavimo sistemos ir t.t. Suprantama, reikia siekti, kad panaudojus kuo mažesnius kapitalinius įdėjimus būtų gaunamas maksimalus pelnas. URS įrengti tinka įvairios patalpos (kad ir rūsio), svarbu, kad būtų galimybė prisijungti prie vandens (apskaičiuojant, jog apytakinės sistemos vandens papildymui reikės 2-10 proc. baseinų tūrio vandens kiekio), elektros (nedidelei sistemai reikės iki 5 kW galingumo), šilumos tiekimo sistemų, kanalizacijos (tam atvejui, kai reikės išleisti vandenį iš baseinų). Štai Rusijos verslininkai teigia, jog URS, kurios įrengimas kainavo 1 mln. rublių (apie 100 tūkst. Lt) ir dar prireikė 500 tūkst. rub. apyvartinių lėšų eksploatacinėms išlaidoms, jau po pusmečio tiekė per dieną 12 kg stambių vėžių (sim[email protected] icq 234983098). Be to, kai vėžiai auginami URS, juos galima tiekti iškart po nėrimosi, kada kiautas dar plonas arba visai be kiauto (sumuštiniams, kepimui ir t.t.). Ekonominis efektyvumas akivaizdus, jeigu tikėti verslininkais, teigiančiais, kad jie parduoda vėžius po 800-1300 rub/kg (internetinė informacija). Tokiu atveju per metus gaunama 3,5-5,7 mln.rublių. Taigi įstatinis kapitalas – 1 mln. rublių, pajamos per metus – iki 6 mln. rub. Vėžių išauginimo savikaina Maskvoje – iki 20 dolerių už kg (iki 600 rub.).
URS auginti vėžius nėra labai sudėtinga, būtina tik nuolatos stebėti vandens kokybę (deguonies kiekį, pH ir t.t.). Tokios sistemos paprastai yra pritaikytos iki 80 kg/m3 hidrobiontų tankumui (vėžiai auginami sekliuose baseinuose, 1 m2 jų tankumas paprastai neturi viršyti 20 vnt.). Taigi URS galima auginti daug didesniu tankumu, negu tvenkiniuose. Galima nesunkiai suprojektuoti žnypliuotuojų auginimą baseinuose, išdėstytuose vienas virš kito keliais aukštais (stelaže) ar kitokiu būdu sukurti didesnio tankumo galimybes turinčią URS, tačiau sunkiai išsprendžiama problema - labai didelis kanibalizmas. Vėžiai neišvengiamai turi nertis iš savo šarvų, o tuo pačiu metu dar neišsinėrę vėžiai suryja bešarvius gentainius. Dėl to stengiamasi vėžius auginti individualiose dėžutėse. Tai reikalauja papildomų išlaidų, bet tada išgyvenamumas pasiekia 90-100 proc. (o ne 60–80 proc., kaip būna laikant laisva banda), be to, racionaliau panaudojamas pašaras.
Vėžių auginimas URS įgalina kontroliuoti vandens parametrus, o tai leidžia išauginti aukštos kokybės produkciją, ko ne visada galima pasiekti tvenkiniuose ar natūraliose upėse bei ežeruose. Be to, vėžių auginimui naudojant URS, nebetenka aktualumo sezoniškumo problema, kuri neišvengiama ūkininkaujant natūraliomis sąlygomis. Produkcijos tiekimas, užšalus tvenkiniams, upėms ir ežerams, nutrūksta. Dar vienas URS privalumas, kad iš apytakinių sistemų galima tiekti pageidaujamo amžiaus vėžius (nuo 6 iki 15 mėnesių amžiaus). Jų kaina svyruoja tarp aukščiausios rūšies plačiažnyplių vėžių (juk, auginant raudonžnyplius vėžius, juose mėsos yra du kartus daugiau negu mūsų vėžyje) ir gyvų omarų kainos (ši siekia 200-250 Lt/kg).
Labai svarbu parinkti tinkamą augintiną vėžių rūšį. Pagal visus parametrus gerai tinka australietiškas raudonžnyplis vėžys Cherax quadricarinatus (Red Claw). Šis vėžys užauga gana didelis (iki 450 g), o verslinį 50-60 g svorį pasiekia per 6-9 mėnesius. 100 g vėžiukai sveria po 12, 200 g – po 24 mėnesių auginimo. Jų uodegoje (pilvelyje) yra iki 30 proc. viso kūno mėsos, kai kitose rūšyse šis rodiklis siekia tik 15-20 proc. Raudonžnyplio vėžio auginimui tinka plataus diapazono parametrų vanduo, jis pasižymi dideliu atsparumu nepalankioms sąlygoms (tačiau yra visiškai nepakantus vario priemaišoms vandenyje). Šios rūšies individai, auginami net ir dideliu tankumu, yra neagresyvūs. Pagaliau tai urvų nerausianti rūšis. Vėžiui šerti tinka įvairūs pašarai, tame tarpe ir neturintys didelio proteinų kiekio (apie 20 proc.). Dauginasi greitai ir nesudėtingai, jauniklių maitinimas nekelia problemų. 100 g patelė turi apie 1000 vėžiukų, kurie sugeba maitintis tuo pačiu pašaru, kaip ir suaugę individai. O juk mūsų plačiažnyplio vėžio jauna patelė susilaukia tik apie 100 vėžiukų. Nuo 6 mėnesių amžiaus raudonžnyplis vėžys savo šarvus keičia kas 1–2 mėnesiai, todėl lengva gauti gyvūnus, kurių kiautas dar plonas arba visai be kiauto (sumuštiniams, kepimui ir t.t., tada jį galima suvartoti beveik visą, tik be žiaunų ir nosies). Tokia produkcija domina kai kuriuos restoranus, ypač japoniškus.
Gamtoje šie vėžiai gyvena Australijoje, Kvinslendo valstijoje ir Šiaurinėje teritorijoje. Gyvena iki 5 metų, pasiekia 40 cm dydį. Labai nereiklūs vandens kokybei: pH 6.5-8.5, vandens kietumas nuo 5 iki 20. Laikymo temperatūra - 20-280 С. Žūsta, kai temperatūra yra žemiau 100 С ir aukščiau 360С. Gali išgyventi esant mažam deguonies ir dideliam nitratų kiekiui. Kaip minėta, šiems vėžiams labai pavojinga net ir nežymi vario priemaiša vandenyje. Optimalūs spartaus augimo parametrai: pH - 8, vandens kietumas - 5-15, t – 280С, deguonis - 7. Sąlygos dauginimuisi: t – 280 С, apšviestumas - 14/10 (jų auginimo paroje diena yra 14-os valandų, naktis – 10-ties valandų trukmės). Siekiant vienu metu gauti lytinių produktų, patinus ir pateles reikia atskirti ne mažesniam laikui kaip savaitė (geriausia 10 dienų) ir laikyti 17-180 С temperatūroje, 10/14 apšviestume (10 valandų diena ir 14 valandų naktis). Po to periodo reikia palaipsniui kelti temperatūrą po 1-20С per dieną iki optimumo bei apšviestumą iki 14/10, apgyvendinant reproduktorius kartu po 2-3 pateles ir 1 patiną. Raudonžnypliai vėžiai neršia ikrus ištisus metus, jei palaikoma 26-280С temperatūra ir 14 valandų diena (Jones,1990;Jones,1995;Yen, Rouse,1995; Jones et al,1998).
Neabejoju, jog ir Lietuvoje atsiras vėžių auginimo uždarosiose recirkuliacinėse sistemose entuziastų.
KB „Tarptautinis akvakultūros centras“ užsakymu
medžiagą parengė IĮ „Maltupis“ ichtiologas Algirdas Domarkas
Saugomose teritorijose
Diana RAKAUSKAITĖ
Keliaudamas dviračiu geriau pažinsi gamtą
Pagramančio regioninio parko darbuotojai parengė dviračių trasą - „Akmenos ir Jūros krantais”.
Keliaujantys dviračiais gali aplankyti vertingiausius Pagramančio regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo objektus, ką sunku padaryti keliaujant automobiliu - labai daug dalykų lieka nepastebėta. Vasara – mėgstantiems keliauti dviračiais – puikus metas. Neišdildomą įspūdį palieka gamtos kaitos stebėjimas, spalviniai kontrastai, garsai, kvapai.
Dviračių trasa „Akmenos ir Jūros krantais“ prasidėda Pagramančio regioninio parko lankytojų centre. Parko direktorius Vaidotas Šliogeris ir kiti direkcijos darbuotojai aktyvaus turizmo mylėtojus supažindina su dviračių trasa. Trasos ilgis – apie 35 km. „Seniai savo planuose turėjome numatę turistinę-pažintinę kelionę dviračiais po Pagramančio regioninį parką ir pernai šią idėją įgyvendinome“, – sako parko direktorius.
Keliaujančius dviračiais prie Gramančios žiočių pasitinka virš bažnytkaimio iškilęs įspūdingas, klasikinių formų piliakalnis. Pirmieji piliakalniai Lietuvoje atsirado II - I tūkst. pr. Kristų sandūroje, tačiau išskirtinę reikšmę jie įgijo ginantis nuo kryžiuočių antpuolių XIII-XIV a. Pagramančio piliakalnis su senovės gyvenviete datuojamas I tūkst.-II tūkst. pradžia. Piliakalnis apipintas padavimais ir pasakojimais yra svarbus ne tik kaip archeologinis paveldas, bet ir vaizdingo kraštovaizdžio dalis.
Nedaug yra vietų, į kurias norisi sugrįžti ir vėl jomis gėrėtis. Pagramančio regioniniame parke tokios vietovės kaip Pagramančio ir Genių atodangos žavi kiekvieną keliautoją. Pagramančio regioninio parko atodangos – tai beveik 200 tūkstančių metų siekianti Karšuvos žemumos geologinė istorija. Parko teritorijoje priskaičiuojama 12 atodangų, iš kurių vienuolika yra prie Jūros ir viena prie Akmenos upės.
Atokvėpiui sustojama įrengtose apžvalgos aikštelėse. Iš apžvalgos aikštelių, tarsi iš paukščio skrydžio, gali gėrėtis žaliais upių slėniais. Slėniuose daug retų, įrašytų į Raudonąją knygą augalų: gegužraibės, miškinės glindės, daugiametės blizgės bei kiti augalai. Parko kraštovaizdį labai puošia Didžioji Akmenos rėva. Rėva – tai akmenuotas upės slenkstis. 2005 m. Lietuvos geologijos tarnyba atliko Didžiosios rėvos geologinius tyrimus. Tyrimai parodė, kad ledynų tirpsmo metu Andriejaičių ir Kilpinių apylinkėse buvo suformuoti didžiuliai kloniai. Pagrindinis riedulynas upės vagoje užima apie 0,33 ha plotą. Akmenos Didžioji rėva Šilalės r. savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Aplankytinas akmuo Milžinas, dar vadinamas Tamošaičių akmeniu, yra Kernušupio upelio kairėje pakrantėje. Tai valstybės saugomas gamtos paminklas. Riedulys pailgas, plokščias, iškilęs virš žemės apie 1,5 m. Jo ilgis apie 5 m, plotis apie 3,5-4 m. Didelė riedulio dalis pasislėpusi po žeme. Riedulys atkeliavo iš Skandinavijos, tačiau tikslios vietos nustatyti neįmanoma be specialių tyrimų. Panašu, kad tai galėjo būti šiaurės vakarų Švedija arba Suomija.
Atsisveikinę su įspūdingais ąžuolais, Akmenos ir Jūros upių santaka keliaujame link Pagramančio bažnyčios. Negausūs išlikę rašytiniai aktai ir publikacijos nurodo, kad iki 1842 m. Pagramantis priklausė Žemaičių vyskupo valdų Kaltinėnų dvarui. Jo savininkas vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskas 1774 m. Pagramantyje pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, o jai fundaciją 1780 m. paskyrė vyskupas Steponas Giedraitis. Klebono gyvenamasis namas, suręstas 1800 m., yra vienas seniausių medinių pastatų Tauragės krašte.
Pagramančio regioninio parko gamtovaizdis – nuostabus, turtingas gamtos paminklais, unikalus. Pagramančio regioninio parko direkcija kviečia visus, besidominčius kultūra, istorija ir kraštovaizdžiu, pakeliauti po Pagramančio regioninį parką, ir ypač dviračiais.
Lina Misiulytė
Pagramančio regioninio parko kultūrologė
Keliaujantys dviračiais gali aplankyti vertingiausius Pagramančio regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo objektus, ką sunku padaryti keliaujant automobiliu - labai daug dalykų lieka nepastebėta. Vasara – mėgstantiems keliauti dviračiais – puikus metas. Neišdildomą įspūdį palieka gamtos kaitos stebėjimas, spalviniai kontrastai, garsai, kvapai.
Dviračių trasa „Akmenos ir Jūros krantais“ prasidėda Pagramančio regioninio parko lankytojų centre. Parko direktorius Vaidotas Šliogeris ir kiti direkcijos darbuotojai aktyvaus turizmo mylėtojus supažindina su dviračių trasa. Trasos ilgis – apie 35 km. „Seniai savo planuose turėjome numatę turistinę-pažintinę kelionę dviračiais po Pagramančio regioninį parką ir pernai šią idėją įgyvendinome“, – sako parko direktorius.
Keliaujančius dviračiais prie Gramančios žiočių pasitinka virš bažnytkaimio iškilęs įspūdingas, klasikinių formų piliakalnis. Pirmieji piliakalniai Lietuvoje atsirado II - I tūkst. pr. Kristų sandūroje, tačiau išskirtinę reikšmę jie įgijo ginantis nuo kryžiuočių antpuolių XIII-XIV a. Pagramančio piliakalnis su senovės gyvenviete datuojamas I tūkst.-II tūkst. pradžia. Piliakalnis apipintas padavimais ir pasakojimais yra svarbus ne tik kaip archeologinis paveldas, bet ir vaizdingo kraštovaizdžio dalis.
Nedaug yra vietų, į kurias norisi sugrįžti ir vėl jomis gėrėtis. Pagramančio regioniniame parke tokios vietovės kaip Pagramančio ir Genių atodangos žavi kiekvieną keliautoją. Pagramančio regioninio parko atodangos – tai beveik 200 tūkstančių metų siekianti Karšuvos žemumos geologinė istorija. Parko teritorijoje priskaičiuojama 12 atodangų, iš kurių vienuolika yra prie Jūros ir viena prie Akmenos upės.
Atokvėpiui sustojama įrengtose apžvalgos aikštelėse. Iš apžvalgos aikštelių, tarsi iš paukščio skrydžio, gali gėrėtis žaliais upių slėniais. Slėniuose daug retų, įrašytų į Raudonąją knygą augalų: gegužraibės, miškinės glindės, daugiametės blizgės bei kiti augalai. Parko kraštovaizdį labai puošia Didžioji Akmenos rėva. Rėva – tai akmenuotas upės slenkstis. 2005 m. Lietuvos geologijos tarnyba atliko Didžiosios rėvos geologinius tyrimus. Tyrimai parodė, kad ledynų tirpsmo metu Andriejaičių ir Kilpinių apylinkėse buvo suformuoti didžiuliai kloniai. Pagrindinis riedulynas upės vagoje užima apie 0,33 ha plotą. Akmenos Didžioji rėva Šilalės r. savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Aplankytinas akmuo Milžinas, dar vadinamas Tamošaičių akmeniu, yra Kernušupio upelio kairėje pakrantėje. Tai valstybės saugomas gamtos paminklas. Riedulys pailgas, plokščias, iškilęs virš žemės apie 1,5 m. Jo ilgis apie 5 m, plotis apie 3,5-4 m. Didelė riedulio dalis pasislėpusi po žeme. Riedulys atkeliavo iš Skandinavijos, tačiau tikslios vietos nustatyti neįmanoma be specialių tyrimų. Panašu, kad tai galėjo būti šiaurės vakarų Švedija arba Suomija.
Atsisveikinę su įspūdingais ąžuolais, Akmenos ir Jūros upių santaka keliaujame link Pagramančio bažnyčios. Negausūs išlikę rašytiniai aktai ir publikacijos nurodo, kad iki 1842 m. Pagramantis priklausė Žemaičių vyskupo valdų Kaltinėnų dvarui. Jo savininkas vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskas 1774 m. Pagramantyje pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, o jai fundaciją 1780 m. paskyrė vyskupas Steponas Giedraitis. Klebono gyvenamasis namas, suręstas 1800 m., yra vienas seniausių medinių pastatų Tauragės krašte.
Pagramančio regioninio parko gamtovaizdis – nuostabus, turtingas gamtos paminklais, unikalus. Pagramančio regioninio parko direkcija kviečia visus, besidominčius kultūra, istorija ir kraštovaizdžiu, pakeliauti po Pagramančio regioninį parką, ir ypač dviračiais.
Lina Misiulytė
Pagramančio regioninio parko kultūrologė
Etnokultūra - istorija
Į linaraučio talką
Prof. Libertas Klimka
Kaime iš vasaros darbų rugpjūčio pabaigoje paprastai būdavo palikęs tik linarautis. Žemės ūkio darbai turėdavo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino - duonelei kasdieninei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi apeigomis. Kitados tikėta, kad linų auginimą globojąs dievas Vaižgantas, gi darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis ar Gavėnas. Iš religinių ritualų po Lietuvos krikšto beliko desakralizuoti liaudiški papročiai ir tikėjimai. Jie sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją.
Kai maždaug nuo pusės stiebelio ilgio nubyra žemutiniai lapeliai, tada linų brandumas pasiekia geltonosios rauties laipsnį. Norint gauti gerų sėmenų, linai raunami kiek vėliau, galvutėms parudavus ir ėmus „skambėti”. Stiebelių aukštį pamatuodavo saujos gniaužtais. Apie labai menkus linus taip pasakys: „Linai tik per gniaužtelį, pasilenkus rauti barščiai pro ausis bėga”. O apie gerus: „Galvenos kaip pupos!” Linarautis - tikrai nelengvas darbas. Neatitiesiant nugaros, vis skubant, kad nepasilikus nuo kitų „šluotos vilkti”. Vienodesniam linų pluoštui gauti vieno sėjimo lauką reikėdavo nurauti per dieną ar dvi. Todėl linaraučiui būdavo telkiamos moterų ir merginų talkos. Jos vadintos atbūtinėmis, nes kaimynams už pagalbą reikėdavo tuo pačiu atsilyginti. Pradėdavo rauti irgi „moterišką“ dieną.
Į linarautį rovėjos susirinkdavo baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusios, nešinos ąsočiais parūgštinto vandens atsigaivinti. Darbo sparta priklausydavo nuo barvedės, patyrusios ir geros darbininkės, kurią pasiskirdavo pačios rovėjos. Garbinga pareiga, bet nelengva: visos į barvedę žiūri. Jei sukraipys barą, juokomis sakydavo, kad gausianti kreivą vyrą. Jei gražiai dirba, pabaigoje apvainikuojama lino karūna. Barvedės surautų pirmosios linų saujos stiebeliais visos moterys liemenį apsijuosdavo - kad skausmas nuo darbo neįsismelktų. Baro plotį nustatydavo ištempusios už kampų skarelę. Jis maždaug lygus biržei - tiek iš karto rankos mostu užberiama sėjant. Jeigu reikėdavo iš baro kur išeiti, tarkime, vaikų pasižiūrėti, savo barą rovėja „užrakindavo“– padėdavo sukryžiavusi du stiebelių pluoštelius. Kartais pasitaiko rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai lynė arba lininas; jis lemia rovėjai sveikatą, sėkmę, laimę; o jei netekėjusi – gerą vyrą gauti. Jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui esant, jaunam juos paklotų, jaunam praverptų ir jaunam tuo siūlu pervertų patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį „prisiūtų” prie savęs visam amželiui.
Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam, dargintinam rasoje pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Klotinių linų saujelės įvairiose Lietuvos vietose vadintos labai skirtingais vardais: gubele, krūvute, mendelaičiu, kučkele, rautine, gervele, sėdeliu, šereliu, šlituke.
Itin įdomūs yra linaraučio dainų, skambėjusių atokvėpio valandėlėmis, priedainių žodžiai. Tai keisti, nesuprantami, bet išmoningi garsažodžiai. Štai keletas jų: „Ak dundavatur, vas padratum, tatum, tatum”; „Ok sandar vandar vaspatrektar, minesetar setar vetar”; „Čindžir vindžir, šokšto brokšto”; „Traktum naktum, ves pampam, ves pampam”. Lyg svetimos kalbos žodžiai, lyg užkalbėjimai ar burtažodžiai…
Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos džiugiai sviesdavo į viršų, saulės link: „Valio! Linų, linų! Baltų linų!“ Kuri aukščiausiai išmes, ta greičiau ištekės. Bet įdomiausia darbo užbaiga Kupiškio krašte. Rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ Kas tas kiškis? Ar nebus kokios prosenoviškos linų dievybės, pluoštinių augalų globėjo, įvaizdis? Lygiai ir priežodžio Pilypas, iššokęs iš kanapių. Ipatijaus metraštyje, rašytame 1248-1263 metais, minimas Zuikių dievas. Jį tariamai garbinęs kunigaikštis Mindaugas, pasak pravoslavų vienuolio, apsimetėlis naujakrikštas. Kanapių pluoštas tais laikais vartotas pinti tinklams, kuriais būdavo gaudomi smulkūs žvėreliai. Tokios medžioklės sėkmę turėjo globoti Zuikių dievas; kartu jo globai galėjo priklausyti ir kanapių bei linų auginimo sėkmė.
Rovimu prasideda lino „mūka“ – ilgas pluošto apdorojimo kelias. Iki lapkričio pradžios į jaujas reikėdavo suvežti dargintus rudenio lietuose, vėjų perkoštus linų pėdelius. Senovėje tikėta, kad tada linų auginimą globojęs dievas Vaižgantas savo rūpestį perduodąs jaujos dievui Gabjaujui. Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus”, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių) būdavo padėkojama šiam dievui. Apeigą atlikdavusios merginos - linai yra jų rūpestis. Labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Matyt, ir po Lietuvos krikšto ilgai nuošalesniuose kaimuose jis praktikuotas. Taigi J.Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į prijuostę paplotėlių, vadinamų sikiais, stovėdama viena koja ant suolo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos, arba guobos plačią žievę, o dešinėje turi alaus ąsotį ir šitaip kalba: „Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti”… Paskui išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išbarsto iš prijuostės…Ir jeigu apeigos metu ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, kad kitais metais bus puikus linų derlius”. Įdomu, kad po šio teksto J.Lasickis netikėtai priduria: „Kaip jie tiki, taip ir būna”. Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip „vaisius“ ir „gamta”. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius Matas Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį”, teigdamas, kad tai vaisingumo – gausą teikiantis dievas. Skirtumas nėra didelis. Ir reikėtų sutikti su labai autoritetingo tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią” – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą”. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas; bet nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų.
Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė (šiemet perkelta į Kelmę) sutraukdavo daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūkdavo jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai jau nebe iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje...
Prof. Libertas KLIMKA
Kai maždaug nuo pusės stiebelio ilgio nubyra žemutiniai lapeliai, tada linų brandumas pasiekia geltonosios rauties laipsnį. Norint gauti gerų sėmenų, linai raunami kiek vėliau, galvutėms parudavus ir ėmus „skambėti”. Stiebelių aukštį pamatuodavo saujos gniaužtais. Apie labai menkus linus taip pasakys: „Linai tik per gniaužtelį, pasilenkus rauti barščiai pro ausis bėga”. O apie gerus: „Galvenos kaip pupos!” Linarautis - tikrai nelengvas darbas. Neatitiesiant nugaros, vis skubant, kad nepasilikus nuo kitų „šluotos vilkti”. Vienodesniam linų pluoštui gauti vieno sėjimo lauką reikėdavo nurauti per dieną ar dvi. Todėl linaraučiui būdavo telkiamos moterų ir merginų talkos. Jos vadintos atbūtinėmis, nes kaimynams už pagalbą reikėdavo tuo pačiu atsilyginti. Pradėdavo rauti irgi „moterišką“ dieną.
Į linarautį rovėjos susirinkdavo baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusios, nešinos ąsočiais parūgštinto vandens atsigaivinti. Darbo sparta priklausydavo nuo barvedės, patyrusios ir geros darbininkės, kurią pasiskirdavo pačios rovėjos. Garbinga pareiga, bet nelengva: visos į barvedę žiūri. Jei sukraipys barą, juokomis sakydavo, kad gausianti kreivą vyrą. Jei gražiai dirba, pabaigoje apvainikuojama lino karūna. Barvedės surautų pirmosios linų saujos stiebeliais visos moterys liemenį apsijuosdavo - kad skausmas nuo darbo neįsismelktų. Baro plotį nustatydavo ištempusios už kampų skarelę. Jis maždaug lygus biržei - tiek iš karto rankos mostu užberiama sėjant. Jeigu reikėdavo iš baro kur išeiti, tarkime, vaikų pasižiūrėti, savo barą rovėja „užrakindavo“– padėdavo sukryžiavusi du stiebelių pluoštelius. Kartais pasitaiko rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai lynė arba lininas; jis lemia rovėjai sveikatą, sėkmę, laimę; o jei netekėjusi – gerą vyrą gauti. Jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui esant, jaunam juos paklotų, jaunam praverptų ir jaunam tuo siūlu pervertų patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį „prisiūtų” prie savęs visam amželiui.
Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam, dargintinam rasoje pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Klotinių linų saujelės įvairiose Lietuvos vietose vadintos labai skirtingais vardais: gubele, krūvute, mendelaičiu, kučkele, rautine, gervele, sėdeliu, šereliu, šlituke.
Itin įdomūs yra linaraučio dainų, skambėjusių atokvėpio valandėlėmis, priedainių žodžiai. Tai keisti, nesuprantami, bet išmoningi garsažodžiai. Štai keletas jų: „Ak dundavatur, vas padratum, tatum, tatum”; „Ok sandar vandar vaspatrektar, minesetar setar vetar”; „Čindžir vindžir, šokšto brokšto”; „Traktum naktum, ves pampam, ves pampam”. Lyg svetimos kalbos žodžiai, lyg užkalbėjimai ar burtažodžiai…
Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos džiugiai sviesdavo į viršų, saulės link: „Valio! Linų, linų! Baltų linų!“ Kuri aukščiausiai išmes, ta greičiau ištekės. Bet įdomiausia darbo užbaiga Kupiškio krašte. Rovėjos kartu sušukdavusios: „Baikim, baikim! Kiškį griebkim!“ Kas tas kiškis? Ar nebus kokios prosenoviškos linų dievybės, pluoštinių augalų globėjo, įvaizdis? Lygiai ir priežodžio Pilypas, iššokęs iš kanapių. Ipatijaus metraštyje, rašytame 1248-1263 metais, minimas Zuikių dievas. Jį tariamai garbinęs kunigaikštis Mindaugas, pasak pravoslavų vienuolio, apsimetėlis naujakrikštas. Kanapių pluoštas tais laikais vartotas pinti tinklams, kuriais būdavo gaudomi smulkūs žvėreliai. Tokios medžioklės sėkmę turėjo globoti Zuikių dievas; kartu jo globai galėjo priklausyti ir kanapių bei linų auginimo sėkmė.
Rovimu prasideda lino „mūka“ – ilgas pluošto apdorojimo kelias. Iki lapkričio pradžios į jaujas reikėdavo suvežti dargintus rudenio lietuose, vėjų perkoštus linų pėdelius. Senovėje tikėta, kad tada linų auginimą globojęs dievas Vaižgantas savo rūpestį perduodąs jaujos dievui Gabjaujui. Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus”, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių) būdavo padėkojama šiam dievui. Apeigą atlikdavusios merginos - linai yra jų rūpestis. Labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Matyt, ir po Lietuvos krikšto ilgai nuošalesniuose kaimuose jis praktikuotas. Taigi J.Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į prijuostę paplotėlių, vadinamų sikiais, stovėdama viena koja ant suolo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos, arba guobos plačią žievę, o dešinėje turi alaus ąsotį ir šitaip kalba: „Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti”… Paskui išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išbarsto iš prijuostės…Ir jeigu apeigos metu ji tvirtai stovi, širdy visi tiki, kad kitais metais bus puikus linų derlius”. Įdomu, kad po šio teksto J.Lasickis netikėtai priduria: „Kaip jie tiki, taip ir būna”. Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip „vaisius“ ir „gamta”. Tačiau XVII a. Prūsijos autorius Matas Pretorijus yra įrašęs „Vaisgautį”, teigdamas, kad tai vaisingumo – gausą teikiantis dievas. Skirtumas nėra didelis. Ir reikėtų sutikti su labai autoritetingo tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią” – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą”. Pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas; bet nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų.
Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė (šiemet perkelta į Kelmę) sutraukdavo daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūkdavo jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. O ir lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai jau nebe iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje...
Prof. Libertas KLIMKA
Rasta moneta papildė
|
|
Taujėnų dvaro parkas
Dvaro rūmai
Adresas: Ukmergės r., Taujėnų sen., Taujėnų k.
Plotas: 23,4 (25,65) ha
Parko valdytojas UAB „Taujėnų dvaras“,
direktorius Ričardas Stackevičius
Taujėnai – miestelis Ukmergės rajone, prie senojo kelio Ukmergė–Panevėžys, seniūnijos centras. Taujėnų dvaras įkurtas XVI a. antroje pusėje. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Pjero de Rosio projektą pastatė klasicistinio stiliaus rūmus. Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. Jie prie rūmų pristatė vienaaukščius flygelius. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Čia buvo sukaupta ir turtinga biblioteka. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.
Mišraus plano Taujėnų dvaro parką XVIII a. įkūrė B. Marikonis. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos peizažinių parkų. Jį puošė 5 puikūs tvenkiniai su sala, koplyčia, statulos, minaretas. Priešais rūmus buvo apskritas, medžiais apsodintas parteris su privažiavimo kilpa. Per parką tekėjo gražus Muselės upelis su įrengtomis kaskadomis, o šalia rūmų akis džiugino gėlynai, kurie, jeigu tikėti amžininkais, buvo gražiausi Lietuvoje. Nuo miestelio link dvaro vedė puošni paprastųjų kaštonų alėja. XIX a. tai buvo vienas iš puošniausių Lietuvos dvarų parkų. Parke vyrauja vietiniai medžiai: mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, trapusis gluosnis, kalninė guoba, paprastasis ąžuolas, blindė. Parko puošmena – keletas galingų ąžuolų. Iš egzotinių medžių šių dienų sulaukė sibirinis maumedis, baltosios ir pilkosios tuopos, veimutinė pušis (kamieno skersmuo 66 cm), vengrinės ir paprastosios alyvos, baltoji sedula, paprastojo raugerškio raudonlapė forma (Berėberis vulgaris ‘Atropurpurea’), šiurkštusis radastas, plikoji lanksva, juoduogis šeivamedis ir kt. Iš viso parke auga 23 sumedėjusių introducentų rūšys ir formos. 1986 m. Taujėnų parkas buvo priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.
Nuo 1993 m. Taujėnų dvarvietė priklauso UAB „Taujėnų dvaras“ (direktorius Ričardas Stackevičius). Per prabėgusius 16 metų didelių naujųjų šeimininkų pastangų dėka dvarvietė pasikeitė neatpažįstamai – restauruoti rūmai, tvarkomi buvę ūkiniai pastatai, renovuotas parkas. Dvaro rūmuose nuolat vyksta įvairūs renginiai – konferencijos, seminarai, proginės šventės. Į dvaro sodybą nuolat užsukantys svečiai gali ne tik pasivaikščioti po atgimusį parką, pasigrožėti puikiais jo reginiais, bet ir maloniai praleisti laiką prie kavos puodelio rūmuose įsikūrusioje kavinėje. Smagu ir tai, kad dvaro sodybos šeimininkai visus, kad ir atsitiktinai užklydusius, svečius, visada pasitinka labai maloniai, kas, deja, būdinga, toli gražu, ne visiems privatizuotų dvarviečių šeimininkams.
Plotas: 23,4 (25,65) ha
Parko valdytojas UAB „Taujėnų dvaras“,
direktorius Ričardas Stackevičius
Taujėnai – miestelis Ukmergės rajone, prie senojo kelio Ukmergė–Panevėžys, seniūnijos centras. Taujėnų dvaras įkurtas XVI a. antroje pusėje. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Pjero de Rosio projektą pastatė klasicistinio stiliaus rūmus. Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. Jie prie rūmų pristatė vienaaukščius flygelius. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Čia buvo sukaupta ir turtinga biblioteka. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.
Mišraus plano Taujėnų dvaro parką XVIII a. įkūrė B. Marikonis. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos peizažinių parkų. Jį puošė 5 puikūs tvenkiniai su sala, koplyčia, statulos, minaretas. Priešais rūmus buvo apskritas, medžiais apsodintas parteris su privažiavimo kilpa. Per parką tekėjo gražus Muselės upelis su įrengtomis kaskadomis, o šalia rūmų akis džiugino gėlynai, kurie, jeigu tikėti amžininkais, buvo gražiausi Lietuvoje. Nuo miestelio link dvaro vedė puošni paprastųjų kaštonų alėja. XIX a. tai buvo vienas iš puošniausių Lietuvos dvarų parkų. Parke vyrauja vietiniai medžiai: mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, trapusis gluosnis, kalninė guoba, paprastasis ąžuolas, blindė. Parko puošmena – keletas galingų ąžuolų. Iš egzotinių medžių šių dienų sulaukė sibirinis maumedis, baltosios ir pilkosios tuopos, veimutinė pušis (kamieno skersmuo 66 cm), vengrinės ir paprastosios alyvos, baltoji sedula, paprastojo raugerškio raudonlapė forma (Berėberis vulgaris ‘Atropurpurea’), šiurkštusis radastas, plikoji lanksva, juoduogis šeivamedis ir kt. Iš viso parke auga 23 sumedėjusių introducentų rūšys ir formos. 1986 m. Taujėnų parkas buvo priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.
Nuo 1993 m. Taujėnų dvarvietė priklauso UAB „Taujėnų dvaras“ (direktorius Ričardas Stackevičius). Per prabėgusius 16 metų didelių naujųjų šeimininkų pastangų dėka dvarvietė pasikeitė neatpažįstamai – restauruoti rūmai, tvarkomi buvę ūkiniai pastatai, renovuotas parkas. Dvaro rūmuose nuolat vyksta įvairūs renginiai – konferencijos, seminarai, proginės šventės. Į dvaro sodybą nuolat užsukantys svečiai gali ne tik pasivaikščioti po atgimusį parką, pasigrožėti puikiais jo reginiais, bet ir maloniai praleisti laiką prie kavos puodelio rūmuose įsikūrusioje kavinėje. Smagu ir tai, kad dvaro sodybos šeimininkai visus, kad ir atsitiktinai užklydusius, svečius, visada pasitinka labai maloniai, kas, deja, būdinga, toli gražu, ne visiems privatizuotų dvarviečių šeimininkams.
Siesikų dvaro parkas
Adresas: Ukmergės r., Siesikų sen., Daugailių k.
Plotas: 3 ha
Parko valdytojas: Audrius Matulaitis
Manoma, kad Siesikų pilį–rūmus XVI a. pradžioje pastatė kunigaikštis Gabrielius Daumantas (m. 1517 m.). Gyvendamas Siesikuose jis pasivadino Siesickiu (nuo Siesikų ežero pavadinimo). Piliai buvo pasirinkta vieta šalia Siesikų ežero. Iš kitos pusės ją supo gynybiniai vandens grioviai. Nepaisant to, XVII a. pradžioje (1704 m.) pilį buvo užgrobę ir nuniokojo švedai. 1736 m. Mykolo Siesickio dukra Marijona Elžbieta ištekėjo už didiko Mykolo Antano Radvilos, kuriam ir atiteko Siesikų pilis. Tačiau Radvilos Siesikų dvaru mažai rūpinosi. 1745 m. jis buvo parduotas Ukmergės pilininkui Konstantinui Martynui Daugėlai, kuris laikėsi pagonių tikėjimo tradicijų. Jo valdymo laikotarpiu čia atsirado pagoniška šventykla, pagoniškų dievų statulos. Daugėlos rekonstravo ir rūmus, kurie įgavo klasicizmo bruožų. Rekonstrukcija užsitęsė iki 1851 m. Rūmų interjeras buvo labai turtingas, gausiai papuoštas paveikslais. Siesikų pilis garsėjo turtinga ginklų kolekcija. 1904 m. priešais rūmus buvo pastatytas panašaus stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“. Jis buvo skirtas Daugėlų vaikams mokytis ir mokytojams bei svečiams apgyvendinti. Po II pasaulinio karo kiek apgriauti rūmai atiteko vietiniam tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose įkurdino mokyklą bei apgyvendino mokytojus ir ūkio darbininkus. Mokykla čia veikė iki 1952 m. Po to rūmuose buvo ūkio kontora, vėliau sandėliai. Dabar rūmai yra restauruojami. Pokario metais Siesikų dvaro rūmai-pilis buvo paskelbti respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Geometrinio išplanavimo Siesikų pilies parkas buvo įkurtas XVII a. pabaigoje. XIX a. viduryje, valdant Daugėloms, parkas buvo gerokai pertvarkytas ir įgavo peizažinio išplanavimo bruožų. Parką ir pilies aplinką puošė XVII a. patrankos, kurios vėliau papildė Kauno karo muziejaus kolekcijas. Šiuo metu parkas jau praradęs savo pirmykštį vaizdą. Čia vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis uosis, mažalapė liepa, paprastasis klevas, trapusis gluosnis, paprastoji ieva. Šalia vaismedžių sodo yra išlikusios mažalapių liepų eilės. Iš čia augančių introdukuotų sumedėjusių augalų paminėtini: europinis maumedis, didžialapės liepos, baltojo gluosnio svyruoklinė forma (Salix alba ‘Tristis’), darželiniai jazminai, paprastosios alyvos, baltauogės meškytės (iš viso 12 rūšių ir formų). Ypatingo paslaptingumo parkui suteikia senoji, legendomis apipinta pilis, o žavesio – Siesikų ežero artumas ir puikios jo reginių perspektyvos. 1958 m. Siesikų pilies parkas buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 1999 m. dvaro sodyba buvo išnuomota Audriui Matulaičiui. Jo rūpesčiu buvo restauruotas bravoro (spirito varyklos) pastatas, sutvarkyta ežero pakrantė. Šiuo metu vykdomi pilies pastato restauravimo darbai. Juos prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą tyrinėja jau apie 30 metų.
Naujasis dvaro šeimininkas neužmiršo ir parko. Čia pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai, sutvarkyta ežero pakrante, išvalyti kažkada buvę gerokai užaugę apsauginiai grioviai. Iš sutvarkyto ir gerokai atjaunėjusio parko šiandien atsiveria puikios Siesikų ežero panoramos, greta esančio Siesikų miestelio vaizdai. Tvarkant parką ateityje, parko želdinius reiktų saikingai papildyti naujomis egzotinių medžių rūšimis. Rekonstruota Siesikų pilis ir renovuotas parkas neabejotinai taps neįkainuojamu mūsų šalies kultūros istorijos paminklu, mėgstamu ir turistų gausiai lankomu objektu.
Plotas: 3 ha
Parko valdytojas: Audrius Matulaitis
Manoma, kad Siesikų pilį–rūmus XVI a. pradžioje pastatė kunigaikštis Gabrielius Daumantas (m. 1517 m.). Gyvendamas Siesikuose jis pasivadino Siesickiu (nuo Siesikų ežero pavadinimo). Piliai buvo pasirinkta vieta šalia Siesikų ežero. Iš kitos pusės ją supo gynybiniai vandens grioviai. Nepaisant to, XVII a. pradžioje (1704 m.) pilį buvo užgrobę ir nuniokojo švedai. 1736 m. Mykolo Siesickio dukra Marijona Elžbieta ištekėjo už didiko Mykolo Antano Radvilos, kuriam ir atiteko Siesikų pilis. Tačiau Radvilos Siesikų dvaru mažai rūpinosi. 1745 m. jis buvo parduotas Ukmergės pilininkui Konstantinui Martynui Daugėlai, kuris laikėsi pagonių tikėjimo tradicijų. Jo valdymo laikotarpiu čia atsirado pagoniška šventykla, pagoniškų dievų statulos. Daugėlos rekonstravo ir rūmus, kurie įgavo klasicizmo bruožų. Rekonstrukcija užsitęsė iki 1851 m. Rūmų interjeras buvo labai turtingas, gausiai papuoštas paveikslais. Siesikų pilis garsėjo turtinga ginklų kolekcija. 1904 m. priešais rūmus buvo pastatytas panašaus stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“. Jis buvo skirtas Daugėlų vaikams mokytis ir mokytojams bei svečiams apgyvendinti. Po II pasaulinio karo kiek apgriauti rūmai atiteko vietiniam tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose įkurdino mokyklą bei apgyvendino mokytojus ir ūkio darbininkus. Mokykla čia veikė iki 1952 m. Po to rūmuose buvo ūkio kontora, vėliau sandėliai. Dabar rūmai yra restauruojami. Pokario metais Siesikų dvaro rūmai-pilis buvo paskelbti respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Geometrinio išplanavimo Siesikų pilies parkas buvo įkurtas XVII a. pabaigoje. XIX a. viduryje, valdant Daugėloms, parkas buvo gerokai pertvarkytas ir įgavo peizažinio išplanavimo bruožų. Parką ir pilies aplinką puošė XVII a. patrankos, kurios vėliau papildė Kauno karo muziejaus kolekcijas. Šiuo metu parkas jau praradęs savo pirmykštį vaizdą. Čia vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastasis uosis, mažalapė liepa, paprastasis klevas, trapusis gluosnis, paprastoji ieva. Šalia vaismedžių sodo yra išlikusios mažalapių liepų eilės. Iš čia augančių introdukuotų sumedėjusių augalų paminėtini: europinis maumedis, didžialapės liepos, baltojo gluosnio svyruoklinė forma (Salix alba ‘Tristis’), darželiniai jazminai, paprastosios alyvos, baltauogės meškytės (iš viso 12 rūšių ir formų). Ypatingo paslaptingumo parkui suteikia senoji, legendomis apipinta pilis, o žavesio – Siesikų ežero artumas ir puikios jo reginių perspektyvos. 1958 m. Siesikų pilies parkas buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 1999 m. dvaro sodyba buvo išnuomota Audriui Matulaičiui. Jo rūpesčiu buvo restauruotas bravoro (spirito varyklos) pastatas, sutvarkyta ežero pakrantė. Šiuo metu vykdomi pilies pastato restauravimo darbai. Juos prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą tyrinėja jau apie 30 metų.
Naujasis dvaro šeimininkas neužmiršo ir parko. Čia pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai, sutvarkyta ežero pakrante, išvalyti kažkada buvę gerokai užaugę apsauginiai grioviai. Iš sutvarkyto ir gerokai atjaunėjusio parko šiandien atsiveria puikios Siesikų ežero panoramos, greta esančio Siesikų miestelio vaizdai. Tvarkant parką ateityje, parko želdinius reiktų saikingai papildyti naujomis egzotinių medžių rūšimis. Rekonstruota Siesikų pilis ir renovuotas parkas neabejotinai taps neįkainuojamu mūsų šalies kultūros istorijos paminklu, mėgstamu ir turistų gausiai lankomu objektu.
Vaižganto tėviškėje
Gamta svetur
Elbės upės slėnio vaizdai primena Šveicariją
Elbė (čekiškai Labe, vokiškai – Elbė) – vidurio Europos upė, tekanti per dviejų valstybių teritoriją. Ji prasideda šiaurės vakarinėje Čekijoje, toliau vingiuoja per Vokietiją, kol pasiekia Šiaurės jūrą. Tai vienas svarbiausių Vidurio Europos vandens kelių, kuriuo gabenamos įvairios prekės, žaliavos, keliauja žmonės. Ji Vokietijos teritorijoje sujungta kanalais su kitomis upėmis sudaro sudėtingą vidaus vandenų tinklą. Upės ilgis 1165 km, laivybai naudojama nuo 1842 metų.
Tekėdama Elbė skrodžia skirtingą paviršių. Čekijos teritorijoje ji teka per aukštumas, Čekijos ir Vokietijos pasienyje kerta Rūdinius kalnus, o toliau patenka į lyguminius plotus. Kirsdama Rūdinių kalnų šiaurės rytinėje dalyje esančius Smiltaininius kalnus, upė išgraužė nuostabų slėnį su pasakiškos formos smiltainio uolomis. Neveltui ši upės slėnio dalis įgavo Šveicarijos pavadinimą. Čia įkurti du nacionaliniai parkai - Čekijos Šveicarijos ir Saksonijos Šveicarijos.
Vietovės pavadinimo kilmė
Į pietus nuo Drezdeno miesto Elbės slėnyje gausu įvairios formos smiltainio bokštų ir bokštelių, smailių ir kupolų. Kai kur šie uolienų dariniai stūkso pavieniui, o kitur jie sudaro ištisus masyvus. Prie pastarųjų priklauso ir Bastėjaus uolų labirintas.
Bastėjus - nuostabus gamtos kūrinys Saksonijos Šveicarijoje. Svarbiausias jo objektas - garsusis tiltas, jungiantis atskiras uolas. Jo ilgis su apžvalgos aikštele - 76 metrai. Nuo šio tilto galima grožėtis viso unikalaus Elbės slėnio kraštovaizdžiu. Tai pati įdomiausia ir patraukliausia Saksonijos Šveicarijos vieta. Jau daugiau kaip 200 metų ji gausiai lankoma. Tiltas, jungiantis atskiras uolas, pastatytas turistų poreikiams tenkinti. Iš Drezdeno į šią vietą vedė „ dailininkų kelias“, kuriuo atvykdavo garsieji dailininkai ir menininkai. Su dailininkais siejasi ir šio krašto pavadinimo kilmė. 1776 metais vykdyti Drezdeno meno galerijos rekonstrukcijos buvo pakviestas garsus šveicarų specialistas. Jis lankydamas Drezdeno apylinkes, patekęs prie Bastėjaus, buvo sužavėtas magišku vietovės grožiu. Dėl to čia dažnai lankėsi, piešė daug vietos vaizdų, poilsiavo. Kartą juokaudamas pasakė: „Į gimtąją Šveicariją jau negrįšiu – visą tikrąjį Šveicarijos grožį patyriau čia“. Šis jo posakis akimirksniu prigijo, buvo dažnai kartojamas, o nuo 1985 metų pradėtas vartoti oficialiai.
Gamtinės Elbės slėnio ypatybės
Tekėdama iš Čekijos į Vokietiją, skrosdama Rūdinius 500-700 metro aukščio kalnus, Elbės upė išgraužė siaurą tarpeklio pobūdžio slėnį. Nuostabių formų smiltainio uolų vaizdai traukia lankytojus jau nuo XIX-to amžiaus. Neveltui keliautojai – romantikai ir poetai – šią slėnio atkarpą pavadino Čekijos Šveicarija.
Siaurame upės slėnyje nedidelius laukus keičia miškai ir uolėti masyvai. Pro juos veržiasi upės ir upeliai - Elbės intakai, formuodami įspūdingus kraštovaizdžius. Šių srautų išgraužtuose slėniuose slepiasi maži kaimeliai, kurių pastatai tarsi prilipę prie slėnio skardžių. Visa tai suteikia vietovei nepakartojamą koloritą, puikiai demonstruoja žmogaus harmoniją su gamta.
Nusileidimas į tarpeklius, pasivaikščiojimas augalų karalystėje, uolos, Pravička brana (16 m. aukščio, 7-8 m. pločio ir 26 m. ilgio), vanduo, palieka nepamirštamus įspūdžius, sulaiko įprastą laiko tėkmę. Plaukiant valtimis galima grožėtis „uolų zoo parku“, „čekų Niagaros kriokliu“ kitais gamtos jėgų kūriniais. Ir nepajuntama kaip baigiasi nuostabus 3 km. ruožas.
Išnirus iš tarpeklio patenkama į pasakiško grožio nedidelį Gražensko miestelį, esantį pačiame pasienyje. Nuo čia 4 km atkarpoje upė yra siena tarp valstybių. Čekijos pusėje tai - Labė, o Vokietijos – Elbė. Čia Čekijos Šveicarija pereina į Saksonijos Šveicariją.
Vokietijos kalnuotoje dalyje Elbės slėnio pobūdis keičiasi. Jis išplatėja iki 3 km, nuo stačių šlaitų atsiveria plataus horizonto panorama. Platus upės slėnis išvagotas tarpeklių labirintais, supamas mažai paliestų ir sunkiai praeinamų miškų. Virš žalio jų patalo iškyla paslaptingų uolų ir bokštų viršūnės.
Į pietus nuo Drezdeno Elbės slėnis garsėja ne tik pasakiško grožio vaizdais, bet ir garsiuoju „baltuoju auksu“. Pastarojo atsiradimas susijęs su Johanno Bőttgerio čia vykdytais tyrimais. Jis siekė netauriuosius metalus paversti auksu, pagaminti europietišką baltąjį porcelianą, prilygstantį kiniškajam. Po ilgų bandymų 1713 metais J. Bőttgeriui pavyko tai atlikti. Jo sukurtas baltasis Drezdeno porcelianas išgarsėjo visame pasaulyje. Prisimenant jo pirminę svajonę netauriuosius metalus paversti auksu, jo pagamintas baltasis porcelianas dažnai vadinamas „baltuoju auksu“.
Slėnį puošia tvirtovių statiniai
Į pietus nuo Drezdeno išplatėjusiame Elbės slėnyje matoma eilė tvirtovių, pastatytų ant lietaus, šalčio, vandens sukurtų smiltainio bokštų. Šios reljefo formos, atsiradusios prieš dešimtis milijonų metų, jau istoriniais laikais buvo pritaikytos gynybiniams tikslams. Juk praeityje Elbės slėnis viliojo ne puikiais kraštovaizdžiais, bet galimybe ant stačių, aukštų uolų statyti karinius įtvirtinimus.
Vienas įspūdingiausių tokių karinio pobūdžio statinių yra garsioji Kenigšteino tvirtovė. Ji didingai iškyla ant prie Elbės esančios uolos į 261 metro aukštį. Tvirtovės praeitis siekia XIII-tą amžių, kada čia buvo pastatyta čekų karaliaus pilis. Vėliau Saksonijos valdovai ją išplėtė, išgrąžino pagal baroko tradicijas. Jos statyba ir rekonstrukcija tęsėsi 7 šimtmečius.
Kenigšteino tvirtovė užima 9,5 ha plotą. Jos sienų ilgis 2200 metrų. Pagrindinis įėjimas praeina per uolose iškaltus 3 tunelius ir keliolika tiltų. Toks fundamentalus statinys buvo sunkiai pasiekiamas, atsparus puolimui. Be to, vėliau tvirtovė buvo naudojama ir kaip kalėjimas, kuriame kalėjo ir baltojo aukso sukūrėjas J. Bőttgeris.
Šiais laikais Kenigšteino tvirtovė vilioja ne tik istorikus ar karinių įtvirtinimų specialistus. Ją lanko gausūs būriai keliautojų – turistų, vertinančių ne tik gamtinės aplinkos grožį, bet ir įtvirtinimų specifiką. Nuo tvirtovės sienų ir bokštų matomi ilgai išliekantys vaizdai. Tai Čekijos ir Saksonijos Šveicarijų kraštovaizdžiai, Elbės slėnio su upe plaukiančiais laivais panorama. Nuo čia netoli Lilienšteinas (Lelijos akmuo), Pfafenšteinas (Kunigo akmuo), garsioji Bastėja ir kitos slėnio įžymybės. O esant gražiam, vaiskiam orui galima grožėtis Drezdeno rotušės ir bažnyčių bokštų blizgančiomis viršūnėmis.
UNESCO reikalavimus būtina vykdyti
Įspūdingo grožio unikalus Elbės slėnis prie Drezdeno 2004 metais buvo įtrauktas į UNESCO globojamų objektų Pasaulio paveldo sąrašą. Paveldo nuostatai labai griežti, reikalaujama saugoti gamtos ar kultūros objektą, nevykdyti darbų, kurie gali pakeisti ar sumažinti saugomo objekto vertę.
2006 metais Vilniuje vykusios 30-sios sesijos metu Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo Komitetas įspėjo Vokietiją, kad Drezdeno Elbės slėnio kraštovaizdį gali tekti išbraukti iš Pasaulio paveldo sąrašo. Priežastis - numatoma tilto per Elbės upę statyba, galinti sudarkyti šios vietovės natūralųjį vaizdą. Kategoriškai buvo reikalaujama tilto nestatyti, buvo siūloma per Elbės slėnį kasti tunelį. Tačiau tiltas buvo pastatytas, ir 2009 metais 33-je sesijoje Pasaulio paveldo Komitetas už jo pastatymą išbraukė prie Drezdeno esantį Elbės slėnį iš Pasaulio paveldo sąrašų. Tai retas atvejis, kad UNESCO organizacija išbrauktų objektą. Iki to laiko buvo išbrauktas tik vienas objektas.
UNESCO organizacijos reikalavimų privalo laikytis visi. Nors pastačius tiltą per Elbės upę lyg ir „nieko“ neatsitiko, tačiau už tai, kad „sudraskė“ kraštovaizdį, buvo griežtai nubausti. Analogiški reikalavimai būtini ir Lietuvos Pasaulio paveldo sąrašo objektams: Kuršių nerijai ir Vilniaus senamiesčiui, kuriuose yra pažeidimų. Griežti reikalavimai taikomi visiems ir juos būtina vykdyti.
Prof. Algirdas STANAITIS
Tekėdama Elbė skrodžia skirtingą paviršių. Čekijos teritorijoje ji teka per aukštumas, Čekijos ir Vokietijos pasienyje kerta Rūdinius kalnus, o toliau patenka į lyguminius plotus. Kirsdama Rūdinių kalnų šiaurės rytinėje dalyje esančius Smiltaininius kalnus, upė išgraužė nuostabų slėnį su pasakiškos formos smiltainio uolomis. Neveltui ši upės slėnio dalis įgavo Šveicarijos pavadinimą. Čia įkurti du nacionaliniai parkai - Čekijos Šveicarijos ir Saksonijos Šveicarijos.
Vietovės pavadinimo kilmė
Į pietus nuo Drezdeno miesto Elbės slėnyje gausu įvairios formos smiltainio bokštų ir bokštelių, smailių ir kupolų. Kai kur šie uolienų dariniai stūkso pavieniui, o kitur jie sudaro ištisus masyvus. Prie pastarųjų priklauso ir Bastėjaus uolų labirintas.
Bastėjus - nuostabus gamtos kūrinys Saksonijos Šveicarijoje. Svarbiausias jo objektas - garsusis tiltas, jungiantis atskiras uolas. Jo ilgis su apžvalgos aikštele - 76 metrai. Nuo šio tilto galima grožėtis viso unikalaus Elbės slėnio kraštovaizdžiu. Tai pati įdomiausia ir patraukliausia Saksonijos Šveicarijos vieta. Jau daugiau kaip 200 metų ji gausiai lankoma. Tiltas, jungiantis atskiras uolas, pastatytas turistų poreikiams tenkinti. Iš Drezdeno į šią vietą vedė „ dailininkų kelias“, kuriuo atvykdavo garsieji dailininkai ir menininkai. Su dailininkais siejasi ir šio krašto pavadinimo kilmė. 1776 metais vykdyti Drezdeno meno galerijos rekonstrukcijos buvo pakviestas garsus šveicarų specialistas. Jis lankydamas Drezdeno apylinkes, patekęs prie Bastėjaus, buvo sužavėtas magišku vietovės grožiu. Dėl to čia dažnai lankėsi, piešė daug vietos vaizdų, poilsiavo. Kartą juokaudamas pasakė: „Į gimtąją Šveicariją jau negrįšiu – visą tikrąjį Šveicarijos grožį patyriau čia“. Šis jo posakis akimirksniu prigijo, buvo dažnai kartojamas, o nuo 1985 metų pradėtas vartoti oficialiai.
Gamtinės Elbės slėnio ypatybės
Tekėdama iš Čekijos į Vokietiją, skrosdama Rūdinius 500-700 metro aukščio kalnus, Elbės upė išgraužė siaurą tarpeklio pobūdžio slėnį. Nuostabių formų smiltainio uolų vaizdai traukia lankytojus jau nuo XIX-to amžiaus. Neveltui keliautojai – romantikai ir poetai – šią slėnio atkarpą pavadino Čekijos Šveicarija.
Siaurame upės slėnyje nedidelius laukus keičia miškai ir uolėti masyvai. Pro juos veržiasi upės ir upeliai - Elbės intakai, formuodami įspūdingus kraštovaizdžius. Šių srautų išgraužtuose slėniuose slepiasi maži kaimeliai, kurių pastatai tarsi prilipę prie slėnio skardžių. Visa tai suteikia vietovei nepakartojamą koloritą, puikiai demonstruoja žmogaus harmoniją su gamta.
Nusileidimas į tarpeklius, pasivaikščiojimas augalų karalystėje, uolos, Pravička brana (16 m. aukščio, 7-8 m. pločio ir 26 m. ilgio), vanduo, palieka nepamirštamus įspūdžius, sulaiko įprastą laiko tėkmę. Plaukiant valtimis galima grožėtis „uolų zoo parku“, „čekų Niagaros kriokliu“ kitais gamtos jėgų kūriniais. Ir nepajuntama kaip baigiasi nuostabus 3 km. ruožas.
Išnirus iš tarpeklio patenkama į pasakiško grožio nedidelį Gražensko miestelį, esantį pačiame pasienyje. Nuo čia 4 km atkarpoje upė yra siena tarp valstybių. Čekijos pusėje tai - Labė, o Vokietijos – Elbė. Čia Čekijos Šveicarija pereina į Saksonijos Šveicariją.
Vokietijos kalnuotoje dalyje Elbės slėnio pobūdis keičiasi. Jis išplatėja iki 3 km, nuo stačių šlaitų atsiveria plataus horizonto panorama. Platus upės slėnis išvagotas tarpeklių labirintais, supamas mažai paliestų ir sunkiai praeinamų miškų. Virš žalio jų patalo iškyla paslaptingų uolų ir bokštų viršūnės.
Į pietus nuo Drezdeno Elbės slėnis garsėja ne tik pasakiško grožio vaizdais, bet ir garsiuoju „baltuoju auksu“. Pastarojo atsiradimas susijęs su Johanno Bőttgerio čia vykdytais tyrimais. Jis siekė netauriuosius metalus paversti auksu, pagaminti europietišką baltąjį porcelianą, prilygstantį kiniškajam. Po ilgų bandymų 1713 metais J. Bőttgeriui pavyko tai atlikti. Jo sukurtas baltasis Drezdeno porcelianas išgarsėjo visame pasaulyje. Prisimenant jo pirminę svajonę netauriuosius metalus paversti auksu, jo pagamintas baltasis porcelianas dažnai vadinamas „baltuoju auksu“.
Slėnį puošia tvirtovių statiniai
Į pietus nuo Drezdeno išplatėjusiame Elbės slėnyje matoma eilė tvirtovių, pastatytų ant lietaus, šalčio, vandens sukurtų smiltainio bokštų. Šios reljefo formos, atsiradusios prieš dešimtis milijonų metų, jau istoriniais laikais buvo pritaikytos gynybiniams tikslams. Juk praeityje Elbės slėnis viliojo ne puikiais kraštovaizdžiais, bet galimybe ant stačių, aukštų uolų statyti karinius įtvirtinimus.
Vienas įspūdingiausių tokių karinio pobūdžio statinių yra garsioji Kenigšteino tvirtovė. Ji didingai iškyla ant prie Elbės esančios uolos į 261 metro aukštį. Tvirtovės praeitis siekia XIII-tą amžių, kada čia buvo pastatyta čekų karaliaus pilis. Vėliau Saksonijos valdovai ją išplėtė, išgrąžino pagal baroko tradicijas. Jos statyba ir rekonstrukcija tęsėsi 7 šimtmečius.
Kenigšteino tvirtovė užima 9,5 ha plotą. Jos sienų ilgis 2200 metrų. Pagrindinis įėjimas praeina per uolose iškaltus 3 tunelius ir keliolika tiltų. Toks fundamentalus statinys buvo sunkiai pasiekiamas, atsparus puolimui. Be to, vėliau tvirtovė buvo naudojama ir kaip kalėjimas, kuriame kalėjo ir baltojo aukso sukūrėjas J. Bőttgeris.
Šiais laikais Kenigšteino tvirtovė vilioja ne tik istorikus ar karinių įtvirtinimų specialistus. Ją lanko gausūs būriai keliautojų – turistų, vertinančių ne tik gamtinės aplinkos grožį, bet ir įtvirtinimų specifiką. Nuo tvirtovės sienų ir bokštų matomi ilgai išliekantys vaizdai. Tai Čekijos ir Saksonijos Šveicarijų kraštovaizdžiai, Elbės slėnio su upe plaukiančiais laivais panorama. Nuo čia netoli Lilienšteinas (Lelijos akmuo), Pfafenšteinas (Kunigo akmuo), garsioji Bastėja ir kitos slėnio įžymybės. O esant gražiam, vaiskiam orui galima grožėtis Drezdeno rotušės ir bažnyčių bokštų blizgančiomis viršūnėmis.
UNESCO reikalavimus būtina vykdyti
Įspūdingo grožio unikalus Elbės slėnis prie Drezdeno 2004 metais buvo įtrauktas į UNESCO globojamų objektų Pasaulio paveldo sąrašą. Paveldo nuostatai labai griežti, reikalaujama saugoti gamtos ar kultūros objektą, nevykdyti darbų, kurie gali pakeisti ar sumažinti saugomo objekto vertę.
2006 metais Vilniuje vykusios 30-sios sesijos metu Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo Komitetas įspėjo Vokietiją, kad Drezdeno Elbės slėnio kraštovaizdį gali tekti išbraukti iš Pasaulio paveldo sąrašo. Priežastis - numatoma tilto per Elbės upę statyba, galinti sudarkyti šios vietovės natūralųjį vaizdą. Kategoriškai buvo reikalaujama tilto nestatyti, buvo siūloma per Elbės slėnį kasti tunelį. Tačiau tiltas buvo pastatytas, ir 2009 metais 33-je sesijoje Pasaulio paveldo Komitetas už jo pastatymą išbraukė prie Drezdeno esantį Elbės slėnį iš Pasaulio paveldo sąrašų. Tai retas atvejis, kad UNESCO organizacija išbrauktų objektą. Iki to laiko buvo išbrauktas tik vienas objektas.
UNESCO organizacijos reikalavimų privalo laikytis visi. Nors pastačius tiltą per Elbės upę lyg ir „nieko“ neatsitiko, tačiau už tai, kad „sudraskė“ kraštovaizdį, buvo griežtai nubausti. Analogiški reikalavimai būtini ir Lietuvos Pasaulio paveldo sąrašo objektams: Kuršių nerijai ir Vilniaus senamiesčiui, kuriuose yra pažeidimų. Griežti reikalavimai taikomi visiems ir juos būtina vykdyti.
Prof. Algirdas STANAITIS